Archyvas

Komentarai

Apie simbolius ir statytojus

Šio teksto neturėtų skaityti mimozos.

Jis bus negražus.

Bet apie meną. Meną pasakoti, drožti ir statyti.

Meno procesai neatsiejami nuo mūzų, vizijų ir paprastų žemiškų rūpesčių.

Prieš kelias savaites valstiečių liaudininkų lyderis Viktoras Rinkevičius per vietos televiziją sužibėjo vaizdinga kalba. Apibūdindamas naujosios rajono valdžios elgseną jis parinko įspūdingą metaforą. Anot jo, išrinktieji į valdžią elgiasi kaip Rygos saldainių fabrike.

Klausant jo, vaizdas stojosi toks: kaimiečiai ekskursantai, patekę į fabrikėlį, čiužina spalvotus popierėlius, kremta saldainius ir entuziastingai mėgaujasi procesu.

Būti valdžioje - tai ne Rygos fabrike, moralizavo iš televizijos ekrano politikas.

Kaip į šią valstiečio liaudininko kalbą reagavo rajono valdančioje daugumoje esantys „dešinieji", girdėti neteko. Bet šią savaitę pasiekė žinia, kad rajono vadovai ėmėsi žygių, jog mieste būtų pastatyta medinė skulptūra.

Šis kūrinys skirtas Biržų 555-erių metų jubiliejui. Tiesa, tas jubiliejus buvo pernai. Bet čia turbūt ne jis svarbiausias. Ne toks svarbus ir menininkas, ąžuole skaptavęs Biržų istoriją. Ir ta miesto istorija ne tokia įdomi ir reikšminga. Čia svarbiausia - mūza. Tiksliau, mūzas - šio medinio kūrinio įkvėpėjas. Jis sykiu ir mecenatas. Ir šiaip galingas vyras. Jis - Viktoras.

Koks nors nupiepęs menininkėlis ant raišo Pegaso tokias galias tik pasapnuoja.

Viktoro valia ne tik drūtas medis mediniu stebuklu virsta - jo vizijas bei pageidavimus net politiniai oponentai uoliai vykdo.

Dar praėjusių metų rudenį p. Viktoras rajono valdžios prašė surasti vietą mieste minėtai skulptūrai. Rajoną valdę jo paties bendrapartiečiai ir socialdemokratai šio prašymo dėl neaiškių priežasčių neįvykdė. Nors ir laikas, regis, buvo tinkamas (savivaldybės rinkimų kampanijos pradžia), ir pustuščių aikščių mieste pakako.

Ir gulėjo p. Viktoro medinis stebuklas vienišas, apleistas, nereikalingas.

Nepakėlė jo meravęs Regimantas Ramonas.

Bet ūmai jį pastatyti panūdo į valdžią atėjusi moteris. O gal net ir dvi.

Išties labai pavasariškas užmojis.

Tačiau sykiu su statomu Viktoro galios simboliu kyla tam tikrų klausimų. Pradžiai - trys.

Pirmasis - apie naujosios valdžios prioritetus. Kokie jie? Viešojoje erdvėje ne sykį nuskambėjo rajono vadovų žodžiai apie aktualiausias problemas, kurias reikėtų spręsti nedelsiant. Jie kalbėjo apie pirties, viešojo tualeto būtinybę, estrados pylimų tvarkymą ir t. t. Tarp tų, neatidėliotinų, buvo minimas ir vadinamasis Birutės paminklas.

Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę simbolis štai jau du dešimtmečius guli komunalininkų patvory. Daug gražių kalbų apie jo praeitį ir ateities vizijas priringuota.

Bet tos kalbos Birutės iš vietos nepajudino. Iki šiol lyg ir buvo objektyvi priežastis - rajoną valdę „raudonieji" turėjo kitus prioritetus.

Dabar gi panašu, kad Nepriklausomybės simboliui vėl teks palūkėti. Mat „dešiniųjų" valdžia užsiėmusi kitu simboliu - p. Viktoro.

Antras klausimas - apie politinę partnerystę. Kokie ryšiai sieja konservatorius ir valstiečius liaudininkus? Prieš savivaldybės rinkimus sklido kalbos apie galimą šių politinių jėgų koaliciją. Po rinkimų kai kurie „dešinieji" glaudė savo krūtines prie plačių p. Viktoro pečių, kad tik galėtų drauge valdyti rajoną. Kaip sakoma, būti kartu ir varge, ir džiaugsme. Vėliau lyg ir atsipeikėjo - sudarė valdančiąją koaliciją be valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų. Bet keista priklausomybė liko. Kaip kitaip pavadinti politinį cirką, kuris buvo surengtas renkant Ekonomikos ir investicijų komiteto pirmininką. V. Rinkevičius ima ir pasiūlo konservatorių lyderės Ramunės Čygienės kandidatūrą, puikiai žinodamas, kad ji balsų nesurinks. Ši, užuot mandagiai padėkojusi ir atsisakiusi tos garbės, ima aiškinti, kad jai būtų malonu vadovauti kostiumuotiems vyrams, ir kalbėti kitus niekus apie jos, vaikų darželio darbuotojos, patirtį ekonomikos ir verslo srityje.

Kodėl konservatorė sutiko atlikti klouno vaidmenį „valstiečio" surengtame spektaklyje?

Ir kodėl kita konservatorė - merė Irutė Varzienė leidžiasi į dviprasmišką žaidimą su p. Viktoro mediniu drožiniu?

Jeigu tai vyksta ne jos iniciatyva, kodėl nepristabdo savo pavaldinių - iniciatyvių politinių duobkasių?

Gal čia koks nors naujas politinės partnerystės, bendradarbiavimo siekiamybės būdas? Bet kol kas tai panašu į porą, kurioje vienas partneris yra besąlygiškai prisirišęs, o kitas tą prieraišųjį išnaudoja. Pirmasis turi patologinę priklausomybę nuo noro tarnauti stipresniam, antrasis iš jo akivaizdžiai tyčiojasi.

Trečiasis klausimas - apie skulptūros statymo ypatumus.

Tarkim, jei koks nors kaimo auksarankis pats, be jokių politinių mūzų ir galingų užsakovų sumanytų išdrožti, nulipdyti ar dar kokiu nors būdu padaryti skulptūrą ir pastatyti ją miesto vidury - ar rajono valdžia taip pat pultų ieškoti jam vietos?

Jeigu taip - gali sulaukti pasiūlymų.

Prieš kelerius metus teko lankytis Gajūnų apylinkėse. Gyvena ten toks pokštininkas. Moka jis ir drožti, ir savo kūrinius gana originaliai pateikti. Pavyzdžiui, sodina jis svečią nebuvėlį prie stalo ir sako - staigmena! Trukteli stalo kraštą, o jo vidury tik šast, ir išdygsta įspūdingo dydžio medinis vyriškumo simbolis.

Ar šis medinis stebuklas negalėtų reprezentuoti kaimo kultūros? Tai irgi tam tikras paveldas. Ir jam, kaip ir kitiems įvairaus paveldo objektams, praverstų tinkama vieta.

Gal tiktų kurs nors prie kelio, vedančio į Rygos fabriką?

Tereikėtų tik vieno - rajono vadovų pastangų jį pastatyti.

 

Rasa Penelienė

2011-05-21

Lapai kaip dievai...

Man pavasario pabaigos - vasaros pradžios lapai - kaip dievai.

Kaip dievybės, vertos pagarbiausio, bet nenusižeminančio mūsų dėmesio.

Kasmet pasikartojantys stebuklai, kurių niekam ir niekaip nereikia „legalizuoti" ar kanonizuoti.

Žali ir skaidrūs, pilni gležnos gyvybės trapesio. Pavyzdžiui, jaunų liepaičių lapelių smaragdas. Man jis primena iš kokono išnyrančių drugelio sparnų gležnumą ir švarumą. Ką tik atsiradusios gyvybės materialų ir dvasinį, ir mistinį švarumą. Jie taip pat tiesiasi, skleidžiasi į erdvę ir saulę, į tai, ką apibendrintai vadiname gyvenimu. Nesvarbu - visai vasarai ar kelioms dienoms. Kiekvienos gyvybės formos laikas, nepriklausomai nuo jos individo trukmės, yra „pilnas"...

Tas pats ir ką tik užgimusių laumžirgių - biržių - sparnelių trapumas dar bus - įvyks - ateis - prieš vasaros ryto saulę birželio mėnesį ant vandens augalų... Saulės šviesos galioj ir drugelių, ir laumžirgių, ir jaunų lapų sparneliai labai greitai sutvirtėja, suauga ir pradeda skristi.

Medžių ir krūmų lapų žalias švytėjimas veikia regą, ją tiesiog „uždega" tekant ir leidžiantis šito laiko vakaro ir ryto saulėms. Šito laiko, kuris mus įkvepia ir apsvaigina, išaukština mūsų regą ir dvasią, jei mes iš tiesų regime šio laiko dieviškumą ir grožį.

Jei būčiau religingas, galbūt atnašaučiau žaliųjų lapų dievams. Nesvarbu, kad jų dabar čia, visur aplink mus, be galo daug - bilijonų bilijonai, miriadų miriadai... Tačiau ta daugmė yra vienas kūnas, vienas Vienis. Kaip bevadintum, tai reiškia Gamtą ir Visatą. Gamta man daugiau yra Dievo sinonimas negu įvairūs žmonių per istoriją pripažinti dievai, nes žmonės pernelyg sužmogino, pernelyg subanalino savo dievus nuo Olimpo kalno laikų... Gamta nereikalauja nei aukų, nei kryžių, nei pusmėnulių. Gamta yra gyvybės ideologija. Mūsų banalokos ir kartais beveik beprasmės egzistencijos pagrindas, kurį civilizacija darko ir naikina vardan „pažangos", kurios ribos ir poreikiai niekam nežinomi.

Bet yra šiandien žalieji lapų dievai, švytintys gegužės saulėje. Ribantys vėjo gūsiuose prieš šviesą, sustingstantys lyg smaragdo karalystės neaprėpiami ir paslaptingi sodai tyliausiose nakties sutemose.

Lapai kaip dievai šio mums dovanoto laiko.

Laiko, kartu patikrinančio, ar mes mokame „vibruoti", sutapti, bendrauti, kalbėtis bent su vienu medžio lapu.

Štai jie - miriadų miriadai, bilijonų bilijonai dievų...

Aš džiaugiuosi, kad man duota juos pažinti, pajausti ir patirti.

Ir šiek tiek liūdžiu, nes tai yra neaprėpiama neaprėpiamybė...

 

Alis Balbierius

2011-05-17

Laisvas žodis iš bunkerio

Ne apie bunkerius rašyti ketinau profesinės šventės proga.

Visus kilnius ketinimus ėmė ir sujaukė du laiškai.

Jie atėjo vienas paskui kitą prieš pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Abu - iš savivaldybės.

Pirmasis - sveikinimas su žurnalistų profesine švente ir kvietimas į rajono vadovų kabinetą arbatos.

Tokį kvietimą „Šiaurės rytai" iš savivaldybės per vienuolika metų gavo pirmąsyk. Įsidėmėtini žodžiai jame: „Tai ne tik žurnalistų profesine švente jau spėjusi tapti diena, bet kartu ir priminimas, kokius tautos brandumą liudijančius ženklus privalu saugoti - kalbą, knygą, spaudą, laisvą žodį".

Po sveikinimu - savivaldybės merės vardas, pavardė, parašas.

Antrajame laiške, atėjusiame iš savivaldybės, jokių vardų, pavardžių anei parašų nebuvo. Po tekstu pasirašė Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos vardu Profesinės sąjungos komitetas.

Paprastai tokie laiškai redakcijoje neskaitomi - jie metami į šiukšlių dėžę kaip anoniminiai.

Juk bet kuri kaimo Jadzė gali sukurpti panašų raštą ir pasirašyti „Balbieriškio bendruomenės taryba" arba „Prezidentūra". Paprastai tokie rašeivos bando anonimiškai išlieti susikaupusį norą keršyti, ką nors apšmeižti ar kam nors pagrasinti.

Savivaldybėje dirbantys asmenys, regis, turėtų būti pakankamai raštingi - laikytis elementariausių raštvedybos reikalavimų. Juolab kad teksto turinys pretenduoja į oficialų pareiškimą.

Anoniminis laiškas į šiukšlyną nepateko dėl vienos paprastos priežasties - jis sukėlė juoką. Ne šventinį, žinoma, bet vis tiek gana linksmą.

Pasirodo, valdininkai, ilgą laiką kentę „Šiaurės rytų" publikacijose nuolatinį jų darbo menkinimą, nusprendė nebetylėti. Jų kantrybės taurę perpildė baisūs žodžiai apie kamikadzes, partizanus, bombas ir kt. Tuo tarpu jie nei partizanauja, nei ginkluojasi, bet vis tiek yra sužeisti, t. y. pažeista jų garbė ir orumas. Vienintelis vaistas toms šiurpioms žaizdoms patepti - viešas atsiprašymas.

Prieš ruošiant „mosteles" valdininkų sužeistoms sieloms, reikėjo išsiaiškinti, ar šis laiškas rašytas tikrai savivaldybėje, ar jis nėra atsiųstas iš kokio nors bunkerio.

Savivaldybės profsąjungiečių komitetui vadovaujanti Eugenija Prokopovičienė ir jos pavaduotojas Renas Čygas ketvirtadienį dalyvavo mokymuose, todėl juos pakalbinti pavyko ne iškart. Vėliau telefonu perskambinęs R. Čygas prisipažino, kad laišką iš tiesų rašė profsąjungiečiai.

Nežinia, ko ketvirtadienį mokėsi savivaldybininkai, bet jų raštingumo lygis per keletą valandų pakilo - popiet redakcija gavo jau patobulintą tekstą, pavadintą „Pareiškimu". Po juo - R. Čygo parašas.

Kadangi atsiprašymo reikalaujantis tekstas ne iš nežinomo bunkerio, o žaizdos - ne anoniminių partizanų, skubu teikti pirmąją pagalbą.

Tvarsčius dedu ne ant šiaip kokių maryčių melnikaičių žaizdų, o ant augučių, genučių, biručių, bronyčių, zitučių, dianų ir marijanų kraujuojančių stigmų.

Atsiprašau.

Atsiprašau, kad į baudžiaviniais santykiais nespėjusius atsidžiaugti Biržus papūtė demokratijos vėjai. Atsiprašau, kad jie neatsiejami nuo žodžio laisvės - galimybės laisvai ir be cenzūros reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, mintis.

Atsiprašau, kad maniau, jog į Biržų valdžią atėjo žmonių, nepanašių į likusius baudžiauninkus, kurie proto viršūne laiko gebėjimą prisimeilinti ir kažkaip apžaisti savo poną.

Atsiprašau, kad savo garbe priversti rūpintis tie valdininkai, kurie savo veiksmais ją labiausiai pažeidžia.

Atsiprašau, kad rajono valdžiai pasikeitus, partizanauti susirengusius valdininkėlius savo negražiais žodžiais išviliojau iš bunkerio. Išėjo jie vienoje rankoje nešdami profsąjungos vėliavą, kitoje - spausdintą laisvą žodį, į kurį įvynioti pjautuvas ir kūjis.

Atsiprašau už sakomus griežtus ir negražius žodžius, kuriais atkreipiu dėmesį į tai, kas turėtų sukelti skaitytojų sveiką pyktį. Atsiprašau, kad kalbėdama apie politiką, apie valdininkų veiksmus, kurie lemia mūsų gyvenimo sąlygas bei paliečia giliausias vertybes, neriboju išraiškos galimybių.

Kadaise kaime, kur augau, gyveno toks labai mielas, inteligentiškas siuvėjas, pavarde Zemlickas. Laikė jis ožkas, kurios dažnai kentėdavo nuo kaimo vaikėzų išdaigų. Pamenu, joja vienas Zemlicko ožką apžergęs ir dainuoja. Ši išsigandusi bėga per ganyklą visu greičiu, o siuvėjas gražiai prašo: „Kad locka, Jonai, nulipk nuo ožkos..." Nelipo tas Jonas nuo ožkos, kaip ir nelipo kiti vaikėzai iš purtomų jo sodo obelų... Atsiprašau, kad Zemlicko delikatumas manęs neįkvėpė.

Atsiprašau, kad raštą, kuriame laisvai liejasi valdininkų mintys, padėjau šalia kultūringo jų vadovės sveikinimo.

Ir atsiprašau, kad nebesuprantu, kuris laiškas iš valdiškų namų iš tiesų yra sveikinimas su profesine švente.

 

P. S. Kadangi valdininkai reikalavo ne tik atsiprašymo, bet ir artimiausiame numeryje išspausdinti jų pareiškimą, profesinės šventės proga jų laisvam žodžiui - nemokamas laikraščio plotas. Švęskime drauge!

 

Gerb. redaktore Rasa Peneliene,

pareiškiame, kad pastaraisiais metais Jūsų vadovaujamo laikraščio publikacijomis sistemingai siekiama menkinti Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų darbą, pažeminti juos visuomenės akyse ir taip formuoti neigiamą savivaldybės gyventojų nuomonę apie valstybės tarnautojus. Laikraščio „Siaurės rytai" 2011 m. gegužės 3 d. numeryje, komentare „Išėjusiems sugrįžti", kurio autorė esate Jūs, neetiškai reiškiama nuomonė apie savivaldybės darbuotojus. Rašote: "... Po ketvirtadienio posėdžio akivaizdu, kad opozicija rengiasi rimtam pasipriešinimui... Šis dešimtukas neatrodytų toks grėsmingas, jei ne savivaldybės klerkai, ištikimai tarnaujantys buvusiems vadovams...", savivaldybės darbuotojus sutapatinote su „kamikadzėmis". Toliau rašote: „Net humaniškiausias vadovas, priglaudęs užantyje šliužą (šiuo atveju savivaldybės darbuotoją), vargu ar toleruotų jo kandžiojimąsi. Savivaldybės klerkams po rinkimų taip aptemo protas <... > užsikodavo savižudybei <... > pasirengę žudytis valdininkėliai..." Manome, kad taip neetiškai reikšdama nuomonę apie savivaldybės darbuotojus Jūs stengiatės supriešinti naujus vadovus su dabar dirbančiais savivaldybės darbuotojais. Jų įvardijimas „kamikadzėmis, šliužais, valdininkėliais" peržengė visas padorumo ribas. Toliau straipsnyje rašote, kad „... savivaldybių rinkimų mūšius pralaimėję „kairieji" balnoja žirgus karui dėl valdžios". Tačiau kalčiausi dėl to - vėl savivaldybės darbuotojai. Jūs teigiate: "... klerkai jau ėmė partizanauti. Vieną po kitos slaptas bombas rengę savivaldybės partizanai pagaliau įsidrąsino išeiti į viešumą". Anot Jūsų, naujieji rajono vadovai bandys „nuginkluoti" savivaldybės marytes melnikaites", tačiau „ar su jomis įmanoma eiti į žvalgybą, ruoštis mūšiams... ?". Jūsų straipsnyje minimi teiginiai formuoja iškreiptą savivaldybės darbuotojų įvaizdį. Kiekvienas savivaldybės darbuotojas vykdo nustatytas funkcijas ir nei „partizanauja", nei „ginkluojasi", nei „rengiasi žudytis". Visi tiesiog dirba pavestus darbus ir yra pasiruošę dirbti su naujais vadovais kaip viena komanda.

Jūsų straipsnyje paminėti teiginiai žemina savivaldybės darbuotojų garbę ir orumą, yra įžeidžiamo pobūdžio. Manome, kad tuo pažeidėte Visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatas. Prašome artimiausiame „Šiaurės rytų" laikraščio numeryje išspausdinti šį pareiškimą ir viešai atsiprašyti savivaldybės darbuotojų dėl jų garbę ir orumą žeidžiančių žodžių.

Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos vardu Profesinės sąjungos komitetas

 

Rasa Penelienė

2011-05-07

Išėjusiems sugrįžti

Žingsnis po žingsnio kelią į rajono valdžią skinasi dešiniosios politinės jėgos, pasivadinusios Permainų koalicija.

Per pirmuosius du naujosios savivaldybės tarybos posėdžius buvo išrinkta merė, vicemerė ir administracijos direktorius.

Prie tarybos posėdžio pirmininko stalo sėdusios merės Irutės Varzienės laikysena sklaido nuogąstavimus, kad rajono vairas patekęs neva į padebesiais skraidančios lituanistės rankas.

Tiesą sakant, pirmąsyk po ilgos pertraukos Biržų savivaldybės tarybos posėdyje nebuvo nejauku ir gėda dėl rajono vadovo elgesio bei kalbų.

Ber ar ilgam?

Po ketvirtadienio posėdžio akivaizdu, kad opozicija rengiasi rimtam pasipriešinimui. Septynis mandatus turintys valstiečiai liaudininkai oficialiai pasiskelbė opozicine frakcija. Prie jų glaustosi su trimis mandatais socialdemokratai.

Šis dešimtukas neatrodytų toks grėsmingas, jei ne savivaldybės klerkai, ištikimai tarnaujantys buvusiems vadovams. Ta ištikimybė netikėtai išryškėjo tarybos posėdžio metu, kai opozicijai buvo iš anksto sudarytos sąlygos kirsti naujajai valdžiai.

Logiškai mąstant, savivaldybininkai, norintys išsaugoti darbo vietas, turėtų rodyti lojalumą naujiesiems vadovams. Bent jau iš baimės. Dabar gi jų elgesys atrodo kaip kamikadzių.

Net humaniškiausias vadovas, priglaudęs užantyje šliužą, vargu ar toleruotų jo kandžiojimąsi.

Savivaldybės klerkams po rinkimų taip aptemo protas, kad jie prarado savisaugos instinktą? Ar atvirkščiai - užsikodavo savižudybei, tikėdamiesi partinio išganymo? Dėl ko pasirengę žudytis valdininkėliai?

Šie klausimai nedavė ramybės iki praėjusio šeštadienio, kai į rankas pateko apskrities laikraštis „Panevėžio rytas".

Pasirodo, viskas yra daug paprasčiau. Buvęs Biržų meras Regimantas Ramonas spaudai atvirai pareiškė, kad darbo neieškantis. „Kam man skubėti? Kas gali pasakyti, ar negali keistis valdžia? Tikriausiai supratot mano užuominą. Pažiūrėkit, kiek praėjusią kadenciją merų buvo Panevėžyje. Kiek valdžios pasikeitimų buvo Lietuvoje", - be užuolankų aiškino socialdemokratas, leisdamas suprasti, kad valdančioji koalicija Biržuose gali iširti ir jam vėl galėtų atsiverti kelias į valdžią.

Kitaip tariant, savivaldybių rinkimų mūšius pralaimėję „kairieji" balnoja žirgus karui dėl valdžios.

Kol fronto linijoje rikiuojasi politikai, klerkai jau ėmė partizanauti.

Vieną po kitos slaptas bombas rengę savivaldybės partizanai pagaliau įsidrąsino išeiti į viešumą.

Štai Teisės ir personalo skyriaus vedėja Birutė Burbulienė visam Panevėžio kraštui per spaudą ėmė ir išrėžė, kad į jos vadovaujamą skyrių grįš buvęs vicemeras Aurimas Frankas.

Daugiau intrigų rezgimu nei juridinių klausimų sėkmingu sprendimu iki šiol pasižymėjęs skyrius šįkart įstatymus skaitė itin sparčiai. Bet pagal savo galimybių bei noro suprasti laipsnį. Ir apie tai, ką sugebėjo įskaityti įstatymų vingrybėse bei buvusio vicemero svajonėse, drąsiai išpyškino spaudai.

Ir kodėl gi skyriaus vedėjai nebūti tokiai drąsiai, jeigu po mėnesio kito sulauks buvusių patronų ir vėl viskas grįš į seną įprastą vagą?

Biržų savivaldybė netiki M. Katiliškiu, rašiusiu „Išėjusiems negrįžti".

Socdemų ir valstiečių sukurta buvimo valdžioje sistema nėra prarastasis rojus, į kurį neįmanoma sugrįžti. Ir tam sugrįžimui ruošiamasi.

Jeigu naujiesiems rajono vadovams ir pavyktų „nuginkluoti" savivaldybės marytes melnikaites, jos vis tiek, perfrazuojant vieną buvusį VSD vadovą, mąstytų kairiuoju smegenų pusrutuliu. Ar su jomis įmanoma eiti į žvalgybą, ruoštis mūšiams ir laimėti „kairiųjų" skelbiamą karą?

 

Rasa Penelienė

2011-05-03

Kur smailinamos ietys?

Ketvirtadienį įvykęs Biržų savivaldybės tarybos posėdis svarbus ne tik dėl mero pavaduotojo ir administracijos direktoriaus rinkimų.
Nepaisant kai kurių nuogąstavimų Stasė Eitavičienė ir Vytautas Džėja surinko pakankamai balsų, kad užimtų atsakingus postus.
Netrukus jie stos šalia merės Irutės Varzienės, kuriai būtina kuo greičiau suformuota kompetentinga ir ištikima komanda.

Šis poreikis itin išryškėjo ketvirtadienio posėdyje. Jame tarybos opozicine frakcija pasiskelbė valstiečiai liaudininkai, vadovaujami Viktoro Rinkevičiaus. Įteiktą oficialų raštą lydėjo taiklūs frakcijos vadovo pastebėjimai, kurie liudija, kad opozicija valdančiajai daugumai atsipalaiduoti neleis. Dar daugiau. Dešiniosioms politinėms jėgoms, po ilgos pertraukos grįžusioms į rajono valdžią, teks atsilaikyti prieš vadinamuosius patyrusius "kairiuosius", kurie skrupulingai ieškos valdančiųjų nekompetencijos ženklų ir stengsis juos kelti į viešumą.
Taip nutiko ir praėjusiame posėdyje, kai V. Rinkevičius, prieš skiriant administracijos direktorių, stojo prie mikrofono, mojuodamas tarybos veiklos reglamentu, kurio vieni punktai prieštaravo kitiems. Posėdį vedusi merė, cituodama dokumentą, aiškino, kad dėl administracijos direktoriaus balsavimas bus atviras. V. Rinkevičius taip pat citavo punktus, kurie skelbė, kad balsuoti reikia slaptai.
"Ar šis reglamentas nebegalioja? Jis jau pasenęs?" - ironizavo buvęs parlamentaras, atkreipdamas dėmesį, kad šis dokumentas naujiems tarybos nariams buvo įteiktas per pirmąjį posėdį ir kad jo viršelyje užrašyta, jog aktuali redakcija nuo 2011 metų vasario 19 dienos.
Ir jis pataikė į dešimtuką.
I. Varzienė, kandidatuodama į rajono vadovo postą, pabrėžė, kaip svarbu visiems laikytis įstatymų nustatytos tvarkos. Vesdama ketvirtadienio posėdį ji šiuos dalykus taip pat nuolat akcentavo. Todėl V. Rinkevičiaus pastebėjimai buvo gerai apgalvotas politinis šūvis - kokios gi tvarkos gali laikytis naujoji valdžia, nesugebanti tinkamai perskaityti reglamento.
Taiklaus politinio šaulio laurai atiteko V. Rinkevičiui. Tačiau akivaizdu, kad strėlė smailinta ne be kitų pagalbos.
Kyla natūralus klausimas - kas ir kaip rengė dokumentus tarybos posėdžiui? Kad reglamente yra spragų, per posėdžio pertrauką garsiai porino buvęs vicemeras Aurimas Frankas. Iš jo kalbų aiškėjo, kad apie reglamento trūkumus žinojo ne jis vienas.
Kiaulės pakišimas merei - atsakingų savivaldybės administracijos darbuotojų nekompetencija ar sąmoningas noras padėti saviems, t. y. buvusiems valdžioje "kairiesiems"?
Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad naujiesiems rajono vadovams teks peržiūrėti administracijos darbuotojų veiklą. Minėti faktai galbūt padės išsklaidyti iliuzijas, kad visas valdiškų kabinetų paveldas yra vertingas.
Taip pat būtų pravartu kai kuriems valdančiosios daugumos politikams nusiimti rožinius akinius, pro kuriuos jie viltingai žvelgia į opoziciją ir kuria planus, kaip dirbs kartu, petys į petį.
Kad ir kaip mielai šypsotųsi politiniai oponentai, jie bet kuriuo atveju liks kitoje barikadų pusėje. Tai akivaizdžiai liudija balsavimai dėl vicemero ir komitetų pirmininkų. Nors S. Eitavičienės kandidatūrą žadėjo palaikyti kai kurie valstiečiai liaudininkai, už ją balsavo vos 13 tarybos narių. Valdančiąją koaliciją sudaro 14 narių. Būtų pakankamai naivu manyti, kad kandidatę į vicemerus palaikė ne saviškiai.
Opozicijos balsai lėmė ir tai, kad ketvirtadienį nebuvo išrinkti net dviejų komitetų pirmininkai. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai elgiasi pagal opozicinės veiklos principus. Be jokių sentimentų. Tai atveria kelią valdantiesiems veikti taip pat be sentimentų - bičiuliški santykiai, gailestis, pasitikėjimas avansu jiems bus tik balastas.
Opozicija šaudys taikliai ir skaudžiai taikys į tas vietas, kurias valdantieji akcentavo kaip savo veiklos stipriausias puses. Viena iš tokių - viešumo, skaidrumo, sąžiningumo deklaravimas.
Ketvirtadienio posėdyje merė netikėtai pasiūlė pritarti alytiškių iniciatyvai, kad už gaunamą kelių šimtų litų tarybos nario išmoką nereikėtų atsiskaityti, pateikiant dokumentus, atspindinčius, kaip tos lėšos buvo naudojamos. Dauguma tarybos narių pakėlė rankas, kad politikams atsiskaityti už gaunamas išmokas nereikėtų.
Tai buvo išties puiki proga bakstelėti dorus siekius deklaruojantiems politikams. Ir jos nepraleido V. Rinkevičius. Būtent jis, primindamas veiklos skaidrumo būtinybę, pasiūlė tokiai iniciatyvai nepritarti.
Tai chrestomatinis pavyzdys, kaip kaupiamas politinis kapitalas.
Praėjęs posėdis pažėrė ir pavyzdžių, kaip politinis kapitalas gali būti švaistomas. Tai rodytų Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkės Ramunės Čigienės laikysena.
Kaip žinia, į savivaldybės tarybą pateko keturi konservatoriai, jų partijos atstovei buvo patikėtas mero postas. Tačiau valdančioje koalicijoje nėra R. Čigienės pavardės. Šios konservatorės nebuvo ir tarp tų, kurie palaikė jos bendrapartietės I. Varzienės kandidatūrą siekiant mero posto. Konservatorių lyderė R. Čigienė, nevengusi politinio flirto su valstiečiais liaudininkais, praėjusį ketvirtadienį žengė dar vieną žingsnį. Renkant strategiškai svarbaus ekonomikos komiteto pirmininką, ji balsavime nedalyvavo. Tokiu būdu liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas, pretendavęs į šį postą, pristigo vieno balso.
Ar tai nėra politikės, kurios vadovaujamo partijos skyriaus nariai tampa valdančiosios koalicijos partneriais ir užima rajono vadovo postą, kenkėjiška veikla?
Prieš kelerius metus konservatoriai iš savo gretų pašalino politinį kalinį ir tremtinį Povilą Stakionį, kuris išdrįso rinkimų į Seimą metu agituoti ne už krikdemą A. Franką, o už nepartinį V. Valkiūną.
Ar minėtas R. Čigienės elgesys nėra žymiai pavojingesnis konservatorių partijai?
Tylaus valdžios kenkėjo vaidmenį savivaldybės taryboje pasirinkusi konservatorė formaliai nei valdančiajai daugumai, nei opozicijai nepriklauso. Kitaip tariant, laisva kaip vėjas.
Nuo ko ši politikė laisva ir kiek kainuos ta vadinamoji nepriklausomybė, parodys ateitis.
Šiaip ar taip, naujajai valdžiai teks dar sykį gerokai apsidairyti, kas yra šalia jų. Priešus paversti draugais yra menas. Bet tam, be kita ko, reikalingas laikas, kurio rajono vadovams bent jau darbo pradžioje tikrai nebus per daug.

Rasa Penelienė
2011-04-30

Apie pirmąją smulkmeną

Biržai jau visą savaitę gyvena su nauja rajono vadove.

Pabrėžiu žodį „jau", nes septynios dienos pralėkė taip greitai, kaip prabėgs ir visas šimtas, žymintis ribą, už kurios valdantieji asmenys nebeteks naujokų imuniteto.

Tuomet visuomenė atidžiai stebės, kaip vykdomi priešrinkiminiai pažadai, opozicija kirs už kiekvieną neapdairų žingsnį, žiniasklaida kels į viešumą ne tik tai, kas bus kalbama naujosios valdžios žadėtose spaudos konferencijose.

Tiesa, internetiniai komentatoriai jau dabar plūsta ir išrinktąją merę, ir kandidatus į kitus rajono vadovų postus. Nuogąstavimų daug ir kai kurie iš jų tikrai ne be pagrindo.

Kokią žinią visuomenei siuntė merė pirmąją savo darbo savaitę? Tiesą sakant, jų buvo ne viena.

Pirmadienį savivaldybės tarybos posėdžio metu iš tribūnos išgirdome žmogų, kalbantį apie naujos vadybos, lyderystės būtinybę, apie kitokį požiūrį į tarybos nario, valdininko veiklą bei reikalingus pokyčius rajone.

Antradienį šis žmogus sėdo į mero kėdę. Tą dieną savivaldybės darbuotojai atrodė kaip niekada malonūs, paslaugūs - darbe sukosi kaip bitutės.

Į savaitės pabaigą darbinis „dūzgesys" savivaldybėje aprimo. Užtat ketvirtadienį, rajono laikraštyje pasirodžius interviu su mere, suūžė politiniai oponentai. Naujosios valdžios bendražygiams ir jos palaikytojams į gana taiklius kritikų pastebėjimus beliko atsikirsti kone vieninteliu argumentu - tai tik pirmieji slystelėjimai, padaryti ne iš blogos valios.

Tų slystelėjimų nevardysiu - per šimtą dienų šie ir kiti žingsniai tegu bus aptarinėjami valdančiosios koalicijos, bendrapartiečių bei bendraminčių rate.

Neabejoju, kad merė į pastabas įdėmiai įsiklausys - tai išties itin geranoriškas, protingas žmogus. Būtent dėl to šįkart drįsiu viešai pakomentuoti pačią pirmąją jos siųstą žinią visuomenei.

Kaip prasidėjo naujosios Biržų merės pirmoji darbo diena? Skaitytojai iš spaudos puslapių perskaitė, kad rytą ją į darbą atvežė buvęs meras. Jis tarnybiniu automobiliu nuvyko iki naujosios rajono vadovės namų ir vėliau abu atvažiavo į savivaldybę.

Ir ką po šio „dueto" rytinio pasivažinėjimo sužinojo eilinis rinkėjas?

Merė pačią pirmą darbo dieną pasinaudojo tarnybiniu transportu, už ką iki šiol buvo vanojami rajono politikai bei valdininkai.

Tai buvo tik džentelmeniškas buvusio mero gestas, kuriam neatsispyrė moteris? Jis išties būtų toks, jeigu merė į darbą būtų atvežta nuosavu „džentelmeno" automobiliu.

Tai viso labo išradinga mero posto perdavimo - perėmimo ceremonijos preliudija, į kurią reikėtų pažvelgti žaismingiau? Galbūt. Ir jeigu tai buvo tik pokštas, visgi jis buvo ne vietoje ir ne laiku. Tai, kas būtų patrauklu mokyklos renginyje, mero darbe gali atrodyti mažų mažiausiai neprofesionalu.

Rinkėjai gerai pamena, kad buvęs meras pirmąją kadenciją pradėjo taip pat skandalais dėl tarnybinio automobilio naudojimo.

Dabar gi jis, politinei oponentei „džentelmeniškai" pasiūlęs pasivažinėti tarnybiniu automobiliu, ją pačią pirmą dieną įklampino į labai nesimpatišką situaciją.

Antra vertus, nebūtina nei visur eiti, kur esi kviečiamas, nei sėsti į kiekvieną automobilį.

Kai anas meras spaudoje buvo vanojamas dėl automobilių, pasigirdo nuomonių, kad toks prasižengimas - tik smulkmena. Į šį pastebėjimą buvo atsakyta, kad būtent smulkmenose atsispindi esmė.

„Naujoji merė - tas pats Ramonas, tik su sijonu", - tėškė vienas skaitytojas.

Ir ne jis vienas taip perskaitė pirmąją merės siųstą žinią.

Savivaldybės klerkai, iš pradžių išsigandę naujosios valdžios, po šios žinios taip pat lengviau atsipūtė - naujoji jų viršininkė ne be silpnybių. Mat, anot žymiojo A. France, žmonės, kurie neturi jokių silpnybių, yra siaubingi - jais neįmanoma pasinaudoti.

Ir dar smagiau savivaldybininkai pasijuto spaudoje perskaitę, kad rajono vadovė galvų niekam nekapos.

Žinoma, kam kapoti, jeigu galima perauklėti, ko turbūt imsis į valdžią atėjusios talentingos pedagogės.

Svarbiausia, kad visi būtų gyvi ir sveiki, niekas nedrebėtų dėl darbo vietų ir šiaip kad būtų visi viskuo patenkinti.

Ar galima ko nors kito linkėti artėjant šv. Velykoms?

 

Rasa Penelienė

2011-04-19

Sistema

Kai pradedi galvot, kodėl Lietuvoj daug kam gyvenimas yra nemielas, kodėl ir savy randu tiek nepasitenkinimo ar nusivylimo tuo, ką galima įvardinti kaip valstybės tvarką ar visuomenės tarpusavio santykių mechanizmus, ateina į galvą vienas žodis: SISTEMA.

Iš tiesų, mes ir sąmoningai, ir nesąmoningai sukūrėm vos ne visose srityse tokią sistemą, kuria esam nepatenkinti, kurios negalim pakeisti ar pagerinti, nes kažkur instrukcijų, įstatymų, aktų, nutarimų, reglamentų, potvarkių, lobizmų, korupcijų, biurokratinio idiotizmo džiunglėse paslėpti tie reguliuojantys mechanizmai, kuriuos koks nors protingas žmogus galėtų protingai panaudoti - kažką pagerinti, pašviesinti.

Kartais iš tiesų į Seimą, ministro ar kokio nors miestelio valdžios kėdę ateina ir protingi, mąstantys žmonės, pasiryžę iš tiesų dirbti ne tik savo ar savųjų ratelio interesų labui. Bet štai stebi ir pamatai, kaip po metų kitų tie protingi ir iš tiesų ką nors norėję pakeisti žmonės kažkur kažkaip... dingsta. Suvienodėja su pilkąja apsukria ir prie visų vėjų prisitaikančia vidutinybe, kuri šiuo metu dominuoja Lietuvos politikos ir vykdomosios valdžios sluoksniuose. Ištirpsta toje masėje, tampa nepastebimi, įsivelia į smulkias politines intrigėles, neesminius ginčus arba net būna vienaip ar kitaip, neretai žiniasklaidai padedant, sukompromituojami.

Štai ir viena iš priežasčių, kodėl nemažai protingų bei veiklių, turinčių idėjų žmonių vengia politikos ir partijų. Nes sistema pati savaime veikia kažkaip „nešvariai", įtraukiančiai ir slopinančiai, ją pakeisti darosi beveik nebeįmanoma, o mūsų politinis gyvenimas ir valstybės tobulinimas pernelyg dažnai primena garsųjį F. Kafkos romaną „Procesas".

Mes juk puikiai žinome, kad dalis žmonių emigruoja ne tik dėl pinigų ar geresnio gyvenimo, bet ir dėl to, kad šiame „procese" savoj šaly jaučiasi visom prasmėm nereikalingi. Nes mūsų Sistemos „sistemos" - nuo užkampiausių provincijų iki centrų - yra orientuotos į savųjų ratus; jos yra pernelyg uždaros ir sunkiai paveikiamos bet kokių demokratijos ar rotacijos dėsnių. Tą liudija ir tai, kad pernelyg daug įvairiais būdais praturtėjusių Lietuvos žmonių veržiasi į įvairaus lygio valdžią, ir tik paskutinis naivuolis gali pamanyti, kad tie milijonieriai vos ne visi - mesijai.... Net rinkimai yra tapę savotiška fikcija, nes realiai rinkėjas beveik negali paveikti jokios valdžios ar daryti įtaką biurokratinės kontoros veiklai. Išrinkai, ir „basta" - išrinktieji daro, ką nori, ir tvarkosi, kaip nori, tą visą savo kadenciją, o rinkėjus „pamato" tik artėjant naujiems rinkimams.

Mūsų biurokratai tapo pernelyg nepakeičiami ir neįveikiami, o sistema pasižymi ne tik uždaromis savybėmis ar polinkiu į stagnaciją. Sistema, kuri dabar veikia ir yra įsišaknijusi, turi du ryškius bruožus, kurie ją daro uždarą arba neveiklią. Arba veiklią ne taip ir ne ta kryptimi, kaip mes norėtumėme arba kaip galbūt turėtų būti.

Pirmoji priežastis - kad mūsų sistemoje dar pernelyg daug sovietmečio, kurio giluminių liekanų mes neva nebepastebime. Bet to, kas buvo įsišakniję per pusę amžiaus, per du dešimtmečius niekaip neišrausi. Mes tebesam paveikti to laikmečio daugiau, negu mums patiems atrodo; paveiktos dar tebėra ir tos kartos, kurios jau gimė ar užaugo naujosios nepriklausomybės metais ir regėjo „bjaurų pradinio kapitalizmo" veidą, godžiai besišiepiantį apgriautoje ir išgrobstytoje sovietinėje aplinkoje. Jauniausiems kai kada sovietmetis atrodo kaip koks „retro", o naujųjų laikų nuskurdintas pensininkas neretai jį mini geruoju, pamiršdamas visas istorines neteisybes.

Kitas faktorius, veikiantis sistemą jos nenaudai, yra... Europos Sąjungos biurokratija ir jos niveliuojantys reikalavimai. Bėda ne pati Europos Sąjunga (kitoje sąjungoje mes ir negalėjome dabar būti), bet mūsų sistemos nevykusi, nesavarankiška, nekūrybinga ir pernelyg vergiška reakcija į ES reikalavimus. Pernelyg aklai ir papūgiškai tai daroma - su dvigubu vergystės ženklu - senuoju, iš sovietmečio, ir naujuoju - iš Europos Sąjungos. Nes ne taip lengva juridiškai tapus laisvam tapti laisvam ir kūrybingam iš tiesų.

Prie šių dviejų faktorių pridėkim mūsų lietuviškos sistemos funkcionierių savanaudiškumą ir išplitusią korupciją praktiškai visose srityse ir gauname rezultatą, kurį turime ir kuriuo daugelis esame nepatenkinti.

Per dvidešimt metų mes nesugebėjome tos sistemos paversti gyva, kūrybinga, žmogiška ir sava. Galbūt tai apskritai visuomeninių formacijų ir sistemų utopija, bet aiškiai matyti, kad tą sistemą gyvybiškai būtina išjudinti. Nes pernelyg dažnas jausmas yra kvailas bejėgiškumas, kai savoje šalyje nieko negali pakeisti, kai matai savavaliavimą, neteisybę ar kafkišką absurdą, o sistemos „mašinoje" taip gudriai suslėpti jos reguliavimo mechanizmai, kad kyla įtarimas, jog mes dar ilgai savoje šalyje būsime ne piliečiai, o kažkokie parijai...

 

Alis Balbierius

2011-04-16

Povandeninio grėbstymo ypatumai

Pagaliau atėjus pavasariui ir suteškenus lietučiui išsyk prisiminiau Ekstremalių situacijų centro darbuotojų parengtas instrukcijas, kaip elgtis ištikus potvynio pavojui. Tiesa, šiemet upės iš savo vagų pernelyg neišsiliejo, nors pernai ties Tabokine daugiau nei 5 metrus virš įprastinės normos vanduo buvo pakilęs.

Bet ar viskas tvarkoje, ar ramu širdyje?

Be abejo, kad ne. Nes kur tik bepažvelgsi, visur telkšo įspūdingų dydžių vandens ežerai. Pavyzdžiui, Germaniškyje keturios sodybos skęsta jau daugiau nei dešimtmetį, prie koplyčios vanduo visad slūgso, prie buvusio malūno - vos ne Širvėna. Nekalbu jau apie vieną Alytaus tipo namelį, kurio gyventojai grėbliais iš rūsio pasigaudavo uogienės ar agurkų stiklainį - rūsys pilnas iki laiptų viršaus.

Sakote, kad kalta gamta? Iš dalies sutinku. Tik dar neteko skaityti, jog būtų kas šunims naktį loti uždraudęs ar pūgą suvaldęs.

Atsakymas yra visiškai juokingas ir paprastas: melioracija. Matau, kaip kažkas nusišypsojo į ūsą - seniūnas po Druskininkų, matyt, peršalo ir vėl moralus lies apie „pinigų užkasimą į žemę". Taip taip, keletas jūsų, kreivai dabar besišypsančių, vėl į rajono tarybą išrinkti...

Deja, bet tas „pinigų užkasimas į žemę", kaip melioracijos įrenginių atnaujinimo ar remonto darbus įvardija net ir tarybos nariai, yra pašėlusiai reikalingas. Patys pagalvokit - į vandens užlietas pievas be birželio mėnesio niekas įvažiuoti negali, mažėja sėjamų plotų dydžiai - mažėja ir išmokos, jau nekalbu apie tai, kad kiekviena dėl per šlapios dirvos pavėluota sėjos diena ūkininkui - didžiulis nuostolis.

Ta pati situacija ir gyvenvietėse. Visi tvarkosi ir prižiūri savo sodybas, bet kaip ten su grėbliuku pasidarbuosi, jei vanduo iki dvišakumos siekia? Baidarę iš V. Venckūno nuomotis ir užsiimti povandeniniu grėbimu?

Nejuokinga. Ypač žinant, kad Biržų rajone melioracijos įrenginių yra už 200 milijonų litų. Tačiau jie dėvisi - krūmynai ar tie patys asiūkliai užkemša drenažą, jį reikia tvarkyti, aukštinti ar gilinti, valyti šulinėlius. Tam kasmet turėtų būti skiriama iki 10 proc. tų įrenginių kainos, tai yra 20 mln. Lt. Šiemet, kaip ir pernai, Biržų rajone melioracijos įrenginių priežiūrai bus gauta apie 1 mln. litų. Po 143 tūkst. Lt kiekvienai seniūnijai, grubiai skaičiuojant.

Taip, melioracijos darbai nėra pigūs, vien kuro kainos auga kaip asiūkliai. Todėl ir „skęstame", nervinamės, uostome sudvisusį taip niekur užsikišusiais vamzdeliais nenubėgusio vandens kvapą.

Įdomu, ar kas, be kaimo žmonių ir savivaldybės melioratoriaus R. Šikšnio, supranta, jog Biržų, Pasvalio rajonų žemės - „sunkios", drėgmę ilgai išlaikančios. Čia ne Ignalina, Molėtai, Zarasai, kur smėliukas pats nufiltruoja vandenėlio perteklių. Todėl ir į melioraciją reikia žiūrėti ne piktdžiugiškomis oposumo akimis, o rimtai, žmogiškai.

O gal kam norisi apsikeisti vietomis su visada rudenį ir pavasarį užliejamais germaniškiečiais? Eiti su žvejo batais į pusiau užlietą rūsį ir ten į kuro katilą užmesti plaukiojančių malkų ar pusiau panėrus ieškoti sulčių stiklainio?

Germaniškiečiai sutiktų apsikeisti vietomis...

 

Giedrius Kubilius,

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas

2011-04-14

Po valdžios „stogu“

Kas praėjusį penktadienį vyko pas Parovėjos ūkininkus Stankevičius, plačiai nušvies tam tikros žiniasklaidos priemonės. Į specialų renginį buvo kviesti tik specialūs žurnalistai. „Šiaurės rytai" į jį kvietimo negavo. Taigi, ten aš nebuvau, alaus midaus negėriau ir per barzdą, kaip sakoma, nevarvėjo.

Tačiau savaitgalį į viešąją erdvę patekusios publikacijos sukėlė įvairių minčių.

Penktadienį pas Biržų rajono ūkininką apsilankė net du ministrai - žemės ūkio ir aplinkos. Jie čia atvyko po to, kai dvi mūsų rajono aplinkosaugininkės ūkininką Vytautą Stankevičių apkaltino šliukštelėjus joms į veidą srutų. Kovo pabaigoje šios dvi moterys kreipėsi į Biržų policiją, kad jos, tiriančios skundą dėl galimos taršos, sulaukė ūkininko išpuolio. Už tai smarkuolis parovėjiškis buvo uždarytas į areštinę.

Ir štai kaime netikėtai pasirodo net du ministrai, Biržų rajono meras ir pulkas ūkininkų iš visos Lietuvos.

Kad žemdirbiai moka ir mėgsta organizuoti įvairias akcijas, kuriomis siekia privilegijų tam tikroms visuomenės grupėms, yra žinoma jau seniai. Nenuostabu, kad jie, pašaukti ginti į bėdą patekusio saviškio, nepagailėjo nei laiko, nei lėšų belstis į atokų šalies kampelį pasmerkti ūkininkus „smaugiančių" aplinkosaugininkų.

Bet ko atskubėjo Parovėjon visus svarbius darbus metę ministrai ir meras?

Dėl to, kad aplinkosaugininkai vykdo savo pareigas - tikrina ūkius ir baudžia pažeidėjus? Bet ar tai naujiena? Daugybė rajono gyventojų susiduria su uniformuotais pareigūnais, kurie reikalauja laikytis numatytų taisyklių. Parodykit bent vieną, kuris džiaugiasi tikrintojais ir jų skirtomis baudomis.

Ne kažin kokia naujiena ir pasipriešinimas pareigūnams. Dažnai girdime pranešimus apie tvarkos pažeidėjų išpuolius. Visai neseniai iš televizijos ekranų matėme necenzūriniais žodžiais besiplūstantį teisėją, vedamą į policijos automobilį. Dar anksčiau buvo rodomi kai kurių seimūnų susidūrimai su pareigūnais.

Regis, viskas turėtų būti aišku: kiekvienas pilietis privalo laikytis įstatymų, o pareigūnai turi prižiūrėti, kaip jų laikomasi. Jų, einančių valstybės deleguotas pareigas, užpulti nevalia nei didžiūnams, nei varguoliams.

Kai ūkininkas, šokęs prieš aplinkosaugininkus, staiga sulaukia ministrų dėmesio, suponuojama nuomonė, kad mūsų valstybėje prieš įstatymus lygūs toli gražu ne visi. Dar daugiau - šį valdžios atstovų vizitą galima suprasti ir kaip netiesioginį spaudimą pareigūnams, tiriantiems įvykius Stankevičių ūkyje.

Sykiu tai rimtas signalas Biržų rajono gyventojams, kuriems teko susidurti su nežabojamu Stankevičių elgesiu. Iki šiol nuostabą kėlęs minėtų ūkininkų nebaudžiamumas dabar lyg ir patvirtina sklandžiusias kalbas apie jų turimą „stogą".

Tokius nuogąstavimus išsklaidytų ministrų vizitai į kitas panašių konfliktų „zonas".

Ar Biržai sulauktų švietimo ir mokslo bei vidaus reikalų ministrų, jei uniformuoti pareigūnai nutvertų mokytoją, bandančią iš parduotuvės pasivogti silkių?

Kad prekybos centruose nutveriami vagiantys pedagogai, Biržuose ne naujiena. Bet jie, vargšai, uniformuotiems asmenims nesipriešina - tik verkšlena ir prašo dovanoti. Pedagogai juk turi galingas profsąjungas, kurios ne tyliau už žemdirbius rengia akcijas ir moka kelti ne mažiau keistus reikalavimus. Viešuosius ryšius išmanantys jų vadai galėtų mikliai išplatinti žinią apie vargstančius mokytojus, kurie nebeišgali iš gaunamo atlyginimo nusipirkti net silkės. O vagiliaujančiai pedagogei, nutvertai pareigūnų už rankos, tereikėtų jiems į akis šliukštelėti specifinį kvapą turinčio silkės marinato ir šiek tiek patupėti cypėje.

Jeigu po tokio incidento į mūsų miestą skubiai prisistatytų bent pora ministrų ir pulkas profsąjungiečių, patikėčiau, kad mūsų valdžiai iš tiesų rūpi kiekvienas žmogus - prasižengęs ūkininkas, mokytojas ar pareigūnus „gaidžiais" vadinantis seimūnas.

Jeigu šalies žiniasklaida tiksliai atkartojo aplinkos ministro mintį, tai šis Parovėjoje pareiškė, kad Biržų aplinkosaugininkai per daug uoliai tikrina Stankevičių ūkį.

Tokiu atveju švietimo ir mokslo ministras turėtų galimybę pareikšti, kad, pavyzdžiui, Biržų policininkai per uoliai tikrina pedagogų, besilankančių prekybos centruose, kišenes, rankines ir kitas vieteles, į kurias telpa silkė, kavos indelis ar „šliosas" dešros.

Tada visi mes, nuodėmingieji, galėsime jaustis saugiai - po valdžios „stogu".

 

Rasa Penelienė

2011-04-12

Medžių „politika" Biržų miestelyje

Jau rašiau kažkada, kad, prisidengus kraštovaizdžio, želdynų tvarkymo, pačių įvairiausių ir gausiai finansuojamų Europos imperijos biurokratų nuorodomis ir instrukcijomis, mūsų gimtojo miestelio „pareigūnai" ir biurokratai aklai vykdo krašto „gražinimo" akcijas.

Tai savotiški legalūs ekologiniai nusikaltimai. Ir baisiausia, kad tos instrukcijos ar projektai vykdomi vergiškai, aklai ir estetiškai bei ekologiškai nepamatuotai. Manyčiau, kad masinis medžių naikinimas tiek pakelėse, tiek miesto teritorijose vietomis yra 20 - 50 procentų ekologiškai netikslingas, nepagrįstas jokia ekologine ar kraštovaizdžio estetikos metodika.

Tiesiog yra padaromi projektai, jie apmokami tiek jų „kūrėjams", tiek jų vykdytojams - ir viskas „puiku" - mes dirbame! Tik kodėl visuomenė to nesupranta ir daugybė žmonių tuo piktinasi? Ar žmonių nuomonė laisvoj šaly jau nieko nebereiškia prieš instrukcijas? Kraštas yra mūsų visų, o ne kelių biurokratų, vykdančių jame savo projektus.

Medžių naikinimas tiek pakelėse, tiek miesto teritorijose vietomis yra 20 - 50 procentų ekologiškai netikslingas, nepagrįstas jokia ekologine ar kraštovaizdžio estetikos metodika. A. Balbieriaus nuotrauka

Ar kraštovaizdžio atmintis, kai nupjaunami pakelėj istorines ar buvusių kaimų vietas žymintys ąžuolai, irgi niekam nieko nebereiškia? Kelininkų vadukas, prisipylęs burną vandens, tyli. O skaitau štai, kad be savininko sutikimo jo žemėje nupjaunamas ąžuolas... Ir net mediena išvežama. Kas tai? Kaip tokią veiką įvertintų teisė, teismai tiek Lietuvoj, tiek Europos Sąjungoj?... Kur šventoji nuosavybės karvė, apdainuota mūsų Konstitucijoj?

Arba nupjaunamas medis, kuris žymi buvusio kaimo vietą... Šitaip darydavo su mūsų kraštu tik okupantai, dabar daro savi instrukcijų vergai. Nes vienas kitas pagarbiai paliktas medis netrukdytų jokiom instrukcijom, o kaimo keliuose toks „didelis eismas", ypač žvyrkeliuose, kad tie medžiai vos ne kasdien „nužudo" vairuojantį žmogų...

Ar Biržų miestelio medžiai yra piliečių priešai? Per kokį dešimtmetį tiek centre, tiek kitur žmonės regi tik nupjautus kelmus. Kelmai simbolizuoja Biržų krašto ekologinę būklę, o gal pritraukia turistus? Auklėja ekologiškai jaunąją kartą, kuri kasdien visam krašte mato, kas dėl pseudo pažangos daroma su savo - ne priešų krašto medžiais.

Aš nesu „žaliasis teroristas" ar koks idiotas, kuris nesuprastų, kad reikia kartais medžius nupjauti dėl įvairių techninių ir kitų priežasčių. Kad reikia želdynus tvarkyti ir formuoti. Bet aš pernelyg dažnai nematau jokios logikos, kodėl nupjaunamas būtent tas medis, o ne kitas, pavyzdžiui, senstelėjęs ar labiau paliegęs. Nesuprantu, kodėl medis, buvęs išraiškingas man, kaip gamtininkui ir menininkui, kraštovaizdžio „specialisto" būna sunaikinamas? Kodėl, pavyzdžiui, neprižiūrimas senas ąžuolas, kurio drevę derėtų dezinfekuoti ir užmūryti, prie Autobusų stoties? Nėra pinigų? Yra pinigų tik benzopjūklams?..

Man, kadaise dirbusiam gamtosaugoje, visai nesuprantami ir „estetiniai kriterijai", kuriais remiantis nupjaustomos įdomesnės, išraiškingesnės medžių šakos, pavyzdžiui, prie Biržų pilies tilto? Ar projektuotojai ir vykdytojai jau yra robotai, kurie regi tik tiesius it kareivius medžius šitame miestelyje? Ar jų mąstymas ir matymas jau yra katastrofiškai niveliuotas? Regis, subtilesnis supratimas apie estetinius medžių kriterijus ir akcentus urbanistiniame kraštovaizdyje mūsų specialistams yra neįkandamas.

Man nesuvokiama tyla ir krašto gamtosaugos bastionuose, o juk čia ne tik kokie daržovių specialistai ekologai savivaldybėje, bet ir regioninis parkas, aplinkosaugos inspekcija... Tyla jų zonose, viešos nuomonės ar pozicijos neturėjimas yra blogas ženklas. Pagaliau kai kas iš jų tuos projektus ir patys „suderina"...

Tas pats ir politikų gretose - ar kas ką kalba apie ekologiją, gamtosaugą platesniu kontekstu? Ekologijos ir kultūros daugelio dalykų (o jie taip pat yra pamatiniai, ne tik ekonomika ar verslas) nesuprato buvusi, atsiprašau, dar šiek tiek tebesanti valdžia. Kraštas neturėjo rimtos valdžios, kuri galėtų sustabdyti barbarišką elgesį su želdiniais ar net atsisakyti kai kurių pareigūnų paslaugų, jei jie pasidaro įtartinai uolūs negyvų instrukcijų vykdytojai.

Prisiminkime ir Minijos kaimo atvejį, kur barbarai išpjovė medžius - vėliau paaiškėjo, tai buvo ekologinis nusikaltimas, kurį buvo palaiminę ir vietos aplinkosaugininkai... O šitą nusikaltimą gamtai ir visuomenei projektavo galbūt dosniau apmokėti specialistai.

Apie „medžių politiką" Biržų miestelyje būtų galima kalbėti ir kalbėti, iliustruoti ją konkrečiais pavyzdžiais. Baisiausias šios politikos dalykas yra gal ne medžių pernelyg uolus šalinimas, o tai, kad per tą laiką nieko mieste naujo nepasodinta. Tik pjauta ir pjauta, šalinta ir šalinta. O dauguma miesto medžių yra jau seni arba labai seni, ir jų metai suskaičiuoti. Va čia ta politika ir pasirodo savo kvailu nuogu veidu - išduodami tik leidimai nupjauti, o kas sodina mieste naujus medžius? Kraštotvarka ir jos specialistai - tik naikina? Kai kurios gatvės jau darosi plikos, o kadaise žaliavo. Biržai buvo fantastiškas gimtas vasarų miestelis, kai, atvažiavus iš Vilniaus, iškart paskęsdavai malonioj žalumoj... Keista, kad nepriklausomoj Lietuvoj medžiai tapo ne vieno biržiečio priešais.

„Medžių politiką" geriausia pajausti apsilankius vadinamajame Kraštiečių parke prie Agluonos upės... Regis, nedaug kas žinote, kad toks išvis yra. Jis buvo pradėtas sodinti Kraštiečių šventės 1989 metais laiku, taip pat švenčiant Biržų 400-ąsias Magdeburgo teises. Apsilankykite. Va jame ir atsispindi ta visa nepriklausomybės metų „medžių politika", kurią vykdė ir vykdo iki šiol visos Biržų valdžios - pelkėtoje vietoje upės pakrantėje aplūžę sodinukų stagarėliai... Ypač „išraiškingi" žiemą. Ir gan įdomus akmuo, žymintis tą neva Kraštiečių parką - jau seniai be geležinės žymės, kurią prieš daug metų nulaužė piemenys ar pridavė į metalo laužą „metalistai"... Šis „parkas" liudija, kaip sunku užauginti medį ir kaip sunku jam užaugti. Ypač tokiose dirvose, kurios gal tai medžio rūšiai ir nelabai tinkamos. Taip pat liudija visus kraštotvarkos specialistų laimėjimus „turtinant" miestą želdiniais...

Bet užteks pavyzdėlių ir „sentimentų". Ar įmanomos kokios nors permainos šioje srityje, plastiškesnis ir žmoniškesnis, labiau ekologiškas ir estetiškai motyvuotas, atsižvelgiant į krašto paveldo ir istorinius ypatumus, požiūris į miesto ir rajono želdinius? Manau, kad taip.

Pirmiausia, apie tai turi kalbėti visuomenė. Viskas prasideda nuo mažų nepasitenkinimų ir protestų. Pagaliau visuomenė yra krašto savininkas, o ne pipirienės ar mikalajūnai, ramonai ar zurbos. Ir ne Europos Sąjungos biurokratai, nes tada ko verta būtų vadinamoji savivalda?

Antra - potencialiai kitokios naujos rajono valdžios kitokio požiūrio būtinybė. „Medžių politika" ir jos sprendimo būdai galėtų tapti pirmuoju testu naujai rajono tarybai (tiksliau būtų kalbėt ne apie naują tarybą, o apie jos nedidelę galimybę „atsišviežinti") ir, tikiuosi, naujai išrinktai rajono valdžiai. Manau, kad taip toliau tęstis nebegali.

Galbūt čia reikalingi nepriklausomi ekspertai, kad tas konfliktas tarp aklų instrukcijų vykdytojų ir visuomenės būtų kaip nors sprendžiamas. Protingai ir plastiškai, atsižvelgiant į krašto ypatumus. O svarbiausia - kad iš tiesų protingai ir kvalifikuotai būtų rūpinamasi savu kraštovaizdžiu, kuris yra esminė mūsų vertybė, tautiškumo ir identiteto garantas.

Dabar panašu, kad gimtoje žemėje siautėja barbarai...

Ir šitokia padėtis taip pat yra ir visuomenės, ir politikų negalios rimtas simptomas.

 

Alis Balbierius

2011-04-09

Šuns balsas į dangų neina

Pasitaiko žmogaus gyvenime momentų, kuomet aplanko džiaugsmas. Toks didelis didelis. Neaprėpiamas. Tikra euforija. Gaila, retai. Gal tik kartą per ketverius metus. Prieš rinkimus į savivaldybes. Arba į Seimą.

Tuomet staiga maloniai nustembi išvydęs, kiek daug šalia tavęs nuostabių žmonių. Patriotų. Pasišventėlių. Tikrų altruistų. Pasiryžusių dieną naktį be atvangos plušėti visų žmonių laimei. Kaip tas tarybinės rusų literatūros klasiko Maksimo Gorkio išaukštintas Danko. Išplėšęs savo liepsnojančią širdį ir ja tarsi fakelu nušvietęs kelią laimės ir šviesos ištroškusiai tamsiai žmonių miniai. Žavi šitoks vedlių tikėjimas savo ypatinga misija. Vesti tamsuolius šviesos ir laimės karalystėn. Klestint pavydėtinai idealų vienybei. Nesvarbu, kokiai partijai ar kitokiai politinei jėgai šie pasišventėliai priklausytų. Jie visi, kaip pasamdyti, nori, kad suklestėtų mūsų gimtoji Marijos žemelė. Ir suprantama, Biržai. Tapę gilia provincija. Ne vien geografine (čia dar nieko), bet ir dvasine. Tie kilnūs norai ir ketinimai, išsakyti dar prieš rinkimus, džiugina ne tik tokius naivuolius kaip aš. Dar kartą patikėjusius, kad tie fantastiškai žavūs pažadai - ne vien rinkiminės propagandos blizgučiai. Ar mitinis Trojos arklys, ne vienam provincijos politikui padėjęs įjoti į taip geidžiamą savivaldybės tarybą. Tam, ne pirmą kartą pamirštančiam ką tik ištartus meilės ir aukojimosi savam kraštui žodžius. Rodos, tokius karštus ir nuoširdžius. Tarsi priesaika. Šventa. Nesulaužoma. Neišduodama.

Visada maniau, kad politiko priedermė būti sąžiningam ir išmintingam. Kodėl? Sąžiningumas - tokia plati sąvoka, kad joje tikriausiai telpa ne viena dešimtis teigiamų žmogaus savybių. Tai sąvoka, artinanti jį prie idealios asmenybės. O kaip be išminties? Juk reikia surasti ir priimti protingiausius, naudingiausius Biržams ir biržiečiams sprendimus. Sugebėti analizuoti ir prognozuoti situaciją. Kaip patyrusiam šachmatininkui regėti bent kelis racionalius ėjimus į priekį.

Bet aš apie kitką. Prieš rinkimus visi su aistringu įkvėpimu deklaruoja savo meilę ir atsidavimą gimtajam kraštui. Jo žmonėms. Žada jiems tarnauti. Ištikimai. Netgi liokajiškai. Šiais agitaciniais pažadais tokie pavydėtinai vieningi. Po rinkimų ateina staigaus prašviesėjimo akimirka. Politikai ūmai suvokia, kad pažadas pažadui nelygus. Kaip toje anglų rašytojo Džordžo Orvelo alegorinėje knygoje „Gyvulių ūkis", su geros ironijos doze įtikinamai įrodančioje, kad „nors visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus". Paralelė paprasta - nors visi savivaldybės tarybos nariai yra Biržų patriotai, bet kai kurie didesni patriotai. Jie ir turi kurti valdančiąją daugumą. O tie mažesnieji patriotai taps opozicija.

Tradicine. Nuolat kaišiojančia pagalius į riedančio vežimo ratus. Nieko protingo nepasiūlančia. Kaip ir iki tol buvusios. O jeigu ir pasiūlytų, bus kaip su tuo šuns balsu, kuris į dangų neina... Kam stengtis? Juk paprasčiau viską, ką pasiūlys valdantieji, neigti. Aiškinti, kokie jie nepatyrę ir neišmanantys. O ir tie valdantieji vargu ar išgirs savo oponentus. Nugalės susireikšminusių politikuotojų teisuoliškosios ambicijos, noras pažeminti ir suniekinti kitaip manantį, gal net efektyvesnius, mažiau kainuosiančius problemos sprendimo būdus žinantį. Šitaip tas daug ką žavėjęs pasiryžimas aukotis gimtojo krašto žmonėms gali tapti dviejų grupių tarpusavio kova. Atkaklia. Principine. Ir joje ne visuomet būna aiškūs nugalėtojai. O pralaimi tie, kuriems politikai žadėjo aukotis. Nuvesti šviesos ir laimės karalystėn. Kaip į komunizmą.

Regiu čia dar kai ką. Politikoje vietų skaičius ribotas. Ne kiekvienam lemta į ją patekti. Tokius paguodžia nebent populiarios dainos žodžiai: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus." Jei nori būti tikru politiku - bandyk net ir iš finišo tiesiosios išstumti savo varžovą. Nesilaikydamas taisyklių. Nei etinių, nei kokių nors kitokių. Atmink - tikslas visada pateisina priemones. Ypač - jei tas tikslas kilnus ir šventas. Svarbiausia - rezultatas. Kiekviena partija, net ir pati nepopuliariausia (o daugiausia tokių ir esama), siekia valdžios. Ne tik politinės. Bet ir patogios kėdės. Geriausia - pritaikytos konkrečiam užpakaliui. Tik va bėda, kad tų kėdžių, suteikiančių kiek realesnę valdžią, ne tiek jau daug. Tenka dėl jų pasistumdyti. Regzti suokalbius. Pūsti vis naujus, tuoj pat sprogstančius burbulus. Galbūt ne viskas taip beviltiška, kaip surašiau. Būčiau laimingas, jei kitiems atrodys, kad tai tik mano pesimistinės fantazijos, o mūsų provincialusis politinis pasaulėlis kur kas skaidresnis, tauresnis, patrauklesnis.

 

Algirdas Butkevičius

2011-03-29

Šis bei tas apie kaimo oligarchus

Ar Biržuose yra oligarchų?

Argumentuoto atsakymo į šį klausimą neturėjau iki praėjusios savaitės.

Žvelgiant į tai, kas vyko rajono valdyme, buvo galima kalbėti apie korupciją, piktnaudžiavimą tarnyba, viešųjų ir privačių interesų painiojimą ar tiesiog smulkias vagystes.

Eilinio kyšininko, „otkatininko", smulkaus vagišiaus vadinti oligarchu neapsivertė liežuvis.

Pagal klasikinį apibrėžimą oligarchija - tai valstybės (ar savivaldybės) valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose.

Šių dienų realijos oligarchijos apibrėžimą tikslina - anot politologų, tai korumpuotos ir neskaidrios, išvengiančios demokratinės atsakomybės ir pinigus „siurbiančios" mažumos valdžia.

Lietuvoje oligarchu laikomas verslo magnatas (praturtėjęs dažniausiai privatizacijos laikmečiu), kuris turtų ir galios didinimo tikslais veikia valdžią ir siekia formuoti visuomenės nuomonę per jam priklausančią (ar dėl tam tikrų sumetimų lojalią) žiniasklaidos priemonę.

Praėjusį antradienį prestižiniame „Tylos" viešbutyje įvykęs susirinkimas atvėrė akis.

Į „Tylą", kaip žinia, buvo susirinkusi Biržų verslininkų, politikų ir žiniasklaidos atstovų grupė. Tiksliau, vadinamasis verslo „elitas" į viešbutį pasikvietė dalį būsimosios savivaldybės tarybos narių ir vieno laikraščio atstovą.

Sakoma, ką myli, ko nekenčia ir kokių tikslų siekia mūsų oligarchai, lengviausia sužinoti analizuojant jų valdomas žiniasklaidos priemones.

Tarp vadinamojo Biržų verslo ir politikos „elito", atrodo, nėra asmenų, kuriems tiesiogiai priklausytų kokia nors žiniasklaidos priemonė. Tačiau, kaip žinia, priklausomybės formų gali būti įvairių.

Kad verslininkai prie savo stalo drauge su politikais pasodino tam tikros žiniasklaidos atstovą - iškalbingas faktas.

Rajono laikraščio publikacijoje apie verslininkų ir valdžios atstovų susirinkimą galima rasti įdomių ir keistų dalykų. O svarbiausia - visuomenei siunčiama žinia, kad Biržuose formuojasi oligarchija.

Jau straipsnio pavadinime skelbiama: „Verslininkai politikus ragino nenustumti „valstiečių". O toliau išdėstytos mintys patvirtina, kad Biržų verslo „magnatai" siekia daryti įtaką sudarant naująją rajono valdžią.

Cituojami vieno iš „Tylos" savininkų Arūno Vaitaičio žodžiai: „Verslininkai turi vieningą nuomonę apie koalicijos kūrimą."

„Savivaldybė ir verslininkai turi dirbti išvien", - tai bendrovės „Agaras" vadovo Petro Vainoro mintys.

„Mūsų tikslas - sujungti visų partijų siekius", - pranešė Biržuose valstiečiams liaudininkams vadovaujantis verslininkas Viktoras Rinkevičius.

Ką reiškia vadinamasis „sujungimas", koks jo tikslas? Pirmiausia - kad būsimojoje valdančiojoje koalicijoje būtų „valstiečiai". Tą patvirtina A. Vaitaičio moralas besispyriojantiems politikams: „Jūs atkertat valstiečius. Jums nereikalingi žmonės, už kuriuos balsavo kaimas."

Milijoninius turtus deklaruojantiems verslininkams staiga parūpo kaimo žmonių interesai ir jie pareiškė, kad Biržų valdžioje „valstiečiai" būti tiesiog privalo.

„Mums svarbu, kad nebūtų formuojamos koalicijos šiek tiek kitame kabinete", - žodžių į vatą nevyniojo A. Vaitaitis. Kokiame kabinete formuoti koalicijas reikėtų, jis tiksliai nenurodo. Bet galima daryti prielaidą, kad tam geriausiai tinka viešbutis.

Negana to, šis politikoje pasikausčiusiu intelektualu laikomas verslininkas bloškia mintį, kad mūsų rajone valdančiąją koaliciją formuoja... laikraštis. Ne tas, kuris prie verslininkų stalo pakviestas, o kitas. Jo įsitikinimu, „net dienraštis „Lietuvos rytas" nesikiša formuojant koalicijas".

Kitaip tarant, daugelio kultūros ir tolerancijos pavyzdžiu laikomas verslininkas piktinasi, kad verslo ir politikos „magnatams" nelojalus vietos laikraštis atviras įvairioms nuomonėms ir nevengia kritikuoti valdžią, kurioje daugelį metų buvo „valstiečiai".

Iš tikrųjų, kam per spaudą platinti politines nuostatas, kurios nesutampa su vietos oligarchų siekiais? Kam drumsti žmonių protus? Ir vietos žurnalistai, suprantama, turi imti pavyzdį iš „Lietuvos ryto", kuris, anot šviesiausių verslo pasaulio protų, „nesikiša" nei į valdžios formavimą, nei į jos veiklą.

Tokių atseit „nesikišančių" žiniasklaidos priemonių, oligarchų laimei, yra ir Biržų rajone.

Filosofas Leonidas Donskis teigia: „Nenormalus žiniasklaidos, politikos ir verslo susiliejimas Lietuvoje yra tiesiogiai vedantis į oligarchiją."

Oligarchija (verslo susiliejimas su politika) grynuoju pavidalu akivaizdžiai matyti Darbo partijoje, kuriai vadovauja V. Uspaskichas. O ar neturi į jį panašumo valstiečių liaudininkų lyderis V. Rinkevičius? Nors tarp Seimo milijonierių buvęs V. Rinkevičius niekada nesakė, kad į valdžią eina tvarkyti savo verslo reikalų, tačiau tą neigia ir V. Uspaskichas.

Stebėtinas jų panašumas ir dėl požiūrio į žiniasklaidą. Garsioji V. Uspaskicho frazė „tūpas žurnalistas" primena ir mūsų į Seimą rinkto V. Rinkevičiaus „kryžiaus žygį" prieš valdžią kritikuojančius asmenis. Prieš kelerius metus jis buvo tarp 37 parlamentarų, bandžiusių nutildyti valdžios kritikus. Ši Seimo narių grupė inicijavo parlamentinį persekiojimą už laisvą mintį ir žodį. Jie kitaminčius ir valdžios kritiką prilygino antivalstybinei veiklai.

Politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, pateikdamas tų Seimo narių sąrašą, juos negailestingai išvadino politiniais demokratinės valstybės beraščiais, liaupsinančiais sovietmetį ir ardančiais pilietinės demokratijos pamatus.

Akivaizdu, kad V. Rinkevičiaus nuostatos nesikeičia. Jos kaip aidas atkartojamos Biržų verslininkų „elito", kuris atvirai rodo pastangas, kad V. Rinkevičiaus „valstiečiai" patektų į valdžią.

Prasčiokiškai atrodo tas mūsų „elitas". Ypač kai tikruosius savo tikslus bando pateisinti aiškindamas, kad pirmiausia reikia paisyti kaimiečių, balsavusių už „valstiečius", valios. Kaimiečiai paprastai balsuoja už galingus asmenis. Jiems atrodo, kad išrinkus tokius kaip V. Rinkevičius, visuomenė jausis kaip už mūro - už ją sprendimus priims ir visus darbus atliks kažkas kitas.

Tokia nuostata formuojasi dėl visuomenės polinkio į asmenybės ir galios kultą. Lietuvoje tai vadinama „runkelio sindromu".

Tas „runkelizmas" formuoja turtingą valdantįjį elitą. Būtent tokio elito dominavimu valdžioje ir paremtas oligarchinis valdymas.

„Mums nusispjauti ir į kairę, ir į dešinę", - verslo „magnatų" politines pažiūras atskleidžia A. Vaitaitis.

O į ką jie nespjauna?

Laikraščio publikacijoje cituojami verslininkų žodžiai apie bendro darbo Biržų labui būtinybę ir negailestinga kritika nueinančiai rajono valdžiai. Tarsi joje dvi dešimtis metų nebūtų buvę valstiečių liaudininkų.

Nenorėčiau tikėti, kad verslininkai nesupranta, ką patys šneka, arba kad visiškais neišmanėliais laiko politikus bei laikraščio, kurio atstovė jų mintis užrašė, skaitytojus.

Turint šiek tiek padorumo, turbūt nepatogu sakyti, kad „elito" tikslai kur kas paprastesni. Juk į valdžią nepatekus „valstiečiams", kažkam bus atkirstos galimybės pasinaudoti „valdiškomis" gėrybėmis.

Dar Platonas sakė, kad esant oligarchinei santvarkai, „ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigų ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina".

Filosofas Andrius Navickas perspėja, jog reikia atsikratyti iliuzijų, kad oligarchų gerovė reikš visos visuomenės gerovę ir kad oligarchai gali tarnauti bendram gėriui.

Tokių iliuzijų pirmiausiai reikėtų atsikratyti Biržų politikams, sakantiems, kad į dabartinę rajono valdžią ateina „mąstantys idealistai".

„Mąstantys" turėtų atsikratyti svaičiojimų, kad vietinis kaimo oligarchėlis yra geresnis už kažkokį toli gyvenantį didelį oligarchą.

„Mąstantys", eidami į valdžią, pirmuosius žingsnius turėtų žengti ne verslo „magnatų" patiestais viešbučių kilimais. Kad patys netaptų kilimėliais, į kuriuos valytųsi „elitas" batus, jie pirmiausia privalėtų apsispręsti nepaklusti oligarchų diktuojamoms taisyklėms.

Būsimoji valdžia privalo turėti politinį stuburą. O jos galva, perfrazuojant V. Laučių, turi būti pritvirtinta ne stuburo apačioje, o viršuje.

 

Rasa Penelienė

2011-03-22

Vieversiai virš sniegynų ir nostalgija

Vieversio balsas virš kovo vidurio sniegynų.

Ženklas - ir garsas, garso ženklas ir ženklo garsas - kiek pavėlavęs.

Nes kovo ketvirtoji jau buvo vieversio diena, regis, Šiaurės Lietuvoj dar visur be vieversio.

Kaip ir taip pat jau praėjusi 40-ies Paukščių diena, savaime aišku, šituos jau antrą pavasarį užsigulinčių sniegų kraštuos dar tikrai be keturiasdešimties sugrįžėlių.

Dabar atitirpusiuose žemės arimų ar pievų lopuose yra kur vyturiui nutūpti, kur prisiglausti. Sutapti su žeme ir kūnu, ir spalva. Pernakvoti šaltyje tarp žolių kuokštų, įsiklausant į praeinančių stirnų ar lapių žingsnius.

... Vyturio balsas man kalba ir apie liūdesį, ne tik apie galimybes ar kelius, kuriais buvo eita ir kurių atsisakyta. Nes pavasario atėjimas ir jo ženklai yra dviprasmiai - atgimimo džiaugsmas maišosi su laiko tekėjimo greičiu. Autoriaus nuotrauka

Vyturio balsas man asmeniškai yra nostalgija. Tiksliau, ženklas ir garsas, atveriantis vartus į beribę, neaprėpiamą nostalgijos žemę. Pusės ornitologinio - ekologinio - gamtosauginio gyvenimo nostalgija, užgniaužta, pamažu išvaryta kitų darbų ir pomėgių. Neįmanomybės vienam žmogui aprėpti tai, ką nori, ką norėtum aprėpti.

Nostalgija praeities, kada Paukštis kaip metafora, kaip simbolis; o kartu ir visi Lietuvos ir viso pasaulio paukščiai buvo kaip dievai, kurių keliais maniau eiti ir eiti. Nuo paukščių prie žolių, nuo žolių prie vabzdijos ir taip toliau - kadaise norėta ir bandyta pamatyti, pažinti visas sutiktas gyvybės formas...

Nostalgija skaidrumos, sutapimo su gamta ir jos įvairiapusio, universalaus pažinimo - empirinio ir dvasinio, biologinio ir filosofinio, estetinio ir etinio... Viso to, ko dabar stokoja perdėm biurokratizuota gamtosaugos sistema, kurios mes, anų Atgimimo laikų žalieji, nekūrėm ir, regis, dauguma nenorėjom tokios - tolstančios tiek nuo žmogaus, tiek nuo gamtos, prisidengiančios „aplinkosaugos" vardu.

Regis, mūsų pastangos užmirštos, nors kai kurios buvo ir gerokai utopinės. Kaip ir Sąjūdžio. Gan skeptiškai žiūriu ir į galimybę, kad kovo 20 dieną Vilniuje pagaliau gal bus įkurta normali ekologinė partija - paskelbtas partijos „Lietuvos žaliųjų sąjūdis" steigiamasis suvažiavimas... Tai lyg ir turėtų būti „žalioji partija", nors kadaise keli nevykėliai nevykusią Žaliųjų partiją jau buvo įkūrę, į ją tuomet žaliųjų lyderiai ir aktyvistai net nestojo... Paradoksalu, kad kadaise gan platų Žaliųjų judėjimą turėjusi Lietuva iki šiol neturi ekologinės partijos, nors politinė terpė tokia rūgšti, kad belieka tikėtis, jog naujo žalio politinio derinio ji neištirpins savo skrandžio rūgštyje ir nepavers eiline, smulkia partijėle... Kadaise žodžiai Žalieji, „žalioji partija", kai Lietuvoje dar buvo tik viena partija, skambėjo magiškai, laisvai ir viliojančiai. Tai buvo vienintelė partija, į kurią galbūt būčiau įstojęs, jei ji tada būtų buvus įkurta normalesnės publikos.

... Vyturio balsas man kalba ir apie liūdesį, ne tik apie galimybes ar kelius, kuriais buvo eita ir kurių atsisakyta. Nes pavasario atėjimas ir jo ženklai yra dviprasmiai - atgimimo džiaugsmas maišosi su laiko tekėjimo greičiu, o jis šiek tiek protaujančiam žmogui neša ne tik dabarties džiaugsmą, bet ir visa ko praeinamumo liūdesį. Nes kiekviename liūdesy slypi džiaugsmo pumpuras, kaip ir kiekviename pavasaryje jau slypi rudens baigtis. Metai šia prasme yra grakštus nostalgijos ratas.

Tačiau vieversio balsas, didėjanti saulės galia ir sniegynų tirpsmas veja lauk liūdesį ir nostalgijos formas.

Pavasaris jau, ir tuo viskas pasakyta.

Pavasaris kaip senas dievas - iš tų laikų, kada kitų dievų dar ir nebuvo...

 

Alis Balbierius

2011-03-19

Akivarai

Biržų valdžios formavimo fronte iki antradienio lyg ir nebuvo nieko naujo. Valdančiąją koaliciją vis dar burti bandė penkių partijų atstovai, sutarę į mero postą siūlyti konservatorę Irutę Varzienę.

Tačiau kelias į valdžią - toli gražu ne smėliu pabarstytas. Jis greičiau primena pelkę, kur kiekviename žingsnyje galima nuburbėti į akivarą.

Antradienį pasiekė žinia, kad garbūs Biržų verslininkai į prestižinį „Tylos" viešbutį kviečia susitikti būsimos valdančiosios koalicijos atstovus.

Tokių ketinimų būta ir anksčiau, kai tik Lietuvos centro partija, Liberalų sąjūdis, Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas" suvokė, jog valdančiąją koaliciją gali formuoti be „kairiųjų".

Tiesą sakant, su nerimu stebėjau, kaip „dešinieji" politikai pasielgs. Šiuo klausimu buvau kategoriška - atsiliepimas į tokį verslininkų kvietimą man kvepėjo politine trumparegyste. Dar daugiau - tai priminė tam tikros paslaugos teikimą pagal iškvietimą.

Su šia nuomone nesutinkantys pašnekovai aiškino, kad nerimauti nesą dėl ko - juk politikams su rinkėjais kalbėtis reikia.

Betgi tokiems verslininkų ir politikų pokalbiams buvo pakankamai laiko prieš rinkimus.

Taip pat būtų pakankamai laiko bendrauti ir po to, kai galutinai paaiškės naujoji rajono valdžia.

Bet susitikimas rengiamas būtent dabar, valdžios formavimosi metu. Koks jo tikslas?

Jei verslininkai nori išsakyti savo lūkesčius, kodėl nepalaukia, kol galutinai paaiškės valdančioji koalicija?

Nori pakonsultuoti politikus, kaip šiems dirbti Biržų naudai ir žmonių gėrybei? Tokiu atveju geriausi konsultantai būtų nepriklausomi. Apie verslininkus to pasakyti turbūt negalima.

Buvo akivaizdu, kad jie šiaip sau negaištų laiko susitikimams su išrinktais savivaldybės tarybos nariais. Juolab kad nežinia, ar jie bus valdančiojoje daugumoje.

Ką reiškia, kai mandatus turintys politikai staiga sudomina verslininkus, kurie turi tiesioginių sąsajų su politinėmis jėgomis, nepatenkančiomis į formuojamą valdančiąją daugumą?

Iš rajono valdžios gali būti išstumti ilgus metus Biržus valdę valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Nueinantys paprastai būna apsukresni, turtingesni, turintys rėmėjų įtakinguose visuomenės sluoksniuose.

Kad „kairieji" taip paprastai ims ir užleis valdžią, gali manyti tik naivuoliai.

Tokie pat naivuoliai tiki, kad verslininkams kviečiant užsukti pas juos į svečius, politikui atsisakyti nemandagu.

Niekaip nesusigaudžiusiems, kad tokia viešnagė - akivaras, akys turėjo atsiverti vos tik įžengus į verslininkų apartamentus.

Čia politikų „pagal iškvietimą" laukė ne tik pabendrauti troškę verslininkai, bet ir valstiečiai liaudininkai. Drauge su jais - patogiai įvykius nušviečianti žurnalistė.

Kas viešbutyje vyko toliau, tiesą sakant, nebeįdomu. Net jeigu ir vadinamieji dešinieji išsaugojo politinę „skaistybę", jie šiandien atrodo kaip iš klientų namų grįžę pagal iškvietimą dirbantys asmenys, kurie neprieštarauja, kad seansas būtų dar ir filmuojamas.

Jei po šio žingsnio į akivarą politikams pavyks išsikapanoti, vis dėlto dumblo liks. Ir teks nemažai paplušėti, kol rinkėjai patikės, kad rajono valdžia atiteko ne tokiems, kurie eina pas kiekvieną, kas tik juos „iškviečia".

Biržiečiai, atiduodami balsus toms minėtoms penkioms partijoms, norėjo permainų, naujos valdžios. Jie puikiausiai supranta, kad išrinktieji - ne iš dangaus nužengę angelai, o žmonės, kuriems nesvetimos nuodėmės. Daug kas jiems bus atleista, bet tik ne politinis bestuburiškumas, savigarbos, drąsos ir valios stoka.

Nes tokiems nelemta laimėti.

 

Rasa Penelienė

2011-03-17

Pono Viktoro teisybė

Penktadienį Biržuose nuskambėjo dvi žinios.

Pirmoji - valstiečių liaudininkų lyderis Viktoras Rinkevičius viešai pareiškė, kad jis nesieks rajono mero posto.

Antroji - dėl bendros valdančiosios koalicijos tartis susirinko penkių partijų atstovai, kurie savivaldybės tarybos rinkimuose pelnė mandatus. Į ją nebuvo pakviesti valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai.

Į rinkimus „valstiečius" vedęs V. Rinkevičius kalbą rėžė per vietinę televiziją.

Ponas Viktoras atvirai prisipažino nenorintis būti Biržų meru. Ir už jį gausiai balsavusiems rinkėjams pateikė tris priežastis, dėl kurių buvo priimtas lemtingas sprendimas.

Pirmasis p. Viktorui neįveikiamas barjeras - rajono laikraštis, dešimt metų nepaliaujamai puolęs ir, jo žiniomis, ateityje dar labiau pulsiąs („niekadėjo" pavadinimo politikas neįvardijo, todėl nemanau, kad tai galėtų būti „Šiaurės rytai").

Antroji kliūtis - p. Viktoro šeimos verslai, kurių jis, būdamas meru, nenorėtų atsisakyti. Mero postas, anot politiko, nėra amžinas, o gyventi iš kažko juk žmogui reikia.

Ir trečioji priežastis - sveikata. Tai pats brangiausias p. Viktoro turtas, kurio jis visuomenės labui aukoti taip pat nenorėtų.

Po tokio nuoširdaus p. Viktoro prisipažinimo nubraukus ašarą ir mintyse jam sugiedojus „Ilgiausių metų", vis dėlto verta pažiūrėti, kokią iš tiesų žinią mums siunčia politikas.

Tiesą sakant, išgirdus p. Viktoro samprotavimus, pirmiausiai į galvą šovė mintis, kad šis ilgametę politiko patirtį turintis žmogus prarado nuovoką arba kvailais laiko rinkėjus.

Tokią kalbą sąžiningas politikas turėjo pasakyti mažiausiai prieš savaitę, t. y. prieš rinkimus.

Kodėl to p. Viktoras nepadarė, tarkim, susitikęs su rinkėjais Papilyje, kur jo buvo prašoma prisiekti, kad tikrai eis į mero postą? Kodėl atvirai neprisipažino per spaudą, kai jo žurnalistai klausė, ar pasirengęs eiti mero pareigas?

Ilgą laiką politikos vandenyse nardęs, aukštus postus užėmęs „valstiečių lyderis" daliai biržiečių darė įspūdį. Net ir kai kuriems kitų partijų atstovams atrodė, kad tai tinkamiausias kandidatas mero kėdei užimti. Rinkimų rezultatai bei pirmumo balsai tokius lūkesčius tik patvirtino.

Bet po rinkimų p. Viktoras rinkėjams staiga pareiškė meru būti nenorintis - jis būsiąs tik eiliniu tarybos nariu.

Liaudiškas tradicijas puoselėjantiems kaimiečiams, kurie šventai tikėjo ir tebetiki p. Viktoro žodžiais bei darbais, į šią situaciją siūlyčiau pažvelgti kaip į garsiąsias „Kupiškėnų vestuves".

Įsivaizduokim, kaip piršliai vežioja po kaimus „žasinėlį", girdami jo dorybes ir sugebėjimus. Kai sugundžius moteriškę iškeliamos vestuvės, „žąsinėlis" staiga pareiškia, kad jis jaunosios nebenori - jam įdomiau pabroliu pabūti.

Už tokias „štukas" senasis kaimas nedovanotų. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi ir „žąsinai".

Dabartiniai kaimiečiai rimtai svarsto, kad juos prigavo ne politikas, staiga užsimanęs būti „pabroliu", - kalčiausia esanti aplinka, kurią viešai nurodė p. Viktoras.

Jeigu politikas iš tiesų nenorėjo apgauti rinkėjų, tai geriausiu atveju būtų galima įtarti, kad prieš rinkimus jam aptemo atmintis. Galbūt p. Viktoras staiga ėmė ir užmiršo, kad rajone yra toks laikraštis, kuris net dešimt metų kėsinasi jį sudoroti. Gal tuo metu nebenutuokė ir turintis verslą, kuriuo nebegalėtų užsiimti būdamas meru.

Bet po rinkimų atmintis staiga grįžo. Ir politikas išvydo baisias grėsmes. P. Viktoras ūmai suvokė, kad jo šeimos valdomoje parduotuvėje koks nors Pačeriaukštės mokytojas ar Vabalninko kultūros darbuotojas nebegalės nusipirkti vinių. Mat už kampo nuolat tykos pikti žurnalistai ir pavyduoliai politikai arba stebės specialiųjų tarnybų akis. Ir regi p. Viktoras, kaip ima šlubuoti jo sveikata ir baigiasi kadencija.

Tokia štai bėda galėjo nutikti didžiai gerbiamam p. Viktorui.

O jeigu ji nenutiko, t. y. jeigu prieš rinkimus politiko vis dėlto nebuvo apleidusi sveika nuovoka, jis rinkėjus paprasčiausiai apgavo.

Graudžiausia, kad tai jis padarė jau ne pirmą kartą. Sykį apgaunamas žmogus gali būti naivuolis, bet keliskart - tik kvailys.

Todėl biržiečiai, paskaičiavę, kiek kartų jie lipo ant to paties „valstiečių" grėblio, neturėtų pykti, kad p. Viktoras laiko juos ne itin gudriais.

Ir klaidinga manyti, kad ant grėblių laipioja tik kaimiečiai.

Tenka priminti, kad pirmosiomis po rinkimų dienomis dėl bendros koalicijos su V. Rinkevičiaus vadovaujamais „valstiečiais" tarėsi ir vadinamieji nepriklausomi „centristai", ir konservatoriai. Ir vieni, ir kiti jau matavosi valdžios kėdes.

Labiausiai pribloškė išreikštas konservatorių siekis eiti į bendrą koaliciją su „kairiaisiais". Vertybinėmis nuostatomis, idėjiniu stuburu kadaise pasižymėjusi partija pasuko tuo keliu, kurį prieš ketverius metus rinkosi krikdemai, vedami A. Franko. „Dešiniųjų" išdavystę tąsyk itin kritikavo konservatoriai. Prieš šiuos rinkimus savo partijos leidinyje ją vėl priminė. Tačiau po rinkimų konservatorius užklupo galimai ta pati bėda - atminties netektis - ir jie staiga pajuto sielų giminystę su „valstiečiais".

Nežinia, kaip toliau būtų klostęsi „valstiečių" buriamos koalicijos reikalai, jei ne „Šiaurės rytų" publikacijos apie politikų viražus ir praleidžiamą istorinį šansą sudaryti Biržų valdžią be ilgus metus joje buvusių socialdemokratų ir „valstiečių".

Garbė ištikimiesiems konservatorių partijos nariams, politiniams kaliniams ir tremtiniams, kurie ėmėsi aiškintis, kieno interesams atstovauja mandatus gavę jų bendrapartiečiai.

Atsitokėjo ir kitų partijų atstovai. Penktadienį susirinkę Lietuvos centro partijos, konservatorių, liberalsąjūdiečių, „darbiečių" ir „tvarkiečių" atstovai bandė tartis dėl koalicijos sudarymo.

Ar pavyks suformuoti Biržų valdžią be „valstiečių" ir socialdemokratų", dabar priklausys nuo kiekvieno mandatą turinčio politiko.

Būtų naivu tikėti, kad „valstiečiai" priešininkų stovykloje nebandys ieškoti vadinamųjų silpnų grandžių. Ir tam ras visokiausių būdų - pavyzdžiui, veikti per žinomus verslininkus. Tereikėtų į savo pusę persivilioti vos tris asmenis, kad taryboje turėtų daugumą.

Tikėtina, kad renkant merą „valstiečiai" ir socialdemokratai iškels savo kandidatą. Jeigu į rajono vadovo vietą kandidatuotų konservatorė Irutė Varzienė ir, tarkim, „valstietis" Rimantas Martinonis, galima tik spėlioti, kuris iš jų surinktų daugiau tarybos narių balsų. Juolab kad balsavimas bus slaptas.

Šiandien galima numanyti, už ką balsuotų konservatorių partijos Biržų skyriaus pirmininkė Ramunė Čigienė, kurią rinkėjai iš sąrašo pirmosios pozicijos „nureitingavo" į ketvirtąją, o I. Varzienę iš šeštosios vietos pakėlė į pirmąją. Svarbu žinoti tai, kad penktadienį vykusiame susirinkime dėl naujos koalicijos sudarymo R. Čigienė nedalyvavo.

Besiformuojančiai koalicijai teks įveikti daug kliūčių - vidinių ir išorinių. Pirmiausiai šie politikai turi tikėti savo jėgomis ir tuo, ką jie daro. Ne paslaptis, kad kai kuriems iš gavusiųjų mandatus būtų patogiau, šilčiau, ramiau tarnauti tokiam stipriam šeimininkui kaip p. Viktoras. Ir tą jis puikiausiai žino. Plačiame jo glėbyje vietos tarnams visada užteks.

 

Rasa Penelienė

2011-03-08

Ar bus išnaudotas istorinis šansas?

Kas Biržų rajone laimėjo rinkimus į savivaldybės tarybą?

Atsakymai į šį klausimą gali keistis iki pat pirmojo naujosios tarybos posėdžio. Rinkėjai savo valią pareiškė, toliau valdžios dėlionė bus guldoma be jų.

Šiandien aiškus tik mandatų pasiskirstymas. Kaip žinia, 7 mandatus gavo valstiečiai liaudininkai, 5 - Lietuvos centro partijos sąrašas, 4 - konservatoriai, 3 - socialdemokratai, 3 - Liberalų sąjūdis, 2 - Darbo partija, 1 - „Tvarka ir teisingumas".

Daugiausia mandatų turintys „valstiečiai", norėdami valdyti rajoną, ėmėsi žygių sudaryti koaliciją su kitomis politinėmis jėgomis.

Jie kone dvi dešimtis metų kartu su socialdemokratais buvo prie Biržų valdžios vairo. „Raudonojo" rajono gyventojai šioms partijoms „įteikdavo" tiek mandatų, kad jos be didesnio vargo sudarydavo valdančiąją koaliciją. Kitoms politinėms partijoms likdavo dvi galimybės - būti opozicijoje arba klusniai prisišlieti prie „didžiųjų".

Po 2007 metais vykusių rinkimų į tarybą pateko net 8 socialdemokratai ir 7 „valstiečiai".

Prie jų skubėjo prisiglausti trys dar su konservatoriais nesusijungę krikščionys demokratai ir du „darbiečiai". Opoziciją pasirinko keturis mandatus turėję konservatoriai ir vienas liberalsąjūdietis.

Praėjusį sekmadienį balsavę mūsų rajono gyventojai parodė aiškų požiūrį į socialdemokratus. Kai ši partija džiaugėsi gavusi daugiausiai mandatų šalyje, Biržų rajone ji patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Įtakingiausia politinė partija staiga tapo kone „bekraite". Tuo tarpu valstiečiai liaudininkai išlaikė septynis mandatus.

Rinkėjai, koneveikę buvusią valdžią, lyg ir primiršo, kad Biržams vadovavo ne tik socialdemokratas meras Regimantas Ramonas, bet ir „valstiečiai", turėję aukščiausius savivaldybės administracijos postus.

Nors valstiečiai liaudininkai gavo daugiausiai mandatų, bet vargu ar tai galima laikyti pergale. Išlaikytas mandatų skaičius - tai viso labo geras rezultatas, žinant, kad rinkėjai buvusią valdžią dažnai linkę bausti.

Ar solidų mandatų skaičių turintiems „valstiečiams" bus reikalinga „nuskurdusi" Socialdemokratų partija? Priglausti ją, kaip vargšę pusseserę, galėtų, bet žiūrėti kaip į rimtą koalicijos partnerę - kažin. Aritmetika paprasta: prie septynių „valstiečių" mandatų pridėjus tris socialdemokratų, gaunama tik dešimt. Kai taryboje yra 25 nariai, ką su tuo dešimtuku ten veikti?

Eiti į opoziciją?

Šis klausimas neatrodytų nei keistas, nei juokingas, jeigu kitos penkiolika mandatų turinčios partijos suvoktų, kad jos yra galinga jėga. Tam reikėtų atmesti asmenines ambicijas, potroškius bei nevalingą polinkį tarnauti „didiesiems" ir visoms šešioms politinėms jėgoms susėsti prie derybų stalo.

Praėjusį sekmadienį balsavę rinkėjai joms suteikė istorinį šansą rajono valdžią sudaryti be ilgus metus joje buvusių socialdemokratų ir „valstiečių". Tačiau tai įvyktų tik suvienijus jėgas.

Šią situaciją puikiai suvokia valstiečiai liaudininkai. Jie skuba siūlyti partijoms jungtis į bendrą koaliciją. Kitaip tariant, gražiai susikibus už rankų darbuotis vardan tos...

Iš pirmo žvilgsnio siūlymas suvienyti jėgas Biržų pažangai ar kitiems kilniems siekiams gali atrodyti patraukliai. Bet tokiu būdu į Biržus ateisiančia idiliška „Naisių vasara" gali tikėti koks nors Papilio Antanas, o ne patyręs politikas.

Ką reiškia būti koalicijoje su „valstiečiais" ir socialdemokratais? Pirmiausia prisiimti atsakomybę už jų veiksmus. O šių partijų atstovams, kaip žinia, veiklumo netrūksta. Iki šiol jiems per nagus suduodavo tik opozicijoje esantys tarybos nariai. Saviškių liesti juk nevalia.

Neik su velniu obuoliauti, sakė senoliai. „Valstiečiai" - ne velnias, o koalicija su jais - ne obuolių raškymas? Galbūt. Bet kur šiuo metu yra buvęs „obuoliautojas" Aurimas Frankas, prieš ketverius metus atvedęs krikščionis demokratus į socdemų ir „valstiečių" glėbį? O kur jo bendražygio Remigijaus Šaknio vadovaujami partiečiai? Jie politikos pašalėje graužia karčius draugystės su „kairiaisiais" vaisius.

Kaip bebūtų graudu, „valstiečių" gundymams šiuo metu mažiausiai atsparūs atrodo vėl „dešinieji" - konservatoriai.

Šiai partijai kaip ir „valstiečiams" pavyko išsaugoti ankstesnį mandatų skaičių. Tačiau turint galvoje, kad konservatoriai ne vienerius metus turėjo galimybę reikštis kaip stipriausia alternatyva valdančiajai daugumai, gauti keturi mandatai - ne pergalė. Dar daugiau. Tai labai lengvas grobis politinėms jėgoms, turinčioms aiškius siekius ir stiprius lyderius. Dar prieš rinkimus sklido gandai, kad Ramunės Čigienės vadovaujami konservatoriai jungtųsi su bet kuria politine jėga, kad tik patektų į valdžią. Dažnai tarp galimų jų sąjungininkų buvo minimi valstiečiai liaudininkai. Tokios kalbos netyla ir po rinkimų.

Jeigu iš tiesų Biržų konservatoriai paklus kažkieno norams pasiobuoliauti su „kairiaisiais", ką jie pasakys savo ištikimiems rinkėjams? Jeigu susijungtų „valstiečiai", socialdemokratai ir konservatoriai, jie taryboje turėtų jau keturiolika balsų, t.y. daugumą. Konservatoriai eitų A. Franko pasekėjų pramintomis pėdomis - jie atvertų kelią grįžti į valdžią toms pačioms politinėms jėgoms. Kitaip tariant, valdžios rinkimų laimėtojai liktų tie patys kaip ir praėjusioje kadencijoje, tik pastumdėliai būtų kiti.

„Valstiečių" vilionių įdėmiai klausosi Lietuvos centro partija. Jos gauti penki mandatai leidžia klausytis visokių pasiūlymų ir kelti įvairias sąlygas. Bet ar ne ši politinė jėga į rinkimus ėjo kalbėdama apie permainų būtinybę? Ar ne dėl to jiems rinkėjai, atiduodami balsus, suteikė galimybę patiems formuoti valdančiąją koaliciją?

Tačiau „centristai" sudaryti valdančiosios daugumos be konservatorių negalėtų. Likimo ironija: istorinis šansas Biržuose suformuoti valdžią be „kairiųjų" yra stipriausios „dešiniosios" partijos valioje, tačiau būtent ji ir kelia daugiausia abejonių. Beje, konservatoriai aršiai kritikavo krikdemus, kurie prieš ketverius metus „atsidavė" kairiosioms politinėms jėgoms. Bet politinė prostitucija, pasirodo, yra užkrečiama.

Daugeliui imponuoja stiprus „valstiečių" lyderis Viktoras Rinkevičius ir būtent jį nori matyti mero kėdėje. Tai viena iš priežasčių, dėl ko kitos partijos neatsispiria „valstiečių" gundymams jungtis. Tačiau biržiečiams derėtų prisiminti, kad V. Rinkevičius „valstiečius" į savivaldybių rinkimus jau yra vedęs, bet mero kėdėje jo nematėme. Ar šį sykį bus kitaip?

Neatmestinas variantas, kad ponas Viktoras rajonui vadovaus iš savo obuolyno, duodamas nurodymus į valdžios kėdes pasodintiems klusniems bendražygiams. Mero postas gali būti atiduotas bet kuriam „valstiečiui", patekusiam į savivaldybės tarybą. Net jų pavardes ne itin svarbu žinoti - jie visi būtų tik V. Rinkevičiaus parankiniai.

Nė vienas iš jų nėra blogas žmogus. Ir apskritai kiekvieną „valstietį" paėmus atskirai jokio velnio juose nematytume. Tačiau to negali pasakyti apie jų vykdytą bendrą politiką.

„Biržiečiai balsavo už Naisių vasarą, bet gavo nomenklatūros pavasarį", - ironizuoja Liberalų sąjūdžio lyderis Kęstutis Slavinskas. Tris mandatus gavę liberalsąjūdiečiai suvokia jų vertę. Šie dešiniosioms politinėms jėgoms atstovaujantys politikai nesirengia eiti „kairėn" - jei „valstiečiams" pavyks sudaryti valdančiąją koaliciją, liberalsąjūdiečiai teigia pasirengę dirbti opozicijoje.

Kaip elgsis į tarybą patekęs maištingasis „Tvarkos ir teisingumo" atstovas M. Simėnas bei du mandatus turintys „darbiečiai", nežinia.

Apskritai, jei politinė jėga pretenduoja į lyderystę, ji negali būti pastumdėle.

Politinė lyderystė, anot politologo Vladimiro Laučiaus, yra talentas. „Politika - ne krepšinis, čia mąstantis žmogus serga ne už savus, o už geresnius, gabesnius, nuovokesnius, charizmatiškus. Jei kuriai nors partijai tokių žmonių trūksta - tai jos problema", - sako jis.

Kuri politinė jėga suspindės talentu išmintingai ir teisingai sudaryti Biržų valdžią?

 

Rasa Penelienė

2011-03-03

Nebematau ateities

Iš anoniminių alkoholikų esame girdėję: džiaukis ta diena. Pragyvenai - dėkok Dievui už suteiktą malonę.

Negaliu šitaip, dievaži, nevalioju. Visą gyvenimą pratęs galvoti į priekį, projektuoti ateitį bent keleriems metams.

Deja, pastarieji metai pavertė paslaugų tiekėjų įkaitu. Įkalino būste tarp keturių sienų ir nebenori paleisti. Kasdien tenka laukti naujų mokesčių kvitų ir kartu traukti iš pašto dėžutės reklaminius leidinius, kurie spausdinami irgi už mūsų - vartotojų - pinigus. Ne, laikraščių dėžutėje seniai nebėra. Visą gyvenimą atidavęs spaudai, nebeturiu iš ko užsiprenumeruoti laikraščio! Savęs gėdinuosi. Keistuolis iš praeities.

Iš šviesos pamažu grimztame į tamsą. Be abejo, tie, kurių pajamos mažos. Bedarbiai, neįgalieji, pensininkai. Bet tokių - ištisos gvardijos. Nėra iš ko vaikščioti po koncertus ar kitokius renginius, kai atvažiuoja profesionalūs atlikėjai, kai rodomi spektakliai. Kultūra - išrinktiesiems! Kūno priedanga - iš dėvėtų partijų. Nebūtų to srauto, tektų vaikščioti apiplyšusiems. Į brangesnį, aišku, ir kokybiškesnį maistą nė nežiūrime. Ne mūsų, vargdienių, nosiai. Priblėsusiomis akimis ieškome, kur kokios nuolaidos. O jos labai apgaulingos. Vienoje parduotuvėje pirkęs su nuolaida, kitoje tą pačią prekę randi pigesnę be nuolaidos. Gudragalviai nuolaidų projektų kūrėjai vaiko senukus iš vienos parduotuvės į kitą.

Esu iš neįgaliųjų batalionas Garantuota socialinė išmoka iki gyvenimo pabaigos. Lyg ir gerai, reikėtų džiaugtis. Bet pasirodė, kad ta išmoka nestabili, su ja Seimas gali elgtis, kaip patinka. Skirti daugiau, o paskui karpyti ar visai atimti. Ir vardan krizės. Bet kainos nė vienoje srityje nesumažėjo! Priešingai - pakilo. Verslas kratosi savo sprendimų, girdi, valstybė didina mokesčius. Jie nemalonūs, bet juos reikia mokėti. Visiems be išimties. Kaip kad mums skyrė pensijas, bet jas nusavino paslaugų tiekėjams. Vyriausybės vadovas mėgina pasigirti atsigaunančia ekonomika. Tie požymiai dar tik pro mikroskopą, bet visi pasiraitoję skuba kelti kainas. Senojo Europos žemyno pilietis pas mus nė savaitės neišstenėtų, o mes traukiame ištisus dešimtmečius. Pasiutusi kantrybė. Stoiška.

Ar galėjau tuo patikėti, kai kartu su Sąjūdžiu įsiliejau į tautos atgimimo verpetus? Laksčiau po susirinkimus, mitinguose sakiau kalbas. Visus su entuziazmu įtikinėjau už laisvą Lietuvą. Šiandien manęs daugelis vargingųjų klausia - ar tu tokios Lietuvos norėjai? Ne, dar ir dar kartą ne! Kas galėjo patikėti, kad po dviejų laisvės dešimtmečių didžioji tautos dalis, tampoma saujelės nešvarių turčių, murkdysis skurdo liūne! Sveiku protu nesuvokiami dalykai. Vieni karštligiškai skuba kaupti milijonus kitų sąskaita, kiti paskutinę duonos riekelę deda į burną. Paklauskit Seimo narių - ar kuriam rūpi šalies skurdžiai? Tegu prisipažįsta - tik ne dėl siekio būti vėl išrinkti, bet iš širdies, dėl vidinio balso gelbėti tautą iš skurdo.

Nors esu neįgalus, bet turėčiau „arti" kaip sveikuolis, kad išgyvenčiau. O jei nebegaliu? Skęstančio gelbėjimas - jo paties reikalas! Tiek metų dirbęs, gerokai daugiau, negu reikėjo užtarnautam poilsiui pelnyti, jaučiuosi kaip pasmerktasis. Per visą gyvenimą jokiame kurorte nesigydęs ir nepoilsiavęs, svajojau bent senatvėje pasimaloninti. Svajojau bent savo kraštą apvažiuoti, pasigrožėti juo gyvenimo saulėlydy. Visos svajonės sudaužytos. Galutinai.

Su virpuliu laukiu naujos sąskaitos už šildymą, šiltą vandenį, gyvatuką ir šilumos įrenginių priežiūrą. „Litesko" monopolininkas groja mano nervais ir materialine padėtimi. Žinau, vėl bus apie 500 - 600 Lt. Vienam žmogui už du kambarėlius. Tai du trečdaliai mano gaunamos socialinės išmokos. Paseks didaktinę pasaką, kad reikia apšiltinti namą, susidėti langus. Tepasilieka sau. Namo sienos 65 cm storumo, plastikiniai langai, sandarios durys. Renovacijos programa baigta. Kur mokesčių mažėjimas? Paaiškinkite.

Norisi išsaugoti internetą, jis prijungtas prie telefono. Kainuoja. Dar už būsto priežiūrą, elektrą, šaltą vandenį... Sudėlioju viską - beveik visa mano gaunama socialinė išmoka. Lieka apie šimtą. Su maistu kaip nors. Apranga gerai sena. Iš ko nusipirkti gyvybiškai būtinų vaistų? Ubagų šaly klesti vaistų verslas. Gydymasis, jei dar pavyks praslysti nemokamai poliklinikoje, baigiasi prie vaistinės durų.

O gal paklausite - ko čia verkšlenu? Ilgai tylėjau, kol persipildžiau. Godulio slibinas ryja mus gyvus. Nebematau savo ateities. Nebematau savo vaikų ir anūkų ateities. Bet neraudosim. Statysimės palapines prie savivaldybės, prie Vyriausybės. Mirsime laisvi garbingai. Neuždusinti monopolininkų savo gūžtose.

 

Alfonsas Kazitėnas

2011-02-26

Artėja grybų rinkimo metas

Yra mūsų gimtojoje kalboje veiksmažodis rinkti. Galima rinkti grybus arba uogas, o galima - ir naujus savivaldybės tarybos narius. Vos apie tai pagalvojęs, iškart prisimenu grybus. Ir grybavimą.

Ankstyvas vasaros rytmetis. Vos pakilusi saulė žvilgčioja pro vėsius medžių kamienus. Kažkur šakose paukštelis giesmele šlovina prasidedančią dieną. Brendi per rasotą žolę, dairydamasis pirmojo grybo. Aišku, paties iškiliausio. Baravyko pulkaunyko. Įrašyto partijų sąrašuose pirmaisiais numeriais. Bent jau pirmajame penketuke. Tik baravykas baravykui nelygus. Kitas nuo senatvės suzmegęs, sukriošęs. Tikras grybui garbingo amžiaus sulaukęs senjoras, tačiau buvusia pulkauninko šlove didžiuojasi. Gali neapsižiūrėjęs tokį į krepšį įsidėti. Manydamas, kad sudžiovintas sriubos skanumą pagardins. Tik ne visuomet tikėjimas ir realybė giminingi dalykai būna. Geriau palikti tokį grybą ramybėje. Tegu tyliai užtarnauta senatve džiaugiasi.

Kitas rudagalvis iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko. Bet parsineši į namus ir matai, kad storakotį ne viena kirmėlaitė išvagojusi. Net saulėje gražiai žvilganti kepurė išvarpyta. Taip nejučia tampi grybo savireklamos ir viešųjų ryšių akcijos auka. Vis per tą naivų pasitikėjimą. Kad ir gamtoje, ir gyvenime - viskas tikra. Be apgavysčių.

Esama grybų, kuriuos pamatai iš tolo. Dekoratyvūs, skaisčiai raudonom kepurėm, su baltais taškeliais. Žinot? Na taip, tai musmirės! Gražios, bet nevalgomos. Šiandien garsiai ir kovingai šaukiančios apie savo išskirtinumą iš kitų tylesnių ir kuklesnių grybų. Patyręs grybautojas jų nerenka. Ar jų rėksmingom intonacijom nesusivilios nesugebantys priešrinkiminės demagogijos atpažinti pradedantys grybautojai?

 Su tais grybais ir kitokių bėdų pasitaiko. Kasmet mažiau patyrę grybų rinkėjai nuo jų nukenčia. Kokia nors neaiški kartenka visą keptuvę apkartina. O kartais per savo neišmanymą ir skaudžią nelaimę prisišaukiam. Todėl grybų ekspertai ir pataria nerinkti nežinomų grybų. Tik su grybais problemų mažiau. Susirandi kokį žinyną ar kitą informacinį leidinį. Persiskaitai ir žinai, kokį grybą į krepšį dėti, o kurį iš tolo ratu apeiti. Su pretendentais į rajono savivaldybės tarybą sudėtingiau. Iš kiekvieno partijos sąrašo vos keletą personų geriau pažįsti. O kitų veidelius pirmą kartą agitaciniame leidinėlyje matai. Nežinai, koks geradarys tavo interesus žada ginti. Ar tikrai gins ir svarbiausia, ar apgins - paaiškės vėliau. Bet tuomet bus, kaip sako seni biržiečiai, šaukštai po pietų. Man įdomu, kada ir kur gimė mano gynėjas, kokią mokymo įstaigą baigė, kur dirba, ar su pirma žmona (vyru) gyvena, ar džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais (anūkais), kas jį, be politikos ir darbo, dar domina. Tų klausimų gali būti daugiau. Ir kitokių. Bet mes, tie grybų rinkėjai, atsakymų į juos kol kas nesulaukiam. Nors grybaudami nežinomų grybų ir nerenkam. O kaip bus rinkimuose? Ar nepirksim katės maiše? Neprisirinksim grybų, kurių kokybe netruksime nusivilti? Kurie apkartins mums gyvenimą?

Kasdien vis arčiau grybų rinkimo metas. Sėkmingo grybavimo!

 

Algirdas Butkevičius

2011-02-19

Pilkųjų kardinolų susivienijimas

Jau seniai provincijos politikoje yra „tik viena partija".

 

Štai ir išlenda visos provincijos politinės „tiesos" iš maišo.

Užtenka tik žvilgtelėti į tuos rinkimų sąrašus, kad pamatytum tą pačią biurokratų armiją, per įvairias partijas gan masiškai „susivienijusią" valdžios ir įtakų šturmui.

Nereikia būti išminčium, kad matytum, jog rinkimai tokiu būdu tampa demokratijos fikcija, o iš būrio partijų lieka tik viena partija - buvusiųjų, ragavusių valdžios ar tarnaujančių įvairiausio lygio valdžios „aparatuose". Tam tikra prasme jie uzurpavo visą politinę valdžią - ypač provincijose ir, kaip man regisi, ypač nuo seno stagnacija ir kultūrine bei ekologine trumparegyste valdžios ešelonuose pasižyminčiuose Biržuose.

Ir ne tik valdžią - nes kur valdžia mūsų mieloj tėvynėj (mes pamiršom, kiek panašių nemalonių dalykų būta anoj, „smetoninėj" nepriklausomybėj, kurią kartais pernelyg idealizuojame, nors vis vien tie laikai buvo kūrybiškesni ir šviesesni, labiau viltingi), ten ir „pinigų srautai", kuriuos taip gera skirstyti ir per juos valdyti ar daryti įtaką. Kur valdžia ir įtaka, ten ir „draugai" subinlaižiai, o kam šiais „žvaigždžių" laikais nesinori būt bent kiek populiaresniam? O kur dar standartiniai, visoje šalyje galiojantys apie 10 procentų „otkatai"? Negi Biržuose visai nebūna/nebūta „otkatų" - neįmanoma „šioje šalyje" tuo patikėti...

Kitas dalykas - visa ta pilkoji, dažniausiai „pagyvenusi" partinė biurokratija vienijasi gal kokiam paskutiniam savo pozicijų užėmimui, nes visuomenėje (net pasaulyje - stebėtinos islamo šalių „revoliucijos") bręsta gan daug nepasitenkinimo - rinkimams labai „padeda" kainų šuoliai visose mūsų gyvenimo srityse ir niekaip nesibaigiantis daugybės piliečių skurdas, nors krizė neva jau praėjusi. Bet kas gi visą šią tvarką padarė? Ne rinkėjai, o tie, kurie jau buvo valdžioje ir buvo joje ne kartą - ypač Biržų krašte.

Yra žmonių, kurie nori „stabilumo". Suprantu juos, bet kažkodėl mūsų šaly „stabilumas" pernelyg greitai, dažnai ir masiškai tampa sąstingiu. Manau, kad jau savaime sąstingis yra tai, kad įvairiuose Biržų valdžios lygiuose tie patys žmonės „užsisėdėjo" jau dvi „prabangias" kadencijas. Tai, kad jie nori dar trečios, - savotiško „begalinio kaifo" - jau ne tik juokinga, bet ir nepadoru, tačiau šiuolaikinėje politikoje garbės sąvoka yra beveik mirusi.

Labai abejočiau, ar tą vėl „vieną partiją" iš rinkimuose dalyvaujančių pilkųjų kardinolų ir kardinoliukų kas nors sąmoningai ar planingai subūrė... Ne, bet dar baisiau - mūsų politinė sistema tapo tokia bjauri, kad šią partiją ji sukuria kažkaip savaime - lyg veiktų kokia „matrica" ar kompiuterio programa...

Kažkuo nemalonūs ir partijų sąrašai vis su tais pačiais lyderiais, kuriuos pernelyg dažnai apspitę smulkūs partiniai pataikūnai. Daugybė pavardžių, kurios niekam nieko nesako, platesniame visuomenės kontekste yra nežinomos.

Bet bene liūdniausias daiktas, kad Biržuose iš tiesų tėra tik vienas „tikras" nepriklausomas kandidatas... Šis faktas būtų vertas atskiros išsamesnės analizės, tačiau dabar esmingesni kiti du dalykai. Pirma - kaip iš partinių sąrašų džiunglių rinkėjams „išgliaudyti" pažangesnius kandidatus, ir antra, kas, man regis, svarbiausia ir dėl ko kyla daugiausia abejonių, - ar išties Biržuose jau yra bent kiek pilietinė visuomenė, kuri nebenori tos „vienos partijos"?

 

 

Alis Balbierius

2011-02-17

Kai už rankos pagautas - ne vagis

Sakoma, kad už rankos nepagautas - ne vagis. Bet būna ir gražių išimčių. Štai Biržuose už rankos pagauti ne cypėje sėdi, o savivaldybėje.

Prekybos centrų apsaugininkai dažnai už rankos pagauna besikėsinančius vogti asmenis.

Kas nutinka, kai uniformuoti žmonės iš rankinių, užančių ar kitų slaptų vietelių ima traukti lūpdažius, kavos pakelius ar dešrų „šliosus", kuriuos parduotuvių lankytojai ketina išsinešti nesusimokėję?

Jei įkliūva koks nors Parovėjos Jonas ar Užušilių Aloyzas - vargas jam. Svetimo turto besigviešęs asmuo spėriai patenka į policininkų, vėliau - į teisėjų rankas. Geriausiu atveju bėdžius gauna baudą ir teistumą, kuris jį persekios visą likusį gyvenimą.

Jeigu Jonas ar Aloyzas kada nors sumanytų dalyvauti valdžios rinkimuose, jie anketose turėtų nurodyti, kad buvo teisti. Nuslėpę šį faktą būtų negailestingai išbraukti iš kandidatų sąrašų, kaip visai neseniai nutiko kai kuriems biržiečiams, besirengusiems dalyvauti savivaldybės rinkimuose.

Visai kitaip klostytųsi reikalai, jei į svetimą turtą kėsintųsi vadinamasis elitas.

Štai „Šiaurės rytai" paviešino faktus apie kėslus neteisėtai privatizuoti savivaldybės turtą. Rajono vadovai ir jiems pavaldūs klerkai buvo nusiteikę pusvelčiui parduoti socialinį būstą, esantį išskirtinoje miesto vietoje - prie piliakalnio ir Širvėnos ežero. Jį ketino pirkti toli gražu ne koks nors socialiai remtinas biržietis - butas buvo rengiamas parduoti Vilniuje gyvenančiai ir vienoje ministerijoje dirbančiai damai.

Kad šis „prichvatizacijos" sandoris įvyktų, jo sumanytojams tereikėjo netrukdomiems praeiti pro savivaldybės „apsaugininkus" - tarybos narius.

Laimei, du iš jų nesnaudė ir komiteto posėdžio metu „Šiaurės rytų" žurnalistei girdint pažėrė tokių klausimų sprendimo projektų autoriams, kad šie suskubo atsitraukti.

Analogiška situacija prekybos centre atrodytų taip: Joną ir Aloyzą, į užantį brukančius prekes, už atlapų sučiumpa apsaugininkai ir nelaimėliai visą „laimikį" grąžina parduotuvei.

Tačiau neteisėtos privatizacijos sumanytojai, skirtingai nei anie minėti varguoliai, į teisėsaugos rankas nepakliūna. Nors šie asmenys, įvykdę savo kėslus, savivaldybei būtų padarę nuostolį, nė iš tolo neprilygstantį Jono ir Aloyzo vogtam dešrigaliui, jų veiksmai niekam neįdomu.

Žinoma, būtų galima klausti, kodėl į pasikėsinimą vogti nereaguoja visuomenės interesą turinti ginti prokuratūra, specialiosios tarnybos, kontrolieriai. Jie visi turbūt griebtųsi formalaus atsakymo - į mus nebuvo kreiptasi.

Sąžiningai dirbantys pareigūnai turėtų imtis tyrimo pagal žiniasklaidoje pateiktus faktus. Tačiau ar Biržuose gali būti tokių stebuklų, kad niekieno neraginami tvarkos sergėtojai imtųsi purtyti valdžios vyrus bei moteris? Normalioje visuomenėje į teisėsaugą kreiptųsi ir eilinis pilietis, nors kėsintasi ne į jo asmeninį, o į visuomeninį turtą. Bet Biržuose tokie atvejai pernelyg reti.

Bandymas „prichvatizuoti" savivaldybės turtą bei jį parceliuoti - ne pirmasis Biržų rajone. Kas liko atsakingas už senamiesčio grindinio išgrobstymą? Kas prisiims atsakomybę ir piliakalnio zonoje privatizuotus sklypus, už turgavietės „tvarkymą"?

Bandymas neteisėtai parduoti socialinį būstą išskirtinis tuo, kad jis vyko rinkimų kampanijos metu. Jo organizatoriai veikė drąsiai ir įžūliai - kaip įgudę nusikaltėliai.

Šie veikėjai nepabūgo politinių oponentų, kurie pasikėsinimo grobstyti faktą galėjo panaudoti kaip galingą ginklą rinkiminės agitacijos metu. Kodėl nepabūgo? Matyt, jie įsitikinę, kad šiam monolitui pajudinti oponentų blauzdos per skystos.

Kurie konkretūs asmenys kėsinosi į savivaldybės turtą, turėtų įvardyti teisėsaugos institucijos. Žurnalistų priedermė - priminti, kad privatizavimo sąlygas bei dokumentus rengė Biržų rajono savivaldybės Ekonomikos ir investicijų skyrius, vadovaujamas Zitos Marcinkevičiūtės. Šios tiesioginė viršininkė - administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. O visų viršiausias rajone - meras Regimantas Ramonas.

Kurie šioje grandyje buvo „prichvatizacijos" iniciatoriai, o kurie - vykdytojai, vėlgi turėtų aiškintis specialiosios tarnybos. O kol jos pajudės (jei iš viso pajudės), bandykime laukti politinio vertinimo.

Socialdemokrato R. Ramono ir valstietės liaudininkės P. Prašmantienės pavardės šviečia partijų rinkiminiuose sąrašuose. Šie asmenys vėl mums siūlosi į rajono valdžią. Nei jie patys, nei jų partijos nesiteikia rinkėjams paaiškinti, kas norėta iškrėsti Biržų „labui".

„Svarbiausia žmogus", - skelbia Socialdemokratų partija, kurios rinkiminio sąrašo lyderis - R. Ramonas. Jeigu išties šiai partijai rūpėtų žmonės, ji pirmoji turėtų kreiptis į įvairias institucijas, kad būtų išsiaiškina „prichvatizacijos" istorija ir mero R. Ramono vaidmuo joje.

Jeigu jis švarut švarutėlis, šešėlis krenta ant „valstiečių" atstovės P. Prašmantientės. Nejaugi valstiečiams liaudininkams nesvarbu, sąžiningai ar nelabai dirbo jų atstovė savivaldybėje? Ar jie mano, kad tai nesvarbu ir rinkėjams?

Minėtų partijų keistą tylą galima paaiškinti nebent tuo, kad jos jau užsitikrino rinkimų sėkmę ir vietas būsimojoje rajono valdžioje.

Šiuos nuogąstavimus sustiprina kai kurie viražai konservatorių stovykloje. Didžiausia šiuo metu opozicijoje esanti konservatorių partija, kurios lyderė R. Čigienė vadovauja Antikorupcijos komisijai, įtartinai tyli. Tai vienas iš ženklų, kad dešiniosioms politinėms jėgoms atstovaujanti partija po rinkimų gali spjauti į visus ideologinius orientyrus ir be skrupulų mesti kelią dėl takelio, vedančio prie valdžios lovio.

Įžvalgesni rinkėjai turbūt suvokia, kad po rinkimų Biržams šviesa tunelio gale dar tikrai negresia.

Ir kokia gi šviesa begalėtų nušviesti savivaldybės klerkės, ruošusios dokumentus neteisėtam buto privatizavimui, galvelę, kurioje gimsta mintis padėkoti savivaldybės tarybos nariams už... sustabdytą „prichvatizaciją"?

Jeigu Jonas ar Aloyzas pultų dėkoti prekybos centro apsaugininkams už tai, kad juos sučiupo vagiant, šie vargšai, ko gero, patektų ne tik į teisėsaugininkų, bet ir į psichiatrų rankas.

 

Rasa Penelienė

2011-02-15

Valentino ir rinkimų link

Pasirodžius tekstams apie meilės trikampius ar kitokių jausmų daugiakampius partijose, redakcija sulaukė įvairių patarimų bei siūlymų. Vienas iš jų - patiems susiskaičiuoti savo meilužius.

Pasiūlymas - vertas dėmesio, ypač kai nenumaldomai artėja Valentino diena. Ir pensija.

Tik kur tuos gautus skaičius panaudoti?

Šią problemėlę išspręsti netikėtai padėjo vyras (sutuoktinis).

„Ką darytum, jeigu sužinotum, jog tavo žmona turi meilužių?" - klausiu jo. Atsakymas buvo greitas ir paprastas: „Pasipasakočiau „Šiaurės rytams".

Taigi, ar būtų kas nors gudriau nei užbėgti įvykiams už akių ir prisipažinti savo nuodėmes viešai?

Prisipažįstu, mielas skaitytojau, kad turiu silpnybę dairytis į kitus. Į politikus. Tokie polinkiai paūmėja prieš rinkimus. Imu blaškytis po besisiūlančiųjų (į rajono tarybą ar Seimą) sąrašus ir ieškoti to - vienintelio.

Štai ir dabar išsirikiavo partijos su savo lyderiais, jų draugais, pavaduotojais bei asistentais. Vienas gražus, kitas protingas - nors persiplėšk. Ir visi jie trokšta manęs! Todėl belieka atsipalaiduoti ir mėgautis rodomu kandidatų dėmesiu.

Juk jis toks trumpalaikis - aistra liepsnos vos iki vasario 27-osios.

Tą lemtingą dieną prie urnos teks apsispręsti, kuriam ištarti „taip".

Kuris iš viliotojų gali tikėtis mano balso?

Tas, kuris nežadės aukso kalnų, nesuoks apie meilę tėvynei, gamtai ir motinai, o pradės nuo „smulkmės".

Balsuosiu už tą, kuris nuvalys gatves ir šaligatvius - kad jo mylima rinkėja nebraidytų po purvą, kad šalikelėse neropinėtų po slidžius neišvežto sniego kalnus.

Atiduosiu balsą už tą, kuris panaikins nuolat atsiveriančias duobes Kilučių gatvės asfalte ir uždegs ją apšviečiančius žibintus.

Tarsiu „taip" tam, kuris pasiūlys veiksmingą būdą sutramdyti šilumos tiekėjus, nes jų įteiktos sąskaitos už šildymą užmuša bet kokius tauresnius jausmus.

Negailėsiu balso tam, kuris suderins paminklosaugininkės, kraštovaizdžio specialistės, ekologo ir architektų veiksmus, kad Biržuose nebūtų taip šiurpiai nyku ir gėda net svečio pasikviesti.

Nešykštėsiu balso, jeigu Kilučių ežero pakrantėje bus įrengta bent viena maudykla.

Balsuosiu už tokį, kuris padrąsins policiją išrūkyti narkotikų platintojų gūžtas. Už tą, kuris sudrausmins pedagogus, pjudančius šunimis auklėtinius, ir medikus bei socialinius darbuotojus, kurių visagalybės įkaitais tampa bejėgiai žmonės.

Jeigu mano išrinktasis pajėgtų įveikti minėtus darbus, jam nebūtų pernelyg sunku ir iš komunalininkų kiemo pakelti Nepriklausomybės simbolį - R. Antinio skulptūros originalą. Jį biržiečiai vadina Birute, kurios vardas neatsiejamas ir nuo moteriškumo bei meilės. Kol šios skulptūros likučiai guli ant komunalinio ūkio šunų tako, visi per dvidešimt metų išsakyti politikų žodžiai apie patriotizmą ar meilę ir pagarbą moteriai verti nulio.

Kažkas sako, kad šie kuklūs reikalavimai prilygsta kopimui į stiklo kalną.

Betgi jo viršūnėje - vertybių vertybė. Mandatas!

Kurie politikai norėtų reabilituoti savo partijas ir laimėti rinkėjos prielankumą?

 

Rasa Penelienė

2011-02-10

Vaidinant auką

Teksto pavadinimas turėtų vesti į garsųjį Oskaro Koršunovo spektaklį.

Betgi Biržų politinėje scenoje vykstantys pasirodymai kelia ne mažiau aistrų nei teatro profesionalų kūriniai.

O. Koršunovo spektaklio pagrindinis veikėjas vaidina auką. Dirbdamas policijos nuovadoje jis padeda atkurti nusikaltimų scenas. Vaidinti aukas tampa ne tik to veikėjo darbu, bet ir asmeninio gyvenimo dalimi.

Paraleles su spektaklio siužetu galima įžvelgti ketvirtadienį spaudoje pasirodžiusiame konservatorės Ramunės Čigienės kreipimesi į „mielus biržiečius". Jo turinys pakankamai dramatiškas - pranešama, kad artėjant savivaldos rinkimams vis intensyvėja „didžiulis, organizuotas puolimas" prieš konservatorių lyderę.

Pasirodo, kad „galingieji" negali susitaikyti su mintimi, jog į valdžią gali pakliūti žmonės, „atstovaujantys paprastiems krašto žmonėms".

Kitaip tariant, priešiškai nusiteikę galiūnai puola pirmąjį konservatorių sąrašo numerį.

Taigi turime auką. Tiksliau - politiniame teatre aukos vaidmenį atliekančią artistę.

Šios biržietiškos istorijos siužetas gana banalus. Jis telpa į tipiškus tautosakos kūrinių rėmus.

Tautines vertybes puoselėjančioje kaimo sodyboje (partijoje) pasirodo šelmis bernelis ant žirgo (dviračio) su pašonėje tabaluojančiu kardu („laikmenomis"). Jis savo kalbomis (konservatizmo idėjomis), žygiais (kryžiaus nešimu, bėgimu atbulomis) sužavi šeimininkę taip, kad ši vis daugiau laiko praleidžia su svečiu atklydėliu. Jie kartu vis dažniau kalbasi (kuria partijos rinkiminę programą), ravi rūtų darželį (lanko didvyrių kapus). Sodybos šeimininkės teisėtas vyras paleidžia žirgą į lankas (praranda kantrybę) ir ima vėzdą į rankas (žiebia konkurentui į tarpuakį).

Ir kas gi šioje istorijoje yra auka? Jokiu būdu ne prigautas vyras ir ne lupti gavęs senstelėjęs bernelis.

Auka save paskelbia sodybos šeimininkė, panorusi būti viso kaimo (rajono) ponia (mere).

Kodėl ji jaučiasi nukentėjusi? Ogi todėl, kad kaimas ėmė ir paprašė: jeigu nori ponauti, aiškiai pasakyk, kaip sekasi tvarkytis savo sodyboje; paaiškink, keli vyrai bus tavo pašonėje, kai tapsi kaimo viršiausioji. Bet šeimininkė to daryti nenori. Tik išdidžiai pareiškia: „Pasinaudosiu teise tylėti."

Koks šios istorijos moralas? Labai paprastas. Reikia saugoti rūtų darželį. Ypač tada, kai konservatorių partija net valstybės lygmeniu linkusi reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, skirstyti šeimas į visavertes ir nevisavertes.

Bet moralai tinka tik eiliniams žmogeliams. Didžiūnams taikomi kiti standartai.

Štai politikė R. Čigienė, įklimpusi į purvo balą kone iki ausų, šaukia: „Aš gyniau ir ateityje ginsiu visus, kuriems reikia pagalbos."

Taip ir norisi pasakyti - ačiū, Ramune, už gražius siekius, bet pasirūpink pirmiausia savimi.

Kita vertus, galima suprasti ir ją - juk reikia ko nors griebtis, kai skęsti. Šaukti, kad į balą įstūmė „galingieji", ir aplinkui tapšnoti - išbandytas rinkiminis triukas.

Vaidinti auką apsimoka - gal ims ir kas nors pagailės?

Mūsų tauta jautri, todėl konservatoriai ateinančiuose rinkimuose gali sulaukti balsų kaip paprasčiausios labdaros nukentėjusiems.

Bet svarbiausia, kad patys politinio teatro dalyviai nesusipainiotų tarp vaidmenų rinkiminiame spektaklyje ir gyvenime. Vaidinti auką - pakankamai rizikinga. Juolab kai į šį spektaklį įtraukiami asmenys, artistais būti nepasirengę - jų išgyvenimai tikri ir išties dramatiški.

 

Rasa Penelienė

2011-02-05

„Valstiečiai" pakeitė politinę orientaciją?

Savaitraštyje „Veidas" skelbiamas savivaldybių rinkimuose dalyvausiančių partijų vertinimas.

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (LVLS), kuri įrašyta tarp dešiniųjų politinių jėgų - šalia konservatorių ir Krikščionių partijos.

Iki šiol „valstiečiai" buvo laikomi kairiaisiais, jų valdomi rajonai buvo spalvinami raudonai.

„Vikipedijos" duomenimis, LVLS - tai centro kairioji lietuvių politinė partija, susiformavusi bręstant Lietuvos politinei sistemai 1922 - 1936 metais.

Kai prieš kelerius metus ant premjero A. Kubiliaus dviračio sėdo P. Prašmantienė, „valstiečių" ir konservatorių bendra „važiavimo" kryptis atrodė tik kaip linksmas anekdotas.

Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1990 metų ji veikė Lietuvos valstiečių sąjungos pavadinimu. 2005 m. įvykusiame Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos suvažiavime buvo nutarta pasivadinti Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, tuo pabrėžiant 1922 m. įkurtos partijos darbų tęstinumą. Partijos pirmininke išrinkta Kazimira Prunskienė.

2009 metais prie partijos vairo stojo Ramūnas Karbauskis.

Kuriuo momentu „valstiečiai" persiorientavo į politikos dešiniąją?

Valstiečiai liaudininkai Biržų savivaldybėje kartu su socialdemokratais valdė rajoną beveik dvi dešimtis metų. Biržiečiams buvo aišku, kad jų rinktoje valdžioje - kairieji. Ir ramu.

Po mėnesio vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose jie vėl balsuos už „valstiečius", tikėdami, kad savo balsą ištikimai atiduoda kairiosios pakraipos politinei jėgai.

Kodėl apie pakeistą politinę orientaciją „valstiečiai" neskuba aiškiai pranešti rinkėjams?

LVLS tinklalapyje Biržų skyriaus pirmininkas Viktoras Rinkevičius kviečia balsuoti už partiją, aiškindamas, kaip „valstiečiai" nori būti arčiau žmonių ir jiems tarnauti. Tačiau tame tekste - nė žodžio apie partijos poslinkius dešinėn.

Kad „valstiečiams" itin rūpi Lietuvos žemelė ir jos turintys žmonės - ne naujiena. Jeigu jų nuoširdūs priešrinkiminiai šūkiai pildytųsi, vaizdas turėtų būti maždaug toks, kokio kažkada siekė kolchozų kūrėjai, žadėję paversti kraštą žydinčiu sodu, o kiekvieną valstietį - fizkultūrininku. Kiek tokios vizijos sutampa su vadinamąja dešiniąja politika - kitas klausimas.

Beje, konservatoriai prieš Seimo rinkimus savo rinkėjams taip pat nesakė, kad jie dėsis prie valstiečių liaudininkų, o „valstiečiai" nežadėjo eiti su konservatoriais. Bet... mainos rūbai margo svieto. Kažkada buvusių „eldėdėpistų" satelitu laikyta „valstiečių" partija, matyt, neatsispyrė esančiųjų valdžioje traukai. Ir turbūt neatsitiktinai Biržuose į susitikimą su žemės ūkio ministru konservatoriumi atėjo vietos „valstiečių"  viršūnės. Ne veltui šnekėjosi apie melioracijai skiriamus milijonus, kuriuos taip moka įsisavinti „valstiečiai".

Kaimiečiams ši savybė - siekis būti arčiau ponų, arčiau stipriųjų, arčiau valdžios - nėra atgrasi ir jie vėl sėkmingai pabalsuos už „valstiečius". Šiems su socdemais tapus rajono „ponais", vėl jiems nuolankiai tarnausim ketverius metus.

Atsiprašau. Buvau pamiršusi, kad prieš šiuos rinkimus „valstiečiai" žada tarnauti mums, kumečiams (sukant į dešinę, šį žodį reikėtų keisti į prakutusio verslininko - „Mėslitos" savininko - pamėgtąjį „varguoliai").

Trumpiau tariant, laukime būsimos „valstiečių" valdžios - tarnavimo varguoliams plius melioracijos iš peties. Dešiniojo.

 

Rasa Penelienė

2011-02-03

Kaimiečiai - ašarų, džiaugsmo ir vilties žmonės

Mūsų valdžios politika neorientuota spręsti kaimo žmonių ekonominių ir socialinių problemų.

 

Dažnai tenka dirbti nuostolingai

Per porą dešimtmečių priimta daugybė įstatymų. Politikai savo sprendimais ne kartą koregavo Žemės reformos įstatymą, reorganizavo žemės tvarkymo tarnybas. Deja, nemažai sprendimų tik pakenkė Lietuvos kaimui, įvėlė kaimo piliečius į konfliktus, nuvylė panorusius grįžti į senąjį sodžių, kur jų prosenių šaknys.

Ūkininkų vaikai priversti ieškotis duonos svetur, nes kas metai didėja mokesčiai, iškyla daugybė kitų sunkumų. Žemdirbiams ne tik reikia kompensuoti stichijų padarytus nuostolius, bet ir leisti užsidirbti.

Valdžios vyrams reikia ne tik dalyvauti priėmimuose, džiaugtis išvykomis ir girtis, kaip Lietuva išbrido iš krizės, o veikiau pasidomėti, kaip Seimo priimti įstatymai paveikė paprastus kaimo ir miesto žmones, aplankyti juos pirmoje pasitaikiusioje sodyboje ir įsitikinti, kaip ir kuo jie gyvena.

Vis ignoruojama priimti Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą, kad mūsų produkcijos perdirbėjai negalėtų mokėti už ją mažiau nei savikaina. Kur rasi dosnesnį žmogų už kaimietį, dirbantį nuostolingai ir kraunantį grūdų, pieno, mėsos perdirbėjams milijoninius pelnus?

 

Ganiavos pradžią nustatė pienininkai

Pienininkai pernai jau kovo mėnesį paskelbė ganiavos pradžią ir kas mėnesį vis mažino pieno supirkimo kainas. O ar kas pamena tokius metus, kad kovą karvės būtų išgintos į ganyklas? Tuo tarpu pieno bendrovių savininkai mušasi į krūtinę, girdi, pabrango žaliava ir dėl tos priežasties kyla pieno produktų kainos. Juk tai, mano manymu, įžūlus akių dūmimas!

Pieno gamintojai rūpinasi žaliavos kokybe, o perdirbėjai ieško įvairiausių priekabių sumažinti įkainį ir taip sunkiai išspaustam pieno kilogramui. Ar ne laikas Žemės ūkio ministerijai peržiūrėti pieno tyrimo sąlygas, kad perdirbėjai negalėtų savavaliauti? Kodėl jie perka žaliavą iš Latvijos ir Estijos ūkininkų? Ar dėl tokių logistikos kaštų nekyla pieno produktų kainos? Ogi todėl, kad galėtų „paspausti" savo krašto ūkininkus - tegu nupigina, o jei nenori - tegu likviduoja ūkį.

Daug kaimo gyventojų vėl grįžta prie smulkaus ūkio, pasilikdami 2 - 3 karvutes. Padėtis daugiau negu apverktina.

Smulkiesiems pieno gamintojams mokama perpus mažesnė kaina už pieną nei stambiesiems. Kiek dar patiriama nuoskaitų dėl kokybės. Jos turi keliauti į Pieno kokybės gerinimo fondo asociacijos sąskaitą, bet pieno supirkėjai jas pasilieka sau.

 

Galvijų sektoriuje padėtis katastrofiška

Per nepriklausomybės metus šalyje galvijų sumažėjo nuo 2,3 milijono iki 750 tūkstančių - 3 kartus! Galvijų sektoriuje absoliučiai nežiūrima į perspektyvą, leidžiama išskraidinti veršelius net lėktuvais į Izraelį, lietuviški veršeliai gabenami furgonais į Ispaniją, Olandiją bei kitas Europos šalis, ir taip netenkama apie 80 proc. prieauglio.

Tai kokių pasekmių galima laukti galvijų sektoriuje? Katastrofiškų! Veršelių pirkliai moka brangiau, ūkininkams apsimoka geriau parduoti veršelį nei išauginti, be to, jiems taip pat reikia apyvartinių lėšų. Atkurti karvių bandą galima per 3 metus.

Lietuvoje yra per pusę milijono ūkininkų - pensininkų, kurie savo pensijas skirdavo karvių bandoms išlaikyti, pirkdami fantastiškai pabrangusius kombinuotuosius pašarus, mineralinius priedus ir vaistus. Kas mėnesį mokame mokestį Sodrai, o pensijas nukarpė, kad neliko nė duonai. Atseit esame dirbantys. Visai neadekvačiai grūdų kainoms brangsta miltai, duonos ir pyrago gaminiai. Žemės ūkio ministras siūlo duoną keptis patiems, nes ateityje jos kaimo gyventojai neįpirks. O Tarptautinio valiutos fondo išminčiai rekomenduoja mūsų Vyriausybei apmokestinti net pensijas, kurios ir taip vos ne mažiausios iš Europos Sąjungos šalių. Tai skamba grėsmingai.

Pieno ūkyje dirbame be poilsio dienų - neturime nei išeiginių, nei atostogų. Dirbame nuo ankstaus ryto iki sutemų, nežiūrėdami oro sąlygų ar sveikatos. Bet, mano galva, mes, ūkininkai - pensininkai, neturime skubėti viską išparduoti. Pieno gamyba turėtų tapti verslu. Deja, pas mus labai maža suinteresuotų, kad taip būtų.

 

Žemės ūkis - pažeidžiamas

Žemės ūkio sfera jautri ir pažeidžiama. Pernai iššalo žiemkenčiai, dėl gausaus lietaus negalėjome normaliai nuimti vasarinių javų, grūdas smulkus, menkas derlingumas, dar teko džiovinti, tai daug kainavo, padidino savikainą. Grūdų kainos buvo didesnės, bet eilinį kartą pabrango technika, cheminės augalų apsaugos priemonės, trąšos, degalai, ir išgaravo svajoti pelnai.

 

Problemų - nors griebkis už galvos

Gaila žiūrėti, kai maži vaikai keliasi 6 valandą ryto, lekia į mokyklinį autobusiuką. Koks gali būti neišsimiegojusio mokinuko aktyvumas pamokose ar žinių įsisavinimas? Daug kas norėtų, kad kaimuose vėl būtų atidarytos pradinės mokyklos.

Ne ką geresnė sveikatos reforma. Vienas po kito uždaromi ligoninės skyriai. Susirgę žmonės siunčiami į Panevėžį ar dar toliau, jau kainuoja kelionė. O vaistų kainos stulbina daugelį. Leistų įsivežti medikamentus iš Rusijos, Ukrainos - pirktume daug pigiau, palengvėtų visiems.

Uždarė pašto skyrius, pabrango laikraščių pristatymas, kaimiečiai atsisako spaudos. „Užgesinami" paskutiniai kultūros židiniai. Kultūros namai pavirsta „balių" vieta.

 

Kam naikinti, jei galima parduoti

Šiuo metu visos pajėgos tarytum metamos kovai su šešėline ekonomika ir kontrabanda. Sveikiname Vyriausybės žingsnius iš klestinčio šešėlio papildyti valstybės biudžetą. Būtų galima atkurti sumažintas pensijas, mokėti didesnes pašalpas, kurti naujas darbo vietas.

Deja, daugeliui žmonių nesuprantama, kam deginamos iš kontrabandininkų konfiskuotos cigaretės, maišomas su nuotekų dumblu spiritas? Mano manymu, įsteigus specialias parduotuves ir pardavus cigaretes, kad ir kontrabandine kaina, alkoholį perdavus perdirbti spirito gamyklose ir pavertus oficialiai prekiaujamais produktais, būtų pristabdyti kontrabandos mastai ir nemažai milijonų papildytas valstybės iždas.

Mokėti mokesčius niekam nėra malonu, bet reikia. Į šalies biudžetą žemdirbiai įneša nemažą indėlį. Tad mums taip pat svarbu žinoti tai, kaip ir kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Dažnai girdime apie valdovų rūmų atstatymą. Kas suskaičiuos, kiek milijonų išleista, kiek nuslydo pro šalį? Ar tai nėra beprasmiškai iššvaistytos lėšos?

Iškilo ištaigingi darbo biržų pastatai. Nejau jie tokie reikalingi tik registruoti bedarbiams? Gal galvojama statyti fabrikus, įdarbinti žmones? Tai būtų teisinga. Bet gal atėję kinai mūsiškius įdarbins jiems valyti batus...

 

Kantrybė turi ribas

Kaime yra daug gražių dalykų - pažiūrėkime, kaip gražiai atrodo darbščių ūkininkų prižiūrimi laukai ir išpuoselėtos sodybos! Sunkus ūkininkų darbas, reikia labiau gerbti tuos, kurie padeda žemei atlikti jos misiją - teikti maistą žmonėms.

Žemės ūkyje suradau gyvenimo grožį ir prasmę. Dirbau iš širdies, negailėdamas sveikatos, kuo galėdamas padėjau žmonėms. Esu įgijęs mokslinio agronomo kvalifikaciją, stengiuosi savo žinias perduoti jaunimui. Neprarandu vilties, kad kaimas ir žemės Lietuvoje - amžini. Tačiau Lietuvos ir žemės ūkio ateitį lems valdžios politika. Žmogaus gyvenimas trapus ir trumpas, juo eksperimentuoti negalime. Valdžios vyrams derėtų suprasti, kad pirmiausia reikia tvarkyti žmonių gerovę, o ne raminti vaikų ir anūkų būsimu laimingu gyvenimu, šalies suklestėjimu ar dar kitokiomis utopijomis. Jei ne Europos Sąjungos ir mūsų valstybės parama, kaimas neišgyventų.

Ir jeigu mūsų politikai rimtai pažiūrės į nedarbo ir kitas socialines problemas, panorės jaunimas grįžti iš svečių šalių, statysis namus tėvų žemėje, augins savo atžalas - kaimas atgis.

 

Petras Remeika,

Pasvaliečių kaimo ūkininkas,

Lietuvos nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas

2011-02-01

Kaukių paradas rinkimų loterijoje

Už šios loterijos bilietus taip pat mokama.

Pinigais ir energija, viltimis ir gudriais, toli siekiančiais planais. Ir ne vien visuomenės labui ar nuskriaustų bei nuskurdintų gyvenimui pagerinti. Tačiau pernelyg dažnai brangiausiai sumoka tie, kam visai nereikėtų mokėti - rinkėjai.

Esu tikras, kad savivaldybių rinkimų loterijoje per visą Lietuvą yra tokių kandidatų, kurie a p r i o r i jau labai gerai suplanavę įvairias asmeninio turtėjimo ir savo rato žmonių strategijas, „viešųjų pirkimų" galimybes, aptarę jas grupiniuose, nebūtinai tik partiniuose būreliuose.

Skirtumas nuo kitų loterijų, pavyzdžiui, „Teleloto", čia tėra tik vienas - šios loterijos dalyviai privalo dėvėti kaukes ir dalyvauti kaukių parade.

Kaukes jie siuvasi patys, siuva jų bendražygiai, politinio verslo draugai, partijos, juos palaikanti arba nepalaikanti žiniasklaida.

Rinkimuose dalyvaujantys politikai dažnai pasipuošia patriotų kaukėmis. A.Balbieriaus nuotrauka

Visas kaukes bandoma labai puošti ir gražinti būtais ir nebūtais nuopelnais, išsilavinimais ir prasilavinimais, o ypač tuo, kas bus padaryta, jeigu... Žinoma, šių kaukių grožis šiame parade niekada neprilygs Naujametinio kaukių baliaus ar Venecijos karnavalo grožiui. Kodėl?

Labai paprasta atsakyti - nes šis paradas laisvuose rinkimuose nėra... laisvas. Jo dalyviai yra sukaustyti, įsitempę, jie neturi arba yra praradę, arba bijo vieno iš pagrindinių dalykų - žaismingumo. Žaismingo ir laisvo elgesio, elgsenos; laisvo, o ypač iš tiesų atviro - kalbėjimo. Jie „amžinai įsipareigoję" - ypač savo partijai, įsivaizduojamiems rinkėjams, „visai" tautai ar pakišų nešėjams; pagaliau savo postų naudai, nes šiais laikais postas valdžios struktūrose yra pakankamai stabilus ir ne taip jau krizės paveiktas verslas... O ką kalbėt apie buvusį - ir visi jie tikisi, kad jis sugrįš - „klestėjimą", galimybę dosniau duoti ir dosniau atimti. Pagaliau šiame parade jie dedasi ne laisvas kaukes, o tik tokias, kokių reikia arba kokias užsidėti jiems pataria jų grupelės; pagaliau - tos kaukės jau savaime siekia „naudos" - t. y. joms padedant jie nori būti išrinkti, tapti „gudriausiais ir geriausiais"...

Deja, dažnas politiko kalbėjimas yra ribotas, neretai - bukas, semantine prasme tuščias ir juokingas, standartizuotas, pagyrūniškas ar net melagingas. Jei kas surinktų į vieną - pačią nuobodžiausią knygą - kad ir šių metų savivaldybių rinkimų kampanijos visų centrų ir užkampių politikų pasisakymus ir pažadus, pamatytų siaubingą, banalią ir totalinę „matricą", žinoma, retsykiais su retomis maloniomis išimtimis. Tos „knygos" tekstai ideologiškai tilptų kažkur tarp Juozapėlio Erlicko įžvalgų ir dabar jau primirštų kokių nors TSKP tezių, privalomų „broliškoms" tautoms, tik apverstų aukštyn kojomis... Man liūdniausia, kai standartiniais šablonais kalba ir mąsto ne kokios politinės visuomenės siurbėlės, o iš tiesų „vis dar pasitaikantys" dori ir nesuteptos reputacijos politikai. Deja, jie Lietuvoj tampa išnykstančia rūšimi, nes į valdžią antrą ar kelintą kartą veržiasi tie, kurie jau tapo „profesionalais" - buvę merai ir vicemerai, skyrių vedėjai ir patarėjai, partijų skyrių ir skyrelių „viršūnėlės", apsistatę savais pataikūnais ir pan.

Mes pamiršom Sąjūdžio laikų mintis apie tikrą rotaciją, kuri visai nebepasiekia pilkųjų kardinolų luomo, kuris yra atsakingas už visą bjauriąją Lietuvos valdininkijos sukurtą biurokratijos (pagardintos naujais, universaliais eurobiurokratijos prieskoniais) ir valdžios savanaudiškumo tvarką. Tai „profesionalų" luomas, apaugęs šios nepriklausomybės laikų kerpėmis ir pelėsiais, kentauriškai suaugęs su savo kėdėmis, deja, neturintis idėjų, vizijų ir vaizduotės; vietoj intelekto ir tiesos pasirinkęs gudrumą ir „politinį diplomatiškumą".

Ar mes norime, kad jie vėl visi tie patys ateitų ir kartotųsi lyg įstrigusi retro vinilo plokštelė - Biržuose ir Vilniuje, Visagine ar Balbieriškyje?

 

Alis Balbierius

2011-01-29

Sausio sniego dainoj

Sausio sniego dainoj auga šviesa - didelis šviesos pumpuras, kurį dar vos regime realybėje, bet kuris būsimajame laike vis didės, augs, kils virš sniegynų.

Švenčių šventė yra ne mūsų religinės, istorinės ar visuomeninių santvarkų „nurodytos" šventės, bet kosminis Saulės sugrįžimas, šio sugrįžimo vienis, šviesos religija, kurios apologetas esu tikrai ne aš vienas tarp žmonių ir visų kitų gyvybės formų,  bėgiojančių ar skraidančių, ar įleidusių šaknis į maistingą žemės tamsą - dirvožemį.

Šviesos pumpuras dabar augs pūgose ir niūriausiose viduržiemio ūkanose, žvaigždėto speigo spragėjimuose, slys kaip šilkas per samurajaus kardo ašmenis švelnių atodrėkių akimirkomis kažkur be galo toli, tolimoj viduramžių Japonijoj ir kartu be galo arti, šalia - lyg skaitant Basio ar Issa trieilį... (Vienas mano bičiulis kultūrologas savo esė rašė, jog vieno gero haiku gali užtekti visam gyvenimui, kad jį medituotum...)

Ar - lyg jau skaitant ir lietuviškai - slaptąją samurajų knygą - „Hagakurę", kurioje daug kalbama apie mirtį, bet tą mirtį sausio pradžios sniego dainoj nustelbia samurajų kardu slystančio šilko įvaizdis ir augantis šviesos pumpuras, kuris vis didės ir didės pavasario link...

Ir pernykštė, ir ši žiemos turi kažkokio archetipiškumo, kad net klausiu savęs - iš kur - gal iš senų atvirukų - tos tikros, snieguotos, gilios „lietuviškos" žiemos įvaizdis, slypintis kažkur many, jau neišraunamas ir neišdildomas?.. Žiemų, kurios gražios savo sniego didumu ir kartu sunkios tiems, kas paskęsta tuose snieguose - nuošalių kaimų ir vienkiemių žmonės, paukščiai ir gyvūnai, sunkiai besurandantys savo kasdienę duoną sniego tyruose.

Kažkada klausiau savęs - kas yra sniegas? Ar sniegas yra vandens stebuklas, ar atvirkščiai - vanduo yra sniego stebuklas? Ar galima atsakyti į šį keistą klausimą apeinant dar trečiąją formą - ledą. Ledą virš upių ir ežerų ar ledą, gimstantį po atodrėkių iš tirpstančio sniego. Ir, žvelgiant į sniegynų tvaną, apsėmusį šitą žemę, prieš akis jau kartais sutyvuliuoja pavasario polaidžių vandenys su kamuolinių debesų atšvaitais, su skrendančio kiro ar pempės atspindžiu balos veidrodyje.

Sniego dainoj dar girdžiu būsimo viduržiemio pranašystes, speigo švilpesį lyg mostą samurajaus kardu vėjyje ir - svarbiausia - tą didelį, begalinį it Žemės rutulys ir vis dar augantį šviesos pumpurą, sulipdytą iš saulių ir mėnulių bei kitų dangaus šviesulų kartu su miriadais realių medžių ar kitų augalų pumpurų, kurie, jau užsimezgę rudenį, laukia savojo laiko.

Sniego dainoj tiems, kas ją girdi, sutelpa visas visų metų laikas, visi visų metų vaizdai ir pojūčiai, patirtys ir atmintys, dabartis ir dvi jos beveik niekad neegzistuojančios seserys - praeitis ir ateitis...

Sniego daina girdėsis dar ir tada, kai jau žydės vyšnios.

 

Alis Balbierius

2011-01-08

Politinis striptizas, triušiai ir kt.

Šiandien vyksta paskutinis šios kadencijos Biržų savivaldybės tarybos posėdis. Jis, kaip prieš savaitę išsireiškė meras, esąs „dėl sąvartyno". Tada, prieš Kūčias, anot jo, vyko paskutinioji „šios kadencijos šventė".

Ji buvo ypatinga - apnuoginusi aktyviausius politinio vyksmo dalyvius.

Tikrą politinį striptizą sušoko socialdemokratas meras R. Ramonas.

Jo laikysena posėdžio metu liudijo, kad per dvi kadencijas karaliaus drabužėliai taip nusidėvėjo, kad nebepajėgia pridengti net intymiausių vietų. Žodžiavimasis sporto mokyklos tualetais, garbės piliečiais, Sausio 13-osios „švente" plaikstėsi kaip skarmalas.

Politinėje scenoje buvo visiškas atsipalaidavimas: praskydusi mintis, nevalingai tabaluojantis liežuvis ir prarastas nuogybės pojūtis.

Kai striptizas šokamas sąmoningai apsinuoginant ir demonstruojant savo privalumus, žiūrovai paprastai ploja.

O kaip reaguoti, kai į sceną pakyla politinę nuovoką, vertybinius orientyrus praradęs karalius, nebenutuokiantis, kad yra nuogas?

Pavargėlis turėtų kelti gailestį.

O jei tas scenos veikėjas aktyvus ir dar iniciatyvus? Jeigu jis ne tik siekia bučiuoti per penkiasdešimt perkopusias bendrapartietes (įsivaizduodamas, kad jos tai daro pirmą kartą), bet ir valdyti dar vieną kadenciją?

Žymiausi astrologai ir šamanai kaip susitarę tvirtina, kad 2011-ieji atneš daugybę nemalonumų. Visos esamos problemos, anot jų, šiemet dar labiau paaštrės.

Į mūsų nuodėmingą žemę kaip tik žvelgs negailestingas Plieninis Triušis, kai čia vyks savivaldybės rinkimai. Mirktels jis žvaira akimi ir, žiūrėk, dalinsime savo balsus, kam pakliūva. Ir vėl stos valdžia, kuri geriausiu atveju tik juokins.

Sakysite, bloga valdžia - tik smulkmena, palyginus su liūtimis ir sausromis, šalčiais ir karščiais ar kitomis nelaimėmis?

Bet tik nuo jos priklauso, ar nuvalytu keliu į darbą keliausime, ar mūsų gatvė bus šviesi, ar vaikai ankstyvo ryto sutemose nešals laukdami slidinėjančio mokyklinio autobuso, ar spės mus pasiekti už keliasdešimt kilometrų esanti medicinos pagalba.

Prieš šventes niurzgėti nevalia? Reikia tik gerų emocijų?

Jų tikrai netrūks keliant naujametinę šampano taurę su draugais ir artimaisiais.

Ištroškusieji pozityvo, gerų naujienų bet kada gali užversti laikraščio puslapius ir įsijungti televizinius pageidavimų koncertus arba išeiti į gryną orą pasivaikščioti, arba skaniai užkąsti.

Liaupsinti valdžios pasiekimus, svajingai aprašinėti gėrį ar užsiimti šiaip maloniais užkalbėjimais ranka nekyla nei prieš šventes, nei po jų.

Padrąsina ir politikos apžvalgininko V. Laučiaus žodžiai: „Dėsninga nedemokratinių režimų savybė - gerųjų naujienų gausa viešojoje erdvėje. (...) Natūralu ir sveikintina, kad demokratinėse valstybėse žiniasklaida kritiškai žiūri į valdžią ir per padidinamąjį stiklą vertina jos veiksmus."

Didžiausias ateinančių metų pradžios įvykis - vietinės valdžios rinkimai.

Jų finišas beveik sutampa su tradiciniu teatrų festivaliu „Žaldokynės kraštas". Ar rinkimai netaps dar viena šio festivalio drama, komedija, tragikomedija? Kas išeis į politinę sceną - kaimo saviveiklininkai, apsipešioję striptizo ereliai ar profesionalai, girdintys ir matantys publiką?

Pirmasis joje pasirodė kandžiai besišypsantis liberalsąjūdiečių vadas K. Slavinskas. Įkandin jo į sceną išėjo vienintelis nepriklausomas kandidatas J. Užkurėlis iš Sližių kaimo. Tačiau visą rinkimų sąrašą pirmieji į rampos šviesą išvedė konservatoriai. Devyniolika kandidatų į tarybos narius atrodo kaip graudulingos melodramos veikėjai. Mat dauguma jų - pedagogai ir pensininkai.

Drąsa visu sąstatu išeiti pirmiesiems, žinoma, įkvepia. Ir sykiu stebina, kad ryškiausia sąrašo žvaigždė paslėpta šeštajame plane. Kam ji - fonui apšviesti?

Akivaizdu, kad rinkimų kampanijoje įtampų ir intrigų netrūks. Pailsėti nuo jų bei kitų problemų nepavyks.

Dejuojantiems dėl gerųjų naujienų stokos V. Laučius rekomenduoja skaityti Vyriausybės (savivaldybės) pranešimus spaudai. Arba įsigyti kačiuką.

Manau, tam tiktų ir triušiukas.

 

Rasa Penelienė

2010-12-30

Dzeno

Arba keli „nepašvęstojo" prisilietimai prie to, kas šviesu.

 

Kaip varganas europietis, kuriam nelemta pasiekti Rytų gylį, o juo labiau kokį nors nušvitimą - satori - periodiškai domėdamasis dzenu ir kartais atsiremdamas į jį ar kitus jam artimus Rytų dalykus (dao, budizmo klasikos pradmenis ar nuostabiai pagonišką japonų šintoizmą), aš ir nesiekiu to nušvitimo.

Geriausiu atveju tikiuosi mažų europietiškų „prašvitimų" ir tikiu, kad jų mano gyvenime būta ir dar bus, kaip ir kiekvieno kito pasaulio žmogaus, net ir niekada nieko negirdėjusio apie nušvitimą, tačiau užsiimančio kūryba, kurios vadinamieji „įkvėpimo" dalykai, neabejoju, yra giminingi dzenbudizme suprantamam nušvitimui.

Mano asmeninė patirtis sako, kad taip yra iš tiesų, tačiau to žinojimo kiti negali patikrinti, nebent jie jį įgytų patys.

Ir vis dėlto kaip tas „varganas europietis", kuriam, daugumos kitų europiečių nuomone, neįmanoma iš tiesų „nušvisti" kaip japonui ar kinui, vis dėlto aš tikiu, kad tai yra įmanoma. Vien dėl to, kad pernelyg daug protingų europiečių tiki priešingai.

Ir, nors nesiekiu to nušvitimo, mano vidinis gilusis „aš" sako, kad tai galbūt yra įmanoma.

Ir dar paradoksaliau - nors nesiekiu nušvitimo, bet kažkas manyje jau savaime yra iš to, ko aš nesiekiu.

x x x

Palyginus su kokiu nors monoteistiniu tikėjimu, dzenas pats yra ir tikėjimas, ir tas, kuris tiki, ir tas/tai, kuo tikima. Dievas, tikėjimas, tikintysis - be Dievo.

Tik šviesa, užliejanti viską - kažkodėl ją jaučiu, lyg būčiau ir šiek tiek „prašvitęs", nors, kaip minėjau, netikiu, kad kada nors nušvisiu; greičiau tai stengiuosi suvokti pačiais įvairiausiais „sumauto europiečio" jutimais ir žongliravimais proto galiomis, žiniomis, kurios teka į mane kaip upė ir išteka, kartais nepalikdamos beveik nieko, ką galėtum dabar „atsiminti", išskyrus tikėjimą, kad pasąmonė ir visa kita, kas joje ar net po ja, tas žinias (patirtis, žinojimus, idėjas, fantazijas, utopijas) sutalpina ir kad jie bet kada, vienaip ar kitaip „sužadinti", gali išnirti ir tada, kai jų reikia, ir tada, kai nėra jokio „poreikio"...

x x x

Dzenas yra tai, kas turi išskirtiniausias nepaprasto paprastumo savybes. Bent iš išorės, daugiausia protu, „pačiupinėjus" dzeną, pradedi ne tik suvokti, bet ir nujausti, kas jame slypi ir kokios galimybės sutapimo su pasauliu ir savimi slypi tame dzeno judesyje, kuris, kaip teigia jo nedaugžodžiaujantys apologetai, iš esmės yra nenusakomas žodžiais, tik perteikiamas netiesiogiai, susieja dzeno žmones kažkokiu „lauku", kuris suvokiamas ir jaučiamas be komentarų.

Bet pradžioj vis tiek būna žodžiai; be žodžių, kurie užrašyti įvairiomis kalbomis apie dzeną, kaip „nepašvęstasis" europietis apie jį nieko nežinočiau.

x x x

Aš nežinau dzeno ar budizmo istorijos tiek, kad galėčiau pasakyti, ar jais kada nors istorijoje buvo pasinaudota ar prisidengta taip, kaip monoteistinėmis religijomis, pavyzdžiui, krikščionybe ar islamu. Nors ir Rytai, ne tik kokie inkvizicijų išradėjai Vakarai, garsėjo senovėj savitu žiaurumu.

Bet ar dėl dzeno „tiesos" apskritai įmanoma žudyti ar priversti vergauti? Ne ta panašių nereligiškų religijų prigimtis. Argi nušvitusysis - Buda - buda - norėtų sunaikinti visus tuos, kurie nenušvitę arba nesugeba/nesugebės nušvisti? Absurdiška mintis.

Jei prigimtine ir kultūrine bei geografine prasme dabar būčiau    t a b u l a   r a s a, be jokios abejonės rinkčiaus ne kokį monoteizmą, o dzeną, budizmą, daosizmą ar šintoizmą - plius - su neišvengiamu šių dienų panteistiniu - pagoniškai ekologiniu - atspalviu.

Religijos be dievo, man regisi, kur kas geresnės pasauliui ir teisingesnės visomis įmanomomis dabarties prasmėmis, o ypač - orientuojantis į neišvengiamą ekologiškesnę ir poreikius apribosiančią ateitį.

Mano netikėjimas netrukdo kitiems tikėti net ir žiauriausiais monoteistiniais dievais, nes kartais dar baisesnis žmogus būna tas, kuris niekuo netiki.

Mano netikėjimas turi šiek tiek dzeno; ir netikėjimas kartu su tikėjimu ištirpsta vienyje, kad ir nenušvitusioje - būtyje.

Aš neįsivaizduoju to man galbūt nepasiekiamo su laužtuvu rankoje dzeno, trokštančio suardyti visą pasaulį arba „atversti" jį į vienintelį - savo - teisingą tikėjimą...

Dzenas, kaip aš jį „suprantu", žmogui pirmiausia yra savęs tobulinimo kelias, nuo ko viskas ir prasideda.

x x x

Žmogus, netobulinantis savęs, tiesiog ištirpsta pasaulyje, yra ištirpinamas pasaulio paviršių žaidimuose, nunešamas jo srovės kaip šapelis. Tai - daugumos dalia, o tarp jų dar yra tokių, kurie, regis, niekada negimė ir niekada negyvena, nors valgo, alsuoja, užima erdvę ir turi visas teises.

Žmonės, kurie tobulina save, - šiuo atveju dzeno žmonės - man regis, ištirpina pasaulį savyje ir taip su juo „susivienija". Pasaulis ir žmogaus „aš" tampa tolygūs, jų net neįmanoma atskirti. Tai fizinė, dvasinė, viršlaikė ir viršerdvė būsena, ekologinis ir metafizinis vienis. Tiesiog - vienis, visi kiti žodžiai tėra nebūtini ornamentai, prasta „grožinė" ar „filosofinė" literatūra. Interpretacija tam, kas nebeinterpretuojama.

x x x

Tam tikra prasme dzenas yra... žaibas. Žaibas, perskeliantis sąmonės riešutą ir apvalantis jį nuo visų išankstinių sluoksnių, kurie yra užkloti ant mūsų prieš mūsų valią, tiesiog „likimo, auklėjimo, kultūrinės terpės, tradicijų" ir t. t.

Tai neretai tėra žavūs kalėjimai, kurių grotas mes nuolat patys tikriname ir visaip stipriname, neduokdie, kad tik neišeitumėme į laisvę. Neduokdie, kad tik nepasikeistų mūsų neva „savi" įsitikinimai ir tikėjimai, mūsų „pažiūros" ir „žinios".

Dzeno žaibas gali išvaduoti iš to daugeliui malonaus kalėjimo ir parodyti tikrąjį daiktų veidą, tikrą šviesą išorėje ir viduje, kur lyg daiktuose atomai slypi mūsų esmės.

Absurdiškiausia, kad mūsų tradicijos ir visuomenės moko mus, kaip geriau prisitaikyti prie tų išankstinių kalėjimų, kuriuos mes randame vos atėję į šį pasaulį.

Kartais tai blogesni kalėjimai negu tie, kuriuose kali recidyvistai ar sąžinės kaliniai, nes šiuo atveju įkalinami tik jų kūnai.

x x x

Manau, kad menininko harmonijos, pasaulio vienovės bent kūrinyje ar savyje paieška savotiškai panaši į dzenbudisto vienuolio - mokinio - paieškas. Tikiu, kad ne vienas „kūrybos aktas" yra pakankamai arti to, ką dzenbudistai įvardija kaip „nušvitimą". Menininkas, kurdamas kūrinį, daugiau ar mažiau „prašvinta". Menininkas, regis, neretai ieško kažko panašaus, ko ieško dzeno pasekėjas, bet dar nėra suradęs to savo galutinio tikslo, kuris pakeičia pasaulį, nors kitiems jis lieka nepakitęs.

Galbūt menininkas tam tikra prasme sąmoningai „pasmerktas" išlikti nesuradęs galutinės harmonijos, pilnatvės, vienio stotelės, nes būtent tas nuolatinis buvimas netoli to, ką nujauti, ir yra stimulas kurti.

Turiu galvoj vakarietišką menininko lemtį; neturiu patirties apie rytietį menininką, kuris kuria jau „nušvitęs". Galbūt kai kurie nušvitę menininkai jau ir nebekuria, nes nebėra prasmės kurti nušvitus?

x x x

Dzeno pasekėjo individualus tikslas sutampa ir su ekologijos, pasaulio gelbėjimo (išsigelbėjimo) tikslais ir viltimis.

Šiuolaikinė ekologinė ideologija gamtą ir pasaulį, visatą suvokia kaip vienį, kuris yra supintas iš žavios ir įvairios, gyvos ir negyvos, iš dvasinės ir fizinės, dabartės jau - ir virtualios, įvairovės.

Dzenbudizmo, budizmo, daosizmo, japonų šintoizmo artimumas gamtos esmei - tiek žmogaus vidinei, tiek gamtos apskritai - ekologine prasme tarp religinių sistemų, filosofijų ir pasaulėžiūrų neturi sau lygių.

Ne veltui dauguma pasaulio ekologų seniai mano, kad tik budizmas ar kažkokia panaši sinkretinė pasaulėžiūra tegali padėti išgelbėti pasaulio gamtą, planetos biosferą ir žmoniją.

„Giliosios ekologijos" pradininkas Arne Naess teigė: "...mano nuomone, budizmas yra vienintelė religija, kuriai save priskirčiau, nors nesu budistas. Ji yra geriausia. Ką gi, budistų kelio prasmė iš tiesų yra labai didelė."

Daugelio nuomone, dzenas yra aukščiausia ir geriausia, ką sukūrė laike ir erdvėj besišakodamas budizmas.

 

Alis Balbierius

2010-12-28

Su Kalėdomis

Dienos skuba viena krytimi - į Kalėdas.

Tikime, kad Kūčių vakaras ras mus, spėjusius susėsti prie balta staltiese dengto stalo, kad šalia bus patys brangiausi.

Tikėkime, kad žodžių, ištartų tą vakarą, nenusineš pūgos - kad jie tyliai leisis į mūsų širdis.

Tikėkime, kad neištartieji virs stebuklais, kuriuos matysime išsaugotuose vaikystės Kalėdų žaisluose, girdėsime vaikų klegesy, ragausime su šokoladu, varvančiu per mylimo žmogaus pirštus.

Kalėdų rytą nebus užpustyti mūsų takai. O jei ir bus, sniegas švies švaria baltuma ir jį bus lengva kasti iki pat kaimyno namų durų. Jeigu tik šis nebus spėjęs nukasti pirmasis - iki mūsų durų.

Namai kvepės kava, imbieriniais sausainiais. Ir tas Kalėdų kvapas veršis per langus, duris, kaminus, sklis į kiemus, viliodamas švęsti.

Tą rytą išnyks niurgzliai, ligos, nedraugai. Ir piktieji kaimynų šunys vizgins uodegas.

