Trumpos naujienos

„TYLOJE“ – NAUJAS DIREKTORIUS. Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Tyla“ pasipildė vadovų komanda. Nuo rugsėjo 8 dienos įmonėje pradėjo dirbti naujas direktorius – iš Biržų kilęs Darius Žymantas, kuris įgytą ilgametę patirtį įvairiose kompanijose tikisi panaudoti savame krašte. Į gimtinę naujasis „Tylos“ direktorius grižo su šeima.

REGISTRUOJAMŲ KIAULIŲ KASDIEN DAUGĖJA. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras kasdien skaičiuoja augančias kiaulių bandas. Iki rugsėjo 19 d. registruota 695 840 kiaulių, tai yra 41 tūkstančių kiaulių daugiau negu pernai tuo pačiu metu.
Kiaulių registracija visoje Lietuvoje – tai viena iš priemonių pažaboti afrikinį kiaulių marą. Žemės ūkio ministerija pavedė atsakingoms institucijoms suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra riestauodegių ir jų laikytojų. Pradėjus registraciją paaiškėjo, kad Lietuvoje yra nemažai tokių kiaulių laikytojų, kurie neregistravo savo turimų bandų.

JAUNIMAS IR SENJORAI VIEŠĖS GRODZISKE. Biržų rajono savivaldybės miesto partnerio Grodzisko (Lenkija) kvietimu „Saulės“ gimnazijos, „Aušros“ vidurinės mokyklos ir Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos 22 moksleiviai rugsėjo 29–spalio 4 d. viešės Lenkijoje. Moksleiviai dalyvaus pamokose, diskutuos tema „Jaunimas Europos Sąjungoje – nauda ir perspektyvos“, lankysis Poznanėje, Volštyne. Jaunimo grupę lydi „Saulės“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Rita Vingilytė ir „Aušros“ vidurinės mokyklos šokių kolektyvo vadovė Asta Vaitekūnienė.
Kartu su moksleiviais į Grodziską vyksta pagyvenusių žmonių asociacijos 13 narių grupė, vadovaujama pirmininkės, savivaldybės tarybos narės, Danutės Martinkėnienės, pranešė Biržų rajono savivaldybė.

TARP GERIAUSIŲ EUROPOS JAUNŲJŲ MOKSLININKŲ. Šimtas dešimt 14–20 m. tyrėjų rungėsi dėl apdovanojimų 26-ajame metiniame Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse.
Trečiąją vietą užėmė Matas Navickas su projektu „Žydinti obelis „Malus baccata x Malus prunifolia“ in vitro“.
Pagrindinis Mato Navicko tyrimo tikslas – išauginti miniatiūrinę žydinčią obelį mėgintuvėlyje. Tokios obelys užauga iki 7 m aukščio, žydi raudonai ir veda maždaug 1 cm dydžio obuolius. O Matas Navickas mėgintuvėliuose jas užaugino iki 5 cm aukščio; be to, joms nužydėjus jas galima persodinti ir auginti vazonėliuose.

Parengė Rasa Penelienė
2014-09-25
DALINAMI MAISTO PRODUKTAI LABIAUSIAI NEPASITURINTIEMS. 2014 m. rugsėjo mėn. gauti maisto produktai iš ES intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims. Kiekvienam paramos gavėjui priklauso 3,4 kg paketas: kvietinių miltų, makaronų, ryžių kruopų, žirnių, sausų pusryčių.
Maisto produktai dalinami nuo rugsėjo 12 d. rajono gyventojams, pateikusiems prašymus iki 2014 m. rugpjūčio 13 d.:
Širvėnos seniūnijoje – rugsėjo 12 d. nuo 10 val. ;
Parovėjos seniūnijoje – rugsėjo 12 d. nuo 11 val.;
Papilio seniūnijoje – rugsėjo 12 d. nuo 13 val. (bendruomenės namuose);
Pačeriaukštės seniūnijoje – rugsėjo 12 d. nuo 13 val.;
Pabiržės seniūnijoje – rugsėjo 12 d. nuo 10 val.;
Nemunėlio Radviliškio seniūnijos gyventojams – rugsėjo 12 d. nuo 11 val. (seniūnijos paskelbtose vietose);
Biržų miesto seniūnijoje – rugsėjo 15 d. nuo 13 val.;
Vabalninko seniūnijoje – rugsėjo 15 d. nuo 8 val.
Produktus prašome atsiimti per penkias dienas.

VANDUO ŠVARUS. Biržų visuomenės sveikatos biuras informuoja, kad rugsėjo 3 d. buvo paimti pakartotini vandens mėginiai Širvėnos ežero Jaunimo parko maudykloje.
Vandens kokybės pagrindiniai parametrai atitinka Lietuvos higienos normos keliamus reikalavimus.
Šiais metais tai buvo paskutinis maudyklų vandens mėginio paėmimas.
Maudyklose maudytis galima ir pasibaigus maudymosi sezonui (atsižvelgiant į Lietuvos gamtines sąlygas), tačiau paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė nebebus tiriami.

NEPASISIŪLĖ. 2014 m. rugpjūčio 22 d. Biržų rajono savivaldybės administracija paskelbė viešąjį pirkimą dėl paminklo, esančio sovietinių karių kapinių teritorijoje (Biržuose, Vytauto g. 2 C), tvarkymo darbų. Numatyta pakeisti ant paminklo esančius istorinės tikrovės neatitinkančius užrašus.
Pasiūlymų pateikimo terminas buvo nustatytas iki 2014 m. rugsėjo 5 d. 15 val. Iki nustatyto termino negauta nė vieno pasiūlymo, pranešė Biržų rajono savivaldybė.

AUTOMOBILIŲ SLALOMO VARŽYBOS.
Rugsėjo 26 d. Biržuose organizuojama Policijos ir visuomenės šventė, kurios metu vyks automobilių slalomo varžybos. Su varžybų nuostatais galima susipažinti Biržų rajono savivaldybės tinklalapyje.


Parengė Rasa Penelienė
2014-09-09
SANTUOKŲ DEVYNIS KARTUS DAUGIAU NEI IŠTUOKŲ. Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje 2014 m. rugpjūčio mėnesį įregistruoti 25 gimimai. 16 vaikų gimė Lietuvoje, 9 - užsienio valstybėse. Iš 25 vaikų 10 gimė susituokusiems tėvams, 12 vaikų pripažinta tėvystė, 3 vaikai gimė vienišoms motinoms. Rugpjūčio mėnesį įregistruota 18 berniukų, 7 mergaitės.
Per mėnesį įregistruotos 44 mirtys (mirė 21 vyras ir 23 moterys).
Rugpjūtį tuokėsi 38 poros. Išsiskyrė 4. Santuokos rugsėjo mėnesį bus registruojamos rugsėjo 12, 20, ir 27 d.

ŠALINA GAISRO PADARINIUS. AB „Pieno žvaigždės“ filialo „Panevėžio pienas“ generalinis direktorius Gintautas Pužaitis informavo Biržų rajono savivaldybės administraciją apie gaisro padarinių likvidavimo darbus.
2014 m. liepos 17 d. bendrovei nuosavybės teise priklausančiame pastate (Biržuose, Parodos g. 21, buv. Biržų akcinė pieno bendrovė) kilo gaisras, kurio metu išdužo apie 10,24 kv. metrų langų stiklo, išdegė apie 6 kv. metrų pastato durų, sugadinta apie 20 metrų tvoros.
Iki spalio 24 d. numatyta atlikti gaisro padarinių likvidavimo bei pastato ir žmonių saugumą užtikrinančius darbus: išdužusių langų bei išdegusių durų angas užtaisyti mediniais apsauginiais skydais, suremontuoti apie 20 metrų pastatą ir teritoriją juosiančios tvoros.

EISMO PRIEŽIŪRA. Per 2014 m. sausio-rugpjūčio mėnesius Biržų rajono keliuose įvyko 145 eismo įvykiai (2013 m. per tą patį laikotarpį – 104). 23 iš jų – įskaitiniai, juose 1 žmogus žuvo, 25 sužeisti. 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu 2 žuvo ir 14 sužeistų.
Per aštuonis šių metų mėnesius Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato pareigūnai išaiškino 804 kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus (2013 m. – 844): neblaivūs vairuotojai – 85 (2013 m. – 91), viršytas greitis – 653 (2013 m. – 427), pažeidimai pėsčiųjų perėjose – 6 (2013 m. – 9), pėsčiųjų pažeidimai – 19 (2013 m. – 31), dviratininkų padaryti pažeidimai – 140 (2013 m. – 132), kalbėjimas mobiliojo ryšio telefonu vairuojant – 63 (2013 m. – 122), saugos diržų naudojimo pažeidimai – 149 (2013 m. – 258).
Teismui dėl padarytų KET pažeidimų perduotos 173 administracinės bylos (2013 m. – 166), pranešė Biržų policijos komisariatas.

KIEK VAIKŲ LANKO BŪRELIUS. Šiuo metu mažiau nei trečdalis Lietuvos vaikų lanko būrelius.
Švietimo ir mokslo ministerija yra numačiusi stiprinti mokytojų žinias, renovuoti pastatus, kur vyksta būreliai, pirkti naujas jiems reikalingas priemones.
Pokyčių pradžia numatyta nuo kitų metų, o kol kas moksleivių užimtumui po pamokų valstybė skiria penkis litus per mėnesį per savivaldybes ir dvi valandas per savaitę mokyklose. Meninė raiška ir sporto būreliai yra tai, kas dažniausiai pasirenkama – vidutiniškai vienos šeimos vaikai lanko du būrelius.
 
Parengė Rasa Penelienė
2014-09-09
PIRMOKŲ SULAUKĖ MAŽIAU. Vakar rugsėjo 1-osios skambučiai sukvietė į mokyklas mokinius ir mokytojus. Šalies mokyklos džiūgauja, kad šiemet sulaukė daugiau pirmokų nei ankstesniais metais. Biržai tuo pasigirti negali. Nors mokiniai mokyklose dar skaičiuojami, pirminiais duomenimis, šiemet į pirmąsias klases susirinko 187 mažieji biržiečiai. Pernai jų buvo 206.
Praėjusiais metais Biržų mokyklose mokėsi 3223 mokiniai, iš jų – 279 abiturientai.
Šiemet Biržų rajone veiks 14 bendrojo lavinimo mokyklų. Iš jų – 2 gimnazijos, 2 vidurinės mokyklos, 8 pagrindinės, mokykla – darželis „Vyturėlis“, Jaunimo mokykla. Taip pat rajone yra 5 vaikų lopšeliai darželiai, muzikos ir sporto mokyklos. Į ugdymo įstaigų sąrašą įtrauktas ir PMMMC – Pagalbos mokytojui, mokiniui ir mokyklai centras.

EISMO NELAIMES SIEKIAMA UŽKARDYTI REIDAIS. Rugpjūčio 18–24 dienomis šalyje tikrintas vairuotojų blaivumas, kontroliuotas greitis, stebėta vairavimo kultūra, praneša Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Vairuotojų patikrinimų dėl neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų metu apskrityje tikrinti 435 vairuotojai, išaiškinti 9 neblaivūs vairuotojai (Panevėžyje ir Rokiškio rajone –po 3, Kupiškio rajone – 1, Pasvalio rajone – 2, Biržų rajone neblaivių vairuotojų nenustatyta). Panevėžyje 3, Pasvalio rajone 2 vairuotojai buvo vartoję alkoholio, tačiau jų neblaivumas leistinos normos neviršijo. Pareigūnai išaiškino ir 8 neblaivius dviratininkus (Rokiškio ir Kupiškio rajonuose – po 2, Pasvalio rajone – 3, Panevėžyje – 1).
Stebint, kaip vairuotojai laikosi leistino važiavimo greičio reikalavimų, nustatyta 119 greičio viršijimo atvejų (Panevėžyje ir Panevėžio rajone – 38, Rokiškio rajone – 41, Biržų rajone – 13, Kupiškio rajone – 27), pavojingo ir chuliganiško vairavimo atvejų nenustatyta. 354 apskrities vairuotojai minėtų reidų metu padarė kitų kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų.
Kelių policijos biuro pareigūnai primena, kad eismo saugumo kontrolės reidai šalyje rengiami nuolat ir pataria visiems eismo dalyviams laikytis saugaus eismo reikalavimų, važiuoti tik leidžiamu greičiu, nevairuoti išgėrus.

Parengė Rasa Penelienė
2014-09-02
UŽDARYTAS 21 SENAS SĄVARTYNAS IR ŠIUKŠLYNAS. Biržų rajone rekultivuotas 21 senas sąvartynas ir šiukšlynas.
Sutvarkyta apie 18,4 ha atliekomis užterštų teritorijų, kurios gražins kraštovaizdį žaliuojančiomis pievomis, o ne stūksančiais šiukšlių kalnais. Sutvarkius užterštas teritorijas žymiai pagerėjo kraštovaizdis ir estetinis vaizdas, į artimiausius vandens telkinius nebepatenka lietaus ir vandens atnešamos šiukšlės, nebeteršiamas gruntinis vanduo, aplinkinės gyvenvietės gali džiaugtis švaria, sveika bei gražia aplinka.
Projekto vertė - 14.930.068,33 Lt, projektas finansuojamas Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

AFRIKINIO KIAULIŲ MARO ŽIDINYS - KAIMYNYSTĖJE. Rokiškio rajone, privačiame ūkyje, penktadienį nustatytas naujas mirtino afrikinio kiaulių maro židinys, kuris tapo aštuntuoju šalyje.
Afrikinis kiaulių maras aptiktas Rokiškio rajono Kriaunų seniūnijoje. Privačiame ūkyje laikytos dvi kiaulės, kurias savininkai paskerdė savo reikmėms. Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui nustačius, kad kiaulės serga, veterinarijos inspektoriai kiaulieną sunaikino, pradėjo dezinfekuoti ūkinius pastatus bei teritoriją.
Aplink židinį 3 ir 10 kilometrų spinduliu nustatytos apsaugos ir stebėsenos zonos, iš kurių draudžiama išvežti kiaules, kiaulieną ir kiaulienos produktus. Tikslinama, kiek minėtose zonose yra laikoma kiaulių, imami jų kraujo mėginiai virusui nustatyti.
Šiemet tai jau penktasis šalyje afrikinio kiaulių maro židinys, nustatytas kiaulių ūkyje, dar trys židiniai užfiksuoti šernuose.

NORI APRAŠŲ IR VERTINIMO. Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė Lietuvos savivaldybių asociacijai išsiuntė raštą ragindama inicijuoti tvarkos aprašą ir rekomendacijas dėl sovietinės simbolikos, esančios sovietinių karių, žuvusių 1941–1945 m., palaidojimo vietose.
„Sprendžiant karių kapinių užrašų keitimo klausimus, susiduriama su įvairiomis teisės aktų traktuotėmis. Nėra aiškaus vertinimo dėl minėtose kapinėse esančių užrašų ir sovietinių simbolių“, - rašoma Biržų rajono savivaldybės tinklalapyje.
Kitaip tariant, Biržų rajono vadovė susiduria su įvairiais trukdžiais ir niekaip negali atstatyti istorinio teisingumo. Tuo metu paveldosaugininkai neseniai šalies žiniasklaidai teigė, kad pati Biržų valdžia neatliko būtinų darbų ir todėl miesto centre puikuojasi sovietinė simbolika bei įspūdingi užrašai apie „išvaduotojus“.


Parengė Rasa Penelienė
2014-08-26

KAINAS PRIVALOMA SKELBTI 2 VALIUTOMIS. Nuo rugpjūčio 22 d. prekių pardavėjai ir paslaugų teikėjai privalo skelbti kainas dviem valiutomis. Tas pats galioja rinkliavoms, mokesčiams ir pan. Kainos dviem valiutomis turės būti nurodomos visose prekių paslaugų įsigijimo ir reklamos vietose, interneto parduotuvėse ir tinklalapiuose.
Prekybos ir paslaugų teikimo automatais vietose (išskyrus interneto parduotuves), elektroniniuose prietaisuose (kasos aparatuose, svarstyklėse ir kt.), nežyminčiuose kainų 2 valiutomis, jos gali būti rodomos viena valiuta: iki euro įvedimo dienos – litais, po – eurais. Smulkieji turgaus prekeiviai, jei nereikalaujama kasos aparato, informaciją apie prekių kainas turės nurodyti žodžiu, tačiau raštu privalės pateikti lito į eurą perskaičiavimo kursą.
Oficialus euro ir lito perskaičiavimo kursas – 3,45280 lito už 1 eurą.
Lietuvos bankas litus į eurus neatlygintinai neribotą laiką ir neribodamas sumos keis nuo sausio 1 d.; bankai ir užsienio bankų filialai – nuo sausio 1 d. iki birželio 30 d.; „Lietuvos paštas“ ir kredito unijos (neatlygintinai, sumą galės riboti) – nuo sausio 1 d. iki kovo 1 d.
Konsultacijos gyventojams ir verslininkams euro įvedimo klausimais teikiamos nemokamu telefonu 8 800 34528.


VĖL TVARKYS SENĄSIAS ŽYDŲ KAPINES. Biržų rajono savivaldybė ir Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla 2010−2014 metais vykdo projektą „Senųjų Biržų žydų ir karaimų kapinių tvarkymas ir tolerancijos ugdymas“. 2014 metais projektinę veiklą tęsti ir bendradarbiauti vėl sutiko mokslininkų bendruomenę vienijantis žydų civilizacijos tyrimo ir mokymo centras „Sefer“.
2014 m. rugpjūčio 12–22 dienomis 17 žydų civilizacijos tyrimo ir mokymo centro „Sefer“ ekspedicijos darbuotojų ketina pratęsti projektinę veiklą senosiose Biržų žydų ir karaimų kapinėse. Kartu su Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centru bus toliau tvarkomos senosios Biržų žydų ir karaimų kapinės, inventorizuojami, kartografuojami ir valomi antkapiai. „Sefer“ epigrafikai šifruos ant jų esančius užašus senąja hebrajų kalba.
Praėjusių metų. rugpjūčio 5−12 dienomis 29 centro „Sefer“studentai ir dėstytojai kartu su Vokietijos Lipės žemės evangelikų reformatų bendruomenės nariais ir Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleiviais jau atliko Biržų žydų ir karaimų kapinių kartografiją, fiksavo ir šifravo jose esančių senųjų antkapių užrašus, vykdė Biržų žydų istorijos tyrimą, rinko atsiminimus, prisidėjo prie mokslinės monografijos apie Biržų žydų istoriją rašymo.

Parengė Rasa Penelienė
2014-08-14

INFORMUOS APIE BIRŽŲ KRAŠTO OBJEKTUS. Biržų rajono vadovai, specialistai tarėsi, kaip labiau informuoti apie Biržų žymias vietas.
Pasitarimo metu pranešta, kad netrukus informacija apie senąsias žydų kapines bus paskelbta 4 kalbomis informaciniuose terminaluose, kurie bus įrengti patogiose ir lengvai prieinamose vietose ant Biržų TIC pastato sienos ir Pabiržėje ant seniūnijos pastato sienos.
Įgyvendinamas projektas, kurio metu aplink Širvėnos ežerą ir Biržų miesto teritorijoje atsiras daugiau kaip 30 informacinių stendų. Juose bus informacija apie išskirtinius Biržų krašto objektus, o šalia informacijos – senos nuotraukos, kaip jie atrodė praeityje.
Taip pat svarstyta galimybė miesto centre bei prie įvažiavimo į Biržų miestą ir rajoną ribų pastatyti keletą naujų informacinių stendų su visa informacija turistams ir miesto svečiams.
Svarstoma galimybė pastatyti naują žymenį, informuojantį apie senąsias Biržų žydų kapines. Taip pat kalbėta apie rodyklių, kuriose ant vieno stovo būtų pritvirtintos lentelės su nurodytomis kryptimis į lankomiausius objektus, pastatymą Biržų mieste.

Parengė Rasa Penelienė
2014-07-26

BIRŽIETIS DIRBS PREZIDENTŪROJE. Šeštadienį priesaiką duosianti prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbs ir savo patarėjų komandą.
Manoma, prezidentės atstovu spaudai taps žurnalistas, prodiuseris Modestas Naudžius.
43-ejų M. Naudžius Lietuvos edukologijos universitete yra baigęs lietuvių kalbą. Jis 11 metų dirbo LRT: vedė, o pastaraisiais metais prodiusavo rytinę laidą „Labas rytas“. M. Naudžius yra kilęs iš Biržų.
Prezidentūra yra pranešusi, kad, kol vyks teismo procesas, vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė nusprendė nedirbti naujai formuojamoje prezidentės komandoje. Ji šiuo metu eina prezidentės atstovės spaudai pareigas.


KARIŲ PRATYBOS. Liepos 19 ir 20 dienomis Biržų rajono savivaldybės Pačeriaukštės seniūnijos Jackonių ir Pačeriaukštės kaimų teritorijose, apleistoje fermoje, planuojamos vykdyti Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 503-iosios pėstininkų kuopos karių pratybos, kuriose bus naudojami automatiniai ginklai ir imitaciniai šaudmenys bei pirotechnikos priemonės.


VAIKO TEISIŲ APSAUGOS SKYRIAUS INFORMACIJA. Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų apskaitoje 2014 m. liepos 1 d. yra 162 šeimos, kuriose auga 356 vaikai.
Per šešis šių metų mėnesius įrašyta 12 naujų šeimų. Priežastys: dėl girtavimo 6, dėl socialinių įgūdžių stokos 5, vaikui nustatyta globa – 1.
10 šeimų išbrauktos iš socialinės rizikos šeimų apskaitos: 4 išnyko įrašymo priežastys, 1 išvyko į kitą savivaldybę, 1 vaikai tapo pilnamečiais ir šeimoje neliko nepilnamečių vaikų, 3 neterminuotai apribota tėvų valdžia, 1-mirus motinai vaikams nustatyta globa.
Rajone globojama (rūpinamasi) 99 vaikais, netekusiais tėvų globos (rūpybos).
Pagal globos formą 62 vaikai globojami šeimoje, 13 - šeimynoje, 24 - socialinės globos įstaigoje.
Per šešis šių metų mėnesius nustatyta laikinoji globa (rūpyba) 17 vaikų; iš jų 3 laikinoji globa pakeista į nuolatinę globą.
Per šešis šių metų mėnesius grąžinti į šeimą 6 vaikai. Pilnametystės sulaukė 9 vaikai.
Tėvų prašymu globa nustatyta 19 vaikų. Iš viso tėvų prašymu globa  yra nustatyta 73 vaikams. Savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijai parengta 15 išvadų (rekomendacijų) dėl minimalios ar vidutinės priežiūros taikymo nepilnamečiams.
Rajono apylinkės teismui parengti 2 ieškinio pareiškimai dėl tėvų valdžios apribojimo, 6 pareiškimai dėl globėjų keitimo, 1 prašymas dėl vaiko atskyrimo, pateikta 1 išvada dėl įvaikinimo ir 1 išvada dėl motinos valdžios apribojimo.
Per I pusmetį dalyvauta 101 teismo posėdyje, t. y. 61 civilinių ir 40 baudžiamųjų bylų, iš jų 2 videoapklausose).
Rajono policijos komisariate dalyvauta 32 nepilnamečių liudytojų, nukentėjusių, įtariamųjų ar kaltinamų apklausose. Teisėsaugos institucijoms parengtos 29 informacijos apie vaikų gyvenimo ir auklėjimo sąlygas.

Parengė Rasa Penelienė
2014-07-10

KUNIGŲ, SUSIJUSIŲ SU BIRŽAIS, PASKYRIMAI. Neseniai Biržuose tarnavęs kunigas Rimas Rimkus buvo iškeltas į Kupiškio Kristaus Žengimo Į Dangų parapiją, kur ėjo vikaro pareigas. Dabar jis vikaraus Panevėžyje – Šv. Petro ir Povilo parapijoje.
Biržuose kunigavęs Mindaugas Šakinis pastaruoju metu buvo Utenos Kristaus Žengimo Į Dangų parapijos vikaru. Dabar jis paskirtas Rokiškio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato parapijos vikaru.
Iš Kvetkų kilęs kunigas Henrikas Kalpokas paskirtas Utenos dekanato dekanu.
Biržiečiams gerai žinomas kunigas Eimantas Novikas paskirtas Rokiškio dekanato dekanu.

NEVEIKS PIRTIS. Biržų rajono socialinių paslaugų centro pirtis nuo š. m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 17 d. neveiks.
Pirtis veiks nuo š. m. rugpjūčio 22 d. penktadieniais nuo 10 val. iki 19 val. moterims, šeštadieniais - nuo 12 val. iki 21 val. vyrams.

IŠVYKSTA Į DAINŲ ŠVENTĘ. Šiandien rytą į Vilnių išvyko pirmieji Lietuvos dainų šventės „Čia mano namai“ dalyviai iš Biržų – 120 šokėjų.
Liepos 4 – ąją išvyks 260 choristų ir folkloro ansamblių dalyvių.

Parengė Rasa Penelienė
2014-07-01
MAUDYKLOSE VANDUO ŠVARUS. Biržų rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras informuoja, kad rajono maudyklose maudytis saugu. Vandens mikrobiologinės taršos rodikliai atitinka reikalavimus. Mėginių paėmimo metu maudyklų vandens žydėjimo požymių nepastebėta. Vanduo tyrimams yra imamas iš 3 rajone įteisintų maudyklų: Širvėnos ežero centrinėje ir Jaunimo parko bei Apaščios upės A. Dauguviečio parko. Vandens temperatūra bandinio ėmimo metu buvo Apaščios upėje +15,2° C, Jaunimo parko Širvėnos ežere +17,5° C, Širvėnos centrinėje maudykloje +17,2° C.
Kitas mėginys bus imamas birželio 30 d.

ŠEŠTADIENIAIS NEDIRBS. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka praneša, kad nuo š. m. liepos 1 d. iki rugsėjo 8 d. Vaikų aptarnavimo skyrius šeštadieniais nedirbs.

KAS SLEPIASI UŽ MOKYKLOS DURŲ. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aplink bėgiojantys vaikai laimingi ir draugiški, tačiau mokyklose dirbantys specialistai atskleidžia: vaikų patyrimai skausmingi ir labai baisūs. Deja, neišprususi visuomenė to nesupranta.
Taip mano vaikų ir paauglių psichologė Rasa Šimkonienė.
41 proc. Lietuvos vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų, 13 proc. diagnozuoti psichikos sutrikimai.
Psichologė priminė statistiką, kad mūsų vaikai nelaimingiausi Europoje. Ji neturi atsakymo, kodėl taip yra, bet spėja, kad tai lemia ir suaugusiųjų visą laiką patiriama įtampa, nesaugumas. Psichologės teigimu, patys būdami nesaugūs, negalime suteikti saugumo vaikams. Darbų kaita, nedarbas, mažos pensijos ir atlyginimai - suaugusieji susitelkia į savas problemas ir pradeda nebematyti vaikų.

TURTINGIAUSI EUROPOJE. Remiantis „Eurostat" duomenimis, Liuksemburgo ir Austrijos piliečiai 2013 metais galėjo pasidžiaugti didžiausia šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) dalimi, tenkančia vienam gyventojui (per capita).
Turtingiausioje Europos Sąjungos (ES) šalyje Liuksemburge BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ES vidurkį viršijo daugiau kaip du kartus (264 proc.), antrojoje vietoje atsidūrusioje Austrijoje šis rodiklis siekė 129 proc. Bendrijos vidurkio.
Po Austrijos rikiuojasi Švedija ir Nyderlandai (127 proc.), Airija (126 proc.), Danija (125 proc.) ir Vokietija (124 proc.). Skurdžiausia šalimi išlieka Bulgarija - kur BVP dalis vienam gyventojui sudaro 47 proc. ES vidurkio.
Įvertinus realų individualių namų ūkių vartojimą (TIV), pirmojoje vietoje vėl atsidūrė Liuksemburgas, kurio piliečiai 2013 metais pirko 38 proc. daugiau prekių ir paslaugų nei statistinis ES vartotojas. Antrojoje vietoje atsidūrė Vokietija (125 proc.), trečiojoje - Austrija (119 proc.). Sąrašą užbaigė Bulgarija (49 proc.).
LANKĖSI VABALNINKE VEIKIANČIOJE SIUVIMO ĮMONĖJE. Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė ir administracijos direktorius Vytautas Džėja vasario 7 d. lankėsi Vabalninke įsikūrusioje UAB „Siulada“. Savivaldybės vadovai susitiko su įmonės vadovais Erlandu Knizikevičiumi ir Vitalija Aukštikalniene.
UAB „Siulada“ dirba 22 siuvėjos. Per dieną pasiuvama iki 200 gaminių – uniformų policininkams, specialiųjų drabužių taksistams. Daugiausia užsakymų gaunama iš Ukmergėje veikiančios įmonės „Vilkma“. Vabalninke buvo siuvama sportinė apranga Lietuvos rinktinei, pagal „Audimo“ užsakymą dalis vabalninkiečių siūtų sportinių kostiumų buvo pažymėti „Nike“ prekybiniu ženklu. Šiuo metu įmonės darbuotojai siuva marškinius Švedijos policininkams.
Merė I. Varzienė padėkojo UAB „Siulada“ vadovams už įsteigtas darbo vietas, aptarė įmonės plėtros galimybes. Įmonės bendrasavininkis E. Knizikevičius pripažino, kad įmonės plėtra ir naujų darbo vietų steigimas būtų įmanomas, jei atsirastų kvalifikuotų siuvėjų. Savivaldybės vadovai pažadėjo aptarti galimybę ruošti siuvėjus Biržų technologijų ir verslo mokymo centre.

POLITINĖS PARTIJOS PAŽADŲ NETESI. Artėja net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento narių, tad artimiausiais mėnesiais vėl būsime užversti gausiais pažadais. Tačiau kandidatai ir partijos turėtų žinoti, kad jau ir Lietuvos rinkėjai nebėra visiški infantilai ir pažadų nebepriima už gryną pinigą. Kitaip tariant, žadančiaisiais vis mažiau tikima.
Per pastaruosius 24 metus Lietuvos gyventojai įsitikino, kad ištesima tik mažuma pažadų. „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovei „Prime consulting“ atliekant naujausią sociologinę apklausą daugiau nei pusė respondentų, paklausti, kuri Lietuvos partija geriausiai vykdo savo rinkimų pažadus, atsakė, kad nė viena. Teiraujantis apie konkrečias partijas paaiškėjo, kad šiek tiek pozityviau žvelgiama tik į dvi partijas – Socialdemokratų bei „Tvarkos ir teisingumo“, jos esą bent kažkokią dalį savo pažadų stengiasi tesėti.
Respondentų taip pat teirautasi, kurios Lietuvos partijos vis dar tebesilaiko savo ideologinės linijos ir vertybių. Paaiškėjo, kad ideologija ir vertybės pastebimos labiau nei pažadų tesėjimas: kad nuo savo ideologinės linijos ir vertybių nutolo visos partijos, mano 28,2 proc. apklaustųjų. O prie labiausiai savo ideologinės linijos ir vertybių besilaikančių partijų priskirti vėlgi socialdemokratai ir „tvarkiečiai“.

Parengė Rasa Penelienė
2014-02-11

Archyvas

2010-03-

Komentarai

2012.09.19

Šešeri metai po Vytauto Pociūno žūties

 

Praėjus šešeriems metams po VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tampa akivaizdu, kad jo mirties tyrimo ateitį lems ne prokurorai ar teisėjai, bet politikai, nes byla stringa dėl Lietuvos elitų susidūrimo.

Prieš šešerius metus tikrą politinį žemės drebėjimą sukėlusi mįslinga VSD ir tuo pačiu metu Užsienio reikalų ministerijos pareigūno V. Pociūno byla toliau sukasi ratu. Prieš pusmetį Vyriausiasis administracinis teismas grąžino V. Pociūno bylą nagrinėti pirmosios instancijos – Vilniaus apygardos administraciniam - teismui, nurodęs, kad šis neištyrė visų esminių aplinkybių, nenurodė sprendimo motyvų, todėl teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti dar kartą išnagrinėta. Vilniaus apygardos administracinis teismas jau du kartus nukėlė pakartotinį šios bylos nagrinėjimą: iš gegužės – į birželį, iš birželio – į rugsėjį. Kažkaip vis arčiau Seimo rinkimų. Nereikės stebėtis, jei rugsėjį bylos nagrinėjimas bus nukeltas į spalį ar lapkritį, kai jau bus aišku – pasikeitė Lietuvoje valdžia ar ne. 

Bylai vilkinti prokurorai ir teismai jau šešti metai randa vis naujų „objektyvių priežasčių“. Pastaruoju atveju, bylai esant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tai ieškinius reikia sujungti į vieną bylą, tai dalis bylos informacijos paskelbiama nevieša, o ieškovė, žuvusiojo našlė Liudvika Pociūnienė, su tuo nesutinka. Nes viešumas, ypač siekiant priversti VSD ir URM paaiškinti visuomenei, kaip ir kodėl vienas VSD pirmeivių, pulkininkas, Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas staiga „greituoju būdu“ išsiunčiamas nežymioms diplomatinėms pareigoms į Lietuvos konsulatą Gardine, yra pagrindinis tyrimo tikslas.

Bėda ta, kad norint priversti abi žinybas – tiek VSD, tiek URM, - kuriose tarnavo V. Pociūnas, atvirai atsakyti į šį klausimą, pirma reikia išsiaiškinti, kieno valdžia dabar Lietuvoje. Tų, kurie nepatogų tapusį vieną labiausiai patyrusių VSD pareigūnų tiesiog ištrėmė iš Lietuvos, ar tų, kurie visą laiką vertino V. Pociūną kaip saviškį, ir jo tremtį bei netrukus įvykusią mįslingą žūtį priėmė kaip iššūkį Lietuvos valstybei bei jos tęstinumui.

Norint geriau suprasti, ką daliai Lietuvos valstybės elito reiškia V. Pociūno žūtis, privalu padaryti nedidelį ekskursą į prieškario Lietuvos Respublikos ir jos slaptųjų tarnybų istoriją.

Istoriko, šiuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko straipsnyje apie vieną žymiausių Lietuvos žvalgių Marcelę Kubiliūtę skaitome: „Kai buvęs Lietuvos kapitonas Juozas Strimaitis 1944-ųjų sausio mėnesį atsivežė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veis (dabar Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesorė Irena Veisaitė) ir paprašė Marijos Meškauskienės pagalbos, pastaroji kreipėsi į M. Kubiliūtę. M. Kubiliūtė pati nuvedė I. Veis pas gydytoją Izidorių Rudaitį (vokiečių okupacijos metais jis dirbo vaikų namų vedėju). Tai buvo senas liaudininkas, vaikų namuose įrengęs laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ spaustuvę. I. Rudaitis greit gavo dokumentus Irenos Treigytės vardu, slepiamą žydaitę įdarbino vaikų namuose ir apgyvendino pas Rusijoje sušaudyto generolo Kazio Ladigos žmoną Stefaniją Ladigienę. I. Rudaitis ir S. Ladigienė, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, buvo sekami už savo ryšius su antinacinės rezistencijos dalyviais. “

Čia telieka pridurti, kad Kazio ir Stefanijos Ladigų dukra Marija po karo ištekėjo už skulptoriaus Vlado Vildžiūno, o šiuodu savo vyriausiąją dukrą Liudviką ištekino už jauno fiziko Vytauto Pociūno.

Ant Skulptūrų parko pievelės Jeruzalėje įsikūrusiame Ladigų-Vildžiūnų-Pociūnų „kompaunde“ rinkdavosi iš prieškario smetoniškos Lietuvos kilęs dabartinės Lietuvos elitas, įskaitant Landsbergius, Degučius ir kitus, kuriuos reikėtų ilgai vardyti. Tai žmonės, kurie yra dabartinės Lietuvos valstybės atkūrimo projekto autoriai ir kartu toji nenutrūkstama gija, tiesiogiai siejanti šių dienų Lietuvos Respubliką su prieškarine valstybe. Gyvas įrodymas, kad 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva nepriklausomybę atkūrė, o ne „paskelbė“, kaip buvusios sovietinės „respublikos“, kad Lietuva buvo tik laikinai okupuota valstybė, bet ne naujai susikūrusi, kaip tai kadaise bandė įrodyti dar Sovietų Sąjunga, o dabar vis aiškina jos valstybe pratęsėja tapusi Rusija.

Šio elito akyse V. Pociūnas, atėjęs tarnauti atkurtai Lietuvos valstybei dar per Sausio įvykius, buvo neatsiejama jo dalis, tad išpuolis prieš jį prilygo išpuoliui prieš tikruosius, o ne apsišaukėlius valstybininkus. Juoba kad „valstybininkais“ save vadinusieji V. Pociūno tremties iš Lietuvos ir vėlesnio juodinimo autoriai kilme buvo iš tų, kurie kadaise nuėjo tarnauti sovietiniam okupantui ir visaip prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo naikinimo: pokariu sudarinėjo tremiamųjų sąrašus, tarnavo KGB, kompartijos CK aparate. Tai yra kilę iš sovietinės Lietuvos elito jo tradicijų perėmėjai bei tęsėjai ir įrodymas Kremliaus propagandos rankose, kad Lietuva buvusi ne okupuota, o savo noru įsijungusi į „broliškų tautų šeimą“, tad dabartinė Lietuvos Respublika niekaip negalinti savęs kildinti iš prieškariu susikūrusios valstybės, juoba vadintis jos teisių perėmėja.

Dar iki V. Pociūno žūties buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau senasis Lietuvos elitas kirs apsišaukėlius „valstybininkus“, juoba šių „strategavimai“ darėsi vis mažiau naudingi valstybei. V. Pociūno žūtis Baltarusijoje šį smūgį tik pagreitino ir sustiprino jo mastą.

Vėlesni įvykiai tik parodė, kad V. Pociūno žūties tyrimas tapo senojo ir sovietinio Lietuvos elito susidūrimo vieta, o šitai matanti teisėsauga tiesiog nusišalino, kad nepakliūtų tarp girnų. Tyrimas ir bylos nagrinėjimas pajudės tik tuomet, kai rudenį paaiškės, ar sovietinis elitas sugebėjo atsirevanšuoti, ar valdžią savo rankose išsaugojo prieškarinės Lietuvos valstybės tęsėjai.

V. Pociūno žūties bylai vilkinti prokurorai ir teismai jau šešti metai randa vis naujų „objektyvių priežasčių“.

veidas. lt


Audrius Bačiulis

2012 09 18

2012.08.30

Šykštumas ir geras įmonės vardas nesiderina

Skaitydamas „Šiaurės rytuose" straipsnius apie neaiškios kokybės kuro platinimą, nemaloniai nustebau mūsų žemdirbių naivumu. „Įmonė tikrai nerizikuotų geru vardu ir neplatintų tokio neaiškios spalvos neakcizinio kuro", - taip apie „ORLEN Lietuva" mano kai kurie žemdirbiai. Mano ilgametė patirtis leidžia turėti kitokią nuomonę. Mano nuomone, kai esi turtingas ir įtakingas - geras vardas nebereikalingas.

 

 „Šienapjūtė" Vinkšniniuose su „ORLEAN Lietuva" technika 2011 m. gegužę.

Prie naftotiekio trasos gyvenu keliasdešimt metų. Lengviausiai susišnekėti buvo galima sovietmečiu su „Družbos" vadovais. Be atsikalbinėjimų patikėjo, kad tai jų sunkiasvorė technika, privažiuodama prie trasos, daugiausia niokoja lauko keliukus, laužo tiltus ir t. t. Supratę bendrą situaciją, nupirko pagerinto betono skiedinio ir bendromis jėgomis buvo atstatytas tiltas per Rovėją. Jis patikimai visiems ir tam pačiam naftotiekiui tarnauja iki dabarties.

Nemaloniausi atsiminimai - mamos numylėtinių žąsiukų žūtis. Jau paaugę laimingi turškiasi vonelėje ir loviuose, į kuriuos vanduo atpumpuotas iš upelio, sruvenančio pro vienkiemį. Tik vienądien po vandens pakeitimo paukšteliai pradėjo svyruoti. Nukritę nebepasikėlė. Taip keliolika ir išgeibo. Įtarimus sukėlė upelyje aukštyn pilvais išvirtusios varlės, smulkūs žuveliokai. Antrapus naftotiekio trasos, prieš upelio srovę, tokių reiškinių nebuvo. Kai ant vamzdyno trasos nurudavo augmenija, pradėjo gelsti proskynos pakraščiuose augančių medžių lapai, radosi ir liudininkų, mačiusių, kaip po trasą važinėjo „Družbos" traktorius su didžiuliais bakais skysčiui ir agregatu, išpurškiančiu dulksna. Piršosi išvada, kad naudojo chemikalus brūzgynams ant vamzdyno išnaikinti. Tai vyko slogiu sovietmečiu. Faktų negarsinom - supratom, kad dėl visasąjunginės reikšmės įmonės padarytos žalos - kelių žąsyčių - niekas nereaguos.

Laisvoje Lietuvoje su „ORLEN Lietuva" esame lygiareikšmiai ūkiniai subjektai, bet jie viską sprendžia tik iš galingojo pozicijų.

Dar buvo „Williamso" laikotarpis. Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, paveldėjom senelės turėtas žemes. Tapau tarsi 16 ha ploto savininku. Bet įstrižai mūsų sklypą kerta 50 - 80 metrų pločio naftotiekio trasa. Žemės nuosavybės dokumentuose tai pažymėta kaip 5 ha naftotiekio apsauginė zona su aibe reikalavimų, ribojančių ūkinę veiklą.

Amerikiečiai tvarkėsi amerikoniškai. Dirbdavau savo miškeliuose su ištikimu palydovu kiemsargiu Meškiuku. Mano „talkininkas" šunsnukis - neraštingas. Neskaitęs instrukcijų, kad naftotiekio zonoje žemės kasinėjimo darbai draudžiami, kaip tik ant vamzdžio suuodė pelių urvelį ir, letenėlėmis iškapstęs žemes, likvidavo graužikų lizdą. Pažeidimą užmatęs vamzdyno sargas pranešė aukščiau. Sraigtasparniu atskridusi trijų „Viljams" darbuotojų komisija konstatavo pažeidimo faktą ir iškvietė avarinę tarnybą. Atvažiavę trys vyrai dar kartą patikrino įsikasimo gylį ir duobutę užpylė maždaug kibiru žemių. Jie skrupulingai buvo reiklūs savo valdoms, bet visai bejausmiai tikriesiems žemių, per kurias nutiestas vamzdynas, savininkams.

Ilgametė patirtis ūkininkaujant „ant naftotiekio" leidžia tvirtinti, kad dabartinė „ORLEN Lietuva" žemdirbių atžvilgiu - tai anksčiau buvusių „Družbos" ir „Williamso" blogybių sankaupa. Pateiksiu porą „kontaktų" iš 2011 m. vasaros.

Gegužės vidurys. Gražiai laukuose pakilęs vasarojus. Tuoj tuoj į šienaujamus plotus išvažiuos šienpjoviai. Bet juos aplenkė dar „Viljamso" palikimo galingas vikšrinis traktorius su tvirtu kabliu. Ir pravažiavo abipus vamzdyno palikęs dvi vikšrų brydes, tarp kurių - kablio išraustas griovys. Ūkininkas, dirbantis mano žemės dalį, pats trasą buvo sukultūrinęs, išvežęs akmenis. Po tokios vamzdyno profilaktikos teko darbuotis iš naujo. Turi žemdirbys greitaeigę, plačiabarę šienavimo techniką, bet kaip su ja šokinėti per dvi vagas ir greta jų išverstus akmenis? Pakėlus triukšmelį, kad bent akmenis nurinktų, atsakė, kad jie jų čia nesuvežė. Mano laukas, mano akmenys, mano ir problema juos surinkti. Jie akmenis tik iškėlė iš dirvų gilumos. Turintys tokią teisę ieškodami vagysčių prisijungiant prie vamzdžio. Kaip neprisiminti J. Baltušio aprašyto epizodo „Parduotose vasarose", kai piemenėlis gaspadoriaus klojime pagauna šešką? „Kieno šeškas?" - ginčijosi gaspadorius su piemenėliu. Taip dabar ginčijamasi „kieno akmenys".

Rudeniop - kitas akibrokštas. Tarp Rovėjos ir upelio esančioje trasos atkarpoje (apie 1,5 ha), kurios joks nuomininkas nesiryžta sukultūrinti, užtikom chemikalus purškiantį traktorių. Po tokio purškimo nebeaugsiantis miško jaunuolynas ir kitokie brūzgynai. O kad netoliese vandens telkiniai, už traktoriaus vairo sėdintis asmuo sakė nieko negalintis pakeisti. Pasamdė ir dirba. Kiek chemikalai pakenkė vandenims, nežinia. Nemanau, kad nuo jų vandens kokybė pagerėjo.

Neapsikentęs skriaudų, panašius faktus surašiau ir per Seimo narį V. Valkiūną bandžiau išsiųsti į Seimą. Prašiau, kad atsakytų, kokiais įstatymais reglamentuoti žemės savininkų ir „ORLEN Lietuva" santykiai. Atsakymas atėjo iš Biržų rajono. Mes, žemės savininkai, privalantys užtikrinti privažiavimą prie vamzdyno. Štai taip. Užtikrinti net privažiavimą! Ar tai nekvepia visiška okupacija? Teoriškai esi žemės savininkas, moki mokesčius. Dar gresia jų padidinimas, nes plotas nenaudojamas - juk nežinai nei dienos, nei valandos, kada jis bus niokojamas.

Tikiu kitų rajonų žemdirbiais, kurie dėl įtartino kuro negavo užtarimo respublikinėje žiniasklaidoje. Tą patį esu patyręs ir dėl savo niokojamos žemės.

Kodėl aplinkosaugininkai pernai nematė, kaip arti vandens telkinių naudojami stiprūs chemikalai? Greta augantiems alksniams nepakenkė, bet pakraštyje augę ąžuoliukai pavasarį nebesulapojo. Kas paneigs, kad tai ne trasos cheminio apdorojimo pasekmė? Jeigu įtikėjus savo nebaudžiamumu galima niokoti žemes, ar galima tikėti, kad branginamas savo geras vardas?

Jonas Dagilis, žemės „ant naftotiekio" savininkas

2012.08.23

Renginiai iš išskaičiavimo?

Dabar, kai jau baigėsi sportinės Londono olimpiados aistros, galima suskaičiuoti ne tik medalius, bet ir finansinius renginio rezultatus. Juk dažną didesnį tarptautinį kultūros ar sporto renginį, kurį finansuoja valdžia, lydi organizatorių įtikinėjimai, kad „tai bus naudinga ne tik miestui, bet ir visai šaliai, ir visiems ekonomikos sektoriams".

Kiek kainavo surengti olimpiadą, tiksliai pasakyti bus sunku. Numatoma 2,4 mlrd. svarų žaidynių kaina jau 2007 metais pasiekė 9,3 milijardus. 2012 metais Jungtinės Karalystės parlamento viešųjų finansų komitetas atskleidė, kad išlaidos pasieks 11 milijardų, na, o jei būtų įskaičiuotos viešojo transporto pagerinimo išlaidos, tai suma gali siekti ir 24 milijardus svarų. Kiekviena šalis turi nemenką savųjų išlaidų sąmatą, tad galime įsivaizduoti, kokio tai masto ekonominis projektas.

Pajamų pusė yra dar mažiau žinoma nei išlaidų, nes pajamų padidėjimus kiekvienas viešbutis, restoranas ar taksistas skaičiuos individualiai. Viena, kas aišku, kad išleistuosius milijardus kažkas jau gavo, ir liūto dalį greičiausiai atsiriekė statybininkai ir su statybomis susiję verslai, nes jiems tenka pastatyti tai stadionus, tai arenas ar sportininkų miestelį. Kaip vėliau, pasibaigus olimpiadai, visas šis turtas bus panaudojamas, ar bus užtikrintas jo užimtumas ir nuolatinis pajamų srautas, kad statiniai neliktų tik paminklu olimpinėms žaidynėms - tai dar vienas svarbus klausimas ir ekonominis projektas su galimomis pajamomis ir nuostoliais.

Dar vykstant olimpiadai pastarosios krizės pranašas Nourelis Roubini pareiškė, kad Londono olimpiada yra ekonominė nesėkmė. Lygiai tą patį galėtume pasakyti ir apie Lietuvoje pernai įvykusį Europos krepšinio čempionatą, neatnešusį laukto turistų srauto arba apie projektą „Lietuva - Europos kultūros sostinė 2009". Panaršę internete, rasime ir daugiau tokių istorijų, kad vienkartinis kultūros ar sporto renginys nepadaro ekonominio stebuklo ir šalies nepaverčia ekonomikos tigru. Norintiems, kad ekonomika augtų, verta koncentruotis ties ilgalaikių palankių sąlygų verslui sukūrimą.

Šioje vietoje nepamanykite, kad „dainuoju tą pačią dainelę", kad svarbu tik pelnas, ekonomika ir verslas. Kad žmogus gyvas tik duona ir darbu ar kad nereikia mums jokios kultūros ir sporto. Reikia, lygiai taip pat, kaip ir daiktus vadinti savais vardais. Ne visi projektai yra ir turi būti komerciniai, jie gali būti ir privačiai labdaringi, ir finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais.

Tuo atveju, kai renginiai finansuojami iš valdžios katilo, apie kokį nors ekonominį efektą, naudą ir pelną kalbėti visai nėra vietos. Taip, kai kas gavo papildomų pajamų, bet lygiai tiek pat kažkas neteko per prievartą, mokesčiais, nenoromis. Net jei jis pats renginio metu patiria asmeninių nepatogumų ir papildomų sąnaudų. Jei valdžios išlaidos būtų vykdomos ne renginiui, bet kitam projektui, būtų lygiai tas pats ekonominis efektas. Pavyzdžiui, jei būtų finansuojamas kosmoso užkariavimo projektas, pajamų gautų kosmoso specialistai ir su šia sritimi susiję verslai. Kas nors gali mėginti skaičiuoti, ar olimpiada, ar kosmosas sukuria daugiau papildomų darbo vietų, tačiau mokesčių mokėtojui tai visuomet yra išlaidos per prievartą, ir skaičiavimai visada būtų iš lempos.

Jei iš valdžios biudžetų finansuojami renginiai turėtų ekonominę naudą ir atsipirktų, valdžios pinigų nereikėtų, viską finansuotų privatus sektorius. Tačiau štai prie Londono olimpinių žaidynių privatus sektorius prisidėjo mažiau nei 2 procentais, nepatikėjęs projekto pelnu, o gal ir dėl to, kad valdžia finansuos nesvarbu kaip ir nesvarbu kiek.

Taigi, apibendrinant moralas toks: kai projektus finansuoja valdžia, kalbos apie jo ekonominę naudą yra tuščios ir beprasmės. Valdžios išlaidos turi būti grindžiamos kokiu nors kitu, bet ne ekonominės naudos, ekonomikos skatinimo ar pelno argumentu. Pelną dėl renginių tikrai kažkas uždirba - tai interesų grupės - bet tikrai ne visada tos, kurios investavo, t. y. sunešė medų į biudžeto avilį.

 

Rūta Vainienė,
Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė

2012-08-23

2012.08.21

Išsimušę iš vėžių

Būna įvairių santykių su politika, bet Lietuvoje tarp daugumos jaunimo populiariausias toks: „Politika - nešvarus reikalas, klampi pelkė, o man - tokiam įdomiam ir unikaliam tik sėdėt traukiny ir nesidomėti, kur veža".

Angažuotiems piliečiams šis visiškai nevertas dėmesio tekstas - tai pagaliau pribrendęs poreikis apmąstyti savo ir apskritai „Lietuvos jaunimo" politinę orientaciją. Tiksliau - pragaištingą nesiorientavimą.

Pradžia tikriausiai buvo „Traukinių žymėjimas" (Trainspotting, rež. Danny Boyle, 1996). Po ne pagal amžių savarankiškos peržiūros vakarėlyje su draugėmis, susižavėjusi meniškais efektais, išnuomojau VHS kasetę ir parnešiau namo parodyti savo tėvams. Mano tėtis - konservatorius iš prigimties, mama - kaip ir tėtis, nors ir paveldėjusi savo šeimos prielankumą proletariatui. Kai prasidėjo vėmimo į klozetą scenos, lomkės ir pornografija, tėtis demonstratyviai išėjo iš kambario; mamai tada gūžčiojau pečiais, kad, kai žiūrėjom vakarėlyje, šių scenų nebuvo - tikrai nebuvo. Nepamenu, ar sulaukėm pabaigos, bet kitą rytą, kaip visada, tekina bėgau paskui autobusą - į Jėzuitų gimnaziją, kur prieš pamokas ir po jų su draugėm repetuodavom avangardinių performansų grupės pasirodymus. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, bet sumišusių žanrų patirtis paliko gilų įspaudą, išlavino intuiciją ir, be viso kito, skeptiškumą. Būtent tai apibūdina mano ir daugelio devintojo dešimtmečio naujagimių politines pažiūras.

1982-1987 metais gimusieji, prašom parodyti bilietus. Mes dar lankėm tarybinius darželius, nors Lenino altorių greičiausiai jau nebuvo - neprisimenu. Proseneliai mums pasakodavo „apie senovę": šeštadieninius robaksus daržinėse, flirtą per atlaidus, Kalėdas su sniegu, Joškės peisus, smetoninį Kauną, nekaltus, bet tikrai juokingus nutikimus ir anekdotus, iš užuolaidos dailiai persiūtą suknelę po karo. Kūrybinga močiutė viską papasakodavo kaip iš romantiškai nostalgiško kinematografo. Dar įterpdavo vieną kitą savo ar ištremtų brolių lyrikos posmelį. Jokios politikos, tik gyvenimas kaip pasaka, užburianti lakesnės vaizduotės anūkes. Jau vaikystėj buvo aišku, kad tik toks yra „tikrasis gyvenimas", kad tik tokia tiesa, artimo meilė, dorybė, taika, Lietuva.

Su tokiu ideologiniu substratu buvo įdomu ir netikėta bręsti importinėje Lietuvoje. Traukė patys įvairiausi neformalumo ir išskirtinumo ženklai, ypač grafkių vėriniai ant kaklo ir pankrokas, su kuriuo, beje, teko eiti ir į nebylius kompromisus dėl kai kurių dainų tekstų (juk katalikiško monoteistinio auklėjimo dvylikametei ne taip jau lengva per Bix'ų koncertą kartu su minia skanduoti „tikim dievais, tikim savais", todėl garsiau ir drąsiau sušukdavo tik refreną „tikim tikim").

Po to - studentiškoji egzilė iš gimtų namų, iš tautinių švenčių, močiutės pasakojimų ir bažnyčios choro. Trumpoje kelionėje po Prancūziją buvau susikūrusi kitą save - vis tiek niekas nepatikrins. Vienai dienai pamilau romantišką anarchistą, kuriam pamelavau, kad taip pat esu anarchistė, kad Vilniuje taip pat gyvenu skvote komunoje su kitais savo draugais pankais. Anarchizmas man tada Vakarų Prancūzijos fone buvo laisvės, raudono vakarų uosto, nerūpestingo vyno, draugų ir muzikos filosofija. Kai buvau paprašyta daugiau papasakoti apie Rytų Europos anarchistus, jaučiau, kad kalbu ne aš, bet mano mylima smetoninė močiutė.

Patirta gėda paskatino labiau pasidomėti politika, kurią, be apytikslių išimčių, supratau gana tiesmukai: Landsbergis geras, kairieji - mano giminaičius ištrėmę komunistai. Ir tik vėliau nušvito supratimas apie kitokį kairumą. Bet tik nedrįskite mesti akmens į močiutės Lietuvą! Besidomėdama išsiugdžiau solidarumą su engiamaisiais ir antipatiją G. Bushui. Nuo tada epitetas „respublikoniškas" man asocijuojasi ne su politėja, demokratine valstybe, bet su po pagurkliu parišta kaklaskare, naftos geismu ir žudančia hegemonija.

Nesitikėjau, kad kada nors gyvenime teks įsitraukti į debatus dėl tradicijos: autoritetai universitete, giminės ir asmeniniai sentimentai ją palaiko, draugai ir bendražygiai - priešinasi net jėga. O aš nuoširdžiai suprantu ir vienus, ir kitus, tik nė su vienais nesugebu susitapatinti. Esu prieš atominę elektrinę, prieš verslo monopolizavimą, gyvenimo sumerkantilinimą ir pan. Kita vertus, gerbiu tradiciją kaip diskursą, nes tikiu, kad tiek diachroniniai, tiek sinchroniniai istorijos pjūviai gali daug atverti, papasakoti, kiekvienas balsas turi teisę būti išgirstas. Tradiciją suprantu ne kaip aklą kartojimą, inertišką bandos drengimą, bet kaip sąmoningą patirties reflektavimą ir teigiamų, teisingų dalykų (kurie ir yra tradiciški, net banalūs dėl to, kad per amžius išlieka, yra nepakeičiami kaip motinos pienas) tąsą?

Iki šiol mano politinės pažiūros buvo menas, atpalaiduotas nuo antikinės kalokagatijos. Taip galima slapstytis kurį laiką, bet ateina diena, kai arba turi eiti į Vinco Kudirkos aikštę dalinti praeiviams skrajučių, arba nuolankiai pasitikėti įprasta hierarchija - respublikoniškąja (ką ji vis dėlto reiškia?) tradicija. Tada supranti, kokios iš tiesų literatūrinės yra tavo neapykantos ir simpatijos. Politika reikalauja aktyvaus veiksmo, o ne senovinių romanų skaitymo, užsimetus koją ant kojos prie traukinio lango. Bet ar aktyvus dalyvavimas būtinai susijęs su veiksmo jėga? Ar būtina tapatintis su partija, jei nori siekti bendrojo gėrio, jei tau rūpi visų žmonių gerovė, pasaulio taika ir ateitis? Juk kartais gera knyga, filmas ar net eilėraštis atveria daugiau tiesos ir įkvepia daugiau žmonių nei metus trunkąs badavimas prie Seimo palapinės? Ar pilietiškumas tikrai neatsiejamas nuo politiškumo, jeigu politika - tik nuomonių pliuralizmas ir dažniausiai nekultūringos derybos? Kas išmušė mums vėžes? Gal būtų lengviau apsispręsti, jei mūsų „respublikoniškoji tradicija" siektųsi ne Amerikos, o romėniškos-graikiškos politėjos - darnios savivaldos, jungiančios skirtingų santvarkų privalumus, kad būtų gerbiama interesų įvairovė ir pagrindinis valdymo principas - dar antikoje konceptualizuota dorybė, tai yra pagarba, teisingumas, išmintis, - už ką net eičiau atvirukų pardavinėti?

Dabar prašom parodyti bilietus tuos, kurie gimė Sąjūdžio rugpjūtį ir sausio tankų provėžose. Jų garbingo elgesio įpročius ugdė sutraiškyti tėvai ir broliai. Užaugę dažniausiai jie, kaip ir aš, kolekcionuoja lokomotyvų numerius, t. y. užsiima beprasmiška veikla, ką ir reiškia žodis „trainspotting". Ką daryti mums, nesusipratusiems konservatyviesiems anarchistams: važiuoti toliau vis ratu, dairytis per langus ar išlipti? Jėga surišti, nuversti mašinistą ir važiuoti patiems tais pačiais bėgiais?

„Lietuvos jaunimo" (pavadinimą kabutėse rašau savaime, nes skamba lyg kokia partija) manifestas - niekada nesubręsti. Jei kuo nors užsiima - greitai nusibosta, zyzia, trepsi, žiovauja, fotografuojasi telefonais, piketuoja tik facebooke, nes, jei tas vienas nueitų į agorą, - geriausiu atveju būtų vienuoliktas ir paskutinis. Pastovėtų vėjyje su A4 formato lapuose flomasteriais išpieštais šauktukais ir spūdintų apsišilt į Coffee Inn'ą su palengvėjimu širdyje, kad piketas baigėsi. Kol kas tik tokia pilietinio dalyvavimo forma šauna į galvą. Bet kokie diskusijų bandymai nuvysta dar nepražydę. Mes nemokame diskutuoti, mes lyrikai, kaip ir japonai. Mums tik sakuros ir antaniniai obuoliai, tik - harakiri, Pilėnai ir bent viena pirmaujanti pozicija statistikos lentelėse.

„Lietuvos jaunimui" - atleiskite, net ir visokiems jauniesiems konservatoriams, liberalams, socialdemokratams, žaliesiems - politika nerūpi. Tie trys keturi karščiausi aktyvistai pajuodusiais paakiais tik paryškina bendrą kontekstą. Mūsų jaunuomenė, kaip, beje, ir daug kur „išsivysčiusiose šalyse", visiškai nejaučia poreikio domėtis politika, nes gyvena gana patogiai, turi malonių užsiėmimų, išsineštinos kavos, ouldskūlinių dviračių ir akinių, išmaniųjų oliziukų. Tai yra nuostabu. Tik savotiškai rizikinga užsimiršti, persikelti tik į vieną realybės lygmenį ir atsiriboti nuo kito, kartais lemiamo. Mes nejaučiame realaus politikos poveikio, tik bodimės priešrinkiminėm dujom pripūstais politikų balsais. Visokie pagraudenimai, pamokslai, grėsmių įvardijimai ir tautos šaukliai mums juokingi. Bet ar tikrai tik dėl mūsų paviršutiniškumo?

Politinių partijų spektras nuo kairės iki dešinės mums per siauras, per primityvus - nė vienas politinės ideologijos trafaretas iki galo neatitinka mūsų, net ir pačių politikos ikonų, pažiūrų. Visas dabartinis viešasis valstybės gyvenimas atrodo kaip absurdo performansas, be jokių orientyrų, nepatikimas, išdavikiškas (Kaip laikotės, brangūs kaimyninės diktatūros opozicionieriai? Gal adatėlę po nagučiais?) Jaučiam kažkokį fatališką kuriamo įvaizdžio ir tikrovės prasilenkimą, kad net vysta smegenys apie tai mąstant.

Mes kalbam, ir mums iš burnos sprūsta spalvoti tuščiaviduriai burbulai ir balionai. Kyla į orą gražūs, bet be garbės, t. y. nepatikimi, pliuškūs. Žodžio reliatyvumas - gana šizofreniška aplinkybė. Todėl mūsų šaly yra vietos pasąmonės hidroms ir kreiviems veidrodžiams, juokiasi kompleksuotos nutrupėjusios tradicijos citatos, atvirkštinės interpretacijos ir labilios reikšmės. Žodis vakuume - diskusija neįmanoma. Gal todėl, kaip kai kurie iš vyresniųjų pastebi, Lietuvoje jaunimas (maždaug trisdešimtmečiai), savo aukštosiose mokyklose jau nestudijavę marksizmo, net ne visada žinantys apie jį iš kažkelintų lūpų, intuityviai yra pasirinkę marksistinę poziciją - gryną jėgą. O tai ypač atbaido - nes mes net nemokame keiktis, mūsų visi žodžiai tariami kursyvu!

Kaip pradėti nuoširdžiai domėtis politika? Kaip kalbėti hermetiškoje kameroje, kai sunku išgirsti net patiems save? Ar įmanoma perduoti reikšmę be žodžių ir kitų sutartinių ženklų? Juk yra tiesa, ir mes ją nujaučiam, tik paranojiškas visuotinis įtarumas ir savo silpnumo jutimas stingdančios jėgos akivaizdoje mus visą laiką „grąžina į vietą". Kas turėtų atsitikti, kad tas gražutis Lietuvos jaunimas imtų tiesti naujus bėgius, kuriais riedėtų saulės baterija varomas traukinys, o pro langą motų laiminga močiutė?

 

Bernardinai.lt

Akvilė Rėklaitytė

2012-08-21

2012.08.20

Skulptorė Joana Noreikaitė - Daukanto aikštės balsas: liudykime!

Baigiasi jau trečias mėnuo nuo įsimintinų gegužės 17-osios įvykių Garliavoje, kai žinoma skulptorė Joana Noreikaitė diena iš dienos nuo ryto iki vakaro su ištikimiausiais bičiuliais budi Simono Daukanto aikštėje Vilniuje - naujausių Lietuvos laikų tautos agoroje - ir savo kasdieniu buvimu, savo žodžiu liudija: Lietuvos visuomenė trokšta tiesos, ji nesiruošia pasiduoti ir nutilti. Bernardinai savo skaitytojams siūlo pokalbį su „aikštės siela" vadinama menininke Joana Noreikaite.

 

- Kodėl Jūs, žinoma skulptorė, metusi savo darbus, nuo gegužės 17-osios kasdien budite Daukanto aikštėje?

- Apmaudas dėl daugelio dalykų, kurie vyksta Lietuvoje, kaupėsi jau seniai. Labiausiai skaudino valdžios arogancija, nenoras kalbėtis, išklausyti, tas neklystamumas, nebaudžiamumas.

Gegužės 17-osios rytą pasijutau pažeminta, tarsi išprievartauta. Valstybės vardu buvo įvykdytas kraupus nusikaltimas, kuriam nėra jokio pateisinimo. Niekas man neįrodys, kad, dviem šimtams keturiasdešimt policininkų užpuolus Garliavą, mažos mergaitės atžvilgiu buvo pasielgta teisėtai ir teisingai. Valdžios veidmainystė atsivėrė visu „gražumu". Nukrito visos kaukės ir veideliai liko basi ir bejėgiai prieš savo slaptą šeimininką - jam pakluso Prezidentė, Seimas, teismai ir kitos institucijos.

Tą dieną patyriau šoką, kuris nepaleidžia iki dabar. Apsisprendžiau, kad tokioms valdžios patyčioms žmonių atžvilgiu privalau priešintis, privalau budėti, todėl esu čia ir būsiu tiek, kiek reikės.

 

- Ką tokia pilietine akcija jūs su ištikimiausiais Daukanto aikštės bičiuliais norite pasakyti? Kokia tokios akcijos prasmė?

- Mes čia esame kaip sąžinės priekaištas. Stebime, laukiame ir kasdien reikalaujame: TIE-SOS! Anksčiau ar vėliau stogas, paramstytas melo pagaliukais, grius ir priplos visus, po juo pasislėpusius. Tegul nemano, kad mes užmiršime mergaitės ir kiekvieno mūsų paniekinimą. Kas tie visi pasaulio turtai ir galios teikiami malonumai prieš vieno vaiko karčią ašarą?!

 

- Ir ko jūs konkrečiai siekiate? Juk tikrai atsirastų tokių, kurie čia jums pasakytų: juk mergaitė dabar su motina?... Motina, kad ir kokia ji būtų, kur kas geriau negu globėja... Juk teisių turi ne tik vaikai, bet ir jų motinos - tegul ir padariusios gyvenime klaidų...

- Sutinku, bet... Juk motina yra nepalyginamai daugiau negu gimdytoja... Taip, žinoma, ir motinos turi teisių, bet jos neturi jokios teisės išplėšti vaiko iš jam savos, artimos, jį užauginusios aplinkos pagal savo įgeidį ar įtakingų šešėlyje gyvenančių žmonių įsakymą... Taip, gyvenime būna visokių aplinkybių, tačiau negalima ateiti ir jėga, smurtu, pasitelkus kaukėtų, dujomis ir elektra ginkluotų vyrų būrį, išplėšti klykiančio vaiko iš namų, kuriuose jis visą gyvenimą augo... Tai nežmoniška, tai barbariška. Juk net teismo sprendimas buvo įpareigojęs motiną per tam tikrą laiką savo dukrą prisijaukinti, prisipratinti, kad ši be jokios prievartos, savo noru eitų kartu su ja. Pagaliau vaiko teisių tarnybos darbuotojai turėjo išmokyti motiną bendrauti su vaiku be prievartos, be fiziškai stipraus advokato ir apsauginių fizinės pagalbos. Ji turėjo išmokti elgtis su vaiku kaip tikra mama. Mama, kuri į išsigandusio vaiko klyksmą atsako ne riksmu „ŠŠŠaaa!", o su meile ir rūpesčiu...

Ir nemanykite, kad mums rūpi tik vieno vaiko likimas. Lietuvoje, tos pačios valdžios duomenimis, mokyklų nelanko 3318 vaikų... Suprantu, kad dauguma jų su tėvais kur nors užsieniuose, bet juk gali būti ir nežinia kur... Kodėl jų neieškoma? Juk, jei išgelbėsime vieną vaiką, išgelbėsime visą pasaulį.

Man dėl daug ko skauda širdį... Labai daug neteisingumo, valdžios ir pareigūnų abejingumo istorijų išgirstu būdama čia, aikštėje... Dauguma jas pasakojančių pradeda ir baigia savo kalbą skausmingu atodūsiu: kam galiu apie visa tai papasakoti? niekas manęs nenori išklausyti...

Aš jau nekalbu apie nusikalstamus dalykus: neištirta Vytauto Pociūno žūties byla, neišaiškinta ir Gintaro Beresnevičiaus mirtis policijos automobilio bagažinėje, nepasmerktas ir nežmoniškas policininkų elgesys su 73 metų Agota Ramanauskiene...

Kiek daug Lietuvoje nepagarbos žmogui. Daug tylos apie pačius svarbiausius dalykus, kai tauta emigruoja, žudosi, yra praradusi viltį, pasitikėjimą savimi... Ir kiek daug triukšmo, tuštybės, kiek spalvotų „sėkmingo" gyvenimo imitacijų laikraščiuose ir televizijoje... Man, kaip menininkei, gaila, kad mūsų kūrybingi, talentingi, darbštūs žmonės skiria tiek daug jėgų ir išteklių ne kūrybai, kad yra net skatinami ne gyventi pašaukimu, ne kurti, o atrodyti... Ir vartoti, be perstojo tik vartoti...

 

- Iš kur kyla jūsų kasdienė stiprybė? Tikėjimas, kad tai, ką diena iš dienos darote, nors, atrodo, niekas nuo to nesikeičia, yra prasminga? Gal verčiau, kaip daugelis sau tyliai sako, užsiimtumėte savo kasdieniais reikalais, savo kūryba?

- Toks charakteris. Man nepriimtinas lietuviškasis „aukos" - aplinkybių ar valdžios - sindromas. Nepriimtinas tas savęs nuvertinimas, savęs negerbimas, kai leidžiame kitam mums į akis sakyti netiesą, kai užuot gynę tiesą ir teisingumą, prisitaikėliškai tylime...

Žinoma, stiprybės teikia ir įsitikinimas, kad tiesa tikrai mūsų pusėje. Negerbčiau savęs, jeigu pasitraukčiau neišnaudojusi visų galimybių ją paliudyti.

Patys pagalvokite - kokia prasmė man būti dirbtuvėje, kai žinau, kad kažkur lėtai, niekšiškai trinama vaiko atmintis, žlugdoma jo asmenybė? Sakysite - aš fantazuoju? Jei taip, tuomet atsakykite man: kodėl mergaitė tris mėnesius slepiama? Kodėl su jos sveikatos būkle Valstybės saugumo departamentas neleidžia susipažinti to prašantiems garsiems Lietuvos pediatrams? Kodėl net artimiausiems žmonėms - mergaitę auginusiems seneliams, jos artimiesiems - neleidžiama pamatyti neretušuoto „gražaus ir laimingo" mergaitės naujojo gyvenimo, išgirsti jos balsą? Galų gale - bent skype‘u ar telefonu su ja pabendrauti? Juk totali mažo vaiko socialinė izoliacija yra nusikaltimas. Kodėl taip žiauriai valdžia baudžia prokuratūros iškeltoje byloje minimą pedofilijos auką? Jau dvi savaites mes kasdien to raštu klausiame Prezidentės, bet ji tyli.

 

- Kas jus labiausiai palaiko: artimieji, draugai, Daukanto aikštės bičiuliai?

- Palaiko žmonės, diena iš dienos ar tik tada, kai gali, ateinantys į aikštę. Taip, čia jau susikūrė Daukanto aikštės bendruomenė iš visos Lietuvos. Tarp mūsų žinomi mokslininkai, menininkai. Už mūsų tūkstančiai. Tai kas, kad ne visi gali lankytis aikštėje. Labai džiugina jauni žmonės, jų drąsa, jų ryžtas - jie jau kitokie nei jų tėvų karta. Ir tai pagrįstai teikia vilties.

 

- Ką jūs asmeniškai atradote čia, Daukanto aikštėje?

- Daug jautrių, gražių žmonių, kuriuos vienija neapsimestinis rūpestis dėl Lietuvos ateities, kurie pasiryžę aukoti ir aukotis. Kartu mes galime neįtikėtinai daug. Kviečiu visus ir kiekvieną nepasiduoti smurtui, melui, priešintis Lietuvos žmonių žeminimui, liudyti viltį.

 

Kalbino ir interviu parengė

Ramutė Bingelienė

Bernardinai.lt

2012-08-18

2012.08.16

Patriotizmo grimasos

Rinkimų salvės griaudi ir ima vis labiau spengti ausyse. Seimo pirmininkė Irena Degutienė šaukia miestui ir pasauliui, kad negalima balsuoti už Darbo partiją, nes Lietuva bus parduota Rusijai. Tema girdėta, ir nesigilinkime į tai, ar teisingas šis pavojaus varpo skambaliojimas įprastu taktu.

Juolab kad ir savivaldoje, ir nacionaliniu mastu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems atstovauja I. Degutienė, su Viktoro Uspaskicho partija yra ne kartą surėmę ar bandę suremti pečius. Neminint kitų atvejų pakanka ir iškiliųjų energetinių projektų, kurie niekaip nebūtų prasiskynę kelio parlamente be Darbo partijos frakcijos pritarimo. Žinoma, rinkimų kontekste partnerystė yra tarsi tik taktinė, o ne strateginė.

Kaip „strategija" vėl ištraukiamas po praėjusių rinkimų pamirštas Rusijos sulaikymas, o tai, kad tariamą jos vinį - energetinę nepriklausomybę - konservatoriai stumia į priekį tik su to paties V. Uspaskicho pagalba - nė motais. Tūlas rinkėjas į tai gal ir nesigilins - patriotine gaida žaidžiant reikia kuo mažiau kreipti dėmesio į detales. I. Degutienės, kaip drausmingos partinio pulko motinos, vaidmuo čia visiškai aiškus ir pagal scenarijų suprantamas - pašaukti urnų link drausmingą ir dvasingą patriotų vorelę su krištolinėmis ašaromis akyse.

Kur kas įdomiau kitkas. Solidžiausia mūsų politikos dama balotiruojasi sostinės Naujamiesčio apygardoje, į kurią suplaukia visų emigrantų balsai. Tų pačių emigrantų, kuriuos Seimo pirmininkė dar prieš keletą mėnesių paskelbė vos ne tėvynės išdavikais, lengvo ir gero gyvenimo ieškotojais (juk gyventi reikia sunkiai ir negerai, kitaip esi ne lietuvis), ir perskaitė paskaitą apie patriotizmą bei tėvynės meilę.

Laimei, ji, kitaip nei premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė D. Grybauskaitė, bent nelindo į eterį sveikinti Londono olimpinių žaidynių medalininkų. Gal todėl, kad tektų prisiminti šį nemalonų incidentą. Ištik tu man taip, kad plaukikė Rūta Meilutytė - Londono moksleivė, o boksininkas Evaldas Petrauskas pasakoja, kad jo šeima laukia Airijoje.

Argi ne faktas, kad ir lietuvybė, ir patriotizmas, lojalumas valstybei puikiai suderinami su „lengvo ir gero gyvenimo paieškomis" užsienyje, kol nėra užteršiami politiniais išskaičiavimais, beatodairiška kontraktų medžiokle, žvaigždžių ligomis ir groteskiška vaidyba? „Gimiau ir augau Lietuvoje ir nenoriu atstovauti kitai šaliai". Priduriant, kad toks atsakymas skambės visada. Neverkšlenant dėl krizių, sąlygų, sunkios išeivio duonos (tos, kuri Seimo pirmininkei atrodo lengva). Nekeliant sąlygų, nieko nekaltinant ir nieko nereikalaujant. Štai ir palyginkime šias dvi patriotizmo pamokėles. Kuri jų skamba solidžiau, nuoširdžiau ir įtikinamiau?

Kas iki olimpinių žaidynių labai žinojo ir domėjosi - lengvai ar sunkiai iš Lietuvos pasitraukusios šių sportininkų šeimos gyvena ten, kur ieškojo „lengvo gyvenimo"? Kam tai labai rūpės, kai bus politiškai pasišildyta šlovės spinduliuose? Naujamiesčio vienmandatininkei priklausytų rūpintis, o ir bent jau mėginti suvokti tikrąją išvažiuoti prisivertusių (tam reikia drąsos) žmonių gyvenimo realybę. Bet tai sunku. Daug lengvesnis gyvenimas yra politinio teatro scenoje, kartojant išmoktus poterius, atrajojant išmoktus (ar iš suflerio būdelės diktuojamus) perspėjimus apie grėsmes, užkeikimus ir žiovulį keliančius pamokslus.

 

Balsas.lt

Tomas Čyvas

2012-08-16

2012.08.14

Kodėl mažose parduotuvėse pirkti brangiau?

Greičiausiai pastebėjote, kad mažose mažų miestelių parduotuvėse ta pati prekė kainuoja brangiau nei, tarkime, miestų prekybos tinkluose? Tuo gali įsitikinti mažų miestelių ar dabar gausiai į kaimus ir prie ežerų poilsiauti išvykę didesnių miestų gyventojai.

Štai mano tėvų pirktas 175 g 82% riebumo sviesto pakelis vienintelėje mūsų gyvenvietės parduotuvėje kainavo 4,10 Lt, o štai Vilniuje už lygiai tokį patį sviestą mokame 3,80 Lt. Ir tokia pat padėtis dėl absoliučios daugumos prekių.

Dažnas gali nustebti ar net pasipiktinti. Juk puikiai žinome, kad didesnių miestų gyventojai gauna didesnes vidutines pajamas nei mažesnių. Tad ar nekeista, kad iš neturtingųjų prašoma už tą pačią prekę mokėti brangiau? Kitas gali net ir pamanyti, kad tai yra tikras parduotuvės savininko pasipinigavimas, kai naudojamasi tuo, kad žmonėms arti tik viena parduotuvė. Tad ar ne puiki proga uždirbti kokius nors „viršpelnius"?

Panašių samprotavimų ir palyginimų girdime ir apie prekių kainas Lietuvoje bei kitose Europos valstybėse. Žinoma, kad tada lyginama ne taip tiksliai, kaip mano pateiktame sviesto pavyzdyje, tačiau žmonės vis tik lygina ir teigia, kad užsienyje dalis prekių kainuoja pigiau. Ir vėl nuskamba tas pats intuityvus pasipiktinimas galimu verslininkų plėšikavimu, nes Lietuvos gyventojų vidutinės pajamos yra gerokai mažesnės nei Europos Sąjungos. Perkamoji galia mažesnė, o mokame brangiau.

Tačiau tokia padėtis nėra nei joks rinkos paradoksas, jos yda ar išskirtinio Lietuvos verslininkų godumo išraiška. Tai turi labai tvirtą ekonominį paaiškinimą. Dar daugiau - tokia padėtis yra ir dėsninga, ir naudinga vartotojui bei smulkiajam gamintojui. Mažose parduotuvėse vietą atranda mažesnių, regioninių, gamintojų prekės, kurios nepatenka į didžiuosius tinklus, nes gamintojai nesugeba užtikrinti tokio masto tiekimo. Vartotojui gi vienintelė reali alternatyva brangesnei prekei mažoje parduotuvėje yra ne pigesnės prekės joje, o parduotuvės uždarymas. Tada, norėdamas nusipirkti pakelį sviesto, žmogus turės mokėti ir už autobuso bilietą, kad nuvyktų į mažesnes kainas siūlančią parduotuvę rajono centre.

Nematomoji tokių „brangių" parduotuvių pusė ir paaiškinimas jai yra maža apyvarta ir santykinai didesnės vienai prekei tenkančios transportavimo ir fiksuotos išlaidos. Jei vis tik rastųsi koks goduolis, gyventojai tiesiog dažniau vyktų į miesto centrus ir pirktų didesnius šaldytuvus, kuriuose laikytų didesnes atsargas. Tad mažosios parduotuvės turi rasti optimalią kainą, kuri ir leistų veikti be nuostolio, ir pritrauktų pirkėją tegu ir nedideliems pirkiniams ar pirkiniams „extra" atveju, kai pritrūko duonos, druskos ar cukraus.

Maža rinka ir transportavimo sąnaudos yra svarus atsakymas besiskundžiantiems brangesnėmis prekėmis Lietuvoje, pavyzdžiui, alyvuogėmis ar jų aliejumi. Žinoma, Graikijoje ar Ispanijoje tikrai rastume pigesnio, tačiau, jei tokia pat kaina pareikalautume jų Lietuvoje, šio produkto tektų tiesiog atsisakyti. Dėl mažo pirkėjų skaičiaus ir transportavimo sąnaudų tokios labdaros misijos nesiimtų vykdyti joks verslininkas - nei Graikijos, nei Lietuvos. Taigi, mieli mažų parduotuvių lankytojai, nesipiktinkime, negadinkime atostogų nuotaikos, o tik pasidžiaukime, kad sviesto galime nusipirkti 30 centų brangiau, bet arti namų, nei vieninintelio pakelio keliaudami už dvidešimties kilometrų ir sumokėdami už benziną kone 5 litus už litrą.

 

Rūta Vainienė

2012-08-14

2012.08.06

Ar sulapos medis, įspraustas į nunešiotą batą?

Šiandien švenčiame. Ir vakar šventėme. Švęsime ir rytoj.

Tebūnie šventė! Taip sako merė savo kreipimesi į biržiečius, paaiškindama, kas yra miesto šventė, ką reiškia jos simboliai ir kaip mums derėtų jaustis visas tris dienas.

Įkvepianti kalba.

Todėl skubu įveikti, anot merės Žodžio, emocinę tuštumą, kasdienybės niurgzlumą ir pajusti gyvybės jėgą, trykštančią iš Gyvybės medžio, kuris simbolizuoja amžinąjį ryšį su tais, kurie gyveno, kūrė... Ir t. t.

Tik viena bėda - šventės turi pabaigą. Ir emocines pagirias.

Ką veiksime su tuo Gyvybės medžiu užgesus šventės šviesoms ir nutilus muzikai?

Toks klausimas nekiltų, jei visa tai priimtume tik kaip vaidinimą, žaidimą, pasilinksminimą, o gražiai ir protingai pavadintus simbolius su visomis įvardytomis jų prasmėmis - paprasčiausia butaforija.

Juk visi žino, kur po vaidinimų pakliūva buvę scenos apstatymo reikmenys.

Bandau įsivaizduoti, kas gi bus su tuo Gyvybės medžiu, išaušus nešventinio pirmadienio rytui Biržuose.

Jeigu teisingai suprantu, Gyvybės medis simbolizuoja ir pilietinį bendruomeniškumą. O jo esmė, pagrindas, kaip žinia, yra teisingumas. Būtent dėl teisingumo stokos bet kurios bendruomenės ima merdėti, irti.

Kitaip tariant, pilietinio bendruomeniškumo medis veši tik tuomet, kai pagrindiniu elgesio ir sprendimų kriterijumi laikomas teisingumas.

Mūsų miesto centre nuo pat nepriklausomybės atgavimo stovi du paminklai. Vienas iš jų vadinamas Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Greta jo, sovietinių karių kapinėse yra kitas - su raudona žvaigžde ir užrašais: „Žuvusiems tarybiniams kariams - amžinas atminimas", „Kritusiems kariams - Biržų išvaduotojams". Pasirašo „Biržų dirbantieji".

Ir vieniems, ir kitiems biržiečiai atiduoda pagarbą.

Viena kita kaskart pasigirstanti abejonė, ar sovietų kariai išties yra Biržų išvaduotojai, platesnio visuomenės atgarsio nesulaukia.

Daugiau nei dvi dešimtis nepriklausomos Lietuvos metų ant pašto sienos kabojo ir lenta, skelbianti, kad čia mokėsi ne kas kitas, o „proletarinis poetas" Julius Janonis.

Biržiečių reiškiama išskirtinė pagarba proletariato dainiui vėlgi daugumai atrodo normalus dalykas.

Prieš pat miesto šventę šios lentos nukabinimas užrašui pakoreguoti sukėlė tokią emocijų bangą, tarsi būtų pasikėsinta į tikrų tikriausią šventenybę. Pasigirdo, kad net Vilniuje organizuojamas kraštiečių desantas ginti nuo pasikėsinimo į J. Janonio deklaruotų proletarinių idėjų įamžinimą.

Tokiais svarbiais visuomenės gyvenimo momentais paprastai žmonės laukia garbių, autoritetą pelniusių asmenų viešai išsakytos pozicijos.

O Biržų šviesiausi protai tyli. Pavieniai balsai kalba tarsi į tuštumą. Jų balsai negirdimi. O iš bandančių kalbėti garsiau leidžiama (skatinama?) tyčiotis.

Prieš miesto šventę surengtame Biržų savivaldybės tarybos posėdyje vyriausias jos narys Povilas Stakionis bandė išsakyti nuomonę apie memorialines lentas, skirtas „proletariniam poetui" ir „Biržų išvaduotojams". Buvęs tremtinys siūlė tinkamai įamžinti pokario kovose kritusių partizanų atminimą.

Garbaus amžiaus tremtinio pasisakymas netrukus sulaukė atgarsio - rajono laikraštyje iš jo viešai išsityčiojo istorijos studijas baigęs žurnalistas. Jis paskelbė, kad „Biržų išvaduotojams" skirtos lentos sovietinių karių kapinėse nėra. Kitaip tariant, žilagalvis tremtinys paprasčiausiai kliedi.

Į tokį akivaizdų melą, žeidžiantį žmogaus orumą, ir tyčiojimąsi iš svarbiausių vertybių sveikoje bendruomenėje būtų iškart reaguojama.

Štai užteko lietuvaičiui, sergančiam už tautiečius olimpiadoje, iškelti ranką panašiai, kaip sveikinosi hitlerininkai, ir britai iškart įkišo jį už grotų.

Tuo tarpu Biržuose po įžūlių akibrokštų viešojoje erdvėje paprastai būna tylu ramu.

Kas mums nutiko?

Į panašius klausimus mes turime įvairių atsakymų. Dažniausias iš jų - du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius Biržus valdė raudonieji. Jų širdys plakė brandaus socializmo ritmu ir bet koks pilietinis aktyvumas, nesutampantis su valdžios pozicija, buvo slopinamas, niekinamas.

Pas mus neįvyko moralinė desovietizacija, kuri bendruomenę turėjo grąžinti prie etinių savo pamatų.

Bet valdžią renka ne kas kitas, o biržiečiai. Toks jų pasirinkimas nėra atsitiktinis - žmonės lygiuojasi į bendruomenės elitą, šviesuomenę, inteligentiją.

Ir didžiausia bėda ta, kad mūsų vadinamosios šviesuomenės vertybės nesiskiria nuo sovietinių laikų kompartijos grietinėlės nuostatų. Kadaise jai tarnavę ir už tai įvairių malonių gaudavę inteligentai perėmė ir jos mąstymą. Ir šios inteligentų vertybinės nuostatos, jų laikysena duoda toną visai bendruomenei.

Todėl nenuostabu, kad tokiai bendruomenei nesopa širdies, kai šalia kritusiųjų už laisvę šlovinami okupantai. Jai neskauda, kai niekinami pokario partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Jai juokingas kadaise okupantų sprogdintas ir užkastas mūsų tautos laisvės simbolis, kurio vietą užėmė karių kapai su raudona žvaigžde spindinčiu obelisku ir „išvaduotojus" šlovinančiais užrašais. Ji atvirai šaiposi iš būrelio patriotų, nuoširdžiai besistengiančių rasti tinkamą vietą nepriklausomybės paminklo originalui. Ir panašu, tos vietos neras. Nes bendruomenėje ištrinta riba tarp tikrųjų vertybių ir jų pakaitalų.

Tarp kovotojų už laisvę ir okupantų mes be skrupulų dedame lygybės ženklą. Nepriklausomybės paminklo kopija mums svarbesnė nei originalas. Mes grąžome rankas, kai kas nors drįsta suabejoti „proletarinio poeto" reikšme mūsų kultūrai, ir visiškai mums neskauda galvos, kad Biržai turi kur kas iškilesnių kūrėjų, kurių atminimas čia įamžintas minimaliai. Kaip Biržai pagerbia, pavyzdžiui, B. Sruogą, K. Binkį?

Tai, kas pas mus vadinama patriotizmu, pilietiniu ugdymu, viso labo tėra vaidinimai, butaforija. Skambių kalbų, sakomų įvairiomis progomis, nelydi darbai.

Abejingumas esminių vertybių, istorijos interpretavimo klausimais yra laikomas tinkamiausia inteligencijos laikysena. Tai vadinama „geru tonu". Nors būtent abejingumas naikina bet kokį sociumą.

Svarbu net ne tai, kad inteligentija neišsako pilietinės pozicijos dėl trypiamų vertybių, nereikalauja padorumo bei teisingumo, o tai, kad dauguma inteligentų nejaučia tokio teisingumo trūkumo.

Jo pasigenda nebent tada, kai paliečiami jų asmeniniai interesai ir ambicijos, kurios paprastai būna itin didelės.

„Nevalia užmiršti, kad vadinamųjų inteligentų tuštybės ir jautrumo tikriems ir menamiems įžeidimams koeficientas žymiai didesnis nei paprastų mirtingųjų", - ironizuoja politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.

Bendruomenes gaivinti, auginti, vesti jas į aukštumas gali išsilavinusios, šviesios asmenybės, siekiančios kilnių tikslų, nugalinčios baimes. Tokie vadinami dvasios aristokratais.

Žvelgiant į Biržus, deja, matyti tik dvasios proletarai.

Bet šias eretiškas mintis galima nurašyti ir artėjančių pošventinių pagirių baimei. Šiandien švęskime ir nesukime galvos, ar į nunešiotą batą įspraustas medis gali sulapoti.

 

Rasa Penelienė

2012-08-04

2012.07.30

Kur mus siunčia valdžia?

Išraustos Biržų miesto gatvės - sena naujiena, įgrisusi tema. Kalbėti apie tai - tarsi eilinį kartą įkvėpti suniokotų gatvių dulkių, kurios girgžda tarp dantų ir kelia vienintelį norą - spjaudytis.

Bet spjaudytis viešumoje negražu. Reikia pakentėti, nes gatves kasti būtina - mat vyksta vandentvarkos darbai. Ilgokai vyksta. Ir savotiškai. Bet tai - jau kita tema.

Šiandien akis graužia dulkės ir dantis barškina duobės gatvėse.

Gyventojai kantriai daužo automobilius važinėdami suniokotomis ir purve skęstančiomis gatvėmis. Žino, kad išauš tokia diena, kada jų gatvėse pasirodys asfalto dangos darbus atliekantys darbininkai.

Kai kurių gatvių gyventojams ta laimė jau nusišypsojo. Jie lengviau atsipūtė - pagaliau! Bet vos pradėjus vieną gatvės galą tvarkyti, staiga dingsta milijoninio projekto vykdytojai su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi.

Dar nespėjo miesto gyventojai vieni kitiems perpasakoti kuriozinių istorijų apie vamzdynų klojimą Biržuose, kai pasipylė nauji anekdotai apie gatvių asfaltavimą.

Kaip mūsų miesto gatvėse atkuriama danga, sveiku protu suvokti sunku.

Ką reiškia nukirsti gatvėje senojo asfalto kraštus, nukasti gruntą, papilti skaldos ir tokį pusfabrikatį palikti ne dienai, ne dviem, o savaitėms? Į duobes stačiais kraštais darda automobiliai, nes jų išvengti neįmanoma. Įspėjamųjų ženklų nėra. O jei vairuotojas spėja kliūtį pamatyti, jos išvengti ne visuomet pavyksta - sukdamas nuo vienos duobės dažnai patenka į kitą. Toks figūrinis važinėjimas su kliūtimis ypač įsimintinas naktį neapšviestomis Biržų gatvėmis. Sako, taip taupomi savivaldybės pinigai. Tai suprantama, nes jų tikrai prireiks milijoninio projekto brokui taisyti.

Matant, kaip asfaltuojamos gatvės, ir ne specialistui suprantama, kad po metų kitų jų remontas ryte ris pinigus. Projekto lėšos jau bus „įsisavintos", o broką teks taisyti iš savivaldybės kišenės. Tiksliau - iš mūsų visų, mokesčių mokėtojų.

Ketvirtadienį į redakciją užsukęs biržietis pasakojo stebėjęs, kaip vyksta asfaltavimo darbai miesto gatvėse. Darbų kokybę ir kultūrą lygino su tuo, ką jam teko išvysti JAV.

Jau girdžiu, kaip mūsiškiai valdžiažmogiai ir jų klapčiukai guodžiasi - ar mums lygiuotis į amerikonus? Gatves kasa ir kaimyniniai rajonai, bet ten žmonės pakantesni ir neburba.

Gal taip ir yra, bet guostis, kad ir kitur blogai, - graudus užsiėmimas. Mintis, kaip Afrikoje vietiniams sunku važinėti neasfaltuotais džiunglių keliais, bemat išsklaido eilinis automobilio trinktelėjimas patekus į Biržų gatvės duobę. Jo bildėjimas vaiko bet kokius pozityvius mintijimus apie milijoninių projektų užsakovus, vykdytojus ir jų kilnią misiją diegti civilizacijos stebuklus provincijos miestelyje.

Kad mes laikomi „čiabuviais", vaizdžiai pasakoja ir minėtas biržietis, stebėjęs Biržų gatvių tvarkymą. Jis negalėjo nuslėpti nuostabos, kaip prie nelygių senojo asfalto dangos kraštų nekokybiškai tvirtinamas naujas asfaltas, kad klijai neva pilami tik ant viršaus. Tokiuose netinkamai padarytuose „sudūrimuose" asfalto danga greitai pradėsianti irti. O kad šitaip sulopyta gatvė nelygi, nepatogi, aišku ir nepabuvusiam užjūriuose.

Apie šias ir panašias problemas nei Biržų rajono savivaldybės vadovams, nei specialistams aiškinti neverta. Jie į tokius klausimus turi paruošę atsakymą. Jis liepos 19 dieną paskelbtas savivaldybės tinklalapyje. Ten rašoma: „Dėl mieste vykdomų vandentvarkos darbų išardytos gatvių dangos bus baigtos atstatyti iki spalio 26 dienos. Pastebėjus nekokybiškai atliekamus darbus prašome kreiptis į techninę priežiūrą atliekančią UAB „Evikta", tel. 8~699 85 898."

Ši valdžios žinutė, verčiant į paprastą žmonių kalbą, reiškia - ATSIKNISKIT.

Turime tuntą valdininkų, savivaldybės įmonę, kuriai patikėti milijoniniai projektai, pasamdyti techninę priežiūrą atliekantys asmenys, bet darbų kokybė, panašu, nerūpi niekam.

Tiksliau, rūpi eiliniams piliečiams. Bet juos valdžia siunčia... prižiūrėti techninę priežiūrą atliekančią bendrovę.

Rinkėjai turėtų pasimokyti iš valdžios ir per kitus rinkimus ją taip pat kur nors pasiųsti. Kultūringai ir inteligentiškai - kad ir šunims šėko pjauti.

 

Rasa Penelienė

2012-07-28

2012.07.27

Vaikeli, geriau patingėk

Ir vėl atėjo vasara, ir vėl iškilo ta pati jau įkyrėjusi problema per vasaros atostogas norintiems padirbėti jaunuoliams ir jų tėvams. Net pilnamečiam studentui pabaigus mokslus būna sunku įsidarbinti, nes pirmasis darbas visada yra iššūkis.

Visi reikalauja darbo patirties, o iš kokio oro tą patirtį sukurti? Sezoninis darbelis vasarą ir galėtų būti tos pirmosios eilutės gyvenimo aprašymo darbo patirties skiltyje.

Pačių tėvų nuomonė dėl vaikų darbo per atostogas yra gana įvairi. Yra tėvų, kurie mano, kad vaikas ar jaunuolis, savo atostogas turi leisti įvairiems pasaulio pažinimams ir atradimams, o čia jau amplitudė skiriasi pagal tėvų galimybes. Kas leidžia vaikams apkeliauti pasaulį, o kas tiesiog mano, kad nieko neveikimas yra geriausias vasaros poilsis. Dėl šeimų pažiūrų skirtumų neverta ginčytis, bet juk egzistuoja ir valstybinis požiūris į jaunesnių nei 18 metų žmonių darbą, nepriklausomai nuo to, ar būtum Hilton vaikaitis, ar prie parduotuvės išmaldos prašantis vaikas. Be Darbo kodekso šiems asmenims yra taikomi papildomi darbo suvaržymai, numatyti Vyriausybės nutarime ir Sveikatos apsaugos ministro įsakyme.

Jauniems asmenims nuo 14 iki 16 metų leidžiama dirbti tik nutarime išvardintus lengvus darbus. Sąrašas baigtinis, jame numatyti 33 leidžiami darbai. Sąraše yra nukritusių kankorėžių rinkimas, tačiau nėra automobilių plovimo. Leidžiama atlikti patalpų valymo darbus, tačiau kažkodėl tik vaikų ugdymo, maitinimo įstaigose. Kodėl negalima valyti biuro patalpų ir tualetų, labai keista. Galima rūšiuoti švarius skalbinius skalbykloje, bet negalima liesti dar nevalytų. Galima ganyti gyvulius, bet tik neveislinius. Ir taip toliau.

Darbdavys, norėdamas priimti į darbą jaunuolį, irgi turi gerokai padirbėti. Reikalavimai tokie, kad susidaro įspūdis, jog asmuo priimamas ne į darbą, o į vaikų darželį. Nenuostabu, kad darbdaviai kratosi jaunuolių, ir miesto vaikai įsidarbina dažniausiai dėl tėvų pažinčių, bet ne dėl veikiančios jaunų asmenų įdarbinimo sistemos.

Normos normomis, tačiau kaime dažnai stebiu štai tokią padėtį: traktoriais dirba ir keturiolikmečiai, penkiolikmečiai, apskritai, kaime dažnai dirba vaikai iki keturiolikos metų ir tokius darbus, kuriuos draudžia paminėti teisės aktai. Ir tai nieko nepiktina, priešingai - liktum nesuprastas, jei nedirbtum.

Valdžios reglamentai ir gyvenimo realybė šiuo atveju prasilenkia. Vaikai juk dažnai namuose be jokio atlygio atlieka tuos darbus, už kuriuos jiems įsidarbinus draudžiama gauti pajamų. Taip išeina, kad valdžios numatyti apribojimai galų gale apriboja ne patį jaunuolių darbą, bet tik atlygio gavimą, kai sudaroma oficiali darbo sutartis. Štai tokią meškos paslaugą padaro valdžios reguliavimai, kurie kišasi į klausimus, kurie turėtų būti sprendžiami šeimoje.

 

LRT

Rūta Vainienė,
Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė

2012-07-26

2012.07.27

Status quo ar radikalios reformos?

(...) Prieš kurį laiką Liberalų sąjūdis išplatino dėmesio vertą pareiškimą, kuriame perspėja, kad populizmas yra pavojingas iššūkis. Visiškai sutinku su liberalais, kad turime būti budrūs ir suvokti, kad, jei labai į Seimą norintys patekti politikai žada mažinti mokesčius, bet didinti socialines išmokas ir tvirtina, jog tik jie gali išspręsti esmines problemas, aiškiai nenurodydami, kaip tai jie darys, tai tik neatsakingas balsų „žvejojimas", pažadai, kurių paprasčiausiai neįmanoma įvykdyti.

Taip pat sutinku su liberalų teze, kad dabartinė opozicija, besiveržianti į valdžią, nelabai ką turi pasiūlyti ir yra labai atsakinga už politines problemas, kuriomis dabar garsiai piktinasi.

Daug sunkiau sutikti su liberalų pareiškimo tvirtinimu, kad didele grėsme valstybei yra rinkimų išvakarėse kuriamos naujos politinės partijos. Taip pat ir su pasigyrimu, kad lietuviškas liberalizmas yra paremtas „sveiko proto" principais. Būtent sveiko proto (nepainiokime su egoizmu ar kurios nors interesų grupės atstovavimu) liberalų veikloje jau seniai trūksta. Jo vietą užėmė ideologiniai užkeikimai ir skambios deklaracijos, paklusniai tenkinant įtakingų verslo grupių įnorius.

Maža to, esu įsitikinęs, kad būtent liberalaus bei krikščioniškosios demokratijos dėmenų silpnumas Lietuvos politinėje sistemoje ir yra viena iš svarbiausių dabartinės sisteminės krizės priežasčių. Krikdemiškos politikos sunykimas sukarikatūrino socialinio teisingumo sampratą ir atvėrė kelius populistams, keliantiems teisingus skaudžius klausimus, bet nesugebantiems pasiūlyti prasmingų ir atsakingų jų sprendimo būdų. Subanalintas ir vienpusiškas liberalizmas nesugebėjo realiai ginti kiekvieno žmogaus lygybės prieš įstatymą bei laisvės gyventi be tiek valstybės, tiek bet kurios galią turinčios grupės diktato.

Ar neparadoksalu, kad, valdant krikščionių demokratų ir liberalų valdančiajai koalicijai, socialinio teisingumo principas taip ir netapo kertiniu politiniu principu, o jėgos struktūros tapo valdžios įrankiu prieš savos valstybės piliečius, turinčius kitą nuomonę nei politinio elito atstovai, kovojančiu kaip prieš teroristus? Beje, prisiminkime, kad, valdant socialdemokratams, socialinė nelygybė Lietuvoje pasiekė iki tol nematytas aukštumas, o LSDP nuosekliausiai įgyvendino nomenklatūrinį liberalizmą (jo esmė - visiškos veikimo laisvės į nomenklatūrą patenkančioms stambaus kapitalo grupėms suteikimas).

Tad neverta stebėtis, jog šiandien krikdemais, liberalais ar socialdemokratais pasivadinę politikai vieningai pasisako už politinį, ekonominį ir socialinį status quo, kuris susidarė po didžiojo gėrybių persidalinimo, vykusio privatizacijos metu, ir labai nervingai reaguoja, kai išgirsta kalbant apie tai, kad dabartinė politinė sistema stovi ant gerokai papuvusių pamatų.

Ilgą laiką mane stebino procesai, kurie vyksta Rusijoje, kai demokratas Garis Kasparovas į prieš Vladimiro Putino diktatūrą nukreiptus mitingus ėjo kartu su nacionalbolševikais ar komunistais. Kiek labiau suprasti procesus Rusijoje pradėjau tik tada, kai panašūs procesai prasidėjo ir Lietuvoje.

Kas bendro tarp Dariaus Kuolio, Gintaro Aleknonio, Aurelijos Stancikienės, Naglio Puteikio, Romualdo Ozolo, Sauliaus Stomos, Algio Patacko bei Neringos Venckienės, kurie kalba apie tai, kad Lietuvoje demokratinei sistemai yra iškilusi rimta grėsmė? D. Kuolys - kultūrinis liberalas, A. Stancikienė - daugiau nei dešimtmetį buvo aktyvi konservatorė, A. Patackas - radikalus patriotas ir krikščionis, R. Ozolas - vienas nuosekliausių euroskeptikų ir etnocentristų, N. Venckienė - teisėja, kiek suprantu, niekada negalvojusi apie politinę veiklą, bet pastaraisiais metais paversta priešinimosi dabartinei sistemai politine vėliava. Normalioje politinėje situacijoje, kurioje veikia normalios politinės partijos ir žmonėms tarnaujanti teismų sistema, šie žmonės veikiausiai nė nebūtų pasukę į politiką ir rinkimuose balsuotų už skirtingas politines partijas.

Kitaip sakant, jei Lietuvoje liberalai, krikščionys demokratai, socialdemokratai ir kitos politinės jėgos nuosekliai atstovautų politinėms ideologijoms, vykdytų rinkimų pažadus ir atkakliai stengtųsi gydyti visuomenės skaudulius, tikrai galėtume galvoti apie dvinarę ar trinarę partinę sistemą, galėtume vienareikšmiškai neigiamai vertinti naujai kuriamas politines organizacijas.

Deja, panašu, jog ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje valstybė ir visuomenė susiduria su sisteminėmis problemomis, kurias politinis elitas ignoruoja, ir tada į gatves, politinę veiklą eina tie, kurie atrodo kiek keistai, neatitinka vyraujančio „respektabilaus politiko" įvaizdžio, bet yra nuoširdžiai susirūpinę tuo, kas vyksta, ir reikalauja TIKRŲ permainų.

Jei mes manome, kad dabartinė politinė sistema susiduria su natūraliais augimo sunkumais ir tereikia kantrybės, laiko, lojalumo valstybės institucijoms, o problemos ilgainiui išnyks, tai natūralu, kad per rinkimus turėtume balsuoti už dabartinį politinį elitą (ar už valdžioje, ar už opozicijoje esantį).

Jei mes manome, kad nepakanka Seime ir Vyriausybėje perstatyti kėdes, esą susidūrėme su rimtomis politinėmis ligomis (korupcija, protekcionizmu, kasdienių visuomenės daugumos problemų ignoravimu etc.) ir būtinos radikalios permainos, tačiau dabartinis politinis elitas nenori keisti iš esmės jam palankios sistemos, tai natūralu, kad kur kas įdėmiau ir atlaidžiau žvelgsime į naujų partijų kūrimosi vajų. Galbūt jos nesugebės išspręsti visų problemų, tačiau net jei jos sugebėtų įtraukti naujas svarbias problemas į politinę darbotvarkę, sugriautų dabartinį politinio ir verslo elito bendradarbiavimo modelį, teisingumo ir bendrojo gėrio galbūt būtų daugiau nei dabar.

Prisipažįstu, buvo metas, kai Lietuvos politiniame gyvenime mačiau tik dvi spalvas ir politikus skirsčiau į „patriotus" ir „piktavalius". Džiaugiuosi, kad išsivadavau iš dvispalvės vizijos ir pradėjau matyti skirtingus atspalvius bei įsitikinau, jog kitamintis tikrai nebūtinai piktavalis, o „saviems" turime kelti ne mažiau griežtus reikalavimus nei tiems, kurių pažiūroms nepritariame. Esu įsitikinęs, kad kiekvienoje Lietuvos politinėje partijoje yra padorių, sąžiningų žmonių, kurie nori tarnauti žmonėms, o ne svajoja apie galią ir privilegijas. Deja, taip pat yra ir galios narkomanų, kurie pasiryžę bet kam, idant patektų į valdžią ar išliktų joje. Sunkiausias klausimas - kaip padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad į valdžią patektų daugiau tarnauti žmonėms siekiančių politikų nei „galios narkomanų"? Tikrai pritariu Aurelijaus Verygos, Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos vadovo, tezei, kad per rinkimus turime daug daugiau dėmesio kreipti ne į tai, ką politikas ar politinė partija žada, bet į tai, kaip elgėsi, ką darė iki šiol.

Taip pat manau, kad prieš šiuos rinkimus ypatinga atsakomybė teks viešiesiems autoritetams - asmenybėms, į kurių nuomonę ir argumentus kiti įsiklauso. (...) šiandien mums reikia ne direktyvų, receptų, bet argumentų, įvairių perspektyvų, sąžiningo dialogo. Kiekvienas turėsime apsispręsti pats ir prisiimti atsakomybę už apsisprendimą, tačiau prieš tai verta įdėmiai klausytis - tiek įvairių argumentų, tiek savo širdies ir sąžinės. (...)

 

Bernardinai.lt

Andrius Navickas

2012-07-24

2012.07.23

Apie Julių Janonį, raudonus akinius ir Raudonąjį artoją

Perskaičiau penktadienio, liepos 20 d., „Biržiečių žodyje" išspausdintą D. Mikelionio straipsnį „J. Janonis: „Nekaltinkit manęs..." ir likau labai nustebęs.

Jame yra „filosofiškai" klausiama, ar „muziejininkas Antanas Seibutis pakankamai kompetentingas spręsti J. Janonio atminimo įamžinimą"?

Iškart galiu atsakyti, kad tokio klausimo aš nesprendžiau - manęs niekas ir neprašė tą daryti. Kiek suprantu, tai padarė Biržų miesto seniūnija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas ir Lietuvos paštas. Aišku, aš, kaip nepriklausomos Lietuvos pilietis, turiu savo nuomonę ir ji yra giliai asmeniška.

Paklaustas aš išsakiau savo nuomonę, kad Biržų pradžios mokyklą baigė ne vien tik tarybiniais laikais „proletariniu" tapęs Julius Janonis. Su D. Mikelioniu net neverta diskutuoti nei dėl agronomo Alfonso Žukausko, nei dėl karininko Jurgio Atstupėno, nei dėl Stefanijos Paliulytės - Ladigienės, tarybinių veikėjų sušaudyto Nepriklausomybės kovų didvyrio generolo Kazimiero Ladigos žmonos, nei dėl kitų jo straipsnyje paminėtų ir nepaminėtų žmonių nuopelnų tiek Biržų kraštui, tiek ir visai Lietuvai. Jie veikė priešingai nei D. Mikelionio garbinamas poetas, svajojęs apie Ryto Aušrą.

Žurnalistas, kaltindamas visus užsidėjus raudonus akinius, pats užsideda neaiškios spalvos prietaisą ir pasiklysta tarp trijų pušų. Sau prieštaraudamas rašo, kad „Janonio, rašiusio apie vargdienių dalią ir kovą už geresnį gyvenimą, nelaimė - kad jį savavališkai pasisavino komunistinė valdžia ir pavertė „revoliucijos šaukliu" ar „proletariniu poetu". Vadinasi, apie tai skelbusi lenta yra neteisingai užrašyta. O kiekvieną netiesą reikia atitaisyti.

Ir dar norėčiau pasiūlyti taip atkakliai vargstančiam ir dėl istorinės tiesos išgyvenančiam D. Mikelioniui. Juk jis dirba leidinyje irgi su ne visai teisingu pavadinimu. Ir ant redakcijos iškaba neatitinka istorinės tiesos. Jei jau taip mylime istorinę tiesą, kokia ji bebūtų, tai turėtų laikraštis vadintis, kaip jis vadinosi įsikūręs 1945 m., - „Biržiečių tarybinis žodis". Jei toks pavadinimas netinka ar nepatinka, tai buvo ir dar „kietesnis" - „Raudonasis artojas".

 

Antanas Seibutis

2012-07-21

2012.07.19

Pavojai, klastos ir galimybės

Analizuojant Lietuvos Seimo rinkimų sėkmes ir nesėkmes į akis krinta, kad politinės grupuotės (partijos) laimėdavo tada, kai sugebėdavo jungtis su daugiau ar mažiau giminingomis jėgomis. Būdinga ir tai, kad toks manevras pavyko tik dviem partijoms, kurios save išdidžiai vadina sisteminėmis - tai ir aš jas taip vadinsiu, mat būtent jos ir yra esamos sistemos „kūnas ir kraujas" (kitaip - „mėsa"). Mėsą dalijasi senoji nomenklatūra, kurios motininė firma, jungimosi momentu besivadinusi Lietuvos ar Liaudies, ar abiejų (kas dabar prisimins?) Demokratine darbo partija, sėkmingai įsiurbė socialdemokratus ir apdairiai nusavino jų pavadinimą, o padorumą išlaikiusią partijos dalį ilgam nustūmė į politinį užribį.

Neprisijungusi dalis vadinasi Socialdemokratų sąjunga ir yra žinoma tik tiems, kas specialiai tuo domisi, gi apsijungę sisteminiai socdemai vienaip ar kitaip diktuoja politines madas. Šiuo požiūriu nedaug nuo jų besiskiriantys konservatoriai, apsižiūrėję prieš praėjusius Seimo rinkimus padarė tą patį manevrą ir „įsisavino" krikščionis demokratus, taip pat kartu su jų pavadinimu, tuo būdu savo viduriuose sutalpindami ir politinius kalinius, ir (kurį laiką) tautininkus. Tiesa, šiems galiausiai baigėsi kantrybė ir kadencijai perkopus per savo zenitą, kurį labiau tiktų vadinti nadyru, ėmė ir atsiskyrė.

Taigi, abu senosios - naujosios nomenklatūros pavyzdžiai pirštu prikišamai rodo, kad jėgų sutelkimas veda į pergalę, o skaidymas - kaip tik priešingai. Tą gerai iliustruoja liberalų aižėjimas, kuris irgi vargu ar galėjo būti atsitiktinis - mat meteoru per Lietuvos politinę tamsą lekiantis A. Zuokas be jokių abejonių ėmė kelti nerimą abiejose išvardintose stovyklose. Pridėjus jo asmenines savybes, nesunku suvokti, kad būtent jos ir sudarė visas prielaidas tiek jam kilti, tiek ir kristi, tiek ir vėl iš naujo viršun ropštis. Skaldymo veiksnys panaudotas ir kito politinio pavojaus atžvilgiu - nuo V. Uspaskicho „darbiečių" buvo atskeltas toks V. Muntianas, bet čia net kalbėti nėra apie ką... tiesiog metodas tas pats.

Dabar iš esmės daromi analogiški veiksmai. Po to, kai N. Venckienė įsivardijo kaip politinė žaidėja - turiu pagrindo manyti, kad parengiamieji skaldymo veiksmai buvo atliekami jau daug anksčiau - kaipmat imtasi smulkinti ir dalinti tas jėgas, kurios susivienijusios, žiūrėk, galėtų formuoti naują daugumą ir be sisteminių Seimo partijų. Nomenklatūrininkams - tai tikra jų pasaulio pabaiga. Tačiau išgyvenę Sąjūdžio „baisumus", dabar jie daug gudresni, apdairesni ir labiau šiuolaikiški - todėl ir skuba užbėgti tokiam scenarijui už akių.

Garliavos sukilėliai politinėse intrigose seniesiems vilkams, matyt, problemų nesudaro - jie jų tiesiog nebijo, suprasdami, kad turės praeiti nemažai laiko, kol tie žmonės iš entuziastingų mėgėjų taps politikos „profais". O kol mokysis, žiūrėk, vieni pasiduos, kiti parsiduos, ir tik nedidelė dalis galbūt išlaikys pradinę padorumo nuostatą - tačiau per tą laiką jau bus atsidūrę ir izoliacijoje, ir beviltiškoje mažumoje. Juk kas pavyko vieną kartą, gali pavykti ir antrą. Tačiau plati progresyvių jėgų koalicija, vienijanti tiek sukilėlius (tuos pačius, kuriuos vienas toks etikečių klijavimo kranklys vadina „patvoriniais"), tiek ir platesniu situacijos suvokimu pasižyminčius Lietuvos piliečių sluoksnius, jau būtų problema - reikalas tas, kad viešosios dvaro diktuojamos politinės linijos nelabai tesilaikančių istorikų ir filosofų taip lengvai už nosies nepavedžiosi. Todėl ir daroma viskas, kad šios jėgos tarpusavyje nesusikalbėtų, o dar geriau - kad nė nepradėtų kalbėtis. Kad net už apskrito stalo nesusėstų! Nes susėdę - nepaisant visų provokatorių ir kiršintojų pastangų - protingi žmonės, žiūrėk, dar ims ir susikalbės. Tragedija! Neleisti! Kol kas jiems tai pavyksta.

Pirminė „Lietuvos Sąrašo" idėja, žinomai kilusi D. Kuolio aplinkoje - o gal ir jo galvoje - atrodė kaip ideali vienijimosi matrica ir todėl galėjo tapti didžiausia sisteminių „nomenklatūrščikų" grėsme. Kad taip neatsitiktų, žūtbūt reikėjo Sąrašą palaidoti ar bent diskredituoti. Priminsiu, kad pirmas šią idėją viešai pristatė būtent D. Kuolys. Tačiau visiškai netrukus visuomenė išgirdo, kad Sąrašą formuos jau N. Venckienė. Smūgis suduotas gudriai ir tiksliai - juk N. Venckienė tautos didvyrė ir viskas, ką ji daro, yra gerai. O kas tada, jei daro ne jinai, o kažkas kitas naudojasi jos rankomis? Labai panašu, kad kaip tik taip ir buvo suveikta šiuo atveju - juk negali reikalauti, kad eilę metų baisiausiai pjudoma, morališkai ir fiziškai žalojama atsistatydinusi teisėja dar spėtų narplioti juodųjų technologų pinkles. Juk Lietuvos Sąrašo idėja gera, ji irgi siekia bendrojo gėrio, todėl ji ir imsis jį formuoti... Matyt, buvo tikėtasi, kad po tokio N. Venckienės pareiškimo D. Kuolys kaip nors išsišoks ar bent jau viešai pasipiktins, taip galutinai sunaikindamas vieningo politinio veikimo galimybę. Tačiau lyg tyčia jis pasirodė per daug kultūringas ir santūrus, kad imtų taškytis pykčio purslais, ir viešai pareiškė, kad gražių gėlių puokštė gerai atrodys ir perkelta į kitą vazą - žodžiu, aiškiai parodė, kad siekiant kilnaus tikslo jo paties asmeninės ambicijos, jei tokių ir būta, kliūtimi tikrai netaps. Retas atvejis.

Tuomet įjungta aukštesnė pavara - pristatytas alternatyvus (na ir kas, kad truputį nuvogtas) Lietuvos Sąrašas, į jį šalia nežinia iš kur ir kodėl ten atsiradusių asmenų įtraukiant išties iškilius žmones, kurių padorumu sunku suabejoti - kalbu pirmiausiai apie A. Patacką. Kaip tik po šito oficialaus veiksmo, šalia parengiamojo šnypštimo „sssorošššassss, sssorošššasss", pasirodo tai vienas, tai kitas oficialiosios žiniasklaidos ruporų straipsnis, per 15 minučių laidojantis D. Kuolį ir melagingai pateikiantis įvykių chronologiją. Svarbiausias tikslas - nuslėpti tikrąją seką, kai Lietuvos Sąrašas buvo klasta nugvelbtas iš autorių ir nutemptas sukilėliams, kurie - kaip jau minėjau aukščiau - seniems polittechnologams problemų nesukelia tol, kol nesusijungia su progresyviaisiais inteligentais. Triukas su Lietuvos Sąrašu akivaizdžiai demonstruoja, kaip lengvai gudrieji manipuliatoriai apgavo sukilėlius. Negana to, atlikus šį skaldymo veiksmą dar ir apskelbiama, kad būtent D. Kuolys ir yra tas skaldytojas. Na, tiesiog pasikartojanti schema - išdaužius ir išlaužius Kedžių - Venckų namus po mergaitės pagrobimo juk irgi buvo atsiųsta sąskaita „už atliktą darbą". Taip ir čia - vieni apsivogė ir dar vogtą prekę N. Venckienei įkišo, o priedo tikrąjį savininką apkaltino. Tuo būdu pleištas kalamas vis gilyn.

Charakteringa ir tai, kad ankstesnė priešprieša „Stankūnaitė - Venckienė" patylomis užmirštama, nes dabar ji jau nebeveiksminga. Kiršinimas perkeliamas į kitą lygmenį ir mažiau susivokusi publika lengvai tam pasiduoda. Žmonės, pabuskite, jus akivaizdžiai „durnina"!

Tokioje situacijoje, jei norime išvengti dar vienų rinkimų, kuriuos vėl išloš kurio nors porūšio nomenklatūra, būtina rasti rimtą ir nesudėtingą pagrindą vienijimuisi, pradedant galbūt nuo konsultacinės tarybos ar apskrito stalo, prie kurio galėtų susėsti visos progresyvios naujai besiformuojančios jėgos, kurioms rūpi Tiesa ir Lietuvos ateitis. Tikriausiai ir vienijanti idėja atsirastų, o gal jau ir yra atsiradusi. Belieka sulaukti tos trečiosios jėgos, kuri atsisakydama lyderio ambicijų galėtų imtis jungiančiojo vaidmens.

Šarūnas Navickis,

rašytojas

 

Balsas.lt

2012.07.03

Tampame valstybės paslaptimi

1983 m. sovietinės armijos darbo batalione Kazachijos užkampyje su likimo kolegomis iš okupuotos Baltijos, Vidurio Azijos ir Kaukazo kepėme plytas prieštvaninėje, daugiausia rankų darbu varomoje gamykloje.

Eilinį kartą sulūžus pasenusiai technikai, sėdėjau ant suodinų vagonečių ir rašiau laišką į namus, kur dėl įdomumo paminėjau mūsų plytų pagaminimo dienos planą - bene 40 000 vienetų. Lietuviškame tekste įrašytą skaičių pamatė sovietų šnipomanijos paranojos išugdytas kareivėlis ir puolė mane mušti: „Tu ką, Amerikos žvalgybai ataskaitas siunti?!"

Neabejotinai egzistuoja dėsnis: kuo valstybėje daugiau totalitarizmo, kuo nelaisvesnė visuomenė, kuo labiau engiamas žmogus ir niekinamas jo orumas, tuo daugiau valstybės paslapčių. Tuo daugiau slaptumo, įslaptintų sričių ir reiškinių. Daugiau valdžios dokumentų ir nutarimų su grifu „visiškai slaptai". Ir nuolat gausėja dalykų, vykstančių už sandarių durų, prieinamų tik išrinktųjų asmenų įslaptintajam ratui ir nežinotinų plačiajai visuomenei.

Sovietų Sąjungos gyvenimas ir jo dalyviai, tiksliau pasakius, jo aukos, apskritai buvo tapę viena ištisine valstybine paslaptimi. Todėl reikėjo Berlyno sienos ir kalašnikovais saugomos spygliuotos vielos palei visą planetos šeštadalio perimetrą.

Ir atvirkščiai - kuo skaidresnis visuomenės ir valdžios santykis, kuo labiau tauta iš tikrųjų tvarko savo valstybę, tuo mažiau lieka visokių slaptų reikalų, draudimų filmuoti, fotografuoti, daryti garso įrašus ir juos viešinti.

Būtį kuriančių Kristaus žodžių (Evangelija pagal Joną, 8,32) praktiniu pritaikomumu lietuviai galėjo įsitikinti iš 1988-1991 m. taikaus išsivadavimo patirties. Tuomet daugiausia ir būtent viešas tiesos liudijimas - apie Molotovo-Ribentropo paktą, okupaciją, masinius trėmimus (iš Sibiro sugrįžę karstai tikrovės potyriui atgaivinti), apie tragišką partizanų kovą - galingai įžiebė istorinę atmintį, sugrąžino grobikų draustą savastį ir didelę dalį jau priespaudoje gimusios kartos nesulaikoma cunamio banga nukreipė siekti Nepriklausomybės.

Atvirai ir viešai tariama tiesa vaikams ir anūkams iš naujo pagimdė bunkeriuose užtroškintą ir Arktyje palaidotą tėvų svajonę apie laisvą Lietuvą. Ir svajonė, šį kartą netgi neparemta ginklo jėga, tapo Kovo 11-ąja, Sausio 13-ąja, pasaulio pripažinta Lietuvos valstybe.

Nenuvertinant visų reikšmingų geopolitinių sanklodų, ekonominių, diplomatinių ir kt. veiksnių, tai buvo su egzistenciniais žmogaus ir jo dvasios pagrindais giliai susijęs, labai sakralus vyksmas. Visi jo dalyviai, tiek Sąjūdžio vadovybė, tiek eiliniai rėmėjai, tiek „savęs pačių pakviesti" budėtojai prie parlamento ir Sitkūnuose, tą neužtemdomai visam gyvenimui suprato.

Mus išlaisvino tiesa. Smurtautojai - tankistai ir desantininkai - jos neturėjo.

Todėl ypač sunerimti verčia jau kelinti metai stiprėjančios atvirkštinės tendencijos dabar jau savoje, tarsi pačių tvarkomoje valstybėje. Visuomenę vėl norima padaryti įslaptintos tikrovės įkaite.

Mes vėl turime tolydžio besidauginančių valstybės paslapčių. Ne karinio šalies pajėgumo. Ne žvalgybos/kontržvalgybos. Turime totaliai įslaptinamų lietuviškosios dabarties sudedamųjų dalių, kurios vadinamos realių mūsų tautiečių asmenvardžiais. Valstybės paslaptis, vardu Eglė Kusaitė. Valstybės paslaptis Drąsius Kedys. Valstybės paslaptis jo dukra. Mergaitės mama Laimutė Stankūnaitė. Ir teta Neringa Venckienė. Pagaliau - Valstybės Paslaptis - daugelis ankstyvo ryto valandų Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d. (...)

Antstolės turima filmuota medžiaga, iš kurios nešališkiems vertintojams paaiškėtų, kas meluoja, o kas sako tiesą - ar buvo smurtauta prieš D. Kedytę, ar prikūlė teisėja Neringa policininką sambo čempioną, o gal jisai naudojo vyrišką jėgą prieš šią moterį, dar tebeturinčią teisėjos neliečiamybės statusą - nuo visuomenės ir netgi nuo specialiai sudarytos Seimo komisijos iki šiol slepiama. Teisėja Venckienė siūlė komisijai susipažinti su įvykių dalyvių padarytais vaizdo ir garso įrašais, bet komisija atsisakė juos peržiūrėti, remdamasi pirmininko Evaldo Jurkevičiaus įvardyta nepriekaištingai teisine priežastimi - medžiaga nebuvo nustatyta tvarka įregistruota (...). Visa tai nesutrukdė komisijai padaryti sprendimą dėl teisėjos neliečiamybės statuso - N. Venckienės nenaudai, žinoma.

Taip atsiranda dar vienas valdžios slepiamas Garliavos bylos epizodas - gegužės 17-osios rytas Klonio gatvėje su nusuktomis filmavimo kameromis. Laisvoji ir atviroji Lietuvos visuomene, tau nebūtina visko žinoti. Yra Organai, kurie žino. Ar mes kartą to jau neišgyvenome?

Bet valdžiai ir teisėsaugai, sprendžiant iš jų laikysenos, čia „viskas gerai, žavingoji markize". Ir nereikia vargintis pateikti atsakymus. Tai mus su jumis, įsijausminę žmonės, slegia „violetinė paranoja", visur matanti įtakingas struktūras apraizgiusį pedofilijos slėpėjų tinklą. Anot dalies žiniasklaidos, nuolat įgarsinančios oficialias versijas, pedofilijos Lietuvoje apskritai turbūt nėra, tai liguistos fantazijos padarinys. Visur pasaulyje yra, internete pilna „dėdžių" įkeltų filmukų su kankinamais vaikais, Interpolas skundžiasi neįstengiantis suardyti tarptautinio pedofilų tinklo, o Lietuvoje - nėra, tokia idilija! O garbūs psichoterapeutai ir psichiatrai garbiuose žurnaluose, pasitelkdami savo sričių neginčijamus autoritetus, rašo apie mūsų kolektyvinės pasąmonės archetipus Garliavoje, apie priešpriešos pirmavaizdžius, apie mus valdančius sapnus ir kliedesius... Atsipeikėkime, viskas čia - mūsų nelaimingų vaikysčių, neišspręstų šeimos konfliktų ar nepatenkintų ambicijų sukelti vaizdiniai. Tiktai lavonų krūva - tikra. (...)

Susirinkimų ir žodžio laisvės praktiniai ribojimai visuomet signalizuoja - slystama į totalitarizmą. Realybė, kai kiekvienam viešam visuomenės nuomonės pareiškimui reikalingi begaliniai leidimai, kurių įsitvirtinusieji valdžioje visuomet gali „teisėtai" neduoti arba nugrūsti opozicionierius į atokią užmiesčio pelkę - tai šiandieninės Maskvos realybė. Kovo 11-osios akto signatarų Bronislovo Genzelio, Romualdo Ozolo teisimas dėl mitingo organizavimo, smurtas Garliavoje, mano aukščiau minėti visuomenę jaudinančių kontraversiškų reiškinių įslaptinimo bandymai įspėja apie tam tikrose valdžios sistemos vietose glūdinčias nepagrįstos žmonių kontrolės pagundas. Jeigu, kaip įsitikinome, veikia Mokytojo žodžiai „tiesa padarys jus laisvus", matyt, galioja ir atvirkštinė tezė - melas padarys jus nelaisvus. Jeigu laisvas žodis, laisva spauda ir laisvi vieši susibūrimai mus išlaisvino, tai varžymai, teismai už visa tai mus grąžina į dvasinę baudžiavą, kurioje jau buvome. Jei viešumas mus išvadavo, tai slaptumas - pavergs. Ar jau pavergė? Todėl norintys išsaugoti 1988-1991 m. Sąjūdžio Lietuvą sąžiningi nonkonformistai politikai, visuomenininkai, piliečiai turėtų visomis doromis priemonėmis atmesti augančio Lietuvos įslaptinimo tendencijas (...).

 

Kun. Robertas Grigas

Bernardinai.lt

2012-07-03

2012.06.25

Kaip reikia jaustis merei?

Klausimus apie bendrapartietės Irutės Varzienės savijautą per spaudą kelia Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos Biržų skyriaus narys Vytautas Linkevičius.

„Jeigu kas nors iš koalicijos narių balsuoja prieš bendrai koalicijos priimtą sprendimą, kaip reikia jaustis merei? Kaip reikia merei jaustis, jeigu jai kas nors iš koalicijos narių pasako, kad dar nežino, kaip balsuos?" - retoriškai klausia konservatorius, stengdamasis pateisinti bendrapartietės politinį flirtą su opozicijoje esančiais valstiečiais.

Iš tiesų merė turėtų jaustis blogai.

Jeigu ją išduoda politiniai partneriai - nelinksma. Tačiau dar graudžiau, kai konservatorių lyderė glaustosi su politiniais oponentais.

Merės bendražygis tą glaustymąsi bando pateisinti - mat priimant sprendimus reikalingi balsai, kurių esą neužtikrina koalicijos partneriai.

Žodžiu, merei belieka flirtuoti su priešininkais, t. y. vilioti jų balsus, o bendražygiams žiūrėti į rajono vadovę ir apgailestauti - kaip jai, vargšelei, sunku.

Na, dėl to ginčytis neverta - bet koks parsidavinėjimas nėra lengvas dalykas. Ypač jis turėtų būti skaudus aukštai dorovės kartelę pakėlusiai partijai ir dažnai apie santykių švarą kalbančiai jos atstovei.

Bet ar šis politinis sanguliavimas iš tiesų neišvengiamas? Ar tikrai į priešininkų glėbį dorą, kilnią asmenybę galėjo įstumti valdančiosios koalicijos partneriai? Ar tai būtų įmanoma padaryti prieš jos pačios valią?

Praėjusį ketvirtadienį viešai paskelbta, kad iš valdančiosios koalicijos pirmininkės pareigų traukiasi Biržų rajono savivaldybės tarybos narė Danutė Martinkėnienė. Dar nežinia, kokių veiksmų rajono valdyme gali imtis ir Nepartinių grupės frakcija „Už Biržų krašto pažangą", kuriai vadovauja minėta politikė. Ji viešai nekomentuoja savo sprendimo priežasčių, mini tik „kai kuriuos politinius aspektus", kurie esą trukdo būti koalicijos pirmininke.

Tai rimtas signalas apie situaciją valdančiojoje koalicijoje. Ir, deja, jis ne pirmas.

Šie signalai negali nekelti klausimo - kodėl gi politiniai partneriai suka nugarą merei?

Kodėl jie nebenori balsuoti taip, kaip merei atrodo geriausiai? Jos bendrapartietis V. Linkevičius turi atsakymą - anot jo, tai rodo kai kurių narių ambicijas, susireikšminimą arba visišką politinį neišprusimą. Galbūt taip ir yra.

Bet neatmestinos ir kitos versijos. Tarkim, ne koalicijos partneriai stumia merę valstiečių link, o ji pati meilinasi. Ir be jokio politinio atlygio.

Tokiu atveju tektų pateikti V. Linkevičiaus perfrazuotą klausimą - kaip reikia jaustis koalicijos partneriams, jeigu merė meiliai glaudžiasi prie valstiečių ir lyg niekur nieko saviškiams stato ragus? Ir kodėl jie besąlygiškai turėtų balsuoti už tokius sprendimus, kurie visų pirma naudingi politiniams oponentams?

Kad merė ir jos komanda akivaizdžiai veikia valstiečių naudai, rodo ne tik plačiai nuskambėjusios Kirdonių ir Parovėjos daugiafunkcių centrų steigimo peripetijos.

Štai praėjusią savaitę rajono vadovė vežė savo darbo ataskaitą į kaimus. Šalia konservatorės merės Irutės Varzienės savivaldybės automobilyje sėdėjo valstietė Nijolė Šatienė, kurios kalbas, sakytas kaimiečiams, galima laikyti idealia rinkimine agitacija.

Rajono vadovai ne tik suteikia tribūną vienmandatėje rinkimų apygardoje kandidatuojančiai valstietei, bet dar tarsi specialiai kuria situacijas, kuriose galėtų reklamuotis jų oponentai.

Kaip žinia, Biržų rajono savivaldybės poliklinika nusprendė kai kuriuose kaimuose uždaryti medicinos punktus. Merės iniciatyva sudaryta komisija dėl medicinos punktų uždarymo važinėja po kaimus ir aiškina žmonėms tokio sprendimo būtinybę. Mokyklų, bibliotekų netekę kaimai į medicinos punktų uždarymą reaguoja itin jautriai - kėsinamasi į paskutinę „valdišką" įstaigą, likusią atokiame rajono kampelyje. Jiems siunčiamas aiškus signalas - valdžia nori nuskriausti paprastą žmogų. Ir štai į tą skriaudžiamą kaimą merė atsiveža N. Šatienę, kuri mušasi kumščiu į krūtinę ir aiškina, kad ji apginsianti kaimo žmogų. Ji neleisianti uždaryti medicinos punktų, net jeigu ją iki kelių (ar iki pusės) įkastų į žemę!

Nuo ko valstietė Nijolė apgins paprastą kaimo žmogų? Ir be žodžių aišku - nuo merės Irutės ir jos bendražygių bei pavaldinių, besikėsinančių į punktus.

Prieš Seimo rinkimus savivaldybės taryboje balsuoti už medicinos punktų uždarymą galėtų tik politiniai savižudžiai. Net ir tokio klausimo svarstymas yra itin rizikingas. O ką daro mūsų valdžia? Nusiunčia savo rinkėjams žinią, kad jų kaimuose gali panaikinti medicinos punktus, o vėliau atveža politinę oponentę, kuri žada juos išgelbėti.

Medicinos punktų iki Seimo rinkimų niekas neuždarys. Bet už tai kaimas lenksis ne valdžioje esantiems konservatoriams ir jų koalicijos partneriams, o gelbėtojams valstiečiams atstovaujančiai stebukladarei Nijolei. Ir per rinkimus neš jai balsus.

Kokie tokio merės elgesio motyvai?

Galima įtarti tą patį politinį neišprusimą, kuriuo konservatorius V. Linkevičius kaltina kitus koalicijos partnerius. Galima kalbėti apie patiriamą įtampą, nuovargį bei gėdą dėl valdžios akivaizdžių nesėkmių administracinėje ir ūkinėje veikloje. Permainų koalicija pasivadinę partneriai nėra akli - mato, kad jokiomis permainomis savivaldybėje net nekvepia. Vadovai sėdi ar šoka abejotinos reikšmės renginiuose, o administracija užsiima tuo, kas šauna į galvą. Intelektu ir erudicija kažkada žibėjusi merė savo metinėje darbų ataskaitoje lyg nuo šlovės apdujusi žvaigždė aimanuoja, kad niekas nepastebi „labai ženklių" jos ir komandos darbų rezultatų, o oficialus dokumentas baigiamas pesimistinio savivaldybės veiklos scenarijaus aprašymu, kurio paskutinis sakinys toks: „Tikimasi, kad šis scenarijus neišsipildys"...

Visgi stebint beatodairišku atsidavimu spinduliuojantį merės ir valstiečių bendradarbiavimą, kyla ir dar kitų minčių.

Kadangi tas spinduliavimas regimas tik iš vienos pusės, galima numanyti esant nelaimingą meilę be atsako. Arba neatšaukiamą duotybę amžinai tarnauti. Bet kam, bet kokiomis sąlygomis ir formomis.

O kai išrinktas vadovas pasirodo besąs nuolankus tarnas pagal pašaukimą, kaip, perfrazuojant V. Linkevičių, reikia jaustis rinkėjui?

Galbūt yra ir dar viena tokios merės politinės laikysenos priežastis. Mėgstama sakyti, kad valdžia sugadina žmogų. Tuomet belieka klausti politologo Vladimiro Laučiaus žodžiais: „Įdomu - ar gadina tik moralines, ar drauge ir intelektines dorybes?"

 

Rasa Penelienė

2012-06-23

2012.03.29

Smurtaujanti teisėtvarka turi būti sutramdyta

Penktadienį Kaune prieš mažą mergaitę Lietuvos valstybės vardu buvo imtasi smurto.

Šalies teisėtvarka, kartu ir ją prižiūrėti privalantys politikai, peržengė žmoniškumo ribą ir pateko į aklavietę.

Mūsų valstybė priremta prie beteisiškumo sienos. Nueita grėsmingai per toli. Todėl būtina nedelsiant sustoti ir grįžti atgal - prie Kauno žudynių istorijos ir jos ištakų.

Aukščiausi valstybės pareigūnai privalo ne žodžiais, bet sprendimais užkirsti kelią tolesniam galimam smurtui. Kauno mergaitės likimą turi lemti ne brutali jėga, o tiesa, kurią būtina iki galo išsiaiškinti ir atskleisti.

Privalu nutraukti visuomenei vaidinamą viešųjų ryšių spektaklį. Kauno žudynių bylą būtina nuosekliai ir sąžiningai ištirti bei atvirai atsakyti piliečiams į visus su šia byla susijusius klausimus.

Visuomenė turi sužinoti, kodėl teisėsauga nekreipė dėmesio į piliečio Drąsiaus Kedžio skundus dėl jo dukrelės patirtos galimos prievartos, kodėl teisėjas Jonas Furmanavičius, prieš mirtį prašęs generalinio prokuroro asmeninės apsaugos, jos nesulaukė. Kodėl aukšti Generalinės prokuratūros pareigūnai iki Kauno žudynių raštu melavo Seimo komitetų pirmininkams, kad Kauno pedofilijos byla tiriama sėkmingai? Kodėl prokurorai tirdami šią bylą neįvykdė 2009 metų spalio 6 dienos Vilniaus apygardos teismo sprendimo? Kodėl vilkino šią bylą? Kokį vaidmenį visoje tragiškoje Kauno istorijoje vaidina Valstybės saugumo departamentas?

Kadangi Lietuvos teisėtvarkos institucijos nėra pajėgios atsakyti į šiuos ir kitus su byla susijusius klausimus, o ypatingojo prokuroro projektas įstrigęs Seime, raginame atsakingas valdžios institucijas kuo greičiau pasitelkti Vakarų šalių ekspertus Kauno žudynių bylai nešališkai ištirti.

Taip pat teigiame, kad kovo 17-ąją Nepriklausomybės aikštėje vykusio mitingo „Už Lietuvą! Už teisingumą!" dalyvių išsakyti raginimai valdžiai penktadienio Kauno įvykių akivaizdoje darosi dar svarbesni. Esminė teisėtvarkos pertvarka tampa svarbiausiu Lietuvos politinės darbotvarkės klausimu.

 

Darius Kuolys

2012-03-29

2012.03.26

Paprastučiai

Dauguma Biržų rajono tarybos narių pritarė daugiafunkcių centrų steigimui Kirdonių ir Parovėjos kaimuose.

Toks politikų sprendimas būtų gerbtinas, jeigu savivaldybės biudžete nešvilpautų vėjai. Daugiafunkciai centrai patuštins savivaldybės piniginę dar keliais šimtais tūkstančių litų.

Ar šie centrai yra tai, ko šiuo metu labiausiai trūksta mūsų rajono žmonėms?

Tuo suabejojo tik vienintelė savivaldybės tarybos frakcija - vadinamieji nepartiniai, vadovaujami Danutės Martinkėnienės.

Kiti gi užėmė tokias pozicijas, kurias galima pavadinti politiniu santykiavimu.

Visi jie, pritardami daugiafunkcių centrų steigimui, savo elgesį aiškino iš esmės dviem motyvais.

Pirmasis - noras įsiteikti kaimiečiams, antrasis - noras atsidėkoti už tam tikras paslaugas.

Valstiečiai liaudininkai (žalieji) ir socialdemokratai gali nuo ryto iki vakaro kalbėti apie Paprastą Žmogų ir rūpinimąsi juo. Ir visiškai nesvarbu, kad jų žodžiai labai dažnai skiriasi nuo darbų. Pritardami daugiafunkcių centrų steigimui opozicijoje esantys politikai vienu šūviu nušauna du zuikius. Jie dar sykį pademonstruoja meilę kaimui ir valdantiesiems padeda patuštinti savivaldybės kišenes. Vėliau jie nepraleis progos kalbėti apie dabartinės rajono valdžios švaistūnišką elgesį, neūkiškumą.

Kad valdantieji nėra praktiški, negali sakyti. Jų elgesys netgi primena tam tikrą verslą.

Štai Liberalų sąjūdis be užuolankų prisipažįsta, kad daugiafunkciams centrams pritaria todėl, kad reikia atsilyginti opozicijos nariams už palaikymą balsuojant dėl 2012 metų biudžeto.

Ar toks politinis santykiavimas už atlygį nėra tam tikros rūšies verslas?

Jį būtų galima pavadinti politiniu seksu už atlygį, t. y. politine prostitucija.

Šiaip liberalai dažnai gauna pylos dėl savo požiūrio į tradicines vertybes, moralės normas. Jiems prilipusi „nedorėlių" etiketė, todėl liberalsąjūdiečių „santykiavimas" su opozicija lyg ir neturėtų stebinti.

Tuo tarpu konservatoriai turi dorovės sergėtojų vardą ir bet kokios prostitucijos jie turėtų bijoti kaip velnias kryžiaus.

Tačiau Biržų konservatoriai irgi nori „pasantykiauti" su valstiečiais liaudininkais (žaliaisiais). Ir truputį su socialdemokratais. Bet tas jų politinis seksas kitoks, labiau sudvasintas.

Konservatoriai tiesiog nori statyti centrus, nes tai patinka „valstiečiams" ir socdemams. Bet apie šį norą konservatoriai garsiai neprisipažįsta. Jie kalba apie kitą norą  - įtikti kaimui. Žodžiu, jie opozicijos norus tenkina kaimo garbei.

Dar kitaip šitą procesą būtų galima pavadinti sakraline prostitucija - kai atsiduodama tam tikromis progomis dievybės (šiuo atveju - jo didenybės kaimo) garbei.

Kokiems dievams atnašauja Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo" atstovai, vargu ar kas besupaisys. Akivaizdu, kad politinių klientų  stoka nesiskundžia. Jie turi daug savų reikalų ir kaimuose, ir miestuose, todėl būtų keista, jei nepritartų daugiafunkcių centrų statymui.

Viskas taip paprasta, kad net graudu.

Beje, apie paprastumą.

Be kitų eufemistinių prostitučių apibūdinimų, yra ir toks - „paprastutės".

 

Rasa Penelienė

2012-03-24

2012.03.26

Čia - Lietuva

Kadaise skaitant Czesławo Miłoszo ar Česlovo Milašiaus „Pavergtą protą" atmintin įsirėžė jo nuostata - priešintis dabartinio žmogaus norui ir pastangoms viską matuoti ne žmogaus galimybių dydžiu, bet savojo niekingumo masteliu.

Regis, mėginant geriau perprasti šių dienų Lietuvos visuomenę, jos moralinę būklę, kartais verta pažvelgti į save iš tolimesnio atskaitos taško, pamatuoti dabartį „galimybių dydžiu".

Pamename: XIX-XX amžių sandūroje Prancūziją sukrėtė ir jos visuomenę pakeitė Alfredo Dreyfuso byla. Dreyfusas (1859-1935) buvo stropus, pareigingas artilerijos karininkas, dirbęs prancūzų kariuomenės Generaliniame štabe. 1894-aisiais karo saugumas, remdamasis tik rašysenos ekspertize, apkaltino jį paslapčių išdavyste Vokietijai, o teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos ir ištrėmė į Prancūzijos Gvianai priklausančią Velnio salą. Pats Dreyfusas savo kaltės nepripažino. Kilus visuomenės abejonėms dėl  kaltinimų ir teismo nuosprendžio teisingumo, jo bylą pradėta peržiūrėti.

Kapitoną Dreyfusą viešai gynė rašytojas Emilis Zola, kiti garsūs prancūzų intelektualai, žurnalistai, akademinis jaunimas. 1899-aisiais kasacinis teismas sušvelnino Dreyfusui skirtą bausmę iki dešimties metų kalėjimo, o po kelių mėnesių naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emilis Loubetas suteikė kapitonui malonę ir išleido į laisvę. Visiškai teismo išteisintas ir į pareigas sugrąžintas Dreyfusas buvo tik 1906 metais. Kapitono Dreyfuso byla virto prancūzų visuomenės kova už asmens teises ir laisves, už moralinį Respublikos atsinaujinimą. Ji padėjo rastis moraliai jautresnei ir pilietiškesnei Prancūzijai.

Kuo baigtųsi Dreyfuso istorija šiandienos Lietuvoje? Ar ji gebėtų sukrėsti mūsų visuomenę, pažadinti ją iš dvasinio sąstingio ir cinizmo? Matyt, vargiai. Mūsų parlamento vicepirmininkas saugumo apšmeižtą ir savo kaltės nepripažįstantį karininką išvadintų puspročiu ir ligoniu. Didelė dalis mūsų žiniasklaidos, neprašydama įrodymų, nuolat skleistų vidaus reikalų ministro kartojamą pareiškimą, kad Dreyfusas esąs nusikaltėlis. Opozicijos lyderis, Socialdemokratų partijos pirmininkas, pasitaisęs akinius, prieš TV kameras nusistebėtų: kiek daug krašte iš darbo atleistų, nuteistų žmonių - tad kam kelti tiek triukšmo dėl kažkokio vieno žmogelio Dreyfuso? Valstybės prezidentu pabuvęs ir atstatydintas Europos Parlamento narys įspėtų tautą, kad negausūs įkalinto kapitono rėmėjai rengia sąmokslą prieš šalies vadovę ir siekia ją nuversti.

O pati Respublikos Prezidentė? Palaiminusi saugumo susidorojimą su karininku, ji paragintų tautą užmiršti mažareikšmę Dreyfuso bylą ir darniai susitelkti prie didžiųjų energetikos statybų. Mūsų premjeras, kiek papostringavęs apie būtinybę atkurti teisingumą, greitai paklustų prezidentės nurodymui. Gal dar pasiteisintų: už Dreyfuso likimą esą daug svarbiau išspręsti kariuomenės Generalinio štabo institucinės priklausomybės klausimą.

Ar tokiu politikų elgesiu piktintųsi mūsų intelektualinis elitas ir žiniasklaida? Regis, didesnė apžvalgininkų ir žurnalistų dalis stotų jėgos, bet ne tiesos pusėn. Buvęs Teismų Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius mums aistringai išaiškintų, kad teismų sprendimais niekam nevalia abejoti, kad kiekvienas suabejojęs tampąs valstybės priešu. Didis nedidelio reklaminio laikraščio apžvalgininkas tuoj pat demaskuotų Dreyfusą kaip konservatorių statytinį ir kurmį. Lietuviškose ir švediškose televizijose plušantys saugumo struktūrų eiliniai ir eilinės iš kapitono bylos kaipmat susuktų kvapą gniaužiantį serialą apie „dviejų gaujų karus". Saugumo orbitoje skriejantys jaunieji politologai taptų geležiniais propagandinio fronto kariais ir vieningai pareikštų: visa Dreyfuso istorija - tai pamišėlių pramanas, nevykėlių išsigalvota sąmokslo teorija, kelianti grėsmę visuomenės rimčiai ir valstybės stabilumui. Jiems atitardamas ir saugodamas tvarką krašte, Mokslų Akademijos Prezidentas užtrenktų duris būreliui nuteisto karininko rėmėjų: piliečių diskusijos ir tiesos paieškos neleistinos jo valdomuose rūmuose. Rastųsi komentatorių, kurie skelbtų, kad dėl savo likimo kaltas pats įkalintas kapitonas: mat jis galėjęs nuo saugumo bausmės išsisukti, jei būtų paaukojęs kurį nors leitenantą.

Taigi galinga mūsų retorika skubiai dekonstruotų „Dreyfuso mitą": atskleistų kieno menki grupiniai interesai už jo slypi, kam šis mitinis konstruktas tarnauja. Ji negailestingai išryškintų paties Dreyfuso žmogiškąją menkystę, jo egzistencijos mažareikšmiškumą ir beprasmybę. Viešas lietuvių žodis paliudytų rusų literatūrologo ir filosofo Michailo Bachtino dar 1943-iaisiais, Stalino valdymo metais, įžvelgtą propagandinės retorikos jėgą pavergti, sudaiktinti žmogų: apeiti reiškinį iš ateities pusės, parodyti jo baigtinumą ir taip atimti iš jo atvirą ateities galimybę [...] - štai jis visas čia ir daugiau jo niekur nėra, jame nebeliko vidinio atviro branduolio, vidinės begalybės. Iš jo atimta laisvė... Melas - šiuolaikiškiausia ir aktualiausia blogio forma. Melo fenomenologija. Ypatinga jo formų įvairovė ir rafinuotumas. Apgautasis paverčiamas daiktu. Tai - vienas smurto ir žmogaus sudaiktinimo būdų.

O Lietuvos jaunimas? Gal Dreyfuso byla suteiktų jam galimybę turėti savo revoliuciją - išgyventi tai, ką Sąjūdžio metais išėję į gatves jautė jų tėvai ir seneliai? Patirti svaiginantį savo paties, savo kartos, savo tautos pilietinės galios jausmą, laisvės ir istorijos kūrimo džiaugsmą? Gal? Vis dėlto greičiausiai dauguma jaunųjų lietuvių liktų apie Dreyfusą tik šiek tiek kažkur girdėję: ai, dar vienas banalus politinis skandalas - argi įmanoma suprasti, kas ten dedasi ir kas teisus. Maža grupelė pilietiškesnių jaunuolių pasidomėtų atidžiau, kas toje nuobodžioje Lietuvoje įvyko. Kai kurie jų pamėgintų prisidėti prie Dreyfuso rėmėjų, bet racionaliai pasiteirautų, ar tokia veikla ateityje nepakenks jų karjerai. Dar kiti subtiliai paklaustų: ar nebūtų galima pasisakyti tik už teisingumą, neminint Dreyfuso pavardės.

O gal? Gal be kaltės pažeminto ir įkalinto kapitono istorija Lietuvoje pamažėl įgytų ir visai kitą pavidalą? Gal ir čia, kaip kadaise Prancūzijoje, įvyktų moralinis Respublikos atgimimas - greta būrelio mokslininkų, rašytojų, aktorių, filosofų rastųsi vis daugiau drąsių, tiesą ir laisvę branginančių, jų išduoti nesutinkančių žmonių? Gal susirinkę aikštėse jie pažadintų kitų bendrapiliečių moralinį jautrumą ir įkvėptų drąsos, noro gyventi švariau parlamento bei vyriausybės nariams, teisėtvarkos pareigūnams, žurnalistams ir apžvalgininkams, teisininkams ir akademikams? Gal net pačiai pilietei prezidentei? Gal išdrįsęs į viešąją erdvę įžengti ir Dreyfuso vardą ištarti Lietuvos jaunimas pajustų tikrą kovos už laisvę ir tiesą skonį, pagaliau atrastų save Tėvynėje ir istorijoje.

 

Darius Kuolys

Bernardinai.lt

2012-03-22

2012.03.08

Ir Dievas sukūrė moterį...

Per šventes (moterų solidarumo dieną) daugumai vyrų norisi kalbėti apie Jus, mūsų mylimos, geidžiamos, brangios ir išsvajotos... Kadangi rašau ekonominėmis temomis, kas, savaime suprantama, nėra labai romantiška, teko ilgai galvoti, kaip visa tai pateikti ir suderinti.

Nes, patikėkite, galvojant apie Jus norisi kurti eiles, dainuoti ir daryti įvairius beprotiškus dalykus, bet anaiptol ne analizuoti ekonominių tendencijų ar biznio postulatų. Nors... pabandykim.

1980 m. Margaret Tečer dėl premjerės posto visą rinkiminę kampaniją buvo priversta nešioti mėlyną kelnių kostiumą ir dirbo su pedagogu, kuris mokė ją kalbėti žemu balsu. Šaltas žvilgsnis ir suspaustos lūpos - toks politinis įvaizdis buvo sukurtas tam, jog aplinkiniai pamanytų, kad prieš juos pats Čerčilis, tik su idealia šukuosena. Baimė ir sutrikimas, kuriuos M. Tečer sukeldavo valdžios vyrams, buvo traktuojama kaip asmeninė pergalė prieš savo moteriškas silpnybes.

Laikai pasikeitė. Moterys valdžioje jaučiasi kur kas laisviau. Kad pasiektum karjeros aukštumas, visiškai nebūtina vaidinti vyrus. JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton ryškiai raudonai dažo lūpas ir nešioja sijoną aukščiau kelių. Angela Merkel vakarais sau leidžia gilesnes iškirptes, o Valentina Matvijenko (Peterburgo gubernatorė), įsikėlusi į Federacijų Rūmus, pirmiausia darbo kabinete pasikabino veidrodį per visą sieną. Moteriškų rūbų bei detalių nevengia ir mūsų gerbiama Prezidentė.

Karingą feminizmą pakeitė taiki tendencija - ne maskuoti tą faktą, kad Jūs esate moteris, o atvirkščiai - pabrėžti tai. O kaip biznis reaguoja į šį naują įvaizdį ?

Prieš 30 metų komandiruotos moterys sudarė tik 1% visų viešbučių svečių, o šiandien šis skaičius pasiekė 50 %. Permainos pakliuvo į viešbučių marketingo skyrių akiratį - daugelyje užsienio viešbučių atsirado women-friendly (draugiški moteriai) numeriai, kuriuose atsirado ryškiai apšviesti makiažo staleliai, erdvūs vonios kambariai su daugybe lentynėlių kosmetikai. Pavyzdžiui, „Jueirah Emirates Hotel" siūlo viešnioms ištisą moterų aukštą. Čia net visas aptarnaujantis personalas - moterys. Kambariuose šalia minibaro yra nedideli šaldytuvai, skirti greitai gendančiai kosmetikai, o visos tualetinės priemonės - dovana moterims nuo firmos „Chopard".

Kitas geranoriško požiūrio pavyzdys - „The Premiere Hotel" Niujorke. Jo women-friendly numeriai užversti moteriškais glamūriniais žurnalais, prie lango - manikiūrinis stalelis, vonios kambarys pusantro karto didesnis nei įprasta, o dar yra jogos kilimėlis, simpatiškos kepurėlės dušui, kremas visam kūnui ir net plaukų lygintojas. Savininkai dar planuoja padaryti kambarius nėščiosioms - ten turėtų būti daug pagalvių ir pakankamai geriamojo vandens.

2006 m. Rusijos geležinkelių bendrovės elektroninis paštas buvo tiesiog užverstas prašymais padaryti moteriškus kupė, kad moterys galėtų saugiai jaustis naktį. Ypač keliautojas domino kryptis Maskva-Kazanė, tačiau, be kitų dalykų, moteris trikdė ir tai, kad prie vyrų buvo negalima persirengti, atsipalaiduoti ir užsiimti asmeniniais reikalais. Moterys savo laiškuose nurodė analogišką prancūzų patirtį. Geležinkelio bendrovė atsižvelgė į moterų prašymus ir šiandien kiekviename traukinyje yra po kelis moterų kupė. Šią idėją jau palaikė ne tik Prancūzija ir Rusija, bet ir Japonija, Korėja, Meksika, Egiptas ir Indija. Tad jeigu teks traukiniais keliauti šiuose kraštuose, galite drąsiai keliauti tik su moterimis.

2007 m. Rusijos keliuose pasirodė rožiniai taksi, kuriuose yra minkštos sėdynės, patogi kėdė vaikui ir salonas kvepia ne tabako dūmais, o maloniais gėlių aromatais. Prie vairo sėdėjo maloni dama -vairuotoja. Naujovė pasiteisino, ir šiandien Rusijoje jau atsirado nauja paklausi profesija-moteris vairavimo instruktorė, puikiai suprantanti visas moterų problemas dėl parkavimo, krypčių kairė-dešinė, taip pat galinti kelis kartus pakartoti tą patį, neprarasdama kantrybės. Juk moteriai, vairavimo naujokei, ir taip sunku kelyje, tad papildomi dirgikliai tikrai nereikalingi.

Pirmas ir kol kas vienintelis Rusijoje fitneso klubas tik moterims „World Class for Lady" atsidarė Maskvoje 2003 metais. Jis buvo atidarytas pagal analogiškų klubų patirtį Amerikoje. Tai buvo padaryta dėl kelių priežasčių - visų pirma, ne kiekvienai moteriai patinka prie vyrų straksėti ir lankstytis, juolab turint ne visai idealią figūrą. Sportas -kiekvieno asmeninis reikalas, ir moterims sudaryta galimybė tiesiog atsipalaiduoti bei užsiimti savimi, negalvojant, kaip tai atrodo iš šalies.

Švedija, kurios 47% parlamento sudaro moterys, visada dosniai dalijo patarimus visam likusiam pasauliui, kaip palengvinti moterų gyvenimą. Neseniai švedų „IKEA" Sidnėjaus prekybos centre sukūrė vyrų poilsio kambarį „Manland" (vyrų žemė). Čia pilna stalo žaidimų, nemokamai vaišinama nealkoholiniais gėrimais ir hot-dogais, ant žurnalinių staliukų - krūvos leidinių apie sportą. Viskas padaryta tam, kad vyrai netrukdytų savo brangioms moterims apsipirkti. O kad moterys neužmirštų savo palydovų, joms duodami peidžeriai, kurie skamba kas pusę valandos.

Panašu, kad Jums, brangios moterys, reikia aiškiai ir garsiai kalbėti apie savo poreikius, o biznis, kuris nuolat ieško naujų nišų, pasirengęs reaguoti į pačio įtakingiausio ir svarbiausio mūsų, tai yra vyrų, gyvenime kliento poreikius.

Su kovo 8-ąja, mielosios.

 

Jūsų Konstantinas Dubausa

2012-03-08

2012.03.05

Gyvuok, Tarybų Lietuva!

Spausdiname daktaro Dariaus Kuolio atsaką. Vasario 22-osios taikus mitingas Simono Daukanto aikštės prieigose (į pačią aikštę žmonės nebuvo įleisti) pasibaigė taip pat ramiai, kaip ir prasidėjo, nepalikdamas nuosėdų ir šiukšlių. Tačiau šiukšlės pasipylė vėliau - ant organizatorių galvų. Atrodo, politinei klasei slysta žemė iš po kojų. Pečeliūnienės ir kitos liguistai blizgančiomis akimis moteriškės ėmė kliedėti apie „mūšius dėl prezidentės", partizaninius ir pilietinius karus, o menko išsilavinimo propagandininkai mitingą surengusius intelektualus pradėjo pravardžiuoti radikalais.

Kadaise dalyvaudamas Sąjūdžio veikloje mėginau atidžiau stebėti viešus sovietų santvarkos gynėjų veiksmus. Rūpėjo suprasti, kokiomis priemonėmis kovojama už tvarką, paremtą melu ir brutalia jėga. Kaip sovietų santvarka ginasi nuo žmonių, siekiančių laisvės, tiesos ir teisingumo? Tuomet nagrinėjau Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) spaudą, jos ir „visuomenės lyderių" pasisakymus apie disidentus, pirmuosius viešus visuomenės bruzdėjimus, Sąjūdžio mitingus.
Pastebėjau, kad sovietų režimas, prieš imdamasis karinės prievartos, iš esmės gynėsi dviem būdais - nuolat didindamas vis rafinuotesnio melo dozes ir stengdamasis „perimti", kontroliuoti į viešumą iškylančius naujus ryškesnius asmenis. Priešintis tokioms priemonėms buvo įmanoma tik drąsiai, principingai ginant tiesą ir paprastu padorumu atsispiriant manipuliacijoms. Įžvalgesnio ir padoresnio žmogaus nebuvo įmanoma paversti už virvučių tampoma sovietinio teatro lėle.
Tiesa ir drąsus jos siekimas darė mus laisvus Sąjūdžio metais. Pagarba tiesai - mūsų atkurtos politinės bendruomenės, mūsų valstybės kertinis akmuo. Jį išjudinus, ima griūti sienos, skiriančios Lietuvos Respubliką nuo sovietijos, nuo LTSR.

Šių dienų sankirtos
Ryškų ženklą, kad moraliniai valstybės pamatai suirę, 2006-aisiais mums pasiuntė Brastoje žuvęs pulkininkas Vytautas Pociūnas. Viešumoje vis minima Valstybės saugumo departamento (VSD) organizuota mafijos stiliaus jo pomirtinio šmeižto ir melo kampanija išties reikalauja ypatingo dėmesio. Ji buvo pribloškianti savo galia. Šioje kampanijoje dalyvavo didžiausi dienraščiai, visuomeninė televizija, net skandinavams priklausantis TV3 kanalas, kai kurie teisėtvarkos pareigūnai, dalis tuomečio Seimo narių. Tiesos paieškas gniaužė pats Respublikos prezidentas ir Konstitucinis Teismas.
Po V. Pociūno žūties tiesą išsiaiškinti siekiantys žurnalistai buvo įspėti „viską baigti" ir gundomi gerai mokamomis autorinėmis laidomis Lietuvos televizijoje. Galimybę laisviau kalbėti, tęsti žurnalistinius tyrimus tada suteikė Lietuvos radijas, Bernardinai. lt ir stambesniam lietuviškam verslui priklausanti žiniasklaida - „Lietuvos žinios", LNK, žinių portalas Alfa. lt. Būtent jų ir kelių žurnalistų, VSD sekamų „vanagų", pastangomis tiesos siekio nepavyko užgniaužti.
Žadėdami padėti žmonėms susigrąžinti valstybę, tiesą, teisingumą, ėjo į Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga, kilo į prezidentus Dalia Grybauskaitė. Regis, radosi vilties bendromis pastangomis sutvirtinti pairusius mūsų Respublikos pagrindus. Deja, toji viltis greitai išblėso. Jokių rimtesnių permainų krašte negali tikėtis, matydamas, kokius silpnus, nesavarankiškus žmones mūsų Seimo ir prezidentūros politikai susodino į svarbiausių teisėsaugos institucijų ir slaptųjų tarnybų vadovų kėdes.
Negali iš valdžios tikėtis atsinaujinimui būtinos pilietinės drąsos regėdamas, kaip nuo rimtų klausimų sprunka Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos, Teisės ir teisėtvarkos komitetų pirmininkai, kaip tylėdama vis naujais kostiumėliais džiaugiasi krašto apsaugos ministrė, Tėvynės sąjungos Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkė. Tad nieko keista, kad dabartinei mūsų valdžiai tapo neįveikiamos nei Kauno pedofilijos, nei kitos skandalingos bylos.

Sveiki, sugrįžę
Vis dėlto buvo sunku nujausti, kad taip greitai pilką, purviną mūsų valstybės gyvenimą nutvieks ryški Tarybų Lietuvos saulė. Pakako tik piliečiams viešai užsistoti Vasario 16-osios išvakarėse iš pareigų atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą - vyrus, anksčiau tyrusius mafijos nusikaltimus, Medininkų žudynių ir V. Pociūno žūties bylas, pradėjusius narplioti šešėlinio verslo ir politikų ryšius. Vos paskelbus apie vasario 22-ąją prie Prezidento rūmų rengiamą pilietinę akciją už teisingesnę ir švaresnę valstybę, ėmė skubiai keistis krašto viešojo gyvenimo dekoracijos. Iš mūsų Respublikos griuvėsių staiga iškilo didingas Tarybų Lietuvos statinys.
Prezidentė ir jos aplinka netikėtai pradėjo pusbalsiu gąsdinti piliečius, kad tokiomis akcijomis tarnaujama Rusijai ir Lenkijai, kad protestų pakirstą, pasitikėjimą valstybės vadove praradusią Lietuvą per artimiausius rinkimus užvaldysianti Lenkija. Prisiminkime: 1988-aisiais, pasisakydami prieš sovietų kariuomenės išvedimą, lenkų tankais lietuvių žurnalistus ir kultūrininkus baugino LKP CK vadovai Algirdas Mykolas Brazauskas ir Justas Vincas Paleckis.
Artėjant piliečių mitingui, vasario 20-ąją pagaliau į viešumą žengė pati valstybės vadovė D. Grybauskaitė. Iki tol vien per spaudos tarnybą rėmusi keistus vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio veiksmus, dabar ji prabilo tiesiai iš žydrųjų ekranų: pasmerkė atleistus „nelabai gerai pasirodžiusius" FNTT vadovus, susiejo juos su konservatoriais ir paaiškino, kad vidaus reikalų ministras šioje istorijoje esąs „nė prie ko". Prezidentės žodžius tą pačią dieną sustiprino jos spaudos tarnyba, pareiškusi, kad D. Grybauskaitė buvusiam FNTT vadovui „ir betarpiškai, ir telefonu" jau anksčiau kėlusi tam tikrus reikalavimus. Taigi, nusivylusi statytinio gebėjimais, esamos santvarkos ginti savo autoritetu ir jėga stojo pati šalies vadovė. Ar atmename: nepriklausomybės priešaušryje, visuomenei nušlavus sovietų statytinius Lietuvoje Rimgaudą Songailą, Nikolajų Mitkiną, Mykolą Burokevičių, sovietinės santvarkos krūtine pridengti Vilniun vyko pats Michailas Gorbačiovas? Išties dramatiškos įtampos kupinos atsikartojančios mizanscenos.
Vis dėlto šį kartą žengta daug toliau: M. Burokevičius tik prašė M. Gorbačiovo tiesioginio prezidentinio valdymo, D. Grybauskaitė, Seimui ir Vyriausybei baugiai tylint, jį įvedė.
Šiame spektaklyje jau buvau pasigedęs senųjų tautos išminčių, įspėjančių naivius krašto gyventojus apie didį radikalizmo pavojų. 1988-aisiais toks vaidmuo buvo skirtas liaudies rašytojui Juozui Baltušiui, keikusiam pirmuosius Sąjūdžio žingsnius. Net palengvėjo, kai tiesos ir teisingumo reikalaujantį mitingą iš vakaro per vieną Lietuvos radijo stočių pagaliau pasmerkė vienas tautos patriarchų: tarsi akcijos rengėjas jis tėviškai paragino visus rinktis ne S. Daukanto aikštėje, bet „kurioje nors kitoje vietoje". Mitingo išvakarėse nuoširdžiai plušėjo ir prezidentės komanda. Iki vakaro patarėjai sėdėjo prie telefonų ir kvietė menininkus bei mokslininkus kitą rytą, mitingo metu, susitikti su prezidente. Mat svarbu visuomenei nusiųsti aiškią žinią: tuo laiku, kai blogieji gatviniai ir patvoriniai rėkauja prie prezidentūros, šalies vadovė rimtus klausimus aptaria su tikruoju tautos žiedu - su gerąja, lojaliąja kūrybine inteligentija.

„Odiozinis mitingas"
Per daug nestebino ir tolesnė mitingo dienos režisūra. Tiesa, pirmąkart iš tautos buvo atimta S. Daukanto aikštė. To nedrįso padaryti nei Rolandas Paksas, nei Valdas Adamkus, vyriškai kentę pilietines akcijas po rūmų langais. D. Grybauskaitės komanda S. Daukanto aikštę pervadino „apsaugine zona" ir pavertė siena, skiriančia valdžią nuo tautos. Kiek netikėtas buvo į tūkstantinį mitingą atsiųstų provokatorių rangas: garsiausiai šūkavo ir atkakliausiai nekviestas ant pakylos ropštėsi generolas-rašytojas Mečys Laurinkus.
Kai prisimenu paprastą, menkai išlavintą rusų karininką Valerijų Ivanovą, „Jedinstvo" lyderį, kadaise Sąjūdžio renginiuose atlikdavusį pagrindinį provokatoriaus vaidmenį, širdį suspaudžia tautinio išdidumo jausmas: kokius iškilius kadrus per nepriklausomybės metus pavyko subrandinti Lietuvos saugumui.
Gana įprastos pasirodė šalies saugumiečių nurodymu į mitingą suneštos raudonos vėliavos. Šį kartą kiek margesnės - su juodais nacių kryžiais. Senas VSD įtakos karys, Lietuvių patriotų sąjungos vadas Visvaldas Mažonas, vis dairydamasis, ar paskui jį seka TV3 kanalo kamera, nacių vėliavą stengėsi išskleisti kuo arčiau mitingo pakylos. Anoniminio režisieriaus nuomone, tokios vėliavos fone nufilmuoti akcijos rengėjai turėtų būti deramai demaskuoti.
Tradicinis buvo ir pilietinės akcijos nupasakojimas spaudoje: pažangioji šalies žiniasklaida, kaip ankstesniais laikais „Tiesa", „Komjaunimo tiesa", „Vakarinės naujienos", „Pravda" ir valstybinė TV, pasmerkė „odiozinį mitingą". Per Lietuvos televiziją kalbėjęs generolas-rašytojas M. Laurinkus renginį vertino „neigiamai". Kaip kadaise V. Ivanovas, jis nusiskundė, kad mitingas buvęs nedemokratiškas, visuomenę skaldantis, užsienio jėgoms tarnaujantis. Skandinaviškas TV3 kanalas, nukreipęs kameras į nacių vėliavas, meistriškai atskleidė profašistinį akcijos pobūdį. Šio kanalo laidoje, žengdamas „Tiesos" rašytojų pramintu taku, mitingo rengėjus intelektualiai nuginklavo ir idėjiškai suniekino gabus jaunosios kartos propagandistas Vladimiras Laučius. Nevykėliams mitinguotojams jis šmaikščiai pasiūlė verčiau sėdėti namuose ir rašyti fantastinius romanus. Gerokai subtilesnė pasirodė Vladimiro Romanovo spauda: „Vilniaus diena" sutelkė dėmesį į baisią neapykantą, persmelkusią mitingo dalyvius, ir pabrėžė, kad jų reikalavimai - neteisėti.
Po daugelio metų vėl stebėdamas Lietuvos scenoje brandžiu tarybiniu stiliumi režisuojamą spektaklį, norėčiau paklausti visuomeninės LRT tarybos: ar tikrai LTV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis nėra pajėgus dirbti savarankiškai, be kasdienės seno bičiulio Dainiaus Dabašinsko idėjinės pagalbos?
Turėčiau klausti ir gero lietuvių draugo, vikingų palikuonio Jono Ohmano, ir Jų Ekselencijų skandinavų šalių ambasadorių Lietuvoje: kodėl skandinaviškas TV3 kanalas mūsų krašte savo Žinių tarnybą vis patiki VSD žmonėms? Kodėl saugumo nurodymus uoliai vykdžiusią šio kanalo Žinių tarnybos vadovę Jolantą Butkevičienę pakeitė tiesiogiai D. Dabašinsko kuruotas VSD pareigūnas Sigitas Babilius, pagal saugumo užsakymus manipuliuojantis lietuvių viešąja nuomone?
Ar tai „geroji praktika", kuria kilnūs skandinavų pirkliai dalijasi su barbarais čiabuviais? Kodėl kai kurie vikingų verslininkai Lietuvoje kartais elgiasi kaip XVIII amžiaus keliautojai laukiniame krašte, kuriame civilizuoto gyvenimo normos nebegalioja? Ir dar viena pastabėlė Lietuvoje reziduojantiems Europos Sąjungos ir NATO šalių ambasadoriams: kai kitąsyk rašysite raportus apie viešus nacizmo proveržius šiandienos Lietuvoje, neužmirškite paraštėje pažymėti, kad juos režisuoja negrabi vietinio saugumo ranka.

Intymios remarkos

Po mitingo prabėgus vos kelioms valandoms, prezidentė D. Grybauskaitė per artimą Briuselio laikų bičiulį, buvusį Lietuvos ambasadorių prie NATO Liną Linkevičių, dabartinį premjero patarėją, slaptųjų tarnybų kuratorių, mane įspėjo, kad tokios kritikos ji daugiau netoleruosianti, kad visas ribas peržengęs mano kalbėjimas Gintaro Aleknonio vedamoje Lietuvos radijo laidoje, kad VSD vadovai Gediminas Grina ir Romualdas Vaišnoras nesą tokie nevykėliai, kaip galvojama, kad jie dabar „parodys, ką gali". Lieka su atlaidžiu šypsniu pažymėti, kad šalies vadovui gąsdinti piliečius slaptosiomis tarnybomis, saugumiečių akivaizdoje keikti nepatikusius asmenis nėra nei protinga, nei atsargu. Niekada negali būti tikras, ar tavo užsiundytos tarnybos nepersistengs, ar per uoliai padirbėjusios nepuls tavęs šantažuoti. Buvusiam Ukrainos prezidentui Leonidui Kučmai kadaise toks neatsargumas baigėsi dideliais tarptautiniais nesmagumais. Kita vertus, dabartinio lietuviško spektaklio žiūrovų daugumai, regis, suprantama, kad panašiems reikalams sutvarkyti nei vestuvių generolui G. Grinai, nei realiam saugumo vadovui R. Vaišnorui ypatingų galių, didelio išradingumo nereikia. Pakanka tik droviai užsiminti verslo draugams ar strateginiams Rytų partneriams apie iškilusią mažą problemytę. Kaip liudija Lietuvos tikrovė, tiek pastangų paprastai ir pakanka. Šiuo atžvilgiu atgrasios yra ir aukšto VSD pareigūno Aidžio Meželio mano draugams siunčiamos užuominos, kad dera prisiminti turint seną motiną.
Tokie šviesaus Tarybų Lietuvos spektaklio užkulisiai. Kalbu apie juos ramiai. Žinau, kad tik pusprotis personažas šioje pjesėje dar kreiptųsi į Konstituciją ir įstatymus, skeryčiodamasis naiviai šnekėtų apie įstatymo viršenybę, žmogaus teises ir laisves, moralią politiką. Brutalios jėgos, visuotinio melo, gyvuliškos baimės ir abejingumo sukaustyta scena seniai diktuoja kitokias veikėjų elgsenas. Tad prisidėdamas prie valdinių choro nuolankiai prašau valstybės vadovų vesti mus toliau į energetinę „laimę ir galią". O į mylimą tėvynę kreipiuosi nedylančiais Antano Venclovos žodžiais:
Gyvuok per amžius, būk laiminga,
Brangi Tarybų Lietuva!

Darius Kuolys

„Lietuvos žinios"
2012-03-03

2012.03.05

Ar šventorius geriausia vieta „Birutei"?

„Po politikų ir eilinių biržiečių karštų pasisakymų Biržų visuomenei aktualia tema (dėl 1946 m. susprogdinto paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę) stojo tyla... Gal prieš audrą? O gal ją sukels išskirtinis, netikėtas kokio nors išminčiaus variantas?.." - neseniai „Šiaurės rytuose" rašė biržietė Aldona Černiauskienė.

Ir šie pranašingi žodžiai tampa kūnu. Kaip spaudoje teigiama, nesiskelbiantis pavardės tremtinys išmetė idėją fiks - geresnės paminklui vietos, kaip katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventorius, nerasime. Traukinys nuostabiai greit įgijo pagreitį ir švilpdamas lekia į tikslą. Šiai idėjai skubiai pritarė tremtiniai (dėl tikslumo - vietoje rajone esamų keleto šimtų pritarimą už juos išreiškė tik viena kita dešimtis). Politikai suskubo gauti sutikimą ne tik iš bažnyčios vadovų, bet ir iš Panevėžyje esančios kurijos. Net gražus būsimo paminklo saugojimo sarkofago brėžinys yra. Viskas gražu ir estetiška. Tik ar istoriškai teisinga?
1931 metais paminklui lėšas rinko ir statybą organizavo Biržų šaulių sąjunga. Ir tada virė aistros, kur šį paminklą statyti, tačiau buvo rastas kompromisas. Jis nebuvo pastatytas prie vienos iš trijų miesto centre buvusių bažnyčių (tuo labiau šventoriuje), o rasta aikštelė šių bažnyčių apsuptyje. Ir turbūt neutrali vieta buvo pasirinkta todėl, kad paminklo lentoje iškaltos žuvusiųjų pavardės byloja, jog kraują liejo ne vien katalikai, evangelikai reformatai ar liuteronai. Už Nepriklausomybę kovojo visų konfesijų žmonės, tad ir paminklas atsirado neutralioje zonoje.
Man kas nors gali paprieštarauti, kad dabar ne trisdešimtieji. Jau pripratome prie ekumeninių pamaldų, vykstančių mūsų miesto maldos namuose. Tikintieji vienijasi pagaliau supratę, kad visų konfesijų nariai meldžiasi tam pačiam Dievui. Tačiau neperrašinėkime istorijos, kaip penkiasdešimt metų tai darė okupantas.
Juk dar 2007 metais, kai buvo ruošiamasi atstatyti šį R. Antinio paminklą, apžiūrėdamas susprogdinto paminklo liekanas skulptorius R. Antinis jaunesnysis samprotavo, kad gal net neverta atstatyti šio paminklo, o tik reikia sprendimo, kaip visuomenei parodyti jo dalis, kurios liudytų buvusių okupantų barbariškumą. Jis teigė: „Svarbiausia, kad šį ženklą jaustų, o ne matytų." Ir pasiūlė kuo arčiau buvusios jo stovėjimo vietos tarybinių karių kapinėse net kelis paminklo eksponavimo variantus. Tokią iniciatyvą palaikė ir Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas.
Nejaugi dabar taip lengvai savo įsitikinimų išsižada šie garbūs vyrai?
Stebina ir tai, kad mūsų kultūros paveldas visiškai nerūpi miesto ir rajono mokyklų istorikams. Jie tyli kaip iš vandens ištraukti pūgžliai. Neaiškias nuostatas šiais klausimais išsako ir senieji šauliai, o juk tai jų organizacijos iniciatyva šis paminklas buvo pastatytas.
Dėl ko aš siūlau, kad paminklas rastų vietą arčiausiai jo stovėjimo vietos? Jeigu kas nors pastebėjo, tremtinių būstinėje jau keletą metų kabo mano fotomontažas, vaizduojantis paminklo eksponavimą tarybinių karių kapinėse. Jis labai jau mėgėjiškas, bet idėja lieka ta pati. Jeigu paminklas atguls vejoje, kurios atskyrimui nuo karių kapų savivaldybė jau išleido dešimt ar daugiau tūkstančių litų, bus pateisinamas ir jos atsiradimas viduryje gatvės. „Čia aš buvau, mane susprogdino ir čia stoviu savo antrininko sargyboje." Be to, manau tai būtų unikalus paminklas barbariškumui. Galbūt vienintelis ir Lietuvoje.
Teigiama, kad tas pats bus ir liekanas eksponuojant bažnyčios šventoriuje, nes visos ekskursijos vedamos į bažnyčią. Sutinku. Tokia kolektyvinė ekskursija ją pamatys. O jeigu atvažiavęs pavienis turistas, pamatęs stovintį gražų paminklą, prieis prie jo? Turbūt nutars, kad biržiečiai visiškai neaišku kam ir kada šį paminklą pastatė nei šiokioje, nei tokioje vietoje. Juk jam niekas nepasakys, kad originalas stovėjo ten, kur dabar penkiakampę saugo „kaminas". O į bažnyčią pavieniai svečiai tikrai neis pro mažuosius vartelius - tam yra paradiniai.
Tai tokia mano ir mūsų idėją palaikančių žmonių motyvacija.

Valentinas Dagys
2012-03-03


2012.03.01

Apie paminklus Biržų krašte

Atviras laiškas Krašto apsaugos ministerijai.

 

Žinodamas savo akiplėšišką charakterį, vasario 10 d. į ministrės Rasos Juknevičienės spaudos konferenciją, kitus jos pokalbius su Biržų visuomene nėjau. Vengiau gadinti nuotaiką gerbiamai viešniai ir rajono vadovams. Nes dėl Biržuose prasto karinio - patriotinio auklėjimo per istorinį paveldą būčiau prašęs skelbti rajone karinę padėtį, įvesti karinę diktatūrą ar ką nors panašaus. Reikia, kad į Biržus atmestų kariškių - istorikų desantą, kurie mums, vietiniams, padėtų susiorientuoti, kas tai yra istorinis palikimas ir kaip jis turėtų tarnauti tautiniam ugdymui.

Ministrė išvažiavo, o graužatis dėl neišsakytos tiesos liko. Tai, ko neišsakiau balsu, surašau į atvirą laišką.

 

Kaip pasitinkame 1863 m. sukilimo sukaktį

2013 metų pavasarį sukanka 150 metų, kai prie Medeikių ir Biržų girioje su carine kariauna kovėsi 1863 m. sukilėliai. Biržų patriotai dar prieš kelerius metus kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, gavo finansinę paramą, už ką rekonstruota sukilėlių kapavietė Anglių kalne. Dabar stengiamasi dėl sukilėlių kapavietės prie Gudiškių. Kilnu, kai atiduodama pagarba žuvusiems. Bet neatleistina, kad pamirštamas istorinis mūšis prie Medeikių. Jame 1863 m. gegužės pradžioje sukilėliai ne tik atlaikė carinės kariaunos puolimą, bet privertė baudėjus trauktis. Dar carinės priespaudos metais sudarytame Biržų majorato valdų plane Medeikių, Gudiškio ir Anglių kalno vietovės pažymėtos kaip lygiareikšmės 1863 m. sukilimo metu. Iki kolchozmečio Medeikių mūšio vietą ženklino kryžius. Dabar apie tai vengiama net kalbėti. O derėtų ne tik kalbėti, bet visomis išgalėmis siekti, kad būtų pastatytas koplytstulpis su atitinkamais įrašais ar informacinis stendas. Ir ne kur nors girios glūdumoje, o istorinėje vietoje prie Medeikių - Nemunėlio Radviliškio kelio, kuriuo kasdien pravažiuoja dešimtys žmonių.

Nepelnytai pamiršti ir kai kurie sukilimo dalyviai, kilę iš dabartinio Biržų rajono: tyla dėl bent kokio žymens padarymo prie senųjų Semeniškių kapinių, kuriose palaidotas poetas, vienas iš idėjinių sukilimo vadų Eduardas Daukša. Keistuoliai turistai, sumanę apsilankyti kito žymaus sukilimo dalyvio Eliziejaus Liutkevičiaus gimtinėje Lapiškiuose - apleistoje dvarvietėje, - taip pat jokio ženklo, kad tai istorinė vietovė, neras. O iki reikšmingos sukakties tik metai su trupučiu...

 

Kovos, apginant Lietuvos Nepriklausomybę, - tik vienas iš sudėtingos krašto istorijos etapų

1863 m. sukilimas, kad ir pralaimėtas su skaudžiomis pasekmėmis, įrodė tautų nepriklausomybės siekį. Lietuvai tai pavyko pasiekti tik 1918 metais. Apgynimas nuo kelių spalvų priešų, bandžiusių sutrypti jauną valstybę, tęsėsi iki 1922-ųjų. Kovose žuvo ar nuo žaizdų mirė apie keturis tūkstančius karių.

Kai apie Nepriklausomybės kovas kalbama neanalizuojant - įspūdis geras: Lietuvą pasiaukojamai gynė įvairaus karinio rango biržiečiai kariai savanoriai. Dalis jų žuvo. Neatsitiktinai tokių pagerbimui 1930 m. Biržų centre buvo pastatytas paminklas, kurio postamente - šešios dešimtys pavardžių. Ką iš jų prisimename, kaip gerbiame dabar? Plačiau žinoma tik karininko Jono Nastopkos kapavietė. Originali, iš metalo, betono ir akmens sukurta tarpukario metais. Sovietmečiu niokota, bet išlikusi, jau dvidešimt metų prašosi restauracijos. Kada ir kas to imsis, neaišku. Dabar ateiti prie kapo su svečiais - gėda. Prie jo nebuvo pakviesta ir ministrė.

Be karininko J. Nastopkos, dabartinėje Biržų rajono teritorijoje, Ančiškių kapinėse, palaidotas Balys Sirbikė ir Butniūnų kapinėse - Anupras Sargūnas. Kapus tvarko, prižiūri giminės ar kiti savanorių kraštiečiai. Bet kapeliai supanašėję su aplinkiniais ir, norint aplankyti, juos surasti - sudėtinga. O skaičių išraiška negailestinga: biržiečiai nesugeba deramai propaguoti, rodyti visuomenei mažiau kaip tūkstantosios dalies Lietuvos gynėjų. Tai ne tik rajono vadovų, visuomenės kaltė. Šiuo metu yra Lietuvoje galimybė prie partizanų motinų kapų pritvirtinti informacines lenteles. Kodėl Krašto apsaugos ministerija negalėtų užsakyti ir platinti akmeninių plokštelių su informaciniu įrašu apie karių - savanorių kapus? Taip paženklinti A. Sargūno ir B. Sirbikės kapai nuolatos liudytų istorinę tiesą. Gal ir vietos mokyklos mokiniai retsykiais juos aplankytų. Dabar gi reliktų, susijusių su Vasario 16-osios idėjų apgynimu, nedaug turime, o ką turime - tie patys kaip įslaptinti, apraizgomi antraeilėmis ar su tuo visai nesusijusiomis problemomis. Ar čia tik neišmanymas, ar piktavališkumas?

 

Sumaištis dėl „Birutės". Dėl ko?

Apie 1930-uosius, kurie laikomi ir Vytauto Didžiojo metais, per Lietuvą nusirito graži paminklų žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę kariams - savanoriams statymo banga. Ne išimtis ir Biržai. Vietos šaulių ir jų vadovybės iniciatyva skverelyje, miesto centre, tarp trijų bažnyčių, skulptorius Robertas Antinis sukūrė su gėlių vainiku rankose rymančią moterį. Didžiuliame postamente - apie šešiasdešimt žuvusiųjų pavardžių. Skaičius įspūdingas todėl, kad paminklas skirtas žuvusiems, kilusiems iš visos Biržų apskrities (Biržų, Pasvalio rajonų). Iki pirmosios okupacijos 1940 m. tautiniai renginiai, minėjimai Biržuose vykdavo prie paminklo, praminto „Birute".

Okupacijos, karas tautinį pakilimą pristabdė, o pokaris nepataisomai sujaukė. Tuojau pat po mūšių Biržuose, erdvėje prie paminklo, sulaidojo žuvusius. Po metų kitų, užuot iškėlus žuvusiuosius į kapines kariams, tokioms kapinėms vietą parinko prie Birutės ir iš mūšių laukų čia suvežė tūkstančius žuvusiųjų. Kapinių centre paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę nebeatitiko komunistinės ideologijos. Susprogdinus masyvų postamentą, paminklas įverstas į tam paruoštą duobę, kur užpiltas žemės sluoksniu išgulėjo visus slogius sovietinius dešimtmečius.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui „Birutė" su didžiausiu pakilimu buvo atkasta, iškelta. Bet, užuot parinkus atstatymo vietą, nuliejus naują postamentą ir ant jo pastačius nedaug nukentėjusį paminklą, grupė draugų sugebėjo prakišti kopijos idėją. „Atgimsta nauja Lietuva, tegu ir visa kita būna nauja", - tada postringavo ir ref. kunigas R. Moras. Ir jie laimėjo.

Kopijai vietą rinko ne stichiškai. Sukalė originalo dydžio maketą, kurį kilnojo po visą aikštę. Iš to padarė išvadas, kad kopija nėra tokio lygio meninis kūrinys, vertas didžiulės erdvės.

Statydami kopiją aikštės kamputyje, prie sankryžos, aiškino, kad tai ne paminklo ir jo skleidžiamos idėjos paniekinimas, o ateityje bus suformuotas skverelis, plotu atitinkantis paminklo kopijos proporcijas, kaip savarankiškas Biržų miesto plotelis, nieko bendra neturintis su didžiąja aikšte. Tačiau aikštę rekonstruojant viską padarė priešingai, - paminklo kopiją kaip pajuokai, pažeminimui paliko kampe.

O originalas bent dvidešimt metų gulėjo nuo visuomenės paslėptas. Prieš kelerius metus rajono taryba tik vietą greta karių kapų parinko, tam reikiamą sklypą suformavo. Dabartinė rajono valdžia ryžosi ir „Birutę" iškėlė į viešumą. Dėkokime jiems už tai ir užbaikime, kas gerai pradėta. Bet ne!

Ir kokių tik argumentų nesigriebiama! Viskas daroma, kad niekas nebūtų padaryta. Nenorima prisiminti, kad kopijos (dabar originalo) statymas aikštės vidury buvo atmestas dar prieš 20 metų. Tai nesiderintų vizualiai, darkytų miesto vaizdą ir t. t.

Dabar kažkas pakišo idėją originalą perkelti į katalikų bažnyčios šventorių. Mano įsitikinimu, tai viena netinkamiausių paminklo eksponavimo vietų.

Pirma, šventorius - tai tos religinės bendruomenės teritorija. Griežtai riboto ploto. Svajojant apie Biržus, kaip apie miestą - muziejų po atviru dangumi, ten norėtųsi matyti įamžintus katalikų dvasininkus - kankinius, kentėjusius už tai, kad mylėjo savo tikėjimą ir Lietuvą. Gyvenkime viltimi, tikėjimu, kad Biržuose pagaliau atsiras buvusio Pabiržės kunigo Antano Balaišio tipo dvasininkai, kurie supras, kaip dėl istorinės tiesos išnaudoti kiekvieną šventoriaus plotelį, tuo gražiai pagerbiant savo pirmtakus.

Antra, paminklas žuvusiems statytas tiems, kurių partija ir religija tuo metu buvo LIETUVA ir jos LAISVĖ. Tam jie nepagailėjo to, ką gyvenime turėjo brangiausia, - GYVYBĖS. Bet augo, brendo jie kitokioje aplinkoje. Biržuose dabar gražus sutarimas tarp įvairių religijų, bet to nebuvo anksti didvyriškai nutrūkusiame jų gyvenime. Todėl kyla klausimas: „Negi tarp tų, kurie perša „Birutę" nuo visuomenės paslėpti už šventoriaus tvoros, nebėra tikinčių pomirtiniu gyvenimu? O jeigu tiki, tai kaip apsiverčia liežuviai ev. reformatus, liuteronus, žydus, gal dar kitų tikėjimų žuvusiuosius gerbti tik prie katalikų bažnyčios? Negi jie neverti neutralaus kelių arų žemės plotelio?"

Trečia, bene svarbiausia, visi paminklai, tarp jų ir „Birutė", buvo ir yra statomi matomiausiose vietose. Kad liudytų istorinę tiesą, visada ir visiems būtų geriausiai matomi, lankomi. Bažnyčios teritorijoje taip nebus.

 

Biržuose karas nesibaigė

Nenoras eksponuoti paminklą žuvusiems UŽ LIETUVOS LAISVĘ arčiau pirminės vietos rodo, kad Biržuose karas dar nesibaigė. Esą per arti bus sovietinių karių kapai, tai gali nepatikti jų gerbėjams. Bet kodėl, žinodami istorinių įvykių eigą, turime paklusti svetimos valstybės, buvusių okupantų ideologijai ir taikytis prie to, kas jiems patinka?

Prisiminkime ir kalbėkime: statistikos mėgėjas pagal žuvimo datas Biržų karių kapinėse buvo suskaičiavęs arti šimto asmenų, žuvusių gerokai po karo. Dabar perskaičiuoti nebeįmanoma, nes nei Biržuose, nei Lietuvoje neatsirado jėgų, kurios sulaikytų akivaizdžius istorijos klastotojus. Po antkapių rekonstrukcijos visi čia palaidoti staiga tapo tik žuvusieji Antrajame pasauliniame kare.

Šio pavasario aktualija - kur ir kaip pastatyti „Birutės" paminklo originalą. Jeigu ne piktybiškai trikdomas darbas, keliami neįgyvendinami reikalavimai, gąsdinimai „toli siekiančia Maskvos ranka", gal dar pernai rudenį, kuris buvo palankus ir lauko darbams, tai būtų įgyvendinta. Turime retą reliktą, primenantį rūsčius praėjusio amžiaus įvykius, o pateikti žiūrovams delsiama. Skaldoma visuomenė, trukdoma rajono vadovams, pamiršus „Birutę", imtis kitų darbų. Dėl ko ši sumaištis?

 

Jonas Dagilis, kraštotyrininkas

2012-03-01

2012.02.28

Biržų evangelikų reformatų vadovybė pasisakė dėl Laisvės paminklo likimo

2012 metų vasario 23 dienos eilinis Biržų evangelikų reformatų parpijos seniūnų tarybos posėdis tapo neeiliniu savo kitokia, parapijos seniūnų tarybai neįprasta esme - dėl viešo ir aktualaus visai Biržų visuomenei klausimo.

Dienotvarkėn buvo įtrauktas svarstyti Laisvės, arba dar liaudiškai vadinamo „Birutės", paminklo likimas.  Absoliuti dauguma evangelikų reformatų išpažinimo biržiečių yra Biržų krašto praeities kartų vaikaičiai. Mums, evangelikams reformatams, rūpi Biržų krašto gyvenimas. Jis išskirtinis ne alumi ar duona. Alų virti ar duoną kepti sugeba ir kitų Lietuvos provincijų gyventojai. Biržai, kaip ir Klaipėdos kraštas, Tauragė ir Kėdainiai, ypatingi savo daugiakonfesiniu istoriniu paveldu ir gyva jo dabartimi.

Mus jaudina ir vargina įsisenėję nesutarimai bei diskusijos dėl Laisvės paminklo Biržuose. Šį klausimą  posėdžiui pristatė Biržų evangelikų reformatų parapijietis, Biržų r. savivaldybės tarybos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos  atstovas Povilas Stakionis. Su juo svečio teisėmis posėdyje dalyvavo Biržų evangelikų reformatų parapijietis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos  narys  Kostas Trečiokas. Susirinkime buvo perskaitytas parapijiečio ir nuoširdaus Biržų r. istorinio paveldo puoselėtojo, kraštotyrininko Jono Dagilio atviras laiškas. Po broliškai atvirų diskusijų Biržų evangelikų reformatų parapijos vadovybė priėmė sprendimą - vienbalsiai, sutardami ir pareikšdami savo poziciją Biržų r. vadovams ir visuomenei. Pagal reformatų bažnytinės teisės reikalavimus šis parapijos seniūnų tarybos sprendimas įsigalios per dvi savaites, jei nebus sustabdytas aukštesnės evangelikų reformatų vadovybės - Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento arba Konsistorijos.

 Parapijos seniūnų tarybos sprendime patvirtinama, jog XX a. pradžioje Laisvės paminklo vieta nebuvo pasirinkta atsitiktinai. Atsižvelgta į mieste gyvuojančias pagrindines tris krikščioniškas konfesijas: Romos katalikų, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų, jų taikų sambūvį mieste. Paminklas buvo pastatytas trijų Biržų bažnyčių trikampio viduje. Biržų evangelikų reformatų parapijos seniūnų taryba tai pabrėžia ir pasisako, jog ir dabar, ir ateityje pilietiniams simboliams turi būti parinkta konfesiškai neutrali vieta. Senojo paminklo liekanų palaidojimo kriptoje idėja - palaikytina.  Kriptos vieta privalo turėti amžinojo poilsio vietai, t.y. kapinėms, būdingą teisinį statusą.

Parapijos seniūnų taryba nutarė kreiptis į Biržų r. savivaldybę su prašymu suformuoti galimai arčiausioje minėto bažnyčių trikampio viduje vietą kritusių už Laisvę Lietuvos karių kapinių sklypui, jį apjuosti kapinėms išskirti simboline kapinių tvora. Paminklą - kopiją palikti esamoje vietoje, o kriptą originalo liekanoms saugoti įrengti šios teritorijos pietinėje dalyje. Patį sklypą sutvarkyti ir įprasminti kaip visų žinomų ir nežinomų kritusių už Lietuvos valstybės laisvę karių atminimo vietą - kapines. Negalime išvengti esamos padėties, jog Biržų mieste turime karių kapines. Tebus jos dvi. Su derama gyvybę praradusiems žmogiškąja pagarba.  Atskiros kapinės, šalia, perskirtos gatvele, vedančia mūsų miesto ir krašto tikro ir gyvo istorinio simbolio - kunigaikščių Radvilų pilies link. Parapijos seniūnų tarybos nuomone, šia gatve būtų galima vėl atidaryti eismą. Kaip nieko netrikdo eismas į Kilučius  tarp dviejų konfesijų senųjų Kilučių kapinaičių, taip karių kapinėse atgulusiems neturėtų trikdyti ši senamiesčio gatvelė. 

Niekam nevalia paniekinti kovose kritusių karių kapinių, net jei jie buvo priešų kariai. Žuvęs priešas nebėra priešas. To nepaisė sovietiniai ideologai, niekino, kovojo jau su žuvusiais priešininkų kariais, niekino jų atminimą. Neturime to daryti mes, tuo labiau privalome prisiminti, kad Lietuvos žemė priglaudė tuos, kurie gynė jos valstybingumo laisvę. Bet kuriose kapinėse turi būti užtikrinta rimtis. Nepadoru politikuoti kapinėse, tam turi būti surastos kitos vietos. Pagarbai ir santarvei išlaikyti verta pasimokyti iš mūsų pačių patirties. Biržų rajone daugelyje kaimų yra kapinaičių, padalintų tvorele ar takeliu į dalis, skirtas skirtingų konfesijų tikintiesiems laidoti...  Kapinės yra skaudus netekties paminklas,  bet tikinčiam asmeniui jos yra  vilties bei ramybės vieta.  Karių kapinės primena apie karų žiaurumą ir tragediją - savo vyrų ir sūnų netekusias motinas.

Lietuvos Laisvės karių kapinės primins apie laisvę, kuri buvo ginta, bet tuo metu neapginta. Nebuvo apgintas ir jos simbolis - švelniai daugelio biržiečių vadinamas „Birute". Ne tik jos neapgynėm... Nuo fanatikų neapgynėm Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios, neapgynėm Biržų sinagogų. Kiek Lietuvos šeimų buvo išžudyta ar ištremta dėl to, kad nesugebėjome apsiginti? Nesugebėjome apginti to, kas buvo iš Dievo malonės mūsų miestui ir kraštui dovanota. Laisvės paminklo ir simbolinė Lietuvos karių kapavietė tegu bus priminimas apie palaidotą laisvę, bet sykiu ir viltį. Ji išsipildė. Tik iš Dievo malonės vėl mums buvo dovanota Nepriklausomybė.  Ši dovana yra pašventinta žmonių vaikų - karių gyvybėmis, motinų ir seserų, žmonų ir našlaičių skausmu daugelyje praeities kartų. Kiekviena žmonių karta savo laisvę privalo ginti.  Paminklo pamatus Lietuvos laisvei savo šių dienų gyvenimu statome mes - šio krašto piliečiai. Geriau, kad jis būtų doras ir išmintingas, pagal Dievo valią. Tuomet gal bus tie pamatai verti įprasminti simboliu mūsų išaugintose vaikų ar vaikaičių ateities kartose. Meldžiame, kad pagaliau būtų įgyvendintas vienbalsiai jau beveik prieš dvejus metus priimtas Biržų rajono sprendimas - nukasti dar likusius ir tebeveikiančius buldozerinio ateizmo simbolius - visus žemių pylimus prieš Biržų evangelikų reformatų bažnyčią. Mūsų parapijiečiai pamena per sekmadienio pamaldas po bažnyčios langais riaumojančius „staliniecus". Pylimų priedangoje nuo miesto ir jos svečių paslėpta mūsų bažnyčia, o prieš ją demonstruojasi savo paliktomis šiukšlėmis bei tuščiomis „pūslėmis" pagirtauti ar pasileidėliškai paūžti nusiteikę kai kurie biržiečiai. Dauguma jų - jauni žmonės. Mes juos matome. Tai labai primena panieką mūsų tikėjimui. Ją patyrėme sovietmečiu traktoriams rausiant pylimus.

Sprendimą Biržų Laisvės paminklo klausimu priėmė Biržų evangelikų reformatų parapijos seniūnų taryba, suvokusi, jog mes visi esame netobuli ir mirtingi žmonės. Čia dar neturintys išskirtinio supratimo ar išminties tais paprastais žemiškais klausimais. Meldėme Dievo per Jėzų Kristų - mūsų Viešpatį tiek sau, tiek visiems Biržų krašto piliečiams. Kviečiame dorai darbuotis savo pašaukime ir melsti Biržams Taikos ir Laisvės, tos, kuri ne nuo žmonių, bet nuo Dievo ateina per Evangelijos žodį (žr. Jn 8, 31-32).

 

Kun. Rimas Mikalauskas,

Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas

2012-02-28

2012.02.27

Srautas

Pasaulis yra srautas.

Pasaulis yra srautas, kuriame sukasi milijardai tokių pat kaip tu. Kur link eina tas srautas, ar srautas turi prasmę tik tekėti, ir kitų prasmių net neverta ieškoti?

Pro tavo - mano - mūsų - visų - akis teka daiktai ir debesys, upės ir lietūs, automobilių ir medijų srautai; teka nematomų bangų ir spinduliavimų srautai.
Ir kiek bebūtų informacijos, ji vis tiek bejėgė aprėpti srautą. Ir tai, ką vadiname informacija, tėra tik k i t a s ir k i t o k s srautas... apie srautą.
Ir šiame sraute mes negailestingai siaubiami (o gal kartu ir - laiminami) kito srauto - nenumaldomo laiko tekėjimo.
Kuo labiau stengiesi suvokti, aprėpti, pasisavinti ar nugalėti pasaulį (tą jo dalelę, ką pajėgia žmogus kaip individas), tuo labiau pajunti to srauto tekėjimą, jo pagreitį ir neaprėpiamumą.
Kuo daugiau pažįsti to srauto ir daiktų bei reiškinių jame, tuo labiau tas srautas darosi nepažįstamas...
Pavyzdžiui, žmonija yra baisus srautas biosferai, nes ji be saiko daugina ne tik savo rūšies individų srautą, bet ir srautą daiktų, kurie jau dauginasi sparčiau nei natūralios rūšys. Mes esame siaubingiausia natūralių rūšių naikinimo sistema, kada nors egzistavusi Žemės planetoje, išskyrus kosminius ir geologinius reiškinius, katastrofas. Mes esam veidmainingi rūšių naikintojai, nes mylim katytes ir šuniukus (industrija, sukurta naminių keturkojų laimei, taip pat naikina laukinės gamtos resursus ir kenkia kitoms rūšims, kurių mes pažinti ir mylėti nenorim, nemokam ar nesugebam), kovojam už „gyvūnų teises", dažnas net neįsivaizduodami, kaip ir kokiu būdu mes netiesiogiai naikiname kitas rūšis ir laukinę gamtą to tiesiogiai net nedarydami, o per begalinėmis tapusias vartojimo ir gerovės kūrimo sistemas.
Jau prasidėjusi vadinamoji „skaitmeninė evoliucija" gali be galo greitai kardinaliai pakeisti pasaulį ir fantastiniuose filmuose rodomus žmonių ir robotų karus paversti skaudžia tikrove. „Mašinų šeimininkai žmonės yra ne ką daugiau, nei jie yra šeimininkai, sakykim, ugnies ar rato. Šiais laikais kuriamos dirbtinės gyvybės ir dirbtinio intelekto formos ilgainiui taps žmonių taip pat nekontroliuojamos, kaip jų nekontroliuojamos ir natūraliai atsirandančios gyvybės formos. Gali būti, kad ilgainiui jos net išstums ar pakeis savo kūrėjus", - sako filosofas Džonas Grėjus (John Gray).
Neprotingas „protingojo žmogaus" demografinis srautas daugins pasaulyje žmones, kurie, išskyrus gyvybę, neturės nieko - nei pinigų, nei turto, nei išsilavinimo. Mes, kad ir Rytų europiečiai, gyvename toli nuo tų kraštų, kur masiškai it skėriai dykumose iš bado miršta vaikai. Bet visa tai toli - vyksta lyg ir ne mūsų pasaulyje.
Neretai, apsilankius kokiame įspūdingesniame supermarkete, mane stebina daiktai, kurie iš esmės neturi jokios paskirties, yra šiukšlės a p r i o r i, bet kurių gamybai buvo sunaikinti rimti gamtos resursai ar net išnaikintos laukinės rūšys. Daiktai - šiukšlės okupuoja mus, mes esam ne ką protingesni nei šarkos, vagiančios spalvotus popierėlius ar stikliukus.
Vienas iš bet kokio srauto (vandens tėkmės, elementarių dalelių, liumenų, gamybos ir t. t.) požymių yra greitis. Gyvendami vis didėjančiame ir greitėjančiame sraute, mes pasmerkiami ne gyventi, ne b ū t i, o dirbti, arti ir visais įmanomais būdais bandyti išsilaikyti to srauto tėkmėje. Būti kaip visi kiti, kurie it sušlapę šuniukai plaukia tame sraute, nematydami to plaukimo prasmės, nes, pasak filosofų, tos prasmės iš tiesų lyg ir nėra, nors ji mums būtina kaip iliuzija, kaip miražas, kad pateisintumėme savo buvimą ir veiklą.
Tas pats jau cituotas Džonas Grėjus sako elementarią mintį, išsakytą ne vieno mąstančio ir rašančio žmogaus per įvairių amžių tėkmę, kurią reikia vis kartoti ir interpretuoti: „Ieškoti gyvenimo prasmės žmogui gali būti visai naudinga terapija, tačiau tai neturi nieko bendro su dvasiniu jo pasauliu, kurio pamatas - ne ieškojimas prasmės, o kaip tik išsivadavimas iš to."
Deja, aš pernelyg dažnai ieškau prasmės ar prasmių net ir ten, kur neverta jų ieškoti...

Alis Balbierius
2012-02-25

2012.02.14

Kur slypi kandidatų galia

Prie rinkimų į Seimą starto linijos jau trypčioja galimi kandidatai.

Oficiali rinkimų kampanija prasidės tik balandį, bet jau dabar matyti, kaip politinių varžybų dalyviai daro apšilimo pratimus.

Tie pratimai kol kas neįmantrūs, bet leidžia pastebėti labiausiai ištreniruotas politikų vietas.

Antrajai kadencijai susiruošęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas jau turėjo progą Biržams parodyti visas savo galimybes. O jos, kaip žinia, neribotos. Kas rinkėjams labiausiai imponuoja? Ogi pono Valdemaro rankos. Dalijančios labdarą.

Gražu, kai turtingiausias Seimo narys atvažiuoja į Biržus. Dar gražiau, kai jis dailiai apsirėdęs, išlipa iš galingo automobilio. Ir visų gražiausia, kai iš to automobilio ima traukti dovanas.

Neišpuikusiam rinkėjui tas vaizdas - kone sakralinis.

Didžiausias p. Valdemaro konkurentas turėtų būti Aleksandras Zeltinis. Mat šis taip pat dalija labdarą. Tiesa, ne iš savo kišenės - visokius rakandus, drabužius, maisto produktus jis surenka svečioje šalyje ir atgabena tautiečiams. Jeigu už tai jam suteikėme Biržų garbės piliečio vardą, kodėl gi neišrinkus į Seimą?

Šiaip jau politiniais raumenimis nepasižyminčiam ponui Aleksandrui stiprumo varžybose suteiks palaikymo komanda - Socialdemokratų partija. Mat ši tūlam biržiečiui asocijuojasi su darbinykais ir jų globėjais.

Palaikymo nestokos ir konservatorius - krikdemas Jonas Šimėnas. Ir politinėse treniruotėse, ir mūšiuose jam turėtų padėti ne tik partija, bet ir rajono valdžia. Kai už partijos ir savivaldybės vairo - tas pats asmuo, nekyla klausimų, kodėl savivaldybės tinklalapyje informacija apie rengiamą susitikimą su Seimo nariu konservatorium - krikdemu J. Šimėnu yra, o su nepartiniu V. Valkiūnu - ne.

Na, bet varžyboms neprasidėjus tokio politinio dopingo vartojimas galbūt niekam neužklius.

Didžiausią parlamentinės veiklos patirtį turintis kandidatas galėtų be didesnio vargo aplenkti savo konkurentus ir be dopingo. Bet jis nespjauna ir į įvairios paskirties papildus - pavyzdžiui, susitikimų Biržuose metu prie jo sukiojosi kažkelinto sąjūdžio veikėjai Laura Ruplėnaitė ir Kęstutis Armonas.

Ką pastarasis valstietis žaliasis veikia konservatorių būryje ir prie jų vaišių stalo?

Į šį klausimą turėtų atsakyti Nijolė Šatienė, kuri kaskart viešojoje erdvėje minima kaip valstiečių kandidatė Biržų - Kupiškio rinkimų apygardoje. Bet vargu ar ji tokiems klausimams burną aušins. Ši politikė Biržuose pagerbta ne už politiką. Už ją rinkėjai balsuoja todėl, kad ji, anot vieno ciniškai šnekančio žurnalisto, myli Paprastą Žmogų. Šioji meilė bus jos pirmasis ir paskutinis argumentas visokių gudročių diskusijose apie valstybės valdymą, ekonomiką, finansus ir kitus Paprastam Žmogui nuobodžius dalykus.

Darbo parlamente ragavęs „darbietis" Rimantas Bašys irgi bando įtikinti biržiečius, kad šie jam yra svarbūs. Į savivaldybės tarybos posėdžius atvažiuoja net iš Šiaulių. Pabara, pamoko vietinius. Ir vėl išvažiuoja. Tai sportiškas kandidatas. Automobilis jo neprastas. Ir moterys jį (kandidatą) ilgesingais žvilgsniais sutinka bei palydi. Žodžiu, šis vyras turi visko po truputį. Bet smogiamoji jėga vis tik bus ne jis - rinkėjai balsus neš dėl to, kad už jo stovės politinio žaismingumo nestokojantis partijos patronas Viktoras Uspaskichas.

Tuo tarpu liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas meilės varguoliams anei moteriškėms nedeklaruoja. Nelimpa jam tokie žaidimai, ir gana.

Štai Nijolė Šatienė gali nesunkiai surinkti visą autobusą vyrų jų prostatoms patikrinti. Ir jokių pašalinių minčių nekyla, kodėl kaimiečių prostata parūpo valstietei Nijolei.

Visai kitaip būtų, jei tokių akcijų imtųsi Kęstutis. Nereikia lakios vaizduotės, kad numanytum, kas įvyktų, jeigu jis imtų ir pasisiūlytų kokiam nors valstiečiui ar socialdemokratui patikrinti prostatą. Mažų mažiausiai atsidurtų etikos sargų akiratyje. Turėtų bėdžius gal net teismo suole aiškintis, kad tai nebuvęs nepadorus pasiūlymas.

Taigi, per rinkimus Kęstučiui balsai bus nešami ne iš meilės. Iš ko? Iš savisaugos instinkto. Už jį turėtų balsuoti visi politiniai oponentai, priešai, nedraugai - kad „ištremtų" į Seimą. Ir tikra Sodoma ir Gomora virstų savivaldybės taryba, jei Kęstutis rinkimų nelaimėtų. Grįžtų jis į vietos valdžią dvigubai piktesnis nei dabar ir dar labiau kankintų politinius priešininkus. Žodžiu, vaizdas būtų baisus.

Už Petrą Jukonį balsuoti rinkėjus ves irgi instinktas. Nors šis kandidatas atstovauja „Tvarkai ir teisingumui", bet jo galia slypi ne tvarkoje ir ne teisingume. Ir net ne juodajame imtynininko dirže, darančiame įspūdį sportiškiems rinkėjams. Petrą į Seimą ves dailiosios lyties balsai. Kitaip tariant, esminis instinktas. Balsų bus nemažai - toks jau tas šelmis Petras. Be to, kandidato vardas - kaip tik rinkimams. Prieš kelerius metus rinkėjai jau buvo užkoduoti garsais ir vaizdais „Už Petrą! Už Petrą!"

Tai, žinoma, dar ne visas politinių varžybų dalyvių sąrašas. Ir toli gražu ne visos jų stipriosios pusės išvardytos. Iki balandžio paaiškės visi kandidatai, o jų puikiosios savybės ir gerieji darbai įvairiais būdais bus rodomi iki pat spalio.

 

Rasa Penelienė

2012-02-11

2012.02.06

Šaltis

Speigas kartais nutvilko ir nupurto kaip degtinė.

Šaldo ir šildo. Ypač skaidrus, saulėtas speigas. Speigas be vėjo.

Net minties rega nuo šalčio kartais tampa skaidresnė ir aiškesnė. Kaip ir pati mintis.
Aštri lyg vienišas viduržiemio ledokšnis, nutįsęs nuo stogo. Plati lyg saulėtų sniegynų su mėlynais, į vakarą gilėjančiais šešėliais platuma.
Bet tai - apgaulinga iliuzija: jei pernelyg šalta, lieka vienintelė mintis - kuo greičiau įveikti tą šaltį, pasislėpti nuo jo.

Autoriaus nuotrauka

Nes, atėjus speigams, kartais apima ir baimė. Didelė, kosminė baimė - lyg gestų saulė po milijardų metų ir jau niekad neprisikeltų. Nes kosmosas virš mūsų namų, virš mūsų sniegų ir kelių, virš mūsų gyvybių ir proto iliuzijų - šaltas.
Begalinis, šaltas, neįsivaizduojamai begalinis - už to sąlyginai plono, trapaus biosferos drabužio... Regis, pūstels koks kosminis dalelių vėjas, ir Žemė taps nuoga, sustings į kosminį šaltį.
Vienas filosofas klausdamas teigia - kodėl mes galvojame, kad mūsų - žmonių - Homo sapiens - rūšis būtinai turi išlikti? Nes rūšys taip pat sensta kaip Saulė ar senosios civilizacijos. Rūšys išnyksta, kaip kadaise išnyko dinozaurai. Šiuolaikinis tikras ekologinis mąstymas kalba tik apie Vienį - nesame mes tie, kuriems vieniems skirta ši planeta, ką vienodai teigė ne viena monoteistinė religija lygiai taip pat kaip vadinamoji mokslo pažanga. Mes, įsivaizduodami, kad esam neva amžini kaip rūšis, tapom galingiausia kitų rūšių naikinimo ir niekinimo mašina... Nieko nėra nuodėmingesnio už krikščionybės teiginį, kad kitos gyvybės formos neva neturi sielos...
O, kaip šalta amžinybėje toms rūšims, kurias jau išnaikinome. Pavyzdžiui, paukščiui drontui. Ir nesvarbu, kad galbūt tas išnykusias rūšis bus galima klonuoti. Klonuoti kaip žaisliukus, nes niekas nesugebės klonuoti to praėjusio laiko ekosistemos, išnykusio ir praėjusio pasaulio visumos.
Šaltis kartais nupurto kaip degtinė. Šaltis gali nuskaidrinti arba aptemdyti protą. Sukelti pirmykštę baimę, kad visas pasaulis ir saulė virš pasaulio staiga sušals.
Nors, pasak medikų, net labai žema temperatūra (žemesnė negu šalčio poliuose Jakutske - Oimiakone ir Verchojanske, kur fiksuojama netoli minus 70 laipsnių) - teigiamai veikia kai kurių ligonių sveikatą, kai žmogus kelioms minutėms uždaromas į kamerą, kurioje yra, pavyzdžiui, 110 laipsnių šalčio.
Šis dalykas vadinamas „šalčio kameros terapija", o apie ligonius, užmirštus šiose kamerose ilgesniam laikui, nieko neteko girdėti nei skaityti...
Mes gyvename tokioje klimato zonoje, kur, manau, tiek mūsų protams ir kūnams, tiek visoms mūsų krašto augalų, gyvūnų ir grybų karalysčių formoms natūrali viduržiemio „šalčio kamerų terapija" yra tiesiog būtina.
Žinoma, jei ta terapija neužsitęsia pernelyg ilgai.

Alis Balbierius
2012-02-04

2012.02.02

Nereikia mūsų gąsdinti

Visai neseniai, prieš Kalėdas, Tarptautinio valiutos banko vadovė Christine Lagarde pareiškė, kad dabartinėje Europos finansų situacijoje ji įžvelgia Didžiąją depresiją. Pasidarė įdomu, pagal kokius požymius ? Ir apskritai, kas tuomet buvo, nes tūlas lietuvis gali pasakyti tik tiek, kad tikriausiai buvo baisu.

Depresija prasidėjo Amerikoje 1929 m. Taip pat pasireiškė Kanadoje, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, palietė daugelį kitų pasaulio šalių. Dėl jos priežasčių ekspertai iki šiol ginčijasi, bet sutinka - tai buvo faktorių visuma. Per dvejus metus pasaulio ekonomika grįžo į 1889 m. lygį. Kokios populiariausios teorijos apie Didžiąją depresiją?

1. Perprodukcija, kuri būdinga kapitalizmui, anot senuko Markso. Tuo metu pasaulyje pasirodė naujos prekės, tokios kaip radijas, lėktuvai, automobiliai, ir gamyba vystėsi labai sparčiai, nes visiems svarbu pagaminti daug ir uždirbti. Tačiau tuo metu Amerikoje pinigai buvo susieti su aukso atsargomis, pinigų spausdinimo mašinos nebuvo paleidžiamos esant poreikiui ir žmonės tiesiog neturėjo pakankamos pinigų masės, kad visa tai įpirktų. Prekių kainos pradėjo katastrofiškai kristi, įvyko defliacija. Pradėjo bankrutuoti įmonės, nes negalėjo realizuoti savo pagamintų prekių.

2. Vertybinių popierių biržos kritimas. Amerikoje buvo labai populiaru lošti biržoje. Per maklerių kontoras, kurių tuo metu Amerikoje buvo aibė, privatūs asmenys, bankai, įmonės masiškai pirko įvairių įmonių vertybinius popierius, ir augant ekonomikai, reikia pastebėti, tai pasiteisino.
Tačiau atėjus laikui X, tai virto katastrofa. Pirmieji, aišku, tai pajuto makleriai - jie suprato, kad įmonių kainos esant tokiai situacijai yra pernelyg išpūstos, t. y., kad atsirado natūralus kainų burbulas, ir puolė „nusimetinėti" akcijas. Jais pasekė eiliniai piliečiai ir bankai. Birža triukšmingai žlugo, o kas dar galėjo - net ir perspektyviausių įmonių akcijas parduodavo pusvelčiui. 1929 10 29 - oficiali VolStrito biržos žlugimo diena.

3. Bankinės sistemos žlugimas. Viena iš bankinės investicijos sričių ir buvo akcijos. Žlugus biržai, bankuose prasidėjo problemos. Apie tai netruko sužinoti eiliniai piliečiai. Ir ką gi jie padarė? Ogi puolė atsiimti indėlius.
Turiu pastebėti, kad prieš indėlininkų ar klientų antplūdį negali atsilaikyti joks bankas, net pats tvirčiausias. JOKS PASAULIO BANKAS. Kadangi bet kuris bankas, mokėdamas palūkanas, turi kaip nors įdarbinti turimas lėšas ir didžioji jų dauguma įdarbinama į ilgalaikes investicijas, taigi grąžinti visų pinigų per vieną dieną bankas neturi jokios galimybės. Tai, kad tuo metu neįsimaišė vyriausybė ir bankų negelbėjo, vėliau pripažinta kaip viena didžiausių padarytų klaidų Didžiosios depresijos metu.
Tie bankai, kurie dar nežlugo, laikė įsikabinę paskutinius pinigus  ir jų nepaleido, tokiu būdu ištikus bėdai gauti kreditavimą nebuvo jokių galimybių. Per tuos metus Amerikoje bankrutavo du iš penkių bankų.

4. Socialinė katastrofa. Įvykiai vystėsi domino principu - žaibiškai. Per itin trumpą laiką žmonės neteko ne tik darbo, bet ir turėtų santaupų. Kai kurios šeimos tiesiog badavo. Vien Niujorke 1930 m. iš bado mirė 1000 žmonių. Buvo skaičiuojamas kiekvienas centas, buvo perkamos tik pačios būtiniausios prekės. Visa tai dar labiau mažino gamybą, vartojimą, toliau užsidarydavo veikiančios įmonės ir palikdavo naują bedarbių šleifą. Per dvejus metus Amerikoje atsirado 13 mln. bedarbių. 1932 m. Detroite įvyko alkanų darbininkų eitynės, žinomos kaip Bado Maršas. Policija ir Genrio Fordo asmeninė saugos tarnyba pradėjo šaudyti. Buvo nušauti 5 darbininkai, dešimtys sužeisti, daugelis buvo represuoti.

5. Agrarinio sektoriaus žlugimas. Depresijos pradžioje Amerikoje buvo gana stiprus agrarinis sektorius, buvo nemažai klestinčių fermų, dauguma iš jų buvo paėmusios kreditus iš bankų. Žmonėms netekus pinigų, žemės ūkio produkcijos kainos krito apie 60 procentų. Paaiškėjo, kad tiesiog neapsimokėjo nieko auginti... Daugelis fermerių, nebeišgalėdami mokėti palūkanų, palikdavo fermas bankams ir patraukdavo laimės ieškoti į miestą, kur ir be jų buvo milijonai bedarbių. Bankams, aišku, tos fermos buvo reikalingos kaip slidės vasarą, tačiau įstatymas yra įstatymas.

6. Pirmasis pasaulinis karas. Kai kurie ekspertai pabrėžia, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Amerikos ekonomika tiesiog buvo pripumpuota karinių užsakymų, o karui pasibaigus tai sukėlė tam tikrą recesiją kai kuriose ekonomikos srityse.

7. Nevykę sprendimai užsienio prekybos srityje. Prasidėjus Depresijai, norint apsaugoti vidaus rinką, buvo išleistas vadinamasis Smito-Chouli įstatymas, pagal kurį buvo 1930 m. žvėriškai padidintas mokestis pigiam importui. Tai dar labiau sumažino amerikiečių perkamąją galią ir sukėlė priešpriešinę užsienio valstybių reakciją, tokiu būdu mažinant ir Amerikos įmonių galimybes eksportuoti savo produkciją.
Didžioji depresija truko iki 1939 m. ir galutinai pasibaigė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
Kokias pamokas iš jos gavo pasaulis ir ar yra galimybė tam pasikartoti?
Tikrai nebus taip, kaip buvo - pasaulis yra jau visiškai kitoks ir tai, kas vyko tuo metu, neturi galimybės pasikartoti tuo pačiu dėsningumu.
Didžiausia klaida, kuri buvo padaryta, - tai manymas, kad laisva rinka yra panacėja, jos negalima reguliuoti, nes tai vos ne Amerikos Konstitucijos ir kitų vertybių griovimas, ir jeigu įvyko kažkas su ta laisvąja rinka, tai ji pati save susireguliuos. Dėl to tais laikais valstybė atliko „naktinio sargo" vaidmenį, t. y. svarbiausiu rūpesčiu laikė, kad nebūtų chuliganizmo ir žmogžudysčių. Ir vykstančius procesus pradėjo švelniai reguliuoti atėjus 1930 m. rudenį į valdžią prezidentui Ruzveltui. Kai kurie priimti įstatymai ir taikytos priemonės padėjo naikinti Depresijos priežastis, kai kurie sprendimai bandė gelbėti socialinį sektorių, o kai kurie buvo tiesiog klaidingi.
Šiandien, laimei, yra kitaip. Ta pati Amerika padarė labai daug gelbėdama savo didžiąsias draudimo kompanijas, bankus, prasidėjus krizei 2008 metais. Daugybė įstatymų priimta ir Europos Sajungos lygmeniu, apsaugant rinkas, finansinį sektorių, kuriant naujas darbo vietas. Veikia bankų draudimo fondai, kasdien priimami vis nauji įstatymai siekiant užkirsti kelią naujoms krizėms arba bent jau sušvelninti procesams, kurie jau vyksta. Dėl to noriu pasakyti - TIK NEREIKIA MŪSŲ GASDINTI! O gal kam nors tai naudinga? Bet tai jau kito straipsnio tema.

Jūsų Konstantinas Dubausa
2012-02-02

2012.01.31

Mokytojo smūgis - mokinio sėkmės garantas

Politikas viešai prisipažino vaikystėje gavęs smūgį nuo pedagogo. Jei ne tas smūgis, nežinia, kuo jis šiandien būtų.

O šiandien jis yra valstietis liaudininkas (žaliasis), Biržų rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininkas, vienas iškiliausių rajono ūkininkų.
Jis - Kęstutis Armonas.
Tą lemtingą mokytojo smūgį politikas prisiminė ketvirtadienį, kai savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstoma, ar mūsų rajono valdžia turėtų reaguoti į pranešimus apie smurtą Kučgalio socializacijos centre.
Išklausiusi Kęstučio Armono monologą apie mokytojo smūgio naudą jo organizmui, turiu prisipažinti, kad keliolika mano pedagoginės veiklos metų nuėjo vėjais.
Kiek per tą laiką galėjau „prismūgiuoti" būsimų politikų ir ūkininkų.
Kiek šiandien jų, smūgiais prašviesintų galvų, galėtų garsiai kalbėti apie būtinybę rūpintis vaikučių gerove.
Tiesą sakant, tame pačiame tarybos posėdyje valstiečiai liaudininkai (žalieji) virkavo dėl pertvarkomų mokyklų ir dėl to nukentėsiančių vaikų. Jie piešė apokalipsinius vaizdus, kaip bus baisu, kai Biržai teturės vieną gimnaziją. Ir niekas neprisiminė, kad keliolika metų rajoną valdę tie patys valstiečiai su socialdemokratais be jokio gailesčio uždarydavo kaimų mokyklas ir bibliotekas.
Ketvirtadienį posėdžio metu valstiečiai išsijuosę tikino besirūpinantys vaikučių sveikata, kurią labai pagerintų morkų sultys. Ir barė oponentus, nenorinčius už valdiškus pinigus pirkti ūkininkų morkų ir jų sultimis girdyti politinės bendražygės darbovietės darželinukų.
Deja, neužteko posėdžio dalyvių balsų, kad būtų deramai pasirūpinta šviesia vaikučių ateitimi ir jų sveikata.
Todėl sakau: jei būtų buvę daugiau vaikystėje muštų politikų, galbūt mūsų gyvenimas klostytųsi kitaip.
Ir aš, buvusi pedagogė, prisiimu kaltę, kad savo mokinių nemušiau.
Galbūt šią klaidą dar ne vėlu ištaisyti?
Pavyzdžiui, vožtelėti kokiu nors žemdirbystės terminų žodynu arba etikos vadovėliu ponui Kęstučiui per galvą. Jeigu jam padėjo vienas smūgis, tai kitas gal tų visokeriopų jėgų padvigubintų? Štai po smūgio imtume ir pamatytume jį mero krėsle. Norėtų politinės karjeros laiptais kopti aukščiau - smūgių būtų galima parūpinti ir daugiau. Negi gaila - kad tik žmogui būtų geriau.
Nežinia, kiek vaikystėje buvo mokytojų mušami pono Kęstučio bendrapartiečiai, tačiau jų požiūris į vaikų auklėjimą savotiškas.
Jau politikams tampa įprasta manipuliuoti vaikais. Tačiau bet kokia politinė kloaka vis tik privalo turėti ribas.
Tenka priminti, kad būtent valstiečiai liaudininkai buvo itin aktyvūs kuriant Kučgalio socializacijos centrą. Jau tada buvo akivaizdu, su kokiomis problemomis gali susidurti kučgaliečiai. Apie jas kalbėję kaimo bendruomenės nariai, žurnalistai tąsyk buvo koneveikiami, skundžiami įvairioms institucijoms.
Ir iki šiol spaudoje pasirodantys straipsniai, televizijos reportažai apie įvykius Kučgalyje politikų neįtikina. Kad vaikams būtina pagalba, jie sako nežinantys. Mat už didžiulės tvoros laikomi paaugliai į juos tiesiogiai nesikreipiantys. Politikus įtikina tik parodomieji vizitai į Kučgalio socializacijos centrą - tada nedūžta langai, nemušami ir šunimis nepjudomi vaikai ir vadinamasis karceris virsta apmąstymų kambariu.
Galų gale - juk tai nusikalsti linkę jaunuoliai, dauguma jų - ne biržiečiai. Kam jie turėtų rūpėti? Ir kokie auklėjimo metodai jiems gali būti veiksmingiausi? Tik mušimas, kuris andai žmogumi tapti padėjo vietinės politikos korifėjui.
Beje, tarybos posėdyje kai kurių apie Kučgalio socializacijos centrą kalbėjusių politikų veiduose žaidė šypsenėlės.
Jos nedingo ir pranešus, kad šiuo metu į ligoninę paguldytas vaikinukas, kuriam laiku nebuvo suteikta medicinos pagalba.
Toms šypsenoms tarsi pritarė ir tarp politikų atsidūrusio gydytojo balsas - jokio čia pavojaus atseit nėra.
Ar tai ir nėra pats didžiausias pavojus - nematyti pavojaus?
Ar nėra nusikaltimas apsimesti nematant skriaudžiamų vaikų?
Šioje situacijoje matyčiau vienintelę priežastį, dėl kurios politikai gali nesuprasti, ką jie daro.
Tai, ko gero, vaikystėje patirtų didesnių ar mažesnių traumų pasekmės.

Rasa Penelienė
2012-01-28

2012.01.26

Politiniuose arimuose - morkinimo aktas

Sakoma, yra metas dirbti ir yra metas linksmintis.

Beveik metus politinius dirvonus arę šios kadencijos Biržų savivaldybės tarybos nariai nusprendė papramogauti.

Kaip žinia, kasmetinių atostogų politikai negauna, todėl jie bando atsipalaiduoti darbo vietoje, t. y. politinio arimo vagoje.
Kad nekiltų abejonių dėl padorumo, kai kurias vietas bandoma pridengti figos lapais, vadinamais visuomenės interesu.
Kadangi Biržų rajono ateities vizijos siejamos su ekologiniu ūkininkavimu, tai mūsų rojaus augalai turėtų būti ekologinės daržovės. Pavyzdžiui, morkos. Todėl šio krašto politines nuogybes geriausia pridengti ne figos, o žaliu morkos lapu.
Visuomenės interesu (lapu) pridengtas politinis smaginimasis žadina tos pačios visuomenės nežabotas fantazijas.
Štai žiūriu turguje į morkas ir, o dangau, matau sveikus drūtus valstiečius liaudininkus.
Veju tolyn nuodėmingas mintis, bet prieš akis stojasi vėl tie patys valstiečiai, tik tapę žaliaisiais.
Nėra tos žalios spalvos, dabar ne lapų sezonas, čia tik šaknelės raudonuoja - tikinu save. Bet prieš akis tik šast - valstiečio Tomo Četvergo veidas.
Čia viso labo morkos! - beviltiškai bandau įsitikinti ekologinio rojaus vaisių realybe, tačiau žaliai raudoną valstiečių vaizdą keičia neaiškios spalvos politinė būtybė. Ramunė Čigienė? Bet jos vaizdas transformuojasi į didžiulį morkos pavidalo visuomenės interesą.
O, saldžioji nuodėme, įsimušusi į politikų galveles morkos pavidalu...
Kas galėjo pagalvoti, kad ši vitaminų bei kitų naudingų medžiagų pritvinkusi daržovė taps įnagiu, kuriuo kėsinamasi išpolitinti buvusius bendrapartiečius ir idėjinius nedraugus ekologišku būdu.
Tai, kas šiuo metu vyksta Biržų rajono savivaldybės taryboje, galima vadinti politinėmis orgijomis.
Valstiečiai liaudininkai (žalieji) į politinius arimus primygtinai kaišioja morkas. Sako, tai labai naudinga ekologinei žemdirbystei ir visuomenės sveikatai. Bet nutyli apie svarbiausią šių veiksmų priežastį - malonumą.
Vadinamojo morkų projekto stūmimas yra ne kas kitas, kaip visiškas valdančiosios daugumos morkinimas. Smagu stebėti morkinamus politinius oponentus, ypač kai tą procesą sumano buvusi konservatorė ir į rajono valdžią nepatekę valstiečiai. Politinis smaginimasis su keršto saldybe - tokia šio sumanymo esmė.  Visa kita - tik dekoracijos ir statistai.
Šis morkinimo aktas nebūtų vertas didesnio dėmesio, jei nereikalautų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Kiek šie politiniai žaidimai kainuos, paaiškės šiandien per savivaldybės tarybos posėdį.
Jei išpolitinta valdančioji dauguma nuspręs už tai ir sumokėti, paaiškės jos tikrasis vaidmuo politiniuose arimuose.
Žinoma, valdantieji gali teisintis, kad jie politikoje užsiima ne žaidimais, o arimu. Bet šiandien kaip tyčia jų rankose - ne arklas, o inkaras. Būtų sunku patikėti, kad laivo „Aukštaitis" inkaras Biržams reikalingas kaip darbo įrankis.

Rasa Penelienė
2012-01-26

2012.01.23

Biržų klerkai: merė - ne visuomenės dalis

Vartau vieną Biržų rajono savivaldybės darbuotojų sukurptą raštą ir,  anot pirmosios lietuviškos knygelės autoriaus,  tatai skaitydama bandau permanyti.

Rašto pavadinimas solidus - „Išvada dėl Biržų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos Genovaitės Gutauskienės tarnybinio nusižengimo".

Jo autorius irgi aiškus - Biržų rajono savivaldybės administracijos Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija. Nors sklinda gandas,  kad šiame dokumente pažerti išminties perlai priklauso savivaldybės teisininkų vadovei Birutei Burbulienei,  po juo suraityti penki parašai.
Rašto esmė būtų tokia: Švietimo skyriaus vedėjos G. Gutauskienės kelionė su pavaldiniais į Portugaliją buvo teisėta ir teisinga. Ji nepadarė jokios žalos,  nepažemino įstaigos autoriteto ir nepapiktino visuomenės. Kitaip tariant,  savivaldybės klerkai nustatė,  kad jų kolegė Genutė nekalta.
Tyrimas baigtas,  teisingumas triumfuoja.
Ar kas nors tuo abejoja?
Niekas! - turbūt tvirtintų tie patys savivaldybininkai. Lygiai taip pat,  kaip jie išpyškino minėtame rašte,  jog nėra pagrindo teigti,  „kad G. Gutauskienės veikla vykdant valstybės tarnautojo pareigas ir tiesiogines projekto vadovo funkcijas sukėlė neigiamą visuomenės nepasitenkinimą ir dėl to yra pažemintas įstaigos autoritetas".
Klerkai tvirtina žinantys visuomenės nuomonę apie skandalingą valdininkų kelionę į Portugaliją. Kas ir kokiais būdais tą nuomonę nustatė - nežinia. Visuomenė turi teisę žinoti tik tai,  kad jos nuomonė žinoma vietiniams klerkučiams.
Kaip toji visuomenė reagavo į ponios Genutės,  jos pavaldinių ir jos dukros kelionę į užsienį už valdiškus pinigus? Savivaldybininkai čia bloškia naujadarą - anot jų,  visuomenei tai nesukėlė NEIGIAMO NEPASITENKINIMO.
Jeigu yra neigiamas nepasitenkinimas,  tai,  logiškai mąstant,  turėtų būti ir teigiamas. Kuris iš visažinių rašto autorių galėtų apibūdint,  kas yra teigiamas nepasitenkinimas?
Gal tai toks jausmas (būsena,  jos stadija?),  kuris būdingas ne plačiajai visuomenei,  o tik išskirtinėms asmenybėms? Pavyzdžiui,  savivaldybės merei?
Būtent merė Irutė Varzienė ėmė ir pareiškė nepasitikėjimą Švietimo skyriaus vedėja dar prieš minėtą tarnybinį tyrimą.
Kadangi klerkai nustatė,  kad jų kolegės elgesys visuomenės nepiktina,  tai kaip apibūdinti merės jausmus (būseną,  jos stadiją?) minėtos personos atžvilgiu?
Išvada peršasi dvejopa.
Pirma - merės pareikštas nepasitikėjimas nėra „neigiamas nepasitenkinimas" Genute. Tai galbūt nauja,  savita,  ekskliuzyvinė pajauta,  kurią apibūdinti tegali klerkų naujadaro antonimas - TEIGIAMAS NEPASITENKINIMAS.
Antra - merė gal iš tiesų nepasitiki Švietimo skyriaus vedėja ir ją piktina pavaldinės elgesys,  žeminantis įstaigos autoritetą. Bet tai prieštarauja komisijos tyrimo rezultatams,  kurie rodo,  kad visuomenė yra kitokios nuomonės. Išeitų,  kad klerkai merės nelaiko visuomenės dalimi.
Merei Irutei,  ko gero,  teks atšaukti tą nelemtą pareikštą nepasitikėjimą Genute. Ir jos atsiprašyti. Juk nepasitikėjimui pagrindo nėra - taip nusprendė Genutės kolegė Birutė ir jos tarnybinės partnerės - Irutės pavaldinės. Tam pritaria,  anot garbios komisijos,  ir visuomenė,  kuriai priklausome mes visi. Išskyrus merę (kol kas).

Rasa Penelienė
2012-01-21


2012.01.17

Biržai - miestas muziejus po atviru dangumi (2)

Ne viskas Biržų istorijoje tik skausminga, kruvina...

Netikėtina, bet buvo toks faktas. Dar ruseno Pirmojo pasaulinio karo sukeltos gaisravietės, Rusiją plėšė pilietiniai karai, o Biržuose grupė entuziastų steigė gimnaziją. Formaliai okupacinė valdžia tam leidimą pažadėjo, bet raštiško iš Vilniaus neatsiuntė.

Prirėmė steigėjai vietinius okupantus, o jiems neprieštaravus, 1917 11 20 per gimnazijos atidarymo iškilmes už leidimą steigti tautinę mokyklą juos pagyrė. Pasigyrė ir patys vokiečiai, pasisakę, kad mokyklos tikslas yra žmonių kultūrinimas, o ne vokietinimas. (Ir kaip besuvokietinti, kai padai svyla, su vyriausybe ryšiai nutrūkę, Lyglaukių ūkininkų Kregždžių sūnus jiems antpečius taikosi nusegti.)
Kokiu mažosios architektūros statiniu bus pažymėtas gimnazijos šimtmetis, apsispręs pati gimnazijos bendruomenė. Tik norėtųsi, kad tai būtų pastatyta ne uždaroje gimnazijos teritorijoje, o prie išplatinto Vytauto gatvės šaligatvio. Gerai matomoje, nesunkiai visiems prieinamoje vietoje.
Žiūrėkite, pavydėkite - Biržų švietimo židiniui, kraštui, davusiam dešimtis žymių žmonių, garsinančių Lietuvą, jau šimtas metų!
Iki 2017-ųjų, kai gimnazija minės savo šimtmetį, toloka. Bet prieš kelerius metus ir 2012-ieji atrodė toli. Jų sulaukėme gyvendami nusiraminimo, neveiklumo nuotaikomis. Kur ir kaip bus paženklintas Biržų spaustuvės įkūrimo šimtmetis? Negirdėti. Tai buvo įmonė, viena pirmųjų įkurta Lietuvos kaimiškame miestelyje carinės priespaudos metais, vos aštuoneri metai po lietuviškos spaudos atgavimo. Buvo metų, kai čia spausdinami leidiniai ne mažiau kultūrino, švietė kraštą kaip gimnazija. Negi ji neverta pagarbaus priminimo?
Ten, kur spaustuvė 1912 m. buvo įkurta, namai rekonstruoti arba sudegę. Bet paskutinis, kuriame veikė, stovi ir ilgai stovės. Ar daug kainuotų pagaminti atminimo plokštę ir pritvirtinti tarpulangėje? Geriau vėliau negu niekada.
Nuo minimo spaustuvės namo Vytauto g. 18 iki pašto, kur 1908 - 1915 m. veikė keturklasė mokykla, - tik keliasdešimt metrų. Gerai, kad prie šio namo yra atminimo plokštė, ženklinanti, kad čia mokėsi Julius Janonis. Bet kodėl nepaminėtas ne mažiau žinomas Kazys Binkis? Ir visai blogai, kad išleidžiami solidūs leidiniai, kuriuose teigiama, jog čia mokėsi ir būsimasis poetas Stanislovas Dagilis.
K. Binkis, J. Janonis ir S. Dagilis (1843 03 17 - 1915 11 19) - ne tos pačios kartos kūrėjai. Ir į bendrus mokyklinius suolus jų netinka sodinti. Kai būsimajame pašte veikė mokykla, S. Dagilis jau buvo senyvas žmogus. Be to, jam pakankamai pagarbos atiduota jo vardu pavadinus gatvę, prie namo, kuriame gyveno, yra atminimo lenta. 1923 09 02 iškilmingai atidengtas paminklas. Bet trūksta mažmožio: kad bent iki jubiliejinio 170 m. gimtadienio 2013 metais ar devyniasdešimtmečio, kai paminklą atidengė, jį grąžintų galimai arčiau pirminės pastatymo vietos. Kadangi aušrininkas, poetas, vertėjas S. Dagilis buvo ir bažnytinės literatūros kūrėjas, paminklui vietą tektų parinkti tarp J. Bielinio gatvės ir evangelikų reformatų bažnyčios.
Iš pirmo žvilgsnio knygnešiai, keturis dešimtmečius gynę Lietuvą nuo nutautinimo, Biržuose įvertinti, pagerbti. Savivaldybės viešoji biblioteka pavadinta Jurgio Bielinio vardu, yra jo vardo gatvė. Bet kai knygnešių ar spaudos dienomis nedidelė grupelė biržiečių su svečiais sumąsto knygnešius pagerbti gėlių puokštėmis, žvakutėmis, tokio „taško" mieste nėra. Tenka važiuoti į Suostą ar Katinų kaimą Pasvalio rajone prie atstatyto kryžiaus, po kuriuo mirė Jurgis Bielinis. Ne visi tam turime sąlygas. Belieka pasitenkinti lankant knygnešio Prano Verkelio kapą centrinėse miesto kapinėse. Tokiomis dienomis ir kyla pasipiktinimas, kad Biržuose nėra paminklo knygnešiams. Nugirdus, kad pagaliau J. Bielinio gatvėje bus restauruojama „Baltoji vaistinė", vienas seniausių miesto mūrinių namų, belieka tikėtis, kad netoliese istorinio namo, kur dabar žaliuoja šabakštynai, bus suformuotas skveras, kurio centre - paminklas knygnešiams.
Ryškiausias miesto akcentas - paminklas J. Janoniui ir didžiulė aikštė. Nesumažėtų poeto autoritetas, jeigu toje vietoje, kur iki slogių pokario metų stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatytų ją primenantį nestandartinį žymenį. Ant jo priminti, kad komunistinė santvarka griovė ne tik bažnyčias, bet fiziškai naikino ir bažnyčioms tarnavusius dvasininkus. Konkrečiu atveju - kun. Joną Mizarą ir vysk. Eriką Lejerį. Abu jie - Biržų gimnazijos auklėtiniai. J. Mizaras gimnaziją baigė 1923 m., o J. Lėjeris - trejais metais vėliau. Abu Vakarų valstybėse studijavo teologiją. J. Mizaras tarnauti pradėjo reformatams, pas liuteronus nuėjo tik karo metais. E. Lejeris liuteronas karjeros laiptais kilo nesiblaškydamas. Tai lėmė, kad žiauriu pokariu J. Mizaras tebuvo eilinis kunigas Kaune, o vyskupas E. Lejeris vadovavo visos Lietuvos liuteronų konsistorijai. Abiejų skaudžius likimus suvienijo naivus tikėjimas, kad su kitaminčius traiškančia komunistine sistema galima kovoti tiesos argumentais.
1918 metais J. Mizaras parašė memorandumą, kuo įrodė, kad tik laisvoje valstybėje galimas nevaržomas tikėjimo išpažinimas. Dabar šis memorandumas laikomas vienu ryškiausiu lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo pavyzdžiu. O tuomet KGB darbuotojai tai įvertino taip: „Mizaras, būdamas nusikalstamai įsitikinęs dėl Lietuvoje vedamos TSRS politikos, sistemingai užsiima piktybiniu šmeižtu." Po tokios išvados - areštas, troikos nuosprendis ir bado mirtis viename iš Ozerstrojaus lagerių.

Vyskupas E. Lėjeris apie skriaudas savajai bažnyčiai rašė ne į viešumą, siuntinėjo ne įtakingoms užsienio ir TSRS institucijoms, kaip darė jo pavaldinys kun. J. Mizaras, bet kreipėsi tiesiog į Staliną!
„... Be daugelio vietos valdžios atimtų evangelikų liuteronų bažnyčių, šių metų rugsėjo 6 d. nepateisinamu būdu atimta registruota ir veikianti Joniškio bažnyčia..."
Toks atviravimas aukščiausiajam šalyje baigėsi kaip ir J. Mizarui: areštas, teismas ir 1951 m. pabaigoje mirtis Michailovkos lageryje.
Abu dvasininkai buvo jauni, kūrybingi, atviri gyvenimo jiems ir jų bažnyčiai metamiems iššūkiams. Dėl to ir žuvo pasipriešinimo istorijoje palikę išskirtinius pėdsakus. Tokias asmenybes bėgantys metai neša užmarštin. Tai verčia svajoti ir apie bendrą memorialą: bažnyčios pastatą ir tai bažnyčiai ištikimai tarnavusius dvasininkus kun. Joną Mizarą ir vysk. Eriką Lėjerį.

Jonas Dagilis,
kraštotyrininkas
2012-01-17


2012.01.16

Lyjančios žiemos muzika ir kompiuteris

Pirmoji ir kartais jau įkyri šios lyjančios žiemos muzika - lietaus lašų būgnai būgneliai tamtamai - ant palangės skardos už stiklo. Kartais paįvairinami vėjo ir lašų šuorais į patį stiklą.

Toji muzika dažnai nenutyla dieną ir naktį, o pilkumoj mintis ir sniego ilgesį guodžia tik nenumaldomas dienų ilgėjimas, tas kosminis Šviesos sugrįžimas, metų ciklo stebuklas, mums priimant tą stebuklą kaip pasikartojančią kasdienybę.
Vakarais lyjančios žiemos muziką dar kartais permuša nežinia iš kur ir kodėl supokšintys fejerverkų šūviai, nors naujametinis fejerverkų laikas, kada pasaulis paleidžia į dangų milijonus sprogmenų ir milijonus pinigų, jau praėjęs.
Su lyjančios žiemos būgnais ir būgneliais sinchronizuojasi kompiuterio klaviatūros muzika. Ji kartais miela ir greita, kartais kankinanti, kai klavišai veliasi tarp pirštų ar pirštai velias tarp klavišų, dildydami raidžių ir skaičių ženklus.

A. Balbieriaus nuotrauka

Kaip greit kompiuteris tapo alfa ir omega, ir aš net nežinau, blogai tai ar gerai, ir net noriu apie tai galvoti. (Mano bičiulis šį (o, ne - jau praėjusį...) rudenį Varšuvoj, gyvendamas viename viešbučio kambaryje festivalio metu, sakė: nemaniau, kad ir tu toks ligonis - vos pabudęs, įsijungi nešiojamąjį kompiuterį...). Kompiuteris kartais būna mažas dievas nusėdus provincijoj, kai aplink pilkoka lyjanti žiema, o jis sujungia tave su visu pasauliu, su draugais, bendražygiais ir bendraminčiais, kurių čia nėra ir kurių kartais pasiilgti yra žmogiška ir neišvengiama.
Į tą lyjančios žiemos muziką aš kartais įlieju tikros muzikos, kuri užgožia lietaus ir palangės garsus. Per Naujuosius kažkaip „užsikabinu" už vieno iš „bitlų" - George Harrisono, žiūriu ir klausau per Youtube jo dainas iš 1971-ųjų „Concert for Bangladesh"... Tai „Beware of Darkness", „My sweet Lord" ir, žinoma, dainą apie Bangladešą...
Randu ir seną, „nesutvarkytą", gyvą „Art of Dying" (http://www.youtube.com/watch?v=MhMB_qXSCeE), ir toji filosofinė daina pakyla ir leidžias tartum paukštis... Iš Harrisono povyzos alsuoja Rytai; tai, regis, buvo jo domėjimosi Rytais periodas, ir dabar, skirtingai nei kokiais 1971 metais, kai aš jau buvau, bet buvau per kvailas klausyt Harrisono, mane jos klausantis „veikia" jau visas man žinomas Rytų kontekstas...
Dabar galvoju, kad Harrisonas buvo vienas iš subtiliausių „bitlų"; kiti, regis, po grupės skyrybų buvo daug saldesni asmeninėmis kūrybomis.
Sniego ilgesys sausy yra lietuviškas jausmas: tuo įsitikinu, pabalsuodamas apie sniegą Delfi. Sniego ilgesys nėra tik žmogaus įgeidis; sniegas ir šaltis ekologiškai būtina metų ciklo augalijos ir gyvūnijos būties detalė. Pavyzdžiui, jei žiemos bus šiltos ir ne vienerius metus, tai mūsų krašte gali išnykti... eglės.
Jei lyjančios žiemos peizažą ir jos muziką galima įvardinti kaip pilką ir nykoką reiškinį, tai dar daug nykiau atrodo tose sferose, kurios įvardinamos kaip mūsų šalies ar Europos ekonomika ir politika. Tikrų ir netikrų naujos recesijos bangos pranašų balsai, totalinis ekonomikos ir politikos „specialistų" ir profesionalų neįgalumas bado akis ir klausą. Optimizmo šiuose dalykuose metų pradžioje ir netolimoje ateityje - nematyti. Gal todėl man toks artimas iki tol beveik nežinomas anglų filosofas Džonas Grėjus (John Gray), kuris žmogiškųjų iliuzijų sunaikinimo knygoje „Šiaudiniai šunys" („Straw dogs", jos vertimą prieš Naujuosius nusipirkau Vilniaus centriniame knygyne), rašo:
„Vienintelė tikroji mūsų religija yra paviršutiniškas tikėjimas ateitimi, nors tuo pat metu ne ką turime supratimo, ką ateitis galėtų mums atnešti, ir, galbūt išskyrus nepataisomus naivuolius, šiais laikais beveik niekas nebetiki jokia visiškai aiškia ir ilgalaike ateitimi." Dar man gražu, kai Grėjus sako, kad "... šiandien politika tapo nebeįtikinama net kaip pramoga... ", nors daugeliui lietuvių, kurie dar nemato šio cirko esmės, šis pasakymas dar pernelyg subtilus...
Lyjančios žiemos laikas dar gali būti ne tik muzikos ar kompiuterio, bet ir knygų laikas.
Man knyga ir kompiuteris niekada nebuvo priešai.
Abu daiktai yra tai, kas praplečia mūsų pasaulius.


Alis Balbierius
2012-01-14


2012.01.12

Kol Laisvės laužas nesuliepsnojo

Rytoj minėsime Laisvės gynėjų dieną. Deginsime laužus, sakysime gražias ir protingas kalbas. Graudinsimės ir dėkosime.

Tik štai už ką dėkoti, jeigu net septyniems iš dešimties gyventojų šalies nepriklausomybė, jos laisvė, pasirodo, ne tokia jau ir svarbi. Apklausos rodo, kad lyg ir nebenorime tos nepriklausomybės - ją galėtume iškeisti į ekonominę gerovę.
Ar bent kuris nors vienas, stovėjęs tą sausio 13-osios naktį prie parlamento, televizijos bokšto, būtų patikėjęs, kad po dvidešimties metų pasiryžimą aukotis dėl kilnių idealų išstums naudos vaikymasis ar gal net nostalgija sovietiniams laikams?
„Šie duomenys - valdžios nepagarbos žmogui rezultatas. Žmogus jaučiasi pažemintas, tad ir nusprendžia, kad jam nereikalinga nepriklausomybė, nes ji atnešė jam tik kartėlį kokio nors valdininko asmenyje", - tikina politikos apžvalgininkas Virginijus Savukynas.
Pamenu po 1991-ųjų sausio 13-osios nakties besibūriuojančius biržiečius miesto aikštėje, prie vadinamosios „Birutės". Jų buvo daug.
O jei šiandien sueitų visi, kurie per visus tuos nepriklausomybės metus buvo apgaudinėjami politikų, žeminami savivaldybės klerkų, stumdomi policininkų, niekinami prokurorų, teisėjų, įvairiausių valdiškų įstaigų viršininkų ir kitų valstybės lėšomis išlaikomų ir jos vardu veikiančių asmenų, - ar jie ten besutilptų?
Bet už kelis milijonus litų atnaujinta miesto aikštė šiandien skirta ne skriaudžiamųjų godoms.
Ir neatsitiktinai į mus liūdnai žvelgia senoji „Birutė", kadaise turėjusi įamžinti Žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę atminimą. Žvelgia iš aikštės pakraščio - ir jai vietos čia nėra.
Sako, labai nebegraži toji „Birutė". Ir veidas jos - o siaube! - panašus į bulvę. Būtų sau gulėjusi ramiai sovietinių karių kapinėse užkasta ar komunalinio ūkio patvory „supakuota" - niekas to negrožio būtų ir nematęs. Dabar gi kaip gyvas priekaištas rymo pasvirusi ir klaikiai disonuoja su gražiomis šių dienų patriotų kalbomis prie gražios jos kopijos.
Būtent ji, ta priešų sprogdinta ir užkasta, savųjų iš kapo duobės ištraukta ir ilgus metus patvory, prie šuns būdos, laikyta „Birutė", simbolizuoja visus žemintus, skriaustus, ujamus, apgaudinėjamus.
Todėl nenuostabu, kad šiandien ji labiausiai kliūva skriaudikams. Ir jų pavaldiniams, jų draugams ar šiaip stipriųjų pakalikams iš pašaukimo.
Ji nepatinka ir šių dienų didžiavyriams ir didžiamoterims, nes negraži seniena, neplanuotai užsibuvusi miesto centre, kenkia jų, rūpintojėlių, įvaizdžiui.
Nervina ji ir inteligenciją, mėgstančią glaustytis prie bet kokios valdžios. Iš tiesų - kiekgi galima žiūrėti į tą neestetišką griuveną, aikštės pakrašty dergiamą keturkojų ir dvikojų padarų? Nusibodusi tema - žiovauja vietinės reikšmės eruditai.
Baikit tą cementinę bobą tampyti - pinigus kainuoja! - šūkauja Kęstučio gatvės varguoliai, kuriems tyliau ar garsiau (pagal situaciją) ploja tam tikros pakraipos politikai.
Kas nutiko, kad šių dienų tėvynė - kaip ir ta neaiškių milijonų aikštė - regis, liko tik stipriųjų, galingųjų, įtakingųjų ir jų uolių tarnų? Neturinčių galios, įtakos, valdžios vieta - pakrašty.
Bet iš ten kol kas nedraudžiama stebėti užkurtą Laisvės laužą, kurio liepsnos rytoj apšvies gražią Žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo kopiją ir šiandieninių herojų veidus.
Tik neklauskit, kur jie buvo aną sausio 13-ąją.
Toks klausimas būtų nekorektiškas ir neinteligentiškas.
Beveik toks pat, kaip ir abejonė, ar įmanoma teisėjo, siejamo su prievartauto vaiko skandalu, mirtį prilyginti Sausio 13-osios aukoms. Teisėjas, koks jis bebūtų, veikia valstybės vardu, taigi jo veiksmais abejoti eiliniams piliečiams netinka. Ir jo žūtis negali prilygti eilinių pedofilų mirtims. Todėl jo nužudymą galingieji ir jų pakalikai prieš Sausio 13-osios minėjimą be jokių sąžinės skrupulų gali prilyginti aukojimuisi už tėvynę ir jos laisvę.
Tai kieno gi beliko ji, tėvynė?..

Rasa Penelienė
2012-01-12


2012.01.03

Apie derybas ir kitus demonus

Apie derybų meną prirašyta daugybė knygų, parengta mokslinių straipsnių, jau nekalbant apie įvairius mokymo centrus, kurie šia tema sėkmingai pelnosi duoną. Labai dažnai propaguojamas įvairiausių įtaigų darymas, manipuliavimas derybose, ir įvairūs kiti „burtai", nors, gerbiamieji, ką čia slėpti, neretas leidinys nepasikuklindavo rašyti apie tai, kaip „prisitraukti" pinigus, sėkmę biznyje ir kitus pačius įvairiausius laimės paukščius.

Retas kuris parašydavo, kad, norint pasiekti sėkmę, reikia daug ir atkakliai dirbti, kad sunkiame kelyje reikia atsisakyti tam tikrų prabangos elementų, kad darbas yra darbas, ir vargu ar juo išeis mėgautis.

Rinkdamas medžiagą straipsniui naudojausi išimtinai tais teiginiais, kurie tarnauja KITAI pusei, nes visada galime pasiekti tiek, kiek esame naudingi kitiems, t. y. KITAI pusei, su kuria reikia derėtis dėl savo darbo, kontrakto ar prekių, paslaugų pardavimo, nes tik čia ir slypi visa tiesa... apie derybas.

Labai aktuali šiandien tema -darbo paieškos. Dažnai rašoma, kaip reikia „papuošti" savo CV, paslepiant trūkumus ir išryškinant privalumus. Jei su trūkumais dar pakenčiama situacija, tai su privalumais tikra bėda. Pats esu ilgametis vadovas ir neretai tiesiog sutriuškindavau pretendentą, kuris nurodydavo „puikią anglų kalbą". Mano anglų kalbos mokėjimas labai vidutinis, bet, kai pasiūlydavau nuo antro sakinio kalbėti angliškai, retas kuris sugebėdavo.