Į langus švies grįžusi saulė, o ant palangės nutūpusi zylė smalsiai žvilgčios vidų. Ir ten matys laimingus žmones.

Tikėkime, kad toks rytas išauš.

Su Kalėdomis.

 

Rasa Penelienė

Inventorizacija

Advento laikas - teisė į tiesą, atsitraukimo galimybė. Patylėt ir išgirst, kaip pasaulis nutoldamas trankosi, barasi. Sudaiktinta kasdienė tavo egzistencija nekelia esminių klausimų. Nėra laiko. Iš tiesų tampi miniažmogis, esantis daugiau kitiems negu sau...

Šventės sužeidžia, perspėja: dar vieneri metai. Iš švenčių, ko gero, svarbiausia perimti universalijas: namų jausmą, sielų bičiulystę, giminės atmintį (aristokratiškumo požymis!). Džiugių sugrįžimų dienos į vienintelę žemės vietą, namais vadinamą. Kaip tai išsaugoti?! Amžinąjį grįžimą namo. Žmogus gali būti laisvas kosmopolitas, bet jis turi žinoti, kur jo namai, fatališkoji sugrįžimų vieta.

„Jau niekada niekada - niekur / negyvensiu šitaip ilgai, kaip ten vakarais" (M. M.). Visam laikui prarasti tėvų namai, kvepiantys vaikystės valgiais. Kiekvienas turi savo gyvąjį šventą paveikslėlį iš vaikystės - nuo vienišystės, nuo pykčio, nuo akligatvių saugantį. Turi kiekvienas. Ir per šventes jis atgyja. Norisi jį pakartoti, perduoti, kad grandinė nenutrūktų. Nepasiduoti dovanų, lakstymo, pirkimo bumui (tai irgi gynyba?). Tiesiog suasmeninti tuos šventinius vakarus, kad jie taptų jėga, galinčia laikyti....

Bet vaikystės (praeities) kelias susuktas, supakuotas. Uždraustas išvynioti. Turėtum jį perduoti savo vaikui. Brangiausia dovana, nepavaldi senaties terminui. Taip paprastai - susėsti prie stalo ir pasakoti tas pačias istorijas, kurias visi žino atmintinai, bet jos atrakina, atitirpina, prajuokina, pravirkdo, suvienija, paliudija bendrumą. Taip kuriamas šeimos (giminės) epas.

Kažkaip išsikreipė Kalėdų senio idėja. Juk tai stebuklo metafora - įeiti pas visus VAIKUS pro visus užraktus, langus, kaminus. Stebuklo (ne dovanų!) simbolis. Dabar visas svoris perkeliamas į dovanas. Mažų dovanėlių bumas. Niekaip negaliu išsiaiškinti jų prasmės. Visokių mažmožių, kurie turėtų džiuginti. Prekiniai santykiai, sakyčiau (reklamos aukos). Aišku, nebūtinai taip yra, kaip man atrodo. Čia tik priešventinis sindromas. Pirksiu vis dėlto, pasiputosiu ir pirksiu, kad nepasirodyčiau nedėmesinga ir galėčiau atsilyginti, jeigu ką....

Šiaip tai lauki šventinių pašnekesių su tais, kurie tau svarbūs. Brangūs. Surinksi visų metų mintis, veiksmus, atoveiksmius, prakeiksmus ir t.t. Inventorizacija tokia šventinė....

.... O ką daryti, jeigu tavo Kalėdos nu-kai-no-tos? Sėdi „Maximos" vežimėly vidury pagyvenusių maistų ir šaiposi iš visų egzistencinių paistalų. O jeigu rimtai - parsineši tokias šventes namo. Greito vartojimo - neapnuodysi nei kūno, nei sielos. O jeigu ir... Tai ką? Tiek tarnybų budi! Mokesčius tai moki, draudimą turi... Įsivaizduoji (kaifuoji!): vyrai padeda „čerką", nekalėdiškai nusikeikia... Gal dar paskambinti gaisrinei? Neva užuodžiu negerą kvapą. ... Dar kokiems dviem šventes sugadinsi. Gal tau, kaip tai pensininkei iš „Dviračio žinių", dėmesio trūksta?! Tai va, apie dėmesį ir kalbame. Atjautą, taip sakant. Neseniai viena buvusi kolegė, gyvenanti Olandijoje, taip paprastai pasakė (net nejauku pasidarė): „Kokia tu laiminga, kad Biržuos. Kokie geri čia žmonės. Ten jiems viskas „dzin"... (Ta kolegė nepataisoma optimistė, beje). Ar aš (tu) laiminga (as), kad Biržuos? Kad šventės?

... jau kaip ir norėtųsi rimties, tylos. Rimtai. Bet kad tos akcijos - atrakcijos supurto, negali nereaguoti, atrodo, kas odą plėštų. Vėžiu sergantiems, sriubos išsiilgusiems, vežimėliuose sėdintiems. Iš blizgančio popsinio melo, apsiputojusių kalbėtojų neatsiranda nei tikrasis gerumas, nei atjauta. Kodėl tos aukos negalėtų būti tylios - kaip ir tų žmonių skausmas, nelaimės? Šito labiausiai ir baisu - butaforinių, demonstracinių Kalėdų... Va, žinau pas ką galėčiau nueiti arbatos ir padovanot pačias Kalėdas. Pasikalbėti esmiškai, pakartoti ritualus. Nenueisiu. Skauda. Dviejų nevilčių būtų per daug... (Sakai ką? Ne. Tik pasigirdo...).

... šiaip tai iš liūdesio viskas. Iš noro dalintis, juk „kalba yra vienas iš pagrindinių aktų būti kitame ir kitam" (A. M.). Ir tyla. Gydanti. Atėję Jobo paguosti jo draugai visą savaitę sėdėjo tylėdami. Taigi tokia likimo dovana, jei turi su kuo tylėti...

Tai va - linksmų švenčių linksmiesiems (pavydžiu kiek, jei atvirai); liūdniesiems - velniop tas šventes! Išgerti migdomųjų ir jos praeis. Nuosaikiesiems -viskas bus gerai. Jūsų dovanos bus įvertintos, viskas bus kaip turi būti. Kantriu gyvenimu jūs to nusipelnėte...

... atsitraukti nuo visų, nuo visko per saugų atstumą ir išgirsti savo gyvenimą. Kad galėtum eiti toliau. Ir su tais, kurių nebėra. Adventas. Atleisti sau ir kitiems. Kiek gali. Tik tiek.

 

Irute Varzienė

2010-12-18

Taip yra. Ir taip reikia

Kalendoriniams metams baigiantis, o liturginiams tik prasidėjus, prisimeni gyvenimą. (Tiksliau tai, kas teikia džiaugsmą.) Randi tam laiko. Nuolat vertini gėrio ir blogio kovą. Ieškai teisybės melo verpetuose. Šviesos - nebūtinai tunelio gale. Gyveni. Taip yra. Ir taip reikia.

Optimizmą palaiko teigiami gyvenimo aspektai. Žmonės. Nuotykiai. Netikėtumai. Ekstremalios duotybės. Sumąstyti ir (ar) atrasti patirties lobiai. Visa tai, kas žmogui primena, kad jis vis dar žmogus. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Krikšto metu gavęs Šventąją Dvasią.

Žmogus pašauktas atlikti kilniausią savo duotybę - dorai ir teisingai gyventi.

Netikiu tais, kurie netiki gėriu. Šviesos visuomet daugiau. Nes žmogus pakviestas šviesai. Nuo Kalėdų iki Velykų. Ir nuo Velykų iki Kalėdų. Ištisus metus.

Advento prasmė - atėjimas. Kalėdų rytą gimstančio Kūdikio. Atėjimas to paties Dievo ir laikų pabaigoje. Kitokio advento nebūna.

Laukiant Kalėdų ir šviesos, prisiminimuose gausu gyvenimo. Tokio tikro. Pamokančio. Įkvepiančio.

Gyvenime sutinki žmogų. Tik pastarojo akivaizdoje suvoki, kas pats esi. Žmogus. Jis tave moko, skatina, ugdo, veda. Kartais sustabdo.

Tai gyvenimiškoji filosofija. Meilė išminčiai. Ir išminties meilė. Visi nori būti filosofiški. (Bent šiek tiek!) Telieka pamilti išmintį.

Išminties reikia visur. Net pereinant gatvę. Pasirašant. Mokant už būtiniausius maisto produktus. Sekant pasakas.

Sykį mačiau žmogų, kuris prieš pereidamas gatvę, apsidairė, kad ne laiku išėjęs į važiuojamąją dalį, nebūtų per prievartą pavežėtas ten, kur nenori. Jis suprato, jog sveikatos neatgausi už jokius pinigus. Sveikatą reikia saugoti pačiam. Kaip ir gyvenimą.

Išminties užuomazga.

Autobuse vaikas užleidžia atsisėsti vyresniajam - irgi optimizmo pavyzdys Kalėdoms. Tiek nedaug tereikia, kad vaiko ir suaugusiojo bendrystė būtų abipusė.

Sutikau žmogų, kuriam malda kasdienos tėkmėje yra kaip degalai automobiliui. Besimeldžiantis žmogus nekaulija Dievo įmantrių dalykų. Dėkoja. Už sumažintą neįgalumo pašalpą. Už vaistus, tik apmalšinančius skausmą. Už saulės blyksnį niūriame žiemos peizaže.

Mačiau suaugusį asmenį, šokinėjantį iš džiaugsmo. Po išpažinties. Rodos, tokios kasdienės - prieššventinės. Žmogus suvokė - suprato - pajuto Dievo atleidimą. Gyvenimo kitaip galimybę ir būtinybę. Ilgai ėjo iki šio žingsnio. Tačiau ėjo.

Mačiau žmogų, kas sekmadienį ateinantį dėkoti. Suklupęs džiaugiasi gyvenimu, laiku, patirtimi. Suvokia, kad Mišios - dėkojimo laikas. Toks tikras, teisingas, būtinas. Kad nejaustumei alkio širdyje. Kad nebūtumei tik dėl paprasto buvimo.

Svečiuose aptikau belaukiantį žmogų. Uždegusį šviesą kieme. Kambaryje. Širdyje. Sveikin-damasis pajutau širdies dūžius. Nes žmogui svarbu. Esmingai būtina sutikti kitą. Kitokį.

Todėl nenoriu blizgučio Kalėdoms.

Kai tiek daug žmonių - optimizmo netrūksta. Net širdį gali rasti tuksinčią. Mylinčią. Gyvenančią.

Tai dovana.

Žmogus. Žmogiškumas. Žmogystė.

Tai, kas kaskart teikia džiaugsmą. Kviečia tikėti. Dėkoti. Kad net baigiantis metams, o liturginiams tik prasidėjus, tęstum gyvenimo šventimą. Nes taip yra. Ir taip reikia.

Išties.

 

Andrius Šukys,

Kunigas

2010-12-14

Kova už Biržų senamiestį ar tik jos imitacija?

Interesų nesuderinamumo, nekompetencijos ir profesionalaus melo mišiniu galima vadinti tai, kas vyksta vadinamojoje kovoje už senosios turgavietės sklypą.

Savivaldybės administracijos direktorė P. Prašmantienė stengiasi padėti rajono tarybos nariams, nerodydama visų dokumentų ir demonstruodama nepasitikėjimą ne tik meru, bet ir savo pavaldiniais. Vieni jų esą „pridėlioja" parašų, kiti „tarnauja" neaiškioms jėgoms.

Akli diskutavo su kurčiais?

Praėjusį pirmadienį vykęs Biržų rajono savivaldybės tarybos posėdis uždavė dar daugiau klausimų dėl to, kas vyksta rajono valdžioje. Kaip ir reikėjo tikėtis, kalčiausias liko iešmininkas (šį sykį savivaldybės teisininkas), kuriam neliko nieko kita, kaip apsimesti naivuoliu.

Kokią rolę galima daugiau prisiimti, jei esi priverstas tuo pačiu metu atstovauti dviem priešingiems interesams, kurie į skirtingas puses tampo rajono galvas?

Tokioje situacijoje ypatingai svarbią funkciją turėtų atlikti kaklas, tai yra rajono savivaldybės taryba. Tačiau su kaklu yra tikra bėda. Šis aukščiausias rajoną valdantis ir vadovų galvas laikantis organas atkirstas nuo centrinių smegenų, tai yra nuo savarankiškam mąstymui būtinos informacijos. Būtent informacijos trūkumas ir dėl to progresuojantis negebėjimas suvokti gimdo dar vieną negalią - atpratimą patiems galvoti, o pasiklydus - nežinojimą, net kur būtų galima pasiklausti kelio.

Toks įspūdis susidarė klausantis tarybos narių bandymo kovoti už senamiestį, kitaip tariant, suformuoti argumentus, kuriais vadovautųsi pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas - institucija, kurios sprendimai yra galutiniai ir nebeskundžiami.

 

Nori to paties, tačiau neaišku - ko

Atrodytų, kad Regimanto Ramono vadovaujama Biržų valdžia (rajono taryba) tikrai nori, kad senajame turguje ilgiau nebešeimininkautų vilniečiai Dmitrijus Vinickis ir Algirdas Januškevičius.

Netvarkingais turgaus šeimininkais atsikratyti tikina norinti ir savivaldybės administracijos direktorė P. Prašmantienė.

Jei tai būtų teisybė, kad abu minėti vadovai neva siekia to paties Biržams naudingo intereso, nereikėtų rausti iš gėdos ne tik žiūrint į apleistą turgų, bet ir pykti klausantis direktorės bei mero kalbų.

Meras nesugeba paslėpti noro, kad perėmusi iš D. Vinickio ir A. Januškevičiaus turgų „sutvarkytų" viena žinoma firma. Direktorė bando „kryžiumi gultis", kad ta firma neateitų.

Tarybos nariai bijo mero proteguojamų verslininkų invazijos į senamiestį, tačiau nežino, kokią „viziją" turi direktorė.

 

Greiti ir žiopli? O gal nepatikimi?

Bėda ta, kad direktorės vizijų nežino ir tarybos nariai, anksčiau kėlę rankas už jos pavaldinių rengtus teritorijų planavimo dokumentus, kurie neva turėjo būti skydu nuo D. Vinickio ir jo verslo bei valdiškų kompanionų užmačių.

Teismas tokius dokumentus pripažino naikintinais, nes juos rengiant nesilaikyta teisinių normų.

Todėl kyla esminis klausimas, ar sprendimų projektus rengusi savivaldybės administracija klaidas padarė iš skubėjimo, nemokšiškumo, ar sąmoningai. Galimi visi variantai. Pirmasis liudytų, kad direktorė skubėjo ir kitus skubino gelbėti senamiestį. Antrasis rodytų, kad jos pavaldiniai neprofesionalūs ir dėl to nepatikimi. Trečiasis patvirtintų, kad nepatikimi ne tik pavaldiniai, bet ir pati direktorė.

Tačiau rajono tarybos posėdyje direktorės Palmyros Prašmantienės noru apginti senamiestį neabejota. Tikėta, kad jai trukdo tik „merui ir verslininkams parsidavęs" (tą ne sykį viešai yra tvirtinusi direktorė) teisininkas Stanislovas Paškevičius, kurį viešojo intereso gynėjai skalbė iš peties.

Kadangi iešmininkui užkurta pirtimi buvo patenkinti abu - ir posėdžiui pirmininkavęs meras, ir direktorė - aiškėjo, kad „šventos kovos už turgų ir senamiestį fronto ribas, ginklus ir kainą" geriausiai žino tik abu minėti vadovai.

Neinformuota arba tendencingų žinių „prifarširuota" rajono taryba - patogiausias organas minėtame mūšyje.

Nuoširdžiai ir nuosekliai viešąjį interesą bandę ginti keli tarybos nariai pyko ant teisininko S. Paškevičiaus, kuris „savo žodžiais" nepapasakojo teismų nutarčių ir aiškiai neparašė visos tarybos nuomonės.

 

Žino tiek, kiek papasakoja direktorė arba meras?

Teisininkas S. Paškevičius laikėsi nuostatos, kad teismo sprendimai skaitomi pažodžiui, ir klausė, ar nors vienas tarybos narys yra matęs Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį, dėl kurios „iniciatyvinės grupės dėka" ir buvo sušauktas neeilinis posėdis.

Pasirodė, kad to sprendimo niekas nei matė, nei skaitė, nei juo domėjosi. Dar daugiau - nežinojo, ar tas sprendimas savivaldybei naudingas.

Sprendžiant iš to, kad nei savivaldybės tarybai vadovaujantis meras, nei administracijos direktorė sprendimo neskundė, jį būtų galima laikyti savivaldybei palankiu.

Tačiau teismo sprendimas buvo iš kelių dalių, kurias rajono tarybai privalėjo pateikti ir paaiškinti rajono vadovai arba jų įgaliotas asmuo.

Apie tai kalbėjo juridinio darbo patirties turintis mero pavaduotojas Aurimas Frankas, norėjęs išgirsti, kodėl teismas panaikino kai kuriuos savivaldybės administracijos rengtus ir tarybai tvirtinti pateiktus dokumentus.

Tarybos nariai nesuprato, apie ką šnekama, direktorė į tribūną nėjo, meras tylėjo. Iškalbingai tylėjo ir teisininkas S. Paškevičius, į kurį smigo pasipiktinusių tarybos narių strėlės.

Faktas yra tas, kad teismo sprendimą apskundė tik turgaus savininkai, taip sudarę galimybę Biržų rajono valdžiai nors paskutinėje teismo instancijoje pasirodyti kovotojais ir demokratais.

 

Padeda, bet dokumento nerodo

Viešąjį interesą tikrai ginti norinti, tačiau teisinių žinių ir elementarios informacijos neturinti saujelė tarybos narių bandė suformuluoti atsiliepimą teismui dėl D. Vinickio ir A. Januškevičiaus skundo. Jiems rašyti padėjo savivaldybės administracijos direktorė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas žinos, kad Biržų rajono taryba nenori pratęsti turgaus nuomos, nors dar neturi vizijos, ką daryti tame sklype. Sužinos, kad turgaus sklype yra ir Marijos Valiušaitienės paveldėta namų valda, kurios grąžinimo savivaldybės „galvos" kažkodėl nenori spręsti, todėl leidžia manyti, kad ponios Marijos tėvo žemė jau dabar kliudo „valdžios verslo vizijoms". Teismas turėtų paskaityti (nors neprivalo to daryti), kad Biržų rajono taryba abejoja teisėtumu sandorio, pagal kurį turgaus valdytojai nusipirko asfalto gabalą, tvorą ir dėl to ketina užvaldyti senąjį turgų. Kreiptis į teismą dėl neteisėtai užvaldyto turto rajono taryba nenori - įpareigojo tą daryti savivaldybės administraciją, kuri iki šiol „tik kovojo".

Kovoje dėl turgaus sklypo administracijos direktorė konsultuoja tarybos narius, tačiau nerodo jiems pagrindinio dokumento - 1996 metų žemės nuomos sutarties. Tikina, kad „sutartį matė, kas tik norėjo". Į pastebėjimą, kad dokumento išvysti tarybos nariai galimybės neturėjo, direktorė atšovė: „Dėl to ir nematė, kad sutartis pas Paškevičių buvo." S. Paškevičius tvirtina sutarties taip pat nematęs.

Korespondentams sutarties direktorė taip pat nerodo - iš pradžių neturi laiko dokumento ieškoti, vėliau teigia, kad sutarties savivaldybė neprivalo turėti - žemę išnuomojo ją valdžiusi Panevėžio apskrities administracija.

Kai kurių šaltinių teigimu, toje sutartyje nėra numatyta jokių nuomos sąlygų, kurias nustato savivaldybė. Tą girdėję ir kai kurie tarybos nariai. Kaip be tų sąlygų buvo išnuomotas sklypas, kurį griežtai prižiūrėjo ir apskričiai pavaldus Biržų žemėtvarkos skyrius, tuo metu vadovaujamas P. Prašmantienės, nežinia. Kaip nežinoma ir tai, kodėl turgaus savininkams Biržų rajono savivaldybė neįteikė nė vieno oficialaus rašto, įspėjančio dėl netinkamo turgaus tvarkymo. O jei įteikė, kodėl tie raštai nerodomi ne sykį to prašiusiems tarybos nariams? O gal atsakymas yra toje žemės nuomos sutartyje be sąlygų, kurių pažeisti neįmanoma, nes jų nėra?

Alfreda Gudienė

Dvi moterys, kurios kalbasi

XXI amžiaus pradžia.

Paribio provincijos miestelis, lyg iš vieno Raimondo Jonučio eilėraščio, nors jame mano jau senokai iškeliavęs į kitą pasaulį bičiulis turėjo galvoj daugiau gimtąją Plungę: „Ruduo ruduo rugsėjis spalis spalis/ lyg nukankintas merdėja miestelis/ Praplaukia drumzlina žuvis Ford Sierra/ ir šiugžda pakelėj skardinės svėrės..."

Dar šitam vaizde, kurį sparčiai mano sąmonėje kuria ir plečia šios eilutės, kažkas ataidi ir iš Aleksandro Bloko.

Nes šioj konkrečioj aikštėj yra ir vaistinė, ir parduotuvė (supermarketas lyg doro vartotojo svajonių įsikūnijimas, nes mūsų ateičiai labiausiai reikalingi dori ir ištikimi vartotojai).

Dar retoki praeiviai, truputis sniego, krentančio ir tirpstančio, arba - jau netirpstančio.

Ir dvi moterys - po medžiu prie stulpo.

Dvi moterys, kurios kalbasi.

Jų kalba kuria kitą, tik joms pavaldų ir teisingą pasaulį, į kurį nepateks nepašvęstieji. Jų kalba mezgasi, neriasi it voratinklis ir viską bei visus apraizgo.

Jų veiduose atsispindi pačios įvairiausios, dažniausiai vadovėlinės psichologinės išraiškos ir būsenos.

Kai kada tos išraiškos, mimika, gestai, pozos, stovėsena primena klasikinę Erazmo Roterdamiečio knygą apie kvailybę.

Moterys kalbasi ir kalbasi.

Kartais perkelia kūno svorį nuo vienos ant kitos kojos. Perima kita ranka nešulius arba padeda kokį prie kojos.

Jų rūbai atspindi tą „vis dar" niekaip neišnykstančią sovietinę pilką ar tamsią, neišvaizdžią stilistiką, neturinčią nieko bendra su tikru elegantišku minimalizmu.

Jos kalbasi, nes rūbai ar net jų neturėjimas niekada netrukdo kalbai.

Niekas jų nestebi ir nepastebi, kad jos iš tiesų visą laiką tik ir kalbasi.

Kalbasi, kada temsta ar švinta, kada lyja lietus arba krenta kruša. Kalbasi, kada sprogsta medžių pumpurai ir užgieda skardžiu balsu į medį prie stulpo nutūpęs visada sugrįžtantis migrantas kikilis. Kalbasi, kai medis pradeda dažyti ir barstyti lapus.

Kalbasi, kada popietės saulės šviesa šildo skruostus; kalbasi, kada pro niūrų debesį jų akių lėliukes priverčia raganiškai spindėti vidunakčio pilnaties mėnulis.

Jos kalbasi, sklidinos kalbos, o pasaulis toks nereikšmingas, toks nereikalingas plaukia pro šalį -automobiliai ir metų laikai, klegantys moksleivių būreliai (indigo? debilai? banditai?) ar šventinės eisenos su žalvariniais žalvarinių instrumentų garsais ir debesys, kurie kartais labai greitai plaukia, o kartais tiesiog stovi danguje vienoje vietoje.

Žolė užauga ir krenta po dalgiu, užauga ir vėlei krenta.

Keičiasi deputatai, merai, ministrai, premjerai ir prezidentai.

Pasaulio žemėlapiuose padaugėja arba sumažėja valstybių.

Moterys kalbasi ir kalbasi.

Kalbėdamos jos išlieka tokio pat neaiškaus brandaus amžiaus - nei senos, nei jaunos.

Jos kalbasi ir kalbasi.

Po medžiu prie stulpo.

Prie aikštės, kur „aptieka" iš Aleksandro Bloko laikų susitinka šių dienų supermarketą ir vienas į kitą žiūri.

Bet ar gali kas pasakyti, apie ką tos dvi moterys kalbasi?..

Alis Balbierius

Buldozerių pamokos

Lenkijos kino grandas K. Zanussi savo studentus sako mokantis stebėti ir suprasti, kaip žmonės elgiasi pavojaus ar baimės akivaizdoje. Jis žmogų lygina su statomu tiltu, kurio tvirtumą galima išbandyti tik didžiuliu svoriu ir jėga.

„Tik smarkiai prispausti galime suvokti, kas mes", - teigia vienas garsiausių pasaulio režisierių.

Politikų tvirtumą gali išbandyti priešrinkiminis procesas, kurio metu didžiausių akibrokštų sulaukiama net ne iš priešininkų stovyklų.

Tai, kas šiuo metu vyksta didžiųjų partijų Biržų skyriuose, galima pavadinti buldozeriu, kurio jėgą ir svorį tenka atlaikyti saviškiams.

Dėl rinkimų sąrašo ir jo lyderio aršios kovos vyko konservatorių ir krikdemų gretose. Praėjusį sekmadienį jie stojo į galutinį mūšį, sukvietę visuotinį Biržų skyriui priklausančių partiečių susirinkimą.

Apie jo eigą ir rezultatus galima spėti tik iš nuogirdų. Mat Biržų politikams, taikantiems į rajono valdžią, atrodo nebūtina visuomenę informuoti apie svarbius įvykius bei pokyčius jų partijose. Tuo požiūriu partijos atrodo kaip šutvės, kurių ideologija -galias bei pinigus suteikiančios valdžios siekimas bet kokia kaina. Į visuomenę jos žiūri tik kaip į priemonę tai valdžiai pasiekti.

Jei būtų kitaip, partijos įvairiais būdais stengtųsi pranešti žmonėms, ką jos veikia, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip jas sprendžia.

Juk kokia tvarka partijų viduje, kokiais principais bei metodais grįsta jų veikla, taip bus valdomas ir rajonas, jeigu rinkėjai joms atiduos balsus.

Jeigu politikai bijo viešumos, matyt, turi ką slėpti. O slapstymasis neatsiejamas nuo gandų - žmonės pradeda kurti būtas ar nebūtas istorijas. Taip gimė iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie partijose veikiančius šeimų uabus, haremus, KGB agentus ir kt.

Liaudies kūryba suaktyvėja prieš rinkimus. Natūralu, kad žmonės nori žinoti, kas taikosi į rajono valdžią, kaip kandidatams sekasi partinėje veikloje, už kokius nuopelnus jie prašys rinkėjų balsų.

Ar tiesa, ar pasaka, kad visuotiniame susirinkime konservatoriai sąrašo lydere paliko Ramunę Čigienę, be gailesčio triuškindami kitaminčius?

Jeigu iš tiesų taip įvyko, šiai lyderei nori nenori teks sklaidyti mitus apie diktatorišką partijos valdymą, šeimyninę rangą joje ar prieštaringai vertinamų asmenų įtaką konservatoriams, propaguojantiems dorovingumą ir kitas panašias vertybes.

Konservatorių buldozeriui nustūmus gyventojų apklausose pirmaujančią Irutę Varzienę, įteikta tikra kalėdinė dovana politiniams konkurentams.

Praėjusią savaitę pasklido kalbos ir apie skandalą, kilusį socialdemokratų gretose.

Dėl rinkimų sąrašo besikaunantys Biržų socdemai, ko gero, nenusileidžia konservatoriams.

Prieš kelias savaites buvo kuriami anekdotai, kaip socialdemokratų sąrašą sudarė viena „komisarė", lyderiu paskelbusi dabartinį merą Regimantą Ramoną. Po to pasiekė žinia apie visuotinį Socialdemokratų partijos Biržų skyriaus susirinkimą, kuriame į rinkimų sąrašo pirmąją poziciją buvo išreitinguotas Giedrius Mociūnas. Tokie rezultatai neva apstulbino R. Ramoną bei jo aplinką, tačiau dėl susirinkime dalyvavusių svečių iš Vilniaus jie buvo priversti nuryti pralaimėjimo nuoskaudą. Bet, pasirodo, neilgam.

Praėjusią savaitę neva buvo sušauktas socialdemokratų Biržų skyriaus tarybos posėdis, kurio metu „pagimdytas" naujas rinkimų sąrašo pirmasis penketukas. Jo priekyje - vėl R. Ramonas. Toliau rikiuojasi jam ištikimų bendražygių pulkelis. Štai taip. Nusispjauti į visuotinį susirinkimą, į daugumos nuomonę. Nusispjauti į demokratiją ir kitokį balastą.

Toks elgesys, tiesą sakant, visiškai nestebina. Ar ne panašiai R. Ramonas dvi kadencijas vadovavo rajonui?

Kai kurie pasipiktinę socialdemokratai žada skųstis etikos sargams dėl galimo partijos statuto pažeidimo. Yra net tokių, kurie ketina stabdyti savo narystę partijoje.

Panašių veiksmų pastaraisiais metais griebėsi ir konservatoriai. Skundų rašymai, narystės suspendavimai, pasitraukimai iš partijos - tokia buvo konservatorių kasdienybė.

Bet vargu, ar tai sustabdys buldozeriniu principu veikiančias sistemas, už kurių vairo sėdi nepamatuotų ambicijų ir valdžios godulio valdomi asmenys.

Antra vertus, skandalai, krečiantys didžiąsias partijas, pretenduojančias į rajono valdžią, rodo permainų būtinybę.

Partijų nariai, išdrįsę stoti prieš buldozerius ir pajutę jų spaudimą, turi galimybę suvokti, kas jie, kur ir dėl ko.

Rasa Penelienė

Neišlėkti posūkyje

Jei rinkimai į savivaldybės tarybą vyktų lapkritį, daugiausiai balsų surinktų konservatoriai.

Tą rodo gyventojų apklausa, kurią rengė „Šiaurės rytai".

Kas nutiko, kad prieš mėnesį palankumą rodę socialdemokratams rinkėjai staiga „metėsi" į dešinę?

Tokiems rezultatams priežasčių būtų pakankamai.

Konservatorių elektoratas visuomet pasižymėjo pastovumu ir drausme. Jie už „savuosius" balsuos bet kokiomis sąlygomis - į rinkimus eis nepaisydami liūčių, pūgų ar politinių skersvėjų. Tai didžiulis konservatorių turtas. Ir garantas bent porai mandatų taryboje gauti net ir snaudžiant. O šį bei tą veikiant galima tikėtis ir dar vieno kito.

Šią kadenciją 25 narius turinčioje savivaldybės taryboje dirbo net keturios Tėvynės Sąjungos rinkimų sąrašo politikės. Vėliau jų gretas papildė konservatoriumi tapęs Vytas Jareckas. Tai išties nemenkas dešiniųjų politinių jėgų laimėjimas „raudonajame" rajone.

Tačiau kol kas neįtikėtina, kad tokia pat sėkmė juos lydės ir per ateinančius rinkimus. Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) rinkimų sąrašuose nebėra aktyviosios Stasės Eitavičienės. Į rinkimus partiją veda Ramunė Čigienė, tačiau jos komandos veikla bei elgesys per pastaruosius porą metų kelia daug abejonių ne tik rinkėjams, bet ir bendrapartiečiams.

Irutė Varzienė, kaip rodo gyventojų apklausos, galėtų pritraukti daug rinkėjų balsų. Bet jos pavardės rinkimų sąrašo pirmojoje pozicijoje nėra. Ir vargu, ar ji bus įrašyta. Šį sekmadienį visuotinis TS - LKD Biržų skyriaus susirinkimas turės galutinai nuspręsti, su kokiu sąrašu partija dalyvaus savivaldybės rinkimuose. Tačiau žinant, kaip nenoriai I. Varzienė buvo priimta į TS - LKD gretas, šansai jai patekti į lyderius menki.

Dar daugiau. Bręstantis konfliktas tarp konservatorių ir politinių kalinių bei tremtinių gali baigtis pakankamai liūdnai - neištvėrę partijoje tvyrančių įtampų pastarieji gali prieš pat rinkimus trenkti durimis. Redakciją pasiekė žinios, kad Danguolės Žiūkienės ir Vytauto Linkevičiaus - aktyviausių politinių kalinių ir tremtinių atstovų - narystė partijoje suspenduota. Jeigu tai tiesa, į šiuos įvykius reikėtų reaguoti labai rimtai. Politinių skyrybų su krikdemais patirtį turintys Biržų konservatoriai gali be vargo atsisakyti ir „santuokos" su politkaliniais bei tremtiniais.

Jeigu šis juodasis scenarijus būtų įgyvendintas, iš TS - LKD gretų turbūt pasitrauktų politkalinių ir tremtinių bendražygė I. Varzienė.

Prieš rinkimus toks žingsnis būtų neprotingas partijai ir nesąžiningas rinkėjui. Tačiau TS - LKD gretose buvę ir iš jų pastaraisiais metais pasitraukę žmonės kalba, kad šios partijos Biržų skyriaus veikla grindžiama jau kitokiais principais.

Kaip ten bebūtų, lapkričio mėnesio apklausa rodo, kad rinkimuose už TS - LKD balsuotų daugiau nei 40 procentų respondentų.

Šiuos fantastiškai aukštus rodiklius lėmė konservatorių elektoratas - kaip ir rinkimuose, taip ir apklausoje dalyvavęs drausmingai.

Dauguma jų pasiryžę balsuoti už I. Varzienę, kad ši taptų rajono mere. Jeigu iš TS - LKD ši politikė būtų priversta pasitraukti, žmonės per rinkimus būtų priversti rinktis arba partiją, arba asmenybę. Taigi, šie partijos procentai „aptirptų".

Nemaža dalis „dešiniųjų" rinkėjų būsimojoje savivaldybės taryboje norėtų matyti S. Eitavičienę, tačiau jos TS - LKD sąraše nebus. Už ką balsuos toks rinkėjas?

Iš TS - LKD pasitraukė dalis krikščionių demokratų. Sparčiai besikeičiančią partiją nebe visi rinkėjai spėja suprasti. Jie ketina balsuoti už TS - LKD, bet sykiu nurodo asmenis, kurių partija atsikratė. Kam šie rinkėjai atiduos balsus per rinkimus?

Pagaliau ar balsuoti už TS - LKD besirengiančių rinkėjų ketinimai nepasikeis, kai jie, tarkim, „stambesniu planu" pamatys šiuo metu šalia R. Čigienės esančius asmenis?

Bet visa tai tėra nuogąstavimai, gimę lapkričio sutemose.

Didžiulius skaičius apklausoje juk galėjo lemti paprasčiausias žmonių išgąstis, išvydus spalio mėnesio rezultatus. Jie rodė, kad ta pati valdžia rajoną tvarkys ir trečią kadenciją. Šios „tvarkos" pabūgę respondentai staiga ėmė ir padarė posūkį į dešinę. Gal šiek tiek ir padaugino - juk ko tik nepadarome iš baimės...

Šioje vietoje visiems - ir partijoms, ir rinkėjams - belieka priminti vienos populiarios knygos perspėjimą - posūkyje neišlėkti.

 

Rasa Penelienė

Ką veikia vietiniai partiečiai?

Šiandienos laikraščio skaitytojus vėl kviečiame dalyvauti apklausoje apie būsimus savivaldybės tarybos rinkimus.

Kiekvieną mėnesį rengiamų gyventojų apklausų tikslas - kuo tiksliau atspindėti priešrinkimines nuotaikas mūsų rajone.

Spalio mėnesio apklausos rezultatai parodė, kad net 26 proc. respondentų nenori balsuoti už partijas. Už socialdemokratus ketino balsą atiduoti 22,3, už konservatorius 19,4 proc. būsimų rinkėjų.

Tikėtina, kad ta respondentų dalis, kuri nenorėjo balsuoti už partijas, rinkimų dieną ieškos nepartinių sąrašo.

Bet ką tame sąraše tikisi išvysti? Nepartinis sąrašas Biržuose - kol kas tik katė maiše. Pagyvenusių žmonių asociacijai vadovaujanti D. Martinkėnienė per spaudą patikino, kad nepartiniai rinkimuose tikrai dalyvaus. Galima numatyti, kad į politiką eis šiuo metu jokiai partijai nepriklausantys senjorai.

Galime būti didžiausiais optimistais, bet ir jaunatviškai atrodantys senjorai į rajono valdžią kažin ar bus išrinkti, jeigu nepartinių sąrašas nebus sustiprintas patraukliomis asmenybėmis, kurios žymios ne tik savo praeitimi.

Neatmestina, kad į nepartinių sąrašą gali veržtis įvairaus plauko ambicingi nevykėliai, gyvenimo cirkininkai ar politiniai turistai, kurie be didesnių skrupulų keliauja per partijas, skelbdamiesi atradę vis naujas „žemes". Stojant į partijas, kandidatams keliami reikalavimai, kad šie bent nediskredituotų organizacijos. O kas tokiems gali uždrausti dalyvauti rinkimuose nepartinių sąraše? Tuomet ar nekyla pavojus, kad nepartinių sąrašas gali būti toks margas ir sunkiai prognozuojamas, kad rimtesniam rinkėjui tiesiog savigarba neleistų už jį balsuoti?

Tūlas mestelėtų, kad ir vietinės partijos neatrodo rimtai - vienos primena čigonų taborus ar haremus, kitos - giedotojų būrelius, želmenėlių augytojus, trečios - pogrindyje veikiančius pasenusius komjaunuolius ar tuos, kurie rinkimų apylinkes skaičiuoja hektarais, o rinkėjus - pūdais.

Iš tiesų, ką veikia partijų vietiniai skyriai?

Reikėtų išskirti Biržų konservatorius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu neleidžia savęs pamiršti. Šios partijos sudėtyje esantys politiniai kaliniai ir tremtiniai stato ar prižiūri paminklus, organizuoja renginius, kuriuose sako kalbas apie komunistų grėsmę ir choru dainuoja patriotines dainas.

Jaunesniesiems konservatoriams netrūksta išmonės organizuojant renginius su vietiniais „paksininkais" - tai jie kryžių drauge neša, tai dviračiais mina jiems vieniems težinomais takais, tai bėga atbulomis.

Taip pat šios partijos skyriuje nuolat verda aistros, kurios erzina solidžios, padorios veiklos pasiilgusius žmones. Bet į viešumą kylantys skandalai kaskart rinkėjams primena: yra tokia partija!

Bėda tik ta, kad, pastaraisiais metais kalbant apie konservatorius, galvoje dažnai turimi „tvarkiečiai". Ir atvirkščiai. Neišrankiems rinkėjams tai nieko baisaus: obuoliauti galima net ir su pačiu velniu - kad tik žmonym būtų geriau.

Ką galima pasakyti apie vietinius socialdemokratus? Tiesą sakant, nieko. Paskutinį sykį Biržų socdemai viešumoje (spaudoje, televizijoje) pasirodė gedintys a. a. A. M. Brazausko. O kadangi partijos lyderiai miršta, ačiū Dievui, nedažnai, tai ir tų progų visuomenei pasirodyti nelabai yra. Nebent meras ar jo bendrapartiečiai įlenda į kokį nors neaiškų bizniuką, interesų konfliktėlį, pašneka nesąmonę sumaišydami žmonos ausį su nedraugo lokatoriais.

Bet senas šaknis turinti partija biržiečius gali veikti ir iš pogrindžio, propagandą tekindama patikimais senais raudonosios spaudos kanalais.

Ką veikia „valstiečiai"? Sėja, aria, akėja. Tiesiogine šių žodžių prasme. Dar „europines" išmokas skaičiuoja. Partinės jų veiklos visuomenė nemato. Nebent partijos strategija ir taktika laikytume viešnages kaimų bendruomenių vakarėliuose, obuolių ir svogūnų dalijimą bei bendrapartiečių ir jų draugų „urmu" į valdiškas vietas įdarbinimą.

Kuo užsiima Liberalų sąjūdis? Jeigu jis įkūnytas tik K. Slavinsko asmenyje, tai veiklos turi daug ir įvairios. Jis pirmasis įšoko į rinkiminės kampanijos trasą ir provokuoja politinius oponentus. Baltos pirštinės kol kas nemeta niekas. O gaila - rinkėjams būtų smagu.

Kokius darbus verčia „darbiečiai", krikščionys, liberalcentristai? Visuomenę pasiekia tik giesmių arba balių dainų atgarsiai. Iš tų vietų, kur galėtų būti minėtų partijų atstovų. Ar ten politikai gieda, ar tik įkaušę kaimiečiai linksminasi, sunku pasakyti.

Šiaip ar taip, partijoms, siekiančioms būti politikos avanscenoje, giedojimo, kryžių nešimo, obuolių davimo yra apverktinai maža.

 

Rasa Penelienė

2010-11-13

Ko nepasakė valdininkai?

Prasidėjusi rinkimų kampanija išryškins ne vieną biržietišką keistenybę ir paradoksą.

Štai ant redakcijos stalo guli laiškas, parašytas savivaldybės darbuotojų. Jame išdėstyta, ką privalėtų padaryti žurnalistai, kad Biržų padangėje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo.

„Prašome redakcijos atsižvelgti į šiuos pranešimus ir imtis tam tikrų priemonių, atlikti tyrimus, pasitelkiant kompetentingus specialistus", - nurodo savivaldybės darbuotojai.

Belieka atsakyti: „Klausau." Ir pagarbiai nusilenkti pritupiant, t. y. atlikti kniksą, kurį buvo pamėgusi tos pačios savivaldybės administracijos direktorė.

Kokius tad valdininkų įpareigojimus gavo žurnalistai?

Ogi atlikti tyrimus, kam tarnybinį transportą naudoja savivaldybės administracijos direktorė ir jos pavaduotojas. Patikrinti, ar racionaliai jie išnaudoja darbo laiką. Taip pat išsiaiškinti, ar profesionaliai dirba viešųjų pirkimų komisija. Mat laiško autoriams atrodo, kad komisijos pirmininkas paklūsta nekompetentingo teisininko išvedžiojimams. Tas nenaudėlis, pasirodo, daugiau savivaldybei kenkia nei jai padeda. „Šis specialistas nemoka netgi tinkamai surašyti teisminio ieškinio", - barasi savivaldybės rašytojai.

Toks pirmosios laiško dalies turinys. Ji baigiama pagrūmojimu: „Jei šis klausimas nebus viešinamas ir sprendžiamas, esame pasiruošę greitu laiku kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (pranešimo projektas paruoštas)."

Antroji laiško dalis „žemiškesnė". Joje pasakojama, ant kokių kelių ir vieškelių žvyro pabarstė ar nepabarstė Parovėjos seniūnė. Rašytojams kyla klausimų, kodėl pataisyti tie keliai keleliai, kurie veda į bendrapartiečių ūkininkų - politikų valdas. „Tokia seniūnė visai nepageidautina Parovėjos seniūnijoje", - reziumuoja savivaldybės darbuotojai. Ir, žinoma, nurodo, kad į tai turi atsižvelgti savivaldybės Antikorupcijos komisija.

Kitaip tariant, valdininkai žurnalistams nubrėžia aiškias veiklos gaires.

Kadangi laiškas turi net dvi dalis, jame labai praverstų prologas bei epilogas. Jie užpildytų spragas - tai, ko nepasakė valdininkai.

Minėtą valdininkų kūrinį derėtų pradėti nuo to, kas gi rinko rajono valdžią ir kokiu būdu patys laiško autoriai atsidūrė savivaldybėje.

Toliau reikėtų paaiškinti, kodėl jie savo viršininkų ir kolegų nedorą elgesį bei neprofesionalumą pastebėjo tik baigiantis kadencijai, t. y. prasidėjus savivaldybių rinkimų kampanijai.

Iki šiol valdininkai nesiliaudavo stebėjęsi ir net piktinęsi, kodėl rajono gyventojai dėl kylančių problemų kreipiasi ne į juos, o į laikraščio redakciją. Net nemirksėdami eiliniams žmoneliams rėždavo: „Šiaurės rytai" jums kelio nenuties, nepagydys, būsto neduos!" Todėl laiško prologe būtų pravartu paaiškinti, kodėl gi valdininkai apie savivaldybės problemas praneša ne aukščiausiai rajono valdžiai - merui? Kodėl nesikreipia į kontrolierę? Pagaliau - dėl ko aplenkiami išrinktieji savivaldybės tarybos nariai? Kodėl pagalbos prašanti ranka tiesiama nemielos žiniasklaidos link?

Jeigu savivaldybėje klaidų daro „neprofesionalus" teisininkas, tenka priminti, kad jam vadovauja teisės ir personalo skyriaus vedėja. Ar teisingumo ištroškę valdininkai jos darbu yra visiškai patenkinti? Laiško autoriai išsijuosę peikia administracijos direktoriaus pavaduotoją. O ar mero pavaduotojo darbo diena jiems akių nebado?

Vicemeras ir teisės skyriaus vedėja, beje, itin kompetentingi ne tik juridiniais klausimais - jiems tik problemą į rankas paduok. Kodėl valdininkai nepasinaudoja jų galiomis?

Laiško autoriai prologe ar epiloge turėtų argumentuoti, kodėl jie teisingumo, doros ir kompetencijos pritrūko būtent valstiečių liaudininkų ir jų bičiulių darbe. Ar tai reiškia, kad valdantiems socialdemokratams jie neturi jokių priekaištų? Jeigu taip, tai ar socialdemokratų lyderis, bebaigiąs antrą kadenciją mero poste, yra taip nusiplūkęs nuo gerų darbų, kad nebepajėgia tvarkyti savivaldybės reikalų? Ir todėl merui ištikimi klerkai ieško pagalbos laikraščio redakcijoje? Bet kaip jam, vargšui, galės padėti laikraštis, kurio jis giriasi neskaitąs?

Visgi šių eilučių autorė valdininkų ašaromis netikėti negali. Atsižvelgdama į jų graudų būvį, duosiu nemokamą patarimą.

Savo rinktus valdžion politikus, pavargusius nuo kilnių ir gražių darbų visuomenės labui, įkalbėkite pailsėti. Tegu į jų vietą pavargti ateina kiti.

Kas tie - kiti? Stiprių  (valdžios, garbės ir pinigų alkio nenualintų) organizmų savininkai, galintys atsispirti įvairiems virusams. Pirmiausia - korupcijos ir kvailumo.

 

Rasa Penelienė

2010-11-06

Apie sąmoningą aukojimą ir aukos nesąmoningumą

Kunigui kalbėti apie pinigus nevalia. Vulgaru. Banalu. Akiplėšiška. Dvasininkui reikia perteikti Dievo Žodį ir plėsti Dangaus karalystę. Pinigų tema turėtų būti palikta verslininkams, ekonomistams, vagims.

Dažnam sakralioje erdvėje pinigas asocijuojasi su nuodėme. Nusikaltimu. Begėdyste.

Pastaruoju metu daug diskusijų aukojimo tema. Auka - savanoriškas aktas, dovana, skiriama kam nors sušelpti; rinkti aukas (religijoje) - kas atnašaujama, duodama Dievui. Taip aiškina „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas".

Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir kunigo gyvenimas neatskiriamas ir nuo aukos. Materialinės. Piniginės. Daiktinės.

Kone kasdien įrašai į aukotojų sąrašą geradario auką, skirtą stogo remontui ar šventoriaus vartų renovacijai.

Teikdamas sakramentus, priimi aukotojo valia paskirtus pinigus bažnyčiai išlaikyti ar kunigui paremti.

Sekmadieniais vienas bendruomenės narys renka aukas religinės bendruomenės buičiai pagerinti.

Vėliau perki pašto ženklą ir vokus dokumentams išsiųsti.

Apmoki sąskaitas už elektros energiją ir vandenį.

Šildai kai kurias patalpas, pirkdamas kurą.

Susimoki už šiukšlių išvežimą ir šventoriaus sutvarkymą.

Moki už spausdintuvo rašalą ir popierių.

Užsakai vieną beišnykstančios katalikiškos žiniasklaidos leidinio egzempliorių.

Remontuoji prakiurusį stogą ar griūvančią šventoriaus tvorą.

Nusiperki naujausią knygą.

Spausdini maldos lapelius pamaldoms.

Ieškai pigiausios rašymo priemonės kanceliarijos skyriuje...

Už visa tai atsiskaitai pinigais. Tais pačiais. Sunkiai ir atsakingai uždirbtais ar/ir suaukotais.

Niekada nekalbėčiau apie pinigus, nes niekada jų pertekliaus neturėjau. Nuo mažens diskutuodavome - ką įsigyti ir ko atsisakyti. Šis metodas liko ir šiandieniam gyvenimo etapui. Prašyti pinigų - apgailėtinas įvykis. Bent taip galvojau, kol pradėjau pats užsidirbti. Esu kuklus. Ir ši visuomenė tokiems atsuka nugarą. Žinau viena - dovanoti kur kas maloningiau, nei tik imti. Dievas atlygina įvairiomis malonėmis. Tai žinau ir iš gyvenimiškos praktikos.

Sykį sulaukiau klausimo: ar žmonės dosniai aukoja?

Suglumau, nes pinigų tema skaudi. Žmonės daug klaidų atleidžia vieni kitiems ar kunigui, tik  ne priklausomybę nuo gobšumo. Atsakiau: kiekvienas pagal galimybes ir sąmoningumą.

Jei žmogus žino, kiek kainuoja dešros ar cukraus kilogramas parduotuvėje, jei suvokia, kokį atstumą gali nuvažiuoti už šimtą litų įsipylęs kuro, niekuomet neaukos menkaverčio lito. Nebent pats neišgalės, valgys sausą duoną ar gers arbatą be cukraus.

Pradėjome diskutuoti apie kaimynus lenkus. Katalikiška tauta. Didelė. Patriotiška. Juk Lenkijoje visiems aišku, kiek aukoti bažnyčiai. Vestuvių proga parapijai skiriama tiek, kiek išleidžiama alkoholiui šventės metu arba kiek kainuoja jaunosios suknelė.

Per laidotuves skiriama auka bažnyčiai lygi karsto kainai.

Lietuviai - irgi katalikai. Mylintys bažnyčią, bet nelabai mėgstantys ją. Aukojantys dešimtkart mažesnes sumas.

„Sekmadieninių" tikinčiųjų dėka daugelis bažnyčių dar veikia. Ir bendruomenės gyvena. „Kalėdiniai" ir „velykiniai" tikintieji, (ateinantys į bažnyčią tik per didžiąsias šventes), dažnai įsivaizduoja, kad bažnyčios išlaikymas priklauso visiems, išskyrus juos.

Keista atsakyti į klausimą, kiek „kainuoja" krikštas, Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas, santuoka ar laidotuvės. Auka yra auka, o ne kaina.

Maloniausia būtų, jei galėtumei važinėti saulės energija, nereikėtų pildyti dokumentų ir jų spausdinti, nedūlėtų ir neskilinėtų bažnyčios sienos ir gyventume karštoje klimato zonoje.

Jei kunigas nevalgytų, galėtų rengtis bet kaip, nereikėtų lankyti seminarų ir konferencijų. Sėdėtų prie žibalinės lempos ir kalbėtų rožinį už aukotojus, kad Viešpats pažadintų jų širdis tapti dosnias ir kad niekada nereikėtų sekmadienį pasakoti apie skolas ir kiek kas kainuoja.

Keistai atrodo limuzinas, stovintis per santuoką prie šventoriaus, ir kukli auka bažnyčiai (nors darbą dirba kunigas). Tada supranti, kad bažnyčia (t. y. mažiausias pajamas turintys žmonės) parėmė jaunuosius, kurių šventės sąmata siekia keliolika tūkstančių litų ar eurų.

Dažnai nutinka, jog džipais apvažiavę ir kailiais apsirėdę leidžia suprasti jų sunkų, paskolų „nukankintą" gyvenimą. Tada norisi juos remti, kad nesusirgtų gilia rudenine depresija.

Pasitenkini ir pažertais smulkiais pinigėliais po ištaigingo krikšto.

Keisčiausia lankant šeimas (kalėdojant) rinkti pinigus. Nuoširdūs ir priima, ir kalbasi, ir supranta prasmę aukoti. Dažnas paklausia - ar pragyvenate? Taupau - atsakau. Turiu kiaulę taupyklę.

Kuo daugiau parapijoje veiklos, tuo žmonės labiau mato, kad savo pinigus ne veltui mėto. Dauguma supranta - viskas kainuoja. Gyvenimas yra brangus.

Bažnyčia remiama aukomis, surinktomis sekmadieniais, ir tiksline rinkliava, kurios dėka atliekami tam tikri darbai.

Kunigas remiamas „užprašant" šv. Mišias (kiekviena parapijos šeima turėtų bent vienerias Mišias užsakyti savo intencija - tai yra ir dovana kunigui, ir malda už gyvuosius ar mirusiuosius), paaukojant už suteiktus sakramentus ar patarnavimus.

Klausti, ar užtenks, - retoriškas tonas. Drįsčiau teigti - naivokas ir akiplėšiškas. Niekada nereikalauju. Neverkšlenu. Nenurodau. Kur žmogaus širdis, ten jo ir lobis - skaitome Šventraštyje.

Kasmet diskutuotina tema - vaikų rengimo sakramentams užmokestis.

„Ar sunku būti dosniam? Ar myli bažnyčią? Ar niekutis šventės metu svarbesnis už esmę?

Jei turi už ką „baliavoti" ar kitaip švęsti, būk malonus, prisimink ir paremk savo parapiją. Kur yra sąmoningas įsipareigojimas ir atsakomybė? Nesinaudok kitais", - sukasi mintys galvoje.

Paremta bažnyčia skuba pati remti.

Dosni širdis skleidžia Dievo šviesą.

Galimybė gyventi priklauso ir nuo materialinių išteklių.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2010-11-04

Vėlinės. Išgyventi save

Vėlinės. Išpuošti kapai - liūdniausia pasaulio estetika. Diena, kai reflektuoji gyvenimą ir nebūtį. Nesvarbu, kad kapinių takas atpažįsta Tavo kasdienių žingsnių sunkumą, o medžiai, tvoros ir akmenys savais patapę.

Šitą dieną išgyvenimai intensyvėja ir tu natūraliai pasiduodi visuotinio liūdesio ritmui, tampi jautresnis, pažeidžiamas, nebijantis savo silpnumo; esi vedamas subtilaus bendrumo jausmo - su visais (čia ir ten), su viskuo.

Vėlinės. Pilni kiemai mašinų (tuštieji susigūžia, susitraukia, kartais jiems pavyksta tapti nematomais). Tai ženklas, kad mirusieji sukviečia krūvon gyvuosius. Ko tikiesi iš tos dienos, žmogau, žemėtom rankom, trumpam suklupęs, pakėlęs akis į dangų - lyg ravėtum darželį prie namų?.. Ko tikiesi? Tik vieno - išgyventi tobulo skausmo akimirką, tiesos minutę, kaip ją vadina filosofai, „kurios nei pakartosi, nei pratęsi - kaip tik todėl ji taip vadinama"  (M.M.). Atsiverti. Kad dar ir dar išdegintų sielą - ir pamokytų BŪTI, gyventi toliau. (Mirtis tikrai viską išdegina, turi mokytis naujos (pri)tapimo taktikos.) Diena - atvira skausmui, tyli akistata su savo gyvenimu. Galimybė suvokti savo individualųjį laiką, asmeninę atsakomybę. Suvokti laiką kaip konkretybę, kuri paliudytų vienatinę tiesą - laiko meluoti turime vis mažiau.

Taigi - dabar. Imti ir pasakyti, kaip labai jų ilgiesi, koks esi nelaimingas ir laimingas, kad jie buvo - tavo mylimieji, kurių negali pakeisti jokie žaidimai valdžia, reikšmėmis, veiklomis, daiktais. Kaip labai nyku vakarais, kaip tuščia savaitgaliais. Kaip skauda akis nuo kiekvieno žvilgsnio į nuotrauką, į daiktus, kurie sugėrė visus prisiminimus ir nesileidžia pajudinami. Kaip nedaug tereikia, menkos detalės, kad suakmenėtum.

Taigi - dabar. Dar kartą. Nieko nesitikint iš nieko, iš niekur - tiesiog pajusti iki pat geluonies, koks esi laikinas, ir suvokti, kad esi laisvas, kad jau niekas nieko atimti negali. Ir (galbūt) pajusti tai, kas beveik neįmanoma: esi stiprus, jei tavęs nesunaikino skausmas, negali pribaigti nei kasdienybė, nei žmonės. Iš tiesų per Vėlines mąstome gyvenimą, ne mirtį, nes kiekvienas žino, kad mirties pažinti neįmanoma. O sugrįžęs iš savų pragarų dar gali patvirtinti, kad gyvenimas stipresnis už mirtį, nors ir kaip sunku tuo patikėti.

Vėlinės. Vėlių metas. Kiekvienam kitoks. Iš atminties labirintų, pasąmonės užkaborių plaukia, plūsta, veržiasi archetipai, gauti iš pro-pro..., perduodami (kai kurių vaizdinių negali prisišaukti, prisivilioti)... Ne gėlės, ne žvakės, tai per daug akivaizdu. Tiesiog įvairios detalės, mažmožiai, spalvos, garsai, kvapai - iš prarastųjų gyvenimo. Be jokių siaubų dažniausiai, įprasti, keisti, netikėti, bet tavo - unikalūs. Apsiašarojusi mama ant namų slenksčio keistom vilnonėm kojinėm, būtinai atsirėmusi į durų staktą, nykstanti vakaro prieblandoj. Kaip anksti pradėjau su ja atsisveikinti... Telefono signalas naktį - amžinas kaip išdavystės, gal dar namų kvapas, parvežtas su lauktuvėm, paskutinės skerstuvės. Tėvo kepurė, dėl kurios nuolat pykdavo mama, arba žvilgsnis pro ligoninės langą šeštajame aukšte: „Įsivaizduoju, kad ten mūsų ežeras...", F.Nyčės knygos „Žmogiška. Pernelyg žmogiška" 114-tas puslapis, reanimacijos palatos patalynės ornamentas... Tavo prisiminimų kodai... Dar Vėlinės - nuolatinis tylus, žiaurus žaidimas „Kas būtų, jeigu būtų..." Beprasmiškas, absurdiškas, bet neišvengiamas: „Jeigu būčiau buvęs kartu, jeigu valanda anksčiau, jeigu jis dabar būtų, jeigu  - - - - .

Vėlinės - labai lietuviškas, labai senas, labai tikras paprotys, nes mirtis nekintantis vardiklis, bendrumo matas - vis dėlto. Prisiminimų - atsisveikinimo - pagarbos kultūra liudija miesto (kaimo) bendruomenės dvasios (ne)sveikatą. Galvoju, kaip atsainiai atsisveikinom su Jonu Strielkūnu, taip ir nespėję pripažinti Garbės piliečiu, kaip tyliai prieš metus išėjo miesto metraštininkas Petras Meškauskas, kaip niekas viešojoje erdvėje nė karto neprisiminė Petro Skodžiaus... Atrodo, Biržai pasirinkę gyvenimo būdą - „čia ir dabar". Tik tiek. Oficialioji kryptis. Vėlinės galėtų būti ta diena, kai miestas prisimena (tik atsimenantis miestas yra gyvas), kai randasi tekstai tų, kurie privalo reflektuoti atmintį, kultūrą; kai uždegamos žvakutės ant tokio pilko ir vienišo generolo Nastopkos ar burmistro Jakšto kapo, etc. Kai valdiškos mašinos (negaila!) veža valdžios žmones į atokiausias rajono vietas, kur ilsisi garbūs kraštiečiai, kai paaukojami keli šimtai iš kokios nors „išeitinės kompensacijos", kai išrinktieji pasijunta šeimininkais, atsakingais ne tik už materialųjį turtą. Be reklamos, be foto. Svariai. Intelektualiai. Užtektų paskui trumpos žinutės: „Meras, vicemeras ir t.t. aplankė - - - - Kapelius..." Tiek nedaug, visai nedaug tereikia - savo elgesiu paliudyti pagarbą, sukurti tradiciją...

Taigi - Vėlinių dieną laikas lėtas, skaudus, todėl arčiausiai prieinama prie savęs ir prie žmogaus. Ir nors eilinį kartą negalėsi iškoduoti praradimų prasmės, nors žinai, kad išėjusiųjų veidai dar labiau prašysis į sapnus, įsikibs į mintis, vis tiek - dvasioje pasidarys giedriau. Pabuvęs savo dienos nirvanoj, įtraukiančioj liūdesio magijoj, vėl galėsi rinktis: atsajumą nuo pasaulio ar triukšmingą įvairių formų koliažą...

...sakau tau - visos kapinės - graudžios vienišystės vaizdas, kurį po truputį jaukiniesi. Vakare, kai tamsa priklaupia prie tavo vaiko kapo, esi vienas - kaip niekada - ir laisvas. Vėlinės.

 

Irutė Varzienė

2010-10-30

Kultūros sapnai (I): apie premijas

Vasaros pabaigoj nustebau, kaip aktyviai diskutuota dėl Antano Macijausko premijos. Net pernelyg aktyviai, svarstant, kokie čia kandidatai būtų tinkamiausi, ar, įteikiant premijas ne biržiečiams, dėl tų dviejų tūkstantukų nenuskriaudžiami biržiečiai; ar čia nešvaistomi „šventi" savivaldybės, t. y. mūsų, pinigai, nors ten, kur jie iš tiesų švaistomi ar abejotinai panaudojami, kažkodėl beveik niekam nerūpi.

Tikrai nustebau, nes kažkodėl nediskutuojama apie aktualesnius dalykus kaip, pavyzdžiui, mieste palaipsniui, „nepastebimai" dėl visokių standartų išpjaunamus medžius (įdomu, kokia vieno medžio nupjovimo sąmata, ar ji neviršija kartais Macijausko premijos?) ; nediskutuojama dėl rajone yrančių kultūrinio

paveldo objektų ar gamtos paminklų būklės ar net jų buvimo; dėl Širvėnos ežero valymo ir pakrančių tvarkymo, pagaliau dėl miesto neva turistinio ir kitokio įvaizdžio, nes Biržai, padedant krizei ir „toliaregiškai" savivaldai, deja, tampa nušiurusiu, nepatraukliu miesteliu...

Nežinau, kas sugalvojo tą Macijausko premiją (valdžia, kad įtiktų viską kritikuojantiems žurnalistams ar kad iš tiesų pagerbtų nusipelniusį praeities žmogų ?), bet pirma mintis, išgirdus apie šią premiją, buvo tokia: pagaliau... Pagaliau Biržuose Biržų valdžia (!), kuri visą laiką, kokia ji bebūtų, pasižymėjo ir pasižymi didesniu ar mažesniu kultūriniu vištakumu, atliko kultūrinį veiksmą, platesnį negu savo daržas.

Kita mintis iškart buvo - kodėl Macijausko? Žurnalisto, mažiau žinomo negu daugelis iš Biržų krašto kilusių menininkų, ypač rašytojų? Kas susiduria su Biržų kultūros paveldu, beveik visada nustemba dėl to paveldo gylio ir platumo, o kiek vėliau - dėl jo užmaršties ir apleisties, vos ne absoliutaus nesugebėjimo tą vertingą paveldą įkultūrinti į dabartį, jį suaktualinti.

Beje, diskusija, kuri vis dėlto buvo reikalinga, nuteikė ne itin maloniai ir provincialokai. Bene aiškiausiai mechanizmą atskleidė vertinimo komisijoj šiemet buvusi Stasė Eitavičienė - kaip galima skirti premiją ir kokiam nors biržiečiui, jei niekada niekas iš rajono nėra pateikęs nė vieno kandidato, o diskutuoja apie kokias nors subtilybes? Štai čia ir išlenda - ir ne pirmą kartą - biržiečių kultūrinio aktyvumo stoka. Ir - provincialumas, apie kurį vertėtų paklausti ir taip: n e b i r ž i e t i s - tai jau lyg ir n e   l i e t u v i s ?

Kaip ten bebūtų, bet tokios respublikos masto premijos įsteigimą galima tik sveikinti ir palaikyti, nes tokie dalykai naikina provincijos provincialumą, pasitarnauja ir miestelio įvaizdžio gerinimui. Ir labai paprasta, kaip, pavyzdžiui, Utenoj įsteigtos literatūrinės Antano Miškinio premijos atveju, suderinti tiek respublikinius, tiek vietos interesus - tam tereikia šiek tiek sveikos nuovokos ir suinteresuotumo.

Turint žurnalisto A. Macijausko premiją, kažkaip labai ji kontrastuoja su tomis potencialiomis premijomis ar premijėlėmis, kurios gali būti įsteigtos kultūros srityje, jei norime suaktualinti ir įkultūrinti krašto kultūrinį paveldą, bent jau kultūriškai ir politiškai parodyti, kad tas paveldas iš tiesų rūpi. Juolab kad yra daug rajonų, kurie mums pavydi to paveldo, bet šaiposi dėl nesugebėjimo tuo paveldu pasinaudot, pavyzdžiui, Panevėžys su savo Literatūrine žiema, kuriai aiškiai trūksta literatūros ikonų. Biržai šių ikonų turi su kaupu, bet dar niekada, gal išskyrus sovietmety tik „proletariniu poetu" paverstą Janonį, jų neįkultūrino. Todėl netolimoj ar tolimesnėj ateity malonu būtų regėti kokių nors literatūrinių premijų atsiradimą Biržų krašte, pritraukiant čia literatūrinį visos Lietuvos elitą. Kaip įvardinti tas premijas, vardų turime su kaupu - užtenka paminėt vien Kazį Binkį, Balį Sruogą ar Joną Meką, ir tą vardyną būtų galima tęsti ir tęsti. Manau, kad bent viena solidi literatūrinė premija Biržų krašto prestižui ir savigarbai tiesiog gyvybiškai būtina.

Įstrigo seniai gal visų užmiršta tautodailininko ir žurnalisto Algirdo Butkevičiaus idėja įsteigti bent vieną dailininkams skirtą premiją, pavyzdžiui, Petro Kalpoko, kurio tėviškė, regis, jau turėtų būti supuvusi, nes graudžiai ir bejėgiškai atrodė prieš kokius trejus metus, kada teko paskutinįkart lankytis. Beje, nereikėtų pamiršti ir puikaus šiuolaikinio dailininko Algirdo Petrulio, palyginti neseniai iškeliavusio į paveldo panteoną. Regis, toji Kalpoko premijos idėja jau seniai numirė ar buvo numarinta, nugrimzdo į ypatingai purią ir viską sugeriančią Biržų politinę - kultūrinę vatą...

Žvelgiant dar plačiau, paveldu turtingame krašte įmanomos ir kokios nors ne tik su literatūra ar daile, bet ir su muzika, teatru, taip pat su istorija susijusios premijos, pavyzdžiui, kokia nors Radvilų vardo premija istorikams ir pan. Net fotografija - čia Petras Ločeris ir Juozas Daubaras priklauso rimto, ne tik lokalaus paveldo kategorijai. Taip pat su visais minėtais ar neminėtais kultūros dalykais įmanomi kai kurie tęstiniai projektai - festivaliai, skaitymai, konferencijos, paribio kultūros dalykai, siejant juos su kitais baltais - latviais ir jų kultūra ir t. t. (pavyzdžiui, pasvaliečiai turi metų kultūrininko premiją).

Regis, biržiečiai tiesiog mieliau miega ant savo kultūrinio lobyno. Tad čia pabandžiau bent užsimint apie galimybes, pernelyg nenukrypdamas į smulkias detales. Ir nemanau, kad, pavyzdžiui, savivaldybė švaisto pinigus A. Macijausko premijai, nors iš rajono politikų buvo girdėti tokių provincialių minčių. Manau, kad savivaldybė galėtų dar įsteigti kokią nors su menu, gal literatūra susijusią respublikinę premiją - vardų lobynas tiesiog prašyte to prašosi daugelį metų. Tokios premijos, kad ir A. Macijausko, teikia Biržams tik garbę, o du tūkstančiai litų dar nenuskurdino ir pačių skurdžiausių Lietuvos savivaldybių...

Premijas galėtų steigti ne tik savivaldybė, bet ir kitos institucijos, radusios rėmėjų. Visiškai nematau Biržų dabarties padangėj kokios nors toliaregiškos, kultūrinės mecenatystės iš turtingesnių verslo žmonių, o tokių esama. Kalbu ne tik apie dabartį, kai viskas „nurašoma" sunkmečiui. Pavyzdžiui, kokią nors literatūros premiją - nebūtinai Boriso Dauguviečio vardo - galėtų „išlaikyt" kokia nors alaus darykla - juk didžiuojamasi aludaryste, o rajone pagaminama aibės to skysčio. Paminėtinas ir labai jau oriai įsikūręs Biržų „Rotary" klubas, jei jis kaip nors realiai kruta ir kultūros srityje.

O apie valdžios požiūrį pamokanti būtų vieno Biržų savivaldybės administratoriaus, beje, jau iškeliavusio į galbūt geresnį pasaulį, prieš dešimtmetį pasakyta mintis šių eilučių autoriui apie įsitvirtinusios nepriklausomybės pradžią, kada pradėta surinkti normalius mokesčius ir vyko „kilimas" - o, kiek surinkdavom milijonų, kad nežinojom, ką su jais daryti... Ar tikrai taip buvo? Apsidairykim: juk beveik nieko, nieko, net kažkokių kultūrinių premijų, nekalbant apie miesto įvaizdį ir gerovę ar kokius nors turinčius išliekamąją vertę dalykus, lyg ir nepadaryta... O gal tiesiog man nesimato?

 

Alis Balbierius

2010-10-28

Kuri politinė jėga įsiklausys į rinkėjų lūkesčius?

Praėjusį šeštadienį paskelbti Biržų rajono gyventojų apklausos rezultatai sukėlė sąmyšį kai kurių politikų galvose.

Negali būti! To niekada nebus! Kur dingo J.Jonušys, N.Šatienė, V.Valkiūnas ir kiti galimi kandidatai į rajono merus ar į savivaldybės narius? Neprileisime konservatorių, tuo labiau I.Varzienės, vadovauti rajonui!

Tokie pirmieji atgarsiai pasiekė redakciją, kai apklausos dalyviai įvardijo asmenis, už kuriuos jie norėtų balsuoti būsimuose savivaldybės rinkimuose.

Apklausos rezultatai išties atrodo paradoksaliai: daugelis rajono gyventojų pasiryžę balsuoti už socialdemokratus, o mero kėdėje norėtų matyti konservatorę I.Varzienę. Negana to, pirmajame galimų kandidatų į merus trejetuke puikuojasi vien „dešiniųjų" atstovai.

Prie rinkimų urnų balsuojantieji turės apsispręsti, ką rinktis - ideologiškai artimą partiją ar patikimas asmenybes.

Jeigu rinkimai vyktų artimiausiu metu, tikėtina, kad daugiau gyventojų balsų atitektų socialdemokratams ir „valstiečiams" nei konservatoriams ir liberalams.

Po vieną kitą savivaldybės nario mandatą gavusios „Tvarkos ir teisingumo", Krikščionių ar Darbo partijos greičiausiai pasuktų  su stipresniais, nes dabartinių jų lyderių laikysena rodo, jog jiems norisi valdžios postų. Be to, praėjusią kadenciją Darbo partijos atstovai bei ankstesni „krikščionys" jau dirbo su „kairiųjų" dauguma.

Kadangi tiesioginių mero rinkimų dabartinė šalies valdžia nepalaimino, tai savivaldybių vadovus rinks tarybos. Jeigu į ją bus išrinkta socdemų ir „valstiečių" dauguma, o prie jos prisišlies valdžios kėdžių trokštanti „smulkmė", lemiamą žodį dėl mero tars „kairieji".

Daugiausia gyventojų palaikymo iš socdemų stovyklos šiuo metu turi jaunas teisininkas A.Budriūnas, iš valstiečių liaudininkų - patyręs politikas ir verslininkas V.Rinkevičius. Jeigu iš tiesų socialdemokratų sąrašo lyderis rinkimuose bus J.Jonušys, tai jį vyresniosios kartos biržiečiams derėtų bent jau priminti, o jauniesiems - pristatyti. Dabar gi po apklausos kai kam iškilęs klausimas - o kurgi Jonušys? - turi tik vieną atsakymą - ogi „Biržų šilumoje".

Kurį kandidatą į merus siūlytų tarybon patekę „kairieji", nežinia. Kol kas neaišku, ar į šį postą pretenduos kaimiečių favoritu kadaise buvęs V.Rinkevičius. Jeigu jis nuspręstų tenkintis savivaldybės tarybos nario statusu, meru gali būti siūlomas kadaise už rajono vairo buvęs J.Jonušys. Tačiau ženklų, rodančių, kad jis sutiktų vėl siekti vadovo kėdės, nematyti. Tokiu būdu prie šio posto rikiuotųsi R.Ramonas ir R.Martinonis. Jaunasis A.Budriūnas, per rinkimus sulaukęs rinkėjų palaikymo, vargu ar būtų prileistas prie postų - taip paprastai valdžia Biržuose nesidalijama.

Taigi, artėjančiuose rinkimuose biržiečiai, atidavę daugumą balsų už „kairiuosius", turėtų iš esmės tą pačią valdžią, kuri jau buvo dvi kadencijas.

Ką daryti norintiems permainų?

Galėčiau pasakyti - reikia balsuoti už Tėvynės sąjungą - Lietuvos krikščionis demokratus ar Liberalų sąjūdį.

Tačiau kol kas to daryti ramia sąžine negalėčiau dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, konservatoriai turėtų bent trumpam pristabdyti partijoje įvairius spaudimus - nuo želmenėlių sulčių iki tremtinių bei krikdemų. Kol jie tarpusavyje nesusitars, ko ir kaip sieks ateinančiuose rinkimuose, ir aiškiai to neparodys rinkėjams, daugiau nei trijų mandatų jiems nematyti.

Šiai dešiniąsias jėgas konsoliduoti galinčiai partijai būtina pažaboti lyderių asmenines ambicijas, potroškius bei aistras ir prašyti, kad į rinkimus ją vestų visuomenės pasitikėjimą turintis žmogus. Konservatoriams metas įgyvendinti vidinę demokratiją ir keisti lyderį. Juolab kad ši partija turi tokią asmenybę, apie kurią bet kuri politinė jėga galėtų tik pasvajoti.

Kai apklausos dalyviai, simpatizuojantys socialdemokratams, mero poste teigia norintys matyti I.Varzienę, negalima to traktuoti tik kaip politinio neišprusimo. Tai ženklas, kad ši asmenybė gali pritraukti įvairių politinių pažiūrų rinkėjus.

Jeigu konservatorius į rinkimus vestų I.Varzienė, „dešinieji" būsimoje savivaldybės taryboje turėtų galimybių suformuoti valdančiąją daugumą. Prie jų greičiausiai jungtųsi K.Slavinsko į tarybą atvesti liberalsąjūdiečiai ir tie, kurie, kaip jau buvo minėta, eitų su bet kuo, kad tik gautų valdžios. Tai gali būti tie patys „tvarkiečiai", „darbiečiai", krikščionys (naujieji). Rinkimuose lyg ir ketina dalyvauti Liberalų ir centro sąjunga bei nepartiniai kandidatai, kurie, manyčiau, taip pat neatsisakytų veiklos su valdančiaisiais.

Apklausos dalyviai, į reitingų viršūnes iškėlę K.Slavinską, jį sykiu ir įpareigoja. Pasitikėjimą įgijusiam liberalsąjūdiečių lyderiui į rinkimų sąrašą būtina įtraukti dar bent du ar tris asmenis, už kuriuos be sąžinės graužaties būtų galima atiduoti balsus. Dabar gi balsuoti už Liberalų sąjūdį vien dėl to, kad ten yra charizmatiškasis K.Slavinskas, neatrodytų rimta.

Kaip rodo apklausa, šiuo metu yra nuo partijų „laisvų" politikų bei anksčiau politinėje veikloje nedalyvavusių asmenų, kuriems visuomenė rodo prielankumą. Dabar tinkamiausias momentas bet kuriai partijai juos kviestis į rinkimų sąrašus, nelaukiant, kol šia galimybe sėkmingai pasinaudos politiniai konkurentai.

Iki rinkimų dar liko šiek tiek laiko. „Šiaurės rytai" kas mėnesį rengs gyventojų apklausas, kurios ne tik atspindės rinkėjų nuotaikas, bet ir, reikia tikėtis, padės tinkamai rengtis savivaldybės rinkimams.

Iš kai kurių partinių stovyklų pasigirdę priekaištai, kad apklausos dalyviai nenurodo tikrųjų lyderių ar neįvardija visų politinių jėgų, ketinančių eiti į rinkimus, atrodo nerimtai.

Kas, politikų manymu, turėtų informuoti visuomenę apie jų ketinimus eiti į rajono valdžią? Jeigu norima su rinkėjais minti mįsles, šie ir spėlioja. Tačiau tokie žaidimai rodo viso labo nepagarbą žmonėms, kurių balsų bus kaulijama likus mėnesiui iki rinkimų. Stiprios, patikimos politinės jėgos paskutinio mėnesio nelaukia - jos dirba ir savo veiklą visuomenei rodo ne tik prieš pat rinkimus. O į apklausos dalyvių atsakymus šiuo metu derėtų žiūrėti ne tik kaip į jų ketinimus, bet ir kaip į lūkesčius, kuriuos politikams išgirsti vertėtų.

 

Rasa Penelienė

2010-10-26

Alergija valdžiai

Tereikėjo tik 20 metų nepriklausomybės, kada valdo savi, ne kokie okupantai, kad daugybė žmonių įgautų alergiją valdžiai.

Nekalbu apie tokio plauko laisvamanius kaip šių eilučių autorius, kuriems alergija valdžiai galbūt iš dalies yra įgimta, iš dalies paremta savotiška ideologija ir pan. Tokių niekada nėra daug, tad čia kalbu apie žmones, kurie dirba savo darbus ir yra nesusiję ar beveik nesusiję su valdžios struktūromis, žmones, kurie tenori gyventi savo jėgomis ir sava galva ir kuriems tereikia, kad valdžia netrukdytų ir atliktų tas elementarias funkcijas, kurios jai privalomos ir kurios apmokamos už mūsų pinigus. Ir kodėl mes pernelyg dažnai pamirštame, kad valdžią išlaikome mes, o ne ji - mus?

Valdžia - tiek aukščiausia, tiek įvairiausi nomenklatūros pilkieji kardinolai - nuo ministerijų ir departamentų iki savivaldybių ir užkampiausių provincijos kontorų kontorėlių - šie visi žmonės turi tarnauti mums, o ne mes jiems nešti pakišas bei pakišėles, baimindamiesi, kad mūsų „klausimai" bus išspręsti ne taip, kaip mums reikia, ir ne taip greitai, jei mes ateisim iš tiesų orūs ir save gerbiantys pas tuos mūsų tarnus.

Tiems, kurie labiausiai keikia valdžią, pirmiausiai noriu priminti, kad tą valdžią išpaikinom mes, nuolankiai jai lankstydamiesi ir neretai siekdami naudos sau. Tad ši „nepriklausoma", o iš tiesų pernelyg dažnai atsidavusi savo naudai ar savo pareigybių apribotam neveiklumui valdžia yra ne pati save sukūrusi, o sukurta mūsų pačių, paminant viešumo ir skaidrumo principus, kurių dėka kažkada mes sugebėjome atkurti nepriklausomybę, tačiau kažkodėl daugelis pamiršom juos vos ją atkūrę.

Akivaizdu, kad valdžią „kamuoja" siaubingas nebaudžiamumas ir etikos neturėjimas. Kai kuriuos veikėjus net sunku atstatydinti, nors jie dėl savo klaidų ar iššvaistymų turėtų žaibiškai patys atsistatydinti, jei šaly veiktų etiškos, skaidrios politikos principai tiek vykdomosios valdžios struktūrose, tiek politinėse partijose. Taip pat akivaizdu ir didžiulis valdininkijos korumpuotumas, nes žmogelis, pabuvęs valdžioj, pernelyg dažnai praturtėja, o jei protingesnis ir atsargesnis nepraturtėja, tai praturtėja jo giminaičiai, uošviai ar vaikai.

Alergija valdžiai pasireiškia ne tik nepakanta ar nepasitikėjimu. Vienas iš pavyzdžių - partijos ir jų savotiška degradacija. Mes matom, kad į partijas, net ir tas populiariausias, neateina naujų, protingų ir kultūringų, jaunų ir turinčių savo vizijas žmonių. Kaip jie ateis, jei save gerbiantis žmogus nenori trintis toje partijoje, kad senstelėjus ateitų jo laikas patekti bent į kokį sąrašo dešimtuką ar gauti gerai apmokamą arba gerais ryšiais apipintą postą, partiečiams atėjus į valdžią. Šiuolaikinių partijų nomenklatūra ir senieji veikėjai neprileidžia prie partijų vairo naujų žmonių, ir tai yra baisiausia. Pagaliau ar save gerbiantis žmogus eis į kokią bandą, kad jam patarinėtų ir „vadovautų" aiškiai už jį kvailesnė, bet „patyrusi" bet kokios Lietuvos partijos partiečių masė? Esant tokiai situacijai, partijos kvailėja, nes rinkimų metu per sąrašus į valdžią ateina tokių „fruktų", kurie kitu būdu būtų nušvilpti ir negautų pakankamai balsų. Pagaliau partijos - toji visų neva demokratinių valdžių pradžia ir valdžios mokykla - pačios yra pernelyg korumpuotos, susijusios su verslu, kontrabanda ar net galimai nusikalstamomis struktūromis, ir kuo toliau, tuo labiau jos praranda visuomenės pasitikėjimą. Pagaliau partijos yra juokingos ir nuobodžios tuo, kad jų ideologija visai supanašėjusi ir išnykusi, o iš esmės jas kuria žinomesni ir ambicingesni žmonės. Pavyzdžiui, amžinoji „valstietė" Kazimiera Prunskienė, kuri negali gyventi kas kelerius metus neįkūrusi ar neperkūrusi kokios nors partijos. Arūnas Valinskas, intelektualesnei publikai kadaise jau gerokai pabodęs televizoriuose, įgriso net ir tiems, kurie beveik niekada nežiūrėjo jo laidų. Atstatydintas prezidentas, kurio nuvertimo seniai nesigaili net buvę jo šalininkai, ir t. t.

Taip prieini prie išvados, kad nėra partijos, kurios lyderiui asmeniškai galėčiau simpatizuoti, nėra partijos, į kurią norėčiau įstoti ir kad man būtų malonu būti jos nariu, ją remti savo naryste. Regis, esu „pasmerktas" visą gyvenimą būti nepartiniu, nors kadaise džiaugiausi, kad niekas nevertė stoti į sovietų laikų vienintelę ir teisingą partiją. Gal todėl iki atgimimo nebuvau išvažiavęs net į socialistinę šalį... Pagaliau partija tėra tik dalis, dalelė visumos, tik g r u p ė, o laisvamaniai beveik visada ieško visumos, vienio, absoliutų iliuzijos ar bent užuominos..., o ne buvimo avelių bandoje, kuri paklūsta lyderiui.

Alergija valdžiai pasireiškia ir tuo, kad, kai įdėmiai pasižiūri, kaip elgiasi ir kaip kalba koks valdžios žmogus, ką jis sako ir kaip jis jaučia politinį, tautinį ar kultūrinį kontekstą, pernelyg dažnai ten pamatai banalią tuštumą. Banaliausius stereotipus, absoliutų išminties ir kultūros tikrąja šio žodžio prasme neturėjimą, bet užtat išvystytą populistinę politinę bei naudos uoslę, tą specifinį politinį - valdininkišką- verslininkišką uoslumą ir gudrumą („kytrumą"), kuris net ir labai menko intelekto valdžios žmonių kažkodėl būna išskirtinai išvystytas. Štai tokie žmonės pernelyg dažnai šių dienų Lietuvoje atsiduria pakankamai įtakinguose valdžios postuose.

Mūsų, turinčių alergiją valdžiai, pareiga būtų kaip tik ateiti balsuoti net nepasitikint partijomis ir atskirais politikais ir pasistengti, kad gudrių kvailių į valdžią bent jau būsimuosiuose periferijų rinkimuose praslystų kuo mažiau. Kad praslystų kuo mažiau ir tų, kurie jau labai „patyrę". Daugeliui į valdžią einančiųjų netgi paranku, kai ateina mažiau balsuotojų - už juos balsuoja jų partiečiai ir visi kiti „savi" ir išrenka, nes priešininkai rinkimų dieną „protestuoja" namuose. Mes ir ketvirtoji valdžia - žiniasklaida (kuri taip pat nėra nenuodėminga ir nėra nesusijusi su tomis minėtomis bėdomis, pagaliau kai kurie politikai, priešingai įstatymui, turi akcijų ar net valdo žiniasklaidos priemones) turime išsiugdyti geresnę uoslę ir nuojautą. Aišku viena, kad ta pati partinė rinkimų sistema su neaiškių asmenybių ir asmenų sąrašėliais, į kuriuos įleidžiami tik savi, patikimi, yra akivaizdžiai bankrutavusi ir parodo, kad mūsų balsai beveik nieko nelemia, kai iš blogų kandidatų renkamas mažiau blogas...

 

Alis Balbierius

2010-10-23

Eksperimentai

Su žaliąja musmire prieš porą savaičių eksperimentavęs tautietis vienus gerokai pribloškė (kur mes gyvename?), kitus smarkiai prajuokino (čia - Lietuva!).

Prisipažinsiu, mirtimi pasibaigęs eksperimentas ir man kėlė įvairių minčių.

Viena iš jų - kad šis makabriškas tyrimas ir jo paviešinimas galbūt išgelbės gyvybę kokiam nors kaimo „mokslininkui", ieškančiam „išradimų", ar šiaip girtuoklėliui, linkstančiam į visokias lažybas.

Juk tarp mūsų gyvena išties nemažai žmonių, kurie net akivaizdžiomis „teorijomis" netiki tol, kol patys nepamato, neparagauja ar nepauosto.

Toli pavyzdžių ieškoti nereikia.

Biržuose daug kas netikėjo, kad socialdemokratas meras R. Ramonas tarnauja valstiečių liaudininkų lyderiui ir verslininkui V. Rinkevičiui.

Net ir po Mokytojo dienos, kada meras su administracijos darbuotojais lyg kokios paslaugų firmos atstovai vežiojo V. Rinkevičiaus tortus į rajono mokyklas, daug kam toks elgesys neatrodė keistas. Kai kurie pedagogai viešai prisipažino, kad jiems buvo gražu ir skanu.

Praregėjo tik po savivaldybės tarybos nario K. Slavinsko eksperimento. Kai liberalsąjūdiečių vadovas raštu paprašė merą nuvežti tortą į Kratiškius ir tokiu būdu nuo jo pasveikinti su Vietos savivaldos diena, pasigirdo pasipiktinimų - kam reikia šio cirko?

Bet tas „cirkas" akivaizdžiai parodė, kad mero paslaugos prieinamos ne kiekvienam. Rajono vadovas ir jo pavaldiniai darbo metu ir tarnybiniu transportu patarnauja tik to nusipelniusiems.

Noromis nenoromis merą R. Ramoną imi lyginti su prekybininku E. Kazlausku, į kurio restoraną gali užeiti tik jam patinkantys asmenys.

Kuo Biržų savivaldybė skiriasi nuo maitinimo paslaugas teikiančios prekybos įmonės ar „uabo"?

Eksperimentai atveria akis. Ypač tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jas būna prisidengę.

Štai ketverius metus tiriama saugumo pareigūno V. Pociūno mirties priežastis. Įvairiais kanalais visuomenė buvo tikinama, kad daug valstybės paslapčių žinojęs karininkas nebuvo nužudytas - jis, nuvažiavęs į Brestą, ūmai pasigėrė, užlipo ant daugiaaukščio viešbučio palangės šlapintis ir užsimušė. Nors sveiku protu tokias versijas suvokti sudėtinga, jas atkakliai piršo teisėsaugos atstovai ir kiti kažkuo suinteresuoti asmenys. Tik didelėmis velionio artimųjų pastangomis pasiekta, kad būtų tiriamas galimas nužudymas. Ir tik šiemet, visai neseniai, prokurorai atliko eksperimentą. Iš V. Pociūno našlės galima suprasti, kad jis sustiprino jos įsitikinimą, jog vyras buvo nužudytas.

Nori nenori kažkam teks praverti akis, kad ir kaip jas badytų teisybė.

Šią savaitę sueis lygiai vieneri metai, kai Biržų prokuratūros ir policijos pareigūnai tiria jauno žmogaus mirties aplinkybes.

Tiesą sakant, jie jau seniai nebevargtų, jeigu mįslingomis aplinkybėmis mirusio žmogaus artimieji nesiektų, kad tyrimas būtų profesionalus ir sąžiningas.

Vargu ar patys pareigūnai tiki tuo, kas bandoma įteigti artimiesiems oficialiais raštais ir „į mases" išeinančia (išleidžiama?) informacija.

Jeigu jaunas žmogus išties pats nusižudė (prieš tai ne sykį kartojęs, kad jam kažkas gresia ir kad jo mirtis atvertų kažkokias paslaptis), šią versiją brukantiems teisėsaugininkams praverstų eksperimentas.

Tam galėtų ryžtis bet kuris drąsos nestokojantis dešiniarankis policininkas ar prokuroras. Jam reikėtų sukramtyti kelių rūšių psichiką veikiančių tablečių, jas užgerti mažiausiai puse butelio konjako, vėliau kairiąja ranka paimti švirkštą ir adata pataikyti į savo dešiniosios rankos veną.

Kitokio kelio išsiaiškinti tiesą lyg ir nebėra - pagrindinis įvykių liudytojas (ar dalyvis?) per tuos metus taip pat ėmė ir numirė. Atrodytų, visai be reikalo - turėjęs įvairių priklausomybių nelaimėlis, gyvas būdamas, liudijo tai, ką reikėjo.

Eksperimento bijoti neverta - jis padėtų pareigūnams, sąžiningai, nuosekliai, principingai siekiantiems teisingumo.

Eksperimentavimas praverstų ir tais atvejais, kai neįtikina teismų sprendimai.

Štai praėjusią savaitę mane pasiekė įdomi žinia - pasirodo, kad viešai išvadinti žmogų aferistu (sukčiumi, darančiu dideles apgavystes) yra leistina. T. y. apygardos teismas už tai bausmės neskiria.

Teisininkai tam iškart paprieštarautų - teismų sprendimų absoliutinti negalima, kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai.

Sutinku. Bet kažkodėl knibžda abejonė, kad nagrinėjant bylas lemia ne tik įvykių aplinkybės, bet ir koks asmuo sėdi teisiamųjų suole.

Abejones išsklaidytų kad ir toks eksperimentas. Pažįstu pareigūną, kuris fotografuoja lavonus ir iš jų atvaizdų daro menus, t. y. menines nuotraukas. Jeigu viešai jį pavadinčiau iškrypėliu, ar teismas man būtų gailestingas?

Tačiau šio eksperimento kol kas nesiimsiu. Nepatarčiau ir kitiems - tai prilygtų musmirių valgymui.

 

Rasa Penelienė

2010-10-12

Apie šarkas, Breigelį ir užmaršties žole užželdintus kelius

Iš tiesų auksinį spalio 7-osios rytą virš tėviškės laukų išvystu skrendant paprasčiausią šarką - Pica pica L., šitaip kadaise universaliąja lotynų kalba įvardintą Karlo Linėjaus.

Žinoma, aš nesu tas žmogus, kuris niekada nematė šarkos. Tačiau šarkos patraukia mano dėmesį ir dažnai sukelia ištisą grandinę asociacijų.

Pirmiausia man bet kuri šarka ar šarkos primena Piterio Breigelio paveikslą, kur skrendanti šarka atveria dvasia ir būtim užpildytą žiemos peizažą su medžiotojais, šunimis, tvenkinių ledu ir žmonių figūromis slėnyje ir su ta visa anų laikų Nyderlandų aura. Tas paveikslas turi savy kažkokios ypatingos magijos, nors nieko magiško (nekalbant jau apie magijos simbolius) jame nėra nutapyta. Tačiau mane nuo tų ankstyvos jaunystės laikų, kai vos tik išvydau Breigelio reprodukciją, jaudina ta šarka.

Nes šarkos kontekstas many ne tik meninis, bet ir ornitologinis, taip pat ir tam tikra prasme archetipinis. Šarkos lydėjo nuo vaikystės, nuo pirmųjų kaimo atsiminimų, jos tapo vizualiu „ornitologiniu" archetipu - regis, labiausiai įsisąmonintu šaltą žiemą pro apledėjusį lango stiklą, atitirpinus jame skylę šilta didele sovietine penkiakapeike moneta... Ten dar regėdavos kiti archetipiniai paukščiai - varnas arba kranklys, nes tais laikais jie dar buvo retenybės; be abejo - dar pilkoji varna ir, aišku, žiemos kraujo gėlė - sniegena - kraujo raudonis kraujo raudonumo aušroj ant apšerkšnijusio kiečio.

Šarkos dabar mane jaudina ir todėl, kad jos gimtose apylinkėse beveik išnyko. Gal iš dalies ir todėl, kad išnyko aplink daug sodybų su mažyčiais gyvulių ūkiais ir kolchozinės fermos, padėjusios pramisti ne tik šarkoms, bet ir kitiems euryfaginiams - viską ėdantiems - varniniams paukščiams.

Gerai atmenu vaikystę, kai jau „tyrinėjau" paukščių lizdus. Pavasarį beveik kiekvienoje vandens apsemtoje karstinėje įgriuvoje, dažniausiai karklų krūmuose, šarkų pora kraudavosi lizdą. Tų lizdų per dieną galėjai rasti visą tuziną. Dabar aš nepamenu, kada čia mačiau kokį šarkos lizdą, tad pamatyti šarką ir ją pamačius vėl „automatiškai" įeiti į Breigelio žiemos paizažą jau kartais tampa įvykiu. Juolab kad šarkų statiniai iš medžių šakelių, iš molio ir molingos žemės, iš visokių švelnių plaukelių, plunksnelių ir žolelių gūžtai dabar man kažkuo primena viduramžių skurdžiausių trobelių architektoniką.

Šarka kažkur nuskrenda - tipiškas jos siluetas su ilga uodega dar kurį laiką stovi akyse virš auksinio šalnoto ryto. Ir dabar, išvydus šarką ir jos skrydį, jau nebe taip giliai suspaudžia nostalgija apie ornitologo kelią, kuriuo buvo ilgai eita, bet visi gyvenimo keliai mums dažnai keistai ir netikėtai išsišakoja, o aš lyg ir visada bandžiau (bandau ?) iškart eiti ne vienu keliu tomis pačiomis dviem kojomis; ir šį kelią jau senokai skausmingai ir sunkiai pasmerkiau užmaršties žolei.

Retai regimos šarkos man primena ir šio krašto pempių tragediją, nes pempių čia taip pat sumažėjo kaip ir šarkų - pavasarį negalėjai ramiai vaikščiot aplink balas, nes pempių klyksmai ir jų sparnų švokštimas tiesiog ties galva lydėdavo beveik visur, kur tik eidavai laukais, o vikšriniams traktorių dinozaurams ariant žemę pernelyg dažnai matydavai sudužusias pempių kiaušinių planetas, iš kurių liedavos geltono trynio saulės...

Jei ir toliau apie ornitologiją, tai džiaugsmas yra girdėti per visą sezoną gerves, kurių anais laikais Biržų krašte man nėra tekę veisimosi metu net regėti. Gervės dabar kartais vaikšto vasaros pradžios laukais ir šunkeliais; kirtusios mano nedidelio žemės lopinėlio ribą, jos trumpam tampa lyg ir „privačiomis" gervėmis, tačiau laukiniai paukščiai yra visuotiniai, nenusavinami ir neprivatizuojami; jie visada buvo, yra ir turi būti visų - kaip debesys, kaip dangus, kaip lietūs...

Nors - kita prasme - visos šarkos man senokai yra Breigelio, bet tik viena - ta kadaise nutapytoji - šarka yra magiška - kaskart pažvelgus tiek į paveikslą arba tiek į šiame laike ir amžiuje skrendančią šarką - atsitinka tas pats: tu įeini į Breigelio paveikslą, užuodi šunų ir žiemos atlydžio kvapą, tavo sąmonės laiko mašina be jokių pastangų kerta laiko klodus; dar, be viso to, jei pasistengi ir pasieki tam tikrą meistriškumą - gali tapt ir būti kurį laiką viskuo, ką regi tame paveiksle, bet galbūt labiausiai ta paprastų paprasčiausia šarka - Pica pica L., kuri yra mano slaptas raktas, atrakinantis Breigelio žiemos atlydžio peizažą bet kuriuo metų laiku, laiko klodus ir nostalgiją apie ornitologiją auksinio rudens fone.

 

Alis Balbierius

2010-10-09

Su Mokytojo diena

Prieš pat Mokytojo dieną batalijos Biržų savivaldybės tarybos posėdyje įgyja simbolišką prasmę. Kontrolės komiteto išvadas triuškino ne tik politikai, bet ir pedagogai.

Į kokią kovą buvo mestos nemenkos pajėgos?

Dėl geltonųjų autobusų, keistai keliavusių maršrutu savivaldybė - Pačeriaukštė - Vabalninkas.

Priežastis, atrodytų, pernelyg smulki, kad svarbūs tarybos nariai ir garbingosios profesijos - pedagogų - atstovai tam gaištų laiką. Tokį įspūdį valdančiųjų partijų atstovai dar bandė sustiprinti - argi nebeliko rajone didesnių problemų kaip „apšvarintas" mokyklinis autobusas, juolab kai kaltininkas, t.y. „iešmininkas", lyg ir rastas.

Jeigu šie įvykiai išties nėra reikšmingi, kodėl Kontrolės komiteto išvadoms taryba nepritarė? Dar daugiau - politikų ir pedagogų ietys negailestingai smigo į Kontrolės komiteto pirmininkę Irutę Varzienę.

Tam yra dvi priežastys.

Pirma, Kontrolės komiteto išvadose ir rekomendacijoje yra aiškiai įvardijami ne tik asmenys, susiję su geltonųjų autobusų istorija, bet matyti akivaizdi nuoroda į, švelniai tariant, neskaidrią sistemą savivaldybėje.

Antra, skandalingų įvykių aiškintis ėmėsi ir apie Švietimo skyriaus vedėjos Genovaitės Gutauskienės vaidmenį rajono savivaldybėje ir švietimo sistemoje viešai prabilo jos pavaldinė.

Stojo neįtikėtinai drąsiai.

Žinantiems Biržų rajono realijas nereikia aiškinti, ką reiškia stoti prieš sistemą, kuri daug kuo primena stalinizmo laikus.

Ji išsišokėlį negailestingai suvirškina arba išspjauna. Yra dar trečias kelias - laiku iš jos pasitraukti. Bet kuriuo atveju triumfuoja visagalės valdžios monolitas, sutvirtintas įvairiais ryšiais - nuo aukštas pareigas užimančių asmenų iki nuolankių eilinių pavaldinių.

Nežinau, kuris kelias laukia mokytojos. Tačiau gerai žinau, koks jis bus dramatiškas, kiek pareikalaus jėgų, sveikatos. Ne tik jos pačios, bet ir artimųjų. Negailestingai bus talžomi ir jos bendražygiai, jeigu išdrįs viešai stoti šalia.

Ypač bus skaudu, kai pasmerkimo egzekucijose dalyvaus pedagogai. Vieni tą darys iš baimės, kiti - iš pavydo, treti - iš nenuovokumo.

Bus skaudi ir kolegų tyla, kai spardys ir tyčiosis galingieji. Žeis jų patiklumas, kai bus griebiamasi išbandyti patikimą ginklą - menkinantį šmeižtą.

Susipešė dvi bobelės - sakys. Arba: draskosi, nes nori užimti vedėjos (ar mero) vietą. Ir pulkai uolių švietimo tarnų bei tarnaičių pritariamai linksės galvomis.

Visa tai ištverti bus ypač sunku.

Todėl stoju šalia. Manau, tą būtina pasakyti šiandien. Ir ne tik todėl, kad ši diena skirta Mokytojui.

Jau daugiau nei dešimt metų nebesu pedagogė. Rinkausi trečią kelią - išėjau iš ten, apie ką dabar prakalbo Irutė Varzienė.

Anuomet už viešai pasakytus žodžius buvau ne vienerius metus tampoma po teismus. Vėliau specialiosios tarnybos, pradėjusios žygį prieš nusikalstamą veiklą Biržų savivaldybėje, užčiuopusios kaltininkus, ėmė ir kažkaip keistai su prokurorais nebeapgynė viešojo intereso teismuose. Nemanau, kad tai buvo tik pareigūnų žioplumas.

Žmonės, kurie tada drįso liudyti tiesą, švietimo sistemoje nebedirba.

Kodėl tąsyk mokytoja paliko darbą, buvo įdomu tik jos buvusiems mokiniams, jų tėvams, vienam kitam kolegai. Rajono spauda uoliai atliko savivaldybės patarnautojos funkcijas ir negailėjo paplavų.

Kelerius metus bijodavau sulaukti Rugsėjo 1-osios ir Mokytojo dienos. Apie tai, ką tuomet išgyvenau, žinojo tik mano Mama - buvusi mokytoja, vis sveikinusi mane su šventėmis...

Išties tai buvo taip seniai ir turbūt niekada apie tai nekalbėčiau, jei ne pastarųjų savaičių įvykiai.

Matau lekiančias strėles į žmogų ir žiauriai skauda. Skausmą stiprina žinojimas, kuo tas žmogus rizikuoja ir kas jam gresia.

Stoju šalia anaiptol ne iš didelės savo drąsos ar įsitikinimo, kad esu laisva, stipri ir nepažeidžiama, - tiesiog nuo šio žmogaus gali nusigręžti ir šiuo metu deklaruojantieji ištikimybę, jeigu tik pajus nors kruopelytę jo silpnumo.

Stoju šalia iš skausmo, patiriamo likus vienam.

Po tarybos posėdžio, kuriame buvo morališkai trypiama Irutė Varzienė, ji prasitarė apie pribloškusį mokytojų (kurių profesiją ji fetišizavusi) elgesį.

O ar ne dėl tokios jų laikysenos keliolika metų Biržuose palaikoma sistema, kuri nei su demokratija, nei su žmogiškuoju orumu neturi nieko bendra?

Per šią profesinę šventę kalbėti reikia apie tai.

Su Mokytojo diena.

 

Rasa Penelienė

2010-10-05

Su televizoriaus pulteliu esant duobėje

Prisėdu prie „Jungčių". Seniai bendravau su skaitytoju. Pasiilgau - rašymo, mąstymo, debatų. Užsikūriau pečių (mat naktį buvo šalna), išgėriau kavos puodelį ir mąstau žodžiais baltame popieriaus lape.

Nuo visko galima atprasti. Net nuo rašymo. Aptingsti. Tuomet tenka prisiversti. Rašyti. Melstis. Jei ne iš meilės, tai iš pareigos. Kad pagaliau turėtum duonos kasdienės. (Ir kam tai slėpti - pasitaiko net šventiesiems).

„Jungtyse" reikia rašyti šviesiai, skaidriai, viltingai. Nesinori (ir, manding, nereikia) niurzgėti, verkšlenti, kaltinti kiekvieno, kurį sutinki. Pasidalinimas džiaugsminga naujiena - kiekvieno pareiga ir atsakomybė.

Neseniai išgyvenau stebuklą. Sugedo senasis televizorius. Nesu technikos mylėtojas, niekuomet nesidomiu naujaisiais „išmaniaisiais" mobiliaisiais telefonais ar prabangiais, už tave vairuojančiais automobiliais. Neturiu tam laiko, jėgų, noro. Pinigų. Naujo aparato nepirkau.

Sugedus praeito amžiaus stebuklui, užtekėjo tamsybės saulė. Gyvenau kaip pirkioje be naujienų. Intrigų. Blogų žinių. Jaučiausi atsilikęs, nespėjąs žengti koja kojon su gyvenimu ir jo beprotišku tempu (pastarasis gali reikšti didelį norą amžinybėn!?).

Neturėjau nei interneto, nei laikraščių. Nežinojau, kuo Lietuva ir pasaulis gyvena. Ar dar gyvena? Kaip?

Jaučiau artėjančią ramybę. Dažniau žvilgterėjau dangop. Įkvėpdavau gryno oro. Saulėje degindavau išblyškusią veido odą. Džiaugiausi užaugusiomis saulėgrąžomis.

Laukiau rudenio, bet ne žiemos.

Kasdien melsdavausi. Neįtikėtinai svarbus momentas. Keldavausi ankstėliau. Girdėdavau paukščius. Širdyje rasdavau vietą tylai. Nesinorėjo kamantinėt praeivio. Gilintis į brangstančių paslaugų kainas. Galvoti, ar turiu žieminius batus. Ir ar jie vis dar madingi.

Kaip bebūtų, patiko ši savaitė.

Pasiilgau bendravimo. Dalinimosi mintimis iš Šventojo Rašto, kurį skaičiau kone kasdien. Supratau gėrio ir blogio egzistavimo pasaulyje tragizmą. Nurimau, supratęs, jog Dievas mane myli.

Praleidau keletą mėgstamo serialo serijų. (Net ir po metų paprastai siužetas lieka nepakitęs). Atsilikau per kelias mylias nuo skubančių ir šokiruojančių naujienų, kurios pristatomos per parą kone per šimtą kartų. Kaskart išgryninant siaubingesnes naujienas, kad močiutėms kaime taip drąsu nebūtų gyventi.

Publicistikos laidose nebeteisiau nei aukų, nei nusikaltėlių, suvokdamas, jog visi mes gerokai sužaloti, o kai aklas veda aklą, telieka tik duobė. (Pastarojoje esame paskutinį dešimtmetį.) Neieškojau nei giminaičių, nei artimųjų televizijos laidose. Nežliumbiau, neaimanavau. Meldžiau Dievą, kad ir manęs niekam neprisireiktų.

Nediskutavau diskusijų ir debatų laidose, kur temą pasiūlo koks turtingas, bet pusprotis valdininkas. Nesprendžiau nė vienos problemos, kuri aktuali arba ne, apie kurią tik kalbama, o nieko nedaroma.

Meldžiausi už kiekvieno pašaukimo ir specialybės žmogų. (Jei tą darytų kiekvienas, žemė taptų rojumi.)

Nešvenčiau visuomenės veikėjų jubiliejų, nedalyvavau knygų pristatyme (ypač, jei jose aprašomi vis dar gyvenančių asmenybių gyvenimai).

Nerūpėjo nei kaimiškos ar miesčioniškos varžytuvės, kurioms dažnai pritrūksta profesionalumo (galima pasidžiaugti entuziazmu).

Nerinkau gražiausiai šokusios poros, nemaigiau televizoriaus pultelio, kad nepražiopsočiau nė vienos konkurentų poros. (Dažniausiai juk pataikai į reklamą, nors daiktų perteklius namuose prasilenkia su sveiku protu.)

Neaktualūs tapo ir talentai, kur kas antras bando dainuoti ir šokti. Niekam nedaviau nei trijų „taip", nei trijų „ne".

Vertinimą pasilaikiau sau. Tiksliau - nevertinau. Pradėjau to mokytis. Kam daugiažodžiauti, jei galima tylėti. Kam vertinti, jei tavo nuomonė neverta nė menkiausio surūdijusio grašio.

Nustojau komentuoti. Kritikuoti. Paistyti (ne)sąmones. Likau laimingas.

Televizoriaus pultelį radau apdulkėjusį.

Širdį užplūdo ramybė.

Kaimynės paklausiau, ar elektra nepabrango. (Kad nelikčiau skolingas monopolininkams, mat antstoliai irgi madingi šiais laikais.) Degalinėje prisipylęs kuro, paaukojau didžiąją atlyginimo dalį. Neišnaudojau viso benzino bako. Džiaugiausi keliu, saule, medžiais. Pabrangusią duoną valgiau vieną parą ilgiau. Parėmiau vargstančius studentus.

Supratau, kad be intrigų ir paskalų pasaulis sukasi aplink savo ašį.

Teko pirkti naują televizorių. Buvo akcija. Iškrapščiau visus litus iš kiaulės taupyklės. Nusipirkau, pasistačiau. Keletą dienų net nejungiau. Tiesiog pamiršau.

Šiandien ramiau gyventi, nedalyvaujant kalbėjime dėl kalbėjimo ir darbe dėl darbo. Nusprendžiau toliau skaityti Šventąjį Raštą. Kasdien melstis. Kad gyvenčiau savo gyvenimą. Sau ir dėl kitų.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2010-10-02

Temyli tyliai

Šios savaitės pradžioje Lietuvą sukrėtė žiaurus nutikimas. Rokiškėnai, suskubę įamžinti Anapilin iškeliavusį prezidentą A. M. Brazauską, bronziniame bareljefe neatpažįsta jo veido.

Į bendrapartiečius ir kitus gerbėjus bei artimuosius iš lentos turėjo žvelgti smagus, malonus, geraširdis prezidentas. Bet, aiman, žvilgsnį į juos meta rūstus žmogus.

Neteisingai tautos numylėtinį atspindėjo ne tik „Skulptorių gildija", gaminusi atminimo lentą. Prieš tai A. M. Brazausko portretą netikėtais štrichais papildė ir jo žmona Kristina.

Prezidento gyvenimo moters reikalavimų skirti jai rentą forma ir turinys privertė gūžtis net artimiausius A. M. Brazausko bendražygius.

Ką šalia geraširdžio prezidento veikė ši, švelniai tariant, plėšri moteriškė?

Kaip bebūtų, ji atspindi tautos numylėtinio aplinką. Ir sykiu jį patį.

Skulptoriai žada bronzinį A. M. Brazausko atvaizdą patobulinti. Tuo tarpu ponios Kristinos padarytus ryškius potėpius tautos vado paveiksle panaikinti nebus lengva. Juolab kad artėja rinkimai.

Į savivaldybių rinkimus einančioms partijoms svarbu turėti savo „paveikslą", vėliavą, simbolį.

Socialdemokratai rengėsi pergalingam žygiui su šviesios atminties A. M. Brazausko atvaizdu.

Neseniai sklido anekdotai, kaip džiūgauja Biržų meras, jog po A. M. Brazausko mirties kyla socialdemokratų reitingai. Bet ponia Kristina pasistengė, kad šis gedulo džiaugsmas neužsitęstų.

Visgi Biržų socdemai rinkimuose neatsisakys garbingos praeities reliktų. Jie ketina žadinti biržiečių prisiminimus apie kadaise buvusio gero rajono gerą vadovą. Sąrašo lyderiu paskelbę Joną Jonušį, socialdemokratai tikisi pritraukti rinkėjų balsų, tačiau ar po sėkmingų rinkimų jis taps meru - jau kitas klausimas. Jeigu Biržai įstengs prisiminti J. Jonušio vadovavimo laikus, tai turbūt nebus pamiršę ir praėjusių rinkimų, kai jie balsavo už V. Valkiūną, o meru tapo R. Ramonas.

Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) partijos Biržų skyriaus atpažinimo ženklas - želmenėlių sultys. Jeigu partijos vadovų malami želmenėliai ir iš jų spaudžiamos sultys turi galių sumažinti joje nesiliaujančias rietenas, to belieka ir palinkėti. Virškinimo ir kitomis funkcijomis susirūpinę konservatoriai iki rinkimų gal dar nespės suvirškinti visų jų gretose blaiviai mąstančių žmonių, už kuriuos rinkėjai galėtų balsuoti.

Iš TS - LKD pasitraukusi krikščionių demokratų grupė susibūrė į Lietuvos krikščionių (LK) partiją. Ką tik įkurto Biržų skyriaus pirmininkui Remigijui Šakniui replikuojama - ar tiesa, kad į naująją partiją įstojęs ligoninės vadovas N. Jeloza į ją atsives visus savo pavaldinius ir pacientus? Žinant, kaip balti chalatai magiškai veikia Biržų rinkėjus, LK partija išties gali pritraukti „dešiniųjų" balsų.

Dviejų rūšių „krikščionys", susilpnėję konservatoriai atveria kelią į valdžią kairiosios pakraipos politinėms jėgoms. Todėl jei Valstiečių liaudininkų lyderis Viktoras Rinkevičius norėtų pakovoti dėl mero posto, tam palankesnių sąlygų kaip dabar vargu ar kada nors bepasitaikytų.

Liberalų sąjūdį Biržuose simbolizuoja Kęstutis Slavinskas. Tiesą sakant, su partija jį sieti sunku: šiai ryškiai asmenybei ji - kaip dar viena skrybėlė iš gausios politiko kolekcijos. Biržai balsuoja ne už liberalsąjūdiečių idėjas, o „už Kęstutį".

Darbo partija nei ryškiu lyderiu, nei nuveiktais darbais pasigirti negali - net į tarybą išrinkti „darbiečiai" nuo savo partijos atšlijo. Parovėjos ir Germaniškio entuziazmo artėjančiuose rinkimuose vargu ar pakaks.

Ambicijų netrūksta partijai „Tvarka ir teisingumas". O amunicijos jai teikia draugiški santykiai su Biržų konservatoriais. Praėjusiuose Seimo rinkimuose gerai pasirodęs vilnietis Marius Jukonis į gimtinę grįžti bent kol kas neketina. Jo vedami „tvarkiečiai" Biržuose išties galėjo gauti ne vieną tarybos nario mandatą. Dabar gi partiją į rinkimus ketina vesti Petras Jukonis, ryžtingai nusiteikęs imti Biržų valdžią į stiprų dziudo imtynininko glėbį. Tik ar Biržai norės į jį patekti?

Iki rinkimų liko keli mėnesiai. Per juos dar galima brūkštelėti vieną kitą štrichą partijos ar jos lyderio paveiksle. Tačiau liūdna praktika rodo, kad čia reikia ypatingo atsargumo. Patartina aklai nepasikliauti samdytais paveikslų kūrėjais. Ir, žinoma, savo gyvenimo moterimis ar vyrais.

Prieš rinkimus geriau temyli jie tyliai.

 

Rasa Penelienė

2010-09-30

Atsisveikinimo

Mes pilni kasdienio atsisveikinimo.

Nes kasdieną su kažkuo atsisveikiname, pirmiausia su ta diena, kuri yra dabar.

Kas sekundę atsisveikiname su praeinančia sekunde; visos jos niekada nebepasikartos, kaip ir tas daiktas, kurį vadiname gyvenimu.

Ir tik nuo mūsų požiūrio priklauso, ar mes regime šią duotybę kaip stebuklinę šviesą ar kasdienį pragarą...

Kuo ilgiau gyvenu, tuo šviesos daugiau aplinkui. Ir ta šviesa dažniau ateina ne iš žmonių... Žmonės kartais siaubingai tamsūs, tamsesni už tamsiausią naktį. Tad reiktų labiau vertinti tuos, kurie jaučia šviesą arba ją skleidžia.

Nekalbu apie tuos žmonių šešėlius, kurie gyvena ir mirs taip ir negimę. Kalbu apie būtį, švytinčią virš nepriteklių ir krizių, virš kekšiškos politikos ar verteivų godumo grimasų ir nuolat pasauly siautėjančios žmonių kvailybės.

Akmuo taip pat atsisveikins gilų rudenį su kamuoliniais debesimis ir vieną dieną ištars pirmajam sniegui „labas".

Kartais galvoju apie tuos, kurie atsisveikina su šia gimta šalimi ir galbūt čia niekados nebegrįš. Niekada negalvojau atsisveikinti; pradedu galvoti apie tuos, kurie čia lieka. Kažkas juk turi likti. Pagaliau čia mano kalba, ir ta kalba rašančiam žmogui yra svarbi kaip kraujas kūnui, mano gyvybei ši banali tiesa tampa nebebanali, kai jauti ją būtiškai.

Kadaise toks puikus rusų poetas Aleksandras Blokas rašė, kad „romantizmas yra troškimas gyventi dešimtgubą gyvenimą". Šis siekis būdingas tam tikrai daliai žmonių visose epochose ir iš tiesų nėra koks išskirtinis seniai nuvainikuoto karaliaus romantizmo bruožas. Aš pažįstu daugybę žmonių, kurie siekia per vieną gyvenimą patirti kelis gyvenimus. Kiek jiems tai iš tiesų pavyksta, tai kiekvieno asmeninis reikalas.

Visada siekiau daugiau gyvenimų, negu jų duota. Ir sunkiausia tampa neišvengiamai atsisveikinti su galimybėmis gyventi tuos „dešimtgubus", tuos kitus gyvenimus, kuriuos mes galbūt galėjome pasirinkti arba kurie galėjo paisirinkti mus.

Mes kasdien atsisveikiname su galimybe gyventi kitaip. Turiu galvoj laisvę ir gyvenimo kokybę. Materialieji dalykai svarbūs, bet posovietiniai žmonės juos pernelyg sureikšmino, kokybę subanalindami iki elementarių prabangos ir patogumo dalykų. Iki apsirijimo ar pertekliaus. Dvasinio ar fizinio nutukimo. Atbukimo nuo vartojimo.

Kiek besistengtum, kasdien atsisveikini su dalykais, kuriuos norėjai, turėjai ar galėjai padaryti ar sukurti. Tas kasdienio atsisveikinimo jausmas, persmelkiantis visą būtį, yra kūrybos ir gyvenimo variklis. Pagaliau kasdien atsisveikini ir su dalele savo gyvenimo, nes nežinom, kiek tų dalelių dar duota.

Nugyventos dienos miršta taip pat kaip ir pažįstami ar artimi žmonės. Visos nugyventos dienos yra pačios artimiausios mano giminaitės, kurių jau netekau.

Atsisveikinam ir su metų laikais, kurie yra gražaus laiko tekėjimo liudininkai. Liudijantys, kad viskas teka - p a n t h a r h e i. Tokia yra negailestinga šio gražaus pasaulio tiesa ir dėsnis, pasaulio, kurį pernelyg dažnai žmogus ir žmonija išniekina pačiais iškreipčiausiais būdais. Pasaulis, kuris kadaise mums buvo duotas ar kažkieno sukurtas, jau gerokai apgadintas.

Mes kasdien su kažkuo atsisveikiname. Ne tik žmonės ar gyvi daiktai. Akmuo taip pat atsisveikins gilų rudenį su kamuoliniais debesimis ir vieną dieną ištars pirmajam sniegui „labas".

Ir tas būtiškasis atsisveikinimo jausmas, persmelkiantis ne vieno gyvo iš tiesų žmogaus gyvenimą, įtempia pasaulį lyg būgno odą, kartu įtempia ir išskleidžia mūsų pojūčius, mintis, jausmų kaleidoskopus.

Persmelktieji kasdienio, dažnai skaudaus ir ilgesingo, net sentimentalaus atsisveikinimo jausmo, man regis, gyvena šiek tiek tobuliau, šviesiau ir laisviau. Ir jie, nuolat atsisveikindami, turi daugiau galimybių susitikti ir sakyti „labas" kitam žmogui, gyvūnui, medžio lapui, lietaus lašui ar naujai dienai, kuri jau ateina.

 

Alis Balbierius

2010-09-04

Pasikartojimai

Rugsėjo 1-oji - VISŲ DIENA. Neišvengiamai. Nes gyvenimas vis atveda prie mokyklos durų (vaikai, anūkai) arba prie mokyklos temų (viskas sunkyn, blogyn, sudėtingyn...). Ar Rugsėjis šventė - čia jau kiekvieno patirtis prakalba šviesos arba nuoskaudų kalba.

Tylinčių rugsėjį - net ir iš praeities - nėra, nes tai, kas išgyventa, gauta mokykloje, nusėda giliai ir ilgam. Šiaip jau - amžiams. Ir net neigiant, ignoruojant, kažkokiom formom ta patirtis yra.

Liūdnoji gaida - kiekvieną rugsėjį vis skausmingiau dūsaudami miršta mano metai ir aš negaliu jų paguosti. Linksmoji - aš vis dar myliu savo mokinius, labai branginu šį jausmą, nepaliaudama stebėtis, kaip jį išsaugojau. Tikėtina, kad kažką prajuokinau arba suerzinau. Sentimentaliu atvirumu, žinoma. Užteks koketuoti. Savo ne pirmos stadijos mokytojiškumą aš jau pati atpažįstu tam tikrose situacijose. Iš tiesų kiekvienas turi savo rugsėjų kolekciją. Kartais pagalvoju, kad visas mano gyvenimas skaičiuojamas rugsėjais. Kiti matmenys (gimtadieniai, Naujieji metai, etc.) nėra svarbūs.

Ką šiais laikais reiškia geras mokytojas? Oficialiai - tas, kurio mokiniai egzaminus išlaiko aukščiausiais balais. Nugalėtojų neteisia, aplinkybės neanalizuojamos. Kai vyksta kova dėl išlikimo, pagrindinis argumentas: „Jūs neturite rezultatų!" (Kova be taisyklių? Vienintelė taisyklė - niekink kitą.) Iš esmės tai pedagoginis ir moralinis cinizmas. Ir Švietimo skyrius, kuris turėtų amortizuoti įtampas, reprezentuoti švietimą visuomenėje, neorganizuoja jokių diskusijų, neteikia alternatyvių variantų, nesikiša į „garbingą" mokyklų konkurenciją. Tiesa paprasta - susikišk į gerą vietą visą savo dvasingumą, laisves, demokratijas ir t. t. Viską lemia „šimtukai" ir lojalumas. Dėl ramybės. Dėl tariamos santarvės. Manau, kad vis dar esame dvasinėje okupacijoje, nes „okupacija reiškia, kad esi nusavintas ir įmestas į „drumsto vandens" zoną: tavimi manipuliuoja, bet nežinai kas. Uždrausta klausinėti, reikia tik vykdyti" (Vytautas Kinčinaitis „Šiaurės Atėnai").

Visada maniau, kad geras mokytojas - šiandien ir visados - yra tas, kuris suranda savo nišą mokykloje, peržengdamas savo mokomo dalyko ribas, ir per tai, kas jam pačiam įdomu, PARODO MOKINIUI (VAIKUI) SAVITO KELIO GALIMYBĘ. Atsiplėšęs nuo vertinimų, absoliutaus laikinumo, jis tiesiog labai kantriai ir atsargiai turėtų stiprinti jauno žmogaus tikėjimą - gyventi verta. Vis dėlto. Jėga yra manyje, aš ją tau perduodu. Nors šiek tiek. Šitą jėgą, šitą tikėjimą. Savo ieškojimus, atradimus, skausmą, ilgesį, nerimą. Nes visa tai yra. Mokytojo gyvenimo filosofiją, elgesio modelius mokiniai perima, tikrina, neigia - kartu su formulėm, skyrybos ženklais, dalyba ir daugyba. Ši įtaka yra. Ir tai didžiausia atsakomybė, kuri baugina, slegia, niekada nesibaigia. Todėl ir sakau: kiekvienas rugsėjis persmelkia kiaurai, vis tikiesi kažin kokios svarbios akimirkos, gyvybiškai svarbaus patvirtinimo, kad esi savo vietoje. Vis dar. Kol kas.

Kaprizinga dabartis reikalauja konkurencingos laikysenos - girtis, lyginti, lygiuotis į ką nors. Nebėra taip reikalingo susitelkimo, ramybės (darbinės). Visi protingi švietimo dokumentai ir itin išmintingos viceministro Bacio kalbos dažniausiai prasilenkia su tiesa. Penkiasdešimtmečių karta nebepakeis mąstymo. Bet ta karta labai pareiginga, uoli ir baili, labai labai nori įtikti ir patikti, todėl jeigu būtų labai išmintingi nauji vadovėliai (pagal atnaujintas programas) su labai kūrybiškom moderniom užduotim, knygos mokytojams su labai prasmingom rekomendacijom, modernūs kabinetai, galbūt ugdymo procesas ne tik licėjuose po truputį keistųsi. Dabar - tik dokumentų, programų šifravimas ir bandymai simuliuoti naujumą, modernumą. Svarbiausia - naujos formuluotės dienynuose! Cha - cha. Tokioje situacijoje prasmė nesiskleidžia, ji dūžta. Stiprėja nestabilumo jausmas, plūduriavimo būsena. Jautiesi vis labiau atsiliekantis, nespėjantis akumuliuoti pokyčių. Trūkis tarp laiko reikalavimų, pasaulio kaitos ir realių mokytojo, mokyklos galimybių vis didėja. Vis daugiau išgyvenančių profesinę krizę - nebegali sudominti ne mokinių, o savęs...

Betgi - Rugsėjo 1-oji. Kalendoriaus lapelio turinys: Mokslo ir žinių diena. Laisvės diena (koks derinys!). Vilniečiai susirinks prezidentūros kieme, paskui šėls Vingio parke, biržiečiai niekur nesirinks. Ir dar tame laiko lapelyje yra E. Hemingvėjaus mintis: „Iš pradžių reikia išstudijuoti tai, apie ką rašai, o paskui reikia išmokti rašyti. Tam ir kitam išeina visas gyvenimas." (Iš pradžių reikia pažinti tuos, kuriuos mokai...) Saulė teka 6. 25, leidžiasi 20. 11. Dienos ilg. 13. 46. Delčia.

Rugsėjo 1-oji - tai žinia, kad kažkas kartojasi. Tai gera žinia. Gali pamėginti išgyventi tą dieną kitaip. Linkėjimas vienintelis: kuo mažiau užsiimti savigriova. „Uždrauskite sau daryti (ir galvoti) tai, kas jus naikina (sunaikins)." Tai laisvai užrašyta R. Ozolo mintis (iš televizoriaus). Dažniausiai ir labiausiai, pačiam net nejaučiant, sielos pamatus ėda smulkmenos, kasdienybė, pavydas. „Draugą pažinsi džiaugsme, nelaimėje padėti nesunku", - sako mano draugė. Atlaikyti išbandymą džiaugsmu - neprarasti...

 

Irutė Varzienė

2010-08-31

Rudenio

Dar nesibaigus vasara, bet žemė jau tampa rudenio.

Vasaros ir rudens dvivaldystė iš rugpjūčio pabaigos pereina į rugsėjį.

Rudenio pirštai puošiasi pačia įvairiausia juvelyrika, atlikta pagal milijonus metų puoselėtą ir saugotą tradiciją - rasos lašais ir uogų brangakmeniais, kuriuose vyrauja raudoni ir violetiniai atspalviai, o medžių kalvėse jau kalamos žalvario ir vario papuošalų jūros.

Daugiau ar mažiau „civilizuoti", mes prarandam natūraliojo pasaulio - gamtos - pajautas ir gebėjimą ją matyti, jausti, kontempliuoti, lygiai kaip ir ornamentuotai kalbėti apie visus šiuos ir panašius dalykus, priprasdami prie negyvos, biurokratinės bei popsinės Tv, laikraščių ir įvairaus plauko biurokratų kalbos. Netgi gamtosauga - toji buvusi graži kova už gamtą ir praėjusiame amžiuje turėjusi aiškių laisvamanybės ir romantizmo bruožų - staiga tapo biurokratiškai nuobodi ir „naudinga".

Gyvenimo greitis rudenėjant lyg ir sulėtėja, ir ne vienam ant nematomo medžio rūke nutupia prasmės ieškantis paukštis.

Dar blogiau - daugelis manome, kad kalba yra tik tai, kas pasakoma ir girdima, kas užrašoma ir skaitoma... Kada mes užmiršome, kad kiekvienas reiškinys, daiktas, net nuotaika ir nuojauta, metų laikai ir vėjai, lapai ir, be abejo, didžiai civilizuotos skruzdėlės turi savo kalbą, kuriai nereikia žodžių ir raidžių, ir tą kalbą žmonijos aušroje, regis, mes visi mokėjome.

Vasaros ir rudens dvivaldystės laikas kupinas ypatingo grožio, susilydžiusio su tebešvytinčiu vasaros žavesiu ir praeinamumo graudesiu. Ruduo, koks jis bebūtų ir kaip beateitų, atneša rimties ir gylio, taip pat padidina ir erdvę. Nupjaunant javus, nuimant kitas derliaus formas, taip pat pradedant nykti ir gelsti medžių lapams didėja, plečiasi erdvė žvilgsniui ir minčiai. Į peizažą įsilieja šiek tiek siurrealizmo dvasios.

Gyvenimo greitis rudenėjant lyg ir sulėtėja, ir ne vienam ant nematomo medžio rūke nutupia prasmės ieškantis paukštis. Prasmės paukštis šiame pernelyg daug beprasmybės turinčiame pasaulyje tik tau vienam girdimu balsu ir tik tau vienam regima išvaizda kartais netikėtai užgieda, kai to nesitikėjai.

Šis paukštis gali užgiedoti bet kuriuo metų ar paros laiku - jam nė motais, kad spengia speigas ar ūkia gūdi bešviesė naktis, kai akinių ieško netgi visaregės atėnės paladės - pelėdos...

Ir galbūt dažniau dairomės šio paukščio tada, kai dar nesibaigus vasara, o žemė jau tampa rudenio.

 

Alis Balbierius

2010-08-28

Dar kartą apie A. Macijausko premiją

Po A. Seibučio, J. Dagilio ir S. Eitavičienės publikacijų apie A. Macijausko premijos skyrimą.

 

Įžymaus mūsų kraštiečio V. Macijausko premija sukėlė daug aistrų. Kalčiausias turbūt yra muziejininkas Antanas Seibutis, savo straipsniu sudrumstęs šios premijos teikimo ramius vandenis ir pabandęs pasiaiškinti, kam ir už ką ji skiriama. Nes trečius metus iš eilės jos nusipelno nė žodelio neparašiusieji apie mūsų kraštą, jo žmones. O ar mūsų krašto žurnalistai nėra verti A. Macijausko premijos? Ar jie nepuoselėja kalbos kultūros? Ar jie rašo arabiškai, vokiškai, kita kalba? Ne. Jie rašo tais pačiais rašmenimis, kaip ir jau premijuoti laureatai.

Svetainėje Selonija. lt susiradau 2010 05 06 dienos Kornelijos Ežerskytės Lietuvos žurnalistų sąjungos informacinį straipsnį gana įdomiu pavadinimu „Biržų bendruomenė ieško... Antano Macijausko premijos verto laureato". Jame autorė rašo:

„Lietuvos žurnalistų sąjunga kartu su Nacionaline žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybe vėl skelbia tradicinę  Antano Macijausko premiją. Šiemet premija bus įteikta jau trečiam šią garbingą premiją pelniusiam laureatui.

- Mes dažnai pamirštame tuos, kurie garsina mūsų kraštą, Lietuvą. Mūsų kraštiečio Antano Macijausko vardo premija ir buvo steigiama tam, kad nepamirštume jo asmenybės ir padarytų darbų, - sako Biržų rajono meras Regimantas Ramonas.

Beje, šiemet tvirtinant Antano Macijausko premijos nuostatus Biržų rajono savivaldybės taryboje buvo kilę diskusijų dėl jos reikalingumo. Kai kurių vietos politikų išsakyti priekaištai buvo skirti ir esamiems, ir būsimiems šios premijos laureatams: esą iš jų sulaukiama per mažai dėmesio Biržų kraštui ir bendruomenei."

Gal dėl to ir straipsnio pavadinime „Biržų bendruomenė ieško..." atsirado mįslingas daugtaškis. Pasirodo, ne vien gerb. A. Seibutis ramius premijavimo vandenis drumsčia. Valdžioje taip pat sūkuriuoja aistrų verpetai.

Drįsiu pacituoti ir po šiuo straipsniu parašytus du (gaila, kad tik tiek) komentarus:

„Aš manau, kad patys premijos nuostatai nėra aiškūs. Jeigu tas laureatas turi garsinti Biržų kraštą, tai nuostatuose turi būti tokia sąlyga iškelta. Nes dabar tos dvi laureatės, kurios gavo premiją, - viena iš Vilniaus, kita iš Šiaulių. Kaip jos turėtų Biržus pagarsinti? Pranešti, kad buvo juose?"

„Pagal dabartinę tvarką regioną plačiai išgarsintų premiją gavęs koks nors gyvūnas, išgarsėjęs „ant Lietuvos" tipo „žurnalistas rokas".

Už ką skiriama premija mums, ačiū, išaiškino gerbiama Biržų rajono savivaldybės tarybos narė Stasė Eitavičienė. Tik abejonių kelia paskutinės jos straipsnio „A. Macijausko premijos skyrimo subtilybės, kurių nebuvo" eilutės: „Labai tikiuosi, kad kitais metais mūsų rajono rašantieji pateiks vertinimo komisijai savo brandžius darbus, atliktus per 2010 metus."

Iš to paties straipsnio aiškėja, kad gerbiamo Juozo Šalkausko pavardę į premijos kandidatus pateikė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. O kaip su ankstyvesnėmis kandidatėmis - jos savo darbus pačios pateikė komisijai? Atrodytų, čia lyg ir ne konkursas, kur autorius pats siunčia savo darbus. Mano galva, premijai gauti kandidatus kažkas turi pasiūlyti. Tad kodėl mūsų savivaldybė pati nedrįsta vertinimo komisijai pateikti (ar nepaskatina Biržų bendruomenės) tokių kandidatų iš mūsų žurnalistų?

Ir pabaigoje klausimėlis: ar bent vienerius metus tarp mūsų gausaus būrio žurnalistų buvo ieškomas ir siūlomas kandidatas A. Macijausko premijai gauti?

 

Valentinas Dagys

2010-08-24

Ar vieta buldozerinio ateizmo paminklui Biržuose?

XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Biržų-Dubingių kunigaikštystės valdovas kunigaikštis Radvila Rudasis paskyrė Biržuose žemės sklypą evangelikų reformatų parapijos reikmėms. Šioje teritorijoje evangelikų reformatų parapijos veikla be pertraukos vyksta iki šiol.

Patys skaudžiausi parapijos išgyvenimai susiję su karais bei jų pasekmėmis. Per du XVII a. švedų antpuolius buvo sugriauti visi parapijiniai pastatai ir dvi bažnyčios. Stipri parapija bei kunigaikščių globa leido viską sėkmingai atstatyti. Du pasauliniai karai taip pat sunaikino daug pastatų, tačiau bažnyčia, nors ir apgriauta, išliko.

Didžiausią nuostolį Biržų reformatų parapija patyrė po Antrojo pasaulinio karo, kuomet buvo atimti parapijos išlikę ir po karo suremontuoti namai bei jos veiklai kunigaikščių dovanotas sklypas. Teritorija aplink bažnyčią neteko senojo šeimininko, evangelikai reformatai tik galėjo naudotis savo bažnyčia.

Tarybiniais metais reformatų teritorijoje keitėsi šeimininkai bei jos panaudojimo paskirtys. Pasekmė - ši graži miesto dalis tapo labai apleista, visuomenės reikmėms nenaudinga.

Nuo 1990 metų į šią teritoriją sugrįžta istoriniai šeimininkai. Savivaldybės ir apskrities sprendimais sugrąžinami išlikę pastatai, dalis teritorijos. Deja, istorinis ir moralinis teisingumas nėra dar atstatytas. Parapijai grąžinta tik apie 1/3 visos kunigaikščio Radvilos Rudojo dovanotos teritorijos. Viena jos dalis - tarybiniais metais užversta sustumdyto grunto pylimais miesto estradai.

Nėra abejonių, jog šie pylimai - priemonė išvalyti arba atitverti miestą nuo „religinių prietarų". Jie išlieka, kaip iki šiol miestą „puošiantis" buldozerinio ateizmo paminklas atvykstantiems svečiams iš mūsų šalies ar užsienio. Kaip mums, reformatams, priimti šį faktą? Ar tai, jog 20 metų po mūsų šalies Nepriklausomybės atstatymo, laisvos Lietuvos miesto - Biržų - daugumos piliečių nuostata nepasikeitė?

Prieš trejus metus įrengę bažnyčios apšvietimą, susidūrėme su dviprasmybe - reformatų bažnyčia tuo pačiu metu parodoma, kartu ir uždengiama. Juk suversti žemės kalnai tebetarnauja tam pačiam tikslui - miestą atitverti nuo evangelikų reformatų bažnyčios.

Prieš trejus metus ėmėmės aktyvių veiksmų išlaisvinti Biržus nuo šio gėdingo paminklo. Liudijimas - pasikeitimai oficialiais raštais, korespondencija tarp Biržų evangelikų reformatų parapijos ir rajono savivaldybės vadovybės. Atlikti tyrinėjimai, įrengtas bažnyčios apšvietimas ir gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo pritarimas šios teritorijos tinkamam sutvarkymui. Tačiau pylimai nepajudėjo, nes jiems reikėjo paruošti įstatymų nustatyta tvarka parengtą teritorijos sutvarkymo projektą. Biržų evangelikų reformatų parapijos vardu nuoširdžiai padėkojau ir paprašiau sudaryti galimybę dalyvauti rengiant šį projektą ir planą. Deja, darbo grupė planui ruošti, matyt, ir nebuvo sudaryta, nes jokių pakvietimų negavome.

Estrados pylimai tebestovi ateizmo tarnyboje iki šiol. Stovi jie dar kaip priedanga triukšmadariams ar pakampių „pūslių" mėgėjams, šiukšlintojams. Dėl jų ramybės neturime mes ir kaimynystėje esanti Biržų katalikų parapijos klebonija, aplinkui gyvenantys kiti kaimynai.

2010 metų pradžioje buvo patvirtintas Biržų regioninio parko tvarkymo planas, kuriame estrada išlieka ir, kiek suprantu, liks mažiausiai ateinantiems dešimčiai metų. Iš pokalbių su regioninio parko vadovybe sužinojau, jog estrados pylimų aukštis visai nėra svarbus. Žemės kalnų priešais bažnyčią nužeminimas visiškai netrukdytų estrados aikštei išlikti. Planas patvirtintas, tad nebereikia kurti jokių naujų planų. Aikštė yra naudinga kaip automobilių stovėjimo aikštelė - tiek parapijiečiams atvykus į pamaldas, tiek miestiečiams į turgų. Ji yra pamėgta miesto jaunimo, kuris vakarais susirenka prie apšviestos bažnyčios. Žemės kalnų nužeminimas tik pasitarnautų aikštės saugumui ir tvarkai palaikyti, nes autobusų stotyje įrengtai vaizdo stebėjimo kamerai nebebūtų kliūties pastebėti tvarkos pažeidėjus. Būtų galima nuimti į aikštės įvažiavimą nakties metu ribojamus ženklus.

Per miesto šventę buvo gera proga vėl neformaliai pabendrauti su savivaldybės vadovybe. Matydamas iš visų pusių palankumą, vėl atnaujinau prašymą žemės pylimus estradoje nužeminti iki pusmetrio - atidengti estrados aikštę ir bažnyčią. Nekeisti estrados paskirties, ją toliau tvarkingai panaudojant miestiečių reikmėms. Rugpjūčio 17 d. buvau pakviestas į savivaldybės kolegijos posėdį. Ši vienbalsiai pritarė estrados pylimų nužeminimo siūlymui ir klausimą nutarė teikti savivaldybės tarybos posėdžiui. Iš esmės laukiame politinio sprendimo: ar bus panaikintas buldozerinio ateizmo veikiantis paminklas, ar ne?

Techniniai klausimai - svarbūs, tačiau yra antraeilio pobūdžio. Kaip tai atlikti, kur lėšų rasti - esant politinei valiai su laiku išsprendžiami ir šie klausimai. Tiek patys evangelikai reformatai, tiek visi miesto piliečiai gali prisidėti pylimus nukasdami talkos būdu, kaip tai buvo padaryta su „Širvėnos" kino teatro griuvėsių išvalymu. Būtų sutaupyta dalis rajono lėšų, nes bet kokiu atveju reikės atsakingos priežiūros ir pabaigoje ant nužemintų pylimų vejos sutvarkymui. Taip pat apie tolimesnį estrados likimą būtų galima per ateinančius 10 metų ramiai ir viešai,  nepolitikuojant, svarstyti visoms suinteresuotoms pusėms suėjus drauge. Kreipiuosi į Biržų savivaldybės tarybos narius - panaikinkite buldozerinio ateizmo paminklą, o su juo ir tos politikos liekanas Biržuose, priimkite politinį sprendimą nužeminti estrados žemės pylimus, atidenkite bažnyčią ir estrados aikštę miesto visuomenei.

Kantriai laukėme daugelį metų. Ne tik laukėme, bet ir stengėmės prisidėti. Iš išorės panašu, jog niekas neprieštarautų. Tačiau, laikui bėgant, ima kilti abejonių: o gal evangelikai reformatai Biržų mieste nėra lygiateisiai piliečiai ir jų noras atstatyti istorinį teisingumą nevertas politikų dėmesio? Matome, kad politinės valios nereikėjo ilgai laukti ir buvo rasta lėšų atstatyti Birutės paminklą, sutvarkyti jos aplinką. Buvo rasta lėšų sutvarkyti aikštę priešais katalikų bažnyčią. Sutvarkytos tarybinių karių kapinės. Norėtume tikėti, kad jau atėjo laikas priimti politinį sprendimą dėl teisingumo atkūrimo miesto dalyje prie evangelikų reformatų bažnyčios.

 

Rimas Mikalauskas,

Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas

2010-08-24

Nuo ko prasideda turizmas?

„Šventės naudingos dėl to, kad miestas susitvarkytų. O kad Biržai tokie būtų visą vasarą!" - išgirdau vieno žmogaus džiugų ir viltingą komentarą. Ir tikrai - taip gražiai nupjautos žolytės, nušienautų pašonių, iššluotų gatvių seniai nemačiau - turbūt todėl, kad dar šiemet nebuvau Ventspilyje...

Tai, nuo ko reikia pradėti turizmą, yra tvarka. Kurie miestai labiausiai sužavi? Tie, kuriuose viską galima surasti pagal į svarbias vietas nukreipiančius ženklus (šie jau prieš kelis kilometrus statomi), tvarką ir miestą puošiančius gėlynus bei skulptūras, pakankamą skaičių šiukšliadėžių ir, žinoma, tualetų (kai į šią vietą nori, jokie rūmai nebeįdomu).

Turistams rodoma užtvanka taip užžėlusi, kad vaizdas apgailėtinas.

O kaip yra mūsų krašte? Ne kartą teko atsitiktinai pabūti „gidu" mūsų miesto svečiams (juos lengva pasimetusius pažinti), pasiklydusiems Biržuose ar net pilyje. Ieškodami muziejaus žmonės nuklysdavo į.... biblioteką. Kur mieste informaciniai ženklai apie muziejaus egzistavimą?

„O kaip ten nuvažiuoti?" - dar vienas iš populiariausių turistų klausimų.

Įdomu, kiek mūsų „turistiniame" krašte yra nuorodų į lankytinas vietas? Turbūt ant pirštų galima suskaičiuoti.

Kalbant apie muziejų, tai ženklų nėra ne tik įvažiuojant į miestą, bet ir prie pilies. Pagal lauko reklamas sprendžiant, Biržuose didžiausios lankytinos vietos yra Maxima, IKI ir Norfa.

Kažkada valdžia išgirdo, kad reikia ženklų, ir pastatė juos... prie pilies. Ir tik į pilį (apie muziejų - nieko), kur tvirtovė jau ir taip horizonte matyti.

O kaip su garsiąja Karvės ola? Turistams, kurie norėjo ten nuvažiuoti asfaltu, buvo ypač sunku paaiškinti, kaip ją rasti, kad nepasiklystų... Mat ženklai buvo tik į „Rinkuškių alaus" daryklą. O dar didesnis paradoksas - turizmo sezono metu į Karvės olą kelyje ties Kauniais nebuvo išvis jokio ženklo!

Seimūnas kalba apie vandens motociklus, miesto valdžia - apie restoranus pilyje. Ar iš tiesų nuo to reikia pradėti?

„Kiek Jūs daug turite, ką parodyti", - neseniai istorinį ir kraštovaizdžio palikimą gyrė į Biržus atvykę žydai. Tad ir reklamuokim tai, ką turim! Prie Geologų duobės pastatykim ženklą į Butautų dvarą, prie pilies - į Astravo rūmus, prie Astravo rūmų - į senąją užtvanką (tik pirma reikia nušienauti žolę, per ją net tilto nesimato). Prie įvažiavimo į Biržų ir miesto didžiosiose sankryžose nurodykime kryptis į svarbiausias lankytinas vietas, skelbkime apie vandens turizmą Nemunėlio upe. Prie VIA BALTIKOS pastatykime nuorodas į ilgiausią pėsčiųjų tiltą ir vienintelę bastioninę pilį Lietuvoje.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų, kuriems ir didelių išlaidų nereikia. Tą pailiustruoja ir sūpynės centre, ir suoliukai prie pilies.

 

Merūnas Jukonis

2010-08-21

Kaimo Juzės sindromas?

Po A. Seibučio publikacijos „Keletas pamąstymų Antano Macijausko premijos tema" („Šiaurės rytai" rugpjūčio 7 d.)

 

Kadangi muziejininkas A. Seibutis savo pamąstymuose kaip galimą kandidatą A. Macijausko premijai gauti greta A. Butkevičiaus bei V. Dagio pamini ir mane, jaučiu pareigą viešam temos pratęsimui.

Mano supratimu, mes su Valentinu Dagiu minimi be reikalo. Valentinui derėtų ko nors papilietiško. Visai kitokia kraštotyrininko-žurnalisto A. Butkevičiaus teritorijos veikla - pabiržietiška. Bet jis jaunas. Premijos palauks.

Jeigu būtų vykęs viešas premijai gauti svarstymas, abi rankas būčiau kėlęs už kunigą Antaną Balaišį. Žmogų, bene daugiausiai nuveikusį, kad iš užmaršties būtų prikeltas ir įamžintas pats A. Macijauskas. Nėra kam pinigų atiduoti? Ne bėda. Juk dirbo ne vienas, o su parapija. Pabiržės bažnyčios bendruomenė tikriausiai geriausiai žinotų, kaip prasmingai tuos tūkstantėlius panaudoti.

Jeigu premijos nuostatai tam prieštarautų, tai kodėl nepasvarsčius Jono Balčiūno kandidatūros? Daug pasiekęs kaip aviacijos istorikas neatitrūko ir nuo gimtojo Pabiržės krašto. Kelių knygų aviacijos istorijos tema autorius ir bendraautoris pėstute praėjęs nuo Kirdonių iki Biržų, išvaikščiojęs tėviškės takeliais, kalbinęs ten sutiktus žmones, patirtus įspūdžius sudėjęs į dvi knygas. Bet ne veltui sakoma, kad pranašu savo namuose nebūsi.

Kandidatų, kurie savo veikla susiję su Pabiržės, Biržų kraštu, sąrašą ir po A. Balaišio, J. Balčiūno, A. Butkevičiaus galima tęsti. Tik beprasmiška. Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovybė visada suras juos pranokstančių kandidatų. Tad ir stiprėja įsitikinimas tokios premijos steigimo ydingumu. Negi Biržai tiek turtingi, kad savivaldybės lėšomis premijuojami respublikoje žinomi asmenys, nė sakinio neparašę apie mūsų krašto žmones, net nesusiję su Biržų kraštu? Mums, pensininkams, kraštotyrinėje veikloje besimurkdantiems dešimtis metų, tai jau tapo gyvenimo būdo dalimi ir įvertinimas nebeveikia. Kartais pasišaipoma - o ką jūs už tai gaunate? Bet blogiau tai, kad nebematyti pasekėjų, jaunimo, kuris domėtųsi krašto praeitimi, įvykiais, žmonėmis ir juos garsintų.

Aš nieko neturiu prieš šių metų A. Macijausko premijos laureatą J. Šalkauską. Kraštotyrininko veikla yra suvedusi ir su Lietuvos radijo, televizijos pranešėjais. Kai kurie iš jų neapsiriboja tiesioginiu darbu. Henrikas Paulauskas yra įgarsinęs kai kuriuos mano vaizdo įrašų epizodus. Senovines nuotraukas dedu į albumus, parūpintus Juozo Šalkausko (kadaise tai buvo deficitas).

Bet sveikinti su gautąja premija nepuolu. Manau, negražiai jį tokia rimta proga pakišo.

Šiųmetinės premijos paskyrimas man primena paauglystę pokario metais. Gyveno mūsų kaime toks Juzė. Šiek tiek vyresnis, bet itin suktas. Būdavo, kai tik ateina jis į Biržus, šiaip sau nežioplinėja - gretinasi prie karininkų, padoriau apsirengusių miestelėnų. Ir eina kartu išdidus, dairydamasis į šalis, laukdamas, kad kas iš pažįstamų pamatytų ir kitiems pasakytų - oho, su kuo mačiau mūsų Juzę einant. Jam nesvarbu būdavo, dėl ko jo priverstiniai bendrakeleiviai sutrikę, nesupranta, kodėl tas kaimietis prie jų gretinasi. Jam svarbu buvo efektas - trumpalaikis, bet reikšmingas.

Kiek supratau iš pasisakymų spaudoje, ir šių metų premijos laureatas gerb. Juozas Šalkauskas nelabai suprato, už ką jam biržietišką premiją skyrė. Galbūt už tai, kad mūsų valdžia bent kokią valandžiukę šalia „oho kokių" žmonių pabuvotų.

Ar taip bus ir kitais kartais?

Kiek žinau, skiriant A. Macijausko premiją dalyvauja ir mūsų savivaldybės deleguoti atstovai. Gal jie teiktųsi pasidalyti premijos skyrimo subtilybėmis spaudoje?

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-08-19

Kam rūpi Biržai?

(Miesto gimtadienio refleksijos tąsa)

Nostalgiškai liūdnų pamintijimų, o sykiu ir racionaliai sugeneruotų idėjų kupina Irutės Varzienės „Miesto gimtadienio refleksija" (Šiaurės rytai, 2010 m. rugpjūčio 12 d.). Straipsnio autorės teisėtas pasipiktinimas tuo, kas įvyko ir apmaudus gailestis dėl to, kas neįvyko, yra daugiau nei pagrįstas ir prašosi iliustratyvaus argumento, kuris šiame straipsnyje galėtų būti pavadintas įvykusiu akibrokštu tam, ko miesto šventės sumanytojai ir organizatoriai ne (pa) darė.

Jurgita Ratkevičienė
2010-08-17

Kalbėsiu apie miesto gimtadienio išvakarėse, rugpjūčio 4-6 dienomis Vinkšniniuose įvykusias penktąsias „Literatūros salas", organizuotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI), bei Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių literatūros katedros. Šiųmetė literatų vasaros seminaro vieta pernykščių renginio dalyvių ir organizatorių buvo pasirinkta spontaniškai. Niekas net neabejojo, kad pasirinkimas yra įpareigojantis. Todėl didelė „salų" dalis buvo skirta Biržams, t. y. Biržų kraštui ir jį garsinusiems žmonėms. Skaityti pranešimai apie Radvilas, Julių Janonį, Kazį Binkį, analizuoti Jono Meko dienoraščiai, prisimintas Balys Sruoga, tragiškai žuvęs jaunas partizanas ir poetas Bronius Krivickas bei kt., kalbėta apie Biržų „įliteratūrinimą" biržiečių poezijoje; originalaus (literatūriškai-geografiško) gido funkciją atliko Aušros Kaziliūnaitės parašyta ir pačios autorės perskaityta esė - sapnas-vizija apie Biržus. Renginio dalyviai aplankė Astravą, Biržų pilį, namą Papilyje, kuriame gyveno ir mokytojavo K. Binkis, Papilio „Zomkelį" ir evangelikų reformatų bažnyčią, Jono Meko sodybos vietą Semeniškiuose įamžinusį akmenį, ką jau kalbėti apie dalyvių individualių interesų akiračius. Tačiau pastaruosius žymiai susiaurino turistų „laukiančio" regiono funkcionierių vasariškai tingus aplaidumas - mat šviežiai atsiradusios rodyklės į „Karvės olą" tuomet interesantams niekaip nepavyko aptikti. Kaip, beje, ir aludarystės tradicijomis besigarsinančiame krašte nesisekė surasti padorios firminio alaus parduotuvės (dėl savo žioplumo ar nuorodų į ieškomą objektą nebuvimo jokiu pavidalu, išskyrus iškabas prie vietinių mėlynanosių okupuotų alubarių?) ir nusipirkti ne išsyk nokautuojančio, o, anot poeto Henriko Čigriejaus, alučio-šnekučio. Praktikai. Tokiai, be kurios kultūrinė alaus refleksija, alaus filosofija netektų vieno iš pagrindinių sandų - individualaus, autentiško santykio su apmąstymų objektu.

Taigi literatų renginys (priešingai, nei miesto gimtadienis) turėjo savo filosofiją. Tiek rimtąją (Biržus pristatyti kaip maištingų, originalių, novatoriškų asmenybių kraštą, įrodyti krašto svarbą istorijoje ir kultūroje), tiek persmelktą valiūkišku rimtų žmonių žvilgsniu (diskusija-vakaronė „Literatūra ir alaus filosofija").

Taigi mokslininkai (literatūrologai: doc. dr. Dainora Pociūtė, dr. Brigita Speičytė, dr. Mindaugas Kvietkauskas, dr. Rimantas Kmita (VU, LLTI), doc. dr. Vigmantas Butkus (ŠU, LLTI), Radvilų žinovai: istorikas dr. Deimantas Karvelis (VPU), kultūros istorikas, visuomenės veikėjas ir buvęs kultūros ir švietimo ministras bei prezidento Valdo Adamkaus patarėjas doc. dr. Darius Kuolys (LLTI), filosofė dr. Jurga Jonutytė (VDU), menininkai (biržietė Aušra Kaziliūnaitė, prozininkė, eseistė, poetė, recenzijų autorė Giedrė Kazlauskaitė, taip pat eiliuojantys literatūrologai Kvietkauskas ir Kmita) į Biržus atvyko. Biržiečių nekviesti. Savo iniciatyva. Savaip (tyliai, jaukiai, intelektualiai) pažymėjo įsimintiną datą, apie kurią ne vienas „Literatūros salų" dalyvis išgirdo tik Biržuose, iš Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus Vyganto Muralio lūpų. Literatai, savaime suprantama, turėjo ir kitą, kur kas „egoistiškesnį" tikslą - vasaros seminarai su įvairių mokslo sričių prelegentais - tai literatūros mokslininkų noras pažvelgti į šiandienos literatūros situaciją, atitolusios savirefleksijos galimybė. Sveikintina drąsa ironiškai ir kritiškai pažvelgti į save iš šalies.

Nors ir atsitiktinis, bet akibrokštas, ar ne? Tris dienas, tikriausiai nelabai suklysiu pasakiusi, akademinis elitas (nors ir jaunesnės kartos) sykiu su įvairių Lietuvos universitetų visų studijų pakopų studentais (iš viso apie 50 žmonių) entuziastingai domisi Biržų istorija ir kultūra, naršo rajono užkampius, generuoja originalias idėjas, filosofuoja, nestokodami autoironijos stiprina bendrystės saitus, asmeninį ir bendruomeninį mentalitetą, atsiremdami į Biržų krašto maištininkus ir novatorius... Į ką atsirems biržiečiai? Valdžia pasiūlė apšviestus tilto turėklus. Ar to užtenka?

Netikėjimo

Mes pernelyg persmelkti netikėjimo.

Ir šis netikėjimas nėra susijęs vien tik su religija, su sekuliarizacijos tariamomis ar tikrosiomis bėdomis. Pagaliau šiuolaikiniame pasaulyje t i k ė t i apskritai arba tikėti aukštesnėmis visatos galiomis (nesvarbu, kaip jas įvardinsi) jau nebereiškia priklausymo kokiai nors religinei sistemai ar tarnavimo kokiam nors dievui, ar to dievo aukščiausiajam tarnui.

Alis Balbierius
2010-08-14

Šis netikėjimas, kuris šių dienų pasaulyje iškyla į paviršių, man yra kur kas baisesnis ir simptomiškesnis negu netikėjimas dievu religine prasme. Nes šalia šio netikėjimo glaudžiasi jo bjaurus brolis nepasitikėjimas - visais ir viskuo, taip pat - ir savimi. (Pavyzdžiui, aš abejoju ar tiesiog netikiu ekologine Žemės planetos ateitimi, nors visa tai bus tik „po manęs", tačiau tas abejojimas mane v e i k i a d a b a r.)

Tačiau už netikintįjį dievu ar dievais man kur kas baisesnis bet kokios religijos fanatikas. Religiniai fanatikai kur kas labiau mažina tikinčiųjų gretas negu kiti sekuliarizacijos pavojai.

XXI amžiaus krikščionybę „puošia" nesibaigiančios Airijos katalikų ir protestantų pjautynės, kunigai pedofilai, kurių ne tiek jau mažai, kad nuolat nekiltų bent jau celibato problema. O ir religingiausioje posocialistinėje šalyje - Lenkijoje - šiomis dienomis vykstantys „šokiai" apie žuvusio prezidento ir žuvusių kartu su juo kryžių... Pridėkim dar žydų ortodoksus ir islamo fundamentalistus, ir noras dėtis prie kokios nors pasirinktos ar prigimtinės religinės konfesijos šių dienų mąstančiam ir daug kuo laisvam žmogui labai sumažėja. Ir taip ne vienas religinis fanatikas, ortodoksas ar fundamentalistas (o Lietuvėlėj - kokia davatka ar intelektualus „davatkas") ar tiesiog žinios bei gandai apie juos ir jų veiksmus tiesiog prideda mums to netikėjimo.

Netikėjimu persmelkti ir tie, kurie, keikdami savo šalį, emigruoja iš jos. Ne tik geresnio gyvenimo paieškos veja iš Lietuvos žmones, nors materialioji pusė ir ne paskutinėje vietoje. Čia, tėvynėje, žmogus, o ypač jaunas ir daug siekiantis, pernelyg dažnai netiki, kad bus įvertintas ar apskritai pastebėtas, o vis nepraeinančio sunkmečio sąlygomis netiki, kad gaus kokį darbą, ir netiki, kad kas nors „šioje šalyje" greitai pagerės. Taip pat jis gerai mato, kaip čia „vertinami" nuopelnai tų, kurie visą gyvenimą daug ir sąžiningai dirbo...

Netikėjimą savo šalimi nuolat didina korupcija ir siaubingas biurokratinis aparatas, kurį sukūrė ši nepriklausomybė, tą biurokratiją dar „paremdama" tobulesniais ir viršesniais ES biurokratijos kanonais. Biurokratija, korumpuotos ir tikrai neskurstančios valdžios begėdiškumas (būti valdininku -tai stabilus krizės laikų verslas) ir abejingumas žmogui užgožia tą pažangą, kuri vis dėlto vienaip ar kitaip buvo pasiekta ir matoma „plika" akimi. Nes niekas nepaneigs, kad pažanga ir pasikeitimai per tuos du dešimtmečius vyko, gal ne tokie ir ne taip, kaip mes norėjome ar įsivaizdavome.

Tačiau lygiai taip pat beprasmiška kaltinti vien įvairaus lygio valdžias, jei žmogus netiki savimi ir savo galiomis ką nors kurti, pradėti nauja. Nes pernelyg mažai skatinamas ir gerbiamas kūrybiškumas. Visose srityse, ne tik menuose. Nes žmonės nemoka vertinti kitų, o jei kas ko pasiekia, tai dažniau pavydima. Nes labiau skatinama „ištikimybė" ir parsidavėliškumas - tiek ekonominis, tiek politinis. Tai ypač ryšku provincijose, kur labai daug netikėjimo aukštesne, toliau esančia valdžia, o savų kartais prisibijoma arba tie savi sukuria pakankamai stiprų kelių šimtų žmonių ratą, besisukantį apie kokį nors lyderį ar turtuolį, ar esantį valdžioj vaduką, kuris tam šimtukui kaip nors tiesiogiai ar netiesiogiai buvo „geras". Ir tie keli šimtai savų balsų periferijose, esant bent kiek palankiam bendram „fonui" ‚ rinkimuose kartais lemia gana daug. Ir tokia padėtis garantuoja jau ne politinį ar ekonominį provincijos stabilumą, o sąstingį.

Yra begalė dalykų ir problemų, dėl kurių mes taip stipriai pernelyg persmelkti netikėjimo. Provincijose, kurios, palyginus su „centrais", yra daug skurdesnės, daugiau netikėjimo kaita, pažanga, ekonomikos augimu ir pan. Netikima, kad valdžia kaip nors priartės prie žmogaus, o ne tik prie savų partinių ir „švogerių" klano atstovų. Pernelyg dažnai ne tik netikima, bet ir nematoma, kad gyvenimas galėtų kaip nors pagerėti.

Šie tiek religiniai, tiek politiniai netikėjimai ir nepasitikėjimai graužia gilesnių ir rimtesnių „tikėjimų" šaknis. Jų aš tiesiog neįvardinsiu, nes pernelyg dažnai tie žodžiai ir sąvokos yra vartojami iki visiško nuvalkiojimo.

Miesto gimtadienio refleksija

Šventė praėjo, praūžė, senovinėm mašinom pravažiavo, alum nuputojo. Apšviestas penktadienio vakaras buvo toks viltingas. Apskritai, pramoginė dalis sunkmečio akivaizdoje lyg ir nediskutuotina. Nors taip norėtųsi kokios originalios akcijos ar profesionalaus siurprizo - džiazo, bardų ar klasikos apšviestoje aikštėje (laikraščiai rašo, kad kitur būna...).

Irutė Varzienė
2010-08-12

Toks apgaulingas, liūdnokas įspūdis - visko lyg ir daug, bet įprasta, saviveikliška.

Miesto gimtadienio šventė turėtų turėti savo filosofiją - prasmines jungtis, galbūt vienijančią temą (juk 555 įdomus jubiliejus!), bet svarbiausia - nors vieną momentą, turintį išliekamosios vertės, atmintiną, jungiantį miestelėnus, keliantį dvasią...

Visada nejauku kalbėti ir rašyti apie renginius, nes viskas labai jautru - žmonės rengė, stengėsi... Vis dėlto verta revizuoti nors ir individualią patirtį, nes kas iš to, kad viskas nusėda mažų pulkelių pokalbiuose lyg tirščiai kavos puodelyje...

Taigi - kalbėsiu apie tai, kas neįvyko.

IR AŠ TEN BUVAU. Rytinis susitikimas Biržų pilies arkadoje. Erdvė - fantastiška, oras - nuostabus, proga - išskirtinė (555!), dalyviai - euforiškai nusiteikę - vietiniai ir svečiai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos. Ir viskas. NEĮVYKO NIEKO. Tik išdalinti maišeliai su suvenyrais. Tiesa, kokių penkių minučių mero kalba - proginė, tradicinė. Baltarusijos delegacijos vadovas vienintelis išdrįso pakalbėti į mikrofoną (savavališkai, kad jį kur!). Girdėjom. Paskui - šurmulys, vaikščiojimai. Tylios maišelių dalybos. Jokių komentarų. (Toks įspūdingas biržietiškos duonos kepalas tiesiog šaukėsi palydimojo žodžio...). Tada - kvietimas vyno taurės. Simbolinei minutei.

Klausimai: koks susitikimo tikslas? Kodėl nekalbėjo svečiai? Kodėl nebuvo pasiūlyta eiti į bažnyčią, jeigu oficialioje šventės programoje buvo šv. Mišios už miestą ir miestelėnus? Pasirodo, šv. Mišios tik prastuomenei, viršūnės ir taip turi ką veikti. Apskritai, pagal pasaulinę praktiką bet kokia šventė prasideda nuo mišių (ARBA NEREIKIA JŲ MINĖTI VISUOSE RENGINIUOSE!), o tik paskui - visa kita. Biržuose gal būtų prasmingos ir ekumeninės pamaldos (tokia graži patirtis yra!) miesto gimtadienio proga. Ar ne bažnyčia yra ta simbolinė sakrali erdvė, į kurią suplaukia daugelio biržiečių viltys ir neviltys, kai jau jokia jėga nepadeda? Be to, turime tokius asmenybiškus kunigus, kurių žodis veikia.

Ir dar - kam ten reikėjo tarybos narių? Net formaliam bendravimui nebuvo laiko. Apskritai, delegacijų potencialas visiškai neišnaudotas. Važiuoti tam, kad pasakytum tris sakinius aikštės scenoje?! Nemanau, kad užtenka vien priėmimo ūkininko sodyboje su keliais savivaldybės klerkais (visų kitų „užėmimo formų" negaliu vertinti - nežinau). Galėtų pagaliau įvykti tų draugiškų miestų rimta prezentacija (kiek metų važinėjama!), gyva diskusija apie Biržų turizmo galimybes (dantis jau gelia nuo tos temos. Nė iš vietos!).

Gal miesto gimtadienis - kaip žmogaus - yra ta diena, kai derėtų sukviesti mokslininkus, menininkus, politikus - visus, kilusius iš Biržų. (Jų buvo nemažai šventėje!) Ir diskusijos moderatorius atsirastų - su patirtimi, iš šalies, bet įsipareigojęs savo praeičiai, pvz., Virginijus Gasiliūnas ar Alis Balbierius. Ir biržiečių susirinktų - verslininkų, menininkų, visuomenininkų ir t.t. Tik reikėtų deramai pakviesti, parengti klausimyną. Bet svarbiausia - nugalėti baimę, kad kas nors ką nors pasakys - kritinę pastabą ar abejonę.

Labiausiai ir trūksta gyvybės, tos diskusijų dvasios, viešosios erdvės, bendrų susitarimų, idėjų generavimo, AUTOIRONIJOS, kuri saugo nuo susireikšminimo. Gal nors spaudoje galėjo rastis koks analitinis valdžios straipsnis apie miesto metus - kas pakito, įvyko, nepavyko. Miesto valdymas yra komandinis darbas. Misija neįmanoma - pajusti, pamatyti miesto (rajono) valdžios KOMANDINĮ DARBĄ. Vien jau tai suteiktų saugumo, pasitikėjimo pojūtį. (Vicemeras, administracijos direktorė neištarė nė žodžio. Toks susitarimas?) Ir iš viso, kai šalies prezidentė perskaito savo metinį pranešimą ar surengia spaudos konferenciją, politologai, intelektualai narsto tekstą, diskutuoja, vertina, nes tai ataskaita, požiūris, atsakomybė. Manyčiau, miesto gimtadienio proga mūsų valdžios vertinimas (žodžiu ar raštu) būtų irgi labai prasmingas. Įmanoma bet kokia miesto gyvenimo kronika - foto, video...

Geografines ir kultūrines platumas vienija žmonių patirtis, bendravimas, dalinimasis, miesto žmones - taip pat. Tai nekainuoja. Tai reikalauja išminties, strategijos ir elementarios pagarbos žmogui. Kiekvienam.

Keletas pamąstymų Antano Macijausko premijos tema

Spaudoje paskelbta, kad Lietuvos žurnalistų sąjunga kartu su Nacionaline žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybe šiemet jau trečius metus iš eilės įteiks tradicinę Antano Macijausko premiją - šįkart žurnalistui, lietuvių kalbos puoselėtojui Juozui Šalkauskui. Belieka tik atsidusti ir tyliai apgailestauti, kad ir šiais metais premija atiteko, galima sakyti, su Biržų krašto istorija, jos tradicijomis, galiausiai, su gimtuoju paties Antano Macijausko kraštu nelabai susijusiam autoriui.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

Žinoma, pačių žurnalistų reikalas yra rinkti vertus pretendentus, bet, mano nuomone, biržiečių dalyvavimas ir mintys neturėtų būti tik fikcija ar šauksmas tyruose. Visiškai nenorėdamas neįvertinti J. Šalkausko 40 metų darbo Lietuvos radijuje, jo nuopelnų už spaudos apžvalgas ir vestus renginius, vis tik manau, kad tokius gražius žodžius galime pasakyti ne vienam žurnalistui ar nežurnalistui, ne vienam biržiečiui ar nebiržiečiui.

O gal čia galioja principas - savame krašte pranašu nebūsi? Biržų krašte tikrai yra visa plejada žurnalistų, istorikų, kraštotyrininkų, savo straipsniuose, rašiniuose, knygose tyrinėjančių gimtąjį Antano Macijausko kraštą, prikeliančių iš istorinės užmaršties asmenybes, istorijos faktus, keliančių paveldosaugos problemas, galiausiai naujai prikėlusių pačio Antano Macijausko asmenybę, kuri buvo visiškai užmiršta.

Tik šviesios atminties kunigo Antano Balaišio, jo giminaičių Mickevičių, kraštotyrininkų darbų dėka visuomenė vėl prisiminė A. Macijausko gyvenimą, jo darbus Lietuvos labui. Buvo iš naujo atrasta jo kapavietė, Pabiržėje pastatytas paminklas, „Danieliaus" leidykloje išleista V. Pociaus knyga.

Kas galėtų prieštarauti, jeigu jie patys būtų pasiūlę ilgamečius Biržų istorijos tyrinėtojus, nežinomų ar užmirštų istorijos faktų ir asmenybių atskleidėjus, paveldo problemų kėlėjus - Joną Dagilį, Algirdą Butkevičių, Borisą Januševičių, Dalių Mikelionį, Alį Balbierių?

Ar nevertas A. Macijausko premijos tikras biržietis - papilietis Valentinas Dagys, visą gyvenimą bendradarbiavęs spaudoje, rašęs eilėraščius, straipsnius, knygeles, o per paskutinius kelerius metus išleidęs du istorinius romanus „Sakmė apie Jonušą" ir „Prabėgę metai", kuriuose ir atskleidžiama Biržų krašto istorija, apdainuojami gal paties Antano Macijausko vaikščioti keliai, atspindėta jo švietėjiška dvasia?

O gal biržiečiai nėra užsitarnavę pačių biržiečių įsteigtos premijos?

Antano Macijausko (1874-1950), iškilaus kovotojo už lietuvišką spaudą, publicisto ir leidėjo kasmetinę premiją skiria vertinimo komisija, sudaryta iš Lietuvos žurnalistų sąjungos, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Biržų rajono savivaldybės deleguotų atstovų.

Antano Macijausko premija žurnalistui gali būti skiriama tik vieną kartą. Šios premijos laureatui skiriamas Antano Macijausko medalis, premijos laureato diplomas, 2000 litų piniginis prizas ir monografija apie Antaną Macijauską.

Rasos žengia žolinių link

Taip toli - taip arti - čia yra viskas.
Regis, ką tik baltavęs obelų, slyvų ir vyšnių japoniškai lietuviškas žydėjimas.
Pasiutęs šiųmetis žolių augimas, vis lyjant liūtims ir spraginant saulei.

Alis Balbierius
2010-08-07

Žolinės, ypač toks ilgesingai liūdnas artėjimas jų link - man visada simbolizuoja vasaros baigtį. Nueitą metų ir gyvenimo kelio atkarpą, paženklintą švelniu, ypatingu vasaros antspaudu.

Kaip praėjusi žiema buvo dosni sniego, taip ši vasara, nesvarbu, kaip ji besibaigtų, - dosni dangaus vandenų, kurių kilmė yra žemiška.
Vasara kaip mirksnis - ir - nors dar tik rugpjūčio pradžia - sunkios rytmečio rasos jau žengia žolinių link. O žolinės, ypač toks ilgesingai liūdnas artėjimas jų link - man visada simbolizuoja vasaros baigtį. Nueitą metų ir gyvenimo kelio atkarpą, paženklintą švelniu, ypatingu vasaros antspaudu.
Kosminę gamtos galią. Kelio dulkių rasojimą rytą ir vakarą. Šiek tiek auksinio liūdesio išryškėjančioje ir kartu išnykstančioje javų ir ražienų spalvoje. Ir - beveik kosminę - paukščių tylą. Nes tuos rudenėjančius jų balsus, palyginus su pavasario šurmuliu, galime iš tiesų įvardinti kaip tylą.
Vasaros baigties ženklai man kažkodėl visada primena tylą. Nuo paauglystės atostogų kaime, kai ta ypatinga tyla apgaubdavo kosminį vasaros pasaulį, visaip tvaskantį, skambantį ir žydintį. Tas laikas kupinas švytėjimo; nuo to laiko atsiminimų švyti visa, kas yra atmintyje - žmonės ir daiktai, išmirę ar išžudyti naminiai gyvūnai. Rudai auksinė skruzdėlė, einanti per žalią alksnio lapo visatą. Tai - švytintis pasaulis, kurio švytėjimo niekada nesugeba atgaminti jokie menai ar kino efektai, jokios dvasinio tobulėjimo pakopos ar to, ką galime įvardinti įkvėpimu, akimirkos.
Ta tyla yra vasaros pabaigos dievas, atėjęs iš senųjų, dar iki monoteistinių religijų laikų. Ta tyla yra taip pat tai, apie ką garsioje knygoje „Tyla" kalbėjo John'as Cage'as: „Nėra tokio daikto kaip tyla. Įženk į beribį tylos kambarį ir išgirsi, kaip virpa tavo nervų sistema, išgirsi, kaip cirkuliuoja kraujas..." Tai sakydamas, manau, kompozitorius Cage'as geriau negu mes žinojo, kas iš tiesų yra tyla.
Nes yra toks daiktas kaip tyla. Tyla, kurioje lyg dangaus gaubtas išsigaubia dvasios tyla, būties tyla, kurioje gali surikti paukštis, pūstelėti vėjelio gūsis, subarbenti lietaus lašai į stogą... Toje rugpjūčio - artėjimo link žolinių - tyloje kasmet manyje kažkas noksta, kažkas, be galo panašus į būsimą rudenį. Tik aš nežinau, kokius vaisius skinsiu spalį ar lapkritį iš to dabarties nokimo. Nes neabejoju, kad vasaros pabaigoje ir žmoguje kažkas noksta kartu su sodų vaisiais. Ir aš kas vasarą atsimenu ir kam nors iš draugų pacituoju legendinio medžio drožėjo Stanislovo Riaubos žodžius: „Aš vasarą vaikštinėju. Nedirbu. Paukščiukai čiulba..." Spontaniško menininko ir vasaros santykis.
Bet iš esmės - kiekvieno menininko santykis su vasaromis ir dvasios „vaisių" nokimu - individualus. Hermano Hesės herojus dailininkas „Paskutinėje Klingzoro vasaroje", kadaise žavėjusioje ne vieną mano bičiulį rašytoją, vasarą tiesiog šėlsta kūrybos ir gyvenimo fontanu.
Ir visus juos, išgalvotus herojus ar iš tiesų gyvenusius kadaise kūrėjus, taip pat visus mus, kurie dabar alsuojam į šio pasaulio veidrodžius, vienija viena: vasaros visada praeina. Sunkios ir gilios rugpjūčio rasos savo nematomomis kojomis žengia per vieškelių ir šunkelių dulkes žolinių link, tas dulkes neretai sudrėkindamos, paversdamos jas švelniomis ir vėsiomis it moterų oda vasaros vakarais.
Žolinės, kurių link einame, yra vasaros baigties vartai.
Tiems, kurie tiki, kad galbūt amžinoji vasara gyvena kur nors rojuose ar valhalose, ar reinkarnacijų ratuose, galbūt iš tiesų lengviau atsisveikinti su šia „eiline" vasara ir susitaikyti su jos žavia mirtimi.

Linksmai - apie dumblą, kandis ir tarnystę savivaldybėje (Visų milijoninių projektų vykdytojai, vien

Širvėnos ežerą vėl valys UAB „Hidrum". Ta pati, kuri kabino dumblą iš Agluonos. Projektui vėl vadovaus Vytautas Zurba. Tas pats uždumblėjusio rajono ilgametis vadovas, dabar tapęs savivaldybės ekologu.

 

Alfreda Gudienė
2010-08-05

V. Zurba veltui burnos neaušina – kalba tik su tais, kurie jam patinka, ir apie tai, kas jam patinka.

Ir nereikia klausti, ką savivaldybėje veikia ir kaip kompiuterį valdo žmogus - „valstietis". Jis vadovauja didžiausiems europiniams projektams. Vadinasi, valdo milijonus, kuriuos skiria Europos Sąjunga ir valstybė. „Įsisavina" ne tik mūsų visų, nūnai europiečių, po kruopelę suneštus mokesčius, bet ir informaciją. Todėl veltui burnos neaušina - kalba tik su tais, kurie jam patinka, ir apie tai, kas jam patinka. Apie dešimtimis milijonų vertinamus valstybei svarbius darbus arba apie kopūstus.