Tas pats ir su kitais gebėjimais. Būkite santūresni, nes labai dažnai vadovai tai patikrina. Atėję kalbėtis dėl darbo neaiškinkit, koks yra jūsų svajonių darbas, o tiesiog nuoširdžiai paklauskite, ko reikia darbdaviui ir ko jis iš jūsų tikisi. Tai yra pradžių pradžia. O paskui galvokite ir nuoširdžiai atsakykite, ar jūs tai tikrai galite atlikti. Jeigu konkrečiam darbui atlikti jums trūksta kokių nors žinių, pasakykite - kokių. Patikėkit, jūsų nuoširdumas tikrai atsipirks. Labai dažnai pretendentui pasiūlomas visai kitas darbas, nes niekam nesinori paleisti sąžiningo žmogaus.

Dėl atlyginimo pasistenkite neįvardinti norimos sumos, pasistenkite, kad darbdavys ją įvardintų pats, tada galvokite, ar ta suma telpa į jūsų numatytus maksimalius ir minimalius rėmus. Jei tai netelpa į jokius rėmus, tiesiog mandagiai padėkokite ir kuo nuoširdžiau palinkėkite sėkmės. Labai dažnai darbdavys, kuris nepriėmė jūsų į darbą, gali jus rekomenduoti kitiems.

Eidamas į pokalbį pasiruoškite, kuo daugiau sužinokite apie įmonę - tokiu būdu jūs galėsite palaikyti reikiamą pokalbį. Būkite malonus, mandagus ir atviras. Net jei jūsų nepriėmė į darbą, palikite apie save gerą įspūdį, tai jūs tikrai galite visada padaryti.

Kai negalvojama apie KITĄ pusę, savos problemos atrodo pačios svarbiausios - aš, mano šeima, mano artimieji ir vėl aš - toks didelis ir spalvotas. Dėl ko neretai nueiname pas darbdavį degančiomis akimis, kuriose parašyta - MAN REIKIA DARBO! Ir... jį išgąsdinam. Visiems reikia ramių, prognozuojamų darbuotojų, dėl to reikia į pokalbį pas darbdavį eiti kaip pas savo gerą bičiulį, kuriam norite padėti. Pasakysit, kad tai nesąmonė! O jūs pabandykite bent kartą ir pamatysite, kaip veikia.

Tos pačios taisyklės galioja ir derybose su verslo partneriu, jei jūs atstovaujate savo įmonei. Paprastai labai gerai žinome, ko norime MES: koks bus mūsų pelnas, pajamos, kokia už tai bus metinė premija, ir net žinome kaip ją išleisime. Dėl to labai svarbu pasiruošti namų darbus ir labai gerai žinoti, ko gi nori JIE, t. y. KITA pusė. Kas jiems yra svarbu, ko jie tikisi ir kaip jūs galite jiems TARNAUTI...

Mokėkite skaičiuoti ne dėl to, kad JŪS gerai pasirodytumėte, bet dėl to, kad sutaupysite daug JŲ laiko, tiksliai atsakydamas į pateiktus klausimus, nes neretai,  pakeitus vieną vienintelį skaičių, derybininkas negali mintinai pasakyti, kaip tai darys įtaką kitiems trims, ir bereikalingai gaišins laiką.

Jeigu jūs susiduriate su situacija, kai jums atėjus pasakoma: o mes jau turim daug kitų pasiūlymų, nesutrikite, sakykite, kad jūs galbūt irgi dirbsite su kitais klientais, tačiau matote galimybę bendradarbiauti bei siūlyti palankius ir lanksčius sprendimus... JIEMS.

Didelė klaida, kai galvojama apie derybas kaip apie pyrago dalybas. Kas daugiau gavo, tas ir laimėjo. Neretai derybininkai nori skirtingų dalykų kaip toj istorijoj apie brolį ir seserį, kurie niekaip negalėjo pasidalinti apelsino, nors vienam reikėjo sulčių, o kitai - žievelių pyragui. Visada galima laimėti vienokius ar kitokius bonusus abiem pusėms. Tad nesididžiuokite, jeigu pavyko „pastatyti į vietą" derybininką. Jeigu JIE neliko patenkinti derybų rezultatais - nepykit, jūs pralaimėjot...

Niekada nesukelkite konflikto - tiek su naujais partneriais, tiek su senais bet kuriuo klausimu galime išlaviruoti. Derybose karo neturi būti nė kvapo. JIEMS su jumis turi patikti bendrauti, JIE neturi iš jūsų tikėtis kokios nors karinės gudrybės. Įgykite JŲ pasitikėjimą. Juk kaip malonu dirbti daugybę metų su tuo pačiu patikimu, tavo pažįstamu partneriu.

Girdėjau tokį posakį: jei kainos yra vienodos, visada pirksi pas tau pažįstamą žmogų. Jei kainos yra nevienodos - visada pirksi pas tau pažįstamą žmogų.

TARNAUTI KITIEMS mums visiems reikia išmokti, tuomet seksis darbe, versle, šeimoje ir visur kitur. Tarnauti - tai nereiškia nusižeminti. Tiesiog šiandien, tarpušvenčiu, daugiau galvokime apie kitus...

 

Jūsų Konstantinas Dubausa

2012-01-03

2011.12.21

Mes taip pat turime nuomonę

Paprastai istorinio - kultūrinio ir kitokio paveldo objektų atstatymui, jeigu jų autentiškos vietos negrįžtamai yra užimtos, ieškoma kitos garbingos vietos. Anuomet atkurtam Nepriklausomybės paminklui (kopijai) tos garbingos vietos pakankamai ieškota nebuvo, o kelių pareigūnų neapdairiu sprendimu jis buvo „padėtas" šalikelėje.

Nepagarbi vieta sudarė prielaidą ir paties Paminklo nuvertinimui, ypač dar ir dėl to, kad jis tapo savotišku kliuviniu (reikėjo uždaryti pagrindinį kelią į tvirtovę). Aikštės rekonstrukcijos metu Paminklo (kopijos) nuvertinimas tęsėsi. Ir nors buvo galimybės Paminklą (kopiją) perkelti į garbingesnę vietą, nors tam pasiekti buvo organizuojami piketai, pateikti reikalavimai ir kitos priemonės, Paminklas (kopija) liko šalikelėje. Ir po XX amžiaus laisvės ir pasipriešinimo kovų įamžinimo komisijos sprendimo šios vietos nekeisti Paminklo (kopijos) nuvertinimas toliau išlieka. Pasigirsta balsų, kad tai tik menkavertis statinys su išvardytomis žuvusiųjų pavardėmis. Panašių „vertinimų" yra ir daugiau.

Nepalyginamai prastesnių rezultatų sulauksime, jei Nepriklausomybės paminklo (originalo) išlikusias dalis sugrūsime į sovietų kareivių kapinių užkampį. Paminklo autentiškos vietos vis tiek nepasieksime, nes joje riogso „kaminas" ir išrikiuoti kareivių kapai, o šį užkampį priimsime kaip sovietų jiems nereikalingą atlieką, kaip kažkokią mums išmaldą. Ir kai bus ruošiamos pagerbimo iškilmės (jei jas bus įmanoma suorganizuoti), daug kam nebus priimtina jose dalyvauti, nes daug kam primins mūsų tragišką praeitį. O jei ir bus dalyvaujančių, tai šventiška nuotaika tikrai nebus šventiška, nes mūsų brangus paveldas bus nuvertintas.

Įsivaizduokime, kad Paminklo (originalo) išlikusios dalys jau „vietoje", ir pažvelkime į visa tai iš panoraminio nuotolio. Ir ką regime? Ogi virš miesto nepelnytai iškilusį sovietų politizuotą Julių Janonį, čia pat išpuoštas sovietinių karių kapines, o šalia jų ir prie jų prisišliejusius kaip pamestinukus mūsų brangius objektus. Ir ne kaip laisvę ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos monumentus, o kaip sovietizmo užgožtus vargšus. Tokia ta nelinksma panorama.

Tad ar neverta imtis radikalesnio mūsų brangių objektų pertvarkymo, kai čia pat graži aikštė. Ji tam jau paruošta. Nepriklausomybės paminklą čia pastačius būtų atkurta mūsų pagarba ir pačiam Paminklui, ir kritusiems drąsuoliams dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Šia savo pagarba galėtume lygiuotis ir į Alytaus bei Kauno bendruomenes, kurios vieną iš šių drąsuolių - karininką Antaną Juozapavičių - pagerbė respublikiniu mastu. O dar yra tvirtinančių, kad šios aikštės pradžioje (nuo „Maximos" pusės) yra vieta, kur buvo niekinami žuvusių partizanų palaikai. Tai irgi turėtų būti paskatinimas šiam mūsų ryžtui. Juk pati aikštė, buvusi iki šiol tik vaikų sūpynių ir kalėdinės eglės buveine (per daug didelė prabanga žaidimams!), įgautų visapusišką reikšmę ir būtų visų mūsų pasididžiavimu.

 

Partizanai - politkaliniai

Povilas Stakionis, Ona Rauduvienė, Bronius Gurklys, Jonas Galvanauskas,

Vietinės rinktinės karių savanoriu vardu

Jonas Pangonis,

Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos atstovai

Kostas Trečiokas, Romualdas Morkvėnas, Juozas Prunskus,

Biržų miesto šauliai

Antanas Prunskus, Elena Stakionienė, Albinas Jasiukėnas

Pridedame 2000 (du tūkstančius) biržiečių parašų.

Šis tekstas įteiktas Biržų rajono savivaldybės vadovams.

2011-12-20

2011.12.15

Pensininkų daugėja, pinigų pensijoms - mažėja. Ką daryti?

Pensijų būklė ir perspektyvos - viena iš aktualiausių diskusijų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Juolab paskaičiuota, kad iki 2050 m. gyventojų, kuriems bus daugiau nei 60 m., skaičius mūsų planetoje padvigubės.

Pensininkai - stabilus elektoratas, kaip žinia, neignoruojantis rinkimų, o pensiniai fondai - labai svarbus investicinių fondų šaltinis. Tačiau vykstančios diskusijos, tiesą pasakius, sukelia daugiau nusivylimo negu džiaugsmo. Ypač kai kalbama apie pensinį amžių. Kada išeiti į pensiją - 65, o gal 70 metų? Tiesą pasakius, „sąžiningo" amžiaus nėra - vieni nori dirbti ir iki 80 metų, o kiti ir būdami penkiasdešimtmečiai labai norėtų paimti meškerę į rankas ir sėdėti ant upės kranto arba apskritai nedirbti.

Yra ir grynai fiskalinės politikos klausimas, o koks gi turi būti amžius, kad užtektų pinigų biudžete? Bet tai vėlgi priklauso nuo kainos, kurią pasirengusi sumokėti visuomenė mokesčių pavidalu.

Truputis istorijos. Pirmoji pensinė sistema atsirado 1889 metais Vokietijoje, kuomet Otto fon Bismarkas, atsakydamas į socialistines nuotaikas, įvedė valstybinę pensiją nuo 70 metų. Noriu pabrėžti, kad amžiaus vidurkis tuomet buvo 45metai! Kada pensijas Didžiojoje Britanijoje 1908 metais įvedinėjo Loidas Džordžas, šie skaičiai atitinkamai buvo 70 ir 50 metų. Iš esmės tai buvo tiesiog išlošimas saujelei laimingųjų. Tokios pensinės sistemos nebuvo didelė problema valstybės biudžetui.

Per praėjusį šimtmetį gyvenimo trukmė pailgėjo, o pensinis amžius sutrumpėjo. Jeigu vadovautumės Bismarko ar Džordžo logika, pensinį amžių išsivysčiusiose šalyse reikėtų pailginti iki 100 metų arba dar daugiau.

Šiuolaikinė visuomenė jau peraugo esantį pensijų modelį. Naujo modelio paieškos turėtų išeiti iš diskusijų rato apie pensinį amžių. Reikalingas visiškai naujas šios problemos sprendimas.

Vyksta labai daug diskusijų visame pasaulyje - iki visiškai radikalių, kad reikia apskritai atsisakyti pensinio amžiaus. Žmogus ruošiasi senatvei ir gali kaupti pinigus arba po pagalve, arba pensiniuose fonduose, gali investuoti į vaikus arba sutuoktinį, tikėdamasis, kad už tai juo bus pasirūpinta senatvėje. Faktiškai pagal galiojančius įstatymus žmogus juk gali apskritai nedirbti. Tokiu atveju valstybė turėtų drausti tik neįgaliuosius ir vargšus, t. y. pasirūpinti tais, kuriems iš tiesų ta parama labai reikalinga.

Kiti diskusijų dalyviai žavisi pensijų reforma, kuri prieš 25 m. įvyko Čilėje. Ten gyventojas turi vadinamąją taupomąją knygelę, į kurią kas mėnnesį savo noru perveda 10 ar 20 proc. savo gautų pajamų, kurios saugomos ir administruojamos privačių pensinių fondų.

Kuo daugiau uždirbi - tuo daugiau sumoki ir tuomet jau pats sprendi, kada tau laikas į pensiją -priklausomai nuo sukauptos sumos. Su savo pinigėliais žmogus laisvai gali „judėti" iš vieno fondo į kitą. Beje, už fondų veiklą 100 procentų garantuoja valstybė ir pagal galiojančią Konstituciją net karo atveju šie pinigai negali būti kaip nors pajudinti. Šitoje sistemoje patrauklu tai, kad realiai daugiau uždirbdamas tikrai gausi daugiau pinigų senatvėje.

Kurie variantai geriausi? Tiesa, kaip žinia, paprastai būna per vidurį. Svarbiausia, kad būtų ieškoma sprendimų, o ne manipuliuojama amžiumi. Suprantu, kad šis kelias lengviausias - pakėlei amžiaus kartelę - ir tiek tos bėdos. Ištiko krizė - pasiskolinai iš pensininkų. Bet kažkodėl į galvą ateina sena nuvalkiota frazė apie tai, kad apačios jau nebenori gyventi po senovei? O viršūnės nebegali ką nors pakeisti. Kuo visa tai gresia, visi puikiai žinom, dėl to geras laikas susimąstyti... ir kuo greičiau.

 

Jūsų

Konstantinas Dubausa

2011-12-15

2011.12.13

Pagarba su pasibaigusiu „galiojimo" terminu

Artėjant Kalėdoms rengiamos įvairiausios akcijos padėkoti už gražius, kilnius darbus, pagerbti labiausiai nusipelniusius.

Padėkos šventę sumanė ir Biržų rajono savivaldybė su viešąja įstaiga „Versli Lietuva". Jos abi nusprendė pirmą kartą organizuoti kalėdinį padėkos vakarą Biržų miesto verslui pagerbti.

Šio renginio tikslai išdėstyti kvietime, kuris pasiekė ir „Šiaurės rytus".

„Pagrindinis renginio tikslas yra paskatinti bendradarbiavimą ir partnerystę tarp Biržų rajono smulkiojo ir vidutinio verslo, valstybinių institucijų bei privačių organizacijų, taip pat apdovanoti sėkmingus verslininkus, kurių rezultatai taptų paskata ir kitiems siekti aukštumų", - rašoma kvietime.

Išties puikūs norai. Greta jų - nė kiek ne menkesnis siūlymas: „Kviečiame steigti nominacijas pagal Jūsų organizacijų apdovanojimams pasirinktas iniciatyvas ir prašome apie jas informuoti regiono atstovę, kuri jūsų pasirinktą įmonę maloniai pakvies dalyvauti renginyje, iki gruodžio 4 dienos."

„Šiaurės rytai" iš tiesų galėtų ir norėtų steigti nominacijas, nes turi galimybę verslą vertinti ne tik kliento ir partnerio požiūriu.

Tik tam sutrukdė viena smulkmena. Nominaciją reikėjo  pasiūlyti iki gruodžio 4 dienos, o „Šiaurės rytai" kvietimą padėkos renginyje dalyvauti ir nominaciją steigti gavo gruodžio 12 dieną.

Kitaip tariant, kvietimo „galiojimo" terminas pasibaigęs jau daugiau kaip prieš savaitę.

Negana to, kalėdinis padėkos renginys organizuojamas gruodžio 15-osios vakarą.

Elementarus mandagumas reikalauja, kad svečiai į tokius renginius būtų kviečiami tikrai ne prieš tris dienas.

Rodyti dėmesį ir pagarbą kiekvienam asmeniui - humaniškumo ir kultūringumo požymis. Tai, kad nežinoma mandagumo normų, nėra pasiteisinimas. Nemandagumas yra tolygus nepagarbai.

Mūsų rajono valdžia, su „Verslia Lietuva" siuntinėdama tokius kvietimus į renginį „verslui pagerbti", patenka į keblią situaciją.

Mat renginio organizatoriai prie kvietimo prisegė ir vakaro programą, iš kurios matyti, kad kitos verslo įmonės, įstaigos bei organizacijos buvo pakviestos anksčiau, nes iki gruodžio 4-osios spėjo įsteigti savo nominacijas.

Vadinasi, renginio sumanytojai, užsimoję pagerbti verslininkus, juos ėmė ir surūšiavo.

Taigi, savivaldybė su savo partnere, deklaruojančios kilnius tikslus „paskatinti bendradarbiavimą ir partnerystę tarp Biržų rajono smulkiojo ir vidutinio verslo", iš esmės elgiasi priešingai. Toks kvietimų siuntinėjimas tik supriešina verslo įmones, komplikuoja jų santykius ir su valdžia.

Kvietimas į padėkos vakarą su pasibaigusiais „galiojimo" terminais rodo požiūrį į tą įmonę, kuriai siunčiama.

Nežinia, ar į „antrąją rūšį" nurašytų įmonių buvo ir daugiau, ar ta „garbė" teko tik „Šiaurės rytams".

Mūsų bendrovė tikrai nepretenduoja į didžiausias rajono įmones, tačiau „Šiaurės rytuose" dirbantys dvidešimt žmonių nenusipelnė „antro šviežumo" kalėdinių dovanėlių. Tuo labiau - iš inteligenciją bei kultūrą demonstruojančios valdžios ir verslumą skatinančios jos partnerės.

Neišmokus gerų manierų neįmanoma padaryti karjeros nei politikoje, nei versle. Net ir geriausios idėjos, patekusios į stuobrių rankas, tampa jų parodijomis.

Būtent tokia parodija virto gražus sumanymas pagerbti verslą.

 

Rasa Penelienė

2011-12-13

2011.12.08

„Snoras": įdomūs sutapimai

Šiandieną visa Lietuva gyvena SNORO problemomis. Turime didžiausią bankinę krizę po 1990 metų. Straipsnių ir įžvalgų labai daug tiek laikraščiuose, tiek televizijoje, tačiau įdomu, ką apie tai rašo rusų spauda. Juolab kad dviejų bankų - SNORO ir Krajbanka - stambiausias akcininkas ir problemų autorius - Rusijos pilietis.

Nevarginsiu skaitytojų tiesomis, kurios visiems jau žinomos. Tačiau pabandykime pažvelgti šiek tiek iš kitos pusės... Viename iš didžiausių Rusijos bankinių internetinių tinklalapių atrandu straipsnį žaismingu pavadinimu „Kaip vienas rusas du Pabaltijo bankus sugriovė". Autorius - Jurijus Aleksejevas.

Be chronologiškai išdėstytų įvykių sekos, pateikta gana įdomi Antonovo įsigijimo SAAB koncerno akcijų versija.

Atrodytų, kuo čia dėtas SAAB?

Dviejų Baltijos šalių bankų problemų šaknys nuspėjamai veda į Švedijos automobilių koncerną SAAB. Užtenka paminėti citatą iš Vladimiro Antonovo interviu. Į klausimą „Kokia yra galutine kaina?" (turima omeny SAAB koncernas) Antonovas atsakė: GM [General Motors] gauna grynais 174,000,000 dolerių plius dar 326,000,000 dolerių privilegijuotomis akcijomis.

500 mln. dolerių suma labai panaši į sumą, kuri ir dingo dviejuose nelaiminguose Baltijos bankuose. Būtent šitai sumai dingo arba buvo užstatyti abiejų bankų vertybiniai popieriai. Labiausiai tikėtina, kad Antonovas tiesiog „pasiskolino" pinigus savo bankuose naujajam projektui.

Ko gi jis tikėjosi? Juk trūkumas vienaip ar kitaip būtų pastebėtas labai greitai. Antonovo žodžiais, po SAAB koncerno įsigijimo jam buvo pažadėta didele paskola iš ERPB - kompanijos tolesniam vystymui. Matyt, jis tikėjosi, kad kreditas leis greitai „išgryninti" reikiamą sumą ir grąžinti užstatytus vertybinius popierius. Tačiau sandoris su SAAB, kaip mes žinome, „pakibo", o su juo „pakibo" ir pasiskolinti pinigai.

O čia jau į areną išeina Saimonas Friklis. Tas pats Saimonas Friklis, kuris visai neseniai vadovavo detektyvų kompanijai Kroll. Tam pačiam Kroll, kuriam Švedijos vyriausybė davė užsakymą patikrinti pinigų kilmę kompanijoje „Konvers Grup" - pagrindinėje kompanijoje, kuriai vadovavo Vladimiras Antonovas. Patikrinimo priežastis - V. Antonovo ketinimas įsigyti Švedijos automobilių koncerną SAAB. Tuomet V. Antonovas suteikė Saimonui Frikli priėjimą prie visų finansinių ir techninių dokumentų. Nuosekliai patikrinęs visus dokumentus, agentas Friklis pareiškė, kad jokio kriminalo „Konvers Grup" biznyje nėra.

Ir čia kaip niekada agentas pasitarnavo Lietuvos Vyriausybei. Puikiai žinodamas Antonovo biznio „virtuvę" jis nurodė momentą, kada jį galima pričiupti už pažeidimą. Ir pričiupo... Vargu bau ar Lietuvos pareigūnai galėjo taip greitai susisukti patys. Greitis, per kurį buvo priimtas sprendimas dėl nacionalizacijos, - dvi valandos. Greitis, per kurį buvo priimtos įstatymų pataisos, reglamentuojančios bankinę veiklą, - dvi valandos. Pagalvokim - per naktį parengti pataisas septyniems įstatymams ir ryte jas priimti vienbalsiai... Kas išmano Seimo darbą, žino - tokioms pataisoms parengti ir priimti reikia mažiausiai pusės metų.

Tačiau Baltijos pareigūnai vargu ar būtų taip greitai viską atlikę. Jiems, atrodo, padėjo Saimonas Frikli, už ką ir buvo paskirtas laikinuoju valdytoju su precedento neturinčia alga - 190 000 dolerių per mėnesį.

Išdėstyta versija labai panaši į detektyvinę istoriją, tiesą mes visi galbūt sužinosime vėliau arba nesužinosime niekados. Šiuo straipsnio paskelbimu tikrai nesistengiu pateisinti dabar jau buvusio SNORO vadovų. Manau, pažeidimų bankinėje veikloje tikrai būta, o ir savininkų gobšumas akivaizdus. Tiesiog kviečiu skaitytojus žvelgti giliau, analizuoti, diskutuoti, nes, kaip sakoma, genys margas, o svietas dar margesnis...

 

Jūsų

Konstantinas Dubausa

2011-12-08

2011.12.06

Biržai - mano gimtinė (II)

Tęsiu pažadą - parašyti antrą dalį rašinio „Biržai - mano gimtinė" (2011 m. rugsėjo 8 d.).

Diskusijos, pasiūlymai dėl Nepriklausomybės paminklų - originalo ir kopijos - atrodė, jau išseko, stos tyla ir kantriai lauksime rajono tarybos komisijos XX amžiaus laisvės ir pasipriešinimo kovų įamžinimui sprendimo.

Deja, sujaudino garbaus amžiaus politiko išsakyta mintis (ŠR Nr. 129) - garbingai palaidoti originalą. Tai jau pakartotas kraštutinis pasiūlymas. Šiai minčiau vėl nepritarsiu. Nesuprantu, kodėl vis nuošaly paliekami tėvas ir sūnus Antiniai. Žurnale „Legendos" perskaičiau rašinį „Kaip gimė Eglė" ir daugiau sužinojau apie patį skulptorių Robertą Antinį (vyresnįjį) ir jo kūrybą. Paminklas, Palangos kurorto simbolis, sukurtas S. Nėries pasakos „Eglė žalčių karalienė" motyvais. Su kokia meile, kruopštumu skulptorius jį kūrė, lipdė, tobulino. Tai prisimena ir jo sūnus Robertas... Žinotina, kad Robertas (vyresnysis) tarnavęs savanoriu Lietuvos kariuomenėje, taip pat studijavęs Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje. Žymiausi kūriniai, be „Eglės žalčių karalienės", „Kanklininkas", „Šeima", Nepriklausomybės paminklai ne tik Biržuose, bet ir Rokiškyje, Kretingoje, Širvintose, skulptūrų parkas prie Kauno menininkų namų.

Mirė skulptorius 1980-aisiais (gim. 1898 m.). Stebėtina, kad susirgęs kariuomenėje po sunkių operacijų su ketvirčiu plaučio išgyveno dar keturis dešimtmečius. Neabejoju, kad R. Antinis (vyresnysis) žinojo apie savo kūrinio Biržuose tragišką likimą. Kodėl pateikiau šiuos faktus apie skulptorių Robertą Antinį (vyresnįjį). Gal geriau suprasime, kad, laidodami senąją „Birutę", mažai kuo skirsimės ir nuo sovietinio režimo diktato vykdytojų. Ir patikėsime, kad su ne mažesniu atsidavimu Robertas Antinis (jaunesnysis) atkūrė jam brangų tėvo palikimą... Tad būkime pagarbesni skulptoriams Antiniams atsižvelgdami į jaunesniojo pageidavimą dėl tolesnio Nepriklausomybės paminklo (originalo) likimo. Kur mūsų Biržų istorikai, architektai ir kiti šviesuoliai? Ką jie galvoja apie Lietuvos istorinės atminties palikimą? Ar įsibraudami į, anot architekto V. Brėdikio, svetimkūnio valdas (čia juk mūsų žemė!) išniekinsime mūsų istorijos įamžinimą? O juk R. Antinis (jaunesnysis) pageidavo tėvo palikimą kaip tik įamžinti toje vietoje, kur buvo susprogdintas ir palaidotas. O gal bijome Kremliaus reakcijos? Ar šviesios atminties dailininkas K. Kiškis buvo toks neišmanėlis pasiūlęs Nepriklausomybės paminklo originalą įkomponuoti iškirtus kapavietės aptvarą? Reikia ne tik visuomenės ar atskirų Biržų politikų nuomonės, bet ir rajono tarybos kartu priimto gerai apgalvoto sprendimo. Ir nepamirškime - mūsų biudžetas „skylėtas"!

Nesuklyskime ir nesuklaidinkime ateinančiųjų po mūsų!

Nors istorinio romano „Silva Rerum" autorė, viešėjusi Biržuose pristatymo popietėje, Kristina Sabaliauskaitė vienoje televizijos laidoje gyrė biržiečius už domėjimąsi savo miesto istorine praeitim, bet kažin ar iš tikrųjų mes jau tokie šviesuoliai esame miesto paveldo išsaugojimo klausimais. Alytuje miesto parke net senojo fontano vietoje tarp suolelių dailiai įkomponuota likusi fontano dalis. Prisiminkime, kiek užasfaltuota miesto istorijos. Tereikia dar kartą perskaityti vietinę spaudą. O dar senojo grindinio akmenų išgrobstymas... Ir kodėl apstulbo ir pasipiktino dailininko P. Rauduvės dukra Giedrė Miknevičienė - Vilniaus projektavimo ir restauravimo instituto architektė, atvykusi į Biržus - į miestą netoli tėvelio gimtinės, į miestą, kur dailininkas mokėsi ir baigė gimnaziją? Rotušės pastato restauracija jai pasirodė apgailėtina! Šio statinio istoriją išsamiau aprašė Antanas Seibutis (ŠR 2011 m. liepos mėn. 9 d.). Jis pasigedo skautijos ženklo Lelijos ir 1792-ųjų Biržų herbo (simboliai nuplėšti sovietinio režimo metais). Restauruojant pastatą, muziejininkai siūlė sugrąžinti skautiškąją Leliją ir herbą. Deja, į siūlymą nebuvo atsižvelgta. O architektė Giedrė sukritikavo pastato spalvą, neatitinkančią buvusiosios, pasigedo langų autentikos, nepatiko „prielipas" prie statinio iš pietų pusės... Architektės nuomonę sužinojau iš jos giminaitės, mūsų rajono tarybos narės Danutės Martinkėnienės. Džiugu, kad Danutė, mano buvusi auklėtinė, tarpininkaujant muziejininkui A. Seibučiui, ėmėsi iniciatyvos grąžinti buvusios Rotušės fasadui skautiškąją Leliją. Gal ir herbą grąžinsime į senąją vietą?

Jeigu esame gana neįgalūs išsaugoti senųjų Biržų praeities pėdsakus, tai sovietiniams reliktams, pasakyčiau, net prielankūs. Gal mažai kas iš biržiečių, svečių, turistų perskaitė užrašą taip dažnai dabar minimoje kapavietėje ant paminklėlio su žvaigžde „nugarėlės"? Cituoju: „Kritusiems kariams, Biržų išvaduotojams. Miesto dirbantieji 1952 m." Kas dėkojo, o kas tuo metu kentėjo Sibiro šaltį, alko, buvo žeminami. O dar lagerių, kalėjimų kankiniai, partizanų likučiai... Vos ne didžioji tautos dalis. Pasakysite - čia jau mūsų istorijos dalis. Gal?!  Bet gal užrašas ją, tą tiesą, bloškia kaip tautos skaudžių netekčių ir kančios paniekinimą?!

O mūsų Juliukas kaip stovėjo, taip ir tebestovi. Vienu metu buvo ginčytasi - gal paminklą iškelti į poeto tėviškę. Bet kaip atrodys Biržai be savojo Juliuko, už idealą skriejančio tiesiai į mirtį? Vis galvoju, kas nulėmė Biržų garbės piliečio vardo suteikimą paminklo autoriui - meninė paminklo vertė ar idėja... Ne mano vienos nuomonė, kad Julius Janonis - sovietinės nomenklatūros statytinis. Išsamiai apie Julių Janonį rašinyje „Ištikimas idealams" papasakojo Algirdas Butkevičius (ŠR 2011 m. balandžio 2 d.).

Priminsiu - grupė jaunuolių, vedami M. Mikutavičiaus dainos žodžių - „Aš myliu Lietuvą", šią vasarą, sustoję prie J. Janonio paminklo, uždegė žvakeles. Deja, ne nusilenkti revoliucijos šaukliui (nemažai biržiečių taip linkę poetą tituluoti) - tai įspėjimas tautai: „Nesižudyk!" Kada nustosime garsėti kaip savižudžių tauta?

Sustojusiems prie J. Janonio paminklo svečiams ar turistams, neabejoju - didesnei daliai, kils daug klausimų. Kas tas Julius Janonis? Kuo garsus? Kokie nuopelnai Lietuvai ir t.t. Juk paminklas gana didingas. Tik, manau, nebus kam papasakoti, kodėl verkė poeto sesuo, atvykusi iš Amerikos į paminklo atidengimo ceremoniją. Buvusi muziejininkė Eugenija Murauskienė - Dagienė (dabar Amžinybėje) man pasakojo, kad, eidama į iškilmes, iš toliau išgirdusi verksmą ir šauksmą: „Juliuk, ką iš tavęs padarė!" Taigi, anot dainos, „šiam pasauly visko būna..."

Prie garbios įstaigos, senojo centrinio pašto pastato, iki šiol tebėra lentelė su užrašu „Šiame name 1909 - 1913 metais mokėsi proletarinis poetas Julius Janonis". Šiuo klausimu spaudoje yra pasisakęs ir A. Butkevičius. Jis siūlė užrašą pakeisti: „Čia mokėsi poetai Julius Janonis ir Kazys Binkis (nurodant datas)." Jaunimas vargu ar bežino žodžio „proletarinis" prasmę. Vyresniajai kartai šis žodis asocijuojasi su šūkiu periodinės spaudos leidiniuose pirmo puslapio viršutinėje eilutėje - „Visų šalių proletarai, vienykitės!" Tai jau praeitis, rodanti mūsų dabartinį atsilikimą...

Sovietiniu reliktu puikuojasi ir mano mokykla - dabartinė „Aušros" vidurinė. Sakau - mano, nes čia palikau penkiasdešimt trejus pedagoginio darbo metus. Prieš mokyklos pastatą ant pievutės tebeboluoja skulptūrėlė, švelniai vadinama „Aušrele". Mes, vyresnioji mokytojų karta, žinojome - tai pionierės mergaitės simbolis. Dabar ir moksleiviai, ir tėveliai mielai per įvairias iškilmes mokykloje prie „Aušrelės" fotografuojasi (nežinau, ar ir pedagogai). Teko ir man sovietiniais metais vadovauti mokyklos pionieriams. Buvau jauna, veržli, kupina entuziazmo. Gal todėl būtent man Biržų r. komjaunimo komitetas pasiūlė šias pareigas. Sutikau vien dėl to, kad mes su mamyte baiminomės galimos tremties. Buvome likusios tik dviese - tėvelis, Biržų gimnazijos anglų kalbos mokytojas žuvo lageryje jau 1942 metais, brolis (studentas) už pogrindinę veiklą 1946 metais suimtas ir įkalintas...

Deja, mane po pusantrų vadovavimo metų nušalino... Šiauliuose, tvirtinant šias pareigas, toks storas, medaliuotas, vilkintis kariška uniforma (aišku, sovietine), sėdintis už raudonai dengto stalo, kaip perkūnas iš giedro dangaus kad riktels: „Stok, banditka!" Mat būdama patikli jaunuolė išdėsčiau tam storuliui (pasirodo, lietuvio būta) savo vadinamąją socialinę padėtį. Toks asmuo rusų okupaciniais metais buvo laikomas klasiniu priešu. Biržai to klasinio priešo atsiprašė ir dar padėkojo. Buvome jauni ir tokie naivūs...

O dabar kreipiuosi į tos pačios mokyklos direktorių Leoną Zdanavičių (buvusį auklėtinį), kad, kaip išlyga „Aušrelei", prie mokyklos pastato fasado būtų pritvirtinta lentelė su užrašu, jog 1988 m. spalio 22 d. (tada Vilniuje vyko pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas) prie mokyklos, vienintelės visame rajone, mokinių sąjūdžio iniciatyva suplevėsavo trispalvė. Dėl tikslaus užrašo dar tektų pasitarti. Man žinoma visa šio įvykio istorija. Laukiu gerb. Direktoriaus, kaip istoriko, geranoriško supratimo ir pritarimo.

Toliau sustosiu prie dar vienos paklaidos mano gimtajame mieste.

Iki šiol Rotušės g. 24B pritvirtina memorialinė lentelė „Šiame name 1951 - 1952 m. buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę".

Tai ne tas namas, kur buvo kankinami rezistentai. Tikslus adresas - Rotušės g. 26. Tarpukario Lietuvoje šis namas priklausė veterinarui, Biržų apskr. tautininkų pirmininkui Gelažiui (vardo nežinau). Pastatas buvo vienaaukštis su mansardomis ir veranda. Pokario metais čia įsikūrė Biržų saugumas. 1951 m. žiemą ir man, jaunai mokytojai, teko „pasisvečiuoti" šiame name. Asmuo, išdavęs mano brolį (studentą), dirbusį prieš okupantus pogrindyje, į tardomųjų sąrašą įtraukė ir mane. Turėdama svarių įrodymų (išdavusiojo man adresuoti laiškai) apsigyniau. Labai išsigandau. Kai grįžau į namus, mamytė sakė, kad mano akys kaip stiklinės... O mano kolegė Elena Vanagaitė Beriozovienė (ilsisi Amžinybėje), dirbusi Dirvonakių (Biržų r.) pradinėje mokykloje, užsibuvo ilgiau. Įtarus ją bendraujant su tada partizanavusiu Broniumi Krivicku (o taip ir buvo), mokytoja patyrė psichologinį saugumiečių tardymo metodą. Pasibaigus pamokoms, kolegę išsiveždavo, išlaikydavo per naktį, o rytą grąžindavo į pamokas... Pasibaigus šiam košmarui, ji man sakėsi, kad vienu metu galvojusi apie savižudybę... Kaip kolegei pavyko išsiteisinti, taip ir nesužinojau...

Dėl ne vietoje pritvirtintos lentelės išgyveno ir šimtamečiame name (Rotušės g. 24) gyvenusi Konstancija Rauduvytė - Skeberdienė.

Su Konstancija mus siejo vienodi politiniai įsitikinimai, poezija. Buvau gana dažna jos viešnia. Tas namas ir man brangus - jame kadaise mano mama, panelė iš Kauno, vasarą atvykdavo pas tame name gyvenusį akcizorevizorių, mano krikštatėvį J. Juodį. Viešėdama susipažino su tėčiu, gyvenusiu priešais šimtametį kitoje Rotušės g. pusėje...

Konstancija buvo jautri gamtos grožiui. Pavasarį ji mane vis vesdavo į kambarėlį, pro kurio langą atsiveria nuostabus pavasario spalvų nudažytas reginys - Agluona ir jos pakrantė, palytėtos gamtos prisikėlimo... Konstancija ne tik mylėjo Lietuvą, bet, sakyčiau, atliko žygdarbį Tėvynės labui. Pokario metais padėjo iš kalėjimo pabėgti 1941 m. sukilimo dalyvio Felikso Kairio sūnui, rizikuodama savo ir jo gyvybe. Ji man  ne kartą apie tai su smulkmenomis yra pasakojusi. O dėl ne vietoje pritvirtintos lentelės išgyveno, nes jai žinomame name buvo kankinamas jos brolis Rauduvė (brolis jau minėto dailininko P. Rauduvės). Konstancija nesulaukė lentelės pakeitimo... Esu dar gyva liudininkė. Gal ir ne viena? LPKT sąjungos Biržų filialo pirmininkė D. Žiukienė kreipėsi dėl ne vietoje pakabintos lentelės į paminklosaugininkę D. Černienę. Paklaida taip ir liko neištaisyta. Tarėmės ir mes su Konstancija. Sužinojusi, kad dabar daugiabutyje (Rotušės g. 26) gyvenantys gali nepageidauti tokios memorialinės lentelės, nuleidau rankas ir aš...

Tikiuosi, kad komisija XX amžiaus laisvės ir pasipriešinimo kovų įamžinimui spręsti atkreips dėmesį ir tarpininkaus ištaisant šią istorinę paklaidą.

Kodėl vartoju žodį „paklaida"? Klaidą ištaisyti kartais ne tik sunkiau, bet ir neįmanoma. Taip atsitiko ir su kapaviete miesto centre. Alytiškiai suspėjo iškeldinti kritusiuosius Antrajame pasauliniame kare ir, kaip dera, palaidoti. Paklaidai ištaisyti tereikia supratimo ir geranoriškumo. Ir finansai nenukentės - skylėtame biudžete skylė nepadidės. Manau, ištaisius paklaidas, istoriškai šviesesni taptų Biržai.

O aikštės vardas taip ir pakibo klaustuku tarp žemės ir dangaus. Gražiai spaudoje pajuokavo vienas politikas - milijonais nuklotą aikštę tiktų pavadinti „Tuštybės" aikšte. O jeigu dar pridėtume sumanytojo vardą ar pavardę ir išsipildytų kai kurių politikų noras - aikštėje regėti Nepriklausomybės paminklą, taptume juokdarių miestu, tiksliau - juokų pro ašaras... Pritarčiau Biržų kraštotyrininko J. Dagilio pasiūlymui (ŠR 2011 m. lapkričio 17 d.). Cituoju rašinio ištrauką "... kur buvo garbės lenta, įrengti mašinų stovėjimo aikštelę, o likusią dalį palikti kaip rezervą visuomenės poreikių patenkinimui..."

Panašią nuomonę išreiškiau savo rašinio „Biržai - mano gimtinė" pirmojoje dalyje (ŠR 2011 m. rugsėjo 8 d.). Daug puikių  pasiūlymų kraštotyrininkas pateikia savo rašinyje „Mano svajonių Biržai lieka tik svajonėse". Džiaugiuosi, kad turiu svajonių Biržus nors praeityje. Tai vaikystės, paauglystės tarpukario Lietuvos Biržai...

Legendomis apipintas piliakalnis... O tenai žydinčios alyvos, lakštučių trelės, rožių kerai, medžių šlamesys, pavėsiai nuo kaitrios vasaros saulės. Suoliukų vos ne kas žingsnis. Vasaros saulei skirtas pastatas (dabar mašinų stovėjimo aikštelė) su scena ir mano dailės mokytojo Povilo Andrijausko piešta scenos uždanga - gynybinė Biržų tvirtovė, dar prieš karą su švedais. Tada daugiau pėstute ar arkliuku, dabar - mažiausias atstumas ir mašina... Gal ir vaikščioti užmiršime... Ir oras buvo grynesnis - arkliukas benzino negėrė, vežėčioms jo nereikėjo.

Trys veikiančios bažnyčios. Tarp bažnyčių aikštė. Aikštės vidury - išdidi, priešo nepaliesta, susikaupusi, tėvynainius, žuvusius už Tėvynę įamžinusi skulptūra. Dar ir baltutė su didžiuliu kupolu (Kęstučio g.) rusų cerkvė. Vytauto gatvėje parduotuvių, parduotuvėlių - ištisas tinklas tarsi didžiulis centras, viskuo aprūpinantis gyventojus ir tenkinantis jų poreikius. Galėčiau rašyti ir rašyti apie savo miestą...

Atsiprašau - nuklydau į lankas. Bet čia - mano gimtinė, mano tėviškė, mano miestas, belaukiantis patrauklumo, patogumo, istorinės tiesos, žodžiu - visokeriopo suklestėjimo. O dabar tik pavydime kitiems miestams ir miesteliams. Neseniai „Valstiečių laikraštyje"perskaičiau žurnalistės Rūtos Klišytės rašinį „Gyva Rokiškio laisvės dvasia". Cituoju įžangą: „Šis rajono centras pelnytai didžiuojasi savo senamiesčiu. Jo plane įkūnyta ta laisvės ir patriotizmo dvasia, kuria rokiškėnai, aktyviai dalyvavę 1863 m. sukilime, pasižymėjo dar nuo baudžiavos laikų." Tiesa, po antrašte išryškintomis raidėmis sakinys: „Kiekvienas mūsų miestas ar miestelis savaip patrauklus ir įdomus, tačiau retas pasižymi tokiu architektūriniu užmoju bei derme kaip Rokiškis." Taigi! O mes? Kaip toj dainoj, „... o Jonienė atbulai..."

Ir Biržai nestokoja čia gyvenančių ir dirbančių Asmenybių, Šviesuolių, taip pat nesiskundžiame darbštaus, kūrybingo, veržlaus jaunimo stoka.

Kaip vyresniosios kartos atstovė, augusi tarpukario Lietuvoje, su šeima nukentėjusi sovietinės okupacijos metais, kaip sakoma, patyrusi šilto ir šalto, iki šiol besidominti, kas vyksta mano gimtuosiuose Biržuose, manau, turiu teisę kreiptis: „Mielieji, neleiskime, kad mūsų miestas palaipsniui taptų gilia provincija!" Patriotiškai nusiteikę biržiečiai, toliau rašykite „kietus" rašinius. Gal jie pabudins dar snūduriuojančius ir laukiančius kažkieno malonės Biržų veikėjus, valdininkus, valdančiuosius...

 

P. S. Rašinį „Biržai - mano gimtinė" skiriu moterims, mylėjusioms Tėvynę Lietuvą kaip savo Motinas, - tremtinėms Erenai Aukštuolienei, Sigitai Arminienei, Mildai Dargienei, politinei kalinei Stefanijai Greičienei.

 

Aldona Černiauskienė

2011-12-06

2011.12.06

Ir Biržai kadaise buvo MŪSŲ

Po A. Gudienės straipsnio „Tai buvo MŪSŲ tiltas", („Šiaurės rytai", gruodžio 1 d.)

 

Su Petro Skodžiaus pirmąja humoreskų knygute „Atsiknojusi lentelė" susipažinau daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Jos iki šiol pamiršti negaliu. Pataikyta į dešimtuką. Subtiliai pasijuokta iš biurokratų, kurie, užuot į liepto atsiknojusią lentelę įkalę kelias vinis, viską išpučia iki valstybinės problemos.

Bet mano amžininkai prikalinėjo ne tik atsiknojusias lenteles. Kaip prisimena jaunesnės kartos Drąsius Bulovas, jie nusitiesė per upes ir lieptus. Taip buvo ir gatvėse: ties gyvenamaisiais namais vasaromis „iki ašinės linijos" šlavėme dulkes, pakraščiuose šienavome žolę, žiemomis nuo takų ar šaligatvių kasėme sniegą. Buitines atliekas, kiemo šiukšles patys gabenome į sąvartyną. Panašių darbų sąrašą galima tęsti. Visa tai sujungė bendra sąvoka: čia MŪSŲ gatvė, čia MŪSŲ Biržai...

Kiek dabar Biržų belikę biržiečiams, akivaizdžiai įrodė aikštės rekonstrukcija. Prie savivaldybės vyko protesto mitingas, pasirašė daugybė biržiečių ir teigė, kad jiems aikštė su nepagarbiai į kampą įstumta Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo kopija nepriimtina. Bet nebuvo atsižvelgta. Aikštė tapo ne MŪSŲ, biržiečių, o architektės ir ją pasirinkusio mero nuosavybe. Prie pastarųjų prisijungė kopijos autorius. Jie, matyt, kitaip supranta pagarbą žuvusiems už Lietuvą nei biržiečiai.

Kraštiečiai, skaitantys Biržuose leidžiamus laikraščius, mums pavydi. Kiek puikių renginių, susitikimų su žymiais atlikėjais vyksta pilies rūmuose! Bet į rūmus nueina tik patys ištvermingiausi, atkakliausi. Privažiuoti mašinomis draudžiama, o tiesioginio tako nuo tilto rūmų link nėra. Tokia architekto valia. Vilniaus širdyje, Katedros aikštėje, Gedimino kalno papėdėje, vyksta masiniai renginiai, tuo tarpu Biržuose panašią erdvę užsėjo pievute. Ir ką tai bendro turi su istorinio paveldo išsaugojimu?

Neįtikėtina, kad patys Radvilos ir garbūs Biržų svečiai karietas palikdavo už vartų, o į rūmus eidavo pėstute ratu, kaip dabar verčiami pėdinti biržiečiai.

Dar apie Vilnių. Į Gedimino kalną pilies bokšto lankytojai gali pakilti keltuvu, sumontuotu iš gelžbetonio ir metalo patikimų konstrukcijų. Biržuose vėl jau kelintą kartą ieškoma pinigų medinio tilto remontui. Suremontuos, o visuomenei naudotis neleis. Nes ir šis Biržų plotelis ne MŪSŲ, o pagal savo sampratą, įgeidžius užvaldžiusių specialistų! Kiek visa tai tęsis, priklauso nuo mūsų pačių. Būtina ryžtis ir į viešumą vieningai išeiti su reikalavimu: „Biržai - biržiečiams!"

Laikmetis tam palankus. Pagaliau pavyko išsirinkti rajono vadovus, kurie bent įsiklauso į biržiečių viltis bei lūkesčius. Pasinaudokime tuo. Vėl lieptų lenteles prisikalinėsime ir daug kitų darbų padarysime patys, jeigu grįš tikėjimas, kad tai MŪSŲ lieptai, MŪSŲ Biržai.

 

Jonas Dagilis, kraštotyrininkas

2011-12-03

2011.11.22

Pasamprotavimai apie „Birutę" (II)

Situacija neeilinė. Atsakingų rajono darbuotojų komisija, dalyvaujant patarėjų statusą gavusių žinomų biržiečių grupei ir vadovaujant pačiai merei, prieš kurį laiką paskelbė, kad Nepriklausomybės paminklas (kopija) paliekamas... šalikelėje. Kaip ir iki šiol.

Šioje situacijoje - tai posūkis šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu, nes dar prieš nepilnus metus ir anksčiau didžiuma šių darbuotojų radikaliai protestavo prieš šią nepagarbią Paminklui vietą ir valstybines šventes pažymėdavo ne prie šio Paminklo (kopijos), o prie partizanų memorialo, Paminklo (originalo) liekanų ir kitose garbingose vietose. Gal koks nors šmaikštuolis sugrįžimą prie šalikelės įvardytų kaip sugrįžimą prie suskilusios geldos, aš pasakysiu, kad tai labai nelauktas akibrokštas, nuvylęs ne vieną biržietį.

Tai kas atsitiko, kad taip atsitiko? Iš kuklių spaudoje pasirodžiusių žinių matyti kelios viso to priežastys: taip mano skulptorius Antinis jaunesnysis, Paminklas perkeliant gali subyrėti ir... nėra pinigų. Manyčiau, kad priežastys (jei tik šitos!) vertos diskusijų. Pirma, jei skulptorius Antinis labiau įsigilintų į apskritai paminklų pastatymo sąlygas bei aplinkybes ir konkrečiai į mūsų Paminklo (kopijos) keistą (!) vietą ir jis išsamiai žinotų biržiečių keleto metų batalijas dėl to, tikriausiai savo nuomonę pakoreguotų. Antra - Paminklas (kopija) - tai ne vaikų statomos smėlio pilys vandens paplūdimiuose. Jis anuomet puikiai atlaikė šimto kilometrų kelią iš Kauno, tai dėl keliolikos metrų atstumo esant tokioms šių dienų technikos galimybėms ir technologijoms nuogąstauti mažų mažiausia nerimta. Ir trečia - nėra pinigų. Tai jau rimta priežastis, nes pinigai neateina savaime. Jie yra organizuojami. Bet čia jau reikia pastangų ir ryžto.

Ne mažiau (o gal ir daugiau) stebina ir Paminklo (originalo) liekanų likimo aptarimas. Pagal spaudos pranešimus visapusiškai buvo svarstomas variantas, kaip šias liekanas įgrūsti į sovietinių kareivių kapinių užkaborį (tai tokia vieta sodyboje, kur sumetami nenaudingi daiktai, vėliau jie išvežami į sąvartyną). Betgi čia ne liedinio luitas, o su didele pagarba ir didelių pastangų dėka pastatyta Nepriklausomybės paminklo (dar ir pašventinto!) žuvusiems karžygiams pagerbti liekana! Aš neturiu duomenų, kur ir kokiame fronte už Lietuvos nepriklausomybę kovojo ir žuvo šie drąsuoliai. Bet žinau, kad Paminklo plokštėje pirmuoju įrašytas karininkas Antanas Juozapavičius 1919 metais vadovavo karių savanorio pulkui ir žuvo vadovaudamas nuo bolševikinės invazijos mano gimtąjį Alytų. Čia jis ir palaidotas. Ant jo kapo įspūdingas antkapis, aplink kapavietę plati erdvė pagerbimo iškilmėms surengti, jo atminimui Antano Juozapavičiaus vardu pavadintas šiuolaikinis per Nemuną pastatytas tiltas, jungiantis abidvi miesto dalis. O kauniečiai šiam didvyriui pagerbti vieną savo magistralinę gatvę pavadino Antano Juozapavičiaus prospektu. Tik biržiečiai (šiandieniniai!) tą pagarbą supranta savaip. Didvyriams, įrašytiems Paminklo (kopijos) plokštėje, jie paskyrė kelkraštį, o dabar dar jų atminimo paveldą grūda (projektuoja) bolševikinės invazijos karių kapinių užkaborin.

Profesorius Brėdikis sovietinių karių kapines įvardijo kaip svetimkūnį. Kaip dabar jis turės pavadinti šias kapines, kai prie „kamino" bus „privienytos" Nepriklausomybės paminklo (originalo) liekanos? Žinoma, dėl šio „prijungimo" bus ir patenkintų. Jau dabar ir be viso šito didelių lėšų dėka atnaujintos kapinės drumsčia kai kurių mūsų piliečių sąmonę. Esą tai nekaltų žmonių kapinės ir t.t. Iš tiesų, šie žuvę kareiviai asmeniškai yra nekalti, jie čia neatėjo savo noru. Bet jie yra agresijos įrankis, už jų stovėjo nuožmi prievarta ir žodžiais nenusakoma mūsų netektis, o šios politikos paveldėtojai ir šių kapinių savininkai šiandien Kaukaze žudo ten gyvenančius ir grobia jų žemes, Moldovoje (ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose) kelia politinę sumaištį, o mūsų Lietuvoje sukioja „kranus" dujoms ir sukelia nežmoniškas kainas (tik Lietuvai!), kad apmokant už tai daugeliui mūsų liktų mažiau ar visai neliktų duonos ant mūsų stalo. Kad nusilenktume. Kad atsiklauptume.

Taigi nėra paprasta pasielgti vienaip ar kitaip. Reikia dar ir dar kartą viską pasverti. Palikdami Nepriklausomybės paminklą (kopiją) šalikelėje, be viso kito, jau dabar turime (ir turėsime) problemų dėl naujai rekonstruotos aikštės pavadinimo. Juk tinkamiausi vardai negalimi, nes jų akcentas yra „už borto" - Nepriklausomybės paminklas (kopija) yra šalia aikštės. O kaip surasti asmenybę ar reiškinį, svarbesnį už Laisvę ar Nepriklausomybę? Turime problemų ir su Paminklo (originalo) paveldu, jei jį įgrūsime į sovietinių karių kapines, priartindami jas per šį paveldą ir su Paminklo kopija, stovinčia kelkraštyje. Padarysime lyg tai tam tikrą trijų objektų „ansamblį". Taip bus formuojama nuomonė apie mūsų valstybinių simbolių sumenkinimą ar net paniekinimą. O ir pinigų reikės. Gal net ne mažiau kaip ir Paminklo (kopijos) perkėlimui. Biržuose viskas brangu, kaip ir Valdovų rūmų statyba Vilniuje. Antai vien už garvežio buvusioje geležinkelio stotyje „numaliavojimą" ar ne 50 tūkstančių paklota. Sakau, „numaliavojimą", nes šis „margutis" turi tendenciją iškreipti buvusią mūsų rūsčią tikrovę. Dėl šio nedoro darbo buvo šiek tiek šurmulio. Bet kai bus išmesta dešimtys tūkstančių litų paveldo išniekinimui, gali to ir neužtekti.

Taigi Nepriklausomybės paminklo (originalo) liekanos yra vertybė (jeigu norite, netgi nacionalinė). Išlikusi moters skulptūra yra skulptoriaus Antinio vyresniojo meno kūrinio labai svarbus fragmentas. Šis skulptorius savo reikšme yra simbolis Motinos Tėvynės, saugančios žuvusių karžygių dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atminimą. Ji yra taip pat ano meto Biržų šaulių meilės Tėvynei ir savo miestui išraiška, o dabartinė skulptūros ir kitų detalių būklė byloja apie sovietų valdžios, Paminklo sprogdintojos, barbariškumą. Todėl šių liekanų nei palaidoti, nei nukišti į sovietinių karių kapinių užkaborį, nei kaip kitaip paniekinti neturėtų niekas išdrįsti.

Ir vis dėlto daug kas priklauso nuo principinės nuostatos tų, kurie lemia vienokius ar kitokius sprendimus. Tad, priimdami juos, atsakykime sau į klausimus:

Kas yra Paminklo (originalo) liekanos? Vertybė ar tik paprasto liedinio luitai ir duženos?

Kas yra Paminklas (kopija)? Statinys su žuvusiųjų pavardėmis (nuomonė iš laikraščio) ar skulptoriaus Antinio vyresniojo meno kūrinio dublikatas, bylojantis apie kovų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės didvyrių atminimą, laisvės atgavimo dienomis biržiečiams tapęs Atgimimo simboliu, o šiuo metu biržiečių įvardytas tikrąja „Birute"?

Ir kas svarbiau - ar užlyginti kokią nors duobelę gatvėje ar šaligatvyje, ar su reikiama pagarba išspręsti valstybinių simbolių vietą mūsų mieste? Kas, be ko kita, būtų prielaida Biržų visuomenės (bent jau daugumos) suvienijimui, labai pagerintų miesto įvaizdį ir išspręstų daug kitų reikšmingų dalykų.

Istorinė atmintis laukia reikšmingų sprendimų. Nepriklausomybės paminklas (kopija) neturi likti mūsų gyvenimo nuošalėje, o mūsų politinis - kultūrinis paveldas negali būti sublokuotas su Rusijos politiniu paveldu (svetimkūniu).

 

Jonas Pangonis,
Laisvės kovų sąjūdžio dalyvis

2011-11-22

2011.11.17

Mano svajonių Biržai lieka tik svajonėse

Svajonės ir realybė

Norėtųsi, kad miestas, kuriame praleista didžioji gyvenimo dalis, būtų gražus, įdomus svečiams parodyti, patogus patiems gyventi. Bet taip nėra. Kodėl?

Prieš kelis dešimtmečius Biržai buvo garsinami kaip Lietuvos šiaurės perlas. Dabar, lyginant su kaimyninių rajonų centrais, belikęs nykstantis provincijos miestelis. Turime bene daugiausia neasfaltuotų, be šaligatvių gatvių. Vasarą ten gyventojai skęsta dulkėse, rudenį ir pavasarį - purvynuose, žiemą - užpustyti kaip atokiausiuose kaimuose. Visais metų laikais dalyje miesto trūksta apšvietimo.

Puošė Biržus dvi upės ir jų santakoje Radvilų pastatyta užtvanka, kuri sukūrė dirbtinį ežerą. Prie šių vandens telkinių statė alaus bravorą, pirtis, lentpjūves, malūnus, kūrėsi miesto gyventojai. Astrave Tiškevičiai pasodino parką, pastatė rūmus. Miestelėnai pagal išgales įsirengė maudykles, prie centrinio pliažo sovietmečiu pastatė jachtklubo pastatėlį, kuriame veikė ir valčių nuomojimo punktas ir t. t. Ir visa tai vyko prie natūralių vandens telkinių (išskyrus užtvanką Astrave), o tai miestui ir miestiečiams nekainavo nė cento.

Dabar kelerius metus Agluona ir ežeras valomi. Tam išleidžiami milijonai. Bet keliems biržiečiams nuo to pagerėjo gyvenimas? Iš kurios vietovės praskaidrėjusiais vandenimis galėtumėme pradžiuginti miesto svečius, nematyti. Vėl apželiančios Agluonos pakrantės, kaip buvo, taip ir liko žvejams, šiaip gamtos mylėtojams nepraeinamos. Dar keisčiau prie Apaščios - vandens apsauginėse zonose sąvartynai.

 

Ar biržiečiai „kietesni" už kauniečius?

Tai, kad lapkričio 4 d. Biržuose apsilankęs premjeras Andrius Kubilius biržiečius pavadino „labai kietais", reiktų laikyti paslėpta ironija, geriausiu atveju - avansiniu komplimentu. Kur to „kietumo" konkretūs rezultatai?

Kiek Biržai nugyventi buvusių vadovų, kokį „palikimą" gavo dabartinė savivaldybė, graudžiai iliustruoja ir faktas, kad susitikimo metu diskutavo apie pirties statybą. Pirtis tarpukario metais buvo kiekvieno prakutusio ūkininko sodybos neatskiriama dalis. Kolchozmečiu prašmatnias pirtis turėjo kolūkiai. Dabar pirteles turi dešimtys individualių namų savininkų. O Biržai - ne! Ir neišgali šios banalios buitinės temos išspręsti be premjero pagalbos.

Malonu, kad premjeras Andrius Kubilius neneigia turintis sentimentų Biržų kraštui. Bet dėl to ieškoti užtarimo, išimčių būtų nesąžininga. Tačiau kuo biržiečiai, pavyzdžiui, „kietesni" už kauniečius pasakyti privalu. O Kauno ir Biržų paralelės akivaizdžios pinigų „įsisavinime". Kauno savivaldybės apsukruoliai šimtus tūkstančių išleido tualeto statybai. Dabar privalo aiškintis teisėsaugai. Šiuo atveju biržiečiai „kietesni". Aikštės rekonstrukcija miesto centre kainavo dešimteriopai daugiau. Iš to naudos - kaip iš kaunietiško tualeto, bet šią aferą „sumąsčiusiems" ir įgyvendinusiems kol kas net pirštu nepagrūmota.

 

Kiek Biržų belikę biržiečiams?

Rašyti šia tema paskatino ir Alfredos Gudienės straipsnis „Senojo turgaus likimas: kieno interesai nugalės?", išspausdintas „Šiaurės rytuose" spalio 15 d. Gerbiamieji, kurie to neskaitėte arba skaitėte ne itin atidžiai, susiraskite ir dar kartą perskaitykite pastraipas ir tai, kas palikta tarp eilučių. Tuomet įsitikinsite, kad Biržų turgavietė pagal veikiančius įstatymus gali būti atiduota dviem - trim verslininkams iš Vilniaus, o ne rajono savivaldybei. Dėl kieno kaltės?

Nerimo kirminas - kiek Biržų belikę biržiečiams - griaužia seniai. Dėl įvairių miesto plotelių. Nepasimiršta takas ir nuosavo namo palangėje. Kalnai - kalneliai. O sudarkė, kai prieš kelerius metus čia kasė griovius elektros kabeliams. Metas pasitaikė lietingas. Užvertė virš griovio patežusio molio kalnelį. Tegu sutrombuoja, pažvyruoja - prašiau savivaldybės valdininkų. Atsakė, kad tai ne jų galioje. Darbus vykdo kauniečių firma, o juos prižiūri samdytas specialistas iš Panevėžio. Susiradau panevėžietį. Toks tikrai atvažiuodavo, stebėdavo kauniečių darbus. Manau, ir ant darbų priėmimo akto pasirašė. O mane įtikino, kad taką sulygins, pažvyruos pavasarį, kai iškilnotos žemės iš įšalo išsivaduos, savaime susislėgs.

Pavasarį Biržuose nebebuvo nei kauniečių, nei jų darbus stebėjusio panevėžiečio. Tik tai, kas jų prikiaulinta, liko. Nei dviratininkams pravažiuoti, nei motinoms vežimėlius su vaikais prasistumti. O garsinu šį senoką atvejį todėl, kad ir dabar ne vienoje Biržų gatvėje kasiojama. Linkėkime, kad dabartiniai savivaldybės specialistai pajėgs prižiūrėti samdytų prižiūrėtojų pareigingumą. Juk ten, kur griaunami šaligatviai ar gatvių grindinys, numatomi pinigai jų atstatymui. Jeigu tai būtų principingai išreikalaujama, daugelis biržiečių gyventų patogiau, gražiau.

 

Nuo ko priklauso Nepriklausomybės paminklų vieta?

Vos ne visą 2011-ųjų vasarą Biržuose tęsėsi diskusija, kur ir kaip pastatyti paminklą ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ ir jo kopiją. Kopijos autoriams gerai taip, kaip yra dabar. Ir jie statinį nuo sankryžos tolėliau perkelti atsisako. Sakoma, turintys tokią teisę, nes tai jų kūrinys. Tesižino.

Ne vietoje pastatyta paminklo kopija dabar vertinga, įdomi tiek, kad postamente yra asmeninė plokštė su šešiasdešimčia Nepriklausomybės kovose žuvusių pavardžių, perkeltų nuo originalo. Tai nenuginčijamas įrodymas, kad paminklas turėjo tikslinę paskirtį: priminė kovas už Nepriklausomybę, įamžino, pagerbė jose žuvusius. Dalis jų palaidota Biržuose ar rajono kapinėse. Tie, kas reikalauja perdėto dėmesio paminklui ar jo kopijai, tesusiranda dvi tris žuvusiųjų už Nepriklausomybę kapavietes ir konkrečiais darbais, o ne tuščiai malę liežuviais, pagerbia tuos, kurie žuvo už Lietuvos Nepriklausomybę.

Dabartinei rajono vadovybei turime būti dėkingi, kad parodė politinės drąsos ir paminklą iškėlė į viešumą. Palinkėkime, kad nepristigtų ryžto ir paminklą perkeltų šalia karių kapinių. Tokiam veiksmui yra praėjusios Tarybos sprendimas, priimtas dar 2007 m. gruodį - originalą eksponuoti galimai arčiau pirminės pastatymo vietos. Padarytas detalusis planas, atlikti geodeziniai matavimai. Planą eksponavo karių kapinėse. Tuomet niekas neprotestavo.

Prieštaraujančių tokiai darbų eigai randasi dabar. Paminklas būsiąs eksponuojamas šalia kapinių, kurios jau ne tik ne Biržų, bet ir ne Lietuvos teritorija. Ką  dėl tos kaimynystės pasakysianti Rusija, Maskva? Manau, čia pats laikas parodyti biržietišką „kietumą". Ne klausytis, kas ką sako, o patiems argumentuotai kiekviena proga aiškinti istorinę tiesą: 1944-ųjų vasarą Biržuose griaudėjo nuožmūs mūšiai. Žuvo tūkstančiai įvairių tautybių karių. Bet bendra nelaimė ta, kad pasiskelbę išvaduotojais, patys liko ilgalaikiais okupantais. Griovė ne tik tūkstančių užvaldyto krašto šeimų likimus, bet ir jų laisvės simbolius - paminklus. Štai vienas tokių sprogdintas - nesusprogdintas, atlaikęs laiko bandymus ir liudija istorinę tiesą...

 

Premjeras įkvėpė, tokie ir būkime „kietesni"!

Radvilos Biržams sukūrė piliavietę bei pilies rūmus. Vėlesni savininkai ten užsodino medžius. Ne viena biržiečių karta užaugo džiaugdamasi ūksmingo parko pavėsiu. Dabar toks Biržų piliakalnio parkas tarp gamtos vertybių nebeminimas. Sunaikintas, nes užstojo vaizdą į atstatytus rūmus.

Akivaizdu, kad piliakalnyje nekenčiami ne tik medžiai, bet ir žmonės. Skelbiama, kad tai jų pritraukimui išleidžiamai milijonai, bet privažiavimas prie rūmų nepatogus ir dar draudžiamas. Negana to, pėstiesiems nuo tilto nėra tiesaus tako. Sakoma, toks projektas! O tie, kurie tokius projektus sukuria, Biržuose negyvena. Jiems pėdinti ratu netenka.

Reikalaukime, kad kuo greičiau būtų nutiestas takas nuo tilto į rūmus, išplėsta mašinų stovėjimo aikštelė, neribojamas vienkartinių ir ilgalaikių įvažiavimo leidimų išdavimas. Gyvenant kaip dabar - žlugdomi rūmuose rengiami kultūriniai renginiai, kankinami bibliotekos bei muziejaus darbuotojai. Apie pusę milijono litų atsiėjo patalpų restoranui įrengimas. Bet ar esamomis sąlygomis tokia viešojo maitinimo įmonė rūmuose išsilaikys - abejotina. Juk pietaujame, asmens šventes švenčiame ten, kur su mašinomis galima privažiuoti iki laiptelių.

Aikštės, kurios restauracija atsiėjo apie tris milijonus ir miestui naudos nedavė, projektas bei darbų atlikimas laikytini niekiniais. Paveldosaugininkai mėgsta postringauti apie savavališkas statybas, dergiančias senamiesčius. Tad kvieskimės juos į talką ir išsiaiškinkime, kodėl šiuo atveju buvo suardytas miesto gatvelių tinklas, egzistavęs nuo Radvilų laikų? Atstatyti pravažiavimus lygiagrečiai Vytauto gatvės palei bažnyčią ir iš Vytauto gatvės tarp karių kapinių piliakalnio, paežerės link juk nesudėtinga.

Prieš pradedant Rotušės gatvės rekonstrukciją aikštės dalyje ten, kur buvo garbės lenta, tiktų įrengti mašinų stovėjimo aikštelę, o likusią dalį palikti kaip rezervą visuomenės poreikių patenkinimui. O tokių yra. Tereikia mokėti pateikti ir „kietai" reikalauti.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-11-17

2011.11.14

Atėjo, pamatė, negalėjo

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis pastatė spektaklį „Atėjau, pamačiau, negalėjau" (arba - „Visiškas Rudnosiukas").

Ką reiškia perfrazuoti garsieji Romos valstybės veikėjo Cezario žodžiai - atėjau, pamačiau, nugalėjau?

Spektaklio pagrindinis veikėjas Rudnosiukas nori būti, draugauti su visais, tačiau jis neturi nugalėtojo dovanos. „Negalėjau nugalėti", - šią mintį, tvyrančią ore, turėtų suvokti spektaklio žiūrovas.

Ši absurdo komedijos mintis asocijuojasi su Biržų rajono valdžios situacija.

Prie savivaldybės vairo esantys vedliai ir jų komanda perėjo visas tris komedijos pavadinime įvardytas stadijas. Dvi pirmąsias - cezariškas ir trečiąją - rudnosiukišką.

Prieš pusę metų savivaldybių rinkimuose žmonės atidavė balsus toms politinėms jėgoms, kurios kalbėjo apie permainų būtinybę. Naujai išrinktieji pasivadino Permainų koalicija ir patikino, kad tai nėra vien skambus pavadinimas.

Taigi, jie atėjo į valdžią.

Buvo įveikta ir antroji stadija, kuri telpa žodyje „pamačiau".

Tiesa, atėjusieji į valdžią labiau mėgsta žodį „indentifikuoti".

Kaip bebūtų, bet naujoji valdžia pusę metų stebėjo senąją, t. y. paveldėtą, savivaldybės komandą ir su ja susijusių įvairių darbų darbelių šleifą. Ir iš vieno šono apžiūrėjo, ir iš kito. Bandė žvelgti giliau.

Ir kas per tas apžiūras paaiškėjo?

Kad nugalėti negali.

Kodėl naujoji valdžia net nebando galynėtis su savivaldybėje ir jos įmonėse klestinčia nekompetencija, kyšininkavimu, nejautrumu paprastiems žmonėms?

Akivaizdu, kad rajono vadovai, kaip ir tas Rudnosiukas, labiau norėtų ne kariauti, o draugauti.

O tos draugystės rezultatas - nesibaigiantys pavaldinių akibrokštai. Jie tyčiojasi ne tik iš paprastų žmonių, gyventojų, kurie balsavo už naują valdžią, tikėdami žadėtomis permainomis. Valdininkai, įmonių darbuotojai tyčiojasi ir iš pačių rajono vadovų, leidžiančių juos apgaudinėti ir išvengti bet kokios atsakomybės už savo veiksmus.

Ko vertas kai kurių savivaldybės klerkų ar jai pavaldžių įmonių darbas, aiškiai matome, kai pradedama aiškintis, kaip vykdomi kai kurie projektai, kai stebuklingai dingsta pinigai. Jų veikla aiškėja, kai girdime neišklausytų, atstumtų, nuskriaustų žmonių istorijas.

Nebaudžiamo abejingumo, tinginystės, nemokšiškumo simbolis - Mikeliškių kapinės, kur po seniūnijos organizuotų „tvarkymo" darbų prieš Vėlines liko styroti didžiuliai nupjautų medžių kelmai. Seniūnės logika paprasta: gerai atliekamam darbui reikia lėšų. O jų, kaip žinia, nuolat stinga. Kam nupjauti visą medį, jeigu gali iki pusės? Taigi, ir rezultatas toks: pusiau skustas, pusiau luptas.

Sakoma, kad karalių karaliumi padaro jo svita.

Ir, žinoma, atvirkščiai. Svita gali karalių sunaikinti. Ji labai greitai sugeba ir karūną pasisavinti.

Ar ne taip nutiko ir Biržų savivaldybėje, kai į šiltuosius kraštus savaitei išrūko beveik visas Švietimo skyrius?

Kas čia karaliauja, klausimų nekyla.

Kol rajono vadovai neturės padorios svitos, jokia rimta pažanga neįmanoma. Galima sudarinėti puikiausias strategijas, bet kai jos pereis per kompetencijos neturinčių valdininkų rankas ir pasieks gyventojus, šie piktinsis, kokia kvaila valdžia.

Savivaldybė kol kas funk-cionuoja chaotiškai, korumpuotai, bejėgiškai. Ją valdo senojo karaliaus svita. Už jos padarytas ir tebedaromas klaidas mokame mes visi.

O naujieji vadovai - atėjo, pamatė, negalėjo (arba visiški rudnosiukai).

 

Rasa Penelienė

2011-11-12

2011.11.14

Baibokai: Balio Sruogos ruduo. 2011

Štai - ji.

Balio Sruogos gimtinė, sklidina neįprastai šiltos lapkričio pradžios apleisties žavesio.

Totalinės apleisties daugybėje Lietuvos provincijos kampelių, nes čia visur nyksta, miršta, iškeliauja senoji lietuvių agrarinė kultūra, net gamtovaizdis...

Kad ir kaip bandytum tai sustabdyti, naujieji laikai visada ėda senuosius, o kartais užkonservuotos senųjų vertybės tampa kičiniais, negyvais dabarties eksponatais...

Vaikščiodamas po seną, bandomą šiek tiek tvarkyti Sruogų sodą kažkodėl daugiau galvoju apie senąją agrarinę kultūrą ir literatūros patriarchą Marcelijų Martinaitį, savo įvairioje eseistikoje bene gražiausiai prisilietusį prie tos išeinančios ir išnaikinamos senosios agrarinės kultūros...

... o čia dega rudens saulėje Sruogų sode raudoni obuoliai ant belapių šakų it kraujo lašai, nors dar nematyt sniegenų - per šiltas ruduo; jei jos būtų, tada iš toliau net neatskirtum, kur ant šakos dangaus mėlynėje obuolio, kur sniegenos patinėlio raudonis... Fotografuoju senus samanotus obelų kamienus ir galvoju, kokio dydžio jos galėjo būt, kai dar buvo gyvas Balys Sruoga, nors gyveno jis, deja, ne per ilgai - mirė 51 metų ir aš jau esu klasiką pragyvenęs; ir nežinia, kiek jis būtų dar gyvas, jei ne Štuthofo lageris, atėmęs sveikatą, bet dovanojęs mūsų literatūrai „Dievų mišką" (štai kokia kūrybos, kūrinio kaina, dažnai nesuprantama diletantams)...

Lapkričio obuoliai sename sode ant belapių šakų.

Fotografuoju šią gražią lapkričio dieną viską, kas yra Baibokuose aplink Sruogų sodybą, nes čia dar viskas alsuoja senąja agrarine kultūra ir pranašauja nykimą, nes prieš kokį dešimtmetį dar nesimatė, kad kai kurie senieji ūkiniai sodybos pastatai yra taip sukrypę ir supuvę.

Šią akimirką nieko nenoriu žinoti, kas čia dabar šeimininkauja, kokios sodybos išsaugojimo problemos ir galimybės, tik gerte geriu tą rudens apleistį, tą agrarinio skaidresio šulinį, kuris kyla iš šios žemės kampelio ir užpildo graudesiu. Tai akimirka, kada sutampi su objektu, įžengi į vaizdo gylį, ir ta pajauta yra vertingesnė negu vėliau padarytas vaizdas, vardu fotografija; pagaliau tik šių dienų naivuolis gali galvot, kad ką nors fotografuodamas gali „įamžinti"...

Bet aš vis tiek karštligiškai bandau užfiksuot tai, kas čia yra, kas y r a d a b a r ir ko galbūt greitai nebebus rytoj, kuris iš esmės niekada ir neateina, vis užleisdamas vietą naujam dabar...

Dar galvoju, kad iš esmės nepasakyčiau nė vieno Balio Sruogos eilėraščio, tik ataidi iš mokyklos laikų mokytojos Janinos Pilėnienės žodžiai apie Balį Sruogą ir jo simbolizmą, ir tai many išlikę, nes tada žavėjaus rusų simbolistu - akmeistu Aleksandru Bloku ne mažiau kaip vėliau kokiu abstrakcionizmu, ypač vizualiniuose menuose...

Na, aišku, yra many kažkur tie klasiko žodžiai iš tikrai puikaus eilėraščio, kurio nesugebėjo nuvalkioti mokymo programos, o ypač prievartinis literatūros mokymas,taip pat ir natūralus, deja, senosios literatūros ir senųjų klasikų (ne visų) „senėjimas": „Supasi, supasi lapai nubudinti/ Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti..."

Bet šiandien čia, Baibokuose, lapų ant medžių jau labai mažai ir jų greitai beveik visai nebebus.

Tad geriau šiam metui, šiam sodui ir šiai senai sodybai, tebeturinčiai savo aurą, tinka kito Balio Sruogos eilėraščio žodžiai iš ciklo „Dievų takais":

Vyšnių sodas. Rudens vėjas.

Siela užmiršta per amžius!

Sapnas lengvas, vaivorinis

Iš tolybių atlydėjo.

Saulė degė. Vaisius sėjo,

Sultimis žiedai sunkėjo...

.........................................

Tyrų vėjas vyšnių sode

Sielą užmirštą dainuoja...

 

... Ir tarkim, kad mūsų klasikai vis dėlto yra arčiau dievų negu kiti mirtingieji, kad ir kaip šioji vadinamoji postmodernybė nenorėtų to pripažinti ar net niekintų...

 

Alis Balbierius

2011-11-12

2011.10.10

Kas gesins gaisrus, arba iniciatyva iš viršaus

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vygandas Kurkulis teigia, kad Lietuvoje išlaikyti dabartinę profesionalią priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo sistemą yra brangu.

Pavaldinys vykdo savo viršininko - vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio - Seime dar prieš metus pasakytą mintį, kad Lietuvos gaisrinės gali būti pertvarkytos ne anksčiau kaip nuo 2014 metų, įteisinant savanorių ugniagesių sistemą. V. Kurkulis, antrindamas viršininkui, tvirtina, kad taip yra daugelyje Europos valstybių, taip buvo ir prieškario Lietuvoje.

Kaip visa tai „puikiai veikė" prieškario Lietuvoje, atskleisiu perpasakodamas seną anekdotą. Grįžtantį iš užsienio dvarininką (stambų ūkininką) geležinkelio stotyje pasitinka vežikas su arkliniu vežimu.

- Kaip reikalai? - klausia sugrįžęs šeimininkas.

- Viskas tvarkoje, tik štai Ontė (Antanas) peilį nulaužė.

- Hm, kaip jis tą peilį sulaužė?

- Lupdamas arkliui odą.

- Kas atsitiko arkliui, kad jis nugaišo?

- Jį nuvarė.

- O kurgi jį varė?

- Varė ugniagesių kviesti.

- Įdomu, o kas gi degė?

- Dvaras.

- Na, ir kaip?

- Sudegė...

Padėtis, palyginus su prieškariu, kai kuriose pozicijose šiuo metu visiškai kitokia. Ugniagesių kviesti niekas ant arklio nešuoliuoja. Esant 100 proc. valstybės gyventojų telefonizacijai, kiekvienas, patekęs į bėdą (degdamas, skęsdamas, dusdamas, kur nors įkritęs, susižeidęs ir t. t.) ar tokią nelaimę pastebėjęs, skambina telefonu 112. Tai reiškia, kad apie ištikusią bėdą pyptelėjama tą pačią akimirką.

Pagal R. Palaitį ir V. Kurkulį, bus atsisakoma rajonų savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ugniagesių komandose dirbančių nestatutinių ugniagesių, paliekant tik vieną kitą, kuris į nelaimės vietą galėtų atskubėti ugniagesių automobiliu. Šiam darbuotojui nelaimės vietoje galėtų talkinti savanoriai. Keistokai skamba greito reagavimo tarnybos veikloje tariamąja veiksmažodžio nuosaka vartojamas žodis „galėtų".

Į ką kėsinamasi? Savivaldybių ugniagesių komandų skaičius Lietuvoje - 307, vidutiniškai po 7 kiekvienoje savivaldybėje. Kiekvienoje užtikrintas paros budėjimas, o personalo skaičius per visas komandas gali siekti 1535, vidutiniškai po 5 kiekvienoje komandoje. Įvykdžius reformą, jų turėtų likti 307, tad ekonominio efekto siekiama taupant lėšas tik personalo išlaikymui, nes ugniagesių komandų depai ir technika turėtų išlikti. Įvykdžius reformą, nepertraukiamo budėjimo nebebus. Tai, kad po reformos daugiau kaip 1 000 žmonių neteks darbo, valdžiai ne motais. Manau, kad tie energingi, sumanūs ir techniškai išprusę specialistai neprapuls.

Kas gi laukia provincijoje eilinio piliečio, turinčio šiokį tokį turtą ir teisę į asmeninį saugumą visų įmanomų nelaimių ir bėdų atveju? Jis, pagal R. Palaitį ir V. Kurkulį, priklausys nuo „vieno kito". Kur tas „vienas kitas" lauks ir gaus pranešimą apie gaisrą, kiek laiko jis sugaiš, kol atvyks prie gaisrinio automobilio? „Vieno kito" paieškoms sugaištas laikas visai neapibrėžtas, nes tai jau ne tarnyboje esantis žmogus. Buvo greta, netoli, blaivus, sveikas - puiku, o jeigu taip neatsitiko, tai ir klausti nėra ko.

Dar viena problema, su kuria susidurs į bėdą patekęs Lietuvos pilietis, susijusi ne tik su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba, bet ir su kitomis operatyvaus reagavimo struktūromis: policija ir greitąja medicinos pagalba. Tai bendras visoms tarnyboms pagalbos telefonas 112. Jis veikia kitose Europos Sąjungos valstybėse ir pakankamai sėkmingai, tačiau kokia apimtimi? Rajono mastu sprendimas kooperuoti greito reagavimo tarnybų 01, 02, 03 dispečerius į vieną bendrą dispečerinę iš bet kokių pozicijų bežiūrint prasmingas ir racionalus. Tačiau jau keletą metų, tam numačius 20 mln. litų, vykdoma dispečerinė kooperacija primena beždžionėlę iš pasakėčios, kuri žino, kad akiniai - geras daiktas, tik nežino, kur juos dėti ir kabinti. Ir pasikabina ant uodegos. Į valdžios olimpą, 100 % besikeičiantį kas 4 metai, per partijų koalicijas patenka kartais visai atsitiktiniai ir be kompetencijos žmonės, pilni ambicijų ir užmojų. Kažkuris iš jų, patekęs į vidaus reikalų ministro postą (dabar to niekas nebeatkapstys), nutarė: pagalbos telefono 112 dispečerinių Lietuvoje bus dvi; Vilniuje ir Klaipėdoje.

Dviejų, esančių Panevėžyje ir Alytuje, laikinų 112 dispečerinių „efektingą veikimą" aprašo vietinė spauda.

Laikraštis „Kupiškėnų mintys" tai pateikia apibendrintai - kaip nuo Einošiaus pas Kaipošių. Minimas atvejis, kada Kupiškio greitukė Panevėžyje esančios 112 dispečerinės buvo nukreipta į Šimonis (gyvenamoji vietovė rajone). Nieko nurodytu adresu neradusi, išsiaiškino, kad pagalbos reikėjo Šimonyse, esančiuose Pasvalio rajone. Gerai, kad ne į I. Simonaitytės aprašytuose Aukštuosiuose Šimonyse Mažojoje Lietuvoje.

Apie gyventojų nepasitenkinimą 112 pagalbos centro veikla rašo 2011 m. liepos 22 d. „Kauno diena" straipsnyje „Kauniečiai piktinasi: kodėl vėluoja policija?" Konkretus pilietis nesupranta, kodėl pareigūnų reikėjo laukti apie 20 minučių, nors komisariatas vos už kelių šimtų metrų. Kodėl? Atsakymas labai paprastas: iš Kauno miesto ir rajono skambučius administruoja bendrojo pagalbos centro Alytaus skyrius. Įdomu, į kurį pagalbos centrą telefonu 112 į bėdą patekę kauniečiai prisiskambins užbaigus greito reagavimo tarnybų dispečerizaciją, tam išleidus 20 mln. litų, - Klaipėdos ar Vilniaus? Projekto sumanytojai teigia, kad viskas bus gerai. Taip nebus. Visai Lietuvai numatyti du pagalbos 112 centrai Klaipėdoje ir Vilniuje - sprendimas neoptimalus ir nepasiteisins.

Grįžtame prie priešgaisrinės apsaugos. Niekais bus paverstos, taip patvarkius dabar egzistuojančią priešgaisrinę apsaugą, efektyvios priešgaisrinės signalizacijos sistemos. Kam tie jautriai į temperatūrą ir dūmus reaguojantys prietaisai, jeigu į įvykio vietą ugniagesiai-gelbėtojai (savanoriai) iš arčiausiai esančių komandų, galinčių užgesinti gaisrą pačioje jo pradžioje, judės vėžlio žingsniu?

Nesuprantama ir tai, kodėl R. Palaitis ir V. Kurkulis imasi iniciatyvos po reformos priedanga likviduoti ilgai kurtą ir puoselėtą priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo struktūrą provincijoje. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, turėdamas centrinį išpūstą valdymo aparatą Vilniuje, prieš kelerius metus atsikratė vadovavimo nestatutinėms priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo komandoms, įteisindamas jų perdavimą savivaldybėms. Nesuprantama, kodėl tai buvo padaryta jau sukūrus dar vieną biurokratinį burbulą - skaitlingas apskričių priešgaisrines gelbėjimo valdybas. Kad šios „valdybos" - tuščia vieta, galima padaryti išvadą, pasiklausius informacijos apie gaisro gesinimo eigą durpyne Kintuose (Klaipėdos apskritis). Jau antrą parą Klaipėdos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba buvo nušalinta nuo vadovavimo, o tuo užsiėmė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, turintis tam visas galimybes ir įgaliojimus valstybės mastu.

Bėda ir tai, kad visuomenė apie tai neturi visos informacijos, o ateityje ne vienas jos atstovas dėl tokių neapgalvotų ir nepamatuotų veiksmų turės sunkių pasekmių.

Po tokių reformų galimas jau primirštos replikos atgijimas: „Dar pusė gatvės nesudegė, o gaisrininkai jau čia."

 

Vytautas Gasiūnas,

priešgaisrinės apsaugos veteranas, buvęs Lietuvos Respublikos VRM

Priešgaisrinės apsaugos valdybos (departamento)

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas

2011-10-08

2011.10.06

Padaryti laimingus

„Skaitau, Mauzeri, kad Lietuvai reikia princo" , - iš televizijos ekrano samprotavo politologai peliukai, kai Ispanijos princas kabino Europos krepšinio čempionams medalius. Peliuko Sūrskio logika paprasta: jei Lietuvos prezidentė ir premjeras kabina medalius, tai kas tuomet dirba?

„Turėtumėm princą - galėtumėm siųsti į visokiausius renginius..." - žeria išmintį ūsuotas gudročius.

Pelės būtų visiškai teisios, jeigu kokį vietinės reikšmės princą ar princesę pasiūlytų ir Biržams.

Mūsų rajono vadovai skuba padalyvauti visokiuose renginiuose - ten sako kalbas, teikia apdovanojimus, spaudžia rankas, neišskirdami nei bėdžių, nei vadinamojo elito. Tai gražu.

Kadangi visokių organizacijų, bendruomenių rajone yra nemažai ir jos visos nori renginių, kurie trunka ne po vieną valandą, tai to grožio išties gausu.

Nors sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį, bet žvelgiant į Biržus ši mintis optimizmo nekelia. Kai rajono vadovai dosniai savo laiką dalija „gražumams", kas tuo metu užsiima žemiškaisiais rūpesčiais? Savivaldybės administracija? Būtų gerai, bet iš darbo rezultatų galima spręsti, kad šis aparatas pats savaime nesisuka.

Ir kuo ilgiau rajono aukščiausi asmenys užsiiminės širdžių princesių vaidmenimis, tuo sunkiau bus tą aparatą išjudinti.

Savivaldybės mechanizmo sraigtai ir sraigteliai tai į vieną, tai į kitą pusę pasisuka, kai pasigirsta tokie žodžiai, kaip „permaina", „reorganizacija". Jie veikia kone magiškai. Tačiau nuo pavasario, kai prie rajono valdžios stojo Permainų koalicija, šie žodžiai pamažu praranda galią.

Kodėl?

Svarbiausia priežastis - žodžiai nesutvirtinami veiksmais.

Suprantama, per pusmetį rajone tikėtis permainų gali tik naivuoliai, o jų nebuvimą prikaišioti sau leidžia tik valdžios netekę politikai. Betgi judesys kokybiškesnės vadybos link jau turėtų būti juntamas.

Pavasarį savivaldybės koridoriuose sklandė anekdotas apie tai, kaip viena iš naujai išrinktų vadovių, grįžusi iš kažkokių mokymų, džiaugėsi atradimu - ji supratusi, kad valdžia turi žmones padaryti laimingus.

Šmaikštuoliai tąsyk ironizavo, ar lektoriaus pranešime po žodžiu „padaryti" nebuvo padėtas taškas.

Šis juokas, ko gero, jau būtų pamirštas, jeigu praėjusią savaitę savivaldybės tinklalapyje nebūtų pasirodęs tekstas apie vaikų gerovės stiprinimą Biržų rajone. „Mero pavaduotoja Stasė Eitavičienė akcentavo labai svarbų uždavinį - dirbti taip, kad vaikai mokykloje būtų kuo laimingesni..." - tokiais žodžiais informuojama apie rajono švietimo įstaigų vadovų pasitarimą. Tą patį, iš kurio buvo išprašyta žurnalistė.

Minėtas išvarymas pribloškė vis dar tikinčius šios valdžios pažadais veikti viešai ir skaidriai.

Problemų pritvinkusi švietimo sistema slėpti nuo visuomenės turi daug ką. Būtent iš šios sistemos į valdžią atėjusios pedagogės suteikė viltį, kad ir švietime vadyba pagaliau galės būti paremta teisingumu, padorumu.

Iš mokyklų į rajono vadovų postus patekusios mokytojos švietimą išmano geriausiai. Būtent todėl pirmiausia šioje srityje ir laukiama žadėtų permainų, t. y. jos ženklų.

Kokią gi dabar žinią visuomenei siunčia žurnalistės išprašymas iš švietimiečių pasitarimo ir savivaldybės tinklalapyje apie jį pateikta informacija?

Žinią šifruoti galima taip: kas yra geriausia mums ir mūsų vaikams - ne mūsų reikalas; savivaldybė žino, kaip mus padaryti laimingus, ir visuomenė teisę žinoti turi tik tada, kai ją suteikia valdžios žmonės.

Kvepia senais gerais laikais? Taip pat, kaip ir kitas pranešimas tame pačiame savivaldybės tinklalapyje apie Biržų rajono pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centrą (PMMMC).

Savivaldybės vadovai tarsi mantrą vis kartoja apie būtinybę analizuoti administracijos skyrių bei jai pavaldžių įstaigų veiklą, identifikuoti problemas. Reikia suprasti, kad kažkas panašaus įvyko ir keistai sukomplektuotame bei nemenkas lėšas ryjančiame PMMMC.

Tikrinimo rezultatai - apgailėtini. Bent jau taip atrodo savivaldybės paskelbtoje informacijoje, kurios paskutinis sakinys skamba taip: „Centrui nurodyta ĮSIVERTINTI veiklos efektyvumą ir pagal pateiktas rekomendacijas parengti 2012 m. Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centro veiklos planą."

Gal tuomet kitos įstaigos ir administracijos skyriai taupant laiką gali save įvertinti patys be jokių tikrintojų?

Mat kol minėtu būdu bus „patikrintos" visos įstaigos ir „išanalizuoti" administracijos skyriai, gali ir kadencija baigtis.

Tuo metu, kai „identifikuojamos" problemos, į redakciją plaukia pranešimai apie valdininkų vilkinamus darbus, nenorą ar nemokėjimą spręsti iškilusių bėdų, akivaizdų žmonių mulkinimą. Po skandalingų faktų paviešinimo neteko girdėti, kad bent vienas valdininkas ar įstaigos vadovas būtų nubaustas.

Tačiau visa tai suprantama, jeigu naujosios valdžios politikos kryptis - visus padaryti laimingus. Nubaustas valdininkas juk niekada laime nešvytės. Pertvarkos taip pat daug kam laimės neatneš.

Be to, permainoms reikia laiko. O kur jo rasti, kai tiek daug švenčių, renginių ir visuose norisi pasibūti? Jų dalyviai juk nebus tokie laimingi, jeigu jų neaplankys valdžios princesės ir princesai.

 

Rasa Penelienė

2011-10-06

2011.09.26

Pamąstymai aikštėje

Prisėdau ir aš ant suolelio aikštėje, kuri iki šiol be pavadinimo.

Lyg skaitydamas mano mintis, šalia atsisėdo pokarį gerai atsimenantis biržietis. Kalbamės apie vykstančią diskusiją, kaip vadinsime aikštę.

Jį liūdina, kad iki šiol niekur neprisimenama ši vieta (maždaug ten, kur dabar sūpynės), kur buvo išniekinti žuvusių partizanų kūnai.

Abu sutinkam - būtų labai prasminga aikštę pavadinti Laisvės vardu. Joje turėtų atsispindėti kovų už laisvę istoriniai momentai, susiję su Lietuva ir Biržų kraštu.

1863 metų sukilimas, knygnešių laikotarpis, 1918 metų nepriklausomybės išsikovojimas, priešinimasis antrai rusų okupacijai - tai pačios svarbiausios temos Laisvės  aikštės įprasminimui.

Turime biržiečių architektų, skulptorių, menininkų, istorikų - išmintingų žmonių, kurie toje erdvėje sugalvotų, kaip įamžinti kovas už laisvę.

Prasminga aikštę pavadinti Laisvės vardu. Joje turėtų atsispindėti kovų už laisvę istoriniai momentai, susiję su Lietuva ir Biržų kraštu.

1918 metų Nepriklausomybę simbolizuoja „Birutė". Manome, jai kitos vietos ieškoti nereikia. Paminklas pilies aplinkos fone labai gražiai atrodo. Tegul ji stovi netoli savo buvusios vietos. Senojo susprogdinto paminklo dalys, kaip siūlė skulptorius R. Antinis, turi būti tinkamai eksponuotos. Tik ta įstriža granitinė juosta visai netinka, tiesiog gadina „Birutei" erdvę. „Birutė" turi įsilieti į bendrą Laisvės aikštės ansamblį, be jokių apribojimo juostų.

Likusioje didelės aikštės teritorijoje būtina pažymėti tuos momentus:

1. Vienas didžiausių 1863 m. sukilimas Biržų girioje. Joje sužeistas sukilimo vadas - generolas Sierakauskas. Jam paminklas būtų vienintelis Lietuvoje.

2. Knygnešių epopėja. Knygnešių knygnešys - Baltasis erelis - J. Bielinis iki šiol Biržuose neturi vietos.

3. Kol dar atmintyje gyvos su rusų antrąja okupacija susijusios pasipriešinimo kovos, didžiulės netektys, tiesiog būtinos įamžinimo.

Mūsų kartai - tai pats tragiškiausias laikotarpis. Nepriklausomos Lietuvos jaunuoliai - moksleiviai, studentai, ūkininkai, mokytojai, šauliai - visos Lietuvos vilties ir pasididžiavimo žiedas - nenulenkė galvų okupantui, kovojo, tikėdami savo tiesa, aukojo savo gyvybes vardan laisvės. Tokių iškilių asmenybių - didvyrių Biržų krašte yra. Vienas jų - partizanas - poetas Br. Krivickas. K. Bradūnas jo poeto talentą prilygino B. Brazdžioniui.

Skaitykite, mieli biržiečiai, Br. Krivicko kūrybą, straipsnius apie jį - pasiaukojusį kovotoją - poetą. Tada suprasit, kokią neeilinę asmenybę išaugino Biržų žemė, ir nesuabejosit, kad būtina įamžinti jį Biržuose Laisvės aikštėje.

Vertėtų prisiminti prieškario Šaulių Sąjungos pirmininko, teisingumo ministro - Stasio Šilingo, kalėjusio Mordovijos griežto režimo lageriuose, labai prasmingas mintis: „Kiekvienam žmogui didžiausia brangenybė - jo tautos laisvė. Amžių ir kraujo reikia, norit laimėti, meilės - norint ją auginti, nuolat budėti - norint ją apginti. Bet pakanka vienos kartos klaidų - ir tauta gali visą savo laisvę ir nepriklausomybę prarasti."

 

J. Drevinskas, Biržai

2011-09-24

2011.09.19

Pasamprotavimai apie „Birutę"

Pritariu atsinaujinusiam pokalbiui apie šių dienų svarbiausio paveldo - Nepriklausomybės paminklo - likimą. Išties laikas šią problemą išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu, surasti iš susidariusios padėties geriausią išeitį.

Mano nuomone, pasiūlymas sukomponuoti originalo liekanas su kopija yra labai tinkamas. Kitos alternatyvos nematau. Tik reikia, kad originalo likučiai būtų pateikti taip, kad akivaizdžiai liudytų, ką su lietuvių tautos brangiais simboliais padarė sovietų valdžia.

Dabar dėl vietos.

Mane visada žeidė, kad Paminklo kopija stovi šalikelėje, užspausta aikštės kamputyje. Žinau, kad kiekvienas paminklas turi turėti architektūrinę erdvę. Štai Julius Janonis (iškeltas per daug aukštai!) tą architektūrinę erdvę turi. Net „kaminas" sovietinių karių kapinėse turi savo erdvę. O mūsų Paminklas tos erdvės neturi. Sukomponuotas priėjimas prie paminklo nuo Vytauto gatvės - visai ne architektūrinė erdvė, o tik menkutė jos imitacija. Tos menkutės aikštelės, skirtos priėjimui prie Paminklo, nepapildo ir akmenimis išgrįsta platoka gatvė. Tuo labiau, kad ji nuo Paminklo atribota mūrine atitvara. Tiesa, jos pradžioj pakabinta grėsminga „plyta" sako, kad ši gatvė paskirta Paminklo tariamai pagarbai. Nors iš tikrųjų jos paskirtis - būti pagrindiniu keliu į Biržų tvirtovę, kur dirba kūrybingi specialistai ir jų veikla vis labiau reikalinga ne tik Biržų visuomenei, bet ir visiems besidomintiems lietuvių tautos paveldu. Jie, norėdami patekti į tvirtovę, turi raitytis skersgatviais ir net prašyti gidų pagalbos. Taigi mano pasiūlymas - Nepriklausomybės paminklą (originalą kartu su kopija) pastatyti šios aikštės garbingiausioje vietoje. Tuo labiau, kad padidėja jo apimtis ir reikšmė. Iškilmių dienomis (ir ne tik!) mes kartu pagerbtume istorinį paveldą (paminklo originalą) ir kopiją, kuri mums laisvės atgavimo dienomis tapo Atgimimo simboliu. Atsirastų ir jam reikalinga architektūrinė erdvė, taip pat galimybė pagrindiniu keliu patekti į tvirtovę. Ir nuo „nepatogios" kaimynystės (sovietinių karių kapinių) būtų atsiribota.

O dabar dėl lėšų.

Iš archyvinių dokumentų žinome, kad Nepriklausomybės paminklas buvo pastatytas Biržų šaulių iniciatyva ir jų lėšomis. Kokie jie buvo turtuoliai, aš sprendžiu iš savo gimtojo Alytaus šaulių organizacijos sudėties. Mano vyriausia sesuo Marytė buvo šaulė, net ėjo kai kurias pareigas, 1939 metais aš, šešiolikmetis gimnazistas, priklausiau gimnazijos šaulių būreliui. Mus globojo mokytojas Jonas Šukys. Irgi šaulys. Taigi aš daug žinojau apie Alytaus šaulių organizaciją, net buvau pažįstamas su kai kuriais šauliais asmeniškai. Tai buvo paprasti tarnautojai, darbininkai, prakutę kaimo berneliai. Manau, kad tokios ar panašios sudėties buvo ir Biržų šaulių organizacija. Ir štai šie šauliai, pagerbdami laisvę ir Nepriklausomybės kovų didvyrius, sugebėjo rasti lėšų Monumento statybai. Pažymėtina, kad Paminklo statybos metu siautėjo pasaulinė ekonominė krizė, kuri traiškė ir Lietuvos, kartu ir Biržų ekonomiką. Bet, matyt, Biržų šaulių organizacijoje nebuvo nei dvejonių, nei abejonių. Meilė tėvynei ir savo miestui, pagarba didvyriams buvo aukščiau už pinigus, kurių jie neturėjo per daug. Ir Paminklas buvo pastatytas.

Bet grįžkime į šiandieną.

Atleiskite, kad kalbėdamas apie Paminklo perstatymui reikalingas lėšas, bandysiu skaičiuoti mūsų pinigus. Prieš keletą metų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro neišsamiais paskaičiavimais, Biržų rajone buvo per keturis šimtus asmeniškai nukentėjusių nuo okupacijos asmenų, turinčių atitinkamą statusą ir gaunančių kai kurias išmokas. Manau, jei mes Paminklo sutvarkymui paskirtume apie pusę kas mėnesį gaunamos išmokos, susidarytų solidi litų suma. Tai būtų politinių kalinių ir tremtinių organizacijų bei karių savanorių įnašas. Kai kurį įnašą į bendrą fondą galėtų padaryti ir kitos čia gražiai veikiančios organizacijos bei kaimo bendruomenės. Būtų malonu, jei geranoriškai atsilieptų verslininkai, visi geros valios piliečiai, kuriems brangi laisvė ir istorinė atmintis. Net ir dešimt ar dvidešimt litų čia būtų pakankama parama, jei prie šio garbingo darbo norėtų prisidėti mažiau pasiturintys biržiečiai. O jei vis dėlto neužtektų visuomeninių lėšų, čia tartų savo žodį rajono taryba. Priimdama atitinkamus sprendimus bendru susitarimu ir paskirdama organizacinį vienetą visiems (ir piniginiams!) reikalams tvarkyti, iš rajono biudžeto ji paskirtų trūkstamą pinigų kiekį. Bet aš manau, kad rajono biudžeto pagalbos nereikės. Ano meto Biržų šaulių pavyzdys turėtų mums pasakyti, kas mes esame. Kas mes esame, sau ir visiems turi pasakyti ir kiekvienas iš mūsų.

Aš gerbiu spaudoje pareikštas nuomones ir argumentus, todėl prašau dėmesio ir mano čia išsakytoms mintims. Nes, tik išsiaiškinę visas galimybes, surasime geriausią sprendimą, ir mūsų „Birutė" taps visų pasididžiavimu. O kai reikalingas dvasines apeigas atliksime, kai patį tinkamiausią vardą aikštei išrinksime, visas šis kompleksas bus mūsų šventovė.

 

Jonas Pangonis

2011-09-17

2011.09.13

Kur vieta „Birutės" originalui?

Mano tėvai, eiliniai ūkininkai, jokiai politinei krypčiai nepriklausė. Pokaryje, kaip karo padegėliai, nedaug turėjo galimybių palepinti mus, vaikus. Tad nemenku pamaloninimu buvo laikoma ir tai, kad tėvai, arkliniu vežimu važiuodami į Biržus, retsykiais pasiimdavo ir mane - keliolikos metų vaiką.

Nežinau, ar jie jau iš vakaro žinojo, ar tik atvažiavę į Biržus patyrė, kad griaunamas Nepriklausomybės paminklas. Palikę arklį su vežimu tradicinėje vietoje (kiemelyje pas Frankus prie Kilučių - J. Basanavičiaus gatvių sankryžos), pėsčiomis patraukėme į miestą. Būtinybės ateiti į Vytauto gatvės pradžią, atrodo, nebuvo. Bet atėjom ir neskubiu žingsniu praėjom pro aikštę, kurioje vyrai kasė žemę, o už jų tebestovėjo „Birutė". Apatinėje paminklo dalyje, po „Birutės" kojomis, žiojėjo įstrižai kylantis plyšys.

„Visgi susprogdino..." - pašnibždomis tarpusavyje aptardami kraupų vaizdą, konstatavo faktą tėvai. Tai buvo pamoka visam gyvenimui.

Gatvių, šaligatvių tvarkytojas Leonas Medelinskas su sūnumis iki nugriauto Nepriklausomybės paminklo tiesiogine prasme buvo prisikasę dar 1979 metais. Rekonstruojant kapines reikėjo paruošti sąlygas sklandžiai aukuro veiklai. Tuomet kasdami tranšėją ir viršijo įpareigojimus - grybštelėjo giliau. O ten, po gėlynu, - visai gerai išsilaikęs paminklas. Bet tąkart viršesni sudrausmino, kad be leidimo iš Vilniaus nieko nevalia daryti... Užkasė.

Beveik po dešimtmečio, 1988-aisiais, Laimio Medelinsko iniciatyva buvo surinkti 402 biržiečių parašai dėl paminklo atstatymo. 1989 metų rugsėjo pabaigoje po ilgokų derinimų prasidėjo iškėlimo darbai.

Paminklą atkasė Leonas Medelinskas su trimis sūnumis Vidmantu, Laimiu ir Sigitu, Paulius Bubala, Eugenijus Gražys, Juozas Gudliauskas, kiti talkininkai. Kranininkas Rimantas Jasėnas pagrindinę paminklo dalį - moters figūrą - pakrovė į Zenono Balčiūno vairuojamo traktoriaus tralą. Viršutinę, nudaužtą dalį sunkvežimiu išvežė Albertas Kumpelis. Neįprastai garbingas krovinys buvo nugabentas į tuomet veikusią Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą.

Visus darbus organizavo miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Rimantas Petrauskas ir „Darbų vykdytojo" baro viršininkas Saulius Balčiūnas. Reikšminga detalė - net tokiomis tautinio pakilimo aplinkybėmis prie dirbančiųjų kapinėse buvo atėję priešiškai nusiteikę asmenys. Bandė Medelinskus paveikti, kad šie nedirbtų to, ko ne visiems reikia, kad nevalia drumsti žuvusiųjų ramybės. Bet ne ant tokių pataikė...

1979 m. atkasti paminklą buvo draudžiama.

1989 m. prieš tokius veiksmus buvo įžūliai agituojama.

Iškėlus paminklą buvo ilgokai svarstoma, kokį ir kur atstatyti. Buvau tarp tų, kurie pasisakė už originalaus paminklo atstatymą be jokių kopijų ar restauracijos. Įdaužtas vietas tik užkonservuoti raudonu cemento skiediniu, taip paryškinant paminklo ir jo laikmečio dramatizmą. Deja, nebuvom suprasti. Laimėjo dauguma.

Už naują gražų paminklą pasisakė pseudopatriotai, teigdami, kad atgimstančioje Lietuvoje ir paminklai tegali būti nauji, gražutėliai. Juos palaikė tie, kuriuos viliojo menki, bet ne visai legalūs rublių srautai, susiję su kopijos gamyba. Nemažai prisidėjo ir tie, kurie nenorėjo, kad paminklas būtų iškastas, vienokia ar kitokia forma atstatytas. Kopija - tai laiko tempimas, vilties spindulėlis, tikintis, kad gal nepasiseks. Gal dar Maskva treptels koją ir bet koks nepalankus atsiliepimas apie okupaciją vėl taps neįmanomas.

Toms svajoms žlugus prasidėjo erzelynė dėl vietos, kur statyti kopiją, parinkimo. O dar Kauno dailės kombinato vadovai parodė charakterį - nepriėmė užsakymo kopijai, kol neparinkta pastatymo vieta. Parinko pagal atlikėjų pageidavimą. Biržų rajono tarybos Vykdomojo komiteto posėdyje nutarė paminklo kopiją atstatyti karių kapinėse, ant senųjų pamatų. Bet tai buvo tik vienas iš gerų nutarimų, kurių nė nemanyta vykdyti.

Antroji pastatymo vieta buvo parinkta aikštėje, tarp garbės lentos ir neveikiančio fontano. Meras Regimantas Ramonas pritarė beprasmei aikštės rekonstrukcijai, kurios metu paminklo erdvė tapo tos aikštės dalimi. Prasidėjo diskusijos dėl vietos parinkimo, kur eksponuoti Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo originalą.

2007 metų pabaigoje tuometiniai dvidešimt trys rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė sprendimą, pagal kurį 2009 m. pirmajame pusmetyje buvo atliktas karių kapinių detalusis planas ir už daugiau kaip 13 tūkst. litų suformuoti du sklypai: kapinėms ir Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo ekspozicijai įrengti. Atrodytų, reikia tik pratęsti gerą pradžią. Bet dėl nesuprantamų priežasčių paminklo iškėlimas į viešumą užtruko iki šių metų vasaros.

Suprantami Povilo Stakionio ir kitų politinių kalinių bei tremtinių siekiai paminklui rinkti garbingesnę vietą. Bet ir jiems reiktų atsižvelgti į dabartines rajono finansines galimybes. Yra nuomonių, kad eksponuoti paminklo originalo kapinėse neapsimoka. Pagal kokius įkainius tokie paskaičiavimai - paaiškinti nesiteikia. O faktinės išlaidos perkelti paminklą greta kapinių būtų minimalios. Tai vienas geriausių atvejų, kai mažiausiomis sąnaudomis galima pasiekti geriausią efektą. Pasinaudokime tokia likimo dovana.

Siūlantiems paminklui kitą vietą reikėtų žvilgtelėti į ateitį: 2018 m. Lietuva minės šimtmetį nuo 1918 metų vasario 16-osios, kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, kurios žuvusių gynėjų atminimui ir buvo Biržuose pastatytas paminklas. Laiko tarsi daugoka, bet žinant biržietiškus tempus, siūlau visiems laikinai susitarti, galutinę paminklo atstatymo vietą paliekant kaip vieną sudėtinių Lietuvos Nepriklausomybės iškilmingo šimtmečio paminėjimo dalių.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-09-10

2011.09.08

Biržai - mano gimtinė

Biržai - mano vienintelė tėviškė ir gimtinė. Čia gimiau, augau, brendau, dirbau ir dabar, nors metai skuba saulėlydžio link, man ne vis tiek, kas vyksta mano mylimame mieste.

Norėjau, troškau, ir dabar šis jausmas neapleidžia, didžiuotis savo gimtine - Biržais. Noriu, kad miestas klestėtų, būtų geidžiamas, patrauklus svečiams ir turistams, trauktų akį savo tvarka, išskirtiniu grožiu, reprezentacinėmis gatvėmis (Rotušės g. šaligatviai! Pasibaisėtina Kęstučio gatvė!) ir t. t. Skaudu, kad mes atsiliekame nuo kaimyninių miestų - Pasvalio ir Kupiškio.

Taip pat visa širdimi trokštu, kad mano gimtinė būtų istoriškai teisinga.

Šiomis dienomis aplankiau pagaliau atkastą iš savo pilkapio senąją „Birutę". Apgailestauju, kad neteko išvysti viso jos prisikėlimo. O taip laukiau šio istorinio momento. Apie tai sužinojau tik iš regioninės spaudos. Išvydau ne tokią „Birutę", kokią mačiau 1988 m., kada vyresnio amžiaus biržiečiams gerai pažįstamas Leonas Medelinskas su savo sūnumis organizavo paminklo atkasimo akciją ir ją įvykdė. Atmintiną istorinį įvykį stebėjau su savo auklėtiniais. Matėme, kaip atskilęs nuo postamento paminklas buvo išvežtas. Ir tik vėliau sužinojome, kad jo antroji kapavietė - „Biržų komunalinio ūkio" kiemas. Pats paminklas tada atrodė šviesesnis ir ryškesnis. Tai patvirtino ir moteris, kartu su manimi apžiūrėjusi originalą, dabar eksponuojamą prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios tvoros. Laikas (23 m.) ir antrojo palaidojimo vieta padarė savo...

Aldona Černiauskienė: „Pritariu ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonui - „Svarbiausia paminklą nešioti širdyje". Širdyje jį nešios žmogus, kuris supranta iškovotos laisvės kainą ir myli Lietuvą, bet taip pat jis supranta - pagarbą įamžins paminklai, kad ir ateinanti karta suprastų bei įvertintų laisvės kainą."

Perskaičiusi regioninėje spaudoje atsiliepimus apie eksponuojamą originalą, buvau apstulbinta. Yra minčių apie originalo sunaikinimą arba tiesiog „sumalimą". Paskui iškilmingai atsisveikinti. Tai vėl nauja kapavietė ar palaidojimas bet kur, kad ir į patį arsenalą? Pritariu muziejininkei Snieguolei, kuri priminė projektą, pasiūlytą šviesaus atminimo dailininko Kęstučio Kiškio: „Jis siūlė iškirsti dalį tarybinių karių kapinių tvoros ir ten įkomponuoti „Birutės" originalą" (S. K.). Pritariu ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonui - „Svarbiausia paminklą nešioti širdyje". Širdyje jį nešios žmogus, kuris supranta iškovotos laisvės kainą ir myli Lietuvą, bet taip pat jis supranta - pagarbą įamžins paminklai, kad ir ateinanti karta suprastų bei įvertintų laisvės kainą. Originalo sunaikinimą arba tiesiog „sumalimą" suprantu kaip pokario istorinio įvykio, tiksliau - komunistinio režimo vandalizmo, ištrynimą iš atminties. Eksponuojamas šalia kopijos originalas patrauks visuomenės, taip pat svečio ar turisto, kuris domisi Lietuvos istorija, dėmesį. Tik taip atstatysime istorinę tiesą.

Priminsiu, kad, prieš pastatant paminklo kopiją, būta įvairių nuomonių, ginčų. Kur statyti? Troškome, kad tik greičiau galėtume švęsti tautai ir valstybei brangių datų atminimą. 1990 m. spalio mėn. 15 d. paminklas, atkurtas R. Antinio sūnaus, jau buvo pašventintas šampanu. Po 1991 m. sausio 13-osios, pirmadienio rytą, dabartinės „Aušros" vidurinės mokyklos grupė pedagogų (rodos, pirmieji) su eglišakių girlianda patraukėme prie paminklo kopijos. Tylos minute pagerbėme žuvusiuosius. Skaičiau ką tik sukurtus Lietuvai posmus. Apmaudu, kad Biržai neturi jokio žymens, kuriuo primintų Sausio 13-osios tragiškąją naktį, atvedusią mus į Laisvę.

Ir vėliau su pakilia nuotaika rinkdavomės prie naujojo Nepriklausomybės paminklo (kopijos) valstybinių švenčių bei įvairių patriotinių renginių progomis. Teko ir savo žodį ne kartą tarti. Viskas pasikeitė, kilo priešprieša, kai išvydome centrinės aikštės rekonstravimo projekto brėžinį - paminklas atsidūręs pačiame aikštės kampe - šalia sovietinės armijos karių kapavietės. Ir dar sužinojome, kad naujoji „Birutė" nepašventinta, nors buvusi valdžia buvo atsikvietusi vyskupą...

Kreipėmės į buvusį merą, organizavome protesto akciją, kvietėme atvykti iš Vilniaus architektus. Neišgirdo tie, kuriems priklausė išgirsti, įsiklausyti, pasitarti su visuomene, kol dar nebuvo išleisti milijonai ir aikštė buvo nuklota senomis, suskilusiomis plokštėmis, apstatyta apdaužytais suoliukais, o vietoje biržiečių išsvajoto fontano žėlė krūmokšniai. Tada dar buvo galima pagalvoti ir apie paminklo perkėlimą. Būta ir pasiūlymų rekonstruoti originalą... Tiesa, architektai Vilniuje išgirdo mūsų kreipimąsi. Į Vilnių buvo iškviestas meras, išvyko ir nepatenkintųjų delegacija. Bet gana greitai aikštė, padedant merui parankiems architektams, sušvito prabangiomis plokštėmis, deja, ir grubiais sunkiasvoriais suolais, ir tokiomis pat šiukšliadėžėmis. Teko kituose miestuose panašios paskirties aikštėse matyti pritvirtintus dailesnius suolus ir šiukšliadėžes... Milijonai pažerti, visuomenė supriešinta, dingo ir pakili nuotaika atmintinų datų metu. Iš bažnyčios po šv. Mišių vieni pasukame Švyturio gatvės link prie rezistencijos aukų paminklo - memorialo. Ta pačia proga aplankome ir kitų Laisvės kovų aukų kapavietes. Kiti renkasi prie tiek ginčų, disputų, kurie dar nesibaigia, rašinių regioninėje spaudoje nuvargintos netikrosios „Birutės". Laukiu tos valandos, kada vėl brangių švenčių progomis mes, biržiečiai, būtume kartu prie tos pačios, bet pašventintos „Birutės", draugiškai paspaustumėm ranką čia atėjusiam, nesvarbu, kokiai politinei krypčiai jis priklausytų, kokių pažiūrų bebūtų, svarbiausia - gerbtų istorinę atmintį. Todėl pritarčiau ir originalo autoriaus R. Antinio, taip pat skulptoriaus sūnaus pasiūlymui - iš susprogdinto originalo padedant pačiam skulptoriui atkurti kiek galima panašesnį į buvusįjį ir palaidoti ten pat, kur susprogdintasis buvo užkastas, o uždengus sarkofagu ir apšvietus būtų vaizdžiai išsaugota, kaip ir jau minėtame dailininko K. Kiškio projekte, istorinė praeitis ateinančioms kartoms. Tiek vienu, tiek kitu atveju prie paminklo originalo reikia lentelės su išsamiu tekstu apie tragišką paminklo likimą.

Perskaičius raginimus dėl originalo atnaujinimo ir pastatymo milijonais nuklotoje aikštėje, kilo mintis - prieštarauk! Nežinia, kaip tai pavyktų! O lėšos! Tiesiog - apiplėštumėm ir taip skurdų biudžetą! Ir dar - ne milijonais papirkti paminkle įamžinti kovotojai paguldė galvas ant Tėvynės Laisvės aukuro. Pavergta Tėvynė pašaukė ir jie išgirdo...

Įdomu, kodėl šį projektą siūlę nenurodo, koks likimas paminklo - kopijos. „Sumalti"? O paskui gabalėliu akmeninio grindinio patenkinti riedėsime piliakalnio link?! Ar atsiklausta originalo autoriaus sūnaus? Aišku - tėvo palikimą sūnus atkūrė kruopščiai, su pagarba ir meile. Nemanau, kad skulptorius nesuprastų, kaip svarbu tiksliai atkartoti sovietiniu vandalizmu dvelkiančią paminklo istoriją. Išklausykime ne tik visuomenės, bet ir kopijos autoriaus nuomonę.

Negaliu nutylėti iškilus dar vienam spręstinam klausimui - kokiu vardu pakrikštyti reprezentacinę aikštę. Nusprendžiau ją praeiti ramiai, apmąstydama. Aikštėje nei sėdinčio, nei vaikštančio nemačiau. Ramybė ir tyla. Žinoma - tai tik atsitiktinumas. Bendrą įspūdį jau esu išsakiusi. Kažkodėl panorau į aikštę pažvelgti iš toliau. Sustojau prie „Maximos". Žvelgiu į priekį. Prisiminiau buvusio biržiečio architekto Vytauto Brėdikio žodžius - tikra dykvietė. Tokia ji man tądien ir pasirodė. Želdiniai vos ūgtelėję, gėlynas skurdokas. Nepriklausomybės paminklas (kopija) pačiame aikštės kampe. Vėl atgijo širdyje skaudulys. O jeigu pažvelgčiau į aikštę iš kito taško? Sustojau kitoje Vytauto gatvės pusėje, prie „Vizijos". Atsivėrė gana jaukus skverelis. Nors ir kukliai, bet Nepriklausomybės paminklo (kopijos) papėdėje žydi gėlės. Ant suolelio moterėlių pulkelis smagiai šnekučiuojasi. Arčiau paminklo jaunuolis su ledais rankose. Jų nugaras vidurdienio saulutė kaitina. Atrodo, jiems čia smagu. O jeigu skverelį dar papildytų istorinė kopijos pirmtakė? Gausiai sužydėtų gėlynas. O įamžintas tikrasis Nepriklausomybės paminklas dar šiek tiek užstotų kapavietę. Turėtume jaukų, mūsų Tėvynės istoriją primenantį skverelį.

Grįžkime prie aikštės pavadinimo. Broniaus Krivicko? Grafo Tiškevičiaus, Radvilų? Broniaus Krivicko, kaip jau buvo rašyta spaudoje, man taip pat nepriimtina. Tik ne dėl to, kad partizanine bei literatūrine veikla Biržuose jis nėra garsus, nes to nenusipelnė. Dabar madinga peržiūrėti Lietuvos istoriją - nuvertinti ar nureikšminti. To susilaukė ir Bronius Krivickas. Jeigu partizanas, poetas, prozininkas, literatūros ir teatro kritikas Bronius Krivickas niekuo nenusipelnė Biržams, tai jo veiklą įvertino Lietuva. 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Broniaus Krivicko nuopelnus įvertino 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. O Putiliškių kaimo (Putiliškių k. yra 4 kilometrai nuo Raguvos miestelio; miestelis priklauso Panevėžio r. sav. seniūnijai) kapinaitėse ant Broniaus Krivicko kapo 1996-aisiais pastatytas paminklas ir tais pačiais metais pašventintas Broniaus Krivicko įamžinimui skirtas paminklas. Kalbėjo ir eiles skaitė poetas Kazys Bradūnas. 1999 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido storoką knygą (574 psl.) „Broniaus Krivicko raštai". Knygą parengė buvęs biržietis literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Ką domina, koks buvo iš tikrųjų Bronius Krivickas, rekomenduočiau šią knygą perskaityti. Be to, 1999 m. rudenį Broniaus Krivicko 80-osios gimimo metinės buvo iškiliai paminėtos ir Biržuose.

Minėjimą vedė mokytoja Irutė Varzienė, dalyvavo muziejininkai A. Seibutis S. Kubiliūtė, viešosios bibliotekos vedėjas J. Enskaitis, minėtos knygos autorius V. Gasiliūnas ir gausiai susirinkę biržiečiai.

Miestiečiai, kurie, manau, mielai pritaria nežinomos biržietės tautodailininkės žodžiams - „Nepirškim praeities kitam...", gali būti ramūs - partizano Broniaus Krivicko aikštės tikriausia nebus. O praeities nepasiliksiu sau (tos pačios tautodailininkės mintis). Pergyvenusi ištisą istorinių įvykių, režimų tiradą, dalyvavusi organizuojant kovotojų už Laisvę įamžinimą, dar iki šiol priklausanti LPKT sąjungos Biržų filialo istorinės atminties sekcijai, turiu moralinę teisę priminti praeitį tiek vyresniems, tiek ir jaunimui, būsimoms kartoms - tauta gyva tol, kol gerbia ir nepamiršta praeities.

Dar kartą grįžkime prie aikštės „krikštynų". Tiktų ir Radvilų, ir grafo Tiškevičiaus vardai. Turtingi didikai atitinka aikštės vertę, be to, ir miesto praeitį. Ir tegu čia žaidžia, krykštauja vaikai, prižiūrimi jais besidžiaugiančių močiučių ar mamų, sėdinčių ant grubokų suolų. Metams bėgant, galės džiaugtis ne tik savo atžalomis, bet ūgtelėjusiais želdiniais, gausėjančiais gėlynais. Tik sūpuoklėms trūksta spalvingumo - iš toliau žvelgiant, jos man primena kartuves. Daugiau atrakcionų! Juk čia besidžiaugiantys vaikai - didikų palikuonys. O jie tikrai nepagailėtų pažerti pinigėlių vaikučių pramogoms. Žinoma, tiek vaikus, tiek visus biržiečius ar svečius kasmet kviestų ir džiugintų pasipuošusi gražuolė - kalėdinė eglė ar kiti renginiai, organizuoti kūrybingų biržiečių.

O jeigu minėtą jaukų skverelį pavadintume Nepriklausomybės skveru? Juk neturime tokio vardo aikštės.

Tam kartui viskas. Dar laukia tęsinys. Sudarytai naujai rajono savivaldybės tarybos komisijai siūlysiu spręsti ne tik XX amžiaus laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos įamžinimo klausimus, bet ir kai kurias istorines paklaidas mano gimtajame mieste, kurio vardas - Biržai.

Manau, po mano rašinio bus tiek prieštaraujančių, tiek ir pritariančių nors ir ne visiems pasiūlymams.

 

Su pagarba mieliems skaitytojams

Aldona Genovaitė Černiauskienė

2011-09-08

2011.09.06

„1984-ųjų" šmėkla

Įvykiai, nuskambėję praėjusią savaitę, turėjo supurtyti Biržus.

Manto Bartuškevičiaus, policininkų ir medikų pripažinto narkomanu, istorija yra didžiulio pavojaus signalas.

Tai, kas nutiko sporto mokyklos direktorių kritikavusiam treneriui, yra perspėjimas, kad gyvename tokioje vietoje, kur žmogaus teisės neegzistuoja. Ir esame tokiame laike, kuris primena Dž. Orvelo „1984-uosius".

Mus pareigūnai bet kada gali nugabenti pas medikus, kad šie patikrintų, ar esame narkomanai.

Ir jeigu iš vakaro žinojome, kad narkotikų nevartojome, tai dar neturime būti įsitikinę, kad rytą nepaaiškės kita tiesa.

Apie mus kažkas žino daugiau nei mes patys apie save.

Mes neprivalome nevartoti narkotikų - mes turime įrodyti, kad jų nevartojame.

Kitaip tariant, niekam neįdomu, kad nesame kupranugariai, kol to neįrodėme.

Policininkai mus gali imti ir nuvežti pas medikus be jokios priežasties. Užtektų, kad eidamas kryptelėtum ant nelygaus šaligatvio arba pažiūrėtum į svarbų asmenį ne taip, kaip tuo metu jam norėtųsi. Bet koks veiksmas pareigūnui gali sukelti įtarimų, kad esi prisipumpavęs kvaišalų.

Policininkui, beje, net nebūtina pačiam matyti, kaip įtartinai krypteli mūsų koja, - mes visi kažkokiu mistiniu būdu esame stebimi.

Bet kada galime būti paimti už parankių, įsodinti į policijos automobilį ir nugabenti pas psichiatrus.

Kai lydimi pareigūnų pasiektume psichiatrų kabinetą, pameskime iliuzijas, kad čia visos problemos turėtų baigtis. Čia jos gali tik prasidėti.

Kiekvienam iš mūsų gali būti paduotas narkotikų testas, kurio rezultatai rodytų, jog organizme yra kvaišalų.

Nesvarbu, kad nesi vartojęs nei narkotikų, nei tam tikrų medžiagų turinčių vaistų. Tavo tiesa yra niekas - testas yra viskas.

Antra vertus, ar daug tokių žmonių, kurie neužsiima savigyda? Kamuojami įvairių skausmų, nemigų daugelis perkame, skolinamės vaistus, nes pas gydytojus, kad šie paskirtų gydymą, laukti ilgiausiose eilėse dažniausiai neturime laiko.

Ką rodytų testai, jeigu mus, savarankiškai besigydančius, imtų ir patikrintų?

Pakištas narkotikų testas - kone efektyviausias būdas susidoroti su neįtinkančiais, nepatinkančiais, kliudančiais, protestuojančiais, kritikuojančiais ir šiaip laisvais žmonėmis, kurie būna lyg rakštis nelaisvoje visuomenėje. Tai ginklas, kuris patekęs į nesąžiningų pareigūnų, piktavalių ar tiesiog paklusnių bailių rankas, gali nutildyti bet ką - ir viršininkui neįtikusį pedagogą, ir valdžią kritikuojantį žurnalistą, ir kitamintį politiką.

Kas tikės laikraščiu, jeigu, pavyzdžiui, jo redaktorius ir leidėjas pripažįstamas narkomanu?

Kokios perspektyvos kvaišalus vartojančio politiko, mokytojo, gydytojo, valdininko?

Tiesą sakant, klausydamasi Manto istorijos, niekaip negalėjau patikėti, kad tokie dalykai įmanomi šiandien.

Mes visi lyg Dž. Orvelo romane esame stebimi. „Trečiojo aukšto" akis - visaregė ir visakontroliuojanti. Nuo jos niekur nepasislėpsi.

Ši akis kiaurai mato ir medikų testus. Antraip, kokia nauda būtų tikrinti „eretikus", jeigu testai rodytų „neteisingus" rezultatus?

KGB metodais persekiojamas žmogus - šių dienų Biržų realybė.

Neparankų asmenį sukompromituoti, prisegant jam narkomano, psichinio ligonio ar kitokią etiketę, - visiškai įmanomas dalykas valstybėje, kuri skelbiasi demokratine.

Gal Biržų teisėsaugininkai, rinkdamiesi tokius metodus, turi kilnų tikslą - kovoti su plintančia narkomanija? Tada jie pirmiausiai turėtų atsakyti į klausimą, kodėl jau keliolika metų laisvai, įžūliai Biržuose pardavinėja narkotikus asmenys, kurių pavardės - vieša paslaptis. Kiekgi yra nuteistų už narkotikų pardavinėjimą? Palyginus su narkomanijos mastais, šie skaičiai - visiškas mizeris.

Todėl galima manyti, kad Biržų teisėsaugininkai viso labo imituoja kovą su narkomanija.

M. Bartuškevičiaus byla - akivaizdus tokios imitacijos pavyzdys. Policininkai vienu šūviu bando nušauti du zuikius - pasirodyti, kad imasi priemonių prieš narkomaniją, ir sykiu susidoroti su jiems ar kitiems galingiesiems neįtikusiu asmeniu.