Šio savivaldybės lėšomis išlaikomo žmogaus kompetencija abejoti nevalia. Tai - jo, agronomo, teisė.

Ponas Vytautas atsisako kalbėti apie Širvėnos ežero projektą, nors yra paskirtas šio projekto vadovu, kuriam turėtų rūpėti savivaldybei nekainuojanti sklaida apie gerus darbus. Tačiau informavimas rūpi tik Finansų ministerijai.

Ponui ekologui Vytautui nepatinka laikraštis, kuris išspausdino mintis žmonių, kuriems nepatiko Agluonos upės (ne) išvalymo kokybė. Jei tiksliau, biržiečiams nepatiko dumblas, kurio neįmanoma iškabliuoti nepakeitus užsakovo (savivaldybės) požiūrio.

„Jūs viską parašėte atvirkščiai", - rėžia savivaldybės ekologas, per metus taip ir nesugebėjęs paaiškinti, kas tame straipsnyje (ar Agluonos upėje) išvirkščiai padaryta.

Dėl to nelemto dumblo ir vėl suvešėjusių žolių ponas ekologas Vytautas turi teisę nepasitikėti laikraščiu.

O štai mes teisės nepasitikėti ekologu neturime. Ir negalime atsisakyti toliau mokėti ar bent jau sunkmečiu sumažinti valdišką algą bei kone šimtaprocentinius priedus. Privalome tikėti, kad kažkieno už pinigus parengti projektai - didžiai raštingo pono ekologo nuopelnas.

Negalime net abejoti, kad darbo metu ponas ekologas gali būti išvykęs ne kokiais nors atliekų sąvartyno, upės ar ežero valymo reikalais, o, pavyzdžiui, į daržą.

Neregėtas įžūlumas būtų suabejoti ir pono ekologo viešai dalijamais patarimais, kaip ekologiniame darže skruzdėles naikinti chlorkalkėmis ar tabletėmis nuo kandžių, o kopūstus purkšti insekticidais.

Iš kur mums, neišprususiems pupų vartotojams, žinoti, ar būna ekologiškų insekticidų. Ir ne ekologo bėda, kad kandis naikinančios tabletės kai kam asocijuojasi su tarybinės agronomijos istorija bei stebuklingais milteliais DDT (dustu), gelbėjusiais ir nuo kandžių, ir nuo blusų.

Negalėtume priekaištauti ir dėl netikslios informacijos apie ekologiško daržo svogūnus. Agronomas pataria juos kišti į moteriškas pėdkelnes, tačiau vėlgi nežinome, kokiose kojinėse svogūnai sudžiūsta geriausiai. Juk tų pėdkelnių, kaip ir moterų, visokių būna. Ar pirkdami ekologiškus svogūnus neturėtume žinoti, kokių laikų ir kokios sudėties getrose (taip tarybinės ekologijos ir ekologo jaunystės laikais vadintos pėdkelnės) svogūnai išlaiko geriausias tradicijas?

Ir galiausiai - ar dėl tokių neaiškumų turėtume abejoti visais ekologinio ūkio principais ir minėtus ekologo - agronomo, ekologinio ūkio savininko patarimus spausdinančia žiniasklaida?

O ponas ekologas tokią teisę turi. Visos jo teisės saugomos savivaldybėje ir ginamos Valstiečių liaudininkų partijos štabe. Todėl ponas Vytautas savivaldybėje jaučiasi kaip nuosavame darže.

Vasara kaip smūgis

Ši vasara iš tiesų smūgiuoja it boksininkas.

Smogia saulės galia per kaitrą taip, kad net lengvas nokdaunas gali virsti giliu nokautu.

Saulės smūgis iš tiesų gali būti labai pavojingas - netgi gyvybei. Nekalbant apie sveikatą - nes sveikata reikalinga tik gyviesiems.

Ši vasara demonstruoja ne tik savo karštį, bet ir įspėja - štai, žmoneliai, ką gali kaitra: ne tik išlydyti asfaltą, bet ir atimti beveik visas dvasines ir fizines galias.

Slėgte prislėgti. Atimti laisvo alsavimo dovaną, sapnuoti kaip išsigelbėjimą rudeninę rasą laukuose.

Ir vasara ši iš tiesų yra kaip smūgis. Ir to smūgio gal labai greitai netgi ilgėsimės, nes vėlyvais vakarais ar ankstyvais rytais jau padvelkia tuo graudžiu ir ilgesingu vasaros mirties kvapu, kuris simbolizuoja laiko tekėjimą.

Ir leidžia staiga suvokti, kad kosminė gamtos karščio - ugnies - galia nė kiek ne menkesnė negu šalčio. Ir koks menkas „plyšelis" tarp šių kosminių galių - šalčio ir karščio - mums tepriklauso. Mažas mažas plyšelis, į kurį mūsų ir visos kitos Žemės gyvybės lyg uodas įkišo savo „snapelį". Keliasdešimt laipsnių aukščiau, ir visa sudegtų, išdžiūtų; keliasdešimt šalčiau - ir visa suledėtų, nebeatgytų „amžinoje" žiemoje.

Ši vasara smūgiuoja ne tik savo pagrindine - karščio - ranka. Ji smogia ir kita - staigių liūčių - ranka. Ir mums belieka džiaugtis, kad mūsų namų potvyniai negriauna kaip Kinijoje - vis dar slenka prieš akis per TV žinias regėti dokumentiniai dabarties kadrai. Baisūs vaizdai, nors ta Kinija daugumai tokia pat tolima ir tokia pat nepasiekiama - dvasine ir intelektine prasme - lyg anais senais, gerais Marko Polo ar kitų panašių keliautojų laikais.

Dar galvoju apie keturias pagrindines stichijas - žemę, orą, vandenį ir ugnį, - kadaise suvoktas ir įvardintas graikų. Ir aiškiai pasimato, kad šioje it boksininkas metų ringe smūgiuojančioje vasaroje aiškus disbalansas - plačiai įsisiautėjo, išsiplėtė dvi iš keturių stichijų - ugnis (karštis) ir vanduo.

Ir todėl kartais kenčia žemė, ir todėl kenčia kartais laukiniai ir naminiai augalai, kenčia laukiniai ir naminiai gyvūnai, ir tas, kuris neva seniai iškilo virš visų kitų gyvybės formų - štai tas žmogus, žmogelis, žmogeliukas, visas sukaitęs nuo kaitros, braukiantis prakaitą Kinijoje ir Lietuvoje, Graikijoje ir Ispanijoje, Rusijoje ir Čekijoje, kur lydos asfaltas, nekalbant jau apie kokius beduinų kraštus, kur mus neretai į buitinį nokdauną pasiunčiantis karštis daug kam tenai atrodytų kaip atgaiva...

Ir vasara ši iš tiesų yra kaip smūgis. Ir to smūgio gal labai greitai netgi ilgėsimės, nes vėlyvais vakarais ar ankstyvais rytais jau padvelkia tuo graudžiu ir ilgesingu vasaros mirties kvapu, kuris simbolizuoja laiko tekėjimą. Laiko upę, jau pageltusių žolių kuokštuose surandančią kelią į rudenį.

Ir aš staiga panorstu dar sykį išgirsti tą Džimį Morisoną, tą hipių laikų stabuką, tas roko klasikų „The Doors" dvi švelnias dainas - „Looking For The Summer" ir, be abejo, - „Summers almost gone"...

Beje, Džimis Morisonas, kadaise įšokęs į savęs naikinimo narkotinį garvežį, mirė Paryžiuje, liepos viduryje, kada dar galima žiūrėti į vasarą, kartu jau pajaučiant jos pabaigą.

Ir aš nežinau, ar toji paskutinė Džimio Morisono vasara buvo karšta.

 

Alis Balbierius

2010-07-24

Karalius nemato, kad yra nuogas

Antrą kadenciją Biržų rajono galva save laikantis Regimantas Ramonas, prieš mėnesį pilies salėje sėdėjęs Prezidentės dešinėje, regis, taip ir nesuvokė, kas vyko.

Meras, besipučiantis kaip geriausiai dirbantis iš visų buvusių rajono vadovų, po šalies vadovės kritikos turėjo ne tik susitraukti iki nykščio dydžio, bet iš gėdos mažų mažiausiai palįsti po stalu.

Rajono vadovas, dažnai pabrėžiantis, kad sprendimus reikia atiduoti specialistams, pagaliau sulaukė paties aukščiausio specialisto - Prezidentės - komentaro. Trumpo, bet taiklaus.

Po Dalios Grybauskaitės kalbos turbūt atsivėrė akys net tiems, kurie nenori matyti valdžios klaidų: rajono karalius yra nuogas.

Tai, kuo didžiavosi karalius su ištikimų pavaldinių ir vasalų šutve, yra tik migla.

Vien tik suremontuota Biržų pilis turistų nepritrauks, miestas be infrastruktūros, apšiuręs, jame trūksta gyvybės. Tai - didžiausią žmonių pasitikėjimą šalyje turinčios valstybės vadovės nuomonė apie R. Ramono „valdas".

Tačiau rajono meras nei po stalu palindo, nei iš gėdos gūžėsi. Netgi susidarė įspūdis, kad jis nesuprato, jog buvo kritikuojamas.

Meras, pasitarimo metu sėdėjęs šalia Prezidentės, net patenkintas šypsojosi, kai kritikos susilaukė valstybės tarnautojai. O kai šalies vadovė kalbėjo apie valstybės tarnyboje dirbančius asmenis, kurie turi tarnauti, nes tokia esanti jų pareiga, meras pritariamai linkčiojo.

Ar Biržų vadovas suvokė, kad tie žodžiai skirti ne tik ministerijos klerkui, bet ir jam? Nes jau antrą kadenciją jis duoda toną savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Nebegalima kalbėti apie kažkieno neatliktus darbus ar klaidas, nes jau šitiek laiko rajono savivaldybės vairas - R. Ramono ir bendražygių rankose.

Jei tiek metų šis asmuo yra rajono galva, tai ir atsakomybė už nesutvarkytas gatves, neskaidrų savivaldybės administracijos darbą, skriaudžiamus paprastus žmones yra pirmiausia jo.

Kieno gi valia savivaldybėje parinkti pavaldiniai dirbti ne pagal kompetenciją, o pagal ištikimybę karaliui? Savivaldybėje, kurioje per dvi kadencijas nepasirūpinta net kempingo turistams įrengimu, lauko tualeto sutvarkymu. O sporto mokyklos, kurios direktoriaus pavaduotoja dirba pati merienė, auklėtiniai ir darbuotojai žiemą ir vasarą naudojasi apgailėtina lauko išviete!

Savimi didžiuotis neturėtų ir biržiečiai, kurie, apie žinomas tiesas prabilus Prezidentei, staiga pradėjo viešai negeroves vardyti. Tiesa, kaip ir anksčiau, dauguma išsakiusiųjų savo nuomonę, vis dar prašo spaudoje jų pavardžių neminėti.

Šalies vadovės žodžiai apie save gerbiančią bendruomenę, turinčią suprasti, kad nuo jos pačios priklauso krašto ateitis, skirti mums, biržiečiams.

Jau kiek metų „Šiaurės rytai" rajono valdžiai tarsi prisidergusiam šuneliui nosimi į jo paties „auksiukus" baksnoja, viešindami rajone vykstančias negeroves. Tarp jų - nesirūpinimą turistiniais objektais, pjaunamais medžiais žymių žmonių tėviškėse, kultūros paminklų nepriežiūrą, kai motyvuojama, kad jie neįtraukti į saugotinų sąrašą.

Kaskart žurnalistams būdavo sakoma, kad tie objektai išbraukti iš valstybės saugotinų registro. O kiek tokių kultūros paveldo objektų, kurie išbraukti iš valstybės registro, saugoti apsiėmė pati savivaldybė?

Ir kiek kartų, paviešinus tokius faktus, biržiečiai paėmė į rankas plakatą su pareikšta savo pilietine pozicija ir atsistojo prie savivaldybės, po mero langais? Arba bent jau viešai spaudoje išsakė savo nuomonę?

D. Grybauskaitė pasakė: geriausias bizūnas vietos valdžiai - rinkėjų balsai.

Balsuotojų nebėra? Vertimų biurą atidariusi verslininkė stebisi - iki tol neįsivaizdavo, kad taip masiškai emigruoja mūsų rajono gyventojai.

Kas dėl to kaltas?

Juk turime visas galimybes tapti turistų traukos centru, taip pat iš to gyventi. Tačiau neturime tokio mero ir jo komandos, kokią turi, pavyzdžiui, Druskininkai.

Dabartiniai rajono karaliukai prarado žmonių pasitikėjimą, tačiau jie pretenduoja ramiai egzistuoti ir dar vieną kadenciją.

„Savo nuomonę apie valdžią rajono žmonės gali pareikšti rinkimų metu, ateidami balsuoti", - kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tokia galimybė jau nebe už kalnų. Rinkimai parodys, ko esame verti.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-15

Apie dvi Aukštaitijas, Antano ir Motiejaus Miškinių sodybą bei tarptautinį poezijos festivalį Utenoj

Galvoju apie vienos uteniškės kultūrininkės vos prieš kelias dienas pasakytą mintį, kad yra lyg ir dvi... Aukštaitijos. Ji sako, kad, pavyzdžiui, Aukštaitijos internetinio portalo aina. lt rašiniuose nieko nerasi apie Uteną ir jos kaimyninius rajonus.

Sakau, girdėjau, kad Utena turi net tris laikraščius ir tikriausiai ne vieną internetinį portalą savo reikmėms, tačiau iš tiesų dviejų Aukštaitijos apskričių (kurios, beje, „išnyks") - Utenos ir Panevėžio - „tradicijos" kažkaip savaime „padalina" regioną į dvi lyg ir svetimėjančias (?) dalis.

Prižiūrėta Miškinių sodyba - pavyzdys, kad paveldo vertybės reikia saugoti ne tik popieriuose, bet ir realybėje.

Tai, kas vyksta Panevėžy, įvardinama „Aukštaitijos" vardu lygiai kaip tai, kas vyksta Utenoje... Tik Utenoje šio birželio 11-13 dienomis vyko tai, kas, regis, po ką tik gegužės mėnesį praūžusio tradicinio ir seniausio bei plačiausio Europoje visą vieną jos šalį aprėpusio renginio - „Poezijos pavasario" - lyg ir negalėjo vykti... Tačiau Utenos tarptautinis (ir jau tradiciniu tapęs) poezijos festivalis „... ir saulas diementas žėruos..." įvyko. Su skaitymais Visagine, Motiejaus ir Antano Miškinių sodyboje ir Utenos tų dviejų klasikų vardo bibliotekoje, taip pat ir su dviejų lygių Antano Miškinio vardo premijos įteikimu. Su klausytojų pilnomis salėmis ir kiemais. Su ekskursijomis po Aukštaitijos nacionalinį parką - Palūšę ir Bitininkystės muziejų, taip pat ir į Leliūnus pas žinomą puodžių Vytautą Valiušį, kur kuriamas keramikos muziejus ir skulptūrų parkelis tiek tradicinių medžio drožinių, tiek ir modernios plastikos kūrinių. „Lokalus" festivalis su svečiais iš užsienio ir su savais svečiais iš įvairių Lietuvos kampelių, bet be „mėgėjų", kaip mėgstančius gausiai rašyti ir leisti knygeles mielus žmones siūlo vadinti viena literatūrologė, idant būtų išvengta žiauresnio žodžio.

Neaprašinėsiu čia šio festivalio, kuriame pirmąsyk dalyvavau ir kuris vyksta kas antri metai. Tarsiu kelis žodžius apie įspūdingai sutvarkytą, praktiškai atkurtą ir iš naujo ne tik į Utenos krašto, bet ir į visos Lietuvos kultūrą ir literatūros atmintį įkultūrintą klasikų Motiejaus ir Antano Miškinių sodybą. Tai padaryta su visa pagarba ir supratingumu, su vietos valdžios ir kultūrininkų supratimu, kad paveldo vertybes reikia saugot ne tik popieriuose, ne tik proginėse kalbose, bet ir realybėje. Tad sakau Utenos poetui ir žurnalistui Vytautui Kazielai, kad, kaip Biržuos gimęs žmogus, pavydžiu tokios klasikų sodybos... Jis sakosi pavydįs to Biržų krašto rašytojų sąrašo, kuris jam įspūdingesnis negu uteniškių, tad man belieka atsakyti, kad tokios sodybos Biržų krašte su žiburiu nerasi... Net sovietų laikų garbintas Janonis dabar apleistas ir išdraskytas - turiu galvoj butaforinę sodybą šalia Beržinių akmenėlio. O kitos klasikų sodybos tik iš bėdos gyvos (Sruogos, Dauguviečio) arba net seniai išnykusios kaip Binkio ar Jono Meko, bet tokiais visiems prieinamais ir įvairiai kultūriškai „vartojamais" objektais jos netapo ir vargu ar artimiausiu metu taps. O kalbėt apie kokią nors kokio nors Biržų literatūros klasiko vardo premiją gimtam krašte net neverta - tas klasikų vardų lietus, kuriuo pasinaudotų gal bet kuris kitas rajonas, čia dažniausiai lyja veltui. Jie tiesiog yra jau labai toli, mirę ir nebylūs... Galbūt niekam ir nereikalingi, tik literatūros nemėgstančių mokinių „prievartavimui" mokyklose.

Juliaus Janonio tėviškė Biržų krašte.

Kalbėjau apie neva dvi Aukštaitijas, tačiau dabarties ir praeities literatūros prasme Utenoj nuo 2003 metų įsteigta Antano Miškinio vardo literatūros premija labiau suvienija Aukštaitiją negu politika, naikinamos apskritys ar verslas. Jos laureatais tampa ne tik „normalūs" vietos poetai, bet ir iš Kupiškio, Pasvalio, Biržų krašto ar kitų regiono vietų kilę poetai - uteniškiai Petras Panavas ir Vytautas Kaziela, kupiškėnas Valdas Kukulas ir pasvaliečiai Henrikas Algis Čigriejus ir Vladas Braziūnas, molėtiškis Vytautas Skripka ir pagaliau iš Biržų krašto kilęs ir jau į amžinai rašančiųjų poetų Valhalą iškeliavęs Jonas Strielkūnas...

Šiemet A. Miškinio premija paskirta vietos poetei Reginai Katinaitei - Lumpickienei už uteniškių tarme parašytą knygą „Paraič nama". Regis, dėmesys tarmėms ar tarmėmis rašantiems autoriams Utenoje nėra atsitiktinis.

O M. ir A. Miškinių muziejų - sodybą galima aplankyti ir virtualiai - www. utena-on. lt/miskinis...

 

Alis Balbierius

2010-06-19

Barbarai visada už vartų

Kadaise graikai ir romėnai barbarais įvardijo k i t u s, k i t o k i u s, tai yra -  s v e t i m u s. Nes kitokie buvo jų dievai ir papročiai, kitos žemės ir kitoks žvilgsnis.

Tie svetimieji nebūtinai turėjo būti beraščiai ir nesiprausę, nebūtinai žiaurūs ir negailestingi, priešai apriori, kuriuos reikėjo išnaikinti it pasiutusius šunis. Bet istorijoje būdavo ir atvirkščiai - barbarai išnaikindavo, užkariaudavo arba asimiliuodavo ir kultūringuosius...

Globalizmo kokteilį bemaišančiame šiuolaikiniame pasaulyje pirmoji graikų žodžio b a r b a r o s prasmė - svetimšalis - baigia išnykti. Beveik nelieka „svetimų" šalių, visos šalys mums tampa savos, o kadaise atrodęs neaprėpiamas, vos ne begalinis Žemės rutulys mažėja ir mažėja... Tarptautiniai žodynai antrąją žodžio „barbaras" prasmę sieja su tamsiu, žiauriu, kultūrą naikinančiu žmogumi. Šia prasme barbarai niekur neišnyko, jie - visada už vartų.

Dar baisiau - pavyzdžiui, ekologine prasme kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje esame barbaras, nes... vis daugiau vartojame ir išmetam atliekas (nes ir „krizė" praeis, kai daugiau vartosim, - teigia kai kurie orūs vienadieniai politikai). Skiriasi tik tų atliekų kiekis; šia prasme laiko ir istorijos perspektyvoje mes seniai tapome barbarų civilizacija - visi be išimties. Netgi aršiausi kovotojai prieš taršą šiek tiek teršia - štai toks „prakeiktas" paradoksas.

Pasaulio, gamtos pirmapradis prigimtinis natūralumas miršta - apie tai mums „kalba" klonavimo ir nanotechnologijos, virtualybės visatos, į kurias galbūt kada nors pabėgs mūsų pojūčiai, malonumai ir protai... Ir visa tai - šalia niekur nedingstančio „klasikinio" barbariškumo - „amžinosios" tamsybės, žiaurumo, paniekos kultūrai ir gyvybei - žmogaus ar gyvūno, ar augalo, pavyzdžiui, medžio.

Buvo toks posovietinis sapnas po „aksominių revoliucijų", įkvėpus pirmuosius gurkšnius laisvės - neva tapsim geresni sau ir kitiems, ir pasauliui, ir žolei... Bet tuoj pat išlindo godumo ir susipriešinimo demonai, Europą užplūdo „balkanai", regis, su nebeįsivaizduojamu etniniu valymu dvidešimtojo amžiaus pabaigoje; vėliau - Čečėnija - ir taip toliau, ir taip toliau... Kažkaip paveikė daugelį tie balkanai ir ta Čečėnija. Sąlygos ir aplinkybės, pabudinančios žmonėse niekur ir niekada iš mūsų prigimties gelmių neiškeliavusius barbarus.

Tie galbūt ir baisiausi - kurie miega mumyse. Nes primityviuosius barbarus gali atskirt kiekvienoj bendruomenėj neretai iš išvaizdos, iš žvilgsnio, drabužio ar žodžio; iš savotiškos potencialaus blogio „auros". Jie - dažni juodieji dabartinės pasaulio žiniasklaidos „herojai" : tai pasišvaisto peiliais kinijose vaikų darželiuose, tai „pasišaudo" amerikose, tai kankina ar kapoja kirviais pensininkus arba išvarto kapinių paminklus lietuvėlėse... Šie primityvieji barbarai lengviausi sugaunami, deja, dažniausiai po to, kai jie jau padarę savo barbariškiausius ir beprasmiškiausius darbus.

Pavojingesni tie, kurie buriasi į šiuolaikines rudąsias ar raudonąsias organizacijas ir iš jų šūkių ar veidų ataidi dvidešimtojo amžiaus kraujo jūrų atodūsiai - nuo Sibiro iki saulėtos Ispanijos.

Bet pavojingiausi tie, kurie nė iš tolo nepanašūs į jokius barbarus. Nei drabužiais, nei žvilgsniu, nei socialine terpe, kurioje jie tarpsta. Daugybė šiuolaikinių barbarų, lemiančių kitų likimus jiems nežinant, sėdi korumpuotų politikų ar korporacijų vadovų kėdėse, dirba slaptose karinėse laboratorijose, „inteligentiškai" vadovauja slaptoms šešėlinės ekonomikos ar mafijinio nusikalstamumo struktūroms, įsikūnija į įvairiausių religinių konfesijų fanatikų kūnus, kurie sprogdina ir šaudo dievo vardu; dar kiti projektuoja ateitį, kurioje nėra vietos jokiai ateičiai... Paradoksaliausia, kad kai kurie iš tokių šiuolaikinių pavojingiausių barbarų net neįtaria savo tikrųjų veiksmų siaubingo barbariškumo. Bet didžioji dalis žino, kad po jų galbūt ateis tvanas ar kai kas, daug sykių baisesnis už tvaną, ir tie vandenys niekada neatslūgs...

... aš pernelyg gerai žinau, kad manyje visą laiką miega barbaras. Galbūt ir ne vienas, gal visa jų kohorta. Kad galbūt jis - jie - laukia savo valandos, savo aplinkybių ar terpės. Pernelyg gerai jaučiu ir matau, kokie barbarai kartais sušmėžuoja ar išlenda iš kitų žmonių vidaus, nesvarbu, ar jie „kultūringi", ar „tamsuoliai". Nes barbarai, kurie slapta „miega" doruoliuose ar nusikaltėliuose, - tie patys. Kaip ir manyje. Ir tas žinojimas apie barbarą mumyse ir už vartų galbūt yra vienas iš būdų, kaip jį suvaldyti, kada pasaulyje ar tavyje išmuša barbaro valanda.

 

Alis Balbierius

2010-06-08

Ar taps Pasvalys Biržų centru?

Arba keli pastebėjimai apie kaimyninio miestelio išorinį įvaizdį, nuo kurio prasideda ir visų kitų įvaizdžių kūrimas.

 

Buvo kadaise šlovingi laikai, kada Biržai vadinti netgi apskritimi, apskrities centru.

Tie laikai nutolo į nebūtį, tapo istorija, kaip dabar tolsta į istoriją ir visos naujosios Lietuvos apskritys, kurias „atkuriant", beje, daug kam atrodė, kad jų nereikia. Regis, jos labiausiai buvo reikalingos tautinės biurokratijos suklestėjimui, „prichvatizacijai" ir įvairioms žemės grąžinimo-negrąžinimo žaidimo formoms. Atkuriant dabar vėl naikinamas apskritis, kai kurių biržiečių ambicijas tada beviltiškai nukonkuravo Panevėžys, ir sapnas apie tarpukario Biržų apskritį bei miestelio „įtakingumą" šiame regione mirė dar nesusapnuotas...

Pasvalyje rasime ir modernesnių sprendimų įamžinant istorinę miesto atmintį.

Tačiau ne apie apskritis čia ar šlovingąją Radvilų bei Tiškevičių laikų praeitį. Ir netgi ne apie Biržus, o apie artimiausius kaimynus - Pasvalį, miestelį, kuriame nepraleidžiu progos kartą kitą kasmet apsilankyti, daugiausia fotografavimo tikslais - papildyti įvairių vietovių vaizdų-dokumentacijų archyvą.

Būnant Pasvaly ne visada užvaldo tik asmeninės mintys ir interesai. Nori nenori, matai kai kuriuos akcentukus ir niuansus, kuriuos maga palyginti su gimtuoju miesteliu.

Pavyzdžiui, negi pamirši, kad visi biržiečiai jau gimsta ne Biržuose, o Pasvalyje. Yra ir kitų simptomų, kad Pasvalys perims iš Biržų vis daugiau „medicininės kontrolės", ne tik gimstamumą...

Arba, pavyzdžiui, beveik nebėra keliautojų per Biržus į Latviją, į Rygą - kažkada kursavo autobusai ir, nors autobusai dabar „nyksta", įrašas Pasvalio autobusų stotyje dar konstatuoja, kad čia užsuka bent vienas autobusas, galintis nuvežti į Rygą.

O prisiminus kai kuriuos futurologijos dalykus, beje, visai nemadingus Lietuvoje, kada kalbama apie tolimoj ateity vieno Vilniaus- Kauno miesto konglomeratą, tas pats už kokio šimto kito metų gali ištikti ir Pasvalio bei Biržų kaimynystę...

Ir ne vien dėl to, kad biržiečiai jau gimsta Pasvalyje, simboliškai pagal gimimo vietą tapdami daugiau Pasvalio negu Biržų piliečiais... Ir jeigu kas mano, kad simboliai šiais moderniais ir postmoderniais laikais nieko nereiškia - tas žiauriai klysta. Viskas ir visur prasideda nuo simbolių ir detalių, nuo mažų darbų ir niuansų audinio. Taip pat ir miestelio įvaizdis, kokį bando „austi" Pasvalys.

Ir nors tas audinys dar trapus ir plonas, tačiau verta į jį įsižiūrėti, nes Biržuose, deja, visiškai neįžvelgiu panašių pastangų užuomazgos. Greičiau - atvirkščiai.

Pasvaly jau yra nauja vieta, kuri gali pretenduoti kaip į bandymą mažame miestelyje sukurti jaukią, bendruomeninę erdvę, kur ras vietos patys mažiausieji ir patys garbingiausieji bendruomenės piliečiai. Tai - Smegduobių parkas, pradėtas kurti 2004 metais ir oficialiai atidarytas, rodos, pernai. Smegduobių daugiau turi Biržai, netgi regioninį parką, iš esmės skirtą smegduobėms - karsto reiškiniui. Tad kuo išsiskiria Pasvalio parkas? Ogi tuo, kad čia kuriama tiek pasyvaus, tiek aktyvaus poilsio, bendro buvimo erdvė, praktiškai atsižvelgiant į visus poreikius ir atsižvelgiant šiuolaikiškai.

Čia negalėčiau išvardinti, kiek tame 8 ha plote jau pastatyta visokių įrenginių (nuo sūpynių, žaidimo aikštelių, treniruoklių, aikštelės riedlentininkams iki amfiteatro po atviru dangumi), skirtų vaikams ir paaugliams. Belieka pasakyti, kad nieko panašaus Biržuose niekada nebuvo ir gal greitai nebus, nors ir šis miestelis turi potencialių erdvių, bet jos visos nepritaikytos panašiems šiuolaikiškiems bendruomenės poreikiams. Netgi tai, kas už milžiniškus provincijos mastu pinigus „atšviežinta" (aikštė prie baltosios bažnyčios), dvelkia geometriniu nejaukumu, urbanistine tuštuma ir šalčiu.

Žinoma, tokių vietų su pagarbia istorijos ir paveldo aura, kaip Biržų piliakalnis ar Astravas, Pasvalys niekada ir nesapnuos. Bet tokios bendro buvimo vietos, kaip Smegduobių parkas, Biržuose tikrai nėra. Kas netikit, apsilankykit tame parke, ir tie, kas turi vaikų, patys pamatys, kad analogiškos erdvės Biržuose nėra. Netgi pagrindinis miesto pliažas, palyginus su sovietmečiu, nepriklausomybės laiku taip nugyventas, kad mes tampam panašūs į okupantus, okupavusius patys save.

Medžio skulptūrėlės ir suolai suteikia miesto centrui jaukumo.

Dar kalbama apie vadinamojo Dauguviečio parko, iš esmės tapusio gražiu ir reikalingu (ir, sako, grybingu) prie miesto miškeliu, praretinimą ir savotišką „įparkinimą". Bet kažkodėl nesinori tikėti, kad ten bus kažkas kažkaip padaryta (išskyrus gerų „babkių" paėmimą už medžių retinimą) - jei atidžiai apsidairai, tokių pavyzdžių per 20 nepriklausomybės metų Biržuose lyg ir nematyti. Visos Biržų valdžios, regis, neturėjo ir neturi vaizduotės ir niekada neregėjo jokio padoresnio Biržų įvaizdžio. Jei kas kur nors ir padaryta ar bandyta daryti, regis, tai yra tik privačios iniciatyvos ir verslo dėka...

Štai vaikščiojant jau ne po Smegduobių parką, o po Pasvalio centrą, taip pat regisi bandymų atšviežinti, pagyvinti, sukurti jaukumo miestelio erdvėse. Tai liudija ir naujos, nors ir ne itin kokios meninės vertės medinės skulptūros, tautodailininkų drožti suolai. Be jokios abejonės, visos šios detalės, kurios brangiai nekainuoja, pradeda kurti jaukumo, kartu ir rūpinimosi savo miesteliu įvaizdį. Nes įvaizdis prasideda nuo mažų detalių ir niuansų, nuo rūpesčio, kurį, pravažiuodamas miestą, gali pamatyt ir pajausti net pro automobilio langą.

Smegduobių parke daug įrangos jaunimo ir vaikų laisvalaikiui.

Pasvaly jau matyti to rūpesčio, to jaukumo ir savęs ieškojimo - galvojau apie tai, fotografuodamas kultūros centro kieme gražiai variu žibantį skulptūrinį objektą - astroliabijos imitaciją. Ir dar prisiminiau kitą artimiausią kaimyną Kupiškį - savotišką skulptūrų miestelį.

Ir dar man pasirodė, kad Biržų patriotai ir pseudopatriotai, taip pat už dabartį ir būsimą ateitį neva šiek tiek atsakingi visų lygių politiškai besirotuojantys ar kiti sąlyginai „amžinieji" funkcionieriai - mūsų tarnai - yra užmigę... ant duotybės. Nes Biržams daug kas duota daugiau negu kaimynams - iš praeities, iš garbingos senovės. Juk piliakalnis, Astravo rūmai ir parkas, smegduobių regionas, pirmasis dirbtinis Lietuvoje Širvėnos ežeras ir kitos gamtos bei kultūros vertybės atėjusios iš tolumos, visa tai - paveldėta. Kas sukurta dabar - vien tik supermarketai?

Jie, be abejonės, taip pat reikalingi kaip banalokos dabarties ar laikinos mados bei monopolinio godumo neišvengiamas ženklas.

Bet argi to užtenka?

Kažkodėl regisi, kad norint, jog Biržų centru greičiau negu po kelių šimtų metų netaptų Pasvalys, reikalingos idėjos ir permainos.

Ar yra politikos, kultūros ar verslo žmonių, kurie generuotų tas idėjas ir, matydami visumą, sugebėtų sukelti permainų vėjus?

Bijau, kad šiandien šis klausimas yra daugiau retorinis. Be atsako.

A. Balbieriaus nuotraukos 

 

Alis Balbierius

2010-06-05

Konservatoriaus raštai ir užrašai

Konservatorių gretas palieka aktyvus partijos senbuvis, kažkada sėdėjęs paties Biržų rajono mero dešinėje.

Apie savo apsisprendimą jis „Šiaurės rytams" pranešė laišku.

Tai nebuvo vien tik informacija apie pasitraukimą iš partijos - senas konservatorius išsakė nuomonę apie savo bendražygius, žiniasklaidą ir šių eilučių autorę. Išsakė su neslepiamu pykčiu, nevengdamas patyčių, grasinimo, šantažo.

Redakcijoje keistų laiškų, prašymų, skundų paprastai padaugėja per mėnulio pilnatį. Tačiau pirmasis konservatoriaus laiškas atėjo praėjusią savaitę, mėnuliui dar nepasiekus pilnaties fazės.

Tai iš kur toks keistos kūrybos proveržis?

Galima numanyti, kad konservatorių užrūstino laikraštyje publikuoti interviu su buvusiais ir esamais Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) Biržų skyriaus nariais. Jis savo bendrapartiečių mintis vadino „paistalais", negailėjo epitetų jų asmenybėms apibūdinti ir nurodė kenkėjiška veikla įtariamus bendražygius. „Nepavyks skyriaus sužlugdyti nei linkevičiams, žiukienėms, dagienėms, tušinskienėms, varzienėms, eitavičienėms, motiejūnams, simėnams ir pan. veikėjams", - liejo apmaudą konservatorius.

Tokia solidžios partijos nario drąsa ir atvirumas, tiesą sakant, pribloškė.

TS - LKD Biržų skyrių, kaip žinia, drasko nesutarimai, jį savo ir ne savo noru paliko nemaža dalis partiečių. Buvę partijos nariai prabilo apie neva demokratijos bei padorumo stoką, suabejojo Biržų skyriaus pirmininkės R. Čigienės gebėjimais vadovauti. Skyriaus vadovę palaikančioji pusė, kurioje yra (buvo ?) ir laiškus į redakciją rašantis asmuo, kritikavo neva nekrikščionišką buvusių krikščionių demokratų elgesį. Pusantrų metų trukusį konfliktą tarp konservatorių ir krikdemų, regis, apramino pastarųjų pasitraukimas iš partijos. Tačiau netrukus protestų ėmėsi partijoje esantys politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Kas iš tiesų vyksta TS - LKD Biržų skyriuje ir kas tų įvykių kaltininkai?

Į šį klausimą galėjo atsakyti partijos senbuvio mintys, išdėstytos laiške redakcijai.

Kai minėto politiko tekstas buvo paruoštas spausdinti ir apie tai pranešta jo autoriui, atėjo perspėjimas - žinote, rašė konservatorius, kokios pasekmės būna po tokių „žygdarbių"?

Turiu prisipažinti, kad iki šiol nežinau, ko siekia konservatoriai, siuntinėjantys tekstus apie partijos veiklą viešosios informacijos rengėjui su įspėjimais jų nespausdinti.

Žinau tik viena - jeigu užtenka drąsos užgaulioti kitus žmones, turėtų jos nepristigti ir atsiprašant.

Tačiau konservatorius vietoje atsiprašymo sumanė atsiųsti dar vieną laišką. Šįkart - apie savo pasitraukimą iš partijos. Nepamiršdamas pridėti, kad už tai yra „nuoširdžiai dėkingas" R. Penelienei.

Situacija primena anekdotą, kuriame žentas, norėdamas nubausti uošvę, išsiduria sau akį.

Nežinau, kaip po tokio konservatoriaus žingsnio jaučiasi jo bendražygiai ir kokius nuostolius skaičiuoja partija, tačiau aš jaučiuosi „nubausta" tik dėl vieno dalyko - kad negavau leidimo politiko minčių paviešinti. Tuose tekstuose labai aiškiai atsispindi, kokias iš tiesų vertybes išpažįsta solidžios partijos nariai, buvę prie jos kūrimo ištakų, užėmę valdžios postus. Manau, rinkėjams tai būtų vertinga informacija.

Dešiniąsias pažiūras deklaruojantis politologas Vladimiras Laučius neatsitiktinai prabilo apie Afganistano talibų dvasią TS - LKD partijoje. Vilniaus savivaldybės tarybos narys Algis Ramanauskas, suspendavęs narystę minėtoje partijoje, viešai išrėžė: konservatorius kamuoja PKS (pripersto kambario sindromas). „Kuomet žmogus ilgai gyvena ir dirba priperstame kambaryje, jis gana greitai nustoja justi smarvę. Tai labai žmogiška. Mūsų politikai (dauguma jų), taip pat ir Tėvynės sąjungos žmonės, ilgai, jau dešimtmečius, tūno hermetizuotame politinių bezdalų kiaute ir jau seniai pamiršo, kas yra šviežias oras. Simptomų nereikėjo ilgai laukti: klaidingai atpažįstami politinės aplinkos kvapai, atsiranda paranojinių sąmokslo teorijų", - teigia jis. Taikliau nepasakysi.

Biržų konservatoriaus laiškai - akivaizdi minėtų reiškinių iliustracija.

Su kuo gali asocijuotis konservatorius, kuris prisipažįsta, jog 1995 - 1997 metais užsirašinėjo pokalbius asmenų, laukusių audiencijos pas rajono merą, ir tuos užrašus saugantis, kad jais galėtų pašantažuoti?

Tokius dalykus privalo žinoti TS - LKD mylėtojai ir rėmėjai, kurie supranta, kad ši partija, anot A. Ramanausko, yra žiauriai bloga, bet mano, kad geresnės, deja, neturim.

 

Rasa Penelienė

2010-05-29

Apie teises ir laisves

Spaudos atgavimo ir laisvės dienas Biržai pasitiko išskirtiniu įvykiu.

Rajono apylinkės teismas vieną asmenį nubaudė dėl diskriminavimo, o apie kito veiksmus atskira nutartimi pranešė vyriausiajam prokurorui, kad būtų ištirta, ar šis taip pat nepadarė nusikaltimo suvaržydamas žmogaus teises ir laisves.

Minėtas Biržų teismo nuosprendis įgijo simbolinę reikšmę, nes nukentėjusiuoju tapo žmogus, bendradarbiaujantis su spauda. Būtent todėl, kad jis rašo straipsnius į „Šiaurės rytus", kitų klientų akivaizdoje buvo išprašytas iš restorano.

Jaunutė padavėja pakluso restorano savininko nurodymui neaptarnauti atėjusio papietauti asmens, susijusio su laikraščiu „Šiaurės rytai".

Teismas šiuos veiksmus įvardijo kaip žmogaus, priklausančio tam tikrai asmenų grupei, teisių ir laisvių suvaržymą.

Šalies žiniasklaidoje paskleista informacija apie įvykius Biržuose sulaukė įvairių interpretacijų. Internetiniai komentuotojai negailėjo pylos nei vienai, nei kitai pusei.

Reiškiama nuomonė, be abejo, yra geras dalykas. Tačiau nepagrįsta argumentais ji gali būti visiška nesąmonė.

Tiems, kurių „neveikia" argumentų kalba, patartina bent trumpam įsivaizduoti save nukentėjusiojo situacijoje.

Tarkim, nueini į prekybos centrą, išsirenki prekę, tačiau prie kasos išgirsti, kad čia pirkti negali, nes dirbi mokytoju, o parduotuvės savininkas nuo mokyklos laikų alergiškas pedagogams. Arba esi išprašomas iš gydytojo kabineto, nes įstaigos vadovui nepatinka asmenys, gyvenantys Pastaunyko gatvėje.

Jeigu teismas būtų išteisinęs restorano darbuotoją ir nebūtų pranešęs prokuratūrai apie galimą jos darbdavio nusikalstamą veiką, panašioms situacijoms užsidegtų žalia šviesa.

Minėtas Biržų teismo nuosprendis itin svarbus žurnalistams.

Žiniasklaidos paskirtį įvardijo Strasbūro teismo praktika - tai sarginės demokratijos šuo, kurio lojimas, anot politikos apžvalgininko A. Šindeikio, yra konstitucinė ir konvencinė vertybė. „Demokratijai būtų daug blogiau, jeigu šis šuo nelotų ir snaustų ant spalių", - teigia jis.

Tačiau tas lojimas yra rizikingas ir turi savo kainą. Žurnalistai įgyja daugybę priešų, kurių taikiklyje atsiduria ne tik jie, bet ir jų šeimų nariai, artimieji.

Rajono laikraštyje dirbantys žmonės nuolat susiduria su savo rašinių herojais ar antiherojais. Nedidelėje bendruomenėje visi glaudžiai susiję. Žurnalistas, vieną dieną aprašęs aplaidų medikų darbą, kitą dieną priverstas kreiptis į juos dėl savo susirgusio vaiko. Ištikus bėdai, jis prašo pagalbos policijos, apie kurią rašo kritinius straipsnius.

Išsilavinę, kultūringi ir protingi žmonės suvokia, kad kiekvienos profesijos atstovas privalo atlikti savo pareigą, nepriklausomai nuo jo simpatijų ar antipatijų.

Deja, pasitaiko visko.

Restorano savininko E. Kazlausko veikla ne sykį buvo aprašyta „Šiaurės rytuose". Jis iš tiesų turi teisę nespinduliuoti meile laikraščiui, kuris viešina dalykus, kuriuos verslininkas bevelytų nuslėpti. Ir jis būtų visiškai teisus, jeigu žurnalistus išprašytų iš savo namų.

Dabar gi verslininkas įkuria restoraną, t. y. viešojo maitinimo įstaigą, į kurią kviečia lankytojus. Jis užsisako restorano reklamą vietinėje spaudoje, „Šiaurės rytai" geranoriškai suteikia nuolaidą. Pasklidusios kalbos apie tai, kad E. Kazlauskas restorane neva iškabino „Šiaurės rytų" darbuotojų bei jų šeimų narių nuotraukas šalia nusikaltėlių, neįleidžiamų į viešojo maitinimo įstaigą, palaikomos anekdotais.

Tačiau situacija, kai su „Šiaurės rytais" susijęs žmogus, į restoraną užėjęs papietauti, išprašomas lauk, - nebe anekdotas. Tai nusikaltimas, kurį labai aiškiai įvardijo teismas.

Svarbu tai, kad nusikaltimas įvyko ne šiaip kokio nors verslą pradedančio beraščio įmonėje. E. Kazlauskui patikėta maitinti daugumos rajono mokyklų mokinius, su jo įmone sudarytos sutartys, kuriomis rūpinosi rajono valdžia. O ši, kaip žinia, nuolat yra „Šiaurės rytų" akiratyje.

Tokiame kontekste teismo nuosprendis ir tolesni teisėsaugininkų veiksmai yra ypač svarbūs. Tai lakmuso popierėlis, rodantis, kiek Biržuose ginami demokratinės, teisinės valstybės principai.

 

Rasa Penelienė

2010-05-06

Mano tiesa apie netiesą

Kremtant žurnalistinius mokslus universiteto dėstytojai mums daug aiškino apie žurnalistų nešališkumą - kad jie turi tik iš šalies stebėti vykstančius procesus ir kuo tiksliau juos užfiksuoti. Nepriklausomi žurnalistai neturi būti susaistyti priklausomybe politinėms partijoms ir organizacijoms, kurios anksčiau ar vėliau galėtų daryti įtaką jų darbui.

Esu iš tų žurnalistų, kurie jokioms politinėms partijoms nepriklauso. Stengiausi dirbti ir visuomenei pateikti turimą informaciją nešališkai, taip, kaip reikalauja įstatymai, vidiniai, tėvų įskiepyti įsitikinimai bei sąžinė. Jei kur suklydau - ne iš blogos valios, todėl atsiprašau.

Tačiau praeitą šeštadienį neatsiribojau nuo to, apie ką ne kartą esu rašiusi.

Prie Biržų rajono apylinkės prokuratūros uždegiau dvi žvakutes. Taip aš ir mano šeima pagerbėme tądien Kaune palaidoto tėvo, brolio ir sūnaus Drąsiaus Kedžio atminimą ir palaikėme jo artimuosius.

Tikiu, kad jų skausmas - begalinis. Ta NETIESA, su kuria susidūrė velionis D. Kedys ir jo artimieji, tokia didelė, kad ji tapo dalies tautos skaudžia patirtimi. Aš - tos tautos dalis.

Neseniai „Šiaurės rytų" redaktorė Rasa Penelienė moksleiviams kalbėjo apie tai, kad nėra nesąžiningos žurnalistikos - yra tik nesąžiningų žurnalistų.

Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę patirtį, kuri neatsiejama nuo bet kokios veiklos. Turiu prisipažinti, kad kažkada tikėjau teisėsaugos sistema. Tikėjau, kad Lietuvoje teisingumą vykdo teismai, o prokuratūroje, teismuose ir policijoje dirba sąžiningi ir su jokiomis įtakingomis struktūromis nesaistomi žmonės.

Tačiau šiandien galvoju kitaip.

Nenoriu tvirtinti, kad šiose struktūrose nėra dorų, kompetentingų darbuotojų.

Tačiau juk žuvis pūva nuo galvos. Tuo įsitikini, kai pamatai, jog sistema daro viską, kad kitaip galvojantis ar tiesiog drįstantis apie ją išsakyti savo nuomonę žmogus yra tiesiog sutrinamas. Profesionaliai, subtiliai, su visa įstatymo duota galia ir teise.

Jei patekai į šios sistemos galingųjų nemalonę, pagalbos nelauk.

Taip bus visur - ar tavo reikalai būtų sprendžiami policijoje, ar teisme nagrinėjama byla. Nuolat jausi skaudžiai kandantį šališkumą.

Pavyzdžiui, šeštą valandą ryto tarsi pas didžiausius nusikaltėlius gali įsiveržti kratos orderį turintys policininkai ir, pažadinę mažamečius vaikus, ieškoti kažkokio telefono.

Kai civilinėje byloje neatvyksti į teismą, nes itin sunkia liga suserga vaikai, teismas gali išnagrinėti ir priimti sprendimą tau nedalyvaujant.

Tuo tarpu baudžiamojoje byloje, kur tu esi pripažintas nukentėjusiu, kaltinamajam galima į teismą be rimtos priežasties neatvykti net kelis kartus.

Ką galvoti, kai tavo skundus ar prašymus pradėti ar bent nešališkai tirti bylas vieną po kito atmeta net kelios institucijos.

Kai žinai ir matai, kokios jėgos ir lėšos metamos priklausomoms žiniasklaidos priemonėms, kad būtų užglaistyta ar nutylėta tiesa, belieka teisingumui uždegti žvakę.

Todėl šeštadienį buvau viena iš tų, kurie uždegė žvakutes prie Biržų rajono prokuratūros.

Jurgita Vitkauskienė

2010-04-27

Amebiškos partijų formos

Politika veikia net ir tuos, kurie iš jos šaiposi, yra iš tiesų „apolitiški" arba apolitiški ideologiškai, nes šiais laikais tam tikras apolitiškumas, regis, yra netgi madingas. Arba madingai naudingas, sukuriantis „nepriklausomumo", „savarankiškumo" iliuziją, nors iš tiesų nuo politikų kvailysčių ar paslėptų gudrybių nė vienas šalies pilietis nėra apsaugotas.

Juo labiau nuo tų kvailysčių, paverčiamų įstatymais, kurie, kaip greit paaiškėja, nuo pat paskelbimo yra „netobuli" arba net „ydingi", „pjaunasi" it rujojantys šunys su kitais, anksčiau priimtais įstatymais...

Gal aš koks nenormalus, tačiau mane nuolat stebina tas begalinis įstatymdavystės konvejeris, vykstąs visame pasaulyje be pertrūkio. Kur yra tos įstatymdavystės ribos? Ar negalima kartais „sustoti" ir pasižiūrėti, į kokias įstatymų, aktų, nutarimų, įsakymų, reglamentacijų, potvarkių ir panašias džiungles pasaulis nuėjo? Gal tos džiunglės jau senų seniausiai nepadeda mums gyventi ir išgyventi, o tik trukdo ir viską apsunkina? Pavyzdžiui, Lietuvoj viską biurokratizuoja dvigubu biurokratijos voratinkliu - savu, specifiškai postsovietiniu-lietuvišku ir vakarietiškai - kosmopolitiškai biurokratiniu iš ES.

Politika yra džiunglės, kuriose nuolat vyksta įvairi kova tarp legalių gaujų, kurias mes vadiname partijomis. Jų šiandien Teisingumo ministerijos tinklalapyje nurodoma tik 39, o ties keturiomis - „teisinis statusas": „likviduojamas". Sąraše jau puikuojasi įregistruotas Vagnoriaus „krikščionių" konglomeratas, bet dar nėra 40-osios - naujojo ką tik oficialiai įregistruoto Prunskienės „kūrinio"- Lietuvos liaudies partijos.

Regis, šios „naujos" partijos yra pačios simptomiškiausios ir, pridėjus dar „Tvarką ir teisingumą", bene popsiškesnės net už Tautos pasilaidojimo, atsiprašau, prisikėlimo, partiją...

Tas popsiškumas, politologų įvardijamas kaip populizmas (beje, ryškesnis pirmose trijose paminėtose partijose negu tikrų popso veikėjų sukurtoje pseudopartijoje), rėkte rėkia ir kompromituoja save jau pačiais partijų pavadinimais arba simboliais.

Pavyzdžiui, mane ir juokina, ir piktina tas reichiškai- amerikietiškas tvarkos ir teisingumo erelis, neva tupintis (sklendžiąs?) virš europietiškų žvaigždžių... Tai iš esmės agresyvus, imperiškas įvaizdis, simbolius ir semantiką jaučiančiam žmogui nekeliantis pasitikėjimo, tačiau galintis įvesti kitaip suprantamą „tvarką ir teisingumą"... Normaliai mąstant, toks simbolis šių dienų partijai yra negalimas, jis ją kompromituoja ir kartu karikatūrina.

Normaliai mąstant, negalimi ir tokie naujų partijų pavadinimai kaip „Krikščionių partija" ir „Lietuvos liaudies partija". Bet pirmuoju atveju Vagnoriaus „genijus" pergudravo pats save - kas tiems „krikščionims" vieši ir nevieši tikrųjų Lietuvos krikščionių prašymai nevogti to vardo? - politika yra aukščiau už viską, o ypač jei toje politikoje siekiama revanšo.

Tarp tų „krikščionių" politikoje jau galima pasiklysti. Tėvynės sąjungos dalis - krikščionys demokratai; partijų sąraše, be Vagnoriaus „krikščionių", dar yra „Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija". Ir tai jau sudaro tam tikrą painiavą kokiam nors „eiliniam" krikščioniškai nusiteikusiam rinkėjui.

Prunskienės partijos pavadinimas „Lietuvos liaudies partija" iškart asocijuojasi su pamirštais šūkiais, kad „viskas priklauso liaudžiai"... Deja, tais laikais ta liaudis priklausė komunistų partijai, o ir žodį „liaudis" mes dabar mieliau keičiame į žodžius „tauta" ar „visuomenė". Man, kaip žmogui su nenusimetama tam tikra sovietine patirtimi, žodžiai „liaudies partija" sukelia intelektualinę alergiją. O Prunskienės ir Vagnoriaus politinis revanšizmas primena politinę narkomaniją, „lomkę", praradus įtakas ir populiarumą. Tas pats diagnozuotina ir Paulausko Naujajai sąjungai, rinkusiai parašus dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.

Trumpai užsiminęs tik apie kai kuriuos savo politinius „įspūdžius", blogiausius dalykus įžvelgiu partijų, kaip atskirų visuomenės dalių, ideologiniame susinaikinime, ideologinių skirtumų, „platformų" išnykime, jų supanašėjime, kurį išryškino bendras politinis „triukšmas" plius krizės slėgis. Pavyzdžiui, kuo gi realiai skiriasi vis valdžioje viena kitą keičiančios lyg ir rimčiausios politinės partijos - konservatoriai ir socialdemokratai? Gal tik tuo, kad vieną kadenciją vieni būna pozicija, kiti - opozicija, ir atvirkščiai? Apie daugelio kitų partijų ideologiją ir nuostatas net nekalbama - tai tėra Uspaskich ar Prunskienės, Vagnoriaus ar Pakso partijos... Atimk iš tų partijų lyderių vardus, ir jos taps amebiškai panašios viena į kitą. Juk populistiniai šūkiai ar net partijų pavadinimai iš esmės nieko nesako, tėra tik tuščios, nuvalkiotos vadinamojo politinio gyvenimo kaukės. Žodžiai ir sąvokos, iš kurių populizmo vėjai išpustė visas prasmes.

Amebos - vienaląsčiai organizmai - iš esmės pasižymi stabilios formos neturėjimu ir labiausiai reaguoja į maisto dirgiklius. Supanašėjusios, su „amžinai" tais pačiais senstančiais ar jau susenusiais lyderiais politinės partijos kartais primena amebas, kurių čiuptuvai tiesiasi tik valdžios link. Nes Lietuvoj valdžia yra ir maistas; kartais ir dar kai kas prie to maisto.

Ypač dabar, kai nauji Seimo rinkimai dėl pačių įvairiausių priežasčių darosi įmanomi, įvairaus plauko revanšistai ir marginalai, taip pat bandantys prisikelti politiniai lavonai jau yra parengę ne vieną toną pudros rinkėjų smegenims.

Tačiau tik paskutiniai naivuoliai gali tikėtis, kad dabarties sumaištyje būtų išrinktas „geresnis" ir „protingesnis" Seimas.

 

Alis Balbierius

2010-04-29

Pavasario neaprėpiamybė

Pavasaris kasmet žavi ir gąsdina, jaudina ir persmelkia savo galių neaprėpiamybe.

Baimė ir pasigėrėjimas jomis žengia kartu su neatsiejamu grožiu, pirmapradžiu gyvybės galių, galingesnių ir gilesnių už visas pasaulio religijas ir tikėjimus, prasiveržimu.

Tas prasiveržimas - tai pats gražiausias ir didžiausias atominis sprogimas, kas pavasarį pasikartojantis ir dauginantis, o ne naikinantis gyvybės formas. Prikeliantis jas iš ten, kur jau, regis, nieko ir nebebuvo - tik šaltis ir tamsa, tie pasaulio būviai, kurie visą laiką neva grasina šviesai ir šilumai, be kurių neįmanoma gyvybė. Bet gyvybės stebuklas, sprogstantis pavasarį, įrodo ir priešinga - kad yra sėklų ir gyvybės formų, kurios gali atgimti, tik paveiktos šalčio ir tamsos periodo... Jeigu viskas būtų tik šiluma be šalčio, mes nejaustumėme ir šilumos. Jeigu viskas būtų tik gyvybė be negyvybės, mes nežinotumėme, kas yra būti gyvam...

Man kartais būna net kraupu nuo pavasario greičio ir galių. Stebuklinis daigų, pumpurų ir ūglių augimas. Regis, nespėji nė mirktelėti, o kokios žolelės stiebas padidėja dešimtgubai. Nespėji mirktelėti ar išgerti rytinio kavos puoduko, o pirmąja žaluma sužaliuoja ievynai, kartu į polaidžio vandenis it pūkuotoms kirmėlėms pabyrant nužydėjusiems drebulių žirginiams.

Ir tada prisimenu tą gamtininko jausmą, kai bėgte bėgdavai, vydavais prabėgantį pavasarį. Kad žūtbūt pamatytum, aprėptum, pažintum kuo daugiau jo formų ir paslapčių. Kad žinotum vos ne kiekvieną paukščio lizdą savo apylinkėje, regėtum jo sparnus, skrydyje skaisčiai peršviestus pačios ankstyviausios rytmečio saulės. Kad skaitytum tą neperskaitomą nė vienam atskiram individui gamtos knygą, pačią didžiausią kada nors egzistavusią mums žinomoje visatos dalyje knygą ir beviltiškai tikėtum, kad būsi tas, kuris joje perskaitė ar įskaitė daugiausia... Dabar jau žinau, kad, jei kas patyrė tą jausmą, tai jis lieka „amžinas". Ir nors dabar pavasariais fizine prasme nebebėgu paskui paukščius ir upokšnius, many neretai iškyla tų kelionių atminties girios ir mintys, prisiminimai ir jausmai keliauja tos pavasario neaprėpiamybės labirintais. Vėl pajuntu tą nepaprastą pagarbą gamtai, gyvybei, kuri ir buvo pirmykščių žmonijos religijų kūrėja bei įkvėpėja.

Ir nors esu pralaimėjęs prieš tą pavasario neaprėpiamybę, džiaugiuosi tuo „pralaimėjimu", nes prieš pavasarį negali laimėti nė vienas mirtingasis. Dar labiau džiaugiuosi tuo, kad siekiau aprėpti neaprėpiamybę - tiek moksline, tiek estetine ir etine prasme. Ir kad suvokiau savo paties buvimą toje knygoje, kurią skaito ne tik žmogus, bet ir gyvos bei negyvos absoliučiai visos pasaulio formos. Tikiu, kad ir mus „skaito" paukščiai ir net akmenys.

Ir šių laikų didaktika čia elementari - kiekvienas žmogus turi mokėti šiek tiek skaityti tą gamtos knygą, kurios rašmenys įrašyti dar prieš pačios žmonijos atsiradimą, nekalbant apie senųjų civilizacijų kalbą ir raštą. Nes mes siaubingai per greit tolstame nuo tuo pradžios rašmenų. Ekologinis nekultūringumas ir aklumas, gamtos jausmo praradimas yra šių dienų „kultūringųjų" tragedija. Šiuolaikinybėje net pats kultūringiausias žmogus negali būti laikomas iš tiesų kultūringas, jei jis aklas gamtos knygai; jei jis tos gamtos visai nepažįsta ir nejaučia.

Ir gaila, kad šiandien biurokratizuotose visuomenėse vietoj ekologinės ideologijos pačia plačiausia prasme prioritetas teikiamas ekologinėms technologijoms, kurios neva gali išgelbėti pasaulį. Kad žodis „žalias" ar „žalieji", praėjusio šimtmečio pabaigoje drebinęs pasaulį, tapo politiškai, technokratiškai ir net buitiškai nuvalkiotas.

Pavasario neaprėpiamybė yra kaip veidrodis, į kurį pažvelgę galime išvysti savo pradžių pradžią. Ir pabandyti bent akimirkai susigrąžinti tą viską apgaubiantį gamtos jausmą, be kurio neįmanoma tolesnė bet kokių sričių raida.

 

Alis Balbierius

2010-04-24

Idealizmas ir mechanizmas

Tiesioginiams mero rinkimams dar nepribrendome. Bent jau taip mano biržiečių rinktas Seimo narys Valdemaras Valkiūnas.

Anot jo, per tiesioginius rinkimus pritrūks idealistų, tinkančių į mero postą. Užims, neduokdie, koks nors mafjozas valdžią, ir iš ten jo patraukti jau niekas nebeįstengs. Mat tokio „patraukiančio" mechanizmo nėra.

„Tiesioginiu būdu į merus atėjusiems nėra mechanizmo, kaip juos „nuimti", - aiškina parlamentaras per vietinę spaudą.

Iš tikrųjų būtų labai baisu be idealizmo ir be mechanizmo. Visai ne taip, kaip dabar.

Štai Biržų meras - ar ne idealizmo vedamas užleido senamiestį prekybos centrams? Ar ne iš aukštų idealų gimė milijoninė Biržų aikštė?

Suabejojusieji kilniais mero užmojais turėjo ne vieną galimybę jį iš posto patraukti. Bet jokie mechanizmai kažkodėl nesuveikė. Gal užrūdijo?

Tuo tarpu jis, dvi kadencijas mero kėdėje pasisupęs, sapnuose regi ir trečiąją. Ir nemažai šansų turi realybėje.

Ko reikia, kad būtum išrinktas meru? Tinkamos partijos ir silpnų konkurentų.

Biržuose daugumą rinkėjų balsų nuolat gauna socialdemokratai ir „valstiečiai".

Būtent Socialdemokratų partija Regimantui Ramonui suteikia sparnus politiniams skrydžiams Biržuose. Tiesa, po pirmosios ne itin sėkmingos kadencijos nuvilti rinkėjai R. Ramoną išstūmė iš aukščiausios pozicijos rinkimų sąraše. Tačiau dabartinė rinkimų sistema merais tapti leidžia nebūtinai tiems, kurių nori rinkėjai. Savivaldybės tarybos nariams tereikia sukirsti rankomis ir meru tampa, pavyzdžiui, geriausias iš blogiausių.

Ateinančiuose savivaldybių rinkimuose pas mus turėtų triumfuoti kairiosios jėgos. Tam yra mažiausiai dvi priežastys.

Per sunkmetį šalį vedantys dešinieji su Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščioniais demokratais (TS - LKD) priešakyje, siekdami finansinio stabilumo, nebegirdi piliečių lūkesčių. Todėl per būsimus rinkimus jie taip pat neturėtų būti išgirsti.

Antroji priežastis, atverianti kelią kairiesiems, - silpnos dešiniosios jėgos rajone.

Konservatoriai, susijungę su krikdemais, stipria politine „šeima" netapo. Atvirkščiai - joje verdančios aistros peržengė partijos ribas ir tapo oponentų patyčių objektu. Ir ne tik.

Kuris konservatorių ir krikdemų rinkėjas gali pasakyti, kam šiandien atstovauja TS - LKD nariai Biržų rajono savivaldybės taryboje? Kur šios partijos atstovai - tarp valdančiųjų ar opozicijoje?

Suprantama, kad susijungus dviem partijoms reikia šiek tiek laiko susiderinti stygas. Bet tas derinimas Biržuose vyksta daugiau nei metus.

Ką tokia partija gali pasiūlyti rinkėjams per būsimus rinkimus? Gal paraginti: imkite mus - pusiau tokius, pusiau šiokius? Tai partija - visokio skonio rinkėjams? Išties krikdemiškoji jos pusė tarnauja socdemams ir „valstiečiams" (lygiaverte partneryste dabartinėje valdančioje koalicijoje net nekvepia), o konservatoriškoji skelbiasi esanti dešinėje. Tiesa, ir pastarąją užklumpa meilės dabartinei valdžiai priepuoliai, tačiau visi gi esame tik žmonės - su savo silpnybėmis ir interesais.

Dabartinė TS - LKD Biržų skyriaus situacija diskredituoja partiją - vienintelę realią jėgą, galinčią konkuruoti su kairiaisiais.

Konservatorių ir krikdemų užsižaidimas meilėmis - nemeilėmis labai parankus apie trečiąją kadenciją svajojančiam socialdemokratui merui.

Politiniai derinukai keistųsi, jeigu į rinkimus Biržų „valstiečius" vestų buvęs seimūnas Viktoras Rinkevičius. Jis be didesnio vargo patektų į tarybą ir į mero postą.

Su „mechanizmais" versle ir politikoje V. Rinkevičius apsipratęs. Ir idealizmas jam nesvetimas. Jeigu tikėtume jo „įpėdinio" Seime V. Valkiūno žodžiais, tą, kuris turi pinigų, galima „įrašyti tarp idealistų".

 

Rasa Penelienė

2010-04-22

Prisikėlimo kelyje: tarp buities kasdienybėje ir amžinybės būties

Buitis. Būtis. Būsenos. Buvimas. Būdas. Frazės ir esmė. Seka ir laikas. Ėjimas ir mąstymas. Vienu žodžiu - gyvenimas.

Kad ir kaip būtų unikalu ar kvaila.

Gyvenimas - procesas, kuriame susitinka visa tai, kas paminėta pirmajame sakinyje. Vieni daugiau buitėjame, kiti neriame tiesiai į būtį. Išgyvename būsenas - racionalias ir keistai išgalvotas. Su (si) kurtas ir primestas (ar pamestas). Buvimas liepia būti čia ir dabar. Sunkiai sekasi. Kaip ir tapsme geresniais. Bet yra būdas. Ir ne vienas - pasikeisti, pakeisti.

Nėra žmogaus be būties. Ji antgamtinė, metafizinė, archajinė. Būtis žmogui primena dieviškąjį pradą, slypintį jo prote, širdyje, sąžinėje, valioje. Būties dėka žmogus savyje atpažįsta Dievo paveikslą ir panašumą. Be būties lieka skurdi buitis. Su pašalpa, pensija, minimaliu atlygiu. Buities irgi reikia. Ji privaloma, kol žmogus esti kūne, kad jaustųsi saugus.

Būsenos žmogų varo pirmyn. Pyktis naikina. Džiaugsmas pakelia. Apatija žudo. Viltis kviečia Dievop. Būsenų nesukvalifikuosi. Viena keičia kitą. Todėl gyvenimas greitai keičiasi. Kreivė kyla, čia pat leidžiasi. Ir pamatai, kad gyvenimas įsidienojo. Nebetoli ir vakaras.

Buvimui reikalingas noras. Tikras. Tikrinamas. Stabilus. Būti reikia norėti. Reikia sau pasakyti, kad negali nebūti. Ir būti privalai teisingai.

Būdų yra visokių. Geriausi randami Šventajame Rašte. Blogiausi - žiniasklaidoje. Būdų reikia ieškoti. Gilintis. Svarstyti. Mąstyti. Net būdai gyventi yra savarankiškai išrandami. Kiekvienam asmeniškai kitokie. Saviti. Artimi.

Buitis, susipynusi su būtimi, lemia būsenas, kad buvimas, pripildytas būdų, taptų gyvenimas.

Daugiau būties nei buities esti gavėnioje. Per keturiasdešimties dienų laiką išgyveni įvairias būsenas ir ieškai savo širdyje gėrio.

Gavėnioje būni ramesnis. Santūresnis. Neleidi daug kalbėti. Šnekėti. Tarškėti. Nori būti sau, su savimi. Savyje. Ir pasiseka. Tampi artimesnis sau. Kitoks. Švaresnis. Žinoma, su Dievo pagalba. Dievas žmogų apvalo. Priešingai, nei pasaulio turtai ar malonumai. Tik Dieve randu savąją esatį.

Gavėnios metu būni lankstesnis. Nepyksti. Nekeiki. Nekritikuoji. Svarstai. Vertini. Sieki grožio. Tiki, kad po nuodėmių atleidimo polaidžio išaugs dorybių ir vertybių oazė. Susitaikyti padeda Dievas. Be jo negaliu žengti nė žingsnio. Ir nežengiu. Kaip vaikas laikausi už rankos. Ir noriu būti ištisai. Kitokio buvimo nesuvokiu. Ir nereikia. Dievo glėbys didesnis už viso pasaulio žmonių glėbius kartu sudėjus.

Gavėnios metu žengiu Kryžiaus kelią. Kelyje su kryžiumi matau Jėzų. Asmenį. Dievo Sūnų. Mesiją. Išganytoją. Nelieku abejingas. Einu kelyje ir nešu kryžių. Ėjimas sunkus, bet viltingas. Kryžiaus neatsižadu. Nėra gyvenimo be kryžiaus. Lygiai kaip šviesos be tamsos. Kryžiaus kelyje sutinku daug Simonų iš Kirėnės. Veronikos nušluosto veidą. Verkiančios moterys aprauda mano būtį, buitį, būsenas, buvimą, būdą. Blogiečiai nurengia drabužius. Įskaudina. Įžeidžia. Smerkia. Tyčiojasi. Tokių būsenų daug. Palaiminti ištveriantys. Laimingi iškentę.

Pakeliui - kryžius, nusidėjėliai, vinys, smūgiai, mirtis. Visų gyvenimas vienodas. Su kryžiumi.

Mirties kaip nėra. Mirtis lyg slenkstis į rojų. Jei esi doras, kilnus, teisingas. Priešingu atveju - kančios laiptai žemyn.

Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas dovanoja būdą gyventi. Nėra tikslesnio. Kilnesnio. Teisingesnio. Jėzaus asmuo traukia, keičia, tobulina.

Verbų sekmadienis - meilės ir apmaudo diena. Palmių šakelės. Šūksniai: „Osana!" Susirinkusi džiūgaujanti minia. Pagarba ir visuotinė meilė. Čia pat ir dūriai. Rėksmas: „Ant kryžiaus JĮ!" Demoniška minia. Kerštas ir apniukusi sąmonė. Keista diena. Didžiosios Savaitės pradžia. Pagarbi ir kartu klastinga. Kaip ir gyvenime.

Juk tai gyvenimas!

Velykų tridienis - Didysis Ketvirtadienis, Didysis Penktadienis ir Velyknaktis. Liturgijos viršūnė. Vigilijų ir švenčių viršukalnė. Velyknaktyje Bažnyčia laukia Prisikėlimo. Jėzaus Kristaus. Tikinčiojo siela veržiasi pajusti tą būtį. Atnaujinti tikėjimą. Sielą. Protą. Gyvenimą. Išgyventi savojo krikšto ir Prisikėlimo jungtį. Sąsają. Bendrystę. Kad diena iš dienos šviesa ir jėga ateitų iš Prisikėlimo gelmės.

Didysis Ketvirtadienis - Paskutinės Vakarienės įsteigimo diena. „Tai darykite mano atminimui", - girdime raginimą. Paskutinė vakarienė yra Mišios. Eucharistija. Dėkojimas. Surinkimas. Bendruomeninė malda. Tai - Jėzaus, artimo ir mano buvimo esmė. Švč. Sakramento garbinimas užsitęsia iki vidurnakčio. Adoracija kviečia tylai, klausymuisi, ramybei, dėmesiui.

Didysis Penktadienis - diena Viešpaties kančiai ir mirčiai. Einame kryžiaus kelią. Kaip ir visą gavėnią. Laukiam pagalbos. Teikiame globą. Raminame verkiančius. Sugrąžiname paklydusius. Raginame tikėti. Atleidžiam pykstantiems. Pasižadame būsią geresni.

Prie uždengto kryžiaus tylime. Ir širdyje. Ir prote. Violeto apsuptyje galvojame apie laikinumą. Todėl meldžiame šviesos. Šiapusinei ir anapusinei būčiai. Kryžiaus garbinimo centre suklumpame. Tai tikėjimo ženklas. Tik klūpintis žmogus tiki. Klūpėjimas žmogui suteikia dvasiškumo.

Didysis Šeštadienis - diena be liturgijos. Kristus miręs. Laukiame prisikėlimo. Aktyviai laukiame. Kaip ir gyvename. Norime pakeistos būties. Šviesių būsenų. Buvimo ekstazės. Būdo keistis ir kisti.

Kristaus prisikėlimas švenčiamas Velyknaktyje. Jis prasideda saulei nusileidus. Pagaliau laikas keltis. (Velykų rytas - Prisikėlimo tąsa. Ėjimas kartu su Šventraščio moterimis prie Jėzaus kapo. Jau tuščio.) Žmonės su žiburiais rankose laukia grįžtančio šeimininko. Kad sugrįžęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo, - skaitome Evangelijoje.

Velykų nakties budėjimas. Žiburių ir Žodžio liturgija. Krikšto ir Aukos liturgija. Svarbiausia ir esmingiausia metų naktis. Prisikėlimo iš mirties pažinimas, suvokimas, liudijimas.

Laužas šventoriuje. Žvakės žmonių rankose. Iškilmingasis „Exsultet". Šventraščio ištraukos. Vanduo krikštui. Blogio atsižadėjimas. Tikėjimo išpažinimas. Auka prie altoriaus. Komunija - žmogaus ir Dievo bendrystė...

Buitis. Būtis. Būsenos. Buvimas. Būdas. Per Jį, su Juo ir Jame. Buities kasdienybėje. Būties amžinybėje. Būsenų keitimesi. Buvimo kaitroj. Perkeistam būdo.

 

Andrius Šukys,

Kunigas

2010-03-29

Apie teisingumo krūvas - nestilingai

Šis tekstas nerekomenduojamas skaityti grožio mėgėjams.

Nepatartina vargintis skaitant tiems, kurie čechovišką išmintį apie grožį (žmoguje visas turi būti gražu!) priima tiesiogiai ir be išlygų. Tiems, kuriems atrodo, jog ir pagalbos reikia šauktis stilingai - kad kaimynų nepažadintum ar pareigūnų nesunervintum.

Šis tekstas ir ne tiems, kurie fiksuoja negrožį, kai moteris veržiasi pamatyti nužudytą jai brangų žmogų ir nori bent priklaupti prie jo.

Rašau tiems, kuriems skauda. Ir kurių žaizdos draskomos gana stilingai.

Jeigu vieną dieną jūsų namus pasiekia laiškas, kuriame pranešama, kad vyras, brolis ar sūnus daug metų buvo pedofilas, zoofilas ar narkomanas, o jūs apie tai girdite pirmą kartą - ką darote?

Pirmiausia žiūrite, kas to pranešimo autorius?

Na, pavyzdžiui, tai raštas iš prokuratūros.

Tada turbūt karštligiškai laiške ieškote to, kas patvirtintų šiurpiuosius faktus?

Tarkim, pamatote, kad tokius liudijimus pateikia asmenys, kurių bute buvo nužudytas tas pats artimas žmogus ir pas kuriuos buvo rasti dingę aukos daiktai.

Tuomet, ko gero, kyla klausimas, kokiomis intencijomis tokie laiškai rašomi? Kodėl tokie surinkti duomenys vadinami įrodymais ir šmeižiamas miręs, apsiginti nebegalintis žmogus?

Žvelgiant į pastarųjų metų rezonansines bylas bei įvykius, peršasi atsakymas, kad paprastai tokių metodų griebiamasi, kai tikroji žmogaus mirties priežastis norima nuslėpti. Ypač tada, kai auka prieš mirtį užsimena, jog turi sukrečiančios informacijos ir ketina ją paviešinti.

Beveik prieš pusmetį rašiau, kad persekiojant ar pašalinant „nepatogius" asmenis jiems prisegamos etiketės. Aukos demonizuojamos - jos virsta alkoholikais, besišlapinančiais pro langus, mafijos atstovais, pedofilais, narkomanais. Ir jų mirtys savotiškos. Pavyzdžiui, prisigėręs išlipa pro daugiaaukščio viešbučio langą. Arba susileidžia mirtiną dozę narkotikų - būdamas dešiniarankis ir girtas jis kairiąja ranka pats sau pataiko adata į veną, paskui švirkštą išplauna ir padeda netoliese - kad atvykusiems pareigūnams nereikėtų vargti ieškant.

Po tekstais šia tema internete pasirodė įvairiausio pobūdžio komentarų. Beje, ir šias mintis galima drąsiai komentuoti - įžeidinėjant auką, jos artimuosius, kaltinant juos narkotikų platinimu ir kitais nusikaltimais. Už tai baudžiama nebus, nes ankstesni įžeidinėjimai bei šmeižtas teisėsaugos atstovams neatrodė verti dėmesio. Jiems visiškai neįdomu, kokiu būdu anoniminiai komentuotojai „tikrąją" aukos mirties priežastį sužino ir internete paskelbia dar nespėjus uždegti žvakę ant jos kapo.

Galima įžeidinėti ir šių eilučių autorę. Juk saldu anonimiškai šmeižti ir vėliau smagintis skaitant komentarus apie žmogų, kuris neslėpdamas savo vardo nei pavardės klausia: kodėl Biržuose klestintis narkotikų verslas - nebaudžiamas?

Vienas a. a. pareigūnas yra pasakęs: Biržuose kovoti su narkotikų platinimu - tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais. Tai esąs verslas, kuriam kelio neužkirsi.

Garbė jam už sąžiningą prisipažinimą.

Tą galėtų viešai pasakyti ir dabartiniai tvarkos ir teisingumo sergėtojai bei vykdytojai, kurių kovos su narkotikų pardavinėjimu rezultatai - apgailėtini. Tiesiog imti ir prisipažinti: su narkotikų verslu kovoti mums neapsimoka. Ir apskritai su verslu kovoti kažin ar reikėtų - visapusiškai naudingiau jį kontroliuoti.

Po tokių prisipažinimų visuomenė nebesistebės, kodėl didžiausios teisėsaugos pajėgos metamos gaudant dviejų vištų ar trijų maišų bulvių vagis. Žmonėms bus aiškiau, kodėl į cypę turi būti patupdyta ir gąsdinama bobulė tol, kol vargšė prisipažįsta viską, ko tik pageidaujama - net kad pinigus vogusi ir juos į griovį išmetusi. O atkakliems jos gynėjams pagrasinama, kad ir šie paprastai „patvarkomi".

Visuomenė suprastų, kam aštuoniolikmetis dusinamas dujokauke - juk susikaupusią fizinę jėgą ir smegenis spaudžiantį sovietinį mentalitetą pareigūnams reikia kažkaip išreikšti. Tokia saviraiška neprasilenkia ir su nepriklausomos Lietuvos įstatymais (tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareigūnai elgiasi tinkamai).

Gyvenant Biržuose, kur klesti visoks verslas ir neribojama teisėsaugininkų saviraiška, būtų gerai, kad už panašias veik (l) as nebūtų baudžiami ir eiliniai piliečiai.

Į „Šiaurės rytų" redakciją ateina įvairiausio plauko veikėjų su visokiais pranešimais, pastebėjimais ar ketinimais. Anądien vienas iš tokių pareiškė, kad vienos žinomos teisėsaugininkės vyras yra pedofilas. Sako, pats matęs, kaip ir su kokiais sėbrais jis tvirkino nepilnametes.

Jeigu prie šito biržiečio „liudijimo" pridėtume dar du ar tris asmenis, kurie vienaip ar kitaip buvo bausti pareigūnės ir dėl to jai ypatingo dėkingumo nejaučia? Jeigu surašytume jų „parodymus" ne prasčiau už prokurorų kurpiamas detektyvines istorijas - ar už tai nebūtume tąsomi po teismus?

O jeigu imtume įtarinėti vieną pareigūną zoofilija? Mat jis augo šeimoje, kurioje motina šunį vadino savo vyro pavarde. Kas liudytų? Neatmestina, kad to panorėtų buvę bendramoksliai, kurie būsimą policininką dar mokykloje apibūdino paprastais žodžiais: arba jis, arba jį kada nors užmuš.

Arba štai vienas didelis prokuroras ima ir pareiškia, kad jis „patvarko" jo užmačioms nepaklūstančius asmenis. Kokia nors filologė griebia „Sinonimų žodyną", rausiasi liaudies kalbos lobynuose, ieškodama, ką galėtų reikšti žodis „patvarkyti". Ir suranda, kad šiuolaikinėje šnekoje jis vartojamas įvairiai - kaip ir žodžiai „rūšinti", „barškinti", „dulkinti"... Ar tik didysis prokuroras nėra seksualinis priekabiautojas? Dar - o siaube - gal ir gėjus?

Norinčiųjų šiuos įtarimus „paliudyti" tikrai netrūktų. Štai prieš kelias dienas smulkiu žingsniu atskubėjęs vargšas žmogelis paprašė įleisti į redakcijos tualetą. Sako, jį taip nuskriaudę prokurorai, kad jam nieko kita nebeliko, kaip tik priš... prie jų durų. Tą jis ketinęs padaryti, tik va - nebespėjęs...

Jeigu už tokią saviraišką šis ir kiti bėdžiai nebūtų baudžiami, Biržų teisėsaugos institucijos turbūt sunkiai bepravertų duris. Krūvos turėtų būti didesnės už tas, kurios išaugo prokurorų ir kitų žinomų Biržų asmenų sodybose iš akmenų, išluptų iš senojo miesto grindinio.

Čia tekstas ir turėtų baigtis.

Bet iš žiniasklaidos reikalaujama pozityvumo ir vilties. Laiminga pabaiga galėtų būti tokia: yra mūsų teisėsaugos institucijose teisingumo. Ir tik nuo mūsų priklausys, ar tos krūvos (turiu galvoje teisingumą) augs. Nuo mūsų dvasingumo ir stiliaus.

 

Rasa Penelienė

2010-03-23

Ar verta „sukūrenti" visuomeniškos Lietuvos viziją?

Sakoma, klestinčios valstybės pagrindas - stiprios visuomeninės organizacijos. Tokią išvadą galima prieiti ir panagrinėjus sėkmingų pilietinių valstybių, kaip antai Skandinavijos, Šveicarijos, JAV ir kt., sėkmės formules. Ar tą supranta kai kurie Biržų savivaldybės tarybos nariai ir valdžios žmonės?

Pasižiūrėjus į skiriamų lėšų visuomeninėms organizacijoms eilutę šių metų biudžete, gali suabejoti.

Štai pernai iš maždaug 80 mln. Lt Biržų rajono biudžeto visoms visuomeninėms organizacijoms (įvairiems kilnių tikslų žmonių sambūriams) buvo skirta šiek tiek daugiau nei 50 tūkst. Lt. Tai nėra labai dideli pinigai, žinant tai, kiek yra visuomeninių organizacijų ir kaimo bendruomenių.

Vien faktas, kad didžiausia Biržų rajono visuomeninė organizacija - per 200 narių vienijanti Pagyvenusių žmonių asociacija - gavo tik kiek daugiau nei 1000 Lt (!) savo visų metų veiklai vykdyti, rodo, kad didelės paramos visuomeninės organizacijos negauna.

Bet ir taip mažą paramą Biržuose nuspręsta sumažinti ne 20 ar 30 proc., kaip daugumoje kitų sričių, bet visiškai. Paaiškinimas maždaug toks: „Krizės metu nuspręsta neremti savarankiškų organizacijų". Bet palaukit, ar tikrai jos yra savarankiškos? Kuo tas savarankiškumas pasireiškia? Kokią jos veiklą gali vykdyti ir be taip minimalaus finansavimo (aišku, kad organizacijos dar nėra tokios stiprios, kad galėtų vykdyti veiklą ir stiprėti tik iš savo ir taip negausių narių lėšų).

Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pagrindinė vizija buvo pilietinė visuomenė. Lietuvos idealistai ir vizijos kūrėjai suprato, kad klestinti valstybė yra tik ta, kurios visuomenė yra aktyvi ir kūrybinga. Bet, atrodo, nelabai suprato neva įgyvendinantys šias vizijas (valdantieji). Čia panašiai, kaip ir su švietimu. Praeitos Vyriausybės programoje buvo iškeltas Lietuvos prioritetas - švietimas, bet tik žodžiais.

Taigi, kaip iš tiesų pilietinė, t. y. aktyvi, visuomenė yra skatinama ir remiama Lietuvoje?

Pirma, visuomeniški žmonės pasiūlė puikią idėją - galimybę gyventojams 2% nuo savo pajamų mokesčio pervesti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Bet įstatyme neįvedus saugiklių, realiai jis išsikraipė taip, kad tuos procentus daugiausiai susirinko mokymo įstaigos, policija ir kitos institucijos, kurios nėra visuomeninės organizacijos. Šios susirinko tik trupinius.

Suprantama, kad sudėtinga po sovietinės okupacijos, kai buvo draudžiama visuomeninė veikla, nesusijusi su režimu, iškart atkurti gausią ir aktyvią visuomenininkų kartą, kuri ypač stipri buvo tarpukariu (bent jau Biržų krašte). Tad jei nebėra daug visuomeninių lyderių, juos reikia auginti. Auginti iš naujo, iš jaunimo gretų.

O kaip dabar yra su jaunuoliais, Lietuvos net gi ne ateitimi, o dabartimi? JTO kaip tik šiuos metus paskelbė Jaunimo metais, paragindama visomis įmanomomis formomis kuo labiau remti jų iniciatyvas ir skatinti šių aktyvumą. Štai Biržų Jaunimo reikalų koordinatorė kartu su jaunimo reikalų taryba parengė jaunimo politikos finansavimo projektą, kuris turėjo stiprinti jaunuomenės pilietines gretas. Atmetus krikščioniško festivalio Panevėžyje rėmimą (suprantant ne pačią geriausią finansinę padėtį) realiai Biržų jaunimo politikos rėmimo programos poreikis visiems metams buvo tik šiek tiek daugiau nei 10 000 Lt. Į jį įėjo lėšos, skirtos jaunimui pilietiškai tobulėti teoriškai - patiems organizuoti įvairius mokymus ir seminarus bei vykti į kitus, vykdyti projektus. Taip pat remti jaunimo iniciatyvas (tobulėti praktiškai), įsteigti jaunimo organizacijų sąjungą, išleisti bukletėlį apie jaunimo organizacijas (kad daugiau jaunimo ir suaugusiųjų turėtų reikiamą informaciją vienoje vietoje) ir kt. Visgi nemažai Biržų rajono tarybos narių jį sukritikavo, o posėdžio metu ponia tarybos narė J. Krūminienė net pasakė, kad verčiau tuos pinigus išleisti... „pastatų šildymui". Visuomeniško, aktyvaus, pilietiško jaunimo skatinimą iškeisti į malkų krūvą!

Žinot, su tokiu jūsų požiūriu tik ir lieka noras...išvažiuoti, kur žmonės yra vertinami. Arba kuo greičiau tokias dėdes ir tetas pakeisti tokiais piliečiais, kurie supranta visuomeninių organizacijų svarbą.

Galbūt Lietuvos „stagnatoriai" mąsto - kam reikia aktyvios visuomenės, kuri gali pati save valdyti ir demokratinėmis priemonėmis diktuoti sąlygas savo išrinktai valdžiai?

Kam ją to mokyti?

O žinokite, tikrai Lietuvoje tai daryti įmanoma. Idealistai, kurdami Lietuvos viziją, tuo pasirūpino... Bet tam kaip tik reikia stiprių žmonių sambūrių - visuomeninių organizacijų. Nes vienas lauke ne karys. O jos kol kas yra tik „kūdikystės" stadijoje, kai joms reikia didelės pagalbos.

Tad ar Jums, gerbiamieji, kurie kuriate ir tvirtinate Biržų rajono savivaldybės biudžetą, suprantama, kad taip vos gyvuojančioms organizacijoms, rodžiusioms atsigavimo ženklus, visiškai atjungiamos „maitinimo šlangutės"?

Kadangi neugdoma pilietinė visuomenė, todėl ir daužomi Seimo langai. Nes žmonės nežino kitokių priemonių išreikšti savo pilietinę poziciją. Iš tiesų, kam naudingi savo žodį demokratinėmis priemonėmis galintys išreikšti žmonių sambūriai, aktyvi pilietinė visuomenė?

Ir pabaigoje šnekant apie alia tą patį sunkmetį pasidaro šiek tiek pikta pažiūrėjus į tą patį biudžeto projektą, kur šalia visuomeninių organizacijų tuščios grafos Biržų visuomenės sveikatos biurui (kur darbuotojoms mokami atlyginimai) iš savivaldybės, t. y. mūsų visų lėšų surandama daugiau nei 100000 Lt, tuo tarpu visuomeninėms organizacijoms, kurios dirba valstybės labui neatlygintinai, - neskiriama nė lito! Ir jaunimui, kuris nori tobulėti, stengtis dėl savo krašto, pagyvinti jo gyvenimą, sakoma: mes geriau „pakūrensim pečių" už tuos pinigus...

Kokios Lietuvos tie ponai ir ponios nori? Aš noriu visuomeniškos, mokančios išreikšti savo pilietinę poziciją.

Ir tikrai ne tokios, kuri atkišusi nagus tik į save, kaip dabartinė politikų karta. Tai kokią tad auginsime naują kartą, ponios ir ponai tarybos nariai?

P. S. Kas su manim?

 

Merūnas Jukonis,

Biržų Jaunimo reikalų tarybos narys

2010-03-18

Senatvės Dienoraštis

2010 metų vasario 23 -oji

Kažkada juk tą dieną minėdavom Tarybinės armijos („išvaduotojos?") dieną. Ar aš ką maišau? Kur pasitikrinti? Nesvarbu juk, ar ne?

Šiandien kvepia pavasariu. Būsiu su vaikaičiais, kurių vienas serga. O Liturginės Valandos pranešė, kad šiandien Švento Polikarpo diena. Susirandu tekstelį apie šį žmogų. Jo vardo lietuviškas vertinys - „duodantis daug vaisių". Gyvenęs pirmame - antrame šimtmetyje po Kristaus. Buvęs Švento Jono Evangelisto mokinys. Nukankintas. Bandomas sudeginti. O kai liepsnos Jo nepalietė, nudurtas. Šventasis.

Toks pasaulis. Šventų ir nešventų. Minių minios. Milijonų milijonai. Milijardų milijardai. Buvo. Yra. Ir bus.

Bus?

Labas rytas, išeinantis vasari.

 

Vasario 24 - oji

Kai lauke speigas - nepavelki sunkių batų, pečius slegia kailinis paltas tarsi smėlio maišas, kumštine pirštine vis dengi nosį (nušals, oi, nušals...) - blogai.

Kai lauke vidurvasario tvankuma - leipsti net pavėsyje, degi iki svaigimo saulėje, geri, mauki ir neatsigeri nei vandens, nei kokio kito birzgalo iš prekybos centrų - blogai, tikrai blogai.

Kai lauke speigas - nepavelki sunkių batų, pečius slegia kailinis paltas tarsi smėlio maišas, kumštine pirštine vis dengi nosį (nušals, oi, nušals...) - blogai.

Kai lauke pusto, siautėja sniego kamuoliai, dangus maišosi su žeme - nebeišbrendi per nevalytus šaligatvius, lazdelė paskęsta pusnyje, vos ją ištrauki, vos pūškuoji ir iš pusiaukelės į parduotuvę grįžti atgal - nagi tikrai blogai, labai blogai.

Kai lauke pila ir pila lietus, merkia žemelę kaip kempinę, bėga upeliai gatvėmis, šniokščia srautais į kanalizaciją - net skėtis nepadeda, nes varva nuo jo kraštų tiesiai ant kupros, kojos permirksta, nes juk batai jau seniai ne pirmos jaunystės, akiniai aprasoja ir kelio nematydama smukteli į vandens išraustą pavartės ertmę - jau taip blogai, kad blogiau ir būti negali.

Bet užtat kaip gerai, kai ir speigą, ir vidurvasario tvankumą, ir sniego pusnis, ir liūtį stebi pro savo kambarėlio langą.

Už tą gerumą - į tavo sveikatą, bobule.

... Prisiminiau. Taigi vakar Rusija, pasirodo, šventė jau nebe Raudonosios (Tarybinės) armijos dieną. Pasirodo, ji dabar jau Tėvynės gynėjų diena. Ir už tai - į sveikatą. Kad „gynėjai" mus kažkada irgi „gynė". Tik nuo ko?

 

Vasario 25 - oji

Zyplių dvare atidaryta tūkstančio varlių paroda. Jų karalienė Reda parodai turėjo 999 varles. Tikėjosi gauti tūkstantąją - gavo žymiai daugiau. O varliautojų jau keliolika per visą Lietuvėlę. Sveikinu - greitai bus galima įkurti Varliautojų partiją. Jie rengiasi tik žaliai - kaip tinka prie mūsų vėliavos.

Taigi - visi į Lukšius. Kas nežino, kur važiuoti, primenu: Šakių kryptimi, tik Šakių. Su šūkiu MUS IŠGELBĖS VARLĖS pirmyn į parodą. Būtina atsivežti bent po vieną varlę.

Gyvenam, juk taip? Ir linksmai, kas be ko, juk taip?

Į savo darbalaukį šiandien įsikeliu nuotrauką iš Zyplių, kurios pavadinimas NEBŪTUM PAGALVOJĘS, JOG DVARE KAŽKAS VYKSTA. Simboliška, ar ne?.. Aš čia nepiktai, ne. Tiesiog linksma, ir tik tiek.

 

Vasario 26 - oji

Net 112 Marijos Dukterų - Pamaldžių mokyklų seserų - bendruomenių pasaulyje.

O Lietuvėlėje mokiniai terorizuoja mokytojas, vadindami jas suskėmis, džiūsnomis, fūromis ir kitokiais sužvėrėjusiais vardais.

O Lietuvėlėje mokytojai keikia mokinius, stumdo juos ir iškrypėliais, narkušomis, alkašomis, debilais, smirdžiais bei kitokiais daiktų vardais palydėdami.

O Lietuvėlėje mokyklos direktorė, primušus jos globojamą mokinį, sako: mes organizavom specialų posėdį, apsvarstėm, „išnešėm" nutarimą - žodžiu, padarėm viską, kas privalu tokiu atveju padaryti.

Tą Marijos Dukterų bendruomenę įkūrė paprasta siuvėja iš pajūrio kaimelio netoli Barselonos - Paula Montal jos vardas. Devyniolikto šimtmečio Ispanijoje...

Gal ir man? Dar nevėlu, a? Kokią nors tokią mokyklėlę? Kur žvelgiama tiesiai į vaiko veidelį, a? Kur nieko nerašoma į popierius, o tik į vaikiškas galveles ir širdeles? O auklėjamieji kur atsilygina tuo pačiu, o ne džiūsnomis, fūromis ar kitomis kokiomis musmirėmis?

... Įmanoma? Gal. Galgalgalgalgal...

 

Vasario 27 - oji

Priešpaskutinė mėnesio. O liūdna ir graudu. Net du čiaupai jau ne varva, o bėgte bėga. Santechnikas „mygom", anot jo, sutvarkysiąs - bet trijų šimtelių neužteksią. O man, deja, nuo pensijos, sumokėjus visus globalinio pakilimo mokesčius, tik tiek ir teliko. Nevalgysiu likusias savaites? Taip, tam pasiruošus. Visai ne prošal kilogramo kito antsvorio atsisakyti. Vaistų nepirksiu? Tikrai ne. Nes jų dar šiek tiek turiu, o pagaliau argi tai būtino reikalingumo prekė, juk taip?

Išgyvensiu - nėr čia ko ašaroti.

Vos tik taip nusprendžiau, į duris bilstelėjo žentas.

- Tai kam čia ruošiatės mokėti tris šimtus?

- Santechnikui, - atsakau ir parodau šniokščiančius čiaupus.

- Bet jie juk tiek nekainuoja?

- O iš kur man žinoti, kiek jie kainuoja?

Į klausimą klausimu, taip sakant.

- Na, jei manim bent šiek tiek pasitikit, tai rytoj aš tuos čiaupus pakeisiu. Ir šimtų nekainuos...

Kaip gera vis dėlto turėti žentą, kuris mažai kainuoja. Patariu visoms pasidairyti tokių žentų. Ir dienelė jau šviesesnė. Nei liūdna, nei graudi.

Nei liūdna, nei graudi. Juk pavasaris ant slenksčio.

 

Rita Vinciūnienė

2010-03-13

Esame pašaukti laisvei, arba su žiburiu sąžinės ieškoti

Padėkos už laisvę metams.

 

Apie Lietuvą kalba, rašo ir galvoja - kas tik netingi. Laisvė žodžiui ar minčiai išreikšti - viena demokratijos pagrindų. Nuomonių pasitaiko įvairių. Kartais susimąstai, kad kai kurie grafomanai geriau garsiai nesireikštų. Būtų paprasčiau, konkrečiau, stabiliau.

Esu lietuvis. Gyvenu Lietuvoje daugiau kaip tris dešimtmečius. Su tam tikromis pertraukomis. Negaliu gyventi ne Lietuvoje. Tris dešimtmečiai yra visas mano gyvenimas. Toks laiko tarpas pakankamas, kad susivoktum, kur esi ir ką gali nuveikti „vardan tos Lietuvos". Pagaliau gyvenantis šalyje, kurios pilietis ir narys esi, apie gyvenimą gali kalbėti, kritikuoti, svarstyti.

Lietuva - mano kraštas. Todėl svarbu, ką joje veikiu ir kiek. Kiek dorai ir atsakingai.

Pamenu sovietinės Lietuvos pabaigą. Deficitinę, pusiau rusišką, demagogišką. Tuomet vaiko - jaunuolio akimis Lietuva atrodė šilta, saugi, konkreti. Tik suaugęs sužinojau, kiek joje būta tikrovės, o kiek imitacijos. Tuomet Lietuvai trūko Nepriklausomybės. Ji nebuvo laisva.

Laisvoje Lietuvoje subrendau ir tebebręstu (mat šiam procesui penkmečio plano kartais neužtenka). Keitėsi kai kurių gatvių ir aikščių pavadinimai. Namų ir pastatų architektūra. Padaugėjo automobilių. Keitėsi profesijos, išsilavinimas, požiūris. Atsivėrinėjo sienos. Atsisakinėta vizų. Prasidėjo kelionės. Susiformavo socialiniai sluoksniai.

Konkuruojama dėl vietos po saule.

Norima vis daugiau. Ir vis mažiau esama. Žmonėmis, piliečiais, krikščionimis.

Atėjo laisvė. Daugelis sakys - atkovojom. Anot Šventraščio, veltui žmogus stengiasi, jei Dievas nelaimina jo darbo. Vadinasi, Dievas atidavė laisvę. Mes priėmėme ir gyvename ja. Laisvė žodžiui, darbui, veiksmui tapo neatsiejama tautos ir kiekvieno individo dalis.

Nesuvokėme laisvės. Pradėjome elgtis bet kaip ir kalbėti bet ką. Atrodė smagu, įmantru, kitoniška. Pirkome, vartojome, rinkomės, konkuravome, bankrutavome, dirbome, apgaudinėjome, kūrėme, mąstėme, ėmėme paskolas, pasmerkėme save ir savo vaikus. Sunkumams atėjus, galop spjovėme ir išvykome laimės ieškoti svetur.

Laisvė žmogų padaro laisvą tik tuomet, jei ji neatskiriama nuo atsakomybės. Žmogaus teisės galimos tada, kai pirma žvelgiama į pareigas - žmogaus, mokinio, darbdavio, prezidento, motinos, anytos... Tik tuomet galiu kalbėti apie laisvę, jei savo pareigas, kurios visą gyvenimą žmogų lydi iki grabo lentos, atliekame perfect. Tada įgyju laisvę ir reikalauti. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai.

Žmogus nusideda mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Taip gailimės kiekvienų Mišių pradžioje (deja, ne visi, nors daugumai derėtų). Laisvė (ne)reikšti mintis, (ne)sakyti žodžius, (ne)atlikinėti darbus ir (ne)būti apsileidusiam - dar nėra laisvė. Laisvė yra sąžinė, jokiais įstatymais ir įsakais nereglamentuota, o įgyta gimstant ir formuojama gyvenant. (Čia visada pravartu pasitelkti Dekalogą - Dešimt Dievo įsakymų).

Nenoriu laisvės, kuri vagia, žudo (net mintimis ir žodžiais), apgaudinėja, nesilaiko priesaikos. Nenoriu laisvės, kurios apraiškos sutalpinamos į iškreiptus įstatymus, klaidingai suvokiamas teoremas, nihilistines abstrakcijas. Laisvė yra teisybė ir teisingumas.

Šie metai Lietuvoje vyskupų paskelbti „Padėkos metais už laisvę". Ganytojai ragina Lietuvos piliečius teisingai suvokti laisvę kaip dovaną ir ja gyventi. Prašo sugrąžinti atsakomybės ir teisingumo kriterijus. Pagaliau suskubti galvoti apie sąžinę, kuri yra Dievo balsas, o mes esame Dievo kūriniai.

Jubiliejai ateina ir praeina. Nes laikas nestovi vietoje. Skaičiai mažai turi prasmės, tačiau amžius tuo ir remiasi. Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga neverta skaičiuoti gerų ir blogų darbų sąmatos, vertinti pasiekimų ir praradimų, bandyti tautos gyvenimą suvesti į europinį pragyvenimo lygio standartą. Šia proga svarbiausia susivokti savo asmenyje, kuris yra svarbi tautos ir valstybės dalis. Jei skauda kurią kūno dalį, organizmas negali egzistuoti ramiai, kad ir kokioje laisvėje jis beatsirastų.

Lenkiu galvą prieš visuomenės žmones, atsisakiusius sotesnės duonos ir prabangesnio džipo vardan to, kad pasakytų žmonėms tiesą apie sąžinę. Džiaugiuosi sutinkamais išskirtinio intelekto ir išskirtinės patirties asmenimis, mokančiais pamatyti teigiamus dalykus, net jei tunelio gale nematyti šviesos. Tokių asmenybių yra. Jų reikia ieškoti. Su žiburiu.

Nors, anot apaštalo Pauliaus, „esame pašaukti laisvei", negaliu suprasti tik reikalaujančių, veltėdžių, rėkiančių, chamų. Tokiems rekomenduoju maldą, atgailą, meldžiu ramybės. Viltis susigrąžinti ją yra siektina ir įmanoma. Juk Šventraštyje pasakyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota" (Lk 6, 37 - 38).

 

Andrius Šukys,

kunigas

2010-03-09

Apie garbę piliečių ir Joną Meką, „užmirštą" gimtinėje

Iškart pasakysiu, kad tai, ką čia kalbėsiu, nėra nauja ir greičiausiai tai yra tik pakartojimas to, ką jau dar prieš Biržų 550 metų jubiliejų kalbėjo ar rašė kiti.

Ir - kad tai inspiravo vėl valdžios paskelbtas dalykas, kad jau galima siūlyti žmones, kuriuos toji valdžia lyg ir norėtų skelbti ar neskelbti garbės piliečiais.

Vien apie tai pagalvojus, man jau seniai savaime Biržų miesto ir viso krašto Garbės piliečiu iškyla Jonas Mekas. Ir ne tik Biržų - Lietuvos; ir tai aišku kiekvienam mąstančiam kultūrininkui, net jei jis nėra Meko gerbėjas. Ir kad pasauly plačiai pripažintas renesansiškai įvairiapusis šiuolaikinis menininkas Jonas Mekas kažkaip iki tol (ir- iki šiol) dar netapo Biržų garbės piliečiu, rašė V. Jažauskas, kiek vėliau apie tai rašė Stasė Eitavičienė, regis, dar gal kažkas. Ir kas iš to, kad rašė...

Kas iš to, kad per tą jubiliejų privačiame pokalby administratorė ponia Palmyra Prašmantienė, paklausta apie Meką, sakė panašiai taip - kokia čia problema, Aliau, lyg ir neapsižiūrėjom, bet ištaisysim, kitą kartą paskelbsim... Biržai, Vilnius, Niujorkas ir Tokijas mato, kad viskas nuo tų 2005-ųjų tebėra „po senovei".

Manau, kad Jonui Mekui tos garbės pakanka. Bet su Biržų garbe yra prasčiau. Šis menininkas yra lyg lakmuso popierėlis, parodantis rajono - ne tik valdžios, bet ir visų kultūrininkų - deja, būsiu labai atviras - tam tikrą kultūrinį vištakumą ir lokalų uždarumą. Šis „popierėlis" parodo nesugebėjimą iš tiesų gimtinėje įvertinti ir gerbti ne tik Joną Meką, bet ir tuos, kurie seniai išėjo ir tapo didesniais ar mažesniais Lietuvos klasikais, kurių rajone palikti ženklai -  kūryba, mokymosi vietos, irstančių gimtų sodybų liekanos, kitos atmintinos po rajoną išsibarsčiusios vietos nėra gerbiamos, prižiūrimos ar iš naujo nuolat kitaip „įkultūrinamos". Ir neverta galvot, kad „taip ir turi būti", nes nėra pinigų, ir kad vos ne visos Lietuvos periferijose - tas pats. O Biržai, palyginus su kitais rajonais, yra turtingi kultūrinių klodų ir kultūrinės atminties, kultūrinio paveldo, tačiau apie tai, kaip tais dalykais nemokama pasinaudoti ir juos „sugrąžinti" į  kultūros ratą, gal kada nors - kitą kartą.

Dar kartą pabrėšiu - man tai - taps ar netaps Jonas Mekas Biržų garbės piliečiu? - yra esminis kultūrinis ir kultūros lygmenų suvokimo klausimas. Ar įvyks rajono kultūrinėje sąmonėje tam tikras lūžis, galintis tapti atremties tašku ateičiai, taip pat galintis pakelti kultūrinės veiklos ir kūrybos „kartelę" kiek aukštėliau, nes tam tikrame „buitiniame" kultūros lygmenyje lyg ir viskas vyksta, viskas daroma...

Kalbėdamas apie Joną Meką, turiu galvoj ir kitus iškilesnius kultūros žmones, kilusius iš šio krašto. Galėjo tapti Biržų garbės piliečiu ir neortodoksinis krikščionis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, gali juo tapti puikus poetas Jonas Strielkūnas, akivaizdus lyderis iš sporto sferų būtų stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas... Bet kokio normalaus pasaulio savivaldybė ar miestukas bet kokiame kontinente tiesiog žaibiškai paskelbtų tokius žmones savo miestelio garbės piliečiais, nes būtent tokie žmonės suteikia garbę miesteliams, o ne atvirkščiai. Jie gali padėti geriausiai kurti „įvaizdžius", net pritraukti turistus ir etc.

Dabar pažiūrėkime, kas rašoma viešumoje apie miesto Garbės piliečių vardų suteikimą, nes internete rasti tuos įstatus, jei jie išvis ten yra, pritrūko kantrybės. Nuostatų esmę rašinyje „Laukiame naujų Garbės piliečių"  atpasakoja Garbės piliečių vardų suteikimo komisijos pirmininkas Algirdas Butkevičius: „Pasiūlyti asmeniui suteikti Garbės piliečio vardą gali Biržų rajono Tarybos nariai, nevyriausybinės organizacijos, vietos bendruomenės, kolegialios gyventojų grupės ir juridiniai asmenys(...) Su siūlymu savivaldybės Garbės vardo suteikimo komisijai turi būti pateikiama siūlomo kandidato asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija, gyvenimo aprašymas, darbų ir nuopelnų rajonui aprašymas ir ne mažiau kaip dvi rekomendacijos". Hm. Bandant visa tai suvokti, darosi įdomu. Jeigu teisingai atpasakoti įstatai, koks nors pilietis iš gatvės, kaip šių eilučių autorius, neturi teisės oficialiai pasiūlyti, pavyzdžiui, Jono Meko minėtai komisijai. Tai gali padaryti tik ... tarybos narys arba organizacija; tad kyla teisėtas klausimas, ar tai nepažeidžia mano ar kitų žmonių „iš gatvės" teisių? Tai galėtų man paaiškinti nebent teisininkai.

Taip pat kyla įdomus klausimas, kodėl prieš tuos penkerius metus, jei galiojo tokie pat įstatai, pavyzdžiui, dailininkas Vidmantas Jažauskas, būdamas tada tarybos nariu, nepasiūlė Jono Meko Garbės piliečių komisijai, o tik rašė į spaudą? Tą dabar galėtų padaryti gal Stasė Eitavičienė, nes visai neseniai, kai paklausiau komisijos pirmininko gerbiamo Algirdo Butkevičiaus, ar kada nors kas nors siūlė Joną Meką į garbės piliečius, jis atsakė, kad nėra buvę tokio pasiūlymo... Va čia ir išlenda dar kelios ylos iš to paties maišo. Kur tos organizacijos, kurios, regis, būtų arčiausiai gyvo klasiko Jono Meko? Tarkim, gimnazija, kur jis mokėsi; tarkim, biblioteka, kuri turėtų būt bene pirmoji suinteresuota tokiais dalykais; Papilio bendruomenė ar kokia jos dalis, kaip kraštas, iš kur menininkas kilęs ir pan. Bet nėra tų pasiūlymų! Kur jie - logiškai išprotavus ir jausmiškai išjautus, jie t u r ė t ų būti.

 Ir problema gal ne vien toje įžeidžiančioje biurokratijoje, kuri suformuluota nuostatuose. Ar įsivaizduojate garbaus amžiaus menininkus - Joną Meką Niujorke ar Joną Strielkūną Vilniuje - jei jie būtų siūlomi į tuos garbės piliečius, einančius „atšviesti" savo asmens dokumentų, kad Biržų valdžia įsitikintų, jog jie tikrai yra tie asmenys? Pridėkim dar „ne mažiau kaip dvi rekomendacijas" lyg stojant į kokią partiją ar norint užimt pelningą „valstybininko" postelį...  Kažkoks nykštukiškas mąstymas, biurokratijos elementai ten, kur jų išvis neturėtų būti arba jie turėtų būtų kultūringai paslėpti. Ar neužtenka taryboj vien tik paskelbti žinomo žmogaus pavardę ir nubalsuoti - taip arba ne? Ir - ar reikia tiems būsimiems Garbės piliečiams tų piniginių premijų, dėl kurių galbūt ta biurokratija ir užvesta? Viskas, ponios ir ponai, kartais gali būti labai žmogiškai paprasta. Kaip dukart du. Ir - akivaizdu.

Tad, jei teisingai supratau savo teises, apibrėžtas gimtojo rajono valdžios, tegaliu tik viešai - „per spaudą" - siūlyti kandidatus Biržų garbės piliečio vardui. Tai žmonės, apie kuriuos nieko daugiau nereikia aiškinti, nes viską pasako jų vardai - Jonas Mekas, Jonas Strielkūnas ir Žydrūnas Savickas.

Ir belieka žiūrėti, kur slypi garbė ir visos kitos garbės.

 

Alis Balbierius

2010-03-06

Vietos po saule

Vietos po saule nėra daug.

Ypač rajonuose. Ypač - rajoninei spaudai.

Ir vargas tiems rajonams (nežinau, ar tokių liko?), kurie teturi vieną laikraštį.

Regis, jau yra rajonų, kuriuose išleidžiami net trys „ant popieriaus" spausdinami laikraščiai, neskaitant lokalių besikuriančių TV ar internetinių žiniasklaidos variantų, nesusietų su popieriniais laikraščiais.

Jie visi pradeda tarp savęs konkuruoti ir kuo toliau, tuo daugiau konkuruos (o konkuruodami, jei neišnyksta, sukuria išsamesnį ir demokratiškesnį vaizdą) - tegyvuoja žiniasklaidos, kaip tam tikro specifinio verslo, laisvė. Ir - kas dar svarbiau - kiekvieno laisvė - priimti tą žiniasklaidą ar ignoruoti.

Biržai dabar turi du laikraščius, ir tai yra didžiausias, koks dabar įmanomas, demokratijos ir pliuralizmo gerąja to žodžio reikšme laimėjimas. Visa kita - visokios trintys, konkurencijos, apkalbos, asmeniškumai, „išsiniekinimai" (įstrigęs rašytojo Herkaus Kunčiaus eseistikos „terminas") tiesiog būtini ir neišvengiami šių dienų gyvenimo, taip pat ir žurnalistikos peizažo dalykai. Svarbiausia - kad žmogus gali p a s i r i n k t i ir p a l y g i n t i. Šiuo konkrečiu atveju - „Šiaurės rytus" ir „Biržiečių žodį".

Dešimtmečio proga negiedosiu jokių ditirambų laikraščiui, kuriam dabar rašau. Jis yra toks, koks dabar yra, ir jau yra lyderis. Nebijantis kritikuoti to, apie ką anksčiau dauguma tik kalbėdavo privačiuose bailiuose pokalbiuose. Juk sovietizmas provincijų žiniasklaidą išmokė ypač giliai viską vynioti į vatą. Biržų vata buvo gana klampi. Dabar susiformuoja kitos baimės - bijoti tų, kurie valdo vietos kapitalą, darbo vietas ar turi biurokratinę, skirstomąją ir leidžiamąją, galią. Vėl tapęs biržiečiu, iš privačių pasikalbėjimų žinau, kad daugelis šviesesnių žmonių turi kitokias nuomones politikos, kultūros, ekologijos ar krašto ateities klausimais negu tie, kurie jiems vadovauja ar turi sprendžiamąją galią, kurią, beje, jiems suteikia tik visuomenė ir jų gerus ar nevykusius darbus apmoka ta pati visuomenė.

Atvirai pasakysiu, kad man nebuvo lengva iš „Biržiečių žodžio" autoriaus (regis, pirmi eilėraštukai jame išspausdinti aštuntoje ar devintoje klasėje paraleliai su pirmuoju ekologiniu rašiniu dabar jau, deja, išnykusiame „Mūsų gamtos" žurnale") tapti kito leidinio autoriumi, bet tas perėjimas brendo ne vieną dieną ir gal ne vienerius metus. Man, kaip laisvai rašančiam autoriui, taip pat teko pasirinkti, kaip pasirenka skaitytojai, ir aš to nesigailiu. „Šiaurės rytai" įgyvendino aštresnės, įvairesnės ir greitesnės žiniasklaidos poreikį, nors ir anksčiau būta bandymų, kurie nepavyko - pavyzdžiui, siekis atgaivinti gražų pavadinimą ir istorinį šleifą turėjusį  „Biržų žinių" leidinį.

Samprotauti tiek apie konkrečios, tiek apie žiniasklaidos apskritai pliusus ir minusus galima be galo daug ir ilgai. Gerai, kad tas diskursas jau vyksta ir apie respublikinius dienraščius, kurių reitingai gerokai nukrito. Kaip minėjau, žiniasklaida yra privatus verslas, tačiau galią tam verslui plėstis ar trauktis suteikiame mes, ir tai yra visuomenės apsidraudimas ne tik nuo pirmosios, bet ir nuo ketvirtosios valdžios. Jos abi, beje, daug glaudžiau susijusios, nors ir nuolat tarp savęs ėdasi, bet kito geresnio visuomeninio poveikio pirmajai valdžiai mes dar neišradome.

Puikus ispanų mąstytojas Jose Ortega y Gassetas yra pasakęs, kad kritika yra tikrasis patriotizmas. Tai suvokti ypač aktualu posovietinėje Lietuvoje, kuri, anot rašytojo ir kultūrologo Vytauto Rubavičiaus, yra daugiau „vaizduojamosios demokratijos" stadijoje. Tai dar aktualiau provincijose, kur nusistovėję ryšiai, pažintys ir mąstymas ir „grupelių" politika bei įtaka kažkodėl pradeda priminti kažkokį besiformuojantį sąstingį, stoką idealizmo ir maksimalizmo. Dėl to verta kalbėti „prieš vėją", ir kito pasirinkimo čia nėra.

„Šiaurės rytai" yra tokie, kokie yra. Tad norėčiau palinkėt subalansuoti kritiką ir etiką, greitį su tikslumu, popsą su kultūra, neaplenkti turto ir skurdo apraiškų - suderinti verslą ir bet kokios lietuviškos spaudos pareigą, nepaisant jos privatumo - dirbti švietėjišką darbą plačiausia šio žodžio prasme. Tokios „idealios" balansuotės, kurios komponentus dar būtų galima vardinti, nepasiekė nė vienas atskiras nepriklausomos Lietuvos laikraštis. Bet svarbu matyti ir jausti, ar to link bandoma eiti ir kaip einama.

Nes per daug mūsų istorijoje būta vergystės, o paskutinioji atsitraukė vos prieš dvidešimt metų.

Nes tas lietuviškas spausdintas žodis toks dar jaunas, jei prisiminsime spaudos draudimo laikus.

Ir, pagaliau, - vietos po saule nėra daug, ir ją išsikovoti ir būti joje nėra paprasta.

„Šiaurės rytai" suteikė galimybę p a l y g i n t i ir p a s i r i n k t i.

 

Alis Balbierius

2010-03-02

Ar tik atminimo lentelių esame verti?

Alfredos Gudienės straipsnis, parašytas remiantis politinio kalinio Martyno Burbulio sūnaus Vytauto atsiminimais, paskatino dar kartą apmąstyti skausmingą Lietuvos situaciją dvidešimtojo amžiaus viduryje bei vėlesniais metais ir palyginti tai su dabartimi.

 

Prie paženklintų namų - jokių pagarbos ženklų

Negaliu pritarti dar vienos atminimo lentos tvirtinimui. Jau keliolika metų Biržuose yra keturi taip paženklinti namai. Prie Rotušės gatvės 26 numeriu pažymėto namo - dargi klaidinantis užrašas. Galėjo būti parašyta „šioje vietoje stovėjusiame kalėjime", o ne „šiame name" - juk namas pastatytas tik nugriovus vienaaukštį kalėjimo pastatą.

Bet ne čia esmė: neteko patirti, kad prie taip paženklintų namų kas nors padėtų gėlių, uždegtų žvakutę ar bent stabtelėtų grupelė praeivių, prisiminusi tuos slogius laikus.

Aukščiau minėtas A. Gudienės straipsnis paskatino dar kartą pavartyti kraštotyrininko archyvą. Segtuve „Biržų kalėjimai" tarp 66 puslapių yra ir tiksli NKVD Biržų skyriaus kalėjimo schema, kurią 1945 11 22 sudarė jaunesnysis leitenantas Buzko. Keturios kameros po 5 - 9, du kabinetai po 20 - 24 kvadratinius metrus. Detaliai nurodyta, kur įrengti vidaus ir lauko sargybos postai ir t. t.

Dėmesio vertas ir kalėjimo personalo sąrašas: tarp dvylikos pavardžių - tik dvi lietuviškos.

Štai tokie slapti raštai pokaryje specialiuoju paštu keliavo iš Biržų per Vilnių į Maskvą. Ten juos skaitė, vizavo Gulago generolai.

Turimi dokumentai neginčijamai įrodo straipsnyje minimą kalėjimą toje vietoje buvus. Bet kas pasikeis ten pritvirtinus lentą? Reikia numatyti ir tai, jog prie visuomeninės paskirties pastatų net geranoriškus paminėjimus rengti yra sudėtinga.

Vytautas Burbulis domisi kitų suimtųjų, kankintų su jo tėvu, likimu. Iš dalies tai pagarsinti nėra sudėtinga. Štai perskaitęs šeštadienį „Šiaurės rytų" numerį nepakildamas nuo stalo tikslinu Vytauto atsiminimus tokiomis detalėmis:

Burbulis Martynas, Petro, g. 1891, gyv. Šimpeliškių k., Biržų vals., valst. suimtas 1945 04 28, kalintas Biržuose. Byla nutraukta 1945 06 15 BBK.

Sūnus Burbulis Jonas, Martyno, g. 1928, gyv. Šimpeliškių k. Biržų r., valst. suimtas 1945 11 07, kalintas Biržuose, 1945 12 14 Panevėžyje; paleistas 1946 02 13, BBK.

Šitaip trumpai galima prisiminti visus kalintus, teistus, sušaudytus ar kitaip nukankintus Lietuvos gyventojus. Tereikia iš bendro sąrašo išrinkti biržiečius. Bet kam tai, išskyrus senstančius aukų artimuosius, įdomu?

Straipsnyje keliama idėja apie kankinių pagerbimui skirtos atminimo lentos prie policijos pastato pritvirtinimą. Idėja graži, bet... Nepamirškime, kad kankinių suėmimo mastas okupacijos metais, vadovaujant didžiam kaimynui ir broliui iš Maskvos, buvo toks didelis, kad tokias lentas reikėtų kabinti vos ne prie kas antro per karą išlikusio namo miesto centre.

Masinių suėmimų metu biržiečiai buvo kalinami ir gimnazijos rūsyje. Tardyti ir kankinti iš čia vedė į kitoje gatvės pusėje esančią „Aušrą". Neatlaikiusius „Stalino saulės kočėlo" iš rūsio išnešdavo į Agluonos pusę ir užkasdavo nuo fronto likusiuose apkasuose.

 

Būkime drąsesni ir reiklesni

Kai kurie mokytojai, vyresniųjų klasių mokiniai ėjo į partizanų būrius ir ginklu priešinosi okupantams. Žuvę nelygioje kovoje buvo dar ir niekinami Vytauto gatvėje (nuo karių kapinių iki sankryžos su Kęstučio gatve). Tačiau Biržuose nieko nepadaryta žuvusių bei išniekintų kovotojų pagerbimui, išskyrus brolišką kapavietę Švyturio gatvėje.

Nuožmų raudonąjį terorą 1940 - 1941 metais pirmieji patyrė krašto mokytojai, kita šviesuomenė. Retas kuris iš areštuotų ir tremtų ištvėrė nepakeliamas gyvenimo sąlygas lageriuose ar prie Laptevų jūros. Kas juos Biržuose beprisimena? Kaip pagerbtas Jų atminimas?

Visa tai apmąsčius negalima pritarti gerb. Vytauto Burbulio norui kankinius pagerbti tik kuklia lentele. Būkime drąsesni ir reiklesni. Svajokime ir reikalaukime, kad Biržuose bent jau būtų pradėta galvoti apie didingesnio paminklo pastatymą visiems nekaltai kankintiems ir kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Paminklui tinkamiausia vieta būtų gimnazijos skverelio pradžioje, prie automobilių stovėjimo aikštelės. Iš šios vietos aiškiai matyti kitapus Vytauto gatvės esantys policijos ir kiti pastatai, kuriuose buvo kalinami biržiečiai.

Į vakarus - gimnazija su siaubą kėlusiu rūsiu.

Žiūrint į šiaurę - Rotušės gatvės pabaigoje taip pat stovėjo pastatas, kuriame „dirbo" NKVD su greta buvusiu kalėjimu (Rotušės g. 24). Vienaaukščiame pastatėlyje 1948 metais buvo keturios kameros. Pagal čekistų terminologiją, „kalėjimas randasi tardymo skyriaus kieme: limitas 40 žmonių".

 

Karių kapinėse - suklastota istorinė tiesa

Norėdamas, kad konkrečiais statiniais būtų išsaugota istorinė atmintis, niekada nepasisakiau už Antrojo pasaulinio karo kapinių iškėlimą iš miesto centro. Ir ne tik todėl, kad daugeliu atvejų tai būtų problemiška. Karių kapinės - vienintelis objektas, liudijantis vykus karą po karo ir Biržų krašte.

Bendramintis statistikos mėgėjas buvo suskaičiavęs, kad tarp tūkstančio raudonarmiečių, žuvusių 1944 - ųjų vasarą, minėtose kapinėse palaidota arti šimto žuvusiųjų vėlesniais metais. Tai nejaugi patys biržiečiai, samagono prisigėrę, išsišaudė?

Į tokias kapines ne gėda buvo ateiti su svečiais ir paaiškinti apie slogų pokarį. Bet rekonstruojant kapines visai geros antkapinės plokštės pakeistos naujomis.

Tūkstančių nepagailėta, kad naujosiose plokštėse nebeliktų karių žuvimo datos, matytųsi tik aptakūs užrašai apie žūties laiką - „1941 - 1945 m. kare".

Ir tik kažkur archyvuose esantys įrašai byloja, kad 1945 08 20 metais Spalviškių kaime susišaudymo metu nukautas 26 metų turintis eilinis Chruščiov. Tų pačių metų spalio 2 dieną Kirdonyse nukautas pasienio užkardos viršininkas vyr. leitenantas Meško ir t. t.

Turimomis žiniomis, paskutinis kariškis, kovojęs su partizanais ir žuvęs Biržų krašte, buvo seržantas D. Ch. Chairudinov. Jo žūties data - 1950 09 04. Tai yra jau daugiau kaip penkeri metai po istorinės 1945 - ųjų gegužės devintosios.

Tai kokį karą jie čia kariavo? Kur žiūrėjo kelių lygių mūsų „principingoji" paminklosauga, neleidusi ant kapinėse esančio paminklo panaikinti užrašo, kad taip biržiečiai išreiškia dėkingumą išvaduotojams.

Anot paminklosaugininkų, pakeičiant užrašą būtų pažeistas paminklo autentiškumas. O ar nepažeistas autentiškumas dabar, kai vietoje antkapiuose žymėtų 1950 metų likę tik 1945 - ieji ir taip „užmirštas" ištisas istorinis tarpsnis?

Tai yra didžiulis akibrokštas istorinei tiesai.

Kaip atsakas į šį akibrokštą turi būti mūsų siekis, kad ir Biržuose būtų deramai pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimas.

O jei dėl karių kapinių, tai dabar aš esu su tais, kurie reikalauja, kad jos iš miesto būtų iškeldintos.

Jeigu patys rusai - TSRS pareigų perėmėjai - suklastojo istorinę tiesą, kodėl jiems turime pataikauti? Teišsiveža jie kaulus nors ir į Maskvą ir skelbia, kad tai - žuvusiųjų Spalio revoliucijoje palaikai.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-02-23

Sniegas. Tyla. 2010. Vasaris

Aš atsistoju tyloj, ir ta tyla balta.

Ji - visur: į šiaurę ir į pietus, į vakarus ir į rytus. Balta ir tylu danguose virš galvos; balta ir tylu po kojomis, kur sniegas. Diena blausi, tad vos įžiūri, iš kurios pusės toj tyloj ant baltų sniegynų krenta šviesa. Šviesa, beveik nemetanti šešėlių, tik tolėliau, kur kelios eglės, sniegas po jomis vos pastebimai tamsėlesnis, toks švelniai ir šiltai pilkas.

Šios žiemos tyla yra viską apimanti, viską aprėpianti, nutildanti postmodernų technokratinį triukšmą tiek manyje, tiek visame pasaulyje, nes čia aš nuo to pasaulio atsiskiriu, atsiriboju, bet jo nesunaikinu... Jaučiu jį visą laiką esantį. Tikresnį, kai nuo jo atsitolini.

Ir tada šioj baltoj tyloj pasaulis kalba savo bežode, pirmaprade kalba. Iš mano minčių ir patirčių, iš to, kas iš tiesų buvo ar įvyko. Iš to, ką regėjimuose regėdavau. Iš to, kas buvo išskaityta knygų knygose, ir kurių žodžiai ir mintys lyg vanduo - lyg gaivūs šaltiniai ar plačios misisipės - bėgo į mano „aš" indą, niekad jo neužpildydamos. Nes žmogiškoji atmintis yra kaip indas su keliomis skylutėmis, iš jo tas vanduo vėl išbėga, užleisdamas vietą naujiems įspūdžiams, žinioms ar naujoms užmarštims. Nors tikiu, kad mano pilkosiose prerijose - mano pilkosiose smegenų visatose - vis dėlto išlieka viskas, absoliučiai viskas, kas ten kada nors, nesvarbu kokiu būdu, pateko. Tik mes neįvaldėm tokios mnemotechnikos, kad panorėję galėtumėm atsiminti ne tik tai, ką ž i n o m ten esant, bet ir tai, ką iš tiesų užmirštam arba užmirštame tik tam, kad norime arba kad r e i k i a užmiršti. Nes kaip gali nelikti tose gelmėse to, ką patyrėme ar bent kartą pagalvojom, ką jautėm mylėdami ar nekęsdami, jei tose mano - tavo - gelmėse miega - budi - gyvena visa žmonijos istorija, visa kolektyvinė biologinė ir socialinė patirtis, taip pat mano giminės kraujo atmintis, - ir visa tai mes įvardinome kaip k o l e k t y v i n ę p a s ą m o n ę.

Man patinka ne tik gamtos, bet ir sąmonės tyla, kada žinai, kad greitai ar ilgainiui joje išryškės iš lėto arba staiga nušvis lyg žaibas, lyg budistinis nušvitimas formos ir mintys ar vaizdai, kurių tu tikėjaisi arba kurie tave nustebins ir sujaudins, nes jų visai nesitikėjai ir maneisi jau beveik kūrybiškai miręs. Neįdomus sau pačiam - be netikėtumų. Be paslapties.

Aš stoviu toj tyloj ir staiga atsimenu navachų indėnų žodžius, kadaise manojo ornitologinio pamišimo laikais skaitytus į rusų kalbą seniai senoj sovietijoj išverstoje Paul A. Johnsgard knygoje „Song of the North Wind", kurios pagrindiniai herojai yra baltosios žąsys, keliaujančios virš indėnų žemių Amerikos Šiaurėje. Toji knyga vienu metu buvo viena iš mano stalo knygų, ir aš ją, skirtą kito žemyno šiaurei, prisimenu savo gimtojoje šiaurėje, stovėdamas vienkiemio - dirbtuvės kieme šioje baltoje viską išbalinančioje tyloje. Ir šioji tyla - beveik bespalvė, tik balta, labai labai balta ir kartu šiek tiek pilka horizonto medžiuose ir giraitėse, ir truputį prislopintai žalia senose eglėse prie sodybos, - ir šioji tyla primena tai, kas man buvo it vienas skiemuo iš pasaulio, iš gamtos, iš meno estetikos elementoriaus.

Paul A. Johnsgard knygą baigia citata iš Naktinės indėnų navachų dainos; ir aš čia pažodžiui pakartosiu tą trumpą tekstą, kuris kadaise mane apšvietė :

„Tegul keliai veda juos į namus pėdsakais pasaulio,

Tegul jų sugrįžimas bus laimingas visiems.

Aš einu grožyje:

Prieš mane grožis,

Ir už manęs grožis,

Grožis virš manęs ir aplink mane.

Ir pabaiga graži.

Ir pabaiga graži".

Tai prisiminęs ir susiradęs tą citatą, aš norėčiau patirti tai, kas nebeįmanoma, - reinkarnuotis į vadinamųjų „pirmykščių" žmonių pasaulį ir patirti jų gamtos estetikos būsenas. Gal panašiai, kaip šią akimirką patyriau baltos tylos būtį ir estetiką, išsiskleidusią manyje ir save, ištirpstantį toje būtyje ir toje estetikoje, bet išliekantį savimi ir stovintį toje baltoje tyloje, tarp laukų, tarp stebėtinai gilių šios žiemos, šio vasario sniegų, lyg čia būtų ne Lietuva, o kokie Klondaiko sniegynai...

Ir šioj baltoj bežodėj ir pirmapradėj tyloj, stovėdamas ir gerdamas ją ir nenorėdamas nei tarti, nei girdėti kieno nors žodžių ar garsų apskritai, aš staiga pamatau, kaip lėtai, vos vos dvelkiant vėjūkščiui iš šiaurės, lyg kokia magiška skraistė ateina sniego siena.

Ji tokia tyli, kad net sunku patikėti, kiek daug toje sienoje sutelpa snaigių. Toji siena apsupa mane ir pro mane keliauja tolyn, į pietus, ir aš žiūriu ir skaitau tai, kas yra patys tikriausi baltos tylos balti žodžiai. Žodžiai be raidžių.

Jie krenta be garso, ir jų daug. Tiek daug, kad nėra jokių galimybių juos kokiu nors žmogiškuoju būdu suvokti ir įvardinti, išskyrus bežodį bekalbiškumą ir nuostabą, kad tame bežodžiame bekalbiškume ir slypi visata.

Ir aš esu grožyje, bekalbių krentančių bežodžių žodžių grožyje, tylaus totalinio snygio malstreme, kuris yra visur „aplink mane".

 

Alis Balbierius

2010-02-20

Legalūs ekologiniai nusikaltėliai

Biržai yra garsus kraštas.

Ypač daug nuveikta ir kasmet nuveikiama ekologijos srityse.

Reikėtų Lietuvoj pradėti reitinguoti rajonus, kurie kuo daugiau prisideda prie aplinkos vizualinio ir kitokio skurdinimo. Šis „iškilių" vietos politikų kraštas tikrai būtų pirmaujančių gretose.

Tas skurdinimas slenka lėtai, lyg vėžys, lyg patologiška epidemija, bet niekas nenori suvokti ir išvysti jos masiškumo.

To pavyzdys - šiam kraštui jau „amžina" medžių problema. Dabar ji jau nuo pernykščių pakelių tvarkymo „žygių" daugiau susijusi su kelininkais, ne tik su pensininkais iš centro, kurie kartu su visagaliais bebrais reguliuoja piliakalnio pertvarkas.

Apskritai dalis biržiečių įgauna klasikinių graužikų - bebrų - bruožų, tvarkydami krašto želdinius - tiek rajone, tiek mieste.

Siūlau rajono visuomenei šiemet išrinkti kokį veikėją ir suteikti jam Metų bebro vardą.

Mane pašiurpino eilinis faktas, kad „su leidimu" - (blyn, kraštovaizdžio specialistės), nupjautas ąžuolas - vienui vienintelis plyname lauke ir neaugantis vidury kelio - netoli Kupreliškio.

Tas medis žavėjo kaip puošmena, jei kartais keliaudavau su draugais fotografuoti Kupreliškų apylinkių. Tas likęs medis šalia kelio buvo to viso gan skurdoko kraštovaizdžio akcentas, vizualinė ir atminties ašis toje gan nykioje erdvėje.

Tokie dalykai gali būti įvardinami tik kaip legalūs ekologiniai nusikaltimai. Biurokratinis ekologinis barbarizmas. Tai, mano galva, ne „smulkmena", o tendencija. Ir jis ne pirmą kartą toliau vykdomas, protestuojant visuomenei, į kurią „specialistams" ir „vadukams" yra nusispjaut.

Pagaliau, ar kas išvis šiame rajone turi kokią nors aiškesnę valdžią?

Tas pats su paveldu ar įžymių kultūros kūrėjų gimtinėmis. Deja, nematau jokio apčiuopiamesnio nei valdžios, nei visuomenės rūpesčio. Sąstingis prieš krizę ir dabar.

Regis, Biržuose nėra ir tikros gamtosaugos. Yra agentūra, yra regioninis parkas - bet ten tvyro amžina tyla. Ogi tiems kovotojams už gamtą dar mokami pinigai, kad jie kovotų. Kad plastiškai žiūrėtų į įvairias biurokratines taisykles, jas nusverdami realios gamtos labui. Kad bendrautų su visuomene, propaguotų ar reklamuotų gamtos vertybes, tam tikrą ekologinę ideologiją. Gaila, bet Lietuvoj gamtosauga ir atsakomybė tapo pernelyg išskaidytos ir biurokratizuotos.

Įtariai pradedu žiūrėti į ne vieną dabarties „ekologinį" projektą. Palaimintą visais centrų ir specialistų parašais. „Suderintą". Nes „suderinti" šiais laikais išmokome viską ir visur.

Pavyzdžiui, suklustu, kai skaitau apie būsimą Širvėnos ežero ir jo pakrančių valymą, kur kalbama ir apie „menkaverčių" želdinių pakeitimą „vertingais"... Tikras ekologas žino, kad gamtoj nėra menkaverčių dalykų - biosferos rate visi turi savo vietą ir tikslą, ir tų tikslų mes net nežinome.

Kalbu tai ne tik kaip koks rašantis ar fotografuojantis žmogus, paveiktas „sentimentų".

Sakau tai kaip žmogus, dalį gyvenimo skyręs gamtosaugai ir gamtotyrai. Ir man nesuvokiama, kas čia darosi, kodėl vietos kelininkų vadukas tvarkosi rajone kaip savo darže? Arba kodėl, pavyzdžiui, toks įspūdingas gamtos paminklas kaip Sandariškių ąžuolas rajono vadukų dėka kažkada staiga tapo nebe paminklu, o balažin kuo?

Čia tik keli pavyzdėliai - giliau pasikapsčius, galbūt taptų visai nejauku. Apskritai kalbant, dėl daugybės tokių faktų ir faktelių, dėl įvairių nemalonių tendencijų darosi gėda.

Labai gėda.

O Jums?

 

Alis Balbierius

2010-02-13

Vasario magija

Vasario mėnesio vardas nuo „neatmenamų" laikų mano atminty yra pilnas kažkokios nenusakomos laiko kaitos magijos.

Magijos, kuri slypi žodžio gilmėje ir žodžio panašume į tai, kas šiuo metų laiku dar tik sapnuojasi, regisi kaip neįmanomybė. Bet puikiai žinome, kad toji neįmanomybė - pavasaris - vasara - vis viena ateis ar į v y k s, ir nesvarbu, ar žiema buvo gili kaip ši, ar beveik besniegė, ką jau ne kartą teko regėti ir patirti.

Tačiau šį mėnesį šie trys žodžiai - v a s a r i s - p a v a s a r i s - v a s a r a - staiga įgauna kitą prasmę, kalba apie kitą, kitokį laiko tekėjimą. Apie pasikeitimus, kurie prasideda kažkur bedugniausioje gamtos gilmėje ir kurie „iš išorės" dar beveik nepastebimi. Ir išsidėsto šie žodžiai mūsų sąmonėje kažkaip ypatingai, kažkaip magiškai, prisipildo semantinių ir gamtiškųjų prasmių, nuojautų, įžvalgų, ypatingos laiko pajautų estetikos.

Kodėl magija? Man regis, magiškumas pirmiausia susijęs su gamtos galiomis, jos gyvybiškumo ir gebėjimo stebuklingai kartotis, o kartojantis ilgainiui ir kisti, evoliucionuoti, persilieti iš vienų gyvų formų į kitas, kartu persiliejant iš gyvo į negyva, iš negyvo - į gyva - ir taip per amžius. Pagaliau magija pagal pagrindines ir ganėtinai pasenusias šio žodžio prasmes yra ne tik magų, burtininkų, žynių privilegija. Senieji magai išnyko, o naujieji dažniau yra šarlatanai, ieškantys sau avelių ir pragyvenimo šaltinių.

Magija man yra tai, kas nesuvokiama, paslaptinga, „iki galo" niekad nepažinu, pagaliau net ir „moksliškai" pažinus, nuo to tas magiškumas, pavyzdžiui, tavo ir mano gyvybės egzistavimas, netampa aiškesnis ar mažiau stebuklingas. Magija yra paslaptis ir tos paslapties estetika, intuityviojo pažinimo lavinimas ir tikėjimas, kad pasaulis yra stebuklingas. Nepaisant to, kad beveik visos mūsų socialinės sistemos nori įteigti mums priešingai, o pati visuomenės prigimtis savo labui siekia mus nuolat robotizuoti ir niveliuoti.

Aš nežinau nieko pasauly magiškesnio už Gamtą ir visas jos apraiškas. Nežinau ir nieko dieviškesnio, nes dieviškumas būdingas ne tik mūsų susikurtiems dievams, kuriuos žmogus kartais keičia į naujus, išduodamas senuosius. Vasarį, kada dienos vis pastebimiau ilgėja, pradedi iš tiesų visai kitaip jausti gamtos magiškumą.

Ten, kur po sniegu yra „žemė", ji pilna gyvybės „bombų" ir būsimų pavasario magijos reiškinių, nes tuoj tuoj vėl negalėsiu atsistebėti visa ko augimo, vešėjimo, atgimimo greičiu ir galia. Vasarį po sniegu bilijonai magiškų dalykų jaučia dangaus šviesulų pokyčius - kiekviena mikroskopinė, plika akimi neįžiūrima sėklelė „kalbasi" su tais kosmoso šviesulais. Kalbasi taip pat, kaip kalbėjos dar tada, kai nebuvo jokio homo sapiens, net jo užuominos, nes mes tarp gyvūnų ir augalų rūšių, kurias, deja, sparčiai „išgyvendiname" iš šios planetos, esame labai jauna rūšis. Agresyviausia rūšis, bet vis dėlto sugebanti jausti magiją ir gėrį. Ir nuolat balansuoti ant gėrio ir blogio lyno; šia prasme esame amžini oro akrobatai, ieškantys pusiausvyros ir amžinai jos nesurandantys. Patiriantys tik pusiausvyros- ekvilibriumo akimirkas.

Vasario vardo magija paveikia kasmet, prikeldama gamtiškąsias ir gamtotyriškąsias asmenines patirtis. Vasaris primena vieversius ant sniego, juodą, jau tuoktuvinį kovarnių juodį su metalo blizgesiu belapių medžių šakose. Kažkada ketverius metus regėtus ir neišdilsiančius paukščių sugrįžimus dangaus Via Baltica keliu - Ventės rage ar Kuršių nerijos praskrendančių sparnuočių kelyje - vasario pūgose ir atlydžiuose, kovo tirpsmuose ir balandžio ūkanose.

Esame tokie pat paukščiai, skraidantys savo keliuose daugiau dvasiniame lygmenyje, ir kartais mūsų sparnų plunksnas nušviečia tokia pat magiška šviesa, kokią ant savo sparnų jau greitai atneš grįžtančios gervės ar laukinės žąsys.

Ir žinau, kad bet kokio paukščio skrydis dangumi man visada bus magiškesnis už lėktuvo ar kosminio aparato skrydį.

Todėl, kad mes niekada tiksliai nežinome ir nesužinosime, kur ir kodėl tas paukštis skrenda...

 

Alis Balbierius
2010-02-06

Dorovė praktiškai, arba kiek galima vogti?

Ar yra žmogus, nieko nepavogęs iš kito? Ar įmanoma sutikti asmenį, kuriam duoti yra palaimingiau nei imti? Anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, „esmė ne tai - vogs ar nevogs, esmė - kaip vogs. Kuo labiau gyveni dirbdamas, o ne vogdamas, tuo esi doresnis".

Žmogui vogti tapo lygiai tiek svarbu, kiek kvėpuoti, valgyti, eiti. Žinome įsakymą „Nevok". Ir galvojame - jei milijono nepaėmiau, vadinasi, nieko nepavogiau. Esu ramus.

Šįkart ne apie Dievo įsakymų neišmanymą, bet apie socialinę dermę, kuri vienus džiugina, kitiems trumpina gyvenimą.

Advento metu (netikintiesiems priminsiu - gruodžio mėnesį) prasideda gerumo psichozė. Visi TV kanalai, laikraščiai, žurnalai, net pranešimai bažnyčioje skalija apie gerumo darbus. Susidarytų įspūdis - jei padarei kokį gerą mažmožį, kaip ir pasiruošei Kalėdoms.

Reikia žmogų mokyti gėrio, bet iš gerumo tyčiotis nereikėtų. Daugelis gerų darbų apsiriboja mandarinų maišeliu ir šventiniu tortu, kuomet įteikus socialiai remtinai šeimai, nusifotografuojama laikraščiui, prieš tai pasidarius šukuoseną ir apsirengus „Nijolės" kailiniais. „Atlikau gerą darbelį, pasidariau reklamą, girkite mane, koks aš didvyris", - daugelis tyliai pagalvoja.

Visą gruodį girdėjome graudinančias istorijas apie sergančius kūdikius, mamos ir tėčio norinčius vaikų namų auklėtinius, apleistus senelius. Buvome raginti aukoti, remti, palaikyti. Geriausia - materialiai. Suprantu, kad Lietuvai reikia gydymo aparatų, bet ar kas pasidomėjo, kiek realiai jie kainuoja? Pritariu, kad vaikams reikia artimo žmogaus šilumos, bet negi naujas kompiuteris ar pietų stalas juos atstos? Suprantu vienišus žmones, bet yra kaimynai, bendruomenė, artimieji.

Negalime galvoti, kad paaukoję du litus, turime nustoti veikti dėl gerumo ir meilės.

Žmogui reikia būsto, maisto, rūbų. Bendravimo, dalinimosi, saugumo. Tačiau paties žmogaus užduotis ir yra siekti to, kas jam gyvybiškai svarbu. Būti aktyviam gyvenime.

Pasitaikė savaitgalių, kai tam tikrose parduotuvėse negalėjai praeiti, nes vargšams turėjai nupirkti to, kas būtiniausia ir nelabai. Džiaugėsi jaunosios ir senosios akcijų savanorės žmonių gerumu. Dalį prekių užfiksuoja, dalį pasidalija, likusiomis artimuosius pradžiugina.

Viena pakankamai jauna dviejų vaikų mama skundėsi, jog nusibodo iš labdaros duodamos perlinės kruopos. Ir vaikai nesidžiaugia užuodę jų kvapą virtuvėje. Šeima piktinasi tauta, valstybe, valdžia. Dirbti nenori (atseit darbo neranda, ieško dešimt metų), važinėja (ne pačiu seniausiu) automobiliu į darželį ir iš darželio, geidžia firminių naujų rūbų ir jaučiasi nelaiminga, nes ir vyras veltėdis.

Nesinori prisiminti chrestomatinio pavyzdėlio iš tarybinių laikų, tačiau daugelis žinome, jog net vaikai kolūkiuose išmokdavo „kombinuoti". Kas galėjo, tas tą ir pasiimdavo. Nevogdavo - tik pasiimdavo.

Yra šiuolaikinių pavyzdžių. Pažįstu katalikų šeimą, uoliai praktikavusią tikėjimą, kai jis buvo Lietuvoje draudžiamas. (Šiuo metu mažai kam reikalingas, nes uždraustas vaisius saldesnis). Šeima sekmadieniais eidavo į bažnyčią, melsdavosi. Prašė Dievo pinigų, laimės ir sveikatos. Žmona niekur nedirbo, o vyras dirbdavo daugiau valandų, nei esti per parą. Krovėsi turtus. Supirkdavo metalą, nelabai žiūrėjo, kaip ir iš kur kas ką atnešdavo, svarbiausia - pinigai. Pagaliau nusipirko mašiną, įrengė kelias signalizacijos sistemas, dažnai joje miegodavo (kad nepavogtų), pasistatė namą, nupirko žmonai deimantus, apipuošė vaikus auksais ir... tapo socialiai remtini. Visą tą laiką vaikai gaudavo nemokamą maitinimą mokykloje, už šilumą - kompensaciją, o iš darbo biržos - papigintą verslo liudijimą. Kad tik nereikėtų deimantų atiduoti į lombardą.

Pažįstu moteriškę, kuri visą savo gyvenimą atidavė ligoninės valgyklos gyvavimui. Virė, kepė, ruošė eilinius patiekalus ligoniams, „Stiklių" tipo - elitiniams gydytojams. Valgydino ir gimines bei kaimynus. Užteko visiems. Galvodavau, kada ji įklius, kada baigsis jos „verslas" ir pagaliau ligoniai gaus kotletą, kuriame bus ir mėsos. Trečias dešimtmetis prasidėjo šauniosios kulinarės karjeroje, o tiesos kaip nėra, taip nėra. Matyt, su vogtais produktais nurijo ir sąžinę.

Žinau, ką reiškia kuklus gyvenimas. Prabangaus dar neteko gyventi. Kad nepaklystum gyvenimo sunkenybėse, turi nusistatyti „lubas" (ribas). Tai padeda suvokti, kiek gali ir kiek reikia dirbti bei užsidirbti. Supranti, kad naujas mobilusis telefonas, naujas automobilis, naujas butas ir mėnesio kelionė į JAV nebūtinai yra norma, kurios turi siekti ir laikytis. Daugelis per kelerius metus įpratę gerai gyventi, šiandien savo įnorių sunkiai atsisako.

Kas sakė, kad visi šeimos nariai turi turėti mobiliuosius telefonus ar automobilius, kam reikalingi keli televizoriai ir kompiuteriai, ištaigingos puotos? Reklamų agentų darbas - siūlyti, o mūsų - suvokti, kam to reikia.

Šiandien žinau, ką reiškia Lietuvoje gauti minimalų atlyginimą. SODRA ir VMI visuomet mielai atskaičiuos savo dalį (kadangi nuo 800 litų tai padaryti nesudėtinga, o vienas kitas milijonas kartais ir pasiklysta). Tad visiems atidavus duoklę, šis tas lieka. Tačiau tokio uždarbio vertas darbas mažai kam įdomus. Sunku rasti žmogų, kuris mokėtų dirbti. Dar sunkiau - kuris norėtų.

Vienoje parapijoje pakviestas dalyvavau akcijoje, darančioje gerus darbus. Uoliai pirkau produktus, dėdavau į maišus, dalindavau vargšams. Dažnai matydavau nelaimingus veidus, labdaros produktus, iškeistus į „samagoną" ar pilstuką, ir labai retai laimingus. Gyventi iš labdaros ir nieko nedaryti, kad būtų kitaip, yra vagystė. Lygiai taip pat kaip pasinaudoti kvailai suformuluoto įstatymo spraga ir pasinaudoti kitų lėšomis, taip apgaunant valstybę - mane ir tave, garbusis skaitytojau.

Vienoje labdaros įstaigoje prieš kelerius metus susipažinęs su popieriais, kuriuose buvo įrašyta asmenų, prašančių kruopų ir aliejaus iš ES, nustebau veltėdystės sindromu. Tai nebuvo tik socialiai remtini ar neįgalūs. Paaiškėjo, kad daugelis, norintys ir galintys dirbti, už mažą darbelį nori atlyginimo tokio, kokio pats nė nesugalvotum.

Supratau neįgalų valstybės valdymą, tinginių ir bedarbių jaukinimo politiką, nuo mažų dienų vaikų skatinimą reikalauti ir nieko nesistengti (kaip vaiknamyje ar pensionate).

Įdomu, kas nutiktų šalyje, jei labdaros ir pašalpų būtų atsisakyta? Viliuosi - pradėtume gyventi. Visi. O daliai asmenų tiesiog nebereiktų „legaliai" vogti. Taptume doresni.

 

Andrius Šukys,
Kunigas
2010-01-30

Mažesnio vilčių išsipildymo metai

Sunkmetis jau tęsiasi it ledynmetis, tačiau dar ir dabar per savaitę iš kažkur „atsiranda" kokie 7-8 tūkstančiai bedarbių. Darbas daugeliui žmonių šiandien šviečia kažkur aukštumoj lyg Dievo ar Absoliuto sąvokos, tų sąvokų vaizdiniai. Ir aš bandau įsivaizduoti sąlyginai jauną šeimą, kur abu sutuoktiniai neturi (neteko) darbo, o jų namuose krykštauja vaikai...

Darbas sunkmečiu iš tiesų daugybei žmonių tapo lyg dievas, kuris niekada nepasirodo, o jei dar tas „labai vidutinis" žmogus neturi kokių profesijų popierėlių ar šiaip yra nelabai gabus ir iniciatyvus, tas „dievas" gali kartais ir niekada nepasirodyti... Europos Sąjungoje šiuo metu yra tiek bedarbių, kiek jų užtektų 4-5 Lietuvoms apgyvendinti, nors kai kuriuose šaltiniuose teko skaityt, kad pernai bedarbių ES buvo... per 21 milijoną, o tai jau būtų ir 7 Lietuvos. Bandant aprėpti Lietuvos bedarbystės panoramą, kuri tikrai yra platesnė už oficialią statistiką, savo mintyse mes galime pastatyti solidų šimtatūkstantinį miestą, kuriame niekas iš darbingųjų nedirba - ir - dar pridėti tuos, kurie turi teisę nedirbti (pensininkai), ir tuos, kuriems dirbti dar anksti (vaikai, moksleiviai). Plius - dar daugybė kitų variantų - ligos, invalidumai, sėdėjimas „cypėse" ar emigravę bedarbiai, kurie neturi ar neranda darbo už šalies ribų ir pan.

Ir tas nedirbančiųjų miestas pasaulinio nedarbo laikais mūsų šaly arba, kaip visada su ironija rašydavo ar užstalėj ištardavo a. a. rašytojas Ričardas Gavelis, „šitoj šaly" - išaugtų iki neįtikėtinų dydžių, gyventojų skaičiumi aplenkdamas mūsų sostines ir kitus centrus... Tik vargu bau ar tokį „nedirbančiųjų" miestą kada nors tiksliau apskaičiuoja mūsų statistika, nes, kiek teko patirti, sunkoka būna susigaudyti bet kokiuose įvairių ministerijų ir departamentų interneto puslapiuose, jei staiga tau prireikia kokių nors ką nors apibendrinančių faktų - pavyzdžiui, apie bedarbystę ar paveldą.

Iš tiesų, mažesnį šių metų vilčių išsipildymą bent jau buitiniame lygmenyje (elementarusis pragyvenimas ir išgyvenimas, pramogos, etc.) savaime nulemia visi taupymai ir daugybės rinkos sričių apmirimas arba susitraukimas. Visi tie nauji pabrangimai, pensijų ir algų sumažinimai, mokesčių padidinimai, regis, šiemet it bumerangas skries į žmones. Į konkrečius žmones, ne į visuomenę ar tautą apskritai. Šie metai turėtų būti sunkiausi gyvenantiems žemiau arba šalia skurdo ribos, taip pat ir niekaip Lietuvoj nesusiformuojančio vidurinio sluoksnio žmonėms.

Pagal visus simptomus, tendencijas, nuogirdas ar nuojautas, taip pat ir oficialias ekonomistų prognozes šie metai greičiausiai taps žmonių krizės metais. Krizė dar pernai apėmė valstybę ir ekonomiką, t. y. valdžios ar verslo instancijas, šiemet ji arčiausiai ir baisiausiai priartės prie įvairiausių sluoksnių žmonių. Priartės prie kiekvieno individualiai. Baisiausiai todėl, kad daugelis minios instinkto apimtų žmonių trokšta kaip nors išreikšti savo nepasitenkinimą valdžiomis ar net nepriklausomybe ir ieško „kaltų", o tų kaltų ar kvailių valdžioje iš tiesų pasitaiko. Baisiausiai dar ir todėl, kad „karpant ir taupant" vis dėlto labiausiai nukenčia tie, kurie mažiausiai turi.

Nepaisant to, kad daugelį vilčių daug kam teks atidėti ir galvoti apie išgyvenimą, nepaisant kai kurių niūrių (20 procentų tikimybės) prognozių apie galimą krizės atkrytį mums nėra taip blogai kaip kokiame Haityje po žemės drebėjimo. Palyginus su Haičiu, mūsų krizė - sunkmetis - dar „tobula". Mūsų namai tebestovi, o žemė... neprasivėrusi.

O mažesnio vilčių išsipildymo metuose, apriboję kai kuriuos hedonistinius ar nebūtiniausius poreikius, tegalime sėti ir didesnių vilčių sėklas, mokydamiesi kantrybės ir užsispyrimo, taip pat ir to seniausio gamtiškojo tikėjimo apie atgimimą iš augalų ir medžių sėklų, gebančių ilgai iškęsti speigą ar sausrą.

Ir sudygti bei suvešėti, kai ateina pavasaris.

Nes pavasarių dar niekas neprivatizavo ir nemonopolizavo; ir pavasarių neveikia jokios ekonominės ir socialinės krizės.

 

Alis Balbierius
2010-01-28

Ilga kaip šimtmečiai kadencija

Jeigu kas paklaustų, kiek metų Regimantas Ramonas merauja Biržuose, pirmoji į galvą atėjusi mintis būtų - ilgai.

Nors į pabaigą eina tik antroji kadencija, bet ji, perfrazuojant Čingizą Aitmatovą, atrodo ilga kaip šimtmečiai.

Vadinamieji R. Ramono laikai į Biržų istoriją turėtų įeiti kaip nykūs, beveidžiai, su sovietinės nostalgijos ir diktatoriškų (senatvinių?) kaprizų protrūkiais.

2003-aisiais biržiečiai į valdžią rinko inteligentišką socialdemokratą, kuriam rajono reikalai, atrodo, rūpėjo ne mažiau nei šeimyninis sodas su nameliu.

Iš pradžių lyg ir būta noro rinkti komandą, kuri įvestų bent elementarią tvarką savivaldybės administracijoje. Gražiai kalbėta apie prioritetus, valdžios veiklos viešumą, skaidrumą ir kitokias siekiamybes.

Dėl Biržų bėdų, suprantama, ilgokai buvo kaltinta buvusi rajono valdžia.

Tačiau naujoji mero komanda, kurią vienytų idėjos, ideologija, principai, taip ir nepasirodė.

Šalia rajono vadovo atsirado naujų veidų, bet Biržų veidas nuo to iš esmės nesikeitė.

Giminystės, draugystės, turtiniais ir kitokiais ryšiais bei interesais susisaisčiusios grupės čia valdė ir tebevaldo. Jose svarbiausia - lojalumas ir ištikimybė vadui.

Biržiečiai dar pamena rajono valdžios kurioziškas keliones į Kurską anais, Vytauto Zurbos vadovavimo laikais. Tarptautines draugystes lydėjo istorijos apie viename prekybos centre į skirtingas puses dėliojamas mero kojas, apmautas vilnonėmis kojinėmis, arba apie avinų kepimo orgijas.

Kiek tuose pasakojimuose būta tiesos, o kiek įvykių dalyvių ir stebėtojų fantazijos - sunku pasakyti. Tuo metu informaciją apie rajono vadovų veiklą gauti būdavo sudėtinga. Nors Lietuva skelbėsi esanti laisva ir demokratiška, tačiau būtinybė informuoti visuomenę Biržams tada atrodė kaip erezija.

Žinios iš savivaldybės išeidavo tik „teisingos", t. y. propagandinio pobūdžio, ir jomis būdavo maitinama „teisinga" žiniasklaida.

Propaganda abejoję ir kitokios informacijos ieškoję žurnalistai buvo negailestingai spirginami - kaip kadaise eretikai ant laužo.

Kas nuo to laiko pasikeitė? Kažkur skaičiuojamas civilizuotos šalies kūrimo dvidešimtmetis. Bet tik ne Biržuose.

Esame tiesiog įstrigę aname laike.

Antraip argi leistume išsirinktam merui sėsti į nežinia kieno automobilį ir su grupele „savųjų" išsikomandiruoti į Baltarusiją?

Ar rinkėjus gerbiantis politikas neturėtų skubėti jiems paaiškinti, kas ir kodėl jam parinko transporto priemonę, kuria jis vyko į užsienį atstovauti Lietuvos rajonui? Kaip savivaldybės delegacijoje atsidūrė vieno „uabo" atstovė? Kas ir kam šiuo atveju teikė paslaugas ir kaip už jas atsilyginta?

Jeigu iš tiesų būtume piliečiai, netylėtume ir tada, kai mero paklausus, kiek kainavo Biržų savivaldybės reklama savaitraštyje „Veidas", ryšių su visuomene specialistė praneša, jog savivaldybė nemokėjo nieko.

Kaip žinia, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose. Kas mokėjo už reklamą ir kam liko skolinga savivaldybė - paslaptis. Ir tų paslapčių savivaldybėje vis daugėja.

Dar prieš pusantro šimto metų Abraomas Linkolnas šmaikščiai perspėjo, kad visus žmones galima kvailinti kurį laiką, kai kuriuos žmones - visą laiką, bet neįmanoma kvailinti visų žmonių visą laiką.

Bet viešųjų ir privačių interesų raizgynėje besipainiojančiam Biržų merui turbūt atrodo kitaip.

Tokiu atveju jis turėtų sulaukti savo komandos pagalbos. Bet ponui ištikimų prisiplakėlių kuopelė su visuomene žaidžia katę ir pelę.

Žaidimai, žinoma, gražu. Ypač vaikams ir suvaikėjusiems.

Galbūt todėl mero darbotvarkėje, kurią primygtinai visuomenei siūlo skaityti savivaldybės klerkai, praėjusią savaitę dominavo susitikimai su mokinukais.

Bėda ta, kad su įdomiąja mero darbotvarke galima susipažinti tik internetinėje svetainėje. O internetas, kaip žinia, dar nėra kiekvieno kaimo senolio žaislas. Dėl šios priežasties jie negalėjo pasigrožėti, kaip rajono vadovas Sausio 13-ąją su „savųjų" būreliu prie Nepriklausomybės paminklo minėjo Laisvės gynėjų dieną. Apie tai, kad meras su raudonais gvazdikais rengiasi pagerbti Nepriklausomybę, buvo skelbta tik savivaldybės internetiniame tinklalapyje.

Užtat apie Kalėdų eglutės įžiebimą žinojo visi - ir mažieji, ir senoliai. Mat į šį neeilinį renginį visuomenė buvo pakviesta per spaudą. Būtent žaisliukais ir lemputėmis papuoštai eglei milijonus kainavusioje miesto aikštėje skirta garbingiausia vieta. Jos pakraštyje glaudžiasi Nepriklausomybės paminklo kopija, o komunalinio ūkio patvory jau dvidešimt metų guli R. Antinio kūrinio originalas.

Tokia mero ir jam garsiai bei tyliai pritariančiųjų valia.

Išties ilga kaip šimtmečiai šioji kadencija. Kaip ir buvusioji. Kaip ir būsimoji.

O ar kitokios nusipelnė sustingusiame laike įstrigę inkliuzai?

 

Rasa Penelienė
2010-10-23

Tikyba be starto, arba kalbėti širdimi

Tikybos mokymo 20-mečiui.

 

Ar atsimenate, kada pradėta dėstyti tikyba? Atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet, kai nebuvo vadovėlių, metodikos, programų ir mokytojų. Kilnus pasiryžimas ir dar gilesnis sąmojis: mokyti neišmokus, skleisti tikėjimą su juo nesusipažinus, liudyti neišgyvenus patirties.

Tikybos mokymui šiemet - dvidešimt. Kuklus, mielas, lauktas jubiliejus. Ta proga apkarpytas valandų skaičius mokykloje, sumažintas atlyginimas, prileista daug programų, kasmet (arba kas keleri metai) keičiami vadovėliai, nauji pratybų sąsiuviniai, keistokos metodinės priemonės.

Leisiu prisiminti vaikystę ir pasidžiaugti tikybos mokymo pradžios startu. Pastarasis, beje, sėkmingas esti tada, kai jam gerai pasiruošiama ir laiku pradedamas bėgimas. Mano aprašomu atveju tokio starto nebuvo.

Buvau penktokas, prieš vasaros atostogas kartu su klasės draugais pionieriais nusifotografavęs bendroje nuotraukoje. Prasidėjus mokslams rudenį, raudonosios skarelės buvo uždegtos ir paleistos pro trečiojo aukšto langus. Tai - ženklas atėjusios Nepriklausomybės. Tais metais naujai atsiradęs tikybos dalykas atrodė keisčiau, nei kasdien kalama rusų kalba ar mankšta prieš pamokas.

Per septynerius metus (kol baigiau vidurinę mokyklą) tikybos mokytojai keitėsi kone kasmet. Tikėjimo - netikėjimo tiesų mokė kiekvienas, kuris bent mokėjo užpildyti klasės dienyną. Nedaugelis naujosios disciplinos mokytojų buvo specialistai, nedaugelis kažką išmanė. Svarbiausia, neatpurtė nuo tikėjimo.

Laikas ėjo. Atsirado vadovėliai, pratybos, sistema. Klasės skilo į „tikybininkus" ir „etininkus". Vieni su kitais diskutuodavome, ieškodami sąsajų, skirtumų, esmės. (Tuomet mokiniams šis tas rūpėjo mokykloje!). Keletas mokytojų patiko. Jų ieškojimai, liudijimai, įžvalgos formavo požiūrį į gyvenimą, tiesą, Dievą.

Nebuvo lengva ir mokytojams. Šią tiesą suvokiau neseniai, paragavęs tikybos mokytojo duonos.

Dorinio ugdymo tikslas - ugdyti moraliai mąstančią ir veikiančią asmenybę. Nuo pirmosios klasės tėvai atsakingai turi parinkti savo vaikui vieną iš disciplinų: tikybą arba etiką. Tai nevaržoma laisvė, tačiau tokio parinkimo principas yra klaidingas. Renkantis visada žvelgiama į tai, kur mažiau reikia dirbti arba kas yra naudingiau. Kodėl mokinys negali mokytis ir etikos, ir tikybos?

Galvoti, kad tikyba reikalinga tik tikintiesiems, nėra pats teisingausias išmąstymas. Abi disciplinos pažintinės. Ir vieno, ir kito dalyko esmė - kalbėti apie žmogaus vertybes. Tad mokomės būti dori, bandome atskirti gerus ir blogus įpročius, mokomės pajusti teigiamus emocinius išgyvenimus.

Etikos disciplina nėra konfesinė. Ji grindžiama humanistine žmogaus ir gyvenimo samprata. Moksleiviai brandinami tradicinėmis krašto ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis.

Tikybos mokymas yra konfesinis. Tikybą moko Bažnyčios įgalioti asmenys. Baigę mokslus, lankantys seminarus, remdamiesi Katalikų bažnyčios doktrina ir Šventojo Sosto rekomendacijomis. Tikybos mokymo tikslas - padėti mokiniams pažinti krikščioniškas vertybes ir paskatinti jomis grįsti savo asmeninį bei bendruomeninį gyvenimą. Svarbus etinių, egzistencinių, socialinių, kultūrinių klausimų svarstymas tikėjimo šviesoje.

Kalbėdamas tėvų katechezėje (susitikime su suaugusiais), sutinku begalybę nuomonių. Keletas jų papildys svarstymus, pailiustruos pamąstymus.

„Parinkau vaikui tikybą todėl, kad pati į bažnyčią nevaikštau kas sekmadienį, maldaknygių neskaitau. Nueiname tik per didžiąsias šventes. Norėčiau, kad vaikas žinotų elementarius dalykus, maldeles, kad ateityje pats galėtų pasirinkti, kas jam priimtina, o kas ne", - svarsto mama, neseniai nuvedusį pirmokėlį į mokyklą.

„Aš esu visiška ateistė. Tačiau dukrą leisiu į tikybos pamokas vien dėl to, kad paruoštų Pirmajai komunijai. Tikiu ar netikiu, bet kas priklauso, tą turiu padaryti: pakrikštijau, „prileisiu" prie komunijos, „pabermavosiu". Niekam tas dar nepakenkė. O toliau tegul žinosi", - teigė mama, susirūpinusi vaiko „sutvarkymu".

Ilgą laiką (net ir dabar kai kuriose parapijose) manoma, kad tikyba skirta pasirengti sakramentams. Toks suvokimas yra klaidingas. Melstis, skaityti Šventąjį Raštą, eiti į bažnyčią, suvokti šv. Mišias yra tėvų užduotis, pareiga ir atsakomybė. Viso to tėvai turi savo vaikus mokyti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Klaidingai galvoja ir mokytojai, rikiuodami vaikus bažnyčioje, vartydami maldynėlius ar vietoj tėvų vesdami vaikus į Dievo namus. Nevalia (o gal savotiškas nusikaltimas) atimti tėvų pareigą iš jų pačių.

Tikybos pamokos neturi parengti mokinių sakramentams ar dalyvauti religinėse apeigose. Netikintys moksleiviai, lankantys tikybos pamokas, per jas privalo bent kultūriniu lygmeniu susipažinti su krikščionių tikėjimo esme, krikščioniškąja etika, Bažnyčios sandara, jos mokymo bei šventimo pagrindais, taip pat su kitomis religijomis.

„Atvirai sakant, tikėjimo perdavimas priklauso tėvams. Jie turi skiepyti savo vaikų dvasingumą, ugdyti tradicijas, mokytis iš praktinio pavyzdžio. Vaikas, kuris gyvena su mumis, yra mūsų kūnas ir kraujas", - savo įžvalgas dėstė šeimos tėvas.

Nuolatinis tikybos dėstymas mokykloje ir metinis Sakramentų rengimas parapijoje yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys dalykai. Rengiantis Sakramentams svarbiausias tėvų dalyvavimas, primenant jų pareigas, mokant juos tikėjimo sklaidos, raginant suvokti, kad tik nuo jų priklausys dvasinis vaiko gyvenimas. Palikti tėvus nuošalyje reikštų tą patį, kas prieš dvidešimt metų buvo pradėti dėstyti tikybą be mokytojų, vadovėlių ir elementaraus suvokimo.

„Parinkusi dukrai tikybos pamokas, išsigandau, jog jų dėka nyksta tikėjimas. Mergina Pirmajai komunijai ruošiasi kaip naujametiniam karnavalui", - nerimavo viena moteris. Iš tiesų būtina atsisakyti rengti profanines pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo šventes kaip iškilmes.

Neužtenka metinės prabangių suknelių ir smokingų šventės. Reikia kasdienio susitikimo, dalijimosi, gerų patirčių liudijimo. Ir meilės tikėjimui, Dievui, Bažnyčiai.

Tikybos mokymas reikalauja gilaus ir esminio pasiruošimo. Būti tikybos mokytoju - didžiulė misija sekuliarizmo apsuptame pasaulyje. Ir nebereikia vis naujų vadovėlių, įmantrių programų, nuo gyvenimo praktikos nutolusių pratybų. Atėjo laikas kalbėti širdimi.

 

Andrius Šukys,
Kunigas
2010-01-21

Visaip žydinti žiema

Kitaip neįvardinsi to, kas dabar šioj žiemoj dedasi.

Žiemos žydėjimas kaip „senovėje", o tą senovę mes dažniausiai prisimename kaip žiemas su pakankama sniego danga rogėms ir rogutėms, slidėms ir šiaip akiai paganyti.

Taip pat žinome, kad po storesne sniego danga niekas neįšąla ir neperšąla - žiemkenčiai ir rožių krūmai, pavasarį pabundantys geltoni drugeliai citrinukai, skraidą virš tirpstančio sniego. Bilijonai mažų ir didesnių gyvybės formų, prisitaikiusių žiemoti ir išbūti.

Tad žiema mūsų sąmonėse archetipiškai „lietuviška", jog net nesvarbu, kad tokia pat žiema yra pas kaimynus, kad ir latvius ar gudus. Tik retai bepamatysi roges ir arklelį, dar rečiau - slidininką... Kas išnaikino slides? Internetas ar automobiliai, ar tinginystė, ar pagaliau tai, kad tokios gražios žiemos mūsų kraštuos tapo retenybe? Kad galbūt tokių dienų, kurios yra dabar šiame apšerkšnijusiame ir visiškai vizualiai pakitusiame pasaulyje, gali ilgai ilgai nebebūti. Nes tokiomis žiemomis, regis, gali pamiršti ir visai realų klimato atšilimą, kitas ekologines baimes, kurios, deja, nerūpi daugybei žmonių, besisukančių savo standartinių išgyvenimų ir buities rūpesčių voveriškuose rateliuose.

Ši žiema žydi visaip ir visur.

Žiema visada yra ne tik baltas žydėjimas, bet ir entropinis šaltis, primenantis gamtos stichijų galią. Nupūstų kas trapų planetos biosferos šydą - mes iškart suledėtumėme, nepaisant visų mūsų dujų ir naftų atsargėlių, „pažabotų" atomų galių. Už mūsų biosferos ribų - tikra šalčio, tikra tamsios kosminės žiemos begalybė ir galbūt jokio baso, žmogiškos formos dievo, vaikščiojančio po žvaigždžių laukus...

Kaip mitą atmenu istorines žinias, kaip gal prieš kokius du šimtus metų, kai kartais užšaldavo Baltijos jūra, per ją keliaudavo rogėmis, o ant storo ledo iš tos pačios medžiagos statydavo nakvynės namus, savotiškus viešbučius ir smukles...

Gražios ir gilios žiemos yra visada lazda su dviem galais. Bet mūsų klimato zonos žmonių psichologija, gyvenimo ciklai ir net kultūra bei estetika yra susijusi su žiemomis.

Manyčiau, kad didžioji dalis to, ką mes vadiname tautosaka, gimė tuo metu, kai už prastos kokybės langų ir langelių švytėjo visaip žydinčios gilios žiemos (spalviškai - su raudona sniegenos širdele ir juodu kranklio, rymančio it priminimas apšerkšnijusio medžio viršūnėje, simboliu), nors ir senovėje pasitaikydavo besniegių, šiltų žiemų, kai klimato atšilimo niekas net sapnuote nesapnavo.

Žiemos estetika, jos šaltyje ašarą išspaudžiantis grožis yra neatskiriama mūsų dalis. Mūsų sielų ir to, ką vadiname tautiškumu, dalis.

 

Alis Balbierius
2010-01-16

Neremsiu labdaros akcijų socialiai remtiniems, brangieji

Vis dažniau viešoje erdvėje kalbama apie visuomenės supriešinimą ir socialinę atskirtį, o prieš šventes prašoma paremti socialiai remtinus asmenis.

Jau seniai nebedalyvauju ir nedalyvausiu jokiose labdaros akcijose. Nors jei turėsiu iš ko, tikrai vargstančiam padėsiu.

Bijau, kad greitai su žiburiu reikės ieškoti socialiai remtino asmens statuso neieškančių asmenų, nes paprasčiausiai kitokiems būti šioje valstybėje neapsimoka.

Nepriklausomoje Lietuvoje baigia užaugti karta, įpratusi gyventi iš pašalpų, mokanti naudotis visais įstatymo leidžiamais valstybės, tai yra visų mūsų dirbančiųjų, pinigų melžimo būdais.

Kiek šiandien Lietuvoje yra socialiai remtinų asmenų todėl, kad jie ne tik neieško darbo, bet ir nepageidauja, kad jis būtų pasiūlytas?

Turiu liūdną trejų metų patirtį bandant susirasti žmogų, kuris galėtų prižiūrėti sodybą kaime.

Nieko gero nedavė paieška Darbo biržos registruotų bedarbių asmenų kartotekoje. Žiūrėdama į esamas pavardes aptikdavau asmenis, kurie registruojasi Darbo biržoje, gauna socialines garantijas bei pašalpas, tačiau realiai darbuojasi pas ūkininkus ar miške. Tačiau pagal oficialias pajamas jie - socialiai remtini.

Vienas Darbo biržos pasiūlytas vyrukas atvyko ir iškart parašė jį įrašyti kaip neatitikusį kvalifikacijos. Pirmi jo žodžiai atvykus buvo ne padėka už siūlomą darbą.

„Kuo aš jums užkliuvau?" - priekaištavo vyrukas. Esą jam, du aukštuosius baigusiam bedarbiui, bet koks darbas netiksiąs - mažiausiai jis dirbtų mero pavaduotoju arba mokyklos direktoriumi. Tiesa, pamiršo pridurti, kad per septynerius nedarbo metus jau seniai turėtas kvalifikacijas prarado.

Įdėjome skelbimą į laikraštį. Sulaukėme daugybės skambučių. Skambino vaikai, jų tėvai, moterys ir retkarčiais- norintys dirbti vyrai.

Pastarieji keli ir pasirodė. Bet paprašė tokio užmokesčio už darbo dieną, kad net dviese su vyru dirbdami kartu sudėję tokių pajamų negauname.

Nė vienas skambinusysis nepaklausė, ar siūlomas darbas legalus. O pasiūlius nė vienam tai nebuvo aktualu. Tik vienas kitas domėjosi, koks bus darbas. Pirmiausia domindavo atlyginimas. Ir tik vienetai visų pirma paaiškindavo, ką sugeba.

Keisčiausia situacija buvo tuomet, kai kelis kartus talkininkavusiam sodyboje jaunam bedarbiui pasiūlėme įsidarbinti oficialiai.

Jis surado begalę priežasčių, kodėl to padaryti negalima. Jis negaus vienkartinės pašalpos, neteks ilgalaikio bedarbio statuso ir teisės į būsto šildymo kompensaciją, jam teks mokėti didesnius alimentus dukros išlaikymui, o galiausiai - jo pensininkei mamai neliks nemokamo kelialapio į sanatoriją.

Vyrukas nebepasirodė po to, kai pasakėme, kad nelegalo laikyti nepageidaujame. Vadinasi, turi iš ko gyventi?..

Sakoma, socialiai remtiniems žmonėms reikia bet kokios paramos? Ar tikrai?

Susikaupė keli maišai išaugtų, tačiau, mano požiūriu, nenuskalbtų vaikų drabužėlių ir žaisliukų.

Geranoriškai pasiūliau kaimynystėje gyvenančiai ir visus socialiai remtino asmens požymius atitinkančiai daugiavaikei moteriškei.

Didelio dėkingumo neparodė. Paprašė prieš atvežant tuos rūbelius atrinkti - esą jai reikia tik gražių.