Ši byla parodys, kokioje santvarkoje gyvena Biržai.

Paaiškės, ar užtenka „trečiajam aukštui" paliepti, o mistiniam Romui panorėti, kad imtume įrodinėti, jog mes - ne kupranugariai.

O kol vyks bylinėjimasis, dėl visa ko būkime pasiruošę atsakyti į klausimą, kodėl ant mūsų kūno yra plaukų. Gali prireikti įrodymų, kad tai - ne kupranugario kailio likučiai.

Rasa Penelienė

2011-09-06

2011.08.30

„Birutės" kelionė: tikrųjų vertybių grąžinimas ar imitacija?

2011-ųjų rugpjūčio 24 diena neabejotinai įeis į Biržų istoriją.

Po dvidešimt tremties metų grįžo laisvės simbolis.

Kelionė iš komunalininkų kiemo, kur gulėjo „Birute" vadinamas Roberto Antinio kurtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, iki miesto centrinės aikštės truko kelias valandas.

Trečiadienio pavakary „Birutė" palinko prie bažnyčios tvoros. Kukliai - kad neužgožtų savo kopijos, kurią 1990-aisiais skubėta pastatyti miesto aikštėje. Jai, tikrajai, nepriklausomybės priešaušryje iš kapinių duobės išvaduotai, teko du dešimtmečius gulėti komunalininkų įmonės patvory.

Kaip ir kadaise į tėvynę grįžę tremtiniai tyliai priartėjo prie tos vietos, kur jai kadaise buvo skirta stovėti, kad įkvėptų laisvės kovoms ir pagerbtų žuvusiuosius. Bet dabar jos „namai" užimti svetimų.

Stabtelėjo prie šventoriaus trumpam - kol biržiečiai ras, kur jai prisiglausti.

Dauguma žmonių apie „Birutės" grįžimą sužinojo tik kitą dieną, kai „Šiaurės rytuose" pasirodė reportažas.

Laikraščio žurnalistai, kelias valandas pasikeisdami stebėję ir fiksavę „Birutės" kelionę, skubėjo kuo greičiau apie tai papasakoti žmonėms. Kad ketvirtadienio rytą Biržus pasiektų neeilinė žinia, redakcijos durys trečiadienį užsivėrė apie 21 valandą.

Žurnalistai šįkart skubėjo ne tik iš profesinio įpročio. Jie paprasčiausiai pamatė, kad istoriniuose įvykiuose nuo pradžios iki galo dalyvavo ir juos stebėjo tik nedidelis pulkelis žmonių. Mat apie iš anksto planuotą ir rengtą „Birutės" kelionę (skirtingai nei apie Meilės salos ar žydų kapinių tvarkymo akcijas) niekur nebuvo skelbta.

Kodėl?

Į šį klausimą atsakymų kol kas nerandu.

Mintys, įkyriai lendančios į galvą, gali nuskambėti šventvagiškai. Labai norėčiau klysti, bet man regis, kad laisvę simbolizuojantis paminklas daug ką gąsdina. Kaip ir pati laisvė. Juk jos imitacija - patogesnė, saugesnė.

Neatsitiktinai buvusios rajono valdžios kratėsi tikrojo paminklo. Kai mūsų vadovai ir jų bendražygiai tempėsi vyskupą, kad šis pašventintų laisvės simbolio kopiją, tikrasis buvo paliktas „šventinti" komunalininkų šuneliui Mišai.

Vėliau buvo paskleistos kalbos, kad paminklą sprogdinę sovietai jį suniokoję taip, kad iš jo belikusi cemento gabalų, nuolaužų krūva.

Tie gandai kažkokiu būdu prilipo ir prie naujosios valdžios. Iš jos atstovų ir net kitų garbingų Biržų žmonių lūpų pasigirdo svarstymų, kad galima sutrupinti paminklo likučius ir juos urnoje palaidoti. Kitaip tariant, vėl pakasti po žeme.

Kad tai būtų drąsiau padaryti, beliko, matyt, žmones, įtikinti, jog iš laisvės simbolio likusios tik nuolaužos. Dėl to ryžtasi atgabenti į miesto aikštę ir visiems parodyti tai, kas beliko iš okupantų sprogdinto, o saviškių tremtyje laikyto simbolio. Parodyti, kad nebūtų gaila jo vėl palaidoti. Nes, anot rajono vadovės, „kiek begalima eskaluoti vaiduoklį-miražą, kurio netgi niekas neatsimena ir dėl kurio dabar laužomos ietys".

Ši akcija atrodė kaip viena iš daugelio privalomų darbų, įtrauktų į naujosios valdžios veiklos planus. Kitaip tariant, viena iš tų, kuriuos atlikus atitinkamoje grafoje dedamas „pliusas".

Kai susiruošiama eiliniam darbui, žinoma, apie jį visuomenę informuoti nebūtina. Jeigu tai nesukelia žmonėms nepatogumų (kaip, pavyzdžiui, būna tiesiant vamzdį per gatvę), kam vargintis rašant skelbimus?

„Šiaurės rytai" apie „Birutės" kelionę sužinojo atsitiktinai.

Esu viena iš tų, kurie stebėjo, kaip komunalininkų kieme nukėlus pirmąją paminklo dalį atsivėrė likusios vaizdas.

Jis buvo stulbinantis.

Trūko tik vieno - kad šias akimirkas drauge išgyventų kuo daugiau žmonių. Būtent per jas sulaukiama to, ko, regis, ir siekiame: bendrystės, santaikos. Ir, žinoma, laisvės. Vidinio išsilaisvinimo.

„Birutės" istorija simbolizuoja mūsų, biržiečių, dvasinio išsivadavimo vingius. Kiekgi mes iš tikro buvome laisvi pastaruosius dvidešimt metų? Tiek, kiek paminklo kopijoje atspindėtas originalas.

Kitaip tariant, mes gyvenome imituodami laisvę. Ir ja, tarsi ta paminklo kopija, regis, buvome patenkinti. Bent jau ta visuomenės dalis, kurios pusėje buvo valdžia. Jos veidai keitėsi, bet imitacija liko. Tikrųjų vertybių, tikrosios laisvės dvasios nebuvo nei šventiniuose ritualuose, nei kasdieniuose darbuose.

Daugelis su tuo susitaikė, puikiai vaidindami jiems primestus (prisiimtus?) vaidmenis. Tuo tarpu „Birutės" originalas gulėjo nejudinamas. Užbarikaduotas, pamirštas. Kaip sąžinė.

Todėl suprantama, kad „Birutės" grįžimas daug kam nepatogus ir keliantis baimę.

Žiūrint į ją turėtų žiauriai skaudėti.

Gal tai ir baugino rajono vadovus, kurie organizavo paminklo gabenimą į miesto aikštę. Jiems iš tiesų nebuvo lengva. Tam tikro plauko veikėjams surogatinėje laisvėje buvo labai naudinga, todėl jie stengėsi ir stengsis trukdyti bet kokiems pokyčiams. Pavyzdžiui, imsis ieškoti galimų įstatymų pažeidimų. O kai labai ieškai, tai ir randi. Tačiau 1988-aisiais, kai patriotiškai nusiteikę drąsūs biržiečiai sovietinių karių kapinėse atkasinėjo „Birutę", pažeidinėjo daugybę tuo metu veikusių įstatymų. Jų veiksmai nebuvo teisėti. Bet ar nebuvo teisingi?

Baimių kaustomas žmogus negali būti laisvas. Gerai įsižiūrėję į „Birutę", jos žvilgsnyje, rankose, laikančiose vainiką, galėtume perskaityti: nebijokit.

Tai perskaityti pirmiausia turėjo rajono vadovai ir kiti garbūs visuomenės atstovai.

Prieš nuspręsdami grąžinti „Birutę" į miesto aikštę, jie, ko gero, turėjo nuvykti į komunalinio ūkio kiemą ir įsitikinti, kas iš tiesų ten tiek metų gulėjo - nuolaužos, „miražas" ar mūsų laisvės simbolis. Po to pranešti žmonėms ir paskelbti apie būsimą paminklo pervežimą. Jeigu suvokiama neeilinė jo istorinė ir dvasinė vertė, į įvykį pakviesti šalies žiniasklaidą.

Būtent vadovų laikysena, jų duotas tonas būtų liudijęs šių įvykių svarbą. Įkvėpęs abejojančius, padrąsinęs juos.

Ir rajono savivaldybės tarybos posėdis, vykęs kitą dieną po istorinės „Birutės" kelionės, galėjo prasidėti būtent šia žinia.

Bet jeigu visa tai laikoma viso labo eiliniu įvykiu ar atlikta kažkieno primesta prievole, tai užteko to, kas buvo. Posėdžio pabaigoje buvo paprašyta tarybos frakcijų, kad jos teiktų siūlymus dėl paminklo originalo vietos.

Belieka tikėtis, kad „Birutė" taip pat tyliai nebus vėl išvežta į kokios nors įmonės patvorį arba sutrupinta ir užkasta, t. y. palaidota. Su visomis viltimis, tikėjimu ir, žinoma, meile.

Rasa Penelienė

2011-08-27

2011.08.23

Švenčių spragas lopykime kartu

Pernai rugpjūtį „Šiaurės rytuose" pasirodė pedagogės (dabar miesto merės) Irutės Varzienės „Miesto gimtadienio refleksija". Tuomet, pritarimai linksėdama ir pasiremdama šviežiausia asmenine patirtimi, minėtą refleksiją pratęsiau straipsniu „Kam rūpi Biržai".

Taip jau nutiko, kad tąsyk šventę viešai reflektavusi I. Varzienė šįmet atsidūrė jos rengimo „epicentre". Anuomet siūlomos miesto gimtadienio pažymėjimo galimybės ir būtinybės dabar turėjo progą būti įgyvendintos. Ar pasisekė? Ar judėta refleksijų ryškiais, bet vis dėlto tik punktyrais nužymėtomis trajektorijomis?

Anot į šventę pakviesto aktoriaus Gedimino Storpirščio, miesto gimtadienį biržiečiai šventė prasmingai. „Laikas sugrįžti prie esmės, pradžios ir kultūros", - sakė pilyje Jono Meko poeziją skaitęs, dainavęs bardas, poezijos ir asmeninės įtaigos galia ne vienam klausytojui sukėlęs katarsį. Nors visai pagrįstai manytume, jog laiko bendrąja prasme į valias liks net mums šią žemę apleidus, mūsų laikas, neabejotina, praeina negrįžtamai. Ne kartą viešai apgailestauta, kad taip ir nesulaukęs deramos Biržų valdžios pagarbos Anapilin iškeliavo mūsų kraštietis poetas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Strielkūnas, kurį (o, paradoksas!) pernai, atsiimdamas Antano Macijausko premiją, prisiminė Juozas Šalkauskas. Ne mes, biržiečiai. Gal poetinis J. Strielkūno imperatyvas „Nerašykit mano vardo, žmonės" tuometinės miesto valdžios buvo perdėm tiesmukai suprastas?..

 A. Balbieriaus nuotrauka

Būtojo, esamo, būsimo - savojo laiko, o sykiu ir savosios erdvės (pagrindinių Būties kategorijų) - įprasminimo būtinybę, be abejonės, Biržų intelektualai suvokė seniai, o šįmet turėtas vizijas, sakykime, bent iš dalies realizavo. Pasisekė pirmiausiai dėl šventės koncepcijos, kurios šerdimi tapo pagaliau Biržų ir seniai pasaulio piliečio J. Meko vardas. Suprantama, ne pats vardas, nors dažnai ir pagarbiai tartas intelektualių ir prasmingų šventės renginių (Alio Balbieriaus paroda, G. Storpirščio programa, susitikimas su Mantu Kvedaravičiumi, filmų peržiūra) metu, čia svarbiausias. Pagaliau atėjo suvokimas, kad dabartis, įprasminta hermetiškoje, konservatyvioje erdvėje, neturi projekcijų į ateitį. Kaip rašė Česlovas Milošas, „Lietuvoje senovė ilgiau nei kur kitur išsilaikė nelyg gintare sustingusi musė". Šįmet gi, kad ir kokia bebūtų jauki ligšiolinė buveinė, iš jos bent jau mūsiškės, biržietiškos, „musės" galva, tikėkime, išlindo. Žinia, prakišti galvą pro bet kokią landą yra sunkiausia, todėl faktas neabejotinai įkvepia. J. Mekas, kaip jautriai matantis, girdintis, reaguojantis poetas ar filmininkas avangardistas, skandalistų Johno Lennono, Yoko Ono ir Jurgio Mačiūno „prietelius", vieniems gali patikti, kitiems ne. Atsirinkti - valia mūsų. Svarbu, kad Biržai surado atspirtį sugrįžti į pradžią, be kurios neįmanomas kultūrinis tęstinumas.

Tokia atspara ir Biržų kultūrinio progreso nuojauta po miesto gimtadienio dar visą savaitę gausingai džiūgauta krašto žiniasklaidoje. Labai lakoniškai, redukuotai užsiminta ir apie tamsiąsias šventės puses. Sakysite, kiek galima taukšti apie tą patį? Bet prisiminkime, kaip viltingai pernai „Refleksijoje" I. Varzienė kalbėjo apie miestelėnų ir valdžios dialogo būtinybę. Pastarųjų - nevengiant savianalizės ir autoironijos, pirmųjų - negailint pastabų ir kritikos. Šiame kontekste pionieriumi pretendavo tapti politikas Kęstutis Slavinskas, deja, „Šiaurės rytuose" (2011-08-11) sudaręs tik glaustą biržietiškų švenčių retrospektyvą ir kartu perteikęs birželį politikų ir visuomenės diskusijoje verslininkų išreikštą aludarių (kažkodėl ne alaus) šventės ilgesį.

Sentimentus biržiečiams neva keliančią šventę kitąmet esą numatoma susieti su Biržų krašto etnografinio ir kulinario paveldo pristatymu šalyje. Didžiai sveikintina, bet įdomu, kas šiuo atveju laikoma paveldu: aludariai ar alus? Kokie aludariai turimi galvoje? Vietiniai „žaldokai" ar pelno siekiančios alaus gamybos įmonės? Pirmu atveju akivaizdu, kad šventė liktų be solidžių rėmėjų, antru - kad etnografija čia lyg ir niekuo dėta. Suvokiant tokios sąjungos neišvengiamybę, baugu, kad dar tik kuriama koncepcija negimtų skylėta. Mintydami ankstesnę patirtį, turėjome suvokti, kaip švęsti nereikia. Suprantamas politikų noras įtikti duonos ir žaidimų reikalaujančioms masėms (girdyk ir valdyk?), tačiau miesto valdžia, mano galva, turėtų būti principinga tos pačios visuomenės labui ir nei savo, nei juo labiau miesto vardo nesieti su, kaip K. Slavinskas teisingai paminėjo, iki gyvo kaulo įsiėdusia pseudokultūra. Nei „pseudopop" (anot politiko), nei pseudoetno. Jei savęs negerbsime, gerbiami nebūsime. O norėtume? Norėtume.

Štai Šiaulių universiteto Humanitarinis fakultetas 2004 m. surengė konferenciją „Alus lietuvių kultūroje", kurioje dalyvavo istorikai, etnologai, antropologai, aludariai gamybininkai, ekonomistai, dizaineriai, reklamos tyrinėtojai, literatūrologai, eseistai, lingvistai ir filosofai iš kelių Lietuvos universitetų. Diskusiniai klausimai, probleminiai svarstymai, eseistiniai iššūkiai išguldyti į to paties pavadinimo knygą, apžvelgiančią, gilinančią ir tęsiančią kultūros tapatumo analizę per vieną visuomenės būvio - alaus - fenomeną. Idėjų knygoje daug. Nuo savęs galiu pasiūlyti keletą.

Pirmiausia - minėtos intelektualų diskusijos. Kodėl gi nepasikvietus įvairių sričių mokslininkų, kurie pristatytų savo tyrinėjimus, vienaip ar kitaip besisiejančius su alumi, aludaryste? Šia tema tikriausiai turi ką pasakyti (parodyti) ir mūsų kraštotyrininkai. Kodėl tradicinės mugės nesusiejus išimtinai su šventės tema? Kodėl nepakvietus tautodailininkų prekiauti alaus ąsočiais, bokalais, užkandžiams prie alaus pritaikytais keramikos, medžio ir kt. dirbiniais? Kodėl nepakvietus ir pačių užkandžių - kulinarinio paveldo (pabrėžiu) - gamintojų? O kur dar alaus gamybos rakandai ir kiti reikmenys, ingredientai!? Kaimų bendruomenės tikriausiai turi savo aludarių ir tradiciniuose „kiemeliuose" be kita ko gali surengti skirtingų Biržų krašto regionų alaus, užkandžių degustaciją? Ką apskritai žinome apie Biržų krašto alų? Kodėl verslininkai savo kavinėse ir restoranuose negalėtų šventės metu (o gal ne tik?) organizuoti tokį švietėjišką darbą, pavyzdžiui, sekdami dabar Lietuvoje sparčiai populiarėjančiais „protų mūšiais"? Biznis, reklama, pramogos ir visi patenkinti. Sakysit, reikia ko nors dvasiai? Prašom: kiek rašytojų rašė ir teberašo apie alų? Galybė. G. Storpirščio koncertas pilyje atskleidė meninės įtaigos galią. Įsivaizduojat, kaip profesionalo lūpose skambėtų, tarkim, Mariaus Katiliškio „Polaidis" - tikra alaus darymo epopėja? O kiek mūsų tautosakoje yra dainų apie alų? Kiek jų moka mūsų etnografiniai kolektyvai? Gal atsirastų ir vienas kitas originalus humoristas, pasakorius? Fotografas? Dailininkas? Filmininkas? (Čia pat prisimenu sukrėtusį, amžiną atilsį, didelio kino žinovo, kritiko Skirmanto Valiulio per paskaitas rodytą neformatą apie šiandienines švenčių šventimo tradicijas.) Atsirastų! Reikia iš anksto ruoštis (beje, ir būsimiems būsimų renginių moderatoriams, kad galėtų objektą pristatyti profesionaliau, nei leidžia autorefleksija), skelbti konkursus. Ir neužsiciklinti ties stereotipais. „Žaldokynė" yra gerai, bet banalu. Reikia ieškoti naujų aspiracijų.

Kokie postmodernūs bebūtume, miesto gimtadienis parodė, jog renginių stilistikos painioti nevalia. Klasika ir alus (ir šašlykai) nedera lygiai taip, kaip popsas nedera, sakykime, su dešimtmečiais ąžuolo statinėse brandintu konjaku. Kad su bokalais po J. Janonio aikštę slankiojančių, įžūliai replikuojančių, šūkaujančių ir ant scenos besiropščiančių piliečių gerbti neverta, matyt, nusprendė ir Virgilijaus Noreikos bei kolegų koncerto konferansjė, muzikologas Viktoras Gerulaitis, pajutęs laiką ir vietą laidyti vulgarų sąmojį (kažkodėl apie rašytojus klasikus). Ką bekalbėti apie kai kurių maistu ir gėrimais šventėje prekiavusių firmų įvaizdį. O jei koncertui būtų parinkta didesnės rimties ir pagarbos reikalaujanti vieta, užtikrintas dalyvių saugumas ir sklandi programos eiga? Galiausiai liko neapmąstyti šventinio vakaro baigties akcentai. Be minėto V. Gerulaičio, niekas iš valdžios atstovų neištarė nė žodžio. Suprantama, vakaras vėlus, piliečiai įkaušę, ką čia besakysi... Fejerverkus stebėti buvo gražu, bet ką simbolizavo fejerverkų metu skambėjusi muzika? Diskotekos pradžią? Taigi pritrūko kelių akcentų, bet gyvename ir mokomės, o už viltingą pradžią - ačiū.

 

Jurgita Ratkevičienė

2011-08-20

2011.08.02

Apie dar vieną vasarą

Vasara, apsvaigus nuo savo pačios narkotikų puokštės, jau greitai žus kaip ir Amy Winehouse.

Už lango pjauna javus, o mano kompiuteris kartoja dainininkės dainas - rašant šiuos žodžius skamba „Back to Black"... Vėliau - „Rehab", „You know I am No Good"...

 

 Vasarai dar svaigstant, kartu ta jos baigmės nuojauta jau plaukioja mumyse ir gamtos runose.

Taip, švystelėjusi lyg saulės zuikutis pasaulio popse, nekreipusi dėmesio į vadinamąjį visuomenės „padorumą", Amy Winehouse grįžta į juodį...

Tik niekas nežino, koks to „juodžio", tos juodumos, tos tamsos auksas.

Ir nors mintyse tebėra kai kurie dalykai apie tą „ 27 klubą", kurio nariai - keli garsūs dainininkai, mirę kaip ir Winehouse vos 27 metų, pavyzdžiui, „The Doors" siela Džimis Morisonas, aš galvoju apie tą greitį, kuriuo pro mus prabėga vasara.

Taip pat galvoju, kad, kai buvau iš tiesų jaunas, per mažai klausiaus muzikos ir kad niekada nevėlu atsigriebti. Gal todėl mano kompiuteriuose dabar - aibė roko, bliuzo, džiazo ar metalo klasikos... Aš galiu klausytis įvairios muzikos, kai rašau ar „šlifuoju" kokį tekstuką ar dirbu su vaizdais, kurių magija neblėsta. Bet mažai - tikros klasikos, nes muzikos mokymas sovietinėje provincijos mokykloje, kaip ir dailės - nuo tų dalykų tik atbaidydavo.

Vaikystės vasarų begalybė liko kaip rojaus prisiminimas; nors ir jos tada prabėgdavo, bet kartais dienos būdavo ilgos ir pilnos įvykių, viena diena kartais galėdavo prilygti vos ne visos vasaros prisiminimui... Vasarų begalybę, tą jų ilgumą pakeitė greitis - nespėji įsižiūrėt, kaip pavasarį pakeičia vasara; nespėji ja pasidžiaugt, ir štai jau trumpėja dienos, jau pjauna javus, jau rugpjūčio slenkstis, per kurį peržengus iškart visom juslėm ir jausmais užuodi, jauti vasaros pabaigą - ypač artėjant Žolinei ir po jos.

Tą vasaros greitį ypač pajunti gamtoj, jei kurioj nors vietoj, pavyzdžiui, sodyboje, nebūni kad ir savaitę. Saulėgrąžos po lietaus ūgteli vos ne metru ir praskleidžia pirmuosius žiedus. Danijos vėliavos spalvų dekoratyviosios fotogeniškos aguonos vietoj žiedų linguoja vis didėjančias galvas (įdomu, kaip jas vertina „narkušos" - nuraus ar nenuraus?). Tiesiog padvigubėja vaismedžiuose obuoliai ir kriaušės, dar šviesi nenusakoma slyvų žaluma su sezanišku violetu ir rausvumu pasakiškuose tamsžalių lapų soduose, kur kiekvienas nokstantis vaisius, kiekvienas lapelis - lyg atskira, svarbi visata.

Ir šios visatos, labai mažos ir didesnės, sukasi, rieda, lekia kartu su tavimi ir su ta Didžiąja, neaprėpiama protu, bet apgaubiama dvasia Visata. Ir kartais baisoka nuo to greito lėkimo, ir neguodžia tai, kad lekiam vienodai (?) visi. Galvoju, kad gamtos greitis iš tiesų vienodas mums visiems, tik gal nevienodai jį jaučiam; bet mus vis labiau gena kitas - neramus, pamiršęs tylą ir meditaciją, rimtį ir įsigilinimą, pasiutiškas ir negailestingas civilizacijos greitis, pseudopažangos ir pseudokonkurencijos, įvairiausių pseudokarjerų ir tuštybės troškimų - greitis.

Vos jį pajunti, atsiduodi jam nors akimirkai - ir ramybė palieka tavo sielą. Ir priešingai - nors ir liūdnokas, bet besibaigiančios vasaros greitis yra lyg eleksyras civilizacijos greičio padarytoms žaizdoms, kurių daugelis jau net nebepastebi...

Vasara dar svaigsta nuo savo pačios „narkotikų" įvairovės, kurie turi priešingą tikriesiems narkotikams poveikį.

Vasarai dar svaigstant, kartu ta jos baigmės nuojauta jau plaukioja mumyse ir gamtos runose.

Aš klausaus „Back to Black" ir jau žinau, kad ši Amy Winehouse vasara niekada jai nesibaigs.

Alis Balbierius
2011-08-01

2011.08.02

Nuo vėliavos iki skuduro

Prie Biržų rajono vairo stojusi nauja valdžia iškėlė sąžiningumo, skaidrumo, padorumo, principingumo vėliavą.

Ugningos kalbos, įkvepiantys ketinimai leido tapatintis su ja ryškiausiems politikos lyderiams.

Plazdeno ji šimtą dienų. Tiesa, pasvirdama tai į vieną, tai į kitą pusę. Atrodė, kad nelengva atsilaikyti jai, plakamai įvairių vėjų.

Po ketvirtadienį įvykusio savivaldybės tarybos posėdžio paaiškėjo, kad kovoti su išorės priešais yra kur kas lengviau nei įveikti pataikūną, prisitaikėlį ir bailį savyje.

Kuo virsta vėliava, jei leidžiama į ją šluostytis kojas?

Savivaldybės taryba ketvirtadienio popietę panėšėjo į tikrų tikriausią skudurą, išsitiesusį po tvirtomis sportiškomis kojomis.

Ne, jo chamiškai niekas netrypė ir tyčia nepurvino - tik sveikos avalynės basutėmis apautos kojos jį lengvai paspyrė.

Rajono valdžia bandė spręsti, ko imtis po kontrolierės patikrinimo sporto mokykloje.

Atrodytų, be didesnių svarstymų turėtų būti aišku, jog už pažeidimus, jeigu tokių rasta, įstatymuose numatytos nuobaudos.

Bet, pasirodo, rajono taryba turi iš anos valdžios paveldėtą kontrolierę, kuri lyg ir nori principingai tikrinti, lyg ir ne. Lyg ir randa pažeidimų, lyg ir ne. Tikrinimo metu sporto mokykloje lyg ir patyrė kažkokių nemalonumų (ar malonumų?) iš direktoriaus pusės, lyg ir ne. („Tarp mūsų nieko nebuvo", - tarybos posėdyje tikino direktorius).

Savivaldybės juristai kontrolierės surašytoje pažymoje lyg ir rado, už ką skirti nuobaudą, lyg ir ne. Laimei, paaiškėjo, kad besvarstant, ką daryti, ėmė ir „prasileido" terminas nuobaudai skirti.

Bet kaip paaiškinti rinkėjams, kad sykiu praleista ir galimybė teisingumui įvykdyti? Negražu prieš žmones.

Todėl buvo nuspręsta pasikviesti sporto mokyklos direktorių į savivaldybės tarybos posėdį.

Kam?

Ogi tam, kad... pasiūlytų atkreipti direktoriaus dėmesį, jog būtų laikomasi įstatymų.

Žinoma, būtų buvę daug paprasčiau, jei merė ar vicemerė (arba abi kartu, kaip jau įprasta,) būtų nuvykusios į sporto mokyklą, Dauguvietynę prie Nemunėlio, pirtelę prie Apaščios ar į kitą vietą, kur mėgsta būti direktorius, ir, gerai pasipėrusios, tiesiog būtų paprašiusios - Algi, atleisk, bet, žinok, yra tokie įstatymai ir, jeigu gali, jeigu tau nesunku, pasistenk jų laikytis.

Tokia kalba ant pirtelės plautų direktoriui Algiui būtų suprantamesnė nei iš tribūnos pilies salėje.

Bet jis ne „onoravas" - nepasididžiavo ir į tarybos posėdį atvažiavo.

Tribūnoje jis pasirodė toks gražus, kad valstiečiai liaudininkai iškart panoro kalbėti ne apie kažkokius pažeidimus, o apie svarius sporto mokyklos laimėjimus.

Direktorius, pajutęs draugingą atmosferą, nuoširdžiai atsivėrė. Paaiškėjo, kad jo vadovaujami sportininkai, trenerio pavadinti necenzūriniais žodžiais, iškart pasieka geresnių rezultatų. Ir toje pačioje įstaigoje dirbančiam sūnui skirti didesnį atlygį, nei gauna kolegos - ne nuodėmė. Ir nesąmones kalbantys melagiai yra tie tarybos nariai, kurie užduoda direktoriui nepatogius klausimus bei primena įdomias istorijas (pavyzdžiui, apie sporto mokykloje stovėjusį keistą baldą, panašų į medikų naudojamą stalą intymioms kūno vietoms apžiūrėti. Direktorius kadaise sakė ant to prietaiso pats masažuojantis sportininkus.).

Toks drąsus direktoriaus pasirodymas padarė įspūdį posėdžio dalyviams ir stebėtojams. Kai kurios moteriškės ėmė kikenti. Prie valstiečių liaudininkų „besišvartuojanti" konservatorė Ramunė į direktorių Algį skriejusias kritikos strėles bandė nukreipti į kitą pusę. O posėdį vedusi vicemerė Stasė (kuri kadaise būdama opozicijoje pasižymėjo teisingumo troškimu ir karingumu) staiga ėmė kalbėti mažybiniais žodeliais.

Neatlaikė ir vyriškoji pusė. „Valstietis" Viktoras (tame pačiame posėdyje rėžęs pamokslą apie moralumą ir sąžiningumą) staiga išdrožė, kad direktoriui surengta ne kas kita, o raganų medžioklė.

Po tokių „valstiečių" lyderio įžvalgų jaunesniems bendrapartiečiams tapo aišku, kad ponas Algis - ne koks raganius. Todėl „valstietis" Audrys pareiškė, kad taryba turėtų siūlyti laikytis įstatymų ne direktoriui Algiui, o visiems rajono biudžetinių įstaigų vadovams.

Nedaug trūko, kad Biržų savivaldybės taryba būtų pasiūliusi laikytis įstatymų visiems Lietuvos žmonėms. Ir palinkėjusi taikos visam pasauliui.

Kol rajono išrinktieji ieškojo švelnesnių žodžių, kuriais galėtų pavaldiniui pasiūlyti nepažeidinėti įstatymų, direktorius Algis, ištiesęs kėdėje atletišką kūną, stebėjo posėdžių salę. Jo veide žaidė šypsenėlė.

Buvo akivaizdu, kad jis, grįžęs į namus, nedelsdamas įniks į įstatymų bei kitų dokumentų skaitymą. Ir jau nuo kito ryto ims šventai jų laikytis.

Jo pėdomis, žinoma, paseks ir kiti įstaigų vadovai. Ir tokiu būdu Biržuose stos tvarka ir teisingumas. Gyvensime taip gražiai kaip lig šiolei.

Kitaip tariant, pasibučiuojam - ir toliau važiuojam.

Ką daryti su ta apmindžiota vėliava?

Na, kaip bebūtų, direktorius Algis čia tikrai niekuo dėtas. Iš kur žmogui žinoti, kad tai ne skuduras, patiestas prie jo kojų?

 

Rasa Penelienė

2011.07.25

Ištiesiu ranką, arba kai susitikimas reikalauja širdies

Susitikimas. Visuomet įdomus. Intriguojantis. Kartais keistokas.

Susitikimas visuomet reikalauja žmogaus. Jo dvasios. Ir išminties. Susitikimo metu kalbasi širdys. Esti jausmų. Emocijų. Įžvalgų...

Susitikimui nebūtinas kavos puodelis. Bet privalu - intelektas. Susitikus kalbamasi. (Prieš tai būtina įsitikinti, ar žodžiai vertingesni už tylą).

Vieni kalba apie save. Kiti - apie pinigus. Treti - apie nekilnomąjį turtą. Ketvirti - apie orą. Penkti...

Susitikus kartais prabylama apie Dievą. Retai nutinka. Bet statistiškai esti.

Susitikimas kviečia bendrystėn.

Susitikimas išskiria.

Susitikus norisi būti.

Džiaugiesi susitikimui pasibaigus.

Susitikimas mėgsta laiką. Laikas gaunamas kaip dovana. Dovana ne visuomet nustebina, jei žinai, ką gausi (kaip santuokos proga nurodžius ant kvietimo atviruko). Susitikimas visuomet gali būti ir yra dovana. Tik sutikus kitą, susitikimas talpina prasmę. Prabėgom pamatyti žmogų - nereiškia jį sutikti.

Žmogus iš susitikimo gauna prasmę. Paskatinimą. Patvirtinimą. Abejonės sudaužymą.

Kitas susitikimu nusivilia. Per daug tikėjęsis - pasitenkina menku lietučiu iš didelio debesies.

Asmuo sutikęs kitą asmenį  džiaugiasi, gėrisi, džiūgauja. Esti veidmainystės ir intrigų kupinų susitikimų. Žmogus laisvas apsispręsti - atsigaivinti ar apsinuodyti susitikimu.

Proto paskatintas žmogus susitikimus planuoja. Mąsto. Renka dovanas. Ruošia vakarienę. Iššluosto krištolo taures, nes sudžiūvusio vandens lašai ant stiklo kalba apie skubą ir netvarką.

Prieš susitikimą sutariamas laikas. Jaudinamasi, kai durų skambutis suskamba. Širdis viršija savo dūžių leistiną ribą. Pamačius laukiančio žmogaus žvilgsnį - nurimstama. Jaučiama, kad esi lauktas. Susigėdini, jei teesi tik vienas iš sąraše surašytų ir oficialiai priimtų.

Susitikimui reikia širdies. Tai geriau nei penki karšti patiekalai per vieną vakarą.

Susitikus širdims, kalba protai. Stengiamasi nedejuoti. Nesiskųsti. Neaimanuoti.

Susitikus širdims, džiaugiamasi, dėkojama, linkima ramybės.

Susitikus širdims, ilgai nerimsta jaudulys dėl kitų, net ir išsiskyrus - susitikimui pasibaigus. Galvojama apie kitą. Mąstoma apie aną. Išgyvenama dėl trečio...

Tikro susitikimo metu niekuomet neniekinama, nekritikuojama, nekoneveikiama. Nesityčiojama.

Susitikus nesiteiraujama dėl „ciekavumo". Kad negimtų širdyje pavydas. (Pastarasis žmogų nugalabija. Palengva.) Susitikus džiaugiamasi kito laimėjimais, pažinimu, siekiais. Tai kur kas daugiau nei domėjimasis automobilio ar telefono aparato modeliu.

Susitikimui nebūtina dovana. Joks plastikinis daiktelis negali atstoti širdies. Nepadovanojus širdies, susitikimas neįvyksta. Tenka pasitenkinti suvenyriniu niekučiu, pigaus šampano buteliu, pernykščiu „bankuchinu".

Už susitikimą visuomet padėkojama. Dėkoti - žmogaus priedermė. Dėkoti žmogui ir Dievui. Dėkojantis žmogus yra taurus, palaimintas. Romus ir nuolankus. Toks žmogus, pakviestas į susitikimą, yra kaip šaltinis gaivaus vandens. Net jei diena ir ne karšta.

Susitikimas su Dievu - pats tikriausias. Nesvarbu, jei žmogus neturi ką pasakyti. Ar nemoka kuždėti maldos. Dievas padeda. Visuomet. Tai svarbiausia.

Dievas žmogų moko sutikti. Kitą. Save. Pasaulį. Susitikęs su Dievu, žmogus sutinka žmogų. Ir dovanoja širdį. Tokia širdis įkvėpta Šventosios Dvasios. (Pastaroji gyvena žmogaus sieloje.) Džiugu dalyvauti susitikime.

Dėkoju Dievui už begalę susitikimų. Būtų. Esamų. Būsimų. Širdis džiūgauja.

Laikas. Vieta. Žmogus. Širdis. Susitikimas.

Ir taip kasdien. Kol siela šviesoj.

Siela dėkoja.

Ištiesiu ranką - - -

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-07-23

2011.07.14

Šliūžė

Kas kartą, kai mūsų mylimuose ir vis dar nepaliktuose Biržuose keičiasi pirmieji rajono asmenys, kiekvienas pagalvoja, jog bus geriau. Tokios tendencijos išlieka nemarios.

Iš tiesų į viską reikia žiūrėti giliau, plačiau, globaliau.

Pirmieji valdžios asmenys - tai fasadinė savivaldybės pusė. Ta, matoma - kaip Potiomkino kaimai; kaip fantastiški Alpių papėdėje pūpsantys austrų namukai, kurių kitoje pusėje - niekam nerodomi šabakštynai.

Apie fasadinę pusę nekalbėsiu - šįkart tai komunikuojantis kolektyvas, besistengiantis įdiegti viešumo ir atsakomybės daigą. Mane visad domino kita, nematoma, pusė.

Nematomojoje pusėje slepiasi tie, kurie priima sprendimus, už kuriuos tenka atsakyti ir raudonuoti fasadui. Bent taip atrodo pavarčius spaudą, kurią visi vadina inertiškai tendencinga, kažkam pataikaujančia, nežinia ko siekiančia. Tik niekas nė žodeliu neužsimena ir net nedrįsta prasižioti, jog katile melo yra bent kruopelė teisybės.

Paprastam žmogui savivaldybė - tai didžiulis valstybinis aparatas, kuriame zuja būriai iš peties plušančių žmonių, nešinų pundais popierių popieriukų. Ir reikia būti labai akylam, kad pastebėtum popieriumi meistriškai apsuktą kavos indelį, tempiamą pas kolegę „aptarimui".

Įdomu, ar po tokių pasisėdėjimų lengva sugrįžti į darbo ritmą ir toliau dirbti? Taip, tai kiekvieno sąžinės ir kompetencijos reikalas. Tačiau čia, deja, pastebima s i s t e m a.

Sistema, turinti daug pašalinių aspektų. Vienas iš jų - nuolankaus tylėjimo ir galvų linksėjimo menas pritariant bet kokiam sprendimui. Taip pat gajus ir subordinacijos išlaikymo kaip lojalumo ir pavaldumo pripažinimo principas. Ypač gyvybingas svetimos nuomonės ar taiklaus pastebėjimo atmetimo kriterijus.

Sistema, primenanti vieną armiją, kurioje tol atidavinėji priesaiką sienai, kol pats supranti, jog nebėra kitų minčių, išskyrus vieną vienintelę - kaip teisingai atiduoti pagarbą sienai. Atrodo juokingai, bet kai susiduri su žmonėmis, reikalą matančiais tik kaip arkliai su akidangčiais kelią, darosi graudoka. Sistema įtraukia, imi dirbti sistemai, nes visi dirba sistemingai... sistemai, o ne konkrečiam darbui, konkrečiai veiklai, konkrečiai - Biržų kraštui ir jo gyventojams. Arba imi sistemingai dirbti sau.

„Perlaužti" sistemą galima tik po truputį, bet ryžtingai trupinant jos narelius, kol stuburas pats ima byrėti. „Laužti" reikia. Ką laužti - Fasadas žino. Arba stebėjimo metodu tai „išsiryškins".

O kol kas savivaldybę galima palyginti su traktoriumi, šienaujančiu pievą. Traktorius važiuoja, šienapjovė čeža, tačiau jei vienas vienintelis segmentas yra nulaužtas ar senas, atšipęs, laiku nepakeistas, - visas darbas atrodo nekaip: nedirbančio segmento palikta šliūžė gadina bendrą šienaujamos pievos vaizdą.

 

Giedrius Kubilius, Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas

2011-07-14

2011.07.07

Pasėlių deklaracijas teikia ir vėluodami

Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus duomenimis, iki birželio 15 dienos žemės ūkio naudmenis seniūnijose bei skyriuje buvo deklaravę 3244 pareiškėjai. Savarankiškai, naudodamiesi elektronine bankininkyste, deklaravo 58 ūkininkai.

 


Pasak Žemės ūkio skyriaus vyresniosios specialistės Gitanos Dovydėnienės, paraiškos Nacionalinei mokėjimo agentūrai teikiamos ir pavėluotai. Jas savarankiškai pateikė 3 ūkininkai. Seniūnijose ir savivaldybės Žemės ūkio skyriuje - 52 pareiškėjai.

Paraiškas ir deklaracijų pataisymus bus galima teikti iki liepos 11 dienos. Tačiau bus taikoma 1 procento išmokos sankcija už kiekvieną pavėluotą darbo dieną.

Bendras deklaruotų plotų skaičius Biržų rajone siekia 84 033 hektarus.

Ekologiškus ūkius deklaravo 161 asmuo. Jie ūkininkauja 14 451 hektaro plote.

Ekologinių ūkių savininkai itin aktyviai šiais metais deklaruoja aromatinius medicininius prieskoninius augalus - juodąją garstyčią.

Pagal programą „Nature 2000" pateikta 18 paraiškų, plotai siekia 151 hektarą. Mažiau palankias ūkininkauti vietoves pagal nurodytas paraiškas pateikė 2038 pareiškėjai, plotas siekia 51 448 hektarus.

Daugiausia deklaruotų plotų yra Širvėnos seniūnijoje - 18 913 hektarų.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-07-07

2011.06.20

Ką bandoma sudaužyti?

„Mes dažnai nesusimąstome, kad nukentėjus vienam žurnalistui, nukenčiame mes visi", - pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama konferencijos, skirtos žurnalistų saugumui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) valstybėse, dalyviams.

 

Ši konferencija vyko birželio pradžioje.

Joje buvo konstatuota, kad žurnalistai kenčia nuo išpuolių, kuriais siekiama užkirsti kelią skleisti demokratijos veikimui ir laisvės išsaugojimui būtiną informaciją.

Dvi dienas Vilniuje ekspertai bei kiti renginio dalyviai smerkė ne tik fizinį, bet ir psichologinį ar ekonominį smurtą prieš žurnalistus.

Dvi dienas svarstė, kaip valstybės institucijos, teisėsauga ir įstatymų leidėjai gali užtikrinti žurnalistų saugumą.

Kalbėjo, kad įvykus smurto veiksmams valdžios institucijos turi reikalauti skubių, skaidrių ir nuodugnių bylos tyrimų.

Ši konferencija vyko Vilniuje birželio 7-8 dienomis.

Birželio 9-osios paryčiais Biržuose dužo šių eilučių autorės namų langai.

Simpatiškos policijos pareigūnės, apžiūrėjusios plytgalių ir stiklo šukių apgadintą turtą, mandagiai paklausė, ar norėsiu, kad įvykis būtų viešinamas.

Jei plyta paleista ne į žurnalistės galvą, o į langą, ar Biržams tai nėra svarbu žinoti?

Minėtoje ESBO konferencijoje kalbėta, kad nužudymai ar sužalojimai nėra vienintelės grėsmės žurnalistams. Didėja užpultų, įbaugintų žiniasklaidos atstovų skaičiai. Smurtas prieš žurnalistus pasireiškia ir jų tampymais po teismus, varymu į bankrotus, atribojimu nuo informacijos, psichologinio poveikio priemonėmis.

Šis dūžis į langus nebuvo atsitiktinis. Užduotį vykdęs asmuo žinojo, kur, kada ir ką daryti.

Užsakovas gali būti ramus - užduotis įvykdyta, o kaltininkų niekas neras. Nes Biržuose išpuoliai prieš žiniasklaidą nėra svarbūs.

Ir tai nieko nuostabaus, nes ir žurnalisto darbas daug kam čia neatrodo ypatingas.

Dar visai neseniai net rajono vadovai sau leisdavo stumdyti nepatinkantį žurnalistą, o koneveikti neparankų laikraštį buvo kone privaloma viešų renginių dalis.

Biržuose galima iš restorano išvaryti žmogų vien todėl, kad jis bendradarbiauja su įmonės savininkui nepatinkančia spauda. Valdžios globojamas verslininkas gali viešai aptarinėti žurnalistų psichinę sveikatą, tyčiotis, kad šie neįtelpa į jo suvokiamo grožio standartus.

Visoje šalyje pagarsėjusio ūkio savininkams, kurių interesų ginti į atokų kaimą vienu metu atskuba net du ministrai, taip pat leidžiama žodžiu ar raštu koneveikti neįtinkančius žurnalistus.

Galingas politikas be vargo raito skundus įvairioms institucijoms, tampo žurnalistus po teismus, kai tik laikraštyje atskleidžiama, kad jo kilnūs žygiai - su korupcijos kvapu.

Šįkart į langą paleista plyta turėjo įspėti ir įbauginti. Ir, panašu, kad ja nebus apsiribota. Kaip tik šiuo metu skriejo žinios apie sukurptus skundus dėl laikraščio publikacijų, apie bandymus žūtbūt surasti žurnalistų šeimos narius kompromituojančios medžiagos. Bičiuliams, pažįstamiems ar šiaip liokajams skirtos atitinkamos užduotys.

Akivaizdu, kad laikraščio publikacijos trukdo galingų vyrų nešvarioms užmačioms. Ir jie griebiasi smurto, tikėdamiesi įvaryti baimės laikraščio redaktorei.

Kieno užsakymu tai vyksta, svarbu žinoti ne tik šių eilučių autorei. Tą turėtų žinoti visuomenė.

„Kai žurnalistai gali veikti be baimės, jausdamiesi saugūs kaip privatūs asmenys ir savo profesinėje veikloje, jie gali teikti svarbią informaciją žmonėms. Jie tampa demokratijos ir laisvės atstovais", - teigia ESBO pirmininkas A. Ažubalis.

„Jeigu galime pasirūpinti žurnalistų saugumu, vadinasi, galime užtikrinti visų savo piliečių teisę į informacijos laisvę", - sako šalies prezidentė.

Šios ir kitos mintys nuskambėjo visai neseniai ir visai netoli. Bet vargu ar pasiekė Biržus.

Krintantys plytgaliai į žurnalistės langus nepalietė nė vieno valdžios institucijų atstovo, nė vienos partijos ar visuomenės organizacijos lyderių.

Žinia apie tai priimta tyliai, tarsi savaime suprantamas dalykas. Žinoma, patogiau ir saugiau patylėti.

Kur dingo lyderiais save laikantys asmenys, įvairiomis progomis rėžiantys kalbas apie būtinybę kurti pilietiškesnę, sąmoningesnę ir teisingesnę visuomenę? Kas, jei ne žurnalistai, pranešdami apie pavojus padeda kurti tokią visuomenę?

Būtent gindami visuomenės teisę žinoti jie ir jų šeimų nariai tampa taikiniais.

Ir kas dar turėtų nutikti, kad suvoktume, ką iš tiesų siekiama sudaužyti mūsų visuomenėje?

 

Rasa Penelienė

2011-06-18

2011.06.20

Kultūros sapnai: lipti iš liūno

Visai neseniai Pasvaly, literatūriniuose skaitymuose, viena to krašto rimta ir aktyvi kultūrininkė pasakė - turit Biržuose naują valdžią, gal išlipsit iš to liūno...

Ir kad taip pasakė, turiu net rimtą liudininką - iš to krašto kilusį poetą, vertėją ir fotografą Vladą Braziūną. Bet ne apie liudininkus šį kartą, o apie tą Biržų „situaciją", kurią užsisėdėjusiųjų kadencijose daugelyje sričių, ypač kultūros, tebuvo galima įvardinti kaip sąstingį su kai kuriais liūno elementais...

Regis, visi žino, kad jau daug metų gyvendamas šiais laikais nelengvą laisvamanio gyvenimą, nesu iš principo valdžių mylėtojas ar žmogus, norintis joms pataikauti. Tačiau nebijau pasakyti, kad esu linkęs palaikyti šios naujos „moterų valdžios" kultūrines intencijas ir apie jas viešai kalbėti. Pirmiausia dėl to, kad su jomis jau galima kalbėtis abipusiai suprantama kultūros kalba.

Antra, kad mažas ir neturtingas Europos miestelis iš tiesų niekuo negali nieko patraukti ir nustebinti, išskyrus savo kultūros puoselėjimą ir elitinės kultūros sklaidą savo regione, taip pat galimybę išsaugoti kuo daugiau tiek kultūrinio, tiek ekologinio (pvz., kraštovaizdžio) paveldo.

Trečia - regiu naujosios valdžios norą bandyti atkurti kažkokį, beje, vos ne visais laikais specifiškai apmirusį Biržų bendruomenės bendruomeniškumą, kas, regis, yra sunkiausiai įgyvendinamas dalykas, nes pernelyg daug atskirčių ir lygmenų net tarp negausių Biržų kultūrininkų, nors kai kurie „kultūrininkai" yra tik tiek kultūrininkai, kad sėdi su kultūra susijusiuose postuose ir posteliuose...

Ir - ketvirta - regis, suvokiama ar bandoma suvokti, kad reikia atkurti ir kurti Biržų įvaizdį, nes vis dėlto ankstesnė valdžia nei intelektualiai, nei kultūriškai tam dalykui nebuvo įgali. Tad, mano galva, dar pridėjus krizę, įvaizdis gerokai devalvavo.

Bet koks krašto, vietovės įvaizdis pirmiausia kuriamas per kultūrą ir kyla iš kultūros, per kultūrą jungiasi su verslu ir politika, ekologija ir istorija, globalėjančiu „pasaulio kaimeliu" ir t. t. Na, bet čia abėcėliniai dalykai.

Manyčiau, kad dabar pats laikas, ypač kai kuriuose nesudėtingose kultūros srityse, „užglaistyti" kai kuriuos nelygumus ir klaideles. Padaryti kai kuriuos elementarius dalykus, kurie seniai turėjo būti padaryti ir dėl absoliučiai nesuvokiamų priežasčių tų dalykų nėra.

Būsiu gal nuobodus, bet pasikartosiu, kad Biržai ir Biržų kraštas nemoka gerbti iš savo regiono kilusių žmonių.

Puikus poetas Jonas Strielkūnas, pelnęs visus įmanomus rašytojo prizus ir premijas Lietuvoje, numirė taip ir netapęs Biržų garbės piliečiu... Monsinjoras K. Vasiliauskas, jau irgi palikęs šį pasaulį, taip pat buvo žmogus, kurį derėjo prisiminti ir pagerbti. Tad sveikintinos naujosios valdžios pastangos ištaisyti dar vieną įsisenėjusią Biržų gėdą ir suteikti garbės piliečio vardą filmininkui ir rašytojui Jonui Mekui. Tai būtų dalykas, iškart simboliškai pagerinantis Biržų įvaizdį ne tik kultūriniame Lietuvos, bet gal ir šiek tiek platesniame kontekste.

Man nesuprantami kai kurių Biržų kultūros veikėjų postringavimai apie tai, kad jie „nesupranta" Jono Meko kūrybos ir neva jis „nutolęs"... Jiems siūlyčiau atsiversti Jono Meko dienoraštį ir pasiskaityti, kaip iš tiesų jaučiama meilė tėvynei ir - šiuo atveju - konkrečiam Biržų kraštui („Žmogus be vietos" - Nervuoti dienoraščiai, Baltos lankos, 2000.). Iš esmės man net gėda tai priminti - tiems, kurie gal kartais įsivaizduoja ar mano esą savo krašto „patriotai", o iš tiesų labiau panašūs į kurmius...

Dar pakartosiu vieną dalyką, apie kurį esu jau rašęs. Biržiečiai giriasi savo krašto literatūrinėmis tradicijomis, tačiau iki šiol nei sovietai, nei „savi" neįsteigė kokios nors tą literatūrinę tradiciją paremiančios ir pagyvinančios premijos. Neseniai skaičiau, kad Anykščiai ką tik įsteigė Baranausko premiją - ir gamtai, ir literatūrai. Premijų įsteigimas „nenuskurdina" krašto, o kaip tik jį populiarina ir kelia jo įvaizdį. Problema būtų, kokį literatūros vardą - ikoną - Biržuose pasirinkti. Binkį? Sruogą? O gal Meką? Binkis ar Sruoga būtų puiki duoklė klasikos uždarumui. Tačiau aš naujajai valdžiai pasiūliau pagalvoti apie universalesnį, tarpdisciplininį dalyką - Jono Meko vardo premiją (žinoma, jei vardo „savininkas" tam pritartų).

Jonas Mekas bene geriausiai sujungia tautiškumą ir kosmopolitiškumą, šiuolaikinio menininko universalumą ir atvirumą pasauliui, išmintį ir laisvą bohemiškumą. Kartu tai būtų ir savotiškas Biržų kultūrinio provincialumo „pramušimas".

Jono Meko premija galėtų būti teikiama įvairių sričių menininkams; ji būtų tarpdisciplininė, o tokios premijos tikrai dar niekas Lietuvoj, bent rajonuose, nėra įsteigęs... Ją būtų galima skirti filmininkams ir poetams, režisieriams ir prozininkams, fotografams ir dailininkams; galbūt daugiau žmonėms, kurie įvaldę ne vieną meno sritį ir yra menuose universalūs renesansine šio žodžio prasme. Premija galėtų būti įteikiama tiek Lietuvoj, tiek bet kur užsienyje gyvenantiems ir dirbantiems lietuviams menininkams.

Taigi, manau, kad, jei yra galimybė daryti kažką nauja, tai nereikia to daryti „kaip visi" arba kaip „jurgelis darė".

Kaip bebūtų keista ir apmaudu, Biržai neturi tokio elementaraus dalyko kaip koks nors į DVD diską įrašytas filmukas, reprezentuojantis kraštą visom prasmėm. Dauguma rajonų juos jau seniai turi; jų kolekcija, važinėjant po įvairius renginius, kaupiasi mano namuose. Šiais virtualumo laikais tai geriausias ir pigiausias būdas reprezentuoti savo kraštą.

Biržai neturi ir dar niekada neturėjo reprezentacinio fotografijų albumo, nors kai kurie rajonai jau leidžia tokius antrą ar net trečią kartą.

Biržai neturi to, ką turi beveik visi kaimynai - kultūrinius- literatūrinius periodinius žurnalus, rėpiančius platų kultūros ir istorijos lauką, pavyzdžiui, pasvaliečių „Šiaurietiški atsivėrimai" (Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas) arba rokiškėnų - „Prie Nemunėlio" (Rokiškio krašto kultūros žurnalas). Apskritai susidaro įspūdis, kad kultūrinė leidyba Biržuose yra labiausiai apleista kultūros sritis. Kur, pavyzdžiui, koks nors krašto kultūros ir gamtos paminklų katalogas? O gal kas mano, kad tokie dalykai nereprezentuoja krašto?

Naujoji valdžia kalbas apie šiuos ir kitus kultūros ar miesto įvaizdžio dalykus ne tik išklauso, bet, regis, supranta ir galvoja kai ką padaryti arba net jau daro. Manau, kad dabar metas tiems, kas turi kultūros ar miesto įvaizdžio idėjų ir pasiūlymų, išsakyti tai ir valdžiai, ir viešumai. Tikiuosi, kad naujosios valdžios opozicija, besikabinėjanti prie veiklos pradžios (skaičiau - nesusitvarkyta su kažkokiu sumautu reglamentu... - tai bent įvykis...) smulkmenų, bus protinga ir supras, ko iš tiesų reikia miesto įvaizdžiui, ir nepraleis galimybės pabandyti kartu lipti „iš liūno" - pradžioje bent kultūros srityje.

O tie, kurie galime iš šalies ir sąlyginai objektyviai visa tai stebėti, kritikuoti ar pagirti dar suspėsime.

Svarbiausia - yra apčiuopiama galimybė permainoms ir gaivesniems vėjams.

 

Alis Balbierius

2011-06-18

2011.06.13

Upė, tekanti į kalvą

Dar saulė neteka, bet jau aušta ir palyginti šviesu.

Po pirmųjų birželio dienų karščio šitas ankstyviausio ryto - nakties pabaigos metas

primena šaldytuvo ertmės alsavimą, kai pačią karščiausią vasaros dieną atidarai šaldymo kamerą - taip vėsu.

Bet ta vėsuma niekis žaliųjų varlių chorams, kurių kosminiai balsai susipina su kitais kosminiais balsais - kelių rūšių strazdų, lakštingalų, kikilių ir devynbalsių. Ir tame kosminiame chore staiga išvysti būsimą (ir - jau esamą) vasarą lyg upę, kuri priešingai visiems gamtos ir visų upių dėsniams iš pavasario slėnio kyla į vasaros kalvą.

Kyla į savo žiedų, šviesos ir gaivos, žalumos suklestėjimo ir suvešėjimo apogėjų, kad vėliau, po archaiškųjų Rasų ir lėtos viduvasario tylos, vėl nuo savo kalvos leistųs jau į rudenio slėnį.

Dabar ta vasaros upė kyla it potvynis ir visa, ką tik pajėgia, neša, kelia į tą kalvą.

Varlių chorai ir paukščių balsai, susilieję į nenusakomą ir neaprašomą garsų, spalvų ir vibracijų amalgamą, man kalba apie Vienį. Tą patį sako ir gausiai rutuliškų formų baltais žiedais aplipęs putino krūmas.

Ir aš kasmet beviltiškai gailiuosi, kad nespėju visko pamatyti, patirti, pažinti ir pajausti. Visas tas varlių ir paukščių giesmes, susipynusias erdvėje į spalvų ir garsų, vibracijų ir atšvaitų Gordijaus mazgą; nesugebu pažvelgti į kiekvieną laukinį žolės ar krūmo žiedą ir pajausti jų individualybę, nes nėra ir negali būti visiškai tapačių žiedų - lygiai kaip teigiama, kad nėra visiškai vienodų medžio lapų... Lygiai taip pat beviltiškai žinau, kad amžinai mane persekios gamtininko laikų nostalgija, kalbanti apie gamtos beribiškumą ir neįmanomybę vienam žmogui pažinti jos rūšis ir formas; o vėliau - ta beribė nusivylimo erdvė, kai suvoki ir pamatai, kur link tą gamtą neva „veda" žmonija, amžinai kurdama savo „geresnę" ateitį ir nuolat siekdama „pažangos" ir, kad tu, dėjęs įvairias pusės gyvenimo pastangas, iš tiesų beveik nieko negali čia išsaugoti, nieko pakeisti, pavyzdžiui, siaubingo tropikų miškų naikinimo, nors tie tropikų miškai nuo mūsų lyg ir velnioniškai toli...

... dar saulė neteka, bet jau beveik išaušo. Be vėjo tyloj lyg iš žalio smaragdo ar žalio malachito iškalti stūkso ryto erdvėj beržynų ir alksnynų guotai ir giraitės, mažos žalios pavienių medžių ar rutuliškų formų karklynų pilys. Už jų visų, toli, beveik Šiaurės rytuose, dangus ir reti debesys įgauna besikaitaliojančias, nenusakomas ryto aušros spalvas, kurios nuolat mainosi.

Jos kažkokios šįryt įtartinai ryškios, kad staiga prisimenu Islandijos ugnikalnių išsiveržimus ir jų dulkeles, pasklindančias Žemės atmosferoje. Ne veltui teigiama, kad ugnikalnių dulkės „nuspalvino" ne vieno Renesanso tapybos meistro drobių dangaus spalvą...

Ir saulė pateka greitai, lyg primindama ir įrodydama, kad Žemė sukasi taip pat greitai kaip ir žmonių gyvenimai. O varlių chorai ir paukščių balsai, susilieję į nenusakomą ir neaprašomą garsų, spalvų ir vibracijų amalgamą, man kalba apie Vienį, kurio pajautų mums nuolat trūksta arba mes nesugebame jo pajausti.

Tą patį sako ir gausiai rutuliškų formų baltais žiedais aplipęs putino krūmas, palytėtas pirmųjų tekančios saulės spindulių.

 

Alis Balbierius

2011-06-11

2011.05.23

Apie simbolius ir statytojus

Šio teksto neturėtų skaityti mimozos.

Jis bus negražus.

Bet apie meną. Meną pasakoti, drožti ir statyti.

Meno procesai neatsiejami nuo mūzų, vizijų ir paprastų žemiškų rūpesčių.

Prieš kelias savaites valstiečių liaudininkų lyderis Viktoras Rinkevičius per vietos televiziją sužibėjo vaizdinga kalba. Apibūdindamas naujosios rajono valdžios elgseną jis parinko įspūdingą metaforą. Anot jo, išrinktieji į valdžią elgiasi kaip Rygos saldainių fabrike.

Klausant jo, vaizdas stojosi toks: kaimiečiai ekskursantai, patekę į fabrikėlį, čiužina spalvotus popierėlius, kremta saldainius ir entuziastingai mėgaujasi procesu.

Būti valdžioje - tai ne Rygos fabrike, moralizavo iš televizijos ekrano politikas.

Kaip į šią valstiečio liaudininko kalbą reagavo rajono valdančioje daugumoje esantys „dešinieji", girdėti neteko. Bet šią savaitę pasiekė žinia, kad rajono vadovai ėmėsi žygių, jog mieste būtų pastatyta medinė skulptūra.

Šis kūrinys skirtas Biržų 555-erių metų jubiliejui. Tiesa, tas jubiliejus buvo pernai. Bet čia turbūt ne jis svarbiausias. Ne toks svarbus ir menininkas, ąžuole skaptavęs Biržų istoriją. Ir ta miesto istorija ne tokia įdomi ir reikšminga. Čia svarbiausia - mūza. Tiksliau, mūzas - šio medinio kūrinio įkvėpėjas. Jis sykiu ir mecenatas. Ir šiaip galingas vyras. Jis - Viktoras.

Koks nors nupiepęs menininkėlis ant raišo Pegaso tokias galias tik pasapnuoja.

Viktoro valia ne tik drūtas medis mediniu stebuklu virsta - jo vizijas bei pageidavimus net politiniai oponentai uoliai vykdo.

Dar praėjusių metų rudenį p. Viktoras rajono valdžios prašė surasti vietą mieste minėtai skulptūrai. Rajoną valdę jo paties bendrapartiečiai ir socialdemokratai šio prašymo dėl neaiškių priežasčių neįvykdė. Nors ir laikas, regis, buvo tinkamas (savivaldybės rinkimų kampanijos pradžia), ir pustuščių aikščių mieste pakako.

Ir gulėjo p. Viktoro medinis stebuklas vienišas, apleistas, nereikalingas.

Nepakėlė jo meravęs Regimantas Ramonas.

Bet ūmai jį pastatyti panūdo į valdžią atėjusi moteris. O gal net ir dvi.

Išties labai pavasariškas užmojis.

Tačiau sykiu su statomu Viktoro galios simboliu kyla tam tikrų klausimų. Pradžiai - trys.

Pirmasis - apie naujosios valdžios prioritetus. Kokie jie? Viešojoje erdvėje ne sykį nuskambėjo rajono vadovų žodžiai apie aktualiausias problemas, kurias reikėtų spręsti nedelsiant. Jie kalbėjo apie pirties, viešojo tualeto būtinybę, estrados pylimų tvarkymą ir t. t. Tarp tų, neatidėliotinų, buvo minimas ir vadinamasis Birutės paminklas.

Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę simbolis štai jau du dešimtmečius guli komunalininkų patvory. Daug gražių kalbų apie jo praeitį ir ateities vizijas priringuota.

Bet tos kalbos Birutės iš vietos nepajudino. Iki šiol lyg ir buvo objektyvi priežastis - rajoną valdę „raudonieji" turėjo kitus prioritetus.

Dabar gi panašu, kad Nepriklausomybės simboliui vėl teks palūkėti. Mat „dešiniųjų" valdžia užsiėmusi kitu simboliu - p. Viktoro.

Antras klausimas - apie politinę partnerystę. Kokie ryšiai sieja konservatorius ir valstiečius liaudininkus? Prieš savivaldybės rinkimus sklido kalbos apie galimą šių politinių jėgų koaliciją. Po rinkimų kai kurie „dešinieji" glaudė savo krūtines prie plačių p. Viktoro pečių, kad tik galėtų drauge valdyti rajoną. Kaip sakoma, būti kartu ir varge, ir džiaugsme. Vėliau lyg ir atsipeikėjo - sudarė valdančiąją koaliciją be valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų. Bet keista priklausomybė liko. Kaip kitaip pavadinti politinį cirką, kuris buvo surengtas renkant Ekonomikos ir investicijų komiteto pirmininką. V. Rinkevičius ima ir pasiūlo konservatorių lyderės Ramunės Čygienės kandidatūrą, puikiai žinodamas, kad ji balsų nesurinks. Ši, užuot mandagiai padėkojusi ir atsisakiusi tos garbės, ima aiškinti, kad jai būtų malonu vadovauti kostiumuotiems vyrams, ir kalbėti kitus niekus apie jos, vaikų darželio darbuotojos, patirtį ekonomikos ir verslo srityje.

Kodėl konservatorė sutiko atlikti klouno vaidmenį „valstiečio" surengtame spektaklyje?

Ir kodėl kita konservatorė - merė Irutė Varzienė leidžiasi į dviprasmišką žaidimą su p. Viktoro mediniu drožiniu?

Jeigu tai vyksta ne jos iniciatyva, kodėl nepristabdo savo pavaldinių - iniciatyvių politinių duobkasių?

Gal čia koks nors naujas politinės partnerystės, bendradarbiavimo siekiamybės būdas? Bet kol kas tai panašu į porą, kurioje vienas partneris yra besąlygiškai prisirišęs, o kitas tą prieraišųjį išnaudoja. Pirmasis turi patologinę priklausomybę nuo noro tarnauti stipresniam, antrasis iš jo akivaizdžiai tyčiojasi.

Trečiasis klausimas - apie skulptūros statymo ypatumus.

Tarkim, jei koks nors kaimo auksarankis pats, be jokių politinių mūzų ir galingų užsakovų sumanytų išdrožti, nulipdyti ar dar kokiu nors būdu padaryti skulptūrą ir pastatyti ją miesto vidury - ar rajono valdžia taip pat pultų ieškoti jam vietos?

Jeigu taip - gali sulaukti pasiūlymų.

Prieš kelerius metus teko lankytis Gajūnų apylinkėse. Gyvena ten toks pokštininkas. Moka jis ir drožti, ir savo kūrinius gana originaliai pateikti. Pavyzdžiui, sodina jis svečią nebuvėlį prie stalo ir sako - staigmena! Trukteli stalo kraštą, o jo vidury tik šast, ir išdygsta įspūdingo dydžio medinis vyriškumo simbolis.

Ar šis medinis stebuklas negalėtų reprezentuoti kaimo kultūros? Tai irgi tam tikras paveldas. Ir jam, kaip ir kitiems įvairaus paveldo objektams, praverstų tinkama vieta.

Gal tiktų kurs nors prie kelio, vedančio į Rygos fabriką?

Tereikėtų tik vieno - rajono vadovų pastangų jį pastatyti.

 

Rasa Penelienė

2011-05-21

2011.05.17

Lapai kaip dievai...

Man pavasario pabaigos - vasaros pradžios lapai - kaip dievai.

Kaip dievybės, vertos pagarbiausio, bet nenusižeminančio mūsų dėmesio.

Kasmet pasikartojantys stebuklai, kurių niekam ir niekaip nereikia „legalizuoti" ar kanonizuoti.

Žali ir skaidrūs, pilni gležnos gyvybės trapesio. Pavyzdžiui, jaunų liepaičių lapelių smaragdas. Man jis primena iš kokono išnyrančių drugelio sparnų gležnumą ir švarumą. Ką tik atsiradusios gyvybės materialų ir dvasinį, ir mistinį švarumą. Jie taip pat tiesiasi, skleidžiasi į erdvę ir saulę, į tai, ką apibendrintai vadiname gyvenimu. Nesvarbu - visai vasarai ar kelioms dienoms. Kiekvienos gyvybės formos laikas, nepriklausomai nuo jos individo trukmės, yra „pilnas"...

Tas pats ir ką tik užgimusių laumžirgių - biržių - sparnelių trapumas dar bus - įvyks - ateis - prieš vasaros ryto saulę birželio mėnesį ant vandens augalų... Saulės šviesos galioj ir drugelių, ir laumžirgių, ir jaunų lapų sparneliai labai greitai sutvirtėja, suauga ir pradeda skristi.

Medžių ir krūmų lapų žalias švytėjimas veikia regą, ją tiesiog „uždega" tekant ir leidžiantis šito laiko vakaro ir ryto saulėms. Šito laiko, kuris mus įkvepia ir apsvaigina, išaukština mūsų regą ir dvasią, jei mes iš tiesų regime šio laiko dieviškumą ir grožį.

Jei būčiau religingas, galbūt atnašaučiau žaliųjų lapų dievams. Nesvarbu, kad jų dabar čia, visur aplink mus, be galo daug - bilijonų bilijonai, miriadų miriadai... Tačiau ta daugmė yra vienas kūnas, vienas Vienis. Kaip bevadintum, tai reiškia Gamtą ir Visatą. Gamta man daugiau yra Dievo sinonimas negu įvairūs žmonių per istoriją pripažinti dievai, nes žmonės pernelyg sužmogino, pernelyg subanalino savo dievus nuo Olimpo kalno laikų... Gamta nereikalauja nei aukų, nei kryžių, nei pusmėnulių. Gamta yra gyvybės ideologija. Mūsų banalokos ir kartais beveik beprasmės egzistencijos pagrindas, kurį civilizacija darko ir naikina vardan „pažangos", kurios ribos ir poreikiai niekam nežinomi.

Bet yra šiandien žalieji lapų dievai, švytintys gegužės saulėje. Ribantys vėjo gūsiuose prieš šviesą, sustingstantys lyg smaragdo karalystės neaprėpiami ir paslaptingi sodai tyliausiose nakties sutemose.

Lapai kaip dievai šio mums dovanoto laiko.

Laiko, kartu patikrinančio, ar mes mokame „vibruoti", sutapti, bendrauti, kalbėtis bent su vienu medžio lapu.

Štai jie - miriadų miriadai, bilijonų bilijonai dievų...

Aš džiaugiuosi, kad man duota juos pažinti, pajausti ir patirti.

Ir šiek tiek liūdžiu, nes tai yra neaprėpiama neaprėpiamybė...

 

Alis Balbierius

2011-05-17

2011.05.09

Laisvas žodis iš bunkerio

Ne apie bunkerius rašyti ketinau profesinės šventės proga.

Visus kilnius ketinimus ėmė ir sujaukė du laiškai.

Jie atėjo vienas paskui kitą prieš pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Abu - iš savivaldybės.

Pirmasis - sveikinimas su žurnalistų profesine švente ir kvietimas į rajono vadovų kabinetą arbatos.

Tokį kvietimą „Šiaurės rytai" iš savivaldybės per vienuolika metų gavo pirmąsyk. Įsidėmėtini žodžiai jame: „Tai ne tik žurnalistų profesine švente jau spėjusi tapti diena, bet kartu ir priminimas, kokius tautos brandumą liudijančius ženklus privalu saugoti - kalbą, knygą, spaudą, laisvą žodį".

Po sveikinimu - savivaldybės merės vardas, pavardė, parašas.

Antrajame laiške, atėjusiame iš savivaldybės, jokių vardų, pavardžių anei parašų nebuvo. Po tekstu pasirašė Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos vardu Profesinės sąjungos komitetas.

Paprastai tokie laiškai redakcijoje neskaitomi - jie metami į šiukšlių dėžę kaip anoniminiai.

Juk bet kuri kaimo Jadzė gali sukurpti panašų raštą ir pasirašyti „Balbieriškio bendruomenės taryba" arba „Prezidentūra". Paprastai tokie rašeivos bando anonimiškai išlieti susikaupusį norą keršyti, ką nors apšmeižti ar kam nors pagrasinti.

Savivaldybėje dirbantys asmenys, regis, turėtų būti pakankamai raštingi - laikytis elementariausių raštvedybos reikalavimų. Juolab kad teksto turinys pretenduoja į oficialų pareiškimą.

Anoniminis laiškas į šiukšlyną nepateko dėl vienos paprastos priežasties - jis sukėlė juoką. Ne šventinį, žinoma, bet vis tiek gana linksmą.

Pasirodo, valdininkai, ilgą laiką kentę „Šiaurės rytų" publikacijose nuolatinį jų darbo menkinimą, nusprendė nebetylėti. Jų kantrybės taurę perpildė baisūs žodžiai apie kamikadzes, partizanus, bombas ir kt. Tuo tarpu jie nei partizanauja, nei ginkluojasi, bet vis tiek yra sužeisti, t. y. pažeista jų garbė ir orumas. Vienintelis vaistas toms šiurpioms žaizdoms patepti - viešas atsiprašymas.

Prieš ruošiant „mosteles" valdininkų sužeistoms sieloms, reikėjo išsiaiškinti, ar šis laiškas rašytas tikrai savivaldybėje, ar jis nėra atsiųstas iš kokio nors bunkerio.

Savivaldybės profsąjungiečių komitetui vadovaujanti Eugenija Prokopovičienė ir jos pavaduotojas Renas Čygas ketvirtadienį dalyvavo mokymuose, todėl juos pakalbinti pavyko ne iškart. Vėliau telefonu perskambinęs R. Čygas prisipažino, kad laišką iš tiesų rašė profsąjungiečiai.

Nežinia, ko ketvirtadienį mokėsi savivaldybininkai, bet jų raštingumo lygis per keletą valandų pakilo - popiet redakcija gavo jau patobulintą tekstą, pavadintą „Pareiškimu". Po juo - R. Čygo parašas.

Kadangi atsiprašymo reikalaujantis tekstas ne iš nežinomo bunkerio, o žaizdos - ne anoniminių partizanų, skubu teikti pirmąją pagalbą.

Tvarsčius dedu ne ant šiaip kokių maryčių melnikaičių žaizdų, o ant augučių, genučių, biručių, bronyčių, zitučių, dianų ir marijanų kraujuojančių stigmų.

Atsiprašau.

Atsiprašau, kad į baudžiaviniais santykiais nespėjusius atsidžiaugti Biržus papūtė demokratijos vėjai. Atsiprašau, kad jie neatsiejami nuo žodžio laisvės - galimybės laisvai ir be cenzūros reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, mintis.

Atsiprašau, kad maniau, jog į Biržų valdžią atėjo žmonių, nepanašių į likusius baudžiauninkus, kurie proto viršūne laiko gebėjimą prisimeilinti ir kažkaip apžaisti savo poną.

Atsiprašau, kad savo garbe priversti rūpintis tie valdininkai, kurie savo veiksmais ją labiausiai pažeidžia.

Atsiprašau, kad rajono valdžiai pasikeitus, partizanauti susirengusius valdininkėlius savo negražiais žodžiais išviliojau iš bunkerio. Išėjo jie vienoje rankoje nešdami profsąjungos vėliavą, kitoje - spausdintą laisvą žodį, į kurį įvynioti pjautuvas ir kūjis.

Atsiprašau už sakomus griežtus ir negražius žodžius, kuriais atkreipiu dėmesį į tai, kas turėtų sukelti skaitytojų sveiką pyktį. Atsiprašau, kad kalbėdama apie politiką, apie valdininkų veiksmus, kurie lemia mūsų gyvenimo sąlygas bei paliečia giliausias vertybes, neriboju išraiškos galimybių.

Kadaise kaime, kur augau, gyveno toks labai mielas, inteligentiškas siuvėjas, pavarde Zemlickas. Laikė jis ožkas, kurios dažnai kentėdavo nuo kaimo vaikėzų išdaigų. Pamenu, joja vienas Zemlicko ožką apžergęs ir dainuoja. Ši išsigandusi bėga per ganyklą visu greičiu, o siuvėjas gražiai prašo: „Kad locka, Jonai, nulipk nuo ožkos..." Nelipo tas Jonas nuo ožkos, kaip ir nelipo kiti vaikėzai iš purtomų jo sodo obelų... Atsiprašau, kad Zemlicko delikatumas manęs neįkvėpė.

Atsiprašau, kad raštą, kuriame laisvai liejasi valdininkų mintys, padėjau šalia kultūringo jų vadovės sveikinimo.

Ir atsiprašau, kad nebesuprantu, kuris laiškas iš valdiškų namų iš tiesų yra sveikinimas su profesine švente.

 

P. S. Kadangi valdininkai reikalavo ne tik atsiprašymo, bet ir artimiausiame numeryje išspausdinti jų pareiškimą, profesinės šventės proga jų laisvam žodžiui - nemokamas laikraščio plotas. Švęskime drauge!

 

Gerb. redaktore Rasa Peneliene,

pareiškiame, kad pastaraisiais metais Jūsų vadovaujamo laikraščio publikacijomis sistemingai siekiama menkinti Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų darbą, pažeminti juos visuomenės akyse ir taip formuoti neigiamą savivaldybės gyventojų nuomonę apie valstybės tarnautojus. Laikraščio „Siaurės rytai" 2011 m. gegužės 3 d. numeryje, komentare „Išėjusiems sugrįžti", kurio autorė esate Jūs, neetiškai reiškiama nuomonė apie savivaldybės darbuotojus. Rašote: "... Po ketvirtadienio posėdžio akivaizdu, kad opozicija rengiasi rimtam pasipriešinimui... Šis dešimtukas neatrodytų toks grėsmingas, jei ne savivaldybės klerkai, ištikimai tarnaujantys buvusiems vadovams...", savivaldybės darbuotojus sutapatinote su „kamikadzėmis". Toliau rašote: „Net humaniškiausias vadovas, priglaudęs užantyje šliužą (šiuo atveju savivaldybės darbuotoją), vargu ar toleruotų jo kandžiojimąsi. Savivaldybės klerkams po rinkimų taip aptemo protas <... > užsikodavo savižudybei <... > pasirengę žudytis valdininkėliai..." Manome, kad taip neetiškai reikšdama nuomonę apie savivaldybės darbuotojus Jūs stengiatės supriešinti naujus vadovus su dabar dirbančiais savivaldybės darbuotojais. Jų įvardijimas „kamikadzėmis, šliužais, valdininkėliais" peržengė visas padorumo ribas. Toliau straipsnyje rašote, kad „... savivaldybių rinkimų mūšius pralaimėję „kairieji" balnoja žirgus karui dėl valdžios". Tačiau kalčiausi dėl to - vėl savivaldybės darbuotojai. Jūs teigiate: "... klerkai jau ėmė partizanauti. Vieną po kitos slaptas bombas rengę savivaldybės partizanai pagaliau įsidrąsino išeiti į viešumą". Anot Jūsų, naujieji rajono vadovai bandys „nuginkluoti" savivaldybės marytes melnikaites", tačiau „ar su jomis įmanoma eiti į žvalgybą, ruoštis mūšiams... ?". Jūsų straipsnyje minimi teiginiai formuoja iškreiptą savivaldybės darbuotojų įvaizdį. Kiekvienas savivaldybės darbuotojas vykdo nustatytas funkcijas ir nei „partizanauja", nei „ginkluojasi", nei „rengiasi žudytis". Visi tiesiog dirba pavestus darbus ir yra pasiruošę dirbti su naujais vadovais kaip viena komanda.

Jūsų straipsnyje paminėti teiginiai žemina savivaldybės darbuotojų garbę ir orumą, yra įžeidžiamo pobūdžio. Manome, kad tuo pažeidėte Visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatas. Prašome artimiausiame „Šiaurės rytų" laikraščio numeryje išspausdinti šį pareiškimą ir viešai atsiprašyti savivaldybės darbuotojų dėl jų garbę ir orumą žeidžiančių žodžių.

Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos vardu Profesinės sąjungos komitetas

 

Rasa Penelienė

2011-05-07

2011.05.04

Išėjusiems sugrįžti

Žingsnis po žingsnio kelią į rajono valdžią skinasi dešiniosios politinės jėgos, pasivadinusios Permainų koalicija.

Per pirmuosius du naujosios savivaldybės tarybos posėdžius buvo išrinkta merė, vicemerė ir administracijos direktorius.

Prie tarybos posėdžio pirmininko stalo sėdusios merės Irutės Varzienės laikysena sklaido nuogąstavimus, kad rajono vairas patekęs neva į padebesiais skraidančios lituanistės rankas.

Tiesą sakant, pirmąsyk po ilgos pertraukos Biržų savivaldybės tarybos posėdyje nebuvo nejauku ir gėda dėl rajono vadovo elgesio bei kalbų.

Ber ar ilgam?

Po ketvirtadienio posėdžio akivaizdu, kad opozicija rengiasi rimtam pasipriešinimui. Septynis mandatus turintys valstiečiai liaudininkai oficialiai pasiskelbė opozicine frakcija. Prie jų glaustosi su trimis mandatais socialdemokratai.

Šis dešimtukas neatrodytų toks grėsmingas, jei ne savivaldybės klerkai, ištikimai tarnaujantys buvusiems vadovams. Ta ištikimybė netikėtai išryškėjo tarybos posėdžio metu, kai opozicijai buvo iš anksto sudarytos sąlygos kirsti naujajai valdžiai.

Logiškai mąstant, savivaldybininkai, norintys išsaugoti darbo vietas, turėtų rodyti lojalumą naujiesiems vadovams. Bent jau iš baimės. Dabar gi jų elgesys atrodo kaip kamikadzių.

Net humaniškiausias vadovas, priglaudęs užantyje šliužą, vargu ar toleruotų jo kandžiojimąsi.

Savivaldybės klerkams po rinkimų taip aptemo protas, kad jie prarado savisaugos instinktą? Ar atvirkščiai - užsikodavo savižudybei, tikėdamiesi partinio išganymo? Dėl ko pasirengę žudytis valdininkėliai?

Šie klausimai nedavė ramybės iki praėjusio šeštadienio, kai į rankas pateko apskrities laikraštis „Panevėžio rytas".

Pasirodo, viskas yra daug paprasčiau. Buvęs Biržų meras Regimantas Ramonas spaudai atvirai pareiškė, kad darbo neieškantis. „Kam man skubėti? Kas gali pasakyti, ar negali keistis valdžia? Tikriausiai supratot mano užuominą. Pažiūrėkit, kiek praėjusią kadenciją merų buvo Panevėžyje. Kiek valdžios pasikeitimų buvo Lietuvoje", - be užuolankų aiškino socialdemokratas, leisdamas suprasti, kad valdančioji koalicija Biržuose gali iširti ir jam vėl galėtų atsiverti kelias į valdžią.

Kitaip tariant, savivaldybių rinkimų mūšius pralaimėję „kairieji" balnoja žirgus karui dėl valdžios.

Kol fronto linijoje rikiuojasi politikai, klerkai jau ėmė partizanauti.

Vieną po kitos slaptas bombas rengę savivaldybės partizanai pagaliau įsidrąsino išeiti į viešumą.

Štai Teisės ir personalo skyriaus vedėja Birutė Burbulienė visam Panevėžio kraštui per spaudą ėmė ir išrėžė, kad į jos vadovaujamą skyrių grįš buvęs vicemeras Aurimas Frankas.

Daugiau intrigų rezgimu nei juridinių klausimų sėkmingu sprendimu iki šiol pasižymėjęs skyrius šįkart įstatymus skaitė itin sparčiai. Bet pagal savo galimybių bei noro suprasti laipsnį. Ir apie tai, ką sugebėjo įskaityti įstatymų vingrybėse bei buvusio vicemero svajonėse, drąsiai išpyškino spaudai.

Ir kodėl gi skyriaus vedėjai nebūti tokiai drąsiai, jeigu po mėnesio kito sulauks buvusių patronų ir vėl viskas grįš į seną įprastą vagą?

Biržų savivaldybė netiki M. Katiliškiu, rašiusiu „Išėjusiems negrįžti".

Socdemų ir valstiečių sukurta buvimo valdžioje sistema nėra prarastasis rojus, į kurį neįmanoma sugrįžti. Ir tam sugrįžimui ruošiamasi.

Jeigu naujiesiems rajono vadovams ir pavyktų „nuginkluoti" savivaldybės marytes melnikaites, jos vis tiek, perfrazuojant vieną buvusį VSD vadovą, mąstytų kairiuoju smegenų pusrutuliu. Ar su jomis įmanoma eiti į žvalgybą, ruoštis mūšiams ir laimėti „kairiųjų" skelbiamą karą?

 

Rasa Penelienė

2011-05-03

2011.05.02

Kur smailinamos ietys?

Ketvirtadienį įvykęs Biržų savivaldybės tarybos posėdis svarbus ne tik dėl mero pavaduotojo ir administracijos direktoriaus rinkimų.
Nepaisant kai kurių nuogąstavimų Stasė Eitavičienė ir Vytautas Džėja surinko pakankamai balsų, kad užimtų atsakingus postus.
Netrukus jie stos šalia merės Irutės Varzienės, kuriai būtina kuo greičiau suformuota kompetentinga ir ištikima komanda.

Šis poreikis itin išryškėjo ketvirtadienio posėdyje. Jame tarybos opozicine frakcija pasiskelbė valstiečiai liaudininkai, vadovaujami Viktoro Rinkevičiaus. Įteiktą oficialų raštą lydėjo taiklūs frakcijos vadovo pastebėjimai, kurie liudija, kad opozicija valdančiajai daugumai atsipalaiduoti neleis. Dar daugiau. Dešiniosioms politinėms jėgoms, po ilgos pertraukos grįžusioms į rajono valdžią, teks atsilaikyti prieš vadinamuosius patyrusius "kairiuosius", kurie skrupulingai ieškos valdančiųjų nekompetencijos ženklų ir stengsis juos kelti į viešumą.
Taip nutiko ir praėjusiame posėdyje, kai V. Rinkevičius, prieš skiriant administracijos direktorių, stojo prie mikrofono, mojuodamas tarybos veiklos reglamentu, kurio vieni punktai prieštaravo kitiems. Posėdį vedusi merė, cituodama dokumentą, aiškino, kad dėl administracijos direktoriaus balsavimas bus atviras. V. Rinkevičius taip pat citavo punktus, kurie skelbė, kad balsuoti reikia slaptai.
"Ar šis reglamentas nebegalioja? Jis jau pasenęs?" - ironizavo buvęs parlamentaras, atkreipdamas dėmesį, kad šis dokumentas naujiems tarybos nariams buvo įteiktas per pirmąjį posėdį ir kad jo viršelyje užrašyta, jog aktuali redakcija nuo 2011 metų vasario 19 dienos.
Ir jis pataikė į dešimtuką.
I. Varzienė, kandidatuodama į rajono vadovo postą, pabrėžė, kaip svarbu visiems laikytis įstatymų nustatytos tvarkos. Vesdama ketvirtadienio posėdį ji šiuos dalykus taip pat nuolat akcentavo. Todėl V. Rinkevičiaus pastebėjimai buvo gerai apgalvotas politinis šūvis - kokios gi tvarkos gali laikytis naujoji valdžia, nesugebanti tinkamai perskaityti reglamento.
Taiklaus politinio šaulio laurai atiteko V. Rinkevičiui. Tačiau akivaizdu, kad strėlė smailinta ne be kitų pagalbos.
Kyla natūralus klausimas - kas ir kaip rengė dokumentus tarybos posėdžiui? Kad reglamente yra spragų, per posėdžio pertrauką garsiai porino buvęs vicemeras Aurimas Frankas. Iš jo kalbų aiškėjo, kad apie reglamento trūkumus žinojo ne jis vienas.
Kiaulės pakišimas merei - atsakingų savivaldybės administracijos darbuotojų nekompetencija ar sąmoningas noras padėti saviems, t. y. buvusiems valdžioje "kairiesiems"?
Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad naujiesiems rajono vadovams teks peržiūrėti administracijos darbuotojų veiklą. Minėti faktai galbūt padės išsklaidyti iliuzijas, kad visas valdiškų kabinetų paveldas yra vertingas.
Taip pat būtų pravartu kai kuriems valdančiosios daugumos politikams nusiimti rožinius akinius, pro kuriuos jie viltingai žvelgia į opoziciją ir kuria planus, kaip dirbs kartu, petys į petį.
Kad ir kaip mielai šypsotųsi politiniai oponentai, jie bet kuriuo atveju liks kitoje barikadų pusėje. Tai akivaizdžiai liudija balsavimai dėl vicemero ir komitetų pirmininkų. Nors S. Eitavičienės kandidatūrą žadėjo palaikyti kai kurie valstiečiai liaudininkai, už ją balsavo vos 13 tarybos narių. Valdančiąją koaliciją sudaro 14 narių. Būtų pakankamai naivu manyti, kad kandidatę į vicemerus palaikė ne saviškiai.
Opozicijos balsai lėmė ir tai, kad ketvirtadienį nebuvo išrinkti net dviejų komitetų pirmininkai. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai elgiasi pagal opozicinės veiklos principus. Be jokių sentimentų. Tai atveria kelią valdantiesiems veikti taip pat be sentimentų - bičiuliški santykiai, gailestis, pasitikėjimas avansu jiems bus tik balastas.
Opozicija šaudys taikliai ir skaudžiai taikys į tas vietas, kurias valdantieji akcentavo kaip savo veiklos stipriausias puses. Viena iš tokių - viešumo, skaidrumo, sąžiningumo deklaravimas.
Ketvirtadienio posėdyje merė netikėtai pasiūlė pritarti alytiškių iniciatyvai, kad už gaunamą kelių šimtų litų tarybos nario išmoką nereikėtų atsiskaityti, pateikiant dokumentus, atspindinčius, kaip tos lėšos buvo naudojamos. Dauguma tarybos narių pakėlė rankas, kad politikams atsiskaityti už gaunamas išmokas nereikėtų.
Tai buvo išties puiki proga bakstelėti dorus siekius deklaruojantiems politikams. Ir jos nepraleido V. Rinkevičius. Būtent jis, primindamas veiklos skaidrumo būtinybę, pasiūlė tokiai iniciatyvai nepritarti.
Tai chrestomatinis pavyzdys, kaip kaupiamas politinis kapitalas.
Praėjęs posėdis pažėrė ir pavyzdžių, kaip politinis kapitalas gali būti švaistomas. Tai rodytų Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkės Ramunės Čigienės laikysena.
Kaip žinia, į savivaldybės tarybą pateko keturi konservatoriai, jų partijos atstovei buvo patikėtas mero postas. Tačiau valdančioje koalicijoje nėra R. Čigienės pavardės. Šios konservatorės nebuvo ir tarp tų, kurie palaikė jos bendrapartietės I. Varzienės kandidatūrą siekiant mero posto. Konservatorių lyderė R. Čigienė, nevengusi politinio flirto su valstiečiais liaudininkais, praėjusį ketvirtadienį žengė dar vieną žingsnį. Renkant strategiškai svarbaus ekonomikos komiteto pirmininką, ji balsavime nedalyvavo. Tokiu būdu liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas, pretendavęs į šį postą, pristigo vieno balso.
Ar tai nėra politikės, kurios vadovaujamo partijos skyriaus nariai tampa valdančiosios koalicijos partneriais ir užima rajono vadovo postą, kenkėjiška veikla?
Prieš kelerius metus konservatoriai iš savo gretų pašalino politinį kalinį ir tremtinį Povilą Stakionį, kuris išdrįso rinkimų į Seimą metu agituoti ne už krikdemą A. Franką, o už nepartinį V. Valkiūną.
Ar minėtas R. Čigienės elgesys nėra žymiai pavojingesnis konservatorių partijai?
Tylaus valdžios kenkėjo vaidmenį savivaldybės taryboje pasirinkusi konservatorė formaliai nei valdančiajai daugumai, nei opozicijai nepriklauso. Kitaip tariant, laisva kaip vėjas.
Nuo ko ši politikė laisva ir kiek kainuos ta vadinamoji nepriklausomybė, parodys ateitis.
Šiaip ar taip, naujajai valdžiai teks dar sykį gerokai apsidairyti, kas yra šalia jų. Priešus paversti draugais yra menas. Bet tam, be kita ko, reikalingas laikas, kurio rajono vadovams bent jau darbo pradžioje tikrai nebus per daug.

Rasa Penelienė
2011-04-30

2011.04.19

Apie pirmąją smulkmeną

Biržai jau visą savaitę gyvena su nauja rajono vadove.

Pabrėžiu žodį „jau", nes septynios dienos pralėkė taip greitai, kaip prabėgs ir visas šimtas, žymintis ribą, už kurios valdantieji asmenys nebeteks naujokų imuniteto.

Tuomet visuomenė atidžiai stebės, kaip vykdomi priešrinkiminiai pažadai, opozicija kirs už kiekvieną neapdairų žingsnį, žiniasklaida kels į viešumą ne tik tai, kas bus kalbama naujosios valdžios žadėtose spaudos konferencijose.

Tiesa, internetiniai komentatoriai jau dabar plūsta ir išrinktąją merę, ir kandidatus į kitus rajono vadovų postus. Nuogąstavimų daug ir kai kurie iš jų tikrai ne be pagrindo.

Kokią žinią visuomenei siuntė merė pirmąją savo darbo savaitę? Tiesą sakant, jų buvo ne viena.

Pirmadienį savivaldybės tarybos posėdžio metu iš tribūnos išgirdome žmogų, kalbantį apie naujos vadybos, lyderystės būtinybę, apie kitokį požiūrį į tarybos nario, valdininko veiklą bei reikalingus pokyčius rajone.

Antradienį šis žmogus sėdo į mero kėdę. Tą dieną savivaldybės darbuotojai atrodė kaip niekada malonūs, paslaugūs - darbe sukosi kaip bitutės.

Į savaitės pabaigą darbinis „dūzgesys" savivaldybėje aprimo. Užtat ketvirtadienį, rajono laikraštyje pasirodžius interviu su mere, suūžė politiniai oponentai. Naujosios valdžios bendražygiams ir jos palaikytojams į gana taiklius kritikų pastebėjimus beliko atsikirsti kone vieninteliu argumentu - tai tik pirmieji slystelėjimai, padaryti ne iš blogos valios.

Tų slystelėjimų nevardysiu - per šimtą dienų šie ir kiti žingsniai tegu bus aptarinėjami valdančiosios koalicijos, bendrapartiečių bei bendraminčių rate.

Neabejoju, kad merė į pastabas įdėmiai įsiklausys - tai išties itin geranoriškas, protingas žmogus. Būtent dėl to šįkart drįsiu viešai pakomentuoti pačią pirmąją jos siųstą žinią visuomenei.

Kaip prasidėjo naujosios Biržų merės pirmoji darbo diena? Skaitytojai iš spaudos puslapių perskaitė, kad rytą ją į darbą atvežė buvęs meras. Jis tarnybiniu automobiliu nuvyko iki naujosios rajono vadovės namų ir vėliau abu atvažiavo į savivaldybę.

Ir ką po šio „dueto" rytinio pasivažinėjimo sužinojo eilinis rinkėjas?

Merė pačią pirmą darbo dieną pasinaudojo tarnybiniu transportu, už ką iki šiol buvo vanojami rajono politikai bei valdininkai.

Tai buvo tik džentelmeniškas buvusio mero gestas, kuriam neatsispyrė moteris? Jis išties būtų toks, jeigu merė į darbą būtų atvežta nuosavu „džentelmeno" automobiliu.

Tai viso labo išradinga mero posto perdavimo - perėmimo ceremonijos preliudija, į kurią reikėtų pažvelgti žaismingiau? Galbūt. Ir jeigu tai buvo tik pokštas, visgi jis buvo ne vietoje ir ne laiku. Tai, kas būtų patrauklu mokyklos renginyje, mero darbe gali atrodyti mažų mažiausiai neprofesionalu.

Rinkėjai gerai pamena, kad buvęs meras pirmąją kadenciją pradėjo taip pat skandalais dėl tarnybinio automobilio naudojimo.

Dabar gi jis, politinei oponentei „džentelmeniškai" pasiūlęs pasivažinėti tarnybiniu automobiliu, ją pačią pirmą dieną įklampino į labai nesimpatišką situaciją.

Antra vertus, nebūtina nei visur eiti, kur esi kviečiamas, nei sėsti į kiekvieną automobilį.

Kai anas meras spaudoje buvo vanojamas dėl automobilių, pasigirdo nuomonių, kad toks prasižengimas - tik smulkmena. Į šį pastebėjimą buvo atsakyta, kad būtent smulkmenose atsispindi esmė.

„Naujoji merė - tas pats Ramonas, tik su sijonu", - tėškė vienas skaitytojas.

Ir ne jis vienas taip perskaitė pirmąją merės siųstą žinią.

Savivaldybės klerkai, iš pradžių išsigandę naujosios valdžios, po šios žinios taip pat lengviau atsipūtė - naujoji jų viršininkė ne be silpnybių. Mat, anot žymiojo A. France, žmonės, kurie neturi jokių silpnybių, yra siaubingi - jais neįmanoma pasinaudoti.

Ir dar smagiau savivaldybininkai pasijuto spaudoje perskaitę, kad rajono vadovė galvų niekam nekapos.

Žinoma, kam kapoti, jeigu galima perauklėti, ko turbūt imsis į valdžią atėjusios talentingos pedagogės.

Svarbiausia, kad visi būtų gyvi ir sveiki, niekas nedrebėtų dėl darbo vietų ir šiaip kad būtų visi viskuo patenkinti.

Ar galima ko nors kito linkėti artėjant šv. Velykoms?

 

Rasa Penelienė

2011-04-19

2011.04.18

Sistema

Kai pradedi galvot, kodėl Lietuvoj daug kam gyvenimas yra nemielas, kodėl ir savy randu tiek nepasitenkinimo ar nusivylimo tuo, ką galima įvardinti kaip valstybės tvarką ar visuomenės tarpusavio santykių mechanizmus, ateina į galvą vienas žodis: SISTEMA.

Iš tiesų, mes ir sąmoningai, ir nesąmoningai sukūrėm vos ne visose srityse tokią sistemą, kuria esam nepatenkinti, kurios negalim pakeisti ar pagerinti, nes kažkur instrukcijų, įstatymų, aktų, nutarimų, reglamentų, potvarkių, lobizmų, korupcijų, biurokratinio idiotizmo džiunglėse paslėpti tie reguliuojantys mechanizmai, kuriuos koks nors protingas žmogus galėtų protingai panaudoti - kažką pagerinti, pašviesinti.

Kartais iš tiesų į Seimą, ministro ar kokio nors miestelio valdžios kėdę ateina ir protingi, mąstantys žmonės, pasiryžę iš tiesų dirbti ne tik savo ar savųjų ratelio interesų labui. Bet štai stebi ir pamatai, kaip po metų kitų tie protingi ir iš tiesų ką nors norėję pakeisti žmonės kažkur kažkaip... dingsta. Suvienodėja su pilkąja apsukria ir prie visų vėjų prisitaikančia vidutinybe, kuri šiuo metu dominuoja Lietuvos politikos ir vykdomosios valdžios sluoksniuose. Ištirpsta toje masėje, tampa nepastebimi, įsivelia į smulkias politines intrigėles, neesminius ginčus arba net būna vienaip ar kitaip, neretai žiniasklaidai padedant, sukompromituojami.

Štai ir viena iš priežasčių, kodėl nemažai protingų bei veiklių, turinčių idėjų žmonių vengia politikos ir partijų. Nes sistema pati savaime veikia kažkaip „nešvariai", įtraukiančiai ir slopinančiai, ją pakeisti darosi beveik nebeįmanoma, o mūsų politinis gyvenimas ir valstybės tobulinimas pernelyg dažnai primena garsųjį F. Kafkos romaną „Procesas".

Mes juk puikiai žinome, kad dalis žmonių emigruoja ne tik dėl pinigų ar geresnio gyvenimo, bet ir dėl to, kad šiame „procese" savoj šaly jaučiasi visom prasmėm nereikalingi. Nes mūsų Sistemos „sistemos" - nuo užkampiausių provincijų iki centrų - yra orientuotos į savųjų ratus; jos yra pernelyg uždaros ir sunkiai paveikiamos bet kokių demokratijos ar rotacijos dėsnių. Tą liudija ir tai, kad pernelyg daug įvairiais būdais praturtėjusių Lietuvos žmonių veržiasi į įvairaus lygio valdžią, ir tik paskutinis naivuolis gali pamanyti, kad tie milijonieriai vos ne visi - mesijai.... Net rinkimai yra tapę savotiška fikcija, nes realiai rinkėjas beveik negali paveikti jokios valdžios ar daryti įtaką biurokratinės kontoros veiklai. Išrinkai, ir „basta" - išrinktieji daro, ką nori, ir tvarkosi, kaip nori, tą visą savo kadenciją, o rinkėjus „pamato" tik artėjant naujiems rinkimams.

Mūsų biurokratai tapo pernelyg nepakeičiami ir neįveikiami, o sistema pasižymi ne tik uždaromis savybėmis ar polinkiu į stagnaciją. Sistema, kuri dabar veikia ir yra įsišaknijusi, turi du ryškius bruožus, kurie ją daro uždarą arba neveiklią. Arba veiklią ne taip ir ne ta kryptimi, kaip mes norėtumėme arba kaip galbūt turėtų būti.

Pirmoji priežastis - kad mūsų sistemoje dar pernelyg daug sovietmečio, kurio giluminių liekanų mes neva nebepastebime. Bet to, kas buvo įsišakniję per pusę amžiaus, per du dešimtmečius niekaip neišrausi. Mes tebesam paveikti to laikmečio daugiau, negu mums patiems atrodo; paveiktos dar tebėra ir tos kartos, kurios jau gimė ar užaugo naujosios nepriklausomybės metais ir regėjo „bjaurų pradinio kapitalizmo" veidą, godžiai besišiepiantį apgriautoje ir išgrobstytoje sovietinėje aplinkoje. Jauniausiems kai kada sovietmetis atrodo kaip koks „retro", o naujųjų laikų nuskurdintas pensininkas neretai jį mini geruoju, pamiršdamas visas istorines neteisybes.

Kitas faktorius, veikiantis sistemą jos nenaudai, yra... Europos Sąjungos biurokratija ir jos niveliuojantys reikalavimai. Bėda ne pati Europos Sąjunga (kitoje sąjungoje mes ir negalėjome dabar būti), bet mūsų sistemos nevykusi, nesavarankiška, nekūrybinga ir pernelyg vergiška reakcija į ES reikalavimus. Pernelyg aklai ir papūgiškai tai daroma - su dvigubu vergystės ženklu - senuoju, iš sovietmečio, ir naujuoju - iš Europos Sąjungos. Nes ne taip lengva juridiškai tapus laisvam tapti laisvam ir kūrybingam iš tiesų.

Prie šių dviejų faktorių pridėkim mūsų lietuviškos sistemos funkcionierių savanaudiškumą ir išplitusią korupciją praktiškai visose srityse ir gauname rezultatą, kurį turime ir kuriuo daugelis esame nepatenkinti.

Per dvidešimt metų mes nesugebėjome tos sistemos paversti gyva, kūrybinga, žmogiška ir sava. Galbūt tai apskritai visuomeninių formacijų ir sistemų utopija, bet aiškiai matyti, kad tą sistemą gyvybiškai būtina išjudinti. Nes pernelyg dažnas jausmas yra kvailas bejėgiškumas, kai savoje šalyje nieko negali pakeisti, kai matai savavaliavimą, neteisybę ar kafkišką absurdą, o sistemos „mašinoje" taip gudriai suslėpti jos reguliavimo mechanizmai, kad kyla įtarimas, jog mes dar ilgai savoje šalyje būsime ne piliečiai, o kažkokie parijai...

 

Alis Balbierius

2011-04-16

2011.04.14

Povandeninio grėbstymo ypatumai

Pagaliau atėjus pavasariui ir suteškenus lietučiui išsyk prisiminiau Ekstremalių situacijų centro darbuotojų parengtas instrukcijas, kaip elgtis ištikus potvynio pavojui. Tiesa, šiemet upės iš savo vagų pernelyg neišsiliejo, nors pernai ties Tabokine daugiau nei 5 metrus virš įprastinės normos vanduo buvo pakilęs.

Bet ar viskas tvarkoje, ar ramu širdyje?

Be abejo, kad ne. Nes kur tik bepažvelgsi, visur telkšo įspūdingų dydžių vandens ežerai. Pavyzdžiui, Germaniškyje keturios sodybos skęsta jau daugiau nei dešimtmetį, prie koplyčios vanduo visad slūgso, prie buvusio malūno - vos ne Širvėna. Nekalbu jau apie vieną Alytaus tipo namelį, kurio gyventojai grėbliais iš rūsio pasigaudavo uogienės ar agurkų stiklainį - rūsys pilnas iki laiptų viršaus.

Sakote, kad kalta gamta? Iš dalies sutinku. Tik dar neteko skaityti, jog būtų kas šunims naktį loti uždraudęs ar pūgą suvaldęs.

Atsakymas yra visiškai juokingas ir paprastas: melioracija. Matau, kaip kažkas nusišypsojo į ūsą - seniūnas po Druskininkų, matyt, peršalo ir vėl moralus lies apie „pinigų užkasimą į žemę". Taip taip, keletas jūsų, kreivai dabar besišypsančių, vėl į rajono tarybą išrinkti...

Deja, bet tas „pinigų užkasimas į žemę", kaip melioracijos įrenginių atnaujinimo ar remonto darbus įvardija net ir tarybos nariai, yra pašėlusiai reikalingas. Patys pagalvokit - į vandens užlietas pievas be birželio mėnesio niekas įvažiuoti negali, mažėja sėjamų plotų dydžiai - mažėja ir išmokos, jau nekalbu apie tai, kad kiekviena dėl per šlapios dirvos pavėluota sėjos diena ūkininkui - didžiulis nuostolis.

Ta pati situacija ir gyvenvietėse. Visi tvarkosi ir prižiūri savo sodybas, bet kaip ten su grėbliuku pasidarbuosi, jei vanduo iki dvišakumos siekia? Baidarę iš V. Venckūno nuomotis ir užsiimti povandeniniu grėbimu?

Nejuokinga. Ypač žinant, kad Biržų rajone melioracijos įrenginių yra už 200 milijonų litų. Tačiau jie dėvisi - krūmynai ar tie patys asiūkliai užkemša drenažą, jį reikia tvarkyti, aukštinti ar gilinti, valyti šulinėlius. Tam kasmet turėtų būti skiriama iki 10 proc. tų įrenginių kainos, tai yra 20 mln. Lt. Šiemet, kaip ir pernai, Biržų rajone melioracijos įrenginių priežiūrai bus gauta apie 1 mln. litų. Po 143 tūkst. Lt kiekvienai seniūnijai, grubiai skaičiuojant.

Taip, melioracijos darbai nėra pigūs, vien kuro kainos auga kaip asiūkliai. Todėl ir „skęstame", nervinamės, uostome sudvisusį taip niekur užsikišusiais vamzdeliais nenubėgusio vandens kvapą.

Įdomu, ar kas, be kaimo žmonių ir savivaldybės melioratoriaus R. Šikšnio, supranta, jog Biržų, Pasvalio rajonų žemės - „sunkios", drėgmę ilgai išlaikančios. Čia ne Ignalina, Molėtai, Zarasai, kur smėliukas pats nufiltruoja vandenėlio perteklių. Todėl ir į melioraciją reikia žiūrėti ne piktdžiugiškomis oposumo akimis, o rimtai, žmogiškai.

O gal kam norisi apsikeisti vietomis su visada rudenį ir pavasarį užliejamais germaniškiečiais? Eiti su žvejo batais į pusiau užlietą rūsį ir ten į kuro katilą užmesti plaukiojančių malkų ar pusiau panėrus ieškoti sulčių stiklainio?

Germaniškiečiai sutiktų apsikeisti vietomis...

 

Giedrius Kubilius,

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas

2011-04-14

2011.04.12

Po valdžios „stogu“

Kas praėjusį penktadienį vyko pas Parovėjos ūkininkus Stankevičius, plačiai nušvies tam tikros žiniasklaidos priemonės. Į specialų renginį buvo kviesti tik specialūs žurnalistai. „Šiaurės rytai" į jį kvietimo negavo. Taigi, ten aš nebuvau, alaus midaus negėriau ir per barzdą, kaip sakoma, nevarvėjo.

Tačiau savaitgalį į viešąją erdvę patekusios publikacijos sukėlė įvairių minčių.

Penktadienį pas Biržų rajono ūkininką apsilankė net du ministrai - žemės ūkio ir aplinkos. Jie čia atvyko po to, kai dvi mūsų rajono aplinkosaugininkės ūkininką Vytautą Stankevičių apkaltino šliukštelėjus joms į veidą srutų. Kovo pabaigoje šios dvi moterys kreipėsi į Biržų policiją, kad jos, tiriančios skundą dėl galimos taršos, sulaukė ūkininko išpuolio. Už tai smarkuolis parovėjiškis buvo uždarytas į areštinę.

Ir štai kaime netikėtai pasirodo net du ministrai, Biržų rajono meras ir pulkas ūkininkų iš visos Lietuvos.

Kad žemdirbiai moka ir mėgsta organizuoti įvairias akcijas, kuriomis siekia privilegijų tam tikroms visuomenės grupėms, yra žinoma jau seniai. Nenuostabu, kad jie, pašaukti ginti į bėdą patekusio saviškio, nepagailėjo nei laiko, nei lėšų belstis į atokų šalies kampelį pasmerkti ūkininkus „smaugiančių" aplinkosaugininkų.

Bet ko atskubėjo Parovėjon visus svarbius darbus metę ministrai ir meras?

Dėl to, kad aplinkosaugininkai vykdo savo pareigas - tikrina ūkius ir baudžia pažeidėjus? Bet ar tai naujiena? Daugybė rajono gyventojų susiduria su uniformuotais pareigūnais, kurie reikalauja laikytis numatytų taisyklių. Parodykit bent vieną, kuris džiaugiasi tikrintojais ir jų skirtomis baudomis.

Ne kažin kokia naujiena ir pasipriešinimas pareigūnams. Dažnai girdime pranešimus apie tvarkos pažeidėjų išpuolius. Visai neseniai iš televizijos ekranų matėme necenzūriniais žodžiais besiplūstantį teisėją, vedamą į policijos automobilį. Dar anksčiau buvo rodomi kai kurių seimūnų susidūrimai su pareigūnais.

Regis, viskas turėtų būti aišku: kiekvienas pilietis privalo laikytis įstatymų, o pareigūnai turi prižiūrėti, kaip jų laikomasi. Jų, einančių valstybės deleguotas pareigas, užpulti nevalia nei didžiūnams, nei varguoliams.

Kai ūkininkas, šokęs prieš aplinkosaugininkus, staiga sulaukia ministrų dėmesio, suponuojama nuomonė, kad mūsų valstybėje prieš įstatymus lygūs toli gražu ne visi. Dar daugiau - šį valdžios atstovų vizitą galima suprasti ir kaip netiesioginį spaudimą pareigūnams, tiriantiems įvykius Stankevičių ūkyje.

Sykiu tai rimtas signalas Biržų rajono gyventojams, kuriems teko susidurti su nežabojamu Stankevičių elgesiu. Iki šiol nuostabą kėlęs minėtų ūkininkų nebaudžiamumas dabar lyg ir patvirtina sklandžiusias kalbas apie jų turimą „stogą".

Tokius nuogąstavimus išsklaidytų ministrų vizitai į kitas panašių konfliktų „zonas".

Ar Biržai sulauktų švietimo ir mokslo bei vidaus reikalų ministrų, jei uniformuoti pareigūnai nutvertų mokytoją, bandančią iš parduotuvės pasivogti silkių?

Kad prekybos centruose nutveriami vagiantys pedagogai, Biržuose ne naujiena. Bet jie, vargšai, uniformuotiems asmenims nesipriešina - tik verkšlena ir prašo dovanoti. Pedagogai juk turi galingas profsąjungas, kurios ne tyliau už žemdirbius rengia akcijas ir moka kelti ne mažiau keistus reikalavimus. Viešuosius ryšius išmanantys jų vadai galėtų mikliai išplatinti žinią apie vargstančius mokytojus, kurie nebeišgali iš gaunamo atlyginimo nusipirkti net silkės. O vagiliaujančiai pedagogei, nutvertai pareigūnų už rankos, tereikėtų jiems į akis šliukštelėti specifinį kvapą turinčio silkės marinato ir šiek tiek patupėti cypėje.

Jeigu po tokio incidento į mūsų miestą skubiai prisistatytų bent pora ministrų ir pulkas profsąjungiečių, patikėčiau, kad mūsų valdžiai iš tiesų rūpi kiekvienas žmogus - prasižengęs ūkininkas, mokytojas ar pareigūnus „gaidžiais" vadinantis seimūnas.

Jeigu šalies žiniasklaida tiksliai atkartojo aplinkos ministro mintį, tai šis Parovėjoje pareiškė, kad Biržų aplinkosaugininkai per daug uoliai tikrina Stankevičių ūkį.

Tokiu atveju švietimo ir mokslo ministras turėtų galimybę pareikšti, kad, pavyzdžiui, Biržų policininkai per uoliai tikrina pedagogų, besilankančių prekybos centruose, kišenes, rankines ir kitas vieteles, į kurias telpa silkė, kavos indelis ar „šliosas" dešros.

Tada visi mes, nuodėmingieji, galėsime jaustis saugiai - po valdžios „stogu".

 

Rasa Penelienė

2011-04-12

2011.04.11

Medžių „politika" Biržų miestelyje

Jau rašiau kažkada, kad, prisidengus kraštovaizdžio, želdynų tvarkymo, pačių įvairiausių ir gausiai finansuojamų Europos imperijos biurokratų nuorodomis ir instrukcijomis, mūsų gimtojo miestelio „pareigūnai" ir biurokratai aklai vykdo krašto „gražinimo" akcijas.

Tai savotiški legalūs ekologiniai nusikaltimai. Ir baisiausia, kad tos instrukcijos ar projektai vykdomi vergiškai, aklai ir estetiškai bei ekologiškai nepamatuotai. Manyčiau, kad masinis medžių naikinimas tiek pakelėse, tiek miesto teritorijose vietomis yra 20 - 50 procentų ekologiškai netikslingas, nepagrįstas jokia ekologine ar kraštovaizdžio estetikos metodika.

Tiesiog yra padaromi projektai, jie apmokami tiek jų „kūrėjams", tiek jų vykdytojams - ir viskas „puiku" - mes dirbame! Tik kodėl visuomenė to nesupranta ir daugybė žmonių tuo piktinasi? Ar žmonių nuomonė laisvoj šaly jau nieko nebereiškia prieš instrukcijas? Kraštas yra mūsų visų, o ne kelių biurokratų, vykdančių jame savo projektus.

Medžių naikinimas tiek pakelėse, tiek miesto teritorijose vietomis yra 20 - 50 procentų ekologiškai netikslingas, nepagrįstas jokia ekologine ar kraštovaizdžio estetikos metodika.

A. Balbieriaus nuotrauka

Ar kraštovaizdžio atmintis, kai nupjaunami pakelėj istorines ar buvusių kaimų vietas žymintys ąžuolai, irgi niekam nieko nebereiškia? Kelininkų vadukas, prisipylęs burną vandens, tyli. O skaitau štai, kad be savininko sutikimo jo žemėje nupjaunamas ąžuolas... Ir net mediena išvežama. Kas tai? Kaip tokią veiką įvertintų teisė, teismai tiek Lietuvoj, tiek Europos Sąjungoj?... Kur šventoji nuosavybės karvė, apdainuota mūsų Konstitucijoj?

Arba nupjaunamas medis, kuris žymi buvusio kaimo vietą... Šitaip darydavo su mūsų kraštu tik okupantai, dabar daro savi instrukcijų vergai. Nes vienas kitas pagarbiai paliktas medis netrukdytų jokiom instrukcijom, o kaimo keliuose toks „didelis eismas", ypač žvyrkeliuose, kad tie medžiai vos ne kasdien „nužudo" vairuojantį žmogų...

Ar Biržų miestelio medžiai yra piliečių priešai? Per kokį dešimtmetį tiek centre, tiek kitur žmonės regi tik nupjautus kelmus. Kelmai simbolizuoja Biržų krašto ekologinę būklę, o gal pritraukia turistus? Auklėja ekologiškai jaunąją kartą, kuri kasdien visam krašte mato, kas dėl pseudo pažangos daroma su savo - ne priešų krašto medžiais.

Aš nesu „žaliasis teroristas" ar koks idiotas, kuris nesuprastų, kad reikia kartais medžius nupjauti dėl įvairių techninių ir kitų priežasčių. Kad reikia želdynus tvarkyti ir formuoti. Bet aš pernelyg dažnai nematau jokios logikos, kodėl nupjaunamas būtent tas medis, o ne kitas, pavyzdžiui, senstelėjęs ar labiau paliegęs. Nesuprantu, kodėl medis, buvęs išraiškingas man, kaip gamtininkui ir menininkui, kraštovaizdžio „specialisto" būna sunaikinamas? Kodėl, pavyzdžiui, neprižiūrimas senas ąžuolas, kurio drevę derėtų dezinfekuoti ir užmūryti, prie Autobusų stoties? Nėra pinigų? Yra pinigų tik benzopjūklams?..

Man, kadaise dirbusiam gamtosaugoje, visai nesuprantami ir „estetiniai kriterijai", kuriais remiantis nupjaustomos įdomesnės, išraiškingesnės medžių šakos, pavyzdžiui, prie Biržų pilies tilto? Ar projektuotojai ir vykdytojai jau yra robotai, kurie regi tik tiesius it kareivius medžius šitame miestelyje? Ar jų mąstymas ir matymas jau yra katastrofiškai niveliuotas? Regis, subtilesnis supratimas apie estetinius medžių kriterijus ir akcentus urbanistiniame kraštovaizdyje mūsų specialistams yra neįkandamas.

Man nesuvokiama tyla ir krašto gamtosaugos bastionuose, o juk čia ne tik kokie daržovių specialistai ekologai savivaldybėje, bet ir regioninis parkas, aplinkosaugos inspekcija... Tyla jų zonose, viešos nuomonės ar pozicijos neturėjimas yra blogas ženklas. Pagaliau kai kas iš jų tuos projektus ir patys „suderina"...

Tas pats ir politikų gretose - ar kas ką kalba apie ekologiją, gamtosaugą platesniu kontekstu? Ekologijos ir kultūros daugelio dalykų (o jie taip pat yra pamatiniai, ne tik ekonomika ar verslas) nesuprato buvusi, atsiprašau, dar šiek tiek tebesanti valdžia. Kraštas neturėjo rimtos valdžios, kuri galėtų sustabdyti barbarišką elgesį su želdiniais ar net atsisakyti kai kurių pareigūnų paslaugų, jei jie pasidaro įtartinai uolūs negyvų instrukcijų vykdytojai.

Prisiminkime ir Minijos kaimo atvejį, kur barbarai išpjovė medžius - vėliau paaiškėjo, tai buvo ekologinis nusikaltimas, kurį buvo palaiminę ir vietos aplinkosaugininkai... O šitą nusikaltimą gamtai ir visuomenei projektavo galbūt dosniau apmokėti specialistai.

Apie „medžių politiką" Biržų miestelyje būtų galima kalbėti ir kalbėti, iliustruoti ją konkrečiais pavyzdžiais. Baisiausias šios politikos dalykas yra gal ne medžių pernelyg uolus šalinimas, o tai, kad per tą laiką nieko mieste naujo nepasodinta. Tik pjauta ir pjauta, šalinta ir šalinta. O dauguma miesto medžių yra jau seni arba labai seni, ir jų metai suskaičiuoti. Va čia ta politika ir pasirodo savo kvailu nuogu veidu - išduodami tik leidimai nupjauti, o kas sodina mieste naujus medžius? Kraštotvarka ir jos specialistai - tik naikina? Kai kurios gatvės jau darosi plikos, o kadaise žaliavo. Biržai buvo fantastiškas gimtas vasarų miestelis, kai, atvažiavus iš Vilniaus, iškart paskęsdavai malonioj žalumoj... Keista, kad nepriklausomoj Lietuvoj medžiai tapo ne vieno biržiečio priešais.

„Medžių politiką" geriausia pajausti apsilankius vadinamajame Kraštiečių parke prie Agluonos upės... Regis, nedaug kas žinote, kad toks išvis yra. Jis buvo pradėtas sodinti Kraštiečių šventės 1989 metais laiku, taip pat švenčiant Biržų 400-ąsias Magdeburgo teises. Apsilankykite. Va jame ir atsispindi ta visa nepriklausomybės metų „medžių politika", kurią vykdė ir vykdo iki šiol visos Biržų valdžios - pelkėtoje vietoje upės pakrantėje aplūžę sodinukų stagarėliai... Ypač „išraiškingi" žiemą. Ir gan įdomus akmuo, žymintis tą neva Kraštiečių parką - jau seniai be geležinės žymės, kurią prieš daug metų nulaužė piemenys ar pridavė į metalo laužą „metalistai"... Šis „parkas" liudija, kaip sunku užauginti medį ir kaip sunku jam užaugti. Ypač tokiose dirvose, kurios gal tai medžio rūšiai ir nelabai tinkamos. Taip pat liudija visus kraštotvarkos specialistų laimėjimus „turtinant" miestą želdiniais...

Bet užteks pavyzdėlių ir „sentimentų". Ar įmanomos kokios nors permainos šioje srityje, plastiškesnis ir žmoniškesnis, labiau ekologiškas ir estetiškai motyvuotas, atsižvelgiant į krašto paveldo ir istorinius ypatumus, požiūris į miesto ir rajono želdinius? Manau, kad taip.

Pirmiausia, apie tai turi kalbėti visuomenė. Viskas prasideda nuo mažų nepasitenkinimų ir protestų. Pagaliau visuomenė yra krašto savininkas, o ne pipirienės ar mikalajūnai, ramonai ar zurbos. Ir ne Europos Sąjungos biurokratai, nes tada ko verta būtų vadinamoji savivalda?

Antra - potencialiai kitokios naujos rajono valdžios kitokio požiūrio būtinybė. „Medžių politika" ir jos sprendimo būdai galėtų tapti pirmuoju testu naujai rajono tarybai (tiksliau būtų kalbėt ne apie naują tarybą, o apie jos nedidelę galimybę „atsišviežinti") ir, tikiuosi, naujai išrinktai rajono valdžiai. Manau, kad taip toliau tęstis nebegali.

Galbūt čia reikalingi nepriklausomi ekspertai, kad tas konfliktas tarp aklų instrukcijų vykdytojų ir visuomenės būtų kaip nors sprendžiamas. Protingai ir plastiškai, atsižvelgiant į krašto ypatumus. O svarbiausia - kad iš tiesų protingai ir kvalifikuotai būtų rūpinamasi savu kraštovaizdžiu, kuris yra esminė mūsų vertybė, tautiškumo ir identiteto garantas.

Dabar panašu, kad gimtoje žemėje siautėja barbarai...

Ir šitokia padėtis taip pat yra ir visuomenės, ir politikų negalios rimtas simptomas.

 

Alis Balbierius

2011-04-09

2011.03.30

Šuns balsas į dangų neina

Pasitaiko žmogaus gyvenime momentų, kuomet aplanko džiaugsmas. Toks didelis didelis. Neaprėpiamas. Tikra euforija. Gaila, retai. Gal tik kartą per ketverius metus. Prieš rinkimus į savivaldybes. Arba į Seimą.

Tuomet staiga maloniai nustembi išvydęs, kiek daug šalia tavęs nuostabių žmonių. Patriotų. Pasišventėlių. Tikrų altruistų. Pasiryžusių dieną naktį be atvangos plušėti visų žmonių laimei. Kaip tas tarybinės rusų literatūros klasiko Maksimo Gorkio išaukštintas Danko. Išplėšęs savo liepsnojančią širdį ir ja tarsi fakelu nušvietęs kelią laimės ir šviesos ištroškusiai tamsiai žmonių miniai. Žavi šitoks vedlių tikėjimas savo ypatinga misija. Vesti tamsuolius šviesos ir laimės karalystėn. Klestint pavydėtinai idealų vienybei. Nesvarbu, kokiai partijai ar kitokiai politinei jėgai šie pasišventėliai priklausytų. Jie visi, kaip pasamdyti, nori, kad suklestėtų mūsų gimtoji Marijos žemelė. Ir suprantama, Biržai. Tapę gilia provincija. Ne vien geografine (čia dar nieko), bet ir dvasine. Tie kilnūs norai ir ketinimai, išsakyti dar prieš rinkimus, džiugina ne tik tokius naivuolius kaip aš. Dar kartą patikėjusius, kad tie fantastiškai žavūs pažadai - ne vien rinkiminės propagandos blizgučiai. Ar mitinis Trojos arklys, ne vienam provincijos politikui padėjęs įjoti į taip geidžiamą savivaldybės tarybą. Tam, ne pirmą kartą pamirštančiam ką tik ištartus meilės ir aukojimosi savam kraštui žodžius. Rodos, tokius karštus ir nuoširdžius. Tarsi priesaika. Šventa. Nesulaužoma. Neišduodama.

Visada maniau, kad politiko priedermė būti sąžiningam ir išmintingam. Kodėl? Sąžiningumas - tokia plati sąvoka, kad joje tikriausiai telpa ne viena dešimtis teigiamų žmogaus savybių. Tai sąvoka, artinanti jį prie idealios asmenybės. O kaip be išminties? Juk reikia surasti ir priimti protingiausius, naudingiausius Biržams ir biržiečiams sprendimus. Sugebėti analizuoti ir prognozuoti situaciją. Kaip patyrusiam šachmatininkui regėti bent kelis racionalius ėjimus į priekį.

Bet aš apie kitką. Prieš rinkimus visi su aistringu įkvėpimu deklaruoja savo meilę ir atsidavimą gimtajam kraštui. Jo žmonėms. Žada jiems tarnauti. Ištikimai. Netgi liokajiškai. Šiais agitaciniais pažadais tokie pavydėtinai vieningi. Po rinkimų ateina staigaus prašviesėjimo akimirka. Politikai ūmai suvokia, kad pažadas pažadui nelygus. Kaip toje anglų rašytojo Džordžo Orvelo alegorinėje knygoje „Gyvulių ūkis", su geros ironijos doze įtikinamai įrodančioje, kad „nors visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus". Paralelė paprasta - nors visi savivaldybės tarybos nariai yra Biržų patriotai, bet kai kurie didesni patriotai. Jie ir turi kurti valdančiąją daugumą. O tie mažesnieji patriotai taps opozicija.

Tradicine. Nuolat kaišiojančia pagalius į riedančio vežimo ratus. Nieko protingo nepasiūlančia. Kaip ir iki tol buvusios. O jeigu ir pasiūlytų, bus kaip su tuo šuns balsu, kuris į dangų neina... Kam stengtis? Juk paprasčiau viską, ką pasiūlys valdantieji, neigti. Aiškinti, kokie jie nepatyrę ir neišmanantys. O ir tie valdantieji vargu ar išgirs savo oponentus. Nugalės susireikšminusių politikuotojų teisuoliškosios ambicijos, noras pažeminti ir suniekinti kitaip manantį, gal net efektyvesnius, mažiau kainuosiančius problemos sprendimo būdus žinantį. Šitaip tas daug ką žavėjęs pasiryžimas aukotis gimtojo krašto žmonėms gali tapti dviejų grupių tarpusavio kova. Atkaklia. Principine. Ir joje ne visuomet būna aiškūs nugalėtojai. O pralaimi tie, kuriems politikai žadėjo aukotis. Nuvesti šviesos ir laimės karalystėn. Kaip į komunizmą.

Regiu čia dar kai ką. Politikoje vietų skaičius ribotas. Ne kiekvienam lemta į ją patekti. Tokius paguodžia nebent populiarios dainos žodžiai: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus." Jei nori būti tikru politiku - bandyk net ir iš finišo tiesiosios išstumti savo varžovą. Nesilaikydamas taisyklių. Nei etinių, nei kokių nors kitokių. Atmink - tikslas visada pateisina priemones. Ypač - jei tas tikslas kilnus ir šventas. Svarbiausia - rezultatas. Kiekviena partija, net ir pati nepopuliariausia (o daugiausia tokių ir esama), siekia valdžios. Ne tik politinės. Bet ir patogios kėdės. Geriausia - pritaikytos konkrečiam užpakaliui. Tik va bėda, kad tų kėdžių, suteikiančių kiek realesnę valdžią, ne tiek jau daug. Tenka dėl jų pasistumdyti. Regzti suokalbius. Pūsti vis naujus, tuoj pat sprogstančius burbulus. Galbūt ne viskas taip beviltiška, kaip surašiau. Būčiau laimingas, jei kitiems atrodys, kad tai tik mano pesimistinės fantazijos, o mūsų provincialusis politinis pasaulėlis kur kas skaidresnis, tauresnis, patrauklesnis.

 

Algirdas Butkevičius

2011-03-29

2011.03.22

Šis bei tas apie kaimo oligarchus

Ar Biržuose yra oligarchų?

Argumentuoto atsakymo į šį klausimą neturėjau iki praėjusios savaitės.

Žvelgiant į tai, kas vyko rajono valdyme, buvo galima kalbėti apie korupciją, piktnaudžiavimą tarnyba, viešųjų ir privačių interesų painiojimą ar tiesiog smulkias vagystes.

Eilinio kyšininko, „otkatininko", smulkaus vagišiaus vadinti oligarchu neapsivertė liežuvis.

Pagal klasikinį apibrėžimą oligarchija - tai valstybės (ar savivaldybės) valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose.

Šių dienų realijos oligarchijos apibrėžimą tikslina - anot politologų, tai korumpuotos ir neskaidrios, išvengiančios demokratinės atsakomybės ir pinigus „siurbiančios" mažumos valdžia.

Lietuvoje oligarchu laikomas verslo magnatas (praturtėjęs dažniausiai privatizacijos laikmečiu), kuris turtų ir galios didinimo tikslais veikia valdžią ir siekia formuoti visuomenės nuomonę per jam priklausančią (ar dėl tam tikrų sumetimų lojalią) žiniasklaidos priemonę.

Praėjusį antradienį prestižiniame „Tylos" viešbutyje įvykęs susirinkimas atvėrė akis.

Į „Tylą", kaip žinia, buvo susirinkusi Biržų verslininkų, politikų ir žiniasklaidos atstovų grupė. Tiksliau, vadinamasis verslo „elitas" į viešbutį pasikvietė dalį būsimosios savivaldybės tarybos narių ir vieno laikraščio atstovą.

Sakoma, ką myli, ko nekenčia ir kokių tikslų siekia mūsų oligarchai, lengviausia sužinoti analizuojant jų valdomas žiniasklaidos priemones.

Tarp vadinamojo Biržų verslo ir politikos „elito", atrodo, nėra asmenų, kuriems tiesiogiai priklausytų kokia nors žiniasklaidos priemonė. Tačiau, kaip žinia, priklausomybės formų gali būti įvairių.

Kad verslininkai prie savo stalo drauge su politikais pasodino tam tikros žiniasklaidos atstovą - iškalbingas faktas.

Rajono laikraščio publikacijoje apie verslininkų ir valdžios atstovų susirinkimą galima rasti įdomių ir keistų dalykų. O svarbiausia - visuomenei siunčiama žinia, kad Biržuose formuojasi oligarchija.

Jau straipsnio pavadinime skelbiama: „Verslininkai politikus ragino nenustumti „valstiečių". O toliau išdėstytos mintys patvirtina, kad Biržų verslo „magnatai" siekia daryti įtaką sudarant naująją rajono valdžią.

Cituojami vieno iš „Tylos" savininkų Arūno Vaitaičio žodžiai: „Verslininkai turi vieningą nuomonę apie koalicijos kūrimą."

„Savivaldybė ir verslininkai turi dirbti išvien", - tai bendrovės „Agaras" vadovo Petro Vainoro mintys.

„Mūsų tikslas - sujungti visų partijų siekius", - pranešė Biržuose valstiečiams liaudininkams vadovaujantis verslininkas Viktoras Rinkevičius.

Ką reiškia vadinamasis „sujungimas", koks jo tikslas? Pirmiausia - kad būsimojoje valdančiojoje koalicijoje būtų „valstiečiai". Tą patvirtina A. Vaitaičio moralas besispyriojantiems politikams: „Jūs atkertat valstiečius. Jums nereikalingi žmonės, už kuriuos balsavo kaimas."

Milijoninius turtus deklaruojantiems verslininkams staiga parūpo kaimo žmonių interesai ir jie pareiškė, kad Biržų valdžioje „valstiečiai" būti tiesiog privalo.

„Mums svarbu, kad nebūtų formuojamos koalicijos šiek tiek kitame kabinete", - žodžių į vatą nevyniojo A. Vaitaitis. Kokiame kabinete formuoti koalicijas reikėtų, jis tiksliai nenurodo. Bet galima daryti prielaidą, kad tam geriausiai tinka viešbutis.

Negana to, šis politikoje pasikausčiusiu intelektualu laikomas verslininkas bloškia mintį, kad mūsų rajone valdančiąją koaliciją formuoja... laikraštis. Ne tas, kuris prie verslininkų stalo pakviestas, o kitas. Jo įsitikinimu, „net dienraštis „Lietuvos rytas" nesikiša formuojant koalicijas".

Kitaip tarant, daugelio kultūros ir tolerancijos pavyzdžiu laikomas verslininkas piktinasi, kad verslo ir politikos „magnatams" nelojalus vietos laikraštis atviras įvairioms nuomonėms ir nevengia kritikuoti valdžią, kurioje daugelį metų buvo „valstiečiai".

Iš tikrųjų, kam per spaudą platinti politines nuostatas, kurios nesutampa su vietos oligarchų siekiais? Kam drumsti žmonių protus? Ir vietos žurnalistai, suprantama, turi imti pavyzdį iš „Lietuvos ryto", kuris, anot šviesiausių verslo pasaulio protų, „nesikiša" nei į valdžios formavimą, nei į jos veiklą.

Tokių atseit „nesikišančių" žiniasklaidos priemonių, oligarchų laimei, yra ir Biržų rajone.

Filosofas Leonidas Donskis teigia: „Nenormalus žiniasklaidos, politikos ir verslo susiliejimas Lietuvoje yra tiesiogiai vedantis į oligarchiją."

Oligarchija (verslo susiliejimas su politika) grynuoju pavidalu akivaizdžiai matyti Darbo partijoje, kuriai vadovauja V. Uspaskichas. O ar neturi į jį panašumo valstiečių liaudininkų lyderis V. Rinkevičius? Nors tarp Seimo milijonierių buvęs V. Rinkevičius niekada nesakė, kad į valdžią eina tvarkyti savo verslo reikalų, tačiau tą neigia ir V. Uspaskichas.

Stebėtinas jų panašumas ir dėl požiūrio į žiniasklaidą. Garsioji V. Uspaskicho frazė „tūpas žurnalistas" primena ir mūsų į Seimą rinkto V. Rinkevičiaus „kryžiaus žygį" prieš valdžią kritikuojančius asmenis. Prieš kelerius metus jis buvo tarp 37 parlamentarų, bandžiusių nutildyti valdžios kritikus. Ši Seimo narių grupė inicijavo parlamentinį persekiojimą už laisvą mintį ir žodį. Jie kitaminčius ir valdžios kritiką prilygino antivalstybinei veiklai.

Politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, pateikdamas tų Seimo narių sąrašą, juos negailestingai išvadino politiniais demokratinės valstybės beraščiais, liaupsinančiais sovietmetį ir ardančiais pilietinės demokratijos pamatus.

Akivaizdu, kad V. Rinkevičiaus nuostatos nesikeičia. Jos kaip aidas atkartojamos Biržų verslininkų „elito", kuris atvirai rodo pastangas, kad V. Rinkevičiaus „valstiečiai" patektų į valdžią.

Prasčiokiškai atrodo tas mūsų „elitas". Ypač kai tikruosius savo tikslus bando pateisinti aiškindamas, kad pirmiausia reikia paisyti kaimiečių, balsavusių už „valstiečius", valios. Kaimiečiai paprastai balsuoja už galingus asmenis. Jiems atrodo, kad išrinkus tokius kaip V. Rinkevičius, visuomenė jausis kaip už mūro - už ją sprendimus priims ir visus darbus atliks kažkas kitas.

Tokia nuostata formuojasi dėl visuomenės polinkio į asmenybės ir galios kultą. Lietuvoje tai vadinama „runkelio sindromu".

Tas „runkelizmas" formuoja turtingą valdantįjį elitą. Būtent tokio elito dominavimu valdžioje ir paremtas oligarchinis valdymas.

„Mums nusispjauti ir į kairę, ir į dešinę", - verslo „magnatų" politines pažiūras atskleidžia A. Vaitaitis.

O į ką jie nespjauna?

Laikraščio publikacijoje cituojami verslininkų žodžiai apie bendro darbo Biržų labui būtinybę ir negailestinga kritika nueinančiai rajono valdžiai. Tarsi joje dvi dešimtis metų nebūtų buvę valstiečių liaudininkų.

Nenorėčiau tikėti, kad verslininkai nesupranta, ką patys šneka, arba kad visiškais neišmanėliais laiko politikus bei laikraščio, kurio atstovė jų mintis užrašė, skaitytojus.

Turint šiek tiek padorumo, turbūt nepatogu sakyti, kad „elito" tikslai kur kas paprastesni. Juk į valdžią nepatekus „valstiečiams", kažkam bus atkirstos galimybės pasinaudoti „valdiškomis" gėrybėmis.

Dar Platonas sakė, kad esant oligarchinei santvarkai, „ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigų ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina".

Filosofas Andrius Navickas perspėja, jog reikia atsikratyti iliuzijų, kad oligarchų gerovė reikš visos visuomenės gerovę ir kad oligarchai gali tarnauti bendram gėriui.

Tokių iliuzijų pirmiausiai reikėtų atsikratyti Biržų politikams, sakantiems, kad į dabartinę rajono valdžią ateina „mąstantys idealistai".

„Mąstantys" turėtų atsikratyti svaičiojimų, kad vietinis kaimo oligarchėlis yra geresnis už kažkokį toli gyvenantį didelį oligarchą.

„Mąstantys", eidami į valdžią, pirmuosius žingsnius turėtų žengti ne verslo „magnatų" patiestais viešbučių kilimais. Kad patys netaptų kilimėliais, į kuriuos valytųsi „elitas" batus, jie pirmiausia privalėtų apsispręsti nepaklusti oligarchų diktuojamoms taisyklėms.

Būsimoji valdžia privalo turėti politinį stuburą. O jos galva, perfrazuojant V. Laučių, turi būti pritvirtinta ne stuburo apačioje, o viršuje.

 

Rasa Penelienė

2011-03-22

2011.03.21

Vieversiai virš sniegynų ir nostalgija

Vieversio balsas virš kovo vidurio sniegynų.

Ženklas - ir garsas, garso ženklas ir ženklo garsas - kiek pavėlavęs.

Nes kovo ketvirtoji jau buvo vieversio diena, regis, Šiaurės Lietuvoj dar visur be vieversio.

Kaip ir taip pat jau praėjusi 40-ies Paukščių diena, savaime aišku, šituos jau antrą pavasarį užsigulinčių sniegų kraštuos dar tikrai be keturiasdešimties sugrįžėlių.

Dabar atitirpusiuose žemės arimų ar pievų lopuose yra kur vyturiui nutūpti, kur prisiglausti. Sutapti su žeme ir kūnu, ir spalva. Pernakvoti šaltyje tarp žolių kuokštų, įsiklausant į praeinančių stirnų ar lapių žingsnius.

... Vyturio balsas man kalba ir apie liūdesį, ne tik apie galimybes ar kelius, kuriais buvo eita ir kurių atsisakyta. Nes pavasario atėjimas ir jo ženklai yra dviprasmiai - atgimimo džiaugsmas maišosi su laiko tekėjimo greičiu.

Autoriaus nuotrauka

Vyturio balsas man asmeniškai yra nostalgija. Tiksliau, ženklas ir garsas, atveriantis vartus į beribę, neaprėpiamą nostalgijos žemę. Pusės ornitologinio - ekologinio - gamtosauginio gyvenimo nostalgija, užgniaužta, pamažu išvaryta kitų darbų ir pomėgių. Neįmanomybės vienam žmogui aprėpti tai, ką nori, ką norėtum aprėpti.

Nostalgija praeities, kada Paukštis kaip metafora, kaip simbolis; o kartu ir visi Lietuvos ir viso pasaulio paukščiai buvo kaip dievai, kurių keliais maniau eiti ir eiti. Nuo paukščių prie žolių, nuo žolių prie vabzdijos ir taip toliau - kadaise norėta ir bandyta pamatyti, pažinti visas sutiktas gyvybės formas...

Nostalgija skaidrumos, sutapimo su gamta ir jos įvairiapusio, universalaus pažinimo - empirinio ir dvasinio, biologinio ir filosofinio, estetinio ir etinio... Viso to, ko dabar stokoja perdėm biurokratizuota gamtosaugos sistema, kurios mes, anų Atgimimo laikų žalieji, nekūrėm ir, regis, dauguma nenorėjom tokios - tolstančios tiek nuo žmogaus, tiek nuo gamtos, prisidengiančios „aplinkosaugos" vardu.

Regis, mūsų pastangos užmirštos, nors kai kurios buvo ir gerokai utopinės. Kaip ir Sąjūdžio. Gan skeptiškai žiūriu ir į galimybę, kad kovo 20 dieną Vilniuje pagaliau gal bus įkurta normali ekologinė partija - paskelbtas partijos „Lietuvos žaliųjų sąjūdis" steigiamasis suvažiavimas... Tai lyg ir turėtų būti „žalioji partija", nors kadaise keli nevykėliai nevykusią Žaliųjų partiją jau buvo įkūrę, į ją tuomet žaliųjų lyderiai ir aktyvistai net nestojo... Paradoksalu, kad kadaise gan platų Žaliųjų judėjimą turėjusi Lietuva iki šiol neturi ekologinės partijos, nors politinė terpė tokia rūgšti, kad belieka tikėtis, jog naujo žalio politinio derinio ji neištirpins savo skrandžio rūgštyje ir nepavers eiline, smulkia partijėle... Kadaise žodžiai Žalieji, „žalioji partija", kai Lietuvoje dar buvo tik viena partija, skambėjo magiškai, laisvai ir viliojančiai. Tai buvo vienintelė partija, į kurią galbūt būčiau įstojęs, jei ji tada būtų buvus įkurta normalesnės publikos.

... Vyturio balsas man kalba ir apie liūdesį, ne tik apie galimybes ar kelius, kuriais buvo eita ir kurių atsisakyta. Nes pavasario atėjimas ir jo ženklai yra dviprasmiai - atgimimo džiaugsmas maišosi su laiko tekėjimo greičiu, o jis šiek tiek protaujančiam žmogui neša ne tik dabarties džiaugsmą, bet ir visa ko praeinamumo liūdesį. Nes kiekviename liūdesy slypi džiaugsmo pumpuras, kaip ir kiekviename pavasaryje jau slypi rudens baigtis. Metai šia prasme yra grakštus nostalgijos ratas.

Tačiau vieversio balsas, didėjanti saulės galia ir sniegynų tirpsmas veja lauk liūdesį ir nostalgijos formas.

Pavasaris jau, ir tuo viskas pasakyta.

Pavasaris kaip senas dievas - iš tų laikų, kada kitų dievų dar ir nebuvo...

 

Alis Balbierius

2011-03-19

2011.03.17

Akivarai

Biržų valdžios formavimo fronte iki antradienio lyg ir nebuvo nieko naujo. Valdančiąją koaliciją vis dar burti bandė penkių partijų atstovai, sutarę į mero postą siūlyti konservatorę Irutę Varzienę.

Tačiau kelias į valdžią - toli gražu ne smėliu pabarstytas. Jis greičiau primena pelkę, kur kiekviename žingsnyje galima nuburbėti į akivarą.

Antradienį pasiekė žinia, kad garbūs Biržų verslininkai į prestižinį „Tylos" viešbutį kviečia susitikti būsimos valdančiosios koalicijos atstovus.

Tokių ketinimų būta ir anksčiau, kai tik Lietuvos centro partija, Liberalų sąjūdis, Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas" suvokė, jog valdančiąją koaliciją gali formuoti be „kairiųjų".

Tiesą sakant, su nerimu stebėjau, kaip „dešinieji" politikai pasielgs. Šiuo klausimu buvau kategoriška - atsiliepimas į tokį verslininkų kvietimą man kvepėjo politine trumparegyste. Dar daugiau - tai priminė tam tikros paslaugos teikimą pagal iškvietimą.

Su šia nuomone nesutinkantys pašnekovai aiškino, kad nerimauti nesą dėl ko - juk politikams su rinkėjais kalbėtis reikia.

Betgi tokiems verslininkų ir politikų pokalbiams buvo pakankamai laiko prieš rinkimus.

Taip pat būtų pakankamai laiko bendrauti ir po to, kai galutinai paaiškės naujoji rajono valdžia.

Bet susitikimas rengiamas būtent dabar, valdžios formavimosi metu. Koks jo tikslas?

Jei verslininkai nori išsakyti savo lūkesčius, kodėl nepalaukia, kol galutinai paaiškės valdančioji koalicija?

Nori pakonsultuoti politikus, kaip šiems dirbti Biržų naudai ir žmonių gėrybei? Tokiu atveju geriausi konsultantai būtų nepriklausomi. Apie verslininkus to pasakyti turbūt negalima.

Buvo akivaizdu, kad jie šiaip sau negaištų laiko susitikimams su išrinktais savivaldybės tarybos nariais. Juolab kad nežinia, ar jie bus valdančiojoje daugumoje.

Ką reiškia, kai mandatus turintys politikai staiga sudomina verslininkus, kurie turi tiesioginių sąsajų su politinėmis jėgomis, nepatenkančiomis į formuojamą valdančiąją daugumą?

Iš rajono valdžios gali būti išstumti ilgus metus Biržus valdę valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Nueinantys paprastai būna apsukresni, turtingesni, turintys rėmėjų įtakinguose visuomenės sluoksniuose.

Kad „kairieji" taip paprastai ims ir užleis valdžią, gali manyti tik naivuoliai.

Tokie pat naivuoliai tiki, kad verslininkams kviečiant užsukti pas juos į svečius, politikui atsisakyti nemandagu.

Niekaip nesusigaudžiusiems, kad tokia viešnagė - akivaras, akys turėjo atsiverti vos tik įžengus į verslininkų apartamentus.

Čia politikų „pagal iškvietimą" laukė ne tik pabendrauti troškę verslininkai, bet ir valstiečiai liaudininkai. Drauge su jais - patogiai įvykius nušviečianti žurnalistė.

Kas viešbutyje vyko toliau, tiesą sakant, nebeįdomu. Net jeigu ir vadinamieji dešinieji išsaugojo politinę „skaistybę", jie šiandien atrodo kaip iš klientų namų grįžę pagal iškvietimą dirbantys asmenys, kurie neprieštarauja, kad seansas būtų dar ir filmuojamas.

Jei po šio žingsnio į akivarą politikams pavyks išsikapanoti, vis dėlto dumblo liks. Ir teks nemažai paplušėti, kol rinkėjai patikės, kad rajono valdžia atiteko ne tokiems, kurie eina pas kiekvieną, kas tik juos „iškviečia".

Biržiečiai, atiduodami balsus toms minėtoms penkioms partijoms, norėjo permainų, naujos valdžios. Jie puikiausiai supranta, kad išrinktieji - ne iš dangaus nužengę angelai, o žmonės, kuriems nesvetimos nuodėmės. Daug kas jiems bus atleista, bet tik ne politinis bestuburiškumas, savigarbos, drąsos ir valios stoka.

Nes tokiems nelemta laimėti.

 

Rasa Penelienė

2011-03-17

2011.03.08

Pono Viktoro teisybė

Penktadienį Biržuose nuskambėjo dvi žinios.

Pirmoji - valstiečių liaudininkų lyderis Viktoras Rinkevičius viešai pareiškė, kad jis nesieks rajono mero posto.

Antroji - dėl bendros valdančiosios koalicijos tartis susirinko penkių partijų atstovai, kurie savivaldybės tarybos rinkimuose pelnė mandatus. Į ją nebuvo pakviesti valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai.

Į rinkimus „valstiečius" vedęs V. Rinkevičius kalbą rėžė per vietinę televiziją.

Ponas Viktoras atvirai prisipažino nenorintis būti Biržų meru. Ir už jį gausiai balsavusiems rinkėjams pateikė tris priežastis, dėl kurių buvo priimtas lemtingas sprendimas.

Pirmasis p. Viktorui neįveikiamas barjeras - rajono laikraštis, dešimt metų nepaliaujamai puolęs ir, jo žiniomis, ateityje dar labiau pulsiąs („niekadėjo" pavadinimo politikas neįvardijo, todėl nemanau, kad tai galėtų būti „Šiaurės rytai").

Antroji kliūtis - p. Viktoro šeimos verslai, kurių jis, būdamas meru, nenorėtų atsisakyti. Mero postas, anot politiko, nėra amžinas, o gyventi iš kažko juk žmogui reikia.

Ir trečioji priežastis - sveikata. Tai pats brangiausias p. Viktoro turtas, kurio jis visuomenės labui aukoti taip pat nenorėtų.

Po tokio nuoširdaus p. Viktoro prisipažinimo nubraukus ašarą ir mintyse jam sugiedojus „Ilgiausių metų", vis dėlto verta pažiūrėti, kokią iš tiesų žinią mums siunčia politikas.

Tiesą sakant, išgirdus p. Viktoro samprotavimus, pirmiausiai į galvą šovė mintis, kad šis ilgametę politiko patirtį turintis žmogus prarado nuovoką arba kvailais laiko rinkėjus.

Tokią kalbą sąžiningas politikas turėjo pasakyti mažiausiai prieš savaitę, t. y. prieš rinkimus.

Kodėl to p. Viktoras nepadarė, tarkim, susitikęs su rinkėjais Papilyje, kur jo buvo prašoma prisiekti, kad tikrai eis į mero postą? Kodėl atvirai neprisipažino per spaudą, kai jo žurnalistai klausė, ar pasirengęs eiti mero pareigas?

Ilgą laiką politikos vandenyse nardęs, aukštus postus užėmęs „valstiečių lyderis" daliai biržiečių darė įspūdį. Net ir kai kuriems kitų partijų atstovams atrodė, kad tai tinkamiausias kandidatas mero kėdei užimti. Rinkimų rezultatai bei pirmumo balsai tokius lūkesčius tik patvirtino.

Bet po rinkimų p. Viktoras rinkėjams staiga pareiškė meru būti nenorintis - jis būsiąs tik eiliniu tarybos nariu.

Liaudiškas tradicijas puoselėjantiems kaimiečiams, kurie šventai tikėjo ir tebetiki p. Viktoro žodžiais bei darbais, į šią situaciją siūlyčiau pažvelgti kaip į garsiąsias „Kupiškėnų vestuves".

Įsivaizduokim, kaip piršliai vežioja po kaimus „žasinėlį", girdami jo dorybes ir sugebėjimus. Kai sugundžius moteriškę iškeliamos vestuvės, „žąsinėlis" staiga pareiškia, kad jis jaunosios nebenori - jam įdomiau pabroliu pabūti.

Už tokias „štukas" senasis kaimas nedovanotų. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi ir „žąsinai".

Dabartiniai kaimiečiai rimtai svarsto, kad juos prigavo ne politikas, staiga užsimanęs būti „pabroliu", - kalčiausia esanti aplinka, kurią viešai nurodė p. Viktoras.

Jeigu politikas iš tiesų nenorėjo apgauti rinkėjų, tai geriausiu atveju būtų galima įtarti, kad prieš rinkimus jam aptemo atmintis. Galbūt p. Viktoras staiga ėmė ir užmiršo, kad rajone yra toks laikraštis, kuris net dešimt metų kėsinasi jį sudoroti. Gal tuo metu nebenutuokė ir turintis verslą, kuriuo nebegalėtų užsiimti būdamas meru.

Bet po rinkimų atmintis staiga grįžo. Ir politikas išvydo baisias grėsmes. P. Viktoras ūmai suvokė, kad jo šeimos valdomoje parduotuvėje koks nors Pačeriaukštės mokytojas ar Vabalninko kultūros darbuotojas nebegalės nusipirkti vinių. Mat už kampo nuolat tykos pikti žurnalistai ir pavyduoliai politikai arba stebės specialiųjų tarnybų akis. Ir regi p. Viktoras, kaip ima šlubuoti jo sveikata ir baigiasi kadencija.

Tokia štai bėda galėjo nutikti didžiai gerbiamam p. Viktorui.

O jeigu ji nenutiko, t. y. jeigu prieš rinkimus politiko vis dėlto nebuvo apleidusi sveika nuovoka, jis rinkėjus paprasčiausiai apgavo.

Graudžiausia, kad tai jis padarė jau ne pirmą kartą. Sykį apgaunamas žmogus gali būti naivuolis, bet keliskart - tik kvailys.

Todėl biržiečiai, paskaičiavę, kiek kartų jie lipo ant to paties „valstiečių" grėblio, neturėtų pykti, kad p. Viktoras laiko juos ne itin gudriais.

Ir klaidinga manyti, kad ant grėblių laipioja tik kaimiečiai.

Tenka priminti, kad pirmosiomis po rinkimų dienomis dėl bendros koalicijos su V. Rinkevičiaus vadovaujamais „valstiečiais" tarėsi ir vadinamieji nepriklausomi „centristai", ir konservatoriai. Ir vieni, ir kiti jau matavosi valdžios kėdes.

Labiausiai pribloškė išreikštas konservatorių siekis eiti į bendrą koaliciją su „kairiaisiais". Vertybinėmis nuostatomis, idėjiniu stuburu kadaise pasižymėjusi partija pasuko tuo keliu, kurį prieš ketverius metus rinkosi krikdemai, vedami A. Franko. „Dešiniųjų" išdavystę tąsyk itin kritikavo konservatoriai. Prieš šiuos rinkimus savo partijos leidinyje ją vėl priminė. Tačiau po rinkimų konservatorius užklupo galimai ta pati bėda - atminties netektis - ir jie staiga pajuto sielų giminystę su „valstiečiais".

Nežinia, kaip toliau būtų klostęsi „valstiečių" buriamos koalicijos reikalai, jei ne „Šiaurės rytų" publikacijos apie politikų viražus ir praleidžiamą istorinį šansą sudaryti Biržų valdžią be ilgus metus joje buvusių socialdemokratų ir „valstiečių".

Garbė ištikimiesiems konservatorių partijos nariams, politiniams kaliniams ir tremtiniams, kurie ėmėsi aiškintis, kieno interesams atstovauja mandatus gavę jų bendrapartiečiai.

Atsitokėjo ir kitų partijų atstovai. Penktadienį susirinkę Lietuvos centro partijos, konservatorių, liberalsąjūdiečių, „darbiečių" ir „tvarkiečių" atstovai bandė tartis dėl koalicijos sudarymo.

Ar pavyks suformuoti Biržų valdžią be „valstiečių" ir socialdemokratų", dabar priklausys nuo kiekvieno mandatą turinčio politiko.

Būtų naivu tikėti, kad „valstiečiai" priešininkų stovykloje nebandys ieškoti vadinamųjų silpnų grandžių. Ir tam ras visokiausių būdų - pavyzdžiui, veikti per žinomus verslininkus. Tereikėtų į savo pusę persivilioti vos tris asmenis, kad taryboje turėtų daugumą.

Tikėtina, kad renkant merą „valstiečiai" ir socialdemokratai iškels savo kandidatą. Jeigu į rajono vadovo vietą kandidatuotų konservatorė Irutė Varzienė ir, tarkim, „valstietis" Rimantas Martinonis, galima tik spėlioti, kuris iš jų surinktų daugiau tarybos narių balsų. Juolab kad balsavimas bus slaptas.

Šiandien galima numanyti, už ką balsuotų konservatorių partijos Biržų skyriaus pirmininkė Ramunė Čigienė, kurią rinkėjai iš sąrašo pirmosios pozicijos „nureitingavo" į ketvirtąją, o I. Varzienę iš šeštosios vietos pakėlė į pirmąją. Svarbu žinoti tai, kad penktadienį vykusiame susirinkime dėl naujos koalicijos sudarymo R. Čigienė nedalyvavo.

Besiformuojančiai koalicijai teks įveikti daug kliūčių - vidinių ir išorinių. Pirmiausiai šie politikai turi tikėti savo jėgomis ir tuo, ką jie daro. Ne paslaptis, kad kai kuriems iš gavusiųjų mandatus būtų patogiau, šilčiau, ramiau tarnauti tokiam stipriam šeimininkui kaip p. Viktoras. Ir tą jis puikiausiai žino. Plačiame jo glėbyje vietos tarnams visada užteks.

 

Rasa Penelienė

2011-03-08

2011.03.03

Ar bus išnaudotas istorinis šansas?

Kas Biržų rajone laimėjo rinkimus į savivaldybės tarybą?

Atsakymai į šį klausimą gali keistis iki pat pirmojo naujosios tarybos posėdžio. Rinkėjai savo valią pareiškė, toliau valdžios dėlionė bus guldoma be jų.

Šiandien aiškus tik mandatų pasiskirstymas. Kaip žinia, 7 mandatus gavo valstiečiai liaudininkai, 5 - Lietuvos centro partijos sąrašas, 4 - konservatoriai, 3 - socialdemokratai, 3 - Liberalų sąjūdis, 2 - Darbo partija, 1 - „Tvarka ir teisingumas".

Daugiausia mandatų turintys „valstiečiai", norėdami valdyti rajoną, ėmėsi žygių sudaryti koaliciją su kitomis politinėmis jėgomis.

Jie kone dvi dešimtis metų kartu su socialdemokratais buvo prie Biržų valdžios vairo. „Raudonojo" rajono gyventojai šioms partijoms „įteikdavo" tiek mandatų, kad jos be didesnio vargo sudarydavo valdančiąją koaliciją. Kitoms politinėms partijoms likdavo dvi galimybės - būti opozicijoje arba klusniai prisišlieti prie „didžiųjų".

Po 2007 metais vykusių rinkimų į tarybą pateko net 8 socialdemokratai ir 7 „valstiečiai".

Prie jų skubėjo prisiglausti trys dar su konservatoriais nesusijungę krikščionys demokratai ir du „darbiečiai". Opoziciją pasirinko keturis mandatus turėję konservatoriai ir vienas liberalsąjūdietis.

Praėjusį sekmadienį balsavę mūsų rajono gyventojai parodė aiškų požiūrį į socialdemokratus. Kai ši partija džiaugėsi gavusi daugiausiai mandatų šalyje, Biržų rajone ji patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Įtakingiausia politinė partija staiga tapo kone „bekraite". Tuo tarpu valstiečiai liaudininkai išlaikė septynis mandatus.

Rinkėjai, koneveikę buvusią valdžią, lyg ir primiršo, kad Biržams vadovavo ne tik socialdemokratas meras Regimantas Ramonas, bet ir „valstiečiai", turėję aukščiausius savivaldybės administracijos postus.

Nors valstiečiai liaudininkai gavo daugiausiai mandatų, bet vargu ar tai galima laikyti pergale. Išlaikytas mandatų skaičius - tai viso labo geras rezultatas, žinant, kad rinkėjai buvusią valdžią dažnai linkę bausti.

Ar solidų mandatų skaičių turintiems „valstiečiams" bus reikalinga „nuskurdusi" Socialdemokratų partija? Priglausti ją, kaip vargšę pusseserę, galėtų, bet žiūrėti kaip į rimtą koalicijos partnerę - kažin. Aritmetika paprasta: prie septynių „valstiečių" mandatų pridėjus tris socialdemokratų, gaunama tik dešimt. Kai taryboje yra 25 nariai, ką su tuo dešimtuku ten veikti?

Eiti į opoziciją?

Šis klausimas neatrodytų nei keistas, nei juokingas, jeigu kitos penkiolika mandatų turinčios partijos suvoktų, kad jos yra galinga jėga. Tam reikėtų atmesti asmenines ambicijas, potroškius bei nevalingą polinkį tarnauti „didiesiems" ir visoms šešioms politinėms jėgoms susėsti prie derybų stalo.

Praėjusį sekmadienį balsavę rinkėjai joms suteikė istorinį šansą rajono valdžią sudaryti be ilgus metus joje buvusių socialdemokratų ir „valstiečių". Tačiau tai įvyktų tik suvienijus jėgas.

Šią situaciją puikiai suvokia valstiečiai liaudininkai. Jie skuba siūlyti partijoms jungtis į bendrą koaliciją. Kitaip tariant, gražiai susikibus už rankų darbuotis vardan tos...

Iš pirmo žvilgsnio siūlymas suvienyti jėgas Biržų pažangai ar kitiems kilniems siekiams gali atrodyti patraukliai. Bet tokiu būdu į Biržus ateisiančia idiliška „Naisių vasara" gali tikėti koks nors Papilio Antanas, o ne patyręs politikas.

Ką reiškia būti koalicijoje su „valstiečiais" ir socialdemokratais? Pirmiausia prisiimti atsakomybę už jų veiksmus. O šių partijų atstovams, kaip žinia, veiklumo netrūksta. Iki šiol jiems per nagus suduodavo tik opozicijoje esantys tarybos nariai. Saviškių liesti juk nevalia.

Neik su velniu obuoliauti, sakė senoliai. „Valstiečiai" - ne velnias, o koalicija su jais - ne obuolių raškymas? Galbūt. Bet kur šiuo metu yra buvęs „obuoliautojas" Aurimas Frankas, prieš ketverius metus atvedęs krikščionis demokratus į socdemų ir „valstiečių" glėbį? O kur jo bendražygio Remigijaus Šaknio vadovaujami partiečiai? Jie politikos pašalėje graužia karčius draugystės su „kairiaisiais" vaisius.

Kaip bebūtų graudu, „valstiečių" gundymams šiuo metu mažiausiai atsparūs atrodo vėl „dešinieji" - konservatoriai.

Šiai partijai kaip ir „valstiečiams" pavyko išsaugoti ankstesnį mandatų skaičių. Tačiau turint galvoje, kad konservatoriai ne vienerius metus turėjo galimybę reikštis kaip stipriausia alternatyva valdančiajai daugumai, gauti keturi mandatai - ne pergalė. Dar daugiau. Tai labai lengvas grobis politinėms jėgoms, turinčioms aiškius siekius ir stiprius lyderius. Dar prieš rinkimus sklido gandai, kad Ramunės Čigienės vadovaujami konservatoriai jungtųsi su bet kuria politine jėga, kad tik patektų į valdžią. Dažnai tarp galimų jų sąjungininkų buvo minimi valstiečiai liaudininkai. Tokios kalbos netyla ir po rinkimų.

Jeigu iš tiesų Biržų konservatoriai paklus kažkieno norams pasiobuoliauti su „kairiaisiais", ką jie pasakys savo ištikimiems rinkėjams? Jeigu susijungtų „valstiečiai", socialdemokratai ir konservatoriai, jie taryboje turėtų jau keturiolika balsų, t.y. daugumą. Konservatoriai eitų A. Franko pasekėjų pramintomis pėdomis - jie atvertų kelią grįžti į valdžią toms pačioms politinėms jėgoms. Kitaip tariant, valdžios rinkimų laimėtojai liktų tie patys kaip ir praėjusioje kadencijoje, tik pastumdėliai būtų kiti.

„Valstiečių" vilionių įdėmiai klausosi Lietuvos centro partija. Jos gauti penki mandatai leidžia klausytis visokių pasiūlymų ir kelti įvairias sąlygas. Bet ar ne ši politinė jėga į rinkimus ėjo kalbėdama apie permainų būtinybę? Ar ne dėl to jiems rinkėjai, atiduodami balsus, suteikė galimybę patiems formuoti valdančiąją koaliciją?

Tačiau „centristai" sudaryti valdančiosios daugumos be konservatorių negalėtų. Likimo ironija: istorinis šansas Biržuose suformuoti valdžią be „kairiųjų" yra stipriausios „dešiniosios" partijos valioje, tačiau būtent ji ir kelia daugiausia abejonių. Beje, konservatoriai aršiai kritikavo krikdemus, kurie prieš ketverius metus „atsidavė" kairiosioms politinėms jėgoms. Bet politinė prostitucija, pasirodo, yra užkrečiama.

Daugeliui imponuoja stiprus „valstiečių" lyderis Viktoras Rinkevičius ir būtent jį nori matyti mero kėdėje. Tai viena iš priežasčių, dėl ko kitos partijos neatsispiria „valstiečių" gundymams jungtis. Tačiau biržiečiams derėtų prisiminti, kad V. Rinkevičius „valstiečius" į savivaldybių rinkimus jau yra vedęs, bet mero kėdėje jo nematėme. Ar šį sykį bus kitaip?

Neatmestinas variantas, kad ponas Viktoras rajonui vadovaus iš savo obuolyno, duodamas nurodymus į valdžios kėdes pasodintiems klusniems bendražygiams. Mero postas gali būti atiduotas bet kuriam „valstiečiui", patekusiam į savivaldybės tarybą. Net jų pavardes ne itin svarbu žinoti - jie visi būtų tik V. Rinkevičiaus parankiniai.

Nė vienas iš jų nėra blogas žmogus. Ir apskritai kiekvieną „valstietį" paėmus atskirai jokio velnio juose nematytume. Tačiau to negali pasakyti apie jų vykdytą bendrą politiką.

„Biržiečiai balsavo už Naisių vasarą, bet gavo nomenklatūros pavasarį", - ironizuoja Liberalų sąjūdžio lyderis Kęstutis Slavinskas. Tris mandatus gavę liberalsąjūdiečiai suvokia jų vertę. Šie dešiniosioms politinėms jėgoms atstovaujantys politikai nesirengia eiti „kairėn" - jei „valstiečiams" pavyks sudaryti valdančiąją koaliciją, liberalsąjūdiečiai teigia pasirengę dirbti opozicijoje.

Kaip elgsis į tarybą patekęs maištingasis „Tvarkos ir teisingumo" atstovas M. Simėnas bei du mandatus turintys „darbiečiai", nežinia.

Apskritai, jei politinė jėga pretenduoja į lyderystę, ji negali būti pastumdėle.

Politinė lyderystė, anot politologo Vladimiro Laučiaus, yra talentas. „Politika - ne krepšinis, čia mąstantis žmogus serga ne už savus, o už geresnius, gabesnius, nuovokesnius, charizmatiškus. Jei kuriai nors partijai tokių žmonių trūksta - tai jos problema", - sako jis.

Kuri politinė jėga suspindės talentu išmintingai ir teisingai sudaryti Biržų valdžią?

 

Rasa Penelienė

2011-03-03

2011.03.01

Nebematau ateities

Iš anoniminių alkoholikų esame girdėję: džiaukis ta diena. Pragyvenai - dėkok Dievui už suteiktą malonę.

Negaliu šitaip, dievaži, nevalioju. Visą gyvenimą pratęs galvoti į priekį, projektuoti ateitį bent keleriems metams.

Deja, pastarieji metai pavertė paslaugų tiekėjų įkaitu. Įkalino būste tarp keturių sienų ir nebenori paleisti. Kasdien tenka laukti naujų mokesčių kvitų ir kartu traukti iš pašto dėžutės reklaminius leidinius, kurie spausdinami irgi už mūsų - vartotojų - pinigus. Ne, laikraščių dėžutėje seniai nebėra. Visą gyvenimą atidavęs spaudai, nebeturiu iš ko užsiprenumeruoti laikraščio! Savęs gėdinuosi. Keistuolis iš praeities.

Iš šviesos pamažu grimztame į tamsą. Be abejo, tie, kurių pajamos mažos. Bedarbiai, neįgalieji, pensininkai. Bet tokių - ištisos gvardijos. Nėra iš ko vaikščioti po koncertus ar kitokius renginius, kai atvažiuoja profesionalūs atlikėjai, kai rodomi spektakliai. Kultūra - išrinktiesiems! Kūno priedanga - iš dėvėtų partijų. Nebūtų to srauto, tektų vaikščioti apiplyšusiems. Į brangesnį, aišku, ir kokybiškesnį maistą nė nežiūrime. Ne mūsų, vargdienių, nosiai. Priblėsusiomis akimis ieškome, kur kokios nuolaidos. O jos labai apgaulingos. Vienoje parduotuvėje pirkęs su nuolaida, kitoje tą pačią prekę randi pigesnę be nuolaidos. Gudragalviai nuolaidų projektų kūrėjai vaiko senukus iš vienos parduotuvės į kitą.

Esu iš neįgaliųjų batalionas Garantuota socialinė išmoka iki gyvenimo pabaigos. Lyg ir gerai, reikėtų džiaugtis. Bet pasirodė, kad ta išmoka nestabili, su ja Seimas gali elgtis, kaip patinka. Skirti daugiau, o paskui karpyti ar visai atimti. Ir vardan krizės. Bet kainos nė vienoje srityje nesumažėjo! Priešingai - pakilo. Verslas kratosi savo sprendimų, girdi, valstybė didina mokesčius. Jie nemalonūs, bet juos reikia mokėti. Visiems be išimties. Kaip kad mums skyrė pensijas, bet jas nusavino paslaugų tiekėjams. Vyriausybės vadovas mėgina pasigirti atsigaunančia ekonomika. Tie požymiai dar tik pro mikroskopą, bet visi pasiraitoję skuba kelti kainas. Senojo Europos žemyno pilietis pas mus nė savaitės neišstenėtų, o mes traukiame ištisus dešimtmečius. Pasiutusi kantrybė. Stoiška.

Ar galėjau tuo patikėti, kai kartu su Sąjūdžiu įsiliejau į tautos atgimimo verpetus? Laksčiau po susirinkimus, mitinguose sakiau kalbas. Visus su entuziazmu įtikinėjau už laisvą Lietuvą. Šiandien manęs daugelis vargingųjų klausia - ar tu tokios Lietuvos norėjai? Ne, dar ir dar kartą ne! Kas galėjo patikėti, kad po dviejų laisvės dešimtmečių didžioji tautos dalis, tampoma saujelės nešvarių turčių, murkdysis skurdo liūne! Sveiku protu nesuvokiami dalykai. Vieni karštligiškai skuba kaupti milijonus kitų sąskaita, kiti paskutinę duonos riekelę deda į burną. Paklauskit Seimo narių - ar kuriam rūpi šalies skurdžiai? Tegu prisipažįsta - tik ne dėl siekio būti vėl išrinkti, bet iš širdies, dėl vidinio balso gelbėti tautą iš skurdo.

Nors esu neįgalus, bet turėčiau „arti" kaip sveikuolis, kad išgyvenčiau. O jei nebegaliu? Skęstančio gelbėjimas - jo paties reikalas! Tiek metų dirbęs, gerokai daugiau, negu reikėjo užtarnautam poilsiui pelnyti, jaučiuosi kaip pasmerktasis. Per visą gyvenimą jokiame kurorte nesigydęs ir nepoilsiavęs, svajojau bent senatvėje pasimaloninti. Svajojau bent savo kraštą apvažiuoti, pasigrožėti juo gyvenimo saulėlydy. Visos svajonės sudaužytos. Galutinai.

Su virpuliu laukiu naujos sąskaitos už šildymą, šiltą vandenį, gyvatuką ir šilumos įrenginių priežiūrą. „Litesko" monopolininkas groja mano nervais ir materialine padėtimi. Žinau, vėl bus apie 500 - 600 Lt. Vienam žmogui už du kambarėlius. Tai du trečdaliai mano gaunamos socialinės išmokos. Paseks didaktinę pasaką, kad reikia apšiltinti namą, susidėti langus. Tepasilieka sau. Namo sienos 65 cm storumo, plastikiniai langai, sandarios durys. Renovacijos programa baigta. Kur mokesčių mažėjimas? Paaiškinkite.

Norisi išsaugoti internetą, jis prijungtas prie telefono. Kainuoja. Dar už būsto priežiūrą, elektrą, šaltą vandenį... Sudėlioju viską - beveik visa mano gaunama socialinė išmoka. Lieka apie šimtą. Su maistu kaip nors. Apranga gerai sena. Iš ko nusipirkti gyvybiškai būtinų vaistų? Ubagų šaly klesti vaistų verslas. Gydymasis, jei dar pavyks praslysti nemokamai poliklinikoje, baigiasi prie vaistinės durų.

O gal paklausite - ko čia verkšlenu? Ilgai tylėjau, kol persipildžiau. Godulio slibinas ryja mus gyvus. Nebematau savo ateities. Nebematau savo vaikų ir anūkų ateities. Bet neraudosim. Statysimės palapines prie savivaldybės, prie Vyriausybės. Mirsime laisvi garbingai. Neuždusinti monopolininkų savo gūžtose.

 

Alfonsas Kazitėnas

2011-02-26

2011.02.22

Artėja grybų rinkimo metas

Yra mūsų gimtojoje kalboje veiksmažodis rinkti. Galima rinkti grybus arba uogas, o galima - ir naujus savivaldybės tarybos narius. Vos apie tai pagalvojęs, iškart prisimenu grybus. Ir grybavimą.

Ankstyvas vasaros rytmetis. Vos pakilusi saulė žvilgčioja pro vėsius medžių kamienus. Kažkur šakose paukštelis giesmele šlovina prasidedančią dieną. Brendi per rasotą žolę, dairydamasis pirmojo grybo. Aišku, paties iškiliausio. Baravyko pulkaunyko. Įrašyto partijų sąrašuose pirmaisiais numeriais. Bent jau pirmajame penketuke. Tik baravykas baravykui nelygus. Kitas nuo senatvės suzmegęs, sukriošęs. Tikras grybui garbingo amžiaus sulaukęs senjoras, tačiau buvusia pulkauninko šlove didžiuojasi. Gali neapsižiūrėjęs tokį į krepšį įsidėti. Manydamas, kad sudžiovintas sriubos skanumą pagardins. Tik ne visuomet tikėjimas ir realybė giminingi dalykai būna. Geriau palikti tokį grybą ramybėje. Tegu tyliai užtarnauta senatve džiaugiasi.


 

Kitas rudagalvis iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko. Bet parsineši į namus ir matai, kad storakotį ne viena kirmėlaitė išvagojusi. Net saulėje gražiai žvilganti kepurė išvarpyta. Taip nejučia tampi grybo savireklamos ir viešųjų ryšių akcijos auka. Vis per tą naivų pasitikėjimą. Kad ir gamtoje, ir gyvenime - viskas tikra. Be apgavysčių.

Esama grybų, kuriuos pamatai iš tolo. Dekoratyvūs, skaisčiai raudonom kepurėm, su baltais taškeliais. Žinot? Na taip, tai musmirės! Gražios, bet nevalgomos. Šiandien garsiai ir kovingai šaukiančios apie savo išskirtinumą iš kitų tylesnių ir kuklesnių grybų. Patyręs grybautojas jų nerenka. Ar jų rėksmingom intonacijom nesusivilios nesugebantys priešrinkiminės demagogijos atpažinti pradedantys grybautojai?

 Su tais grybais ir kitokių bėdų pasitaiko. Kasmet mažiau patyrę grybų rinkėjai nuo jų nukenčia. Kokia nors neaiški kartenka visą keptuvę apkartina. O kartais per savo neišmanymą ir skaudžią nelaimę prisišaukiam. Todėl grybų ekspertai ir pataria nerinkti nežinomų grybų. Tik su grybais problemų mažiau. Susirandi kokį žinyną ar kitą informacinį leidinį. Persiskaitai ir žinai, kokį grybą į krepšį dėti, o kurį iš tolo ratu apeiti. Su pretendentais į rajono savivaldybės tarybą sudėtingiau. Iš kiekvieno partijos sąrašo vos keletą personų geriau pažįsti. O kitų veidelius pirmą kartą agitaciniame leidinėlyje matai. Nežinai, koks geradarys tavo interesus žada ginti. Ar tikrai gins ir svarbiausia, ar apgins - paaiškės vėliau. Bet tuomet bus, kaip sako seni biržiečiai, šaukštai po pietų. Man įdomu, kada ir kur gimė mano gynėjas, kokią mokymo įstaigą baigė, kur dirba, ar su pirma žmona (vyru) gyvena, ar džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais (anūkais), kas jį, be politikos ir darbo, dar domina. Tų klausimų gali būti daugiau. Ir kitokių. Bet mes, tie grybų rinkėjai, atsakymų į juos kol kas nesulaukiam. Nors grybaudami nežinomų grybų ir nerenkam. O kaip bus rinkimuose? Ar nepirksim katės maiše? Neprisirinksim grybų, kurių kokybe netruksime nusivilti? Kurie apkartins mums gyvenimą?

Kasdien vis arčiau grybų rinkimo metas. Sėkmingo grybavimo!

 

Algirdas Butkevičius

2011-02-19

2011.02.21

Pilkųjų kardinolų susivienijimas

Jau seniai provincijos politikoje yra „tik viena partija".

 

Štai ir išlenda visos provincijos politinės „tiesos" iš maišo.

Užtenka tik žvilgtelėti į tuos rinkimų sąrašus, kad pamatytum tą pačią biurokratų armiją, per įvairias partijas gan masiškai „susivienijusią" valdžios ir įtakų šturmui.

Nereikia būti išminčium, kad matytum, jog rinkimai tokiu būdu tampa demokratijos fikcija, o iš būrio partijų lieka tik viena partija - buvusiųjų, ragavusių valdžios ar tarnaujančių įvairiausio lygio valdžios „aparatuose". Tam tikra prasme jie uzurpavo visą politinę valdžią - ypač provincijose ir, kaip man regisi, ypač nuo seno stagnacija ir kultūrine bei ekologine trumparegyste valdžios ešelonuose pasižyminčiuose Biržuose.

Ir ne tik valdžią - nes kur valdžia mūsų mieloj tėvynėj (mes pamiršom, kiek panašių nemalonių dalykų būta anoj, „smetoninėj" nepriklausomybėj, kurią kartais pernelyg idealizuojame, nors vis vien tie laikai buvo kūrybiškesni ir šviesesni, labiau viltingi), ten ir „pinigų srautai", kuriuos taip gera skirstyti ir per juos valdyti ar daryti įtaką. Kur valdžia ir įtaka, ten ir „draugai" subinlaižiai, o kam šiais „žvaigždžių" laikais nesinori būt bent kiek populiaresniam? O kur dar standartiniai, visoje šalyje galiojantys apie 10 procentų „otkatai"? Negi Biržuose visai nebūna/nebūta „otkatų" - neįmanoma „šioje šalyje" tuo patikėti...

Kitas dalykas - visa ta pilkoji, dažniausiai „pagyvenusi" partinė biurokratija vienijasi gal kokiam paskutiniam savo pozicijų užėmimui, nes visuomenėje (net pasaulyje - stebėtinos islamo šalių „revoliucijos") bręsta gan daug nepasitenkinimo - rinkimams labai „padeda" kainų šuoliai visose mūsų gyvenimo srityse ir niekaip nesibaigiantis daugybės piliečių skurdas, nors krizė neva jau praėjusi. Bet kas gi visą šią tvarką padarė? Ne rinkėjai, o tie, kurie jau buvo valdžioje ir buvo joje ne kartą - ypač Biržų krašte.

Yra žmonių, kurie nori „stabilumo". Suprantu juos, bet kažkodėl mūsų šaly „stabilumas" pernelyg greitai, dažnai ir masiškai tampa sąstingiu. Manau, kad jau savaime sąstingis yra tai, kad įvairiuose Biržų valdžios lygiuose tie patys žmonės „užsisėdėjo" jau dvi „prabangias" kadencijas. Tai, kad jie nori dar trečios, - savotiško „begalinio kaifo" - jau ne tik juokinga, bet ir nepadoru, tačiau šiuolaikinėje politikoje garbės sąvoka yra beveik mirusi.

Labai abejočiau, ar tą vėl „vieną partiją" iš rinkimuose dalyvaujančių pilkųjų kardinolų ir kardinoliukų kas nors sąmoningai ar planingai subūrė... Ne, bet dar baisiau - mūsų politinė sistema tapo tokia bjauri, kad šią partiją ji sukuria kažkaip savaime - lyg veiktų kokia „matrica" ar kompiuterio programa...

Kažkuo nemalonūs ir partijų sąrašai vis su tais pačiais lyderiais, kuriuos pernelyg dažnai apspitę smulkūs partiniai pataikūnai. Daugybė pavardžių, kurios niekam nieko nesako, platesniame visuomenės kontekste yra nežinomos.

Bet bene liūdniausias daiktas, kad Biržuose iš tiesų tėra tik vienas „tikras" nepriklausomas kandidatas... Šis faktas būtų vertas atskiros išsamesnės analizės, tačiau dabar esmingesni kiti du dalykai. Pirma - kaip iš partinių sąrašų džiunglių rinkėjams „išgliaudyti" pažangesnius kandidatus, ir antra, kas, man regis, svarbiausia ir dėl ko kyla daugiausia abejonių, - ar išties Biržuose jau yra bent kiek pilietinė visuomenė, kuri nebenori tos „vienos partijos"?

 

 

Alis Balbierius

2011-02-17

2011.02.17

Kai už rankos pagautas - ne vagis

Sakoma, kad už rankos nepagautas - ne vagis. Bet būna ir gražių išimčių. Štai Biržuose už rankos pagauti ne cypėje sėdi, o savivaldybėje.

Prekybos centrų apsaugininkai dažnai už rankos pagauna besikėsinančius vogti asmenis.

Kas nutinka, kai uniformuoti žmonės iš rankinių, užančių ar kitų slaptų vietelių ima traukti lūpdažius, kavos pakelius ar dešrų „šliosus", kuriuos parduotuvių lankytojai ketina išsinešti nesusimokėję?

Jei įkliūva koks nors Parovėjos Jonas ar Užušilių Aloyzas - vargas jam. Svetimo turto besigviešęs asmuo spėriai patenka į policininkų, vėliau - į teisėjų rankas. Geriausiu atveju bėdžius gauna baudą ir teistumą, kuris jį persekios visą likusį gyvenimą.

Jeigu Jonas ar Aloyzas kada nors sumanytų dalyvauti valdžios rinkimuose, jie anketose turėtų nurodyti, kad buvo teisti. Nuslėpę šį faktą būtų negailestingai išbraukti iš kandidatų sąrašų, kaip visai neseniai nutiko kai kuriems biržiečiams, besirengusiems dalyvauti savivaldybės rinkimuose.

Visai kitaip klostytųsi reikalai, jei į svetimą turtą kėsintųsi vadinamasis elitas.

Štai „Šiaurės rytai" paviešino faktus apie kėslus neteisėtai privatizuoti savivaldybės turtą. Rajono vadovai ir jiems pavaldūs klerkai buvo nusiteikę pusvelčiui parduoti socialinį būstą, esantį išskirtinoje miesto vietoje - prie piliakalnio ir Širvėnos ežero. Jį ketino pirkti toli gražu ne koks nors socialiai remtinas biržietis - butas buvo rengiamas parduoti Vilniuje gyvenančiai ir vienoje ministerijoje dirbančiai damai.

Kad šis „prichvatizacijos" sandoris įvyktų, jo sumanytojams tereikėjo netrukdomiems praeiti pro savivaldybės „apsaugininkus" - tarybos narius.

Laimei, du iš jų nesnaudė ir komiteto posėdžio metu „Šiaurės rytų" žurnalistei girdint pažėrė tokių klausimų sprendimo projektų autoriams, kad šie suskubo atsitraukti.

Analogiška situacija prekybos centre atrodytų taip: Joną ir Aloyzą, į užantį brukančius prekes, už atlapų sučiumpa apsaugininkai ir nelaimėliai visą „laimikį" grąžina parduotuvei.

Tačiau neteisėtos privatizacijos sumanytojai, skirtingai nei anie minėti varguoliai, į teisėsaugos rankas nepakliūna. Nors šie asmenys, įvykdę savo kėslus, savivaldybei būtų padarę nuostolį, nė iš tolo neprilygstantį Jono ir Aloyzo vogtam dešrigaliui, jų veiksmai niekam neįdomu.

Žinoma, būtų galima klausti, kodėl į pasikėsinimą vogti nereaguoja visuomenės interesą turinti ginti prokuratūra, specialiosios tarnybos, kontrolieriai. Jie visi turbūt griebtųsi formalaus atsakymo - į mus nebuvo kreiptasi.

Sąžiningai dirbantys pareigūnai turėtų imtis tyrimo pagal žiniasklaidoje pateiktus faktus. Tačiau ar Biržuose gali būti tokių stebuklų, kad niekieno neraginami tvarkos sergėtojai imtųsi purtyti valdžios vyrus bei moteris? Normalioje visuomenėje į teisėsaugą kreiptųsi ir eilinis pilietis, nors kėsintasi ne į jo asmeninį, o į visuomeninį turtą. Bet Biržuose tokie atvejai pernelyg reti.

Bandymas „prichvatizuoti" savivaldybės turtą bei jį parceliuoti - ne pirmasis Biržų rajone. Kas liko atsakingas už senamiesčio grindinio išgrobstymą? Kas prisiims atsakomybę ir piliakalnio zonoje privatizuotus sklypus, už turgavietės „tvarkymą"?

Bandymas neteisėtai parduoti socialinį būstą išskirtinis tuo, kad jis vyko rinkimų kampanijos metu. Jo organizatoriai veikė drąsiai ir įžūliai - kaip įgudę nusikaltėliai.

Šie veikėjai nepabūgo politinių oponentų, kurie pasikėsinimo grobstyti faktą galėjo panaudoti kaip galingą ginklą rinkiminės agitacijos metu. Kodėl nepabūgo? Matyt, jie įsitikinę, kad šiam monolitui pajudinti oponentų blauzdos per skystos.

Kurie konkretūs asmenys kėsinosi į savivaldybės turtą, turėtų įvardyti teisėsaugos institucijos. Žurnalistų priedermė - priminti, kad privatizavimo sąlygas bei dokumentus rengė Biržų rajono savivaldybės Ekonomikos ir investicijų skyrius, vadovaujamas Zitos Marcinkevičiūtės. Šios tiesioginė viršininkė - administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. O visų viršiausias rajone - meras Regimantas Ramonas.

Kurie šioje grandyje buvo „prichvatizacijos" iniciatoriai, o kurie - vykdytojai, vėlgi turėtų aiškintis specialiosios tarnybos. O kol jos pajudės (jei iš viso pajudės), bandykime laukti politinio vertinimo.

Socialdemokrato R. Ramono ir valstietės liaudininkės P. Prašmantienės pavardės šviečia partijų rinkiminiuose sąrašuose. Šie asmenys vėl mums siūlosi į rajono valdžią. Nei jie patys, nei jų partijos nesiteikia rinkėjams paaiškinti, kas norėta iškrėsti Biržų „labui".

„Svarbiausia žmogus", - skelbia Socialdemokratų partija, kurios rinkiminio sąrašo lyderis - R. Ramonas. Jeigu išties šiai partijai rūpėtų žmonės, ji pirmoji turėtų kreiptis į įvairias institucijas, kad būtų išsiaiškina „prichvatizacijos" istorija ir mero R. Ramono vaidmuo joje.

Jeigu jis švarut švarutėlis, šešėlis krenta ant „valstiečių" atstovės P. Prašmantientės. Nejaugi valstiečiams liaudininkams nesvarbu, sąžiningai ar nelabai dirbo jų atstovė savivaldybėje? Ar jie mano, kad tai nesvarbu ir rinkėjams?

Minėtų partijų keistą tylą galima paaiškinti nebent tuo, kad jos jau užsitikrino rinkimų sėkmę ir vietas būsimojoje rajono valdžioje.

Šiuos nuogąstavimus sustiprina kai kurie viražai konservatorių stovykloje. Didžiausia šiuo metu opozicijoje esanti konservatorių partija, kurios lyderė R. Čigienė vadovauja Antikorupcijos komisijai, įtartinai tyli. Tai vienas iš ženklų, kad dešiniosioms politinėms jėgoms atstovaujanti partija po rinkimų gali spjauti į visus ideologinius orientyrus ir be skrupulų mesti kelią dėl takelio, vedančio prie valdžios lovio.

Įžvalgesni rinkėjai turbūt suvokia, kad po rinkimų Biržams šviesa tunelio gale dar tikrai negresia.

Ir kokia gi šviesa begalėtų nušviesti savivaldybės klerkės, ruošusios dokumentus neteisėtam buto privatizavimui, galvelę, kurioje gimsta mintis padėkoti savivaldybės tarybos nariams už... sustabdytą „prichvatizaciją"?

Jeigu Jonas ar Aloyzas pultų dėkoti prekybos centro apsaugininkams už tai, kad juos sučiupo vagiant, šie vargšai, ko gero, patektų ne tik į teisėsaugininkų, bet ir į psichiatrų rankas.

 

Rasa Penelienė

2011-02-15

2011.02.11

Valentino ir rinkimų link

Pasirodžius tekstams apie meilės trikampius ar kitokių jausmų daugiakampius partijose, redakcija sulaukė įvairių patarimų bei siūlymų. Vienas iš jų - patiems susiskaičiuoti savo meilužius.

Pasiūlymas - vertas dėmesio, ypač kai nenumaldomai artėja Valentino diena. Ir pensija.

Tik kur tuos gautus skaičius panaudoti?

Šią problemėlę išspręsti netikėtai padėjo vyras (sutuoktinis).

„Ką darytum, jeigu sužinotum, jog tavo žmona turi meilužių?" - klausiu jo. Atsakymas buvo greitas ir paprastas: „Pasipasakočiau „Šiaurės rytams".

Taigi, ar būtų kas nors gudriau nei užbėgti įvykiams už akių ir prisipažinti savo nuodėmes viešai?

Prisipažįstu, mielas skaitytojau, kad turiu silpnybę dairytis į kitus. Į politikus. Tokie polinkiai paūmėja prieš rinkimus. Imu blaškytis po besisiūlančiųjų (į rajono tarybą ar Seimą) sąrašus ir ieškoti to - vienintelio.

Štai ir dabar išsirikiavo partijos su savo lyderiais, jų draugais, pavaduotojais bei asistentais. Vienas gražus, kitas protingas - nors persiplėšk. Ir visi jie trokšta manęs! Todėl belieka atsipalaiduoti ir mėgautis rodomu kandidatų dėmesiu.

Juk jis toks trumpalaikis - aistra liepsnos vos iki vasario 27-osios.

Tą lemtingą dieną prie urnos teks apsispręsti, kuriam ištarti „taip".

Kuris iš viliotojų gali tikėtis mano balso?

Tas, kuris nežadės aukso kalnų, nesuoks apie meilę tėvynei, gamtai ir motinai, o pradės nuo „smulkmės".

Balsuosiu už tą, kuris nuvalys gatves ir šaligatvius - kad jo mylima rinkėja nebraidytų po purvą, kad šalikelėse neropinėtų po slidžius neišvežto sniego kalnus.

Atiduosiu balsą už tą, kuris panaikins nuolat atsiveriančias duobes Kilučių gatvės asfalte ir uždegs ją apšviečiančius žibintus.

Tarsiu „taip" tam, kuris pasiūlys veiksmingą būdą sutramdyti šilumos tiekėjus, nes jų įteiktos sąskaitos už šildymą užmuša bet kokius tauresnius jausmus.

Negailėsiu balso tam, kuris suderins paminklosaugininkės, kraštovaizdžio specialistės, ekologo ir architektų veiksmus, kad Biržuose nebūtų taip šiurpiai nyku ir gėda net svečio pasikviesti.

Nešykštėsiu balso, jeigu Kilučių ežero pakrantėje bus įrengta bent viena maudykla.

Balsuosiu už tokį, kuris padrąsins policiją išrūkyti narkotikų platintojų gūžtas. Už tą, kuris sudrausmins pedagogus, pjudančius šunimis auklėtinius, ir medikus bei socialinius darbuotojus, kurių visagalybės įkaitais tampa bejėgiai žmonės.

Jeigu mano išrinktasis pajėgtų įveikti minėtus darbus, jam nebūtų pernelyg sunku ir iš komunalininkų kiemo pakelti Nepriklausomybės simbolį - R. Antinio skulptūros originalą. Jį biržiečiai vadina Birute, kurios vardas neatsiejamas ir nuo moteriškumo bei meilės. Kol šios skulptūros likučiai guli ant komunalinio ūkio šunų tako, visi per dvidešimt metų išsakyti politikų žodžiai apie patriotizmą ar meilę ir pagarbą moteriai verti nulio.

Kažkas sako, kad šie kuklūs reikalavimai prilygsta kopimui į stiklo kalną.

Betgi jo viršūnėje - vertybių vertybė. Mandatas!

Kurie politikai norėtų reabilituoti savo partijas ir laimėti rinkėjos prielankumą?

 

Rasa Penelienė

2011-02-10

2011.02.10

Vaidinant auką

Teksto pavadinimas turėtų vesti į garsųjį Oskaro Koršunovo spektaklį.

Betgi Biržų politinėje scenoje vykstantys pasirodymai kelia ne mažiau aistrų nei teatro profesionalų kūriniai.

O. Koršunovo spektaklio pagrindinis veikėjas vaidina auką. Dirbdamas policijos nuovadoje jis padeda atkurti nusikaltimų scenas. Vaidinti aukas tampa ne tik to veikėjo darbu, bet ir asmeninio gyvenimo dalimi.

Paraleles su spektaklio siužetu galima įžvelgti ketvirtadienį spaudoje pasirodžiusiame konservatorės Ramunės Čigienės kreipimesi į „mielus biržiečius". Jo turinys pakankamai dramatiškas - pranešama, kad artėjant savivaldos rinkimams vis intensyvėja „didžiulis, organizuotas puolimas" prieš konservatorių lyderę.

Pasirodo, kad „galingieji" negali susitaikyti su mintimi, jog į valdžią gali pakliūti žmonės, „atstovaujantys paprastiems krašto žmonėms".

Kitaip tariant, priešiškai nusiteikę galiūnai puola pirmąjį konservatorių sąrašo numerį.

Taigi turime auką. Tiksliau - politiniame teatre aukos vaidmenį atliekančią artistę.

Šios biržietiškos istorijos siužetas gana banalus. Jis telpa į tipiškus tautosakos kūrinių rėmus.

Tautines vertybes puoselėjančioje kaimo sodyboje (partijoje) pasirodo šelmis bernelis ant žirgo (dviračio) su pašonėje tabaluojančiu kardu („laikmenomis"). Jis savo kalbomis (konservatizmo idėjomis), žygiais (kryžiaus nešimu, bėgimu atbulomis) sužavi šeimininkę taip, kad ši vis daugiau laiko praleidžia su svečiu atklydėliu. Jie kartu vis dažniau kalbasi (kuria partijos rinkiminę programą), ravi rūtų darželį (lanko didvyrių kapus). Sodybos šeimininkės teisėtas vyras paleidžia žirgą į lankas (praranda kantrybę) ir ima vėzdą į rankas (žiebia konkurentui į tarpuakį).

Ir kas gi šioje istorijoje yra auka? Jokiu būdu ne prigautas vyras ir ne lupti gavęs senstelėjęs bernelis.

Auka save paskelbia sodybos šeimininkė, panorusi būti viso kaimo (rajono) ponia (mere).

Kodėl ji jaučiasi nukentėjusi? Ogi todėl, kad kaimas ėmė ir paprašė: jeigu nori ponauti, aiškiai pasakyk, kaip sekasi tvarkytis savo sodyboje; paaiškink, keli vyrai bus tavo pašonėje, kai tapsi kaimo viršiausioji. Bet šeimininkė to daryti nenori. Tik išdidžiai pareiškia: „Pasinaudosiu teise tylėti."

Koks šios istorijos moralas? Labai paprastas. Reikia saugoti rūtų darželį. Ypač tada, kai konservatorių partija net valstybės lygmeniu linkusi reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, skirstyti šeimas į visavertes ir nevisavertes.

Bet moralai tinka tik eiliniams žmogeliams. Didžiūnams taikomi kiti standartai.

Štai politikė R. Čigienė, įklimpusi į purvo balą kone iki ausų, šaukia: „Aš gyniau ir ateityje ginsiu visus, kuriems reikia pagalbos."

Taip ir norisi pasakyti - ačiū, Ramune, už gražius siekius, bet pasirūpink pirmiausia savimi.

Kita vertus, galima suprasti ir ją - juk reikia ko nors griebtis, kai skęsti. Šaukti, kad į balą įstūmė „galingieji", ir aplinkui tapšnoti - išbandytas rinkiminis triukas.

Vaidinti auką apsimoka - gal ims ir kas nors pagailės?

Mūsų tauta jautri, todėl konservatoriai ateinančiuose rinkimuose gali sulaukti balsų kaip paprasčiausios labdaros nukentėjusiems.

Bet svarbiausia, kad patys politinio teatro dalyviai nesusipainiotų tarp vaidmenų rinkiminiame spektaklyje ir gyvenime. Vaidinti auką - pakankamai rizikinga. Juolab kai į šį spektaklį įtraukiami asmenys, artistais būti nepasirengę - jų išgyvenimai tikri ir išties dramatiški.

 

Rasa Penelienė

2011-02-05

2011.02.04

„Valstiečiai" pakeitė politinę orientaciją?

Savaitraštyje „Veidas" skelbiamas savivaldybių rinkimuose dalyvausiančių partijų vertinimas.

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (LVLS), kuri įrašyta tarp dešiniųjų politinių jėgų - šalia konservatorių ir Krikščionių partijos.

Iki šiol „valstiečiai" buvo laikomi kairiaisiais, jų valdomi rajonai buvo spalvinami raudonai.

„Vikipedijos" duomenimis, LVLS - tai centro kairioji lietuvių politinė partija, susiformavusi bręstant Lietuvos politinei sistemai 1922 - 1936 metais.

Kai prieš kelerius metus ant premjero A. Kubiliaus dviračio sėdo P. Prašmantienė, „valstiečių" ir konservatorių bendra „važiavimo" kryptis atrodė tik kaip linksmas anekdotas.

Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1990 metų ji veikė Lietuvos valstiečių sąjungos pavadinimu. 2005 m. įvykusiame Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos suvažiavime buvo nutarta pasivadinti Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, tuo pabrėžiant 1922 m. įkurtos partijos darbų tęstinumą. Partijos pirmininke išrinkta Kazimira Prunskienė.

2009 metais prie partijos vairo stojo Ramūnas Karbauskis.

Kuriuo momentu „valstiečiai" persiorientavo į politikos dešiniąją?

Valstiečiai liaudininkai Biržų savivaldybėje kartu su socialdemokratais valdė rajoną beveik dvi dešimtis metų. Biržiečiams buvo aišku, kad jų rinktoje valdžioje - kairieji. Ir ramu.

Po mėnesio vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose jie vėl balsuos už „valstiečius", tikėdami, kad savo balsą ištikimai atiduoda kairiosios pakraipos politinei jėgai.

Kodėl apie pakeistą politinę orientaciją „valstiečiai" neskuba aiškiai pranešti rinkėjams?

LVLS tinklalapyje Biržų skyriaus pirmininkas Viktoras Rinkevičius kviečia balsuoti už partiją, aiškindamas, kaip „valstiečiai" nori būti arčiau žmonių ir jiems tarnauti. Tačiau tame tekste - nė žodžio apie partijos poslinkius dešinėn.

Kad „valstiečiams" itin rūpi Lietuvos žemelė ir jos turintys žmonės - ne naujiena. Jeigu jų nuoširdūs priešrinkiminiai šūkiai pildytųsi, vaizdas turėtų būti maždaug toks, kokio kažkada siekė kolchozų kūrėjai, žadėję paversti kraštą žydinčiu sodu, o kiekvieną valstietį - fizkultūrininku. Kiek tokios vizijos sutampa su vadinamąja dešiniąja politika - kitas klausimas.

Beje, konservatoriai prieš Seimo rinkimus savo rinkėjams taip pat nesakė, kad jie dėsis prie valstiečių liaudininkų, o „valstiečiai" nežadėjo eiti su konservatoriais. Bet... mainos rūbai margo svieto. Kažkada buvusių „eldėdėpistų" satelitu laikyta „valstiečių" partija, matyt, neatsispyrė esančiųjų valdžioje traukai. Ir turbūt neatsitiktinai Biržuose į susitikimą su žemės ūkio ministru konservatoriumi atėjo vietos „valstiečių"  viršūnės. Ne veltui šnekėjosi apie melioracijai skiriamus milijonus, kuriuos taip moka įsisavinti „valstiečiai".

Kaimiečiams ši savybė - siekis būti arčiau ponų, arčiau stipriųjų, arčiau valdžios - nėra atgrasi ir jie vėl sėkmingai pabalsuos už „valstiečius". Šiems su socdemais tapus rajono „ponais", vėl jiems nuolankiai tarnausim ketverius metus.

Atsiprašau. Buvau pamiršusi, kad prieš šiuos rinkimus „valstiečiai" žada tarnauti mums, kumečiams (sukant į dešinę, šį žodį reikėtų keisti į prakutusio verslininko - „Mėslitos" savininko - pamėgtąjį „varguoliai").

Trumpiau tariant, laukime būsimos „valstiečių" valdžios - tarnavimo varguoliams plius melioracijos iš peties. Dešiniojo.

 

Rasa Penelienė

2011-02-03

2011.02.03

Kaimiečiai - ašarų, džiaugsmo ir vilties žmonės

Mūsų valdžios politika neorientuota spręsti kaimo žmonių ekonominių ir socialinių problemų.

 

Dažnai tenka dirbti nuostolingai

Per porą dešimtmečių priimta daugybė įstatymų. Politikai savo sprendimais ne kartą koregavo Žemės reformos įstatymą, reorganizavo žemės tvarkymo tarnybas. Deja, nemažai sprendimų tik pakenkė Lietuvos kaimui, įvėlė kaimo piliečius į konfliktus, nuvylė panorusius grįžti į senąjį sodžių, kur jų prosenių šaknys.

Ūkininkų vaikai priversti ieškotis duonos svetur, nes kas metai didėja mokesčiai, iškyla daugybė kitų sunkumų. Žemdirbiams ne tik reikia kompensuoti stichijų padarytus nuostolius, bet ir leisti užsidirbti.

Valdžios vyrams reikia ne tik dalyvauti priėmimuose, džiaugtis išvykomis ir girtis, kaip Lietuva išbrido iš krizės, o veikiau pasidomėti, kaip Seimo priimti įstatymai paveikė paprastus kaimo ir miesto žmones, aplankyti juos pirmoje pasitaikiusioje sodyboje ir įsitikinti, kaip ir kuo jie gyvena.

Vis ignoruojama priimti Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą, kad mūsų produkcijos perdirbėjai negalėtų mokėti už ją mažiau nei savikaina. Kur rasi dosnesnį žmogų už kaimietį, dirbantį nuostolingai ir kraunantį grūdų, pieno, mėsos perdirbėjams milijoninius pelnus?

 

Ganiavos pradžią nustatė pienininkai

Pienininkai pernai jau kovo mėnesį paskelbė ganiavos pradžią ir kas mėnesį vis mažino pieno supirkimo kainas. O ar kas pamena tokius metus, kad kovą karvės būtų išgintos į ganyklas? Tuo tarpu pieno bendrovių savininkai mušasi į krūtinę, girdi, pabrango žaliava ir dėl tos priežasties kyla pieno produktų kainos. Juk tai, mano manymu, įžūlus akių dūmimas!

Pieno gamintojai rūpinasi žaliavos kokybe, o perdirbėjai ieško įvairiausių priekabių sumažinti įkainį ir taip sunkiai išspaustam pieno kilogramui. Ar ne laikas Žemės ūkio ministerijai peržiūrėti pieno tyrimo sąlygas, kad perdirbėjai negalėtų savavaliauti? Kodėl jie perka žaliavą iš Latvijos ir Estijos ūkininkų? Ar dėl tokių logistikos kaštų nekyla pieno produktų kainos? Ogi todėl, kad galėtų „paspausti" savo krašto ūkininkus - tegu nupigina, o jei nenori - tegu likviduoja ūkį.

Daug kaimo gyventojų vėl grįžta prie smulkaus ūkio, pasilikdami 2 - 3 karvutes. Padėtis daugiau negu apverktina.

Smulkiesiems pieno gamintojams mokama perpus mažesnė kaina už pieną nei stambiesiems. Kiek dar patiriama nuoskaitų dėl kokybės. Jos turi keliauti į Pieno kokybės gerinimo fondo asociacijos sąskaitą, bet pieno supirkėjai jas pasilieka sau.

 

Galvijų sektoriuje padėtis katastrofiška

Per nepriklausomybės metus šalyje galvijų sumažėjo nuo 2,3 milijono iki 750 tūkstančių - 3 kartus! Galvijų sektoriuje absoliučiai nežiūrima į perspektyvą, leidžiama išskraidinti veršelius net lėktuvais į Izraelį, lietuviški veršeliai gabenami furgonais į Ispaniją, Olandiją bei kitas Europos šalis, ir taip netenkama apie 80 proc. prieauglio.

Tai kokių pasekmių galima laukti galvijų sektoriuje? Katastrofiškų! Veršelių pirkliai moka brangiau, ūkininkams apsimoka geriau parduoti veršelį nei išauginti, be to, jiems taip pat reikia apyvartinių lėšų. Atkurti karvių bandą galima per 3 metus.

Lietuvoje yra per pusę milijono ūkininkų - pensininkų, kurie savo pensijas skirdavo karvių bandoms išlaikyti, pirkdami fantastiškai pabrangusius kombinuotuosius pašarus, mineralinius priedus ir vaistus. Kas mėnesį mokame mokestį Sodrai, o pensijas nukarpė, kad neliko nė duonai. Atseit esame dirbantys. Visai neadekvačiai grūdų kainoms brangsta miltai, duonos ir pyrago gaminiai. Žemės ūkio ministras siūlo duoną keptis patiems, nes ateityje jos kaimo gyventojai neįpirks. O Tarptautinio valiutos fondo išminčiai rekomenduoja mūsų Vyriausybei apmokestinti net pensijas, kurios ir taip vos ne mažiausios iš Europos Sąjungos šalių. Tai skamba grėsmingai.

Pieno ūkyje dirbame be poilsio dienų - neturime nei išeiginių, nei atostogų. Dirbame nuo ankstaus ryto iki sutemų, nežiūrėdami oro sąlygų ar sveikatos. Bet, mano galva, mes, ūkininkai - pensininkai, neturime skubėti viską išparduoti. Pieno gamyba turėtų tapti verslu. Deja, pas mus labai maža suinteresuotų, kad taip būtų.

 

Žemės ūkis - pažeidžiamas

Žemės ūkio sfera jautri ir pažeidžiama. Pernai iššalo žiemkenčiai, dėl gausaus lietaus negalėjome normaliai nuimti vasarinių javų, grūdas smulkus, menkas derlingumas, dar teko džiovinti, tai daug kainavo, padidino savikainą. Grūdų kainos buvo didesnės, bet eilinį kartą pabrango technika, cheminės augalų apsaugos priemonės, trąšos, degalai, ir išgaravo svajoti pelnai.

 

Problemų - nors griebkis už galvos

Gaila žiūrėti, kai maži vaikai keliasi 6 valandą ryto, lekia į mokyklinį autobusiuką. Koks gali būti neišsimiegojusio mokinuko aktyvumas pamokose ar žinių įsisavinimas? Daug kas norėtų, kad kaimuose vėl būtų atidarytos pradinės mokyklos.

Ne ką geresnė sveikatos reforma. Vienas po kito uždaromi ligoninės skyriai. Susirgę žmonės siunčiami į Panevėžį ar dar toliau, jau kainuoja kelionė. O vaistų kainos stulbina daugelį. Leistų įsivežti medikamentus iš Rusijos, Ukrainos - pirktume daug pigiau, palengvėtų visiems.

Uždarė pašto skyrius, pabrango laikraščių pristatymas, kaimiečiai atsisako spaudos. „Užgesinami" paskutiniai kultūros židiniai. Kultūros namai pavirsta „balių" vieta.

 

Kam naikinti, jei galima parduoti

Šiuo metu visos pajėgos tarytum metamos kovai su šešėline ekonomika ir kontrabanda. Sveikiname Vyriausybės žingsnius iš klestinčio šešėlio papildyti valstybės biudžetą. Būtų galima atkurti sumažintas pensijas, mokėti didesnes pašalpas, kurti naujas darbo vietas.

Deja, daugeliui žmonių nesuprantama, kam deginamos iš kontrabandininkų konfiskuotos cigaretės, maišomas su nuotekų dumblu spiritas? Mano manymu, įsteigus specialias parduotuves ir pardavus cigaretes, kad ir kontrabandine kaina, alkoholį perdavus perdirbti spirito gamyklose ir pavertus oficialiai prekiaujamais produktais, būtų pristabdyti kontrabandos mastai ir nemažai milijonų papildytas valstybės iždas.

Mokėti mokesčius niekam nėra malonu, bet reikia. Į šalies biudžetą žemdirbiai įneša nemažą indėlį. Tad mums taip pat svarbu žinoti tai, kaip ir kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Dažnai girdime apie valdovų rūmų atstatymą. Kas suskaičiuos, kiek milijonų išleista, kiek nuslydo pro šalį? Ar tai nėra beprasmiškai iššvaistytos lėšos?

Iškilo ištaigingi darbo biržų pastatai. Nejau jie tokie reikalingi tik registruoti bedarbiams? Gal galvojama statyti fabrikus, įdarbinti žmones? Tai būtų teisinga. Bet gal atėję kinai mūsiškius įdarbins jiems valyti batus...

 

Kantrybė turi ribas

Kaime yra daug gražių dalykų - pažiūrėkime, kaip gražiai atrodo darbščių ūkininkų prižiūrimi laukai ir išpuoselėtos sodybos! Sunkus ūkininkų darbas, reikia labiau gerbti tuos, kurie padeda žemei atlikti jos misiją - teikti maistą žmonėms.

Žemės ūkyje suradau gyvenimo grožį ir prasmę. Dirbau iš širdies, negailėdamas sveikatos, kuo galėdamas padėjau žmonėms. Esu įgijęs mokslinio agronomo kvalifikaciją, stengiuosi savo žinias perduoti jaunimui. Neprarandu vilties, kad kaimas ir žemės Lietuvoje - amžini. Tačiau Lietuvos ir žemės ūkio ateitį lems valdžios politika. Žmogaus gyvenimas trapus ir trumpas, juo eksperimentuoti negalime. Valdžios vyrams derėtų suprasti, kad pirmiausia reikia tvarkyti žmonių gerovę, o ne raminti vaikų ir anūkų būsimu laimingu gyvenimu, šalies suklestėjimu ar dar kitokiomis utopijomis. Jei ne Europos Sąjungos ir mūsų valstybės parama, kaimas neišgyventų.

Ir jeigu mūsų politikai rimtai pažiūrės į nedarbo ir kitas socialines problemas, panorės jaunimas grįžti iš svečių šalių, statysis namus tėvų žemėje, augins savo atžalas - kaimas atgis.

 

Petras Remeika,

Pasvaliečių kaimo ūkininkas,

Lietuvos nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas

2011-02-01


2011.02.01

Kaukių paradas rinkimų loterijoje

Už šios loterijos bilietus taip pat mokama.

Pinigais ir energija, viltimis ir gudriais, toli siekiančiais planais. Ir ne vien visuomenės labui ar nuskriaustų bei nuskurdintų gyvenimui pagerinti. Tačiau pernelyg dažnai brangiausiai sumoka tie, kam visai nereikėtų mokėti - rinkėjai.

Esu tikras, kad savivaldybių rinkimų loterijoje per visą Lietuvą yra tokių kandidatų, kurie a p r i o r i jau labai gerai suplanavę įvairias asmeninio turtėjimo ir savo rato žmonių strategijas, „viešųjų pirkimų" galimybes, aptarę jas grupiniuose, nebūtinai tik partiniuose būreliuose.

Skirtumas nuo kitų loterijų, pavyzdžiui, „Teleloto", čia tėra tik vienas - šios loterijos dalyviai privalo dėvėti kaukes ir dalyvauti kaukių parade.

Kaukes jie siuvasi patys, siuva jų bendražygiai, politinio verslo draugai, partijos, juos palaikanti arba nepalaikanti žiniasklaida.

Rinkimuose dalyvaujantys politikai dažnai pasipuošia patriotų kaukėmis.

A.Balbieriaus nuotrauka

Visas kaukes bandoma labai puošti ir gražinti būtais ir nebūtais nuopelnais, išsilavinimais ir prasilavinimais, o ypač tuo, kas bus padaryta, jeigu... Žinoma, šių kaukių grožis šiame parade niekada neprilygs Naujametinio kaukių baliaus ar Venecijos karnavalo grožiui. Kodėl?

Labai paprasta atsakyti - nes šis paradas laisvuose rinkimuose nėra... laisvas. Jo dalyviai yra sukaustyti, įsitempę, jie neturi arba yra praradę, arba bijo vieno iš pagrindinių dalykų - žaismingumo. Žaismingo ir laisvo elgesio, elgsenos; laisvo, o ypač iš tiesų atviro - kalbėjimo. Jie „amžinai įsipareigoję" - ypač savo partijai, įsivaizduojamiems rinkėjams, „visai" tautai ar pakišų nešėjams; pagaliau savo postų naudai, nes šiais laikais postas valdžios struktūrose yra pakankamai stabilus ir ne taip jau krizės paveiktas verslas... O ką kalbėt apie buvusį - ir visi jie tikisi, kad jis sugrįš - „klestėjimą", galimybę dosniau duoti ir dosniau atimti. Pagaliau šiame parade jie dedasi ne laisvas kaukes, o tik tokias, kokių reikia arba kokias užsidėti jiems pataria jų grupelės; pagaliau - tos kaukės jau savaime siekia „naudos" - t. y. joms padedant jie nori būti išrinkti, tapti „gudriausiais ir geriausiais"...

Deja, dažnas politiko kalbėjimas yra ribotas, neretai - bukas, semantine prasme tuščias ir juokingas, standartizuotas, pagyrūniškas ar net melagingas. Jei kas surinktų į vieną - pačią nuobodžiausią knygą - kad ir šių metų savivaldybių rinkimų kampanijos visų centrų ir užkampių politikų pasisakymus ir pažadus, pamatytų siaubingą, banalią ir totalinę „matricą", žinoma, retsykiais su retomis maloniomis išimtimis. Tos „knygos" tekstai ideologiškai tilptų kažkur tarp Juozapėlio Erlicko įžvalgų ir dabar jau primirštų kokių nors TSKP tezių, privalomų „broliškoms" tautoms, tik apverstų aukštyn kojomis... Man liūdniausia, kai standartiniais šablonais kalba ir mąsto ne kokios politinės visuomenės siurbėlės, o iš tiesų „vis dar pasitaikantys" dori ir nesuteptos reputacijos politikai. Deja, jie Lietuvoj tampa išnykstančia rūšimi, nes į valdžią antrą ar kelintą kartą veržiasi tie, kurie jau tapo „profesionalais" - buvę merai ir vicemerai, skyrių vedėjai ir patarėjai, partijų skyrių ir skyrelių „viršūnėlės", apsistatę savais pataikūnais ir pan.

Mes pamiršom Sąjūdžio laikų mintis apie tikrą rotaciją, kuri visai nebepasiekia pilkųjų kardinolų luomo, kuris yra atsakingas už visą bjauriąją Lietuvos valdininkijos sukurtą biurokratijos (pagardintos naujais, universaliais eurobiurokratijos prieskoniais) ir valdžios savanaudiškumo tvarką. Tai „profesionalų" luomas, apaugęs šios nepriklausomybės laikų kerpėmis ir pelėsiais, kentauriškai suaugęs su savo kėdėmis, deja, neturintis idėjų, vizijų ir vaizduotės; vietoj intelekto ir tiesos pasirinkęs gudrumą ir „politinį diplomatiškumą".

Ar mes norime, kad jie vėl visi tie patys ateitų ir kartotųsi lyg įstrigusi retro vinilo plokštelė - Biržuose ir Vilniuje, Visagine ar Balbieriškyje?

 

Alis Balbierius

2011-01-29

2011.01.10

Sausio sniego dainoj

Sausio sniego dainoj auga šviesa - didelis šviesos pumpuras, kurį dar vos regime realybėje, bet kuris būsimajame laike vis didės, augs, kils virš sniegynų.

Švenčių šventė yra ne mūsų religinės, istorinės ar visuomeninių santvarkų „nurodytos" šventės, bet kosminis Saulės sugrįžimas, šio sugrįžimo vienis, šviesos religija, kurios apologetas esu tikrai ne aš vienas tarp žmonių ir visų kitų gyvybės formų,  bėgiojančių ar skraidančių, ar įleidusių šaknis į maistingą žemės tamsą - dirvožemį.

Šviesos pumpuras dabar augs pūgose ir niūriausiose viduržiemio ūkanose, žvaigždėto speigo spragėjimuose, slys kaip šilkas per samurajaus kardo ašmenis švelnių atodrėkių akimirkomis kažkur be galo toli, tolimoj viduramžių Japonijoj ir kartu be galo arti, šalia - lyg skaitant Basio ar Issa trieilį... (Vienas mano bičiulis kultūrologas savo esė rašė, jog vieno gero haiku gali užtekti visam gyvenimui, kad jį medituotum...)

Ar - lyg jau skaitant ir lietuviškai - slaptąją samurajų knygą - „Hagakurę", kurioje daug kalbama apie mirtį, bet tą mirtį sausio pradžios sniego dainoj nustelbia samurajų kardu slystančio šilko įvaizdis ir augantis šviesos pumpuras, kuris vis didės ir didės pavasario link...

Ir pernykštė, ir ši žiemos turi kažkokio archetipiškumo, kad net klausiu savęs - iš kur - gal iš senų atvirukų - tos tikros, snieguotos, gilios „lietuviškos" žiemos įvaizdis, slypintis kažkur many, jau neišraunamas ir neišdildomas?.. Žiemų, kurios gražios savo sniego didumu ir kartu sunkios tiems, kas paskęsta tuose snieguose - nuošalių kaimų ir vienkiemių žmonės, paukščiai ir gyvūnai, sunkiai besurandantys savo kasdienę duoną sniego tyruose.

Kažkada klausiau savęs - kas yra sniegas? Ar sniegas yra vandens stebuklas, ar atvirkščiai - vanduo yra sniego stebuklas? Ar galima atsakyti į šį keistą klausimą apeinant dar trečiąją formą - ledą. Ledą virš upių ir ežerų ar ledą, gimstantį po atodrėkių iš tirpstančio sniego. Ir, žvelgiant į sniegynų tvaną, apsėmusį šitą žemę, prieš akis jau kartais sutyvuliuoja pavasario polaidžių vandenys su kamuolinių debesų atšvaitais, su skrendančio kiro ar pempės atspindžiu balos veidrodyje.

Sniego dainoj dar girdžiu būsimo viduržiemio pranašystes, speigo švilpesį lyg mostą samurajaus kardu vėjyje ir - svarbiausia - tą didelį, begalinį it Žemės rutulys ir vis dar augantį šviesos pumpurą, sulipdytą iš saulių ir mėnulių bei kitų dangaus šviesulų kartu su miriadais realių medžių ar kitų augalų pumpurų, kurie, jau užsimezgę rudenį, laukia savojo laiko.

Sniego dainoj tiems, kas ją girdi, sutelpa visas visų metų laikas, visi visų metų vaizdai ir pojūčiai, patirtys ir atmintys, dabartis ir dvi jos beveik niekad neegzistuojančios seserys - praeitis ir ateitis...

Sniego daina girdėsis dar ir tada, kai jau žydės vyšnios.

 

Alis Balbierius

2011-01-08

2010.12.30

Politinis striptizas, triušiai ir kt.

Šiandien vyksta paskutinis šios kadencijos Biržų savivaldybės tarybos posėdis. Jis, kaip prieš savaitę išsireiškė meras, esąs „dėl sąvartyno". Tada, prieš Kūčias, anot jo, vyko paskutinioji „šios kadencijos šventė".

Ji buvo ypatinga - apnuoginusi aktyviausius politinio vyksmo dalyvius.

Tikrą politinį striptizą sušoko socialdemokratas meras R. Ramonas.

Jo laikysena posėdžio metu liudijo, kad per dvi kadencijas karaliaus drabužėliai taip nusidėvėjo, kad nebepajėgia pridengti net intymiausių vietų. Žodžiavimasis sporto mokyklos tualetais, garbės piliečiais, Sausio 13-osios „švente" plaikstėsi kaip skarmalas.

Politinėje scenoje buvo visiškas atsipalaidavimas: praskydusi mintis, nevalingai tabaluojantis liežuvis ir prarastas nuogybės pojūtis.

Kai striptizas šokamas sąmoningai apsinuoginant ir demonstruojant savo privalumus, žiūrovai paprastai ploja.

O kaip reaguoti, kai į sceną pakyla politinę nuovoką, vertybinius orientyrus praradęs karalius, nebenutuokiantis, kad yra nuogas?

Pavargėlis turėtų kelti gailestį.

O jei tas scenos veikėjas aktyvus ir dar iniciatyvus? Jeigu jis ne tik siekia bučiuoti per penkiasdešimt perkopusias bendrapartietes (įsivaizduodamas, kad jos tai daro pirmą kartą), bet ir valdyti dar vieną kadenciją?

Žymiausi astrologai ir šamanai kaip susitarę tvirtina, kad 2011-ieji atneš daugybę nemalonumų. Visos esamos problemos, anot jų, šiemet dar labiau paaštrės.

Į mūsų nuodėmingą žemę kaip tik žvelgs negailestingas Plieninis Triušis, kai čia vyks savivaldybės rinkimai. Mirktels jis žvaira akimi ir, žiūrėk, dalinsime savo balsus, kam pakliūva. Ir vėl stos valdžia, kuri geriausiu atveju tik juokins.

Sakysite, bloga valdžia - tik smulkmena, palyginus su liūtimis ir sausromis, šalčiais ir karščiais ar kitomis nelaimėmis?

Bet tik nuo jos priklauso, ar nuvalytu keliu į darbą keliausime, ar mūsų gatvė bus šviesi, ar vaikai ankstyvo ryto sutemose nešals laukdami slidinėjančio mokyklinio autobuso, ar spės mus pasiekti už keliasdešimt kilometrų esanti medicinos pagalba.

Prieš šventes niurzgėti nevalia? Reikia tik gerų emocijų?

Jų tikrai netrūks keliant naujametinę šampano taurę su draugais ir artimaisiais.

Ištroškusieji pozityvo, gerų naujienų bet kada gali užversti laikraščio puslapius ir įsijungti televizinius pageidavimų koncertus arba išeiti į gryną orą pasivaikščioti, arba skaniai užkąsti.

Liaupsinti valdžios pasiekimus, svajingai aprašinėti gėrį ar užsiimti šiaip maloniais užkalbėjimais ranka nekyla nei prieš šventes, nei po jų.

Padrąsina ir politikos apžvalgininko V. Laučiaus žodžiai: „Dėsninga nedemokratinių režimų savybė - gerųjų naujienų gausa viešojoje erdvėje. (...) Natūralu ir sveikintina, kad demokratinėse valstybėse žiniasklaida kritiškai žiūri į valdžią ir per padidinamąjį stiklą vertina jos veiksmus."

Didžiausias ateinančių metų pradžios įvykis - vietinės valdžios rinkimai.

Jų finišas beveik sutampa su tradiciniu teatrų festivaliu „Žaldokynės kraštas". Ar rinkimai netaps dar viena šio festivalio drama, komedija, tragikomedija? Kas išeis į politinę sceną - kaimo saviveiklininkai, apsipešioję striptizo ereliai ar profesionalai, girdintys ir matantys publiką?

Pirmasis joje pasirodė kandžiai besišypsantis liberalsąjūdiečių vadas K. Slavinskas. Įkandin jo į sceną išėjo vienintelis nepriklausomas kandidatas J. Užkurėlis iš Sližių kaimo. Tačiau visą rinkimų sąrašą pirmieji į rampos šviesą išvedė konservatoriai. Devyniolika kandidatų į tarybos narius atrodo kaip graudulingos melodramos veikėjai. Mat dauguma jų - pedagogai ir pensininkai.

Drąsa visu sąstatu išeiti pirmiesiems, žinoma, įkvepia. Ir sykiu stebina, kad ryškiausia sąrašo žvaigždė paslėpta šeštajame plane. Kam ji - fonui apšviesti?

Akivaizdu, kad rinkimų kampanijoje įtampų ir intrigų netrūks. Pailsėti nuo jų bei kitų problemų nepavyks.

Dejuojantiems dėl gerųjų naujienų stokos V. Laučius rekomenduoja skaityti Vyriausybės (savivaldybės) pranešimus spaudai. Arba įsigyti kačiuką.

Manau, tam tiktų ir triušiukas.

 

Rasa Penelienė

2010-12-30

2010.12.28

Dzeno

Arba keli „nepašvęstojo" prisilietimai prie to, kas šviesu.

 

Kaip varganas europietis, kuriam nelemta pasiekti Rytų gylį, o juo labiau kokį nors nušvitimą - satori - periodiškai domėdamasis dzenu ir kartais atsiremdamas į jį ar kitus jam artimus Rytų dalykus (dao, budizmo klasikos pradmenis ar nuostabiai pagonišką japonų šintoizmą), aš ir nesiekiu to nušvitimo.

Geriausiu atveju tikiuosi mažų europietiškų „prašvitimų" ir tikiu, kad jų mano gyvenime būta ir dar bus, kaip ir kiekvieno kito pasaulio žmogaus, net ir niekada nieko negirdėjusio apie nušvitimą, tačiau užsiimančio kūryba, kurios vadinamieji „įkvėpimo" dalykai, neabejoju, yra giminingi dzenbudizme suprantamam nušvitimui.

Mano asmeninė patirtis sako, kad taip yra iš tiesų, tačiau to žinojimo kiti negali patikrinti, nebent jie jį įgytų patys.

Ir vis dėlto kaip tas „varganas europietis", kuriam, daugumos kitų europiečių nuomone, neįmanoma iš tiesų „nušvisti" kaip japonui ar kinui, vis dėlto aš tikiu, kad tai yra įmanoma. Vien dėl to, kad pernelyg daug protingų europiečių tiki priešingai.

Ir, nors nesiekiu to nušvitimo, mano vidinis gilusis „aš" sako, kad tai galbūt yra įmanoma.

Ir dar paradoksaliau - nors nesiekiu nušvitimo, bet kažkas manyje jau savaime yra iš to, ko aš nesiekiu.

x x x

Palyginus su kokiu nors monoteistiniu tikėjimu, dzenas pats yra ir tikėjimas, ir tas, kuris tiki, ir tas/tai, kuo tikima. Dievas, tikėjimas, tikintysis - be Dievo.

Tik šviesa, užliejanti viską - kažkodėl ją jaučiu, lyg būčiau ir šiek tiek „prašvitęs", nors, kaip minėjau, netikiu, kad kada nors nušvisiu; greičiau tai stengiuosi suvokti pačiais įvairiausiais „sumauto europiečio" jutimais ir žongliravimais proto galiomis, žiniomis, kurios teka į mane kaip upė ir išteka, kartais nepalikdamos beveik nieko, ką galėtum dabar „atsiminti", išskyrus tikėjimą, kad pasąmonė ir visa kita, kas joje ar net po ja, tas žinias (patirtis, žinojimus, idėjas, fantazijas, utopijas) sutalpina ir kad jie bet kada, vienaip ar kitaip „sužadinti", gali išnirti ir tada, kai jų reikia, ir tada, kai nėra jokio „poreikio"...

x x x

Dzenas yra tai, kas turi išskirtiniausias nepaprasto paprastumo savybes. Bent iš išorės, daugiausia protu, „pačiupinėjus" dzeną, pradedi ne tik suvokti, bet ir nujausti, kas jame slypi ir kokios galimybės sutapimo su pasauliu ir savimi slypi tame dzeno judesyje, kuris, kaip teigia jo nedaugžodžiaujantys apologetai, iš esmės yra nenusakomas žodžiais, tik perteikiamas netiesiogiai, susieja dzeno žmones kažkokiu „lauku", kuris suvokiamas ir jaučiamas be komentarų.

Bet pradžioj vis tiek būna žodžiai; be žodžių, kurie užrašyti įvairiomis kalbomis apie dzeną, kaip „nepašvęstasis" europietis apie jį nieko nežinočiau.

x x x

Aš nežinau dzeno ar budizmo istorijos tiek, kad galėčiau pasakyti, ar jais kada nors istorijoje buvo pasinaudota ar prisidengta taip, kaip monoteistinėmis religijomis, pavyzdžiui, krikščionybe ar islamu. Nors ir Rytai, ne tik kokie inkvizicijų išradėjai Vakarai, garsėjo senovėj savitu žiaurumu.

Bet ar dėl dzeno „tiesos" apskritai įmanoma žudyti ar priversti vergauti? Ne ta panašių nereligiškų religijų prigimtis. Argi nušvitusysis - Buda - buda - norėtų sunaikinti visus tuos, kurie nenušvitę arba nesugeba/nesugebės nušvisti? Absurdiška mintis.

Jei prigimtine ir kultūrine bei geografine prasme dabar būčiau    t a b u l a   r a s a, be jokios abejonės rinkčiaus ne kokį monoteizmą, o dzeną, budizmą, daosizmą ar šintoizmą - plius - su neišvengiamu šių dienų panteistiniu - pagoniškai ekologiniu - atspalviu.

Religijos be dievo, man regisi, kur kas geresnės pasauliui ir teisingesnės visomis įmanomomis dabarties prasmėmis, o ypač - orientuojantis į neišvengiamą ekologiškesnę ir poreikius apribosiančią ateitį.

Mano netikėjimas netrukdo kitiems tikėti net ir žiauriausiais monoteistiniais dievais, nes kartais dar baisesnis žmogus būna tas, kuris niekuo netiki.

Mano netikėjimas turi šiek tiek dzeno; ir netikėjimas kartu su tikėjimu ištirpsta vienyje, kad ir nenušvitusioje - būtyje.

Aš neįsivaizduoju to man galbūt nepasiekiamo su laužtuvu rankoje dzeno, trokštančio suardyti visą pasaulį arba „atversti" jį į vienintelį - savo - teisingą tikėjimą...

Dzenas, kaip aš jį „suprantu", žmogui pirmiausia yra savęs tobulinimo kelias, nuo ko viskas ir prasideda.

x x x

Žmogus, netobulinantis savęs, tiesiog ištirpsta pasaulyje, yra ištirpinamas pasaulio paviršių žaidimuose, nunešamas jo srovės kaip šapelis. Tai - daugumos dalia, o tarp jų dar yra tokių, kurie, regis, niekada negimė ir niekada negyvena, nors valgo, alsuoja, užima erdvę ir turi visas teises.

Žmonės, kurie tobulina save, - šiuo atveju dzeno žmonės - man regis, ištirpina pasaulį savyje ir taip su juo „susivienija". Pasaulis ir žmogaus „aš" tampa tolygūs, jų net neįmanoma atskirti. Tai fizinė, dvasinė, viršlaikė ir viršerdvė būsena, ekologinis ir metafizinis vienis. Tiesiog - vienis, visi kiti žodžiai tėra nebūtini ornamentai, prasta „grožinė" ar „filosofinė" literatūra. Interpretacija tam, kas nebeinterpretuojama.

x x x

Tam tikra prasme dzenas yra... žaibas. Žaibas, perskeliantis sąmonės riešutą ir apvalantis jį nuo visų išankstinių sluoksnių, kurie yra užkloti ant mūsų prieš mūsų valią, tiesiog „likimo, auklėjimo, kultūrinės terpės, tradicijų" ir t. t.

Tai neretai tėra žavūs kalėjimai, kurių grotas mes nuolat patys tikriname ir visaip stipriname, neduokdie, kad tik neišeitumėme į laisvę. Neduokdie, kad tik nepasikeistų mūsų neva „savi" įsitikinimai ir tikėjimai, mūsų „pažiūros" ir „žinios".

Dzeno žaibas gali išvaduoti iš to daugeliui malonaus kalėjimo ir parodyti tikrąjį daiktų veidą, tikrą šviesą išorėje ir viduje, kur lyg daiktuose atomai slypi mūsų esmės.

Absurdiškiausia, kad mūsų tradicijos ir visuomenės moko mus, kaip geriau prisitaikyti prie tų išankstinių kalėjimų, kuriuos mes randame vos atėję į šį pasaulį.

Kartais tai blogesni kalėjimai negu tie, kuriuose kali recidyvistai ar sąžinės kaliniai, nes šiuo atveju įkalinami tik jų kūnai.

x x x

Manau, kad menininko harmonijos, pasaulio vienovės bent kūrinyje ar savyje paieška savotiškai panaši į dzenbudisto vienuolio - mokinio - paieškas. Tikiu, kad ne vienas „kūrybos aktas" yra pakankamai arti to, ką dzenbudistai įvardija kaip „nušvitimą". Menininkas, kurdamas kūrinį, daugiau ar mažiau „prašvinta". Menininkas, regis, neretai ieško kažko panašaus, ko ieško dzeno pasekėjas, bet dar nėra suradęs to savo galutinio tikslo, kuris pakeičia pasaulį, nors kitiems jis lieka nepakitęs.

Galbūt menininkas tam tikra prasme sąmoningai „pasmerktas" išlikti nesuradęs galutinės harmonijos, pilnatvės, vienio stotelės, nes būtent tas nuolatinis buvimas netoli to, ką nujauti, ir yra stimulas kurti.

Turiu galvoj vakarietišką menininko lemtį; neturiu patirties apie rytietį menininką, kuris kuria jau „nušvitęs". Galbūt kai kurie nušvitę menininkai jau ir nebekuria, nes nebėra prasmės kurti nušvitus?

x x x

Dzeno pasekėjo individualus tikslas sutampa ir su ekologijos, pasaulio gelbėjimo (išsigelbėjimo) tikslais ir viltimis.

Šiuolaikinė ekologinė ideologija gamtą ir pasaulį, visatą suvokia kaip vienį, kuris yra supintas iš žavios ir įvairios, gyvos ir negyvos, iš dvasinės ir fizinės, dabartės jau - ir virtualios, įvairovės.

Dzenbudizmo, budizmo, daosizmo, japonų šintoizmo artimumas gamtos esmei - tiek žmogaus vidinei, tiek gamtos apskritai - ekologine prasme tarp religinių sistemų, filosofijų ir pasaulėžiūrų neturi sau lygių.

Ne veltui dauguma pasaulio ekologų seniai mano, kad tik budizmas ar kažkokia panaši sinkretinė pasaulėžiūra tegali padėti išgelbėti pasaulio gamtą, planetos biosferą ir žmoniją.

„Giliosios ekologijos" pradininkas Arne Naess teigė: "...mano nuomone, budizmas yra vienintelė religija, kuriai save priskirčiau, nors nesu budistas. Ji yra geriausia. Ką gi, budistų kelio prasmė iš tiesų yra labai didelė."

Daugelio nuomone, dzenas yra aukščiausia ir geriausia, ką sukūrė laike ir erdvėj besišakodamas budizmas.

 

Alis Balbierius

2010-12-28

2010.12.23

Su Kalėdomis

Dienos skuba viena krytimi - į Kalėdas.

Tikime, kad Kūčių vakaras ras mus, spėjusius susėsti prie balta staltiese dengto stalo, kad šalia bus patys brangiausi.

Tikėkime, kad žodžių, ištartų tą vakarą, nenusineš pūgos - kad jie tyliai leisis į mūsų širdis.

Tikėkime, kad neištartieji virs stebuklais, kuriuos matysime išsaugotuose vaikystės Kalėdų žaisluose, girdėsime vaikų klegesy, ragausime su šokoladu, varvančiu per mylimo žmogaus pirštus.

Kalėdų rytą nebus užpustyti mūsų takai. O jei ir bus, sniegas švies švaria baltuma ir jį bus lengva kasti iki pat kaimyno namų durų. Jeigu tik šis nebus spėjęs nukasti pirmasis - iki mūsų durų.

Namai kvepės kava, imbieriniais sausainiais. Ir tas Kalėdų kvapas veršis per langus, duris, kaminus, sklis į kiemus, viliodamas švęsti.

Tą rytą išnyks niurgzliai, ligos, nedraugai. Ir piktieji kaimynų šunys vizgins uodegas.

Į langus švies grįžusi saulė, o ant palangės nutūpusi zylė smalsiai žvilgčios vidų. Ir ten matys laimingus žmones.

Tikėkime, kad toks rytas išauš.

Su Kalėdomis.

 

Rasa Penelienė

2010.12.20

Inventorizacija

Advento laikas - teisė į tiesą, atsitraukimo galimybė. Patylėt ir išgirst, kaip pasaulis nutoldamas trankosi, barasi. Sudaiktinta kasdienė tavo egzistencija nekelia esminių klausimų. Nėra laiko. Iš tiesų tampi miniažmogis, esantis daugiau kitiems negu sau...

Šventės sužeidžia, perspėja: dar vieneri metai. Iš švenčių, ko gero, svarbiausia perimti universalijas: namų jausmą, sielų bičiulystę, giminės atmintį (aristokratiškumo požymis!). Džiugių sugrįžimų dienos į vienintelę žemės vietą, namais vadinamą. Kaip tai išsaugoti?! Amžinąjį grįžimą namo. Žmogus gali būti laisvas kosmopolitas, bet jis turi žinoti, kur jo namai, fatališkoji sugrįžimų vieta.

„Jau niekada niekada - niekur / negyvensiu šitaip ilgai, kaip ten vakarais" (M. M.). Visam laikui prarasti tėvų namai, kvepiantys vaikystės valgiais. Kiekvienas turi savo gyvąjį šventą paveikslėlį iš vaikystės - nuo vienišystės, nuo pykčio, nuo akligatvių saugantį. Turi kiekvienas. Ir per šventes jis atgyja. Norisi jį pakartoti, perduoti, kad grandinė nenutrūktų. Nepasiduoti dovanų, lakstymo, pirkimo bumui (tai irgi gynyba?). Tiesiog suasmeninti tuos šventinius vakarus, kad jie taptų jėga, galinčia laikyti....

Bet vaikystės (praeities) kelias susuktas, supakuotas. Uždraustas išvynioti. Turėtum jį perduoti savo vaikui. Brangiausia dovana, nepavaldi senaties terminui. Taip paprastai - susėsti prie stalo ir pasakoti tas pačias istorijas, kurias visi žino atmintinai, bet jos atrakina, atitirpina, prajuokina, pravirkdo, suvienija, paliudija bendrumą. Taip kuriamas šeimos (giminės) epas.

Kažkaip išsikreipė Kalėdų senio idėja. Juk tai stebuklo metafora - įeiti pas visus VAIKUS pro visus užraktus, langus, kaminus. Stebuklo (ne dovanų!) simbolis. Dabar visas svoris perkeliamas į dovanas. Mažų dovanėlių bumas. Niekaip negaliu išsiaiškinti jų prasmės. Visokių mažmožių, kurie turėtų džiuginti. Prekiniai santykiai, sakyčiau (reklamos aukos). Aišku, nebūtinai taip yra, kaip man atrodo. Čia tik priešventinis sindromas. Pirksiu vis dėlto, pasiputosiu ir pirksiu, kad nepasirodyčiau nedėmesinga ir galėčiau atsilyginti, jeigu ką....

Šiaip tai lauki šventinių pašnekesių su tais, kurie tau svarbūs. Brangūs. Surinksi visų metų mintis, veiksmus, atoveiksmius, prakeiksmus ir t.t. Inventorizacija tokia šventinė....

.... O ką daryti, jeigu tavo Kalėdos nu-kai-no-tos? Sėdi „Maximos" vežimėly vidury pagyvenusių maistų ir šaiposi iš visų egzistencinių paistalų. O jeigu rimtai - parsineši tokias šventes namo. Greito vartojimo - neapnuodysi nei kūno, nei sielos. O jeigu ir... Tai ką? Tiek tarnybų budi! Mokesčius tai moki, draudimą turi... Įsivaizduoji (kaifuoji!): vyrai padeda „čerką", nekalėdiškai nusikeikia... Gal dar paskambinti gaisrinei? Neva užuodžiu negerą kvapą. ... Dar kokiems dviem šventes sugadinsi. Gal tau, kaip tai pensininkei iš „Dviračio žinių", dėmesio trūksta?! Tai va, apie dėmesį ir kalbame. Atjautą, taip sakant. Neseniai viena buvusi kolegė, gyvenanti Olandijoje, taip paprastai pasakė (net nejauku pasidarė): „Kokia tu laiminga, kad Biržuos. Kokie geri čia žmonės. Ten jiems viskas „dzin"... (Ta kolegė nepataisoma optimistė, beje). Ar aš (tu) laiminga (as), kad Biržuos? Kad šventės?

... jau kaip ir norėtųsi rimties, tylos. Rimtai. Bet kad tos akcijos - atrakcijos supurto, negali nereaguoti, atrodo, kas odą plėštų. Vėžiu sergantiems, sriubos išsiilgusiems, vežimėliuose sėdintiems. Iš blizgančio popsinio melo, apsiputojusių kalbėtojų neatsiranda nei tikrasis gerumas, nei atjauta. Kodėl tos aukos negalėtų būti tylios - kaip ir tų žmonių skausmas, nelaimės? Šito labiausiai ir baisu - butaforinių, demonstracinių Kalėdų... Va, žinau pas ką galėčiau nueiti arbatos ir padovanot pačias Kalėdas. Pasikalbėti esmiškai, pakartoti ritualus. Nenueisiu. Skauda. Dviejų nevilčių būtų per daug... (Sakai ką? Ne. Tik pasigirdo...).

... šiaip tai iš liūdesio viskas. Iš noro dalintis, juk „kalba yra vienas iš pagrindinių aktų būti kitame ir kitam" (A. M.). Ir tyla. Gydanti. Atėję Jobo paguosti jo draugai visą savaitę sėdėjo tylėdami. Taigi tokia likimo dovana, jei turi su kuo tylėti...

Tai va - linksmų švenčių linksmiesiems (pavydžiu kiek, jei atvirai); liūdniesiems - velniop tas šventes! Išgerti migdomųjų ir jos praeis. Nuosaikiesiems -viskas bus gerai. Jūsų dovanos bus įvertintos, viskas bus kaip turi būti. Kantriu gyvenimu jūs to nusipelnėte...

... atsitraukti nuo visų, nuo visko per saugų atstumą ir išgirsti savo gyvenimą. Kad galėtum eiti toliau. Ir su tais, kurių nebėra. Adventas. Atleisti sau ir kitiems. Kiek gali. Tik tiek.

 

Irute Varzienė

2010-12-18

2010.12.14

Taip yra. Ir taip reikia

Kalendoriniams metams baigiantis, o liturginiams tik prasidėjus, prisimeni gyvenimą. (Tiksliau tai, kas teikia džiaugsmą.) Randi tam laiko. Nuolat vertini gėrio ir blogio kovą. Ieškai teisybės melo verpetuose. Šviesos - nebūtinai tunelio gale. Gyveni. Taip yra. Ir taip reikia.

Optimizmą palaiko teigiami gyvenimo aspektai. Žmonės. Nuotykiai. Netikėtumai. Ekstremalios duotybės. Sumąstyti ir (ar) atrasti patirties lobiai. Visa tai, kas žmogui primena, kad jis vis dar žmogus. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Krikšto metu gavęs Šventąją Dvasią.

Žmogus pašauktas atlikti kilniausią savo duotybę - dorai ir teisingai gyventi.

Netikiu tais, kurie netiki gėriu. Šviesos visuomet daugiau. Nes žmogus pakviestas šviesai. Nuo Kalėdų iki Velykų. Ir nuo Velykų iki Kalėdų. Ištisus metus.

Advento prasmė - atėjimas. Kalėdų rytą gimstančio Kūdikio. Atėjimas to paties Dievo ir laikų pabaigoje. Kitokio advento nebūna.

Laukiant Kalėdų ir šviesos, prisiminimuose gausu gyvenimo. Tokio tikro. Pamokančio. Įkvepiančio.

Gyvenime sutinki žmogų. Tik pastarojo akivaizdoje suvoki, kas pats esi. Žmogus. Jis tave moko, skatina, ugdo, veda. Kartais sustabdo.

Tai gyvenimiškoji filosofija. Meilė išminčiai. Ir išminties meilė. Visi nori būti filosofiški. (Bent šiek tiek!) Telieka pamilti išmintį.

Išminties reikia visur. Net pereinant gatvę. Pasirašant. Mokant už būtiniausius maisto produktus. Sekant pasakas.

Sykį mačiau žmogų, kuris prieš pereidamas gatvę, apsidairė, kad ne laiku išėjęs į važiuojamąją dalį, nebūtų per prievartą pavežėtas ten, kur nenori. Jis suprato, jog sveikatos neatgausi už jokius pinigus. Sveikatą reikia saugoti pačiam. Kaip ir gyvenimą.

Išminties užuomazga.

Autobuse vaikas užleidžia atsisėsti vyresniajam - irgi optimizmo pavyzdys Kalėdoms. Tiek nedaug tereikia, kad vaiko ir suaugusiojo bendrystė būtų abipusė.

Sutikau žmogų, kuriam malda kasdienos tėkmėje yra kaip degalai automobiliui. Besimeldžiantis žmogus nekaulija Dievo įmantrių dalykų. Dėkoja. Už sumažintą neįgalumo pašalpą. Už vaistus, tik apmalšinančius skausmą. Už saulės blyksnį niūriame žiemos peizaže.

Mačiau suaugusį asmenį, šokinėjantį iš džiaugsmo. Po išpažinties. Rodos, tokios kasdienės - prieššventinės. Žmogus suvokė - suprato - pajuto Dievo atleidimą. Gyvenimo kitaip galimybę ir būtinybę. Ilgai ėjo iki šio žingsnio. Tačiau ėjo.

Mačiau žmogų, kas sekmadienį ateinantį dėkoti. Suklupęs džiaugiasi gyvenimu, laiku, patirtimi. Suvokia, kad Mišios - dėkojimo laikas. Toks tikras, teisingas, būtinas. Kad nejaustumei alkio širdyje. Kad nebūtumei tik dėl paprasto buvimo.

Svečiuose aptikau belaukiantį žmogų. Uždegusį šviesą kieme. Kambaryje. Širdyje. Sveikin-damasis pajutau širdies dūžius. Nes žmogui svarbu. Esmingai būtina sutikti kitą. Kitokį.

Todėl nenoriu blizgučio Kalėdoms.

Kai tiek daug žmonių - optimizmo netrūksta. Net širdį gali rasti tuksinčią. Mylinčią. Gyvenančią.

Tai dovana.

Žmogus. Žmogiškumas. Žmogystė.

Tai, kas kaskart teikia džiaugsmą. Kviečia tikėti. Dėkoti. Kad net baigiantis metams, o liturginiams tik prasidėjus, tęstum gyvenimo šventimą. Nes taip yra. Ir taip reikia.

Išties.

 

Andrius Šukys,

Kunigas

2010-12-14

2010.12.09

Kova už Biržų senamiestį ar tik jos imitacija?

Interesų nesuderinamumo, nekompetencijos ir profesionalaus melo mišiniu galima vadinti tai, kas vyksta vadinamojoje kovoje už senosios turgavietės sklypą.

 

 Savivaldybės administracijos direktorė P. Prašmantienė stengiasi padėti rajono tarybos nariams, nerodydama visų dokumentų ir demonstruodama nepasitikėjimą ne tik meru, bet ir savo pavaldiniais. Vieni jų esą „pridėlioja" parašų, kiti „tarnauja" neaiškioms jėgoms.

Akli diskutavo su kurčiais?

Praėjusį pirmadienį vykęs Biržų rajono savivaldybės tarybos posėdis uždavė dar daugiau klausimų dėl to, kas vyksta rajono valdžioje. Kaip ir reikėjo tikėtis, kalčiausias liko iešmininkas (šį sykį savivaldybės teisininkas), kuriam neliko nieko kita, kaip apsimesti naivuoliu.

Kokią rolę galima daugiau prisiimti, jei esi priverstas tuo pačiu metu atstovauti dviem priešingiems interesams, kurie į skirtingas puses tampo rajono galvas?

Tokioje situacijoje ypatingai svarbią funkciją turėtų atlikti kaklas, tai yra rajono savivaldybės taryba. Tačiau su kaklu yra tikra bėda. Šis aukščiausias rajoną valdantis ir vadovų galvas laikantis organas atkirstas nuo centrinių smegenų, tai yra nuo savarankiškam mąstymui būtinos informacijos. Būtent informacijos trūkumas ir dėl to progresuojantis negebėjimas suvokti gimdo dar vieną negalią - atpratimą patiems galvoti, o pasiklydus - nežinojimą, net kur būtų galima pasiklausti kelio.

Toks įspūdis susidarė klausantis tarybos narių bandymo kovoti už senamiestį, kitaip tariant, suformuoti argumentus, kuriais vadovautųsi pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas - institucija, kurios sprendimai yra galutiniai ir nebeskundžiami.

 

Nori to paties, tačiau neaišku - ko

Atrodytų, kad Regimanto Ramono vadovaujama Biržų valdžia (rajono taryba) tikrai nori, kad senajame turguje ilgiau nebešeimininkautų vilniečiai Dmitrijus Vinickis ir Algirdas Januškevičius.

Netvarkingais turgaus šeimininkais atsikratyti tikina norinti ir savivaldybės administracijos direktorė P. Prašmantienė.

Jei tai būtų teisybė, kad abu minėti vadovai neva siekia to paties Biržams naudingo intereso, nereikėtų rausti iš gėdos ne tik žiūrint į apleistą turgų, bet ir pykti klausantis direktorės bei mero kalbų.

Meras nesugeba paslėpti noro, kad perėmusi iš D. Vinickio ir A. Januškevičiaus turgų „sutvarkytų" viena žinoma firma. Direktorė bando „kryžiumi gultis", kad ta firma neateitų.

Tarybos nariai bijo mero proteguojamų verslininkų invazijos į senamiestį, tačiau nežino, kokią „viziją" turi direktorė.

 

Greiti ir žiopli? O gal nepatikimi?

Bėda ta, kad direktorės vizijų nežino ir tarybos nariai, anksčiau kėlę rankas už jos pavaldinių rengtus teritorijų planavimo dokumentus, kurie neva turėjo būti skydu nuo D. Vinickio ir jo verslo bei valdiškų kompanionų užmačių.

Teismas tokius dokumentus pripažino naikintinais, nes juos rengiant nesilaikyta teisinių normų.

Todėl kyla esminis klausimas, ar sprendimų projektus rengusi savivaldybės administracija klaidas padarė iš skubėjimo, nemokšiškumo, ar sąmoningai. Galimi visi variantai. Pirmasis liudytų, kad direktorė skubėjo ir kitus skubino gelbėti senamiestį. Antrasis rodytų, kad jos pavaldiniai neprofesionalūs ir dėl to nepatikimi. Trečiasis patvirtintų, kad nepatikimi ne tik pavaldiniai, bet ir pati direktorė.

Tačiau rajono tarybos posėdyje direktorės Palmyros Prašmantienės noru apginti senamiestį neabejota. Tikėta, kad jai trukdo tik „merui ir verslininkams parsidavęs" (tą ne sykį viešai yra tvirtinusi direktorė) teisininkas Stanislovas Paškevičius, kurį viešojo intereso gynėjai skalbė iš peties.

Kadangi iešmininkui užkurta pirtimi buvo patenkinti abu - ir posėdžiui pirmininkavęs meras, ir direktorė - aiškėjo, kad „šventos kovos už turgų ir senamiestį fronto ribas, ginklus ir kainą" geriausiai žino tik abu minėti vadovai.

Neinformuota arba tendencingų žinių „prifarširuota" rajono taryba - patogiausias organas minėtame mūšyje.

Nuoširdžiai ir nuosekliai viešąjį interesą bandę ginti keli tarybos nariai pyko ant teisininko S. Paškevičiaus, kuris „savo žodžiais" nepapasakojo teismų nutarčių ir aiškiai neparašė visos tarybos nuomonės.

 

Žino tiek, kiek papasakoja direktorė arba meras?

Teisininkas S. Paškevičius laikėsi nuostatos, kad teismo sprendimai skaitomi pažodžiui, ir klausė, ar nors vienas tarybos narys yra matęs Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį, dėl kurios „iniciatyvinės grupės dėka" ir buvo sušauktas neeilinis posėdis.

Pasirodė, kad to sprendimo niekas nei matė, nei skaitė, nei juo domėjosi. Dar daugiau - nežinojo, ar tas sprendimas savivaldybei naudingas.

Sprendžiant iš to, kad nei savivaldybės tarybai vadovaujantis meras, nei administracijos direktorė sprendimo neskundė, jį būtų galima laikyti savivaldybei palankiu.

Tačiau teismo sprendimas buvo iš kelių dalių, kurias rajono tarybai privalėjo pateikti ir paaiškinti rajono vadovai arba jų įgaliotas asmuo.

Apie tai kalbėjo juridinio darbo patirties turintis mero pavaduotojas Aurimas Frankas, norėjęs išgirsti, kodėl teismas panaikino kai kuriuos savivaldybės administracijos rengtus ir tarybai tvirtinti pateiktus dokumentus.

Tarybos nariai nesuprato, apie ką šnekama, direktorė į tribūną nėjo, meras tylėjo. Iškalbingai tylėjo ir teisininkas S. Paškevičius, į kurį smigo pasipiktinusių tarybos narių strėlės.

Faktas yra tas, kad teismo sprendimą apskundė tik turgaus savininkai, taip sudarę galimybę Biržų rajono valdžiai nors paskutinėje teismo instancijoje pasirodyti kovotojais ir demokratais.

 

Padeda, bet dokumento nerodo

Viešąjį interesą tikrai ginti norinti, tačiau teisinių žinių ir elementarios informacijos neturinti saujelė tarybos narių bandė suformuluoti atsiliepimą teismui dėl D. Vinickio ir A. Januškevičiaus skundo. Jiems rašyti padėjo savivaldybės administracijos direktorė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas žinos, kad Biržų rajono taryba nenori pratęsti turgaus nuomos, nors dar neturi vizijos, ką daryti tame sklype. Sužinos, kad turgaus sklype yra ir Marijos Valiušaitienės paveldėta namų valda, kurios grąžinimo savivaldybės „galvos" kažkodėl nenori spręsti, todėl leidžia manyti, kad ponios Marijos tėvo žemė jau dabar kliudo „valdžios verslo vizijoms". Teismas turėtų paskaityti (nors neprivalo to daryti), kad Biržų rajono taryba abejoja teisėtumu sandorio, pagal kurį turgaus valdytojai nusipirko asfalto gabalą, tvorą ir dėl to ketina užvaldyti senąjį turgų. Kreiptis į teismą dėl neteisėtai užvaldyto turto rajono taryba nenori - įpareigojo tą daryti savivaldybės administraciją, kuri iki šiol „tik kovojo".

Kovoje dėl turgaus sklypo administracijos direktorė konsultuoja tarybos narius, tačiau nerodo jiems pagrindinio dokumento - 1996 metų žemės nuomos sutarties. Tikina, kad „sutartį matė, kas tik norėjo". Į pastebėjimą, kad dokumento išvysti tarybos nariai galimybės neturėjo, direktorė atšovė: „Dėl to ir nematė, kad sutartis pas Paškevičių buvo." S. Paškevičius tvirtina sutarties taip pat nematęs.

Korespondentams sutarties direktorė taip pat nerodo - iš pradžių neturi laiko dokumento ieškoti, vėliau teigia, kad sutarties savivaldybė neprivalo turėti - žemę išnuomojo ją valdžiusi Panevėžio apskrities administracija.

Kai kurių šaltinių teigimu, toje sutartyje nėra numatyta jokių nuomos sąlygų, kurias nustato savivaldybė. Tą girdėję ir kai kurie tarybos nariai. Kaip be tų sąlygų buvo išnuomotas sklypas, kurį griežtai prižiūrėjo ir apskričiai pavaldus Biržų žemėtvarkos skyrius, tuo metu vadovaujamas P. Prašmantienės, nežinia. Kaip nežinoma ir tai, kodėl turgaus savininkams Biržų rajono savivaldybė neįteikė nė vieno oficialaus rašto, įspėjančio dėl netinkamo turgaus tvarkymo. O jei įteikė, kodėl tie raštai nerodomi ne sykį to prašiusiems tarybos nariams? O gal atsakymas yra toje žemės nuomos sutartyje be sąlygų, kurių pažeisti neįmanoma, nes jų nėra?

Alfreda Gudienė

2010.12.06

Dvi moterys, kurios kalbasi

XXI amžiaus pradžia.

Paribio provincijos miestelis, lyg iš vieno Raimondo Jonučio eilėraščio, nors jame mano jau senokai iškeliavęs į kitą pasaulį bičiulis turėjo galvoj daugiau gimtąją Plungę: „Ruduo ruduo rugsėjis spalis spalis/ lyg nukankintas merdėja miestelis/ Praplaukia drumzlina žuvis Ford Sierra/ ir šiugžda pakelėj skardinės svėrės..."

Dar šitam vaizde, kurį sparčiai mano sąmonėje kuria ir plečia šios eilutės, kažkas ataidi ir iš Aleksandro Bloko.

Nes šioj konkrečioj aikštėj yra ir vaistinė, ir parduotuvė (supermarketas lyg doro vartotojo svajonių įsikūnijimas, nes mūsų ateičiai labiausiai reikalingi dori ir ištikimi vartotojai).

Dar retoki praeiviai, truputis sniego, krentančio ir tirpstančio, arba - jau netirpstančio.

Ir dvi moterys - po medžiu prie stulpo.

Dvi moterys, kurios kalbasi.

Jų kalba kuria kitą, tik joms pavaldų ir teisingą pasaulį, į kurį nepateks nepašvęstieji. Jų kalba mezgasi, neriasi it voratinklis ir viską bei visus apraizgo.

Jų veiduose atsispindi pačios įvairiausios, dažniausiai vadovėlinės psichologinės išraiškos ir būsenos.

Kai kada tos išraiškos, mimika, gestai, pozos, stovėsena primena klasikinę Erazmo Roterdamiečio knygą apie kvailybę.

Moterys kalbasi ir kalbasi.

Kartais perkelia kūno svorį nuo vienos ant kitos kojos. Perima kita ranka nešulius arba padeda kokį prie kojos.

Jų rūbai atspindi tą „vis dar" niekaip neišnykstančią sovietinę pilką ar tamsią, neišvaizdžią stilistiką, neturinčią nieko bendra su tikru elegantišku minimalizmu.

Jos kalbasi, nes rūbai ar net jų neturėjimas niekada netrukdo kalbai.