Po kiek laiko juos atidaviau vaikelio susilaukusiai savo pažįstamai. Kaip ji džiaugėsi juos gavusi... Pagal valdžios nustatytus standartus ji - ne socialiai remtina, prieš išeidama į dekretines atostogas ilgus metus dirbo vienoje įstaigoje. Kaip ir jos vyras. Tačiau kraiteliui pinigų trūksta...

Vieną rytą važiuoju į darbą, paimu pakeleivę. Moteris sako važiuojanti į kalėdinės eglutės šventę, skirtą socialiai remtinų šeimų vaikams. Ją gausiai parėmė verslininkai, geros valios žmonės.

Pasirodo, neįgalų vaiką auginanti moteris jį veda į savaitinį darželį. Gauna vos ne tūkstančio litų išmoką už vaiko slaugą. Klausiu, ar daug sumoka už darželį. Ogi nieko, nes yra socialiai remtina ir augina neįgalų vaiką.

Sakau, tai gal kur nors dirbate tą laisvą savaitę, kol vaikelis ugdymo įstaigoje? „O kam, juk aš vaiką prižiūriu", - nustemba.

Ir iškart padejuoja, kad vienas ūkininkas jos krūmus griovyje kirtusiam vyrui temokėjo po trisdešimt litų per dieną. Tarsi tam ūkininkui tie trisdešimt litų iš dangaus byrėtų.

O argi daugiau gauna po dvylika valandų prie kasos aparato stovinčios pardavėjos?

Pasisiūlau vargšę moterį nuvežti iki darželio, kad padėtų vaikeliui pasiruošti laukti Kalėdų senelio. Juolab - savaitės vidurys, seniai jis mamos nematė. „Ne, - sako ji, - išleiskit mane mieste. Reikalų dar turiu, o eglutė tik po pusvalandžio".

Kaip galiu suprasti ir užjausti tą socialiai remtiną moteriškę, kai pati savo vaikų darželių ir mokyklų Kalėdų eglučių šventėms išleidžiu per pusantro šimto litų?

Kaip galiu nepykti ant tų vadinamųjų socialiai remtinų, kai gaunu raginimą sumokėti papildomus mokesčius SODRAI, nes turiu tiesioginį darbą ir ūkį?

Negaliu kas rytą skubėdama į darbą be pykčio žiūrėti tik į du mieste sunkmečiu statomus pastatus - naujus milijonus litų kainuojančius būstus socialiai remtiniems bei Darbo biržą.

Jau kelerius metus mes remontuojame savo namus - po kruopelytę. Nes pasamdyti firmos ir sutvarkyti viską iš karto neturime lėšų.

Pro mano namus jau kelerius metus važinėja vis kitais neregistruotais automobiliais girtas ir be vairuotojo teisių socialiai remtinas kaimynas. Policija kartkartėmis sustabdo, konfiskuoja mašiną, teismas skiria baudas. Bet mėnesį pasėdėjus areštinėje, pavalgius už dyka, baudas valstybė nurašo.

Galvoju - jei šitaip mane, darbą ir šiokio tokio turto turinčią pagautų, nuluptų devynis kailius.

Važiuoju sykį pro seniūnijos pastatą, matau daug mašinų, galvoju, gal kokia mugė? Automobiliai prabangūs, net trečio modelio BMW ir „mersas" kiek senesnės laidos stovi.

Pasirodo, suvažiavo nemokamų kruopų vargstantieji pasiimti. Žinot, sunkmetis... Ir dar piktinasi išeidami, kad aliejaus nėra.

Gal tarp tų ratuotų ir buvo koks tikras vargšas. Bet kaip socialiniams darbuotojams juos atrinkti, jei popieriai sako ką kita.

Prieš kurį laiką buvau pas vieną pažįstamą. Jos sandėliukas pilnas prikrautas kruopų, ant maišelių - užrašai, rodantys, jog tai ES parama.

Sakau, kam tau tiek? O ji - kaip nepirksi, jei paramos gavėjai už pusę kainos parduoda. O ji pati ne socialiai remtina - dirba kultūros įstaigoje. Bet taupo, nes alga maža.

O kas už tas neva nemokamas kruopas ateityje mokės valstybėms - donorėms?Ar ne aš ir kiti, legaliai dirbantys ir neremtini?

Su vyru prie jūros vaikus nuvežti tegalim vos dukart per metus vienai dienai. Nes nėra laiko. Jau seniai žadam nuvežti į vandens pramogų parką. Bet irgi laiko, o kartais ir atliekamo lito pritrūksta.

Skaitau spaudoje, kaip verslininkai apmoka keliones prie jūros socialiai remtinų šeimų vaikams... Smagu.

Ne, nedalyvausiu labdaros akcijose, brangieji. Nes šiandien sunku besuvokti, kas labiau socialiai remtinas ir reikalingas visokeriopos paramos - ar niekur oficialiai nedirbantis ir net nebandantis dirbti, bet pašalpas ir kitokias paramas iš mano uždirbtų pinigų gaunantis asmuo, ar aš, kuo daugiau dirbanti, tuo vis didėjančius ir naujus mokesčius mokanti moteris, iš kurios valstybė vis dažniau pasišaipo savo įstatymų grimasomis.

Sakot, kam man to reikia, kodėl nedarau kaip visi, kam plėšausi? Ogi savigarba neleidžia.

Nes nenoriu, kad mano vaikai ateityje su ištiesta ranka klaustuko poza prie valstybės iždo stovėtų.

 

Kristina Grigaitė
2010-01-14

Šerkšnas ir neaprėpiamybė

Ankstyvą žiemos rytą prieš aušrą staiga pamatai šerkšną pro ryto rūką. Ir žinai, kad rūkas toliau augins vis didesnius šerkšno kristalus šakų erdvėje ir ant žemės, ant gamtos ir žmogaus daiktų. Ir visa tai jauti tiesiog fiziškai ir tiesiog intuityviai, kartu ir protu suvoki - regi lėtai plaukiant debesis virš to rūko, tarp jų kažkokias šviesesnes properšas ir neva girdi, kaip traškėdamas - čežėdamas - spragsėdamas auga šerkšnas lyg balta kitų pasaulių žolė. Jis tvykstels į akis kaip sprogimas, kaip fotoaparato blykstė, kai patekės saulė.

Ir visa tai gerte geri į save visais įmanomais, žinomais ir nežinomais jutimais, nes tikiu, kad mumyse yra jutimų, kurių mes „nepažįstame" ir neįvardiname, nes mūsų genezėje mes buvome beveik viskuo, kas gyva ir kas negyva aplink visas gyvybes - slieku, planktonu jūroje, žuvimi, bangų nušlifuoto akmens dulkele ir taip be galo toliau.

Ir, kontempliuodamas šerkšną prieš aušrą ir auštant, staiga pradedi galvoti visai apie ką kita, bet gal pirmiausia apie visus kitus šerkšnus, kuriuos regėjai ir kuriuos norėdavai „iki galo" patirti, pajusti, pajausti - išpreparuoti rega iki mažiausių detalių ar, anot rašytojos Susan Sontag, net „pasisavinti", t. y. nufotografuoti - išfotografuoti tą šerkšną - tuos šerkšnus arba aprašyti juos, tviskančius saulėje ar dunksančius it pilys paslaptingame rūke prieš aušrą, girgždant baltų kristalų muzikai visuose medžiuose ir žolėse, visose šakelėse ir eglių spyglių viršūnėlėse; girgždant ir byrant kristalams ryškioj patekėjusios saulės šviesoj po zylių, sniegenų ar juodų it skraidančio antracito gabalėlis kuosų ar kovarnių kojomis...

Šerkšnas, lyg baltas tvanas, su rūku užvaldęs kraštą, man prabyla apie tą pačią pasaulio neaprėpiamybę, kuri slypi ir mažuos, ir dideliuos daiktuos, ir sąlyginai mažuose, ir sąlyginai dideliuose reiškiniuose. Šerkšnas kalba ir apie trapybę ir laikinumą, o ta kalba veik visada suspaudžia kažkokią kūno dalį ar kūno vietovę - priimta sakyti, o dažnai ir jaučiama, kad tai įvyksta ten, kur širdis.

Šerkšnas yra be galo panašus į trumpą, labai greitą dykumų sužydėjimą pavasarį po liūčių - štai papūs šaltas vėjas po aušros, ir lyg baltos adadėlės, lyg balto smėlio grūdeliai pabirs visos šerkšno formos - lengvesnės plazdės ore, tviskės saulės spindulių sraute, o kartais skaidys baltus žiemos spindulius, kaip skaido baltą šviesą klasikinė prizmė, akimirkai sukurdama visas spektro spalvas...

Toji šerkšno laikinybė kartu su neaprėpiamybe, toji mano paties laikinybė kartu su mano norų neaprėpiamybe kartais gimdo ypatingą godumą; aš esu labai godus pasaulio vaizdams, seniai noriu jį visą pasisavinti, praryti ir laikyti savyje it kokia pirmapradė dievybė, dievybė ir demonas kartu viename, turinti galių prarytą atkurti kaip pasaulį arba atkurtą praryti, kad vėl galėtų sukurti... Esu be galo godus ne tik vaizdams, bet ir šio pasaulio spalvoms, garsams, kvapams, judesiams, net planetų sukimuisi, kurį labai gerai jauti tekant saulėms ir leidžiantis mėnuliams, ir atvirkščiai; arba gali tą procesą savo vaizduotėje matyti ir jausti dar labiau atvirkščiai - kai Žemė pradeda suktis į kitą pusę, o Saulė pateka Vakaruose ir nusileidžia Rytuose...

Aš godus visam tam, apie ką kalbu, viskam, ką jau teko regėti ir jausti, patirti empiriškai ar tik įsivaizduoti ar nujausti intuityviai, ar „žinoti" tai iš knygų, iš vadinamojo mokslo lobyno, nors niekaip pats negali patikrinti, kad, pavyzdžiui, daiktai tikrai susideda iš atomų, o atomai dar iš mažesnių dalykų... Net liūdna pasidaro, kad negali pačiupinėt to vienui vieno atomo. Mano godumas viso to negali aprėpti; tas „godumas" kartais dėl to liūdi (liūdėdavo, liūdės), bet kol gyvas, žinau, aš negalėsiu jo užgesinti, tik galbūt laikas vis dar tekėdamas visa tai šiek tiek nuslopins, bet retsykiais tai skausmingai vėl išplėš iš nebūties lyg gigantiškas žaibo medis, staiga nušviečiantis tamsioj audroj linkstančius, šokančius medžius. Ir gal todėl, kad esu toks godus, man šitas mažėjantis žemės rutulys yra savas, lyg būčiau pagarbiai jį su visu biosferos apvalkalu įsidėjęs į kišenę ir neščiau per visą gyvenimą; ir todėl, kad esu godus, man skauda tropikų miškų kirtimas, kuriuos k i t a i p godi civilizacija šluoja, kaip kad šerkšno grožį nušluos kylantis šio ryto vėjas.

Man kartais labai skauda kas akimirką (regis, kas 4-5 sekundes) mirštantys iš bado vaikai, nors dėl tokio dauginimosi mirčiai kartais gal reikėtų kaltinti jų tėvus.

Ir tas mano „privatus", tas mažas Žemės rutulys yra netgi ne mano kišenėje, o manyje - mažas kaip atomas ar jo dalelė mano kūne arba toks didelis kaip neaprėpiamybė, kurią visąlaik siekiu aprėpti, ir tame beviltiškame siekime matau kažkokią prasmę, nors prasmės tapo pernelyg reliatyvios ir pabėgančios. Ir, regis, tas tiek pat mažas, tiek pat be galo didelis rutulys, kuris yra manyje arba kuriame (ant kurio) esu aš, brėžia kažkokį įdomų, reliatyvų tiek fizine, tiek dvasine prasme, santykį, apie kurį verta mąstyti, bandant visa tai suvokti ir, žinoma, nepamirštant šio ryto jau patekėjusios pro debesį saulės, staiga nušvietusios baltai baltą blindę vidury lauko prie šunkelio, kuri galbūt jau sapnuoja ne baltą, o geltoną žydėjimą kito metų mėnesio šiltoje saulės šviesoje.

Ir šerkšno trapumas, ir šerkšno neaprėpiamybė, dar pasakiškai tvaskėdama, jau atsiduoda vėjui ir visai nesigaili, kad taip trumpai žydėjo.

Galbūt taip, kaip kartais žydi džiaugsmas ar kiti panašūs dalykai, lyg maži prašvitimai užklumpantys mūsų protus ir sielas, idant mes nemirtumėme anksčiau negu mūsų kūnai...

 

Alis Balbierius
2010-01-09

Iš lietaus karalysčių dienoraščio

Pirmiausia yra lietaus lašai, ritmiškai krentantys į palangės skardą, ornamentuotą gan įmantriais rūdžių raštais - tas nenutylantis, tai sustiprėjantis, tai retsykiais prislopstantis garsas už lango.

Tai lietaus karalystės garsai, užklupę, okupavę šalį vietoj sniego baltumo, vietoj snaigių kristalų tobulybės, kurią taip neseniai - tik 140 metų prieš Kristų - pirmąkart aprašė kinas Hanas Yingas, atradęs, kad snaigės yra šešiakampės... Kur buvo graikai, kalbėję apie nematomus atomus, bet nepastebėję snaigių architektonikos tobulybės?

Tačiau dabar lietaus karalystės garsai už lango, lyg gaustų dešimtys ir šimtai mažų būgnų, kurių oda taip tampriai, kietai įtempta, kad prilygsta skardos metalui. Ir gera sėdėt šiltam kambary, ir matyt tuos rūdžių raštus, kurių tamsoj už lango tikrai nematyti, ir girdėti tuos tūkstančius būgnų būgnelių, kurių gi išvis nėra ir niekad nebuvo; ir girdėt, būnant šilumoj ir šviesoj, už stiklo vėjo gūsius, čaižančius tą patį stiklą ir senas obelis kieme, plakančius lietaus lašais žemę, kada lietus tamsoj maišosi su šlapdribos ženklais, ir - taip būt ir klausyt - be pradžios ir pabaigos.

Galvoju, kad norėčiau kada nors rašyt apie lietaus karalystę taip, kad kompiuterio klavišai sutaptų su lietaus ritmu, plakančiu palangės skardą ir žemę, kad kartkartėm visas tas ritmas kristų kaip šlapio vėjo šuoras, labai gerai girdimas, o dienomis ir regimas. Žodžiai turėtų judėt tuo pačiu lietaus judesių ir garsų ritmu, daug jų turėtų ritmiškai kartotis ir kartotis, ir tuose pasikartojimuose jie galbūt galėtų įgaut magiškos jėgos, magiško ritmo auros, nes visa, kas magiška ar bent šiek tiek „antgamtiška", mūsų civilizacija pamiršo, užmiršo ir kiek tik turėdama jėgų trynė iš savo atminties ir patirties, palikdama (kol kas) tik religinį antgamtiškumą, kur protas bejėgis prieš religijos džiungles ir nuolat jose pasiklysta arba jas visiškai paneigia, o naivus ar fanatiškas tikėjimas jas įveikia arba tiki, kad įveikė... Bet ne apie tai kalba, nors kalbant apie religijas man maga cituoti ir cituoti Nyčę, pavyzdžiui, kad žmogus tėra Dievo beždžionė, sukurta už mus protingesniam Dievui pralinksminti jo nuobodžią amžinybę...

O vakare, prieš sutemstant, ilgai žvelgiau į lietaus karalystės debesis, vaikišką bendram kieme sūpynę, kurioje suposi tik lašai ir vėjas, nes tokiu oru niekas iš gyvųjų nenorėtų suptis tose sūpynėse. Nors kas žino, kai pagalvoji, gal kaip tik tokiu oru ir reiktų suptis, metant sau ir gamtai iššūkį, bet mes kartais pernelyg esam lepūs ir baiminamės pasielgti ne taip kaip visi.

Regėjau vakare properšas tarp tų įkyriai žemų debesų, ir pro tas properšas plūdo dangiška šviesa, į sutemas vis mažiau spindėdama, ir ta šviesa, ir tie debesys, jų žemuma ir juodai mėlynai pilka tamsuma man kažkodėl priminė Viduramžius, kuriuose niekada negyvenau; man priminė iš knygų težinomą baimingą tų laikų tamsą ir kartu įvairius tų laikų tikėjimų ir prietarų spindėjimus, kartais istorijoje prasiveržusius lygiai taip pat kaip šio jau buvusio vakaro šviesos spindėjimai pro debesis...

Galvoju apie lietų, krentantį virš žemės ir visų jos daiktų. Virš visų mano regėtų šio krašto, šios šalies miestelių - miestų - kaimų ir namų, virš gatvių ir autobusų stočių, virš geležinkelio bėgių, virš dangaus vandens išmerktų arimų ir ganyklų. Dar pagalvoju apie įvairias gyvybės formas, kurios yra šiame lietuje ir slepiasi nuo jo - urvuose ir guoliuose, po pernykščiais lapais ar eglių laja, ir tokiose vietose, visur, kur tik įmanoma slėptis ir pasislėpus išgyventi.

Bet dabar jaučiu, kaip lietaus karalystės ritmas ir ritmai sutampa su daugeliu mano gyvybės ir mąstymo, mano rašymo ar mąstymo apie rašymą formų; netgi su alsavimu ir širdies plakimu, tais išoriniais rodikliais, liudijančiais kiekvieno iš mūsų fizinę gyvybę, deja, kartais nesutampančią su dvasine. Juk kartais rašydamas jausdavais neva dievu, bent tą akimirką įtikėdamas, kad rašymas yra tas pats, kas geologinis kalnų formavimas, pasaulio daiktų ir dalių kūrimas; kad tai yra galinga dvasinė jėga, galinti keisti tave, kitus ir net pasaulį. Ir galbūt gyvenant ir gyvenant vis mažiau rašyme lieka to su jokia religija nesusijusio dieviškumo, bet manau, kad privaloma, kad jo liktų kiek įmanoma daugiau, nes ši iliuzija rašančiajam yra gyvybiškai būtina, net nesvarbu, kad protas nerašymo akimirkomis tą iliuziją atmeta, net pašiepia. Ir nesvarbu, kad žinai, kad rašymas neišgelbės nei tavęs, nei pasaulio; tačiau, jei kada nors iš tiesų šiose lietaus ir ne lietaus karalystėse kažkada kažką rašei kaip dievas „vien tik sau", visada tų akimirkų ilgėsies.

Galbūt tik religiniai fanatikai tiki, kad bus išrinkti ir išgelbėti, nes protas kartais sako, kad vargu ar mes nusipelnėm kažkokio išgelbėjimo, kad galų gale niekas jo niekada ir nežadėjo, tik mes patys tuos pažadus sugalvojome sau apgauti daugiausia iš baimės, kad neatsistotumėme nuogi ir bejėgiai prieš šaltą ir žiaurią tiesą, taip ir neišmokyti - neišmokę - tik labai retai kuris - džiaugtis tuo, kas buvo d u o t a  v a k a r ir kas dar yra d u o t a d a b a r.

Vėl kažkodėl prisimenu tą kiną, kuris pirmasis „atrado" šešiakampes snaigių formas.

Ir, regis, matau, kaip šioje naktyje debesyse aukštai užgimę snaigės krisdamos žemyn maišos su lietum ir vėju, praranda savo tobulas formas, tampa nykoka šlapdriba, kuri, vos pasiekusi žemę, reinkarnuojasi į vandenį, žliaugiantį visais įmanomais tuščių laukų ir miestų plynių nelygumais.

Bet svarbiausia šioje lietaus karalystėje yra ritmas už lango. Tie šimtai ir tūkstančiai būgnų ir būgnelių, sukuriančių nepakartoją ritmą, kalbos ir alsavimo, kalbos ir širdies plakimo, net „bekalbio" galvojimo apie kalbą ritmą, kuris šį gilų vakarą, jau perėjusį į naktį, yra visai neįkyrus ir net archetipiškai gilus - taip gilus, kad mano atmintis bejėgė pasiekti to šulinio dugną, ir jai gera pasiduoti prieš tą gylį, vien tik jaučiant, kad jis tiesiog yra toks, koks yra.

 

Alis Balbierius
2009-12-31

Sugrįžimas

... ir lėtas, ir greitas yra šviesos sugrįžimas viduržiemy; kartais toks lėtas, kad lauki nesulauki dienos ilgėjimo, medžių ir pastatų mėlynų šešėlių pro miglą, pro ūkanas ar lėtai krentantį smulkų it cukrus sniegą; pastelinę šviesą be saulės šviesos, ryškesnę tik tomis dienomis, kai iškrenta šviežias sniegas lyg viską apšviečiantik i t a, kitos prigimties baltoji saulė;

protas tau kalba apie šviesulių judėjimą pavasario link; apie įšalusios sėklos prasmę šiame prasmes prarandančiame pasaulyje; tos sėklos plika akimi net nematai, nors yra miriadai jų, įvairiausių augalų išsėtų laukuose ir pievose, giriose ir priemiesčių šiukšlynuose, prerijose ir dykumose, ir ten, kur jos niekad sudygti negali ir negalės; ir kiekviename pasakiškai mažame grūdelyje glūdi šviesos sugrįžimo atsikartojimas, žalia lapijos šviesa, apie kurios artėjimą viduržiemy kartais prabyla nuo ilgėjančių varveklių kapsintys lašai;

rega regi belapę obelį už lango su keliais supuvusiais vaisiais šakose, karališko stoto svečią iš šiauresnės Šiaurės - svirbelį - karūnuotą dar prieš visas žmonių karalystes - ir veriasi ir akyse, ir sąmonėje žiemos pasaulis, ir viską tavyje užpildo; jauti po ledu upės srovėj judančias žuvis, dulsvą jų žvynų šviesą, oranžinę kuojos akį; apskritai visus gyvus ir negyvus padarus (pavyzdžiui, samanotą akmenį po sniegu), laukiančius to paties šviesos sugrįžimo, tos, mūsų supratimu, amžinosios kaitos, nežinia kada prasidėjusios, nes šimtai milijonų metų mūsų protams tereiškia tik kažkokią praėjusią begalybę, įvardinamą kaip „be galo daug", ir tai yra beveik tas pats, kas yra n i e k a s - be galo daug nieko;

kartais toks ilgas, toks lėtas būna šviesos sugrįžimas viduržiemy, kai įšalę ir peršalę daiktai skverbiasi į sielą, kartu atsinešdami dalelę to kosminio šalčio, kuris kalba apie entropiją ir sutingimą, apie „amžiną" - kol esam - mūsų baimę išnykti, nepavaldžią protui ir logikai, akimirkai įveikiančią net bebaimius; ir dar apie kitą, naujausių laikų baimę, man baisesnę už visas individualias baimes - kad, man išnykus, po manęs dėl mums jau gerai žinomų tikimybių gali išnykti ir tai, ką vadiname pasauliu;

bet dabar yra rega, glostanti sugrįžtančią šviesą, ir yra šviesa, kuri glosto regą ir kuri sugrįžta - dangaus šviesulių keliais ir kiškio pėdsakais sniege - pro nuogą vaismedį su karališku svirbeliu ant mažos juodai rudos sušalusio obuolio planetos, ir gera matyti, kad visa tai dar yra ir kad dar bus - galbūt ilgai ilgai...

 

Alis Balbierius
2009-12-24

Švęsti kosmose ir tvarte

Būdamas vaikas, Kūčių vakarą ir Naujųjų metų išvakarėse prieš visiems sėdant prie stalo, paslapčia nueidavau į tvartą. Pažiūrėti į gyvuliukus. Ne, ne į tai, ar jie kalbės ir ar darys kitokius stebuklus.

Apie dabar visais varpais, visais kanalais į visų ausis kasmet skalambijamus senovinius Kalėdų stebuklus tada nežinojau beveik nieko, be to, buvau materialistas ir jokiais vandens virtimais vynu Kalėdų naktį nebūčiau patikėjęs, o Naujuosius švęsti pradėjome gana vėlai (retas pas mus tais laikas švęsdavo net švenčiausių švenčiausią - gimtadienius).

Būdavo įdomu pamatyti, ar gyvuliukuose atsiranda kas nors kalėdinio ar naujametinio: kitoks žvilgsnis, nekasdieniškas šnopavimas, nematyti judesiai, švenčių laukimas. Juk pavasariais, kai jie pirmą sykį išeidavo į lauką, ar vasarą, kai gaudavo pargauti ką tik išdžiovinto ir iškepto šieno, galų gale, rudenį, kai paslapčia įlįsdavo į gerokai paaugusius runkelius, karvės, avys, arkliai tapdavo kitokie. Tokie, kad akimirksnį atrodydavo, kad tai - ne mūsų gyvuliukai.

Taigi, tokias šventes jie švęsdavo. Be šampano ir šakočio, bet daug ėsdami ir visaip kitaip džiūgaudami.

Kūčių vakarą ir Naujųjų išvakarėse nepasikeisdavo niekas. Kad ir kiek žiūrėdavau, karvės mūkdavo, avys mekendavo, kiaulės kriuksėdavo, visi gulėdavo, stovėdavo, ėsdavo, klausiamai į tvartan atėjusį vaiką žiūrėdavo taip pat kaip ir rugpjūčio ketvirtąją, liepos dvidešimt septintąją ar sausio septintąją.

Būdavo keista, nes šventėms ruošdavosi visi. Nespėjančios šeimininkės pagalbon kviesdavosi ne tik paaugusius vaikus, bet ir visai mažus namų peliukus, suirutė pažadindavo į žiemos miegą dar spalį panirusius vorus, kurie džiaugsmingai imdavo ant sausainių barstyti cukrų, o šeimininkams lyginti staltieses ir galąsti peilius padėdavo šuniukai.

Beje, šie šuniukai tomis dienomis šventiški tapdavo jau po pietų. Matyt, todėl, kad žinodavo, jog gaus galąsti šventinių peilių...

Žmonių, dirbančių Kalėdų ar Naujųjų metų naktimis, tada nė neįsivaizdavau. Gal todėl, kad neturėjome televizoriaus ir niekas apie juos nepapasakodavo, gal dėl to, kad tokių žmonių nepažinojau. Suvokti, kad tuo metu, kai pasaulyje akimirksniui dingsta viskas, lieka tik balta staltiesė, žvakė ir siaubingai artimi žmonės, kažkas turi kažką saugoti, kažkas - vežti, kažkas - daryti operacijas, o kažkas - iš televizijos studijos linksminti nepaprastus valstybės narius ir paprastus piliečius, buvo neįmanoma.

Sužinojęs apie tai iškart pagalvojau, kad tie žmonės turėtų būti labai nelaimingi. Ar gali būti laimingas, jei privalai tokią naktį būti ten, kur nėra nė vieno, kuriam į akis žiūrėti gali kad ir visą naktį, o kaklas nuo to nė kiek nenutirps.

O vėliau gyvenimas ėmė keistis. Vis daugiau žmonių per šventes ėmė garsiai burzginti automobilius, blaškytis gatvėmis ir paupiais, šaudyti fejerverkus, daužyti šampano butelius ir vienas kitam... chm, veidus, garsiai bartis ir kviesti policiją.

Noras glostyti pirštais ką tik išlygintą staltiesę kažkur dingo. Dabar tomis naktimis norėjosi eiti, važiuoti, trypti, apšviesti ir šampano kamščiais apšaudyti kosmosą. Tarsi baltoji staltiesė, deganti žvakė ir mieli veidai mums keltų nejaukumą ir kaip išprotėjusius tomis naktimis verstų šuoliuoti nežinia kur, tarškinant tuščiomis šventinio stalo šprotų skardinėmis.

Liko tik tie, kas šventinėmis naktimis turi dirbti. Ko gero, vienintelis anų ramiųjų naktų prisiminimas. Tad gal ir gerai, kad tomis naktimis kažkas gimsta, kažkam prisireikia vaistų, į parduotuves taikosi vagys, kažkam liūdna. Kol bus taip, reikės žmonių, saugančių mūsų švenčiausias šventes.

Ir raminančių mus.

Taip, kaip nuramindavo mane anais laikais šieną kramtančios karvės, paršiukus žindančios kiaulės ir pavasario darbus planuojančio arklio žvilgsniai, palydintys tvarto duris užveriantį ir prie baltosios staltiesės bėgsiantį vaiką.

Dabar galvoju - o gal neblogai būtų buvę tada kokią šventinę naktį praleisti tvarte.

O ką, nusivertei nuo tvarto lubų kalną šiaudų, griuvai aukštielninkas į juos, pasistatei šalia žibalinę lempą (kitokių nebuvo, nepamiršti priešgaisrinės apsaugos taisyklių!) ir žiūri karvei į akis...

 

Gendrutis Morkūnas
2009-12-22

Apie tuštumą

Tuštumoj kartais labai gerai jaučiuos.

„Tuštuma yra forma, forma yra tuštuma", - sakoma vienoje rytiečių išminties knygoje. Tam tikra prasme visos formos kilo iš tuštumos; iš tos, kuri ir mus pripildo...

Ar ne dauguma mūsų kalbėjimų, rašymų yra kalbėjimai į tuštumą? Kaip Kohelete - Ekliaziaste - kalbėjimai vėjams? Kalbėjimai žmogiškajai ir istorinei, civilizacijos tuštumai. Aš dažniau galvoju apie tą tuštumą, kuri yra aukščiau viso to, kuri lyg ir viską gaubia ir kuri gali įsiskverbti bet kur.

Kas ta tuštuma? Koks tai daiktas? Ar visos tuštumos - tuščios? Ar tuštumą būtinai reikia užpildyti, kaip ir tuštumą, kuri ką tik buvo many, staiga dabar užpildo šis kalbėjimas apie tuštumą?

Tuštuma kartais susilieja su vienatve, su tuščiais vienatvės kambariais, su rudens ištuštėjusiais laukais; suauga su rudens, su gamtos mirtim, ir tą tuštumos erdvę užlieja liūdesys ir nostalgija, jausmai ir prisiminimai, ir tai yra žmogiška, kartais „pernelyg žmogiška", kartais tiesiog paprastai žmogiška; tuštumą pagilina, kartu ir pagyvina - nors ir laikinai - paukščio skrydis per tuščią, be debesų dangų, praradusį savo skaidrumą - nei giedrą, nei ūkanotą.

Tuštuma mums dažniau siejasi, asocijuojasi su kažkuo neigiamu, su vienatve ir net su vienišumu, gal kiek su beprasmybe, su artimų žmonių ar žmonių apskritai nebuvimu, nors kartais geriau būti be žmonių, vienam, negu su tais, kurie yra pernelyg k i t i, pernelyg svetimi.

Tuštuma yra erdvė, erdvė, kurį neperkrauta daiktais, nesunaikinta daiktų, kas darosi labai aktualu ne viename pasaulio kampelyje. Miestuose mes gyvename sukrauti kaip prekės vienas šalia kito ir vienas ant kito kaip prekės supermarketuose; pagaliau mūsų namai, butai ir kambariai yra ne kas kita, kaip maži supermarketai; reta gyvenama erdvė yra neperkrauta ir laisva, reta erdvė turi tuštumos, kuri nepririša prie reikalingų ir nereikalingų daiktų, ir toj erdvėj turi vietos mūsų žvilgsniai ir sielos, mūsų mintys... Kiek pasauly pagaminama tuščių, nereikalingų ir menkaverčių, vienadienių daiktų, kurie yra tuštesni už tuščiausią tuštumą? Tuštuma, apie kurią mąstau ir kurią jaučiu, yra skambi - sako krentantis požemio urve vandens lašas. Tuštuma yra plati ir erdvi sielos dalis - galėtų pasakyti medituojantis žmogus. Dangaus tuštuma yra puiki lėktuvo skrydžiui, nepririštam prie maršruto ir grafiko. Baisūs yra tie tušti daiktai, kuriuos ką tik paminėjau; ir puikūs yra tie daiktai, kurie pagyvina ar pabrėžia tuštumą, tuštumos erdvę, bet jos neužgožia. Ir ta tuštuma, apie kurią aš kalbu ir kurią jaučiu, nieko bendra neturi su menko žmogaus dvasine tuštuma, dvasine ir intelektualia dykra, žmoniškąja tuštybe apskritai, nes tos tuštumos yra naikinančios ir slegiančios.

Dabarties tuštumą naikina lengvai įsigyjami ir lengvai keičiami daiktai. Šie daiktai naikina tuštumą ir erdvę. Aš atmenu puikią kaimo namų tuštumą kažkur praėjusio amžiaus viduryje, kai sovietiniame krašte, dar taip netoli nuėjusiame nuo pokario, būta tiek nedaug daiktų, o tie, kurie buvo, buvo ganėtinai paprasti ir svarbūs; jie ilgai tarnavo ir buvo galvojama, kad kai kurie dar tarnaus vienai ar net kelioms kartoms; ir gal dabar atrodo svarbiausia, kad beveik nebuvo daiktų, kuriuos reikėtų išmesti, ir daiktai buvo retai išmetami - ne taip, kaip dabar, kada daiktų įsigijimas ir jų išmetimas tapo vienas kita papildančiu konvejeriu, kažkurioje erdvės vietoje, mums apsimetant nežinančiais, sujungtas tarp savęs į ratą: metimas - įsigijimas, įsigijimas - išmetimas, ir taip toliau, ir taip be galo toliau...

Aš jaučiu pagarbą seniems, laiko ir daugybės rankų palytėtiems daiktams, nepriklausomai nuo jų antikvarinės vertės. Antikvariatų daiktai neturi tuštumos, jie savotiškai dvasiškai pilni, įkrauti laiko ir su jais bendravusių žmonių energijos. Tie daiktai turi auras, jie beveik neturi tuštumos, ir jų pasauly vis labiau mažėja, daugėjant žmonių ir daiktų, kurie kilę iš serijinės gamybos tuštumos, kurie yra tušti savo utilitarumu ar net utilitaria estetika; netgi būdami kai kurie labai gražūs ir funkcionalūs ir „kurį laiką nepakeičiami", jie vis tiek neturi aurų, kaip kad jas turi senieji daiktai.

Graži ir artima yra netuščia tuštuma rytiečių piešiniuose, kur dažnai daug erdvės ir vietos virš ir aplink vaizdą... Tai ta tuštuma, kuri yra laisva ir niekam nevergauja. Tai gilios tuštumos užuomina, pagarba tuštumai, kurioje lengvai skrenda mintis ir plinta garsas arba gali driektis sodri tyla, kur akys lyg du paukščiai žaidžia tarp savęs toje piešinio tuštumos erdvėje. Kur trys taškeliai ar trys plonos linijos didelėje lapo erdvėje yra lyg trieilis - haiku - apie erdvę. Apie tuštumą. Apie vaizduotę. Apie laisvę nuo tuščių, nereikalingų daiktų.

Tuštuma yra nykstanti, besitraukianti iš pasaulio. Kaip ir jos sesuo tyla. Paradoksalu:besitraukiant iš pasaulio erdvinei bei geografinei, tai „netuščiai" tuštumai mūsų dvasiose, mūsų protuose daugėja tuštybės. Tuštuma pirmiausia išvejama iš miestų ir miestelių, kai užstatomos aikštės arba miestuose išlikusios gamtos salos, kas dabar daroma Vilniuje ir aplink jį. Tuštuma traukiasi iš vaizdingų pajūrių, ežerų ir upių pakrančių, nes ji užstatoma arba aptveriama tvoromis. Taip bandoma privatizuoti tuštumą, privatizuoti erdvę, bet aptverta tuštuma yra kitokia, ji nebėra laisva, ji tampa įkalinta.

Mes it apsvaigę nuo civilizacijos narkomanai žūtbūt siekiame užpildyti, sunaikinti tuštumą pasaulyje, pamiršdami, kad ta tuštuma yra ne tik graži, bet ir gyva. Be tos gyvos tuštumos mes nežinotumėme, kas yra pilnatvė. Nors yra akimirkų, kai toji netuščia tuštuma susilieja su pilnatve į vieną amalgamą. Mūsų civilizaciją pasiutišku greičiu naikina tuštumą. Taip naikinami ir atstumai, kurie būtini tiek žmonių, tiek daiktų laisvei ir jų privatumui.

Tuštumoj iš tiesų kartais labai gerai jaučiuosi.

Ji mane pripildo pilnatvės, arba aš kažko ją pripildau, ir tai tampa mano savastimi.

Ši tuštuma, apie kurią kalbėjau ir kurią jaučiu, visai netuščia - joje visada yra vietos tylai, minčiai ir laisvei. Ir beprasmybės akimirkomis sugauni save mąstant apie tuštumos... prasmę.

 

Alis Balbierius
2009-12-19

Biržams - Raudų Sieną

Šalyje valdžią nusitaikė perimti socialdemokratai. Jeigu į lemiamą mūšį su jais stos „darbiečiai", „tvarkiečiai" bei dar dalis besiblaškančių Seimo narių, jis gali būti laimėtas.

Regis, pildosi prognozės, kad šalies ekonomikai šiek tiek ūgtelėjus, sukrus Lietuvos „gelbėtojai".

Panašiai buvo po 1998 - 2000 m. krizės, kai A. Brazauskas garsiai tarė, jog laikas gelbėti Lietuvą. Tuomet ekonominiai rodikliai irgi rodė atsigavimo ženklus. Bet socdemai sugriovė valdančiąją koaliciją ir puolė reanimuoti Lietuvą. Kad jų veiksmai labiau priminė gaivinimo imitaciją (panašią į praėjusios savaitės Biržų pareigūnų treniruotę su guminėmis lėlėmis), šiandien akivaizdu. Bet tai truko aštuonerius metus, kuriuos valdantieji vadino visuotiniu kilimu ir smaginosi taškydami lėšas bei dalydami „kirkilinį" opiumą liaudžiai: jokios krizės mums nebaisios.

Valdžios elgesį iki 2008-ųjų Seimo rinkimų buvo galima apibūdinti dainos žodžiais - linksminkimos, pakol esma.

Prisimenant šią neseną istoriją, šiandien reikėtų skambinti pavojaus varpais. Tačiau kam jie rūpėtų?

Štai jau du dešimtmečiai, kai Lietuva nepriklausoma, tačiau, anot politikos apžvalgininko V. Mitės, nedaug suklysime, dabartinę valstybę pavadinę nepriklausoma LTSR.

Išties Lietuvą valdo tarybinė ūkinė ir partinė nomenklatūra. O ji pavojų paprastai supranta tik kaip grėsmę savo asmeniniams arba grupuočių interesams.

Tai iškalbingai liudija ir Biržų valdžia, kuri iš esmės beveik du dešimtmečius yra socialdemokratų bei „valstiečių" rankose. Čia jų politinė valia bei kolūkinė tvarka, kuriai be didesnių sąžinės skrupulų paklūsta ir „dešiniaisiais" pasivadinę veikėjai.

Tad ko krizės ir galimo perversmo akivaizdoje galima tikėtis iš aktyviosios Biržų visuomenės dalies?

Valdžios purtymo reikalaujant, kad ji elgtųsi išmintingiau, sąžiningiau ir profesionaliau? Galima. Bet rezultatas tikėtinas kaip iš reanimuojamos guminės lėlės.

Versti rajono valdžią? Tam priežasčių - per akis ir tą galima daryti per savivaldybės tarybą. Bet parodykit bent vieną jos narį, kuris to norėtų, t. y. būtų suinteresuotas? Ir kuri gi šiandieninė partija pasirengusi valdyti rajoną?

Valdžią renkame pagal save. Rinkimų rezultatai atspindi mūsų politinę kultūrą, pasaulėžiūrą, lūkesčius.

Šiandien mes turime socialdemokratą merą, kuris Biržų senamiestį leidžia užgriozdinti apybaisiais prekybos centrais. Ir tikime rajono vadovo žodžiais, kad tai daroma tam, kad paprastas žmogus turėtų kur nusipirkti kostiumą.

Mes turime ir biudžetinėms įstaigoms vadovaujančių konservatorių, kurie nuolankiai prašo priedų prie nemenkų atlyginimų, kad galėtų nusipirkti kostiumą.

Nors kol kas Biržuose naujais kostiumais prekiauja tik laidojimo paslaugomis užsiimančios įmonės, bet mes vis dar tikime, kad išauš ta diena, kai šias prekes biržiečiai išvys ir kokioje nors „maksimoje". Jei, žinoma, geri bus. Pavyzdžiui, jei neprieštaraus, kad dar vienas prekybos centras nutūptų Biržų turgavietės teritorijoje.

Mūsų valdžios (ir jos rinkėjų) mentalitetą geriausiai atspindi miesto aikštė - apgailėtino vaizdo ir neaiškios paskirties.

Šį architektūrinį „šedevrą" Biržams brukte įbrukę ir už jį mokesčių mokėtojų milijonus pakloję rajono vadovai šiandien kviečia mus, biržiečius, aikštę tobulinti.

Bene ryškiausias architektūrinis pasiūlymas pasigirdo iš paties Biržų „valstiečių" vado, kuris norėtų aikštėje matyti medines žymiausių biržiečių skulptūras.

Kadangi mūsų krašte vertybės dažnai suplakamos, tikėtina, kad aikštėje pirmiausia išdygs šių laikų didvyrių - rajono vadovų, Seimo narių, pareigūnų - atvaizdai.

Ir kodėl gi ne?

Remiantis šiandieniniais iškiliausiais mūsų kultūrininkais, kažkoks Jonas Mekas ar kiti, nuo mūsų toli esantys, Biržams jokios naudos neatnešė.

Reikia matyti bei vertinti, kas yra čia ir dabar.

Nesutikčiau tik dėl vieno - kad juos, tuos šiandieninius didžiavyrius, biržietiškai tariant, išdriožtų iš medžio.

Manyčiau, kad būtų pigesnė ir visapusiškai naudingesnė kita medžiaga - guma.

Statulas įsivaizduočiau sustatytas šalia (panašiai kaip „Keturių komunarų"). Tokiu būdu išeitų solidus guminis statinys, kuris ne tik atspindėtų didžiūnų nuopelnus, bet ir sykiu galėtų būti kaip Biržietiškų Raudų Siena.

Prie jos žmonės išsakytų savo bėdas, prašytų pagalbos, pateiktų siūlymus ir - ką čia benuslėpsi - galėtų išlieti savo emocijas bei jausmus nesugadindami skulptūros ir nesužeisdami savęs.

Žmonėms nebereikėtų bergždžiai belstis į valdiškas duris ieškant teisybės. Jie turėtų galimybę išsikalbėti čia - prie guminių stebuklų.

Pasityčiojo koks nors valdininkas, nuskriaudė pareigūnas - kalbėk guminukams; neradai teisybės teisme - ieškok jos čia, aikštės tyruose.

Ir atvirkščiai: nori pabučiuoti ranką socialinių paslaugų viršininkei, merui ar prokurorui - prašom prie statulų.

Šis kūrinys labiausiai tiktų toje vietoje, kur statoma Kalėdų eglė. Todėl tai turėtų būti kilnojamas turtas - kad kalėdiniu laikotarpiu jį būtų galima pastumti į šalį. Arba panaudoti kaip šventinį akcentą, apraizgius įvairiaspalvėmis lemputėmis. Būtų gražu jį papuošti ir kitų kalendorinių švenčių metu, pavyzdžiui, per Velykas.

Tiesą sakant, nežinau, ar ši kilnojama guminė vertybė išklibintų nepriklausomos LTSR pamatus, ar juos dar labiau sutvirtintų. Bet valdantiesiems rajoną būtų tikrai patogiau.

O ar ne to mes ir trokštame?

 

Rasa Penelienė
2009-12-01

Ar krepšinio transliacijų reikalavimas nėra mūsų savigarbos išraiška?

Įsibėgėja Eurolygos sezonas, įsibėgėja ir krepšinio fanų bei sirgalių nepasitenkinimas dėl varžybų transliacijų. Šiemet Europos krepšinio klubinių komandų turnyre žaidžia abi pajėgiausos Lietuvos komandos - „Lietuvos rytas" ir „Žalgiris".

Bet, ko gero, didesniajai sirgalių daliai lieka laukti rezultatų per radiją ir spaudą, nes šias varžybas rodyti visas teises Lietuvoje turi Švedijos palydovinė televizija „Viasat", kuri Eurolygos kovas transliuoja per pernai įkurtą mokamą „Viasat Sport Baltic" kanalą.

Praktiškai po kiekvienų Lietuvos komandų pasirodymų Eurolygoje pasipyla didžiulis srautas komentarų, kuriuose fanai keikia plėšrūnus švedus ir jų pakalikus lietuvius, keikiama ir Vyriausybė, ir krepšinio federacija, ir neveiksmingas Seimas, lietuviai vadinami ir avinų, ir veršių, ir bestuburių tauta.

Suprantamas švedų verslininkų noras vilioti lietuvaičius užsisakyti šį kanalą. Tačiau daugelis žmonių dėl įvairiausių priežasčių - techninių, finansinių - šito daryti negali ir nedaro. Aišku, galima rasti transliacijų internete. Štai ir vakar internete pažiūrėjau „Lietuvos ryto" rungtynes su Malagos „Unicaja", užmečiau akį ir į kitas transliacijas, kuriose Milano „Armani" žaidėjų gretose žibėjo Jonas Mačiulis, Maskvos CASK traukė Ramūnas Šiškauskas, su Madrido „Realu" laimėjo Rimantas Kaukėnas, o su graikų „Olimpiakos" aršiesiems Belgrado partizanams pralaimėjo Linas Kleiza.

Kokybė, aišku, prasta, ekranas nedidukas, ryšis trūkinėja - gal iš tikro kodėl turime kankintis, jei, kaip dabar aiškėja iš staiga sukrutusių politikų, mums privalo suteikti galimybę žiūrėti mylimą krepšinį per visuotinai prieinamą nemokamą kanalą.

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos vadovas Ž. Šilgalis kreipėsi į Vyriausybę, kad į visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą būtų įtrauktas ir Eurolygos krepšinio turnyras. Staiga prisiminęs ar praregėjęs politikas remiasi 2007-ųjų Europos Parlamento direktyva, pagal kurią Europos Sąjungos valstybių gyventojams turi būti užtikrintas nemokamas svarbių šaliai įvykių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimas.

O gal iš tikro mes, lietuviai, nelabai žinome savo teises? Mums nuolatos primenamos pareigos, ypač dabar, - būti solidariems, mažintis atlyginimus, pensijas, po mėnesį eiti nemokamų atostogų, taip gelbstint įstaigų biudžetus. O gal noras ir reikalavimas matyti geriausias Lietuvos ir Europos krepšinio komandas yra teisėtas, gal tai galiausiai ir yra mūsų pačių savigarbos išraiška? Juk nuo seno žinoma - jeigu tu negerbsi savęs pats, tai tada tavęs negerbs ir kiti.

Dabar puiki galimybė pamatyti, kaip save ir mus gerbia Lietuvos Vyriausybė. Kai minėtas Ž. Šilgalis kreipėsi į ją, kad į visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą būtų įtrauktas Eurolygos krepšinio turnyras, puiki galimybė A. Kubiliaus komandai parodyti, kad jie sugeba kariauti ne tik su pensininkais ar esamomis ir būsimomis mamomis. Tai puikus būdas parodyti gausiai krepšinio sirgalių armijai, kad jais rūpinamasi ne mažiau nei stipriausių ir įtakingiausių įmonių pelno mokesčio mažinimu.

Sakykim, Vyriausybė parodys, kad myli bei gerbia Lietuvos piliečius, ir įtrauks Eurolygos transliacijas į reikšmingų įvykių Lietuvai sąrašą. Tada pagal Visuomenės informavimo įstatymą „Viasat" turės suteikti gyventojams galimybę nemokamai stebėti krepšinio rungtynes.

Jei ledo ritulio ir lauko teniso gerbėjai švedai nelabai norėtų tą padaryti, yra dar viena puiki galimybė įrodyti, kad nesame pastumdėlių tauta. Tiek Lietuva, tiek Švedija yra Europos Sąjungos šalys, tad abi ir privalo vienodai laikytis įstatymų, nepaisant, kas kam patinka ar nepatinka. Bet kokios įmonės vadovai privalo vykdyti Europos Parlamento priimtas direktyvas.

Tad krepšinio sirgalių reikalavimas matyti nemokamas krepšinio transliacijas nėra koks nors išmaldos prašymas - tai tiesiog savo teisių žinojimas, valstybės savigarbos išraiška.

 

Antanas Seibutis
2009-11-28

Mano „Maximos" draugė

Dabar, kai „Iki" ir „Maxima" mums yra visuotinio blogio įsikūnijimas, lupikautojai ir plėšikautojai, teigiamai kalbėti apie prekybos centrų darbuotojus būtų tolygu savižudybei.

Visų įsitikinimu, apsaugininkai ten žiaurūs ir kvaili, o kasininkės - suktos, šiurkščios ir vagia grąžą.

Atrodo, kad visi tie prekybos centrai yra iš už devynių girių ir tiek pat marių pas mus kažkieno atskraidintas blogis, atskraidintas iš ten, kur juodieji fabrikai ir dvokiančios gamyklos tuos centrus peri. Peri ir po visą pasaulį skleidžia kartu su nuožmiaisiais priedais: apsaugininkais ir pardavėjais, mėsos pjaustytojais ir žuvų darinėtojais, prekių į lentynas dėliotojais ir už trijų kilometrų nutemptų vežimėlių parvairuotojais.

Tik niekas nepagalvoja, kad visi tie kasininkai, dėliotojai ir pjaustytojai irgi žmonės.

Sakote, nuėję į darbą savo žmogišką kailį jie nusivelka ir pasideda į spinteles, o vietoje jų apsirengia darbo uniformą? Patikėkite, tose spintelėse jokių kailių nėra - nei darbo metu, nei po jo.

... Senutė, prie kasos suskaičiavusi, kad iki pieno pakelio pritrūko keliolikos centų, pravirko. Trūkstamus centus į kasos aparato stalčių įmetė pati kasininkė. SAVO nuosavus. Jai buvo gaila matyti, kai šitaip verkia sena moteris.

Tuo metu kasininkei už nugaros trypčiojo vienas ką tik apsipirkęs pilietis. Grąžoje jis aptiko senojo pavyzdžio dešimties centų monetą ir dabar laukė, kada kasininkė ją pakeis į naujovišką.

... Kasininkė pamatė liūdną išbalusios mergaitės žvilgsnį. Mergaitei trūko pinigų seniai svajotam žaislui. Pinigų atsirado, o žaislas atsidūrė mergaitės rankose.

Nuo tos dienos mergaitė pas savo kasininkę ateidavo kasdien. Su savo močiute, kuri pirkdavo varškę, duoną, tualetinį popierių ir bulves. Visos trys pasivogdavo septynias sekundes laiko, per kurias spėdavo pasikalbėti apie gyvenimą, viską ir nieką.

Vieną dieną močiutė su anūke nepasirodė. Tik po kelių dienų atėjusi močiutė papasakojo apie tai, jog mergaitė susirgo sunkia liga ir dabar toli ligoninėje. Kasininkė mergaitei padovanojo meškiuką ir knygą. Iš ten pat, iš parduotuvės lentynų. Už SAVO pinigus.

Mergaitė kasininkę praminė „Maximos" drauge. Savo „Maximos" drauge.

Prie tos kasininkės į eilę stoja senukai ir senukės. Prekių kainos čia tokios pat, eilė slenka tokiu pat greičiu kaip ir prie kitų kasų, ir triukšmas lygiai toks pat. Tačiau kasininkė visada perskaitys neaiškų užrašą ant prekės etiketės, paaiškins, koks vynas tiktų „prabangiai" vakarienei, užstos nekantraujančių tėvų tąsomus ir baramus vaikus, pakalbės apie orą ir medžių lapus.

Sakysite, tai tik vienas pavyzdys, greičiau išimtis negu taisyklė, todėl nieko nesakantis?

Sakantis, ir net labai daug. Nes ateina laikas, kai žmonės, persisotinę žinių apie smurtaujančius apsaugininkus, bimbinėjančius tarnautojus, blogai dirbančius gydytojus, pradeda trokšti ko nors paprasto ir gero.

Jie žino, kad to paprasto ir gero yra daug ir visur. Bėda tik, kad kalbėti apie tai nebemadinga.

O kas gali būti paprasčiau ir geriau už kasininkę, pas kurią norisi nueiti dar ir dar, autobuso vairuotoją, kurį pamatęs atvažiuojant krykštauji, ar vaikiną, kuris pamatęs, kad tau iškrito piniginė, paima ją ir nešdamas iškeltoje rankoje pasiveja tave.

O murmekliams, tokiais atvejais dejuojantiems, kad nieko nesuprato ir kad rašinys apie nieką, pasakysiu - skaitykite apie silikonines krūtis. Nes jos šiltos, jaukios, kelia ramybę, o vakarais - ir dar kai ką. Tos krūtys irgi paprastos.

O čia - apie paprastą kasininkę.

Ne, ne apie tokią jau ir paprastą.

Apie mano „Maximos" draugę.

 

Gendrutis Morkūnas
2009-11-21

Ar gali eilės pateisinti išdavystę?

Perskaičiau „Biržiečių žodyje" Mirdzos Garbauskienės panegiriką tarybinei lakštingalai Salomėjai Nėriai ir likau beveik apstulbęs. Argi iš tikrųjų nebegalioja moralinės vertybės, jeigu išdavystė tapatinama su meile ir tarnyste savo kraštui, jeigu savos tėvynės paneigimą galima „padengti" jaunatviška poezija, jeigu jos garsiuosius lyrinius eilėraščius užgožia ne mažiau garsi poema apie didįjį saulės nešėją Staliną.

Nenoriu tikėti, kad visi vabalninkiečiai didžiuojasi, jog jie turi gatvę, pavadintą „didžiosios poetės vardu". Tad ko verta kitais atvejais deklaruojama tautos istorija, jos atmintis, pagarba žuvusiems, pagarba konkrečiai Vabalninke prieš 20 metų perlaidotiems rezistencijos dalyviams, jeigu tarp patriotizmo ir išdavystės dedamas lygybės ženklas?

Čia negali būti dviejų nuomonių ir kažkokių išlygų. Gali žmogus būti išdavikas, niekšas, nusikaltėlis, žudikas," saulės nešėjas", bet kažkodėl kai kas bando ypač atlaidžiai pažvelgti į meno žmones, tarsi jų gyvenimas yra kitoks nei „žemiškųjų" profesijų atstovų.

Žmogaus gyvenimas yra vienas ir ištisas - į jį telpa išsiauklėjimas, poelgiai, veiksmai, kūryba, sėkmės ir nesėkmės, atsakomybė už savo poelgius, atsakomybė kitiems ir meilė Lietuvai. Keista, kad žmonės, besiskelbiantys patriotais, vadovaujasi dvigubais standartais.

Šiuo atveju Salomėjos Nėries gerbėjai nėra vieniši. Atsiranda ir Juozo Baltušio mylėtojų, primirštančių, kaip jis skundė kitus rašytojus bei poetus tarybiniais metais. Yra ir poeto Kosto Kubilinsko gerbėjų, apsimetančių, kad nežino apie kruvinos kovos draugų partizanų išdavystę, taip užsitarnaujant indulgenciją dirbti tarybinės tėvynės labui.

Ir kažkaip stebiesi - negi nėra pavyzdžių, kaip savo tautos išdavikus ir pardavikus vertina kitos šalys? Vertinimo sulaukia tiek valstybės veikėjai, tiek meno žmonės.

Kodėl prancūzai paskelbė mirties bausmę, kuri tik vėliau buvo pakeista, vienam Pirmojo pasaulinio karo didvyriui - maršalui Filipui Petenui?

Kodėl norvegai šalies išdaviku paskelbė ne šiaip kokią vietinės reikšmės lakštingalą, o 1920 metų Nobelio literatūros premijos laureatą Knutą Hamsuną?

Kodėl tų pačių norvegų atstovas Kvislingas tapo absoliučiu savosios Tėvynės išdaviko simboliu?

Tai yra todėl, kad nei prancūzams, nei norvegams jau nebebuvo svarbu, ką tie žmonės buvo padarę ar parašę praeityje. Jie susikompromitavo gyvenimiška veikla, požiūriu į tėvynę, jos žmones. Išdavimo jau nebegali pateisinti nei ankstyvoji ar vėlyvoji kūryba, nei garbinga kariška jaunystė. Žmogaus gyvenimas - nedaloma visuma.

Tegu lieka tokių žmonių gyvenimas, kūryba, veikla knygose, istorijoje, atmintyje. Tik nereikia jų kelti ant pjedestalo. Jų galima tik gailėtis. Nereikia perkainoti moralinių vertybių, nes jos arba yra, arba jų nėra.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-11-10

Neramybės...

Vėlinių aštuondienį derėtų kalbėti apie ramybę. Mirusiųjų ir gyvųjų.

Apie susitaikymą. Aukų ir žudikų.

Apie atleidimą. Kankinių ir persekiotojų.

Bet ramybės linkėti žudikams, ant kurių aukos kapo dar nenuvyto gėlės, sunku.

Dar sunkiau, kai žinai, jog tikrieji kankintojai ir žudikai nebus įvardyti.

Tegalima spėlioti, ką išgyvena Vytauto Pociūno artimieji, kurie kelerius metus girdi teisėsaugininkų kalbas apie mylimo žmogaus „savanorišką" kritimą iš devintojo aukšto.

Tačiau galima (ir reikia) kalbėti, ką apie tą paslaptingą žūtį jaučiame ir galvojame mes.

„Po Vytauto Pociūno žūties daugelis supratome, kad gyvename, perfrazuojant O. Mandelštamo žodžius, nebejausdami savo šalies - praradę atviro pilietinio dialogo su ja pojūtį. Kažkas iš mūsų atėmė tėvynės, kaip racionaliai kontroliuojamos ir demokratiškai apklausiamos socialinės tikrovės, pojūtį." Tai Leonido Donskio žodžiai.

Tas kafkiškos tikrovės nuojautas sustiprina įvykiai Kaune. Kuris iš mūsų tiki, kad bus įvardyti tikrieji kankiniai ir žudikai?

Specialiųjų tyrimų, prokurorų veiksmus, teismų veiklą sunku besuvokti. Niekas nebesupranta, kam iš tiesų pavaldi sistema," virškinanti" nepatogias figūras, šalinanti nepritapusius, trukdančius neaiškioms užmačioms.

Niekada nežinai, kada bet koks tiesos ir teisingumo siekis kažkam gali virsti paprasčiausia kliūtimi, nepatogumu, trukdžiu, kurį reikia pašalinti.

Persekiojant ir žudant prisegama etiketė. Aukos demonizuojamos - jos virsta alkoholikais, besišlapinančiais pro langus, mafijos atstovais, pedofilais, narkomanais.

Neaiškios mirtys paslaptis nusineša į kapus. Tačiau gyviesiems palieka klausimus. Ne keršto troškimą, o norą tiesos. Tiesos apie savo valstybę, kurioje nesijaučiame saugūs. Kurioje negalime apsaugoti savo artimųjų. Kurioje slepiami mūsų vaikų prievartautojai ir žudikai.

Neleidžia nurimti prieš dvidešimt dienų supiltas kapas Biržuose.

Kas galėtų pasakyti, kodėl teisėsaugos pareigūnai, neseniai taip uoliai tyrę piniginės vagystę ir ja įtariamą senolę per naktį bauginę areštinėje, jos gynėjus tampę po teismus, į žmogaus mirtį reagavo itin vangiai?

Pagrindinis įtartinų įvykių, pasibaigusių žmogaus žūtimi, liudininkas (ar dalyvis) buvo apklaustas tik po dviejų savaičių. Ir tik primygtinai to pareikalavus.

Vieša paslaptis, kad narkomaną apklausti lengviausia. Ypač, jei jis kenčia abstinenciją. Tad ko delsė pareigūnai? Leido (patarė?) narkomanui „išsivalyti", kad apklausos ar galimo suėmimo metu neatskleistų nereikalingos informacijos?

Klausimas, kodėl vienu atveju policininkai ir prokurorai rodo neįtikėtiną aktyvumą, o kitu - stulbinantį neveiklumą, šiandien neatsiejamas nuo kitų, ne vienerius metus ramybės neduodančių biržiečiams.

Vienas iš jų - kodėl keliolika metų Biržuose narkotikais laisvai prekiauja asmenys, į kurių namus kelią žino bet kas, tik ne teisėsauga?

Po žmogaus mirties visus tuos klausimus galima palikti Dievo, ne žmonių, vertinimui ir nuosprendžiui. Ne sykį girdėjome cituojamas Jėzaus Kalno pamokslo priesakus - nesipriešinti blogiui, atleisti, mylėti priešus ir melstis už persekiotojus.

Betgi klausimų (ir atsakymų), perfrazuojant Julių Sasnauską, reikia kaip ženklų, kad tikime tiesa ir teisingumu, tegul ir žmogišku, ribotu, tačiau būtinu žmonių bendruomenei. Ženklų, kad tikime, jog žemiškasis teisingumas yra dieviškojo atšvaitas.

Todėl aukų (buvusių, esamų, būsimų) artimųjų vardu sakau: neramybės...

 

Rasa Penelienė
2009-11-05

Katalikiškumas: kai skaičiai neatspindi visiškos tiesos

Konstatuodami rimtus ir konkrečius faktus remiamės skaičiais. Jie parodo, kiek aktyvių ir pasyvių gyventojų šiuo metu yra Lietuvoje. Kiek iš jų laimingi, kiek nuošimčių sutrikę ar praradę viltį. Skaičių visagalybė žmones kaip asmenis sugrupuoja į teigiamus ir neigiamus, išryškindama šviesiąsias ir tamsiąsias gyvenimo peripetijas.

Jei patriotiškumu negalėtume pasidžiaugti kaip šimtaprocentine realybe, tai katalikiškumu didžiuojamės visu aštuoniasdešimčia procentų. Ne veltui Lietuvos šalis - Marijos žemė. O giesmė „Marija Marija" - džiaugsmo ir liūdesio susibūrimo pradžia ir pabaiga.

Katalikiškumas reiškia priklausymą konkrečiai tikėjimo bendruomenei. Taip pat tai - savo tikėjimo išraiškos liudijimas. Katalikų Bažnyčioje yra daug maldos grupių, jaunimo organizacijų, įvairiausių centrų ir sielovados institucijų. Kiekvienas ieškantysis gali atrasti kompetentingus asmenis ir sužinoti atsakymus į tuo metu iškilusius svarbiausius klausimus.

Katalikiškumui svarbiausia malda. Anot Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, „kas moka melstis, tas moka ir prasmingai gyventi". Prasmės kartais nerandame tiek daug, kiek norėtųsi. Gal dėl to, kad nesimeldžiame? Kad elementariai nežinome, ką daryti maldos metu?

Kad suvoktume maldos būtinybę (vardan laimingesnio gyvenimo), pažvelkime į katalikiškumą Lietuvoje. Koks yra tikinčiųjų susivokimas tikėjimo kelyje? Ar tikėjimas matomas ir patiriamas konkrečiose gyvenimo situacijose? Ar tikėti reikia tik būnant Bažnyčioje? Ar kiekvienas save laikantis kataliku moka melstis?

Lietuva katalikiškame pasaulyje priklauso tai didelei valstybių grupei, kurioje pagrindinė problema yra nominaliosios katalikybės augimas. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, pakrikštytieji praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai, jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Ši situacija apima didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ne išimtis ir Lietuva. Svarbiausias šios situacijos požymis - žmonės sakramentalizuoti (priėję sakramentų, „sutvarkyti", „prileisti"), tačiau jų tikėjimas paviršutiniškas arba jo beveik nėra. Tikėjimo praktikavimas labai paviršutiniškas ir neaktyvus. Kasdienis gyvenimas mažai skiriasi nuo nekrikštytųjų ar netikinčiųjų.

Dabartinę padėtį, esančią Lietuvos parapijose, suformavo du faktoriai. Vienas jų - tai bendri visą pasaulį apėmę supasaulėjimo (sekuliarėjimo) procesai. Vakarų patirtis byloja, jog bendros tendencijos Lietuvoje vėluoja bent 10-20 metų. Todėl pravartu mokytis iš Vakarų tiek pasiekimų, tiek ir klaidų atžvilgiu.

Antras svarbus momentas - sovietinio ateizmo padaryta žala. Bažnyčia Lietuvoje patyrė persekiojimus, kokių beveik nebuvo Vakaruose. Praeities laikotarpis stipriai sužalojo parapijinį bendruomeninį gyvenimą, palikdamas tik minimumą. Parapijos modelis pasižymėjo „pliku" sakramentų teikimu (administravimu), be jokio pasiruošimo ir parengimo, nes katechezė buvo uždrausta. Iš tokio sakramentų šventimo negalėjo būti bendruomeninio gyvenimo.

Šiuo metu Lietuvoje parapijinis gyvenimas yra pasikeitęs, nes pokyčiai gyvenime ir visuomenėje reikalauja nuoseklios parapijos gyvenimo reformos.

Beveik trys milijonai Lietuvos žmonių sakosi esą katalikai. Sklaidant statistiką ir rūšiuojant pelus nuo grūdų, tenka žmones skirstyti į grupes. Pasitelkime tris, kurioms turi būti taikomi skirtingi sielovadiniai metodai.

Pirmajai grupei priklausytų apie 26% žmonių, kurių gyvenime svarbus katalikiškas tikėjimas, artimas Bažnyčios tikėjimui. Šiai grupei priklauso didžioji dalis iš tų 10% katalikų, kurie nuolat švenčia Mišias.

Antrajai grupei galima priskirti 39% žmonių, kurių tikėjimas sinkretiškas (susimaišęs/sumišęs) su katalikybės priemaišomis. 40% jų netiki pomirtiniu gyvenimu, 51% netiki prisikėlimu po mirties, 33% tiki reinkarnacija (persikūnijimu).

Trečiajai grupei priskiriami 35% asmenų, kuriuose vyrauja nekrikščioniškas tikėjimas ir yra didelė dalis ateizmo. 20% jų netiki, kad egzistuoja Dievas, 15% nėra tikri, kad Jėzus tikrai gyveno, 20% mano, kad Jėzus buvo tik išskirtinis žmogus.

Matydami realią situaciją, galime teigti, jog tiek Evangelijos skelbimas (evangelizacija), tiek tikėjimo tiesų mokymas (katechezė) parapijoje iš esmės pakeistinas bei patobulintinas. Kyla klausimas: kaip pereiti iš administracinio parapijos modelio, kur tik teikiami sakramentai, į bendruomeninį, kur sakramentai švenčiami bendruomenėje, kad tikėjimas būtų gyvas ir esminis kriterijus?

Žvelgdami į skaičius, matome, jog daugybė pakrikštytųjų yra paradę gyvą tikėjimą arba niekada jo neturėję. Jų gyvenimas nutolęs nuo krikščionybės.

Kokia mano, kaip kunigo, misija? Bažnyčia kviečiama savo veiklą kreipti į įvairaus amžiaus pakrikštytuosius. T. y. tuos, kurie krikščionybę priima tik išoriškai arba visai jos nepriima. Evangelizuoti - kiekvieno krikščionio pareiga. Anot Šarlio de Fuko, esame pašaukti skelbti Evangeliją ne žodžiu nuo stogų, o savo gyvenimu.

Evangelizacija nesibaigia kartą paskelbus Evangeliją ar priėjus Pirmosios Komunijos. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kada stengiamasi „suremontuoti" savo gyvenimą ir gyventi kitaip. Kad katalikiškumas augtų ne skaičiais, o prigytų žmonių protuose ir širdyse.

 

Andrius Šukys,
Kunigas
2009-10-27

Tiesos sunaikinimas

Kadaise, per Sąjūdį, buvo sakyta - tiesa mus išlaisvins.

Regis, šią frazę tada aiškiausiai suformulavo ir įgilino Arvydas Juozaitis.

Sąjūdžio tiesa mus išlaisvino kaip valstybę ir tautą. Ne vienai kartai - tai jau gryna," neempirinė" istorija.

Visi kiti tiek bendruomeniniai, tiek individualūs „išsilaisvinimai", kurie priklauso „tik nuo mūsų", pasirodė daug sunkesni ir painesni. Gal dėl to, kad, peršokant iš okupacinio socializmo į pradinį kapitalizmą, daugelis turėjom vilčių, kad visuomenės raidą galima padaryti šviesesnę, teisingesnę ir t. t. Tie mitai rusena daugelio iš tų, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo prie Sąjūdžio ir Žaliųjų judėjimo bangų, sąmonėse. Jie - lyg idealas, kurio siekėme, bet nepasiekėme ne tik dėl jo prigimtinio nepasiekiamumo; pro kurį pernelyg dažnai praeidavome, nes jis pasirodė pernelyg sunkus, ir daugelis iš mūsų atsidavėme tiek individo, tiek visuomenės prigimties dėsniams, kurie ragina lenkti nagus į save, nustumti silpnesnį, užgrobti erdvę ir žemę visais įmanomais būdais, kad to nepadarytų „kitas"... Daugelį tiesiog pritrenkė pasaulio platumas ir turtingumas, ir puolėm jį vytis, vytis ir dar kartą vytis - bet kokia kaina, bet kokiais būdais. Ir mes žiūrėjom tik į geresnį pasaulį, visais įmanomais būdais stengdamiesi nepastebėti tautų ir visuomenių, kurios skurdesnės ir problematiškesnės už mus.

Dabartinė, jau sava, politika, susieta su korupcija, oligarchija ir „savais", daro viską, kad tą tiesą sunaikintų. Kartais - kad sunaikintų bet kokią tiesą, net tą, kurios lyg ir nėra - abstrakčiąją filosofinę.

Tiesa naikinama pačiais įvairiausias būdais; tiesa iškraipoma arba pati „išsikraipo" ieškant tos tiesos žiniasklaidose ir apkalbose, teismuose ir advokatų lūpose; politikų „diplomatiškuose" pasisakymuose, valdžios melagystėse ir ypač nutylėjimuose; tiesa „pradingsta" pilkųjų kardinolų gretose, kurie lyg kokia slapta brolija daug ką sprendžia už mus mums nežinant, o dažniau skirsto mūsų pinigus sau ir saviems - mums nežinant.

Nuo Sąjūdžio laikų mes pasiekėm aukštos ekvilibristikos tiesos sunaikinimo dalykuose, kad ją atkasti reiktų it Šlymanui Troją; kad ji galbūt nebeatsekama neretai ne tik dėl to, kad filosofine prasme visi ir visą laiką esame neteisūs arba teisūs tik reliatyviai; tačiau mums dažniau realybėje rūpi kokia nors paprasta, konkreti tiesa, tiesos - tokios, kaip socialinės, statistinės, politinės, istorinės, finansinės, ypač išgrobstymų ir t. t.

Daugelis mūsų veikėjų tapo tiesos sunaikinimo meistrais, ypač tokiais atvejais, kai vos ne visi žino, kad vagiama arba daroma ne taip, kaip kalbama, tačiau to niekas negali įrodyti... Akivaizdu visiems, bet neįrodoma - štai mūsų laikų korumpuotos politikos ir valdininkijos credo.

Kartais išlenda ir kiti tiesos sunaikinimo būdai, susiję su žiniasklaida ir su žurnalistų nesąžiningumu arba netgi siauražiūriškumu, nesugebėjimu suvokti ir jausti platesnį kontekstą. Tačiau vis dėlto žiniasklaidos tiesos iškraipymą atperka jos prigimtinė netiesų išviešinimo galimybė; be to, laikas mums išmokti kitaip, ne pažodžiui, skaityti ir girdėti tai, kas parašoma ir pasakoma. Išmokti ignoruoti tuos leidinius ar kanalus, kur pernelyg dažnai regime ar nujaučiam tiesos iškraipymo dalykus.

Kaip bebūtų keista - ši krizė ar sunkmetis tampa puikiu laiku šiek tiek išsiaiškinti ir apšviesti dalykus, kuriuos po savo skraiste slėpė „klestėjimo, augimo" metas. Nes mūsų pinigai visoje šalyje rankose tų, kurie turėjo jais rūpintis, vis dėlto buvo švaistomi į visas keturias pasaulio šalis ir išgrobstomi ar „pasidalinami" įvairiais legaliais ar pusiau legaliais būdais. Dabar palankus laikas apšviesti tuos, kurie aiškiai, net plika akimi matomi, kad praturtėjo iš korupcijos. Nes valdininko korupcija, mano galva, yra daug didesnis nusikaltimas negu kontrabandininko ar banko plėšiko.

Tuos dalykus mes jau neblogai žinome; tik nežinome, kokios galios padės tų pačių dalykų išvengti po krizės arba bent iš dalies atstatyti bent tai, ką galime pavadinti teisingumu, ten, kur su juo ypač grubiai prasilenkta.

Ir, nors ir nėra tokios šalies ar bendruomenės, kur kada nors ar kur nors viešpatavo absoliuti tiesa ir teisingumas, vis viena mes turim dėt bent apčiuopiamas pastangas, siekdami, kad tos tiesos, kuri yra sąlyginai paprasta ir konkreti konkrečiu atveju, būtų sunaikinama kuo mažiau.

 

Alis Balbierius
2009-10-24

Žvėrys, bulvės ir žmonės

Pavasario linksmybės mano vaikystėje prasidėdavo gegužės pradžioje. Tą dieną, kai pasodindavome bulves.

Tiksliau naktį po tos dienos.

Gyvenome pamiškėje, tad mūsų sodybą labai mėgo šernai. Ir ne tik mūsų. Vasaros naktimis visur daržuose žibėdavo žibalinės „liktarnos", plyšaudavo tranzistoriai, tiksėdavo laikrodžiai, sklisdavo šlapimu sumirkytų skudurų kvapas, skambėdavo daužomos žagrės.

Mudu su broliu bulvių lauke nakvodavome. Kartais iš senų trąšų maišų pastatytoje palapinėje, o kartais - atvirame lauke.

Taip žmonės baidydavo šernus. Sakydavo, kad pulkui atėjus į bulves, jų neliktų net kitiems metams sėklai.

Susitikę pirmiausia klausdavo, kaip šernai, o atsisveikindami linkėdavo, kad šernai nepultų.

Šiaip jau stiprus tų laikų jausmas, kad esi visų užmirštas (niekam nerūpėjo į nuošalius vienkiemius atvesti elektrą, į juos ėjo keliukai, kuriuose skęsdavo net briedžiai, o autobusas į mokyklą nuveždavo valandą ir dešimt minučių prieš pamokas), šernų sezono metu sustiprėdavo dar labiau.

Žinojome, kad nuo žvėrių mūsų neapgins niekas.

Tiesa, vieni gynėjai būdavo. Medžiotojai. Du ar tris kartus per vasarą naktimis jie atvažiuodavo, eidavo į savo bokštelius, švytuodavo galingais žibintais, paskui tamsoje iš šulinio besemdami vandenį išversdavo ten nuleistą pieno bidonėlį. Ir išvažiuodavo, palikę pienu dvokiantį šulinį ir benzino dūmais smirdintį sodą.

Prisimenu, kad negyvą šerną jie išsivežė tik sykį. Ilgai su broliu tada šokinėjome iš džiaugsmo.

Palauk, palauk, - dabar pasakys ne vienas. Jūs ką, nemylėjote gamtos? Nenorėjote, kad gyventų kiekvienas vabaliukas, o ką jau kalbėti apie Lietuvos miškų pasididžiavimą - šernus? Jums nerūpėjo tai, dėl ko kovojo milijonai žmonių visame pasaulyje, respublikos gamtos apsauga ir mokyklų žalieji būreliai?

Mylėjome, norėjome, rūpėjo.

Tačiau kur kas geriau buvo žinoti, kad porą naktų į lauką, už kurį atsakai tu, ateis ramybė. Medžiotojų išgąsdinti šernai pasitrauks giliau į mišką, o mes po sunkios šienapjūtės ir runkelių ravėjimo galėsime išsimiegoti.

Miego tomis vasaromis mums katastrofiškai trūkdavo...

Praėjo daug metų, ir Lietuvos žemdirbius vėl terorizuoja. Gamtos apsauga ir medžiotojai, matyt, gerai paplušėjo, tad žmonių triūso vaisius užplūdo ne tik šernai, bet ir vilkai, stumbrai, gervės.

Viešai visus ramina - esą, nukentėjus pasėliams arba gyvuliams, viską atlygins medžiotojai. Ir čia pat visokie ekspertai tvirtina, kad avis ir veršiukus pjauna ne vilkai, o kažkokie šunvilkiai, todėl kompensacijos už padarytą žalą nepriklauso. Jeigu ir taip, įdomu, kaip tie šunvilkiai atsirado? Gal pamiškių žmonės kryžmino savo šunis su vilkais? Kad atsirastų nauja lietuviškų kiemsargių veislė.

„Lietuvos žiniose" neseniai buvo pasakojama apie tai, ką padaro stumbrai. Vienas ūkininkas sakė: „Įsivaizduojate, kas lieka iš pasėlių, kai juos išmindo koks 160 stambių kanopų? Laukai atrodo tarsi tanku išvažinėti".

Jis bandė iš valstybės išsireikalauti kompensaciją už laukinių žvėrių padarytą žalą, bet tai pasirodė beviltiška.

Vienas Aplinkos ministerijos klerkas džiūgavo, kad pernai už į Lietuvos Raudonąją, t. y., nykstančių augalų ir gyvūnų, knygą įtrauktų gyvūnų padarytą žalą žmonėms išmokėta 30 tūkstančių litų.

Trisdešimt! Tūkstančių! Visoje! Lietuvoje!

Jei neapsirinku, rugių už tiek litų galima išauginti 50 hektarų žemės. Arba bulvių 20 hektarų.

Tame pačiame „Lietuvos žinių" straipsnyje vienas stumbrų saugotojas klausė: „Juk nenorėtume, kad stumbrai išnyktų, kaip jau sykį yra buvę?" Klausė retoriškai, o tai reiškia, kad atsakymas turėtų būti aiškus net virtuvės samčiui.

O ar kas nors apie tai klausė tų, kurių laukai prieš pat nuimant derlių pavirsta juoda klampyne? Ir tų, kurie verkia žiūrėdami į vilkų ištąsytas mylimo veršiuko žarnas?

Ar kas žino, ką jie atsakytų? Ir kas jiems maloniau - kirsti javus ar pro mašinos langą pamatyti „toookią graaažią šernę su paršeeeliais"?

Mes, miestiečiai, mielai fotografuojame briedžius, nors mašinomis traiškome šunis ir kates. Jie, kaimiečiai, šunis ir kates paprasčiausiai myli. Myli ir briedžius, bet tik tada, kai jų ne per daug ir gyvūnams maisto ieškoti soduose nereikia.

O kai kas myli labai labai labai daug briedžių, tuntus šernų, kaimenes stumbrų. Dažnai tai tie, kas premijas gauna už tai, kad daugėja šernų ir vilkų.

O gal paverskime šalį didžiuliu rezervatu? Darykime viską, kad žvėrių daugėtų ir jie iš bado imtų vienas kitam kramtyti ausis. Kad daugėtų paukščių, kurie dėl maisto kąsnio vienas kitam kapotų akis.

Tada galėsime džiaugtis laukinės gamtos kokybe ir kiekybe. O kviečiai, bulvės, avys ir karvės palauks. Jie - viso labo nuvalkiota kasdienybė ir jokios poezijos.

O jeigu ministerijų, fondų, organizacijų atstovai vieną dieną susėstų į autobusą (o gal ir į kelis, nes keleivių būtų nemažai), nuvažiuotų į Žaliosios girios pakraštį, pasiraitę kelnių klešnes per žvėrių ištryptą lauką pėsčiomis nukrypuotų prie jaukios sodybos tarp krūmelių. Sodybos kieme susirastų dar garuojantį ką tik vilkų papjauto ėriuko kūnelį. Sukištų rankas į išdraskytą jo pilvuką ir pabandytų pajusti tai, ką jaučia šeimininkas, bandydamas išgelbėti bent kąsnelį ėriuko mėsos.

Žinoma, atstovai to nepajustų. Tačiau iš vidurių einantį karštį ir kraujo kvapą - tikrai.

 

Gendrutis Morkūnas
2009-10-17

Gromatėlę parašėm...

Yra tokia daina apie gromatėlę rašantį bernelį. Jis guodžiasi esąs pamirštas, nebemylimas ir prašo raibojo sakalėlio šį graudų skundą nešti nurodyta kryptimi - mergelei skriaudikei.

Gromatėlės rašytojo godos, kadaise besiliejusios kaimo kapelijų ir pageidavimų koncertuose, šį rudenį suskambo Biržų politikoje.

Rajono savivaldybės taryba sėdo rašyti laiško - ieškoti teisybės Vyriausybėje, Sveikatos apsaugos ministerijoje ir Seime. Biržai pasijuto nemylimi, nes kažkas nusprendė, kad jie neverti regioninės ligoninės.

Kai kaimyniniai rajonai aktyviai rengėsi galimoms permainoms, stiprindami savo ligonines, Biržų politikai su medikais priešaky kėlė rankas už gimdymo skyriaus naikinimą. Ir tyčiojosi iš tų, kurie bandė įrodinėti, kad akušerijos paslaugų atsisakymas - žingsnis į ligoninės naikinimą.

Netruko prabėgti keletas mėnesių, ir gimdymų skaičius tapo svarbiu kriterijumi suteikiant ligoninėms atitinkamą statusą. Kai Biržai pateko tarp „žemiausiųjų", rajono strategai, tarsi iš miegų pakirdę ir eilinį kartą viskuo nustebę, ėmė rypuoti, kad kažkas mus skriaudžia.

Ir sėdo rašyti gromatėlės.

Ji skamba maždaug taip: reformą darykite taip, kaip būtų patogiau Biržams; žinokite, kad mes esame pasienyje, mūsų daktarai geriausi, be to, Biržai buvo apskrities centras (prieš 60 metų).

Tik kažin kodėl nepriminta, kad esame ir karstinių įgriuvų kraštas, kad turime upių ir ežerų, A. Dauguviečio parką, ekologiškų daržovių ir kad krepšinyje mums sekasi gana neblogai.

Na, bet apie tai rajono politikai galės parašyti kitą kartą. Kai tik gaus ministerių atsakymą - ir vėl jiems atrašys.

Gromatėlę iš Biržų gaus ir švietimo ministras. Mūsų politikai, palaiminę pedagogų išvykas į užsienius už mokesčių mokėtojų pinigus, išgirdo, kad tuo nepatenkintas Valstybės kontrolierius. Negana to - jis liepė nubausti asmenis, kurie netinkamai naudojo mokinių krepšelio lėšas. O kaip bausti, jeigu jie tik vykdė kažkieno valią? Todėl savivaldybės taryba su joje esančiais pedagogais nusprendė kolegų neskriausti. Be to, kam juos bausti, jeigu niekur neparašyta, kad bet kaip ir bet kam pinigėlių leisti negalima?

Reikia, kad ministras biržiečiams pasiaiškintų, ne kitaip.

Kol švietimo ir mokslo ministras rašo atsakymą rajono švietimo vadovams, iš Biržų išsiųstas dar vienas laiškas. Ir vėl Sveikatos apsaugos ministerijai.

Jeigu Biržų ligoninė žino, ką reikia daryti būnant pasienyje (o pasienyje reikia prašyti regioninės ligoninės statuso), tai greitosios pagalbos medikams norisi papildomų išaiškinimų.

Ką daryti, jeigu lietuvaičiai merdėja Latvijos teritorijoje ir Biržų medikai jiems galėtų padėti greičiau nei latvių?

Gelbėti juos ar negelbėti?

Prašom užrašyti, ponai ministeriai, viską juodu ant balto.

Kol nėra įstatymo, įsakymo, nurodymo ar parodymo, čia, pasienio, karsto ir krepšinio žemėje, po kurią kadaise vaikščiojo Janonis ir Brazdžionis, yra visiška sumaištis ir nežinomybė.

Iš kur mums žinoti, ar politikas, išrinktas į savivaldybės tarybą, turi dirbti? O jeigu jis nenori? Kur parašyta, kad jis privalo norėti?

Parodykite, kuriame įstatyme draudžiama už tinginystę imti atlygį?

O kur užrašyta, kad policininkams ir prokurorams meluoti negražu?

Kuriame punkte pažymėta, kad šimtamečių Macijausko ąžuolų kirsti negalima?

O kur savivaldybės darbuotojui nurodyta nevogti ir negeisti svetimo moters? Dievo įsakymuose? Atsiprašau, bet po šiuo dokumentu nėra jo parašo, tad vargu ar jis galiojantis.

Nerandame ir taisyklių, kuriose būtų nurodyta, kiek, kur ir su kuo vicemeras gali gerti vyno.

Niekur neparašyta, kad mokyklos direktoriui netinka keikti pavaldinius, mokinius ir visus, kas tik papuola.

Jokiais raštais nereglamentuotas ir ugdymo įstaigos, neturinčios tualeto, darbuotojų sisiojimas į piliakalnio fosas.

Kažkoks naivuolis sako, kad yra daug neformalių taisyklių - gero elgesio, etikos, pagaliau, sveiko proto - kurių negali užrašyti ar visų scenarijų numatyti.

Bet mes be jų - kaip toj girioj. Todėl rašome gromatėles, prašome įvairių sakalėlių, kad neštų jas sostinės mūrų link.

Ir be Vilniaus atsakymų mes nenurimsim.

 

Rasa Penelienė

2009-10-15

 

asd

Šūvius Kaune girdėjo ir Biržai

Šūviai į teisėją Kaune pasiekė Biržus.

Ir kitus miestus ar miestelius, kurių žmonėms teisėsauga siejasi su nepasitikėjimu ir baime.

Ar galėjo būti kitokia purvinos bylos atomazga?

Sakoma, kad šūvių buvo galima išvengti, jei prokurorai būtų skubėję patvirtinti ar paneigti teisėjui mestus kaltinimus.

Galbūt.

Tačiau realesnis scenarijus atrodytų toks: teisėjas pripažįstamas nekaltu, o apie keturmetės dukros tvirkinimą prabilusiam tėvui iškeliama baudžiamoji byla už šmeižtą.

Kas tokiose bylose iš tiesų nusikaltėlis ir kas auka, per daug aiškintis neverta. Ar dažnai policininkai, prokurorai, teisėjai skriaudžia savuosius? Nebent tarpusavy dėl karjeros kovotų ir asmenines sąskaitas suvedinėtų.

Varnas varnui akies nekerta, dūsavo kadaise mūsų senoliai. Arba: prieš vėją nepapūsi. Ir tas baudžiavinis nuolankumas, pripratimas prie chroniškos neteisybės sėkmingai perduodamas iš kartos į kartą.

Leidimas „didžiūnams" elgtis neteisingai vis dar laikomas nerašyta norma. O jeigu bandysi gyventi pagal užrašytas normas, t.y. patikėsi, kad įstatymuose išvardytos žmogaus teisės yra iš tikro tavo, atrodysi mažų mažiausiai nenormalus. Ypač tada, kai apie tas teises priminsi uniformą ar mantiją vilkinčiam pareigūnui.

Praėjusią savaitę „Šiaurės rytai" rašė apie senutę, kuriai Biržų „teisingumas" kirto visu griežtumu. Nedelsdamas taip, kaip Kaune.

Ten, pasak televizijos laidose kalbėjusių pareigūnų, keistoko elgesio vyro pedofilija kaltintas teisėjas teisėsaugininkų buvo apklaustas tik kaip „specialusis" liudininkas.

Biržuose gi bobulė, kaimiečių (taip pat keistoko elgesio) apkaltinta piniginės vagyste, buvo iš karto įgrūsta į areštinę. Šalia jos pasodinta „specialioji" kameros kaimynė, kuri baugino senutę ir ragino ją geruoju policininkams prisipažinti, kad ji - vagilė.

O toliau - kaip kino filme. Artimųjų pasamdytas advokatas prie išgąsdintos ligotos senutės neprileidžiamas. Širdies operaciją išgyvenęs senolės vyras su sūnumi ir advokatu blaškosi kaimų keliais paskui policininkų automobilį, kuriame įsodinta „baisioji" nusikaltėlė. Bobulė vežiojama po tariamos vagystės vietas ir pagriovius, kur pavogtus pinigus ji... išmetusi. Ligota ir išgąsdinta moteriškė klusniai rodo tai, ko reikia pareigūnams, ir pasirašinėja jai kišamus „popierius".

Žinoma, baisusis bobulės nusikaltimas bus išaiškintas, kaltininkai nubausti. Teisingumas turėtų smogti ne tik senutei, bet ir jos teises bandžiusiems ginti asmenims. Kokiu būdu? Paprastuoju. Arba įprastuoju. Pavyzdžiui, užtektų melagingo policininkų rašto, kurio atsiradimą palaimintų koks nors menko išsilavinimo, bet didelių ambicijų turintis prokuroras, ir solidariai galutinį tašką padedančio teisėjo.

Į panašią mėsmalę patekę žmonės teisingumo sargų jau niekada nepamirš.

Tiesa, yra jų ir sąžiningų, ir profesionalių. Bet tokius užgožia mažaraščiai, siauro akiračio, smogiko mentalitetą ir uniformą turintys žmogėnai.

Po jų pritaikytų tyrimo metodų ir paskelbtų nuosprendžių žmonės iš areštinių patenka į ligonines arba į lavonines.

Todėl nestebino pirmadienį televizijos žiūrovų aktyvumas, išsakant nuomonę apie šūvius Kaune. Tai reakcija į pareigūnų elgesį. Tų šūvių aidas negalėjo nepasiekti įskaudintųjų, pažemintųjų, suluošintųjų.

Jau girdžiu klausimą - palaikai „žudiką"?

Nesu nei su „žudiku", nei tuo labiau su „pedofilu".

Esu su tais, kurių pagalbos šauksmas neišgirstamas. Su tais, kurie tiesiog nutildomi.

 

Rasa Penelienė
2009-10-08

Šou ir realybė

Lyg ir banalu būtų vėl kalbėt apie kokį... Valinską.

Atstatydintas, tam tikra prasme specialiai „suvalgytas".

Paprasta, banalu, lietuviška ir logiška. Logiška pagal mūsų politikos taisykles ir standartus.

Tiems, kurie šį bei tą išmano apie viešuosius ryšius, reklamą ir psichologiją, tiesiog buvo gal šiek tiek įdomu, per kiek laiko įvyks šoumeno ir šoumenų partijėlės saulėlydis. Kad jis įvyks, buvo neišvengiama, netgi iš anksto matoma. Bet kad įvyks toks didelis paties Valinsko fiasko ir tuštybės bei nesugebėjimų būti „aukštybėse" krachas - net gerokai nusibodusio ir TV ekranuose šoumeno nemėgstantys skeptikai nesitikėjo. Nesitikėjau, kad vis dėlto daug pasiekęs žmogus gali taip prastai atrodyti poste, kur jis pradėjo smulkiai ir keistai „apsišiukšlinti" nuo pat pirmų kadencijos dienų. Nors, regis, norų turėjo ir gerų, bet sveikas protas sako, kad pradėti viešai mokyti politikos senbuvius ir žurnalistus, kokie jie bebūtų, yra tiesiog kvaila.

Netgi šiek tiek gaila viso to cirko, tik, mąstant normaliai, reikia džiaugtis, kad Lietuvos šoumenizacija, apie kurią kaip apie tikimybę vertėjo pagalvot po pernykščių rinkimų, neįvyko ir neįvyks. Netaps mūsų ir taip prastai atrodanti politika dar ir kokiu popso muzikinės akademijos filialu, kur būtų kepami politikai lyg TV žvaigždutės... O tokio nerimo, tiesą sakant, buvo. Politikos popsinė - televizinė šoumenizacija neįvyko, nepaisant to, kad pati politika yra tam tikras šou ir turi daug bendrų savybių su teatru, aktoryste, reklama ir net masių juokinimu, kuris ne visada būna politikui ar partijėlei nenaudingas. Bet šoumenų fiasko kaip tik parodė, kad politikos šou yra kiek kitoks, kiek kitokios šio šou žaidimo taisyklės ir jų santykis su realybe; kad vis dėlto politika dar netapo virtualybe pačiai sau.

Kai kas sako, kad kai kuriuos keistus „tautos pasilaidojimo partijos" narius žmonės išrinko dėl to, kad yra nusivylę „tikraisiais" politikais, jų partijų sąstingiu ir už „valinskininkus' balsavo juoko dėlei, kad Seime būtų linksmiau... Netikiu šiais teiginiais, nes mūsų pernelyg suvienodėjusių, viena kita pamėgdžiojančių televizijų popsinė veikla pernelyg nupopsino daugelio piliečių sąmones. Ne vienam pensininkui ar užkampio jaunuoliui tie popsininkai atrodė kaip dievai, sugebantys užvaldyti dėmesį ir, kas dabar visiems svarbu, dar ir „užsikalti babkių".

Apmaudu tik tai, kad vėl pamatome, kaip politikos naujokams sunku „užsikabinti" už tos pačios politikos; kad senstančios kelių pagrindinių partijų lyderių grupelės beveik neįsileidžia naujų, ypač realiai jaunų žmonių, o „nauji" žmonės postuose pagal vadinamąjį „politinį pasitikėjimą" dažniau primena pusseserių ir pusbrolių puotą ar paslėptą korupciją, lanksčius atsidėkojimus rėmėjams ir draugams.

Dar sykį noriu pakartoti, kad Valinsko fiasko yra labai svarbus ir naudingas mūsų visuomenei. Kaip pavyzdys, kad šoumenų pramonės produkcija ne visada yra geros kokybės ir kad Lietuvos didesnė ar mažesnė šoumenizacija bent jau politikoje kol kas neįvyks.

 

Alis Balbierius
2009-09-26

Aukos. Kodėl ir kam?

Žmogaus, kuris girtas autoavarijoje išžudė dvi šeimas, giminaitė dėstė, kad kalta ir policija - esą reikėjo atimti iš jo automobilį ir nieko nebūtų atsitikę.

Vienos televizijos laidos anonse balsas už kadro klausė, kas kaltas dėl to, kad tūkstančiai žmonių, pasiėmę paskolas iš bankų, gali likti benamiai: godūs bankai ar neįgali valdžia. Savo galimybių neapskaičiavusių skolininkų neminėjo.

Dėl to, kad telefoniniai sukčiai iš patiklių piliečių pinigus šluoja kone maišais, šių piliečių noras visas savo bėdas užkamšyti pinigais nekaltinamas. Tad gal kada nors atsiras gudruolis, kuris dėl to apkaltins ir telefonus, kuriais skambina sukčiai?

Mūsų valstybėje gyvena gausybė aukų. Tų, kurie dėl savo vargingos padėties ar nelaimių kaltina ne save. Ne savo tingumą, godumą, kvailumą, nevėkšliškumą. Jie kaltina kitus: dėl nepavykusių vestuvių - vestuvinių suknelių nuomotojus, dėl prievartos mokyklose - mokytojus, dėl dvokiančių laiptinių - kaimynus, dėl blogos nuotaikos - naktimis zyziančius uodus. Auka žino, kad net mirus, ją nuskriaus kapinių sargas - ten, kur kvepia rododendrai, palaidoti neleis.

Skundžiasi net krepšininkai - nuvažiavę į viešbutį vietoje paprasto mineralinio vandens gavo burbuliuojančio.

Taigi, aukų daugėja.

Kodėl?

Nes jos pasiutusiai reikalingos.

Kam?

Didžiajai rankai.

Pirmiausia aukos skundžiasi tik tuo, kuo ta ranka suinteresuota.

Antra, jos spiečiais puola kiekvieną protingą, kūrybišką, nebijantį sakyti tiesos ir, svarbiausia, Didžiosios rankos standartų neatitinkantį žmogų.

Trečia, aukos iš Didžiosios rankos visada gauna tirštos žirnienės.

Girdėjau, kaip viena moterėlė per radiją džiaugėsi, kad ji laiminga, nes šiemet valdžia kenčiantiems žmogeliams leidžia švęsti daugybę švenčių.

Tikiuosi, dabar kiekvienam aišku, kas ta Didžioji ranka.

Aukų gamybos ir tiražavimo būdai tobulėja kasmet.

Apie vieną jų - masines šventes - kalbėjo radijo klausytoja. Per šventes nereikia galvoti, ten visiems be jokios priežasties linksma, iš visų pusių jauti raminantį minios prakaito kvapą. Žodžiu, tampi mažyčiu sraigteliu, kurio saugumu, patogumu, gera nuotaika ir gamtiniais reikalais pasirūpins Didžioji ranka. Pačiam rūpintis nereikės niekuo.

Gaila tik vaikų.

Kodėl?

Jie dar nespėjo tapti aukomis, todėl į tokias šventes jie dažnai varomi prievarta, ten turi vaidinti dekoracijas, o kartais prieš paradus nupinti šimtus gėlių vainikų.

Kitas būdas - visokių monstrų statyba. Pirmiausia, paminklų - įspūdingų matmenų jiems jau nebepakanka - reikia čiurlenančio vandens, lazerių ar ant kolonos pamauto raitelio. Panašiai, kaip sovietiniais laikais ant kolonų maudavo tankus.

Nors svarbu ir matmenys. Štai atidengiant vieną paminklą, radijo žurnalistas vietinio reporterio klausinėjo tik dviejų dalykų, koks paminklo aukštis ir kiek žmonių susirinko jį atidengti.

Daug žmonių sutrikę - jie nesupranta, kam reikalingi Valdovų rūmai ir su kuo juos valgysime. Daug klausimų išnyktų, pagalvojus, kad tai - dar vienas iš aukų gamybos būdų.

Kodėl?

Todėl, kad jie bus dideli, saugūs, tvirti, patikimi, po juos dažnai vaikščios kvepiantys ponai ir balzamuotos moterys. Į rūmus patekęs žmogus nori nenori ims galvoti, kad storos sienos jį apsaugos net nuo perkūnijos ir pasaulio pabaigos, O jeigu žaibas netyčia trinktelėtų, kalti liktų rūmų statytojai.

Kurtinantys aplodismentai, bekraštės minios, akmeninės sienos, dvidešimties metrų aukščio kolonos verčia žmogų pasijusti mažą.

Lygiai tokio dydžio, kokio reikia tapti auka.

Kodėl?

Supratau tai dar vaikystėje. Kai per rajono dainų šventę pirmą sykį gyvenime pamačiau koloną, kurioje per pusę miesto žygiavo ir mūsų pradžios mokyklos dainorėliai. Būdamas trečiokas pasijutau trimetis - tos kolonos priekis buvo anapus horizonto, aš buvau mažiukas ir silpnas, o dirigentas - didelis ir stiprus.

Norėjosi prie jo prisėlinti, prisiglausti, imti taikiai murkti, palaižyti dirigento lazdelę ir, žinoma, pasiskųsti. Bet kuo. Mačiau, kad to paties nori ir kiti...

Investicijos į aukų gamybą ir tiražavimą atsiperka visada. Vien tuo, kad sykį tapęs auka, žmogus ja liks visą gyvenimą.

Iki pat mirties.

Ir net tada, kai nebeliks nieko, tik trys su puse atodūsio ir devyni širdies dūžiai, žmogus-auka palaimingai šypsosis.

Jis žinos, kad niekas nepasikeis ir po mirties. Kad ir po savo mirties jis liks auka.

Kodėl?

Todėl, kad gulės jis ne ten, kur kvepia rozmarinais, ir dėl to kaltas bus kapų sargas.

 

 

Gendrutis Morkūnas

2009-09-19

 

asd

Šypsena už aptvaro

Už plėšimus ir vagystes patekęs į Kučgalio socializacijos centrą keturiolikmetis šypsosi.

Ko šypsosi paauglys?

Kučgalio perauklėjimo įstaigos, panašios į vaikų koloniją, direktorė įsitikinusi, jog septintoko šypsena rodo, kad jam čia gera.

Kas galėtų patikti vaikinukui kolonijoje?

Galbūt išskirtinė Kučgalio apylinkių gamta. Ja paauglys gali netrukdomai grožėtis pro dviejų metrų aukščio tvorą. Kad neįvyktų jo tiesioginis kontaktas su kaimo grožybėmis, atidžiai saugoma vaizdo kameromis ir virš tvoros ištemptais lietimą fiksuojančiais jutikliais.

Visus tuos aptvarus įveikti keturiolikmečiui vieni niekai, kaip jis pats sako. Bet vaikinukas kol kas vaikšto anapus tvoros. Ir šypsosi.

Jam tikriausiai patinka ir Kučgalio žmonės. Tiesa, su tais, kuriuos galėtų pažinti perlipęs tvorą, jis kol kas nebendrauja. Bet tam sykiui užtenka ir esančių aptvare. Jų čia net pusšimtis. Ir visas šis gražus pulkas skirtas jo, vienintelio kolonijos auklėtinio, poreikiams.

Vieni iš šio pusšimčio paauglį moko, kiti jį maitina, treti prižiūri, kaip vaikinas sėdi kiemo pavėsinėje ir pro metalinės tvoros virbus stebi Kučgalio laukų platybes.

Visi šie darbuotojai - turbūt irgi priežastis, dėl ko šypsosi keturiolikmetis.

Tiesą sakant, šypsosi ne jis vienas.

LNK televizijos reportažas iš Kučgalio pralinksmino net ir tuos, kurie šiaip jau švietimu nesidomi, o minėtas kaimas jiems asocijuojasi tik su kadaise ten buvusia pagalbine mokykla sutrikusio intelekto vaikams.

Išgirdę, ką ir kaip iš televizijos ekranų kalba naujojo socializacijos centro pedagogai, kai kurie svarstė, ar tik jie nebus baigę tos Kučgalio ugdymo įstaigos, kuri auklėtinius gyvenimui ruošė prieš įsteigiant dabartinę.

Bet tokio tipo ugdymas nejuokina Panevėžio apskrities švietimo strategų, kurie prieš metu kartu su politikais, pasitelkusiais patį vyskupą, karštai agitavo kučgaliečius nesipriešinti būsimoms naujovėms kaime. Kai gyventojų parašų rinkimo akcijos pasisuko nenaudinga linkme, kolonijos steigimo iniciatoriai liovėsi žaidę demokratiją. Paskelbę, kad jiems vietinių gyventojų nuomonė dėl kolonijos steigimo nereikalinga, skubiai įsisavino nemenkas lėšas. Ir štai - rezultatas.

Televizijos ekrane pasirodžiusi apskrities švietimo vadovo galva visu rimtumu pareiškė, kad Kučgalyje gelbėjamas vaikas. O gelbėjimas, kaip žinia, - šventa misija.

Kučgalio „gelbėtojų" išlaikymas per metus kainuos nei daug, nei mažai - apie du milijonus litų.

Visas pusšimtis atliks ypatingą misiją - gelbės paauglį. Gal net ir ne vieną, jeigu dar kokį pavyks pagauti.

Kiekvieno darbuotojo indėlis šioje misijoje neginčijamai svarbus. Pavyzdžiui, musyčių gaudymas. Anot kolonijos direktorės, šiuo metu įstaigą labai puola musytės. Todėl darbuotojams atokvėpio nėra - jie atlyginimą pelno nuoširdžiai ir pasiaukojamai vaikydami, mušdami ir kitaip kariaudami su dvisparniais kenkėjais.

Tik štai Švietimo ir mokslo ministerija, išvydusi tekstus ir vaizdus apie Kučgalį, kažkodėl netikėjo misijos šventumu ir liepė kuo greičiau sumažinti darbuotojų etatus.

Todėl praėjusios savaitės pabaiga Kučgalyje nebuvo rami. Bepigu etatus mažinti, jei čia dirbtų svetimi - nei vadovų giminės, nei artimieji. Bet dabar gi - nors persiplėšk.

Antra vertus, šventai misijai reikia šventų vykdytojų. O ar kas gali būti šventesnis už saviškį?

Jeigu atranka „savas" - „nesavas" vyks pagal senas kučgalietiškas tradicijas, gali pakvipti paraku. Taigi, auklėtinis kurį laiką čia gali nesišypsoti.

Bet, kaip sakoma, viskas praeina. Tereikia tikėti ir laukti, kol išsipildys švietimo strategų, politikų, bažnyčios atstovų vizija ir kolonija bus užpildyta 25 jaunaisiais nusikaltėliais. Tada kaimą, žinoma, nušvies tiek pat šypsenų.

Nors žadėta koplytėlė kolonijos auklėtiniams dar nepastatyta, bet jiems čia laikas neturėtų prailgti. Ir visi kaimiečiai bei institucijos darbo tikrai turės.

Reikia manyti, tas darbas niekam neapkars ir jo nelydės naujųjų laikų priežodžiai bei patarlės. Tokios kaip: „Eik Kučgalin musyčių gaudyt!"

 

Rasa Penelienė
2009-09-15

Apie Suosto kryžius

„Ant kryžkelių smūtkeliai liūdi, už kryžių lango Lietuva" (K. Boruta)

Kasmet rugsėjo mėnesio antrąjį sekmadienį Suosto bažnyčioje švenčiami Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai.

Ta proga prisimenama kryžiaus reikšmė, jo istorija, ryšys su lietuvių tautos papročiais, jos dvasiniu gyvenimu.

Kryžius - religinis simbolis, vienas seniausių, universaliausių, labiausiai paplitusių simbolinių ženklų pasaulyje. Seniausiose kultūrose kryžius reiškė išgelbėjimo ženklą, simbolizavo dievybę, Visatą, keturias pasaulio šalis, metų laikus. Dailėje iki šiol naudojama apie 40 įvairių kryžiaus formų ir atmainų.

Ankstyvojoje krikščionybėje kryžiaus ornamentas naudotas kaip Kristaus - Pasaulio Šviesos ir Išgelbėtojo ženklas, vėliau imtas sieti su Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, pažeminimu ir išaukštinimu. Dailėje pradėta vaizduoti nukryžiuotą Jėzų Kristų.

Viduramžiais sustiprėjo Kristaus kančios kultas. Kristaus pasiaukojimas ant kryžiaus laikytas begaline Dievo meile žmonėms. Dailėje skulptūrinės grupės ir paveikslai vaizduoja Nukryžiavimo siužetą pagal Evangelijų aprašymą. Šiuo metu kuriami monumentalūs ir nešiojamieji (altorių, procesijų) kryžiai. Pasižymi formų, dekoro įvairove. Daryti iš aukso, sidabro, bronzos, puošti emaliu, brangakmeniais.

Kaip ornamentas kryžius tapo būdingas audiniams. Daugybėje valstybių kryžius - garbės ženklas ir ordinas. Lietuvoje - Vyčio kryžius.

Lietuvių kryžiai - unikalūs statiniai su architektūros, kalvystės, skulptūros, kartais primityviosios tapybos elementais.

Mediniai kryžiai anksčiau ir dabar pas mus kuriami iš tašytų arba netašytų rąstų, formuojant stiebą ir kelias kryžmas, sudarančias horizontalias šakas. Mūsų krašte kryžiai masyvūs ir aukšti. Jie gausiai puošiami skulptūros elementais ir smulkiais ažūriniais drožiniais. Dabar lietuviai kryžius stato prie mirusiųjų kapų, prie bažnyčių, gyvenamųjų namų, sodybvietėse, prie kelių, kryžkelėse. Taip buvo ir nuo senų senovės, nes kryžiai laikomi dvasinės apsaugos, palaimos, padėkos už malones ženklais. Nors okupaciniais metais Lietuvoje kryžius statyti buvo draudžiama, tačiau jie vis tiek buvo statomi kapinėse, bažnyčių šventoriuose. Po sunaikinimo atkuriami Kryžių kalne įgijo tautinio bei dvasinio pasipriešinimo simbolį.

Suosto kaime, kaip suskaičiuoja dar gyvi, nepriklausomybės metais gyvenę žmonės, stovėję 8 kryžiai. Tiek namų sodybose, tiek pakelėse. Prie bažnyčios ir mokyklos kryžiai buvo kruopščiai prižiūrimi, puošiami gėlėmis ar iš gyvų gėlių pintais vainikais. Šiuo metu prie kelio knygnešio Jurgio Bielinio tėviškės link dar išlikę 2 kryžiai. Žvelgiant į juos graudu ir liūdna darosi. Vienas cementinis, perlūžęs pusiau ir viršutinė kryžiaus dalis prišlieta prie pamato, tiesiog pastatyta ant žemės. Antrasis medinis, prie negyvenamos sodybos, įaugęs tarp žolynų ir krūmų, apsamanojęs, pakrypęs. Praeiviui nuo kelio pusės jo jau nebematyti.

Suostietė Otilija prisimena, kad su kryžiaus ženklu žmonės pradėdavo ir baigdavo dieną, laimindavo derlių, šviežiai iškeptą duonos kepalą. Su kryžiaus ženklu palydėdavo vaikus, išvykstančius iš namų, jaunavedžius.

Pro kryžių einantieji nusiimdavo kepurę, persižegnodavo. Nuo pat vaikystės vaikams ir šeimoje, ir mokykloje buvo ugdoma pagarba kitų žmonių sukurtoms vertybėms ir kryžiui. Tėvai ir mokytojai vaikams buvo didžiausias autoritetas ir pavyzdys. Neteko girdėti, kad seniau kas nors išniekintų kapus, nuverstų kryžius. Ir tuojau pat su ašara akyse prisimena spaudoje aprašytus kryžių naikinimo atvejus.

Šiandien kyla nauji kryžiai. Vieni simbolizuoja norą išlaikyti tradicijas, ilgus metus kurtas liaudies meno vertybes, kiti - žuvusiems atminti.

Netoli Suosto kaimo, prie poeto, kovotojo už Lietuvos laisvę Broniaus Krivicko gimtinės, pastatytas atminimo kryžius. Ant jo užrašas: „Jie žuvo už Lietuvą" ir žemiau išskobta 15 kovotojų pavardžių. Pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę idėja kilo germaniškiečiui V. Jovaišai, o kryžių pastatė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus taryba 1996 metų Juodojo kaspino dieną. Šis kryžius, kaip simbolis, byloja apie buvusio Biržų gimnazijos mokytojo Broniaus Krivicko žygdarbį, apie jo draugų ir visos lietuvių tautos pasipriešinimo okupantams žygdarbį.

Prieš keletą savaičių prie naujai pastatytos Suosto bažnyčios iškilo naujas balto Krasnojarsko marmuro trijų metrų aukščio kryžius. Tai kraštiečio Adolfo Bėliako dovana parapijiečiams. Autoriaus svajonė - padovanoti kryžių, kuris būtų pastatytas šventoriuje, - buvo brandinta keletą metų.  „Ateina toks laikotarpis, kai norisi kažką palikti šioje žemėje. Suostas man nuo ankstyvos vaikystės ypatingai brangi vieta. Čia aš krikštytas, čia priėmiau Pirmąją Komuniją. Mama giedojo bažnytiniame chore, tėvelis patarnavo bažnyčioje. Čia mano kraštas... Mano žmonės..." - kukliai save apibūdino kryžiaus autorius.

Belieka mums tik autoriui pasakyti ačiū, palinkėti vieni kitiems ramybės ir sveikatos, ilgiausių metų einant su Kryžiumi gyvenimo keliu.

 

Aldona Vėjelienė
2009-09-12

Metų laikų apologija

Rugpjūtis krito kaip šiltas, saulėtas ir truputį liūdnas meteoras.

Nes iš tiesų dienos, mėnesiai, metai kartais krenta lyg meteorai.

Vienų blyksnis it samurajaus kardas perrėžia rudenėjantį dangų; kitų - tų netikrųjų - blyksnis per mūsų sąmonės, per atminties jūras. Ir samurajaus kardas, ir meteoro blyksnis turi tą pačią savybę - jie laiką padalija į praeitį ir dabartį. Pavyzdžiui, į vasarą, kuri vėlei jau praėjo, ir rudenį, kuris dar tik į v y k s t a, t a m p a, ateina.

Dar vakar, tvieskiant paskutinių rugpjūčio dienų kaitrai, galvojau, kad tiek nedaug mums tų vasarų duota. Kad ir solidžiausiam senoliui ar senolei - tik koks šimtas vasarų. Jei palygintumėm su pinigais - šimtas litų ar dolerių - daug tai ar mažai? Arba tik šimtas saldainių vaikui, mėgstančiam saldumynus? Tas pats pasakytina ir apie kitus metų laikus, kurie, nepaisant kai kurių jų „trūkumų", visi keturi yra kaip tobulybės paveikslai, suvokti ir savaip išreikšti dar Donelaičio.

Rugpjūčio pabaiga - rugsėjo pradžia yra žvaigždžių išryškėjimo metas. Provincijoj labiau matosi tikrosios dangaus žvaigždės, nes pasaulio megapolių šviesos iš milijonų žmonių atima galimybę regėti vakaro, ryto ar vidurnakčio žvaigždynus danguose prie savo namų. Jei žmonija ir toliau dauginsis tokiais tempais kaip garsieji lemingai, netoli tas laikas, kai provincija taps prabanga, o komunikacijų ir transporto naujovės bei būsimieji atradimai beveik sunaikins miesto ir kaimo skirtumus. Kas nors po mūsų, dabar alsuojančių šiame pasaulyje į šio rudenio šviesą, galbūt patirs gyvenimą pasaulio „globaliame kaime". Galbūt to kaimo galimybė ir yra vienintelė ekologinė Nojaus arka, galinti išsaugoti pasaulį. Pasaulį, kuriame mes jau seniai pajėgūs sunaikinti ne tik save, bet ir metų laikus...

Mane visada labai jaudino ir jaudina metų laikų ribos. Ypač žiemos, pereinančios į pavasarį; ir vasaros, krentančios į pirmykštį rudenio aukurą. Civilizacija metų laikus seniai pavertė tik datomis, tik sezoninėmis madomis ir išpardavimais su nuolaidomis. Daugelis prarado ryšį su metų laikais, su jų pulsu, nes jie - gyvi ir kartu pilni kitos, k i t o k i o s negu mes, bet artimos mums gyvybės. Jie nėra tik koks nors banalus gyvenimo fonas, TV ar trilerio dekoracija; metų laikai yra reiškiniai, pasauliai, kuriuose mes gyvename ir su kuriais mes susieti aibe žinomų ir nežinomų, matomų ir nematomų ryšių.

Suvokiu metų laikus, šį prasidedantį rudenį kaip dalį gamtos begalybės, kurioje atsispindi visa jos begalybė, visas neaprėpiamumas, visa tai, kas yra visata, visetas...

Metų laikai yra ir kaip paveikslai, kurie nuolat kinta. Jie kinta laike ir erdvėje natūraliai, pagal natūralius gamtos dėsnius ir privalomus jos chaosus, pavyzdžiui, liūtis ar šlapdribas, medžius laužančias vėtras. Metų laikai yra paveikslai, kurie parodo, kiek mes išmanome gamtos meną, kaip mokame jį matyti ir jausti, medituoti ar kontempliuoti jį, susieti su mūsų žmoniškuoju menu, matyti aibes paralelių ir panašumų, įžvelgti skirtumus.

Vienas žmogelis mato nusususį, beveik ‚bespalvį" rudenio lauką su kreivu medžiu ir nykumą, ir ta nykuma plečiasi jame; kitas žmogus tame peizaže regi kosmosą, vienu metu tame vaizde tvaskant visus metų laikus, visus virš to kreivojo medžio praskrendančius rudenų ir pavasarių paukščius; milinjonmečių klodus, gulinčius po žeme po tuo pačiu medžiu. Viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, jo gylio ir pločio, nuo mūsų sąmonės turinio. Nes metų laikuose yra viskas, kas yra mumyse - ir atvirkščiai.

Visada stengiausi, nuolat mokiausi ir tebesimokau gyventi kartu su metų laikais, įsileisti juos į savo vidų ir kartu užpildyti jų erdvę savimi. Suvokti juos kaip daugiatūrius, gyvus ir nuolat kintančius pasaulius. Matyti juos kaip savotiškus meno paveikslus, kurių „drobės" neperrėžia samurajiškam kardui prilygstantis rudens meteoro kelias per išryškėjančių žvaigždžių dangų.

Padalijantis laiką į praeitį ir dabartį. Į vasarą, kuri jau dega pirmykščiuose aukojimo aukuruose, ir rudenį, kuris priima tas aukas ir stiprėja, įžiebdamas pirmąsias savo spalvų ugnis.

 

Alis Balbierius
2009-09-01

Žinios

Mes pernelyg pripratom, kad „žinios" daugiau yra tai, ką mes sužinom iš žiniasklaidos, kurią dar taip neseniai vadinom „masinėmis informavimo priemonėmis".

Žinios pernelyg dažnai sutapatinamos su keistenybėmis, nukrypimais nuo normų arba net iškrypimais, skandalais ir „aukštuomenės" banalybėmis, ir, aišku, su pačiais įvairiausiais nusikaltimais, nelaimėmis ir katastrofomis. Ir šios žinios dažniausiai yra skirtos tam, kad mes „suvartotumėme" kokią nors žinių pateikimo priemonę - dalį TV ar interneto laiko ar įsigytumėme popierinio pavidalo „masinės informavimo priemonės" leidinį. Šios žinios dar skirtos ir tam, kad, jas „įgiję", beregint pamirštumėme ir lauktumėme kitų, dažniausiai tokių pat žinių...

Paradoksalu, kad savo pačią tikriausiąją reikšmę sąvoka „žinios" iš esmės įgyja tik vieną metų dieną - rugsėjo 1-ąją. Nes „žinios" žmonijos istorijoje daugybę amžių buvo susiję ne su vakaro ar ryto žiniomis, o su tuo pažinimo bagažu, kuris palaipsniui pačiais įvairiausiais būdais įgyjamas savo noru. Ne veltui mūsų kalboje žodžiai „žinios" ir „žynys" žodynuose yra šalia arba beveik šalia, nors visų žodynų, žinia, nesu išvartęs... Dabar žynių vietą užėmė politikai ir laikinai masėms nušvintančios popso žvaigždelės, o žinių (taip pat žinojimo, pažinimo) turinį pakeičia žodis „informacija".

Visi šie žodžiai susiję su kitu, sakyčiau, rugsėjo pirmosios pagrindiniu žodžiu - mokslas. Iš čia ir m o k y m a s i s, m o k y t o j a s, i š s i m o k s l i n i m a s, nes jau nuo pirmykščių laikų žinios įgyjamos perimant jas iš kitų. Ir visai nesvarbu, ar tos žinios perduodamos godžiai jų laukiant, ar abiems pusėms apsimetant, kad tas žinių perdavimas iš tiesų vyksta; ar tiesiog kai kurių dalykų mokant prievarta, šiais laikais dažniausiai psichologine. Manyčiau, kad mokymosi procese visame pasaulyje yra „amžinai" neišsprendžiama problema, kai bandoma išmokyti kvailį būti protingą arba kai kvailio vietoje yra tas, kuris moko. Nors tikrai siekiantis žinių ir protingas mokinys jas gali įgyti ir mokomas riboto kvailio, nors visiški kvailiai dabar, regis, „amžinai reformuojamoje" švietimo sistemoje nebepritampa, nors jų visada pasitaikydavo ir, matyt, pasitaikys.

Nes mokytojų visada buvo daug, o Mokytojų - maža. Mokytojai iš mažosios raidės moko pagal programas ir „iš programų". Mokytojai iš didžiosios raidės kartu su tomis programomis moko pajausti tai, kas viską gaubia - didžiuosius dvasios dalykus. Gal todėl mokyklose tik vienas kitas mokinys randa savo Mokytoją; pagaliau ne kiekvienas mokinys sugeba ir atpažinti tą Mokytoją, ne kiekvienam jis ir reikalingas... Pagaliau tas Mokytojas yra reikalingas tik trumpam, tik žinių, pažinimo kibirkšties įžiebimui, o vėliau dažniausiai kelias būna vienišas... Bet kiek dabar, regis, nebedaug einančių tais vienišais keliais. Nes žinių ir įvairaus rango popierėlių, patvirtinančių, kad tos žinios įgytos, siekiama dažniausiai tik dėl naudos ir geresnio konformistinio prisitaikymo visuomenėse. Tik dėl to, o ne dėl kažko daugiau, aukščiau. Ir kaip pernelyg dažnai manoma, kad žinios įgyjamos tik mokyklose ir universitetuose; tos žinios yra tik kelio kryptys tiems, kurie eina kokiais nors „vienišais" keliais, susijusiais su tikruoju žmonijos elitu - mokslo, meno, kūrybos pačiose įvairiausiose sferose žmonėmis, kurie skverbiasi į gylį, plotį ir erdvę. Dauguma šių tikrųjų žmonijos elito žmonių taip ir lieka nežinomi.

Ir dauguma iš jų per visą gyvenimą - kasdieną - yra patys sau ir Mokytojai, ir mokiniai.

 

Alius Balbierius
2009-08-29

Esminio instinkto veikimo zonoje

Artėjant rugsėjui, mokinių tėvai tikisi, kad kokybiškais mokykliniais reikmenimis, spalvingomis kuprinėmis ir gražiais batais aprūpintos atžalos pateks į kvalifikuotų, išprususių pedagogų rankas.

Tik kur tokių ieškoti?

Reitingų viršūnėse esančių geriausių šalies ugdymo įstaigų sėkmę pirmiausiai lemia geri mokytojai. Taip sako tų mokyklų vadovai. Tačiau aukštos kvalifikacijos specialistą pasikviesti ir jį išlaikyti, kaip žinia, gali tik gerai veiklą organizuojančios įstaigos. O ši savaime „nesiorganizuoja" - tam reikalingas vadovas.

Kitaip tariant, šviesi švietimo įstaiga neįsivaizduojama be šviesaus vadovo.

Kiek tokių yra Biržų rajone?

Gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitinge šiemet aukščiausią poziciją užima „Aušra". Bet ji net nepatenka į šalies geriausiųjų šimtuką.

Geriausios rajono mokyklos užimama 112 vieta iš 523 - tai gana iškalbingas švietimo būklės Biržuose rodiklis.

Galima ieškoti ir rasti daugybę priežasčių, kodėl mūsiškės mokyklos nė iš tolo neprilygsta šalies geriausioms, tačiau esmė - švietimo vadyba.

Baudžiavinės tarnystės principais grįsta sistema pas mus švietimą pavertė kumetynu. Kumečiui reikalingas ne vadovas, o šeimininkas. O šiam - ne savąją vertę suvokianti, intelektuali ir kūrybinga asmenybė, bet esminio instinkto turėtojas.

Skubu pridurti, kad jokių užuominų į „nepadorųjį" kino filmą čia nėra.

Esminis instinktas švietimo sistemoje - tai pašaukimas tarnauti. Su tarnyste visuomenei jis neturi nieko bendro - tai noras ir gebėjimas aptarnauti tam tikrus asmenis ir interesų grupes.

Kumetyno mentalitetas neatsiejamas nuo korupcinių ryšių, noro įtikti ir patikti, provincialumo.

Tokiame keistame būvyje net menkiausias švietimo įstaigų vadovų krustelėjimas tampa įdomus. Kaip kino filme, kuriame niekas nevyksta be režisieriaus, t. y. šeimininko, valios.

Išskirtinio dėmesio sulaukė „Atžalyno" mokykla, kurioje prieš pat rugsėjį neliko nei direktorės, nei pavaduotojos. Kas bus sodinamas į vadovo kėdę įstaigoje, kuri dar neįsisavino mokyklų renovacijoms skiriamų milijonų?

Kaip rodo kai kurių biudžetinių įstaigų patirtis, statybų bei remontų darbai - gera proga ir asmeninius būstus atnaujinti, ir dar šiokius tokius reikalus pasitvarkyti.

„Atžalynas" domina ir mokinių maitinimo požiūriu. Ilgą laiką teismuose vargusi ir šiaip ne taip verslininko paslaugų atsikračiusi įstaiga prieš metus ėmėsi mokinių maitinimą organizuoti pati.

Tačiau nemokamam mokinių maitinimui skiriamos biudžeto lėšos tebemasina verslininkus, kurie su šeimininkų pagalba galėtų vėl grįžti į mokyklą, turinčią ypač daug socialiai remtinų mokinių.

Tam tereikia patogaus direktoriaus.

Bet į „Atžalyno" vadovus gali pretenduoti ne tik aukščiausiai švietimo valdžiai įtinkantys ir šiaip visokio patogumo nestokojantys asmenys. Tarp jų gali būti puikių specialistų ir visuomenės gerbiamų žmonių. Bet jie konkursą laimėtų esant tik bent vienai iš dviejų sąlygų.

Pirmoji - jeigu jame būtų įžvelgtas esminis instinktas, ilgainiui galintis įstaigos vadovą paversti pataikaujančiu kumečiu.

Antroji - jeigu tai padėtų išvengti didesnės blogybės. Pavyzdžiui, jeigu konkursą laimėtų žinoma pedagogė Irutė Varzienė, ji turėtų išeiti iš savivaldybės tarybos, kurioje būdama nuolat drumsčia šeimininkų ramybę. Tapusi direktore ji būtų „nukenksminta" - liktų tik šeimininkų pavaldine, kuriai nevirsti įrankiu įvairioms užmačioms vargu ar būtų įmanoma.

Kompetentingas, savarankiškas, principingas, orumo ir sąžinės nepraradęs žmogus šiai sistemai yra kliuvinys. Jis yra arba suvirškinamas, arba išspjaunamas.

Galbūt yra ir trečiasis variantas, nors jo Biržuose kol kas nematyti.

Bet, kaip pasakytų V. V. Landsbergis, vis dėlto reikia tikėti ir kažką daryti, antraip ko mes čia susirinkome.

O kol kas, perfrazuojant vienos geriausių šalyje KTU gimnazijos direktoriaus žodžius, belieka užjausti tėvus, ieškančius, kas mokytų geriausius pasaulyje jų vaikus.

Jiems turėtų palengvėti sužinojus, jog galimybės rinktis ugdymo įstaigą apribotos ne tik Biržų realybės, bet ir švietimo įstatymo. Tiesiog belieka vaiką išleisti į tą mokyklą, kuri priskirta pagal „veikimo zoną". Atsiprašau, pagal mokyklai priskirtą aptarnavimo teritoriją.

 

Rasa Penelienė
2009-08-27

Apie vijoklius

Vijokliai išlenda iš meno albumo.

Jie raizgosi, raitosi, vejasi, sukasi erdvėje, susiriša tarp savęs ir vėl atsiriša, skverbiasi į sąmonę ir smegenis.

Beveik regiu, kaip jų spirališkos linijos susipina su neuronais ir jie tarp savęs „kalbasi". Nes pasauly yra daugiau kalbų, kurios neturi atitikmenų mūsų žodžiuose. Tos bežodės kalbos supa mus iš visų pusių nei beribis vandenynas, ošia lyg angliškas žodis „ o c e a n", neria į dugno gylį lyg lietuviška ilgoji „ū" žodyje „j ū - r a". Kartais mes tas kalbas „girdime", nujaučiame, užčiuopiame kažkokiais neišvystytais pasąmonės jutimais - juos mes arba užmiršome, arba dar tik pažadinsime žmogiškosios evoliucijos greitkelyje.

Bet dabar vijokliai išlenda iš meno albumo. Iš įvairių moterų kūnų ir pozų - įvairiausiom spalvom ir linijom ištapytų įvairių dailininkų. Tų kūnų šiame albume tiek daug, kad vėl norisi kartoti tą anglišką žodį „o c e a n", gilinti jį su kitu žodžiu - „j ū - r a".

r staiga praregiu, staiga suprantu, kad visas gyvenimas yra apvytas įvairiausių vijoklių formų ir rūšių. Dabar net nedrįsčiau sau apsakyti, kiek žinau tų tikrųjų vijoklių rūšių, vijoklinių augalų apskritai. Gal kada atsiversiu kokią botanikos enciklopediją ir pasitikrinsiu savo pamirštas žinias, o tiesą sakant - didžiąja dalimi ir niekada neįgytas. Nes vijokliai platesniame kontekste - tai natūralių rūšių formų begalybė. Dar didesnė begalybė plyti mūsų sąmonėse ir pasąmonėse; tai rūšys ir porūšiai, formos ir linijos, niekada neaprašytos jokio kruopštaus botaniko.

Toji begalybė, žvelgiant į moterų kūnų meną, vyrui susijungia į moters formas, jų vijokliškumą, kai vartau tą meno albumą. Iš tiesų - kaip vijokliškai viliodamos teka tos klubų, dubens, krūtų, rankų, skruostų ir visos kitos linijos. Tos „negyvos" linijos primena, atgaivina visas kada nors liestas ar tik regėtas linijas, jų šilumą ir švelnumą, vėsą per didžiausius vasaros karščius; apskritai tą lyties magnetizmą, tą šauksmą, veriantį visas mūsų esybes, jei mes iš tiesų gyvi.

Dabar praregiu, kokius vijokliškus pailgintus moterų kaklus kadaise piešė Modigliani. Ir ne tik kaklus, nors šiame albume, iš kurio šį kartą išlindo vijoklių džiunglės, Modigliani nėra nė kvapo. Bet jis moterų aktų pasaulinėje karalystėje yra tvirtai užėmęs tokią poziciją, kad, regėdamas bet kokį meninį aktą - piešinį, tapinį ar fotografiją, vis vien prisimeni Modigliani.

Modigliani moteris yra vijoklė. Bet kokia moteris turi savy vijoklės, net ir negraži. Nežinia, kurios daugiau galvoja apie grožį - gražiosios ar negražiosios, gražiosios dvasia ar gražiosios kūnu, nes abu grožiai vienoje rečiau sutampa. Gražiosios yra vijoklės kubu. Vijoklės vejasi mūsų kūnais ir sielomis kaip vilioklės. Ir mes pinamės su jomis patys kaip vijokliai. Kartais mes išsiurbiame jas lyg vampyrai, kartais - jos mus. Kartais įmanoma - nors pernelyg dažnai laikina - abipusė vijoklių harmonija, paremta klasikinėmis proporcijomis, apšviesta dvasinės šviesos. Tik mes per dažnai nemokame tos šviesos saugoti, nes tėvai, mokyklos ir civilizuota visuomenė dažniau moko dvasiai nenaudingų dalykų...

Ir vis dėlto pernelyg panašus tas moterų kūnų linijų šokis į sparčiai augančių vijoklių šokį. Vijokliai vėjyje ir moterys judesiuose. Dar pagalvoju apie šokančias moteris, kurių profesija yra šokti, priversti šokti kiekvieną savo vijoklišką ląstelę - ir tu stebi stebėdamasis, nes niekad negalėjai patikėti, kad tiek daug dalykų gali šokti moters kūne ir brėžti erdvėj vijokliškas to šokio linijas - lyg hologramą atmintyje. Nes atmintis yra kitas erdvėlaikis, trimatė erdvė jai per siaura. Regis, kaip mūsų akims nematomos hologramos glūdi mūsų kūnuose ir DNR - tie sudvigubinti gyvybės kartojimo vijokliai.

Yra kūnų vijoklių, kurie iškart apraizgo viską; sąmonę ir sielą. Ir seki juos žvilgsniu, stebėdamasis jų traukos galia. Net po visų patirčių. Įvairių patirčių - tiek beribio džiaugsmo, tiek nusivylimo. Nematomi vijokliai nuo tų kūnų nusidriekia per erdvę, ir tiesiog fiziškai jauti jų buvimą, gyvybingumą, magiją. Tą lyties magnetizmą, kurį mokslas beprasmiškai bando paaiškinti.

Mes išauginom fantastišką civilizacijos erotikos vijoklį - kaip jokia kita gyvybės rūšis. Ir kas tai galų gale - tobulėjimas ar tik hedonistinis ornamentas? Seksualumo spindesys tapo pranašumo privilegija, ir tenka pasakyti tiesą, dažnai jis iš tiesų yra kaip spindesys, tas dieviškasis spindesys, apie kurį kitom prasmėn mąstė viduramžių scholastai.

O tą spindesį, apskritai bet kokios šviesos - tiek saulės, tiek dvasios, tiek kūno grožio - tekėjimą, jos sklidimą galiu įsivaizduoti ir kaip daugybę auksinių vijokliškų spiralių. Ir nusispjaut man į fizikos dėsnius, nes kartais regisi, kad iš tiesų matai daugybę vijoklių, ištrykštančių ryte ir besivyniojančių erdvėje iš patekančios saulės kamuolio.

Ir jie palaimingai apraizgo viską, ką mes regime, liečiame ir jaučiame. Vijoklius ir viliokles. Visas bežodes kalbas.

Visa tai, ką mums jausti ir suprasti iki galo neduota.

 

Alis Balbierius
2009-08-22

Nuo Žolinės iki Žolinės

Gendrutis Morkūnas
2009-08-18

 

Sako, senovėje Egiptas gyveno nuo vieno Nilo potvynio iki kito. Girdėjau, kad Klaipėda dabar laiką skaičiuoja pagal Jūros šventes, o kėdainiškiai nemiegotų, jeigu kartą per metus jiems nedalintų nemokamų ledų. Tik Vilnius kasdien turi žiūrėti į mirtinai įkyrėjusį kalendorių - festivalių, fejerverkų, ristynių ir rungtynių čia tiek daug, kad vilniečiai paprasčiausiai nebežino, ko laukti.

Laukti taip, kaip Vabalninkas laukia Žolinės švenčių.

Pusę metų žmonės čia kalba apie praėjusią Žolinę, kitą pusę - apie artėjančią.

Žinoma, miestelyje ir jo apylinkėse yra gausybė kitų žavių dalykų - pavasariai, šienapjūtės, gimtadieniai, bulvių žydėjimai, atlyginimų dienos. Tačiau iki Žolinės jiems visiems toli.

Tais laikais, kai buvo kalbama, jog kai kurie mokytojai stebi, kas iš mokyklos vaikų vaikšto į bažnyčią, todėl eidamas paskutiniuosius žingsnius iki šventoriaus vartų jausdavaisi tarsi kažkas tau į nugarą taikytųsi optiniu taikikliu, šis jausmas išnykdavo tik vieną dieną per metus. Didžiųjų Žolinės atlaidų dieną. Tądien atrodydavo, kad visi stebėtojai ir jų šautuvai su visais taikliais ilsisi. O gal net švenčia.

Tokią šventę švęsdavo net šalia bažnyčios buvusiame skvere augusios liepos. Nuo pat ryto jos kitaip kvepėdavo.

Beje, gal tų stebėtojų su šautuvais nebūdavo net ir paprastais sekmadieniais. Tačiau atsargumo dėlei sekmadieniais važiuodavome į Panevėžio Katedrą. Per Žolinę visi atsargumai dingdavo ir atrodydavo, kad nenuėjęs į baltą iš visų miestelio kampų ir jo apylinkių matomą bažnyčią, daugiau nebenueisi niekur.

Prisimindavau viduramžiais Europoje egzistavusį paprotį užėmus priešų miestą neliesti tų, kurie slėpdavosi bažnyčiose. Ten žmonės galėdavo jaustis saugiausiai. Pagalvodavau, kad tas paprotys gyvas ir dabar.

Vabalninke. Per Žolinę. Baltojoje bažnyčioje, jos šventoriuje ir aikštėje prieš ją.

Turint galvoje, kad gyvenome pasaulyje, kuriame viešpatavo kolūkio pirmininkas, maršrutinio autobuso vairuotojas ir ant viso pasaulio tūžtanti mokytoja, šio papročio keliamas saugumo jausmas buvo didelis dalykas. Labai didelis.

Įsivaizduokite. Miestelyje pilna žmonių, visur karšta, laukia kelionė namo sausakimšu autobusu ir darbas popietinėje kolūkio sandėlio pamainoje, o čia - saugumas ir ramuma. Tikrai keisti žmonės tais laikais gyveno.

Dabar, ko gero, daugelis dalykų visai kitaip. Tačiau žmonių noras žoliniškai švęsti Žolinę nesumažėjo nė kiek. Žmonių Vabalninke per atlaidus irgi. Gal tik niekas nebeskaičiuoja, kiek per sumą aikštėje „mašinėlių". Ir naminio alaus, atrodo, išgeriama kur kas mažiau, ir sausainiai svečiams vaišinti nebe savi, o pirktiniai.

Tačiau mažiausiai vienas dalykas lygiai toks pat, kaip ir prieš keturias dešimtis metų. Tai - nuo obelų krintantys alyviniai obuoliai. O turint galvoje, kad Vabalninke ir jo apylinkėse alyviniai obuoliai auga nuo neatmenamų laikų, galima daryti prielaidą, kad obuolių bumbsėjimas yra pats seniausias Žolinės akompanimentas tuose kraštuose.

Nežinau, kodėl visa Lietuvos žiniasklaida per Žolinę kalba tik apie Pivašiūnų ir Krekenavos atlaidus. Ko gero, niekas iš jų negirdėjo, kaip visu garsu užgroja Vabalninko bažnyčios vargonai, ir nematė, kaip nuo muzikos ir karšto oro prigula žvakių liepsnelės.

Saldoka visa tai. Tačiau per Žolinę Vabalninke galima pamatyti ne vieną apysaldį dalyką. Šventoriuje medžių šešėlyje nurimusį ką tik kaukusį kūdikį. Kokį šimtą metų nesimačiusius ir netikėtai susitikusius klasės draugus. Žmonių žiūrėjimą į dangų, jiems išėjus po mišių.

Ir užuosti. Markutienės parduotuvėje visų perkamą pačios skaniausios biržiečių duonos kvapą.

Sutemus miestelyje bus visko. Tačiau apie tai visai nesunku pamiršti. Atsistoti prie šventoriaus kampo, ten, kur stoja į Panevėžį važiuojantys autobusai, pažiūrėti į J. Naujalio gatvės kampą, kur kažkada buvo knygynas, ir visa bloga pasimirš.

Ir vėl bus galima gyventi.

Iki kitos Žolinės.

Tarp užsakovo ir architekto, arba kiekvieną pasitikti su meile

Saulius Kubiliūnas
2009-08-13

 

1854 - užrašas ant bažnyčios frontono. Ką jis galėtų reikšti? Daugelis pasakys, kai tais metais buvo užbaigta bažnyčios statyba, ir kad metas mums švęsti 155 metų jubiliejų. Bet juk užbaigtas buvo tik pastatas!

Pasakymas „Einu į bažnyčią" visai nereiškia, kad einu dar kartą pasigrožėti pastatu. Kad ir grožėtis nelabai yra kuo - tiesiog įprastas, savas, nerėžiantis akies pastatas. Kartais niūrus ir šaltas - iki gegužės šerkšnijančiom sienom. Kartais maloniai vėsus, gelbėjantis nuo kaitros. Ne kartą nukentėjęs, atstatomas, apipelijęs ir vėl puošiamas, dabar ir vėl varvančiu stogu. Po karo net buvo laikotarpis, kai pastatu buvo nebeįmanoma naudotis, bet žmonės vis tiek „ėjo į bažnyčią", rinkdavosi troboje pas gerą žmogų. Pasikartoję gerai žinomą tiesą, kad Bažnyčia - tai ne pastatas, o tikinčiųjų bendruomenė, turėtume pripažinti, kad tais metais - 1854 - buvo ne baigta, o tik pradėta Bažnyčios statyba.

Paskaičiavau, kad pastato sienose turėtų būti keli tūkstančiai akmenų. Vieni savo nutašytais paviršiais formuoja grožį. Kiti - natūralūs, kuriantys tvirtumo įspūdį. Treti - vos prilipdyti, kad užmaskuotų likusį tuščią plyšį. O pagrindiniai akmenys juk nematomi, nes sumūryti sienos viduje. Tai jie laiko visą konstrukcijos svorį. Tačiau visi drauge jie - ir galiūnai, ir prielipai - sudaro pastatą, jame sugyvena darniai ir tikriausiai nesikrato vienas kito kaimynystės.

Kaip būtų patogu, jei ir mums pakaktų būti tokiais, kokius mus „įmūrijo" su krikštu. Deja, mes ne akmenys, kuriems skirta tik papuošti, atlaikyti ar patiems laikytis prilipus. Mums skirta žymiai daugiau - aktyviai dalyvauti prieš 155 metus prasidėjusioje Bažnyčios statyboje. Ši dvasinio tobulėjimo veikla žymiai sudėtingesnė nei medžio ar mūro darbai. Pabandykime įsivaizduoti ir įvertinti kiekvienas save - kuo mes buvome įvairiais laikotarpiais? Kai kurie gal dvasinių darbų brigadininkais ar auksarankiais meistrais? O gal eiliniais mūrininkais ar dažytojais? Gal paprasčiausiais krovikais ar pagalbiniais darbininkais? O gal stebėtojais iš šalies, manančiais: „Žiūrėk, kaip jie gražiai stato?" Gal kitokiais stebėtojais iš šalies: „Jiems vis tiek nepavyks!" O gal net griovėjais to, kas pastatyta? Gal buvo laikotarpių, kai buvome vienokie, o vėliau - kitokie?

Šis jubiliejaus - dar viena gera proga apmąstyti kiekvienam savo indėlį, ir mintyse įsipareigoti prie Bažnyčios statybos prisidėti ryškiau...

Įvairiais statybos etapais Didysis Užsakovas (Dievas) mums siųsdavo Architektą (kunigą). Visada tinkamu laiku, visada reikiamam statybų etapui įveikti. Kai kada tituluotą, bet dažniausiai - paprastą. Tačiau neabejokime, kad kiekvienas Architektas mums buvo paskirtas prasmingai, todėl savaip vertingas ir visada mielas. Mes - tos statybos darbininkai - ne visada ir suprasdavome, koks yra to ar kito Architekto planas ir užmojis. Juk ir dabartiniam skirta kažkokia misija. Man atrodo, kad dabartinis mums siūlo gana modernų projektą, padėsiantį atsakyti į kai kuriuos klausimus. Kaip mums iš dievobaimingų (Dievo bijančių) tapti Dievo mylimais (Dievą mylinčiais) ? Kaip rasti Dievą kitokį negu Jį mums parodė vaikystėje? Kaip mums nusivalyti dulkes nuo savo dvasinių freskų ir kaip nusiplauti savo patamsėjusius sielų vitražus (blogiausia, kad plauti tenka patiems...).

Kaip mes turėtume reaguoti į tokį pasiūlymą? Ogi priimti jį besąlygiškai ir su dėkingumu. Net jei mums asmeniškai pasiūlymas netikėtas, o veikla neįprasta. Šioje statyboje save įsivaizduoju tik eiliniu darbininku. Todėl aš neturiu teisės norėti, kad atsiųstas Architektas atitiktų mano įsivaizdavimą, kad jis kurtų pagal mano supratimą (nes mano supratimas daug silpnesnis). Aš neturiu teisės niurzgėti, kai nesuprantu jo plano (nes tas planas tikriausiai numatytas ne man, o kažkam kitam, kuriam labiau reikia). Aš neturiu teisės spyriotis, kai įpareigojimas sukelia nepatogumų (nes manimi pasitikėjo!). Ką pasaulis būtų pastatęs, jei statybų darbininkai būtų nurodinėję Architektams? Todėl manau, kad ir mums „verta ir teisinga" pasinaudoti pasitaikiusia galimybe ir atlapoti savo širdis naujovėms. Aišku, jei save priskiriame ne stebėtojų, o statybininkų būriui.

Pagaliau, ruoškimės ir tam, kad šis projektas ne paskutinis. Vos tik mūsų Bažnyčioje pasirodys žaismingi šviesos blyksniai iš mūsų sielų atnaujintų vitražų, mums bus atsiųstas kitas Architektas. Ir vėl mes nepatikliai spėliosime, koks planas jam numatytas ir ką kiekvienas iš mūsų galime iš jo pasisemti.

Kas 25 metai keičiasi karta - vaikai tampa tėvais, o tėvai - seneliais. Taigi, Bažnyčią stato jau septintoji radviliškiečių karta. Kai kurie vietiniai ir vyresnio amžiaus žmonės tikriausiai dar gali atskaičiuoti savo prosenelių ryšį su Bažnyčia, ekskursija laiku atgal - gal net iki 1854 metų? Kokia neįkainojama vertybė tokie prisiminimai! Ir kokia gera proga jais pasidalyti!

Smalsu, o kiek gi mūsų buvo iš viso? Jei skaičiuotume, kad kas mėnesį čia krikštydavo po vaikelį, tai per 155 metus susidarys apie 2000 parapijiečių. O kur dar tie parapijiečiai, kurie pulku atėjo Lietuvai sudainavus „Pabudome ir kelkimės"? Tik ar džiaugiamės mes kiekvienu, papildančiu Bažnyčią? Bažnyčiai kiekvienas vienodai svarbus ir laukiamas. Ir tas, kuris dešimtmečiais ištikimai „bijojo Dievo". Ir tas, kuris baikščiai dairydamasis kartu su visais „laiku" išėjo iš pogrindžio į viešumą. Ir tas, kuris neseniai smalsumo vedamas atėjo pasižvalgyti ir pasiliko Bažnyčioje ilgam. Ir tas, kuris iki šiol vis dar neišdrįsta peržengti ribos, bet galbūt peržengs šiemet, padrąsintas šių eilučių. Juk artėja pati dėkingiausia proga - Žolinės atlaidai, įspūdingas choras ir (tikėkimės) šimtai žvilgsnių, su meile pasitinkančių kiekvieną. Absoliučiai kiekvieną, be jokių išimčių. Net kiekvieną vietinį „samarietį", tradiciškai savaip „atšventusį" Žolinę. Sunku to tikėtis? Tai bent pabandykime. Nes galiausiai būsime apdovanoti už pastangas - gilintis ir ieškoti, keistis ir keisti, atleisti ir priimti...

Žalios žolinių knygos

Alis Balbierius
2009-08-13

 

Gamtos įvairovė, kiekviena jos rūšis, nesvarbu, augalas ar gyvūnas, kita gyva ar net negyva forma, - pavyzdžiui, ledyno nušlifuotas riedulys - tai knyga, kurios „tekstas" driekiasi į be galo gilias gamtos istorijos, Žemės istorijos gilmes.
 

Šia prasme žolės yra arčiausiai knygų; nes knygiški savo forma yra daugybės medžių ir žolių lapai; nes rašto pradžia pernelyg arti augalinių dažų ar papiruso lapo, nekalbant apie visą popierinių knygų istoriją, glaudžiai susietą su medžiu, medžiais, vadinasi, ir su augalijos apskritai gyvybe, tos gyvybės augimo ir atsinaujinimo galiomis... Tomis galiomis, apie kurias mums primena ir kalendorinė - ir pagoniškai, ir krikščioniškai ar tik ekologiškai suvokiama ir minima Žolinė - rugpjūčio 15-oji.

Žolinė, kuri susijusi su visomis augalijos formomis, taip pat su visomis jos naudomis ir prasmėmis, kurias mes dažniausiai pamirštam, kaip gerokai pamiršom augalijos - vienos iš gyvybės formų, labiausiai mus susiejančių su žeme ir kosmosu - sakrališkumą. Prigimtinį, be galo seną gyvasties sakrališkumą, vėliau įvairiais būdais atmieštą, sustiprintą religinėmis formomis, išgyvenimais, apeigomis ir ekstazėmis ar vienuoliškais tylos apmąstymais.

Žolinėse slypi ir senosios magijos elementai - ar mes žinome, ką reiškia devynių rūšių žolės, vadinamos kupolėmis, kurios šventinamos bažnyčiose ar kitais, gamtai artimesniais būdais? Regis, platesnėse sampratose visos Žolinių žolės, kur jos beaugtų ar bebūtų, yra savaime šventos, kosmiškai ir žemiškai sakrališkos. Nes žolės yra tokios pat gerbtinos, gyvos, tik truputį   k i t o k i o s negu mums kūniškai artimesni gyvūnai, gyvybės formos. Tad tiek sakralinė, tiek proto pagarba gyvybei, kurią gali priminti kad ir Albertas Šveiceris ar indų džainistai, ar senieji tiek lietuvių, tiek daugybės kitų Europos ir viso pasaulio tautų tikėjimai, šiuolaikinybėje gali būti aiškiau ir plačiau išreiškiama ir augalinei gyvybei, kuri žudoma negali rėkti ir iš kurios žaizdų neteka raudonas, panašus į mūsų, kraujas.

Šia prasme ir krikščioniškas „nežudyk" ekologiškai gali būti išplėstas ir žolijai, - pradeda kalbėt man rasotos rytmečių žolės ir vasaros pabaigos žiedai, ir įvairūs vaisiai, artėjant Žolinėms...

Regis, visi šiek tiek žinome ar esame girdėję tradicinius Žolinių supratimus ir apeigas - tiek bažnytines, tiek senąsias pagoniškas, nors visą Žolinių esmę ir prasmę, šios šventės semantinį ir istorinį bei visokį kitokį gylį, regis, yra beveik neįmanoma nusakyti, apibrėžti. Ši diena susijusi ir su derliumi, jo aukojimu, ypač senovėje, kai Žolinės buvo daugiau Žemės Motinos šventė, lietuvių - Žemynos ar Lados, latvių - Maros... Mes dažniau linkę suvokti ir švęsti šventes paviršutiniškai, negu gilintis, pavyzdžiui, į begalines Žolinių žolių knygas, kurių nė vienas žmogus neperskaitys iki galo.

Čia „išmintingiausi" botanikai ir žolininkės, nes Žolinės yra ir vaistažolininkų šventė, atskleidžianti žolių knygų begalybę senovės ir šiuolaikinės medicinos srityse. Čia mes tokie „beraščiai", kad retas išvardys kelias dešimtis laukinių augalų rūšių, nekalbant jau apie jų savybes. Retas išvardins daugiau negu kelias dešimtis vaistažolių rūšių, tad ką kalbėt apie Žemės planetos augalijos rūšių įvairovę, tą okeaną rūšių, kuris individualiam pažinimui yra lyg nepažini visata? Kiek laiko reikėtų kartoti bent lotyniškų vardų „mantrą", kad išvardytum visas šiuo metu pasauly mokslui žinomas augalų rūšis?..

Žalios Žolinių knygos, iš jų lapų sklindantis rudeniškas liūdesys ir susimąstymas mums turėtų priminti ne tik šventę pačia banaliausią prasme ar taurų sakrališkumą, bet ir mūsų ekologinį neraštingumą, mūsų pernelyg dažną vartotojišką nejautrumą augalinėms gyvybės formoms. Ir - tą nuostabų metų laikų gamtos ratą, kada augalijos atsinaujinimas sukelia kasmet po liūdesio, po ramybės periodų pasikartojantį džiaugsmą, beprotiškai šokantį su pumpurais ir daigais pavasario lietuje.

Niekada nepamiršiu, ką man vaikystėje sakė senelė, buvusi tarpukario laikų mokytoja - nelaužk be reikalo medžio šakelės, nes jis gyvas, jam taip pat skauda ir teka kraujas kaip ir tau, kai susižeidi peiliuku pirštą...

Čia ne pasaka: žolės iš tiesų - gyvos.

Tūkstantmečio mitas

Alis Balbierius
2009-08-01

 

Mums reikia mitų.

Mums reikia naujų mitų, nes dauguma senųjų yra mirę.

Reikia naujų, kylančių iš to, kas sena, bet susilieja su dabartimi.

Pavyzdžiui, tūkstantmečio Lietuvos. Tik tūkstantmečio, nors ji buvo seniai.

Šita k a ž k o k i a šalis, kai dar net gentys neturėjo vardų arba dauguma jų neišliko.

Nes ši šalis buvo seniai, ir ne vieną tūkstantį metų.

Po ir prieš ledynmečius - juk ir tada kažkas čia gyveno, klajojo. Turiu galvoj žmones, kurių tą senąjį gyvenimą šiek tiek „nušviečia" archeologija ir istorija, kiti praeities atpažinimo mokslai. Kalbu ne apie „valstybę" ar „tautą", kaip dabar dažniausiai suvokiame šalį ar kraštą. Kalbu apie šalį ir kraštą, kuriame tik vėliau skleisis tauta ir valstybė.

Tūkstantmečio mitas yra reikalingas netgi tiems, kurie ironiškai žiūri į šią labai jau sąlygišką ir pernelyg sukrikščionintą datą. Lietuva buvo tokia pat garbinga šalis ir prieš krikščionybę; pagonys man kartais regisi garbingesni už krikščionis, ir ar galėjo būti kitaip, kai niekieno nekviestas (dabar skelbiamas šventuoju) Brunonas keliavo į kito tikėjimo kraštą ir padėjo toje kelionėje galvą. Mes juk nežinome, kaip jis elgėsi, koks buvo jo, kaip tų laikų dvasininko, lygmuo. Analus rašė juk ne tuometiniai lietuviai, o tie, kurie siekė juos žūtbūt apkrikštyti. Vadinasi, jie galėjo būti šiek tiek šališki.

Tūkstantmečio mito papėdėje lietuviai neturėtų pamiršti, kad jų istorijoje abu - ir vadinamasis pagoniškas, senųjų baltų tikėjimas, ir - ir prievarta, ir gerais norais vėliau atkeliavusi krikščionybė - yra istoriniai mūsų tautos tikėjimai. Kad vienas įsiviešpatautų, jis turėjo naikinti kitą. Šiuo atveju nepelnytai iki šiol menkinama pagonybė - seniausias ir pats tikriausias, kilęs iš gamtos ir žmogaus natūralumo tikėjimas.

Man jie abu yra lygūs prieš istoriją ir gamtą, - kalba man mano protas; o dvasia vis dėlto linksta arčiau panteizmo...

Tūkstantmečio mitas gali ir netapti mitu, reikalingu mūsų visuomenei, tautai ir valstybei, jei mes jį suvoksime kaip reginį, kaip laikiną šventę, kaip šou. Nors tame reginyje, kurį šios datos minėjimo apogėjuje sudarė daug renginių, galime įžvelgti ir gilesnių dalykų, pavyzdžiui, bandymą tautine giesme aprėpti vos ne visą pasaulį. Tokie dalykai, bent minimaliai primenantys sąjūdžio laikų Baltijos kelią ir kitas vienybės akcijas, šiuo metu tiesiog gyvybiškai būtini mūsų cinizmu, savanaudiška pragmatika, netikėjimu ir nepasitikėjimu persmelktai visuomenei. Todėl mums reikalingas bet koks mus labiau suvienijantis ir pakeliantis mūsų orumą pirmiausia mūsų pačių akyse mitas.

„Šiuolaikinis mūsų susvetimėjimas mitų atžvilgiu yra beprecendentinis reiškinys. Ikimoderniame pasaulyje mitologija buvo būtina. Ji padėdavo žmonėms ne tik įprasminti savo gyvenimą, bet ir atskleisti proto sritis, kurios kitaip būtų likusios nepasiekiamos. Mitai buvo ankstyvoji psichologijos forma", - knygoje „Trumpa mito istorija" („Alma litera", 2007) rašo Karen Armstrong. Ir galime tik pritarti jos minčiai, kai taurių ir gilių mitų vietą užima lėkšti popkaralių ir mentalitetu nepakylančių aukščiau plebso pagal romėnų sampratą „žvaigždžių" mitų surogatai.

Lietuvai ir lietuviams reikia ne tik Tūkstantmečio mito. Tūkstantmečio mitas, vieninga tauta ir valstybė jau gali nebeišgelbėti mūsų dėl kitų, globalesnių dalykų.

Antrasis Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis gali neateiti ne dėl lietuvių ar kokių nors jų priešų kaltės...

Jau minėtos knygos pabaigoje Karen Amstrong pranašauja panteistiškai atvirai, nors tiems, kas buvo ar yra susiję su ekologijos problemomis, jos mintys nėra naujos, bet vis dėlto nepaprastai aktualios, kad jas vertėtų cituoti ir kartoti: „Mums reikia mitų, kurie padėtų solidarizuotis su visa žmonija, o ne vien su tais, kurie priklauso mūsų etninei, tautinei ar ideologinei genčiai. Mums reikia mitų, padedančių suvokti, koks svarbus yra gailestingumas, kuris mūsų pragmatiniame, racionaliame pasaulyje ne visuomet laikomas pakankamai produktyviu ar veiksmingu dalyku. Mums reikia mitų, kurie padėtų susikurti dvasinę nuostatą, matyti daugiau nei žemiškuosius poreikius ir patirti transcendencijos vertę, tokią priešingą solipsistiniam mūsų savanaudiškumui. Mums reikia mitų, idant ir vėlei Žemę pradėtumėme laikyti šventa, užuot vertinę ją tik kaip išteklių teikėją. Tai ypač svarbu, nes jei neįvyks dvasinė revoliucija, lygiavertė technologijų tobulėjimui, neišgelbėsime savo planetos"...

(Ne)pasiklydę vertime

Rasa Penelienė
2009-07-28

 

Japonai sukūrė prietaisą, kuris analizuoja šuns lojimą ir gautą rezultatą išverčia į žmonių kalbą. Kitaip tariant, šunų kalbą išverčia į žmonių.

Manyčiau, panašus įtaisas labai praverstų verčiant politikų kalbas.

Jokiu būdu nenoriu prilyginti į valdžią įkopusių arba jos siekiančių asmenų kalbėjimo šunų lojimui, inkštimui ar viauksėjimui. Tiesiog kai kurių politikų žodžiai reikalauja vertimo į jų rinkėjų kalbą.

Štai Biržai turi išsirinkę rajono savivaldybės tarybą, o šioji - Etikos ir procedūrų komisiją, kuri privalo žiūrėti, ar mūsų išrinktieji nepažeidžia politikų elgesio kodekso ir kitokių taisyklių.

Ši komisija neseniai nusprendė, kad vicemeras A. Frankas, darbo metu sėdėjęs kavinėje su bendradarbiais prie vyno butelio, jokių pažeidimų nepadarė.

Tada „Šiaurės rytai" paklausė kiekvieno Etikos ir procedūrų komisijos nario nuomonės - kaip jam atrodo, ar gali valstybės politikas darbo metu sėdėti kavinėje prie butelio su bendradarbiais.

Visi jie atsakė, jog negali.

Vadinasi, etikos sargų komisija priėmė sprendimą, kuris prieštarauja visų jos narių nuomonei.

Prieš kelerius metus Biržų aikštę papuošti šių dienų herojaus - socialdemokrato mero, troškusio, kad centre būtų Kalėdų eglė - skulptūra siūlė viena aktyvi visuomenės veikėja Angelė Plentienė. Tokia statula galėtų užimti kalėdinės eglės vietą nešventiniu laikotarpiu.

Štai čia ir praverstų tas prietaisas, kuris turėtų išversti komisijos sprendimą į visuomenei suprantamą kalbą. Arba išanalizuoti kiekvieno komisijos nario viešą pasisakymą ir nustatyti, kokios vidaus ar išorės jėgos juos privertė priimti sprendimą, prieštaraujantį jų įsitikinimams.

Vertimo įrenginys taip pat būtinas norint suprasti, ką kalba tas pats A. Frankas, paklaustas apie tarnybiniu automobiliu padarytą avariją ir mokesčių mokėtojams brangiai atsiėjusius remontus. Ką reiškia, kai politiko paklausus apie ratus, šis kalba apie batus?

Japonų aparatas į žmonių kalbą išverstų ir savivaldybės administratorės P. Prašmantienės demagogiškus atsakymus į visuomenę dominančius klausimus apie vicemero naudojamą tarnybinį automobilį. Taip pat išaiškintų jos samprotavimus apie būtinybę pailginti pietų pertrauką savivaldybės darbuotojams, kai šie su vicemeru priešaky nespėjo baigti vaišių kavinėje ir vėlavo į darbą.

Tuo pačiu galbūt išaiškėtų, kodėl pastaruoju metu rajono vadovai - socialdemokratas meras ir valstietė liaudininkė administracijos direktorė - taip uoliai nuo visokių nemalonumų saugo krikščionį demokratą vicemerą. Už gražias akis?

Tuo tarpu jaunasis krikdemas grėsmę kelia ne tik kelyje vairuodamas automobilį, bet ir gaudamas prisėsti prie rajono valdžios vairo. Jo grasinimai politiniams oponentams, švaistymasis fotoaparatu, žarstomi keisti „palaiminimai" tikriems ar įsivaizduojamiems priešams jokių įvertinimų nesulaukia.

Ką reiškia, kai į krikdemo akibrokštus nereaguoja arba juos bando pateisinti rajono vadovai, valdantieji socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai bei etikos sargai, kuriems vadovauja TS-LKD atstovė?

Nežinia, ką išverstų japoniškasis įrenginys, bet lietuviška nuojauta kužda, kad net vasariškai apsnūdusiame Biržų politiniame gyvenime kažkas rezgama.

Nuojautas sustiprina ir netikėtai išėjęs į viešumą buvęs Seimo narys, valstietis liaudininkas V. Rinkevičius. Lyg iš letargo atsibudęs jis pareiškė norą patobulinti centrinę Biržų miesto aikštę. Kai milijonus kainavusios aikštės projektą laimino rajoną valdę socialdemokratai su V. Rinkevičiaus bendrapartiečiais, kai jie suko nugaras piketuotojams ir spjovė į biržiečių surinktus parašus, šis politikas buvo toli - Seime. Dabar gi jis centrinėje aikštėje panoro matyti iš medžio drožtas nusipelniusių biržiečių skulptūras.

Tiesą sakant, jo idėja nėra originali. Šių dienų herojų - aikštės, kurios centre būtų kalėdinė eglutė, idėjos aktyvų gynėją merą R. Ramoną - jau kadaise siūlė įamžinti tokia drąsi visuomenės veikėja Angelė Plentienė. Ji net pateikė spaudai pieštą projektą, kaip turėtų atrodyti Biržų aikštė ne kalėdiniu laikotarpiu. Bet tai - kita tema.

Dabartiniu laiku įdomūs ir japonų aparato šifravimo reikalingi šie faktai: V. Rinkevičiaus noras papuošti aikštę statulomis (iš medžio) ; V. Rinkevičiaus užsakyti Biržų jubiliejui medaliai (iš aukso, sidabro ir žalvario) ; V. Rinkevičiaus rengiamas Biržų miesto šventėje žodis (iš pilies).

Šiek tiek apie tą žodį. Gražiai suguldytoje didžiosios šventės programoje „Miesto svečiai sveikina Biržus" atskira eilute užrašyta: „Viktoro Rinkevičiaus sveikinimas". Daugiau sveikintojų šioje programoje nematyti. Vienintelis Viktoras - kaip koks Radvila Perkūnas.

O kur dingo dabartinis Seimo narys V. Valkiūnas? Ar sveikinti pats nebenori, ar jam neleista?

Tiesa, dabar jis, klaidžiojęs socialdemokratų, liberalcentristų, „Ąžuolo" ir „prisikėlėlių" labirintais, atrodo pasimetęs. Ir politikoje, ir „vertime". Čia vargu ar bepadėtų net ir gudrusis japonų aparatas.

Kol V. Valkiūnas kažko vis ieško savy bei pasauly ir blaškosi po Seimą, Biržuose „ant bačkos" lipa kiti.

„Valstiečiai", socialdemokratai su dešiniųjų - bestuburių, prisiplakėlių ar snaudžiančiųjų - pagalba išsijuosę lipdo lyderio  paveikslą. Tam dirba dabartinės rajono valdžios aparatas ir patarnaujanti žiniasklaida.

Ko tas lyderis siekia, galėtų atsakyti japoniškasis prietaisas. Taip pat šio įrenginio pagalbos reikėtų šifruojant, ką reiškia, kai Tėvynės sąjungos ir krikdemų partijos nariai, drauge su „tvarkiečiais" pažaidę teniso kamuoliukais, staiga imasi kryžiaus nešimo žygių.

Kol to vertimo prietaiso neturime, galima paspėlioti, kad visi šie reiškiniai yra savivaldybės rinkimų pranašai. Jie vyks tik po pusantrų metų, bet rinkimams ruoštis, kaip žinia, niekada ne per anksti.

Dabar, matyt, kėlimo metas. Ne idėjų ir ne kandidatų, o statulų, kryžių, vėliavų ir kt. Kas aukščiau iškels ir tvirčiau pastatys, tas ir laimės.

Tai kas tas būsimasis Biržų meras - Viktoras, Petras, Aloyzas ar Valdemaras?

Iš praradimų meno

Alius Balbierius
2009-07-25

 

Nemažai gyvenime galvojame apie praradimus.

Dažniausiai apie tai, kas jau prarasta. Prarasta romantiškai ar beviltiškai. Prarasta dėsningai, kaip visos dienos ir metai, kurie man praėjo.

Jie kartu su manimi praėjo visiems, kurie tuo pačiu metu alsavom į šio pasaulio veidrodžius. Atspindėjom savo akių lėliukėse patekančias ir nusileidžiančias saules, mėnulio fazes.

Dabar galvoju, kad praradimų menas tam tikra prasme prilygsta neprisirišimo menui, ateinančiam iš budizmo. Regis, neprisirišimo menas net laisvam žmogui garantuoja dar didesnę laisvę.

Lyg ir niekada nemokėjau neprisirišti. Nes dažniau arba pernelyg prisiriši, arba apskritai būni pernelyg atsitolinęs. Ir dažniau prarasdavau, kai norėdavau neprarasti. Atsimenant praradimus, kad ir skausmingus, man kartais kyla įtarimas, kad jie pernelyg „naudingi" kūrybiškumui. Nors kūryba taip pat yra vienas iš praradimo būdų. Kuriant ar bandant sukurti meną, nemažėja „praradimų meno".

Tai, ką tik sukuri, tam tikra prasme ir prarandi. Tai, ką sukuri, tave dažniau nuvilia negu pradžiugina ar paguodžia. Gal todėl vos sukūręs ką nors, kokį niekutį, teksto eilutę ar vaizdo kraštelį, vėl skubi kažką kurti kita. Bet kūrybos praradimai ir reti atradimai, kurie įvyksta dažniausiai pačiam sau, o ne suvokėjui, yra iš kitos dimensijos. Ji virtualesnė negu vadinamasis gyvenimas, joje daugiau manipuliacijos variantų, sąmoningo pasirinkimo arba atmetimo, netgi „nekūrybos meno", kada sąmoningai slopinami kai kurie impulsai, norai, troškimai.

Kūryba, regis, visada kyla iš to gyvenimiškojo „praradimų meno". Iš negalios, kartais, regis, absoliučios, ir kuo ji didesnė, tuo greičiau ir galingesnis įvyksta tas kūrybos aktas. Ji kyla iš visų aukštybių ir šiukšlių; iš įtempto, antžmogiško darbo arba iš atsainaus, tuščio dykinėjimo; iš proto įtampos ir nuolatinio savęs lavinimo ir lygiai taip pat - iš beprotybės. Iš meilės ir neapykantos - vienodai. Iš bejėgiškumo prieš pasaulį, kurį pakeisti tavo galios baigiasi. Iš džiaugsmo, apgaubiančio lyg vaivorykštinė aura ir iš juodo liūdesio debesies, mėtančio akmenis.

Taip: kartais mes rezignuojame, lyg medūzos, išmestos į krantą bangos; kartais priešingai - it kokie dievai šokame su debesų ugnimis vakarą rytą, jaučiame savo galias ir intuityvių pajautimų gilmę, atmetame visas dogmas ir ieškome tik sau būdingų „nestandartinių" įžvalgų ten, kur visiems seniai viskas aišku. Ir kiek laiko mes bebūtumėm tais šokančiais dievais, demiurgų šešėliais, anksčiau ar vėliau ateina metas mokytis praradimų meno.

Nes visa mūsų būtis paremta praradimu. Praradimais.

Sutinkame žmones, kad juos prarastumėme. Su vienais išsiskiriame ir niekada jau nebesusitinkame; jie kažkur kitur, toli nuo mūsų, gyvena savo gyvenimus. Kiti išvis išeina iš šio pasaulio, ne vienas - pagal mūsų sampratas - per anksti.

Praradimų mene tie išėjusieji užima svarbią vietą; kartais prisiminęs jų pasiilgsti, kartais su jais lyg ir pasikalbi, kartais pagalvoji, kad norėtum susitikti akis į akį ir pasikalbėti apie viską ir nieką, jaučiant tą bendrą, viską apgaubiančią supratimo erdvę. Netgi tada, kai pokalbis būna „lyg ir apie nieką".

Galų gale vis labiau ir skaudžiau supranti, kad praradimų menas su visomis jo apraiškomis, fantastiškomis atsiminimų spalvomis ir juodo liūdesio, dar juodesnių nevilčių skraistėmis yra visos kūrybos alfa ir omega, omega ir alfa.

Kuriantysis yra lyg vampyras, kuris geria tą praeitį, geria godžiai, lyg alkoholikas po žiaurių išgertuvių pirmąjį gurkšnį alkoholio; lyg per dykumą skridęs migruojantis drugelis, staiga radęs drėgno smėlio lopelį šalia išdžiūstančio šaltinio. Kuriantysis vampyras dar yra originalus tuo, kad neretai jis geria ir savo, o ne tik kitų kraują.

Ir, gerdamas tą praeitį, ją perdirbdamas ar ją iškraipydamas, į ją atsiremdamas ar ją paniekindamas, ją suabsoliutindamas ar net užmiršdamas, jis žino, kad būtent iš jos viskas ateina.

Beveik viskas, nors kai kas krenta ir iš dabarties, iš šios sekundės, kai kalba į popieriaus lapą arba monitoriaus ekrano miglą.

Iš ateities juk beveik niekas, niekas neateina. Tik mes bandom ten eiti, nuolat likdami čia, tame d a b a r. Niekad ir niekaip neperžengdami to d a b a r.

Pasmerkti niekad nebūti ateityje.

Aš vis dėlto tikiu, kad visuose praradimuose, kokie jie bebūtų skaudūs ar neišvengiamai dėsningi, slypi kažkokia šviesa, nušviečianti dabartį, ir toj šviesoj reikia eiti, kol ji dar neišblėso ar nenusileido kaip vakaro saulė, kad jau niekada nepatekėtų.

Kas lieka, kai nebelieka nieko?

Gendrutis Morkūnas
2009-07-18

 

Retas dalykas - televizijos ir radijo žurnalistai, uždavinėjantys protingus ir kvailus klausimus ir tai vadinantys interviu, kartais sutrinka. Tada, kai išgirsta ką nors tokio, kas prieštarauja jų laidų redaktorių ir jų pačių suplanuotam ir tvirtam įsitikinimui.

Pats švenčiausias dabar - kad viskas blogai. Taip savo interviu žurnalistams entuziastingai tvirtina verslininkai, profsąjungiečiai, kūdikių mamos, gelbėtojai ir policininkai, viešbučių ir restoranų savininkai.

Visi.

Išskyrus...

Atvažiuoja žurnalistas pas kokį nors ūkininką, turėdamas labai paprastą užduotį - įrašyti dar vieną liudijimą, kad spaudžia krizė ir norisi kramtyti nagus.

Pradžioje viskas vyksta pagal planą - ūkininkas padejuoja dėl krentančių supirkimo kainų, sunkiai grąžinamų paskolų, trąšų ir technikos brangumo. O po to interviu ėmėjo planas staiga ima griūti - žmogus pradeda pasakoti, ką daro ir ką ruošiasi daryti, kad išsilaikytų. Pasakoja taip, jog pasidaro aišku - jis tikrai išsilaikys!

Ne taip, kaip mamos, kurių aktyvistės dėsto, jog sumažėjus kūdikių auginimo pašalpoms, padaugės abortų. Tarsi vaikai būtų bandelės - kuo daugiau moka, tuo daugiau kepame.

Kažkada girdėjau, kad valstybės, kuriose daug žemės ūkio, ekonomiškai yra silpniausios. Atvirai pasakius, net tikėjau tuo. Juk Didžioji Britanija, Vokietija ir Švedija atrodo kur kas turtingesnės negu Graikija, Ispanija ir Portugalija.

Pasirodo, viskas yra šiek tiek sudėtingiau. Sunkmečiu kaimas visus gelbėjo ne tik prieš šimtą ar du šimtus metų. Gelbėjo bulvėmis, duona, išsaugota protėvių kalba.

Gelbėja ir dabar.

Lietuvoje viskas kažkaip kitaip. Stipriau. Viena kaimo senutė prieš kelerius metus pasakojo, kad iš savo pensijos pragyvenanti ne tik ji pati ir du katinai. Ji rėmė ir mieste gyvenančias marčias gydytojas. Visas dvi. Apsaugok Dieve, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tos senutės pensija buvo valstybinė. Ar kad ji gaudavo mokslininko rentą. Jos pensija buvo eilinė, tokia, kokią gauna tūkstančiai pensininkų.

Tokios pensijos akimirksniu pavirsta vaistais, malkomis, duona ir kruopomis. Tad nežinau, kaip ta senutė sugebėdavo sutaupyti pinigų marčioms. Ko gero, tai paslaptis ir daugeliui jūsų.

Gal tos marčios gyveno dar sunkiau?

Senutės neklausinėjau. Nebuvo prasmės. Mačiau, kad nemeluoja. Žmonės, kurių rankos panašios į pušies šaknis, meluoti nemato reikalo.

Kad ir ką besakytų cinikai, skeptikai ir pesimistai, kaimas dar nemirė. Ir nemirs. Priešingai, už ausų ištemps visus tuos, kurie jau nebegali be dirbtinio kvėpavimo ir širdies stimuliavimo.

Neseniai didžiuosiuose miestuose pasirodė ūkininkų turgeliai. Ir iš karto tapo paslaptingomis salelėmis miestų knibždėlyne. Iš jų sklinda ne tik daržovių, rūkytų kumpių ir šviežios duonos kvapai, bet ir pojūtis, kad pavasaris per metus ateina tris šimtus šešiasdešimt penkis kartus. Žodžiu, visokie neįprasti dalykai, kuriuos buvome pamiršę, ir kurių, pasirodo, mums trūko.

Neįsivaizduoju, kaip visa tai kaime išliko. Na, dėl kumpių ir daržovių kvapų viskas beveik aišku, nors daugelį metų buvo įrodinėjama, kad ateitis priklauso milijoniniams kiaulynams ir prekybos centrams. Bet pavasaris... Matyt, ką ir besakytų žalieji, kaime oras kvepia ir liepos žydi kitaip.

Kai žmogus praranda darbą, jį spaudžia skolos, kai jis nebegali svajoti apie Palangą ir Antaliją, žodžiu, kai nebelieka nieko, belieka nuvažiuoti į kaimą. Vėlyvą sekmadienio rytą prie bažnyčios, kai visi renkasi į mišias. Arba prie parduotuvės, kai į ją atveža duonos. Arba pavakare į kapines, kai užsitęsus sausrai, visi laisto kapus.

Ir pažiūrėti. Žinoma, į žmones. Ramiai, atidžiai, nepastebimai. Paklausyti, apie ką jie kalba. Patyrinėti, kaip jie eina.

Svarbiausia - tylėti. Kalbos apie kylančias šildymo kainas ir kelių chuliganus ten neįdomios. Žmonės ten kalba apie svogūnus daržuose, bijūnus darželiuose ir perkūnijas pievose. Na, dar apie girtuokliaujančius sūnus ir pinigų kaulijančius nuolat apmusijusius kaimynus.

Kalba ramiai, be isterijos ir prakeiksmų. Net apie skaudančias kojas ir naktinį dusulį.

Atidžiai pažiūrėjus ir tyliai pasiklausius, kiekvienas supras, kad didžiausios ir juodžiausios bėdos yra visai ne tokio didumo ir juodumo, kaip atrodė dar prieš valandą.

O tie, kam pasiseks, supras, kad vis dar galima ir gyventi.

Politikus vienijantis chamiškumas

Jurgita Vitkauskienė
2009-07-14

 

Biržų pilies salėje girdint gausiai susirinkusiems rajono tarybos nariams, savivaldybės klerkams bei visuomenės atstovams rajono meras Regimantas Ramonas siūlė kilus bet kokiam klausimui ateiti pas jį ir patikino, jog tikrai kiekvienam bus atsakyta.

Nesikreipčiau aš į merą. Kilus klausimui geriausiu atveju parašyčiau raštu. Tačiau gauti aiškaus, tikslaus ir tikrai išnagrinėto ar pagrįsto atsakymo kažin ar būtų verta. Nes pastaruoju metu labiausiai Biržų rajono savivaldybės vadovus vienijantis bruožas - demagogija.

Nesikreipčiau į merą visai ne todėl, kad abejočiau jo geranoriškumu ar jo kompetencija gyvenimiškais klausimais.

Tiesiog turiu jo paties visų rajono tarybos posėdyje dalyvavusiųjų akivaizdoje pademonstruotą pavyzdį, kaip rajono vadovas gali pasielgti su klausiančiuoju.

Pilietė Birutė Kvedaravičienė iš anksto užsiregistravo kaip norinti pasisakyti, kai bus pristatomas klausimas dėl rajono seniūnijų veiklos programų.

Turėtume pripažinti, kad valdžios verpetuose nesisukančiam žmogui vien ateiti į pilies salėje vykstantį tarybos posėdį yra drąsus dalykas. O dar atsistoti kalbėti - vos ne didvyriškumas.

Tačiau panašu, kad tokios pilietiškumo apraiškos Biržų rajono politikams atrodo kaip mažų mažiausiai nesusipratimas, išsišokėliškumas.

B. Kvedaravičienei nesėkmingai bandant palenkti mikrofoną, tarybos nariai sėdėjo palenkę galvas, tarsi bijodami pademonstruoti, kad jie gali būti mandagūs. Matydamas pensininkei iš rankų krentantį mikrofoną mero pavaduotojas A. Frankas ėmė juoktis.

Vienintelė tarybos narė Irutė Varzienė atsistojo ir suskubo padėti moteriai.

Nespėjus B. Kvedaravičienei pradėti kalbėti meras ėmė ją skubinti, reikalaudamas kalbėti greičiau, ir vis spaudė į kampą, prašydamas tikslumo. Po to, nebaigus klausimų, jis pradėjo aiškinti, jog į juos bus atsakyta raštu.

Meras biržietei darė tokį spaudimą, kad nuščiuvusioje tarybos posėdžių salėje darėsi nejauku.

Tą vaizdą lyg niekur nieko stebėjo tarybos nariai, politikai, visuomenės gerbiami ir, regis, kultūros nestokojantys žmonės. Gydytojai, verslininkai, pedagogai. Tėvai, vyrai, seneliai.

Vienintelė B. Kvedaravičienės poziciją paaiškinti stojo ta pati tarybos narė Irutė Varzienė.

Greičiausiai pajutęs, kad perspaudė, meras pareiškė dabar jau supratęs, ko norėjusi klausėja. Tarsi prieš tai būtų ją iki galo išklausęs, o ne demonstravęs aroganciją.

Moteris, ko gero, nebūtų veržusis į tribūną, jei būtų gavusi iš tų pačių rajono tarybos narių, į kuriuos ji kreipėsi, ar seniūnų paaiškinimą.

Tačiau visi jos kratėsi, o iš Širvėnos seniūnijos moteris buvusi net išvaryta.

Išprašyti už durų gali ir meras. Todėl į savivaldybę reikia vestis liudininkus, kad po susitikimo nereikėtų kreiptis į teismo medicinos ekspertus dėl atsiradusių mėlynių, kai rajono vadovas bandys tave paėmęs už rankos pabrėžtinai palydėti už durų. Mero pavaduotojas skubės pareikšti, jog nieko blogo meras nedarė, net nepalietė. Jei reikės, jis paliudys. Kokią galią turi liudininkai, jis žino.

Kas žino, ar po dviejų valdžios atstovų (PO ŠITOKIO ELGESIO SU MOTERIMI VYRAIS JŲ NEDRĮSČIAU PAVADINTI) viešo žeminimo ir niekinimo biržietė bedrįs ateiti į tarybos posėdį.

Tai pilietiškumo apraiškų pabaigtuvės Biržų rajone.

Nes gyvenimas tarybos posėdžiu nesibaigia. Nepatogių klausimų turintiems reikia vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, eiti į parduotuvę, važiuoti dviračiu ar automobiliu. Kas žino, į kokį medį gali netyčia atsitrenkti. Juolab, kad iš trečiajame savivaldybės aukšte sėdinčių rajono galvų pasigirsta realių grasinimų.

Galbūt Birutė Kvedaravičienė tapo persona non grata po to, kai išdrįso pranešti apie darbo metu vyną su savivaldybės tarnautojais geriantį mero pavaduotoją Aurimą Franką? Ir ne tylomis, kaip kiti biržiečiai, mėgstantys žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Moteris nebijojo, kad būtų paviešinta jos pavardė bei pilietinė pozicija.

Politikams nuo piliečių apsiginti yra daug būdų. Viena jų - žeminti, niekinti, kerštauti.

Tai efektyvu. Chamiškumas ne tik atgraso žmones, bet ir suvienija politikus. Žeminantys moteris socialdemokratai ir krikščionys demokratai tampa sielos dvyniais.

Kad ratai netaptų batais, ir atvirkščiai

Andrius Šukys,
Kunigas
2009-07-11

 

Visais laikais dirbti su daiktais ar prie konvejerio esti paprasčiau, nei bendrauti su žmonėmis. Bet tiesa ta, jog kiekvienam ši taisyklė (ne) tinka pagal pašaukimą.

Lyderiams, visuomenės veikėjams ar šiaip aktyviems žmonėms būti žmonių auditorijoje reiškia kaip žuviai plaukioti vandens gausose. Paprastesni, t. y. uždaresni, ramaus būdo žmonės pasirenka funkcionieriškąjį pragyvenimo būdą ir aštuonias valandas gali atlikti vieną ir tą pačią funkciją.

Iš kitos pusės pažiūrėjus, lamingiausias žmogus tas, kuris dirba pagal savo pašaukimą ir tuo labai džiaugiasi. Juk didumą savaitės laiko praleidžiame dirbdami, kad pelnytume duoną, rūbą, namų šilumą. Buitis kainuoja daug, tačiau be buities žmogus negalėtų išbūti.

Sykį kalbėjausi su mokslus bebaigiančia gimnaziste, kuri kasdienybei pagerinti vasaros metu įsidarbino geras tradicijas turinčioje gamykloje. Merginai „atiteko" garbė atlikti menką funkciją - pakuoti marškinėlius ir dėlioti į dėžutes. Po kelių darbo dienų jaunuolė pajuto dvasinį nuovargį ir pareiškė: „Laikas eina, funkciją atlieki ir jauti kaip debilėji..." Vadinasi, pagal pašaukimą nepataikyta į dešimtuką. O taikyti reikia, kad laiku suspėtumei į traukinį ir nepavėluotumei į gyvenimo universitetą.

Darbas tarp daiktų ir funkcijų išsekina žmogų. Fizinis darbas atima jėgas. Asmenys, dirbantys sunkiuosius lauko darbus ir paskendę triukšme ar dulkėse, galvoja, jog sėdėti erdviame kabinete ir žiopsoti į kompiuterio monitorių yra kur kas paprasčiau. Todėl tokie baltarankiai kaltinami kaip lengvai užsidirbantys duoną ir atseit nieko neveikiantys.

Civilizacijos tėkmėje, kai žmonių esama daugiau nei sukurtų funkcijų, kiekvienas taikosi į lengvesnį darbą ir didesnį atlygį. Todėl prikuriama abejotinai reikalingų etatų, keistų funkcijų, dar nelogiškesnių specialybių. Dažnai piktinamės biudžetinėmis įstaigomis, jog ten esame nei išklausomi, nei suprasti. Mat norint išklausyti žmogų, reikia mokėti klausyti. O išklausius - sugebėti patarti.

Dirbant su daiktais - klausyti nereikia. Susikaupi, atlikinėji amatą ir lauki, kada baigsis aštuonių darbo valandų laikas. (Ne) džiaugiesi grįžęs į namus bent trumpam ir suvoki - rytoj tas pats.

Apsuptas žmonių grupės, esi nuolat spendžiamuose spąstuose, nes nežinai, kuris iš auditorijos paklaus pirmas ir ar klausimas bus į temą. Atsakyti žmogui niekada nėra paprasta, net kalbant apie orą. (Beje, apie tai prasideda beveik visi dialogai).

Sykį tėvų grupėje kalbėjome apie gyvenimo ir tikėjimo santykį. Dalijomės patirtimi (jei tokia esti), bandėme atrasti pavyzdžių, diskutavome, kas svarbiausia gyvenime. Po pusantros valandos pamintijimų nuskambėjo klausimas: kur atiduoti pinigus, skirtus vaiko katechetiniams užsiėmimams. Tikėjimo ir gyvenimo realybė ir visa teologija pasislėpė po buitiškiausia ir turbūt aktualiausia tema.

Darbas su žmogumi ar žmonių grupe negali būti funkcionalinis. Pasakiau, išdalinau informaciją, paskelbiau susitikimo datą, ir darbas atliktas. Taip elgiamasi su supakuotas marškinėliais, kurių tikslas pradžioje pasiekti dėžutę, o vėliau - klientą. Buvimas su asmenimis reiškia įsiklausymą, dėmesį kitam, stengimąsi, kad klausiantysis pagautų pasakytą mintį, kad perduodama patirtis kalbėtų praktiškai, kad dialoge esantis asmuo pajaustų save.

Prisipažinsiu, nutinka visko. Juk nubanalintas posakis,, Vienas - apie ratus, kitas - apie batus" kaskart visomis spalvomis pasirodo žmonių monologuose ar dialoguose. Problema ta, kad nei mažas, nei suaugęs žmogus nesugeba klausyti. Jis plepa, sakosi, pliurpia, apkalba, stebisi, kritikuoja, triukšmauja... Tada atbukusios smegenys negali susikaupti ir bent šiek tiek patylėti. Patylėti giliąja prasme.

Tik tyloje galiu tinkamai atlikti funkciją. Nesvarbu, ar esu baltarankis aukštąjį išsilavinimą turįs specialistas, ar buityje paskendęs ir daug naudos besitikintis amato žinovas. Bendras siekis -susikalbėti. Klausantis ne tik ausimis, bet ir širdimi.

Lotofagų šalis

Alis Balbierius
2009-07-04

 

Ar tu niekada nenorėjai užsimiršti?

Tiesiog viską užmiršti ir būti kažkokioje užsimiršimo nirvanoje, lyg gyvam kartu ir negyvam tuo pačiu metu; bet vis dėlto gyvam?.. Taip, aš norėjau, ir ne kartą, ir išbandžiau daugybę būdų, bet užsimiršti man nepavyko.

Blogiausia - kuo toliau gyvenu, tuo mažiau šansų pasiekti tą lotofagų šalį, kurios, remdamasis Homeru, neatkasė joks Šlymanas. Ir neatkas, nes tos šalies visai kita topografija, neapibrėžiama jokiais žemėlapiais. Pagaliau mes taip dažnai į ją įeiname ar net kartais nugyvename joje savo gyvenimus, net nepastebėdami, kad joje buvome. Negi mes tokie nepastabūs, žiopli neišmanėliai?

Lotofagų šalies paradoksas slypi joje pačioje. Nes gyvendami mes trokštame... ją užmiršti. Užmiršti tą vienintelę Lotofagų šalį, kurią anksčiau ar vėliau kiekvienas surandame - mirtį. Gal ir ne mes ją surandame, gal toji šalis susiranda mus. Niekas iš tiesų nesugrįžo iš tos šalies ir neapsakė, ar tai iš tiesų yra a b s o l i u t i lotofagų šalis, ištrinanti ne tik šiuolaikines mūsų atminties skaitmenas, bet ir bet kokius ženklus, susijusius su atmintimi - netgi pirmykščių uolų piešinius ar petroglifus ant akmenų.

Taip, lotofagų šalis nėra viena, jų yra daug. Mes ieškom „mažų" lotofagų šalių, kad užmirštume tą Didžiąją, tą Absoliučiąją. Mes ieškom tų mažų šalių, kai pasidaro pernelyg sunku gyventi ar išgyventi, sutarti su savimi ar kitais. Ieškom, kai mus nuvilia arba mes nuviliame kitus, ir mūsų sąmonę veria raudonas kaltės ir sąžinės erškėtis. Ieškom, kai skauda nuo pasaulio, visatos neaprėpiamybės ir savo pačių trapumo bei laikinumo. Skauda, kai suprantame, kiek daug kasdienybėje palaidojome savo siekių, juos tiesiog nugramzdinome į pilką liūną, kai gyvenome „kaip visi". Ir skauda taip pat, jei net nemokame gyventi kaip tie „visi".

„Klasikinės" lotofagų šalys - alkoholis, narkotikai, seksas, nuolatinis turtų ir malonumų troškulys ir to troškulio sotinimas leistinais ir neleistinais būdais - dar tėra tik paviršius tų visų povandeninių užmaršties salų. Kartais regisi, kad visuomenės kreipia mus būtent tais keliais, kad mes užmirštumėme savo gilųjį, esminį „aš". Tam dirba, anot puikaus kultūrologo Johano Huizingos sąvokos, visi įmanomi „socialinės tuštybės" mechanizmai - popsinės TV ir popierinės bei internetinės žiniasklaidos, hierarchijų ir išsilavinimų pakopos, ordinų ir medalių blizgučiai, politikų tauškalai ir pažadai; pagaliau visko vartojimo - visko, kas gyva ir kas negyva šioje biosferoje - vartojimo aistra.

Net baisu pagalvoti, kiek daug daiktų civilizacijoje, be kurių neva negalime apsieiti, yra kas kelios sekundės išrandama slaptose lotofagų šalių laboratorijose. Galbūt mums iš tiesų geriau, kai negalvojame ir nesigiliname, nes tai padeda užsimiršti, užmiršti beprasmybę, nes ji užgriūna mus ir slegia lyg visas Himalajų kalnynas. O filosofija dažniausiai neguodžia - tik Nyčė suskamba ausyse: "...žmonija n e t u r i tikslų, vadinasi, stebėdamas visą procesą žmogus gali atrasti jame ne paguodą ir atspirtį, o neviltį"...

Aš išbandžiau daugybę užsimiršimo būdų; gyvenau ne vienoje mažojoje lotofagų šalyje, pavyzdžiui, bohemoje ar grupėse tų, su kuriais kartu siekiau pakeisti - nors trupučiuką - pasaulį; atsisakiau daugybės „socialinės tuštybės" dalykų, bet žinau, kad niekada neįveiksiu kartais iškylančio, būtino - kol esi - užsimiršimo poreikio.

Taip, reikia drąsos (nes baimės ir taip pakanka, ji dovanota tų pačių galių kaip gyvybė ir mirtis, kaip drąsa), kad eitum atviras tiesai tos Didžiosios lotofagų šalies link. Nes mažosios lotofagų kunigaikštystės kartais tėra tik akivaizdūs, nors neretai ir malonūs, klystkeliai, tik akių dūmimas, ir nėra čia kito kelio kaip tik savarankiško apsisprendimo, pasirinkimo teisė. Tad kodėl taip retai ta teise pasinaudojame?

Kodėl daugybė dalykų, kurie sukurti visuomenės gerovei, dažniausia yra slaptos lotofagų šalys, skatinančios užmiršti save, trukdančios savojo „aš" tapsmui, išsiskleidimui?

Kartais pasivaidena, kad, konformistiškai sukdamiesi „socialinių tuštybių" karuselėse ir konvejeriuose, mes pamirštame visus klausimus sau ir pasauliui ir tiesiog iš niekur nebelaukiame jokių atsakymų.

Kristų - į šventosios Biržų dvejybės pavaduotojus

Rasa Penelienė
2009-06-27 

 

Kai Europarlamentaro rinkimuose biržiečiai balsus atidavė socialdemokratams, pabliūškusi partija atkuto. Netruko pasklisti kalbos, kad ši pergalė taip įkvėpusi rajono merą socialdemokratą R.Ramoną, kad šis ryžęsis čia darbuotis ir trečią kadenciją. 

Panašiu laiku Vilniaus rajono savivaldybė savo vadovu pasiskelbė Kristų Karalių.

Ar Viešpats sutiko imtis tokių pareigų, nežinia.

Taip pat nėra aiškumo, ar Biržai iš tiesų nusipelnė R.Ramono viešpatystės. Tačiau tam tikrų ženklų, kad jis gali aukoti pensininko ramybę Klaipėdos uoste ir atsiduoti rinkėjų valiai, yra.

Vienas iš tokių pranašiškų gestų - mero pavaduotojo A. Franko ranka, kurią jis lyg koks kunigas iškelia prieš tikro ar įsivaizduojamo priešo veidą linkėdamas ramybės.

Įsidėmėtini ir iš jo lūpų skindantys mįslingi perspėjimai, kas laukia tų, kurie drįsta nepritarti valdžią ir galią rajone įgijusiems veikėjams.

Vicemero, Mikaldos ar kitokių pranašų regėjimuose nuodėmingieji spraga pragaro liepsnose. Tik kas tas liepsnas užkurs Biržų žemėje - vėl mįslė.

Iš vicemero skvarbaus žvilgsnio ir nieko gero nežadančių šypsnių galima nuspėti, kad tai bus aukštesniųjų jėgų valia.

Mūsų rajone šiuo metu visų aukščiausias yra meras.

Jis, perfrazuojant Vincą Kudirką, yra Biržų viešpats. O mero pavaduotojas A.Frankas - jo „vietininkas" valdomose žemėse. Jis laimina arba ne nuodėmingųjų plotų gyventojus.

Kai kam gali kilti abejonių dėl šiai šventajai dvejybei priskiriamų galių. Juk skelbiama, kad rajono valdžia - valdančiosios koalicijos rankose. Bet kas toje koalicijoje? Socialdemokratai, „valstiečiai" ir kiti.

Teneįsižeidžia į koaliciją įsirašę Darbo partijos ir krikščionių demokratų atstovai, bet jie - viso labo valdžios papuošalai. Dar tiksliau - pigūs blizgučiai, kai reikia įtikinamesnių scenų demokratijai pavaizduoti.

Oficialiai valdančiąją koaliciją rajone sudaro keturių partijų atstovai. Jų balsų paprastai užtenka priimant norimus sprendimus. Kai valdančiųjų nuomonės (o dažniausiai - interesai) išsiskiria, į pagalbą visuomet pasiruošę atskubėti politikai „baltais chalatais". Vadinamoji ligoninės partija savo narių turi ir socdemų, ir valstiečių liaudininkų, ir konservatorių su krikdemais gretose. Lemiamu momentu jie vieningai švysteli aukštyn rankas ir pabalsuoja už naudingą sprendimą. Nauda, žinoma, skaičiuojama iš gydymo įstaigų, t.y. daktarų, varpinės. Jie rajono taryboje atvirai tvarko ligoninės ir poliklinikos reikalus, bet jokių viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų čia niekas neįžiūri. Mat pati Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė S.Vižinytė - irgi daktarė.

Daktaras provincijoje - taip pat šventasis. Angelais žemėje vadinami politikai tą puikiai žino ir į svarbiausius rajono valdžios postus nesiveržia. Dar daugiau - jie gal ryžtųsi netgi gydymo įstaigos vadovo postą užleisti medicininio išsilavinimo neturinčiam asmeniui. Žinoma, ne bet kokiam.

Kas bus Biržų savivaldybės poliklinikos vadovu - kone pagrindinė pastarojo meto pokalbių tema. Aistras pakaitino ir nelemta vyno gėrimo ceremonija, kurioje dalyvavo vicemeras. Valdininkų puota darbo metu būtų tik eilinė banali istorija, jeigu ne jos tęsinys, virtęs vicemero nekaltybės įrodymų spektakliu.

Kad visuomenė įtikėtų etišku ir garbingu A.Franko elgesiu, buvo sutelktos jungtinės pajėgos. Krikdemas vicemeras, lydimas bendrapartiečio baltu chalatu N.Jelozos, gavo medicinos pažymą, kad jis darbo metu buvo blaivus. Socialdemokratas meras kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, prašydamas išsiaiškinti tik du dalykus - ar A.Frankas po vaišių buvo blaivus ir ar jis kavinėje stumdė žurnalistes.

Etikos sargų tyrimas baigėsi medikų pažymos pristatymu ir A.Franko bičiulio liudijimu. To pakako išvadai padaryti: vicemeras nekaltas - kalta aplinka (įvykius stebėję kavinės lankytojai, žurnalistai, alkoholis, netyčia atsidūręs A.Franko panosėje, ir t.t.).

Etikos sergėtojai visuomenei leido suprasti, kad mero pavaduotojas darbo metu sėdėti kavinėje prie vyno butelio gali. Tokią išvadą padarė komisija, kurią sudaro visų partijų, įeinančių į rajono tarybą, atstovai. Komisijos posėdyje dalyvavo ne visi jos nariai. Minėtą sprendimą priėmė „valstietė" N.Šatienė, socdemė A.Garšvaitė, „darbietis" P.Kalkys.

Šiam, švelniai tariant, keistam etikos sargų verdiktui nepritarė tik keli rajono tarybos nariai, viešai pareikšdami, kad komisijos išvada atrodo kaip sąmoningas netinkamo politiko elgesio maskavimas. Po šiuo pareiškimu pasirašė konservatorių atstovės I.Varzienė, S.Eitavičienė, iš Socialdemokratų partijos pašalintieji D.Martinkėnienė ir V.Jareckas bei „darbietis" S.Valiukas.

Kodėl kiti rajono politikai praleido progą pamokyti nekrikščioniškai besielgiantį krikdemą? Atrodytų, tam turėjo susivienyti ir kairiosios partijos, ir nesutarimų draskomų konservatorių bei krikdemų atstovai. Tačiau socialdemokratai, „valstiečiai" ir daktarai, rizikuodami savo autoritetu, stojo mūru už A.Franką.

Kokią funkciją nesibaigiančių interesų pynėje atlieka vicemeras krikdemas, kuriam leidžiama daryti, kas tik šauna į galvą? Ar toks „blūdas" nenukreipia visuomenės dėmesio nuo svarbesnių dalykų?

Tokių pasvarstymų fone netruko iškilti dar vienas klausimas: ar nebūtų naudinga turėti tokį poliklinikos vadovą, kuris turėtų jausti nuolatinį dėkingumą į šį postą jį „prastūmusioms" jėgoms ir būti jų įrankiu?

Yra manančių, kad A.Frankas tam netiktų, nes neturi medicininio išsilavinimo. Bet kas, gerbiamieji, sako, kad jis ką nors gydys? (Bent jau būdamas blaivus to neturėtų daryti.) Tiesiog vaikščiotų vyras po polikliniką apsirengęs baltu chalatu, ir tiek. Nebūtina jo ir vyriausiuoju gydytoju vadinti - užtektų kokio nors poliklinikos pirmininko vardo. A.Frankas pirmininkautų, o jo pavaduotojai dirbtų.

Atlikti ne konkrečius darbus, o tam tikrą funkciją puikiai išmokstama savivaldybėje. Pavyzdžiui, kas galėtų pasakyti, ką per dienų dienas veikia vicemeras? Kam ir kokia iš tos veiklos nauda?

Jeigu vienas dabartinis rajono vadovas nusitaikė į viešpatystę trečiajai kadencijai, o kitas klaidžioja tarp šiapus (valdžios, kavinės, gydymo įstaigų kambarių) ir anapus (paslaptingų gestų ir pranašysčių), tai savivaldybės tarybai beliktų pasekti vilniečių pavyzdžiu.

Kol R.Ramonas su A.Franku bus užsiėmę savo reikalais, juos savivaldybėje pavaduoti galėtų Kristus.

Vasaros kaleidoskopas: ar išorinis pa(si)keitimas keičia žmogaus vidų?

Andrius Šukys,
Kunigas
2009-06-23

 

Atėjus vasarai, daugelis projektų, planų, tęstinių darbų baigiasi. Bent jau parapijoje. Galima atsisėdus ant suolelio pavakare galvoti - kas nuveikta. Kas padaryta? Ir kaip.

Dažnas sutiks, kad beveik visuose darbuose jaučiamas mokslo metų kalendorius. Juk didieji darbai prasideda rugsėjį. Baigiasi - gegužę ar birželį. Tas jaučiasi ir kaimiškoje parapijinėje bendruomenėje.

Pavasarį tvarkoma aplinka. Išmetami nereikalingi daiktai. Vis dar reikalingi sudedami į vietas. Ar atsiradę vazonai su žydinčiomis gėlėmis, skvereliai, naujos pievos, ar surikiuotos vėliavos bažnyčioje, pagarbiai padėta kryžiaus relikvija, nuolat valomos dulkės keičia ir žmogaus širdį?

Keturi metų laikai telpa kalendoriuje. Jame pasislėpęs gausus švenčių sąrašas. Jei pridėtume dar ir bažnytines - jų būtų kur kas daugiau. Kertinės - Kalėdos, Velykos. Joms ruošiamasi ir laukiame. Arba ne.

Šiemet spėjome pasidžiaugti kalėdinėmis dovanomis, nes nereikėjo kaip pernai skubiai dažyti margučių. Mat Velykos ne tokios ankstyvos. Rudeniop sulaukiame Visų Šventųjų ir Mirusiųjų paminėjimo dienos, vasarą piname vainikus ir kepame duoną Žolinei - Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmei. Kiekvienam metų sezonui - sava šventė. Ir nebūtini prailginti savaitgaliai. Juk švenčiant tokias šventes svarbu ne kiekybė.

Mokslo metų pradžioje prasideda ir kitas svarbus vaikų ir jaunuolių rūpestis: rengimasis Sakramentams. Arba tėvų lūpomis tariant: „susitvarkymas". Deja, dalis (drįsčiau sakyti didžioji) tvarkosi. Paskubomis, paviršiumi, apgraibomis. Esti ir kitokių. Kuriems svarbu arba bent jau įdomu, neatrasta...

Pavasarį sulauktos Sutvirtinimo ir Pirmosios komunijos šventės - tikra atgaiva sielai. Vieniems - dar viena puota karo metu, kitiems - dieviškojo prado priartėjimas, dar kitiems - ilgai laukta ir sulaukta užbaiga (pagaliau - viskas!). Šiuo atveju labiausiai tinka patarlė: obuolys nuo obels netoli rieda. Gauta patirtis iš tėvų (iš mamos - meilė, iš tėčio - tikėjimas) yra svarbiausia, kuo galiu pasidžiaugti. Jei priešingai - tada tuščia ir nyku. Arba įdomi kelionė tikėjimo atradimo link.

Praeitais metais vyskupas, teikdamas Sutvirtinimo sakramentą (tai reiškia - tvirtindamas jaunuolių tikėjimą) klausė: ar gali žmogus Dievui atkišti špygą? Visi it vienas kraipė galvas, teikdami: ne. O praktiškai - nuolat kaišiojame. Kai Dievas tampa nepatogus. Kai neleidžia vogti, smurtauti, tingėti ar (pra) gerti...

Pirmosios Komunijos šventė su jaunamartės suknelėmis ir rūtomis ant galvų mena didį ruošimąsi susitikimui su Jėzumi. Ir visada lieka didelė rizika po pirmojo pasimatymo savo didžiąją Meilę išduoti. Palikti ir pamiršti (na, iki Sutvirtinimo ar Santuokos dienos).

Prasidėjus rudeniui, prasideda kalendos laikas. Lietuviškai tariant, šeimų, vienišų žmonių, parapijiečių lankymas. Prisipažinsiu - sunkus darbas. Gal sunkiausias? Rasti mintį ir žodį kiekvienam sutiktam - kilni misija. Atsakingas ir svarbus momentas. Juk eini pas visokius. Kurie laukia ir žino, ko atėjai. Pas tuos, kuriems nepatogu nepriimti tik dėl kaimynų. Pas tuos, kurie abejingi, šalti, nenuoseklūs. Pas tuos, kuriems pagrindinis tikslas greičiau įkišti paskirtą auką ir parodyti durų slenkstį.

Ne kartą sakiau, kad susitikimas su kunigu namuose (kartą per metus) yra gera proga pakalbėti apie sielą, tikėjimą, Dievą, prasmę, save... Tačiau peršasi išvada: jei to nėra kasdien, tai ir tas dvasingas pusvalandis negali išgelbėti.

Kokia širdžiai atgaiva, kai pokalbis pavykęs. Ieškotas, su nerimu pasiruošta tam. Tokios akimirkos kviečia gyventi. Tada suvoki visa savo būtimi, kad esi pakviestas į šį pasaulį būti. Kad galėtumei kiekvieną rytą sutikti kaip stebuklą tekančio laiko kylančioje ir nusileidžiančioje šviesoje.

Kaimiškojo kaleidoskopo tėkmėje išryškėja bendruomenės sekmadieniai. Rodos, vieną praleidus - kitas ne už kalnų. Vėl žmonės, jų veidai, širdys. Nieko nuostabesnio nemačiau už besimeldžiantį žmogų. Tyliai, privačiai, transcendentiškai. Net pavydas paima, kad taip dar nemoki. Kad dar neatėjai iki šio momento.

Giesmė, malda, tyla gimsta dideliame norėjime būti. Būti dėl savęs ir savojo išganymo. Neskiriant dėmesio į kvailus stereotipus, apkalbas, kitų nenorą suprasti.

Žmogui duota arba ne. Žmogus prašo arba nusisuka. Net vasarą, kai laikas pristoja ir gali jausti šilumą išore ir vidumi.

Kai norisi loti ir kaukti

Gendrutis Morkūnas
2009-06-20

 

Seniai seniai mirė mūsų instituto profesorius. Karstui į laidojimo namus nuvežti institutas davė autobusą. Seną kledarą, kuriuo į darbą ir iš jo buvo vežiojami instituto darbuotojai. Autobusas buvo ypatingas tuo, kad jo laiptelių viduryje buvo beprotiškai aukšti turėklai.

Buvome keturiese, o profesorius - apkūnus, tad įveikdami turėklus turėjome gerokai paplušėti.

Važiavome į laidojimo rūmus ir galvojau, kad šį vakarą bus labai liūdna. Daug liūdniau, negu būna kam nors išėjus Anapilin.

Liūdna apie tai pagalvojus ir dabar.

Institute buvo mažiukų autobusiukų, kur kas labiau tinkamų karstams vežioti. Autobusą su aukštaisiais turėklais davė todėl, kad norėjo nušauti du zuikius - iš darbo parvežti žmones ir „pametėti" profesorių.

Beje, be profesoriaus nebūtų buvę ir instituto.

Bet svarbiausia ne tai.

Morgas, kuriame radome vienišą profesoriaus kūną, buvo tikras ano pasaulio prieangis. Ne paties geriausio pasaulio, kad ir kiek būtų kalbama apie amžinąjį gyvenimą. Neabejoju, kad skardiniai stalai buvo įrengti pagal visus sanitarijos, epidemiologijos ir higienos reikalavimus. Tačiau kažkur buvo įtaisyta tai, kas pačius beprotiškiausius savižudžius turėtų priversti užmiršti savo kėslus ir imti kūliais vaikytis gyvenimą.

Taip subtiliai įtaisyta, kad iki šiol negaliu pasakyti, kas tai. Kažkoks slaptas daikčiukas, parodantis kiekvienam, kad miręs žmogus nė trupučio nebereikalingas.

Kaip išaižyta ankštis.

Žmogaus vertė bėgant laikui kinta. Kai žmogus sotus arba jo kojos šiltos - vertė didesnė, kai basas ir dreba rankos - gerokai mažesnė. Kai kas savo vertę bando pakelti remontuodamas būstą, žaisdamas tenisą ar apvaisindamas kuo daugiau moterų.

Deja, ateina laikas, kai kiekvienam pirštu parodoma, jog iš tavo likutinės vertės nebeliko nieko ir esi paprasčiausias nelikvidas...

Netiesa? O pamiškių ir palaukių senukai, pamiršti visų valdžių? Neįgalieji, kuriuos akimis kandžioja tie, kas dar nespėjo jais tapti. Aštuoniasdešimtmečiai, pas kuriuos greitoji važiuoti nenori vien todėl, kad jie ne trisdešimtmečiai.

Dar tie, kurie patenka į ligonines. Ligoniai, vienžo...

Nežinia, kokios vietos laimėtų pasaulinį liūdniausių vietų konkursą. Neaišku, kur jos Austrijoje, Čilėje, Airijoje ir Liberijoje.

Lietuvoje tai - ligoninės. Tikrai.

Ten viskas - sienos ir lubos, šviesa ir tamsa, lovų girgždėjimas ir vidurnakčio tyla šaukte šaukia: „Ko dar lauki! Pamiršai, kur jau seniai turėjai būti? Netrukdyk ŽMONĖMS".

Tą šauksmą išgirsti tik įėjęs į ligoninės palatą. Todėl lankytojai palatose kalba pašnibždomis, padaužiškiausi vaikai nurimsta ir tik garsiai alsuoja, o polietileniniai maišeliai su apelsinais ir sultimis traška visai kitaip negu namų virtuvėje.

Tik ne ligoninės dėl to kaltos, ne jų vyriausieji ir kitokie gydytojai, ne sveikatos skyriai ir net ne Sveikatos apsaugos ministerija.

Kalti mes. Ligoninės mums - vis dar tas pats, kas kavinės, geležinkelio stotys ir viešieji tualetai. Vietos, kurios aptarnauja vieną ar kitą žmogaus kūno ar sielos dalį. Kur į visą kūną ir į visą sielą nusispjauti.

Ligoninėje ne vienas žmogus rengiasi peržengti didžiąją ribą. Net tie, kam išoperuotos tonzilės. Daugelį metų po to jie jaus, kad ten teks atsidurti dar kartą, tada, kai gydytojai gūžčios pečiais, o daktarai krapštysis pakaušius. Kai nebesinorės galvoti apie sulūžusią tvorą ar kitą savaitę besiveršiuoti turinčią telyčią.

Kai norėsis tik loti, inkšti ir kaukti.

Iš gyvenimo stumia ir pati ligoninė. Savo nuotaika. Tokia ji būdavo senojoje Biržų autobusų stotyje. Kai iškeliauti norisi net tada, kai nesinori.

Kada nors kas nors išves ypatingus krapus. Kvepiančius gerumu, turinčius atjautos skonį ir prisodrintus padorumo mikroelementų. Krapai per keletą akimirkų pasklis visoje šalyje. Žmonės juos valgys, o pavalgę susitars, kad ligoninėms skiriame tiek, kiek plentams ir plentvoliams.

Tada šalia palatų atsiras kambarių, kur ligoniai kiek tinkami galės guostis savo artimiesiems ir niekas, čiūžuodamas šlepetėmis, neįslinks iš šaldytuvo pasiimti kefyro. Gydytojai apie ligonių bėdas galės kalbėtis ne palatose, kur visi, net lankytojai, nuščiuvę klausosi kiekvieno žodžio. Ligoniai valgys ne tik šaukštais, bet ir peiliais su šakutėmis. Į akvariumus su žuvytėmis spoksos močiutės ir kažkas nustatys, kad tas spoksojimas gydo labiau, negu rytinės tabletės ir vakarinės injekcijos kartu paėmus.

Tada paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis žmogus nesijaus kaltas dėl to, kad per ilgai čia užsibuvo. Jam neatrodys, jog visa tai, dėl ko gyveno, kažkas pavogė ir liko tik kitų mirusiųjų kvapus sugėrusi pagalvė.

Tik neklauskite, kiek tai kainuotų. Būna dalykų, už kuriuos reikia mokėti tiek, kiek reikia.

O kol kas - krizė. Ir gydytojų, pasirodo, per daug, ir ligoninių, ir ligoniai kažkodėl per ilgai serga, ir artimieji jais per daug rūpinasi.

Bet pasitaiko, kai nebūna jokių krizių. Deja, net ir tada maistas, kurį iš už devynių jūrų ir devynių kalnų gabena viešąjį pirkimų konkursą laimėjęs uabas, būna atvėsęs ir sugėręs visus gatvių, kuriomis maistas buvo vežamas, kvapus.

Pabandykime tokį maistą valgančiam žmogui įrodyti, kad jis toks pat, kaip visi. Kad jis reikalingas.

Štai ir viskas. Žinau, nieko gero iš tų rašinėjimų nebus. Bet kai prisimeni profesorių ir pasidaro liūdna, norisi šiek tiek paloti, painkšti ir pakaukti.

Dugno nuojauta

Alis Balbierius
2009-06-16

 

Kartais maudantis nežinomoje vietoje baisu paliesti upės, ežero ar tvenkinio dugną.

Niekada nežinai, ar kojos nenugrims į bjaurų, visą vandenį sudrumsiantį dumblą; ar neatsiremsi į kokias stiklų šukes, ar nepersirėši kojos į senų konservų skardinių pražiotus nasrus, neįsipainiosi į kokias vielas ar žvejų valo likučius, nes gamtoj ir Žemėj beveik nebeliko vietų, kur ta mūsų pažanga nebūtų pribjaurojus.

Todėl tą dugną ir baisu paliesti, nes, nuo jo atsispyręs, nežinia, k a i p ir k o k s vėl kilsi į viršų...

Regis, panaši situacija darosi ir socialinėje - ekonominėje terpėje, kurią įvardijame įvairiais, jau iki koktumo nusibodusiais vardais - krize, sunkmečiu, recesija, ekonominiu nuopuoliu, nuosmukiu ir t. t. Bet reiškinio sinonimai čia niekuo dėti, nes tas reiškinys dar neišnykęs, o tai, kas gali pranašauti kokius nors pasikeitimus, galima įvardinti tik kaip dugno nuojautą.

Tą dugno nuojautą Lietuvoj, regis, pradeda jausti visi, net ir tie, kurie jos nejautė. Dugno nuojautą dabar kuria ne kokie nauji premjero verkšlenimai (valdžia, regis, šiek tiek pasimokė bent šioje gąsdinimų ir verkšlenimų srityje ir tapo santūresnė), o daugybė detalių, kurios pirmiausia plūsta į mūsų sąmones iš įvairių informacijos šaltinių - TV ir radijo, interneto ir ant popieriaus spausdinamų laikraščių, bedarbystės ir bankrotų statistikos ir t. t. Kitos detalės plūsta į mus empiriškai - iš gatvės, iš parduotuvių, iš privačių pokalbių ar net „pletkų". Ir jos visos kuria tą bendrą, totalią artėjančio dugno nuojautą. Pavyzdžiui, šiuo metu bankroto procesas „įteisinamas" apie 2000 įmonių, apskritai dvigubai daugiau bankrotų šiemet negu pernai, nors kartais tie bankrotai yra būdas „pasislėpti" nuo iššvaistytų lėšų ar išvengti atsiskaitymo su tiekėjais ar kreditoriais.

Lietuvišką foną plačiau žvelgiantiems užgožia pasaulinė statistika, pavyzdžiui, legendinės „General motors" bankrotas; milžiniški pinigai, metami gelbėti pasaulį užtvindančių automobilių pramonei, kurie galėtų išgelbėti nuo bankroto ne vieną Latvijos dydžio šalį. Tik, regis, Latvija kaip nors išsigelbės pati, sumažindama tokias neliečiamas ir jautrias „atsargas" kaip pensijos. Pasaulinis sunkmetis dar sykį parodo, kad globaliam kapitalui svarbiausia gelbėti save patį, nors gerai matome, kad to kapitalo ir klestėjimo laikas, ir nuopuolio metai nesumažina atotrūkio tarp skurdo ir turto, kad badas ir mirtis nuo alkio yra kasdieniai šio amžinai kontrastingo pasaulio palydovai. Ir kad mūsų dugnas, kurį dugno nuojauta pranašauja ateisiant rudenį ar žiemą, nebus toks mirtinas dugnas, kokie būdavo viduramžių karo ir maro metais, koks buvo pokaryje, praslinkus raudoniesiems ir rudiesiems. Kad mes tą dugną daugiau įsikalbėjome, nors iš tiesų jis daugeliui realus ir skausmingas, prisimenant tuos statistinius 200 000 bedarbių. Tas dugnas realus ir bjaurus ir tiems, kurie visada gyveno netoli to ekonominio dugno, bet dvasine prasme niekada nesijautė parijai - turiu galvoj kultūrinį ir mokslinį elitą, šiuo laiku tiesiog nesveikai užgožtą popso ir politikų.

Ar normalu, kad vos prieš daugiau negu šimtą metų teisę į raštą atgavusios šalies bibliotekos paliekamos be periodinių leidinių, o knygų kainos atskiria skaitytojus nuo knygų? Ar sunkmetis, ar laikinas klestėjimas, mūsų šaly kažkaip vis nesudaromos sąlygos, kad susiformuotų stiprus vidurinysis sluoksnis, kuris šiokį tokį pagrindą po kojomis susikurtų ne iš kyšių ir „otkatų" ar juodosios rinkos pelnų? Krizė, regis, sumažins valdininkų, bet kur garantija, kad po jos jų nepadaugės dvigubai, nes, atmetus daugelį Europos Sąjungos privalumų, ji pasidaro panaši į besiplečiančią biurokratinę imperiją, kur niekam neaišku, kokios „pilkųjų kardinolų" figūros yra tie faktiniai imperatoriai.

Artėjančio dugno nuojauta neturėtų mūsų apgauti, nes to dugno lyg ir laukiame. Kad neva visi atsispirtume, nors, kaip ir visose epochose ir santvarkose, visada bus tų, kurie nuo to dugno niekada nebeatsispiria. Ir, kaip sako kita, istorinė ir sveiko proto nuojauta, toji sunkmečio pamoka bus greitai pamiršta arba beveik pamiršta - iki kitos krizės.

Tad belieka tikėtis, kad nors truputėlį kai kas kai kur - iš viso to, kas čia ir plačiajame pasauly dabar vyksta - įgaus šiek tiek išminties ir saiko pojūtį, nes, kaip daugybę kartų įvairiais žodžiais yra sakę rašytojai ir filosofai, žmogaus ir žmonijos problema ta, kad jis (ir ji) beveik niekada negali sustoti, apriboti savo godulio ir malonumų troškimų. Ir tuo pačiu apriboti ir kitaip pakreipti savo raidos, kurios ratas jau seniai rieda priešingu gamtos ir proto dėsniams keliu.

Ir bent akimirkai įsivaizduokim, kokia gali būti kita krizė, jei ji sutaptų su prognozuojamu ledynų ištirpimu ir katastrofišku jūros lygio pakilimu, kada ištisos šalys ir tautos migruotų į žemynų gilumą, į jų aukštį... Koks būtų tada to dugno gylis, kokia panirimo ir atsispyrimo kaina?

Kai išgalvojimai tampa tradicijomis, o pastarosios - „tikėjimu"

Andrius Šukys,
Kunigas
2009-06-11

 

Gyvename šalyje, kurioje džiaugiamės savomis tradicijomis. Jas puoselėjame, skatiname, gilinamės. Pagaliau - kuriame.

Yra tautinės, kultūrinės, dvasinės, religinės, etninės ir kitokios tradicijos. Sutinkame žmones, kurie prisimena buvusius laikus ir gėrisi būtomis tradicijomis. „Šiandien to nebėra", - apgailestauja pokalbio pabaigoje.

Būdama maža tauta, gėrimės tuo, kas autentiška pasaulyje. Vieni tampame kosmopolitais, kiti bijome prisipažinti savo tautinės tapatybės, treti niekiname savo paties ir protėvių palikimą. Dalis mūsų - patriotai. Tiesūs, išmintingi, stabilūs.

Tradicijų esama ir Bažnyčioje. Vienos - esminės - rašomos didžiąja raide. Kitos - besikeičiančios ir ne visada aiškios. Tikėjimo kelyje be tradicijų neišgyvensi. Ilgai laiką Bažnyčia tik ir gyvavo tradicijomis, kurios buvo perduotos iš širdies į širdį ir buvo manoma: „Taip radom, taip ir palikim". Pastarasis požiūris gali sulaukti dvejopos reakcijos. Vieni, skrupulingai žiūrėję į taisykles, nuorodas, įsakus, jų laikėsi ir gyveno tuo. Kiti stengėsi apeiti, nes mąstė: „Nei aš sukūriau, nei to man labai reikia".

Visuose laikotarpiuose atsirasdavo tokių, kurie nesiskundė savo išmone ir kūrė naujus papročius ir tradicijas. Išgalvojimai tapo svarbūs, jų laikytasi ir kaimo žiniuonės bijota labiau nei paties Dievo. Tokiu stabu tapo juoda katė, bėganti per kelią, sveikinimasis per slenkstį, spjaudymas per petį ar tuksėjimas į stalą. Taip prasimanymai tapo „tikėjimu".

Tikėjimas yra žmogaus ir Dievo susitikimas. Bijau pripažinti, bet yra daug tikinčių žmonių ir puoselėjančių tradicijas, bet niekuomet nesutikusių Dievo. Stengiamasi elgtis kaip visi ir bijoti nuostatos: „Ką žmonės pasakys, jei darysiu priešingai".

Krikštiju vaiką, kad reikia. Leidžiu Pirmosios Komunijos, kadangi reikia. Liepiu susituokti bažnyčioje, nes reikia. „Mat tokia tradicija", - teisinuosi. Vėliau džiaugiuosi: „Vaikas sutvarkytas". Kaip kambarys, tvartas, daržas, kiemas. Bet tikėjimas tuo nesibaigia. Kaip ir gyvenimas. Dar reikia sutikti Dievą. Ir patiems tėvams, ir vaikams. Čia jau kiekvieno suaugusiojo atsakomybė ir prievolė.

Sykį užsukau į vieną iš esančių institucijų. Nustebau priešiškumu Bažnyčiai ir tradicijomis. Ten dirbusi išsilavinusi moteris pareiškė: „Nereikia mums naujovių bažnyčioje, jos nieko neduoda". Paklausiau: „O kokios naujovės atsirado? Kas Jus piktina?" Moteris suglumo, mat seniai buvo užsukusi į bažnyčią.

Tradicija turi žmogų ugdyti. Tradiciją irgi reikia gryninti - kaip geležį ugnyje.Tradicija yra priemonė priartėti arba nutolti tikėjimo atžvilgiu. Jei žmogui didesnę įtaką daro smilkalų dūmai, bet ne Dievo Žodis - tikimybė augti širdyje mažoka. Jei artimojo žmogaus palydėjime į Amžinybę svarbiau, kas kokią puokštę ar vainiką atnešė ir kaip gausiai, atseit atėję pagerbė, tokia tradicija ardo bet kokį tikėjimo brandinimą žmogaus sieloje. Žmogaus susitikimas su Dievu kaip ir žmogaus išsiskyrimas su žmogumi yra patys intymiausi momentai, ir nevalia niekam kištis ar komentuoti.

Tradicijų iš mažosios raidės (arba kitaip tariant pseudoišmyslų) tarp tikinčiųjų gausybė. Kartais Agotos duona svarbesnė už patį Kristų, Rožinio pasikabinimas automobilyje atstoja apsilankymą bažnyčioje, vienkartinė metinė auka atleidžia nuo bet kokios, kad ir pačios sunkiausios nuodėmės.

Maldoje žmogus daugiau kaulija Dievo, nei Jam dėkoja, nors supranta, jog Dievas žino, ko žmogui reikia. Ir kai reikia, tada ir duoda.

Ateinu į bažnyčią tada, kai skaudu, neramu, vieniša. Kad gaučiau ramybę ir viltį. Sutvirtėjęs pamirštu Dievą ir sakau: „Sudiev, Dievulėli, iki kito karto..."

Tradicijų daug. Laidotuvių metu remiame verslininkus, kad kurtų savo gerovę, pamiršdami, kaip labai reikia ir materialinės pagalbos išeinančiojo artimiesiems.

Santuokos metu švaistomės limuzinų ir pokylių prabangoje, trumpam užsukdami į bažnyčią, kuriai paaukojama tiek, jog nesuprasi, kas ką parėmė.

Ligos metu kunigą kviečiame paskutinę minutę, kad, ginkdie, nepriartintume mirties, kadangi vis dar gajus močiučių išgalvotas mitas, priešingas tikrovei ir Bažnyčios mokymui.

Procesijoje aptarinėjame sėjimą, ravėjimus, derlių, kad pasidžiaugtume ar pasididžiuotume.

Pagaliau susimąstome. Kur čia tikėjimas ir gyvenimas. Kur tradicija, priartinanti prie Dievo. Ir jei susimąstome, vadinasi - atsisukame į save pačius. Kad tradicija taptų tikra. Kad ją diktuotų ar primintų tas, kuris išmano. Kad žvakių likučių sumetimas į kapo duobę netaptų egzistenciškai svarbesnis už „Viešpaties angelą".

Atnaujinti Dvasia: kas nutinka per Sekmines? (II)

Andrius Šukys,
kunigas
2009-05-30

 

Pernelyg daug mažų širdžių, pernelyg daug svyruojančių sielų, pernelyg daug siauro mąstymo ir šiurkščių rankų. Kadangi pamiršome, jog ne mes šio pasaulio šeimininkai, o Šventoji Dvasia.

Labiausiai mūsų laikais stinga drąsos. Ne kvailo akių draskymo, ne pavojingo nutrūktgalviškumo, bet tikros drąsos, kuri bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: "Išeitis vis tiek yra, prašysiu Šventosios Dvasios dovanų, ir aš išeitį būtinai rasiu".

Šventasis apaštalas Paulius primena: "Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, - ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. Taip pat Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą".

Šventoji Dvasia gyvena kiekvieno mūsų širdy. Jis mus ramina. Stiprina. Guodžia. Dovanoja įvairias charizmatines dovanas. Dvasia liepia mums būti tikinčiaisiais. Gyvais tikinčiaisiais. Ji lyg stiprus vėjas sudrebina namus. Veikia galingai ir dovanoja mums tvirtumą. Iš drovių ir baikščių mes tampame drąsūs ir ryžtingi.

Dvasia kaip ugnis pasirodo ir tarsi pasidalijusiais liepsnos liežuviais nusileidžia ant visų, kurie meldžia jos ir pasiruošę priimti.

Dievo Dvasia užvaldo žmogaus dvasią, kaip buvo sakęs Ezechielis: "Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia... Duosiu jums savo dvasią".

Vėl Brunno Ferrero išmintis.

Sykį viename mieste gyveno lyno akrobatas. Jo pasirodymai išties sulaukdavo daug ovacijų, nes dirbo sumaniai, išradingai, net taip, kad žiūrovams kvapą užgniauždavo. Susirinkusi minia pasitikėdavo šiuo jaunu žmogumi, puikiai išmanančiu savo sugebėjimais.

Kartą pasirengęs eiti pavojingai plonyčiu lynu, akrobatas paklausė susirinkusių žiūrovų, ar jie juo tikrai pasitiki.

- Taip, - šaukė minia.

Akrobatas žengė lynu ir sėkmingai perėjo į kitą krantą. Žiūrovai siautė it pašėlę.

Staiga akrobatas pakėlė ranką ir paprašė žodžio.

- Matau, kad labai manimi pasitikite, - tarė jis.

- Žinoma, - sušuko minia.

- Tad noriu jums pasiūlyti dar įspūdingesnį žygdarbį.

- Nuostabu. Pasakyk, kas tai bus. Mūsų pasitikėjimas tavimi neturi ribų: ką bepasiūlytum, mes sutiksime.

- Kadangi jūsų pasitikėjimas mano miklumu beribis, tai prašau vieną iš minios lipti ant šių ratukų ir įveikti lyną kartu su manimi.

Nė vienas nenorėjo bandyti.

- - -

Šventoji Dvasia atkuria vienybę tarp žmonių. Kad būtume ne priešiški, bet gyventume taikoje. Kad būtume drąsūs vykdyti Bažnyčios misiją.

Mes esame tarsi medis, auginantis vaisius. Šventoji Dvasia yra mūsų gaivintoja ir maitintoja. O šie vaisiai - tai meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.

Per Sekmines gera proga palyginti savo poelgius su šiuo dorybių sąrašu. Ir prašyti nuolatinio dvasinio atsinaujinimo.

Į pagalbą pasitelkiu Br. Ferrero.

Kiekvieno sekmadienio rytą žmogelis ragindavo žmoną:

- Eik į bažnyčią ir pasimelsk už mus abu.

Draugams sakydavo:

- Man nebūtina eiti bažnyčion: mano žmona meldžiasi ir už save, ir už mane.

Vieną naktį žmogelis susapnavo sapną. Atsidūrė su žmona prie Rojaus vartų ir laukė savo eilės įeiti.

Vartai iš lėto atsivėrė ir pasigirdo balsas, kreipęsis į žmoną:

- Tu gali įeiti už abu.

Moteriai įžengus vidun vartai užsivėrė.

Žmogelis pasijuto taip nejaukiai, kad net nubudo.

Galima įsivaizduoti, kaip nustebo jo žmona, kai kitą sekmadienį jai besiruošiant į bažnyčią priėjo vyras ir pasakė:

- Šiandien eisiu į bažnyčią su tavim.

- - -

Kiekvieno širdyje glūdi tai, kas gali išgelbėti gyvybę. Gerumas, meilė ir laimė daugelyje pavirtę užgesusiais dagčiais. Tačiau pakanka mažos žiežirbos, kad jie suliepsnotų. Kai atrodo, jog skęstame ir nebėra dėl ko gyventi, žinokime, Dievas apdovanoja kiekvieną drąsa. Tik reikia atsigręžti į Jį. Priimti Šventąją Dvasią.

Atnaujinti Dvasia: kas nutinka per Sekmines? (I)

Andrius Šukys,
kunigas
2009-05-28

Sekminių diena - ypatinga. Jos šventimas - liudijimas krikščioniškojo gyvenimo esmės. Tai plataus Šventosios Dvasios veikimo diena.

Bažnyčia kasmet laukia naujo Šventosios Dvasios išliejimo per Sekmines. Ji be perstojo meldžiasi, kad visi jos vaikai, t. y. mes, iš naujo gautume Šventosios Dvasios dovanų.

Sekminių dieną nuo Velykų dienos praėjo 50 dienų. Bažnyčia, apdovanojama Šventąja Dvasia, gimsta.

Per Sekmines yra jos gimtadienis. Bažnyčios gimimo diena. Tai reiškia - kiekvieno iš mūsų. Sustiprinimas ir misijų pradžia. Apaštalas Paulius teigia: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mumyse gyvena. Tegul Dievo didybės spindesys tesustiprina mūsų širdis Šventosios Dvasios apšvietimu".

Bažnyčios gimimą ir pasiuntinystę švenčiame per šv. Mišias. Maldoje. Skaitydami Šventąjį Raštą. Gerųjų darbų tėkmėje.

- - -

Kas nutinka per Sekmines?

Po Jėzaus įžengimo į dangų apaštalai eina į Paskutinės vakarienės menę. Vadovaujami Mergelės Marijos meldžiasi, kad gautų Šventąją Dvasią. Pastaroji įkuria Bažnyčią, ją perima ir valdo. Iki šių dienų ir per amžius.

Dvasia yra Bažnyčios steigėja ir siela. Ji užvaldo apaštalus, kad juos padarytų tikrais mokiniais. Matome Šventosios Dvasios poveikį apaštalų sieloms. Jie tampa drąsūs ir išmintingi. Juos veda Dvasia.

Tik gavęs Šventąją Dvasią galiu būti apaštalas. Tada galiu ir privalau iš visos širdies ir su begaline drąsa atsidėti apaštalavimui. Tai nėra išskirtinė misija išrinktiesiems. Šią pasiuntinystę atlieka visi. Visi mes - broliai ir sesės. Savo aplinkoje: šeimoje, darbo ar poilsio vietoje. Svarbiausia - širdyje. Tarp širdžių.

Šventosios Dvasios dovanos, kurias išreiškia septynios liepsnos ar Trejybėje pakilęs balandis, yra šios: išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, žinojimo, maldingumo, šventos Dievo baimės dovana.

Šios dovanos mūsų širdžiai kaip naujas gėlas vanduo. Kad visada atsišviežintume. Kad kiekviena nauja diena būtų išmintingesnė, kupina gausaus supratimo, tvirtumo, žinojimo. Dėl savęs ir dėl kitų.

Brunno Ferrero pasakoja:

Sykį akvariume gyveno dvi auksinės žuvelės. Tingiai plaukiodamos ratu, jos turėjo laiko ir pafilosofuoti. Sykį viena paklausė:

- Ar tu tiki į Dievą?

- Žinoma.

- Iš kur žinai, kad jis yra?

- O kas gi kitas, tavo manymu, kasdien keičia akvariumo vandenį?

- - -

Gyvenimas teka mumyse lyg rami upė, ir tai - stebuklas. Tačiau prie tų stebuklų greitai priprantama. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas neprirašytas popieriaus lapas. Ir Dievas mums kasdien keičia vandenį per Šventąją Dvasią.

Žegnodamiesi mes minime Triasmenį Dievą: Tėvą, Sūnų, Šventąją Dvasią.

Dievas Tėvas - Kūrėjas. Jo valios dėka visa atsirado. Visos dienos ir metai. Visi metų laikai. Angelai. Žmonės. Sutinkami - visokie. Teisingi ir, deja, nelabai.

Suprantame ir priimame Sūnų - Jėzų Kristų. Mūsų Išganytoją, kuris, mums paklydus, ateina surinkti iš nuodėmių tamsos ir aklagatvių. Tą patį Jėzus daro ir šiandien. Nuolat girdime: „Aš atėjau, kad turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte. "

Šventoji Dvasia - kažkas neįprasto. Kažkas neapibrėžto. Kažkas tariamai neapčiuopiamo. Jei esame pakrikštyti, Šventoji Dvasia yra kiekvieno mūsų širdyje. Mes galime džiaugtis savimi. Save keikti. Dėkoti tėvams, kad Dievo padedami atvedė mus čia, kur taip įdomu ir kartais nelabai prasminga. Mes galime gėrėtis kiekviena diena. Kiekviena akimirka - kaip dovana. Nepraleisti nė vienos minutės veltui. Galime tapti materialistais ir kaupti daiktus (kurių mums ir taip nereikia). Kartas, nuolat arba niekada (ne) galvoti apie sielą. Mes galime nepastebėti širdies, bet negalime išmesti sielos iš gyvenimo. Ji tiesiog yra. Ji amžina, nes mes - Dievo kūriniai (ne tik tėvų įgeidžių pasekmė ar kažkoks nesusipratimas). Esame kūno ir sielos žmonės. Esame širdies šeimininkai.

Vėl į pagalbą ateina Br. Ferrero.

Vieną žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:

- Nebegaliu daugiau. Tokio gyvenimo neištversiu.

Mokytojas pasėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo. Mokytojas tarė:

- Tai - tavo kančios.

Ir išpylė vandenį.

Tada vėl pasėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.

Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.

- Matai? - pasakė mokytojas. - Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

Muzikologai ir politologai

Gendrutis Morkūnas
2009-05-23

Tas bubenimas... Užmigtum ar šiaip atsijungtum. Ir tyla, rodos, sklinda iš visur, net iš ten, kur anksčiau jos nebūdavo nė kvapo.

Bet negali užmigti. Vis bubena.

Tai - muzikologai ir politologai. Jie prognozuoja...

Pirmieji - Sašos Son (Son (g) ir Sono) vietą Eurovizijos finale. Antrieji - Prezidento rinkimų rezultatus.

Nelyja. Debesys tarsi prasikaltę, susiėmę už vandens pritvinkusių pilvų, skersomis nešdinasi nežinia kur. Ridikėliai nuo sausros leipsta, giriose - gaisrai, o išdžiūvę žmonės taikosi vienas kitam įspirti.

Tyli lakštingalos. Kai taip bubena, lakštingala geriausiu atveju gali storu balsu keiktis. Ne čiulbėjimas jai galvoje.

Ir žmonės kažkokie kitokie. Parkuose pykstasi įsimylėjėliai. Naktimis nemiega vaikai. Senukai be sparnelių ir visai ne gegužiniai.

Matyt, ir jiems bubena.

Muzikologai su prodiuseriais, dainininkais, režisieriais, žurnalistais visais balsais prognozuoja, kad Saša S. Eurovizijoje pateks į pirmąjį dešimtuką.

Lakštingalos grėsmingai tyli...

Politologai su politikos analitikais ir apžvalgininkais šiaurę ir vakarus įtikinėja, kad Prezidentui išrinkti reikės dviejų turų.

Ridikėliai leipsta...

O paskui - savaitgalis. Elegantiškai dviem smūgiais išsprendęs abi problemas. Ir vieniems, ir kitiems parodęs trijų pirštų kombinaciją. Taip sakant, visiškas fiasko.

Kas ten guodžiasi, kad prognozės - nedėkingas dalykas? Juk prognozavo ne aiškiaregiai, o ekspertai, iš tokių ir panašių prognozių valgantys duoną su tepiu riebalų mišiniu. Žmonės, savo sritį suprantantys kaip penkis pirštus, apie eurovizijas ir rinkimus žinantys tiek, kad vakarais dėl to žinojimo jiems nesinori net arbatos.

Štai dar technikos profesorius šiurpina jau ir taip prigąsdintus žmones, skelbdamas apie tai, kad mobiliojo telefono stotelės žudo žmones.

Ir chemijos mokslų daktarė moko, kad vandenį gerti nesąmonė, o mėsą valgantys - mažiau dvasingi.

Dėl trijų įstatymo raidžių niekaip nesutaria teisės ekspertai.

Dešimtys viešojo žodžio meistrų - žurnalistų neatskiria „kompanijos" nuo „kampanijos", o viena radijo laidų vedėja - „rūdų" nuo „rūdžių".

O kur dar finansų, švietimo, vieškelių, mažų vaikų, dažų, lūpinių armonikėlių ir karbiuratorių ekspertai? Dienas ir naktis jie bubena, kaip taupyti pinigus, auklėti vaikus, nebijoti egzaminų, gydytis karpas, auginti kiaules ir gintis nuo uodų.

Nuo ne ekspertų jie skiriasi tuo, kad žino atsakymą į bet kokį klausimą.

Viena pažįstama ministerijos klerkė dejuoja: „Mano bėda ta, kad per daug žinau".

Dar ekspertai ypatingi tuo, kad padarę klaidą, pasiutusiai vikriai išsisuka.

Eurovizijos muzikologai, prodiuseriai ir režisieriai, dar nesibaigus balsų skaičiavimui, ėmė tvirtinti, kad tai - ne geriausių dainų konkursas, o kažkokia niekšybė, kur pusbroliai balsuoja už pusseseres.

Politologai ir apžvalgininkai savo dviejų turų prognozes pamiršo tą pačią akimirką, kai buvo suskaičiuoti trys ketvirtadaliai balsų. O kaip kitaip? Juk kitą rytą laukė nauji žygiai - spėlioti, kas po rinkimų laukia verslo ir bankų, mėlynųjų ir violetinių, plentvolių ir durų rankenų.

Neišlaikę Lietuvai skirto vandens svorio, praplyš kamuoliniai lietaus debesys. Žmoniškai palis, ir vėl ims augti ridikėliai. Lakštingalos vieną rožinį vakarą pamirš, kad norėjo keiktis ir ims čiulbėti.

O mes pratinsimės prie bubenimo. Apie krepšinį, kiaulių gripą, talibus ir varlių kurkimą.

Gal net priprasime ir nebegirdėsime?

Tačiau du klausimai ramybės neduos.

Viena angliško žodžio expert reikšmių - prityręs. Todėl kartais norėsis išgirsti ir patyrusį žmogų. Tokį, kokius girdi ir matai per užsienio televizijos kanalus arba skaitai užsienio spaudoje.

Ir dar į galvą lįs įkyri mintis apie atsakomybę. Atsakomybę to, kuris žino daugiau, moka geriau ir mato toliau. Savo žodį ir kitus žmones gerbiančio specialisto atsakomybę.

Į abu klausimus atsakys ekspertų reikalų ekspertas. Atsistos ir pareikš: „Ko norėti, mes - maža šalis".

Savo šalies dydį žinau - šešiasdešimt penki tūkstančiai su trupučiu kvadratinių kilometrų. Tad beliks tylėti.

Negi keiksies?

Juk lakštingalos nesikeikia. Kuo aš už jas geresnis?

Kur vištos gieda garsiau už gaidžius

Rasa Penelienė
2009-05-26

Dalios Grybauskaitės sėkmė prezidento rinkimuose ir įkvepia, ir baugina.

68 procentai rinkėjų balsų už tai, kad šalį valdytų moteris, - rimtas signalas politikams, kuriems vis dar regisi, kad už bet kokio vairo - valstybės ar automobilio - patikimiau atrodo vyras.

Tačiau škotų patarlė perspėja: liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį.

Kad ir kokias simpatijas jaustume išrinktajai prezidentei, škotų išmintis verčia suklusti žvelgiant į kai kurias savivaldybes. Pavyzdžiui, Biržų.

Kas šiuo metu valdo Biržų rajoną?

Biudžeto ir ekonomikos reikalai, auditas, socialinė apsauga, švietimas, teisė ir civilinė metrikacija, kanceliarija ir buhalterija, viešieji ryšiai, kultūra, vaikų teisės, archyvai - viskas atiduota moterų valiai.

Pusė seniūnijų taip pat moterų rankose.

Ir šiam savivaldybės administracijos moterynui vadovauja visų viršiausioji - direktorė.

Antrą kadenciją prie rajono vairo stovinčios valstietės liaudininkės skiriamasis vadybos bruožas - nuoširdumas.

Direktorė nuoširdžiai dirba rajono labui - lygiai tiek pat, kiek nuoširdžiai važinėja tarnybiniu automobiliu savo ir šeimos patogumui. Teisybę į akis rėžia irgi lygiai taip pat nuoširdžiai, kaip ir meluoja. Nuoširdžiai mušasi į krūtinę klydusi, bet apsisukus vėl kuo nuoširdžiausiai kiša pirštus į saldžias nuodėmes.

Toks moteriškos paslapties ir nepastovumo žavesys, nenuspėjami rajono valdymo vingiai būdingi visai direktorės komandai. Žinoma, yra išimčių, bet jos, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. O toji taisyklė paprasta - dauguma valdo. Ir valdo pagal save - savo įpročius ir įgeidžius, polėkį ir fantaziją, politines sroves ir mėnesio fazes.

Paukštidėse paprastai neapsieinama be gaidžių. Jie, žinoma, būna avangarde ir dažniausiai pešasi dėl lyderystės vištų pulke.

Negalima sakyti, kad socialdemokratas Biržų meras su krikdemu vicemeru viešai aiškinasi, kuris iš jų įtakingesnis ir galingesnis. Apsipešiojimai užkulisiuose rimtomis dvikovomis nekvepia.

Tiesiog jų giedojimas, perfrazuojant škotų patarlę, yra silpnesnis nei daugumos kudakavimas.

Teisybę sakant, kai kurių vištidės, atsiprašau, savivaldybės senbuvių balsas vadovus vyrus be vargo nustelbia net ir nebūnant pulke.

Kas viršiausias sprendžiant švietimo klausimus rajone?

Gražias giesmes apie mokyklas ir darželius gieda švietimą kuruojantis meras. Tačiau paskutiniai akordai suskamba iš Švietimo skyriaus vedėjos kabineto.

Kai kas mano, kad finalinės natos baigiamos rašyti Sporto mokyklos administracijoje, kur dirba mero žmona. Bet čia tikriausiai tik gandai.

Kieno balsas galingiausias socialinės globos srityje?

Garsiai skamba vicemero dainų dainelės. Ėgi už visus skardesnis Socialinės paramos skyriaus vedėjos balsas. Biržų Blinkevičiūte vadinama moteris diriguoja ne tik skyriui, bet ir visiems „valdiškus" milijonus žarstantiems rajono bėdžių globotojams.

Yra manančių, kad jos balsui nekasdienišką skambesį suteikia Socialinių paslaugų centro direktorė. Bet tos trėlės gali sklisti ir iš kitur. Juk dabar lakštingalų čiulbėjimo metas.

Tiesą sakant, kai čiulba daug paukštyčių, gaidžiams persistengti neverta. Ypač tais atvejais, kai vienas išgyvena politinio balso mutaciją, o kitam labiau už viską norisi poilsio - savam daržely ar sodely.

Rajono vadovams klausytis kalbų apie liūdnus namus, kuriuose vištos užgožia gaidžius, taip pat neapsimoka. Kam gadinti nuotaiką, kai kažkokiam škotui be humoro jausmo išsprūdo nesąmonė, rašeivos ją pasigavo, o žurnaliūgos platina.

Kai kas nors čiulba ulba, iš principo liūdna būti negali.

Tiesa, višta - ne lakštingala. Bet ir balsą turi, ir sparnus, ir tupėjimo ant laktos kompetenciją bei užsieniuose pakeltą uodegą, t.y. kvalifikaciją.

Kosminis pavasaris

Alis Balbierius
2009-05-16

Pavasariais viskas būna iš.... kosmoso.

Todėl kiekvienas pavasaris - kosminis.

Kiekvienas iš miriadų pumpurų sprogsta lyg nauja supernova - skiriasi čia tik dydžiai ir spalvos. Beje, tikrieji visatos, o taip pat visos neaprėpiamybės ir nesuprantamybės dydžiai yra reliatyvūs.

Žemės pavasariais kaip ir nėra - ir ta žaviai rudai violetinė, suarta; ir ta, kuri it riešutas sukasi saulės orbitoje - visos šios „žemės" yra kosmose. Kosmoso. Ir, be abejo, kosminės...

Kasdienybėje mes pernelyg dažnai pamirštame, kad esame beribio kosmoso dalelė. Taškas taškelis toje begalybėje, vibruojantis kartu su ja. Veikiamas kosmoso galių daugiau, negu patys žinome ar bent galime įsivaizduoti. Nujausti intuityviuoju pažinimu. Saulės, žvaigždžių ir Mėnulio vaikai, kartais it kurmiai įsirausę į savo buitį, verslus, politikas ir bandantys perplaukti beprasmes troškimų jūras; pamiršę kosminę kilmę, kurį suteikia mūsų dvasioms daugiau laisvės ir išdidumo, daugiau galių - būti visumos dalimi, jausti tą visumą, visatą.

Pavasario kosmiškumą ypač jauti saulės šviesios galios pavidalu. Saulės šviesa įgauna ne tik šilumą, bet ir kitą svorį; ją jauti ant veido, ją jauti dvasia, jos netgi bijai - kad nenudegtum - lyg pirmykščio laužo ugnies pirmykštis žmogus... Kitais metų laikais toji šviesa turi kitą svorį, kitą spalvą ir kitą šešėlį.

Kosminiu greičiu gegužės pradžioj kyla augalų stiebų, lapų ir žiedų ūgliai. Nespėji ryte atsimerkti - o jie jau lyg ietys tavo kieme. Tavo pievose ir miškuose. Tavo šalyje ir tavo visame pasaulyje, kurį kosmoso akivaizdoje ir šiuolaikinių greičių bei komunikacijų fone jau kartais nedrąsu vadinti „plačiu".

Žolijos daigai - lyg švelnios žaliai rusvos strėlės, atklydę iš to paties kosmoso. Įsmigę žemėn, tos strėlės bando augti taip pat greitai, kaip per kosminę erdvę lekia šviesa... regis, kai kurių augalų ūgliai per parą šokteli vos ne per sprindį. Iš nykoko, aptriušusio balandžio peizažo staiga įšoki į stebuklingą, žalią, taškuotą vaivorykščių spektru gegužės traukinį. Jis vis sparčiau lekia vasaros link, pačių ilgiausių dienų ir trumpiausių naktų link; tik negirdėt čia dundančių bėgių ir geležinių garvežio ratų - nebent retsykiais sudunda Perkūnas, o pakelėse, kur dar nesunaikinti laisvai gamtos gyvybei laisvi plotai, gieda varlių chorai ir paukščiai giesmininkai.

Pavasaris pritrenkia savo galia ir kosminiu atgimimo greičiu. Apsvaigina be vyno. Jei tebesi dvasiškai gyvas - jis kasmet vis kitaip apstulbina, vis ko nors naujo išmoko.

Per pavasario pumpurų, ūglių ir žiedų potvynio džiaugsmą vis dėlto ir liūdna šiek tiek - kad pavasaris toks greitas, toks kosminis. Kad jo žalia ugnis sudega taip pat greitai kaip oranžinė Rasų nakties laužo.

Tik mirktelėsi kartą ar du - ir jau tavo „aš" laivas tykiuose, ramiuose, netgi tingiuose vasaros vandenyse. Retsykiais beprisimenantis žiedų formų, spalvų ir aromatų mūšą.

Vasaros kosmiškumas bus „mažesnis", kitas, kitoks. Daugiau kosminio pojūčio mums šiemet teatvers tik rudėjant išryškėjantis Paukščių Takas ir nakties pelėdos, kuri gegužės drevėje ką tik išsirito iš balto murzino kiaušinio, dideliame vyzdy atsispindinčių žvaigždžių spiečiai.

O dabar tebūnie ta kosminė žydinčių sodų valanda, trumpa lyg sekundė.

Spaudos laisvės yra tiek, kiek mes patys laisvi

Alis Balbierius
2009-05-07

Laisvės mums duota tiek, kiek mes sugebame jos pasiimti.

Kiek mes sugebame patys būti laisvi. Kiek turime drąsos atmesti viską, kas mus varžo. Išskyrus atsakomybę, pagrįstą sąžine.

Spauda, kaip reiškinys ir galia, dažniausiai ir balansuoja ant laisvės ir atsakomybės svarstyklių. Atsakomybė dar per dažnai pamirštama, siekiant vienadienio efekto ar pelno, tiražų padidėjimo ar žurnalisto „aštrumo" populiarumo.

Kita vertus, šiandien nieko nėra nuobodžiau, kaip „prėska", baili, pataikaujanti valdžiai spauda.

Spaudos laisvė kartais sutampa su tiesa ir teisingumu; tačiau, kai stokojama atsakomybės ir įžvalgos už savo žodį, kuris kartais turi stebėtinos galios, - neretai prarandama laisvė ir tiesa. Čia iškyla ir žmogaus - žurnalisto- laisvės ir pasirinkimo problema. Etikos problema.

Šių dienų Lietuvos spauda visą laiką balansuoja tarp šių dviejų polių. Akylesnis ir išmintingesnis skaitytojas visada regi kai kurias požemines sroves, kurių įtakos iš esmės neišvengia nė vienas leidinys. Tai asmeninės leidinių savininkų simpatijos ir antipatijos, politinių pažiūrų susikirtimai, didesniuose dienraščiuose - klanų karas dėl įtakos zonų, konkurentų „suvalgymas" ar politinis politikų „žudymas" ir t. t. Ne lietuviai šiuos reiškinius išrado, nemanau, kad mes pirmi juos kada nors ir išgyvendinsime. Čia svarbiausia, ar matosi, kad leidinys stengiasi kiek įmanoma optimizuoti šiuos „asmeniškumus", ar pavyksta jam būti objektyvesniu už kitus arba bent regisi pastangos eiti ta kryptimi. Šie neprofesionalams sunkiau pastebimi kriterijai, „smulkios" pastangų detalės, mano galva, šiandien lemia leidinių kokybę ir sąlyginį patikimumą.

Kažkaip sutapo, kad pirmoji gegužės savaitė paženklinta dviejų spaudai (o ypač lietuviškai spaudai ir raštijai) - datų. Tai gegužės 3-oji - Pasaulinė spaudos laisvės diena ir mums labiau suprantama, mus tiesiog dvasiškai sušildanti gegužės 7-oji - spaudos atgavimo diena. Pasaulinė spaudos laisvės diena dar labai jauna - ji minima tik nuo 1993 metų. Senųjų pasaulio kultūrų ir jų raštijos paminklų fone dar labai jauna ir mūsų raštija, o teisę į lietuvišką spaudą atgavome vos truputį daugiau kaip prieš šimtą metų. Ir dabar, lėkdami globalizacijos malstremuose, mes šį faktą pernelyg dažnai pamirštame. Mes pamirštame neseną rašytojų ir publicistų kovą dėl teisės rašyti lietuviškai ir leisti lietuviškas knygas; mes pamirštame, kad vos per plauką išsprūdom iš polonizacijos ir rusifikacijos glėbio. Todėl šiandien mūsų valstybė nuskurdino savo laisvuosius rašytojus ir publicistus, tą labai „ploną" kastą, kuri per visus istorinius vėjus dar beveik nesusiformavo, esant mažos šalies mažai rinkai. Mes branginam knygas, kurios tapo neįperkamos masėms, priverstoms skaitymą iškeisti į TV serialus. Kažkas iš kultūrininkų yra pasakęs genialią frazę, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje per tuos dvidešimt su trupučiu metų kultūra, su retomis išimtimis, deja, visą laiką gyveno krizėje.

Mes neturime idealios spaudos. Manau, kad tokios niekada neturėsime, nes patys niekada nebuvome idealūs.

Spauda yra mūsų ganėtinai netobulo gyvenimo atspindys. Tačiau ji, ir tokia, kokia yra, yra nepaprastai svarbi - kaip viena iš pamatinių laisvių.

Ar kas nori, kad staiga, kaip anais senais laikais, būtų uždrausta lietuvių kalba arba būtų rašoma tik apie vieną, pavyzdžiui, valdančiąją partiją? Ar kas nori, kad apie bet kokią valdžią būtų rašoma tik panegirikos? Spauda šiandien Lietuvoj yra vos ne vienintelis apynasris, žabojantis biurokratų apetitą ir įžūlumą, drausminantis visų lygių valdininkus, nes kitaip jie jau seniai būtų visada teisūs ir jų pelningiausi postai gal net taptų paveldimi...

Spauda pati savaime nėra laisvė. Spauda yra tik laisvės galimybė, galimybė laisvai kalbėti ir laisvai skaityti. Visa kita, dėl ko mes piktinamės, yra tik teisingas arba neteisingas tų galimybių panaudojimas. Ne mažiau svarbi ir skaitančiojo pasirinkimo teisė, kuri nulemia leidinio likimą - būti jam ar nebūti...

Be intrigos

Alis Balbierius
2009-04-28

Akivaizdu, kad šie rinkimai - prezidento ir į Europos parlamentą - ne tik man atrodo be intrigos.

Tiesiog rinkėjai turės padėt savo sąmonės lapuose „paukščiuką", kad balsavo. Žinoma, tie, kurie balsuos, - nes nusivylimas valdžios (ir net ekonomikos) galia ar teisingumu šiais nelengvais laikais kartais būna pernelyg didelis, netgi nesveikai hipertrofuotas. Juolab kad tiek valstybės prezidentas, tiek europarlamentarai pirmiausia turi būti neblogai pasiūti mundurai, kuriuos negėda rodyt Europai ir pasauliui. Nes tokio prezidento, koks buvo Valdas Adamkus, ypač pirmojoje kadencijoje, Lietuva ilgai neturės.

Jis laisvai jautėsi tarp pasaulio galingųjų, neturėjo „vergo sindromo", kuris, deja, dar daugeliui iš mūsų tebėra įaugęs į kraują, lyg prakeiktas archetipas įsišaknijęs pasąmonės kloduose. Tai vos ne vienbalsiai pripažįsta tikri ir netikri politologai, kurių „profesija" daros madinga, juolab kad tikrų politologų, išskyrus norinčius jais tapti, mes turime ne tiek jau daug.

Kita vertus, pripratom prie nuolatinių intrigų ir skandalų, tad tai, kas dabar vyksta prezidento rinkiminėje kampanijoje, atrodo pernelyg ramu ir neįdomu. Nors abejočiau, ar kylant įtampai bus išlaikytas tas kandidatų žadėtas rinkiminės kampanijos „švarumas", pažadas nedrabstyti vienas kito purvais, KGB kastetais ar net fekalijomis.

Įtartinas atrodo ir Dalios Grybauskaitės „atsiplėšimas" nuo kitų penkių kandidatų; pernelyg jau viskas lyg sviestu patepta - apklausos pranašauja, kad ji nugalės per pirmąjį turą. Nereikėtų nurašyt antrojo turo galimybės su Butkevičiumi ir net Mazuroniu, kuris šiaip jau tapo pusėtinu politiku, tačiau sėdi kaip „matrioškė matrioškėje" Pakso viduje, ką liudija juokingi rinkiminiai reklaminiai plakatai. Darosi nebeaišku, ką rinkėjas turi rinktis - Mazuronį ar prezidentinį, jau nuvalkiotą Pakso šešėlį? Pagaliau tas įtartinas erelis tvarkos ir teisingumo partijos emblemoje mane (regis, ir kai kuriuos kitus žmones) priverčia susiraukti, vos jį pamačius - dailininkas ar dizaineris, sukūręs šį ženklą, padarė meškos paslaugą partijai... „Sudvejinti" plakatai - taip pat.

Šiame fone tenka pripažinti, kad nedaug kas abejoja Dalios Grybauskaitės galimybėmis - tiesiog nėra kito tokio kandidato, kuris tenkintų daugumą tų, kuriems apskritai rūpi prezidento rinkimai, šios vis dėlto daugiau fasadinės ir fasadiškai reikalingos figūros laikysena, kalbėsenos ir mąstymo būdas, sugebėjimas turėti savo poziciją. Grybauskaitė moka mąstyti ir kalbėti, nesižarsto populizmais - o tai jau yra labai daug šių dienų devalvuotoje lietuvių politikoje.

Aš negaliu įsivaizduoti Graužinienės prezidento pozicijoje, nes tai - nonsensas. Kaip ir jos kalbos, kad, išrinkta prezidente, ji... panaikintų prezidento postą. Prunskienės korta, regis, jau „mušta" galutinai, jos politinė saulė jau leidžiasi, valstiečių ar kokia ten partija nenugalėjo Lietuvos, nesugrąžino jos į agrarinį aukso amžių, kurio, kadangi mes nematėme ir nepatyrėme, iš tiesų gal ir niekada nebuvo - tas pats vargas ir sunkmečiai, skirtumas tik tas, kad tada agrarinė Lietuva nebuvo prasigėrusi ir nenugirdyta, ji dar mokėjo džiaugtis savo žeme ir gražia metų kaita. Nebuvo apsėsta naudos ir vartojimo manijos, perpūsta geresnių pasaulių ir geresnių iliuzinių gyvenimų vėjais...

Nors prezidentė dar neišrinkta, manau, kad mums bus sveika turėt vieną sykį istorijoje moterį prezidentę. Latviai jau turėjo ją; ir ne Vyka atvedė kaimynus į didesnę ekonominę krizę, nes krizes sukelia ne prezidentai.

Gaila, tačiau šie rinkimai, regis, iš tiesų bus be intrigos. Ją sumažino ir tai, kad iš lenktynių pasitraukė politikoj labai jau supilkėjęs Arūnas Valinskas, regis, nesugebėjęs surinkti „papildomos" atsargos parašų ir nesulaukęs palaikymo. Kai kam būtų buvę smagu regėt jo sutriuškinimą prezidentiniuose rinkimuose, nes tai būtų įrodymas, kad Lietuva dar nėra pamišusi nuo TV šou tvano, plūstančio iš vos ne visų TV kanalų.

Man gaila puikaus anų laikų revoliucijos „gavrošo" - Zigmo Vaišvilos, Sąjūdžio laikais demonstravusio stebėtiną drąsą ir veiklumą - jis nesurinko parašų. Tauta savo mylėtus herojus greitai pamiršta, ir tai būdinga ne tik lietuviams. Kartu tai ir įrodymas, kad politika panaši į sportą - jei ilgai nesportavai, prarandi vadinamąją „formą" ir sirgalius.

Pasitraukę iš sporto sportininkai niekada į jį nesugrįžta; politikai dar retsykiais turi nenuspėjamą ir neprognozuojamą šansą prisikelti.

Bezpredielo ribos

Jurgita Vitkauskienė
2009-04-23

 

Kuo skiriasi lojantį šunį nušaunantis Biržų policininkas nuo prasigėrusios kaimietės, nukertančios savo ištikimam keturkojui galvą?

Beveik niekuo. Tik vieno žudymo įrankis yra tarnybinis ginklas, o kito - nuosavas kirvis.

Bobulė bet kokiu atveju turės atsakyti prieš įstatymus. Ir jei bus iškelta byla, advokatą turės samdyti savo lėšomis. Nebent jai, kaip bedarbei, gynėją skirs valstybė.

Policininką gins ne tik jo bendramunduriai kolegos, liudijantys taip, kaip palanku jam - maža kada ir patiems reikės panašios pagalbos.

Pareigūnui apginti atsiras daugybė jo teisumą patvirtinančių įsakų, o gynyba nekainuos nieko.

Tiesioginis vadovas pasakys nematąs jokio pagrindo netikėti savo pavaldiniu. Ir ciniškai pridurs, kad jei turite duomenų apie nusikaltimą, praneškite, ir galbūt pradėsim ikiteisminį tyrimą.

Tarsi nebūtų pagrindo pirmiausia tokį pasiūlymą pateikti pačiam sau.

Skirtumas tarp dviejų šunų žudikų gal tik tas, kad kaimo girtuoklės veiksmai visuomet bus įvertinti kaip bezpredielas.

O policininko - pripažinti viso labo nusižengimu arba įgaliojimų viršijimu.

Esą jis tuo momentu neturėjo kito pasirinkimo.

-

Kodėl Konstitucijos teiginys, jog teisingumą vykdo teismai, biržiečiams kelia pašaipų juoką?

Kitaip ir būti negali, kai provincijos policija, prokuratūra ir teismas atrodo tarsi rankos, plaunančios viena kitą.

Kad tuo įsitikintum, užtenka pasiskaityti kai kurias teismo nutartis, beveik žodis žodin nurašytas nuo prokurorų kaltinamųjų išvadų.

Arba prokurorų kaltinamąsias išvadas su pateiktais tik vienai pusei naudingų liudininkų sąrašais, piktybiškai nutylint esamus kitus.

Pagal vieną kurpalių priiminėjami teisuolių sprendimai, jei tu esi į policijos ar savųjų kastos nemalonę patekęs išsišokėlis, didiesiems trukdantis ūkininkas ar „baltos vaistinės" gyventojas.

Kokius argumentus bepateiktum dėl kvotėjo ar prokuroro šališkumo - teisybę rasi nebent Strasbūre. Bet ne iškart. Po daugybės metų, praradęs laiką, ramybę, pinigus, vaikų nervus ir sveikatą.

-

Patyrei skriaudą ir ieškai teisybės? Prieš tai pasverk jėgas - savo ir skriaudiko.

Gali būti, kad tavo skundas net nenueis iki teismo, nes skriaudikas pateiks dešimties nuolatinių samdytų liudytojų parodymus.

Dar daugiau - atsiras skundas prieš tave patį.

Ir jis ne tik nukeliaus į teismą - tu nebeatsiginsi uniformuotų veikėjų ir kratų, net grasinimų suimti.

Nesvarbu, ar rytas, ar vakaras, ar namie miega maži vaikai, ar pats jautiesi blogai - bet kuriuo metu tikiesi puolimo. Nebežinai, iš kur - policijos ar girtų užsakytų smogikų.

Skundiesi, abejodamas teisuolių teisimu - vadinasi, gausi tol, kol nesiskųsi. Kol anksčiau ar vėliau nebeturėsi galimybių grįžti į normalų gyvenimą.

Ar tikrai tik pats žmogus save stumia į užribį?

-

Kur ta riba, kai didvyriškumas virsta savavaldžiavimu, o tvarkos darymas - savivale?

Kaip atskirti tą momentą, nuo kurio prasideda bezpredielas?

Per daug galvos sau dėl to nesuka Lyglaukiai, Anglininkai, Vinkšniniai ar kokia Žvejotgala - kaimai užsiima parodomųjų bendruomenių kūrimu.

Apylinkės inspektorius kaimo žmonėms dalija savo telefono numerius ir iškilus problemoms siūlo skambinti ne telefonu 02, o jam asmeniškai. Esą jis būsiąs greičiau ir arčiau žmonių.

Inspektoriui (tyrėjui, kvotėjui, kriminalistui etc.) pliusas - jo apylinkėje ar suvestinėje mažesnis nusikaltimų kiekis ir geresnis išaiškinamumas (kam vargti ir registruoti tuos, kurie ir taip nebus ištirti?).

Toks pareigūnas su kolegomis pliusus statistikai susirenka ant „aiškių", daug darbo ir laiko nestokojančių vadinamųjų nusikaltimų tyrimo. O jei dar į pagalbą ateina neprašomi ir kažkuo suinteresuoti liudininkai - išvis gerai. Kam gi ta tikra teisybė berūpi?

Pensijos laukiantis pareigūnas viską aplinkui mato ir žino. Kai jam tai naudinga. Nėra naudos - nustebęs žvilgsnis ir tvirtinimas: „Pirmąkart girdžiu".

Arba tobuliausias, labiausiai patikrintas siūlymas paprastam kaimiečiui: „Kreipkis privataus kaltinimo tvarka".

Tarsi nežino, jog to jis dėl įvairiausių sumetimų (baimės, neturto, nemotyvacijos) tikrai nepadarys.

Bet jei skųsis „savas" - bylos ir pagalba jam garantuota.

-

Bezpredielas neatsiejamas nuo savigarbos stokos. Ir aukos, ir budelio.

Kaip ginti savo garbę, kai teturi palaikę striukę ant kūno, bedarbio pašalpą (kol dar nenustojo mokėti) ir griūvančią trobelytę ūkininko privatizuotos ir apartos žemės fone?

Kai važinėji tik dviračiu, o prieš tave - turtuolių džipais ir policijos uniforma apginkluota armija?

Todėl nebesistebi, kai žurnalisto pakalbintos moteriškės kaimo krautuvėje mūru stoja už savavaldžiautoją, kuris savo darbininkus auklėja mušimu.

Sako, taip jiems ir reikia - „be mušimo nieko su tais pijokais nebus".

Moteriškė, prieš pusmetį suspardyta, eina pas tą patį skriaudėją prašyti darbo.

Kaimietis, išvakarėse gavęs „į snukį" nuo visagalio milijonines europines paramas gaunančio erelio, kitą dieną jam skuba skųsti savo kaimyno, kuris esą negražiai šį apšnekėjęs.

Niekam nesvarbu, kad tie ūkininko - darbdavio - policijos „rėmėjo" - metodai, švelniai tariant, jau seniai peržengė sveiko proto ribas.

Galingas - vadinasi, teisingas.

-

Bezpredielas ar teisingumas, kai „prasikaltusio" kaimiečio valkiojimas kaimo keliais pririšus jį už kojos prie automobilio baigiasi mirtimi?

Kai tikrasis žudikas teisme „pateikinėja" įkalčius prieš jo paties pakištą įtariamąjį bei jo artimuosius, o jam talkinantys teisėsaugininkai kaip įmanydami ieško būdų apkaltinti ne tikrąjį kaltininką.

Tikrasis žudikas jaučiasi drąsus. Ir net ryžtasi tapti politiku. Ne mažumos, o tos partijos, kuri valdo. Gera uoslė žino, kad ta partija dar ilgai valdys. Tokiu atveju - rems savą. Versle ir gyvenime. Net poezijoj.

Toks veikėjas viešai giriasi, jog tenebando policininkai jam ką nors daryti - nemokamai net kuro negaus.

Šiais krizės laikais tai baisus argumentas. Juk algos mažėja, kuro limitai taip pat. Ir į pensiją nėra ko eiti - kas ten laukia buvusio „mento"?

Todėl nuo kaimo erelio ir jo samdytų smogikų nukentėjęs eilinis sumuštas vyras paima siūlomus pinigus ir atsiima savo kaltinimus. Net jei ant skriaudiko vis dar pyksta, o ir pinigų turi pakankamai.

Sako, kaip neims tų atvežtų keturių šimtų litų. Juk liepė ne bet kas, o į kiemą pas jį tarnybine mašina atskubėję pareigūnai.

Pareigūnų nepagarba savo pačių duotai priesaikai ginti žmogaus teises ir laisves, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas - egzistuojantis, bet mūsų visuomenėje sunkiai įrodomas dalykas.

Tai bezpredielas, virstantis norma. Norma, su kuria vis dar negali susitaikyti areštinėje mirusio (nusižudžiusio - nužudyto?) vaikino motina. Kasdien tebelankanti sūnaus kapą ir vis dar tebeieškanti atsakymo į klausimą - KODĖL?

 

P. S. Rusų - lietuvių kalbų žodynas aiškina, kad bezpredielas išvertus reiškia be galo, didžiai, nepaprastai didelę tuštumą, turinio stoką, nekonkretumą. Lietuvaičiai šį žodį dažnai pavartoja kalbėdami apie itin didelę, ribų beveik nesiekiančią netvarką ar neteisybę.

Gerk, važiuok, valdyk

Rasa Penelienė
2009-04-21

 

Savaitė tarp Velykų ir Atvelykio nešventiška Biržų švietimui.

Su giliu liūdesiu ir užuojauta pedagogai sutinka vieni kitus, linkėdami sau ir savo artimui stiprybės.

Minorines gaidas ir desperatišką rankų grąžymą šįkart užnešė ne ekonominė ir ne pavasarinė krizė.

Pedagoginę visuomenę sukrėtė žinia apie girtą mokyklos direktorių, sučiuptą už automobilio vairo.

Tai gali nutikti kiekvienam iš mūsų, todėl privalome būti solidarūs - tokias ir panašias mintis praėjusią savaitę rėžė rajono švietimo primadonos.

Vienas iš to solidarumo būdų - nebendrauti su žiniasklaida.

Kas patartina alkoholio pamaukusiam pedagogui? Jei sunku bepaeiti, tai, žinoma, geriau sėsti į automobilį. Bet taip, kad nepastebėtų policija. Jeigu toks susitikimas vis dėlto neišvengiamas, reikėtų bandyti su pareigūnais tartis. Nepakenktų ir skambutis kokiam nors policininkų viršininkui.

Tačiau gi pasitaiko tokių atvejų, kai tą patį vairuotoją su tomis pačiomis promilėmis tenka sustabdyti ne vieną sykį ir ne du. Ką daryti, kai toks pedagoginis atkaklumas galutinai išveda iš kantrybės pareigūnus? Kaip elgtis, kai policininkai išdrįsta nutraukti linksmuosius pasivažinėjimus, nepaisydami tvirtinimų, kad išgėręs mokytojas jaučiasi kaip niekada gerai?

Reikia imtis visų įmanomų būdų, kad toks faktas nebūtų paviešintas.

Šiam tikslui būtinos prevencinės priemonės. Veiksmingiausia iš jų - iš viso užčiaupdyti žiniasklaidą.

Gyvenant nedideliame miestelyje tai nėra neįmanoma. Juk ir principingiausi žurnalistai turi šeimas, artimuosius, per kurių narius galima daryti viską, ką leidžia fantazija ir netrukdo sąžinė.

Žinoma, tai rizikingas kelias. Juolab kai jame gali susidurti su kamikadze, nepraradusia profesinės garbės ir žmogiškojo orumo ginklų.

Kur kas paprasčiau su žiniasklaidos atstovais nebendrauti. Arba pateikti jiems tik tokią informaciją, kokios norisi pačiam. Pavyzdžiui, pakabina koks nors mokinys ar mokytojas piešinuką savivaldybės pastato koridoriuje. Apie tokį įvykį su žurnalistais kalbėti galima. Žinoma, jeigu nesukliudo tąryt iš lovos iškelta ne ta koja. O jeigu dangų temdytų niūrūs lietaus debesys arba spigintų mėnulio pilnatis, galima ir nusišvilpt ant tos, atsiprašant, demokratijos ir tų vadinamųjų viešumo principų.

Ar visi Biržų rajono mokyklų vadovai laikysis slaptumo instrukcijų, netruks pamatyti.

Bet įdomesnis kitas faktas. Švietimo strategų nurodymai, kaip turėtų elgtis pedagogai su žiniasklaida, kažkaip sutapo su pasikeitimais visoje savivaldybės administracijoje. Laukdami Velykų ir Atvelykio, Biržų valdininkai prisikėlė kitokiam bendravimui su spauda, o per ją - ir su visais rajono gyventojais.

Mūsų valdžia ir visi klerkai atsakinės tik į klausimus, pateiktus raštu. Ir ne tada, kai atsakymų į rūpimus klausimus lauks visuomenė, o tada, kai į juos panorės atsakyti valdininkai. Tas pats nemenkas būrys su nemenkais atlyginimais.

Gal iš tiesų nebūtina visuomenei viską žinoti? Juk, pavyzdžiui, informacija apie neblaivų mokyklos direktorių pakenkė pedagogų prestižui.

Jau spėjo pasirodyti ir samprotavimų, kad mokytojų prasižengimai kursto pyktį tos visuomenės dalies, kuri nenutuokdama apie švietimo problemas piktinasi, kai pedagogai skundžiasi mažais atlyginimais ir prastu mokyklų finansavimu. Tekstų atstovai nuogąstauja, kad po tokio mokyklos direktoriaus poelgio dar daugiau žmonių mokytojus laikys nevertais nei pagarbos, nei pinigų. Ir daro išvadą - labai ne laiku pareigūnams įkliuvo neblaivus mokyklos vadovas.

O kada tam būtų laikas?

Tada, kai įkaušęs direktorius parengs milijonus litų kainuosiančio mokyklos renovacijos projekto dokumentus? Kai tie milijonai bus įsisavinti į visas puses?

O gal tada, kai automobiliu užvažiuos ant mokinuko, skubančio į gražiai renovuotą mokyklą?

Praėjusią savaitę Biržų autobusų parke iš darbo buvo atleistas vairuotojas, sėdęs už autobuso vairo neblaivus. Šis įvykis garbės nesuteikė nei sunkius laikus išgyvenančiai įmonei, nei vairuotojui bei jo šeimai. Galima rypuoti apie žmogaus dramą, kai krizės metu netenkama darbo ir pragyvenimo šaltinio. Bet parko direktorius pasielgė principingai - darbuotojui, rizikuojančiam žmonių sveikata bei gyvybe, įmonėje ne vieta.

Ar apsvaigęs mokyklos direktorius už automobilio vairo visuomenei mažiau pavojingas nei eilinis vairuotojas?

Ar mokyklos valdymas mažiau svarbus ir atsakingas nei autobuso?

Galbūt iš tiesų mažam žmogui užtenka ir mažiau pagarbos, ir mažiau pinigų.

Kai gerai pagalvoji, prisišniojęs mokytojas, daktaras, policininkas ar savivaldybininkas vis tiek atrodo prakilniau nei koks šoferis.

Kaip vagia mūsų vaikus

Gendrutis Morkūnas
200-04-18

 

Ginčai apie aukštojo mokslo reformą verda ne tik universitetuose, studentų diskotekose, žiniasklaidoje ir valdžios rūmuose.

Neseniai mačiau, kaip dvi moterys pražiopsojo eilę prie svogūnų laiškų - viską pamiršusios jos ginčijosi, kas geriau - normalus studijų krepšelis kai kuriems ar mikroskopinė studijų terbelė kiekvienam.

Kaip begalvotum, tie ginčai dėsningi. Nuo neatmenamų laikų Lietuvos žmonės gerbė ir mylėjo mokslą. Gal kada nors tokie karšti ginčai virs ir dėl knygų bei skaitymo.

Tik va, ginčai ginčais, o vis daugiau abiturientų ir Lietuvoje gerokai pastudijavusių studentų išvažiuoja mokytis į užsienį. Vieni dėl to pyksta, esą, išvažiuojantis jaunimas nepatriotiškas ir pamiršta, kiek skolingas išpopinusiems vaikų darželiams ir išmokiusioms mokykloms. Kiti skaičiuoja, kiek litų ir darbadienių Lietuva dėl to praranda. Treti džiaugiasi - bus daugiau vietos žiūrovams per Sartų žirgų lenktynes.

Tačiau visus juos nuspyrė vienas rektorius, pareiškęs, kad pagarsinus, jog jo mėnesio pajamos mažiausiai šimtą kartų viršija geriausiai besimokančių studentų stipendiją, protai iš Lietuvos ims dar labiau tekėti.

Klausydamasis šio choro nė sykio negirdėjau, kad kas nors padainuotų apie tai, kaip jaučiasi patys jaunuoliai ir jų tėvai. Žinoma, galvoje turiu tą jaunimą, kuris gabus, darbštus, ryžtingas, drąsus ir žino, ko siekia. Tuos abiturientus, kurie lengvai galėtų įstoti į savo svajonių specialybę bet kuriame Lietuvos universitete. Ir tuos studentus, kurie pastudijavę dvejus-trejus metus geriausiu save laikančiu šalies universitete vieną rytą suvokia, kad paskaitos, seminarai ir laboratoriniai darbai tebuvo polonezas šviečiant pilnačiai.

Žodžiu, tuos, kurių net nepakaltinamas žmogus negalėtų apkaltinti ieškant lengvų studijų. Tuos, kurie įstoja į geriausius Europos ir pasaulio universitetus. Ir viską pamiršę kaip patrakę studijuoja, stebindami ir šiurpindami savo kolegas iš kitų šalių.

Taigi, jeigu kam nors įdomu, išlydėjus sūnų arba dukrą į pirmąjį semestrą Didžiosios Britanijos ar Vokietijos universitete, namuose viskas ūmai pasikeičia. Ką tik vyravusi baigiamųjų egzaminų, išleistuvių ir stojimo į universitetą euforija staiga išgaruoja, nežinia iš kur ima lįsti staiga nebereikalingais tapę vadovėliai ir voratinkliais aplipusios sūnaus kojinės ar vieniši dukros lūpdažiai, o netyčia paskambinusiems vaiko draugams privalai sakyti: „Paskambink vėliau. Kitąmet".

Štai tada ir pajunti, kad žmogus, kurį auginai dvi dešimtis metų, su kuriuo kartu juokėtės iš juokingų dalykų ir pykotės dėl niekų, klausimėlio valstybei nė trupučio nereikalingas.

O grįžus iš oro uosto, iš kurio dvyliktą nulis nulis išskrido sūnus, pamatai, kad iš namų dingo net musės. Jas išvarė nežinia iš kur atsiradęs šešių dešimčių metų senumo kvapas. Šilto ir šalto matę seni žmonės sako, kad toks kvapas būdavo ką tik išvežtų tremtinių namuose...

Žinoma, kaltas pats. Kad tai gresia, turėjai pajusti anksčiau. Tada, kai sūnaus ar dukros klasės draugų tėvai po tėvų susirinkimo daugiareikšmiškai padūsavę tamsiausiame klasės kampe pasakydavo: „O štai mano vaikas žvaigždžių nuo dangaus neraško". Kai mokytojai, išgirdę sudėtingesnį tavo vaiko klausimą, ūmai susinervindavo ir liepdavo neišsidirbinėti. Kai už puikiai išlaikytus baigiamuosius egzaminus į šviesiuosius rūmus pakviestiems abiturientams leisdavo iš krūvelės pasiimti tušinukų ir tai vadindavo geriausių moksleivių pagerbimu.

Gali guostis nebent tuo, kad tavo sūnus ar duktė savo nereikalingumą pajuto anksčiau už tave. Ir, kaip sakoma, ėmėsi atitinkamų priemonių.

Esu tikras, kad daugelis išvykstančių studijuoti į užsienį liktų Lietuvoje, jei tik jaustų bent šiek tiek pagarbos nuoširdžiai dirbantiems ne tik tada, kai reikia skersti kiaulę ar dažyti namą. Be šios pagarbos neverta net pradėti kalbėti apie studijų programas, mokesčio už studijas dydį, auditorijų suolų patogumą ir naujus universitetų bibliotekų rūmus.

O kol kas dvidešimt pirmojo amžiaus klausimėlio valstybės tremtinių tėvų tik daugėja. Kai kuriose mokyklose išvažiuoti studijuoti svetur šiemet ruošiasi daugiau kaip pusė abiturientų.

Ir jie išvažiuos.

Kaip sakė vienas rimtas rinkėjas, bus tada tų vaikų tėveliukams. Galės visą likusį gyvenimą graužti nagus.

O šiandien viena pažįstama pasiskundė, kad jos dukra visiškai nusivylė studijomis. Baigiantis ketvirtiems studijų metams. Nusivylė taip, kad galvoja viską mesti net neapsigynusi diplominio darbo.

Tad kada sunkiau? Ar tada, kai matai, jog iš tavo vaiko nudžiovė ketverius geriausius metus? Ar kai jauti, kad iš tavęs pavogė dalį tavo vaiko? Didelę ir labai svarbią dalį, tą, kuri dabar dirba JAV laboratorijoje ar Austrijos kompanijoje.

O gal vienodai apvogti jaučiasi visi? Ir tas, kieno dukra studijuoja Kembridže, ir tas, kurio sūnus sėdi areštinėje.

Kas žino, kas žino...

Valdžia priklauso valdininkams?

Ramunė Čigienė
2009-04-16

 

Dauguma šalių - lyderių baigia pertvarkyti savo valdymo struktūrą pagal naująją viešąją vadybą (NVV), kuri skiriasi nuo pas mus įsigalėjusio biurokratinio administravimo su akivaizdžiu sovietiniu požiūriu į visuomenės valdymą: valdžia priklauso valdininkams.

NVV reikalauja, kad valstybės tarnautojai į piliečius žiūrėtų kaip į savo klientus - valdininkai gauna užmokestį už tam tikrą veiklą, kaip verslininkas gauna už pagamintą ir parduotą prekę. Dirbi - ir visi mato tavo darbo rezultatą (pagamintą produktą), pasiektą tikslą (aptarnautą klientą).

O dabar žvilgtelėkime į Biržų rajono savivaldybėje dirbančius valstybės tarnautojus.

Kiek jų šiandien, darbo dienos pabaigoje, galės konkrečiai pasakyti, kokį produktą sukūrė? Atėjo laikas tai išsiaiškinti, t. y. savivaldybės darbą išskaidrinti. Kad jis nėra skaidrus, faktų užtektinai. Štai vienas iš jų. Savivaldybės administracijos direktorė metinėje ataskaitoje (už 2008 m.) viename skyriuje teigia, kad visų jos pavaldinių darbas įvertintas tik gerai ir labai gerai, tačiau kitame pažymi, jog vienam iš pavaldinių pareikštas griežtas papeikimas.

Sunkmetis verčia kalbėti apie savivaldybės administracijos darbo optimizavimą. Pirmiausia - pradėti nuo tarnybos ar pareigybinio etato reikalingumo visuomenei (klientui) ir sugebėjimo ją (jį) aptarnauti. Nė vienas pirkėjas nenorėtų valandą stovėti prie kasos, o vėliau išsiaiškinti, kad kasininkė nemoka skaičiuoti ar šiaip jai šiandien nedarbinga nuotaika, ir galbūt malonėtų nukreipti į kitą kasą, kur pirkėją gali ištikti toks pat likimas. Tai būtų visiška nesąmonė parduotuvėje, tačiau savivaldybėje - realybė.

Kitas šiandien svarbus dalykas - valdininkų skaičiaus mažinimas. Nė vienas užsakovas juk nenorės už kėdę mokėti 500 litų vietoj 100 vien todėl, jog dirbinį gamino penki staliai, o ne vienas.

Reikia, kad išliktų tie darbuotojai, kurie prisiima asmeninę atsakomybę už savo veiklos rezultatus ir veikia su kuo didesne individualia iniciatyva. Kitaip tariant, kad valdininko kompetencija atitiktų jo užimamą vietą.

Bendras visų savivaldybės darbuotojų produktas - rajono biudžetas. Jo padėtis ir įrodo naujo požiūrio į valdininkijos darbą būtinybę. Biržų rajono savivaldybės skola bankams jau gerokai viršijo 10 milijonų litų. Tuo tarpu Anykščių rajono savivaldybė pernai finansinius metus baigė be skolų. Biržų rajono savivaldybėje aukščiausios ir aukštos kategorijos valdininkų, gaunančių didelius atlyginimus ir priedus (nors jie sukūrė labai prastą produktą - skylėtą biudžetą), kelis kartus daugiau negu Anykščių rajono savivaldybėje.

Ar nebūtų keista, jei turguje žmogelis už apipuvusius obuolius prašytų brangiau negu kaimynas už sveikus? Atrodytų nesąmonė turguje, tačiau savivaldybėje taip yra.

Prieš kurį laiką grupė rajono savivaldybės darbuotojų išdundėjo į Lenkiją, į tarptautinį seminarą. Važiavo diplomatiniu lygmeniu - su žmonomis ar vyrais. Šio veiksmo produktas - pažymėjimai, kad išklausytas 16 valandų kursas. Pradėjus domėtis, kokios konkrečių užsiėmimų temos ir kokie konkretūs lektoriai vedė užsiėmimus, iškilo tam tikros problemos. Jas turėtų paaiškinti viena iš įdomių lietuviškų organizacijų. Tai Lietuvos savivaldybių asociacijos (beje, išlaikomos iš mokesčių mokėtojų lėšų) mokymo ir konsultavimo centras, kuris šiuo atveju nei mokė, nei konsultavo, tik sudarė sutartį su turizmo agentūra, organizavusia išvyką.

Kadangi pažymėjime įrašyta, jog buvo kelta kvalifikacija, įgyvendindami viešumo programą kursantai turėtų rajono visuomenei atsiskaityti, kokiomis žiniomis jie praturtėjo, ar sutuoktiniai irgi tapo labiau „kvalifikuoti", ar tik morališkai palaikė sunkią užduotį vykdančias savo antrąsias puses.

Daugiafunkcinis pramogų centras „Tropikana" Mikolaikose viskam tinka, tad rajono visuomenei ir iš tarybos narių sudarytai laikinajai komisijai bus ką papasakoti.

Nors rajono tarybos nariams buvo teigiama, kad kelionei iš biudžeto skirti beveik 10 tūkst. litų nėra dideli pinigai, dalis tarybos narių mano kitaip. Keista, kai šalies Vyriausybė nuolat kalba apie taupymą, kai net ministrams riboja tarnybinio transporto, mobilių telefonų ir kt. naudojimą, Biržų rajono savivaldybės vadovai leidžia sau tokius „tarptautinius seminarus", jau nekalbant apie tarnybinio transporto naudojimą.

Visišką tokių „projektų" absurdą rodo renginio pirkimo organizatoriaus, Žemės ūkio skyriaus vedėjo paaiškinimas, kodėl pirkimas vykdytas neplanine tvarka. Pasirodo, jį tiesiog „pamiršo įtraukti į 2009 metų pirkimų planą". Kas pamiršo? Kodėl pamiršo? O gal nėra ko prisiminti?

Sunkmečiu visuomenė turėtų kaip niekada siekti solidarumo, o visus vienyti ir rodyti pavyzdį turėtų būtent valdžios atstovai. Deja, ne tik minėta ekskursija, pavadinta tarptautiniu seminaru, kelia nepasitikėjimą valdžia. Vis dar išmokami didžiuliai priedai prie atlyginimų, sudvejintos pareigybės, vyksta neaiškių projektų finansavimai ir t. t.

Vietinė valdžia turi kozirį - kalti ten, Vilniuje. Mes niekuo dėti, kad norim ir dirbti kaip anksčiau, ir gyventi kaip anksčiau.

Dabar, kai esu amžinas

Alis Balbierius
2009-04-11

 

Tas keistas amžinybės jausmas; dabar jau kitoks, visiškai kitoks, negu jis buvo prieš šimtą ar du šimtus metų; o koks jis buvo ar galėjo būti graikų polių ar renesanso laikais - aš tiesiog neprisimenu...

... Vienas mano bičiulis kadaise pasakė genialią frazę, kurią vis prisimenu : "... tu gyveni taip, lyg būtum amžinas"... Tą akimirką ištarta toji frazė nei nustebino, nei privertė susijaudint ar susimąstyt. Tačiau, bėgant laikui, aš pradėjau ją vis dažniau prisiminti, su nustebimu konstatuodamas, kad tada buvo pasakyta kažkas daugiau, negu tie šeši (tik) žodžiai, kuriuos atmintis išsaugojo, išplėšdama iš kitų girdėtų žodžių tvano ir to laiko konteksto.

„Tu gyveni taip, lyg būtum amžinas" - taip: aš taip gyvenau. Vakar, šiandien, dabar. Galbūt - ir rytoj. Aš esu amžinas, nes   d a b a r esu. Gyvenu.

Niekas be pėdsako neišnyksta iš šio pasaulio, jei jame buvo - bent jau atomų ir mažesnių už juos dalelių lygmenyje, visuose įmanomuose ir neįmanomuose jų persikūnijimuose, energijos srautų ir srautelių tekėjimuose. Tuose, kuriuos „mokslas" jau žino, ir tuose, kuriuos galbūt sužinos arba niekada nesužinos - dėl mūsų suvokimo ribų. Nes užmiršome, kad nepažinumo daugėjant žinių, regis, lieka daugiau, negu buvo kadaise.

Taip, dabar galiu kartot kaip mantrą: dabar, kai esu amžinas. Tai - nepakartojamas jausmas, nes mums duota pajaust amžinybę ir tai, kad mes jos negalime nei aprėpti, nei suvokti. Mes tiesiog jaučiame jos begalybę, o begalybė - dar galbūt belaikiškumas arba ant-laikiškumas - yra tos pačios amžinybės sinonimai.

Amžinas esu kaip ir amžina yra lapė, einanti savo keliu ir retsykiais grakščiai pakelianti galvą, stabtelėjanti lyg įsiklausytų į kažkokius jai tegirdimus garsus. Gal į amžinybę? Ne, lapės kita amžinybė - ji amžinesnė už mane, už bet kokį homo sapiens. Jos amžinybė didesnė, nes ji jos nesuvokia (bent taip tikim mes). Amžinybei proto nereikia - proto reikia mums, kad suvoktumėm bent kraštelį, bent dalelę amžinybės.

Dvasine prasme priešingai - mes, regis, pajėgūs suvokti „visą" amžinybę. Protas, nuolat ieškantis pažinimo ir paaiškinimo, šiame suvokime yra neįgalus. Net nereikalingas. Nes tau arba duota suvokti amžinybę iškart, ją jausti visą - arba neduota.

Kiekviena sekundė buvimo, jei iš tiesų e s i - yra amžinybė. Tu ištirpsti joje, ji tavyje ištirpsta taip, kad beveik nelieka ribų.

Amžinybėje sekundė yra begalybė, begalybė yra sekundė. Amžinybei nesvarbu, ar tu gyvensi vieną sekundę, ar tūkstantį metų. Jai lygiai tas pats; ne tas pats tik tavo buvimas ir suvokimas kad ir viena sekundė gali trukti amžinai.

Mūsų sąmonė taip surėdyta, kad amžinesni mums atrodo dideli arba labai... maži dalykai. Pavyzdžiui, mūsų žvilgsniams neaprėpiami vandenynai ir... atomai.

Amžinybei priklauso ne tik tai, ką mes regime materialiame pasaulyje. Mums amžini ir tie jausmai, kurie mumyse gyvena, užvaldo ar nuvilia mus. Jei kada mylėjai, tai tas jausmas buvo ir kaip prisilietimas prie amžinybės, didesnės už mus. Amžina tai, ką patyriau, ką išgyvenau, nors visiškai neamžina atrodo tai, ką sukūriau, kuriu arba dar bandysiu sukurti. Žodžių derinį, medinę skulptūrėlę, stogą virš seno šulinio. Amžinesnis už kūrybos rezultatus yra pats procesas ir jo sukeliama būsena, beveik prilyginanti mus dievams...

Tam tikra prasme amžinybė man yra dievas, belaikis ir begalinis, lyg kabaloj tas taškas, iš kurio viskas kilo. Lyg kažkoks kosminis kiaušinis iš „pirmykščių" laikų mitų, nors iš tiesų jokių pirmykščių laikų ir nebuvo, nes laikas yra vienas, ir nežinia, ar jis kada prasidėjo, ir nežinia, ar jis kada pasibaigs. Negaliu įsivaizduot jokio į žmogų įsikūnijusio „dievo", primityviai nukryžiuoto ar sukryžiavusio kojas meditacijai. Viskas yra amžinybės, vadinasi, ir dieviškumo, papėdėje, lygiai taip pat jos viršūnėje ir apačioje; ir viskas yra vienodai persmelkta jos - gyvi ir negyvi kūnai, protai ir sielos, visos mažiausios atomų dalelės. Visa, ką pajėgia pažinti ir suvokt mūsų protas ir intuityvusis pažinimas.

Todėl dabar gyvenu taip, lyg būčiau amžinas. Stengiuosi taip gyventi. Bandau kasdieną tobulinti save, nes amžinumo jausmas susijęs su tobulybės siekiu. Ir nesvarbu, kad tas tobulumas pernelyg greit dūžta, lygiai kaip ir pastangos tapti tobulesniu nors per plaukelį. Svarbu yra tikėjimas, kad gali tobulėt ir kai ką tobulint. Aišku, ne dalykus, tobulesnius už tave patį, pavyzdžiui, gamtą.

Ir nesvarbu, kad mano „pernelyg žmogiškas" kūnas laikinas, ir kartais jau jaučia nuovargį, siunčia man to nuovargio signalus. Žinau, kuo jis taps ilgainiui, o palyginus su amžinybe - be galo greitai.

Bet dabar, kol e s u - esu amžinas.

Ir niekas d a b a r negali iš manęs tos amžinybės atimti.

Nuo Trojos arklio iki Biržų avino

Rasa Penelienė
2009-04-09

 

Jeigu dabar vyktų savivaldybių rinkimai, už kokią partiją turėtų balsuoti dešiniųjų politinių pažiūrų biržiečiai?

Patarimą, žinoma, galėtų duoti buvęs parlamentaras konservatorius Saulius Kubiliūnas. Jis turi talentą įtikinti, kad bet kuriuo atveju reikia balsuoti už konservatorius. Net tada, kai šie veikia dievai žino ką.

Kas šiandien galėtų pasakyti, ko siekė dešinieji į Seimo rinkimus Biržų - Kupiškio apygardoje išsiųsdami krikdemą Aurimą Franką? Nuo pat pradžių prognozuotas politinis susideginimas įvyko. Tik kokia jo prasmė?

Jeigu norėta parodyti A. Franką kaip politinį nesubrendėlį, tai biržiečiai nieko nauja neišvydo.

Gal tai turėjo būti auka dešiniųjų dievams? Bet aukojamas avinėlis tik šiek tiek paspirgėjo, o po kelių mėnesių stojo visu avinu ir ėmė badytis.

Avinai paprastai nesigano be piemenų.

Kai iš Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos buvo pašalintas aktyvus politkalinių ir tremtinių organizacijos pirmininkas Povilas Stakionis, atsiskleidė ne tiek avino užsispyrimas ir jo ragų stiprumas, kiek piemenų gudrumas.

Sustabdyti Biržų skyriaus pirmininkės Ramunės Čigienės veiklą, o galiausiai jos narystę partijoje - neeilinio plano dalis. Jį įgyvendinus iš esmės keistųsi politinių jėgų išsidėstymas rajono valdžioje.

Krikdemai dirba išvien su Biržus valdančiais socialdemokratais, valstiečiais liaudininkais ir „darbiečiais". Į kokias politines ganyklas pasuktų jungtinė krikdemų ir konservatorių partija, jeigu vadovavimą joje perimtų kairiųjų „bendradarbiai"? Kaip tą naująją kryptį pavadintų piemenys, nesunkiai valdantys avių bandą?

Ir apie pavadinimus, ir apie visa kita pagalvota.

A. Frankas, aną savaitę savivaldybės taryboje paskelbęs apie naują frakciją, pavadino ją TS-LKD, t. y. partijos, vardu. Kad ji bus opozicinė, nepranešė. Vadinasi, ji, pavadinta dešiniosios partijos vardu, eis išvien su valdančiąja kairiųjų dauguma.

Geresnio akių dūmimo būdo rinkėjams nesugalvosi. Ir tai tik pirmosios kregždutės, pranašaujančios Tėvynės sąjungos Biržuose mutaciją.

Turbūt klaidinga TS-LKD Biržų skyriaus narius, pritariančius pokyčiams partijoje, vadinti paklydusiomis avelėmis. Jie ne iš tų, kurie nežino, ką daro. Šiuo metu daugelis jų sėdi savivaldybės arba jos įstaigų kabinetuose ir supranta, kad bet koks nelojalumas valdžiai - grėsmė jų patogumui bei saugumui. Ir atvirkščiai.

Šių avelių situacija paranki piemenims, kurie anksčiau tik sapnuose regėdavo amžiną kairiųjų valdžią raudonosiose pievose.

Taigi poreikiai ir potroškiai rikiuojasi maždaug taip: avelėms reikia valdžios meilės ir šilumos bei materialinių gėrybių, avinui - pripažinimo ir šlovės, piemenims - absoliučios valdžios.

Kad troškimai virstų realybe, beliko imtis veiksmų.

Būtų paprasta, jei tos avys dešiniojoje partijoje sudarytų daugumą. Nors į šią bandą vis pritraukiama naujų narių, tačiau akivaizdu, kad šis procesas užtruks.

Todėl nuspręsta imti jautį,

t. y. aviną, už ragų.

Jis kol kas idealiai pildo piemenų užmačias. Jam su pulku avelių konservatoriai ne tik atvėrė partijos duris, bet dar ir raktus įteikė. Kai atsitokėjo, kas vyksta, stojo mūšin. Bet ar jis nebus pavėluotas?

Taigi įvykiai beveik kaip Trojoje. Tik į ją achajai įsiveržė mediniu arkliu, o Biržų politinių kovų įrankis - avinas.

Sniegas, tirpstantis vasaros link

Alis Balbierius
2009-04-04

 

Sniego šiemet šiam kraštui buvo dovanota.

Jei nesiautės sausros ar nesiaubs pasėlių nesibaigiančios liūtys, regis, turėtų būt dovanota ir vasaros bei rudens derliaus.

Nes sniegas, gulintis pavasario laukuos ir vėluojantis ištirpti, yra to derliaus pranašas, jo įkvėpėjas, jau kyląs į karklo kačiukų sidabrą, į klevo sulos salsvumą; po sniegu formuojantis geltoną šalpusnio žiedą.

Šitas ištirpęs ir dar tirpstantis sniegas keliaus į niekam nematomas žemės gyslas, kurios maitina šulinius ir žiemkenčių šakneles, o kartais šiam krašte išsiveržia iš požeminių savo upių ir saugyklų, užliedamas karsto daubas ir laukus. Ir tada vakaro saulėlydžių debesys - taip pat ir saulėtekių debesys - ir jų kaleidoskopiškai besivartančios spalvos - atsispindi ir žėri tose balose, kurias po tokio sniego tirpsmo rasi pačiose įvairiausiose vietose.

Mėnuo su paukščio vardu - kovas - nulydi, atiduoda tirpstantį sniegą - kito mėnesio su paukščio vardu - balandžio pradžiai. Dar bus gegužė - gegutė. Deja, daugiau mėnesių su paukščių vardais nebus. O gal norėtųs, kažkur rudeniop, kai vėl naktys taps ilgos, ūkanotos ir vėsios, skaičiuot kokio apuoko ar pelėdos mėnesio dienas...

Nors ir nutolęs nuo ornitologijos, šį kovą regėjau gerves, skrendančias virš sniego laukų. Gervės ant sniego, kai beveik niekur dar nebuvo atitirpusios žemės lopinėlių, atrodė kažkaip keistai. Girdėdamas jų balsus, dažnai įsivaizduodavau jų pilkai žalsvas ilgas kojas, brendančias sniegu. Jų pavasarinių plunksnų puošnybę, kurią jos parsiskraidino iš dausų.

Visai kitaip kadaise gervių balsai skambėdavo pavasarį, kur nors kitur, pavyzdžiui, Ventės rage ar garsiajame Čepkelių raiste, rezervate, per pavasarinę šių stebuklinių paukščių apskaitą balandžio mėnesį.

Šių metų kovas, tas pirmasis sugrįžtančių paukščių mėnuo, šiemet slėpė tuos paukščius nuo mūsų regos ir klausos, retsykiais saulėtomis dienomis miestely dovanodamas mums juodo kovo mėlyną šešėlį ant akinančios sniego baltybės.

Ir tie mėlyni regėti šešėliai tirps kartu su sniegu atminty, kovų balsai persikels į lizdus aukštoje, kitoje - dangaus mėlynėje.

Polaidžio balose tuoj tuoj lyg vaivorykštės atsispindės vieversių, kikilių, strazdų giesmininkų ir kitų giedotojų giesmės, nematomu rikošetu nuo vandens paviršiaus, nuo debesų atšoks į mūsų klausą; ir tik nuo mūsų priklausys, ką tuose garsuose, ką tose balose ir debesyse, šioje atgimstančioje žemėje mes regėsime ir įžvelgsime.

Nes „daiktai turi šaknis", sakoma vienoje senovės kinų išminties knygoje. Ne tik šaknis, visa frazė skamba taip: „Daiktai turi šaknis ir viršūnę".

Be abejo, ir visi reiškiniai turi savo slaptas šaknis ir viršūnes.

Ir tirpstantis sniegas, kuris vienu metu pavasarį yra ir daiktas, ir reiškinys.

Apie valdančiųjų teisingumo standartus

„Ir ko jie į rajono tarybą rinkimų metu veržiasi, jei vėliau it zuikiai suglaudę ausis posėdžiuose sėdi. Spaudos puslapiuose aprašyta daugybė abejotinų valdžios sprendimų, o tarybos narių rodomos pozicijos nesulaukiame", - priekaištauja biržiečiai, vertindami savo rinktų politikų darbą.

Žmonės yra teisūs, tačiau reikalas nėra toks paprastas, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Aukščiausiame rajono valdžios organe, rajono savivaldybės taryboje, yra susipynę galybė grupinių ir asmeninių interesų. Pridėjus biržietišką nuolankumą ir ištikimybę valdžioje esantiems, būtų galima paaiškinti rajono tarybos neįgalumo priežastį. Paklusnumui sukurti ir išlaikyti pasitelkiami vadinamieji administraciniai resursai.

Biržuose valdžios galios išlaikymo svertas - į tarybą konservatorių deleguotos Sigutės Vižinytės vadovaujama Etikos ir procedūrų komisija. Taip, ta pati komisija, kuri beveik dvejus metus dirbo neturėdama nuostatų, ir tik šiam faktui paaiškėjus, vasary rajono taryba juos patvirtino. Nuostatai skelbia, jog ši komisija, remdamasi etinėmis nuostatomis, padeda valstybės politikams ugdyti demokratiškumą, politinę kultūrą, derinti įvairius požiūrius ir įsitikinimus, siekti santarvės, humaniškų tarpusavio santykių.

Tad nuo žodžių - prie darbų.

Komisija šį mėnesį svarstė mero pavaduotojo Aurimo Franko elgesį už tarybos posėdyje, kuriame buvo  tvirtinama Kontrolės komiteto sudėtis, mano adresu rėžtą žeminančią frazę „Kęstuti, pasapnavai ir užteks". Etikos komisijos nariai pažeidimo neįžvelgė ir apsiribojo vicemero svarstymu.

Gal etikos sargams pritrūko ryžto ir principingumo?

Šis klausimas opus, nes prieš tris mėnesius svarstydami rajono taryboje mano išsakytas mintis dėl savivaldybės valdininkų neveiklumo, neįsiklausymą į verslo atstovų nuomonę nustatant mokesčių dydį, reikalavimą įvardyti atsakingus asmenis dėl išgrobstyto Kęstučio gatvės grindinio akmenų, Etikos komisijos nariai nebuvo gailestingi ir atlaidūs.

Išnagrinėję savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų skyriaus vedėjos Zitos Marcinkevičiūtės skundą, Etikos komisijos nariai pripažino, kad aš pažeidžiau valstybės politikų elgesio kodekso nustatytus padorumo, pavyzdingumo, nešališkumo ir atsakomybės principus.

Neaišku, kodėl Etikos komisijos nariai mano išsakytus žodžius vertino ypač griežtai, o A. Frankui tik nekaltai pagrūmojo pirštukais. Dar daugiau - rajono tarybos posėdyje aš gyniau visuomenės interesą.

Peršasi atsakymas, kad etikos sargai pabūgo vertinti valdančiajai daugumai priklausantį vicemerą, o opozicionieriui galima ir rykščių skirti.

Tai „pamoka", kad kiti žinotų, jog savivaldybės darbuotojų ir rajonų vadovų darbais ir veiksmais negalima abejoti ar drįsti juos kritikuoti.

Tik keista ir graudu, kad Etikos komisijos nariams ar savivaldybės geltonojo pastato „kavos klubo" nariams neužkliuvo savo inteligenciją mėgstančio deklaruoti rajono mero Regimanto Ramono viešai išsakytos frazės „Ateina du kaimiečiai, ir jūs galvojate, kad tai žmonės" arba „Dvi bobos - dar ne žmonės". Pasirodo, kad šie ir kiti mero kartojami „perliukai" nežeidžia garbių savivaldybės tarnautojų orumo.

Kryptingai veikiančios Etikos komisijos narių padrąsintos, savivaldybės darbuotojos puola skelbti karą valdininkų darbus rajono tarybos posėdžiuose vertinantiems tarybos nariams. Rajono tarybos narei Irutei Varzienei pasvarsčius apie neskaidriai vykdomą švietimo įstaigų reorganizaciją, kalbama, kad suinteresuoti asmenys ėmėsi stropiai nagrinėti posėdžio stenogramą. Ar tik nebuvo ieškoma galimybių tarybos narę atiduoti etikos sargų teismui? Į grasinimus panašių užuominų sulaukė kiti tarybos nariai, kritikavę švietimą.

Iš tikrųjų,  kaip jas - darbo ir puotos kabinetuose galvas ant mero peties guldančias savivaldybės moteris - kažkas drįsta kritikuoti. Jei apie tai ryšis visi kalbėti, per daugelį metų kurptos Biržų valdžios piramidės pamatai gali suaižėti.

Tarybos narė I. Varzienė prieš etikos sargų teismą nestojo. Galima manyti, kad rajono valdantieji išsigando viešumo. Nes svarstant tektų biržiečiams aiškinti, ką „baisaus" politikė pasakė, ir dar kartą viešinti jos žodžius apie nesibaigiančią ir keistą rajono švietimo reorganizaciją.

Iš tiesų bijo net ir visagaliais laikomi valdžios žmonės. Jie bijo paprastos ir aiškios žmonių pozicijos, bijo tiesos sakymo. Vadinasi, rinkėjai ginklų prieš valdžios savivalę turi.

 

Kęstutis Slavinskas, Biržų rajono savivaldybės tarybos narys

Esate nuogi, ponai

Rasa Penelienė
2009-03-31

 

Prieš kelerius metus krekenaviškė, prakalbusi apie atlyginimų dalijimą „vokeliuose", tapo pilietinės drąsos simboliu. Apie ją rašė šalies spauda, rodė televizijos, jai buvo suteikti garbingi titulai.

Regis, ta moteris nieko tokio nepadarė Tik garsiai pasakė tai, ką daugelis matė ir žinojo.

Kaip Biržuose veikia socialinių paslaugų teikimo sistema, taip pat daug kam žinoma. Bet apie tai viešai išdrįso pasakyti tik Bliūdžių kaimelyje gyvenanti moteriškė.

Neįgalų sūnų slaugančios V. Gasiūnienės istorija parodė, ko verta nemenkus atlyginimus gaunanti socialine parama užsiimančiųjų armija.

Kalbėdama apie vargus, kuriuos tekdavo patirti vežiojant neįgalų sūnų pas gydytojus, ir apie socialinių darbuotojų bei valdininkų elgesį, paprasta moteris neslėpė nei savo vardo, nei pavardės.

Ji suprato, kad tie žodžiai kada nors gali atsisukti prieš ją pačią ir ligonį sūnų. Slaugant jį, nori to ar ne, teks vėl susidurti su tais pačiais savivaldybės, Socialinių paslaugų centro darbuotojais. Su tais, kurių doram žmogui nesuvokiamas elgesys buvo paviešintas.

Ir ilgai laukti neteko.

Jau dvi atakas kaimo moteris atlaikė oriai ir drąsiai.

Pirmąsyk - kai savivaldybės tarybos posėdyje Socialinės paramos skyriaus vedėja E. Prokopovičienė bandė įrodyti, kad Socialinių paslaugų centras vertas biudžeto milijonų. Ji iš tribūnos nerausdama bandė paneigti tai, ką spaudai pasakojo neįgalų sūnų slauganti motina.

V. Gasiūnienei neatsižadėjus savo žodžių, bandyta ją apgauti. Nelaimių prispaustus žmones į spąstus įvilioti paprastai nebūna sunku. Tereikia atsiųsti žurnalistą, kuris, pavyzdžiui nuoširdžiai paklausinėtų, ar neįgaliajam reikalingas kompiuteris. O po to laikraštyje į teisybės ieškotojos lūpas įdėtų padėką. Tiems, kurių pagalbos ilgai nesulaukė.

Nesunku įsivaizduoti, ką išgyveno neįgaliojo motina, skaitydama išspausdintus padėkos žodžius, kurių ji nepasakė.

Pasinaudoti silpnaisiais balinant valdininkų mundurų dėmes gali tik moraliniai iškrypėliai.

Biržuose, deja, tokiems duota valia ir galia.

Pasakyti garsiai, kad karalius nuogas, nėra paprasta. Juk H. K. Anderseno pasakoje nesančius karaliaus drabužius minia išsijuosusi giria.

Gyventi apsimetinėjant, meluojant, pataikaujant yra saugiau ir patogiau. Ir ne tik pasakoje.

Štai Seimo narys V. Valkiūnas, paprašytas pakomentuoti rajono politikų sprendimą leisti pedagogus į užsienio keliones už mokesčių mokėtojų pinigus, jų klaidą pripažįsta. Tad kodėl jis pats, būdamas tarybos posėdyje, apie tai nekalbėjo?

„Man nedavė žodžio", - sako biržiečių rinktas parlamentaras.

Bėdų kankinamai Bliūdžių kaimo moteriai žodžio taip pat niekas nesuteikė. Bet prabilo jos sąžinė, žmogiškasis orumas, pilietinė drąsa.

Ir ji pasakė: esate nuogi, ponai.

Kol savivalda tik imituojama

Rasa Penelienė
2009-03-24

 

Garbūs profesoriai teigia, kad dėl nepalankaus politinio ir psichologinio klimato į politiką eina naivuoliai ir cinikai.

Puiki šio teiginio iliustracija - Biržų savivaldybės taryba. Tai cinikų ir naivuolių rinkinys, papuoštas vienu kitu norinčiu ir galinčiu nesavanaudiškai bei profesionaliai atstovauti visuomenės interesams.

Jų iškelti klausimai, išsakyti pastebėjimai retsykiais padrumsčia cinikų ramybę, pajaukia naivuolių protus, bet tai yra viskas, ką jie gali padaryti.

Valdžios valia ir galia - sovietinės nomenklatūros dvasia persunktoje savivaldybės administracijoje.

Šios nuo senų gerų laikų be trikdžių veikiančios mašinos kol kas nesugebėjo suvaldyti nė viena rajono taryba.

Išrinktieji stebėtinai greitai tampa įrankiais, kuriais nesunkiai pasinaudojama siekiant įvairiausių užmačių, neturinčių nieko bendro su nauda visuomenei.

Dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais Biržų rajone tikrosios savivaldos nematyti. Akivaizdi tik jos imitacija. Išrinktoji valdžia visuomenės interesams atstovauja tiek, kiek šie sutampa su tam tikrų įtakingų asmenų siekiais.

Kas savivaldybės tarybą galėtų priversti tinkamai atstovauti rinkėjams? Be abejo, tik jie patys. Eidami į rinkimus žmonės atiduoda balsus už tam tikros partijos atstovus. Sykiu partijos įsipareigoja, kad jų atstovai, išrinkti į valdžią, vykdytų rinkėjų valią.

Tačiau po rinkimų partijos paprastai užsnūsta. Jų niekas labai ir nežadina - matyt, žino, kad bet koks judinimas beviltiškas.

Kuo užsiima politinių partijų Biržų skyriai šiuo metu?

Šioks toks judėjimas matyti Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų gretose. Paskutinis paviešintas jų maršrutas - sakralinių dirbinių parodėlės vežiojimas po bažnyčias.

Kur kas plačiau nuskambėjo šių metų pradžioje susistumdymas dėl Biržų skyriaus vadovų kėdžių ir politkalinio R. Stakionio pašalinimas iš partijos gretų.

Po Seimo rinkimų, kai konservatoriai su krikdemais ir jų lyderiu A. Franku užsikūrė laužą ir patys save paspirgino politinėse liepsnose, ši partija, matyt, dar ilgokai gydysis žaizdas. O kai pačiam skauda, argi girdėsi kitų, t. y. rinkėjų, skundus? Argi ligoniui gali berūpėti partijos atstovo savivaldybės taryboje politinė sveikata? Kam besvarbu, pavyzdžiui, konservatorių atstovės S. Vižinytės klaidžiojimai po Etikos procedūrų komisijos džiungles?

Apie socialdemokratus žinių nėra. Jų turbūt ir nereikia, nes Biržų socdemų vadas R. Ramonas - rajono meras. Ir tai svarbiausia visos kadencijos žinia.

Seimo rinkimų įkarštyje iš Socialdemokratų partijos išsviesti „atskalūnai" su V. Valkiūnu priešakyje R. Ramonui galvos skausmo nebekelia. O paskui socdemą merą it vargšas pusbrolis slankiojantis krikdemas vicemeras A. Frankas - iškalbingas liudijimas, kas čia valdo.

Ką veikia valstiečiai liaudininkai? Turbūt taip pat valdo. Ar šios partijos gerbėjai dėl netvarkos keliuose, laukuose, miškuose ir valdžios koridoriuose kreipiasi, tarkim, į Biržų skyriaus pirmininką V. Rinkevičių, - nežinia. Ar jis, grįžęs iš Seimo, tebėra ištikimas liaudies tarnas, plačiau negirdėti.

Biržų „valstiečius" pastaruoju metu labiausiai išgarsino kelionė į Lenkijos ūkius ir maudyklas už valdiškus pinigus. Niekas nesirengia paneigti, kad tai irgi tarnystė. Saviškiams arba potencialiems bendražygiams.

Praėjusią savaitę kvietimą telktis geriesiems darbams išplatino Liberalų sąjūdžio Biržų skyrius. Tačiau be ironijos tenka pasakyti, kad šios partijos narys K. Slavinskas - vienas iš nedaugelio savivaldybės tarybos narių, kurie stengiasi aktyviai atstovauti rinkėjų interesams.

Liberalų sąjūdžio reitingai šalyje kyla, šios partijos į ministrus deleguotų E. Masiulio ir G. Steponavičiaus veikla visuomenės vertinama palankiai. Ar biržiečiai patikės šia partija, priklausys nuo to, kas papildys jos gretas ir ką joje veiks. Taip pat kažin ar būtų teisinga šią politinę jėgą tapatinti su partijos netekusiu V. Valkiūnu, kuris dažnai matomas K. Slavinsko draugijoje.

Tuo tarpu Darbo partijos Biržuose kryptis aiški - pramoginė. Niekas nesiginčija: balių rengimas - smagus užsiėmimas. Dar smagiau būtų, jei pokylių dalyvius bei svečius po namus išvežiotų ne mokykliniai autobusiukai ir ne už mokesčių mokėtojų pinigus.

Dar Biržų „darbiečiai" pasižymi tuo, kad savo gretose neturi lyderio. Pasirodo, nė vienas iš jų netinka vadovauti skyriui, todėl pirmininką teko „importuoti" iš Šiaulių. Į savivaldybės tarybą patekusių „darbiečių" P. Kalkio ir S. Valiuko partinis statusas taip pat savotiškas - jie lyg ir priklauso partijai, lyg ir ne.

Savitumo nestokoja ir būrelis medikų, į savivaldybės tarybą patekusių su įvairiomis partijomis. Iš tiesų jie visi uoliai atstovauja vienai jėgai, kurią N. Jeloza kadaise pavadino ligoninės partija. Iš jų nereikalaujama vengti viešųjų ir privačių interesų konfliktų, nes provincijoje daktarams leistina daugiau nei paprastiems mirtingiesiems.

Svarbu atsiminti ir tai, kad savivaldybės nariams už darbą yra mokama. Nedideli tai pinigai, tačiau mokesčių mokėtojai turi teisę žinoti, už kokį darbą jie dalijami.

Tarybos posėdžiai vyksta darbo dienomis. Ar už tas valandas tarybos nariams nemokama jų darbovietėse? Ar visi politikai į posėdžius ateina pasirengę, t. y. išstudijavę pateiktus sprendimų projektus? Ar susitinka su rinkėjais, kad išgirstų jų nuomonę svarbiais visuomenės gyvenimo klausimais? Ar aktyviai dalyvauja diskusijose posėdžių metu? Pagaliau, ar jų balsavimą lemia tik sąžinės balsas?

Į šiuos klausimus ir dar daugelį kitų turėtų atsakyti patys išrinktieji, pasižadėję atstovauti visų mūsų interesams. Pirmiausia - atsakyti sau, padaryti savo sąžinės „reviziją".

Laisvės nublokšti

Rasa Penelienė
2009-03-17

 

Laisvė Biržus užklupo netikėtai. Ir pirmiausiai ji smogė pedagogams. Tas smūgis buvo toks stiprus, kad ir po dviejų dešimtmečių vargšams atsigauti nelengva.

Tokią žinią praėjusią savaitę ištransliavo Biržų meras Regimantas Ramonas, šalies žiniasklaidai filosofuodamas apie rajono pedagogų keliones į užsienio šalis.

Iki šiol girdėjome įvairiausių motyvų, kodėl Biržų pedagogai negali apsieiti be vojažų po užsienius. Iš visokių tribūnų ir kalbančių galvų sklido aiškinimai apie kvalifikacijos kėlimo būtinybę ir nenumaldomą norą akis paganyti po Šveicarijos Alpes, Venecijos kanalus ir grafysčių švietimo ypatumus.

Tačiau sutinkant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 19-metį, į Biržų pedagogų aistrą keliauti pažvelgta, kaip sakoma, globaliai.

Pasirodo, šio proveržio keliauti priežastis - laisvė, prislėgusi pedagogų buitį ir būtį. Todėl jiems gyvybiškai svarbu kasmet po kelis kartus rinktis į kuopeles, sėsti į autobusus ir važiuoti. Bet kuria kryptimi ir bet kokia kaina. Svarbu tik, kad nepritrūktų fantazijos ir pinigų. Žinoma, valdiškų.

Rajono biudžete žiojėja per du milijonus litų skylė? Ne pinigais, brangieji, sveriama laisvės našta, užgulusi visuomenės pečius. Ir itin pedagogų. Meras tą suvokia. Jam ir pačiam nelengva - panašu, kad ir jį netyčia užklupusi laisvė nustebino bei pribloškė. Argi už tą sunkiai pakeliamą nepriklausomybės naštą nereikia bent jau šiokios tokios kompensacijos?

Garbė merui - jis suvokia, kad nuo laisvės sunkybių atsikvėpti pirmiausiai nusipelno visuomenės lyderiai. Švietimo ir mokslo ministerija išplatino žinią, kad tokie lyderiai yra pedagogai. Jie - pilietiškiausia visuomenės dalis. Taip rodo apklausos. Jomis netikėti pagrindo nėra. Ypač, jei į klausimus atsakinėja patys pedagogai.

Jeigu panašios apklausos vyktų žemės ūkio sektoriuje, visuomenės lyderiais turbūt pasiskelbtų žemdirbiai. Ar atsirastų tam nepritariančių?

Kažin ar kas paprieštarautų, jeigu ir šie sumanytų pakeliauti po svečias šalis mokesčių mokėtojų pinigais. Pirmųjų kregždučių jau turime - praėjusią savaitę po Lenkijos ūkius važinėjo ir tenykštėse perlinėse voniose turkštis galėjo grupelė žemdirbius mylinčių asmenų. Jos priešaky - pati savivaldybės administracijos direktorė, „valstietė" Palmyra Prašmantienė. Keliauninkų išvyka rajono biudžetą patuštins daugiau nei devyniais tūkstančiais litų.

„Tai nedideli pinigai", - sako meras. Iš tikrųjų mizeris palyginus su tuo, ką devyniolika metų iškęsti teko laisvės blaškomiems pedagogams, žemdirbiams ir kitiems mūsų lyderiams.

Todėl visiškai normalu, kai keliones už valdiškus pinigus net ir ekonominės krizės metu palaiko dauguma savivaldybės tarybos narių, Jie kelia rankas už tai, kad kelionėse nuo užgriuvusios laisvės atsikvėptų jų žmonos, vyrai, draugai, bendradarbiai bei - nėra ko slėpti - ir jie patys.

Kovo 11-osios minėjime meras, prakalbęs apie visuomenės susiskaldymą, nurodė kaltininką. Ir jis vėl buvo teisus - dėl visko kalta žiniasklaida.

Jeigu ne ji, iš tikrųjų niekas rajono valdžiai netrukdytų vienyti žmones, įkvėpti juos žygiams - kad būreliais pasiektų ne tik Lenkiją ar Sankt Peterburgą, bet ir kokį Murmanską.

Nepastebimi, nerimti ir nereikalingi...

Gendrutis Morkūnas
2009-03-14

 

Žiūrėjau televizijos reportažą. Rodė, kaip vaikai išlydi kaimo mokyklą aplankiusius politikus. Tiksliau, rodė kažkokio veikėjo monologą apie niekas neprisimena ką. Veikėjui kalbant, tolumoje už jo nugaros ant mokyklos laiptų stovėjo pulkelis vaikų ir labai stropiai mojavo.

Toks buvo tas reportažas - iš tuščio į kiaurą pilstantis veikėjas ir kaip hatifnatai vasario darganoje mojuojantys vaikai.

Prisimenate, yra tokie padariukai Tuvės Janson knygose apie trolius Mumius. Visi jie vaikšto išsirikiavę. Kartu, viena kryptimi, vedami vieno tikslo. Neturi veidų ir niekas nežino, kaip jie gyvena.

Ir dar - hatifnatus pastebi retas. O dėmesio į juos nekreipia niekas.

Savo hatifnatus, kuriuos oficialiai vadiname vaikais, barame už tai, kad jie susivėlę, o jų kambariuose - netvarka, nors jų plaukučiai lygūs ir ką tik sušukuoti, o kambariuose - nė dulkelės.

Mes nematome vaikų kambarių, vaikų pakaušių ir vaikų pirštų.

Mes nematome vaikų.

Esu beveik įsitikinęs, kad ir tuos ant šaltų mokyklos laiptų mojuojančius vaikus matė retas.

Įdomu, kada mes išmokstame klausytis iš visų jėgų apie gyvenimą pasakojančio vaiko ir mintyse spręsti sudoku?

Atrodo, anksti. Bent jau anksčiau negu gauname pasus.

Sykį mačiau vidutiniškai paaugusią mergaitę. Ji stovėjo įsikibusi į vežimėlį ir kaip automatukas kartojo: „Sėdėk ramiai. Sėdėk ramiai. Sė... ėk... .. miai".

Auklėjamas kūdikis vežimėlyje ramiai ir taikingai miegojo. Smulkučiai požymiai rodė, kad miega jis jau visą valandą.

Vienos radijo stoties žurnalistė, vesdama tiesioginę laidą iš Vilnius knygų mugės ir pristatydama laidos programą, kurios antroji dalis buvo apie vaikų knygas, pasakė, kad pirmojoje dalyje bus kalbama apie rimtas knygas. Suprask, apie knygas suaugusiesiems.

Suprasti reikėtų dar daugiau - vaikų knygų rimtomis laikyti negalima.

Nežinau, kiek vaikiškų knygų perskaitė toji žurnalistė, tačiau aišku viena - yra gausybė žmonių, kuriems rimtumas ir vaikų literatūra - nesutaikomi dalykai.

Ko gero, ne dėlto, kad vaikų literatūroje daug paveiksliukų. Daug suaugusiųjų skaito tokių paveiksliukų prikimštus žurnalus, kad...

Priežastis visai kita - nerimti jų skaitytojai.

Daugiau ar mažiau pagalvojus, nieko keisto. Štai daugeliui atrodo, kad vaikas - ne žmogus. Arba - bent jau ne visai žmogus. Suaugėliai vaikams labai mėgsta sakyti: „Pirma užauk, o tada su manimi ginčykis. O dabar tu dar ne žmogus".

Kas žino, gal tokiame manyme logikos yra - vaikai maži, tad į pasaulį turi žiūrėti pro suaugusiųjų tarpukojus. Geriausiu atveju - pro jų pažastis. O ar galima žmogumi laikyti padariuką, kuris viską mato pro tavo tarpukojį?

Matyt, todėl mes norime, kad vaikas užimtų tiek vietos, kiek užima trisdešimt vidutinio dydžio mikrobų.

Kad ir istorija apie vaikus, vakarais žaidžiančius savo bute ir keliančius triukšmą. Pasirodo, kad tas triukšmas didesnis už šimto arklio galių elektrinio grąžto, kuriuo buto remontų maniakas kaimynas Kalėdų rytą lygina savo buto sienas, triukšmą.

Tad kaimynai vaikus apskundė policijai, o policininkai suka galvas, kokių užkardymo priemonių imtis. Žinoma, prieš vaikus.

Arba dažnai lėktuvu skraidanti tetulė. Atmosferos slėgio svyravimų kankinamų vaikų verksmas ją taip užkniso, kad juos ji nori išmėtyti lauk. Iš skrendančio lėktuvo. Nors visi žino, kad kur kas greičiau lėktuve galvą ima skaudėti nuo apvirškintu aviaciniu maistu ką tik pamaitinto riaugėjančio kėdės kaimyno ar bemuitėje oro uostoje tris paras praleidusios ir todėl visą parfumeriją išbandžiusios kaimynės kvapų.

Juodesnėmis popietėmis imi stebėtis, kaip tie vaikai iki šiol gyvi. Jiems nė motais, kad reikia mojuoti į tuštumą. Jie nekreipia dėmesio į nuožmius nervingų keleivių žvilgsnius lėktuvuose. Net ir vaikiškos knygos, kurias vadovaudamiesi bala žino kokiais motyvais perka suaugusieji, jų nenuvilia.

Tad ir magiškosios septynios minutės, kurias suaugusieji Lietuvoje kasdien skiria vaikams ir kuriomis visi žavisi, tačiau nedaro nieko, kad jos pavirstų bent jau aštuoniomis, vaikams jokio įspūdžio nedaro.

Gal ir nieko keisto.

Pasaulį matydamas pro didesniųjų tarpukojus būsi dar ne toks kietuolis.

Beribiškumo mirtis

Alis Balbierius
2009-03-07

 

Kaip galima kalbėt apie beribiškumo mirtį, jei, regis, Visata dar mūsų sąmonėse beribė ? Ir - jei įvairių religijų atstovai tiki, kad po viso to, kas yra ir vyksta aplinkui, ateis „amžinasis gyvenimas", kuris yra tas pats beribiškumas, tik suvoktas kitame lygmenyje?

Deja, daugybė simptomų, kuriuos stebi, nujauti ar tiesiog numatai intuityvybe, kalba apie daugelio beribiškumų, dar taip neseniai egzistavusių pasaulyje ir stebinusių mūsų protus, mirtį.

Pirmoji beribiškumo mirtis, mane giliai sukrėtusi ir nuolat veikianti iki šiol, yra gyvosios gamtos įvairovės ir jos erdvės mirtis. Gamta savo nuolatine kaita ir nuolatiniu atsinaujinimu mano laikinybei, kai dar tik pradėjau ją pažint, o vėliau domėtis jos apsauga ir šiek tiek dalyvauti tos apsaugos procesuose, atrodė beribė, nepaisant išankstinių žinomų sąlygiškumų.

Gamta vos prieš kokį tūkstantį metų buvo beribė bet kuriam europiečiui (lygiai kaip ir šitas mažytis Žemės rutuliukas ikikolumbiniam pasauliečiui), nes tada vos ne visą žemyną dengė gilūs miškai. Ir miškų beribiškumas žaibiškai išnyko, kad jo net neprisimename, nes nuolatinis gamtos naikinimo istorijos, kaip ir bet kurios kitos, kartojimas mūsų pernelyg greitai įsibėgėjančiame gyvenime niekad nebuvo populiarus prioritetas.

Juolab dabar, kai totalinio sunkmečio laiku kalbama beveik tik apie išgyvenimo galimybes. Ir šis laikas kuo aiškiausiai kalba mums apie ribas, prie kurių plėsdamasi civilizacija priartėjo - nes krizes sukelia ne tik koks „turbokapitalizmo" tarpsnis ar tai, kad valstybės „nelegaliai" prispausdino pernelyg daug pinigų, kurie, nepaisant jų popierinės gausybės, sunkmečio metu vis dėlto sugeba magiškai pradingti...

Sunkmetis primena, kaip greitai ir netikėtai ribos atsiranda ten, kur jų, regis, niekas neįžvelgė ir nesitikėjo jas esant. Ne tik iš ekologijos pozicijų, bet ir psichologiškai bei ekonomiškai aišku, kad negalima pasikliauti vien tik beribio vartojimo skatinimu, kuris įvardijamas kaip pažanga. Negalima pasikliauti ir tuo beribiu daiktų-šiukšlių gaminimu, kurių dauguma užprogramuota taip, kad po metų kitų reikia juos pakeisti naujais.

Pagaliau Žemės planetos resursų „piniginė" pradeda subliūkšti, o apie dar didesnį biosferos disbalansą mums primena klimato atšilimo simptomai. Kitaip ir negali būti, nes iš tos bendros visiems žmonėms ir visoms gyvybės formoms planetos „piniginės", prisidengus nuosavybėmis, pažangomis, konstitucijomis, įstatymų džiunglėmis, o ypač žmogaus, užėmusio dievo vietą, prioritetais, sėmė ir semia visi, kas tik išgali. O mokesčiai mokami mokesčių inspekcijoms, valdžiai, t. y. tai pačiai civilizacijai, visiškai nemokant arba mokant tik simboliškai gamtai, tą dažnai priverstinį mokestį įvardijant kaip gamtos apsaugą.

Baisoka jausti tą beribiškumo išnykimą, o kai kuriose sferose ir visišką beribiškumo mirtį. Globalus, kadaise atrodęs labai didelis pasaulis, į kurį mes, po ilgokos sovietinės rezervacijos dar tik įžengiame, kartais „išduoda" mus ribotumu, kurį atveria sunkmečio skalpelis.

Išgelbėti pasaulį

Ieva Penelytė
2009-03-03

„Šiaurės rytų“ devintajam gimtadieniui.

Išgelbėti pasaulį. Patirti meilę. Nugalėti blogį. Būti pačia geriausia - Obama, Betmanu, Vytautu Didžiuoju. Išlikti žmonių pasakojimuose, rašytiniuose šaltiniuose, internete. Turėti tūkstantį ir vieną draugą, pasiryžusį mirti dėl mano idėjų ir kartu sukurti pačią didžiausią pasaulyje imperiją, pranokstančią Čingischano ir jo palikuonių nukariautas stepes.

Mokėti išdainuoti Nessun Dorma. Daug. Daug veiklos nusimato per ateinančius penkiasdešimt metų. Pilnas kalendorius darbų. Net neįsivaizduoju, kada čia spėti išsiskalbti kojines ir per išpardavimą nusipirkti naują gražų iphone. O kur dar nuolatiniai įsipareigojimai, tokie kaip pasirodyti darbe aštuntą valandą ryto.

Svarbu mąstyti globaliai. Nepasiduoti tokiems antraeiliams lokaliems reikalams kaip dulkių šluostymas ar žuvytės šėrimas. Keisti save, būti dinamiškai, nepasiduoti nostalgijai. Jei pasidarytų liūdna, paskaitinėti paskutinės Lietuvoje moters, dar vis tikinčios visuomenės emancipacija ir progresu, Marijos Aušrinės straipsnių. Jei pasidarytų dar liūdniau, susirasti Svetlanos Proninos fotografiją ir penkias minutes atidžiai stebėti ją - taip turėtų atrodyti moteris, kurios antraeiliai lokalūs reikalai taip išpampo, kad pavirto dviem sunkesnėmis už girną krūtimis, regos dovaną laikinai atimančiu įdegiu ir kelias savaites velta šukuosena, kurioje galėtų lizdą susisukti visi Lietuvoje dar likę juodieji gandrai. Proninai visi minėti atributai turėtų smarkiai trukdyti gelbėti pasaulį.

O išgelbėti jį būtina. Jei įmanoma - skubiai. Dar tik nesu tikra nuo ko. Nuo kurio blogio reikia pradėti, ką „rauti su visomis šaknimis". Nenoriu būti kietos linijos šalininkė kaip Lietuvos konservatoriai - bijau, kad bandydama užduoti dorovingą - dievobaimingą kryptį, savo palikuonių būsiu negailestingai kritikuojama, vadinama viduramžių pelkėse strigusia pelėda, kietakakte, rasiste, seksiste, Filomena Taunyte, su „tokiu" požiūriu per ateinantį šimtą metų nepatirsiančia kūniškos meilės net su šiek tiek švepluojančiu Aloyzu. Nežinau, ar vykusios ir anarchistinės mąstymo kryptys, nors tikiu idėja, kad valstybė yra dar viena baisi manipuliacija, laisvą individą verčianti įsivaizduoti, kad kažkoks bendrapilietis iš Kelmės yra jo savasties dalis. Tačiau šis gundantis suvokimas baisiai nepatogus - trukdo mano pačios planui išgelbėjus pasaulį dar šiek tiek manipuliuoti juo ir susirinkti visas man ir ne visai man skirtas šlovės minutes.

Taigi esu patekusi į aklavietę. Apėmęs liūdesys. Sotinuosi Proninos portretu ir ciniška literatūra. Penktadieniais užsiimu išimtinai socialinių tinklų palaikymu ir blevyzgojimais apie krizes - asmenines ir ekonomines. Kaip žmonės pagaliau pasiryžta gelbėti tautą, religiją, bendruomenę ar dar kokį darinį? Kaip jie suranda laiko, jėgų, kaip ateina tas nušvitimas, iš kur ataidi balsai, liepiantys išgelbėti viską aplinkui, nori to tas „aplinkui" ar nelabai? Jeigu vieną dieną būsimi herojai pradeda viso gyvenimo darbą, iš kur jie žino, kad būtent to darbo reikia liaudies širdžiai ir amžinai šlovei laimėti?

Kuo toliau, tuo miglotos mintys apie šviesą-tiesą apleidžia, balsai neaplanko. Kol kas kamuoja tik nykus pasipiktinimas. Piktinuosi skaitydama blogai suręstas eiles, klausydamasi Seimo posėdžių transliacijų, matydama ne kokias „Žalgirio" perspektyvas, baisia neteisybe, kurią patiria žmonės, aprašyti spaudoje. Jei tapsiu pasaulio gelbėtoja, tai dirbti reikės visomis kryptimis - sporto srity, politikoje, ekonomikoje - visur vienos bėdos. Begalės iššūkių.

Tik vienas klausimas - ar žmonės nori būti gelbėjami?

Tais metais, kada buvo kuriami „Šiaurės rytai", buvo ką tik prasidėjęs naujas tūkstantmetis. Pasaulis norėjo būti išgelbėtas, esu tuo tikra. Per Seimo rinkimus transformavosi partinė sistema (viskas per Paulauską), nuskendo „Kurskas", ant Paryžiaus nukrito Concorde lėktuvas, Brazauskas tapo pirmuoju Visagino garbės piliečiu. Aiškūs ženklai, kad turėjo kažkas įvykti. Protingi žmonės tai suprato ir pradėjo leisti „Šiaurės rytus", skirtus kaupti žinias apie visus Biržų įvykius, net jei kai kuriuos iš jų „blogiukai" norėjo nutylėti. Pasaulis nepasikeitė, bet Biržų miestas ėmė krūpčioti. Atsirado norinčiųjų prisidėti prie rimto reikalo - žinių skleidimo. Kilo norintys būti išgelbėtais, šiuo atveju - spaudos. Ir taip kažkam prasidėjo gyvenimo žygis, skirtas liaudies gelbėjimui (matau, kaip dabar kai kas labai juokiasi skaitydamas šią teksto dalį). Bent dalis tos liaudies garsiai plojo. Kiti vis bandė apsiprasti.

Taigi kyla baisus įtarimas, kad nusiminti dėl neaplankančios išganingos idėjos visai neverta. Galimas dalykas, kad visi balsai, liepiantys veikti, atsiranda tam tikram laikui atėjus. Nėra ko rūstauti dėl Proninos ir konservatorių - net jie moka įkvėpti. Ir tikrai nereikėtų pasimesti dėl griūvančio pasaulio - jo, ko gero, viso išgelbėti nepavyks net Betmanui ar Obamai. Visa sėkmės paslaptis subtilesniuose žygiuose, jautresnėse svajonėse. Kažkur tarp paviršiuje sklandančios ramybės ir mokėjimo girdėti taip, kad ramybė būtų sudaužyta į šipulius. Nuoseklesniame tuksenime per liaudies smegenis.

Na, „Šiaurės rytai" įkvepia galvoti būtent taip.

Piliakalnio medžiai - išbandymas vietos savivaldai ir savigarbai

Alis Balbierius
2009-02-28

 

Laipsniškas, kelerius metus vykstantis Biržų pilies medžių naikinimas, remiantis ne Biržuose sukurtais projektais ir ne vietos specialistų nuomonėmis, jau senokai man regisi kaip skandalingas ir net juokingas reiškinys. Beje, jis tampriai siejasi su požiūriu į miesto želdinimą apskritai. Jis yra ganėtinai apgailėtinas, palyginus su kai kuriais kitais Lietuvos miesteliais, pavyzdžiui, Šilute, kur tokios pagarbos miesto medžiams periferijoje beveik niekur kitur neteko regėti.

Paprastai kultūroje, ekologijoje aš nesu šalininkas lokalių, dažnai provincialokų dalykų - šįsyk viskas regisi kiek kitaip, nes Biržų piliakalnis, jo parkas ir jo senieji medžiai yra suaugę su ne vienos biržiečių kartos gyvenimu. Tai toks pat paveldas vietos gyventojams, kurie turi jausmus, protą, atmintį ir šiokį tokį estetinį skonį. Pasiteisinimas, kad šį naikinimo projektą sukūrė „protingesni" už čia gyvenančius, yra juokingas. Juolab nerimtai skamba ir mintis, kai aiškinama, kad seni, jau išaugę medžiai... ardo po žeme slypinčių įvairių, per amžius nunykusių pilies pastatų pamatus. Nes senieji medžiai augdami ką suardė, tas jau suardyta, ir daugiau žalos jie jau lyg ir nebegali padaryti.

Nerimtas ir motyvas, kad senovėje, kai pralaimėjom švedams, piliakalnis buvo plikas ir kad tai tikrasis jo veidas - būti „plikam". Šitoks senovės pagerbimas piliakalny, kur gali stovėt tokie cemento „paveldiniai" laiptai, kokie yra pietinėje jo pusėje, yra daugiau negu juokingas.

Nekalbėsiu man artimų sentimentų apie senųjų, o ypač piliakalnio medžių sakralumą ir apie mūsų atbukimą medžio gyvybės klausimais. Medžių iškirtimas - ir tai ne urminis - piliakalny, mano nuomone, būtų pateisinamas tik dviem atvejais.

Pirmiausia tada, kai yra medžių, kurie iš tiesų jau peraugę, išpuvę ir yra pavojingi piliakalnio teritorijos lankytojams ir svečiams.

Arba jei iš tiesų gaunamos lėšos atkurti visą piliakalnio ir pilies kompleksą tokiu, kokiu jis buvo savo klestėjimo laikais.

Deja, nemanau, kad globalios krizės metu kažkas ims rytoj ir atstatinės piliakalnį, suras tą krūvą pinigų. Šiandien tai būtų tik utopija. Apie peraugusių medžių „atranką" irgi neverta kalbėti - užtenka pasivaikščioti laisvalaikiu po piliakalnį ir apžiūrėti kelmus... Aišku, yra ir kita, ekologiška galimybė - panašius projektus koreguoti medžių naudai... Tačiau šie pertvarkymai, kaip į juos bežiūrėtum, biržiečių atminčiai turėtų atrodyti barbariškai, jeigu Biržuose išvis yra kokia visuomenės grupelė, kuriai rūpi viešasis interesas. Nes čia, mano gimtinėj, labiau viešo intereso kaip Biržų pilis ir piliakalnis lyg ir nėra, ir tas viešas interesas yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos lygio. Būtų beprasmiška kaltinti tuos, kurie medžių kirtimo darbus vykdo, nes vykdytojai dažnai yra bailoki ir paklusnūs. Nors, taip žiauriai trūkstant „babkių", medžių kirtimui ir pjaustymui rajone atsiranda lėšų ne tik piliakalnyje.

Nėra jokios abejonės, kad piliakalnio parkas toks, koks jis dar išliko, nėra vien specialistų ar valdžios reikalas. Viešasis bet kurios visuomenės, bet kurios tikros - jei ji yra - savivaldos interesas yra visada platesnis už specialistų ar vykdytojų. Šie piliakalnio medžiai yra mūsų visų nuosavybė - Alio Balbieriaus ir Regimanto Ramono, Gintaro Butkevičiaus ar jau Seime sėdinčio Valdemaro Valkiūno, kiekvieno Biržų krašto ir net pasaulio žmogaus, nors vienąsyk regėjusio šį medžiais apaugusį ir todėl gamtovaizdyje išraiškingą piliakalnį.

Regis, yra vietos minčiai ir veiksmui - tik neaišku, kaip yra su ta mūsų - pseudopatriotiška - biržietiškai specifikiška savivalda ir savigarba.

Pasninkauti, melstis ir šelpti, arba Lietuva mirties ir prisikėlimo procese

Andrius Šukys
2009-02-21

Laukiant gavėnios visuomet galvoji, kuo save nustebinti.
Pelenų trečiadienį (vasario 25 dieną - gavėnios pradžioje) apsibarstymas pelenais apriboja kūniškumą, vėl sutelkia ties širdimi. Duoda protui erdvės į gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Ir šis 40 dienų (iki Velykų) atgailos ir dvasinio augimo laikotarpis - unikali proga sielos gilumoje sutikti santykį tarp savęs ir Dievo.

Šiandienos realybė, rodos, veda į tuštumą. Nežinią. Pilkumą. Ir kodėl Dievas negali žmogui duoti ramaus, sotaus ir saugaus gyvenimo? Nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties.
Amžini pakilimai ir nuosmukiai teikia būčiai adrenalino, tačiau gadina skrandžio, kepenų ar smegenų darbą.
Jau kuris laikas „veržiamės diržus", laukdami sunkmečio. Nėra nė vienos laidos (turiu omeny labiausiai žiūrimas ar klausomas), kuriose žmonės nebūtų gąsdinami, bauginami, kitaip koneveikiami.
Gal per daug tapome laisvi? Laisvi blogąja prasme! Todėl mūsų savitvardai reikalingas sukrėtimas, bauginimas, pasakymas STOP. Ir ne tik karui keliuose.
Krizė ateina. Toks pamintijimas ne iš piršto laužtas. Apgultos darbo biržos, daužomi Seimo rūmų langai, nuolat mažinami atlyginimai (išskyrus valdininkų ir valdininkėlių), nepaskaičiuoti ir nelabai logiški mokesčių įvedimai, nekompetentinga Vyriausybė, žmonių vidinis pyktis...
Begalė būsenų, laikysenų, nuotaikų.
Pasirodo, vienas neatsakingas žmogaus poelgis gali pasaulį atvesti prie pabaigos. Tarkim, balsavimas už bet ką tampa šių dienų skurdo realija. Visi žmogui skirti veiksmai reikalauja atsakomybės, studijų, įžvalgumo. Negaliu daryti bet kaip. Jei po to nenoriu gyventi bet kaip.
Šiemet Lietuva švenčia tūkstantmetį. Girdisi sveikinimai, linkėjimai. Per nacionalinę televiziją šmėžuoja kaip šešėliai emigrantų veidai. Pamatęs suglumstu. Nuolat. Nežinau - ką galvoti.
,,Jie didvyriai ar išdavikai", - mintys sukasi galvoje.
,,Aš - patriotas ar lūzeris, neieškantis laimės svetur", - atsakymo negirdžiu širdyje.
Smagu, jog žmonės gyvena, kuriasi, esti. Gyvenant užsienyje, patriotiškumas tampa praktiškas. Ne iš pareigos - kaip būnant Lietuvoje ir švenčiant Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją. Tačiau noriu gyventi Lietuvoje ir jaustis padrąsintas partizanų vado L. Baliukevičiaus-Dzūko žodžių, nuskambėjusių per nacionalinį diktantą: „Jaučiu, kad savo kraštą pamilstu vis labiau. Jeigu kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, neišvažiuočiau. (...) Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės nepalikome. Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį". Tūkstantmečio Lietuva rengiasi stebinti pasaulį. Leisti milijonus valstybės mokėtojų pinigų, kad tik apie Lietuvą galvotų gerai. Nesvarbu - savižudybės, bedarbystė, paleistuvystė, alkoholizmas, nekultūra.
Jubiliejiniams metams pradėti skirtas vokiečio G. Hoffo lazerių ir šviesos reginys - gražus atvirukas ar vaizdo klipas mūsų šalies reprezentacijai pateikti plačiajai pasaulio žiniasklaidai. Tačiau dvidešimties minučių šou, kainavęs kosminę kainą, galėjo atokiausius miestelius ir kaimelius apdovanoti kultūriniais renginiais su svariais ir svarbiais kultūros žmonėmis. O kur dar begalė milijonų, kurie išeis į orą, kad sužavėtume turistus, lengvatikius, prastosios kultūros mylėtojus. Ir liktume nuogi ir basi žiemą ištisus šiuos ir dar kitus metus.
Noro išoriškai pasirodyti nepavadinsi patriotiškumu - meile Tėvynei ir jos žmonėms. Gal patriotiškumas telpa Valdovų rūmuose, kur šalia relikvijų (neturinčių nieko bendra su Lietuva ir jos istorija) galės puikuotis savimylų ir kitaip per prievartą lendančių į istoriją veidmainių parodos ekspozicija.
Mąstantis, save gerbiantis Lietuvos pilietis turėtų neiti ten, kur jo neatsiklausus paimti pinigai mėtomi į visas puses ir banaliai - kičiškai „kuriama" tautos istorija. Žmonių poelgis ir balsas gali pakeisti labai daug. Politikoje, kultūroje, švietime, sveikatos vingrybėse. Tylėti nevalia. Pilietiškumas - ne tik prioritetas, bet ir pareiga.
,,Verslo klasėje" L. Glebavičiūtė, nusakiusi politikos kitoniškumo esmę, teigia, jog „primatai nesigrauš, kad „grybauja" televizijoje ar politikoje, nes jiems svarbiausias tikslas yra patenkinti savo žemiausius instinktus - išlikti ir pasipelnyti". Tokioje situacijoje turi suklusti ir vertinti, nes humoras irgi turi ribas, kad atlaikytų žmogaus pilietiškumas ir nereikėtų, anot L. Glebavičiūtės, šalies likimui pakibus ant plauko, emigruoti.
,, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio plakatuose išpaišytas tekstas „Lietuva 1009-2009" norom nenorom primena antkapinį paminklą: čia ilsisi Lietuva, jauna ir graži valstybė, kuri gyveno tūkstantį metų. Liūdi giminės ir artimieji - Latvija, Estija, Baltarusija", - pastebi V. V. Lansdbergis, straipsnyje besistengiantis paminėti ir gerąsias Lietuvos puses. Minčių pabaigoje užduoda klausimą: „Kokia Lietuva bus po krizės? Po mirties? Prisikėlusi... Ar bebus joje pikti bulvariški, lengvai paperkami nacionaliniai laikraščiai, ar bebus kirkilinis LEO? Ar stumdysis joje pagiežingi ir susitarti nesugebantys Seimo nariai, nebejaučiantys savo tautos žmonių ir renkami iš blogų ir mažiau blogų? O gal toji krizė užšaldys šias praėjusio tūkstantmečio savybes ir 2010 metų pavasarį atgimsime kitokie - sąmoningi ir džiugūs, norintys kurti savo valstybę bendrabūvio, o ne egoistiniais (klaniniais) principais. Jei taip, tai reikia itin džiaugtis nūdienos krize, kuri leis nusimesti kvailystės pančius ir pradėti kurti Valstybę iš naujo, „nuo nulio". Gal šį bei tą pasiskolinant iš gerųjų buvusios Lietuvos pavyzdžių - iš kunigaikščio Gedimino, iš Orvido... "
Gavėnios metu, pasirodo, bus ką veikti. Esame kviečiami rimtai savo ir tautos gyvenimo analizei. Užtenka simbolikos, mažmožių, dirbtinių vaizdelių. Nereikia „dėl vaizdo" elgtis ir Bažnyčioje - prie Dievo ar su Dievu.
Šventasis Tėvas Benediktas XVI kviečia ir intensyviai ragina krikščionis per Gavėnią atrasti pasninką. Jis yra dvasinis ginklas prieš šiuolaikinio gyvenimo materializmą. Siaubingą sudaiktinimą - gamtos, kultūros, dvasinių vertybių. Pagaliau - paties žmogaus. Popiežius šalia pasninko primena maldos būtinybę ir išmaldos dalijimą. Šios trys kertinės gavėnios savybės - esminės žmogaus ir žmonijos pokyčiams į gera.
„Atrodo, mūsų laikais pasninkas prarado savo dvasinę vertę ir materialinės gerovės kultūroje greičiau tapo terapine rūpinimosi kūnu praktika", - pareiškė Šventasis Tėvas. „Pasninkas, be abejonės, daro įtaką gerai kūno būsenai, tačiau tikintiems tai pirmiausia priemonė laikytis Dievo valios", - sakė popiežius.
Vienoje giesmėje giedame: „Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!" Negi žmogus turi patirti giesmės žodžiuose pasakytas apraiškas, kad suvoktų, kam, kodėl ir kaip gyvena? Būtų liūdna ir baugu, jei atsakymas būtų TAIP.

Valstybės šventės Biržuose - sielai ar iš reikalo?

Ramunė Čigienė
2009-02-19

 

Kiekvienas iš mūsų kartą per metus švenčiame savo gimtadienį. Kas labai prašmatniai, kas kukliau, bet vis dėlto sulaukiame sveikinimų ir dėmesio iš artimųjų, draugų, bendraminčių. Vasario 16 - oji - Valstybės, t. y. visų mūsų gimtadienis. O kaip mes, biržiečiai, jį švenčiame? Kaip Biržų savivaldybės vadovai kviečia jį švęsti? Gal džiugiai, prašmatniai, o gal kukliai ar tiesiog valdiškai, iš reikalo?

Drįstu teigti, kad kasmet savivaldybės dėmesys Valstybės atkūrimo dienai mažėja, renginiai priblėsę, oficialūs, todėl mažėja ir žmonių, ateinančių į juos. Atrodo, taip neseniai kultūros namų salė vos talpindavo visus norinčius dalyvauti šventėje, šįmet gi net ir pilies salė nebuvo pilna.

Pasklaidžius internetinius puslapius, matyti, kad kaimyniniuose rajonuose šios dienos minėjimo renginiai suplanuoti siekiant pabrėžti dienos svarbą, iškilmingumą, nuteikiantys švęsti džiugiai ir prakilniai. Ką jau bekalbėti apie renginio datą - visuose rajonuose oficialiai Valstybės atkūrimo diena švenčiama Vasario 16 -ąją, juk ši šventė nekilnojama!

Anykščiuose - iškilmingas minėjimas Kultūros centre, A. Vienuolio - Žukausko muziejuje vyresniųjų klasių moksleivių meninė programa „Čionai Lietuva per amžius buvos", krepšinio varžybos dalyvaujant rajono ir svečių iš Latvijos komandoms, šventinis koncertas „Ant tavo aukuro mes dedam viską". Rokiškyje - iškilmingas rajono tarybos posėdis, koncertas „Iš kartos į kartą", fotografijų paroda „Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai", tarprajoninės tinklinio, salės futbolo varžybos. Pasvalyje - rajono savivaldybės pastate parodos „Lietuvos kariuomenė šiandien" atidarymas, minėjimas - koncertas.