Niekas jų nestebi ir nepastebi, kad jos iš tiesų visą laiką tik ir kalbasi.

Kalbasi, kada temsta ar švinta, kada lyja lietus arba krenta kruša. Kalbasi, kada sprogsta medžių pumpurai ir užgieda skardžiu balsu į medį prie stulpo nutūpęs visada sugrįžtantis migrantas kikilis. Kalbasi, kai medis pradeda dažyti ir barstyti lapus.

Kalbasi, kada popietės saulės šviesa šildo skruostus; kalbasi, kada pro niūrų debesį jų akių lėliukes priverčia raganiškai spindėti vidunakčio pilnaties mėnulis.

Jos kalbasi, sklidinos kalbos, o pasaulis toks nereikšmingas, toks nereikalingas plaukia pro šalį -automobiliai ir metų laikai, klegantys moksleivių būreliai (indigo? debilai? banditai?) ar šventinės eisenos su žalvariniais žalvarinių instrumentų garsais ir debesys, kurie kartais labai greitai plaukia, o kartais tiesiog stovi danguje vienoje vietoje.

Žolė užauga ir krenta po dalgiu, užauga ir vėlei krenta.

Keičiasi deputatai, merai, ministrai, premjerai ir prezidentai.

Pasaulio žemėlapiuose padaugėja arba sumažėja valstybių.

Moterys kalbasi ir kalbasi.

Kalbėdamos jos išlieka tokio pat neaiškaus brandaus amžiaus - nei senos, nei jaunos.

Jos kalbasi ir kalbasi.

Po medžiu prie stulpo.

Prie aikštės, kur „aptieka" iš Aleksandro Bloko laikų susitinka šių dienų supermarketą ir vienas į kitą žiūri.

Bet ar gali kas pasakyti, apie ką tos dvi moterys kalbasi?..

Alis Balbierius

2010.11.30

Buldozerių pamokos

Lenkijos kino grandas K. Zanussi savo studentus sako mokantis stebėti ir suprasti, kaip žmonės elgiasi pavojaus ar baimės akivaizdoje. Jis žmogų lygina su statomu tiltu, kurio tvirtumą galima išbandyti tik didžiuliu svoriu ir jėga.

„Tik smarkiai prispausti galime suvokti, kas mes", - teigia vienas garsiausių pasaulio režisierių.

Politikų tvirtumą gali išbandyti priešrinkiminis procesas, kurio metu didžiausių akibrokštų sulaukiama net ne iš priešininkų stovyklų.

Tai, kas šiuo metu vyksta didžiųjų partijų Biržų skyriuose, galima pavadinti buldozeriu, kurio jėgą ir svorį tenka atlaikyti saviškiams.

Dėl rinkimų sąrašo ir jo lyderio aršios kovos vyko konservatorių ir krikdemų gretose. Praėjusį sekmadienį jie stojo į galutinį mūšį, sukvietę visuotinį Biržų skyriui priklausančių partiečių susirinkimą.

Apie jo eigą ir rezultatus galima spėti tik iš nuogirdų. Mat Biržų politikams, taikantiems į rajono valdžią, atrodo nebūtina visuomenę informuoti apie svarbius įvykius bei pokyčius jų partijose. Tuo požiūriu partijos atrodo kaip šutvės, kurių ideologija -galias bei pinigus suteikiančios valdžios siekimas bet kokia kaina. Į visuomenę jos žiūri tik kaip į priemonę tai valdžiai pasiekti.

Jei būtų kitaip, partijos įvairiais būdais stengtųsi pranešti žmonėms, ką jos veikia, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip jas sprendžia.

Juk kokia tvarka partijų viduje, kokiais principais bei metodais grįsta jų veikla, taip bus valdomas ir rajonas, jeigu rinkėjai joms atiduos balsus.

Jeigu politikai bijo viešumos, matyt, turi ką slėpti. O slapstymasis neatsiejamas nuo gandų - žmonės pradeda kurti būtas ar nebūtas istorijas. Taip gimė iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie partijose veikiančius šeimų uabus, haremus, KGB agentus ir kt.

Liaudies kūryba suaktyvėja prieš rinkimus. Natūralu, kad žmonės nori žinoti, kas taikosi į rajono valdžią, kaip kandidatams sekasi partinėje veikloje, už kokius nuopelnus jie prašys rinkėjų balsų.

Ar tiesa, ar pasaka, kad visuotiniame susirinkime konservatoriai sąrašo lydere paliko Ramunę Čigienę, be gailesčio triuškindami kitaminčius?

Jeigu iš tiesų taip įvyko, šiai lyderei nori nenori teks sklaidyti mitus apie diktatorišką partijos valdymą, šeimyninę rangą joje ar prieštaringai vertinamų asmenų įtaką konservatoriams, propaguojantiems dorovingumą ir kitas panašias vertybes.

Konservatorių buldozeriui nustūmus gyventojų apklausose pirmaujančią Irutę Varzienę, įteikta tikra kalėdinė dovana politiniams konkurentams.

Praėjusią savaitę pasklido kalbos ir apie skandalą, kilusį socialdemokratų gretose.

Dėl rinkimų sąrašo besikaunantys Biržų socdemai, ko gero, nenusileidžia konservatoriams.

Prieš kelias savaites buvo kuriami anekdotai, kaip socialdemokratų sąrašą sudarė viena „komisarė", lyderiu paskelbusi dabartinį merą Regimantą Ramoną. Po to pasiekė žinia apie visuotinį Socialdemokratų partijos Biržų skyriaus susirinkimą, kuriame į rinkimų sąrašo pirmąją poziciją buvo išreitinguotas Giedrius Mociūnas. Tokie rezultatai neva apstulbino R. Ramoną bei jo aplinką, tačiau dėl susirinkime dalyvavusių svečių iš Vilniaus jie buvo priversti nuryti pralaimėjimo nuoskaudą. Bet, pasirodo, neilgam.

Praėjusią savaitę neva buvo sušauktas socialdemokratų Biržų skyriaus tarybos posėdis, kurio metu „pagimdytas" naujas rinkimų sąrašo pirmasis penketukas. Jo priekyje - vėl R. Ramonas. Toliau rikiuojasi jam ištikimų bendražygių pulkelis. Štai taip. Nusispjauti į visuotinį susirinkimą, į daugumos nuomonę. Nusispjauti į demokratiją ir kitokį balastą.

Toks elgesys, tiesą sakant, visiškai nestebina. Ar ne panašiai R. Ramonas dvi kadencijas vadovavo rajonui?

Kai kurie pasipiktinę socialdemokratai žada skųstis etikos sargams dėl galimo partijos statuto pažeidimo. Yra net tokių, kurie ketina stabdyti savo narystę partijoje.

Panašių veiksmų pastaraisiais metais griebėsi ir konservatoriai. Skundų rašymai, narystės suspendavimai, pasitraukimai iš partijos - tokia buvo konservatorių kasdienybė.

Bet vargu, ar tai sustabdys buldozeriniu principu veikiančias sistemas, už kurių vairo sėdi nepamatuotų ambicijų ir valdžios godulio valdomi asmenys.

Antra vertus, skandalai, krečiantys didžiąsias partijas, pretenduojančias į rajono valdžią, rodo permainų būtinybę.

Partijų nariai, išdrįsę stoti prieš buldozerius ir pajutę jų spaudimą, turi galimybę suvokti, kas jie, kur ir dėl ko.

Rasa Penelienė

2010.11.29

Neišlėkti posūkyje

Jei rinkimai į savivaldybės tarybą vyktų lapkritį, daugiausiai balsų surinktų konservatoriai.

Tą rodo gyventojų apklausa, kurią rengė „Šiaurės rytai".

Kas nutiko, kad prieš mėnesį palankumą rodę socialdemokratams rinkėjai staiga „metėsi" į dešinę?

Tokiems rezultatams priežasčių būtų pakankamai.

Konservatorių elektoratas visuomet pasižymėjo pastovumu ir drausme. Jie už „savuosius" balsuos bet kokiomis sąlygomis - į rinkimus eis nepaisydami liūčių, pūgų ar politinių skersvėjų. Tai didžiulis konservatorių turtas. Ir garantas bent porai mandatų taryboje gauti net ir snaudžiant. O šį bei tą veikiant galima tikėtis ir dar vieno kito.

Šią kadenciją 25 narius turinčioje savivaldybės taryboje dirbo net keturios Tėvynės Sąjungos rinkimų sąrašo politikės. Vėliau jų gretas papildė konservatoriumi tapęs Vytas Jareckas. Tai išties nemenkas dešiniųjų politinių jėgų laimėjimas „raudonajame" rajone.

Tačiau kol kas neįtikėtina, kad tokia pat sėkmė juos lydės ir per ateinančius rinkimus. Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) rinkimų sąrašuose nebėra aktyviosios Stasės Eitavičienės. Į rinkimus partiją veda Ramunė Čigienė, tačiau jos komandos veikla bei elgesys per pastaruosius porą metų kelia daug abejonių ne tik rinkėjams, bet ir bendrapartiečiams.

Irutė Varzienė, kaip rodo gyventojų apklausos, galėtų pritraukti daug rinkėjų balsų. Bet jos pavardės rinkimų sąrašo pirmojoje pozicijoje nėra. Ir vargu, ar ji bus įrašyta. Šį sekmadienį visuotinis TS - LKD Biržų skyriaus susirinkimas turės galutinai nuspręsti, su kokiu sąrašu partija dalyvaus savivaldybės rinkimuose. Tačiau žinant, kaip nenoriai I. Varzienė buvo priimta į TS - LKD gretas, šansai jai patekti į lyderius menki.

Dar daugiau. Bręstantis konfliktas tarp konservatorių ir politinių kalinių bei tremtinių gali baigtis pakankamai liūdnai - neištvėrę partijoje tvyrančių įtampų pastarieji gali prieš pat rinkimus trenkti durimis. Redakciją pasiekė žinios, kad Danguolės Žiūkienės ir Vytauto Linkevičiaus - aktyviausių politinių kalinių ir tremtinių atstovų - narystė partijoje suspenduota. Jeigu tai tiesa, į šiuos įvykius reikėtų reaguoti labai rimtai. Politinių skyrybų su krikdemais patirtį turintys Biržų konservatoriai gali be vargo atsisakyti ir „santuokos" su politkaliniais bei tremtiniais.

Jeigu šis juodasis scenarijus būtų įgyvendintas, iš TS - LKD gretų turbūt pasitrauktų politkalinių ir tremtinių bendražygė I. Varzienė.

Prieš rinkimus toks žingsnis būtų neprotingas partijai ir nesąžiningas rinkėjui. Tačiau TS - LKD gretose buvę ir iš jų pastaraisiais metais pasitraukę žmonės kalba, kad šios partijos Biržų skyriaus veikla grindžiama jau kitokiais principais.

Kaip ten bebūtų, lapkričio mėnesio apklausa rodo, kad rinkimuose už TS - LKD balsuotų daugiau nei 40 procentų respondentų.

Šiuos fantastiškai aukštus rodiklius lėmė konservatorių elektoratas - kaip ir rinkimuose, taip ir apklausoje dalyvavęs drausmingai.

Dauguma jų pasiryžę balsuoti už I. Varzienę, kad ši taptų rajono mere. Jeigu iš TS - LKD ši politikė būtų priversta pasitraukti, žmonės per rinkimus būtų priversti rinktis arba partiją, arba asmenybę. Taigi, šie partijos procentai „aptirptų".

Nemaža dalis „dešiniųjų" rinkėjų būsimojoje savivaldybės taryboje norėtų matyti S. Eitavičienę, tačiau jos TS - LKD sąraše nebus. Už ką balsuos toks rinkėjas?

Iš TS - LKD pasitraukė dalis krikščionių demokratų. Sparčiai besikeičiančią partiją nebe visi rinkėjai spėja suprasti. Jie ketina balsuoti už TS - LKD, bet sykiu nurodo asmenis, kurių partija atsikratė. Kam šie rinkėjai atiduos balsus per rinkimus?

Pagaliau ar balsuoti už TS - LKD besirengiančių rinkėjų ketinimai nepasikeis, kai jie, tarkim, „stambesniu planu" pamatys šiuo metu šalia R. Čigienės esančius asmenis?

Bet visa tai tėra nuogąstavimai, gimę lapkričio sutemose.

Didžiulius skaičius apklausoje juk galėjo lemti paprasčiausias žmonių išgąstis, išvydus spalio mėnesio rezultatus. Jie rodė, kad ta pati valdžia rajoną tvarkys ir trečią kadenciją. Šios „tvarkos" pabūgę respondentai staiga ėmė ir padarė posūkį į dešinę. Gal šiek tiek ir padaugino - juk ko tik nepadarome iš baimės...

Šioje vietoje visiems - ir partijoms, ir rinkėjams - belieka priminti vienos populiarios knygos perspėjimą - posūkyje neišlėkti.

 

Rasa Penelienė

2010.11.15

Ką veikia vietiniai partiečiai?

Šiandienos laikraščio skaitytojus vėl kviečiame dalyvauti apklausoje apie būsimus savivaldybės tarybos rinkimus.

Kiekvieną mėnesį rengiamų gyventojų apklausų tikslas - kuo tiksliau atspindėti priešrinkimines nuotaikas mūsų rajone.

Spalio mėnesio apklausos rezultatai parodė, kad net 26 proc. respondentų nenori balsuoti už partijas. Už socialdemokratus ketino balsą atiduoti 22,3, už konservatorius 19,4 proc. būsimų rinkėjų.

Tikėtina, kad ta respondentų dalis, kuri nenorėjo balsuoti už partijas, rinkimų dieną ieškos nepartinių sąrašo.

Bet ką tame sąraše tikisi išvysti? Nepartinis sąrašas Biržuose - kol kas tik katė maiše. Pagyvenusių žmonių asociacijai vadovaujanti D. Martinkėnienė per spaudą patikino, kad nepartiniai rinkimuose tikrai dalyvaus. Galima numatyti, kad į politiką eis šiuo metu jokiai partijai nepriklausantys senjorai.

Galime būti didžiausiais optimistais, bet ir jaunatviškai atrodantys senjorai į rajono valdžią kažin ar bus išrinkti, jeigu nepartinių sąrašas nebus sustiprintas patraukliomis asmenybėmis, kurios žymios ne tik savo praeitimi.

Neatmestina, kad į nepartinių sąrašą gali veržtis įvairaus plauko ambicingi nevykėliai, gyvenimo cirkininkai ar politiniai turistai, kurie be didesnių skrupulų keliauja per partijas, skelbdamiesi atradę vis naujas „žemes". Stojant į partijas, kandidatams keliami reikalavimai, kad šie bent nediskredituotų organizacijos. O kas tokiems gali uždrausti dalyvauti rinkimuose nepartinių sąraše? Tuomet ar nekyla pavojus, kad nepartinių sąrašas gali būti toks margas ir sunkiai prognozuojamas, kad rimtesniam rinkėjui tiesiog savigarba neleistų už jį balsuoti?

Tūlas mestelėtų, kad ir vietinės partijos neatrodo rimtai - vienos primena čigonų taborus ar haremus, kitos - giedotojų būrelius, želmenėlių augytojus, trečios - pogrindyje veikiančius pasenusius komjaunuolius ar tuos, kurie rinkimų apylinkes skaičiuoja hektarais, o rinkėjus - pūdais.

Iš tiesų, ką veikia partijų vietiniai skyriai?

Reikėtų išskirti Biržų konservatorius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu neleidžia savęs pamiršti. Šios partijos sudėtyje esantys politiniai kaliniai ir tremtiniai stato ar prižiūri paminklus, organizuoja renginius, kuriuose sako kalbas apie komunistų grėsmę ir choru dainuoja patriotines dainas.

Jaunesniesiems konservatoriams netrūksta išmonės organizuojant renginius su vietiniais „paksininkais" - tai jie kryžių drauge neša, tai dviračiais mina jiems vieniems težinomais takais, tai bėga atbulomis.

Taip pat šios partijos skyriuje nuolat verda aistros, kurios erzina solidžios, padorios veiklos pasiilgusius žmones. Bet į viešumą kylantys skandalai kaskart rinkėjams primena: yra tokia partija!

Bėda tik ta, kad, pastaraisiais metais kalbant apie konservatorius, galvoje dažnai turimi „tvarkiečiai". Ir atvirkščiai. Neišrankiems rinkėjams tai nieko baisaus: obuoliauti galima net ir su pačiu velniu - kad tik žmonym būtų geriau.

Ką galima pasakyti apie vietinius socialdemokratus? Tiesą sakant, nieko. Paskutinį sykį Biržų socdemai viešumoje (spaudoje, televizijoje) pasirodė gedintys a. a. A. M. Brazausko. O kadangi partijos lyderiai miršta, ačiū Dievui, nedažnai, tai ir tų progų visuomenei pasirodyti nelabai yra. Nebent meras ar jo bendrapartiečiai įlenda į kokį nors neaiškų bizniuką, interesų konfliktėlį, pašneka nesąmonę sumaišydami žmonos ausį su nedraugo lokatoriais.

Bet senas šaknis turinti partija biržiečius gali veikti ir iš pogrindžio, propagandą tekindama patikimais senais raudonosios spaudos kanalais.

Ką veikia „valstiečiai"? Sėja, aria, akėja. Tiesiogine šių žodžių prasme. Dar „europines" išmokas skaičiuoja. Partinės jų veiklos visuomenė nemato. Nebent partijos strategija ir taktika laikytume viešnages kaimų bendruomenių vakarėliuose, obuolių ir svogūnų dalijimą bei bendrapartiečių ir jų draugų „urmu" į valdiškas vietas įdarbinimą.

Kuo užsiima Liberalų sąjūdis? Jeigu jis įkūnytas tik K. Slavinsko asmenyje, tai veiklos turi daug ir įvairios. Jis pirmasis įšoko į rinkiminės kampanijos trasą ir provokuoja politinius oponentus. Baltos pirštinės kol kas nemeta niekas. O gaila - rinkėjams būtų smagu.

Kokius darbus verčia „darbiečiai", krikščionys, liberalcentristai? Visuomenę pasiekia tik giesmių arba balių dainų atgarsiai. Iš tų vietų, kur galėtų būti minėtų partijų atstovų. Ar ten politikai gieda, ar tik įkaušę kaimiečiai linksminasi, sunku pasakyti.

Šiaip ar taip, partijoms, siekiančioms būti politikos avanscenoje, giedojimo, kryžių nešimo, obuolių davimo yra apverktinai maža.

 

Rasa Penelienė

2010-11-13

2010.11.08

Ko nepasakė valdininkai?

Prasidėjusi rinkimų kampanija išryškins ne vieną biržietišką keistenybę ir paradoksą.

Štai ant redakcijos stalo guli laiškas, parašytas savivaldybės darbuotojų. Jame išdėstyta, ką privalėtų padaryti žurnalistai, kad Biržų padangėje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo.

„Prašome redakcijos atsižvelgti į šiuos pranešimus ir imtis tam tikrų priemonių, atlikti tyrimus, pasitelkiant kompetentingus specialistus", - nurodo savivaldybės darbuotojai.

Belieka atsakyti: „Klausau." Ir pagarbiai nusilenkti pritupiant, t. y. atlikti kniksą, kurį buvo pamėgusi tos pačios savivaldybės administracijos direktorė.

Kokius tad valdininkų įpareigojimus gavo žurnalistai?

Ogi atlikti tyrimus, kam tarnybinį transportą naudoja savivaldybės administracijos direktorė ir jos pavaduotojas. Patikrinti, ar racionaliai jie išnaudoja darbo laiką. Taip pat išsiaiškinti, ar profesionaliai dirba viešųjų pirkimų komisija. Mat laiško autoriams atrodo, kad komisijos pirmininkas paklūsta nekompetentingo teisininko išvedžiojimams. Tas nenaudėlis, pasirodo, daugiau savivaldybei kenkia nei jai padeda. „Šis specialistas nemoka netgi tinkamai surašyti teisminio ieškinio", - barasi savivaldybės rašytojai.

Toks pirmosios laiško dalies turinys. Ji baigiama pagrūmojimu: „Jei šis klausimas nebus viešinamas ir sprendžiamas, esame pasiruošę greitu laiku kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (pranešimo projektas paruoštas)."

Antroji laiško dalis „žemiškesnė". Joje pasakojama, ant kokių kelių ir vieškelių žvyro pabarstė ar nepabarstė Parovėjos seniūnė. Rašytojams kyla klausimų, kodėl pataisyti tie keliai keleliai, kurie veda į bendrapartiečių ūkininkų - politikų valdas. „Tokia seniūnė visai nepageidautina Parovėjos seniūnijoje", - reziumuoja savivaldybės darbuotojai. Ir, žinoma, nurodo, kad į tai turi atsižvelgti savivaldybės Antikorupcijos komisija.

Kitaip tariant, valdininkai žurnalistams nubrėžia aiškias veiklos gaires.

Kadangi laiškas turi net dvi dalis, jame labai praverstų prologas bei epilogas. Jie užpildytų spragas - tai, ko nepasakė valdininkai.

Minėtą valdininkų kūrinį derėtų pradėti nuo to, kas gi rinko rajono valdžią ir kokiu būdu patys laiško autoriai atsidūrė savivaldybėje.

Toliau reikėtų paaiškinti, kodėl jie savo viršininkų ir kolegų nedorą elgesį bei neprofesionalumą pastebėjo tik baigiantis kadencijai, t. y. prasidėjus savivaldybių rinkimų kampanijai.

Iki šiol valdininkai nesiliaudavo stebėjęsi ir net piktinęsi, kodėl rajono gyventojai dėl kylančių problemų kreipiasi ne į juos, o į laikraščio redakciją. Net nemirksėdami eiliniams žmoneliams rėždavo: „Šiaurės rytai" jums kelio nenuties, nepagydys, būsto neduos!" Todėl laiško prologe būtų pravartu paaiškinti, kodėl gi valdininkai apie savivaldybės problemas praneša ne aukščiausiai rajono valdžiai - merui? Kodėl nesikreipia į kontrolierę? Pagaliau - dėl ko aplenkiami išrinktieji savivaldybės tarybos nariai? Kodėl pagalbos prašanti ranka tiesiama nemielos žiniasklaidos link?

Jeigu savivaldybėje klaidų daro „neprofesionalus" teisininkas, tenka priminti, kad jam vadovauja teisės ir personalo skyriaus vedėja. Ar teisingumo ištroškę valdininkai jos darbu yra visiškai patenkinti? Laiško autoriai išsijuosę peikia administracijos direktoriaus pavaduotoją. O ar mero pavaduotojo darbo diena jiems akių nebado?

Vicemeras ir teisės skyriaus vedėja, beje, itin kompetentingi ne tik juridiniais klausimais - jiems tik problemą į rankas paduok. Kodėl valdininkai nepasinaudoja jų galiomis?

Laiško autoriai prologe ar epiloge turėtų argumentuoti, kodėl jie teisingumo, doros ir kompetencijos pritrūko būtent valstiečių liaudininkų ir jų bičiulių darbe. Ar tai reiškia, kad valdantiems socialdemokratams jie neturi jokių priekaištų? Jeigu taip, tai ar socialdemokratų lyderis, bebaigiąs antrą kadenciją mero poste, yra taip nusiplūkęs nuo gerų darbų, kad nebepajėgia tvarkyti savivaldybės reikalų? Ir todėl merui ištikimi klerkai ieško pagalbos laikraščio redakcijoje? Bet kaip jam, vargšui, galės padėti laikraštis, kurio jis giriasi neskaitąs?

Visgi šių eilučių autorė valdininkų ašaromis netikėti negali. Atsižvelgdama į jų graudų būvį, duosiu nemokamą patarimą.

Savo rinktus valdžion politikus, pavargusius nuo kilnių ir gražių darbų visuomenės labui, įkalbėkite pailsėti. Tegu į jų vietą pavargti ateina kiti.

Kas tie - kiti? Stiprių  (valdžios, garbės ir pinigų alkio nenualintų) organizmų savininkai, galintys atsispirti įvairiems virusams. Pirmiausia - korupcijos ir kvailumo.

 

Rasa Penelienė

2010-11-06

2010.11.04

Apie sąmoningą aukojimą ir aukos nesąmoningumą

Kunigui kalbėti apie pinigus nevalia. Vulgaru. Banalu. Akiplėšiška. Dvasininkui reikia perteikti Dievo Žodį ir plėsti Dangaus karalystę. Pinigų tema turėtų būti palikta verslininkams, ekonomistams, vagims.

Dažnam sakralioje erdvėje pinigas asocijuojasi su nuodėme. Nusikaltimu. Begėdyste.

Pastaruoju metu daug diskusijų aukojimo tema. Auka - savanoriškas aktas, dovana, skiriama kam nors sušelpti; rinkti aukas (religijoje) - kas atnašaujama, duodama Dievui. Taip aiškina „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas".

Kaip ir kiekvieno žmogaus, taip ir kunigo gyvenimas neatskiriamas ir nuo aukos. Materialinės. Piniginės. Daiktinės.

Kone kasdien įrašai į aukotojų sąrašą geradario auką, skirtą stogo remontui ar šventoriaus vartų renovacijai.

Teikdamas sakramentus, priimi aukotojo valia paskirtus pinigus bažnyčiai išlaikyti ar kunigui paremti.

Sekmadieniais vienas bendruomenės narys renka aukas religinės bendruomenės buičiai pagerinti.

Vėliau perki pašto ženklą ir vokus dokumentams išsiųsti.

Apmoki sąskaitas už elektros energiją ir vandenį.

Šildai kai kurias patalpas, pirkdamas kurą.

Susimoki už šiukšlių išvežimą ir šventoriaus sutvarkymą.

Moki už spausdintuvo rašalą ir popierių.

Užsakai vieną beišnykstančios katalikiškos žiniasklaidos leidinio egzempliorių.

Remontuoji prakiurusį stogą ar griūvančią šventoriaus tvorą.

Nusiperki naujausią knygą.

Spausdini maldos lapelius pamaldoms.

Ieškai pigiausios rašymo priemonės kanceliarijos skyriuje...

Už visa tai atsiskaitai pinigais. Tais pačiais. Sunkiai ir atsakingai uždirbtais ar/ir suaukotais.

Niekada nekalbėčiau apie pinigus, nes niekada jų pertekliaus neturėjau. Nuo mažens diskutuodavome - ką įsigyti ir ko atsisakyti. Šis metodas liko ir šiandieniam gyvenimo etapui. Prašyti pinigų - apgailėtinas įvykis. Bent taip galvojau, kol pradėjau pats užsidirbti. Esu kuklus. Ir ši visuomenė tokiems atsuka nugarą. Žinau viena - dovanoti kur kas maloningiau, nei tik imti. Dievas atlygina įvairiomis malonėmis. Tai žinau ir iš gyvenimiškos praktikos.

Sykį sulaukiau klausimo: ar žmonės dosniai aukoja?

Suglumau, nes pinigų tema skaudi. Žmonės daug klaidų atleidžia vieni kitiems ar kunigui, tik  ne priklausomybę nuo gobšumo. Atsakiau: kiekvienas pagal galimybes ir sąmoningumą.

Jei žmogus žino, kiek kainuoja dešros ar cukraus kilogramas parduotuvėje, jei suvokia, kokį atstumą gali nuvažiuoti už šimtą litų įsipylęs kuro, niekuomet neaukos menkaverčio lito. Nebent pats neišgalės, valgys sausą duoną ar gers arbatą be cukraus.

Pradėjome diskutuoti apie kaimynus lenkus. Katalikiška tauta. Didelė. Patriotiška. Juk Lenkijoje visiems aišku, kiek aukoti bažnyčiai. Vestuvių proga parapijai skiriama tiek, kiek išleidžiama alkoholiui šventės metu arba kiek kainuoja jaunosios suknelė.

Per laidotuves skiriama auka bažnyčiai lygi karsto kainai.

Lietuviai - irgi katalikai. Mylintys bažnyčią, bet nelabai mėgstantys ją. Aukojantys dešimtkart mažesnes sumas.

„Sekmadieninių" tikinčiųjų dėka daugelis bažnyčių dar veikia. Ir bendruomenės gyvena. „Kalėdiniai" ir „velykiniai" tikintieji, (ateinantys į bažnyčią tik per didžiąsias šventes), dažnai įsivaizduoja, kad bažnyčios išlaikymas priklauso visiems, išskyrus juos.

Keista atsakyti į klausimą, kiek „kainuoja" krikštas, Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas, santuoka ar laidotuvės. Auka yra auka, o ne kaina.

Maloniausia būtų, jei galėtumei važinėti saulės energija, nereikėtų pildyti dokumentų ir jų spausdinti, nedūlėtų ir neskilinėtų bažnyčios sienos ir gyventume karštoje klimato zonoje.

Jei kunigas nevalgytų, galėtų rengtis bet kaip, nereikėtų lankyti seminarų ir konferencijų. Sėdėtų prie žibalinės lempos ir kalbėtų rožinį už aukotojus, kad Viešpats pažadintų jų širdis tapti dosnias ir kad niekada nereikėtų sekmadienį pasakoti apie skolas ir kiek kas kainuoja.

Keistai atrodo limuzinas, stovintis per santuoką prie šventoriaus, ir kukli auka bažnyčiai (nors darbą dirba kunigas). Tada supranti, kad bažnyčia (t. y. mažiausias pajamas turintys žmonės) parėmė jaunuosius, kurių šventės sąmata siekia keliolika tūkstančių litų ar eurų.

Dažnai nutinka, jog džipais apvažiavę ir kailiais apsirėdę leidžia suprasti jų sunkų, paskolų „nukankintą" gyvenimą. Tada norisi juos remti, kad nesusirgtų gilia rudenine depresija.

Pasitenkini ir pažertais smulkiais pinigėliais po ištaigingo krikšto.

Keisčiausia lankant šeimas (kalėdojant) rinkti pinigus. Nuoširdūs ir priima, ir kalbasi, ir supranta prasmę aukoti. Dažnas paklausia - ar pragyvenate? Taupau - atsakau. Turiu kiaulę taupyklę.

Kuo daugiau parapijoje veiklos, tuo žmonės labiau mato, kad savo pinigus ne veltui mėto. Dauguma supranta - viskas kainuoja. Gyvenimas yra brangus.

Bažnyčia remiama aukomis, surinktomis sekmadieniais, ir tiksline rinkliava, kurios dėka atliekami tam tikri darbai.

Kunigas remiamas „užprašant" šv. Mišias (kiekviena parapijos šeima turėtų bent vienerias Mišias užsakyti savo intencija - tai yra ir dovana kunigui, ir malda už gyvuosius ar mirusiuosius), paaukojant už suteiktus sakramentus ar patarnavimus.

Klausti, ar užtenks, - retoriškas tonas. Drįsčiau teigti - naivokas ir akiplėšiškas. Niekada nereikalauju. Neverkšlenu. Nenurodau. Kur žmogaus širdis, ten jo ir lobis - skaitome Šventraštyje.

Kasmet diskutuotina tema - vaikų rengimo sakramentams užmokestis.

„Ar sunku būti dosniam? Ar myli bažnyčią? Ar niekutis šventės metu svarbesnis už esmę?

Jei turi už ką „baliavoti" ar kitaip švęsti, būk malonus, prisimink ir paremk savo parapiją. Kur yra sąmoningas įsipareigojimas ir atsakomybė? Nesinaudok kitais", - sukasi mintys galvoje.

Paremta bažnyčia skuba pati remti.

Dosni širdis skleidžia Dievo šviesą.

Galimybė gyventi priklauso ir nuo materialinių išteklių.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2010-11-04

2010.11.02

Vėlinės. Išgyventi save

Vėlinės. Išpuošti kapai - liūdniausia pasaulio estetika. Diena, kai reflektuoji gyvenimą ir nebūtį. Nesvarbu, kad kapinių takas atpažįsta Tavo kasdienių žingsnių sunkumą, o medžiai, tvoros ir akmenys savais patapę.

Šitą dieną išgyvenimai intensyvėja ir tu natūraliai pasiduodi visuotinio liūdesio ritmui, tampi jautresnis, pažeidžiamas, nebijantis savo silpnumo; esi vedamas subtilaus bendrumo jausmo - su visais (čia ir ten), su viskuo.

Vėlinės. Pilni kiemai mašinų (tuštieji susigūžia, susitraukia, kartais jiems pavyksta tapti nematomais). Tai ženklas, kad mirusieji sukviečia krūvon gyvuosius. Ko tikiesi iš tos dienos, žmogau, žemėtom rankom, trumpam suklupęs, pakėlęs akis į dangų - lyg ravėtum darželį prie namų?.. Ko tikiesi? Tik vieno - išgyventi tobulo skausmo akimirką, tiesos minutę, kaip ją vadina filosofai, „kurios nei pakartosi, nei pratęsi - kaip tik todėl ji taip vadinama"  (M.M.). Atsiverti. Kad dar ir dar išdegintų sielą - ir pamokytų BŪTI, gyventi toliau. (Mirtis tikrai viską išdegina, turi mokytis naujos (pri)tapimo taktikos.) Diena - atvira skausmui, tyli akistata su savo gyvenimu. Galimybė suvokti savo individualųjį laiką, asmeninę atsakomybę. Suvokti laiką kaip konkretybę, kuri paliudytų vienatinę tiesą - laiko meluoti turime vis mažiau.

Taigi - dabar. Imti ir pasakyti, kaip labai jų ilgiesi, koks esi nelaimingas ir laimingas, kad jie buvo - tavo mylimieji, kurių negali pakeisti jokie žaidimai valdžia, reikšmėmis, veiklomis, daiktais. Kaip labai nyku vakarais, kaip tuščia savaitgaliais. Kaip skauda akis nuo kiekvieno žvilgsnio į nuotrauką, į daiktus, kurie sugėrė visus prisiminimus ir nesileidžia pajudinami. Kaip nedaug tereikia, menkos detalės, kad suakmenėtum.

Taigi - dabar. Dar kartą. Nieko nesitikint iš nieko, iš niekur - tiesiog pajusti iki pat geluonies, koks esi laikinas, ir suvokti, kad esi laisvas, kad jau niekas nieko atimti negali. Ir (galbūt) pajusti tai, kas beveik neįmanoma: esi stiprus, jei tavęs nesunaikino skausmas, negali pribaigti nei kasdienybė, nei žmonės. Iš tiesų per Vėlines mąstome gyvenimą, ne mirtį, nes kiekvienas žino, kad mirties pažinti neįmanoma. O sugrįžęs iš savų pragarų dar gali patvirtinti, kad gyvenimas stipresnis už mirtį, nors ir kaip sunku tuo patikėti.

Vėlinės. Vėlių metas. Kiekvienam kitoks. Iš atminties labirintų, pasąmonės užkaborių plaukia, plūsta, veržiasi archetipai, gauti iš pro-pro..., perduodami (kai kurių vaizdinių negali prisišaukti, prisivilioti)... Ne gėlės, ne žvakės, tai per daug akivaizdu. Tiesiog įvairios detalės, mažmožiai, spalvos, garsai, kvapai - iš prarastųjų gyvenimo. Be jokių siaubų dažniausiai, įprasti, keisti, netikėti, bet tavo - unikalūs. Apsiašarojusi mama ant namų slenksčio keistom vilnonėm kojinėm, būtinai atsirėmusi į durų staktą, nykstanti vakaro prieblandoj. Kaip anksti pradėjau su ja atsisveikinti... Telefono signalas naktį - amžinas kaip išdavystės, gal dar namų kvapas, parvežtas su lauktuvėm, paskutinės skerstuvės. Tėvo kepurė, dėl kurios nuolat pykdavo mama, arba žvilgsnis pro ligoninės langą šeštajame aukšte: „Įsivaizduoju, kad ten mūsų ežeras...", F.Nyčės knygos „Žmogiška. Pernelyg žmogiška" 114-tas puslapis, reanimacijos palatos patalynės ornamentas... Tavo prisiminimų kodai... Dar Vėlinės - nuolatinis tylus, žiaurus žaidimas „Kas būtų, jeigu būtų..." Beprasmiškas, absurdiškas, bet neišvengiamas: „Jeigu būčiau buvęs kartu, jeigu valanda anksčiau, jeigu jis dabar būtų, jeigu  - - - - .

Vėlinės - labai lietuviškas, labai senas, labai tikras paprotys, nes mirtis nekintantis vardiklis, bendrumo matas - vis dėlto. Prisiminimų - atsisveikinimo - pagarbos kultūra liudija miesto (kaimo) bendruomenės dvasios (ne)sveikatą. Galvoju, kaip atsainiai atsisveikinom su Jonu Strielkūnu, taip ir nespėję pripažinti Garbės piliečiu, kaip tyliai prieš metus išėjo miesto metraštininkas Petras Meškauskas, kaip niekas viešojoje erdvėje nė karto neprisiminė Petro Skodžiaus... Atrodo, Biržai pasirinkę gyvenimo būdą - „čia ir dabar". Tik tiek. Oficialioji kryptis. Vėlinės galėtų būti ta diena, kai miestas prisimena (tik atsimenantis miestas yra gyvas), kai randasi tekstai tų, kurie privalo reflektuoti atmintį, kultūrą; kai uždegamos žvakutės ant tokio pilko ir vienišo generolo Nastopkos ar burmistro Jakšto kapo, etc. Kai valdiškos mašinos (negaila!) veža valdžios žmones į atokiausias rajono vietas, kur ilsisi garbūs kraštiečiai, kai paaukojami keli šimtai iš kokios nors „išeitinės kompensacijos", kai išrinktieji pasijunta šeimininkais, atsakingais ne tik už materialųjį turtą. Be reklamos, be foto. Svariai. Intelektualiai. Užtektų paskui trumpos žinutės: „Meras, vicemeras ir t.t. aplankė - - - - Kapelius..." Tiek nedaug, visai nedaug tereikia - savo elgesiu paliudyti pagarbą, sukurti tradiciją...

Taigi - Vėlinių dieną laikas lėtas, skaudus, todėl arčiausiai prieinama prie savęs ir prie žmogaus. Ir nors eilinį kartą negalėsi iškoduoti praradimų prasmės, nors žinai, kad išėjusiųjų veidai dar labiau prašysis į sapnus, įsikibs į mintis, vis tiek - dvasioje pasidarys giedriau. Pabuvęs savo dienos nirvanoj, įtraukiančioj liūdesio magijoj, vėl galėsi rinktis: atsajumą nuo pasaulio ar triukšmingą įvairių formų koliažą...

...sakau tau - visos kapinės - graudžios vienišystės vaizdas, kurį po truputį jaukiniesi. Vakare, kai tamsa priklaupia prie tavo vaiko kapo, esi vienas - kaip niekada - ir laisvas. Vėlinės.

 

Irutė Varzienė

2010-10-30

2010.10.28

Kultūros sapnai (I): apie premijas

Vasaros pabaigoj nustebau, kaip aktyviai diskutuota dėl Antano Macijausko premijos. Net pernelyg aktyviai, svarstant, kokie čia kandidatai būtų tinkamiausi, ar, įteikiant premijas ne biržiečiams, dėl tų dviejų tūkstantukų nenuskriaudžiami biržiečiai; ar čia nešvaistomi „šventi" savivaldybės, t. y. mūsų, pinigai, nors ten, kur jie iš tiesų švaistomi ar abejotinai panaudojami, kažkodėl beveik niekam nerūpi.

Tikrai nustebau, nes kažkodėl nediskutuojama apie aktualesnius dalykus kaip, pavyzdžiui, mieste palaipsniui, „nepastebimai" dėl visokių standartų išpjaunamus medžius (įdomu, kokia vieno medžio nupjovimo sąmata, ar ji neviršija kartais Macijausko premijos?) ; nediskutuojama dėl rajone yrančių kultūrinio

paveldo objektų ar gamtos paminklų būklės ar net jų buvimo; dėl Širvėnos ežero valymo ir pakrančių tvarkymo, pagaliau dėl miesto neva turistinio ir kitokio įvaizdžio, nes Biržai, padedant krizei ir „toliaregiškai" savivaldai, deja, tampa nušiurusiu, nepatraukliu miesteliu...

Nežinau, kas sugalvojo tą Macijausko premiją (valdžia, kad įtiktų viską kritikuojantiems žurnalistams ar kad iš tiesų pagerbtų nusipelniusį praeities žmogų ?), bet pirma mintis, išgirdus apie šią premiją, buvo tokia: pagaliau... Pagaliau Biržuose Biržų valdžia (!), kuri visą laiką, kokia ji bebūtų, pasižymėjo ir pasižymi didesniu ar mažesniu kultūriniu vištakumu, atliko kultūrinį veiksmą, platesnį negu savo daržas.

Kita mintis iškart buvo - kodėl Macijausko? Žurnalisto, mažiau žinomo negu daugelis iš Biržų krašto kilusių menininkų, ypač rašytojų? Kas susiduria su Biržų kultūros paveldu, beveik visada nustemba dėl to paveldo gylio ir platumo, o kiek vėliau - dėl jo užmaršties ir apleisties, vos ne absoliutaus nesugebėjimo tą vertingą paveldą įkultūrinti į dabartį, jį suaktualinti.

Beje, diskusija, kuri vis dėlto buvo reikalinga, nuteikė ne itin maloniai ir provincialokai. Bene aiškiausiai mechanizmą atskleidė vertinimo komisijoj šiemet buvusi Stasė Eitavičienė - kaip galima skirti premiją ir kokiam nors biržiečiui, jei niekada niekas iš rajono nėra pateikęs nė vieno kandidato, o diskutuoja apie kokias nors subtilybes? Štai čia ir išlenda - ir ne pirmą kartą - biržiečių kultūrinio aktyvumo stoka. Ir - provincialumas, apie kurį vertėtų paklausti ir taip: n e b i r ž i e t i s - tai jau lyg ir n e   l i e t u v i s ?

Kaip ten bebūtų, bet tokios respublikos masto premijos įsteigimą galima tik sveikinti ir palaikyti, nes tokie dalykai naikina provincijos provincialumą, pasitarnauja ir miestelio įvaizdžio gerinimui. Ir labai paprasta, kaip, pavyzdžiui, Utenoj įsteigtos literatūrinės Antano Miškinio premijos atveju, suderinti tiek respublikinius, tiek vietos interesus - tam tereikia šiek tiek sveikos nuovokos ir suinteresuotumo.

Turint žurnalisto A. Macijausko premiją, kažkaip labai ji kontrastuoja su tomis potencialiomis premijomis ar premijėlėmis, kurios gali būti įsteigtos kultūros srityje, jei norime suaktualinti ir įkultūrinti krašto kultūrinį paveldą, bent jau kultūriškai ir politiškai parodyti, kad tas paveldas iš tiesų rūpi. Juolab kad yra daug rajonų, kurie mums pavydi to paveldo, bet šaiposi dėl nesugebėjimo tuo paveldu pasinaudot, pavyzdžiui, Panevėžys su savo Literatūrine žiema, kuriai aiškiai trūksta literatūros ikonų. Biržai šių ikonų turi su kaupu, bet dar niekada, gal išskyrus sovietmety tik „proletariniu poetu" paverstą Janonį, jų neįkultūrino. Todėl netolimoj ar tolimesnėj ateity malonu būtų regėti kokių nors literatūrinių premijų atsiradimą Biržų krašte, pritraukiant čia literatūrinį visos Lietuvos elitą. Kaip įvardinti tas premijas, vardų turime su kaupu - užtenka paminėt vien Kazį Binkį, Balį Sruogą ar Joną Meką, ir tą vardyną būtų galima tęsti ir tęsti. Manau, kad bent viena solidi literatūrinė premija Biržų krašto prestižui ir savigarbai tiesiog gyvybiškai būtina.

Įstrigo seniai gal visų užmiršta tautodailininko ir žurnalisto Algirdo Butkevičiaus idėja įsteigti bent vieną dailininkams skirtą premiją, pavyzdžiui, Petro Kalpoko, kurio tėviškė, regis, jau turėtų būti supuvusi, nes graudžiai ir bejėgiškai atrodė prieš kokius trejus metus, kada teko paskutinįkart lankytis. Beje, nereikėtų pamiršti ir puikaus šiuolaikinio dailininko Algirdo Petrulio, palyginti neseniai iškeliavusio į paveldo panteoną. Regis, toji Kalpoko premijos idėja jau seniai numirė ar buvo numarinta, nugrimzdo į ypatingai purią ir viską sugeriančią Biržų politinę - kultūrinę vatą...

Žvelgiant dar plačiau, paveldu turtingame krašte įmanomos ir kokios nors ne tik su literatūra ar daile, bet ir su muzika, teatru, taip pat su istorija susijusios premijos, pavyzdžiui, kokia nors Radvilų vardo premija istorikams ir pan. Net fotografija - čia Petras Ločeris ir Juozas Daubaras priklauso rimto, ne tik lokalaus paveldo kategorijai. Taip pat su visais minėtais ar neminėtais kultūros dalykais įmanomi kai kurie tęstiniai projektai - festivaliai, skaitymai, konferencijos, paribio kultūros dalykai, siejant juos su kitais baltais - latviais ir jų kultūra ir t. t. (pavyzdžiui, pasvaliečiai turi metų kultūrininko premiją).

Regis, biržiečiai tiesiog mieliau miega ant savo kultūrinio lobyno. Tad čia pabandžiau bent užsimint apie galimybes, pernelyg nenukrypdamas į smulkias detales. Ir nemanau, kad, pavyzdžiui, savivaldybė švaisto pinigus A. Macijausko premijai, nors iš rajono politikų buvo girdėti tokių provincialių minčių. Manau, kad savivaldybė galėtų dar įsteigti kokią nors su menu, gal literatūra susijusią respublikinę premiją - vardų lobynas tiesiog prašyte to prašosi daugelį metų. Tokios premijos, kad ir A. Macijausko, teikia Biržams tik garbę, o du tūkstančiai litų dar nenuskurdino ir pačių skurdžiausių Lietuvos savivaldybių...

Premijas galėtų steigti ne tik savivaldybė, bet ir kitos institucijos, radusios rėmėjų. Visiškai nematau Biržų dabarties padangėj kokios nors toliaregiškos, kultūrinės mecenatystės iš turtingesnių verslo žmonių, o tokių esama. Kalbu ne tik apie dabartį, kai viskas „nurašoma" sunkmečiui. Pavyzdžiui, kokią nors literatūros premiją - nebūtinai Boriso Dauguviečio vardo - galėtų „išlaikyt" kokia nors alaus darykla - juk didžiuojamasi aludaryste, o rajone pagaminama aibės to skysčio. Paminėtinas ir labai jau oriai įsikūręs Biržų „Rotary" klubas, jei jis kaip nors realiai kruta ir kultūros srityje.

O apie valdžios požiūrį pamokanti būtų vieno Biržų savivaldybės administratoriaus, beje, jau iškeliavusio į galbūt geresnį pasaulį, prieš dešimtmetį pasakyta mintis šių eilučių autoriui apie įsitvirtinusios nepriklausomybės pradžią, kada pradėta surinkti normalius mokesčius ir vyko „kilimas" - o, kiek surinkdavom milijonų, kad nežinojom, ką su jais daryti... Ar tikrai taip buvo? Apsidairykim: juk beveik nieko, nieko, net kažkokių kultūrinių premijų, nekalbant apie miesto įvaizdį ir gerovę ar kokius nors turinčius išliekamąją vertę dalykus, lyg ir nepadaryta... O gal tiesiog man nesimato?

 

Alis Balbierius

2010-10-28

2010.10.26

Kuri politinė jėga įsiklausys į rinkėjų lūkesčius?

Praėjusį šeštadienį paskelbti Biržų rajono gyventojų apklausos rezultatai sukėlė sąmyšį kai kurių politikų galvose.

Negali būti! To niekada nebus! Kur dingo J.Jonušys, N.Šatienė, V.Valkiūnas ir kiti galimi kandidatai į rajono merus ar į savivaldybės narius? Neprileisime konservatorių, tuo labiau I.Varzienės, vadovauti rajonui!

Tokie pirmieji atgarsiai pasiekė redakciją, kai apklausos dalyviai įvardijo asmenis, už kuriuos jie norėtų balsuoti būsimuose savivaldybės rinkimuose.

Apklausos rezultatai išties atrodo paradoksaliai: daugelis rajono gyventojų pasiryžę balsuoti už socialdemokratus, o mero kėdėje norėtų matyti konservatorę I.Varzienę. Negana to, pirmajame galimų kandidatų į merus trejetuke puikuojasi vien „dešiniųjų" atstovai.

Prie rinkimų urnų balsuojantieji turės apsispręsti, ką rinktis - ideologiškai artimą partiją ar patikimas asmenybes.

Jeigu rinkimai vyktų artimiausiu metu, tikėtina, kad daugiau gyventojų balsų atitektų socialdemokratams ir „valstiečiams" nei konservatoriams ir liberalams.

Po vieną kitą savivaldybės nario mandatą gavusios „Tvarkos ir teisingumo", Krikščionių ar Darbo partijos greičiausiai pasuktų  su stipresniais, nes dabartinių jų lyderių laikysena rodo, jog jiems norisi valdžios postų. Be to, praėjusią kadenciją Darbo partijos atstovai bei ankstesni „krikščionys" jau dirbo su „kairiųjų" dauguma.

Kadangi tiesioginių mero rinkimų dabartinė šalies valdžia nepalaimino, tai savivaldybių vadovus rinks tarybos. Jeigu į ją bus išrinkta socdemų ir „valstiečių" dauguma, o prie jos prisišlies valdžios kėdžių trokštanti „smulkmė", lemiamą žodį dėl mero tars „kairieji".

Daugiausia gyventojų palaikymo iš socdemų stovyklos šiuo metu turi jaunas teisininkas A.Budriūnas, iš valstiečių liaudininkų - patyręs politikas ir verslininkas V.Rinkevičius. Jeigu iš tiesų socialdemokratų sąrašo lyderis rinkimuose bus J.Jonušys, tai jį vyresniosios kartos biržiečiams derėtų bent jau priminti, o jauniesiems - pristatyti. Dabar gi po apklausos kai kam iškilęs klausimas - o kurgi Jonušys? - turi tik vieną atsakymą - ogi „Biržų šilumoje".

Kurį kandidatą į merus siūlytų tarybon patekę „kairieji", nežinia. Kol kas neaišku, ar į šį postą pretenduos kaimiečių favoritu kadaise buvęs V.Rinkevičius. Jeigu jis nuspręstų tenkintis savivaldybės tarybos nario statusu, meru gali būti siūlomas kadaise už rajono vairo buvęs J.Jonušys. Tačiau ženklų, rodančių, kad jis sutiktų vėl siekti vadovo kėdės, nematyti. Tokiu būdu prie šio posto rikiuotųsi R.Ramonas ir R.Martinonis. Jaunasis A.Budriūnas, per rinkimus sulaukęs rinkėjų palaikymo, vargu ar būtų prileistas prie postų - taip paprastai valdžia Biržuose nesidalijama.

Taigi, artėjančiuose rinkimuose biržiečiai, atidavę daugumą balsų už „kairiuosius", turėtų iš esmės tą pačią valdžią, kuri jau buvo dvi kadencijas.

Ką daryti norintiems permainų?

Galėčiau pasakyti - reikia balsuoti už Tėvynės sąjungą - Lietuvos krikščionis demokratus ar Liberalų sąjūdį.

Tačiau kol kas to daryti ramia sąžine negalėčiau dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, konservatoriai turėtų bent trumpam pristabdyti partijoje įvairius spaudimus - nuo želmenėlių sulčių iki tremtinių bei krikdemų. Kol jie tarpusavyje nesusitars, ko ir kaip sieks ateinančiuose rinkimuose, ir aiškiai to neparodys rinkėjams, daugiau nei trijų mandatų jiems nematyti.

Šiai dešiniąsias jėgas konsoliduoti galinčiai partijai būtina pažaboti lyderių asmenines ambicijas, potroškius bei aistras ir prašyti, kad į rinkimus ją vestų visuomenės pasitikėjimą turintis žmogus. Konservatoriams metas įgyvendinti vidinę demokratiją ir keisti lyderį. Juolab kad ši partija turi tokią asmenybę, apie kurią bet kuri politinė jėga galėtų tik pasvajoti.

Kai apklausos dalyviai, simpatizuojantys socialdemokratams, mero poste teigia norintys matyti I.Varzienę, negalima to traktuoti tik kaip politinio neišprusimo. Tai ženklas, kad ši asmenybė gali pritraukti įvairių politinių pažiūrų rinkėjus.

Jeigu konservatorius į rinkimus vestų I.Varzienė, „dešinieji" būsimoje savivaldybės taryboje turėtų galimybių suformuoti valdančiąją daugumą. Prie jų greičiausiai jungtųsi K.Slavinsko į tarybą atvesti liberalsąjūdiečiai ir tie, kurie, kaip jau buvo minėta, eitų su bet kuo, kad tik gautų valdžios. Tai gali būti tie patys „tvarkiečiai", „darbiečiai", krikščionys (naujieji). Rinkimuose lyg ir ketina dalyvauti Liberalų ir centro sąjunga bei nepartiniai kandidatai, kurie, manyčiau, taip pat neatsisakytų veiklos su valdančiaisiais.

Apklausos dalyviai, į reitingų viršūnes iškėlę K.Slavinską, jį sykiu ir įpareigoja. Pasitikėjimą įgijusiam liberalsąjūdiečių lyderiui į rinkimų sąrašą būtina įtraukti dar bent du ar tris asmenis, už kuriuos be sąžinės graužaties būtų galima atiduoti balsus. Dabar gi balsuoti už Liberalų sąjūdį vien dėl to, kad ten yra charizmatiškasis K.Slavinskas, neatrodytų rimta.

Kaip rodo apklausa, šiuo metu yra nuo partijų „laisvų" politikų bei anksčiau politinėje veikloje nedalyvavusių asmenų, kuriems visuomenė rodo prielankumą. Dabar tinkamiausias momentas bet kuriai partijai juos kviestis į rinkimų sąrašus, nelaukiant, kol šia galimybe sėkmingai pasinaudos politiniai konkurentai.

Iki rinkimų dar liko šiek tiek laiko. „Šiaurės rytai" kas mėnesį rengs gyventojų apklausas, kurios ne tik atspindės rinkėjų nuotaikas, bet ir, reikia tikėtis, padės tinkamai rengtis savivaldybės rinkimams.

Iš kai kurių partinių stovyklų pasigirdę priekaištai, kad apklausos dalyviai nenurodo tikrųjų lyderių ar neįvardija visų politinių jėgų, ketinančių eiti į rinkimus, atrodo nerimtai.

Kas, politikų manymu, turėtų informuoti visuomenę apie jų ketinimus eiti į rajono valdžią? Jeigu norima su rinkėjais minti mįsles, šie ir spėlioja. Tačiau tokie žaidimai rodo viso labo nepagarbą žmonėms, kurių balsų bus kaulijama likus mėnesiui iki rinkimų. Stiprios, patikimos politinės jėgos paskutinio mėnesio nelaukia - jos dirba ir savo veiklą visuomenei rodo ne tik prieš pat rinkimus. O į apklausos dalyvių atsakymus šiuo metu derėtų žiūrėti ne tik kaip į jų ketinimus, bet ir kaip į lūkesčius, kuriuos politikams išgirsti vertėtų.

 

Rasa Penelienė

2010-10-26

2010.10.25

Alergija valdžiai

Tereikėjo tik 20 metų nepriklausomybės, kada valdo savi, ne kokie okupantai, kad daugybė žmonių įgautų alergiją valdžiai.

Nekalbu apie tokio plauko laisvamanius kaip šių eilučių autorius, kuriems alergija valdžiai galbūt iš dalies yra įgimta, iš dalies paremta savotiška ideologija ir pan. Tokių niekada nėra daug, tad čia kalbu apie žmones, kurie dirba savo darbus ir yra nesusiję ar beveik nesusiję su valdžios struktūromis, žmones, kurie tenori gyventi savo jėgomis ir sava galva ir kuriems tereikia, kad valdžia netrukdytų ir atliktų tas elementarias funkcijas, kurios jai privalomos ir kurios apmokamos už mūsų pinigus. Ir kodėl mes pernelyg dažnai pamirštame, kad valdžią išlaikome mes, o ne ji - mus?

Valdžia - tiek aukščiausia, tiek įvairiausi nomenklatūros pilkieji kardinolai - nuo ministerijų ir departamentų iki savivaldybių ir užkampiausių provincijos kontorų kontorėlių - šie visi žmonės turi tarnauti mums, o ne mes jiems nešti pakišas bei pakišėles, baimindamiesi, kad mūsų „klausimai" bus išspręsti ne taip, kaip mums reikia, ir ne taip greitai, jei mes ateisim iš tiesų orūs ir save gerbiantys pas tuos mūsų tarnus.

Tiems, kurie labiausiai keikia valdžią, pirmiausiai noriu priminti, kad tą valdžią išpaikinom mes, nuolankiai jai lankstydamiesi ir neretai siekdami naudos sau. Tad ši „nepriklausoma", o iš tiesų pernelyg dažnai atsidavusi savo naudai ar savo pareigybių apribotam neveiklumui valdžia yra ne pati save sukūrusi, o sukurta mūsų pačių, paminant viešumo ir skaidrumo principus, kurių dėka kažkada mes sugebėjome atkurti nepriklausomybę, tačiau kažkodėl daugelis pamiršom juos vos ją atkūrę.

Akivaizdu, kad valdžią „kamuoja" siaubingas nebaudžiamumas ir etikos neturėjimas. Kai kuriuos veikėjus net sunku atstatydinti, nors jie dėl savo klaidų ar iššvaistymų turėtų žaibiškai patys atsistatydinti, jei šaly veiktų etiškos, skaidrios politikos principai tiek vykdomosios valdžios struktūrose, tiek politinėse partijose. Taip pat akivaizdu ir didžiulis valdininkijos korumpuotumas, nes žmogelis, pabuvęs valdžioj, pernelyg dažnai praturtėja, o jei protingesnis ir atsargesnis nepraturtėja, tai praturtėja jo giminaičiai, uošviai ar vaikai.

Alergija valdžiai pasireiškia ne tik nepakanta ar nepasitikėjimu. Vienas iš pavyzdžių - partijos ir jų savotiška degradacija. Mes matom, kad į partijas, net ir tas populiariausias, neateina naujų, protingų ir kultūringų, jaunų ir turinčių savo vizijas žmonių. Kaip jie ateis, jei save gerbiantis žmogus nenori trintis toje partijoje, kad senstelėjus ateitų jo laikas patekti bent į kokį sąrašo dešimtuką ar gauti gerai apmokamą arba gerais ryšiais apipintą postą, partiečiams atėjus į valdžią. Šiuolaikinių partijų nomenklatūra ir senieji veikėjai neprileidžia prie partijų vairo naujų žmonių, ir tai yra baisiausia. Pagaliau ar save gerbiantis žmogus eis į kokią bandą, kad jam patarinėtų ir „vadovautų" aiškiai už jį kvailesnė, bet „patyrusi" bet kokios Lietuvos partijos partiečių masė? Esant tokiai situacijai, partijos kvailėja, nes rinkimų metu per sąrašus į valdžią ateina tokių „fruktų", kurie kitu būdu būtų nušvilpti ir negautų pakankamai balsų. Pagaliau partijos - toji visų neva demokratinių valdžių pradžia ir valdžios mokykla - pačios yra pernelyg korumpuotos, susijusios su verslu, kontrabanda ar net galimai nusikalstamomis struktūromis, ir kuo toliau, tuo labiau jos praranda visuomenės pasitikėjimą. Pagaliau partijos yra juokingos ir nuobodžios tuo, kad jų ideologija visai supanašėjusi ir išnykusi, o iš esmės jas kuria žinomesni ir ambicingesni žmonės. Pavyzdžiui, amžinoji „valstietė" Kazimiera Prunskienė, kuri negali gyventi kas kelerius metus neįkūrusi ar neperkūrusi kokios nors partijos. Arūnas Valinskas, intelektualesnei publikai kadaise jau gerokai pabodęs televizoriuose, įgriso net ir tiems, kurie beveik niekada nežiūrėjo jo laidų. Atstatydintas prezidentas, kurio nuvertimo seniai nesigaili net buvę jo šalininkai, ir t. t.

Taip prieini prie išvados, kad nėra partijos, kurios lyderiui asmeniškai galėčiau simpatizuoti, nėra partijos, į kurią norėčiau įstoti ir kad man būtų malonu būti jos nariu, ją remti savo naryste. Regis, esu „pasmerktas" visą gyvenimą būti nepartiniu, nors kadaise džiaugiausi, kad niekas nevertė stoti į sovietų laikų vienintelę ir teisingą partiją. Gal todėl iki atgimimo nebuvau išvažiavęs net į socialistinę šalį... Pagaliau partija tėra tik dalis, dalelė visumos, tik g r u p ė, o laisvamaniai beveik visada ieško visumos, vienio, absoliutų iliuzijos ar bent užuominos..., o ne buvimo avelių bandoje, kuri paklūsta lyderiui.

Alergija valdžiai pasireiškia ir tuo, kad, kai įdėmiai pasižiūri, kaip elgiasi ir kaip kalba koks valdžios žmogus, ką jis sako ir kaip jis jaučia politinį, tautinį ar kultūrinį kontekstą, pernelyg dažnai ten pamatai banalią tuštumą. Banaliausius stereotipus, absoliutų išminties ir kultūros tikrąja šio žodžio prasme neturėjimą, bet užtat išvystytą populistinę politinę bei naudos uoslę, tą specifinį politinį - valdininkišką- verslininkišką uoslumą ir gudrumą („kytrumą"), kuris net ir labai menko intelekto valdžios žmonių kažkodėl būna išskirtinai išvystytas. Štai tokie žmonės pernelyg dažnai šių dienų Lietuvoje atsiduria pakankamai įtakinguose valdžios postuose.

Mūsų, turinčių alergiją valdžiai, pareiga būtų kaip tik ateiti balsuoti net nepasitikint partijomis ir atskirais politikais ir pasistengti, kad gudrių kvailių į valdžią bent jau būsimuosiuose periferijų rinkimuose praslystų kuo mažiau. Kad praslystų kuo mažiau ir tų, kurie jau labai „patyrę". Daugeliui į valdžią einančiųjų netgi paranku, kai ateina mažiau balsuotojų - už juos balsuoja jų partiečiai ir visi kiti „savi" ir išrenka, nes priešininkai rinkimų dieną „protestuoja" namuose. Mes ir ketvirtoji valdžia - žiniasklaida (kuri taip pat nėra nenuodėminga ir nėra nesusijusi su tomis minėtomis bėdomis, pagaliau kai kurie politikai, priešingai įstatymui, turi akcijų ar net valdo žiniasklaidos priemones) turime išsiugdyti geresnę uoslę ir nuojautą. Aišku viena, kad ta pati partinė rinkimų sistema su neaiškių asmenybių ir asmenų sąrašėliais, į kuriuos įleidžiami tik savi, patikimi, yra akivaizdžiai bankrutavusi ir parodo, kad mūsų balsai beveik nieko nelemia, kai iš blogų kandidatų renkamas mažiau blogas...

 

Alis Balbierius

2010-10-23

2010.10.12

Eksperimentai

Su žaliąja musmire prieš porą savaičių eksperimentavęs tautietis vienus gerokai pribloškė (kur mes gyvename?), kitus smarkiai prajuokino (čia - Lietuva!).

Prisipažinsiu, mirtimi pasibaigęs eksperimentas ir man kėlė įvairių minčių.

Viena iš jų - kad šis makabriškas tyrimas ir jo paviešinimas galbūt išgelbės gyvybę kokiam nors kaimo „mokslininkui", ieškančiam „išradimų", ar šiaip girtuoklėliui, linkstančiam į visokias lažybas.

Juk tarp mūsų gyvena išties nemažai žmonių, kurie net akivaizdžiomis „teorijomis" netiki tol, kol patys nepamato, neparagauja ar nepauosto.

Toli pavyzdžių ieškoti nereikia.

Biržuose daug kas netikėjo, kad socialdemokratas meras R. Ramonas tarnauja valstiečių liaudininkų lyderiui ir verslininkui V. Rinkevičiui.

Net ir po Mokytojo dienos, kada meras su administracijos darbuotojais lyg kokios paslaugų firmos atstovai vežiojo V. Rinkevičiaus tortus į rajono mokyklas, daug kam toks elgesys neatrodė keistas. Kai kurie pedagogai viešai prisipažino, kad jiems buvo gražu ir skanu.

Praregėjo tik po savivaldybės tarybos nario K. Slavinsko eksperimento. Kai liberalsąjūdiečių vadovas raštu paprašė merą nuvežti tortą į Kratiškius ir tokiu būdu nuo jo pasveikinti su Vietos savivaldos diena, pasigirdo pasipiktinimų - kam reikia šio cirko?

Bet tas „cirkas" akivaizdžiai parodė, kad mero paslaugos prieinamos ne kiekvienam. Rajono vadovas ir jo pavaldiniai darbo metu ir tarnybiniu transportu patarnauja tik to nusipelniusiems.

Noromis nenoromis merą R. Ramoną imi lyginti su prekybininku E. Kazlausku, į kurio restoraną gali užeiti tik jam patinkantys asmenys.

Kuo Biržų savivaldybė skiriasi nuo maitinimo paslaugas teikiančios prekybos įmonės ar „uabo"?

Eksperimentai atveria akis. Ypač tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jas būna prisidengę.

Štai ketverius metus tiriama saugumo pareigūno V. Pociūno mirties priežastis. Įvairiais kanalais visuomenė buvo tikinama, kad daug valstybės paslapčių žinojęs karininkas nebuvo nužudytas - jis, nuvažiavęs į Brestą, ūmai pasigėrė, užlipo ant daugiaaukščio viešbučio palangės šlapintis ir užsimušė. Nors sveiku protu tokias versijas suvokti sudėtinga, jas atkakliai piršo teisėsaugos atstovai ir kiti kažkuo suinteresuoti asmenys. Tik didelėmis velionio artimųjų pastangomis pasiekta, kad būtų tiriamas galimas nužudymas. Ir tik šiemet, visai neseniai, prokurorai atliko eksperimentą. Iš V. Pociūno našlės galima suprasti, kad jis sustiprino jos įsitikinimą, jog vyras buvo nužudytas.

Nori nenori kažkam teks praverti akis, kad ir kaip jas badytų teisybė.

Šią savaitę sueis lygiai vieneri metai, kai Biržų prokuratūros ir policijos pareigūnai tiria jauno žmogaus mirties aplinkybes.

Tiesą sakant, jie jau seniai nebevargtų, jeigu mįslingomis aplinkybėmis mirusio žmogaus artimieji nesiektų, kad tyrimas būtų profesionalus ir sąžiningas.

Vargu ar patys pareigūnai tiki tuo, kas bandoma įteigti artimiesiems oficialiais raštais ir „į mases" išeinančia (išleidžiama?) informacija.

Jeigu jaunas žmogus išties pats nusižudė (prieš tai ne sykį kartojęs, kad jam kažkas gresia ir kad jo mirtis atvertų kažkokias paslaptis), šią versiją brukantiems teisėsaugininkams praverstų eksperimentas.

Tam galėtų ryžtis bet kuris drąsos nestokojantis dešiniarankis policininkas ar prokuroras. Jam reikėtų sukramtyti kelių rūšių psichiką veikiančių tablečių, jas užgerti mažiausiai puse butelio konjako, vėliau kairiąja ranka paimti švirkštą ir adata pataikyti į savo dešiniosios rankos veną.

Kitokio kelio išsiaiškinti tiesą lyg ir nebėra - pagrindinis įvykių liudytojas (ar dalyvis?) per tuos metus taip pat ėmė ir numirė. Atrodytų, visai be reikalo - turėjęs įvairių priklausomybių nelaimėlis, gyvas būdamas, liudijo tai, ką reikėjo.

Eksperimento bijoti neverta - jis padėtų pareigūnams, sąžiningai, nuosekliai, principingai siekiantiems teisingumo.

Eksperimentavimas praverstų ir tais atvejais, kai neįtikina teismų sprendimai.

Štai praėjusią savaitę mane pasiekė įdomi žinia - pasirodo, kad viešai išvadinti žmogų aferistu (sukčiumi, darančiu dideles apgavystes) yra leistina. T. y. apygardos teismas už tai bausmės neskiria.

Teisininkai tam iškart paprieštarautų - teismų sprendimų absoliutinti negalima, kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai.

Sutinku. Bet kažkodėl knibžda abejonė, kad nagrinėjant bylas lemia ne tik įvykių aplinkybės, bet ir koks asmuo sėdi teisiamųjų suole.

Abejones išsklaidytų kad ir toks eksperimentas. Pažįstu pareigūną, kuris fotografuoja lavonus ir iš jų atvaizdų daro menus, t. y. menines nuotraukas. Jeigu viešai jį pavadinčiau iškrypėliu, ar teismas man būtų gailestingas?

Tačiau šio eksperimento kol kas nesiimsiu. Nepatarčiau ir kitiems - tai prilygtų musmirių valgymui.

 

Rasa Penelienė

2010-10-12

2010.10.11

Apie šarkas, Breigelį ir užmaršties žole užželdintus kelius

Iš tiesų auksinį spalio 7-osios rytą virš tėviškės laukų išvystu skrendant paprasčiausią šarką - Pica pica L., šitaip kadaise universaliąja lotynų kalba įvardintą Karlo Linėjaus.

Žinoma, aš nesu tas žmogus, kuris niekada nematė šarkos. Tačiau šarkos patraukia mano dėmesį ir dažnai sukelia ištisą grandinę asociacijų.

Pirmiausia man bet kuri šarka ar šarkos primena Piterio Breigelio paveikslą, kur skrendanti šarka atveria dvasia ir būtim užpildytą žiemos peizažą su medžiotojais, šunimis, tvenkinių ledu ir žmonių figūromis slėnyje ir su ta visa anų laikų Nyderlandų aura. Tas paveikslas turi savy kažkokios ypatingos magijos, nors nieko magiško (nekalbant jau apie magijos simbolius) jame nėra nutapyta. Tačiau mane nuo tų ankstyvos jaunystės laikų, kai vos tik išvydau Breigelio reprodukciją, jaudina ta šarka.


 

Nes šarkos kontekstas many ne tik meninis, bet ir ornitologinis, taip pat ir tam tikra prasme archetipinis. Šarkos lydėjo nuo vaikystės, nuo pirmųjų kaimo atsiminimų, jos tapo vizualiu „ornitologiniu" archetipu - regis, labiausiai įsisąmonintu šaltą žiemą pro apledėjusį lango stiklą, atitirpinus jame skylę šilta didele sovietine penkiakapeike moneta... Ten dar regėdavos kiti archetipiniai paukščiai - varnas arba kranklys, nes tais laikais jie dar buvo retenybės; be abejo - dar pilkoji varna ir, aišku, žiemos kraujo gėlė - sniegena - kraujo raudonis kraujo raudonumo aušroj ant apšerkšnijusio kiečio.

Šarkos dabar mane jaudina ir todėl, kad jos gimtose apylinkėse beveik išnyko. Gal iš dalies ir todėl, kad išnyko aplink daug sodybų su mažyčiais gyvulių ūkiais ir kolchozinės fermos, padėjusios pramisti ne tik šarkoms, bet ir kitiems euryfaginiams - viską ėdantiems - varniniams paukščiams.

Gerai atmenu vaikystę, kai jau „tyrinėjau" paukščių lizdus. Pavasarį beveik kiekvienoje vandens apsemtoje karstinėje įgriuvoje, dažniausiai karklų krūmuose, šarkų pora kraudavosi lizdą. Tų lizdų per dieną galėjai rasti visą tuziną. Dabar aš nepamenu, kada čia mačiau kokį šarkos lizdą, tad pamatyti šarką ir ją pamačius vėl „automatiškai" įeiti į Breigelio žiemos paizažą jau kartais tampa įvykiu. Juolab kad šarkų statiniai iš medžių šakelių, iš molio ir molingos žemės, iš visokių švelnių plaukelių, plunksnelių ir žolelių gūžtai dabar man kažkuo primena viduramžių skurdžiausių trobelių architektoniką.

Šarka kažkur nuskrenda - tipiškas jos siluetas su ilga uodega dar kurį laiką stovi akyse virš auksinio šalnoto ryto. Ir dabar, išvydus šarką ir jos skrydį, jau nebe taip giliai suspaudžia nostalgija apie ornitologo kelią, kuriuo buvo ilgai eita, bet visi gyvenimo keliai mums dažnai keistai ir netikėtai išsišakoja, o aš lyg ir visada bandžiau (bandau ?) iškart eiti ne vienu keliu tomis pačiomis dviem kojomis; ir šį kelią jau senokai skausmingai ir sunkiai pasmerkiau užmaršties žolei.

Retai regimos šarkos man primena ir šio krašto pempių tragediją, nes pempių čia taip pat sumažėjo kaip ir šarkų - pavasarį negalėjai ramiai vaikščiot aplink balas, nes pempių klyksmai ir jų sparnų švokštimas tiesiog ties galva lydėdavo beveik visur, kur tik eidavai laukais, o vikšriniams traktorių dinozaurams ariant žemę pernelyg dažnai matydavai sudužusias pempių kiaušinių planetas, iš kurių liedavos geltono trynio saulės...

Jei ir toliau apie ornitologiją, tai džiaugsmas yra girdėti per visą sezoną gerves, kurių anais laikais Biržų krašte man nėra tekę veisimosi metu net regėti. Gervės dabar kartais vaikšto vasaros pradžios laukais ir šunkeliais; kirtusios mano nedidelio žemės lopinėlio ribą, jos trumpam tampa lyg ir „privačiomis" gervėmis, tačiau laukiniai paukščiai yra visuotiniai, nenusavinami ir neprivatizuojami; jie visada buvo, yra ir turi būti visų - kaip debesys, kaip dangus, kaip lietūs...

Nors - kita prasme - visos šarkos man senokai yra Breigelio, bet tik viena - ta kadaise nutapytoji - šarka yra magiška - kaskart pažvelgus tiek į paveikslą arba tiek į šiame laike ir amžiuje skrendančią šarką - atsitinka tas pats: tu įeini į Breigelio paveikslą, užuodi šunų ir žiemos atlydžio kvapą, tavo sąmonės laiko mašina be jokių pastangų kerta laiko klodus; dar, be viso to, jei pasistengi ir pasieki tam tikrą meistriškumą - gali tapt ir būti kurį laiką viskuo, ką regi tame paveiksle, bet galbūt labiausiai ta paprastų paprasčiausia šarka - Pica pica L., kuri yra mano slaptas raktas, atrakinantis Breigelio žiemos atlydžio peizažą bet kuriuo metų laiku, laiko klodus ir nostalgiją apie ornitologiją auksinio rudens fone.

 

Alis Balbierius

2010-10-09

2010.10.05

Su Mokytojo diena

Prieš pat Mokytojo dieną batalijos Biržų savivaldybės tarybos posėdyje įgyja simbolišką prasmę. Kontrolės komiteto išvadas triuškino ne tik politikai, bet ir pedagogai.

Į kokią kovą buvo mestos nemenkos pajėgos?

Dėl geltonųjų autobusų, keistai keliavusių maršrutu savivaldybė - Pačeriaukštė - Vabalninkas.

Priežastis, atrodytų, pernelyg smulki, kad svarbūs tarybos nariai ir garbingosios profesijos - pedagogų - atstovai tam gaištų laiką. Tokį įspūdį valdančiųjų partijų atstovai dar bandė sustiprinti - argi nebeliko rajone didesnių problemų kaip „apšvarintas" mokyklinis autobusas, juolab kai kaltininkas, t.y. „iešmininkas", lyg ir rastas.

Jeigu šie įvykiai išties nėra reikšmingi, kodėl Kontrolės komiteto išvadoms taryba nepritarė? Dar daugiau - politikų ir pedagogų ietys negailestingai smigo į Kontrolės komiteto pirmininkę Irutę Varzienę.

Tam yra dvi priežastys.

Pirma, Kontrolės komiteto išvadose ir rekomendacijoje yra aiškiai įvardijami ne tik asmenys, susiję su geltonųjų autobusų istorija, bet matyti akivaizdi nuoroda į, švelniai tariant, neskaidrią sistemą savivaldybėje.

Antra, skandalingų įvykių aiškintis ėmėsi ir apie Švietimo skyriaus vedėjos Genovaitės Gutauskienės vaidmenį rajono savivaldybėje ir švietimo sistemoje viešai prabilo jos pavaldinė.

Stojo neįtikėtinai drąsiai.

Žinantiems Biržų rajono realijas nereikia aiškinti, ką reiškia stoti prieš sistemą, kuri daug kuo primena stalinizmo laikus.

Ji išsišokėlį negailestingai suvirškina arba išspjauna. Yra dar trečias kelias - laiku iš jos pasitraukti. Bet kuriuo atveju triumfuoja visagalės valdžios monolitas, sutvirtintas įvairiais ryšiais - nuo aukštas pareigas užimančių asmenų iki nuolankių eilinių pavaldinių.

Nežinau, kuris kelias laukia mokytojos. Tačiau gerai žinau, koks jis bus dramatiškas, kiek pareikalaus jėgų, sveikatos. Ne tik jos pačios, bet ir artimųjų. Negailestingai bus talžomi ir jos bendražygiai, jeigu išdrįs viešai stoti šalia.

Ypač bus skaudu, kai pasmerkimo egzekucijose dalyvaus pedagogai. Vieni tą darys iš baimės, kiti - iš pavydo, treti - iš nenuovokumo.

Bus skaudi ir kolegų tyla, kai spardys ir tyčiosis galingieji. Žeis jų patiklumas, kai bus griebiamasi išbandyti patikimą ginklą - menkinantį šmeižtą.

Susipešė dvi bobelės - sakys. Arba: draskosi, nes nori užimti vedėjos (ar mero) vietą. Ir pulkai uolių švietimo tarnų bei tarnaičių pritariamai linksės galvomis.

Visa tai ištverti bus ypač sunku.

Todėl stoju šalia. Manau, tą būtina pasakyti šiandien. Ir ne tik todėl, kad ši diena skirta Mokytojui.

Jau daugiau nei dešimt metų nebesu pedagogė. Rinkausi trečią kelią - išėjau iš ten, apie ką dabar prakalbo Irutė Varzienė.

Anuomet už viešai pasakytus žodžius buvau ne vienerius metus tampoma po teismus. Vėliau specialiosios tarnybos, pradėjusios žygį prieš nusikalstamą veiklą Biržų savivaldybėje, užčiuopusios kaltininkus, ėmė ir kažkaip keistai su prokurorais nebeapgynė viešojo intereso teismuose. Nemanau, kad tai buvo tik pareigūnų žioplumas.

Žmonės, kurie tada drįso liudyti tiesą, švietimo sistemoje nebedirba.

Kodėl tąsyk mokytoja paliko darbą, buvo įdomu tik jos buvusiems mokiniams, jų tėvams, vienam kitam kolegai. Rajono spauda uoliai atliko savivaldybės patarnautojos funkcijas ir negailėjo paplavų.

Kelerius metus bijodavau sulaukti Rugsėjo 1-osios ir Mokytojo dienos. Apie tai, ką tuomet išgyvenau, žinojo tik mano Mama - buvusi mokytoja, vis sveikinusi mane su šventėmis...

Išties tai buvo taip seniai ir turbūt niekada apie tai nekalbėčiau, jei ne pastarųjų savaičių įvykiai.

Matau lekiančias strėles į žmogų ir žiauriai skauda. Skausmą stiprina žinojimas, kuo tas žmogus rizikuoja ir kas jam gresia.

Stoju šalia anaiptol ne iš didelės savo drąsos ar įsitikinimo, kad esu laisva, stipri ir nepažeidžiama, - tiesiog nuo šio žmogaus gali nusigręžti ir šiuo metu deklaruojantieji ištikimybę, jeigu tik pajus nors kruopelytę jo silpnumo.

Stoju šalia iš skausmo, patiriamo likus vienam.

Po tarybos posėdžio, kuriame buvo morališkai trypiama Irutė Varzienė, ji prasitarė apie pribloškusį mokytojų (kurių profesiją ji fetišizavusi) elgesį.

O ar ne dėl tokios jų laikysenos keliolika metų Biržuose palaikoma sistema, kuri nei su demokratija, nei su žmogiškuoju orumu neturi nieko bendra?

Per šią profesinę šventę kalbėti reikia apie tai.

Su Mokytojo diena.

 

Rasa Penelienė

2010-10-05

2010.10.04

Su televizoriaus pulteliu esant duobėje

Prisėdu prie „Jungčių". Seniai bendravau su skaitytoju. Pasiilgau - rašymo, mąstymo, debatų. Užsikūriau pečių (mat naktį buvo šalna), išgėriau kavos puodelį ir mąstau žodžiais baltame popieriaus lape.

Nuo visko galima atprasti. Net nuo rašymo. Aptingsti. Tuomet tenka prisiversti. Rašyti. Melstis. Jei ne iš meilės, tai iš pareigos. Kad pagaliau turėtum duonos kasdienės. (Ir kam tai slėpti - pasitaiko net šventiesiems).

„Jungtyse" reikia rašyti šviesiai, skaidriai, viltingai. Nesinori (ir, manding, nereikia) niurzgėti, verkšlenti, kaltinti kiekvieno, kurį sutinki. Pasidalinimas džiaugsminga naujiena - kiekvieno pareiga ir atsakomybė.

Neseniai išgyvenau stebuklą. Sugedo senasis televizorius. Nesu technikos mylėtojas, niekuomet nesidomiu naujaisiais „išmaniaisiais" mobiliaisiais telefonais ar prabangiais, už tave vairuojančiais automobiliais. Neturiu tam laiko, jėgų, noro. Pinigų. Naujo aparato nepirkau.

Sugedus praeito amžiaus stebuklui, užtekėjo tamsybės saulė. Gyvenau kaip pirkioje be naujienų. Intrigų. Blogų žinių. Jaučiausi atsilikęs, nespėjąs žengti koja kojon su gyvenimu ir jo beprotišku tempu (pastarasis gali reikšti didelį norą amžinybėn!?).

Neturėjau nei interneto, nei laikraščių. Nežinojau, kuo Lietuva ir pasaulis gyvena. Ar dar gyvena? Kaip?

Jaučiau artėjančią ramybę. Dažniau žvilgterėjau dangop. Įkvėpdavau gryno oro. Saulėje degindavau išblyškusią veido odą. Džiaugiausi užaugusiomis saulėgrąžomis.

Laukiau rudenio, bet ne žiemos.

Kasdien melsdavausi. Neįtikėtinai svarbus momentas. Keldavausi ankstėliau. Girdėdavau paukščius. Širdyje rasdavau vietą tylai. Nesinorėjo kamantinėt praeivio. Gilintis į brangstančių paslaugų kainas. Galvoti, ar turiu žieminius batus. Ir ar jie vis dar madingi.

Kaip bebūtų, patiko ši savaitė.

Pasiilgau bendravimo. Dalinimosi mintimis iš Šventojo Rašto, kurį skaičiau kone kasdien. Supratau gėrio ir blogio egzistavimo pasaulyje tragizmą. Nurimau, supratęs, jog Dievas mane myli.

Praleidau keletą mėgstamo serialo serijų. (Net ir po metų paprastai siužetas lieka nepakitęs). Atsilikau per kelias mylias nuo skubančių ir šokiruojančių naujienų, kurios pristatomos per parą kone per šimtą kartų. Kaskart išgryninant siaubingesnes naujienas, kad močiutėms kaime taip drąsu nebūtų gyventi.

Publicistikos laidose nebeteisiau nei aukų, nei nusikaltėlių, suvokdamas, jog visi mes gerokai sužaloti, o kai aklas veda aklą, telieka tik duobė. (Pastarojoje esame paskutinį dešimtmetį.) Neieškojau nei giminaičių, nei artimųjų televizijos laidose. Nežliumbiau, neaimanavau. Meldžiau Dievą, kad ir manęs niekam neprisireiktų.

Nediskutavau diskusijų ir debatų laidose, kur temą pasiūlo koks turtingas, bet pusprotis valdininkas. Nesprendžiau nė vienos problemos, kuri aktuali arba ne, apie kurią tik kalbama, o nieko nedaroma.

Meldžiausi už kiekvieno pašaukimo ir specialybės žmogų. (Jei tą darytų kiekvienas, žemė taptų rojumi.)

Nešvenčiau visuomenės veikėjų jubiliejų, nedalyvavau knygų pristatyme (ypač, jei jose aprašomi vis dar gyvenančių asmenybių gyvenimai).

Nerūpėjo nei kaimiškos ar miesčioniškos varžytuvės, kurioms dažnai pritrūksta profesionalumo (galima pasidžiaugti entuziazmu).

Nerinkau gražiausiai šokusios poros, nemaigiau televizoriaus pultelio, kad nepražiopsočiau nė vienos konkurentų poros. (Dažniausiai juk pataikai į reklamą, nors daiktų perteklius namuose prasilenkia su sveiku protu.)

Neaktualūs tapo ir talentai, kur kas antras bando dainuoti ir šokti. Niekam nedaviau nei trijų „taip", nei trijų „ne".

Vertinimą pasilaikiau sau. Tiksliau - nevertinau. Pradėjau to mokytis. Kam daugiažodžiauti, jei galima tylėti. Kam vertinti, jei tavo nuomonė neverta nė menkiausio surūdijusio grašio.

Nustojau komentuoti. Kritikuoti. Paistyti (ne)sąmones. Likau laimingas.

Televizoriaus pultelį radau apdulkėjusį.

Širdį užplūdo ramybė.

Kaimynės paklausiau, ar elektra nepabrango. (Kad nelikčiau skolingas monopolininkams, mat antstoliai irgi madingi šiais laikais.) Degalinėje prisipylęs kuro, paaukojau didžiąją atlyginimo dalį. Neišnaudojau viso benzino bako. Džiaugiausi keliu, saule, medžiais. Pabrangusią duoną valgiau vieną parą ilgiau. Parėmiau vargstančius studentus.

Supratau, kad be intrigų ir paskalų pasaulis sukasi aplink savo ašį.

Teko pirkti naują televizorių. Buvo akcija. Iškrapščiau visus litus iš kiaulės taupyklės. Nusipirkau, pasistačiau. Keletą dienų net nejungiau. Tiesiog pamiršau.

Šiandien ramiau gyventi, nedalyvaujant kalbėjime dėl kalbėjimo ir darbe dėl darbo. Nusprendžiau toliau skaityti Šventąjį Raštą. Kasdien melstis. Kad gyvenčiau savo gyvenimą. Sau ir dėl kitų.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2010-10-02

2010.09.30

Temyli tyliai

Šios savaitės pradžioje Lietuvą sukrėtė žiaurus nutikimas. Rokiškėnai, suskubę įamžinti Anapilin iškeliavusį prezidentą A. M. Brazauską, bronziniame bareljefe neatpažįsta jo veido.

Į bendrapartiečius ir kitus gerbėjus bei artimuosius iš lentos turėjo žvelgti smagus, malonus, geraširdis prezidentas. Bet, aiman, žvilgsnį į juos meta rūstus žmogus.

Neteisingai tautos numylėtinį atspindėjo ne tik „Skulptorių gildija", gaminusi atminimo lentą. Prieš tai A. M. Brazausko portretą netikėtais štrichais papildė ir jo žmona Kristina.

Prezidento gyvenimo moters reikalavimų skirti jai rentą forma ir turinys privertė gūžtis net artimiausius A. M. Brazausko bendražygius.

Ką šalia geraširdžio prezidento veikė ši, švelniai tariant, plėšri moteriškė?

Kaip bebūtų, ji atspindi tautos numylėtinio aplinką. Ir sykiu jį patį.

Skulptoriai žada bronzinį A. M. Brazausko atvaizdą patobulinti. Tuo tarpu ponios Kristinos padarytus ryškius potėpius tautos vado paveiksle panaikinti nebus lengva. Juolab kad artėja rinkimai.

Į savivaldybių rinkimus einančioms partijoms svarbu turėti savo „paveikslą", vėliavą, simbolį.

Socialdemokratai rengėsi pergalingam žygiui su šviesios atminties A. M. Brazausko atvaizdu.

Neseniai sklido anekdotai, kaip džiūgauja Biržų meras, jog po A. M. Brazausko mirties kyla socialdemokratų reitingai. Bet ponia Kristina pasistengė, kad šis gedulo džiaugsmas neužsitęstų.

Visgi Biržų socdemai rinkimuose neatsisakys garbingos praeities reliktų. Jie ketina žadinti biržiečių prisiminimus apie kadaise buvusio gero rajono gerą vadovą. Sąrašo lyderiu paskelbę Joną Jonušį, socialdemokratai tikisi pritraukti rinkėjų balsų, tačiau ar po sėkmingų rinkimų jis taps meru - jau kitas klausimas. Jeigu Biržai įstengs prisiminti J. Jonušio vadovavimo laikus, tai turbūt nebus pamiršę ir praėjusių rinkimų, kai jie balsavo už V. Valkiūną, o meru tapo R. Ramonas.

Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) partijos Biržų skyriaus atpažinimo ženklas - želmenėlių sultys. Jeigu partijos vadovų malami želmenėliai ir iš jų spaudžiamos sultys turi galių sumažinti joje nesiliaujančias rietenas, to belieka ir palinkėti. Virškinimo ir kitomis funkcijomis susirūpinę konservatoriai iki rinkimų gal dar nespės suvirškinti visų jų gretose blaiviai mąstančių žmonių, už kuriuos rinkėjai galėtų balsuoti.

Iš TS - LKD pasitraukusi krikščionių demokratų grupė susibūrė į Lietuvos krikščionių (LK) partiją. Ką tik įkurto Biržų skyriaus pirmininkui Remigijui Šakniui replikuojama - ar tiesa, kad į naująją partiją įstojęs ligoninės vadovas N. Jeloza į ją atsives visus savo pavaldinius ir pacientus? Žinant, kaip balti chalatai magiškai veikia Biržų rinkėjus, LK partija išties gali pritraukti „dešiniųjų" balsų.

Dviejų rūšių „krikščionys", susilpnėję konservatoriai atveria kelią į valdžią kairiosios pakraipos politinėms jėgoms. Todėl jei Valstiečių liaudininkų lyderis Viktoras Rinkevičius norėtų pakovoti dėl mero posto, tam palankesnių sąlygų kaip dabar vargu ar kada nors bepasitaikytų.

Liberalų sąjūdį Biržuose simbolizuoja Kęstutis Slavinskas. Tiesą sakant, su partija jį sieti sunku: šiai ryškiai asmenybei ji - kaip dar viena skrybėlė iš gausios politiko kolekcijos. Biržai balsuoja ne už liberalsąjūdiečių idėjas, o „už Kęstutį".

Darbo partija nei ryškiu lyderiu, nei nuveiktais darbais pasigirti negali - net į tarybą išrinkti „darbiečiai" nuo savo partijos atšlijo. Parovėjos ir Germaniškio entuziazmo artėjančiuose rinkimuose vargu ar pakaks.

Ambicijų netrūksta partijai „Tvarka ir teisingumas". O amunicijos jai teikia draugiški santykiai su Biržų konservatoriais. Praėjusiuose Seimo rinkimuose gerai pasirodęs vilnietis Marius Jukonis į gimtinę grįžti bent kol kas neketina. Jo vedami „tvarkiečiai" Biržuose išties galėjo gauti ne vieną tarybos nario mandatą. Dabar gi partiją į rinkimus ketina vesti Petras Jukonis, ryžtingai nusiteikęs imti Biržų valdžią į stiprų dziudo imtynininko glėbį. Tik ar Biržai norės į jį patekti?

Iki rinkimų liko keli mėnesiai. Per juos dar galima brūkštelėti vieną kitą štrichą partijos ar jos lyderio paveiksle. Tačiau liūdna praktika rodo, kad čia reikia ypatingo atsargumo. Patartina aklai nepasikliauti samdytais paveikslų kūrėjais. Ir, žinoma, savo gyvenimo moterimis ar vyrais.

Prieš rinkimus geriau temyli jie tyliai.

 

Rasa Penelienė

2010-09-30

2010.09.06

Atsisveikinimo

Mes pilni kasdienio atsisveikinimo.

Nes kasdieną su kažkuo atsisveikiname, pirmiausia su ta diena, kuri yra dabar.

Kas sekundę atsisveikiname su praeinančia sekunde; visos jos niekada nebepasikartos, kaip ir tas daiktas, kurį vadiname gyvenimu.

Ir tik nuo mūsų požiūrio priklauso, ar mes regime šią duotybę kaip stebuklinę šviesą ar kasdienį pragarą...

Kuo ilgiau gyvenu, tuo šviesos daugiau aplinkui. Ir ta šviesa dažniau ateina ne iš žmonių... Žmonės kartais siaubingai tamsūs, tamsesni už tamsiausią naktį. Tad reiktų labiau vertinti tuos, kurie jaučia šviesą arba ją skleidžia.

Nekalbu apie tuos žmonių šešėlius, kurie gyvena ir mirs taip ir negimę. Kalbu apie būtį, švytinčią virš nepriteklių ir krizių, virš kekšiškos politikos ar verteivų godumo grimasų ir nuolat pasauly siautėjančios žmonių kvailybės.

Akmuo taip pat atsisveikins gilų rudenį su kamuoliniais debesimis ir vieną dieną ištars pirmajam sniegui „labas".

Kartais galvoju apie tuos, kurie atsisveikina su šia gimta šalimi ir galbūt čia niekados nebegrįš. Niekada negalvojau atsisveikinti; pradedu galvoti apie tuos, kurie čia lieka. Kažkas juk turi likti. Pagaliau čia mano kalba, ir ta kalba rašančiam žmogui yra svarbi kaip kraujas kūnui, mano gyvybei ši banali tiesa tampa nebebanali, kai jauti ją būtiškai.

Kadaise toks puikus rusų poetas Aleksandras Blokas rašė, kad „romantizmas yra troškimas gyventi dešimtgubą gyvenimą". Šis siekis būdingas tam tikrai daliai žmonių visose epochose ir iš tiesų nėra koks išskirtinis seniai nuvainikuoto karaliaus romantizmo bruožas. Aš pažįstu daugybę žmonių, kurie siekia per vieną gyvenimą patirti kelis gyvenimus. Kiek jiems tai iš tiesų pavyksta, tai kiekvieno asmeninis reikalas.

Visada siekiau daugiau gyvenimų, negu jų duota. Ir sunkiausia tampa neišvengiamai atsisveikinti su galimybėmis gyventi tuos „dešimtgubus", tuos kitus gyvenimus, kuriuos mes galbūt galėjome pasirinkti arba kurie galėjo paisirinkti mus.

Mes kasdien atsisveikiname su galimybe gyventi kitaip. Turiu galvoj laisvę ir gyvenimo kokybę. Materialieji dalykai svarbūs, bet posovietiniai žmonės juos pernelyg sureikšmino, kokybę subanalindami iki elementarių prabangos ir patogumo dalykų. Iki apsirijimo ar pertekliaus. Dvasinio ar fizinio nutukimo. Atbukimo nuo vartojimo.

Kiek besistengtum, kasdien atsisveikini su dalykais, kuriuos norėjai, turėjai ar galėjai padaryti ar sukurti. Tas kasdienio atsisveikinimo jausmas, persmelkiantis visą būtį, yra kūrybos ir gyvenimo variklis. Pagaliau kasdien atsisveikini ir su dalele savo gyvenimo, nes nežinom, kiek tų dalelių dar duota.

Nugyventos dienos miršta taip pat kaip ir pažįstami ar artimi žmonės. Visos nugyventos dienos yra pačios artimiausios mano giminaitės, kurių jau netekau.

Atsisveikinam ir su metų laikais, kurie yra gražaus laiko tekėjimo liudininkai. Liudijantys, kad viskas teka - p a n t h a r h e i. Tokia yra negailestinga šio gražaus pasaulio tiesa ir dėsnis, pasaulio, kurį pernelyg dažnai žmogus ir žmonija išniekina pačiais iškreipčiausiais būdais. Pasaulis, kuris kadaise mums buvo duotas ar kažkieno sukurtas, jau gerokai apgadintas.

Mes kasdien su kažkuo atsisveikiname. Ne tik žmonės ar gyvi daiktai. Akmuo taip pat atsisveikins gilų rudenį su kamuoliniais debesimis ir vieną dieną ištars pirmajam sniegui „labas".

Ir tas būtiškasis atsisveikinimo jausmas, persmelkiantis ne vieno gyvo iš tiesų žmogaus gyvenimą, įtempia pasaulį lyg būgno odą, kartu įtempia ir išskleidžia mūsų pojūčius, mintis, jausmų kaleidoskopus.

Persmelktieji kasdienio, dažnai skaudaus ir ilgesingo, net sentimentalaus atsisveikinimo jausmo, man regis, gyvena šiek tiek tobuliau, šviesiau ir laisviau. Ir jie, nuolat atsisveikindami, turi daugiau galimybių susitikti ir sakyti „labas" kitam žmogui, gyvūnui, medžio lapui, lietaus lašui ar naujai dienai, kuri jau ateina.

 

Alis Balbierius

2010-09-04

2010.08.31

Pasikartojimai

Rugsėjo 1-oji - VISŲ DIENA. Neišvengiamai. Nes gyvenimas vis atveda prie mokyklos durų (vaikai, anūkai) arba prie mokyklos temų (viskas sunkyn, blogyn, sudėtingyn...). Ar Rugsėjis šventė - čia jau kiekvieno patirtis prakalba šviesos arba nuoskaudų kalba.

Tylinčių rugsėjį - net ir iš praeities - nėra, nes tai, kas išgyventa, gauta mokykloje, nusėda giliai ir ilgam. Šiaip jau - amžiams. Ir net neigiant, ignoruojant, kažkokiom formom ta patirtis yra.

Liūdnoji gaida - kiekvieną rugsėjį vis skausmingiau dūsaudami miršta mano metai ir aš negaliu jų paguosti. Linksmoji - aš vis dar myliu savo mokinius, labai branginu šį jausmą, nepaliaudama stebėtis, kaip jį išsaugojau. Tikėtina, kad kažką prajuokinau arba suerzinau. Sentimentaliu atvirumu, žinoma. Užteks koketuoti. Savo ne pirmos stadijos mokytojiškumą aš jau pati atpažįstu tam tikrose situacijose. Iš tiesų kiekvienas turi savo rugsėjų kolekciją. Kartais pagalvoju, kad visas mano gyvenimas skaičiuojamas rugsėjais. Kiti matmenys (gimtadieniai, Naujieji metai, etc.) nėra svarbūs.

Ką šiais laikais reiškia geras mokytojas? Oficialiai - tas, kurio mokiniai egzaminus išlaiko aukščiausiais balais. Nugalėtojų neteisia, aplinkybės neanalizuojamos. Kai vyksta kova dėl išlikimo, pagrindinis argumentas: „Jūs neturite rezultatų!" (Kova be taisyklių? Vienintelė taisyklė - niekink kitą.) Iš esmės tai pedagoginis ir moralinis cinizmas. Ir Švietimo skyrius, kuris turėtų amortizuoti įtampas, reprezentuoti švietimą visuomenėje, neorganizuoja jokių diskusijų, neteikia alternatyvių variantų, nesikiša į „garbingą" mokyklų konkurenciją. Tiesa paprasta - susikišk į gerą vietą visą savo dvasingumą, laisves, demokratijas ir t. t. Viską lemia „šimtukai" ir lojalumas. Dėl ramybės. Dėl tariamos santarvės. Manau, kad vis dar esame dvasinėje okupacijoje, nes „okupacija reiškia, kad esi nusavintas ir įmestas į „drumsto vandens" zoną: tavimi manipuliuoja, bet nežinai kas. Uždrausta klausinėti, reikia tik vykdyti" (Vytautas Kinčinaitis „Šiaurės Atėnai").

Visada maniau, kad geras mokytojas - šiandien ir visados - yra tas, kuris suranda savo nišą mokykloje, peržengdamas savo mokomo dalyko ribas, ir per tai, kas jam pačiam įdomu, PARODO MOKINIUI (VAIKUI) SAVITO KELIO GALIMYBĘ. Atsiplėšęs nuo vertinimų, absoliutaus laikinumo, jis tiesiog labai kantriai ir atsargiai turėtų stiprinti jauno žmogaus tikėjimą - gyventi verta. Vis dėlto. Jėga yra manyje, aš ją tau perduodu. Nors šiek tiek. Šitą jėgą, šitą tikėjimą. Savo ieškojimus, atradimus, skausmą, ilgesį, nerimą. Nes visa tai yra. Mokytojo gyvenimo filosofiją, elgesio modelius mokiniai perima, tikrina, neigia - kartu su formulėm, skyrybos ženklais, dalyba ir daugyba. Ši įtaka yra. Ir tai didžiausia atsakomybė, kuri baugina, slegia, niekada nesibaigia. Todėl ir sakau: kiekvienas rugsėjis persmelkia kiaurai, vis tikiesi kažin kokios svarbios akimirkos, gyvybiškai svarbaus patvirtinimo, kad esi savo vietoje. Vis dar. Kol kas.

Kaprizinga dabartis reikalauja konkurencingos laikysenos - girtis, lyginti, lygiuotis į ką nors. Nebėra taip reikalingo susitelkimo, ramybės (darbinės). Visi protingi švietimo dokumentai ir itin išmintingos viceministro Bacio kalbos dažniausiai prasilenkia su tiesa. Penkiasdešimtmečių karta nebepakeis mąstymo. Bet ta karta labai pareiginga, uoli ir baili, labai labai nori įtikti ir patikti, todėl jeigu būtų labai išmintingi nauji vadovėliai (pagal atnaujintas programas) su labai kūrybiškom moderniom užduotim, knygos mokytojams su labai prasmingom rekomendacijom, modernūs kabinetai, galbūt ugdymo procesas ne tik licėjuose po truputį keistųsi. Dabar - tik dokumentų, programų šifravimas ir bandymai simuliuoti naujumą, modernumą. Svarbiausia - naujos formuluotės dienynuose! Cha - cha. Tokioje situacijoje prasmė nesiskleidžia, ji dūžta. Stiprėja nestabilumo jausmas, plūduriavimo būsena. Jautiesi vis labiau atsiliekantis, nespėjantis akumuliuoti pokyčių. Trūkis tarp laiko reikalavimų, pasaulio kaitos ir realių mokytojo, mokyklos galimybių vis didėja. Vis daugiau išgyvenančių profesinę krizę - nebegali sudominti ne mokinių, o savęs...

Betgi - Rugsėjo 1-oji. Kalendoriaus lapelio turinys: Mokslo ir žinių diena. Laisvės diena (koks derinys!). Vilniečiai susirinks prezidentūros kieme, paskui šėls Vingio parke, biržiečiai niekur nesirinks. Ir dar tame laiko lapelyje yra E. Hemingvėjaus mintis: „Iš pradžių reikia išstudijuoti tai, apie ką rašai, o paskui reikia išmokti rašyti. Tam ir kitam išeina visas gyvenimas." (Iš pradžių reikia pažinti tuos, kuriuos mokai...) Saulė teka 6. 25, leidžiasi 20. 11. Dienos ilg. 13. 46. Delčia.

Rugsėjo 1-oji - tai žinia, kad kažkas kartojasi. Tai gera žinia. Gali pamėginti išgyventi tą dieną kitaip. Linkėjimas vienintelis: kuo mažiau užsiimti savigriova. „Uždrauskite sau daryti (ir galvoti) tai, kas jus naikina (sunaikins)." Tai laisvai užrašyta R. Ozolo mintis (iš televizoriaus). Dažniausiai ir labiausiai, pačiam net nejaučiant, sielos pamatus ėda smulkmenos, kasdienybė, pavydas. „Draugą pažinsi džiaugsme, nelaimėje padėti nesunku", - sako mano draugė. Atlaikyti išbandymą džiaugsmu - neprarasti...

 

Irutė Varzienė

2010-08-31

2010.08.30

Rudenio

Dar nesibaigus vasara, bet žemė jau tampa rudenio.

Vasaros ir rudens dvivaldystė iš rugpjūčio pabaigos pereina į rugsėjį.

Rudenio pirštai puošiasi pačia įvairiausia juvelyrika, atlikta pagal milijonus metų puoselėtą ir saugotą tradiciją - rasos lašais ir uogų brangakmeniais, kuriuose vyrauja raudoni ir violetiniai atspalviai, o medžių kalvėse jau kalamos žalvario ir vario papuošalų jūros.

Daugiau ar mažiau „civilizuoti", mes prarandam natūraliojo pasaulio - gamtos - pajautas ir gebėjimą ją matyti, jausti, kontempliuoti, lygiai kaip ir ornamentuotai kalbėti apie visus šiuos ir panašius dalykus, priprasdami prie negyvos, biurokratinės bei popsinės Tv, laikraščių ir įvairaus plauko biurokratų kalbos. Netgi gamtosauga - toji buvusi graži kova už gamtą ir praėjusiame amžiuje turėjusi aiškių laisvamanybės ir romantizmo bruožų - staiga tapo biurokratiškai nuobodi ir „naudinga".

Gyvenimo greitis rudenėjant lyg ir sulėtėja, ir ne vienam ant nematomo medžio rūke nutupia prasmės ieškantis paukštis.

Dar blogiau - daugelis manome, kad kalba yra tik tai, kas pasakoma ir girdima, kas užrašoma ir skaitoma... Kada mes užmiršome, kad kiekvienas reiškinys, daiktas, net nuotaika ir nuojauta, metų laikai ir vėjai, lapai ir, be abejo, didžiai civilizuotos skruzdėlės turi savo kalbą, kuriai nereikia žodžių ir raidžių, ir tą kalbą žmonijos aušroje, regis, mes visi mokėjome.

Vasaros ir rudens dvivaldystės laikas kupinas ypatingo grožio, susilydžiusio su tebešvytinčiu vasaros žavesiu ir praeinamumo graudesiu. Ruduo, koks jis bebūtų ir kaip beateitų, atneša rimties ir gylio, taip pat padidina ir erdvę. Nupjaunant javus, nuimant kitas derliaus formas, taip pat pradedant nykti ir gelsti medžių lapams didėja, plečiasi erdvė žvilgsniui ir minčiai. Į peizažą įsilieja šiek tiek siurrealizmo dvasios.

Gyvenimo greitis rudenėjant lyg ir sulėtėja, ir ne vienam ant nematomo medžio rūke nutupia prasmės ieškantis paukštis. Prasmės paukštis šiame pernelyg daug beprasmybės turinčiame pasaulyje tik tau vienam girdimu balsu ir tik tau vienam regima išvaizda kartais netikėtai užgieda, kai to nesitikėjai.

Šis paukštis gali užgiedoti bet kuriuo metų ar paros laiku - jam nė motais, kad spengia speigas ar ūkia gūdi bešviesė naktis, kai akinių ieško netgi visaregės atėnės paladės - pelėdos...

Ir galbūt dažniau dairomės šio paukščio tada, kai dar nesibaigus vasara, o žemė jau tampa rudenio.

 

Alis Balbierius

2010-08-28

2010.08.25

Dar kartą apie A. Macijausko premiją

Po A. Seibučio, J. Dagilio ir S. Eitavičienės publikacijų apie A. Macijausko premijos skyrimą.

 

Įžymaus mūsų kraštiečio V. Macijausko premija sukėlė daug aistrų. Kalčiausias turbūt yra muziejininkas Antanas Seibutis, savo straipsniu sudrumstęs šios premijos teikimo ramius vandenis ir pabandęs pasiaiškinti, kam ir už ką ji skiriama. Nes trečius metus iš eilės jos nusipelno nė žodelio neparašiusieji apie mūsų kraštą, jo žmones. O ar mūsų krašto žurnalistai nėra verti A. Macijausko premijos? Ar jie nepuoselėja kalbos kultūros? Ar jie rašo arabiškai, vokiškai, kita kalba? Ne. Jie rašo tais pačiais rašmenimis, kaip ir jau premijuoti laureatai.

Svetainėje Selonija. lt susiradau 2010 05 06 dienos Kornelijos Ežerskytės Lietuvos žurnalistų sąjungos informacinį straipsnį gana įdomiu pavadinimu „Biržų bendruomenė ieško... Antano Macijausko premijos verto laureato". Jame autorė rašo:

„Lietuvos žurnalistų sąjunga kartu su Nacionaline žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybe vėl skelbia tradicinę  Antano Macijausko premiją. Šiemet premija bus įteikta jau trečiam šią garbingą premiją pelniusiam laureatui.

- Mes dažnai pamirštame tuos, kurie garsina mūsų kraštą, Lietuvą. Mūsų kraštiečio Antano Macijausko vardo premija ir buvo steigiama tam, kad nepamirštume jo asmenybės ir padarytų darbų, - sako Biržų rajono meras Regimantas Ramonas.

Beje, šiemet tvirtinant Antano Macijausko premijos nuostatus Biržų rajono savivaldybės taryboje buvo kilę diskusijų dėl jos reikalingumo. Kai kurių vietos politikų išsakyti priekaištai buvo skirti ir esamiems, ir būsimiems šios premijos laureatams: esą iš jų sulaukiama per mažai dėmesio Biržų kraštui ir bendruomenei."

Gal dėl to ir straipsnio pavadinime „Biržų bendruomenė ieško..." atsirado mįslingas daugtaškis. Pasirodo, ne vien gerb. A. Seibutis ramius premijavimo vandenis drumsčia. Valdžioje taip pat sūkuriuoja aistrų verpetai.

Drįsiu pacituoti ir po šiuo straipsniu parašytus du (gaila, kad tik tiek) komentarus:

„Aš manau, kad patys premijos nuostatai nėra aiškūs. Jeigu tas laureatas turi garsinti Biržų kraštą, tai nuostatuose turi būti tokia sąlyga iškelta. Nes dabar tos dvi laureatės, kurios gavo premiją, - viena iš Vilniaus, kita iš Šiaulių. Kaip jos turėtų Biržus pagarsinti? Pranešti, kad buvo juose?"

„Pagal dabartinę tvarką regioną plačiai išgarsintų premiją gavęs koks nors gyvūnas, išgarsėjęs „ant Lietuvos" tipo „žurnalistas rokas".

Už ką skiriama premija mums, ačiū, išaiškino gerbiama Biržų rajono savivaldybės tarybos narė Stasė Eitavičienė. Tik abejonių kelia paskutinės jos straipsnio „A. Macijausko premijos skyrimo subtilybės, kurių nebuvo" eilutės: „Labai tikiuosi, kad kitais metais mūsų rajono rašantieji pateiks vertinimo komisijai savo brandžius darbus, atliktus per 2010 metus."

Iš to paties straipsnio aiškėja, kad gerbiamo Juozo Šalkausko pavardę į premijos kandidatus pateikė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. O kaip su ankstyvesnėmis kandidatėmis - jos savo darbus pačios pateikė komisijai? Atrodytų, čia lyg ir ne konkursas, kur autorius pats siunčia savo darbus. Mano galva, premijai gauti kandidatus kažkas turi pasiūlyti. Tad kodėl mūsų savivaldybė pati nedrįsta vertinimo komisijai pateikti (ar nepaskatina Biržų bendruomenės) tokių kandidatų iš mūsų žurnalistų?

Ir pabaigoje klausimėlis: ar bent vienerius metus tarp mūsų gausaus būrio žurnalistų buvo ieškomas ir siūlomas kandidatas A. Macijausko premijai gauti?

 

Valentinas Dagys

2010-08-24

2010.08.25

Ar vieta buldozerinio ateizmo paminklui Biržuose?

XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Biržų-Dubingių kunigaikštystės valdovas kunigaikštis Radvila Rudasis paskyrė Biržuose žemės sklypą evangelikų reformatų parapijos reikmėms. Šioje teritorijoje evangelikų reformatų parapijos veikla be pertraukos vyksta iki šiol.

Patys skaudžiausi parapijos išgyvenimai susiję su karais bei jų pasekmėmis. Per du XVII a. švedų antpuolius buvo sugriauti visi parapijiniai pastatai ir dvi bažnyčios. Stipri parapija bei kunigaikščių globa leido viską sėkmingai atstatyti. Du pasauliniai karai taip pat sunaikino daug pastatų, tačiau bažnyčia, nors ir apgriauta, išliko.

Didžiausią nuostolį Biržų reformatų parapija patyrė po Antrojo pasaulinio karo, kuomet buvo atimti parapijos išlikę ir po karo suremontuoti namai bei jos veiklai kunigaikščių dovanotas sklypas. Teritorija aplink bažnyčią neteko senojo šeimininko, evangelikai reformatai tik galėjo naudotis savo bažnyčia.

Tarybiniais metais reformatų teritorijoje keitėsi šeimininkai bei jos panaudojimo paskirtys. Pasekmė - ši graži miesto dalis tapo labai apleista, visuomenės reikmėms nenaudinga.

Nuo 1990 metų į šią teritoriją sugrįžta istoriniai šeimininkai. Savivaldybės ir apskrities sprendimais sugrąžinami išlikę pastatai, dalis teritorijos. Deja, istorinis ir moralinis teisingumas nėra dar atstatytas. Parapijai grąžinta tik apie 1/3 visos kunigaikščio Radvilos Rudojo dovanotos teritorijos. Viena jos dalis - tarybiniais metais užversta sustumdyto grunto pylimais miesto estradai.

Nėra abejonių, jog šie pylimai - priemonė išvalyti arba atitverti miestą nuo „religinių prietarų". Jie išlieka, kaip iki šiol miestą „puošiantis" buldozerinio ateizmo paminklas atvykstantiems svečiams iš mūsų šalies ar užsienio. Kaip mums, reformatams, priimti šį faktą? Ar tai, jog 20 metų po mūsų šalies Nepriklausomybės atstatymo, laisvos Lietuvos miesto - Biržų - daugumos piliečių nuostata nepasikeitė?

Prieš trejus metus įrengę bažnyčios apšvietimą, susidūrėme su dviprasmybe - reformatų bažnyčia tuo pačiu metu parodoma, kartu ir uždengiama. Juk suversti žemės kalnai tebetarnauja tam pačiam tikslui - miestą atitverti nuo evangelikų reformatų bažnyčios.

Prieš trejus metus ėmėmės aktyvių veiksmų išlaisvinti Biržus nuo šio gėdingo paminklo. Liudijimas - pasikeitimai oficialiais raštais, korespondencija tarp Biržų evangelikų reformatų parapijos ir rajono savivaldybės vadovybės. Atlikti tyrinėjimai, įrengtas bažnyčios apšvietimas ir gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo pritarimas šios teritorijos tinkamam sutvarkymui. Tačiau pylimai nepajudėjo, nes jiems reikėjo paruošti įstatymų nustatyta tvarka parengtą teritorijos sutvarkymo projektą. Biržų evangelikų reformatų parapijos vardu nuoširdžiai padėkojau ir paprašiau sudaryti galimybę dalyvauti rengiant šį projektą ir planą. Deja, darbo grupė planui ruošti, matyt, ir nebuvo sudaryta, nes jokių pakvietimų negavome.

Estrados pylimai tebestovi ateizmo tarnyboje iki šiol. Stovi jie dar kaip priedanga triukšmadariams ar pakampių „pūslių" mėgėjams, šiukšlintojams. Dėl jų ramybės neturime mes ir kaimynystėje esanti Biržų katalikų parapijos klebonija, aplinkui gyvenantys kiti kaimynai.

2010 metų pradžioje buvo patvirtintas Biržų regioninio parko tvarkymo planas, kuriame estrada išlieka ir, kiek suprantu, liks mažiausiai ateinantiems dešimčiai metų. Iš pokalbių su regioninio parko vadovybe sužinojau, jog estrados pylimų aukštis visai nėra svarbus. Žemės kalnų priešais bažnyčią nužeminimas visiškai netrukdytų estrados aikštei išlikti. Planas patvirtintas, tad nebereikia kurti jokių naujų planų. Aikštė yra naudinga kaip automobilių stovėjimo aikštelė - tiek parapijiečiams atvykus į pamaldas, tiek miestiečiams į turgų. Ji yra pamėgta miesto jaunimo, kuris vakarais susirenka prie apšviestos bažnyčios. Žemės kalnų nužeminimas tik pasitarnautų aikštės saugumui ir tvarkai palaikyti, nes autobusų stotyje įrengtai vaizdo stebėjimo kamerai nebebūtų kliūties pastebėti tvarkos pažeidėjus. Būtų galima nuimti į aikštės įvažiavimą nakties metu ribojamus ženklus.

Per miesto šventę buvo gera proga vėl neformaliai pabendrauti su savivaldybės vadovybe. Matydamas iš visų pusių palankumą, vėl atnaujinau prašymą žemės pylimus estradoje nužeminti iki pusmetrio - atidengti estrados aikštę ir bažnyčią. Nekeisti estrados paskirties, ją toliau tvarkingai panaudojant miestiečių reikmėms. Rugpjūčio 17 d. buvau pakviestas į savivaldybės kolegijos posėdį. Ši vienbalsiai pritarė estrados pylimų nužeminimo siūlymui ir klausimą nutarė teikti savivaldybės tarybos posėdžiui. Iš esmės laukiame politinio sprendimo: ar bus panaikintas buldozerinio ateizmo veikiantis paminklas, ar ne?

Techniniai klausimai - svarbūs, tačiau yra antraeilio pobūdžio. Kaip tai atlikti, kur lėšų rasti - esant politinei valiai su laiku išsprendžiami ir šie klausimai. Tiek patys evangelikai reformatai, tiek visi miesto piliečiai gali prisidėti pylimus nukasdami talkos būdu, kaip tai buvo padaryta su „Širvėnos" kino teatro griuvėsių išvalymu. Būtų sutaupyta dalis rajono lėšų, nes bet kokiu atveju reikės atsakingos priežiūros ir pabaigoje ant nužemintų pylimų vejos sutvarkymui. Taip pat apie tolimesnį estrados likimą būtų galima per ateinančius 10 metų ramiai ir viešai,  nepolitikuojant, svarstyti visoms suinteresuotoms pusėms suėjus drauge. Kreipiuosi į Biržų savivaldybės tarybos narius - panaikinkite buldozerinio ateizmo paminklą, o su juo ir tos politikos liekanas Biržuose, priimkite politinį sprendimą nužeminti estrados žemės pylimus, atidenkite bažnyčią ir estrados aikštę miesto visuomenei.

Kantriai laukėme daugelį metų. Ne tik laukėme, bet ir stengėmės prisidėti. Iš išorės panašu, jog niekas neprieštarautų. Tačiau, laikui bėgant, ima kilti abejonių: o gal evangelikai reformatai Biržų mieste nėra lygiateisiai piliečiai ir jų noras atstatyti istorinį teisingumą nevertas politikų dėmesio? Matome, kad politinės valios nereikėjo ilgai laukti ir buvo rasta lėšų atstatyti Birutės paminklą, sutvarkyti jos aplinką. Buvo rasta lėšų sutvarkyti aikštę priešais katalikų bažnyčią. Sutvarkytos tarybinių karių kapinės. Norėtume tikėti, kad jau atėjo laikas priimti politinį sprendimą dėl teisingumo atkūrimo miesto dalyje prie evangelikų reformatų bažnyčios.

 

Rimas Mikalauskas,

Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas

2010-08-24

2010.08.23

Nuo ko prasideda turizmas?

„Šventės naudingos dėl to, kad miestas susitvarkytų. O kad Biržai tokie būtų visą vasarą!" - išgirdau vieno žmogaus džiugų ir viltingą komentarą. Ir tikrai - taip gražiai nupjautos žolytės, nušienautų pašonių, iššluotų gatvių seniai nemačiau - turbūt todėl, kad dar šiemet nebuvau Ventspilyje...

Tai, nuo ko reikia pradėti turizmą, yra tvarka. Kurie miestai labiausiai sužavi? Tie, kuriuose viską galima surasti pagal į svarbias vietas nukreipiančius ženklus (šie jau prieš kelis kilometrus statomi), tvarką ir miestą puošiančius gėlynus bei skulptūras, pakankamą skaičių šiukšliadėžių ir, žinoma, tualetų (kai į šią vietą nori, jokie rūmai nebeįdomu).

Turistams rodoma užtvanka taip užžėlusi, kad vaizdas apgailėtinas.

O kaip yra mūsų krašte? Ne kartą teko atsitiktinai pabūti „gidu" mūsų miesto svečiams (juos lengva pasimetusius pažinti), pasiklydusiems Biržuose ar net pilyje. Ieškodami muziejaus žmonės nuklysdavo į.... biblioteką. Kur mieste informaciniai ženklai apie muziejaus egzistavimą?

„O kaip ten nuvažiuoti?" - dar vienas iš populiariausių turistų klausimų.

Įdomu, kiek mūsų „turistiniame" krašte yra nuorodų į lankytinas vietas? Turbūt ant pirštų galima suskaičiuoti.

Kalbant apie muziejų, tai ženklų nėra ne tik įvažiuojant į miestą, bet ir prie pilies. Pagal lauko reklamas sprendžiant, Biržuose didžiausios lankytinos vietos yra Maxima, IKI ir Norfa.

Kažkada valdžia išgirdo, kad reikia ženklų, ir pastatė juos... prie pilies. Ir tik į pilį (apie muziejų - nieko), kur tvirtovė jau ir taip horizonte matyti.

O kaip su garsiąja Karvės ola? Turistams, kurie norėjo ten nuvažiuoti asfaltu, buvo ypač sunku paaiškinti, kaip ją rasti, kad nepasiklystų... Mat ženklai buvo tik į „Rinkuškių alaus" daryklą. O dar didesnis paradoksas - turizmo sezono metu į Karvės olą kelyje ties Kauniais nebuvo išvis jokio ženklo!

Seimūnas kalba apie vandens motociklus, miesto valdžia - apie restoranus pilyje. Ar iš tiesų nuo to reikia pradėti?

„Kiek Jūs daug turite, ką parodyti", - neseniai istorinį ir kraštovaizdžio palikimą gyrė į Biržus atvykę žydai. Tad ir reklamuokim tai, ką turim! Prie Geologų duobės pastatykim ženklą į Butautų dvarą, prie pilies - į Astravo rūmus, prie Astravo rūmų - į senąją užtvanką (tik pirma reikia nušienauti žolę, per ją net tilto nesimato). Prie įvažiavimo į Biržų ir miesto didžiosiose sankryžose nurodykime kryptis į svarbiausias lankytinas vietas, skelbkime apie vandens turizmą Nemunėlio upe. Prie VIA BALTIKOS pastatykime nuorodas į ilgiausią pėsčiųjų tiltą ir vienintelę bastioninę pilį Lietuvoje.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų, kuriems ir didelių išlaidų nereikia. Tą pailiustruoja ir sūpynės centre, ir suoliukai prie pilies.

 

Merūnas Jukonis

2010-08-21

2010.08.19

Kaimo Juzės sindromas?

Po A. Seibučio publikacijos „Keletas pamąstymų Antano Macijausko premijos tema" („Šiaurės rytai" rugpjūčio 7 d.)

 

Kadangi muziejininkas A. Seibutis savo pamąstymuose kaip galimą kandidatą A. Macijausko premijai gauti greta A. Butkevičiaus bei V. Dagio pamini ir mane, jaučiu pareigą viešam temos pratęsimui.

Mano supratimu, mes su Valentinu Dagiu minimi be reikalo. Valentinui derėtų ko nors papilietiško. Visai kitokia kraštotyrininko-žurnalisto A. Butkevičiaus teritorijos veikla - pabiržietiška. Bet jis jaunas. Premijos palauks.

Jeigu būtų vykęs viešas premijai gauti svarstymas, abi rankas būčiau kėlęs už kunigą Antaną Balaišį. Žmogų, bene daugiausiai nuveikusį, kad iš užmaršties būtų prikeltas ir įamžintas pats A. Macijauskas. Nėra kam pinigų atiduoti? Ne bėda. Juk dirbo ne vienas, o su parapija. Pabiržės bažnyčios bendruomenė tikriausiai geriausiai žinotų, kaip prasmingai tuos tūkstantėlius panaudoti.

Jeigu premijos nuostatai tam prieštarautų, tai kodėl nepasvarsčius Jono Balčiūno kandidatūros? Daug pasiekęs kaip aviacijos istorikas neatitrūko ir nuo gimtojo Pabiržės krašto. Kelių knygų aviacijos istorijos tema autorius ir bendraautoris pėstute praėjęs nuo Kirdonių iki Biržų, išvaikščiojęs tėviškės takeliais, kalbinęs ten sutiktus žmones, patirtus įspūdžius sudėjęs į dvi knygas. Bet ne veltui sakoma, kad pranašu savo namuose nebūsi.

Kandidatų, kurie savo veikla susiję su Pabiržės, Biržų kraštu, sąrašą ir po A. Balaišio, J. Balčiūno, A. Butkevičiaus galima tęsti. Tik beprasmiška. Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovybė visada suras juos pranokstančių kandidatų. Tad ir stiprėja įsitikinimas tokios premijos steigimo ydingumu. Negi Biržai tiek turtingi, kad savivaldybės lėšomis premijuojami respublikoje žinomi asmenys, nė sakinio neparašę apie mūsų krašto žmones, net nesusiję su Biržų kraštu? Mums, pensininkams, kraštotyrinėje veikloje besimurkdantiems dešimtis metų, tai jau tapo gyvenimo būdo dalimi ir įvertinimas nebeveikia. Kartais pasišaipoma - o ką jūs už tai gaunate? Bet blogiau tai, kad nebematyti pasekėjų, jaunimo, kuris domėtųsi krašto praeitimi, įvykiais, žmonėmis ir juos garsintų.

Aš nieko neturiu prieš šių metų A. Macijausko premijos laureatą J. Šalkauską. Kraštotyrininko veikla yra suvedusi ir su Lietuvos radijo, televizijos pranešėjais. Kai kurie iš jų neapsiriboja tiesioginiu darbu. Henrikas Paulauskas yra įgarsinęs kai kuriuos mano vaizdo įrašų epizodus. Senovines nuotraukas dedu į albumus, parūpintus Juozo Šalkausko (kadaise tai buvo deficitas).

Bet sveikinti su gautąja premija nepuolu. Manau, negražiai jį tokia rimta proga pakišo.

Šiųmetinės premijos paskyrimas man primena paauglystę pokario metais. Gyveno mūsų kaime toks Juzė. Šiek tiek vyresnis, bet itin suktas. Būdavo, kai tik ateina jis į Biržus, šiaip sau nežioplinėja - gretinasi prie karininkų, padoriau apsirengusių miestelėnų. Ir eina kartu išdidus, dairydamasis į šalis, laukdamas, kad kas iš pažįstamų pamatytų ir kitiems pasakytų - oho, su kuo mačiau mūsų Juzę einant. Jam nesvarbu būdavo, dėl ko jo priverstiniai bendrakeleiviai sutrikę, nesupranta, kodėl tas kaimietis prie jų gretinasi. Jam svarbu buvo efektas - trumpalaikis, bet reikšmingas.

Kiek supratau iš pasisakymų spaudoje, ir šių metų premijos laureatas gerb. Juozas Šalkauskas nelabai suprato, už ką jam biržietišką premiją skyrė. Galbūt už tai, kad mūsų valdžia bent kokią valandžiukę šalia „oho kokių" žmonių pabuvotų.

Ar taip bus ir kitais kartais?

Kiek žinau, skiriant A. Macijausko premiją dalyvauja ir mūsų savivaldybės deleguoti atstovai. Gal jie teiktųsi pasidalyti premijos skyrimo subtilybėmis spaudoje?

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-08-19

2010.08.17

Kam rūpi Biržai?

(Miesto gimtadienio refleksijos tąsa)

Nostalgiškai liūdnų pamintijimų, o sykiu ir racionaliai sugeneruotų idėjų kupina Irutės Varzienės „Miesto gimtadienio refleksija" (Šiaurės rytai, 2010 m. rugpjūčio 12 d.). Straipsnio autorės teisėtas pasipiktinimas tuo, kas įvyko ir apmaudus gailestis dėl to, kas neįvyko, yra daugiau nei pagrįstas ir prašosi iliustratyvaus argumento, kuris šiame straipsnyje galėtų būti pavadintas įvykusiu akibrokštu tam, ko miesto šventės sumanytojai ir organizatoriai ne (pa) darė.

Jurgita Ratkevičienė
2010-08-17

Kalbėsiu apie miesto gimtadienio išvakarėse, rugpjūčio 4-6 dienomis Vinkšniniuose įvykusias penktąsias „Literatūros salas", organizuotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI), bei Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių literatūros katedros. Šiųmetė literatų vasaros seminaro vieta pernykščių renginio dalyvių ir organizatorių buvo pasirinkta spontaniškai. Niekas net neabejojo, kad pasirinkimas yra įpareigojantis. Todėl didelė „salų" dalis buvo skirta Biržams, t. y. Biržų kraštui ir jį garsinusiems žmonėms. Skaityti pranešimai apie Radvilas, Julių Janonį, Kazį Binkį, analizuoti Jono Meko dienoraščiai, prisimintas Balys Sruoga, tragiškai žuvęs jaunas partizanas ir poetas Bronius Krivickas bei kt., kalbėta apie Biržų „įliteratūrinimą" biržiečių poezijoje; originalaus (literatūriškai-geografiško) gido funkciją atliko Aušros Kaziliūnaitės parašyta ir pačios autorės perskaityta esė - sapnas-vizija apie Biržus. Renginio dalyviai aplankė Astravą, Biržų pilį, namą Papilyje, kuriame gyveno ir mokytojavo K. Binkis, Papilio „Zomkelį" ir evangelikų reformatų bažnyčią, Jono Meko sodybos vietą Semeniškiuose įamžinusį akmenį, ką jau kalbėti apie dalyvių individualių interesų akiračius. Tačiau pastaruosius žymiai susiaurino turistų „laukiančio" regiono funkcionierių vasariškai tingus aplaidumas - mat šviežiai atsiradusios rodyklės į „Karvės olą" tuomet interesantams niekaip nepavyko aptikti. Kaip, beje, ir aludarystės tradicijomis besigarsinančiame krašte nesisekė surasti padorios firminio alaus parduotuvės (dėl savo žioplumo ar nuorodų į ieškomą objektą nebuvimo jokiu pavidalu, išskyrus iškabas prie vietinių mėlynanosių okupuotų alubarių?) ir nusipirkti ne išsyk nokautuojančio, o, anot poeto Henriko Čigriejaus, alučio-šnekučio. Praktikai. Tokiai, be kurios kultūrinė alaus refleksija, alaus filosofija netektų vieno iš pagrindinių sandų - individualaus, autentiško santykio su apmąstymų objektu.

Taigi literatų renginys (priešingai, nei miesto gimtadienis) turėjo savo filosofiją. Tiek rimtąją (Biržus pristatyti kaip maištingų, originalių, novatoriškų asmenybių kraštą, įrodyti krašto svarbą istorijoje ir kultūroje), tiek persmelktą valiūkišku rimtų žmonių žvilgsniu (diskusija-vakaronė „Literatūra ir alaus filosofija").

Taigi mokslininkai (literatūrologai: doc. dr. Dainora Pociūtė, dr. Brigita Speičytė, dr. Mindaugas Kvietkauskas, dr. Rimantas Kmita (VU, LLTI), doc. dr. Vigmantas Butkus (ŠU, LLTI), Radvilų žinovai: istorikas dr. Deimantas Karvelis (VPU), kultūros istorikas, visuomenės veikėjas ir buvęs kultūros ir švietimo ministras bei prezidento Valdo Adamkaus patarėjas doc. dr. Darius Kuolys (LLTI), filosofė dr. Jurga Jonutytė (VDU), menininkai (biržietė Aušra Kaziliūnaitė, prozininkė, eseistė, poetė, recenzijų autorė Giedrė Kazlauskaitė, taip pat eiliuojantys literatūrologai Kvietkauskas ir Kmita) į Biržus atvyko. Biržiečių nekviesti. Savo iniciatyva. Savaip (tyliai, jaukiai, intelektualiai) pažymėjo įsimintiną datą, apie kurią ne vienas „Literatūros salų" dalyvis išgirdo tik Biržuose, iš Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus Vyganto Muralio lūpų. Literatai, savaime suprantama, turėjo ir kitą, kur kas „egoistiškesnį" tikslą - vasaros seminarai su įvairių mokslo sričių prelegentais - tai literatūros mokslininkų noras pažvelgti į šiandienos literatūros situaciją, atitolusios savirefleksijos galimybė. Sveikintina drąsa ironiškai ir kritiškai pažvelgti į save iš šalies.

Nors ir atsitiktinis, bet akibrokštas, ar ne? Tris dienas, tikriausiai nelabai suklysiu pasakiusi, akademinis elitas (nors ir jaunesnės kartos) sykiu su įvairių Lietuvos universitetų visų studijų pakopų studentais (iš viso apie 50 žmonių) entuziastingai domisi Biržų istorija ir kultūra, naršo rajono užkampius, generuoja originalias idėjas, filosofuoja, nestokodami autoironijos stiprina bendrystės saitus, asmeninį ir bendruomeninį mentalitetą, atsiremdami į Biržų krašto maištininkus ir novatorius... Į ką atsirems biržiečiai? Valdžia pasiūlė apšviestus tilto turėklus. Ar to užtenka?

2010.08.16

Netikėjimo

Mes pernelyg persmelkti netikėjimo.

Ir šis netikėjimas nėra susijęs vien tik su religija, su sekuliarizacijos tariamomis ar tikrosiomis bėdomis. Pagaliau šiuolaikiniame pasaulyje t i k ė t i apskritai arba tikėti aukštesnėmis visatos galiomis (nesvarbu, kaip jas įvardinsi) jau nebereiškia priklausymo kokiai nors religinei sistemai ar tarnavimo kokiam nors dievui, ar to dievo aukščiausiajam tarnui.

Alis Balbierius
2010-08-14


Šis netikėjimas, kuris šių dienų pasaulyje iškyla į paviršių, man yra kur kas baisesnis ir simptomiškesnis negu netikėjimas dievu religine prasme. Nes šalia šio netikėjimo glaudžiasi jo bjaurus brolis nepasitikėjimas - visais ir viskuo, taip pat - ir savimi. (Pavyzdžiui, aš abejoju ar tiesiog netikiu ekologine Žemės planetos ateitimi, nors visa tai bus tik „po manęs", tačiau tas abejojimas mane v e i k i a d a b a r.)

Tačiau už netikintįjį dievu ar dievais man kur kas baisesnis bet kokios religijos fanatikas. Religiniai fanatikai kur kas labiau mažina tikinčiųjų gretas negu kiti sekuliarizacijos pavojai.

XXI amžiaus krikščionybę „puošia" nesibaigiančios Airijos katalikų ir protestantų pjautynės, kunigai pedofilai, kurių ne tiek jau mažai, kad nuolat nekiltų bent jau celibato problema. O ir religingiausioje posocialistinėje šalyje - Lenkijoje - šiomis dienomis vykstantys „šokiai" apie žuvusio prezidento ir žuvusių kartu su juo kryžių... Pridėkim dar žydų ortodoksus ir islamo fundamentalistus, ir noras dėtis prie kokios nors pasirinktos ar prigimtinės religinės konfesijos šių dienų mąstančiam ir daug kuo laisvam žmogui labai sumažėja. Ir taip ne vienas religinis fanatikas, ortodoksas ar fundamentalistas (o Lietuvėlėj - kokia davatka ar intelektualus „davatkas") ar tiesiog žinios bei gandai apie juos ir jų veiksmus tiesiog prideda mums to netikėjimo.

Netikėjimu persmelkti ir tie, kurie, keikdami savo šalį, emigruoja iš jos. Ne tik geresnio gyvenimo paieškos veja iš Lietuvos žmones, nors materialioji pusė ir ne paskutinėje vietoje. Čia, tėvynėje, žmogus, o ypač jaunas ir daug siekiantis, pernelyg dažnai netiki, kad bus įvertintas ar apskritai pastebėtas, o vis nepraeinančio sunkmečio sąlygomis netiki, kad gaus kokį darbą, ir netiki, kad kas nors „šioje šalyje" greitai pagerės. Taip pat jis gerai mato, kaip čia „vertinami" nuopelnai tų, kurie visą gyvenimą daug ir sąžiningai dirbo...

Netikėjimą savo šalimi nuolat didina korupcija ir siaubingas biurokratinis aparatas, kurį sukūrė ši nepriklausomybė, tą biurokratiją dar „paremdama" tobulesniais ir viršesniais ES biurokratijos kanonais. Biurokratija, korumpuotos ir tikrai neskurstančios valdžios begėdiškumas (būti valdininku -tai stabilus krizės laikų verslas) ir abejingumas žmogui užgožia tą pažangą, kuri vis dėlto vienaip ar kitaip buvo pasiekta ir matoma „plika" akimi. Nes niekas nepaneigs, kad pažanga ir pasikeitimai per tuos du dešimtmečius vyko, gal ne tokie ir ne taip, kaip mes norėjome ar įsivaizdavome.

Tačiau lygiai taip pat beprasmiška kaltinti vien įvairaus lygio valdžias, jei žmogus netiki savimi ir savo galiomis ką nors kurti, pradėti nauja. Nes pernelyg mažai skatinamas ir gerbiamas kūrybiškumas. Visose srityse, ne tik menuose. Nes žmonės nemoka vertinti kitų, o jei kas ko pasiekia, tai dažniau pavydima. Nes labiau skatinama „ištikimybė" ir parsidavėliškumas - tiek ekonominis, tiek politinis. Tai ypač ryšku provincijose, kur labai daug netikėjimo aukštesne, toliau esančia valdžia, o savų kartais prisibijoma arba tie savi sukuria pakankamai stiprų kelių šimtų žmonių ratą, besisukantį apie kokį nors lyderį ar turtuolį, ar esantį valdžioj vaduką, kuris tam šimtukui kaip nors tiesiogiai ar netiesiogiai buvo „geras". Ir tie keli šimtai savų balsų periferijose, esant bent kiek palankiam bendram „fonui" ‚ rinkimuose kartais lemia gana daug. Ir tokia padėtis garantuoja jau ne politinį ar ekonominį provincijos stabilumą, o sąstingį.

Yra begalė dalykų ir problemų, dėl kurių mes taip stipriai pernelyg persmelkti netikėjimo. Provincijose, kurios, palyginus su „centrais", yra daug skurdesnės, daugiau netikėjimo kaita, pažanga, ekonomikos augimu ir pan. Netikima, kad valdžia kaip nors priartės prie žmogaus, o ne tik prie savų partinių ir „švogerių" klano atstovų. Pernelyg dažnai ne tik netikima, bet ir nematoma, kad gyvenimas galėtų kaip nors pagerėti.

Šie tiek religiniai, tiek politiniai netikėjimai ir nepasitikėjimai graužia gilesnių ir rimtesnių „tikėjimų" šaknis. Jų aš tiesiog neįvardinsiu, nes pernelyg dažnai tie žodžiai ir sąvokos yra vartojami iki visiško nuvalkiojimo.

2010.08.13

Miesto gimtadienio refleksija

Šventė praėjo, praūžė, senovinėm mašinom pravažiavo, alum nuputojo. Apšviestas penktadienio vakaras buvo toks viltingas. Apskritai, pramoginė dalis sunkmečio akivaizdoje lyg ir nediskutuotina. Nors taip norėtųsi kokios originalios akcijos ar profesionalaus siurprizo - džiazo, bardų ar klasikos apšviestoje aikštėje (laikraščiai rašo, kad kitur būna...).

Irutė Varzienė
2010-08-12

Toks apgaulingas, liūdnokas įspūdis - visko lyg ir daug, bet įprasta, saviveikliška.

Miesto gimtadienio šventė turėtų turėti savo filosofiją - prasmines jungtis, galbūt vienijančią temą (juk 555 įdomus jubiliejus!), bet svarbiausia - nors vieną momentą, turintį išliekamosios vertės, atmintiną, jungiantį miestelėnus, keliantį dvasią...

Visada nejauku kalbėti ir rašyti apie renginius, nes viskas labai jautru - žmonės rengė, stengėsi... Vis dėlto verta revizuoti nors ir individualią patirtį, nes kas iš to, kad viskas nusėda mažų pulkelių pokalbiuose lyg tirščiai kavos puodelyje...

Taigi - kalbėsiu apie tai, kas neįvyko.

IR AŠ TEN BUVAU. Rytinis susitikimas Biržų pilies arkadoje. Erdvė - fantastiška, oras - nuostabus, proga - išskirtinė (555!), dalyviai - euforiškai nusiteikę - vietiniai ir svečiai iš Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos. Ir viskas. NEĮVYKO NIEKO. Tik išdalinti maišeliai su suvenyrais. Tiesa, kokių penkių minučių mero kalba - proginė, tradicinė. Baltarusijos delegacijos vadovas vienintelis išdrįso pakalbėti į mikrofoną (savavališkai, kad jį kur!). Girdėjom. Paskui - šurmulys, vaikščiojimai. Tylios maišelių dalybos. Jokių komentarų. (Toks įspūdingas biržietiškos duonos kepalas tiesiog šaukėsi palydimojo žodžio...). Tada - kvietimas vyno taurės. Simbolinei minutei.

Klausimai: koks susitikimo tikslas? Kodėl nekalbėjo svečiai? Kodėl nebuvo pasiūlyta eiti į bažnyčią, jeigu oficialioje šventės programoje buvo šv. Mišios už miestą ir miestelėnus? Pasirodo, šv. Mišios tik prastuomenei, viršūnės ir taip turi ką veikti. Apskritai, pagal pasaulinę praktiką bet kokia šventė prasideda nuo mišių (ARBA NEREIKIA JŲ MINĖTI VISUOSE RENGINIUOSE!), o tik paskui - visa kita. Biržuose gal būtų prasmingos ir ekumeninės pamaldos (tokia graži patirtis yra!) miesto gimtadienio proga. Ar ne bažnyčia yra ta simbolinė sakrali erdvė, į kurią suplaukia daugelio biržiečių viltys ir neviltys, kai jau jokia jėga nepadeda? Be to, turime tokius asmenybiškus kunigus, kurių žodis veikia.

Ir dar - kam ten reikėjo tarybos narių? Net formaliam bendravimui nebuvo laiko. Apskritai, delegacijų potencialas visiškai neišnaudotas. Važiuoti tam, kad pasakytum tris sakinius aikštės scenoje?! Nemanau, kad užtenka vien priėmimo ūkininko sodyboje su keliais savivaldybės klerkais (visų kitų „užėmimo formų" negaliu vertinti - nežinau). Galėtų pagaliau įvykti tų draugiškų miestų rimta prezentacija (kiek metų važinėjama!), gyva diskusija apie Biržų turizmo galimybes (dantis jau gelia nuo tos temos. Nė iš vietos!).

Gal miesto gimtadienis - kaip žmogaus - yra ta diena, kai derėtų sukviesti mokslininkus, menininkus, politikus - visus, kilusius iš Biržų. (Jų buvo nemažai šventėje!) Ir diskusijos moderatorius atsirastų - su patirtimi, iš šalies, bet įsipareigojęs savo praeičiai, pvz., Virginijus Gasiliūnas ar Alis Balbierius. Ir biržiečių susirinktų - verslininkų, menininkų, visuomenininkų ir t.t. Tik reikėtų deramai pakviesti, parengti klausimyną. Bet svarbiausia - nugalėti baimę, kad kas nors ką nors pasakys - kritinę pastabą ar abejonę.

Labiausiai ir trūksta gyvybės, tos diskusijų dvasios, viešosios erdvės, bendrų susitarimų, idėjų generavimo, AUTOIRONIJOS, kuri saugo nuo susireikšminimo. Gal nors spaudoje galėjo rastis koks analitinis valdžios straipsnis apie miesto metus - kas pakito, įvyko, nepavyko. Miesto valdymas yra komandinis darbas. Misija neįmanoma - pajusti, pamatyti miesto (rajono) valdžios KOMANDINĮ DARBĄ. Vien jau tai suteiktų saugumo, pasitikėjimo pojūtį. (Vicemeras, administracijos direktorė neištarė nė žodžio. Toks susitarimas?) Ir iš viso, kai šalies prezidentė perskaito savo metinį pranešimą ar surengia spaudos konferenciją, politologai, intelektualai narsto tekstą, diskutuoja, vertina, nes tai ataskaita, požiūris, atsakomybė. Manyčiau, miesto gimtadienio proga mūsų valdžios vertinimas (žodžiu ar raštu) būtų irgi labai prasmingas. Įmanoma bet kokia miesto gyvenimo kronika - foto, video...

Geografines ir kultūrines platumas vienija žmonių patirtis, bendravimas, dalinimasis, miesto žmones - taip pat. Tai nekainuoja. Tai reikalauja išminties, strategijos ir elementarios pagarbos žmogui. Kiekvienam.

2010.08.10

Keletas pamąstymų Antano Macijausko premijos tema

Spaudoje paskelbta, kad Lietuvos žurnalistų sąjunga kartu su Nacionaline žurnalistų kūrėjų asociacija ir Biržų rajono savivaldybe šiemet jau trečius metus iš eilės įteiks tradicinę Antano Macijausko premiją - šįkart žurnalistui, lietuvių kalbos puoselėtojui Juozui Šalkauskui. Belieka tik atsidusti ir tyliai apgailestauti, kad ir šiais metais premija atiteko, galima sakyti, su Biržų krašto istorija, jos tradicijomis, galiausiai, su gimtuoju paties Antano Macijausko kraštu nelabai susijusiam autoriui.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

Žinoma, pačių žurnalistų reikalas yra rinkti vertus pretendentus, bet, mano nuomone, biržiečių dalyvavimas ir mintys neturėtų būti tik fikcija ar šauksmas tyruose. Visiškai nenorėdamas neįvertinti J. Šalkausko 40 metų darbo Lietuvos radijuje, jo nuopelnų už spaudos apžvalgas ir vestus renginius, vis tik manau, kad tokius gražius žodžius galime pasakyti ne vienam žurnalistui ar nežurnalistui, ne vienam biržiečiui ar nebiržiečiui.

O gal čia galioja principas - savame krašte pranašu nebūsi? Biržų krašte tikrai yra visa plejada žurnalistų, istorikų, kraštotyrininkų, savo straipsniuose, rašiniuose, knygose tyrinėjančių gimtąjį Antano Macijausko kraštą, prikeliančių iš istorinės užmaršties asmenybes, istorijos faktus, keliančių paveldosaugos problemas, galiausiai naujai prikėlusių pačio Antano Macijausko asmenybę, kuri buvo visiškai užmiršta.

Tik šviesios atminties kunigo Antano Balaišio, jo giminaičių Mickevičių, kraštotyrininkų darbų dėka visuomenė vėl prisiminė A. Macijausko gyvenimą, jo darbus Lietuvos labui. Buvo iš naujo atrasta jo kapavietė, Pabiržėje pastatytas paminklas, „Danieliaus" leidykloje išleista V. Pociaus knyga.

Kas galėtų prieštarauti, jeigu jie patys būtų pasiūlę ilgamečius Biržų istorijos tyrinėtojus, nežinomų ar užmirštų istorijos faktų ir asmenybių atskleidėjus, paveldo problemų kėlėjus - Joną Dagilį, Algirdą Butkevičių, Borisą Januševičių, Dalių Mikelionį, Alį Balbierių?

Ar nevertas A. Macijausko premijos tikras biržietis - papilietis Valentinas Dagys, visą gyvenimą bendradarbiavęs spaudoje, rašęs eilėraščius, straipsnius, knygeles, o per paskutinius kelerius metus išleidęs du istorinius romanus „Sakmė apie Jonušą" ir „Prabėgę metai", kuriuose ir atskleidžiama Biržų krašto istorija, apdainuojami gal paties Antano Macijausko vaikščioti keliai, atspindėta jo švietėjiška dvasia?

O gal biržiečiai nėra užsitarnavę pačių biržiečių įsteigtos premijos?

Antano Macijausko (1874-1950), iškilaus kovotojo už lietuvišką spaudą, publicisto ir leidėjo kasmetinę premiją skiria vertinimo komisija, sudaryta iš Lietuvos žurnalistų sąjungos, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Biržų rajono savivaldybės deleguotų atstovų.

Antano Macijausko premija žurnalistui gali būti skiriama tik vieną kartą. Šios premijos laureatui skiriamas Antano Macijausko medalis, premijos laureato diplomas, 2000 litų piniginis prizas ir monografija apie Antaną Macijauską.

2010.08.10

Rasos žengia žolinių link

Taip toli - taip arti - čia yra viskas.
Regis, ką tik baltavęs obelų, slyvų ir vyšnių japoniškai lietuviškas žydėjimas.
Pasiutęs šiųmetis žolių augimas, vis lyjant liūtims ir spraginant saulei.

Alis Balbierius
2010-08-07


 

 Žolinės, ypač toks ilgesingai liūdnas artėjimas jų link - man visada simbolizuoja vasaros baigtį. Nueitą metų ir gyvenimo kelio atkarpą, paženklintą švelniu, ypatingu vasaros antspaudu.

Kaip praėjusi žiema buvo dosni sniego, taip ši vasara, nesvarbu, kaip ji besibaigtų, - dosni dangaus vandenų, kurių kilmė yra žemiška.
Vasara kaip mirksnis - ir - nors dar tik rugpjūčio pradžia - sunkios rytmečio rasos jau žengia žolinių link. O žolinės, ypač toks ilgesingai liūdnas artėjimas jų link - man visada simbolizuoja vasaros baigtį. Nueitą metų ir gyvenimo kelio atkarpą, paženklintą švelniu, ypatingu vasaros antspaudu.
Kosminę gamtos galią. Kelio dulkių rasojimą rytą ir vakarą. Šiek tiek auksinio liūdesio išryškėjančioje ir kartu išnykstančioje javų ir ražienų spalvoje. Ir - beveik kosminę - paukščių tylą. Nes tuos rudenėjančius jų balsus, palyginus su pavasario šurmuliu, galime iš tiesų įvardinti kaip tylą.
Vasaros baigties ženklai man kažkodėl visada primena tylą. Nuo paauglystės atostogų kaime, kai ta ypatinga tyla apgaubdavo kosminį vasaros pasaulį, visaip tvaskantį, skambantį ir žydintį. Tas laikas kupinas švytėjimo; nuo to laiko atsiminimų švyti visa, kas yra atmintyje - žmonės ir daiktai, išmirę ar išžudyti naminiai gyvūnai. Rudai auksinė skruzdėlė, einanti per žalią alksnio lapo visatą. Tai - švytintis pasaulis, kurio švytėjimo niekada nesugeba atgaminti jokie menai ar kino efektai, jokios dvasinio tobulėjimo pakopos ar to, ką galime įvardinti įkvėpimu, akimirkos.
Ta tyla yra vasaros pabaigos dievas, atėjęs iš senųjų, dar iki monoteistinių religijų laikų. Ta tyla yra taip pat tai, apie ką garsioje knygoje „Tyla" kalbėjo John'as Cage'as: „Nėra tokio daikto kaip tyla. Įženk į beribį tylos kambarį ir išgirsi, kaip virpa tavo nervų sistema, išgirsi, kaip cirkuliuoja kraujas..." Tai sakydamas, manau, kompozitorius Cage'as geriau negu mes žinojo, kas iš tiesų yra tyla.
Nes yra toks daiktas kaip tyla. Tyla, kurioje lyg dangaus gaubtas išsigaubia dvasios tyla, būties tyla, kurioje gali surikti paukštis, pūstelėti vėjelio gūsis, subarbenti lietaus lašai į stogą... Toje rugpjūčio - artėjimo link žolinių - tyloje kasmet manyje kažkas noksta, kažkas, be galo panašus į būsimą rudenį. Tik aš nežinau, kokius vaisius skinsiu spalį ar lapkritį iš to dabarties nokimo. Nes neabejoju, kad vasaros pabaigoje ir žmoguje kažkas noksta kartu su sodų vaisiais. Ir aš kas vasarą atsimenu ir kam nors iš draugų pacituoju legendinio medžio drožėjo Stanislovo Riaubos žodžius: „Aš vasarą vaikštinėju. Nedirbu. Paukščiukai čiulba..." Spontaniško menininko ir vasaros santykis.
Bet iš esmės - kiekvieno menininko santykis su vasaromis ir dvasios „vaisių" nokimu - individualus. Hermano Hesės herojus dailininkas „Paskutinėje Klingzoro vasaroje", kadaise žavėjusioje ne vieną mano bičiulį rašytoją, vasarą tiesiog šėlsta kūrybos ir gyvenimo fontanu.
Ir visus juos, išgalvotus herojus ar iš tiesų gyvenusius kadaise kūrėjus, taip pat visus mus, kurie dabar alsuojam į šio pasaulio veidrodžius, vienija viena: vasaros visada praeina. Sunkios ir gilios rugpjūčio rasos savo nematomomis kojomis žengia per vieškelių ir šunkelių dulkes žolinių link, tas dulkes neretai sudrėkindamos, paversdamos jas švelniomis ir vėsiomis it moterų oda vasaros vakarais.
Žolinės, kurių link einame, yra vasaros baigties vartai.
Tiems, kurie tiki, kad galbūt amžinoji vasara gyvena kur nors rojuose ar valhalose, ar reinkarnacijų ratuose, galbūt iš tiesų lengviau atsisveikinti su šia „eiline" vasara ir susitaikyti su jos žavia mirtimi.

2010.08.05

Linksmai - apie dumblą, kandis ir tarnystę savivaldybėje (Visų milijoninių projektų vykdytojai, vien

Širvėnos ežerą vėl valys UAB „Hidrum". Ta pati, kuri kabino dumblą iš Agluonos. Projektui vėl vadovaus Vytautas Zurba. Tas pats uždumblėjusio rajono ilgametis vadovas, dabar tapęs savivaldybės ekologu.

 

Alfreda Gudienė
2010-08-05

 

V. Zurba veltui burnos neaušina – kalba tik su tais, kurie jam patinka, ir apie tai, kas jam patinka.  

Ir nereikia klausti, ką savivaldybėje veikia ir kaip kompiuterį valdo žmogus - „valstietis". Jis vadovauja didžiausiems europiniams projektams. Vadinasi, valdo milijonus, kuriuos skiria Europos Sąjunga ir valstybė. „Įsisavina" ne tik mūsų visų, nūnai europiečių, po kruopelę suneštus mokesčius, bet ir informaciją. Todėl veltui burnos neaušina - kalba tik su tais, kurie jam patinka, ir apie tai, kas jam patinka. Apie dešimtimis milijonų vertinamus valstybei svarbius darbus arba apie kopūstus.

Šio savivaldybės lėšomis išlaikomo žmogaus kompetencija abejoti nevalia. Tai - jo, agronomo, teisė.

Ponas Vytautas atsisako kalbėti apie Širvėnos ežero projektą, nors yra paskirtas šio projekto vadovu, kuriam turėtų rūpėti savivaldybei nekainuojanti sklaida apie gerus darbus. Tačiau informavimas rūpi tik Finansų ministerijai.

Ponui ekologui Vytautui nepatinka laikraštis, kuris išspausdino mintis žmonių, kuriems nepatiko Agluonos upės (ne) išvalymo kokybė. Jei tiksliau, biržiečiams nepatiko dumblas, kurio neįmanoma iškabliuoti nepakeitus užsakovo (savivaldybės) požiūrio.

„Jūs viską parašėte atvirkščiai", - rėžia savivaldybės ekologas, per metus taip ir nesugebėjęs paaiškinti, kas tame straipsnyje (ar Agluonos upėje) išvirkščiai padaryta.

Dėl to nelemto dumblo ir vėl suvešėjusių žolių ponas ekologas Vytautas turi teisę nepasitikėti laikraščiu.

O štai mes teisės nepasitikėti ekologu neturime. Ir negalime atsisakyti toliau mokėti ar bent jau sunkmečiu sumažinti valdišką algą bei kone šimtaprocentinius priedus. Privalome tikėti, kad kažkieno už pinigus parengti projektai - didžiai raštingo pono ekologo nuopelnas.

Negalime net abejoti, kad darbo metu ponas ekologas gali būti išvykęs ne kokiais nors atliekų sąvartyno, upės ar ežero valymo reikalais, o, pavyzdžiui, į daržą.

Neregėtas įžūlumas būtų suabejoti ir pono ekologo viešai dalijamais patarimais, kaip ekologiniame darže skruzdėles naikinti chlorkalkėmis ar tabletėmis nuo kandžių, o kopūstus purkšti insekticidais.

Iš kur mums, neišprususiems pupų vartotojams, žinoti, ar būna ekologiškų insekticidų. Ir ne ekologo bėda, kad kandis naikinančios tabletės kai kam asocijuojasi su tarybinės agronomijos istorija bei stebuklingais milteliais DDT (dustu), gelbėjusiais ir nuo kandžių, ir nuo blusų.

Negalėtume priekaištauti ir dėl netikslios informacijos apie ekologiško daržo svogūnus. Agronomas pataria juos kišti į moteriškas pėdkelnes, tačiau vėlgi nežinome, kokiose kojinėse svogūnai sudžiūsta geriausiai. Juk tų pėdkelnių, kaip ir moterų, visokių būna. Ar pirkdami ekologiškus svogūnus neturėtume žinoti, kokių laikų ir kokios sudėties getrose (taip tarybinės ekologijos ir ekologo jaunystės laikais vadintos pėdkelnės) svogūnai išlaiko geriausias tradicijas?

Ir galiausiai - ar dėl tokių neaiškumų turėtume abejoti visais ekologinio ūkio principais ir minėtus ekologo - agronomo, ekologinio ūkio savininko patarimus spausdinančia žiniasklaida?

O ponas ekologas tokią teisę turi. Visos jo teisės saugomos savivaldybėje ir ginamos Valstiečių liaudininkų partijos štabe. Todėl ponas Vytautas savivaldybėje jaučiasi kaip nuosavame darže.

2010.07.27

Vasara kaip smūgis

Ši vasara iš tiesų smūgiuoja it boksininkas.

Smogia saulės galia per kaitrą taip, kad net lengvas nokdaunas gali virsti giliu nokautu.

Saulės smūgis iš tiesų gali būti labai pavojingas - netgi gyvybei. Nekalbant apie sveikatą - nes sveikata reikalinga tik gyviesiems.

Ši vasara demonstruoja ne tik savo karštį, bet ir įspėja - štai, žmoneliai, ką gali kaitra: ne tik išlydyti asfaltą, bet ir atimti beveik visas dvasines ir fizines galias.

Slėgte prislėgti. Atimti laisvo alsavimo dovaną, sapnuoti kaip išsigelbėjimą rudeninę rasą laukuose.

Ir vasara ši iš tiesų yra kaip smūgis. Ir to smūgio gal labai greitai netgi ilgėsimės, nes vėlyvais vakarais ar ankstyvais rytais jau padvelkia tuo graudžiu ir ilgesingu vasaros mirties kvapu, kuris simbolizuoja laiko tekėjimą.

Ir leidžia staiga suvokti, kad kosminė gamtos karščio - ugnies - galia nė kiek ne menkesnė negu šalčio. Ir koks menkas „plyšelis" tarp šių kosminių galių - šalčio ir karščio - mums tepriklauso. Mažas mažas plyšelis, į kurį mūsų ir visos kitos Žemės gyvybės lyg uodas įkišo savo „snapelį". Keliasdešimt laipsnių aukščiau, ir visa sudegtų, išdžiūtų; keliasdešimt šalčiau - ir visa suledėtų, nebeatgytų „amžinoje" žiemoje.

Ši vasara smūgiuoja ne tik savo pagrindine - karščio - ranka. Ji smogia ir kita - staigių liūčių - ranka. Ir mums belieka džiaugtis, kad mūsų namų potvyniai negriauna kaip Kinijoje - vis dar slenka prieš akis per TV žinias regėti dokumentiniai dabarties kadrai. Baisūs vaizdai, nors ta Kinija daugumai tokia pat tolima ir tokia pat nepasiekiama - dvasine ir intelektine prasme - lyg anais senais, gerais Marko Polo ar kitų panašių keliautojų laikais.

Dar galvoju apie keturias pagrindines stichijas - žemę, orą, vandenį ir ugnį, - kadaise suvoktas ir įvardintas graikų. Ir aiškiai pasimato, kad šioje it boksininkas metų ringe smūgiuojančioje vasaroje aiškus disbalansas - plačiai įsisiautėjo, išsiplėtė dvi iš keturių stichijų - ugnis (karštis) ir vanduo.

Ir todėl kartais kenčia žemė, ir todėl kenčia kartais laukiniai ir naminiai augalai, kenčia laukiniai ir naminiai gyvūnai, ir tas, kuris neva seniai iškilo virš visų kitų gyvybės formų - štai tas žmogus, žmogelis, žmogeliukas, visas sukaitęs nuo kaitros, braukiantis prakaitą Kinijoje ir Lietuvoje, Graikijoje ir Ispanijoje, Rusijoje ir Čekijoje, kur lydos asfaltas, nekalbant jau apie kokius beduinų kraštus, kur mus neretai į buitinį nokdauną pasiunčiantis karštis daug kam tenai atrodytų kaip atgaiva...

Ir vasara ši iš tiesų yra kaip smūgis. Ir to smūgio gal labai greitai netgi ilgėsimės, nes vėlyvais vakarais ar ankstyvais rytais jau padvelkia tuo graudžiu ir ilgesingu vasaros mirties kvapu, kuris simbolizuoja laiko tekėjimą. Laiko upę, jau pageltusių žolių kuokštuose surandančią kelią į rudenį.

Ir aš staiga panorstu dar sykį išgirsti tą Džimį Morisoną, tą hipių laikų stabuką, tas roko klasikų „The Doors" dvi švelnias dainas - „Looking For The Summer" ir, be abejo, - „Summers almost gone"...

Beje, Džimis Morisonas, kadaise įšokęs į savęs naikinimo narkotinį garvežį, mirė Paryžiuje, liepos viduryje, kada dar galima žiūrėti į vasarą, kartu jau pajaučiant jos pabaigą.

Ir aš nežinau, ar toji paskutinė Džimio Morisono vasara buvo karšta.

 

Alis Balbierius

2010-07-24

2010.07.15

Karalius nemato, kad yra nuogas


Antrą kadenciją Biržų rajono galva save laikantis Regimantas Ramonas, prieš mėnesį pilies salėje sėdėjęs Prezidentės dešinėje, regis, taip ir nesuvokė, kas vyko.

Meras, besipučiantis kaip geriausiai dirbantis iš visų buvusių rajono vadovų, po šalies vadovės kritikos turėjo ne tik susitraukti iki nykščio dydžio, bet iš gėdos mažų mažiausiai palįsti po stalu.

Rajono vadovas, dažnai pabrėžiantis, kad sprendimus reikia atiduoti specialistams, pagaliau sulaukė paties aukščiausio specialisto - Prezidentės - komentaro. Trumpo, bet taiklaus.

Po Dalios Grybauskaitės kalbos turbūt atsivėrė akys net tiems, kurie nenori matyti valdžios klaidų: rajono karalius yra nuogas.

Tai, kuo didžiavosi karalius su ištikimų pavaldinių ir vasalų šutve, yra tik migla.

Vien tik suremontuota Biržų pilis turistų nepritrauks, miestas be infrastruktūros, apšiuręs, jame trūksta gyvybės. Tai - didžiausią žmonių pasitikėjimą šalyje turinčios valstybės vadovės nuomonė apie R. Ramono „valdas".

Tačiau rajono meras nei po stalu palindo, nei iš gėdos gūžėsi. Netgi susidarė įspūdis, kad jis nesuprato, jog buvo kritikuojamas.

Meras, pasitarimo metu sėdėjęs šalia Prezidentės, net patenkintas šypsojosi, kai kritikos susilaukė valstybės tarnautojai. O kai šalies vadovė kalbėjo apie valstybės tarnyboje dirbančius asmenis, kurie turi tarnauti, nes tokia esanti jų pareiga, meras pritariamai linkčiojo.

Ar Biržų vadovas suvokė, kad tie žodžiai skirti ne tik ministerijos klerkui, bet ir jam? Nes jau antrą kadenciją jis duoda toną savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Nebegalima kalbėti apie kažkieno neatliktus darbus ar klaidas, nes jau šitiek laiko rajono savivaldybės vairas - R. Ramono ir bendražygių rankose.

Jei tiek metų šis asmuo yra rajono galva, tai ir atsakomybė už nesutvarkytas gatves, neskaidrų savivaldybės administracijos darbą, skriaudžiamus paprastus žmones yra pirmiausia jo.

Kieno gi valia savivaldybėje parinkti pavaldiniai dirbti ne pagal kompetenciją, o pagal ištikimybę karaliui? Savivaldybėje, kurioje per dvi kadencijas nepasirūpinta net kempingo turistams įrengimu, lauko tualeto sutvarkymu. O sporto mokyklos, kurios direktoriaus pavaduotoja dirba pati merienė, auklėtiniai ir darbuotojai žiemą ir vasarą naudojasi apgailėtina lauko išviete!

Savimi didžiuotis neturėtų ir biržiečiai, kurie, apie žinomas tiesas prabilus Prezidentei, staiga pradėjo viešai negeroves vardyti. Tiesa, kaip ir anksčiau, dauguma išsakiusiųjų savo nuomonę, vis dar prašo spaudoje jų pavardžių neminėti.

Šalies vadovės žodžiai apie save gerbiančią bendruomenę, turinčią suprasti, kad nuo jos pačios priklauso krašto ateitis, skirti mums, biržiečiams.

Jau kiek metų „Šiaurės rytai" rajono valdžiai tarsi prisidergusiam šuneliui nosimi į jo paties „auksiukus" baksnoja, viešindami rajone vykstančias negeroves. Tarp jų - nesirūpinimą turistiniais objektais, pjaunamais medžiais žymių žmonių tėviškėse, kultūros paminklų nepriežiūrą, kai motyvuojama, kad jie neįtraukti į saugotinų sąrašą.

Kaskart žurnalistams būdavo sakoma, kad tie objektai išbraukti iš valstybės saugotinų registro. O kiek tokių kultūros paveldo objektų, kurie išbraukti iš valstybės registro, saugoti apsiėmė pati savivaldybė?

Ir kiek kartų, paviešinus tokius faktus, biržiečiai paėmė į rankas plakatą su pareikšta savo pilietine pozicija ir atsistojo prie savivaldybės, po mero langais? Arba bent jau viešai spaudoje išsakė savo nuomonę?

D. Grybauskaitė pasakė: geriausias bizūnas vietos valdžiai - rinkėjų balsai.

Balsuotojų nebėra? Vertimų biurą atidariusi verslininkė stebisi - iki tol neįsivaizdavo, kad taip masiškai emigruoja mūsų rajono gyventojai.

Kas dėl to kaltas?

Juk turime visas galimybes tapti turistų traukos centru, taip pat iš to gyventi. Tačiau neturime tokio mero ir jo komandos, kokią turi, pavyzdžiui, Druskininkai.

Dabartiniai rajono karaliukai prarado žmonių pasitikėjimą, tačiau jie pretenduoja ramiai egzistuoti ir dar vieną kadenciją.

„Savo nuomonę apie valdžią rajono žmonės gali pareikšti rinkimų metu, ateidami balsuoti", - kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tokia galimybė jau nebe už kalnų. Rinkimai parodys, ko esame verti.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-15

2010.06.19

Apie dvi Aukštaitijas, Antano ir Motiejaus Miškinių sodybą bei tarptautinį poezijos festivalį Utenoj

Galvoju apie vienos uteniškės kultūrininkės vos prieš kelias dienas pasakytą mintį, kad yra lyg ir dvi... Aukštaitijos. Ji sako, kad, pavyzdžiui, Aukštaitijos internetinio portalo aina. lt rašiniuose nieko nerasi apie Uteną ir jos kaimyninius rajonus.

Sakau, girdėjau, kad Utena turi net tris laikraščius ir tikriausiai ne vieną internetinį portalą savo reikmėms, tačiau iš tiesų dviejų Aukštaitijos apskričių (kurios, beje, „išnyks") - Utenos ir Panevėžio - „tradicijos" kažkaip savaime „padalina" regioną į dvi lyg ir svetimėjančias (?) dalis.

Prižiūrėta Miškinių sodyba - pavyzdys, kad paveldo vertybės reikia saugoti ne tik popieriuose, bet ir realybėje.

Tai, kas vyksta Panevėžy, įvardinama „Aukštaitijos" vardu lygiai kaip tai, kas vyksta Utenoje... Tik Utenoje šio birželio 11-13 dienomis vyko tai, kas, regis, po ką tik gegužės mėnesį praūžusio tradicinio ir seniausio bei plačiausio Europoje visą vieną jos šalį aprėpusio renginio - „Poezijos pavasario" - lyg ir negalėjo vykti... Tačiau Utenos tarptautinis (ir jau tradiciniu tapęs) poezijos festivalis „... ir saulas diementas žėruos..." įvyko. Su skaitymais Visagine, Motiejaus ir Antano Miškinių sodyboje ir Utenos tų dviejų klasikų vardo bibliotekoje, taip pat ir su dviejų lygių Antano Miškinio vardo premijos įteikimu. Su klausytojų pilnomis salėmis ir kiemais. Su ekskursijomis po Aukštaitijos nacionalinį parką - Palūšę ir Bitininkystės muziejų, taip pat ir į Leliūnus pas žinomą puodžių Vytautą Valiušį, kur kuriamas keramikos muziejus ir skulptūrų parkelis tiek tradicinių medžio drožinių, tiek ir modernios plastikos kūrinių. „Lokalus" festivalis su svečiais iš užsienio ir su savais svečiais iš įvairių Lietuvos kampelių, bet be „mėgėjų", kaip mėgstančius gausiai rašyti ir leisti knygeles mielus žmones siūlo vadinti viena literatūrologė, idant būtų išvengta žiauresnio žodžio.

Neaprašinėsiu čia šio festivalio, kuriame pirmąsyk dalyvavau ir kuris vyksta kas antri metai. Tarsiu kelis žodžius apie įspūdingai sutvarkytą, praktiškai atkurtą ir iš naujo ne tik į Utenos krašto, bet ir į visos Lietuvos kultūrą ir literatūros atmintį įkultūrintą klasikų Motiejaus ir Antano Miškinių sodybą. Tai padaryta su visa pagarba ir supratingumu, su vietos valdžios ir kultūrininkų supratimu, kad paveldo vertybes reikia saugot ne tik popieriuose, ne tik proginėse kalbose, bet ir realybėje. Tad sakau Utenos poetui ir žurnalistui Vytautui Kazielai, kad, kaip Biržuos gimęs žmogus, pavydžiu tokios klasikų sodybos... Jis sakosi pavydįs to Biržų krašto rašytojų sąrašo, kuris jam įspūdingesnis negu uteniškių, tad man belieka atsakyti, kad tokios sodybos Biržų krašte su žiburiu nerasi... Net sovietų laikų garbintas Janonis dabar apleistas ir išdraskytas - turiu galvoj butaforinę sodybą šalia Beržinių akmenėlio. O kitos klasikų sodybos tik iš bėdos gyvos (Sruogos, Dauguviečio) arba net seniai išnykusios kaip Binkio ar Jono Meko, bet tokiais visiems prieinamais ir įvairiai kultūriškai „vartojamais" objektais jos netapo ir vargu ar artimiausiu metu taps. O kalbėt apie kokią nors kokio nors Biržų literatūros klasiko vardo premiją gimtam krašte net neverta - tas klasikų vardų lietus, kuriuo pasinaudotų gal bet kuris kitas rajonas, čia dažniausiai lyja veltui. Jie tiesiog yra jau labai toli, mirę ir nebylūs... Galbūt niekam ir nereikalingi, tik literatūros nemėgstančių mokinių „prievartavimui" mokyklose.

Juliaus Janonio tėviškė Biržų krašte.

Kalbėjau apie neva dvi Aukštaitijas, tačiau dabarties ir praeities literatūros prasme Utenoj nuo 2003 metų įsteigta Antano Miškinio vardo literatūros premija labiau suvienija Aukštaitiją negu politika, naikinamos apskritys ar verslas. Jos laureatais tampa ne tik „normalūs" vietos poetai, bet ir iš Kupiškio, Pasvalio, Biržų krašto ar kitų regiono vietų kilę poetai - uteniškiai Petras Panavas ir Vytautas Kaziela, kupiškėnas Valdas Kukulas ir pasvaliečiai Henrikas Algis Čigriejus ir Vladas Braziūnas, molėtiškis Vytautas Skripka ir pagaliau iš Biržų krašto kilęs ir jau į amžinai rašančiųjų poetų Valhalą iškeliavęs Jonas Strielkūnas...

Šiemet A. Miškinio premija paskirta vietos poetei Reginai Katinaitei - Lumpickienei už uteniškių tarme parašytą knygą „Paraič nama". Regis, dėmesys tarmėms ar tarmėmis rašantiems autoriams Utenoje nėra atsitiktinis.

O M. ir A. Miškinių muziejų - sodybą galima aplankyti ir virtualiai - www. utena-on. lt/miskinis...

 

Alis Balbierius

2010-06-19

2010.06.10

Barbarai visada už vartų

Kadaise graikai ir romėnai barbarais įvardijo k i t u s, k i t o k i u s, tai yra -  s v e t i m u s. Nes kitokie buvo jų dievai ir papročiai, kitos žemės ir kitoks žvilgsnis.

Tie svetimieji nebūtinai turėjo būti beraščiai ir nesiprausę, nebūtinai žiaurūs ir negailestingi, priešai apriori, kuriuos reikėjo išnaikinti it pasiutusius šunis. Bet istorijoje būdavo ir atvirkščiai - barbarai išnaikindavo, užkariaudavo arba asimiliuodavo ir kultūringuosius...

Globalizmo kokteilį bemaišančiame šiuolaikiniame pasaulyje pirmoji graikų žodžio b a r b a r o s prasmė - svetimšalis - baigia išnykti. Beveik nelieka „svetimų" šalių, visos šalys mums tampa savos, o kadaise atrodęs neaprėpiamas, vos ne begalinis Žemės rutulys mažėja ir mažėja... Tarptautiniai žodynai antrąją žodžio „barbaras" prasmę sieja su tamsiu, žiauriu, kultūrą naikinančiu žmogumi. Šia prasme barbarai niekur neišnyko, jie - visada už vartų.

Dar baisiau - pavyzdžiui, ekologine prasme kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje esame barbaras, nes... vis daugiau vartojame ir išmetam atliekas (nes ir „krizė" praeis, kai daugiau vartosim, - teigia kai kurie orūs vienadieniai politikai). Skiriasi tik tų atliekų kiekis; šia prasme laiko ir istorijos perspektyvoje mes seniai tapome barbarų civilizacija - visi be išimties. Netgi aršiausi kovotojai prieš taršą šiek tiek teršia - štai toks „prakeiktas" paradoksas.

Pasaulio, gamtos pirmapradis prigimtinis natūralumas miršta - apie tai mums „kalba" klonavimo ir nanotechnologijos, virtualybės visatos, į kurias galbūt kada nors pabėgs mūsų pojūčiai, malonumai ir protai... Ir visa tai - šalia niekur nedingstančio „klasikinio" barbariškumo - „amžinosios" tamsybės, žiaurumo, paniekos kultūrai ir gyvybei - žmogaus ar gyvūno, ar augalo, pavyzdžiui, medžio.

Buvo toks posovietinis sapnas po „aksominių revoliucijų", įkvėpus pirmuosius gurkšnius laisvės - neva tapsim geresni sau ir kitiems, ir pasauliui, ir žolei... Bet tuoj pat išlindo godumo ir susipriešinimo demonai, Europą užplūdo „balkanai", regis, su nebeįsivaizduojamu etniniu valymu dvidešimtojo amžiaus pabaigoje; vėliau - Čečėnija - ir taip toliau, ir taip toliau... Kažkaip paveikė daugelį tie balkanai ir ta Čečėnija. Sąlygos ir aplinkybės, pabudinančios žmonėse niekur ir niekada iš mūsų prigimties gelmių neiškeliavusius barbarus.

Tie galbūt ir baisiausi - kurie miega mumyse. Nes primityviuosius barbarus gali atskirt kiekvienoj bendruomenėj neretai iš išvaizdos, iš žvilgsnio, drabužio ar žodžio; iš savotiškos potencialaus blogio „auros". Jie - dažni juodieji dabartinės pasaulio žiniasklaidos „herojai" : tai pasišvaisto peiliais kinijose vaikų darželiuose, tai „pasišaudo" amerikose, tai kankina ar kapoja kirviais pensininkus arba išvarto kapinių paminklus lietuvėlėse... Šie primityvieji barbarai lengviausi sugaunami, deja, dažniausiai po to, kai jie jau padarę savo barbariškiausius ir beprasmiškiausius darbus.

Pavojingesni tie, kurie buriasi į šiuolaikines rudąsias ar raudonąsias organizacijas ir iš jų šūkių ar veidų ataidi dvidešimtojo amžiaus kraujo jūrų atodūsiai - nuo Sibiro iki saulėtos Ispanijos.

Bet pavojingiausi tie, kurie nė iš tolo nepanašūs į jokius barbarus. Nei drabužiais, nei žvilgsniu, nei socialine terpe, kurioje jie tarpsta. Daugybė šiuolaikinių barbarų, lemiančių kitų likimus jiems nežinant, sėdi korumpuotų politikų ar korporacijų vadovų kėdėse, dirba slaptose karinėse laboratorijose, „inteligentiškai" vadovauja slaptoms šešėlinės ekonomikos ar mafijinio nusikalstamumo struktūroms, įsikūnija į įvairiausių religinių konfesijų fanatikų kūnus, kurie sprogdina ir šaudo dievo vardu; dar kiti projektuoja ateitį, kurioje nėra vietos jokiai ateičiai... Paradoksaliausia, kad kai kurie iš tokių šiuolaikinių pavojingiausių barbarų net neįtaria savo tikrųjų veiksmų siaubingo barbariškumo. Bet didžioji dalis žino, kad po jų galbūt ateis tvanas ar kai kas, daug sykių baisesnis už tvaną, ir tie vandenys niekada neatslūgs...

... aš pernelyg gerai žinau, kad manyje visą laiką miega barbaras. Galbūt ir ne vienas, gal visa jų kohorta. Kad galbūt jis - jie - laukia savo valandos, savo aplinkybių ar terpės. Pernelyg gerai jaučiu ir matau, kokie barbarai kartais sušmėžuoja ar išlenda iš kitų žmonių vidaus, nesvarbu, ar jie „kultūringi", ar „tamsuoliai". Nes barbarai, kurie slapta „miega" doruoliuose ar nusikaltėliuose, - tie patys. Kaip ir manyje. Ir tas žinojimas apie barbarą mumyse ir už vartų galbūt yra vienas iš būdų, kaip jį suvaldyti, kada pasaulyje ar tavyje išmuša barbaro valanda.

 

Alis Balbierius

2010-06-08

2010.06.07

Ar taps Pasvalys Biržų centru?

Arba keli pastebėjimai apie kaimyninio miestelio išorinį įvaizdį, nuo kurio prasideda ir visų kitų įvaizdžių kūrimas.

 

Buvo kadaise šlovingi laikai, kada Biržai vadinti netgi apskritimi, apskrities centru.

Tie laikai nutolo į nebūtį, tapo istorija, kaip dabar tolsta į istoriją ir visos naujosios Lietuvos apskritys, kurias „atkuriant", beje, daug kam atrodė, kad jų nereikia. Regis, jos labiausiai buvo reikalingos tautinės biurokratijos suklestėjimui, „prichvatizacijai" ir įvairioms žemės grąžinimo-negrąžinimo žaidimo formoms. Atkuriant dabar vėl naikinamas apskritis, kai kurių biržiečių ambicijas tada beviltiškai nukonkuravo Panevėžys, ir sapnas apie tarpukario Biržų apskritį bei miestelio „įtakingumą" šiame regione mirė dar nesusapnuotas...

Pasvalyje rasime ir modernesnių sprendimų įamžinant istorinę miesto atmintį.

Tačiau ne apie apskritis čia ar šlovingąją Radvilų bei Tiškevičių laikų praeitį. Ir netgi ne apie Biržus, o apie artimiausius kaimynus - Pasvalį, miestelį, kuriame nepraleidžiu progos kartą kitą kasmet apsilankyti, daugiausia fotografavimo tikslais - papildyti įvairių vietovių vaizdų-dokumentacijų archyvą.

Būnant Pasvaly ne visada užvaldo tik asmeninės mintys ir interesai. Nori nenori, matai kai kuriuos akcentukus ir niuansus, kuriuos maga palyginti su gimtuoju miesteliu.

Pavyzdžiui, negi pamirši, kad visi biržiečiai jau gimsta ne Biržuose, o Pasvalyje. Yra ir kitų simptomų, kad Pasvalys perims iš Biržų vis daugiau „medicininės kontrolės", ne tik gimstamumą...

Arba, pavyzdžiui, beveik nebėra keliautojų per Biržus į Latviją, į Rygą - kažkada kursavo autobusai ir, nors autobusai dabar „nyksta", įrašas Pasvalio autobusų stotyje dar konstatuoja, kad čia užsuka bent vienas autobusas, galintis nuvežti į Rygą.

O prisiminus kai kuriuos futurologijos dalykus, beje, visai nemadingus Lietuvoje, kada kalbama apie tolimoj ateity vieno Vilniaus- Kauno miesto konglomeratą, tas pats už kokio šimto kito metų gali ištikti ir Pasvalio bei Biržų kaimynystę...

Ir ne vien dėl to, kad biržiečiai jau gimsta Pasvalyje, simboliškai pagal gimimo vietą tapdami daugiau Pasvalio negu Biržų piliečiais... Ir jeigu kas mano, kad simboliai šiais moderniais ir postmoderniais laikais nieko nereiškia - tas žiauriai klysta. Viskas ir visur prasideda nuo simbolių ir detalių, nuo mažų darbų ir niuansų audinio. Taip pat ir miestelio įvaizdis, kokį bando „austi" Pasvalys.

Ir nors tas audinys dar trapus ir plonas, tačiau verta į jį įsižiūrėti, nes Biržuose, deja, visiškai neįžvelgiu panašių pastangų užuomazgos. Greičiau - atvirkščiai.

Pasvaly jau yra nauja vieta, kuri gali pretenduoti kaip į bandymą mažame miestelyje sukurti jaukią, bendruomeninę erdvę, kur ras vietos patys mažiausieji ir patys garbingiausieji bendruomenės piliečiai. Tai - Smegduobių parkas, pradėtas kurti 2004 metais ir oficialiai atidarytas, rodos, pernai. Smegduobių daugiau turi Biržai, netgi regioninį parką, iš esmės skirtą smegduobėms - karsto reiškiniui. Tad kuo išsiskiria Pasvalio parkas? Ogi tuo, kad čia kuriama tiek pasyvaus, tiek aktyvaus poilsio, bendro buvimo erdvė, praktiškai atsižvelgiant į visus poreikius ir atsižvelgiant šiuolaikiškai.

Čia negalėčiau išvardinti, kiek tame 8 ha plote jau pastatyta visokių įrenginių (nuo sūpynių, žaidimo aikštelių, treniruoklių, aikštelės riedlentininkams iki amfiteatro po atviru dangumi), skirtų vaikams ir paaugliams. Belieka pasakyti, kad nieko panašaus Biržuose niekada nebuvo ir gal greitai nebus, nors ir šis miestelis turi potencialių erdvių, bet jos visos nepritaikytos panašiems šiuolaikiškiems bendruomenės poreikiams. Netgi tai, kas už milžiniškus provincijos mastu pinigus „atšviežinta" (aikštė prie baltosios bažnyčios), dvelkia geometriniu nejaukumu, urbanistine tuštuma ir šalčiu.

Žinoma, tokių vietų su pagarbia istorijos ir paveldo aura, kaip Biržų piliakalnis ar Astravas, Pasvalys niekada ir nesapnuos. Bet tokios bendro buvimo vietos, kaip Smegduobių parkas, Biržuose tikrai nėra. Kas netikit, apsilankykit tame parke, ir tie, kas turi vaikų, patys pamatys, kad analogiškos erdvės Biržuose nėra. Netgi pagrindinis miesto pliažas, palyginus su sovietmečiu, nepriklausomybės laiku taip nugyventas, kad mes tampam panašūs į okupantus, okupavusius patys save.

Medžio skulptūrėlės ir suolai suteikia miesto centrui jaukumo.

Dar kalbama apie vadinamojo Dauguviečio parko, iš esmės tapusio gražiu ir reikalingu (ir, sako, grybingu) prie miesto miškeliu, praretinimą ir savotišką „įparkinimą". Bet kažkodėl nesinori tikėti, kad ten bus kažkas kažkaip padaryta (išskyrus gerų „babkių" paėmimą už medžių retinimą) - jei atidžiai apsidairai, tokių pavyzdžių per 20 nepriklausomybės metų Biržuose lyg ir nematyti. Visos Biržų valdžios, regis, neturėjo ir neturi vaizduotės ir niekada neregėjo jokio padoresnio Biržų įvaizdžio. Jei kas kur nors ir padaryta ar bandyta daryti, regis, tai yra tik privačios iniciatyvos ir verslo dėka...

Štai vaikščiojant jau ne po Smegduobių parką, o po Pasvalio centrą, taip pat regisi bandymų atšviežinti, pagyvinti, sukurti jaukumo miestelio erdvėse. Tai liudija ir naujos, nors ir ne itin kokios meninės vertės medinės skulptūros, tautodailininkų drožti suolai. Be jokios abejonės, visos šios detalės, kurios brangiai nekainuoja, pradeda kurti jaukumo, kartu ir rūpinimosi savo miesteliu įvaizdį. Nes įvaizdis prasideda nuo mažų detalių ir niuansų, nuo rūpesčio, kurį, pravažiuodamas miestą, gali pamatyt ir pajausti net pro automobilio langą.

Smegduobių parke daug įrangos jaunimo ir vaikų laisvalaikiui.

Pasvaly jau matyti to rūpesčio, to jaukumo ir savęs ieškojimo - galvojau apie tai, fotografuodamas kultūros centro kieme gražiai variu žibantį skulptūrinį objektą - astroliabijos imitaciją. Ir dar prisiminiau kitą artimiausią kaimyną Kupiškį - savotišką skulptūrų miestelį.

Ir dar man pasirodė, kad Biržų patriotai ir pseudopatriotai, taip pat už dabartį ir būsimą ateitį neva šiek tiek atsakingi visų lygių politiškai besirotuojantys ar kiti sąlyginai „amžinieji" funkcionieriai - mūsų tarnai - yra užmigę... ant duotybės. Nes Biržams daug kas duota daugiau negu kaimynams - iš praeities, iš garbingos senovės. Juk piliakalnis, Astravo rūmai ir parkas, smegduobių regionas, pirmasis dirbtinis Lietuvoje Širvėnos ežeras ir kitos gamtos bei kultūros vertybės atėjusios iš tolumos, visa tai - paveldėta. Kas sukurta dabar - vien tik supermarketai?

Jie, be abejonės, taip pat reikalingi kaip banalokos dabarties ar laikinos mados bei monopolinio godumo neišvengiamas ženklas.

Bet argi to užtenka?

Kažkodėl regisi, kad norint, jog Biržų centru greičiau negu po kelių šimtų metų netaptų Pasvalys, reikalingos idėjos ir permainos.

Ar yra politikos, kultūros ar verslo žmonių, kurie generuotų tas idėjas ir, matydami visumą, sugebėtų sukelti permainų vėjus?

Bijau, kad šiandien šis klausimas yra daugiau retorinis. Be atsako.

A. Balbieriaus nuotraukos 

 

Alis Balbierius

2010-06-05

2010.05.31

Konservatoriaus raštai ir užrašai

Konservatorių gretas palieka aktyvus partijos senbuvis, kažkada sėdėjęs paties Biržų rajono mero dešinėje.

Apie savo apsisprendimą jis „Šiaurės rytams" pranešė laišku.

Tai nebuvo vien tik informacija apie pasitraukimą iš partijos - senas konservatorius išsakė nuomonę apie savo bendražygius, žiniasklaidą ir šių eilučių autorę. Išsakė su neslepiamu pykčiu, nevengdamas patyčių, grasinimo, šantažo.

Redakcijoje keistų laiškų, prašymų, skundų paprastai padaugėja per mėnulio pilnatį. Tačiau pirmasis konservatoriaus laiškas atėjo praėjusią savaitę, mėnuliui dar nepasiekus pilnaties fazės.

Tai iš kur toks keistos kūrybos proveržis?

Galima numanyti, kad konservatorių užrūstino laikraštyje publikuoti interviu su buvusiais ir esamais Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) Biržų skyriaus nariais. Jis savo bendrapartiečių mintis vadino „paistalais", negailėjo epitetų jų asmenybėms apibūdinti ir nurodė kenkėjiška veikla įtariamus bendražygius. „Nepavyks skyriaus sužlugdyti nei linkevičiams, žiukienėms, dagienėms, tušinskienėms, varzienėms, eitavičienėms, motiejūnams, simėnams ir pan. veikėjams", - liejo apmaudą konservatorius.

Tokia solidžios partijos nario drąsa ir atvirumas, tiesą sakant, pribloškė.

TS - LKD Biržų skyrių, kaip žinia, drasko nesutarimai, jį savo ir ne savo noru paliko nemaža dalis partiečių. Buvę partijos nariai prabilo apie neva demokratijos bei padorumo stoką, suabejojo Biržų skyriaus pirmininkės R. Čigienės gebėjimais vadovauti. Skyriaus vadovę palaikančioji pusė, kurioje yra (buvo ?) ir laiškus į redakciją rašantis asmuo, kritikavo neva nekrikščionišką buvusių krikščionių demokratų elgesį. Pusantrų metų trukusį konfliktą tarp konservatorių ir krikdemų, regis, apramino pastarųjų pasitraukimas iš partijos. Tačiau netrukus protestų ėmėsi partijoje esantys politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Kas iš tiesų vyksta TS - LKD Biržų skyriuje ir kas tų įvykių kaltininkai?

Į šį klausimą galėjo atsakyti partijos senbuvio mintys, išdėstytos laiške redakcijai.

Kai minėto politiko tekstas buvo paruoštas spausdinti ir apie tai pranešta jo autoriui, atėjo perspėjimas - žinote, rašė konservatorius, kokios pasekmės būna po tokių „žygdarbių"?

Turiu prisipažinti, kad iki šiol nežinau, ko siekia konservatoriai, siuntinėjantys tekstus apie partijos veiklą viešosios informacijos rengėjui su įspėjimais jų nespausdinti.

Žinau tik viena - jeigu užtenka drąsos užgaulioti kitus žmones, turėtų jos nepristigti ir atsiprašant.

Tačiau konservatorius vietoje atsiprašymo sumanė atsiųsti dar vieną laišką. Šįkart - apie savo pasitraukimą iš partijos. Nepamiršdamas pridėti, kad už tai yra „nuoširdžiai dėkingas" R. Penelienei.

Situacija primena anekdotą, kuriame žentas, norėdamas nubausti uošvę, išsiduria sau akį.

Nežinau, kaip po tokio konservatoriaus žingsnio jaučiasi jo bendražygiai ir kokius nuostolius skaičiuoja partija, tačiau aš jaučiuosi „nubausta" tik dėl vieno dalyko - kad negavau leidimo politiko minčių paviešinti. Tuose tekstuose labai aiškiai atsispindi, kokias iš tiesų vertybes išpažįsta solidžios partijos nariai, buvę prie jos kūrimo ištakų, užėmę valdžios postus. Manau, rinkėjams tai būtų vertinga informacija.

Dešiniąsias pažiūras deklaruojantis politologas Vladimiras Laučius neatsitiktinai prabilo apie Afganistano talibų dvasią TS - LKD partijoje. Vilniaus savivaldybės tarybos narys Algis Ramanauskas, suspendavęs narystę minėtoje partijoje, viešai išrėžė: konservatorius kamuoja PKS (pripersto kambario sindromas). „Kuomet žmogus ilgai gyvena ir dirba priperstame kambaryje, jis gana greitai nustoja justi smarvę. Tai labai žmogiška. Mūsų politikai (dauguma jų), taip pat ir Tėvynės sąjungos žmonės, ilgai, jau dešimtmečius, tūno hermetizuotame politinių bezdalų kiaute ir jau seniai pamiršo, kas yra šviežias oras. Simptomų nereikėjo ilgai laukti: klaidingai atpažįstami politinės aplinkos kvapai, atsiranda paranojinių sąmokslo teorijų", - teigia jis. Taikliau nepasakysi.

Biržų konservatoriaus laiškai - akivaizdi minėtų reiškinių iliustracija.

Su kuo gali asocijuotis konservatorius, kuris prisipažįsta, jog 1995 - 1997 metais užsirašinėjo pokalbius asmenų, laukusių audiencijos pas rajono merą, ir tuos užrašus saugantis, kad jais galėtų pašantažuoti?

Tokius dalykus privalo žinoti TS - LKD mylėtojai ir rėmėjai, kurie supranta, kad ši partija, anot A. Ramanausko, yra žiauriai bloga, bet mano, kad geresnės, deja, neturim.

 

Rasa Penelienė

2010-05-29

2010.05.06

Apie teises ir laisves

Spaudos atgavimo ir laisvės dienas Biržai pasitiko išskirtiniu įvykiu.

Rajono apylinkės teismas vieną asmenį nubaudė dėl diskriminavimo, o apie kito veiksmus atskira nutartimi pranešė vyriausiajam prokurorui, kad būtų ištirta, ar šis taip pat nepadarė nusikaltimo suvaržydamas žmogaus teises ir laisves.

Minėtas Biržų teismo nuosprendis įgijo simbolinę reikšmę, nes nukentėjusiuoju tapo žmogus, bendradarbiaujantis su spauda. Būtent todėl, kad jis rašo straipsnius į „Šiaurės rytus", kitų klientų akivaizdoje buvo išprašytas iš restorano.

Jaunutė padavėja pakluso restorano savininko nurodymui neaptarnauti atėjusio papietauti asmens, susijusio su laikraščiu „Šiaurės rytai".

Teismas šiuos veiksmus įvardijo kaip žmogaus, priklausančio tam tikrai asmenų grupei, teisių ir laisvių suvaržymą.

Šalies žiniasklaidoje paskleista informacija apie įvykius Biržuose sulaukė įvairių interpretacijų. Internetiniai komentuotojai negailėjo pylos nei vienai, nei kitai pusei.

Reiškiama nuomonė, be abejo, yra geras dalykas. Tačiau nepagrįsta argumentais ji gali būti visiška nesąmonė.

Tiems, kurių „neveikia" argumentų kalba, patartina bent trumpam įsivaizduoti save nukentėjusiojo situacijoje.

Tarkim, nueini į prekybos centrą, išsirenki prekę, tačiau prie kasos išgirsti, kad čia pirkti negali, nes dirbi mokytoju, o parduotuvės savininkas nuo mokyklos laikų alergiškas pedagogams. Arba esi išprašomas iš gydytojo kabineto, nes įstaigos vadovui nepatinka asmenys, gyvenantys Pastaunyko gatvėje.

Jeigu teismas būtų išteisinęs restorano darbuotoją ir nebūtų pranešęs prokuratūrai apie galimą jos darbdavio nusikalstamą veiką, panašioms situacijoms užsidegtų žalia šviesa.

Minėtas Biržų teismo nuosprendis itin svarbus žurnalistams.

Žiniasklaidos paskirtį įvardijo Strasbūro teismo praktika - tai sarginės demokratijos šuo, kurio lojimas, anot politikos apžvalgininko A. Šindeikio, yra konstitucinė ir konvencinė vertybė. „Demokratijai būtų daug blogiau, jeigu šis šuo nelotų ir snaustų ant spalių", - teigia jis.

Tačiau tas lojimas yra rizikingas ir turi savo kainą. Žurnalistai įgyja daugybę priešų, kurių taikiklyje atsiduria ne tik jie, bet ir jų šeimų nariai, artimieji.

Rajono laikraštyje dirbantys žmonės nuolat susiduria su savo rašinių herojais ar antiherojais. Nedidelėje bendruomenėje visi glaudžiai susiję. Žurnalistas, vieną dieną aprašęs aplaidų medikų darbą, kitą dieną priverstas kreiptis į juos dėl savo susirgusio vaiko. Ištikus bėdai, jis prašo pagalbos policijos, apie kurią rašo kritinius straipsnius.

Išsilavinę, kultūringi ir protingi žmonės suvokia, kad kiekvienos profesijos atstovas privalo atlikti savo pareigą, nepriklausomai nuo jo simpatijų ar antipatijų.

Deja, pasitaiko visko.

Restorano savininko E. Kazlausko veikla ne sykį buvo aprašyta „Šiaurės rytuose". Jis iš tiesų turi teisę nespinduliuoti meile laikraščiui, kuris viešina dalykus, kuriuos verslininkas bevelytų nuslėpti. Ir jis būtų visiškai teisus, jeigu žurnalistus išprašytų iš savo namų.

Dabar gi verslininkas įkuria restoraną, t. y. viešojo maitinimo įstaigą, į kurią kviečia lankytojus. Jis užsisako restorano reklamą vietinėje spaudoje, „Šiaurės rytai" geranoriškai suteikia nuolaidą. Pasklidusios kalbos apie tai, kad E. Kazlauskas restorane neva iškabino „Šiaurės rytų" darbuotojų bei jų šeimų narių nuotraukas šalia nusikaltėlių, neįleidžiamų į viešojo maitinimo įstaigą, palaikomos anekdotais.

Tačiau situacija, kai su „Šiaurės rytais" susijęs žmogus, į restoraną užėjęs papietauti, išprašomas lauk, - nebe anekdotas. Tai nusikaltimas, kurį labai aiškiai įvardijo teismas.

Svarbu tai, kad nusikaltimas įvyko ne šiaip kokio nors verslą pradedančio beraščio įmonėje. E. Kazlauskui patikėta maitinti daugumos rajono mokyklų mokinius, su jo įmone sudarytos sutartys, kuriomis rūpinosi rajono valdžia. O ši, kaip žinia, nuolat yra „Šiaurės rytų" akiratyje.

Tokiame kontekste teismo nuosprendis ir tolesni teisėsaugininkų veiksmai yra ypač svarbūs. Tai lakmuso popierėlis, rodantis, kiek Biržuose ginami demokratinės, teisinės valstybės principai.

 

Rasa Penelienė

2010-05-06

2010.05.03

Mano tiesa apie netiesą

Kremtant žurnalistinius mokslus universiteto dėstytojai mums daug aiškino apie žurnalistų nešališkumą - kad jie turi tik iš šalies stebėti vykstančius procesus ir kuo tiksliau juos užfiksuoti. Nepriklausomi žurnalistai neturi būti susaistyti priklausomybe politinėms partijoms ir organizacijoms, kurios anksčiau ar vėliau galėtų daryti įtaką jų darbui.

Esu iš tų žurnalistų, kurie jokioms politinėms partijoms nepriklauso. Stengiausi dirbti ir visuomenei pateikti turimą informaciją nešališkai, taip, kaip reikalauja įstatymai, vidiniai, tėvų įskiepyti įsitikinimai bei sąžinė. Jei kur suklydau - ne iš blogos valios, todėl atsiprašau.

Tačiau praeitą šeštadienį neatsiribojau nuo to, apie ką ne kartą esu rašiusi.

Prie Biržų rajono apylinkės prokuratūros uždegiau dvi žvakutes. Taip aš ir mano šeima pagerbėme tądien Kaune palaidoto tėvo, brolio ir sūnaus Drąsiaus Kedžio atminimą ir palaikėme jo artimuosius.

Tikiu, kad jų skausmas - begalinis. Ta NETIESA, su kuria susidūrė velionis D. Kedys ir jo artimieji, tokia didelė, kad ji tapo dalies tautos skaudžia patirtimi. Aš - tos tautos dalis.

Neseniai „Šiaurės rytų" redaktorė Rasa Penelienė moksleiviams kalbėjo apie tai, kad nėra nesąžiningos žurnalistikos - yra tik nesąžiningų žurnalistų.

Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę patirtį, kuri neatsiejama nuo bet kokios veiklos. Turiu prisipažinti, kad kažkada tikėjau teisėsaugos sistema. Tikėjau, kad Lietuvoje teisingumą vykdo teismai, o prokuratūroje, teismuose ir policijoje dirba sąžiningi ir su jokiomis įtakingomis struktūromis nesaistomi žmonės.

Tačiau šiandien galvoju kitaip.

Nenoriu tvirtinti, kad šiose struktūrose nėra dorų, kompetentingų darbuotojų.

Tačiau juk žuvis pūva nuo galvos. Tuo įsitikini, kai pamatai, jog sistema daro viską, kad kitaip galvojantis ar tiesiog drįstantis apie ją išsakyti savo nuomonę žmogus yra tiesiog sutrinamas. Profesionaliai, subtiliai, su visa įstatymo duota galia ir teise.

Jei patekai į šios sistemos galingųjų nemalonę, pagalbos nelauk.

Taip bus visur - ar tavo reikalai būtų sprendžiami policijoje, ar teisme nagrinėjama byla. Nuolat jausi skaudžiai kandantį šališkumą.

Pavyzdžiui, šeštą valandą ryto tarsi pas didžiausius nusikaltėlius gali įsiveržti kratos orderį turintys policininkai ir, pažadinę mažamečius vaikus, ieškoti kažkokio telefono.

Kai civilinėje byloje neatvyksti į teismą, nes itin sunkia liga suserga vaikai, teismas gali išnagrinėti ir priimti sprendimą tau nedalyvaujant.

Tuo tarpu baudžiamojoje byloje, kur tu esi pripažintas nukentėjusiu, kaltinamajam galima į teismą be rimtos priežasties neatvykti net kelis kartus.

Ką galvoti, kai tavo skundus ar prašymus pradėti ar bent nešališkai tirti bylas vieną po kito atmeta net kelios institucijos.

Kai žinai ir matai, kokios jėgos ir lėšos metamos priklausomoms žiniasklaidos priemonėms, kad būtų užglaistyta ar nutylėta tiesa, belieka teisingumui uždegti žvakę.

Todėl šeštadienį buvau viena iš tų, kurie uždegė žvakutes prie Biržų rajono prokuratūros.

Jurgita Vitkauskienė

2010-04-27

2010.04.29

Amebiškos partijų formos

Politika veikia net ir tuos, kurie iš jos šaiposi, yra iš tiesų „apolitiški" arba apolitiški ideologiškai, nes šiais laikais tam tikras apolitiškumas, regis, yra netgi madingas. Arba madingai naudingas, sukuriantis „nepriklausomumo", „savarankiškumo" iliuziją, nors iš tiesų nuo politikų kvailysčių ar paslėptų gudrybių nė vienas šalies pilietis nėra apsaugotas.

Juo labiau nuo tų kvailysčių, paverčiamų įstatymais, kurie, kaip greit paaiškėja, nuo pat paskelbimo yra „netobuli" arba net „ydingi", „pjaunasi" it rujojantys šunys su kitais, anksčiau priimtais įstatymais...

Gal aš koks nenormalus, tačiau mane nuolat stebina tas begalinis įstatymdavystės konvejeris, vykstąs visame pasaulyje be pertrūkio. Kur yra tos įstatymdavystės ribos? Ar negalima kartais „sustoti" ir pasižiūrėti, į kokias įstatymų, aktų, nutarimų, įsakymų, reglamentacijų, potvarkių ir panašias džiungles pasaulis nuėjo? Gal tos džiunglės jau senų seniausiai nepadeda mums gyventi ir išgyventi, o tik trukdo ir viską apsunkina? Pavyzdžiui, Lietuvoj viską biurokratizuoja dvigubu biurokratijos voratinkliu - savu, specifiškai postsovietiniu-lietuvišku ir vakarietiškai - kosmopolitiškai biurokratiniu iš ES.

Politika yra džiunglės, kuriose nuolat vyksta įvairi kova tarp legalių gaujų, kurias mes vadiname partijomis. Jų šiandien Teisingumo ministerijos tinklalapyje nurodoma tik 39, o ties keturiomis - „teisinis statusas": „likviduojamas". Sąraše jau puikuojasi įregistruotas Vagnoriaus „krikščionių" konglomeratas, bet dar nėra 40-osios - naujojo ką tik oficialiai įregistruoto Prunskienės „kūrinio"- Lietuvos liaudies partijos.

Regis, šios „naujos" partijos yra pačios simptomiškiausios ir, pridėjus dar „Tvarką ir teisingumą", bene popsiškesnės net už Tautos pasilaidojimo, atsiprašau, prisikėlimo, partiją...

Tas popsiškumas, politologų įvardijamas kaip populizmas (beje, ryškesnis pirmose trijose paminėtose partijose negu tikrų popso veikėjų sukurtoje pseudopartijoje), rėkte rėkia ir kompromituoja save jau pačiais partijų pavadinimais arba simboliais.

Pavyzdžiui, mane ir juokina, ir piktina tas reichiškai- amerikietiškas tvarkos ir teisingumo erelis, neva tupintis (sklendžiąs?) virš europietiškų žvaigždžių... Tai iš esmės agresyvus, imperiškas įvaizdis, simbolius ir semantiką jaučiančiam žmogui nekeliantis pasitikėjimo, tačiau galintis įvesti kitaip suprantamą „tvarką ir teisingumą"... Normaliai mąstant, toks simbolis šių dienų partijai yra negalimas, jis ją kompromituoja ir kartu karikatūrina.

Normaliai mąstant, negalimi ir tokie naujų partijų pavadinimai kaip „Krikščionių partija" ir „Lietuvos liaudies partija". Bet pirmuoju atveju Vagnoriaus „genijus" pergudravo pats save - kas tiems „krikščionims" vieši ir nevieši tikrųjų Lietuvos krikščionių prašymai nevogti to vardo? - politika yra aukščiau už viską, o ypač jei toje politikoje siekiama revanšo.

Tarp tų „krikščionių" politikoje jau galima pasiklysti. Tėvynės sąjungos dalis - krikščionys demokratai; partijų sąraše, be Vagnoriaus „krikščionių", dar yra „Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija". Ir tai jau sudaro tam tikrą painiavą kokiam nors „eiliniam" krikščioniškai nusiteikusiam rinkėjui.

Prunskienės partijos pavadinimas „Lietuvos liaudies partija" iškart asocijuojasi su pamirštais šūkiais, kad „viskas priklauso liaudžiai"... Deja, tais laikais ta liaudis priklausė komunistų partijai, o ir žodį „liaudis" mes dabar mieliau keičiame į žodžius „tauta" ar „visuomenė". Man, kaip žmogui su nenusimetama tam tikra sovietine patirtimi, žodžiai „liaudies partija" sukelia intelektualinę alergiją. O Prunskienės ir Vagnoriaus politinis revanšizmas primena politinę narkomaniją, „lomkę", praradus įtakas ir populiarumą. Tas pats diagnozuotina ir Paulausko Naujajai sąjungai, rinkusiai parašus dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.

Trumpai užsiminęs tik apie kai kuriuos savo politinius „įspūdžius", blogiausius dalykus įžvelgiu partijų, kaip atskirų visuomenės dalių, ideologiniame susinaikinime, ideologinių skirtumų, „platformų" išnykime, jų supanašėjime, kurį išryškino bendras politinis „triukšmas" plius krizės slėgis. Pavyzdžiui, kuo gi realiai skiriasi vis valdžioje viena kitą keičiančios lyg ir rimčiausios politinės partijos - konservatoriai ir socialdemokratai? Gal tik tuo, kad vieną kadenciją vieni būna pozicija, kiti - opozicija, ir atvirkščiai? Apie daugelio kitų partijų ideologiją ir nuostatas net nekalbama - tai tėra Uspaskich ar Prunskienės, Vagnoriaus ar Pakso partijos... Atimk iš tų partijų lyderių vardus, ir jos taps amebiškai panašios viena į kitą. Juk populistiniai šūkiai ar net partijų pavadinimai iš esmės nieko nesako, tėra tik tuščios, nuvalkiotos vadinamojo politinio gyvenimo kaukės. Žodžiai ir sąvokos, iš kurių populizmo vėjai išpustė visas prasmes.

Amebos - vienaląsčiai organizmai - iš esmės pasižymi stabilios formos neturėjimu ir labiausiai reaguoja į maisto dirgiklius. Supanašėjusios, su „amžinai" tais pačiais senstančiais ar jau susenusiais lyderiais politinės partijos kartais primena amebas, kurių čiuptuvai tiesiasi tik valdžios link. Nes Lietuvoj valdžia yra ir maistas; kartais ir dar kai kas prie to maisto.

Ypač dabar, kai nauji Seimo rinkimai dėl pačių įvairiausių priežasčių darosi įmanomi, įvairaus plauko revanšistai ir marginalai, taip pat bandantys prisikelti politiniai lavonai jau yra parengę ne vieną toną pudros rinkėjų smegenims.

Tačiau tik paskutiniai naivuoliai gali tikėtis, kad dabarties sumaištyje būtų išrinktas „geresnis" ir „protingesnis" Seimas.

 

Alis Balbierius

2010-04-29

2010.04.26

Pavasario neaprėpiamybė

Pavasaris kasmet žavi ir gąsdina, jaudina ir persmelkia savo galių neaprėpiamybe.

Baimė ir pasigėrėjimas jomis žengia kartu su neatsiejamu grožiu, pirmapradžiu gyvybės galių, galingesnių ir gilesnių už visas pasaulio religijas ir tikėjimus, prasiveržimu.

Tas prasiveržimas - tai pats gražiausias ir didžiausias atominis sprogimas, kas pavasarį pasikartojantis ir dauginantis, o ne naikinantis gyvybės formas. Prikeliantis jas iš ten, kur jau, regis, nieko ir nebebuvo - tik šaltis ir tamsa, tie pasaulio būviai, kurie visą laiką neva grasina šviesai ir šilumai, be kurių neįmanoma gyvybė. Bet gyvybės stebuklas, sprogstantis pavasarį, įrodo ir priešinga - kad yra sėklų ir gyvybės formų, kurios gali atgimti, tik paveiktos šalčio ir tamsos periodo... Jeigu viskas būtų tik šiluma be šalčio, mes nejaustumėme ir šilumos. Jeigu viskas būtų tik gyvybė be negyvybės, mes nežinotumėme, kas yra būti gyvam...

Man kartais būna net kraupu nuo pavasario greičio ir galių. Stebuklinis daigų, pumpurų ir ūglių augimas. Regis, nespėji nė mirktelėti, o kokios žolelės stiebas padidėja dešimtgubai. Nespėji mirktelėti ar išgerti rytinio kavos puoduko, o pirmąja žaluma sužaliuoja ievynai, kartu į polaidžio vandenis it pūkuotoms kirmėlėms pabyrant nužydėjusiems drebulių žirginiams.

Ir tada prisimenu tą gamtininko jausmą, kai bėgte bėgdavai, vydavais prabėgantį pavasarį. Kad žūtbūt pamatytum, aprėptum, pažintum kuo daugiau jo formų ir paslapčių. Kad žinotum vos ne kiekvieną paukščio lizdą savo apylinkėje, regėtum jo sparnus, skrydyje skaisčiai peršviestus pačios ankstyviausios rytmečio saulės. Kad skaitytum tą neperskaitomą nė vienam atskiram individui gamtos knygą, pačią didžiausią kada nors egzistavusią mums žinomoje visatos dalyje knygą ir beviltiškai tikėtum, kad būsi tas, kuris joje perskaitė ar įskaitė daugiausia... Dabar jau žinau, kad, jei kas patyrė tą jausmą, tai jis lieka „amžinas". Ir nors dabar pavasariais fizine prasme nebebėgu paskui paukščius ir upokšnius, many neretai iškyla tų kelionių atminties girios ir mintys, prisiminimai ir jausmai keliauja tos pavasario neaprėpiamybės labirintais. Vėl pajuntu tą nepaprastą pagarbą gamtai, gyvybei, kuri ir buvo pirmykščių žmonijos religijų kūrėja bei įkvėpėja.

Ir nors esu pralaimėjęs prieš tą pavasario neaprėpiamybę, džiaugiuosi tuo „pralaimėjimu", nes prieš pavasarį negali laimėti nė vienas mirtingasis. Dar labiau džiaugiuosi tuo, kad siekiau aprėpti neaprėpiamybę - tiek moksline, tiek estetine ir etine prasme. Ir kad suvokiau savo paties buvimą toje knygoje, kurią skaito ne tik žmogus, bet ir gyvos bei negyvos absoliučiai visos pasaulio formos. Tikiu, kad ir mus „skaito" paukščiai ir net akmenys.

Ir šių laikų didaktika čia elementari - kiekvienas žmogus turi mokėti šiek tiek skaityti tą gamtos knygą, kurios rašmenys įrašyti dar prieš pačios žmonijos atsiradimą, nekalbant apie senųjų civilizacijų kalbą ir raštą. Nes mes siaubingai per greit tolstame nuo tuo pradžios rašmenų. Ekologinis nekultūringumas ir aklumas, gamtos jausmo praradimas yra šių dienų „kultūringųjų" tragedija. Šiuolaikinybėje net pats kultūringiausias žmogus negali būti laikomas iš tiesų kultūringas, jei jis aklas gamtos knygai; jei jis tos gamtos visai nepažįsta ir nejaučia.

Ir gaila, kad šiandien biurokratizuotose visuomenėse vietoj ekologinės ideologijos pačia plačiausia prasme prioritetas teikiamas ekologinėms technologijoms, kurios neva gali išgelbėti pasaulį. Kad žodis „žalias" ar „žalieji", praėjusio šimtmečio pabaigoje drebinęs pasaulį, tapo politiškai, technokratiškai ir net buitiškai nuvalkiotas.

Pavasario neaprėpiamybė yra kaip veidrodis, į kurį pažvelgę galime išvysti savo pradžių pradžią. Ir pabandyti bent akimirkai susigrąžinti tą viską apgaubiantį gamtos jausmą, be kurio neįmanoma tolesnė bet kokių sričių raida.

 

Alis Balbierius

2010-04-24

2010.04.22

Idealizmas ir mechanizmas

Tiesioginiams mero rinkimams dar nepribrendome. Bent jau taip mano biržiečių rinktas Seimo narys Valdemaras Valkiūnas.

Anot jo, per tiesioginius rinkimus pritrūks idealistų, tinkančių į mero postą. Užims, neduokdie, koks nors mafjozas valdžią, ir iš ten jo patraukti jau niekas nebeįstengs. Mat tokio „patraukiančio" mechanizmo nėra.

„Tiesioginiu būdu į merus atėjusiems nėra mechanizmo, kaip juos „nuimti", - aiškina parlamentaras per vietinę spaudą.

Iš tikrųjų būtų labai baisu be idealizmo ir be mechanizmo. Visai ne taip, kaip dabar.

Štai Biržų meras - ar ne idealizmo vedamas užleido senamiestį prekybos centrams? Ar ne iš aukštų idealų gimė milijoninė Biržų aikštė?

Suabejojusieji kilniais mero užmojais turėjo ne vieną galimybę jį iš posto patraukti. Bet jokie mechanizmai kažkodėl nesuveikė. Gal užrūdijo?

Tuo tarpu jis, dvi kadencijas mero kėdėje pasisupęs, sapnuose regi ir trečiąją. Ir nemažai šansų turi realybėje.

Ko reikia, kad būtum išrinktas meru? Tinkamos partijos ir silpnų konkurentų.

Biržuose daugumą rinkėjų balsų nuolat gauna socialdemokratai ir „valstiečiai".

Būtent Socialdemokratų partija Regimantui Ramonui suteikia sparnus politiniams skrydžiams Biržuose. Tiesa, po pirmosios ne itin sėkmingos kadencijos nuvilti rinkėjai R. Ramoną išstūmė iš aukščiausios pozicijos rinkimų sąraše. Tačiau dabartinė rinkimų sistema merais tapti leidžia nebūtinai tiems, kurių nori rinkėjai. Savivaldybės tarybos nariams tereikia sukirsti rankomis ir meru tampa, pavyzdžiui, geriausias iš blogiausių.

Ateinančiuose savivaldybių rinkimuose pas mus turėtų triumfuoti kairiosios jėgos. Tam yra mažiausiai dvi priežastys.

Per sunkmetį šalį vedantys dešinieji su Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščioniais demokratais (TS - LKD) priešakyje, siekdami finansinio stabilumo, nebegirdi piliečių lūkesčių. Todėl per būsimus rinkimus jie taip pat neturėtų būti išgirsti.

Antroji priežastis, atverianti kelią kairiesiems, - silpnos dešiniosios jėgos rajone.

Konservatoriai, susijungę su krikdemais, stipria politine „šeima" netapo. Atvirkščiai - joje verdančios aistros peržengė partijos ribas ir tapo oponentų patyčių objektu. Ir ne tik.

Kuris konservatorių ir krikdemų rinkėjas gali pasakyti, kam šiandien atstovauja TS - LKD nariai Biržų rajono savivaldybės taryboje? Kur šios partijos atstovai - tarp valdančiųjų ar opozicijoje?

Suprantama, kad susijungus dviem partijoms reikia šiek tiek laiko susiderinti stygas. Bet tas derinimas Biržuose vyksta daugiau nei metus.

Ką tokia partija gali pasiūlyti rinkėjams per būsimus rinkimus? Gal paraginti: imkite mus - pusiau tokius, pusiau šiokius? Tai partija - visokio skonio rinkėjams? Išties krikdemiškoji jos pusė tarnauja socdemams ir „valstiečiams" (lygiaverte partneryste dabartinėje valdančioje koalicijoje net nekvepia), o konservatoriškoji skelbiasi esanti dešinėje. Tiesa, ir pastarąją užklumpa meilės dabartinei valdžiai priepuoliai, tačiau visi gi esame tik žmonės - su savo silpnybėmis ir interesais.

Dabartinė TS - LKD Biržų skyriaus situacija diskredituoja partiją - vienintelę realią jėgą, galinčią konkuruoti su kairiaisiais.

Konservatorių ir krikdemų užsižaidimas meilėmis - nemeilėmis labai parankus apie trečiąją kadenciją svajojančiam socialdemokratui merui.

Politiniai derinukai keistųsi, jeigu į rinkimus Biržų „valstiečius" vestų buvęs seimūnas Viktoras Rinkevičius. Jis be didesnio vargo patektų į tarybą ir į mero postą.

Su „mechanizmais" versle ir politikoje V. Rinkevičius apsipratęs. Ir idealizmas jam nesvetimas. Jeigu tikėtume jo „įpėdinio" Seime V. Valkiūno žodžiais, tą, kuris turi pinigų, galima „įrašyti tarp idealistų".

 

Rasa Penelienė

2010-04-22

2010.03.29

Prisikėlimo kelyje: tarp buities kasdienybėje ir amžinybės būties

Buitis. Būtis. Būsenos. Buvimas. Būdas. Frazės ir esmė. Seka ir laikas. Ėjimas ir mąstymas. Vienu žodžiu - gyvenimas.

Kad ir kaip būtų unikalu ar kvaila.

Gyvenimas - procesas, kuriame susitinka visa tai, kas paminėta pirmajame sakinyje. Vieni daugiau buitėjame, kiti neriame tiesiai į būtį. Išgyvename būsenas - racionalias ir keistai išgalvotas. Su (si) kurtas ir primestas (ar pamestas). Buvimas liepia būti čia ir dabar. Sunkiai sekasi. Kaip ir tapsme geresniais. Bet yra būdas. Ir ne vienas - pasikeisti, pakeisti.

Nėra žmogaus be būties. Ji antgamtinė, metafizinė, archajinė. Būtis žmogui primena dieviškąjį pradą, slypintį jo prote, širdyje, sąžinėje, valioje. Būties dėka žmogus savyje atpažįsta Dievo paveikslą ir panašumą. Be būties lieka skurdi buitis. Su pašalpa, pensija, minimaliu atlygiu. Buities irgi reikia. Ji privaloma, kol žmogus esti kūne, kad jaustųsi saugus.

Būsenos žmogų varo pirmyn. Pyktis naikina. Džiaugsmas pakelia. Apatija žudo. Viltis kviečia Dievop. Būsenų nesukvalifikuosi. Viena keičia kitą. Todėl gyvenimas greitai keičiasi. Kreivė kyla, čia pat leidžiasi. Ir pamatai, kad gyvenimas įsidienojo. Nebetoli ir vakaras.

Buvimui reikalingas noras. Tikras. Tikrinamas. Stabilus. Būti reikia norėti. Reikia sau pasakyti, kad negali nebūti. Ir būti privalai teisingai.

Būdų yra visokių. Geriausi randami Šventajame Rašte. Blogiausi - žiniasklaidoje. Būdų reikia ieškoti. Gilintis. Svarstyti. Mąstyti. Net būdai gyventi yra savarankiškai išrandami. Kiekvienam asmeniškai kitokie. Saviti. Artimi.

Buitis, susipynusi su būtimi, lemia būsenas, kad buvimas, pripildytas būdų, taptų gyvenimas.

Daugiau būties nei buities esti gavėnioje. Per keturiasdešimties dienų laiką išgyveni įvairias būsenas ir ieškai savo širdyje gėrio.

Gavėnioje būni ramesnis. Santūresnis. Neleidi daug kalbėti. Šnekėti. Tarškėti. Nori būti sau, su savimi. Savyje. Ir pasiseka. Tampi artimesnis sau. Kitoks. Švaresnis. Žinoma, su Dievo pagalba. Dievas žmogų apvalo. Priešingai, nei pasaulio turtai ar malonumai. Tik Dieve randu savąją esatį.

Gavėnios metu būni lankstesnis. Nepyksti. Nekeiki. Nekritikuoji. Svarstai. Vertini. Sieki grožio. Tiki, kad po nuodėmių atleidimo polaidžio išaugs dorybių ir vertybių oazė. Susitaikyti padeda Dievas. Be jo negaliu žengti nė žingsnio. Ir nežengiu. Kaip vaikas laikausi už rankos. Ir noriu būti ištisai. Kitokio buvimo nesuvokiu. Ir nereikia. Dievo glėbys didesnis už viso pasaulio žmonių glėbius kartu sudėjus.

Gavėnios metu žengiu Kryžiaus kelią. Kelyje su kryžiumi matau Jėzų. Asmenį. Dievo Sūnų. Mesiją. Išganytoją. Nelieku abejingas. Einu kelyje ir nešu kryžių. Ėjimas sunkus, bet viltingas. Kryžiaus neatsižadu. Nėra gyvenimo be kryžiaus. Lygiai kaip šviesos be tamsos. Kryžiaus kelyje sutinku daug Simonų iš Kirėnės. Veronikos nušluosto veidą. Verkiančios moterys aprauda mano būtį, buitį, būsenas, buvimą, būdą. Blogiečiai nurengia drabužius. Įskaudina. Įžeidžia. Smerkia. Tyčiojasi. Tokių būsenų daug. Palaiminti ištveriantys. Laimingi iškentę.

Pakeliui - kryžius, nusidėjėliai, vinys, smūgiai, mirtis. Visų gyvenimas vienodas. Su kryžiumi.

Mirties kaip nėra. Mirtis lyg slenkstis į rojų. Jei esi doras, kilnus, teisingas. Priešingu atveju - kančios laiptai žemyn.

Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas dovanoja būdą gyventi. Nėra tikslesnio. Kilnesnio. Teisingesnio. Jėzaus asmuo traukia, keičia, tobulina.

Verbų sekmadienis - meilės ir apmaudo diena. Palmių šakelės. Šūksniai: „Osana!" Susirinkusi džiūgaujanti minia. Pagarba ir visuotinė meilė. Čia pat ir dūriai. Rėksmas: „Ant kryžiaus JĮ!" Demoniška minia. Kerštas ir apniukusi sąmonė. Keista diena. Didžiosios Savaitės pradžia. Pagarbi ir kartu klastinga. Kaip ir gyvenime.

Juk tai gyvenimas!

Velykų tridienis - Didysis Ketvirtadienis, Didysis Penktadienis ir Velyknaktis. Liturgijos viršūnė. Vigilijų ir švenčių viršukalnė. Velyknaktyje Bažnyčia laukia Prisikėlimo. Jėzaus Kristaus. Tikinčiojo siela veržiasi pajusti tą būtį. Atnaujinti tikėjimą. Sielą. Protą. Gyvenimą. Išgyventi savojo krikšto ir Prisikėlimo jungtį. Sąsają. Bendrystę. Kad diena iš dienos šviesa ir jėga ateitų iš Prisikėlimo gelmės.

Didysis Ketvirtadienis - Paskutinės Vakarienės įsteigimo diena. „Tai darykite mano atminimui", - girdime raginimą. Paskutinė vakarienė yra Mišios. Eucharistija. Dėkojimas. Surinkimas. Bendruomeninė malda. Tai - Jėzaus, artimo ir mano buvimo esmė. Švč. Sakramento garbinimas užsitęsia iki vidurnakčio. Adoracija kviečia tylai, klausymuisi, ramybei, dėmesiui.

Didysis Penktadienis - diena Viešpaties kančiai ir mirčiai. Einame kryžiaus kelią. Kaip ir visą gavėnią. Laukiam pagalbos. Teikiame globą. Raminame verkiančius. Sugrąžiname paklydusius. Raginame tikėti. Atleidžiam pykstantiems. Pasižadame būsią geresni.

Prie uždengto kryžiaus tylime. Ir širdyje. Ir prote. Violeto apsuptyje galvojame apie laikinumą. Todėl meldžiame šviesos. Šiapusinei ir anapusinei būčiai. Kryžiaus garbinimo centre suklumpame. Tai tikėjimo ženklas. Tik klūpintis žmogus tiki. Klūpėjimas žmogui suteikia dvasiškumo.

Didysis Šeštadienis - diena be liturgijos. Kristus miręs. Laukiame prisikėlimo. Aktyviai laukiame. Kaip ir gyvename. Norime pakeistos būties. Šviesių būsenų. Buvimo ekstazės. Būdo keistis ir kisti.

Kristaus prisikėlimas švenčiamas Velyknaktyje. Jis prasideda saulei nusileidus. Pagaliau laikas keltis. (Velykų rytas - Prisikėlimo tąsa. Ėjimas kartu su Šventraščio moterimis prie Jėzaus kapo. Jau tuščio.) Žmonės su žiburiais rankose laukia grįžtančio šeimininko. Kad sugrįžęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo, - skaitome Evangelijoje.

Velykų nakties budėjimas. Žiburių ir Žodžio liturgija. Krikšto ir Aukos liturgija. Svarbiausia ir esmingiausia metų naktis. Prisikėlimo iš mirties pažinimas, suvokimas, liudijimas.

Laužas šventoriuje. Žvakės žmonių rankose. Iškilmingasis „Exsultet". Šventraščio ištraukos. Vanduo krikštui. Blogio atsižadėjimas. Tikėjimo išpažinimas. Auka prie altoriaus. Komunija - žmogaus ir Dievo bendrystė...

Buitis. Būtis. Būsenos. Buvimas. Būdas. Per Jį, su Juo ir Jame. Buities kasdienybėje. Būties amžinybėje. Būsenų keitimesi. Buvimo kaitroj. Perkeistam būdo.

 

Andrius Šukys,

Kunigas

2010-03-29

2010.03.23

Apie teisingumo krūvas - nestilingai

Šis tekstas nerekomenduojamas skaityti grožio mėgėjams.

Nepatartina vargintis skaitant tiems, kurie čechovišką išmintį apie grožį (žmoguje visas turi būti gražu!) priima tiesiogiai ir be išlygų. Tiems, kuriems atrodo, jog ir pagalbos reikia šauktis stilingai - kad kaimynų nepažadintum ar pareigūnų nesunervintum.

Šis tekstas ir ne tiems, kurie fiksuoja negrožį, kai moteris veržiasi pamatyti nužudytą jai brangų žmogų ir nori bent priklaupti prie jo.

Rašau tiems, kuriems skauda. Ir kurių žaizdos draskomos gana stilingai.

Jeigu vieną dieną jūsų namus pasiekia laiškas, kuriame pranešama, kad vyras, brolis ar sūnus daug metų buvo pedofilas, zoofilas ar narkomanas, o jūs apie tai girdite pirmą kartą - ką darote?

Pirmiausia žiūrite, kas to pranešimo autorius?

Na, pavyzdžiui, tai raštas iš prokuratūros.

Tada turbūt karštligiškai laiške ieškote to, kas patvirtintų šiurpiuosius faktus?

Tarkim, pamatote, kad tokius liudijimus pateikia asmenys, kurių bute buvo nužudytas tas pats artimas žmogus ir pas kuriuos buvo rasti dingę aukos daiktai.

Tuomet, ko gero, kyla klausimas, kokiomis intencijomis tokie laiškai rašomi? Kodėl tokie surinkti duomenys vadinami įrodymais ir šmeižiamas miręs, apsiginti nebegalintis žmogus?

Žvelgiant į pastarųjų metų rezonansines bylas bei įvykius, peršasi atsakymas, kad paprastai tokių metodų griebiamasi, kai tikroji žmogaus mirties priežastis norima nuslėpti. Ypač tada, kai auka prieš mirtį užsimena, jog turi sukrečiančios informacijos ir ketina ją paviešinti.

Beveik prieš pusmetį rašiau, kad persekiojant ar pašalinant „nepatogius" asmenis jiems prisegamos etiketės. Aukos demonizuojamos - jos virsta alkoholikais, besišlapinančiais pro langus, mafijos atstovais, pedofilais, narkomanais. Ir jų mirtys savotiškos. Pavyzdžiui, prisigėręs išlipa pro daugiaaukščio viešbučio langą. Arba susileidžia mirtiną dozę narkotikų - būdamas dešiniarankis ir girtas jis kairiąja ranka pats sau pataiko adata į veną, paskui švirkštą išplauna ir padeda netoliese - kad atvykusiems pareigūnams nereikėtų vargti ieškant.

Po tekstais šia tema internete pasirodė įvairiausio pobūdžio komentarų. Beje, ir šias mintis galima drąsiai komentuoti - įžeidinėjant auką, jos artimuosius, kaltinant juos narkotikų platinimu ir kitais nusikaltimais. Už tai baudžiama nebus, nes ankstesni įžeidinėjimai bei šmeižtas teisėsaugos atstovams neatrodė verti dėmesio. Jiems visiškai neįdomu, kokiu būdu anoniminiai komentuotojai „tikrąją" aukos mirties priežastį sužino ir internete paskelbia dar nespėjus uždegti žvakę ant jos kapo.

Galima įžeidinėti ir šių eilučių autorę. Juk saldu anonimiškai šmeižti ir vėliau smagintis skaitant komentarus apie žmogų, kuris neslėpdamas savo vardo nei pavardės klausia: kodėl Biržuose klestintis narkotikų verslas - nebaudžiamas?

Vienas a. a. pareigūnas yra pasakęs: Biržuose kovoti su narkotikų platinimu - tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais. Tai esąs verslas, kuriam kelio neužkirsi.

Garbė jam už sąžiningą prisipažinimą.

Tą galėtų viešai pasakyti ir dabartiniai tvarkos ir teisingumo sergėtojai bei vykdytojai, kurių kovos su narkotikų pardavinėjimu rezultatai - apgailėtini. Tiesiog imti ir prisipažinti: su narkotikų verslu kovoti mums neapsimoka. Ir apskritai su verslu kovoti kažin ar reikėtų - visapusiškai naudingiau jį kontroliuoti.

Po tokių prisipažinimų visuomenė nebesistebės, kodėl didžiausios teisėsaugos pajėgos metamos gaudant dviejų vištų ar trijų maišų bulvių vagis. Žmonėms bus aiškiau, kodėl į cypę turi būti patupdyta ir gąsdinama bobulė tol, kol vargšė prisipažįsta viską, ko tik pageidaujama - net kad pinigus vogusi ir juos į griovį išmetusi. O atkakliems jos gynėjams pagrasinama, kad ir šie paprastai „patvarkomi".

Visuomenė suprastų, kam aštuoniolikmetis dusinamas dujokauke - juk susikaupusią fizinę jėgą ir smegenis spaudžiantį sovietinį mentalitetą pareigūnams reikia kažkaip išreikšti. Tokia saviraiška neprasilenkia ir su nepriklausomos Lietuvos įstatymais (tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareigūnai elgiasi tinkamai).

Gyvenant Biržuose, kur klesti visoks verslas ir neribojama teisėsaugininkų saviraiška, būtų gerai, kad už panašias veik (l) as nebūtų baudžiami ir eiliniai piliečiai.

Į „Šiaurės rytų" redakciją ateina įvairiausio plauko veikėjų su visokiais pranešimais, pastebėjimais ar ketinimais. Anądien vienas iš tokių pareiškė, kad vienos žinomos teisėsaugininkės vyras yra pedofilas. Sako, pats matęs, kaip ir su kokiais sėbrais jis tvirkino nepilnametes.

Jeigu prie šito biržiečio „liudijimo" pridėtume dar du ar tris asmenis, kurie vienaip ar kitaip buvo bausti pareigūnės ir dėl to jai ypatingo dėkingumo nejaučia? Jeigu surašytume jų „parodymus" ne prasčiau už prokurorų kurpiamas detektyvines istorijas - ar už tai nebūtume tąsomi po teismus?

O jeigu imtume įtarinėti vieną pareigūną zoofilija? Mat jis augo šeimoje, kurioje motina šunį vadino savo vyro pavarde. Kas liudytų? Neatmestina, kad to panorėtų buvę bendramoksliai, kurie būsimą policininką dar mokykloje apibūdino paprastais žodžiais: arba jis, arba jį kada nors užmuš.

Arba štai vienas didelis prokuroras ima ir pareiškia, kad jis „patvarko" jo užmačioms nepaklūstančius asmenis. Kokia nors filologė griebia „Sinonimų žodyną", rausiasi liaudies kalbos lobynuose, ieškodama, ką galėtų reikšti žodis „patvarkyti". Ir suranda, kad šiuolaikinėje šnekoje jis vartojamas įvairiai - kaip ir žodžiai „rūšinti", „barškinti", „dulkinti"... Ar tik didysis prokuroras nėra seksualinis priekabiautojas? Dar - o siaube - gal ir gėjus?

Norinčiųjų šiuos įtarimus „paliudyti" tikrai netrūktų. Štai prieš kelias dienas smulkiu žingsniu atskubėjęs vargšas žmogelis paprašė įleisti į redakcijos tualetą. Sako, jį taip nuskriaudę prokurorai, kad jam nieko kita nebeliko, kaip tik priš... prie jų durų. Tą jis ketinęs padaryti, tik va - nebespėjęs...

Jeigu už tokią saviraišką šis ir kiti bėdžiai nebūtų baudžiami, Biržų teisėsaugos institucijos turbūt sunkiai bepravertų duris. Krūvos turėtų būti didesnės už tas, kurios išaugo prokurorų ir kitų žinomų Biržų asmenų sodybose iš akmenų, išluptų iš senojo miesto grindinio.

Čia tekstas ir turėtų baigtis.

Bet iš žiniasklaidos reikalaujama pozityvumo ir vilties. Laiminga pabaiga galėtų būti tokia: yra mūsų teisėsaugos institucijose teisingumo. Ir tik nuo mūsų priklausys, ar tos krūvos (turiu galvoje teisingumą) augs. Nuo mūsų dvasingumo ir stiliaus.

 

Rasa Penelienė

2010-03-23

2010.03.19

Ar verta „sukūrenti" visuomeniškos Lietuvos viziją?

Sakoma, klestinčios valstybės pagrindas - stiprios visuomeninės organizacijos. Tokią išvadą galima prieiti ir panagrinėjus sėkmingų pilietinių valstybių, kaip antai Skandinavijos, Šveicarijos, JAV ir kt., sėkmės formules. Ar tą supranta kai kurie Biržų savivaldybės tarybos nariai ir valdžios žmonės?

Pasižiūrėjus į skiriamų lėšų visuomeninėms organizacijoms eilutę šių metų biudžete, gali suabejoti.

Štai pernai iš maždaug 80 mln. Lt Biržų rajono biudžeto visoms visuomeninėms organizacijoms (įvairiems kilnių tikslų žmonių sambūriams) buvo skirta šiek tiek daugiau nei 50 tūkst. Lt. Tai nėra labai dideli pinigai, žinant tai, kiek yra visuomeninių organizacijų ir kaimo bendruomenių.

Vien faktas, kad didžiausia Biržų rajono visuomeninė organizacija - per 200 narių vienijanti Pagyvenusių žmonių asociacija - gavo tik kiek daugiau nei 1000 Lt (!) savo visų metų veiklai vykdyti, rodo, kad didelės paramos visuomeninės organizacijos negauna.

Bet ir taip mažą paramą Biržuose nuspręsta sumažinti ne 20 ar 30 proc., kaip daugumoje kitų sričių, bet visiškai. Paaiškinimas maždaug toks: „Krizės metu nuspręsta neremti savarankiškų organizacijų". Bet palaukit, ar tikrai jos yra savarankiškos? Kuo tas savarankiškumas pasireiškia? Kokią jos veiklą gali vykdyti ir be taip minimalaus finansavimo (aišku, kad organizacijos dar nėra tokios stiprios, kad galėtų vykdyti veiklą ir stiprėti tik iš savo ir taip negausių narių lėšų).

Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pagrindinė vizija buvo pilietinė visuomenė. Lietuvos idealistai ir vizijos kūrėjai suprato, kad klestinti valstybė yra tik ta, kurios visuomenė yra aktyvi ir kūrybinga. Bet, atrodo, nelabai suprato neva įgyvendinantys šias vizijas (valdantieji). Čia panašiai, kaip ir su švietimu. Praeitos Vyriausybės programoje buvo iškeltas Lietuvos prioritetas - švietimas, bet tik žodžiais.

Taigi, kaip iš tiesų pilietinė, t. y. aktyvi, visuomenė yra skatinama ir remiama Lietuvoje?

Pirma, visuomeniški žmonės pasiūlė puikią idėją - galimybę gyventojams 2% nuo savo pajamų mokesčio pervesti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Bet įstatyme neįvedus saugiklių, realiai jis išsikraipė taip, kad tuos procentus daugiausiai susirinko mokymo įstaigos, policija ir kitos institucijos, kurios nėra visuomeninės organizacijos. Šios susirinko tik trupinius.

Suprantama, kad sudėtinga po sovietinės okupacijos, kai buvo draudžiama visuomeninė veikla, nesusijusi su režimu, iškart atkurti gausią ir aktyvią visuomenininkų kartą, kuri ypač stipri buvo tarpukariu (bent jau Biržų krašte). Tad jei nebėra daug visuomeninių lyderių, juos reikia auginti. Auginti iš naujo, iš jaunimo gretų.

O kaip dabar yra su jaunuoliais, Lietuvos net gi ne ateitimi, o dabartimi? JTO kaip tik šiuos metus paskelbė Jaunimo metais, paragindama visomis įmanomomis formomis kuo labiau remti jų iniciatyvas ir skatinti šių aktyvumą. Štai Biržų Jaunimo reikalų koordinatorė kartu su jaunimo reikalų taryba parengė jaunimo politikos finansavimo projektą, kuris turėjo stiprinti jaunuomenės pilietines gretas. Atmetus krikščioniško festivalio Panevėžyje rėmimą (suprantant ne pačią geriausią finansinę padėtį) realiai Biržų jaunimo politikos rėmimo programos poreikis visiems metams buvo tik šiek tiek daugiau nei 10 000 Lt. Į jį įėjo lėšos, skirtos jaunimui pilietiškai tobulėti teoriškai - patiems organizuoti įvairius mokymus ir seminarus bei vykti į kitus, vykdyti projektus. Taip pat remti jaunimo iniciatyvas (tobulėti praktiškai), įsteigti jaunimo organizacijų sąjungą, išleisti bukletėlį apie jaunimo organizacijas (kad daugiau jaunimo ir suaugusiųjų turėtų reikiamą informaciją vienoje vietoje) ir kt. Visgi nemažai Biržų rajono tarybos narių jį sukritikavo, o posėdžio metu ponia tarybos narė J. Krūminienė net pasakė, kad verčiau tuos pinigus išleisti... „pastatų šildymui". Visuomeniško, aktyvaus, pilietiško jaunimo skatinimą iškeisti į malkų krūvą!

Žinot, su tokiu jūsų požiūriu tik ir lieka noras...išvažiuoti, kur žmonės yra vertinami. Arba kuo greičiau tokias dėdes ir tetas pakeisti tokiais piliečiais, kurie supranta visuomeninių organizacijų svarbą.

Galbūt Lietuvos „stagnatoriai" mąsto - kam reikia aktyvios visuomenės, kuri gali pati save valdyti ir demokratinėmis priemonėmis diktuoti sąlygas savo išrinktai valdžiai?

Kam ją to mokyti?

O žinokite, tikrai Lietuvoje tai daryti įmanoma. Idealistai, kurdami Lietuvos viziją, tuo pasirūpino... Bet tam kaip tik reikia stiprių žmonių sambūrių - visuomeninių organizacijų. Nes vienas lauke ne karys. O jos kol kas yra tik „kūdikystės" stadijoje, kai joms reikia didelės pagalbos.

Tad ar Jums, gerbiamieji, kurie kuriate ir tvirtinate Biržų rajono savivaldybės biudžetą, suprantama, kad taip vos gyvuojančioms organizacijoms, rodžiusioms atsigavimo ženklus, visiškai atjungiamos „maitinimo šlangutės"?

Kadangi neugdoma pilietinė visuomenė, todėl ir daužomi Seimo langai. Nes žmonės nežino kitokių priemonių išreikšti savo pilietinę poziciją. Iš tiesų, kam naudingi savo žodį demokratinėmis priemonėmis galintys išreikšti žmonių sambūriai, aktyvi pilietinė visuomenė?

Ir pabaigoje šnekant apie alia tą patį sunkmetį pasidaro šiek tiek pikta pažiūrėjus į tą patį biudžeto projektą, kur šalia visuomeninių organizacijų tuščios grafos Biržų visuomenės sveikatos biurui (kur darbuotojoms mokami atlyginimai) iš savivaldybės, t. y. mūsų visų lėšų surandama daugiau nei 100000 Lt, tuo tarpu visuomeninėms organizacijoms, kurios dirba valstybės labui neatlygintinai, - neskiriama nė lito! Ir jaunimui, kuris nori tobulėti, stengtis dėl savo krašto, pagyvinti jo gyvenimą, sakoma: mes geriau „pakūrensim pečių" už tuos pinigus...

Kokios Lietuvos tie ponai ir ponios nori? Aš noriu visuomeniškos, mokančios išreikšti savo pilietinę poziciją.

Ir tikrai ne tokios, kuri atkišusi nagus tik į save, kaip dabartinė politikų karta. Tai kokią tad auginsime naują kartą, ponios ir ponai tarybos nariai?

P. S. Kas su manim?

 

Merūnas Jukonis,

Biržų Jaunimo reikalų tarybos narys

2010-03-18

2010.03.15

Senatvės Dienoraštis

2010 metų vasario 23 -oji

Kažkada juk tą dieną minėdavom Tarybinės armijos („išvaduotojos?") dieną. Ar aš ką maišau? Kur pasitikrinti? Nesvarbu juk, ar ne?

Šiandien kvepia pavasariu. Būsiu su vaikaičiais, kurių vienas serga. O Liturginės Valandos pranešė, kad šiandien Švento Polikarpo diena. Susirandu tekstelį apie šį žmogų. Jo vardo lietuviškas vertinys - „duodantis daug vaisių". Gyvenęs pirmame - antrame šimtmetyje po Kristaus. Buvęs Švento Jono Evangelisto mokinys. Nukankintas. Bandomas sudeginti. O kai liepsnos Jo nepalietė, nudurtas. Šventasis.

Toks pasaulis. Šventų ir nešventų. Minių minios. Milijonų milijonai. Milijardų milijardai. Buvo. Yra. Ir bus.

Bus?

Labas rytas, išeinantis vasari.

 

Vasario 24 - oji

Kai lauke speigas - nepavelki sunkių batų, pečius slegia kailinis paltas tarsi smėlio maišas, kumštine pirštine vis dengi nosį (nušals, oi, nušals...) - blogai.

Kai lauke vidurvasario tvankuma - leipsti net pavėsyje, degi iki svaigimo saulėje, geri, mauki ir neatsigeri nei vandens, nei kokio kito birzgalo iš prekybos centrų - blogai, tikrai blogai.

Kai lauke speigas - nepavelki sunkių batų, pečius slegia kailinis paltas tarsi smėlio maišas, kumštine pirštine vis dengi nosį (nušals, oi, nušals...) - blogai.

Kai lauke pusto, siautėja sniego kamuoliai, dangus maišosi su žeme - nebeišbrendi per nevalytus šaligatvius, lazdelė paskęsta pusnyje, vos ją ištrauki, vos pūškuoji ir iš pusiaukelės į parduotuvę grįžti atgal - nagi tikrai blogai, labai blogai.

Kai lauke pila ir pila lietus, merkia žemelę kaip kempinę, bėga upeliai gatvėmis, šniokščia srautais į kanalizaciją - net skėtis nepadeda, nes varva nuo jo kraštų tiesiai ant kupros, kojos permirksta, nes juk batai jau seniai ne pirmos jaunystės, akiniai aprasoja ir kelio nematydama smukteli į vandens išraustą pavartės ertmę - jau taip blogai, kad blogiau ir būti negali.

Bet užtat kaip gerai, kai ir speigą, ir vidurvasario tvankumą, ir sniego pusnis, ir liūtį stebi pro savo kambarėlio langą.

Už tą gerumą - į tavo sveikatą, bobule.

... Prisiminiau. Taigi vakar Rusija, pasirodo, šventė jau nebe Raudonosios (Tarybinės) armijos dieną. Pasirodo, ji dabar jau Tėvynės gynėjų diena. Ir už tai - į sveikatą. Kad „gynėjai" mus kažkada irgi „gynė". Tik nuo ko?

 

Vasario 25 - oji

Zyplių dvare atidaryta tūkstančio varlių paroda. Jų karalienė Reda parodai turėjo 999 varles. Tikėjosi gauti tūkstantąją - gavo žymiai daugiau. O varliautojų jau keliolika per visą Lietuvėlę. Sveikinu - greitai bus galima įkurti Varliautojų partiją. Jie rengiasi tik žaliai - kaip tinka prie mūsų vėliavos.

Taigi - visi į Lukšius. Kas nežino, kur važiuoti, primenu: Šakių kryptimi, tik Šakių. Su šūkiu MUS IŠGELBĖS VARLĖS pirmyn į parodą. Būtina atsivežti bent po vieną varlę.

Gyvenam, juk taip? Ir linksmai, kas be ko, juk taip?

Į savo darbalaukį šiandien įsikeliu nuotrauką iš Zyplių, kurios pavadinimas NEBŪTUM PAGALVOJĘS, JOG DVARE KAŽKAS VYKSTA. Simboliška, ar ne?.. Aš čia nepiktai, ne. Tiesiog linksma, ir tik tiek.

 

Vasario 26 - oji

Net 112 Marijos Dukterų - Pamaldžių mokyklų seserų - bendruomenių pasaulyje.

O Lietuvėlėje mokiniai terorizuoja mokytojas, vadindami jas suskėmis, džiūsnomis, fūromis ir kitokiais sužvėrėjusiais vardais.

O Lietuvėlėje mokytojai keikia mokinius, stumdo juos ir iškrypėliais, narkušomis, alkašomis, debilais, smirdžiais bei kitokiais daiktų vardais palydėdami.

O Lietuvėlėje mokyklos direktorė, primušus jos globojamą mokinį, sako: mes organizavom specialų posėdį, apsvarstėm, „išnešėm" nutarimą - žodžiu, padarėm viską, kas privalu tokiu atveju padaryti.

Tą Marijos Dukterų bendruomenę įkūrė paprasta siuvėja iš pajūrio kaimelio netoli Barselonos - Paula Montal jos vardas. Devyniolikto šimtmečio Ispanijoje...

Gal ir man? Dar nevėlu, a? Kokią nors tokią mokyklėlę? Kur žvelgiama tiesiai į vaiko veidelį, a? Kur nieko nerašoma į popierius, o tik į vaikiškas galveles ir širdeles? O auklėjamieji kur atsilygina tuo pačiu, o ne džiūsnomis, fūromis ar kitomis kokiomis musmirėmis?

... Įmanoma? Gal. Galgalgalgalgal...

 

Vasario 27 - oji

Priešpaskutinė mėnesio. O liūdna ir graudu. Net du čiaupai jau ne varva, o bėgte bėga. Santechnikas „mygom", anot jo, sutvarkysiąs - bet trijų šimtelių neužteksią. O man, deja, nuo pensijos, sumokėjus visus globalinio pakilimo mokesčius, tik tiek ir teliko. Nevalgysiu likusias savaites? Taip, tam pasiruošus. Visai ne prošal kilogramo kito antsvorio atsisakyti. Vaistų nepirksiu? Tikrai ne. Nes jų dar šiek tiek turiu, o pagaliau argi tai būtino reikalingumo prekė, juk taip?

Išgyvensiu - nėr čia ko ašaroti.

Vos tik taip nusprendžiau, į duris bilstelėjo žentas.

- Tai kam čia ruošiatės mokėti tris šimtus?

- Santechnikui, - atsakau ir parodau šniokščiančius čiaupus.

- Bet jie juk tiek nekainuoja?

- O iš kur man žinoti, kiek jie kainuoja?

Į klausimą klausimu, taip sakant.

- Na, jei manim bent šiek tiek pasitikit, tai rytoj aš tuos čiaupus pakeisiu. Ir šimtų nekainuos...

Kaip gera vis dėlto turėti žentą, kuris mažai kainuoja. Patariu visoms pasidairyti tokių žentų. Ir dienelė jau šviesesnė. Nei liūdna, nei graudi.

Nei liūdna, nei graudi. Juk pavasaris ant slenksčio.

 

Rita Vinciūnienė

2010-03-13

2010.03.10

Esame pašaukti laisvei, arba su žiburiu sąžinės ieškoti

Padėkos už laisvę metams.

 

Apie Lietuvą kalba, rašo ir galvoja - kas tik netingi. Laisvė žodžiui ar minčiai išreikšti - viena demokratijos pagrindų. Nuomonių pasitaiko įvairių. Kartais susimąstai, kad kai kurie grafomanai geriau garsiai nesireikštų. Būtų paprasčiau, konkrečiau, stabiliau.


Esu lietuvis. Gyvenu Lietuvoje daugiau kaip tris dešimtmečius. Su tam tikromis pertraukomis. Negaliu gyventi ne Lietuvoje. Tris dešimtmečiai yra visas mano gyvenimas. Toks laiko tarpas pakankamas, kad susivoktum, kur esi ir ką gali nuveikti „vardan tos Lietuvos". Pagaliau gyvenantis šalyje, kurios pilietis ir narys esi, apie gyvenimą gali kalbėti, kritikuoti, svarstyti.

Lietuva - mano kraštas. Todėl svarbu, ką joje veikiu ir kiek. Kiek dorai ir atsakingai.

Pamenu sovietinės Lietuvos pabaigą. Deficitinę, pusiau rusišką, demagogišką. Tuomet vaiko - jaunuolio akimis Lietuva atrodė šilta, saugi, konkreti. Tik suaugęs sužinojau, kiek joje būta tikrovės, o kiek imitacijos. Tuomet Lietuvai trūko Nepriklausomybės. Ji nebuvo laisva.

Laisvoje Lietuvoje subrendau ir tebebręstu (mat šiam procesui penkmečio plano kartais neužtenka). Keitėsi kai kurių gatvių ir aikščių pavadinimai. Namų ir pastatų architektūra. Padaugėjo automobilių. Keitėsi profesijos, išsilavinimas, požiūris. Atsivėrinėjo sienos. Atsisakinėta vizų. Prasidėjo kelionės. Susiformavo socialiniai sluoksniai.

Konkuruojama dėl vietos po saule.

Norima vis daugiau. Ir vis mažiau esama. Žmonėmis, piliečiais, krikščionimis.

Atėjo laisvė. Daugelis sakys - atkovojom. Anot Šventraščio, veltui žmogus stengiasi, jei Dievas nelaimina jo darbo. Vadinasi, Dievas atidavė laisvę. Mes priėmėme ir gyvename ja. Laisvė žodžiui, darbui, veiksmui tapo neatsiejama tautos ir kiekvieno individo dalis.

Nesuvokėme laisvės. Pradėjome elgtis bet kaip ir kalbėti bet ką. Atrodė smagu, įmantru, kitoniška. Pirkome, vartojome, rinkomės, konkuravome, bankrutavome, dirbome, apgaudinėjome, kūrėme, mąstėme, ėmėme paskolas, pasmerkėme save ir savo vaikus. Sunkumams atėjus, galop spjovėme ir išvykome laimės ieškoti svetur.

Laisvė žmogų padaro laisvą tik tuomet, jei ji neatskiriama nuo atsakomybės. Žmogaus teisės galimos tada, kai pirma žvelgiama į pareigas - žmogaus, mokinio, darbdavio, prezidento, motinos, anytos... Tik tuomet galiu kalbėti apie laisvę, jei savo pareigas, kurios visą gyvenimą žmogų lydi iki grabo lentos, atliekame perfect. Tada įgyju laisvę ir reikalauti. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai.

Žmogus nusideda mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Taip gailimės kiekvienų Mišių pradžioje (deja, ne visi, nors daugumai derėtų). Laisvė (ne)reikšti mintis, (ne)sakyti žodžius, (ne)atlikinėti darbus ir (ne)būti apsileidusiam - dar nėra laisvė. Laisvė yra sąžinė, jokiais įstatymais ir įsakais nereglamentuota, o įgyta gimstant ir formuojama gyvenant. (Čia visada pravartu pasitelkti Dekalogą - Dešimt Dievo įsakymų).

Nenoriu laisvės, kuri vagia, žudo (net mintimis ir žodžiais), apgaudinėja, nesilaiko priesaikos. Nenoriu laisvės, kurios apraiškos sutalpinamos į iškreiptus įstatymus, klaidingai suvokiamas teoremas, nihilistines abstrakcijas. Laisvė yra teisybė ir teisingumas.

Šie metai Lietuvoje vyskupų paskelbti „Padėkos metais už laisvę". Ganytojai ragina Lietuvos piliečius teisingai suvokti laisvę kaip dovaną ir ja gyventi. Prašo sugrąžinti atsakomybės ir teisingumo kriterijus. Pagaliau suskubti galvoti apie sąžinę, kuri yra Dievo balsas, o mes esame Dievo kūriniai.

Jubiliejai ateina ir praeina. Nes laikas nestovi vietoje. Skaičiai mažai turi prasmės, tačiau amžius tuo ir remiasi. Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga neverta skaičiuoti gerų ir blogų darbų sąmatos, vertinti pasiekimų ir praradimų, bandyti tautos gyvenimą suvesti į europinį pragyvenimo lygio standartą. Šia proga svarbiausia susivokti savo asmenyje, kuris yra svarbi tautos ir valstybės dalis. Jei skauda kurią kūno dalį, organizmas negali egzistuoti ramiai, kad ir kokioje laisvėje jis beatsirastų.

Lenkiu galvą prieš visuomenės žmones, atsisakiusius sotesnės duonos ir prabangesnio džipo vardan to, kad pasakytų žmonėms tiesą apie sąžinę. Džiaugiuosi sutinkamais išskirtinio intelekto ir išskirtinės patirties asmenimis, mokančiais pamatyti teigiamus dalykus, net jei tunelio gale nematyti šviesos. Tokių asmenybių yra. Jų reikia ieškoti. Su žiburiu.

Nors, anot apaštalo Pauliaus, „esame pašaukti laisvei", negaliu suprasti tik reikalaujančių, veltėdžių, rėkiančių, chamų. Tokiems rekomenduoju maldą, atgailą, meldžiu ramybės. Viltis susigrąžinti ją yra siektina ir įmanoma. Juk Šventraštyje pasakyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota" (Lk 6, 37 - 38).

 

Andrius Šukys,

kunigas

2010-03-09

2010.03.08

Apie garbę piliečių ir Joną Meką, „užmirštą" gimtinėje

Iškart pasakysiu, kad tai, ką čia kalbėsiu, nėra nauja ir greičiausiai tai yra tik pakartojimas to, ką jau dar prieš Biržų 550 metų jubiliejų kalbėjo ar rašė kiti.

Ir - kad tai inspiravo vėl valdžios paskelbtas dalykas, kad jau galima siūlyti žmones, kuriuos toji valdžia lyg ir norėtų skelbti ar neskelbti garbės piliečiais.

Vien apie tai pagalvojus, man jau seniai savaime Biržų miesto ir viso krašto Garbės piliečiu iškyla Jonas Mekas. Ir ne tik Biržų - Lietuvos; ir tai aišku kiekvienam mąstančiam kultūrininkui, net jei jis nėra Meko gerbėjas. Ir kad pasauly plačiai pripažintas renesansiškai įvairiapusis šiuolaikinis menininkas Jonas Mekas kažkaip iki tol (ir- iki šiol) dar netapo Biržų garbės piliečiu, rašė V. Jažauskas, kiek vėliau apie tai rašė Stasė Eitavičienė, regis, dar gal kažkas. Ir kas iš to, kad rašė...

Kas iš to, kad per tą jubiliejų privačiame pokalby administratorė ponia Palmyra Prašmantienė, paklausta apie Meką, sakė panašiai taip - kokia čia problema, Aliau, lyg ir neapsižiūrėjom, bet ištaisysim, kitą kartą paskelbsim... Biržai, Vilnius, Niujorkas ir Tokijas mato, kad viskas nuo tų 2005-ųjų tebėra „po senovei".