Mūsų mieste - viskas kitaip: pagrindiniai renginiai vyko vasario 15 dieną, o iškilmingumui ir džiugiai nuotaikai sukurti pakviesto meno kolektyvo iš Kauno atliekamų kūrinių klausėsi rajono valdantieji ir maža dalis biržiečių. Gerai, kai atvyksta profesionalai, bet jeigu jie gali atvykti tik šventės išvakarėse, tai renginius galima ir būtina suplanuoti dviem dienoms.

Deja, Biržuose Vasario 16 - osios šventė nepanaši į tokią, kokią ne vienas minime ir jaučiame širdyje, tikėdami mūsų visų Lietuva. Manau, kad mūsų mieste ši šventė kažkokia netikra, neplaukianti iš širdies, nes rajono valdantiesiems ji - tik vakarykštė diena ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Miestas pilkas, nepasipuošęs. Džiugina tik šv. Mišios, iškilmingos pamaldos bažnyčiose, kur sukuriama ir jaučiama tikra šventės dvasia.

Gerbiu ir lenkiu galvą prieš tremtinius, politinius kalinius, kurie kasmet Valstybės atkūrimo dieną prisimena tuos, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir gynė ją praliedami savo kraują. Tačiau mane aplanko prieštaringi jausmai, kai matau sovietmečio negandas ir baisumus patyrusius žmones, nuolankiai dėkojančius tiems, vakarykščia diena gyvenantiems. Už tai, kad šie teikėsi „duoti" autobusą, o gal net ir minėjimą į kitą dieną nukėlė, kad netrukdytų lankyti mums brangius kovotojų už laisvę kapus. Mano įsitikinimu, rajono vadovams ir jų pavaldiniams, kultūros klerkams, turėtų būti pareiga pagerbti tuos, kurie padėjo pamatus mūsų dabarties namams, mūsų Lietuvai.

Tačiau ar taip gali būti, žinant, kad dauguma jų atėjo iš tokios politinės partijos, kuri buvo sunaikinusi nepriklausomą Lietuvą.

Būkime orūs, nustokime žemintis ir pataikauti. Pradėkime švęsti pakiliai ir garbingai, iš visos širdies. Juk esame laisvos šalies laisvi žmonės. Ar ne?

Valstybės atkūrimo dieną (taip pat ir Kovo 11 -ąją) prie namų iškelkime trispalves, pasveikinkime tėvus, senelius, draugus, kaimynus. Pasimelskime ir pagalvokime, kaip mes galime padėti savo valstybei, savo Tėvynei sustiprėti ir pakilti.

Suraskime kelią į tikrą laisvę, į nesumeluotą ir nevakarykštį mūsų visų Lietuvos gimtadienį.

Amžinas valentinas

Rasa Penelienė
2009-02-14

Meilė daro stebuklus.
Kitaip tariant, šalia stebuklinių reiškinių ir įvykių turi pulsuoti jausmas.
Prancūzai sudėtingose situacijose pataria ieškoti moters. Bet laikai ir papročiai keičiasi.
Štai Biržų rajono mokyklų direktoriai ėmė ir neteisėtai pratęsė sutartis su mokinius maitinančiu verslininku. Suklydo. Ir taip klaidžiojo trejus metus.

Šis paklydimas neatrodytų stebuklinis, jeigu tuo pačiu metu ir tuo pačiu būdu nebūtų paslydę penkių savarankiškų įstaigų vadovai.
Kas vyko tų vyrų širdyse ir kitose kūno dalyse, kai jų rankos raitė parašus ant neteisėtų sutarčių? Kas pastūmėjo vienu brūkštelėjimu išsklaidyti padorumo, sąžiningumo, garbingumo iliuzijas, kuriomis kaskart mėgdavo pasipuošti švietimo sistema?
Neabejotinai - meilė.
Ir nebūtinai tokia, kai penki vyrai vienu metu įsižiūri į šeštą.
Į tą šeštąjį gali nusitaikyti ir moteris, kurios užmojų nežaboja nei pareiginės instrukcijos, nei dar kokie nors įsipareigojimai. Įpareigoti gali tik ji. Tiek pavaldinius, tiek viršininkus, tiek kitus šio bei to turinčius asmenis.
Ji tokia visur esanti, visa aprėpianti, visa galinti. Kaip visureigis pralekia visas kliūtis, nušluoja riboženklius. Talentingai suranda landas įstatymuose ir valdžios galvose.
Ši turbo veikla kyla tik iš meilės. Meilės mokyklai, mokytojui, mokiniui. Gimtajam kraštui ir plačiajai tėvynei.
Tas jausmas toks galingas, kad jis stebuklams įkvepia ne tik mokyklų direktorius, verslininkus ar politikus.
Šios meilės apglėbti varliukai tampa princais, o varlės - karalienėmis.
Galimi ir atvirkštiniai variantai. Tai gresia tik nepaklusniems ir nedėkingiems. Vargas tiems, kurie atstumia globėjiškos meilės taurę - jie akimirksniu paverčiami avinėliais. O tada jau bliauk nebliovęs. Kas patikės, kad nesi tikras avinas, jeigu atsisakei visų meilės santykius lydinčių privilegijų.
Patekusieji į meilės vergiją jaučiasi laimingi. Meilės pančiai malonūs, o rimbo kirčiai kaitina kraują.
„Niekas neturi tokios šiltos vadovės", - skamba meilės vergų, t.y. pavaldinių, tostai. Jiems atitaria visokio plauko viršininkai, pririšti tais pačiais visaapimančios meilės raiščiais.
Žinoma, į tokius santykius galima pažvelgti ir ne per stebuklinę prizmę.
Psichologai ištyrė ir aprašė Stokholmo sindromą - aukos meilę budeliui ir negalėjimą be jo gyventi. Sako, jis būdingas išprievartautiems žmonėms, smurto aukoms, ilgalaikio nesaugumo jausmo pažeistiems asmenims.
Ar šis sindromas nėra būdingas nemažai biržiečių daliai, kuri vienaip ar kitaip susijusi su švietimo reikalais?
Praėjusią savaitę buvo paviešinti ketinimai pertvarkyti rajono vidurines mokyklas. Vienos bus išaukštintos iki gimnazijos statuso, o kitos - pažemintos iki pagrindinės. Kam kokia dalia skirta, galima paspėlioti. Kad ir iš kokių trijų kartų.
Spėkim, kas gresia mokyklai, kuri atsisakė aukštesniųjų jėgų mylimo bei globojamo verslininko paslaugų ir mokinių maitinimą perėmė į savo rankas?
Arba spėkim, kuriai mokyklai sykiu su milijonais dalijami pažadai, kad jai tapus gimnazija, direktorių - kaip kokį kolūkio pirmininką - galės išsirinkti patys mokytojai. Iš savųjų.
Dar galima spėti, ar mokytojų pasiūlytos kandidatūros į direktorius stebuklingu būdu nesutaps su tomis, kurios kaip kilimėliai tiesiasi prie vieno kabineto. Už kurio durų - prieš daugelį metų užsukęs ir vis dar neišeinantis valentinas.

Apie sunkmečio šviesą

Alis Balbierius
2009-02-10

Nieko nėra gražesnio vasary, kai išvysti virš sniegynų tvaskančią šviesą.
Po ūkanotų atodrėkių, po tamsiųjų naktų be mėnesienos. Ir toji ilgėjančių dienų, toji gamtos šviesa nėra tik fizinė gamtos šviesa.

Ji visada yra kažkas daugiau ir plačiau už mūsų suvokimus. Šioji šviesa turi nebanalaus ir neprimityvaus dieviškumo, neturinčio nieko bendra su religiniais tarpininkais. Šioji šviesa man primena budizmo ar kabalos šviesos supratimą, pastarojoje tapatinamą su išmintimi. Šviesa, kurią priimi be išankstinio nusižeminimo, be „gimimo nuodėmės" a priori; šviesa, iš kurios visa ir kilo - nuo seniausių panteistinių laikų mažose visuomenių užuomazgose; nuo vandenynuose pirmykščių ląstelių, mintančių šviesa...

Šviesa pavasarėjant virš sniegų sugrįžta visada taip pat, nesvarbu, ar visuomenėse yra klestėjimo metas, ar nuopuolis, siaučia praėjusiame laike marai ar šiuolaikinybėje - „lokaliniai" karai, kurie kariaujami kiekvieną minutę ir sekundę. Bet šviesa visada turi tą pačią galią, tą pačią prigimtį, tą patį poveikį mums. Visa kita priklauso nuo mūsų nusiteikimo.
Sunkmečiu laikas atsigręžti ar sugrįžti prie šviesos, kurią skleidžia kultūra - vizualiniai menai, filosofija, literatūra, muzika. Ne koks popsas, o tai, kas turi didesnį ar mažesnį gylį, struktūras, žaismą. Viso to yra ir klasikoje, ir postmodernizme. Ir, aišku, sąlyginai amžinojoje gamtoje. Tai dalykai, kurie nereikalauja nuolatinio gyvenimo „gerinimo", kurio galbūt ir nenusipelnėme, nusigręžę nuo kultūros ir gamtos, nuo prigimčių ir sielų šviesos, kurie nereikalauja didelių investicijų ir besaikio daiktų dauginimo bei jų vartojimo narkomanijos.
Bet koks sunkmetis visų pirma yra ne katastrofa, ne pasaulio pabaiga, o išbandymas. Deja, lietuvių politikai ir didžioji žiniasklaidos dalis užsiima tik verkšlenimais ir gąsdinimais, kurie nesutelkia. Regis, jie patys nemato jokios šviesos to tunelio gale, į kurį, sprendžiant iš visų girdimų, matomų ir nujaučiamų simptomų, mes dar tik įeiname.
Semantiškai į žodį „išbandymas" sutelpa labai daug - ištisos mitų armijos, taip pat žiauroka, bet turinti hedonistinėje šiuolaikinybėje gražaus ir sektino žavumo senoji graikų stoicizmo mokykla. Prisipažinkime: tais vadinamaisiais „klestėjimo", „kilimo" laikais mes visi pernelyg troškom hedonistinių malonumų visuose fiziniuose ir dvasiniuose lygmenyse.
Ėjom tik lengviausiu keliu, ir už tą ėjimą reikia šiek tiek sumokėti, net jį pristabdyti.
Sunkmety, kuris dar tik ateina, šviesa tunelio gale yra visai ne ten, kur visi tikisi ją išvysti. Ji yra netgi ne ekonomikoje, o tuose kultūros, gamtos ir dvasios dalykuose, apie kuriuos čia tik užsiminiau. Atsirėmus į juos, tarsi savaime atsistato ir ekonomikos.
Ir dauguma mūsų žino, kur tos šviesos ieškoti ir kaip į ją atsiremti.
Nieko nėra gražesnio vasarį už sugrįžtančią virš sniegynų šviesą.

Patriotiškumas Lietuvoje niekada nebuvo stiprioji savybė

Algis Briketas
2009-02-05

 

Po R. Penelienės straipsnio ,,Biržiečiams šlubo vokiečio nereikia - užtenka šlubo partizano" („Šiaurės rytai", sausio 29 d.)

Šio komentaro autorius - žmogus jaunesnės kartos, kurios bendraamžiams politika ir politiniai žaidimai neįdomūs arba tiesiog nesuprantami. Nors mūsų karta, kaip ir dabartiniai mokiniai mokykloje, buvo mokoma politologijos ir per istorijos pamokas supažindinami su vienokia ar kitokia istorijos interpretacija, mažai kas jaunų žmonių domisi politika, politikais, politinėmis programomis ir t.t.

Su politkaliniais ir tremtiniais, organizacijų atstovais (tarkim, Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, ar Kovo 11-osios) teko bendrauti ne viename jų organizuotame renginyje, popietėje, minėjime. Vyriausios kartos žmonės, perėję karus, pokarius, stygių, badą ir kitus baisumus, stebisi šiuo gyvenamuoju laikotarpiu ir teigia, jog dabarties žmogus gyvena gerai. ,,Žinoma, jei nori ir stengiasi gyventi", - teigia jie. Kovotojams už laisvę svarbi Lietuvos nepriklausomybė, dora, vertybės, tautiniai papročiai ir kiti fundamentai, kurie tautą daro vieningą ir brolišką.
Daugelis vyriausios kartos žmonių piktinasi dabarties Lietuvos tautiniu, patriotiniu, dvasiniu nuosmukiu. Nieko naujo po saule - ištartų išminčius. Visais amžiais būta pakilimų ir nuosmukių.
Lietuva šiemet švenčia savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Lietuvos piliečiai jau beveik du dešimtmečius elgiasi ir gyvena kaip laisvos ir nepriklausomos tautos asmenys. Yra laisvas žodis, kiekvienas gali išreikšti savo mintį, siūlyti idėjas, jas realizuoti ir taip kurti savo ir tautos gyvenimą.
Brolybė, vienybė, lygybė - atėję skambūs žodžiai ir siekinys iki šiol skamba daugelio asmenų prote. Tačiau šios siekiamybės praktiškai įgyvenamos sunkiai arba tiesiog paliekamos nuošalyje.
Brolybė sunaikinta griaunant kolūkius ir vagiant visos kaimo bendruomenės bendrą turtą; šiandien - statant vilas, perkant mašinas, sėdint šiltose biurokratų kėdėse ir mintant iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Vienybė ,,galima" tuomet, kai prie Seimo rūmų dalijamas nemokamas pienas, daužomi Seimo rūmų langai, reikalaujama daugiau gauti nei duoti.
Lygybė ,,pasiekiama" visiems mokant minimalų atlyginimą, įvedant uniformas mokyklose ir darbovietėse, stengiantis, jog niekas negyventų prabangiai ar nuo pašalpos iki pašalpos.
Taip suvokiamos sovietinės tiesos šiandien daugeliui yra akivaizdi atgyvena ir prastas raudonųjų paliktas reliktas.
Grįžkime prie dabarties. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės šventėms, šias dienas ,,pasisavinę" (jau ankščiau komentare minėtos) organizacijos, vėl propaguos meilę ir ištikimybę tautai. Suvokiami geri ketinimai ir norai. Įvairaus amžiaus žmogui svarbi veikla: vieni nuolat žiūri televiziją, kiti skaito (pigiausius) Lietuvos laikraščius, treti - ,,serga" ir vis dar kovoja už Lietuvą.
Dalyvaudamas politkalinių ir tremtinių šventėse visuomet pasigendu džiaugsmo. Vadovų ir narių (dažniausiai jau garbingo amžiaus) veiduose nuolatiniai priekaištai, piktinimasis neišauklėtu jaunimu ir nesubrendusiais tėvais, blogais parsidavusiais politikais ir neišmanėliais biurokratais, mažomis pensijomis, dideliais mokesčiais ir brangiais vaistais. Net minėjimuose ar šventėse labiau akcentuojami ne pasiekti ir sukurti dalykai vardan bendros gerovės, o amžinos klaidos, nepritekliai, bėdos.
Raudančios ir pasipiktinusios organizacijos viešai deklaruoja mintį, jog ne tokios Lietuvos norėjo ir ne dėl tokios Lietuvos kovojo. Kiekvieno tautiečio galvoje sukasi skirtingai suvokiama Lietuvos dabartis ir ateitis.
Žmonės, įpratę dirbti, suvokia, kad tik darbu gali pelnyti kasdienę duoną. Jaunimas, įpratęs per pertraukas rūkyti už mokyklos ir gauti visas nemokamas mokslo ir švietimo privilegijas, suvokia, kad valstybė turės juos išlaikyti visą likusį gyvenimą. Moterys, gimdančios vaikus dėl kelių šimtų litų kompensacijos, tikisi mokesčių mokėtojų pinigų kas mėnesį ir iki begalybės. Nuolat šešėlinę ekonomiką skatinantys ir praktikuojantys verslininkai tikisi ir toliau nemokėti mokesčių, o gyventi iš skurdžių atskaičiuotų pajamų...
Galėtume vardyti ir vardyti vizijas žmonių, kokią Lietuvą norime matyti. Kiekvienam asmeniui miela Lietuva tokia, kurioje būtų daug pinigų, galimybių ir tik kelios valandos darbo per savaitę.
Žurnalistės ir redaktorės R. Penelienės kalbintas Povilas Stakionis skundžiasi neteisingais „savųjų" žaidimais. O žaidimai yra neteisingi todėl, kad dabarties politikoje yra daug neteisybės. Kovoję už Lietuvą garbaus amžiaus žmonės, mano jaunatvišku protu, turėtų ir galėtų mėgautis užtarnautu poilsiu ir nebedūsauti dabarties neigiamybėmis. Atėjo nauja visuomenės ir politikų karta, kuri nėra nei tobula, nei išgananti, nei per daug galvojanti apie vargšą eilinį pilietį.
Vis dar nesuprantu tokių organizacijų atstovų viešų laiškų, protestų. Neprisimenu nė vieno iškelto būsimo Seimo nario, kuris būtų galvą padėjęs dėl Lietuvos piliečių. O tauta išsirenka tokius kandidatus, kokio proto esanti pati.
Keisčiausiai nuskambėjo praeitais metais vėliavos kėlimo ar nekėlimo - kaip protesto - sumanymas  Vasario 16-osios proga. Pagalvojau, ar ne per daug sau leidžiate? Kodėl šios šventės yra Jūsų nusisavintos? Juk tai visos Lietuvos žmonių šventinės dienos, kada bandome prisiminti himną, pažvelgti į herbą, paplevėsuoti vėliava.
Patriotiškumas Lietuvoje niekada nebuvo stiprioji savybė. Tad kurstyti vienokias ar kitokias akcijas šių dienų realybėje yra nemandagu, neetiška, galop - įžūlu. Lygiai taip, kaip vieną kandidatą į Seimą pakelti apie pjedestalo, o kitą purvais sumaišyti, nes visi buvę kandidatai ne kaži ką jau padarę ar kitaip pasižymėję.
Prisimenu vieną nemalonų pokalbį kitame Lietuvos mieste su politkalinių ir tremtinių vadovu, kuris po gražaus ir turiningo minėjimo (kuriame buvo gausu jaunimo ir vaikų) pareiškė, jog per tokias patriotines šventes nedera dainuoti angliškai, būti per daug linksmiems, neleisti senyvo amžiaus kovotojams prisiminti kraujo ir tremties istorijų ir pasakoti jas scenoje valandų valandas. Paklausus, kokie būtų organizacijų pasiūlymai, vadovas amžinai nepatenkintu veidu išrėžė: ,,Užtenka ir giesmės ,,Marija Marija".
Giesmės ir maldos visuomet palaikė Lietuvą, tačiau viskam savas laikas. Juk ir garbingi uniformuoti kovotojai, susirinkę į Mišias, ateina ne dėl vėliavų ar uniformų įvairovės pademonstravimo, gal dėl gilesnių dalykų?.. Skaudu girdėti, jog kai kurių organizacijų nariai ramiai ima kompensacijas (ne visai pelnytas), naudojasi lengvatomis, nuolat teigia, jog jie kovotojai ir yra nusipelnę gyventi geriau.
Neseniai kitame mieste skundėsi ligoniai, negalintys sulaukti procedūrų ir kitokių sveikatai pastiprinti būtinų ir skubių priemonių, kadangi kelioms savaitėms į priekį vonios, baseinai ir kelialapiai į sanatorijas rezervuoti gynusiems Lietuvą ar tik šiaip stovėjusiems - atseit kovojusiems. O ar visi, kovoję už Lietuvą, tikėjosi praleisti gyvenimą sanatoriniu būdu?
Norėtųsi pasakyti, kad nereikia susireikšminti. Sureikšmins - arba ne - istorija ir ateitis. O kovotojai ir dabarties Lietuvos kūrėjai yra ir tie, kurie sąžiningai dirba, augina vaikus, kuria meną, kultūrą, kelia dvasingumą. Jų daug - likusių Lietuvoje ir besistengiančių džiaugtis savo tėvyne.

O kaip patriotiškumą supranta kiti laikraščio skaitytojai? Ar iš tiesų tai nėra mūsų stiprioji pusė? „Šiaurės rytai" redakcija kviečia diskusijai.

Mūsų tikrieji lyderiai

Gendrutis Morkūnas
2009-01-31

 

Gruodžio pradžioje buvau susitikime mažame miestuke. Po susitikimo sėdėjome prie stalo su bruknių uogiene, medumi, grybais ir visokiais kitokiais miestuko apylinkėse išgaunamais reikalingais dalykais. Sėdėjome ir kalbėjomės. Taip tyliai, ramiai, su trupučiu prisiminimų ir be jokių užuominų apie krizes.

Visokiausių šviesių ir šiltų tokia proga užplūstančių minčių sraute staiga atsirado viena partizaniška: didžioji ramiai sėdinčių, gražiai kalbančių, bruknes ir grybus rinkusių, bites prižiūrinčių ir viską susitikimui suruošusių žmonių dalis - mokytojai.

Nusprendžiau patylėti. Kad kas nors neprimuštų. Didesnio atlyginimo taip ir nesugebantis išsikovoti nevykėlis, fantazijos ir kūrybiškumo mūsų genialiose atžalose žudikas, žmogus, nepajudinantis nė piršto, kad mokyklose išnyktų patyčios, prie medaus ramiai sėdėti ir gražiai kalbėti negali. Be to, vienas mažas miestukas dar ne visa šalis. Ypač, jeigu netoli jo auga bruknės.

Taip mano ne tik apšepę Interneto komentatoriai.

Taip atrodo ko ne kiekvienam mūsų.

O vėliau - dar geriau... Visai neseniai sužinojau, kad mūsų mokslininkai nustatė, jog mokytojai turi didžiausią pilietinės galios indeksą. Žmonių kalba tai reiškia, kad mokytojai dažniausiai stumia ir judina tai, į ką dauguma ne mokytojų seniai numojo ranka.

Dabar laikas prisiminti pirmuosius mokytojus. Pakalbėti apie mokytojus iš prigimties. Padūsauti apie tuos, kuriems kalbant girdėti, kaip trečiame aukšte ant kito šono verčiasi žiemos miegu įmigusi musė.

O aš, įsidrąsinęs po mokytojo vaidmens tyrimų rezultatų, noriu pasakyti baisiai baisiai baisiai eretišką dalyką.

Štai ji. Blogų mokytojų nėra.

Tik neklauskite, ką reiškia „geras" ar „blogas" mokytojas. Nejaugi pamiršote, kaip mokykloje vieni kitų klausinėdavome, ar naujas mokytojas „geras". Tada būdavo aišku. O dabar nebe?

Neprisimenu, kad savo mokytojais būtų skundęsis sūnus. O jeigu kurią dieną iš mokyklos pareidavo kartu su urzgiančiu įspūdžiu apie kokį nors mokytoją, kartu galvodavome, kad tą dieną mokytojas galėjo būti pavargęs, kažkas jam galėjo pavogti piniginę arba vakar vakare neiškilo pyragas. Suprasdavome, kad mokytojas irgi žmogus, ir tik beprotis gali reikalauti, kad jis būtų nesiglamžantis, nerūdijantis ir nedegantis.

Apie savo mokytojus nė nekalbu. Iš anų laikų neliko nė menkiausios dėmelės.

Bet gal prieš trisdešimt metų mokytojai buvo visai kitokie?

Ne, ne kitokie! Kaip ir tarpukariu, pokariu ar caro laikais.

Tai mes dabar kitokie. Įpratinti gauti kelis viename, visokiais balsais cypiame, kad mokytojai mokytų lietuvių kalbos ir fizikos, rūpintųsi mokinių maitinimu, nuo aštuntos iki trečios atsakytų už kiekvieną mūsų vaikų plauką, o per tėvų susirinkimus girtų mūsų Irutes, Gabrieles ir Mantukus.

O mokytojai irgi patikėjo tais keliais viename. Tad žaidžia žaidimą, kurį kažkas jiems primetė. Iš visų likusių jėgų žaidžia.

Tik bėda, kad viename nebūna nė dviejų, o ką jau kalbėti apie septynis. Tad ir gaunasi žaidimas į vienerius vartus. 124:0 mokytojų nenaudai.

Sudėjus visa tai į vieną krūvą, truputėlį pamąsčius ir prisiminus ką nors juokingo, viskas stoja į savo vietas.

Ir ateina išvada.

Mokytojai, ypač mažose bendruomenėse, yra mūsų lyderiai.

Maždaug taip pasakė mokslininkė, atlikusi pilietinės galios indekso tyrimus.

Kitaip tariant, mokytojai ir šiandien yra mokytojai. Geri.

Ir ne tik miestukuose, aplink kuriuos auga bruknės ir skraido daug bičių.

Linksminkimos

Alfreda Gudienė
2009-01-27

 

Kelyje į žvaigždes

Teatleidžia gyvenantieji krizinėmis ir revoliucinėmis Seimo šturmo nuotaikomis, tačiau mano nuotaika crazy. Labai smagu - juk gavome tą, ko norėjome. Išgirdusi klausimą, ar eisiu su liaudimi piketuoti už plunksnos, plūgo ar smulkaus verslo brolių teises, teiraujuosi - o prieš ką eiti?

„Bus tikrai linksmiau", - prieš rinkimus atvirai žadėjo artistų partijos vadas, o mes jam plojome.

„Aš už Valinsko komandą - nors pasijuoksime", - tikino garbios damos, vertinančios „prisikėlėlių" lyderio šmaikštumą, apsukrumą ir įspūdingas jo dovanas žmonai. Netgi jo plikė ir įžūlumas daugeliui atrodė seksualaus patikimumo simboliais. Vyrai drąsiai reitingavo sąrašus, net užsimerkę regėdami iškilią aksominio balso kandidatės krūtinę ar niūniuodami būsimos parlamentarės čiastuškas. Miestuose ir kaimuose prie rinkimų urnų rikiavosi juoko objektais tapusių antanų ar profesionalių aktorių - parodijos meistrų - rinkėjai.

Tik mūsų dėka visi linksmuoliai atsidūrė parlamento scenoje, o mes staiga nebenorime jų palaikyti. Trokštame, kad į margaritų salas skraidantys susidomėtų kaimo keliais, pieno kainomis ar gąsdinančiais kasos aparatais. Lyg pamiršę, kad juos rinkome „dėl linksmumo". Užuot besilinksminę ir kelyje į dausas (žvaigždes) besijautę, vagimis juos vadiname, kiaušiniais svaidome. Negerai. Po pirmųjų Seimo naktų negražu išrinktųjų atsižadėti - sena išmintis liudija, jog savąjį žmogų dar iki rinkimų dera pažinti. Be to, juos partneriais ne kokie komunistai, o tautinių bei krikščioniškųjų vertybių konservatyvūs puoselėtojai pasirinko.

 

Ir profesionalu, ir patriotiška

Tai, kas vyksta valdžioje, kai kam atrodo neprofesionalu? Negali būti - juk mūsų valia šitiek profesionalių artistų Seime atsidūrė. Kultūros ministro vaidmenį kuria pats „dviratininkas" - Agurkichas. Aišku, dar profesionaliau viskas atrodytų, jei Energetikos ministro patarėjos vaidmuo būtų patikėtas Zitai iš Mažeikių - arčiausiai energetikos išteklių esančiai moteriai. Tik profesionalūs juokdariai Atominės energetikos komisijos vairą gali įbrukti įkaušusiam ir policijos pareigūnus linksminusiam žurnalistui.

Sakote, šaipytis netautiška ir nepatriotiška? Bet tautą juoku pažadinti ir prikelti bando ne tik Valinskas - juk nepamiršote J. Vaitkaus režisuotų „Patriotų". Lietuviškos valdžios „patriotišku" idiotizmu sukrečiančio spektaklio ryškiausia persona ir atlikėja tiesiai nuo scenos nužengė į Seimą. „Teesie tavo valia", - rinkimuose tarėme kūdikėliu nešinai madonai, į aukščiausius valdžios sluoksnius bei Seimo viešbutį patekusiai ir su savo vyru.

Jei žiūrėdami „Patriotus" lūžome juoku, ko nesijuokiame dabar?

Kas čia kalba, kad solidarumo ir pilietiškumo trūksta žurnalistams? Nesąmonė. Štai viena tautos atgimimą žadinusi ir prenumeratorių pinigus surinkusi veikėja net nepriklausomu vadinamo politikos savaitraščio neleidžia - laukia, kol valstybė šitą jos pilietinę veiklą finansuos iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.

Tik humoro jausmo stokojantieji gali klausti, ar šis fondas skirs pinigus iškilaus pavadinimo instituto dalininkės redaguojamo laikraščio apgautų prenumeratorių išlaidoms kompensuoti. Prarasti eilinių tautos piliečių įnašai tėra naivuolių auka pilietinės visuomenės stiprinimui. Tikri valstybės patriotai gali surinkti pinigus ir laukti, kol didžiai vertingą leidinį mes visi dar sykį savo mokesčiais sustiprinsime per spaudos rėmimo fondą. Čia toks pokštas verslumui ir pilietinei sąmonei ugdyti.

 

„Cukrinė" kultūra

Spaudos ir kitos kultūringos žiniasklaidos rėmimo fondas vis labiau panašėja į tarakonais aplipusią cukrinę. Ar gali būti kas nors juokingiau už tautinėmis vėliavėlėmis apsikaišiusius ir kultūros projektais mojuojančius tarakonus? Ir kuo daugiau „cukraus", tuo daugiau solidarumo, pilietiškumo bei kultūros?

Stebėkime, kaip mikliai nuo „cukrinės" į vienos televizijos žinių laidos vadovės kėdę skuba kovotoja už profesinį solidarumą bei spaudos laisvę besiskelbusi žurnalistė. Kaip tikras tarakonas ji skuba užimti žurnalistinį solidarumą parodžiusios ir dėl to darbo netekusios kolegės dar šiltą kėdę...

Kita „cukrinės lankytoja", besiskelbianti anksčiau minėtosios veikėjos drauge, skuba į provinciją ir čia „kuria" rajoninio lygio, tačiau kultūrine bei istorine vadinamą žiniasklaidą. Tokią, už kurią galima gauti valstybės paramą.

Verslo projektą provincijoje pristatanti „kultūrininkė", viešai save lyginanti su prakutusiu buržua, remiančiu genijus, atvirai pareiškia, kad jos kultūrinės sampratos neatitinkantys leidiniai turėtų... išnykti. Suklusti turėtų viso regiono leidėjai, nes perspėjimas konkurentams svarus - pareiškėja vadovauja valstybinio „cukraus" fondui. Ar nejuokinga - išliks tie, kurie sugebės jos saugomo ir skirstomo „cukrelio" pasisemti. Ne pagal sovietinius talonus - pagal projektus, kuriuos vertins pati „cukrinės" vadovė.

Tik linksmai nusiteikęs ir nuo valdžios malonių laisvas žmogus gali leisti sau pasistumdyti prie konkurentų valdomo „cukrinio iždo", į kurį valdžia „laisvai regioninei spaudai" įpils kelis papildomus milijonus masalo. Nors sprok iš juoko, jei scenarijus bus toks: kuris kaimietis parodys gražesnę bei kultūringesnę programą, tam daugiau teks nuo „patriotiškų tarakonų" stalo.

Kas gražiau tautos istoriją ir mistinį PVM lengvatų naikinimą apdainuos ar apšoks, tam daugiau ir pabarstys? O tie, arčiau „cukrinės" esantys, ir pabiras išsinešios?

Teisingai viena provincijos kultūros įkvėpėja sako - jei einant per grūdų aruodą čebatai pribyra, tai negi namo nesineši?

Tad nepraraskime humoro jausmo ir nepamirškime valstybės remiamos tikrosios kultūros - apsilankykime Valdovų rūmuose bei Didžiojo medžiotojo Ragų ir kanopų parodoje. Pažvelkime į Raudonosios knygos žvėrių trofėjus ir susiveržę diržus ruoškimės brangioms tautinėms tūkstantmečio šventėms.

P. S. Eidami į „cukrines" didesnius čebatus apsiaukime, kalbėkime taisyklingai ir nepamirškime inteligentiškai pasilenkti (kad būtų lengviau trispalvę vėliavėlę už atlapo užkišti.)

Apie smulkias vagystes

Rasa Penelienė
2009-01-24

 

Priedai ant priedų, o ant tų priedų - priedai ir maži priedeliai.

Tokia galėtų būti Biržų liaudies daina, atspindinti vietinius papročius ir tradicijas.

Joje būtų apdainuojami savivaldybės darbuotojų atlygiai už nesibaigiantį triūsą krašto žmonių labui.

Mero rypavimais dėl nesurenkamo biudžeto niekas netiki. Net ir tarybos nariai, kilnodami rankas už priedus švietimo įstaigų vadovams. Geltonieji rūmai žino, kad jie krizę bet kuriuo atveju atlaikys - tai tvirtovė, kurią įveikti gali ne bet kas. O gal ir negali niekas.

Pagaliau, kas gi čia jos šturmu užsiims. Verčiau į Vilnių, į sostinę traukti. Ten, sako, visų nelabųjų irštva, kurioje kurpiami baisūs įstatymai, skurdinantys paprastus žmones.

Dar geriau prie televizoriaus sėdėti ir viena ranka pultelį spaudyti, o kita - kumšteliu valdžios galvoms grūmoti. Jie, rūpužės, mokesčius pakėlė, o patys milijonus varto, visaip išlaidauja. Sau diržų neveržia, o tik didžiausius atlyginimus bei priedus gauna, begėdžiai.

O jeigu imtume ir suskaičiuotume, kiek visose savivaldybėse pritupdyta visokio plauko liaudies tarnų ir tarnaičių, kurie, anot Biržų savivaldybės administratorės, „motyvuojami" nemenkais priedais ir priedeliais. Ir pabandytume pasverti tos tarnystės rezultatus.

Suprantama, tuose tarnautojų pulkuose yra darbščiųjų bitučių, tačiau priedais ir kitokiomis išmokomis apdalijamos ir erkutės. Ar jos mažiau siurbia biudžetą nei tos didžiosios, įsitvirtinę sostinėje?

Ar iš Seimo rūmų mitingo dalyviams parodyta špyga baisesnė už rajono veikėjų džiūgavimą „išsimušus" reikiamiems asmenims reikiamų lėšų: „Išdūrėme tarybą!" ?

Aišku, kad Seimo narius ar Vyriausybę vadinti melagiais ir vagimis kur kas paprasčiau nei vietinę valdžią. Kritikuoti saviškius ir iš jų reikalauti atsakomybės už nedorus sandorius, finansinius nusižengimus - sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Ir dar sunkesnis - prisipažinti, kad valdžia nesąžininga tiek, kiek nesąžiningi mes patys. Kad ji tokia pat, kokie esame mes.

Sakoma, keliolikos procentų priedas prie mokyklos ar savivaldybės klerko atlyginimo ekonominės ir finansinės krizės iš esmės nepagilins. Galbūt. Tačiau jausmas toks, tarsi stebėtum smulkų kišenvagį, besirausiantį svetimoj piniginėj.

Galima šį veiksmą vadinti priemonių darbuotojų motyvacijai skatinti paieška. Arba nebrangiai perkamu lojalumu. Galima ir paprasčiau - tiesiog smulkia vagyste.

Anądien garbi rašytoja priminė, kad maži žmonės, darydami mažus darbus, keičia pasaulį.

Smulkios vagystės taip pat.

Kaimo bendruomenės: realybė ir skurdas

Po A. Gudienės publikacijos „Kaimo bendruomenės - išnaudojimo forma?" („Šiaurės rytai", sausio 20 d.)

Algis Briketas
2009-01-22

 

Kaimo bendruomenė - žmonių grupė, kuriai vadovauja savanoriškais pagrindais išrinktas pirmininkas, pavaduotojas, iždininkas. Visi laisvai sutikę ir nelabai supratę, kokia atsakinga ir sunki (apgailėtina) misija laukia.

Asmenys yra pakviesti sumanyti skirtingų poreikių reikalaujantį laisvalaikio praleidimo būdą, spręsti amžinas buitines problemas, galvoti, po kokiu stogu ir kokiose auditorijose rinktis susitikimams, pašnekesiams, pobūviams.

Vadovai pakviesti rašyti projektus. Šiandien niekas nieko ir nebedaro - tik projektus rengia. Neruošiantys projektų atrodo keistuoliai ir visiški neišmanėliai. Projektų rengimas - sudėtingas darbas, reikalaujantis įžvalgų, numatymo, ko reikia konkrečiai kaimo bendruomenei. Svarbiausia -  pažinčių (juk švogerių krašte gyvename). Retas kuris projektas yra patvirtinamas, prieš tai neapsilankius atitinkamuose biurokratų kabinetuose, prašant kelių tūkstančių litų lyg išmaldos, kad kaime kaskart būtų puota maro metu.

Gavus rėmimą (finansavimą) yra tradicija dalį lėšų paskirti asmeniniams tikslams, kadangi vogti - lietuvio prigimtinis dalykas.

Naivuoliai, gavę vieną kitą tūkstantį litų ir suorganizavę kaimo bendruomenei šventę, prideda dalį savo asmeninių santaupų, šitaip atsisakydami dalies pensijos, algos ar kažkokios prabangos. Žmonės įpratę viską gauti už dyką, todėl vadovai lieka nesuprasti, jei bendruomenės nariams išsitaria, jog penkių litų rinkliava šiandien yra nulis.

Kaimo bendruomenės pasiūlytos kurti tokiu savanorišku pagrindu neatsitiktinai. Retas kuris posovietinis žmogus suvokia savanorišką veiklą - tiksliau sakant - pagalbą ar konkretų darbą be užmokesčio. Visi nori už menką darbą gauti didelius pinigus. Rengiant koncertą, popietę, reikalinga aparatūra, scena, apipavidalinimas, ansambliai, atlikėjai, režisieriai. Už viską dabar yra mokomi dideli pinigai. Nuoma brangi, kadangi kiekvienas daiktas brangus.

Pastatai, paskirti bendruomenėms ar likę išnykus paštui, mokyklai, ambulatorijai ar bibliotekai, turi dvi galimybes: tapti vaiduokliais arba (iš dalies) suremontuota vieta susiburti. Savivaldybė, seniūnija ar kitokia ponių ir ponų grupė nesirūpina nepelno siekiančiais pastatais, kurių yra nemažai. Palieka kaimiečių globai, kurių dauguma net nežino, kaip rūpintis savo ir kartu niekieno pastatu.

Rūpestis pastatais, projektų rašymas, metinių planų sumanymas paliktas kaimų lyderiams: sumaniems, tačiau labai užsiėmusiems arba mažai ką suprantantiems, bet labai norintiems pasirodyti.

Galintys burti, planuoti, projektuoti ir kviesti žmones dažniausia būna taip užsiėmę, jog tampa pavojus, kad po devynių darbų - dešimtas badas. Mažai gebantys, bet norintys pasireikšti gyvena spontaniškumu, kilus idėjai ar užgirdus sumanymą iš gatvės, puola įgyvendinti paprastai, prastai, paviršutiniškai.

Bendruomenės nariai, išsirinkę vadovus, laiko juos atpirkimo ožiais. Reikalauja renginių, o patys į juos neina, siūlo idėjas, tačiau nieko daryti nesirengia, nuolat burba, tačiau ištisą laisvalaikį praleidžia prie televizoriaus. Išmintingesni nepasitenkina greitu produktu ir nelaukdami, kol kas nors palinksmins savo kieme, išvažiuoja kitur - į didmiesčius, sostinę, užsienį.

Bendruomenės nariams kartu su išrinkta vadovybe reikėtų susikurti metinį planą, žinoti, kokias šventes per metus rengti, kiek pinigų gerųjų dėdžių prašyti, kad visi milijonai nebūtų atiduoti Valdovų rūmams statyti ar gobelenams su dramblio pasturgaliu už keliolika milijonų įsigyti. Valdžios vyrams bei ponioms kaimo ir kaimo žmonių nereikia. Nereikia ir bendruomenių. Jų reikia tiems, kurie gyvena kaime, kuris nėra kultūros sostinė ir kur didžiausios žvaigždės niekada neatvažiuos.

Kaimo bendruomenės turėtų bendrauti su kitomis tose vietovėse esančiomis bendruomenėmis, juk vienas lauke - ne karys. Mokykla diktuoja mokslo metų laiką ir rengia įvairias šventes. Dažnas kaimas yra parapijoje, kurioje stovi bažnyčia ir yra tikinčiųjų bendruomenė. Pagaliau seniūnija neturėtų apsiriboti miltų ir kruopų dalijimu ar kelių greideriavimu, jai reikėtų kibti į darbą ir padėti mažaraščiams projektus raštyti. Kaimo gyvenimas -  visų bendras reikalas. Nesvarbu, kad už daug ką negauname pinigų, bet galime būti naudingi ir sumanūs.

Kaimo bendruomenės gyvavime kiekvienas asmuo svarbus. Mokantis dirbti kompiuteriu - rengia projektus, mėgstantis knygas ar poeziją - rašo scenarijus, pastebintis vystančias gėles - laisto ir pjauna užaugusią veją. Tarp moterų atsiras mokančių plauti grindis, valančių dulkes. Vyrai, paskaldę malkų, pakūrens pečių. Viskas kaip šeimoje, jei to norima.

 Jei kaimo bendruomenė pavargo nuo visko, keletos dienų, mėnesių ar metų pertrauka norus atgaivins arba viską galutinai numarins. Vadinasi, taip reikia, nes žmogus prieš vėją nepapūsi.

Ekonomika - tarp prasmės ir beprasmybės

Alis Balbierius
2009-01-20

 

Ne, aš tikrai ne ekonomistas... Niekada ir nenorėjau juo būti, nors gilesnės ekonominės žinios dabar pravestų. Bet iš kur jos - negi iš sovietinių mokymo įstaigų, iš idioto Brežnevo „ekonomika turi būti ekonomiška"? Pagaliau negi tik ekonomistai turi teisę kalbėt apie ekonomiką, kuri tam tikra prasme yra ir viešas interesas, nes jos būklė paliečia mus visus.

Šiais įdomiais laikais ekonomika, kuri laikoma tiksliųjų sferų mokslu ir veikla, tam tikra prasme yra bankrutavusi ideologiškai. Na, gal ne pati ekonomika, kiek ekonomistai, įvairių šalių „skirtingos" ekonomikos ir pan. Ko tik neprisiklausėme, kai kurie politikai ir ekonomistai savo kalbomis apie juodą prapultį didino krizės gylį ir ją net eskalavo. Nesimatė čia jokio stoiškumo, oresnės ar filosofiškesnės laikysenos - tik banalūs politiniai žaidimai, biudžetų gelbėjimas visos tautos ir šalies sąskaita.

Ar neprisišauks „nepopuliarūs sprendimai", o kai kuriose smulkiojo verslo ar kultūros srityse - tiesiog išdulkinimai - „graikiškų" riaušių ? Iš dalies į šį klausimą atsakyta praėjusį penktadienį.

Šis pasaulinis sunkmetis dar sykį parodė, kad ekonomikoje nėra jokių stulpų, ant kurių ji gali nepajudinamai stovėti. Kad laisvoji rinka nėra dievas, kaip kartais mums, išsivadavus iš „planinės ekonomikos", ir pasivaidendavo. Kad nėra jokių ekonomikos guru ir autoritetų, kurie nesuklystų, nes dažniausiai mąsto pernelyg siaurai, neatsižvelgdami į begalę kitų faktorių, pavyzdžiui, kaip senkantys planetos resursai (ekologija), kultūra, godumas, amžinas žmogiškojo kvailumo ir ribotumo faktorius ar tiesiog banalus prasmės klausimas - ar tikrai žmonija kuria ateitį? O gal mes seniai kuriam prapultį, kad ne dievai ar kosmoso kataklizmai atneš mums apokalipsę, o mūsų pačių pastangos išauginti be perstojo augantį vartojimo ir gaminimo pseudoaugalą. Augalą, kokio kosmoso galios niekada dar nesukūrė, nes gamtoj viskam yra ribos; tik mūsų civilizacija ir iškreipti protai šito nebesuvokia.

Šiandien aš tikrai nieko nebežinau, kas yra ekonomika. Tik gerai žinau, kad bet kuri ekonomika, kuri ignoruoja gamtos dėsnius, kuri iškelia save aukščiau kultūros ir dvasios, jau tampa pavojinga. Ir dar blogiau - šiandien aš beveik nematau jokių autoritetų, kurie priverstų mane suklusti, klausantis kalbų apie ekonomiką ir krizę.

Nes esminiai klausimai pernelyg supainioti, galbūt ir klaidingi. Ką reiškia tokie dalykai, kai vienos tos pačios Europos Sąjungos šalys mažina mokesčius, o kitos - didina? Kai, pavyzdžiui, Vokietija „metė", jei neklystų, 60.000.000.000 eurų savo smulkiajam verslui, sportui ir kultūrai gelbėti, o mūsų valdžia padidino mokesčius net knygoms... Ir tai šalyje, kuri vos daugiau nei prieš šimtą metų atgavo raštą ir spaudą... Aišku, kad mes, posovietikai, neturim tokių pinigų ir taip daryt negalim, bet galbūt įmanomi kitokie, plastiškesni sprendimai?

Paradoksaliausia suvokti, kad už kelerių metų toji krizė praslinks ir toji „ekonomika" vėlei atsigaus. Gyvenimas, gyvybė, protas, kūrybinės galios ir dar kažkokie mūsų dar neužčiuopti, neįvardyti visuomeniniai ar kosminiai dėsniai kol kas visada prikeldavo žmoniją iš naujo po marų, karų, badmečių ir šiuolaikinių krizių. Tai kažkokios kitos galios, didesnės už „ekonomiką".

Šiuolaikinė ekonomika tapo pernelyg virtuali, galbūt todėl greičiau pažeidžiama virusų.

Šiandien pasaulis gelbsti ekonomiką, nors visi ateities simptomai kalba apie tai, kad jau laikas gelbėti patį pasaulį - nuo tos pačios ekonomikos.

Rasti laiką keliauti

Andrius Šukys, kunigas
2009-01-17

 

Šiandienos žmogui nebėra išskirtinio laiko keliauti. Tam nelaukiama specialiai vasaros. Atostogų ar ilgo nuobodaus pasirengimo. Ne kaip anksčiau, kur kelionė trukdavo ilgą laiką, ruošimasis - dar ilgesnį, susitikimas - pagal scenarijų. Šiandien daug kas spontaniškiau. Kaip ir kelionėse.

Kad žmogus suvoktų visatą reikalingas išskirtinis protas. Tačiau jis ribotas. Kad žmogus pažintų žemę, reikalinga plati širdis. Tačiau ji kūniška. Viena kas guodžia - tai siela. Ji nepavargsta, nenurimsta, negali sustoti. Kelionei to ir reikia. Niekada nesustoti!

Kelionė žmogų padaro atvirą ir savą. Norint pažinti Dievo kūrinį - asmenį, leiskis į kelionę. Ten, dažnai nelikus laiko grimui ar specialiems drabužiams, pamatysi tikrą vaizdą. Žmogus pavargęs - nevaidins pailsusio, ištroškęs - prašys gerti, alkanas - užkąsti. Tokie mes iš tikrųjų esame. Ribotas kūnas daro vidinę tvarką, nors siela trokšta begalybės.

Gera keliauti. Nesuki galvos dėl apdarų, šukuosenų, makiažo. Nekreipi dėmesio į mažas betiksles nesurežisuoto gyvenimo apkarpas: netinkamą žodį, nereikalingą veiksmą, nevykusią mintį. Kelionėje viskas kitaip.

Keliauti gali vienas ar su kitu (kitais). Kaip patinka ir koks esi iš pašaukimo ar prigimties. Vienas niekada nesi. Žmogų lydi Dievas. Tinkamas bičiulis - didelė malonė kely.

Kelionės yra visokios. Gali poilsiauti neišeidamas iš viešbučio. Gali nuolat keliauti, susipažindamas su vis kitokiomis miestų, kaimų, gyventojų, šalių realybėmis. Kad pažintum kitokią kalbą ir kultūrą. Gali nirti į mistiką, egzotiką, extremą. Šiandien turizmo industrijos vadovai ir personalas pasiruošę viskam: bet kokiam žmogaus užmojui.

Keliauti reikia. Reikia todėl, kad sugrįžus - namai atrodo kitaip. Lyg būtumei juose buvęs prieš šimtą metų. Tarsi suprastum, kad savas esi čia, kur ilgainiui tampi nelabai mielas kitam. Taip nutinka. Kur sava kalba, sava esatis, sava mintis. Vienodame laike žmogus mąsto vienodai. Arba apytiksliai panašiai. Taigi, keliauti dera.

Leistis į kelionę - tai leisti sau atverti naują knygos lapą. Kuriame dažnai net nežinai, ko lauki ar tikiesi. Pamatyti kitokios šalies užrašus, ženklus, nuorodas, veidus, rūbus, triukšmą - leistis būti kely. Nebijoti išsilaisvinti iš savo kiauto, atverti akis į kitokią realybę, pažinti kitoniškumą.

Kelionėje svarbu viskas. Autobuso ar lėktuvo bilietas. Pasas. Viešbučio apgyvendinimo kuponas. Asmeniniai daiktai (kurių įsidedama daugiau nei reikia). Butelis vandens. Išvykus iš namų, suvoki paliktų ar jau sutvarkytų darbų būtinumą, artimųjų ar šeimos narių linkėjimą sėkmingo kelio, atsiplėšimą nuo to, kas kasdien taip pat. Tada tampi laisvesniu. Ne todėl, kad gali daryti ką nori. Todėl, kad gali nurimti ir stebėtis. Pakilus lėktuvui, suvoki laikinumą, mažumą, trapumą, erdvės begalybę. Supranti, kad greitai nuskrisdamas tris ar keturis tūkstančius kilometrų gali pamatyti kažką išskirtinio. Kad technikos pasiekimai ne visuomet klaidingi ar blogi. Kad greitis ar staigus pasikeitimas - dar viena galimybė susimąstyti. Ir begalinis noras, kad kelias būtų laimingas, saugus, įkvepiantis, stebinantis.

Kelionėje nereikia tapti materialistu. Civilizacija nuolat moko vartoti. Perkant. Parduodant. Vagiant. Apgaudinėjant. Klastojant. Pagaliau nuolatinė pasiūla ir įkyrus prekės kišimas žmogui į gyvenimą neatneša laimės. Išlaukta, sutaupyta, apgalvota dovana, prekė, priemonė suteikia žvilgesio. Bent trumpam. Nebūtina kalnų suvenyrų gabenti namiškiams ar vežti kitokius menkniekius dulkėms rinkti. Nesvarbu, kad iš vieno ar kito krašto, bet dažnai made in china. Nemėgstu materialios kelionės dalies. Jei negali atvežti saulės, smėlio, vandens, dangaus - nereikia blizgančių niekučių. Verčiau paskatinti žmogų pataupyti ir pačiam nuvažiuoti, užuot gyvenant namuose - sočiai ir skaniai kasdieną valgyti ir daug pirkti.

Kelionėje atsiveria siela. Ir nesvarbu, kad vietiniai gyventojai pasiruošę išnirti iš kailio dėl civilizacijos iškankinto - išlepinto turisto. Šiltuose kraštuose net senį besmegenį nulipdo ar palmes girliandomis nukabinėja. Be reikalo. Kituose kraštuose norisi savasties. Šalia įprastų kasdienių patogumų pajusti dykumą, karštį, kalnus, troškulį. Ne visuomet saulės iškaitintoje erdvėje, kurioje auga tik vienas medis ir vienas krūmas, reikalinga Sprite, Coca Cola, Sweeps. Tegul kartais ir kūnas pajunta autentiškumą. Nesuvaidintą ir turistų nesumaitotą.

Kelionėje visuomet tenka nustebti. Pamačius vieną iš nedaug pasaulio stebuklų. Turtingo ir vargingo gyvenimo susiliejimo tapatybę. Tautos vietinių paslaugumą dėl charakterio, prigimties ar lično dolerio. Turi priprasti, suvokti, priimti. Juk svečiuose gyvenama ne pagal tavo taisykles. Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs skirtingumas ne visuomet veda prie kažko klaidingo, absurdiško, žeidžiančio. Turi išmokti būti atviras. Ne daiktams, paslaugoms ar kraštui. Sau. Tik sau. Kad išlaisvėtum ir norėtum toliau leistis į kelionę.

Sugrįžus namo, suvoki kur buvai. Kokia kelionė buvo tavo sieloje. Suvoki savų namų artumą. Pažįsti veidus. Nori džiaugtis. Ir vėl taupyti kitam keliui Dievo sukurto pasaulio link.

Krizės kaukės

Alis Balbierius
2009-01-13

Jų daug ir, regis, jų daugės.

Nors mes - tie keli milijardai planetos gyventojų - apskritai esam „kaukėti" įvairiausiomis pažiūrų, auklėjimų, įsitikinimų, troškimų ir t. t. kaukėmis, krizės kaukės yra apgaulingesnės ir pavojingesnės.

Nors Lietuvoj - žavioj „finansinėj pasaulio provincijoj"- pernai iki metų pabaigos sunkmetis dar menkai buvo jaučiamas - rūsčias, įspėjančias, gąsdinančias ir net sėjančias paniką krizės kaukes užsidėjo naujoji (senoji?) valdžia.

Įspūdingiausią kaukę prieš Naujuosius nešiojo premjeras Andrius Kubilius. Šie metai parodys, ar jo kaukės prognozės išsipildys ir ar ta kaukė kažkiek padės sušvelninti būsimo, išpranašauto sunkmečio laiką ir gylį. Ir - ar toji kaukė bus nuplėšta, išjuokta ir išniekinta, sutrypta masių ir politinių oponentų kojomis. Patirtis rodo, kad didžiosios dalies premjerų, ministrų ir kitų valdytojų bei skirstytojų galvos nusirita ne iš tiesų ir nukrenta netoli - dažniausiai į kitus postus ar „eilines" parlamentarų kėdutes.

Dabar kaukes karštligiškai dedasi verslas. Tai dviprasmė, dviveidė situacija - šalia realių sunkumų ir bankrotų kai kam krizė bus šuoliu į pelną dabartyje ar ateityje krizės partrenktųjų sąskaita. Verslininko, darbdavio kaukė žmogui sakys - krizė - nėra pinigų, nėra algos, nėra darbo vietos... Krizė yra proga iš tiesų sumažinti gerų laikų išpūstas komandas, bet kartu tai proga po jos priedanga atsikratyti neparankiais, pernelyg savarankiškais, pernelyg laisvamaniškais ar šiaip neįtinkančiais darbuotojais.

Krizė yra puiki proga valdžiai paspausti tuos, kurie nuolat jai oponuoja arba yra neparankūs pilkajai biurokratinei brolijai, kuri iš savo kabinetų ir kabinetėlių iš tiesų valdo Lietuvą, besikeičiant aukščiausioms valdžios viršūnėms. Iš kai kurių redakcijų masiškai atleidžiami žurnalistai, miniomis iš gamyklų - darbininkai, tačiau „neprigulnioj" šaly dar neteko girdėt apie kokį didesnį valdininkų atleidimą iš kokios nors ministerijos, savivaldybės, departamento ir pan.

Apie krizę kalba daugiau tie, kurie geriau ar net pernelyg gerai gyveno. Kurie kūrė sau palankią vartojimo didinimo, dvasios skurdinimo terpę, paremtą globalia godumo politika, kurios pagrindinis variklis - finansinė rizika. Tad ko čia stebėtis, kad yra nukentėjusių? Ką apie krizę gali pasakyt tie, kurie gyveno, gyvena ir dauguma gyvens iš tiesų skurdžiai ir tas jų skurdas nėra pasirinktinis kaip kokio vienuolio ar menininko... Oficialiai pernai buvo skelbta, kad skurdžių mūsų šaly - 645000. Daug tai ar mažai tarp tų „trijų milijonų"?

Šiais laikais reikės atidžiau žiūrėt, kas slepiasi už tų krizių kaukių, nesvarbu, kas jas bedėvėtų. Kad krizės vardu „neišdurtų" valdžia ar kaimynas, darbdavys ar antikrizinis įstatymas. Nes krizė dabar kaip kvaila kvailių mantra, nuolat kartojama - ji iš tiesų gal prisišaukti nemalonumus.

Ir iš tiesų tai ne krizė - tai tik sunkmetis. Be karo, be maro epidemijų, kadaise tuštinusių Europą. Laikas susimąstymui, kokios tikrosios vertybės gaubia ir saugo mus; kur kiekvienas iš mūsų, kur visi mes ir kur ta mūsų šalis per šią nepriklausomybę ėjo, eina, eis.

Fragmentai

Irutė Varzienė
2009-01-10

 

Baigėsi ilgos-ilgos-ilgos šventės. Turėjai patirti (prieš)šventinę euforiją ir pošventinę depresiją. O jeigu atvirkščiai? Po švenčių - palengvėjimo atodūsiai - viskas baigėsi. Tikėjaisi išgerti savo liūdesį, tačiau jis vis likdavo raudono vyno stiklo dugne ("gerai, kad ne balti arkliai", - ironizuoja tavo skeptiškasis "aš"), baigei kurti savo gyvenimo gelbėjimo planus, ir dabar turėsi grįžti prie įprastų kasdienių savęs mulkinimo formų. Bėgimas nuo savęs, nuo savo esaties - sena kaip pasaulis tiesa.

Nes labai retai tau lemta sutapti su tuo, ką sakai, darai. Kaip tobula viskas būtų, jeigu mintis, žodis, veiksmas sutaptų. Kasdienybėje. Iš tiesų daug lieka nepasakyta, nutylėta (pasaugant kitą ar norint apsisaugot). Potekstės, nutylėjimai, netiesa, gandai - visos minties grimasos - apsigyvena kaip fantomai tavo erdvėje, dauginasi lyg virusai ir kuria butaforinę, tuščiavidurę tavo kasdienybės erdvę, kurią užpildo blyškūs personažai...

Šventės gal ir sugalvotos tam, kad tūlas žmogelis atsikratytų nusibodusio balasto ir pasirodytų tikruoju pavidalu - toks gera linkintis, aplipęs dovanom. Ar tikrai? Netikrai. Netikrai. Šventės - tik dar viena bėgimo nuo savęs forma. Iš tiesų bejėgiškumo filosofija - šiuolaikinio žmogaus būties ženklas.

* * *

... gal norėtum pasimatuoti mano skausmą? Jis vienintelis sutaptų su tavo esme, užaugtų kaip oda - antroji (tikroji)... Jis kiekvieną rytą pažadina tave (jeigu iš viso miegojai), jis užgimsta giliausioj bedugnėj (taigi - nepasiekiamas ir nesunaikinamas), kyla aukštyn, užspaudžia visus ryšio su pasauliu kanalus, sukelia deginimą ir pykinimą, prilimpa tarsi Nematomo žmogaus tvarstis. Užgniaužia kvapą, sustabdo žingsnį. Ir tu jau žinai - nepabėgsi, ir tu jau atpažįsti - nenuplėši (skaudės dar labiau...)

Tada bandai žengti pirmuosius žingsnius ir išeini į pasaulį laimės ieškoti - be teisės, be vilties rasti...  Vis dėlto rengiesi neperšaunamą liemenę ir išeini į teroristinę buitį, eini atsakinėti į žūtbūtinį klausimą: "Kaip gyveni?.." O būsena tai nekokia: "... iš vienur išėjai, o kitur neatėjai" (V. K.).

* * *

... ir vis dėlto prieš kiekvienas šventes drovi viltis pakartoti šventines patirtis išlieka. Niekaip negali likti abejingas: emocija ir mintis išsiskiria. Jausmai ieško prieglobsčio - gal nors šitas vakaras tavęs neišduos?.. Pavyzdžiui, televizorius, pavyzdžiui, Naujųjų metų fejerverkai Vilniuje. Groteskiška situacija: šviesų-spalvų-garsų spektaklio reklama ir visų TV kanalų žinia: triukšmo poveikį Katedrai matuos specialūs prietaisai. Juokas pro ašaras. Iš tikrųjų Katedra man neatrodė nei kaip gulbė, nei kaip šventovė, nei kaip Lietuvos širdis. Greičiau jau kaip dekoracija "popsinėje" scenoje. Taigi - kai griaudėjo saliutai, girdėjau, kaip skyla Katedra. Aha.

* * *

... ir kas gi galėtų paremt susvyravusią tavo pusiausvyrą? Sakau - gal politika. Mažoji. Vietinė. Neskausminga.  Reikšmingumo padaugėtų kokiu kilogramu. Gal dviem, trim... (Kilogramai ir taip beprotiškai auga, greit netilpsi ant jokio spalvoto žurnalo spalvoto viršelio. Teks atsisveikinti su dar viena galimybe...) Metų sandūroje visuomeninio gyvenimo patirčių būta nemažai...

... viename susitikime vienas žilas žmogus, nebeatlaikęs kalbėtojo įkarščio: "Baik. Užtenka. Eik iš čia. Tu nemoki apsieit su žmonėm..." Aukščiausio lygio išmintis viename sakinyje.

Mokėjimas prasideda ne žodyje, o mąstyme, sieloje. Elementarioji kasdieninė etika elgetauja prie bažnyčios, ieško tų tikrųjų vertybių, kurios pasislėpė popierinėse programose ir netapo nei kūnu, nei duona kasdienine. Tavo senstelėjęs mokytojiškas idealizmas apsiverkia kaskart, kai pakeli ranką už abejotiną sprendimą.

... ir niekas teneatleidžia... Kol tu pats pagaliau nustosi bijoti.

* * *

... prieš šventes vienas pirmokas kviečia pažiūrėti šventinės lango dekoracijos: "Ten žirgas! Kaip tikras! Ar matėt?! Kaip tikras..." Tikrovė - aukščiausias vertės matas? Žibančios vaiko akys - kaip tikrą žirgą pamačius. (Tas suskis "kaip" viską gadina. Amžinai. Tu - sena bambeklė, nebemokanti žaist švenčių...)

* * *

... norėjau sugalvoti vieną šventinį sakinį ir pasakyti (parašyti) savo žmonėms. Gal sakau taip: "Tenesibaigia tai, kas mus jungia..." Banalu, nors tikra, po velnių. Arba: "Kai sėdėsi ant tilto, gersi raudoną vyną ir tabaluosi kojomis..." Nepedagogiška. Ir vėl vynas. Be to, reikia žinoti kontekstą. Sakau, gal geriau koks Alis Balbierius: "Slyvų kauliukuos pasaulio prasmės ieško kėkštas". Akimirką man tai pasirodo tobula. Kad būtų paprasčiau, suprantamiau, galimas prierašas: (Ne)būk kėkštas...

Karnavalas

Lendant tikriesiems veidams atrodo, kad kai kuriems iš jų labiau tiktų ir toliau kiškučiu straksėti nei seimūną, ministrą ar savivaldybininką vaidinti.

Sulaukę Jaučio metų visi bandys jį griebti už ragų. Ir jau dabar aišku, kad valdžios palaimintieji nutvers jautį, o paprastiems mirtingiesiems liks ragai.

Mokesčių mokėtojams ragus įstatę valdantieji tikina, kad tai - skaudi būtinybė. Tačiau politikos apžvalgininkai sako, kad naujieji mokesčiai - ne skausmingi, o neteisingi. Ir šis neteisingumas esąs pražūtingas.

Politologas Vladimiras Laučius prasitarė, kad dešiniųjų valdžios sprendimai neatrodo nei konservatyvūs, nei liberalūs - jie esantys tiesiog idiotiški.

Tačiau šalies prezidentas pasitiki premjeru ir ministrų kabinetu. Jis, sako, įdėmiai stebės situaciją šalyje. Kitaip tariant, žiūrės kaip čia mums sekasi.

Taigi mums, paprastiesiems, belieka kuo greičiau stoti į vagą ir arti. Su kruopomis ir bulvėmis, anot konservatorių idėjinio vado, draugaujant. Kad tik beaugančiai valdininkų armijai būtų sočiau. Ir kad biudžeto skaičiai atrodytų gražiau.

Premjeras su finansų ministru taip įsijautę dėlioja tuos skaičius, kad tiesiog nebeįstengia pakelti akių į žmones. Užtat į mus žiūrėti pasišovė prezidentas.

Asmenims, dirbantiems su popieriais, kuriuose daug skaičių, apskritai trukdyti nevalia. Štai pamokantis pavyzdys iš Biržų gyvenimo. Savivaldybės ekonomistei keistokai į lenteles dėliojant skaičiukus, vienas tarybos narys suabejojo, ar šie nerašomi tiesiog iš lubų. Abejojantįjį akylai stebėti ėmė etikos sargai ir sekretorės. Po stebėjimų buvo nustatyta, kad padaryti žiaurūs pažeidimai.

Po jų tapo aišku, kad Konstitucijos principai čia suvokiami savaip - Biržuose valdžia nekritikuotina. Ypač valdininkai, dirbantys su skaičiais. Nes jie paprastai būna ne tik jautrios sielos, bet ir sėdi aukščiausiojo dešinėje. Mesi žodį skaičiukų ar kitokių svarbių ženklų paišytojui - pataikysi pačiam vadui. Kliudysi vadą - užkliūsi etikos sargams. Žodžiu, nesibaigianti tvarka ir neblėstantis teisingumas.

Tvarka Biržuose pasižymėjo ir konservatorių „tuoktuvės" su krikdemais. Partiečiai kantriai posėdžiavo patalpoje, kurioje trūko šilumos, kėdžių ir įsiklausymo į žmogų. Bet visos procedūros išlaikytos, išpažįstamos vertybės nepakitę. Išskirtinis vadovaujančių konservatorių bruožas liko tas pats - meilė sau, krikdemų - meilė valdžiai.

Kaip ši naujoji politinė sąjunga atstovaus rinkėjų interesams rajono taryboje, nežinia. Paskutinis 2008-ųjų tarybos posėdis iliuzijas, kad čia bus rimta opozicija, išsklaidė. Per daug išrinktųjų be jokių skrupulų tvarkosi savo reikalus, stengdamiesi įsiteikti stipresniems. Logika paprasta: arčiau valdžios būsi - daugiau jos malonių turėsi.

Tokį toną, deja, duoda ir naujoji šalies valdžia, į kurią žmonės dėjo daug vilčių. Tačiau šviesa tunelio gale gesinama. Taupumo sumetimais. Tamsa turbūt irgi kam nors pravers. Pavyzdžiui, įgyvendinant dar vieną konservatorių svajonę - iki 2050 metų Lietuvoje gyventojų pagausinti iki keturių milijonų.

Su artėjančiomis

Rasa Penelienė
2008-12-23

Rytoj palydėsime ilgiausias metų sutemas. Prie balto Kūčių stalo laukdami stebuklo, tikėsime, kad jis ateis su grįžtančia šviesa. Kaip ir kasmet, kaip visada.

Šis adventinis laikas buvo nelengvas - kupinas nerimo, baimių. Slenkanti ekonominė krizė su kylančių mokesčių, kainų grėsmėmis, su valdžios klejonėmis daugelį varė į neviltį. Protesto akcijos prie parlamento draskė adventinę rimtį, o naktiniai politikų sprendimai „sproginėjo" ir gąsdino gyventojus lyg paauglių laidomos petardos.

Tačiau artėjantis Kūčių vakaras pamažu mus tildys, ramins ir kvies į Namus.

Besikartojančiuose ritualuose kaskart kažką surandame iš naujo. Kad ir tą patį Išganytojo atėjimą. Jis gimė gūdžioje tamsoje, visiškame skurde. Ir ištvėrė. Tai kodėl gi mes skundžiamės, kad sunku, kad neištversime?

Nesame bejėgiai. Tą liudija tautos istorija, mūsų tėvų, protėvių patirtys. „Nėra gūdžių laikų - yra tik gūdūs žmonės", - tikina ir nepataisomas optimistas Kola Brenjonas. Ar verta jam prieštarauti?

Kalėdinis stebuklas slypi kiekviename iš mūsų. Tai vėlgi sena tiesa. Bet daugelį paprastų dalykų mes kažkaip linkę pamiršti.

Poetai pataria ir giliausiam šuliny įžvelgti dangų. Psichologai grėsmes siūlo paversti naujomis galimybėmis. O medikai ramina, kad daugumą žmonių bet kuri liga veikia pozityviai. Sako, ji gilina sielą, daro žmogų jautresnį, gyvesnį, jis tampa atsakingesnis, sąžiningesnis, doresnis. Taigi, jeigu krizę laikytume visuomenės liga, ja „persirgę" taptume stipresni.

„Šiaurės rytai" sulaukė klausimų, kodėl pirmuosiuose laikraščio puslapiuose nepublikavo teksto apie valdžios sprendimus, nukreiptus prieš spaudą, kurią padidinti mokesčiai gali sunaikinti. Tokie straipsniai pasirodė ne viename rajono laikraštyje - tai buvo Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos inicijuota protesto akcija.

„Šiaurės rytai" yra šios asociacijos narė ir pritaria akcijoms prieš valdžios veiksmus, dėl kurių kyla reali grėsmė žiniasklaidai. Tačiau Damoklo kardas pakibo ne tik virš mūsų, laikraščių leidėjų, galvų.

Kuriems Biržų verslininkams bus lengva? O kuriems pensininkams, ligotiems žmonėms?

Per devynerius metus „Šiaurės rytams" teko patirti daug ko. Smūgiai iš įvairių pusių skaudžiai žeidė, bet žaizdas gydė ištikimi skaitytojai, kurių ratas nuolat plėtėsi. Todėl mūsų laikraštis bus leidžiamas tol, kol turėsime Jus, skaitytojus. Ne krizės, ne valdžios lems „Šiaurės rytų" likimą, o Jūs.

Tikėjimas ir pasitikėjimas suteikia jėgų. Tegu jos neapleidžia mūsų visų.

Su artėjančiomis...

Advento kviečiai ir ne advento piktžolės (II)

Andrius Šukys,
kunigas
2008-12-13

Metai šventajam apaštalui Pauliui

Apaštalas Paulius - javų ir raugių derliaus ėmėjo pavyzdys. Iki atsivertimo teigiąs Kristaus nepripažinimą ir netikėjimą, atsivertus tampa didžiausiu Dievo Žodžio skelbėju. Dvasinės kultūros pakeitimas niekada nepavėluotas. Iš melo pereiti į tiesą galima visada. Net dabar.

Šie metai - Tautų Apaštalo šventojo Pauliaus metai. Šie metai - ir Šventojo Rašto sugrąžinimo į mūsų gyvenimo realybę metai. Juk tikroji Kalėdų paslaptis slypi ne kur kitur, o Biblijoje. Juk čia prasideda dvasinis atgimimas. Tad reikia Žodį pažinti, Jį skelbti, liudyti ir Juo gyventi. Kaip ir apaštalo Pauliaus esatyje. Atsiverti esminiam pokyčiui: kad Dievo Žodis visiškai pakeistų žmogų, ir jame išaugtų gerumo derlius.

 

Dievo Žodis tūkstantmetei Lietuvai

Dievo Žodis - krikščionio tapatumo laidas. Egzaminas, testas, pamoka. Ganytojai ragina: dovanokime Apreikštąją knygą draugams, bičiuliams, pažįstamiems, bendradarbiams. Su Naujuoju Testamentu aplankykime mokyklų bibliotekas, vaikų ir senelių namus, vienišus žmones, perženkime ligoninių slenksčius; gydančia Dievo Žodžio galia palytėkime kalėjimų kameras. Iš Šventojo Rašto amžių tėkmėje perimtos vertybės, nors kartais jų net nepastebime, yra ne tik mūsų kultūros, bet ir kasdienio gyvenimo neatsiejama dalis. Tegul tampa Evangelijos žinia didžioji viltis mūsų sieloms. Tegul Ji mus sustiprina ir įkvepia laikytis savo tikėjimo ir regimai jį liudyti. Tegul Dievo Žodis ir Lietuvoje išlietas kankinių kraujas įkvepia mus naujam evangelizacijos žygiui, kad Evangelijos šviesa pasiektų kiekvieną šeimą, kiekvieną tiesos bei gėrio ieškančią širdį.

Lietuvos vyskupai primena, jog prieš tūkstantmetį Dievo Žodis palietė ir mūsų kraštą. Tuo laiku, kai kronikose pirmą kartą užrašytas Lietuvos vardas, mūsų Tėvynė pradėjo ilgą ir vingiuotą kelią į krikščioniškąją Europą. Linksmų renginių šurmulyje nepamirškime, kad to kelio pradžia - pirmojo prie Lietuvos sienų prisiartinusio misionieriaus šv. Brunono auka. Evangelijos skleidėjas vyskupas Brunonas, leidęsis į kelionę pas Gerosios Naujienos dar nepažinusius mūsų protėvius, pratęsė šv. Pauliaus misiją. Siekdami įprasminti Lietuvos vardo sukaktį, ateinančius metus skelbiame Jubiliejiniais Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais. Minėkime juos švęsdami parapijų atlaidus, surenkime didesnes iškilmes katedrose ir svarbiausiose šventovėse. Suteikime tikros prasmės tūkstantmetei sukakčiai rūpestingai priimdami ir uoliai skelbdami Dievo Žodį.

Advento kviečiai ir ne advento piktžolės (III)

Andrius Šukys,
kunigas
2008-12-16

Nuo penkių litų iki močiutės kojinaičių

Adventas - gerumo darbų pradžia. Kaip ir kasmet, Lietuvos tikintieji kviečiami solidarizuotis su vargstančiaisiais ir aukoti, išpildant vieną iš trijų kvietimų: melstis, pasninkauti ir šelpti.

Nuo 1997-ųjų kasmet Advento laikotarpiu Lietuvos vyskupijų Caritas padaliniai rengia paramos vargstantiesiems akciją „Gerumas mus vienija", kurios metu tikintieji ir visi geros valios žmonės kviečiami savo parapijose bei vietos Caritas skyriuose už auką, skiriamą vargstančiųjų reikalams, įsigyti simbolinę Caritas žvakelę, taip liudijant krikščioniškąją artimo meilę ir solidarumą.

Aukoti galima ir telefonu. Akcijos laikotarpiu, t.y. nuo gruodžio 1 iki 31 d., įrašę žodį CARITAS, siųskite trumpąją žinutę numeriu 1417. Jūsų auka - 5 litai. Vargstantieji laimingi, kai juos atmena. Kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų tikintieji maloniai kviečiami dalyvauti gerumo akcijoje ,,Padėk kitam", kurios pagrindinė užduotis atsigręžti į vaikus, sergančius vėžiu. Vaikai šeimose ir suaugusieji iki Kalėdų gamina angelus, rašo linkėjimus, galvoja apie tuos, kuriems gyvenimas nepašykšti išbandymų. Močiutės mezga kojinaites, pirštines, šalikus. Kiekvienas gali ir turi prisidėti tuo, ką sugeba, ką Dievas davė veltui, kad praturtintų kito gyvenimą. Per Kalėdas žmonių padarytų rankdarbių laukiame atnešant į bažnyčias ir koplyčias.

 

Katalikiška žiniasklaida Jūsų namuose

Adventas puiki proga susipažinti ar dar labiau įsigilinti į katalikiškus dienraščius, leidinius, interneto svetaines, TV ar radijo laidas. Evangelijoje parašyta, kad žmogus gyvas ne vien duona. Kad asmuo yra gyvas siela, kuri nuolat maitinama teigiamais ir dvasingais dalykais.

Dalis lietuvių krikščionių nuolat triūsia ruošdami įvairias diskusijas, laidas, rašydami straipsnius, komentarus, aktualijas. Tūlas lietuvis ir dar tikintysis turėtų tik džiaugtis, kad interneto platybėse gali pažinti krikščioniškąjį mokymą, kad radijo ar TV laidoje pamatyti ar išgirsti kaimyninės parapijos lūkesčius ar dejones. Kad įvairūs leidiniai pritaikyti skirtingo amžiaus tarpsnio žmonėms yra gera galimybė pažinti, susipažinti, įsigilinti į svarbiausius šiandienos iššūkius Bažnyčioje ir už Jos ribų.

Oficialioje Katalikų Bažnyčios Lietuvoje svetainėje katalikai.lt randamos visos aktualijos, skirtos visiems geros valios žmonėms. Interneto dienraštis bernardinai.lt skatina ieškoti, gilintis, diskutuoti, analizuoti esminius tikėjimo ir gyvenimo dalykus. Įvairaus pobūdžio medžiagos katalogus galime nuolat rasti internetinėje svetainėje skrynia.lt. Tai tik maža dalis to, kas mūsų laukia įsijungus kompiuterį ir nuspaudus internet klavišą.

Mėgstantys klausytis kviečiami įsijungti radijo imtuvus. Vatikano radijo lietuviškų programų redakcija ir Katalikų radijo studija nuolat kalba apie aktualias Bažnyčioje (laidų daug - todėl domėkitės radijų laidų tvarkaraščiuose). Lietuvos televizijos religinė laida ,,Šventadienio mintys" sekmadieniais 15.30 val. pristato aktualiausius momentus iš parapijų ir kitokių bendruomenių gyvenimo.

Krizė Biržai Kalėdos

Rasa Penelienė
2008-12-16

Ačiū Biržų merui R. Ramonui, suradusiam laiko susitikti su rajono verslininkais. Savivaldybės vadas neprieštaravo, kad jam būtų pranešta apie krizės ir kovos su ja galimais padariniais rajone. Meras leido, kad jam būtų papasakota apie būsimus įmonių bankrotus ir išaugsiančią bedarbystę.

Rajono vadovas turi žinoti, kuo kvėpuoja verslas. „Be jo negyvensite ir jūs", - susitikimo metu išdrįso pastebėti verslininkai. O meras, ačiū Jam, ne tik nesupyko, bet ir patarimų nepašykštėjo. Rašykite, sako, laiškus. Juos rajono vadovas įteiks savivaldybių asociacijai.

Jeigu dar kur nors ir kaip nors verslininkai su meru sutiks, tikriausiai jis nušvies, kokius ekonominius bei verslo aplinkos skersinius ir išilginius pjūvius padarė gausus savivaldybės specialistų būrys. Galbūt pateiks ir diržų veržimosi planą savivaldybėje - praneš, kiek priedų bus nuimta nuo riebių valdininkų atlyginimų, kokių etatų bus atsisakyta.

Pastarųjų pažadų negirdėjau, todėl atsiprašau, kad garsiai pasvajojau, ir iš anksto dėkoju, kad tai nesupykdė valdžios.

Ačiū rajono vadovams, dar neuždraudusiems žurnalistams praverti savivaldybininkų kabinetų duris, už kurių garuoja kava ir dar šis tas prie jos. Dėkojame, kad dar ne visi valdininkai verslui bei žiniasklaidai grasina Dievo bausmėmis ir rašo ilgus skundus žemiškosioms institucijoms.

Vaišės darbo valandomis - dar ne puota maro ar krizės metu. Dar daugiau - jei vicemeras ar kokios nors savivaldybininkės zitos, gitos ir jurgitos tarnybos metu ramiai sau kremta sausainiukus ar čiulpia saldainiukus, vadinasi, jokios krizės čia negresia. Tai laisva nuo krizių zona.

O Biržų seniūnija nusprendė krizėje šiek tiek padalyvauti. Šiais metais šventinis miesto puošimas bus pigesnis. Fejerverkai tik vieną tūkstantėlį tekainuos. O kad ir ta niekingai menka suma būtų efektyviau panaudota, fejerverkai bus iššauti taip, kad juos kuo daugiau biržiečių matytų. Kažkas suskaičiavo, kad jų daugiausia į aikštę prie baltosios bažnyčios susirenka Kalėdų eglės įžiebimo dieną. Šiemet ją valdžia iškilmingai pastatys ir įžiebs gruodžio 19-ąją. Kitaip tariant, fejerverkai turėtų driokstelti per patį Adventą.

Bažnyčia ir parapijiečiai tam prieštarauti neturėtų, jeigu leidimo patriukšmauti per Adventą paprašytų valdantieji. Valdžia taigi nuo Dievo. Ir apskritai iki Kalėdų - rimties ir susikaupimo metu - piktintis negražu.

Jeigu nuo stipresnio fejerverkų šūvio ar šampano kamščio nukentėtų trapūs naujosios Biržų aikštės žibintai, nusiminti taip pat neskubėkime. Panašaus dizaino lempų mieste yra daugiau - jei tik valdžia gražiai paprašys, benzino kolonėlių šeimininkai jų padovanoti tikrai neatsisakys. Juk mažos dovanėlės stiprina draugystę.

Kaip ten bebūtų, ačiū, kad Biržai turi naują aikštę, kurioje galima kažką pastatyti ir iššauti. Jei kam atrodo, kad šis architektūrinis sumanymas pernelyg kuklus, būtų galima jį palaikyti krizės simboliu.

Krizės aikšte pavadinta dykynė miesto centre apsaugotų nuo skeptikų bambėjimo ar Biržų svečių erzinančių klausimų. Ir įprasmintų pasaulinių įvykių atšvaitus mūsų rajone.

Ačiū, kad šiemet į Biržus ateis Kalėdos, kad krizės ir valdžių antikriziniai planai dar neišvaikė Kalėdų senelio, snieguolių bei kiškučių.

Advento kviečiai ir ne advento piktžolės (I)

Andrius Šukys,
kunigas
2008-12-11

Šis Adventas - apie daug ką. Šiemet apaštalo Pauliaus metai. Kitąmet - Jubiliejiniai Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai. Advento laikas - šventojo Rašto skaitymo metas. Pradžia ir tęsinys visą gyvenimą. Gerieji darbai, prasidėję mėnuo iki Kalėdų ir besitęsiantys ištisus metus. Gerumo pertekliaus nebūna, todėl praverčia ir penki litai, ir močiutės kojinaitės.

Katalikiškų leidinių prenumerata - puiki dovana sau ir savo draugams, nes krizės metu išlaidas dovanoms tenka apriboti. Pasirinkime geriausias. Kaip ir mintis, laukiant Kalėdų. Apie visa tai iš eilės.

Kai daug tiesų ir tik viena Tiesa

Tiesa yra tiesa. Ji viena ir apie ją kalbėti per daug nereikia. Reikia gyventi. Tiesa palyginimuose, kuriuos nuolat siūlo Šventasis Raštas. Jų gausu. Jais kalba pats Jėzus, nes Jis yra Tiesa. Mes esame Tiesos link.

Vienas iš tiesos palyginimų - kviečiai ir raugės. Gėrio ir blogio derlius. Ši realybė - amžina kaip laikas. Žmogus, stengiantis pažinti Bažnyčios istoriją, pastebės tikėjimo ir netikėjimo kovą. Žmogaus tinkamumą ir absurdą. Besiplečianti krikščionybė sėjo javus ir didino jų derlių. Pradžioje išoriškai, stačiokiškai, neapgalvotai. Derliui ūgtelėjus, pereita prie širdies. Juk tikėjimas kaip tiesa gimsta- ir auga sieloje.

Anot Jonno Briggso, „žmonės matė Bažnyčios ir krikščionių misionierių auginamus javus ir pastangas padidinti jų derlių. Liberalai tikėjo, kad visuomenė išgis, kai bus pašalintos visos aplinkos ydos, kad skurdas ir nusikaltimai bus įveikti, kai visi galės gauti išsilavinimą ir turės vienodas galimybes. Marksistai į istoriją vėl įvedė prieštaravimo ir tragedijos elementų. Krikščionims jie priminė, kad blogis taip pat gali duoti trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ar šimteriopą derlių".

Dvilypiame žmoguje ir visuomenėje esti blogio ir gėrio kova. Kaip ir sąžinėje, kurioje nuolat pešasi du vilkai. Vienas atstovauja gėriui, meilei, malonei. Antrasis gi - storžievis ir blogietis. Kovą laimi tas, kurį žmogus šeria.

 

Pasitikėjimo tuo, kas nematerialu, link

Prasidėjus naujiems liturginiams metams, katalikų Bažnyčioje sugrįžtama apie Advento. Kaip tik šis violetiniu audiniu ir vainiku su keturiomis žvakėmis papuoštas laikas, skirtas auginti sieloje šimteriopą kviečių derlių.

Prasidėjus Adventui, Lietuvos vyskupai kreipiasi į tikinčiuosius ir teigia, jog adventas - malonės metas. Kad jį išgyventume širdyje, tereikia glaustis prie išganymo versmės ištakų - Nazareto Apreiškimo grotos ir Betliejaus Prakartėlės, kurioje Amžinasis Žodis tapo Žmogumi. Dievo Šviesa tapo mūsų gyvenimo šviesa, Dievo Žodis apsivilko mūsų žmogiškumu ir tapo vienu iš mūsų. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 14).

Kaip ir visada, laukiant gausaus javų derliaus, apgausime save, jei apsiribosime tik šventiniais pirkiniais, TV šou programa ar kitokia tuštybių muge. Matysime raugių derlių ir sielosimės.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI primena, jog žmonės, laikantys realybe vien daiktus, kuriuos galima pačiupinėti, patys save apgaudinėja. Mes turime suvokti: gyvenime svarbiau remtis ir pasitikėti ne pinigais, o Dievo Žodžiu. Todėl malda, pasninkas ir išmalda lieka kertiniai akmenys, kuriant sielos gyvenimo pamatą.

Raudonojo maišelio paslaptis

Rasa Penelienė
2008-12-06

Žinia apie galimą seksualinę vaikų prievartą specialiojo ugdymo centre netrenkė kaip perkūnas iš giedros Kučgalio padangės.

Tik praėjus penkioms dienoms nuo šiurpaus pranešimo savivaldybės vaiko teisių sergėtojai buvo stumte išstumti padėti nuskriaustiems vaikams, smurtautojams ir pasimetusiems centro darbuotojams. Visi jie - aukos.

Kaip toliau rutuliosis įvykiai atokiame rajono kaime, nežinia. Sako, policininkus labiausia sudominęs peilis, kurį išsitraukęs seksualine prievarta įtariamas ugdymo įstaigos auklėtinis. Yra manančių, kad tokiu būdu vaikinas gynėsi nuo vietinių „specialistų", kurių „kvalifikuotos" apklausos išvedę jį iš pusiausvyros.

Bet tai tik gandai. Kaip ir Panevėžio apskrities specialistų bandymai neva užgniaužti skandalą ugdymo centre, kuris netrukus bus paverstas vaikų kolonija. Panevėžio specialistai - be kabučių, bet su polietileniniais raudonos spalvos maišiukais.

Ką juose pavakariais iš neįgaliųjų centro nešiojasi šios įstaigos viršininkų viršininkai? Specialiąją literatūrą?

Kone visus metas Kučgalio specialiojo ugdymo centro darbuotojai skelbėsi esantys pasirengę dirbti ne tik su neįgaliais vaikais, bet ir su būsimos vaikų kolonijos gyventojais. Taigi, visapusiškai pasikausčiusiems kučgaliečiams teorinių žinių iš specialiosios literatūros lyg ir nebereikėtų. Juolab kai čia statoma pagrindinė būsimo auklėjimo ir teorinė, ir praktinė priemonė - tvora su elektros įrenginiais.

Iš elektrinių aptvarų kolonijos gyventojams į kaimą ištrūkti nebus paprasta. Tačiau į jos teritoriją turėtų lengvai patekti kaimo jaunimas, įsigeidęs pažaisti moderniose sporto aikštėse, kurias žadėjo apskrities valdininkai. Aptvarai jokių kliūčių nesudarys ir kaimo močiutėms bei diedukams, panorusiems pasimelsti koplyčioje, kurią būsimai kolonijai žadėjo pats vyskupas.

Vaikų kolonijoje, anot Dievo ir rinkėjų tarnų, bus kone idilė - vieni jaunieji nusikaltėliai mankštinsis sporto aikštelėje, kiti - melsis. Treti turbūt sodins obelaites. Taip Kučgalys virs žydinčiu sodu, o visi nusikaltėliai - fizkultūrininkais.

Tačiau kol Kučgaly tie sodai sužydės, gali nutikti tokių dalykų, kokių dori politikai ir valdininkai (jau nekalbant apie kunigus) net sapnuose neregi. O jei ir susapnuoja, apie tai garsiai nekalba - kad milijonų už vaikų kolonijos steigimą neišbaidytų.

Kas, kaip ir kada nelaimės atveju atsiliepia į pagalbos šauksmus, rodo praėjusios savaitės įvykiai Kučgalyje.

Taigi, būsimosios kolonijos gyventojų, jų ugdytojų (prižiūrėtojų) ir viso kaimo perspektyvas, nuspėti nesunku.

Sakoma, kad šalia juodžiausios nevilties paprastai būna stebuklas. Kokiu pavidalu jis pasirodys Kučgalyje? Raudonu polietileniniu maišeliu?

Sniego daina

Alis Balbierius
2008-11-29

Pirmojo sniego daina nebanali.

Baltas subtilumas, užklojantis pasaulį ir jo daiktus, šiais deklaruojamais klimato atšilties laikais yra labai lauktinas.

Pirmojo sniego dainoj aš negirdžiu jokio popso; tik regiu skulptūriškas, reljefiškas gamtos ir daiktijos formas. Pagaliau tai daugiau regos daina, nors, kaip žinome, viskas tarp savęs daug daugiau susiję, persipynę, negu mes pajėgūs žinoti ar suprasti.

Tas įprastas, rudeniškas formas - tiek natūralias, tiek dirbtines - medžių šaknis, senus ratus kaime, apsnigtus dvaro griuvėsius, dviračio ratą, sulūžusią valtį tamsiam upės vandeny ir bilijonus kitų dalykų - mano - mūsų - regai prikelia pirmojo sniego subtilumas. Jo trapus, baltas „daiktiškumas", kyląs iš pačios jo prigimties ir apsnigtų daiktų formų, rudenį ar žiemos pradžioje kartais beregint ištirpstantis, kad vėl pasikartotų.

Balta pirmojo sniego daina yra iš tylos; ji veikia mūsų sielas ir dvasias, savaime aišku, ir kūnus, jų buveines, per regą ir jutimus mus nuskaidrinančiai. Mane pirmojo sniego daina visada pakylėja, ypač jei tas sniegas iškrenta tyliai, slapta naktį, yra purus, nesubjaurotas šlapdribų ir vėjų.

Kartais galvoju apie amžinai tobulą, kol egzistuos ši planeta ir jos biosferos ratas, krentančių snaigių architektoniką. Kiekviena snaigė - tai architektūros, erdvinių formų vadovėlis. Ir kiekviena snaigė savo prigimtimi ir likimu simbolizuoja visas pasaulio permainų knygas ir visus permainų vėjus. Visas permainų ir reinkarnacijų formas.

Pasaulio permainų vėjuose mes nežinome, ar po šimto metų Lietuvoje kas nors regės vadinamąsias lietuviškas žiemas, sniego pusnis ar apskritai sniegą. Mus jau baugina realiai tirpstantys ašigalių, taip pat kalnų ledynai. Pasak mokslininkų, sparčiausiai tirpsta Grenlandijos ledynai, ateityje galbūt paversiantys ją tikra „žalia žeme"... Kur keliautų mūsų būsimi ainiai baltai, jei pakilęs vandenynas kada nors užsemtų mūsų žemumų istorines žemes?

Pasaulio pabaigos žmonija laukė ir bijojo ne vieną tūkstantmetį - bet ji dar neatėjo. Lietuvoj pirmiau galime sulaukti žiemos pabaigos... Bet kol ji dar neatėjo (o galbūt ir niekada neateis nė viena iš išvardintų pabaigų), nėra nieko malonesnio, kaip pirmojo sniego baltumoj - iliuzinėje terra incognita - įsprausti savo pėdas taip, kaip Kolumbas ar kitas keliautojas įspausdavo jas dar neatrastose žemėse... Ir įsiklausyti, ką nuolat skubančiam ir apie krizes galvojančiam, ryjančiam iš TV ekranų greitą popso maistą šių dienų žmogui dainuoja pirmojo ar antrojo sniego daina.

Ta tyla, kuri visada platesnė ir gilesnė už garsą. Savaime suprantama, gilesnė ir platesnė už mus, bet mums tai duota šiek tiek suvokti ir jausti.

Kaip juokauja šeimininkai

Gendrutis Morkūnas
2008-11-29

Prieš keletą metų, matyt, supykusi Vilniaus oro uosto registratorė vietą man davė lėktuvo priekyje - ten, kur paprastai knibžda visokiausių dydžių ir spalvų nacionalinių įžymybių. Kitoje tako pusėje sėdėjo du Seimo nariai. Labai žinomi nariai.

Vienas sėdėjo kaip pelytė po šluota (visą liežuvio grožį jis parodys po kelerių metų), tačiau kitas ėmė plyšauti lėktuvui dar nepakilus. Neperdedu tai sakydamas - narį turėjo girdėti ne vienas keleivis. Jau iš pirmųjų jo žodžių tapo aišku, kad tai, ką jis sako, skirta klausytojams. Daug klausytojų.

Pasigyręs, kad važiuoja į vienos hypersvarbios tarptautinės organizacijos sesiją, arogantiškai pareiškė, kad ta organizacija - „Šaraškino kontora". Stiuardesei pradėjus rodyti, kaip naudotis saugos diržais, tėviškai ėmė pirštis jai į pagalbą. Buvo dar daugiau, ir visa tai buvo kvaila ir nejuokinga.

Paslapčia žvilgtelėjau, ar vaikinas ne girtas.

Nario veidas šaukte šaukė: juokauju aš, juokauju, o jūs - klausykitės. Juk tai mano juokai! MANO!

Visokiausių Lietuvos kontorų delegacijos, palūžusios nuo plėšikavimų oro uostų bemuitėse parduotuvėse, paskutinį ramų prieglobstį prieš pat skrydį suranda priepirčiuose, vietose, kur žmonės laukia, kol juos pakvies į lėktuvą. Pamačiusios, kad kelio toliau kol kas nėra, delegacijos sutupia ant suolų ir ima kalbėtis apie grįžimą namo. Kažkodėl dažniausiai didžiąją delegacijų dalį sudaro moterys, tačiau joms beveik visada vadovauja vyrai. Kostiumuoti ir solidūs. Žodžiu, šeimininkai.

Nusiraminęs, kad nebereikės vaidinti susidomėjimo, kaip auginami vikiai, ar apsimesti, kad klausosi konferencijos pranešimų nesuprantama kalba, šeimininkas ima juokauti.

Juokai dažniausiai būna ūch ir ach serijos: ar moterys nebijo, kad namie palikti vyrai buvo joms neištikimi, ar jos pačios neužklydo į kokį nors raudonąjį kvartalą, ar ten nenusipirko tokių anokių daikčiukų ir ką su jais darys grįžusios namo.

Delegacija klausosi. Juk juokauja ne bet kas, o šeimininkas. Direktorius, vedėjas, viršininkas, politikas. Gal trys šimtai keturioliktas partijos sąraše savo seniūnijos pietvakarių regione, tačiau politikas.

Sakysite, bjauriai kalba ne tik šeimininkai? Žinoma, jūs teisūs. Tačiau ne šeimininkų šlykštybės yra tik tuščias oro virpinimas, geriausiu atveju - garo nuleidimas sugėrovui nukandus pirštą. Žodžiu, paprasčiausia nuskausminimo priemonė.

Bet kodėl taip daro šeimininkai? Juk galūnių jiems niekas nekandžioja.

Nežinau. Gal jie nori suvaidinti krūtus bičus. Gal prisimena romantišką keiksmų prisodrintą tarnybą nenugalimojoje ir legendinėje. Gal garsiai repetuoja tai, ko per paskutinę pirtelę mokė šeimininkų šeimininkas.

Kaimynas įtikinėja, kad priežastis daug paprastesnė - jie patys nebesuvokia, ką kalba. Žodžiu, smegenys į viršų ir dešinėn, liežuvis - žemyn ir už kampo.

Aišku svarbiausia - šitaip jie pažemina kitus. Paprastai ir pigiai. Mat jeigu šeimininkas ko nors nepažemintų, per trisdešimt valandų jį išbertų nuo ausų iki portfelio.

Tad gerai pagalvokime, ar verta piktintis nariu, kuris svarbią tarptautinę organizaciją vadina Stalino laikų lageriu ar priekabiauja prie savo pareigą atliekančios lėktuvo palydovės? Ir ar verta kaltinti merą, posėdžio metu savo kolegoms liepiantį nekudakuoti, ar beužsimezgančiu politiku, juokaujančiu, kad susprogdins lėktuvą? Ir paprastas kaip Kalašnikovo automatas „dvi bobos dar ne žmonės" tėra viso labo tik vaizdingas posakis, kurį suprantančių atsiras kur kas daugiau, negu juo besipiktinančių.

Tol, kol cypsės moterys, jų viršininkui Vienos oro uoste klausinėjant, ar ne per siaura buvo viešbučio lova (beje, kas joms belieka, pabandyk necypsėti), kol kokios nors komisijos pirmininkas kumščiu daužys stalą, kol visa šalis kaip užburta kartos „vaizdielis nykoks", tol vulgarybės bus toks pat šeimininkų atributas, kaip kostiumas, portfelis ir pilkutis kelioninis šalikėlis.

Tad belieka tik klausytis. Kantriai ir nemirksint. O jeigu jau visai pasidarys šlykštu ir taps nebeįmanoma kentėti, pasakyti šeimininkui, kaip tokiais atvejais sakydavo vienas be galo inteligentiškas žmogus: „Kai grįšite namo, jūsų motina išlįs iš būdos ir už tokias kalbas jus apkandžios".

Dar galima guostis, kad po mirties velniai piktžodžiautojams į burnas pila verdančią smalą.

Apie smalą sakydavo amžiną atilsį mano senelė.

Netikėti ja neturiu jokio pagrindo.

Į Nojaus laivą nepriims

Rasa Penelienė
2008-11-27

Artėja du dalykai: komunizmas ir mirtis.

Ši mintis nuskambėjo vieną gražų rudens vakarą. Tokį gražų, kad ir žodis „krizė" jame kažkaip atitrūko nuo sąskaitų už šiltą orą, vandenį, švarų taką, telefoninį pokalbį ir pakibo kažkur tarp nespėjusių išsisklaidyti lapkričio ryto ūkanų ir užplaukusių sutemų.

Tačiau gražus vakaras, kaip ir paprastai visa, kas gražu, greitai baigėsi. Ir kasdieniai žodžiai vėl įkyriai kapsi: krizė - recesija, mokesčiai - kainos, verslas - bankrotas.

Komunizmo ir mirties paralelė - ne kasdienė. Bet ji asocijuojasi su naujosios koalicijos antikriziniais užmojais. Visa tai dar vadinama ekonomikos gelbėjimo planu. Gelbėjimas - dalykas rimtas. Juolab, kai kažkam ir komunizmas yra išsigelbėjimas. Kai kam - mirtis.

Ką ir kaip gelbės naujoji valdžia, paaiškės netrukus. Tačiau kol kas panašu, kad tame Nojaus laive tilps tik nusipelnę gyventi geriau. Tarp tokių nematyti regioninės žiniasklaidos.

Rajonų laikraščiai turėtų nuskęsti, nes antikriziniai valdžios sprendimai prie jų rištų trigubai sunkesnį mokesčių akmenį. Dviem procentais padidinus visų prekių pridėtinės vertės mokestį, panaikinus PVM lengvatas spaudai ir pakėlus autoriniams honorarams taikomą pajamų mokestį, spaudos leidėjus šluos bankrotų banga.

Iki šiol knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams Lietuvoje taikomas 5 proc. lengvatinis PVM mokesčio tarifas. Tačiau mūsų šalis nėra išskirtinė - beveik visose Europos šalyse mokesčių lengvatos spaudai taikomos. O Didžiosios Britanijos, Belgijos, Danijos, Norvegijos leidėjai PVM mokesčio visai nemoka. Tokiu būdu žmonės skatinami skaityti. Ne tik knyga, bet ir popierinis laikraštis ten laikomas kultūros paveldu.

Bet taip yra ten, toliau nuo Lietuvos.

O čia politikai žiniasklaidos nemėgsta. Tai kairieji, tai dešinieji, tai pavieniai „mesijai" bando kaskart jai uždėti apynasrį, kaltindami būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Jie skelbiasi gelbėjantys valstybę ir drąsiai rūšiuoja, kam lemta išplaukti. Patys skandintis, žinoma, nesirengia. Net ir sušlapti kojų neketina. Viena ranka rašo nuosprendį „nenusipelniusiems", kita - kelia sau atlyginimus.

Prieš savaitę Biržų rajono krikščionių demokratų lyderis iš sostinės atvykusiam politikos apžvalgininkui skundėsi, kad šalyje visi laikraščiai privatūs. Be to, jie korumpuoti. Ir - o siaube - nenori aprašinėti gerų politikų darbų.

Privati, korumpuota, neobjektyvi - tokia spauda tik antikrizinio tvano verta. Arba nacionalizacijos.

Vietiniai pranašai rajono spaudoje skelbia gerąją naujieną - ekonominės krizės akivaizdoje pasaulis gręžiasi į socializmą. Kapitalizmas ir jiems, dvasingiesiems, nusibodo.

Aišku, pabuvome jame šiek tiek, ir užteks. O socializmas mums jau pažįstamas, savas. Nuo jo ir komunizmas nebetoli.

Trūksta prioritetų specialisto

Rasa Penelienė
2008-11-20

Ką tik naujai iškepta Seimo narė, vardu Donalda, stebisi: kažkodėl visi galvoja, kad Seimo narys turi būti labai protingas.

Iš tiesų gali būti nelabai.

Nelabai protingas, nelabai kultūringas, nelabai sąžiningas ir t. t. Renkame juk panašius į save. Ir ne tik parlamentarus.

Kokių nenuobodžių yra rajono tarybų. Ir kokių spalvingų bei nenuspėjamų merų, vicemerų, administracijų direktorių.

Politikos apžvalgininkai skaičiuoja, kad net 40 proc. rinkėjų balsus atiduoda už „mesijus" ir jų suburtas partijas, į jas sudėdami tiek savo viltis, tiek ir neviltis.

Kai pirmąsyk Biržuose meru buvo išrinktas socialdemokratas Regimantas Ramonas, vargu ar balsuotojai jame įžvelgė „mesiją". Tai buvo asmuo be jokios charizmos ir be jokių įspūdingesnių nuveiktų darbų. Bet tuo metu buvo taip įgrisęs „valstietiškas" rajono valdymo būdas, kad žmonės daugiau balsavo prieš buvusius, o ne už būsimus. Be to, R. Ramonas darbe negirtuokliavo, į renginius vedėsi savo žmoną, viešai nesišvaistė rusiškais keiksmažodžiais ir nekirkino bendradarbių. Tai jau atrodė gana daug, lyginant su buvusios rajono valdžios elgesiu.

Vėliau tapo akivaizdu, kad mero poste anksčiau minėtų savybių neužtenka. Bet pačiam R. Ramonui taip neatrodė.

Biržiečių išrinktas meras jau antrą kadenciją įsivaizduoja skleidžiantis kultūrą, inteligenciją bei toleranciją visame šiauriniame šalies pakrašty. O gal net ir toliau. Pirmosios kadencijos pradžioje kone didžiausia vertybė mero kabinete buvo atvirukas su paties Brazausko parašu. Vėliau turbūt keitėsi ir autografai, ir vaizdai, pynėsi prioritetai, kol Biržų senamiestį užgriozdino prekybos centrai, o milijonus kainavusios aikštės vidurys buvo suprojektuotas svarbiausiam miesto akcentui - naujametinei eglutei su penkiomis ar šešiomis girliandomis.

Biržų meras R. Ramonas - garsiojo rašytojo brolis. Tačiau jo vadovaujama taryba nusprendė, kad kažkada iš Semeniškių išėjęs ir pasauly išgarsėjęs menininkas Jonas Mekas nėra vertas Biržų piliečio garbės vardo. Mat jis nepakankamai nusipelnęs mūsų kraštui. „Ką jis davė konkrečiai Biržams?" - svarstė liaudies išrinktieji. Ogi nieko. Nei gatvės išasfaltavo, nei užsieninių dėvėtų drabužių neatvežė, nei sportinių medalių neiškovojo.

R. Ramono merystės metais buvo sėkmingai tęsiamas kaimo mokyklų ir bibliotekų uždarymo vajus. Ir jo dėka Kučgaly pradėjo augti aukšta būsimos vaikų kolonijos tvora.

Todėl nenuostabu, kad praėjusį šeštadienį mero nebuvo Biržų pilyje, kur vyko vakaras, skirtas jubiliejų šventusiai mokytojai Janinai Pilėnienei pagerbti. Didžiausia likimo dovana Biržams laikomam žmogui savivaldybės vadovas nepadėkojo nei žodžiu, nei raštu.

Bet tuo metu meras buvo užsiėmęs. Jis su vicemeru ir kitais valdžios atstovais dalyvavo rudens šventėje Mieliūnų kaime.

Dvejus metus Biržų rajono savivaldybė su „Šiaurės rytais" ir „Rygvedos" televizija rengė Metų biržiečio rinkimus. Pernai „Biržų garbę" simbolizuojančios stiklo statulėlės atiteko rašytojui Petrui Skodžiui ir minėtai mokytojai Janinai Pilėnienei.

Kokiuose subatvakariuose būna meras tuo metu, kai biržiečiai Kultūros centro salėje lenkiasi pagarbos ir meilės nusipelniusiems rajono žmonėms?

Nespėjo jis ir į jubiliejinį tremtinių renginį, vykusį praėjusį sekmadienį.

Biržų meras yra užimtas žmogus. Labai. Ir jam patarinėjanti aplinka labai užsiėmusi. Bet savivaldybės skyriuose praktikuojami paprasti dalykai: šalia nenuovokaus ar tiesiog tinginčio specialisto į darbą priimamas kitas, labiau nuovokus ir labiau darbštus. Kaip specialisto dubleris.

Todėl remiantis šiomis puikiomis tradicijomis į, pavyzdžiui, gausų kanceliarijos skyriaus specialisčių būrelį reikėtų priimti dar vieną, kuri merui pasakytų, kur jis turėtų eiti, kur važiuoti, kur kalbėti, o kur patylėti. Pamokytų jį, kas yra vertinga, gražu, o kas - nelabai.

Naujoji darbuotoja galėtų vadintis mero prioritetų specialiste.

Biržų folkloras

Rasa Penelienė
2008-11-06

„Man vasarą miške patinka", - sako J. Erlicko veikėjas.

O man patinka Biržų mieste. Čia gražu bet kada - žiemą ir vasarą, rytą ir vakarą.

Saviti čia papročiai ir vietinė šnekta, kurios su jokia kita nesumaišysi.

Štai Biržų garbės pilietis paleido sparnuotą žodį apie sportininkus, kurių užpakalio spalva neatitinka doro lietuvio standartų. Ir jis nuskrido per visą Lietuvą - nuo Vilniaus bokštų iki Pravieniškių ir Totorkalnio.

Garsenybės žodyje pareigūnai puolė ieškoti kažkokios diskriminacijos, rasizmo apraiškų. Neišmanėliai. Atkirtį jiems turėtų duoti kalbininkai, istorikai ir kiti kultūros saugotojai bei puoselėtojai. Garsiojo biržiečio kūrybinis proveržis yra ne kas kita, o tautosakos kūrimo pavyzdys.

Žodis, it žvirblelis išsprūdęs iš krepšinio garsenybės lūpų, jo gimtuosius Biržus pasiekė visu jaučiu - įkvėpė kraštiečius.

„Dvi bobos - dar ne žmonės!" - išdrožė pats Biržų meras savivaldybės posėdžio metu.

Ir nusišvilpt ant kažkokių lygių galimybių kontrolierių ar vadinamųjų žmogaus teisių. Čia ne kažkokia feminisčių privisusi Skandinavija. Čia - Lietuva. Čia - Biržai.

Auksiniai žodžiai iš mero burnos - tai smulkioji tautosaka, atspindinti šių dienų realybę. Ją reikia užrašyti ir saugoti kaip liaudies kūrybą, kaip XXI amžiaus bendravimo kultūros atspindžius.

Klysta tie, kuriems atrodo, kad biržiečiai, kūrybinio šišo pagauti, naujuosiuose posakiuose prasilenkia su tikrove. Tai patikrinami faktai.

Kad paaiškėtų tiesa, tereikia šiek tiek patraukti žemyn svetimšalių krepšininkų kelnes. Jiems, žinoma, leidus.

O dėl bobų - ir leidimų nereikia. Štai į rajono tarybos posėdžius darbo metu eina net trys to paties savivaldybės skyriaus darbuotojos. O kodėl ne dvi, tuo labiau - ne viena? Arba kodėl savivaldybės moteriškaitės tarnybos metu kavą geria ar šiaip reikalus aptaria tik krūvelėmis?

Kas galėtų paneigti, kad tik tam tikroje kiekybėje jos pasiekia kokybę, t. y. pasijunta žmonėmis?

Kai kam gali kilti klausimas, kokiai kategorijai - bobų ar žmonių - priklausytų į mero parankę įsikibusi vienintelė jo žmona. Bet to reikėtų klausti paties frazės autoriaus, kol jis dar žinomas. Mat tautosaka turi tokią savybę - jos kūrėjai tautos atminty neišlieka.

Beje, Biržai unikalūs tuo, kad jie nelinkę laukti, kol užmaršties dulkėse savaime nuskęs vienokios ar kitokios su kultūra susijusios veiklos autorių pavardės. Šis miestas atmintį trina čia ir dabar.

Pavyzdžiui, dabartinės Biržų valdžios su paminklosaugininke priešaky atminties labirintuose pasiklydo toks faktas, kad senoji Kęstučio gatvė buvo akmenimis grįsta. Iš kur jiems žinoti, kas praeitame amžiuje buvo? Todėl dabar grindinį atkasus akmenys greitai dingo. Kas to dingimo autoriai, niekas neprisimena. Bet visiems (net prokurorams!) aišku, kad dingęs grindinys nebuvo jokia vertybė, nes jį kažkas pamiršo įrašyti į savivaldybės popierius.

Todėl keista, kad Biržų piliakalnį kaskart parausiantys archeologai, kokią šukelę, plytgalį ar kapeikėlę pamatę, visiems skelbia lyg gerą daiktą radę. Argi ta smulkmė užpajamuota savivaldybės dokumentuose? Nėra popierių - nėra ir vertės. O jei rastas daiktas atrodo naudingas - tempk jį namo. Netinka ūkiui - nešk į alaus barą, kur jį gali užstatyti ar parduoti, o už gautus litus linksmai paulioti. Taip, kaip darė papiliečiai, policijos nuovados pašonėje žydų auksą iškasę. Arba taip, kaip kadaise restauruojant pilį buvo ištempti laiptų akmenys, mediena ir kitoks „niekieno" turtas.

Šios veiklos autorius Biržų liaudis pamiršo. Nesilaiko jos atminty ir pavardės tų, kurie tūkstančius ar milijonus ne tik iškasa, bet ir įkasa. Kam, pavyzdžiui, berūpi klaikiai brangios centrinės Biržų aikštės sumanytojai?

Jeigu kokios dvi bobos ką nors ir pasako - kam įdomios ne žmonių kalbos? Įkvėpta naujosios tautosakos kūrėjų pasakysiu: dviejų bobų karksėjimas - dar ne valdžios kadencijos pabaiga.

Ramybės...

Gendrutis Morkūnas
2008-11-04

Ko mes nemėgstame? Kalbu ne apie valgius, spalvas ir muziką. Kalbu apie žmones.

Kas per klausimas, atsakys ne vienas. Skaityk spaudą ir sužinosi, kad sociologiniai tyrimai rodo, jog tūkstančius Lietuvos žmonių nervina kitos tautybės, seksualinės orientacijos ir turintys negalią žmonės.

Tik tiek?

Suabejojau perskaitęs vieną interneto komentarą savo rašiniui „Naikintojų metas". Anoniminis komentatorius dejuoja: „Prikepė kiekvienam bažnytkaimyje ligoninę, mokyklą ir proftechą, tai kas juos turi išlaikyti, jei kaimuose keli degradai ir keliolika senukų likę?" (kalba netaisyta).

Atrodo, kad ir kaimo senukai - fui kaka.

Net nedaug pagalvojus, tokių vertų neapykantos galima surasti gausybę. Miestiečiai iš aukšto žiūri į kaimiečius, vairuotojams norisi naikinti pėsčiuosius, aštriadančiai gimnazistai, pamatę mokytojus, šiepia pienines iltis, mokytojai sapnuoja tuščias ir dezinfekuotas klases, gydytojai tūžta ant nepagydomų ligonių.

Kiekvieną dieną, kiekviename kampe, bet kokiu oru ir esant bet kokiai nuotaikai galima sutikti dešimtis, o gal ir šimtus tų, kurie per ilgai stovi eilėse parduotuvėse, per lėtai pradeda važiuoti įsižiebus žaliam šviesoforui, per garsiai valgo, per lėtai kalba ir neteisingai knarkia. Štai kas nusipelno karštos ir teisingos mūsų neapykantos!

Mokslininkai įrodė, kad pasaulyje, kuriame kiekvieną rytą pirmąjį mūsų kraują ir limfą gadinantį padarą susapnuojame, antrąjį prisimename tik prabudę, o trečiąjį pamatome dar miegamajame, gyventi tas pats, kas nevalgius lindėti negesintos druskos rūgšties statinėje.

Bet gyvename. Kažkokia fantastika...

Atvėsus orams, nukasus bulves ir nutilus lakštingaloms (sako, jų čiulbėjimas kai kuriems piliečiams kelia nenugalimą norą spardytis ir urgzti), tyliai kaip šnipas atsėlina vėlyvas ruduo.

Kai nebegaila medžių lapų, nes jie jau nukrito, kai nebereikia nuodyti kolorado vabalų, kautis dėl vasaros stovyklų vaikams ir auklėti neteisingai rinkimuose balsuojančių mamų, žmonės sutrinka. Jėgų plėšyti ir plėšytis dar yra, tik pykti norisi daug mažiau, negu norėdavosi prakaituotomis birželio naktimis.

Ir tada pasirodo Vėlinės. Nors kai kas joms ruošiasi visus metus, daugumą jos užklumpa netikėtai. Nesugadina jų nei siaubingos prekybcentrių žvakidės, nei visus metus nejudėjusių mašinų dūmų dvokas aplink kapelius, nei kilometriniai automobilių kamščiai netikėčiausiose vietose.

Visus netikėtai ir dėsningai užplūsta ramybė. Aršiausi ūkininkai trumpam pamiršta laukiančias karves, o žvėriškiausi valstybės tarnautojai numoja ranka į šventuosius įstatymus ir poįstatyminius aktus. Tamsų Vėlinių vakarą kapines užplūsta šešėliai, apie chrizantemų kainas ir bulvių derlių pašnibždomis kalbantys vien iš baimės, kad nesurūdytų balso stygos. Visus garsus akimirksniu suvalgo toji tikėtai užgriuvusi stichinė laimė - ramybė.

Įdėmiai ir ilgai besiklausantys tada girdi tik tylą.

Tiesa, per Vėlines, kai kam nuo ramybės ir tylos ima svaigti galvos ir ėsti rėmuo, tad jie visas keturias pasaulio šalis įtikinėja, kad Vėlinės - atgyvena, kad per jas reikia garsiai dūgzti, plasnoti rankomis, deginti moliūguose žvakes, o drąsesniems - spjaudyti į šulinius ir vaikščioti gatvių viduriu. Įdomu, kad beveik visi žmonės į tuos pasakojimus žiūri ramiai, lėtai ir abejingai: bala nematė, spjaudykite į tuos šulinius, tik geriau būtų, kad į nuotekų.

Tai vis dėl tos pačios ramybės, mus užgriūnančios tada, kai jos mums labiausiai reikia.

Kiekvienas sutiks, kad taip gyvenant, gyventi galima visai neblogai. O jeigu dar išgirdus bažnyčioje palinkėti vieni kitiems ramybės, išvysi šviesų ir vaikišką kaimyno, kuris kasmet liepos mėnesį pjausto tavo dviračio padangas, o tu per Jonines šlapiniesi į jo šulinį, žvilgsnį, žinok - sunkiausias metų laikas jau praėjo. Išgyvensi net prieškalėdinį uraganą, kai knirkia neįmanomų dalykų norintys vaikai ir norisi pakišti koją parduotuvių lentynoms su vis brangstančiomis dovaninėmis prekėmis.

Iš kur tas rudeninis ramybės protrūkis? Nežinau, tikrai nežinau... Ramioji palaima gali būti iš dangaus - juk tiek gerų dalykų iš ten nusileidžia. Bet lygiai taip pat ji gali ateiti ir iš žemės - nepamirškime, kad nebeauga ridikėliai ir kopūstai, tad ir ramybei nebereikia brautis pro susipynusias jų šaknis. O gal iš mūsų pačių. Ką besakytų tie, kurie skaičiuoja „degradus", tupi kažkas tokio ir mumyse. Kiekviename. Taip tyliai ir nepastebimai tupi.

Bet kas ir kada tą kažką tenai įtupdė?

Vėlinėms - Sielinėms - ateinant

Andrius Šukys,
kunigas
2008-10-30

Gimsta žmogus. Laikui atėjus - Dievo pakviečiamas sugrįžti į Jo namus.

Palydėjimu (laidojimu) švenčiamas Velykų slėpinys.

Maldoje prašome per mirtį pereiti į gyvenimą. Jau amžinąjį.

Švenčiame Eucharistiją. Vilties, meilės, tikėjimo puotą. Maldaujame dvasinės pagalbos paliekantiems - išėjusiems. Viltingos paguodos - likusiems. Mums.

Žinia apie netektį sustabdo. Pasipila klausimai, mintys, nerimas...

Kodėl?

Kodėl jau?

Kodėl man?

Kodėl jis - ji?

Šermenys kaip budėjimas - galimybė atsakyti į tai. Iš dalies. Iki galo (vis tiek niekada) neaišku. Nesuvokiama ir nesuprantama.

Tyla apie amžinybę - esminis momentas, kai išdrįsti paklausti apie save:

savo gyvenimą,

savo laiką,

savo sielą. Antraip, tyluma.

Procesija - kaip gyvenimo kelionė - lydi žmogų mintyse, darbuose, poelgiuose.

Procesija pas išeinantįjį - išėjusįjį.

Procesija su juo.

Procesija jį palikus. Tęsiant savo gyvenimo kelionę.

Svarbiausia - malda. Kaip palydėtuvių dovana ir pasižadėjimas būti žmogumi.

Dėl savęs.

Savo išganymo.

Savo pašaukimo.

Ir ne tik palydėtuvių dieną, po mėnesio, metų. Kasdien ir nuolat.

Kad žmogus giliau ir geriau pažintų sielą. Tą amžinąją Dievo duotybę. Dėl amžinojo gyvenimo.

Žmogaus išėjimas - asmeninis momentas. Tik tyloje galiu susimąstyti. Jokios "giesmės" - dainos netinka tylai užpildyti. Artimųjų graudenti nereikia. Reikia užjausti, ar bent pabūti.

Eucharistija - krikščionio gyvenimo šerdis. Buvimas bendruomeninėje maldoje.

Dievo Žodžio klausymas.

Gyvojo Kristaus priėmimas.

Į savo širdį.

Į gyvenimą.

Rečiau būnant Mišiose, nusiteikiama dvasinei valandai. Svarbiai visiems - esantiems. Ir buvusiems.

Išpažintis - dovana sielai. Dievo gailestingumo ir atleidimo dovana. Išpažįstama pasirengus. Kruopščiai ir iš esmės. (Nuorodos - tikėjimo vadovėlyje - maldyne).

Niekada neinama išpažinties už mirusįjį.

Išėjime (palydėjime) apstu išorinių dalykų. Materialių, bet ir svarbių. Gėlės, vainikai. Žvakės, artimųjų rūbai. Kapų priežiūra, paminklai.

Palydėjimas - kaip sutikimas ar sveikinimas - papuošiamas gėlėmis. Vengtina glėbių, begalių krepšelių, vainikų. Geriau pagalba (auka) išėjusiojo šeimai. Žvakių irgi nereikėtų daug. Kuklumas kalba apie suvokimą.

Išėjimas nėra pabaiga. Tai tęsinys. Nėra jokios juodos spalvos. Kaip danguje. Tamsūs rūbai įprasti tądien. Bet ne ištisai. Gedulas be vilties - netikinčiojo išraiška. Sąžiningesnis ir tikresnis gyvenimas prasmingiau.

Mirties akivaizdoje švenčiame prisikėlimą.

Amžinybę.

Viešpaties prieglobsčio tikrumą.

Krikščionio kapas - kūno iš numirusiųjų prisikėlimo vilties ženklas. Paminklas - priminimas apie būtą žmogų. Jau išėjusįjį.

Paminklai pažymimi kryžiumi. Tai asmens tikėjimo liudijimas. Katalikui - kryžius su nukryžiuotu Viešpaties kūnu - kančia.

Tekstai tinkamiausi iš Šventraščio. Pvz.: „N. laukia prisikėlimo", „Gyvenk Viešpatyje", „Gyvenk Viešpatyje ir mus užtark"...

Mandrybių ir lenktyniavimo čia jau nebereikia.

Visų dosjė toks pat.

Vardas.

Pavardė.

Ir dvi datos - perskirtos brūkšneliu.

Ir jokių čia prietarų tenebūna. Tik vilties. Sklidinai vilties.

Dar meilės ir tikėjimo.

Ir jokios ne Vėlinės. O Sielinės. Juk siela - nemirtinga!

Kaip grūdinami margiriai

Rasa Penelienė
2008-10-30

Prognozės apie konservatorių ir krikdemų susideginimą Biržuose išsipildė su kaupu.

Seimo rinkimus Biržuose jie pavertė Pilėnais, kurių politinėse liepsnose spirginosi patys ir dūmais leido viltis, kad dešinieji šiame krašte gali laimėti bent menkiausią kovą.

Tik Biržų Margiris nežuvo - apsvilęs grįžo į vicemero sostą, sėdo socdemo mero dešinėje, iš kur grasina ateiti menamų ir tikrų neprietelių teisti.

Kada toji rūstybės valanda stos, dar nežinia.

Galbūt tada, kai išsipildys Margirio politikos apžvalgininko regėjimai. Ilgai dėliojęs rinkimų skaičiukus, jis nustatė ir spaudoje paskelbė, kad jaunajam karžygiui iki išsvajotojo Seimo nebetoli. Tereikia, kad 13 konservatorių taptų ministrais ir A. Frankas - jau seimūnas.

Pratęsiant šias įžvalgas vertėtų pridurti, kad būnant šalies prezidentu galima nuveikti dar daugiau. Ir iki šio posto A. Frankui taip pat nėra toli - tereikia laimėti prezidento rinkimus.

Tačiau tai tik ateities vizijos. Dabar gi iš politinių kovų grįžęs Biržų Margiris svaičioja apie garbingą pralaimėjimą.

Ar tokios „garbės" ir troško konservatoriai su krikdemais, į Biržų - Kupiškio rinkimų apygardą siųsdami A. Franką?

Jeigu jie tikėjosi politinio spektaklio, kuriame dešiniųjų karžygys drąsiai kaunasi su priešininkais, tai reikia pasakyti, jog reginys buvo blankus. Pilėniškosios tragedijos - nė kvapo. Veiksmas priminė farsą, o jo dalyviai - senų ir nebejuokingų anekdotų personažus.

Kas po šio spektaklio plojo? Nebent Valdemaro Valkiūno šalininkai, džiūgaudami, jog politiniai priešininkai padarė viską, kad tik patys pralaimėtų.

Vien ko verti socialdemokratų viražai, kai prieš rinkimus jie išsviedė V. Valkiūną iš partijos, taip pagausindami nuskriausto ir nepriklausomo kandidato gerbėjų būrį. O po pirmojo rinkimų turo pareikšta socdemo mero parama krikdemui A. Frankui buvo suprasta kaip nuoroda, kas kam yra „savas". Dar iki rinkimų vicemeru kairiųjų valdomame rajone tapęs krikdemas sukėlė abejonių, kokioms politinėms jėgoms jis atstovauja. Meras šiuos neaiškumus išsklaidė - A. Frankas mylimas kairiųjų. Tą patvirtino ir valstiečiai liaudininkai, agitavę balsuoti už dešinįjį.

Raudonųjų krašte socdemai su „valstiečiais" palaiko amžinųjų priešų - konservatorių - atstovą. Meilė daro stebuklus? Iš tikro taip. Ypač meilė iš išskaičiavimo.

Tik sąskaitos už šios meilės aktus kol kas pateikiamos ne politiniams tvirkintojams, o dešiniesiems.

Kokią naudą gauna krikdemai ir konservatoriai, kai jų Margiris „neištikimauja" su kairiaisiais ir už tai dar turi susimokėti?

Reziumuojant biržietiškų Pilėnų siužetas atrodytų toks.

Susikrauna dešinieji politinį kapitalą ir pasiskiria vadą - karžygį, kad šis ne tik sukauptus turtus gintų, bet ir naujų išsikovotų. Jie užsidengia akis ir užsikemša ausis, kad nematytų ir negirdėtų, jog karžygys neįstengia priešui tvoti nei, perfrazuojant klasikus, kumštim geležinėm, nei kalbos gimtosios gražumu. Dešiniesiems prieš akis stojasi didvyriškos praeities vaizdai, kai didžiavyriai kaudavosi prieš daug stipresnį priešą ir, jei nelaimėdavo, tai garbingai žūdavo. Tačiau koks Biržų Margiris - tokia ir kova. Toks ir jos galas. Viskas sudegė, tik Margiris gyvas liko. Pasiėmė priešai jauną karžygį į savo glėbį ir... Bet dešinieji savo didžiavyrio neatsižada, net jo sąskaitas apmoka.

Ir tai visai ne nevykusios sutenerystės istorija. Tai tiesiog pasakojimas, kaip grūdinamas plienas.

Lapų balsai

Alis Balbierius
2008-10-16

Lapų balsai spalį krito į žemės urnas daug gausiau nei balsuotojų.

Lapų balsų kritimas į žemę yra daug prasmingesnis; jis niekada nesukelia chaoso ar neaiškumų, nugalėtojų džiaugsmo ar pralaimėjusių nusivylimo. Pagaliau jis nesupriešina kitaip manančių vienas su kitu, nes supriešinimas yra politikos ir ideologijų, taip pat turto ir skurdo kontrastų vaikas.

Lapų kritimo rudenį politika yra amžinas tos pačios lapų politikos tęstinumas, nieko čia niekada nereikia atnaujinti, pakeisti - gamta nekuria frakcijų ar koalicijų, gamta nesiekia valdžios, nes ji, kad ir kaip mes bebūtumėm galingi savo technologijomis, visada esame ir būsime jos valdžioje. Ir visi gamtos įstatymai išleisti seniai, prieš milijonus metų, ir jai nereikia jų keisti, nes viskas kartu yra ir apibrėžta logiškai, ir apreikšta dvasiškai.

Gamtos valdžia taip pat yra vienintelė, kurią pripažįsta bei jai neprieštarauja ir laisvamaniai. Malonu, kad „gėlių vaikams" - hipiams - susenstant ir išmirštant, ir mūsų amžiuje lieka laisvamanių - įvairios jų „rūšys" meno pasauliuose ar keliautojų būreliuose, virtualiuose erdvėse ar jaunimo diskotekose. Galbūt šių laikų laisvamaniai racionalesni, logiškesni, virtualizuoti, bet svarbiausia, kad jų dar yra. Kad kartais juos gali atpažinti iš veido, iš judesio, iš žodžio. Kad jie netarnauja nei ketvirtajai, nei pirmajai valdžiai, nei aukso veršių kumpelius kepančiai naujajai oligarchijai. Tiesiog jie dar yra. Kaip rakštis subinėj biurokratams ar pasaulio pertvarkytojams, reglamentuotojams, įsitikimų fanatikams ar potencialiems šių laikų fašistams, kurie bet kurioje visuomenėje bet kuriuo laiku laukia savo valandos. Ir vienas iš mūsų tikslų - gyventi taip, kad ta jų valanda neateitų. Niekada nemesti savo balsų į urnas už tuos, kurie kelia bent menkiausią įtarimą ruduoju ar raudonuoju totalitarizmu.

Lapų balsai, krentantys į žemės urnas, nežino, kas yra politika. Mūsų sąlyginai pralaisvėjusi visuomenė apskritai pernelyg daug dėmesio skiria politikai ir politikams, pamiršdama, kad būtent jie turi tarnauti mums, būti mūsų tarnais. Kažkodėl mes po sąjūdžių ir žaliųjų revoliucijų pernelyg leidom jiems pasijausti išrinktaisiais ir padėties šeimininkais, smegenų pudruotojais ir totalinio korupcijos epo veikėjais. Mes pernelyg daug leidom ir tiems, kurie it didžiulė įvairaus rango pilkųjų kardinolų minia sėdi nepajudinami, grimzdami į naują sąstingį biurokratijos aparato labirintuose.

Todėl lapų balsai, krentantys į žemės urnas, visada buvo, yra ir bus gražesni, prasmingesni už kitus balsus. Nes jie yra absoliučiai laisvi, laisvamaniai, skirtingai nei mes. Nes žmonės pernelyg dažnai yra pririšti prie įsitikinimų ir tikėjimų, simpatijų ir antipatijų. Ir mes kol kas neišradom nieko gudriau už tai, ką vadiname politika.

Ką sveikinti po rinkimų?

Rasa Penelienė
2008-10-16

Kas laimėjo Seimo rinkimus?

Kaip bepasibaigtų pakartotinas balsavimas, pergalę švęs Tautos prisikėlimo partija.

Beformuojant būsimą valdžią, be „valinskininkų", ko gero, neišsivers nei kairiosios, nei dešiniosios politinės jėgos.

Tiesą sakant, apmaudu, kad situaciją šalyje gali lemti aiškios ideologijos, programos neturintis politinis naujadaras, kurio atstovai rinkimų naktį atviravo, jog dirbti jiems nelabai norisi.

A. Valinsko partijos „prasidėjimas" siejamas su šventu tautos noru prisikelti. Akivaizdu, kad rinkėjai patikėjo nekaltu partijos pradėjimu ir būsimu tautos prikėlimu. Bet pikti liežuviai skalambija, kad skaistybė atiduota socdemams, o tie kone dangiškieji stebuklai - viso labo gerai suregztas verslo projektas.

Džiaugiuosi, kad „prisikėlėlių" nėra Biržuose, nes juos sveikinti su pergale visai nesinorėtų.

Su sėkme nesveikinu ir Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų. Nors jie surinko daugiausia rinkėjų balsų, panašu, kad valdžioje liks socdemai su savo „nekaltai" pradėtu „kūdikiu" ir naujai išrinktais senais draugais.

Paradoksalu, bet į antrąjį rinkimų turą vienmandatėje Biržų-Kupiškio apygardoje išėjusio krikdemo A. Franko taip pat nelaikau nugalėtoju. Ir ne todėl, kad per pakartotinį balsavimą Biržai į Seimą išsiųs jo konkurentą V. Valkiūną. Konservatoriai su krikdemais, pasirinkdami A. Franko kandidatūrą, praleido puikią progą gauti dar vieną mandatą. O biržiečiai neteko galimybės turėti „dešinįjį" atstovą Seime.

Biržai turėjo progą balsuoti už dar vieną „dešinįjį" - liberalcentristą Ž. Savicką. Tačiau jis, rinkėjams pasirodęs gerokai vėliau nei jo konkurentai, per mažai akcentavo ideologines nuostatas.

Čia galėtų paprieštarauti V. Valkiūno gerbėjai, rinkę parašus už „nepriklausomą" socialdemokratą ir balsavę už kandidatą, išmestą it muselę iš „raudonųjų" barščių.

Poną Valdemarą jau ištisus metus girdime kalbantį apie pažangos, tvarkos būtinybę. Tačiau to siekti yra įvairių būdų. Be to, tvarkos etalonas kai kam atrodo ir Baltarusija.

Prie kurių politinių jėgų p. Valdemaras šliesis Seime?

Kokios gyvenimiškos patirties būtų beprikaupęs šis kandidatas, tačiau politikoje jis - naujokas. Mokytis, kaip sakoma, niekuomet nevėlu, bet labai svarbu pasirinkti tinkamus mokytojus. Kodėl į Seimą nusitaikęs V. Valkiūnas norėjo išeiti būtent socdemų „universitetus", lieka mįslė. Belieka tikėtis, kad pas Biržų socdemus jis šio to pramoko ir kad Seime nebus prastesnis politikos mokinys už Astą Baukutę, Donaldą Meiželytę ar Ligitą Kernagį.

Biržų rinkėjai Socialdemokratų partiją „nustūmė" į ketvirtąją vietą, o „valstiečius" - į penktąją. Tai įdomiausia rinkimų žinia. Tačiau rajono valdyme šių partijų įtaka po rinkimų tik sustiprės. Iš Seimo grįžus „valstiečiui" V. Rinkevičiui, valdžios kėdės gali būti sustumdytos taip, kad jis taptų meru, jo bendrapartietė P. Prašmantienė būtų administracijos direktorė, o socdemas R. Ramonas - pavyzdžiui, vicemeru. Kur liktų krikdemas A. Frankas? Yra tokia pasaka apie auksinę žuvelę ir suskilusią geldą. Žinoma, patogiausia būtų, kad auksinė žuvelė jaunojo krikdemo norus išpildytų ir dabartiniai valdžios „partneriai" jam išeinant į Seimą skarele dailiai pamotų. Bet suskilusios geldos variantas realesnis.

Džiugiausia rinkimų žinia - sėkmingas jaunų kandidatų pasirodymas. Biržiečių A. Franko, Ž. Savicko, M. Jukionio surinkti balsai nedaug skyrėsi, ir jie visi turėjo galimybių išeiti į antrąjį rinkimų turą. Šie kandidatai patraukė nemažą būrį jaunų balsuotojų. Suaktyvėjęs jaunimas nuteikia viltingai.

Vilties teikia ir tai, kad į Seimą pateko abi liberalų partijos, kurios, anot politikos apžvalgininko V. Laučiaus, suteiks šiek tiek politinės sveikatos ir idėjinio artikuliuotumo neaiškios ideologinės krypties darinių vis užtvindomam parlamentui. Tiesa, liberalizmo vertybės Biržuose nėra populiarios, tačiau rinkimų rezultatai rodo, kad pokyčiai bręsta ir „raudonajam" kampely.

Populizmo žirgus pasibalnoję

Alfreda Gudienė
2008-09-30

Valstybinė kalbos inspekcija aiškina, kad „populizmas" yra politinių, ekonominių idėjų propagavimas, liaudžiai patinkančiais šūkiais siekiant paramos kovoje dėl valdžios.

Minėta institucija nurodo ir kitą žodžio prasmę - prancūzų kilmės „populisme" reiškiantis literatūrinę srovę su primityvaus dvasinio pasaulio veikėjais.

Kadangi politinių kampanijų batalijose susitinka įvairaus dvasinio lygmens riteriai, iš abipus barikų dažnai aidi šūvį primenantis garsas - „populistas". Regis, šiuo žodžiu pavadintas priešininkas turėtų kristi vietoje ir tapti politiniu lavonu. Blogiausiu atveju - mesti ginklą ir pakelti rankas.

„Nesinaudokite artėjančiais rinkimais, baikite užsiiminėti populizmu", - Akušerijos skyriaus naikinimo priešininkus gąsdino mero vedami socialdemokratai ir jų sąjungininkais tapę valstiečiai liaudininkai bei krikščionys demokratai. „Pirmyn, ugnis", - rajono tarybos posėdyje šaukė baltais chalatais apsisiautę politikai, pasirengę pribaigti visus, abejojančius šventa kova prieš gimdymą Biržuose.

Tereikia įsivaizduoti, ką mirtingiesiems reiškia skalpeliais apsiginklavusių chirurgų bei gyvybę palaikančius aparatus reguliuojančių gydytojų perspėjimas. Todėl praktiškais save laikantys politikieriai mikliai kėlė rankas, kad tik kuo greičiau atsikratytų tos pelno nenešančios ir daktarus nervinančios gimdyklos.

Tie patys gyvybės saugumu ir paprastu žmogumi susirūpinę „valstiečiai" ir socdemai, visur spėjančio „darbiečio" bei į Seimą taikančio krikdemo padedami, pasirūpino, kad balsavimas būtų slaptas. Kitaip tariant, kad nė lapė nesulotų, kas rajono taryboje yra tikrieji populistai.

Bet jie iš politinių apkasų netrukus išlindo patys ir savo kariaunas išrikiavo prie starto į valdžią linijos.

„Populistas prisistato kaip „paprastas žmogus" (skirtingai nei elitas), suprantantis visuomenės poreikius", - sako politikos mokslų doktorantė Živilė Šatūnienė.

„Ar buvo kas nors konkrečiai daroma, kad jie (jauni specialistai - red.) atsirastų, ką šiuo klausimu nuveikė ligoninės steigėjas - rajono savivaldybė, ar ji ėmėsi kokių nors žygių, aiškinosi priežastis, kodėl susidarė tokia situacija, kas už tai atsakingas ir kaip galima ligoninei padėti ?.. Ar tai nėra ligoninės nykimo pradžia?" - rajono spaudoje rūsčiai klausia „smulkiu verslininku" save vadinantis Seimo narys, Valstiečių liaudininkų sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas. Aišku, rankomis ir pluksna jis mojuoja jau po mūšio.

Kažkodėl tik rinkiminei kampanijai prasidėjus „valstiečių" lyderis pagaliau prisiminė turintis nuomonę visuomenei opiu klausimu ir ėmė barti ligoninės skyrių uždariusią savivaldybę. Galima suprasti, kad į valdžią patekę „valstiečiai" ir jis pats taip nesielgtų. Paprastas populizmo pavyzdys - rajono taryba Akušerijos skyriaus nebūtų galėjusi uždaryti be jo paties vadovaujamų „valstiečių" balsų. Nė vienas „valstietis" nėra prabilęs ir apie būtinybę vertinti ligoninės veiklą bei šiai įstaigai reikalingą pagalbą.

Socialdemokratų kandidatą - „Krivules" vadą - į Seimą siūlantis biržiečių mylimas rašytojas tiki, kad valdant socialdemokratams (rimtiems vyrams, ne kokiems populistams), nebebus skubotai uždaromi ligoninės skyriai, grėsmė nebekils senamiesčiui. Dar viena populizmo tiesa - socialdemokratų statytinis meras jau pasirūpino skubotu slaugos ligoninės Vabalninke uždarymu, neišsaugojo Akušerijos skyriaus, o senamiestyje jam teliko „įkišti" dar vieną didelį prekybos centrą turgaus vietoje. Šiuo klausimu jam gali padėti iš Seimo parvažiavęs koalicijos partneris „valstietis", labai norintis žemdirbių turgavietėje pažaisti boulingą.

Ar populizmu netrenkia save išsikėlusio socialdemokrato pažadai, tereikia atsakyti į klausimą, ką jis konkretaus nuveikė būdamas Biržų rajono tarybos nariu.

Galima paprašyti parodyti ne tik jo finansiškai paremtų asmenų ir organizacijų sąrašus, bet ir paties rengtus ar inicijuotus tarybos sprendimų projektus. Raunant burokus ir šokant kaimo šventėse neprošal būtų susimąstyti, ar paramos prašančių vargšų ir savigarbą pamiršusių inteligentų eilės yra įstatymų leidybos pamatas.

„Lyderis - populistas dažniausiai į valdžią ateina demokratiniu keliu; jis pasisako už pagrindinius demokratijos principus, už rinkos ekonomikos funkcionavimą, tačiau galiausiai pasinaudodamas vadovaujama politine partija jis savo rankose sutelkia pagrindines sprendžiamąsias galias ir propaguoja daugiau ar mažiau autoritarinio valdymo stilių", - rašo 2002 metų prezidento rinkimus analizavusi mokslų daktarė Ž. Šatūnienė.

Biržų socialdemokrato mero autoritarinio valdymo apraiškas regėjo visi, kam teko dalyvauti tarybos posėdžiuose. Tačiau ne visi supranta, kas vyktų valdžią paėmus jaunajam jo pavaduotojui.

„Jūs dar nežinote, ką aš galiu ...Viskas yra pasiklausoma, ir jei aš darysiu, tai padarysiu", - mėgsta kartoti krikščionis demokratas. Jis kalba apie demokratiją, tačiau klaidų niekada pripažinti nenori ir pateisina bet kokius abejotinus savo žingsnius.

Poliklinikos ir visų ambulatorijų renovaciją jis priskiria savo nuopelnams. Jo dėka, pasirodo, gautas ir naujas greitosios pagalbos automobilis. Krikščionio demokrato nuopelnams esą priklauso naujoji Biržų autobusų stotis bei gera Autobusų parko vadyba. Jis, buvęs bendrovės valdybos pirmininkas, šia patirtimi galintis su visais dalytis. Juk niekas kitas, tik jis atitolinęs „autobusistų" bankrotą. Tik va, Akušerijos skyrių uždaręs jau ne jis, o rajono taryba.

Tokias mintis kandidatas į Seimą rimtai dėsto pilyje vykusiuose politiniuose debatuose bei Biržų kultūros centro scenoje, girdint partijos vadui Andriui Kubiliui.

Ar dar yra klausimų apie tikrąjį tradicinių partijų atstovų populizmą?

Naikintojų metas

Gendrutis Morkūnas
2008-09-27

Nežinau, su kuo jums siejasi žodis „naikinti". Man - su knygomis. Kai panaikino mūsų pradinę mokyklą, išdalijo jos turtą.

Man teko dvi knygos. Perskaitęs norėjau grąžinti (kaip įpratęs) jas į mokyklos bibliotekėlę, ir tik tada prisiminiau - mokyklos nebėra! Įpratusios keliauti per skaitytojų rankas abi knygelės namie atrodė tarsi našlaitės, šalinosi naminių knygų, gūžėsi ir kūprinosi. Našlaitės prie naminių taip ir nepriprato, matyt, todėl vieną dieną jos dingo. Abi. Tyliai. Be jokio pėdsako ir visiems laikams.

Jas sapnuoju ir dabar, po keturiasdešimties įvairiaspalvių metų.

Girdėdamas, kaip naikinamos mažytės slaugos ligoninės ir didžiųjų ne slaugos ligoninių skyriai, bibliotekos, mokyklos ir autobusų maršrutai, apie žmones, kurie turės kraustytis į kitas ligonines arba knygų ieškoti bibliotekose, į kurias autobusu nuvažiuoti galima tik trečiadieniais, o grįžti - šeštadieniais, jau nebegalvoji. Naikintojai mus išmokė apie žmones negalvoti. Ligotus senukus, be knygų sulaukėjusius ir vienus kitiems akis lupinėjančius vaikus, iš poliklinikų taksi namo priverstus važinėti ligonius seniai užgožė jo didenybė ekonominis būtinumas ir jo kilnybė visuomenės interesas.

Velnias, kokia įdomi turėtų būti visuomenė, suinteresuota mušti tuos, kuriems labiausiai skauda, ir pulti tuos, kam sunkiausia apsiginti! O gal tie, kas apie didenybę ir kilnybę kalba daugiausia, visuomenę paprasčiausiai mausto? Taip galvoti verčia daugybė liūdnų istorijų ir anekdotiškų istorijėlių žiniasklaidoje bei gūdūs pažįstamų ir nepažįstamų žmonių pasakojimai apie naikinimus.

Viename apleistame sename dvare vis dar gyvi sunaikintos ligoninės pėdsakai. Kad žinotumėte, kiek jų ten daug! Atrodo, kad naktimis, kai aplinkui nelieka žmonių, dvaro kambariai vėl virsta palatomis, ima girgždėti metalinės lovos, palatose kosti ir dejuoja, o nežinia iš kur pasirodęs ligoninės ūkvedys be garso vaikšto koridoriais ir šviečiant pilnačiai aliejiniais dažais atnaujina užrašus ant durų „Basoninė", „Sterilizacinė, „Palata Nr. 4".

Tuščiose sunaikintų mokyklų klasių grindyse lieka duobutės ten, kur stovėjo suolai, o mažytėse salėse - Naujųjų metų karnavalų ir rugsėjo pirmųjų kvapai. Rugsėjo pirmosios kvepia ražienomis ir kardeliais, karnavalai - nenusakomai, tačiau mažiausias vaikas atmintinai žino, kad tai - karnavalo kvapas. Betoninėse autobusų stotelių, kuriose autobusas dabar stoja tik kartą per savaitę, šiukšlių dėžėse po smėliuku saugiai slepiasi kažkada išmesti skudurėliai. Jais žmonės, atbridę per rasotą pievą, Žolinės rytą valydavosi batus.

Ir knygos. Knygos-našlaitės. Jos tarsi vaiduokliai klajoja po pasaulį. Su kažkada gyvavusių bibliotekų ir mokyklų antspaudais, įklijuotais popieriukais, iš kurių matyti, kada jas paskutinį kartą ėmė iš bibliotekos. Truputėlį gnaibančios rankas. Sukeliančios nenugalimą norą glostyti jų viršelius. Sulaukėjusios. Ir pabėgančios pasitaikius pirmajai progai.

Gal kas žino, kaip pasijaustų profesionalus bibliotekų naikintojas, vieną rytą ant stalo, vonioje ar šaldytuve radęs knygą su jo paties sunaikintos bibliotekos antspaudu? Ko gero, šaltai. Bibliotekos pavadinimą jis seniai pamiršo, o ir knyga rytą, kai reikia kuo greičiau lėkti į naikintojų kontorą, verta mažiau už kavos puoduką.

Stiprūs naikintojų nervai. O gal tie žmonės paprasčiausiai nebuvo mažytėse ligoninėse, nesimokė mažytėse mokyklose ir vaikystėje skaitė visai ne knygas?

Viltis, kad ką nors naikinant, kažkas pagalvos ir apie žmones, mirė jau seniai. Tai gal kas nors pagalvos apie daiktus, kurie lieka ką nors sunaikinus? Ne, ne apie jų likvidumą, balansinę kainą ar galimybę parduoti aukcione.

Apie tai, kad sunaikintų mokyklų apsilaupiusių gaublių, nuo stropumo nutriušusių spintelių iš sunaikintų ligonių, nuo nuovargio įlinkusių sunaikintų bibliotekų lentynų vaizdai vieną dieną gali užplūsti pačius naikintojus. Jų smegenis, akis ar kepenis. Sapnuojant, valgant ar viduriuojant. Kelioms minutėms, likusiai kadencijai ar visam gyvenimui...

Sakote, taip nebūna? O kodėl ne? Tas knygas iš sunaikintos mūsų pradinės mokyklos sapnuoju iki šiol. Sakote, nesąmonė, nes mokyklą naikino kiti? Taip, tačiau tada man dėl to visai nebuvo skaudu.

Aš buvau naikintojų pusėje.

Vien dėl to į naikintojų batalioną įrašyti galima ir mane.

Iškreiptos realybės ruduo

Alis Balbierius
2008-09-18

Ne, ne gamtos ruduo čia kaltas... Jis bus toks, kokiu jam ir lemta būti.

Gamta abejinga tokiam visuomenės reiškiniui kaip rinkimai, tačiau būtent jie iškraipo mums šio rudens žmogiškąją, lietuvišką realybę.

Jie veikia netgi tuos, kurie nuo sovietų laikų mano esą „apolitiški" arba buvo tokiais įvardijami ir dažniausiai žvelgia į politiką kaip į šou, gaidžių peštynes arba paprasčiausią tuštybių mugę. Tačiau ši tuštybių mugė daugeliui žmonių iš tiesų iškraipo realybę, veikia jų sąmonę, pažiūras ir giliausius jų „kalėjimus" - įsitikinimus. Rinkimai - neišvengiamas šių dienų pasaulio reiškinys, nes žmonija dar neišrado arba nenori išrasti kitų demokratijos „įtvirtinimo" būdų. Todėl ši tuštybių mugė, jei jos nekontroliuoja, t. y. nebalsuoja nepartiniai, politikai abejingi, politikus niekinantys arba nuo jų šurmulio atsiribojantys žmonės, tampa pavojinga visuomenei. Tai vaizdžiausiai iliustruoja kad ir toks daiktas, kaip per TV rodoma reklama apie 2004 metų rinkimus į Seimą, kai balsavę 46 procentai rinkėjų išrinko tarnus, t. y. vadinamą valdžią, didžiausiam nebalsavusiųjų blokui... Toks balsuotojų procentas galbūt visai natūralus stabilioms, senoms demokratijoms, pvz., kokiai JAV, bet jokiu būdu ne posovietinėms šalims, kurios yra veikiamos pačių įvairiausių vidinių ir išorinių srovių, taip pat savo pačių psichologinių visuomenės kompleksų.

Beveik visi sutinkame, net ir politologai, kad partijų programos gieda beveik apie tą patį ir niekuo arba nedaug kuo viena nuo kitos skiriasi. Kad partijų rinkiminiai „veidai „yra ne abstrakčios programos, kurių net skaityti neverta, o jų dažniausiai nusibodusių vienvaldžių lyderių, partinių karaliukų veidai, vardai ir pavardės. Nes, jeigu reiktų balsuoti tik už partijų programas, rinkimų metu kiltų chaosas. Taigi, partijų suvienodėjimas ir supanašėjimas, taip pat jų pernelyg didelė gausa jau savaime yra vienas iš iškreiptos realybės simptomų, nes mūsų politikoj dešinė greitai tampa kaire arba atvirkščiai.

Tačiau didžiausias ir bjauriausias realybės iškraipymas yra pati rinkimų agitacija ir propaganda. Ji apnuogina lietuvio postsovietiko mentalitetą, kuris garbės mums tikrai nedaro. Regis, labiausiai „deda" ant kitų populistiškiausios ir neaiškiausios partijos - Tvarka ir teisingumas, Darbo partija, prie jų prisijungė ir anksčiau kur kas saikingiau atrodžiusi Naujoji sąjunga. Neduokdie, kartais pasiskaitinėti kai kurių partijų spaudą ar net jų tinklalapius internete - greitai pasijunti, lyg būtum įmynęs į fekalijas, ir su siaubu pagalvoji, kad yra brolių lietuvių, kurie tiki kiekviena spausdinto žodžio raide, jei jie yra įsitikinę savo teisingumu... Pribloškia Naujosios sąjungos reklamos realybės iškraipymas, kuris net nejuokingas - dienraščiuos spausdinamose reklamose ne tik valdžioj esantis Paulauskas „priverčia dirbti valdžią", bet ir vos kelis mėnesius pabuvęs aplinkos ministru ir išgirdęs žodį „ekologija", staiga skelbia pasakiškus savo partijėlės nuopelnus gamtos apsaugos srityje... Kažkokia gėda, juk tai akivaizdi netiesa. Kas darosi, kai buvęs lyg ir normalus politikas „užsiima" tokiais netikslumais? Nejaugi jau JIE visi mano, kad iš Lietuvos visi protingieji emigravo ir liko tik durniai, kurie nieko nesupras ir nepastebės?..

Paminėjau vos kelis menkus realybės iškraipymo momentus, beje, labai švelnius, palyginus su vienas kito dergimu, kokių pasitaiko kokiame nors „paksistų" leidinuke ar „darbiečių" didžiulio tiražo laikraštyje. Čia regiu tokius dalykus, kurie atbaido protingesnius žmones nuo politikos ir politinės veiklos.

Tačiau didžiausias realybės iškraipymas, net žmogaus teisių apribojimas yra pati partinė rinkimų sistema, kuri užkerta kelią ateiti į politiką, į valdžią protingiems nepartiniams žmonėms, kuriems buvimas partijų gaujose atrodo žeminantis dalykas. Daugelis žmonių nemato tokių partijų, kurių nariais norėtų tapti. Ateityje nepartinių, žmonių iš politinės gatvės dalyvavimas visų lygių rinkimuose leistų sumažinti realybės iškraipymus, tačiau reikia suvokti, kaip labai šito nenori marga ir pilna vidutinybių politinių partijų nomenklatūra.

Vis dėlto, už ką gi reikėtų balsuoti šiuose rinkimuose? Regis, už tuos, kurie mažiausiai žada, nes greitų receptų ką nors pakeisti į gera tikrai nėra. Tvarka ir teisingumas neįvedami skraidant malūnsparniais; frontai primena sovietikus ir revoliucijas, o šoumenai jau nusibodę TV ekranuose; užuot kėlę tautos kultūrą, savo popsu jie ją labiau smukdo... Balsuoti už konkrečius žmones, „primirštant" jų partiškumą. Balsuoti gausiai, nes yra galimybė šiek tiek sumažinti iškreiptą realybę ir stengtis nepraleisti tų, kurie a priori įtartini - saldžiais pažadais ar grasinimais grėsmėmis, papirkinėjimu ar padlaižiavimu rinkėjams rinkimų metu. Nebalsuoti už tuos, kurie pernelyg įkyrūs arba yra bent kiek kuo nors susitepę. Nebalsuoti už tuos, kurie mala š... ir viešai kalbėdami nemoka suformuluoti minties. Nebalsuoti už tuos, kurie savo naudą ir žūtbūtinį valdžios troškimą prisidengia pigiausiu populistiniu patriotizmu.

Nebalsuoti ir už tuos, kurie pernelyg „patyrę" ir seniai apaugę įvairiausių ryšių voratinkliais.

Ir šioje eilinėje balsų medžioklėje rinkėjai turėtų pasijausti oresni, nes proga šį bei tą pakeisti bent per milimetrą pasitaiko tik kartą per ketverius metus. Šia proga verta pasinaudoti, bandant susiorientuoti iškreiptos realybės džiunglėse.

Rudens madų tendencijos

Rasa Penelienė
2008-09-09

Biržai, esantys šalies savivaldybių reitingų pabaigoje, kai kuriose srityse nė kiek nenusileidžia pirmaujantiems.

Čia vis dar ateina ir praeina žiemos, pavasariai, vasaros. Štai ir rudens sulaukėme. Taip, kaip ir kitur. Taigi, skųstis neverta.

Su metų laikais keičiasi ir mados.

Šį rudenį gausiai užderėjo grybų ir politikų. Rinkėjams svarbu ir vienus, ir kitus rinktis atsargiai, vartoti saikingai, saugotis apsinuodijimų. Bepigu miške, kai nepatyręs grybautojas į krepšį gali krauti baravykus, aplenkdamas nepažįstamus grybus. O politikos giraitėje - kur bepasuksi, vis panašų į kelmutį užtiksi. Ir žinok, kad gudrus, kuris iš jų valgomas, kuris mirtinai nuodingas, o kuris tik lengvas haliucinacijas sukelia.

Rusiškame pažinčių portale pasirodžiusios jaunojo krikdemo nuotraukos su meškiuku - tikėkimės, ne haliucinogeninių grybų vartojimo pasekmė. Taip pat, kaip ir nebejauno „frontininko" atvaizdai ir vizijos (nuo žeminės - iki skraidančių lėkščių) žurnale „Panelė".

Savivaldybėje mados tendencijos lieka tos pačios. Čia visuomet madinga neskubiu žingsneliu vaikščioti į darbą, skruostus parausvinti svaigiaisiais gėrimais, rengti žaismingas išvykas į užsienius ir linksmus konkursus į valstybės tarybą.

Šiokia tokia sezono naujovė - ketinimai savivaldybės administraciją paįvairinti specialistais su proftechniniu išsilavinimu. Šio naujojo akcento buvo greitai atsisakyta, bet garsas apie mados tendencijas Biržų savivaldybėje pasklido plačiai. Šią žinią turbūt išnešiojo ir paukšteliai, nes į redakciją ėmė plaukti laiškai, pasirašyti ornitologų. Paukščių specialistai barė ir grasino žurnalistams, kad šie užkirto kelią naujiems vėjams. Ir iš tikrųjų, kodėl gi už šunų priežiūrą Biržuose negalėtų būti atsakingas žmogus, puikiai išmanantis paukščių gyvenimą?

Tuo tarpu medikai mados blizgučių nesivaiko. Jie konservatyvūs, racionalūs ir griežti. Nėra gydytojų - nereikia ir Akušerijos skyriaus. Daktarai išrankūs - jiems paukščių specialisto ar suvirintojo, vaikystėje svajojusio vilkėti baltą chalatą, nepasiūlysi. Šiems išpuikėliams aukštojo mokslo diplomą duok. Ir dar ne bet kokį, o kad specialybės eilutėje būtų įrašas apie daktarystę.

Taigi, Biržų medicinos srityje tendencijos tokios - nebeliks ligoninėje Akušerijos skyriaus ir pavasarį čia nebeatskris gandrai. Akušerės, gandrai (o gal ir jų specialistai) turėtų sukti Pasvalio link.

Šia kryptimi važiuos ir Biržų greitosios pagalbos automobiliai su gimdyvėmis. Mažieji biržiečiai riksmu sveikins ne tik Pasvalį - jiems bus sudarytos visos sąlygos gimti pakeliui į kaimyninio rajono ligoninę. Mažyliams bus suteikta teisė gimti ir Klausučiuose, ir Kratiškiuose, ir Kirdonyse. Žodžiu, pasirinkimas laisvas. Madoje tai vadinama laisvuoju stiliumi.

Nevaržoma laisvė iki šiol buvo būdinga tik švietimo sistemai. Mokyklų tinklo reformomis apsisiautusi, ji štai jau kokį dešimtmetį mikliai gaudo visus, iš ko galima išspausti naudos. Mailių naikina, didesnes žuvis prisijaukina ir išmoko tarnauti. Niekas nesiskundžia, nes žuvys juk nekalba.

Mokyklose madingas laisvomis klostėmis plevenantis noras įtikti vyresnybei. Šis stilius toks savas pedagogams, kad jie net pasiruošę sisioti dušuose (žiemą) ar pilies fosose (vasarą). Mat jei valdžios paprašysi mokykloje įrengti tualetą, gali jos nemalonėn patekti.

Dar čia labai mėgstami konkurencijos kvepalai. Jais gausiai šlakstomasi visomis progomis - pradedant visuotiniais švietimo įstaigų darbuotojų susirinkimais, baigiant laidotuvių procesijomis.

Dryžius ir langučius pamėgusi teisėsauga šiemet turėtų papilkėti, skaičiuodama išvogto senojo miesto grindinio akmenis. Be įprastų vagišių ir chuliganų tramdymo, jai teks panarplioti politikų ir valdininkų darbelius.

Mados neaplenkia ir bažnyčios. Po to, kai jos tarnai darniai sudalyvavo valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų valdomos apskrities akcijose steigiant vaikų koloniją Kučgalyje ir kai „valstiečio" V. Rinkevičiaus darbus palaimino pats popiežius, šį sezoną čia vyrauja baltos ir raudonos spalvos kontrastai.

Kaip aš buvau vergas

Gendrutis Morkūnas
2008-08-23

Aštuoniasdešimties metų aukštas, gražiai pražilęs vyras, auksinių rankų stalius ir be galo teisingo naminio alaus meistras, iki šiol besirūpinantis savo bitėmis. Atstatė per karą sudegusius namus, užaugino šešis vaikus, kurie visi baigė universitetus, o kai kurie net po kelis. Anūkų suskaičiuoti beveik neįmanoma.

Vyras, kuris nesiskundžia net tuo, kad pusantro mėnesio kaimyniniame miestelyje buvo mušamas NKVD rūsiuose.

Sutikę tokius žmones, mes dažnai pagarbiai nutylame ir tylime, net jeigu jie patys nesako nieko. Tol, kol bus jų, iš mūsų modernėjančio žodyno nedings žodis "senolis" ir bus ramu gyventi, nes žinosime, jog kokiai nors piktajai jėgai pradanginus visas pasaulio knygas, mes vis tiek turėsime kur mokytis.

Vieną dieną iš senojo staliaus išgirdau, kad jis bijo tik vieno - atsiradus dideliems ūkininkams, kiti žmonės bus paversti vergais.

Prisiminiau savo nuosavą vergo patirtį. Mat gausybę kelnių išaugau kolūkyje, kuriame, kaip ir kituose kolūkiuose, trūko akmenis renkančių, runkelius ravinčių, šakėmis mojuojančių ir morkas raunančių rankų. Tame kolūkyje buvo stebuklinga brigadininkė - nežinia, kokiu būdu ji užuosdavo, kada baigiasi mokslo metai nuo kolūkio gerokai nutolusioje ir su juo jokių ryšių nepalaikančioje mano mokykloje. Pirmosios vasaros atostogų dienos rytą pasigirsdavo raudono brigadininkės "Minsk"-o birbimas, pro atvirą langą į kambarį, kur miegodavau, įvirsdavo dvokiančių dūmų kamuolys, o iš kiemo atėjusi mama pasakydavo, kad varo rinkti akmenų. Arba kokiame nors sandėlyje pilstyti trąšų. Arba ko nors ravėti.

Du paaiškinimai. Pirma, žodis "varo" tų laikų kolūkiuose skambėdavo kur kas dažniau negu kuris kitas. Antra, lygiai toks pat stebuklas buvo vėliau raudonojo minskiuko šeimininkę pakeitęs kitas brigadininkas, važinėjęs juodu "Iž"-u.

Darbo vietoje nelygu darbas laukdavo didesnis ar mažesnis būrelis tokių pat dvylikamečių, trylikamečių ir vyresnių "kolegų", ir visi imdavomės darbo. Kartais kartu su suaugusiaisiais ir jų prižiūrimi, kartais - visiškai vieni.

Taip prasidėdavo didysis vergų sezonas.

Veždavome šieną, o užsikimšus velnio mašinai, kuri tą šieną pūsdavo į fermos pastogę, lįsdavome į tos velnienės vidurius, kaip kurmiai stumdami susipynusio šieno kamščius. Vamzdžiuose siaučiantis uraganas pirmiausia išspjaudavo kamščius, o po jų išpūsdavo ir mus.

Lyjant lietui, dirbdavome siloso rauginimo tranšėjose. Įpusėjus tranšėją, iš jos apačios imdavo tekėti tokia bjauri rūgštis, kad atrodydavo, jog iš mūsų aulinukų liks tik skutai.

Javapjūtė būdavo tikras iššūkis, nors to žodžio ir nežinojome. Iššūkis, kai kokių penkiasdešimties laipsnių temperatūroje prie grūdų džiovyklos turi visą dieną kasti grūdus. Arba dienų dienas sėdėti ant besikratančio prieštvaninio arpo ir į besotę jo skylę stumti gumulus valomų žolių sėklų.

Ir dar žolės miltų agregatas. Keturių vaikų (net dvylikamečių) komandos jame dirbdavo trimis pamainomis. Tokią komandą prižiūrėdavo paprastai gerokai pavargęs agregato operatorius. Apie trečią nakties kartais imdavo atrodyti, jog dar akimirka, ir tu nusirisi ant geležinių transporterio grandinių, ant kurių visas aštuonias valandas turėdavai versti susmulkintą žolę.

Pasiutusiu greičiu besisukantys skriemuliai, kibirkščiuojantys nuogi elektros kabelių kontaktai, girtų traktorininkų vairuojami traktoriai, sunkvežimiai, kurie kartais nei iš šio, nei iš to imdavo judėti tau į juos lipant, ant kojų užvirstantys kelių šimtų kilogramų akmenys, visai komandai juos keliant į traktoriaus priekabą, ir rūgščiai karčios trąšos plaukuose, ir tarp dantų, visą dieną pasėdėjus ant jas barstančios mašinos.

Ieškoti darbo kitur negalėjai. Tam kolūkis turėdavo nemažai ekonomikos svertų.

Beje, dėl ekonomikos. Atlyginimas nuo darbo priklausydavo labai mažai - tai, ką gaudavai už visą mėnesį darbo kolūkyje, pririnkęs mėlynių ir pardavęs jas turguje, galėdavai uždirbti per savaitę. Sako, kad kolūkio kontoroje buvo stropiai sekama, kad žmogus neuždirbtų daugiau, negu tam tikra magiška suma. Sako, kad laukininkystės darbuose ta suma būdavo apie aštuoniasdešimt rublių per mėnesį.

O kolūkis suklestėjo. Net nusipirko autobusą, kuriuo nemokamai nuvežė į Kauno muzikinį teatrą. Per pavasario atostogas.

Visos tos vasaros paliko slegiantį vergovės jausmą. Jausmą, kai žinai, jog tau nepriklauso nė viena vasaros diena. Jausmą, kai prakaitui pragraužus pakaušį, ima atrodyti, kad stovyklų, kelionių ir jūros pasaulyje nėra ir niekada nebuvo. Jausmą, kad tu nepriklausai net sau, o esi... Na, kad ir dviejų arklių traukiamas vežimas, kuriuo iš fermų vežamos organinės trąšos.

Žinau, kad ne vienas dabar barsis, sakys, jog buvo ir gerų kolūkių, kur žmonės puikiai gyveno, vaikai vasarą dirbdavo kolūkio ledų fabrike arba gamindavo pieniškus irisus, visi turiningai ilsėdavosi, o kai kurie važiuodavo net į Maskvą ir prie Juodosios jūros.

O aš netikėsiu. Nemačiau viso to. Tačiau mačiau artrito išsukinėtais sąnariais melžėjų, vibracine liga sergančių traktorininkų, seniai paskutines jėgas praradusių chemikalų trąšų sandėlių darbininkų. Tik mus, anuometinius dvylikamečius - septyniolikmečius, tokie darbai užgrūdino. Juk trylikmečiui iškosėti per dieną plaučiuose susikaupusias salietros dulkes lengviau negu penkiasdešimtmečiui.

Tada supratau, kad baisiausia vieta žemėje yra virš tavo galvos stūksanti įkaitusi grūdų džiovykla, kai tu, susirietęs betoninėje tranšėjoje po ja, turi tą tranšėją išvalyti. Vienas neteisingas judesys, ir pasklinda skrudinamos mėsos kvapas.

Štai kas gali užplūsti išgirdus išmintingo senolio žodžius. Pasakytų tai kitas, ne toks senolis ir ne toks išmintingas, būtų galima numoti ranka ir nueiti. Tuo labiau, kad tai - tik vieno žmogaus patirtis. Tuo labiau, kad to vergovės jausmo jau atsikračiau.

Bet viena liko. Tai įsitikinimas, kad geriausia vasara ta, kai kasdien lyja. Mat lyjant tada darbo rankų poreikis šiek tiek sumažėdavo, todėl kartais galėdavau sėdėti prie aprasojusio lango ir lėtai lėtai lėtai skaityti. 

Pasirinkimo spektras - nuo... iki

Rasa Penelienė
2008-08-21

Nors iki Seimo rinkimų dar pusantro mėnesio, redakcijoje kone kasdien išgirstamas klausimas - už ką balsuoti? Jeigu partijos daugmaž aiškios, tai vienmandatėje Biržų - Kupiškio rinkimų apygardoje išsirikiavusių kandidatų portretams iki šiol lyg ir trūko ryškesnių štrichų.

Rinkimai būtų kur kas paprastesni, jei šie asmenys pretenduotų ne į šalies parlamentą, o į kokio nors „misterio" titulą. Be vargo išrinktume gražiausią, stipriausią, turtingiausią ar juokingiausią.

Tačiau iš šalies valdžios atstovų rinkėjai tikisi šio to daugiau. Galbūt jie yra prikaupę ir „šio", ir „to", bet dauguma jų atsiskleisti neskuba. Kol vasara, kol kaitina saulutė, turbūt kur kas smagiau šėlioti kaimų šventėse. Ateis ruduo, atvės orai, ir vyrai, žiūrėk, prašneks apie valstybės valdymą. Tiksliau, ne jie, o rinkimų štabai.

Bet rinkėjui jau šiandien būtų įdomu girdėti kandidatų nuomonę, matyti jų laikyseną, kai parceliuojamas Biržų senamiestis, vagiamas senasis gatvių grindinys, kai nepaisoma gyventojų nuomonės uždarant mokyklas, ligoninės skyrius ar steigiant kaime vaikų koloniją. Rinkėjui turi būti aišku, kokia kandidato pozicija ir dėl šalies kariuomenės pertvarkos, ir dėl ketinimų keisti visuomenės informavimo įstatymą, ir dėl Lietuvos paramos Gruzijai.

Antradienį „Šiaurės rytuose" publikuota kandidatų apklausa apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą sulaukė ypatingo skaitytojų susidomėjimo. Atsakymai lyg lakmuso popierėlis išryškino, kas yra kas.

Vadinamųjų prorusiškų partijų atstovai patvirtino nuostatas, kurios atsispindi ir jų bendrapartiečių pranešimuose ar žurnalistų, šmėžuojančių partinių mitingų tribūnose, politinėse apžvalgose.

Nenustebino ir krikdemo A. Franko bei socialdemokrato A. Kregždės nuomonės, nes Tėvynės sąjungos ir Socialdemokratų partijos balsas vertinant Rusijos veiksmus viešojoje erdvėje skamba kol kas garsiausiai.

„Valstiečių" atstovui S. Pabedinskui situacijos Gruzijoje vertinti nesutrukdė tai, kad jis pats nenuvyko į karštus taškus ir neapklausė abiejų kariaujančių pusių, kaip to norėtų kitas Seimo narys R. Bašys. Šiam „darbiečiui" atrodo, kad turėtų „rimta komisija" nuvykti į Gruziją ir apklausti žmones. Bet tokia komisija sudaryta nebuvo, todėl parlamentaras, norintis valdžioje būti ir kitą kadenciją, taip ir nežino, kas Gruzijoje „iš tikro įvyko".

Aiškumo trūksta ir M. Jukoniui. Galbūt partijos lyderis R. Paksas, deklaruojantis drąsą, galėtų malūnsparnio ar kitokio skraidančio aparato šturvalą pasukti Gruzijos link ir iš ten jaunajam politikui parvežti „objektyvių" žinių?

Tuo tarpu „Fronto" atstovas J. Užkurėlis nežinojimu nesiskundžia. Jam aišku, kad Rusijos vietoje atsidūrusi Lietuva elgtųsi taip pat. Kandidatas į Seimo narius aiškiai mato, kad Lietuva dalyvauja politinėje provokacijoje, kurią užsako NATO ir „slaptosios tarnybos". O išsigelbėjimas jam regisi „mokslinėje filosofijoje".

Kurioje barikados pusėje stovi „nepriklausomas" socialdemokratas V. Valkiūnas, nežinia. Tačiau tiesaus atsakymo vengimas - irgi atsakymas.

Ž. Savickas kol kas šneka ne politikų kalba. Bet jo žodis šiltas ir pozicija tvirta, ko kartais pritrūksta jo bendrapartiečiams liberalams.

Taigi, pasirinkimo spektras kaip niekada platus. Kaip sakoma, nuo... iki.

Kas Biržuose kandidatams bus „už vadovą"?

Rasa Penelienė
2008-07-29

Svarbiausių Biržų įvykių centre tampa J. Janonio aikštė.

Čia kryžiuojasi ietys dėl senamiesčio vertimo didžiųjų prekybos centrų teritorija. Vis dar nerimsta ginčai dėl sovietų karių kapų ir Nepriklausomybės paminklo kaimynystės. Turgaus prekiautojai grūmoja valdžiai, besikėsinančiai į jų darbo vietas. O kitapus gatvės esančio kultūros centro tribūnas „zulina" įvairaus plauko politikai, kaitindami rinkėjų aistras.

„Geruoju negausim mes nieko, / Mes laimę pasieksim per kovą, " - deklamuojamas Julius Janonis. Nežinia, kiek ir kokių dar posmelių pramoko į Seimą nusitaikę kandidatai, bet gražu, kad bent prieš rinkimus niurktelėja į poeziją. Ir ne bet kokią, o proletarinę, skambėjusią pačiame Spalio revoliucijos priešaušryje.

Beveik prieš šimtą metų revoliucijos dainiaus kurtos eilės vėl atgyja jo gimtajame krašte. Ypač populiarios eilėraščio „Iš darbininko katekizmo" eilutės, kurios baigiasi taip: „Todėl negailėkime vieko: / Mums Marksas tebus už vadovą".

Visai nesvarbu, kiek dabartinių politikų yra skaitę Marksą ar Engelsą. Juk vietoj vienos vado pavardės galima mikliai įterpti kitą. Svarbiausia- kovos idėja. Ir ne bet kokios kovos, o už PAPRASTĄ ŽMOGŲ.

J. Janonio eilėse jis vadinamas kumečiu, beturčiu, vargdienėliu, varguoliu, bedaliu.

Kartu su šių laikų varguoliais prie bendro vaišių stalo sėsti, jų godų klausytis ir visaip bėdžių sunkiu „būviu" rūpintis pasišovę kone visi kandidatai į Seimą. Kairieji ir dešinieji, baltieji ir raudonieji, populistai ir politiniai albinosai trokšta, anot revoliucijos šauklio, „žengt su vargdieniais, būt prie varguolių".

O už kurį kandidatą balsuoti rinkėjui, kuris nesijaučia vargšeliu, degančiu neapykanta ponui su „prikimšta mašna", ir „liuosybę" suvokia kiek kitaip nei kumetis?

Už krikdemą Aurimą Franką? Jo entuziazmas apšviesti Radvilų pilį paprastuoju būdu ar beviltiškos pastangos atrodyti kultūringai kultūros renginiuose labiau primena į politiką pasukusį jauną proletarą. Ne visišką Švonderį, bet su iniciatyva. Nes tik toks gali skelbtis savivaldybės sargu, su tarnybiniu automobiliu budinčiu visą parą. Arba bendražygiams pareikšti, kad formuojant rajono valdančiąją daugumą jis papirkęs kairiuosius.

Iš Seimo kanceliarijos vadovo kėdės išlėkęs ir į gimtuosius kraštus socdemu sugrįžęs Arvydas Kregždė rinkėjams dar ilgai turės aiškintis, kodėl Seimo automobiliais vežiojami šunys. Ir kažin ar to laiko užteks iki rinkimų.

Laiko gali pristigti ir Valdemarui Valkiūnui, laukiančiam, kol, anot jo, Socialdemokratų partija atsigręš į paprastą žmogų. Taip belaukiant gali praeiti ne tik savivaldybės ir Seimo rinkimai, bet ir visas gyvenimas. „Jei žūsiu- laikykit mane komunistu", - taip prieš lemiamus mūšius atsisveikindavo sovietinių kūrinių herojai. Mirti socialdemokratu turbūt nėmaž ne prasčiau.

„Fronto" atstovas Juozas Užkurėlis savo naiviu tikėjimu kaip niekas kitas primena J. Janonio eilių lyrinį herojų, keliantį viso labo nenusakomą graudulį.

Bet į J. Janonį rimčiausiai nusitaikė „Tvarka ir teisingumas". Ši partija jį ketina „imti" iš viršaus. Tiksliau, paties Rolando Pakso malūnsparnis praūš pro Biržus, švystels sparnais prieš pat Julisio nosį ir nutūps aikštėje. Kodėl malūnsparnis leisis prie poeto paminklo, o ne, tarkim, jo gimtinėje? Gal dėl to, kad Biržų rajone žymių žmonių gimtinės paprastai taip apžėlę, kad prie jų nei privažiuosi, nei priskrisi. O valdžioje esantys ar į ją pretenduojantys - ne kumečiai, kuriems kiečiai rūpėtų. Jie - kovotojai.

Rusišku akcentu KAVOTI kviečia ir Darbo partijos lyderis. Tačiau panašu, kad šiuo pavadinimu partijos laukia tai, ką aukštaičiai vadina „kavojimu", t. y. laidotuvėmis.

Liberalcentristų galiūnas Žydrūnas Savickas nepanašus nei į proletarą, nei į dykūną ponaitį. Jis kol kas vienintelis niekam nieko nežada. O jei ir žadėtų, jo žodžius vis tiek nustelbtų įspūdingi raumenys.

Tuo tarpu valstiečių liaudininkų kandidatui nereikia įspūdingų raumenų, kalbų anei darbų. Jam užtenka kaimo renginių metu glaustis prie paties popiežiaus palaiminto Viktoro Rinkevičiaus. Neeiliniai žmonės palieka ne tik pėdsakus, bet ir įpėdinius. Viktoras Palaimintasis savo vietoje palieka Skirmantą Pabedinską. Šis kandidatas kol kas jokių ypatingų titulų neturi, nes ne taip seniai iš Darbo partijos pasuko į tikrąjį kelią - pas „valstiečius". Šioje partijoje jam visos nuodėmės bus atleistos. Juk ne veltui „valstiečių" šventes ir propagandinius partijos žygius bažnyčios tarnai lydi ir laimina.

Nebūtina šiam kandidatui eiti nei su varguoliais, nei su išnaudotojais. Nereikia jam nei žemių valdų, nei milijonų. Jis gali neturėti nieko, kuo pasižymėjo jo pirmtakas. Atsidūrus reikiamu laiku reikiamoje vietoje garsiąją frazę „geruoju negausim mes nieko" įmanoma paneigti - rinkėjų balsus susižerti be „vieko" ir be kovos.

Kas atsitiko?

Gražina Dagytė
2008-07-19

„Žmogų sutinka pagal drabužį, o išlydi pagal protą", - sako lietuvių liaudies patarlė. Įsiklausydami į šią iš lūpų į lūpas perduodamą išmintį, mūsų protėviai karta iš kartos stengėsi laikytis visapusiškos tvarkos.

Vienaip apsirėdę žmonės ėjo į bažnyčią, antraip - į turgų, trečiaip - į vakarėlį, dar kitaip - į tvartą, laukus ar mišką. Kiekvienas drabužis buvo ne tik šilumą teikiantis, kūną pridengiantis apdaras, bet daug ką apie žmogų pasakantis dalykas, savotiškas simbolis jo veiksmų ar minčių. Pavyzdžiui, merginai išeiti į vakarėlį be liemenės, tuomet atstojusios liemenėlę, ar prijuostės, reiškusios skaistybę bei vaisingumą, būtų buvę tiesiog nepadoru.

Lygiai taip pat atsargiai elgtasi ir su žodžiu - kaimynui sakomu, draugui laiške užrašomu ar tiesiog dainos žodžiais išlekiančiu. Kiekvienam posmui, kiekvienai dainelei skirta vieta ir laikas. Net mintis niekam nekildavo kokią talalušką ar balalaiką užtraukti suėjime, kur pilna įvairaus amžiaus žmonių, susirinkusių į šventinį pasibuvimą. Sau paišdykauti kartais leisdavo tik piemeniokai, bet greitai vyresniųjų būdavo sudrausminami. Nori blevyzgoti, - eik už klojimo ar prie karvių bandos, kur niekas tavęs nemato ir negirdi.

Kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad kasdien darosi vis nedrąsiau žvilgterti į mūsų kraštą reprezentuojančius meno kolektyvus, į sceną užlipančias renginių vedėjas ir jų pasiklausyti atėjusius biržiečius ar miesto svečius.

Nežinia kas - tariamas didelis žinojimas, pasipūtimas ar tarsi ryškia šviesa trumpam apakinanti sėkmė - saviveiklininkus verčia elgtis klaidingai, o kartais net gėdingai. Ir tos klaidos kyla toli gražu ne iš neturtingumo. Tiesa, rajono folkloriniai kolektyvai negali pasigirti puikiais aukštaitiškais tautiniais rūbais. Tačiau tikrai ne dėl to dainininkų ar šokėjų veidus ryškesniais net už ryškiausius tautinius raštus daro neskoningas tai vietai ir laikui nederantis makiažas ar šukuosenos. Kolektyvui profesionalumo tikrai nesuteikia iš po moterų margaspalvių sijonų net močiutėms švysčiojantys aukštakulniai bateliai. Arba smagiai apsuktai merginai iš po gražiai besisukančio ilgo sijonėlio blykčiojantys nuogi keliai - drobinis pasijonis su dailiais nėriniais tik supratingumo, padorumo, darbštumo, o ne turtingumo dalykas.

Žvelgiant į tokius mūsų krašto kultūros propaguotojus nejučia norisi paklausti, kas atsitiko... Kas atsitiko mergaitėms, moterims ar net garbioms močiutėms? Bet prieš tai žvilgsnis nuklysta į mokytojų ir kultūros darbuotojų gretas. Štai čia mane ir sustabdo viena ką tik pensijon išėjusi valytoja.

Jai visada patikęs folkloras, namuose niekada nestigę muzikantų ir dainininkų - tokia giminė. Tad moteris ne tik pati nepraleidžianti repeticijų viename rajono kolektyve, bet skubanti palaikyti visus meno propaguotojus. Ne taip labai seniai, vienam mūsų ansambliui vykstant į televiziją, ji apskambinusi pusei giminės Vilniuje. Pamaniusi, jog taip jiems ne tik priminsianti tolimus metus gimtajame Biržų krašte, kur senelis raugdavo naminį alų, kur prie stalo užtraukus dainas gesdavo žibalinės lempos, bet ir paliesianti jautriausias sielos stygas, paraginsiančias dažniau lankytis kultūringame šiaurės Lietuvos krašte. Ir kaip tai pensininkei pasisekė?

„Nusivyliau ir apturėjau gėdą", - guodėsi moteris. Ir tai supratusi net ji, valytoja. Vienu geriausių rajono kolektyvų laikomo ansamblio vadovė per kanklių stygas braukė ilgais, skaisčiai raudonai nulakuotais nagais. Po koncerto pensininkė prisiminė liaudišką, Papilio krašte ir dabar populiarų pasakojimą apie traukinio vagone kruvinais nagais sutiktą miesčionę, kurios pasibaidžiusi net turgun vežta kaimietės višta. „Kas atsitiko?" - klausė manęs buvusi valytoja.

Lygiai taip pat klausė ir aštunton dešimtin kopiantis senukas muzikantas, šią vasarą sustojęs po J. Janonio aikštėje žiedus kraunančia liepa. Pirmiausia jis prisipažino labai laukiantis armonikininkų šventės. Prieš ją specialiai nuvažiuojantis apsikirpti pas geriausią kirpėją. „Taigi negaliu bet koks prieš žmones išeiti, savo armonikėlę virkdyti", - sako žilagalvis ir ranka perbraukia kruopščiai sušukuotus plaukus. Betgi šią vasarą jam, regis, kažkas muzikėlę iš rankų išmušė. Senukas net sudrebėjo, kai, pasak jo, į sceną išėjusios „piemenėlės" užtraukė talalušką apie tai, kur reikės dėti tuos senus senius ir bobas. Ir čia pat pačios atsakė - į Rygą, į Rygą, į tabokos (kaliošų) fabriką. Mergaitės smagiai šypsojosi ir pasirodymu buvo patenkintos, o armonikininkui lipti į sceną nebesinorėjo... Kažko labai suskaudo širdį. Juk daina buvo tarsi pasveikinimas?..

Dar keisčiau žmogus pasijuto, kai prieš publiką prisėdo graži jauna moteris. Išdykėlis vėjas plaikstė jos itin trumpą sijonėlį, iš po kurio matėsi „labai jau mažytės kelnaitės".

„Kas atsitiko?" - klausinėjo vienas kito žiūrovai, kad kultūrinį skonį formuoti turintis žmogus staiga pats nebejaučia, švelniai tariant, žemės po kojomis.

Ką apie tai galvoja žinoma etnologė, Lietuvos radijo laidų vedėja Gražina Kadžytė? Anot jos, kiekviena apranga turi savo kodą. Pasak specialistės, raudonai lakuoti nagai prie bet kokio drabužio atrodo vulgariai. O prie tautinio kostiumo nėra nieko gražiau už dailias baltas rankas. Tai pirmiausiai ir turėtų suprasti kolektyvo vadovas. Lygiai taip pat, kaip ir numatyti, į ką scenoje kreipsis jo jaunieji dainininkai, ką gero jie pasakys klausytojams ir žiūrovams.

O gal tiems užsimiršusiems kultūros nešėjams verta priminti ir kitą lietuvių liaudies patarlę, patariančią nevyti Dievo į medį, nes paskui jo ir su pyragu neiškviesi... Galbūt čia slypi tuštėjančių kultūros namų priežastys? Jei saviveiklininkai neišmano ir negerbia savo tautos kultūros, tradicijų, kodėl žiūrovas turėtų tokių kolektyvų eiti klausytis? Kodėl tokius kolektyvus turėtų remti tauta ir jos valdžia?

Dešinieji rengiasi Pilėnams

Rasa Penelienė
2008-07-08

Prieš Seimo rinkimus Biržų - Kupiškio rinkiminė apygarda rengiasi antriesiems Pilėnams. Dešinieji, keliolika metų bandę laikytis raudonuojančiame krašte, nusprendė kovą baigti susideginant politinėse liepsnose.

Biržietiškojo Margirio vaidmuo paskirtas vicemerui Aurimui Frankui. Šio jauno ir retsykiais neįtikėčiausiose vietose drąsą rodančio karvedžio kandidatūrą pasirinko susijungę konservatoriai ir krikščionys demokratai.

Pilėnų idėja dešiniuosius, matyt, taip uždegė, kad jie net nebesulaukė priešų puolimo. Išsirinktąjį didžiavyrį svilinti pradėjo ant saviškių prakurto aukurėlio.

Margiris Frankas čirškinti pradėtas jau kitą dieną po to, kai jungtinės dešiniųjų pajėgos paskyrė jį kandidatu į vienmandatę apygardą. Pamautas ant Tėvynės sąjungos frakcijos iešmo kandidatas buvo savivaldybės tarybos posėdžio metu, kada jis turėjo atkentėti už pernelyg entuziastingą tarnybinio „žirgo", t. y. automobilio, jodymą. Spirgino teisingai. Bet savi.

Nemėgti krikdemo konservatoriai priežasčių turi. Po savivaldybės rinkimų į valdančiąją kairiųjų daugumą patraukę krikščionys demokratai simpatiškai išties neatrodė. Ir vicemero postą gavęs būsimasis Margiris skleidėsi ne pačiais gražiausiais žiedeliais. Tiesa, jo viešai peikti neskubėjo nei socialdemokratai, nei „valstiečiai", o administracijos direktorė kažkada net savivaldybės gvazdiku pavadino. Bet tai dar nereiškia, kad jis kairiesiems tapo išties savu.

Nei konservatorių, nei valdančiųjų kairiųjų jaunasis politikas nėra mylimas. Kitaip tariant, tai svetimas tarp savų. Skamba dramatiškai. Ir situacija gal būtų verta politinės tragedijos siužeto, tačiau bėda ta, kad šiam karžygiui lauželį pakūrė ir patys bendrapartiečiai - krikščionys demokratai.

Kaip pavadinti situaciją, kai krikdemai Biržų ligoninės vadovai naikina Akušerijos skyrių be krikdemo vicemero, kuruojančio mediciną, žinios?

Ką tik aiškinęs, kad vicemeras Biržus saugo budėdamas ištisą parą, gimdymo skyriaus uždarymą jis kažkaip ėmė ir pramigo. Ir praėjusį savaitgalį lyg apsvilintas ėriukas spaudoje verkšleno, kad niekas nieko jam nesako. Elgiasi negražiai. Bet savi.

Štai kokį kandidatą į Biržų - Kupiškio apygardą siunčia dešinieji. Nemylimą, skriaudžiamą. Bet savą.

Kad dešiniųjų pralaimėjimas neatrodytų toks beviltiškas, turbūt rinkiminės kampanijos metu bus pažvanginta patriotiškumo ginklais. Bet tik tiek, kiek reikia spektakliui. Per apygardą gal prajos ir pats Margiris, jei tik atlaikys jo tarnybinis „žirgas".

Ko iš biržietiškųjų „pilėnų" tikisi laimėti dešinieji? Garbingos mirties, pomirtinės šlovės? O gal šia savižudybe atverti kelią kitai politinei jėgai?

Konservatoriai su krikdemais nusprendė susideginti tokiu metu, kai kairiosios partijos kelia kandidatus, kuriuos įmanoma įveikti.

Iki šiol pergalingai per apygardą žengęs „valstietis" V. Rinkevičius traukiasi, estafetę perduodamas S. Pabedinskui. Stipriam dešiniųjų kandidatui nei jis, nei socdemų siunčiamas A. Kregždė rimti konkurentai nebūtų. Socialdemokratas V. Valkiūnas neturi partijos paramos, tačiau Biržų Margiriui prieš jį atsilaikyti šansų nėra. Juolab kai karžygis turi ne kardą rankoj, o iešmą uodegoj. Įsmeigtą savųjų.

Ar ir vėl užbetonuosime Biržų istoriją?

Antanas Seibutis
2008-07-05

Daug kas nebestebina, spaudoje skaitant apie Biržų rajono tarybos posėdį, skirtą „mūšiui dėl turgaus".

Nebestebina Valstiečių partijos pozicija, neginanti žemdirbiškų, kaimiškų reikalų, nebestebina ir „proletarinės" Socialdemokratų partijos kai kurie nariai, ginantys ne tų pačių proletarų, o stambiojo kapitalo interesus.

Tačiau vis tik kai kas nustebino. Tai nežinojimas, kad kažką darant miesto senamiestyje, kuris paprastai visame pasaulyje yra ypatingai vertinamas kaip istorinis, urbanistinis, galiausiai moralinis tos vietos, tų žmonių savasties, sąmoningos būties paminklas, reikalingi archeologiniai tyrimai.

Gerai, kad tą žinojo ir Biržų rajono vadovams paaiškino Kultūros vertybių apsaugos departamento Panevėžio skyriaus vadovas Arūnas Umbrasas. Juk Biržai jau turi liūdną patirtį šioje srityje - tai prekybos centro „Norfa" statyba pačioje senamiesčio širdyje, buvusioje autobusų stotyje, J. Basanavičiaus gatvėje.

Tąkart, 2004 metais, įrenginėjant „Norfos" patalpas nuo ankstyvo pavasario iki rudens buvo vykdomi darbai be jokių archeologinių tyrimų. Tą procesą pasyviai stebėjo kultūros paveldo specialistai ir statybų inspektoriai. Ir tik baigiantis betonavimo darbams, buvo susizgribta - iškvietė archeologę Romą Songailaitę, kuri patyrinėjo likusį neišbetonuotą 5 kvadratinių metrų plotą iš jau išbetonuotų 300 kvadratų. Kasinėjimų rezultatai pranoko lūkesčius - buvo rasta sudegusi koklinė krosnis, šaligatvio liekanos ir - kas nepaprastai nustebino - net 21 XVII a. moneta.

O gal ir nenustebino - taip dar kartą buvo įsitikinta T. Makovskio XVII a. pr. Biržų miesto graviūros patikimumu. Juk toje vietoje ir buvo Biržų miesto savivaldos simbolis - Rotušė ir jos aikštė. Beliko tik galvoti - kokių dar radinių buvo galima rasti jau taip „patikimai" užbetonuotoje Biržų istorijoje, jei iš tokio nedidelio tyrinėjimų plotelio buvo rasti tokie gausūs radiniai, galintys pradžiuginti ir didelių miestų tyrinėtojus.

Norisi tikėtis, kad dabar, verdant ginčams ir ryškėjant interesams dėl vadinamojo senojo turgaus, istorija nepasikartos. Juk tas turgus - tai tos pačios Rotušės, jos aikštės ir prieigų, senojo Biržų miesto tąsa. Tai aiškiai matyti ir T. Makovskio graviūroje.

Po turgaus prekeivių, lankytojų, pirkėjų kojomis - gyva senojo Biržų miesto istorija, mūsų protėvių gyvenimas, jų norai, tikėjimas, viltys, išsipildymai. Ką bedarytume šioje senamiesčio vietoje, privalome kuo mažiau pažeisti istoriją, kuo daugiau tyrinėti, atlikti archeologinių kasinėjimų.

Žinoma, lengviausia dar kartą užbetonuoti, o ant to betono krauti viską - prekybos centrus, turgaus namelius, sveikatingumo centrus, boulingus, klinkerius, mūsų nemeilę ir nepagarbą istorijai. Tokios istorinės, centrinės miesto vietos yra brangios ne tik pinigine išraiška - tai visų pirma mūsų dvasinis, moralinis, etnokultūrinis, žmogiškųjų vertybių matas.

Galima negerbti istorijos, galima ją užbetonuoti, galima jos nepažinti. Ir likti visam gyvenimui, anot romėnų, vaiku.

Apie švarą

Alfreda Gudienė
2008-07-03

Verslo žinių metu per televiziją rodytame reportaže Biržai parodyti kaip švarai ir investicijoms besipriešinantis kraštas, o jo žmonės - kaip turgaus šiukšlynu patenkinti gyventojai.

Tačiau prekybos centrai, apie viską už mus pagalvojantys, nesumąstė vienintelio dalyko - kad Biržų rajono taryboje sėdi ne kvailiai, susileidžiantys vien nuo žodžio boulingas skambesio.

Už verslo skaičiuoklėmis barškinančių vyrukų koncepcijas daug logiškesni pasirodė gyvenimiškai paprasti turgaus prekeivių argumentai. O atvykėlių kostiumų grožį nustelbė politikos nesugadinto darbštaus ūkininko ir tarybos nario atodūsis: "O kur žmonėms reikės parduoti paršiuką?.."

„Dar sykį išgirsiu žodį boulingas, ir apsivemsiu... Nereikia mūsų laikyti aborigenais", - neištvėrė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Visiems šiems žmonėms į akis pažiūrėti turėtų gėdytis inteligentu save laikantis rajono vadovas.

Iš Žemaitijos kilęs socialdemokratas meras sako tesiekiantis švaros ir tvarkos. (Teisingumu Biržuose jau rūpinasi jo ir žmonos mylimi sportininkai).

Akivaizdu, kad šis mūsų krašte pražilęs vaikinas už tai moka didelę kainą. Savo vadinamąją inteligenciją bei sąžinę nuo „Iki" prekystalių perkeldamas į turgavietę, jis negrįžtamai iškreipia elementarios dvasinės švaros ir padorumo svarstykles. Jų mero naudai nebenusvers jokie opozicionierių projektus puošiantys tortai ar dvasingos kalbos kultūros renginiuose.

Ir jei išgirsite, kad biržiečiai nenori matyti tvarkingo bei švaraus turgaus, netikėkite. Skiriasi tik savo kraštu bei gyvenimu jame besirūpinančių žmonių ir juos aborigenais laikančių jėgų ŠVAROS samprata.

Apie draugystės šniūrus

Rasa Penelienė
2008-06-26

Šeštadienio Biržų turgaus prekystaliai skendo žolynuose, artėjančios Joninės kvepėjo šviežiu medum ir braškėmis.

Kokie prekystaliai turgaus teritorijoje bus prieš kitas Jonines, šią savaitę sprendžia rajono savivaldybės tarybos nariai komitetuose, o pirmadienį tars galutinį žodį posėdyje. Jis lems, ar Biržų senamiesty, prieš Kultūros centrą, kils dar vienas prekybos centras.

Šio naujojo projekto įgyvendinimu rūpinasi didžiųjų prekybos centrų entuziastas - meras R. Ramonas. Šalia jo šmėžuoja Seimo nario V. Rinkevičiaus figūra.

Šis duetas nėra atsitiktinis. Juos surišo tvirta socialdemokratų ir „valstiečių" draugystė.

Dar mokyklos suole girdėjome, kad žmogaus ryšys su žmogumi - didžiausia vertybė. Ir niekas to nesiruošia ginčyti. Tik praėjusio amžiaus idealisto išmintį nūdienos realybė papildo: tą gražųjį ryšį kaip niekas kitas sutvirtina bendri siekiai - valdžios, naudos ir pan.

Kad minėti asmenys valdžios siekia ir ją pasiekia, rodo beveik du dešimtmečius socdemų ir „valstiečių" išlaikyti postai rajone ir dvi kadencijas turėtas „savas" atstovas Seime.

Nekyla abejonių ir dėl naudos siekių. Be abejo, ne sau, ne partijai ar šiaip draugų grupei, o visuomenei. Biržietiškai tariant, žmonym.

Visus jų nuopelnus žmonym Biržai netruks sužinoti - artėja Seimo rinkimai ir kandidatai juos vardys ne sykį ir ne du.

Tikėtina, kad rinkėjai juos skaičiuos ir balsus atiduos už tuos veikėjus, kurių gerųjų darbų bus atlikta daugiau. Arba atvirkščiai. Iš esmės juk jokio skirtumo - vis vien laimės draugystė.

Ar ne todėl socdemai į rinkimus siunčia draugą Kregždę, kad šis mažiau surinktų balsų ir netrukdytų draugui iš „valstiečių" gretų?

„Valstiečių" kandidatas kol kas slepiamas. Ir ne todėl, kad jo pikta akis nenužiūrėtų. Tiesiog vienu metu „stumti" du projektus yra rizikinga.

Tikėtina, kad apie „valstiečių" kandidatą į Seimą Biržų-Kupiškio apygardos rinkėjai išgirs netrukus po rajono tarybos posėdžio.

Kad tarybos nariai nepalaimintų vietoj turgavietės iškilsiančio prekybos centro, turėtų kažkas įvykti. Partinius ir kitokius tarybos žmonių ryšius su tarybos žmonėmis turėtų nustelbti visuomeninis interesas. Bet kur jį rasti vasarą, per atostogas ir dar po Joninių? Tai panašiau į paparčio žiedo paieškas. Juolab kad projekto teikėjai darys viską, kad Joninių nakties kerai neišsisklaidytų bent iki posėdžio.

Turbūt nebus apsieita be būrimų apie turgavietės vietoje išdygsiančius architektūros stebuklus, kuriuose po vienu stogu sutilps turgaus žmonys su neįmantriomis prekėmis ir aukštos klasės restoranai su kostiumų skyriais. Virš svogūnus pardavinėjančių bobučių galvų plaukios „šanelinių" kvapų debesys. Žodžiu, į Biržus įsiverš progresas.

Panašių ir kitokių burtų jau girdėta statant miesto centre „Iki" ar įkasant milijonus į beviltiškai atrodančią aikštę, kurios pagrindinis akcentas bus taip pat stebuklinis - Kalėdų eglutė.

Kad prekybos gigantai veržiasi į miesto centrą, kur didesnis pirkėjų susibūrimas, gerai išplėtota transporto infrastruktūra, yra natūralu. Kaip ir tai, kad verslo interesai nebūtinai turi sutapti su visuomenės interesu. Todėl yra išrasta daugybė būdų valdžioje esančius visuomenės tarnus sugundyti vieniems tarnauti šiek tiek daugiau nei kitiems. Už tam tikrą atlygį.

Parsidavimu to vadinti nebūtina. Kai draugai keičiasi vertybėmis (tu - man, aš - tau), tai galima įvardyti kaip tam tikrą pavidalą žmogaus ryšio su žmogumi.

Rajono taryboje sėdi viso labo žmonės, apsiraizgę visokiausiais raišteliais. Ir kas bežino, kuris šniūras truktels balsavimo metu.

Tarp tremčių ir kaimo vakaruškų

Rasa Penelienė
2008-06-17

Biržai Gedulo ir Vilties dieną, skirtą 1948 metų trėmimų 60-mečiui, minėjo be aukščiausios valdžios.

Renginio metu kalbą sakęs vicemeras buvo vienas iš nedaugelio minėjime dalyvavusių rajono politikų.

Rajono valdžios grietinėlė pasirinko kitą renginį - Gulbinų kaimo vakarėlį.

Šis pasirinkimas įgyja simbolinę prasmę.

50 metų trukusi sovietinė okupacija su visais trėmimais, kalėjimais, rezistentų žudynėmis, priverstine emigracija sunaikino ne tik šimtus tūkstančių gyvybių. Gyvieji liko sužeisti. Ir tėvų žaizdos tebeskauda vaikams.

Žaizdoti, sergantys Biržai - jokia naujiena. Springstantys purvinų gatvių dulkėmis, užterštais vandenimis, alkoholiu. Piktžolės, dumblas, griuvenos - nykimo ženklai.

Kas mus naikina?

Netvarka aplinkoje atspindi netvarką galvose. Kas nutikę mūsų galvoms, jeigu net pačioms iškiliausioms (rajono galvoms!) kaimo gegužinės svarbesnės už pagarbą tautos istorijai?

Kokių praeities ligų nesugebame išsigydyti, keliolika metų rinkdami tokią vietos valdžią, kuri neįgali puoselėti pilietiškumo ir patriotizmo vertybių, kuri gręžiasi nuo kultūros, leidžia savivaliauti švietimo sistemoje, niekaip niekur neįžiūri korupcijos, bejėgiškai skėsčioja rankomis dėl didėjančios socialinės atskirties ir biurokratizmo?

Kodėl svarbiausi rajono valdymo postai patikėti asmenims, kurie ir anais, sovietiniais, laikais buvo laikomi tingiais, negabiais ar nesąžiningais darbuotojais?

Kas tas ligas galėtų įvardyti?

Pirmiausia turbūt šviesuoliai, inteligentijos atstovai. Visuomenei svarbu išgirsti, kaip jie mato mūsų rajoną, jo problemas, ir kokias siūlo išeitis.

Inteligentijos balsas Biržuose beveik negirdimas. Iš kur ta tyla, tegali paaiškinti jie patys. O kol tyli, galima svarstyti apie daug ką. Kad ir apie išvešėjusį konformizmą, kuris Biržuose dažnai prilyginamas kultūringumui. Prisitaikyti, prisiderinti prie esamos (ne)tvarkos čia laikoma geru tonu. Prisitaikėliškumas turi seserį - baimę. Vos prieš keletą dešimtmečių už nuomonę, besiskiriančią nuo kanonizuotos ideologijos, tekdavo skaudžiai sumokėti. Baimė nukentėti nuo „viršesnių" išlikusi. Ir sėkmingai tebekurstoma.

Iš kai kurių vadinamųjų inteligentų išreikštų nuostatų kartais net kyla abejonių, ar jie turi supratimą, kokie procesai vyksta aplink juos. Tai irgi gali būti priežastis tylėti. Tačiau kur kas labiau pribloškia jų pareiškimai: „Manęs politika nedomina" arba „Manęs asmeniškai valdžia neliečia".

Tiesą sakant, ir manęs asmeniškai neliečia, kad gižtelėjusi kairiųjų valdomo rajono grietinėlė tremties minėjimus iškeičia į kaimo vakaruškas. Jie paprasti. Bet šeštadieniniame minėjime nebuvo matyti ir nepaprastą patriotiškumą deklaruojančių konservatorių, jų atstovų rajono taryboje. Matyt, šįkart jų irgi tremtinių virkavimai asmeniškai nepalietė.

Sąjūdžiai

Rasa Penelienė
2008-06-05

Praėjusį antradienį Sąjūdis minėjo 20-metį. Šventiniai renginiai vyko ir tebevyksta ten, kur likę jo dvasios. Suprantama, ne Biržuose.

Lietuvos Šiaurės perlu mėgstantis prisistatyti miestas patriotiniais renginiais nesutviska. Jei ir rengiami, tai išeina kažkokie netikri, tuščiaviduriai. Juos geriausiai simbolizuoja Nepriklausomybės paminklo kopija, išstumta už sovietinių karių kapinių tvoros.

Beveik kartu su Sąjūdžio gimimu okupantų išniekintas paminklo originalas buvo atkastas ir jo dalys nugabentos į komunalinio ūkio kiemą. Per dvidešimt metų keitėsi rajono valdžios, nudvėsė ir komunalininkų šuo Miša, kuris pakėlęs koją „šventindavo" paminklo originalą. O jis, Nepriklausomybės simbolis, tebeguli ten, kur Biržams ir yra jo tikroji vieta - šiukšlių surinkimu užsiimančios įmonės patvory.

Tikrąją perlinio krašto dvasią turbūt tiksliausiai atspindi susibūrimai, it magnetai sutraukiantys šimtus biržiečių.

Prieš pat Sąjūdžio jubiliejų pilnutėlė Biržų kultūros centro salė plojo rusišku akcentu politines pasakas sekančiam chamui. Jis ir šoko, ir dainavo, ir politinius pažadus deklamavo. Į šį politkultmasinį renginį nei bilietų pirkti, nei kvietimų tykoti nereikėjo.

Panašiu laiku solidžiausia rajono kultūros įstaiga šventė solidų jubiliejų. Kaip ir dera Biržų biudžetinei įstaigai, šventiniai renginiai vyko darbo metu uždarame „savųjų" rate. Tarp jų - ir solidus „savos" valdžios atstovų būrelis. Tame „savųjų" rate skambėjo prakilnios kalbos, puiki muzika ir tauriųjų gėrimų taurės.

Tik kažkokiam proletarinės kilmės žurnaliūgai paklausus, kodėl tiek daug gražių ponių švenčia darbo metu, kilo sujudimas. Kitaip tariant, biržietiškas sąjūdis.

Iškiliųjų valdžios atstovų, savo tiesioginių ir netiesioginių viršininkų, stojo ginti kultūros įstaigos kultūringas vadovas, kuris į svarbius postus pateko iš konservatorių, Sąjūdžio gretų. Ano Sąjūdžio, gimusio prieš 20 metų. Ir numarinto.

Jis Biržuose mirė taip seniai, kad retsykiais suabejoji, ar iš viso čia buvo. Ypač tuomet, kai susiduri su tokia realybe, prieš kurią kadaise stojo Sąjūdis.

„... orumas prieš 20 metų buvo svarbiausias dalykas taikingoje kovoje su okupantu. (...) Niekas nesutiko išsižadėti savo orumo, savo tapatybės, savo idealų mainas į „trupinį aukso". Prieš atskiro žmogaus ir visos tautos orumą bet koks priešas bejėgis", - rašo politikos apžvalgininkas Saulius Spurga.

Kur tie ginklai šiandien? Kur jų savininkai? Tylioj rezistencijoj?

„Esame savųjų okupuoti..." - atsidūsta žilagalvė biržietė mokytoja.

Jo didenybė kvorumas

Gendrutis Morkūnas
2008-05-24

Ką tik sužinojau, kiek žmonių turi būti vienoje krūvoje, kad juos laikytų žmonėmis. Bent penki. Sužinojau skaitydamas „Šiaurės rytus".

Ten rašoma, kad vienam savivaldybės tarybos nariui pasiūlius žmonėms paaiškinti, kodėl uždaroma pradinė mokykla, kitas narys suabejojo: „Ką ten keturiems žmonėms aiškinti?"

Žodžiu, nėra kvorumo, o jeigu nėra kvorumo, tai nėra ir žmonių.

Kartą į Helsinkį šimto dvidešimties vietų laineriu skridome keturiese. Tiek keleivių teatsirado tą rytą. Kad pakiltų į orą, lėktuvu oro uoste rūpinosi kelios dešimtys žmonių, pilotų kabinoje visą skrydį plušėjo du aukščiausios klasės lakūnai, vienas šturmanas ir vienas borto inžinierius. Keleivių salone triūsė kelios palydovės ir vienas stiuardas. Kažkur apačioje lėktuvui kelią rodė kelių valstybių skrydžių dispečeriai.

Ir nieko keisto. Laineriams užtenka mažesnio kvorumo negu žmogiškam pasišnekėjimui su žudomos mokyklos mokytoja, vaikais ir jų tėvais.

Atrodo, kad lyginėmis savaitės dienomis kažkokia piktoji jėga žmones varu varo iš vietų, kuriose gyventa nuo neatmenamų laikų, o nelyginėmis visiems įrodinėja, kad tų žmonių liko mažai, tad nebėra to prakeikto kvorumo ir pasigailėtinais kaimų likučiais rūpintis nebeapsimoka. Protingiems autobusams neapsimoka važiuoti ten, kur mažai keleivių. Nėra kvorumo, o keleivis, kuriam kaip gyvybės reikia inkstų dializės, yra tik pasigailėtinas kažkada buvusio kvorumo likutis. Neverta įrengti specialių laiptelių ar liftų neįgaliesiems - kuo tokių laiptelių ir liftų bus mažiau, tuo rečiau neįgalieji kaišios nosis į viešąsias erdves. Tada atrodys, kad tų neįgaliųjų ir nėra. Tiksliau, kad yra, bet tik keli, mažiukai ir nereikšmingi, žodžiu, jokio kvorumo.

Vienas iš būdų priversti žmones išsikraustyti iš mažyčių kaimelių yra iš peties nustatyti ribas tarp savivaldybių ir seniūnijų. Kad koks nors kaimelis priklausytų seniūnijai, iki kurios dešimt kilometrų tiesaus ir asfaltuoto kelio, o už poros šimtų metrų esančios sodybos - kitai seniūnijai, ir norint patekti į šios centrą, reikėtų sugauti du kartus per dieną važiuojantį autobusą, išlipti anapus girios, pereiti į kitą kelio pusę ir sulaukti dar vieno autobuso. Spėkime, kiek žmonių norės gyventi tose sodybose, iš kurių kelias į seniūniją tas pats, kas piligrimų kelionė į Jeruzalę?

Štai kaip galima mažinti kvorumą nepageidautinose vietose - elegantiškai ir be žydinčias obelis prieš šeimininko valią raunančių buldozerių.

Grįžkime prie uždaromų mokyklų. Mikromokyklų. Jos - tikras vargas. Jų mikromokytojai painiojasi savivaldybėse po kojomis, mikromokiniai per inspektorių vizitus kvepia vėju ir mišku, per pamokas paslaptingai traška mikroklasių lubos. Žinoma, ir finansinės bėdos: keliems mokiniams reikia didžiulio klasės žurnalo, spalvoto gaublio, lentos ir net tualetų. Nors ir mikro, tačiau atskirų, berniukams ir mergaitėms. Kur tai matyta, mokinių kvorumo nėra, o tualetų reikia?

Ar žinote, kas geriausiai gali pasakyti, kur turi būti vienos ar kitos savivaldybės ar seniūnijos ribos? Vaikai. Tie patys, kvepiantys vėju ir mišku. Tai jie pasirenka mokyklą, į kurią jiems nuvykti patogiausia. Ačiū Dievui, kol kas dar niekas nesugalvojo vaikų prirakinti prie mokinio krepšelių, o krepšelius uždrausti išvežti už savivaldybės ribų.

Taigi, tos sunaikintos pradinės mikromokyklos mokiniai kitais metais mokyklą lankys ne savo seniūnijos centre, o gretimame rajone. Atsiprašau, kitoje savivaldybėje. Ten jiems nuvažiuoti patogiau. Jų tėvams nebus taip gerai. Panorėję kokios nors pažymiūkštės, turės važiuoti ten, kur nepatogiau, į savo seniūniją.

Gerai pagalvojus, gal ir nieko. Kas būtų, jei piliečiai įsigeistų savo reikalus tvarkyti, mokytis, gyventi, mirti ten, kur nori?

Reikia to kvorumo. Reikia.

Miškai - neprarytas kąsnis

Alfonsas Kazitėnas
2008-05-22

Rimtas pokalbis vyko Seimo Kaimo reikalų komitete, kuriam vadovauja biržietis Viktoras Rinkevičius.

Svarstė miško savininkų suvažiavime priimtą rezoliuciją. Savininkai skundžiasi, kad nėra valstybinės institucijos, kuri rūpintųsi privačių miškų reikalais, o sulaukia tik nuolatinės kontrolės, varžančios privačią veiklą. Sveikintinas komiteto pritarimas įsteigti prie Žemės ūkio ministerijos Privačių miškų direkciją. Ministerijos aparatas išpūstas, naujų etatų nereikia, pakaks vienas pareigybes pervardyti kitomis. Nenormalu, kai rajone privačių miško savininkų keli tūkstančiai, bet nėra etatinio žmogaus, į kurį galėtų kreiptis ir gauti konkrečią pagalbą.

Susidarė įspūdis, kad komitetas turėjo rimtesnių užmačių. Mat pasiūlė valstybinius miškus perduoti Žemės ūkio ministerijos žinion. O tai jau buvo šiais nepriklausomybės laikais. Nepasiteisino. Kas smaugia dabar?

„Miškai auga ant žemės, vadinasi, žemė yra svarbesnė", - skaitau cituojamą komiteto pirmininką. Sakoma: kas paprasta ir suprantama - tas genialu. Tad pridursiu: jei mūsų žemėse nebūtų miškų, nereikėtų nei sėti, nei pjauti, nes paprasčiausiai ta žemė būtų tokia, kurioje niekas neaugtų. Kam statyti arklį prieš plūgą?

Viktoras Rinkevičius piktinasi: „Aplinkos ministerijai rūpi tik miškus saugoti, tačiau šį didžiulį šalies turtą reikėtų geriau panaudoti. Valstybė negauna tiek pajamų, kiek galėtų gauti, milijonai kietmetrių medienos supūva miške". Tai jau plačiai skambantis medienos pirklių argumentas. Ar ne jie siekia sunaikinti miškų urėdijas, priversti vyriausybę nustatyti jiems reikalingas medienos kvotas ir apsirūpinti žaliava pigiausiomis kainomis?

Urbanizuotame pasaulyje, kai didžiuma žmonių gyvena miestuose, iškilo naujos miško funkcijos: poilsinė - rekreacinė, o taip pat kraštovaizdžio estetinė vertė. O gal Žemės ūkio ministerija pasirengusi imtis didžiulio darbo ir turi milžiniškus išteklius miškų masyvus kiekviename rajone pritaikyti poilsiui ir turizmui?

Prieš kelerius metus nugriaudėjo per šalį išprovokuota diskusija, jog reikia privatizuoti paskutinius Lietuvos miškus. Nesulaukus pakankamo palaikymo, imta ieškoti apsukresnių variantų. Žemės ūkio ministrė ėmėsi atkakliai ginti savininkų teises grąžinti žemę natūra miško parkuose, prie ežerų ir kituose gražiausiuose šalies gamtos kampeliuose. Kiekvienam aišku: grąžins varganam savininkui, tas parduos milijonieriui. Vėl kažkas pakišo koją.

Tuomet ministerija gudriai sumetė, kad žemės reformą galima baigti per metrus, tik reikia miestiečių kompensacijoms už negrąžinamus sklypus paaukoti 50 tūkstančių hektarų valstybės miškų. Deja, paaiškėjo, kad kompensacijoms reikėtų vos ne dešimt kartų daugiau miškų. Štai - naujas mėginimas. Sakysite - šįkart ne ta institucija. Taip, bet sujungta partine bambagysle. Žemės ūkio ministerija, mano turimomis žiniomis, niekaip nesusitvarko su ES finansuojama miškų įveisimo žemdirbystei netinkamose žemėse programa, kuri svarbi kiekvienam šalies gyventojui dabar ir ateityje. Ir tokiai ministerijai siūloma perduoti valstybės miškus.

Seimo Kaimo reikalų komiteto siūlymą perduoti valstybės miškus Žemės ūkio ministerijos pavaldumui, kaip miškininkas, kaip pilietis, aktyviai besidomintis šalies gyvenimu, švelniai tariant, laikau neatsakingu.

Po kiek A. Macijausko ąžuolai?

Rasa Penelienė
2008-05-13

Praėjusį trečiadienį Biržuose buvo minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Į pilies salę susirinkę šalies žurnalistai bei valdžios atstovai nuoširdžiai plojo skelbiant Antano Macijausko premijos laureatę.

Garsiojo A. Macijausko giminaičiai nepraleido progos pasidžiaugti išlikusiais jo ąžuolais Pasvaliečių kaime. Lietuvybės žadintojo, kovotojo už lietuvišką kalbą, kultūrą gimtinėje ošiantys šimtamečiai ąžuolai - ar gali būti kas gražiau?

Pasirodo, gali.

Prieš savaitę toje pačioje Biržų pilies salėje iš tos pačios tribūnos buvo paskelbtas nuosprendis Pasvaliečių kaimo mokyklai. Biržų rajono tarybos nariai nutarė, kad kaimo mokyklos nenaudingos. Jos susina savivaldybės biudžetą ir daro žalą didžiosioms rajono mokykloms.

Kitaip tariant, tai savotiškos erkės ant sveiko rajono švietimo kūno.

Beviltiškai atsilikę tie, kuriems vis dar atrodo, kad kaimo mokykla - kultūros židinys, kurį reikia ne gesinti, o kurstyti.

Bet kam šių židinių šviesa ir šiluma, jeigu be vargo gali kaitintis Egipto saulėje?

Žinią apie uždaromas kaimo mokyklas tarybos nariams paskelbė ką tik iš kelionės po užsienį grįžusi savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja G. Gutauskienė. Jai entuziastingai pritarė Egipto saulės nurausvintais skruostais socialdemokratė pedagogė A. Garšvaitė. Prieš rinkimus ši veikėja, žadėjusi kovoti prieš kaimo mokyklų naikinimą, staiga suprato, kad jas išlaikyti paprasčiausiai neapsimoka.

Ar tai praregėjimas, ar apakimas? Jeigu į rajono tarybą patekę pedagogai išmoko skaičiuoti ne tik savo piniginės turinį, bet ir savivaldybės, tektų tik paploti. Bet prieš tai reikėtų patikslinti, kokiais skaičiavimais jie remiasi nepaliaujamai keliaudami po užsienio šalis, kur jų vadinamąjį kvalifikacijos kėlimą apmoka savivaldybė?

Jeigu rajonui trūksta lėšų išlaikyti kaimo mokyklas, iš kur jų stebuklingai randasi vojažams po užsienius?

Už mokyklų uždarymą tarybos posėdyje balsavo ne tik valdančiųjų daugumai priklausanti raudonskruostė mokytoja. Rankas pakėlė ir trys pedagogės iš opozicinės Tėvynės sąjungos frakcijos. Į užsienius už valdiškus pinigus nevažinėjančios, sąžiningumu ir principingumu pasižyminčios politikės šįkart buvo paprastos. Jei mažąsias mokyklas „maitina" didžiosios, kam joms tokia našta? Juolab kai pačios tarybos narės dirba didžiosiose rajono mokyklose. Jautrių jų sielų šįkart nesuvirpino nei ištuštėsiantys mokyklų pastatai, nei be darbo liksiantys kaimiečiai, nei perpildytais autobusėliais duobėtais ir slidžiais keliais vežiojami jų vaikai.

Pedagogės šįkart vienu šūviu nudėjo du zuikius - apgynė savo mokyklų interesus ir padarė tūpsnį savo viršininkei. Žodžiu, pasielgė kaip tipiškos mokytojos.

Tėvynės sąjungos atstovės taikėsi ir į trečiąjį, pabandžiusios profesiniam - klaniniam reikalui suteikti politinį atspalvį. Bet išėjo taip, kad valdančioji kairiųjų dauguma nepopuliarų politinį sprendimą įvykdė dešiniųjų rankomis.

Kitaip tariant, savo smėlio dėžėje užsižaidusioms pedagogėms kairieji švystelėjo politinį zuikutį - prieš Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga tapo kaimo mokyklų griovėja.

Savivaldybės taryboje jau ne pirmas kartas, kai jos nariai gina pirmiausia ne viešąjį, o savo įstaigų, verslo ar profesinių grupių interesą.

Kad būtų rinkėjams aiškiau, ateityje tokiu pagrindu turėtų kurtis gydytojų, mokytojų, kepėjų ar audėjų partijos. Kadangi ir tarp tos pačios profesijos atstovų atsiranda esminių nesutarimų, partijose galėtų būti atskiros grupės bei pogrupiai. Pavyzdžiui, mokytojų partijoje - mažųjų ir didžiųjų mokyklų atstovai. Audėjų partijoje - keturnyčių ir dvylikanyčių politinės grupės, o kepėjai galėtų skirstytis į sausainių ir perteptų pyragaičių frakcijas.

Tik kuo čia dėti A. Macijausko ąžuolai? Iš tiesų niekuo. Tegu sau ošia, kol kas nors nenupjovė. Po kiek šiandien ąžuoliena?

Tikiu į kleboną, vyskupą ir apskrities viršininkę

Rasa Penelienė
2008-04-29

Taika geriau nei karas.

Statyti geriau nei griauti.

Žmogui reikia darbo.

Vaikui reikia meilės.

Šios tiesos buvo paskelbtos ne nuo Sinajaus kalno.

Jos skirtos Kučgaliui. Ne specialiojo ugdymo centro auklėtiniams, turintiems protinių sutrikimų, o jų ugdytojams ir kitiems kaimo gyventojams. Šie punktai sakymų buvo paskelbti  visuotiniame kaimo bendruomenės narių susirinkime.

Naujųjų žinių autorius - ne Mozė. Jos atvežtos iš Panevėžio miesto, kuris garsėja aiškiaregiais ir kur ne taip seniai buvęs komjaunimo aktyvistas pasiskelbė šventuoju.

Gerąsias naujienas praėjusią savaitę į atokų Biržų rajono kaimą atvežė Panevėžio apskrities viršininkė, du jos pavaldiniai ir uniformuota pareigūnė. Apskrities viršininkės dešinėje savo misiją atlikinėjo Biržų meras.

Valdžios žingsnius lydėjo vyskupas ir klebonas.

Kaimo visuotiniam susirinkimui buvo leista nuspręsti - pritarti arba nepritarti misionierių atvežtoms tiesoms.

Balsuojančių už karą ir griuvėsius, nemeilę ir nedarbą nebuvo.

Toji naujojo apsireiškimo vieta, kur kaimas apsisprendė eiti taikos ir meilės keliu, bus pažymėta koplyčia. Taip paskelbė Panevėžio vyskupijos sielų ganytojas. Kol žadėtoji koplyčia nepastatyta, Papilio klebonas paragino kučgaliečius melstis už kelių kilometrų esančioje bažnyčioje.

Čia turėtų baigtis naujųjų apsireiškimų istorija Kučgalio kaime. Tačiau tūlas paklaus: kodėl šių dienų pranašai pasirinko būtent Kučgalį? Ar to labiau nenusipelnė Virškupėnai, Klausučiai ir Sližiai?

Jeigu nepilnamečių kolonija būtų steigiama minėtuose kaimuose, o jų gyventojai pasiskirstytų į pritariančių ir nepritariančių stovyklas, pranašų vizitų sulauktų ir jie.

Dabar milijoninį projektą apskritis užsimojo įgyvendinti Kučgalyje. Ten įkūrus nepilnamečių koloniją, apšviestos kaimo gatvės sublizgės nauju asfaltu, vietiniai vaikučiai su jaunaisiais nusikaltėliais žais naujose sporto aikštėse, o jų tėveliai kasryt skubės atlikti jiems patikėtą šventą misiją - perauklėti Panevėžio apskrities, o gal net ir visos Lietuvos nusikalsti linkusį jaunimą.

Šioms šviesioms vizijoms įgyvendinti valdžiai reikalingas liaudies balsas. Tiesą sakant, būtų galima apsieiti ir be jo. Bet ant nosies Seimo rinkimai ir neišklausyti rinkėjų nuomonės būtų nedovanotina klaida. Meilę žemei ir jos artojams deklaruojantiems valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams nepaisyti jų valios negražu.

Kad liaudies valia sutaptų su valdžios norais, teko prisiminti senus gerus sovietinės propagandos metus. Nepritari vaikų kolonijos steigimui - vadinasi, esi nesantaikos kaime kurstytojas. Abejoji Kučgalio pedagogų gebėjimais perauklėti nusikaltėlius - nemyli vaikų. Baiminiesi dėl saugumo kaime - trokšti kaimiečių bedarbystės ir ją lydinčio skurdo. Netiki valdžios pažadais gerinti gyvenimo sąlygas kaime - esi už tai, kad nenaudojami pastatai sugriūtų. Kitaip tariant, jei nepritari valdžios ketinimams, esi blogio trokštantis nevykėlis, nesusipratėlis, progreso stabdys.

Į šią propagandos mašiną puikiai įsikomponavo bažnyčios atstovai.

Kai Jo Ekscelencija vyskupas prabilo, kaip davatkėlės svajojančios, kad jų vaikai būtų tokie, kokie yra nusikaltėliai nepilnamečių kolonijose, man, skeptikei, visos abejonės išnyko kaip dūmas. O kai išvydau juoku springstantį Papilio kleboną, vienam kaimiečiui siūlant platesnį požiūrį į šalies švietimo sistemą, atėjo praregėjimas.

Nusikalsti linkę nepilnamečiai nusipelnė Kučgalio. O šis kaimas su parapijos vadovu priešakyje vertas vaikų kolonijos. Kaip ir tokios valdžios, kokią turi dabar.

Balsuok „už", kučgalieti, ir tavo siela bus išganyta.

Tikiu apskrities ir rajono valdžia. Tikiu valstiečiais liaudininkais, socialdemokratais ir kitais buvusios komunistų partijos „ūgliais", kurių užmačias laimina klebonai ir vyskupai.

Tikiu kairiųjų ir dešiniųjų veikėjų bendravimu ir amžina raudonųjų viešpatyste.

Kas pildo Janonio kraštiečių svajones?

Rasa Penelienė
2008-04-15

Kai septintą valandą ryto pasigirsta telefono skambutis ir paaiškėja, kad biržietis nekantrauja išsakyti nuomonę apie šalies energetiką, gali pasiūlyti jam paskambinti bent valanda vėliau - kai pradės dirbti redakcija.

Bet kai sekmadienį, vos spėjus praaušti, nemigos kamuojamas pilietis nerimsta pranešti apie šiukšles ir balutes daugiabučio namo kieme, reikia ko nors imtis. Pavyzdžiui, siųsti atitinkama kryptimi. Seimūno, mero ar kokio kandidato į Seimo narius link. Pas tuos, kurie be atvangos rūpinasi Biržais ir kuriems biržiečiai per rinkimus atsidėkoja balsais.

Prisipažįstu - nežinau, kiek per dieną telefono skambučių sulaukia meras ar mūsų išrinktasis Seimo narys, bet neseniai paaiškėjo, kiek kartų telefonas sučirškia Biržų turizmo informacijos centre. Daugiau kaip tris šimtus per metus, t. y. vieną kartą per dieną.

Kodėl turistai taip nemyli Biržų? Ko jiems čia trūksta? Juk miestas pastebimai gražėja - vienas po kito senamiestyje dygsta prekybos centrai. Prie jų ir privažiuoti nesunku - centrinės miesto gatvės asfaltuotos, čia ne kokie duobėti žvyrkeliai, vedantys į smegduobes, poetų gimtines ar buvusių dvarų griuvėsius.

O ir kam kratytis prie kažkokių griuvėsių, jei pačiuose Biržuose yra pilis? Tiesa, prekybos centrai ją stipriai pranoksta. Ne tik lankytojų skaičiumi, bet ir siūlomomis atrakcijomis. Pilyje įsikūręs muziejus siūlo „Alaus keliu" keliauti, tuo tarpu prekybos centruose nuo šio gėrimo lentynos lūžta. Išgėrus butelaitį kitą, visi keliai atsiveria ir be muziejaus pagalbos. Jei neseniai pilies eksponatus sumanyta į arkadą išnešti, tai prekybos centrai jau kadais prekes iš vienos vietos į kitą nešioja ir plotus plečia. Na ir kas, kad per šventes pilyje svečius sutinka Radvilų drabužiais pasipuošęs direktorius. Štai „Norfa" turi tikrą ir nuosavą vaiduoklį, kuris šiais laikais daug paklausesnis už kažkokį persirengėlį.

Tad ar kam nors dar neaišku, kodėl Biržų valdžia skiria padidintą dėmesį prekybos centrams? Perfrazuojant žinomą posakį - bus turistų, bus ir dainų. O dainuoti norėsis jau tada, kai turizmo sklaida užsiimantis centras sulauks ne vieno, o net kokių trijų telefono skambučių per dieną.

Visai suprantama, kodėl Seimo narys Viktoras Rinkevičius atvirai pasisako už tai, kad Biržų senamiesčio turgavietėje atsirastų dar vienas didelis prekybos objektas. Pirmiausia ten bus gera kavinė, į kurią galės užsukti turistai. Po tuo pačiu stogu bus ir boulingas, vyks prekyba sėklomis bei kitais ūkio produktais. Viskas labai patogu - šalia turgus, autobusų stotis su tualetu, kuriame net popieriaus būna.

Įžengs turistas į Juliaus Janonio aikštę, pažvelgs į kairę - pamatys „Norfą", pasuks galvą į dešinę - išvys „Super Netto", mes žvilgsnį tiesiai - naujasis centras švies.

Ar ne tokias J. Janonio kumetis audė svajones, kurias nūnai įgyvendina socialdemokratai ir „valstiečiai"?

Neraukykite nosių, ponai, sakydami, kad prie autobusų stočių ir turgaviečių aukštos klasės kavinių ar parduotuvių nebūna. Nežiūrėkite į kažkokį Panevėžį ar Vilnių. Orientuokimės į Vakarus - pavyzdžiui, į Frankfurto aerouostą.

Pagaliau su naujuoju prekybos centru į Biržus ateis klinkeris. Kiek teko merui Regimantui Ramonui prieš kelerius metus sveikatos paaukoti aiškinant, kodėl senamiestyje įkurtas prekybos centras „Iki" nebuvo apmūrytas žadėtomis klinkerio plytomis. Didvyriškai žmogus atlaikė visus verslininkams skirtus miestelėnų smūgius. Jam asmeniškai iš to gi jokios naudos. Visos pastangos, suėsti nervai - dėl Biržų. Ar kam vis dar negražios „Iki" rudai dažytos plytos? Svajojate apie klinkerį? Visas svajones, kaip žinia, pildo mūsų valdžia bendradarbiaudama su verslininkais. „Biržų turgumi" pavadintame projekte klinkerio tikrai bus.

Kuo dar galėtų „Biržų turgus" traukti biržiečius ir jų svečius? Kostiumais. Kadaise meras įtikinėjo, kaip svarbu Biržų centre turėti krautuvę, kur būtų galima nusipirkti kostiumų. Iškilo (pa)davimais ir legendomis apipinto „Iki" mūras, o J. Janonio kraštiečiai žadėtų stebuklų nemato.

Bet stebuklų, brangieji, galima sulaukti. Tam tereikia, kad atsirastų žemės sklypas, šalia jo stotų meras, šalia mero - Seimo narys ir grupė draugų. Žiūrėkit, ims ir išdygs „Biržų turguje" tarp sėklų kostiumų skyrius. Tik turėkime geranoriškumo ir pakantumo. Būkime tikri biržiečiai.

P. S. Kol Biržuose bus atidarytas naujasis prekybos centras, kostiumų nebrangiai galima įsigyti ritualinių paslaugų parduotuvėje.

Už švarią Lietuvą - iškart po Atvelykio

Rasa Penelienė
2008-04-01

Per Atvelykį prie pietų stalo desertui spragtelėję televizoriaus pultelį tautiečiai išgirdo pažįstamą dainą: „...ten šerno viduriai išvirtę..." Ją lydėjo vaizdai iš Biržų rajono.

Krūvos gyvulių žarnų, šlykščiame skystyje plūduriuojančios galvijų ausys, besimėtančios snukių liekanos - taip atrodė pavasariniai laukai Balandiškių kaime. Tame pačiame, kur įsikūrusi europinius standartus atitinkanti skerdykla, kur šis ir aplinkiniai kaimai priklauso ekologiškai jautriai karsto zonai.

Televizijos žiūrovai, aišku, negalėjo pajusti baisios smarvės, kuri ne vienerius metus kankina aplinkinius gyventojus. Jie nematė ir sodybų šulinių vandens, tiksliau, skysčio, kuris labiau panašus į šlapimą. Jie nematė daug to, kas Biržams seniai yra vieša paslaptis.

Bet po LTV laidos „Gamtos patruliai" viskas pasikeis.

Ne, tikrai niekas nenuskriaus kaimo gyventojos, kuri apie įvykius ekologine žemdirbyste garsėjančiame rajone pranešė žurnalistams. Niekas nė pirštu nepalies jos, prieš televizijos kameras prasitarusios, kad „aptręšti" biržiečiai tyli todėl, kad bijo.

Po Atvelykio staiga praregės ir į Balandiškius bei aplinkinius kaimus atvažiuos Biržų meras ir savivaldybės tarybos komitetų pirmininkai. Tie patys, kurie ką tik „Šiaurės rytų" puslapiuose vardijo surengtus posėdžius bei surašytus „popierius" žmonių labui. Galbūt skerdykloje net visa rajono taryba surengs išvažiuojamąjį posėdį sykiu apžiūrėdama aplinkinius laukus, miškelius bei krūmus, kuriuose buvo ar tebėra verčiami paskerstų gyvulių kaulai, draikomi žarnigaliai, pilstomas kraujas.

Situaciją, žinoma, įvertins savivaldybės ekologas. Jeigu kiltų neaiškumų, jam padės Pabiržės seniūnijos, kurios teritorijoje yra skerdykla, vadovė, t. y. ekologo dukra.

Didžiulį susirūpinimą parodys biržiečių rinktas seimūnas, vadovaujantis Kaimo reikalų komitetui. Kam kitam, jeigu ne jam, staiga susops galva dėl kenčiančių kaimiečių? Juolab kad šiam vyrui teko ir Aplinkos apsaugos komitete darbuotis, ir šiaip visokiais gerais darbais Valstiečių liaudininkų partijoje užsiėminėti.

Netruks atlėkti ir visas tuntas būsimųjų kandidatų į Seimo narius. Mat rinkimai ne už kalnų. Balandiškiuose turėtų pasirodyti į rinkiminių varžybų trasą pirmieji įšokę sportininkai. Tačiau kol juos, politikos naujokus, „piaro" specialistai instruktuos, kur, ką ir kaip daryti, gali suskubti kiti. Pavyzdžiui, pakankamai sportiškas ir pasiturintis politikas juodu džipu.

Nusiavusios aukštakulnius batelius, nosis prisidengusios nosinaitėmis pasirodys ir dvi moterys. Kandidatės į kandidates. Jos dar oficialiai nepasiskelbusios kandidatuoti į Seimo narius, bet įsitikinusios, kad tam labai tiktų. Ir ne todėl, kad „moterys meluoja geriau". Tiesiog jos į visus reikalus žvelgia jautriau.

Bet politikus, žinoma, aplenks aplinkosaugininkai. Jie išnaršys visus kampelius, kur teršiama gamta bei daroma žala vietinei florai ir faunai. Jeigu aplinkos sargams kelių į „sandėliuojamus" žarnynų plotus neparodys kaimų gyventojai, skerdyklos darbuotojai ar kiti bailiai, bus apklausiami drąsūs kiškiai bei kiti gyvūnijos atstovai, ėdę, lesę ir kitiems nešę sąvartynų gėrybes.

Kiškių ar paukščių kalbos pareigūnai ir politikai gali nesuprasti? O kiek metų kaimiečiai žmonių kalba prašė jų „netręšti"?

Tiesa, dabar kitas metas, kitos kalbos ir perspektyvos. Dar prieš Kristaus prisikėlimą už Aplinkos ministerijos vairo stojo teisėsaugos asas, pats socialliberalų vadas. Ėmėsi tvarką daryti Kuršių nerijoje, ateis laikas ir ekologiškai jautriems Biržams. Ministro supažindinti su skerdyklos direktoriumi nereikės - jie abu iš tos pačios partijos. Štai ims ir stos abudu petys petin. Už švarią Lietuvą.

Tai įvyks iškart po Atvelykio. Ir nebūtinai balandžio 1-ąją.

Mokytojas Kurmis

Gendrutis Morkūnas
2008-03-01

Nežinau, kas ir kada mano vaikystės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją praminė Kurmiu, tačiau atrodė, kad ta pravardė tokia pat sena, kaip ir pati mokykla.

Kokiais trimis šimtais metų senesnė už pravardės savininką. Pusseserė, pirmoji iš mūsų giminės pramynusi kelią į tą mokyklą, man, kandidatui į jos penktokus, kas trečią dieną pasakodavo apie mokytoją Kurmį. Pavyzdžiui, kaip jie prilašino ant klasės palangės rašalo, mokytojas susitepė rankas, o jomis - kaktą. Tada visi juokėsi, o grįžę namo pasakojo tėvams, kaimynams ir fermų zootechnikams. Juokėsi ir zootechnikai.

Jau minėjau, kad Kurmis mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Krašte, kur žmonės iš principo nekalbėdavo „miesčioniškai" (miesčioniška buvo vadinama literatūrinė kalba), tai buvo dvigubas darbas - pirmiausia įpratinti vietoje kū darie sakyti ką darai, o paskui išmokyti žodyje ką rašyti nosinę, o žodžio darai gale - ne j, o i.

Meluočiau sakydamas, kad mokytojas mokė su begaline kantrybe. Kartais jis nepedagogiškai įsiusdavo ir imdavosi radikalių auklėjimų būdų. Tiesa, tie būdai, palyginus su fizinio lavinimo mokytojo pendeliais (spyriais į užpakalį, lietuvių kalbos žodyne kažkodėl nepaminėtais), būdavo vienas juokas.

Užvirus hormonams, į lietuvių kalbos pamokas eidavome turėdami labai aiškų tikslą - pasirodyti mergaitėms. Mergaites tie pasirodymai išlepino, tad jos pripažindavo toli gražu ne bet kokį spektaklį. Pavyzdžiui, joms patiko, kai mokytojas vieną spektaklio aktorių pusę pamokos gainiojosi po klasę. Kitą kartą visos alpo, kai mokytoją pasveikinome su kovo aštuntąja.

Bet mes mokėmės. Netgi tie, kas per pamokas kriuksėdavo ir žvygčiodavo. Žingsnelis po žingsnelio, atsitrenkdami vienas į kitą ir alkūnėmis baksnodami vienas kitam į šonus, brovėmės per lietuvių kalbos ir literatūros džiungles. Kai pasidarydavo labai liūdna ir sunku, mokytojas surasdavo savanorį, ir tas savanoris visą pamoką pasakodavo kokios nors skaitytos knygos turinį. Ne privalomosios, o tiesiog įdomios. Už pasakojimą gaudavo penketą.

Penketus mokytojas rašydavo ir už savos kūrybos eilėraščius. Žinau, kad toks kūrybiškumo skatinimo būdas ne vienam mokytojui ekspertui kelia tylų drebulį. Tačiau ne vienas buvęs mokytojo Kurmio mokinys eilėraščius rašo ir suaugęs.

Buvo kažko tame mokyme. Kažko neaiškaus, nenusakomo, nematomo, tačiau labai gero. Tokio, ką paskui nešioji visą gyvenimą ir jauti, kad nešioti - paprasta ir malonu. Kaip mamos megztą šaliką.

Mokytojas Kurmis buvo pasiutusiai vienišas. Bent jau taip man tada atrodė. Patys pastabiausi mokiniai nebūtų pasakę, kokia jo nuotaika. Gal ir nieko keisto - jeigu nori pamatyti, kokia žmogaus nuotaika, turi pažiūrėti jam į akis. Mokiniai mokytojams į akis tada, prieš trisdešimt penkerius metus, nežiūrėdavo.

Nežiūri ir dabar.

Kiekvieną dieną mokytojas Kurmis pietaudavo miestelio valgykloje. Eidavo į ją kasdien tuo pačiu laiku, tuo pačiu maršrutu ir tuo pačiu greičiu. Man tai buvo pastovumo etalonas, kuris padėjo išgyventi net tada, kai mano pirmoji meilė klastingai nusikirpo kasas.

Pamatęs gyvenimo, ėmiau žavėtis ir mokytojo kantrybe. Juk toje valgykloje būdavo tik trijų rūšių sriubos ir keturių - antrieji patiekalai. Tie, kas bent porą savaičių gyveno viešbutyje ir kasryt valgė jo pusryčius, mane supras.

Nežinau, kodėl tiek dėmesio vaikai skyrė būtent mokytojui Kurmiui. Juk mokykloje buvo gerokai spalvingesnių asmenybių. Tačiau daugeliui jų pravardė buvo nepasiekiama prabanga. Mestelėdavome paniekinančiai pavardę ar mokomąjį dalyką su kokia nors priesaga, ir būdavo aišku, apie ką kalbame.

Atrodo, kad reikia žmogui pravardės. Ir nebūtinai Erelio ar Boso. Pastebėta, kad šnypščiantys ir ryškūs padarai dažnai nuodingi, o penketą minučių pabuvęs su rėksmingo vardo ar cypiančios pravardės piliečiu, gauni skrandžio opą. Todėl visai neblogi pilki vardai ir nepoetiškos pravardės.

Sakysite, kad su tuo sutinkate, tačiau Kurmio pravardės nelinkėtumėte net ir didžiausiam priešui?

Visi buvome iš mažų kaimelių ir miesteliu save vadinančio didelio kaimo, tad kurmiai mums buvo patys paslaptingiausi gyvūnėliai. Šventai tikėjome, kad iš visų gyvūnų vienintelis kurmis, užlipęs ant žmonių tako, numiršta. Dėl to paslaptingumo prie kurmių eidavome stypčiodami ant pirštų galų.

Jau užaugęs su apnuogintomis šakėmis vaikiausi sodo kaimyną, kuris didžiuodamasis atnešė parodyti nužudyto kurmio kūnelį. Jeigu būčiau pavijęs, tikrai būčiau smeigęs. Kad žinotų, jog gera ir gražu ne tik tai, kas leidžia daug kibirkščių ar garsiai šnypščia.

Štai beveik ir viskas. Nenoriu išduoti, kas buvo įrašyta klasės žurnale, lietuvių kalbos ir literatūros skyreliuose, ten, kur privalo būti mokytojo pavardė. Pasakysiu tik tiek - vardas ir pavardė, praeitos temos ir mokinių pažymiai buvo įrašomi tikru parkeriu, užtaisomu tikru rašalu. Matant tai, pilkųjų tušinukų už trisdešimt penkias kapeikas pasaulio gyventojams truputėlį sukdavosi galvos.

Mokytojo vardo ir pavardės nerasite net visažiniu „Google".

Lietuvių kalbą mokytojo Kurmio mokiniai moka ir be „Google". Ir knygas skaito, ir nacionalinį diktantą rašo, ir net savo knygas leidžia.

Svarbiausia - jie gyvena.

Kelmų rovimas prasidėjo

Rasa Penelienė
2008-02-26

Minint Vasario 16-ąją, kalbos sostinėje apie buvusius ir esamus nepriklausomos valstybės priešus „susišaukė" su Biržais. Katedros aikštėje Andrius Mamontovas ir Biržų kultūros centre meras Regimantas Ramonas prabilo apie vidaus priešus. Tik garsusis atlikėjas vidaus priešą įvardijo kaip esantį ir ne mažiau pavojingą nei išorės, o Biržų vadovui atrodė, kad tai - pramanai.

Jei priešų nėra - kam jų ieškoti? Tokie ieškotojai - arba nesusipratėliai, arba piktų kėslų vedami žmonės.

Štai todėl į mero kalbas reagavo politkalinių ir tremtinių organizacijų atstovai, rengę piketus bei kitomis formomis išsakę savo poziciją, nesutampančią su valdžios nuomone bei nepritariančią jos veiksmams.

Piketų rengimas, skirtingos nuomonės reiškimas - demokratijos reiškinys, rodantis žmonių pilietinę brandą. Kokiais kitais būdais paprasti piliečiai gali priversti valdžią atsižvelgti į jų lūkesčius?

Valdžios atstovai ar jų parankiniai, kritikuodami protestuojančiuosius ir segdami jiems visuomenės kiršintojų bei kitokias etiketes, atrodo kaip politinės nebrendylos. Arba atvirkščiai - kaip aiškų tikslą turintys veikėjai, kuriems Rusijos ambasados nuomonė dėl Lietuvos laisvės simbolių yra svarbesnė nei mūsų valstybės piliečių.

Ignoruoti kitaip manančius, demonstratyviai išsisukinėti nuo „nepatogių" klausimų, meluoti - taip Biržų valdžia sutinka šventes. Tokia ir kasdienybė.

Praėjusią savaitę „Šiaurės rytuose" pasirodė publikacija apie pakelėje stirksančius kelmus, kurie tapo ne vieno nelaimingo autoįvykio priežastimi. Neseniai atsitrenkęs į kelmus žuvo jaunas žmogus. Tie kelmai liko po Kelių tarnybos atliktų pakelės tvarkymo darbų. Pačeriaukštės seniūnas ne sykį kreipėsi į kelininkus, kad šie panaikintų mirtiną pavojų keliančias medžių liekanas, tačiau šiems tai tinkamų įrankių pristigdavę, tai oro sąlygos darbams netikdavę.

Po publikacijos spaudoje kantrybės netekęs Pasvaliečių kaimo bendruomenės pirmininkas su Pačeriaukštės seniūnu patys ėmėsi pjūklų. Kitą dieną šiuos darbus pratęsė biržiečių šeima, į akciją įsijungti žadėjo ir Smilgių gyventojai.

Juos visus būtų galima pavadinti kiršintojais, „vidaus priešų" ieškotojais ir t. t., nes nušluostė nosį tiems, kurie privalėjo atlikti tiesioginę pareigą. Nušluostė nosį ir rajono vadovams, kurie pirmieji turėjo susirūpinti gyventojų saugumu ir griežtai pareikalauti kelininkų atsakomybės.

Žodis „kelmas" turi ir perkeltinę reikšmę. Juo apibūdinamas neveiklus, tingus, abejingas žmogus. Pavojingai riogsančius, užkerojusius kelmus primena ir Biržų valdžios viršūnės. Joms neramu matyti bundantį pilietiškumą, todėl suprantamas jų priešiškumas išraiškos laisvei ir nestebina veiksmai, kurie dažnai primena stalininės autokratijos principus.

Bet kelmų rovimo metas Biržuose prasidėjo.

Nepriklausomybės dieną minint - apie priklausomybę

Alfreda Gudienė
2008-02-19

„Valstybės pinigai - ne jūsų pinigai", - vienoje televizijos laidoje išpyškino verslo liūtas, pasiruošęs apžioti ne vienos lietuvių kartos uždirbtą ir sukurtą turtą. Frazė buvo skirta drįstantiems abejoti rinkos džiunglių karaliaus ir valstybės milijardais kvepiančio sandėrio skaidrumu.

Tai įvyko ant Vasario 16 - osios slenksčio. Dėl tokio verslo liūto elgesio apgailėtinai nusivainikavę atrodė ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos, ir arogantiško žvėries partnerystę pasirinkusios valstybės lyderiai.

Rajoniniuose valdiško turto ir užsakymų medžioklės plotuose - užmojai kuklesni apimtimi, bet ne mažiau ambicingi. Daugiau nei milijoną litų valdiškų garantuotų pajamų kasmet gaunantis verslininkas net neabejoja esantis vertas „Gazelės" premijos ir, atrodo, yra įtikėjęs valstybės turtu galintis naudotis išskirtinėmis sąlygomis. Be jokių konkursų ir viešumų.

Bandymas įlįsti į šią valstybės ir savivaldybės lėšomis išlaikomą privataus verslo virtuvę atremiamas ūkiškai - pamazgomis. Moralės bei etikos lyderiais save laikę vietos laikraščio leidėjai nenustebino - užsakytomis srutomis aplieję ne tik konkurentus, bet ir iš verslininko įtakos zonos slystančią mokyklą, pagaliau atvirai parodė, kad pinigai ir paplavos jiems kvepia vienodai.

Tuo tarpu šmeižikiškais kaltinimais besitaškantis verslininkas atrodo liūdnai - lyg suvedžiotas ir į kampą užspeistas vilkelis, kurio dokumentus neteisingai užpildė avelėmis besidėję partneriai iš savivaldybės.

Beviltiškai apsinuoginę atrodo ir moksleivius privatininko rankomis pamaitinti norėję rajono valdžios lyderiai - jie tik žiopčioja, kai verslininkas juos pačius ir savivaldybės įstaigas kaltina finansinėmis machinacijomis. O ką belieka daryti, jei į virtuvę valdžia lindo nelabai švariomis galūnėmis? Gal todėl ir sutarčių puodus maišė bei dokumentus rašė ne savo, o mokyklų direktorių rankomis?

Šių dienų istorikai ir valdininkų amžininkai pasakoja, kad visai šitai maišalynei dirigavo ir RANKELĖ bei jos parankiniais tapę pirmieji rajono asmenys, mokyklų direktorius - kulinarus atvedę iki prokuratūros durų.

Kol direktoriai, savarankiškai veikiančiais vadinami, klusniai mindžikuoja ant teisėsaugininkų slenksčio, o verslininkas lieja tūžmastį ant sutartis paviešinusios žiniasklaidos, įtakingoji RANKELĖ lyg niekur nieko rengiasi naujiems iššūkiams.

Į duris beldžiantis Nepriklausomybės atkūrimo dienai buvo patvirtintas rekordinis savivaldybės biudžetas. 2008 - ųjų metų pinigų katile - net 74 milijonai litų, iš kurių beveik pusė skirta švietimui. Taigi 35,5 milijono bus tvarkoma vadovaujant Švietimo skyriui, apie kurį daug rašome anaiptol ne todėl, kad, anot verslininko, „iš kultūringų žmonių negalime gauti su plyta į galvą".

Juk simboliška, kad savivaldybės biudžeto didžiąją dalį valdys ir švietimo prioritetais rūpinsis savivaldybės administracijos padalinys, dešimtmetį nedingstantis iš teisėsaugininkų akiračio ir gudriai apie save telkiantis savanoriškai priklausomybei atsidavusiųjų pajėgas.

Vienas iš tokios priklausomybės būdų - pedagogų „kvalifikacinės" kelionės. Pavasarį vėl planuojami „mokslai" Londone ir Egipte. Kad rajono taryba nepareikalautų premijavimo nuostatų, dabar kelionės vadinsis „dalykinėmis". Kad į jas patektų reikalingi žmonės, RANKELĖ rūpinasi pati. Apdairiai naudojasi ir savivaldybės tarybos narių rankomis - vieni rajono išrinktieji kelionę organizuos, kiti rankas posėdyje pakilnos, trečius su antrosiomis pusėmis (žmonomis mokytojomis) RANKELĖ į kelionę pakvies, galbūt pati šalia prisės...

Keliautojai sako, kad RANKELĖ parodo kiekvieno vietą - ji sprendžia, kur, su kuo ir kam sėsti... (Čia apie autobusą). Ir labai gražu, kai visi mokytojai sėdasi ir gulasi taip, kaip jiems pasakyta.

„Neginčijamai gera vadybininkė", - RANKELĘ charakterizuoja neįtikėtinai panašių gabumų turinti jos tiesioginė viršininkė - administracijos direktorė. O mero žmona vis seka ilgą pasaką, kaip jos vyrui žiniasklaida iškėlė baisią sąlygą - nuo švietimo vairo patraukti RANKELĘ, kurios dėka pirmoji rajono ponia vis dar gali mokyklai vadovauti... Jei tikėtume pasakomis, po tokio judesio merui esą būtų buvę ramu. Bet tik ne namie. Ar ne todėl švietimą kuruojantis vyras drąsiems veiksmams iki šiol ir nesiryžta?

Seimo konfucijų taikiklyje

Rasa Penelienė
2008-02-14

Kas ir kokią naudą turės po to, kai prezidentas V.Adamkus palaimino „Leo LT“, parodys ateitis. Tačiau jau dabar džiugu žinoti, kad šalies vadovui neteks patirti seimūnų, pasišovusių pasmerkti ir nutildyti šio projekto kritikus, rūstybės. O galėjo koks Pekeliūnas bakstelėti pirštu į prezidentą ir paklausti - ar tamsta tik nebūsi tas asmuo, kuris kelia grėsmę nacionaliniam saugumui?

Parlamentinį tyrimą dėl grėsmių Lietuvos valstybės interesams ir saugumui inicijavo net 37 Seimo nariai. Jie užsimojo prieš nacionalinio investuotojo „Leo LT“ projekto kritikus.

Valdžios kritiką šie seimūnai prilygina antivalstybinei veiklai. „Iš kur atsirado naciai? Iš kur atsirado Hitleris? Valstybė nekontroliavo visuomenės“, - samprotauja „valstietis“ A. Pekeliūnas. Šią mintį portalas „Delfi“ paskelbė dienos citata. Ją komentuojantys siūlė citatos autorių skelbti lietuvių Konfucijumi ir jokiu būdu nepravardžiuoti kokiu nors kaimo durniuku.

Nors Konstitucija skelbia, kad žmogus turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir kad persekioti už valstybės įstaigų bei pareigūnų darbo kritiką draudžiama, Seimo konfucijams atrodo kitaip.

Tarp tų 37 seimūnų, savotiškai suprantančių demokratiją, žodžio ir minties laisvę, yra ir biržiečių išrinktasis Viktoras Rinkevičius. Jo pavardė puikuojasi šalia kitų valstiečių liaudininkų - A. Pekeliūno, K.Prunskienės. Sąrašą puošia ir tokios pavardės, kaip V. Blinkevičiūtė, R. Žakaitienė, B. Bradauskas, A. Paulauskas, I. Šiaulienė. Kone visas socialdemokratų, socialliberalų, valstiečių liaudininkų, Pilietinės demokratijos žiedas.

Jų sąrašas skelbiamas „Alfa. lt“ politikos apžvalgininko V. Laučiaus komentare su prierašu: „Aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, politiniai demokratinės valstybės beraščiai, liaupsinantys sovietmetį ir ardantys pilietinės demokratijos pamatus, oligarchinės Vyriausybės klapčiukai, pamynę ir sveiką protą, ir padorumą, neturėtų šiais metais vėl tapti Seimo nariais“.

Dar nežinia, ar V. Rinkevičius trečią kartą eis į Seimo rinkimus, tačiau į „Šiaurės rytų“ redakciją jis atėjęs buvo.

Po to, kai valstiečiai liaudininkai Seime pakėlė rankas už Atominės elektrinės įstatymo pataisas, „Šiaurės rytai“ V. Rinkevičiui pateikė tris klausimus. Juos gavęs seimūnas atvyko į redakciją.

Pokalbis su šių eilučių autore vyko maždaug tokia linkme - seimūnui aišku, kam ir kaip dirba „Šiaurės rytai“, o žurnalistės klausimai bus parodyti kontroliuojančioms institucijoms.

Pekeliūno bendrapartiečiui ir bendraminčiui atrodo, kad valdžiai galima užduoti tik klasikinį klausimą - kas geresnio? Visuomenę valdžia kontroliuoti turi, ne kitaip. Štai nesukontroliavo laiku - visuomenė ėmė ir į sąjūdžius pakilo, nepriklausomybę išsikovojo.

Kokioms jėgoms dirba „Šiaurės rytai“, valdžios atstovas p. Viktoras tiesiai nepasakė. Turbūt kokiems nedraugams, norintiems sumenkinti valdžią ir pakenkti valstybės interesams. Bet kam spėlioti - Seimo narys viską žino.

Atsidurti medžiotojo nuojautą ir uoslę turinčio seimūno taikiklyje - ne naujiena. V. Laučius nuogąstauja, kad šernų ir kitaminčių medžioklė azartiškiems ekskomunistams gali būti susiję dalykai.

Tačiau reikia džiaugtis, kad „valstiečiai“ bei kiti apsiginklavę valdžios konfucijai kol kas nesumaišo taikinių ir neprašo kokio šerno pasiaiškinti dėl grėsmių valstybei.

Kur slypi Biržų valdžios galia?

Rasa Penelienė
2008-02-12

Kas valdo Biržus praėjus metams po rinkimų?

Valdančioje koalicijoje - socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, darbiečiai ir krikščionys demokratai. Raudonųjų puokštė su neaiškios spalvos gvazdikais.

Politikos floristai, dėliodami rajono valdžios kompoziciją, žiedų suderinamumo nelabai paisė. Mat po savivaldybės rinkimų didžiausias rūpestis buvo parinkti būsimosios puokštės žiedų valdovą.

Į kompozicijos centrą pretendavo du socdemai, iš kurių vienas buvo visiškai raudonas, o kitas - biržietiškai tariant, „čiut čiut ružavas".

Nugalėjo laiko patikrinta ir šių kraštų pamėgta spalva - sodriai raudona. Šalia stojo „valstiečiai", nors praėjusią kadenciją jiems teko pajusti socialdemokratiškosios rožės spyglių aštrumą. Bet socdemų spyglys yra niekas - valdžios troškulys yra viskas.

Prie socdemo mero ir „valstietės" savivaldybės administracijos direktorės vicemeru stojo krikščionis demokratas. Vėliau direktorė jį, buvusį juristą, pavadino savivaldybėje išaugintu gvazdiku.

Floristai žino, kad rožė ir gvazdikas vienoje puokštėje nedera - jų kaimynystė žudo ir vienas kitą. Tačiau Biržų valdžios kompozicija metus išsilaikė be ypatingų „pasibandymų". Tai nėra toji politinė branda, kai darniai žydima vardan tos... Tiesiog kiekvienai savų interesų turinčiai grupelei leidžiama ramiai tvarkytis. Svarbu nekliudyti ir neperžengti kompozicijoje nustatytų ribų.

Tačiau šis „gražios kaimynystės" darinys labai trapus. Tai rodo situacija su neteisėtomis sutartimis, kurias sudarė rajono mokyklos ir mokinius maitinanti E. Kazlausko įmonė. Atrodytų normalu, kad valdžia, sulaukusi Viešųjų pirkimų tarybos išvadų dėl pažeidimų sudarant sutartis, imtųsi priemonių jas nutraukti.

Kaip šioje situacijoje elgiasi Biržų valdžia?

Metus į vieną ar į kitą pusę pasiblaškiusi administracijos direktorė P. Prašmantienė tampa verslininko E. Kazlausko kaltinimų ir kritikos objektu. Ši, gindama viešąjį ar asmeninį interesą, duoda atkirtį. Neteisėtų sutarčių istorija gula ar prokurorų darbo stalų. Žinant jų veiklos tempus ir metų metus trunkančių teismų procesus, laukti teisėsaugininkų verdikto nenutraukiant sutarčių, kurių neteisėtumą pripažino kontroliuojančios tarnybos, - švelniai tariant, neatsakinga.

Bet iš mero elgesio ryškėja, kad jis linkęs nedaryti nieko. Kol tęsis teismai, galbūt ir kadencija baigsis. O po to - nors ir tvanas. Atrodo, meras visiškai nesuinteresuotas, kad išaiškėtų, kas iš savivaldybės dirigavo neteisėtų sutarčių su verslininku sudarymui.

Ką dengia meras, vadovaujantis rajono tarybai, kuriai pavaldžios rajono mokyklos? Gal vicemerą A. Franką, kuris sutarčių sudarymo metu dirbo savivaldybėje juristu? Bet šis pats siūlo į tarybą kviesti mokyklų direktorius, kad šie paaiškintų, kokiomis aplinkybėmis vyko sutarčių pasirašymai. Atrodytų, kad A. Frankui mero pagalbos nereikia, bet iš direktorės užuominų galima manyti, kad apie neteisėtus dokumentus buvęs juristas kažką žino. Galbūt  ir nagus prikišęs.

Tokia situacija itin palanki oponuojantiems politikams, tarp kurių pirmuoju smuiku griežia Tėvynės sąjungos frakcija. Ji kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, ši sutarčių medžiagą perdavė Viešųjų pirkimų tarnybai. Tai rimtas žingsnis.

Tik ar bus žengiamas toliau, nebeaišku. Matant kai kurių konservatorių ir jų bendražygių keistus meilės R. Ramonui bei jo aplinkai priepuolius, neatmestina, kad jų žygis tuo ir baigsis.

Situacija yra tokia rimta, kad ji galėtų baigtis interpeliacija. Tik kam tai galėtų rūpėti? Buvusiam kandidatui į merus, socdemų „sūnui paklydėliui" V. Valkiūnui? Bet jis jau gyvena Seimo rinkimais.

Savivaldybėje yra asmuo, kuris turi talentų ne tik įtikinti, kad juoda yra balta ir atvirkščiai, bet ir padaryti sąjungininkais net aršiausius priešininkus. Jis turėtų galių ir „interpeliacinius" troškimus numalšinti.

Klausimas, kas diriguoja dvejus metus besitęsiantį sutarčių galiojimą, tolygus klausimui - kas valdo Biržus? Centrinė valdžios puokštės raudonoji gėlelė prašyte prašosi skinama. Bet ar joje slypi tikroji galia?

Kelias. Per 40 dienų?

Andrius Šukys,
kunigas
2008-02-09

Kelias. Kelionė. Klaida. Klausimai. Kelio ženklas. Pakeleivis. Žemėlapis. Keleiviai. Žmogus.

Panašiai kaip adventiniame skaitinyje. Tik tąkart kelionė į Gimimą. Viešpaties. Šviesos. Vilties. Šįkart užduotis sunkesnė. Tad susikaupiu. Sėduosi rašyt. Prieš tai pasimeldžiu. Neįmanoma to nepadarius kalbėti apie tikėjimą. Meditacija tiesiog būtina. Juk nesinori kalbėti iš vadovėlio. Norisi atverti širdį. Dalintis patirtimi. Iš sielos.

Šis kelias - gavėnia. Trukmė: 40 dienų - nuo Pelenų Trečiadienio iki Verbų sekmadienio. Pavadinimas: Gavėnia. Darosi baugoka. Teks kalbėti apie kančią. Prisiliesti prie mirties. Apkabinti Kryžių. Tad kelyje neapsieisime be maldos (pelenų bėrimas - atgaila - atsivertimas). Prieš akis iškils pasninkas (abstinencija - susilaikymas - atsisakymas). Širdies platumą (ne) parodys išmalda (pagalba - parama - labdara). Gavėnios laikas - sugrįžimo į tiesą laikas.

Kelionė prasidėjusi IV a. Sukaupusi milijoną meditacijų, įžvalgų, enciklopedijų, instrukcijų, raštų, nutarimų, rekomendacijų. Kiekvienam pagal (ne) lygį, (ne) protą, (ne) išmintį, (ne) įžvalgumą, (ne) norą. Kad būtų aišku, aiškiau, aiškiausia.

Kelionei reikalingi daiktai: Šventasis Raštas. Maldaknygė (kaip tikėjimo vadovėlis - kelionės kompasas), indas su vandeniu (atsigaivinti ir nuovargiui nuplauti). Gavėnios - kaip kelionės tema neišsemiama. Įvairiaplanė. Įvairiasluoksnė.

Klaida: manyti, jog buvimo kelionėje trukmė per ilga. Galvoti, jog tai atgyvena. Mąstyti, kad tai pasenusi chrestomatinė tiesa: atėjo šis laikas ir praeis. O temos kai kurios nebesavos. Kaip antai mirties, kančios, nusivylimo, vilties. Juk pramogaujančiame (šokančiame ir dainuojančiame) pasaulyje tos temos nustumtos į paskutinę vietą. Žmogus amžinas. Galingas. Kūrybingas. Tobulas. Ir atvirkščiai. Pra (si) gėręs. Degradavęs. Idiotas. Sumenkęs.

Gavėnios klausimai šie: Kodėl aš toks? Koks aš krikščionis? Gal galima kitaip? Klausimai esminiai. Prabėgom neatsakysi. Tenka sustoti. Save sustabdyti. Paklausti. Nebėgti nuo atsakymų. Supurtyti save. Kad pagaliau suprastumei, jog esama valanda esminė. Nesimėgauti praeities memuarais ar ateities planų struktūromis. Juk svarbiausia čia. Ir dabar. Visa kita - jau nėra. O gal ir nebus.

Gavėnios kelio ženklas: sąžinė, viltis, kitokios mintys. (Neišsigąsti neįprastų). Laikas, skirtas Dievo Žodžiui, maldai, žmogui. Kitokios gavėnios neįmanoma įsivaizduoti. Jos tiesiog nėra. Palikus esminius momentus nuošalėje, galima likti dideliame nesusipratime. Ir liekama. Keista, kai nebežinome - kas esame? Galvoje sukasi keletas pavyzdžių.

Priimant šeimos įstatymą, pasimesta ties šeimos - kaip vyro, moters ir vaikų - bendruomenės aptartimi. Pasirodo, galima visaip. Peršasi išvada: jau klaidžiojame. Arba pasiduodame velnio pinklėms. Toli neisim.

Abortų tema. Pradžioje tyliau, dabar jau garsiai prabilta. Į ateinantį asmenį pažvelgta kaip į daiktą. Nesant reikalingu, galima išmesti. Suprantama užkulisiuose stovinčios ekonomikos rinka. Tačiau žmogus - ne daiktas. Ir niekas negali jo sudaiktinti. Vadinasi, reikia laiku ir vietoj susilaikyti. Ir mąstyti. Kita išvada: jau paklydom. Seniai. Kitų žmonių sąskaita: atėjusių ir bandžiusių ateiti. O atsakyti reikės mums. Teismo dieną. Laikų pabaigoje. O kol kas dejonės. Aimanos. Verksmas.

Gydymo tema. Laida po laidos. Straipsnis po publikacijos. Amžinai aktuali tema, nes liečia sveikatą. Jei ją turi, turi viską. Nepasiduokim gydymo verslui. Netapkime sudaiktintais kūno įrankiais. Malda padeda atrasti kūno ir dvasios pusiausvyrą. Tarkim, Švč. Sakramento adoracija. Stebuklai vyksta būnant. Esant.

Politikos užkulisiai. Užkaboriai. Daug partijų, grupių, grupuočių, sambūrių. Nuvalkiota tiesa: vienas lietuvis lygu dvi partijos. Viskas įmanoma - kai svarbiausia pinigai. Jie sumaišo protą. Tada kiekvienam veiksmui reikalingas įstatymas. O jei jo nėra ar tu (ne) nusižengei, vadinasi - esi teisus. Nes seniai praradai sąžinę. Tiksliau - pardavei. Neįmanoma širdies tiesos paversti įstatymų tomais.

Užtenka temų. Norisi daugiau vilties. Ir ką reiškia tos 40 dienų? Ar užteks laiko Šventąjį Raštą atsiversti. Stabtelti. Ir melstis. Nepaliauti melstis. Kad greičiau išeitume į kelią. Tiesų. Teisingą. Dorą. Kad greičiau išvestų. Apsidairykime.

Gavėnios Pakeleivis - Jėzus Kristus. Nuolatinis gidas, žinovas. Pradžia ir Pabaiga. Gyvenimo esmė. Ir...

Žemėlapis: pakitusi gyvenimo kryptis. Krikšto sąmonės atnaujinimo laikas. Kryžiaus kelias. Kryžiaus nešimas. Suklupimas po kryžiumi. Pirmą kartą, antrą, trečią... Kol prieš akis - šviesa. Kelyje (kitaip tikėjimas nesuvokiamas) sutikti Simonai, Veronikos, kiti žmonės. Iš didžiosios raidės. (Dar tokių esama. Net šiandien. Ačiū Dievui).

Keleiviai: bendruomenė. Palaikymas. Supratimas. Malda. Už suklydusius. Klystančius. Praradusius sielą. Grįžtančius. Laimei.

Žmogus. Aš, Tu, Jis, ji... Maldaujantis Dievo gailestingumo. Bažnyčios atlaidumo.

Maršrutas: svarbiausia posūkis teisinga kryptimi. O sukti verčia gyvenimas. Ir aplinkybės.

40 dienų neužteks, kad iš tiesų rastume kelią. Paklydome. Apie tai byloja pasimetimas. Sieloj. Širdy. Prote. Maldoje. Bendruomenėje. Gyvenamojoje aplinkoje. Darbo įstaigoje. Valdžioje. Pasaulyje.

Žmogau, (visapusiškai) technologizuotas ir vis labiau prarandąs pusiausvyrą. Pagalvok apie širdį. Tokiame begaliniame ir greitame kitime. Kai (kartais) dvasia nespėja su kūnu. Ir atvirkščiai.

Karsto zonoje

Rasa Penelienė
2008-02-07

Kai kažkas sprendė, kad Lietuvai tinka drąsios šalies įvaizdis, galvoje, kaip jau įprasta, turėjo Vilnių. Nes už jo ribų yra kita Lietuva. Ir ji nėra tokia jau drąsi, stipri anei vikri.

Pavažiuoji nuo sostinės porą šimtų kilometrų, pavyzdžiui, į šiaurę ir patenki į zoną, turinčią karsto arba smegduobių vardą. Nuolat smenganti žemė čia suformavo ne tik savitą reljefą.

Užtenka kurį laiką atidžiau pastebėti, ką ir kaip veikia Biržų savivaldybės taryba, administracija, įstaigos, kaip su vietos valdžia reikalus tvarkosi verslo įmonės, supranti besąs tikrame smegduobyne.

Į šią zoną patekusieji turi gerai perprasti judėjimo taisykles - papročius, įpročius, standartus. Antraip gresia įgriuva. Ilgiau pasisukiojus tuose sluoksniuose, mąstyme bei kalboje gal įvykti negrįžtamų pokyčių, dingti supratimas, kad gali būti kitaip.

Čia laikas teka kur kas lėčiau. Tokie keistumai, kaip demokratija, pilietiškumas, visuomeninis interesas, čia klaidžioja tarsi dūšios be vietos. Mažai kam suprantamos, reikalingos.

Žodžiai karstas, smegduobės kai kam primena laidotuvių ritualus. Toks jau sutapimas, kad Biržuose vienas iš labiausiai klestinčių verslų - „graboriškasis". Ir ne todėl, kad čia žmonės mėgtų mirti. Tiesiog asmuo, kuris užsiima ritualinėmis paslaugomis, pats taip pat gauna paslaugų su tam tikrais valdžios „ritualais", po kurių, pavyzdžiui, dygsta keisti pastatai Biržų senamiestyje.

Bet ne jis pirmasis, „perkandęs" priėjimo prie valdininkų bei politikų ceremonijų plonybes, ir ne paskutinis. Ir koks skirtumas, kam atiteks sklypai Biržų senamiestyje ar aerodromo plotai. Gaus tas, kam labiausiai reikės. O poreikį nustatys vietos valdžia. Verslo logika paprasta: viską lemia pinigai ir nauda. Tačiau kai pagal tokius principus vis įžūliau ima veikti valdžios atstovai, kai kuriems verslininkams nebeišlaiko nervai.

Štai mokinių maitinimu užsiimantis verslininkas ėmė viešai grūmoti savivaldybės administracijos direktorei. Kone prieš dvejus metus paaiškėjo, kad verslininkas su mokyklų direktoriais sudarė neteisėtas sutartis. Ir iki šiol jų kažkaip stebuklingai vis nesugebama nutraukti. Jos gyvybiškai reikalingos ne tik didžiulį pastatą Biržuose užsimojusiam pastatyti verslininkui, bet ir kažkam iš savivaldybės rūmų. Tas „kažkas" davė nurodymus mokyklų direktoriams pasirašyti neteisėtus dokumentus. Tas „kažkas" žaidžia dvigubą žaidimą, palaikydamas ir vieną, ir kitą konfliktuojančią pusę. Konfliktas, kuris pasiekė įvairias tarnybas ir net prokuratūrą, gali liūdnai baigtis vienai ar kitai pusei. Bet ne tam „kažkam". Nes mokyklų vadovai elgiasi ne kaip valstybei tarnaujantys žmonės, o kaip samdiniai, įsipareigoję ponui (-iai), kurio asmeniniai interesai nebūtinai turi sutapti su visuomeniniais. Samdiniai tarnauja ponui, kuris už prisiėmimą kaltės pažadėjo atlyginti - galimybe išvengti bausmės ar kitokia parama sunkiame pedagogo darbe. Samdiniai paprastai labai džiaugiasi už jiems suteiktą dovaną - galimybę už savivaldybės pinigus išvykti į užsienį pakelti kvalifikacijos. Besiirstant valtelėmis Šveicarijos ežeruose ar Venecijos kanaluose.

Kažkur šiuose labirintuose turėtų sušmėžuoti mintis apie būtinybę sąžiningai organizuoti kokybišką mokinių maitinimą. Bet už tokius bandymus verslininkas viešai užsimena apie galimą smūgį plyta į galvą, t. y. smegduobę galvoje.

Tokią užuominą gauna spaudos atstovai, kurie rašo ne tai, ko norėtų verslininkas ar korumpuotas valdininkas. Savivaldybės meras pripažįsta, kad jam neramu. Jis rimtai susirūpinęs. Ne korupcijos graužiama valdžia, o verslu. Bet, žinoma, ne žiniasklaidos. Nes Biržų valdžios atstovai nuoširdžiai mano, kad laikraščio leidyba - ne verslas, o visuomeninė veikla. Kitaip tariant, laisvalaikio praleidimas. Ir švietimas čia svarbus tiek, kiek jis gali patarnauti. O kultūra įdomi tiek, kiek gali papuošti nesibaigiančių valdžios vaišių stalą. Viskas paprasta - kaip Eurovizijos vedėjos komentaras apie du pirštus.

Tai 2008-ieji Biržuose.

Alaus reklama alaus krašte?

Gendrutis Morkūnas
2008-01-19

Pati efektyviausia alaus reklamos kampanija baigėsi seniai. Jos rezultatas daugiau nei akivaizdus - kone kiekvienas Lietuvos pilietis, sakydamas „Biržų kraštas", mintyje turi tik naminį alų.

Už kokių dviejų ar trijų šimtų kilometrų nuo Biržų gyvenantys žmonės tvirtai tiki, kad, pirma, biržietiškas alus toks stiprus, jog vienos jo stiklinės per mažai, o dviejų - per daug, antra, kad alų Biržuose geria net nepaeinančios senutės ir nevaikščiojantys kūdikiai, trečia, kad kas antras biržietis - aludaris.

Ir kad visas tas alaus kraštas prasigėręs.

Mes visi jau seniai pamiršome, kada ta alaus reklaminė kampanija vyko. Tačiau kone kiekvienas žemaitis, dzūkas ar suvalkietis, bent sykį buvęs Biržų krašte, būtinai papasakos, kad nuo biržietiško alaus jis (ar ji) buvo pasigėrę.

Šiuo savo gyvenimo faktu visi net didžiuojasi.

O gal ir nebuvo jokios reklaminės kampanijos? Gal užteko trupučio melo, trupučio išradingumo, trupučio fantazijos. Ir lašelio noro tikėti, kad Lietuvoje yra kraštų, kur gyvena už tave blogesni, kvailesni, daugiau geriantys. Tūlas pilietis, išgirdęs apie tai, kad Biržuose kažkada buvo vienintelis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės jūrų uostas, pasukios apie smilkinį pirštą, o štai kiekvienoje Biržų krašto sodyboje stovinčias bent trijų kibirų statines, iš kurių alų geria net pamokas ruošiantys pradinukai, savo akimis matė ne vienas varėniškis, alytiškis ar jurbarkietis. Paklauskite...

Žmonėms norisi tikėti tuo, kuo tikėti saugu, šilta ir patogu. Ach, kaip patinka žinoti, kad kažkur Lietuvos šiaurėje yra kraštas, kur žmonių gyslomis teka alus. Prisimenate, su kokiu malonumu žiniasklaida skelbė apie kažkokius puspročius viename Biržų rajono kaime, sukirtusius lažybų, ar pats puspročiausias jų kompanijos pusprotis išgers kažkiek degtinės? Kai kurie žurnalistai per poros minučių reportažą iš „įvykio vietos" Biržų vardą įsigudrindavo paminėti septynis kartus.

O dabar apie silpnų alkoholinių gėrimų reklamą per televiziją.

Prieš tai objektyvumo dėlei turiu pasakyti, kad nesmerkiu nei alaus, nei sidro. Bet tik tiek. Ne daugiau, kad niekas manęs paties neapkaltintų reklama. Pasakyti lygiai tiek, kad visi žinotų, jog nesu nukvakęs blaivininkas, kuriam į galvą mušė šlapimas (dovanokite, čia aš tik cituoju Interneto komentatorius, pykstančius, kad mūsų vaikai nebegalės matyti filmukų apie tai, kad gerti reikia ne tik sultis ir limonadą).

Yra tokių, kurie sako, kad televizinė silpnųjų gėrimų reklama ugdo gėrimo kultūrą. Pamoko, ką ir kada gerti. Gal dar, kad geriant negražu šliurpsėti ir riaugėti.

O juk buvo ta gėrimo kultūra, po šimts pypkių. Alaus. Biržų krašte. Dar prieš kokius ketvertą dešimtmečių. Tada, kai kiekvienas vaikas suprato, jog alus - žemės dovana, matė, kaip sunku jį padaryti, ir žinojo, ką pats alus gali padaryti žmogui. Kai net ikimokyklinukai į alų žiūrėjo pagarbiai ir puikiai suvokė, kokiu atstumu nuo jo reikia laikytis.

Filmukų su alaus bokalus kilnojančiais ir agresyviai riaumojančiais patinais tada nematė niekas.

Tačiau kiekvienas žinojo, kas tas alus. Ir netekdavo girdėti, kad į reanimaciją būtų atvežę vaikų su mirtinu promilių skaičiumi kraujyje.

Bet bala nematė tų laikų. Dabar laikai kiti. Dabar mergaitės turi žinoti, kad būna kokteilių lėlės Sindi spalvomis išdažytose skardinėse. Berniukai - atsiminti, kad mus vienija alus. O jų tėvai - džiaugtis, kad kažkas rūpinasi ir tokiu jų vaikų švietimu.

Ir net socialine reklama. Žmonių kalba kalbant, aiškinimu, kad gerti negerai. Įdomi logika - visą valandą mokysime, kaip gerti, o po to kokias dešimt minučių auklėsime, kad negertų. Viena ranka kaposime, o kita - atsiradusias žaizdas tvarstysime. Primena laikus, kai Rusijoje bolševikai pirmiausia išžudė šimtus tūkstančių žmonių, o po to džiaugsmingai ėmėsi globoti vieną kitą našlaitį...

Ir vis dėlto šio rašinio pradžioje paminėtos reklaminės legendos apie Biržų kraštą man kelia šiokią tokią baimę. Kad alaus krašto žmonės už tokį rašinį neįkrėstų.

Viltį žadina viena smulkmena, kurią aš, kilęs iš šio krašto, žinau puikiai.

Biržiečiai visada mylėjo savo vaikus ir kaip įmanydami stengėsi juos apsaugoti nuo blogio.

Artėjančių rinkimų lysvėse

Rasa Penelienė
2008-01-08

Iki Seimo rinkimų rudenį laiko daug ar mažai?

Kai Darbo partijos reitingai kyla į pirmąsias vietas, o televizijos ekranuose šokančio Uspaskicho batų kaukšėjimas primena artėjančių rinkimų bildesį, jie atrodytų nebe už kalnų.

Kai Paksas su visais vaikais, žentais ir anūkais neišeina iš žiniasklaidos akiračio, o visuomenės apklausos rodo, kad tai vienas patikimiausių Lietuvos politikų, rinkimai atrodytų išties nebetoli.

Kai vietiniai ir užsieniniai viešųjų ryšių specialistai išsijuosę kuria politikų įvaizdžius ir būsimus rinkėjus baigia įtikinti, kad susikompromitavę partiniai veikėjai buvo nekalti - kalta aplinka, rinkimai, regis, jau čia pat.

Socialdemokrato G. Kirkilo Vyriausybės „atsiskaitymai" liaudžiai, skelbiant vis gerėjančio gyvenimo rodiklius, leidžia suprasti, kad ir tradicinėmis vadinamosios partijos pradėjo gyventi artėjančių rinkimų ritmu. Skeptikai galėtų niurzgėti, kad už valstybės pinigus užperkant ištisus laikraščių puslapius „atsiskaitoma" viso labo tik nedidelei liaudies daliai, tiksliau, grupelei, patarnaujančiai politikams.

Bet tokių niurgzlių nėra tiek daug, kad jie lemtų rinkimų rezultatus. Ypač kaime. Todėl šeštadienio „Šiaurės rytuose" konservatoriaus Sauliaus Kubiliūno teiginys, kad TS kandidatų į Seimo narius paieškai laiko dar yra, atrodo pernelyg drąsus.

Biržų - Kupiškio apygardoje rinkimuose pergales skinantis valstietis liaudininkas V. Rinkevičius Seimo nario posto lengvai palikti neketina. Žemdirbių pajamų didėjimas, lenkiantis Europos šalis, siejamas su „valstiete" K. Prunskiene. Tiesa, ne be viešųjų ryšių triūso. O jo rezultatas neabejotinas - rusijų kunigaikštienių, šatrijos raganų titulai blanksta prieš europinius pinigus, plaukiančius į Lietuvos kaimus. Balsus už „valstiečius" atiduodantiems kaimiečiams V. Rinkevičius, dešinioji K. Prunskienės ranka, atrodo vis dar savas. Su visais milijonais ir žemės sklypais, kurių skaičiumi pranoksta visus kitus parlamentarus.

Turtingas ir kitas kandidatas - socialdemokratas V. Valkiūnas. Jo milijonų tiek, kad kai kuriems rinkėjams už jį balsuoti net nedrąsu. Kieno interesams atstovauja jų savininkas? Kodėl socialdemokratai nustūmė V. Valkiūną, ne tik rinkdami rajono merą, bet ir keldami kandidatą į Seimo narius?

Tačiau abejonių turinčiųjų ne tiek daug. Ypač kaime.

Jau dabar akivaizdu, kad minėti milijonieriai šluos rinkėjų balsus.

Statistinio rinkėjo filosofija paprasta: turtingas - vadinasi, gudrus. O ką valdžioje daryti negudriam?

Bet ne už milijonus kaimas balsuos, o už rinkiminį masalą. V. Rinkevičius sėkmingai naudojasi „savo biržiečio" įvaizdžiu, V. Valkiūnui neblogai tinka „atstumtojo" vaidmuo. O svarbiausia tai, kad šie kandidatai rinkimams rengiasi jau ne mėnesį ir ne du. Jų veidai nuolat šmėsčioja žiniasklaidoje - ir ne vien užsakomuosiuose straipsniuose. Kitaip tariant, politinės lysvės aktyviai purenamos, rinkimų dirva ruošiama.

Tuo tarpu konservatorių kandidatas neaiškus. Žodžiai, kad jo paieškai laiko dar yra, verčia manyti, kad dešinieji į rimtą kovą Biržų - Kupiškio apygardoje stoti nesiruošia. Šią mintį sustiprina S. Kubiliūno frazė: „Nuo to laiko, kai rinkėjai pradėjo vertinti kandidato pinigus labiau už kandidato skaidrumą, mes neturime šansų laimėti".

Su tokia nuomone galima ginčytis, prisimenant praėjusių Seimo rinkimų rezultatus, kai V. Rinkevičiui ant kulnų lipo konservatorius V. Mockus. Jo entuziazmas, veržlumas, tikėjimas savo veikla tuomet buvo užkrečiantis. Deja, šioms „baciloms" Biržų konservatoriai buvo atsparūs.

Iki šiol Tėvynės sąjungos Biržų skyrius neišsiugdė, į savo narius neprisitraukė tokių asmenybių, kurios deramai atstovautų dešiniosioms jėgoms.

Laukti, kad partijoje savaime kažkas išdygs ir išaugs, - keistas eksperimentas.

Tai panašu į darželį, kuriame niekas nesėjama ir nesodinama, bet laukiama suželiančių rūtų ar bijūnų.

O gal konservatoriai su krikdemais jau turi kokį „daigą" savo darželyje, kurį skrupulingai saugo nuo žurnalistų akmenukų? Galbūt gegužę ar biržely ims ir pražys koks bijūnas su visais kitais gamtiniais ir politiniais žolynėliais?

Apie meilę, ištikimybę bei išdavystę

Eugenijus Troickis,
kunigas
2008-01-05

Kokia yra meilė, ištikimybė bei išdavystė kunigystėje? Būti kunigu atrodytų ypatingas pašaukimas, reikalaujantis daug aukojimosi ir atsidavimo Dievui bei žmonėms.

Dažnai manoma, kad pašaukimas būti kunigu savaime apsaugo asmenį nuo visų žemiškų pagundų ir kitų nuodėmių. Žmonės dabar turi daugiau progų artimiau bendrauti su dvasininkais nei anksčiau. Būdami arčiau kunigo jie pastebi vis daugiau žmogiškų jo savybių. Kunigams nesvetimos silpnybės: malonumai, materialinės gėrybės, karjera, alkoholizmas, nelaiminga meilė, darbo prasmės praradimas, nuovargis ir t. t. Kai kuriems žmonėms kunigėliai „su silpnybėmis" labiau patinka nei pamaldūs dvasininkai. Vis dėlto dauguma negali susitaikyti su netinkamu kunigo elgesiu.

Štai čia ir reikėtų kalbėti apie kunigo ištikimybę Dievui. Kai mylime visiškai atsidavę, neįmanoma būti neištikimu (nei Dievui, nei sutuoktiniui (-ei), nei apskritai kokiems nors idealams). Žinoma, žmogiškoji meilė niekuomet nepasieks tokių aukštumų, kuriose asmuo būtų išvaduotas iš silpnybių. Bet kokia meilės forma reikalauja nuolatinio augimo. Kunigo meilė Dievui turi kiek kitokį lygmenį, tačiau ji paženklinta nuolatinėmis pastangomis liudyti ištikimybę Viešpačiui ir Jo valios vykdymui. Mano manymu, meilei išsaugoti reikalingas atvirumas. Kunigas turi būti atviras Dievui, sau, kolegoms, vyskupui, draugams ir pan. Tik būdamas atviras, kunigas gali išlikti dvasiškai stiprus ir atsilaikyti prieš įvairius gyvenimo iššūkius.

Popiežius Jonas Paulius II vienoje iš savo enciklikų, skirtų kunigų formacijos klausimams, pabrėžė keturis svarbius kriterijus, būtinus teisingam kunigo pasiruošimui. Čia eiliškumas yra labai svarbus: a) žmogiškasis; b) intelektualinis; c) dvasinis; d) pastoracinis (arba sielovadinis). Kiti mokslininkai išskiria tris kunigo formacijos kriterijus: dvasinį, žmogiškąjį ir psichologinį. Visi šie matai pirmiausia atkreipia dėmesį į asmenybės ugdymą, jo žmogiškąsias savybes, jo brandą. Jei būsimas kunigas nėra išsiugdęs ar išauklėtas pagal bendražmogiškas vertybes, mažai tikėtina, kad jis bus geras žmonių kunigas. Jis turi mokėti bendrauti su žmogumi.

Taip pat galima pasakyti ir apie jausmus. Teisingai suformuoti jausmai tėvams, broliams, seserims, draugams ir pan. suteikia kunigui asmeninių savybių be didelių pastangų save kontroliuoti. Juk ir meilė Dievui pirmiausia prasideda nuo meilės tėvams bei artimiesiems. Malda išmoko jaunuolį nuolat bendrauti su dieviškuoju Asmeniu: Jam įsipareigoti, Juo pasitikėti, Jo ilgėtis, Jį šlovinti, tarnauti Jo mylimiems žmonėms.

Kunigas, gyvendamas žmonių bendruomenėje, tampa labiau pažeidžiamas, bet sykiu ir stiprinamas žmonių maldos, gero žodžio. Visuomet prisimenu, jog Dievas mano ištikimybę Jam palaiko per kitus žmones. Kartais nusvyra rankos, pavargstu, norisi išrėkti Dievui savo skausmus ir nesėkmes. Tačiau po tokių tamsos naktų sušvinta aušra, kurią dažniausiai neša tie patys broliai ir sesės Kristuje. Jie mane palaiko, meldžiasi, suteikia kitą pagalbą. Pamatau jų ištikimybę jų pašaukimams, jų kovą už mylimą žmogų bei kitas vertybes ir pats įgaunu jėgų toliau liudyti Kristų.

Labai gerai, jei kunigas turi draugų, kuriuos sieja brandi dvasinė draugystė. Gili ir brandi bičiulystė padeda kunigui išgyventi celibatą ir savo pašaukimą, teisingai tvarkyti savo jausmus.

Bet kokia išdavystė labai žeidžia. Turbūt daugelis esame ją išgyvenę, o po to - kaltės jausmą. Manau, kad gili ir nuoširdi meilė bei atvirumas gali atstatyti ankstesnius santykius ir juos net sustiprinti. Tas pats pasakytina ir apie kunigo santykius su Dievu. Apgaudinėdami Dievą, visuomet apgauname tik save. Nors nematome ant mūsų burnojančio ar paduodančio skyrybų raštą Viešpaties, bet sieloje jaučiamės visiški mulkiai, išdavę Mylimąjį.

Meilė, ištikimybė ir išdavystė yra tarpusavyje susipynusios ir tam tikruose gyvenimo etapuose tampa tramplinu geriems pokyčiams arba, priešingai, visiškam savęs, o kartu ir meilės su (si) naikinimui. Nors išdavystės pamokos gali sustiprinti meilę, tačiau nereiktų trokšti ką nors išduoti. Reikia kito, kad padėtų augti meilėje. Reikia kito, kad padėtų pasitikrinti savo ištikimybę jam ar jai. Išdavystė mus moko pamatyti, kaip tu myli kitą. Kunigo ar sutuoktinių priesaika Dievui Bažnyčios akivaizdoje tampa įrankiu tarp bendruomenės narių, puoselėjant savo meilę ir ištikimybę pasirinktam pašaukimui. Tai nelengvas kelias, bet šiuo keliu visuomet kartu su mumis eina Kristus. Eikime kartu su Juo.

Kodėl būtini pirmalaikiai Seimo rinkimai

Jonas Dagilis,
kraštotyrininkas
2007-12-27

Asmeninių priežasčių, kad esu tarp tų, kurie nori pirmalaikių Seimo rinkimų, tartum nėra. Pensiją išmoka laiku.

Žiema nešalta - kūrenimas pigus. Laikraščius atneša anksti. Kūrenk krosnį, skaityk laikraščius, žiūrėk televizorių... Seniai nebėra problemų perkant alų ar kai ką  stipresnio... Tokia ir kitų nemažos dalies pensininkų kasdienybė. Bet kai pabendrauji su bendraamžiais, dauguma taip pat kalba, kad kažką Lietuvoje būtina keisti. Pirmalaikiai rinkimai būtų viena iš veiksmingiausių priemonių. Nors asmeninių problemų tam nėra, taip galvoti, veikti verčia Aplinka. Vos peržengi namų slenkstį, atrodo, Lietuvoje viskas aukštyn kojom statoma...

Prezidentui, nuvažiavusiam prie Nemuno, aiškinama, kad vis daugiau nepilnamečių sulaikoma gabenant kontrabandą. Ir ko negabenti, jeigu uždarbis geras, už tai nebaudžiama. „Nėra mechanizmo". Dar negabentų, jeigu nebūtų paklausos. O ji didžiulė. Tereikia tik pavaikščioti apie Biržų miesto vidurines mokyklas, pakilnoti moksleivių - rūkorių išmestus tuščius cigarečių pakelius. Nedaug rasime su lietuviškomis banderolėmis.

Seimūnai, padidinę akcizus rūkalams, džiūgauja milijonais, kurie papildysią deficitinį biudžetą. Tik negirdėti pastabų, kokia tai paskata kontrabandininkams, kurių uždarbiai taip pat žymiai padidės. Priauganti karta nuo jaunų dienų ugdo įpročius, kaip apgauti kitus. Kontrabandos gabenimo, kontrabandinių prekių vartojimo atvejais - valstybę. Tik kol kas nematyti, kad dėl to nerimautų seimūnai, ministrai.

Biržuose šis tas daroma. Pešamasi, kad Kučgalyje esamą ligotų vaikų mokyklą paverstų nusikalsti linkusiųjų buveine. O ką ponai prisiekusieji daro, kad tokių auklėjimo įstaigų, kokią ruošiamasi steigti Kučgalyje, poreikis mažėtų? Mokytojai nepatenkinti dėl mažų atlyginimų, nesaugo darbo vietų, dirba atmestinai. Jie patys ir jų mokiniai, platindami ir naudodami kontrabandines cigaretes, susina valstybės biudžetą, kuriame stinga lėšų jų atlyginimams. Tai tik vienas nuopuolio ratų, kurio nė nesistengia sustabdyti dabartiniai ministrai. O Seimui ir tokie geri.

Seimūnai priėmė kitų metų biudžetą su milijardiniu deficitu. Mums, pensininkams, geras biudžetas. Alus daug nebrangs, dar pensijas žada padidinti. Bet kaip tą skolą grąžins vaikai, anūkai? Ar tai netaps dar vienu stimulu jaunimui bėgti kuo toliau nuo Lietuvos? Kas dabartinių valdininkų pensijų pinigus beuždirbs? Valdininkų daug, jų atlyginimai dideli, tai ir pinigų reikės daug. Gyvenant vienadienėmis nuotaikomis apie tai nesukama galvos.

Grįžkime prie kučgaliečių problemos. Dvivaldystė! Teritorija - rajono, lemiamus sprendimus priima apskrities valdžia. O kaip įgyvendinami seimūnų pažadai, kad jie ieškos būdų sumažinti valdininkijos armiją. Reikia arba naikinti apskritis arba iš rajonų savivaldybių (kas yra tik savivaldos imitacija) palikti tik seniūnijas. Per kelerius šio Seimo veiklos metus ta kryptimi niekas nepadaryta.

Dvivaldystė ne tik dėl nepilnamečių įstaigos Kučgalyje. Milijonai išleidžiami, kad būtų sudarkytas Biržų centras. Projektuoja, finansuoja aikštės rekonstrukciją tarsi kažkokios mistinės jėgos, prieš kurias rajono savivaldybės taryba bejėgė. Vargšai tarybos nariai! Pilies menėse posėdžiauti, vakarieniauti nori, bet prieš patekdami į piliakalnį priversti apvažiuoti „garbės ratą" apie karių kapines. Tiesioginį privažiavimą prastų lauko akmenų bruku užkišo lyg ir prieš jų valią.

Rajono laikraščiuose daug rašoma apie biržiečių vargus toje miesto dalyje, kur kasami kanalai, klojami vamzdžiai kanalizacijai. „Kertant medį - skiedros lekia", - sakydavo. Nenutiesi vamzdžių neiškasęs griovių. Bet šulinėliai, atšakos, prie kurių individualių namų savininkai galėtų pasijungti, dabar nepadaromi. Tai bus kažkada ateityje. Vadinasi, toje miesto dalyje kasinėjimai užprogramuoti ne vienam dešimtmečiui.

„... Ir upės neplauks atgalios", - dainuodavome kadaise. Biržuose ir ši nuostata nebeegzistuoja. Valo tik Agluonos vidurį. Aukštupyje, kur daugiausia susikaupę miesto ir iš laukų atplukdytų teršalų, dumblynė lieka laukti turtingesnių metų. Bet ar to lauks pavasariniai vandenys? Specialistai neabejoja, kad didžiąją dalį tos bjaurasties, kuri lieka, atplukdys į jau išvalytą atkarpą.

Patirtis rodo, kad dėl aukščiau surašytų ir kitų problemų kreiptis į Seimo narius, rašyti ministrams, - beprasmiška. Dabar susirinkęs toks valdžios branduolys, kad jie vieni kitais visiškai patenkinti ir varnas varnui akies nekerta. Liejasi milijonai per visus kraštus. Kiek progų buvo premjerui G. Kirkilui atsistatydinti. Juk nė vieno pažado neištesėjo. Užbaigti žemės reformą, sumažinti korupciją, privilegijas, avaringumą - visa tai tik ir liko pažadai.

Čia surašyta tik dalis aplinkybių, verčiančių prisidėti prie tų, kurie tvirtina, kad pirmalaikiai Seimo rinkimai - bent šiokia tokia viltis, kad Lietuvoje kažkas keisis. O jeigu su šiais artėjančiais neeiliniais rinkimais pasikeistų jų laikas ir naujai išrinktas Seimas, jo patvirtinta Vyriausybė pati formuotų 2009-ųjų biudžetą. Mano manymu, tai jau būtų esminis lūžis.

Ko trūksta šventėms?

Arvydas Malinauskas,
kunigas
2007-12-22

Nenoriu pasirodyti esąs senas niurzglys, juolab kai artėja viena gražiausių švenčių, bet pasakysiu, ką galvoju.

Daugelis nebemokam švęsti. Ne „nebemoka", o „nebemokam", nes ir pats, atrodo, esu vienas iš tokių nemokšų. Priežasčių tam yra ne viena. Vieni paskęstam nesibaigiančiuose rūpesčiuose, darbuose, visokiausiuose „reikaluose", kad jau nebepajėgiam iškilti į paviršių ir įkvėpti gaivaus oro. Yra žmonių, kuriems atostogos arba poilsio dienos - kančia. Šventės - katorga. Kiti, regis, švenčiam, tačiau po švenčių jaučiamės ne tik pavargę, bet ir pervargę. Turiu galvoj ne apsvaigusius vaikus ir paauglius, ne pagirias, o kur kas subtilesnį reiškinį - pošventinę depresiją.

Kur viso to šaknys? Kur nemokėjimo švęsti ir nesugebėjimo pajusti tikrą džiaugsmą priežastys? Regis, švenčių pakanka, jų ne tik niekas neatima, bet dar ir prideda. Neskaičiuosiu, kiek dienų per metus galim švęsti oficialiai, kartu su visa tauta. Prie jų pridėkim dar ir neoficialias, asmenines šventes. Hm, nemažai. O ir sąlygos šventėms švęsti, atrodo, geresnės negu prieš keletą, keliolika ar keliasdešimt metų. Tai kas, kad pabambam, jog ir tas, ir anas negerai. Taigi, švęsk, žmogau. O vis dėlto kažkas ne taip.

Po Afriką autostopu keliavęs dainininkas Hokšila Andradė sakė, kad niekur nėra matęs tiek daug besišypsančių ir tokių laimingų žmonių kaip ten. Ir ne kur nors prestižiniuose didmiesčių kvartaluose - pasitaiko jų ir Afrikoje, - bet skurdžiuose vargšų kaimeliuose, kur netgi duonos paplotėlis - šventė. Žinoma, galim sakyti, kad laimė yra reliatyvus dalykas, kad šypsenos - dar ne viskas, tačiau ar daug atsirastų nelaimingų žmonių švytinčiais iš džiaugsmo veidais? Nebent su kaukėmis. Vaikštinėjau vakar po didelį prekybos centrą. Kalėdinių dovanų asortimentas kasmet didėja, įvairėja. Ir akcijų nereikia ilgai laukti, jos prasideda jau prieš Kalėdas. Tik paskubėk pirkti, nes prekių skaičius - vienintelė bėda - ribotas. Specialiai dairiausi ne tiek į prekes, kiek žmonėms į veidus. Besišypsančių mačiau gal du. Tai buvo vaikai... O Hokšilos mintį tarytum pratęsia Jean Vanier - žmogus, atsisakęs daug žadančios karjeros, įkūręs protiškai neįgaliųjų bendruomenę „Arka" ir paskyręs jai savo gyvenimą: „Juo žmonės vargingesni, juo labiau jiems patinka švęsti. Mane visada pribloškia, kai Indijoje ar Afrikoje pamatau vargingiausius žmones, švenčiančius net kelias dienas. ... Turtinguose kraštuose mes praradome meną švęsti".

Hokšilos ir Vanier minėtiems žmonėms šventė - retenybė, išimtis. Juk šventės yra šventės jau vien todėl, kad jos būna retai. Juk ir pats žodis „švęsti" arba kitas, labai panašus į jį, - „pašvęsti" - reiškia išskirti iš to, kas bendra, paprasta. Juk ir šventumas pirmiausia reiškia kitoniškumą - šventas yra tas, kuris kitoks nei dauguma, nei tai, kas mums įprasta. Paprastas pavyzdys: ką reiškia šventinti, pašvęsti? Ogi išskirti iš daugumos, atskirti nuo bendro naudojimo. Kodėl Dievas šventas? Todėl, kad kitoks negu mes. Kodėl šventes švenčiam? Todėl, kad jos kitokios negu kasdienybė. O kaip gali džiuginti tai, kas atsibosta, kas virsta monotonija? Net jeigu tai ir vadinama šventėmis. Ir kaip, žmogau, gali džiaugtis, kai gyvenimo kasdienybė tokia pilka? Kai žinai, kad po šventės vėl reikės į darbą. Kai valdžia bloga, pasaulis blogas ir laikai ne ką geresni. „Plaukiam, Benai, į Afriką", - norisi „paredaguoti" kultinę maestro Vytauto Kernagio frazę. Gal ten gausim stebuklingą receptą, kaip iš tikrųjų švęsti. (Vargo, kuris išmokytų vertinti tai, ką turim, linkėti nesinori.)

O gal nereikia nė Afrikos arba Pietų Amerikos džiunglių? Gal nereikia nė vargo, kuris išmokytų pasitenkinti ir džiaugtis net minimumu? Gal kur kas paprasčiau atrasti džiaugsmą smulkmenose, netgi toje pilka vadinamoje kasdienybėje? Gal išmokę vertinti ne tik šventes, bet ir pirmadienius, antradienius, išmokę branginti duonos kąsnį, išmoktume ir švęsti, o šventėje ir vėl atrastume prarastą džiaugsmą? Kaip kadaise, po eglute suradę Kalėdų Senelio atneštą pasakų knygą arba skudurinę lėlę.

Ir dar. Švęsdamas žmogus ne tik džiaugiasi, bet ir išreiškia viltį, kad viskas bus gerai. Kad nors ir bus vargų, rūpesčių, kančių, nelaimių, gėris nugalės. Nėra vilties - nėra ir tikros šventės. O švenčių mums reikia. Labai reikia. Džiaugsmo - ne mažiau. Tačiau dar labiau reikia vilties. Tokios, kuri suteiktų jėgų švęsti gyvenimą.

Ieškojimų metas

Mindaugas Šakinis,
kunigas
2007-12-20

Liko jau tiek nedaug iki Kalėdų. Dienas jau galima skaičiuoti ant pirštų. Jau vis garsiau galima girdėti kalėdines dainas. Ir vis dar ieškome...

Mielas skaitytojau, regiu Tave kaip savo draugą, kuriam noriu parašyti laišką. Laišką, kuriame įdedu dalelę savo gyvenimo, kuriame aš ieškau Tavojo veido ir leidžiu akies krašteliu pamatyti savąjį. Norėčiau palikti kuo didesnius tarpus tarp eilučių, kad galėtum ieškoti to, kas nepasakyta. Ieškoti...

Besibaigiant Advento laikui, vis nepaliaujam ieškoję: dovanų, minčių, prasmių, tikrų draugų, šeimos narių, Viešpaties veido... Adventas - ieškojimų metas. Žinoma, visada yra lengviau, kai už Tave ieškoma, surandama. Tačiau tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai gali pats garsiai sušukti: „Eureka!"

Vaikai mielai ieško šokoladuko, paslėpto už adventinio kalendoriaus durelių. Tik komercija daugiau nieko ir nebepasiūlo, vien saldų momentinį prisiminimą, kol jis tirpsta burnoje. Džiaugiuosi, kad mūsų miesto vaikai atsiliepė į kvietimą savo darbeliais, laiškais kartu laukti Kalėdų ir skaičiuoti, kiek iki jų dar liko dienų. Taip suteikdami saldžiam laukimui ir prasmės pajautimo. Jeigu kas skaitėt jų nuoširdžius laiškus ateinančiam Kūdikėliui, tai tikrai galėjote pamatyti, kad vaikai laukia ir ieško ne vien dovanų. Jie, kaip ir mes daugelis, ieško Viešpaties veido. Ieško to mylinčio Dievo - Kūdikėlio, kuris ateitų į jų namus, jų šeimą. Jie taip pat nori, kad šeimos nariai vienas kitam galėtų surasti daugiau laiko ir dėmesio.

Kad ir kaip paradoksalu, dažnai tenka ieškoti ir pačių namų. Šventoji Šeima (Marija su Juozapu) ieškojo namų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Ir jiems tais namais tapo paprastutis tvartelis, tačiau nepaprastai turtingas savo šilumos ir jaukumo, žmonių tarpusavio meilės ir pagarbos. Taigi, norisi paklausti, ar aš gyvenu namie? Ką galėčiau atsakyti manęs klausiančiam, kur yra mano namai? Ar tai tolygu nurodomam adresui? Ką pasakytų tie migruojantys šeimos nariai, draugai, pažįstami, kurių adresai nuolat kinta? Ar jie turi namus?

Kelių savo draugų to paklausiau ir jie, nuoširdžiai bandydami atsakyti, turėjo sustoti ir truputį pamąstyti. Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi - mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu. Ir visai nesvarbu, kur ta vieta - Biržuose, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar kitame pasaulio kampelyje.

Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Norint atrasti iš naujo artimo žmogaus veidą, reikia išeiti iš kasdieniškų darbų, intrigų ir perdėtų emocijų sūkurio. Norint surasti Viešpaties veidą, reikia leisti širdžiai eiti jo ieškoti.

Adventas nori mus pakviesti tokiai ryžto reikalaujančiai kelionei ir ieškojimams. Pakviesti ne vien puošti mūsų laikinas buveines, bet ir padaryti jas tikrais namais, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose norėtųsi sulaukti Ateinančiojo. Kur, kaip rašo vaikai, jie galėtų būti visi viena šeima.

Yra pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, kuriame dangiškasis Tėvas nori išnuomoti Sūnui namą. Žmogus pirma siūlo du kambarius, dar iš bėdos galėtų tris išnuomoti. Dievas norėtų išsinuomoti visą namą, bet žmogus nelabai nori, nes jam pačiam reikia erdvės. Dangaus Tėvas garantuoja, kad jis nebus išmestas į gatvę ir tos erdvės jam atsiras daugiau nei kada turėjo, kai tame name apsigyvens Jo Sūnus. Kadangi žmogui visa tai pasirodė rizikinga ir nesuprantama, jis teatsakė, kad pagalvos. O Dievas pasakė: „Galiu palaukti. Man čia patinka".

Advento laikas skirtas nuoširdiems atsakymams, jų ieškojimams. Kiek aš galėčiau vietos skirti Dievo Sūnui? Kokios baimės neleidžia plačiai atverti duris Ateinančiajam? Dievui patinka mūsų širdies buveinė. Jis norėtų apsigyventi, „neišmesdamas mūsų į gatvę". Todėl ir laukia kantriai, kol mes būsime pasirengę atsakyti Jam, priimti Jį, gyventi su Juo.

Mielas Drauge, vis dar ieškau Tavojo veido. Širdies raginamas einu ieškoti Viešpaties veido. Ir tie ieškojimai mane veda prie prakartėlės, prie žmogaus, kuriuo tapo Viešpats. Prie Tavęs, sukurto į Dievą panašų. Neslėpk savo veido.

Nešventiškai

Rasa Penelienė
2007-12-18

Šiandien Jus pasiekė „Šiaurės rytai" didesnės apimties nei paprastai.

Prieš Kalėdas drįstame pasiūlyti visiškai nešventišką tekstą „Vestuvių generolai ir Lietuvos saugumas". Jo autorius - buvęs prokuratūros darbuotojas Kęstutis Milkeraitis.

Publikacija neseniai pasirodė interneto dienraštyje „bernardinai.lt" ir smalsiausi skaitytojai turbūt spėjo ją perskaityti. Tačiau informacijos gausoje ne kiekvienas tekstas pastebimas, be to, dar ne visus pasiekia internetas.

Kodėl minėtai publikacijai ryžomės atiduoti antradienio ir ketvirtadienio „Šiaurės rytų" puslapius? Tiesiog pastarųjų metų politika Lietuvoje vis daugiau kelia klausimų ir abejonių - žmonės blaškosi nebežinodami, kuo tikėti. Žiniasklaida dažnai tampa nebe informacijos šaltiniu, o (ne)aiškių užsakovų ruporu. Supirkinėjamos žiniasklaidos priemonės, virstančios atitinkamų jėgų propagandos įrankiais, - rimto pavojaus ženklas.

Kas davė užduotį menkinti Lietuvos patriotus - ne tik sovietmečio disidentus, bet ir tuos, kurie budėjo prie parlamento su „Molotovo kokteiliais", tuos, kurie reikalauja sąžiningai išnagrinėti EBSW koncerno ir „Draugytės" viešbučio aferas ar stebi manipuliacijas energetikos klausimuose? Keistos politinės draugystės ir paslaptingos mirtys, įtartini procesai teismų salėse ir žiniasklaidoje - visa tai bandoma išnarplioti minėtoje publikacijoje.

Teksto autoriaus pateikti pastebėjimai galbūt leis labiau suvokti žinomų asmenų ryšius, susidaryti interesų schemas, suprasti įtakų pasiskirstymą. Kontekstas padės suvokti kasdien gaunamą informaciją. Juolab kai ji žiniasklaidos priemonėse pateikiama skirtingai. Ir tai nenuostabu - užtektinai faktų, rodančių, kad kai kurie politiniai sprendimai priimami būtent redakcijose.

Nereikia ypatingo įžvalgumo, kad pamatytum, su kuriuo dienraščiu dirba „valstybininkai", kur R. Pakso prieglauda arba kas besąlygiškai myli A. Paulauską ir K. Prunskienę.

Naivu manyti, kad šie procesai vyksta kažkur toli, didesniuose miestuose, ir mūsų nepaliečia. Biržai neaplenkti. Rajonas, kurio gyventojų išsilavinimas vienas žemiausių šalyje, - puiki dirva propagandos sėklai.

Publikacijos autorius cituoja rusų žurnalisto J. Kiseliovo žodžius, kad per Spalio revoliuciją puldami pasaulio sanklodą bolševikai kėlė sau užduotį bet kokia kaina užgrobti tiltus, bankus ir telegrafus, o pradėjus atsitraukimą šimtmečio pabaigoje svarbiausias rūpestis buvo savo rankose išlaikyti žiniasklaidą.

„Tik išlaikius savo rankose žiniasklaidą ir teisinę sistemą buvo garantuotas partines iškabas pakeitusiai komunistinei nomenklatūrai nebaudžiamumas", - teigia teksto autorius.

Stebint įvykius Lietuvoje susidaro įspūdis, kad šios užduotys atliekamos gana sėkmingai.

Išties nešventiškos mintys. Nekalėdiškos.

Tačiau visai šalia Kalėdų - Tikėjimo, Meilės, Vilties šventės - Sausio 13 diena. Ta juodžiausia, ilgiausia naktis, kai tūkstančiai žmonių buvo pasiryžę mirti - tikėdami, vildamiesi, mylėdami.

Ar galėjome tąsyk pagalvoti, kad tos sutemos sunkiai sklaidysis net keliolika metų; kad užgesus laužams prie parlamento budėjimas tęsis ir vis reikalaus naujų aukų - moralinių, fizinių?

Budėjusieji Sausio 13-ąją žinojo, iš kurios pusės važiuoja sovietų tankai. O vėliau kulkos lėkė iš pasalų. Žūčių sprogstant automobiliams, krentant iš daugiaaukščių užsakovai kažkodėl lieka neįvardyti - to padaryti nepriklausomoje demokratinėje valstybėje vis kažkaip nepavyksta.

Ar leisime iš mūsų gyvenimų pagrobti Adventą?

Dalius Tubys,
kunigas
2007-12-15

„Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių", - skamba Advento giesmė, besišaukianti „teisybės lietaus", kuris atgaivintų sudžiūvusią žemę, t. y. žmogaus suskilusią širdį, ir mums išdaigintų Atpirkėją.

Užėjusi dargana, rūkas, tamsa iššaukia šviesos ilgesį. Kaip ir Adventas skatina mus pasinerti į savo sielos gilumą ir ten ieškoti šviesos bei teisumo.

Reikės išlaukti, išnešioti, išprašyti, prisišaukti ir Kalėdas bei jų tikrąją prasmę - Dievo atėjimą pas mus, be turtų ir didingos palydos, kuris savo mažumu moko ir mus kartu augti, suprantant, kokie maži esam šioje visatoje. Ir atrasti tą tašką, kuriame patikėtume, jog to mums ir pakanka.

Žinau, kad reikės kantrybės, išminties pakelti ne tik ūkanotas dienas, bet ir atlaikyti netikras - komercines kalėdas, su dovanų daiktų pirkimo karštine, „blizgučių ieškojimu", kurie nėra patys svarbiausi mūsų gyvenimuose.

Ar užteks jėgų ir drąsos tikrai išgyventi ir pajusti Advento miglą ir tuštumą, kad Kalėdos padovanotų išmelstą, išlauktą ir nesumeluotą tikrą džiaugsmo pilnatvę?

Kažkaip teks surizikuoti ir užklysti į savo vidų, kur tikrai laukia nelengvas pasivaikščiojimas po atokiausias širdies vietas.

Kur atrandi pasislėpusių puikybės, pavydo, melo, išdavysčių, paviršutiniškumo demonų. Juk šitaip galima įsivaryti mažiausiai nepilnavertiškumo kompleksą ar net depresiją. O gal tuomet geriausia išvis sau tarti: „Nieko neužmušiau, daug nepavogiau, o ir kiti dar blogesni, aš dar visai nieko".

Taip ir gyvenam, pradedant „liustracijos" reikalais, politikos „pelkėmis" ir nejučiomis mūsų pačių kasdieniniu gyvenimu ir santykiais su savaisiais ir savimi. Netgi nebūtina būti tikinčiu, užtenka prigimtinio įstatymo žmoguje (sąžinės), kad būtume padoresni ir kultūringesni. Tereikia nemeluoti sau ir vertinti save objektyviai, kaip sako žydų Talmudas: „Esu kirminas, bet visata sukurta man".

Būdamas tikintis tvirtai žinau, ką pasiimsiu šioje kelionėje, kad pasiklysčiau, nenusiminčiau, neišsigąsčiau akistatos su savimi... ir su priešu manyje (nuodėme), kuris visuomet bus stipresnis už mūsų nuosavas jėgas.

Pasiimsiu Dievo Meilę, Jo Gailestingumą, Jo Begalinį TROŠKIMĄ APKABINTI MUS, KAIP SUGRĮŽUSIUS VAIKUS. Būtinai prisiminsiu paklydusio sūnaus nedrąsų grįžimą į Tėvo namus ir ŠVENTĘ, surengtą grįžusio garbei. Šioje nuodėmingoje ir Gailestingojo akistatoje visuomet laimės pastarasis: išlaisvins, išgydys, apkabins ir sustiprins. Tik tokios MEILĖS akivaizdoje galėsiu patikėti, kad nepaisant žmogiško silpnumo ir mažumo šiame pasaulyje esu be galo svarbus ir brangus.

Dovana, kurią gauname SUSITAIKINIMO sakramento šventimu, yra tikroji vidinė asmeninė laisvė. Kristus mus užtikrina: „Tiesa, padarys jus laisvus" (Jn. 8, 32). Tuo patikėjus nebelieka vietos rutininiam išpažinties pareigos atlikimui, baimei ar laiko neturėjimui.

Ar išsipildys Advento giesmės paskutinio posmo žodžiai mūsų gyvenime: „O Dieve Tėve, geras, gailestingas, išgirsk maloniai maldą ilgesingą; siųsk savo Sūnų mums teviešpatauja ir visai žemei duoda veidą naują!"

Tai priklausys nuo kiekvieno mūsų laisvo pasirinkimo.

P. S. Šventai tikiu, kad šiemet tikrąsias Kalėdas išgyvens ir tie, kurie I-ąjį Advento sekmadienį išdrįso paklausti: „Ar mums galima gauti atleidimą ir priimti Komuniją?" Ir visi tie, kurie neleis, kad iš jų, iš mūsų gyvenimo būtų pagrobtas Adventas - ilgesingo laukimo ir susitikimo su savimi metas, išprovokuojantis Dievo Atėjimą pas mus.

(Ne)materialus Adventas

Andrius Šukys,
kunigas

Kelionės, klajonės, klejonės, klaidžiojimai, klaidos, klaidatikystė... Toks galėtų (ne) būti adventas. Ir būna. Adventui reikalingas judesys. Žmogui būtinas vyksmas. Antraip - sustojimas ir neviltis. Daug judrumo ir įvykių. Nemažai triukšmo ir chaoso.

Juk keturių savaičių atkarpa - beveik niekas palyginti su amžinybe. Tačiau jei duotos šios dienos, vadinasi, kažko tikimasi iš žmogaus. Tobuliausio Dievo kūrinio.

Bent jau taip norėtųsi.

Kiek daug kelionių ir klajonių padovanoja laikas. Emigrantai perka bilietus sugrįžti į tėvynę. (Ne) dėl jos daugiausia. Dėl tėvų ar giminaičių. Susitikimų ir klegesio. Vėliau klajonės atgal. Į svajonių šalį, kur upėmis teka pienas ir stovi šokoladų kalnai.

Kelionė į prekybos centrus. Galimybė dar labiau materialėti. Plėsti daiktų (dažnai nereikalingų) karalystę. Ir tarnauti jiems. Prieš tai uždirbant pinigus. Vėliau netausojant jėgų valant nuo jų dulkes. Kad ir sekmadienį. Klajonės - kur nuolaidos, akcijos, sale. Kad artimas daug nekainuotų. Ir kaip nors atlikčiau pasveikinimo lažą.

Kelionė prie Kūčių stalo. Parenkant sočius ir gausybę valgių. Kad neatrodytų, jog gailime, esame gobšūs. Kad kiti nerūpi. O kur pasninkas? Ar tai jau atgyvena? Juk taip nesinori tokį vakarą dar vieno kūno kulto (pašlovinimo - persivalgymo) šventės. Nebūkime materialūs. Tai sielos vakaras. Be jokių klejonių.

Kiek daug dienų - gerumo darbams. Atrodytų, juk geru būti reikėtų ne mėnesį, o 365 dienas. Vadinasi, ištisus metus. O čia pasislėpę po labdara, akcijomis, gerumo laidomis - tampame kone šventaisiais. Taip trumpam. Ir bandome išgydyti visus akluosius, silpnaregius, luošuosius, silpnapročius. Kaip viešpačiai. Ar dviejų, penkių ar dešimties litų auka gali pakeisti pasaulį. Save pačius. Šalia esantį. Juk tai klajonė, uždėjus pliusiuką gerumo vardan.

Prasidėjęs adventinių popiečių (ar vakarų) maratonas taurina ir kilnina jausmus. Tačiau šioje kelionėje dažniausiai sutinkame klejones apie Kalėdų senelį, dovanėles, karnavalą. Kokios materialios klejonės. Dažniausiai jos tokios. Juk advento - sielos, širdies ir dvasios - šventė (jimas) paprastai nebūna įtrauktas į metinių renginių sąrašą. Kam gi apsisunkinti sudėtinga kelione į širdį.

Klejonės neatsiejamos nuo klaidžiojimų. Jų gausu. Ištisus metus. Visokių. Esu žmogus, todėl turiu save stebėti kaip veidrodyje. Būti madingas, pasitempęs, įdomus, laisvas. Jei ne, prieštarauju. Teigiu, jog gyvenimas pilkas. Jog niekam nerūpiu. Jog visi kalti, kad man nesiseka. Tada pradedu svajoti apie snieguotą vakarą ir netyčia pasipuošiu eglutę, nors dar tik lapkričio trečioji. Panašiai, kaip daroma parduotuvėse. Kaip išnešamos vėlinių žvakelės. Kad tik nebūtų tuščia ir suktųsi verslo karuselė. Ak, žmogau, reklamos verge.

Klaidų per metus susikaupia. Gyvenimo tempas neleidžia jų suskaičiuoti. Nėra kada įsigilinti. Jos velkasi kaip virvė. Adventas - geras laikas pa (si) studijuoti save. Giliau suvokti savo esatį. Ir klaidas, kad norėčiau (ir mokėčiau) būti geresnis. Kitoks. Ne toks materialus.

Klaidatikystės irgi nemaža. Ruošdamasis Kūčių vakarui, dedu šieno po staltiese. Dvylika patiekalų. Susėdus pasimeldžiu. Norėtųsi, kad tai būtų iš širdies. Nutinka ir taip. Jei tą darau dažniau - nei per Velykas, Kalėdas ar laidotuvių proga.

Tokią akimirką laikau save tikinčiu. Tada pagarbinu kūną, papildau jo atsargas. Traukiu šiaudus - žiūriu, ar ilgas gyvenimas. Nešu palaimintą šieną gyvuliams (miesto atveju - išmetu į šiukšliadėžę), kad visi būtume laimingi. Kad sektųsi. Kad Dievas visko gausiai duotų. Nes negali būti kitaip.

Kalėdų rytą leidžiuosi į kelionę. Pas Dievą. Su kitais. Kitokiais. Truputį savais. Panašiais. Širdyje verda gyvenimas. Mąstau, jaudinuosi, gilinuosi. Arba atlieku pareigą kaip koks pareigūnas. Vadinasi, uždedu pliusą. Pabuvau. Susitvarkiau. Dabar ramu. Iki kito karto.

Ir vėl klausiu: o dovanų jau rasiu po eglute? O ką valgysim po Kalėdų Mišių?

Tvarka ir teisingumas Biržuose - „valstiečių"

Rasa Penelienė
2007-12-04

Valstiečiai liaudininkai - iš tų partijų, kurios gerai išmokusios politinę pamoką, jog rinkimai nesibaigia su oficialiai skelbiama jų data. Net tokiame „valstiečių" krašte kaip Biržai, kurį keliolika metų valdo kairieji ir kuris jau dvi kadencijas iš eilės į Seimą siuntė Viktorą Rinkevičių, ši partija nesnaudžia.

Valstiečių liaudininkų atstovai arba jų draugai, giminaičiai, šeimų nariai įsitvirtinę savivaldybės administracijoje, seniūnijose, kaimo bendruomenėse, žemdirbių organizacijose. O tie, kurie lyg ir neturi jokių ryšių su šia politine jėga, kaskart priversti būti jai dėkingi už visokeriopą - moralinę bei materialią -  pagalbą. „Valstiečių" partija tarsi pribuvėja skuba į „karščiausius" taškus ir atlieka gelbėtojų, krikštamočių ar krikštatėvių ir kitokių geradarių vaidmenis.

Kaip ir kiekviena partija, „valstiečiai" dalyvauja užkulisinėje veikloje. Biržuose jie - tikri tokių politinių žaidimų virtuozai. Kas ir kaip bedalyvautų politinėse „repeticijose", į sceną išbėga ir publikos ovacijas pelno būtent jie, „valstiečiai".

Kam labiausiai turėtų dėkoti praėjusį savaitgalį 90-ies metų jubiliejų šventusios gimnazijos pedagogai? Be abejo, „valstietei" - savivaldybės administracijos direktorei Palmyrai Prašmantienei. Ir ne tik todėl, kad ji deklaruoja savo meilę pedagogams, „dovanodama" keliones į užsienį iš savivaldybės biudžeto ir mokinių krepšelio lėšų. Ši moteris nuoširdžiai prisipažįsta apie pedagogus galvojanti 365 dienas per metus ir kaskart jiems suteikia įvairių malonių. Štai gimnazijos jubiliejiniame renginyje p. Palmyra paskelbia apie dovaną - naujus baldus mokytojų kambariui. Pasirodo, tokiai dovanai pritarė savivaldybės taryba, praėjusią savaitę pabalsavusi „už". Ar tarybos nariai suprato, už ką jie balsuoja, kai sprendimo projekte apie dovanas net neužsiminta? Bet šis klausimas pavėluotas, nes apie būsimą dovaną gimnazijai viešai paskelbė „valstietė", pridurdama, kad ir jos pavaduotojas Rimantas Martinonis (esantis tarp valstiečių liaudininkų) dirba staigmenos liaudžiai pateikimo klausimu.

Argi tokiam scenos vaizdeliui galėtų prilygti iš sostinės atvykęs socialdemokratas, perduodantis sveikinimus nuo paties premjero, bet sumaišantis šventines kalbas? Arba gimnazijos tarybai atstovaujantis vietinis socdemas, kurio įmantrios kalbos gali sulaukti labiau publikos nuostabos nei palaikymo?

Biržų socialdemokratams iki „valstiečių" gudrybių - šviesmečiai. Iš sostinės įvairioms misijoms siunčiami jų atstovai turbūt pamiršta, į kieno žemes vyksta. Čia Kazimiros Prunskienės pavaduotojo, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko, daugiausiai žemės sklypų turinčio seimūno valdos. Ne tūlo markizo Karabaso, o pono Viktoro. Ir jo ištikimų vasalų.

Jeigu vyktų Seimo rinkimai dabar, daugiausiai šalies rinkėjų balsų gautų konservatoriai ir R. Pakso vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas". Bet ne Biržuose. Čia „valstiečių" ir tvarka, ir teisingumas.

Tai dar sykį patvirtino įvykiai Kučgalyje dėl vaikų kolonijos (socializacijos centro) steigimo. Praėjusį ketvirtadienį kaimas sulaukė valdžios desanto iš Vilniaus bei Panevėžio. Tarp gražiai pasipuošusių bei dar gražiau kalbančių svečių buvo ir „valstietis" V. Rinkevičius su padėjėja N. Šatiene. Jų situacija buvo nepavydėtina - vaikų koloniją kaime steigti rengiasi Panevėžio apskritis, vadovaujama „valstietės" G. Umbrasienės. O Kučgalio kaimo bendruomenė, „krikštyta" tos pačios partijos narių, prieš šias užmačias sukilo. Kaip elgtis bendruomenės „krikštatėviui" V. Rinkevičiui? Aišku, palaikyti kaimą, t. y. būsimus rinkėjus. Bet jis daugiau duoda pylos ne bendrapartietės vadovaujamai apskričiai, o socialdemokratui rajono merui R. Ramonui, kad šis kaimiečiams neorganizuoja išvykų apžiūrėti vaikų kolonijas. Tarsi nežinotų, kad kolonijos steigimas - ne Biržų savivaldybės, o Panevėžio apskrities noras „įsisavinti" Europos Sąjungos milijonus.

Prieš kaimiečių auditoriją jie puikiai atliko kaimo gynėjų vaidmenį. Tačiau tą pačią dieną vykusiame Biržų savivaldybės tarybos posėdyje klausimų dėl kolonijos steigimo Kučgalyje „valstiečiai" neturėjo. Nė vienas jų nesiveržė į tribūną ginti kaimo žmonių interesų. Dar daugiau - iki ketvirtadienio „valstiečiai" nevengė aiškinti, kad vaikų kolonija Kučgaliui reikalinga. Dar daugiau. Iš jų pusės girdėjosi kalbos, koks „pavojingas" esąs kaimo bendruomenės pirmininkas, kurį reikėtų „neutralizuoti", kad netelktų kaimiečių protestui.

Dvigubus žaidimus rezgantys valstiečiai liaudininkai bet kuriuo atveju skelbtųsi kaimo gelbėtojais. Jeigu kolonija nebūtų įsteigta, nepraleistų progos pasigirti, kad tai jų nuopelnas. Jeigu minėta įstaiga Kučgalyje vis dėlto atsirastų ir, neduokdie, kaimas nuo jos kentėtų, „valstiečiai" kaltės neprisiimtų. „Įsisavinus" europinius milijonus kalčiausi liktų patys kaimiečiai. O vardai tų, kurie juos skaldė, paliktų istorijai.

Politikų mokymams skiriamos didžiulės pinigų sumos. Kas ir iš kokių šaltinių finansuoja vieną ar kitą politinę jėgą - specialiųjų tarnybų reikalas. Kas bemokytų R. Pakso, V. Uspaskicho ar K. Prunskienės pasekėjus, aišku viena - bet kokiems užmojams reikalingi vykdytojai. Kitaip tariant, asmenybės, kuriomis žmonės patikėtų. Ateinančiuose Seimo rinkimuose Biržai turėtų balsuoti už valstiečius liaudininkus ir jų lyderį V. Rinkevičių. Kol kitos partijos kuria lozungus, aiškinasi tarpusavio santykius ar ieško bendražygių, „valstiečiai" eina į rinkimus su komanda, lyderiu ir aiškiais siekiais. Tikrieji jų tikslai, žinoma, skiriasi nuo deklaruojamų, bet kaimiečiai patiklūs. Jie ant to paties grėblio ne tik lipa, bet ir už grėblio kotu gautą guzą dėkoja.

Minėtu Kučgalio atveju už kaimo interesus nuo pat pradžių stojo Tėvynės sąjungos atstovai savivaldybės taryboje. Bet ar jie gali tikėtis kučgaliečių balsų per ateinančius Seimo rinkimus?

Nei konservatoriams, nei „paksistams", nei socialdemokratams Biržuose „negresia" pergalė, nes jie čia neturi lyderių. Krikščionys demokratai, ketinantys įsilieti į konservatorių gretas, blaškosi tarp dešiniųjų idealų ir kairiųjų valdžios. Dalis jų jau dabar dirba „valstiečių" naudai.

Į valstiečių liaudininkų veikimo lauką įsukti ir socialdemokratai. Jeigu jie iš tiesų į mūsų rinkimų apygardą ketina siųsti tarp sveikinimų kalbų klaidžiojantį A. Kregždę, V. Rinkevičiaus pergalė garantuota. Ką socdemai už tokią paslaugą gautų, galima tik spėlioti. Aišku viena - pastums į Seimo narius besitaikantį bendrapartietį Valdemarą Valkūną, kuris, padėjęs socialdemokratams laimėti savivaldybių rinkimus, tapo rakštimi minkštoje vietoje.

Biržų padanges raižantis R. Pakso erelis kol kas ir lieka padebesiuose. Naujasis „paksistų" vadas Biržuose kadaise turėjo įmonę „Stiprioji ranka", kuri užsiėmė laidotuvių paslaugomis. Fizinė jėga ir gražus laidojimas biržiečiams imponuoja. Tarp stiprios rankos ir mirties tiesioginis ryšys nebūtinas, bet pagarbi baimė mažai raštingą kaimietį atvesti prie rinkimų urnos gali.

Už valstiečius liaudininkus liaudis iki šiol balsavo iš meilės arba išskaičiavimo. O kaimietį iš įprastos vagos išvilioti lengvai bet kam nepavyks.

Gudrūs ir gudriausi arba rankų miklumas

Gendrutis Morkūnas
2007-12-01

Kuo gudrus skiriasi nuo protingo? Tuo, kad protingas iškilusią problemą moka išspręsti, o gudrus - žino, kaip apeiti. O gudriausias ypatingas tuo, kad gali įrodyti, jog apeiti problemą yra vienintelis jos sprendimo būdas.

Taigi, problema - karas keliuose. Jos sprendimo būdų - tiek daug, kad protingiems sukasi galvos. O gudriausieji jau pasiūlė, ką daryti - mūsų kelių nekaltybę saugoti nuo senų automobilių.

Ir daryti tai labai elegantiškai - senesnius automobilius techninės apžiūros malonei atduoti kasmet.

Iš nuogirdų supratau, kad tam yra trys priežastys: didėjantis avarijų skaičius, noras, kad pirktume naujus automobilius, ir Latvijos pavyzdys.

Pirmoji priežastis - šventa. Įrodęs, kad daugiau avarijų atsiranda dėl to, kad pavasariais Vingio parke čiulba lakštingalos, galėtum nesunkiai prastumti potvarkį vietoje Vingio parko užveisti didžiausią pasaulyje prekybos ir pramogų centrą.

Tačiau niekam ne paslaptis, kad daugiausia avarijų kyla dėl greičio, alkoholio ir rizikingo vairavimo. Tad jeigu jau rėžti iš peties, tai reikėtų vožtelėti ir per šias tris priežastis. Kodėl vairuotojams, viršijantiems greitį ir važinėjantiems neatsargiai, nekapoti dešiniųjų kojų? Kad nebūtų kuo spausti greičio pedalo. Kodėl girtuokliams ant kaktų neišdeginti trispalvių užrašų „Girtuoklis, vagis ir žudikas"? Kad visi žinotų, jog margakakčiams negalima duoti gerti.

Antroji priežastis rodo šventą norą Lietuvos keliuose matyti kuo daugiau blizgančių automobilių. Irgi suprantama. Bet kodėl, žengus tokį rimtą žingsnį, nebandyti ropoti toliau?

Lietuvoje daug apsilaupiusių namų kreivomis durimis ir kiaurais stogais. Kodėl tokių namų šeimininkai neturėtų mokėti daug didesnių mokesčių? Taip jie būtų skatinami statyti naujus, šviesius, jaukius ir šiltus namus, o šviesiuose ir jaukiuose namuose auga geresni vaikai ir mažiau šeriasi žiurkėnai.

Daug žmonių valgo tik kruopas ir bulves. Kodėl kruopų ir bulvių nepabranginus keletą kartų? Tada tie žmonės turėtų pirkti midijas ir rambutanus, o ten kur kas daugiau vitaminų ir naudingų medžiagų, todėl jų valgytojai mažiau sirgtų.

Apie trečiąją priežastį geriau daug nekalbėti. Kadangi Latvijoje žmonės kalba latviškai, ir Lietuvoje latvių kalbą reikėtų paskelbti valstybine kalba.

Beje, kodėl tik trys priežastys? Siūlau ketvirtąją - mūsų gerovė priklauso nuo visų šalies įmonių gerovės, tad aišku, jog kylant naujų automobilių prekybos firmų gerovei, geriau gyvensime ir visi mes. Jeigu norite, galima surasti ir penktąją - užsienio investuotojai su didesne simpatija žiūri į valstybes, kuriose laksto nauji automobiliai, todėl naujoji tvarka padės suminkštinti kokio nors milijardieriaus, nusprendusio Biržuose pastatyti jūrų uostą, širdį. Galima sugalvoti ir šeštąją, ir septintąją.

Pati svarbiausia priežastis - pasiutusiai lengva šią techninių apžiūrų priemonę įgyvendinti. Nei avariją padariusį girtą kolegą policininką pamiškėmis gainiotis, nei greitį sningant ar lyjant matuoti, nei prie pėsčiųjų perėjų budėti - sustabdei, paskaitei techninės apžiūros taloną, atlikai paprastą aritmetinį veiksmą ir...

Kas ir?

Taigi, karas keliuose ima rimti!

Štai ką galima padaryti rankų miklumu.

Baigiantis vasarai per televiziją rodė vieno prekybos tinklo atstovą. Jis kalbėjo apie draudimą rugsėjo pirmąją prekiauti alkoholiu. Kalba buvo tikras rankų miklumo šedevras. Spręskite patys - atstovas aiškino, kad pirkdami alkoholį, žmonės nusiperka ir duonos, sviesto ir dešros. Jeigu alkoholio gastronome tą dieną nebus, žmonės į gastronomą neis, todėl liks nevalgę ir turės badauti.

O kiek rankų miklumo šedevrų galima pamatyti ir išgirsti, kai kalbama apie priimtus ar atmestus įstatymus, viešųjų ir privačių interesų painiojimą, valstybės pareigūnų nusižengimus. Ne žinių laidos, o patys tikriausi bentski šou.

Bet tas, prekybos tinklo atstovo, man patiko labiausiai.

Gerai pagalvojus, nieko čia blogo. Visa tai - tik mūsų gerovei. Ir nauji automobiliai keliuose, ir degtinė gastronome. Net ir prekybos bei pramogų centras vietoje Vingio parko.

Tad nenusiminkime...

2007-11-29

Gimnazija, rašyti sveikinimą Jums yra iššūkis. Net atrodo, kad tūkstantį kartų lengviau teleportuotis į Biržus šį savaitgalį ir didžiule sparta suvaikščioti į visus šventinius paminėjimus. Paskui prisėsti po pušele ant Apaščios kranto ir jaustis atlikus kone žygdarbį.

Tačiau teleportacija vis dar neįmanoma (keletas pažįstamų teigia, kad su šia problema aktyviai dirbama J). Ir todėl tenka rašyti laišką - sveikinimą. Praeičiai. Mokytojams, buvusiems draugams, koridoriams, savo suolui  ir kažkam, kas tuo metu buvau aš. Neslėpsiu, nėra nieko keisčiau negu sveikinti praeitį - tai nebent prilygtų žinutei seniai prarastam draugui, kurio kontaktus netikėtai po daugelio metų išduoda atsitiktinai sutiktas bendras pažįstamas. Štai ir dabar prieš akis - kvietimas atvykti į Jūsų gimimo dieną, kuris netikėtai sudrumsčia kažką itin giliai nuolatinės informacijos ir tiesiog kasdienybės perkrautoje galvoje. Vėl pradedu galvoti apie Jus.

Mokykla dabar man panaši į lagaminą. Mano pačios sukrautą. Viršijantį visus svorio normatyvus, pergrūstą, apklijuotą aerouostų etiketėmis... Tai visai ne žinių bagažas  - reikia liautis naiviai tikėjus, kad perskaičius visus mokyklinius vadovėlius jau drąsiai galima akademinėje bendruomenėje konceptualiai diskutuoti apie LDK kaip suverenios galios egzistavimą ar apie tarpukario Lietuvos užsienio politikos tamsiąsias puses.  Lagaminas nėra prigrūstas informacijos. Greičiau tikėjimo. Savimi, atradinėjamu pasauliu ir naujais brangiais žmonėmis. Lagaminas yra viltis, kad kažkur už poros šimtų kilometrų nuo gimto miestelio, gelsvo gimnazijos pastato laukia kiti namai, kuriuose bus atidarytas supakuotas turtas, o po kambarius pasklis sukaupti vis dar senieji daiktai. Kiekviena lentyna, šaldytuvas (J), stalas, lova bus apkrauti smulkiais įtikėjimais, kad mokyklinis bagažas - neatsiejama naujo pasaulio dalis.

Taip norisi į šitą naują pasaulį pergabenti kuo daugiau senųjų žmonių, daiktų, ypatingai pačioje pradžioje! Regisi, kad jeigu nebūsi vienas ir beturtis (J), tada aplinkiniai elgsis pagarbiau ir atsargiau. Pasiekimai gimnazijoje, mokytojų geri žodžiai, apskritai gimnazijos respublikiniai pasiekimai atrodo neginčijamas įrodymas, kad viso naujo pasaulio negana, kad jame tilptų didžioji viltis. Kitaip tariant, lagaminas. Ir kaip keista, kad po kiekvieno karto, kada sukraunamas lagaminas prieš dar vieną didesnę kelionę, viltis turi vis mažiau antsvorio. Ir daug daugiau kompromiso (daiktų juk galima įsigyti naujoje vietoje!).

Mokykla tikriausiai ir yra pati ypatingiausia dėl lagamino dydžio. Vaikščiojant gimnazijos koridoriais žodis „kompromisas" skamba kaip grubus barbarizmas. Kiekviename kampe prikaupta susikurtos tiesos, teisingumo. Viskas gali būti rūšiuojama į gera, bloga ar tiesiog neįdomu. Žmonės elgiasi neteisingai todėl, kad jiems trūksta patikimos informacijos. Valstybėms, politikams reikėtų daugiau racionalumo. Mokytojai turėtų būti nuolaidesni. Miestelio kultūriniuose renginiuose neturėtų būti toleruojamas prastas skonis. Ir šiaip. Viskas labai aišku.

O dabar pabandom įsivaizduoti, kai visa tai sudedama į lagaminą. Ir pervežama. Kai nauja vieta nesileidžia taip lengvai vadinama namais. Kada pagaliau tenka klausytis aplinkos, kad ji nors kiek virstų tavo. Nebelieka susigalvotų teisingumų. Situacijos tampa atskirais atvejais, reikalaujančiais ne vien logiškumo. Dėstytojai, draugai, nedraugai nesiduoda rūšiuojami į protingus, įdomius, reikalingus. Tai jie tave surūšiuoja net nespėjus gerai apšilti.

Belieka iš atsigabento lagamino trauktis tik likusį tikėjimą savimi, kurį taip drąsiai dovanojo mokykla. Ir kuris taip aplamdomas ir rekonstruojamas kartu su visa tikrove naujajame pasaulyje.

Mokytojai, buvę draugai, koridoriai, suole! Mano tokiame labai kompaktiškame lagamine vis dar yra keletas daiktų, menančių Jus. Visų pirma tai vis dar tas senas tikėjimas savimi. Dabar jau virtęs labiau savo galimybių pažinimu. Jame taip pat vis dar likęs noras kažkur šiame pasaulyje atrasti savo namus (mano laimei, geografija laikui bėgant platėja). Taip pat - maži prisiminimai, dabar jau virtę istorijomis.

Prašau nenustebti, kad nesileidžiu į apmastymus apie mūsų klasės labai aktyvią veiklą pamokų ir ne tik jų metu, mokslinę draugystę su istorijos mokytoja, mano kilometrines rašliavas kantriai skaitančią lietuvių kalbos mokytoją (jos valia mane išmokyti rašyti teksto interpretacijas iki šiol atrodo kaip tikrų tikriausias žygdarbis), auklėtojos pastangas mus nors truputėlį suprasti. Visa tai tikrai dar yra mano lagamine. Ir naujos vietos jaukinimui visos išgyventos istorijos vis dar turi tam tikrą reikšmę.

O Jūsų gimimo dienos minėjimuose, žinau, dalyvaus kai kurie mano klasės draugai ir perduos karščiausius apkabinimus, linkėjimus ir pasidžiaugimus.

Gražaus gimimo dienos minėjimo ir sėkmės Jums!

Jūsų auklėta keliautoja Ieva Penelytė

Apie būsimą santuoką ir priešvestuvinius bučinius

Rasa Penelienė
2007-11-27

Gruodį krikščionys demokratai ketina spręsti klausimą dėl jungimosi su Tėvynės sąjunga. Lapkričio mėnesio visuomenės apklausos rezultatai rodo, kad krikdemams nieko kita ir nebelieka, kaip glaustis prie stipriausios dešiniųjų partijos, kuri atsidūrė populiariausiųjų viršūnėje.

Dešiniųjų partijų vienijimasis iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas žingsnis. Tačiau krikdemų ir konservatorių santykiai nėra tokie šilti, kad vestuvės vyktų sklandžiai ir gražiai. Štai Biržų savivaldybėje šios dvi dešiniosios partijos ne tik nesibičiuliauja - jos atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

Po savivaldybės rinkimų Biržų krikdemų noras bet kokia kaina būti valdžioje trikdė kai kuriuos rinkėjų sluoksnius. Neatsitiktinai į vicemero postą patekęs jaunasis krikdemų lyderis Aurimas Frankas buvo lyginamas su Judu, išdavusiu dešiniuosius.

Kodėl krikščionys demokratai „atsidavė" socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų valdančiajai daugumai? Kodėl po savivaldybių rinkimų dešinieji nebandė vienytis ir imti valdžią į savo rankas?

Kurį laiką krikdemai, kaltinami išdavyste, valdžios goduliu ir kitomis nuodėmėmis, kantriai tylėjo. Atrodė, kad jiems nieko kita ir nebeliko, kaip išlaikyti santūrumą, kol nuputos aistros, nes bet koks teisinimasis būtų tik patvirtinęs jų kaltę.

Bet praėjus keletui mėnesių po rinkimų pasigirdo krikdemų versijos apie rajono valdžios formavimą. Dešiniųjų bloką sudaryti ir į vieną barikadų pusę stoti neva nesutikę Tėvynės sąjungos atstovai, kurių elgesys rinkimų naktį atrodęs nesuprantamas.

Kas iš tiesų įvyko rinkimų naktį, kai dešiniųjų širdys salo nuo rinkėjų balsų gausos, galima tik spėlioti. Tačiau tarp šių partijų atsiradusi įtampa neslūgsta iki šiol. Kartais kibirkštys lekia ir ne vien todėl, kad vieni yra valdžioje, o kiti oponuojančioje pusėje.

Kritikos neišvengia kai kurie vicemero poelgiai, karštakošiškos jo kalbos ir nepamatuoti reikalavimai. Jo blaškymasis rodo, kad jis pats nebežino, kas esąs - valdžios galią turintis vadovas ar savęs nerealizuojantis ir kažko  vis negaunantis kaprizingas berniukas. Tačiau jis teisus sakydamas, kad savivaldybės taryboje nėra organizuotos opozicijos. Tai akmuo į konservatorių daržą, nes jie taryboje turi net keturis atstovus.

Susijungus šioms partijoms įdomiai klostytųsi ir lyderystė. Šiuo metu reitingų viršūnėje įsitaisę konservatoriai, tuokdamiesi su autsaiderių pozicijoje esančiais krikdemais, turėtų būti ir naujosios politinės šeimos galva. Jeigu Biržuose ja taptų Tėvynės sąjungos skyriaus pirmininkė Ramunė Čigienė, ar su tuo taikysis nemažų ambicijų turintis krikdemas A. Frankas? Juolab kad savivaldybės taryboje Tėvynės sąjungos varomoji jėga yra ne frakcijai ir partijos skyriui vadovaujanti konservatorė, o Stasė Eitavičienė.

Ir apskritai po savivaldybės rinkimų Tėvynės sąjunga atrodo kaip ant laurų užmigusi gražuolė. Taryboje už šią partiją atkakliausiai kaunasi S. Eitavičienė ir I. Varzienė, nors nėra jos narės. Ji taip įmigusi, kad net nereaguoja į Biržų padanges vis atkakliau raižantį R. Pakso erelį.

Koks karalaitis galėtų pažadinti prisnūdusią gražuolę? Galbūt po politinės santuokos tam ryžtųsi A. Frankas?

Neatmestina ir tai, kad Judu vadinamo politiko bučinio išsigandusi gražuolė ir pati pagaliau prabus.

Būtų gerai, nes kelti vestuves su snūduriuojančia nuotaka - nesmagu. Net ir visai liūdna, jeigu perspektyvoje - politinė šeima su sapnuojančia jos galva.

Kam piktinti valdžią?

Rasa Penelienė
2007-11-13

Dėl menkų atlyginimų streikuojantys mokytojai kelia įvairių pamąstymų. Nors streikų banga Biržų nepasiekė, tačiau biržiečiai gyvai reaguoja į įvykius šalyje, išsakydami nuomonę apie švietimo sistemą mūsų rajone.

Streikai - Lietuvos progreso variklis. Taip tikina politikos apžvalgininkai, ir su tuo nesutikti sunku.

Jeigu mokytojai jaučiasi nustumti į žemiausią socialinį sluoksnį, jeigu per menkas atlyginimas juos verčia jaustis nevisaverčiais, jeigu jų žodžių negirdi valdžia, belieka imtis veiksmų. Nevykstančios pamokos mokyklose ar grasinimai blokuoti abitūros egzaminus privers suklusti ne tik valdžios žmones, bet ir mokinių tėvus. Taigi streikai išjudins platesnius visuomenės sluoksnius ir maurais apaugusią švietimo sistemą.

Bet ar tas judesys nesibaigs su mokytojų atlyginimų pakėlimu? Kaip žinia, švietimo sistema klampynėje murkdosi ne tik dėl mažų mokytojų atlyginimų. Geri pedagogai mokyklas palieka ne tik dėl pinigų.

Spaudoje pasirodė svarstymų, kurie nukreipti į mokinių tėvus - apeliuojama į jų sąžinę, užsimenama apie būtinybę solidarizuotis su streikuojančiais pedagogais.

Ar iš tikrųjų tarp streikuojančių mokytojų neturėtų stovėti savo atžalų ateitimi privalantys rūpintis tėvai?

Jeigu tokie streikai vyktų Biržuose, mokinių tėvai šalia mokytojų stovėti neprivalėtų.

Ne todėl, kad pedagogai pinigų prasimano dirbdami korepetitoriais, o sugebantys įtikti „viršesniems" randa ir kitų būdų neskursti. Ir ne todėl, kad kai kurie ugdytojai sunkią savo dalią bando palengvinti parduotuvėse nugvelbdami dešros galą ar pakelį kavos.

Priežastis kita - Biržų mokytojai neskubėjo į pagalbą, kai buvo piketuojama dėl Nepriklausomybės paminklo, vaikų darželio „Vyturėlis" išsaugojimo, naujosios Biržų valdžios formavimo. Paprašyti pareikšti pilietinę poziciją svarbiais visuomenei klausimais, pedagogai mėgsta kartoti esą jie „nepolitiški" arba koketiškai save įvardija „konformistais".

Jeigu mokytojas pabrėžtinai rūpinasi tik savo kailiu, kodėl jis turi rūpėti kitiems?

Į mokytojų streikus dėl atlyginimų būtų galima reaguoti kitaip, jeigu jie organizuotų protesto akcijas prieš neskaidrų švietimui skirtų pinigų naudojimą, prieš įtartinais ryšiais apraizgytą sistemą. Kada šioji šviesiausia visuomenės dalis ims ir viešai pasakys - nebenorime dirbti sistemoje, kurią valdo ir globoja įtakingų asmenų pastumdėliai; negalime dirbti mokyklose, kuriose socialiai remtini vaikai tampa bizniu; mums gėda dėl vadovų, kurių privačiose valdose dirba mokyklų darbuotojai ir t.t.?

Galbūt keliais šimtais litų pakeltą atlyginimą gavę pedagogai taps aktyvesniais visuomenės nariais. Gal jų padaugės politinėse partijose, pilietiniuose ar kultūriniuose projektuose. Gal.

Kita vertus, kai savivaldybės tarybos posėdyje pedagogei išsprūsta: „Argi mūsų laikais (suprask - sovietmečiu) buvo blogiau?", belieka džiaugtis, kad tokių politikų valdžioje nedaug.

Tačiau Biržuose mokytojų streikų nėra. Išties, kam vargintis ir piktinti valdžią, jeigu tą gali padaryti kiti?

Mūsų žemės žaizdos

Gendrutis Morkunas
2007-11-03

Prieš kokias tris dešimtis metų kolūkiui galingu pavadinimu atvežė naują pirmininką. Naujasis pirmininkas buvo reto nuožmumo: kone dvigubai sumažino ir taip jau elgetiškus žmonių atlyginimus, vienus žmones už pražangas apdalydavo antausiais, kitus - viliuku išveždavo į tolimas dykras ir liepdavo namo eiti pėsčiomis.

Per sodybas pasileido baudžiamieji būriai, skaičiuojantys prišienautą šieną ir matuojantys darželių bei sodelių plotus. Irzlesnės motinos naujuoju pirmininku ėmė gąsdinti vaikus...

Kolūkio žmonės prie naujojo gyvenimo prisitaikė greitai. Vieni, norėdami įtikti nuožmiajam pirmininkui, ėmė skųsti kaimynus, kiti - spjovė į viską ir pradėjo dar daugiau gerti. Treti -pardavė sodybas, susikrovė mantą ir išvažiavo.

Netrukus kolūkio pavadinimas sumirgėjo rajoniuose ir respublikiniuose laikraščiuose. Paskutiniuose puslapiuose, kur spausdinami skelbimai. Rašė, kad kolūkiui galingu pavadinimu reikia traktorininkų, melžėjų, šėrėjų, sąskaitininkų, lauko darbininkų.

Visus žadėjo aprūpinti butais.

Kolūkyje ėmė rastis naujų žmonių. Vietiniai žmonės, nors matę šilto ir šalto, naujakuriais labai stebėjosi.

Atvykėliai neturėjo jokios mantos, nežinia kuo dvokė, o jų akys buvo neaiškios spalvos, nes užtinusios. Be to, jie mokėjo labai meniškai keiktis ir tą mokėjimą demonstruodavo ir moterims, ir vaikams.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad atvažiavo ir su manta, normaliomis akimis ir nelabai smarkiai besikeikiančių. Tačiau jie greitai dingo. Kolūkio parduotuvės vedėja aiškino, kad yra žmonių, kurie nuolat turi kažkur keliauti, o sandėlininkas dievagojosi, kad mantos atsivežusius atvykėlius irgi užgriuvo nuožmiojo pirmininko baudžiamieji būriai.

Tie, užtinusiomis akimis, liko.

Iš žmonių pirčių ėmė dingti rūkomi lašiniai, iš daržų - morkos, o iš kiemų - vištos.

Kolūkio galingu pavadinimu nebėra seniai. Audringi permainų vėjai kažkur išpūtė nuožmųjį pirmininką. Nurimo net baudžiamųjų būrių smogikai.

O naujakuriai liko. Bet kur jiems eiti, jeigu iš laikraščių dingo skelbimai, ieškantys šėrikų ir siūlantys butus?

Šiandien kaimas - buvęs kolūkio centras - žaizda. Keliasdešimties hektarų ploto mūsų žemės žaizda.

Spręskite patys. Apie šio kaimo sūnų ir dukrų žygdarbius rašo ne tik vietinė ir nacionalinė spauda, rodo televizijos. Žinoma, kriminalinių naujienų skyriuose. Šlovingieji sūnūs ir dukros aplanko sodybas kelių dešimčių kilometrų spinduliu ir surenka ne tik plūgus ir automobilių padangas, bet ir senus bidonus. Aplinkinių barų šeimininkai drebėti ima vos išgirdę kaimo pavadinimą. Pakelės aplink kaimą nutaškytos šlovingųjų sūnų ir dukterų smegenimis. Dar niekur Lietuvoje nemačiau tiek gulinčių policininkų, kaip pagrindinėje to kaimo gatvėje.

O kitame Lietuvos pakraštyje yra kaimas, kurį visi vadina ne vardu, o buvusio kolūkio pavadinimu. Autobuse, iš rajono centro važiuojančiame į tą kaimą, visada bent vienas pilietis keikiasi, vienas kalbasi su anuo pasauliu, du kabinėjasi prie visų lyčių keleivių. Kaimo, kuriame gyvena, pavadinimą tie žmonės seniai pamiršo.

Kiek Lietuvoje visokių emteesų, emesvų ir kėnėešų? Vietų, į kurias kažkieno pikta šluota kažkada sušlavė perėjūnus, tinginius, girtuoklius. Užkampių, kuriose permainos, likimas ir kažkoks nenusakomas atsitiktinumas tas šiukšles uždarė visiems laikams. Kaimų, kuriose miršta ne tik žmonės, bet ir pavadinimai.

Mūsų žemės žaizdų...

Kai kas tokias vietas vadina juodosiomis skylėmis. Kiti gėdijasi net pasakyti, kad kilę ar gyvena tokiose vietose. Jas aplenkia senų skudurų supirkėjai ir net senukų apgaudinėtojai.

Mačiau tokią vietą vidurio Lietuvoje. Dešimtą valandą ryto negalėjome prisibelsti nė į vieną sodybą. Pusėje kaimo namų buvo vien tik girti piliečiai ir atrodė, kad geria jie nuo užpraeitų Naujųjų. Kitoje pusėje pro duris liejosi tyla ir siaubas. Tokia tyla ir toks siaubas būna tik priešų apgultuose namuose.

Tose žaizdose gyvena ir darbštūs, sąžiningi, garbingi ir šviesūs žmonės. Tačiau jų ten katastrofiškai mažėja. Vienus dėl kelių litų nužudo kaimynai, kiti patys pavirsta tais, kuriais prieš keletą dešimtmečių taip stebėjosi jų seneliai ir tėvai.

Kažkada nedrąsiai nuskambėjęs pasiūlymas kurti rezervatus tiems, kas negali normaliai gyventi su normaliais žmonėmis, susilaukė gausybės triukšmo. Atseit, šitaip būtų pažeidžiamos žmogaus teisės. Triukšmadariai sėkmingai nutylėjo vieną dalyką - tokie rezervatai egzistuoja jau seniai. Ir kaip nenutylėsi - prabilęs apie tai, turėsi pripažinti, kad rezervatuose gyvena ir senukai, kuriuos kasdien prievartauja kaimynai, kad ten yra vaikų, kurie bijo į kaimo parduotuvėlę nueiti nusipirkti ledų.

Ko vertos žmogaus teisės, jeigu žinai, kad į tavo kiemą ir namus bet kada gali įsiveržti kaimynas su degančia šachta, kuriai užgesinti trūksta kelių tavo pensijos litų?

Ak, tiesa. Rašo, kad yra visokiausių reabilitacijos, socializacijos, perauklėjimo programų. Sklando gandai, kad kai kurias jų finansuoja net Europa. Ir kad mes labai sėkmingai tas programas vykdome.

Tik va, mūsų žemės žaizdos kaip kraujavo, taip ir kraujuoja. Gerai pagalvojus, kitaip ir negali būti. Tūkstančius metų žaizdas gydė ne programomis, o jodu, tvarsčiais, trauklapiais.

O kartais ir chirurgo skalpeliu.

„Veide" išvydo savo veidą

Rasa Penelienė
2007-10-30

Kai iš vakaro padaugini žmonos ar mamos virtų koldūnų, o naktį įsivynioji į „bauer" antklodę, pamiršus atsidaryti miegamojo langą, ryte į veidrodį geriau nežiūrėti.

O jeigu jau dirstelėjai, nebūtinai kojos neš iškart prie vandens ir šukų. Gali būti, kad čia pat užklups egzistencinis liūdesys dėl per greitai bėgančio laiko, nykstančių vertybių. Gali užeiti ir pyktis - kai dėl suglamžyto veidelio ir į visas puses styrančių plaukų norėtųsi plūsti koldūnus, miegamąjį ir patį „bauerį". Žodžiu, visą prasikaltusią aplinką. O gali užeiti ir keršto priepuolis - noras trinktelėti į veidrodį, kuris rodo nei šį, nei tą.

Panašiai trinktelėjo Biržų rajono vadovai, savaitraštyje „Veidas" išvydę savo veidą. Paėmė sykį jie į rankas žurnalą, atvertė ir (o siaube!) pamatė, kad šalies savivaldybių reitinguose Biržai - tarp atsilikėlių.

Tuoj pat pasigalando ginklą - plunksną - ir, anot klasikės, kirto kalbos gimtosios gražumu į vieną rimtosios spaudos tvirtovių.

Praėjusią savaitę per šalies žiniasklaidą buvo išplatintas Biržų mero R. Ramono ir vicemero A. Franko kūrinys, kuris pradedamas žodžiais: „Veidas" išdidžiai paskelbė... Jis baigiamas fraze: „O Biržuose gyventi gera!" Ją, anot autorių, ištaria besišypsantis vicemeras.

Tokiais viešųjų ryšių perlais įrėminto kūrinio turinys taip pat tviska brangakmeniais. Jame primenama, kad Biržai yra Šiaurės Lietuvos perlas, ir pareiškiama, kad į reitingų paskutiniąsias vietas jis nustumtas neteisingai. Į negarbingą vietą Biržus bloškė nedėkinga aplinka (karsto, pasienio ir kitos zonos), lėšų stygius ir mero galių ribojimas.

Iš tiesų dėl Šiaurės Lietuvos perlo, atsidūrusio tarp atsilikėlių, kaltas pats likimas. Kitoms savivaldybėms, matyt, nebuvo lemta pasienio rajono dalia, jų vadovams kažkas suteikė išskirtinių galių sumaniai valdyti, o pinigus nešė aitvarai.

Perlinio rajono vadovų auksinės mintys rodo, kad šiam kraštui ir toliau likimas liks negailestingas.

„Vieta, kurioje gera vienam, gali būti visai nepriimtina kitam", - filosofuoja A. Frankas. Ir tai tiesa. Štai jis pats iš savivaldybės tarybos tribūnos ką tik virkavo, kad jam vicemero pareigas atlikti trukdo naujo automobilio, gerų baldų ir kitų gėrybių trūkumas. Žiūrėk, į A. Franko vietą ateitų koks kuklesnių užmojų politikas, ir jam viskas tiktų. Ir dar ačiū pasakytų.

Skonio reikalas ir tvarka mokyklų valgyklose. Vieniems nepatinka, kad verslininkas lengvatinėmis sąlygomis suka biznį biudžetinėse įstaigose ir biržiečių vaikučius maitina perpus brangiau nei kaimyninis rajonas. O kitiems visa tai taip gražu, kad net pelninga.

Arba štai į Biržus atvyksta tikrintojai pažiūrėti, kaip viena įstaiga europines lėšas naudoja. Ir pamato, kad nemenka jų dalis kažkur nuplaukusi. Įstaigos vadovo klausia, kur dingo pinigai. O šis mandagiai pasiūlo... sumuštinių. „Biržai - juodoji skylė!" -griebiasi už galvų tikrintojai. Tačiau tiems, į kurių kišenes nusėdo europinė parama, Biržai - nei skylė, nei juoda. Atvirkščiai - tiesiog smegduobių zonoje glūdintis brangakmenis.

Neabejotinai Biržuose gera tiems, kurie būdami valdžioje niekieno netrukdomi gali tvarkytis asmeninius reikalus. Ne visiems malonu būti tokių gudručių tvarkomiems, bet, kaip sakoma, kur gera Jupiteriui, nebūtinai turi būti gera jaučiui. Čia žmonės kantrūs.

Kaip biržietiškas tvarkymas (is) atrodo kitų savivaldybių kontekste, atspindi „Veidas", į kurį nusitaikė mūsų valdžiavyriai.

Tie, kurie vis dar tiki socialdemokratų bei „valstiečių" tvarka Biržuose ir galvoja, kad ją patobulinti gali į valdžią patekęs jaunatviškai besišypsantis krikščionis demokratas, turėtų neskaityti biržiečių atsakymo „Veidui".

Tikėjimą Biržų valdžia galėtų sutvirtinti susipažinimas su reitingu minėtame žurnale. Tik pradėti skaityti reikėtų ne nuo sąrašo pradžios, o nuo galo. Kitaip tariant, keisti požiūrį. Tuomet, perfrazuojant vicemerą, paskutinysis gali pasirodyti kaip pirmaujantis.

Aukojimas

Alis Balbierius
2007-10-20

Spalis yra ne tik spalvų, bet ir aukojimo mėnuo.

Aukojimą primena ne tik bulvienojų laužai, skleidžiantys specifinį, su niekuo daugiau nesumaišomą kvapą - ir deganti lauže pamiršta maža bulvelė sukelia visų istorinių aukojimų asociacijų grandinę. Nuo pirmykščių bendruomenių iki kritusio karžygio, aukojamo kartu su žirgu ir kalaviju anapusiniam pasauliui. Visas kūniškas ir daiktiškas, materialias buvusias žmonijos aukas ir simbolines, dabar sakytumėm - virtualias...

Ruduo yra ištisas aukojimo pasaulis - vaisiai ir sėklos, visos derliaus formos; lapijos begalybė, atitarnavusi medžiams, yra aukojama žemei, iš kurios pavasarį ir kilo, veikiama kosminių galių. Dabar tos galios neva aprimusios, tik saulės spindulys pro debesis smogia spalvomis į regą, kai krenta į klevų varį ir geltonį.

Rimties žingsniai, sumišę su trupučiu liūdesio, žengia rytais per dar labai ryškiai žalią žolę. Šviesa aštri ir kontrastinga, lapkritį ir gruodį ji pamažu slops, pilkšva ir murzina spalva užtepdama spalvingą jau įpusėjusio spalio akvarelę. Pasakiško dydžio akvarelę, nutįsusią per visą Lietuvą, didžiąją dalį Europos, per mūsų klimatinę Žemės juostą.

Pabandykime įsivaizduoti tą didžiulę spalio akvarelę; aprėpti ją žvilgsniu ir dvasia, pakilti ir pažvelgti į ją iš išskrendančių žąsų aukščio. Nes kiekvienas paukštis danguj, debesis, net tolimiausia žvaigždė yra mūsų kūno dalis, jo tęsinys. Tai jaučia tie, kurie civilizacijos malstreme dar neprarado visatos vieningumo jausmo.

Spalio aukojimas yra ganėtinai liūdnas, nes mums primena atėjimo-sugrįžimo ratą. Apleistų sodybų sodų paskutiniai obuoliai krenta į žolę ir pūva; lapai keliauja tuo pačiu keliu; kartais jie keliauja labai toli, nešami vėtrų ar lietaus upeliūkščių vandens. Šis aukojimas orientuotas į išnykimą išorinių formų lygmenyje; atomų lygmeny viskas sukasi nuostabiame kaitos rate. Ir guodžia paprasta, elementari mintis - rudens, kaip ir vasaros ar kito metų laiko - laikinumas, pereinamumas, rato sukimasis ir jo metų stebulės sugrįžimas į tą patį sąlyginį laiką. Ir tada liūdesys nuplaukia, nes liūdesys prieš didžiąją amžinybę tėra medžio lapas, nešamas vėjo.

Paradoksalu, bet rudens didybė ir grožis slypi ne nykime, puvime, spalvų žlugime, o sėklų ir paslėptų pumpurų galiose. Miriadai sėklų rudenį „užminuoja" pavasario sprogimą. Žemdirbiai „užminuoja" rudens laukus, kad kitais metais rudeniop vėl būtų derlius.

Tai lyg atvirkštinis aukojimas - ne nykimui, o prisikėlimui. Taigi rudens aukojimo pasaulis yra dvigubas, orientuotas abiem pagrindinėm kryptim. Kryptim, kurios yra visko alfa ir omega. Fenikso stebuklas slypi gamtoje; rudens pelenas tampa žiedu, obuoliu ar paukščiu - ir atvirkščiai. Taip lyg ir niekas neišnyksta, tik kartojasi nykimas ir prisikėlimas. Ir tik mūsų sąmonėse tėra rudens melancholija ar pavasario džiaugsmas.

Gamta šito, regis, nepažįsta - ji tiesiog yra - tokia, kokia yra.

Dar yra. Iki tol, kol mes jos nenužudėme.

Juoda, balta ir raudona

Rasa Penelienė
2007-10-16

„Tai pasakojimas apie tai, kaip juoda gali būti tas pats, kas balta, kai praeitis - raudona". Taip politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius apibūdina A. Brazausko knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai".

Pasakojimus apie šiandienos gerus darbus tėvynei Lietuvai nūnai tęsia A. Brazausko bendražygiai ir pasekėjai - iš Seimo, Vyriausybės, savivaldybių tarybų tribūnų.

„Raudonųjų" valdžią renkantys Biržai stebuklinių pasakų klausosi jau keliolika metų. Tiesą sakant, jos klausytojų jau nebestebina, o daugelį net įtikina, kad rūpužės gali virsti karalaitėmis, o pulkelį inteligentų vienu mostelėjimu įmanoma padaryti avinų banda.

Savivaldybės tarybos nariai netrukus svarstys, ką daryti su mokyklų direktoriais, sudariusiais neteisėtas sutartis, kurios naudingos mokinukus maitinančiam verslininkui.

Atrodytų, viskas gerai: taryba - mokyklų steigėja - susirūpino, kad būtų išsklaidytos miglos, gaubiančios verslo įmonės ir biudžetinių įstaigų sandorius. Administracijos direktorė „valstietė" P. Prašmantienė žiniasklaidai aiškina, kad direktorių veiksmai turi būti atitinkamai įvertinti. Kur jie, nenaudėliai, žiūrėjo dėdami parašus po verslininko surašytomis sutartimis? Dabar tas nelemtas sutartis nutraukti pavojinga - gudrusis verslininkas teismuose užtampys, baisių nuostolių pridarys. Teisybę atstatyti reikia, ir tą tegu daro savivaldybės tarybos nariai.

Tai baltoji vienos stebuklinės istorijos Biržuose pusė.

Yra ir juodoji.

Jau prieš metus savivaldybės auditoriai, patikrinę minėtas sutartis, išaiškino, kad jos yra neteisėtos. Su audito išvadomis susipažino ir parašus padėjo mokyklų direktoriai. Tačiau tik gegužės mėnesį vienam tarybos nariui iškėlus klausimą dėl sutarčių, savivaldybėje prasidėjo šurmulys. Kas, kaip ir kodėl šurmuliavo, - šiandien galima įvairiai svarstyti. Bet rezultatas aiškus: nauji mokslo metai pradėti su senomis, t. y. neteisėtomis, sutartimis. Negana to - Kontrolės komitete paaiškėjo, kad direktoriai neturi audito išvadų. Pasirašė, bet neturi. Ir tai nutiko ne vienam kokiam išsiblaškėliui, o grupei. Tiktų pridurti - bendrininkų grupei. O tai jau kvepėtų baudžiamaisiais kodeksais.

Bet galėtų būti ir taip, kad grupei inteligentijos atstovų vienu metu kilo savaiminis noras sudaryti sutartis su tuo pačiu verslininku. Niekieno neverčiami, savu noru jie ėmė ir padėjo parašus. Po to kažkaip visi vienu metu užmiršo, kad yra audito išvados, kurias privalu vykdyti. Kone po metų staiga atsitokėjo. Ir sutartinai pradėjo drebėti. Jei dreba, vadinasi, gailisi. Jei gailisi - suklydo ne iš blogos valios. Nėra blogos valios - nėra ir didesnės bausmės. Savivaldybės taryboje - irgi žmonės. Supras. Jei supras, tai ir atleis.

Ši istorijos dalis buvo apie tai, kaip juodąją jos dalį galima paversti baltąja.

Stebuklinės pasakos turi kodus, raktus. Ir nuo skaitytojo priklauso, kas jose randama.

Istoriją apie sutartis narplios įvairaus amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų politikai, turintys didesnę ar mažesnę pasakų skaitymo patirtį.

Iškoduojant minėtą pasaką pirmiausiai turėtų iškilti klausimas - kodėl sutarčių peripetijos perkeliamos į savivaldybės tarybą? Yra audito išvados, yra atsakingi asmenys, turintys nurodymus vykdyti, yra ir kontroliuojantieji. Kodėl šis mechanizmas neveikė visus metus ir dabar jis kišamas tarybai?

Kaip atsitiko, kad lengvatinėmis sąlygomis mokyklų valgyklose dirbantis verslininkas ėmė diktuoti ne tik patiekalų kainas (kurios kaimyniniame Kupiškyje kone perpus mažesnės), bet ir juridinius dokumentus?

Reikia manyti, kad tarybos nariai nepamiršo, jog bet kokių tekstų skaitymas pradedamas nuo autorių.

Kas šios stebuklinės sutarčių istorijos

autorius (-iai) ? Mokyklų direktorius paversti bailių avinų banda sugebėtų tik ypatingų galių turintys asmenys. Tikėtina, kad jie yra valdžioje. Ir atstovauja verslininko interesams. Tą rodo Kontrolės komiteto pasėdyje išsakyta mintis, kad mokyklų direktorius dėl sutarčių konsultuos samdytas ekspertas, kurį pasiūlė verslininkas. Tarybos nariai privalėtų išsiaiškinti, kuris valdininkas, gaudamas atlyginimą iš savivaldybės, tarnauja ne jos interesams.

Prieš nagrinėjant istoriją būtų įdomu sužinoti, kodėl neteisėtų sutarčių laiku „nematė", o vėliau auditorių išvadų vykdymo nekontroliavo švietimą kuruojantis meras, Švietimo skyriaus vedėja ir administracijos direktorė? Kas galėtų paneigti, kad verslininkas „dirba" su savivaldybininkais, kurie pavaldinius verčia mekenti, bliauti ar kriuksėti, o patys skaičiuoja „bakšišą" ir tupi nepajudinamuose karalaičių sostuose? Savivaldybininkais, turinčiais patirtį, kaip juoda paversti į balta. Ir raudoną praeitį.

Ta pasiutusio gražumo moteris

Gendrutis Morkūnas
2007-10-13

Nepažįstamam žmogui pasakęs, kad esu kilęs iš Biržų krašto, visada susilaukiu čepsėjimo, gurgėjimo ir mirkčiojimo. Tris minutes pačepsėjęs ir pamirkčiojęs, tas žmogus pasako: „Ooo, Biržųųų aluuuus".

Trečdalis tai sako su pasigėrėjimu, trečdalis - su meile, trečdalis - su pavydu. Labiausiai man patinka likęs dešimtadalis - jų balsuose girdėti baiminga pagarba.

Smagu, kai tave gerbia vien dėl tavo kilmės.

Na, gal ir ne dėl kilmės. Gal tik dėl alaus. Mat niekas nė žodžiu iki šiol neužsiminė apie galingiausią Lietuvos bastioninę pilį, niekas nė necyptelėjo apie šiurpiąsias smegduobes, visi kaip užrišti tyli apie vienintelį Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės jūrų uostą. O jei kas nors prisimintų literatūros milžinus, kilusius iš Biržų krašto, pamanyčiau, kad tas žmogus nesveikas. Arba bent jau ruošiasi brandos egzaminui.

Taigi, viskas paprasta ir aišku - visas Biržų kraštas telpa į keturių raidžių žodį.

Tik paklausykite, kaip jis skamba! A-l-u-s!

Sako, dabar tas žodis vienija net visą Lietuvą. Su visomis pergalėmis ir dar kai kuo...

Mirštu iš juoko, kai labiausiai biržiečių alumi žavisi tie, kas nė karto jo neragavo. O man, alaus gėrėjo stažą skaičiuojančiam nuo to meto, kai turėjau net šešerius metus ir pažinojau tik šešias didžiąsias raides, belieka kukliai tylėti. Negi sakysi, kad Vilniaus vandentiekio vandenų išžagintas skrandis ima siausti vien nuo žodžių junginio „biržietiškas alus". Nejaugi girsies, kad visas Biržų kraštas taškyte nutaškytas biržietišku vadinamo alaus taškais, alaus, kurio išgėrus burnoje atsiranda drėgnų pelenų, sumaišytų su tualetiniu popieriumi, tumulas.

Bet bala nematė to alaus.

Nes Biržuose kepama tokia, na, tokiausia Lietuvos duona. Yra viena parduotuvėlė. Ten, kur sunku surasti vietą pastatyti automobiliui. Į tą parduotuvėlę įėję žmonės prašampa ilgam. Sako, kai kuriuos reikia iš ten veste išvesti. Žmones apsvaigina toks duonos kvapas, kad norisi teisingai ne tik balsuoti, bet ir gyventi.

Dar yra Biržuose ežeras. Per audrą - siaubingiausias pasaulyje. Pats patyriau. Toks juodžiausios nevilties ir didžiausio siaubo ežeras. Bet kol audra. Ir švelniausio vandens, ir civilizuočiausių žuveliokų ežeras. Kol be audros. Kažkoks nenupasakojamas ežeras.

O šalia Biržų yra kapas. Žmogaus, kuriam gerokai pagyvenus ir kaip reikiant prasigyvenus Vilniuje, vieną dieną pasidarė nebeįmanoma gyventi. Jis grįžo į savo kaimelį prie Biržų. Gyveno ten tol, kol vėl galėjo gyventi. Važiuodamas iš Biržų į Vilnių nereikalingai žuvo.

Piliečiui, kuriam Biržai neatrištinai susiję tik su alumi, pabandyčiau papasakoti apie visa tai. Jeigu jis patikėtų, kad yra ir duona, ir ežeras, ir kapas, papasakočiau ir apie alų. Nežinau, ar manęs klausytųsi. Mat Lietuvoje apie orą, krepšinį, slapčiausių savo kaimynės plaukų spalvą ir biržiečių alų kiekvienas žino viską.

O papasakočiau štai ką.

Kažkada vienoje Biržų vietelėje keisto tamsumo alų pardavinėjo pasiutusio gražumo moteris. Taip sakydavo tas mano draugas, kurio kapas dabar šalia Biržų. Jis važiuodavo į tą vietelę pirkti alaus tik tam, kad pasižiūrėtų į tą pasiutusio gražumo moterį.

Nežinau, ar ji ten dirba. Tačiau tiems, kas prašo pasakoti apie biržiečių alų, būtinai papasakoju apie pasiutusio gražumo moterį.

Ir sakau, kad ji ten dar dirba.

Jeigu kas nors sugalvotų mano pasakojimą patikrinti ir gražiosios moters nerastų, sumeluočiau. Sakyčiau, kad ji atostogauja. Arba dirba kitoje pamainoje. Arba apsimeta kita, ne tokia gražia, nes tos vietelės vadovybei nusibodo alaus pirkėjai, kurie iš tiesų yra ne pirkėjai, o žiūrėtojai į gražiąją pardavėją.

Visa laimė, kad iki šiol meluoti neteko.

Nes niekas nesugalvojo tikrinti...

Ką ir kaip įamžiname

Jonas Dagilis,
kraštotyrininkas
2007-10-09

„Šiaurės rytuose" rugsėjį buvo spausdintos publikacijos - požiūris į Biržų - Kupiškio miestų kontrastus, priminimas, kad Biržams reikšminga data nebuvo paminėta paminklu, ir kvietimas paženklinti Biržų centre vietą, kur buvo kankinami, žudomi, laidojami Biržų krašto žmonės rūsčiais stalininių represijų metais.

Straipsniuose keliamos ne vienadienės problemos. Skundžiamasi ne tamsoje, purve skęstančiomis gatvėmis, prasigėrusiais kaimynais, kitokia niūria kasdienybe, o žiūrima plačiau į miesto ateitį. Autoriai išreiškė norą, kad Biržai būtų patrauklesni biržiečiams ir svečiams, kad paminklais būtų įprasmintos miesto datos, biržiečių gyvenimo istoriniai laikotarpiai.

Šiais metais kraštotyrinė veikla man leido susipažinti su šimtais nuotraukų iš biržiečių albumų. Tarpukario metais įvairiomis progomis žmonių fotografuotasi piliakalnyje - prie paminklo J. Radvilai. Prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę (Birutės), paminklo poetui S. Dagiliui, kapinėse, kur palaidotas Nepriklausomybės kovose žuvęs karininkas Jonas Nastopka. Dauguma kadaise fotografuotų objektų išlikę iki dabarties. Tačiau kai rugsėjį Biržų pilies salėje buvo atidaryta nuotraukų paroda „Biržų kraštas per fotoobjektyvą", ekspozicijoje nebuvo nė vienos su paminklu, kadaise dominusiu visuomenę. Bet ką ir fotografuoti? Paminklas Žuvusiems už Nepriklausomybę ir jo kopija - išniekinti. Karininko J. Nastopkos kapas, prie kurio miesto jaunimas eidavo tautinių švenčių metu, - nefotogeniškas, prašyte prašosi atnaujinimo, J. Radvilos biustas perkeltas į muziejaus salę, o poeto aušrininko S. Dagilio paminklą fotografuoti rusiškos cerkvės pastato fone būtų dar vienas tautos žadintojo paniekinimas.

Štai lankstinukas „Maršrutai Biržų rajone". Tai trijų solidžių organizacijų - Turizmo informacijos centro, Regioninio parko direkcijos ir krašto muziejaus „Sėla" - leidinėlis, kuriame keturi maršrutai po Biržų miestą ir rajoną. Ir nė viename svečiai nekviečiami bent keliolikai minučių stabtelėti prie kurio nors iš esamų paminklų. Turbūt gėda, nes apleisti, ne vietoje numesti. Sugretinus tokius faktus nebegalima pritarti kilniems pasiūlymams Biržuose statyti naujus paminklus. Jeigu nėra jokios pagarbos esamiems - kas garantuos, kad po metų kitų panašioje nušiurusioje aplinkoje neatsidurs naujai pastatytas. Taip, kaip Švyturio gatvėje rekonstruota partizanų kapavietė.

Suprantamas politinio kalinio Povilo Stakionio noras įamžinti savo bendražygių atminimą miesto centre. Tam sąlygas pagrindžia ir istoriniai faktai, ano meto dokumentika. Kadangi pats siūlymas labai nekonkretus, pradėsiu taip pat nuo tolo, pagarsindamas atvejį, kaip savo bendraamžius didvyrius pagerbė mūsų tėvai.

Praėjusią žiemą „Šiaurės rytams" rašiau, kad ant restauruojamo Nepriklausomybės paminklo kopijos neįmanoma perskaityti žuvusiųjų pavardžių. Kritikos paveikti ar patys susipratę restauratoriai užrašą išryškino. Man tai nebuvo rašymas dėl rašymo. Gavęs informaciją iš pirminio šaltinio - paminklinės plokštės, dabar apie žuvusiuosius renku kraštotyrinę medžiagą. Tuo tikslu teko pabuvoti ir Butniūnų kapinėse šalia kelio į Vabalninką. Kapinių centre - niekuo nesiskiriantys tarp rudeninių žiedų du antkapiai. Prie jų taip pat nereikšmingas kryžius, ant kurio vos 20 x 15 cm metalinė plokštelė su išgraviruotu įrašu:

 

A+A

Kariui Anuprui Sergiūnui

žuvusiam 1919 XI 13

Nepriklausomybės kare su

bermontininkais prie Saločių m.

1933 VII 12 14 Kratiškių Šaulių Burys

 

Tik keletas žodžių, ir visiems viskas aišku. Kapinėse buvusių moterų paklausus, gal jos esančios giminaitės, kad prižiūri kapus ir žino, po kuriuo antkapiu kario palaikai, atsakė, kad kai ateinančios prie savų - prižiūrinčios ir Anupro. Tikriausia jaunas žuvo, šeimos nepaliko. Kaip neaptvarkysi - matote, koks žmogus buvo...

Kiek nedaug kartais pakanka, kad būtų pagerbtas žuvęs, įamžintas likimas. Gal ir politiniams kaliniams tiktų eiti panašiu keliu. Rasti bendrą kalbą su gimnazijos bendruomene ir prie pastarosios sienos pritvirtinti lentą atminimui tų, kurie iš Biržų mokyklų išėjo kovoti, čia buvo kankinami, žuvo, šioje miesto dalyje kažkur pakasti. Siekti didingesnio paminklo, kokio verti žuvusieji, dėl ne vienos priežasties Biržuose ankstoka.

Biržams siekiant bent šiek tiek lygiuotis į kaimyninius miestus, pirmiausia reiktų atsisakyti „gėdos paminklų" - apgriuvusių medinių daugiabučių Kęstučio gatvėje, prie J. Basanavičiaus - Kilučių gatvių sankryžos. Sumažinti neišvaizdžių, neaiškios paskirties aikščių plotus, prikelti iš užmaršties kadaise gerbtus, dabar nepelnytai pamirštus paminklus. Bent tiek, kad nebūtų gėda juos rodyti svečiams.

Biržų istorinė praeitis, pirminis išplanavimas, dvi upės ir ežeras leidžia siekti, kad miestas pats sau, jo gyventojams ir svečiams būtų kaip paminklas. Patogus kasdienybėje, puošnus šventinėmis progomis.

Madas diktuoja Biržai

Rasa Penelienė
2007-10-02

Besistengiantys pataikyti į madą dažniausiai keistokai atrodo į ją įšokę pirmieji ir pavėlavusieji.

Vėluojančiųjų būna šiek tiek gaila, į juos paprastai žiūrima kur kas atlaidžiau nei į tuos, kurie pasišauna madas diktuoti.

Nors į avangardą veržtis rizikinga, Biržų pedagogai tokiems šuoliams pribrendę. Ir be palaikymo nelieka. Gimnazija, paskelbusi seksualiausio mokytojo rinkimus, sulaukė švietimo specialistų iš Panevėžio apskrities įvertinimo: Biržai madas diktuoja.

Bet naująją madą ne visi sveikino. Vieniems ji atrodė kaip pedagoginės nekompetencijos išraiška, kiti įžvelgė abejotiną gimnazijos vertybinę orientaciją, treti sunerimo dėl galimo iškreiptų santykių tarp suaugusiųjų ir nepilnamečių skatinimo.

Naujovių siekiantiems pedagogams kritikos srautą atlaikyti nelengva. Net ir aktyviai gynybai pasitelkus mokinius. Perskaitę internete piktus komentarus su tokiomis frazėmis, kaip „seksas ir Biržų miestas", „pedofilai, sukruskit" ir pan., jautrūs mokytojai turėtų griebtis vaistų. O jie, kaip žinia, šiais laikais nepigūs.

Todėl artėjant Tarptautinei mokytojo dienai progreso siekianti visuomenės dalis turėtų solidarizuotis su tais, kurie reikalauja didesnių atlyginimų pedagogams.

Pagaliau reikėtų deramo atkirčio ir tiems, kurie menkina pedagogo autoritetą. Ir pirmiausia - tendencingai rašantiems žurnalistams. Štai spauda viešina nuolatines mokytojų keliones į užsienį, kur jie kelia savo kvalifikaciją. Bet žurnalistai neiškenčia nepridūrę, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai.  Jiems nė motais, kad lėšos, išleistos mokytojo kvalifikacijos kėlimui, visuomenei grįš su kaupu. Štai, pavyzdžiui, anais mokslo metais Biržų mokytojai už mokinio krepšelio ir savivaldybės pinigus eilinį sykį pasidairė po svečias Europos šalis, apžiūrėjo Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą bei kitas žymias vietas. Grįžo į mokyklas kupini įspūdžių, idėjų ir ryžosi jas įgyvendinti.

Taip tapo pirmeiviais, išgarsinusiais Biržus ne tik apskrityje, bet visoje šalyje.

Arba štai Kučgalio buvusios pagalbinės mokyklos pedagogai išklausė keletą policininko lekcijų ir pasijuto galintys kaime įkurti nusikaltusių nepilnamečių perauklėjimo įstaigą. Jie apskrityje būtų tokie pirmieji, o gal net ir vieninteliai. Žodžiu, irgi švietimo priešaky.

Kučgalio pedagogus vėl drąsina panevėžiečiai - į kaimą bus mesti milijonai, išsaugotos darbo vietos ir įkurtas naujas kultūros židinys.

Apie vieną tokį „kultūros židinį" vaizdžiai rašoma praėjusio šeštadienio „Lietuvos ryte". Kaune įkurtą jaunųjų nusikaltėlių centrą aplinkiniai gyventojai iš tolo lenkia ne tik vakarais, bet ir dieną. Tačiau Kučgalys - ne kažkoks lepiais inteligentais apgyvendintas Kaunas. Ir pedagogai ten turbūt policininkų lekcijų apie „gaidžių kirtimą" negirdėję. Kitaip tariant, ne avangarde.

Visuomenės apklausos rodo, kad kone pusė Lietuvos gyventojų pedagogo specialybę laiko neprestižine. Todėl daug mokytojų išeina iš mokyklų, o iniciatyviausi pirmūnais tampa kitose srityse.

Neseniai į Biržų pilies sienas be specialistų leidimų buvo įgręžti prožektoriai, architektūros paminklą nutvieskę žydra šviesa. Tai buvusio pedagogo darbas. Nūnai jis - Biržų vicemeras. Net dvidešimt knygų per savo gyvenimą perskaitęs. Iš jų - penkiolika teisinės literatūros. Taigi netikėtiems proveržiams Biržuose potencijos yra.

Šalies savivaldybių reitinge tarp autsaiderių įrašyti Biržai turi neribotų galimybių diktuoti naujas madas. Jeigu kas - juos palaikys Panevėžys.

Apie negražius žodžius ir gražius pėdsakus

Rasa Penelienė
2007-09-18

 

Apie korupciją Biržuose garsiai kalbėti nevalia. Tai žodis, kuris skamba labai nesimpatiškai ir darko vietinės valdžios vaizdą. Todėl Biržams jis paprasčiausiai nepriimtinas.

Bet iš kur žinoti vietinių būdą ir papročius kokiam nors vaikinui nuo Balbieriškio, Šakių ar Rygos?

Štai keliskart tą negražųjį žodį ištarė savivaldybės tarybos narys V. Valkiūnas ir tuojau pat sulaukė mero pagrasinimo. Kam Biržuose kils noras ištarti „korupcija", tą išsyk išgirs specialiosios komisijos. Taip kalbėjo rajono vadovas R. Ramonas.

Sutapimas tai ar ne, bet po šio mero pakalbėjimo iš vietinės spaudos puslapių į rinkėjus pažvelgė nebe garsusis kovotojas prieš visokias negeroves, o psichologu prisistatęs filosofas.

Tuo metu, kai biudžetinės įstaigos dūsta nuo įtartinų sutarčių su verslo įmonėmis, kai akivaizdžiai matyti rankelė, vedžiojanti mokyklų direktorius už nosies ar kitų kūno dalių, apie korupciją kalbėjęs V. Valkiūnas staiga susirūpina, o kokias gi pėdas šiuose Biržų dirvonuose paliks jis. „Neduok, Dieve, pereiti per gyvenimą nepastebėtam..." - dūsauja politikas.

Prieš savivaldybių rinkimus ne viena partija kalbėjo apie kovą su korupcija arba bent jau su valdininkų bei politikų piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.

Bet rinkiminės agitacijos metu kandidatai į valdžią tampa „nepakaltinami", t. y. jiems leidžiama vartoti ir negražius žodžius. Tokiu būdu jie „nuleidžia garą", kad po rinkimų galėtų ramesni sėsti prie raikomo valdžios pyrago.

Politinių partijų vadai iš sostinės tribūnų vis dar kviečia į kovas su korupcija, mosuoja antikorupcinių įstatymų projektais, o socialdemokratas premjeras net žada atsistatydinti, jei korupcijos mastai nemažės.

Bet visi tie partijų ketinimai Biržų nepasiekia.

Štai savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto nariai susipažino su pažymomis, kuriose užfiksuotos neteisėtos mokyklų sutartys su maitinimą organizuojančia verslo įmone. Ką vėliau darė opozicijoje esančios Tėvynės sąjungos frakcijos vadovė R. Čigienė, priklausanti Kontrolės komitetui? Tą patį, ką ir komiteto vadovė socialdemokratė A. Garšvaitė, priklausanti valdančiajai daugumai. Jos abi nedarė nieko. Nors yra pedagogės, į švietimo įstaigų veiklą įsigilinusios labiau nei kiti tarybos nariai, nė viena iš jų neturėjo klausimų tarybos posėdžio metu, kai demagogiškomis kalbomis situaciją bandė glaistyti „valstietė" administracijos direktorė P. Prašmantienė.

Ar pedagogės tylėjo todėl, kad Biržuose nevartotini žodžiai, apibūdinantys korupciją, piktnaudžiavimą tarnyba?

Kol mūsų išrinktieji neranda žodžių įtartiniems valdžios veiksmams apibūdinti, kai kas jų kišenėje neieško.

Štai muziejaus direktorius, tarybos narių paprašytas parodyti įtarimų keliančią sutartį su verslo atstovais, raštu jiems aiškina, kad įstatymai neleidžia „trečiajai šaliai" žinoti konfidencialių komercinių įsipareigojimų verslininkui. Muziejaus steigėja savivaldybės taryba drąsiai vadinama „trečiąja šalimi". Ir nieko čia negražaus. Juk ne „šešta" pavadinta.

Galima svarstyti, dėl kokių priežasčių biudžetinių įstaigų vadovai, paprastai prieš valdžią žemai lenkiantys galvas, kartais tampa neįtikėtinai drąsūs. Ar tik ne tuomet, kai juos vedžioja kokia nors stipresnė rankelė? 

Tas vedžiojimas Biržuose tikslaus pavadinimo neturi. Kaip gražiai pavadinti veiksmą, kai vienam jo dalyviui yra naudinga, patogu ir malonu, o antram - šiaip sau, nes įkliuvus nukentėtų pirmiausia jis, antrasis. O kol neįkliuvęs nė vienas, dėl jų malonumų kenčia valstybė ir jos mokesčių mokėtojai.

Kad neįsižeistų Biržai ir biržiečiai, tokį veiksmą būtų galima pavadinti nekaltu valdžios paslydimu.

O paslysti - žmogiška. Svarbu pasimokyti iš klaidų. Turbūt taip pasakytų filosofiškai nusiteikęs socialdemokratas, ieškantis būdų įsiamžinti, t. y. palikti pėdsakus „valstiečių" žemėje.

Nereikliems rinkėjams labiausiai suprantamas pėdsakas būtų frazė, išbraižyta ant kokios nors sienos (mokyklos, pilies, savivaldybės ar pan.): „Čia buvo Vasia..."

Ir apšviesta kokiu nors savadarbiu prožektoriumi. Lemputės, kaip jau įprasta, galėtų būti žydros.

Biržams reikia jį įamžinančio paminklo

Antanas Seibutis
2007-09-13

Alis Balbierius straipsnyje „Kupiškis ir Biržai: apie skulptūras" „Šiaurės rytų" laikraštyje iškėlė aktualią problemą, lygindamas Biržų ir Kupiškio miestus skulptūrų klausimu.

Man irgi jau senokai knieti paklausti - o kodėl Biržų mieste iš tikrųjų nėra statoma paminklų? Juk dabar labai madinga pažymėti kokius nors istorinius įvykius, asmenybes, jubiliejus paminklų pastatymu. Aišku, dažnai jie sukelia įvairių aistrų, pralaimėjusių konkursus autorių protestų ir teismo procesų. Prisiminkime paminklų Mindaugui Vilniuje ar teatro režisieriui Juozui Miltiniui Panevėžyje peripetijas.

Tačiau ginčai, teismai pasibaigia, o paminklai, kaip istorinė atmintis, lieka. A. Balbierius, vardindamas Biržų paminklus, dviejų nepaminėjo. Ir nieko keista, juk jau didelė dalis biržiečių ir nebežino nelengvo tų paminklų likimo ir gyvenimiškos istorijos.

O juk jų statyba, planavimas savo laiku susilaukė didžiulio visuomenės dėmesio, energingos piliečių veiklos, garbingų svečių, atidengiant tuos paminklus, atvykimo į Biržus.

1923 09 02 tuometinėje Aptiekos aikštėje, prie dabartinės J. Bielinio gatvės, atidengta N. Gronskajos skulptūra biržiečiui, kultūros ir visuomenės veikėjui Stanislovui Dagiliui, palikusiam ryškų pėdsaką tiek Biržų krašto, tiek ir Lietuvos kultūros istorijoje.

Paminklo atidengime dalyvavo Seimo vicepirmininkas J. Staugaitis, vidaus reikalų ministras Žalkauskas, švietimo ministras L. Bistras, finansų ministras V. Petrulis, buvęs prezidentas A. Smetona, kunigas kanauninkas J. Tumas - Vaižgantas, Jonas ir Martynas Yčai, kiti garbingi svečiai. Net 1923 09 15 „Biržų žinios" rašė, kad „nuo kunigaikščių Radvilų laikų Biržai nematė tokių iškilmių".

Tiesa, S. Dagilio paminklui tolesnis gyvenimas nebuvo saldus. Jis tarsi „varlė keliauninkė" pradėjo savo keliones po Biržus: stovėjo skverelyje prie dabartinės „Maximos" (biržiečiai turbūt dar prisimena, kad ten buvo ir viešasis tualetas), o vėliau buvo perkeltas prie tuometinio Biržų muziejaus, prie dabartinių sekmininkų maldos namų, kur tebestovi ir dabar...

Biržuose nuo seno buvo gerbiamas Radvilų, ypatingai Jonušo Radvilos, vardas. Todėl nenuostabu, kad tiek visuomenė, tiek miesto ir apskrities valdžia iškėlė ir pritarė iniciatyvai pastatyti Biržuose kunigaikščiui Jonušui Radvilai paminklą.

Pirmieji iniciatoriai buvo miesto burmistras Povilas Klybas ir savivaldybininkas Martynas Mažuika. Renkant aukas daugiausiai pasidarbavo gydytojas J. Mikelėnas, notaras P. Lembertas, Smulkaus Kredito Bankas Biržuose, prof. J. Yčas Kaune, mokesčių inspektorius Krisiukėnas ir policijos vadas M. Kregždė Panevėžyje, gimnazijos direktorius V. Grytė Rokiškyje, Šiaulių muzikos mokyklos vedėjas Likerauskas, 1 husarų pulkas Kaune, Lietuvos evangelikų reformatų sinodas.

1931 06 28 Biržų tvirtovės teritorijoje, prieš reprezentacinių rūmų griuvėsius, buvo atidengtas paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai. Paminklą sukūrė žinomas Lietuvos skulptorius Juozas Zikaras. Atidaryme dalyvavo daug garbių svečių, tarp jų švietimo ministras K. Šakenis, prof. J. Yčas, 1 husarų didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko 4 rinktiniai būriai su pulko vadu pulkininku P. Jackevičiumi.

Ir šito paminklo likimas nebuvo ramus ir laimingas. Prasidėjus Biržų tvirtovės rūmų restauracijai, jis buvo nukeltas nuo postamento ir padėtas būsimo muziejaus patalpose. Paaiškėjus, kad restauracijos projektų autoriai nė nemano grąžinti J. Radvilos į senąją vietą, dabar skulptūra puošia muziejaus antrojo aukšto fojė.

2005 metai buvo puiki proga papuošti Biržus nauju paminklu, skirtu Biržų vardo 550 metų jubiliejui paminėti, tačiau nedrąsūs muziejininkų pasiūlymai nuskambėjo tarsi šauksmas tyruose.

2010 metais vėl Biržai švęs gražų tiek istorine prasme, tiek ir skaičių kombinacija jubiliejų - sukaks 555 metai nuo pirmojo Biržų vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Matyt, jau dabar reikėtų pradėti apie tai galvoti tiek visuomenei, tiek ir įvairioms valdžios instancijoms apie tokio jubiliejaus ypatingą pagerbimą ir ta proga Biržuose po keliasdešimt metų pertraukos ryžtis pastatyti Biržus įamžinantį paminklą.

Reikalingas principinis nutarimas tą daryti, o kiti klausimai - kas? kur? už kiek? kada? - jau iš tikrųjų yra tik antraeiliai.

Vabalninke jau šiemet žadama pastatyti paminklą, o ar atsiras jis Biržuose?

Demokratijos šalikelėje

Rasa Penelienė
2007-09-04

 

Prieš aštuoniolika metų stovėjusieji Baltijos kelyje tikėjo, kad jis veda į laisvę ir demokratiją. Gyvoji grandinė tąsyk rikiavosi vos per dvi dešimtis kilometrų nuo Biržų. Toji atkarpa, regis, buvo lemtinga. Ji iki šiol tebeskiria Biržus nuo kelio iš totalitarizmo į laisvę.

Biržų rajono tarybos posėdis, vykęs Laisvės dienos išvakarėse, liudija, kad moralinis ir vertybinis Baltijos kelias mus aplenkė, tiksliau, jo nepajėgėme nutiesti savyje.

Tik demokratijos šalikelėje esantiems galima grasinti, meluoti, jais manipuliuoti ir už tai nesulaukti jokio atpildo. Baudžiavinį nuolankumą pervadinus inteligentiškąja rezistencija čia vis dar laukiama, kol kažkas kažkada kažkokiu būdu gyvenimą padarys gražesnį nei buvo „prie ruso".

Štai tarybos posėdyje rajono meras atvirai grasina, kad kalbas apie galimą korupciją savivaldybėje atidžiai seks etikos sargai. Suprask: kentės ne tie, ant kurių krenta korupcijos šešėlis, o drįstantys apie tai kalbėti.

Rajono švietimo vadovė duoda pylos tarybos nariui, pasėdžio metu pareiškusiam, kad švietimo reformą reikėtų pradėti nuo Švietimo skyriaus. Nors jaunas politikas viso labo garsiai išsakė seniai sklandančią nuomonę, už tai jis turėtų skaudžiai nukentėti. Prieš įvairias komisijas ar net teismus stoti grasinama ne iškreiptu būdu vykdantiems švietimo reformą, o apie tai prakalbusiam politikui.

Tarybos posėdžio metu Kupreliškio bendruomenės nariai bando paaiškinti, kad kaimo mokykla uždaroma ne mokinių tėvų noru - jie buvo spaudžiami rašyti pareiškimus. Ir rodo į Papilio mokyklos direktorių. Šis, paklaustas, kas jam davė nurodymą rinkti mokinių tėvų pareiškimus, išlieka paslaptingas. Tik netyčia išsitaria, kad savo veiksmus derinęs su Švietimo skyriumi.

Posėdžio metu rajono išrinktieji turi progą įsitikinti, kad kažkas apgavo ir kaimo žmones, ir juos pačius. Kad sukurptas gudrus scenarijus, niekam nesukėlęs įtarimų, kol spaudoje nepasirodė publikacija. Jei iki šiol mokyklų uždarymą urmu vis sutrukdydavo kaimo bendruomenės su žiniasklaida, tai šio proceso organizatoriai ėmėsi „priešų" neutralizacijos. Surengė spektaklį, kuriame mokyklos uždarytojų vaidmenį įbruko kaimo žmonėms, atsitokėjusiems tik prieš tarybos posėdį, likus vienai dienai iki rugsėjo 1-osios.

Aiškėjant nešvariam scenarijui, ką turėtų daryti demokratiškai išrinkta rajono valdžia? Sveika nuovoka sako, kad privalėtų išsiaiškinti scenarijaus autorius ir įvertinti jų veiksmus. Juolab kad posėdžio metu dalyvauja gudriai surežisuoto spektaklio veikėjai bei liudytojai.

Tačiau nieko panašaus neįvyksta. Švietimą kuruojantis meras į tokias smulkmenas, kaip šimtametės mokyklos uždarymas ir kaimo žmonių kvailinimas, gilintis nelinkęs. Tokiu būdu panašiems švietimo „projektams" uždegama žalia šviesa. Belieka laukti, koks kaimas taps kita manipuliacijų auka.

Valdžios veiklos metodai kaip aidas atsikartoja savivaldybės įstaigose, jų santykiuose su interesantais, klientais. Stiprios organizuotos opozicijos, gebančios pažaboti rajono valdžią, dangstančią demokratijos išsigimimą, nematyti.

Politikos apžvalgininkai tikina, kad Lietuva iš autoritarizmo į demokratiją žengia su menkiausiais nuostoliais.

Gal vienas kitas feodaliniame socializme besimurkdantis rajonas kai kam ir neatrodo tragedija, bet tik ne ten gyvenantiems.

Ruduo bus gilesnis už vasarą

Alis Balbierius

Kokia paprasta mintis - kiek nedaug mes sutinkame savo gyvenime vasarų... Nes jos eina ir praeina kaip žmonės, kaip draugai, kaip artimieji. Net „giliausi" senoliai tesutinka vos kokį šimtą vasarų. Dažnai žmogaus gyvenime jų būna kur kas mažiau; pagaliau kokių dviejų-trijų pirmųjų mes beveik neprisimename.

Nežinau, ką apie vasaras galvoja moterys, bet, jei esi vyras, vasara pirmiausia primena moterį. Šiltą ir gražią, dažnai - įnoringą, didelėmis akimis, pilnomis debesų, saulės, lietaus ir vaivorykščių. Kartais žaibų ir senojo lietuvių dievo Perkūno dundėjimo. Ir - vasaros pabaigoje - tą subtilų grožį, kuriame, deja, jau slepiasi ruduo.

Tas ruduo ypač pasijunta po Žolinių, kai sunkios ryto rasos lenkia žolę ir dar tebežydinčių gėlių žiedus.

Vasaros pabaiga visada yra ir liūdesio laikas. Sakyčiau - egzistencialistų metas. Lyg mirtų, blėstų pamažu kažkas, su kuo buvai susigyvenęs ir prie ko buvai įpratęs. Kas jau buvo tavo savastimi, nepaisant proto balso, sakančio, kad pastovi šiame pasaulyje yra tik kaita. Tik laiko tekėjimas, tik žydėjimo vytimas, tik pradžios ir pabaigos reinkarnacijos į naujas, kitas pradžias ir pabaigas. Su jau pradėjusiais išskristi paukščiais giesmininkais danguje ir krūmuose; su kita miškų tyla ir stebuklingai baltu vandens lelijų žydėjimu paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Su nokstančiais soduose obuoliais, šiemet negailestingai laužančiais obelų šakas. Su amžinu - kol esi - kol esame - laiko tekėjimo - pratekėjimo pojūčiu.

Ši vasara atsisveikindama mus dar įkaitina. Dar vilki kažkokį perregimą rūbą, panašų į indišką sarį ar Botičelio trijų gracijų sukneles. Ir dar - prisimenant dailę - kažkodėl vasara man visai nepanaši į seno rūmų dailininko Giuseppe Arcimboldo (1527 - 1593) vyrišką „Vasaros" portretą, kur žmogus tėra simboliška įvairių vasaros pabaigos gėrybių - vaisių, žiedų, uogų, varpų ir lapų - forma. Simboliškas ekologine prasme žmogus - „koliažas", sukurtas teptuku iš to, ką jis suvalgo, ką pasimerkia į vazą, ką jam užaugino vasara, tiksliau, jos vidurys ir pabaiga.

Rugpjūčio pabaigoje, kada apninka lengvas, saldus vasaros mirties liūdesys, mus dažnai guodžia fantastiškos kamuolinių debesų formos. Kitos saulėlydžių ir saulėtekių spalvos, lengva migla lyg žemės sapnai rytmečiuos.

Ir vis dėlto su vasara nėra lengva skirtis. Skiriesi su ja lyg su buvusiu kadaise geru draugu, nuo kurio nutolai arba kuris jau iškeliavo į neva geresnį pasaulį. Skiriesi kaip su moterim ar mergina, kurią kadaise buvai įsimylėjęs.

Bet nuo to liūdesio, išsiskyrimo jausmo atsiveria kitas būties gylis. Nes ruduo gilesnis už vasarą. Atplaukia budistinės ar daosistinės nuotaikos, nes greitai tavo kojos žengs ant rudens kelio. Ir vasara visada panašesnė į fiestą pajūryje, į karšto kraujo šėlsmą. O rudens pradžia su vasaros mirties atšvaitais atveria ir praskaidrina tolį.

Ir niekaip negali įvardinti, kas iš tiesų yra tas... tolis. Nes žodžiai savy slepia kalnus ir jūras, tik ne visi juos žodžiuose regi.

Sa­vi­val­dy­bės kep­tu­vė­je

2007-08-16
Alfreda Gudienė

 Bir­žų sa­vi­val­dy­bė­je - kaip kep­tu­vė­je: va­do­vų žo­džiai bei spren­di­mai ke­pa­mi ir var­to­mi kaip bly­nai. Rie­ba­lai į akis taš­ko­mi, kaip vi­suo­met, rin­kė­jams.

 

 

Penk­tus me­tus prie ra­jo­no val­džios vai­ro esan­tis me­ras vi­so­mis pro­go­mis sten­gia­si pa­brėž­ti ko­lek­ty­vi­nę at­sa­ko­my­bę už įvai­rius, tarp jų ir la­bai abe­jo­ti­nus, spren­di­mus. „Prie ko čia me­ras - vis­ką spren­džia ta­ry­ba", - nuo­lat pa­brė­žia pir­ma­sis ra­jo­no val­džios as­muo.

O štai pas­ku­ti­nia­ja­me ra­jo­no ta­ry­bos po­sė­dy­je me­ras pra­si­ta­rė kai ku­riais at­ve­jais vei­kian­tis as­me­niš­kai, o ne kaip ra­jo­no ta­ry­bai va­do­vau­jan­tis po­li­ti­kas.

„Ką mes da­rėm, tai ma­no as­me­ni­nis rei­ka­las", - pa­reiš­kė me­ras, kai ta­ry­bos na­rys pa­si­tei­ra­vo, ko­dėl ta­ry­bai ne­bu­vo pra­neš­ta apie so­cia­li­nės ap­sau­gos mi­nist­rės Vi­li­jos Blin­ke­vi­čiū­tės vi­zi­tą Bir­žuo­se. Tar­si pa­ne­lė Vi­li­ja bū­tų spe­cia­liai pas to­kį bir­žie­tį vy­ru­ką Re­gi­man­tą va­žia­vu­si.

Pa­na­šiai jis at­sa­kė ir ta­ry­bos na­rei, no­rė­ju­siai ži­no­ti, ko­dėl ra­jo­no iš­rink­tie­ji ne­bu­vo su­pa­žin­din­ti su Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to rei­ka­la­vi­mu pa­ša­lin­ti pa­žei­di­mus, val­dant bei nau­do­jant ra­jo­no ta­ry­bai pri­klau­san­tį tur­tą.

Me­ras pa­reiš­kė, kad raš­tas skir­tas ne ta­ry­bai, o jam as­me­niš­kai, tuo leis­da­mas su­pras­ti, kad ta­ry­bos na­riams ne­bū­ti­na ži­no­ti, kas ten ra­šo­ma.

Tai gal ir už ta­ry­bai pri­klau­san­čio tur­to - Bir­žų pi­lies kom­plek­so su ne­ko­ky­biš­ku til­tu ir lem­pu­tė­mis - nau­do­ji­mą bei sau­go­ji­mą me­ras at­sa­ko as­me­niš­kai?

 

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė ne sy­kį reiš­kė nuo­mo­nę, kad Bir­žuo­se yra daug ža­lių­jų plo­tų, ku­riuos rei­kė­tų ati­duo­ti į pri­va­čias ran­kas. Jos ma­ny­mu, taip bū­tų leng­viau tvar­ky­tis. Ta­ry­bos na­rys ko­mi­te­to po­sė­dy­je pri­mi­nė par­duo­tus sa­vi­val­dy­bės po­il­sio na­me­lius ir klau­sė, ar pri­va­ti­zuo­jant gra­žiau­sią pa­e­že­rę ne­pa­da­ry­ta klai­da - anot jo, gal­būt da­bar per įvai­rius pro­jek­tus ga­lė­tu­me ten sta­ty­ti vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties rek­re­a­ci­nius ob­jek­tus ir pan.

„Kur pa­da­rė­me klai­dų, pri­si­im­ki­me vi­si. To­kį spren­di­mą pri­ėmė ta­ry­ba, o da­bar tą plo­tą, aiš­ku, par­duo­tu­me bran­giau", - kal­bė­jo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė apie de­gė­siais ir pik­tžo­ly­nu vir­tu­sią bu­vu­sių sa­vi­val­dy­bės po­il­sio na­me­lių te­ri­to­ri­ją Šir­vė­nos eže­ro pa­kran­tė­je.

Ko­lek­ty­vi­nės at­sa­ko­my­bės te­mą ga­li­ma tęs­ti svars­tant, kas lau­kia di­rek­to­rės as­me­ni­ne ini­cia­ty­va ir klus­nios vals­tie­tiš­kos dau­gu­mos ta­ry­bo­je dė­ka pri­va­ti­zuo­tos Ki­lu­čių eže­ro pa­kran­tės, ąžuo­ly­no ir ki­tų plo­tų, ku­riuos dar tik ke­ti­na­ma „su­as­me­nin­ti".

 

Sa­lia­mo­niš­kai

Sa­vi­val­dy­bės va­do­vų, ta­ry­bos na­rių ir ver­sli­nin­kų su­si­ti­ki­me kal­ba­ma apie Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio gy­ven­to­jų nuo­lat ke­lia­mas me­di­ci­ni­nio ap­tar­na­vi­mo ir ap­rū­pi­ni­mo vais­tais pro­ble­mas. Pa­aiš­kė­ja, jog anks­čiau po­li­kli­ni­kos va­do­vams vai­de­nę­sis spe­cia­lus są­moks­las bei kal­ti­nin­kų pa­ieš­ka už­krė­tė ir me­rą, be­si­ti­kin­tį, kad šias sek­lių tra­di­ci­jas sėk­min­gai tęs nau­ja­sis se­niū­nas.

„Mes tu­ri­me pil­ną in­for­ma­ci­ją, su­lau­kiu daug skam­bu­čių, man mi­ni­mos kon­kre­čios pa­var­dės... Su nau­jo se­niū­no pa­gal­ba ti­kiuo­si su­ži­no­ti, kam ir dėl ko tai nau­din­ga", - prie­šų iš­aiš­ki­ni­mo te­ori­ją dės­to mei­lę liau­džiai de­kla­ruo­jan­čios par­ti­jos at­sto­vas -ra­jo­no me­ras so­cial­de­mok­ra­tas.

Tik pa­sva­jo­ti te­ga­li­ma, kad su to­kiu už­si­spy­ru­siu at­kak­lu­mu bū­tų ieš­ko­ma ne val­džios ra­my­bę drums­čian­čių kal­ti­nin­kų, o bū­dų, kaip ge­riau pa­dė­ti žmo­nėms.

Ne­pjau­tų nen­drių ir „eu­ro­bab­kių" šla­mė­ji­mas

2007-08-07
Alfreda Gudienė

 

 Ra­jo­no val­džios iš­au­gu­sio ak­ty­vu­mo ra­šant pro­jek­tus, re­gis, nie­kas ne­si­ti­kė­jo. Įskai­tant ir pa­čius sa­vi­val­dy­bi­nin­kus. Už val­diš­kus pi­ni­gus pa­sam­dy­ti ra­šy­to­jai pro­jek­tų pri­kū­rė tiek, kad vyk­dy­to­jams sa­vi­val­dy­bė­je gal­ve­lės ap­si­su­ko. Pa­na­šu, kad jiems sun­kiai be­si­se­ka  at­ro­kuo­ti, kur čia tos vi­zi­jos, kur mi­si­jos, o kur jų pa­čių ga­li­my­bių ri­bos pra­si­de­da ar­ba bai­gia­si...

 

„Pir­ma da­ry­kim, o pas­kui pa­gal­vo­sim - kaip, kur ir už ką sta­ty­sim", - to­kia vie­šai de­kla­ruo­ja­ma nuo­sta­ta už­si­krė­tė eu­ro­pi­nes lė­šas įsi­sa­vin­ti pa­si­šo­vę ra­jo­no val­di­nin­kai. Ir pa­si­py­lė pro­jek­tai, kler­kų sun­kiai be­su­val­do­mi. Su­si­mai­šė re­gė­ji­mai ir re­a­ly­bė, li­ko tik vie­nas aiš­kus tiks­las - Eu­ro­pos pi­ni­gus žūtbūt pa­im­ti. O kur juos pa­ti­ki­miau­sia bet ko­kia kai­na kiš­ti, abe­jo­nių nė­ra - į že­mę, van­de­nį ir pi­lį.

Ab­sur­diš­ką dar­bų ei­gą Mu­ra­van­kės van­dent­var­ko­je ko­men­tuo­da­ma sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė de­juo­ja, kad dau­gy­bei pro­jek­tų pi­ni­gų ne­be­už­ten­ka. Rei­kė­tų su­pras­ti, jog vamz­džiai į že­mę sku­biai ki­ša­mi op­ti­ma­liau­siu lė­šų įsi­sa­vi­ni­mo bū­du. Kaip prie jų bus jun­gia­mos na­mų val­dos - ki­tų pro­jek­tų rū­pes­tis. Ano­kia čia pro­ble­ma vė­liau gat­vę kiek­vie­nam pa­no­rė­ju­siam at­ka­si­nė­ti ir už­ka­si­nė­ti? „Eu­ro­bab­kės" ne­lau­kia, kol bir­žie­čiai ra­cio­na­liai apie dar­bų ap­im­tis ir gy­ven­to­jus pa­gal­vos. Ir ka­sa­ma dau­giau­sia Rin­kuš­kių pu­sė­je - ten, kur že­mė dar nuo SAPARD pi­ni­gi­nių lai­kų ge­rai ne­su­si­gu­lė­ju­si.

Kad vals­tie­tiš­kam kraš­tui ne tik že­mės ūkis rū­pi, liu­di­ja su­ak­ty­vė­jęs pi­lies ata­ka­vi­mas. Pro­jek­tas gu­la ant pro­jek­to. Kol vie­ni bran­giai kai­na­vu­sį bib­lio­te­kos mo­der­ni­za­vi­mo pro­jek­tą pai­šė, ki­ti jau nau­jos kny­gų šven­to­vės sta­ty­bos sce­na­ri­jų pa­ren­gė. Bei­eš­kan­tiems lo­gi­kos to­kiuo­se „per­si­den­gian­čiuo­se" spren­di­muo­se pa­tei­kia­mas vie­nas at­sa­ky­mas: „Pi­ni­gus rei­kia im­ti - jie gi ne mū­sų".

Jei iš val­di­nin­kų ir kai ku­rių po­li­ti­kų kal­bų bei el­ge­sio pa­ban­dy­tu­mė­me prog­no­zuo­ti, kas lau­kia mū­sų pi­lies, pul­tu­me į ne­vil­tį lyg kry­žia­žo­džių spren­dė­jai, su­si­dū­rę su in­te­lek­tu­a­lių pin­klių su­da­ry­to­jų klai­da. Kai pi­lies šei­mi­nin­kai bib­lio­te­kos vie­to­je jau re­gi res­to­ra­nus, ra­jo­no va­do­vai vis gar­siau kal­ba, kad pi­lį kuo grei­čiau rei­kia ati­duo­ti vals­ty­bei ir taip  di­de­lę jos iš­lai­ky­mo naš­tą nu­si­mes­ti nuo sa­vi­val­dy­bės pe­čių. Ta­čiau kaž­ko­dėl prieš ati­duo­dant pi­lį ją, kaip tą nuo­ta­ką, sten­gia­ma­si „nepli­ką iš­leis­ti". Vie­ni mi­li­jo­ni­niais pro­jek­tais jos pa­ma­tus ir sie­nas tvir­tin­ti sten­gia­si, ki­ti „bi­žu­te­ri­ja" rū­pi­na­si - lem­pu­tė­mis ap­kars­to. Pi­lį ata­kuo­ja ir ne­ma­to­mi in­ves­ti­ci­jų pir­šliai, ir jau­ni po­li­ti­kai, ir šve­dų „pa­li­kuo­nys" - ver­sli­nin­kai. Pa­na­šu, kad vi­si pa­si­šo­vę Bir­žų tvir­to­vės var­du pa­si­pil­dy­ti sa­vą­sias są­skai­tas - li­ti­nes ir po­li­ti­nes.

Kol vie­nas nai­vus ba­ro­nas raš­tus ra­šo pra­šy­da­mas, kad bir­žie­čiams bent jau pa­plū­di­mys prie pi­lies lik­tų, ak­ty­vūs ža­lių­jų te­ri­to­ri­jų pri­va­ti­za­vi­mo bei eu­roin­ves­ti­ci­jų ra­jo­ni­niai šauk­liai jau pla­nuo­ja, kur tuos plia­žus iš­kel­ti ir pi­lį ne kiek­vie­nam pri­ei­na­mu bas­tio­nu pa­da­ry­ti.

Apie vi­sus ši­tuos su­ma­ny­mų vi­ra­žus sa­vi­val­dy­bė pi­lie­čių in­for­muo­ti ne­be­spė­ja - planai kei­čia­si kaip tas va­sa­ros dan­gus, pri­klau­so­mai nuo to, ko­kio dy­džio de­be­sys už­plau­kia. Tik vie­nų ju­dė­ji­mą me­te­o­ro­lo­gas Bro­nius prog­no­zuo­ti ga­li, o in­ves­ti­ci­niai de­be­sų už­plau­ki­mai kol kas jo­kioms prog­no­zėms ne­pa­si­duo­da.

Ag­luo­nos upės pa­kran­tės gy­ven­to­jai akis pra­žiū­rė­jo, pla­čiai iš­gar­sin­tų upės va­ly­to­jų be­lauk­da­mi, o šie dar pro­jek­tus te­be­ra­šo. Per žie­mą jie su­si­gu­lės, o pa­va­sa­rį tik­rai kaip po­tvy­nis Bir­žus už­plūs. Svar­bu, kad pro­jek­ti­niai pi­ni­gai jau pa­im­ti.

Kur kas blo­giau su eže­ro va­ly­mu. Už pen­kias­de­šimt tūks­tan­čių nu­pirk­ta nen­drių pjo­vi­mo ma­ši­na gre­sia tap­ti bran­giau­siu mu­zie­ji­niu eks­po­na­tu po kok­lių kros­nies. Bir­žie­čiai kvie­čia­mi at­ei­ti ir į tą ma­ši­ną kaip į ko­kį ste­buk­lą pa­si­žiū­rė­ti. Dirb­ti su ja sa­vi­val­dy­bė ne­ga­li - mat prieš pirk­da­mi nen­driap­jo­vę ki­tais pro­jek­tai su­si­rū­pi­nę val­di­nin­kai pa­mir­šo lei­di­mą eže­ro va­ly­mui gaut

Ką da­bar da­ry­ti? Gal šį nen­drių pjo­vi­mo ag­re­ga­tą ati­temp­ti į ki­tą „tar­si iš dan­gaus nu­kri­tu­sį" mi­li­jo­nais kve­pian­tį pro­jek­tą - Bir­žų mies­to aikš­tę - ir mė­ly­no­mis lem­pu­tė­mis ap­ka­bi­nė­jus vie­to­je Ka­lė­dų eg­lės pa­sta­ty­ti? Bū­tų gra­žus pa­min­klas soc­de­miš­kų vi­zi­jų, vals­tie­tiš­kų mi­si­jų ir „eu­ro­bab­kė­mis" šla­man­čių nen­drių ko­a­li­ci­jai.

 

Kol nesutvirtės protas

Alfonsas Kazitėnas
2007-08-02

 

Karas keliuose - kaip stichinė nelaimė. Kasdien per žinias tik ir girdime šiurpinančius pranešimus apie žūtis keliuose. Nusinešė dvi, šešias gyvybes... Sunerimę laukiame statistikos - kruvinieji savaitgaliai. Dar prieš kelerius metus po 3 - 5, paskui po 7 - 9, jau ir 19 per savaitę. Ar jau riba, ar jau rekordas? Per šių metų pirmąjį pusmetį šalyje avarijose žuvę 328 žmonės. Kelių smarkuolių nestabdo jokios baudos. Jie sėja mirtį - apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų, lakstantys mirtininkų greičiu...

Karui keliuose - ne! Sutrimitavo mažumos Vyriausybė. Kokios galimybės sustabdyti tragedijas keliuose? Jei atvirai, nematau jokių. Ten, kur kariauja savižudžiai, galo kraujo liejimui negali būti.

Valdžia jau nervinasi. Ką daryti? Negi atsistatydinti? Visi šaipysis - krito ne dėl to, kad nevalioja suvaldyti korupcijos, bet dėl avarijų keliuose „Pirmiausia turime sugrąžinti kelių policiją", - saliamonišką sprendimą skelbia susisiekimo ministras. Tie, kurie sės už vairo neblaivūs, vietos sau po saule neberas: baudas mokės ir teisės vairuoti bus atimamos, automobilius konfiskuos ir sodins arešto. Bet juk ir dabar taikomos panašios priemonės. Kiek baudų eismo pažeidėjas beprisirinktų, vis tiek daugiau kaip 30 parų teisėjai negali skirti. O kiek sėdinčių? Iškeičia į viešuosius darbus, „pateptas" seniūnas ir nuo tos atleidžia. Teises paims? Ar maža nutrūktgalvių laksto dabar be teisių? Konfiskuos transporto priemonę? Tegu pasiima kokį laužą. Nebent pataisos namai kai kam nepatiktų, jei būtų apsispręsta dėl baudžiamosios atsakomybės. Bet ir dabar teisiami vairuotojai, kai dėl jų kaltės žūsta aplinkiniai. O ir bet kokie draudimai, sankcijos - kaip ta lazda su dviem galais.

Prezidentas jau irgi netveria. Regis, Valdas Adamkus pritaria Vyriausybės nuostatoms griežtinti vairuotojų atsakomybę. Tiesa, jis pasiūlė degalinėse uždrausti prekiauti alkoholiniais gėrimais ir sugriežtinti vairuotojų parengimo tvarką. Uždrausti prekybą alkoholiu degalinėse - tai tik lašas alkoholio jūroje.

Draudimai nepasieks norimo tikslo, jeigu nekalbame apie epidemijos priežastis, jų neanalizuojame ir neieškome priemonių išgyvendinti ar bent amortizuoti. Girtuoklystė, greičio viršijimas turi priežastis. Esminis klausimas - ar pas mus viskas tvarkoje su visuomenės psichika? Užuot įvedinėjus naujas sankcijas ir skyrus tam papildomas išlaidas, manau, tikslingiau būtų sutelkti psichiatrų ir psichologų pastangas bent jau išsiaiškinti esamą situaciją ir imtis kardinalių profilaktinių priemonių, kad toji sveikata toliau nekriktų.

Mūsų kasdieniais palydovais jau pritapo įtampa, nerimas, stresai. Valpurgiškai šėlsta pramogų balastas, bukindamas mąstymą ir ištrindamas atmintį. Pritilus banaliam šurmuliui, pasijuntame skaudžiai genami gyvenimo spartos. Daromės irzlūs, nervingi ir pikti, liguistai mėginame nutrūkti nuo įtemptos stygos ir atsimušame į prapulties uolą.

Garsėjame pasaulyje milžinišku savižudybių skaičiumi, bet iki šiol nerandame vaistų nuo šios epidemijos. O žūtys keliuose argi ne asocijuojasi su savižudybėmis? Ir ne tik šiose sferose įžvelgiame nukrypimus nuo psichikos normų. Labai daug ką galėtų pasakyti apie jaunuolių psichikos sveikatą medikai, atrenkantys šauktinius į kariuomenę. Ne mažiau ir mokytojai, susidurdami su negirdėtais mokinių iššūkiais. Kodėl niekas netelkia šioms problemoms aiškintis ir spręsti mokslininkų, psichologų, nevyriausybinių organizacijų?

Lietuvoje iki šiol neturime krizių įveikimo centrų, nėra mobilių krizių įveikimo komandų, realios psichologinės pagalbos nesulaukia nei mokyklos, nei kitos įstaigos, susidūrusios su įtartinai besielgiančiais asmenimis.

Jokie baubai nesustabdys karo keliuose, kol neįgysime proto. Tad pirmiausiai investicijas derėtų nukreipti šia linkme.

Kaip šauksi, taip atsilieps...

Gražina Dagytė
2007-07-30

Sako, reikia pasišnekėti su senais žmonėmis, kad sužinotum, kokia ateitis laukia tautos. Mūsų tėvams ar seneliams gimtinė paprastai asocijuojasi su motinos veidu lange, su ant stalo garuojančiais pusryčiais, su tėvo drąsinančiu žodžiu, su šventadienių pagarbia tyla namuose.

Ką prisimins šiandienos aštuoniolikmečiai, žiūrėdami, kaip jų tėvai rūpinasi seneliais? Kokias namų užduotis jiems užduoda tėveliai ir mamytės? Kokias dūmas dūmoja šiandienos senoliai?

Dalies septyniasdešimtmečių ir šimtamečių tėvų ir senelių reikėtų ieškoti valdiškuose globos namuose, kur svetimos rankos ant kelių padeda lėkštę su maistu, sušukuoja plaukus ar apriša skarą. Lyg ir nieko netrūksta, tik akyse tie žmonės vis regi praeities metą, kuriame jų vaikai dar maži ir jų problemos dar mažos. Ir gal ilgisi tų laikų, kai jų protėviai gyveno skurdžiose trobelėse, kuriose viename kambarėlyje išsiteko kelios kartos.

Nepanorusieji ar negalintieji pagal įstatymo raidę įsikurti globos namuose gyvenimo ir minčių ratą suka kitaip. Vieni niekur nesitraukia iš savo varganų, stogus barstančių trobelių, sakydami, jog tokia jau lemtis likti vieniems ir naktimis baimintis, ar kas nors neužpuls ir neatims paskutinių sunkiai uždirbtos pensijos pinigėlių.

Kiti gailisi palikę savo namelius, kuriuose dabar ūžauja laukų vėjai, ir išėję pas vaikus. Arba tiksliau - į vaikų parūpintus, jiems nebereikalingus būstus. Sako, jei galėtų, keliais pareitų, šliaužte paršliaužtų ir niekada daugiau laimės nebesitikėtų nei po savų, nei po svetimų žmonių stogu. Juk savame kambarėlyje gydo ir sienos, savame kieme maitina kiekvienas žolynėlis, kiekvienas ankstyvo ryto saulės spindulys. Dar šitie žmonės kartais tvirtina, jog mūsų laikais vaikų geriau iš viso neturėti. Sulaukus senatvės ir nebeturint jėgų "tupėti" savo namuose, tuomet nekyla problemų ir širdies neskauda. Dokumentai į "senelyną" sutvarkomi bematant arba daug nediskutuojant paskiriami socialiniai darbuotojai. Ir niekas nepriekaištauja, klausinėdamas: "Kur tavo vaikai? Kodėl jie neatvažiuoja? Ar užsienyje "tarnauja"? Kiek ten užkala?"

Senuosius "slegia" dar vienas dalykas - neišsenkantis tikėjimas, jog vieną dieną viskas pasikeis. Ateis geresni laikai, kurie netrukdys visai šeimai būti kartu, vaikai ir anūkai, nudeginti gyvenimo ugnies, susipras... Todėl dažną, užrašantį pinigus, namus ar kitokias gėrybes, sukrečia šiuolaikinių notarų klausimai, kodėl turtą atžaloms atiduoda, kol dar patys gyvi ir gali juo rūpintis. Ar tai daro savo laisva valia? Vienas senelis net krūptelėjo, išgirdęs pasiūlymą nors kelis tūkstančius litų pasilikti sau. "Juk tai mano sūnus, kaip ta valdininkė drįsta?" - pyko buvęs sąžiningas bitininkas. Dar daugiau pyko sūnus, užimantis neblogą vietą provincijos miestelio valdiškoje įstaigoje. Kas buvo vėliau? Smalsu žinoti? Žmogus "draskė širdį" pusiau, svarstydamas, kas geriau - visą pensiją atiduoti sūnui ir kentėti kambarėlyje, kur žiemomis užšąla ir taip šaltas vanduo, ar bučiuoti klebonui kojas, kad priimtų į bažnyčios globos namus. Betgi pinigų nebėra, kaimo sodyba irgi parduota... O dar tekę girdėti, kad netgi kunigai mėgsta paklausti, kam paliks namus... Be to, globos namuose senukams, turintiems vaikų, reikia ne tik pensiją atiduoti, bet dar pustrečio šimto litų sumokėti kas mėnesį. Ir sūnaus baugu, jei tokius ketinimus sužinos, visai užės, sakys: "Ko tau, tėvai, dar trūksta? Turi kambarį "ant salkų", kas savaitę duonos, dešros atnešu, prieš Velykas marti drabužius išmazgojo... " Taip pasvarstęs, senelis sumanymą eiti bučiuoti klebonui kojų atideda iki rudens, iki Kalėdų, iki Velykų, iki beržų sprogimo... Be to, sūnus lyg ir pažadėjo įdėti vos besilaikančias medinio buto "ant salkų" duris - vasarą savame name medines keis šarvuotomis. Bet jau baigiasi liepa... Greit pasirodys besibūriuojantys gandrų pulkai... Praėjusią savaitę nervai neišlaikė senolio kaimynui iš gretimo namo. Ėmė jis ir užkalbino aštuoniasdešimtmečio sūnų... "O tavo kelintas reikalas? Ko čia kišiesi? Kam tėvui tų durų bereikia? Kiek jis ilgai trauks?" - išrėžė penkiasdešimtmetis sūnus. Gerai, kad senelis to negirdėjo - širdis būtų sustojusi. Kambarys "ant salkų" būtų likęs laisvas.

Pernelyg niūrios mintys? Yra kitokių vaikų ir kitokių senolių? Žinoma, kad yra. Tokiems ne kartą skiriami ištisi laikraščių puslapiai. Negana to, pavydo graužiami kaimynai stebisi, ko ten tie vaikai taip dažnai "pas senius" laksto, gal darbo neturi?

Baigiant norisi pridurti, jog būna ir dar kitaip... Sako, jog vieną močiutę gyventi priėmė visai svetimi žmonės. Ir ne už labai jau didelį palikimą. Bobutės su baltu pavydu žiūri, kaip svetima moteris aštuoniasdešimtmetei užriša skarytę ir vos ne kiekvieną vakarą palydi iki automobilio, kuriuo svetimas vyras senolę veža į bažnyčią. Ši juokiasi, kad jos po Šv. Mišių už vartų nuosavas taksi laukia ir įlipti padeda... svetimos - savos rankos.

Apie ką dar toliau galvoti? Apie tautos ateitį... O gal tokios nebebus? Visi iš vieno, visas pasaulis mūsų ir visose šalyse lietuviams gera gyventi, nesukant galvos apie gimtąją kalbą, šeimos tradicijas, senąjį tikėjimą, jog kaip šauksi, taip atsilieps... Ne iš karto, po kelių dešimtmečių, kai kartos pasikeis vietomis...

Kaip krikdemas konservatorių apšvietė

Rasa Penelienė
2007-07-24

Visiems, bedžiūgaujantiems apšviesta Biržų pilimi ir kitaminčius spėjusiems išvadinti progreso stabdžiais, skubu pranešti - esu iš tų, kuriems šviesa patinka. Apšvietimas, kur jis bebūtų - Radvilų pilyje, Biržų gatvėse ar biržiečių galvose - iš esmės geras dalykas.

Tačiau atsitinka ir taip, kad pati geriausia idėja, patekusi į paaugliškai besielgiančių vykdytojų rankas, tampa jos parodija.

Panašiai nutiko ir su Biržų pilies apšvietimu, kuris virto pigia viešųjų ryšių akcija.

Ją surengė ką tik per 100 vicemerystės dienų perkopęs krikščionis demokratas Aurimas Frankas.

Pasiskelbus, kad šimtadienį vainikuos pats iškiliausias darbas - senosios Biržų pilies apšvietimas, - teko nedelsiant imtis darbų. Kadangi šimto dienų sukaktis jau kabėjo ant nosies, nuspręsta tvirtovę imti šturmu.

Be jokių projektų, derinimų su paminklosaugininkais, elektrikais prie kultūros bei istorijos paminklo sienos buvo tvirtinami prožektoriai, į žemę kalami strypai, tiesiami elektros kabeliai.

Pilies teritorijoje šeimininkavo, darbams vadovavo pats vicemeras. Pilyje įsikūrusio muziejaus direktorius tik mindžikavo aplink ir įsismarkavusio "prorabo" stabdyti nedrįso. Dar daugiau - už visas nuodėmes, daromas entuziastingojo jaunojo krikdemo, atsakyti buvo pasirengęs jis.

Ne naujiena, kad Biržų biudžetinių įstaigų vadovai puikiai ištreniruoti laiku nukelti kepurę prieš rajono vadus ir vadukus. Neatsitiktinai sklando anekdotai, kaip mokyklų direktoriai, norėdami įsiteikti valdžiai, jau prie šviesoforo puola ant kelių ir iki savivaldybės pastato šliaužte šliaužia.

Tačiau biržiečiai dar nespėjo pamiršti buvusio principingo savivaldybės Tarybos nario, konservatoriaus Gintaro Butkevičiaus. Kas jam atsitiko, tapus muziejaus direktoriumi?

Kas trukdė pilyje įsikūrusios įstaigos vadovui pasakyti: "Ačiū už labdarą, bet kultūros ir istorijos paminklą apšvieskite profesionaliai ir įstatymais nustatyta tvarka".

Argi tam būtų priešinęsis juridinių mokslų ragavęs politikas, užimantis atsakingą postą? O jeigu taip būtų atsitikę, ar ne puiki proga politinį priešininką pastatyti į vietą paviešinant jo pionieriškas užmačias? Juk po praėjusių savivaldybės rinkimų "dešiniųjų" keliai išsiskyrė - krikdemai nuėjo į valdžią, Tėvynės sąjunga pasirinko opoziciją.

Dabar gi konservatorius tapo krikdemo viešųjų ryšių spektaklio dalyviu. Ir gavo ponui bernaujančiojo vaidmenį. Atliko jį, regis, uoliai - vietiniame laikraštyje atspindėtoje pilies apšvietimo ceremonijoje jis pavaizduotas keistai dėkingas ir laimingas. Kaip apšviestas.

Į Biržų tvirtovę iš negrabiai pritvirtintų prožektorių tvieskia žydra šviesa. Šmaikštuoliai visaip spėlioja dėl spalvos parinkimo. Pasigirdo svarstymų - ar ne geriau atrodytų raudonieji žibintai? Būtų pažvelgta į Biržų istoriją bei kultūrą smagiai. Jei rajono paveldosaugininkė biržiečiams siūlo pažvelgti linksmai į tremtį, leisdama "lunaparko" spalvomis nudažyti garvežį ant geležinkelio bėgių, kodėl smagumų vieta nepadarius pilies?

Krikdemų lyderis vienu šūviu pataikė į du zuikius. Jis eiliniam biržiečiui pasirodė esąs energingas politikas, nepabijojęs spjauti į "biurokratines kliūtis" ir įžiebti šviesą pilyje, t. y. panaikinti tamsą konservatoriaus karalystėje.

O gal krikščionys demokratai konservatorių zuikiais nelaiko? Galbūt šie į taikinį pakliuvo netyčia? Tuomet būtų logiška, jei vicemeras kuo greičiau griebtų karučius ir skalda užpiltų duobes Muravankės automobilių stovėjimo aikštelėje. Spjautų į įstatymus, kuriuos jis pats mėgsta cituoti, kai nori pateisinti neveiklumą, ir sukurtų dar vieną politinį spektaklį.

Jaunojo krikdemo zuikiu medžioklės maršrutą galėtų išbandyti ir kiti politikai. Ypač tie, kurie nuo seno jaučia alergiją konservatoriams. Paminklosaugininkai pilies teritorijoje neleidžia pastatyti laiptelių, vedančių į Širvėnos ežero paplūdimį. Kodėl gi kokiam socdemui ar "valstiečiui" nesurentus medinių laiptų ir lieptelio per kanalą - biržiečių patogumui? Galima net išsidrožinėti užrašus: "Palmyros lieptelis", "Regimanto laipteliai". Jeigu atsakomybę už įstatymų pažeidinėjimą nuolankiai prisiima konservatorius, verta išbandyti medžioklės smagumus.

Nors linksmumo pakanka ir dabar - juk smagu "kairiesiems" stebėti, kaip krikdemas murkdo konservatorių, o šie abu vanojami per žiniasklaidą.

Vidurvasario žodžiai

Alis Balbierius

Vasara dabar yra kaip upė, kažkur tarp ištakų ir žiočių, nepažymėtų jokiuose geografiniuose žemėlapiuose. Nes nėra pelkių, iš kurių ji išteka; kaip nėra ir jūros ar vandenyno, kuriam ji atiduotų savo vandenis.

Bet vis viena vasaros upė turi pradžią ir pabaigą - nes ji neprasideda žiemą ir neperžengia rudens slenksčio. Ji "įkalinta" tarp šių dvejų metų laikų. Ir teka ji kaip tikra upė, nusinešdama savyje mūsų gyvenimų ir įvykių, mūsų miestų ir miestelių, rūmų ir trobelių atspindžius; nusinešdama jos gilmėn susigėrusius gamtos ir žmonijos garsus, tą begalinę simfoniją; nuo tylos, kada girdisi gyslose kraujo sruvenimas - iki technokratinio džergesio, kai rėkia pjaunamas metalas, stiklas ar akmuo.

Ši vasara jau nunešė (taip greitai, greitai) putoto žydėjimo potvynį, Rasų ir Joninių laužų šviesą, paukščių beprotišką giedojimą savo pradžioj; pasiutusį žolijos augimą dėkingai lietingoj kaitroj; moteris svaiginantį jazminų ir alyvų žiedų kvapą. Tūkstančius ir miriadus dalykų dalykėlių, kurie niekada nebepasikartos arba pasikartos - tik kitaip - kitą vasarą.

Vasaros žodžiai yra žali. Tai daugybė žalumos atspalvių ir atmainų. Dabar žaluma pagilėjus, netekus savo skaidrumo. Kaip neprisiminti vienos indėnų genties, kuri savo kalboj turėjo, rodos, apie du šimtus skirtingų žodžių žalios miškų spalvos atspalviams įvardyti.

Mes neturime tiek žodžių žalumai ir jau niekada neturėsime; mūsų kalboj mažėja žodžių, skirtų gamtai ir dvasinei laisvei. Mūsų žodžiai klimpsta popkultūros ir technokratinių terminų niveliacijos pelkėse. Tūkstančiai nebevartojamų žodžių miega mūsų didžiųjų žodynų kapinynuose...

Kažkaip sugelia giliai giliai viduvasary pirmąsyk pastebėta gelsva javų laukų spalva - vasaros baigties ženklas. Pirmieji nedrąsūs, dar lengvi ankstyvo rytmečio rūkai. Šiemet ypač ankstyvas šermukšnio uogų raudonis. Lengvas praeinančios vasaros liūdesio, ilgesio šydas, krentąs ant visų šitų pranašingų ženklų.

Iš tiesų kažkas gražiai liūdno, lietuviškai liūdno žengia kaimų ir girių dulkėtais vieškeliais. Ne valkatos, ne trubadūrai, ne kareiviai. Tai dar likusios vasaros dienos leidžias žemyn nuo vidurvasario kalvos Žolinių link. Žolinių, kurios jau ne už kalnų. Kurios bus tikroji atsisveikinimo su šių metų žolėmis ir žaliąja lapija pradžia.

Nes po viduvasario - besitęsiant svaiginančiai atostogų vasarai - vasaros kūne jau dėsningai ir neišvengiamai noksta ruduo. Taip, kaip miriadai dar žalių obuolių planetų noksta šios žemės soduose.

Ir paprasti yra vidurvasario žodžiai apie nepaprastai paprastus šios žemės reiškinius ir daiktus.

Stebuklams nėra galo...

Alfreda Gudienė
2007-07-12

 Pasaulio stebuklų sąrašas papildytas dar septyniais stebuklais, kuriuos rinko milijonai pasaulio žmonių. Provincijoje kasdien skaičiuojami vietinės reikšmės "stebukliniai" (eiliniu protu sunkiai suvokiami ir logiškai nepaaiškinami) valdžios žmonių veiksmai.

Visi rajono vadovai žino, kad kai kurios mokyklos, neskelbdamos konkurso ir nepaisydamos terminų, sudarė ilgalaikes sutartis su vietiniu moksleivius maitinančios įmonės savininku. Kontrolieriai kažkodėl bijo šį įžūlų pažeidimą užfiksuoti. Mokyklas juridiškai aptarnauti turintys savivaldybės teisininkai atsakomybės kratosi. "Nei ruošiau, nei sankcionavau", - neteisėtus mokyklų viešuosius pirkimus komentuoja mero pavaduotojas, buvęs juridinio skyriaus specialistas. Tai, anot jo, esanti mokyklos vadovų atsakomybė. Tam, regis, pritaria ir tylintys rajono vadovai.

Tai kaip čia yra? Direktoriai organizuotai spjovė ant įstatymo ir iš anksto susitarę, atskirai veikdami, įvykdė grupinį nusižengimą, tačiau savivaldybė neturi jėgų šitų akiplėšiškų veiksmų įvertinti? O gal tylėjimas reiškia, kad kažkas tuos veiksmus vis dėlto koordinavo ir sankcionavo? Tai yra, buvo nusižengimo bendrininkas?

*  *  *

Valstiečiai liaudininkai labai ryškiai suspindėjo gindami nuo uždarymo Pasvalio rajono Joniškėlio slaugos ligoninę. "Neleisime skriausti kaimo žmonių", - visoje žiniasklaidoje aidėjo Seimo ir apskrities struktūrose dirbančių "valstiečių" balsas.

Seime mes turime biržietį, Valstiečių liaudininkų partijoje antrąjį žmogų, vadovaujantį Kaimo reikalų komitetui. Tačiau ar nors kokį valstietišką cyptelėjimą kas nors girdėjo, kai buvo uždaroma Vabalninko slaugos ligoninė? Niekas, išskyrus pačius darbuotojus, net nebandė ginti miesteliui ir jo aplinkiniams kaimams taip reikalingos gydymo įstaigos. Visi, tarp jų ir kaimo gynėjais besiskelbiantys valstiečiai, tylėjo, kai senelius iš ligoninės gabeno kaip kokius nereikalingus daiktus.

Paradoksalu, tačiau po Vabalninko ligoninės uždarymo "valstiečių" gretos rajone dar labiau sustiprėjo - jas papildė miestelio seniūnas ir rajono sveikatos reikalų sritį kuravęs tuometinis vicemeras.

*  *  *

Savivaldybės administracijos direktorei tiesiogiai pavaldus skyrius parengė mokyklų uždarymo projektą, kurį viešai visuose komitetuose ir tarybos posėdyje kritikavo bei atsiiminėjo pati direktorė. Esą projektas tinkamai neparuoštas. Tai kam tada jį administracijai iš viso reikėjo teikti? Kad būtų proga viešai parodyti, kaip "valstiečiai" gina kaimą?

*  *  *

Sako, Pasvaliečių kaimo mokyklos negalima uždaryti, nes to nenori kelių vaikų tėveliai. Teisingai. Bet ar Vabalninko krašto senelių ir jų vaikų kas nors teiravosi, ar šie nori slaugos ligoninės uždarymo? Ar žmonių valios kas nors klausė ir paisė, kai kelių milijonų vertės aikštę Biržams kažkas iš pašalies suprojektavo ir įpiršo?

*  *  *

Savivaldybės klerkai parengė projektą, kad poliklinikoje būtų įteigtas Slaugos namuose skyrius. Komitetų posėdžiuose savivaldybės administracijos atstovai lyg į ufonautą žiūri į tarybos narį gydytoją, kuris klausinėja, kokiomis lėšomis visa tai numatyta daryti - kas mokės už paslaugas, kieno pinigais bus mokama medicinos darbuotojams ir pan. Projekto rengėjai vieną dieną pasakoja, kad už paslaugas mokės patys ligoniai, kitą - kad ligonių kasos. Tampa aišku, kad aiškumo čia mažai - klausimas neparengtas. Kantrybės netekę savivaldybės valdininkai ragina tarybos narius nebesiknaisioti, greičiau pritarti naujo skyriaus steigimui, o apie pinigus... pagalvoti vėliau.

Tokia mintimi, siūlydamas biblioteką pirma statyti, o jau paskui pinigus skaičiuoti, yra sužibėjęs ir vienas tarybos narys, trumpai, bet lyg meteoras ryškiai blykstelėjęs rajono politikos padangėje. Ir vieni, ir kiti, logiškai galvojant, nusikalbėjo. Tačiau skirtumas toks, kad politikai ateina ir išeina, o kliedintys ir savimi patenkinti klerkai visam laikui lieka ant mūsų galvų.

*  *  *

"Čia ne mūsų pinigai, jie gi valstybės", - net susiriesdami tikina valdininkai kuo greičiau priimti neparuoštus sprendimus dėl tų pinigų panaudojimo.

"Tai kas ta valstybė - ar ne mes patys? Ar ne mes turime žiūrėti, kad lėšos būtų naudojamos taupiai ir tikslingai?" - klerkams vis primena tarybos narys verslininkas.

"Neišmanėlis, naujokas - ką jis savivaldoje supranta", - tarpusavy pašaipiai žvalgosi tarybinio palikimo valstybės tarnautojai. Gražu, kai savivalda yra profesionalių "valstybininkų" rankose.

*  *  *

Meras dabar stebisi, kaip pilies tilto statytojai ir užmanytojai Biržams sukūrė tvarinį, kuriuo, šiukštu, mašinomis negalima važiuoti. "Tiltas buvo statomas pėstiesiems", - tvirtina jis, buvęs valstybinis statybos inspektorius, patrankų šūviais atidaryto tilto valstybinės priėmimo komisijos ir tuometinės rajono tarybos narys. Kitaip tariant, Biržų žmogus, tikrai žinojęs, kad ne tik darbuotojų, bet ir visokių puotautojų srutas iš pilies reikia gabenti, pats ne sykį tuo tiltu važiavęs. Deja, atsitokėjęs tik tuomet, kai tiltas ėmė ir staiga supuvo, o kiti tarybos nariai dėl to Valstybės ir Seimo kontrolierių pagalbos šaukiasi.

*  *  *

Bandoma tvirtinti, kad eglinį tiltą chuliganai supūdė ir sulaužė. Tačiau jei tiltas prabiltų, daug pasakytų - ar Biržų vaikėzai, ar pilies rūmuose lėbaujantys valdžios asmenys, ūkininkai, sportininkai ir kiti aktyvistai visus pilies kampus per tą laiką daugiau "apsisiojo", naudotais prezervatyvais išpuošė bei nebaigtomis virškinti vaišėmis "patręšė". Pilies teritorija dar nespėjo pamiršti ir paskutiniojo - sporto "elito" bei tunto jiems prijaučiančiųjų - baliaus. Kur jau ten Biržų vaikigaliams iki jų "užmojų"! Tik gerai treniruotų vyrų srovė gali viršutinius tilto balkius pasiekti ir ten puvinį "įmesti"...

*  *  *

Savivaldybė aimanuoja, kad jos norams užlyginti Muravankės aikštės duobes nėra juridinio pagrindo - aikštė esanti privati, o jos savininkai nei biržiečių, nei valdžios norų nepaisantys.

Tai šit kaip čia išeina. Skaldai į duobes pripilti juridinį pagrindą surasti sunku, o štai parko privatizavimui, sveikatingumo centro į parduotuvę pavertimui, įvairių "chalupų" mieste statymui ir pan. tuos pagrindus sukurti visai paprasta? Kita vertus, ar seniai šitie "neklaužados" aikštės savininkai - "Iki" prekybos centro statytojai valdžios lūpomis buvo vadinami geradariais? Ar tuomet, kai jie rajono šeimininkų nuolaidumu naudojosi, nebuvo galima bent jau tos skaldos mainais paprašyti?

Remia ar semia?

Alfreda Gudienė
2007-07-10

 Neseniai Biržų rajono meras viešai pranešė, kad architektūros paminklo širdyje - Astravo dvare - įsikūrusios įmonės direktorius grasina nebetvarkyti aplinkos, jei už tai nebus atlyginta dešimties tūkstančių litų lengvata.

Meras ir savivaldybės tarybos nariai išsigando, kad taip ir nutiks - įžeista bendrovė ims ir nebesikuops. Tuomet apžėlusias, prišnerkštas įmonės prieigas ir apleistą ją supantį parką pamatys šalies, užsienio turistai, rajono bei įmonės svečiai, įtakingi verslo partneriai ir nuolat pobūviams nuomojamos salės baliavotojai. (Jausis kalti tie, kurie neatleido nuo mokesčių?) Įmonės atstovai pasakoja, kiek daug jėgų ir lėšų jie skiria parko tvarkymui, o tuo metu pačiame turizmo sezono įkarštyje prie kultūros objekto rodyklės žydi usnys, paežerė bjauriai iškasinėta, parke keroja neįžengiami brūzgynai.

Savo įtaką užsienio verslo rinkose akcentuojanti ir verslo prestižo sąvoką žinanti įmonė neabejotinai yra girdėjusi apie bendrąją socialinę atsakomybę (BSA), kurios idėja subrandinta ir pateikta Europos Sąjungos Komisijos dokumente. Socialinė atsakomybė nėra papildomas verslo metodas ar priemonė. Tai - savanoriškas poveikio aplinkai ir socialinių aspektų komponavimas į verslą, lemiamas verslo įmonių reputacijos veiksnys. O reputacija savo ruožtu - vis svarbesnis bendros sėkmės veiksnys, nes reputacija lemia, kaip visuomenė žvelgia į rinkoje esančią įmonę.

Dabar tereikia įsivaizduoti - vidury garsaus Tiškevičių dvaro sėdi šių laikų privatininkai, paežeryje gamybą vysto, chemikalus pilsto, vandenėlį iš gražuolės Širvėnos siurbia, sales puotoms nuomoja ir reikalauja, kad visuomenė jiems už aplinkos priežiūrą atlygintų.

Tad kol kas atrodo, kad verslo reputacija Biržuose daugiau suvokiama kaip vadovų arogancija bei nesiskaitymas su aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba. Garsiai kalbama, kad kai kurias turtingas mūsų rajono įmones galima būtų vadinti didžiausiomis gamtos nuodytojomis. Tačiau jų savininkams ir vadovams tai netrukdo puikuotis prestižiniuose leidiniuose ir kultūros bei sporto rėmėjų sąrašuose.

Panašu, jog atitinkamos mūsų bendrosios kultūros pasekmė yra tai, kad ir socialinės atsakomybės veiksnys Biržuose veikia atvirkščiai. Vieša paslaptimi galima laikyti, kad milijonines apyvartas skaičiuojančios, europietiškumą bei ryšius su civilizuotomis užsienio šalimis deklaruojančios, įvairiais rėmėjais besiskelbiančios rajono įmonės kol kas pirmiausia siekia naudos sau visų mūsų sąskaita. Apie tokius galėtume pasakyti - "viena ranka remia, kita - semia". Tačiau mes to lyg ir neturėtume suprasti. Dar daugiau - peršama nuostata, kad visuomenė (bendruomenė) tokiems turėtų būti dėkinga. Pavyzdžiui, nuolat trūksta pinigų asfaltavimui, mieste gatvės dūsta nuo dulkių, o į didžiausias ir turtingiausias įmones vedančios gatvelės ir keliai asfaltuojami ne tų įmonių, bet mūsų rajono reikmėms skirtomis lėšomis. Jei tam lėšų savivaldybė neskiria, verslininkai be skrupulų verčia dulkėse skęsti ir duobėse murkdytis šalia tų įmonių įsikūrusius žmones. Dar gražiau, kai įmonės savo verslo patrauklumo ir privalomos sanitarijos bei higienos klausimus finansiškai išsisprendžia bendruomenių vardu.

Įstatymiškai viskas gerai, tačiau kaip su ta socialine atsakomybe ir reputacija visuomenės akyse?

 

Meno galerija mažame miestely yra rimtas kultūros ženklas

Alis Balbierius
2007-07-07

Redakcijos paprašytas pasisakyti apie meno galeriją, jos dabartį ir galbūt perspektyvas, tai darau su įdomumu. Vilniuje teko nemažai bendrauti su galerininkais, specialiai šiek tiek domėjausi meno rinka, o kažkada - jau tolimais Žaliųjų judėjimo laikais - prisipažinsiu, net turėjau idėjų įkurti ekologinio meno galeriją...

Ši tema man nesvetima dar ir todėl, kad su įdomumu stebėjau "Nendrės" galerijos veiklą, tiesa, ne nuo pat įsikūrimo, ir provincijos "meno rinkos" tendencijas, pirkėjų reakciją į kūrinius ir kūrinėlius, nes ši patirtis yra gana unikali.

Ar kur didžiosiose galerijose gali pamatyti bobutę, su lazda atėjusią į galeriją ir su ta pačia lazda matuojančią paveikslo dydį? Patikėkite, tokie dalykai įmanomi tik provincijoje, juolab kad bobutė neis į tokią galeriją, kur pigiausias paveikslas gali kainuoti kelis tūkstančius.

Reikėtų paklausti - ar maža meno salelė Biržuose yra kuo nors išskirtinė Lietuvos mastu? Ir taip, ir ne. Mažų meno galerijų jau pasitaiko ir kitur, tikėkimės, kad jų daugės ir kituose miesteliuose. Ir nesvarbu, kas jas ir kaip įkurs, kokie bus jų statusai. Svarbu - kad jos būtų. Nes normaliose Europos šalyse tų galerijų - po kelis tūkstančius. Lietuvoje jų dabar suskaičiuotumėme kelias dešimtis.

Meno galerijų tinklas kiekvienoje šalyje yra ir tos šalies kultūringumo ženklas; jis sukuria ne tik darbo vieteles, bet ir kuria pačią meno rinką, formuoja visuomenės skonį, meną ir menininką - visų lygių lygelių - priartina prie visuomenės. Normalaus miestelio bendruomenei ir valdžiai - kur nors Vokietijoj ar Prancūzijoj - yra garbė turėti savo galeriją, savo menininkų ratą. Ar Lietuvoj taip yra - klausimas atviras. Ar gali kada nors taip būti - galbūt. Nes kai kur jau ir yra. Pavyzdžiui, pirmoji įkurta Lietuvoj komercinė, privati meno galerija Vilniuje -"Vartai". Ji iš tiesų turi rėmėjų, nors kai kurių dailininkų paveikslų kainos siekia kelias dešimtis tūkstančių litų.

Pasidairius po katalogą "Visa Lietuva" lyg ir sužinau, kad meno salonas yra Prienuose, kažkokia galerija yra Alytuje, savo akimis mačiau galerijas Kėdainiuose, Druskininkuose, Dusetose. Teko kažkur kažką skaityt apie vieną kitą miestelių galeriją Žemaitijoj. Nes iš tiesų galerijų gausu tik didžiuosiuose miestuose, kur gausiau ir pirkėjų, kur jau yra didesnė ar mažesnė meno rinka.

Tiesiai šviesiai sakant, aš manau, kad Biržams taip pat turėtų būti garbė, kad miestelyje jau yra galerija. Tai bendruomenės daliai, kuri neabejinga kultūrai. Valdžiai, kuri turėtų susivokti, kad privati meno galerija nėra lygi kokiai mėsos ar alaus parduotuvei. Kad "verslas" čia yra visai kitoks, kad čia atliekamas daugiau tam tikras "kultūrinis judesys", kad, galvojant apie normalesnę ateitį, tokios kultūros salelės tiesiog būtinos. Ne tik Biržuose ar Dusetose. Ir - kad tokie dalykai negali gyvuoti be kokios nors paramos - moralinės ir finansinės.

 

Ar kas regėjo šokančią saulę?

Alfonsas Kazitėnas
2007-07-03

 Ar galima miegoti trumpiausią vasaros naktį, kupiną burtų ir stebuklų? Ar po tokios nakties galima nesutikti saulėtekio, nusvindančio nežemiškomis spalvomis? Jis toks vienintelis metuose - saulė išrieda iš užu miškų auksiniu fajetonu ir šoka gražiausią šokį, nuolat keisdama savo puošniuosius rūbus. Saulė iškopė į aukščiausią dangaus tašką, iš kurio ima sukti rudens pusėn - ypatingas virsmas gamtoje. Kaip jos nepasitikti, kaip jai nepadėkoti, kad kitąmet būtų dar dosnesnė, dar linksmesnė? Šiemet Joninių rytas buvo giedras, bet ar matė kas šokančią saulę? Iš Jonines šventusių atsakymo negirdžiu.

Tik laikraščiai pabėrė lyg iš kepurės apie į policijos areštines pristatytus buitinius triukšmadarius ir svirduliavusius viešose vietose, apie neblaivius vairuotojus, jų aukomis tapusius bendrakeleivius ir prašalaičius, apie mušeikas bei skerdikus, kurie švaistėsi lazdomis, peiliais, šakėmis, virbais ir dar velniai žino kuo. Greitosios pagalbos automobiliai kaukė anaiptol ne pas tuos, kurie šoko aplink laužus ar šokinėjo per ugnį, kurie ieškojo paparčio žiedo ar plukdė vainikėlius pasroviui. Iškvaišusiais nuo alkoholio užgrūstos ligoninių palatos. O kiek tokių, kuriems jau nebereikėjo pagalbos...

Negaliu neatsiliepti į Alio Balbieriaus išsakytą priešpriešą tarp senovinių Rasų ir dabartinių Joninių švenčių. O gal verčiau klausti savęs - kur einame? Šių dienų visuomenė jau nebe tikinčiųjų, o vartotojų visuomenė, kuri skuba ištrinti iš sąmonės bet kokias dvasines vertybes. Pramoginės Joninės dosniai laistomos alkoholiu ir krauju, jose neliko ir apaštalo Šv. Jono Krikštytojo dvasios.

Rasos - bene seniausias išlikęs saulėgrįžos švenčių, kurias mūsų proseniai švęsdavo ne vieną savaitę, pavadinimas. Tai laikas, kai žmogus visa savo esybe susilieja su didžiąja gamtos esme - jos stebuklingomis kūrybinėmis galiomis. Gamta, priešingai žmogui, atvira visiems, ji neturi paslapčių, išskyrus tai, ko nesuvokia ribotas žmogaus protas. Gamta bendrauja, kalbasi su mumis per mus pačius, įtraukdama į visuotinį augimo, žydėjimo, brendimo sūkurį. Žmogus pasijunta esąs tikras gamtos vaikas, atsidūręs jos gyvybingumo klestėjimo viršukalnėje, nuo kurios jau tenka leistis brandos ir gėrybių šlaitais. Gamta įžiebia mumyse dvasios ugnį, kuri trokšta stebuklo - todėl skinami žolynai, degami laužai, pinami ir plukdomi upėmis vainikai, lankomi pasėliai, prausiamasi rasa, ieškoma paparčio žiedo, einama saulės pasitikti. Ir kerai, ir laimė grumiasi tarpusavy.

Rasos švenčių metu gamta atsiveria žmogui ir žmogus kalbasi su jos širdimi, jausdamasis esąs jos kūdikis, kaip ir visa kita - medis, žolė, paukštis, vabalėlis, žvėrelis. Visi tartum broliai po ta pačia saule. Stebiuosi tais, kurie, atsispyrę į asfaltą, pasirėmę į mūro sieną, pamiršo, kad visas žmogaus gyvenimas pareina iš gamtos.

Todėl vis labiau norisi pabėgti nuo pigių komercinių Joninių į prasmingą ir taurią Rasų šventę, siekiančią giliausius tautos klodus, apkabinti jau spėjusius ten pareiti. Linkėčiau Biržų regioninio parko administracijai sugrąžinti mus, paklydėlius, į prosenių ramovę.

 

Rasos ir Joninės

Alis Balbierius
2007-06-25

Ne, ne­su­kly­dau, iš­skir­da­mas Ra­sų šven­tę ir Jo­ni­nes, ku­rios vyks­ta tą pa­čią die­ną ir nak­tį - il­giau­sią me­tų die­ną ir trum­piau­sią nak­tį. Nes vis dau­giau dis­ku­tuo­ja­ma, koks skir­tu­mas tarp ei­li­nio Jo­ni­nių fes­ti­va­lio su pa­gė­ri­mais ir triukš­mais ir sak­ra­liš­kiau­sios me­tų Šven­tės - Ra­sų.

Ra­sos sie­kia tau­tos gi­ly­bę, me­na se­nų­jų ti­kė­ji­mų šak­nis: jų šven­ti­mas, dau­giau ar ma­žiau pri­si­lai­kant sak­ra­li­nių se­nų­jų apei­gų, yra dva­si­nis veiks­mas, pri­si­lie­ti­mas prie ma­giš­kų­jų gam­tos ga­lių. O Jo­ni­nės... Jo­ni­nės ta­po ei­li­niu ir ga­nė­ti­nai ba­na­liu šven­ti­mu, lyg ko­kia ei­li­ne alaus šven­te­le ar ki­tu pa­si­links­mi­ni­mu, ko­kių šiais lai­kais tik­rai ne­trūks­ta; dar dau­giau - mū­sų Jo­ni­nės ta­po Ra­sų šven­tės pro­fa­na­ci­ja, net­gi sa­vo­tiš­ku nu­tau­tė­ji­mu. Pa­vyz­džiui, prieš ke­le­tą me­tų fo­to­gra­fa­vau ga­na gar­sias Jo­ni­nes Birš­to­no ku­ror­te ir ste­bė­jau­si, kiek ma­žai žmo­nių te­vil­kė­jo tau­ti­ne atri­bu­tika. Nors de­gė dau­gy­bė pui­kių ir aukš­tų lau­žų prie Ne­mu­no, vi­du­nak­tį plau­kė upėn pa­leis­ti mer­gai­čių vai­ni­kai su žva­ke­lė­mis, vis dėl­to čia kon­cer­ta­vo coun­try sti­liaus an­sam­blis... o jo da­ly­viai dė­vė­jo kau­bo­jiš­kas skry­bė­les.

Tad ne­nuos­ta­bu, kad tik­ro­sios Ra­sos šven­čia­mos tik kai ku­rio­se vie­to­se.

Drau­džia­mais lai­kais to­kios Ra­sos bū­da­vo šven­čia­mos Ker­na­vė­je, ta­čiau da­bar ten sak­ra­li­nė šven­tė jau su­plak­ta su Jo­ni­nių šou, ir liau­dies kul­tū­ros puo­se­lė­to­jai tą ren­gi­nį ne vel­tui kri­ti­kuo­ja. Jau dau­giau kaip pen­ke­ri me­tai vie­nos iš sak­ra­liš­kiau­sių (bent ma­no pa­ties re­gė­tų), pri­si­lai­kant se­no­vi­nių apei­gų Ra­sos šven­čia­mos Vil­niu­je, Ver­kių par­ke, prie Liz­dei­kos au­ku­ro, ku­rias or­ga­ni­zuo­ja Ver­kių re­gio­ni­nis par­kas. Ir ne­nuos­ta­bu, kad kas­met jos tam­pa vis po­pu­lia­res­nės. Kai kur Ra­sų šven­tes or­ga­ni­zuo­ja re­gio­ni­niai par­kai, pa­vyz­džiui, Kur­tu­vė­nų ir ki­ti. Re­gis, Bir­žų re­gio­ni­nis par­kas pa­na­šių už­mo­jų ne­tu­ri, nors šiaip jau liau­dies kul­tū­ros ir tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas ar bent jau jų pri­mi­ni­mas yra vie­na iš Lie­tu­vos re­gio­ni­nių par­kų už­duo­čių.

Ra­sų šven­ti­mas yra ne­pa­ly­gi­na­mai ra­mes­nis ir har­mo­nin­ges­nis ne­gu Jo­ni­nių. Ra­sų ri­tu­a­lai de­ra su gam­tos rit­mais, su ja su­si­lie­ja; be­lie­ka pa­mi­nė­ti Sau­lės nu­si­lei­di­mo (iš­ly­dė­ji­mo) ir jos pa­si­ti­ki­mo apei­gas, ben­dras šven­čian­čių­jų vai­šes, ra­te­lius ir dai­nas, ku­po­lia­vi­mą ir bū­ri­mą iš žo­lių, au­ku­rų už­de­gi­mą ir sim­bo­li­nius au­ko­ji­mus, ąžuo­lų ar ja­vų lan­ky­mą, vai­ni­kų pluk­dy­mą ir t. t. Ra­sų šven­tė­se nė­ra ko­mer­ci­jos, o Jo­ni­nės, de­ja, kas­met tam­pa vis la­biau ko­mer­ci­nės, net­gi su glo­ba­li­za­ci­jos pa­čia ne­ma­lo­niau­sia ir ba­na­liau­sia pras­me at­spal­viu.

Atsi­ra­dus šiai ta­ko­skyrai tarp Ra­sų ir Jo­ni­nių, gal­būt tik vie­na yra ge­rai - kad jau ga­li­me pa­si­rink­ti. Tas, kas no­ri Ra­sų šven­tės, ją ga­li kur nors su­si­ras­ti, nors tai nė­ra taip pa­pras­ta. Pa­pras­čiau tiems, ku­riems už­ten­ka Jo­ni­nių „na­cio­na­li­nio" šaš­ly­ko, šnap­so ir pi­gios me­ni­ne pras­me est­ra­di­nės mu­zi­kė­lės.

Atsisveikinimas su kaimo mokyklomis

Rasa Penelienė
2007-06-19

Kalbėdama apie kaimo mokyklas objektyvi nesu ir nebūsiu.

Bent tol, kol mamos albumuose matau nuotraukas, kur šalia kaimo mokyklėlių baltais langais pokario vaikai glaudžiasi prie savo mokytojos.

Kol mamos mokiniai prisimena mokytoją, kuri išleisdama vaikus namo užsegdavo paltukų sagas, užrišdavo batraiščius, padėdavo praeiti pro piktąjį kaimynų gaidį ar pereiti siauručiu lieptu per griovį, kuris tuo metu atrodė pats giliausias visame pasaulyje. 

Kol pati menu taką į Kvetkų kaimo mokyklą pro didžiulį Paunksnio klevą, pro bažnyčios šventorių. Kol jaučiu medinių mokyklinių suolų su atverčiamomis lentelėmis kvapą.

Kol girdžiu balsą mokytojos, kuri mus vadino tik vardais.

Kol pati gražiausia kada nors matyta mokykla bus toji - didžiulių medžių, ramybės ir tikrumo apsupty.

Esu iš tų sentimentaliųjų, nemoderniųjų, neracionaliųjų, kuriems atrodo, kad kaimo mokyklų uždarinėjimas yra viena didžiausių mūsų valstybės klaidų.

Skubėdami "europėti" stengiamės dėlioti skaičiukus, būti pragmatiški. Mažos kaimo mokyklėlės įeina į "neapsimokančiųjų" kategoriją, todėl jos naikinamos. Racionaliai.

Biržų rajonas šiame vajuje neatsilieka. Kaimo mokyklos dingsta viena po kitos. Šiuo metu nusitaikyta į Pasvaliečius ir Suostą. Šiemet ar kitąmet jų nebeliks.

Šių ir aplinkinių kaimų vaikus vos brėkštant surinks slidžiais ir duobėtais keliais dardantys geltonieji autobusai ir pavakariais pargabens namo. Kiti per pusnis ir purvynus klampos iki maršrutinių autobusų, treti apsigyvens mokyklų bendrabučiuose ar jų tėvai nuomos butus.

Švietimo strategai aiškina, kad šiuos "smulkius" nepatogumus atperka geresnė mokymo kokybė pagrindinėse ar vidurinėse mokyklose, kur dirba aukštesnę kvalifikaciją turintys pedagogai, kur erdvūs kabinetai ir modernios sporto salės. Remiantis tokia logika, kaimietukų vežti į Pabiržę ar Biržus taip pat "neapsimoka" - tegu važiuoja į sostinės licėjus, gimnazijas arba tiesiai į oksfordus, kembridžus. Ten mokymo lygis dar aukštesnis.

Praktiškieji švietimo vadai nemoka ar nenori paskaičiuoti svarbiausio dalyko - ką praranda septynmetis vaikas, išplėštas iš gimtosios aplinkos.

Išties, kokiais prietaisais išmatuoti mažo žmogučio išgyvenimus svetimoje erdvėje? Kai klasėje 20 - 30 mokinių, o mokykloje - keli šimtai, kas bepamatys ašarotas vaiko akis? Sakoma, jog vaikai anksčiau ar vėliau turi palikti gimtąjį lizdą. Bet aš nežinau tokio paukščio, kuris savo jauniklius iš lizdo stumtų neapsiplunksnavusius.

Aikčiojame išgirdę, kad mūsų vaikai - vieni nelaimingiausių Europoje. Kad jiems trūksta dėmesio, saugumo. Kad jie nemylimi. Kad jie žudosi. Ir mokame garsiai pasipiktinti įžūliu, žiauriu jaunimu, kuriam "nieko nebėra šventa".

Sena tiesa: nemeilę gimdo nemeilė. Negailestinga visuomenė augina žiaurius vaikus.

Praėjusią savaitę biržiečiai, dalyvavę Gedulo ir vilties dienos minėjime, išvydo šiurpoką vaizdą. Netoliese buvęs paauglių pulkelis taip įsismagino, kad triukšmo ir keiksmažodžių nebepakentę minėjimo dalyviai ėmė juos tramdyti. Vaikinukai ne tik nereagavo į mero žodžius, bet išdrįso ranką pakelti prieš kunigą.

Kas galėtų sutramdyti įžūliuosius vaikus? To klausė ne vienas ir siūlė bausmės.

Ir kokios gi bausmes galėtų nusipelnyti nemylimi, nelaimingi vaikai? Vaiko išplėšimas iš gimtosios aplinkos - viena iš nemeilės jam apraiškų. Ir tą darome be jokių skrupulų.

Jokie pačeriaukščių, pabiržių ar papilių "universitetai" vaikui neatstos rasoto tako nuo namų iki mokyklos, kurioje jis bus pamatytas, išgirstas, paglostytas.

Prieš keletą metų Biržus sukrėtė pradinių klasių mokinio Taduko mirtis. Kaimo, kuriame jis gyveno, geltonasis autobusas nepasiekdavo, todėl motina sūnelį apgyvendino mieste pas senyvo amžiaus moteriškę. Pasikūreno abu krosnį, apsinuodijo smalkėmis ir numirė.

Dabar pro tą kaimą jau turbūt važiuoja autobusas. Bet Taduko nebėra.

Nenustebčiau, jei po kurio laiko bus pripažinta, kad toks kaimo mokyklų uždarymas, koks vyksta dabar, - klaida. Sutaupytos lėšos naikinant mokyklas galbūt bus panaudotos sparčiai gausėjančių valdininkų atlyginimams kelti ar "tarptautiniams seminarams" bei kitoms pramogoms.

Tai, kas bus negrąžinamai prarasta, netilps į jokius skaičius, todėl žala paskaičiuota nebus, kaltų neliks.

Vienu kitu taduku mažiau, - anoks čia nuostolis valstybei, modernizuojančiai švietimo sistemą.

Kas ir kam naudą neša

Rasa Penelienė
2007-06-14

 

"Reikia pabaigti dirbtinai skatinamas rietenas. Matyt, kažkam naudinga vis žibalo įpilti, kad ugnis neužgestų", - taip apie sovietų susprogdinto Nepriklausomybės paminklo likučius, gulinčius komunalininkų įmonės patvory, prakalbo Biržų savivaldybės tarybos narys. Jis - pirmosios rajono Tarybos pirmininkas, vėliau dvi kadencijas dirbęs Biržų meru. Valstietis liaudininkas. Minėti jo pasamprotavimai per spaudą buvo išplatinti prieš pat birželį minimas datas - Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas.

Ramybė ir santarvė - neginčijamos vertybės. Tačiau kai apie jas prabyla "valstietis", kažkaip keičiasi jų prasmė. Ramybė virsta mankurtizmu, santarvė - kumetišku paklusnumu.

Kairiosios pakraipos politikos vilkui atrodo, kad istorinės atminties gaivinimas - tai rietenų skatinimas. O tie, kurie reikalauja elementarios pagarbos tautos praeičiai, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę - viso labo kiršintojai, ramybės drumstėjai.

"Kažkam naudinga... " - kagėbistiniu įtarumu persmelktas perspėjimas.

Iš tiesų kažkam naudinga priminti skaudžius Biržų istorijos faktus ir ne tik žodžiais deklaruoti meilę tėvynei.

Kažkam naudinga pakelti iš komunalininkų kiemo Roberto Antinio sukurto Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo likučius, prie kurių ilgą laiką koją kilojo šuo Miša.

Bet kažkam tikrai nenaudinga prisiminti, kad paminklą susprogdino, po žeme pakasė ir jo vietoje okupacinio režimo simbolį - penkiakampę žvaigždę  iškėlė raudonieji. Jų idėjas įkūnijo komunistų partija, kuri atgimusioje Lietuvoje virto į LDDP, jungėsi su socialdemokratais, bet esminę spalvą išlaikė. O Valstiečių partija, nepriklausomos Lietuvos politinėje arenoje pasirodžiusi 1990 - aisiais, buvo laikoma LDDP "satelitu".

Kažkam nenaudinga žinoti, kad išniekintąjį Nepriklausomybės simbolį iš po žemių atkasti sumanė grupelė "ramybės drumstėjų" dar tada, kai raudonieji nedrįso pasivadinti kitaip nei komunistais.

Kažkam nenaudinga žinoti, kad Biržuose Nepriklausomybės paminklas po obelisku su raudona žvaigžde gulėjo sovietmečiu, o šiukšles vežiojančios įmonės patvory - nepriklausomoje Lietuvoje.

Kažkam nenaudinga prisiminti, kad per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį Biržai tik trumpam buvo ištrūkę iš raudonųjų valdžios. Kad socdemų ir "valstiečių" valdomame rajone kažkur patvory besimėtančio paminklo likučiai keliolika metų niekam nerūpėjo.

Todėl grupelei žilagalvių tremtinių uždegus prie išniekinto laisvės simbolio žvakeles, "valstiečiams" ir jų bendražygiams vaidenasi baisioji "rietenų" ugnis. O valdžios nekontroliuojamoje spaudoje išreikšta žmonių valia jiems atrodo kaip pilamas žibalas, "kad ugnis neužgestų"

Rusenančios žvakelės prie išniekinto paminklo simbolizuoja dar galutinai nesutryptą biržiečių orumą ir savigarbą. Liepsnelės tokios menkutės, kad, regis, jas tuoj tuoj užpūs. Šįkart ne vėjai iš rytų, o mes patys - mūsų nenuovokumas, konformizmas, nemokšiškumas. Baimė net po septyniolikos nepriklausomybės metų vadinti asmenis, reiškinius tikraisiais vardais.

Kažkam išties tai naudinga.

Sąjungininkas ar konkurentas?

Rasa Penelienė
2007-06-05

 

Praėjęs Biržų savivaldybės tarybos posėdis turėjo sudrumsti valdančiosios koalicijos ramybę. Ir ne tik dėl to, kad tokie svarbūs sprendimai, kaip kontrolierės ataskaita ar sklypo miesto centre detalusis planas, nesulaukė daugumos pritarimo.

Šiam posėdžiui gana sėkmingai vadovavo vicemeras Aurimas Frankas. Atostogaujantį merą vaduojantis jaunasis politikas solidžia laikysena, lankstumu pranoko Regimantą Ramoną, kuris praėjusią kadenciją dažnai elgėsi kaip diktatorius.

Tačiau vargu ar meras, grįžęs po atostogų, paspaus ranką savo pavaduotojui. Viršininką pranokstantis pavaldinys - tikra nelaimė užsispyrusiems ir bet kokia kaina valdžios trokštantiems veikėjams.

Ar jokios grėsmės neįžvelgė R. Ramonas tuomet, kai ieškojo bendražygių ir į valdančiąją koaliciją išskėstomis rankomis priėmė krikščionis demokratus? Desperatiškas balsų rinkimas prieš mero rinkimus temdė protą ne vienam, tačiau juk buvo komandos, kurios galėjo ir turėjo prasklaidyti miglas.

Krikdemai, po rinkimų įsitaisę kairiųjų daugumos valdžioje, prarado gerą vardą. Elgesys atrodė išdavikiškas, todėl jiems netruko prilipti „paleckiukų" etiketė.

Krikdemai kantriai valėsi spjūvius, per daug nesiteisindami, neaiškindami savo žingsnių. Dabar matyti, kad jie pasirinko kitą taktiką. Supratę, kad partijų sėkmę lemia jų lyderiai, krikdemai ėmė kurti savąjį herojų.

Jaunas, išsilavinęs, energingas politikas ypač gerai atrodo šalia dabartinio rajono vadovo. Kontrastas paryškina abiejų savybes, ir tas vaizdas labai nenaudingas R. Ramonui.

Išdaviko etiketę A. Frankas gali išblukinti žygiais po įvairius rajono renginius, savo vardo premijomis, dovanomis. Be to, jis moka gražiai fotografuotis. Ir bent jau viešai nepuola mokyti žiniasklaidos, ko niekaip nesugebėjo išvengti jo bosas.

A. Frankas turi puikią galimybę tapti Biržų dešiniųjų politinių jėgų lyderiu, jeigu jis sugebėtų įrodyti, kad ėjimas „į kairę" su socialdemokratais ir valstiečiais buvo ne idėjinė išdavystė, o taktinis manevras. Kad jis - Trojos arklys, per kurį dešinieji turi galimybių stiprinti pozicijas ir brandinti interpeliacijos mintį.

Ar tokį krikdemų „ėjimą" buvo numatę socialdemokratai, R. Ramono bendražygiai? Dabar jau neklaužadai pavaldiniui net pagrasinti pirštu yra pavojinga. Dabartinė valdančioji dauguma ir nuo menkiausio judesio gali subyrėti.

Kas prigesintų kylančią krikdemų žvaigždę? Susimokę priešininkai. Bet kol kas besivienijančios stovyklos nematyti. Atvirkščiai - taryboje opozicija atrodo vis stiprėjanti, todėl neatmestina, kad lemiamu momentu ją galėtų palaikyti ir R. Ramono dabartiniai kompanionai.

Tūlas paklaustų - o kas iš to Biržams? Naujų lyderių radimasis - jau įvykis snūduriavusiame miestelyje. Jį galbūt lydės naujos idėjos, bendraminčių telkimas veiklai. Manykim, kad tai galėtų vykti nesavanaudiškais tikslais. Tarkim, kad viskas - vardan tos...

Nekviesta meilė

Rasa Penelienė
2007-05-22

 

Biržus ji aplankė pavasarį.

Pirmieji požymiai pasirodė prieš savivaldybių rinkimus. Tuomet priešai ir visokio plauko pavyduoliai prašneko apie velnio sėklą šventojoje valstiečių ir socdemų žemėje. Kalbos pritilo, kai socialdemokratai jam atvėrė savo šventovės duris ir užkėlė ant raudonojo altoriaus.

Šis nešė savo bendrapartiečių žodį į mases ir dalijo komuniją - dovanėles rinkėjams. Balsuokite už mus ir būsite išganyti - po  miestelius ir kaimus, kalnelius ir klonius sklido socdemų pažadai. Iki rinkimų pabaigos. Po jų Socialdemokratų partijoje įvyko dalybos, po kurių, kaip toje dainoje, kai kam atiteko žirgas, o kažkam - tiktai kamanos. Į socdemų ir savivaldybės altorių buvo įstatytas senasis „abrozdėlis".

Naujasis pranašas socdemų zakristijonu būti nepanoro. Todėl triktelėjo durimis. Bet su visam neišėjo. Netrukus jis gavo skriaudžiamojo statusą, o tai, kaip žinia, tiesioginis būdas patekti į lietuvių širdis.

Štai Biržai ir myli Valdą.

Suprantama, ne šalies prezidentą. Biržiečių širdis baigia užkariauti Valdemaras Valkiūnas iš Rygos. Milijonierius verslininkas, kilęs iš Biržų rajono pakrašty esančio Gajūnų kaimo. Verslus Latvijoje išvystęs, didžiulius turtus susikrovęs gajūniškis užsimojo ir Lietuvoje tvarką įvesti. Darbą tėvynei pradėjo nuo Biržų.

Tiesą sakant, didesnių žygių dėl šviesios Biržų ateities dar neatliko. Bet jam kol kas užtenka suraukti antakius ir užduoti klausimus. Savivaldybės tarybos posėdyje - kaip panaudosite tas ir anas lėšas? Sporto mokykloje - ką darysite su stadionui skirtu milijonu? Ligoninėje - kiek gausite pinigų už uždaromą Gimdymo skyrių?

Valdemaro klausimai glostyte glosto vargdienių širdis, o korumpuotiems bei tarnybine padėtimi piktnaudžiaujantiems ponams kerta į paširdžius.

Ką ir bekalbėti, kai kaimų renginiuose pats Valdemaras ranką žmogui paspaudžia, supratingai galva linksėdamas skundus išklauso. Paguodžia. Jei reikia, iš kišenės litų ištraukia.

Ar nenusipelno toksai žmonių širdžių princo karūnos ir balto žirgo?

Jeigu koks nors labdaringai nusiteikęs ūkininkas ar šiaip seimūnas pastarąsias mintis suprastų tiesiogiai ir norėtų Valdemarui dovanoti prajodytą ar neprajodytą baltą arklį, skubu paaiškinti, kad jis transporto priemonę turi. Jo „žirgas", tiesa, juodas ir atrodo pakankamai agresyviai. Bet patraukliai.

Argi ne tamsiais automobiliais važinėjo Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas? Ar ne juos Biržai pasitiko su austais rankšluostėliais ir duonos kepalėliais? Ar ne jų rūsčius klausimus ir ryžtingus atsakymus išsižiojęs gaudė pilnas „kultūrnamis" ir miesto estrada, o paskui „virškino" kartu su geradarių suteptais sumuštiniais ir dešra?

Bet šie veikėjai Biržuose jau seniai bebuvo, todėl biržiečių širdys palinko į trečiąjį „juodąjį raitelį".

Naujoji biržiečių meilė neapsieina be pavydo. Politiniai oponentai ne juokais sukrutę. Valstiečiai liaudininkai neslepia apmaudo, kad ilgą laiką jų politiškai „tvirkinti" kaimiečiai žvilgčioja į naują meilės objektą. Socdemai nervinasi, kad į jų gretas vis daugiau rašosi „valkiūnininkų". Kiti bando prasivardžiuoti, tarsi populistu ir kitokiu epitetu „papuoštas" Valdemaras prarastų savo žavesį.

Pavyduliaudamas mielesnis netapsi. Politiniams oponentams naudingiau apsidairyti aplink ir sau pripažinti, ką jie daro ne taip. Kone svarbiausią nemeilės priežastį įvardija politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius: „Politikai, tarp jų prezidentas bei premjeras, dažnai kalba apie poreikį ugdyti susipratusius, patriotiškai nusiteikusius piliečius, lieja ašaras dėl pilietinio sąmoningumo stokos. Bet žiūrėdami pro pirštus į valdininkų korupciją ir pralobimą, aiškindami, kad tai privatus reikalas, į kurį negalima kištis, arba duodami suprasti, jog visi panašiai elgiasi, jie skatina cinizmą ir abejingumą".

Partijų atstovų valdžioje nomenklatūriniai įpročiai, nenumaldomas noras pasipelnyti ir nuolatinė kinkadrebystė - tokia Biržų realybė. Taigi biržiečių meilė Valdui gali būti ilga ir aistringa. Nebent iam pačiam tai pabostų arba kokią kiaulystę savo gerbėjams iškrėstų.

Palankiausias laikas iššvaistytas

Alfonsas Kazitėnas
2007-05-12

 

Biržiečiams anuomet prireikė 13 metų po Nepriklausomybės paskelbimo, kol įstengė pastatyti paminklą Nepriklausomybės kovų aukoms. Dabar 16 metų tebesiginčijama dėl atstatyto paminklo autentiškumo ir jo vietos. Na, sutikit, mielieji, jog Biržų krašte su kritusių už laivę pagerbimu kažkas ne taip. Nėra vieningos nuomonės ir tiek - bendruomenė dirbtinai skaldoma, o pasipriešinti nesugeba. Nepatinka man paminklui prikergtas Birutės vardas, nuvertinantis pačią idėją, kad ir kaip liaudiškai skambėtų.

Apsisuka metai, kiti, vėl tenka grįžti prie paminklo temos. Ne, naujų idėjų neturiu, bet vidinis balsas verčia atsiliepti, kai tik atsinaujina diskusijos. Kai sovietinių partorgų pastangomis susprogdintą paminklą, auštant naujam laisvės rytui, ryžtingai atkasė patriotiškai nusiteikę miestiečiai, natūraliai kilo klausimas - kur jį statysime? Sklypą, kur paminklas stovėjo, užėmę sovietinių karių kapai. Per laikraštį pasakiau nuomonę, kad paminklui yra dvi vietos - pirmiausiai atstatyti vietoj obelisko su penkiakampe žvaigžde, o jei tokios galimybės nėra - skvero centre, ties katalikų bažnyčia, garsiojo fontano vietoje. Visi tolesni įvykiai patvirtina, kad buvau teisus, ir tos nuomonės laikausi ligi šiol. Jeigu būtume pasirinkę vieną iš variantų ir jį ryžtingai įgyvendinę, paminklo tema seniai būtų pamiršta. Bet jau tada prasidėjo pačių biržiečių svaičiojimai. Kur tik nesiūlė perkelti paminklą - prie cerkvės, „nežinybinės", pilies... Tai, kad anuomet paminklo temą numetėme po kojomis, ji dabar nuolat užkliūva. Susprogdintą paminklą kažkieno paliepimu nudrėbė komunalininkų patvoryje, o jo kopiją nukišo į aikštės paribį, kur turėtų būti pravažiavimas į pilį. Savotiškas pasityčiojimas ir vienu, ir kitu atveju.

Kodėl taip nevykusiai atsitiko? Susipynė du jausmai: baimė, kad okupacinis režimas gali būti atkurtas, ir prielankumas santvarkai, su kuria labai nesinorėjo nukirpti bambagyslę. Menininkai išvengė pasiūlymo atstatyti paminklą vidury okupacinės kariuomenės kapinių ir pakeisti ten tvyrojusio užrašo prasmę, o kartu stengėsi lyg ir išsaugoti istorinę paminklo vietą, jei kada nors būtų ryžtasi iškelti kapines. Sumetė, kad lengviau padaryti paminklo kopiją nei restauruoti suniokotą, nepatarę bendruomenei, kaip pasielgti su originalu. Valdžioje buvę prosovietiniai veikėjai lyg didžiausios nuodėmės kratėsi idėjos atstatyti paminklą buvusioje vietoje, juos visiškai tenkino paminklo kopija ir pamestinuko variantas, o dėl atkastojo nesuko galvos. Tarsi tyčia padaryta taip: nesibaigiantys ginčai peni politikus ir alina bendruomenę. Saliamoniško recepto nesitikėjau iš ekspertų, turėjusių pateikti išvadas, kur dėti suniokotą autentišką paminklą. Taip ir įvyko - gal perduoti muziejui... O kur muziejus dės tą skeletą - pilies teritorijoje ar ant kalnelio prie įvažiavimo į pilies teritoriją?

Obelaukių gyventojas Rimantas Džiūvė pasiūlė ne naują idėją, bet įdomią ir originalią senosios interpretaciją - įkomponuoti apkramtytą paminklo originalą į karių kapinių aplinką, kaip vienos ir kitos epochos paliudijimą. Visiškai pritariu - dviejų analogiškų paminklų tikrai nestatysime, bent originalą grąžintume į vietą. Kas imtųsi šio varianto - susitelkusi krašto bendruomenė ar jos išrinktoji valdžia? Greičiausiai nei viena, nei kita, bet nušniokštų nauja rietenų banga. Girdėjome, kas vyksta Estijoje. Nors estai pasielgė preciziškai civilizuotai: iš sostinės centrinės aikštės, kur pradėjo reikštis tautai ir jos laisvei priešiškos jėgos, sovietų karių palaikus ir bronzinį paminklą perkėlė į karių kapines. Bet kaip užrūstino motiną Rusiją!

Slibinas pradėjo neregėtą puolimą prieš nykštuką keliais frontais - moraliniu, politiniu, ekonominiu. Betrūko paleisti ginkluotės mašiną, ir agresija su visais atributais. Galime įvairiai interpretuoti rusų reakciją, jog tai priešrinkiminis išorinių priešų ieškojimas, atsakas į istorinės pergalės prieš nacistinę Vokietiją sumenkinimą ar dar kitaip. Bet akivaizdu, kaip pro visas šios kampanijos skyles veržte veržiasi imperinė nostalgija ir didžiavalstybinis šovinizmas. Rusijos, buvusios Sovietų sąjungos širdimi, pagrindinis tikslas Antrajame pasauliniame kare buvo ne nacistinės Vokietijos sutriuškinimas, o komunistinių valdų plėtra gilyn į kapitalistinę Europą. Sovietinių karių kapai centrinėse miestų ir miestelių aikštėse kilo ne iš pagarbos žuvusiesiems, o politiniais motyvais - šlovinti „geradarę išvaduotoją", tampant kurčnebyliais jos okupacinei klastai. Štai kur tos isterijos ir rūstybės ištakos.

Estų akcija nepažeidė nei etiketo, nei teisės, bet jie pavėlavo gerą dešimtmetį. Šitai dėl šventos ramybės privalėjo padaryti ir biržiečiai, bet jie taip pat pražiopsojo palankiausią laiką. Galvas padėję jauni kareivėliai savo mirtimi nusipelnė ramybės tyliame gamtos prieglobstyje, o ne dieną naktį dundančiame miesto centro pragare. Po Estijos pamokos Rusija pareiškė neleisianti panašioms situacijoms pasikartoti ir užsimojo steigti specialius centrus Rytų Europos kraštuose sovietinių karių kapinėms prižiūrėti. Vienas tokių centrų Rygoje bus atsakingas už kapines Lietuvoje ir Estijoje. Pirmyn, biržiečiai, su puikiu Rimanto Džiūvės pasiūlymu, ir bemat sulauksite „išvaduotojos" atamanų, atsiras ir jiems pritariančių. Paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę temos pabaigos nematau pro jokius akinius. Spardysime ją purvinomis kojomis kaip gatvėje paauglių pamirštą futbolo kamuolį, nes mums patinka. Dalis protestuoja, kita dalis į protestuojančius šnairuoja, o pagrindinė masė abejingai tyli. Bendruomenės pilietinis nebrandumas, politinių principų neturėjimas kenksmingas jai pačiai. Biržuose tebeveši kinkų drebėjimo, arba prielankumo buvusiai santvarai sindromas, kuris pastoja kelią racionalesniems sprendimams.

Niekas manęs neįtikino ir neįtikins, jog šiuolaikine technika neįmanoma perkelti paminklo į rekonstruojamos aikštės centrą. Tiesa ir ta, kam dabar švaistyti dešimtis ar šimtus tūkstančių sunkiai uždirbtų litų, jei paminklą galėjo pastatyti aikštės vidury iškart. Rekonstruojamos aikštės projektuotojų mėginimas nepatenkintuosius paminklo vieta papirkti senoviniu netašyto akmens grindiniu irgi peiktinas ne tik meniniu, bet ir pragmatiniu požiūriu. Juk nei biržiečiai, nei jų svečiai nevaikščios prie paminklo per išsikišusius akmenų gūbrius su kaliošais. Šiais laikais esama daug madingesnio apavo ir lygesnių bei išvaizdesnių grindinio dangų.

Ką sunervino estai?

Rasa Penelienė
2007-05-03

 

Kai iš Talino centro buvo gabenamas rusų kario paminklas ir rengiamasi perlaidoti sovietinių karių palaikus, Nemunėlio Radviliškyje taip pat vyko darbai.

Tik Lietuvos pakrašty esantis miestelis ne keitė sovietinių karių kapinių vietą, o ją įtvirtino. Rekonstruojami kapai liks miestelio centre, kur iki šiol puikavosi penkiakampė žvaigždė su kūju ir pjautuvu bei įrašas: „Amžina garbė didvyriams, kritusiems mūšiuose dėl mūsų tėvynės laisvės ir nepriklausomybės".

Kai Talinas tramdė Kremliaus kurstomus pogromininkus, Biržų rajonas priėmė Rusijos ambasados dovaną - sovietinių karių kapinių tvarkymo finansavimą.

Tai nebėra naujiena mūsų rajone - prieš porą metų Biržų miesto centre rekonstruotos sovietinių karių kapinės taip pat Rusijos ambasados lėšomis. Darbai vyko prieš pat miesto jubiliejinius renginius ypatingos skubos tvarka. Miestelėnai, nespėję susigaudyti, kas ir kodėl rausiasi bažnyčios pašonėje, netruko išvysti kapinių plokštes su naujais užrašais. Pirmiausia puikavosi įrašai rusų kalba, o po jais - valstybine lietuvių. Netrukus šios kapinės pasipuošė gėlėmis, susodintomis Rusijos vėliavos spalvomis.

Tąsyk Lietuvos miesto centre obeliskas su okupacinio režimo simboliu, paniekinta lietuvių kalba ir „pražydusi" Rusijos trispalvė sulaukė tik grupelės patriotiškai nusiteikusių biržiečių ir žiniasklaidos reakcijos.

Rajono valdžia dangstėsi įvairiais raštais, demagogiškais samprotavimais apie pagarbą žuvusiems ir kratėsi atsakomybės už pamintą tautinį bei valstybinį orumą.

Prezidentas V.Adamkus praėjusį šeštadienį Briuselio forume palaikydamas Estiją pareiškė, kad žuvusių karių atminimas turi būti gerbiamas. Tačiau, anot jo, sovietų armija neatnešė laisvės Baltijos šalims.

Bet prezidentas šnekėjo Briuselyje, o ne Biržuose. Jis aiškino apie estus, o ne apie šiaurinėje Lietuvos dalyje įsikūrusius gyventojus, kurie pasimetę tapatybės paieškose.

Jiems verkiant reikia, kad kas nors „iš aukščiau" pasakytų ar parašytų, kokią vėliavą kelti, kokį paminklą gerbti, kuriuos istorijos vadovėlius skaityti.

Rajono valdžios atstovams vis dar neužtenka vietos istorikų, žiniasklaidos pateiktų faktų apie 1931 metais Biržuose pastatyto paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę likimą. Jis stovėjo dabartinių sovietinių karių kapinių vietoje. Paminklas po karo buvo susprogdintas, užkastas. Aplink jį sulaidoti sovietų armijos kareiviai ir pastatytas obeliskas su okupacinio režimo simboliu. Atgimimo metais paminklo likučiai iškasti, bet jie keliolika metų gulėjo ir tebeguli komunalinio ūkio kieme. Į Biržų centrą grįžo paminklo kopija, tačiau jai vietos atsirado tik sovietinių kapinių patvory. Kada ir kur iš komunalininkų kiemo bus ištemptas originalas (R.Antinio kūrinys), iki šiol neaišku. Vis dar laukiama nurodymų, rekomendacijų „iš aukščiau".

Kodėl paminklo, biržiečių vadinamo „Birute", istorija vis kartojama mūsų laikraštyje?

Tai skaudžios visuomenės žaizdos, kurios negali užgyti, kol po jas knebinėjasi mankurtai ir bestuburiai.

Žuvusiems pagarba būtina. Tačiau kuri orumo nepraradusi valstybė vienodai gerbia kovotoją už savo šalies laisvę ir okupacinės kariuomenės karį?

„Birutės" istorija rodo, kad Biržuose vis dar tikraisiais vaduotojais laikomi sovietiniai kariai. Tą akivaizdžiai pripažįsta rajono valdžia, skubėdama galutinai įtvirtinti „Birutės" kopiją rekonstruojamos miesto aikštės kamputyje, prie sovietinių kapinių tvoros.

Negrabiai, nekokybiškai atliekami milijonus kainuosiančios aikštės tvarkymo darbai kelia įvairių klausimų. Kaip atrodys rekonstruota aikštė Biržų centre, galima numanyti pamačius tų pačių architektų kurtą projektą Žeimelyje. Dabartinė rajono taryba galėtų surengti išvažiuojamąjį posėdį minėtame miestelyje, kad įsivaizduotų, kokios „grožybės" gresia Biržams. Tokiame „šedevre" vargu ar vieta „Birutės" kopijai, juo labiau originalui.

Biržų mankurtai ir bestuburiai greitai atkunta, kai pakvimpa nauda. Komanda „iš aukščiau" ir atlygis - jų varomoji jėga. Vėliavų spalvos, komandų kalba (rusiška, lietuviška ar pan.), apsamanojusi istorija, tautiniai sentimentai - jiems „suskamba" tik tuomet, kai užuodžia, jog tai gali padėti rajono valdymo bizniui arba jam pakenkti.

Estų elgesys šias galvas turėjo sunervinti. Žiūrėk, vieną dieną prezidentas ar premjeras ims ir pasakys - Biržams laisvę ne sovietai atnešė. Tektų staigiai persiorientuoti ir politinį biznį kurpti iš naujo.

Kieno sielas gali išgelbėti Kalėdų nakties auka?

Rasa Penelienė
2007-04-24

 

Kalėdų naktį, kai visas krikščioniškasis pasaulis šventė Jėzaus Kristaus gimimą, Biržuose žiauraus smurto auka tapo jaunas žmogus.

Dorieji krikščionys mano žinantys Dievo sūnaus misiją - jis į pasaulį atėjęs, kad „savo gyvybės kaina daugybę išpirktų".

O kieno sielas turėtų gelbėti mirtimi besigaluojantis jaunuolis?

Per spaudą kviečiami į ligoninės slaugos palatą ateiti ir į savo auką pažvelgti smurtautojai - kad pajustų kaltę ir dėl jos atgailautų.

Bet ar užtektų vien jų atgailos? Ar tie smurtautojai, pritvinkę nevaldomo pykčio, keršto, apsvaigę nuo alkoholio, narkotikų, nėra taip pat kažkieno aukos?

Specialistai teigia, kad smurto griebiasi kažkada prievartą patyrę, nuskriausti asmenys.

Išties esame paveldėję prievartos kultūrą, kuri reiškiasi įvairiais lygmenims - pradedant šeima, mokykla, baigiant aukščiausias valdžios sluoksniais. Jos formų taip pat daugybė.

Štai valdančiosios Socialdemokratų partijos Biržų skyriaus nariai ataskaitiniame susirinkime pareiškia, kad iš pirmininko R. Ramono pusės girdintys grasinimus. Jų niekas neskuba paneigti, lyg grasinti būtų visiškai normalu. Tas pats grasinimais kaltinamas asmuo vadovauja ne tik rajono partiečiams - jis antrajai kadencijai išrinktas Biržų meru.

Meras - tai ne tik rajono ūkinių reikalų tvarkytojas, bet ir žmogus, savo laikysena formuojantis moralinį klimatą. Į kur veda grasinimais, baime pagrįsti santykiai? Susidoroti su neįtinkančiaisiais, kaip žinia, galima ne tik fiziškai. Psichologinį smurtą lydi proveržiai, po kurių tenka gydytis ir kūno, ir dvasios žaizdas.

Šią kadenciją šalia senojo savivaldybės vado stojo naujas vicemeras - krikščionims demokratams atstovaujantis jaunas politikas A. Frankas. Pagal partijos pavadinimą bei jos deklaruojamus veiklos principus naujasis vicemeras turėtų rūpintis savivaldybės moraliniu veidu, o sykiu ir rajono gyventojų dvasinės sveikatos stiprinimu.

Tiesa, tai nebus lengva. Krikščionys demokratai, suskubę įlįsti į kairiųjų valdančiąją daugumą, spėjo apaugti „judų", „parsidavėlių", „Biržų paleckiukų" etiketėmis. Ar toks politiniu manevravimu vadinamas elgesys nesikerta su krikščioniškosios moralės principais, telieka jų pačių sąžinei.

Kalėdų naktį žiauriai sumušto jaunuolio gyvybė keletą mėnesių kybo ant plauko. Per tą laiką vyko savivaldybių rinkimai, valdžios postų dalybos, liejosi kalbos, žadančios daugiau teisingumo, humaniškumo. Politikai kalbėjo būsimuoju laiku, o esamajame labai stigo konkretaus veiksmo. Jo trūksta ir šiandien.

Suprantama, per savaitę ar mėnesį dešimtmečiais diegtos prievartos gerumu nepakeisi, bet sukti jo linkme reikia čia ir dabar.

Galbūt pirmiausia praverstų išvysti smurto auką. Pažiūrėti į akis artimiesiems ir pasiteirauti, kuo galima jiems padėti. Tuo pačiu paklausti savęs - ką padariau aš, kad tokios aukos nebūtų?

„Privatizuota“ savivaldybė

Rasa Penelienė
2007-04-17

 

Praėjusią savaitę per regioninę žiniasklaidą buvo išplatintas politikos apžvalgininko Audriaus Bačiulio straipsnis „Privatizuota valstybė". Jame remiantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiaga atskleistos korupcinės įtakos aukščiausiose valdžios instancijose. Publikaciją iliustruoja schema, rodanti, kaip valdžią į savo rankas ima biurokratinis klanas.

Ar privatizacija negresia ir Biržų savivaldybei? Prieš dešimtmetį specialiosios tarnybos aptiko ir šūsnyje popierių surašė apie „privatizuotą" tuometinį savivaldybės Švietimo skyrių. Istorija baigėsi biržietiškai - t.y. niekuo. Po teismus patampyti iešmininkai, o „privatizacijos" iniciatoriai bei rėmėjai toliau darbuojasi švietimo labui.

„Privatizacijos" sėkla rado trąšią dirvą Biržų savivaldybėje. Geradarių papurentose valdžios ežiose ji kaskart išdygsta įvairiausiais „želmenėliais".

Privačiais interesais apraizgyta rajono valdžia ne vienerius metus buvo kedenama kone kiekviename „Šiaurės rytų" numeryje. Prekybos centrų statymo epopėjos, milijoniniai miesto aikštės projektai, perkami ir parduodami žemės sklypai, įtartini ryšiai su kai kuriomis verslo įmonėmis, tuštinantys mokesčių mokėtojų kišenes projektai su „otkatų" kvapu ir kitokios istorijos mirgėjo pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.

Biržų savivaldybės „privatizavimo" schemą, remiantis laikraščio publikacijomis, nubraižyti nebūtų sunku. Bet ji atrodytų įtikinamiau, jei būtų paremta vietinių kontrolierių, tarybos komitetų ar komisijų parengta medžiaga.

Bet Biržai nuėjo toliau už „privatizuotos valstybės" vadus. Pas mus viskas suregzta taip, kad nei kontrolieriai, nei etikos sargai, nei teisėsauga nemato nieko, kas nenaudinga rajono šeimininkams ir jiems patiems.

Į išsakomą kritiką savivaldybės „privatininkai" nebereaguoja, visuomenės nuomonės nepaiso. Deklaruojama valdžios tarnystė žmonėms realybėje įgauna atvirkštinį pavidalą. Valdžios ponams lenkiasi visas Biržų kumetynas.

Antrajai kadencijai išrinktas meras per tarybos posėdį didžiuodamasis pareiškė - nors ir buvau nuolat kritikuojamas, bet pelniau rinkėjų pasitikėjimą.

Bet į mero kėdę R.Ramoną įsodino ne eiliniai rinkėjai, nureitingavę jį į trečiąją rinkimų sąrašo vietą. Balsus jam atidavė „privatizuojamų" Biržų klano atstovai arba trokštantys jais tapti. Galbūt tarp tų tarybos narių, balsavusių už R.Ramoną, buvo ir tiesiog naivių, valdžios nesugadintų personų, kurios nesusigaudo politikos vingrybėse? Pretendentas į merus, ketverius metus vadovavęs Biržams ir savo arogantišku elgesiu rinkimų dieną prisišaukęs prieš savo kandidatūrą protesto mitingą, paprašytas įvardinti savo klaidas, nesugebėjo pasakyti nė vienos. Kas galėtų patikėti niekad neklystančiu žmogumi? Už tokį vadovą balsuotų tik beviltiškas naivuolis arba šaltakraujiškai apskaičiuojantis cinikas.

Kur veda šeimininko neklystamumas? Į ten, kur buvome ketverius metus. Į „privatizaciją", kuri dabar turėtų vykti dar intensyviau ir sklandžiau, nes jos vykdytojai - įgavę patirties, drąsinami nebaudžiamumo ir glostomi „prijaukintų" žurnalistų.

Beje, straipsnio „Privatizuota valstybė" iliustracijoje matyti, kad „privatizacijos" procese atitinkamas vaidmuo skirtas ir kai kurioms žiniasklaidos priemonėms.

Biržai taip pat turi valdžiai prielankią žiniasklaidos priemonę ir šeimininkams uoliai tarnaujančių žurnalistų. Tokie visuomenei bando įteigti, kad didžiausias Biržų padangėje pažeidimas - prie gaišenų besisukiojančios varnos, o svarbiausias žurnalistų ir pareigūnų rūpestis - jas skaičiuoti ir gainioti.

Tokios „smulkmenos", kaip valdžią kritikuojantys mitingai, jiems įdomūs tiek, kiek galima dalyvius suskaičiuoti (būtų smagu ir pagainioti, bet tai nebūtų taip gražu, kaip vaikant varnas). Dar moka protestuotojus surūšiuoti ir išdrožti pamokslą, kas, kur ir kokiu būdu gali mitinguoti.

Biržuose sargai - demokratijos, tvarkos, teisingumo ar kaip juos bepavadintum - primena šeimininkų sušukuotus ir kaspinėliais apraišiotus kambarinius šunelius. Tokie augintiniai tegali būti „privatizuotos" savivaldybės  puošmena.

Tiesa, šiokios tokios vilties suteikia naujoji taryba, kurios pirmajame posėdyje pasigirdo daugiau atviro, drąsaus kalbėjimo. Galbūt pagaliau pamatysime opoziciją, kuri nebeleis tarybos nariams žiūrėti ir nematyti, klausyti ir negirdėti?

Velykinis spektaklis: kas vaidins Biržų Jėzų ir Judą

Rasa Penelienė
2007-04-03

 

Prieš­ve­ly­ki­nė sa­vai­tė krikš­čio­nims su­si­ju­si su Jė­zaus iš­kil­min­gu žen­gi­mu į Je­ru­za­lę, iš­da­vys­te, kan­čia, mir­ti­mi. Jos pa­bai­go­je šven­čia­mas pri­si­kė­li­mas.

Pa­na­šu, kad kai ku­riuos Bib­li­jos siu­že­tus šią sa­vai­tę iš­vy­si­me Bir­žų po­li­ti­nia­me spek­tak­ly­je.

Ket­vir­ta­die­nį į Bir­žų pi­lies me­nę iš­kil­min­gai žengs du kan­di­da­tai į me­rus. Ku­ris iš jų tik­ra­sis Bir­žų me­si­jas? Ku­riam nu­si­lenks mū­sų iš­rink­tie­ji ta­ry­bos na­riai? Ku­rio lau­kia iš­da­vys­tė ir pra­lai­mė­ju­sio­jo kry­žiaus ke­liai?

Žiū­ro­vams be­ne įdo­miau­sias Ju­do vaid­muo. Į jį pre­ten­den­tų pa­kan­ka­mai, ta­čiau vie­šin­tis dėl su­pran­ta­mų prie­žas­čių nie­kas ne­no­ri. Bent jau ne­no­rė­jo iki pra­ėju­sio šeš­ta­die­nio.

Kon­ser­va­to­rių vie­ša iš­pa­žin­tis šeš­ta­die­nio laik­raš­ty­je - ne­ti­kė­tas, drą­sus žings­nis. Tė­vy­nės są­jun­gos Bir­žų sky­riaus ta­ry­bos var­du iš­pla­tin­ta­me teks­te tei­gia­ma, kad for­muo­jant Bir­žų val­džią jie tik­rai ne­rems R.Ra­mo­no kan­di­da­tū­ros į me­ro pos­tą ir ne­są įsi­ti­ki­nę V.Val­kiū­no pa­si­ruo­ši­mu pil­dy­ti rin­kė­jų lū­kes­čius. Ki­taip ta­riant, kon­ser­va­to­riai skel­bia ne­nu­si­lenk­sian­tys nė vie­nam „me­si­jui".

At­ro­dy­tų vi­sai nor­ma­lu, kad de­ši­nio­sios pa­krai­pos po­li­ti­kai ne­re­mia kai­rių­jų kan­di­da­tų. Bet toks tik pir­ma­sis įspū­dis.

Ati­džiau pa­žvel­gus į teks­tą ir po­li­ti­nį kon­teks­tą, ky­la įvai­rių klau­si­mų.

Ši kon­ser­va­to­rių iš­pa­žin­tis pa­si­ro­do tuo me­tu, kai ki­tos par­ti­jos apie bū­si­mą bal­sa­vi­mą kal­bė­ti ven­gia. Po­li­ti­nių de­ry­bų ir dė­lio­nių pro­ce­se „at­si­deng­ti" ri­zi­kin­ga. Ne­bent tu­ri kon­kre­čių tiks­lų, ku­riuos pa­siek­ti ga­li­ma tik iš­si­vie­ši­nus.

Ko­kių tiks­lų sie­kia kon­ser­va­to­riai, tie­siai ne­pa­sa­ko. Bet juos ga­li­ma nu­ma­ty­ti, pa­ty­ri­nė­jus, kam jų ši vie­ša iš­pa­žin­tis nau­din­ga.

Bet ku­riam nors kiek be­si­do­min­čiam rin­ki­mais ir po­rin­ki­mi­nė­mis ba­ta­li­jo­mis dėl me­ro pos­to bei įta­kos zo­nų bū­si­mo­jo­je ra­jo­no val­džio­je aiš­ku, kad da­lis ta­ry­bos na­rių svy­ruo­ja, ką pa­si­rin­kus - R.Ra­mo­ną ar V.Val­kiū­ną. Jie ati­džiai ste­bi, kaip ri­kiuo­ja­si jė­gos, ir le­mia­mu mo­men­tu pa­si­rinks stip­res­nį­jį.

Kon­ser­va­to­riai tu­ri ke­tu­ris man­da­tus. Ke­tu­rių bal­sų pra­ra­di­mas R.Ra­mo­nui nė­ra ma­lo­nus, bet dar ne­pra­žū­tin­gas. V.Val­kiū­ną re­mian­čių­jų gre­tos ga­na tra­pios, to­dėl šie ke­li bal­sai jam bū­tų la­bai pra­ver­tę. Bet svar­biau­sia yra tai, kad po šio kon­ser­va­to­rių iš­si­vie­ši­ni­mo svy­ruo­jan­tys ta­ry­bos na­riai pa­links į R.Ra­mo­no pu­sę. Neut­ra­lie­ji taps jo ša­li­nin­kais.

Šio­mis die­no­mis ir vie­nam, ir ki­tam kan­di­da­tui bu­vo itin svar­bu pa­ro­dy­ti jė­gą, pri­trauk­sian­čią svyruojančiųjų bal­sus.

Socialdemokrato R.Ra­mo­no jė­gą pa­ro­dė kon­ser­va­to­riai. Jie, skelb­da­mi ne­pri­ta­ri­mą abiem kan­di­da­tams, vie­ną iš jų su­stip­ri­no.

Šian­dien te­ga­li­ma spė­lio­ti, ar to­ji vie­ša iš­pa­žin­tis nė­ra vi­so la­bo po­li­ti­nės pa­tir­ties sto­kos, pio­nie­riš­ko en­tu­ziaz­mo iš­raiš­ka. Bet Tė­vy­nės są­jun­ga - iš tų par­ti­jų, ku­rių ne­pa­ty­ru­siomis ne­pa­va­din­si. To­dėl, re­gis, be­lie­ka klau­si­mas - ko­kia for­ma kon­ser­va­to­riai at­si­ims tris­de­šimt si­dab­ri­nių.

Bib­li­jos Ju­do li­ki­mas tra­giš­kas - su­pra­tęs, kaip blo­gai pa­si­el­gė, jis grą­ži­no pi­ni­gus ir nu­si­žu­dė.

Bir­žų kon­ser­va­to­riai ke­lio­li­ka me­tų pa­si­žy­mi iš­skir­ti­niu bruo­žu - įti­kė­ji­mu, kad jie ne­klys­tan­tys. Tai pa­na­šu į lė­tą po­li­ti­nę sa­vi­žu­dy­bę.

Šį­kart at­ver­da­mi ke­lią R.Ra­mo­nui kon­ser­va­to­riai gal­būt nuo­šir­džiai ti­ki, kad tai me­si­jas. Bet ko­dėl to ne­pa­sa­ko tie­siai? Tuo­met bir­žie­čiai ra­miai ga­lė­tų lauk­ti ir krikš­čio­niš­kų­jų, ir po­li­ti­nių Ve­ly­kų. Sek­ma­die­nį pri­si­kel­tų Jė­zus, o ket­vir­ta­die­nį - į ra­jo­no va­do­vo pos­tą ženg­tų iš se­no­jo me­ro į nau­ją­jį at­vir­tęs R.Ra­mo­nas.

Kokių dar reikia specialistų Biržų istorijai nušviesti?

An­ta­nas Sei­bu­tis

Ko­vo 14-osios die­nos LTV lai­da „Pa­no­ra­ma" ei­li­nį kar­tą pa­ro­dė Bir­žus ne iš ge­ro­sios pu­sės nu­švie­čian­tį re­por­ta­žą. Ja­me pri­min­ta vi­siems iki skaus­mo ži­no­ma is­to­ri­ja apie Žu­vu­siems už Ne­pri­klau­so­my­bę pa­min­klą, va­di­na­mą „Bi­ru­te", tiks­liau, jo lie­ka­nas, ku­rios jau 18 me­tų mė­to­si ko­mu­na­li­nin­kų pa­tvo­ry­je.
Žur­na­lis­tė sa­vo re­por­ta­že pri­mi­nė, kad prieš pus­an­trų me­tų „Pa­no­ra­ma" do­mė­jo­si, ko­dėl ne­si­rū­pi­na­ma pa­min­klu, ta­čiau iki šiol nie­kas, iš­sky­rus ato­kiau pri­riš­tą šu­nį, ne­pa­si­kei­tė.

Ra­jo­no me­ras ža­dė­jo su­da­ry­ti spe­cia­lis­tų ko­mi­si­ją, ku­ri nu­spręs­tų, kur dė­ti pa­min­klą. Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės Pal­my­ros Praš­man­tie­nės tei­gi­mu, ra­jo­ne ne­at­si­ra­do nė vie­no spe­cia­lis­to, ga­lin­čio nu­sta­ty­ti, ko­kios ver­tės šis pa­min­klas ir ar ver­ta jį sau­go­ti. „Mes, vie­ti­niai, ne­ži­nom, ką su ja da­ry­ti. To­dėl ir rei­kia ieš­ko­ti rim­tų eks­per­tų, ku­rie ga­lė­tų mums pa­tar­ti", - sa­kė P. Praš­man­tie­nė. Tik „Pa­no­ra­mai" dar kar­tą pa­si­do­mė­jus pa­min­klo li­ki­mu, raš­tu kreip­ta­si į Kul­tū­ros pa­vel­do cen­trą su pra­šy­mu skir­ti spe­cia­lis­tus, ku­rie įver­tin­tų pa­min­klą ir pa­tar­tų, ką su juo da­ry­ti.
Štai to­kie ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės žo­džiai ir ke­lia di­džiau­sią nuo­sta­bą. Ko­kių dar rei­kia spe­cia­lis­tų, ko­kių dar rei­kia „nu­sta­ty­mų", nes bū­tent tai jau bu­vo, yra ir bus mū­sų kraš­to, mū­sų mies­to, mū­sų is­to­ri­jos da­lis, ne­pai­sant, pa­tin­ka tai kam nors ar ne. Anot vie­no po­pu­lia­rios lai­dos vei­kė­jo, „is­to­ri­jos ne­su­klas­to­si". Rei­kia ne ieš­ko­ti kaž­ko­kių mis­ti­nių spe­cia­lis­tų, o įsi­klau­sy­ti į vi­suo­me­nės nuo­mo­nę, ją gerb­ti, kaip ir mū­sų is­to­ri­ją, jos at­spin­džius.
Na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas: o kas bu­vo nu­veik­ta per tuos pus­an­trų me­tų? Pa­si­ro­do, po­ky­čiai mil­ži­niš­ki: šuo Mi­ša nu­dvė­sė, da­bar jo tar­nys­tę tę­sia šuo Dže­kis. Štai ir yra toks šu­niš­kas po­žiū­ris į is­to­ri­ją, į skulp­to­riaus R. An­ti­nio kū­ry­bą, į mū­sų is­to­ri­jos fak­tų įam­ži­ni­mą.
Per­fra­zuo­jant liau­diš­ką po­sa­kį, „už­kliu­vo už var­čios, pra­dė­jo iš pra­džios". Vėl pri­si­me­ni gin­čus dėl pa­min­klo ne­tei­sin­gos vie­tos, rink­tus pa­ra­šus, žmo­nių nuo­mo­nės ig­no­ra­vi­mą. Vi­so­je šio­je is­to­ri­jo­je ma­tau tik vie­ną tei­gia­mą da­ly­ką. Pa­ga­liau jau dau­ge­lis pra­de­da su­pras­ti, kad Bir­žų aikš­tė­je sto­vi ne skulp­to­riaus Ro­ber­to An­ti­nio 1931 m. su­kur­tas pa­min­klas, o tik ki­tų žmo­nių su­kur­ta ko­pi­ja. Pra­ėju­siais me­tais jau apie tai ra­šiau „Šiau­rės ry­tų" laik­raš­ty­je:
„1931 09 13 die­ną pa­min­klas pa­sta­to­mas, po II pa­sau­li­nio ka­ro su­griau­na­mas ir pa­lai­do­ja­mas sto­vė­ji­mo vie­to­je. Ap­link at­si­ran­da ta­ry­bi­nių ka­rių ka­pi­nės. 1988 09 29 pa­min­klas bu­vo at­kas­tas ir iš­kel­tas".
Tuo ir bai­gia­si ori­gi­na­laus R. An­ti­nio pa­min­klo ant­ro­ji, jau mū­sų lai­kų, is­to­ri­ja. Jo da­lys iki pat šiol, pra­ėjus jau 17 me­tų, mė­to­si pa­tvo­riuo­se, pas ko­mu­na­li­nin­kus. Apie tai ir apie pa­min­klo sar­gą bei drau­gą Mi­šą ne kar­tą bu­vo ra­šy­ta laik­raš­ty­je „Šiau­rės ry­tai".
O ša­lia ta­ry­bi­nių ka­rių ka­pi­nių bu­vo pa­sta­ty­ta pa­min­klo ko­pi­ja. Kiek ji sie­ja­si su skulp­to­riaus R. An­ti­nio var­du? Tuo me­tu laik­raš­tis „Bir­žie­čių žo­dis" ra­šė: „1990 10 12 pa­ga­liau baig­tas at­sta­ty­ti pa­min­klas žu­vu­siems už Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę. Dir­bo dai­li­nin­kai iš Kau­no Vy­gin­tas Ivoš­ka ir Al­gir­das Po­vi­lai­tis".
Tai gal juos ir rei­kė­tų lai­ky­ti tik­rai­siais nau­jai pa­sta­ty­to pos­ta­mento ir nau­jai išlie­tos pa­min­klo ko­pi­jos au­to­riais?
Pra­dė­jus žur­na­lis­tams ra­šy­ti apie ori­gi­na­laus R. An­ti­nio pa­min­klo da­bar­ti­nę „po­il­sio" vie­tą, ke­le­tas žmo­nių iš­kė­lė įvai­rių idė­jų. V. Ja­žaus­kas net Bir­žų ra­jo­no Ta­ry­bos po­sė­dy­je pa­siū­lė ras­ti ko­kį nors bū­dą ša­lia ko­pi­jos ro­dy­ti ir ori­gi­na­laus pa­min­klo da­lis. Pa­na­šios idė­jos mū­sų po­kal­bio me­tu lai­kė­si ir  a.a. K. Kiš­kis.
Ma­no nuo­mo­nė tuo klau­si­mu ki­to­kia. Ma­nau, kad mums, bir­žie­čiams, iš vi­so rei­kia at­si­sa­ky­ti ko­pi­jos, o vie­ną kar­tą ryž­tin­gai ir ga­lu­ti­nai iš­spręs­ti tik­ro­jo R. An­ti­nio pa­min­klo klau­si­mą, jį iš nau­jo pa­sta­tant ar pa­nau­do­jant se­ną­sias ori­gi­na­lias da­lis, ar­ba vis­ką va­di­nant tik­rai­siais var­dais.
Ga­li­ma ban­dy­ti sta­ty­ti se­ną­jį pa­min­klą, trūks­ta­mas da­lis ar de­ta­les res­tau­ruo­jant. Jei­gu spe­cia­lis­tai sa­ky­tų, kad toks va­rian­tas ne­įma­no­mas, ta­da bū­tų ga­li­ma se­ną­jį pa­min­klą sim­bo­liš­kai įmū­ry­ti ar įtvir­tin­ti nau­jo­jo vi­du­je, taip at­sta­tant is­to­ri­nę tie­są, is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą ir su­grą­ži­nant is­to­ri­nę pa­min­klo au­to­rys­tę.
Ko­pi­ja vi­sa­da ir bus ko­pi­ja, ji nie­ka­da ne­at­stos ori­gi­na­lo.
Jo­kie spe­cia­lis­tai mū­sų ne­iš­mo­kys gerb­ti ir my­lė­ti tė­vy­nę, jos is­to­ri­ją, kul­tū­rą, jei tai ne­plauks iš mū­sų pa­čių, jei tai ne­bus mū­sų gy­ve­ni­mo ir šir­dies da­lis, jei tai ne­bus mū­sų krau­jas, ti­kė­ji­mas, pa­gar­ba ir mei­lė.

Kol tyli prijaukinta sąžinė

Alfreda Gudienė

Esame dalis Lietuvos, kurios žmonių sąžinė daugiau kaip pusę šimtmečio buvo žlugdoma dvasinio genocido.

"Pusę šimtmečio pas mus viešpatavo gulaginis bolševizmas ir buldozerinis ateizmas, sukūrę naują žmogaus tipą, vadinamą homo sovieticus, kurio vienas svarbiausių charakterio bruožų ir buvo išdresuota bei prijaukinta sąžinė.

Toks žmogus su specialiais kodeksais reguliuojama sąžine ir kūrė žemiškąjį rojų, kur turėjo įsiviešpatauti Laisvė, Lygybė, Brolybė. Žodžiu, Trejybė, tik be Šventosios Dvasios. Tos dvasios, kuri daro žmogų žmogumi, atsakingu už savo žodžius ir veiksmus", - 2001 metais kalbėjo rašytojas Jonas Mikelinskas po dvasiniu Lietuvos gyvenimu susirūpinusių inteligentijos atstovų kreipimosi į Prezidentą. 

Nors šį laišką gerbiamas rašytojas vadino naivuolių keliama audra stiklinėje, tačiau, anot jo, geriau jau dorų bei sąžiningų naivuolių sukelta audra stiklinėje negu absoliuti, baili tyla. "Viską reikėtų pradėti ne nuo prezidentų ar rezidentų, o nuo naujo tipo rezistentų, kurie nebijotų sakyti tiesą", - tuomet teigė garbus rašytojas.

Gulaginio bolševizmo įšalas neįtikėtinai sunkiai traukiasi ir iš Biržų. Krašto, iš kurio pirmiausia turėjo trauktis nenorėjusieji prievartauti savo dvasios. Tie, kurie čia anuomet liko, tačiau nenorėjo manipuliuoti sąžine, pasirašė nuosprendį savo karjerai ir pasitraukė į tylią rezistenciją.

Atgimimo metais pradėjęs bliūkšti spengiančios tylos balionas pastaruoju metu vėl pradėjo neįtikėtinai greitai plėstis, užpildomas inteligentiškos bailios tylinčiųjų dvasios. Gali pats įtikėti, kad esi laisvas žmogus ir priklausai inteligentijos ratui, genealogijos medžiai gali rodyti, kad tavo gyslomis teka bajorų ar grafų kraujas, tačiau bebalsė dvasia ir prijaukintos sąžinės tylėjimas išduoda tave esant tipišką homo sovieticus.

Homo sovieticus - tai toks belytis padaras, vis dar kantriai nusišluostantis spjūvius, kai sovietiniais pelėsiais trenkiantys šiandieniniai sąžinės dresuotojai jam aiškina, kad tik EKSPERTAI (anksčiau - šlovingoji KPSS) gali suprasti mūsų gimtojo krašto istoriją, vertinti kultūrą ir tinkamai elgtis su gamta.

Jau sykį girdėjome, kaip gražiausius miškus privatizavusi "valstietė" dievagojosi, kad jai rūpi be gailesčio ir projektų kertamų miesto parkų likimas. Ji žadėjo mums į Biržus pakviesti ekspertus, kad šie pasakytų, ar galima gražiausius ir unikaliausius medžius bet kaip iškapoti.

Biržų inteligentija tylėjo, todėl šis spjūvis "prilipo". Kaip ir tos pačios "valstietės" sumanytas ir mūsų valdžios palaimintas sprendimas sunaikinti pačių biržiečių rankomis sodintą Atgimimo ąžuolyną.

Netrukus visa Lietuva išgirdo, kad biržietiškoji valdžia jau ieško ekspertų, kurie jiems (ir mums visiems) pasakytų, ar vėl nereikės sunaikinti prieš septyniolika metų atkastą garsaus skulptoriaus R. Antinio paminklą. (Matote, be ženklo "iš aukščiau" mes, biržiečiai, nesusivokiame, ar turi vertę tautos istorijos kataklizmus patyrusi ir kovą už laisvę įkūnijusi skulptūra, atsidūrusi Biržų istorijos patvoryje).

Biržų homo sovieticus visuomenė, išskyrus būrelį žilagalvių ir vieną kitą "atskalūną", nuolankiai tyli, o suįžūlėjusi valdžia kuria scenarijus netgi bažnyčioms, užsako vyskupus ir primygtinai kuria savo sovieticus tradicijas, iš kurių eliminuota dvasia.

Būsimą miesto aikštę - planuojamą svarbiausių visuomenės susibūrimų vietą - mums valdžia įperša kaip nuosprendį: "Švęsite čia. Bus brangaus akmens, pinavijų, gyvatvorių ir Kalėdų eglutė - taip nusprendžiau aš (meras) ir Vilniaus specialistai". Biržiečių nuomonės neprireikia. Homo sovieticus biržietiškoji inteligentija klusniai nuleidžia galvas...

Tokia yra žemiškoji Biržų kultūra.

O jeigu kartais Anapilio parkuose sutiksite plikutėlį žmogų, žinokite, jis iš Biržų. Rajono, kuris giriasi nesantis probleminis, kuriame "sutaupoma" šimtai tūkstančių socialinei paramai skirtų lėšų ir didelis dėmesys skiriamas kūno kultūrai. Iš krašto, kuriame labai daug tikėjimų ir bažnyčių, tačiau valstybės lėšomis vargšus laidojantis "graborius", kaip ir dievas, yra tik vienas. Jam suteikta teisė "nabagus" laidoti nuogus, įkištus į maišą. Mat be ekspertų patarimo Biržams neaišku, kad taip daryti negalima. Tuo tarpu žmonių laidojimu užsiimantis verslininkas labai rūpinasi mūsų dvasine kultūra. Todėl ir maišu prisidengusį numirėlį biržietį drąsiai galite laikyti teatrų festivalio rėmėju - viešai gerbiamas festivalio mecenatas ir žinomas sovietinių struktūrų darbuotojas homo sovieticus kultūrai paaukojo velionio įkapes.