Manau, kad Jonui Mekui tos garbės pakanka. Bet su Biržų garbe yra prasčiau. Šis menininkas yra lyg lakmuso popierėlis, parodantis rajono - ne tik valdžios, bet ir visų kultūrininkų - deja, būsiu labai atviras - tam tikrą kultūrinį vištakumą ir lokalų uždarumą. Šis „popierėlis" parodo nesugebėjimą iš tiesų gimtinėje įvertinti ir gerbti ne tik Joną Meką, bet ir tuos, kurie seniai išėjo ir tapo didesniais ar mažesniais Lietuvos klasikais, kurių rajone palikti ženklai -  kūryba, mokymosi vietos, irstančių gimtų sodybų liekanos, kitos atmintinos po rajoną išsibarsčiusios vietos nėra gerbiamos, prižiūrimos ar iš naujo nuolat kitaip „įkultūrinamos". Ir neverta galvot, kad „taip ir turi būti", nes nėra pinigų, ir kad vos ne visos Lietuvos periferijose - tas pats. O Biržai, palyginus su kitais rajonais, yra turtingi kultūrinių klodų ir kultūrinės atminties, kultūrinio paveldo, tačiau apie tai, kaip tais dalykais nemokama pasinaudoti ir juos „sugrąžinti" į  kultūros ratą, gal kada nors - kitą kartą.

Dar kartą pabrėšiu - man tai - taps ar netaps Jonas Mekas Biržų garbės piliečiu? - yra esminis kultūrinis ir kultūros lygmenų suvokimo klausimas. Ar įvyks rajono kultūrinėje sąmonėje tam tikras lūžis, galintis tapti atremties tašku ateičiai, taip pat galintis pakelti kultūrinės veiklos ir kūrybos „kartelę" kiek aukštėliau, nes tam tikrame „buitiniame" kultūros lygmenyje lyg ir viskas vyksta, viskas daroma...

Kalbėdamas apie Joną Meką, turiu galvoj ir kitus iškilesnius kultūros žmones, kilusius iš šio krašto. Galėjo tapti Biržų garbės piliečiu ir neortodoksinis krikščionis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, gali juo tapti puikus poetas Jonas Strielkūnas, akivaizdus lyderis iš sporto sferų būtų stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas... Bet kokio normalaus pasaulio savivaldybė ar miestukas bet kokiame kontinente tiesiog žaibiškai paskelbtų tokius žmones savo miestelio garbės piliečiais, nes būtent tokie žmonės suteikia garbę miesteliams, o ne atvirkščiai. Jie gali padėti geriausiai kurti „įvaizdžius", net pritraukti turistus ir etc.

Dabar pažiūrėkime, kas rašoma viešumoje apie miesto Garbės piliečių vardų suteikimą, nes internete rasti tuos įstatus, jei jie išvis ten yra, pritrūko kantrybės. Nuostatų esmę rašinyje „Laukiame naujų Garbės piliečių"  atpasakoja Garbės piliečių vardų suteikimo komisijos pirmininkas Algirdas Butkevičius: „Pasiūlyti asmeniui suteikti Garbės piliečio vardą gali Biržų rajono Tarybos nariai, nevyriausybinės organizacijos, vietos bendruomenės, kolegialios gyventojų grupės ir juridiniai asmenys(...) Su siūlymu savivaldybės Garbės vardo suteikimo komisijai turi būti pateikiama siūlomo kandidato asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija, gyvenimo aprašymas, darbų ir nuopelnų rajonui aprašymas ir ne mažiau kaip dvi rekomendacijos". Hm. Bandant visa tai suvokti, darosi įdomu. Jeigu teisingai atpasakoti įstatai, koks nors pilietis iš gatvės, kaip šių eilučių autorius, neturi teisės oficialiai pasiūlyti, pavyzdžiui, Jono Meko minėtai komisijai. Tai gali padaryti tik ... tarybos narys arba organizacija; tad kyla teisėtas klausimas, ar tai nepažeidžia mano ar kitų žmonių „iš gatvės" teisių? Tai galėtų man paaiškinti nebent teisininkai.

Taip pat kyla įdomus klausimas, kodėl prieš tuos penkerius metus, jei galiojo tokie pat įstatai, pavyzdžiui, dailininkas Vidmantas Jažauskas, būdamas tada tarybos nariu, nepasiūlė Jono Meko Garbės piliečių komisijai, o tik rašė į spaudą? Tą dabar galėtų padaryti gal Stasė Eitavičienė, nes visai neseniai, kai paklausiau komisijos pirmininko gerbiamo Algirdo Butkevičiaus, ar kada nors kas nors siūlė Joną Meką į garbės piliečius, jis atsakė, kad nėra buvę tokio pasiūlymo... Va čia ir išlenda dar kelios ylos iš to paties maišo. Kur tos organizacijos, kurios, regis, būtų arčiausiai gyvo klasiko Jono Meko? Tarkim, gimnazija, kur jis mokėsi; tarkim, biblioteka, kuri turėtų būt bene pirmoji suinteresuota tokiais dalykais; Papilio bendruomenė ar kokia jos dalis, kaip kraštas, iš kur menininkas kilęs ir pan. Bet nėra tų pasiūlymų! Kur jie - logiškai išprotavus ir jausmiškai išjautus, jie t u r ė t ų būti.

 Ir problema gal ne vien toje įžeidžiančioje biurokratijoje, kuri suformuluota nuostatuose. Ar įsivaizduojate garbaus amžiaus menininkus - Joną Meką Niujorke ar Joną Strielkūną Vilniuje - jei jie būtų siūlomi į tuos garbės piliečius, einančius „atšviesti" savo asmens dokumentų, kad Biržų valdžia įsitikintų, jog jie tikrai yra tie asmenys? Pridėkim dar „ne mažiau kaip dvi rekomendacijas" lyg stojant į kokią partiją ar norint užimt pelningą „valstybininko" postelį...  Kažkoks nykštukiškas mąstymas, biurokratijos elementai ten, kur jų išvis neturėtų būti arba jie turėtų būtų kultūringai paslėpti. Ar neužtenka taryboj vien tik paskelbti žinomo žmogaus pavardę ir nubalsuoti - taip arba ne? Ir - ar reikia tiems būsimiems Garbės piliečiams tų piniginių premijų, dėl kurių galbūt ta biurokratija ir užvesta? Viskas, ponios ir ponai, kartais gali būti labai žmogiškai paprasta. Kaip dukart du. Ir - akivaizdu.

Tad, jei teisingai supratau savo teises, apibrėžtas gimtojo rajono valdžios, tegaliu tik viešai - „per spaudą" - siūlyti kandidatus Biržų garbės piliečio vardui. Tai žmonės, apie kuriuos nieko daugiau nereikia aiškinti, nes viską pasako jų vardai - Jonas Mekas, Jonas Strielkūnas ir Žydrūnas Savickas.

Ir belieka žiūrėti, kur slypi garbė ir visos kitos garbės.

 

Alis Balbierius

2010-03-06

2010.03.02

Vietos po saule

Vietos po saule nėra daug.

Ypač rajonuose. Ypač - rajoninei spaudai.

Ir vargas tiems rajonams (nežinau, ar tokių liko?), kurie teturi vieną laikraštį.

Regis, jau yra rajonų, kuriuose išleidžiami net trys „ant popieriaus" spausdinami laikraščiai, neskaitant lokalių besikuriančių TV ar internetinių žiniasklaidos variantų, nesusietų su popieriniais laikraščiais.

Jie visi pradeda tarp savęs konkuruoti ir kuo toliau, tuo daugiau konkuruos (o konkuruodami, jei neišnyksta, sukuria išsamesnį ir demokratiškesnį vaizdą) - tegyvuoja žiniasklaidos, kaip tam tikro specifinio verslo, laisvė. Ir - kas dar svarbiau - kiekvieno laisvė - priimti tą žiniasklaidą ar ignoruoti.

Biržai dabar turi du laikraščius, ir tai yra didžiausias, koks dabar įmanomas, demokratijos ir pliuralizmo gerąja to žodžio reikšme laimėjimas. Visa kita - visokios trintys, konkurencijos, apkalbos, asmeniškumai, „išsiniekinimai" (įstrigęs rašytojo Herkaus Kunčiaus eseistikos „terminas") tiesiog būtini ir neišvengiami šių dienų gyvenimo, taip pat ir žurnalistikos peizažo dalykai. Svarbiausia - kad žmogus gali p a s i r i n k t i ir p a l y g i n t i. Šiuo konkrečiu atveju - „Šiaurės rytus" ir „Biržiečių žodį".

Dešimtmečio proga negiedosiu jokių ditirambų laikraščiui, kuriam dabar rašau. Jis yra toks, koks dabar yra, ir jau yra lyderis. Nebijantis kritikuoti to, apie ką anksčiau dauguma tik kalbėdavo privačiuose bailiuose pokalbiuose. Juk sovietizmas provincijų žiniasklaidą išmokė ypač giliai viską vynioti į vatą. Biržų vata buvo gana klampi. Dabar susiformuoja kitos baimės - bijoti tų, kurie valdo vietos kapitalą, darbo vietas ar turi biurokratinę, skirstomąją ir leidžiamąją, galią. Vėl tapęs biržiečiu, iš privačių pasikalbėjimų žinau, kad daugelis šviesesnių žmonių turi kitokias nuomones politikos, kultūros, ekologijos ar krašto ateities klausimais negu tie, kurie jiems vadovauja ar turi sprendžiamąją galią, kurią, beje, jiems suteikia tik visuomenė ir jų gerus ar nevykusius darbus apmoka ta pati visuomenė.

Atvirai pasakysiu, kad man nebuvo lengva iš „Biržiečių žodžio" autoriaus (regis, pirmi eilėraštukai jame išspausdinti aštuntoje ar devintoje klasėje paraleliai su pirmuoju ekologiniu rašiniu dabar jau, deja, išnykusiame „Mūsų gamtos" žurnale") tapti kito leidinio autoriumi, bet tas perėjimas brendo ne vieną dieną ir gal ne vienerius metus. Man, kaip laisvai rašančiam autoriui, taip pat teko pasirinkti, kaip pasirenka skaitytojai, ir aš to nesigailiu. „Šiaurės rytai" įgyvendino aštresnės, įvairesnės ir greitesnės žiniasklaidos poreikį, nors ir anksčiau būta bandymų, kurie nepavyko - pavyzdžiui, siekis atgaivinti gražų pavadinimą ir istorinį šleifą turėjusį  „Biržų žinių" leidinį.

Samprotauti tiek apie konkrečios, tiek apie žiniasklaidos apskritai pliusus ir minusus galima be galo daug ir ilgai. Gerai, kad tas diskursas jau vyksta ir apie respublikinius dienraščius, kurių reitingai gerokai nukrito. Kaip minėjau, žiniasklaida yra privatus verslas, tačiau galią tam verslui plėstis ar trauktis suteikiame mes, ir tai yra visuomenės apsidraudimas ne tik nuo pirmosios, bet ir nuo ketvirtosios valdžios. Jos abi, beje, daug glaudžiau susijusios, nors ir nuolat tarp savęs ėdasi, bet kito geresnio visuomeninio poveikio pirmajai valdžiai mes dar neišradome.

Puikus ispanų mąstytojas Jose Ortega y Gassetas yra pasakęs, kad kritika yra tikrasis patriotizmas. Tai suvokti ypač aktualu posovietinėje Lietuvoje, kuri, anot rašytojo ir kultūrologo Vytauto Rubavičiaus, yra daugiau „vaizduojamosios demokratijos" stadijoje. Tai dar aktualiau provincijose, kur nusistovėję ryšiai, pažintys ir mąstymas ir „grupelių" politika bei įtaka kažkodėl pradeda priminti kažkokį besiformuojantį sąstingį, stoką idealizmo ir maksimalizmo. Dėl to verta kalbėti „prieš vėją", ir kito pasirinkimo čia nėra.

„Šiaurės rytai" yra tokie, kokie yra. Tad norėčiau palinkėt subalansuoti kritiką ir etiką, greitį su tikslumu, popsą su kultūra, neaplenkti turto ir skurdo apraiškų - suderinti verslą ir bet kokios lietuviškos spaudos pareigą, nepaisant jos privatumo - dirbti švietėjišką darbą plačiausia šio žodžio prasme. Tokios „idealios" balansuotės, kurios komponentus dar būtų galima vardinti, nepasiekė nė vienas atskiras nepriklausomos Lietuvos laikraštis. Bet svarbu matyti ir jausti, ar to link bandoma eiti ir kaip einama.

Nes per daug mūsų istorijoje būta vergystės, o paskutinioji atsitraukė vos prieš dvidešimt metų.

Nes tas lietuviškas spausdintas žodis toks dar jaunas, jei prisiminsime spaudos draudimo laikus.

Ir, pagaliau, - vietos po saule nėra daug, ir ją išsikovoti ir būti joje nėra paprasta.

„Šiaurės rytai" suteikė galimybę p a l y g i n t i ir p a s i r i n k t i.

 

Alis Balbierius

2010-03-02

2010.02.24

Ar tik atminimo lentelių esame verti?

Alfredos Gudienės straipsnis, parašytas remiantis politinio kalinio Martyno Burbulio sūnaus Vytauto atsiminimais, paskatino dar kartą apmąstyti skausmingą Lietuvos situaciją dvidešimtojo amžiaus viduryje bei vėlesniais metais ir palyginti tai su dabartimi.

 

Prie paženklintų namų - jokių pagarbos ženklų

Negaliu pritarti dar vienos atminimo lentos tvirtinimui. Jau keliolika metų Biržuose yra keturi taip paženklinti namai. Prie Rotušės gatvės 26 numeriu pažymėto namo - dargi klaidinantis užrašas. Galėjo būti parašyta „šioje vietoje stovėjusiame kalėjime", o ne „šiame name" - juk namas pastatytas tik nugriovus vienaaukštį kalėjimo pastatą.

Bet ne čia esmė: neteko patirti, kad prie taip paženklintų namų kas nors padėtų gėlių, uždegtų žvakutę ar bent stabtelėtų grupelė praeivių, prisiminusi tuos slogius laikus.

Aukščiau minėtas A. Gudienės straipsnis paskatino dar kartą pavartyti kraštotyrininko archyvą. Segtuve „Biržų kalėjimai" tarp 66 puslapių yra ir tiksli NKVD Biržų skyriaus kalėjimo schema, kurią 1945 11 22 sudarė jaunesnysis leitenantas Buzko. Keturios kameros po 5 - 9, du kabinetai po 20 - 24 kvadratinius metrus. Detaliai nurodyta, kur įrengti vidaus ir lauko sargybos postai ir t. t.

Dėmesio vertas ir kalėjimo personalo sąrašas: tarp dvylikos pavardžių - tik dvi lietuviškos.

Štai tokie slapti raštai pokaryje specialiuoju paštu keliavo iš Biržų per Vilnių į Maskvą. Ten juos skaitė, vizavo Gulago generolai.

Turimi dokumentai neginčijamai įrodo straipsnyje minimą kalėjimą toje vietoje buvus. Bet kas pasikeis ten pritvirtinus lentą? Reikia numatyti ir tai, jog prie visuomeninės paskirties pastatų net geranoriškus paminėjimus rengti yra sudėtinga.

Vytautas Burbulis domisi kitų suimtųjų, kankintų su jo tėvu, likimu. Iš dalies tai pagarsinti nėra sudėtinga. Štai perskaitęs šeštadienį „Šiaurės rytų" numerį nepakildamas nuo stalo tikslinu Vytauto atsiminimus tokiomis detalėmis:

Burbulis Martynas, Petro, g. 1891, gyv. Šimpeliškių k., Biržų vals., valst. suimtas 1945 04 28, kalintas Biržuose. Byla nutraukta 1945 06 15 BBK.

Sūnus Burbulis Jonas, Martyno, g. 1928, gyv. Šimpeliškių k. Biržų r., valst. suimtas 1945 11 07, kalintas Biržuose, 1945 12 14 Panevėžyje; paleistas 1946 02 13, BBK.

Šitaip trumpai galima prisiminti visus kalintus, teistus, sušaudytus ar kitaip nukankintus Lietuvos gyventojus. Tereikia iš bendro sąrašo išrinkti biržiečius. Bet kam tai, išskyrus senstančius aukų artimuosius, įdomu?

Straipsnyje keliama idėja apie kankinių pagerbimui skirtos atminimo lentos prie policijos pastato pritvirtinimą. Idėja graži, bet... Nepamirškime, kad kankinių suėmimo mastas okupacijos metais, vadovaujant didžiam kaimynui ir broliui iš Maskvos, buvo toks didelis, kad tokias lentas reikėtų kabinti vos ne prie kas antro per karą išlikusio namo miesto centre.

Masinių suėmimų metu biržiečiai buvo kalinami ir gimnazijos rūsyje. Tardyti ir kankinti iš čia vedė į kitoje gatvės pusėje esančią „Aušrą". Neatlaikiusius „Stalino saulės kočėlo" iš rūsio išnešdavo į Agluonos pusę ir užkasdavo nuo fronto likusiuose apkasuose.

 

Būkime drąsesni ir reiklesni

Kai kurie mokytojai, vyresniųjų klasių mokiniai ėjo į partizanų būrius ir ginklu priešinosi okupantams. Žuvę nelygioje kovoje buvo dar ir niekinami Vytauto gatvėje (nuo karių kapinių iki sankryžos su Kęstučio gatve). Tačiau Biržuose nieko nepadaryta žuvusių bei išniekintų kovotojų pagerbimui, išskyrus brolišką kapavietę Švyturio gatvėje.

Nuožmų raudonąjį terorą 1940 - 1941 metais pirmieji patyrė krašto mokytojai, kita šviesuomenė. Retas kuris iš areštuotų ir tremtų ištvėrė nepakeliamas gyvenimo sąlygas lageriuose ar prie Laptevų jūros. Kas juos Biržuose beprisimena? Kaip pagerbtas Jų atminimas?

Visa tai apmąsčius negalima pritarti gerb. Vytauto Burbulio norui kankinius pagerbti tik kuklia lentele. Būkime drąsesni ir reiklesni. Svajokime ir reikalaukime, kad Biržuose bent jau būtų pradėta galvoti apie didingesnio paminklo pastatymą visiems nekaltai kankintiems ir kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Paminklui tinkamiausia vieta būtų gimnazijos skverelio pradžioje, prie automobilių stovėjimo aikštelės. Iš šios vietos aiškiai matyti kitapus Vytauto gatvės esantys policijos ir kiti pastatai, kuriuose buvo kalinami biržiečiai.

Į vakarus - gimnazija su siaubą kėlusiu rūsiu.

Žiūrint į šiaurę - Rotušės gatvės pabaigoje taip pat stovėjo pastatas, kuriame „dirbo" NKVD su greta buvusiu kalėjimu (Rotušės g. 24). Vienaaukščiame pastatėlyje 1948 metais buvo keturios kameros. Pagal čekistų terminologiją, „kalėjimas randasi tardymo skyriaus kieme: limitas 40 žmonių".

 

Karių kapinėse - suklastota istorinė tiesa

Norėdamas, kad konkrečiais statiniais būtų išsaugota istorinė atmintis, niekada nepasisakiau už Antrojo pasaulinio karo kapinių iškėlimą iš miesto centro. Ir ne tik todėl, kad daugeliu atvejų tai būtų problemiška. Karių kapinės - vienintelis objektas, liudijantis vykus karą po karo ir Biržų krašte.

Bendramintis statistikos mėgėjas buvo suskaičiavęs, kad tarp tūkstančio raudonarmiečių, žuvusių 1944 - ųjų vasarą, minėtose kapinėse palaidota arti šimto žuvusiųjų vėlesniais metais. Tai nejaugi patys biržiečiai, samagono prisigėrę, išsišaudė?

Į tokias kapines ne gėda buvo ateiti su svečiais ir paaiškinti apie slogų pokarį. Bet rekonstruojant kapines visai geros antkapinės plokštės pakeistos naujomis.

Tūkstančių nepagailėta, kad naujosiose plokštėse nebeliktų karių žuvimo datos, matytųsi tik aptakūs užrašai apie žūties laiką - „1941 - 1945 m. kare".

Ir tik kažkur archyvuose esantys įrašai byloja, kad 1945 08 20 metais Spalviškių kaime susišaudymo metu nukautas 26 metų turintis eilinis Chruščiov. Tų pačių metų spalio 2 dieną Kirdonyse nukautas pasienio užkardos viršininkas vyr. leitenantas Meško ir t. t.

Turimomis žiniomis, paskutinis kariškis, kovojęs su partizanais ir žuvęs Biržų krašte, buvo seržantas D. Ch. Chairudinov. Jo žūties data - 1950 09 04. Tai yra jau daugiau kaip penkeri metai po istorinės 1945 - ųjų gegužės devintosios.

Tai kokį karą jie čia kariavo? Kur žiūrėjo kelių lygių mūsų „principingoji" paminklosauga, neleidusi ant kapinėse esančio paminklo panaikinti užrašo, kad taip biržiečiai išreiškia dėkingumą išvaduotojams.

Anot paminklosaugininkų, pakeičiant užrašą būtų pažeistas paminklo autentiškumas. O ar nepažeistas autentiškumas dabar, kai vietoje antkapiuose žymėtų 1950 metų likę tik 1945 - ieji ir taip „užmirštas" ištisas istorinis tarpsnis?

Tai yra didžiulis akibrokštas istorinei tiesai.

Kaip atsakas į šį akibrokštą turi būti mūsų siekis, kad ir Biržuose būtų deramai pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimas.

O jei dėl karių kapinių, tai dabar aš esu su tais, kurie reikalauja, kad jos iš miesto būtų iškeldintos.

Jeigu patys rusai - TSRS pareigų perėmėjai - suklastojo istorinę tiesą, kodėl jiems turime pataikauti? Teišsiveža jie kaulus nors ir į Maskvą ir skelbia, kad tai - žuvusiųjų Spalio revoliucijoje palaikai.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-02-23

2010.02.22

Sniegas. Tyla. 2010. Vasaris

Aš atsistoju tyloj, ir ta tyla balta.

Ji - visur: į šiaurę ir į pietus, į vakarus ir į rytus. Balta ir tylu danguose virš galvos; balta ir tylu po kojomis, kur sniegas. Diena blausi, tad vos įžiūri, iš kurios pusės toj tyloj ant baltų sniegynų krenta šviesa. Šviesa, beveik nemetanti šešėlių, tik tolėliau, kur kelios eglės, sniegas po jomis vos pastebimai tamsėlesnis, toks švelniai ir šiltai pilkas.

Šios žiemos tyla yra viską apimanti, viską aprėpianti, nutildanti postmodernų technokratinį triukšmą tiek manyje, tiek visame pasaulyje, nes čia aš nuo to pasaulio atsiskiriu, atsiriboju, bet jo nesunaikinu... Jaučiu jį visą laiką esantį. Tikresnį, kai nuo jo atsitolini.

Ir tada šioj baltoj tyloj pasaulis kalba savo bežode, pirmaprade kalba. Iš mano minčių ir patirčių, iš to, kas iš tiesų buvo ar įvyko. Iš to, ką regėjimuose regėdavau. Iš to, kas buvo išskaityta knygų knygose, ir kurių žodžiai ir mintys lyg vanduo - lyg gaivūs šaltiniai ar plačios misisipės - bėgo į mano „aš" indą, niekad jo neužpildydamos. Nes žmogiškoji atmintis yra kaip indas su keliomis skylutėmis, iš jo tas vanduo vėl išbėga, užleisdamas vietą naujiems įspūdžiams, žinioms ar naujoms užmarštims. Nors tikiu, kad mano pilkosiose prerijose - mano pilkosiose smegenų visatose - vis dėlto išlieka viskas, absoliučiai viskas, kas ten kada nors, nesvarbu kokiu būdu, pateko. Tik mes neįvaldėm tokios mnemotechnikos, kad panorėję galėtumėm atsiminti ne tik tai, ką ž i n o m ten esant, bet ir tai, ką iš tiesų užmirštam arba užmirštame tik tam, kad norime arba kad r e i k i a užmiršti. Nes kaip gali nelikti tose gelmėse to, ką patyrėme ar bent kartą pagalvojom, ką jautėm mylėdami ar nekęsdami, jei tose mano - tavo - gelmėse miega - budi - gyvena visa žmonijos istorija, visa kolektyvinė biologinė ir socialinė patirtis, taip pat mano giminės kraujo atmintis, - ir visa tai mes įvardinome kaip k o l e k t y v i n ę p a s ą m o n ę.

Man patinka ne tik gamtos, bet ir sąmonės tyla, kada žinai, kad greitai ar ilgainiui joje išryškės iš lėto arba staiga nušvis lyg žaibas, lyg budistinis nušvitimas formos ir mintys ar vaizdai, kurių tu tikėjaisi arba kurie tave nustebins ir sujaudins, nes jų visai nesitikėjai ir maneisi jau beveik kūrybiškai miręs. Neįdomus sau pačiam - be netikėtumų. Be paslapties.

Aš stoviu toj tyloj ir staiga atsimenu navachų indėnų žodžius, kadaise manojo ornitologinio pamišimo laikais skaitytus į rusų kalbą seniai senoj sovietijoj išverstoje Paul A. Johnsgard knygoje „Song of the North Wind", kurios pagrindiniai herojai yra baltosios žąsys, keliaujančios virš indėnų žemių Amerikos Šiaurėje. Toji knyga vienu metu buvo viena iš mano stalo knygų, ir aš ją, skirtą kito žemyno šiaurei, prisimenu savo gimtojoje šiaurėje, stovėdamas vienkiemio - dirbtuvės kieme šioje baltoje viską išbalinančioje tyloje. Ir šioji tyla - beveik bespalvė, tik balta, labai labai balta ir kartu šiek tiek pilka horizonto medžiuose ir giraitėse, ir truputį prislopintai žalia senose eglėse prie sodybos, - ir šioji tyla primena tai, kas man buvo it vienas skiemuo iš pasaulio, iš gamtos, iš meno estetikos elementoriaus.

Paul A. Johnsgard knygą baigia citata iš Naktinės indėnų navachų dainos; ir aš čia pažodžiui pakartosiu tą trumpą tekstą, kuris kadaise mane apšvietė :

„Tegul keliai veda juos į namus pėdsakais pasaulio,

Tegul jų sugrįžimas bus laimingas visiems.

Aš einu grožyje:

Prieš mane grožis,

Ir už manęs grožis,

Grožis virš manęs ir aplink mane.

Ir pabaiga graži.

Ir pabaiga graži".

Tai prisiminęs ir susiradęs tą citatą, aš norėčiau patirti tai, kas nebeįmanoma, - reinkarnuotis į vadinamųjų „pirmykščių" žmonių pasaulį ir patirti jų gamtos estetikos būsenas. Gal panašiai, kaip šią akimirką patyriau baltos tylos būtį ir estetiką, išsiskleidusią manyje ir save, ištirpstantį toje būtyje ir toje estetikoje, bet išliekantį savimi ir stovintį toje baltoje tyloje, tarp laukų, tarp stebėtinai gilių šios žiemos, šio vasario sniegų, lyg čia būtų ne Lietuva, o kokie Klondaiko sniegynai...

Ir šioj baltoj bežodėj ir pirmapradėj tyloj, stovėdamas ir gerdamas ją ir nenorėdamas nei tarti, nei girdėti kieno nors žodžių ar garsų apskritai, aš staiga pamatau, kaip lėtai, vos vos dvelkiant vėjūkščiui iš šiaurės, lyg kokia magiška skraistė ateina sniego siena.

Ji tokia tyli, kad net sunku patikėti, kiek daug toje sienoje sutelpa snaigių. Toji siena apsupa mane ir pro mane keliauja tolyn, į pietus, ir aš žiūriu ir skaitau tai, kas yra patys tikriausi baltos tylos balti žodžiai. Žodžiai be raidžių.

Jie krenta be garso, ir jų daug. Tiek daug, kad nėra jokių galimybių juos kokiu nors žmogiškuoju būdu suvokti ir įvardinti, išskyrus bežodį bekalbiškumą ir nuostabą, kad tame bežodžiame bekalbiškume ir slypi visata.

Ir aš esu grožyje, bekalbių krentančių bežodžių žodžių grožyje, tylaus totalinio snygio malstreme, kuris yra visur „aplink mane".

 

Alis Balbierius

2010-02-20

2010.02.17

Legalūs ekologiniai nusikaltėliai

Biržai yra garsus kraštas.

Ypač daug nuveikta ir kasmet nuveikiama ekologijos srityse.

Reikėtų Lietuvoj pradėti reitinguoti rajonus, kurie kuo daugiau prisideda prie aplinkos vizualinio ir kitokio skurdinimo. Šis „iškilių" vietos politikų kraštas tikrai būtų pirmaujančių gretose.

Tas skurdinimas slenka lėtai, lyg vėžys, lyg patologiška epidemija, bet niekas nenori suvokti ir išvysti jos masiškumo.

To pavyzdys - šiam kraštui jau „amžina" medžių problema. Dabar ji jau nuo pernykščių pakelių tvarkymo „žygių" daugiau susijusi su kelininkais, ne tik su pensininkais iš centro, kurie kartu su visagaliais bebrais reguliuoja piliakalnio pertvarkas.

Apskritai dalis biržiečių įgauna klasikinių graužikų - bebrų - bruožų, tvarkydami krašto želdinius - tiek rajone, tiek mieste.

Siūlau rajono visuomenei šiemet išrinkti kokį veikėją ir suteikti jam Metų bebro vardą.


 

Mane pašiurpino eilinis faktas, kad „su leidimu" - (blyn, kraštovaizdžio specialistės), nupjautas ąžuolas - vienui vienintelis plyname lauke ir neaugantis vidury kelio - netoli Kupreliškio.

Tas medis žavėjo kaip puošmena, jei kartais keliaudavau su draugais fotografuoti Kupreliškų apylinkių. Tas likęs medis šalia kelio buvo to viso gan skurdoko kraštovaizdžio akcentas, vizualinė ir atminties ašis toje gan nykioje erdvėje.

Tokie dalykai gali būti įvardinami tik kaip legalūs ekologiniai nusikaltimai. Biurokratinis ekologinis barbarizmas. Tai, mano galva, ne „smulkmena", o tendencija. Ir jis ne pirmą kartą toliau vykdomas, protestuojant visuomenei, į kurią „specialistams" ir „vadukams" yra nusispjaut.

Pagaliau, ar kas išvis šiame rajone turi kokią nors aiškesnę valdžią?

Tas pats su paveldu ar įžymių kultūros kūrėjų gimtinėmis. Deja, nematau jokio apčiuopiamesnio nei valdžios, nei visuomenės rūpesčio. Sąstingis prieš krizę ir dabar.

Regis, Biržuose nėra ir tikros gamtosaugos. Yra agentūra, yra regioninis parkas - bet ten tvyro amžina tyla. Ogi tiems kovotojams už gamtą dar mokami pinigai, kad jie kovotų. Kad plastiškai žiūrėtų į įvairias biurokratines taisykles, jas nusverdami realios gamtos labui. Kad bendrautų su visuomene, propaguotų ar reklamuotų gamtos vertybes, tam tikrą ekologinę ideologiją. Gaila, bet Lietuvoj gamtosauga ir atsakomybė tapo pernelyg išskaidytos ir biurokratizuotos.

Įtariai pradedu žiūrėti į ne vieną dabarties „ekologinį" projektą. Palaimintą visais centrų ir specialistų parašais. „Suderintą". Nes „suderinti" šiais laikais išmokome viską ir visur.

Pavyzdžiui, suklustu, kai skaitau apie būsimą Širvėnos ežero ir jo pakrančių valymą, kur kalbama ir apie „menkaverčių" želdinių pakeitimą „vertingais"... Tikras ekologas žino, kad gamtoj nėra menkaverčių dalykų - biosferos rate visi turi savo vietą ir tikslą, ir tų tikslų mes net nežinome.

Kalbu tai ne tik kaip koks rašantis ar fotografuojantis žmogus, paveiktas „sentimentų".

Sakau tai kaip žmogus, dalį gyvenimo skyręs gamtosaugai ir gamtotyrai. Ir man nesuvokiama, kas čia darosi, kodėl vietos kelininkų vadukas tvarkosi rajone kaip savo darže? Arba kodėl, pavyzdžiui, toks įspūdingas gamtos paminklas kaip Sandariškių ąžuolas rajono vadukų dėka kažkada staiga tapo nebe paminklu, o balažin kuo?

Čia tik keli pavyzdėliai - giliau pasikapsčius, galbūt taptų visai nejauku. Apskritai kalbant, dėl daugybės tokių faktų ir faktelių, dėl įvairių nemalonių tendencijų darosi gėda.

Labai gėda.

O Jums?

 

Alis Balbierius

2010-02-13

2010.02.08

Vasario magija

Vasario mėnesio vardas nuo „neatmenamų" laikų mano atminty yra pilnas kažkokios nenusakomos laiko kaitos magijos.

Magijos, kuri slypi žodžio gilmėje ir žodžio panašume į tai, kas šiuo metų laiku dar tik sapnuojasi, regisi kaip neįmanomybė. Bet puikiai žinome, kad toji neįmanomybė - pavasaris - vasara - vis viena ateis ar į v y k s, ir nesvarbu, ar žiema buvo gili kaip ši, ar beveik besniegė, ką jau ne kartą teko regėti ir patirti.

Tačiau šį mėnesį šie trys žodžiai - v a s a r i s - p a v a s a r i s - v a s a r a - staiga įgauna kitą prasmę, kalba apie kitą, kitokį laiko tekėjimą. Apie pasikeitimus, kurie prasideda kažkur bedugniausioje gamtos gilmėje ir kurie „iš išorės" dar beveik nepastebimi. Ir išsidėsto šie žodžiai mūsų sąmonėje kažkaip ypatingai, kažkaip magiškai, prisipildo semantinių ir gamtiškųjų prasmių, nuojautų, įžvalgų, ypatingos laiko pajautų estetikos.

Kodėl magija? Man regis, magiškumas pirmiausia susijęs su gamtos galiomis, jos gyvybiškumo ir gebėjimo stebuklingai kartotis, o kartojantis ilgainiui ir kisti, evoliucionuoti, persilieti iš vienų gyvų formų į kitas, kartu persiliejant iš gyvo į negyva, iš negyvo - į gyva - ir taip per amžius. Pagaliau magija pagal pagrindines ir ganėtinai pasenusias šio žodžio prasmes yra ne tik magų, burtininkų, žynių privilegija. Senieji magai išnyko, o naujieji dažniau yra šarlatanai, ieškantys sau avelių ir pragyvenimo šaltinių.

Magija man yra tai, kas nesuvokiama, paslaptinga, „iki galo" niekad nepažinu, pagaliau net ir „moksliškai" pažinus, nuo to tas magiškumas, pavyzdžiui, tavo ir mano gyvybės egzistavimas, netampa aiškesnis ar mažiau stebuklingas. Magija yra paslaptis ir tos paslapties estetika, intuityviojo pažinimo lavinimas ir tikėjimas, kad pasaulis yra stebuklingas. Nepaisant to, kad beveik visos mūsų socialinės sistemos nori įteigti mums priešingai, o pati visuomenės prigimtis savo labui siekia mus nuolat robotizuoti ir niveliuoti.

Aš nežinau nieko pasauly magiškesnio už Gamtą ir visas jos apraiškas. Nežinau ir nieko dieviškesnio, nes dieviškumas būdingas ne tik mūsų susikurtiems dievams, kuriuos žmogus kartais keičia į naujus, išduodamas senuosius. Vasarį, kada dienos vis pastebimiau ilgėja, pradedi iš tiesų visai kitaip jausti gamtos magiškumą.

Ten, kur po sniegu yra „žemė", ji pilna gyvybės „bombų" ir būsimų pavasario magijos reiškinių, nes tuoj tuoj vėl negalėsiu atsistebėti visa ko augimo, vešėjimo, atgimimo greičiu ir galia. Vasarį po sniegu bilijonai magiškų dalykų jaučia dangaus šviesulų pokyčius - kiekviena mikroskopinė, plika akimi neįžiūrima sėklelė „kalbasi" su tais kosmoso šviesulais. Kalbasi taip pat, kaip kalbėjos dar tada, kai nebuvo jokio homo sapiens, net jo užuominos, nes mes tarp gyvūnų ir augalų rūšių, kurias, deja, sparčiai „išgyvendiname" iš šios planetos, esame labai jauna rūšis. Agresyviausia rūšis, bet vis dėlto sugebanti jausti magiją ir gėrį. Ir nuolat balansuoti ant gėrio ir blogio lyno; šia prasme esame amžini oro akrobatai, ieškantys pusiausvyros ir amžinai jos nesurandantys. Patiriantys tik pusiausvyros- ekvilibriumo akimirkas.

Vasario vardo magija paveikia kasmet, prikeldama gamtiškąsias ir gamtotyriškąsias asmenines patirtis. Vasaris primena vieversius ant sniego, juodą, jau tuoktuvinį kovarnių juodį su metalo blizgesiu belapių medžių šakose. Kažkada ketverius metus regėtus ir neišdilsiančius paukščių sugrįžimus dangaus Via Baltica keliu - Ventės rage ar Kuršių nerijos praskrendančių sparnuočių kelyje - vasario pūgose ir atlydžiuose, kovo tirpsmuose ir balandžio ūkanose.

Esame tokie pat paukščiai, skraidantys savo keliuose daugiau dvasiniame lygmenyje, ir kartais mūsų sparnų plunksnas nušviečia tokia pat magiška šviesa, kokią ant savo sparnų jau greitai atneš grįžtančios gervės ar laukinės žąsys.

Ir žinau, kad bet kokio paukščio skrydis dangumi man visada bus magiškesnis už lėktuvo ar kosminio aparato skrydį.

Todėl, kad mes niekada tiksliai nežinome ir nesužinosime, kur ir kodėl tas paukštis skrenda...

 

Alis Balbierius
2010-02-06

2010.02.01

Dorovė praktiškai, arba kiek galima vogti?

Ar yra žmogus, nieko nepavogęs iš kito? Ar įmanoma sutikti asmenį, kuriam duoti yra palaimingiau nei imti? Anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, „esmė ne tai - vogs ar nevogs, esmė - kaip vogs. Kuo labiau gyveni dirbdamas, o ne vogdamas, tuo esi doresnis".

Žmogui vogti tapo lygiai tiek svarbu, kiek kvėpuoti, valgyti, eiti. Žinome įsakymą „Nevok". Ir galvojame - jei milijono nepaėmiau, vadinasi, nieko nepavogiau. Esu ramus.

Šįkart ne apie Dievo įsakymų neišmanymą, bet apie socialinę dermę, kuri vienus džiugina, kitiems trumpina gyvenimą.

Advento metu (netikintiesiems priminsiu - gruodžio mėnesį) prasideda gerumo psichozė. Visi TV kanalai, laikraščiai, žurnalai, net pranešimai bažnyčioje skalija apie gerumo darbus. Susidarytų įspūdis - jei padarei kokį gerą mažmožį, kaip ir pasiruošei Kalėdoms.

Reikia žmogų mokyti gėrio, bet iš gerumo tyčiotis nereikėtų. Daugelis gerų darbų apsiriboja mandarinų maišeliu ir šventiniu tortu, kuomet įteikus socialiai remtinai šeimai, nusifotografuojama laikraščiui, prieš tai pasidarius šukuoseną ir apsirengus „Nijolės" kailiniais. „Atlikau gerą darbelį, pasidariau reklamą, girkite mane, koks aš didvyris", - daugelis tyliai pagalvoja.

Visą gruodį girdėjome graudinančias istorijas apie sergančius kūdikius, mamos ir tėčio norinčius vaikų namų auklėtinius, apleistus senelius. Buvome raginti aukoti, remti, palaikyti. Geriausia - materialiai. Suprantu, kad Lietuvai reikia gydymo aparatų, bet ar kas pasidomėjo, kiek realiai jie kainuoja? Pritariu, kad vaikams reikia artimo žmogaus šilumos, bet negi naujas kompiuteris ar pietų stalas juos atstos? Suprantu vienišus žmones, bet yra kaimynai, bendruomenė, artimieji.

Negalime galvoti, kad paaukoję du litus, turime nustoti veikti dėl gerumo ir meilės.

Žmogui reikia būsto, maisto, rūbų. Bendravimo, dalinimosi, saugumo. Tačiau paties žmogaus užduotis ir yra siekti to, kas jam gyvybiškai svarbu. Būti aktyviam gyvenime.

Pasitaikė savaitgalių, kai tam tikrose parduotuvėse negalėjai praeiti, nes vargšams turėjai nupirkti to, kas būtiniausia ir nelabai. Džiaugėsi jaunosios ir senosios akcijų savanorės žmonių gerumu. Dalį prekių užfiksuoja, dalį pasidalija, likusiomis artimuosius pradžiugina.

Viena pakankamai jauna dviejų vaikų mama skundėsi, jog nusibodo iš labdaros duodamos perlinės kruopos. Ir vaikai nesidžiaugia užuodę jų kvapą virtuvėje. Šeima piktinasi tauta, valstybe, valdžia. Dirbti nenori (atseit darbo neranda, ieško dešimt metų), važinėja (ne pačiu seniausiu) automobiliu į darželį ir iš darželio, geidžia firminių naujų rūbų ir jaučiasi nelaiminga, nes ir vyras veltėdis.

Nesinori prisiminti chrestomatinio pavyzdėlio iš tarybinių laikų, tačiau daugelis žinome, jog net vaikai kolūkiuose išmokdavo „kombinuoti". Kas galėjo, tas tą ir pasiimdavo. Nevogdavo - tik pasiimdavo.

Yra šiuolaikinių pavyzdžių. Pažįstu katalikų šeimą, uoliai praktikavusią tikėjimą, kai jis buvo Lietuvoje draudžiamas. (Šiuo metu mažai kam reikalingas, nes uždraustas vaisius saldesnis). Šeima sekmadieniais eidavo į bažnyčią, melsdavosi. Prašė Dievo pinigų, laimės ir sveikatos. Žmona niekur nedirbo, o vyras dirbdavo daugiau valandų, nei esti per parą. Krovėsi turtus. Supirkdavo metalą, nelabai žiūrėjo, kaip ir iš kur kas ką atnešdavo, svarbiausia - pinigai. Pagaliau nusipirko mašiną, įrengė kelias signalizacijos sistemas, dažnai joje miegodavo (kad nepavogtų), pasistatė namą, nupirko žmonai deimantus, apipuošė vaikus auksais ir... tapo socialiai remtini. Visą tą laiką vaikai gaudavo nemokamą maitinimą mokykloje, už šilumą - kompensaciją, o iš darbo biržos - papigintą verslo liudijimą. Kad tik nereikėtų deimantų atiduoti į lombardą.

Pažįstu moteriškę, kuri visą savo gyvenimą atidavė ligoninės valgyklos gyvavimui. Virė, kepė, ruošė eilinius patiekalus ligoniams, „Stiklių" tipo - elitiniams gydytojams. Valgydino ir gimines bei kaimynus. Užteko visiems. Galvodavau, kada ji įklius, kada baigsis jos „verslas" ir pagaliau ligoniai gaus kotletą, kuriame bus ir mėsos. Trečias dešimtmetis prasidėjo šauniosios kulinarės karjeroje, o tiesos kaip nėra, taip nėra. Matyt, su vogtais produktais nurijo ir sąžinę.

Žinau, ką reiškia kuklus gyvenimas. Prabangaus dar neteko gyventi. Kad nepaklystum gyvenimo sunkenybėse, turi nusistatyti „lubas" (ribas). Tai padeda suvokti, kiek gali ir kiek reikia dirbti bei užsidirbti. Supranti, kad naujas mobilusis telefonas, naujas automobilis, naujas butas ir mėnesio kelionė į JAV nebūtinai yra norma, kurios turi siekti ir laikytis. Daugelis per kelerius metus įpratę gerai gyventi, šiandien savo įnorių sunkiai atsisako.

Kas sakė, kad visi šeimos nariai turi turėti mobiliuosius telefonus ar automobilius, kam reikalingi keli televizoriai ir kompiuteriai, ištaigingos puotos? Reklamų agentų darbas - siūlyti, o mūsų - suvokti, kam to reikia.

Šiandien žinau, ką reiškia Lietuvoje gauti minimalų atlyginimą. SODRA ir VMI visuomet mielai atskaičiuos savo dalį (kadangi nuo 800 litų tai padaryti nesudėtinga, o vienas kitas milijonas kartais ir pasiklysta). Tad visiems atidavus duoklę, šis tas lieka. Tačiau tokio uždarbio vertas darbas mažai kam įdomus. Sunku rasti žmogų, kuris mokėtų dirbti. Dar sunkiau - kuris norėtų.

Vienoje parapijoje pakviestas dalyvavau akcijoje, darančioje gerus darbus. Uoliai pirkau produktus, dėdavau į maišus, dalindavau vargšams. Dažnai matydavau nelaimingus veidus, labdaros produktus, iškeistus į „samagoną" ar pilstuką, ir labai retai laimingus. Gyventi iš labdaros ir nieko nedaryti, kad būtų kitaip, yra vagystė. Lygiai taip pat kaip pasinaudoti kvailai suformuluoto įstatymo spraga ir pasinaudoti kitų lėšomis, taip apgaunant valstybę - mane ir tave, garbusis skaitytojau.

Vienoje labdaros įstaigoje prieš kelerius metus susipažinęs su popieriais, kuriuose buvo įrašyta asmenų, prašančių kruopų ir aliejaus iš ES, nustebau veltėdystės sindromu. Tai nebuvo tik socialiai remtini ar neįgalūs. Paaiškėjo, kad daugelis, norintys ir galintys dirbti, už mažą darbelį nori atlyginimo tokio, kokio pats nė nesugalvotum.

Supratau neįgalų valstybės valdymą, tinginių ir bedarbių jaukinimo politiką, nuo mažų dienų vaikų skatinimą reikalauti ir nieko nesistengti (kaip vaiknamyje ar pensionate).

Įdomu, kas nutiktų šalyje, jei labdaros ir pašalpų būtų atsisakyta? Viliuosi - pradėtume gyventi. Visi. O daliai asmenų tiesiog nebereiktų „legaliai" vogti. Taptume doresni.

 

Andrius Šukys,
Kunigas
2010-01-30

2010.01.28

Mažesnio vilčių išsipildymo metai

Sunkmetis jau tęsiasi it ledynmetis, tačiau dar ir dabar per savaitę iš kažkur „atsiranda" kokie 7-8 tūkstančiai bedarbių. Darbas daugeliui žmonių šiandien šviečia kažkur aukštumoj lyg Dievo ar Absoliuto sąvokos, tų sąvokų vaizdiniai. Ir aš bandau įsivaizduoti sąlyginai jauną šeimą, kur abu sutuoktiniai neturi (neteko) darbo, o jų namuose krykštauja vaikai...

Darbas sunkmečiu iš tiesų daugybei žmonių tapo lyg dievas, kuris niekada nepasirodo, o jei dar tas „labai vidutinis" žmogus neturi kokių profesijų popierėlių ar šiaip yra nelabai gabus ir iniciatyvus, tas „dievas" gali kartais ir niekada nepasirodyti... Europos Sąjungoje šiuo metu yra tiek bedarbių, kiek jų užtektų 4-5 Lietuvoms apgyvendinti, nors kai kuriuose šaltiniuose teko skaityt, kad pernai bedarbių ES buvo... per 21 milijoną, o tai jau būtų ir 7 Lietuvos. Bandant aprėpti Lietuvos bedarbystės panoramą, kuri tikrai yra platesnė už oficialią statistiką, savo mintyse mes galime pastatyti solidų šimtatūkstantinį miestą, kuriame niekas iš darbingųjų nedirba - ir - dar pridėti tuos, kurie turi teisę nedirbti (pensininkai), ir tuos, kuriems dirbti dar anksti (vaikai, moksleiviai). Plius - dar daugybė kitų variantų - ligos, invalidumai, sėdėjimas „cypėse" ar emigravę bedarbiai, kurie neturi ar neranda darbo už šalies ribų ir pan.

Ir tas nedirbančiųjų miestas pasaulinio nedarbo laikais mūsų šaly arba, kaip visada su ironija rašydavo ar užstalėj ištardavo a. a. rašytojas Ričardas Gavelis, „šitoj šaly" - išaugtų iki neįtikėtinų dydžių, gyventojų skaičiumi aplenkdamas mūsų sostines ir kitus centrus... Tik vargu bau ar tokį „nedirbančiųjų" miestą kada nors tiksliau apskaičiuoja mūsų statistika, nes, kiek teko patirti, sunkoka būna susigaudyti bet kokiuose įvairių ministerijų ir departamentų interneto puslapiuose, jei staiga tau prireikia kokių nors ką nors apibendrinančių faktų - pavyzdžiui, apie bedarbystę ar paveldą.

Iš tiesų, mažesnį šių metų vilčių išsipildymą bent jau buitiniame lygmenyje (elementarusis pragyvenimas ir išgyvenimas, pramogos, etc.) savaime nulemia visi taupymai ir daugybės rinkos sričių apmirimas arba susitraukimas. Visi tie nauji pabrangimai, pensijų ir algų sumažinimai, mokesčių padidinimai, regis, šiemet it bumerangas skries į žmones. Į konkrečius žmones, ne į visuomenę ar tautą apskritai. Šie metai turėtų būti sunkiausi gyvenantiems žemiau arba šalia skurdo ribos, taip pat ir niekaip Lietuvoj nesusiformuojančio vidurinio sluoksnio žmonėms.

Pagal visus simptomus, tendencijas, nuogirdas ar nuojautas, taip pat ir oficialias ekonomistų prognozes šie metai greičiausiai taps žmonių krizės metais. Krizė dar pernai apėmė valstybę ir ekonomiką, t. y. valdžios ar verslo instancijas, šiemet ji arčiausiai ir baisiausiai priartės prie įvairiausių sluoksnių žmonių. Priartės prie kiekvieno individualiai. Baisiausiai todėl, kad daugelis minios instinkto apimtų žmonių trokšta kaip nors išreikšti savo nepasitenkinimą valdžiomis ar net nepriklausomybe ir ieško „kaltų", o tų kaltų ar kvailių valdžioje iš tiesų pasitaiko. Baisiausiai dar ir todėl, kad „karpant ir taupant" vis dėlto labiausiai nukenčia tie, kurie mažiausiai turi.

Nepaisant to, kad daugelį vilčių daug kam teks atidėti ir galvoti apie išgyvenimą, nepaisant kai kurių niūrių (20 procentų tikimybės) prognozių apie galimą krizės atkrytį mums nėra taip blogai kaip kokiame Haityje po žemės drebėjimo. Palyginus su Haičiu, mūsų krizė - sunkmetis - dar „tobula". Mūsų namai tebestovi, o žemė... neprasivėrusi.

O mažesnio vilčių išsipildymo metuose, apriboję kai kuriuos hedonistinius ar nebūtiniausius poreikius, tegalime sėti ir didesnių vilčių sėklas, mokydamiesi kantrybės ir užsispyrimo, taip pat ir to seniausio gamtiškojo tikėjimo apie atgimimą iš augalų ir medžių sėklų, gebančių ilgai iškęsti speigą ar sausrą.

Ir sudygti bei suvešėti, kai ateina pavasaris.

Nes pavasarių dar niekas neprivatizavo ir nemonopolizavo; ir pavasarių neveikia jokios ekonominės ir socialinės krizės.

 

Alis Balbierius
2010-01-28

2010.01.25

Ilga kaip šimtmečiai kadencija

Jeigu kas paklaustų, kiek metų Regimantas Ramonas merauja Biržuose, pirmoji į galvą atėjusi mintis būtų - ilgai.

Nors į pabaigą eina tik antroji kadencija, bet ji, perfrazuojant Čingizą Aitmatovą, atrodo ilga kaip šimtmečiai.

Vadinamieji R. Ramono laikai į Biržų istoriją turėtų įeiti kaip nykūs, beveidžiai, su sovietinės nostalgijos ir diktatoriškų (senatvinių?) kaprizų protrūkiais.

2003-aisiais biržiečiai į valdžią rinko inteligentišką socialdemokratą, kuriam rajono reikalai, atrodo, rūpėjo ne mažiau nei šeimyninis sodas su nameliu.

Iš pradžių lyg ir būta noro rinkti komandą, kuri įvestų bent elementarią tvarką savivaldybės administracijoje. Gražiai kalbėta apie prioritetus, valdžios veiklos viešumą, skaidrumą ir kitokias siekiamybes.

Dėl Biržų bėdų, suprantama, ilgokai buvo kaltinta buvusi rajono valdžia.

Tačiau naujoji mero komanda, kurią vienytų idėjos, ideologija, principai, taip ir nepasirodė.

Šalia rajono vadovo atsirado naujų veidų, bet Biržų veidas nuo to iš esmės nesikeitė.

Giminystės, draugystės, turtiniais ir kitokiais ryšiais bei interesais susisaisčiusios grupės čia valdė ir tebevaldo. Jose svarbiausia - lojalumas ir ištikimybė vadui.

Biržiečiai dar pamena rajono valdžios kurioziškas keliones į Kurską anais, Vytauto Zurbos vadovavimo laikais. Tarptautines draugystes lydėjo istorijos apie viename prekybos centre į skirtingas puses dėliojamas mero kojas, apmautas vilnonėmis kojinėmis, arba apie avinų kepimo orgijas.

Kiek tuose pasakojimuose būta tiesos, o kiek įvykių dalyvių ir stebėtojų fantazijos - sunku pasakyti. Tuo metu informaciją apie rajono vadovų veiklą gauti būdavo sudėtinga. Nors Lietuva skelbėsi esanti laisva ir demokratiška, tačiau būtinybė informuoti visuomenę Biržams tada atrodė kaip erezija.

Žinios iš savivaldybės išeidavo tik „teisingos", t. y. propagandinio pobūdžio, ir jomis būdavo maitinama „teisinga" žiniasklaida.

Propaganda abejoję ir kitokios informacijos ieškoję žurnalistai buvo negailestingai spirginami - kaip kadaise eretikai ant laužo.

Kas nuo to laiko pasikeitė? Kažkur skaičiuojamas civilizuotos šalies kūrimo dvidešimtmetis. Bet tik ne Biržuose.

Esame tiesiog įstrigę aname laike.

Antraip argi leistume išsirinktam merui sėsti į nežinia kieno automobilį ir su grupele „savųjų" išsikomandiruoti į Baltarusiją?

Ar rinkėjus gerbiantis politikas neturėtų skubėti jiems paaiškinti, kas ir kodėl jam parinko transporto priemonę, kuria jis vyko į užsienį atstovauti Lietuvos rajonui? Kaip savivaldybės delegacijoje atsidūrė vieno „uabo" atstovė? Kas ir kam šiuo atveju teikė paslaugas ir kaip už jas atsilyginta?

Jeigu iš tiesų būtume piliečiai, netylėtume ir tada, kai mero paklausus, kiek kainavo Biržų savivaldybės reklama savaitraštyje „Veidas", ryšių su visuomene specialistė praneša, jog savivaldybė nemokėjo nieko.

Kaip žinia, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose. Kas mokėjo už reklamą ir kam liko skolinga savivaldybė - paslaptis. Ir tų paslapčių savivaldybėje vis daugėja.

Dar prieš pusantro šimto metų Abraomas Linkolnas šmaikščiai perspėjo, kad visus žmones galima kvailinti kurį laiką, kai kuriuos žmones - visą laiką, bet neįmanoma kvailinti visų žmonių visą laiką.

Bet viešųjų ir privačių interesų raizgynėje besipainiojančiam Biržų merui turbūt atrodo kitaip.

Tokiu atveju jis turėtų sulaukti savo komandos pagalbos. Bet ponui ištikimų prisiplakėlių kuopelė su visuomene žaidžia katę ir pelę.

Žaidimai, žinoma, gražu. Ypač vaikams ir suvaikėjusiems.

Galbūt todėl mero darbotvarkėje, kurią primygtinai visuomenei siūlo skaityti savivaldybės klerkai, praėjusią savaitę dominavo susitikimai su mokinukais.

Bėda ta, kad su įdomiąja mero darbotvarke galima susipažinti tik internetinėje svetainėje. O internetas, kaip žinia, dar nėra kiekvieno kaimo senolio žaislas. Dėl šios priežasties jie negalėjo pasigrožėti, kaip rajono vadovas Sausio 13-ąją su „savųjų" būreliu prie Nepriklausomybės paminklo minėjo Laisvės gynėjų dieną. Apie tai, kad meras su raudonais gvazdikais rengiasi pagerbti Nepriklausomybę, buvo skelbta tik savivaldybės internetiniame tinklalapyje.

Užtat apie Kalėdų eglutės įžiebimą žinojo visi - ir mažieji, ir senoliai. Mat į šį neeilinį renginį visuomenė buvo pakviesta per spaudą. Būtent žaisliukais ir lemputėmis papuoštai eglei milijonus kainavusioje miesto aikštėje skirta garbingiausia vieta. Jos pakraštyje glaudžiasi Nepriklausomybės paminklo kopija, o komunalinio ūkio patvory jau dvidešimt metų guli R. Antinio kūrinio originalas.

Tokia mero ir jam garsiai bei tyliai pritariančiųjų valia.

Išties ilga kaip šimtmečiai šioji kadencija. Kaip ir buvusioji. Kaip ir būsimoji.

O ar kitokios nusipelnė sustingusiame laike įstrigę inkliuzai?

 

Rasa Penelienė
2010-10-23

2010.01.22

Tikyba be starto, arba kalbėti širdimi

Tikybos mokymo 20-mečiui.

 

Ar atsimenate, kada pradėta dėstyti tikyba? Atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet, kai nebuvo vadovėlių, metodikos, programų ir mokytojų. Kilnus pasiryžimas ir dar gilesnis sąmojis: mokyti neišmokus, skleisti tikėjimą su juo nesusipažinus, liudyti neišgyvenus patirties.

Tikybos mokymui šiemet - dvidešimt. Kuklus, mielas, lauktas jubiliejus. Ta proga apkarpytas valandų skaičius mokykloje, sumažintas atlyginimas, prileista daug programų, kasmet (arba kas keleri metai) keičiami vadovėliai, nauji pratybų sąsiuviniai, keistokos metodinės priemonės.

Leisiu prisiminti vaikystę ir pasidžiaugti tikybos mokymo pradžios startu. Pastarasis, beje, sėkmingas esti tada, kai jam gerai pasiruošiama ir laiku pradedamas bėgimas. Mano aprašomu atveju tokio starto nebuvo.

Buvau penktokas, prieš vasaros atostogas kartu su klasės draugais pionieriais nusifotografavęs bendroje nuotraukoje. Prasidėjus mokslams rudenį, raudonosios skarelės buvo uždegtos ir paleistos pro trečiojo aukšto langus. Tai - ženklas atėjusios Nepriklausomybės. Tais metais naujai atsiradęs tikybos dalykas atrodė keisčiau, nei kasdien kalama rusų kalba ar mankšta prieš pamokas.

Per septynerius metus (kol baigiau vidurinę mokyklą) tikybos mokytojai keitėsi kone kasmet. Tikėjimo - netikėjimo tiesų mokė kiekvienas, kuris bent mokėjo užpildyti klasės dienyną. Nedaugelis naujosios disciplinos mokytojų buvo specialistai, nedaugelis kažką išmanė. Svarbiausia, neatpurtė nuo tikėjimo.

Laikas ėjo. Atsirado vadovėliai, pratybos, sistema. Klasės skilo į „tikybininkus" ir „etininkus". Vieni su kitais diskutuodavome, ieškodami sąsajų, skirtumų, esmės. (Tuomet mokiniams šis tas rūpėjo mokykloje!). Keletas mokytojų patiko. Jų ieškojimai, liudijimai, įžvalgos formavo požiūrį į gyvenimą, tiesą, Dievą.

Nebuvo lengva ir mokytojams. Šią tiesą suvokiau neseniai, paragavęs tikybos mokytojo duonos.

Dorinio ugdymo tikslas - ugdyti moraliai mąstančią ir veikiančią asmenybę. Nuo pirmosios klasės tėvai atsakingai turi parinkti savo vaikui vieną iš disciplinų: tikybą arba etiką. Tai nevaržoma laisvė, tačiau tokio parinkimo principas yra klaidingas. Renkantis visada žvelgiama į tai, kur mažiau reikia dirbti arba kas yra naudingiau. Kodėl mokinys negali mokytis ir etikos, ir tikybos?

Galvoti, kad tikyba reikalinga tik tikintiesiems, nėra pats teisingausias išmąstymas. Abi disciplinos pažintinės. Ir vieno, ir kito dalyko esmė - kalbėti apie žmogaus vertybes. Tad mokomės būti dori, bandome atskirti gerus ir blogus įpročius, mokomės pajusti teigiamus emocinius išgyvenimus.

Etikos disciplina nėra konfesinė. Ji grindžiama humanistine žmogaus ir gyvenimo samprata. Moksleiviai brandinami tradicinėmis krašto ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis.

Tikybos mokymas yra konfesinis. Tikybą moko Bažnyčios įgalioti asmenys. Baigę mokslus, lankantys seminarus, remdamiesi Katalikų bažnyčios doktrina ir Šventojo Sosto rekomendacijomis. Tikybos mokymo tikslas - padėti mokiniams pažinti krikščioniškas vertybes ir paskatinti jomis grįsti savo asmeninį bei bendruomeninį gyvenimą. Svarbus etinių, egzistencinių, socialinių, kultūrinių klausimų svarstymas tikėjimo šviesoje.

Kalbėdamas tėvų katechezėje (susitikime su suaugusiais), sutinku begalybę nuomonių. Keletas jų papildys svarstymus, pailiustruos pamąstymus.

„Parinkau vaikui tikybą todėl, kad pati į bažnyčią nevaikštau kas sekmadienį, maldaknygių neskaitau. Nueiname tik per didžiąsias šventes. Norėčiau, kad vaikas žinotų elementarius dalykus, maldeles, kad ateityje pats galėtų pasirinkti, kas jam priimtina, o kas ne", - svarsto mama, neseniai nuvedusį pirmokėlį į mokyklą.

„Aš esu visiška ateistė. Tačiau dukrą leisiu į tikybos pamokas vien dėl to, kad paruoštų Pirmajai komunijai. Tikiu ar netikiu, bet kas priklauso, tą turiu padaryti: pakrikštijau, „prileisiu" prie komunijos, „pabermavosiu". Niekam tas dar nepakenkė. O toliau tegul žinosi", - teigė mama, susirūpinusi vaiko „sutvarkymu".

Ilgą laiką (net ir dabar kai kuriose parapijose) manoma, kad tikyba skirta pasirengti sakramentams. Toks suvokimas yra klaidingas. Melstis, skaityti Šventąjį Raštą, eiti į bažnyčią, suvokti šv. Mišias yra tėvų užduotis, pareiga ir atsakomybė. Viso to tėvai turi savo vaikus mokyti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Klaidingai galvoja ir mokytojai, rikiuodami vaikus bažnyčioje, vartydami maldynėlius ar vietoj tėvų vesdami vaikus į Dievo namus. Nevalia (o gal savotiškas nusikaltimas) atimti tėvų pareigą iš jų pačių.

Tikybos pamokos neturi parengti mokinių sakramentams ar dalyvauti religinėse apeigose. Netikintys moksleiviai, lankantys tikybos pamokas, per jas privalo bent kultūriniu lygmeniu susipažinti su krikščionių tikėjimo esme, krikščioniškąja etika, Bažnyčios sandara, jos mokymo bei šventimo pagrindais, taip pat su kitomis religijomis.

„Atvirai sakant, tikėjimo perdavimas priklauso tėvams. Jie turi skiepyti savo vaikų dvasingumą, ugdyti tradicijas, mokytis iš praktinio pavyzdžio. Vaikas, kuris gyvena su mumis, yra mūsų kūnas ir kraujas", - savo įžvalgas dėstė šeimos tėvas.

Nuolatinis tikybos dėstymas mokykloje ir metinis Sakramentų rengimas parapijoje yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys dalykai. Rengiantis Sakramentams svarbiausias tėvų dalyvavimas, primenant jų pareigas, mokant juos tikėjimo sklaidos, raginant suvokti, kad tik nuo jų priklausys dvasinis vaiko gyvenimas. Palikti tėvus nuošalyje reikštų tą patį, kas prieš dvidešimt metų buvo pradėti dėstyti tikybą be mokytojų, vadovėlių ir elementaraus suvokimo.

„Parinkusi dukrai tikybos pamokas, išsigandau, jog jų dėka nyksta tikėjimas. Mergina Pirmajai komunijai ruošiasi kaip naujametiniam karnavalui", - nerimavo viena moteris. Iš tiesų būtina atsisakyti rengti profanines pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo šventes kaip iškilmes.

Neužtenka metinės prabangių suknelių ir smokingų šventės. Reikia kasdienio susitikimo, dalijimosi, gerų patirčių liudijimo. Ir meilės tikėjimui, Dievui, Bažnyčiai.

Tikybos mokymas reikalauja gilaus ir esminio pasiruošimo. Būti tikybos mokytoju - didžiulė misija sekuliarizmo apsuptame pasaulyje. Ir nebereikia vis naujų vadovėlių, įmantrių programų, nuo gyvenimo praktikos nutolusių pratybų. Atėjo laikas kalbėti širdimi.

 

Andrius Šukys,
Kunigas
2010-01-21

2010.01.18

Visaip žydinti žiema

Kitaip neįvardinsi to, kas dabar šioj žiemoj dedasi.

Žiemos žydėjimas kaip „senovėje", o tą senovę mes dažniausiai prisimename kaip žiemas su pakankama sniego danga rogėms ir rogutėms, slidėms ir šiaip akiai paganyti.

Taip pat žinome, kad po storesne sniego danga niekas neįšąla ir neperšąla - žiemkenčiai ir rožių krūmai, pavasarį pabundantys geltoni drugeliai citrinukai, skraidą virš tirpstančio sniego. Bilijonai mažų ir didesnių gyvybės formų, prisitaikiusių žiemoti ir išbūti.

Tad žiema mūsų sąmonėse archetipiškai „lietuviška", jog net nesvarbu, kad tokia pat žiema yra pas kaimynus, kad ir latvius ar gudus. Tik retai bepamatysi roges ir arklelį, dar rečiau - slidininką... Kas išnaikino slides? Internetas ar automobiliai, ar tinginystė, ar pagaliau tai, kad tokios gražios žiemos mūsų kraštuos tapo retenybe? Kad galbūt tokių dienų, kurios yra dabar šiame apšerkšnijusiame ir visiškai vizualiai pakitusiame pasaulyje, gali ilgai ilgai nebebūti. Nes tokiomis žiemomis, regis, gali pamiršti ir visai realų klimato atšilimą, kitas ekologines baimes, kurios, deja, nerūpi daugybei žmonių, besisukančių savo standartinių išgyvenimų ir buities rūpesčių voveriškuose rateliuose.

Ši žiema žydi visaip ir visur.


 

Žiema visada yra ne tik baltas žydėjimas, bet ir entropinis šaltis, primenantis gamtos stichijų galią. Nupūstų kas trapų planetos biosferos šydą - mes iškart suledėtumėme, nepaisant visų mūsų dujų ir naftų atsargėlių, „pažabotų" atomų galių. Už mūsų biosferos ribų - tikra šalčio, tikra tamsios kosminės žiemos begalybė ir galbūt jokio baso, žmogiškos formos dievo, vaikščiojančio po žvaigždžių laukus...

Kaip mitą atmenu istorines žinias, kaip gal prieš kokius du šimtus metų, kai kartais užšaldavo Baltijos jūra, per ją keliaudavo rogėmis, o ant storo ledo iš tos pačios medžiagos statydavo nakvynės namus, savotiškus viešbučius ir smukles...

Gražios ir gilios žiemos yra visada lazda su dviem galais. Bet mūsų klimato zonos žmonių psichologija, gyvenimo ciklai ir net kultūra bei estetika yra susijusi su žiemomis.

Manyčiau, kad didžioji dalis to, ką mes vadiname tautosaka, gimė tuo metu, kai už prastos kokybės langų ir langelių švytėjo visaip žydinčios gilios žiemos (spalviškai - su raudona sniegenos širdele ir juodu kranklio, rymančio it priminimas apšerkšnijusio medžio viršūnėje, simboliu), nors ir senovėje pasitaikydavo besniegių, šiltų žiemų, kai klimato atšilimo niekas net sapnuote nesapnavo.

Žiemos estetika, jos šaltyje ašarą išspaudžiantis grožis yra neatskiriama mūsų dalis. Mūsų sielų ir to, ką vadiname tautiškumu, dalis.

 

Alis Balbierius
2010-01-16

2010.01.14

Neremsiu labdaros akcijų socialiai remtiniems, brangieji

Vis dažniau viešoje erdvėje kalbama apie visuomenės supriešinimą ir socialinę atskirtį, o prieš šventes prašoma paremti socialiai remtinus asmenis.

Jau seniai nebedalyvauju ir nedalyvausiu jokiose labdaros akcijose. Nors jei turėsiu iš ko, tikrai vargstančiam padėsiu.


Bijau, kad greitai su žiburiu reikės ieškoti socialiai remtino asmens statuso neieškančių asmenų, nes paprasčiausiai kitokiems būti šioje valstybėje neapsimoka.

Nepriklausomoje Lietuvoje baigia užaugti karta, įpratusi gyventi iš pašalpų, mokanti naudotis visais įstatymo leidžiamais valstybės, tai yra visų mūsų dirbančiųjų, pinigų melžimo būdais.

Kiek šiandien Lietuvoje yra socialiai remtinų asmenų todėl, kad jie ne tik neieško darbo, bet ir nepageidauja, kad jis būtų pasiūlytas?

Turiu liūdną trejų metų patirtį bandant susirasti žmogų, kuris galėtų prižiūrėti sodybą kaime.

Nieko gero nedavė paieška Darbo biržos registruotų bedarbių asmenų kartotekoje. Žiūrėdama į esamas pavardes aptikdavau asmenis, kurie registruojasi Darbo biržoje, gauna socialines garantijas bei pašalpas, tačiau realiai darbuojasi pas ūkininkus ar miške. Tačiau pagal oficialias pajamas jie - socialiai remtini.

Vienas Darbo biržos pasiūlytas vyrukas atvyko ir iškart parašė jį įrašyti kaip neatitikusį kvalifikacijos. Pirmi jo žodžiai atvykus buvo ne padėka už siūlomą darbą.

„Kuo aš jums užkliuvau?" - priekaištavo vyrukas. Esą jam, du aukštuosius baigusiam bedarbiui, bet koks darbas netiksiąs - mažiausiai jis dirbtų mero pavaduotoju arba mokyklos direktoriumi. Tiesa, pamiršo pridurti, kad per septynerius nedarbo metus jau seniai turėtas kvalifikacijas prarado.

Įdėjome skelbimą į laikraštį. Sulaukėme daugybės skambučių. Skambino vaikai, jų tėvai, moterys ir retkarčiais- norintys dirbti vyrai.

Pastarieji keli ir pasirodė. Bet paprašė tokio užmokesčio už darbo dieną, kad net dviese su vyru dirbdami kartu sudėję tokių pajamų negauname.

Nė vienas skambinusysis nepaklausė, ar siūlomas darbas legalus. O pasiūlius nė vienam tai nebuvo aktualu. Tik vienas kitas domėjosi, koks bus darbas. Pirmiausia domindavo atlyginimas. Ir tik vienetai visų pirma paaiškindavo, ką sugeba.

Keisčiausia situacija buvo tuomet, kai kelis kartus talkininkavusiam sodyboje jaunam bedarbiui pasiūlėme įsidarbinti oficialiai.

Jis surado begalę priežasčių, kodėl to padaryti negalima. Jis negaus vienkartinės pašalpos, neteks ilgalaikio bedarbio statuso ir teisės į būsto šildymo kompensaciją, jam teks mokėti didesnius alimentus dukros išlaikymui, o galiausiai - jo pensininkei mamai neliks nemokamo kelialapio į sanatoriją.

Vyrukas nebepasirodė po to, kai pasakėme, kad nelegalo laikyti nepageidaujame. Vadinasi, turi iš ko gyventi?..

Sakoma, socialiai remtiniems žmonėms reikia bet kokios paramos? Ar tikrai?

Susikaupė keli maišai išaugtų, tačiau, mano požiūriu, nenuskalbtų vaikų drabužėlių ir žaisliukų.

Geranoriškai pasiūliau kaimynystėje gyvenančiai ir visus socialiai remtino asmens požymius atitinkančiai daugiavaikei moteriškei.

Didelio dėkingumo neparodė. Paprašė prieš atvežant tuos rūbelius atrinkti - esą jai reikia tik gražių.

Po kiek laiko juos atidaviau vaikelio susilaukusiai savo pažįstamai. Kaip ji džiaugėsi juos gavusi... Pagal valdžios nustatytus standartus ji - ne socialiai remtina, prieš išeidama į dekretines atostogas ilgus metus dirbo vienoje įstaigoje. Kaip ir jos vyras. Tačiau kraiteliui pinigų trūksta...

Vieną rytą važiuoju į darbą, paimu pakeleivę. Moteris sako važiuojanti į kalėdinės eglutės šventę, skirtą socialiai remtinų šeimų vaikams. Ją gausiai parėmė verslininkai, geros valios žmonės.

Pasirodo, neįgalų vaiką auginanti moteris jį veda į savaitinį darželį. Gauna vos ne tūkstančio litų išmoką už vaiko slaugą. Klausiu, ar daug sumoka už darželį. Ogi nieko, nes yra socialiai remtina ir augina neįgalų vaiką.

Sakau, tai gal kur nors dirbate tą laisvą savaitę, kol vaikelis ugdymo įstaigoje? „O kam, juk aš vaiką prižiūriu", - nustemba.

Ir iškart padejuoja, kad vienas ūkininkas jos krūmus griovyje kirtusiam vyrui temokėjo po trisdešimt litų per dieną. Tarsi tam ūkininkui tie trisdešimt litų iš dangaus byrėtų.

O argi daugiau gauna po dvylika valandų prie kasos aparato stovinčios pardavėjos?

Pasisiūlau vargšę moterį nuvežti iki darželio, kad padėtų vaikeliui pasiruošti laukti Kalėdų senelio. Juolab - savaitės vidurys, seniai jis mamos nematė. „Ne, - sako ji, - išleiskit mane mieste. Reikalų dar turiu, o eglutė tik po pusvalandžio".

Kaip galiu suprasti ir užjausti tą socialiai remtiną moteriškę, kai pati savo vaikų darželių ir mokyklų Kalėdų eglučių šventėms išleidžiu per pusantro šimto litų?

Kaip galiu nepykti ant tų vadinamųjų socialiai remtinų, kai gaunu raginimą sumokėti papildomus mokesčius SODRAI, nes turiu tiesioginį darbą ir ūkį?

Negaliu kas rytą skubėdama į darbą be pykčio žiūrėti tik į du mieste sunkmečiu statomus pastatus - naujus milijonus litų kainuojančius būstus socialiai remtiniems bei Darbo biržą.

Jau kelerius metus mes remontuojame savo namus - po kruopelytę. Nes pasamdyti firmos ir sutvarkyti viską iš karto neturime lėšų.

Pro mano namus jau kelerius metus važinėja vis kitais neregistruotais automobiliais girtas ir be vairuotojo teisių socialiai remtinas kaimynas. Policija kartkartėmis sustabdo, konfiskuoja mašiną, teismas skiria baudas. Bet mėnesį pasėdėjus areštinėje, pavalgius už dyka, baudas valstybė nurašo.

Galvoju - jei šitaip mane, darbą ir šiokio tokio turto turinčią pagautų, nuluptų devynis kailius.

Važiuoju sykį pro seniūnijos pastatą, matau daug mašinų, galvoju, gal kokia mugė? Automobiliai prabangūs, net trečio modelio BMW ir „mersas" kiek senesnės laidos stovi.

Pasirodo, suvažiavo nemokamų kruopų vargstantieji pasiimti. Žinot, sunkmetis... Ir dar piktinasi išeidami, kad aliejaus nėra.

Gal tarp tų ratuotų ir buvo koks tikras vargšas. Bet kaip socialiniams darbuotojams juos atrinkti, jei popieriai sako ką kita.

Prieš kurį laiką buvau pas vieną pažįstamą. Jos sandėliukas pilnas prikrautas kruopų, ant maišelių - užrašai, rodantys, jog tai ES parama.

Sakau, kam tau tiek? O ji - kaip nepirksi, jei paramos gavėjai už pusę kainos parduoda. O ji pati ne socialiai remtina - dirba kultūros įstaigoje. Bet taupo, nes alga maža.

O kas už tas neva nemokamas kruopas ateityje mokės valstybėms - donorėms?Ar ne aš ir kiti, legaliai dirbantys ir neremtini?

Su vyru prie jūros vaikus nuvežti tegalim vos dukart per metus vienai dienai. Nes nėra laiko. Jau seniai žadam nuvežti į vandens pramogų parką. Bet irgi laiko, o kartais ir atliekamo lito pritrūksta.

Skaitau spaudoje, kaip verslininkai apmoka keliones prie jūros socialiai remtinų šeimų vaikams... Smagu.

Ne, nedalyvausiu labdaros akcijose, brangieji. Nes šiandien sunku besuvokti, kas labiau socialiai remtinas ir reikalingas visokeriopos paramos - ar niekur oficialiai nedirbantis ir net nebandantis dirbti, bet pašalpas ir kitokias paramas iš mano uždirbtų pinigų gaunantis asmuo, ar aš, kuo daugiau dirbanti, tuo vis didėjančius ir naujus mokesčius mokanti moteris, iš kurios valstybė vis dažniau pasišaipo savo įstatymų grimasomis.

Sakot, kam man to reikia, kodėl nedarau kaip visi, kam plėšausi? Ogi savigarba neleidžia.

Nes nenoriu, kad mano vaikai ateityje su ištiesta ranka klaustuko poza prie valstybės iždo stovėtų.

 

Kristina Grigaitė
2010-01-14

2010.01.11

Šerkšnas ir neaprėpiamybė

Ankstyvą žiemos rytą prieš aušrą staiga pamatai šerkšną pro ryto rūką. Ir žinai, kad rūkas toliau augins vis didesnius šerkšno kristalus šakų erdvėje ir ant žemės, ant gamtos ir žmogaus daiktų. Ir visa tai jauti tiesiog fiziškai ir tiesiog intuityviai, kartu ir protu suvoki - regi lėtai plaukiant debesis virš to rūko, tarp jų kažkokias šviesesnes properšas ir neva girdi, kaip traškėdamas - čežėdamas - spragsėdamas auga šerkšnas lyg balta kitų pasaulių žolė. Jis tvykstels į akis kaip sprogimas, kaip fotoaparato blykstė, kai patekės saulė.

Ir visa tai gerte geri į save visais įmanomais, žinomais ir nežinomais jutimais, nes tikiu, kad mumyse yra jutimų, kurių mes „nepažįstame" ir neįvardiname, nes mūsų genezėje mes buvome beveik viskuo, kas gyva ir kas negyva aplink visas gyvybes - slieku, planktonu jūroje, žuvimi, bangų nušlifuoto akmens dulkele ir taip be galo toliau.

Ir, kontempliuodamas šerkšną prieš aušrą ir auštant, staiga pradedi galvoti visai apie ką kita, bet gal pirmiausia apie visus kitus šerkšnus, kuriuos regėjai ir kuriuos norėdavai „iki galo" patirti, pajusti, pajausti - išpreparuoti rega iki mažiausių detalių ar, anot rašytojos Susan Sontag, net „pasisavinti", t. y. nufotografuoti - išfotografuoti tą šerkšną - tuos šerkšnus arba aprašyti juos, tviskančius saulėje ar dunksančius it pilys paslaptingame rūke prieš aušrą, girgždant baltų kristalų muzikai visuose medžiuose ir žolėse, visose šakelėse ir eglių spyglių viršūnėlėse; girgždant ir byrant kristalams ryškioj patekėjusios saulės šviesoj po zylių, sniegenų ar juodų it skraidančio antracito gabalėlis kuosų ar kovarnių kojomis...

Šerkšnas, lyg baltas tvanas, su rūku užvaldęs kraštą, man prabyla apie tą pačią pasaulio neaprėpiamybę, kuri slypi ir mažuos, ir dideliuos daiktuos, ir sąlyginai mažuose, ir sąlyginai dideliuose reiškiniuose. Šerkšnas kalba ir apie trapybę ir laikinumą, o ta kalba veik visada suspaudžia kažkokią kūno dalį ar kūno vietovę - priimta sakyti, o dažnai ir jaučiama, kad tai įvyksta ten, kur širdis.

Šerkšnas yra be galo panašus į trumpą, labai greitą dykumų sužydėjimą pavasarį po liūčių - štai papūs šaltas vėjas po aušros, ir lyg baltos adadėlės, lyg balto smėlio grūdeliai pabirs visos šerkšno formos - lengvesnės plazdės ore, tviskės saulės spindulių sraute, o kartais skaidys baltus žiemos spindulius, kaip skaido baltą šviesą klasikinė prizmė, akimirkai sukurdama visas spektro spalvas...

Toji šerkšno laikinybė kartu su neaprėpiamybe, toji mano paties laikinybė kartu su mano norų neaprėpiamybe kartais gimdo ypatingą godumą; aš esu labai godus pasaulio vaizdams, seniai noriu jį visą pasisavinti, praryti ir laikyti savyje it kokia pirmapradė dievybė, dievybė ir demonas kartu viename, turinti galių prarytą atkurti kaip pasaulį arba atkurtą praryti, kad vėl galėtų sukurti... Esu be galo godus ne tik vaizdams, bet ir šio pasaulio spalvoms, garsams, kvapams, judesiams, net planetų sukimuisi, kurį labai gerai jauti tekant saulėms ir leidžiantis mėnuliams, ir atvirkščiai; arba gali tą procesą savo vaizduotėje matyti ir jausti dar labiau atvirkščiai - kai Žemė pradeda suktis į kitą pusę, o Saulė pateka Vakaruose ir nusileidžia Rytuose...

Aš godus visam tam, apie ką kalbu, viskam, ką jau teko regėti ir jausti, patirti empiriškai ar tik įsivaizduoti ar nujausti intuityviai, ar „žinoti" tai iš knygų, iš vadinamojo mokslo lobyno, nors niekaip pats negali patikrinti, kad, pavyzdžiui, daiktai tikrai susideda iš atomų, o atomai dar iš mažesnių dalykų... Net liūdna pasidaro, kad negali pačiupinėt to vienui vieno atomo. Mano godumas viso to negali aprėpti; tas „godumas" kartais dėl to liūdi (liūdėdavo, liūdės), bet kol gyvas, žinau, aš negalėsiu jo užgesinti, tik galbūt laikas vis dar tekėdamas visa tai šiek tiek nuslopins, bet retsykiais tai skausmingai vėl išplėš iš nebūties lyg gigantiškas žaibo medis, staiga nušviečiantis tamsioj audroj linkstančius, šokančius medžius. Ir gal todėl, kad esu toks godus, man šitas mažėjantis žemės rutulys yra savas, lyg būčiau pagarbiai jį su visu biosferos apvalkalu įsidėjęs į kišenę ir neščiau per visą gyvenimą; ir todėl, kad esu godus, man skauda tropikų miškų kirtimas, kuriuos k i t a i p godi civilizacija šluoja, kaip kad šerkšno grožį nušluos kylantis šio ryto vėjas.

Man kartais labai skauda kas akimirką (regis, kas 4-5 sekundes) mirštantys iš bado vaikai, nors dėl tokio dauginimosi mirčiai kartais gal reikėtų kaltinti jų tėvus.

Ir tas mano „privatus", tas mažas Žemės rutulys yra netgi ne mano kišenėje, o manyje - mažas kaip atomas ar jo dalelė mano kūne arba toks didelis kaip neaprėpiamybė, kurią visąlaik siekiu aprėpti, ir tame beviltiškame siekime matau kažkokią prasmę, nors prasmės tapo pernelyg reliatyvios ir pabėgančios. Ir, regis, tas tiek pat mažas, tiek pat be galo didelis rutulys, kuris yra manyje arba kuriame (ant kurio) esu aš, brėžia kažkokį įdomų, reliatyvų tiek fizine, tiek dvasine prasme, santykį, apie kurį verta mąstyti, bandant visa tai suvokti ir, žinoma, nepamirštant šio ryto jau patekėjusios pro debesį saulės, staiga nušvietusios baltai baltą blindę vidury lauko prie šunkelio, kuri galbūt jau sapnuoja ne baltą, o geltoną žydėjimą kito metų mėnesio šiltoje saulės šviesoje.

Ir šerkšno trapumas, ir šerkšno neaprėpiamybė, dar pasakiškai tvaskėdama, jau atsiduoda vėjui ir visai nesigaili, kad taip trumpai žydėjo.

Galbūt taip, kaip kartais žydi džiaugsmas ar kiti panašūs dalykai, lyg maži prašvitimai užklumpantys mūsų protus ir sielas, idant mes nemirtumėme anksčiau negu mūsų kūnai...

 

Alis Balbierius
2010-01-09

2009.12.31

Iš lietaus karalysčių dienoraščio

Pirmiausia yra lietaus lašai, ritmiškai krentantys į palangės skardą, ornamentuotą gan įmantriais rūdžių raštais - tas nenutylantis, tai sustiprėjantis, tai retsykiais prislopstantis garsas už lango.

Tai lietaus karalystės garsai, užklupę, okupavę šalį vietoj sniego baltumo, vietoj snaigių kristalų tobulybės, kurią taip neseniai - tik 140 metų prieš Kristų - pirmąkart aprašė kinas Hanas Yingas, atradęs, kad snaigės yra šešiakampės... Kur buvo graikai, kalbėję apie nematomus atomus, bet nepastebėję snaigių architektonikos tobulybės?

Tačiau dabar lietaus karalystės garsai už lango, lyg gaustų dešimtys ir šimtai mažų būgnų, kurių oda taip tampriai, kietai įtempta, kad prilygsta skardos metalui. Ir gera sėdėt šiltam kambary, ir matyt tuos rūdžių raštus, kurių tamsoj už lango tikrai nematyti, ir girdėti tuos tūkstančius būgnų būgnelių, kurių gi išvis nėra ir niekad nebuvo; ir girdėt, būnant šilumoj ir šviesoj, už stiklo vėjo gūsius, čaižančius tą patį stiklą ir senas obelis kieme, plakančius lietaus lašais žemę, kada lietus tamsoj maišosi su šlapdribos ženklais, ir - taip būt ir klausyt - be pradžios ir pabaigos.

Galvoju, kad norėčiau kada nors rašyt apie lietaus karalystę taip, kad kompiuterio klavišai sutaptų su lietaus ritmu, plakančiu palangės skardą ir žemę, kad kartkartėm visas tas ritmas kristų kaip šlapio vėjo šuoras, labai gerai girdimas, o dienomis ir regimas. Žodžiai turėtų judėt tuo pačiu lietaus judesių ir garsų ritmu, daug jų turėtų ritmiškai kartotis ir kartotis, ir tuose pasikartojimuose jie galbūt galėtų įgaut magiškos jėgos, magiško ritmo auros, nes visa, kas magiška ar bent šiek tiek „antgamtiška", mūsų civilizacija pamiršo, užmiršo ir kiek tik turėdama jėgų trynė iš savo atminties ir patirties, palikdama (kol kas) tik religinį antgamtiškumą, kur protas bejėgis prieš religijos džiungles ir nuolat jose pasiklysta arba jas visiškai paneigia, o naivus ar fanatiškas tikėjimas jas įveikia arba tiki, kad įveikė... Bet ne apie tai kalba, nors kalbant apie religijas man maga cituoti ir cituoti Nyčę, pavyzdžiui, kad žmogus tėra Dievo beždžionė, sukurta už mus protingesniam Dievui pralinksminti jo nuobodžią amžinybę...

O vakare, prieš sutemstant, ilgai žvelgiau į lietaus karalystės debesis, vaikišką bendram kieme sūpynę, kurioje suposi tik lašai ir vėjas, nes tokiu oru niekas iš gyvųjų nenorėtų suptis tose sūpynėse. Nors kas žino, kai pagalvoji, gal kaip tik tokiu oru ir reiktų suptis, metant sau ir gamtai iššūkį, bet mes kartais pernelyg esam lepūs ir baiminamės pasielgti ne taip kaip visi.

Regėjau vakare properšas tarp tų įkyriai žemų debesų, ir pro tas properšas plūdo dangiška šviesa, į sutemas vis mažiau spindėdama, ir ta šviesa, ir tie debesys, jų žemuma ir juodai mėlynai pilka tamsuma man kažkodėl priminė Viduramžius, kuriuose niekada negyvenau; man priminė iš knygų težinomą baimingą tų laikų tamsą ir kartu įvairius tų laikų tikėjimų ir prietarų spindėjimus, kartais istorijoje prasiveržusius lygiai taip pat kaip šio jau buvusio vakaro šviesos spindėjimai pro debesis...

Galvoju apie lietų, krentantį virš žemės ir visų jos daiktų. Virš visų mano regėtų šio krašto, šios šalies miestelių - miestų - kaimų ir namų, virš gatvių ir autobusų stočių, virš geležinkelio bėgių, virš dangaus vandens išmerktų arimų ir ganyklų. Dar pagalvoju apie įvairias gyvybės formas, kurios yra šiame lietuje ir slepiasi nuo jo - urvuose ir guoliuose, po pernykščiais lapais ar eglių laja, ir tokiose vietose, visur, kur tik įmanoma slėptis ir pasislėpus išgyventi.

Bet dabar jaučiu, kaip lietaus karalystės ritmas ir ritmai sutampa su daugeliu mano gyvybės ir mąstymo, mano rašymo ar mąstymo apie rašymą formų; netgi su alsavimu ir širdies plakimu, tais išoriniais rodikliais, liudijančiais kiekvieno iš mūsų fizinę gyvybę, deja, kartais nesutampančią su dvasine. Juk kartais rašydamas jausdavais neva dievu, bent tą akimirką įtikėdamas, kad rašymas yra tas pats, kas geologinis kalnų formavimas, pasaulio daiktų ir dalių kūrimas; kad tai yra galinga dvasinė jėga, galinti keisti tave, kitus ir net pasaulį. Ir galbūt gyvenant ir gyvenant vis mažiau rašyme lieka to su jokia religija nesusijusio dieviškumo, bet manau, kad privaloma, kad jo liktų kiek įmanoma daugiau, nes ši iliuzija rašančiajam yra gyvybiškai būtina, net nesvarbu, kad protas nerašymo akimirkomis tą iliuziją atmeta, net pašiepia. Ir nesvarbu, kad žinai, kad rašymas neišgelbės nei tavęs, nei pasaulio; tačiau, jei kada nors iš tiesų šiose lietaus ir ne lietaus karalystėse kažkada kažką rašei kaip dievas „vien tik sau", visada tų akimirkų ilgėsies.

Galbūt tik religiniai fanatikai tiki, kad bus išrinkti ir išgelbėti, nes protas kartais sako, kad vargu ar mes nusipelnėm kažkokio išgelbėjimo, kad galų gale niekas jo niekada ir nežadėjo, tik mes patys tuos pažadus sugalvojome sau apgauti daugiausia iš baimės, kad neatsistotumėme nuogi ir bejėgiai prieš šaltą ir žiaurią tiesą, taip ir neišmokyti - neišmokę - tik labai retai kuris - džiaugtis tuo, kas buvo d u o t a  v a k a r ir kas dar yra d u o t a d a b a r.

Vėl kažkodėl prisimenu tą kiną, kuris pirmasis „atrado" šešiakampes snaigių formas.

Ir, regis, matau, kaip šioje naktyje debesyse aukštai užgimę snaigės krisdamos žemyn maišos su lietum ir vėju, praranda savo tobulas formas, tampa nykoka šlapdriba, kuri, vos pasiekusi žemę, reinkarnuojasi į vandenį, žliaugiantį visais įmanomais tuščių laukų ir miestų plynių nelygumais.

Bet svarbiausia šioje lietaus karalystėje yra ritmas už lango. Tie šimtai ir tūkstančiai būgnų ir būgnelių, sukuriančių nepakartoją ritmą, kalbos ir alsavimo, kalbos ir širdies plakimo, net „bekalbio" galvojimo apie kalbą ritmą, kuris šį gilų vakarą, jau perėjusį į naktį, yra visai neįkyrus ir net archetipiškai gilus - taip gilus, kad mano atmintis bejėgė pasiekti to šulinio dugną, ir jai gera pasiduoti prieš tą gylį, vien tik jaučiant, kad jis tiesiog yra toks, koks yra.

 

Alis Balbierius
2009-12-31

2009.12.24

Sugrįžimas

... ir lėtas, ir greitas yra šviesos sugrįžimas viduržiemy; kartais toks lėtas, kad lauki nesulauki dienos ilgėjimo, medžių ir pastatų mėlynų šešėlių pro miglą, pro ūkanas ar lėtai krentantį smulkų it cukrus sniegą; pastelinę šviesą be saulės šviesos, ryškesnę tik tomis dienomis, kai iškrenta šviežias sniegas lyg viską apšviečiantik i t a, kitos prigimties baltoji saulė;

protas tau kalba apie šviesulių judėjimą pavasario link; apie įšalusios sėklos prasmę šiame prasmes prarandančiame pasaulyje; tos sėklos plika akimi net nematai, nors yra miriadai jų, įvairiausių augalų išsėtų laukuose ir pievose, giriose ir priemiesčių šiukšlynuose, prerijose ir dykumose, ir ten, kur jos niekad sudygti negali ir negalės; ir kiekviename pasakiškai mažame grūdelyje glūdi šviesos sugrįžimo atsikartojimas, žalia lapijos šviesa, apie kurios artėjimą viduržiemy kartais prabyla nuo ilgėjančių varveklių kapsintys lašai;

rega regi belapę obelį už lango su keliais supuvusiais vaisiais šakose, karališko stoto svečią iš šiauresnės Šiaurės - svirbelį - karūnuotą dar prieš visas žmonių karalystes - ir veriasi ir akyse, ir sąmonėje žiemos pasaulis, ir viską tavyje užpildo; jauti po ledu upės srovėj judančias žuvis, dulsvą jų žvynų šviesą, oranžinę kuojos akį; apskritai visus gyvus ir negyvus padarus (pavyzdžiui, samanotą akmenį po sniegu), laukiančius to paties šviesos sugrįžimo, tos, mūsų supratimu, amžinosios kaitos, nežinia kada prasidėjusios, nes šimtai milijonų metų mūsų protams tereiškia tik kažkokią praėjusią begalybę, įvardinamą kaip „be galo daug", ir tai yra beveik tas pats, kas yra n i e k a s - be galo daug nieko;

kartais toks ilgas, toks lėtas būna šviesos sugrįžimas viduržiemy, kai įšalę ir peršalę daiktai skverbiasi į sielą, kartu atsinešdami dalelę to kosminio šalčio, kuris kalba apie entropiją ir sutingimą, apie „amžiną" - kol esam - mūsų baimę išnykti, nepavaldžią protui ir logikai, akimirkai įveikiančią net bebaimius; ir dar apie kitą, naujausių laikų baimę, man baisesnę už visas individualias baimes - kad, man išnykus, po manęs dėl mums jau gerai žinomų tikimybių gali išnykti ir tai, ką vadiname pasauliu;

bet dabar yra rega, glostanti sugrįžtančią šviesą, ir yra šviesa, kuri glosto regą ir kuri sugrįžta - dangaus šviesulių keliais ir kiškio pėdsakais sniege - pro nuogą vaismedį su karališku svirbeliu ant mažos juodai rudos sušalusio obuolio planetos, ir gera matyti, kad visa tai dar yra ir kad dar bus - galbūt ilgai ilgai...

 

Alis Balbierius
2009-12-24

2009.12.22

Švęsti kosmose ir tvarte

Būdamas vaikas, Kūčių vakarą ir Naujųjų metų išvakarėse prieš visiems sėdant prie stalo, paslapčia nueidavau į tvartą. Pažiūrėti į gyvuliukus. Ne, ne į tai, ar jie kalbės ir ar darys kitokius stebuklus.

Apie dabar visais varpais, visais kanalais į visų ausis kasmet skalambijamus senovinius Kalėdų stebuklus tada nežinojau beveik nieko, be to, buvau materialistas ir jokiais vandens virtimais vynu Kalėdų naktį nebūčiau patikėjęs, o Naujuosius švęsti pradėjome gana vėlai (retas pas mus tais laikas švęsdavo net švenčiausių švenčiausią - gimtadienius).

Būdavo įdomu pamatyti, ar gyvuliukuose atsiranda kas nors kalėdinio ar naujametinio: kitoks žvilgsnis, nekasdieniškas šnopavimas, nematyti judesiai, švenčių laukimas. Juk pavasariais, kai jie pirmą sykį išeidavo į lauką, ar vasarą, kai gaudavo pargauti ką tik išdžiovinto ir iškepto šieno, galų gale, rudenį, kai paslapčia įlįsdavo į gerokai paaugusius runkelius, karvės, avys, arkliai tapdavo kitokie. Tokie, kad akimirksnį atrodydavo, kad tai - ne mūsų gyvuliukai.

Taigi, tokias šventes jie švęsdavo. Be šampano ir šakočio, bet daug ėsdami ir visaip kitaip džiūgaudami.

Kūčių vakarą ir Naujųjų išvakarėse nepasikeisdavo niekas. Kad ir kiek žiūrėdavau, karvės mūkdavo, avys mekendavo, kiaulės kriuksėdavo, visi gulėdavo, stovėdavo, ėsdavo, klausiamai į tvartan atėjusį vaiką žiūrėdavo taip pat kaip ir rugpjūčio ketvirtąją, liepos dvidešimt septintąją ar sausio septintąją.

Būdavo keista, nes šventėms ruošdavosi visi. Nespėjančios šeimininkės pagalbon kviesdavosi ne tik paaugusius vaikus, bet ir visai mažus namų peliukus, suirutė pažadindavo į žiemos miegą dar spalį panirusius vorus, kurie džiaugsmingai imdavo ant sausainių barstyti cukrų, o šeimininkams lyginti staltieses ir galąsti peilius padėdavo šuniukai.

Beje, šie šuniukai tomis dienomis šventiški tapdavo jau po pietų. Matyt, todėl, kad žinodavo, jog gaus galąsti šventinių peilių...

Žmonių, dirbančių Kalėdų ar Naujųjų metų naktimis, tada nė neįsivaizdavau. Gal todėl, kad neturėjome televizoriaus ir niekas apie juos nepapasakodavo, gal dėl to, kad tokių žmonių nepažinojau. Suvokti, kad tuo metu, kai pasaulyje akimirksniui dingsta viskas, lieka tik balta staltiesė, žvakė ir siaubingai artimi žmonės, kažkas turi kažką saugoti, kažkas - vežti, kažkas - daryti operacijas, o kažkas - iš televizijos studijos linksminti nepaprastus valstybės narius ir paprastus piliečius, buvo neįmanoma.

Sužinojęs apie tai iškart pagalvojau, kad tie žmonės turėtų būti labai nelaimingi. Ar gali būti laimingas, jei privalai tokią naktį būti ten, kur nėra nė vieno, kuriam į akis žiūrėti gali kad ir visą naktį, o kaklas nuo to nė kiek nenutirps.

O vėliau gyvenimas ėmė keistis. Vis daugiau žmonių per šventes ėmė garsiai burzginti automobilius, blaškytis gatvėmis ir paupiais, šaudyti fejerverkus, daužyti šampano butelius ir vienas kitam... chm, veidus, garsiai bartis ir kviesti policiją.

Noras glostyti pirštais ką tik išlygintą staltiesę kažkur dingo. Dabar tomis naktimis norėjosi eiti, važiuoti, trypti, apšviesti ir šampano kamščiais apšaudyti kosmosą. Tarsi baltoji staltiesė, deganti žvakė ir mieli veidai mums keltų nejaukumą ir kaip išprotėjusius tomis naktimis verstų šuoliuoti nežinia kur, tarškinant tuščiomis šventinio stalo šprotų skardinėmis.

Liko tik tie, kas šventinėmis naktimis turi dirbti. Ko gero, vienintelis anų ramiųjų naktų prisiminimas. Tad gal ir gerai, kad tomis naktimis kažkas gimsta, kažkam prisireikia vaistų, į parduotuves taikosi vagys, kažkam liūdna. Kol bus taip, reikės žmonių, saugančių mūsų švenčiausias šventes.

Ir raminančių mus.

Taip, kaip nuramindavo mane anais laikais šieną kramtančios karvės, paršiukus žindančios kiaulės ir pavasario darbus planuojančio arklio žvilgsniai, palydintys tvarto duris užveriantį ir prie baltosios staltiesės bėgsiantį vaiką.

Dabar galvoju - o gal neblogai būtų buvę tada kokią šventinę naktį praleisti tvarte.

O ką, nusivertei nuo tvarto lubų kalną šiaudų, griuvai aukštielninkas į juos, pasistatei šalia žibalinę lempą (kitokių nebuvo, nepamiršti priešgaisrinės apsaugos taisyklių!) ir žiūri karvei į akis...

 

Gendrutis Morkūnas
2009-12-22

2009.12.21

Apie tuštumą

Tuštumoj kartais labai gerai jaučiuos.

„Tuštuma yra forma, forma yra tuštuma", - sakoma vienoje rytiečių išminties knygoje. Tam tikra prasme visos formos kilo iš tuštumos; iš tos, kuri ir mus pripildo...

Ar ne dauguma mūsų kalbėjimų, rašymų yra kalbėjimai į tuštumą? Kaip Kohelete - Ekliaziaste - kalbėjimai vėjams? Kalbėjimai žmogiškajai ir istorinei, civilizacijos tuštumai. Aš dažniau galvoju apie tą tuštumą, kuri yra aukščiau viso to, kuri lyg ir viską gaubia ir kuri gali įsiskverbti bet kur.

Kas ta tuštuma? Koks tai daiktas? Ar visos tuštumos - tuščios? Ar tuštumą būtinai reikia užpildyti, kaip ir tuštumą, kuri ką tik buvo many, staiga dabar užpildo šis kalbėjimas apie tuštumą?

Tuštuma kartais susilieja su vienatve, su tuščiais vienatvės kambariais, su rudens ištuštėjusiais laukais; suauga su rudens, su gamtos mirtim, ir tą tuštumos erdvę užlieja liūdesys ir nostalgija, jausmai ir prisiminimai, ir tai yra žmogiška, kartais „pernelyg žmogiška", kartais tiesiog paprastai žmogiška; tuštumą pagilina, kartu ir pagyvina - nors ir laikinai - paukščio skrydis per tuščią, be debesų dangų, praradusį savo skaidrumą - nei giedrą, nei ūkanotą.

Tuštuma mums dažniau siejasi, asocijuojasi su kažkuo neigiamu, su vienatve ir net su vienišumu, gal kiek su beprasmybe, su artimų žmonių ar žmonių apskritai nebuvimu, nors kartais geriau būti be žmonių, vienam, negu su tais, kurie yra pernelyg k i t i, pernelyg svetimi.

Tuštuma yra erdvė, erdvė, kurį neperkrauta daiktais, nesunaikinta daiktų, kas darosi labai aktualu ne viename pasaulio kampelyje. Miestuose mes gyvename sukrauti kaip prekės vienas šalia kito ir vienas ant kito kaip prekės supermarketuose; pagaliau mūsų namai, butai ir kambariai yra ne kas kita, kaip maži supermarketai; reta gyvenama erdvė yra neperkrauta ir laisva, reta erdvė turi tuštumos, kuri nepririša prie reikalingų ir nereikalingų daiktų, ir toj erdvėj turi vietos mūsų žvilgsniai ir sielos, mūsų mintys... Kiek pasauly pagaminama tuščių, nereikalingų ir menkaverčių, vienadienių daiktų, kurie yra tuštesni už tuščiausią tuštumą? Tuštuma, apie kurią mąstau ir kurią jaučiu, yra skambi - sako krentantis požemio urve vandens lašas. Tuštuma yra plati ir erdvi sielos dalis - galėtų pasakyti medituojantis žmogus. Dangaus tuštuma yra puiki lėktuvo skrydžiui, nepririštam prie maršruto ir grafiko. Baisūs yra tie tušti daiktai, kuriuos ką tik paminėjau; ir puikūs yra tie daiktai, kurie pagyvina ar pabrėžia tuštumą, tuštumos erdvę, bet jos neužgožia. Ir ta tuštuma, apie kurią aš kalbu ir kurią jaučiu, nieko bendra neturi su menko žmogaus dvasine tuštuma, dvasine ir intelektualia dykra, žmoniškąja tuštybe apskritai, nes tos tuštumos yra naikinančios ir slegiančios.

Dabarties tuštumą naikina lengvai įsigyjami ir lengvai keičiami daiktai. Šie daiktai naikina tuštumą ir erdvę. Aš atmenu puikią kaimo namų tuštumą kažkur praėjusio amžiaus viduryje, kai sovietiniame krašte, dar taip netoli nuėjusiame nuo pokario, būta tiek nedaug daiktų, o tie, kurie buvo, buvo ganėtinai paprasti ir svarbūs; jie ilgai tarnavo ir buvo galvojama, kad kai kurie dar tarnaus vienai ar net kelioms kartoms; ir gal dabar atrodo svarbiausia, kad beveik nebuvo daiktų, kuriuos reikėtų išmesti, ir daiktai buvo retai išmetami - ne taip, kaip dabar, kada daiktų įsigijimas ir jų išmetimas tapo vienas kita papildančiu konvejeriu, kažkurioje erdvės vietoje, mums apsimetant nežinančiais, sujungtas tarp savęs į ratą: metimas - įsigijimas, įsigijimas - išmetimas, ir taip toliau, ir taip be galo toliau...

Aš jaučiu pagarbą seniems, laiko ir daugybės rankų palytėtiems daiktams, nepriklausomai nuo jų antikvarinės vertės. Antikvariatų daiktai neturi tuštumos, jie savotiškai dvasiškai pilni, įkrauti laiko ir su jais bendravusių žmonių energijos. Tie daiktai turi auras, jie beveik neturi tuštumos, ir jų pasauly vis labiau mažėja, daugėjant žmonių ir daiktų, kurie kilę iš serijinės gamybos tuštumos, kurie yra tušti savo utilitarumu ar net utilitaria estetika; netgi būdami kai kurie labai gražūs ir funkcionalūs ir „kurį laiką nepakeičiami", jie vis tiek neturi aurų, kaip kad jas turi senieji daiktai.

Graži ir artima yra netuščia tuštuma rytiečių piešiniuose, kur dažnai daug erdvės ir vietos virš ir aplink vaizdą... Tai ta tuštuma, kuri yra laisva ir niekam nevergauja. Tai gilios tuštumos užuomina, pagarba tuštumai, kurioje lengvai skrenda mintis ir plinta garsas arba gali driektis sodri tyla, kur akys lyg du paukščiai žaidžia tarp savęs toje piešinio tuštumos erdvėje. Kur trys taškeliai ar trys plonos linijos didelėje lapo erdvėje yra lyg trieilis - haiku - apie erdvę. Apie tuštumą. Apie vaizduotę. Apie laisvę nuo tuščių, nereikalingų daiktų.

Tuštuma yra nykstanti, besitraukianti iš pasaulio. Kaip ir jos sesuo tyla. Paradoksalu:besitraukiant iš pasaulio erdvinei bei geografinei, tai „netuščiai" tuštumai mūsų dvasiose, mūsų protuose daugėja tuštybės. Tuštuma pirmiausia išvejama iš miestų ir miestelių, kai užstatomos aikštės arba miestuose išlikusios gamtos salos, kas dabar daroma Vilniuje ir aplink jį. Tuštuma traukiasi iš vaizdingų pajūrių, ežerų ir upių pakrančių, nes ji užstatoma arba aptveriama tvoromis. Taip bandoma privatizuoti tuštumą, privatizuoti erdvę, bet aptverta tuštuma yra kitokia, ji nebėra laisva, ji tampa įkalinta.

Mes it apsvaigę nuo civilizacijos narkomanai žūtbūt siekiame užpildyti, sunaikinti tuštumą pasaulyje, pamiršdami, kad ta tuštuma yra ne tik graži, bet ir gyva. Be tos gyvos tuštumos mes nežinotumėme, kas yra pilnatvė. Nors yra akimirkų, kai toji netuščia tuštuma susilieja su pilnatve į vieną amalgamą. Mūsų civilizaciją pasiutišku greičiu naikina tuštumą. Taip naikinami ir atstumai, kurie būtini tiek žmonių, tiek daiktų laisvei ir jų privatumui.

Tuštumoj iš tiesų kartais labai gerai jaučiuosi.

Ji mane pripildo pilnatvės, arba aš kažko ją pripildau, ir tai tampa mano savastimi.

Ši tuštuma, apie kurią kalbėjau ir kurią jaučiu, visai netuščia - joje visada yra vietos tylai, minčiai ir laisvei. Ir beprasmybės akimirkomis sugauni save mąstant apie tuštumos... prasmę.

 

Alis Balbierius
2009-12-19

2009.12.01

Biržams - Raudų Sieną

Šalyje valdžią nusitaikė perimti socialdemokratai. Jeigu į lemiamą mūšį su jais stos „darbiečiai", „tvarkiečiai" bei dar dalis besiblaškančių Seimo narių, jis gali būti laimėtas.

Regis, pildosi prognozės, kad šalies ekonomikai šiek tiek ūgtelėjus, sukrus Lietuvos „gelbėtojai".

Panašiai buvo po 1998 - 2000 m. krizės, kai A. Brazauskas garsiai tarė, jog laikas gelbėti Lietuvą. Tuomet ekonominiai rodikliai irgi rodė atsigavimo ženklus. Bet socdemai sugriovė valdančiąją koaliciją ir puolė reanimuoti Lietuvą. Kad jų veiksmai labiau priminė gaivinimo imitaciją (panašią į praėjusios savaitės Biržų pareigūnų treniruotę su guminėmis lėlėmis), šiandien akivaizdu. Bet tai truko aštuonerius metus, kuriuos valdantieji vadino visuotiniu kilimu ir smaginosi taškydami lėšas bei dalydami „kirkilinį" opiumą liaudžiai: jokios krizės mums nebaisios.

Valdžios elgesį iki 2008-ųjų Seimo rinkimų buvo galima apibūdinti dainos žodžiais - linksminkimos, pakol esma.

Prisimenant šią neseną istoriją, šiandien reikėtų skambinti pavojaus varpais. Tačiau kam jie rūpėtų?

Štai jau du dešimtmečiai, kai Lietuva nepriklausoma, tačiau, anot politikos apžvalgininko V. Mitės, nedaug suklysime, dabartinę valstybę pavadinę nepriklausoma LTSR.

Išties Lietuvą valdo tarybinė ūkinė ir partinė nomenklatūra. O ji pavojų paprastai supranta tik kaip grėsmę savo asmeniniams arba grupuočių interesams.

Tai iškalbingai liudija ir Biržų valdžia, kuri iš esmės beveik du dešimtmečius yra socialdemokratų bei „valstiečių" rankose. Čia jų politinė valia bei kolūkinė tvarka, kuriai be didesnių sąžinės skrupulų paklūsta ir „dešiniaisiais" pasivadinę veikėjai.

Tad ko krizės ir galimo perversmo akivaizdoje galima tikėtis iš aktyviosios Biržų visuomenės dalies?

Valdžios purtymo reikalaujant, kad ji elgtųsi išmintingiau, sąžiningiau ir profesionaliau? Galima. Bet rezultatas tikėtinas kaip iš reanimuojamos guminės lėlės.

Versti rajono valdžią? Tam priežasčių - per akis ir tą galima daryti per savivaldybės tarybą. Bet parodykit bent vieną jos narį, kuris to norėtų, t. y. būtų suinteresuotas? Ir kuri gi šiandieninė partija pasirengusi valdyti rajoną?

Valdžią renkame pagal save. Rinkimų rezultatai atspindi mūsų politinę kultūrą, pasaulėžiūrą, lūkesčius.

Šiandien mes turime socialdemokratą merą, kuris Biržų senamiestį leidžia užgriozdinti apybaisiais prekybos centrais. Ir tikime rajono vadovo žodžiais, kad tai daroma tam, kad paprastas žmogus turėtų kur nusipirkti kostiumą.

Mes turime ir biudžetinėms įstaigoms vadovaujančių konservatorių, kurie nuolankiai prašo priedų prie nemenkų atlyginimų, kad galėtų nusipirkti kostiumą.

Nors kol kas Biržuose naujais kostiumais prekiauja tik laidojimo paslaugomis užsiimančios įmonės, bet mes vis dar tikime, kad išauš ta diena, kai šias prekes biržiečiai išvys ir kokioje nors „maksimoje". Jei, žinoma, geri bus. Pavyzdžiui, jei neprieštaraus, kad dar vienas prekybos centras nutūptų Biržų turgavietės teritorijoje.

Mūsų valdžios (ir jos rinkėjų) mentalitetą geriausiai atspindi miesto aikštė - apgailėtino vaizdo ir neaiškios paskirties.

Šį architektūrinį „šedevrą" Biržams brukte įbrukę ir už jį mokesčių mokėtojų milijonus pakloję rajono vadovai šiandien kviečia mus, biržiečius, aikštę tobulinti.

Bene ryškiausias architektūrinis pasiūlymas pasigirdo iš paties Biržų „valstiečių" vado, kuris norėtų aikštėje matyti medines žymiausių biržiečių skulptūras.

Kadangi mūsų krašte vertybės dažnai suplakamos, tikėtina, kad aikštėje pirmiausia išdygs šių laikų didvyrių - rajono vadovų, Seimo narių, pareigūnų - atvaizdai.

Ir kodėl gi ne?

Remiantis šiandieniniais iškiliausiais mūsų kultūrininkais, kažkoks Jonas Mekas ar kiti, nuo mūsų toli esantys, Biržams jokios naudos neatnešė.

Reikia matyti bei vertinti, kas yra čia ir dabar.

Nesutikčiau tik dėl vieno - kad juos, tuos šiandieninius didžiavyrius, biržietiškai tariant, išdriožtų iš medžio.

Manyčiau, kad būtų pigesnė ir visapusiškai naudingesnė kita medžiaga - guma.

Statulas įsivaizduočiau sustatytas šalia (panašiai kaip „Keturių komunarų"). Tokiu būdu išeitų solidus guminis statinys, kuris ne tik atspindėtų didžiūnų nuopelnus, bet ir sykiu galėtų būti kaip Biržietiškų Raudų Siena.

Prie jos žmonės išsakytų savo bėdas, prašytų pagalbos, pateiktų siūlymus ir - ką čia benuslėpsi - galėtų išlieti savo emocijas bei jausmus nesugadindami skulptūros ir nesužeisdami savęs.

Žmonėms nebereikėtų bergždžiai belstis į valdiškas duris ieškant teisybės. Jie turėtų galimybę išsikalbėti čia - prie guminių stebuklų.

Pasityčiojo koks nors valdininkas, nuskriaudė pareigūnas - kalbėk guminukams; neradai teisybės teisme - ieškok jos čia, aikštės tyruose.

Ir atvirkščiai: nori pabučiuoti ranką socialinių paslaugų viršininkei, merui ar prokurorui - prašom prie statulų.

Šis kūrinys labiausiai tiktų toje vietoje, kur statoma Kalėdų eglė. Todėl tai turėtų būti kilnojamas turtas - kad kalėdiniu laikotarpiu jį būtų galima pastumti į šalį. Arba panaudoti kaip šventinį akcentą, apraizgius įvairiaspalvėmis lemputėmis. Būtų gražu jį papuošti ir kitų kalendorinių švenčių metu, pavyzdžiui, per Velykas.

Tiesą sakant, nežinau, ar ši kilnojama guminė vertybė išklibintų nepriklausomos LTSR pamatus, ar juos dar labiau sutvirtintų. Bet valdantiesiems rajoną būtų tikrai patogiau.

O ar ne to mes ir trokštame?

 

Rasa Penelienė
2009-12-01

2009.11.30

Ar krepšinio transliacijų reikalavimas nėra mūsų savigarbos išraiška?

Įsibėgėja Eurolygos sezonas, įsibėgėja ir krepšinio fanų bei sirgalių nepasitenkinimas dėl varžybų transliacijų. Šiemet Europos krepšinio klubinių komandų turnyre žaidžia abi pajėgiausos Lietuvos komandos - „Lietuvos rytas" ir „Žalgiris".

Bet, ko gero, didesniajai sirgalių daliai lieka laukti rezultatų per radiją ir spaudą, nes šias varžybas rodyti visas teises Lietuvoje turi Švedijos palydovinė televizija „Viasat", kuri Eurolygos kovas transliuoja per pernai įkurtą mokamą „Viasat Sport Baltic" kanalą.

Praktiškai po kiekvienų Lietuvos komandų pasirodymų Eurolygoje pasipyla didžiulis srautas komentarų, kuriuose fanai keikia plėšrūnus švedus ir jų pakalikus lietuvius, keikiama ir Vyriausybė, ir krepšinio federacija, ir neveiksmingas Seimas, lietuviai vadinami ir avinų, ir veršių, ir bestuburių tauta.

Suprantamas švedų verslininkų noras vilioti lietuvaičius užsisakyti šį kanalą. Tačiau daugelis žmonių dėl įvairiausių priežasčių - techninių, finansinių - šito daryti negali ir nedaro. Aišku, galima rasti transliacijų internete. Štai ir vakar internete pažiūrėjau „Lietuvos ryto" rungtynes su Malagos „Unicaja", užmečiau akį ir į kitas transliacijas, kuriose Milano „Armani" žaidėjų gretose žibėjo Jonas Mačiulis, Maskvos CASK traukė Ramūnas Šiškauskas, su Madrido „Realu" laimėjo Rimantas Kaukėnas, o su graikų „Olimpiakos" aršiesiems Belgrado partizanams pralaimėjo Linas Kleiza.

Kokybė, aišku, prasta, ekranas nedidukas, ryšis trūkinėja - gal iš tikro kodėl turime kankintis, jei, kaip dabar aiškėja iš staiga sukrutusių politikų, mums privalo suteikti galimybę žiūrėti mylimą krepšinį per visuotinai prieinamą nemokamą kanalą.

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos vadovas Ž. Šilgalis kreipėsi į Vyriausybę, kad į visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą būtų įtrauktas ir Eurolygos krepšinio turnyras. Staiga prisiminęs ar praregėjęs politikas remiasi 2007-ųjų Europos Parlamento direktyva, pagal kurią Europos Sąjungos valstybių gyventojams turi būti užtikrintas nemokamas svarbių šaliai įvykių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimas.

O gal iš tikro mes, lietuviai, nelabai žinome savo teises? Mums nuolatos primenamos pareigos, ypač dabar, - būti solidariems, mažintis atlyginimus, pensijas, po mėnesį eiti nemokamų atostogų, taip gelbstint įstaigų biudžetus. O gal noras ir reikalavimas matyti geriausias Lietuvos ir Europos krepšinio komandas yra teisėtas, gal tai galiausiai ir yra mūsų pačių savigarbos išraiška? Juk nuo seno žinoma - jeigu tu negerbsi savęs pats, tai tada tavęs negerbs ir kiti.

Dabar puiki galimybė pamatyti, kaip save ir mus gerbia Lietuvos Vyriausybė. Kai minėtas Ž. Šilgalis kreipėsi į ją, kad į visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą būtų įtrauktas Eurolygos krepšinio turnyras, puiki galimybė A. Kubiliaus komandai parodyti, kad jie sugeba kariauti ne tik su pensininkais ar esamomis ir būsimomis mamomis. Tai puikus būdas parodyti gausiai krepšinio sirgalių armijai, kad jais rūpinamasi ne mažiau nei stipriausių ir įtakingiausių įmonių pelno mokesčio mažinimu.

Sakykim, Vyriausybė parodys, kad myli bei gerbia Lietuvos piliečius, ir įtrauks Eurolygos transliacijas į reikšmingų įvykių Lietuvai sąrašą. Tada pagal Visuomenės informavimo įstatymą „Viasat" turės suteikti gyventojams galimybę nemokamai stebėti krepšinio rungtynes.

Jei ledo ritulio ir lauko teniso gerbėjai švedai nelabai norėtų tą padaryti, yra dar viena puiki galimybė įrodyti, kad nesame pastumdėlių tauta. Tiek Lietuva, tiek Švedija yra Europos Sąjungos šalys, tad abi ir privalo vienodai laikytis įstatymų, nepaisant, kas kam patinka ar nepatinka. Bet kokios įmonės vadovai privalo vykdyti Europos Parlamento priimtas direktyvas.

Tad krepšinio sirgalių reikalavimas matyti nemokamas krepšinio transliacijas nėra koks nors išmaldos prašymas - tai tiesiog savo teisių žinojimas, valstybės savigarbos išraiška.

 

Antanas Seibutis
2009-11-28

2009.11.23

Mano „Maximos" draugė

Dabar, kai „Iki" ir „Maxima" mums yra visuotinio blogio įsikūnijimas, lupikautojai ir plėšikautojai, teigiamai kalbėti apie prekybos centrų darbuotojus būtų tolygu savižudybei.

Visų įsitikinimu, apsaugininkai ten žiaurūs ir kvaili, o kasininkės - suktos, šiurkščios ir vagia grąžą.

Atrodo, kad visi tie prekybos centrai yra iš už devynių girių ir tiek pat marių pas mus kažkieno atskraidintas blogis, atskraidintas iš ten, kur juodieji fabrikai ir dvokiančios gamyklos tuos centrus peri. Peri ir po visą pasaulį skleidžia kartu su nuožmiaisiais priedais: apsaugininkais ir pardavėjais, mėsos pjaustytojais ir žuvų darinėtojais, prekių į lentynas dėliotojais ir už trijų kilometrų nutemptų vežimėlių parvairuotojais.

Tik niekas nepagalvoja, kad visi tie kasininkai, dėliotojai ir pjaustytojai irgi žmonės.

Sakote, nuėję į darbą savo žmogišką kailį jie nusivelka ir pasideda į spinteles, o vietoje jų apsirengia darbo uniformą? Patikėkite, tose spintelėse jokių kailių nėra - nei darbo metu, nei po jo.

... Senutė, prie kasos suskaičiavusi, kad iki pieno pakelio pritrūko keliolikos centų, pravirko. Trūkstamus centus į kasos aparato stalčių įmetė pati kasininkė. SAVO nuosavus. Jai buvo gaila matyti, kai šitaip verkia sena moteris.

Tuo metu kasininkei už nugaros trypčiojo vienas ką tik apsipirkęs pilietis. Grąžoje jis aptiko senojo pavyzdžio dešimties centų monetą ir dabar laukė, kada kasininkė ją pakeis į naujovišką.

... Kasininkė pamatė liūdną išbalusios mergaitės žvilgsnį. Mergaitei trūko pinigų seniai svajotam žaislui. Pinigų atsirado, o žaislas atsidūrė mergaitės rankose.

Nuo tos dienos mergaitė pas savo kasininkę ateidavo kasdien. Su savo močiute, kuri pirkdavo varškę, duoną, tualetinį popierių ir bulves. Visos trys pasivogdavo septynias sekundes laiko, per kurias spėdavo pasikalbėti apie gyvenimą, viską ir nieką.

Vieną dieną močiutė su anūke nepasirodė. Tik po kelių dienų atėjusi močiutė papasakojo apie tai, jog mergaitė susirgo sunkia liga ir dabar toli ligoninėje. Kasininkė mergaitei padovanojo meškiuką ir knygą. Iš ten pat, iš parduotuvės lentynų. Už SAVO pinigus.

Mergaitė kasininkę praminė „Maximos" drauge. Savo „Maximos" drauge.

Prie tos kasininkės į eilę stoja senukai ir senukės. Prekių kainos čia tokios pat, eilė slenka tokiu pat greičiu kaip ir prie kitų kasų, ir triukšmas lygiai toks pat. Tačiau kasininkė visada perskaitys neaiškų užrašą ant prekės etiketės, paaiškins, koks vynas tiktų „prabangiai" vakarienei, užstos nekantraujančių tėvų tąsomus ir baramus vaikus, pakalbės apie orą ir medžių lapus.

Sakysite, tai tik vienas pavyzdys, greičiau išimtis negu taisyklė, todėl nieko nesakantis?

Sakantis, ir net labai daug. Nes ateina laikas, kai žmonės, persisotinę žinių apie smurtaujančius apsaugininkus, bimbinėjančius tarnautojus, blogai dirbančius gydytojus, pradeda trokšti ko nors paprasto ir gero.

Jie žino, kad to paprasto ir gero yra daug ir visur. Bėda tik, kad kalbėti apie tai nebemadinga.

O kas gali būti paprasčiau ir geriau už kasininkę, pas kurią norisi nueiti dar ir dar, autobuso vairuotoją, kurį pamatęs atvažiuojant krykštauji, ar vaikiną, kuris pamatęs, kad tau iškrito piniginė, paima ją ir nešdamas iškeltoje rankoje pasiveja tave.

O murmekliams, tokiais atvejais dejuojantiems, kad nieko nesuprato ir kad rašinys apie nieką, pasakysiu - skaitykite apie silikonines krūtis. Nes jos šiltos, jaukios, kelia ramybę, o vakarais - ir dar kai ką. Tos krūtys irgi paprastos.

O čia - apie paprastą kasininkę.

Ne, ne apie tokią jau ir paprastą.

Apie mano „Maximos" draugę.

 

Gendrutis Morkūnas
2009-11-21

2009.11.10

Ar gali eilės pateisinti išdavystę?

Perskaičiau „Biržiečių žodyje" Mirdzos Garbauskienės panegiriką tarybinei lakštingalai Salomėjai Nėriai ir likau beveik apstulbęs. Argi iš tikrųjų nebegalioja moralinės vertybės, jeigu išdavystė tapatinama su meile ir tarnyste savo kraštui, jeigu savos tėvynės paneigimą galima „padengti" jaunatviška poezija, jeigu jos garsiuosius lyrinius eilėraščius užgožia ne mažiau garsi poema apie didįjį saulės nešėją Staliną.

Nenoriu tikėti, kad visi vabalninkiečiai didžiuojasi, jog jie turi gatvę, pavadintą „didžiosios poetės vardu". Tad ko verta kitais atvejais deklaruojama tautos istorija, jos atmintis, pagarba žuvusiems, pagarba konkrečiai Vabalninke prieš 20 metų perlaidotiems rezistencijos dalyviams, jeigu tarp patriotizmo ir išdavystės dedamas lygybės ženklas?

Čia negali būti dviejų nuomonių ir kažkokių išlygų. Gali žmogus būti išdavikas, niekšas, nusikaltėlis, žudikas," saulės nešėjas", bet kažkodėl kai kas bando ypač atlaidžiai pažvelgti į meno žmones, tarsi jų gyvenimas yra kitoks nei „žemiškųjų" profesijų atstovų.

Žmogaus gyvenimas yra vienas ir ištisas - į jį telpa išsiauklėjimas, poelgiai, veiksmai, kūryba, sėkmės ir nesėkmės, atsakomybė už savo poelgius, atsakomybė kitiems ir meilė Lietuvai. Keista, kad žmonės, besiskelbiantys patriotais, vadovaujasi dvigubais standartais.

Šiuo atveju Salomėjos Nėries gerbėjai nėra vieniši. Atsiranda ir Juozo Baltušio mylėtojų, primirštančių, kaip jis skundė kitus rašytojus bei poetus tarybiniais metais. Yra ir poeto Kosto Kubilinsko gerbėjų, apsimetančių, kad nežino apie kruvinos kovos draugų partizanų išdavystę, taip užsitarnaujant indulgenciją dirbti tarybinės tėvynės labui.

Ir kažkaip stebiesi - negi nėra pavyzdžių, kaip savo tautos išdavikus ir pardavikus vertina kitos šalys? Vertinimo sulaukia tiek valstybės veikėjai, tiek meno žmonės.

Kodėl prancūzai paskelbė mirties bausmę, kuri tik vėliau buvo pakeista, vienam Pirmojo pasaulinio karo didvyriui - maršalui Filipui Petenui?

Kodėl norvegai šalies išdaviku paskelbė ne šiaip kokią vietinės reikšmės lakštingalą, o 1920 metų Nobelio literatūros premijos laureatą Knutą Hamsuną?

Kodėl tų pačių norvegų atstovas Kvislingas tapo absoliučiu savosios Tėvynės išdaviko simboliu?

Tai yra todėl, kad nei prancūzams, nei norvegams jau nebebuvo svarbu, ką tie žmonės buvo padarę ar parašę praeityje. Jie susikompromitavo gyvenimiška veikla, požiūriu į tėvynę, jos žmones. Išdavimo jau nebegali pateisinti nei ankstyvoji ar vėlyvoji kūryba, nei garbinga kariška jaunystė. Žmogaus gyvenimas - nedaloma visuma.

Tegu lieka tokių žmonių gyvenimas, kūryba, veikla knygose, istorijoje, atmintyje. Tik nereikia jų kelti ant pjedestalo. Jų galima tik gailėtis. Nereikia perkainoti moralinių vertybių, nes jos arba yra, arba jų nėra.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejini