Trumpos naujienos

KUČGALYJE – NAUJI ŠVIESTUVAI. Tamsoje nebeskendės dar viena Kučgalio kaimo gatvė. Senojoje gatvėje, esančioje gyvenvietės centre, kur veikė socializacijos centras, įrengta apšvietimo linija. Pasak Papilio seniūno Reno Čygo, ant senų atramų sumontuota 11 naujų šviestuvų. Jie kaime šviesti pradės nuo rudens.
Darbus, kainavusius 4 tūkst. eurų, atliko UAB „Biržų montuotojas“.
„Mums dar buvęs savivaldybės administracijos direktorius Jonas Jonušys žadėjo, kad bus skirta lėšų gatvės apšvietimui“, - sakė seniūnas. Šių metų biudžete lėšos Kučgalio kaimo gatvės vadavimui iš tamsos buvo numatytos ir skirtos. Seniūnijos žiniomis, kaime dabar jau bus apšviestos 4 gatvės.

BIBLIOTEKA NEDIRBS. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka informuoja, kad birželio 15 d., šeštadienį, vartotojai aptarnaujami nebus.

ŪKININKAI GAZOLIO ŠIEMET GALI ĮSIGYTI DAUGIAU. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) informuoja, kad šiais metais daliai ūkininkų, atsižvelgiant į jų vykdomą žemės ūkio veiklą, skiriamas papildomas lengvatiniu akcizų tarifu apmokestinamo, žymėto gazolio (dyzelinių degalų) kiekis. Papildomai žymėtų degalų iki birželio 30 d. galės įsigyti apie 110 tūkst. šalies ūkininkų. Panevėžio ir Utenos apskrityse žymėtų degalų galės įsigyti po 11 tūkst. ūkininkų (kiekvienoje apskrityje). Apie tai jie informuoti pranešimais Mano VMI.

TRANSPORTO PRIEMONĖS LAIŠKININKAMS.
Birželio 4-6 dienomis 10-ies rajonų mobilieji laiškininkai sulauks 88 tarnybinių automobilių. Šiuos automobilius mobilieji laiškininkai naudos iki 2020 m. pradžios, po to jie bus pakeisti visiškai naujomis transporto priemonėmis. Iki 2020 m. I ketvirčio numatyta darbuotojams skirti 440 tarnybinių automobilių.
Mobilių laiškininkų automobiliai bus pažymėti Lietuvos pašto lipduku, kad gyventojams būtų lengviau juos identifikuoti.
Tai – ne pirmas Lietuvos pašto darbuotojų darbo sąlygų gerinimo etapas šiais metais. Vidutinių ir mažų miestelių pėstiesiems laiškininkams jau išdalinti 92 elektriniai dviračiai, dar 59 bus išdalinti birželio pradžioje, likę 55 – birželio pabaigoje-liepos pradžioje.
SIAUTĖJO LAIKINO SULAIKYMO PATALPOJE. Kęstučio gatvėje gyvenantis 1984 metais gimęs biržietis M. P. vienu metu turės aiškintis dviejose jam iškeltose bylose.
Vyras buvo sulaikytas, nes Ripeikių kaime sumušė paviešėti atvykusią vilnietę.
Biržų policijos komisariato laikino sulaikymo patalpoje jis nuolat spardė kojomis, trankė rankomis ir galva patalpos duris. Nusuko čia buvusią vaizdo kamerą. Be to, išdraskė ir apgadino šarvuotas kameros duris.
Į perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus vyras nereagavo.
Paskaičiuota, kad sulaikytasis policijos komisariatui padarė 173 eurų nuostolį.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo.

PER KARŠČIUS PAMOKOS GALI BŪTI TRUMPINAMOS. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija primena, kad esant karštiems orams, kai patalpose temperatūra didesnė negu 28 laipsniai, ugdymo procesas gali būti koreguojamas, t. y. užsiėmimus patariama rengti kitose erdvėse – lauke, parke ar vėsesnėse patalpose.
Taip pat mokyklų bendruomenėms rekomenduojama, atsižvelgus į iš anksto numatomą karštesnį orą, trumpinti pamokas, rengti jas tik iki pakylant minėtai temperatūrai. Apie trumpesnį laiką mokykloje turėtų būti informuojami mokinių tėvai.

SMURTAVO. Birželio 4 – osios vakare Biržuose, Kilučių gatvėje, žodinio konflikto metu namuose neblaivi (1,77 prom.) moteris, gimusi 1957 metais, smurtavo prieš neblaivų (1,01 prom.) vyrą, gimusį 1953 – aisiais. Įtariamoji sulaikyta.

VAIRUOTOJAS.
Antradienio vakare Papilio seniūnijos Roviškėlės kaime neblaivus vyras, gimęs 1974 metais, vairavo nustatyta tvarka neįregistruotą savos gamybos traktorių. Įtariamasis, kuriam nustatytas 2,13 promilės girtumas, sulaikytas.

SUSIMUŠĖ.
Birželio 3 dieną Nemunėlio Radviliškio miestelyje vyras smurtavo prieš kitą vyrą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo.

GIRTAS.
Pirmadienį Vabalninko miestelyje, J. Biliūno – B. Sruogos gatvių sankryžoje, neblaivus Palaimos kaimo gyventojas, gimęs 1957 metais, vairavo automobilį „Audi A4“. Įtariamasis, kuriam nustatytas 2,56 promilės girtumas, sulaikytas.
MIRČIŲ TRISKART DAUGIAU NEI GIMIMŲ. Biržų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje per 2019 m. gegužės mėnesį įregistruota 15 gimimų – 8 berniukai ir 7 mergaitės. Įregistruoti 3 užsienio valstybėje gimę vaikai, 3 vaikams pripažinta tėvystė, kai vaikas gimė tėvams nesusituokus.
Per mėnesį įregistruotos 45 mirtys – 26 moterų ir 19 vyrų. Vyriausias amžiumi miręs vyras – 95 metų, moteris – 97 metų.
Įvyko 7 santuokos – iš jų 4 įregistruotos bažnyčios nustatyta tvarka.
Išsituokė 7 poros. Užsienio valstybėje nutrauktų santuokų neįregistruota.

DARBO UŽMOKESTIS BIRŽUOSE AUGO, BET KAIMYNAI LENKĖ.
Pirmajame 2019 m. ketvirtyje Biržų rajono savivaldybėje vidutinis bruto mėnesio atlyginimas, palygimus su ankstesniu ketvirčiu, augo 2,4 proc. Šiuo metu jis yra 974,1 euro. Lyginant su ankstesnių metų atitinkamu ketvirčiu, jis išaugo 14 proc.
Vidutinis atlyginimas neto („į rankas“) Biržuose – 636,8 euro, pranešė Statistikos departamentas.
Biržų rajono savivaldybėje vidutinis darbuotojų skaičius – 4932. Lyginant su ankstesniu ketvirčiu jis augo 0,1 proc., tačiau palyginus su ankstesniais metais, šis skaičius sumažėjo 1,3 proc.
Biržų savivaldybė pagal bruto darbo užmokestį yra 45 vietoje tarp 60-ies.
Pirmąją vietą užima Vilniaus miestas (1458,4 Eur), antrąją – Kauno miestas (1293 Eur), trečiąją – Klaipėda (1286 Eur). Paskutiniąją poziciją užima Zarasai (897,7 Eur).
Kaimynai pasvaliečiai – 38 vietoje (1004,2 Eur), rokiškėnai – 31 (1019,4 Eur), kupiškėnai – 40 (982,9 Eur).

RASTAS SPROGMUO. Praėjusį sekmadienį apie pietus Parovėjos seniūnijos Spalviškių kaime renkant akmenis atviroje teritorijoje rastas sprogmuo.
Įvestas planas „SKYDAS“. Atvykus ugniagesiams ir policijai vietoje budėta tol, kol J. Vitkaus inžinierinio bataliono išminuotojai sprogmenį sunaikino vietoje.
Sunaikinta Antrojo pasaulinio karo 82 milimetrų minosvaidžio mina.
ALGOS. Biržų savivaldybės taryba sprendė dėl poliklinikos direktoriaus Leonido Sologubovo mėnesinės algos kintamosios dalies dydžio nustatymo. Visais balsais nustatytas kintamasis mėnesinės algos dydis – 40 proc. pastoviosios mėnesinio atlyginimo dalies. Taip pat buvo priimtas sprendimas ligoninės direktoriui Petrui Bimbai nustatyti 30 proc. pastoviosios mėnesinės algos kintamąjį dydį. Kintamasis dydis sveikatos apsaugos įstaigų vadovams nustatytas vieneriems metams.

LANKYTINOS VIETOS. Pakeistas Biržų rajono savivaldybės lankytinų vietų sąrašas: į jį įtrauktas Sodeliškių dvaro sodybos senovinės technikos ir buities muziejus.

VAIKŲ LITERATŪROS SKYRIUS VASAROS ŠEŠTADIENIAIS NEDIRBS. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius birželio 1 d. - rugsėjo 1 d. šeštadieniais nedirbs.
Lankytojai laukiami nuo pirmadienio iki penktadienio 10.00 - 18.00 val.
Pirmasis mėnesio penktadienis - švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.
MAUDYKLOSE VANDUO ŠVARUS. Biržų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras informuoja, kad gauti Biržų Širvėnos ežero Centrinės ir Jaunimo parko bei Apaščios upės A. Dauguviečio parko maudyklų vandens kokybės tyrimų rezultatai (mėginiai laboratoriniams tyrimams paimti 2019-05-20). Minėtų maudyklų vandens kokybė atitinka nustatytą normą, maudytis galima.
Vandens temperatūra bandinio ėmimo metu Apaščios upės A. Dauguviečio parke buvo +17,6 C°, Širvėnos ežero Centrinėje maudykloje +17,4 C°, Jaunimo parke +16,8 C°. Kitas mėginys bus imamas birželio 3 d.

PRAĖJUSIOS SAVAITĖS ĮVYKIAI. Praėjusią savaitę Biržų rajone policija reagavo į 76 pranešimus apie įvykius. Iš jų 8 atvejais pradėti ikiteisminiai tyrimai - 6 dėl fizinio skausmo sukėlimo (iš jų 4 smurto artimoje aplinkoje atvejai). Po vieną ikiteisminį tyrimą pradėta dėl sukčiavimo ir dėl transporto priemonės vairavimo neblaiviam, kai nustatytas per 1,5 promilės neblaivumas.
Išaiškintas 41 kelių eismo taisyklių pažeidimas. Nustatyta 13 neblaivių dviratininkų, trys pėsčiųjų padaryti pažeidimai. Po du vairuotojus vairavo transporto priemones neblaivūs ir neturėdami tam teisės. Išaiškinta 10 saugos diržų ir šalmų nenaudojimo atvejų.
Pagal kitus Administracinių nusižengimų kodekso straipsnius surašyti 25 administracinių nusižengimų protokolai - 3 dėl alkoholinių gėrimų gėrimo viešoje vietoje, 2 dėl narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo, 3 dėl nepilnamečių vartoto alkoholio, 1 dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo, 2 dėl tėvų valdžios nepanaudojimo, 1 dėl vagystės.
Policijoje registruoti 2 eismo įvykiai, iš jų vienas - dėl susidūrimo su gyvūnu. Eismo įvykiuose žuvusių ar sužeistų žmonių nebuvo.

DEGĖ BOILERIS IR ŠAKOS.
Gegužės 24 dieną Biržų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai skubėjo į Žemaitės gatvę. Gautas pranešimas, kad dega boileris.
Atvykus ugniagesiams rūsio patalpoje degė elektros laidai. Kvietusi moteris gaisrą užgesino iki atvykstant ugniagesiams.
Nudegė apie pusantro metro kabelio. Namą teko išvėdinti.
Tos pačios dienos ryte gautas pranešimas, kad Gulbinių kaime dega sukrautos šakos. Jos buvo užgesintos.
Gegužės 26 – osios vakare ugniagesiams teko skubėti į Vabalninko seniūnijos Natiškių kaimą. Ant važiuojamosios kelio dalies buvo nuvirtęs medis.
Gegužės 25 dieną ugniagesiai sulaukė ir melagingo pranešimo. Paskambinęs neprisistatęs vaikas pasakė, kad Vabalninke, Kalno gatvėje, dega ūkinis pastatas. Pokalbio metu vaikas išjungė telefoną.
Atvykus ugniagesiams nurodytu adresu, jokio gaisro nebuvo.

SUSITIKIMAS. Gegužės 23 dieną Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas ir Seimo narys Viktoras Rinkevičius susitiko su VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriumi Arvydu Skorupsku. Buvo kalbama apie efektyvios asmens sveikatos priežiūros Biržų rajono gyventojams teikimą, aptarti Likėnų reabilitacijos ligoninės ateities strateginių planų metmenys. Sutarta, kad Likėnų reabilitacijos ligoninės perspektyvinį planą artimiausiu metu pristatys Panevėžio regioninės plėtros komisijai, o vėliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

IŠSIRINKO KOMITETŲ PIRMININKUS IR JŲ PAVADUOTOJUS. Biržų rajono savivaldybės tarybos komitetai patvirtino mero siūlytas kandidatūras į komitetų pirmininkus ir jų pavaduotojus. Šią kadenciją dirbs trys komitetai.
Ekonomikos ir finansų komiteto  pirmininkas bus Aidas Vaitkevičius, pavaduotoja – Audronė Garšvaitė. Be jų, šiame komitete dirbs Viktoras Kurganovas, Danutė Martinkėnienė, Sigutis Štrėmas, Ritas Vaiginas ir Irutė Varzienė.
Socialiniam vystymo komitetui vadovaus Stasė Eitavičienė, pavaduotoju patvirtintas Dalius Jakubėnas. Šiame komitete dirbs Arūnas Anskinas, Tomas Četvergas, Astra Korsakienė, Joana Kvedaravičienė, Valdemaras Valkiūnas ir Mantas Visockas.
Teritorijų vystymo, aplinkos apsaugos, miesto ūkio ir kaimo reikalų komiteto pirmininkas – Dalius Drevinskas, pavaduotojas – Kęstutis Armonas. Šiam komitetui priklausys Vaida Dževečkaitė – Klepeckienė, Audrius Jukna, Petras Plepys, Arūnas Remeika ir Vilius Trečiokas.

MENINIO SKAITYMO KONKURSE. Gegužės 21 d. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje vykusiame savivaldybės meninio skaitymo konkurse dalyvavo 34 skaitovai.
1-2 kl. grupės laimėtojai: I vieta – Nojus Štarolis, („Atžalyno“ pagrindinė mokykla, mokytoja Daiva Šimienė); II vieta – Matas Labakojis (Vabalninko Balio Sruogos gimnazija, mokytoja Janina Žukauskienė); III vieta – Jorūnė Simanavičiūtė (Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Stanislava Tauterienė).
3-4 kl. grupės laimėtojai: I vieta – Liutauras Miežiūnas (Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Danguolė Briedienė); II vieta – Eivydas Dūda (Papilio pagrindinė mokykla, mokytoja Albina Povilauskienė); III vieta – Danielė Vaitužytė („Atžalyno“ pagrindinė mokykla, mokytoja Nida Mikšienė).

SUTUOKTUVĖS. Biržų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius pranešė, kad šio mėnesio pabaigoje tuoksis dvi poros.
Gegužės 23 dieną aukso žiedus sumainys Andrius Kuzmickas ir Erika Novikova.
Gegužės 25 d. Biržų pilyje tuoksis Lukas Čerka ir Greta Užubalytė.
2019 metais santuokas numatyta registruoti: gegužės 23 d. ir 25 d.,  birželio 1 d., 7 d., 8 d., liepos 4 d., 5 d., 6 d., 12 d., 13 d., 20 d., 27 d., rugpjūčio 2 d., 3 d., 10 d., 17 d., 21 d., 22 d., 30 d., rugsėjo 28 d., spalio 19 d.

SMURTAS. Gegužės 20 – osios vakare neblaivus biržietis, gimęs 1976 metais, pasiskundė, kad Kęstučio gatvėje prieš jį smurtavo du nepažįstami asmenys. Nukentėjusiajam nustatytas 2,91 promilės girtumas.

NUSIPLIKĖ DALĮ KŪNO. Biržų ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje gydomas 30 – metis Biržų rajono gyventojas.
Vyrui nustatyti veido, rankos, šono nudegimai.
Žmogus serga epilepsija. Vieno priepuolio metu jis atsirėmė į krosnį ir užsivertė verdančio vandens puodą.
Gydytojas – traumatologas, daktaras Olgertas Kvedaravičius sakė, kad pacientas po truputį sveiksta, jo būklė gerėja. Tikimasi, kad odos persodinimo operacijos neprireiks.
Per pastarąjį pusmetį tai pirmas dėl nudegimų gydomas skyriaus pacientas.

AUKŠTAITIJOS ARMONIKA. Birželio 8 d. 11 val. Biržų kultūros centre jau 48 kartą vyks tradicinė armonikininkų šventė „Aukštaitijos armonika 2019“. Tai pats seniausias etnokultūros renginys Biržų rajone. Kaip ir kasmet, liaudies muzikantai džiugins mūsų širdis nuoširdžiai atliekamomis unikaliomis melodijomis, savitomis muzikavimo tradicijomis.
Armonikininkai kviečiami registruotis iki gegužės 31 d. Biržų kultūros centre tel. +370 450 32017 (nuo 8 iki 17 val.) arba +370 682 40098 (Jūratė Garnelienė)

IŠTUOKŲ DAUGIAU NEI SANTUOKŲ. Biržų savivaldybės  Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje per 2019 m. balandžio mėnesį įregistruota 20 gimimų – 11 berniukų ir 9 mergaitės. 7 vaikai gimė užsienio valstybėse. 6 vaikams pripažinta tėvystė, kai vaikas gimė tėvams nesusituokus. 1 vaikas gimė vienišai motinai.
Per balandį įregistruotos 38 mirtys – 22 moterų, 16 vyrų. Vyriausias amžiumi vyras mirė turėdamas 92 metus, moteris – 94 metų.
Balandį įregistruotos 5 santuokos. 1 santuoka sudaryta užsienio valstybėje. 4 santuokos įregistruotos Lietuvoje. Bažnyčios nustatyta tvarka sudarytų santuokų neįregistruota.
Išsituokė 8 poros. Užsienio valstybėje nutrauktų santuokų neįregistruota.

NUVALYTI TERŠALAI IR UŽGESINTA ŽOLĖ. Biržų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gegužės 8 dieną gavo pranešimą, kad Karaimų gatvėje ant važiuojamosios kelio dalies yra išsilieję tepalų. Ugniagesiai 500 metrų ilgio ruože rado išsiliejusių naftos produktų.
Panaudojus sorbentą ir rankinį inventorių surinkti teršalai. Nuplauta važiuojamoji kelio dalis.
Kitą dieną jau tradiciškai degė žolė ir krūmai Biržuose, Dvaro gatvėje. Išdegė apie vieną arą atviros teritorijos.

KVIEČIA PATIKRAI.
Onkoklubas „Stenkimės nugalėti ligas“ kviečia visas 50-69 m. moteris į nemokamą krūtų patikrą Vilniaus onkologijos institute birželio 21 d. (turėti šeimos gydytojo siuntimą su prierašu pagal programą).
Teirautis pirmininkės, tel. 8~611 87 849.
KUPRIŲ KOPLYČIOJE – ŠV. STANISLOVO ATLAIDAI. Gegužės 11 d. (šeštadienį) Vabalninko seniūnijoje vyks Šv. Stanislovo atlaidai. 12 val. bus aukojamos Šv. Mišios Kuprių kaimo koplyčioje. 13.30 val. vyks atstatyto kryžiaus šventinimas Remeikių kaime. 14 val. rengiamas pobūvis Čypėnų Respublikoje.

DEGĖ ŽOLĖ.
Gegužės 7 dieną Biržuose, Dvaro gatvėje, degė žolė. Atvykus ugniagesiams, nuo liepsnų buvo užsidegusi ir apleisto pastato siena.
Gaisro metu išdegė apie vieną arą sausos žolės. Nudegė apie 1 kvadratinį metrą apleisto pastato sienos.

PINIGINĖ. Gegužės 7 – osios vakare Biržų rajone gyvenanti moteris, gimusi 1948 metais, pranešė, kad į jos namus Rinkuškių kaime įėjęs pažįstamas vyras pavogė piniginę. Nuostolis – 150 eurų. Įtariamasis, gimęs 1976 metais, sulaikytas.

SMURTAS. Į policiją kreipėsi Biržuose gyvenanti moteris, gimusi 1991 metais. Ji pasiskundė, kad gegužės 8 – osios naktį prieš ją smurtavo pažįstamas, gimęs 1993 metais.

PAČERIAUKŠTĖJE. Gegužės 10 d. 20 val. Pačeriaukštės kultūros namuose organizuojamas renginys, skirtas Motinos dienai paminėti.

ORGANŲ DONORYSTĖS. Pritariančiųjų organų donorystei skaičius perkopė 30 000 – sutikimą organų donorystei po savo mirties jau pasirašė 30 012 Lietuvos gyventojų, informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras. Iš jų 19 835 sutikimus pasirašė moterys ir 10 177 – vyrai. 9520 sutikimų buvo pasirašyta elektroniniu būdu, o 20492 – užpildžius popierinę formą.
Šiuo metu organų, audinių ir ląstelių transplantacijų Lietuvoje laukia 470 sergančiųjų, iš jų – 26 vaikai. Donoro inksto transplantacijos laukia 163, kasos ir inksto komplekso – 8, plaučių – 7, širdies – 46, širdies ir plaučių komplekso – 3, kepenų transplantacijos – 74 žmonės. 90 recipientų būtina ragenos transplantacija, 79 – kaulų čiulpų transplantacija. Kai kurie sergantieji miršta, transplantacijos taip ir nesulaukę.
Šiemet Lietuvoje atliktos 103 transplantacijos: 33 inksto transplantacijos (31 recipientui transplantuoti mirusių donorų inkstai ir dviem – gyvų donorų inkstai), 8 kepenų, 1 širdies, 10 ragenos ir 51 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija.
JAU PREKIAUJA LIETUVIŠKOMIS BRAŠKĖMIS. Lietuvių pamėgtų braškių sezonas – jau netrukus. Buvo prognozuojama, kad po poros savaičių į prekyvietes turėtų plūstelti lietuviškų braškių banga, išstumsianti iš Pietų šalių įvežtas saldžiarūgštes uogas.
Prieš kelias dienas atrodė, kad plūstelėjusi neįprastos šilumos banga artėjantį braškių sezoną kiek paankstino. Bet staigiai atvėsę orai dar gali niekais paversti ūkininkų lūkesčius.
Pirmų braškių kaina turguje – „kosminė“ – 12-15 eurų už kilogramą.

SKIRS KOMPENSACIJAS. Atsižvelgiant į sunkią ūkininkų, 2018 m. nukentėjusių nuo sausros, padėtį, bus kompensuoti jų patirti nuostoliai. Nuostolius atlyginti Vyriausybė numato dviem žingsniais. Pirmuoju nuostolių kompensavimo etapu Žemės ūkio ministerija skirs 8,5 mln. eurų. Finansų ministerija nagrinėja galimybę dėl papildomų lėšų skyrimo antruoju etapu. Tikimasi, kad antrojo etapo išmokos žemdirbius pasieks dar šiais metais.

MIRTIS. Gegužės 5 – osios naktį Valiuliškių kaime namuose rastas miręs vyras, gimęs 1967 metais. Pirminės apžiūros metu išorinių smurto žymių nenustatyta.

POLICIJA PRANEŠA PRAĖJUSIOS SAVAITĖS ĮVYKIUS. Praėjusią savaitę Biržų rajone registruoti 65 pranešimai apie įvairius įvykius. Pradėti 6 ikiteisminiai tyrimai: du dėl grasinimo nužudyti, du dėl vagysčių, po vieną asmens buvimo vietai ir mirties priežasčiai nustatyti.
Išaiškinti 52 administraciniai nusižengimai, iš jų 33 - kelių eismo taisyklių pažeidimai.
Gegužės 2 dieną Biržuose, J. Janonio aikštėje, sulaikytas neblaivus automobilį vairavęs R. K. Jam nustatytas 0,46 promilės girtumas.
Taip pat sustabdyti trys neblaivūs dviratininkai. Balandžio 29 dieną Pasvalio gatvėje sustabdytas E. K. (1,49 prom.). Gegužės 1 dieną Biržuose, Sąjungos gatvėje, dviratį vairavo neblaivus (1,12 prom.) J. P. Gegužės 5 dieną Sąjungos – V. Kudirkos gatvių sankryžoje dviratį vairavo neblaivus (1,48 prom.) J. U.
Šeši automobilių vairuotojai nesinaudojo saugos diržais, du vairavo transporto priemones neturėdami tam teisės.

EKONOMINIŲ VERTINIMŲ RODIKLIS.
Ekonominių vertinimų rodiklis 2019 m. balandį buvo 11 ir, palyginti su kovu, padidėjo 3 procentiniais punktais, praneša Lietuvos statistikos departamentas. Paslaugų sektoriaus pasitikėjimo rodiklis padidėjo 9, statybos ir prekybos – 3 procentiniais punktais. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis sumažėjo 1 procentiniu punktu. Pramonės pasitikėjimo rodiklis nepasikeitė.
VĖJARODĖ. Kučgalio kaimo bendruomenės prašymu Papilio seniūnija nupirko vėjarodę. Ji pastatyta šalia Kučgalio kaimo šaltinėlio. Pasak seniūno Reno Čygo, vejarodė nebrangi, kainavo 34 eurus. Ši vieta yra nemažas traukos centras. Žmonės semiasi švarų šaltinėlio vandenį, šalia jo poilsiauja.

ARTIMIAUSIOS SANTUOKOS. Biržų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius informuoja, kad gegužės 17 dieną tuoksis Vytautas Gučas ir Goda Vedlūgaitė, Butautų dvare - Arūnas Petrulionis ir Sandra Šimienė.
2019 METAIS SANTUOKAS NUMATYTA REGISTRUOTI:
Gegužės 17 d., 23 d. ir 25 d., birželio 1 d., 7 d., 8 d., liepos 4 d., 5 d., 6 d., 12 d., 13 d., 20 d., 27 d., rugpjūčio 2 d., 3 d., 10 d., 17 d., 21 d., 22 d., spalio 19 d.

MAMAS MOTINOS DIENOS PROGA SVEIKINS 80 PROC. APKLAUSTŲJŲ. Šį sekmadienį Lietuvoje tradiciškai bus švenčiama Motinos diena. 80 proc. apklaustų vyresnių kaip 15 metų gyventojų nurodė sveikinsią mamas šios dienos proga, rodo „Kantar“ tyrimas. Artėjant šventei, tik 16 proc. gyventojų nežinojo, ką dovanos. Vidutinė dovanos mamai vertė planuojama apie 35 EUR.
Sveikinti planuojama ir anapilin iškeliavusias mamas – aplankant kapus, padedant gėlių ar uždegant žvakių, užsakant pamaldas.

BRANGIAUSIOS ARIAMOS ŽEMĖS HEKTARO KAINA PRIARTĖJO PRIE 6000 EURŲ. Nors vidutinis žemės našumo balas yra aukštesnis Pasvalio ir Kėdainių rajonuose, brangiausiai ariama žemė parduodama ir nuomojama Joniškio rajone.
Vidutiniškai brangiausiai – 5090 eurų už vieną hektarą ariamos žemės įsigydami pernai mokėjo Marijampolės apskrities žemdirbiai, bet didžiausia tokios žemės kaina buvo Joniškio rajone – 6063 eurai už hektarą.
Sparčiai prie 6000 eurų už hektarą kainos artėjo Pakruojo rajonas (pernai vidutiniškai už vieną hektarą ariamos žemės čia mokėta 5987 eurai), Pasvalio (5953 Eur/ha) bei Šakių (5921 Eur/ha) rajonai.
Nuomotis vieną hektarą dirbamos žemės 2018 metais brangiausiai kainavo Šiaulių apskrities ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Joniškio rajone pernai žemės nuomotojams mokėta 167 Eur/ha, Pakruojo rajone – 158 Eur/ha.
Šie ir kiti duomenys nurodyti naujausiame Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro leidinyje „Agrorinka“.
Žemės našumo žemėlapis ArcGis skelbia, kad vidutinis žemės našumo balas Pasvalio rajone yra 52,4, Kėdainių rajone – 51,5, o Joniškio rajone – 50,6, Šakių – 48,8, Marijampolės – 48,4, Pakruojo – 47,5, Biržų – 47,5.
KIRS PUŠIS. Biržų savivaldybė informuoja, kad skubiai bus šalinamos vabzdžių ligų apipultos pušys A. Dauguviečio parke (parko teritorija prie vandens telkinių). Šiuo etapu bus nupjauta 18 pušų ir 1 beržas (kirtimo priežastis – stiebo puvinys). Siekiant išsaugoti kuo daugiau pušų šioje teritorijoje, jos bus intensyviai stebimos ir pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams skubiai šalinamos.

ŠAUKĖSI PAGALBOS. Balandžio 29 dieną bendruoju pagalbos telefonu paskambinusi socialinė darbuotoja pranešė, kad Biržuose, Sąjungos gatvėje, gyvenanti jos globotinė neatidaro durų ir šaukiasi pagalbos.
Atvykę ugniagesiai išdaužė durų stiklą ir atrakino duris. Viduje rasta ant grindų gulinti 1939 metais gimusi moteris.
Į vidų įleisti medikai moterį apžiūrėjo ir ją išvežė į ligoninę.

GRASINO. Balandžio 29 – osios vakare Kaunių kaime gyvenanti moteris, gimusi 1972 metais, pranešė, kad namuose jai grasino buvęs vyras, gimęs 1973 – aisiais. Įtariamasis sulaikytas.
PASITARIMAS DĖL LIKĖNŲ. Balandžio 25 d. Vyriausybės rūmuose vyko pasitarimas dėl Likėnų kurorto vystymo galimybių ir VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės filialo Likėnų reabilitacijos ligoninės perspektyvų. Pasitarime pas Vyriausybės kanclerį Algirdą Stončaitį dalyvavo Seimo nariai Viktoras Rinkevičius, Audrys Šimas, sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis, Biržų savivaldybės meras Vytas Jareckas, Savivaldybės tarybos narys Vidas Eidukas.
Pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl Likėnų kurorto vystymo galimybių ir finansavimo šaltinių Likėnų reabilitacinės ligoninės gydomojo korpuso rekonstrukcijai užbaigti.
2018 m. sustabdžius Likėnų reabilitacinės ligoninės gydomojo korpuso projekto finansavimą liko nesuremontuota apie 2200 kv. m patalpų (40 lovų palatos, maisto, gydomojo purvo paruošimo patalpos, kineziterapijos salė, procedūrų patalpos), neįsigyta reikalinga įranga, pranešė Biržų rajono savivaldybė.
ŠILDYMO SEZONAS BAIGĖSI PRIEŠ VELYKAS. Vadovaujantis Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. A-308 „Dėl 2018 – 2019 m. šildymo sezono pabaigos“, nustatyta 2018–2019 metų šildymo sezono pabaiga – balandžio 19 d. Šiuo įsakymu taip pat nustatyta, kad šilumos vartotojai, suderinę su šilumos tiekėju, turi teisę, jeigu yra techninės galimybės, patys nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pabaigos, nepažeidžiant higienos normų.

PANEVĖŽIO APSKRITIES GYVENTOJŲ SĄSKAITOS PASIPILDYS 224 TŪKST. EURŲ. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) informuoja, kad pradėjo gyventojams grąžinti pajamų mokesčio permokas, todėl į beveik 1,5 tūkst. Panevėžio apskrities gyventojų sąskaitų jau bus pervesta 224 tūkst. eurų. Pirmiausia permokos grąžinamos teisingai užpildžiusiems ir pajamų deklaracijas pateikusiems gyventojams. VMI sąrašus permokų grąžinimui sudaro atsitiktine tvarka. Naujausiais duomenimis, nuo metų pradžios už visus mokestinius laikotarpius Panevėžio apskrityje iš viso gauta apie 73 tūkst. pajamų ir 3 tūkst. turto deklaracijų, prašymų skirti dalį pajamų mokesčio paramai – apie 8 tūkst. Nuo metų pradžios už visus mokestinius laikotarpius pajamų deklaracijas pateikė daugiau nei 61 tūkst. gyventojų. Daugiau nei 36 tūkst. Panevėžio apskrities gyventojų pateikė deklaracijas su grąžintina GPM suma, jiems bus grąžinta 6,2 mln. eurų GPM permokų suma. Apie 15 tūkst. gyventojų pateikė deklaracijas su mokėtina GPM suma, jie turės sumokėti 4,7 mln. eurų GPM.

PRIEŠNUODŽIAI.
Stresą dažnai patiriantys teigia net 90 proc. šalies gyventojų. Tokius duomenis atskleidė bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi apklausa. Jos metu taip pat paaiškėjo, kad svarbiausiais streso „priešnuodžiais“ laikomi bendravimas su šeima (55 proc.) ir miegas (53 proc.). Tad specialistai teigia, kad artėjančios Velykos – puiki proga bent trumpam pabėgti nuo streso.

EKSPORTUOTŲ IR IMPORTUOTŲ PREKIŲ KAINŲ POKYČIAI. Eksportuotų ir importuotų prekių kainos 2019 m. vasarį, palyginti su sausiu, padidėjo po 0,5 proc.
Iš eksportuotų prekių labiausiai – 6,2 proc. – pabrango betono, cemento ir gipso gaminiai. Atliekos, atliekų surinkimo produktai pabrango 4,3 proc., rafinuoti naftos produktai – 4 proc., bet atpigo elektra – 16,9 proc., gyvi gyvūnai ir gyvūniniai produktai – 6,2 proc., baterijos ir akumuliatoriai – 5,7 proc., pranešė Lietuvos statistikos departamentas.
ŠILUMOS KAINA BIRŽUOSE – DIDŽIAUSIA LIETUVOJE. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, balandžio mėnesį mažiausia šilumos kaina yra AB „Kauno energija“ aptarnaujamiems vartotojams (4,23 ct/kWh su PVM), didžiausia – Biržų rajone (9,62 ct/kWh su PVM).

BUTE GELBĖTOJAI NIEKO NERADO. Balandžio 11 dieną į Biržų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą kreipėsi Vilniaus gatvės gyventoja. Moteris sakė, kad kaimynystėje gyvenanti 87 metų senolė neatsiliepia ir neatidaro durų. Ji baiminosi, kad moteriai galėjo kas nors nutikti.
Atvykę ugniagesiai panaudojo parankines priemones ir pro duris pateko į butą. Viduje nieko nebuvo.
Tą patį vakarą ugniagesiai buvo kviečiami į Biržuose, Tylos – Lankų gatvių sankryžą. Atviroje teritorijoje degė žolė.
Išdegė apie du arus žolės. Ji užgesinta parankinėmis priemonėmis.

PAJAMAS JAU DEKLARAVO KAS TREČIAS SMULKUSIS VERSLININKAS. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informuoja, kad pajamas iš individualios veiklos už 2018 metus jau deklaravo 4,6 tūkst. Panevėžio apskrities gyventojų. Deklaracijas iki gegužės 2 dienos už minėtą laikotarpį dar turi pateikti beveik 15,9 tūkst. savarankiškai dirbusių gyventojų. Pastarieji raginami suskubti ir pasekti jau deklaravusiųjų pavyzdžiu.
NUO TREČIADIENIO – SVARBUS DRAUDIMAS VAIRUOTOJAMS. Nuo trečiadienio įsigalioja draudimas važinėti žieminėmis dygliuotomis padangomis.
Naudoti vasarines padangas transporto priemonių vairuotojai jau gali nuo balandžio 1 d.
Vasarinių padangų sezonas trunka nuo balandžio pradžios iki lapkričio 10 dienos. Kelių eismo taisyklės šiuo laikotarpiu rekomenduoja naudoti būtent vasarines padangas, tačiau nedraudžiama eksploatuoti ir kitokių padangų, jei jos nėra dygliuotos.
Motociklų, mopedų, triračių, keturračių ir priekabų naudotojai vasarines padangas gali naudoti jau nuo kovo pradžios, jei važiuojamoji kelio danga nėra apledėjusi.

DEGĖ ŽOLĖ. Pirmadienio vakare ugniagesiai skubėjo į Širvėnos seniūnijos Ripeikių kaimą. Atvykus 25 arų plote degė žolė ir laužas.
Gaisras buvo užgesintas panaudojus vandens švirkštą ir parankines priemones.

SŪNUS. Balandžio 8 – osios vakare neblaivi moteris, gimusi 1955 metais, pranešė, kad prieš ją smurtavo neblaivus sūnus, gimęs 1977 metais. Nukentėjusiai nustatytas 2,77 promilės girtumas, sūnui – 3,09 promilės.

MOKINIŲ RAŠTINGUMO KONKURSAS „MAŽASIS DIKTANTAS“. Balandžio 3 d. vyko mokinių raštingumo konkursas „Mažasis diktantas“ rajono etapas 3-4 klasių mokiniams. 3 klasių grupėje dalyvavo 14 mokinių, 4 klasių grupėje 11 mokinių.
3 klasių nugalėtojai:
I vieta – Lukas Rakickas, Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Irena Pakalnienė;
II vieta – Ovidijus Svoinialo, Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Irena Pakalnienė;
II vieta – Mantė Simonavičiūtė, Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla, mokytoja Nida Jakutienė;
II vieta – Vesta Stapulionytė, Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla, mokytoja Bronislava Sajienė;
II vieta – Akvilė Valbasaitė, Biržų r. Papilio pagrindinė mokykla, mokytoja Vita Januševičienė;
III vieta – Eimantė Baniulytė, Biržų r. Vabalninko Balio Sruogos gimnazija, mokytoja Sigita Vinciūnienė;
III vieta – Gabija Šveikauskaitė, Biržų „Aušros“ pagrindinė mokykla, mokytoja Gražina Trečiokienė;
III vieta – Dominykas Tamuliūnas, Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Renata Ališauskienė;
III vieta – Adrijans Puzinš, Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Renata Ališauskienė.
4 klasių nugalėtojai:
I vieta – Simonas Šarkiūnas, Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Danguolė Briedienė;
II vieta – Raminta Bajoraitė, Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla, mokytoja Nida Mikšienė;
III vieta – Beatričė Trečiokaitė, Biržų r. Pabiržės pagrindinė mokykla, mokytoja Gražina Girdžiuvienė.
MIRUSIŲ KETURISKART DAUGIAU NEI GIMUSIŲ. Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje per 2019 m. kovo mėnesį įregistruota 10 gimimų – 2 berniukai ir 8 mergaitės. Įregistruotas 1 užsienio valstybėje gimęs vaikas, 4 vaikams pripažinta tėvystė.
Kovo mėnesį mirčių įregistruota keturis kartus daugiau nei gimimų.
Mirė 43 asmenys – 28 moterys, 15 vyrų. Vyriausias amžiumi miręs vyras - 87 metų, moteris – 103 metų.
Įregistruotos 7 santuokos. Bažnyčios nustatyta tvarka sudarytų santuokų kovo mėnesį neįregistruota.
Išsituokė 3 poros, jų santuokos nutrauktos Lietuvoje.

DEGĖ ŽOLĖ.
Balandžio 1 – osios vakare Vabalninko seniūnijos Gaižiūnų kaime 10 arų plote pavieniais židiniais degė žolė. Gaisras likviduotas panaudojus vandens švirkštą ir rankinį inventorių.
Gaisro metu išdegė 6 arai pievos. Manoma, kad ugnis kilo neatsargiai numetus nuorūką.

MUŠTYNĖS.
Balandžio 1 – osios vakare Gajūnų kaime susipyko du kaimynai. Neblaivus vyras (2,47 prom.), gimęs 1980 metais, pranešė, kad prieš jį smurtavo neblaivus dešimčia metų vyresnis kaimynas. Įtariamasis, kuriam nustatytas 2,40 promilės girtumas, sulaikytas.
SAVAITĖS ĮVYKIAI. Praėjusią savaitę Biržų rajone užregistruoti 87 pranešimai apie įvairius įvykius. Pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai: 1 dėl vagystės, 1- dėl viešosios tvarkos pažeidimo, 4 - dėl fizinio skausmo sukėlimo (smurtas artimoje aplinkoje), 1 - dėl netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimo, laikymo arba realizavimo, 1 – dėl neteisėto naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimo, laikymo, gabenimo ar realizavimo ir 1 - dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (vairuotojas vairavo automobilį būdamas girtas, kurio girtumas buvo didesnis nei 1.50 promilių)
Nustatyti 43 administraciniai nusižengimai, iš jų 27- dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų: 2 neblaivūs dviratininkai, 2 vairuotojai vairavo automobilius nesegėdami saugos diržų, 2 vairavo neturėdami tam teisės, 6 asmenys vairavo automobilius kalbėdami mobiliojo ryšio telefonais ir 6 vairuotojai nepraleido pėsčiųjų per perėją. Dvylika vairuotojų nesilaikė kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų ar kitų Kelių eismo taisyklių.
Per savaitę Biržų rajono keliuose įvyko 3 eismo įvykiai, sužeistų ar žuvusių nebuvo.

KONTROLĖS KOMITETO POSĖDIS. Kovo 27 d. 14 val. Civilinės metrikacijos skyriaus salėje įvyks Biržų savivaldybės tarybos kontrolės komiteto posėdis. Jame bus svarstomas Kontrolės ir audito tarnybos 2018 m. veiklos ataskaitos projektas.

Pagal Vietos savivaldos įstatymą Kontrolės komitetas svarsto savivaldybės kontrolės ir audito veiklos plano įvykdymo ataskaitą, jos pagrindu rengia ir teikia savivaldybės tarybai išvadas dėl turto ir lėšų naudojimo teisėtumo, tikslingumo ir efektyvumo bei kontrolės ir audito tarnybos veiklos.

 

GIRTŲ VAIRUOTOJŲ POLICIJA Į LIGONINES NEBEVEŽIOS. Vyriausybė pritarė Vidaus reikalų ministerijos pateiktam nutarimui, kuris numato naują tvarką tikrinant vairuotojų girtumą. Joje numatyta, kad daugiau nei 1,5 promilės įpūtusiam vairuotojui teks į matuoklį pūsti ne vieną, o du kartus ir to užteks girtumui patvirtinti. Pareigūnams su pažeidėju į ligoninę vykti tirti kraujo nebereikės. Be to, už vengimą tikrintis girtumą iškart bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Šie pakeitimai įsigalios nuo balandžio pirmos dienos

PADĖKOS RAŠTAS. Kovo 15 dieną savivaldybės mero padėkos raštas asmeninės sukakties proga įteiktas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos chorinio dainavimo, bendrojo fortepijono mokytojai metodininkei Viktorijai Morkūnienei - už ilgametį pedagoginį darbą, chorinės muzikos puoselėjimą bei Biržų krašto muzikinės kultūros sklaidą.

 

MUZIEJŲ LANKYTOJŲ SKAIČIUS IŠAUGO PENKTADALIU. 2018 metais Lietuvos muziejuose apsilankė daugiau kaip 5 mln. lankytojų – palyginus su 2017 m., apsilankymų skaičius išaugo 21 procentu, o su 2016 m. – 26 procentais. Šį skaičių sudaro pavieniai ir organizuoti lankytojai, fondų lankytojai, edukacinių užsiėmimų bei muziejaus organizuojamų renginių lankytojai ir jų dalyviai.

Tokius pokyčius rodo statistinės ataskaitos, kurias Kultūros ministerijai pateikė 104 šalies muziejai: 4 nacionaliniai, 15 respublikinių, 55 savivaldybių, 22 žinybiniai ir 8 nevalstybiniai muziejai.

 

VAIKŲ IR MOKSLEIVIŲ – LIAUDIES KŪRYBOS ATLIKĖJŲ KONKURSAS „TRAMTATULIS“. Kovo 1 d. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje vyko konkurso „Tramtatulis“ vietinis turas 3-19 metų vaikams. Į regioninį turą vyksta:

3-6 metų amžiaus grupėje: Marija Janulytė, Biržų lopšelis-darželis „Genys“, skyrius „Rugelis“ dainininkė, mokytoja Vigilija Macienė.

7-10 metų amžiaus grupėje: Miglė Meženskaitė, Biržų r. Papilio pagrindinės mokyklos dainininkė, mokytoja Vigilija Macienė.

11-14 metų amžiaus grupėje: Gabija Pavilionytė, Aistė Tatorytė, Goda Dovydėnaitė, Margarita Dicytė, Viktorija Dicytė, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos skudutininkės, mokytoja Aušra Butkauskienė.

15-19 metų amžiaus grupėje: Dainininkai: Karolis Parčiauskas ir Valdas Ratkevičius, Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Nijolė Kaulinienė.

Ragininkai: Saulius Voras, Valdas Ratkevičius, Ugnius Kairys, Romualdas Vaitaitis, Karolis Parčiauskas, Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Nijolė Kaulinienė.

Kanklininkas Romualdas Vaitaitis, Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Nijolė Kaulinienė.

Skudutininkai: Saulius Voras, Valdas Ratkevičius, Ugnė Rožėnaitė, Rasa Pipinytė. Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Nijolė Kaulinienė.

 

KAINŲ POKYČIAI. 2019 m. vasarį, palyginus su sausiu, vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,1 proc. Daugiausia tam įtakos turėjo daržovių, bankų teikiamų paslaugų, atostogų išvykų kainų padidėjimas bei avalynės, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, spirituotų gėrimų kainų sumažėjimas, praneša Statistikos departamentas.

SAVIVALDOJE ŠIEK TIEK PADAUGĖS MOTERŲ. Po sekmadienį įvykusių rinkimų savivaldybių tarybose šiek tiek padaugės moterų, tačiau pagal lyčių lygybę Lietuva ir toliau atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio.
Preliminariais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, naujose tarybose dirbs 424 moterys ir 1037 vyrai. Moterys sudarys 29 proc. tarybos narių – keturiais procentiniais punktais daugiau nei dabar.
Iš 16 per pirmąjį turą išrinktų merų trys yra moterys. Dar devynios moterys varžysis antrajame ture – Elektrėnų, Kelmės, Klaipėdos, Lazdijų, Mažeikių, Plungės, Prienų, Šilutės ir Ukmergės rajonuose.
Vidutiniškai ES moterys sudaro 32 proc. tarybos narių ir 15 proc. merių, rodo Vilniuje įsikūrusio Europos lyčių lygybės instituto duomenys.
Būsimojoje Biržų rajono savivaldybės taryboje turėtų darbuotis 8 moterys iš 25 narių. Tai sudaro 32 proc. Šioje kadencijoje taryboje darbavosi 7 moterys.

PRESTIŽINĖ PREMIJA – IŠ BIRŽŲ KILUSIAM FOTOGRAFUI. Dvylikai Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusių kūrėjų buvo įteiktos Vyriausybės kultūros ir meno premijos.
Tarp jų premija paskirta ir iš Biržų kilusiam fotomenininkui Ramūnui Danisevičiui, Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus. Nuo 2008 m. premijos dydis siekia 340 bazinių socialinių išmokų dydžių.

„TĖVŲ LINIJA“. Į „Tėvų liniją“ pasitarti įvairiais vaikų auklėjimo klausimais jau galima skambinti ne tik vakarais, bet ir dieną – nuo 11 iki 13 val. Tad nemokamos anoniminės psichologų pagalbos visoje Lietuvoje sulauks daugiau tėvų, globėjų ir senelių.
„Kaip bandomasis projektas prieš pusantrų metų startavusi „Tėvų linija“ parodė, kad profesionalių psichologo konsultacijų poreikis – labai didelis. Tėvai nori pasitarti, kaip reaguoti į vaikų elgesį, kaip susivaldyti ir bendrauti su atžalomis, kad būtų išlaikyti geri santykiai. Tačiau dėl riboto „Tėvų linijos“ darbo laiko į daugiau kaip pusę skambučių nebuvo atsiliepta“, - sako „Tėvų linijos“ vadovė, Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.
Dabar nemokamu numeriu 8 800 900 12 galima skambinti darbo dienomis nuo 11 iki 13 val. ir nuo 17 iki 21 val.

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO PREZIDENTAS ŽILVINAS ŠILĖNAS VADOVAUS JAV ORGANIZACIJAI. Septynerius metus Lietuvos laisvosios rinkos institutui vadovaujantis Žilvinas Šilėnas nuo balandžio pabaigos vadovaus organizacijai JAV „Foundation for Economic Education“.
Kol bus paskirtas naujas nuolatinis prezidentas, institutui vadovaus viceprezidentė Edita Maslauskaitė.
„Tai, kad Žilvinas vadovaus vienai solidžiausių, jau septyniasdešimt metų veikiančiai pasaulinei organizacijai yra ir visos Lietuvos laisvosios rinkos instituto veiklos įvertinimas. Per pastaruosius metus institutas padarė didelį proveržį švietėjiškoje veikloje. Pasaulinį pripažinimą pelnė ekonomikos vadovėlis „Ekonomika per 31 valandą“, iš kurio kasmet mokosi daugiau kaip 22 tūkstančiai Lietuvos moksleivių, prisidedame prie mokymo programų atnaujinimo – ekonomikos mokymą siekiame sujungti su etika ir pilietiniu ugdymu. Žilvinui vadovaujant institutas net du kartus laimėjo prestižinį tarptautinį Templetono laisvės apdovanojimą“, – pasakoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos pirmininkė Elena Leontjeva.

LIETUVIO SVAJONIŲ BŪSTAS. Turėdami neribotas finansines galimybes, daugiau nei pusė šalies gyventojų gyvenamąjį būstą rinktųsi didmiestyje – jaunimą labiausiai vilioja senamiesčio dvasia ir centro šurmulys, vyresnius gyventojus – atokesni didmiesčių rajonai bei priemiesčiai. Kas šeštas šalies gyventojas apskritai pasirinktų gyvenimą atokesniame gamtos prieglobstyje šalia upės ar ežero. Tokias gyventojų preferencijas atskleidė „Citadele“ banko užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi apklausa.
Aktyviausiai būsto rinka regionuose pirmąjį šį metų pusmetį augo Neringos, Pasvalio r., Vilkaviškio r. Švenčionių r. ir Kretingos r. savivaldybėse. Čia per pirmąjį 2018 m. pusmetį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, būsto sandorių skaičius augo nuo 39 iki 23 proc.
Mažiausiai Lietuvos gyventojai gundosi kraustytis į kaimo vietoves, mažas gyvenvietes ar miestelius. Tyrimo duomenimis, kaimuose ir miesteliuose, kur gyventojų skaičius neviršija 5 tūkst., norėtų gyventi 12 proc. apklaustųjų.

KELIAME INKILUS. VĮ Valstybinių miškų urėdija kviečia visus prisidėti prie pasiruošimo šiltajam sezonui ir kovo 21 d. Pasaulinės miškų dienos proga kartu kelti inkilus, reikšmingus paukščių išlikimui ir miško išsaugojimui. Inkilų kėlimo šventė vyks 26 Valstybinių miškų urėdijos padaliniuose.
BAROKO PAVASARIS BIRŽUOSE. „Su pavasariu į Biržus vėl pargrįžta užburianti baroko muzika“, - pranešė kasmetinio senosios muzikos festivalio „Baroko pavasaris Biržuose“ organizatoriai. Festivalio atidarymas – kovo 11 d. 16 val. Biržų pilies rūmuose, bibliotekos salėje.

BIRŽŲ TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETE (TAU). Kovo 13 d. 9.00 val. Biržų ŠPT (Vytauto g. 32) vyks projekto „54+“ 8 akad. val. mokymai „Efektyvus viešas kalbėjimas“. Į mokymus kviečiami asmenys nuo 55 m. iki pensinio amžiaus. Pageidaujantys dalyvauti mokymuose registruojasi telefonu: 8 683 31 259 iki kovo 6 d.

POKYČIAI NUO KOVO 1-OSIOS. Jau nuo kovo pirmosios Lietuvoje įvyks ne vienas pokytis. Primename svarbiausius: įsigaliojo didesni etilo alkoholio akcizų tarifai, užsieniečiams žemos kvalifikacijos darbams nebereikės kvalifikacinių dokumentų, įsigalioja nauja vaistų pardavimo tvarka, didėja tarifai tabako produktams, bet mažėja Konkurencijos tarybos įmokų tarifai ir dar keli pokyčiai.
SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOMITETŲ POSĖDŽIAI. Komitetai posėdžiaus tokia tvarka:
Švietimo, kultūros ir sporto – vasario 11 d. 9 val. (pirmadienis);
Investicijų, verslo, turizmo vystymo, ekonomikos ir biudžeto – vasario 11 d. 14 val. (pirmadienis);
Teritorijų vystymo, aplinkos apsaugos, miesto ūkio ir kaimo reikalų – vasario 12 d. 9 val. (antradienis);
Socialinių reikalų, sveikatos apsaugos ir teisėtvarkos – vasario 12 d. 15 val. (antradienis).

MUZIKOS OLIMPIADOJE. Vasario 5 d. Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje vyko Lietuvos mokinių muzikos olimpiados rajono etapas 6-8 klasių mokiniams.
6-8 klasių grupės nugalėtojai:
I vieta - Žygimantas Augustas Žygelis (Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja Rasa Stanulevičienė);
II vieta - Lauryna Bukytė (Biržų „Atžalyno“ pagrindinė mokykla, mokytoja Jolanta Vasiliūnienė).

FIZIKOS OLIMPIADOJE. Vasario 1 d. vyko 8 klasių mokinių fizikos olimpiados rajono etapas. Rajono etape dalyvavo 21 dalyvis. Olimpiadoje nugalėjo Biržų „Aušros“ pagrindinės mokyklos mokiniai, kurių mokytojas Gediminas Girdžius.
I vietą užėmė Dominykas Lapienis, II vietą – Armandas Slapšys, III vietą – Gintarė Tamonytė.
PADĖKOS RAŠTAS. Sausio 11 d. savivaldybės mero Valdemaro Valkiūno padėkos raštas įteiktas VšĮ Biržų ligoninės gydytojai Marijai Valaitienei asmeninės sukakties proga už ilgametį, nuoširdų, sąžiningą ir profesionalų darbą žmonių sveikatos labui, aktyvią visuomeninę veiklą.

PERNAI GIMIMŲ BUVO MAŽIAU, MIRČIŲ – DAUGIAU. Civilinės metrikacijos skyrius informuoja apie praėjusius 2018-uosius metus. Čia per 2018 m. įregistruoti 195 gimimai (2017 m. – 262). 150 vaikų gimė Lietuvoje, 45 – užsienio valstybėse. Gimė 105 berniukai ir 90 mergaičių, 106 vaikai gimė susituokusiems tėvams, 78 vaikams pripažinta tėvystė, 11 vaikų gimė vienišoms mamoms.
2018 metais įregistruotos 452 mirtys (2017 m. – 422), iš jų 13 – užsienio valstybėse mirusių asmenų.
Susituokė 146 poros. 3 santuokos užregistruotos Lietuvoje su užsienio valstybių piliečiais, taip pat registruota 11 santuokų, sudarytų užsienyje.
Santuoką nutraukė 57 sutuoktinių poros, iš jų 2 – užsienio valstybėse.

RENGINYS VABALNINKE. Sausio 13 d. 14 val. Vabalninko kultūros namuose vyks Laisvės gynėjų dienos paminėjimas.

BIRŽUOSE – VYRIAUSYBĖS PRIIMAMASIS. Sausio 8 dieną Biržų rajono gyventojus Savivaldybės administracijos patalpose priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų atstovai. Galimybe gauti konsultacijas aktualiais klausimais pasinaudojo ir į priėmimą užsiregistravo 16 mūsų rajono gyventojų. Daugiausia klausimų pateikta Socialinės apsaugos ir darbo, Aplinkos ministerijos atstovams, biržiečių problemas taip pat išklausė Vyriausybės kanceliarijos, Susisiekimo, Žemės ūkio ministerijų specialistai.

KIEK KAINUOJA ŽEMĖS SKLYPAI? Registruotų centro duomenimis, visų šalyje esančių ir įvertintų žemės sklypų vidutinės rinkos vertės per metus vidutiniškai padidėjo 8 proc.: žemės ūkio paskirties - apie 18 proc., gyvenamosios paskirties - 3 proc., komercinės grupės žemės - 2 proc. Žymus (30 proc. ir didesnis) žemės ūkio paskirties vidutinis rinkos vertės augimas fiksuotas tose savivaldybių teritorijose, kuriose yra aukštesnis žemės ūkio naudmenų našumo balas, pavyzdžiui, Pasvalio, Plungės, Tauragės, Telšių, Biržų, Klaipėdos, Kupiškio, Mažeikių, Panevėžio ar Ukmergės rajonuose, taip pat atskirose rekreacinėse teritorijose Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybėse.

AR KOMPENSUOJAMI SKIEPAI NUO TYMŲ?
Ligonių kasų specialistai pastaruoju metu sulaukia vis daugiau gyventojų klausimų dėl skiepų nuo tymų. Jie teiraujasi, kam šie skiepai priklauso, ar reikia už juos mokėti. Pasak Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) Sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo skyriaus vedėjos Linos Reinartienės, Lietuvoje nemokamai nuo tymų skiepijami tik vaikai.
GYVENTOJŲ POKYTIS. Statistikos departamento duomenimis, vien per metus (nuo 2017 m. liepos iki 2018 m. liepos) iš Lietuvos išvažiavo daugiau nei 23 tūkstančiai žmonių. Tai tiek gyventojų, kiek jų šių metų liepą buvo Biržų rajono savivaldybėje (23413). Per metus jų sumažėjo 772 (2017 m. buvo 24185). Kaimyninėje Pasvalio savivaldybėje procesai panašūs – čia per metus sumažėjo 702 gyventojais. Šiuo metu Pasvalio savivaldybės gyventojų daugiau nei Biržų – 23684.
Kupiškio savivaldybėje gyvena 16972 žmonės (per metus sumažėjo 368). Rokiškio savivaldybėje 2018 m. gyveno 29102 žmonės (sumažėjo 788). Panevėžio rajono savivaldybėje – 35502 gyventojai (sumažėjo 368).

PAS KAIMYNUS. Panevėžio miesto apylinkės teismas kaltu dėl mažametės tvirkinimo pripažino 66 metų mediką ir metams skyrė laisvės apribojimo bausmę.
Nuteistasis taip pat turės atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, penktadienį pranešė prokuratūra.
66 metų Panevėžio rajono gyventojas A.Š., turintis aukštąjį medicininį išsilavinimą, teisiamųjų suole atsidūrė paaiškėjus apie jo nederamą elgesį su 14 metų neturinčia mergaite.

INFORMATIKOS OLIMPIADOJE. 2018 m. gruodžio 11 d. Biržų švietimo pagalbos tarnyboje vyko informatikos (programavimo) olimpiados rajono etapas 8-12 klasių mokiniams. Dalyvavo 11 mokinių.
8-12 klasių mokinių rezultatai:
I vieta – Martynas Vidugiris, Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Rima Mikalajūnienė;
I vieta – Paulius Alekna, Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytojas Ernestas Ranonis;
II vieta – Karolis Parčiauskas, Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Rima Mikalajūnienė.

ETNINĖS KULTŪROS OLIMPIADOJE. 2018 m. gruodžio 13 d. Biržų švietimo pagalbos tarnyboje vyko pirmą kartą Lietuvoje vyko Etninės kultūros olimpiada.
6–8 klasių grupės laimėtojai: Rolandas Kleinys (Biržų r. Medeikių pagrindinė mokykla, mokytoja Neringa Simonavičienė); Justina Voraitė (Biržų r. Pabiržės pagrindinė mokykla, mokytoja Žydrūnė Klungienė).
9-12 klasių grupės laimėtojai: Karolis Parčiauskas (Biržų „Saulės“ gimnazija, mokytoja Nijolė Kaulinienė); Austėja Jankauskaitė (Vabalninko Balio Sruogos gimnazija, mokytoja Zita Kumpelienė).
PADĖKOS RAŠTAI. Gruodžio 26 d. šventinio kalėdinio renginio metu savivaldybės mero Valdemaro Valkiūno padėkos raštas asmeninės sukakties proga įteiktas Biržų kultūros centro dailininkui Egilui Skujai už Biržų krašto kultūros reprezentavimą.
Savivaldybės meras padėkos raštą taip įteikė Austrai Skujytei už aukštus sportinius pasiekimus bei Biržų vardo garsinimą.

BAIGIA PRIIMTI KANDIDATŲ Į MERUS DOKUMENTUS. Penktadienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ir savivaldybių rinkimų komisijos baigė priimti kandidatų dalyvauti savivaldos rinkimuose pareiškinius dokumentus.
Visi registruoti kandidatų sąrašai ir jų pateikti dokumentai viešai bus paskelbti vasario 2 dieną.
VRK duomenimis, politinės kampanijos dalyviais yra užsiregistravę 18 partijų, 97 visuomeniniai rinkimų komitetai, keli save iškėlę politikai.
Tiesioginiai merų ir savivaldybių tarybų rinkimai vyks 2019 metų kovo 3 dieną.

Archyvas

2007-05-

Kultūra ir bendruomenė

2013.07.19

Kraštiečių duoklė poetui

Jono Strielkūno gyvenimo ir kūrybos takais.

Šventės išvakarėse suolelį išbandė fondo narys Algirdas Garbauskas ir Vabalninko viešnia Janina Černiauskaitė-Kuncevičienė.

Liepos 1- 5 dienomis Vabalninke vyko medžio drožimo pleneras. Toks renginys Vabalninko krašte buvo pirmas. Prasminga, kad jo atidarymas vyko V. Jatulevičiaus - žmogaus, kuris turi sukaupęs didelę medžio drožimo patirtį, dalyvavęs ne viename medžio drožėjų plenere, turintis tautodailininko vardą, meno kūrėjo statusą ir savo namuose įrengęs medžio drožinių muziejų - sodyboje. Visą savaitę medį kalbino daugeliui gerai žinomi tautodailininkai Algirdas Butkevičius, Vidas Jatulevičius, Vydas Vareika ir drožėjas mėgėjas vabalninkietis Gajus Agasarjanas. Medžio drožimo darbus išbandė ir jaunimas: vabalninkiečiai broliai Adomas ir Modestas Aukštikalniai bei šukionietis Žygimantas Bieliakas. Vaikai ir visi kiti besidomintys drožyba buvo kviečiami į edukacines pamokėlės, kurios buvo daugiau stebėjimo ir klausimų-atsakymų pobūdžio.
Plenero dalyviai darbavosi Vabalninke, Beržų gatvės gale nuo 6 val ryto iki 21 val. vakaro. Tai, kas „gimė“ plenero metu ar anksčiau buvo sukurta tautodailininko Vido Jatulevičiaus rankomis, turėjo rasti vietą Vabalninko miesto parke. Plenero dalyviai ir organizatoriai šį kūrybinį ieškojimą parke atliko kartu.
Parko sergėtojas „Girinis“ (autorius - V. Jatulevičius) vietą rado prie įvažiavimo į parką. Vaikų žaidimų aikštelėje apsigyveno „Buratinas“ (autorius - Vydas Vareika), suoliukas „Drakonas“ (darbo autorius - Gajus Agasarjanas). Meno kūrėjų statusą turinčių tautodailininkų darbai „Nykštukas“ (autorius - Algirdas Butkevičius) ir „Rūpestis“, senas paukštis, besirūpinantis jaunesniuoju (autorius Vidas Jatulevičius), susijungė į gražų suolelį.
Svarbiausia, Jono Strielkūno atminimui skirta skulptūrinė grupė (autorius - Vidas Jatulevičius) rado vietą parko, kurį sodinant dalyvavo poetas, prieigose. Toje pačioje vietoje baigiasi Paryžiaus gatvė, kurioje kadaise gyveno J. Strielkūnas. Tai lyg poeto prašymo išpildymas. Ir tas „Girinis“, parko sergėtojas, tarsi atėjęs paskui poetą iš Žaliosios girios....
Iškilmingas plenero užbaigimas liepos 5 d. vyko parko prieigose prie Jono Strielkūno atminimui įrengtos skulptūrinės kompozicijos. Susirinko gausus vabalninkiečių ir svečių būrys.
Plenero darbus apibendrino svečias iš Biržų Petras Anciūnas. Jis perdavė gražius linkėjimus Vabalninkui ir vabalninkiečiams.
Prasmingai apie poetą jo paties eilėraščio „Lietuva“ žodžiais prabilo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Julija Greviškienė, kūrybą apibendrino mokytoja lituanistė Lida Vareikienė, prisiminimais iš mokyklos laikų apie poetą dalinosi klasės draugai Stasė Čiuikina ir Antanas Gumbelevičius, buvusi klasės auklėtoja Petronėlė Anciūnienė. Buvo skaitomos poeto eiles, instrumentais atliekamos muzikos melodijos, ir dainos.
Renginys baigtas „Giminių daina“, kurią, renginio vedėjos Dalios Baltrušaitienės pakviesti, sudainavo visi susirinkusieji. Jautriai nuskambėjo pabaigoje perskaitytas poeto eilėraštis „Jau greit sutems“.
Šiuo renginiu buvo pagerbtas Vabalninko kraštui brangus žmogus, paties poeto žodžiais tariant, „trečias brolis Jonas, kietai įmigęs žemės guoly“, o vabalninkiečiai jam grąžino „tą gatvę, tą suolą, įkaitusį saulėj, kur žydi jurginai, ... ir tą karalystę, kur vien atminimai“.
Tai projektas „Jono Strielkūno gyvenimo ir kūrybos takais“, kurį parengė ir įgyvendina Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas.


Justinas Baltrušaitis
2013-07-18


2013.01.07

Literatūrologo planuose – monografija apie Joną Meką

Su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantu, Jono Meko kūrybos tyrinėtoju Ramūnu Čičeliu prieš renginį mūsų kraštiečio 90 metų sukakčiai pažymėti Biržuose kalbėjosi Jurgita Ratkevičienė.

 

Literatūrologas Ramūnas Čičelis, tyrinėjantis Jono Meko kūrybą: „Jonui Mekui už horizonto nieko kito nėra – tik Biržų žemė. Jis nėra sūnus paklydėlis – tai archetipinė biblinė situacija. Jis negrįžta nei kaip nugalėtojas, nei kaip pralaimėtojas. Jis grįžta kaip natūralus žmogus, su pasauliu santykiaujantis ne per mąstymą, o per meilę. Arba neapykantą.“

– Tyrinėjimams pasirinkote išeivio iš Biržų krašto Jono Meko kūrybą. Ar teko kada pabuvoti jo gimtuosiuose Semeniškiuose, šitaip gražiai atgyjančiuose idilėse?

– Ne, Semeniškius pažįstu tik iš Alio Balbieriaus nuotraukų.

 

– Kaip patiko A. Balbieriaus „Jono Meko žemė“?

– Patiko. Pakankamai seniai pažįstu Alį Balbierių ir daugmaž žinau, ko iš jo tikėtis. Paroda įdomi. Fotografija, sakyčiau, filotopinė. T. y. žmogus, gyvendamas konkrečioje vietoje, visada galvoja, kad už horizonto yra geriau. Alis Balbierius ir Jonas Mekas gyvena taip, kad jiems nereikia žiūrėti už horizonto. Jų mąstymas yra Meilė. Jiems nereikia mąstyti sudėtingų sąvokų, gilintis, analizuoti. Jie būna su daiktais. Pamatinis dalykas – bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su gamta, mus supančiais daiktais. Pavyzdžiui, namų apyvokos. Pavyzdžiui, dalgis J. Mekui yra ne tik daiktas, bet ir ritualas, susijęs su papročiais, istorija. Gamta – pirminė tikrovė. A. Balbierius fotografuoja dramatiškai paveiktas arba nepaveiktas vietas. Jonui Mekui už horizonto nieko kito nėra – tik Biržų žemė. Jis nėra sūnus paklydėlis – tai archetipinė biblinė situacija. Jis negrįžta nei kaip nugalėtojas, nei kaip pralaimėtojas. Jis grįžta kaip natūralus žmogus, su pasauliu santykiaujantis ne per mąstymą, o per meilę. Arba neapykantą.

 

– Nuo ko prasidėjo Jūsų susidomėjimas Jonu Meku? Minėjote, kad nuo filmų?

– Pažintis prasidėjo be jokio išankstinio tikslo, šiuolaikiškai tariant, gaminti mokslinę produkciją. Tiesiog buvo laikas, kai gyvenau pakankamai laisvą gyvenimą be darbinių santykių. Tai truko šešerius metus. Su draugais nuomojomės butą ir naktimis žiūrėdavom filmus. Dienomis miegodavom, bet jokiu būdu negerdavom. Taigi kartą parsinešiau J. Meko filmą „Laiškai iš niekur“ (1997), pažiūrėjom, patiko. Tada atradom, kad J. Meko filmų turi Nacionalinė biblioteka. Rodos, 2002 m. buvo surengta keletas filmų peržiūrų, į kurias nuėjom. Mums labai patiko. O patiko dėl to, kad atitiko mūsų tuometinę pasaulėžiūrą. Žavėjo filmuose matyta tų žmonių laisvė, žiūrėjimas, ėjimas į priekį, neperdėtas rimtumas. Bandėm būti į juos panašūs, nors, aišku, mums labai labai iki jų toli.

– J. Mekas mėgsta teigti, jog jis nieko nekuria, tik filmuoja arba tik rašo. Tačiau viename interviu su Valdu Papieviu („Literatūra ir menas“, 2004–05–07) galima rasti nusivylimą, kad Amerikoje nesidomima jo tekstais, ir džiūgavimą, jog Paryžiaus publikai jis įdomus, skaitomas, leidžiamas. Ar tai nėra žmogaus, save laikančio kūrėju, būsena? Kaip suprasti tokį prieštaravimą?

– Matot, Mekas atmeta socialinį meno turinį. Tarkim (hipotetiškai), jis išleidžia knygą Rašytojų sąjungoje. Mekas, koks jis yra ir kaip jis elgiasi iš tiesų, padarytų knygos pristatymą, pasidėtų ją namie į lentyną ir užmirštų. Tiesiog gyventų toliau. Bet meno pasaulyje taip nėra. Vadyba, marketingas, įvaizdžiai ir t. t. Įsisuka tas socialinis turinys, kontekstas, o tada... Kaip kai kurie teoretikai seniai pranašavo, šlovė tetrunka 15 minučių. Dabar tai labai ryšku ir Lietuvoje. Kiek turime vienadienių „žvaigždžių“? Staiga blykstelėjo ir užgeso. Taigi Mekas šitai atmeta. Tiesa, jis duoda daug interviu, važinėja į parodų atidarymus, bet didžiąją gyvenimo dalį jis gyveno ir ką nors darė sau. Iš esmės nuo 1965 iki 1990 m. jis nebuvo niekam žinomas. Ir jam nerūpėjo – jis darė tai, ką norėjo.

 

– Bet ne kiekvienas gali sau tai leisti?

– Na, kaip pažiūrėsi. Štai kalbėjausi su dailininku Eugenijumi Varkulevičiumi-Varkaliu, gyvenusiu ir dirbusiu pas Meką Niujorke 11 metų. Jis sako, kad Jonas visada dirbdavo tuščiu skrandžiu.

 

– Dienoraštyje J. Mekas rašo, kad jiedviem su broliu Adolfu net sunkiausiais gyvenimo periodais brangiausias turtas buvo knygos, kurias, visų nuostabai, tąsėsi su savimi po pasaulį didžiausiais lagaminais. Ne būtiniausius drabužius, ne daiktus, ne maistą, o knygas...

– Taip. Na, dabar Jonui svarbiausia, kad būtų vyno ir ožkos sūrio (juokiasi). Niujorke jis mėgina gyventi taip, kaip Semeniškiuose – kepa bulvinius blynus (užuomina į R. Kulvinskytės straipsnį „Smetonos laikus grąžinti norintis J. Mekas: Lietuvoje viskas išsigimę. Net bulviniai blynai“, sukėlusį ypač negatyvią skaitytojų reakciją – aut. past.). Tik aš labai abejoju, ar tie blynai tokie pat, kaip jo vaikystėje. Nes bulvės tai amerikietiškos. Amerikoje maistas - didžiulė problema. Sakoma, kad brangiame restorane galima skaniai pavalgyti. Nieko panašaus.

 

– Kaip perėjote nuo J. Meko filmų prie literatūros?

– Studijuodamas magistrantūrą, pasirinkau rašyti darbą iš Tomo Sakalausko kūrybos. Jis yra eseistas, parašęs bene 20 knygų apie menininkus. Viena tų knygų – apie Jurgį Mačiūną. Bet, kaip dažniausiai būna, pamatai, kad rašymo laikas artėja prie pabaigos, o rašyti nelabai yra ką. Tada, kaip paprastai tokiais atvejais daroma, rašai ką nors iš savo domėjimosi srities, „bendro išsilavinimo“. Nusprendžiau rašyti apie minėtą knygą ir J. Meko filmą „Zefiro Torna“. Kadangi filmas tik pusvalandžio trukmės, smulkiai išnagrinėjau kiekvieną kadrą. Už darbą gavau puikų įvertinimą.

Jau stodamas į magistrantūrą buvau nusiteikęs studijuoti doktorantūroje. Bet tada Jonas Mekas tapo mano trukdžiu. Vilniaus universiteto posėdyje priėmimo komisija iš tokios mano idėjos (nagrinėti Jono Meko kūrybą – aut. past.) išsityčiojo - nedviprasmiškai parodė savo požiūrį į minimą asmenį. Tada pamėginau įstoti į Literatūros ir tautosakos institutą, bet manęs vėl nepriėmė ir motyvavo, kad esu literatas ir neišmanau kino, todėl negalėsiu parašyti disertacijos. Nors per 4 studijų metus žinių galėjau nemažai įgyti, priimtas nebuvau. Kitąmet pagalvojau, kad esu kilęs iš Jonavos, tad reikia pamėginti stoti į VDU. Kadangi šis universitetas glaudžiai susijęs su išeivija, mokslinė kryptis sutapo ir mane priėmė. Žinoma, tema yra be galo plati, apimanti visą J. Meko kūrybą, todėl sudėtinga. Sunkumas dar ir tas, kad Jonas Mekas nėra visų visais rakursais išnagrinėtas klasikas. Be kita ko – dar ir gyvas. Taigi rašau trečią darbo skyrių ir iš esmės J. Meką vertinu teigiamai. Rašau, kad jis daugelį dalykų padarė naujai. Bet kai dabar skaitom tą Meko interviu apie tuos bulvinius blynus... Ir universitete sužinoję, iš ko rašau darbą, į mane kreivai šnairuoja. Tačiau tikiuosi parašyti monografiją, kuri kitiems taptų tyrinėjimų atskaitos tašku, kurio kol kas nėra. Atsiribodamas nuo visų interviu ir susitelkdamas tik į kūrybą.

 

– Kaip Jums pavyko prisibelsti į J. Meko namų duris ir kaip judviem sekėsi bendrauti? Ne paslaptis, jog menininkas garsėja ne itin lengvu būdu...

– Rašant disertaciją prireikė stažuotės. Ją gauti sudėtinga, bet gavau. Finansavo VDU. Smarkiai rizikavau, nes į Ameriką išvažiavau turėdamas tik J. Meko elektroninio pašto adresą. Daugiau nieko. Galėjau grįžti nieko nepešęs. Aišku, savo vadovams apie tai nieko nesakiau, jie manė, kad esu viską sutaręs. Tiesa, Jonui parašiau, kad atvažiuosiu. Jis atsakė: „Gerai.“ Ir viskas. Tarsi savaime būtų suprantama, kur eiti.

Nuskridau, porą dienų skyriau adaptacijai, nes viskas ten kitaip. Bet stresą „nuėmė“ Niujorke gyvenantys labai paslaugūs žmonės. Per visą laiką nesusidūriau nė su vienu nemaloniu žmogumi. Nežinau, ar jie ten visi tokie, ar tik man taip pasisekė. Tada vėl parašiau Mekui, jis mane pakvietė į savo filmo premjerą „Antologijoje“. Aišku, atėjau prieš 3 valandas, o Mekas pasirodė 3 minutės iki renginio pradžios. Su pilku lietpalčiu ir didžiule skrybėle. Su sūnumi ir dar kažkokiu žmogumi. Tada mėginu jam prisistatyti, bet jis lekia į kabinetą šaukdamas: „Vėliau, vėliau!“ Po filmo peržiūros vėl mėginu prieiti, bet dar prieš jai prasidedant J. Mekas visiems pasakė, kad šįvakar gersim tekilą. Taigi po peržiūros puola stumdyti stalus, organizuoti vakarėlį, o man vėl sako: „Ne, ne, dabar nėra laiko, jokių kalbų. Parašyk man vėliau!“ Tą patį vakarą parašiau ir naktį jis man atsakė. Sutarėm susitikti rytojaus dieną, konkrečią valandą. Tada ir nuėjau. Nuėjęs iš karto gavau pylos, kad nepranešiau, jog ateisiu. J. Mekas buvo supykęs ir prikišo neva lietuvių įprotį visur vėluoti, nesilaikyti žodžio, etiketo ir pan. Na, kiek pas jį buvau, su lietuviais jam tikrai nesiseka: tai vėluoja, tai atvyksta nesusitarę. Todėl Jonas įsitikinęs, kad tai visų lietuvių būdas.

Taigi išklausiau priekaištų dėl lietuvių būdo ir sėdom bendrauti. O bendrauti sekėsi gerai. Pastebėjau, kad J. Mekui nepatinka perdėm abstraktūs klausimai. Tada jis atsakymus suveda į labai konkrečius daiktus. Pavyzdžiui, klausiu apie grožį, o jis atsako apie medį. Na, į medį jis stipriai įsikabinęs. Jonas gyvena lofte (buvusios gamyklos patalpose, pritaikytose gyventi), kur yra 2 įėjimai. Jis vaikšto tik pro tą, prie kurio auga „jo“ medis. Ir man liepė vaikščioti tik pro ten. O štai jo sūnui tas medis visiškai nesvarbus.

Jonui patiko, kad atėjau su labai konkrečiu tikslu. Man reikėjo konkrečių dokumentų kopijų, konkrečios informacijos apie konkrečias knygas, konkrečių filmų. Ir jis į mano klausimus atsakė. Parodė lentynas, kambario kampe stovintį spausdintuvą, paaiškino, kur kas sudėta.

Viskas vyko šitaip: aš pas jį ateinu, mes pasikalbam apie 20 minučių, aš įrašau. Kalbėjomės ir angliškai, ir lietuviškai. Lietuvių kalbą jis gerokai primiršęs, jam sunku kalbėti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad tai dėl amžiaus, bet angliškai Jonas varo greitakalbe, mąstydamas angliškai, labai greit orientuojasi.

Visą laiką gurkšnoja vyną. Rūkyti namie neleidžia. Net lauke neleidžia. Tada jam reiktų uždarinėti langus, duris, o tai jau papildomi rūpesčiai. Žodžiu, negalima, ir viskas. Tai būdavau maždaug po 3 valandas per dieną – tiek, kiek galėdavau ištverti nerūkęs. Medžiagos parsivežiau per 2000 lapų kopijų, apie porą valandų pokalbių. Tai dabar turiu ką veikti.

Ką dar apie Meką galima pasakyti įdomaus? Pavyzdžiui, jis sako: „Ai, jūs, mokslininkai, niekuo nesidomit, nieko neskaitot, purenat savo siauram daržely.“ Aš paprieštaravau. Tada nuėjau kopijuoti dokumentų, o Jonas atsinešė krūvą kompaktų su muzikos įrašais, vieną po kito leido ir stebėjo mano reakcijas – kas man patinka, o kas ne – taip mane tyrinėjo.

Jis gyvena ir dirba didžiuliame kambaryje. Archyvai netvarkyti. Kambaryje yra stalas, ant kurio visada stovi butelis vyno ir taurė. Dar prie vieno stalo ir kompiuterio dirba montuotoja. Ji nemėgsta, kai jai kas nors stovi už nugaros, todėl Jonas visą dieną suka ratus aplink kambarį - tik parodo montuotojai, ką daryti, ir vėl nueina. Kambario kampe stovi dar vienas nuolat įjungtas kompiuteris. Atėjus elektroniniam laiškui, pasigirsta garsinis signalas, todėl į visus laiškus Jonas atsako kone akimirksniu. Net naktį. Miega po 3–4 valandas per parą. Dirbti pradeda 9 valandą ryto, o baigia 18–19. Juokauja, kad dirbti nustos sulaukęs 100 metų.

 

– Kokių nors anekdotinių situacijų nepatyrėte? Niekas neišmušė iš vėžių?

– Jis nuolatos išmušdavo iš vėžių su tais perspėjimais apie apsilankymą ir su tuo savo punktualumu. Po to, kai aš pas jį kartą pabuvau, jis man sako: „Dabar tu gali pas mane ateiti, kada nori, ir būti, kiek nori, – man visiškai nesvarbu.“ Supratau, kad nebeprivalau įspėti apie atėjimą, bet kitą sykį apsilankius vėl klausdavo, kodėl aš jo neįspėjau, ir vėl kaltindavo „lietuviškus papročius“.

Domėjosi savo vardo Vizualiųjų menų centru, klausinėjo, kas čia Lietuvoj vyksta, neva jis nieko nežino, negirdi, negauna jokios informacijos. Žodžiu, jis atitrūkęs nuo Lietuvos, nuo visko. Jie ten, už Atlanto, tarsi kitame pasaulyje gyvena. Kai ten nuvažiuoji, jautiesi tarsi atsidūręs Marse. Mąstymas, jausmai persijungia į kitą režimą ir atrodo, lyg kitokie žmonės ten gyventų. Paprastesni europietiški telefonai ten neveikia. Viskas skiriasi - pradedant kriauklėmis, baigiant butais. Kaip fotografas Arūnas Kulikauskas yra sakęs: „Kai 1990-aisiais nuvykau į Ameriką, vienintelis dalykas, kurį pažinau, buvo europietiškas mėnulis.“ Kita tikrovė.

 

– O ar nuoširdus Jums pasirodė J. Meko kalbėjimas apie Semeniškius, tie sentimentai? Vis dėlto žmogus didžiąją gyvenimo dalį praleido svetur, visiškai kitokioje tikrovėje? O gal tik kartojamos tos pačios, kažkada labai seniai susikurtos deklaracijos?

– Taip, duodamas interviu J. Mekas kalba daugmaž tą patį, nieko naujo neišgalvodamas. Tiesiog jis turi susigalvojęs reikalingus atsakymus ir juos nuolat kartoja. O dėl Semeniškių, manau, yra taip: emigracija paprastai baigiasi psichologinėmis traumomis. Manau, kad įsikabinimas į Semeniškius – tai būdas išvengti tų problemų. Psichologiškai taip patogiau. Žmogus gyvena Niujorke, tarytum iš Lietuvos nė nebūtų išvykęs. Semeniškių idilės – tai ne pasiilgimas, o realybė.

Meko emigrantu nepavadinsi. Jis yra egzilas – suprantantis, mąstantis savo likimą, turintis socialinę poziciją, nuolat mėginantis susivokti. Tai esminis skirtumas tarp dabartinių emigrantų ir pokario egzilų. Pokario emigrantai beveik visi ką nors menkesnio ar vertesnio sukūrė ir tai tapo svarbia lietuvių kultūros dalimi. Ką sukūrė šiandieniniai emigrantai, koks jų indėlis į Lietuvos kultūrą?

 

– Ką manote apie rašytojų, menininkų (ypač klasikų) mitologizavimą Lietuvoje? Akademinėje erdvėje pasigirsta svarstymų apie archyvinės medžiagos vertę ir jos panaudojimo (ne) galimybes. Stebėtina, bet Jonas Mekas tos šventojo aureolės lyg ir neįgijo. Kodėl? Kodėl Mekas yra tarsi Lewiso Carroll’io „Alisa stebuklų šalyje“ – arba dievinamas, arba nekenčiamas?

– Taip, net Maironis turėjo kitą gyvenimo pusę, apie kurią garsiai nekalbama. Dėl archyvų, manau, reikia sakyti tiek tiesos, kiek leidžia gyvas autorius arba mirusio autoriaus giminės. Giminės – tai šventa (juokiasi).

 

– Tačiau ar toks mokslas (tarkim, literatūrologija), besiremiantis daline tiesa, yra perspektyvus, ar jis apskritai ko nors vertas?

– Pati kalba yra nesusipratimas. Į viską reikia žiūrėti filosofiškiau (juokiasi).

O Mekas yra tarp tų nesutaikomų priešpriešų. Vienų niekinamas už Lietuvai parduotą Fluxus kolekciją, kitų – už tokius interviu apie bulvinius blynus. Ir galbūt yra už ką niekinti. Kita vertus, Mekas yra tapęs ikona. Paskutiniuose renginiuose, kuriuose teko dalyvauti, pastebėjau įdomią tendenciją – gerai atsiliepti apie Joną Meką tarp intelektualų laikoma geru tonu. Bet kai to gerai atsiliepiančio paklausi, kuo jam J. Meko kūryba patinka, kokius bruožus išskirtų, žmogus sutrinka, nes nežino. Kaip ir bet kuri ikona, simbolis – jie yra išoriniai. Mano tikslas – pažiūrėti objektyviau: dėl ko J. Mekas vertas pagarbos, o dėl ko ne. O, mano manymu, jis labai vertas pagarbos. Čia tikriausiai tas atvejis, kai genijus, menininkas pats nesupranta, ką tokio padarė. Bet jis padarė, nors negali paaiškinti. Tai sukuria tam tikrų problemų.

 

2013 01 05

2013.01.03

Neda ir Olegas: dialogu virtę monologai

Gruodžio viduryje Biržų kultūros centre skambėjo dviejų žinomų atlikėjų – Nedos Malūnavičiūtės ir Olego Ditkovskio - muzikiniai „Monologai“. Į Biržus trečiąsyk per pusmetį atvykstantys atlikėjai ir šį kartą sulaukė savo klausytojų. Ir jei pastarųjų dauguma neabejojo dėl savo pasirinkimo, atlikėjams būsima publikos reakcija visada yra šiokia tokia mįslė. Todėl įtampos prieš koncertą išvengti nepavyksta net profesionalams. Užtat po pasirodymo galima lengviau atsikvėpti ir apie daug ką rimtai ar smagiai pasikalbėti. Žinoma, apie Biržus ir biržiečius – taip pat.

 

Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis į Biržus koncertuoti atvyko trečiąsyk.

J. R.: Tariantis dėl interviu, renginių organizatorė Jautra Žaldokaitė pašnibždėjo, kad prieš koncertą būnat įsitempę, nerandat sau vietos, tad tuomet judviejų geriau nekalbinti. Seni scenos vilkai – ko Jums nerimauti?

Olegas: Nori nenori jaudulys yra. Atrodo, tiek išvažinėta, sudainuota. Čia kaip ir teatre. Sako, jeigu nebesijaudini, vadinasi, kažkas nebe taip, metas eiti lauk.

 

J. R.: Scenoje su Neda atrodote tokie laisvi, žaismingi. Sakykit, ar repeticijų metu viską iki detalių taip sustyguojat, ar leidžiat sau improvizuoti?

Olegas: Viskas išeina spontaniškai. Čia juk ne spektaklis, kuriame esi personažas ir turi išlaikyti vaidmenį nuo pradžios iki galo. Kartais net pati publika padiktuoja mūsų elgesį. Jauti žmonių reakciją ir gali leisti sau pašmaikštauti.


J. R.: O ar yra nutikę, kad scenoje pasirodymo metu vienas kitam pateikiat netikėtų siurprizų, nustebinat, galbūt šiek tiek sugluminat? Kita vertus, šitaip gerai susigroję ir sutariantys žmonės kaip judu turėtų puikiai vienas kitą pažinoti, jausti?

Olegas: Aišku, visko būna. Baigiau aktorinį, dirbau Šiaulių dramos teatre. Turiu šitą profesiją, ji niekur nedingo. Manęs taip lengvai „nepasodinsi“. O Neda, nors ir ne aktorė, labai imli, nesusikausčiusi, šarminga. Ji šaunuolė – nepasimeta. Na, pagal Zodiaką mes abu avinai, užtat tikriausiai ir sutariam. Kai yra muzikavimas, o ne tik dainos atlikimas, yra viskas kitaip. Salė kita, akustika kita, kitas garsas. Mes esam išlepinti gero garso. Būna, kad atvažiuoji į salę, kur garsas prastas, tai po koncerto jauti, kad stygų jau nebėra, gerklę skauda. Turi rėkti, kad salei atneštum informaciją. O ji yra labai subtili, turi būti aiškus kiekvienas skiemuo, kiekvienas atsidusimas. Aišku, visa tai reikalauja labai gero garso. Atrodo, kas čia tokio, bet tai yra labai sudėtinga. Neturime savo „garso“ žmogaus, kuriam galėtume mokėti, o reikėtų turėti. Tokį, kuris pagautų mažiausią niuansą.

J. R.: Du avinai ragų nesuremia?

Olegas: Kaip bebūtų keista – ne.

 

J. R.: Biržuose buvojote ne kartą skirtingais metų laikais. Ar jums patiko Biržai? Kada labiausiai?

Neda: Taip buvome. Taip jau sutapo, kad du koncertai buvo kone iš eilės.

Olegas: Man tai Biržai patinka... Neda: O man buvo labai įdomu pamatyti, kokia publika susirinks į šitą koncertą. Du ankstesni buvo skirti tam tikrai auditorijai. Mus labai gerai priėmė, tačiau viešas koncertas, kai reikia pirkti bilietą, yra kas kita. Bet publika – fantastiška! Čia gera aura. Jauku. Įvažiavom į Biržus, ir viskas čia tarsi sava. Kai prieš koncertą publikos paprašiau, kad nebūtų įsitempusi, atsipalaiduotų, mane iš sykio suprato. Žmonės suprato, kad reikia būti savimi. Užsimezgė kontaktas ir mums buvo labai lengva. O tai yra toks kaifas! Palieki sceną nejusdamas jokio nuovargio, atrodo, galėtum dar kalnus nuversti. Ir čia buvo tas pats. Mes išėjom su geru užtaisu. Nėra prasmės eiti į sceną, jei neturi ką pasakyti. Mes ir norėjom pasakyti. Ir žmonės mus išklausė, suprato. Mums tai pati didžiausia dovana. Iš tokių koncertų išeini laimingas ir suvoki savo gyvenimo, veiklos prasmę.

J. R.: Maloniai nustebau Jūsų koncerte pamačiusi labai garbaus amžiaus biržiečių. Kituose miestuose taip pat turite tokių gerbėjų?

Olegas: Taip, ateina labai plataus amžiaus diapazono žmonių.
J. R.: Tai gal vyresnis ir, regis, santūresnis Olegas traukia vyresnį, o valiūkiška Neda - jaunesnį klausytoją?

Neda: Mes atliekam tokią, galima sakyti, kamerinę dainuojamąją poeziją. Jūs pažiūrėkite, kaip būna festivaliuose – ateina nuo... iki.
Olegas: Na, mes juk ne Selas ar kokie nors paauglių atlikėjai, kurių muzika orientuota į tam tikrą amžiaus grupę.

J. R.: Bet kai Biržuose projektą „Broliai“ pristatė „Skylė“, į tą vos po penkis simbolinius litus atsiėjusį įspūdingą koncertą, mano milžiniškam nustebimui, atėjo vos saujelė žmonių. Tuo tarpu nepalyginamai menkesnės vertės pasirodymai žiūrovų surenka pilnas sales. Net jei bilietai atsieina ir pusšimtį...

Neda: O, matai...

Olegas: Iš kitos pusės nieko čia keisto. Kas yra deklaruojama televizijoje, tas ir žiūrima. Orientuojamasi į atitinkamą publiką. Tai yra tam tikras kontingentas, kuriam dar nuo tarybinių laikų įstrigę – jei rodo per teliką, vadinasi, yra gerai. Marketingas, arba, grubiai tariant, kaip paimti pinigus iš tų žmonių.
J. R.: Tada klausimas apie teliką. Kaip tik prieš didžiąsias šventes komercinės televizijos rengia įvairias labdaros, gerumo ir t. t. akcijas ir, man regis, tarpusavyje jau varžosi, kuri surinks daugiau pinigų, kuri bus gailestingesnė, dosnesnė, kuri graudesnę istoriją papasakos. Žinoma, nupirkta medicininė aparatūra, inventorius gali pagelbėti ir, tikiu, pagelbėja ne vienam. Bet kaipgi su sunkių ligonių, neįgaliųjų, dažnąsyk visiškai palūžusių žmonių, senukų, vaikų, kurių niekas nelanko, kuriais niekas nesidomi, dvasios reikalais? Ar ją gali išgydyti, sustiprinti televizinių „žvaigždžių“ vienadieniai koncertai ir linkėjimai kažkur iš anapus ekrano? Ir kodėl Jūsų neregėti tame ekrane?

Neda: Aš neatsisakau padainuoti labdaringuose renginiuose, jei manęs paprašo. Bet man labai svarbus kontekstas. Pavyzdžiui, dalyvausiu Maltos ordino labdaringoje akcijoje.

Olegas: Man kai kurios labdaros akcijos truputėlį dvelkia – pavartosiu negerą žodį – dvasine prostitucija. Suprantat, labdarą žmogus daro labai konkrečiai, konkrečiam tikslui.

J. R.: Galbūt ir konkrečiam žmogui, žmonėms? Apie tai per daug nesigarsindamas, nesireklamuodamas?

Olegas: Būtent. Neda, galiu papasakoti, kokia ta mūsų „labdara“?

Neda: Taip, žinoma.

Olegas: Turėjom vykti į užsakytą koncertą. Prieš kelionę skambina Neda ir klausia, ar galim pakeliui aplankyti vieną jos faną.

Neda: Plungėj gyvena labai fainas bičas, kuris yra visiškai neįgalus.

Olegas: Tai va, Neda manęs klausia, ar galim pas jį užvažiuoti.

Neda: Jaunas bachūras, kuris neįgalus 12 metų, o 4 pastaruosius metus lovos režimas – jis nebeatsikelia.

Olegas: Ir niekur negali išeiti. Dar anksčiau galėdavo sėdėti rateliuose, o dabar tik guli lovoje. Ir sakau Nedai: čia juk šventas reikalas.

Neda: Kiekvieną dieną į Plungę nenuvažiuosi, bet kadangi prie Platelių turėjom koncertą ir pagalvojau, kad gerai būtų...

Olegas: Tai ne materialinė parama.

Neda: Mes atvažiavom turėdami tikslą išgerti kartu kavos, bet vaikino mama priprašė pagroti. Bachūras irgi sako: aš gi negaliu į koncertą nueit jūsų gyvai pamatyti. Olegas atsinešė iš mašinos gitarą, aš – fleitą ir mes jam kambary pagrojom. Neapsakomas jausmas!

Olegas: Ir jis su mumis dainavo!

Neda: Jis dainavo, mama apskritai buvo euforijoj, negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Tai taip nesudėtinga padaryti, o žmonėms „atnešėm“ tokią gerą emociją.

J. R.: Tos emocijos tikriausiai kartais gydo labiau nei tie labdaringose akcijose surinkti ir vienam pagelbėję, kitą, kurio istorija ne tokia graudinanti, likimo valiai palikę pinigai?

Neda: Taip, bet mes to nedeklaruojame. Prieš porą dienų nuėjau į vaistinę ir pamačiau, kad prie kasos vyksta kažkoks šaršalas. Matau, kad močiutė nori kažką pirkti, bet jai nebeparduoda. Močiutė nusiminė, klausiu, kas atsitiko. Pasirodo, pritrūko pinigėlių vaistams. Net negalvodama, automatiškai pasakiau, kad trūkstamą sumą priskaičiuotų man. Moteris apsiverkė, klausia, kaip ji man tuos 11 litų grąžins. Sakau, tebūna dovana švenčių proga. Tai va, močiutė išėjo apsiverkusi, o man tai gera ant širdies. Nesijaučiau jokia didvyre, tiesiog buvo labai gera, kad galėjau padėti. Tos rinkliavos, žinot, nieko nenorim teisti, bet, jei kviečia, labai nesmagu atsisakyti. Būna, kad kažkokiame kontekste liepia dainuot „gabalą“, kuris man visiškai nepatinka. Mes to sau neleidžiam. Dainuojam tik tai, kas mums patinka, esam tokie, kokie esam. Mūsų nerodo telikas, mes ten nesimajačinam, nevedam laidų, tuose pačiuose renginiuose nuolat nešmėžuojam. Bet yra keli kontekstai, kur mes dar galim būti. Jei, pavyzdžiui, kokio nors komercinio kanalo žiburėlis, atsiprašau, bet nuo to viso vemti verčia. Sakau tiesiai šviesiai. Džiaugiuosi, kad manęs nekviečia, nes ten ir nenorėčiau būti. Tame kontekste – ne. Nacionalinė televizija – kas kita. Ten daug kitokių laidų, pavyzdžiui, V. Kernagiui paminėti. 25 d. vyks mano minėta maltiečių akcija – ir aš negalėjau atsisakyti. Viską reikia apmąstyti ir suvokti, kur nori būti. Na, nenoriu aš būti tarp tų bunkių, šeškių ir t. t. Man tas pasaulis yra nepriimtinas.

J. R.: Mūsų poetas Alis Balbierius yra teigęs, kad per porą metų televizija numarina bet kokio ryškumo žvaigždę.

Olegas: Tai tas pats, kai žmogus nueina į Seimą. Tai sistema, kurioje padorus žmogus išsilaikyti negali. Arba išeini, arba prisitaikai. Kitas pagalvoja, kad 4 metai „prie lovio“ gal ir neblogai. Priklauso nuo to, ko žmogus siekia, ko nori iš gyvenimo. Mes einam kitu keliu.

Neda: Aš galvoju, kad mes visada ėjom šiek tiek sudėtingesniu keliu. Vis tiek yra kažkokie principai, ambicijos. Nesam arogantiški pasipūtėliai. Tiesiog mūsų kitas pasaulis, kitos vertybės. Juk mes važiuojam per Lietuvą ir matom, kas į kultūrkes važiuoja – iki skausmo „nudrožti“ telikiniai žmonės. Juk yra žmonių, kurie be teliko daugiau nieko ir nemato. Ir jie eina.

Olegas: Vadinkim, kad tai yra normalu. Pagalvokim: jeigu visa tauta būtų tokiam lygmeny, kokį mes įsivaizduojam ir suprantam? Imkim kad ir klasikinę muziką, kuri, nori nenori, reikalauja išprusimo, suvokimo. Ji negali būti skirta žmogui „iš gatvės“. Ne veltui N. Michalkovas savo filme „Mechaninis pianinas“ sakė: „Nu nie možiet čumak zaigratj na rajalie.“ Yra žmonių, kurie nuo popso kuriam laikui „atšoka“, jiems atsibosta, pasiklauso tada ko nors kito, bet vėl sugrįžta prie to paties. Kiti tuo pačiu keliu eina nuo pat pradžių, nesiblaško. Tegul jų būna mažiau. Negali būti minia. Aš net džiaugiuosi, kad Biržuose atėjo tiek žmonių (nepilna salė – aut. past.).


J. R: Dar labai rūpi paklausti apie didžiųjų metų švenčių laikotarpį. Ar jis Jums daro įtaką, kaip nors ypatingai veikia? Gal to meto koncertai kuo nors skiriasi nuo įprastų?

Olegas: Važiuodami čia kaip tik ta tema juokavom. Neda prisipirko visokių žurnalų. Sakau, ką, pletkų pasiilgai? Na, bet kelias tolimas, reikia gi kažkuo užsiimti. Neda, pasakyk, ką apie tai galvoji. Tarp kitko, aš visiškai sutinku su ja.

Neda: Tarybiniais laikais Kalėdos buvo tabu, užtat labai laukiamos, paslaptingos, su savo ritualais. Tai buvo toks ekskliuzyvas. Kartą per metus tokia žiauriai jauki, intymi šventė. Šių laikų Kalėdos tapo grynai komercinės. Tame pletkų žurnale kaip tik perskaičiau Asmik (Grigorian – aut. past.) nuomonę, kuri yra ir mūsų nuomonė: šventės artistams yra juodas rutininis darbas, kuris nežmoniškai išvargina.
Jau nekalbu apie anšlagus parduotuvėse. Ta masinė psichozė... Visi pikti, pavargę.

Olegas: Ir nuolaidos (ironiškai pabrėžia – aut. past.).

Neda: Vienintelė šventė man liko Kūčios, kai atsisėdu ramiai su tėvais, išragauju patiekalus. Bet iki to būna tiek lakstymo po parduotuves, kad jauties toks nusikalęs...

J. R.: Tai tas sakralus laikas Jūsų į dvasines aukštumas nepakylėja, mintims, muzikavimui įtakos nedaro? Beje, atlikote dainą „Angelas“, kurią sukūrė devintos klasės mokinė. Nepaprastai jautri daina.

Olegas: Šitas eilėraštis, nežinau, kiek laiko, gulėjo pas mane ant stalo. Praeidamas vis pasižiūrėdavau, bet nesiimdavau. Kol kartą susapnavau, kaip jis turi skambėti. Natų aš nemoku užrašyti, bet prie lovos laikau gitarą. Pasiėmiau, sugrojau. Svarbiausia ryte prisiminti, kaip dirba pirštai. Prisiminiau tiksliai. Neda: Mūsų darbas - dovanoti žmonėms emocijas. Kai Naujiesiems metams neturiu užsakymų, aš pasimetu. Visi sako, oi, kaip tau nepasisekė, kad per Naujuosius turi dirbti. Bet mes esam pripratę ir net nežinočiau, ką veikti, jei nereikėtų dainuoti. Jeigu žmonėms poilsio dienos, tai mums darbo. A. a. V. Kernagis sakydavo: „Pirmadienis, visi dirba, o aš einu oriai Gedimino prospektu ir galiu kaifuot, kad man laisva diena“. Savaitgaliai, šventės baigiasi ir mes galim poilsiauti. Tiesą pasakius, aš tų švenčių nesureikšminu. Mes lygiai vienodai galim per Žolinę linkėti linksmos šventės, lygiai per Velykas gražių margučių, tiek ir gerų Kalėdų. Svarbiausia, kad mūsų vertybės tos pačios.

J. R.: Gerai, šventės yra komercinės, jokio pakylėjimo nejaučiat, darbas ir tik juodas darbas. Bet kur šuo pakastas, kad per pusmetį žmonės eina į trečią Jūsų koncertą ir jiems nenusibosta?

Olegas: Matot, jei kažką žmogui palietei, nors truputėlį, jis jau tave jaučia per kilometrą. Jei žmogus pajuto kontaktą, ieškodamas to paties jausmo, jis vėl ateis pas tave. Mūsų koncertai niekada nėra identiški. Kodėl žmonės eina į tą patį spektaklį 15 metų? Fonograma, kino juosta – kas kita. Ten užfiksuota ir viskas. O čia visąlaik skirtingai. Mes einam į tiesioginį kontaktą.
J. R.: Iš Nedos tai labai juntama. Juk man nepasirodė, kad scenoje, dainuodama savo mėgiamo A. Kulikausko dainą susigraudinote? Kaip tai įmanoma? Juk Jūs tas pačias dainas tikriausiai esate dainavę net ne dešimtis, o šimtus kartų? Turėtų būti taip įprasta... Kaip pavyksta išlaikyti tą jausmą, emociją?

Neda: Aš niekada neapsimetu. Žiauriai tikiu tuo, ką darau. Bet yra vienas momentas. Mes emociškai labai pavargstam. Negalėčiau dainuoti kokiam nors ture kiekvieną dieną. Nepavežčiau, nes dvasinė iškrova pernelyg didelė. Per koncertą atiduodu viską. Kitaip nematau prasmės eiti į sceną. Viskas išeina labai natūraliai, susigyveni su tuo, ką darai. Man netelpa galvoje, kaip būtų galima atlikti kūrinį mechaniškai. Aš visada gyvenu su ta daina. Labai retas atvejis, kai ateina kažkoks abejingumas. Gali būti iš didžiulio nuovargio ar dar kažko. Bet apskritai eidamas į sceną turi pamiršti viską: ar galvą skauda, ar dantį, ar tavo tėvas numirė.

Olegas: Tai profesionalus požiūris.


J. R.: Menas yra didelė auka. Juk pasišventęs menininkas iš esmės paaukoja viską: gyvybinę, kūrybinę energiją, geresnio, patogesnio, ramesnio gyvenimo galimybę, apleidžia buitį, kartais galbūt ir šeimą...

Olegas: Taip, bet atiduodamas ir gauni. Tik dėl to ir laikaisi. Kitaip stogas galėtų nuvažiuoti. Daugumai aktorių ir nuvažiuoja. Tada jie panyra į alkoholizmą. Todėl, kad reikia atsipalaidavimo, išėjimo. Mūsų sistema nemokė jogos, kuri leidžia atsipalaiduoti, kai reikia ir pasiruošti darbui. Įsijungi ir eini. Pas mus dauguma to neturėjo, todėl alkoholizmas, nervinės ligos ir visa kita. Jei žmogus viską atiduoda ir nieko negauna atgal – viskas. Reikia mokėti į save sugrįžti. Neda: Jei pajutai, kad publika tokia kaip šiandien, – ji tarsi generatorius. Mes labai daug atidavėm, bet ir labai daug iš jos gavom. Įvyko mainai ir mes galim toliau čiuožt per gyvenimą. Dar kartą pasitikrinom, kad viskas ok – einam teisingu keliu. Bet neduok, Dieve, publika abejinga, arba į koncertą žmonės nesusirenka, arba vakarėliai, kuriems tave nusamdo, ir reikia dainuoti žmonėms, kuriems esi visiškai neįdomus, – jie valgo kotletus ir geria brendį. Po tokių vakarėlių išvažiuojam tuščiom akim kaip zombiai ir net tas pinigas nebemalonus.

J. R.: Kreipiuosi į Nedą: koks sprogstamasis užtaisas yra Jūsų viduje? Kaip pati tai paaiškintumėte ir kodėl žmonės į tą emocinį sprogimą taip gerai reaguoja, patiki? Kitas, atrodo, plėšosi kaip beįmanydamas, o tokio nuoširdaus grįžtamojo ryšio nesulaukia?

Neda: Gal tai mano natūra? Esu emocionalus, impulsyvus žmogus. Lygiai kaip ir Olegas. Aš scenoje esu tiesiog savimi. Olegas: Tai yra neapibrėžiami, būtiški dalykai.

J. R.: Neda, turite dvidešimtmetį sūnų. Kaip jis reaguoja į tokią šėliojančią mamą? Gal sulaukiat iš jo kokių nors patarimų, Jūsų veiklos vertinimų?

Neda: Nežinau, jis į mano koncertus nevaikšto. O apskritai reaguoja normaliai. Mūsų šeimoje nėra statusų: jis neprivalo manęs klausyti, o aš neprivalau jo auklėti. Gyvenam kaip du protingi žmonės (šiek tiek ironizuoja – aut. past.). Kitokia jam tikriausiai būčiau neįdomi. Tai, ką aš darau (džiazas, dainuojamoji poezija), jam neįdomu. Jam patinka rokas, pankrokas, undergroundas – visai kiti dalykai. Į mane jis žiūri su pagarba, bet tai ne jo pasaulis.

J. R.: Bet ta pagarba ir yra įvertinimas – tai labai didelis dalykas. Šiais laikais, deja, ne visi jauni žmonės gerbia savo tėvus, juntamas didelis kartų atotrūkis.

Olegas: O kur jis dėsis – privalo gerbt. Tėvas vaikui yra tėvas, motina yra motina. Tai toks ypatingas santykis. Kodėl tėvai negali būti mokytojai savo vaikams? Todėl, kad vaikas tave priima kaip tėvą, o ne kaip mokytoją. Ir mano dukra mane priima kaip tėvą. Jei būčiau, tarkim, dėstytojas, tas santykis būtų visai kitoks. Bet yra genai, pasąmonė, kurion viskas sugula, ir niekur tie vaikai toli nuo savo tėvų nedings. Tik jie dar to nežino.

Neda: Mano tėvai – intelektualūs žmonės. Mes kalbamės ne apie mano, o apie kitus koncertus. Man visada smagu padiskutuoti su savo tėvais. Turime daug bendrumo. Mamos ir mano pasaulėžiūros, skoniai yra panašūs ir, kai ji mane pagiria, aš ja tikiu. Nors kiekvienam tėvui savo vaikas tikriausiai yra pats geriausias ir gražiausias. Bet tikiu, kad pagiria ne dėl to.

J. R.: Pašnekesį norėčiau užbaigti biržiečio poeto Jono Meko Semeniškių idilės „Senas lietaus šniokštimas“ paskutinę eilutę „Senas yra mūsų šis kalbėjimas“ paversdama ir palyginimu, ir palinkėjimu, kuris man baisiai patinka ir, mano galva, čia tinka. Jūsų kalbėjimas yra senas – brandus, brandžių žmonių. Smagu, kad jis prasiskverbė ir į biržiečių širdis. Dar sykį dėkoju už padovanotas emocijas, atvirą bei nuoširdų pokalbį, linkiu Jums didelės sėkmės.


Jurgita Ratkevičienė
2013 01 03



2013.01.03

Jonas Mekas – Biržų žemės žmogus

Gruodžio 24-ąją bene žymiausiam lietuvių kilmės filmininkui, XX a. avangardinio kino pradininkui, dažnai vadinamam amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, kino kritikui, kuratoriui, poetui, menininkui Jonui Mekui sukako 90 metų. Amerikoje išgarsėjęs ir šiuo metu Niujorke gyvenantis mūsų kraštietis pagerbtas ir Biržuose.

Merė I. Varzienė renginyje kalbėjo, kad J. Mekas gali būti dvasine atrama biržiečiams.

Jonas Mekas Lietuvoje

Daug įvairių J. Mekui skirtų renginių vyko Lietuvoje visus šiuos metus. Šiuo metu internete (http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=2BE7D383484611E298B8746164617373&inlanguage=lt&pathId=132) galima peržiūrėti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje J. Meko 90 metų sukakčiai parengtą virtualią parodą, kurioje rasime lakonišką menininko biografiją, kūrybos bruožų aptarimą, archyvinių gyvenimo fragmentų, profesinės veiklos nuotraukų, kadrų iš kūrėjo filmų, pamatysime autorines J. Meko knygas, jo kūrybą pristatančius katalogus iš LNB fondų. Lapkričio 29 d. VDU Lietuvių literatūros katedra ir Lietuvių išeivijos institutas surengė tarpdalykinę mokslinę konferenciją „Mano namai – kultūra“, skirtą rašytojo ir filmininko Jono Meko 90 metų jubiliejui. Kaip teigiama VDU informaciniame pranešime, „Konferencijos dalyviai diskutavo apie avangardizmo apraiškas: nuo bravūriško sambūrio iki kanonizavimo meno klasika, avangardinio kino mokyklą, kino naratyvą ir jo įvairovę. Kalbėjo apie literatūrinės kūrybos poetikos problemas, verbalinių ir vizualiųjų tekstų sąveiką, jų intermedialumą ir intertekstualumą, santykį su kairiąja ideologija, kūrybos ryšius su Fluxus kontekstu, orientalistines gyvenimo nuostatas ir jų įtaką tekstams, tapatybės klausimus, kūrybos recepciją Lietuvoje ir pasaulyje, gyvenimo ir kūrybos mitą“. ŠU Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros iniciatyva J. Mekui paskirti tradiciniai „Tekstų skaitymai“, surengtas poeto kūrybos interpretacijos konkursas ir t. t.
J. Meko jubiliejaus proga, gruodžio 22 d., „Fluxus ministerijoje“, Kaune, vyko improvizacinis vakaras „NO ART“.
Ypatingą dėmesį kūrėjui skyrė tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaida, švietėjiška linkme, visuomenei pristatant J. Meko gyvenimą, veiklą ir kūrybą, darbavosi Lietuvos mokslo ir kultūros institucijos.
Pasaulinį garsą pelniusį menininką gražios sukakties proga pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Kad J. Mekas yra viena ryškiausių laikmečio asmenybių, anot Prezidentės, patvirtina menininko pelnyti tarptautiniai apdovanojimai, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, kūrėjo vardo Vizualiųjų menų centro ir fondo veikla.
Palydint 2012-uosius, gruodžio 27 d. Lietuvos prezidentūroje pirmą kartą surengtose „Globalios Lietuvos apdovanojimų 2012“ iškilmėse pagerbti žymiausi užsienyje gyvenantys tautiečiai: mokslininkai, verslininkai, meno ir kultūros atstovai. Įvertinti jų pasiekimai profesinėje srityje ir nuopelnai garsinant Lietuvos vardą pasaulyje. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos įsteigtas apdovanojimas „Už viso gyvenimo pasiekimus“ skirtas ir J. Mekui. Prisimintina, jog mūsų kraštiečio veikla įvertinta ne tik Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1995). 2003 m. J. Mekas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.

Jonas Mekas Biržuose

„Lietuvoje mano eilėraščiai vertinami, o iš filmų dažnai juokiamasi. Pripažinimo sulaukiu iš kitų kraštų“, – viename pastarojo meto „proginių“ interviu sako Jonas Mekas. Neabejotinai tai žinodamas, VDU doktorantas literatūrologas Ramūnas Čičelis, 2012 m. balandį lankęsis menininko namuose Niujorke, paprašytas profesionaliai, šiuolaikiškai pristatyti pasaulinio garso įžymybę jo gimtojoje žemėje, iš anksto nujautė, ką turįs biržiečiams parodyti ir pasakyti. Į Biržus Ramūnas atvyko pasirengęs papasakoti apie pirmąją pažintį su kūrėjo darbais, vėliau atsiradusį mokslinį interesą ir iš to intereso išplaukusią pažinties su pačiu menininku būtinybę.
R. Čičelis, kalbėdamas apie savo viešnagę Niujorke, su biržiečiais dalinosi asmeniniais pažinties su Meku ir Amerika įspūdžiais, gyvai perteikė mūsų kraštiečio asmenybės bruožus, gyvenimo būdą, samprotavimus, pasakojo apie jo veiklą, šeimą, kūrybą ir kt. Prelegento pranešimas dažnai tokiuose renginiuose pasigendančius blaivaus akademinio požiūrio, tiesios kalbėsenos ir objektyvumo siekio inspiravo klausimams, apmąstymams, o nuo sovietmečio paveldo – garsių sukaktuvininkų perdėto šlovinimo – tradicijos dar neatpratusius galėjo ir sugluminti. Šįsyk svečias atvirai kalbėjo apie lietuviams dažnąsyk tik iš nuogirdų žinomą J. Meko veiklos pusę – Fluxus judėjimą (lot.  Flux „tekėjimas“), kūrybos estetines, socialines, politines ir filosofines vertes, sykiu išsakė bei argumentavo ir asmenines nuostatas.
Atsisakius nudėvėtos (įprastos – panegirinės) formos ir turinio, išlaikytas jubiliejinio vakaro saikas nevertė pasijusti nejaukiai, kaip dažnąsyk proginiuose renginiuose nutinka. Užtat auditorijos kantrybė patikrinta valios pastangų žiūrėti ir suprasti reikalaujančiu (ypač Jono Meko filmų niekada nemačiusių) „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (1992). Be viso minėto, susirinkusieji turėjo unikalią galimybę išgirsti R. Čičelio viešnagės Amerikoje metu įrašytą autentišką ilgaamžio kūrėjo ir jauno literatūrologo pokalbį (jis publikuotas gruodžio 24 d. http://www.lrt.lt/Naujienos/kultura/26/9455/jonas_mekas_fantazija_irgi_yra_gyvenimas).
Renginiui baigiantis, miesto merė Irutė Varzienė dėkojo pranešėjui „už labai gerą, labai informatyvų ir labai tikrą vakarą, tokį, kokio vertas J. Mekas“, už pasitikėjimą auditorija. Anot merės, J. Mekas mums yra labai svarbus, nepaisant to, kiek Semeniškių likę jame. „Biržams reikia Meko; mitų, mitologijos reikia tautai, miestui. Net jei ši figūra kartais perdėtai mitologizuojama, tačiau mūsų tapatybės paieškose Mekas įgyja tam tikrą svorį ir gali būti dvasine atrama biržiečiams“, - kalbėjo I. Varzienė. Pabrėžusi menininko laikysenos laisvumo, autentiškumo svarbą, merė sykiu pasidžiaugė, kad minėjimas vyksta toje pačioje salėje, kurioje su J. Meku susitikta prieš 15 metų. Tuomet, I. Varzienės prisiminimu, J. Mekas, skaitydamas „Semeniškių idiles“, pravirkęs ir salėje stojusi mirtina tyla. Tąsyk patirtas emocinis išgyvenimas esą buvęs nepaprastai stiprus ir su niekuo nepalyginamas. Merės minčiai apie J. Meko autentiškumą entuziastingai pritarė svečias, sakęs, kad to autentiškumo mums visiems reikėtų iš jo mokytis.
Kalbant apie Jono Meko sukakties paminėjimą Biržuose, dera prisiminti, kad 2011 m. birželio 30 d. Jonui Mekui suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas. Kūrėjas tų pačių metų miesto šventės metu prisimintas ir pagerbtas per Lietuvą tebekeliaujančia biržiečio poeto, eseisto ir fotografo Alio Balbieriaus fotografijų paroda „Jono Meko žemė“.


Jurgita Ratkevičienė
2013 01 03

2012.12.31

Žurnalistas, istorikas, politikas

Emiliui Trečiokui - 75.

 

 Savo veikla, asmeniniu gyvenimu, visuomenės raidos analize, suvokimu Emilis Trečiokas buvo gyvu pavyzdžiu ne tik bendraminčiams, bet ir tiems, kurie laikėsi kitokių pažiūrų.

Šiuos Emiliui Jokūbui Trečiokui skiriamus titulus galėtume tęsti toliau: pedagogas, literatas ir poetas, vertėjas, fotografas, kraštotyrininkas, bibliografas, kalbininkas ir pan.

Prieš keliolika metų ėmiau interviu iš buvusio Lietuvos Seimo nario, Konservatorių partijos Biržų rajone lyderio Sauliaus Kubiliūno. Besikalbant jis pasakė, kad labiausiai Biržuose gerbia tris žmones. Ir paminėjo Emilio pavardę. Nesistebėjau, kad dešiniosios pakraipos politikas taip gražiai atsiliepė apie kairiųjų pažiūrų politinį veikėją. Savo veikla, asmeniniu gyvenimu, visuomenės raidos analize, suvokimu Emilis Trečiokas buvo gyvu pavyzdžiu ne tik bendraminčiams, bet ir tiems, kurie laikėsi kitokių pažiūrų.

Visada paprastas, malonus, kuklus, spinduliuojantis gerumu, atidumu žmogui. Su juo buvo lengva ir gera bendrauti, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, nes jis visada surasdavo gerą žodį, patarimą, padrąsinimą.

Nelengva tokio žmogaus kaip Emilis Trečiokas gyvenimą surikiuoti į žodžių eilutes.

Mane visada žavėjo jo tolerancija, išmintis, intelektas. Darbštumas. Pareigingumas. Atsakomybė už duotą žodį. Taurūs vidiniai principai. Gerumas kitiems. Visada taktiška laikysena, neužgaunantis bendravimo būdas net su tuo, kuris pasielgė ne taip, kaip derėtų. Kad tik nebūtų įskaudintas, įžeistas žmogus. Buvo nepaprastai kuklus. Ignoravo bet kokias privilegijas. Turėjo subtilų humoro jausmą.

Abejoju, ar Biržai turėjo (ir ar turės?) didesnį eruditą už jį. Emilis nebuvo šykštus, jis dosniai dalijosi savo sukauptomis žiniomis su kitais. Galėjai jam telefonu paskambinti bet kada, pasiteirauti, ne tik kaip taisyklingai parašyti vieną ar kitą kaimo pavadinimą, kada ir kur gimęs žymus kraštietis, ką jis parašė ir sukūrė, kokia yra egzotiškos valstybės sostinė. Visada gaudavai konkretų ir tikslų atsakymą. Dešimtmečius jis kaupė išsamias, ne kartą tikslintas žinias apie žymesnius Biržų krašto žmones, reikšmingus įvykius, istorines datas būsimai Biržų krašto enciklopedijai.

Gimė Emilis Jokūbas Trečiokas 1938 metų sausio 2 dieną Smaliečių kaime, valstiečių šeimoje. Vaikystė kaip ir daugelio vaikų prabėgo artimų žmonių ir kaimo gamtos apsuptyje. Anksti pamėgo knygą, penkerių išmoko skaityti, o būdamas Būginių septynmetės mokyklos penktokas, ėmė rašyti žinutes iš moksleivių gyvenimo į Biržų apskrities laikraštį „Biržiečių tarybinis žodis".

Baigęs Būginių mokyklą, tikriausiai paveiktas Smaliečių kaime gimusio savo dėdės mokytojo ir keliolikos pedagoginių knygų autoriaus Jokūbo Skiauterio, išvažiavo mokytis į Panevėžio pedagoginę mokyklą. Čia pamėgo fotografavimą, dalyvavo mokyklos literatų veikloje, ėmė rašyti eilėraščius ir miniatiūras.

Baigęs pedagoginę mokyklą, dirbo Kirdonių ir Kvetkų aštuonmetėse mokyklose, Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) neakivaizdiniame skyriuje studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Buvo paskirtas Kvetkų aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Čia sukūrė šeimą, vedė bendradarbę Vilmą.

Baigęs pedagoginį institutą, ryžosi studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete. Buvome bendrakursiai. Pastebėjau, kad Emilis labai stropus studentas. Rodos, iš gausybės dėstomų dalykų nebuvo tokio klausimo, į kurį jis negalėtų atsakyti. Jau tada jį viliojo gimtosios kalbos taisyklingos vartosenos klausimai. Sakė, kad labai naudingos ir įdomios yra docento Juozo Pikčilingio lietuvių kalbos stilistikos paskaitos. Kuomet mums buvo skirstomos temos diplominiams darbams, Emilis norėjo rašyti apie lietuvių kalbos kultūrą, bet Žurnalistikos katedros vadovybė su tuo nesutiko. Emilis ėmė rinkti medžiagą diplominiam darbui apie Biržų krašte, Pladiškių vienkiemyje, gimusį revoliucinio judėjimo dalyvį, proletarinį rašytoją ir publicistą Joną Šepetį. Sėdėjo archyvuose, rausėsi senų laikraščių ir žurnalų stirtose, atkakliai ieškojo rašytojo artimųjų, jį pažinojusių žmonių. Apgailestavo, kad Pladiškių vienkiemio trobesiai laukia rimto remonto (po keliolikos metų jų nebeliko) arba nors atminimo lentos, kad publicistas ir rašytojas, eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas veik pamirštas. Parašė brandų diplominį darbą, kuris buvo labai gerai įvertintas.

Baigęs universitetą ir tapęs kvalifikuotu žurnalistu, Emilis pradėjo dirbti „Biržiečių žodžio" redakcijoje literatūriniu darbuotoju, vėliau buvo paskirtas laiškų skyriaus vedėju, redaktoriumi. Jis mane, kaip savo bendrakursį, tuo metu mokytojavusį Pasvalio rajone, ir pakvietė dirbti į redakciją. Mačiau, kad mūsų redaktorius nors ir reikliai, bet geranoriškai vertina mūsų rašinius, negailėdamas motyvuotų patarimų. Man, į redakciją atėjusiam 1971 metų rugsėjį, kartu teko dirbti neilgai, nes išmintingą, tolerantišką mūsų redaktorių tarp savo darbuotojų norėjo turėti tuometinio Komunistų partijos Biržų rajono komiteto vadai. Emilis Trečiokas tapo antruoju partijos rajono komiteto sekretoriumi.

Net ir užkopęs į partinės nomenklatūros aukštumas, jis liko paprastas, kiekvienam prieinamas, nesinaudojantis jokiomis privilegijomis. Į tolėliau nuo Biržų esantį savo kolektyvinį sodą važiuodavo dviračiu, kartu su kitais miestelėnais stovėdavo eilėse mėsos ir kitose parduotuvėse, vasaras praleisdavo ne kurortuose, o savo pamėgtuose Biržuose, laisvalaikio valandas skirdavęs kultūrininko ir istoriko pomėgiams: sekė spaudą, skaitė istorines knygas, kruopščiai rinko faktus apie žymesniuosius Biržų krašto žmones, rašė apie juos straipsnius rajono laikraščiui.

Baigiantis 1989 metams, kartu su Emiliu ir dar keliais biržiečiais teko dalyvauti neeiliniame XX Lietuvos komunistų partijos suvažiavime. Abu gyvenome tame pačiame viešbučio kambaryje. Kartu eidavome į suvažiavimo ir jo įvairių komitetų posėdžius. Pamačiau, kad Emilis buvo nusiteikęs patriotiškai. Neabejojom, kad Lietuvos komunistai privalo atsiskirti nuo Maskvos, Lietuva greit bus nepriklausoma, laisva valstybė. Prisimenu, kaip iki vėlyvos nakties laukėme lemtingo balsavimo rezultatų ir kokie buvome laimingi, kai paaiškėjo, kad nebeklausysime Maskvos diktato. Mus nudžiugino ir maloniai nustebino apie trečią valandą nakties prie Operos ir baleto teatro rūmų, kuriuose vyko suvažiavimas, laukusi didžiulė vilniečių minia, garsiai skandavusi „Ačiū, ačiū".

Nuo 1990 metų Emilis Trečiokas dirbo pirmojo šaukimo rajono taryboje patarėju, o nuo 1993 iki 2004 metų - rajono savivaldybėje kalbos tvarkytoju. Per daug metų sukauptas žinias ir gebėjimus jis skyrė lietuvių kalbai puoselėti ir saugoti nuo svetimybių. Ypač atidžiai žiūrėjo, kad būtų taisyklingai rašomi Biržų rajone esančių kaimų pavadinimai. Kruopščiai perskaitydavo rajone leidžiamus laikraščius ir apie pastebėtas klaidas informuodavo redakcijos darbuotojus. Nuolat ragino žmones rūpintis savo kalba, skatino kreiptis į jį patarimo ir pagalbos, suabejojus dėl galimų klaidų. Visada mielai patardavo abejojantiems dėl sakinio taisyklingumo, terminų, dėl naujų įmonių pavadinimų (pats Emilis buvo ne vienos įmonės pavadinimo „krikštatėvis"), ypač dėl vietovardžių, kurie buvo (ir tikriausiai tebėra) negailestingai kraipomi, niekaip nenorint suprasti, kad tarmiškai tariamas vietovardis visiškai neteiktinas oficialiuose dokumentuose.

Keletą dešimtmečių (iki pat mirties) Emilis Trečiokas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Niekada nenutolo nuo vietinės spaudos, nuolat rajono laikraštyje spausdindavo straipsnius apie ne tik Biržų kraštui, bet neretai ir visai Lietuvai nusipelniusius rašytojus, mokslininkus, dailininkus, muzikus, visuomenės veikėjus. Ne sykį rašė apie poetus Kazį Binkį, Kazį Jakubėną, Julių Janonį (buvo premijuotas buvusio J. Janonio kolūkio įsteigta premija), Paulių Drevinį, Balį Sruogą, Vaidotą Spudą, Joną Meką, Alfonsą Jakubėną, Stanislovą Dagilį, Ansgarą Rožėną, Vladą Rekašių, rašytojus Petrą Skodžių, Juozą Petrulį, Romualdą Lukinską, dailininkus Ireną Trečiokaitę - Žebenkienę, Petrą Kalpoką, Algirdą Petrulį, Antaną Kučą, Konstantiną Bogdaną, kitus. Tie rašiniai nesikartoja, kaskart jie praturtinti nauja įdomia informacija, nes Emilis ją nuolat kaupė, atnaujindavo, tikslindavo datas ir žymių biržiečių gyvenimo bei kūrybos faktus.

Nelengva būtų išvardinti visus Emilio parašytus straipsnius, nes yra daugybė jų, pasirašytų ne vien pavarde, bet ir J. Taručio, E. Jokūbaičio slapyvardžiais. Tikriausiai, surinkus į vieną vietą, būtų nemažas tomas. O gal ir ne vienas. Šitiems jo rašiniams būdinga tai, kad jų autorius ne tuščiažodžiauja, o atskleidžia pačią esmę - tai, kas charakteringa vienam ar kitam kūrėjui, mokslininkui ar visuomenininkui. Dalis paskelbtų straipsnių (apie Biblijos vertėją į lietuvių kalbą S. B. Chilinskį, Radvilų kartografą Juozą Narūnavičių, architekto, karo inžinieriaus, matematiko Teodoro Spinovskio ryšius su Biržais, Liudviką Karoliną Radvilaitę, Magdeburgo teisių Biržams suteikimą, 1863 metų sukilimo vadus Zigmantą Sierakauską, Antaną Mackevičių, Boleslovą Kolišką ir kt.) byloja, kad E. Trečiokas nuolat domėjosi gimtojo krašto istorija. Kaip kraštotyrinė medžiaga labai vertingas jo straipsnių ciklas, kuriam suteikta bendra antraštė „Ką žinome ir ko nežinome". Galbūt kada nors ateityje, leidžiant panašų kultūros ir istorijos leidinį, kokį jau daug metų turi pasvaliečiai ar kiti mūsų kaimynai, šį straipsnių ciklą vertėtų išspausdinti dar kartą, nes tai tikrai labai vertinga, nesenstanti publikacija.

Įsiminė dar vienas jo apmąstymų ciklas „Žmogus tarp žmonių" - tolerantišku, ramiu, gal šiek tiek moralizuojančiu tonu pasakojantis apie žmonių tarpusavio santykius, apie tai, kokie mes turime būti, kad ir kitiems šalia mūsų būtų gera ir jauku.

Savo archyve turiu Emilio Trečioko dovaną - aplanką „Literatūriniai Biržai (Žiupsnelis biobibliografinių žinių)", jo sudarytą dar 1991 metais.

Šis darbas, susidedantis iš trijų dalių, informuoja apie lietuvių rašytojus, publicistus, žurnalistus, kitus lietuvių raštijai nusipelniusius žmones, kurie gimė, mokėsi ar dirbo Biržų rajone. Kartu su biografinėmis žiniomis nurodytos ir jų parašytos knygos. Šį aplanką Emilis sakė sudaręs todėl, kad jame esančias žinias sunkiau rasti vadovėliuose, žinynuose, biografinėse rodyklėse. Šis jo aplankas keliolika metų gulėjo ant mano rašomojo stalo, tarsi primindamas, kad nevalia neprisiminti vieno ar kito mūsų krašto mokslui ir kultūrai nusipelniusio žmogaus.

Emilis Trečiokas yra išleidęs apybraižų knygą „Biržai" (kartu su Vilhelmina Bitinaite), knygas „Biržų rajonas", „Iš Biržų krašto istorijos", parašė dokumentinę apybraižą apie dažytoją Aleksandrą Lašuką, parengė išsamų įžymesnių kraštiečių sąvadą.

Praėjo beveik devyneri metai nuo jo mirties (mirė 2004 metų kovo 22 dieną), o mes, Emilį pažinoję, su juo bendravę, vis prisimenam ir pasigendam jo patarimo, gerumo, išminties. Nuolat jaučiame, kad Biržų kultūrinėje erdvėje liko neužpildoma tuštuma.

Algirdas Butkevičius
2012-12-29

 

2012.12.31

„Delnuos - lapeliai dygo, širdy - žiedai pražydo"

„Pabūkime baltumo šventėj / tyliai... tyliai... tyliai... / Girdit?!. / Šarma laibutėm medžių stygom / noktiurną gailiai virkdo... / Surinkim ašaras, / sužvarbusias, / tas ledines / į delnus ir į širdį / tepasišildo... / Delnuos - lapeliai dygo... / Širdy - žiedai pražydo..."

 

 Dvyliktuosius veiklos metus skaičiuojantis Biržų „Saulės" gimnazijos choras 2012-uosius palydėjo miesto visuomenę pakvietęs į šventinį koncertą.

Dvyliktuosius veiklos metus skaičiuojantis Biržų „Saulės" gimnazijos choras 2012-uosius palydėjo miesto visuomenę pakvietęs į šventinį koncertą. Renginio epigrafu pasirinkę H. Aušrienės eilėraštį, choristai, bičiulių padedami, žvarbų gruodžio 17-osios vakarą subtiliai papuošton pilies salėn sugužėjusiems biržiečiams pristatė programą, kurion sudėjo savo talentus, išmonę ir nuoširdumą. „Baltumo švente" užvadinto vakaro metu susirinkusiems skambėjo choro atliekamos lietuvių liaudies dainos „Teka, teka", „Leliumai" (aranž. D. Kazakevičienės), M. K. Čiurlionio harmonizuota „Oi giria, giria", L. Abario „Tyliai, tyliai", „Kur giria žaliuoja" (muz. J. Gudavičiaus, eil. K. Sakalausko-Vanagėlio), F. Šuberto „Ave Maria" fragmentą, „Tą naktį" (muz. T. Augulio, eil. R. Skrodenytės). Klausytojai išgirdo Ivetos Skujytės, Vaivos Indrašiūtės solo ir duetu atliekamas dainas, abiturientų ansamblį.

Renginio pradžioje parodytą ilgametės aktyvios choro dainininkės, daugelio gimnazijos renginių sielos ir įkvėpėjos bei šio renginio režisierės Linos Padvariškytės (IV b) iniciatyva „susuktą" smagų filmuką-staigmeną apie chorą buvo smalsu pamatyti ne tik choristams ir jų vadovei, bet ir kolektyvo draugams, fanams, tėveliams, gimnazijos vadovams, mokytojams bei... miesto merei, netikėtai tapusiai viena pagrindinių filmuko figūrų. Choro adresu daug gražių žodžių gyvai ir iš ekrano tarusi merė Irutė Varzienė džiaugėsi ne tik gimnaziją, bet ir Biržų miestą reprezentuojančia kolektyvo veikla. O šiemet 95-ąjį gimtadienį pažyminčios ugdymo įstaigos direktorius Dainius Korsakas, neslėpęs prielankumo ir pasididžiavimo profesionaliai muzikuojančių gimnazistų ir mokytojos, chorvedės Danguolės Kazakevičienės pasiekimais, po merės kalbos juokavo pajutęs pavojų, kad choras netrukus gali tapti nebe gimnazijos, o Biržų choru. Direktoriaus „baimes" stiprino šmaikšti renginio vedėja Greta Laisonaitė (IV b), priminusi, kad savo pamėgtu šiųmečio TV konkurso „Dainų dainelė" diplomančių Ivetos Skujytės ir Vaivos Indrašiūtės dueto atliekamu „Rudens bliuzu" direktorius mėgausis nebeilgai - kol abiturientės paliks gimnaziją.

IV b klasės gimnazistės, aktyvios choristės ir seniūnės, Biržų kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Raitytinis" šokėjos, anot choro vadovės, visur suspėjančios ir kiekvienai veiklai save maksimaliai atiduodančios Ivetos Skujytės lūpose įtaigiai suskambo sudėtinga Jurgos arija iš V. Ganelino miuziklo „Velnio nuotaka".

Angliškai uždainavusią ketvirtokę Vaivą Indrašiūtę choro vadovė vadina kolektyvo siela. Mergina, anot mokytojos, be galo miela, jautri muzikai, šokiui, grožiui, aktyvi gimnazijos renginių dalyvė. Vakaro metu Vaiva (IV b) ne tik dainavo solo, duetu ir chore, bet su aktyviu choristu, renginių vedėju, „Raitytinio" šokėju, olimpiadų prizininku, bendraklasiu Mindaugu Bistricku sušoko su vakaro tema gražiai derėjusį sykiu sukurtą „Baltą" šokį.

Renginio pabaigoje savo brangiems, talentingiems ir išradingiems mokiniams, entuziastingiesiems choristams, „palaikymo komandai" - choristų tėveliams, bičiuliams, gimnazijos administracijai - pavaduotojai Ritai Vingilytei ir direktoriui D. Korsakui - už palaikymą, pasitikėjimą, gerus žodžius, gėles ir saldainius dėkojusi D. Kazakevičienė prisipažino, kad kai kurios programos detalės yra siurprizas ne tik žiūrovams, bet ir jai pačiai.

Mokytoja stengėsi suminėti visus, nors menka dalimi prie renginio prisidėjusius, ir asmeniškai kiekvienam dėkojo. Geru žodžiu paminėta Modesta Pakalnytė (IV e), mielai sutikusi akompanuoti gitara ir dainuoti tradiciniame abiturientų ansamblyje. Vlado Jakubėno muzikos mokyklą pabaigusi mergina, be kita ko, yra „Svajonių bažnyčios" siela. Dėkota „Aušros" vidurinės mokyklos mokinei Tomai Vaičiulionytei, akompanavusiai fortepijonu, fleitą „pravirkdžiusiai" gimnazistei Sonatai Kvedaravičiūtei (III b), Gailiui Lansbergui ir Edvinui Marinskui (III b), asmeninės bei fleitutės muzikos įtaigos dėka žymiai papildžiusiems choro aukų dėžutę, Karoliui Varžinskui (IV b) už gražias idėjas, choristui Vytautui Ratkevičiui (III d) už akompanavimą Vaivos ir Mindaugo šokiui, Mildai Karoblytei (IV b) už gražiai nutapytą skelbimą, Ignui Veceliui (IV b) už renginio filmavimą. Choro vadovė džiaugėsi sėkmingai į choro gretas šiemet įsiliejusiu jaunu ir energingu gimnazijos mokytoju Ernestu Ranoniu.

Tikriausiai kiekvienas, gimnazistų vakare apsilankęs, patvirtins - talentingų jaunųjų biržiečių renginio epigrafu pasirinkti žodžiai - vykę ir įvykę. O širdyse viduržiemiu besiskleidžiantys žiedai, matyt, ne vien puikaus reginio užauginti. Stebėtina, kiek daug gražaus galima nuveikti darniai, su dideliu tikėjimu savo veikla, beribe meile ir pagarba šalia esantiems.

Jurgita Ratkevičienė
2012-12-29

 

 

2012.12.20

Jonas Mekas: „Aš tiesiog laimingas žmogus“

Jono Meko devyniasdešimtmečiui.
Gyvoji legenda. Mitologinė asmenybė. Dvasios aristokratas. Pasaulio žmogus. Avangardinio filmo pradininkas. Vienas garsiausių XX amžiaus menininkų.

 

Jono Meko apsilankymas Biržų krašte 2010-ųjų gegužės 27 dieną.

Devyniasdešimtmetis jaunuolis. Šie ir kiti skambūs apibūdinimai skiriami mūsų kraštiečiui poetui, prozininkui, antiholivudiško filmo kūrėjui, kino kritikui, filosofui Jonui Mekui, stulbinančiam talento savitumu ir žodžio įtaiga, kurios šviesoje blanksta ne vieno garsiai šaukiančio meno pasaulio žmogaus titulai ir blizgesys. Neatsitiktinai poetas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, prieš porą dešimtmečių pas Joną Meką svečiavęsis ir iš jo mokęsis, šių metų rugsėjo mėnesį rašė: „O tai, kad Lietuva J. Meko iki šiol nepristatė Nobelio premijai, yra tik mūsų apkiautimas, kaimietiškas nerangumas ar pavydas. Kito lietuvio, taip toli nuėjusio į pasaulinės kultūros dirvonus, neturime ir, ko gero, greitai neturėsime. Šiai garbingai premijai J. Meką pasiūlyti turėtų kūrybinės organizacijos - kinematografininkų arba rašytojų sąjunga.“ Jono Meko tėviškė - netoli Papilio esantis Semeniškių kaimelis, kuriame tais metais gyveno dvidešimt šeimų. Poetas gimė 1922 metų gruodžio 24 dieną ūkininkų Povilo ir Elžbietos (Jašinskaitės iš Melaišių kaimo) Mekų šeimoje. Tai nebuvo eilinė kaimo žmonių šeima. Po daugelio metų karo viesulo nusiaubtoje Vokietijoje Jonas Mekas prisimins tėvų trobos kampe stovėjusią spintą, kurios dvi vidurinės lentynos buvo skirtos tėvo bibliotekai. Nes tėvas, puikus stalius, kaimynams sumeistravęs pačias gražiausias lineikas, niekada neužsukdavęs į karčemą ar kitas panašias vietas, mylėjo knygas. Mėgo jas ir motina. Jonas rašys, kad tėvų spintos lentynose gulėjo kelios dešimtys didžiulių, storos odos viršais Šventojo Rašto, evangelijų, pamokslų, giesmynų, šventųjų gyvenimo aprašymų, maldų ir tekstų rinkinių, aiškinimų, komentarų knygų. Paprastai vakarais tėvas išimdavo iš spintos pačią didžiausią knygą, atsiversdavo, kur papuola, ir imdavo skaityti. „Lėtai, žodis po žodžio, retkarčiais sustodamas ir paaiškindamas ką sunkiau suprantamo, skaitydavo, skaitydavo.“ Jau vėliau, augant vaikams, tėvo lentynoje atsirado ir kitokių knygų. Ilgais ir gūdžiais vakarais iš miškų malkas kirtę ar iš vėjo klebenamų daržinių ir klojimų grįžę broliai (be Jono, Mekų šeimoje dar augo broliai Povilas, Petras, Kostas, Adolfas ir sesuo Elžbieta - A. B.) išsitraukdavo Salomėjos Nėries, Aisčio, Borutos, Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio knygas. Šeimoje įdiegta meilė ir pagarba knygai brolius Mekus lydės visą gyvenimą.
Neseniai per Lietuvos televiziją parodytame filme „Prisiminimai iš Vokietijos“ Jonas Mekas pasakoja apie 1945 - ųjų metų vasarą, kuomet broliai Jonas ir Adolfas dviračiais pasiekė Vysbadeno karo pabėgėlių stovyklą. Prie vartų stovėję sargybiniai patikrino lagaminus. Atidarė vieną - knygos. Kitą - vėl knygos. Patikrino kuprinę - ir ten knygos. Pažiūrėjo į abu, geriausiu atveju, kaip į keistuolius. Sugriauta šalis, Europa kamuojama bado ir kitokių netekčių, o jie tampo knygas.
Vaikystė buvo kaip ir daugelio - piemenaujant, padedant tėvams ir broliams dirbti laukų darbus. Jau žymiai vėliau, 1948 metų balandžio 23 dieną, Vokietijoje Jonas Mekas prisimins, kad nuo vaiko metų jį lydėjęs skurdas. „Mes, vaikai, ilgom akim žiūrėdavom, kaip kiti, turtingesnių vaikai, valgo skanėstus, ir turi slides ant ledo čiuožti, ir apsirėdę gražiais, tik jiem siūtais drabužiais - ak, kai mums tekdavo brolių išaugti. O slides mes vinį sulenkę įkaldavom medin ir turėdavom ant valkų, viena koja pasispirdami. Ir mūsų mokyklinės knygos - jas tėvas pirkdavo kitų nunešiotas, be penkių lapų iš vieno galo ir iš kito galo - juk negi mokėsi už naują kelis litus, kai tie litai taip brangūs, taip reti, o skolintojai lipa ant nugaros su procentais ir terminais ir vekseliais.“ Pirmieji mokslo metai - Laužadiškio pradinėje mokykloje. Už kelių kilometrų nuo namų. Praeis daug laiko ir 1993 metų sausį „Egzodo rašytojų biografijose“ jis rašys, kad už savo gyvenimą poezijoje dėkingas pirmajai mokytojai Šernienei. Mokydamasis ketvirtajame skyriuje Mekų Jonukas redaguos klasės laikraštėlį, parašys pirmuosius savo eilėraščius (nors eiliuoti, sakosi, pradėjęs dar būdamas šešerių), o kuomet viena ketvirtokė, jam nematant, ištrauks iš karmonėlio „eilėraščių“ (šį žodį pats Mekas rašo kabutėse - A. B.) sąsiuvinį ir parodys mokytojai, bus paprašytas paskaityti poeziją savo pirmajai publikai - trisdešimčiai bendraklasių ketvirtokų. Nuo tos dienos mokytoja taps jo globėja, puoselėtoja, mecenate ir pirmąja skaitytoja. 1936 metais išlaikys baigiamuosius keturių skyrių egzaminus. Mokyklos baigimo proga mokytoja nusiveš vaikus į Biržus pažiūrėti kino filmo. Jonui Mekui tai buvo pirmasis jo gyvenime pamatytas filmas. Tais pačiais metais jis debiutuos savo poezijos ir prozos kūrinėliais leidiniuose „Vyturys“, „Jaunasis ūkininkas“, „Lietuvos ūkininkas“.
Po poros metų, baigęs Papilyje penktą ir šeštą skyrius, bando įstoti į Biržų gimnaziją. Deja, paaiškėja, kad jis yra per senas būti pirmos klasės moksleiviu. Įsižeidęs pradeda mokytis privačiai, nusprendęs peršokti vieną ar dvi klases. Atkakliai mokosi savarankiškai ir Biržų bibliotekoje skaito visas knygas iš eilės. 1940 metais išlaiko egzaminus iš penkių klasių kurso ir pradeda mokytis gimnazijos šeštoje klasėje. Gyvena, kaip pats sako, įvairiuose bendrabučiuose „ant duonos ir pieno“. „Per pietus kartais užeidavau į Jasiūnienės valgyklą. Bet dažniausiai sėdėdavau mažam žydelio restoranėly, prie gaisrinės, ir gerdavau pieną su riestainiu. Tai ir visi pietus. Vakare vėl šį tą“, - prisimins po daugelio metų knygoje „Žmogus be vietos“. Maistu rūpintis nebuvo kada. Iš namų (iki jų nuo Biržų apie dvidešimt kilometrų) motina maisto broliams - Jonui ir už jį trejais metais jaunesniam Adolfui - atgabendavo pirmadieniais. O broliai dažniausiai jau viską būdavo suvalgę šeštadienį. Todėl, norėdami užsimiršti, eidavo į kiną ar biblioteką. Kinui reikėjo pinigų, tačiau „atradom, - rašo J. Mekas, - kaip įeiti pro užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. Gaisrininkai mus pažino, ir kino operatorius irgi, tai jie viską pro akis praleisdavo“.
1941 - ųjų vasarą dirba Biržų vaistinėje, o po metų padeda Jonui Petroniui redaguoti „Naująsias Biržų žinias“. 1943 metais baigia Biržų gimnaziją. Po Petronio arešto tampa „Naujųjų Biržų žinių“ techniniu redaktoriumi. Vasarą įkuriamas Biržų teatras, jo direktoriumi paskiriamas mokytojas ir poetas Petras Zablockas (1914 - 2008). Jonas Mekas - vienas iš šio teatro steigėjų, o jo brolis Adolfas atlieka net du vaidmenis K. Binkio pjesėje „Atžalynas“. 1944 metų žiemą į Semeniškes atvykęs „Panevėžio apygardos balso“ redaktorius prozininkas Jonas Vytautas Narbutas (1911 - 1968) pakviečia padėti redaguoti laikraštį. Vėliau savo autobiografinės knygos „Žmogus be vietos“ (ją Vytautas V. Landsbergis vadina romanu, vertu būti geriausių lietuviškų romanų dešimtuke - A. B.) įžangoje Jonas Mekas rašys, kad pirmosios sovietų okupacijos metais, o ir vėliau, Lietuvą okupavus vokiečiams, jis, kaip ir daugelis jo amžiaus jaunų žmonių, buvo „giliai įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą“. 1944 metų žiemą ir pavasarį perrašinėdavo spausdinimo mašinėle jam slaptai perduodamus ranka rašytus tekstus. Gyveno tada savo dėdės, Biržų reformatų bažnyčios kunigo, Povilo Jašinsko klebonijos palėpėje. Mašinėlę slėpė kieme stovėjusioje didelėje malkų stirtoje. Kartą, vieną birželio naktį, nuėjęs mašinėlės, jos neberado. Matyt, vagis, atėjęs vogti malkų, ją aptiko ir pasiėmė. Draugai patarė Mekui greičiau dingti iš Biržų, nes mašinėlės šriftas buvo pažįstamas ir tikriausiai ieškomas ne tik vokiečių okupacinės policijos, bet ir sovietinio saugumo. „Buvo tik laiko klausimas, - rašo J. Mekas, - kada pavogtoji mašinėlė pateks į vokiečių milicijos rankas, ir vagis, nebuvo jokios abejonės, pasakys, kur jis ją rado. Aš turėjau pranykti, bet aš negalėjau niekam, net ir savo broliui Adolfui, tuo metu pasakyti tikrosios priežasties, dėl ko aš turiu bėgti iš Biržų. Vienintelis, kuriam aš patikėjau tikrąją priežastį, buvo mano motinos brolis, kunigas Jašinskas. Jis žinojo apie mano pogrindžio veiklą.“ Turėdamas naudingų pažįstamų Biržų vokiečių valdžioje, jis parūpino Jonui ir Adolfui dokumentus kelionei į Austriją, Vienos universitetą. Liepos 12 dieną, atsisveikinę su tėvais, iš Biržų traukinuku išvažiavo į Panevėžį. Prasidėjo jų kelionė į Europą. Deja, ne tokia sklandi, kaip tikėtasi.
Panevėžyje tenka laukti tris paras. Pagaliau įsėda į Karaliaučiun važiuojantį traukinį. Prie Hamburgo vokiečiai juos sulaiko ir uždaro į Elmshorno karo belaisvių lagerį. Niekas nereaguoja į brolių protestus, kad jie ne karo belaisviai, o studentai. Kartu su prancūzų, rusų, italų karo belaisviais priverčiami dirbti mašinų fabrike nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro. O kartais ir po 14 valandų su 15 minučių pertrauka pusryčiams ir 45 minučių pertrauka pietums. „Barakas kepasi savo mėsos normą, kurią gavo žalią. Mėsos tiek, kad galima iškepti šaukšte. Šaukšte ir kepamės“, - tų dienų dienoraštyje rašo Jonas Mekas. Gavę keliolika markių, broliai perka knygas. Mokosi rusų, vokiečių, prancūzų, italų kalbų. Po aštuonių tokio katorgiško darbo fabrike mėnesių juos perkelia į belgų ir olandų lagerį. Nesėkmingai bando pabėgti į Daniją. Vėliau darbas pas vokietį ūkininką. Iki pusryčių apliuobia galvijus, iškuopia mėšlą, pusvalandį šukuoja arklius, pumpuoja karvėms vandenį, o po pusryčių kapoja malkas, dirba lauko darbus. Po pietų - vėl į lauką. Vakarop – gyvulių šėrimas. Po vakarienės broliai lipa į palėpę. Skaito knygas ar kala žodžius mokydamiesi kalbų.
Baigiasi karas. Nusipirkę du aplamdytus dviračius, bijodami būti sugrąžinti į sovietų pavergtą Lietuvą, keliauja tolyn. Apsistoja Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje. Čia jau gyvena apie 1600 lietuvių. Stovykloje surengtame pirmajame muzikos ir literatūros vakare broliai skaito savo kūrybą. Jonas redaguoja stovyklos informacinį biuletenį „Vysbadeno balsas“. Po metų pradeda studijas Mainzo universiteto Filosofijos fakultete. Laisvalaikio valandos skiriamos knygoms, filmų lankymui ir, žinoma, kūrybai. Knygoje „Žvilgsniai“ išspausdinamos pirmosios brolių novelės. Jonas ir Adolfas kartu rašo pasakas (knygos „Iš pasakų krašto“, „Trys broliai“, „Knyga apie karalius ir žmones“). Jose netrūksta lyrinių spalvų, filosofinės minties, nors kartais padvelkia ir literatūrišku puošnumu, ekspresionizmu ar net jaunatvišku sentimentalizmu. Po daugelio metų knygoje „Egzodo rašytojai“ Jonas Mekas rašys, kad pasakų knygos „Knyga apie karalius ir žmones“ tuomet niekas nepastebėjęs, tik prozininkas, šmaikščius feljetonus rašęs Pulgis Andriušis apšaukęs juos puspročiais ir pataręs pasitikrinti pas daktarą. 1948 metais išleidžiamos „Semeniškių idilės“ - skaudaus gimtinės ilgesio pagimdyta knyga.
1949 metais Jonas su broliu atplaukia į JAV. Apsigyvena Niujorko priemiestyje, Brukline, nors rengėsi važiuoti į Čikagą. Ten gyvenęs toks biržietis Variakojis buvo broliams suradęs darbą kepykloje. „Aišku, - yra sakęs J. Mekas, - Čikagos kepykla buvo labai supykusi ant mūsų. Jeigu būtume su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtume pasidarę garsiausi Čikagos kepėjai. Būtume prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintume, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.“
Apsistojo pas Landsbergius. Dirbo plastikos, vėliau lovų fabrikuose, rūbų valykloje, valė laivų dalis, montavo vandens šildymo aparatus. Pasiskolinę iš buvusio Biržų miesto burmistro Povilo Klybo (1874 - 1966) 200 dolerių, nusipirko šveicarišką „Bolex“ filmavimo aparatą. Pradėjo filmuoti lietuvių emigrantų gyvenimą, susidomėjo avangardiniu filmu, rengė tokių filmų festivalius. Nuo 1954 metų leido ir redagavo kartą per du mėnesius išleidžiamą kino žurnalą „Film Culture“. Straipsnius apie kiną spausdino ir kituose leidiniuose. Dėstė įvairiuose kino meno institutuose. 1962 metais su savo bičiuliu, naujos meno srovės Fluxus kūrėju Jurgiu Mačiūnu (1931 - 1978), skatinusiu meną suvokti kaip žaidimą, galimybę menininku tapti kiekvienam, ir kitais bendraminčiais suorganizavo Kino kūrėjų kooperatyvą. 1970 metais įkūrė Filmų antologijos archyvą, kuris tapo vienu iš didžiausių avangardistinio kino archyvu pasaulyje.
1974 metais, jau būdamas penkiasdešimt dvejų, Jonas Mekas vedė airių kilmės amerikietę, bibliotekininkystės mokslus baigusią, sūnaus Sebastiano teigimu, savo charakteriu labai panašią į Joną Meką, turinčią kažką poetiško ir švelnaus, mėgstančią fotografiją Holis Melton. Jaunavedžiai greitai susilaukė dukros Oonos, o po septynerių metų gimė sūnus Sebastianas. Vaikai užaugo Manchetene, garsiame Soko menininkų kvartale. Mekų butas dvylikaaukščio namo šeštajame aukšte buvo vienas maždaug keturiasdešimties metrų ilgio ir trylikos metrų pločio kambarys, buvusi spaustuvė. Duktė Oona vėliau pasakos, kad jame ji išmoko važiuoti dviračiu. O Sebastianas, prieš keletą metų lankęsis Lietuvoje ir tėvo gimtajame Semeniškių kaime (apie tai rašė ir „Šiaurės rytai“ - A. B.), prisimena augęs įdomioje ir laimingoje šeimoje. Iš vaikystės jam į atmintį labiausiai įstrigęs ilgas stalas, prie kurio dažnai sėdėdavo galybė Mekų namuose mėgusių lankytis menininkų, rašytojų, kinematografininkų. Jo artimi bičiuliai buvo jau anksčiau minėtas Jurgis Mačiūnas, vienas iš įtakingiausių XX amžiaus muzikantų ir dainų kūrėjų, legendinės grupės „The Beatles“ narys Džonas Lenonas (1940 - 1980), jo žmona - japonų kilmės menininkė, muzikė, filmų kūrėja Yoko Ono, garsus amerikiečių dailininkas, filmų kūrėjas Andy Vortholas (1928 - 1987), poetas Alenas Ginzburgas (1926 - 1970, ispanų dailininkas, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų Salvadoras Dali (1904 - 1989) ir kiti meno pasaulio žmonės.
Jonui Mekui, kaip retam kūrėjui, būdingas laisvės pojūtis. Nepaliaujamas siekis būti savimi. Jo nevaržo tradicijos (nebent poetinio kelio pradžioje galėjo justi to paties Papilio krašto poeto Kazio Binkio įtaką - A. B.), perdėta vidinė disciplina ir savicenzūra. Jam brangus jį užvaldęs nesiliaujantis kūrybos procesas. Nesvarbu, ar tai būtų eilėraštis, prozos teksto rašymas ar filmavimas. „Nežinau, ar rašau eilėraščius, - sako jis. - Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau... Poezija čia ar proza... Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.“
Todėl jis originalus. Savitas išskirtinio talento ir gaivališko laisvės pojūčio dėka. Todėl Jono Meko knygos (poezijos rinkiniai „Semeliškių idilės“, „Gėlių kalbėjimas“, „ Žodžiai ir raidės“, „Dienų raštai“, esė ir dienoraščių knygos „Neturiu kur eiti“, „Laiškai iš niekur“, „Žmogus be vietos“, „Mano naktys“, „Trys draugai“) leidžiamos ne tik JAV ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, daugelyje kitų šalių. Jo filmuose, kurie rodomi prestižinėse Europos meno scenose, tokiose kaip Pompidu centras Paryžiuje ar Londono „Serpentine“ galerija, regime žmogų kasdienybėje su jo jausmais, emocijomis, išaukštinant iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus gyvenimo momentus. Jis vienas pirmųjų pasaulyje išplėtojo dokumentinio filmo - dienoraščio žanrą, apie kurį „Serpentine“ parodos kataloge rašoma, kad „Jono Meko kino dienoraščiai persmelkti poetinio jausmingumo ir subtilumo, jis unikaliai sugeba atskleisti asmenines grožio, gyvenimo šventės ir džiugesio akimirkas“, jo kūryba padariusi įtaką žymiausiems pasaulio kino kūrėjams. Jis sukūrė daugiau kaip 160 avangardistinio kino portretų, beveik 5 valandų trukmės filmą „Lietuva ir SSRS griūtis“, kiekvienai metų dienai skirtą filmų ciklą „365 dienos“, montuoja naują ciklą „Tūkstantis ir viena naktis“. Nors tikriausiai ne vienam gali būti nesuprantami ir todėl nepriimtini Jono Meko stiliui būdinga improvizacine kompozicija, impresionistine maniera (trumpi gabaliukai, daug judėjimo, spalvų, ne linijinis, o trūkčiojantis, Vytauto V. Landsbergio žodžiais, filmuojant „drebančia kamera“) sukurti filmai.
Nelengva būtų išvardinti Nacionalinės premijos laureato, Biržų savivaldybės garbės piliečio, ne vieno užsienio ir Lietuvos universiteto garbės daktaro, mūsų kraštiečio Jono Meko visus titulus ir apdovanojimus. Jų daug ir jie pačios aukščiausios vertės, nes jis šiandien - pasaulyje žinomiausias lietuvių menininkas, turbūt pralenkęs net M. K. Čiurlionio šlovę. Gal to ir nereikia. Verčiau palinkėkime, kad devyniasdešimtmetis jaunuolis ir ateityje būtų laimingas žmogus, dar ne vienerius metus jį lydėtų nauji sumanymai ir darbai, viliotų vis nauji horizontai.



Algirdas Butkevičius
2012 12 18




2012.12.17

Dirbęs tėvų žemei

„Retai kuris nors žmogus galėjo telkti savyje tiek talentų, kaip Aloyzas, ir dar tokių nepaprastų, - rašė apie A. Baroną jo bičiulis gydytojas Petras Kisielius. - Jis poetas, beletristas, žurnalistas, humoristas.

 

Tikriausiai niekas nemanė, kad 1917 metų gruodžio 12 dieną Vabalninke, Martišiūnų gatvės gale stovėjusiame, baltomis langinėmis pasipuošusiame Anelės ir Mykolo Baronų namelyje gimęs Aloyzas Baronas taps rašytoju. 

Visus šiuos talentus bent iš dalies paliudija keliasdešimt jo parašytų knygų.“ Tačiau daug metų vienas iš produktyviausių lietuvių išeivijos rašytojų Aloyzas Baronas Lietuvos skaitytojams nebuvo žinomas. Dokumentinių apybraižų apie knygnešį Jurgį Bielinį, poetą Vincą Stonį, rašytojus Rojų Mizarą ir Petrą Rusecką autorius, poetas ir literatūros tyrinėtojas Jonas Petronis man rašė, kad Lietuvoje, sovietams viešpataujant, vienintelis A. Barono knygų skaitytojas buvęs Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerijos spaudos ir informacijos skyriaus vedėjas Vytautas Kazakevičius. „Kartais nuo karto jis „Pergalės“ žurnale, laikraštyje „Gimtasis kraštas“, kituose leidiniuose publikuodavo išeivijos gyvenimo apžvalgas, recenzuodavo išeivijos knygas, kai ką perspausdindavo. 1968 metais „Gimtajame krašte“ Vytautas Kazakevičius per kelis numerius išspausdino Aloyzo Barono romano „Vieniši medžiai“ ištraukas, sujungęs jas savo komentarais. Juose teigiama, kad A. Barono kūryba yra labai gausi ir įvairi, tačiau iš jos nuolat kyšančios klerikalinės ir nacionalistinės tendencijos.“ 1979 metais, pasirodžius pirmajam biobibliografinio žodyno „Lietuvių rašytojai“ tomui, kuriame buvo pateikta glausta informacija apie Aloyzą Baroną ir jo parašytas knygas, šio produktyvaus mūsų kraštiečio kūrėjo vardą priminiau rajono laikraštyje. Netrukus iš rašytojo gimtojo Vabalninko mane pasiekė vienos vabalninkietės (prieš keliolika metų mirusios - A. B.) pasipiktinimas ir nuostaba: kaip galima prisiminti vardą žmogaus, kurio kūryboje, be prieškarinės Lietuvos ir lietuvių išeivijos buities, moralės problemų, ryškios ir antitarybinės tendencijos. O kitaip ir negalėjo būti, nes jo jaunesnis brolis Benjaminas žuvo kovodamas už Lietuvos laisvę partizanų būryje, sesuo Janina su motina buvo ištremtos į Vorkutą, tėvas priverstas slapstytis apleistoje Žaliosios girios sodyboje. „Tad Aloyzas Baronas, - jau po jo mirties prisimins išeivijos rašytojas Česlovas Grincevičius, - bolševikus keikdavo kiekviena proga ir negalėdavo atleisti tiems, kurie su jais per daug broliavosi.“ Daugelį metų kartu su Aloyzu Baronu „Draugo“ dienraštyje dirbęs poetas Kazys Bradūnas vienoje „Laisvosios Europos“ radijo parengtoje laidoje kalbėjo, kad iš arti turėjo progą stebėti Barono darbštumą ir tvirtą principingumą, nekompromisinį jo plunksnos neatlaidumą Lietuvos okupantui. Todėl Baronas buvo vienas Lietuvoje puolamiausių lietuvių rašytojų. Pasak Bradūno, Baronas, būdamas tikras liaudies žmogus, buvo kietas riešutas bolševikų kūjui, aštri ašaka, kurios okupantas nenurijo.
Tikriausiai niekas nemanė, kad 1917 metų gruodžio 12 dieną Vabalninke, Martišiūnų gatvės gale stovėjusiame, baltomis langinėmis pasipuošusiame Anelės ir Mykolo Baronų namelyje gimęs Aloyzas Baronas taps rašytoju. Skurdi buvo jo vaikystė, todėl, kaip rašoma po mirties žmonos Nijolės rūpesčiu išleistoje jo novelių knygos „Trisdešimt istorijų suaugusiems“ įžangoje, „jo mokykla buvo tėvų pasakojimai, motinos dainos ir giesmės, apylinkės gyventojų linksmumas, pokštai ir taiklūs posakiai“. Vaikas būdamas labai norėjo mokytis. Tačiau gimnazija buvo nepasiekiama svajonė. Septynias vaikystės vasaras praleidęs su piemens botagu ir knyga rankoje, po daugelio metų prisimins: „Mano širdis galėjo plyšti nuo verkimo, kai šeimininkas vežė savo dukteris į gimnaziją. O aš vis laukuos prie gyvulių, su knygomis užantyje... Tikėjausi, gal kitais metais, bet ir kitais metais įvyko tas pat...“ Aloyzo tėvas Mykolas, mūrininkas, buvo nuoširdus ir mielas žmogus, daugelio miestelio gyventojų gerbiamas už daromą gerą naminį alų. Motina Anelė - gyva, pilna sąmojo moteris, kurios sukurtas linksmas istorijas kartodavo visas miestelis. Todėl nenuostabu, kad ir Aloyzui neprireikė nuo mažens šmaikštesnio žodžio kišenėje ieškoti. Vaikas būdamas jis parašė pirmuosius eilėraščius, kuriuos netrukus pradėjo spausdinti vaikų laikraštėliai. 1931 metais dvisavaitiniame žurnale vaikams „Žvaigždutė“ buvo išspausdinti net keturi A. Barono eilėraščiai. Po daugelio metų rašinyje „Apie kasdienybę“ jis prisimins, kad eilėraščius pradėjęs rašyti „nusižiūrėjęs“ nuo taip pat iš Vabalninko kilusio Leonardo Žitkevičiaus, kuris parodęs, kaip juos rašyti. L. Žitkevičius ir vėliau skatins Aloyzą Baroną kurti, negailės jam patarimų, Vokietijoje savo redaguojamuose „Žiburiuose“ spausdins A. Barono noveles. Nenutrūks šių dviejų rašytojų draugystė ir Amerikoje. Čia Leonardas Žitkevičius parašys to paties likimo bičiuliui skirtą penkių eilėraščių ciklą „Su Aloyzu Baronu“.
Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą ir kurį laiką padirbėjęs pieninėje, A. Baronas išvažiavo mokytis į Kauno amatų mokyklą. Vėliau dirbo ginklų dirbtuvėje, o vakarais lankė suaugusių gimnaziją, kurią baigė 1941 metais. Porą metų Kauno universitete studijavo techniką, o paskui literatūrą. Rašė eilėraščius. Vabalninkietis rašytojas ir žurnalistas Vladas Būtėnas, vėliau bene geriausias Barono bičiulis Čikagoje, prisimena, kad pas ilgametį Vabalninko kleboną Matą Kirlį į platų klebonijos sodą vasaromis susirinkdavo atostogų suvažiavusi miestelio ir apylinkių moksleivija ir studentija, daugiausia ateitininkai. Čia jis pirmą kartą ir išgirdęs iš Kauno atvažiavusį Aloyzą, skaitantį savo poeziją. „Kai iš Kauno, - rašo V. Būtėnas, - į Vabalninką atostogų grįždavo Aloyzas Baronas ir iš to pat miestelio kilęs kitas humoristas - Leonardas Žitkevičius, čia ir gimdavo naujosios satyros, po to pasiekdavusios Kauną ir išsisklaidydavusios po visą Lietuvą. Pvz., „Dvi švilpynės, vienas tonas, čia Berlynas, ten Maskva, viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“, arba „Anglai į Reichą bombas vis grūda, sako, užmuškim tą blakę rudą...“ ir t. t.“ 1943 metų kovo mėnesį, uždarius universitetą, A. Baronas redagavo „Pogrindžio kuntaplį“ (išėjo 3 numeriai), rašė politines satyras, žinomas ir vabalninkiečiams.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne 1944 metai, kuomet sovietinė armija pradėjo iš Lietuvos stumti vokiečius. Aloyzas Baronas kartu su kitais jaunuoliais buvo pagautas ir priverstas kasti vokiečių kareiviams apkasus. Šitaip prasidėjo sunkus ir pavojingas gyvenimo etapas, užtrukęs beveik metus. Buvęs Aloyzo Barono draugas, vėliau Rytų Uralo lagerių kalinys Zigmas Pavilonis 1991 metų gegužės 16 dienos „Trimite“ rašė: „Vieną 1945 metų sausio pabaigos dieną su Aloyzu Baronu nešėme ant pečių sienojų bunkeriui statyti. Pamažu lingavome statomo objekto link. Aloyzas priekyje, aš iš paskos. Netikėtai priekinis sienojo galas trinktelėjo į žemę, vos ir manęs neparbloškė, petį užgavo. Pamaniau, kad Aloyzas paslydo ir suklupo, tačiau apsirikau, viskas buvo blogiau: klaidi kulka pataikė į koją, jis liko gulėti, kol bus suteikta pagalba. Aloyzą išgabeno į ligoninę, o mus šiek tiek vėliau „išvadavo“ sovietai.“
Šitaip Aloyzas Baronas pateko į Vakarus. Iš Berlyno atvykęs į didžiausią amerikiečių zonoje Hanau perkeltųjų asmenų stovyklą, studijavo Frankfurto Gėtės universitete teisę ir filosofiją, rašė eilėraščius ir noveles. Redagavo satyrinį laikraštėlį „Irklo kotas“, su Bernardu Brazdžioniu ir Leonardu Žitkevičiumi spausdino eilėraščius vaikams skirtame žurnale „Gimtinės žiburiai“, bendradarbiavo žurnaluose „Studentų dienos“, „Aidai“, savo kūrybą skaitydavo literatūros vakaruose.
1949 metais atvyko į JAV. Apsigyveno Čikagos priemiestyje Cicero. Dirbo fabrike, o vakarus, sekmadienių rytmečius skirdavo kūrybai, knygoms. „Tas atima daug laiko, - rašys laiške savo bičiuliui J. Baužiui, - todėl niekada negulu anksčiau kaip dvyliktą valandą. Kartais šeštadieniais nė iš kambario (vėliau save vadins savaitgalio rašytoju - A. B.), nes, norint ką nors padaryti, reikia daug ko išsižadėti.“ 1950 metais už novelę „Srovė“, kurioje panaudotas rezistencinės kovos motyvas, jis gauna pirmąją Čikagos lietuvių literatūros draugijos įsteigtos novelės premiją. Tikriausiai šio įvertinimo paskatintas Čikagos ateitininkų moksleivių susirinkime pasiūlo tiems, kurie domisi literatūra, stoti į jo globojamą literatūrinį būrelį. „Jeigu ir nebūsite rašytojai, - kalbėjo susirinkime A. Baronas, - tai bent išmoksite būti gerais skaitytojais. Dar 1947 metais Vokietijoje rotoprintu buvo išspausdinta jo knygelė vaikams „Kačiukai“. 1951 metais išleidžiama pirmoji novelių knyga „Žvaigždės ir vėjai“. Ją dedikuoja broliui Benjaminui, žuvusiam pokario metais kovose su sovietiniais okupantais. Tais pačiais metais pasirodė novelių romanas „Debesys plaukia pažemiu“, vėliau buvo parašytas romanas „Užgesęs sniegas“ (1953 m.), knyga „Antrasis krantas“ (1954 m.), romanas „Sodas už horizonto“ (1955 m.). 1955 metais A. Baronas pakviečiamas dirbti į „Draugo“ redakciją. Čia dirbo iki mirties - 25 metus. Buvę jo bendradarbiai tvirtina, kad kūrybai šis darbas nebuvęs parankus: dieną reikėjo redaguoti straipsnius, pačiam rašyti, rinkti žinias, jas ruošti spaudai. „Draugui“ jis parašė apie 3000 straipsnių, recenzijų, aprašymų, vedamųjų įvairiausiomis temomis straipsnių, kurių daugelis ir šiandien aktualūs. Tačiau buvo ir laisvų vakarų, susitikimų su išeivijos veikėjais, įdomiais žmonėmis. Čia dirbdamas su Nijole Narbutaite, lankiusia jo vadovaujamą literatūrinį būrelį, sukūrė šeimą, išaugino du sūnus - Gintarą ir Saulių, tapo iškiliu išeivijos rašytoju, parašė 26 įvairaus žanro knygas (kartu su vertimais į anglų ir latvių kalbas - daugiau kaip 30). Tai romanai, apysakos, novelių rinkiniai, religinės legendos, monografijos, eilėraščiai. Nepamiršo ir satyrų, kurias dažniausiai skaitydavo pobūvių programose, „kur į jo kūrybą buvo žiūrima kaip į patiekalą, skirtą užsigardžiavimui ir nuotaikos pataisymui, ją veikiai po to pamirštant“. („Lietuvių egzodo literatūra“.)
Jo iniciatyva „Draugo“ dienraštyje atsirado dr. S. Aliūno (toks buvo A. Barono slapyvardis) puslapinė antraštė „Spygliai - dygliai“, džiuginanti skaitytojus kiekviename šeštadieniniame laikraščio priede. Kartu dienraštyje dirbęs Bronius Kviklys prisimins, kad Aloyzas Baronas buvo įgijęs visus gero žurnalisto privalumus, buvęs labai apsiskaitęs, atidžiai sekęs ne tik išeivijos, bet ir pogrindžio, okupuotosios Lietuvos valstybinę ir laisvųjų kraštų spaudą. Perskaitė beveik visus išleidžiamus grožinės literatūros veikalus, publicistinius raštus. Vedamuosiuose straipsniuose publicistiškai kėlęs lietuviško gyvenimo aktualijas, kasdien daug laiko skirdavęs žinioms rinkti, atsiųstoms korespondencijoms taisyti, iliustracijoms bei jų parašams ruošti. Žinoma, toks intensyvus, varginantis darbas nebuvo tinkamas jo literatūrinei kūrybai. Paklaustas žurnalisto, kaip redakcijoje dirbant tas techniškas kasdieninis darbas atsiliepiantis kūrybai, rašytojas atsakęs: „Dirbtuvėj kartais, dirbdamas neatsakingą darbą, gali net pagalvoti apie charakterius ir veikėjus, ir iš viso smegenys pailsi. Dirbdamas redakcijoj turi rūpintis ir dar labai įtemptai laikraščio tobulumu, nes tai didelė atsakomybė prieš skaitytoją.“ Minint A. Barono mirties dešimtmetį, Česlovas Grincevičius „Draugo“ dienraštyje išspausdintame rašinyje „Dešimt metų be Aloyzo Barono“ rašys: „Mokėdavo taupyti laiką. Ne sykį sakydavo: „Kol atvažiavau į darbą (iš Cicero), per tą pusvalandį sugalvojau naują siužetą novelei ar vaizdeliui.“ Paskui, vidurdienį, kai kiti redaktoriai eina gerti kavos ir pajuokauti, jis, nugriebęs valandėlę, iškart jau ir tarškina, ką buvo sugalvojęs. Ir taip namie ir darbe per kelias dienas ir pasidaro kūrinėlis.“
Intensyviausiai Aloyzas Baronas reiškėsi stambiojoje prozoje ir novelistikoje. „Dauguma ankstyvųjų novelių ir romanų pagrindinių veikėjų yra jauni vyrai iš ramaus Lietuvos miestelio, pasaulinio karo metu išplėšti iš namų - išvaryti kasti vokiečiams apkasų pačioj pafrontėj arba sugaudyti vergų darbui badaujančioj arba bombarduojamoj Vokietijoj“, - šitaip pirmojo A. Barono kūrybos dešimtmečio herojai apibūdinami veikale „Lietuvių egzodo literatūra“.
Meniškiausia ir brandžiausia iš karo tematikai skirtų A. Barono knygų - memuarinis romanas „Lieptai ir bedugnės“. Apie jį išeivijos kritikė Viktorija Skrupskelytė yra pasakiusi, kad „čia atsiveria turtingas, kontrastingomis emocijomis nuspalvintas autoriaus vidinių pergyvenimų pasaulis“. Ši knyga, premijuota „Draugo“ dienraščio premija, išversta ir į anglų kalbą. Angliško vertimo recenzentui į akis krito ramūs Lietuvos gamtos vaizdai, perduoti su „šiaurės europiečio subtiliu jautrumu“, kaip kontrastas karo absurdui. Ši jo knyga buvo puikiai įvertinta ne tik vietiniuose laikraščiuose, bet ir geriausiame JAV literatūros žurnale „Saturday Review“. (Tai buvo vienintelis į šį žurnalą patekęs lietuvių rašytojas. - A. B.) Laiške šios knygos į anglų kalbą leidėjui rašytojui Stepui Zobarskui Baronas rašė, kad jam „malonu pamatyti savo pavardę šalia Steinbecko (Nobelio premijos laureato - A. B.). SR recenzija yra moralinis laimėjimas ne tik mano ir leidyklos, bet ir visų lietuvių rašančiųjų.“
Antrajame savo kūrybos dešimtmetyje A. Baronas ėmėsi vaizduoti išeivijos problemas, o trečiojo dešimtmečio romanuose atskleidžiamas jau gerai įsikūrusių išeivių iš Lietuvos gyvenimas.
Aloyzas Baronas, apie kurį jo artimieji ir draugai atsiliepdavo kaip apie nepaprastai šviesią ir kūrybingą asmenybę, nenuilstamą kultūros ir visuomenės veikėją, turėjo daug gerų draugų ir šimtus pažįstamų. Beveik kasdien jis susitikdavo su iš Vabalninko kilusiu žurnalistu ir rašytoju Vladu Būtėnu - Ramojumi, po daugelio metų man atsiuntusiu savo prisiminimus „Į sodą už horizonto grįžtant“ apie Aloyzo Barono vaikystę, tėvus ir jaunystės dienų Vabalninką. „Cicero kolonijoje, - prisimena Petras Kisielius, - jį pažinojo net vaikai, kuriems jis rasdavo ir įdomų žodį, ir dovanėlę. (...) Be galo smagu būdavo Aloyzo kompanijoje. Kiek sąmojo, kiek taiklaus gyvenimo apibūdinimo, kiek gilios filosofinės minties. (...) Aloyzas turėjo labai gerą atmintį, bet dar didesnę fantaziją, o tai yra nepaprasta Dievo dovana rašytojui. (...) Aloyzas buvo religingas, aukštos moralės žmogus, religiniai motyvai atsispindėdavo ir jo romanuose bei novelėse. (...) Niekuomet nepraleisdavo sekmadieniais ar kitomis šventomis dienomis šv. Mišių“. Buvo įsitikinęs, kad kiekvieno lietuvio, o ypač menininko, svarbiausia gyvenimo misija - dirbti savo tėvų žemei. Susirašinėjo su savo bičiuliu Lietuvoje poetu E. Matuzevičiumi. Abu keisdavosi knygomis. A. Baronas į Lietuvą siųsdavo ne tik savo, bet ir kitų išeivijos rašytojų ir poetų knygas. Dažniausiai po du tos pačios knygos egzempliorius, kad Eugenijus Matuzevičius galėtų kai kam jas atiduoti ar išmainyti. Apgailestavo, kuomet siunčiamos knygos būdavo saugumo sulaikomos ir adresato nepasiekdavo. (Tikriausiai iš tų atsiųstų knygų poetas Eugenijus 1991 metais man padovanojo A. Barono knygą „Šilko tinklai“, dedikacijoje įrašęs: „Grąžinkim šios knygos autorių (šaunų vabalninkėną) į Biržų krašto žmonių atmintį ir sąmonę.“ - A. B.) Padėjo savo seseriai Janinai - siųsdavo jai siuntinius su sovietmečiu deficitinėmis medžiagomis.
Tarsi nujausdamas, kad neilgai jam likimo skirta būti šioje žemėje (mirė 1980 metų rugsėjo 7 dieną, eidamas 63 - uosius metus, palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse), Aloyzas Baronas skubėjo rašyti. Tikriausiai dėl šios skubos ne visi kūriniai pasižymėjo brandumu. Jo amžininkai, recenzavę ankstyvąsias A. Barono knygas, kaltino jį stiliaus puošnumu, neįprastomis metaforomis, minties paradoksais ir prieštaravimais, manieringumu, tuščiu filosofavimu, savo paties susikurtais štampais. Tarsi atsakydamas į šiuos kaltinimus A. Baronas laiške rašytojui Jurgiui Jankui rašė: „Ir Jūs, ir Bradūnas, ir dar vienas kitas iš jaunesniųjų ir iš rabinų (šitaip vadino teisuoliškai nusiteikusius savo kritikus - A. B.) liepė supaprastėti, bet nemoku, ir baigta. Noriu pasakyti kitaip negu kiti. Man atrodo, kad taip jau kiti pasakė. Ir negaliu savęs nugalėti. (...) Kai kas sako, kad žmogus tada ieško mandrysčių, kai neturi ko bepasakyti. Man atrodo, kad aš turiu pasakyti net per daug. Bet kažkaip bijau likti ne paprastas, bet prastas.“ Tačiau vėlesnėje beletristikoje A. Barono raštų stilius pasidarė skaidrus, nuosaikiai realistinis, pakankamai vaizdus ir poetiškas. Buvęs Aloyzo bičiulis, literatūros tyrinėtojas Algirdas Titas Antanaitis laiške man rašė: „Aš pats esu vienaip ar kitaip rašęs apie kiekvieną A. Barono knygą, išskyrus gal tik pirmąsias, kurios bene trys išėjo man tarnaujant kariuomenėj ir būnant Europoj. Mano recenzijomis jis niekada nebuvo patenkintas, nes niekada jo negirdavau, nors jį laikydavau geru rašytoju.“
Lietuvoje gyvenantys kritikai rašytojui nebuvo tokie griežti. Kritikė ir literatūros tyrinėtoja Elena Bukelienė „Literatūroje ir mene“, recenzuodama „Tyto Alba“ leidyklos išleistą Aloyzo Barono romaną „Sodas už horizonto“ (jis laikomas stipriausia pirmojo kūrybos dešimtmečio rašytojo knyga), autorių vertina kaip savitą gero stiliaus romanistą ir kaip patyrusį trumpos klasikinės novelės meistrą. „Tai tikrai vertas dėmesio autorius, - rašo E. Bukelienė. - (...) Tiesa, nelygus, ne viena jo knyga atrodo lyg truputį lengvabūdiškas skubos darbas, nespėjus įsiklausyti į giluminį savo talento balsą. Tačiau jeigu neišsileisime bent jau romano „Lieptai ir bedugnės“ ir meistriškų šio autoriaus novelių (JAV buvo įsteigta A. Barono novelės premija, kasmet įteikiama geriausios novelės autoriams - A. B.), neturėsime išsamesnio supratimo apie geriausią išeiviškąją mūsų prozą.“
Šiam talentingam ir darbščiam rašytojui duoklę atidavė literatūros mokslininkė Janina Žėkaitė (mūsų kraštiečio literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus žmona - A. B.), parašiusi monografiją „Aloyzas Baronas“, kurią 2007 metais išleido leidykla „Versus aureus“. Tačiau romanas „Lieptai ir bedugnės“, prilygstantis garsiausių pasaulio rašytojų šia tema parašytiems kūriniams, leidėjų dėmesio nesulaukia.

 

Algirdas Butkevičius
2012 12 15

2012.12.13

Apie Egiptą, mumijas, sarkofagą palovyje ir tetą monstrą

Gruodžio 6-ąją Biržų pilies rūmų rūsyje įsikūrusio restorano „Pilies skliautai“ menėje buvo pristatyta humanitarinių mokslų daktarės, dailininkės, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vedėjos Aldonos Snitkuvienės monografija „Lietuva ir Senovės Egiptas“.

 

Humanitarinių mokslų daktarės, dailininkės Aldonos Snitkuvienės monografijoje „Lietuva ir Senovės Egiptas“ yra nemažai sąsajų su kunigaikščiais Radvilomis, grafais Tiškevičiais ir su Biržais.

Dr. A. Snitkuvienė prieš tai yra išleidusi dvi monografijas, liečiančias grafų Tiškevičių šeimos istoriją: „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“ (1998) bei „Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas (2008). Pristatant viešnią, buvo priminta, kad ir naujausioje A. Snitkuvienės knygoje yra nemažai sąsajų su kunigaikščiais Radvilomis, grafais Tiškevičiais ir su Biržais. A. Snitkuvienė kalbėjo, kad dažnai temas knygoms ar straipsniams pateikia muziejaus lankytojai. Įrengus M. Žilinsko dailės galerijoje Senovės Egipto ekspoziciją, dažnai būdavo sulaukiama klausimų. Tad tenka domėtis ir tyrinėti Lietuvos muziejuose sukauptų Senovės Egipto dailės rinkinių istoriją.
Naujausioje A. Snitkuvienės monografijoje nagrinėjamos įvairiausios temos - bandymai skaityti hieroglifų raštą, tekstai apie mumijas ir amuletus karalių bei didikų rinkiniuose, apie piligrimystę ir misijas, aprašomos seniausios lietuvių kelionės į Egiptą, pristatomi ta šalimi domėjęsi mokslininkai, kolekcininkai, jų darbai ir rinkiniai. Pristatymo metu A. Snitkuvienė daugiausia dėmesio skyrė trims asmenybėms: kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Našlaitėliui (1549 – 1616), grafui Mykolui Tiškevičiui (1828 – 1897) ir Marijai Rudzinskaitei – Arcimavičienei (1885 – 1941).
Pirmasis išgarsėjo 1582 – 1584 m. surengta piligrimiška kelione į Šventąją žemę, Siriją, Egiptą. Ji aprašyta 1601 m. išleistoje knygoje „Kelionė į Jeruzalę“. Šios kelionės metu M. Radvila Našlaitėlis išbuvo Egipte du mėnesius, įsigijo įvairiausių radinių, mumijų ir gabenosi jas namo.
Tačiau kilus audrai ir tikint, kad nelaimių priežastis gali būti egiptietiški radiniai, visa tai buvo išmesta ir pražuvo bangose.
Grafas M. Tiškevičius išgarsėjo kelionėmis ir archeologiniais tyrinėjimais Romoje ir Egipte. 1863 m. išleido Paryžiuje knygą „Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštis“. Jis į Lietuvą atgabeno nemažai egiptietiškos medžiagos, radinių ir pirkinių, dvi vaikų mumijas. A. Snitkuvienė pasakojo, kad ilgą laiką rimti mokslininkai jas datuodavo I tūkstantmečiu prieš Kristų ir tik visai neseniai, P. Gudyno restauravimo centre atlikus išsamius tyrimus, paaiškėjo, kad tai XIX a. vidurio egiptiečių klastotės, kurias vietiniai gyventojai iškišdavo užsieniečiams.
M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė yra pirmoji Lietuvos egiptologė. Susižavėjusi Egipto istorija, ji ten lankėsi tris kartus – 1910, 1924 ir 1934 metais. Įsigijo įvairių radinių, tarp kurių - sarkofagas, Straipsniais, paskaitomis populiarino egiptiečių kultūrą. Kartu ji susidūrė ir su įvairiausiais sunkumais, kai niekas nenorėjo priimti jos radinių.
Dabar tai skamba kaip koks anekdotas, bet A. Snitkuvienė pasakojo, kad buvo laikas, kai M. Arcimavičienė sarkofagą laikė nuomuojamame kambarėlyje po lova, o išsigandę šeimininkai reikalavo išsikraustyti. Vėliau visi jos turimi radiniai pateko į dabartinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.
Dr. A. Snitkuvienė aptarė ir visiškai naują temą „Egipto kultūros apraiškos Lietuvos mene nuo XIX a. iki XX a. pradžios“. Ji analizavo, kaip tapyboje, balete, operoje, fotografijose, knygose įvairiausių sričių menininkai atspindėjo egiptiečių dvasią ar jos supratimą.
Su šypsena viešnia pasakojo, kad atsiranda vis naujų šaltinių, knygų pažįstamomis temomis. 2011 m. Varšuvos archeologijos muziejuje vyko didžiulė paroda, skirta 150-osioms archeologinių tyrinėjimų metinėms paminėti.
Šioje parodoje buvo skirtas nemažas dėmesys ir grafui Mykolui Tiškevičiui.
Tačiau parodos atidaryme A. Snitkuvienė pamatė vieną knygą – tai grafo Benedikto Tiškevičiaus knygą „Dumy i Dumki czyli prawdziwa powiešč“, laisvai verčiant – pamąstymai, pasakojimai, istorijos, prisiminimai. Per didelius vargus gavusi paskaityti šią dvitomę knygą, viešnia pasakojo, kad joje rado labai įdomių dalykų, istorijų, samprotavimų apie Tiškevičių šeimą.
Knygoje yra duomenų ir apie biržietiškus Tiškevičius – autoriaus pusbrolius Juozapą Tiškevičių (1850 - 1905), jo brolį Joną (1851 - 1901), ypač apie jųdviejų motiną Mariją Radvilaitę - Tiškevičienę (1828 - 1902), kurią autorius vadina ne visai šeimyniškai – teta monstru. Dr. Aldona pasakojo, kad, rašydama knygą apie Biržų Tiškevičius, minėtos M. Tiškevičienės labai gailėjo. Jos vyras, jau minėtas žinomas archeologas, kolekcininkas Mykolas Tiškevičius ją paliko su 5 vaikais, susirado Paryžiuje simpatiją ir su ja praleido visą likusį gyvenimą.
Tačiau kai minėtoje knygoje autorius aprašė despotišką M. Tiškevičienės charakterį, jos dukterims surastus be jų žinios jaunikius, nuolatinį pinigų „melžimą“ iš žentų, meilę prabangai ir pinigams, anot A. Snitkuvienės, tas gailestis gerokai sumažėjo ar net pranyko. Ji pateikė malonią staigmeną ir Biržų muziejininkams, išsirūpinusi iš Lenkijos šią B. Tiškevičiaus knygą ir padovanojusi Biržų muziejui.
Knygos pristatymas baigtas, gurkšnojant arbatą, besiklausant egiptietiškos muzikos ir atsakant į įvairiausius klausimus.
Dr. Aldona pasakojo, kad yra gavusi pasiūlymą 2013 metų Vasario 16-ąją šią knygą pristatyti Lietuvos ambasadoje Egipte, bet dar yra daug neaiškumų dėl įvykių Egipte, kada, nuvertę H. Mubarako valdžią, egiptiečiai jau rengia daugiatūkstantinius protesto mitingus ir prieš naujos valdžios atstovus.



Antanas Seibutis
2012-12-11


2012.12.13

Senovinė muzika suskambo Biržų pilyje

Gruodžio 7-ąją, penktadienį, į Biržų krašto muziejų „Sėla“ atkeliavo edukacinis Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis.

 

Ivanas Velikanovas pristatė viduramžių vargonėlius.

Jo metu buvo pristatytos kelios koncertinės programos, skirtos vėlyvųjų viduramžių, Renesanso ir ankstyvojo baroko muzikai. Į jas įtraukti tiek profesionalūs atlikėjai, tiek muziką studijuojantys moksleiviai ir studentai. Festivalį organizavo nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla, Biržų krašto muziejus „Sėla“. Koncertines programas ruošė ir muzikines dirbtuves vedė Valdovų rūmų muziejaus edukacinių renginių vadovė Ieva Baublytė. Ji groja gotikine arfa ir išilgine fleita, o mokslus baigusi Šveicarijoje, Bazelio muzikos akademijoje. Festivalis Biržuose pradėtas, surengiant improvizuotas dirbtuves. Lektoriais ir mokytojais buvo viduramžių, Renesanso ir ankstyvojo baroko muzikos atlikėjai ir ekspertai. Kunigaikščių menėje su biržiečiais trombonistais bendravo barokinio trimito ir cinko virtuozas Gustavo Gargiulo (Argentina, Šveicarija) ir Ivanas Velikanovas (Rusija, Prancūzija), grojantis viduramžių vargonėliais, klavesinu ir cinku.
Kitos muzikinės dirbtuvės vyko muziejaus didžiojoje parodų salėje, kur apie kamerinę muziką smuikui ir klavesinui mergaitėms biržietėms aiškino išilginės fleitos, cinko ir smuiko specialistas Rodrigo Calvevra (Brazilija, Prancūzija), talkinant vertėjai ir dainininkei mecosopranui Renatai Dubinskaitei.
Vakare biržiečių, besidominčių senąja muzika, laukė puikus pažintinis koncertas, kur buvo grojama senaisiais muzikos instrumentais nuo vėlyvųjų viduramžių iki ankstyvojo baroko. Koncertavo ir pasakojo festivalio svečiai.
Koncertą vargonėliais, kurie buvo populiarūs viduramžiais, pradėjo Ivanas Velikanovas, vėliau susirinkusius supažindinęs su gana sunkia grojimo technika, kai pačiam atlikėjui tenka dirbti ir su dumplėmis. Pasak svečio, originalių vargonėlių iš XIV – XV šimtmečių nėra išlikę, jie yra atkurti žymiai vėliau.
Vėliau biržiečiams meistriškumą grodamas išilgine fleita demonstravo Rodrigo Calvevra, gotikine arfa - Ieva Baublytė, dainininkės mecosopranai Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė, klavesinininkas Vilimas Norkūnas. Klavesinu daug grojo ir Ivanas Velikanovas. Tikrą plojimų audrą sukėlė Gustavo Gargiulo ir Rodrigo Calvevra grojimas cinkais, laisvai improvizuojant ir imituojant atsišaukiantį aidą.
Šv. Cecilijos festivalio koncerte biržiečiai turėjo puikią galimybę išgirsti viduramžiais, Renesanso ir ankstyvojo baroko metu skambėjusią populiarą muziką, išvysti neregėtų muzikos instrumentų.


Antanas Seibutis
2012-12-11


2012.12.13

Kaip Jonušo Radvilos palaikai atsirado Kėdainiuose

Šiemet sukanka 400 metų, kaip 1612 gruodžio 2-ąją mūsų krašte, Papilio dvare, gimė Jonušas Radvila - viena ryškiausių savo epochos asmenybių, žymus politikas ir karvedys, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas.

Kunigaikštis Jonušas Radvila. Biustą sukūrė Juozas Zikaras. 1931 m.

Gavo gerą išsilavinimą - 1629 - 1631 m. studijavo Leipcigo, 1633 m. - Leideno universitetuose. Mokėjo 4 kalbas. Kaip ir daugelis kitų tais laikais gyvenusių didikų vaikų, J. Radvila savo politinę ir karinę karjerą pradėjo labai anksti. 1632 m. jis su delegacija buvo pasiųstas į Olandiją ir Angliją notifikuoti apie karaliaus Vladislovo Vazos išrinkimą. 1633 m. J. Radvila tapo pakamarininkiu, 1646 m. jis jau lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 m. - Vilniaus vaivada, 1654 m. - didysis etmonas. Sėkmingai dalyvavo karuose su Bogdano Chmelnickio kazokais, ypač pasižymėjo karo žygio 1651 m. į Kijevą metu. Per sunkius Lietuvos - Lenkijos valstybei 1654 - 1655 m. karus su Švedija ir Rusija vadovavo Lietuvos kariuomenei. 1655 10 20 Kėdainiuose J. Radvila su šalininkais didikais ir bajorais (iš viso 1134 žmonės) pasirašė sutartį su Švedija. Šia sutartimi nutraukta unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija. Lietuvoje buvo palikta senoji tvarka, luominė ir religinė laisvės. Lietuvos didikai tikėjosi, kad Švedija geriau apgins jų interesus, jie gausią paramą karui su Rusija. Beje, pagal Kėdainių sutartį į Biržų tvirtovę buvo įvesta švedų įgula.
Tačiau švedai elgėsi ne kaip sąjungininkai, o kaip priešai - plėšikavo, savivaliavo. J. Radvilai 1655 metų gruodžio 31-ąją mirus, 1656 m. pavasarį lietuviams sukilus prieš švedus, Kėdainių unija buvo nutraukta, praktiškai jai ir neįsigalėjus.
Po mirties J. Radvilos palaikai buvo slepiami ir tik 1676 m. buvo atvežti su sarkofagu į šeimos kriptą Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje. Tuo labai rūpinosi Jonušo Radvilos sesuo Kotryna Radvilaitė – Chlebavičienė (1614 – 1674).
Pirmoji J. Radvilos žmona buvo K. Potockytė (mirė 1645 m.). Antroji žmona – turtingo Valakijos valdovo Lupulo dukra Elena Marija. Jos garbei J. Radvila Kėdainiuose pastatė stačiatikių bažnyčią. J. Radvila turėjo tik vieną dukrą (iš pirmos santuokos) – Oną Mariją, kuri vėliau ištekėjo už Boguslavo Radvilos.
XVII a. viduryje Jonušas Radvila buvo vienas įtakingiausių didikų Lietuvoje ir, kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1964, t. XXIV, p. 381), „nevengė savarankiškai politikuoti tiek vidaus, tiek santykių su užsieniu politikoje. Daugiausia savarankiškumo jis parodė derybose su švedais po to, kai 1654 m. Maskva puolė Lietuvą, užėmė Vilnių ir didelę dalį Lietuvos. J. Radvila norėjo sąjungą su Švedija nukreipti prieš Maskvą, bet Švedijos karalius Karolis X Gustavas nepritarė tokiai politikai, ir garsioji Kėdainių sutartis nedavė Lietuvai to, ko iš jos tikėjosi J. Radvila ir daugumas Lietuvos didikų bei senatorių“.
1931 m. birželio 28 d. Biržuose buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas paminklas Jonušui Radvilai, jo vardas suteiktas Lietuvos kariuomenės husarų pulkui.
Po Antrojo pasaulinio karo sarkofagai buvo suniokoti ir apiplėšti. Menotyrininkė R. Vitkauskienė nustatė, kad sarkofagų autorius – Torunės auksakalys J. K. Byrfafas. Istorikui E. Rimšai surinkus ikonografinę medžiagą, restauravimo technologei dr. N. Rauckienei parengus restauravimo programą, sarkofagus restauravo Gintaras Kazlauskas, panaudodamas liejybos, graviravimo, tekinimo, litavimo technikas.
1995 m. kunigaikščio Jonušo Radvilos palaikai perlaidoti Kėdainių evangelikų bažnyčios mauzoliejuje.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla“
muziejininkas
2012-12-11


2012.12.10

Lapkričio simfonija


Lapkričio simfonija yra monotonija, nors ji - jau už nugaros.

Praėjo, kaip viskas praeina. Kaip viskas praeis.

Kaip dainoj „All Things Must Pass“ rėkia George Harrisonas...

Bet ne visada tai, kas praeina, iškart palieka mus ir mūsų atmintį.

Lapkričio simfonija mano sąmonėje ir vaizdiniuose tebeaidi virš gruodžio sniego, nors kartais pirmasis sniegas ir lengvas šaltis po rudens purvų paveikia kaip galbūt neegzistuojančio išganymo iliuzija, kaip atgaiva. Baltuma lyg lengvas „prašvitimas“ - aliuzija ir nuoroda į dzenbudizmą.

Pirmojo sniego „nirvana“, kažkaip visada šviesiai paveikianti po niūraus lapkričio meto, nors, deja, dienos virš sniego dar neilgėja, o tebeeina trumpyn ir trumpyn.

Ir vis dėlto lapkričio simfonijoj būna kai kas, kas verčia ją prisiminti, gyventi tomis nuotaikomis, kurios persmelktos rūko ir lietaus, drėgmės, praėjusių Vėlinių metafizikos, retų šalnų sidabro ant spalvos netekusių lapų organikos, ant keisto, persmelkiančio niūraus laiko švelnumo, to niūrumo ir švelnumo kontrasto, kuris kažkaip šiemet maloniai stebino ir net jaudino.

Lapkritys dažnai būna niūrokos egzistencijos mėnuo, kurį reikia išgyventi, išlaukti, išbūti, kad vėl sugrįžtų šviesa ir laukimas kito laiko, kitokios jo tėkmės, kasmet pasikartojančio dienų ilgėjimo stebuklo, nes mes gyvename stebukliniame pasaulyje - kas dieną, kas minutę, kas valandą - dažnai savo pačių tamsoj nematydami to stebukliškumo...

Lapkričio simfonija taip pat yra gamtos užmigimo stebuklas, tik mes jau nebemokame kartu su ja užmigti ir sulaukti prisikėlimo.

Ilgai ilgai šį rudenį sąmonėj sukos tik šie du žodžiai: „Lapkričio simfonija“.

Pirmoji asociacija - tai mistiko ir pranašo Oskaro Milašiaus eilėraščio pavadinimas ir eilėraštis - simfonija, kurio teksto beveik neprisiminiau, tad susirandu jį, ir - atgyja, nubanguoja, užvaldo tas tekstas, prasimušantis pro vertimą:

„Ten viskas bus kaip šiam pasauly... “

(...)

„Ir mudu rasim

Apgriuvusią ir žemą sieną, sklidiną lietaus

Senoviško dvelkimo. Ir raupsuota,

Šalta, vešli žolė linguos tuščiavidurį žiedą

Virš nebylaus upokšnio. “

Ak, štai iš kur - galbūt – visa tai ataidi, ir aš eilinį kartą pasigailiu, kad neišmokau prancūzų kalbos.

Ir mistiko Oskaro Milašiaus „Lapkričio simfonija“ susilieja su empiriškai patirto lapkričio gamtos simfonija į vieną vienį, vieną kūną, vieną amalgamą.

Kaip tobula gamtos ir kultūros sintezė.

Dar nepasiekiama civilizacijai, tik užčiuopiama dvasių.

 

 

Alis Balbierius

2012-12-08

2012.12.10

Dviejų poetų bičiulystė

Biržų gimnazija mini savo 95 - ąsias metines. Per tuos dešimtmečius iš gimnazijos rūmų į prasmingą gyvenimą išėjo tūkstančiai jaunų žmonių, kurių nuveiktais darbais šiandien didžiuojasi ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir Biržų krašto, o neretai ir visos Lietuvos žmonės.

Tokią pat gražią kaip ir gimnazijos sukaktį mini ir jos auklėtinis poetas Eugenijus Matuzevičius (1917 - 1994). Šis pasakojimas - apie dviejų poetų - Eugenijaus ir trejais metais už jį vyresnio Leonardo Žitkevičiaus - gražią draugystę, gimusią Biržų gimnazijoje ir išsaugotą neramiais ir sunkiais okupacijų, persekiojimų ir tremčių dešimtmečiais iki pat mirties.

 Biržų gimnazijos literatai (stovi iš kairės) Leonardas Žitkevičius, Petras Zablockas, Eugenijus Matuzevičius.

1989 metų vasarą pas mane užsuko Biržuose apsilankęs kupiškėnas, buvęs Lietuvos radijo ir televizijos diktorius, ne vienos knygos autorius Henrikas Paulauskas. Ne tuščiomis rankomis. Neseniai viešėjęs Brukline, lankęsis pas Leonardą Žitkevičių, jis atnešė įdomų pasakojimą apie iki tol Lietuvoje beveik pamirštą poetą. Jo rašinys „Laikmečio žvirgždą nužėrus“ buvo išspausdintas rajono laikraštyje. Tų pačių metų lapkritį, minint L. Žitkevičiaus gimimo 75 - ąsias metines, apie savo bičiulį šiltai parašė poetas Eugenijus Matuzevičius. Rašinyje, pavadintame „Biržai jo atminty ir širdy“ Eugenijus rašė: „Aš visada pagarbiai ir šviesiai prisimenu, kaip Leonardas Žitkevičius mane mokė poetinės abėcėlės, globojo, labai nuoširdžiai padėjo man, žengiant pirmuosius žingsnius į literatūrą, kai dar mokiausi Biržų gimnazijoje. “

Artimi tais metais pradedančiajam poetui Eugenijui tikriausiai buvo ir tikėjimo, gyvenimo prasmės ieškojimo klausimai. 1932 metais Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios požemyje buvo pakrikštytas į ateitininkus įstojęs (tais metais Ateitininkų sąjungos veikla Lietuvos gimnazijose buvo draudžiama - A. B.) trečios klasės moksleivis Eugenijus Matuzevičius. Jį krikštijo gimnazijos kapelionas Petras Rauda, o krikštatėvis buvo šeštos klasės gimnazistas, gimnazijoje jau išgarsėjęs poetas Leonardas Žitkevičius.

Laikraščius su išspausdintais H. Paulausko ir E. Matuzevičiaus straipsniais, poeto E. Matuzevičiaus paragintas, nusiunčiau Leonardui Žitkevičiui. 1990 metų sausio pabaigoje poetas, padėkojęs už rašinius ir išspausdintus jo eilėraščius, rašė: „Man didžiai malonu po daugelio metų per Jus vėl sugrįžti į mylimuosius Biržus. “

Taip prasidėjo poeto Leonardo Žitkevičiaus kūrybos grįžimas tėviškėn. Tuo ypač rūpinosi Eugenijus Matuzevičius, ne kartą laiškuose man rašęs apie savo bičiulį ir jo kūrybą, raginęs su ja supažindinti poeto kraštiečius.

Štai 1990 metų balandžio 22 dienos laiške Eugenijus Matuzevičius rašo: „Brolau, būtų toks prašymas. Nusiųskit (būtinai!) „Biržų kalendorių - 1990“ Leo. Žitkevičiui ir Bern. Brazdžioniui. Ir gražias biržietiškas dedikacijas įrašykit! Tai jiems būtų nemažas džiaugsmas. “

1991 metų vasario 8 dienos laiške tokios eilutės: „O gal į 1992 metų „Biržų kalendorių“ galima būtų įdėti (dėl smagumo!) pluoštelį Leonardo Žitkevičiaus satyrinių eilių? Aš atrinkčiau, parengčiau ir nusiųsčiau Jums. Lauksiu Jūsų atsakymo (laiškelio arba skambučio). “

Tų pačių metų kovo 19 - ą: „Reikėtų Biržų istorijos muziejuje (pilyje) aktyviai kaupti atskirą Biržų krašto rašytojų išeivių fondą. Čia būtų Bern. Brazdžionis, Leo. Žitkevičius, Aloyzas Baronas ir kiti. O Vabalninko vid. mokykloje reikėtų prasmingo kraštotyros muziejėlio (kur būtų Šakenis, B. Sruoga, Vincas Stonis (Kazys Žitkus), Leo. Žitkevičius, Aloyzas Baronas, Pranė Aukštikalnytė (Jokimaitienė), J. Strielkūnas ir kt.). “

Po savaitės: „Aš bandysiu jau šiomis dienomis parengti „Biržų kalendoriui“ pluoštelį satyrinių Leo. Žitkevičiaus eilių. Ir „palydintį“ žodelį parašysiu. Tik mano darbotvarkė dabar kartais sutrinka ar „sulėtėja“.

Rugsėjo 2 - ąją: „Man lyg ir „vaidenasi“, kad turėjo būti išspausdinti Leonardo Žitkevičiaus eilėraščiai. Taip, rodos, sakėte, kai buvote Krinčine... Manau, kad labai nebus uždelsta. Dienos, mėnesiai, metai greit lekia. Tai jaučia ir mūsų mielasis autorius Leonardas. Todėl dabar kiekviena publikacija jam svarbi – taigi paskubėkim. “

Po savaitės: „Gal ir šiek tiek pavėluotai, siunčiu, kaip žadėjau, „Biržų kalendorius - 92“ Redakcijai (Jums) pluoštelį parinktų Leonardo Žitkevičiaus eilių ir savo įžanginį straipsnelį. Šiuos eilėraščius specialiai Jūsų kalendoriui atsiuntė pats Autorius. Aš tik pasirūpinau jų perrašymu... Atsiųsiu, jei priimsit, pluoštelį Leo. Žitkevičiaus lyrikos (su labai trumpa įžangėle). “

Dar po 4 dienų: „Siunčiu, kaip žadėjau, papildomai dar penkis Leo. Žitkevičiaus eilėraščius (lyrikos ir ironiškų). Gal bus per daug - atsirinkit. Pageidauju, kad patektų, be visų kitų, „Radastas“, „Šviečia saulė“, „Nostalgija“, „Šiuolaikiniai ar laukiniai?“

Pagaliau - atsirinkit savo nuožiūra. Bus gražu, jei bus užpildytas visas puslapis (su nuotrauka). “

Rugsėjo 21 dienos laiškelyje dar kartą primena, kad laikraštį su L. Žitkevičiaus eilėraščiais nusiųsčiau jų autoriui.

Spalio 1 dienos rytą laiške rašo: „Visų pirma – gražiai pataikėte su Leo. Žitkevičiaus poezija. Įspūdingai, ryškiai atrodo nuotrauka. Ji čia labai tinka. “

Dar po 10 dienų: „Mielas kolega Algirdai, Leo. Žitkevičiaus kūrybos puslapis - gražus, skoningas. Dėkui Jums už tai! Leonardas Ž. ypač apsidžiaugs, gavęs Jūsų siuntą. Pasiunčiau ir aš jam dvi iškarpas. “

Lapkričio 11 dieną, atsiuntęs pluoštelį eilių 1992 – ųjų metų „Biržų kalendoriui“, Eugenijus Matuzevičius primena, kad, atrenkant eilėraščius, būtina palikti jo Leonardui Žitkevičiui skirtą eilėraštį „Laiškas“.

Po savaitės: „Palaikykit nuolatinį ryšį su Leonardu Žitkevičium. (...) Tai labai jį palaikys morališkai.

Beje, Leonardas Ž. Labai draugavo su Aloyzu Baronu. Aloyzas daug ko (ypač eiliuotoje satyroje) mokėsi iš meistriškojo Leonardo Ž. (Edžio - Tekšt), iš vėlesniojo - Pavabalio... “

1992 metų rugpjūčio 26 dieną: „Mielas kolega Algirdai, skubiai man dar į Krinčiną atsiųskit (kaip žadėjot) Leo. Žitkevičiaus eilėr. cikliuką (apie Aloyzą Baroną) ; jis ir man jį buvo atsiuntęs („Poezijos pav. - 93“), bet kol kas niekur nerandu (matyt, laikinai „nusimetė“, o terminas - ant nosies). Atsiųskit! Būsiu labai dėkingas. “

Rugpjūčio 2 dieną dėkoja už gautus L. Žitkevičiaus eilėraščius apie Aloyzą Baroną.

1993 metų spalio 17 dienos laiške rašo: „Ar palaikai dabar kontaktus su Leonardu Žitkevičium? Jei Pačiam būtų priimtina, aš galėčiau Jūsų laikraščiui parengti gana įdomią jo eilių publikaciją. Lauksiu Paties atsakymo. (Beje, savo archyve, rodos, turi jo portretinių nuotraukų?).

Man rūpi, kad Biržų „Sėlos“ muziejuje susidarytų poeto (dabar išeivio) Leonardo Žitkevičiaus (vabalninkiečio) fondas (archyvas). Aš tam muziejui nusiųsiu (kiek surinkęs) medžiagos. Turiu nemažai rankraščių, nuotraukų, šiokių tokių iškarpų... Gal, susitarus su muziejaus direktorium p. Baubliu, Jūsų laikraštis galėtų paskelbti laišką - kreipimąsi į biržiečius dėl Leonardo Ž. muziejinės medžiagos dovanojimo jo ekspozicijai „Sėlos“ muziejuje?“

Tų pačių metų lapkričio 1 dieną: „Vis kartais prisiminkim savo žemiečius - biržiečius poetus, išklydusius (ne vien dėl savo kaltės!) kažkur į pasaulius...

Vienas tokių ryškių ir smagių Šiaurės Lietuvos poetų yra Leonardas Žitkevičius. Taigi - neleiskim žmonėms, skaitytojams jo užmiršti. Vis kasmet priminkim, kad yra toks šaunus poetas, kilęs iš Vabalninko. Priminkim be jokių specialių progų... (...) Man šiuo atveju dar sykį malonu, miela prisiliesti prie Leonardo Ž. (puikaus, šmaikštaus žodžio meistro) poezijos... “

Gruodžio 23 dieną rašo: „Drįstu tikėti, kad jau pagaliau išeis Leo. Žitkevičiaus vaikiškų eilių rinktinė „Su tėvelio kepure“. Taip man „garantavo“ „Vyturio“ leidyklos vadovai. Sako, kad „Spindulyje“ jau mašinos sukasi... (Duok, Dieve!) Tas rankraštis jau labai seniai buvo parengtas spaudai. “

1994 metų vasario 8/9 dienos laiške: „Liūdna, bet Leonardas Žitkevičius labai sunkiai susirgo ir paguldytas į ligoninę. Gerai, kad paskelbėt gražią, prasmingą Leo. Žitkevičiaus eilių publikaciją. Tai ligoniui bus moralinis vaistas. “

E. Matuzevičius ne viename laiške mini, kad jo bičiulio poeto Leonardo Žitkevičiaus gimtinė - Vabalninkas. Čia jis gimė 1914 metų lapkričio 19 dieną. Netrukus tėvai nuo artėjančios kaizerinės Vokietijos okupacijos pasitraukė į Rusiją. Tėvas, turėdamas trisdešimt šešerius metus, 1948 metais mirė Ukrainoje, Konotopo mieste. Grįžusi į Vabalninką, Leonardo mama prisiglaudė pas vyro brolį Povilą Žitkevičių. Šeimai padėjo ir Žitkevičių giminaitis poetas kunigas Kazys Žitkus - Vincas Stonis.

Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą, Leonardas Žitkevičius mokėsi Biržų gimnazijoje. Čia jis pasireiškė kaip gabus ir veiklus literatas. Eugenijus Matuzevičius yra pasakojęs, kad kurį laiką Leonardas gyvenęs pas Brazdžionius - kartu su būsimu poetu Bernardu Brazdžioniu, septintos klasės gimnazistu, kuris Leonardą Žitkevičių, daugelį žodžių kirčiavusį klaidingai, mokė taisyklingai kirčiuoti, rašant eilėraščius derinti žodžių kirčius su ritmu.

Apie savo literatūrinio kelio ištakas Leonardas Žitkevičius man laiške rašė: „Biržuose prasidėjo mano literatūrinių bandymų kelias. Buvau tada 13 metų. Pirmieji išspausdinti eilėraščiai buvo „Gruodis“ ir „Žiema“ (1927 metų „Žvaigždutės“ gruodžio numeryje). Po to mano eilėraščių buvo spausdinta daug ir vis ta pačia (gamtos) tematika. Su „Žvaigždutės“ redaktoriumi Stasiu Tijūnaičiu, kuriuo asmeniškai nepažinojau, palaikiau gražų ryšį laiškais. “ (Su S. Tijūnaičiu pradėjo susirašinėti būdamas 11 metų, o nuo 13 pasidarė ištikimas „Žvaigždutės“ bendradarbis - A. B.).

Eilėraščius L. Žitkevičius spausdino ir suaugusiems skirtuose laikraščiuose „Sargyba“ bei „Pavasaris“.

Leisdamas pirmąjį eilių rinkinį vaikams („Čyru vyru pavasaris“, 1935 m.) L. Žitkevičius jau buvo prirašęs daug eiliuotų feljetonų, kuriuos spausdino Bernardo Brazdžionio redaguojamuose „Ateities spinduliuose“. Mokantis Biržų gimnazijoje, kartu su juo ir E. Matuzevičiumi viename kambaryje gyvenęs poetas Petras Zablockas prisimena, kad Leonardas „turėjo įgimtą patrauklumo dovaną: nesistengė apie save burti draugų, tačiau buvo nuolatinėje jų apsuptyje - smagus, sąmojingas, originalus. Ir kalboje nekasdieniškas: nebuvo sveikinančio „sveiki“ ar „labas“ - tik „čin“. Berniukai jam buvo „čempiai“, mergaitės „kauklės“ (biržietiškai „kauklas“). „Ateities spinduliuose“ pasirašinėdavo „Edžion Tekšt“. Smagius posmus sukurdavo čia pat. „Ateities spindulių“ recenzijų skiltyse puikavosi nepakartojami jo satyriniai posmai. Daugelis moksleivių kaip tik nuo jų ir pradėdavo pažintį su žurnalu. Buvo, kaip sakoma, „minių mylimasis“.

1934 metais baigęs Biržų gimnaziją, Leonardas Žitkevičius įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių literatūrą ir kitus lituanistinius dalykus. Netrukus persikėlė į Klaipėdos pedagoginį institutą ir jį baigė 1938 metais. Mokytojavo Veisiejų, Žąslių ir Trakų valsčių pradžios mokyklose, o vėliau studijavo Vilniaus universitete. Dirbo valstybinės leidyklos redaktoriumi, Kauno radiofone organizavo radijo laidų jaunimui transliacijas, spausdino eilėraščius „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Aiduose“ ir kituose to meto laikraščiuose bei žurnaluose. Iki Antrojo pasaulinio karo be jau minėtos „Čyru vyru pavasaris“, buvo išleistos dar dvi poezijos knygos vaikams: „Su tėvelio kepure“ ir „Muzikantų brigada“. 1943 metais Bernardas Brazdžionis apie L. Žitkevičiaus eilėraščius vaikams rašė, kad juose mintys reiškiamos trumpai, aiškiai, labai vaikiška logika, suprantama kalba ir vaizdais, pažymėtinas nepaprastas vaikų gyvenimo, jų galvosenos pažinimas ir jos panaudojimas, beveik kiekvienas eilėraštis prašyte prašosi dainuojamas. Todėl ir šiandien jo eilėraščiai nepraradę savo aktualumo, mėgiami jaunųjų skaitytojų. Karo ir pokario metais pasirodė poeto knygos vaikams „Tarp tūkstančio žvaigždelių“ (1944 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Saulė debesėliuos“ (1953 m.).

1944 metų pabaigoje Leonardas Žitkevičius pasitraukė į Vokietiją, dirbo „Žiburių“ redakcijoje, spausdino savo kūrybą B. Brazdžionio redaguotame lietuvių rašytojų metraštyje „Tremties metai“. 1947 metais atvyko į JAV. Apsigyveno Niujorke. Vienas garsiausių lietuvių vaikų rašytojų Stepas Zobarskas 1948 metais laiške poetui Stasiui Santvarui rašė: „Netoliese gyvena Leon. Žitkevičius, kuris dirba vienoje lietuvių siuvyklėlėje - siuva kišenėms pamušalus ir jaučiasi laimingas. „ Tais metais jis su plunksna mažai turėjęs reikalų. Eiles sugalvodavo dirbdamas fabrike. Vėliau jas užrašydavo (arba užmiršdavo užrašyti). Maždaug taip gimė „Daiktai ir nuorūkos“ (1955 m.).

Gyvendamas Amerikoje išleido poezijos knygas „Šilkai ir vilkai“ (1950 m.), „Vizijos prie televizijos“ (1957 m.), „Nesulauksiu, kol užaugsiu“, „Milžinai ir slibinai“ (1984 m.). Už pastarąją 1986 metais jam buvo paskirta Lietuvių akademinio sambūrio Vinco Krėvės literatūrinė premija. Į iškilmingą vakarą Monrealyje poetas negalėjo atvykti. Paskaitą apie Leonardo Žitkevičiaus kūrybą skaitė poetas Henrikas Nagys.

„Be jaunimui skirtos kūrybos, L. Žitkevičius parašė daug brandžių eilėraščių, kurie lyg rudenio lapai pabiro šiapus ir anapus periodikoje, literatūros rinkiniuose bei almanachuose, pasirodė atskiromis autorinėmis knygomis, - rašė Henrikas Paulauskas. – Jo poezijos emigracijoje vyraujantys motyvai - prarastos tėvynės ilgesys, ištikimybė Lietuvos kaimo žmonėms, sudužusios iliuzijos ir kasdienė, neperspektyvi realybė, apdainuota su vyrišku santūrumu, ironiška šypsena. “

Antrasis poeto pašaukimas - humoristinė poezija. Be įmantravimų, labai paprasta, bet šmaikšti ir kandi. Ją pasirašinėjo ne vien tikrąja pavarde, bet ir Balio Pavabalio, Rungės Dandierino slapyvardžiais. Vabalninkietišką Balio Pavabalio slapyvardžio kilmę paaiškina ketureiliu:

 

Žliugsėjo tėviškėj bala -

Todėl aš Pabalys.

Tekėjo pievom Vabala -

Todėl Pavabalys.

 

O Runcės Dandierino slapyvardį jam davė poetas Juozas Tysliava, kuomet Leonardas Žitkevičius, nepasirašydamas nei pavarde, nei slapyvardžiu, „Vienybei“ (ją redagavo Juozas Tysliava) nusiuntė savo humoristinių eilių.

Ketverius metus su poetu teko bendrauti laiškais. Leonardo Žitkevičiaus laiškų eilutėse (maloniai nuteikia nepriekaištingai graži ir tvarkinga rašysena, puikus stilius) jaučiamas poeto nuoširdumas ir kuklumas, noras padėti kitam, nors gyvenimas jo paties, ypač paskutiniais gyvenimo metais, negailėjo. Lydėjo skaudūs artimų žmonių praradimai, ligos.

„Šiuo metu man labai sunku, - rašė Leonardas Žitkevičius 1991 metų lapkričio mėnesį. - Ką tik palaidojau savo bendrakeleivę - žmoną (buvusi operos smuikininkė Zenona Rajauskaitė - A. B.), su kuria išgyvenau 45 metus (vedėm Vokietijoje). Paskutiniais mėnesiais ji labai kentėjo. Nevaikščiojo ir nevalgė. Anksčiau ji mane išgelbėjo nuo keleto kritiškų ligų. Dabar man skaudu, kad jos neišgelbėjau. Likau vienas lietuvis tarp kitataučių. Gerai dar, kad sūnus mane aplanko. “

Kitame laiške prisimena: „Apie Aloyzą Baroną ketinu šį tą parašyti. Bet po žmonos laidotuvių vis nespėju reikiamai susitvarkyti. Kliudo ir liga (paralyžius). Jau praėjo septyneri metai, o vis nevaldau kairės rankos. “ (A. Baronas - vabalninkietis rašytojas, keliasdešimties prozos ir poezijos knygų autorius, miręs Čikagoje. L. Žitkevičius pažadą tesėjo, po pusmečio atsiuntė poemėlę „Su Aloyzu Baronu“ - A. B.)

„Kas mane sugundė rašyti eilėraščius, nė pats nežinau, - rašė L. Žitkevičius. - Turbūt linksmos biržiečių ūkininkų puotos su naminiu alumi sužadino vaikiškus jausmus. Kad tas rašymas, pragmatiškai kalbant, yra net kenksmingas, pajutau tik Amerikoje. Jis kliudė kasdieniniam darbui ir miegui. “

Iš savo knygų jam labiausiai prie širdies buvo „Daiktai ir nuorūkos“ bei „Su tėvelio kepure“.

Kitame laiške poetas šitaip nusako savo gyvenimo kelią: „Gimiau Lietuvoj 1914, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kūdikystę praleidau Rusijoje, vaikystę ir jaunystę - Lietuvoje, pradėjau bręsti Austrijoje ir Vokietijoje, subrendau ir pasenau Amerikoje, į kurią mane atplukdė „Ernie Pyle“ laivas 1947 metais. “ Tai bene trumpiausia poeto autobiografija.

1994 metais rugpjūčio 18 dieną rašytame laiške poetas pasakoja, kad buvo patekęs į ligoninę, operacija baigėsi sėkmingai, bet po jos buvo išsiųstas į senelių namus, iš kurių išeiti buvę labai sunku. Grįžęs namo, rado krūvą laiškų. Juos skaitydamas sužinojo, kad Eugenijaus Matuzevičiaus nebėra tarp gyvųjų. „O aš jam, mielam bičiuliui nuo pat jaunystės, nė nespėjau padėkoti už tokį didelį manęs ir mano poezijos populiarinimą“, - apgailestavo poetas.

Šiame laiške Leonardas Žitkevičius rašė norįs, kad jo aštuonių dešimčių metų sukaktis praeitų nepastebėta.

„Tarp krūvos laiškų radau ir tokių, kurie beveik iš proto mane krausto. Reikalauja susimokėti visokias sąskaitas (elektros, telefono, šildymo ir kt.), net teismu grasina. Šiaip taip tvarkausi, pradėdamas gyvenimą iš naujo. Esu negrės slaugės priežiūroj. Ji pas mane ir gyvena. Laimė, kad ji gana gera, ir mes puikiai sugyvenam. Bet brangiai turiu už tą slaugymą mokėti. Tol mokėsiu, kol pinigų turėsiu. O paskui... Nežinau. Vis tiek lieku nuoširdus biržietis“, - rašė L. Žitkevičius.

Būta tais metais poeto gyvenime ir džiugesnių valandų: „Lapkričio 2 d. mane aplankė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, vabalninkėnas, mano pažįstamas dar iš jaunystės laikų. Gražiai išsikalbėjom. Prisiminėm ir Jūsų laiške minėtą Pugačiovos dukrą Orbakaitę, kuriai monsinjoras padovanojo mano eilių knygą „Su tėvelio kepure“.

Tuomet L. Žitkevičius man atsiuntė Eugenijui Matuzevičiui prisiminti parašytą eilėraštį, jau išspausdintą Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas“.

Eugenijui Matuzevičiui

Rašei: „Laikykimės, laikykimės“.

Ir laikėmės, ir laikėmės,

Nes rodės - vis kažko dar tikimės

Su viltimis vis trumpalaikėmis.

Tačiau, nors ir laikeis, Eugenijau,

Grįžai į Vilnių, mielas broli,

Tarytum tardamas: „Suvienijau

Aš mirtimi save ir molį. “

(Krinčino molį, mielas broli)

1994 metų gruodžio viduryje gavau paskutinį poeto laišką. Poetas dėkojo už paskutinius du mano laiškus, gautus laikraščio numerius, kuriuose buvo išspausdinti jo aštuoniasdešimtmečiui skirti rašiniai, prašė padėkoti jo vardu Emiliui Trečiokui už poetui mielą rašinį. „Žodžiu, - rašė poetas, - Jūs ten daug darbavotės, mane pagerbdami, ir aš to negaliu užmiršti. (...) Linkiu Jums linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų. Atleiskit, kad mažai rašau. Mat skubu. Iki kito karto. “

Tačiau kito karto nebebuvo. 1995 metų kovo 6 dieną poetas mirė. „Draugo“ dienraštyje buvo rašoma, kad laidotuvės buvo labai kuklios ir skurdžios, velionį palydėjo vos 20 žmonių, pamiršo jį ir „Darbininko“ redakcija, ir lietuvių kūrėjų organizacijos. „Jo nepalaidojo išpirktame trijų vietų kape šalia žmonos, o užkasė tolokai tarp apleistų kapelių, nes Niujorko valstijos teismas laidojimui kapines uždarė, o specialaus leidimo nebuvo kam pasirūpinti“, – rašė „Literatūroje ir mene“ išspausdintame nekrologe Henrikas Paulauskas.

Dviejų poetų bičiulių laiškai liudija, kad senatvėje ligų kamuojamam, vienatvės slegiamam poetui Leonardui buvo labai brangus, mielas ir reikalingas jaunystės dienų bičiulio Eugenijaus dėmesys, jo rūpestis ir pastangos praskaidrinti vienišo poeto nuotaiką, populiarinti tėviškėje jo kūrybą.

 

 

Algirdas Butkevičius

2012-12-08

2012.12.04

Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos bažnyčia yra Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškio miestelyje.

 

1959 m. į Nemunėlio Radviliškį buvo ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuris čia gyveno ir kunigavo iki 1976 metų.

Pirmoji katalikų koplyčia Nemunėlio Radviliškyje pastatyta 1719 m. Vėliau, apie 1782 m., pastatyta ir medinė bažnyčia su vienu altoriumi. Zakristijos nebuvo, šventoriuje stovėjo varpinė.

Nemunėlio Radviliškyje nuo 1804 m. veikė parapinė mokykla, nuo 1818 m. iki 1830 m. buvo nuolatinis kunigas Jonas Skapinavičius. Jo nuopelnas – zakristijos pastatymas.

Carinės Rusijos vidaus reikalų ministras grafui Jonui Tiškevičiui 1849 m. davė leidimą pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Darbai tęsėsi penkerius metus ir bažnyčia Nemunėlio Radviliškyje buvo pastatyta 1854 m. Ji statyta iš akmenų mūro su plytiniais pliastrais, langų apvadais ir karnizais. Bokšto stogas piramidinis su keturiais trikampiais frontonėliais. Bažnyčios ilgis 27 m, plotis – 19 m, bokšto aukštis – 25 m.

Bažnyčia nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais – 1915 m. sugriautas bokštas virš didžiųjų durų, sudegė lubos, stogas, altorius, vargonai. Netgi šv. Mišias teko laikyti prieglaudoje. Atsikūrus Lietuvos nepriklausomai valstybei, atstatymo darbus 1921 m. pradėjo kunigas Feliksas Dėdelė, o 1928 m. užbaigė kunigas Mykolas Jusys. Beje, bokštas buvo atstatytas kitokios formos nei anksčiau. Bažnyčia iš vidaus ištinkuota ir išdekoruota, sutvarkyti altoriai, langai, sudėtos cementinių plytelių grindys.

Nemažai bažnyčia nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą. Ji vėl buvo kiek apgriauta, sudegė parapijos ūkiniai pastatai. Pokario metais kunigo Stanislovo Žalio, parapijiečių rūpesčiu atstatytas, tiesa, gerokai žemesnis bokštelis, ištinkuota presbiterija, bažnyčia apdengta lentelėmis, klebonijos vietoje pastatytas nedidelis namelis.

Nemunėlio Radviliškio bažnyčios šventoriuje yra keli paminklai.

1898 m. gegužės 25 d. bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas Jasiškių jaunimo (Jesiszkių jaunumenes) paminklas - metalinis kryžius su cementiniu postamentu. Jis ir šiandieną stovi šventoriaus kairėje pusėje. Netoli kryžiaus - ir dviejų kunigų (Antano Vytauto Zakrio ir Stanislovo Žulio) kapai.

1943 m. datuotas aukštas medinis kryžius, pastatytas Misijoms atminti (Misijų atminimas). Kryžius stovi šventoriaus dešinėje pusėje.

Specialistų teigimu, bažnyčia istoristinė, turi klasicizmo elementų, stačiakampio plano (27x19 m), su vienu bokštu. Vidus trijų navų, įrengti 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Pirmasis Nemunėlio Radviliškio dvasininkas, pajutęs sovietinės okupacijos lagerius, buvo kuratorius Titas Vinkšnelis.

1937 m. buvo paskirtas į Nemunėlio Radviliškį, kuris tuo metu buvo Biržų filija (Biržų dekanas - kun. Antanas Grigaliūnas). Nemunėlio Radviliškio kuratoriumi kun. Titas Vinkšnelis buvo ir 1940 m. prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai. Kun. Stanislovas Žulys Nemunėlio Radviliškyje dirbo pokariu, ten ir palaidotas. Jo kapas bažnyčios šventoriaus kairėje.

Kun. Kazimieras Girnius, žinomo filosofo dr. Juozo Girniaus brolis, 1953 m. paskirtas į Nemunėlio Radviliškį, kuriame darbavosi iki 1957 m. Kun. Kazimieras išgarsėjo remontuodamas ir tvarkydamas bažnyčias, turėdamas lanksčią plunksną. Kun. Antanas Vytautas Zakrys, gimęs Biržų krašte, 1983 m. gegužės 11 d. paskirtas Nemunėlio Radviliškio parapijos administratoriumi. Čia rūpinosi pastoraciniu darbu, pastatė kleboniją. Darbavosi iki mirties - 1995 m. birželio 8 d. Kunigas A. V. Zakrys palaidotas Nemunėlio Radviliškio bažnyčios šventorius kairėje pusėje.

Kun. Jonas Butkys, kilęs iš Utenos apskrities, klebonavo 1964-1969 m. Nemunėlio Radviliškio parapijoje. Jis mylėjo savo kraštą, žmones. Buvo tylus, ramus, bet be galo jautrios sielos žmogus.

Minėti bei kiti kunigai, nepaisydami okupacinės valdžios draudimų, be pastoracinės veiklos, atliko reikalingus bažnyčiai remontus bei kitų iškilių darbų.

Kun. Juozapas Balčiūnas klebonu Nemunėlio Radviliškyje buvo nuo 1977 iki 1984 m. Sulaukus Nepriklausomybės Nemunėlio Radviliškyje dirbę dvasininkai tęsė pirmtakų darbus. Kun. Zenonas Navickas įrengė bažnyčios apšildymą, sudėjo dvigubus langus, nemaža dirbo su jaunimu, pats dėstė tikybą. Kun. Raimondo Kazlausko dėka buvo įkurtas anoniminių alkoholikų klubas „Santaka“.

Būtina paminėti Nemunėlio Radviliškyje beveik 20 metų (1959-1976) tremtyje buvusį vyskupą Vincentą Sladkevičių. Tuometinis religijų reikalų įgaliotinis neleido vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti vyskupo pareigų. Jis 1959 metų pavasarį buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, kur išgyveno iki 1976 metų. Nuo 1970 metų ėjo Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų klebono pareigas. Nemunėlio Radviliškio istorijai itin svarbus faktas - čia 1972 metais, atsiklausus vyskupo Vincento Sladkevičiaus nuomonės, buvo pritarta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, kurią pristatė kunigas Sigitas Tamkevičius. Darbuojantis Nemunėlio Radviliškyje užsimezgė ir vyskupo Vincento Sladkevičiaus ryšiai su pogrindine kunigų seminarija, kurios daugelį absolventų jis pats ir įšventino į kunigus.

Nemunėlio Radviliškyje palaimintas svarbiausio pogrindžio leidinio - Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos - leidimas.

Į kultūros vertybių registrą įtraukta arnotas, bažnytinės vėliavos, kapa, Kryžiaus kelio stotys (I – XVI), kryžiai su „Nukryžiuotojo“ skulptūra, šv. Mišių taurė, monstrancija, paveikslai „Šv. Jurgio širdis“, „Šv. Juozapas“, „Šv. Kazimieras ekstazėje“, „Šv. Pranciškaus stigmatizacija“, „Šv. Marija – nekalto prasidėjimo“, skulptūra „Lurdo Madona“, stulos, žvakidės.

Atlaidai - Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Žolinė) – rugpjūčio 15 d. (arba keliama į artimesnį sekmadienį).

 

 

Parengė Antanas Seibutis,

Rasa Penelienė

2012-11-20

2012.12.04

Katalikų veikimo centras Biržuose

Biržuose 1927 m. buvo įkurtas Lietuvos katalikų veikimo centras.

 Biržų II pradžios mokyklos mokiniai. Sėdi iš kairės mokytojai: L. Kupinskaitė - Janušonienė, kunigas Julijonas Kuprevičius, Rozalija Krikštulytė – Morkūnienė. 1926 m.

Kuriantis 1918 m. nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1919 m. Kaune buvo įkurtas Katalikų veikimo centras (KVC), į kurio kompetenciją įėjo visos Lietuvos katalikų veiklos koordinavimo ir vadovavimo reikalai. Tai pasauliečių katalikiškosios akcijos organizacija, veikusi vyskupų nurodymais.

KVC vadovybę sudarė Episkopatas ir suvažiavimas. Jo vadovybėje buvo 13 asmenų, 4 pagrindinės organizacijos: vaikų, jaunimo, vyrų ir moterų. Be jų, dar buvo daug kitų religinių, blaivybės, meno, sporto, profesinių organizacijų.

Vaikams 1921 m. buvo įsteigta Angelo sargo sąjunga, globojama Lietuvių katalikų blaivybės draugijos, jai priklausė apie 50 000 narių. Jaunimas buvo telkiamas į „Pavasario“ sąjungą, kurios veikimo pradžia siekia 1907-1914 m., o „Pavasario“ vardas pradėtas vartoti nuo 1919 m. 1940 metais, prieš uždarant „Pavasario“ federaciją, joje buvo apie 70 tūkst. narių. Besimokantis jaunimas buvo buriamas į Ateitininkų federaciją, susidedančią iš 3 sąjungų – Moksleivių, Studentų ir Sendraugių. Vytauto Didžiojo universitete veikė 12 ateitininkų korporacijų. Katalikai vyrai buvo organizuojami į Katalikų vyrų sąjungą, moterys – į Katalikių moterų draugiją.

Labdaros draugijos – Šv. Vincento Pauliečio, Vaikelio Jėzaus, Krikščioniškosios meilės – sudarė savo sąjungą „Caritas“. Buvo steigiamos ir išlaikomos senelių prieglaudos, organizuojama socialinė globa.

Besikuriant Katalikų veikimo centrui visoje Lietuvoje, atėjo jo eilė ir Biržuose. Steigiamasis šios organizacijos susirinkimas Biržuose įvyko 1927 metų gegužės 22-ąją katalikų klebonijoje. Jame dalyvavo katalikų parapijos klebonas kunigas Julijonas Kuprevičius, kunigas Jonas Nagulevičius, kunigas Juozas Lomanas, Lietuvos banko Biržų skyriaus direktorius Liudvikas Volodka su žmona Stanislova, Biržų notaras Pranas Lembertas su žmona Monika, Ona Paltarokienė, Katalikių moterų draugijos Biržų skyriaus pirmininkė Kotryna Kairienė, „Pavasario“ sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas Leonas Vaitaitis, savivaldybininkas Jonas Mulokas, Paulina Cucanaitė, Leonas Gasiūnas, Juozas Sprindys, Juozas Balčiūnas, Aleksandras Lukšė.

Kunigas J. Kuprevičius trumpai apibūdino Katalikų veikimo centro tikslus, pabrėžė jo būtinumą Biržų krašte. Jis ir buvo vienbalsiai išrinktas susirinkimo pirmininku, sekretoriumi pakviestas J. Mulokas. Perskaitęs gautus raštus, KVC įstatus, klebonas J. Kuprevičius pasiūlė įsteigti tokį skyrių ir Biržuose.

Visiems susirinkusiems vienbalsiai pritarus, Biržų skyriaus valdybos sekretoriumi išrenkamas L. Vaitaitis, kandidatais – S. Volodkienė ir J. Mulokas. Revizijos komisijos nariais tapo L. Volodka, P. Lembertas ir L. Gasiūnas.

Netrukus bankininkas L. Volodka pasiūlo ir pirmą idėją – įsteigti Biržuose moksleiviams katalikišką bendrabutį. Šiai idėjai generuoti buvo išrinkta komisija iš S. Volodkienės, M. Lembertienės bei L. Vaitaičio.

Taip Biržuose savo veiklą pradėjo Lietuvos katalikų veikimo centras.

 

 

Antanas Seibutis

2012-11-20

2012.12.03

Apie meilę medžiui ir dar kai ką

Gegužės pradžia. Dar dienelė kita ir vaiski žaluma nubėgs saulės glostomų medžių šakomis. Žvelgiu pro langą ir matau, kad prie kaimyninio namo augančio ąžuolo kažkas boluoja.

Nejau dar nenutirpęs sniegas? Netrukus pasirodo moteris ir berniukas. Jie į kibirą semia druską. Kažkam nepatiko arti namo augusio medžio kaimynystė. Ryžosi jos atsikratyti, prie kamieno išpylę bent porą kibirų druskos.

Gražiausius savo eilėraščius poetas Vaidotas Spudas parašė Biržuose. Jo žodžiams kompozitoriaus Konrado Kavecko sukurtą dainą „Susitikt tave norėčiau vėlei“ iki šiol daugelis vadina gražiausia Biržų krašto daina. Ir Vaidotą vadiname biržiečiu poetu, nors jis gimė Kaune, ten ir mirė, būdamas dvidešimt penkerių, o palaidotas Pakruojo rajone, Linkuvos kapinėse. Ant jo paminklo žodžiai: „Aš - mėlyna jauna pušis. “ Tai eilutė iš prieš mirtį parašyto eilėraščio. Todėl prie poeto kapo artimieji pasodino pušelę. Tačiau nebuvo jai lemta ilgai žaliuoti ir stiebtis į saulę. Kaip ir poetui. „Literatūroje ir mene“ perskaičiau literatūrologės Donatos Mitaitės žodžius: „Turbūt pirmą kartą pašiurpau prieš keletą metų prie Vaidoto Spudo paminklo pamačiusi tik pušies kelmą. Ten pat, kapinėse, sutikta moteris ramiai paaiškino, kad pušį nupjovė, nes ji (baisu!) barstė spyglius. “

Poetas Vacys Reimeris solidžioje (bent apimtimi) memuarų knygoje „... buvo... “ prisimena, kaip, ką tik pasibaigus karui, keliavo su garsiu rusų rašytoju Ilja Erenburgu iš Klaipėdos į Palangą. „Čia besitraukiantys vokiečiai, - rašo memuarų autorius, - buvo nupjovę visus prie kelio augusius medžius, paliekant ilgus kamienų stuobrius kaip prieštankines kliūtis. Ta klaikaus vaizdo alėja ir piktino, ir jaudino. Erenburgas lyg prie mirusiųjų memorialo ilgai stovėjo netardamas žodžio. Akys buvo pilnos ašarų. Pagaliau išgirdome: „barbarai... “

Sujaudino prieš keletą metų perskaityti poeto Jono Aisčio iš Vašingtono (JAV) į Lietuvą rašyti laiškai. Ypač jaunystės bičiuliui prozininkui Vytautui Sirijos Girai. „Man yra į Tave labai didelis prašymas, - rašė poetas 1959 metų rugsėjo mėnesį. - Tik nežinau, ar jis bus įmanomas. Aš norėčiau, kad Tu man į laišką įdėtum keletą lietuviško svyruoklio beržo sėklų (gal jas prilipintum prie popierio). Man ilgu to medžio, o jo čia nėr. “ Gruodžio mėnesį J. Aisčio rašytame laiške skaitome: „Beržo svyruoklio negavai, tai nereikia. Gali dėl visko nusižiūrėti kokį simpatišką berželį dabar, žiemą. O sėklų - žirginių paieškoti apie liepos mėnesį (jei mano atmintis nesvyruoja). “ 1960 metų lapkričio mėnesį, pagaliau sulaukęs beržo sėklų, rašė: „Mielas Vytautai, atėjo sveika ir nepaliesta berželio svyruonėlio sėkla. (...) Beržas mano silpnybė, bet argi mano vieno... Pirma negu diegsiu, pasitarsiu su miškininku, nes sėklytės tokios, atrodo silpnos ir mažos (ogi josios yra normalios, aš jas atsimenu: ir dabar gal tebestovi beržai prie senojo Vilniaus vieškelio, kuriuos aš išauginau iš žirginių - sėklų), kad sunku patikėti iš jų medžius išaugsiant. „Dar po metų birželio mėnesį rašė, kad „beje, beržo sėklos nerodo jokio gyvybės ženklo. “

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Todėl, kad medis visada buvo artimas žmogui. Miškas glaudė ir saugojo 1863 metų sukilėlius, už gimtosios žemės laisvę kovojusius partizanus. O žymiam poetui, Antrojo pasaulinio karo viesulo nublokštam už Atlanto, svyruoklis beržas tapo tarsi paliktos, bet niekada neužmirštos, naktimis sapnuojamos Lietuvos simbolis.

Medis gražus visuomet. Ir paukščiui, ir žmogui. Netgi žiemą, grafišku šakų vitražu įrėmintas į neretai apniūkusios dienos monotoniją. O ką kalbėt apie pavasarį, kai skaidrus ir džiaugsmingas žalumas užlieja miškus, gojelius ir sodybas. Sutupdo ant šakelių paukščius, kurie kiekvienas sava kalba šlovina buvimą šitame žaliame, raminančiai ošiančiame ir saugiame pasaulyje.

Šį rudenį stebėjau, kaip iš aukštybių į žemę leidosi geltoni beržų lapai. Skriejo lengvai supdamiesi tarp balta tošies drobule dengiamų šakų ir kamienų. Minkštu kilimu dengdami žemę. Tarsi primindami, kad čia pat žiema. Ramindami, nes po jos vėl sugrįš pavasaris. Be paliovos suksis ir suksis tas nenutrūkstantis, vis atgimstantis ir pasikartojantis gyvybės ratas. O kartu lyg bylodami, kad konkretaus medžio ir žmogaus buvimas nėra amžinas. Jų laukia ta pati lemtis. Išėjimas.

Skaudu, kuomet iš gyvenimo išeina jaunas žmogus. Negera, kai kertamas medis, galėjęs žaliuoti ir stiebtis saulėn dar daug metų. Kas nežino, kad ąžuolui šimtas metų - tik vaikiškas amžius. Regėdamas žolėje gulintį pjovėjų pargriauto ąžuolo kamieną, kuriam lemta virsti kaitrių malkų rietuve, liūdnai mąstau apie galimybę jam suteikti antrą gyvenimą. Gal ne šimtui, nors kelioms dešimtims metų.

Prisimenu, kaip „Šiaurės rytai“ rašė apie prieš keletą metų iškirstus mūsų krašto šviesuolio, carizmo metais drąsiai kovojusio už lietuviško žodžio draudimo panaikinimą inžinieriaus Antano Macijausko sodintus ąžuolus. Visuomenė pasipiktino, kai kelininkai nupjovė lakūno, aviacijos sporto klubo įkūrėjo Viliaus Juodgudžio buvusioje tėvų sodyboje augusį ąžuolą. Laimė, aviatoriai susigriebė iš sveikosios ąžuolo kamieno dalies sukurti ir aviacijos sporto klubo teritorijoje pastatyti Viliui Juodgudžiui skirtą ąžuolo paminklą (autorius V. Butkevičius). Labai gražus poelgis. Tačiau kol kas tai išimtis, nepaneigianti realybės, kad medžio, ir augančio, ir nukirsto, paskirtis visai kita.

Turbūt prieš keliolika metų eilinį kartą buvo retinami piliakalnio medžiai. (Jie buvo kertami ir vėliau, tačiau man įsiminė būtent tas kartas). Žemėje gulėjo stori, sveiki, baltumu šviečiantys liepų kamienai. Dar po kelių dienų ar savaitės viename miestelėnų kieme pamačiau didžiulę liepinių pliauskų krūvą. Piliakalnio liepos virto malkomis. Ir tais metais, ir vėliau, eidamas į biblioteką ir žvelgdamas į prie laiptų sienoje esančią nišą, vis pagalvodavau, kad čia labai tiktų, sakysim, kad ir knygnešio Jurgio Bielinio skulptūra. Beje, reikia pasidžiaugti, kad prieš porą metų piliakalnyje nupjautų ąžuoliukų kamienai neišrūko dūmais. Iš jų muziejininkų iniciatyva (tikriausiai šią idėją pasiūlė tais metais muziejaus direktoriaus pavaduotoju, rodos, ūkio reikalams, dirbęs V. Jareckas - A. B.) biržiečiai tautodailininkai padarė tris dekoratyvinius suolus, stilistiškai derančius prie netoliese stovinčio V. Jatulevičiaus stogastulpio.

Perskaičiau kartą internete, kad Rokiškio savivaldybė vienoje miesto gatvėje kertamas liepas pasiūlė pasiimti rokiškėnams tautodailininkams, kurie galėtų sukurti miestui papuošti skulptūrų. Neseniai išgirdau, kad šitaip pasielgta ir Vabalninke. Dalį kertamų, drožybai tinkamų liepų pasirinko medžio drožėjai Vidas Jatulevičius ir Vydas Vareika. Kasmet ne vienas medis nukertamas ir Biržuose. Bet tikriausiai mediena sunaudojama kurui, nors turbūt atsirastų ne vienas drožėjas, galintis savo darbais puošti miestą.

Tačiau netolima praeitis rodo, kaip ilgai buvo ieškota vietos V. Jatulevičiaus sukurtam meistriškam ir brandžiam, sakyčiau, labai vykusiai Biržų krašto istoriją ir tradicijas pristatančiam stogastulpiui. Kol į prie Autobusų stoties esančio ąžuolo drevę buvo įstatytas Biržams mano dovanotas „Perkūnas“, taip pat praėjo metai. Nors to darbo buvo gal koks pusvalandis. Požiūris pakito tik tuomet, kai į Biržų seniūno postą atėjo naujovėms, grožiui ir tvarkai neabejingas tautodailininkas, kalantis gražias saulutes ir kitokius geležies dirbinius Vytas Jareckas. Teko girdėti, kad jis galvoja ir apie medžio skulptūrų ansamblio kūrimą. Apie tai esu rašęs dar prieš keturiasdešimt metų, kuomet tokia tradicija Lietuvoje tik buvo prasidėjusi. Tuomet buvo paprasčiau: tautodailininkai (tuomet Meno draugijos nariai - A. B.) kalė skulptūras, stogastulpius ar dekoratyvinius suoliukus tik už pavalgymą ir nakvynę. Na, dar būdavo pabaigtuvių balius. Šiandien kitaip - ąžuolo skulptūrų ansamblių kūrėjai gauna ir piniginį atlyginimą. Tikriausiai ir ąžuolų niekas veltui nebedalina. Per tuos prabėgusius dešimtmečius buvome ir likome tam abejingi. Tiesa, yra dar viena graži išimtis. Biržų urėdijos aplinka nuolat pasipuošia naujomis biržiečių tautodailininkų sukurtomis skulptūromis, išraiškingomis ąžuolo rodyklėmis pasidabino girininkijos.

O kaimynai rokiškėnai, įsteigę savo talentingiausio drožėjo Liongino Šepkos premiją ir vos ne kasmet (dabar kas antri metai) organizuojantys šiai premijai gauti parodas - konkursus, per keletą metų sugebėjo Rokiškyje sukurti arti šimto skulptūrų ansamblį. Panašius ansamblius turi ir kiti mūsų kaimynai kupiškėnai ir pasvaliečiai. Daug panašių ansamblių mačiau važinėdamas po Lazdijų rajoną ir Suvalkų kraštą Lenkijoje. Pasvalys kasmet pasipuošia naujomis medžio skulptūromis. Stebina gražiai tvarkomas ir prižiūrimas Joniškėlis. Pasirodo, Joniškėlio seniūnija priėmusi dirbti turintį auksines rankas žmogų, kuris sugeba skaptuoti paminklus, stogastulpius, kurti įvairius suoliukus, rodykles. Man regis, panašiu keliu, pasitelkiant sugebančius žmones, einama ir Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje. Dar anksčiau dirbusio seniūno Vyto Jarecko pradėtą iniciatyvą puošti miestelį ąžuolo ir net metalo skulptūriniais akcentais gražiai tęsia dabartinis seniūnas Giedrius Kubilius.

Mano amžiaus biržiečiai, o ir žymiai jaunesni, matėme, kaip iš Biržų pramoninės erdvės išnyko buvusios pieno, gelžbetoninių konstrukcijų, vaisių - daržovių, pirminio linų apdirbimo ir turbūt dar kitokios įmonės. Nemanyčiau, kad ypatingai klestintis ir kitoks (išskyrus galbūt alaus ar duonos gamintojus) verslas. Biržai galėtų tapti patrauklūs turistams. Naivu tikėtis, kad mūsų miestą greitai papuoš šiuolaikinių profesionalių skulptorių kūriniai. Gal nevertėtų pamiršti ir vietos meistrų. Girdėjau apie kultūros komisiją, suburtą iš autoritetingiausių kultūrinės srities žinovų, reginčių šviesią Biržų ateities viziją, sugebančių koordinuoti, patarti ir padėti suteikti miestui patrauklesnį veidą.

Vienas iš tokios vizijos elementų galėjo būti ir Balandiškių dvaro („kamarauskynės“) rūmų perkėlimas į Biržus. Skaičiau „Šiaurės rytuose“ muziejininko Antano Seibučio ir kraštotyrininko Jono Dagilio mintis apie Balandiškių dvaro rūmų likimą. A. Seibučiui atrodė pastatui atstatyti tinkamesnė vieta ne Biržai, o Pabiržės parkas. J. Dagilis aiškino, kad Biržuose pastatui nepakaktų erdvės. Manyčiau, jeigu būtų atsiradusios sąlygos pastatą atstatyti Biržuose, jame būtų pakakę vietos įsikurti savivaldybės J. Bielinio bibliotekai. Šį teiginį motyvuoju savo įspūdžiais. Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų šiuose rūmuose gyvenęs muzikantas Povilas Patkauskas pagrodavo į šokius susirenkančiam jaunimui. Šokiai vykdavo didelėje salėje. Tuomet rūmai dar visai padoriai atrodė. Dar kartą čia lankiaus prieš daugiau kaip 20 metų. Tuomet nuvežiau neseniai mirusio, ne vieną dešimtmetį čia gyvenusio literato Stepono Vyšniausko žmonai „Biržų kalendorių“, kuriame buvau išspausdinęs jos vyro eilėraščių. Rūmai atrodė erdvūs ir dideli. Į Biržus perkeltas pastatas galėjo tapti dar vienu įdomiu ir vertingu traukos centru ne tik nuolatiniams bibliotekos lankytojams, bet ir turistams. Biržai, per karą sugriauti ir sudeginti, netekę ne vieno architektūriškai įdomaus ir turbūt vertingo pastato, būtų kur kas įdomesni. Ir patiems biržiečiams, ir jų svečiams. Suprantama, tai tik viena iš nuomonių, kuriai (būkim realistai!) nelemta tapti realybe.

Kitąmet minėsime 150 - ąsias 1863 - ųjų metų sukilimo metines. Esu rašęs apie tris iš Biržų krašto kilusius šio sukilimo dalyvius: meno žmones - dailininką Elizijų Liutkevičių, poetus Julių Anusevičių ir Eduardą Jokūbą Daukšą (pastarasis rašinys dar nespausdintas). Būtų gražu, kad senosiose Semeniškių kapinėse, kuriose, spėjama, palaidotas E. J. Daukša, atsirastų sukilėliui ir poetui skirtas ąžuolo paminklas. Netoliese esanti talentingo ir pavydėtinai laisvo kūrėjo Jono Meko buvusios tėvų sodybos vieta taip pat įamžinta tik Aliaus Balbieriaus nuotraukų cikle. Net iš Japonijos čia specialiai atvykę fotografai veltui žvalgėsi mūsų dėmesį ir pagarbą žymiajam kraštiečiui rodančių ženklų. Žinodamas skurdžią savivaldybės finansinę būklę, kartais pagalvoju apie mecenatus, kurių pagalba, padedant įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą (dabar tai vadinama projektais), labai praverstų.

 

 

Algirdas Butkevičius

2012-12-01

2012.12.03

Mykolui Zablockui – 100

Prieš daugiau nei 100 metų, 1912 11 16, Papilio valsčiaus Smaliečių kaime gimė Mykolas Zablockas, būsimasis lietuvių evangelikų reformatų žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktorius, poetas.

Kai mažasis Mykoliukas baigė pradžios mokyklą, tėvas, anot jo brolio Petro Zablocko, mokytojo, Biržų Amatų mokyklos vicedirektoriaus, vieno iš Biržų teatro steigėjo 1943 m., „norėjo kaip amžiumi vyresnį pasilikti dirbti ūkyje, tačiau Mykolas nebuvo linkęs ūkininkauti: kurį laiką šen ten dirbinėjo (net prekiavo), vėliau įstojo į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą“.

Iš kairės I eil.: Bronius Sprindys, Povilas Naktinis, Mykolas Zablockas. II eil.: Henrikas Tomas-Tamašauskas, Petras Zablockas. 1935 01 25. Nuotr. J. Vaitaitienės

Dar būdamas namuose, kartu su broliu Petru ir Petru Juodgudžiu Mykolas leido savo vaikiškus leidinius „Varpstis“, „Aukso stygos“. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Klaipėdoje, M. Zablockas bendradarbiavo „Kario“ žurnale, rašė į vaikų žurnalus „Žvaigždutę“, „Žiburėlį“.

Tą gyvenimo tarpsnį gražiai pailiustruoja 1935 metų pradžios fotografija, kurioje matyti atostogų iš kariuomenės grįžęs Mykolas Zablockas, nusifotografavęs J. Vaitaitienės – Markevičiūtės fotoateljė Biržuose su draugais Broniu Sprindžiu, Povilu Naktiniu, Henriku Tomu – Tamašausku bei broliu Petru.

Po kariuomenės liko Klaipėdoje, anot brolio Petro, „dirbo vietinėje transporto įmonėje, vėliau Klaipėdos krašto gubernatūroje spaudos skyriuje vietinio laikraščio bendradarbiu ir faktiškuoju redaktoriumi“. 1939 m. M. Zablockas leido evangeliškos visuomenės savaitraštį „Tiesos žodis“.

Okupavus 1940 m. Lietuvą Tarybų Sąjungai, M. Zablockas buvo suimtas, bet žmonos repatriantės dėka buvo paleistas ir su visa šeima išvyko į Vokietiją. Dirbo įslaptintose karinių lėktuvų gamyklose Basdorfe ir Ciūlsdorfe.

Pasak brolio Petro, po karo sunkiai vertėsi, mirė žmona, kol 1948 m. su mažu sūnumi išvyko gyventi į JAV. Čia iš pradžių gyvenimas irgi nebuvo saldus, teko dirbti ir valytoju, vėliau baigė braižytojų kursus ir dirbo inžinierių biure.

M. Zablockas atidarė savo prekybos įmonę ir dirbo joje iki pensijos. Čia gyvenimas vėl pasisuko kiek netikėtai. Mirus išeivijos lietuvių evangelikų reformatų žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktoriui P. Bružui, nuo 1989 metų M. Zablockas iki pat savo mirties redagavo šį leidinį. 1991 m. Čikagoje jis išleido ir savo eilėraščių rinkinuką „Už tėviškės durų“.

Kaip savo atsiminimuose apie brolį rašė Petras Zablockas, „tai rinkinukas „Iš Dievo malonės“, nes gyvenimas jam nesuteikė galimybių nors kiek paragauti literatūros mokslo žinių. Literatūrą, ypač poeziją, labai mylėjo, trūko tik literatūrinio išprusimo“. Mirė Mykolas Zablockas Čikagoje 2000 09 30.

 

Mykolas Zablockas. Eilėraščių rinkinys „Už tėviškės durų“. Čikaga, 1991 m.

 ... Aukštai žvaigždučių milijonai

Linksmai pabirę žemei šviečia...

Bėrukas kerta sniegą kojom, -

Už mūsų liekasi Smaliečiai.

 

Rovėja. Papilio miestelis. -

Staiga kairėn bėrukas suka.

Ir prie raudonojo mūrelio

Iš važio ritamės netrukus.

 

Bažnyčia, apjuosta šventoriaus,

Aplink Kalėdų šviesą žeria.

„Tyli naktis“... jau gieda choras

Naujai užgimusiam Karaliui.

Iš eilėraščio „Prisiminimas“. 1937 m.

 

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkas

2012-12-01

2012.11.29

Septintosios dienos adventistų veikla Biržų krašte

Devynioliktojo amžiaus pradžia pasižymėjo tūkstantmetiniu lūkesčių antplūdžiu. Krikščionių rašytojai ir pamokslininkai, tokie, kaip Edvardas Irvingas Anglijoje ir Manuelis de Lacunza Pietų Amerikoje bei kiti, skelbė greitą Jėzaus Kristaus sugrįžimą. Jie rėmėsi biblinių pranašysčių išsipildymu bei skaičiavimais, pagrįstais Biblija.

Ankstyvoji adventistų istorija susijusi su dviem vardais: Viljamo Milerio (William Miller) ir Elenos Vait (Elen White). Judėjimas, prasidėjęs Europoje XIX a. pradžioje, greitai persimetė į Ameriką, kur daugybė įvairių denominacijų tikinčiųjų pradėjo intensyviai studijuoti Apreiškimą Jonui ir pranašo Danieliaus knygas, bandydami nustatyti, kada Jėzus Kristus turėtų sugrįžti į žemę, ir laukti Jo sugrįžimo.

Biržuose septintosios dienos adventistams vadovauja pastorius Julius Pikūnas.

Viljamas Mileris, ūkininkas, tapęs pamokslininku, virto advento judėjimo katalizatoriumi Šiaurės Amerikoje. Mileris skelbė apie labai greitą Jėzaus atėjimą (iš pradžių 1843 m., vėliau 1844 m.), pagrįsdamas savo skaičiavimus Biblijos studijomis. Būdamas baptistų pamokslininku jis dalijosi savo atradimu ir pamokslavo, skelbdamas antrojo Jėzaus atėjimo žinią. Nuo 1818 m. iki 1843 m. Milerio pasekėjų skaičius išaugo iki 50 000.

1844 m. Milerio pasekėjų laukė didelis nusivylimas. Lyderis nebandė slėpti savo nesėkmės ar kurti naują teoriją apie Jėzaus grįžimą, jis nedviprasmiškai pripažino savo klaidą ir atsisakė remti visokias naujas teorijas bei susijusius su greitu Kristaus atėjimu judėjimus, kilusius po 1844-ųjų „didžiojo nusivylimo“, įskaitant kylantį septintosios dienos adventistų judėjimą.

Netrukus judėjimas įgijo dar vieną skiriamąjį bruožą. Kai kurie Milerio pasekėjai, užuot šventę sekmadienį, pradėjo švęsti šeštadienį ir teigė, kad ši diena ir yra šabas, kurį įsako švęsti ketvirtasis Dievo įsakymas ir Naujasis Testamentas.

Vis dėlto svarbiausią įtaką judėjimo formavimuisi ir augimui padarė moteris, kuri ir šiandien yra didžiausias Biblijos interpretavimo autoritetas adventistų bažnyčioje – Elena Vait. Nors septintosios dienos adventistai (SDA) turi tik vieną šventraštį – Bibliją, tačiau jie taip pat pripažįsta, kad E. Vait turi pranašystės dovaną ir jos raštai laikomi labai autoritetingais. Jos regėjimai įkvėpė judėjimą gyvuoti toliau ir formavo jo mokymą. 1863 m. adventistai įkūrė savo denominaciją, kurios vienas pirmųjų prezidentų buvo Džeimsas Vaitas. Elena toliau darė didžiulę įtaką judėjimui. Ji daug rašė ir mokė apie sveikatą ir sveiką maitinimąsi, ragino nenaudoti tabako, alkoholio ir stimuliatorių, tokių kaip kava ir arbata. Ji taip pat mokė vartoti mažiau mėsos ir daugiau daržovių, kalbėjo apie fizinių pratimų naudą. Mokydama krikščioniško gyvenimo Elena skatino susilaikymą ir dvasingumą.

Adventistų bažnyčia išaugo, šiandien jos narių skaičius pasaulyje, įvairių šaltinių teigimu, yra nuo 3 iki 20 milijonų.

Septintosios dienos adventistai tiki visomis pagrindinėmis krikščionybės doktrinomis, tačiau atmeta kelias doktrinas, kurias kiti krikščionys laiko svarbiomis – sielos nemirtingumą ir amžinąją nusidėjėlių kančią pragare. Adventistai pripažįsta tik suaugusiųjų krikštą, jų mokymas apie sakramentus taip pat turi savitų ypatybių.

Septintosios dienos adventistų bažnyčia savo veiklą Lietuvoje pradėjo apie 1900 m. Klaipėdos krašte (Mažojoje Lietuvoje). Didžiojoje Lietuvoje pirmoji tikinčiųjų grupė buvo įkurta Žagarėje prieš 1919 metus, o vėliau - ir kituose Lietuvos miestuose. 1927 metais Lietuvos valdžia pripažino SDA bažnyčią legalia organizacija ir suteikė teisę laisvai veikti. Tais pačiais metais SDA bažnyčia Lietuvoje buvo valstybės įregistruota.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė vienuolika septintosios dienos adventistų bendruomenių, turinčių daugiau kaip 500 narių, leido periodinį leidinį „Krikščionies namų prietelis“. Nuo 1930 m. leidinys vadinosi „Dabarties klausimai“.

Biržuose SDA grupelė susibūrė apie 1930 (kitų šaltinių teigimu-1935) metus. Apie 10 narių turinčiai grupei vadovavo Mykolas Liutcan, kartkartėmis iš Kauno atvykdavo pastorius vesti pamaldų.

Sovietų Sąjungos okupacijos metais SDA bažnyčios veikla buvo labai apribota. Pusiau pogrindžio sąlygomis liko veikti 2 bendruomenės – Šiauliuose ir Kaune. Atskiros grupės ir pavieniai nariai slapta rinkosi daugelyje Lietuvos vietų, tarp jų ir Biržuose. Kaip ir kitų bažnyčių, adventistų bažnyčios veikla sovietų valdžios buvo persekiojama.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę adventistai vėl pradėjo veiklą. 1996 m. birželio 28 d. Teisingumo ministerija atnaujino adventistų bažnyčios registraciją.

1995 metais įkurta ir Biržų septintosios dienos adventistų bažnyčia, tuo metu ji turėjo 16 narių. Bendruomenei vadovavo pastorius Kęstutis Jankevičius.

Biržų SDA bendruomenė nėra gausi ir neturi savo maldos namų. Šiuo metu pamaldoms ir pabendravimui septintosios dienos adventistai renkasi evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jiems vadovauja pastorius Julius Pikūnas. Kita SDA bendruomenė Biržų rajone registruota Daunorių kaime.

Lietuvoje šiuo metu yra 19 registruotų SDA bendruomenių, vienijančių apie 1000 narių. Seimas 2008 metais suteikė septintosios dienos adventistų bažnyčiai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.

Septintosios dienos adventistų bendruomenės veikia 112 šalių. Paprastai adventistų evangelizacija vyksta kartu su humanitarinės ir medicininės pagalbos teikimu. Visame pasaulyje adventistų bažnyčiai priklauso apie 350 ligoninių, klinikų ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų. Bažnyčia turi apie 8 000 misionierių, 50 leidyklų, spausdinančių literatūrą įvairiomis kalbomis, radijo ir televizijos programas. Adventistai taip pat pasižymi savo mokymo institucijomis, kurių visame pasaulyje priskaičiuojama apie 5000. Ypač žymus Loma Linda universitetas, o jo klinika pripažįstama viena iš geriausių gydymo įstaigų vakarinėje JAV pakrantėje.

 

2012-11-27

2012.11.27

Metodistai Biržuose

Anglijos bažnyčia, XVI amžiuje atsiskyrusi nuo Romos ir tapusi valstybės bažnyčia, taip pat patyrė protestantiškojo judėjimo kaitą.

Naujas sąjūdis susiformavo Oksfordo universitete, kur studentai, nepatenkinti oficialiąja Anglijos bažnyčia, pradėjo steigti įvairius religinius ratelius, ypač stengdamiesi daugiau studijuoti Šv. Raštą. Vienas tų ratelių buvo pavadintas „Holy Club“ (Šventasis Klubas). Šiam klubui priklausą studentai buvo vadinami metodistais.

 Metodistų bažnyčia įsikūrė Kęstučio gatvėje. Seną pastatą renovuojant daug prisidėjo savanoriai metodistai iš JAV.

Metodistų bažnyčios pradininkais laikomi anglikonų bažnyčios kunigai Džonas Veslis (John Wesley) ir Čarlzas Veslis (Charles Wesley). J. Veslio vadovaujamam bažnyčios atsinaujinimo judėjimui atitolus nuo anglikonų bažnyčios, susiformavo nauja tikyba, kuri gana greit išplito Anglijoje ir JAV. Po kelių skirtingu metu įvykusių įvairių srovių metodistų bažnyčių susijungimų nuo 1968 metų ji vadinasi Jungtine metodistų bažnyčia (JMB).

Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 70 mln. metodistų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, metodistų bažnyčia yra viena iš didžiausių krikščioniškų bažnyčių. Tiek Europos Sąjungos valstybėse, tiek ir JAV metodistai yra užsitarnavę nemažą autoritetą (visiems gerai žinoma ir JAV prezidento G. W. Bush’o priklausomybė metodistų bažnyčiai).

Metodistai svarbiausiu tikėjimo šaltiniu laiko Bibliją, atmeta popiežiaus neklystamumą, skaistyklą, šventųjų kultą, celibatą, vienuolijos institutą, tikėjimo mokyme laikosi griežtų moralinių normų. Jungtinė metodistų bažnyčia pasižymi savo aktyviu dalyvavimu ekumeniniame judėjime siekdama didesnės krikščionių vienybės, vykdo plačias socialines iniciatyvas, steigia ir išlaiko labdaros organizacijas, prieglaudas, dalyvauja švietimo veikloje. Pasaulyje yra apie 120 metodistų įsteigtų aukštojo mokslo įstaigų.

Lietuvoje pirmoji metodistų bendruomenė įsikūrė 1900 m. Šančiuose, Kaune. 1911 m. Kaune buvo pastatytas pirmasis bažnyčios pastatas, ir tai buvo pirmasis pastatas, kurį Baltijos šalyse pastatė metodistai.

Biržų metodistų bendruomenę įkūrė kunigas Oskaras Kaufmanas 1923 metais. Savų patalpų bendruomenė neturėjo, todėl pamaldų vieta buvo nuomojamame name.

Nuo 1923 m. metodistai leido periodinį mėnesinį laikraštį „Krikščionystės sargas“, kuris 1926 -1927 metais buvo leidžiamas Biržuose.

Išvykus 1937 m. O. Kaufmanui į Marijampolę, jį pakeitė kunigas Vilius Kvedaravičius, vėliau - Kostas Burbulis. Pastarasis 1933 metais baigė metodistų teologijos seminariją Vokietijoje.

1938 m. Lietuvoje veikė aštuonios apie 1000 žmonių jungusios metodistų parapijos, metodistų grupelių būta ir mažesniuose miesteliuose.

1941 m. dėl repatriacijos į Vokietiją Lietuvą paliko daugelis kunigų ir vokiečių kilmės parapijiečių, o 1944 m. įsitvirtinus sovietų valdžiai nustojo veikti ir paskutinės metodistų bendruomenės. Kunigas V. Kvedaravičius buvo ištremtas į Sibirą, K. Burbulis su žmona ir keturiais vaikais pasitraukė į Vakarus. Vėliau, jau gyvendamas JAV, kunigas Burbulis aktyviai ėmėsi literatūrinės ir švietėjiškos veiklos. Didžiausias kun. Burbulio darbas - viso Šventojo Rašto vertimas į dabartinę lietuvių kalbą. Kitas monumentalus jo darbas - daugelio tomų Komentarai apie kiekvieną atskirą Biblijos knygą, tai unikalus reiškinys lietuvių teologinėje literatūroje.

Metodistai savo veiklą Lietuvoje atnaujino 1995 m. Į bažnyčios veiklą įsijungė ir kai kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą veikusių metodistų bendruomenių nariai, kurie, nutrūkus metodistų bažnyčios veiklai, liko Lietuvoje. Pirmoji bendruomenė – Šiaulių jungtinė metodistų bažnyčia, įregistruota 1996 metais.

Biržuose JMB veikla atkurta 1997 metais. Ji įsikūrė nuomojamose patalpose Stoties gatvėje, parapiją aptarnavo kunigas Kingsley Halden. Kunigas Kingsley gimė Jamaikoje, būdamas paauglys atvyko į Angliją ir tapo Jungtinės Karalystės piliečiu, kur vėliau buvo įšventintas į kunigus. Atsikūrus Lietuvos jungtinei metodistų bažnyčiai, atvyko čia kaip misionierius. Jo iniciatyva buvo įsigytas pastatas Biržuose, Kęstučio gatvėje, ir įkurti maldos namai. Prie įsikūrimo darbų daug prisidėjo ir metodistai savanoriai iš JAV.

2001 m. prie bažnyčios atidarytas pagalbos centras, kur planuota teikti pagalbą priklausomybių kamuojamiems žmonėms. Po metų centras pakeitė veiklos kryptį. Šiuo metu čia veikia vaikų ir jaunimo popamokinės veiklos dienos centras vaikams iš šeimų, kurios yra socialiai remtinos. Vykdomas namų slaugos projektas, kur socialinės slaugos darbuotojai rūpinasi žmonėmis, turinčiais judėjimo negalią. Veikia moterų dienos centrai, moterų grupė, krašto šeimų ir priklausomybių prevencijos programos. Šeimos pagalbos centras taip pat įkurtas Pačeriaukštėje.

Prie bažnyčios veikia sekmadieninė mokykla, jaunimo varpelių muzikos ansamblis, organizuojamos vaikų vasaros stovyklos.

Nuo 2004 m. parapijoje dirba kunigas Raimondas Piečia.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 JMB bendruomenių.

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-11-24


 

2012.11.27

Ernestui Galvanauskui - 130

Lietuvos valstybės, visuomenės, ekonomikos, kultūros veikėjas Ernestas Galvanauskas gimė 1882 m. lapkričio 20 d. Zizonių kaime.

Mokėsi Vabalninko pradinėje mokykloje, Panevėžio realinėje dviklasėje mokykloje, 1902 m. baigė Mintaujos gimnaziją.

1902 - 1904 m. ir 1906 - 1908 m. studijavo Peterburgo kasybos institute. 1908 - 1912 m. Lježe baigė kasybos inžinieriaus mokslus. 1913 m. įgijo elektros inžinieriaus diplomą.

  Lietuvos kariuomenės paradą sveikina Lietuvos Prezidentas A. Stulginskis (antras iš kairės), penktas iš kairės - ministras pirmininkas E. Galvanauskas. 1922 02 16.

1919 – 1920 m. vadovavo penktajam Ministrų kabinetui ir buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras. Šeštajame Kazio Griniaus (1920 - 1922 m.) Ministrų kabinete buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras ir ėjo susisiekimo ministro pareigas. 1922 - 1924 m. vadovavo septintajam, aštuntajam ir devintajam Ministrų kabinetams bei buvo užsienio reikalų ministras, o aštuntajame ir devintajame kabinetuose ėjo dar ir ministro be portfelio pareigas gudų reikalams.

1924 - 1927 m. jis buvo Lietuvos valstybės atstovas Londone. 1934 - 1939 m. - Klaipėdos prekybos instituto pirmasis rektorius.

Antano Merkio (1939 - 1940) Ministrų kabinete E. Galvanauskas buvo finansų ministras. 1940 m. ėjo susisiekimo ministro pareigas. Iš Biržų krašto kilęs politikas buvo vienas Lietuvos valstiečių sąjungos kūrėjų, demokratų partijos narys. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Redagavo „Vakarus“. Yra parašęs mokslo darbų.

Svarbus E. Galvanausko vaidmuo kuriant Čypėnų Respubliką. Būdamas studentas jis dalyvavo 1905 - 1907 m. revoliucijos įvykiuose. Į kovą už išsivadavimą iš carinės priespaudos įsijungė ir kiti Vabalninko krašto šviesuoliai. Jiems kelią rodė aukštas, energingas, gražia uniforma pasipuošęs studentas E. Galvanauskas.

Susirinkę kaimiečiai valsčiaus centre Čypėnuose padarė tikrą perversmą: išvaikė rusų paskirtus valdininkus, o jų vietoje pastatė savus – lietuvius. Sukūrė savus įstatymus, kurie vėliau tapo Vilniaus didžiojo seimo nutarimų pagrindu. E. Galvanauskas dalyvavo ir šio Seimo darbe. Tik Čypėnų Respublika gyvavo neilgai – kelis mėnesius. Jos kūrėjai, tarp jų ir E. Galvanauskas, pateko į Panevėžio kalėjimą. Iš jo buvo paleistas už piniginį užstatą.

1913 m. E. Galvanauskas Serbijoje dirbo prancūzų bankų konsorciume. 1919 m. organizavo informacijos biurą Paryžiuje. 1927 - 1928 m. Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas. Įsteigė Klaipėdos statybos bendrovę lietuvius darbininkus pigiais butais aprūpinti.

Kaip vėliau E. Galvanauskas rašė, tais permainingais ir neramiais karo ir pokario metais jo gyvenime buvo šios stotelės - Berlynas (tremtis), Frommets Felden (daržininkystė), Pfulingen (VLIK‘o veikla), Majunga (ūkinė veikla), Dix Les Bains (ligoninė) 1963-1967 m. Čia ir mirė 1967 metų liepos 24-ąją.

2007 m. lapkričio 17-ąją, paminint Ernesto Galvanausko 125 -ąsias gimimo metines ir pažymint 1905 m. Čypėnų Respublikos reikšmę Biržų krašto istorijai ir visai Lietuvai, Čypėnų kaime ant didžiulio akmens pritvirtinta tautodailininko V. Butkevičiaus sukurta atminimo lenta.

Vabalninkiečių iniciatyva surengtoje šventėje dalyvavo gausus būrys čypėniškių, vabalninkiečių, biržėnų, E. Galvanausko brolio Adolfo dukterys Danutė Galvanauskaitė – Pliupelienė, Adolfina Galvanauskaitė – Savickienė, sūnus Jurgis Galvanauskas, anūkas Vygantas Trainys.

 

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkas

2012-11-24

2012.11.19

Dalyvavęs lietuviškoje visuomeninėje veikloje

Klaipėdos žemės banko direktoriui Petrui Šernui – 115.

Klaipėdos žemės banko direktorius Petras Šernas su vaikais - Irena (sėdi tėvui ant kelių), Gyčiu ir Aldona 1935 m.

1897 metų lapkričio 6-ąją Brigiškių kaime evangelikų reformatų Jokūbo Šerno ir Elžbietos Puodžiūnaitės – Šernienės šeimoje gimė sūnus Petras, būsimasis ekonomistas, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius. Pradžios mokslus išėjo Medeikių mokykloje, vėliau mokėsi aukštesniojoje Biržų keturklasėje mokykloje.

I pasaulinio karo metais Voroneže mokėsi komercinėje gimnazijoje. Grįžęs 1918 m. į Lietuvą, P. Šernas Lietuvos kariuomenėje ketverius metus tarnavo karo valdininku. Po kariuomenės kibo į mokslus ir Vokietijoje, Berlyno universitete, 1922 – 1925 m. studijavo komerciją.

Grįžęs iš mokslų Vokietijoje, buvo paskirtas dirbti Žemės banko Kauno skyriuje. 1927 m. Klaipėdoje įsteigus Žemės banko skyrių, buvo paskirtas jo direktoriumi ir dirbo ilgą laiką, iki 1939 metų, kol Klaipėdą užėmė Vokietija.

Vadovaujant P. Šernui, Žemės bankas tapo didžiausiu Klaipėdos krašte, aktyviai dalyvavo visuomeninių ir privačių namų statybose. Pats P. Šernas aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje, buvo ilgametis Visuomenės sąjungos Lietuvos pajūriui atstatyti bei sustiprinti draugijos vadovybės narys.

Jis priklausė ir Statybos bendrovės valdybai, kuri įrengė Šventosios žvejų uostą.

P. Šernas Klaipėdoje ėmėsi ir pedagoginės veiklos, Prekybos institute dėstė ekonomikos mokslus. Pajūryje jis surado ir asmeninę laimę. 1927 m. vedęs Eriką Trumpjonytę, susilaukė gausaus vaikų būrio – 1929 m. gimė sūnus Gytis, 1930 m. - dukra Aldona Švarcienė, 1932 m. - dukra Irena Meiklijohn, 1938 m. - sūnus Valentinas.

Klaipėdą užėmus vokiečiams ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, P. Šernas su šeima buvo ištremtas iš Klaipėdos į Karaliaučių, vėliau - į Drezdeną. Po karo visa šeima atsidūrė Vakarų Vokietijoje, Didžiosios Britanijos zonoje, Gross Hesepes tremtinių stovykloje.

1949 metų pavasarį visa Šernų šeima susirinko Kanadoje, Toronte. P. Šernas aktyviai ėmėsi veiklos, kartu su kitais įkūrė kredito kooperatyvą „Parama“, vėliau daugiau kaip 10 metų buvo jo vedėjas.

Aktyviai jis dalyvavo ir bažnytinėje veikloje, buvo vienas iš Toronto lietuvių evangelikų reformatų parapijos steigėjų, būdamas kuratorius, dalyvaudavo bažnyčios Sinoduose.

Mirė mūsų kraštietis, ekonomistas, bankininkas Petras Šernas 1988 metų gegužės 11-ąją. Palaidotas lietuvių kapinėse Anapilyje, Mississauga mieste, Kanadoje.

 


Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla“

muziejininkas

2012-11-17

2012.11.19

Dvaro pastatai bibliotekai netinka. O kam tinka to dvaro bibliotekos knygos?

Senieji biržiečiai prisimena, kaip neaukšto ūgio, tvirto kūno sudėjimo telegramų išnešiotoja Taujanskienė braidė po užpustytas gatves, nebijodama viduržiemio speigo ar rudens darganų. O jeigu žinia skubi – telegramą atnešdavo ir vidurnaktį.

Tik po keliolikos metų iš jos anūko Eugenijaus sužinojau, kad ši moteris nuo prieškario metų nuolatos nešiojosi ir nerimą. Neišmananti, kaip grąžinti dvaro savininkams, kurie iš Biržų krašto dingę, knygas. Ir namuose jas laikyti beprasmiška. Knygos seno leidimo, lenkų kalba – niekas nesidomi... Bandė siūlyti muziejui – nepriėmė. „Muziejus – ne idėjiškai pasenusių sendaikčių sandėlys“, - buvo paaiškinta brandaus socializmo metais.

Šviesios atminties Mykolas Taujanskas saugojo Komarovskių knygas.

„Pas tave būna įvairių pravažiuojančių, gal kas susidomės“, - atnešęs senelės saugotas knygas paprašė Eugenijus. Per tris dešimtmečius domėjosi ne vienas. Įvertino kaip retus antikvarinius leidinius, bet... ieškoti Taujanskų ir tartis dėl perėmimo nepanoro.

Eugenijui išėjus Anapilin, jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, apie esamas knygas priminiau Mykolui Taujanskui. Gal dabar jis galėtų pasiūlyti muziejui? Ten kiti žmonės, kitoks požiūris į vertybes. Dirba ne tik kaupdami komjaunimo organizacijų istorijas. Bet Mykolas buvo išdidus. Kartą atstumti – antrąsyk nesižemino. Dar santykius su muziejumi šaldė jo „savivaliavimas“ statant suoliuką piliakalnyje. Todėl manęs paprašė, jeigu tos knygos nekliūna, dar jas palaikyti.

Daugelio pažįstamo, veiklaus biržiečio Mykolo Taujansko prašymą iki šių metų rudens vykdžiau tyliai. Bet kilus diskusijai dėl Balandiškių dvaro pagrindinio pastato likimo tylėti nebenoriu. Negi trys Taujanskų kartos klydo, saugodamos senas knygas, siekdamos, kad dalelė Komarovskių palikimo patektų į patikimas rankas?

Pabaigoje – juokai pro ašaras. Dėl dvaro ir knygų likimo pagal lietuvišką sampratą kalčiausi patys Komarovskiai. Būtų bent vienas iš jų Lenkijoje dar prieš dvidešimt metų tapęs žinomu, įtakingu valstybės veikėju, Lietuvoje nebūtų leidę sunykti pastatams, primenantiems jų kilmę. Ir Taujanskus su knygomis, tarp kurių yra ir su Kazimiero Komarovskio parašu, muziejuje su gėlėmis būtų pasitikę. Galimas ir priešingas variantas. Jeigu su Biržų kraštu susijusių Komarovskių palikuonis nebūtų išpopuliarėjęs – dėl jų kilmę primenančio dvaro Balandiškiuose valdininkai iš Vilniaus į Biržus nevažinėtų. Kaip šimtus dvarų Lietuvoje keliolika mūsų rajone net buldozeriais nugremžė nuo žemės paviršiaus. Tą patį būtų padarę ir Balandiškiuose. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kaimynystėje sutraiškyti Naradavos dvaro likučiai.

Tai, kad Balandiškių dvaro rūmo išlikusios konstrukcijos nebus perkeltos į Biržus ir jų pagrindu atstatytas pastatas bibliotekai ar kitam visuomeninės paskirties statiniui, – sveikintina. Nepamirškime, kad dvarų namai buvo statomi erdvėje, laukuose prie vandens telkinių, miškų. Taip, kad per atstumą žvilgsniu aprėpiant visumą džiugintų savo didingumu. Įspraustas į miestą, tarp siaurų gatvelių, taptų tik svetimkūniu. Sąnaudų daug – rezultatas minimalus.

O knygomis – dvaro kultūros liudytojomis – derėtų pasirūpinti.

 

 

Jonas Dagilis, kraštotyrininkas

2012-11-17

2012.11.19

Sekmininkai Biržuose

Sekmininkai, kaip viena iš vėlyvosios reformacijos krikščionybės krypčių, formaliai susikūrė XX a. pradžioje JAV. Šio protestantiškos tradicijos judėjimo ištakos siekia XVIII–XIX a. krikščioniškus atsinaujinimo sąjūdžius.

Judėjimo pradininkai – metodistas Charlesas Foxas Parhamas, jo mokinys Williamas Josephas Seymouras ir Thomas Ballas Barrattas. Thomas Ballas Barratas, Anglijoje gimęs norvegų pastorius, 1906-1907 metais tikėjimą pradėjo skleisti Norvegijoje, iš čia judėjimas greitai paplito Europoje.

1937 metais, pažymint sekmininkų bažnyčios Lietuvoje 25 metų sukaktį, bendruomenė priskaičiavo apie 120 narių. Jie jau darbavosi ne tik Biržuose, bet ir jų apylinkėse.

Judėjimas nėra griežtai organizuotas, šiuo metu jame dalyvauja daugybė labai skirtingų bendruomenių, tačiau joms visoms priimtinas konservatyvus Biblijos supratimas, griežta etika ir suaugusiųjų krikštas. Išskirtiniai sekmininkų bruožai – Šventosios Dvasios dovanų svarbos krikščionio gyvenime akcentavimas, ekspresyvumas bei gyvos religinės patirties sureikšminimas, atvirumas ekumeniniam dialogui.

Įvairių šaltinių duomenimis, sekmininkų pasaulyje yra nuo 50 iki 250 mln. Judėjimas daugiausiai paplitęs JAV, Pietų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Pietų Korėjoje ir kt.

Šiemet sekmininkų bendruomenė švenčia šimto metų įsikūrimo Lietuvoje jubiliejų. Šio tikėjimo bendruomenės ištakos yra Biržuose, kur XIX amžiaus pabaigoje veikė tikinčiųjų grupė, vadovaujama Vikento Tučo. Pirmajame XX a. dešimtmetyje bendruomenei priklausė apie 30 narių, jie skelbė Kristų, kaip asmeninį išganytoją, ir suaugusiųjų vandens krikštą. 1912 metais ši draugija iširo.

Kokybiškai naujas sekmininkų bendruomenės veiklos etapas susijęs su Petro Viederio vardu. Kilęs iš Biržų krašto, jis kurį laiką gyveno ir dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten pateko į sekmininkų bendruomenę ir tapo aktyviu jos nariu. 1912 metais grįžo į tėvynę ir Biržuose nusipirko pamaldoms laikyti namus. Tais pačiais metais bendruomenė buvo įregistruota tuometinėje carinėje Rusijoje, Sankt Peterburge, kaip Rusijos evangelikų krikščionių bendruomenių sąjungos skyrius. Tai buvo pirmoji sekmininkų bažnyčia Lietuvoje.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1923 metais bendruomenė įregistruota Biržų evangelikų krikščionių draugijos pavadinimu. 1930 metais švietimo ministras savo sprendimu leido bažnyčiai vesti įrašus ir žmonių civilinės padėties registraciją: išduoti gimimo liudijimus, santuokos ir kitus metrikacijos dokumentus.

1931 m. gruodžio 3 d. buvo įregistruoti nauji įstatai, kurių pavadinime buvo patvirtinta, kad Biržų ir kitų bendruomenių veikla apima visą Lietuvą. Buvo sukurta Lietuvos evangelikų krikščionių draugija, kurios centru tapo Biržai. Nuo 1935 m. pradedamas leisti mėnesinis laikraštis „Evangelijos šviesa“, kurį redagavo Petras Viederis. Laikraštis ėjo iki 1940 m., jį spausdino Biržų spaustuvė. Iš viso pasirodė 58 leidinio numeriai.

1937 metais, pažymint sekmininkų bažnyčios Lietuvoje 25 metų sukaktį, bendruomenė priskaičiavo apie 120 narių. Jie jau darbavosi ne tik Biržuose, bet ir jų apylinkėse. 1939 m. sekmininkai buvo įregistruoti kaip Lietuvos mastu besidarbuojanti bendruomenė. Daugiausia jų veikla vyko Biržuose, Pasvalyje, Žagarėje, Rokiškyje, Šiauliuose, Kužiuose ir jų apylinkėse.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos evangelikų krikščionių draugijos veikla buvo uždrausta. Dauguma bendruomenių buvo uždarytos, kitos buvo priverstos stoti į 1944 metais dirbtinai įkurtą TSRS evangelikų krikščionių baptistų sąjungą. Tos sekmininkų bendruomenės, kurios nepakluso sovietų valdžios spaudimui ir į minėtą sąjungą nestojo, buvo priverstos veikti pogrindžio sąlygomis.

Kad būtų galima veikti oficialiai, 1948 m. Biržų bažnyčia įregistruota kaip baptistų bendruomenė. Mieste jos nariams neleista melstis, tačiau nebuvo draudžiama laikyti pamaldų kitose rajono vietose. Nuo 1948 iki 1968 metų Biržų krašto tikintieji reguliariai rinkdavosi pastoriaus Petro Viederio namuose Obelaukių kaime. 1968 metais Biržų tikintieji gavo valdžios institucijų leidimą melstis mieste, evangelikų reformatų bažnyčios pastate, o nuo 1974 metų - atlikti apeigas Sodų g. 4 esančiame name.

Iškėlus į Biržų pilį muziejaus ekspozicijas, 1989 m. miesto valdžia sekmininkams atidavė nebenaudojamą stačiatikių cerkvę Kęstučio gatvėje. Tais pačiais metais Lietuvos sekmininkų bendruomenės pasitraukė iš SSRS evangelikų krikščionių baptistų sąjungos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, evangelinio tikėjimo krikščionių bažnyčios Biržuose ir Vilniuje atkurtos jų ankstesniais pavadinimais ir 1991 m. įregistruota Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga (LETKS), kurią sudarė Biržų, Kėdainių, Klaipėdos, Panevėžio ir Vilniaus bendruomenės. Dabar tokių bendruomenių yra 21, jos jungia per 1500 tikinčiųjų, o 1994 metais Vilniuje įsteigtas teologijos koledžas.

Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga vykdo aktyvią socialinės paramos veiklą. Veikia penki reabilitacijos nuo priklausomybių centrai, kuriuos kuruoja 2001 metais įsteigtas labdaros ir paramos fondas „Teen Challenge“. 1989 metais buvo pradėta tarnystė įkalinimo įstaigose, šiuo metu 7 kapelionai iš skirtingų sąjungos bažnyčių nuolat lanko 6 įkalinimo įstaigas. Jau veikia keturi vaikų dienos centrai, greitu metu duris atvers penktasis. Visuose šiuose centruose lankosi per 150 vaikų.

Vaikų dienos centras „Vilties šviesa“ veikia ir Biržuose.

Per visą šį šimto metų laikotarpį Biržų bažnyčiai, vienas kitą pakeisdami, vadovavo keturi pastoriai ir visi jie iš Viederių giminės. Po bažnyčios pirmojo pastoriaus Petro Viederio mirties 1932 metais pastoracinę tarnystę perėmė jo giminaitis, brolio Jurgio Viederio sūnus Petras Viederis, gimęs 1901 metais. Petras Viederis baigė sekmininkų Biblijos mokyklą Dancige (Lenkija; dabartinis Gdanskas). Jis bažnyčios pastoriumi tapo 1932 metais ir tarnavo iki mirties - 1981 metų, t. y. beveik 50 metų pastoracinės tarnystės bažnyčioje. Po Petro Viederio mirties 1981 metais tarnystę perėmė jo sūnėnas Jonas Viederis. 1997 m. rugpjūtį, pastoriui Jonui Viederiui išvykus gyventi į JAV, pastoracinę tarnystę perėmė jo žentas Linas Šnaras, kuris 1997-1999 m. ne tik pastoriavo Biržų bažnyčioje, bet ir baigė teologijos studijas dieniniame Vilniaus teologijos koledžo skyriuje.

 

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-11-17

2012.11.19

Lietuviai - Latvijos laisvės gynėjai

Lapkričio 18 – Latvijos nepriklausomybės diena.

Kaimynai latviai lapkričio 18 dieną minės savo valstybės įkūrimo 94-ąsias metines. Per šį trumpą istorinį laikotarpį broliška latvių tauta patyrė ne vieną sunkų išbandymą, taip pat kaip ir lietuviai ilgam buvo netekę valstybingumo ir tik 1990 metais vėl jį atkūrė.

  Žmonių jūra Daugavos krantinėje po Latvijos Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo.

 Mes, prisimindami Sausio 13-osios aukas, dažnai nepagalvojame, kad kraujas liejosi ir gretimoje Latvijoje.

2009 metų vasarą būrelis biržiečių dalyvavo akcijoje „Širdis plaka Baltijai“ – dviračiais riedėjo nuo Saločių iki Rygos. Prie lietuvaičių prisijungė „braliukas“ Gunaras ir, apsidžiaugęs, kad su kaimynais gali susišnekėti latviškai, mielai bendravo iki pat kelionės pabaigos. Važiuojant pro Iecavą jis užsiminė, kad čia gyvena jo pažįstamas lietuvis Algis, kuris už laisvės gynimą apdovanotas ordinu.

Pradėjus domėtis šiuo Latvijos lietuviu, išaiškėjo, kad tai Algis Simanavičius, buvęs milicijos karininkas, vienas iš tų, kurie 1991 metų sausio 20 dieną ginklu gynė Vidaus reikalų ministeriją nuo sovietų Ypatingosios paskirties būrio (OMON) Rygos padalinio (to paties, kuris surengė žudynes Medininkuose) smogikų.

Algis Simanavičius gimė 1961 metais kovo 13 dieną Islicėje (netoli Bauskės) lietuvių šeimoje. Tėvai į Latviją atsikėlė 1950 metais ir dirbo kolūkyje. Baigęs vidurinę mokyklą ir atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, Algis tapo milicininku ir, gavęs leitenanto laipsnį, dirbo Iecavoje.

Štai ką jis pasakoja apie to meto įvykius, kurie dabar turi bendrą pavadinimą Latvijos viešojoje erdvėje „Barikadų dienos“.

„Atidžiai sekėme politinius įvykius savo šalyje ir, be abejo, kas vyko pas kaimynus. Po sausio 13 nakties sovietų smurto Vilniuje supratome, kad kažkas panašaus įvyks ir pas mus. Tuometinis Bauskės milicijos viršininkas Aleksandrs Matvejevs sušaukė visuotinį susirinkimą ir paklausė, ar yra savanorių, kurie sutiktų, esant reikalui, ginklu pasipriešinti OMON-ui. Nors iš kai kurių kolegų pasigirdo gąsdinimų, visgi atsirado 22 savanoriai. Sausio 19 dieną išvykome į Rygą. Buvome ginkluoti automatais „Kalašnikov“, dėvėjome neperšaunamas liemenes. Atvykę į Rygą, sutikome daugiau milicininkų iš įvairių šalies rajonų. Į mus kreipėsi Vidaus reikalų ministras Aloizs Vaznis, kuris išaiškino, kaip svarbu apginti kiekvieną valstybinį objektą. Po to perskaitė įsakymą, kuriuo pareigūnams leidžiama atidengti ugnį į užpuoliką be perspėjimo, jei jiems gresia pavojus. Mums, Bauskės skyriaus pareigūnams, teko budėti pačioje Vidaus reikalų ministerijoje – keturi viduje ir keturi lauke. Gatvėje matėsi daug „omonininkų“ – vieną jų pažinau, nes jis kurį laiką dirbo Bauskės skyriuje. Vakare (sausio 20 d.) pasijuto „omonininkų“ suaktyvėjimas. Mes saugojom centrinį įėjimą – nuo jo buvo gerai matyti visa gatvė ir aikštės dalis. Apie devintą valandą vakaro į mūsų pusę pasipylė trasuojančių kulkų žybsniai, o gatve artėjo keletas kariškų mašinų. Į mus šaudė kulkosvaidžiu iš netoliese esančio Statybos ministerijos pastato ir automatais iš Bastėjos kalno parko. Mes su draugu atsišaudydami sugebėjome grįžti į vidų. Bandant užsklęsti duris, mane sužeidė. Prasidėjo dar intensyvesnis šaudymas – pastatą OMON smogikai užėmė prasibrovę nuo stogo, ant kurio juos nuleido sraigtasparnis. Gynėjai buvo sužeisti ar nukauti, nes daugumai pasibaigė šoviniai. Visas ministerijos vidus buvo pilnas vandens ir garų, nes radiatoriai buvo kiaurai sušaudyti. Omonininkai primėtė ašarinių dujų granatų, bet jos krito į vandenį ir nesuveikė. Prieš daug gausesnes priešo pajėgas atsilaikėme daugiau kaip valandą. Kadangi gatvės buvo pilnos žmonių, atvyko televizija, aukšti pareigūnai, omonininkai daugiau jokių smurto veiksmų nebevykdė. Greitosios pagalbos darbuotojai pradėjo ieškoti sužeistųjų, mane ant pečių išnešė draugas. Rygos pirmojoje ligoninėje gydytojai atliko sudėtingą operaciją – gyvybę išgelbėjo, bet kulką ir šiandien nešioju savo kūne. Palatoje gulėjau kartu su sunkiai sužeistu kino operatoriumi Gvido Zvaigzni, kuris, deja, mirė. Sužinojau, kad žuvo du kovos draugai Vladimirs Gomonovičs ir Sergejs Kononenko. Buvo džiugu, kad ligoninėje lankė ne tik artimieji, bet ir daug nepažįstamų žmonių. Maloniai nustebino pasirodę Lietuvos žurnalistai bei Lietuvos Aukščiausios Tarybos atstovai. “

Toks trumpas kuklus Latvijos Laisvės gynėjo, Trijų Žvaigždžių ordino kavalieriaus lietuvio Algio Simanavičiaus pasakojimas.

Reikia pažymėti, kad pasiaukojantis Latvijos vidaus reikalų ministerijos gynimas turėjo didžiulę reikšmę – okupantai suprato, jog visur gali susilaukti panašaus pasipriešinimo. Ryga tuo metu jau buvo grėsmingai apaugusi galingomis barikadomis.

 

 

 

Petras Ąžuolėnas

2012-11-17

2012.11.14

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Gausiausia Biržuose yra katalikų religinė bendruomenė.

Pirmoji katalikų bažnyčia čia pastatyta 1510 m. Jos statyba rūpinosi Vilniaus vyskupas Albrechtas Radvila (1478–1519). Katalikiška Biržų parapija, kurią sudarė Biržai, Papilys, Salamiestis, Geidžiūnai ir Nemunėlio Radviliškis, veikė iki XVI a. antrosios pusės.

 Prie bažnyčios veikia jaunimo maldos grupė „Svajonių bažnyčia“, katechetų grupė, katalikiškų šeimų klubas, katalikių moterų draugija, šeimos centras, du chorai, atkurta prieš karą veikusi pranciškonų tretininkų šeima, parapijos namuose yra bažnyčios biblioteka. 

 Kunigaikščiams Radviloms pasirinkus protestantiškąjį tikėjimą, 1580 m. katalikų parapija buvo likviduota. Tik po Boguslavo Radvilos (1620–1669), paskutinio reformacijos rėmėjo, mirties katalikai galėjo suaktyvinti savo veiklą.

1674 m. Vilniaus vyskupas Steponas Pacas būsimos Biržų katalikų parapijos administratoriumi paskyrė Pabiržės kleboną A. Maciejevičių. Jis, pasiremdamas jam suteikta katalikų bažnyčios teise, Panemunėje jėga užėmė kunigaikščio dvarą. Čia jis pradėjo laikyti pamaldas, vėliau prie miesto pastatė koplyčią.

Kunigaikštytė Liudvika Karolina, būdama vos keturiolikos metų, ištekėjo už Liudviko Brandenburgiečio, po keleto metų liko našlė ir 1688 m. ištekėjo už Neuburgo kunigaikščio kataliko Karolio Pilypo. Priėmusi vyro tikėjimą, ji ėmė remti katalikus. 1692 m. fundavo katalikų bažnyčią: klebonui paskyrė 400 lenkiškų zlotų algą, padovanojo bažnytinių daiktų, puoštų Radvilų herbais. Ši bažnytėlė buvo medinė, su vienu altoriumi, neturėjo zakristijos.

1793 m. kunigaikštienė Ona Sanguškaitė Radvilienė fundavo naujos bažnyčios ir klebonijos statybą. Bažnyčia buvo medinė, turėjo penkis bokštus, penkis altorius, pavadinta Šv. Jeronimo vardu. Ši bažnyčia stovėjo iki devyniolikto šimtmečio pradžios.

Jai baigiant griūti, Biržų klebonui Kazimierui Pikturnai rūpinantis 1811 m. pastatyta nauja medinė Šv. Onos bažnyčia. Bažnyčia išstovėjo iki naujos dabartinės mūrinės, kurios statybą 1853–1861 m. inicijavo ir rėmė grafas Jonas Tiškevičius. Ji buvo statoma pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Statybos darbus prižiūrėjo italas Cezaris Anikinis. Bažnyčia halinė, turinti baroko ir klasicizmo bruožų. Jos bokštų aukštis su kryžiais siekia 43 m.

Knygoje „Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla“ rašoma: „…Kada 1861 06 21 vyskupas M. Valančius atvyko į Biržus antrą kartą, bažnyčia buvo iš oro pusės baigta, tik dar neįrengtas vidus... Biržuose vyskupas išgirdo gandų, kad šią naująją bažnyčią ketina paimti rusai ir paversti pravoslavų cerkve.

Jis, nieko nelaukdamas, įsako senosios bažnyčios Švč. Sakramentą ir bažnytinius daiktus perkelti į naująją. Tai šitaip pažymėjo vizitacijos akte: „Atlaikius mišparus, matydami, kad bažnyčia vos laikosi ir juda, iš baimės, kad ji nebūtų sugriauta dėl tokios žmonių daugybės... įsakėme deleguotam kunigui naująją bažnyčią pašventinti, nors ji ir nebuvo baigta, ir ten sunešti dieviškojo kulto dalykus. “ Toliau rašoma, kad „bažnyčia pašventinta 1861 m. per vyskupo M. Valančiaus vizitaciją jo sekretoriaus kun. Justino Dovydavičiaus, o pakonsekruota 1879 m. vyskupo Beresnevičiaus“.

Bažnyčios fundatorius grafas Jonas Tiškevičius ir dar keli Tiškevičių šeimos nariai palaidoti jos rūsyje. Apie grafo nuopelnus statant bažnyčią byloja dešinėje pusėje nuo presbiterijos, navos sienoje, įtvirtinta paminklinė lenta su įrašu lotynų ir lietuvių kalbomis.

Pirmojo pasaulinio karo metu į Rusiją išvežti 4 varpai, po karo sugrąžinti mažesni.

XX a. pr. prie Biržų bažnyčios veikė nemažai tikybinių ir kultūrinių organizacijų. 1918 m. įsteigta katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Biržų kuopa. Šios jaunimo organizacijos tikslas buvo palaikyti krikščioniškus papročius, ugdyti patriotizmą, puoselėti gimtąją kalbą ir tautodailę. Pavasarininkai statė kryžius, prižiūrėjo senas kapines, rūpinosi seneliais ir vargšais, organizavo kursus, skaitė paskaitas, steigė bibliotekas, dramos ir sporto būrelius, propagavo blaivybę.

1914 m. kunigo K. Rimkevičiaus iniciatyva pradėjo veikti Lietuvos moterų katalikių draugijos Biržų skyrius. Moterys organizavo ir skaitė paskaitas religiniais, tautiniais, kultūros klausimais, rengė gegužines, ekskursijas. Pirmojo pasaulinio karo metais draugijos narės globojo kalinius, skalbė rūbus, įkūrė virtuvę jiems maitinti. Jos rinko pinigines aukas, drabužius, maistą ir siuntė kariams į frontą. Biržuose atidarė mezgimo ir audimo mokyklas. Iš draugijos narių mokamų pajų išlaikė kepyklą, krautuvę, arbatinę.

Antrojo pasaulinio karo metu Biržų bažnyčia smarkiai nukentėjo. Buvo išdaužyti langai, pažeistos sienos, bokštai, stogas. Po karo klebonui A. Grigaliūnui rūpinantis bažnyčia suremontuota, pastatytas dviejų aukštų klebonijos pastatas.

Pokario metais 1947 m. buvo suimtas laikinasis administratorius Juozapas Bagdonas, 1950 m. toks pat likimas ištiko ir kleboną Mykolą Juodelį.

Biržų bažnyčioje tarnavo kunigai, kurie buvo aktyvūs ne tik sielovadinėje, bet ir kultūrinėje veikloje.

Biržai gražiu žodžiu mini buvusius klebonus S. Pranckūną, S. Kazėną. Šiuo metu biržiečiai džiaugiasi ir didžiuojasi klebonu D. Tubiu, kurį „Šiaurės rytų“ skaitytojai ne vienerius metus rinko Metų žmogumi.

2006 m. Biržų rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtinta Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios vidaus patalpų remonto programa, kurios tikslas - saugoti rajono istorinius, kultūrinius išteklius, remti bendruomenių iniciatyvas, prisidedančias prie kultūros objektų išsaugojimo. Numatoma atnaujinti – nudažyti pažeistas bažnyčios sienas, kolonas bei sudėti naujas akmens masės ir granitinio akmens grindis.

Dabar prie bažnyčios veikia jaunimo maldos grupė „Svajonių bažnyčia“, katechetų grupė, katalikiškų šeimų klubas, katalikių moterų draugija, šeimos centras, du chorai, atkurta prieš karą veikusi pranciškonų tretininkų šeima, parapijos namuose yra bažnyčios biblioteka. 1997 m. atkurti Šv. Vincento Pauliečio senelių globos namai.

Bažnyčioje saugomi į kultūros vertybių registrą įtraukti meno kūriniai: paveikslai: „Jonas Krikštytojas“ (1861 m., dail. Vladislovas Majerovskis, drobė, aliejus), „Archangelas Mykolas“ (1861 m., dail. V. Majeranovskis, drobė, aliejus), „Šv. Petras“ (1861 m., dail. V. Majeranovskis, drobė, aliejus - tai vienas geriausių šio dailininko darbų), „Šv. Jurgis“ (dail. Vaitiekus Gersonas, drobė, aliejus). V. Majeranovskis ir V. Gersonas - žymūs akademistinės krypties lenkų tapytojai; 19 a. vidurio klauptas (autorius Stepas Jurevičius, talentingas XIX a. vidurio interjero medžio darbų meistras, skulptorius ir raižytojas.

Šventoriuje palaidoti dvasininkai: kanauninkas Juozapas Rimkevičius (1839 – 1918), Biržuose klebonavęs 51 metus;

Biržų vikaras ir klebonas Kazimieras Rimkevičius (1878 –1919) ;

kanauninkas Vladislovas Kupstas (1904 – 1970), Biržų klebonas ir dekanas;

kunigas Juozapas Laniauskas (1892-1972), Biržų altarista;

kunigas Antanas Gružauskas (1920 – 1992) ;

kunigas Bronius Strazdas (1923 - 1996 m), Biržų klebonas ir dekanas;

kunigas Mykolas Stonys (1912 – 2001).

Atlaidai ir šventės:

Šv. Jono Krikštytojo (titulo) – birželio 24 d. (keliama į artimesnį sekmadienį),

Šv. Onos – (keliama į artimesnį sekmadienį),

Šv. Arkangelo Mykolo – rugsėjo 29 d. (keliama į rugsėjo paskutinį sekmadienį).

 

 

Antanas Seibutis

2012-11-13

2012.11.14

„AUKŠTAITIJOS DAILĖ. PERPETUUM MOBILE 2012“ PANEVĖŽIO MIESTO GALERIJOJE

Tokiu pavadinimu lapkričio 7 dieną Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta šiame Lietuvos regione tik kas antri metai organizuojama kolektyvinė profesionalių menininkų paroda.

Tai jau tradicija tapęs projektas (kuratorė – Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė), bandantis aprėpti Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų dailininkų kūrybą.

Šiemet parodai atrinkti 56 menininkų darbai.

 Parodoje bandoma aprėpti Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Biržų ir Kupiškio rajonų profesionalių menininkų kūrybą.

Tai keramika, tapyba, grafika, videomenas, skulptūra, objektai, instaliacijos, fotografija, meninis stiklas, asambliažai.

Marga darbų įvairovė leidžia susidaryti šiokį tokį vaizdą apie šio Lietuvos regiono dailės dabartį.

Sveikintinas toks jau tradicija tapęs projektas, beje, sulaukęs ir gausaus lankytojų būrio atidarymo metu. Logiška, kad „Aukštaitijos dailėje“ dominuoja Panevėžio dailininkai. Ir keista, kad Biržams šių metų parodoje, atstovavo tik du žmonės – keramikė Gražina Visockienė ir rašytojas bei fotografas Alis Balbierius, kuriam dailė tikrai nėra pagrindinė kūrybos sritis... Neaišku, kur šįsyk dingo formalios Biržų dailininkų grupės „8 +“ nariai ir jų kūriniai?

Paroda Panevėžio miesto galerijoje bus eksponuojama iki lapkričio 25 dienos, tradiciškai numatoma išleisti ir katalogą.

 

 

„Šiaurės rytų“ informacija

2012-11-13

2012.11.14

Biržuose skambėjo krikščioniška muzika

Šeštadienį, lapkričio 10-ąją, Biržuose įvyko vienuoliktas krikščioniškos muzikos festivalis SIELOS 2012. Jis buvo pradėtas rengti 2002 m. Plungėje.

Biržuose festivalis vyko dviejose vietose – kultūros centre bei pilies rūmuose.

 Vienuoliktąjį kartą organizuotas festivalis „Sielos“ šiemet pasiekė ir Biržus. 

Į atidarymą pilies rūmuose susirinko gausus biržiečių ir muzikos festivalio svečių būrys. Jį pradėjo Biržų jungtinės metodistų bažnyčios varpelių ansamblis. Viena festivalio organizatorių Rasa Murelienė pristatė svečius, paskelbė rėmėjus.

Biržų vicemerė Stasė Eitavičienė džiaugėsi festivaliu, gausiu svečių būriu ir apgailestavo, kad savivaldybė krikščioniškos muzikos festivalį teišgali remti tik morališkai.

Pasak jos, tokie renginiai teikia bendraamžiams amžinąsias vertybes, skatina juos įvairiapusiškiau žvelgti ir į gyvenimą, ir į veiklos prasmingumą.

Festivalio dalyvius sveikino Biržų religinių konfesijų kunigai: evangelikų reformatų – Rimas Mikalauskas, katalikų – Dalius Tubys, sekmininkų – Linas Šnaras. Jie džiaugėsi galimybe įvairioms krikščioniškoms konfesijoms muzika šlovinti Dievą, jaunimui aktualia kalba kalbėti apie tikėjimą, jo duotas dovanas suprasti, pamilti, šnekėtis.

Krikščioniškos muzikos festivalio pagrindinio organizatoriaus – Gerosios naujienos centro – direktorius Remigijus Jucevičius kalbėjo, kad jis neseniai lankėsi Biržuose, kada sekmininkų bažnyčia minėjo savo veiklos šimtmetį, ir liko sužavėtas iniciatyvaus jaunimo. Dabar dar kartą tuo įsitikino ir dėkojo įvairių konfesijų jaunimui, tiek daug įdėjusiam darbo, ruošiant festivalį, surengiant įspūdingą flashmob’ą lapkričio 3-iąją, kada per penkiasdešimt baltai apsirengusių jaunų žmonių netikėtai pasirodė J. Janonio aikštėje ir sušoko šokį - taip pranešė apie būsimą krikščioniškos muzikos festivalį. Nusipelnė pagarbos ir biržiečių reklama bei apsilankymai miesto mokyklose.

R. Jucevičius sakė, kad specialiai muzikos festivaliui yra sukurtos nedidelės skulptūros „Dovydukai“. Vieną įteikė savivaldybės vicemerei Stasei Eitavičienei, o kitiems gausiems rėmėjams sakė padėkosiąs asmeniškai.

Po kalbų prasidėjo koncertas. Muzikantai keitė vienas kitą, gausi publika krikščioniškos muzikos atlikėjams negailėjo aplodismentų.

Festivalyje dalyvavo apie keturias dešimtis atlikėjų ir grupių.

Šis festivalis vienintelis šalyje, jo tikslas - uždegti Lietuvos jaunimą kasdien gyventi dorą, kupiną meilės Dievui, artimui ir Tėvynei gyvenimą.

 

 

Antanas Seibutis

2012-11-13

2012.11.12

PER SAVAITĘ – TRYS MAŽYLIAI

Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti trys kūdikiai.

Gegužės 6 dieną Norvegijoje gimė Deimantas. Kvetkuose gyvenančioje šeimoje tai pirmoji atžala. Sūnelį ji įregistravo lapkričio 8 – ąją.

Tą pačią dieną į metrikacijos knygas įrašyta Rachelė, gimusi lapkričio 5 – ąją Pasvalio ligoninėje. Ji – pirmagimė kirdoniškių šeimoje.

Lapkričio 7 dieną įregistruota Gaja, kuri gimė 2010 metais gruodžio 27 – ąją Švedijoje. Mergaitė – antroji atžala Skrebiškių kaime gyvenančioje šeimoje.

 

Parengė Rasa Penelienė

2012-11-10

2012.11.12

Algimanto Zurbos prisiminimų knygoje – Biržai ir biržiečiai

Spalio 30 d. vykęs susitikimas su mūsų kraštiečiu Algimantu Zurba didžiojon Biržų pilies salėn sukvietė nemenką būrį rašytojo talento gerbėjų, amžininkų ir bičiulių. Čia buvo pristatyta naujausia autoriaus prisiminimų knyga „Gal taip reikėjo“, kuri gražiai sutapo su 70-uoju rašytojo jubiliejumi.

 Knygos pristatyme Biržuose dalyvavo jos autorius Algimantas Zurba, žurnalistas Algirdas Butkevičius ir „Gimtojo žodžio“ leidyklos atstovas Vytatuas Stanelis.

Knygon „Gal taip reikėjo: nuo siautulingosios Apaščios iki Vilniaus pušynų“ sugulė ilgus dešimtmečius atmintyje saugoti įvykiai, siekiantys nuo karo metų iki pat šių dienų, kitaip tariant, aprėpiantys visą rašytojo gyvenimą (vaikystę, studijų metus, darbą, šeimą).

Neliko nuošaly ir svarbiausias A. Zurbos užsiėmimas – kūryba, arba popierinių vaikų, anot paties aštrialiežuvio autoriaus, gamyba.

Pasak leidėjų, tai sykiu ir minėto laikmečio Lietuvos istorinė panorama. Rašytojas savo memuarus vadina kukliau – gyvenimo ir kūrybos bruožais, pikantiškais nutikimais. Ir, matyt, nujausdamas šimtus kartų girdėtą „O kas Jus paskatino?“, knygon užrašo: „Už darbo stalo sėdęs, galvoji apie krūvą metų besitęsiantį vyksmą. Dingteli aprašyti prabėgusį laiką... Atsisuksiu ne tik į savo metą – ir į knygas. Užsiminsiu, kaip jos atsirado, kaip liejosi žodžiai. Gal bus papildyta tai, ką esu sudėjęs į daugybę primargintų puslapių, bandydamas aprėpti mūsų gyvenimą. “

Į gimtąsias vietas su žmona Laima trumpam pargrįžęs rašytojas džiaugėsi atsidūręs auditorijoje, kurioje tiek daug „gražių, mąslių veidų“. Vakaro vedėjo, rašytojo amžininko, literato ir žurnalisto, taip pat bičiulio Algirdo Butkevičiaus biržiečiams išsamiai pristatytas (jau gal ir be reikalo, bet kaipgi be šito) A. Zurba tvirtino esąs tikras Biržų krašto vaikas, labiausiai branginantis susitikimus su kraštiečiais.

A. Butkevičius susirinkusiems priminė, koks platus ir sudėtingas rašytojo kūrybos „asortimentas“ – dabar jau net 29 (!) knygos vaikams, jaunimui ir suaugusiems, kokia galybe premijų jis įvertintas, be kita ko – Biržų garbės pilietis. Vakaro vedėjas sakėsi rašytojo atsiminimuose tarsi išskaitęs savo kartos istoriją. Meniniam žodžiui jautrus literatas negailėjo pagyrų vaizdingai, turtingai, niuansuotai, sykiu emocionaliai A. Zurbos kalbėsenai.

Garbus svečias prisipažino, kad šią knygą rašyti buvę sunkiausia iš visų kada nors rašytų. Pastaroji esą gimusi skausmingai, nes prisiminimams užrašyti nebetiko įprastiniai ritualai, reikėję rinkti medžiagą, viską kruopščiai tikrinti. Neišvengta ir apmaudžių klaidų (Adolfui Sabaliauskui-Žaliai Rūtai priskyręs Indijoje misionieriumi dirbusio Antano Sabaliausko atsiminimus). Dar apmaudžiau, kad liapsusas pastebėtas tik leidiniui patekus viešumon. Bet, anot rašytojo, neklysta tas, kas nedirba, o „žioplą“ klaidą atitaisęs, kaip išmanęs – per „Literatūrą ir meną“. Memuarų autorius atviravo, kad iš vėžių jį dažnai išmušdavęs ir skubėjimas, mat leidėjai rašytoją prispaudę veikalą parašyti „vienai datai“, kurios rašytojas neva neprisimena (jubiliejiniais metais – aut. past.).

Už pastabumą A. Zurba ypač dėkojo „knygų spintoje augusiam Algiui“ (A. Butkevičiui – aut. past.), kuris, kaip prisimena rašytojas, taip „gražiai biržietiškai“ jam parašęs apie jo suklydimą knygoje, lyg ta klaida būtų ne autoriaus, o jo paties.

Šiltu žodžiu rašytojas minėjo ir Irutę Varzienę – ne merę, o lituanistę, pasak svečio, „tokiems dalykams“ suprasti ir įvertinti turinčią Dievo dovaną. A. Zurbos teigimu, būtent ji pirmoji pareiškė kritinių pastabų dėl silpnesnės antrosios knygos dalies. Rašytojas teigė bičiulės kritiką priimantis iškeltomis rankomis, tačiau jam būtinai reikėję suspėti pasakyti tai, ką norėjo. „Pirmoji dalis – kas kita – tai vaikystė ir jaunystė – biržietiškas gręžinys, kuris net dangų nuplauna – dėkinga rašyti“, – vaizdingai mintijo prisiminimų autorius.

Rašytojas pajuokaudamas gyrė biržiečių būdą net jo „beprotiškus nusišnekėjimus“ priimti su santūria šypsena. Kartu džiaugėsi, kad yra žmonių, kuriems jo prisiminimų knyga reikalinga, ir dėkojo jiems už nuoširdų pagyrimą. Rašytojo patirta, kad pagyrimai, šilti santykiai visuomet labai gerai nuteikia, bet net patį gražiausią žodį reikia priimti kritiškai, atsargiai, taupiai, atsirenkant. Kritikai kol kas knygos neįvertino, bet, leidėjo Vytauto Stanelio teigimu, recenzijų būti žada. Nors pats rašytojas meile kritikams netryško: „Kritikai irgi žmonės. Jie kartais nusivaro į šalį, užkliūna už varčios, nudrimba. “ O skaitytojai esą ne vien tik giria, jie klausia, užduoda medžiagos pamąstymams.

„Gimtojo žodžio“ leidyklos, kuri išleido biržiečio knygą, vyr. redaktorius V. Stanelis pasakojo su A. Zurba susidūręs ketvirtajame jo gyvenimo vagone, arba, kitaip tariant, prieš tris dešimtmečius, tad autoriaus tekstų perskaityta nemažai. Leidėjų atstovas sakė, kad į susitikimus jam smagu važiuoti su tokiu žmogum ir kitokia jo knyga. V. Stanelis pritarė A. Butkevičiaus nuomonei, kad memuarai galėtų tapti tyrinėjimo objektu, jei tik kas nors to imtųsi. O rašytojo priekaištus dėl skubinimo leidėjas sakė galįs atremti. Esą autoriui užsiminus apie bebaigiamą knygą, jam kilusi labai pagrįsta mintis išleisti ją šiemet – rašytojo 70-mečiui. Kita skubos priežastis – įsipareigojimai rėmėjams.

V. Stanelis prisipažino vieno kritiko nuomonę apie knygą jau išklausęs. Pasak jos, knyga stipri, tik palaidos struktūros. „Tačiau ar galima savo sąmonei įsakyti, ką ir kokia tvarka reikia prisiminti?“ – retoriškai klausė p. Vytautas. Redaktorius atviravo, jog jį visada truputį šokiruodavo A. Zurbos knygų pavadinimai. Tik dėl paskutinio buvęs ramus. Žinoma, papasakojo keletą su pastaraisiais susijusių kurioziškų nutikimų. Štai autoriaus romaną „Aritmija“ knygynuose yra tekę aptikti šalia medicininių leidinių. Panašiai yra nutikę ir su „Integralu“...

Svečias pasakojo, kad su A. Zurba leidėjams labai gera dirbti, nes jis labai jautrus žodžiui, sakiniui, pastraipai. V. Stanelis sakė, kad jam teko prisidėti prie 7 rašytojo knygų leidybos. Labiausiai redaktorių stebina jų stilistikos įvairovė, turtinga sinonimika, patvirtinanti kūrėjo kalbos pojūtį ir meistrystę. Leidėjas šmaikštavo, kad atsiminimų knyga dar nebuvo būtina, bet rašytojas ja greičiausiai norėjęs padėti brūkšnį, po kurio prasidės naujasis A. Zurba.

Apie pristatomą knygą pasisakyti buvo paprašyta ir I. Varzienė. Rajono merė perpus rimtai ir juokais sakė, kad rašytojui metaforiškai minint biržietišką gręžinį, ji išsyk imanti galvoti apie Likėnų gręžinio išpirkimą – tokia užteršta yra sąmonė, kurią perjungti reikia laiko. Sąžiningai kalbėti, išsakyti esmiškus dalykus I. Varzienę paskatinusi sena ir branginama draugystė. „Man labai patinka knygos pavadinimas – emociškai ir filosofiškai pakrautas, kuris vienu metu labai buitiškas ir tariamas tarsi mantra“, – kalbėjo rašytojo bičiulė. Anot jos, knyga palieka įspūdį, tarsi ją parašė drąsus, laisvas, baimių atsikratęs žmogus ir tai – didžioji jos vertybė. Ne menkiau įspūdingas esąs dramatiškas knygos fonas ir begalinis autoriaus sąžiningumas. O kartais prasprūstantis „pasiputojimas“, I. Varzienės manymu, visai tinka prie bendros knygos stilistikos. Kalbėtoja gyrė gražius ir ryškius vaizduojamų žmonių paveikslus bei teigė pajutusi, kad visa, kas išgyventa, yra suvokta, nes leidžiasi apžiūrima, reflektuojama. Pirmąją knygos dalį sąlygiškai pavadinusi poetine proza, moteris gėrėjosi ritmiška kalbos tėkme. O anrąją paliko vertinti kitiems po kurio laiko, kai tai bus galima padaryti įgijus pakankamą distanciją. Merė sakė dabar galinti ramiai numirti, nes A. Zurbos prisiminimuose buvo geru žodžiu paminėta, o ir pačiai knygos nebereikės rašyti. „Yra didelis lobis Biržų žemei turėti tokį žmogų, kuris nuolat reflektuoja mūsų kultūrą. Tai yra tikra, vertinga, prasminga. Noriu tikėti, kad tų parašymų dar bus“, – jau ne tik kaip lituanistė, bet ir kaip merė kalbėjo I. Varzienė.

Rašytojas, renginio pradžioje į A. Butkevičiaus klausimą, ar dar ketinantis rašyti, atsakęs „prabočyk, bet ne“, po tokių gražių palinkėjimų, regis, sudvejojo: „... jei tik būtų pratęsta gyvenimo komandiruotė... “

Poros valandų susitikimui baigiantis, vakaro vedėjo rankose liko visas pluoštas neužduotų klausimų. Šiuos A. Butkevičius atidavė rašytojui – apmąstymams. Nekeista, kad visko rūpimo iškalbėti nespėta – mylimų biržiečių, bičiulių, gerbėjų apsuptyje vakaroti ir prisiminti gera. O sąmonė, kaip pastebėjo rašytoją į gimtuosius kraštus atlydėjęs V. Stanelis, toks dalykas – neįsakysi ir atminties nesurikiuosi.

 

 

Jurgita Ratkevičienė

2012-11-10

2012.11.09

NEDIRBS BIBLIOTEKOS SKYRIUS. Lapkričio 10 d. (šeštadienį) Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vaikų aptarnavimo skyrius nedirbs.

 

GATVĖS ŠVIESTUVAI ŠIRVĖNOS SENIŪNIJOJE. Širvėnos seniūnija informuoja, kad įsigijo 30 gatvės šviestuvų. Numatyta 11 šviestuvų įrengti Rinkuškių kaime, Rinkuškių gatvėje, 6 – Biržų kaime, Bokšto gatvėje. Likusieji bus paskirstyti Kilučių ir Anglininkų kaimams. Esant palankioms oro sąlygoms, gatvės šviestuvų įrengimo darbus planuojama pradėti artimiausiomis dienomis.

 

PADĖKOS RAŠTAS REGINAI MORKVĖNIENEI. Atsižvelgus į Biržų rajono savivaldybės poliklinikos pasiūlymą, savivaldybės mero padėkos raštas bus įteiktas Reginai Morkvėnienei, Geidžiūnų medicinos punkto bendruomenės slaugytojai, už ilgametį nepriekaištingą darbą ir nuoširdų rūpinimąsi žmonių sveikata.

 

DĖKOJA. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės vadovybė dėkoja Biržų rajono savivaldybės merei Irutei Varzienei, Panevėžio teritorinės darbo biržos Biržų skyriaus darbuotojams bei Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnui Giedriui Kubiliui, Pačeriaukštės seniūnijos seniūnui Aurimui Frankui, Parovėjos seniūnijos seniūnei Gailutei Tamulėnienei ir Papilio seniūnijos seniūnui Renui Čygui už glaudų bendradarbiavimą vykdant 2012 m. Lietuvos-Latvijos Respublikų valstybės sienos priežiūros darbus ir profesionalią pagalbą įdarbinant vietinius gyventojus vidinės sienos priežiūrai. Darbai buvo atlikti laiku ir kokybiškai.

 

TIKSLINAME IR ATSIPRAŠOME. Taisome lapkričio 3 dieną „Šiaurės rytuose“ išspausdintą informaciją apie spalio 27 dieną amžinojo poilsio išėjusią biržietę REGINĄ PALUCKIENĘ. Jos gimimo data - 1959 01 11. Atsiprašome Velionės artimųjų už padarytą klaidą.

 

Parengė Rasa Penelienė, Alfreda Gudienė

2012-11-08

2012.11.07

Knygų mugėje labiausiai trūko... literatūros

Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka nepašykštėjo renginių įvairaus amžiaus biržiečiams. Entuziazmo ir idėjų nestkojantys bibliotekininkai tikina ir toliau dėsiantys visas pastangas, idant bendroms popietėms ir vakarams suburtų kuo daugiau miestelėnų. O paskutinį spalio šeštadienį Radvilų pilin Biržų krašto žmones ir svečius suprašė atgijusios knygos.

 Ant mugės prekystalių daugiausia buvo kulinarijos, įvairiausių patarimų, populiariosios psichologijos knygų ir pan.

„Knygų muge“ pretenzingai užvadinto (turint galvoje Vilniaus knygų mugės mastą) bibliotekininkų sumanymo tikslas, anot bibliotekos vadovo Vyganto Muralio, - biržiečiams pasiūlyti kultūrinėje periferijoje šiokią tokią naujovę, kuri pritrauktų kuo daugiau žmonių. Užmačią įgyvendinti pavyko laimėjus Skaitymo skatinimo programos projektą ne mažiau skambiu pavadinimu „Radvilų pilyje naujai prabyla knygos“.

Siekdami įtikti įvairaus amžiaus ir interesų žmonėms, o sykiu propaguoti bei populiarinti skaitymą, knygoms prakalbinti bibliotekininkai išmoningai pasitelkė skirtingus būdus. Atėjusieji į švente (Kažin ar toks pavadinimas motyvuotas, ar tokiu atveju nereikėtų renginio susieti su, pavyzdžiui, konkrečia data, vardu, tema, t. y. sumanymą konceptualizuoti?) pavadintą renginį, galėjo įsigyti knygų tinklo „Pegasas“, Biržų knygyno „K. Gavelis ir partneriai“ bei Biržų rajono literatų klubo „Versmė“ narių parduodamų knygų, paklausyti Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos dainuojamosios poezijos ansamblio (vad. Jolanta Stasiūnienė) atliekamų kūrinių ir literatūrologės Danguolės Šakavičiūtės paskaitos, galiausiai – išvysti teatro laboratorijos „Atviras ratas“ Aido Giniočio režisuotą spektaklį pagal mūsų kraštiečio klasiko Kazio Binkio satyrinę poemą „Sparnuotasis Matas“.

Nors renginys truko ištisą pusdienį, tikriesiems entuziastams laikas neprailgo. Gana ankstų šeštadienio rytą, vieniems skubant į miesto turgų, kiti rikiavosi eilėse prie knygų Biržų pilyje. Skelbton mugėn sugužėjusius labiausiai masino po „Pegaso“ logotipu įsikūrę prekeiviai, knygas siūlę įsigyti net su 70 proc. nuolaida. Prieš tokį atvykėlių konkurentų „ginklą“ sunkiai sekėsi atsilaikyti vietiniams prekybininkams, ką jau kalbėti apie kukliai išleistas mūsiškių literatų knygeles.

Vargiai pro interesantų apgultį prasibrovusi šio rašinio autorė sutriko ant knygomis nukrautų prekystalių neradusi... LITERATŪROS (tos, apie kurią kalbėjo literatūrologė). Kur pastaroji dingo (o gal jos nė nebuvo), dorai negalėjo paaiškinti net renginio organizatoriai. Gūžčiojantis pečiais bibliotekos vadovas sakė, kad pageidavimų dėl rimtosios literatūros prekybininkams būta, tačiau verslas, deja, yra verslas ir šie savo nuožiūra atvežę tai, ką žinojo turėsiant paklausą – kad bent kelionė į atokų Lietuvos kraštą nebūtų nuostolinga. Antra vertus, norėta biržiečiams sudaryti galimybę įsigyti gerokai pigesnių knygų.

Taigi patyrinėjus prekystalių turinį galima teigti, kad šiuo metu Lietuvoje populiariausia… kulinarinė „literatūra“. Juokinga? Žinoma! Liūdna? Ir liūdna, ir gūdu. Panašu, kad ekspromtu sudarytame momentiniame pasiūlos / paklausos, tarkime, penketuke tvirtas pozicijas užimtų buitinė (!) lektūra – įvairiausių patarimų knygos, populiarioji psichologija ir pan. Bet, laiku susigriebus, kad mugė yra visgi knygų, o ne literatūros, tikriausiai nelabai yra dėl ko purkštauti. Juolab kad ir vilniškėje visko pasitaiko.

Visa kita ėjosi gana sklandžiai. Išskyrus keletą smulkmenų. Pavyzdžiui, apmaudu, kad diskusijoms apie skaitymo reikšmę, knygas, jų autorius ir t. t. liko labai mažai laiko. Galima sakyti, neliko visai. Matyt, tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl potencialių polemikų špagos liko nesukryžiuotos. O galėjo. Ir turėjo! Regis, klausytojų aktyvumo, drąsos, žingeidumo irgi pritrūkta. Beje, skaitymo refleksijos stoka, D. Šakavičiūtės teigimu, yra didelė problema. Iš įvairių renginių biržiečiams pažįstamą ir jau pamėgtą poeziją dainuojantį „Aušros“ jaunimą praretino ligos, bet vis tik pasirodyta gražiai.

Užtat pažiūrėti „Sparnuotojo Mato“ susirinko sausakimša pilies salė, o jauni, žavūs ir talentingi (sykiu keliais balsais dainavę, šokę, įvairiais instrumentais groję ir patys iš savęs dekoracijas kūrę) teatro laboratorijos aktoriai su A. Giniočio pagalba iš K. Binkio socialinės satyros išspaudė viską, ką įmanoma, jei ne daugiau. Renginio „vinimi“ tituluotas pasirodymas, kaip renginio organizatorių teisingai buvo nuspėta, įtiko ir daugiau ar mažiau patiko visiems.

Reziumuojant galima tarti, kad renginys pavyko, o jo iniciatoriams stiebtis aukštyn – erdvė neribota.

 

 

Jurgita Ratkevičienė

2012-11-06

2012.11.07

BIRŽUS PALIKO TEISĖJAS

Biržų rajono apylinkės teismą paliko čia dirbęs teisėjas Česlovas Kulikauskas.

Nuo lapkričio Biržuose liko trys teisėjai: Nida Solovjovienė, Valentina Paliulionienė ir Dainius Strautininkas.

1974 metais gimęs Č. Kulikauskas Biržų apylinkės teisme dirbo nuo 2008 metų. Iki tol jis dirbo Panevėžio m. VPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjų, Panevėžio apylinkės bei apygardos teismuose teisėjo padėjėju.

Redakcijos žiniomis, Č. Kulikauskas grįžo į Panevėžį.

 

PRASIDĖJO PROJEKTŲ VERTINIMAS. Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje 2013 m. projektų konkursui paraiškas pateikė Biržų rajono sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija, VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras, Labdaros ir paramos fondas „Algojimas“, Biržų rajono neįgaliųjų draugija, VšĮ „Pagalbos centras“, VšĮ Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centras.

Biržų rajono savivaldybė informuoja, kad administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta vertinimo ir atrankos komisija pradėjo projektų vertinimą.

 

PASIRAŠYTA SUTARTIS SU MOTOKLUBU „AGARAS“. Spalio 31 d. Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja ir motoklubo „Agaras“ pirmininkas Almantas Grundelė pasirašė panaudos sutartį, pagal kurią motokroso trasa Biržuose (Perkūno aklg. 2) perduodama motoklubui „Agaras“ 20 metų laikotarpiui. Turtas perduotas motociklų sporto veiklai vykdyti. Sutartis šalių susitarimu gali būti pratęsta laikotarpiui iki 20 metų, nekeičiant kitų šios sutarties sąlygų.

 

PADĖKOS RAŠTAS. Atsižvelgus į Biržų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pasiūlymą, savivaldybės mero padėkos raštas bus įteiktas Lidijai Dainiuvienei, Biržų rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkei, už aktyvų dalyvavimą draugijos veikloje ir nuoširdų rūpinimąsi rajono neįgaliųjų reikalais 60-ies metų jubiliejaus proga.

 

MIRČIŲ PERPUS DAUGIAU NEI GIMIMŲ. Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje per spalio mėnesį įregistruoti 24 gimimai. 18 vaikų gimė Lietuvoje, 6 - užsienio valstybėse. Iš 24 vaikų 14 gimė susituokusiems tėvams, 9 vaikams pripažinta tėvystė, 1 vaikas gimė vienišai motinai.

Per spalį mirčių įregistruota perpus daugiau nei gimimų – 51.

Spalį susituokė 11 porų, išsituokė - 12.

Artimiausia santuokos registravimo data numatyta lapkričio 16 d.


2012-11-06

2012.11.07

Skaityti - vadinasi, augti

Spalio 27-ąją Biržų viešojon bibliotekon sugužėję knygų mylėtojai turėjo galimybę pasiklausyti literatūrologės Danguolės Šakavičiūtės įžvalgų apie skaitymo svarbą šiandieniniame gyvenime, nūdienę rašančiųjų ir skaitančiųjų situaciją Lietuvoje, geras ir prastas pastarojo meto knygas. Prieš paskaitą su viešnia kalbėjosi Jurgita Ratkevičienė.

 Anot literatūrologės Danguolės Šakavičiūtės, knyga žmogui padeda išgyventi, atsilaikyti, pasirinkti.

– Įdomu, ką ketinate pasakyti biržiečiams?

– Kalbėjimas priklausys nuo auditorijos.

 

– Tik nesakykite, kad ruošiatės mums pataikauti! Tie, kas žino tiesų ir atvirą Jūsų būdą, tuo nepatikėtų. Štai ir Biržuose neseniai viešėjusi rašytoja Gintarė Adomaitytė užsiminė, kad iš Danguolės Šakavičiūtės sulaukti pagyrimo yra retas dalykas. Užtat tikras. Tai gal ir biržiečiams pakutenkite padus? Kiek galima viską vynioti į vatą?

– Sakote?

 

– Na taip. Kas kitas, jei ne Jūs? Tai reikia ar nebūtina skaityti?

– Dėl skaitymo reikšmės niekada neabejojau. Skaitymas yra ne tik vienas iš pačių didžiausių gyvenimo malonumų.

Knygos šiame sudėtingame pasaulyje žmogui padeda išgyventi, atsilaikyti, pasirinkti. Skaitydamas jauti, kad tampi stipresnis. Knyga yra ne tik atrama, knygos moko ir pačios atsirėmimo meistrystės. Aš nekalbu apie kokius nors konkrečius patarimus. Dažniausiai ten visai nėra jokių patarimų. Knygos moko pažinti pasaulį, išsiugdyti estetinę pagavą, skatina kūrybiškumą. Skaitantis žmogus yra ne tik mąstantis, bet ir giliai jaučiantis. Liūdna, bet ateina karta, kuri užaugo neskaičiusi. Naudodamiesi tik pačiais bendriausiais komunikacijos ženklais žmonės praranda emocinį pasaulį. Skaitytojas yra ne mažesnis kūrėjas nei rašytojas.

Tačiau nenoriu skaitymo pervertinti ir nelaikau jo dorybe. Yra ir neigiamų aspektų. Pavyzdžiui, skaitymas kaip narkotikas, skaitymas kaip tam tikra skepticizmo forma – gali užsidaryti su knyga ir nebematyti realaus pasaulio, skaitymas kaip priemonė savo snobizmui ugdyti.

Skaitymas skaitymui nelygu. Kiekvieno santykis su kūriniu yra individualus ir nepakartojamas. Skaitymas iš tiesų yra vienatvės aktas. Bėda, kad Lietuvoje per mažai apie tą patirtį kalbama – mes nemokam ja pasidalinti. Pagal tai, kokias knygas žmogus skaito ir mėgsta, ką cituoja, aš atpažįstu, surandu sau artimus žmones. Ne paslaptis, kad šiandien daugelis jaučiame socialinę atskirtį ir būtent knyga, o ir apskritai kultūrinis akiratis žmones suburia į bendraminčių ratą, padeda susikalbėti, atsiverti, atsikratyti vienatvės pojūčio, patirti gyvenimo žavesį.

Taip pat labai svarbūs kalbos dalykai. Štai pedagogai skundžiasi, o ir iš studentų žinau, kad mokiniai nebepaskaito ilgesnių, sudėtingesnių tekstų – nesupranta. Nebesupranta elementarių žodžių. Toks yra paradoksas. Mūsų žodynas siaurėja. Dėl šito kartais šiurpu, nes matyti, kad verstinės knygos yra pranašesnės. Ne tik kokybe, bet ir kalbos turtingumu kartais jos gerokai lenkia mūsų autorių knygas. Ir tai yra didelis profesionalių vertėjų nuopelnas. Turime tikrai labai gerų vertėjų.

 

– Pavyzdžiui, Biržuose gyvenantį Povilą Gasiulį?

– Žinoma! Juk tai jis išvertė K. Vonnegutą? Dėl J. D. Salinger’io norėčiau smarkiai pasiginčyti – per daug jį sušvelnino (juokiasi). Vonneguto vertime kūrybingumo – nesvietiškai daug. Net ir tos balabaikos (mintinai cituoja) – šauniai išversta! Jis verčia taip, tarsi tie dalykai būtų lietuviški. O juk jie yra iš labai provokatyvios anglų kalbos, kartais net truputėlį undergroundo. Jis yra puikus vertėjas, tikrai puikus.

 

– Prieš trejetą metų Biržuose apsilankęs kitas literatūrologas, mūsų kraštietis Virginijus Gasiliūnas tąsyk ironizavo, kad skaityti visai nebūtina, o dabartinis jaunimas esą užauga, puikiai tvarkosi savo gyvenimus ir be knygų. Gal ir Jūs esate parengusi panašių provokacijų?

– Gali taip kalbėti, norėdamas išjudinti klausytojus, bet jei ko nors nepasakei arba tave ne taip suprato – esi kaltas. Ne, apie tai kalbėti reikia aiškiai ir atsakingai. Didžioji pasaulio dalis yra neskaitanti. Ir nieko čia nepadarysi. Pasaulis eina kažkur kitur. Kiek bėra pasakas sekančių močiučių? O tai nepaprastai svarbu. Mažai mūsų tautai, kuri neturi didelės kultūros, skaitymo, pasakojimo tradicijų tai yra tragedija. Ką ir kalbėti – normalaus romano neturime. Tokio, kurį galėtume kyštelt pasauliui ir sušukti – žiūrėkite, štai mūsų šedevras! Net jei reklaminėms kampanijoms turėtume tiek pinigų, kiek, pavyzdžiui, jų skyrė danai Peterio Hego „Panelės Smilos sniego jausmui“, – mes neturime tokio teksto.

 

– Ir tai labai sunku pripažinti, o mėginantys garsiai šitai pasakyti dažnai gėdinami ir tildomi. Ypač kai kalba pasisuka apie mūsų literatūros klasiką. Štai ir šiųmetėse „Literatūros salose“ (akademinis vasaros seminaras), skirtose Maironio 150-osioms gimimo metinėms dr. Gintaro Lazdyno pranešimas „Kad klasika netaptų akmeniu po kaklu literatūros progresui“ sukėlė labai negatyvių reakcijų...

– Taip, tai tiesa, tačiau vėlgi. Galbūt mūsų specifika kita. Tikras stebuklas, kokią nuostabiai gerą turime poeziją. Ir nepaprastai įvairią. Tai yra neabejotinas dalykas. Todėl nenuostabu, kad prieš ją vadinamieji klasikai kartais pablanksta. Aš, pavyzdžiui, K. Binkio dabar nebegaliu skaityti kaip anksčiau. Dėl žodyno, kirčiavimo ir t. t. Bet šitie dalykai tik lituanistui prieinami ir svarbūs.

 

– O ką išskirtumėte? Ar matote šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ką nors viltingo? Ir ar Jums neatrodo, kad pastaruoju metu literatūrines premijas gauna arba ne tie žmonės, arba... nebeparašoma jų vertų knygų?..

– Kaip tik dabar jaučiu siaubingą tuštumą dėl to, kad išėjo J. Strielkūnas, S. Geda, Just. Marcinkevičius. Viešpatie, negalvojau, kad šitai taip klaikiai jausis! Atėjus „Poezijos pavasariui“ aš matau, kad skaitytojai – tegu jie ir talentingi, bet nebe to masto autoriai. Nors myliu A. A. Jonyną, G. Grajauską, iš dalies ir D. Kajoką – puikūs poetai. Ir jaunesnės kartos nemažai yra talentingų. Bet prarastis didžiulė. Ir didelis susiaurėjimas. Nebėra kontakto. Jauni poetai dažnai užsidaro labai siaurame savo sekėjų, skaitytojų rate. Nevadinčiau jų klubiniais rašytojais, bet jie - tam tikros pasaulėžiūros, savo rato autoriai. Susimildami, kas juos skaito, cituoja? Prisipažįstu, į Just. Marcinkevičių visada žiūrėjau rezervuotai, bet reikia pripažinti, kad vis tik jis buvo konsoliduojantis, mūsų visų poetas. Ar dabar yra tokių? O ką dėl mūsų kalbos padarė Sigitas Geda! Jo poezija – nežmoniško kūrybingumo, kalbos gyvybingumo paliudijimas. Aš nežinau lygių. Taigi situacija nevienareikšmė.

Su proza yra visiškas košmaras. Ir tos premijos... Bet vėlgi – kaip pažiūrėsi. Tarybiniais laikais su tarybine pabaiga I. Meras yra parašęs šaunų romaną „Lygiosios trunka akimirką“. S. T. Kondroto tekstai ant genialumo ribos. R. Granausko „Jaučio aukojimas“ – man yra mūsų literatūros viršūnė, galima sakyti, šiame kontekste – šedevras, nors vartoti tokius žodžius neapsiverčia liežuvis.

-------------------------------------

Trumpo pokalbio metu išsakytas mintis D. Šakavičiūtė išplėtojo savo pranešime „Skaitymo svarba šiandieniniame gyvenime“. Pastarasis pradėtas maža provokacija, pasiteiravus, ar salėje yra žmonių, mokančių mintinai nors eilutę tikros poezijos. Provokacijoje slėpėsi klausimas, ar lietuvių literatūroje yra tekstų, prie kurių norėtųsi sugrįžti. Prelegentė, pasidžiaugusi, kad biržiečiai turi J. Strielkūną ir lengva ranka „nenurašė“ J. Janonio, nuskubėjo prie virtinės kitų aktualių temų.

Viešnia paminėjo pernai išleistą dviejų intelektualų – italų filosofo, semiotiko, rašytojo, profesoriaus Umberto Eco ir prancūzų rašytojo, dramaturgo bei scenaristo Jean Claude-Carrière - pokalbių, kuriuos moderavo prancūzų eseistas ir žurnalistas Jean-Philippe de Tonnac, knygą „Nesitikėkite atsikratyti knygų“. Anot literatūrologės, joje yra tokių pastebėjimų, kurie labai skaudžiai „nušienauja“. Vienas jų: pasaulinės literatūros tekstas yra tik tas, kuris palytėtas pasauliui ką nors reiškiančios kalbos ir tautos. Pasak viešnios, mes, kaip tauta, esam gyvi tik tol, kol turim savo kalbą. Kalba esą miršta tada, kai ja nebegalima nieko gražaus pasakyti. Ir prisipažįsta, kad jai gražiausias tas Maironio eilėraštis, kuriame girdi savo močiutės intonacijas.

Lietuvių romanais kritikė teigia smarkiai nusivylusi ir šioje srityje pripažįsta brolių latvių pranašumą. „Susidaro įspūdis, kad lietuvių autoriai pasaulį pažįsta tik iš žiniasklaidos, rašo tingėdami susirinkti medžiagą, atsainiai, skubotai, dažnai pagal užsakymus, siekdami greito rezultato ir kartu uždarbio. Taip, rašytojui reikia užsidirbti pragyvenimui, bet kūryba yra auka“, – įsitikinusi literatūros specialistė, žinanti ir kitą tiesą – rašytojo gyvybė priklauso tik nuo skaitytojų.

Geram romanui, anot literatūrologės, esminis dalykas yra pasakojimo meistrystė. „Deja, pasakojimo tradicijos neturime“, – sako kritikė. Atidžiai paskaitos klausę galėjo į galvas susidėti ilgą knygų, kurias rūpės perskaityti pritaikant asmeninius vertinimo kriterijus, sąrašą. Tokia ir kiek provokatyvaus, atvirai kritiško pranešimo užmačia – paskatinti skaitymą, refleksiją.

Viešnia atviravo, kad su amžiumi atsirandantis kritiškumas nebepalieka vietos spontaniškai pagavai, todėl daug knygų perskaitęs žmogus pasidaro pernelyg priekabus. Apžvelgusi Nacionalinei premijai pristatytas knygas, kritikė išsakė nuomonę, kad pastarosios geriau visai neskirti, jei nėra kam, užuot rinkus geriausią iš labai vidutinių knygų.

Kur kas įdomesnę nei dabartiniai romanai, moteris randa dokumentinę prozą. Labiausiai ją stebina faktas, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje taip ir neatsirado rimtos, meniškos tokios patirties literatūrinės refleksijos. Dažniausiai, anot literatūros specialistės, tai viešas sąskaitų suvedinėjimas ir jau visiškas absurdas, kai memuarus apie sovietmetį imasi rašyti dabartiniai trisdešimtmečiai. Geriausia knyga šia tema literatūrologė laiko estų kilmės suomių rašytojos ir dramaturgės Sofi Oksanen (gim. 1977) sukrečiantį romaną „Valymas“. Beje, anot kritikės, knygose, kurios sukelia katarsį, pateisinamos net drastiškiausios smurto ir žiaurumo scenos. Tai esą galioja net ir jaunimo literatūrai. Kaip argumentą pranešėja pacitavo garsų ispanų tapytoją Diego Velázquez’ą (Velaskesą): „Pasaulyje yra daug bjaurasties, bet nėra tokios, iš kurios menininkas negalėtų padaryti kažko gražaus.“ Gyvendamas žmogus nuolat patenka į ribines situacijas ir privalo rinktis. Pasirinkimai žmones keičia, augina. Skaitymas – taip pat“, – pastarojo svarbą pabrėžė D. Šakavičiūtė.

 

 

2012-11-06

2012.11.05

Apie meilę, ugnį ir gyvenimą

Spalio 26-ąją Biržų Jurgio Bielinio bibliotekoje įvyko mūsų kraštietės Genovaitės Savičiūtės romanų trilogijos „Meilės ir ugnies parklupdyti“ pristatymas.

 Genovaitė Savičiūtė: „Netapau mokytoja, nes nebuvau komjaunuole. “

Vakarą akordeono svajingomis melodijomis pradėjo Antanas Buika. Bibliotekos direktorius Vygantas Muralis, pristatęs Nepriklausomų rašytojų sąjungos narę G. Savičiūtę, uždavė jai tradicinį klausimą – kas paskatino rašyti.

„Greičiausiai tai Dievo dovana“, - samprotavo rašytoja. Eilėraščius ji sakėsi rašanti visą savo gyvenimą, netgi mirus J. Stalinui buvo apie tai eiliavusi. Dar tarybiniais laikais G. Savičiūtė nusiuntė į spaustuvę eilėraščių rankraštį, bet jis dingo spaustuvėje. O romanus rimtai pradėjo rašyti prieš 10 metų.

G. Savičiūtė baigė Suosto dešimtmetę mokyklą, vėliau dirbo Kaune, baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Nepriklausomybės laikais neakivaizdžiai studijavo teologijos mokslus.

Jos trilogija apima maždaug 100 metų laikotarpį. Pirmoje dalyje „Elzytė“ aprašomas Elzytės gyvenimas. Ji išgyveno 96 metus, susilaukė 9 vaikų, iš kurių išgyveno tik 2.

Knyga skirta brandesnio amžiaus skaitytojams, joje gausu patarimų, gyvenimiškų istorijų, tai tarsi gyvenimo vadovėlis.

Į klausimą apie sentimentus gimtajam kraštui G. Savičiūtė atsakė ne visai įprastai. Pasak jos, ji Biržų, Germaniškio, Suosto krašte seniai bebuvusi ir ypatingų sentimentų nejaučianti. Gal tai lėmė ir labai varginga vaikystė, 6 augantys šeimoje vaikai, sunkiai serganti močiutė, išgerti mėgęs tėvas. Slogūs atsiminimai liko ir iš mokyklos laikų, kai pokario metais žūdavo, atrodo, niekuo dėti žmonės.

Aušrai Jakubelskienei paskaičius ištrauką iš knygos, Liudai Prunskienei supažindinus su literatūros kritikų mintimis apie mūsų kraštietės kūrybą, G. Savičiūtė kalbėjo apie savo pirmąją eilėraščių knygelę „Gamtos klaida“, apie romanų trilogiją, apie meilę, ugnį ir gyvenimą. Kalbai vėl nukrypus į atsiminimus, rašytoja pasakojo apie žlugusią svajonę tapti mokytoja – mat nebuvo nei pionierė, nei komjaunuolė.

Paklausta, ko norėtų palinkėti savo skaitytojams, G. Savičiūtė sakėsi norinti tik vieno – kad niekas nebėgtų iš Lietuvos, kad tėvai mokytų savo vaikus, jog svarbiausia gyvenime ne materialinės gėrybės, o Lietuva, jos istorija, likimas ir žmonės.

 

 

Antanas Seibutis

2012-11-03

2012.11.05

Režisierė ir aktorė

Prieš 90 metų (1922 metų lapkričio 5 dieną) Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Dauguviečiuose, gimė būsimoji Hamiltono (Kanada) lietuviškojo mėgėjų teatro „Aukuras“ įkūrėja, režisierė ir aktorė Elena Dauguvietytė - Kudabienė.

Jos motina buvo įžymi carinės Rusijos teatrų aktorė Olga Kuzmina, o tėvas - režisierius ir dramaturgas Borisas Dauguvietis.

 1997 metų viešnagės Biržuose metu Elena Dauguvietytė - Kudabienė Vytauto Alanto komedijoje „Šiapus uždangos“ vaidino Vidos motiną. 

 Savo archyve suradau išrašą, kuriame pavarde nepasirašęs autorius (manau, kad tai galėjo būti mokytojas, aktyvus „Mūzos“ draugijos veikėjas, žurnalistas, Seimo narys Konstantinas Kregždė) pasakoja apie 1925 metų kovo 29 dieną „Mūzos“ teatre rusų kalba suvaidintą A. Ostrovskio komediją „Be kaltės kaltieji“. Šios komedijos režisierė - aktorė Olga Kuzmina - Dauguvietienė. „Suvaidinta komedija, - rašoma spektaklio recenzijoje, - buvo gerai. Retai Biržuose galima pamatyti tokį vaidinimą. Vyras su žmona Dauguviečiai profesionalai artistai. Apie jų vaidinimą ką gi pasakysi: p. Dauguvietis tiesiog liūtas scenoj. Į jo vaidinimą žiūrėdamas, ir pats persiimi kažkokiu tvirtumu, lyg jis įpila į tavo kraują kažką gaivinančio, tvirtinančio.

P. Dauguvietienė tai dievaitė burtininkė, kuri suvaldo visus scenos liūtus ir kitas būtybes ir sužavi publiką, priverčia visus juoktis ir verkti, savęs klausyti ir sekti kiekvieną judesį. “

Jau žymiai vėliau, pati tapusi aktore ir režisiere, 1997 metais svečiuodamasi Biržuose, šio rašinio autoriaus paklausta, kas nulėmę jos kelią į sceną, iš kur atėjęs tas talentas, meilė teatrui, Elena Dauguvietytė - Kudabienė atsakys: „Man atrodo, kad aš jį turiu iš savo mamos, kuri buvo puiki aktorė. Ji nemokėjo gerai lietuviškai kalbėti, bet tiek daug davė, kadangi tėvas vėliau turėjo naują šeimą, ir mamai buvo labai sunku mus (penkias dukras - A. B.) auginti, bet jinai taip nuoširdžiai skiepijo meilę scenai ir visuomet lankydavo, kai pradėjau Jaunimo teatre dirbti. Aš jau esu pasakojusi, kad Jaunimo teatro direktorius gavo laišką iš Dauguviečio. Sako, girdėjau, kad dar vieną dukrą nori artiste pasidaryti. Jeigu negabi - vyk ją lauk, o jeigu gabi - tai laikyk. “

Tuomet P. Elena pasakojo, kad iš mamos, švelnios moters, ji paveldėjusi sentimentalumą, o iš tėvo - pyktį, azartą, užsidegimą, fantaziją.

Pirmieji Elenos Dauguvietytės vaikystės metai prabėgo vaizdingoje Dauguvietynės sodyboje. Vėliau gyveno Biržuose, o tėvams išsiskyrus, apsigyveno Šiauliuose. 1931 metais persikėlė į Kauną. Lankė gimnaziją. Įstojo į Kauno jaunimo teatro dramos studiją ir 1941 metais suvaidino pirmąjį savo vaidmenį - gatvės vaiką Pavlo H. De Regnies pjesėje „Liuli muzikantai“. Šį veikalą režisavo Elenos tėvas B. Dauguvietis, tačiau nuolaidų dukrai nedarė. Po to buvo kiti spektakliai ir vaidmenys.

Artėjanti antrosios sovietinės okupacijos grėsmė Eleną privertė trauktis į Vakarus. Vokietijoje, Ausburgo pabėgėlių stovykloje, kartu su kitais dramos entuziastais ji pastatė K. Inčiūros „Vincą Kudirką“, L. Fulgos pjesę „Mokyklos draugai“, režisavo Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“.

1949 metais atvyko į Kanadą. Dirbo Vinipego ligoninėje slauge. Čia dirbdama suvokė, kad negalės ištverti be scenos.

Pradėjo statyti trumpus scenos veikaliukus, organizuoti minėjimus.

Ištekėjusi už vyro Edvardo, kuris gavo darbą Hamiltono plieno fabrike, Elena pradėjo ieškoti vaidinti norinčių bendraminčių. 1950 metų vasario 21 dieną Hamiltono lietuvių teatras „Aukuras“ debiutavo savo tautiečiams parodęs K. Inčiūros „Vincą Kudirką“. Svarbiausias šio teatro sukūrimo tikslas jai buvęs lietuviškos dvasios ugdymas.

1986 metais atvykusi gastrolių į Lietuvą Elena Dauguvietytė - Kudabienė sakys: „Dvasiškai mes niekada nepalikome Lietuvos, visuomet buvome su jumis, išgyvenome kartu visus skausmus, sunkumus. Mes, kaip ir jūs, mylime Lietuvą, pajutome joje labai daug širdies. Ir trokštame, kad, Lietuvai atsistojus ant kojų, būtų įvertintos kiekvieno žmogaus pastangos, kūrybiniai sugebėjimai. Kad nebūtų asmeniškumų, nes labai liūdna ir skaudu, kai lietuvis lietuvio nesupranta, nenori suprasti, smerkia vienas kitą. “

Prieš 15 metų viešėdama Lietuvoje (tuomet E. Kudabienės vadovaujama „Aukuro“ aktorių grupė kartu su Šiaulių teatro aktoriais Eduardu Pauliukoniu ir Gražvydu Udrėnu parodė Vytauto Alanto 3 veiksmų komediją „Šiapus uždangos“) prisiminė, kad vaidinusi ir režisavusi su džiaugsmu, nors buvo ir nelengva, nes laukėsi pirmosios dukters Danutės. Paskui dar gimė dukra Inutė ir sūnus Tomas.

Penkiasdešimt metų „Aukuras“ buvo vienas iš žinomiausių lietuvių išeivijos teatrų. Teatro spektakliuose vaidino daugiau kaip 100 aktorių. „Aukuras“ pastatė daugiau kaip 50 veikalų, kuriuos parodė ne tik Kanados lietuvių kolonijose, bet ir Amerikoje - Filadelfijoje, Bostone, Niujorke, Detroite, Čikagoje. Kultūriniuose Amerikos kontinento festivaliuose „Aukuras“ laimėjo net septyniolika prizų. Iš Pasvalio krašto kilęs žurnalistas, redaktorius ir vertėjas Kazys Pūras rašė: „Šimtai, tūkstančiai emigrantų E. Dauguvietytei - Kudabienei liko dėkingi už tai, kad jie, vaidindami spektakliuose arba žiūrėdami juos, išlaikė lietuviškumo dvasią, perdavė ją savo vaikams, tad jie ir šiandien gražiai šneka tėvų kalba, kartais daug gražiau negu mes Lietuvoje... “

Pagrindinėje Kanados televizijos programoje buvo paskirta valanda Kanados ateiviams. E. Kudabienė (kanadiečiams ji būdavo pristatoma E. Kudabos pavarde - A. B.) prisimena: „Pradžioje mane pakvietė lietuviškos specifikos konsultante, bet paskui, sužinoję, kad esu profesionali aktorė, pasiūlė ir nedidelį vaidmenuką. Tos scenos išėjo labai geros, po to mane pradėjo kviesti vis dažniau vaidmenims, kuriuose reikia kalbėti su akcentu. Vaidinau žydes, itales, lenkes ir kt. “

E. Kudabienė suvaidino dvidešimtyje Kanados ir Amerikos televizijos filmų, vaidino šešiuose televizijos teatro spektakliuose, sukūrė keliolika reklaminių klipų. Jos kandidatūra už charakterinį vaidmenį net buvo pasiūlyta aukščiausiajam metų apdovanojimui.

1997 metų rugsėjo mėnesį būdama Biržuose sakė, kad ši kelionė į Lietuvą jau paskutinė, nes „atjaunėti tikrai nebepavyks“. Ji aplankė pilies rūmus, muziejuje susigraudino pamačiusi tautodailininko Vytauto Masiulio pieštą Dauguviečių sodybą, gėrėjosi Širvėnos ežeru, į kurį kadaise atvažiuodavo maudytis, susitiko su iš Nemunėlio Radviliškio atvažiavusia buvusia savo aukle Marijona Eidukiene, kitais ją nuoširdžiai priėmusiais kraštiečiais. Ji džiaugėsi, kad iš tėviškės parsiveš nepaprastai gražių prisiminimų ir įspūdžių.

„Aš linkėčiau Biržams, - kalbėjo aktorė ir režisierė po parodyto spektaklio biržiečiams, - tokios pat saulėtos ateities, kaip aš turėjau, todėl, kad, nežiūrint karo baisumų, pabėgimo, spalvingas yra gyvenimas, įdomus yra gyvenimas. Nenusivilti, siekti, mylėti vienas kitą. Biržai - mano mielas miestas, gražūs žmonės, geras alus. Kas gi dar? Duona, kurią gavau scenoje, ant kurios parašyta „Žaldokynė“. Šiltas prisiminimas - amžinai. Ačiū Jums labai. “

Mirė E Dauguvietytė - Kudabienė 2003 metais liepos 22 d.

 

 

Algirdas Butkevičius

2012-11-03


2012.11.05

Radvilų tvirtovę drebino rudeninis raganų sąskrydis

Spalio 24 d., trečiadienį, įgyvendindama tęstinį projektą „Veidu į paauglius“, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka Kaštonų pagrindinės mokyklos 5–6 klasių mokinius ir pedagogus pakvietė į kūrybines dirbtuves.

  Paaugliai noriai žaidė kraštiečio rašytojo A. Zurbos pasakos motyvais. 

Renginio tema – raganos. Idėjos atspara – šiemet gražų 70 metų jubiliejų mininčio mūsų kraštiečio rašytojo Algimanto Zurbos pasaka-apysaka „Raganaitė Džilda“ (knyga išleista 2007 m. ir tuomet buvo išsikovojusi tvirtą poziciją vaikų skaitomiausių lietuvių autorių knygų penketuke). Tiesa, knyga orientuota į pradinukus, tačiau jos problematika aktuali ir globali (ekologija, moralė), o kūrinyje veikiančios netradicinės – modernios ir teigiamos – raganos tipažas sudominti galėtų ir apie tokią raganų rūšį nieko negirdėjusį suaugusįjį.

Kad raganų būna įvairių – gerų, piktų, gražių, senų, jaunų, linksmų, bjaurių, protingų ir vėplų – byloja bibliotekininkių parodėlėje surikiuotų knygų tekstai ir išraiškingos iliustracijos.

Iš sostinės į Biržus atvykusi kūrybinių dirbtuvių vadovė Aurelija Čeredaitė (Čeredėjevaitė) savąsias žinias apie raganas suguldė į knygą „Tinginė ragana“ (ji išleista 2004 m., o 2007 m. išversta į italų kalbą). Biržiečiams galbūt menkiau pažįstama menininkė A. Čeredaitė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje 1979 m. įgijo dramos aktorės specialybę, daugiau nei dešimtmetį vaidino „Lėlės“ teatre, dar vieną dešimtmetį dirbo teatro „Berniukas Žirniukas“ režisiere. Nuo 1999-ųjų A. Čeredaitė – VšĮ „Žalia varna“ (šių metų spalį teatras švenčia 13-ąjį gimtadienį) įkūrėja, direktorė, režisierė, aktorė ir lektorė. Menininkė yra pastačiusi spektaklių Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, sukūrusi pjesių vaikams ir suaugusiems, kuria ir įgyvendina edukacinius projektus.

Taigi, bendru A. Čeredaitės ir mūsų bibliotekininkų sumanymu biržiečiai vaikai kūrė raganiškiausią kostiumą. Kiekvienas panorėjęs turėjo galimybę savo fantazijos produktą pristatyti viešai. Kostiumai kurti iš pačių paprasčiausių, pigiausių medžiagų (šiukšlių maišų, laikraščių, krepinio popieriaus, lipnios juostos, turimų drabužių bei aksesuarų; išmaniai panaudoti net plastikiniai šiaudeliai). Užduoties esmė ir sėkmė - ne tiek kostiumo įmantrumas, kiek išmoningas savęs, kaip raganos ar raganiaus, pristatymas.

Gana energingai, uoliai ir išmoningai kostiumus kūrę vaikai netrukus taip įsismarkavo, kad Biržų pilyje daugiau nei valandą tęsėsi beveik tikra (beveik, nes rudeninė) senovės germanų Valpurgija arba pusmečiu pavėlavusios mūsiškės Užgavėnės. Įsisiautėjusius kolegas jaunajam Tylos raganiui, mokytojų reikalavimu, pavyko užkerėti vos akimirkai (dėl jauno amžiaus jam greičiausiai pritrūko patirties ir galių). O renginio iniciatorės baiminosi, ar stori Radvilų tvirtovės mūrai atlaikys gausaus raganų, burtininkų, žiniuonių būrio pragarišką šėlsmą.

Tačiau Vyriausios raganos (A. Čeredaitės) nežemiški gebėjimai vėl visus subūrė į glaudų ratą.

Pasigirti ypatingomis galiomis prie mikrofono veržėsi prityrusios kerėtojos: Nelaimė, Kepėja, žmonių ir įvairiausių gyvių gyduolės, nekantravo jaunutė, vos Pražydusi raganaitė, apie savo unikalius gebėjimus pasauliui pranešti troško modernusis Eko raganius, o Gerumo ragana visiems žadėjo saldainių. Pasirodyti ir pasisakyti iš pašalių lindo tūkstantmetės mumijos, robotai-namų tvarkytojai bei daugybė kitų demoniškų ar dieviškų padarų.

Renginiui baigiantis Vyriausioji ragana priminė, jog susitikimu siekta pažadinti kūrybiškumą, ir akcentavo, kad bibliotekoje yra daug knygų ne tik apie raganas. Tikėtina, kad su pirmąja užduotimi puikiai susidoroję vaikai nepamirš kelio į biblioteką, o knygose ieškos ir būtinai suras naujų ir dar įdomesnių personažų.

 


Jurgita Ratkevičienė

2012-10-03

 

2012.11.05

Kvedariškio kaime - sentikiai

Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo iškart po rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono reformos XVII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o masine tapo XVIII a. antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose.

Sentikiai mėgo apsistoti atokiose kaimo vietovėse, kur greitai įsiliedavo į vietos gyvenimą ir prisitaikydavo prie lietuvių. XVIII a. pabaigoje tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė ne mažiau negu 16 parapijų, daugiausia šiaurės rytų Lietuvoje.

Tarpukaryje buvo išgarsėjęs Kvedariškio kaimo sentikių dvasinis choras. 

1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalino likusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją – tai buvo trečiasis padalijimas, galutinai sunaikinęs valstybę. Iš nepriklausomo krašto laisvųjų žmonių sentikiai Lietuvoje pavirto caro valdžios persekiojama grupe imperijos vakaruose, „atskalūnais“ viešpataujančios Rusijos stačiatikių bažnyčios požiūriu. Todėl rusai sentikiai netapo caro valdžios tiesioginiu įrankiu krašto rusifikavimo politikoje per krašto kolonizaciją. Tai buvo labai sunkus tarpsnis sentikiams, tačiau jie atsilaikė ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje skaitlingumu beveik dvigubai lenkė stačiatikius. 1940 metais Lietuvoje būta 46 tūkst. stačiatikių, o sentikių - apie 80-90 tūkst. Lietuvos sentikiai atlaikė ir sovietinės valdžios spaudimą, nors ir neteko daug tikinčiųjų. Tačiau dar labiau valdžia stengėsi griauti šią tikybą iš vidaus, pajungiant ją KGB kontrolei. Skaudūs tokios politikos padariniai jaučiami ir šiandien, kai sentikiams tenka rūpintis ne tik sentikystės stiprinimu, bet ir vidinėmis bažnyčios problemomis.

Biržų rajone sentikių bendruomenė susiformavo XIX a. pabaigoje Kvedariškio kaime. Čia jie apie 1902 metus pasistatė savo maldos namus. Teigiama, kad tuo metu kaime gyveno apie 40 sentikių šeimų. Patys sentikiai kaimą vadino Fedoriškiu.

Tarpukaryje, 1935-1940 m., plačiai buvo žinomas Kvedariškio kaimo dvasinis choras, giedojęs sentikių dvasines eiles. Chorą įkūrė ir jam vadovavo Lietuvos sentikių dvasinių kursų Kaune auklėtinis Manuilas Ivanovičius Terentjevas. Choro pagrindą sudarė Samoilovų, Kuznecovų, Gargažinų šeimų nariai, pats bendruomenės šventikas Sava Samoilovas aktyviai dalyvavo choro veikloje. Choras giedodavo cerkvėje, koncertavo aplinkinių rajonų rusų kaimuose, mokyklose, cerkvėse.

Pasirodymai visada pritraukdavo didelį publikos, kurią sudarė ne tik sentikiai, bet ir vietiniai lietuviai, dėmesį. Kiekvieną koncertą choras pradėdavo Lietuvos himnu, kurį į rusų kalbą išvertė vadovas M. I. Terentjevas. Repertuarą sudarė liturginės giesmės bei sentikių dvasinės eilės.

Šiuo metu Kvedariškio bendruomenėje liko 7 nariai, nuo 1996 metų ji prijungta prie Rokiškio bendruomenės. Maldos namai avarinės būklės, bet 3-4 kartus per metus juose vyksta pamaldos, rugpjūčio 28 dieną – atlaidai. Bendruomenę aptarnauja sentikių dvasininkas iš Rokiškio.

2010 metais Lietuvos sentikių bažnyčia minėjo savo 300 metų jubiliejų - pirmos bendruomenės dabartinės Lietuvos teritorijoje susikūrimą.

Po šimtmečius trukusių persekiojimų ir represijų sentikiai pagaliau laisvai gyvena, išpažįsta savo tikėjimą ir kilniai tęsia savo prosenelių misiją – saugoti senąjį tikėjimą.


 

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-11-03

 


2012.10.30

Stačiatikybė Biržų krašte (II)

Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalinimo 1795 metais didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijų buvo įjungtos į Rusijos sudėtį.

Tai sudarė sąlygas stačiatikybei plėstis Lietuvoje, ypač po 1863 metų sukilimo stiprėjant rusinimo politikai, tremiant sukilimą palaikiusius valstiečius ir jų vieton atkeliant valstiečius kolonistus iš įvairių Rusijos gubernijų.

Biržuose stačiatikių parapija įkurta 1864 m., o po metų pastatyta Šv. Nikolojaus cerkvė, kuri veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Parapija buvo viena mažiausių Lietuvoje.

Kita stačiatikių rusų parapija susiformavo Lebeniškiuose, Vabalninko seniūnijoje, pačiame dabartinio Biržų rajono pakraštyje. Po 1863-1864 metų sukilimo tremčių į šią vietovę caro valdžia atsiuntė apie 70 kolonistų šeimų. Artimiausia cerkvė buvo už 30 kilometrų, todėl gyventojai ne kartą kreipėsi į stačiatikių bažnyčios vadovybę prašydami kaime pastatyti maldos namus.

 Lebeniškių cerkvė dėl neaiškių priežasčių nėra įtraukta į saugotinų kultūros objektą sąrašą. 

Vilniaus arkivyskupas Nikandras pavedė architektui A. Špakovskiui paruošti cerkvės projektą, lebeniškiečiai pradėjo rinkti statybai reikalingas lėšas. Iš pradžių pavyko surinkti 170 rublių, iš kurių didžiąją dalį sudarė valstiečio Platono Gladkovo auka. Šiuos pinigus jis buvo sutaupęs dirbdamas kurį laiką Amerikoje. Tuo pat metu arkivyskupas Nikandras gauna laišką iš Maskvos nuo tikrojo valstybės patarėjo A. L. Vekšino. Laiške sakoma, kad jo geras draugas, pirklio sūnus I. Markovas norėtų prisidėti prie maldos namų statybų šiame Rusijos imperijos krašte ir skiria tam 5000 rublių, kuriuos Vilniaus metropolitas gali panaudoti savo nuožiūra. Šiuos pinigus buvo nuspręsta skirti Lebeniškių cerkvės statybai. Kauno gubernijos valdžia skyrė medienos, 1909 metų vasarį pradėta statyba ir po pusmečio cerkvė iškilo kaimo pakraštyje. Ji medinė, kryžiaus formos, stogas ir kupolai dengti skarda, su metaliniais paauksuotais kryžiais kupole ir ant varpinės. Pinigų pakako ir penkiems varpams, ir vidaus įrangai. Lebeniškiečių pageidavimu, 1909 m. spalį cerkvė buvo pašventinta šventojo kankinio Nikandro vardu.

Pirmasis pasaulinis karas įnešė sumaištį į stačiatikių parapijų gyvenimą. Didžioji dalis stačiatikių dvasininkijos pasitraukė į Rusijos gilumą arba buvo pašaukti vykdyti savo pareigų į kariuomenę. Dalis jų, tarp jų ir tėvas Nikolajus Kulčickis, žuvo mūšio lauke.

Pamaldos Lebeniškių cerkvėje atnaujintos tik 1924 metais, kai parapiją ėmė aptarnauti šventikas iš Gegabrastos cerkvės kaimyniniame Pasvalio rajone. Tarpukaryje nuolatinio ganytojo parapija neturėjo, įvairiais metais ja rūpinosi dvasininkai, atvykstantys iš Panevėžio, Rokiškio, Biržų. Tik 1946 metais, kai Lebeniškių bendruomenės dvasiniu vadovu buvo paskirtas Nikolajus Krukovskis, dirbęs čia iki mirties, 1954 metais, parapija tapo savarankiška. Jam pasirūpinus 1947 metais parapija gavo juridinį statusą, uždarius 1948 metais Biržų cerkvę perėmė ir globojo bažnytinį turtą. Kartu su tėvu Nikolajumi Krukovskiu į Lebeniškius iš Geisiškių (Vilniaus r.) atvyko ir Chotenovičių šeima - motina su dvylikamečiu sūnumi Genadijumi. Motina patarnavo celibatiniam šventikui, rūpinosi jo namų ūkiu.

Nikolajaus Krukovskio gyvenime lyg veidrodyje atsispindi XX a. pradžios rusų intelegentijos likimas, jos viltys ir negandos. Gimęs Vilniaus krašte, Nikolajus Krukovskis tapo karo gydytoju, du jo broliai taip pat buvo caro armijos karininkai. Visi broliai Krukovskiai kariavo Pirmojo pasaulinio karo frontuose, o Rusijos pilietinis karas Nikolajų užklupo baltosios gvardijos gretose prie Persijos sienos. Pasirinkimo keliai buvo du: trauktis į Persiją arba pasiduoti į nelaisvę Raudonajai armijai. Tuo metu gydytojas Krukovskis jau žinojo, kad abu jo brolius, buvusius caro armijos karininkus, sušaudė bolševikai. Nikolajus nusprendžia grįžti į gimtąjį Vilnių, kurį pasiekia po ilgų klajonių sužeistas, kontūzytas ir beveik apkurtęs. Apie gydytojo darbą negali būti ir kalbos, Nikolajus pasuka tėvo ir senelio pėdomis - tampa dvasininku ir taip pratęsia kelių šeimos kartų šventikų dinastiją.

Ilgus metus po šventiko Nikolajaus Krukovskio mirties cerkve rūpinosi Genadijaus Chotenovičiaus šeima. Jie išsaugojo tėvo Nikolajaus Krukovskio archyvą, senuosius cerkvės dokumentus, rūpinosi pastato priežiūra.

Cerkvė daug kartų nukentėjo nuo plėšikų rankos. Vagys pagrobė visas ikonas, apeiginius indus, kryžius, išnešė net gražesnius, rankomis siuvinėtus senovinius liturginius užtiesalus.

Pokaris, kolektyvizacija, melioracija išblaškė kadaise gausią stačiatikių bendruomenę. Jei 1945 metais parapija priskaičiavo apie 150 tikinčiųjų, tai šiandien, pasak šią cerkvę aptarnaujančio Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo parapijos kunigo Aleksejaus Smirnovo, Lebeniškiuose liko tik du šio tikėjimo žmonės. Tačiau į Šv. Nikandro kankinio atlaidus, tradiciškai vykstančius lapkričio mėnesį, mielai pasimelsti renkasi ir katalikai. Cerkvė jau seniai tapo kaimo ir apylinkių gyventojų dvasiniu simboliu, vienijančiu žmones, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Norisi viltis, kad kaimo bendruomenei užteks jėgų išsaugoti senovinį medinės architektūros statinį, įtraukti jį į saugotinų kultūros objektų sąrašą.

 

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-10-30


2012.10.30

Literatūrinis Biržų lapkritys su Gintare Adomaityte

Visiems kažkas literatūriško priklauso: Lietuvai – poezijos pavasaris, Druskininkams – poetinis ruduo, Panevėžiui – literatūrinė žiema... O Biržams? Kodėl gi sau ko nors neprisiskyrus? Tebūnie tai nors trumpas lapų kritimo laikas. Užtat spalvingas. Spalvų žada ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos organizuojami renginiai.

 Rašytoja Gintarė Adomaitytė atviravo be galo mėgstanti skaityti vaikų literatūrą, stebėti savo suvokimo, vertinimo ir jos paveikumo kismą. 

Spalio 23 - 24 dienomis Radvilų tvirtovės didžioji salė pražydo jaunų žmonių veidais. Biržų bibliotekininkai moksleivius pakvietė į projekto „Veidu į paauglius“ renginius. Tai yra pernykščio pojekto „Bibliotekos kodas – PAAUGLYSTĖ“ tąsa. Į nuo kultūros centrų nutolusią šalies periferiją profesionalūs kūrėjai užklysta nedažnai, o vienintelė ir išganinga (sykiu, anot Vaikų aptarnavimo skyriaus vedėjos Danutės Medinienės, peiktina) galimybė juos čia prisikviesti yra minėti projektai.

Vaikams sumanyta atskleisti, kad literatūros kūrinį galima pristatyti ne tik žodžiu, bet įvairiomis meninės išraiškos priemonėmis, pavyzdžiui, per vaidybą, muziką, lėles ir pan. Todėl pakviesti įvairūs kūrėjai: žurnalistė, rašytoja, vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė, aktorė ir režisierė, edukacinių programų vaikams ir mokytojams kūrėja bei vykdytoja, tekstų vaikams (jie surinkti į knygą „Tinginė ragana“, 2004) autorė Aurelija Čeredėjevaitė (Čeredaitė), teatro pedagogas, aktorius, bardas Gediminas Storpirštis.

Ne mažiau svarbus biržiečių bibliotekininkų išsikeltas tikslas – renginiuose paauglius supažindinti su garsių kraštiečių kūryba. Šįsyk – tai garbingus jubiliejus šiemet švenčiantys mūsų rajono garbės piliečiai kino menininkas bei kuratorius, rašytojas Jonas Mekas (90) ir Algimantas Zurba (70). Pirmojo kūrybą Biržų vaikams pristatys (planuojama lapkritį) dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas G. Storpirštis, antrojo knygų herojus, tiksliau – raganaitę Džildą, pakviesta priminti ir padėti įkūnyti A. Čeredaitė. Beje, į susitikimą su A. Zurba visus rašytojo talento gerbėjus biblioteka maloniai kviečia spalio 30 d.

Į Biržus ne pirmą kartą atvykusi G. Adomaitytė praėjusį antradienį asmenine rašytojos patirtimi ir mintimis apie vaikų bei jaunimo literatūrą dalijosi su Kaštonų pagrindinės mokyklos 8–10 klasių mokiniais. Jaunuoliams rašytojos kūrybą ir nuopelnus pristačiusi D. Medinienė teigė, kad šie turį retą galimybę matyti ir klausyti tikros rašytojos, kurios knygų skaičius vaikams, jaunimui ir suaugusiems jau seniai perkopė dešimtį ir artėja prie antros. Moteris viešnią pristatė kaip neramią, dinamišką, „nekabinetinę“, „nekambarinę“ autorę, rašančią emocijomis ir dažniausiai tarp eilučių, priminė, kad rašytoja apdovanota rimtomis premijomis tiek už knygas vaikams, tiek ir suaugusiems bei už skaitymo sklaidą.

Susitikimo metu pastebėta, kad kalbėjimas apie knygas yra ne mažesnis malonumas nei skaitymas. Rašytoja sakė, jog vaikai dažniausiai teiraujasi, ar reikia skaityti, kokia iš to nauda. Skaitymas, anot G. Adomaitytės, užlieja neapsakomu džiaugsmu, o kažkada perskaitytos ir vėl iš naujo skaitomos knygos turi stebuklingą savybę keistis, augti kartu su skaitytoju. Net ir pasakos. Viešnia atviravo be galo mėgstanti skaityti vaikų literatūrą, stebėti savo suvokimo, vertinimo ir jos paveikumo kismą. Dauguma G. Adomaitytės mylimų knygų, anot rašytojos, yra Šiaurėje (Skandinavijoje), ypač Švedijoje. Tačiau renginio vedėja D. Medinienė priminė, kad tikra keliauninkė rašytoja nė kiek ne mažiau myli Lietuvos šiaurę ir lapkritį, todėl nuostabu, kad susitikimas vyksta būtent Lietuvos šiaurėje, lapams krintant. Pati rašytoja savo meilę minėtiems kraštams yra išpažinusi romantika alsuojančioje esė knygoje „Vandenės užrašai“ (2010) : „Gal ir lietuvė esu reta: ne tiktai mėgstu – aš myliu! – lapkritį, man patinka mūsų Šiaurė ir jos lygumos. [... ] Plauki, beveik skrendi lygumomis; skanauji gurkšnoji žolės atspalvius: slopius, retsykiais žaižaruojančius – žaliai geltonai rudus. “

Žinoma, susirinkusiems buvo smalsu išgirsti, kodėl žinoma ir talentinga žurnalistė metė šį darbą ir atsidavė kitokiam rašymui. G. Adomaitytė neslėpė, kad žurnalistikos studijos ją masino pirmiausia galimybe daug skaityti. O šių dienų žurnalistika esą slegia ir baugina. „Tai kertasi su mano sąžine. Supratau, kad žurnalistikoje degraduoju ir išėjau į „laisvę“. Niekam netarnauju, dirbu sau“, - sakė žinoma moteris, kartą rizikingai pasiryžusi „paimti ir susikurti gyvenimą“ iš naujo. Vėlesniame pokalbyje prisipažįsta, kad būta ir itin sudėtingo laiko, skurdo. Nors pastarojo žodžio rašytoja sakosi itin nemėgstanti. Jį mieliau keičianti į „neturtas“ ir susirinkusiam jaunimui aiškina semantines šių žodžių skirtybes.

Mums, suaugusiems, kiek netikėtai rašytoja neigia mitą, esą dabartiniai vaikai skaito labai mažai. Itin dažnų susitikimų su vaikais ir jaunimu patirtis kūrėjai leidžia manyti, jog šiandienos vaikai skaito daugiau ir išradingiau, nei tai darė jų pirmtakai maždaug prieš dešimtmetį. Autorė dievagojosi nenorinti būti suprasta visų. Priešingai – būtina skatinti vaikų mąstymą, plėsti akiratį, lavinti estetinį skonį, pasaulėžiūrą formuoti ne primityviomis meninės išraiškos priemonėmis. Tokia knyga galime laikyti G. Adomaitytės pasaką-apysaką „Paklydusi pasaka“ (2010). Keliauti paskui pabėgusį kelią autorė kviečia tiek paauglius, tiek suaugusius, pabrėždama savojo kelio ieškojimo svarbą. Ir iš tiesų – skaitant šią rašytojos knygą, progų pasukti galvas ras ir suaugusieji. Paklausta, ar tokį netradicinį tekstą suprato, priėmė paaugliai, rašytoja džiaugėsi, kad nutiko būtent taip, ir tvirtino, kad su paaugliais būtina kalbėtis kaip su protingais suaugusiais žmonėmis, nes jie tokie ir yra.

Vienas iš rašytojos kūrybos savitų bruožų – tradicinių vertybių (namai, šeima, meilė, ištikimybė, pagarba ir kt.) sklaida – nūdienės vaikų, o ypač jaunimo literatūros kontekste gana netikėtas. Tačiau, autorės teigimu, tai nėra specialiai sumanyta. „Tai yra manyje. Ačiū, kad pastebėjot“, - sakė kūrėja smalsaujantiems.

Viešnios paklausyti atėjusiems rūpėjo išgirsti, koks paros laikas yra palankiausias kūrybai, ką autorė šiuo metu rašanti, skaitanti, kur gyvenanti, ką, be rašymo, dar mėgstanti veikti, iš kokių versmių semiasi įkvėpimo ir t. t. Klausytojai sužinojo, kad rašytoja prie kompiuterio sėdasi apie 20 valandą ir pakylanti paryčiui – maždaug ketvirtą. Tai, pasak viešnios, kūrybai draugiškiausias laikas. O gerai padirbėjus smagiausia ir būtina išsimaudyti ežere. Taigi Kaune gimusi, Vilniuje studijavusi, vėliau dirbusi ir ilgam apsistojusi rašytoja prieš kelerius metus nuo didmiesčio šurmulio paspruko. Harmoniją G. Adomaitytė su vyru surado Ignalinoje, draugingame miškų ir ežerų prieglobstyje. Iš čia kūrybinių bei gyvybinių galių ir imanti. Ir iš knygų, žinoma. Dabar skaitanti mūsų kraštiečio A. Zurbos „Krisių“, nes moters darbas rašyti ne tik knygas, bet ir apie knygas. Nepabūgo atskleisti ir to, ką skaitytojai tikriausiai netrukus galės patys perskaityti. Sykiu su biržiečiais viešnia pasidžiaugė „žmogaus iš žvaigždžių“ – Gendručio Morkūno - svariu indėliu į Lietuvos vaikų literatūrą ir sakė savo knygose jam paskyrusi nemaža garbingų puslapių.

Renginio vedėja įdėmiai rašytojos kalbėjimo klausiusiam jaunimui priminė, kad G. Adomaitytė yra knygnešio provaikaitė ir nuostabiai gražu, jog susitikimas su ja įvyko visų knygnešių tėvu tituluojamo Jurgio Bielinio vardo bibliotekoje. Beje, be kita ko, autorė yra parašiusi pjesę apie knygnešę moterį.

Atidiems klausytojams rašytoja atskleidė dalelę ypač branginamos savo šeimos istorijos, joje puoselėtas vertybes, pagarbą protėvių tikėjimui (pagonybei) ir jų tradicijoms. Pasak autorės, jos dievoieškai buvo labai naudinga pačios rašyta knyga „Kelio dulkės, baltos rožės: apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį“, 2003. Ir nors dėl per didelio tekstų asmeniškumo kritikos akmenėlis retsykiais paleidžiamas į G. Adomaitytės daržą, moteris prisipažįsta asmeninio požiūrio niekada nevengusi.

Renginiui baigiantis, viešnia dėkojo visiems į susitikimą atėjusiems. Vienodai nuoširdžiai žingeidiems ir nedrąsiems; mielai dalijo autografus, fotografavosi su esamais, tikėtina, ir būsimais savo knygų skaitytojais. O straipsnio autorė rašytojai širdingai dėkoja už draugišką ir atvirą, viešą ir asmeninį bendravimą bei tvirtą tikėjimą-patikinimą, kad reikalai Lietuvoje pasitaisys.

 

 

Jurgita Ratkevičienė

2012-10-30

2012.10.30

Lietuvos kariuomenės karininko uniformos likimo pėdsakais

Švilpiškio vienkiemis – Šepečių ir Variakojų giminės tautine bei kultūrine veikla išgarsinta vietovė.

Ten gimė, augo aušrininkas, religinės literatūros autorius bei leidėjas kunigas Jonas Šepetys (1867 – 1941). Jo įtakoje augo, mokėsi Lietuvos kariuomenės karininkas, medicinos mokslų daktaru tapęs Povilas Šepetys, apie kurį rašo muziejininkas Antanas Seibutis.

Turimi faktai „prašosi“ pratęsti temą: kalbėti apie kariškio Povilo Šepečio dėvėtą uniforminę aprangą bei jos likimą.

1944-ųjų rudenį išėjusiems partizanauti trūko vadovų ir lietuviškų uniformų. Neatsitiktinai bendraamžiai, nuo paauglystės pažinoję Povilą, lankėsi jo gimtinėje. „Ar negrįžo, kur slapstosi?“ - smalsavo. Gavę neigiamą atsakymą, išgirdo, kad namuose - ne viena Povilo dėvėta uniforma. Būdamas tvarkingas, taupus, karo mokykloje ar Lietuvos kariuomenėje įgijęs naują drabužį, padėvėto neišmesdavo - atveždavo į gimtinę. Partizanaujantys paprašė, kad perleistų jiems. Taip viena iš uniformų atiteko ir Šepečių geram pažįstamam Kostui Kėželiui (1925 – 1946) iš Drąseikių. Jo tėvo namuose pakeliui iš Biržų į Švilpiškį sustodavo pailsėti, pasisvečiuoti Šepečiai.

1946-ųjų kovas. Dalis partizanų persikėlė arčiau miesto, nedidelėmis grupėmis stovyklavo pas patikimus priemiesčio kaimo ūkininkus. Bet juos mėgo apiplėšinėti kariškiai iš Biržuose dislokuotos grupės. Taip partizanai bei rusų kariai ir susitiko. Kambariuose buvę Šilų grupės partizanai - broliai Ardinskai, Vaitaičiai ir Indriliūnas - nė nebandė slėptis ar bėgti.

Trenkė iš visų turimų ginklų į atėjūnus taip, kad karininkas krito vietoje, o jo apsauginiai išlakstė.

„Čia jums už mūsų tėvą, nukankintą Biržuose“, - šaudydami į bėgantį riksmu palydėjo broliai Vaitaičiai.

„Čia Lietuva, čia ir sniegu apklota žemė degs po okupantų kojom“, - pritarė jiems kiti trys.

Nesunkiai laimėję pirmąjį susirėmimą su okupantais, partizanai, sėdę į puikų važį, traukiamą gero arklio (turbūt rusų atimto iš pasiturinčio ūkininko), dainuodami, pritariant armonikai, važinėjo, tarsi erzindami persekiotojus. Užsnigtais lauko keliukais mašinomis nepravažiuos, o kol baudėjai atseks pėsčiomis ar arkliais, jie jau kitur išlėks.

Žinia apie tokį žaidimą su mirtimi pasiekė ir Biržų girios partizanus. „Šitaip jie gyventojams nuotaiką kelia, bet patys žus“, - suprato būrio vadovybė. Kad atitolintų nelaimę, iš girios Biržų link P. Tupėnas pasiuntė savo patikėtinį Kostą Kėželį. Įsakė sudrausminti, kad nebežaistų savo likimu. Jeigu už jų slapstymosi vietos nurodymą trijų tūkstančių rublių premija žadama, – vadinasi, okupantai įniršę.

Išėjo Kostas Kėželis, apsirengęs Lietuvos kariuomenės kariškio uniformą, gautą iš Švilpiškio Šepečių. Ne iškart pavyko rasti klajūnus. Sesuo Olga Tunkūnienė, gyvenusi su vyru Jonu Štakiriuose, pakeitė tik kojines, o krikšto motina Kutrienė prasitarė girdėjusi, kad partizanų laukiama pas Mikeliškių Kutras. Ta proga net alus daromas.

Nežinia, ar žadami tūkstančiai, ar kitos sekimo priemonės suveikė, bet Kostas Kėželis į susitikimo vietą nuėjo ne laiku. Vienkiemį apsupo ir visi šeši partizanai per susišaudymą žuvo. Visų šešių kūnai buvo niekinami Vytauto gatvėje, Biržuose. Kostą artimieji atpažino ir iš kariškos uniformos. Uniforma padėjo ir po dviejų savaičių, kai Olga ir Jonas Tunkūnai nesunkiai tarp kitų užkastų nelaimėlių atpažino brolio kūną. Sniego – smėlio mišinį atkasė ir, nurengę sumaitotus kariškus rūbus, lavoną išsivežė Štakirių link.

Reikšminga detalė: ruošdami žuvusiojo lavoną laidojimui rado labai sušaudytas kojas ir tik vieną žaizdą galvoje. Iš to padarė išvadą, kad partizanas nusišovė pats arba jį nušovė iš arti sužeistą.

Padedant geriems žmonėms Kostą palaidojo Kviriškių, dar vadinamų Štakirių, kapinėse. Vežti į giminių kapavietes Drąseikių ar Lyglaukių kapinėse tuomet neišdrįso. Be to, čia sesei Olgai, gyvenusiai Štakiriuose, vėliau Anglininkuose, brolio kapą prižiūrėti buvo patogiau.

Kosto Kėželio pavardė įrašyta paminkle, pastatytame partizanų kapavietėje Švyturio gatvėje, Biržuose. Bet čia likę tik Lietuvos kariuomenės karininko Povilo Šepečio rūbai, kuriuos partizanas dėvėjo prieš žūdamas. Vardinis paminklas sesers Olgos Tunkūnienės šeimai pasirūpinus pastatytas ten, kur palaidotas žuvusysis.

 

 

Jonas Dagilis, kraštotyrininkas

2012-10-30

2012.10.30

ĮREGISTRUOTI TRYS NAUJAGIMIAI

Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti trys kūdikiai.

Julija gimė spalio 12 dieną Klaipėdoje, įregistruota 25 – ąją. Ji yra pirma mažylė rinkuškiečių šeimoje.

Pirmagimės sulaukė ir Užušilių kaime gyvenanti šeima, kuri dukrelei išrinko Vėjūnės vardą. Mergytė gimė spalio 16 dieną Panevėžyje, įregistruota 23 – iąją.

Pirmąjį vaikelį sūpuoja papiliečių šeima, sūnų pavadinusi Natanu. Jis gimė liepos 23 dieną Airijoje, į registracijos knygas įrašytas spalio 22 – ąją.

2012.10.30

Įvykiai ir juos prisiminti įpareigojančios datos

Keletas pasiūlymų, kaip prisiminti svarbias datas.

1863 m. sukilimo pėdsakais, žinant, kad 2013-ieji paskelbti sukilimo pagerbimo metais

1. Biržų girioje tvarkomos sukilėlių kapavietės Anglių kalne ir prie Gudiškio. Prie Gudiškio koplytstulpis atstatytas, yra rodyklės, sodinami medeliai. Bet vangiai prisimenama, kad prieš lemiamą mūšį sukilėliai su carine kariuomene kovėsi tarp Medeikių – Ališynės. Apie tai rašoma visose knygose, fiksuojančiose sukilimo eigą. Vietovė pažymėta Biržų majorato valdų žemėlapyje kaip lygiareikšmė Gudiškiui, Anglių kalnui. Ten žuvusiųjų atminimui iki buldozerinio ateizmo laikotarpio stovėjo aukštas medinis kryžius. Kas prisiims pareigą jį atstatyti, kartu atstatant istorinę tiesą?

2. Teiginiams, kad poetas, sukilimo dalyvis Edvardas Jokūbas Daukša palaidotas senosiose Semeniškių kapinėse, prieštaraujančių nėra. Bet pasirūpinančių, kad prie restauruotų kapinių vartų būtų pritvirtintas apie tai informuojantis užrašas – taip pat neatsiranda. Kodėl?

3. Sukilėliai, pralaimėję Biržų girioje, išsiskleidė mažomis grupėmis ir perėjo į partizanines kovas. Ne viename istoriniame šaltinyje teigiama apie sukilėlių susirėmimus su baudėjais Dirvonakių apylinkėje. Būta žuvusių, pakartų ir t. t. O konkrečiai - kur? Kuriose kapinėse palaidoti?

4. 1993 07 31 Žaliojoje girioje, už Vabalninko, Panevėžio rajone, iškilmingai atidengtas įspūdingas ąžuolo paminklas sukilėlių būrio vadui Eliziejui Liutkevičiui. Paminklą pašventino Karsakiškio klebonas Feliksas Čičkauskas. Lietuvos kraštotyros draugijos Panevėžio rajono draugijos atsakingasis sekretorius Vytautas Vyšniauskas, Lietuvos kariuomenės majoras Bronius Juozaitis, kiti kalbėjusieji ne kartą akcentavo, kad tragiško likimo veiklus menininkas – sukilėlis gimęs, augęs prie Biržų, Lapiškių dvarelyje. Baugu, kai pagalvoji, ką rastų apie E. Liutkevičių smalsaujantys turistai, jeigu užsimanytų apsilankyti jo gimtinėje.

 

2014-ieji, manykime, bus skelbiami partizaninio pasipriešinimo 70-mečio paminėjimo metais. Kaip juos pasitinkame?

1. Kiek čia neartų dirvonų! Biržuose net nepaženklinta vieta Vytauto gatvėje, kur buvo niekinami žuvusiųjų kūnai.

2. Nėra atminimo lentų biržiečiams mokytojams ir jų mokiniams bolševikinio genocido aukoms atminti. Jokio simbolio ar žymens apie mokytojus ir jų mokinius, išėjusius partizanauti ir žuvusius kovose su okupantais bei jų talkininkais.

3. Šis tas padaryta girios dalyse Nemunėlio Radviliškio ir Papilio link. O ties Parovėja, kur taip pat stovyklavo, žuvo partizanai, kilę iš aplinkinių kaimų ir Biržų miesto, – jokio simbolio.

4. Ne viskas tapatinama su 1944-aisiais. Jau 2013 metų vasarą sukanka 60 metų nuo Pilėnų tėvūnijos vado S. Giedriko artimo bendražygio Alfonso Valentėlio žūties. Aš su tais, kurie sieks, kad bent standartiniu žymeniu pažymėtumėme vietovę bei asmenį, žuvusį 1953 m. liepos 14 d.

Nebeliko metų, o darbai dar nepradėti. Ar žinybos „nepražiūrės“ svarbių datų ir paskui jų atstovai neaimanuos, kad pavėluota?

 

 

Jonas Dagilis, kraštotyrininkas

2012-10-29

2012.10.30

Lietuvos karininkui, medicinos mokslų daktarui Povilui Šepečiui – 95

Prieš 95 metus, 1917 metų spalio 15-ąją, Zanės ir Jokūbo Šepečių šeimoje Švilpiškių vienkiemyje gimė sūnus. Tiesa, Biržų evangelikų reformatų bažnyčios konfirmantų knygoje užfiksuota, jog tarp 1936 metų liepos 5-ąją priėmusių konfirmaciją moksleivių yra ir Povilas Šepetys, gimęs Rusijoje.

 Lietuvos kariuomenės karininkas Povilas Šepetys. 

Matyt, jis iš tikrųjų gimė Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių šeimoje Rusijoje. Grįžę tėvai apsigyveno Švilpiškių vienkiemyje ir sūnų vėliau užregistravo bažnyčios gimusiųjų metrikų knygoje.

P. Šepetys, 1936 m. baigęs Biržų gimnaziją, pasirinko kariškio kelią.

1939 m. baigė Karo mokyklos XX laidą ir gavo pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnį. Pirmoji jaunojo karininko tarnybos vieta – I pėstininkų pulkas Ukmergėje. Iš čia jam teko dalyvauti spalio mėnesio žygyje į Vilnių, kurį tuometinė Tarybų Sąjunga „geranoriškai“ perdavė Lietuvai.

Viskas išėjo pagal garsiuosius Pupų Dėdės žodžius: „Vilnius - mūsų, o mes - rusų. “ Okupavus 1940 m. Tarybų Sąjungai Lietuvą ir likvidavus jos kariuomenę, P. Šepetys buvo perkeltas į Raudonosios armijos pėstininkų karo mokyklą dirbti kursantų būrio vado padėjėju. Užpuolus Vokietijai Tarybų Sąjungą, P. Šepetys sugebėjo su savo kursantais ištrūkti iš Raudonosios armijos ir liko Lietuvoje.

Vokiečių okupacijos metais jis tęsė kariškio gyvenimą, tarnavo lietuvių savisaugos daliniuose.

1944 metų vasarą, artėjant į Lietuvą Raudonajai armijai, P. Šepetys stojo savanoriu į Tėvynės apsaugos rinktinę ir dalyvavo garsiosiose kautynėse prie Sedos 1944 10 07, kur lietuviai bandė stabdyti besiveržančią į Vakarus Raudonąją armiją. Šiose kautynėse žuvo apie 100 Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, dalis jų pateko į nelaisvę, o dalis pasitraukė į Vakarus ir išsibarstė po visą pasaulį.

Tarp pastarųjų buvo ir Povilas Šepetys, pasitraukęs į Vokietiją. Čia jis liko ilgesniam laikui. Po karo baigė Miuncheno universitetą, 1954 m. įgijo medicinos daktaro laipsnį. Emigravęs į JAV, gyveno Detroite, privačiai dirbo gydytoju.

P. Šepetys su žmona Vanda turėjo gražią šeimą – dukterį Astą, sūnus Arvydą ir Manvydą. Mirė Lietuvos kariuomenės karininkas, gydytojas Povilas Šepetys 1979 metų lapkričio 7-ąją Detroite.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla“

muziejininkas

2012-10-29

2012.10.30

Biržuose - Jelgavos menininkų darbų paroda

Trečiadienį, spalio 24-ąją, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atidaryta dailininkų iš Jelgavos (Latvija) tapybos, tekstilės ir skulptūrų paroda.

 Muziejininkė D. Žemaitienė pristato Jelgavos menininkus. Šalia jos stovi Maris Brancis (dešinėje) ir biržietis Egils Skuja. 

Pradėdama vakarą muziejininkė Danutė Žemaitienė kalbėjo, kad parodoje iš viso dalyvauja 22 menininkai, pristatę 67 darbus. Į parodos atidarymą atvyko 7 svečiai iš Latvijos, kalbėjo Jelgavos menininkų draugijos valdybos pirmininkas Marius Brancius. Ar tik ne pirmąkart, bendraujant su Latvijos atstovais, oficialiojoje dalyje buvo apsieita be rusų kalbos. Lietuviai kalbėjo lietuviškai, latviai - latviškai, o vertėjavo dailininkas Egils Skuja. Jam talkino žmona Augustina. Beje, tarp Jelgavos menininkų yra ir skulptorė Nellija Skujeniece. Egils su šypsena sakė, kad tai tik jo bendrapavardė, ne giminaitė. Maris Brancis pasakojo, kad 1960 - 1970 metais į Jelgavos miestą gyventi atvyko daug jaunų, Latvijos meno akademiją baigusių tapytojų ir grafikų, nes tuo laiku ten buvo pastatyta keletas dirbtuvių dailininkams. Dailininkai du kartus per metus ruošdavo meno parodas ir rūpinosi miesto įvaizdžiu.
2010 m. buvo įkurta Jelgavos menininkų draugija, kurioje šiuo metu yra apie 50 įvairaus amžiaus tapytojų, grafikų, skulptorių, keramikų, dizainerių, tekstilininkų ir fotografų.
Į susirinkusius gražia lietuviška kalba kreipėsi Silvija Meškone, kuri studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Jos mokytojas buvo iš Biržų krašto kilęs žymus tapytojas Algirdas Petrulis (1915 – 2010). Ji su nostalgija pasakojo apie senąją Jelgavą, priminė jos istoriją, kada miestas dar vadinosi Mintauja ir gimnazijoje mokėsi nemažai žinomų Lietuvos žmonių.
Bendromis susirinkusiųjų pastangomis buvo paminėtos su Jelgava susijusios lietuvių įžymybės - Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, vyskupas Kazimieras Paltarokas, biržiečiai Kipras Bielinis, Vladimiras Šilkarskis, Ernestas Galvanauskas, Jonas Yčas, Vytautas Petrulis. O dailininkas Petras Kalpokas, pasirodo, už nupieštą ant krosnies mokytojo karikatūrą buvo pašalintas iš gimnazijos.
Kalbėtojai akcentavo parodų reikalingumą - galima palyginti lietuvių bei latvių dailės mokyklas, jų savitumą, stilių, tapybos kryptis.

 

Antanas Seibutis
2012-10-29


2012.10.29

Stačiatikybė Biržų krašte (I)

Antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis yra ortodoksinė krikščionybė, arba stačiatikybė.

  Praėjusią savaitę Biržų rajone esančioje Lebeniškių cerkvėje lankėsi Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovas arkivyskupas Inokentijus.

Rusų kalboje naudojamas „pravoslavija“ yra pažodinis vertimas iš graikų kalbos ortho-doxa (teisingas šlovinimas). Tad ir žodis „pravoslavas“ mūsų kalboje būtų neteiktinas rusicizmas. Istoriškai ortodoksų krikščionybė susiformavo Romos imperijos rytuose (Palestinoje, Antiochijoje, Graikijoje) iš Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymo, iki didžiosios schizmos (skilimo) sudarė vieną bažnyčią kartu su dabartiniais katalikais. 1054 metais įvykus oficialiam bažnyčios skilimui, „katalikai“ tapo bendresnis terminas Romos bažnyčiai, o „ortodoksai“ liko Bizantijai. Lietuviško termino „stačiatikybė“ atsiradimas atspindi liaudišką tikėjimo sampratą: esą katalikai sėdi, o stačiatikiai garbina Dievą stovėdami. Lietuva su ortodoksine krikščionybe susidūrė daug anksčiau nei su katalikybe. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų, gavęs stačiatikišką Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas stačiatikių bažnyčios šventuoju. Senoji bažnytinė slavų kalba ir priėmus katalikybę liko viena iš oficialių LDK kalbų. Jau XVI amžiaus pradžioje Vilniuje veikė Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas, 1597 m. įkurtas stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynas, 1636 m. - stačiatikių vienuolynas Surdegyje (Anykščių r.).
Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės paskutinio padalijimo Rusijos carai visaip rėmė Lietuvos stačiatikius. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia, pradėjusi kietą Lietuvos rusinimo politiką, skatino keltis gyventi į Lietuvą rusų kolonistus. XIX amžiaus pabaigoje stačiatikių Lietuvoje buvo per pusę milijono. Katalikų vienuolynai vienas po kito buvo uždaromi, bažnyčios paverstos cerkvėmis.
Šiuo metu Lietuvoje yra registruotos 53 stačiatikių parapijos, kurias aptarnauja apie 60 dvasininkų. Stačiatikių (ortodoksų) tikėjimą išpažįsta apie 150 tūkst. mūsų šalies gyventojų. Lietuvos stačiatikiai priklauso Vilniaus ir visos Lietuvos stačiatikių vyskupijai, įeinančiai į Maskvos ir visos Rusijos patriarchatą. Nuo 2010 metų pabaigos vyskupijai vadovauja arkivyskupas Inokentijus.
Rusijos stačiatikių bažnyčia savo istorijoje taip pat neišvengė vidinių nesutarimų ar ginčų, neretai pakankamai tragiškų. XVII a. rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono (1652–1666 m.) ir caro Aleksejus Michailovo (1629-1676) bažnyčioje įvykdytos reformos, kuriomis siekta tikėjimą priartinti prie graikų stačiatikių tikėjimo, suformavo savitą rusų stačiatikybės atmainą- sentikybę (rus. староверие, старообрядчество). Tai bažnyčios ir religinės bendruomenės, nepripažįstančios patriarcho Nikono įvykdytos reformos ir saugančios senąsias religines tradicijas bei apeigas. Nuo oficialiosios rusų stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato) sentikiai skiriasi ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, iš dalies ir bažnytine struktūra bei savitu kai kurių Šv. Rašto bei tradicijos elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių.
Kadangi reforma buvo remiama valstybės, Rusijos carai ėmėsi žiaurių represijų prieš sentikius: juos persekiojo, trėmė į Sibirą ir kitas atšiaurias vietas, baudė myriop, naikino senąsias knygas ir ikonas. Sentikiai slapstėsi, bėgo į miškus ir valstybės pakraščius, Oloneco ir Archangelsko srityse, prie Astrachanės ir Dono, Kubanėje, Urale bei Sibire kūrė savo bendruomenes ir vienuolynus. Laukdami antikristo kartais sentikiai susidegindavo.
Sentikių emigracija į dabartinę Lietuvos teritoriją prasidėjo XVII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje“ rašoma, jog buvęs šaulių dešimtininkas Trofimas Ivanovas buvo vienas pirmųjų sentikių emigrantų, 1679 m. įsikūrusių Lietuvos šiaurės vakaruose. Pirmieji sentikių maldos namai, kurių įkūrimo data neabejojama, jos teritorijoje pastatyti 1710 m. Puščios kaime prie Kriaunų (dabar Rokiškio r.; 1819 m. šie maldos namai iš Puščios perkelti į kaimyninį Bobriškių kaimą). Sentikių emigraciją į LDK ir bendrijų formavimąsi jos teritorijoje skatino lietuviškosios vyriausybės, vietos dvarininkų bei katalikų bažnyčios santykinis religinis pakantumas jų atžvilgiu. Jau XVIII a. pabaigoje sentikių Lietuvoje gyveno nuo 100000 iki 180000.
Šiuo metu Lietuvoje priskaičiuojamos 59 sentikių bendruomenės.

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-10-27

2012.10.29

RAJONO ŽEMĖS ŪKIO VEIKLA SULAUKĖ PALANKAUS VERTINIMO

Lietuvos žemės ūkio bendruomenių asociacija, įvertinusi savivaldybių teritorijoje esančių ūkių veiklos efektyvumą, atliko reitingavimą. Tai pirmas kartas per nepriklausomybės metus, kai mėginama reitinguoti šalies savivaldybes pagal žemės ūkio veiklą. 49 savivaldybių reitingo lentelėje Biržai užima aukštą 11 vietą. Pirmojoje pozicijoje atsidūrė Pakruojo savivaldybė, antrojoje – Joniškio, trečiojoje – Pasvalio.

BIRŽŲ RAJONE BUTAI PIGŪS. Skelbiamoje informacijoje apie vidutines butų kainas Lietuvos regionuose Biržų rajonas yra tarp tų, kur būstą įsigyti pigiausia.

Žemiausia kvadratinio metro kaina yra Akmenės savivaldybėje. Čia jo vidutinė kaina – 600 Lt. Kaimyniniame Kupiškyje vienas buto kvadratinis metras kainuoja 720 Lt. Biržų rajone vidutinė kvadratinio metro kaina – 740 Lt. Brangiausi butai yra Neringoje (1 kv. m 9000 Lt), Palangoje (4300 Lt), Druskininkų savivaldybėje (3799 Lt), Birštone (3600 Lt), Trakų savivaldybėje (2900 Lt), Kretingos rajone (2000 Lt).

Kaimyniniame Pasvalyje – 999 Lt, Pakruojyje – 800 Lt, Anykščiuose – 1047 Lt.

2012.10.25

Reformacija Biržų krašte (IV)

Evangelikų reformatų kultūrinė ir leidybinė veikla tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo audros nuniokojo evangelikų reformatų parapijas, išblaškė bendruomenes.

  Biržų krašte veikė reformatų jaunimo draugija „Radvila“. Nuotraukoje - šios draugijos Mažutiškio skyrius.

Po Nepriklausomybės kovų Lenkijai 1920 m. okupavus Vilnių, evangelikų reformatų bažnyčios centras perkeliamas į Biržus. Čia posėdžiauja Kolegija, vyksta Sinodai. Atstatomos apgriautos Papilio ir Nemunėlio Radviliškio bažnyčios, aktyvėja kultūrinė veikla.

Pirmieji periodikos leidiniai pasirodė dar prieš karą, carinei valdžiai po 1905 metų leidus plačiau vystyti kultūrinę veiklą, steigti draugijas ir leisti spaudą gimtąja kalba. Reformatų kunigas Jonas Šepetys 1911 m. pradeda leisti „Pasiuntinį“, religinį mėnesinį žurnalą lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis. Ypatingai spausdinto žodžio plėtrai pasitarnavo 1912 m. įsteigta „Martyno Yčo ir bendrovės“ spaustuvė, kurios steigėjai buvo advokatas Martynas Yčas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis ir kiti žinomi krašto žmonės.

1922 m. pradėjo eiti evangelikams reformatams skirtas laikraštis „Mūsų žodis“. Laikraštį „Mūsų žodis“ leido evangelikų reformatų draugija Kaune, spausdino Š. Levi spaustuvė, o nuo 1922 m. Nr. 5-6 laikraštį pradėjo spausdinti Biržų spaustuvė. Nuo 1925 m. iki 1926 m. spalio mėnesio laikraštis nebuvo leidžiamas, o nuo 1926 m. leidžiamas Biržuose. Laikraščio leidimo pradžioje atsakingais redaktoriais buvo H. J. Yčienė ir M. Yčas.

Kiek vėliau evangelikai reformatai pradėjo leisti antrą laikraštį „Sėjėjas“, kurį redagavo ir leido kun. Povilas Jakubėnas, spausdino Biržų spaustuvė. Nuo 1934 metų šiame leidinyje du puslapiai buvo skirti jaunimą buriančiai evangelikų reformatų draugijai „Radvila“ jaunimo reikalams nušviesti.

Tarpukario reformatų laikraščių periodiškumas - skirtingas. „Mūsų žodis“ nuo 1922 m iki 1924 m. buvo leidžiamas kas mėnesį. Nuo 1926 m. „Mūsų žodis“ buvo leidžiamas 4 kartus per metus. „Sėjėjas“ ėjo du kartus per mėnesį, toks laikraščio periodiškumas išliko per visą jo egzistavimo laiką.

Abu periodiniai leidiniai buvo nemažos apimties. „Mūsų žodžio“ apimtis buvo 30 ir daugiau puslapių. Nuo 1922 m. iki 1934 m. „Sėjėjo“ apimtis buvo 4 puslapiai. Lietuvos evangelikų reformatų Kolegijos posėdžio metu 1934 m. nuspręsta leisti laikraštį 8, 10, 12 puslapių apimties, bet ne daugiau kaip 20 puslapių. Nuo 1934 m. laikraščio apimtis buvo 8 puslapiai. Nuo 1937 m. laikraščio apimtis padidėjo iki 16 puslapių.

„Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“ - panašaus turinio periodiniai leidiniai. Nemažai straipsnių skirta teologiniams bei didaktiniams klausimams nagrinėti, aptariami evangelikų reformatų istorijos klausimai. Nemažai straipsnių skirta praktiniams ir socialiniams bažnyčios klausimams. Supažindindavo skaitytojus su tarpukariu veikusiomis jaunimo „Švobiškio“ ir „Radvilos“ draugijomis, Moterų sąjunga. Nuo 1934 m. laikraštyje „Sėjėjas“ publikuotas „Jaunimo skyrius“, kurio publikacijos orientuotos į krikščioniškąjį jaunimą.

Pirmasis Lietuvos reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ skyrius įsisteigė 1931 metais gruodžio 20 d. Biržuose. Steigiamajame susirinkime įsirašė 38 nariai ir Draugija ėmė sparčiai augti, plėsti savo veiklą: įsteigė kuklią skaityklą, knygynėlį, chorą, rinko aukas pavargėliams, vasarą organizavo ekskursijas, rengė prieš alkoholio vartojimą nukreiptas parodas, Lietuvos nepriklausomybės, Motinos dienos ir Spalio 9-osios minėjimus, įsigijo ir platino Vilniaus pasus, sutvarkė aplinką prie poeto S. Dagilio paminklo. 1932 metų pabaigoje įsteigas „Radvilos“ skyrius Geidžiūnuose. Netrukus buvo įsteigti skyriai Papilyje, Iškonyse, Mažutiškyje, Nemunėlio Radviliškyje, Salamiestyje. Draugijos veikla plito ir 1939 metais jau veikė 22 draugijos „Radvila“ skyriai su per 800 narių. Gausiausias buvo Papilio ir jo apylinkių skyrius, turėjęs per 100, Biržų - apie 70, Gerultiškio, Beržynės, Nemunėlio - per 50 narių. Draugija skaitė viešas paskaitas, kūrė knygynus, chorus, rankdarbių sekcijas, rengė koncertus, vakarus, šventes, organizavo ekskursijas, mezgė ryšius su kitomis jaunimo organizacijomis.

Kas rūpėjo to meto jaunimui, gerai iliustruoja „Jaunimo skyrius“ publikacijos laikraštyje „Sėjėjas“. „Š. m. birželio 4 d. „Radvi­los“ skyrių pirmininkai, sekreto­riai ir sporto vadovai suvažiavo pasitarti. Daugiausia tarėsi jau­nimo šventės, giesmių šventės, pramogų pertvarkymo, sukultū­rinimo, narių sudrausminimo, punktualumo, blaivumo klausi­mais. Gyvos buvo diskusijos ypač dėl pramogų atvirame ore“. (…) „Pranešimuose iš vietų aiškėja, kad jaunimas vis dau­giau pradeda domėtis sportu, ypač krepšiniu. Gal juo domė­tis paskatino Lietuvos krepšinin­kų antrą kartą laimėjimas Europos meisterio vardo. Mūsiškiams sunku būtų su jais susilyginti. Tačiau Biržų — Radvilų sostinės garbę, manau, netrukus galės ap­ginti visoj Š. Lietuvoj. Centro vald. nupirko keletą sporto įran­kių ir sporto vadovas mok. Aukštinis jau pradėjo su jais lankyti skyrius“, - rašoma 1939 metų birželio 15 dienos numeryje.

Kai kurie pastebėjimai tokie pat aktualūs ir šiandien, nepaisant, jog prabėgo dagiau kaip 70 metų ir istorija davė skaudžių pamokų. „Blanki tautos šventė. Šių metų rugs. 8 d. buvo nutarta atšvęsti rimtu, giliu susi­kaupimu be didesnių išorinių iš­kilmių. Atrodė, kad tą dieną bent bažnyčios bus pilnos. Ta­čiau ir šį kartą, ypač inteligen­tija nepasižymėjo gausumu. Ma­ža jos buvo ir Tautos šventės minėjime. Kur ji? Atrodo, kad ji daugiausiai turi džiaugtis tau­tos nepriklausomybe ir visomis priemonėmis rūpintis, kad vėl nepasikartotų a la caro laikai, kada prievarta reikėjo eiti į bažnyčią, į valstybines šventes ir traukti „Bože, caria chrani... „Laisvę turime, bet neduok Die­ve, kad ir čia nebūtų kada nors pritaikyta patarlė: „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“, - skaitome 1939 rugsėjo mėnesio „Sėjėjuje“.

Aktyviai veikė ir bendruomenės moterys, 1929 metais Biržuose įsteigusios „Lietuvių evangelikių moterų sąjungą“. Ji siekė burti evangelikes reformates, propagavo rankdarbius, rengė jų parodas, skaitė paskaitas ir rengė kursus moterims aktualioms sveikatos, higienos, vaikų auklėjimo, ligonių slaugymo ir kitomis temomis. Draugija taip pat rūpinosi moksleivių šelpimu, padėjo išlaikyti moksleivių bendrabučius, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Sąjungos centro valdybos būstinė buvo Biržuose, o kaimuose ir miesteliuose steigėsi skyriai.

1940 m. sovietinė okupacija nutraukė gražią ir prasmingą veiklą. Visos nevalstybinės draugijos ir organizacijos buvo uždraustos, turtas konfiskuotas, leidybinė veikla nutraukta.

 

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-10-23

2012.10.25

Lebeniškiai sutiko Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovą

Arkivyskupo Inokentijaus vizitas paankstino Šv. Nikandro atlaidus.

 Penktadienį Lebeniškių cerkvė laukė garbaus svečio - Lietuvos stačiatikių vadovo arkivyskupo Inokentijaus. 

Rudenio lapų auksu apipilta Lebeniškių Šv. Nikandro cerkvė praėjusį penktadienį svetingai atvėrė duris visiems, atvykusiems į iškilmingas pamaldas, kurias vedė Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovas arkivyskupas Inokentijus.

Šią cerkvę aptarnaujantis Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo parapijos kunigas Aleksejus Smirnovas papasakojo, kad nors tradiciškai Šv. Nikandro atlaidai šioje cerkvėje vyksta lapkričio mėnesį, arkivyskupo Inokentijaus vizitas juos paankstino.

Pasak tėvo Aleksejaus, Lebeniškiuose liko tik du šio tikėjimo žmonės, bet pasimelsti mielai lankosi ir katalikai, labai šiltai ir nuoširdžiai cerkvės reikalais rūpinasi vietos bendruomenė ir pirmininkė Regina Kančiauskienė.

Tuo metu neskubėdami į cerkvę rinkosi lebeniškiečiai. Daugiausia garbaus amžiaus, kas lazdele, o kas į savo žmogaus ranką pasiremdami. Rinkosi ir svečiai - Ramongalių kaimo bendruomenės atstovai, Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kanauninkas Povilas Miškinis bei kiti, kuriems Lebeniškiai brangūs kaip vaikystės ar jaunystės kraštas.

Štai Danė Tupinienė, kilusi iš šių apylinkių, čia daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų baigė septynmetę mokyklą. „Nors jau seniai gyvenu Šiauliuose, tačiau būdama tėviškėje visados užsuku čia, kur buvo mano mokykla, kur stačiatikių kapinėse ilsisi mano draugių tėvai ir seneliai“, - pasakoja moteris.

Šventovės prieangyje tėvas Aleksejus pasitiko garbius svečius- arkivyskupą Inokentijų ir jį lydėjusius Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno diakoną Tichoną bei vyskupijos viešųjų ryšių sekretorių Vladimirą Seliavką.

Pradėdamas pamaldas, arkivyskupas Inokentijus kreipėsi į susirinkusius, pabrėždamas, kad meldžiasi už visus čia esančius, nepriklausomai nuo konfesijos, už visus čia gyvenančius ar jau iškeliavusius į Amžinybę ir kviečia prisijungti kiekvieną savo malda.

Po pamaldų arkivyskupas Inokentijus ir jį lydėję dvasininkai mielai bendravo su maldos dalyviais, džiaugėsi išsaugota ir prižiūrėta šventove, kartu fotografavosi prie cerkvės.

Bendruomenės pirmininkei pakvietus, svečiai ir lebeniškiečiai neskubėdami pėstute patraukė į bendruomenės namus, kur prie kuklių vaišių dar kurį laiką bendravo, džiaugėsi patirta dvasios švente.

Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje vadovu arkivyskupas Inokentijus paskirtas 2010 metų pabaigoje. Jis pakeitė iki tol šias pareigas ėjusį metropolitą Chrizostomą. Vyskupo šventimus Inokentijus gavo dar 1992 metais ir iki 1998-ųjų darbavosi keliose Rusijos vyskupijose. Paskui buvo paskirtas į Vakarų Europą, gyveno Paryžiuje, rūpinosi Vakarų Europos ortodoksų sielovada.

Šiuo metu Lietuvoje stačiatikių (ortodoksų) tikėjimą išpažįsta apie 150 tūkst. gyventojų, veikia 53 parapijos, jas aptarnauja apie 60 dvasininkų.

Šimtmetį perkopusi Visagino dekanatui priklausanti Lebeniškių cerkvė pastatyta 1909 metais. Po šventiko Nikolajus Krukovskio mirties 1954 metais keletą metų pamaldos nevyko, vėliau tikinčiuosius aptarnavo iš Rokiškio ir Panevėžio atvykstantys dvasininkai. Nuo 2001 metų Lebeniškių cerkvę aptarnauja Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo parapijos kunigas Aleksejus Smirnovas. Čia kartą per metus lapkričio mėnesį vyksta Šv. Nikandro, kankinio, kurio vardu cerkvė pašventinta, iškilmingi atlaidai.

 

 

Antanas Vaičeliūnas

2012-10-23

2012.10.22

PER SAVAITĘ – PENKI NAUJAGIMIAI

Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti penki mažyliai.

Linas į registracijos knygas įrašytas spalio 18 dieną. Jis gimė spalio 13-ąją Pasvalio ligoninėje. Mažylis – trečias vaikas biržiečių šeimoje.

Austinas pasaulį išvydo birželio 2 dieną Jungtinėje Karalystėje. Įregistruotas spalio 17 – ąją. Tai pirmagimis Butniūnų kaime gyvenančioje šeimoje.

Greta į registracijos knygas įrašyta spalio 17 dieną. Ji gimė spalio 13 – ąją Panevėžyje. Mergaitė – šeštas vaikas kirdoniškių šeimoje.

Luknė gimė spalio 11 dieną Panevėžyje, įregistruota 16 – ąją. Mažylė yra antras vaikas Ramongaliuose gyvenančioje šeimoje.

Spalio 5 – ąją Panevėžyje pasaulį išvydo Kajus. Įregistruotas spalio 15 dieną. Berniukas – antras vaikas vabalninkiečių šeimoje.

2012.10.22

Reformacija Biržų krašte (III)

Reformacija ir krašto kultūrinė raida

Kalbant apie evangelikų reformatų bažnyčios kultūrinę šviečiamąją veikla Biržų krašte, jos negalima atsieti nuo bendro reformacijos sąjūdžio poveikio visai krašto kultūrai ir švietimui.

Galime surasti visą pluoštą naujovių, kurias pati reformacija diegė į Lietuvos kultūros raidą. Viena iš reikšmingiausių naujovių, žymėjusių naujųjų laikų pradžią, buvo spaudos technologijos panaudojimas idėjoms skleisti, pažiūroms formuoti. Reformacijos poveikio dėka nuo XVI a. vidurio spauda, kaip kultūros naujovė, po trumpalaikės Pranciškaus Skorinos veiklos Vilniuje jau nepertraukiamai įsitvirtino Lietuvos kultūroje. Reformacija pažadino didelę spaudos reikmę. Mikalojaus Radvilos Juodojo suorganizuota ir jo lėšomis veikusi Brastos spaustuvė nuo 1553 m. jau pradėjo nenutrūkstamą spaustuvių veiklos Lietuvos DK laiką. Reformacijos laikmetis per pusę amžiaus subrandino ir pirmąjį lietuvį spaustuvininką, leidinių lietuvių kalba parengėją, dirbusį Vilniuje, - evangeliką reformatą Jokūbą Morkūną. Lietuvos kultūroje buvo daug platesnis nei ikireformaciniais laikais knygų plitimas jau ne tik aukštųjų dvasininkų, didikų šeimose, bet ir tarp bajorų, parapinėse bažnyčiose.

 1595 metais buvo įsteigta parapinė mokykla Papilyje. Ši data išskaptuota stogastulpyje, esančiame prie dabartinės miestelio mokyklos.

Reformacijos Lietuvoje vadovai savo veikla intensyviai kūrė spaustuvių steigėjo, knygų mecenato, mokslus vertinančio asmens įvaizdį, kuris tapo prestižo ženklu. Visa tai veikė daugelį bajorų: iš evangelikų didikų sluoksnio knyga „leidosi žemyn“ į bajorijos, vidutinės ir net neturtingosios, sluoksnį. Naujovės plitimą skatino ir noras pakelti prestižą, ir suvokta raštingumo, išsimokslinimo nauda, o svarbiausia, paties evangelikų tikėjimo kurtoji nuostata - pažinti Šventąjį Raštą. Jie šį pažinimą, šių dienų terminais tariant, siekė padaryti masinės kultūros elementu.

Neprilygstamą reikšmę Lietuvos kultūros istorijoje turėjo reformacija, pradėjusi kurti spaudą lietuvių kalba ir suteikusi esminį postūmį sudėtingai spaudos ir rašto komplekso lietuvių kalba raidai. Viena iš daugelio kultūros sferų, kurioje reformacija sulaužė inerciją ir davė postūmį naujiems reiškiniams rastis, buvo žymiai platesnis gimtosios (lingua vulgaris) kalbos vartojimas raštui šalia lotynų kalbos - Europos mokslo ir rašto kalbos.

Nemaža naujovių LDK evangelikų iniciatyva buvo perimta švietimo srityje. Jau pirmieji reformacijos šalininkai skelbė, kad švietimas yra vienas iš aktualiausių ir tvarkytinų bažnyčios veiklos barų. Protestantiškos švietimo sistemos kūrimo procesas prasidėjo nuo žemiausios pakopos - pradinių mokyklų. Reformatoriškų mokyklų pradžia - 1558 m. pradėjusi veikti pradinė (netrukus tapusi vidurine) mokykla Vilniuje, Radvilos Juodojo dvare Lukiškėse. Nuo XVI a. vidurio sparčiai kuriamas parapinių mokyklų tinklas visoje LDK. Dėl šaltinių stokos (reformatų sinodo protokolai sudeginti 1611 m.) negalima tiksliai nustatyti nei reformatų bažnyčių tinklo visumos, nei parapinių mokyklų kiekio. Manoma, kad protestantiškų bendruomenių XVI-XVII a. sandūroje galėjo būti nuo 200 iki 300. Yra žinių, kad vyravo nuostata steigti mokyklas prie kiekvienos parapinės bažnyčios.

Šiaurės Lietuvoje daugiausia parapinių mokyklų tuo metu įsteigė evangelikai reformatai.

Biržų kunigaikštystėje žymiausias mokyklų steigėjas buvo Kristupas Radvila Perkūnas, Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas. 1584 ir 1592 m. jis skyrė lėšų Biržų mokyklai, 1590 m. - Nemunėlio Radviliškio, 1595 m. steigė iš karto dvi mokyklas – Salamiestyje ir Papilyje.

Yra duomenų, kad mokyklose pagrindinės knygos buvo naudojamos lietuvių kalba. Jau 1680 metais katekizmo elementoriaus „Pradžia pamoksla del mažu veykialu“ išspausdinimas Liudvikos Karolinos Radvilaitės lėšomis Karaliaučiuje rodė, kad ji turinti tapti svarbiausia knyga parapinėse mokyklose, kad iš jos turėtų būti mokomi vaikai skaityti.

Kita pakopa turėjo būti antros pakopos mokymo įstaiga (vidurinė, gimnazijos tipo mokykla), šis procesas vyko lėčiau ir ne taip sklandžiai. Pirmoji tokio tipo įstaiga turėjo būti Vilniaus evangelikų mokykla. XVII a. pradžioje dar kelios reformatų pradinės mokyklos išaugo iki gimnazijų lygio - Biržuose, Slucke, Kėdainiuose. Kristupas II Radvila siekė Biržų mokyklą padaryti aukštesnio lygio gimnazija ir pakelti iki akademinės mokyklos lygio. Kuriama gimnazija išaugo iki nepilnos gimnazijos, nes jos veiklą nutraukė Livonijos karas.

Nors evangelikų švietimo sistema LDK pasiekė tik II pakopą, aktyvus jų siekis sukurti daugiapakopę švietimo sistemą išjudino katalikiškąją pusę. Galimybė atsirasti protestantiškam universitetui Vilniuje paskatino katalikų vadovų sprendimą įkurti pirmąjį Lietuvoje universitetą. XVI amžiuje Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla (I pakopa), gimnazijos ir kolegijos (II pakopa), Vilniaus universitetas (III pakopa).

 

Evangelikų reformatų kultūrinė ir leidybinė veikla tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo audros nuniokojo evangelikų reformatų parapijas, išblaškė bendruomenes. Po Nepriklausomybės kovų Lenkijai 1920 m. okupavus Vilnių, evangelikų reformatų Bažnyčios centras perkeliamas į Biržus. Čia posėdžiauja Kolegija, vyksta Sinodai. Atstatomos apgriautos Papilio ir Nemunėlio Radviliškio bažnyčios, aktyvėja kultūrinė veikla.

Pirmieji periodikos leidiniai pasirodė dar prieš karą, carinei valdžiai po 1905 metų leidus plačiau vystyti kultūrinę veiklą, steigti draugijas ir leisti spaudą gimtąja kalba. Reformatų kunigas Jonas Šepetys 1911 m. pradeda leisti „Pasiuntinį“, religinį mėnesinį žurnalą lietuvių kalba, lotyniškais rašmenimis. Ypatingai spausdinto žodžio plėtrai pasitarnavo 1912 m. įsteigta „Martyno Yčo ir bendrovės“ spaustuvė, kurios steigėjai buvo advokatas Martynas Yčas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis ir kiti žinomi krašto žmonės.

1922 m. pradėjo eiti evangelikams reformatams skirtas laikraštis „Mūsų žodis“. Laikraštį „Mūsų žodis“ leido Evangelikų Reformatų draugija Kaune, spausdino Š. Levi spaustuvė, o nuo 1922 m. Nr. 5-6 laikraštį pradėjo spausdinti Biržų spaustuvė. Nuo 1925 m. iki 1926 m. spalio mėnesio laikraštis nebuvo leidžiamas, o nuo 1926 m. leidžiamas Biržuose. Laikraščio leidimo pradžioje atsakingais redaktoriais buvo H. J. Yčienė ir M. Yčas.

Kiek vėliau evangelikai reformatai pradėjo leisti antrą laikraštį „Sėjėjas“, kurį redagavo ir leido kun. Povilas Jakubėnas, spausdino Biržų spaustuvė. Nuo 1934 metų šiame leidinyje du puslapiai buvo skirti jaunimą buriančiai evangelikų reformatų draugijai Radvila, jaunimo reikalams nušviesti.

Tarpukario reformatų laikraščių periodiškumas - skirtingas. „Mūsų žodis“ nuo 1922 m iki 1924 m. buvo leidžiamas kas mėnesį. Nuo 1926 m. „Mūsų žodis“ buvo leidžiamas 4 kartus per metus. „Sėjėjas“ ėjo du kartus per mėnesį, toks laikraščio periodiškumas išliko per visą jo egzistavimo laiką.

Abu periodiniai leidiniai buvo nemažos apimties. „Mūsų žodžio“ apimtis buvo 30 ir daugiau puslapių. Nuo 1922 m. iki 1934 m. „Sėjėjo“ apimtis buvo 4 puslapiai. Lietuvos Evangelikų reformatų Kolegijos posėdžio metu 1934 m. nuspręsta leisti laikraštį 8, 10, 12 puslapių apimties, bet ne daugiau 20 puslapių. Nuo 1934 m. laikraščio apimtis buvo 8 puslapiai. Nuo 1937 m. laikraščio apimtis padidėjo iki 16 puslapių.

„Mūsų žodis“ ir „Sėjėjas“ - panašaus turinio periodiniai leidiniai. Nemažai straipsnių skirta teologiniams bei didaktiniams klausimams nagrinėti, aptariami Evangelikų reformatų istorijos klausimai. Nemažai straipsnių skirta praktiniams ir socialiniams bažnyčios klausimams. Supažindindavo skaitytojus su tarpukaryje veikusiomis jaunimo Švobiškio ir Radvilos draugijomis, Moterų sąjunga. Nuo 1934 m. laikraštyje „Sėjėjas“ publikuotas „Jaunimo skyrius“, kurio publikacijos orientuotos į krikščioniškąjį jaunimą.

Pirmasis Lietuvos reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ skyrius įsisteigė 1931 metais gruodžio 20d. Biržuose. Steigiamajame susirinkime įsirašė 38 nariai ir Draugija ėmė sparčiai augti, plėsti savo veiklą: įsteigė kuklią skaityklą, knygynėlį, chorą, rinko aukas pavargėliams, vasarą organizavo ekskursijas, rengė prieš alkoholio vartojimą nukreiptas parodas, Lietuvos nepriklausomybės, Motinos dienos ir Spalio 9-osios minėjimus, įsigijo ir platino Vilniaus pasus, sutvarkė aplinką prie poeto St. Dagilio paminklo. 1932 metų gale įsisteigė „Radvilos“ skyrius Geidžiūnuose. Netrukus buvo įsteigti skyriai Papilyje, Iškonyse, Mažutiškyje, Nemunėlio Radviliškyje, Salamiestyje. Draugijos veikla plito ir 1939 metais jau veikė 22 draugijos „Radvila“ skyriai su per 800 narių. Gausiausias skyrius buvo Papilio ir apylinkių, turėjęs per 100, Biržų - apie 70, Gerultiškio, Beržynės, Nemunėlio per 50 narių. Draugija skaitė viešas paskaitas, kūrė knygynus, chorus, rankdarbių sekcijas, rengė koncertus, vakarus, šventes, organizavo ekskursijas, mezgė ryšius su kitomis jaunimo organizacijomis.

Aktyviai veikė ir bendruomenės moterys, 1929 metais Biržuose įsteigusios „Lietuvių evangelikių moterų sąjungą“. Ji siekė burti evangelikes reformates, propagavo rankdarbius, rengė jų parodas, skaitė paskaitas ir rengė kursus moterims aktualioms sveikatos, higienos, vaikų auklėjimo, ligonių slaugymo ir kitomis temomis. Draugija taip pat rūpinosi moksleivių šelpimu, padėjo išlaikyti moksleivių bendrabučius, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Sąjungos centro valdybos būstinė buvo Biržuose, o kaimuose ir miesteliuose steigėsi skyriai.

1940 m. sovietinė okupacija nutraukė gražią ir prasmingą veiklą. Visos nevalstybinės draugijos ir organizacijos buvo uždraustos, turtas konfiskuotas, leidybinė veikla nutraukta.

 

Antanas Vaičeliūnas

2012 10 20

 

 

 

 

2012.10.22

Sibiro vėjų grūdintas

85-erių sulaukęs pirmininkas politinių kalinių ir tremtinių bendrijos vairą laiko tvirtai.

  Trys Stakionių kartos susitinka gimtajame Pajukniškyje susiręstoje medinėje pirkelėje. Būdami tėvų ir senelių žemėje vyrai jaučia tikrą palaimą.

Elena ir Povilas Stakioniai – knygose

Pirmąsyk Povilo Stakionio pavardę istorinėse knygose užtinkame daugiatomio leidinio LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS antrojoje knygoje, išleistoje 2002 m. Jis ten pristatomas kaip Pajukniškio gyventojas, moksleivis, partizanų ryšininkas. Suimtas 1945 07 16, kalintas Biržuose, Vilniuje. Po dviejų mėnesių išvežtas į Intlagą Komijoje. Tremtas 1946 m. pabaigoje į Syktyvkarą, iš kur 1947 m. pabėgo. Kirovo srityje suimtas, vėl grąžintas į Komiją. Ten griežtoje priežiūroje išgyveno iki 1952 m. vidurio. Iš publikacijos matyti, kad Komijoje Povilas sukūrė šeimą, kurioje išaugino sūnų ir dvi dukras.

Skaitytojai supažindinami ir su dabartinės Povilo žmonos Elenos Rumelaitytės kilme. Tėvas Antanas, nuovados viršininkas, jo žmona Elena, sūnus ir dvi dukros iš Šakių apskrities tremti 1941-aisiais. 1942 metais pasiekė vietoves prie Laptevų jūros. Bykovas, Tit Ary, Trofimovkas, Jakuckas - Peledujus, Lenskio r. - tai tik dalis vietovardžių, kur likimas amžino įšalo krašte negailestingai blaškė šią lietuvių šeimą.

Iš pokalbio su Elena užrašyta, kad, kai 1948 m. motina su vaikais bėgo į Lietuvą, ji, aštuonmetė mergaičiukė, iš virtuvės puodo nuvogusi suvalgė neįprasto skonio, bet tikrą žalią bulvę. O Kaune išsigando... nematytų, šakotų, dargi svyruojančių „stulpų“. Ištremta vos devynių mėnesių, augusi atšiauriomis sąlygomis, negalėjo įsivaizduoti Lietuvos gamtos, jos medžių. Deja, graži pasaka tęsėsi vos kelerius metus. Įskundė, susekė ir per kalėjimus grąžino į ten, iš kur „kilusios“.

Elenos kilmė garbinga. Močiutės brolis Justinas Staugaitis (1866 – 1943) - sudėtingais karjeros laiptais kopęs dvasininkas. 1926 m. paskirtas Telšių vyskupu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Nepriklausomoje Lietuvoje bendradarbiavo kultūriniuose švietėjiškuose leidiniuose. Tai žinodami okupantai ir traiškė vyskupo giminaičius.

Elenos motina, 1953 m. Jakutijoje palaidojusi vyrą Antaną Rumelaitį, su sūnumi ir dukra 1962 m. grįžo į Lietuvą.

 

Gyvenimas grūdino

Ši publikacija skiriama Povilo Stakionio 85-ajam gimtadieniui. Todėl privalu priminti bent kelis momentus iš jubiliato sudėtingo gyvenimo. Ne viskas tikra, kas įrašyta okupantų protokoluose ir iš ten perkelta į istorines knygas.

Pirma, pokaryje Povilas nebuvo jokios oficialios mokyklos moksleivis, o padėjo motinai ūkininkauti. Antra, jis nebuvo eilinis partizanų ryšininkas ar rėmėjas. Nors buvo jauno amžiaus, savanoriškai išėjo partizanauti, petys petin kovojo su vyresniais, partizanauti išėjusiais, kad išvengtų tarnybos sovietų armijoje. Turimi legalaus piliečio dokumentai jam leido veikti plačiau, aktyviau. Ir arešto dieną motinos paprašęs iš Biržų partizanams parnešti vaistų bei kitų būtinų reikmenų, pats, patikimai paslėpęs automatą, ramiai ilsėjosi gimtajame vienkiemyje. Nors įkalčių jokių nerado, Povilą vis tik sulaikė. Atvarę į Biržus, uždarė gimnazijos rūsyje. Žiauriai kankindami tardė naujai pastatytoje „Aušros“ mokykloje. Vertė nešti į aikštę tarp gimnazijos ir Agluonos upės neatlaikiusius tardymo, mirusius nuo žaizdų. Laidojo juos nuo fronto likusiuose apkasuose, bombų išmuštose duobėse. Tai toks buvo jis, moksleiviško amžiaus jaunuolis.

 

Ieško savo gelbėtojo

Nors Povilas buvo suimtas jauno amžiaus, be rimtų įkalčių, kalėjimuose, lageryje, tremtyje jam nuolaidų nebuvo. Pasmerktųjų naštą nešė kartu su buvusiais solidžiais valstybės veikėjais, pasipriešinimo bolševikinei okupacijai vadovais. Atlaikė. Gelbėjo tvirta kaimiška prigimtis, tremtinių tarpusavio solidarumas.

Iki šiol Povilas nepamiršta gydytojo Savicko. Jaučia jam pagarbą ir dėkingumą už gyvasties palaikymą kritinėmis dienomis. Susipažino, įsikalbėjo kaip biržietis su biržiečiu. Savickas buvo asmeninis Prezidento Antano Smetonos gydytojas. Įsimintiną 1940-ųjų birželį, kai raudonarmiečių kolonos peržengė Lietuvos sieną, o visi, kas sugebėjo, traukėsi į Vokietiją, gydytoją taip pat kvietė iš Kauno vykti su prezidento šeima. Bet jis susilaikė – juk yra gydytojas, ne politikas. Ko bijoti? Tokio mąstymo rezultatas - vietoje saugesnių Vakarų – Komija.

Iš pokalbių su gydytoju Povilas supratęs, kad tai Biržų Savicko, turėjusio kalvę J. Basanavičiaus gatvėje, brolis. Kilmė aiški, o likimas nežinomas. Kiek bevartytų įvairius žinynus - toks politinis kalinys neminimas. Bet Povilui neprisisapnavo. Gal pavardės rašyba klaidinga? Povilas vis dar viliasi surasti žinių apie savo gelbėtoją.

 

Parūpino darbo… prezidentui

Su vienu iš Lietuvos Prezidentų Aleksandru Stulginskiu Povilui Stakioniui teko turėti tiesioginį kontaktą. Tai, kad jų miškų ūkyje degalų išdavimo sandėlyje dirbo pusamžė lietuvė, daugiakalbėje aplinkoje tiesiog vadinama Anuška, jis nesureikšmino. Neturėjo jų Anuška nei išeiginių dienų, nei apibrėžtų darbo valandų. Atplauks koks naktibalda motorlaivis vidurnakty – būk miela, kelkis. Kas ten rūpinsis tremtinės darbo sąlygomis, kai į akis žvelgė rūsti realybė, kaip išgyventi. Po Stalino mirties, prasidėjus atšilimui, pas Anušką iš lagerio ar kalėjimo į tremtį atvyko jos vyras. Pensinio amžiaus, ne itin stiprios sveikatos, aiškiai per silpnas medienos ruošos ar plukdymo darbams. Pragyventi dviem iš kuklaus sandėlininkės atlyginimo taip pat nebuvo įmanoma. Povilas, jau buvęs įtakingas Permogo miškų ūkyje ir Kortkeroso rajone, buvo supažindintas su šeimos kilme bei problema. Paaiškėjo, kad Anuškos vyras Aleksandras - tai Lietuvos prezidentas. Dėl pagalbos šiai šeimai Povilas kreipėsi į rajono vadovus. „Na, prezidento mums nereikia“, - ironizavo. Bet išsiaiškinus, kad A. Stulginskis - agronomas su aukštuoju išsilavinimu ir darbo patirtimi, jam patikėta vadovauti rajono šiltnamiams. Anot Povilo, per dvejus metus šiltnamius A. Stulginskis sutvarkė iki aukščiausio lygio, kiek leido sąlygos.

1956 m. vasarą paleisti iš tremties Stulginskiai grįžo į Lietuvą.

Nuo 1952 m. vasaros į Lietuvą galėjo grįžti ir P. Stakionis. Bet atvažiavo tik atostogauti. Čia pamatęs kolchozinio badmečio nualintą kraštą, valdančiųjų skleidžiamą priešiškumą buvusiems tremtiniams ir visiems, kitaip mąstantiems, vėl grįžo į Komiją. Ten vadovavo medienos ruošai, plukdymui. Ten augo, mokėsi jo vaikai. Į Lietuvą persikėlė tik 1975-aisiais.

 

Apie Komiją – su širdies skausmu

Gera tėvui, kai vaikai, anūkai geri. Sūnus Pavlikas įsikūręs Vilniuje, dirbo vienoje aukštojoje mokykloje. Anūkas Andrius, likęs Komijoje, žinomas kaip Pasaulio lietuvių veikėjas, Syktyvkaro Pabaltijos tautų nacionalinės kultūrinės organizacijos pirmininkas, televizijos žurnalistas. Kam, jeigu ne jam, dalyvauti kuriant filmą apie lietuvybės pėdsakus Komijoje? Kai prieš kelerius metus jis ėmė Lietuvoje ieškoti metodinės, finansinės paramos, deja, tam pritarimo negavo. Gal ketinimai išsipildys kada nors ateityje, tikisi trijų kartų Stakioniai.

Komija, pasak Povilo, istoriškai svarbi ne tik kaip vietovė, kur buvo varginami dvidešimtojo amžiaus vidurio vergai, suvežti iš įvairių valstybių. Komija – tai vietovė, kur vergai ir jų prievaizdai nustelbė vietinius gyventojus, jų kultūrą ir t. t. Jis pats dalyvavęs barbariškai kertant Komijos miškus ir jų neatkuriant. Bet tiki, kad gal po šimtmečių vietovės, dabar užgožtos menkaverčių brūzgynų, savaime vėl suoš vertingomis giriomis. O ar išsilaikys komiai kaip savarankiška tauta – abejotina. 1970 m. didžiulėje teritorijoje tebuvo vos daugiau kaip milijonas gyventojų, tarp kurių tik apie 29 procentus komių. Po jų - ukrainiečiai (8,6 procentai), baltarusiai (2,6 proc.) ir kitų tautų mažumos. Lietuvių - tik 0,6 procento. Didžioji dalis (53,1 proc.) - rusai. Vyravo tendencija šį procentą didinti priverstinai. Vokietės ir ukrainiečio, lietuvės ir baltarusio bei panašiose mišriose šeimose gimę vaikai buvo verčiami registruotis rusais. Ir apie tai reiktų rašyti, kurti dokumentinius filmus.

Povilas pripažįsta, kad lageriai, sunkios išgyvenimo sąlygos tremtyje palaužė daugelio priešiškumą pavergėjams. Tokių, kaip 1863 m. sukilimo dalyvis poetas Eduardas Daukša, nekalbėjęs rusų kalba, neėmęs rusiškų pinigų, nevažiavęs traukiniais, nes tai paženklinta nekenčiamo okupanto ženklu, jam sutikti neteko. Povilas pats kantriai dirbo ruošiant medieną plukdymui, vėliau kitiems vadovavo. Tokių išplėštų iš savo namų, paklususių sistemai, buvo tūkstančiai. Tik jų mintys ir viltys buvo Lietuvoje, tarp savų.

 

Įsikūrė tėvų žemėje

Prieraišumas gimtajam kraštui persidavė ir šeimos nariams. Kai tik Lietuva atgavo Nepriklausomybę, prasidėjo nuosavybės atstatymas, Povilas, kaip paveldėtojas, susitvarkė dokumentus daliai tėvų žemės Parovėjos seniūnijoje. Ne bėda, kad joje - nė hektaro dirbamos. Svarbu, kad ten gimtasis Stakionių lizdas.

Tėvo gimtojo krašto miško oras ypač patrauklus Pavlikui. Buvusiam povandeninio atominio laivo karininkui tai sykiu ir fizinė atgaiva. Bet dažnai neprivažinėsi. O ir privažiavimas per mišką kartais klampus. Kai sugalvojo ilgesniam pasibuvimui Pajukniškio miške pasistatyti namelį, atsitrenkė kaip į Kremliaus sieną. Būtini projektai, jų suderinimai, leidimai ir t. t. „Spjauk, tėvai, į tą lietuvišką biurokratiją ir darom kaip taigoje: trys per tris dienas dėl trijų“, - paprotino tėvą.

Kaip tarė, taip padarė - per tris dienas iš vietinių virtuolių surentė namuką, kur visais metų laikais trys vyrai visai padoriai gali įsikurti. Jiems ten gera. O ką pavydas graužia – tesižino... Toliau Komijos nebenuveš. O ir ten jie savi, žinomi.

 

Amžius – ne kliūtis aktyviai veiklai

Šį rašinį pradėjau apie knygas ir juose įamžintus žmones, jų likimus. Ir toks geras sutapimas: kai šių metų rudenį Biržų rajono garbės pilietis, nuo 1995 m. vadovaujantis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Biržų filialui, 2011 m. išrinktas į rajono savivaldybės tarybą, ruošiasi švęsti garbingą 85-ą gimtadienį, LPKTB vadovybės pastangomis išleistas puošnus albumas „LAISVĖS ŠVIESA“, nušviečiantis šios bendrijos veiklą. Iš dviejų šimtų puslapių – septyni skirti Biržų filialui. Beveik kiekvienoje iš trylikos nuotraukų – Elena arba Povilas Stakioniai. Kartais abu. Tai liudija, kiek jie dalyvauja patriotiniuose, tautiniuose renginiuose ir kad garbus amžius gražiai aktyviai veiklai – ne kliūtis.

 

Jonas Dagilis

2012 10 20

2012.10.16

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje – unikalus leidinys

Biržų katalikų bažnyčios zakristijoje guli paauksuotais viršeliais ir puslapių kraštais mišiolas. Šimtametėje liturginėje knygoje rastas įrašas leidžia manyti, kad tai dovana. Ir ne bet kam, o didžiajam poetui Maironiui. Kaip šis leidinys atsidūrė Biržuose?

 Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje prieš 103 metus išleistas mišiolas, kurį 1909 metais Peterburgo dvasinės akademijos studentai dovanojo Maironiui. 

Intriguojanti žinia

Praėjusio ketvirtadienio ankstų rytą skubėjome į Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.

Intriguojančią žinią, kad šios bažnyčios zakristijoje gali būti mišiolas, kadaise dovanotas Maironiui, į redakciją atnešė Klausučių kaimo gyventojas Bronislovas Petrauskas.

Šviesuoliu vadinamas klausutiškis, perskaitęs „Šiaurės rytuose“ A. Butkevičiaus straipsnį „Šalia Maironio ir iš toliau“, sakė beveik neabejojantis, kad Biržų bažnyčioje yra unikalus leidinys. Jis minėjo zakristijoje matytą mišiolą, kurio viename iš pirmųjų puslapių esantis įrašas liudija, kad tai dovana išskirtinei asmenybei.

B. Petrauskas tikino, kad lenkų kalba užrašyta, jog liturginė knyga skiriama Peterburgo dvasinės akademijos inspektoriui, o ją dovanojo studentai 1909 metais.

Lenkų kalbą puikiai mokantis klausutiškis sakė, kad įraše nėra įvardytas Maironis, tačiau „Šiaurės rytuose“ minėtos didžiojo poeto gyvenimo datos leidžia manyti, kad ši knyga skirta būtent didžiajam poetui.

 

Įraše – sulenkinta pavardė

Ketvirtadienio ryte Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios zakristijonas mūsų laukė su knyga, kuri atrodė įspūdingai.

Ant stalo gulėjo ornamentais puoštas, paauksuotais viršeliais, iliustruotas mišiolas, išleistas daugiau kaip prieš 100 metų – 1909 – aisiais.

Užrašai liudijo, kad knyga leista Ratisbona, Roma, Neo Eboraci ir Cincinnati Frideriko Pustet leidykloje. Taip pat matyti įrašas „Šv. Apaštalų Sosto ir Šv. Liturgijos Kongregacijos tipografija“.

Mišiolas – tai katalikų liturginė knyga, kunigų naudojama per šv. Mišias. Jame išspausdinti šv. Mišių tekstai kiekvienai bažnyčių metų dienai ir šv. Mišių aukojimo taisyklės.

Šimtametis mišiolas, matyt, turėjo savo paslapčių, nes vienas iš pirmųjų jo puslapių buvo išpjautas. Tačiau kitame radome tai, ko ieškojome.

Lenkų kalba buvo užrašyta, kad ši knyga dovanojama „garbingiausiajam kunigui kanauninkui Jonui Maculevičiui, akademijos inspektoriui“. Ją, kaip atminimo ženklą, dovanoja dėkingi Peterburgo imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos studentai. Dovanos įteikimo data – 1909 m. gegužės 30 diena.

Taigi, mylimas kunigas buvo apdovanotas nauju, ką tik išleistu mišiolu. Tarp dovaną teikusių studentų pavardžių galima rasti ir lietuviškų – tai M. Reinis, F. Kuraitis, M. Jurgutis, A. Kiesius, Ant. Matuzevičius, Fr. Tylus, A. Mylimas, J. Grygaitis, Ks. Savickis, Ant. Simaitis ir kt.

Nenuostabu, kad įraše nėra įvardytas Maironis, nes tikroji jo pavardė – Jonas Mačiulis. Maculevičius - sulenkinta Mačiulio pavardė.

 

Sutampa datos

Kunigas, profesorius, poetas Jonas Mačiulis – Maironis 19 metų gyveno Peterburge. 1888 – 1892 metais studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, o nuo 1894 – ųjų buvo pakviestas ten darbuotis. Iki 1909 metų jis buvo akademijos profesoriumi, dėsčiusiu dogmatinę ir moralinę teologiją. 1898 – 1900 metais ėjo dvasiškojo tėvo pareigas, o nuo 1900 – ųjų buvo akademijos inspektoriumi.

Būtent 1909 metais jis tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi.

Galėjo būti, kad Peterburgo dvasinės akademijos studentai, atsisveikindami su gerbiamu profesoriumi, dovanų jam įteikė mišiolą.

Kad Maironis buvo studentų vertinamas, rašė vyskupas Kazimieras Paltarokas prisiminimuose: „ (…) inspektoriumi paskirtas prof. Maculevičius. Jisai stengėsi visiems būti vienodas, tačiau savuosius – lietuvius - daugiau pagąsdindavo mokslo sunkumais, matomai norėjo, kad lietuviai neleistų savęs pralenkti lenkams.

Mes, ypač kauniečiai, visados gerai mokėmės, išskyrus, žinoma, vieną kitą…“

  Liturginėje knygoje lenkų kalba įrašyta, kad mišiolas dovanojamas „garbingiausiajam kunigui kanauninkui Jonui Maculevičiui, akademijos inspektoriui“. 

Kaip Maironio dovana pateko į Biržus?

Kokiu būdu Maironiui skirta dovana atsidūrė Biržuose?

Atsakymas gali slypėti Maironio draugystėje su mūsų kraštiečiais. Vienas iš jo artimiausių bičiulių - prelatas, publicistas, kalbininkas, visuomenės veikėjas Povilas Januševičius.

Apie šių dviejų iškilių asmenybių išskirtinį bendravimą buvo rašyta minėtame A. Butkevičiaus straipsnyje („Šiaurės rytai“, spalio 6 d.).

Jie abu susitiko Peterburge. Dviejų aukštų dvasininkų bičiulystė tęsėsi ir Kaune. P. Januševičius buvo aktyvus Maironio pagalbininkas. Būtent jis prikalbino poetą pirkti apleistus namus Rotušės gatvėje, o vėliau rūpinosi jo rekonstrukcija ir remontu. Maironio namuose P. Januševičius buvo suorganizavęs lietuvišką skaityklą.

Maironis mirė 1932 metais. P. Januševičius, būdamas ketveriais metais už jį jaunesnis, mirė 1948 – aisiais.

Gal Maironiui dovanotas mišiolas po jo mirties atiteko artimam draugui, o šis jį atvežė į savo gimtinę – Biržus ir tokiu būdu pagerbė savo krašto bažnyčią?

O gal P. Januševičius per okupacijas, karą norėjo išsaugoti brangias relikvijas ir joms rado saugią vietą – Biržų bažnyčią?

Neatmestina, kad liturginė knyga turėjo kažkokią paslaptį, susijusią su išpjautuoju puslapiu. Matyt, ji buvo kažkam neparanki, o gal net pavojinga. Antraip, kam niokoti istorinę bei kultūrinę vertę turintį leidinį?

Šimtametis mišiolas išleistas lotynų kalba. Natos knygoje pažymėtos ne penklinėje, o keturiose linijose.

Aptrinti puslapių skirtukai ir jų sutvirtinimai rodo, kad mišiolas buvo naudojamas gana ilgą laiką.

Biržiečiams svarbu žinoti, kad šią liturginę knygą, saugomą mūsų miesto bažnyčioje, kadaise vartė antruoju Lietuvos himnu vadinamos dainos „Lietuva brangi“ autorius.

B. Petrauskas apie šį radinį ketina informuoti Liublino katalikiškąjį Jono Pauliaus II universitetą. Mat tarp pavardžių yra lenkiškų, kurios gali būti siejamos su iškiliomis lenkų tautos asmenybėmis.

 

Vadina mažu stebuklu

Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Dalius Tubys neslėpė džiaugsmo, kai išgirdo apie bažnyčioje laikytą liturginę knygą, kuri priklausė Maironiui. Apie turimą vertybę jis sakė iki šiol nežinojęs ir tikra Dievo dovana vadino šią džiugią žinią, kurią išgirdęs ne bet kada, o minint Maironio 150 – ąsias gimimo metines.

„Ačiū jūsų redakcijai ir tam žmogui, kuris šį leidinį pamatė. Tai iš tiesų mažas stebuklas, nuostabus įvykis, kuriuo labai džiaugiuosi“, - kalbėjo klebonas D. Tubys.

 

Rasa Penelienė

2012 10 13

2012.10.08

Šalia Maironio ir iš toliau

Lietuva šiais metais mini 150 - ąsias Maironio gimimo metines. Tai proga prisiminti ne tik poetą, dramaturgą, istoriką, bet ir šalia jo buvusius iškilius, tautos dainių pažinojusius žmones. Iš mūsų kraštiečių arčiausia Maironio buvo prelatas, publicistas, kalbininkas, visuomenės veikėjas Povilas Januševičius (1866 - 1948).

 Iš mūsų kraštiečių arčiausia Maironio buvo prelatas, publicistas, kalbininkas, visuomenės veikėjas Povilas Januševičius.

Tikriausiai Biržuose gyvenusių Magdalenos ir Kazimiero Januševičių šeimoje gimusio Povilo Januševičiaus, vėliau Kauno kunigų seminarijos profesoriaus, pirmųjų lietuviškų gramatikų autoriaus pažintis su Maironiu prasidėjo dar 1894 metais, kuomet P. Januševičius, jau baigęs kunigų seminariją ir ketverius metus kunigavęs Linkuvos ir Radviliškio bažnyčiose, atvyko studijuoti į Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją. Tais metais čia atvyko ir Maironis, tik kaip šios akademijos profesorius, dėstęs dogmatinę ir moralinę teologiją, keletą metų buvęs prefektu ir dvasios tėvu, o nuo 1900 metų - akademijos inspektoriumi. Iš 1907 metais jo rašyto laiško savo bičiuliui poetui, kritikui ir publicistui, 1902 - 1906 metais buvusiam Peterburgo dvasinės akademijos profesoriui Adomui Jakštui (tikroji pavardė Aleksandras Dambrauskas) matyti, kad tais metais Kaune išleistos poemos „Jaunoji Lietuva“ (tai pirmosios Maironio poemos „Tarp skausmų į garbę“ nauja versija) leidyba ir platinimu rūpinosi Povilas Januševičius. Maironis laiške rašė esąs širdingai jam dėkingas už tiek darbo, visiškai pasitikįs jo nuomone, o laiško pabaigoje sveikina kunigą Januševičių (jam sveikinimai bus perduodami ir kituose laiškuose - A. B.) ir kitus.

Artimi ryšiai siejo šiuos du aukštus dvasininkus ir vėliau, kuomet, grįžęs iš Peterburgo, Maironis tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, o Povilas Januševičius - jo aktyviu pagalbininku, prikalbinęs poetą pirkti apleistus namus Rotušės gatvėje, o vėliau rūpinęsis jų rekonstrukcija ir remontu. „Ir tų pačių rūmų, - prisimena poetas, dramaturgas, prozininkas, įdomių memuarų autorius Mykolas Vaitkus (1883 - 1973), - Maironis nebūtų pirkęsis, kad ne tas neužmirštinas veikėjas patriotas prelatas Povilas Januševičius, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo turbūt visų kauniškių sumanymų ar sumanytojas, ar bent vienas pirmųjų vykdytojų. Tas tatai Januševičius, regėdamas, jog brangi mūsų praeities liekana, dabartiniai Maironio rūmai, baisiai apleisti ir pamažu ims griūti, susidarė praktišką projektą, kaip tuos rūmus nupirkti. Reikėjo iš pradžių bent keliolikos tūkstančių aukso rublių. (...) Januševičiui atėjo į galvą, kad Maironis gali turėti keletą tūkstančių, o toliau - pagalvojus atsiras išeitis. Prikalbino Maironį, kad sutiktų. “ Apie tai, kad atliekant šių rūmų remontą Maironiui daug padėdavęs Kauno kunigų seminarijos profesorius P. Januševičius, prisimena ir poeto sesuo Marcelė Mačiulytė (1864 - 1958). P. Januševičiaus išmanymą apie statybų reikalus liudija 1915 metais Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje, išspausdinta knyga „Namai. Jųjų svarba, vieta, padėjimas, stilius, medžiaga, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai: Žemaičių vyskupijos 500 metų sukaktuvių atminimui“. Prieštituliniame šios knygos lape išspausdinta autoriaus dedikacija Maironiui, kur išvardijami visi poeto titulai, o dedikacija baigiama žodžiais, kad „Maironiui nuolankiai aukoja šį savo veikalėlį kun. P. Januševičius Kaune“.

Maironio namuose P. Januševičius 1905 metais buvo suorganizavęs lietuvišką skaityklą, kurioje už kelias kapeikas buvo galima pasiskaityti lietuviškų knygų ir laikraščių. Anot Jakšto, neretai čia užeidavęs ir pats skaityklos - knygyno įkūrėjas P. Januševičius. Čia jis garsiai paskaitydavęs įdomesnius straipsnius ir taip priviliodavęs į savo skaityklą net ir nemokančius skaityti.

Vabalninkietis kunigas, poetas, vertėjas, Kauno kapitulos kanauninkas, 1953 - 1959 metais buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius Kazimieras Žitkus - Vincas Stonis užrašė prisiminimus apie Anykščių rajone, Vašuokėnų dvaro rūmuose, 1914 - 1915 metais veikusią Kauno kunigų seminariją. Pirmojo pasaulinio karo metais, ruošiantis Kauno gynybai, buvo uždrausta naudotis Kauno kunigų seminarijos rūmais. Vašuokėnų dvaro savininkas Bronislovas Brazdžius (1882 - 1935), su šeima išsikraustęs gyventi į kumetyną, pasisiūlė savo rūmus užleisti seminarijai. Maironis su P. Januševičiumi ir keliais dėstytojais apžiūrėjo rūmus ir nusprendė, kad juose tilps tik dalis auklėtinių, todėl į mokslo metų pradžią buvo pakviesti tik pirmieji trys kursai. K. Žitkus rašo, kad P. Januševičius, kurio žinioje buvusi visa seminarijos mityba, Kūčioms buvo užraugęs statinę giros, tačiau likus kelioms valandoms iki vakarienės statinė sprogusi ir visa gira išsiliejusi. Matyt, žinia apie tai pasiekusi ir Maironį. Vakarieniaujant jam užsiminus, kad prie žuvies būtų gerai ir gira, P. Januševičius bandęs nukreipti kalbą ir sakęs: „Kokia gabi mūsų tauta muzikai! Apie Biržus, Svilių kaime, kai paprasti kaimiečiai užgroja skudučiais, tai gražesnės muzikos nerasi visame pasaulyje. “ Tačiau Maironis buvo atkaklus, ir P. Januševičius turėjo pasakyti tiesą, kad Kūčioms buvo užraugta visa duoninės giros statinė, bet ji šįryt ėmusi ir susprogusi... Žinoma, ši nelaimė visiems vakarieniaujantiems sukėlusi garsų juoką.

Tarp Maironio, mėgusio menininkus ir gerą inteligentišką draugiją, svečių būdavo ir Kauno valstybinio teatro režisierius bei aktorius Borisas Dauguvietis, pastatęs poeto istorinių dramų „Kęstučio mirtis“ (1924), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas karalius“ (1930) trilogiją. Ruošiantis dramos „Kęstučio mirtis“ generalinei repeticijai B. Dauguvietis pareiškė, kad į sceną kunigaikščiai įjos žirgais. Jogailą vaidinęs aktorius ir dramaturgas Vladas Sipaitis (1904 - 1992) prisimena, kad premjeroje apsilankęs Maironis buvęs laimingas ir patenkintas, per pertrauką nuėjęs į užkulisius padėkoti aktoriams ir režisieriui. Po premjeros pakvietė pas save į svečius visus spektaklio dalyvius. Drama buvo vaidinta daug kartų. Tikriausia jos pasisekimas paskatino Maironį parašyti dramą „Vytautas karalius“. Ją perskaitęs poeto bičiulis Mykolas Vaitkus Maironiui patarė kreiptis pagalbos į Borisą Dauguvietį, jo žodžiais, gabų ir prityrusį režisierių, nes „rankraštis labai didelis - medžiaga bent trims vaidinimams“. „Pradėta ruoštis veikalą statyti, - rašo M. Vaitkus. - Maironis buvo susirūpinęs ir nepatenkintas, kad Dauguvietis jo dramą labai sutrumpinęs, labai svarbius ir autoriui labai brangius dalykus išmetęs. “ Tačiau prasidėjus vaidinimui M. Vaitkus įsitikinęs, kad Dauguvietis viską puikiai padaręs. Jam pavyko įkalbėti poetą nueiti padėkoti režisieriui už gerą pasidarbavimą, o Kubertavičiui - už gerą Vytauto vaidinimą. Poetui mirus, 1932 metų spalio 24 dieną Valstybės teatre surengtame Maironio paminėjime Borisas Dauguvietis deklamavo prologą iš Maironio istorinės dramos „Kęstučio mirtis“.

1924 metais Maironio portretą piešusiam dailininkui ir pedagogui Jonui Januliui (1888 - 1973) poetas papasakojo, kad jo portretą yra piešęs ir Petras Kalpokas, bet Maironiui tas portretas nelabai patikęs, nes dailininkas nupiešęs per žemą kaktą. „Kaktą, - sakė jis, - reikėjo išryškinti, padaryti aukštesnę. Vis dėlto aš poetas, rašytojas. Tai turi jau iš paveikslo matytis. “

Mūsų kraštietis, kilęs iš Kvetkų, literatūrologas, profesorius Vytautas Kubilius, analizuodamas Balio Sruogos ir Kazio Binkio ankstyvąją poeziją, ne viename dar jaunų poetų kūrinyje jaučia Maironio lyrikos alsavimą. Tačiau vėliau šie poetai stovės pirmose gretose tų, kurie iškels šūkį „Šalin nuo Maironio“. 1921 metais Kazio Binkio sudarytos poezijos antologijos „Vainikai“ pratarmėje bus oficialiai paskelbta apie Maironio epochos pabaigą ir „pomaironinės“ kartos įsivyravimą lietuvių poezijoje. O Balys Sruoga dar 1913 metais „Aušrinėje“ išspausdintame straipsnyje apie Maironio patriotinę lyriką rašys, kad „tai proto produktas, bet ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų“. Tačiau vėliau Kazys Binkis kažkuriam „modernistui“, paniekinančiai atsiliepusiam apie Maironį, pasakys, kad jis nesąs vertas Maironio batų raištelių atrišti.

Maironis buvo pažįstamas su Biržų keturklasę mokyklą baigusiu muziku ir chorų dirigentu Apolinaru Likerausku, kuris vadovavo kunigų seminarijos klierikų ir Moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminarijos chorams, dainavusiems daug pagal Maironio eilėraščius kompozitoriaus Juozo Naujalio parašytų dainų. Poeto bibliotekoje yra Maironį pažinojusių, su juo bendravusių, iš Biržų krašto kilusių dvasininkų (chorų dirigento, pedagogo, muzikologo, kompozitoriaus, prelato Teodoro Brazio, tautosakininko, poeto, vertėjo, kanauninko, buvusio Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono Adolfo Sabaliausko - Žalios Rūtos, poeto, vertėjo, Kauno kapitulos kanauninko Kazimiero Žitkaus) dovanotų knygų su autografais. Jaunystės metus Biržų gimnazijoje praleidęs poetas Bernardas Brazdžionis Mokslų akademijos prezidento Vinco Krėvės įsakymu nuo 1941 metų gegužės 20 dienos buvo paskirtas Maironio muziejaus vedėju.

Šį rašinį baigsim linksmesne gaida. Kunigas Augustinas Liepinis prisimena, kad Maironis mėgęs Palangos pajūrį ir dažnai maudydavosi jūroje. Kad atrastų savo drabužius be akinių, jis nuo paliktų drabužių iki vandens lazda nubrėždavo liniją. „Kartą, - rašo A. Liepinis, - kunigas Petras Rauda (kunigavęs Biržuose, buvęs Biržų gimnazijos kapelionas, Biržų parapijos klebonas - A. B.) ir Povilas Šidlauskas gražiai pajuokavę. Jie užtrynė kojomis Maironio smėlyje išvestą liniją ir nuvedė naują prie svetimo žmogaus drabužių. „Kaip čia dabar įvyko?.. Čia ne mano drabužiai... “, – kalba Maironis, sugrįžęs iš pajūrio, ir klausiamai dairosi aplink. Tada prieina prie jo tiedu kunigai: „Mes prelatą Maironį nuvesime prie tamstos drabužių... “ „Tai jūs, šuleriai, iškrėtėte man šitą pokštą“, - sako šypsodamasis Maironis.

 

Algirdas Butkevičius

2012 10 06

2012.10.01

Karininkui Vaclovui Kronkaičiui - 100

Prieš 100 metų Vilkaviškio apskrityje, Juodupėnuose, 1912 09 28 gimė Vaclovas Kronkaitis.


Baigęs Vilkaviškio dr. J. Basanavičiaus gimnaziją, mokėsi Karo mokykloje ir baigęs ją 1936 09 15 gavo artilerijos jaunesniojo karininko laipsnį. Tarnavo I artilerijos pulke, 1939 m. tapo leitenantu. Netrukus jį likimas trumpam susiejo su mūsų, Biržų, kraštu. 1939 m. rudenį V. Kronkaitis buvo paskirtas dirbti Lietuvos šaulių sąjungoje ir atvyko į Biržus. Čia gimnazijoje dėstė karinį parengimą, vadovavo mokinių šaulių būriui. Tarybų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, vėl tarnavo I artilerijos pulke, vėliau, likviduojant Lietuvos kariuomenę, paskirtas į artilerijos dalinį baterijos vadu. Prasidėjus 1941 metų birželio trėmimams, suimtas ir išvežtas į Rusijos Krasnojarsko kraštą, į Norilsko lagerį, kur 1943 05 07 žuvo.

Antanas Seibutis

2012 09 29

2012.10.01

Grąžinkim Balandiškių dvaro rūmus Pabiržei

Su šiokia tokia nuostaba perskaičiau „Šiaurės rytų“ laikraštyje, kad Biržų rajono savivaldybės planuose yra iškelti medinius Balandiškių dvaro rūmus (ar kas iš jų liko) į netoliese esantį Daudžgirių dvarą, taip pat turintį nuosavą „turtą“ - rūmų, magazino (grūdų sandėlio), dar poros pastatų griuvėsius.

 

Daudžgirių ir Balandiškių dvarų rūmai. Fotografuota 2008 m.

Niekaip nesuprantu tokio vieno dvaro istorijos sumaišymo su kito dvaro praeitimi, Rastauskų, Borovskių, Komorovskių šeimų gyvenimų suniveliavimu su von Bistramų, von der Roppų šeimų istorija.

Na, nebent siekiama paveldo specialistų reikalaujamus saugoti Balandiškių dvaro rūmus paslėpti kuo toliau nuo žmonių akių nuošalesniame Daudžgirių dvare ir parke. O gal yra tolimesniuose planuose Daudžgirių dvare numatyti visų apleistų kultūros paminklų, pastatų, sodybų kapinyną?

Tada iškart buvo galima Naradavos dvaro pastatų pamatų liekanas gabenti į Daudžgirių dvarą, gal ten bus galima priglausti ir Kvetkų parapijoje esančias dailininko Petro Kalpoko gimtinės pastatų liekanas. Reikalui esant, Biržų rajone galima rasti nemažai apleistų istorinių paminklų ir vietų, tad kandidatų į Daudžgirių dvarą būtų nemažai.

Ore plevenantys siūlymai atgabenti Balandiškių dvaro rūmus į Biržus ir juos pastatyti būsimos bibliotekos vietoje Kęstučio gatvėje man atrodo jau ne visiškai šiuolaikiškai ir rimtai. Sunkoka įsivaizduoti, kad seno suplanavimo ir konstrukcijos pastate būtų įmanoma sutalpinti jau šių laikų modernią, kompiuterizuotą, internetizuotą biblioteką.

Mano nuomone, jeigu jau iš tikrųjų planuojama iškelti iš Balandiškių dvaro rūmus, tai pati geriausia vieta jiems būtų Pabiržės miestelis. Jame jau yra nemažai savo laiku pasidarbavęs kunigas Antanas Balaišis, prikėlęs iš praeities tamsų žmonių gyvenimus bei istorijas ir bažnyčių pastatus, visa tai įamžinęs paminklais ir atminimo ženklais.

Yra Pabiržėje tarsi naujam gyvenimui prisikėlęs 3 hektarų parkas, pagal projektą yra tvarkomas senosios klebonijos pastatas, numatoma Pabiržės parke įrengti apšvietimą, privažiavimą, dviračių – pėsčiųjų taką, lauko estradą. Rasti vietą, kur iš naujo pastatyti Balandiškių dvaro rūmus, manau, būtų ne taip jau ir sunku.

Be to, kas nemažai svarbu, tarsi būtų pabrėžta glaudi istorinė gija tarp Pabiržės miestelio ir dvaro. 1647 m. dvarininkai Marija Lopacinska – Rastauskienė ir Karolis Rastauskas pastatė savo lėšomis arčiau miestelio naują medinę bažnyčią. Užrašytas bažnyčiai šalia miestelio esantis palivarkas ir buvo vadinamas Rastauskyne.

Senosiose Pabiržės kapinėse yra palaidoti dvaro savininkų Borovskių, Komorovskių šeimų žmonės, tarp jų ir paskutinė dvaro savininkė, 1935 m. mirusi Marija Kamarauskienė. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro centre buvo įsikūrusi Pabiržės mašinų – traktorių stotis (MTS), vėliau čia buvo įsikūrusi ir Pabiržės vidurinė mokykla. Be to, dažnai ir istorinėje literatūroje yra naudojamas Balandiškių (Pabiržės) dvaro vardas.

Tad gal geriau vertėtų atkurti istorinę tiesą, sujungti Pabiržės miestelio ir Balandiškių dvaro praeitį į vieną istorinę visumą nei plakti kažkokį įmantrų kokteilį iš dviejų dvarų istorijų.

 

Antanas Seibutis

2012 09 29

2012.10.01

PER SAVAITĘ – VIENAS KŪDIKIS

Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas tik vienas kūdikis. Anglininkų kaime gyvenančioje šeimoje gimė dukrytė, kuriai duotas Žemynos vardas. Mergaitė gimė rugsėjo 3 dieną, įregistruota 26 – ąją. Ji pasaulį išvydo Vilniaus ligoninėje. Žemyna – antrasis vaikas šeimoje.

SPALIO 1 – OJI - PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ DIENA. 2012 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Tai sudaro 18,1 proc. visų šalies gyventojų. Palyginus su 2011 m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst. (12,1 proc.), o bendras gyventojų skaičius sumažėjo 13,7 proc. Daugiausiai 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių gyvena Ignalinos, Anykščių ir Lazdijų rajonuose, mažiausiai - Visagino, Neringos, Vilniaus ir Klaipėdos rajonuose.

DĖL GATVIŲ REKONSTRAVIMO DARBŲ. Biržų rajono savivaldybė informuoja, kad nuo spalio 3 d. planuojama pradėti gatvių rekonstravimo darbus, įgyvendinant projektą „Biržų miesto ir Pačeriaukštės kaimo gatvių rekonstravimas“. Rekonstravimo darbai vyks Biržų miesto Pelkių, Gedimino ir V. Kudirkos gatvėse. Atliekant V. Kudirkos gatvės rekonstravimo paruošiamuosius žemės darbus, galimas eismo apribojimas.

TIKSLINAME. Ketvirtadienio laikraštyje (A. Seibučio straipsnis „Varžėsi jaunieji krepšininkai“) įsivėlė klaida - pavardėje sumaišytos balsės. Biržų sporto komandos geriausiu žaidėju buvo pripažintas Arijus Mušauskis.

2012.10.01

Akmenukai žydų genocido aukoms atminti

Renginys Pakamponyse

Rugsėjo 25 d. žydų ir lietuvių masinių žudynių vietoje, Pakamponių miške (Parovėjos seniūnija, Biržų r.), įvyko minėjimas, skirtas Lietuvos ir Biržų žydų genocido aukoms atminti.

Minėjimo Pakamponyse akimirkos.

Minėjime dalyvavusi Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Eitavičienė pabrėžė, kaip svarbu yra mokytis tolerancijos, rūpintis savo tautiečiais ir išlikti vieningiems.

Minėjime taip pat dalyvavo Biržų „Aušros“ vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro mokiniai ir mokytojai. Centro koordinatorius, istorijos mokytojas Vidmantas Jukonis teigė, kad prarasti Lietuvos ir Biržų piliečiai, iš kurių būtų galima daug ko pasimokyti. Žydai suvokė, koks yra svarbus mokslas ir knygos, sveika gyvensena, verslumas.

Po trumpų pasisakymų susirinkusieji prie memorialinio paminklo iš akmenukų sudėjo Dovydo žvaigždę.

 

Minėjimas mokykloje

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo renginiai vyko visoje Lietuvoje, taip pat ir Biržų mokyklose.

„Aušros“ mokykloje dešimtokai dalyvavo susitikime-diskusijoje su kunigu Daliumi Tubiu.

Vienuoliktokai klausėsi paskaitos „Ką praradome netekę žydų?“

Aštuntokai ir devintokai žiūrėjo ir aptarė mokyklos Tolerencijos ugdymo centro sukurtą filmą „Neužmirština istorijos pamoka“ apie Biržų miesto žydų istoriją.

Moksleiviai sužinojo, kad Biržuose, Latvygalos gatvėje (prie Širvėnos ežero), yra senosios žydų kapinės. Taip pat jie išgirdo, kad Biržuose žydai gyveno daugiau nei 400 metų.

Tarpukariu Biržuose gyveno 2400 žydų. Jie daugiausiai vertėsi amatais, prekyba, nes ilgą laikotarpį negalėjo turėti žemės.

Biržų mieste iki karo buvo daugiau nei šimtas žydų krautuvėlių, 3 sporto klubai, kelios sinagogos, pirtis ir kt.

 

Parengta pagal Biržų rajono

savivaldybės ir „Aušros“

vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro informaciją

2012 09 29

2012.10.01

Užaugęs Naradavos dvare

Po publikacijos apie Radvilas menančio Naradavos dvaro naikinimą, jo akmenis verčiant į fermų nuolaužų krūvą, sulaukta ir kultūros žmonėmis save laikančių žmonių nejaukios tylos, ir biržiečių atsiliepimų.

Rimas Jackūnas: „Nustebintas esu, kad net muziejininkai nieko nežino nei apie senąją Naradavą, nei apie žemės ūkio mokyklą. Joje juk mokėsi lietuviai ūkininkaičiai, o visi tą kažkaip užmiršo.“

Vienas iš tokių žmonių – Rimas Jackūnas, 1957 metais gimęs Valantiškyje ir užaugęs šalia esančiame Naradavos dvare.

Statybininkas Rimas Jackūnas istoriją vadina savo hobi.

„Jei domiesi istorija, vadinasi, domiesi viskuo“, - sako vyras, ieškantis žinių, susijusių su krašto kultūros paveldu ir savo vaikystės namų - Naradavos dvaro – istorija.

Su Rimu kalbėjomės apie tai, kas jau galbūt negrįžtamai prarasta, tačiau dar gyva žmonių atmintyse.

55 – erių metų žmogus pasakoja, ką mena pats ir ką rado rašytiniuose šaltiniuose apie Naradavos dvarą, kurio istorija kažkodėl neužfiksuota net krašto muziejaus archyvuose. Rimas iš muziejininkų tegirdėjęs, kad jokių žinių nėra nei apie Naradavos dvarą, nei apie jame veikusią pažangią žemės ūkio mokyklą bei garsų Lietuvos agronomą Juozą Valiūną.

R. Jackūnas buvo šokiruotas, sužinojęs, kad dvaro statinio pamatai verčiami iš žemės gelmių.

„Ką jie ten nori padaryti? Visus akmenis stengiasi išrausti ir dvaro vietą sulyginti su žeme? Taip elgtis neprotinga – reikėjo kaip nors tą palikimą įamžinti“, - skausmingai dėliojamas mintis išsakė inteligentijai savęs nepriskiriantis žmogus.

Po keistuoliu vadinamo Donato Varkalio Rimas Jackūnas yra antrasis į „Šiaurės rytus“ užsukęs „eilinis“, kuriam skauda širdį dėl ardomų mūsų kultūros ir atminties pamatų. Deja, įstatymiškai visokį paveldą skrupulingai neva saugantys valstybės įstaigų asmenys ar meilę kultūrai deklaruojanti inteligentija pernelyg rami, kai ekskavatoriai darbuojasi ne jų kieme.

 

Vaikystės namai –su balkonu į ežerąir spalvinga virtuve

Naradava - Biržų rajone, 4 kilometrai į pietvakarius nuo Biržų, esantis kaimas. Naradavos dvarą 1584 metais nusipirko Kristupas Radvila Perkūnas. Šio dvaro vardu veikė Naradavos sodininkystės ūkis (dabartinė UAB „Naradava“ Pajiešmenių kaime, Pasvalio rajone). Taip rašo „Vikipedija“. Štai kodėl net kai kurie muziejininkai linkę manyti, kad Naradavos dvaras yra Pasvalio rajone. Tuo tarpu istorija besidomintys žmonės sako, kad Naradavos vardą pasvaliečiams „paskolino“ kadaise dvaro žemes plėtę savininkai.

Biržietiškas Naradavos dvaras klestėjo už 1 kilometro nuo Kaunių, 2 kilometrų nuo Balandiškių, 1,8 kilometro nuo Klausučių.

Tai yra oficialios Naradavos dvaro koordinatės, tačiau jame užaugusiam žmogui minėtas dvaras - vaikystės pasaulis.

Pasak Rimo Jackūno, prie gražaus ežerėlio stovėjo didelis medinis Naradavos dvaro namas. Dabar jo nebėra – pastatas buvo suniokotas apie 1987 metus iš jo išsikrausčius paskutiniams gyventojams. Pasak Rimo Jackūno, name gyveno septynios šeimos (Rutkeviliai, Kregždės, Didžioniai ir kiti). Jo tėvai – Alfonsas ir Salomėja Jackūnai - iš Naradavos dvaro išvažiavę paskutiniai.

„Kai išsikėlė tėvai, dvaras buvo pradėtas niokoti. Sykį nuvažiavau – iš namo nieko nebelikę. Kas jį išardė, nežinia - buvo ten geros medienos“, - sako R. Jackūnas.

Namo stogas buvo dengtas mediniais gontais, kuriuos vėliau pakeitė šiferis.

Ežero pusėje buvo didžiulis namo balkonas, o namo viduje stovėjo iki šiol neužmirštama virtuvė.

„Virtuvės sienos buvo išklotos gražiomis baltomis, mėlynais raštais išmargintomis plytelėmis. Virtuvėje buvo duonkepė krosnis, kurioje moterys kepdavo bandeles“, - prisimena Rimas. Jis pasakoja, jog tas namas buvo neremontuojamas, o jo stogas ėmė griūtis dar neišsikrausčius gyventojams. Todėl dvaro pastatas buvo paskelbtas avariniu.

 

 1934 m. Petro Ločerio nuotraukoje - Naradavos dvaras. Rimas Jackūnas gyveno name prie ežero, kuriame vaikystėje maudydavosi ir su būsimu garsiu režisieriumi Oskaru Koršunovu, viešėjusiu pas senelius.

 Paslaptingi rūsių labirintai, žuvys ir sodas

Rimas pasakoja, kad Naradavos dvare buvo daug ūkio pastatų - daržinių, rūsių. Vyras mena ilgą medinę klėtį su grūdų aruodais. Jais naudojosi ir „Tarybinio artojo“ kolūkis, kuriam senoji klėtis ir priklausė.

Anot Rimo, kai „Tarybinio artojo“ kolūkis sumanė statyti Biržuose savo kontorą, klėtį išardė ir iš jos medžiagų pasistatė kolūkio administracijos būstinę.

Vyras mena ir didžiulę daržinę, kurios pamatus ką tik išrausė Regioninio parko projektą vykdantys ir žemės sklypus nuo senosios kultūros liekanų išvalantys ekskavatoriai.

Daržinės pamatai buvę sumūryti iš akmenų. Labai įdomiai atrodę šakomis išpinti pamatų šonai. Tai, ko gero, buvusi ventiliacija.

„Ta senoji dvaro daržinė buvo be galo gražiai sumūryta, komponuojant akmenis ir plytas. Turbūt vėliau šalia jos buvo primūrytas priestatas, kuriame laikytos kolūkio trąšos“, - pasakoja Rimas.

Įspūdingas buvęs ir raudonų plytų tvartas, kurio pamatai sumūryti iš labai gražių tašytų akmenų. Tvartas nebuvo sugriuvęs, jame veikė motoklubas, kurį panaikinus statinį kažkas ėmė griauti. Šalia tvarto buvo įrengti apvalūs šuliniai – silosinės, kurių duobės dabar žioji tarp piktžolių.

Piktžolėmis užžėlęs ir į ežerą vedantis takas. Rimas mena ežere buvus daugybę žuvų, kurias iš ežero tinklais traukdavę žvejai. Didįjį laimikį pasiėmę, mažąsias žuvytes krovė į kibirus, kuriuos į ežerą pylė vaikai.

Dvaro teritorijoje buvo labai daug rūsių su keliais įėjimais, daugybe paslaptingų požeminių atšakų, vedančių į gretimus rūsius.

Dvarvietėje gyvenantys žmonės stengėsi prižiūrėti didžiulį sodą, kuriame vaisius nokino įvairių rūšių obelys.

„Sodas buvo švarus – gyventojai jį prižiūrėjo, žolę išpjaudavo“, - prisimena vyras. Įspūdingas buvęs ir parkas, kurio medžius išpjovus pasirodė, kad kai kurių vidus buvo išpuvęs.

„Tie medžiai buvo labai seni kaip baubliai. Iš vieno medžio pusės Rutkevilis buvo pasidaręs rūkyklą“, - sako Rimas.

 

 Sąvartynas, priglaudęs ir iš žemės išraustus Naradavos dvaro statinio pamatų akmenis.

 Pamiršo ir žemės ūkio mokyklą

„Nesuprantu nei tų paveldosaugininkų, nei istorikų. Buvau muziejuje, norėjau sužinoti, gal kokie Naradavos dvaro planai likę, tačiau nieko nesužinojau. Išgirdau, kad jie neturi nieko – sako, gal juos į savo archyvus pasiėmė Žemės ūkio ministerija ar žemes Pajiešmeniuose plėtęs Pasvalio rajono Naradavos tarybinis ūkis“, - kalba R. Jackūnas.

Jam be galo keista, kad istorikai nemini ir dvare, kuriame šeimininkavo garsus agronomas Juozas Valiūnas, veikusios žemės ūkio mokyklos. R. Jackūno žiniomis, joje buvo mokoma pažangių iš danų pirktų technologijų, kurias savo ūkyje naudojo agronomas J. Valiūnas.

„Nustebintas esu, kad net muziejininkai nieko nežino nei apie senąją Naradavą, nei apie žemės ūkio mokyklą. Joje juk mokėsi lietuviai ūkininkaičiai, o visi tą kažkaip keistai užmiršo. Norėčiau rasti nors dvaro planą - gal gi ne visi planai išvežti iš Biržų“, - svarsto Valantiškyje augęs vyras.

R. Jackūnas rodo 1995 metais išleisto „Laisvės kovų archyvo“ 15 tomo ištraukos kopiją. Joje – atsiminimų apie Lietuvos laisvės armijos įkūrėją Kazį Veverskį – Senį (1913 – 1944) nuotrupos, kuriose minima Naradavos dvare veikusi žemės ūkio mokykla, kur mokėsi kovotojas.

Ten rašoma: „Šiaip taip išgyvenęs vasarą, laikraštyje brolis rado skelbimą, kad priimami mokiniai į Naradavos žiemos žemės ūkio mokyklą. Mokykla buvo įsikūrusi agronomo Valiūno dvare. Mokslas nemokamas.

Mokėti reikia tik už išlaikymą mokyklos bendrabutyje. Nepajėgiantiems užsimokėti už bendrabutį daromos nuolaidos – jie galės atsilyginti po mokyklos baigimo, per vasarą dirbdami Valiūno dvare. Broliui tai buvo kaip gelbėjimosi ratas skęstančiam. Būsimasis žemės ūkio specialistas tiesiog viesulu nuskriejo į Naradavą (Biržų apskr.).

Per švenčių atostogas mokiniai išvažiuodavo.

O tiems, kurie neturėjo kur važiuoti, mokyklos direktorius agronomas Valiūnas įpiršdavo stebuklingą priemonę sveikatai pataisyti. O tai buvo penkių dienų badavimas. Tai bent ekonominė politika. Nekvaili buvo dvarininkai – agronomas ir teisininkė ponai Valiūnai jau tuo metu įvertino bado fenomeną, šiandien kai kuriems smarkiai patriotiškiems asmenims padedantį įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę ir susikrauti politinį kapitalą. “

 

Kuklios žinios apie garbų kraštietį

Pasvalio krašto kalendoriuje rašoma, kad publicistas, vertėjas, agronomas Juozas Valiūnas gimė 1896 metais Juodeišių kaime, Biržų rajone. Praėjusiais metais šiam žmogui sukako 115 metų.

Juozo Valiūno pavardė minima ir tarp Biržų muziejaus įkūrėjų bei globėjų.

„Muziejus įkurtas 1928 m. vasario 16 Biržų apskrities viršininko V. Rozmano iniciatyva, jį palaikė mecenatas Pranas Lembertas, gydytojas Jokūbas Mikelėnas, evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas Povilas Jakubėnas, agronomas, vertėjas Juozas Valiūnas ir kiti“, - rašoma Biržų krašto muziejaus istorijoje.

R. Jackūno žiniomis, iš Juozo Valiūno paveldėtą dalį dvaro žemės yra susigrąžinę jo artimieji. Žemės reikalais esą rūpinasi kažkoks Kirdonyse gyvenantis patikėtinis.

Paveldėtojas pakraupo,

išvydęs dvarą

Pasak aplinkinių kaimų žmonių, Juozo Valiūno sūnus gyvena JAV. Jis lankęsis dvare ir buvęs priblokštas, kad šis taip apleistas, dėl to baręs ir gėdinęs vietos gyventojus.

Apie tai girdėjęs ir Rimas Jackūnas.

„Danutė Kerpytė pasakojo, kad kažkas buvo atvažiavęs iš Amerikos pažiūrėti dvaro. Tai, anot jos, tas žmogus buvo pakraupęs, kad šitaip galima apleisti istoriškai svarbų dvarą“, - sako jis.

Žemėtvarkos skyriaus duomenimis, Naradavos dvare turėtą Juozo Valiūno žemę paveldėjo JAV gyvenantis 1943 metų gimimo Filibertas Valiūnas ir Lietuvoje (Kaune?) gyvenanti Saulė Valiūnaitė.

Yra žinių, kad ji žinoma žemės ūkio mokslinės srities specialistė.

Filibertui Valiūnui grąžinta teisė į 64 ha žemės, esančios trijuose sklypuose. Saulei esą valstybės kompensuota už 18,37 ha paveldėtos žemės.

Koks Biržų rajono žmogus rūpinasi buvusia Juozo Valiūno žeme, redakcijai sužinoti nepavyko.

Vieta sename sode, kur ekskavatoriai vertė senus dvaro daržinės pamatus ir ruošė žemę ūkininkavimui, yra valstybės žemė.

Ar ši žemė neruošiama ūkininkui, tvarkančiam ir Valiūno žemę?

 

Vietoje epilogo

Tai tiek sužinoti padėjo Rimas Jackūnas, biržietis statybininkas, su vaikų darželyje dirbančia žmona Aldona užauginęs sūnų ir dukrą. Abu vaikai gyvena užsienyje, kur juos aplanko tėvai. Už vokiečio ištekėjusi ir 2002 metais Vokietijoje apsigyvenusi dukra Aušrinė seneliams dovanojo tris dukras – Laurą, Vivjen ir Aureliją.

Sūnus Vaidas gyvena Anglijoje, augina dukrą Ivetą.

Rimas Jackūnas sako, kad gyvenimu skųstis nėra kada. Reikia dirbti, aplankyti vaikus, domėtis istorija, o tai, anot jo, reiškia domėtis viskuo.


Alfreda Gudienė

2012 09 29

2012.09.25

Režisierius Algimantas Puipa: kaip kurti kiną?

Biržų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo įgyvendinant projektą „Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jaunųjų muzikos, teatro ir kino profesionalų kūrybinių novacijų sklaida Lietuvos regionuose“.

 Biržuose viešėjo garsus lietuvių režisierius Algimantas Puipa. Jo naujausias kūrinys 2011 metais pasirodęs filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“. 

Rugsėjo 15-ąją į susitikimą Biržų krašto muziejaus „Sėla“ salėje biržiečius pakvietė garsus lietuvių režisierius Algimantas Puipa ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros studentai, būsimas operatorius Martynas Norvaišas, režisieriai Martynas Grašys ir Gabrielė Nazaraitė.

A. Puipa sukūrė kelioms kartoms nemažai žinomų filmų – „Velnio sėkla“ (1979), „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1979), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990), „Elzė iš Gilijos“ (1997), „Dievų miškas“ (2005), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2011).

Režisierius, pradėdamas kalbą apie kiną, retoriškai klausė: „Ko ten eiti? Ką ten studijuoti?“ Šis susitikimas, anot jo, skirtas jaunimui, gal pasirinksiančiam tokią profesiją. Anksčiau kursas į Kino ir televizijos katedrą būdavo renkamas kas ketveri metai, dabar - kas dveji. Priima paprastai apie 12 iš kokių 80-ies norinčių studijuoti.

Mokslas trunka ketverius metus, po to dar magistrantūroje pora metelių, tad, pasak režisieriaus, „kino menininkas ruošiamas kaip koks chirurgas“. Mokslas nėra pigus, daliai studentų mokslą finansuoja valstybė, o negavusių finansavimo laukia 12 000 litų mokestis per metus.

Katedroje ruošiami operatoriai, režisieriai, garso režisieriai. Pasak A. Puipos, tai yra specifinis mokslas, primenantis Hario Poterio iliuzijų pasaulį. Kinas yra autorinis, ir yra masinė gamyba – begaliniai serialai. Kino ir televizijos katedroje orientuojamasi į autorinio kino kūrimą.

Pasak režisieriaus, kino kūrimo privalumas – galimybė vizualiai įgyvendinti savo sapnus, vizijas ar košmarus. Režisieriaus pagrindiniai bruožai – atmosferos kadre kūrimas, mokėjimas dirbti su aktoriais.

„Ką veikia režisierius? - su humoru klausė A. Puipa. - Operatorius filmuoja, aktoriai vaidina, o režisierius tik painiojasi visiems po kojomis ir trukdo. “

Jis pademonstravo trumpą filmuką, kurio tema buvo sukurti persekiojimo atmosferą. A. Puipa teigė, kad kinas ir literatūra nesuderinami dalykai, visada iškyla klausimų, ekranizuojant literatūrinį kūrinį. Tačiau dabar į kiną veržiasi dailininkai, rašytojai, kitų specialybių žmonės, netgi tapo madinga sakyti, kad nebaigiau jokių kino kūrybos paslapčių, bet kuriu.

A. Puipos studentai pasidalijo savo patirtimi, kurios įgijo dirbdami operatoriaus darbą, vaidindami kurso draugų filmukuose, kurdami klipus. Įdomus buvo M. Grašio sukurtas grupės „The Artrace“ klipas. G. Nazaraitė pademonstravo porą filmukų, sukurtų tema „Vienatvė dviese“.

 

Antanas Seibutis

2012 09 25

2012.09.25

„Vietos dvasios“ paieškos Mantagailiškyje

Renginys dvare

Rugsėjo 14 – 23 d. Lietuvoje vyko Europos paveldo dienų renginiai tema „Genius loci. Vietos dvasia“.

  1994 m. dvaras grąžintas savininkams Dučinskams, kurie jį 2008 m. pardavė Sigitui Kalkiui. 

Rugsėjo 21-ąją besidomintys Biržų krašto istorija, dvarų kultūra biržiečiai buvo kviečiami atvykti į Mantagailiškio dvarą, kur turėjo galimybę susipažinti su dvaro istorija, archeologiniais tyrimais, pavaikščioti senojo parko – Gojelio takais.

Atvykusius į Mantagailiškį didelės aikštės centre pasitiko stalas, ant kurio gulėjusiame albume buvo galima pamatyti visą surinktą medžiagą apie šį dvarą. Šalia buvo išdėlioti archeologinių tyrimų metu rasti radiniai.

Biržų savivaldybės paminklotvarkininkė Danutė Černienė pristatė renginio idėją ir suteikė žodį merei Irutei Varzienei. Ji džiaugėsi sumanymu pažymėti paveldo dieną tokioje vietoje – Mantagailiškio dvare, kurio istoriją jau galima rasti nuo XVI a. pabaigos. Čia gyveno keletas žinomų šeimų, kurios kiekviena įnešė ką nors savita, o jų turėtos vizijos tapdavo realybe.

I. Varzienė įteikė dovanėles renginio „kaltininkams“ – Mantagailiškio dvaro sodybos savininkui Sigitui Kalkiui ir archeologinių tyrinėjimų vadovei archeologei Romai Songailaitei. S. Kalkys supažindino atvykusius su Mantagailiškio istorija, surinkta istorine medžiaga, kuri yra fragmentiška ir nelabai gausi. Pasak jo, istorikas, mokslų daktaras Deimantas Karvelis yra pažadėjęs plačiau pasidomėti šia tema.

Kadangi Mantagailiškio dvaro savininkas turi planų atstatyti dvaro rūmus, tam jau reikalingi platūs visos dvarvietės archeologiniai, geodeziniai tyrimai, architektūriniai ir inžinieriniai sprendimai. Šią vasarą čia dirbanti archeologė Roma kartu su Sigitu pasakojo bei rodė tyrinėjimų rezultatus: atrastas buvusių kolonų, dvarą juosusios tvoros, netgi rūmų tualeto vietas. Tam pamatyti reikėjo išvalyti visas griuvenas apie rūmus.

Pasak R. Songailaitės, Mantagailiškio dvare galime rasti kelių epochų dvasią – tai XVI – XVII amžiai, napoleonmetis ir XIX amžius, „smetoniškoji“ Lietuva, sovietmetis. Tai ir dabarties laikai, kai bandoma dvarą prikelti iš sumaišties ir nykimo laikų.

Susirinkę turėjo galimybę kartu su R. Songailaite pakeliauti archeologinių tyrinėjimų keliu, susipažinti su buvusiais dvaro pastatais ar jų vietomis - rūmais su dideliu rūsiu, ledaine, klėtimis, ūkinės paskirties pastatais, rūsiais, šuliniu.


Iš Mantagailiškio dvaro istorijos

Montigailų pavardė Biržų apylinkėse jau sutinkama nuo XVI a. 1580 m. Upytės žemionis Povilas Montigaila turėjęs Panemunės dvarelį. 1645 m. Juzefo Naronovičiaus – Naronskio darytame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje kunigaikščių Radvilų valdų plane pono Montygaylo žemės valdos yra pažymėtos dabartinio Mantagailiškio dvaro vietoje. Dabartinis vietovardis Mantagailiškis yra kilęs nuo buvusio žemės savininko pavardės.

Nuo XVIII a. II pusės minimi jau kiti dvarininkai Kušelevskiai: 1775 m. Juozapas Kušelevskis, Ukmergės žemės teismo teisėjas, o 1811 m. - Ignacijus Kušelevskis. 1835 m. Mantagailiškio dvaro savininkai – įpėdiniai Mykolas Kušelevskis ir Mauricijus Kušelevskis. Vėlesniuose dokumentuose šių įpėdinių jau nesutinkame.

Apie XVIII a. — XIX a. Pabiržės apylinkėse apsigyveno Kuršo dvarininkai — Holštenai, Ropai, Grotuzai. Jau 1828 m. Padaičių dvaro dvarininkas Karolis Holštenas buvo vedęs Konstanciją Kušelevską iš Mantagailiškio dvaro, vėliau, matyt, įpėdiniai Konstancijos broliai Mykolas ir Mauricijus dėl kažkokių priežasčių nepaveldėjo Mantagailiškio, tad jis atiteko Konstancijai.

Apie 1840 m. Holštenai minimi kaip Mantagailiškio ir Padaičių dvaro savininkai. 1845 m. pažymima, kad Mantagailiškio dvare gyvena Jo Didenybė Karolis Holštenas, liuteronų tikybos, jo žmona – Konstancija iš Kušelevskių giminės, dukros – Sofija, Marijana, Emilija.

1860 m. - dvaro savininkas jau Jozefas Holštenas, jo žmona Michalina, jie turi du sūnus.

1890 m. surašyti 75 dvaro gyventojai. Savininkas – Jozefas Holštenas, Karolio sūnus, jo žmona Michalina iš Koscialkovskių giminės, jų vaikai: Henrikas, Edvardas, Felicija, Atelija, Zofija. Jozefas Holštenas mirė 1900, žmona Michalina – 1913 m.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau Mantagailiškio dvaro savininku buvo Henrikas Holštenas.

1921 m. Mantagailiškio dvare gyveno 77 gyventojai – 1923 m. buvo du ūkiai ir 99 gyventojai. Po dvarų parceliacijos apie 1924 m. dvarą valdė baronienė Holšten, dalį žemės ir baltus rūmus nusipirko Dučinskai. Henrikas Holštenas mirė 1930 m., Bronislava Holšten – 1947 m., palaidoti Užubalių kaimo kapinėse.

Tarybiniais metais dvare buvo gamybinis centras. Išliko parkas, mūrinis gyvenamasis namas, kuriame buvo gyvenama iki 1986 m., du mūriniai tvartai. Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Respublikos žemėtvarkos projektavimo institutas 1983 m. parengė „Lietuvos TSR Biržų rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogą“. 1983 m. Vilniuje II leidime rašoma:

 

Mantagailiškio dvaras

„Mantagailiškio buv. dvaras. Mantagailiškio kaimas. Dvaras yra 600 m. į ŠR rytus nuo kelių sankryžos Biržai – Peleniškiai – Užubaliai – Grumšliai. Mantagailiškio kaime esančiame gamybiniame centre. Iš buv. dvaro pastatų yra išlikę keletas – gyvenamas namas; tvartas; sandėlis; tvartas; namas. Dvaras buvo apsodintas medžiais, kurių išlikę nedaug. Gyvenamas namas mūrinis, tinkuotas, stogas šiferio. Fasade yra dvi kolonos. Dalis namo nugriuvusi, kita – restauruota. Namas gyvenamas. Tvartas tašytų akmenų. “

1994 m. dvaras grąžintas savininkams Dučinskams, kurie jį 2008 m. pardavė Sigitui Kalkiui.

 

Antanas Seibutis

2012 09 25

 

2012.09.25

Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis SIELOS šiemet vyks Biržuose

Biržuose lapkričio 10 d. jaunimą ir suaugusius dviejose scenose kvies prasminga festivalio SIELOS muzika.


Mūsų krašte pirmąkart įvyksiantis renginys – jau vienuoliktasis šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis SIELOS 2012.

Festivalis, sukviečiantis keliasdešimt daugiausiai jaunimo grupių, jau turi organizacinį vietinį komitetą ir gavo rajono vadovų „palaiminimą“ bei preliminariai vyks dviejose scenose – kultūros centre ir pilyje.

Kaip atskleidė festivalio organizatoriai, pilyje gros muzika, skirta rimtesniam klausytojui, o kultūros centre – daugiau popsiška, patinkanti jaunimui.

Tačiau, pasak organizatorių, abiejose scenose bus atliekama prasminga muzika.

„Šiandien Lietuvoje yra nemažai krikščionių muzikantų, dainininkų ir grupių, grojančių įvairiaus stiliaus muziką – nuo repo ar roko iki ramesnės, bardų. Jie dainuoja ir kalba apie gyvenimo prasmę, o muzika ir žodžiai dažnai paliečia žmogaus širdį. Džiugu, kad yra tokių atlikėjų, kurių kūryba atspindi tikrąsias žmogaus gyvenimo vertybes“ – sakė vienas iš SIELŲ siela Remigijus Jucevičius.

Pasak Remigijaus, festivalis yra progra jaunam ir kuriančiam krikščioniui atskleisti savo kūrybą ir požiūrį į gyvenimą, o žiūrovams – išgirsti prasmingą muziką ir pamatyti talentingą muzikuojantį jaunimą.

Šiuolaikinė krikščioniška muzika Lietuvoje gyvuoja jau ne vienerius metus. Visgi tokios muzikos atlikėjams pristatyti savo kūrybą vis dar sudėtinga – populiariosios muzikos rinka užversta abejotinos vertės ir abejotinas vertybes skleidžiančiais kūriniais, jei jie išvis ką skleidžia. Tad festivalis – proga jauniems atlikėjams pristatyti prasmingą kūrybą, kalbančią apie kitokį gyvenimą.

„Sielos“ Biržuose vyks pirmą kartą ir, pasak organizatorių, bus skirtas pagrindinai biržiečiams, ypač jaunimui. Vis dėlto tikimasi sulaukti ir nemažai jau daug metų vykstančio kasmetinio festivalio fanų iš kitų miestų, nes jau dabar sulaukiama paklausimų iš įvairių Lietuvos vietų.

„Pernai Kėdainiuose iš viso sulaukta apie 2 000 žiūrovų. Biržuose tikimės iki pusės tiek“, - sakė R. Jucevičius.

Šis festivalis – vienintelis šalyje, jo tikslas – padrąsinti jaunus žmones nešti bendraamžiams amžinas vertybes ir uždegti jaunimą gyventi dorą, kupiną meilės Dievui ir ypač artimam bei savo šaliai gyvenimą.

Iš praėjusių renginių atsiliepimų matyti, kad festivalis SIELOS – gyvybiškai svarbus kiekvienam, ieškančiam tiesos ir norinčiam aplink save kurti ir turėti kupiną tiesos ir gerumo aplinką, gražią ir šviesią Lietuvos ateitį.

Festivalis taip pat stiprina ekumeninį katalikų, protestantų (evangelikų) ir kitų krikščioniškų konfesijų bendravimą. Festivalį organizuoja „Gerosios naujienos centras“, o Biržuose koordinuoja visų krikščioniškų konfesijų atstovai – reformatų, liuteronų, metodistų, sekmininkų ir katalikų - jaunimo lyderiai, remiami bažnyčių parapijų vadovų.

 

Biržų rajono savivaldybės

Jaunimo reikalų tarybos

informacija

2012 09 25

 

2012.09.24

PER SAVAITĘ – DEŠIMT KŪDIKIŲ

PER SAVAITĘ – DEŠIMT KŪDIKIŲ. Praėjusią savaitę Biržų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota net dešimt naujagimių. Trys iš jų gimė užsienio šalyse.

Rugsėjo 20 dieną į metrikacijos knygas įrašyti trys mažyliai.

Raimondas gimė birželio 25- ąją Norvegijoje. Jis – biržiečių šeimos pirmagimis.

Rugsėjo 13 dieną Pasvalio ligoninėje gimusiai dukrytei išrinktas Aleksandros vardas. Ji yra pirmasis vaikas biržiečių šeimoje.

Rugsėjo 5 –ąją Pasvalio ligoninėje gimė Reinaldas, kuris yra antras vaikas vabalninkiečių šeimoje.

Rugsėjo 18 dieną įregistruotas Dovydas, gimęs rugsėjo 3–iąją Pasvalyje. Jis – antrasis vaikas Dainiūnų kaime gyvenančioje šeimoje.

Tą pačią dieną į registracijos knygas įrašytas Karolis, kuris pasaulį išvydo liepos 17 – ąją Pasvalio ligoninėje. Tai ketvirtas vaikas Lebeniškių kaime gyvenančioje šeimoje.

Rugsėjo 17 dieną įregistruoti trys naujagimiai.

Matas gimė rugsėjo 14 dieną Panevėžio ligoninėje. Berniukas – ketvirtas vaikas Šlepščiuose gyvenančioje šeimoje.

Rugsėjo 4 – ąją Jungtinėje Karalystėje pasaulį išvydo Ugnius ir Elinga, papildę dviejų vaikų šeimą.

Rugsėjo 14 dieną įregistruotas rugsėjo 5 – ąją Pasvalio ligoninėje gimęs Paulius. Jis yra antras vaikas Sodeliškių kaime gyvenančioje šeimoje.

Tą pačią dieną į metrikacijos knygas įrašyta Mona, gimusi rugsėjo 5 – ąją Pasvalyje. Mergytė – biržiečių šeimos pirmagimė.



2012.09.24

Tyrimų metu - radybos

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinius papildė konservuotas XIX a. vaikiškas batelis.

2012 m. Konservuotas vaikiškas batelis

Praeitų metų pabaigoje, gruodžio 5-ąją, biržiečių muziejininkų, bibliotekininkų, muzikų, kultūros darbuotojų būrys apsilankė Vilniaus dailės muziejaus filiale Arsenale, kur Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas pristatė atnaujintą parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“.

Parodoje eksponuojami ir drėgname dirvožemyje išlikę, ilgiau negu du dešimtmečius kaupti ir kruopščiai restauruoti gausūs bei įvairūs archeologiniai radiniai: keramikos, akmens, medžio, odos, metalo, stiklo ir kiti dirbiniai, atspindintys senosios Lietuvos valstybės istoriją, jos valdovų aplinkos prabangą bei kasdienybę. Kaip ypač vertingas eksponatas buvo rodomas išlikęs ir restauruotas apavas - vaikiški bateliai.

Biržų muziejininkai irgi gali pasidžiaugti, kad šiomis dienomis muziejaus rinkinius papildė konservuotas XIX a. vaikiškas batelis.

2006 m. Biržų senamiestyje vykusių archeologinių tyrimų, kuriems vadovavo archeologė Roma Songailaitė, metu Vytauto gatvės XIX - XX a. pr. sluoksnyje buvo rastas odinis vaiko batelis paaukštintu kulnu, suvarstomas, su geležine pasagėle pakulnės viduje. Oda buvo sunykusi, padas perkaltas vinukais. Batuko ilgis – 15 cm, plotis – 4,5 – 6 cm, kulno aukštis – 1 cm.

Batelis buvo perduotas Vilniaus P. Gudyno restauravimo – konservavimo centro darbuotojams, kurie vaikišką batelį konservavo, kiek

buvo galima, sustiprino.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla“

muziejininkas

 


2012.09.24

Bronius Krivickas: „Už savo tiesą aš šiandien kaujuos ir kausiuos visados vardan savos tiesos“

Prieš 60 metų, 1952 metų rugsėjo 21-ąją, Panevėžio rajono Raguvos miške žuvo poetas, novelistas, vertėjas, meno kritikas, pasipriešinimo spaudos redaktorius partizanas Bronius Krivickas.

 Pilėnų tėvūnijos partizanai. Iš kairės Alfonsas Valentėlis, Bronius Krivickas, Stepas Giedrikas (apie 1951 m.).

Jis gimė 1919 11 17 Biržų apskrities, Pasvalio valsčiaus, Pervalkų kaime. 1938 m. baigęs Biržų gimnaziją, studijavo Kauno, vėliau – Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Buvo periodinių leidinių „Ateitis“, „Studentų dienos“ redaktorius, žurnalo „Kūryba“ redakcijos sekretorius, parašė studiją „J. Aleksandriškio – Aisčio idėjų pasaulis“. Jis priklausė poetų Kazio Bradūno, Mamerto Indriliūno, Juliaus Kaupo, Henriko Nagio, Alfonso Nykos – Niliūno, Vytauto Mačernio kartai.

B. Krivickas nuo 1944 m. rudens iki 1945 03 01 dirbo lietuvių kalbos mokytoju Biržų gimnazijoje. Pradėjus domėtis saugumui, įsijungė į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio Radviliškio ir Skaistkalnės miškuose, kur partizanavo du jo broliai. Jis atsisakė legalizuotis, partizaniniame gyvenime labiausiai pasireiškė kaip ryšininkas ir spaudos darbuotojas.

Apie buitį miške ir slapstymąsi pas žmones žinių yra nedaug. 1945 m. Bronius Krivickas bandė grupes prijungti prie LLA Šiaurės apygardos, į kurios štabo sudėtį pats įėjo. 1947–1948 m. B. Krivickas daugiausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. 1948 m. Suosto kunigas slapta jį sutuokė su Smilgių mokytoja Maryte Ziemelyte. 1949 m. pradžioje pasitraukė į Biržų girią.

B. Krivickas visus savo straipsnius, eilėraščius perrašydavo keliais egzemplioriais ir paslėpdavo pas skirtingus žmones. Biržų muziejus turi tokį mašinėle spausdintą eilėraščių rinkinį „Po Stalino saule“. Jį 1952 m. išleido Pilėnų tėvūnija. Mašinraštį išsaugojo mokytoja E. Garjonienė, muziejui padovanojo A. Butkevičius.

P. Bazaras, gyvenęs Tylinavos kaime, išsaugojo B. Krivicko ranka rašytą eilėraščių rinkinį „Po Stalino saule“. Eilėraščiai kaligrafiškai surašyti į pailgus popieriaus lapus ir susiūti į vieną 40 puslapių knygą. Bazarų sodybon poetas atėjo 1948 m. vasarą ir čia praleido daugiau kaip tris mėnesius. Išeidamas B. Krivickas paliko saugoti savo rankraščius. Dalį rankraščių P. Bazaras atidavė B. Krivicko žmonai Marytei Ziemelytei, o vieną rinkinį pasiliko. Jis perskėlė pagalį į dvi dalis, išskobė vidų ir ten įdėjo į ritinėlį suvyniotą rankraštį. Abi pagalio dalis sukalė vinimis. Apie B. Krivicko eilėraščius muziejui pranešė gamtininkas V. Narbutas, jis pats muziejui juos vėliau ir atvežė.

Apie 1951 m. Biržų girioje buvo likusios kelios dešimtys partizanų. B. Krivickas dažniausiai pas žmones užeidavo su Stepu Giedriku ir Alfonsu Valentėliu.

1949–1950 m. Aukštaitijos partizanų štabai smarkiai nukentėjo nuo KGB. 1951-ųjų balandį Lietuvos partizanų vadas J. Žemaitis nurodė Aukštaitijos partizanų vadui Jonui Kimštui - Žalgiriui atnaujinti Rytų Lietuvos partizanų srities spaudos leidybą. B. Krivickas buvo paskirtas Rytų Lietuvos partizanų srities Visuomeninės dalies viršininku. 1951 m. rudenį jis jau buvo Taruškės miške (apie 15 km į rytus nuo Panevėžio). Nuo 1952 m. pradžios jis pradėjo leisti partizanams skirtą leidinį „Laisvės kova“, kuris ėjo kartą per 1–2 mėnesius.

1952 metų birželio 7 – 9 dienomis įvyko Aukštaitijos partizanų vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo J. Kimštas, B. Krivickas, P. Žilys, B. Karbočius. Buvo nutarta atnaujinti „Aukštaičių kovą“, redaguojamą B. Krivicko. Jis įpareigotas parašyti atsišaukimą, skirtą laisvės kovotojams ir žmonėms. B. Krivickui buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis.

B. Krivickas bendradarbiavo ir laikraštyje „Aukštaitis“. Čia išspausdino straipsnį „Apie Lietuvos geopolitinę padėtį“. 1952 m. vasarą išspausdino Vyriausiosios partizanų vadovybės leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ esė „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“.

KGB užverbuotas Jonas Kimštas-Žalgiris išdavė, kad Raguvos miške yra 7 bunkeriai. Prieš du partizanus B. Krivicką ir Mykolą Blinkevičių buvo pasiųsta gausybė rusų kareivių. Partizanai žuvo 1952 metų rugsėjo 21-ąją. Palaidotas B. Krivickas Putiliškių kaimo kapinėse.

1953 m. centriniame LLKS leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ buvo išspausdintas Broniaus Krivicko nekrologas. Po mirties jis apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1996 02 16 Prezidentas V. Adamkus B. Krivicką po mirties apdovanojo Vyčio Kryžiumi. Apdovanojimą priėmė sesuo Veronika. Ji ordiną 2009 metais padovanojo Biržų krašto muziejui „Sėla“.

Literatūros tyrinėtojas biržietis Virginijus Gasiliūnas 1999 m. parengė ir išleido Broniaus Krivicko raštus. Juose sudėta poeto, eseisto feljetonai, novelės, poetinė proza, dramos, įvairūs straipsniai, recenzijos, teatro kritika, pastabos apie kitų poetų eiles, satyra, vertimai, publicistika, ištraukos iš laiškų.

 

Antanas Seibutis

2012 09 22

2012.09.24

Dailininko gimtinę žymės paminklinis akmuo

Renginiai minint Petro Rauduvės 100–ąsias gimimo metines.

 

  Į P. Rauduvei skirtus jubiliejinius renginius susirinko jo giminės bei artimi žmonės.

Rugsėjo 14 dieną, penktadienį, Bankuose (Pasvalio r.) atidengtas paminklinis akmuo, žymintis, kad šiame kaime 1912 metų rugsėjo 5 dieną gimė ir augo žymus dailininkas Petras Rauduvė.

Tą pačią dieną Pasvalio krašto muziejuje buvo pristatyta knyga „Petras Rauduvė. Grafika“, išleista menininko 100- ųjų gimimo metinių proga.

Šio menininko gyvenimo vingiai suko ir per Biržų kraštą.

Rauduvių šeimai atsikėlus į Biržų rajoną, būsimasis dailininkas mokėsi Biržų gimnazijoje. Čia išryškėjo jo talentas – Petras Rauduvė išgarsėjo kaip geriausias gimnazijos piešėjas. Paskatintas piešimo mokytojo P. Adrėjausko, jis 1932 metais išvyko mokytis į Kauno meno mokyklą, kur tuo metu dėstė iš Biržų krašto kilęs dailininkas Petras Kalpokas.

Petrą Rauduvę siejo bičiulystės saitai su ne vienu žymiu mūsų krašto kūrėju. Dailininkas su entuziazmu vykdavo į susitikimus su Pasvalio, Biržų žmonėmis. Gimnazijos laikais prasidėjusi P. Rauduvės draugystė su Bernardu Brazdžioniu tęsėsi šio tautos šauklio triumfo žygio per Lietuvą metu, kai dailininkas poetą lydėjo iki Biržų.

Rauduvių šeimoje išaugo septyni vaikai – trys dukros (Barbora, Antanina, Konstancija) ir keturi sūnūs (Jonas, Petras, Antanas, Juozas). Jų šeimų ir atžalų gyvenimai taip pat glaudžiai susiję su Biržais.

Biržuose gyvenantis Juozo Rauduvės sūnus projektuotojas Eugenijus Rauduvė žinomas kaip įspūdingų fotografijų autorius. Politikė, visuomenės veikėja Danutė Martinkėnienė - Antano Rauduvės dukra. Ji buvo viena iš žymiojo dailininko giminaičių, dalyvavusių paminklinio akmens atidengimo iškilmėse ir knygos apie P. Rauduvę pristatyme, kur dalijosi prisiminimais.

Pagerbti garsaus dailininko atminimo į Baukus buvo atvykę Biržų ir Pasvalio rajonų valdžios atstovai, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Paminklinio akmens atidengimo renginį vedė Daujėnų seniūnijos seniūnas Vladas Vitkauskas. Kalbėjo Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė, Pasvalio rajono vicemeras Povilas Balčiūnas, P. Rauduvės dukra Giedrė Miknevičienė ir kt.

Paminklinį akmenį šventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, į renginį atvežęs maldaknygę, kurią 1968 metais iliustravo P. Rauduvė.

Šio liturginio maldyno apipavidalinimas – savitas ir išskirtinis reiškinys P. Rauduvės kūryboje. Sovietinė valdžia netikėtai panoro pademonstruoti toleranciją religinėms bendruomenėms, 1967 m. leidusi publikuoti Lietuvoje krikščionišką maldaknygę. Kadangi P. Rauduvė jaunystėje bendradarbiavo su ateitininkų spauda, liturginė komisija, kaip teigė jos narys kunigas Vaclovas Aliulis, kreipėsi pagalbos būtent į jį. Darbas buvo didelės apimties – 30 iliustracijų ir 15 skyrių atsklandų. Greta įprastų krikščioniškosios ikonografijos simbolių dailininkas pateikė ypač brangius lietuviams vaizdinius – kaimo peizažą su koplytstulpiu, Aušros Vartų Dievo Motiną, Tris Kryžius ir kt. Nors užsakymas buvo valdžios palaimintas, dailininko pavardės prie iliustracijų nebuvo. Liturginį maldyną išleidus, kolegos dailininkai, inteligentai atpažino P. Rauduvės braižą ir, anot kunigo V. Aliulio, kraipė galvas.

 Vyskupas J. Kauneckas į paminklinio akmens atidarymo renginį atvežė maldaknygę, kurią iliustravo P. Rauduvė. Liturginis maldynas buvo išleistas 1968 m.

 Apie P. Rauduvės gyvenimo bei kūrybos peripetijas buvo kalbama ir Pasvalio krašto muziejuje. Čia naująją knygą apie garsųjį dailininką pristatė jos sudarytoja Regina Urbonienė, Vilniaus dailės akademijos leidyklos atstovai.

Už atiduotą pagarbą tėvo atminimui dėkojo Giedrė Rauduvytė – Miknevičienė, įteikusi žymiojo dailininko paveikslus vyskupui ir Pasvalio vicemerui.

P. Rauduvės darbų parodos bei knygos apie garsųjį dailininką pristatymo sulauks ir biržiečiai. Renginiai Biržuose planuojami šių metų gruodį ar kitų metų pradžioje.

Danutė Martinkėnienė, „Šiaurės rytams“ kalbėjusi apie dėdę, prisiminė istoriją, susijusią su Kvetkų bažnyčia, kurios zakristijoje kabo P. Rauduvės paveikslas. Apie jį ne sykį buvo minima spaudoje, tačiau šis dailininko gyvenimo epizodas darkart vertas prisiminti minint jubiliejų.

1932 – aisiais P. Rauduvė įstojo į Kauno meno mokyklos antrąjį kursą. 1937 – aisiais ją baigęs, dar metams pasiliko tobulintis grafikos studijoje. Studijų metais būsimasis dailininkas atostogaudavo Virškupėnuose, netoli Kvetkų, čia lankydavo kaimynus, piešdavo jų portretus. Vieną vasarą jis gavo Kvetkų bažnyčios klebono prašymą nutapyti paveikslą. Tapė studentas namuose ant drobės, ištemptos ant rėmo.

Apie šio P. Rauduvės paveikslo likimą ilgą laiką nebuvo žinoma. Tik prieš švęsdamas 80 – metį dailininkas Danutei Martinkėnienei apie jį užsiminęs.

Mokyklos direktore dirbusi dailininko dukterėčia ėmėsi šio paveikslo paieškų. Tuometinis Kvetkų kunigas Stanislovas Krumpliauskas sakė nieko apie jį nežinantis. Pradėjus klausinėti bažnyčios tvarkytojos, su ja apžiūrėjus šventovės patalpas, kilo mintis užeiti į zakristiją. Ten p. Danutė ant kėdės ir pamatė paveikslą „Nukryžiuotasis“, kurio kamputyje buvo aiškiai užrašyta autoriaus pavardė.

D. Martinkėnienė sakė, kad P. Rauduvės paveikslo rėmai atrodė aptrešę, jis buvo perkaltas vinimi. „Nukryžiuotąjį“ ji nufotografavo ir 1992 metais per P. Rauduvės 80 – metį nuotraukas nuvežė į Vilnių.

Šiuo metu paveikslas yra naujai įrėmintas ir kabo Kvetkų bažnyčios zakristijoje.

Giminaičiams P. Rauduvė pasakojęs, kad tapydamas „Nukryžiuotąjį“ jis tikėjosi užsidirbti studijoms. Neturtingoje šeimoje augusiam vaikinukui tai buvo itin svarbu. Už panašius dailės darbus Kaune tuo metu buvo mokama apie 150 – 200 litų. Panašios sumos jis tikėjosi ir iš tuometinio Kvetkų klebono. Tiesa, vaikinukas, paklaustas, kiek už paveikslą prašytų, dvasininkui pasakęs – kiek duosit, tiek bus gerai. Ir klebonas jam davęs… 5 litus. Sugniaužęs tuos pinigėlius skubėjo studentas į namus, per ašaras vos kelią matydamas…


Rasa Penelienė

2012 09 22

2012.09.24

PAKEITĖ BARIKADŲ PUSĘ

PAKEITĖ BARIKADŲ PUSĘ. Iš Biržų kilęs Marius Kuprevičius, aktyviai dalyvavęs akcijose prieš pedofiliją ir budėjęs Garliavoje, kad galimai tvirkinta mergaitė nebūtų grąžinta motinai, kurios bute galėjo vykti nusikaltimai, perėjo į kitą barikadų pusę. Jis teisme, kuriame nagrinėjama byla dėl galimai tvirkintos mažametės, stojo įtariamojo A. Ūso ir jo šalininkų pusėn. Žiniasklaidos priemonėse, kurios nuo pat tragiškų įvykių pradžios nevengė rodyti pozicijos ir dėl to joms lipinamos pedofilų globėjų etiketės, M. Kuprevičius dėsto net ir savo politines pažiūras. Kas privertė biržietį radikaliai pakeisti savo nuostatas, lieka mįsle. Su vadinamuoju Kauno pedofilijos skandalu siejamos penkių asmenų žūtys, kurių aplinkybės yra taip pat mįslingos. Neatsitiktinai žymūs visuomenės veikėjai prabilo apie valstybės užvaldymą, nes rezonansinių bylų tyrimai Lietuvoje žmonėms kelia vis daugiau klausimų, įtarimų ir baimių.

KONCERTAS PABIRŽĖJE. Rugsėjo 23 d. 11 val. Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje vyks vienas iš Aukštaitijos vargonų festivalio koncertų. Giedos Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios Sumos choras, vadovaujamas Viktorijos Morkūnienės. Koncertas skiriamas Antano Budriūno 110 – osioms gimimo metinėms.

ATLAIDAI. Šeštadienį, rugsėjo 22 dieną, 12 valandą, Šukionių koplyčioje vyks Šv. Mato atlaidai.

BIRŽIEČIŲ UŽDARBIS. Statistikos departamento duomenimis, paskutinį praėjusių metų ketvirtį atlyginimai sparčiausiai augo Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse. Didžiausią vidutinį atlyginimą gauna vilniečiai (2512,3 Lt iki mokesčių) ir Klaipėdoje (2363,7 Lt). Biržų rajone vidutinis atlyginimas iki mokesčių yra 1736,3 Lt. Mažiausiai uždirba Šalčininkų rajono gyventojai (1512,1 Lt).

2012.09.19

Svajonė - dainuojanti Lietuva

Antano Budriūno 110 - osioms gimimo metinėms.

 Budriūnai savo namų sodelyje (1932 - 1933 m.). Pirmoje eilėje iš kairės: Emilija, Bronius, Elena, antroje eilėje - Motiejus, tėvas Motiejus, Antanas.

Tokia buvo kompozitoriaus Antano Budriūno, gimusio 1902 metų rugsėjo 20 dieną Pabiržėje, svajonė. Jis visada tikėjo, kad gera daina ugdo žmogų, suteikia jam sparnus, pažadina kilnias idėjas, turtina dvasią.

Tėvas Motiejus garsėjo ne tik kaip geras siuvėjas, bet ir nepralenkiamas dainininkas bei giesmininkas, mokėjęs begalę dainų. O jas išdainavęs, imdavo improvizuoti, kurti savas naujų dainų melodijas. Visi vaikai: sūnūs Motiejus, Antanas, Bronius ir dukros Agota, Elena, Emilija - mėgo dainą. Todėl namuose dažna viešnia buvo daina ir giesmė. Vyriausias brolis Motiejus subūrė šeimos chorą. Dainuodavo visi vaikai, o atitrūkę nuo darbų - ir tėvai. „Buvo dainuojama, - rašo knygos „Muzikai broliai Budriūnai“ autorė, buvusi Antano Budriūno studentė Lina Dumbliauskaitė, - trimis ir net keturiais balsais. Antaniukas nejučiomis pagaudavo visų balsų partijas ir, reikalui esant, padėdavo čia vienam, čia kitam. „

Po daugelio metų, jau būdamas žymus kompozitorius, chorų vadovas, pedagogas, profesorius A. Budriūnas prisimins: „Tėvų įdiegta pagarba ir meilė liaudies dainai lydi mane visą gyvenimą. Gerai atsimenu, kad tarpusavy kartais vaikams susivaidijus, tėvas liepdavo dainuoti arba pats užtraukdavo skambią dainą. Vėl darydavosi jauku ir gera. „

Ypač mėgdavęs dainuoti, artimųjų pramintas „mažuoju giesmininku“, berniukas niūniuodavo ir dirbdamas, ir mokydamasis. Vėliau jis dainavo Pabiržės mokyklos chore, mokėsi groti fisharmonija. 1919 metais Pabiržėje susibūrė jaunimo choras, kuriam vadovavo vyresnysis Antano brolis Motiejus. Tačiau 1920 metais Motiejus persikėlė gyventi ir dirbti į Biržus. Choristai liko be savo vadovo.

Tą vasarą jie susikrimtę nuo ryto iki vakaro varstė siuvėjo namų duris. Lyg susikalbėję vis ėjo ir ėjo, klausinėdami Antano. Tik jis vienas dabar galįs jiems pagelbėti.

Nerimauti tikrai buvo ko. Pasigyrė visai parapijai, kad baigia ruošti vakarą - koncertą su lietuviškom dainom, vaidinimais, bufetu, arklių ir drabužių priežiūra. O dabar iš to viso didelio triukšmo gali išeiti muilo burbulas. Jų chorvedys Motiejus išvykęs į Biržus. Ką daryti? Choras programą vakarui įpusėjęs, vaidinimai taip pat baigiami repetuoti. Negi visas darbas - niekais? Dabar tik Antanas gali padėti. Kas, kad jam tik septyniolika. Visi seniai žino, koks jis muzikai gabus. Tegu tęsia vyresniojo brolio pradėtą darbą.

Antanas Budriūnas sutiko. Nors ir ne iš karto. Žinoma, liaudies daina dažna viešnia parko pakraštyje prisiglaudusiame Budriūnų namelyje, o ir tėvo žodžiai, kad su daina ir darbas spartesnis, seniai tapo pabiržietiška patarle. Bet nedrąsu, ir tiek. Juk pirmąjį mišrų chorą Pabiržėje 1890 metais suorganizavo ne bet kas, o kompozitorius Teodoras Brazys. Vėliau chorui vadovavo B. Gogelis, J. Lastauskas, Antano brolis Motiejus. Negi jam dabar eilė? Bet reikia ryžtis.

Kas tik galėjo, pėsti ir važiuoti plūdo į 1920 metais spalio 16 dieną Daudžgirių dvaro rūmuose suruoštą vakarą - koncertą. Iš Biržų žmonės atvažiavo traukinuku. Pasisekimas buvo didžiulis. Choristai pakiliai sudainavo M. K. Vėberio „Saulutė teka“, „Girioj“, J. Gerbacho „Medžiotojo daina“, S. Šimkaus harmonizuotas liaudies dainas „Oi kas sodai“, „Saulelė raudona“, „Ko liūdi, sesele“, „Kad aš jojau“, „Ant tėvelio dvaro“, J. Naujalio „Mūsų dirva“, „Burtai“. Vakaro metu buvo suvaidintas S. Kymantaitės - Čiurlionienės „Kuprotas oželis“, Dviejų moterų (Žemaitės ir G. Petkevičaitės - Bitės - A. B.) „Velnias spąstuose“. Vakarą teko du ar tris kartus pakartoti.

Tikriausiai po šio vakaro, paskatintas jo sėkmės, Antanas pajuto ir suprato, kad savo gyvenimą skirs muzikai. Norą tapti muziku profesionalu sustiprino ir kompozitorius Teodoras Brazys. Pabiržės jaunimo chore, kuriam vadovavo Antanas, dainavo T. Brazio giminaitė. Apsilankęs Pabiržėje, klausėsi šio choro dainavimo. Pagyręs paragino jaunąjį šio choro vadovą rimtai studijuoti muziką. Tačiau studijoms Kaune, Juozo Naujalio įkurtoje muzikos mokykloje, reikėjo lėšų. Tėvai ne kažkiek galėjo padėti. A. Budriūnui pasiūlė vargonininko darbą Smilgių bažnyčioje. Čia mokė ne tik giesmių, bet ir suorganizavo mišrų chorą, dramos būrelį, ruošė koncertus.

Po metų devyniolikmetis Antanas iš Smilgių persikėlė į Biržus. Dirbo Lietuvos kariuomenės Biržų skyriaus intendantūroje raštininku. Nepamiršo ir muzikos. Dainavo chore. Dalyvavo „Mūzos“ draugijos teatro trupės, kuriai tais metais vadovavo Borisas Dauguvietis, veikloje. Susitaupęs šiek tiek pinigų studijoms, 1922 metų vasarą dvidešimtmetis vaikinas atvažiavo į Kauną.

Labai gerai išlaikęs stojamuosius egzaminus, turėjęs gražų, plataus diapazono balsą, kartais pasvajodavęs ir apie operos dainininko karjerą, pasirinko dainavimą. „Bet, - rašo muzikė Lina Dumbliauskaitė, - patekęs pas nepatyrusį pedagogą A. Kutkauską - Kutkų, Antanas susirgo chronišku balso stygų uždegimu, nes iš prigimties buvo baritonas, o pedagogas iš jo „darė“ tenorą. Su dainavimu Antanui teko atsisveikinti visam laikui. „

A. Budriūnas mokėsi pas J. Naujalį vargonininko profesijos, apie pusmetį lankė valtornos klasę, gilino savo žinias muzikos teorijos skyriuje, dvejus metus studijavo fortepijono specialybę pas Lidiją Dauguvietytę - Malko, mokėsi chorvedybos pas choro dirigentą, kompozitorių ir vargonininką Nikodemą Martinonį, vienas iš pirmųjų atėjo į Juozo Gruodžio kompozicijos klasę.

Dėl nelengvų materialinių sąlygų mokytis nebuvo lengva. Padėjo Biržuose gyvenęs brolis Motiejus. Gyveno Aleksote, mažame šaltame kambaryje. Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, nevengė jokio darbo. Dirbo vargonininku Karo ligoninės koplyčioje, statistikos biure, vadovavo chorams, buvo muzikos mokyklos sekretorius, kartu atlikdavęs ir ūkvedžio bei buhalterio pareigas. Tarp daugybės darbų, atkaklių studijų dar surasdavo laiko lankyti A. Sutkaus vadovaujamą dramos studiją prie „Vilkolakio“ teatro.

1927 metais A. Budriūnas pradėjo dirbti Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos inspektoriumi, netrukus tapo dėstytoju ir choro vadovu. Čia jis ėmė kurti savo chorines dainas, parašė keletą duetų, solo dainų, sukūrė pirmuosius savo instrumentinius kūrinius. Jo vadovaujamas studentų choras su dideliu pasisekimu koncertavo Kaune, Klaipėdoje, Tartu, Taline, Rygoje, Stokholme.

1931 metais pasirodo pirmasis muzikos žurnalo „Muzikos barai“ numeris. Šis žurnalas pelnytai laikomas rimčiausiu prieškariu leistu specializuotu muzikos leidiniu, su kuriuo bendradarbiavo žymiausi to meto muzikai. Jo leidėjais buvo visi trys broliai Budriūnai. Žurnalo redaktorius ir leidėjas buvo Motiejus, administratorius - Bronius, o finansuotojas ir aktyvus redakcinės kolegijos narys, dažnus savo straipsnius pasirašinėjęs ir įvairiais slapyvardžiais (M. Rimtauto, A. Rastauskio, A. Rastauskiečio) - Antanas. Čia jis išspausdino pirmuosius parengtus muzikos istorijos konspektus, kuriuos galima laikyti pirmąja muzikos istorija lietuvių kalba. „Muzikos barus“ broliai Budriūnai pradėjo leisti savomis lėšomis, vėliau tikėdamiesi finansinės paramos iš šalies. Tačiau svaresnės paramos nesulaukus, 1933 metais išleidžiamas paskutinis „Muzikos barų“ numeris.

Po penkerių metų Lietuvos muzikai, susibūrę į Lietuvių muzikų draugiją, atnaujina „Muzikos barų“ leidybą. Redaktoriumi vėl pakviečiamas Motiejus Budriūnas. Žurnalas, kuriame bendradarbiauja ne tik broliai Budriūnai, bet ir kiti Biržų krašto muzikai kompozitoriai Vladas Jakubėnas, Teodoras Brazys, leidžiamas iki 1940 - ųjų. Žurnalo leidyba Lietuvos muzikų draugijos pastangomis buvo atnaujinta 1989 metais. „Šiandieniniame muzikiniame Lietuvos gyvenime „Muzikos barai“, - rašo L. Dumbliauskaitė, - vienintelis rimtas leidinys, nušviečiantis svarbiausius Lietuvos ir pasaulio muzikinio gyvenimo įvykius. „

1937 metais A. Budriūnas Panevėžyje surengtuose vargonininkų kursuose dėstė chorvedybą, vadovavo solfedžio užsiėmimams ir choro repeticijoms. Vienas iš šių kursų klausytojų, nuo 1938 metų iki pat mirties (apie penkiasdešimt metų) dirbęs Pabiržės bažnyčios vargonininku, pelnęs pabiržiečių meilę ir pagarbą Antanas Smolskis prisimena, kad A. Budriūno pamokos buvo atidžiai klausomos, nes jis labai suprantamai dėstęs. Baigiantis kursams, Antanas Budriūnas dirigavęs kursantų chorui, giedojusiam Panevėžio katedroje.

Po metų, baigdamas Kauno konservatoriją, Antanas Budriūnas jau buvo žinomas chorų dirigentas ir kompozitorius, fortepijono sonatų, styginio kvarteto, simfoninės poemos „Vizijos ant piliakalnio“ ir solo bei choro dainų autorius. 1940 metais jis buvo pakviestas į Kauno valstybinę konservatoriją dėstyti muzikos dalykų.

Vokiečių okupacijos metais dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje choro dirigentu. Po karo vėl dėstė Kauno, vėliau Vilniaus konservatorijose, buvo Operinio parengimo ir Choro dirigavimo katedrų vedėjas. Jis laikomas vienu didžiausiu chorinio meno entuziastu Lietuvoje. 1964 metais jis buvo Respublikinės moksleivių dainų šventės vyriausiasis dirigentas, nuo pat pirmosios kolektyvo įkūrimo dienos iki pat savo mirties vadovavo Lietuvos chorvedžių chorui.

Jo buvę studentai ir bendradarbiai iki šiol prisimena profesorių kaip talentingą, labai taktišką, reiklų pedagogą, fanatiškai mylėjusį dainą. Šiuose atsiminimuose regime ramų, lėto charakterio, bet jautrų ir emocingą, visada maloniai nusiteikusį, mėgusį darbą sode, keliones, mylėjusį tėviškės gamtą, kuklų žmogų.

1965 metais, ruošiantis Respublikinei dainų šventei, kompozitorius buvo paskirtas Biržų rajono saviveiklos šefu konsultantu. Kartu su juo į Biržų rajono dainų šventę važiavęs kultūrologas, tais metais buvęs kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis pasakoja, kad dažnai A. Budriūnas atvažiuodavo pas savo kraštiečius į apžiūras, dainų šventes, specialiai jiems rašydavo dainas, nešykštėdavo vertingų patarimų. Važiuodavo pasitempęs, sunerimęs, nekantriai laukdamas rezultatų. Rodos, viskas padaryta, viskas apgalvota, o ką žinai, kokia bus pirma jungtinė repeticija, kaip suskambės tiek daug dienų ir vakarų pareikalavę akordai. Bet šventė tą 1965 metų vasarą pavyko. Astravo parkas buvo pilnas žmonių. Pakiliai ir gražiai dainavo biržiečiai. Kompozitorius sumišęs šypsojosi, kai dainininkai jam užkabino ąžuolo lapų vainiką ir šaukdami „Valio!“ mėtė į orą. Tai buvo paskutinė kompozitoriaus viešnagė Biržuose.

Antanas Budriūnas mirė Vilniuje 1966 metų spalio 5 dieną. Prieš mirtį ligoninėje sūnui Algimantui apie save pasakė: „Variklis susidėvėjęs, kėbulas nušiuręs. Šitą mašiną reikia nurašyti. „

Palaidotas Antakalnio kapinėse. Liko nebaigtas mokslinis metodinis trijų dalių veikalas „Darbas su choru“, daug kitų nespėtų įgyvendinti sumanymų. Viename iš savo paskutinių laiškų biržiečiams jis rašė: „Norisi sukaupti visas jėgas kūrybai ir sušukti visu balsu jaunimui: dirbkite nuoširdžiai tai, kas žmonėms reikalinga ir miela, ir jūs pajusite gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. „


Algirdas Butkevičius

2012 09 18

2012.09.17

PER SAVAITĘ – PENKI NAUJAGIMIAI

Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti penki naujagimiai.

Rugsėjo 13 dieną į metrikacijos knygas įrašyti du kūdikiai.

Rugsėjo 8 –ąją Pasvalio ligoninėje gimė Eva. Mergaitė – pirmagimė Pagaičiškių kaime gyvenančioje šeimoje.

Tą pačią dieną Panevėžio ligoninėje gimė Gabrielius. Jis taip pat pirmas vaikutis biržiečių šeimoje.

Rugsėjo 12 dieną įregistruotas Renaldas, gimęs Panevėžio ligoninėje. Rugsėjo 10 – ąją pasaulį išvydęs berniukas – pirmagimis biržiečių šeimoje.

Rugsėjo 11 dieną įregistruotas Aironas. Jis gimė rugpjūčio 24 – ąją Pasvalio ligoninėje. Tai antras vaikas vabalninkiečių šeimoje.

Rugsėjo 10 dieną į registracijos knygas įrašytas Evanas, kuris gimė to paties mėnesio 5 –ąją Panevėžio ligoninėje. Berniukas – pirmagimis Biržų kaime gyvenančioje šeimoje.

2012.09.17

Prie evangelikų liuteronų ištakų prisilietus

 

Vitenbergas. Paminklas Martynui Liuteriui.

Šventasis evangelikų liuteronų miestas

Šią vasarą teko pasiekti Vitenbergą – miestą Saksonijos – Anhalto žemėje. Jame gyveno ir dirbo didysis reformatorius Martynas Liuteris (1483 – 1546), todėl Vitenbergas - šventas miestas kiekvienam evangelikų liuteronų tikybos žmogui.

XVI a. pradžioje Vokietijoje kilęs reformacijos judėjimas suformavo evangelikų liuteronų bažnyčią. Jos pradininkas Martynas Liuteris, konfliktuodamas su katalikybe dėl indulgencijų pardavinėjimo, 1517 metų spalio 31 dieną paskelbė 95 tezes, kuriose išdėstė savo religinę doktriną. Jis teigė, jog žmogaus išganymas priklauso ne nuo sakramentų, apeigų atlikimo, o nuo jo tikėjimo nuoširdumo, neigė bažnyčios ir dvasininko, kaip tarpininko tarp žmogaus ir Dievo, vaidmenį, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Šventąjį Raštą, o ne šventą tradiciją.

Liuteronai atsisakė vienuolijos, celibato, iš 7 krikščionybės Sakramentų paliko Krikštą ir Komuniją. Šiek tiek reformavo bažnyčios vidų: iš katalikybės atributų išsaugojo kryžių, žvakes, vargonus, paveikslus.

Vienas svarbiausių M. Liuterio nuopelnų– Biblijos vertimas į vokiečių kalbą. Be to, M. Liuteris parengė garsiuosius protestantiškuosius Didįjį ir Mažąjį katekizmus, paliko nemažą pluoštą įvairaus turinio pamfletų, publicistinių darbų, Biblijos komentarų. M. Liuterio namas ir kiti istoriniai architektūriniai paminklai yra įtraukti į Pasaulio kultūros vertybių sąrašą. 1502 m. Vitenberge buvo įkurtas universitetas, kuriame vėliau dėstė ir M. Liuteris.

Vitenberge teko aplankyti dvi bažnyčias – miesto ir pilies. Pastarojoje M. Liuteris ir paskelbė savo 95 tezes.

Vaikštant po gražų Vitenbergo senamiestį, krito į akis nemažai plakatų, skelbiančių, kad 2017 m. ir bus švenčiamos Reformacijos 500-osios metinės. Apie pilies bažnyčią, ant kurios durų ir yra 95 M. Liuterio tezės, pristatyta statybinių pastolių, vyksta remontas ir statybos darbai.


Biržuose – viena garsiausių evangelikų liuteronų parapijų

Su evangelikų liuteronų tikėjimu yra glaudžiai istoriškai susijęs ir mūsų, Biržų, kraštas. Vieni didžiausių reformacijos globėjų buvo Biržų–Dubingių kunigaikščiai Radvilos.

Jie į Biržus kvietėsi svetimšalius amatininkus ir pirklius iš Livonijos. Dauguma atvykėlių buvo liuteronai. Manoma, kad jau apie 1600 m. prie ežero jiems stovėjusi bažnyčia, o 1636 m. liuteronų bažnyčia pastatyta Biržų centre.

Biržų evangelikų liuteronų parapija nuo seno buvo viena gausiausių Lietuvoje. XX a. pradžioje parapiją sudarė apie 4500 tikinčiųjų. Paskutinė mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pastatyta 1853 m. Ji stovėjo dabartinėje skverelio vietoje prie J. Janonio aikštės. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia liko nesugriauta, bet smarkiai apdegė. 1961 m. panaikinus liuteronų bažnyčios, kaip kultūros paminklo, statusą, pastatas buvo nugriautas.

Pamaldos vykdavo evangelikų reformatų bažnyčioje, kol parapijai priklausančiame name Kilučių gatvėje 1992 m. buvo įrengta bažnyčia.

Šiuo metu Biržų parapijoje tarnauja kunigas Juozas Mišeikis.

 

Antanas Seibutis

2012 10 15

2012.09.17

Lietuvybės pėdsakai notaro gyvenime

Ilgamečiam Biržų notarui Pranui Lembertui – 115.

 

Monika ir Pranas Lembertai su sūnumi Vitaliu. 1933 m.

Prieš 115 metų, 1897 metų rugsėjo 18-ąją Eiciūnuose (Šakių r.) gimė notaras, poetas Pranas Lembertas.

Lankė Eiciūnų pradžios mokyklą, solinio dainavimo mokėsi Kaune J. Naujalio muzikos mokykloje bei gimnazijoje, aktorystės - A. Sutkaus vadovaujamoje Teatro studijoje, vėliau konservatorijoje.

Baigęs mokslus, P. Lembertas vaidino Tautos, „Vilkolakio“ satyros teatruose.

1918 m. savaitraštyje „Tėvynės sargas“ buvo išspausdinti pirmieji P. Lemberto eilėraščiai. 1924 m. įstojęs į Kauno universitetą, studijavo teisės mokslus. 1925 m. P. Lembertas susituokė su Monika Pinkevičiūte. Juos sutuokė kunigas Juozas Tumas Vaižgantas. 1933 m. Prano Lemberto ir Monikos Pinkevičiūtės šeimoje gimė sūnus Vitalius.

1926 m. atvykęs į Biržus, pradėjo dirbti notaru. Čia jis paliko gilų pėdsaką – Biržai jį mena kaip visuomenės ir kultūros veikėją, aktorių, dainininką ir poetą, sportininką, įvairių paminklų ir sporto objektų mecenatą, skautų globėją, Biržų miesto tarybos ir Šaulių sąjungos Biržų skyriaus valdybos narį, spaudos bendradarbį, Lietuvių rašytojų draugijos ir Dailiųjų menų klubo narį. Jam rūpinantis piliakalnyje 1926 m. buvo įrengti lauko teniso kortai. P. Lembertas rūpinosi, kad Biržuose būtų atidengtas paminklinis biustas Jonušai Radvilai 1929 metais, o 1931-aisiais jam pasirūpinus atidengtas ir pašventintas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.

P. Lembertas buvo ir Vilniaus vaduoti sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas, vadovavo Lietuvių - Latvių vienybės draugijai, dalyvavo Šaulių sąjungoje ir Lietuvai gražinti draugijoje. Notaro veiklą jis derino ir su kultūrinės draugijos „Mūza“ valdybos nario veikla, dirbo „Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos“ Biržų klube. Jis buvo išrinktas Šaulių teatro direkcijos nariu. Notaras su Šaulių sąjungos choru koncertavo įvairių renginių metu, rašė straipsnius ir skelbė savo kūrybą laikraščiuose. Spaudoje jis pasirašinėjo slapyvardžiais Pranas Bijūnas, Viltis. Bendradarbiavo su leidiniais „Biržų žinios“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Tėvynės sargas“.

1935 m. notaras išleido pirmąją poezijos knygą „Saulėtekiai“.

1944 metais, artėjant Raudonajai armijai, P. Lembertas su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, čia 1947 m. išleido antrąją eilėraščių knygelę „Baltija šaukia“.

1949 m. išvykęs gyventi į JAV, dirbo pagal specialybę, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. 1969 m. Brukline išleido poezijos ir atsiminimų knygą „Tau, sesute“. 1977 metais buvo išleista knyga „Metų laikai“.

Mirė P. Lembertas 1967 metų lapkričio 29-ąją Santa Monikoje. Po jo mirties 1996 m. buvo išleista knyga „Menu birželį“, 1997 m. - „Širdis skambėjo dainomis“. Jo kūrybiniu palikimu, Lembertų šeimos atminimo įamžinimu labai rūpinasi sūnus, inžinierius Vitalius Lembertas, gana dažnai aplankantis Biržus.

Šiemet jis irgi Biržų miesto šventės metu buvojo mūsų mieste, apsilankė Biržų krašto muziejuje „Sėla“.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla“

muziejininkas

2012 10 15

2012.09.17

SVARBI INFORMACIJA DĖL KARŠTO VANDENS TIEKIMO

UAB „Litesko“ filialo „Biržų šiluma“ direktorius Remigijus Jakubauskas informavo, kad šilumos tiekimo trasų atnaujinimas vyksta pagal planą.

Po trasų rekonstrukcijos daugeliui Biržų miesto gyventojų karšto vandens tiekimas atnaujintas. Likę šilumos tinklai bus pradėti eksploatuoti pagal šį grafiką:

2012-09-17

Respublikos g. 56, 58, 60, 62

2012-09-24

Vytauto g. 36,

Gimnazijos g. 1

2012-09-28

Vytauto g. 49, 51, 53,

Vilniaus g. 39A, 40A, 46A, 47A, 57A, 61A,

Vytauto g. 32, 32A (Biržų „Saulės“ gimnazija ir sporto salė)

2012-10-08

Gimnazijos g. 3 (Biržų lopšelis-darželis „Genys“),

Vytauto g. 38 (Biržų rajono savivaldybė),

perjungiama atšaka į Vytauto g. 61.

Atsiprašome už laikinus nepatogumus.

2012.09.17

PRIE STARTO LINIJOS - PENKIOLIKTUKAS

Paaiškėjo galutinis kandidatų, įregistruotų vienmandatėje Biržų – Kupiškio rinkimų apygardoje, sąrašas. Į kovas dėl Seimo nario mandato stoja 15 politikų.

Kandidatų į Seimo narius vienmandatėje Biržų – Kupiškio rinkimų apygardos Nr. 48 sąrašas:

Dalius Bitaitis (Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai),

Tautrimas Januševičius („Drąsos kelias“ politinė partija),

Marius Jukonis (Partija Tvarka ir teisingumas),

Algirdas Kiznis (Liberalų ir centro sąjunga),

Dangirdas Mikšys (Tautinė partija Lietuvos kelias),

Vilmantas Mocerenko (Demokratinė darbo ir vienybės partija),

Žydrūnas Savickas (Politinė partija „Sąjunga Taip“),

Kęstutis Slavinskas (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis),

Nijolė Šatienė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga),

Jolita Turovaitė Kairienė (Lietuvos žmonių partija),

Juozas Užkurėlis (išsikėlė pats),

Ritas Vaiginas (Darbo partija),

Stasys Valiukas (Krikščionių partija),

Valdemaras Valkiūnas (Respublikonų partija),

Aleksandras Zeltinis (Lietuvos socialdemokratų partija).

2012.09.17

APTARĖ VIESULO PADARYTUS NUOSTOLIUS

Rugsėjo 11 d. savivaldybės merė Irutė Varzienė aptarė ekstremalaus įvykio Obelaukių gyvenvietėje padarinių likvidavimo problemas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kancleriu Deividu Matulioniu. Detalesnę konsultaciją suteikė Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento Nacionalinio saugumo ir krizių valdymo skyriaus vedėjas Dalius Labanauskas. Remiantis gauta informacija, Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija, turėsianti įvertinti materialius kiekvieno nukentėjusiojo nuostolius.

Vadovaujantis Vyriausybės patvirtintu „Materialinių išteklių teikimo ir kompensavimo už jų teikimą tvarkos aprašu“, bus kreiptasi į Finansų ministeriją dėl finansinės paramos nukentėjusiems gyventojams. Tikimasi gauti nors dalinę paramą. Obelaukiečių nuostolių kompensavimu rūpintis įpareigotas savivaldybės vyr. specialistas Rimantas Martinonis.

2012.09.11

Garsiajam fotografui Petrui Ločeriui - 120

  Petras Ločeris apie 1939 m.

1892 09 12 Biržų apskrities, Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, Jasiškių kaime gimė garsusis fotografas Petras Ločeris.

Be jo, gausioje Petro Ločerio (1861 – 1905 07 21) ir Onos Ločerienės (1871 – 1904) šeimoje gimė broliai ir seserys Julijonas, Aleksandras, Kostas, Anelija, Vyktytė, Julcė, Antanina, Jurgis.

1906 m., mirus abiem tėvams, Petriukas Latvijoje dirbo samdiniu ir ganė gyvulius. P. Ločeris 1907 m. išvyko į Rygą ir dirbo fabrike. Už demokratinių proklamacijų platinimą buvo nuteistas pusantrų metų kalėti.

Fotografuoti P. Ločeris pradėjo apie 1912 metus Rygoje.

1913 m. P. Ločeris buvo paimtas į carinę kariuomenę, kariavo Pirmojo pasaulinio karo, Rusijos pilietinio karo frontuose. Buvo du kartus sužeistas ir į Lietuvą sugrįžo 1920 m. Beje, Rusijoje jis apie 1916 m. susituokė su lietuve, karo pabėgėle Emilija Jasiukėnaite.

Biržuose vertėsi fotografo amatu, buvo išlaikęs fotografo ir fotochemiko egzaminus. 1933 m. pirmasis pradėjo fotoplokštelių gamybą Lietuvoje, vėliau išrado spalvotą emulsiją.

Kęstučio gatvėje buvo pasistatęs namą, įsirengęs fotolaboratoriją, kur gyveno ir gausi šeima: žmona Emilija, vaikai Vytautas, Algirdas, Laimutis.

1944 metų rudenį, vykstant Biržuose mūšiams tarp Raudonosios Armijos ir vokiečių dalinių, viskas sudegė.

1944 m. pradžioje mirė pirmoji žmona. Vedęs antrą kartą, P. Ločeris 1946 m. susilaukė dukters Dalios Almos Ločerytės. Po karo dar dirbo fotografu Biržų apkoopsąjungos promkombinate, „Siūlo“ fabrike, kol 1949 m. išvyko gyventi į Vilnių pas vaikus.

Mirė garsus fotografas 1973 11 24, palaidotas Biržuose.

P. Ločeris rašė ir eilėraščius, paliko prisiminimų.

Per daugelį metų, pradėjęs nuo Rygos, Nemunėlio Radviliškyje, Rusijoje, Biržuose, Vilniuje padarė tūkstančius nuotraukų. Jo Biržų laikotarpio nuotraukos – tai tikra biržietiška enciklopedija, atspindinti kelių dešimčių metų raidą, istorijos vyksmą, pokyčius, atradimus ir praradimus, žmones bei jų likimus.

 

 Petro Ločerio ir Emilijos Jasiukėnaitės vestuvės (Rusija apie 1916 m.).

 

Antanas Seibutis

2012 09 11

2012.09.11

Šventins pavasarininkų draugijos kryžių

Šimtmetį mininti lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „PAVASARIS“ - nearti dirvonai visiems, rašantiems istorinėmis temomis bei renkantiems kraštotyrinę medžiagą.

 

 Rugsėjo 14-ąją Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje bus pašventintas atstatytas pavasarininkų kryžius.

Kai „Šiaurės rytai“ išspausdino informaciją apie tai, kad rugsėjo 14 d., penktadienį, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje bus šventinamas atstatytas Pavasarininkų draugijos kryžius, ne vienas biržietis susidomėjo, kas tie pavasarininkai, jeigu jiems statomas kryžius. Ir ne šiaip kur, o prie bažnyčios? Atsakant pirmiausia tenka patarti atidžiau skaityti informaciją. Kryžius - ne pavasarininkams, bet pavasarininkų. Ir tik atstatomas, o ne statomas. Išsamesniam paaiškinimui teko naudotis leidiniais, kuriuose - šimto ir daugiau metų senumo faktai.

PAVASARININKAI sovietinės okupacijos dešimtmečiais teminimi kaip klerikalinė jaunimo organizacija, veikusi 1912 – 1940 m., t. y. tik 28-erius metus. Įsigilinus į šios organizacijos veiklą, galima tvirtinti – jeigu ne 1940-ųjų okupacija, šiais metais Lietuva iškilmingai ir įspūdingai švęstų Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos (nuo 1933 m. - federacijos) „PAVASARIS“ šimtmetį.

Deja, pasauliniai istoriniai įvykiai nulėmė, kad pavasarininkai ir kilnūs jų darbai nustumiami užmarštin, o jų kuklus priminimas kai kam sukelia net abejonių.

1912-ieji laikomi oficialia „Pavasario“ draugijos įkūrimo data. Tačiau dar 1907 m. kun. dr. Jonas Totoraitis subūrė jaunųjų kunigų draugiją, pradėjusią telkti kaimų jaunimą katalikiškai bei švietėjiškai veiklai. Kasmet pasekėjų gausėjo. Tačiau įregistruoti šią jaunimo organizaciją carinė valdžia draudė. Nepadėjo nei Maironio autoritetas, nei tūkstančio rublių pirmasis kyšis. Siekis Lietuvą surusinti buvo didesnis ir už tokius pinigus.

1912 05 10 – 23 pradėtas leisti legalus laikraštis „Pavasaris“ tapo slaptai veikiančių jaunimo būrelių jungtimi. Iš to kilo ir organizacijos įkūrimo data ir jos pavadinimas.

Laikraščio ir organizacijos kūrimu ypač rūpinosi kun. Povilas Dagelis, tuo nusipelnęs „Pavasario tėvo“ vardo. Tai tas pats jaunas P. Dagelis, XIX – XX amžių sandūroje pradėjęs dvasininko kelią Kvetkuose.

Dar iki Pirmojo pasaulinio karo slaptame suvažiavime pavasarininkai nustatė tokias savo veiklos kryptis:

a) parodyti savo tautos meilę, laikant sau už priedermę mokėti lietuvių kalbos (nemokant išmokti), ją taisyklingai išmokti ir rašyti;

b) viešai ją vartoti;

c) be labai svarbaus reikalo neapleisti savo tėvynės ir kitus nuo išeivijos atkalbėti;

 

d) palaikyti visa, kas lietuviška: pirkti savo parduotuvėse, dėvėti savo darbo rūbus, mokytis nuo senolių pasakų, padavimų, patarlių, dainų.

Koks įžvalgumas! Tai aktualu ir dabar, po šimto metų.

Pirmasis pasaulinis karas neaplenkė ir pavasarininkų. Vienur organizacijos veikla nusilpo, o Vilnijos krašte išsiplėtė. 1917 m. Vilniaus Kalvarijų priedanga suvažiavo daug jaunimo. Renginyje bene pirmą kartą viešai buvo parodytos keturios pavasarininkų vėliavos (trys žalios ir mėlyna). Svarbiausia, vyko M. Ruškytės bute slaptas pasitarimas, kuriame dalyvavo apie šimtą atstovų.

Numatytus gražius siekius įgyvendinti pristabdė laikmečio neramumai, kovos už Lietuvos Nepriklausomybę.

Rašant apie kovas už Lietuvos Nepriklausomybę nepelnytai nutylimas pavasarininkų indėlis. O jie jungėsi organizuotai į savanorius, išeidavo po visą skyrių. Pavasarininko iš Kėdainių Kosto Skinulio, sunkiai sužeisto kovos lauke, žodžiai „Niekai gyvybė, kai Tėvynė pavojuje“ tapo šūkiu visiems kovų dalyviams žūtbūtinėse kovose už Lietuvą ir partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu 1944 – 1956 metais.

Tarpukariu pavasarininkus vienijo, juos kilniems darbams telkė ne tik organizacijos vadovai, bet ir jų spauda, tapusi veiklos, bendravimo įrodymu.

Vartant leidinių puslapius matyti, kaip užjaučia pavasarininkai savo bendraminčius mirus artimam žmogui, sveikina iškilmingomis progomis. Štai pavasarininkų leistame laikraštyje „Liepsnos“ 1939 07 10 randame nuoširdžiausius linkėjimus buvusiai iždininkei A. Balčiūnaitei, juos siunčia Kupreliškio pavasarininkės. Tame pat numeryje išsami informacija apie Gulbinėnų pavasarininkių veiklą, jų išreiškiamą dėkingumą rėmėjai P. Ladygienei.

Pavasarininkams skirtame laikraštyje „Vyrų žygiai“ 1938 m. lapkričio 11 d. biržiečiai pavasarininkai už centrui pristatytą išsamią ataskaitą apie skyrių veiklą rodomi kaip tvarkingumo pavyzdys. Kadangi sutrumpinta ataskaita išspausdinta, ji tapo vertinga informacija, įrodanti kiek, kur ir kaip veikė Biržų krašto pavasarininkai.

1. Biržų sk. - turi salę, vėliavą, kas antras mėnuo susirinkimai. Buvo 5 paskaitos.

2. N. Radviliškio sk. - turi salę. Buvo kursai. Vyrai energingi, bet neturi vadovų, o dvasinis vadas visko negali aprėpti.

3. Geidžiūnų sk. - yra salė. Nariai susipratę. Veiklus dvasios vadas klebonas K. Butkus. Buvo kursai.

4. Saločių sk. - salė pakenčiama, žmonės geri, tik per daug pamėgę alų.

5. Kiburių sk. - neturi salės. Buvo kursai. Vyriausias judintojas varg. J. Einoris.

6. Skrebotiškio sk. - salė menka. Buvo kursai. Vyriausias judintojas varg. J. Einoris.

7. Vaškų sk. - statosi salę. Kursus suruošti buvo trukdymų. Judintojas dv. vadas kun. K. Žukas.

8. Pabiržės sk. - puiki salė! Veikia gerai! Iškilminga Tėvo Diena. Dvasios vadas kun. J. Bagdonas.

9. Suosto sk. - salės neturi. Buvo 6 d. kursai. Energingas pirm. Milišiūnas.

10. Smilgių sk. - salės neturi, stato bažnyčią.

11. Papilio sk. - salė mūrinė (statosi). Dvasios vadas labai darbštus, rūpestingas.

12. Kvetkų sk. - įsigijo vėliavą. Buvo kursai. Dvasios vadas nors senas, bet labai rūpestingas.

KVETKAI. Kovo 29 d. pavasarininkų vyrų ir mergaičių valdybos padarė bendrą posėdį, kuriame buvo aptarta daug reikalų, tarp kurių daug tartasi jubiliejinio kongreso reikalais. Nutarta dėti visas pastangas, kad nuvažiuotų visi nariai. Tuo reikalu balandžio 10 d. šaukiamas pavasarininkų vyrų ir mergaičių susirinkimas.

Mergaitėms vadovauja V. Lapėnaitė, M. Kulišauskaitė ir B. Kalpokaitė; vyrams K. Glemža, G. Jakubėnas ir A. Bainauskas.

Pabaigoje - ataskaitos prierašas. Nurodyta, kad biržiečių veikla vidutinė. Tai esantis Lietuvos pakraštys, kuo susilieja tautybių skirtumai, viešpatauja religijų babilonas.

Pirmininkas - Jonas Grudzinskas, reikalų vedėjas - Alf. Misevičius.

Tokių ir panašių informacijų apie Biržų rajono pavasarininkus (turėtas mintyje ne administracinis, o jų veiklos suskirstymas) - tik vienerių metų „Vyrų žygių“ komplekte yra keliolika. Iš šio laikraščio puslapių bei kitų leidinių matyti, kaip Nepriklausomybės laikotarpiu pavasarininkai išaugo narių skaičiumi, kuopos – skyriai sustiprėjo materialiai, išplėtė veiklą: steigė bibliotekas, chorus, rengė vakarus, skaitė paskaitas.

Atskira veiklos kryptis – praeities istorinių įvykių pagerbimas. Vienur prižiūrėjo Nepriklausomybės kovose žuvusių kapavietes, kitur tvarkė apleistas senas protėvių kapines. Per visą Lietuvą vilnijo tradicija statyti savo organizacijos vardinius kryžius. Ne išimtis ir biržiečiai, pastatę kryžių minėdami savo veiklos dvidešimtmetį.

1940-ųjų pradžioje pavasarininkų Lietuvoje priskaičiuota apie 90 tūkstančių. Tų pačių metų birželį šią gausią tautine bei religine kryptimi veikusią jaunimo organizaciją sovietiniai okupantai uždarė. Pavasarininkų namus Kaune atidavė raudonarmiečiams, dalį archyvo perėmė NKVD, o kitą turtą – komjaunimas.

Jau liepą suimamas pavasarininkų vadas J. Leimonas, visa eilė jo pagalbininkų kitose Lietuvos vietose. Tris iš jų nužudė Rainiuose, du - Červenėje. Kur kas daugiau be pėdsako dingo Rusijos platybėse.

Artėjant antrajai raudonojo teroro bangai, dalis buvusių pavasarininkų spėjo pasitraukti į Vakarus. Likę okupantams priešinosi įsijungę į partizanų būrius. Vieni žuvo, kitus kankino lageriuose, kalėjimuose. Užkliuvo bolševikų ideologams ir Biržų pavasarininkų pastatytas kryžius skverelyje, tarp gatvės ežero link ir bažnyčios šventoriaus. Įsismarkavus buldozeriniam ateizmui, nugriauti, sunaikinti patys nedrįso - nurodė tai padaryti kitiems. Bažnyčia kryžių priėmė ir leido perkelti į šventorių.

Kryžiaus atstatymo iniciatoriai, nesiveldami į dabartines biurokratines pinkles, nesiekė kryžių atstatyti pirminėje vietoje. Bažnyčios bendruomenei neprieštaraujant, suvarpytą karo metų sviedinių, skeveldrų, gerokai apgadintą laiko darganų keičia nauju.

Bet ar tai ir viskas, kas privačia iniciatyva padaryta minint „PAVASARIO“ šimtmetį?

Prabėgomis susipažinęs su šios lietuvių katalikų jaunimo sąjungos veikla drįstu pasvajoti – anksčiau ar vėliau bus parašyta „PAVASARIO“ išsami istorija. Kad apie Biržų pavasarininkus neliktų „baltos dėmės“, į kryžiaus pašventinimą reikėtų sukviesti kuo daugiau žmonių, kurie patys ar jų šeimos nariai buvo susiję su pavasarininkais, turi išsaugoję nuotraukų, laikraščių iškarpų ir kitokių reliktų. Reikia ir aktyvaus jaunimo, kad šias vertybes suregistruotų, užrašytų atsiminimus. Kryžius tebūna vienintelė pagarbos išraiška „PAVASARIUI“ ir gausiam būriui jo narių.

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2012 09 11

2012.09.11

Vyksta rūšiavimas?

Perskaičiau „Šiaurės rytuose“ informaciją, kad rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija Biržų rajono savivaldybės teritorijoje esančių paminklų, atminimo lentų, pavadinimų klausimams spręsti nutarė prie Vytauto g. 23 esančio pašto pastato pritvirtinti granitinę plokštę su užrašu, kuriame bus parašyta, kad čia buvusioje Biržų keturklasėje mokykloje mokėsi karininkas Jurgis Atstupėnas, poetai Kazys Binkis ir Julius Janonis, visuomenės veikėja Stefanija Paliulytė - Ladigienė, agronomas Alfonsas Žukauskas.

Ar tik tiek Biržų keturklasė mokykla, per savo gyvavimo metus (1908 - 1915) išleidusi tris auklėtinių laidas, išugdė krašto kultūrai ir istorijai nusipelniusių asmenybių?

Kokiais principais vadovaudamasi komisija nustatė, kas yra žymūs ir kas yra ne tokie žymūs buvę šios mokyklos moksleiviai?

Be komisijos jau paminėtų čia mokėsi muzikai Apolinaras Likerauskas ir Motiejus Budriūnas, rašytojas ir vertėjas Kazys Kiela (tiesa, jis kilęs iš Pasvalio krašto, todėl palikim jį ramybėje), karininkas Jonas Nastopka, pulkininkas leitenantas Motiejus Karaša, vienas iš „Biržų žinių“ redaktorių M. Plepys. Suprantu, kad visų į lentą nesurašysi, todėl tenka rūšiuoti, atskirti, kaip sakoma, grūdus nuo pelų.

  Ketinimas prie buvusios Biržų keturklasės mokyklos sienos pritvirtinti naują atminimo lentą kelia kai kurių abejonių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Turbūt ne kiekvienam žinoma, kas buvo tas Apolinaras Likerauskas. Jis - vienas iš pirmosios Kaune 1924 metais surengtos dainų šventės iniciatorių, šioje šventėje dalyvavusio jungtinio pavasarininkų choro, atlikusio 3 dainas, dirigentas, Šiaulių bei Druskininkų muzikos mokyklų steigėjas, didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2 - ojo ulonų pulko dūdų orkestro kapelmeisteris, Šiaulių mokytojų seminarijos dėstytojas, mokytojų kursų organizatorius. Ryškūs jo darbų pėdsakai ir Biržų krašte.

Gimęs 1895 metų liepos 15 dieną Peterburge, 1910 metais su tėvais grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Biržų krašte esančiame Karklinų kaime, mokėsi Biržų pradžios, o po metų pradėjo mokslus Biržų keturklasėje mokykloje. Ją baigęs A. Likerauskas Karklinų kaime įkūrė ateitininkų organizaciją ir tapo jos pirmininku. Po Pirmojo pasaulinio karo, priprašytas ūkininkų, gretimame Geidžiūnų kaime įsteigė trijų klasių mokyklą, kurioje mokėsi 35 vaikai. Organizavo kursus, į kuriuos susirinkdavo 50 klausytojų. A. Likerauskas pats dėstė lietuvių kalbą, aritmetiką, geografiją, Lietuvos istoriją, higieną. 1916 metais, apsigyvenęs Geidžiūnuose, jis mokė vaikus dainuoti, įsteigė chorą. 1917 metais, Maironio pakviestas, atvyko į Kauną, įstojo į kunigų seminariją, vadovavo klierikų chorui. 1920 metais studijas seminarijoje nutraukė. Baigė Kauno muzikos mokyklos dainavimo skyrių, vėliau - operos klasę. Dėstė įvairias muzikos disciplinas, rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis“, važinėjo po Lietuvą ir padėjo kurti chorus, organizavo chorvedžių suvažiavimus, apskričių dainų šventes.

1927 metais A. Likerauskas persikėlė mokytojauti į Biržų gimnaziją. Suorganizavo šaulių teatrą, režisavo pjeses „Sibiro kanklės“, P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“, koncertavo kaip solistas. Suorganizavo mokytojų kursus, į kuriuos atvyko 240 klausytojų. Po metų išvyko dirbti dėstytoju į Šiaulių mokytojų seminariją. Mirė 1984 metais Antaviliuose.

Tokia buvo A. Likerausko, ne vieną biržietį skatinusio kuklioje gyvenimo kasdienybėje ieškoti grožio ir harmonijos, pamilti muziką, dainą, vaidybos meną, poeziją, kultūrinė veikla Biržuose ir Lietuvoje.

Vyriausias iš trijų pabiržiečių brolių muzikų Budriūnų Motiejus iki 1913 metų mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje kartu su J. Janoniu. Pasakojama, kad Motiejus parsinešdavo į namus jo eilėraščių, pritaikydavo melodiją ir visa šeima dainuodavo. Tikriausiai tai buvo pirmos, taip ir neužrašytos jauno poeto žodžiais sukurtos dainos. 1919 metais Pabiržėje subūręs jaunimo chorą, keletą metų dirbęs Biržuose, nuo 1924 iki 1928 metų studijavęs Klaipėdos konservatorijoje, vadovavęs įvairiems kolektyvams, Motiejus Budriūnas rašė straipsnius apie muziką ir juos spausdino „Muzikos mene“, „Muzikoje“, „Kultūroje“ ir kituose leidiniuose. Lietuvoje tuo metu nebuvo specialaus, nuolat išeinančio laikraščio ar žurnalo, todėl broliai Motiejus, Antanas ir Bronius Budriūnai ryžosi savo lėšomis leisti tokį leidinį. „Muzikos barų“ redaktoriumi tapęs Motiejus Budriūnas paskelbė muzikologinių studijų, išspausdino daug vertimų. Kritinius straipsnius jis taip pat spausdino „Lietuvos aide“, „Naujojoje Romuvoje“, kituose leidiniuose. Darbštus, atkaklus, valingas muzikologas, pedagogas, dirigentas, vargonininkas, kompozitorius Motiejus Budriūnas kartu su bendraminčiu kompozitoriumi Jeronimu Kačinsku įsteigė Lietuvių progresistų draugiją, nuo 1938 metų vėl redagavo atnaujintus, jau Švietimo ministerijos remiamus „Muzikos barus“, skaitė paskaitas vargonininkų kursuose, per Lietuvos radiją, Kauno konservatorijoje ir Vilniaus muzikos mokykloje, vokiečių okupacijos metais pertvarkė pradinių mokyklų ir gimnazijų muzikos programas - jas susistemino, suderino ir pritaikė prie naujų reikalavimų, sudarė naują detalią mokytojų seminarijų muzikos programą, septynerių metų mokyklai dainų rinkinį „Pradinis dainavimas“, sukūrė bei harmonizavo liaudies melodijų, dainų, tarp jų ypač chorų mėgiamą dainą „Pjovė lankoj šieną“.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, nuo artėjančios sovietų okupacijos pasitraukęs į Vokietiją, Motiejus Budriūnas mokytojavo lietuvių gimnazijose, 1953 metais suorganizavo mišrų chorą „Darna“, kurio koncertus mėgo ir vertino ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai. Mirė 1969 metais sausio 17 dieną. Palaidotas Memmingeno miesto kapinėse Vokietijoje.

Man regis, kad komisijai vertėtų pagalvoti apie muzikų Budriūnų vardo suteikimą Pabiržės mokyklai. Trys broliai kompozitoriai, gimę ir augę vienoje šeimoje, - unikalus atvejis ne tik Biržų krašto, bet ir visos Lietuvos kultūrinėje muzikinėje erdvėje.

Ta proga dar apie Pabiržę. Prie Pabiržės parapijos namų, kuriuose yra gyvenę šviesios atminties kunigas kanauninkas Antanas Balaišis ir mokytojas, vaikų rašytojas Ignas Lapienis, turbūt vertėtų pritvirtinti tai primenančias lentas.

Ne kiekvienas žino, kad Pabiržėje yra iš Gulbinų atkeltas poeto Pauliaus Drevinio tėvų namas. Tą skaudžią praeities neteisybę taip pat galėtų priminti prie šio namo pritvirtinta lenta.

Neseniai būdamas Joniškėlyje (tai nedidelis, žaviai tvarkomas miestukas Pasvalio rajone) mačiau ąžuolinį paminklą, pastatytą ten, kur augo ąžuolas, į kurį apie 1956 metus Joniškėlio moksleiviai (tarp jų buvo ir vėliau Nemunėlio Radviliškio vidurinėje mokykloje mokytoju ir mokyklos direktoriumi dirbęs Imantas Kazakevičius) buvo įkėlę trispalvę. Prisimenu, kad tais pačiais metais trispalvė suplevėsavo ir ant Gerkiškių kalvos stovėjusiame trianguliacijos („majako“) bokšte. Tuometiniai sovietiniai saugumiečiai drąsuolių nepajėgė išaiškinti. Tik po kelių dešimtmečių, jau atgavus nepriklausomybę, paaiškėjo, kad tai buvo du Pabiržės vidurinės mokyklos moksleiviai: Antanas Korženiauskas (chirurgas, neseniai miręs Kaune, beje, kompozitorių Budriūnų sūnėnas) ir Algimantas Dževečka (mokslininkas, psichologas, buvęs Vilniaus pedagoginio instituto psichologijos katedros vedėjas). Trianguliacijos bokštas neišliko, ten šiandien žaliuoja pušynas. Toje vietoje drąsų patriotinį poelgį primenančio ženklo nepastatysi, tačiau tikiuos, jog mokykloje nepamiršta buvusių auklėtinių drąsa ir ryžtas parodyti, kad ir tais sovietiniais metais buvo gyvos lietuvybės ir laisvės idėjos.

Biržiečiai tikriausiai puikiai žino, kad 1914 metais Biržų keturklasę mokyklą baigęs Jonas Nastopka (vėliau baigęs ir Saratovo karo mokyklą) buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs mūšio metu Kėdainių rajone, Jasiškių kaime. Palaidotas Biržų senosiose reformatų kapinėse, ant jo kapo pastatytas paminklas, o narsaus Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės gynėjo vardu pavadinta gatvė.

Gal kiek mažiau girdėta pulkininko leitenanto Motiejaus Karašos pavardė. Gimęs 1895 metų rugsėjo 10 dieną Paberžių kaime, mokėsi Medeikių pradžios ir Biržų keturklasėje mokyklose. Pastarąją baigė 1914 metais. 1915 metais buvo pašauktas į rusų armiją. Baigęs Vilniaus karo mokyklą, kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Buvo du kartus sužeistas. Po ginkluoto bolševikų perversmo, vadinamosios revoliucijos, kovojo su bolševikais Kolčako armijos daliniuose. 1921 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Buvo kuopos, vėliau bataliono vadas. 1924 metais baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. Šaulių sąjungoje ėjo apygardos ir rinktinės vado pareigas. Nuo 1932 metų buvo Lietuvos ugniagesių sąjungos vicepirmininkas, vėliau pirmininkas., Lietuvos šaudymo sporto sąjungos vadovas. Jo vadovaujama komanda 1937 metais pasaulio šaudymo pirmenybėse užėmė trečiąją vietą. Šaulių sąjungai paruošė sporto vadovėlį „Šaulių ritmiški judesiai“, straipsnius spausdino „Karyje“, „Trimite“, „Ugniagesyje“, „Mūsų sparnuose“ (įdomus ir informatyvus, asmeniniais prisiminimais pagrįstas straipsnis „Biržų miesto keturklasės mokyklos trečioji laida“ išspausdintas šio žurnalo 26-ame numeryje - A. B.), kituose leidiniuose. Apdovanotas Lietuvos ir kitų valstybių ordinais. 1939 metais buvo Kėdainių apskrities karo komendantas. Po metų bolševikų atleistas iš kariuomenės ir persekiojamas. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1951 metais atvyko į JAV. Mirė 1979 metų rugsėjo 2 dieną, baigęs rašyti turiningą ir įdomią atsiminimų knygą. Ją, pavadintą „Gyvenimo sūkuriuose. Atsiminimai 1901 - 1950“, 1982 metais Čikagoje išleido Devynių kultūros fondas. Knygos įžangoje apie autorių rašoma, kad jis, „išskyrus Nepriklausomybės metus, kaip ir daug tos kartos lietuvių, visą savistovų gyvenimą praleido persekiojimų, vargų, pavojų ir pergyvenimų lydimas. Niekada likimu nesiskundė, visuomet buvo paslaugus kitiems, nuostabiai kantrus ir santūrus, dirbo ne tik sau, bet savajai visuomenei ir tautai, ryžtingai nugalėdamas visus gyvenimo sunkumus“.

Kiek detaliau stabtelėjau tik ties keliomis asmenybėmis. Kas gali garantuoti, kad tarp arti šimto Biržų keturklasėje mokykloje mokslus ėjusių mūsų kraštiečių nėra dar vertesnių? Nepavydžiu komisijai. Reikia turėti daug drąsos ir kompetencijos, kad į granito plokštę būtų įrašyti visi labiausiai to nusipelnę. O gal visų ir nereikia? Pakaktų poetų Binkio ir Janonio...

Algirdas Butkevičius

2012 09 11

2012.09.10

Mylėjęs Biržus ir biržiečius

Mokytoją Mykolą Styrą menant.

 Mykolas Styra (dešinėje) buvo pirmasis Biržų sporto mokyklos direktorius. Darbą 1953 metais šioje mokykloje jis pradėjo su kolega Albertu Nutautu.

Šiemet rugsėjo 11-ąją sukanka 95-eri metai nuo žinomo pirmojo Biržų sporto mokyklos direktoriaus, fizinio lavinimo mokytojo, įvairių šakų trenerio, sporto entuziasto Mykolo Styros gimimo.

Jis gimė 1917 metų rugsėjo 11-ąją Viešintose (Anykščių r.). Pasirinkęs pedagogo kelią, įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją, ją baigė 1939 m.

1939 – 1940 m. M. Styra dar tobulinosi Lietuvos karo mokyklos aspirantų kursuose. Besimokydamas būsimasis pedagogas aktyviai sportavo, dalyvavo 1938 m. Tautinėje olimpiadoje Kaune, kur bėgo 800 m distanciją.

Neramiais 1940 m. gyvenimas jauną pedagogą Mykolą Styrą atvedė į Biržus. Buvęs žinomas Biržų sportininkas, vėliau gyvenęs JAV Eugenijus Snarskis – Gerulis apie gimnazijos mokytojus rašė: „M. Styra buvo puikus bėgikas, jis mums, krepšininkams, buvo daugiau autoritetas negu mokytojas. Jis buvo 1,5 km bėgimo Lietuvos čempionas. Kartą, važiuojant į Kauno varžybas, paklausiau mokytojo, ar jis įstengs laimėti bėgimą ir gavau atsakymą: „Lietuvoje dar neužgimė žmogus, kuris mane aplenktų.“

Vokiečių okupacijos metu 1941–1944 m. vyko gana aktyvus sportinis gyvenimas. 1942 05 pabaigoje įvyko pirmosios Biržų apskrities lengvosios atletikos varžybos. Po jų buvo sudaryta rinktinė, rugpjūtį dalyvavusi Lietuvos pirmenybėse ir jas laimėjusi. Šį laimėjimą biržiečiai pakartojo ir 1943 metais.

 

 

Biržų „Vilko“ sporto klubas

1942 m. buvo įsteigtas sporto klubas „Vilkas“, kuriam ėmė vadovauti mokytojas Mykolas Styra. Klube buvo sudarytos krepšinio, lengvosios atletikos, futbolo, šachmatų, šaškių ir biliardo komandos. Klubas lėšų surinkdavo iš lošėjų biliardu ir gausių žiūrovų per „Vilko“ krepšinio komandos varžybas.

Biržų „Vilko“ krepšinio komandai pavyko nugalėti tokias žymias komandas kaip Telšių „Džiugas“, Šiaulių „Sakalai“, Tauragės bei Panevėžio miesto. Galiausiai 1944 metų pavasarį buvo nugalėtas ir Lietuvos meisteris - Kauno „Perkūno“ komanda, kurioje žaidė keli 1939 m. Europos krepšinio čempionai.

Visų tų įvykių sūkuryje sukosi mokytojas Mykolas, patardavęs ir lengvaatlečiams, ir krepšininkams, ir futbolininkams. Kartu jis buvo ir geras bei griežtas teisėjas. „Naujosios Biržų žinios“, 1943 12 23 rašė: „12 12 d. įvyko draugiškos vyrų ir moterų krepšinio rungtynės Vilkas - Gimnazija. Komandos žaidžia geriausių sudėčių: Gimnazija: Vaičiulis, Zakarevičius, Navickas, Žalys, Stukelis ir Kriaučiūnas. „Vilkas“: Snarskis, Klevickas, Šatas, Marciukas, Kapačiauskas ir Briedis. Pirmą puslaikį nežymiai veda „Vilkas“, bet paskutiniu metimu Gimnazija persveria 17:16. Antrame puslaikyje vilkai stipriai atsiplėšia ir rungynes laimi aiškia pergale 43:29.

Gimnazija, nors pralaimėjo, tačiau kovojo tvirtai ir garbingai. „Vilkui“ truko darnaus susipasavimo, o ypač stropesnio gyvumo. Gimn. geriausias metikas Vaičiulis, Šato dengiamas, tepasiekė tik vieną pilną metimą. Griežtai teisėjavo mokyt. Styra. Toks teisėjavimas, žaidėjams pripratus, išeis tik į gera“.

M. Styra ir pats rungtyniaudavo įvairiose varžybose. Štai „Naujosiose Biržų žiniose“ randame tokią žinutę: „1944 06 22 vyko Išsilaisvinimo šventė. „Vilko“ vyrų estafetė (Snarskis, Styra, Kapačiauskas ir Variakojis) 4x100 nubėgo per 0,50 s. Styra 1000 m nubėgo per 2 min., 57 s.“

Pokario metais M. Styra vadovavo Biržų apskrities moksleivių rinktinei, kuri tapo I Lietuvos moksleivių spartakiados (1946 m.) nugalėtoja, laimėjo antrąją vietą II spartakiadoje (1947 m.) ir trečiąją vietą III spartakiadoje (1948 m.). Jo treniruojami Biržų moksleiviai tapo Lietuvos kompleksinių varžybų (1961 m.) antrosios vietos laimėtojais.

 

Biržų sporto mokykla

Kitas svarbus M. Styros gyvenimo etapas – Biržų sporto mokykla. Pirmosios sporto mokyklos Lietuvoje buvo įkurtos 1951 m. 1953 m. rudenį įsteigta Biržų rajono liaudies švietimo skyriaus vaikų sporto mokykla. Pirmas trenerių tarybos posėdis įvyko 1953 10 17, sporto mokyklos vadovu paskirtas Mykolas Styra, o treneriais pradėjo dirbti Algis Mukas, Audra Mukienė, Albertas Nutautas, Vitalija Nutautienė.

Sporto mokykloje sukomplektuotos krepšinio, gimnastikos, lengvosios aletikos sekcijos ir grupės. Vasarą dar turėjo būti kultivuojamas sezoninis plaukimas.

Sporto mokyklos pradžia buvo sunki. Mokykla neturėjo patalpų. Jai buvo priskirtas buvusios ligoninės pastatas, iš kurio po karo buvo likusios net ne visos sienos. Pirmosios treniruotės vykdavo mokyklose, kuriose dirbo treneriai, piliakalnio salėje, lauke. Visi administraciniai reikalai buvo tvarkomi dabartinėje gimnazijoje, kur mokytojavo M. Styra. Lapkričio mėnesį mokykloje jau treniravosi 170 mokinių.

Mokyklos direktoriumi M. Styra dirbo nuo 1953 iki 1958 m. Jo pagrindinis rūpestis ir laimėjimas – 1956–1957 m. suremontuotas ir pritaikytas sporto reikmėms ligoninės pastatas, kuriame iki šiol yra sporto mokykla. O pačiam pedagogui teko mokyti jaunąsias biržietes ir gimnastikos paslapčių.

 

Šachmatai – dar viena M. Styros aistra

M. Styra turėjo dar vieną didelę aistrą – šachmatus. 1948 m. spalio 27- lapkričio 2 dienomis Biržų šachmatininkai dalyvavo Vilniuje vykusiose respublikos pirmenybėse. Pagrindiniame turnyre biržiečiai aukštų rezultatų nepasiekė, tačiau, žaisdami prieš to meto geriausius Lietuvos šachmatininkus simultaną, pasirodė labai gerai. Mokytojas Mykolas Styra vienintelis nugalėjo I. Vistaneckį ir sužaidė lygiosiomis su V. Mikėnu ir R. Cholmovu, o Z. Paleckis laimėjo prieš R. Višomirskį ir sužaidė lygiosiomis su V. Mikėnu.

1950 m vasarį buvo įsteigta Biržų miesto šachmatų sekcija ir išrinkta valdyba: pirmininkas J. Drevinskas, pavaduotojas Mykolas Styra, reikalų vedėjas Jonas Kalvelis. Į sekciją įstojo 30 miesto šachmatininkų.

1960 m. sausį Biržuose lankėsi žinomas didmeistris Vladas Mikėnas. Iš 35 žaidusių simultaną biržiečių 7 pasiekė lygiąsias, o Mykolas Styra laimėjo vienintelis.

Aktyvus sporto propaguotojas M. Styra 1946-1958 m. buvo ir Biržų rajono kūno kultūros mokytojų būrelio pirmininkas. 1967 m. apdovanotas Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto medaliu „Lietuvos TSR sportui atminti“. Nors tuometinė valdžia vertino M. Styros nuopelnus, pedagogas didelių simpatijų sovietinei tvarkai nerodė. Buvę mokiniai ir kolegos pamena, kaip M. Styra garsiai burnodavo „nemylintis komunistų“.

M. Styra Biržų gimnazijoje (vėliau - J. Janonio vardo mokykloje) dirbo iki 1984 m. Kol galutinai išėjo į pensiją, dirbo instruktoriumi sporto draugijoje „Nemunas“.

Jis išugdė daug gabių Biržų sportininkų, kurie vėliau tapo garsiais sportininkais ir treneriais.

Mirė Mykolas Styra 1997 metų birželio 16 d. Biržuose.

 

Antanas Seibutis

2012 09 08

2012.09.10

Andrius Mamontovas: „Londone sveikinuosi lietuviškai“

Į susitikimą su Andriumi Mamontovu vėluoju jau geras dvidešimt minučių! Ir kodėl kai šypsodamasi kažkur įžengiu laiku ar šiek tiek anksčiau – dažniausiai tenka laukti pačiai? O dar kaip tyčia atskrieja SMS: „Aš jau vietoje.“ Klaidžios, vingiuotos Vilniaus senamiesčio gatvės visai nesistengia padėti. Beveik bėgdama dar bandau sumaigyti atsakymą, kad esu jau visai visai netoliese. Pagaliau kaip išsvajotą finišo liniją matau artėjančius „Pilies šokoladinės“ kontūrus. Lietuvoje vasara ir niekas nepraleidžia progos pasidžiaugti lauko pavėsinių teikiamais malonumais.


 

Andrių pamatau tuščiame ir saulės nepasiekiamame šokoladinės viduje. Espresso kavos puodelis atrodo ištuštintas jau senokai. Žymusis Lietuvos atlikėjas pasisveikina ir akimirką kitą dar žvilgčioja į telefono ekraną. „Aš pats visur patalogiškai vėluoju, tad visuomet bandau išvažiuoti penkiolika minučių anksčiau. Beveik niekada nepavyksta“, – galiausiai nusišypso jis. Jei Lietuvoje būtų renkamas ištikimiausias žmogus – Andrius Mamontovas būtų rimtas kandidatas. Už ištikimybę savo „skiauterei“ (kuri buvo patrumpinta vos kelis kartus), džemperiui su gobtuvu, muzikos stiliui ir scenai. Kitąmet trisdešimtmetį scenoje švęsiančio dainininko kūrinius niūniuoja kelios kartos, o į rugpjūčio mėnesį Andriaus 45-ojo gimtadienio proga organizuotą koncertą Vilniaus mokytojų namų kiemelyje netilpo visi norintys. Po kelerių metų pertraukos atlikėjas vėl koncertuos ir Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje: spalio mėnesį Andriaus pasirodymų laukia Airijos lietuviai. Anglijoje trejus metus nekoncertavęs dainininkas rugsėjo-spalio mėnesiais aplankys ne tik Londoną, bet ir Birmingham‘ą bei Leeds. Londone muzikantas gerbėjus pakvies į vienos žymiausių pasaulyje koncertų arenos O2 Indigo salę, talpinančią apie 2400 žiūrovų.

 

 

- Nemėgstu aukštų frazių ir didelių žodžių, bet kitaip nepasakysi: esi vienas iš visų laikų garsiausių Lietuvos atlikėjų.

- Man tikriausiai labai sekasi, net nežinau kodėl.


- Manai, kad tai sėkmė? Ar tiesiog įdedi labai daug darbo į tai, ką darai?

- Gerą dainą gali parašyti ir per metus, ir per penkiolika minučių. Tad tai kartais nepriklauso nuo įdėtų pastangų. Nesu kažkoks virtuozas muzikantas – žmonės tiesiog mėgsta mano dainas, ir tiek.


- Esi kūrybiškas iš prigimties?

- Kiekvienas žmogus turi kokią nors dovaną, o mano dovana yra kurti dainas.


- Pakalbėkime apie Londoną. Šiais metais Anglijos sostinėje ne tik koncertuosi: londoniečiai vasarą jau išvydo tave Šekspyro „Globe“ teatro scenoje Hamleto vaidmenyje. Ar įspūdžiai dar neišblėso?

- Įspūdžiai labai stiprūs, nes šio spektaklio gyvenime tai buvo ypatingas momentas. Šekspyro teatro scena Londone yra viena iš vietų, kur tiesiog būtina suvaidinti Hamletą. Ši vieta yra tarsi anglų dramaturgo, kuriuo jie didžiuojasi prieš visą pasaulį, šventovė. Ir pelnytai didžiuojasi – juk Šekspyras yra vienas iš geriausių dramaturgų pasaulyje per visą žmonijos istoriją. „Globe“ tvyranti aura, pastato architektūra ir energetika man pasirodė ypatinga. Įdomu tai, kad „Globe“ suplanavimas yra visiškai kitoks nei įprasto teatro, žmonės spektaklį gali žiūrėti ir stovėdami, tad kartais jausmas buvo toks, lyg vyktų roko koncertas.


- Londoną vėl aplankysi rugsėjo pabaigoje?

- Taip, rugsėjo 30-ąją įvyks koncertas O2 salėje. Paskui bus Leeds, Birmingham’as, tada Airija, Šiaurės Airija – Cork’as ir Dublinas.


- Visi tavo koncertai Londone iki šiol vyko nedideliuose klubuose, baruose. Šįkart teks stoti ant didesnės scenos.

- Džiaugiuosi, kad pagaliau grosime normalioje salėje. Nors pakankamai dideliame klube Londone jau koncertavom dar su „Fojė“ 1996-aisiais. Tuomet grojome Camden Town’e, tuo metu egzistavusiame labai garsiame pankų klube „Dingwalls“. Koncertavome su latvių grupe „Brainstorm“, jie tada buvo tik tik susikūrę, jauna grupė ir mus apšildė. Atsimenu, kad klube kilo muštynės tarp Šiaulių ir Alytaus. Tai buvo neįtikėtina. Baigėsi tuo, kad atvažiavo policija. Lietuviai sugebėjo net ir gyvendami už Lietuvos ribų susimušti tarp miestų. Niekuomet nepamiršiu, kaip priėjo klubo savininkas ir susižavėjusia veido išraiška pasakė, kad po 1977-aisiais ten vykusio Sex Pistols koncerto tai buvo pirmas kartas, kai dėjosi tokia netvarka. Mes tai priėmėme kaip komplimentą.


- Tikiuosi, kad šįkart koncertas tuo nesibaigs. Galbūt lietuviai šiek tiek pasikeitė nuo 1995-ųjų?

- Žinoma, kad laikai ir lietuviai labai pasikeitė. Manau, lietuvių įpročiai pagyvenus kur nors už Lietuvos ribų keičiasi į gerąją pusę. Jie šiek tiek peržengia tuos provincialumo rėmus. Daug kas susiėmę už galvų šneka apie emigraciją. Aš manau, kad tai yra gerai. Daug blogiau atrodė tada, kai žmonės gyveno Lietuvoje ne todėl, kad jie dideli patriotai, bet todėl, kad tiesiog buvo uždaryti.


- O tu pats esi patriotas?

- Taip, esu patriotas. Nelabai net įsivaizduoju savo gyvenimo kur nors kitur. Nors kartais pagalvoju, kad būtų smagu. Pavyzdžiui, labai norėčiau gyventi kur nors Honkonge. Tai yra tas mietas, kuris visais parametrais man yra idealus. Pradedant nuo peizažo, baigiant žmonėmis. Bet vis tiek mano vieta yra Lietuvoje. Esu Lietuvos atlikėjas, rašau dainas lietuvių kalba. Man patinka dainuoti lietuviškai kalbančiai auditorijai. Kita vertus, aš labai daug keliauju. Kartais būna, kad artėjant kokiai nors kelionei imu galvoti, jog mieliau likčiau Vilniuje ir su vaikais nueičiau į kiną, pasivaikščiočiau po senamiestį ar tiesiog pabūčiau namie. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad mano vieta vis dėlto yra Lietuvoje.

Nėra prasmės emigruoti, jei aš vis tiek visą laiką keliauju. Štai ir rudenį manęs laukia ne tik Anglija ir Airija, bet ir Norvegija, Danija, Vokietija, Italija. Gastrolių grafikas pakankamai intensyvus ir geografiškai platus. Vasarą beveik išvien koncertavau Lietuvoje. Nors teko pirmą kartą koncertuoti ir lietuviams Kipre. Ten, pasirodo, atsirado pakankamo dydžio bendruomenė. Šiuo metu jaučiu didelį norą groti, koncertuoti ir džiaugiuosi, kad tai sutampa su koncertų gausa.


- Tavo koncertinių gastrolių pavadinimas „Elektroninis dievas“. Bet užsienio lietuviai tikriausiai labai laukia ir tavo senesnių dainų.

- Kai groju už Lietuvos ribų, neišvengiamai į programą įtraukiu daugiau senų dainų. Lietuvoje groju naujesnes, o išeivijoje žmonės prisimena Lietuvą tokią, kokią ją paliko, kokia ji buvo prieš išvažiuojant, ir labiausiai nori girdėti tas dainas, kurias klausė Lietuvoje. Tai yra nostalgiškiausias momentas ir aš jį labai gerai suprantu. Bet juk negaliu visą laiką dainuoti vien tiktai „Laužo šviesą“. Tad bus ir naujų dainų. Kai išeisiu į pensiją, neberašysiu, tuomet grosiu tik senas. Bet kol kas aš dar kuriu ir nestoviu vietoje. Norisi tikėti, kad ir klausytojas nestovi vietoje.


- Apie kokį dievą dainuoji „Elektroniniame dieve“?

- Kai žmonės gyveno miškuose, jie buvo susikūrę miško dievus. Žmonės, kurie gyvena prie jūros, turi vandenyno, jūros dievus. Dykumoje yra dykumos dievas. Mes gyvename elektroninėje erdvėje. Kadangi žmogus linkęs susikurti dievą pagal save ir savo aplinką, tai dievas dabar turėtų būti elektroninis. „Facebook’as“ tikriausiai yra didžiausia valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių.


- Kaip tik „Facebook’e“ mačiau, jog ieškai naujų, įdomių lietuvių atlikėjų.

- Yra visokių minčių, noriu, kad žmonės tiesiog pasidalintų savo mėgstamais atlikėjais. Galbūt egzistuoja įdomi grupė, kurios dar nežinau. Taip pat bendradarbiauju su labai smagia kompanija - Vilnius Temperature. Jie turi savo „Youtube“ kanalą ir Vilniaus gatvėse filmuoja įvairių nežinomų ir žinomų atlikėjų pasirodymus. Su jais galvojame, kaip padėti nežinomoms grupėms. Tad užklausimas „Facebook’e“ buvo žvalgybinis.


- Tu užaugai klausydamas Stasio Povilaičio dainų. Kokios muzikos klauso tavo vaikai?

- Jie klauso tai, kas populiaru. Specialiai mano dainų tikrai nesirenka. Žinau, kad dukra vienu momentu perklausė visus mano albumus ir kažką persirašė į savo iPod’ą. Sūnui dabar keturiolika, tai jis klauso hip-hop’o, ką tokio amžiaus vaikai ir mėgsta. Neužsiimu auklėjimu, kas yra gerai, kas ne. Galiu tik parekomenduoti, bet jie pasirenka patys.


- Rugpjūčio mėnesį atšventei savo gimtadienį koncertuodamas.

- Grojau Vilniuje, vasaros terasoje, Mokytojų namų kiemelyje. Gimtadienių niekuomet nešvenčiu. Žinoma, ateina į namus artimieji, suvalgom tortą, atsigeriam kavos, ir tiek žinių. Prisiminiau, kaip mano keturiasdešimtas gimtadienis prabėgo festivalyje „Be2gether“, buvo labai gera nuotaika, žmonės puikiai priėmė, tad pagalvojau, kad 45-ojo proga taip pat koncertuosiu – darysiu tai, kas man labiausiai patinka.

 

- Ar jauti, kad sulauki kažkokio ypatingo dėmesio – juk gatvėje tave tikriausiai daug kas atpažįsta?

- Nepasakyčiau, kad sulaukiu labai ypatingo dėmesio. Dažniausiai tiesiog išgirstu „Labas“. Lankydamasis užsienyje matau, kiek ten gyvena lietuvių. Žinau, kiek lietuvių yra Londone, nes eidamas Londono gatvėmis praktiškai ant kiekvieno kampo sakau „Laba diena“. Vaikštinėdamas po Londoną visą laiką sveikinuosi lietuviškai. Ir neatsimenu nei vienos kavinės ar restorano, į kuriuos užėjęs nebūčiau sutikęs padavėjo ar administratoriaus, pasisveikinančio „Laba diena“. Tikrai lietuvių yra labai labai daug. Prisimenu, kai prieš kelerius metus koncertavome Airijoje, iš Dublino važiavome į vakarinę pakrantę. Viduryje laukų, kažkokiame mažame kaimelyje, mažoje kavinėje, sustojome papietauti. Priėjo padavėja ir švaria lietuvių kalba paklausė: „Ką užsisakysite?“


- Pastebėjau, jog nešiojiesi fotoaparatą? Mėgsti įamžinti akimirkas?

- Tai yra mano hobis nuo penkerių metų. Fotografuoju visą gyvenimą. Fotografija man yra pabėgimas, persijungimas nuo vienos veiklos į kitą. Fotografuodamas pailsiu ir grįžtu prie to, ką darau, su nauju, gaiviu požiūriu.

- Tavo fotoaparatas atrodo labai senovinis, panašus į tokį, kokį turėjo mano senelis. Bent jau įdėklas primena.

- Ne, čia kaip tik yra labai modernus. Dabar toks vintažas tiesiog yra labai madingas, visi mėgina daiktus pasendinti. Iš tikrųjų šie „Leica“ fotoaparatai yra labai mieli.


- Esi pastabus?

- Fotografuodamas tampi pastabus, atkreipi dėmesį į dalykus, į kuriuos žmonės paprastai nežiūri. Tai praplečia akiratį. Kartais nepastebime daugelio dalykų: matom gražų žibintą, kabantį ant namo sienos, bet neatkreipiame dėmesio, kad jo didįjį grožį sudaro šešėlis, krentantis ant sienos.


- Galbūt kada nors surengsi savo fotografijų parodą? Juk daug keliauji, fotografuoji, tikiu, kad būtų į ką pažiūrėti.

- „Facebook’e“ esu sudėjęs daug savo nuotraukų. Gavau ir pakvietimą rudenį dalyvauti fotografijos festivalyje Kaune. Gal tai ir bus mano pirmoji paroda? Jau esu surengęs nuotraukų aukcioną: pernai per patį žemės drebėjimą buvau Japonijoje. Daug fotografavau ir kai grįžau su tarptautine organizacija „Gelbėkit vaikus“ surengėm koncertą, rinkom Japonijai lėšas. Japonijoje darytas fotografijas pardavinėjome aukcione, skirtame nukentėjusio regiono vaikams paremti. Bet tikros fotografijų parodos dar nesu surengęs. Nors jaučiu, kad tai kada nors įvyks, nes nuotraukų turiu labai daug.


- Tu vis atsiduri ne pačiose saugiausiose situacijose?

- Kažkaip vis pataikau. Pavasarį buvau Italijoje. Atskridau ten dieną prieš tai, kai vietinė mafija susprogdino kažkokią bombą mokykloje ir buvo įvykęs žemės drebėjimas. Mama nerimaudama paskambino ir atsiduso: „Na tu tai vis pataikai.“

 

- Ar esi kantrus žmogus?

- Taip, esu pakankamai kantrus. Bet jeigu mane išveda iš kantrybės – tada jau ilgam. Esu ir pakankamai atlaidus. Bet jeigu pataiko į skaudų tašką ir tai sukelia pyktį – tam žmogui durys uždarytos. Mano draugas Arnoldas Lukošius greitai užsiplieskia, bet greitai ir pamiršta. O aš piktas dar kelias dienas vaikštau. Tai yra inertiškumas – labai lietuviškas charakterio bruožas. Mes esame inertiško charakterio tauta, lėtai priimame naujoves. Geriausias pavyzdys – mokyklos šokiai: visi stovi pasieniais, vienas kitas eina šokti, bet kai tik paskelbia, kad dabar bus paskutinis šokis, tada visi puola šokti ir rėkia, kad norim dar. Mes lėtai priimame, įsivažiuojame, bet kai įsivažiuojame – nebegalime sustoti. Tas pats ir su mano emocijomis.


- Atrodai labai atviras ir šmaikštus, ir gilus, su tavimi lengva kalbėtis, jokio „sužvaigždėjimo“. Ar mėgsti bendrauti, ar tiesiog jauti pareigą?

- Ne, tikrai nejaučiu pareigos. Vadovaujuosi absoliučia intuicija. Kartais skambina žmogus, tik pasako „Laba diena“ ir aš jau žinau, kad mano atsakymas bus „Ne“, nors jis man dar net neišdėstė, iš kur skambina ir kodėl. Dažniausiai, išklausęs, ką siūlo, atsakymo nepakeičiu. Visą gyvenimą mano geriausi sprendimai yra tie, kuriuos pajuntu intuityviai. Jei stengiuosi išprotauti, kaip čia geriau, dažniausiai nepataikau.


- Kokiomis temomis su tavimi geriau nekalbėti ir apie tai neklausinėti?

- Neviešinu savo asmeninio gyvenimo, nes noriu pats jį turėti, tai ir viskas. Noriu būti žinomas iš savo darbų, o ne iš to, kaip gyvenu, su kuo, kokios spalvos baldai yra mano namuose.


- Vis dėlto pabandysiu paklausti: jūs su žmona Inga kartu esate jau daugybę metų. Kaip patartumei poroms išlaikyti darnius santykius?

- Patarčiau priimti pasikeitimus. Juk ne visą laiką viskas būna vienodai. Vieną dieną su tuo pačiu žmogumi staiga atsiranda visiškai kitoks santykis, bet nereikia to bijoti. Jei vienas etapas pasibaigė tai dar nereiškia, kad pasibaigė viskas. Gal nuo šiol jūsų bendravimas tiesiog bus kitoks ir jūs kalbėsite apie kitokius dalykus. O galbūt tai, kas buvo, ir vėl sugrįš. Kiekviena diena mūsų gyvenime yra kitokia, pasaulis keičiasi kiekvieną sekundę. Labai nelaimingi yra tie žmonės, kurie prisiriša tik prie kokio nors vieno galimo modelio ir įsivaizduoja, kad tai vienintelis galimas variantas. Į tą patį dalyką gali pažiūrėti visiškai iš kitos pusės ir atrasti naują spalvą. Reikia stengtis pažinti ir save, suvokti savo vietą, kas tu esi. Budizmas moko, kad žmogus turi būti kaip vanduo: kai šalta – sušalti į ledą, kai šilta – rasti vagą, kuria galima tekėti, o kai karšta – virsti garais ir pakilti į orą. Nekalbu apie chameleonišką prisitaikėliškumą, bet apie tai, kad kartais reikia rasti naują santykį su aplinka, su artimais žmonėmis, su visais. Bet tai jau atskira tema.

 

- Domiesi budizmu?

- Pastaruoju metu vis labiau suvokiu, kad man priimtina dvasinė praktika. Aš labai nemėgstu religijos. Budizmas nėra religija – tai dvasinė praktika, kuri skirta išsivaduoti iš kančių. Religija dažniausiai yra suvedama į garbinimą ir apribojimus. Iš principo esu laisvamanis – nenoriu priklausyti jokiai religijai. Bet dvasiniai klausimai kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbūs.


- Kiekvienas turime savo „aukso amžių“. Laikotarpį, kada jautėmės geriausiai, atrodėme gražiausiai, o galbūt galvojame, kad būtent tada gyvenimas buvo ar būtų mums palankiausias. Ar tavo gyvenime yra toks „aukso amžius“?

- Taip. Tai yra čia ir dabar. Niekur kitur. Tik čia ir dabar.

 

A. Mamontovo 2012-ųjų koncertinis turas Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje:

Rugsėjo 30 d. - Londonas, The indigO2 at O2, Peninsula Square, Londonas SE10 0DX.

Spalio 2 d. - Leeds, Left Bank Leeds (buvusi Šv. Margaritos Antiochietės, angl. St Margaret of Antioch, bažnyčia), Cardigan Rd, Leeds LS6 1LJ.

Spalio 3 d. - Birmingham, HMV Institute, 78 Digbeth High Street, Digbeth, Birmingham B5 6DY.

Spalio 4 d. - Newry, Šiaurės Airija, Town Hall, Bank Parade, Newry BT35 6HR.

Spalio 6 d. - Cork, Airija, Crane Lane Theatre, Phoenix st., Cork

Spalio 7 d. - Dublin, Airija, Button Factory, Curved st., Temple Bar, Dublin 2.

Bilietus galite rasti čia:

Didžioji Britanija: www.pibox.lt,

Airija: balticpromotions.com.


Tomas Rimkus

2012 09 08

 

2012.09.04

Vaidinęs Biržų šaulių teatre

Pirmojo Panevėžio teatro direktoriaus Jono Sako gyvenimas vingiavo ir per Biržus.

 Jonas Sakas (pirmasis iš kairės) su draugais prie Širvėnos 1935 metais. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondai.

Kur nors minint Joną Saką, paprastai pridedama - pirmasis Panevėžio teatro direktorius. Tačiau šio žmogaus biografija daug sudėtingesnė. Kuo tik jis nebuvo - aktoriumi ir finansininku, prosovietiniu agitatoriumi ir sovietinių lagerių kaliniu, vokiečių armijos kariu ir tarybinės mokyklos direktoriumi bei kolūkio pirmininku. Ir tai dar ne visi jo margo gyvenimo vingiai…

O prieš 100 metų, kai Jonas dar tik ruošėsi ateiti į šį pasaulį, jo tėvai - Domininkas ir Morta Sakai – gyveno Lūšės stotyje (dab. Židikų sen., Mažeikių r.). Sparčiai gausėjančią šeimą iš geležinkelio apeivio algos darėsi vis sunkiau išmaitinti. Vyresnieji vaikai nuo penkerių metų pas svetimus ganė žąsis. Tas pats laukė ir mažesniųjų, o Jonas turėjo būti jau šeštasis vaikas šeimoje. Ir Domininkas Sakas 1912 metų vasarą, dar Jonui negimus, išvyko Amerikon, į Pitsfildo miestą, geresnio uždarbio ieškoti, o jo žmona Morta su vaikais tam kartui grįžo savo gimtinėn, į Papilę (dab. Akmenės r.), kur susilaukė sūnaus 1912 metų rugsėjo 26 dieną.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 metais Vokietijos kariuomenei artėjant prie Papilės, Morta Sakienė su ketvertu vaikų traukėsi į Rusijos gilumą (Lietuvoje už fronto linijos liko pas ūkininkus tarnavęs 9 metų sūnus Vaclovas, o dukrelė Natalija jau prieš kurį laiką buvo mirusi). Iš Amerikos į Rusiją per šiaurinį Archangelsko uostą atskubėjęs tėvas susirado artimuosius, ir Sakų šeima karo bei bolševikinės revoliucijos metus praleido prie Volgos - Carycino mieste (buv. Stalingradas, dab. Volgogradas). Čia Jono Sako vaikiškon atmintin įsirėžė porevoliucinis badmetis, naktinių egzekucijų šūviai, Volga plaukę žmonių lavonai. Vos tik tapo įmanoma grįžti tėvynėn, 1918 metais Sakai parkeliavo namo, į Papilę.

 

Papilė tuomet dar buvo Nepriklausomybės kovų įkarštyje. Jono tėvo socialinė padėtis nulėmė jo kairiąsias pažiūras, dar Amerikoje jis buvo įstojęs į socialdemokratų draugiją. 1919 metų pradžioje Domininkas Sakas su bendraminčiais „tvėrė“ Papilėje proletarinę valdžią, buvo valsčiaus darbininkų tarybos komiteto nariu. Tačiau neilgai trukus komitetą išvaikė generolo Plechavičiaus daliniai. Kai kareiviai atėjo suimti Domininko Sako, jis sirgo, gulėjo lovoje karščiuodamas. Kareiviai pasižiūrėjo į sergančio tėvo lovą apspitusių vaikų krūvą, ir, nieko nebesakę, apsisuko ir išėjo.

Sakai gyveno šalia Papilės esančiame Pelkelės kaime, tėvas vertėsi batsiuvyste. Šeima vis dar gausėjo - iš viso užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros. Paskui ištiko nelaimė - teko atiduoti namą už vekselį, kurį draugui buvo pasirašęs tėvas. Sakai išsikraustė į nedidelį namelį prie turgaus, kur tėvas vėl užsiėmė batų taisymu, taip pat rinko mokesčius turgaus metu ir šlavė aikštę po turgaus. Kažkuriam iš vyresnių vaikų prikišus, kad dirba žeminantį šlavėjo darbą, tėvas atsakė, kad po tokio darbo tik rankos lieka nešvarios, bet ne sąžinė, o rankas galima nusiplauti.

Papilėje Jonas Sakas lankė pradžios mokyklą, o vyresniojo brolio Aleksandro pavyzdžiu sekdamas įsitraukė į vietos skautų ir pavasarininkų veiklą, pradėjo rašinėti žinutes į spaudą. 15 metų būdamas išvažiavo Marijampolėn, į Marijonų vienuolyną.

Kiek laiko Jonas praleido vienuolyne, nežinoma, tačiau vienuoliu jis netapo. Vėliau, matyt, mokėsi kitko ir kitur, nes iš jo gyvenimą dalimis dengiančio užmaršties rūko Jonas Sakas išnyra kaip Biržų „telefono centralinės ir elektros instaliacijos“ prižiūrėtojas 1935 metais. Ten Jonas Sakas jau vaidino Biržų šaulių teatre, ten susipažino su jaunute gimnaziste Vale - pirmąja žmona. Šeima gana greitai iširo - Valė išvažiavo mokytis į mokytojų seminariją, o Jonas „už burnojimą prieš valdžią“ iš Biržų buvo išsiųstas į Tauragę.

Iš Tauragės laikų išliko įdomus Jono dukterėčios Birutės Sakaitės liudijimas. Kartą dėdė Jonas išgydęs jos broliuką Kęstutį, kai tam buvo grėsmingai ištinęs liežuvis, o net gydytojai nesupratę, nuo ko. Tuomet dėdė Jonas atnešęs sergančiam vaikui apelsiną. Birutės mama dar prieštaravus - ką čia sugalvojęs, juk nesukramtys, liežuvis burnoje netelpa, bet dėdė išspaudęs apelsino sulčių, sugirdęs šaukšteliu ir ištinimas bemat atslūgęs.

Nuo 1939 metų rudens, kai tik Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, Jonas Sakas - jau profesionalus aktorius, Vilniaus miesto teatro artistas.

Tuo metu Tarybų Sąjunga, su ja sudaryta savitarpio pagalbos sutartis po visų šalį ištikusių nesėkmių - Lenkijos ultimatumo, Klaipėdos praradimo - daugeliui lietuvių formavo palankią nuomonę apie „draugingą kaimynę“. Net per 1940-ųjų metų vasaros įvykius vis dar būta iliuzijų, jog tebus pakeista netikusi valdžia, pelnytai nubausta pasipūtusi, pralobusi valdininkija. Kas galėjo nujausti represijas, vos po metų užgriūsiančias kaltus ir nekaltus nuo mažo iki seno? Ir Jonas Sakas tuo laiku - tarp „naujo gyvenimo kūrėjų“, raudonųjų agitbrigadų dalyvis. Nuo 1940 m. liepos jis buvo paskirtas Ryšių valdybos (vėlesnės Ryšių ministerijos) Kaune kadrų skyriaus viršininku, o 1940 m. lapkričio 18 d. LTSR švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo pavedė Jonui Sakui Panevėžyje įkurti teatrą ir jam vadovauti. Šiais laikais jis vadinamas Juozo Miltinio dramos teatru.

Juozas Miltinis, kurį laiką vedęs Darbo rūmų teatro studiją Kaune, iš to darbo buvo atleistas dar „prie Smetonos“, tad sovietinei valdžiai atrodė tinkamas. Iš kitos pusės, ambicingam režisieriui pasiūlymas dirbti profesionaliame teatre taip pat tiko, ir Jonas Sakas pasirašė įsakymą priimti Juozą Miltinį į teatrą aktoriumi su teise režisuoti… Po daugelio metų Panevėžio teatro sėkmė ir ją lydėjusi šlovė buvo visų pirma režisieriaus Juozo Miltinio ir jo talentingų mokinių - aktorių Vaclovo Blėdžio, Broniaus Babkausko, Donato Banionio ir kitų - nuopelnas, tačiau Jono Sako indėlio į tokio teatro atsiradimą taip pat būta.

Panevėžio teatro pirmojo direktoriaus veikla kartais dar prisimenana. Antai Donatas Banionis savo memuaruose rašė: „Ir aš tikrai dirbu teatre! Štai štai teatro direktoriaus Jono Sako pasirašytas įsakymas „Donatą Banionį nuo š. m. birželio mën. 1 d. priimu meno personalan aktorium - kandidatu su atlyginimu 300 rublių mënesiui“. (Donatas Banionis „Memuarai“, leidykla „Versus aureus“, 2004, 21 pusl.).

Darbo Panevėžyje metais Jonas Sakas antrą kartą vedė - medicinos seserį Antaniną Ščiukaitę, su ja susilaukė sūnaus Juliaus.

Užėjus vokiečiams, du kartus - 1941 metų birželį ir rugsėjį - Jonas Sakas, kaip tarybinis agitatorius ir direktorius, buvo suimtas ir dukart vos išvengė mirties. Joną išgelbėjo jo paties ir brolio Aleksandro pažintys su įtakingais žmonėmis iš Lietuvių aktyvistų fronto ir dvasininkijos. Pasirašęs pasižadėjimą politinių organizacijų veikloje nedalyvauti, buvo paleistas į laisvę.

Karo metais Jono šeima gyveno Kaune, o jis pats - daugiausia Vilniuje, kur iš pradžių dirbo buhalteriu Juozo Kapočiaus „Vaizdo“ spaustuvėje, paskui „Vaidilos“ teatre artistu. Kartu studijavo teatrologiją Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete. 1943 metais, vengdamas mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą, pabėgo iš Vilniaus į Telšius, ten kurį laiką dirbo Žemaičių dramos teatre. Tačiau nuo likimo nepabėgo - 1944 metų rugpjūtį gimtojoje Papilėje gatvėje per vokiečių žandarmerijos gaudynes buvo suimtas ir išvežtas į Rytprūsius, prie Insterburgo (dab. Černiachovskas). Čia pradėjo tarnybą „Luftgau-Kommando“ pagalbiniame batalione. Po kelių mėnesių, vokiečių kariuomenei traukiantis, atsidūrė prie Dancigo (dab. Gdanskas), o 1945 metų balandį jau prie Meklenburgo pateko į amerikiečių nelaisvę.

Tuo metu Jono Sako žmona su sūnumi taip pat jau buvo pasitraukusi į Vokietiją, tačiau čia jų keliai visam laikui išsiskyrė. Jono šeima iš Vokietijos vėliau išvyko į JAV, kur sūnus Julius užaugęs tapo „Boeing“ pilotu, o su tėvu niekada nebepasimatė.

Jonas Sakas, paleistas iš amerikiečių belaisvių stovyklos prie Briuselio, pasuko ne į Vakarus, bet rytų pusėn, kur 1945 metų rugsėjį pateko tiesiai į rusų kontržvalgybos SMERŠ rankas. Belaisvio parodymams lageryje Nr. 213 buvo suteikta įprasta interpretacija - „stojo vokiečių karinėn tarnybon, prisiekė ištikimai tarnauti vokiškajam fašizmui, dirbo aerodromų tarnybose“. Nuodugnesniam tardymui Jonas Sakas buvo išgabentas į TSRS Tolimuosius rytus, Chabarovsko kraštą prie Amūro upės, kur nenuteistas metus kalėjo NKVD „patikrinimo ir filtracijos punkte“ - Urgalo statybos lageryje Nr. 4. 1946 metų rugsėjį buvo paleistas į laisvę.

Laimingai grįžęs į Panevėžį, Jonas Sakas prisiglaudė brolio Vaclovo šeimoje. Birutė Sakaitė prisiminė tas dienas kaip košmarą jos tėvams, nes dėdės Jono su buvusiais bendradarbiais švenčiamoms sugrįžtuvėms, rodės, nebus galo. Kai restoranai užsidarydavo, visa teatralų kompanija užgriūdavo tykų Vaclovo Sako butą. Kaip išsigelbėjimas Birutės tėvams tuomet atsirado proga kraustytis į Anykščius. O Jonas Sakas išvažiavo į Šiaulius, kur įsitaisė miesto ar rajono finansų skyriaus vedėju.

Rodos, Šiauliuose Jonas Sakas sutiko savo trečiąją žmoną Magdaleną Bekėžaitę. Sutuoktiniai iš miesto išvyko, apsigyveno Kelmės rajono Šaltenių kaime (tada buvo rašoma – Šaltinių). Jonas ten išmėgino save dar viename, pedagogo vaidmenyje - tapo vietos septynmetės mokyklos direktoriumi ir lietuvių kalbos mokytoju. Šalteniuose gimė duktė Viktorija ir sūnus Henrikas.

1954 metais Sakai iš Šaltenių persikėlė į to paties rajono Kražių miestelį, kur Jonas buvo paskirtas vidurinės mokyklos direktoriumi. Direktoriavo neilgai, žiemą buvo „išrinktas“ tų pačių Šaltenių kolūkio pirmininku. Kražiuose spėjo, be kitų gerų darbų, atlikti dar vieną - šių eilučių autorių, Sibire baigusį rusiškos mokyklos dvi klases, išmokė be klaidų rašyti lietuviškai.

Užimdamas vadovo pareigas, Jonas Sakas narystės komunistų partijoje kažkaip vis išvengdavo, tad aną dar vokiečių okupacijos laikais duotą pasižadėjimą nedalyvauti tikrai ištesėjo.

Šalteniuose Jonas Sakas pirmininkavo iki 1958 metų, tada prišnekino savo brolį Aleksandrą pirkti perpus seną namą Klaipėdoje. Tas namas Nemuno 6-ajame skersgatvyje (vėliau pervadintame į Šešupės gatvę) buvo žinomas tuo, kad jame pokariu veikė savo bažnyčią praradusių Klaipėdos evangelikų liuteronų maldos namai. Atsikėlus naujiems savininkams, 1959 metų pavasarį maldos namams teko išsikraustyti.

Klaipėdoje Jonas Sakas iš pradžių dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, paskui arti namų buvusioje Kelių eksploatacijos valdyboje ekonomistu. Be to, ėmėsi aktyvios veiklos literatų būrelyje prie „Tarybinės Klaipėdos“ laikraščio, rašė jaunųjų kūrybos apžvalgas, spausdindavo savo apybraižas ir apsakymus. Parašė draminį veikalą kolūkinio gyvenimo temomis. Jis vietos saviveiklininkų buvo pastatytas ir rodomas „Baltijos“ žvejų kolūkio kultūros namų scenoje.

Klaipėdoje vis dažniau ir sunkiau Joną Saką ėmė kamuoti širdies priepuoliai. Išvežtą į Vilnių, jį operavo to meto širdies chirurgijos žvaigždė - profesorius Algimantas Marcinkevičius. Operacija pavyko puikiai.

Atsigavusią širdį vėl viliojo įvairios gyvenimo pagundos, tačiau rūpestingoji žmona Magdutė prireikus parodydavo smarkų būdą, išstumdavusį tas viliones už kiemo tvoros.

Atgimimu dar nekvepėjo, o Jonas Sakas tame kieme vasaros vakarais visu garsu paleisdavo iš savo „spidolos“ „Amerikos balsą“, nekreipdamas dėmesio į pro šalį einančius. Tiesa, nuošalioje gatvelėje tų praeivių būdavo nedaug, o skundikų tuo labiau - neatsirado nė vieno.

Pasklidus kalboms, kad uostui plečiantis senasis namas bus nugriautas, o jo gyventojai iškeldinti į naujus daugiabučius su visais patogumais, Jonas Sakas tokia perspektyva nesidžiaugė: „Ne, kumetyne aš negyvensiu.“ Sulaukęs pensijos, 1975 metais Jonas Sakas pardavė savo valdos dalį ir išsikėlė į gražųjį Beržorą prie Platelių.

Beržore gyveno vienu du su žmona. Duktė Viktorija įsikūrė Vilniuje, baigė literatūros studijas. Jos lietuvių kalbos mokytojo poeto Pauliaus Drevinio (irgi biržiečio) paskatinta, rašė eiles, kurias spausdino moksleiviška, o vėliau ir solidesnė spauda. Dirbdama Žydų muziejuje, išleido ne vieną knygą apie žydų gelbėjimą Lietuvoje karo metu.

Sūnus Henrikas, baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, buvo paskirtas dirbti Rusijoje, Murmanske, kur užtruko iki šių dienų.

Vieną rytą, o tai buvo 1987-ųjų gegužės 23 dieną, Jonas Sakas atsikėlęs pavaikščiojo po kiemą, grįžo į kambarį, atsisėdo į lovą ir staiga be jokio garso užgeso. Ėjo 75-uosius. Palaidotas Beržoro kapinėse, tame jų pakraštyje, kur pro medžius šviečiasi Beržoro ežeras.

Aleksandras Sakas

2012 09 04

 


2012.09.03

Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia yra Biržų rajono Papilio miestelyje.

 

 Papilio bažnyčia pagal kai kuriuos šaltinius minima jau 1553 m.

Papilio bažnyčia pagal kai kuriuos šaltinius minima jau 1553 m. Lietuvos vyriausiame tribunole yra užfiksuota bylos dėl XVII - XVIII a. ginčų tarp Papilio katalikų ir evangelikų reformatų dėl bažnyčių priklausomybės vienai ar kitai konfesijai.

XVII a. pradžioje Papilyje buvusi tik koplyčia, vėliau nuo 1718 m. filija, turėjusi ir savo kunigą. Pagal bažnyčios krikšto, jungtuvių, laidotuvių metrikų knygas galima daryti išvadą, kad apie 1758 m. Papilyje įsteigta jau ir parapija. Kunigui Simonui Jakštavičiui rūpinantis 1764 m. medinė bažnyčia perstatyta. Tais pačiais metais pastatytas reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas (uždarytas 1832 m.). Bažnyčią 1777 m. apaštalų Šv. Petro ir Povilo titulu konsekravo pavyskupis Feliksas Jonas Tovianskis, joje buvo 6 altoriai, greta jos - varpinė su 3 varpais.

1847 m. bažnyčia grafo Jonušo Koscialkovskio dėka remontuota, naujai apdengtas stogas, pristatyti 2 bokšteliai, 1848 m. klebonui Domininkui Sakalauskui pasirūpinus pristatyta zakristija, išdažytas vidus, atnaujinti paveikslai. 1875 m. klebonas Eduardas Dambrauskas vėl remontavo ir atnaujino bažnyčią.

Papilyje 1908 m. įsikūrė „Saulės" draugijos skyrius, 1909 m. pradžioje įsteigęs mokyklą, 1910-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Papilyje planuota pastatyti naują bažnyčią, suvežtos statybinės medžiagos, bet darbus nutraukė karo veiksmai. Po karo statyba rūpinosi klebonai Felicijonas Lialis, Feliksas Ereminas, Juozapas Bardišauskas. Pagal architekto Felikso Vizbaro projektą akmenų mūro bažnyčia su pertraukomis statyta nuo 1927 iki 1936 metų. Ją 1936 m. rugsėjo 20 d. Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos titulu konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Be kunigų, bažnyčios statybos darbais labai rūpinosi Komitetas, kurį sudarė Romualdas Jakubėnas, Juozas Lapinskas, Ernestas Rakauskas, Stasys Sabaliauskas, Pranas Vajega, Matas Vileišis ir Jonas Vilemas. Bažnyčios ilgis - 34 m, plotis - 16, 8 m, aukštis iki lubų - 15 m, bokšto - 46 m.

Didelius darbus Papilyje nuveikė klebonas kunigas Juozapas Bardišauskas. Jam čia tarnaujant, buvo pastatyta nauja klebonija, prieglauda, mūrinis parapijos namas su sale ir scena. 1937 m. įkelti Vokietijoje nulieti 3 varpai: du po 1000 kg, trečias - 640 kg svorio.

1944 metų liepos pabaigoje Papilį užėmė Raudonoji armija ir bažnyčios bokšte įrengė sekimo punktą. Tai pastebėję vokiečiai paleido į bažnyčią daugiau kaip 100 artilerijos sviedinių. Bažnyčia buvo labai apgriauta, sudaužytos bokšto sienos, daug kur pramuštos lubos, didžiajame varpe buvo pramušta skylė, sudegė klebonija ir ūkiniai pastatai.

Pamaldos nuo 1944 m. rugpjūčio pradžios iki 1945 m. rugsėjo pabaigos buvo laikomos jau nacionalizuotoje parapijos salėje. 1945 m. biržietis meistras P. Giedraitis sutaisė stogą, šventoriuje pastatė varpinėlę.

1946 m. meistrai P. Sližys ir J. Ažubalis sustiprino bažnyčios bokštą, išbetonavo išgriautas bokšto kolonas, užmūrijo esančias skyles.

Klebonas J. Bardišauskas 1945 m. buvo suimtas, ištremtas ir 1952 m. žuvo lageriuose. Papilio bažnyčios šventoriuje 1989 m. jo atminimui pastatytas paminklas.

Vėliau Papilyje klebonavo kunigai Juozapas Niurka, Jonas Pranevičius, Vincas Inkratas, Antanas Misevičius, Petras Budriūnas, Stanislovas Krumpliauskas, Raimondas Lašinis, Virgilijus Liuima.

2006 m. Papilio bažnyčios stogas kunigui Virgilijui Liuimai pasirūpinus perdengtas nauja skarda, sutvirtintas ir pastatytas naujas didysis kryžius, pakeisti mažieji bokštelių kryžiai.

Papilio bažnyčia neoromaninė, turi moderniosios architektūros bruožų, stačiakampio plano (34x15,8 m), žemomis zakristijomis, su vienu bokštu. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais, įrengti 3 altoriai. Lubos gelžbetoninės. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Į kultūros vertybių registrą įtraukta taurė.

Atlaidai ir šventės

Šv. Apaštalų Petro ir Povilo - birželio 29 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

Šv. Apaštalo Mato - rugsėjo 21 d. (keliama į artimesnį sekmadienį)

 

Antanas Seibutis
2012-09-01

2012.09.03

Skambantis Lietuvos himnas Amerikoje gyvenančiai devyniolikmetei spaudžia ašaras

Irenai buvo devyni mėnesiai, kai jos tėveliai paliko Lietuvą. Ji užaugo Amerikoje, tačiau amerikiete savęs nelaiko. Kaip, beje, ir lietuvaite.

Sako, tarp amerikiečių ji jaučiasi lietuve, o tarp lietuvių – amerikiete. Ir tą dvylipumą liudija žavi lietuviška šneka su ryškiu akcentu.

Tapatybės paieškos devyniolikmetę studentę jau trečią kartą atveda į Lietuvą. Šiemet ji čia ne tik lankė savo senelius, bet atliko ir praktiką Švietimo ir mokslo ministerijoje bei dalyvavo Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.

 

 JAV užaugusi Irena Rimkutė sako, kad vis dažniau jaučiasi lietuve esanti.

Pavadinta močiutės vardu

Irena turi močiutės vardą. Jos mamai buvo itin svarbu pirmagimę pavadinti artimiausio žmogaus vardu. Irena tai žino ir brangina.

Jos seneliai – biržiečiams gerai pažįstami Irena ir Alfonsas Mikelėnai. Biržai dar prisimena ir jos mamą – Vidą Mikelėnaitę. Kadaise Biržų pirmoji vidurinė mokykla nebuvo įsivaizduojama be gabios mokinės, puikiai šokančios, muzikuojančios, vaidinančios.

Beje, savo pirmuosius auklėtinius be Vidos sunkiai įsivaizduotų ir šių eilučių autorė.

Balti penktokėlės kaspinai ir kerinti šypsena iš atminties iškyla kone kiekvieną rugsėjį, nors nuo to pirmojo susitikimo prabėgo trisdešimt metų.

Simboliška, kad šią rugsėjo 1 – ąją iš pirmojo laikraščio puslapio šviečia jos dukros šypsena.

Prieš kelerius metus Lietuvoje viešėjusi Vida dukroms – Irenai ir Barborai – parodė savo mokyklą, dabartinį „Atžalyną“. Nežinia, ką apie ją mergaitės buvo girdėjusios anksčiau, tačiau paauglėms mamos vaikystės ir jaunystės vietos neatrodė pasakiškos. Irenai netgi švystelėjo mintis, kad mokykla nuo „mamos laikų“ nepasikeitusi. Jai trūko šviesos, spalvų, gyvybės - to kas būtina įstaigai, kurioje daug laiko praleidžia jauni žmonės.

Apie mokyklas Irena gali kalbėti daug – būtent su jomis devyniolikmetė sieja savo ateitį.

 

Ateities planuose – ir Lietuva

Irena Rimkutė studijuoja komunikaciją Massachusetts Amherst universitete. O nuo šių metų gilinsis į edukologiją.

Apie galimybę atlikti praktiką Lietuvoje ji sužinojo iš draugų, su kuriais lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą.

Nusprendus vykti į Lietuvą, teko jai gerokai paplušėti, kad norai virstų realybe.

Irena pateko tarp dviejų dešimčių Amerikos lietuvių, kuriems buvo suteikta galimybė stažuotis Lietuvoje.

Jai buvo pasiūlyta padirbėti Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Praktika buvo daugiau susijusi su pažintine veikla. Daugiausiai įspūdžių Irena patyrė lankydamasi Nacionaliniame egzaminų centre ir viename iš sostinės vaikų lopšelyje – darželyje.

Devyniolikmetę maloniai stebino vaikų darželio aplinka, kurią stengiasi kurti ir puoselėti darbuotojai. Jai itin patiko įrengtas teatro kambarys ir lėlės. „Kai paklausėme, kur jas perkat, atsakė, kad jas daro patys darbuotojai. Tai atrodė fantastiškai“, - emocijų neslėpė Irena. Jai kaip stebuklas atrodė ir muziejus, močiutės kambarys su „senovišku kvapu“ ir čia pat, darželyje, vaikams gaminami gardūs patiekalai. „Lietuvos ugdymo įstaigoje matyti, kad čia daug laiko skiriama mažyliams, daug apie juos galvojama“, - sako Irena, lygindama Vilniaus darželį su tuo, kurį jai teko lankyti JAV. Anot merginos, jos matyti valstybiniai darželiai Amerikoje ir Lietuvoje labai skiriasi.

Septynios savaitės, šią vasarą praleistos Lietuvoje, ko gero, daug ką keis Irenos gyvenime. Ji sako jau turinti planą, kuriame yra ir Lietuva.

„Iki praktikos apie tai rimtai negalvojau. Dabar gerai įsivaizduoju, kaip čia gyvenčiau“, – sako mergina. Pasirodo, jos neatbaidė tai, ką mes vadiname lietuviška netvarka, netolerancija, nekultūra. „Atvirkščiai – norisi daugiau būti Lietuvoje ir ją labiau pažinti“, - tikina Irena. Tačiau kol kas jos planuose - pirmiausia baigti mokslus. Kitą semestrą ji keturis mėnesius ketina studijuoti Londone. Gavusi bakalauro diplomą, magistrantūros mokslų sieks Čikagoje.

O po to – vienerius metus mokytoja dirbti norėtų Lietuvoje, Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje.

 

„Jaučiuosi laiminga Lietuvoje“

Savo planus sieti su Lietuva Ireną paskatino ir dalyvavimas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime (PLJS).

Mergaitę sužavėjo renginių atmosfera. Ypač jai patiko koncertai, jų metų patirtas bendrystės su kitais PLJS dalyviais jausmas. Irena pripažįsta, kad atliekamų dainų žodžių nežinojo, tačiau tai jai netrukdė dainuoti kartu su visais.

Per vieną savaitgalį mergina sako išgyvenusi tiek įspūdingų akimirkų ir tokių, kokių jai neteko patirti iki šiol. „Jaučiausi laiminga būdama Lietuvoje“, - tikina Irena.

„Vis dažniau jaučiuosi esanti lietuvė“

Pirmą kartą Irena į Lietuvą atvyko būdama keturiolikos. Antrąsyk čia ji lankėsi prieš trejus metus. Šią vasarą buvo trečias susitikimas su Lietuva. Ir turbūt lemtingas. Jis turėtų merginai padėti atsakyti į dažnai kylančius klausimus „kas aš, kur aš“.

Irena prisipažįsta, kad esanti pusiau lietuvė, pusiau amerikietė. Tačiau nei Amerikoje, nei Lietuvoje ji nesijaučianti sava. „Esu ir nesu“, - taip savo pasaulėjautą apibūdina mergina. „Blogai, kai jaučiu, kad nei čia, nei ten nėra gerai“, - apie tapatybės paieškas kalba Irena. Tačiau ji sako vis dažniau jaučiasi esanti lietuvė.

Koks tas jausmas – būti lietuve? Jį apibūdinti nelengva. Bet kas, jeigu ne jis, gniaužia gerklę ir spaudžia ašaras, suskambėjus Lietuvos himnui, kuris vienu metu sujungia tūkstančius lietuvių, išsibarsčiusių po visas pasaulio šalis?

„Po šios kelionės į Lietuvą labiau suprantu mamą, kuri ilgisi savo tėvynės. Kažkas užsidegė ir mano širdy“, - sako Irena.

 

Skiepijo lietuvybę

Rimkų šeima gyvena netoli Bostono esančiame Betfordo miestelyje. Jų šeimoje šnekama tik lietuviškai. Tiesa, Irena prisipažįsta, kad jai su jaunesniąja sesute Barbora, kuri gimė Amerikoje, patogiau bendrauti anglų kalba, tačiau tėvai su jomis angliškai nešneka. „Į angliškus klausimus jie neatsako“, - šypteli Irena.

Abi dukros turėjo lankyti šeštadieninę lietuvių mokyklą, poilsiauti lietuviškose stovyklose.

Tėveliai šoka lietuviškus šokius, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Lietuviškus šokius pamėgo ir Irena, kuri ketverius metus dalyvauja lietuvių šventėse Amerikoje. Jos svajonė - šokti lietuvių dainų šventėje, kuri vyksta Lietuvoje.

Irena sako esanti dėkinga, kad tėvai skiepijo lietuvybę, nors, prisipažįsta, jai ne visuomet tai patikdavo. „Gerai, kad mane privertė lankyti lietuvių mokyklą. Pažįstu Amerikos lietuvių, kurie labai prastai šneka lietuviškai“, - sako Irena.

 

Į mokyklą neleido su treninginėmis kelnėmis

Kai Irena pirmąsyk išvydo Lietuvą, jai čia daug kas buvo keista. Ir architektūra, ir automobiliai, ir maistas. Ji čia pirmąsyk sako išvydusi karvę, besiganančią prie greitkelio…

Dabar merginą stebinančių dalykų Lietuvoje mažėja. Tačiau jeigu čia apsigyventų ilgesniam laikui, jai reikėtų automobilio. O Irena turi tik amerikietiškas vairavimo teises, kurias Lietuvoje įgyti, kaip ji suprato, būtų sudėtinga. Miestuose ji pasigestų judesio, veiksmo- šiuo požiūriu Vilnius Bostonui neprilygstantis. Irena sako, kad Lietuvoje nepatogu vaikščioti nelygiais šaligatviais ir stebina ją daug balų gatvėse. Reikėtų čia priprasti ir prie maisto – iš Lietuvoje esančių produktų ji nedrįstų gaminti, nors Amerikoje tą daryti mėgsta.

Vardydama gyvenimo Lietuvoje nepatogumus Irena skuba pridurti, kad čia yra daug gerų dalykų, kurių ji pasigendanti Amerikoje. Jai labai patinka, kad Lietuvoje žmonės rūpinasi savo išvaizda. Tik atvykusi į Lietuvą Irena sako supratusi, kodėl jos mama neleisdavo eiti į mokyklą mūvint treningines kelnes. Paauglei norėjosi atrodyti taip, kaip jos bendraamžiai, kurie, anot jos, į gatvę gali išeiti ir su pižamos kelnėmis, bet mama šiuo požiūriu būdavusi griežta.

 

Lietuva prasideda nuo senelių namų

Iena sako, kad Lietuva jai pirmiausiai siejasi su senelių namais. O čia jai viskas labai miela. Ir senelių name mamos vaikystės kambarys su lėlėmis, ir daržas bei sodas, esantis čia pat kieme, ir močiutės gaminamas maistas.

Jei reikėtų išvardyti mėgstamiausius močiutės ruošiamus patiekalus, būtų nelengva – visi jie labai gardūs – ir balandėliai, ir obuolių pyragas, ir cepelinai, skryliai, varškėčiai, pieniška daržovių sriuba.

„Lietuvoje skonis kitoks“, - tvirtina Irena.

 

Idealus gyvenimo pavyzdys – šeima

Kas galėtų nulemti galutinį Irenos apsisprendimą grįžti į tėvų ir senelių žemę?

Anot jos, pirmiausia čia reikėtų pabūti, priprasti – gal labai patiktų.

O gal Lietuvoje sulaikytų sutikta meilė? To atmesti negalima, bet žaviai Amerikos lietuvaitei atrodo, kad čia vaikinai pernelyg išlepinti merginų dėmesio.

Irena pastebi, kad Lietuvoje vyrai mandagūs, ir jai tai patinka. Bet čia ji mato daug seksizmo apraiškų.

Mergina sako Lietuvoje išgirdusi klausimų, ar ji mokanti gaminti valgį, ar norinti turėti vaikų. „Iš tokių klausimų atrodo, kad tokia moteris šioje šalyje ir turėtų būti“, - sako devyniolikmetė.

Antra vertus, ji Lietuvoje sako matanti daug jaunų mamų su vaikais, daug nėščių moterų. Iš to galima spręsti, kad čia geros sąlygos motinoms auginti vaikus.

Idealių šeimos pavyzdžių Irenai toli ieškoti nereikia. „Tokia yra mūsų šeima“, - įsitikinusi mergina. Anot merginos, jų šeimos ryšius itin sutvirtino gyvenimas svetimoje šalyje.

„Mano tėvai privalėjo remtis vienas į kitą“, - sako Irena.

Su tėvais mergina sako galinti kalbėtis, tartis svarbiausiais gyvenimo klausimais, o septyniolikmetė sesė Barbora yra tarp geriausių jos draugų.

„Anksčiau bijojau, kad man taip gali nepasisekti, kaip pasisekė mano tėvams. Bet dabar ta baimė nyksta“, - atvirauja Irena.

Tėvai pritaria ir Irenos profesiniam pasirinkimui. Gal „atbudo“ genai - mokytojais buvo seneliai (iš tėčio pusės). Mama, išgirdusi, kad dukra norėtų būti mokytoja, pasakė: „Tai tavo kelias.“

 

Rasa Penelienė
2012-09-01

2012.08.28

Mylėjo Lietuvos peizažą ir žmones

Dailininkui grafikui Petrui Rauduvei - 100.

 

Šitaip būtų galima apibūdinti žymaus grafiko Petro Rauduvės asmenybę, gyvenimą ir kūrybą. O proga tam neeilinė. Minime šimtąsias dailininko gimimo metines. Prisimename susitikimus su juo ir jo kūriniais. Praturtinusiais mūsų dvasią. Privertusiais atidžiau pažvelgti į mus supantį tėviškės peizažą ir žmones.

Gimė Petras Rauduvė 1912 metų rugsėjo 5 dieną Pasvalio rajone, Daujėnų apylinkėse esančio Baukų kaimo ūkininkų šeimoje, kurioje augo septyni vaikai: broliai Jonas, Petras, Antanas, Juozas ir seserys Barbora, Antanina, Konstancija.

„Šiame Šiaurės Lietuvos krašte žengiau pirmuosius žingsnius, išmokau pirmąsias raides, pamėgau piešimą ir tapybą" - rašys dailininkas po daugelio metų, dovanodamas keturiasdešimčiai Pasvalio krašto bibliotekų sukurtus ekslibrisus. Gražiai apie jo basakojės vaikystės metus Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai" rašo dailininko dukra Giedrė Rauduvaitė - Miknevičienė: „Šis laikotarpis visam gyvenimui suformavo jo, kaimo vaiko, sveiką ir pagarbų santykį su gamta, kaimo žmonėmis, išmintinga kaimietiška pasaulėžiūra. Iš šio laikotarpio jis prisimindavo mamos ir močiutės Šv. Kūčių valgius, kepinius, tirštą spanguolių ir ypač avižinį kisielių, kurie skurdžiai gyvenusios šeimos vaikams buvo pasakiški skanėstai. Iš šio laikotarpio jis pasakodavo apie piemenų išdaigas, jų vaikiškas svajones; „kad būčiau karalius, raitas ganyčiau", traukdavo piemenų daineles, negalėjo užmiršti iš pjauti vedamos avelės akių besiritančių ašarų".

Pasvalio rajone gimęs Petras Rauduvė mokslų sėmėsi Biržų gimnazijoje, kur jis užmezgė draugystę su B. Brazdžioniu, A. Kuču, E. Matuzevičiumi.

Baigęs keturias klases Pasvalyje, jis 1929 metais atvyko mokytis į Biržų gimnaziją. Pomėgis piešti greitai padėjo susidraugauti su aštuntoku, gimnazijoje jau žinomu dailininku Antanu Kuču. Biržų gimnazijoje prasidėjo visą gyvenimą lydėjusi draugystė su Bernardu Brazdžioniu ir Eugenijumi Matuzevičiumi.

Po daugelio metų, prisimindamas gimnazistiškas dienas, jis pasakos, kad Meno kuopos ruošiamuose susirinkimuose ar literatūros vakaruose Brazdžionis, tuomet jau išleidęs pirmąją poezijos knygą „Baltosios dienos", skaitydavęs ir rimtus, ir nerimtus eilėraščius, „paskaitydavęs ir humoreskų, ir padainuodavom kartu".

Piešimą tais metais Biržų gimnazijoje dėstė gerai pasirengęs pedagogas Vilius Šlekys, kuris buvo baigęs Peterburge Štiglico centrinę techninio piešimo mokyklą. Jis mokiniams mėgdavo pasakoti apie rusų dailininkus Repiną, Levitaną. Ypač vertino talentingąjį marinistą Aivazovskį. Šlekys vesdavo mokinius piešti į gamtą, prie ežero, Radvilų pilies griuvėsių. Vėliau į gimnaziją dėstyti piešimo atvažiavo dar vienas mokytojas Povilas Andrėjauskas.

Gimnazijoje Petras Rauduvė buvo išrinktas Meno kuopos pirmininku, šapirografuoto laikraštėlio „Sutemų liepsnos" redaktoriumi, buvo aktyvus ateitininkas. Daug piešė, pamėgo grafiką, todėl baigęs gimnaziją neabejojo - 1932 metais atvažiavo mokytis į Kauno meno mokyklą. Iš karto buvo priimtas į antrąjį kursą.

Gimnazijos dienų bičiuliai jam padėjo įsikurti ir apsiprasti Kaune. P. Rauduvė gal mėnesį gyveno pas Bernardą Brazdžionį, o Antanas Kučas, vadovavęs moksleivių organizuotam kooperatyvui, kuris aprūpindavo studentus ir moksleivius dažais, popieriumi, kitomis dailei reikalingomis priemonėmis, baigęs meno mokyklą, šias pareigas patikėjo Petrui Rauduvei. Studentui tai buvo naudinga, nes Meno mokyklos studijoje įrengtoje parduotuvėje buvo galima ir gyventi, nereikėjo leisti litų buto nuomai. P. Rauduvė prisimena, kad urmininkas duodavęs prekes su nuolaida: „Tai mums užtekdavo ir ant pietų iš to kooperatyvo, ir aš turėjau kambarį, ir pragyvendavom ne taip blogai". Į moksleivišką kooperatyvą užsukdavo pasikalbėti Kauno meno mokyklos dėstytojai Petras Kalpokas, Jonas Šileika, kiti garsūs lietuvių dailininkai. Dažnai užeidavo Adomas Galdikas, ar tik ne didžiausias jauno studento autoritetas, moksleiviškame kooperatyve pirkdavęs daug dažų. Šie susitikimai ir pokalbiai skatino gilintis į profesines paslaptis, siekti meistriškumo, atkakliai ieškoti savo stiliaus, savojo kelio.

Jaunojo dailininko talentą ir meistriškumą liudija pirmaisiais studijų metais Kvetkų bažnyčiai nutapytas paveikslas „Nukryžiuotasis", „Sėlos" muziejui padovanoti 1933 metais P. Rauduvės piešti kaimynų (gyveno Eglynės vienkiemyje, Biržų girioje, netoli dailininko tėvų namų) Kotrynos ir Jurgio Jakubonių portretai.

Prieš keliolika metų Biržų krašto „Sėlos" muziejuje, atidarant Petro Rauduvės grafikos darbų parodą, Dailės akademijos grafikos darbų profesorius Juozas Galkus kalbėjo, kad Petrui Rauduvei, kaip ir visai jo kartai, tekęs sunkus gyvenimas. Baigęs meno mokyklą, iš karto pakliuvo į okupacijų sumaištį, kuri dalį kolegų išblaškė po įvairias Vakarų pasaulio šalis, dalis pateko į Sibiro tremtį ir tik saujelei kūrėjų to pavyko išvengti. Likę Lietuvoje menininkai buvo verčiami įtikti sovietinei valdžiai, o bet koks nesutikimas su tuometine valdžios linija grėsė didelėm nelaimėm.

P. Rauduvė po karo dirbo leidyklose, dėstytoju Dailės akademijoje (tuomet - Dailės institute), bet iš jos 1951 metais buvo pašalintas ir tapo laisvu menininku, dirbančiu pagal Dailės kombinatų ir leidyklų užsakymus.

Iš Dailės akademijos jį pašalino tikriausiai todėl, kad vokiečių okupacijos metais P. Rauduvė iliustravo savo bičiulio rašytojo Liudo Dovydėno (kartu su Bernardo Brazdžionio žmona Aldona krikštijo jo sūnų) knygą „Užrašai". Joje L. Dovydėnas, 1940 metais pasiūlytas į vadinamąjį Liaudies Seimą ir tapęs tuometinės LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju, taikliai ir kandžiai atskleidė į Lietuvą atneštas bolševizmo ydas ir nusikaltimus. Ne mažiau taiklios ir naująją sovietinę tvarką demaskuojančios buvo ir P. Rauduvės iliustracijos.

P. Rauduvė apipavidalino ir iliustravo daugiau kaip 500 knygų (tarp jų - B. Brazdžionio, E. Matuzevičiaus, L. Žitkevičiaus, A. Baranausko, J. Janonio, S. Nėries, P. Širvio, E. Mieželaičio), sukūrė nemažai ekslibrisų, estampų, plakatų. Jo kūrybai būdinga realistinis vaizdas, tikslus piešinys, lyrizmas, detalizuota kompozicija, įvairių štrichų deriniai.

Mažai kam žinoma, kad dailininkas, tarybiniais laikais priverstas slėpti savo tvirtas katalikiškas pažiūras, 1967 metais, paprašytas kunigo Vaclovo Aliulio, iliustravo maldaknygę. Dukros Giedrės žodžiais, jo dirbęs su dideliu užsidegimu ir įkvėpimu, studijavęs primirštą liturgiją, „iliustracijų religinę simboliką supindamas su lietuvių liaudies meno motyvais". „Tik gyvenimo pabaigoje, - rašo dailininko dukra, - atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kaip neįgyvendintas sielos šauksmas pasipylė ligoto, sunkiai matančio dailininko kūriniai religine tematika, Nukryžiuotieji, tokie panašūs į liaudies skulptūrų Rūpintojėlius". Paprašytas jaunystės draugo Bernardo Brazdžionio, kurį grįžusį į Lietuvą su visa šeima lydėjo iki pat Biržų, jau prastai matydamas, sukūrė poeto eilėraščio „Ąžuolas" iliustracijas, ant viršelio išraižydamas ąžuolą, panašų į stovintį buvusios gimtosios sodybos vietoje.

Dažną vasarą dailininkas atvykdavo į Biržus. Aplankydavo seseris Antaniną ir Konstanciją, nusilenkdavo tėvų kapams, rengdavo ne tik savo, bet ir kitų dailininkų parodas. Buvo Dailininkų sąjungos Kaimo šefavimo komisijos pirmininkas, todėl daug prisidėjo organizuodamas Dailės dienas tuometiniame „Laisvosios žemės" kolūkyje, buvo pirmasis kolūkio įsteigtos premijos už geriausią dailės kūrinį kaimui laureatas. Kovo 11 - osios akto signataras Petras Poškus yra sakęs, kad Petrui Rauduvei visada buvo artimi ir savi kaimo žmonių darbai ir džiaugsmai, jo pastangomis kaimo žmonės girdėjo solistės Reginos Maciūtės, kuriai akomponavo pianistė Gražina Ručytė- Landsbergienė, dainas.

Nors nuo Petro Rauduvės mirties jau praėjo beveik dvidešimt metų (mirė 1994 metų vasario 22 dieną Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse), tačiau iki šiol žavi realistinė ir kartu lyriška, alsuojanti meile gimtojo krašto peizažui bei žmonėms kūryba. Ir šiandien dailininką pažinoję prisimename jį kaip nepaprastai kuklų, nuoširdų, draugišką, paprastą ir gerą žmogų, su kuriuo visada būdavo malonu susitikti, pasikalbėti, pabūti kartu, kuriam visada buvo artima tėviškės žemė, iš kurios jis pakilo į kūrybos erdves.

 

Algirdas Butkevičius

2012-08-28

2012.08.28

Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčia

Šv. Angelų Sargų bažnyčia yra Biržų rajone, Geidžiūnų kaime, 10 km į pietus nuo Biržų. Bažnyčios pirmtakė - koplyčia Geidžiūnuose atsirado, kai iš nugriautos Nemunėlio Radviliškio bažnyčios statybinės medžiagos ji 1856 m. buvo pastatyta kaimo kapinėse.

Po 30-ies metų, 1886-aisiais, Smilgių valstietis Lukas Kaziūnas gavo leidimą ją remontuoti. Užuot tai padaręs, jis iš viso ją nugriovė ir toje vietoje pastatė naująją, nepaisydamas tuometinės carinės valdžios rūstybės.

Po poros metų koplyčią pašventino Biržų klebonas Juozapas Rimkevičius. Už tai valdžia pasiūlė koplyčią uždaryti, o kunigą J. Rimkevičių ir L. Kaziūną nubausti piniginėmis baudomis po 50 rublių. Rusijos Vidaus reikalų ministro įsakymu koplyčią teko apleisti, pamaldos leistos laikyti tik už mirusius ir per atlaidus.

Geidžiūnų bažnyčioje spalio pradžioje vyksta Šv. Angelų Sargų atlaidai.

Pirmojo pasaulinio karo metais, apie 1915 m., Geidžiūnuose apsigyveno iš jų kilęs kunigas Juozas Janilionis (1892-1974). Jis iškart ėmėsi energingos veiklos: 1917 m. padidinta koplyčia tapo filija, įrengtas naujas altorius, pastatyta klebonija. J. Janilionis vėliau buvo paskirtas dirbti Biržuose, tad į Geidžiūnus atvažiuodavo tik per Šv. Mišias ar laidotuves.

Bažnyčioje 1937 m. suremontuota 4 registrų fisharmonija. Nors nuo pat 1917 m. buvo atviras filijos veikimo klausimas, tik 1939 metų gruodžio 23-ąją Geidžiūnuose buvo įkurta parapija, o kunigas Petras Liepa tapo klebonu.

Po Antrojo pasaulinio karo klebonas Petras Liepa pražuvo Sibiro lageriuose - 1949 m. suimtas, nutremtas į lagerius, iš kur ir nebegrįžo. Be jo, Geidžiūnuose dirbo kunigas L. Keršulis, apie 30 metų klebonavo Leonardas Skardinskas (1916 - 1989).

Specialistų teigimu, medinė Geidžiūnų bažnyčia yra liaudies architektūros formų. Stačiakampio plano (19,8x8,9 m), su bokšteliu. Joje įrengti trys altoriai. Bažnyčios šventoriaus tvora padaryta iš akmenų mūro, šventoriuje yra medinė 6x6 m varpinė.

Į kultūros vertybių registrą įtraukta arnotas, calūnas (patiesalas prieš karstą), kapa, katafalko kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, komuninės, kryžiai, kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra tapytame fone, 5 manipuliai, monstrancija, paveikslai „Evangelistas Lukas", „Marija Sopulingoji", stulos, taurė, varpelis, žvakidės.

Atlaidai - Šv. Angelų Sargų (titulo) - spalio 2 d. (keliama į pirmą spalio sekmadienį).

 

Antanas Seibutis

2012-08-28

2012.08.27

„Emigrantu savęs nelaikau"

Liepos 15-ąją civilinės inžinerijos bakalauro diplomą Anglijos Sario (Surrey) universitete atsiėmęs ir artimųjų bei bičiulių trumpam į gimtuosius Biržus aplankyti pargrįžęs 23 metų Martynas Žalianekas netrukus išvyksta tęsti pradėto darbo pasaulinės naftos ir dujų verslo kompanijos įmonėje. Jaunuolio mintis apie studijas, darbą ir gyvenimą svetur užrašė Jurgita Ratkevičienė.

 

Dėkingas tėvams ir mokytojams

Dėl to, ką iki šiol pasiekė, Martynas pirmiausia dėkingas savo tėvams, tetai, krikšto mamai Birutei Žalianekaitei ir mokytojams, kurie vaikiną pastūmėjo reikiama linkme. Į tiksliuosius mokslus linkusį jaunuolį pastebėjo ir skatino „Aušros" vidurinės mokyklos mokytojai fizikas Gediminas Girdžius ir matematikė bei klasės auklėtoja Genovaitė Armonavičienė. Šių dalykų egzaminus Martynas išlaikė gerai, todėl lengvai įstojo į pasirinktą civilinės inžinerijos specialybę Sario (Surrey) universitete, Anglijoje.

Paklaustas, pagal kokius kriterijus rinkosi būsimą mokymo įstaigą, studijų kryptį, Martynas prisipažįsta, kad į šį, atrodytų, rimtą pasirinkimą iš pradžių rimtai nežiūrėjo. Situacija pasikeitė gavus universiteto patvirtinimą dėl priėmimo. Aukštąją mokyklą abiturientas rinkosi tradiciškai - atsižvelgdamas į ugdymo įstaigos reitingus. Tiesa, galvota ir apie Lietuvos universitetus. Toliau nuo namų ir tėvų niekad anksčiau pernelyg nenutolusį jaunuolį viliojo galimybė pakeliauti, pasižvalgyti po svečias šalis.

 

Svarbiausia - motyvacija

Savo pomėgius, norus ir tikslus surašė motyvaciniame laiške universitetui. Pastarasis, anot Martyno, yra labai svarbus kandidato į aukštąją mokyklą kriterijus. Vėliau teko dalyvauti interviu, kurio klausimai yra paprasti, jei tuo domiesi ir esi pasiruošęs, tikina pašnekovas. Provokacinių klausimų vaikinas nesulaukė, tačiau girdėjo, kad tokių būna. Pavyzdžiui, gali būti paklaustas, kokiu sausainiu norėtum būti, kokį mirusį žmogų norėtum prikelti, kiek Londonui reikia kirpėjų ir t. t.

Dvejus metus studijavęs, trečiaisiais pasirinko praktiką. Po atrankos Martynas pateko į visame pasaulyje 40 atskirų filialų turinčią energijos verslo kompaniją „INTECSEA" (WorleyParsons Group). Vaikinas tikina, kad paplitusi nuomonė, jog šiame biznyje žmonės uždirba labai daug, yra mitas. Milžiniškų investicijų reikalaujantis verslas iš tiesų nepaprastai pelningas, bet itin siauram ratui žmonių. Visi kiti gauna galbūt šiek tiek daugiau nei uždirbama kitose srityse.

Ketverius metus Anglijoje praleidęs Martynas Žalianekas sako iš Lietuvos vykti niekada nenorėjęs, o pagyvenęs svetur tik dar tvirčiau taria: „Lietuva - nuostabi šalis".

Atlikęs 12 mėnesių apmokamą praktiką, Martynas kompanijoje liko dirbti puse etato, kol pabaigė mokslus. Jaunuolis pasirinko gerokai sunkesnį bakalauro darbą, tačiau jis siejosi su praktika, o kompanija vaikinui padėjo. Martyno darbas su specialybe mažai susijęs - povandeninių naftos ir dujų išgavimo sistemų dizaino kūrimas. Sykiu dirbant ir studijuojant jaunuolio gyvenimas pasunkėjo, bet, kita vertus, atsirado daugiau pajamų. O kuo daugiau turi darbo, tuo daugiau nuveiki, - įsitikinęs pašnekovas, rimtai svarstantis apie profesinės veiklos ir magistrantūros studijų derinimo galimybę.

 

Prabangus regionas - vargas studentui

Gilfordą (Guildford), kuriame gyvena 60 000 gyventojų, vaikinas vadina kaimu. Nuo čia iki Londono centro apie 40 mylių, arba maždaug pusvalandis kelio traukiniu. Todėl Gilfordas yra patogus susisiekimo atžvilgiu, bet, kita vertus, todėl Sario (Surrey) regione viskas kelis kartus brangiau nei kitur. Tai nėra palanku studentams ir tą reikėtų turėti galvoje, renkantis studijas Sario universitete. Martynas sakosi tai patyręs tik įsikūręs Gilforde.

Pirmus metus sūnų finansiškai rėmė tėvai. Be šios paramos išgyventi Anglijoje vaikinas nebūtų išgalėjęs, nes stipendija skiriama pažangiausiems studentams ir tik po pirmo kurso. O ji, pasak jaunuolio, tokia pat „didelė", kaip ir Lietuvoje. Tiesa, skaičiuojama Anglijos svarais. Pažangus studentas per metus gauna apie 1000 svarų stipendijos, o būsto nuoma su neįsivaizduojamo senumo buitine technika (kurios remontui, anot Martyno, tinkamos visos priemonės, neišskiriant kūjo ir plaktuko) tam pačiam laikotarpiui atsieina maždaug 3000 svarų įskaitant mokesčius, bet labai smarkiai taupant. Suprantama, kad būtų pigiau, kaip ir Lietuvoje, vieną būstą nuomojasi keli jaunuoliai. Dar 3000 svarų už metus Martynui atsiėjo studijos, o dabar studentams jau tenka mokėti apie 9000 svarų... Todėl dažnam jaunuoliui būtina susirasti bet kokį darbą.

 

Nori studijuoti? Teks padirbėti!

Iki apmokamos praktikos Martynui teko padirbėti padavėju kinų bei japonų restoranuose ir kazino automatų prižiūrėtoju.

Įvairių darbų ėmęsis jaunuolis prisipažįsta, kad itin pravertusi UAB „Biržų duona" įgyta patirtis. Pradėjęs nuo 15 metų, gimtojo miestelio įmonėje Martynas plušėjo 3 vasaras. Fizinis ir atsakingas darbas duonos fasavimo skyriuje paaugliui, ką ir kalbėti, lengvas nepasirodė. Tuo metu įmonėje ekonomiste dirbusi Martyno mama sako, kad dirbti sūnus veržėsi pats. Jaunuoliui sekėsi gerai, tačiau pirmieji savarankiško darbo metai buvę sunkūs. Pasak Rimutės Žalianekienės, sūnus, vos grįžęs namo, iš karto griūdavo į lovą. O dabar visa šeima smagiai prisimena, kad iš pirmosios algos jaunuolis pirko batus, kuriuos sėkmingai tebenešioja... Martyno tėtis. Mat batai vaikinui buvę per dideli. Bet dirbant išragauti „Biržų duonos" sausainiai Martynui ir dabar neprilygstami. Jų mama nuolat įdeda į Angliją sūnui siunčiamus siuntinius.

 

Tėvai jaudinasi dėl smulkmenų, nes... tikrų bėdų nežino

Žalianekų šeima, kaip ir daugelis po pasaulį išsiblaškiusių artimų žmonių, dažnai susisiekia internetu. Virtualus bendravimas turi ir praktinę naudą. Vieno pokalbio su namiškiais metu Martynas prasitarė, kad labai pasiilgo kiaulienos, tik (bėda!) nežino, kaip ją vizualiai atskirti nuo kitų rūšių mėsos. Mama, supratusi, kad iš namų išleido savarankiškam gyvenimui neparuoštą vaiką, apsiverkė. Tačiau sūnus įsitikinęs, kad jo mama - pati geriausia. Besimokydamas vidurinėje jaunuolis buvęs labai užimtas: pamokos, po jų - pramoginiai šokiai, sporto salė. Namo pareidavęs tik persirengti ir vėl skubėdavęs į užsiėmimus. Sako, dar ir muzikos mokyklą lankyti norėjęs (užtat Anglijoje nusipirko violončelę ir pasisamdė privatų muzikos mokytoją, kurio manymu, Martyno šansas dar neprarastas)! Todėl mama stengėsi sūnų bent skaniai ir laiku pamaitinti.

Taigi, maisto gaminimo problemą Žalianekai sprendė originaliai: mama ruošdavo maistą, o tėtis kiekvieną etapą fotografuodavo ir nuotraukas internetu siųsdavo sūnui. Vaikinas atvirauja, kad nuotraukos mažai tepadėjusios, bet maistą gaminti ilgainiui pramokęs. Dabar prireikus galėtų ir pyragą iškepti.

Martyno mama prisimena, kad virtualus ryšys jiems pravertęs sūnų mokant lopyti suplyšusius džinsus. Tačiau tai, kas mamai atrodo tragedija, jaunuoliui kelia tik šypsnį. Rimutė Žalianekienė dažniausiasiai girdi sūnaus tariamą frazę „nėra problemų", o apie didžiausias savo vaiko bėdas išgirsta tik po laimingos jų baigties. Martynas artimuosius linkęs nuo streso saugoti, nes ne juokais sunerimę tėvai - tai dar viena didelė problema. Todėl mama prisipažįsta ramiai miegojusi, kai sūnus Egipte pateko į ginkluotą apiplėšimą, o vėliau - ir į areštinę (per stebuklą viskas greit ir laimingai išsisprendė). O apie buvusią grėsmę prarasti nemažus pinigus dėl nuomojamo namo savininko graiko aferų mama išgirdusi tik per Martyno ir žurnalistės pokalbį...

 

Įveikti Ameriką per 20 dienų

R. Žalianekienė sako negalinti atsidžiaugti sūnaus sėkme, atvėrusia kelionių galimybę. Martynas pasakoja, praktiką gavęs vos už 8 mylių nuo gyvenamosios vietos, o jo draugas - Niujorke. Tad vaikinams kilo mintis nukakti pasižvalgyti po jiems nepažįstamą žemyną. 2011-ųjų liepą į kelionę leidosi trise: 2 lietuviai - biržietis Martynas, kaunietis biochemijos doktorantas Vytautas ir britų pilietybę turintis afrikietis, taip pat biochemikas Amias.

Jaunuoliai susidarė kelionės maršrutą, pagal kurį turėjo kirsti Šiaurės Ameriką iš rytų į vakarus. Nuskridus į Ameriką planuota keliauti nuomotais automobiliais, tačiau greit paaiškėjo, kad kelyje tektų praleisti po 8 valandas kasdien... Perspektyva didžiąją kelionės laiko dalį tūnoti automobilyje vaikinų nežavėjo, todėl apsispręsta didelius atstumus įveikti lėktuvais - taip sutaupyti laiko, jėgų ir pinigų. Aplankytas Vašingtonas, Niujorkas, Didysis kanjonas Arizonoje. Trijulės bendrai turėti 3000 svarų baigėsi Las Vegase, bet, draugams pagelbėjus, bičiuliai sėkmingai pasiekė Los Andželą.

Sakoma, kad tolimos, sunkios kelionės draugus išskiria arba suartina, tačiau du dešimtadienius sykiu keliavę jaunuoliai nesusikivirčijo. Didesnių nesutarimų, pasak Martyno, išvengta labai paprastai - prieš išvykdami vaikinai išsinuomojo bendrą būstą, kuriame grįžę vis tiek turės draugiškai gyventi.

 

Lietuvos Seimą rinks Londone

Lietuvoje neretai pabambama, kad užsienyje gyvenantys lietuviai perdėm nutolę nuo Lietuvos aktualijų, esą svetimos šalies problemos jiems rūpi labiau. Martyno manymu, tai neišvengiama, bet kas vyksta Lietuvoje jam ne menkiau svarbu. Štai prieš parvykdamas į Lietuvą su draugu suskubo užsiregistruoti Lietuvos ambasadoje Londone dėl balsavimo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą. Vaikinas įsitikinęs - Lietuvai labai svarbus kiekvienas balsas.

Užsienio aukštosiose mokyklose studijuojantys lietuviai buriasi į bendruomenes, kurių rūpesčiu sprendžiamos lietuvių studentų problemos, palaikomi tautiniai-bendruomeniniai ryšiai, propaguojama lietuvybė. Apie dvi dešimtis lietuvių studentų bendruomenės narių nuolat organizuoja įvairius renginius, susirinkimus, rūpinasi valstybinių ir tradicinių švenčių paminėjimu, vykdo kitokią veiklą. Martynui įstojus į Sario universitetą, čionykštę lietuvių bendruomenę sudarė apie 10 studentų, o studijas baigiant bendruomenė išaugo iki 30 žmonių. Tačiau, anot pašnekovo, yra lietuvaičių, kurie studijuodami nuo bendruomenės laikosi atokiai, o vieną dieną iš kažkur išdygsta su savo asmeninėmis problemomis ar reikalais, ieškodami saviškių pagalbos. Vaikinas pastebėjo, kad dažnai lietuviai tautiečių vengia, nemėgsta, bet, jaunuolio įsitikinimu, bėda ne tautybė, o žmogaus būdas, charakteris.

 

Tiesa ir mitai apie universitetus

Balandį Martynas dalyvavo Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos susitikime Londone. Vaikino teigimu, tokiuose renginiuose dalyvauti verta dėl įvairių priežasčių. Viena jų - į renginį suvažiuoja daug Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių, atvyksta aukštų mūsų valstybės vadovų, politikų, verslininkų. Pastarieji ieško darbuotojų savo firmoms. Kodėl Anglijoje? Ar Lietuvoje trūksta gerų specialistų? Pašnekovo manymu, užsienyje verslininkai ieško kultūriškai labiau subrendusių žmonių, gebančių spręsti problemas tarptautiniu lygmeniu, pavyzdžiui, dirbant su azijiečiais. Ieškoma ne apskritai išsilavinusių žmonių (tokių, anot Martyno, pakanka ir Lietuvoje), o tam tikros srities specialistų. Jaunuolio teigimu, Lietuvoje studijuoti sunkiau, nes universitetuose dėstoma daug bendrųjų dalykų - filosofija, psichologija, kalbos kultūra ir kt. Tuo tarpu Martyno studijų kryptis buvusi gerokai siauresnė, specifikuota.

Paklaustas apie studentiško gyvenimo ypatumus Anglijoje ir Lietuvoje, vaikinas sako neturįs su kuo palyginti, bet, anot jo, sklandančios anekdotinės studentiško gyvenimo situacijos laisvai galėtų būti perkeltos bet kur. Vienas iš skirtumų - Sario universiteto biblioteka veikia 24 val., nes prieš egzaminus studentų ten knibžda apskritą parą, tik vieni mokosi dieną, o azijiečiai kažin kodėl naktį. Netgi vadinamąsias špargalkes daro visi, tik nežinia, ar jas panaudoja, nes sankcijos labai griežtos: kartą nusirašinėjant pagautas studentas netenka stipendijos, o trečiąkart įkliuvęs šalinamas iš universiteto. „Paveldimų" špargalkių nėra, nes mokymo programos labai greit kinta - jos yra taikomos prie industrijos, rinkos poreikių.

Anglijoje jaunuoliui teko sutikti Vilniaus universiteto absolventų, lengvai radusių darbą, puikių specialistų. „Lietuvos universitetai yra tikrai aukštai vertinami. Mitas, kad Vilniaus universitetas Europoje nepripažįstamas. Žinoma, VU ne kiekvienam kažką sako, bet tam tikros srities specialistai tikrai apie jį žino", - tikina Martynas. Ir priduria, kad dabartinę masinę žmonių migraciją (studijų, darbo užsienyje pasirinkimą) dažniausiai lemia pinigai. Iš Lietuvos žmonės vyksta į Angliją, iš šios - į Ameriką. Tačiau finansus laikyti vieninteliu ir svarbiausiu prioritetu žmogaus gyvenime jaunuoliui atrodo keistokas.

 

Žmonės - didžiausia vertybė

Naujas bakalauro laipsnį šiemet įgijusio jaunuolio rūpestis - kur ir kokia forma tęsti studijas, gauti joms finansavimą. Dirbdamas jis suprato, kad ieškant darbo geri pažymiai ne viską lemia, o studijos suteikia ne visas reikalingas žinias. Pasak vaikino, darbdaviai ieško įvairiapusių žmonių, kurie žino, ką ir kodėl daro. Svarbu, kad žmogus greitai perprastų darbo specifiką, gerai sutartų su kolegomis, būtų komunikabilus, turėtų stiprų, pageidautina, su darbu nesusijusį hobį (sportas, menas ir pan.), būtų įgijęs patirties viename iš universiteto pomėgių klubų.

Kompanijos, kurioje dirba Martynas, pamatinis potencialas, vertybė - žmonės. Todėl darbuotojų norai ir nuomonė apie kompaniją darbdaviams labai svarbūs ir vertinami. Tuo tikslu pastarųjų iniciatyva neseniai atlikta apklausa atskleidė darbuotojų prioritetus. Tai šeima, profesionalumas, taktiškumas. Stebina pirmasis prioritetas? Taip, daugelio darbuotojų antrosios pusės dirba toje pačioje kompanijoje. Tai yra išskirtinis ir darbuotojų labiausiai vertinamas šio verslo įmonių kriterijus.

Įdomu ir mums neįprasta, kad kompanijos vadovybė inicijuoja darbuotojų bendravimą, geresnį vienas kito pažinimą. Tai formuoja kolektyvą, gerina vidaus mikroklimatą, tarpusavio supratimą, telkia komandiniam darbui. Martynas pasakoja, kad po darbo su kolegomis eina į klubus, barus ir pan. Ten kalbasi, geriau susipažįsta. Darbuotojų bendravimą ir pačią įvairiausią laisvalaikio veiklą (pvz., filmai, spektakliai, čiuožinėjimas pačiūžomis, laipiojimas po medžius, futbolas, krepšinis) kompanija ne tik inicijuoja, bet ir finansuoja. Tačiau už riziką ir pasekmes neatsako. Pašnekovo manymu, iš dalies tai gerai - žmonės motyvuojami elgtis atsakingai.

 

Lietuva - nuostabi šalis

Ketverius metus Anglijoje praleidęs jaunuolis sako iš Lietuvos niekada nenorėjęs ir negalvojęs išvažiuoti, o pagyvenęs svetur tik dar tvirčiau taria: „Lietuva - nuostabi šalis". Studijos ir darbas užsienyje yra galimybė įgyti žinių, kitokios patirties, kurią galima pritaikyti bet kur. Todėl emigrantu savęs nelaiko. Sugrįžti į Lietuvą vaikinas nori ir tikisi. Galbūt net į Biržus, jei tik čia atsirastų įdomios veiklos. Pasak pašnekovo, vieta nėra labai svarbi, daug svarbiau, ką ir kodėl nori veikti. Esminis globaliai mąstančio Martyno dabartinės veiklos tikslas - švaresnis ir saugesnis pasaulis.

 

2012-08-25

2012.08.27

MOKINIAI TURI PASITIKRINTI SVEIKATĄ.

MOKINIAI TURI PASITIKRINTI SVEIKATĄ. Ruošiantis naujiems mokslo metams, Panevėžio visuomenės sveikatos centro Biržų skyrius primena, kad mokiniai iki 18 metų turi būti profilaktiškai pasitikrinę sveikatą ir ugdymo įstaigai pateikę Vaiko sveikatos pažymėjimą (forma Nr. 027-1/a), išduotą ne anksčiau kaip prieš metus. Naujoje mokykloje pradėję mokytis mokiniai Vaiko sveikatos pažymėjimą turi pateikti iki einamųjų metų rugsėjo 15 d. Taip pat Vaiko sveikatos pažymėjimas turi būti pateiktas priimant vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir vėliau kiekvienais metais.

2012.08.27

SUDARYTA KOMISIJA.

SUDARYTA KOMISIJA. Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Komisija Biržų rajono savivaldybės teritorijoje esančių paminklų, atminimo lentų, pavadinimų klausimams spręsti bei patvirtinti šios komisijos nuostatai.

Artimiausiu metu bus nagrinėjamas žymių žmonių, kurie mokėsi Biržų keturklasėje gimnazijoje (1908 - 1915 m.), atminimo įamžinimo klausimas.

2012.08.27

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS VAIRUOTOJAMS BRANGSTA.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS VAIRUOTOJAMS BRANGSTA. Vairuotojams brangsta privalomasis draudimas. Per metus poliso kainos vidutiniškai pakilo penktadaliu. Draudikai tai aiškina pabrangusiu automobilių remontu ir didesniu avarijų skaičiumi.

Oficiali statistika rodo, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčių pernai per pirmąjį pusmetį buvo sudaryta 1 mln. 320 tūkst. Už jas draudimo kompanijos gavo beveik 204 mln. Lt įmokų. Šiemet per pirmąjį pusmetį sudaryta mažiau sutarčių, tačiau įmokų gauta daugiau. Draudikai sako, kad kainos per metus pakilo net 20 proc.

2012.08.27

Naujos žinios apie Štreitų ir Šenferių šeimas

Anksčiau „Šiaurės rytuose" buvo rašyta apie Kaune gyvenančią Danutę Vitortaitę - Narkevičienę, kuri 68 metus saugojo jai vaikystės ir jaunystės draugės Ritos Kregždaitės - Klybienės patikėtas Kregždžių šeimos nuotraukas.

Danutė Narkevičienė pateikė žinių apie Biržuose žinomas Šenferių ir Štreitų šeimas, padovanodama Biržų muziejui albumą su šių šeimų nuotraukomis. Mat jos mama buvo Valerija Šenferaitė - Vitortienė (1890 - 1968), o mamos brolis Stasys Šenferis (Šenferas) buvo ilgametis Biržų miškų urėdijos urėdas.

L. Kairiūkštis ir R. Mankus knygoje „Biržų krašto miškai ir miškų ūkis", išleistoje 2006 m. Kaune, rašo: „1920 11 16 Biržų miškų urėdu paskirtas agronomas Mykolas Nekrasovas. Jam teko pradėti privačių miškų perėmimą ir Biržų miškų urėdijos administracijos sudarymą".

Grupė Biržų miškų urėdijos tarnautojų su žmonomis ir vaikais prie urėdijos pastato Parovėjoje. Iškabos dešinėje, ant sienos, išraižyta: Vienk. Klementinovka. Centre sėdi Biržų miškų urėdas Stasys Šenferis su žmona Marija Štreitaite - Šenferiene ir sūnumi Stasiu. Apie 1933 m.

Miškų urėdas 1920 12 20 išnuomojo 2 kambarių butą pagal sutartį su Biržų evangelikų reformatų parapijos namų administratoriumi. Ten galėjo gyventi urėdas ir būti urėdijos būstinė. 1921 06 21 pagal sutartį už 350 auksinų mėnesinį mokestį išnuomojo Vytauto g. iš Koškulienės pusę pirmojo namo aukšto, iš viso 4 kambarius ir virtuvę. Tikėtina, kad čia buvo urėdijos būstinė.

Miškų urėdija į Parovėjos dvarą, matyt, buvo perkelta po dvaro parceliacijos. 1930 m. Parovėjos dvare įrengtas 0,99 ha ploto urėdijos medelynas, apsodinta liepomis urėdijos sodyba, įveista nemažai pakelės želdinių.

 

Ilgametis Biržų miškų urėdas

Biržų miškų urėdija pradėjo savo veiklą 1921 m., o 1922 m. sausio 1 d. Biržų miškų urėdu buvo paskirtas agronomas Stasys Šenferis (Šenferas). Jį galima laikyti racionalaus miško ūkio vedimo organizatoriumi, dirbusiu visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį iki 1940 metų rugpjūčio 1 dienos.

S. Šenferiui pradėjus darbą, dauguma girininkų neturėjo profesinio pasirengimo, praktinio darbo patirties. Ūkinę veiklą teko pradėti neturint planšetų, taksorasčių ir miškotvarkos projektų. Miškotvarkos darbams Biržų miškų urėdijoje eilė atėjo tik 1932 m.

Už nuopelnus Lietuvai 1934 02 16 Respublikos Prezidentas S. Šenferį apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 1940 08 01 S. Šenferis iš urėdo pareigų buvo atleistas ir paskirtas Jurbarko miškų urėdijos Naujininkėlių girininkijos girininku.

Vokiečių okupacijos pradžioje buvo perkeltas Jurės miškų urėdo pavaduotoju, o 1942 m. pavasarį Dzūkų miškų urėdijos urėdu Alytuje. Šias pareigas ėjo 1944 m. pradžioje ir, matyt, vėliau, iki pasitraukimo Vokietijon tų metų vasarą. Iš Vokietijos S. Šenferis išvyko į Kanadą ir gyveno Toronte, kur ir mirė 1977 03 11.

 

Šenferių ir Štreitų šeimos

Darbo metai Biržų urėdijoje Stasį Šenferį ir suvedė su Štreitų šeima, o jo žmonos brolis Viktoras Štreitas buvo Gegužių, Vabalninko girininkijos girininku 1924 - 1939 m.

Astravo dvare gyvenęs Karolis Štreitas (1864 Latvijoje - 1921 02 12 Astrave) buvo grafo Tiškevičiaus įgaliotinis. Dvarų prievaizdui Mykolui Jastržembskiui 1915 m. pasitraukus į Rusiją, ėjo jo pareigas. Jis turėjo žmoną Mariją Marcinovską - Štreitienę ir keturis vaikus - dukras Irmą ir Mariją, sūnus Joną ir Viktorą. Dukra Irma, baigusi Biržų gimnaziją, ištekėjo už veterinarijos gydytojo Kažio. Jonas Štreitas dirbo aktoriumi Šiauliuose. Jų likimas nėra gerai žinomas.

Antroji dukra Marija Štreitaitė 1922 m. ištekėjo už Biržų miškų urėdo Stasio Šenferio. Susipažino Biržuose, Prekybos ir Pramonės banko Biržų skyriuje, kur Marija dirbo. Susituokę katalikų bažnyčioje, jaunieji nuvyko vestuvių puotai į reformatų kleboniją, pas kunigą Povilą Jakubėną, kur maršu juos sutiko Vladas Jakubėnas, būsimasis kompozitorius ir pianistas. Jakubėnų ir Štreitų šeimas rišo ilgametė draugystė.

Kaip dabar prisimena gerbiama Danutė, Vitortų šeima atvažiuodavo į Parovėjos dvarą, kur gyveno ir dirbo Vitortienės brolis, Biržų miškų urėdas Stasys Šenferis. Jo žmona Marija Šenferienė (Štreitaitė) buvo jos krikšto mama. Marijai (ją visi vadino Maniuta) išvykus iš Lietuvos, abi ilgai susirašinėjo. Mirus vyrui, Maniuta liko viena, sūnus Stasys gyveno kitame mieste.

Danutė pasakojo ir tokią įdomią istoriją: paauglystėje mažasis Stasys sirgo inkstų liga. Jo motina Dievui pasižadėjo nevalgyti mėsos ir sūnus išgijo. Vėliau jaunasis Stasys Šenferis mokėsi Kauno veterinarijos akademijoje, vedė jau būdamas išeivijoje, turėjo sūnų kunigą ir dukrą.

Anot D. Narkevičienės, Šenferiai buvo linksmi ir geri žmonės. Vietiniai labai mylėjo Mariją Štreitienę (Marcinovską). Nešant jos karstą žmonės iki kapinių barstė gėles. Kur ji palaidota, nežinia. Jos vyras Karolis Štreitas, Teodoro (1864 07 21-1921 11 12 Astrave) palaidotas Biržuose reformatų kapinėse. Ji Šenferių ir Štreitų albumą, kurį padovanojo dabar Biržų muziejui, pasiėmė 1944 m. liepos mėn. jiems pasitraukiant iš Lietuvos.

 

Lietuvos kūrėjas savanoris, miškininkas

Karolio Štreito sūnus Viktoras Štreitas gimė 1901 02 25 Astravo dvare. Pirmojo pasaulinio karo metais gimnaziją lankė Rygoje, Minske, Kijeve ir Proskurove. Į Biržus grįžo 1918 m., savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. Nuo 1922 - 1924 metais tarnavo pirmajame artilerijos pulko štabe laisvai samdomu kariškiu. Turėjo vyresniojo puskarininko laipsnį.

Pulkui, kuriame jis tarnavo, apsistojus Pajuostės dvare prie Panevėžio, lankė Miškų technikos mokyklą Panevėžyje, kurią baigė 1924 m. Buvo apdovanotas Kūrėjų - Savanorių, Nepriklausomybės, Gedimino ir Artimo pagalbos medaliais. Kaip savanoris 1927 04 23 gavo 10, 4705 ha žemės Ripeikių dvare.

Nuo 1924 09 01 tarnavo Gegužių girininkijos girininku Papilio valsčiuje. 1930 02 05 įstojo į Lietuvos kariuomenės Savanorių Sąjungos Biržų skyrių, priklausė Šiaulių sąjungai, Papilio šaulių raitelių būriui, Miškininkų sąjungai.

1938 07 01 buvo perkeltas į Pasvalio urėdijos Vabalninko girininkiją. 1939 12 01 paskirtas į Nemenčinės miškų urėdijos Žarliūnų girininkiją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Maišiogalos viršaičiu. 1944 08 01 pasitraukė į Vokietiją. Kasė apkasus, dirbo vertėju iki karo pabaigos. Gyveno Vokietijoje perkeltųjų asmenų Wehnen stovykloje. 1947 m. atvyko į Kanadą, dirbo miške, vėliau persikėlė į Torontą. Dirbo Šv. Juozapo senelių vaikų prieglaudoje.

Kanadoje priklausė Toronto Kūrėjų - Savanorių sąjungai (buvo jos pirmininku), Vl. Putvinskio šaulių kuopai, Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, Miškininkų sąjungai. Mirė 1978 10 26 Toronte.

 

Antanas Seibutis

2012-08-25

2012.08.27

Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia

Suoste XVIII amžiaus pradžioje buvo dvaras, kuris priklausė Vilniaus kapitulai. Suosto ir Sebentiško dvarus nupirko kunigas Juozapas Šarkevičius. Jis 1720 m. savo lėšomis Suosto dvare pastatė medinę keturkampę koplyčią.

Aplink ją įsteigė kapines, apsodino liepomis ir aptvėrė medine tvora. J. Šarkevičius gyveno Sebentiškio dvare, esančiame už kelių kilometrų. Į Suostą atvykdavo laikyti pamaldų.

Kunigui J. Šarkevičiui staiga mirus, kurį laiką Suoste nebuvo kunigo. Retkarčiais atvykdavo dvasininkai laikyti pamaldų iš Pabiržės, nes Suosto koplyčia priklausė Pabiržės bažnyčiai.

Apie 1828 m. Suoste pradėjo kunigauti kunigas Vincentas Tilvidavičius. Jo rūpesčiu padidinta koplyčia, bokšte įrengti du varpai. 1831 metais kunigą V. Tilvidavičių ištrėmus į Rusiją, koplyčią vėl aptarnaudavo pabiržiečiai. Apie 1860 m. pradėjo kunigauti Konstantinas Januškevičius. 1873 12 17 bažnyčia gauna relikvijas Lignum Crucis (Kryžiaus medžio). Oficialiai tituluota Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia.

Kunigai Steponas Maciejauskas ir Juozapas Viksva 1890 - 1897 m. buvusią šventoriaus medinę tvorą pakeitė akmenine su betoniniu stogeliu.

1902 m. buvo gautas rusų valdžios leidimas statyti Suoste naują medinę bažnyčią. Ji buvo pastatyta 1904 m. kunigo Jono Staševičiaus rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis senosios vietoje. 1907 03 04 Pabiržės klebonas kunigas Antanas Rumševičius ją pašventino.

Praėjus trejiems metams po gaisro, buvo pašventinti atstatomos bažnyčios pamatai, o 2007 metų gegužės 13-ąją vyskupas Jonas Kauneckas jau šventino visą atstatytą bažnyčią. Tai prilygo kone stebuklui - nedaug kas tikėjo, kad šventovę pavyks prikelti iš pelenų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją buvo išvežti varpai. 1938 m. kunigo Antano Benesevičiaus dėka du varpai vėl buvo įrengti bažnyčios bokšte. 1944 m. vasarą ir rudenį einant frontui, Suoste buvo sudeginta bažnyčia, klebonija, trobesiai ir visas miestelis.

Suosto bažnyčia pokario metais buvo slapta atstatyta. Nuo 1974 m. šioje parapijoje klebono pareigas ėjo kunigas Mykolas Stonys, miręs 2001 09 17.

2001 metų spalio 12-ąją Suoste įvyko didelė nelaimė - sudegė medinė bažnyčia. Parapijiečiai nusprendė atstatyti naują bažnyčią. 2004 10 13 Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pašventino atstatomos Suosto bažnyčios pamatus ir kertinį maldos namų akmenį.

2007 05 13 buvo iškilmingai pašventinta naujai atstatyta Suosto Švento Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia (projekto autorius - vilnietis architektas Kazys Tamošėtis). Atstatytą bažnyčią pašventinęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas prisipažino netikėjęs, kad suostiečiams pavyks iš pelenų prikelti ugnies sunaikintą šventovę.

Vyskupas prisiminė taip tiesiai ir pasakęs prieš ketverius metus pas jį pagalbos prašyti iš Suosto atvykusiai vienai iš bažnyčios atstatymo organizatorių Reginai Simonavičienei.

„Labai džiaugiuosi apsirikęs", - į iškilmes gausiai susirinkusiems Suosto ir aplinkinių kaimų gyventojams, svečiams kalbėjo Jo Eminencija. Kad bažnyčia visada būtų pilna žmonių, suostiečiams palinkėjo pašventinimo iškilmėse dalyvavęs apaštalinis nuncijus Baltijos valstybėse arkivyskupas Peteris Zurbriggenas.

2007 09 16 Švento Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų metu Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Henrikas Kalpokas Suosto bažnyčios šventoriuje pašventino kryžių.

 

Suosto kapinėse - žymios asmenybės

Suosto kapinėse yra palaidotas garsusis knygnešys Jurgis Bielinis su žmona Ona. Jam pagerbti 1931 m. buvo pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas.

Suosto bažnyčios šventoriuje palaidoti kun. Daukša, diakonas Brazauskas, Sebentiškio dvaro savininkai Kriauzos.

Šalia J. Bielinio buvo palaidoti ir Antanas Chodakauskas bei jo žmona Marija Chodakauskienė. Jie - pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos uošviai. Antanas Smetona Sofiją Chodakauskaitę vedė 1906 08 15.

Be Sofijos, A. ir M. Chodakauskai turėjo dukterį Jadvygą Chodakauskaitę - Tūbelienę, visuomenės veikėją, ilgamečio Lietuvos premjero J. Tūbelio žmoną, sūnus teisininką Romaną ir ilgametį Panevėžio miesto burmistrą Tadą.

Chodakauskai Sebentiškių dvarą nusipirko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Antanas Chodakauskas (1849 - 1925) prieš mirtį dovanojo Suosto bažnyčiai 20 ha žemės. Dvaras po jo mirties atiteko dukrai Sofijai Smetonienei, ji jame neretai lankydavosi.

Tarybiniais metais su tuo Chodakauskų palaidojimu įvyko įdomi transformacija. Kada pirmą kartą asmeniškai pamačiau tą vietą, ji nebuvo panaši į tokią, kur būta laidota - buvo graži lygi vieta, augo žolytė.

Bendraujant Suosto kapinėse su istoriku, Kovo 11-osios Akto signataru Gediminu Ilgūnu, teko išgirsti, kad jis, grįžęs iš sovietinio lagerio 1957 m., su draugu nutarė pakeliauti po Lietuvą dviračiais. Jų maršrutas neaplenkė ir Suosto. Tada šalia J. Bieliniui skirto paminklo puikiausiai matėsi kapas. Vėliau, pasak G. Ilgūno, jis stengėsi bent kas dešimt metų būtinai aplankyti Suostą, tad Chodakauskų palaidojimo, kapo virsmas lygia vieta užsifiksavo jo atmintyje. Be abejo, apie tai žinojo bei kalbėjo ir vietiniai gyventojai.

Suosto parapijiečiai nutarė pagerbti ir Chodakauskų atminimą. 2006 metų rugpjūčio mėnesį sutvarkyta kapavietė, parapijiečių ir biržiečio verslininko A. Jankausko dėka Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio parapijos Suosto bažnyčios šventoriuje pastatytas Z. Pipirienės suprojektuotas paminklas pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos ir ilgamečio Lietuvos premjero Juozo Tūbelio uošviams Antanui ir Marijai Chodakauskams.

 

Antanas Seibutis

2012-08-25

2012.08.27

Per savaitę - septyni mažyliai.

Per savaitę - septyni mažyliai. Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti septyni kūdikiai.

Rugpjūčio 20-ąją į metrikacijos knygas įrašyta Rasa, gimusi rugpjūčio 17 dieną Panevėžio ligoninėje. Tai antroji atžala Nausėdžių kaime (Nemunėlio Radviliškio seniūnija) gyvenančioje šeimoje.

Tą pačią dieną įregistruota Ignė. Ji gimė rugpjūčio 13-ąją Panevėžio ligoninėje. Mergytė - antroji atžala kiršoniškių šeimoje.

Rugpjūčio 21-ąją įregistruota Mija. Mergytė gimė 2010 metais rugsėjo 29 dieną Jungtinėje Karalystėje. Ji - antrasis vaikas Biržų rajone gyvenančioje šeimoje.

Rugpjūčio 22 dieną į metrikacijos knygas įrašytas Kajus, gimęs rugpjūčio 9-ąją Kaune. Jis - pirmagimis biržiečių šeimoje.

Rugpjūčio 23 dieną įregistruota Rūta. Mergaitė gimė rugpjūčio 2 dieną Pasvalio ligoninėje, ji - pirmagimė Ageniškyje gyvenančioje šeimoje.

Tą pačią dieną įregistruota Karolina, gimusi rugpjūčio 10-ąją Anykščiuose. Tai trečioji atžala užušiliškių šeimoje.

Trečiojo vaikučio sulaukė kupreliškiečių šeima. Liepos 24-ąją gimusiam sūneliui davė Roko Marijaus vardą. Jis pasaulį išvydo Panevėžio ligoninėje, įregistruotas rugpjūčio 24 dieną.

2012.08.23

KVIEČIA Į GLOBĖJŲ MOKYMUS.

KVIEČIA Į GLOBĖJŲ MOKYMUS. Biržų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius kviečia į būsimų globėjų mokymus asmenis, ketinančius globoti be tėvų globos likusius vaikus. Registracija iki rugsėjo 1 d.

Smulkesnė informacija teikiama Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje, Vytauto g. 59, Biržai.

Telefonai pasiteirauti: 42 110, 42 111, 42 113.

2012.08.21

Praeitis suvienijo ateičiai

Nespėjo prabėgti kelios savaitės nuo Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro mokinių ir mokytojų viešnagės Vokietijoje, kai vėl susitikome su Marianne Weber gimnazijos moksleiviais, Vokietijos Lippės žemės krikščionių ir žydų bendrijos nariais bei evangelikų reformatų bažnyčios atstovais. Tik šįkart jau Biržuose. Rugpjūčio 6-13 dienomis pas mus viešėjusios vokiečių grupės tikslas buvo ne tik su mumis tvarkyti apleistas senąsias Biržų žydų ir karaimų kapines, bet ir domėtis žydų ir karaimų kultūra bei Biržų žydų istorija.

 

Kapinės vis šviesėja

Suvienijus jėgas ir darbuojantis iš visos širdies, kapinėse tvarkytis šiemet vėl ėjosi puikiai ir greitai. Bendradarbiaujant su Vokietijos Lippės žemės krikščionių ir žydų draugija bei vieną dieną talkinant žydų jaunimui iš Vilniaus ir krikščioniškų Biržų bendruomenių - katalikų, reformatų, sekmininkų - atstovams ir jaunimui, sutvarkėme nemažą kapinių teritoriją, o vyresniems pasidarbavus pjūklu kapinės tapo daug šviesesnės. Buvome pamaloninti, kad prie tvarkymo prisidėjo ir Biržų miesto merė, ir Vilniaus rabinas, ir pats Vokietijos ambasadorius Lietuvai. Projektas susilaukė net tik Lietuvos, bet ir Italijos žiniasklaidos dėmesio.

Kadangi „Aušros" vidurinės mokyklos vardu ES programai „Veiklus jaunimas" parašėme tarptautinių mainų projektą „Istorija, kuri vienija mus", numatėme ne tik tvarkyti senąsias Biržų žydų ir karaimų kapines, bet domėtis jų kultūra ir istorija bei sukurti Biržų žydų istorijos tinklalapį su kapinių archyvu.

Pilna veiklos savaitė

Nors savaitgalį kapinėse dirbti negalėjome (šeštadienis - žydų šabo diena, o sekmadienis - daugumos krikščionių poilsio) bei kelias dienas lijo, laiko veltui nešvaistėme - turėjome gausybę įvairių užsiėmimų. Aplankėme įžymias Biržų krašto vietoves, Vilniaus Tolerancijos centrą ir Gaono žydų muziejų bei sinagogą. Trakuose užsukome į karaimų restoraną, kur susipažinome su tradiciniu karaimų maistu ir mokėmės gaminti kibinus. Taip pat aplankėme karaimų muziejų, Trakų pilį.
 Laisvų vakarų taip pat beveik neturėjome. Vyko šalių prisistatymo vakaras, kuriame pasirodė Biržų folkloro ansamblis „Siaudela", mokęs mus ir vokietukus tradicinių lietuvių liaudies ir biržietiškų dainų, muzikos ir šokių.

Senąsias žydų ir karaimų kapines šiemet tvarkė Biržų ir Lemgo (Vokietija) moksleiviai bei Vilniaus žydų jaunimas.

Taip pat džiaugėmės žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech" muzikinės grupės pasirodymu bei edukacinėmis pamokėlėmis. Mes pristatėme savo tradicinius valgius. Vieną vakarą vyko ir nuotaikingas sportinis vakaras su įvairiomis linksmosiomis estafetėmis, virvės traukimu ir kt.

Na, o kad atsipalaiduotumėme nuo darbų ir išmoktumėme dirbti mišriose komandose, linksmai, bet prasmingai savaitgalio laiką leidome žaisdami simuliacinius žaidimus, dažasvydį ir plaukdami baidarėmis.

Rugpjūčio 8 dieną nuvykome į masinių žudynių vietą Pakamponių miškelyje, kur vyko Biržų geto sunaikinimo minėjimas. Buvome pagerbti, kad palaikyti mūsų į minėjimą atvyko bei žydų ir karaimų kapines tvarkyti padėjo Vokietijos ambasadorius Matthias Mülmenstädt. Meldėsi ir kalbėjo vyriausiasis Lietuvos ir Vilniaus rabinas Chaim Burštein bei Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius. Taip pat meldėsi katalikų kunigas Dalius Tubys, evangelikų reformatų kun. Rimas Mikalaukas, evangelikų liuteronų kun. Reinholdas Moras. Minėjime dalyvavo ir vienintelis Biržų žydų bendruomenės narys Šeftelis Melamedas. Jis dėkojo mokytojui Vidmantui Jukoniui už žydų atminties puoselėjimą. Vakare vyko renginys visuomenei Biržų pilyje, kur apie toleranciją mums įdomiai kalbėjo Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas Rimas Mikalauskas. Biržų miesto merė Irutė Varzienė, padėkojo ir padrąsino ateities darbams. Be to, vyko žydų kultūros ir tradicijų pristatymas.

Visa itin greitai pralėkusi savaitė buvo kupina nuotykių ir neišdildomų įspūdžių. Dar labiau susidraugavome su bendraamžiais iš Vokietijos, toliau diskutavome apie toleranciją, domėjomės kitomis kultūromis. Projektas šiais susitikimais nenutrūks. Mes ir toliau tęsime savo veiklą, nes įgyta patirtis moko vertinti ir saugoti tai, ką turime. Dėkojame ir ES programai „Veiklus jaunimas", kuri parėmė mūsų idėją, bei mūsų mokyklos šauniesiems Tolerancijos ugdymo centro mokytojams, padėjusiems įgyvendinti projektą.

Radvilė Brobliauskaitė,

Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos mokinė ir projekto dalyvė

Nuotraukos Marijos Noreikaitės, Nerijaus Pranciliausko

2012-08-21

2012.08.20

Pasaulio lietuvių bendruomenės Seime

Praėjusią savaitę Lietuvos žiniasklaida mirgėjo pranešimais iš Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimo, kuris posėdžiavo Vilniuje rugpjūčio 6-10 dienomis.

Nors ir teigiama, kad trečdalis mūsų tautiečių gyvena už Lietuvos ribų, apie Pasaulio lietuvių bendruomenę žinoma mažai. Kas tai?

1949 metais supratus, kad Lietuvos okupacija truks ilgai, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo komitetas (VLIK'as) paskelbė Lietuvių Chartą bei Pasaulio lietuvių bendruomenės laikinuosius nuostatus ir jų pagrindu įkūrė Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB). Tuo laiku pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas ir nepriklausomybės atkūrimas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasikeitė ir PLB tikslai bei siekiai, nors pagrindiniai veiklos principai išlieka iki dabar: vienyti visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius; skatinti išlaikyti, kurti bei ugdyti kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas; remti nepriklausomos Lietuvos valstybę; skatinti lietuvių grįžimą į Tėvynę; kurti ir išlaikyti lietuvių bendruomenes savo gyvenamuose kraštuose; dalyvauti lietuvių bendruomenių gyvenime ir veikloje.

Seimo posėdyje dalyvavo 147 nariai iš 28 pasaulio valstybių.

Pagrindinis Pasaulio lietuvių bendruomenės įstatymas yra PLB Konstitucija, o vyriausias valdymo organas - PLB Seimas. Seimas šaukiamas kas treji metai. Šis PLB Seimas, vykęs Vilniuje, buvo jau keturioliktas bendruomenės istorijoje. Jame dalyvavo 147 nariai iš 28 pasaulio valstybių.

Seimas svarstė aktualius užsienio lietuviams klausimus, aptarė lietuvių kultūrinės veiklos, švietimo, ryšių tarp atskirų kraštų lietuvių bendruomenių, ryšių su Lietuva ir jos institucijomis, dabartinės emigracijos raidos bei dvigubos pilietybės klausimus.

Seimo delegatai taip pat priėmė PLB Konstitucijos pataisas, keliolika rezoliucijų ir kreipimųsi į įvairias Lietuvos valdžios institucijas.

Ypač vieningai priimta rezoliucija, kuria reikalaujama suteikti galimybę užsienio pilietybę priėmusiems lietuviams išsaugoti Lietuvos pilietybę. Kituose kreipimuose į Lietuvos Vyriausybę ir Prezidentę PLB Seimas prašo įteisinti balsavimą internetu, sukurti Seimo rinkimų apygardas, kuriose būtų atstovaujama užsienyje gyvenantiems lietuviams, įsteigti prie Vyriausybės atskirą instituciją, kuri rūpintųsi užsienio lietuvių reikalais, persvarstyti sprendimą uždaryti Lietuvos ambasadą Argentinoje bei toliau remti Vasario 16-osios lietuviškąją gimnaziją Vokietijoje.

Po to Seimas išrinko naująją PLB valdybą, Kontrolės komisiją ir Garbės teismą. Nauja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke išrinkta Danguolė Navickienė iš JAV. Ji pakeitė ilgametę bendruomenės pirmininkę Reginą Narušienę. Kitas PLB Seimas vyks 2015 metais.

Informaciją apie Pasaulio lietuvių bendruomenę, užsienio kraštų bendruomenes ir jų veiklą galima rasti žurnale „Pasaulio lietuvis" bei PLB tinklalapyje www.plbe.org.

Keli biržiečiams aktualūs PLB elektroniniai paštai:

Airija - bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis: pirmininkas@alb.ie;

Ispanija - bendruomenės pirmininkas Raimundas Michnevičius: kaunas1972@yahoo.es;

Švedija - bendruomenės pirmininkė Lina Stode: lina.stode@telia.com;

Norvegija - bendruomenės pirmininkė Daina Bogdanienė: pilis@online.no.

 

Egidijus Einoris,
Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo narys

2012-08-18

2012.08.20

Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Vabalninko bažnyčia praėjusį trečiadienį šventė Žolinę.

 

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra Biržų rajono Vabalninko mieste.

Žinios apie Vabalninką mus pasiekia iš 1554 m. Upytės pavieto inventorių. 1580 m. Vabalninkas minimas kaip karališkasis dvaras. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės pakancleris Jeronimas Valavičius 1617 m. prie Vabalninko dvaro pastatė medinę su vienu bokštu bažnyčią ir jai dovanojo Mieliūnų kaimą, klebonui dvare skyrė 2 valakus žemės.

1639 metais minima parapinė mokykla.

1639 m. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Vladislovas Vaza Vabalninko bažnyčiai, kaip nukentėjusiai nuo švedų antplūdžio ir maro, paskyrė du valakus žemės Vabalninke, Bartkūnų sodžių (7 valakai ir žmonės) ir 2,5 valako Geniškių.

1664 m. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Marija Liudvika perdavė bažnyčiai Skiautiškių (Baibokų) 8 valakų palivarką.

1668 m. Vabalninko dvaro valdytojas Jurgis Tyzenhauzas bandė jėga užgrobti Skiautiškių palivarką, išvijo iš jo ūkvedį Klimavičių.

Bažnyčios pastatas ir varpinė įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą.

Pirmajai Vabalninko bažnyčiai 1696 m. sudegus, buvo pastatyta laikina stoginė. 1714 m. kunigui Abraomui Skirmuntui rūpinantis pastatyta nauja medinė su vienu bokštu bažnyčia. Tačiau ir jai likimas nebuvo dosnus - per 1729 m. Vabalninke kilusį didžiulį gaisrą sudegė ir bažnyčia, ir ūkiniai parapijos pastatai.

Trečioji medinė bažnyčia išvydo pasaulį 1734 m. Ji buvo dengta čerpėmis, turėjo 3 altorius.

1740 metais istorijos šaltiniuose paminėtas Vabalninko bažnyčios orkestras: 4 triūbos, 4 valtornos, 4 obojai, 4 lyros, 1 basetlė, keli smuikai. Tų pačių metų bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad Vabalninke mokyklos nebėra, o vaikai mokosi privačiai kas sau.

Nors ir vėl per kilusį 1777 m. Vabalninke gaisrą sudegė varpinė, pati bažnyčia nenukentėjo. 1777 metais pastatyta nauja mokykla.

Vabalninko parapijai ypač daug nusipelnė klebonas kanauninkas A. Smalinavičius. Jo pastangomis 1806 m. apmūrytas šventorius, 1808 m. pastatyta mūrinė klebonija, o 1814 - 1817 m. - ir dabartinė bažnyčia.

Bažnyčią 1818 m. konsekravo Kuršo vyskupo pagalbininkas Adomas Korvin - Kosakovskis, kurį laiką ir buvęs oficialus Vabalninko klebonas, nors čia ir negyvenęs.

1818 m. prie mokyklos buvo įsteigta biblioteka.

1875 m. iškilo dviaukštė klasicistinės architektūros mūrinė varpinė, 1880 m. klebono kunigo Jeronimo Račkausko dėka bažnyčia padidinta, pastatyti du fasado bokštai. 1890 m. įrengti 33 registrų vargonai. Beje, baigęs kompozitoriaus studijas Varšuvoje, 1890 - 1891 metai Vabalninke vargonininkavo ir vadovavo bažnyčios chorui būsimas garsus kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Naujalis (1869 - 1934).

1904 m. bažnyčia išdažyta, įstatytas dailininko Vladislovo Pšibitnevskio sukurtas Šv. Pranciškaus vitražas.

1907 m. Vabalninko mokyklai paskirtas pirmas lietuvis mokytojas. 1910 m. įsikūrė Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius, kuris 1911 m. įrengė mezgimo ir audimo dirbtuves, įsteigė mergaičių ūkio ir namų ruošos mokyklą.

Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia stipriai nukentėjo - 1914 m. į Rusiją išvežti 4 varpai, vokiečiams apšaudant iš artilerijos, apgriauti bažnyčios bokštai, sužaloti vargonai, stogas. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, 1921 m. bažnyčia imta remontuoti, varpinėje pakabinti 4 varpai, nulieti Kauno Masalcevo varpų liejykloje. Virš bažnyčios pakabintas nedidelis - 30 kg - varpelis.

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia vėl nukentėjo. 1944 metų rugpjūčio 1 d. puolant Raudonajai armijai, nuo bombų sprogimų išbyrėjo langų stiklai, suskilo vitražai, nukentėjo ir vargonai. Klebono Mato Kirlio dėka ji buvo suremontuota.

Pokario metais Vabalninke klebonavo kunigai Matas Kirlys, Juozas Varnas, Petras Budriūnas, Stanislovas Krištanaitis.

Pasak tyrinėtojų, Vabalninko bažnyčia yra saikingų klasicistinių ir puošnių neobarokinių formų, bazilikinė, stačiakampio plano (45x24 m), turi 2 bokštus, vidus 3 navų, atskirtų pilioriais, įrengti 5 altoriai: Didysis ir kiti 4 mūriniai.

Šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų skaldos. Joje įrengtos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės. Šventoriuje stovi 1803 - 1805 m. statyta akmenų, skaldos ir plytų mūro 2 aukštų varpinė. Jame palaidotas Sibiro kankinys 1951 - 1956 m. kunigas Stanislovas Krištanaitis (1912 - 1980).

Bažnyčioje vargonai pastatyti 1890 m. meistro Juozapo Radavičiaus. Instrumentas trijų manualų, pedalų ir 32 registrų. Vargonų prospektas neobarokinis, raiškių formų.

Į kultūros vertybių registrą įtrauktos dekoratyvinės vienuolių skulptūros, krikštykla, procesijų kryžius, sakykla su skulptūra, 2 skulptūros „Jonas Nepomukas", 2 skulptūros „Nukryžiuotasis", skulptūrinė grupė „Marija su kūdikiu", vitražai „Šv. Domininkas" ir „Šv. Pranciškus", žvakidės, varpinė.

Gausiai lankomas Vabalninko Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčios pastatų ir statinių ansamblis įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą ir saugomas valstybės.

Rugpjūčio 15 d. čia vyksta Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų atlaidai.

Šiuo metu Vabalninko bažnyčioje tarnauja kanauninkas Povilas Miškinis ir kunigas Henrikas Bernatavičius.

Aptarnaujamos Ančiškių, Deikiškių, Jasiuliškių, Kuprių, Lamokėlių, Šukionių koplyčios.

Šie metai yra jubiliejiniai Vabalninko kunigams Matui Kirkliui ir Stanislovui Krištanaičiui.

Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas drauge su bažnyčia kasmet rengia leidinį „Žolinės varpai". Šiemet išleistas 28-asis jo numeris.

 

Antanas Seibutis

2012-08-18

2012.08.20

Įregistruoti penki mažyliai.

Įregistruoti penki mažyliai. Rugpjūčio 13 dieną Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotos dvi mergaitės. Viena iš jų - praėjusių metų lapkritį Didžiojoje Britanijoje pasaulį išvydusi Biržų rajono gyventojų pirmagimė dukra Luka.

Kita mergaitė, pavadinta Agnete, yra Pabiržės seniūnijos Naciūnų kaime gyvenančios šeimos ketvirtasis vaikas. Mergytė gimė rugpjūčio 9 dieną Pasvalio ligoninėje.

Rugpjūčio 14 dieną įregistruotas Karolis, Panevėžio ligoninėje gimęs šio mėnesio 5 dieną. Jis yra Medeikiuose gyvenančios mamos pirmagimis vaikas.

Šių metų kovo mėnesį Norvegijoje gimė biržiečių tėvų pirmagimis Domas. Tėvų gimtajame krašte berniukas įregistruotas rugpjūčio 16 dieną.

Rugpjūčio 14 dieną, Žolinės išvakarėse, Pasvalio ligoninėje pasaulį išvydo Matas. Berniukas yra antras vaikas Nausėdžiuose (Nemunėlio Radviliškio seniūnija) gyvenančiai šeimai.

2012.08.14

Biržų kultūros ir politikos istorijos pėdsakais (III)

„Biržų žinioms" - 90 metų.

 

„BIRŽAI. 14 rugpjūčio. Laikraščio klausimas Biržuose nors ir savaitinio arba ir ne periodinio jau pribrendęs. Biržai su gelžkelio pravedimu keičiasi iš miesčiuko - kaimo į miestą: kyla pramonė, atgyja prekyba, tveriasi draugijos, bendrovės. Be laikraščio negali būti visuomenei visai nušviestas ir žinomas veikimas daugelio naujų pramonės, pirklybos įstaigų ir draugijų, dėl ko kenčia minėtos įstaigos ir visuomenė. Daugelis visuomenę interesuojančių žinių be laikraščio virsta grandiozinėmis pasakomis, provincijos plepalais. Kaimuose irgi prasideda organizuotas visuomenės darbas, tveriasi draugijos, jaunimo kuopelės. Valsčių ir apskritį valdo visų gyventojų rinktos Tarybos, todėl Tarybų darbas turi būti žinomas kiekvienam piliečiui, o tas žinias gali suteikti kaimui ir „abelnai" padėti jam organizuotis tik vietinis laikraštis. Biržai todėl irgi turi turėti laikraštį, kad laikrašty atspindėtų kampelio gyvumas, kurį mes matome, kaip gyvenimas čia visose šakose verda, kunkuliuoja, plečiasi ir vejasi kultūringesnius kaimynus. Juk nors biržėnams ir juokas, bet faktas, kad mūsų žiemių „broliai" latviai skaitydami mus snaudaliais liurbiais, kuriems vis viena kur snausti, laikas nuo laiko pareiškia neva pretenzijas - savinas mus. Redakcija leisdama į pasaulį šį pirmą „Biržų žinių" numerį visiškai nujaučia laikraščio reikalingumą, bet ir gerai supranta, kad laikraštis galės išsilaikyti tik prie plačios visuomenės palaikymo. Todėl prašo visų valdžios įstaigų Savivaldybių ir privačių siųsti žinių ir skelbimų. Norint, kad žinios tilptų numeryje, reikalinga jas prisiųsti ne vėliau trečiadienio. „Biržų žinių" redakcija nemano varyti jokios partyvinės politikos. Ji norėtų būti tik gyvumo rodytoja, o vietomis gaivinti ir kelti bendros Lietuvos kūno dalies - Biržų apylinkės sąvoką".

Tai lygiai prieš devyniasdešimt metų Biržų miestą, jo krašto miestelius, kaimus ir vienkiemius pasiekusio laikraščio „Biržų žinios" redakcijos įžanginis žodis.


„Biržų žinių" pirmojo numerio pirmasis puslapis.

Iš teksto galima suprasti, kad jį paruošė ne „plunksnos" profesionalas, bet neabejotinai didelis Biržų krašto patriotas. Vedamasis straipsnis rašomas laikraščio redakcijos vardu, nors beveik neabejotina, jog jo autorius - gydytojas ir visuomenės veikėjas Jokūbas Mikelėnas. Jis buvo ir laikraščio leidėjas, ir redaktorius. Paskatintas to laikmečio šviesuolių Martyno ir Jono Yčų, Povilo Jakubėno ir kitų, J. Mikelėnas, neturėdamas šiam reikalui patirties, bet suvokdamas leidinio svarbą, ėmėsi leisti „Biržų žinias". 1922 metų Lietuvoje spausdintas žodis buvo vienintelis žiniasklaidos būdas, tad mūsų krašto švietimui ir kultūrai vietinis laikraštis, kuriame aprašomi ne tik vietos, bet ir visos valstybės bei pasaulio įvykiai, „perleisti" per biržietišką visumos sampratą, turėjo didžiulę įtaką. Biržėnai, kažkada ypač nusipelnę platinant lietuvišką žodį, vėl aplenkė kitus Lietuvos kraštus - „Biržų žinios" buvo pirmasis tokio pobūdžio provincijos leidinys. Laikraščio redaktorius J. Mikelėnas Biržuose buvo žinomas kaip puikus gydytojas - chirurgas bei ligoninės vedėjas. Laikraščio redagavimas jam kainavo ne tik laiką, kuris turėjo būti skirtas poilsiui, bet teko nemažai pridėti ir savų lėšų, net redakcija įsikūrė ligoninėje. Labai pagelbėjo Biržų spaustuvė, kuriai tuo metu vadovavo žinomas lietuvininkas Jonas Šliūpas - pagrindinio laikraščio rėmėjo M. Yčo žmonos tėvas.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad „Biržų žinios" buvo ne pirmasis šio krašto laikraštis. Beveik trimis dešimtmečiais anksčiau, 1893 metais, katalikų kunigas Adolfas Sabaliauskas (Žalia Rūta) ir evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas nedideliu tiražu išleido tris hektografuoto laikraštėlio „Palemonas" numerius. Nepriklausomybės kovų įkarštyje, 1919 metais, Biržų eserai išspausdino savo „Revoliucinio komiteto žinias", bet juos gana greit išvaikė dar labiau revoliuciniai bolševikai, tad pirmasis „Žinių" numeris buvo ir paskutinis.

Metai, netgi rugpjūčio mėnuo, kada pradėtos leisti „Biržų žinios", Lietuvai buvo ypatingi. 1922 metų rugpjūčio 1 dieną patvirtinta valstybės Konstitucija, padėjusi pagrindus šalies teisinei ir visuomeninei sistemai, netrukus (rugpjūčio 9 d.) paskelbta apie savo valiutos - lito - įvedimą, pradėta žemės reforma. Lietuvą de jure pradėjo pripažinti didžiosios valstybės. Biržų krašto žmonės troško kuo daugiau sužinoti apie šiuos ir kitus įvykius, tad savas laikraštis tapo didele visuomenine sėkme. Jau pirmasis jo numeris turi ir didelę istoriografinę vertę. Jungtinėms Amerikos Valstijoms pripažinus Lietuvą, „Biržų žinios" aprašo šio įvykio atgarsius: „Dešimtatūkstantinė minia, susirinkusi Biržuose 30 liepos, išklausiusi pranešimą apie Suvienytų valstybių valdžios pripažinimą Lietuvos de jure, reiškia širdingą padėką senesniajai demokratybės seseriai, įvertinus pastangas jaunesniosios." Už šią biržiečių rezoliuciją nuoširdžiai padėkojo JAV konsulas: „Kaunas, 2 rugpjūčio, 1922 m., Biržų Gynimo komiteto pirmininkui, Biržai (Lietuva). Malonus Pone, aš turėjau garbės gauti iš Jūsų gražų Biržų piliečių sveikinimo išreiškimą už padarytą mano valdžios žygį, būtent: pilną Lietuvos pripažinimą. Būkit malonus, Pone, priimti nuo manęs pareiškimą: kaip malonu man taip ir mano valdžiai gerų jausmų išreiškimą gavus iš jūsų piliečių susirinkimo. Aš reiškiu jums už tą jausmų pareiškimą Biržų piliečių vardu padarytą širdingos padėkos ir pranešiu savo valdžiai. Aš pasilieku į jus su pilna pagarba. Clement s: Edvards. Amerikos konsulas."

Perskaičius tokius „Biržų žinių" pirmojo numerio straipsnius, kyla klausimas, kodėl dabar tokia daugybė kultūros darbuotojų ir biurokratų negali nuveikti nors dalies to, ką, aukodami laisvalaikį ir savo pinigus, nuveikdavo anų dienų Biržų šviesuoliai. Vardan tų Biržų... Ar nebūtų gražus buvęs miesto šventės akcentas, jeigu būtų priminta JAV ambasadai, koks jubiliejus sukanka, - amerikiečiai tokius gestus labai mėgsta ir tikrai užsimegztų glaudūs santykiai su šia įstaiga. O kiek išsimėčiusių po visą pasaulį „Biržų žinių" leidėjų ir bendradarbių, giminių bei palikuonių... Juos, dėkojant bočiams už pamatus, padėtus dabartiniams Biržams, reikėjo rinkti ir kviesti į šventę.

„Biržų žinios" buvo leidžiamos daugiau kaip dešimtmetį. Pirmasis numeris, kaip jau minėta, išleistas 1922 m. rugpjūčio 14 d., paskutinis - 1933 m. gruodžio 31 d. Dienos šviesą išvydo 483 numeriai. Laikraštis buvo įvardintas kaip visuomenės, politikos bei literatūros leidinys. „Biržų žinios" nušviesdavo ne tik pasaulio, šalies ir savo krašto įvykius, bet ir suteikdavo galimybę reikštis vietos literatams. Daugeliui tai buvo vienintelė galimybė parodyti savo sugebėjimus, kitiems - kelio pradžia į didžiąją kūrybą. Savo kūrybą čia pradėjo spausdinti gimnazistai, vėliau žinomi poetai Kostas Snarskis, Kazys Jakubėnas, rašydavo istorikas Jonas Yčas, Seimo narys Kostas Kregždė, mokytojai Jurgis Kutra, Alfredas Šlikas ir daugelis kitų.

Laikraščio leidimas, turint kitas - pagrindines - pareigas, buvo sunki našta, todėl 1924 metų vasarą J. Mikelėnas redagavimą perleido kitam žinomam visuomenės veikėjui, verslininkui, agronomui Petrui Variakojui. Reikia pažymėti, kad jau laikraščio leidybos pradžioje susiformavusi straipsnių sankloda išliko panaši per visą leidybos laikotarpį - apžvelgiamas Biržų krašto, Lietuvos ir pasaulio politinis ir ūkinis gyvenimas, vietos kultūrinė kronika bei literatūrinė kūryba. Tačiau redaktorių pažiūros turėjo įtakos nušviečiant valstybės politiką bei valdžios veiksmus. P. Variakojis buvo valstiečių liaudininkų atstovas, tad pasirodė nemažai kritikos tuometinių valdančiųjų krikščionių demokratų atžvilgiu. Kartu iškilo ir religinių konfesijų nesutarimų, tad P. Variakojis, neišbuvęs redaktoriumi nė metų, atsisakė šių pareigų ir jį pakeitė savivaldybininkas, karštas Biržų patriotas Martynas Mažuika (nuo 1925 m. kovo mėn.). Jis vadovavo laikraščiui iki 1928 metų pabaigos. Be abejo, laikraščiui didelę įtaką padaro pasikeitusi valstybės politinė sankloda - po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo įsigalėjusi tautininkų autoritarinė valdžia su prezidentu Antanu Smetona priešakyje.

Viena pagrindinių vietinių temų iki 1926 metų buvo apskrities centro klausimas. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios vyko ginčas dėl Pasvalio, vėliau Biržų - Pasvalio, galiausiai Biržų apskrities centro. Žinia, Biržus rėmė didelę įtaką valstybėje turėjęs M. Yčas, Pasvalyje - broliai Jonas ir Petras Vileišiai. Lietuvos vyriausybė, 1924 metais panaikinusi Biržų - Pasvalio apskritį ir įsteigusi Biržų apskritį, jos centro vietą paliko spręsti vietos savivaldai. Kilo ginčų tiek tarp gyventojų, jų atstovų, tiek tarp partijų. Į šių peripetijų sūkurį įsitraukė ir „Biržų žinios". Štai kaip vieną posėdį 1926 m. sausio mėn. 10 d. aprašo M. ir M. (M. Mažuika): „Atvyko visi 39 Tarybos atstovai. Prisirinko pilna salė pašaliečių klausytojų. Nepaprastasis posėdis turi svarstyti klausimą - Apskrities centro buveinės klausimą, arba, kaip mes įpratę tą klausimą vadinti „Ar Biržai, ar Pasvalys? Pasvalio šalininkai (kairieji, aut. past.) tikėjosi, kad gal šiame posėdyje neatvyks biržiečiai, ir tokiu būdu jie galės priimti griausmingą rezoliuciją Pasvalio naudai. O dešinieji laukė, kad į šį posėdį neatvyks vienas kitas iš kairiųjų sparno, tokiu būdu jie, dešinieji, atsiims pirmame posėdyje praloštąsias pozicijas, nuvers valdybą, komisijas ir išrinks jas iš savo tarpo... Visos kombinacijos žlugo, kaip pasvaliečių, taip dešiniųjų, kada į posėdį atvyko visi Tarybos atstovai. Čia, aišku, padėties šeimininkai buvo kairieji." Dėl vietos stokos negaliu cituoti viso teksto, bet turiu pažymėti, kad šis posėdis nenusileidžia dabartiniam Seimui. Dešinieji, būdami mažumoje, sugebėjo taip „išdurti" kairiuosius Pasvalio šalininkus, kad tie patys nesuprato, kas įvyko. Štai kaip reziumuoja autorius: „Blokas (kairiųjų) dešiniųjų akivaizdoje, galima sakyt, pasidarė sau japonišką karakirį [...] Juk ko 20 išeit, tai reikėjo savo naudai balsuot." M. Mažuika turi omenyje tai, kad kairieji, pasipiktinę oponentų intrigomis, vienas po kito išlėkė iš salės, o dešinieji, suvokę, kad teisėtam kvorumui užtenka Tarybos narių, kokius norėjo sprendimus, tokius ir priėmė. Taip Biržai tapo nepajudinamu apskrities centru.

Po 1926 metų perversmo „Biržų žinios" privalėjo laikytis tautininkų politinės linijos, nes buvo įvesta karinė cenzūra. Daug dėmesio buvo skiriama kultūrinio gyvenimo aktualijoms, Biržų ūkininkų problemoms, dėta daug reklamos. M. Mažuika po ketverių metų darbo pareiškė apie atsistatydinimą ir 1928 metų pabaigoje perdavė laikraščio leidimą agronomui Albinui Binkiui. Atsisveikindamas su skaitytojais rašė: „Tikiu, kad naujasai laikraščio redaktorius gerb. agronomas p. A. Binkis kartu su laikraščio leidėjais ištvermingai tęs sunkųjį darbą ir laikraščio turinį sugebės kartu su visa eile atsidavusių bendradarbių padaryti įdomesnį, negu man redaguojant. [...] Kartu negaliu neprisiminti be smulkiųjų stambiausiųjų aukotojų - rėmėjų dr. M. Yčo, Devenio, dr. J. Mikelėno."

A. Binkis atėjo su šūkiu „Vienybėje - galybė" ir pastebėjo: „Šiuo laiku bergždi partiniai ginčai provincijoje nebesijaučia ir energija nebeeikvojama, tad visi sukaupkime savo pajėgas į bendrą ir naudingą darbą mūsų kraštui ir tėvynei Lietuvai." Tai buvo aiški tautininkų ideologijos išraiška, kuri vyravo ir vėlesniuose leidiniuose. A. Binkio redaktoriavimo metu žymiai padaugėjo straipsnių, skirtų ūkininkams bei žemdirbystės naujovėms. Nuo 1932 metų pradžios vadovavimą „Biržų žinioms" perėmė vienas Tautininkų partijos Biržų skyriaus lyderių, pašto viršininkas Mykolas Plepys. Laikraštis tapo „Tautiškos minties savaitraščiu" ir Lietuvos tautininkų partijos Biržų apskrities komiteto leidiniu. Redakcija, iš daug metų ją priglaudusios Biržų spaustuvės, buvo perkelta į tautininkų būstinę.

Susidėjus daugeliui aplinkybių, kurių aptarinėti gražaus jubiliejaus proga nesinori, 1933 metų gruodžio 31 dieną laikraštis atsisveikino su skaitytojais. Tiesa, jis dar atgimė du kartus - vokiečių okupacijos metais iš pradžių kaip „Naujosios Biržų žinios", vėliau senu pavadinimu - „Biržų žinios". Jų leidyba nutrūko 1944 metais - Biržų kraštą antrą kartą okupavo sovietinė kariuomenė. Antrą kartą „Biržų žinias" 1991 metais atgaivino A. Valašimas, A. Kazitėnas, R. Globys. Deja, laikraštis ėjo tik iki 1995 metų.

Pirmosios „Biržų žinios" buvo vienintelis Lietuvos provincijoje tokio pobūdžio leidinys, palikęs mūsų krašto visuomeniniame - kultūriniame gyvenime ypatingą žymę. Laikraštį leidę, jį rėmę, su juo bendradarbiavę kraštiečiai nusipelno didžiausios pagarbos. Mano neprofesionalūs šio mums svarbaus leidinio apžvalgos štrichai parodo tik dalelytę pirmųjų „Biržų žinių", kaip žiniasklaidos paveldo objekto, veiklos svarbumą ne tik istoriniam laikmečiui, bet ir dabarčiai. Gaila, kad nei Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio bibliotekoje, nei Biržų krašto muziejuje „Sėla" nėra pilnų leidinio rinkinių - juos su malonumu skaitytų biržiečiai. Nemažai „Biržų žinių" numerių galima rasti internetiniame puslapyje www.epaveldas.lt.

Mano siūlymą minint „Biržų žinių" jubiliejų ir pagerbiant laikraščio leidėjus bei bendradarbius išleisti nedidelį proginį leidinį biržiečiams ir svečiams Biržų rajono savivaldybės tarybos valdančioji dauguma griežtai atmetė. Tad gerai, kad yra dar nepriklausoma žiniasklaida, padedanti nušviesti netolimą mūsų praeitį, iš kurios galima daug pasimokyti.

 

Ramunė Čigienė,

Biržų rajono tarybos narė

(honorarą galėčiau skirti valdančiajai daugumai paremti)

2012-08-14

2012.08.14

Įregistruoti septyni mažyliai.

Įregistruoti septyni mažyliai. Praėjusį penktadienį Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus knygose įrašyti du naujagimiai. Rugpjūčio 3 dieną gimęs Nojus - Smaltiškiuose (Nemunėlio Radviliškio seniūnija) gyvenančios šeimos pirmagimis. Rugpjūčio 5 dieną pirmagimio kūdikio - sūnaus Domanto - sulaukė Toliūnų kaimo (Pačeriaukštės seniūnija) gyventojai.

Rugpjūčio 6 dieną įregistruota Aušrinė Liepa, Pabiržėje gyvenančios šeimos dukra. Liepos 10 - ąją gimusi mergaitė yra antrasis vaikas.

Rugpjūčio 6 - ąją Biržų rajono gyventojais tapo 2010 metais Austrijoje gimusi Vesta Victoria (mergaitės mama - iš Vabalninko) ir 2011 metais Norvegijoje pasaulį išvydęs Orestas. Berniuko tėtis - biržietis.

Liepos 28 - ąją gimusi biržietė Meida - antrasis šeimos kūdikis. Mergaitė įregistruota rugpjūčio 6 dieną.

Rugpjūčio 7 - ąją įregistruota Saulė - Juostaviečiuose gyvenančios šeimos pirmagimė. Mergaitė gimė liepos 25 dieną.

Rugpjūčio 8 dieną įregistruoti du Airijoje gimę vaikučiai - tai 2009 metais gimęs Lucas Aurelijus ir 2010 - ųjų gimimo Isaac Crixus. Jų mama kilusi iš Papilio.

2012.08.13

Užganėdinti vilką, bet išsaugoti avį

(Arba padrikos šventadienio mintys)

 

Nutilus miesto šventės klegesiui, priblėsus pirmykštei euforijai, po sugiedotų ditirambų organizatoriams, rėmėjams, ateina laikas savirefleksijai, kritikai (pastarosios, kaip įtaigiai rodo praktika, labai paspartina proceso progresą bei teikia bendruomeninę naudą).

Tačiau straipsnio autorei šįsyk labiau norėtųsi pasidžiaugti nei bambėti. Pirmiausiai dėl to, kad pošventinis miestas, neskaitant ilgapirščių (Gal iki kitų metų bus rastas būdas per tuos nelabus pirštus pliaukštelėti?) nugvelbtų tilto žibintų, nubudo nenuniokotas, o policijos ir medikų suvestinės byloja apie gana padorią ir laimingą linksmybių baigtį. Gal tampame kultūringesni?

Šiųmetės šventės koncepcija, esu įsitikinusi, vykusi. Jos centrinė ašis - mitinis Gyvybės medis - be galo talpi metafora (labai susiaurintai - mūsų pačių, miesto gyvasties, maitinamos SAVOS žemės syvų, augimo), visa apimantis ir įprasminantis tradicinio ir, regis, miestiečiams reikalingo renginio simbolis. Prasmingas, optimizmo teikiantis mūsų kraštiečių - fotomenininko ir bene geriausio Lietuvos spaudos fotografo Ramūno Danisevičiaus bei šviesios atminties dailininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Petrulio - sugrįžimas, su (si) grąžinimas į Biržus, Biržams. Ir Biržų sugrąžinimas biržiečiams (esamiems, buvusiems, būsimiems) per fotografo, rašytojo Alio Balbieriaus sudarytą reprezentacinį fotografijų albumą „Biržai. Kraštas ir miestas". Beje, ne tik albumas. Alis - dažnas ir svarbus minėtų sugrįžimų inspiratorius, iniciatorius. Tiesa, kartais įvyksta netikėti, neplanuoti sugrįžimai-sugrąžinimai - A. Balbieriaus albumo dailininkė Ula Šimulynaitė, pristatydama savo indėlį į knygą, miesto visuomenei prisipažino, kad jos močiutė irgi kilusi iš šių kraštų.

Viena iš stipriųjų prieš savaitę nuvilnijusio renginio pusių - išlaikytas optimalus populiariosios (masinės) ir rimtosios kultūros santykis. Smagu ir tai, kad apsieita be „juodai užknisusio" popso, parinkti talentingi, įvairaus žanro, stilistikos, amžiaus atlikėjai, menininkai.

Įspūdingas Domanto Razausko koncertas buvo sujungtas su knygos „Biržai. Kraštas ir miestas" pristatymu.

Patraukliai pristatyta šventės programa suviliojo net itin retai tokius renginius lankančius žmones. Šie teigė per 3 dienas renginių aplankę daugiau nei per visus metus, o šventinio sūkurio pagautų ir ko nors pamatyti nespėjusių „Sėloje" tebelaukia skirtingų kartų menininkų R. Danisevičiaus fotografijų ir a. a. A. Petrulio tapybos parodos. Rimtieji kultūriniai renginiai (A. Balbieriaus fotoalbumo pristatymas su bardu Domantu Razausku, „Auros" šiuolaikinio šokio spektaklis, R. Danisevičiaus paroda) sulaukė nemenkos dalies jaunimo, taip pat jaunų tėvelių su vaikučiais dėmesio. Pastariesiems kai kurie dalykai, matyt, nebuvo suprantami ir greit pabodo, tačiau viltinga, kad pirmieji kultūriniai pasėliai netrukus ims dygti.

Gali būti, kad greitu laiku Biržų kultūros erdvės nebepajėgs sutalpinti visų meno mylėtojų. Tokia tendencija ėmė ryškėti dar pernai, Manto Kvedaravičiaus filmo peržiūros metu, kai dalis vietų anksčiau nesuskubusių užsiimti žiūrovų liko stovėti pilies salės tarpduryje, o šiemet prasiveržė nepasitenkinimo pliūpsniu prie prieš pat nosis užtrenktų meno galerijos „Portfolio" durų. Į „Auros" pasirodymą nepatekę biržiečiai ir miesto svečiai buvo nustebę ir pasipiktinę, kodėl įdomiausi renginiai organizuojami tokiose ankštose patalpose. Tiesą sakant, ši problema jau išėjo už „Portfolio" ribų - pilies arkadoje nesutilpo norintys pasiklausyti Klezmerių atliekamos muzikos (juos priglaudė šalia pilies esanti pievelė, suoleliai), o Biržų tvirtovės salės tapo per ankštos atėjusiems išgirsti A. Balbierių, D. Razauską ar R. Danisevičių. Netgi erdviojo Biržų kultūros centro salės sienos, sako, braškėjo nuo Biržų himno statuso vertą dainą pasišovusių išrinkti miestelėnų. Kita vertus, minėti renginiai ir jiems parinktos erdvės tarpusavyje puikiai derėjo: klezmeriai ir arkada, menininkų A. Balbieriaus, R. Danisevičiaus, D. Razausko kūrybiniai atsivėrimai ir kameriniams renginiams itin tinkamos pilies salės, „Auros" pasirodymas ir „Portfolio" erdvės kūrė stiprų, vienalytį, nedalomą įspūdį. O gal kas nors visus šiuos renginius įsivaizduoja kultūros centro salėje? J. Janonio aikštėje? Žiūrovai - galbūt taip, o menininkai?

Taigi dar vienas galvosūkis kitametės šventės organizatoriams: kaip užganėdinti vilką, kad nuo avies nenukristų nė vilnelė? O pradėsiantiems ginčus iš karto norisi palinkėti sveikos R. Danisevičiaus fotografijų ironijos, poetinės D. Razausko jausenos ir balbieriško užsispyrimo - užmetus meškerę, būtinai ištraukti žuvį.

 

Jurgita Ratkevičienė

2012-07-11

2012.08.13

Kregždžių šeimos nuotraukos buvo saugomos 68 metus

Per įvairiausius istorinius įvykius, negandų metus dingsta ir prapuola daug įvairiausių daiktų, menančių įvairių kartų žmonių gyvenimus, jų likimus. Ir atvirkščiai - staiga tarsi iš nebūties išnyra tie patys daiktai, nuotraukos, menančios ir įrodančios būtąjį laiką.

Šiuo aspektu Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkus sujaudino istorija apie garsiosios Kregždžių giminės iš Lyglaukių kaimo nuotraukas ir jų patekimą į Biržų muziejų po 68 metų saugojimo.

Šių eilučių autoriui paskambino Kaune gyvenanti Karilė Dirsienė ir papasakojo, kad jų šeima globoja savo kaimynę, jau garbingo - 85-erių metų - amžiaus sulaukusią Danutę - Vitortaitę - Narkevičienę. Jos internete pamatė mano senokai rašytą straipsnį apie pirmąjį 1918 m. Biržų parapijos ir apskrities komiteto pirmininką Petrą Kregždę, kur rašoma, kad 2003 metų liepos 1 dieną į Biržus atvyko P. Kregždės dukra Rita Kregždaitė - Klybienė su sūnumis Robertu ir Donaldu bei marčiomis Keri ir Ketri. Jie atgabeno ir Lyglaukių kapinėse perlaidojo Petro Kregždės bei jo žmonos Marijos palaikus.

Telefonu trumpai Karilė sakė, kad gerbiama Danutė jaunystėje su Kregždėmis gyveno kaimynystėje, o su minima Rita buvo ir geros draugės. Kai Kregždžių šeima 1944 metų rudenį ruošėsi nuo besiartinančios Raudonosios armijos trauktis į Švediją, Rita Danutei paliko saugoti nemažą kiekį šeimyninių nuotraukų ir dabar saugotoja nutarė tas nuotraukas atiduoti.

Danutė Narkevičienė ir Karilė Dirsienė. 2012 m.

Muziejininkams pavyko per Ritos Kregždaitės - Klybienės giminaičius Renatą Juknienę ir Povilą Stakionį sužinoti, kad ji JAV serga sunkia senatvės liga, o Danutę Narkevičienę ir jos globėjus „suvesti" su Kaune gyvenančiu pusbroliu, garsiu radijo sporto meistru Algiu Kregžde. Bendru sutarimu buvo nutarta perduoti Kregždžių šeimos nuotraukas Biržų krašto muziejui „Sėla". Atlikti garbingos misijos į Kauną nuvyko muziejininkės Snieguolė Kubiliūtė ir Jadvyga Kriščiūnienė.

Muziejininkės Kaune plačiau susipažino su gerbiama Danute ir plačiau susipažino su visa šia istorija. Danutė Vitortaitė gimė 1927 05 10 Kaune, mokėsi „Saulės" mergaičių gimnazijoje, Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune ir III Kauno gimnazijoje. Šioje gimnazijoje vokietmečiu mokėsi kartu su Rita Kregždaite, buvo suolo draugės, abi vienmetės ir kaimynės.

Danutės mama - stomatologė Valerija Šenferaitė - Vitortienė (1890 - 1968), gimusi Panevėžio krašte. Tėvelis - Adolfas Vitortas (1886 - 1961), kilęs irgi iš Panevėžio krašto, buvo ryšių inžinierius. Danutė Vitortaitė baigė 1945 m. gimnaziją, vėliau - Vilniaus konsevatorijoje fortepijono klasę, dirbo Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, akomponavo, koncertavo. Vyras Jonas Narkevičius buvo Veterinarijos akademijos docentas, zootechnikas.

D. Narkevičienė dabar gyvena Putvinskio gatvės 25 name. Jame kadaise gyveno Vincas Čepinskis (1871- 1940 m.) - lietuvių fizikas, fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje, profesorius, Steigiamojo seimo narys. Po jo mirties namą nupirko Vitortai.

Petras Kregždė, Rimutis Kregždė, Marija Barzdžiūtė - Kregždienė, Rita Kregždaitė. Kaunas. 1938 m.

Tarpukariu Kaune gyvenusi Petro Kregždės šeima nuomojo namą iš gydytojo V. Velbuto (Putvinskio g. 11 A, dab. 21 A). Putvinskio g. 25 ir 21 A namai - vienas šalia kito, sujungti sienomis. Tad Kregždės ir Vitortai buvo kaimynai, o dukros - bendraklasės ir draugės. 1944 m. vasarą traukiantis į Švediją, Rita paprašė Danutės saugoti šeimos albumus. Ši jų nepaėmė, jie liko Kregždžių namuose, išėmė tik per 300 nuotraukų.

Muziejininkės nustatė, kad tai daugiausia Petro ir Jurgio Kregždžių šeimų nuotraukos. Lyglaukių Kregždžių šeima buvo gausi - gimė iš viso 9 vaikai, užaugo 7: broliai Jonas, Jurgis, Jokūbas, Kostas, Petras, ir seserys Ona bei Matilda.

Biržų muziejininkai yra dėkingi gerbiamai Danutei, jos globėjams už istorijos saugojimą, už muziejaus rinkinių papildymą ir Kregždžių šeimos fondo praturtinimą.

 

Antanas Seibutis

2012-08-11

2012.08.07

Dievo Motinos ikona pasiekė Germaniškį

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį daug Lietuvoje ir Latvijoje gyvenančių tikinčiųjų traukė į garsiuosius Kanapinės atlaidus, vykusius Skaistkalnėje.

Išvakarėse Skaistkalnės bažnyčią pasiekė stebuklingoji Dievo Motinos ikona, kurios piligrimystės kelias driekiasi per 23 pasaulio šalis.

Sekmadienį Skaistkalnės bažnyčioje vyko šv. Mišios lietuvių kalba, jas aukojo kunigai iš Biržų. Šv. Mišių metu giedojo Biržų kultūros centro choras „Viktorija", vadovaujamas Viktorijos Morkūnienės.

Tą pačią dieną Germaniškio Šv. Marijos Magdalenos koplyčioje vyko Šv. Marijos Magdalenos atlaidai. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupijos vyskupas Jonas Kauneckas, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys ir Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis.

Vėliau tikinčiųjų procesija suko Germaniškį ir Skaistkalnę jungiančio tilto link. Čia lietuvių laukė Dievo Motinos ikona nešanti Skaistkalnės bažnyčios tikinčiųjų procesija.

Dvasininkų lydimi Lietuvos tikintieji perėmė stebuklingąją Dievo Motinos ikoną iš latvių.

Tilto viduryje lietuvių ir latvių tikinčiuosius su istoriniu įvykiu sveikino bei laimino Panevėžio ir Jelgavos vyskupai.

Po trumpo susitikimo lietuvių procesija perėmė Dievo Motinos ikoną ir pasuko Germaniškio koplyčios link.

Čia tikintieji turėjo progą melstis, ranka, turimais šv. paveikslėliais ir medalikėliais paliesti ikoną.

Pasak vyskupo J. Kaunecko, istorijoje minima daug atvejų apie stebuklingą ligonių, palietusių Dievo Motinos ikoną, išgijimą.

Dievo Motinos ikonos piligrimystės kelias prasidėjo birželio viduryje prie Ramiojo vandenyno, Vladivostoke. Jis turėtų baigtis aplankius 23 šalis ir įveikus 18 tūkstančių kilometrų.

Ši piligrimystė skirta gyvybei, meilei ir šeimai apginti. Dievo Motinos ikona yra svarbi tiek ortodoksams, tiek katalikams.

Tokios apimties akcija rengiama pirmą kartą pasaulyje. Ir pirmą kartą į gyvybės ir meilės gynimo akciją įsitraukė abi didžiosios krikščionių bažnyčios.

Ši piligrimystė pavadinta „Nuo vandenyno iki vandenyno".

Iškilmingai sutikta Germaniškio koplyčioje, Dievo Motinos ikona kelionę tęs per Lietuvą ir kitas šalis.

 

ŠR informacija

2012-08-07

2012.08.07

Žydų kapinėse darbuosis ir Vokietijos ambasadorius

Rugpjūčio 8 d. pirmąkart Biržuose lankysis Matthias Mülmenstädt, Vokietijos ambasadorius Lietuvai. Jis atvyks prisijungti ir palaikyti Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos bei Vokietijos Lippės žemės krikščionių ir žydų draugijos bendro projekto „Žydų ir karaimų kapinių tvarkymas ir tolerancijos ugdymas".

Projektą palaiko ir Biržų rajono savivaldybė, taip pat Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertininti, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas bei kiti.

Prie projekto prisijungė ir Vokietijos Lemgo miesto Mariane-Webber gimnazija, kuri kartu su „Aušros" vidurine mokykla šiemet vykdo aušriečių parengtą ir ES programos „Veiklus jaunimas" finansuotą tarptautinių mainų projektą „History That Joins Us" („Istorija, kuri vienija mus").

Vokietijos ambasadorius Lietuvai neoficialaus vizito atvyks rugpjūčio 8 d. ir nuo pietų kartu su projekto dalyviais, Biržų rajono savivaldybės vadovais bei Biržų religinių bendruomenių lyderiais ir atstovais darbuosis senosiose žydų ir karaimų kapinėse. Prie besidarbuojančiųjų šiemet prisijungs ir Vilniaus žydų bendruomenės jaunimas.
16 val. projekto dalyviai bei svečiai dalyvaus Biržų žydų geto sunaikinimo ir žuvusiųjų atminimo minėjime Pakamponyse. Po jo 18 val. ambasadorius ir kiti svečiai Biržų pilyje skaitys pranešimus apie holokaustą ir toleranciją projekto dalyvių organizuojamame renginyje „Mes už toleranciją". Renginio metu koncertuos vilniečių žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech" muzikinė grupė.

Į renginius maloniai kviečiami ir biržiečiai.

Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro informacija

 

Rugpjūčio 8 d.

BIRŽŲ ŽYDŲ ATMINIMO MINĖJIMAS  IR RENGINYS „WE ARE 4 TOLERANCE" („Mes už toleranciją") bei Fajerlech koncertas.

13.30-14.30 bendra senųjų žydų ir karaimų kapinių tvarkymo akcija (dalyvauja Vokietijos ambasadorius Lietuvai, rajono valdžios, religinių bendruomenių atstovai ir kt.).

16.00-16.45 Biržų geto sunaikinimo minėjimas Pakamponyse.

18.00-19.30 renginys „Mes už toleranciją" Biržų pilyje ir žydų muzikinės grupės „Fajerlech" koncertas. Dalyvauja ir pasisako Vokietijos ambasadorius Lietuvai Matthias Mulmenstadt, kun. Rimas Mikalauskas, rajono valdžios atstovai, projektų „History That Joins Us" bei „Žydų ir karaimų kapinių tvarkymas ir tolerancijos ugdymas" dalyviai ir kt.

Organizatorius: Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centras.

 

2012-08-07

2012.08.07

ATPIGINO.

ATPIGINO. Savivaldybės taryba sumažino Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos išleistos knygos „Knygnešio žemės biblioteka" pardavimo kainą nuo 30 Lt iki 20 Lt už vienetą.

2012.08.07

FESTIVALĮ PRADĖJO KONCERTU BIRŽUOSE.

FESTIVALĮ PRADĖJO KONCERTU BIRŽUOSE. Sekmadienį, Biržų miesto šventės metu, pilyje koncertavo Klezmerių kvartetas. Šiuo koncertu prasidėjo ketvirtasis Klezmerių muzikos festivalis šalyje. Šiemet jis skiriamas vieno iš garsiausių XX a. smuikininkų, Vilniuje gimusio Jaschos Heifetzo atminimui.

2012.08.06

Biržuose konfirmuota dvidešimt merginų ir vaikinų

Sekmadienį, liepos 29-ąją, Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje vyko šventinės konfirmacijos pamaldos. Jas laikė kunigai Rimas Mikalauskas ir Sigita Švambarienė.

Prieš šventę konfirmantai lankė kursus, Nemunėlio Radviliškyje dalyvavo stovykloje, kuriai vadovavo kunigė S. Švambarienė.

Šiemet konfirmuota buvo 10 merginų ir 10 vaikinų. Keturi konfirmantai dar buvo prieš tai pakrikštyti. Kartu buvo pakrikštytas ir žinomo Biržuose muzikanto Romo Sinicos proanūkis Matas, gyvenantis su tėveliais Ramygaloje, Panevėžio rajone. Laimingas prosenelis visas krikšto scenas fiksavo fotokamera.

Konfirmacija - vienas svarbiausių tikinčiųjų gyvenimo įvykių.

„Konfirmacija yra vienas iš gyvenimo etapų, į kurį žengia šiandien dvidešimt jaunų žmonių. Ir vienas jų kelio kelrodis yra tikėjimas", - pamokslo metu kalbėjo kunigė Sigita.

Konfirmacijos metu jaunuoliai pirmą kartą kartu su bendruomenės nariais dalyvavo Viešpaties vakarienėje ir taip tapo pilnateisiais bendruomenės nariais, sąmoningai išpažino savąjį tikėjimą.

Po pamaldų konfirmantus apsupo tėvai, seneliai, draugai, giminės ir sveikino juos peržengus svarbų gyvenimo ir tikėjimo etapą.

 

Antanas Seibutis

2012-08-02

2012.08.06

Albumas apie Biržų kraštą, miestą ir paveldą

Miesto šventės metu bus pristatyta knyga apie Biržus.

 

Ką tik išleistas rašytojo ir fotografo Alio Balbieriaus fotografijų albumas - tai autorinis, solidus ir reprezentacinis, daugiausia pažintinio ir informacinio pobūdžio vaizdų leidinys.

215 puslapių leidinį apie savo tėviškės kraštą sudarė autorius, išleido Vilniaus Šv. Jono gatvės galerija, o subtilus, nerėksmingas dizainas - jaunos ir talentingos dailininkės Ulos Šimulynaitės darbas. Tekstų redaktorius - iš kaimyninio Pasvalio rajono kilęs vilnietis, žinomas poetas, vertėjas ir fotografas Vladas Braziūnas.

Albume yra apie 200 fotografijų, taip pat panaudotos ir Biržų krašto tarpukario fotografų - Petro Ločerio ir Juozo Daubaro - nuotraukos iš Biržų „Sėlos" muziejaus fondų.

Albume yra apie 200 fotografijų, taip pat panaudotos ir Biržų krašto tarpukario fotografų - Petro Ločerio ir Juozo Daubaro - nuotraukos iš Biržų „Sėlos" muziejaus fondų.

A. Balbierius leidinio pradžioje rašo: „Kas nufotografuojama, iškart tampa praeitimi. Istorija. Gal todėl čia siekiau įdėti kuo daugiau „senesnių" fotografijų, jas gan kruopščiai datuodamas. Nes kraštas ir miestas keičiasi pernelyg greitai. Daug kas, pavyzdžiui, senieji dvarai ir medinė architektūra, nyksta negrįžtamai ir beviltiškai.

Pažintinius albumo vaizdus bandžiau sieti su įvairių žinomų autorių citatomis apie Biržų praeitį - daug iškilesnę ir kūrybingesnę už dabartį. Siekta aprėpti kraštą kuo plačiau, deja, net ir nemenka albumo apimtis leido panaudoti tik dalį surinktos medžiagos."

Iš tiesų, istorinės citatos ir iš šio krašto kilusių rašytojų, daugiausia poetų, eilėraščiai ir jų fragmentai konceptualizuoja vaizdus ir sukuria platesnį istorinį ir laiko kontekstą. Daugumos citatų autorių pavardės savaime iškalbingos - tai grafas Eustachijus Tiškevičius, profesorius Jonas Yčas, Petras Biržys, Jonas Mekas, Bernardas Brazdžionis, Balys Sruoga, Jonas Strielkūnas ir daug kitų.

Albumas išleistas bendromis fotografo, leidinio rėmėjo, verslininko ir senienų kolekcininko Daliaus Linkevičiaus bei Biržų savivaldybės pastangomis.

Verta pacituoti ir kultūriniame pasaulyje gerai besiorientuojančios dabartinės Biržų merės Irutės Varzienės žodžius iš to paties albumo įžangos: „ Biržams tikrai labai reikėjo solidaus reprezentacinio kultūros leidinio, liudijančio šiaurinio Lietuvos krašto autentiką, istorijos ir dabarties sąsajas, kraštovaizdžio patrauklumą. Nes, deja, kasdienybėje dominuoja pilkumos, kažkokio fragmentiškumo jausmas, lydimas gilių atodūsių: „tuštėjantis miestas, sustojęs laikas". Tikras rūpinimasis ar stereotipinis niurzgėjimas? Vis iš naujo įsižiūrėti, įsiklausyti, įsijausti. Galima. Reikia. Būtina. Nuotraukos, tekstai, citatos suteikia refleksijos galimybę. Pasitikiu Alio Balbieriaus žvilgsniu, jo estetika. Čia leitmotyvas - lėta laiko slinktis, kai svarbiausia yra ne pastatas, ne konkretus žmogus, o nuojauta, užuomina, nuotaika. Prisiminimų kodai. Tai, kas išlieka."

Albumas „Biržai. Kraštas ir miestas" bus pristatytas Biržų pilyje krašto visuomenei ir svečiams per miesto šventę šį sekmadienį, rugpjūčio 5 dieną, 14 val. 30 min.

Jį galima įsigyti ir „Šiaurės rytų" redakcijoje. Kaina - 70 Lt.

 

Parengta pagal „Bernardinai.lt"

2012-08-04

2012.08.06

Antano Macijausko vardo premija - žurnalistei Daivai Grikšienei

Antano Macijausko vardo premija šiais metais už kūrybinę veiklą 2011 metais bus įteikta žurnalistei Daivai Grikšienei iš Šiaulių. Premijos įteikimas vyks rugpjūčio 4 d. 17. 15 val. iškilmingo Biržų miesto šventės atidarymo metu J. Janonio aikštėje.

Šiais metais A. Macijausko konkurso komisijai vertinti buvo pateikti trys darbai ir iniciatyvos:

1. Dalius Mikelionis (Biržai) ir jo 2011 metais publikuotų straipsnių ciklas, kuriame atskleidžiama istorinė Biržų krašto ir žmonių atmintis. Šiais darbais atskleidžiamas autoriaus rūpestis krašto paveldu.

2. Daiva Grikšienė (Šiauliai) ir do­ku­men­ti­nis ty­ri­mas fil­me „Vie­nos šei­mos li­ki­mas - tri­jų tau­tų is­to­ri­ja" apie Tado Ivanausko šeimos kelią, istorines vertybes. Žurnalistės iš viso sukurta 15 dokumentinių filmų, kurie ne kartą yra įvertinti kitais apdovanojimais.

3. LNK projektas „Aš myliu Lietuvą". Realybės šou, kuriuo buvo skatinamas patriotizmas ir pilietiškumas.

Konkurso vertinimo komisijoje dirbo keturi Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos atstovai Povilas Sigitas Krivickas, Gerimantas Statinis, Aldona Žemaitytė, Dainius Radzevičius ir du Biržų rajono savivaldybės atstovai - savivaldybės tarybos narė Danutė Martinkėnienė ir žurnalistas Algirdas Butkevičius. Daugumos balsais nuspręsta premiją skirti Daivai Grikšienei, kuri su savo kūrybine grupe kur­da­mi filmą darbavosi net trijose ša­lyse. Jų sukurtas pu­sant­ros valandos truk­mės fil­mas galėtų būti lai­ko­mas vie­nu reikš­min­gesnių do­ku­men­ti­kos dar­bų, ku­ria­me susijungia Len­ki­jos, Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­ja per gamtinin­ko Ta­do Iva­naus­ko šei­mos gy­ve­ni­mą. Kaip žinia, Ta­das Ivanauskas ir du jo bro­liai Jie­žis ir Vac­lo­vas ta­po skir­tin­gų vals­ty­bių pi­lie­čiais, ta­čiau jų švie­tė­jiš­ka veik­la tu­rė­jo di­de­lės įta­kos tri­jų ša­lių tau­ti­niam iden­ti­te­tui.

Antano Macijausko (1874-1950), iškilaus kovotojo už lietuvišką spaudą, publicisto ir leidėjo, asmenybei įprasminti specialią premiją 2008 metais įsteigė Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS), Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija (NŽKA) ir Biržų rajono savivaldybė. Premija skiriama žurnalistui už geriausius žurnalistikos darbus (straipsnius, publikacijas, televizijos ir radijo laidas, paskelbtas visuomenės informavimo priemonėse per kalendorinius metus) arba iniciatyvas (įvykdytas per kalendorinius metus), ugdančias pilietinį patriotizmą, nacionalinio pasididžiavimo jausmą, meilę valstybinei kalbai ir nacionalinei kultūrai. Premijos laureatui įteikiamas 2000 litų piniginis prizas, Stasio Makaričio sukurtas medalis ir diplomas.

Su A. Macijausko asmenybe glaudžiai siejasi Spaudos, kalbos ir knygos atgavimo diena. Tai jis dar 1900 metais Sankt Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto". Cenzūrai uždraudus jo platinimą, Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui kunigaikščiui N. V. Šachovskojui A. Macijauskas iškėlė bylą ir ją laimėjo įrodęs, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra juridiškai neteisėtas, nes nebuvo išleista jokio įsakymo spaudai lietuviškomis raidėmis drausti. Byla buvo vienas pagrindų baigti spaudos draudimą.

A. Macijausko premija iki šiol jau apdovanoti keturi žurnalistai: Indrė Makaraitytė (2008 m.), Vitalija Morkūnienė (2009 m.), Juozas Šalkauskas (2010 m.), Jūratė Ablačinskaitė (2011 m.).

 

Dainius Radzevičius,

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

2012-08-04

2012.08.06

Versmiečių vidurvasario šventė

Kai liepos verkia medumi ar rugpjūčio karščiai skubina žemdirbį į didįjį rudens darbymetį, versmiečiai renkasi į tradicinę vidurvasario šventę. Renkasi pasveikinti savo klubo jubiliatus, pasidžiaugti savo kūryba, išleistomis knygelėmis, pasidalinti su plunksnos draugais naujausiais savo kūrinėliais.

Ši šventė - tai Biržų literatų klubo „Versmė" narių ir jų artimųjų šventė. Čia visi klausytojai ir atlikėjai. Tokioms šventėms versmiečiai kiekvienais metais suranda vis naujas susibūrimo erdves. Mūsų balsus jau girdėjo Algio Bukio sodyboje pasipuošęs lelijų žiedais karstinis ežerėlis.

Svetingai buvome priimti Banguolės ir Olgerto Kvedaravičių etnografinės sodybos muziejuje. Grožėjomės pono Olgerto rūpestingai prižiūrimu eglaičių jaunuolynu ir lukštenome pilną pintinę priskintų žirnių. Pernai į savo kraštą susipažinti su Vabalninko įžymybėmis pakvietė klubo narė Angėlė Jurevičienė. Po įdomios ekskursijos B. Sruogos sodyboje ir mieste eiles skaitėme Konstantino Šakenio senoje sodybvietėje, po išlakiais medžiais pasislėpusioje klėtelėje-muziejuje.

Į šventę susirinko gausus būrys versmiečių.

Šiais metais savo ūkyje gražiame beržyne įrengtoje poilsiavietėje mums mielai sutiko leisti įsikurti Birutė ir Viktoras Rinkevičiai. Kol buvo ruošiamas stalas, literatai pasklido po kruopščiai prižiūrimą išlakių beržų giraitę, stebėjosi didžiuliu šeimininkų pramoniniu sodu ir svarstė, ar nebūtų galima čia surengti literatūrinių skaitymų (tuo labiau, kad šeimininko mama Vanda Dervinskaitė-Rinkevičienė ir pats Viktoras puikiai valdo meninį žodį), kai sodo obelys puošiasi žiedų nuometu.

Pasveikinus ir apvainikavus tradiciniais pievų gėlių vainikais atvykusius jubiliatus Petrą Grincevičių, Ireną Naktinienę, Danutę Janulienę ir jiems įteikus klubo narės Bronislavos Šernienės pieštus sveikinimus, buvo paminėti ir renginyje dėl įvairių priežasčių negalėję dalyvauti Albinas Kazlauskas, Dainius Juknevičius, Ona Oržekauskienė bei pasiūlyta nuvežti gėlių ant Erenos Aukštuolienės kapo.

Ir nors dangus, čia prasigiedrinantis, čia purkšnojantis šiltu vidurvasario lietučiu, vis bandė sugadinti šventę (lygiai tai pat jis mus gaivino ir pernai), tačiau visų nuotaika išliko gera iki vėlaus popiečio, todėl skirstydamiesi sakėme: „Iki kitų susitikimų!"

 

Valentinas Dagys

20012-08-04

2012.08.06

Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Rugpjūčio 5 d. (sekmadienį) Smilgių bažnyčioje rengiami Kristaus Atsimainymo atlaidai. Šv. Mišios 10 val.

 

Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia yra Biržų rajono Smilgių kaime, 8 km į šiaurės vakarus nuo Likėnų. XVIII a. viduryje, apie 1757 m., Karolis Ciolkovičius Smilgių bajorkaimyje pastatė koplyčią, kuri stovėjo per 100 metų. Jai visiškai suirus, buvo nupirkta nenauja Pabiržės kapų koplyčia. Pakeitus supuvusius sienojus, ji ėmė tarnauti žmonėms Smilgiuose. Koplyčia buvo 14,5 m ilgio, 8 m pločio, 6,5 m aukščio.

Koplyčioje buvo įrengti trys altoriai, bet pamaldos vykdavo retai, tik ypatingomis progomis. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Smilgiuose apsigyveno kunigas Florijonas Juknevičius, čia pastatęs prieglaudą, svirnelį. Prieglaudoje pats ir gyveno su bažnyčios tarnais.

1919 m. jį bažnytinė vyresnybė iškėlė kitur. Žmonės prašė vyskupo įsteigti parapiją, tam reikalui Smilgių kaimas paskyrė 15, Toliūnų - 3 dešimtines žemės. Nors vyskupas tuo metu parapijos ir neįsteigė, koplyčią priskyrė Pabiržės klebonui I. Ignašiūnui. Tačiau netrukus paskyrė naują kunigą - Petrą Žeknį.

Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia turi neoklasicizmo bruožų, yra stačiakampio formos plano, vienabokštė.

1930 m. Smilgių kuratoriumi paskirtas kunigas Henrikas Prialgauskas, o Smilgiams bažnytinės parapijos teisės suteiktos 1931 metų spalio 24 dieną. Naujas kunigas papuošė bažnyčią, aptvarkė aplinką, įruošė stacijas, įvedė atlaidus. Gavęs prie klebonijos 14 ha žemės, įrengė naujas kapines, pastatė ūkinius pastatus.

Po kelerių metų pradėta ruoštis naujos mūrinės bažnyčios statybai. 1939 m. buvo išmūryti pamatai naujoje vietoje - tarp senosios bažnyčios ir naujųjų kapinių. Bažnyčios statybą pradėjo kunigas Adolfas Bastys, užbaigė kunigas Stasys Masilionis.

Nors to meto situacija ir buvo nepalanki, Lietuvą 1940 m. okupavo Tarybų Sąjunga, po metų tai padarė Vokietija, bet tai nesutrukdė išsipildyti ne vienos kartos smilgiškių lūkesčiams - iki 1941 m. pabaigta statyti nauja mūrinė bažnyčia, buvo pašventinta ir 1942 metų birželio 22 dieną vyskupas Kazimieras Paltarokas ją konsekravo.

Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia turi neoklasicizmo bruožų, yra stačiakampio formos plano, vienabokštė. 1941 m. dailininkas Povilas Puzinas nutapė didžiojo altoriaus paveikslą - Kristaus Transfigūraciją ir apie 30 figūrų.

Bažnyčios vidui įrengti buvo panaudoti senosios bažnyčios reikmenys, įruošti trys altoriai.

Šiuo metu bažnyčią administruoja Saločių bei Smilgių parapijos klebonas kun. Eimantas Novikas.

 

Atlaidai ir šventės

Šv. Stanislovo - gegužės 7 d. (keliama į sekmadienį po 7 d.)

Šv. Jono Krikštytojo - birželio 24 d. (keliama į sekmadienį po 24 d.)

Kristaus Atsimainymo - rugpjūčio 6 d. (keliama į sekmadienį po 6 d.)

Šv. Kryžiaus Išaukštinimo - rugsėjo 14 d. (keliama į sekmadienį po 14 d.)

 

Antanas Seibutis

2012-08-04

2012.08.02

„Kad susidrumstų nusistovėjęs vanduo"

Šią dailininkės-dizainerės, kultūros vadybininkės, „Portfolio" meno galerijos direktorės, Biržų rajono savivaldybės Visuomeninės kultūros tarybos narės Lijanos Judickaitės - jaunos, veiklios, simpatiškos ir protingos moters - ištartį tikriausiai galima laikyti vykusia dedikacija Biržams miesto šventės išvakarėse. Kokius vandenis pasirengusi drumsti pati Lijana, aiškinosi Jurgita Ratkevičienė.

 

- Tavo idėja į miesto šventės repertuarą įtraukti modernų šokį, manau, netikėta ne tik tradicionalistams, bet ir kantriai naujų vėjų laukusiems miestiečiams. Paklausiu trumpai: kodėl „Aura"?

- Pirmą kartą „Aurą" (Kauno šokio teatras - aut. past.) pamačiau Rokiškyje, profesionalių teatrų festivalyje maždaug prieš penketą metų. Sužavėjo. Nuo to laiko sergu šia liga. Pradėjome domėtis, važinėti į „Auros" organizuojamus tarptautinius festivalius. Man jų kūryba priimtina, labai artima ir norėčiau, kad biržiečiai apie ją sužinotų. Spektaklio „Ar aš esu tas, kas aš esu?" dar nemačiau, rekomendacijas gavau iš „Auros" koordinatorės Gintarės Masteikaitės, bet esu tikra, kad tai geras produktas. Aišku, iš vieno spektaklio negalima spręsti apie šiuos kūrėjus, nes kolektyvas šiemet švenčia savo veiklos trisdešimtmetį, į jį nuolat įsilieja jaunų žmonių, kuriems, be abejo, yra kur tobulėti.

 

- Ar sunku buvo prisikviesti žymius šiuolaikinio šokio profesionalus į lokalinės svarbos šventę?

- Nesunku. Matyt, mūsų mintys ir tikslai sutapo, nes sutikimas buvo gautas iš karto. Su koordinatore Gintare Masteikaite svarstėme tik pasirodymą.

Lijana Judickaitė: „Mano galva, pagrindinis siektinas miesto šventės tikslas - atskleisti miestelio charakterį, išryškinti jo privalumus. Biržai turi būti įdomūs ne tik biržiečiams, bet žmonėms iš visos Lietuvos. Didelė mūsų renginių bėda - menka informacijos sklaida."

Buvo kalbėta netgi apie premjerą, bet pastaroji dar sudaigstyta baltais siūleliais, t. y. iki galo neišbaigta. Labai norėjome spektaklio su lazeriais, tačiau nors ir įspūdingas, jis yra techniškai sudėtingas, todėl, suprantama, gerokai brangesnis (trukmė tik 20 min). Be to, jam reikalinga didesnė erdvė. Bet jis vis tiek lieka mūsų ateities planuose.

Į Biržus atvežamas „Ar aš esu tas, kas aš esu?" pirmą kartą parodytas pernykštės Kauno bienalės „Tekstilė" metu. Taigi žiūrovai matys ne tik šokį, bet ir ekrane projektuojamą vaizdą, tekstilės dekoracijas. Turėjome minčių atsivežti tekstilės darbų iš bienalės. Deja, nesutapo laikas ir paroda iškeliavo kitur.

 

- Turint galvoje kai kurių Lietuvos „žvaigždžių" užsiprašomus honorarus, maloniai nustebino spektaklio kaina (3100 Lt - red. past). Ar smarkiai teko derėtis?

- Mano manymu, kaina tikrai gera. Aišku, derėjomės. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tai palyginti trumpas (40 min.) reginys ir mažai atlikėjų. Bet jei lygintume su pop dainininkais, tai yra visiškai kitoks produktas kitokiai publikai. Čia svarbu ne kiekybė, o kokybė. Manęs „Auros" koordinatorė teiravosi apie mūsiškę publiką. Sudėtinga atsakyti. Biržiečiai galbūt yra matę tokių reginių, bet tikrai nedaug. Tegul ateina ne 300, o 30 žiūrovų, bet su nuovoka, kur ir dėl ko eina. Tai konceptualus, mąstymo reikalaujantis kūrinys, nebūtinai žadantis greitą efektą, kurio trokštam ir prie kurio esame pripratę.

 

- Bet gali nutikti ir taip, kad visi norintys nesutilps nedidukėje „Portfolio" galerijoje, juolab kad renginys nemokamas... Ir ar tai ne per menka erdvė šokio spektakliui?

- Spektaklis buvo rodytas ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune, taigi ekspozicinės „Portfolio" meno galerijos erdvės šiam spektakliui yra tinkamos. Šią interpretaciją atlieka ne visi, o tik dalis „Auros" šokėjų (5 šokėjai ir „Auros" studijos auklėtiniai). Sunkiau dėl žiūrovų, bet norinčius stengsimės sutalpinti.

 

- Ar žiūrovai prieš renginį privalo atlikti namų darbus, t. y. jam kaip nors pasirengti, atitinkamai nusiteikti?

- Pasiruošti būsimam reginiui, be abejo, tikslinga. Ne vieną „Auros" pasirodymą matęs žinos, ko tikėtis, tačiau, jeigu apie minėtą trupę nežinoma nieko, manau, būtų teisinga pasidomėti, ar verta gaišti laiką. Dažnai būna, kad tikimasi vieno, o gaunama kita. Taigi galimi nusivylimai. Kultūringas, išprusęs žiūrovas yra laisvesnis ir jokios interpretacijos, manau, nedarys įtakos jo pasirinkimui.

 

- Rūpiniesi modernaus meno sklaida. Kaip manai, kokį susidomėjimą Biržuose jis galėtų sukelti? Juk ne paslaptis, kad provincijoje priimtinesnis nepatogumų nekeliantis tradicinis menas?

- Galvoju atvirkščiai. Žiūrovą reikia užsiauginti, šviesti. Pati su šia misija ne kartą ėjau į mokyklas. Mes pasirinkome tokį kelią. Pradėti nuo lankstesnių žmonių, pirmiausia apie modernų meną kalbėti su jais. Bet tai nereiškia, kad provincijoje žmonės neišprusę. Yra visokių. Besidomintys išvažiuoja ir pamato, bet jie negauna peno čia. O tiems, kuriems jo reikia, bet išvažiuoti negali, yra blogai. Turime jiems suteikti galimybę. Tegul jų tebus dešimt. Noriu, kad viskas būtų parodyta čia gyvai. Srautų nesulauksime, nes menas nėra maitinimo įstaiga, kurioje rikiuotųsi eilės.

Mūsų veiklos tikslas - komunikuoti meno kalba. Šokiruoti gerąja prasme. Norėtųsi, kad susidrumstų nusistovėjęs vanduo.

 

- Kalbėdama apie savo veiklą sakai „mes". Kas tie „mes"?

- „Mes" plačiąja prasme vadinu mūsų vykdomą kultūrinę veiklą, teikiamas paslaugas (interjero, grafinio dizaino, meninio fotografavimo, prekybos meno kūriniais, parodų organizavimas ir kt.). Man talkina daugelis organizacijų, pavienių žmonių, be kurių pagalbos neišsiversčiau. Taip kuriamas tvirtą stuburą turintis „organizmas". Turiu artimą žmogų, draugą, kuriam visada išsakau savo svajones, norus, su juo tariuosi.

Savo veiklą vykdau jau 5 metus. Kol kas be „kūno" (galerijos) ir man sekasi, bet jis vis tiek reikalingas. Tą „kūną" mes dabar kuriam. Kaip vadovė esu viena, bet viena nieko nepadaryčiau, todėl sakyti „aš" negaliu. Į „Portfolio" atėję žmonės, irgi yra „mes". „Mes" - tai ir susitikimų, bendravimo, meno sklaidos erdvė.

Mano vykdoma veikla reikalinga ne tik man. Aš galiu nuvykti į renginį bet kuriame pasaulio krašte, bet noriu, kad ir kiti gautų bent dalelę to. Toks ir yra mūsų siekis: vietos žmogui atvežti ką nors šviežio, nematyto, pasidžiaugti su juo kartu. Iš karto nesuprantame meno vartojimo reikšmės, bet jis veikia labai giliai, praplečia mąstymo ir suvokimo ribas. Įgyjame gebėjimą vertinti, atrandame žmonių, su kuriais galime ir norime apie tai diskutuoti. Žodžiu, atsiduriame kitame kontekste.

 

- Tokios lokalizuotos veiklos gairių nusižymėjimui esamos kultūrinės situacijos analizė, be abejo, yra esminė. Kokia ji Tavo supratimu?

- Kaip sakoma, kultūrininkams galima atleisti - jie gali nebeiti į kultūrinius renginius. Aš išties labai mažai gyvenu tuo. Aišku, jei vyksta man kas nors labai įdomaus, iš karto perku bilietą ir einu. Norėdama vertinti, turėčiau labiau sekti, daugiau dalyvauti. Gyvenam čia, bet į renginius važiuojam kitur. Biržuose buvau V. Čepinskio koncerte. Džiaugiuosi, kad biržiečiai turi galimybę pasiklausyti tokios muzikos.

Jei kalbėtume apie vaizduojamąjį meną, sakyčiau, silpnai. Galėtų būti kviečiami drąsesni menininkai. Pamenu debiutinį Gyčio Ivanausko kūrinėlį „Praba", kažkada parodytą Biržuose. Man tada labai patiko. Kultūros namų darbuotojus skatinau, kad kviestųsi tokių menininkų daugiau. Nustebino ir nuliūdino gana negatyvi reakcija ir nusiteikimas - neva Biržams to nereikia. Atseit, jei į renginį ateina mažai žmonių, tai tokių renginių iš viso nereikia. Bet juk buvo tų žmonių...

 

- Gal tie drąsesni menininkai mums paprasčiausiai neįperkami?

- Patyriau, kad, kuo stipresnis kūrėjas, tuo jis paprastesnis. Provincijos „menininkas" dažnai jaučiasi itin didelis bei reikšmingas, o profesionalas - nebent labai užsiėmęs, nes visur dalyvauja dar ir tarptautiniu lygmeniu. O į tokias provincijas kaip Biržai rimti menininkai žiūri labai teigiamai. Užtenka viską suorganizuoti, nupirkti vyno ir - kodėl gi ne?! Aišku, išlaidų yra, bet jeigu nori padaryti, tai ir padarai.

 

- Gal galėtum įvardinti, su kokiais sunkumais susiduri, mėgindama realizuoti savo idėjas? Gal yra tokių stabdžių, barjerų, dėl kurių tenka nuleisti rankas?

- Rankos ne kartą buvo nuleistos, bet jos vėl pakyla. Pagrindinis impulsas - aistra menui. Negaliu nuo savęs pabėgti. Kartais darau, stengiuosi, bet, atrodo, niekam manęs nereikia. O paskui pamąstau ir suprantu, kad kitaip negaliu - turiu versti savo vagą.

Ką galiu padaryti pati (pvz., dizainas, informacijos sklaida) - padarau. Ir man nereikia atlygio. Bet galiausiai susiduri su finansinėm problemom. Esame rašę projektus, ieškoję rėmėjų, bet su tais lapeliais vaikščioti atsibosta. Dažnai jautiesi nesuprastas. Tarsi eitum prašyti pinigų sau. O juk noriu patenkinti ne savo, bet viešą interesą. Toks mano pasakymas kartais suveikia, bet tas vaikščiojimas su laiku įgrysta. Menui bet kuriuo atveju reikia paramos. Ir ne tik materialios. O smulkmenų visada buvo ir bus, bet apie jas neverta nė kalbėti.

 

- Į ką dažniausiai kreipiesi paramos?

- Į verslininkus. Biržų „Rotary" klubas mums ne kartą yra padėjęs. Muziejus „Sėla" patalpomis pagelbėja. Biržų turizmo informacijos centras. Su keliomis Biržų mokyklomis įgyvendinome edukacinį projektą „Laimės džiaugsmas". Žinoma, yra daug pavienių žmonių, kuriems esu labai dėkinga.

Pajuntu, kur esu reikalinga. Tada užsimezga kontaktas. O būna, kad nerandam bendros kalbos. Man pačiai labai keista. Biržuose yra kuriančių žmonių - lipdančių, piešiančių ir t. t. Galbūt per mažai jų pažįstu, bet čia man labiausiai trūksta kultūrininkų susijungimo. Turėtų veikti jų pačių ambicijos, nes tik visi drauge galime sukurti tikrai gerą produktą.

 

- Menininkų egocentrizmas?

- Tai nieko naujo, bet kultūrininkai privalo rūpintis ne savimi, o žmogumi.

 

- „Šiaurės rytų" skaitytojų buvai išrinkta 2011 m. Biržų krašto kultūros puoselėtoja. Kaip tau patiko toks titulas?

- Labai džiaugiausi. Nežinau, kas suveikė. Stengiausi informuoti apie visus renginius. Tik tiek. Tai tik mažytė mano veiklos smiltelė, nes per metus Biržuose suorganizuojame vos porą renginukų... Bet jei žmonės apsilanko ir jiems patinka - labai smagu. Net jei tik perskaito skelbimą laikraštyje - jau šis tas. Tą nominaciją priimu kaip pritarimą mano veiklai. Darau išvadą, kad esu reikalinga.

 

- Kodėl Biržai?

- Todėl, kad dabar čia gyvenu. Man čia labai gera - mažai šurmulio, daug ramybės. Galiu ramiai dirbti. Esu kaimo, gamtos vaikas, man tai nesvetima. Kai prireikia šurmulio, aš jo pasiimu. Tarkim, niujorkiečiui nėra skirtumo, iš kur tu: iš Kraniškio, Vilniaus ar Lietuvos. Vieta yra niekis. Svarbu, ką veiki.

 

- Tavo tėviškė?..

- Žemaitijoje. Tėviškei nostalgijos nejaučiu, nes, kai buvau vaikas, mūsų šeima dažnai keliavo, pakeitėme daug gyvenamųjų vietų. Laikraščiuose kartais parašoma, kad Lijana Judickaitė iš Germaniškio. Taip, gyvenome ten 10 metų, bet dabar ten nė mūsų sodybos nebelikę. Germaniškis yra tik dalelė mano gyvenimo. O Kraniškyje kuriamas mano šeimos lizdas. Tačiau ne vieta svarbiausia, bet supantys žmonės. Rinkdamasi studijas labai daug svarsčiau, abejojau: kur dėsiuos, ką veiksiu. Nes ta mano specialybė... Bet tik iš pradžių atrodo, kad niekam nesi reikalingas, o kai pradedi daryti, pamatai, jog gali būti kitaip.

 

- O kokie žmonės Biržuose?

- Įvairūs, kaip ir visur. Su kokiais tenka susidurti - džiaugiuosi visais. Yra tokių, su kuriais pabendravęs gauni daug informacijos, jautiesi pakylėtas. O būna ir atvirkščiai: niekaip nesiriša kalba - galbūt vertybės skirtingos. Bet kuriuo atveju kiekvienas susitikimas man yra didžiulis atradimas.

 

- Jei Tavęs paprašyčiau be užknisančių klišių apibūdinti Biržus?

- Jei nesigilinsim į istoriją, tai perspektyvus, patogus, smagus, gražus ir labai jaukus miestukas. Šiauriausia Lietuvos vieta, sakytum, geografiškai ne pati palankiausia. Atrodytų, kas čia trenksis? Ir mūsų draugai, pažįstami, gyvenantys kitur, dažnai taip sako. Bet Biržai turi, ką parodyti, pasakyti. Tik reikėtų apie save aktyviau pranešti Lietuvai, pasauliui. Nereikia kuklintis.

 

- Manai, čia atsirastų galinčių tai padaryti?

- Manau, yra tokių žmonių. Tik ne po vieną. Kaip minėjau, kultūros žmonėms būtina veikti kartu. Pavyzdžiui, Biržai gali pretenduoti į Kultūros sostinės vardą net ne 100, o 200 proc.

 

- Ar ne pernelyg optimistinės mintys?

- Žinoma, viską reikia vertinti racionaliai. Bet būtina turėti svajonių, norų ir stengtis juos įgyvendinti. Manau, pozityvumas gelbėja visur ir visada. Suprantu, kad užmojai kartais būna per platūs, bet ėmus daryti viskas susiaurėja. Yra toks posakis: mąstyti globaliai, o veikti lokaliai. Žinių bagažas turi būti platus, bet viską turi pritaikyti čia ir dabar.

 

- Žinių bagažą kroveisi ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje?

- Taip, teko pasimokyti Latvijos meno akademijoje, Rygoje. Latvių teigimu, į ją patenka tik nemirtingieji, o aš patekau pagal bakalauro studijų mainų programą. Ten yra stipri bazė, akademinis piešimas aukščiausio lygio. Viskas man ten patiko ir tiko, labai praplėtė mano matymą.

Vilniaus dailės akademijoje baigiau magistrantūrą (kultūros politika ir vadyba). Nuo meno pereiti į vadybą nebuvo lengva, bet aš kažkaip save įveikiau ir man sėkmingai pavyko sujungti šiuos skirtingus polius. Pasvarstau, kuris mano pradas stipresnis. Man atrodo, kad menininko.

 

- Kokia jo įtaka darbui, pomėgiams, kuriamiems namams, galiausiai buičiai?

- Gyvenu aplinkoje, kurioje jaučiuosi labai gerai, ir tiek. Žinoma, mūsų namuose nepamatysit ne vietoj pakabinto paveikslo - tiesiog akis to neleidžia. Būna, apninka noras perdažyti kokią sieną... Aplinkos tvarkymas, puoselėjimas man yra tam tikra poilsio forma. Gerai, kad to tvarkymosi galiu sau leisti tiek, kiek noriu, bet jis man reikalingas. Kartais reikia įkišti rankas į žemę, kad galva pailsėtų.

Daugiausia dirbu kompiuteriu (projektuoju, kuriu grafinį dizainą). Ant darbo stalo kiekvienas daiktas turi savo vietą. Tas pats ir dirbant - kiekvienas mano žingsnis yra motyvuotas, logiškai pagrindžiamas. Aš esu minimalizmo mylėtoja, kur erdvė, kiekvienas taškelis, brūkšnelis - labai svarbūs. Turiu savo arkliuką, kuris mane veža.

Labai patinka fotografija. Fotografuoju renginius, žmones. Ne visada lieku suprasta. Klientai dažnai nori tradicinių nuotraukų, o aš turiu savo braižą. Mano fotografavimas yra daugiau momentinis, reportažinis. Man tokios akimirkos pačios gražiausios. Tikiuosi, kad įkūrusi fotostudiją galėsiu daugiau dirbti su žmonėmis. Fotografavimas mane iš tikrųjų labai „veža".

 

- Dabar vėl sujunkim tuos du - menininko ir vadybininko - polius. Tavo Biržų miesto šventės vizija? Kokia turėtų būti šventė, kad taptų miestui ir miestiečiams gyvybiškai reikalinga, pritraukianti?

- Pirmiausia, kiek įmanoma labiau konkretizuota tema ar žanras. Iš bendro konteksto galiu patarti siaurinti, nesistengti įtikti visiems. Žmogus turi žinoti, kokį jis gaus produktą. Kai renginys daromas visiems, jis tampa nieko vertas. Turi būti orientuojamasi į konkrečias tikslines grupes ir nesiblaškoma. Reikia susikurti strategiją, pasidaryti planą. Pasirinkti sritį ir ją kryptingai plėtoti. Visiems geras nebūsi. Kokie geranoriški bebūtume, privalome galvoti, kokią publiką norime suformuoti, ir tada spręsti, ką jai pasiūlyti. Ne kiekis, o kokybė svarbiausia. Tegu būna ir bilietas. Nereikia masinio šlamšto. Jei jau skiriami pinigai, tai tegu jie būna panaudoti tikslingai - sukurti tikrai geram produktui. Būtina reziumuoti, įvertinti, kad kitais metais būtų galima tobulinti.

 

- Kodėl ta šventė mums apskritai reikalinga? Ką ji gali duoti Biržams ir biržiečiams? Gal nieko? Gal šia linkme judam tik iš inercijos?

- Mano galva, pagrindinis siektinas miesto šventės tikslas - atskleisti miestelio charakterį, išryškinti jo privalumus. Biržai turi būti įdomūs ne tik biržiečiams, bet žmonėms iš visos Lietuvos. Didelė mūsų renginių bėda - menka informacijos sklaida. Ir patys kultūrininkai neretai labai atsainiai į tai žiūri. Mieste trūksta vizualios informacijos, kurią miesto svečiai pastebėtų vos įvažiavę, kuri juos sudomintų, paskatintų. Nežinau, gal trūksta lėšų, bet, žiūrint iš vadybos pusės, tai yra jei ne pusė, o mažų mažiausiai penktadalis bet kokio renginio sėkmės.

Svarbu sukurti šventinę nuotaiką. To labai reikia. Išlaidų daug, bet ir srautai kiti. Aišku, srautas neturi būti tikslas savaime. Čia kalbu kaip dizainerė, bet ir kaip vadybininkė. Turi būti kuo daugiau informacijos: plakatų, skrajučių. „Auros" spektakliui kartu su jų dizaineriais taip pat tokius paruošėme. Svarbiausia, kad renginys turėtų savo veidą, atsiliepimus, kad padėtų pačiam miestui išgarsėti ir turėtume iš to naudos. Bet kokį renginį darant turi būti tikslas. Ne atvežti parodyti kokį nors nematytą atlikėją, padaryti masinę pramogą, bet kuo aukštesnis tikslas.

 

2012-08-02

2012.07.31

ŠVENTĖS DIENOMIS EISMAS BUS RIBOJAMAS.

ŠVENTĖS DIENOMIS EISMAS BUS RIBOJAMAS. Biržų savivaldybė informuoja, kad rugpjūčio 3-4 dienomis vyksiančios miesto šventės metu Biržuose bus ribojamas eismas.

J. Janonio aikštėje rugpjūčio 3 dieną nuo 12.00 iki 18.00 val. ir rugpjūčio 4 dieną nuo 8.00 val. iki šventės pabaigos bus uždarytas eismas.

Vytauto gatvės atkarpoje, tarp Respublikos ir J. Basanavičiaus gatvių, rugpjūčio 4 d. 16.45 val. šventinės eisenos metu bus uždarytas eismas.

2012.07.31

Rožė Zeltinienė: džiaugiuosi savo metais

Garsioji tautodailininkė, sutikdama 95-ąjį jubiliejų, sako besidžiaugianti savo metais, darbais, vaikais, anūkais bei proanūkiais.

 

Rugpjūčio 5-ąją 95-ąjį gimtadienį sutinka žinoma Biržų krašto tautodailininkė Rožė Zeltinienė. Aplankome ir kalbiname jubiliatę jos gražiai tvarkomuose namuose. Ant stalo tuoj atsiranda laikraščiai, šeimos nuotraukos, parodų ir padėkų atsiliepimo sąsiuvinis.

Rožė Kairytė gimė 1917 m. rugpjūčio 5-ąją Zarasų rajono Pašilės kaime. Čia jos seneliai turėjo 12 ha žemės. Gimtinėje buvo likęs R. Zeltinienės dėdė, o jos tėvelis Jonas Kairys jau nuo XIX a. pabaigos ieškojo laimės Rusijoje, Sankt Peterburge, kur susirado ir žmoną Veroniką Kairienę. Jiems 1901 m. gimė sūnus Pranas.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, Kairių šeimyna sugrįžo į gimtinę, kur buvo nelabai svetingai priimti giminių: atseit keliavo po svietą 20 metų, tai ko čia dabar grįžo. Teko ir bylinėtis, kol teismas Kairiams priteisė 2 ha žemės.

O čia į pasaulį atkeliavo ir mažoji Rožytė.

Neilgai teko džiaugtis Rožei tėveliu - jai sulaukus dvejų su puse metukų, jis apsirgo plaučių uždegimu ir, būdamas 35 metų, iškeliavo į Anapilį. Tikru ūkio šeimininku tapo brolis Pranas. Šeima laikė karves, iš dvaro žemių nuomodavo pievas, gamindavosi šieną. Na, o Rožės laukė trys skyriai Avyžių pradžios mokykloje, dar trys skyriai Dusetose, po to - mokslai Antalieptės žemės ūkio mokykloje. Čia jaunoji panelė išmoko megzti, siuvinėti, nerti, austi.

Lovatiesė - brangus garsiosios tautodailininkės Rožės Zeltinienės kūrybinių darbų prisiminimas.

Bebaigiant mokslus 1936 m., iškilo klausimas, ką veikti toliau. Čia į pagalbą atėjo Kaune gyvenę giminaičiai Špurai, padėję įsidarbinti audėja „Kauno audiniuose". Kaune buvo daugybė studijuojančio jaunimo. Rožės pusbrolio žmona dirbo kasininke studentų draugijos valgykloje, kur pakviesdavo pigiau pavalgyti ir Rožę. O kur jaunimas, studentai, ten ir šokių vakarėliai. Viename iš jų Rožė susipažino su Vytauto Didžiojo universitete chemiją bestudijavusiu Jonu Zeltiniu (1913 - 1988), kilusiu nuo Biržų krašto.

Kaip pasakoja R. Zeltinienė, draugavo jie su būsimu vyru neilgai. Susituokusiems vyrams buvo mažesnė grėsmė patekti į darbus Vokietijos reiche, tad santuoka įvykusi neramiais 1942 metais. Vienu metu ir vyras Jonas įsidarbino tuose pačiuose „Kauno audiniuose". Šeimininkaujant Lietuvoje tarybinei santvarkai, 1945 m. sugrįžo Zeltinių šeima į Biržus.

R. Zeltinienė pasakoja, kad jie apsigyveno iš pradžių pas Breives, vėliau pas Burbulius, kol vyrui buvo pasiūlyta įsidarbinti Švietimo skyriaus inspektoriumi. Vėliau Jonas Zeltinis 22 metus vadovavo mokyklai - dabartinei „Aušrai".

„Man irgi teko padirbėti kultūrinėje įstaigoje", - juokiasi ponia Rožė. - Susitinku tuometinį Švietimo skyriaus vedėją Joną Dilį ir jis man pasiūlo dirbti bibliotekoje. Kiek padirbėjus, buvau išsiųsta į kursus, iš kurių „nuvažiavau" tiesiai į dekretines atostogas - 1945 metų gruodį gimė sūnus Arnoldas Laimis Zeltinis. Taip ir baigėsi mano bibliotekininkės karjera."

Kiek paaugus pirmagimiui, šeima vėl pagausėjo - 1951 m. gimė dvynukai Voldemaras ir Aleksandras. Beauginant vaikus, gyvenimas pakrypo kiek kitokia vaga. Pastebėjusi dailiesiems amatams gabią moterį, dalyvauti liaudies dailės būrelio veikloje pakvietė mokytoja O. Kuprytė - Šimienė. Parodai R. Zeltinienė išaudė rinktiniais šilko lelijų žiedais puoštą lino komplektėlį, su kuriuo vėliau pateko ir į respublikinę parodą, o Meno rūmai panoro įsigyti jos darbų.

Netrukus jubiliatė surado kitą nišą savo darbams - perskaičiusi apie Vilniuje rengiamą tekstilinių juostų konkursą, ji paruošė dvi juostas. „Aš net ne juostas išaudžiau, o du pavyzdžius ant rėmo padariau po kokį metrą ilgio", - dabar pasakojo ponia Rožė. „Po kiek laiko, važiuojant vyrui darbo reikalais į Vilnių, sakau jam, kad pažiūrėtų, kokio įvertinimo sulaukė tos juostos. O jeigu jos ką nors laimėjo pinigine išraiška, tai nupirk man laikrodėlį. Ir ką tu manai - grįžta Jonas vakare iš Vilniaus ir tiesia man laikrodį", - prisiminė tautodailininkė.

R. Zeltinienės laimėjimai nuvedė ją į suvenyrų gamybos įmonės „Tulpė" cechą. Jubiliatė su pasididžiavimu prisimena, kad nuo 1967 iki 1973 m. ji dirbo cecho meistre, buvo šio cecho įkūrėja, pirmoji vyriausioji meistrė. Jos mezginiai, portjeros, lovatiesės, juostos tapo etalonais, juos tiražavo pardavimui.

R. Zeltinienė didžiuojasi, kad išaudė ir 15 tautinių kostiumų, kurių penkis įsigijo biržiečiai. Ypač populiarūs buvo vyriški kaklaraiščiai. Be to, ji tapo ir pripažinta rankšluosčių audėja.

Išėjusi iš „Tulpės" tautodailininkė daugiausia audė juostas. Dabar R. Zeltinienė staklių jau nebeturi - suvenyrines juosteles tenka daryti ant rėmelio. Namuose saugo keletą gražiausių savo audinių, o kiti darbai pasklido po Lietuvą, po svečias šalis, saugomi muziejuose.

„Aš labai džiaugiuosi savo nugyventais metais, labai džiaugiuosi trimis sūnumis, 7 anūkais, 5 proanūkiais. Bloga užsimiršta, gera išlieka. Džiaugiuosi kitų laimėjimais ir pasiekimais. Džiaugiuosi, kad turiu savo globėjas daktarytes, kurias vadinu dukromis. Džiaugiuosi, kad dar gebu išausti suvenyrines juosteles. Džiaugiuosi, kad rūpi mano darbai. Gal tai ir padeda mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra", - prieš jubiliejų kalbėjo Rožė Zeltinienė.

 

Antanas Seibutis

2012-07-31

2012.07.30

Pasaulinė Dievo Motinos ikonos piligrimystė sieks Germaniškį

Rugpjūčio 5-ąją tikintieji turi unikalią progą dalyvauti istoriniame įvykyje. Tą dieną iš Skaistkalnės bažnyčios į Germaniškio koplyčią bus perduota stebuklingoji Dievo Motinos ikona, kurios piligrimystės kelias driekiasi per 23 pasaulio šalis.

 

Ikona atkeliaus per Kanapinės atlaidus

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį daug Lietuvoje ir Latvijoje gyvenančių tikinčiųjų traukia į garsiuosius Kanapinės atlaidus, vykstančius Skaistkalnėje.

Dešiniajame Nemunėlio, skiriančio Lietuvą ir Latviją, krante įsikūręs Skaistkalnės miestelis puošiasi balta barokine Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ji ir sukviečia bendroms maldoms tikinčiuosius, gyvenančius abiejuose Nemunėlio krantuose.

Šiemet Kanapinės atlaidai prasidės rugpjūčio 3 dieną, penktadienį. Šv. Mišios bus aukojamos 12 val. Šią dieną bus suteikiamas ligonių sakramentas.

Stebuklingoji Čenstakavo Dievo Motinos ikona yra svarbi tiek katalikams, tiek ortodoksams.

Rugpjūčio 4 d., šeštadienį, 12 val., šv. Mišias aukos vyskupas. Šią dieną bus suteikiamas santuokos atnaujinimo sakramentas.

Šeštadienį į Skaistkalnės bažnyčią bus atvežta garsioji Dievo Motinos ikona, keliaujanti per 23 pasaulio šalis. Rugpjūčio 4-osios vakare, nuo 21 val., prasidės adoracija, kuri truks visą naktį.

Rugpjūčio 5 d., sekmadienį, 9 val., Skaistkalnės bažnyčioje vyks šv. Mišios lietuvių kalba. Jas aukos kunigai iš Biržų. Šv. Mišių metu giedos Biržų kultūros centro choras „Viktorija", vadovaujamas Viktorijos Morkūnienės.

11. 30 val. bažnyčioje bus galima paklausyti Skaistkalnės jaunimo pučiamųjų orkestro atliekamos muzikos. 12 val. vyks iškilmingos šv. Mišios. Po jų (tai gali būti apie 14 val.) Dievo Motinos ikona bus atnešta iki tilto per Nemunėlį. Čia Latvija ją perduos Lietuvai. Iškilmingame šventojo paveikslo perėmime dalyvaus Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Ikona bus nešama į Germaniškio koplyčią, kur vyks šv. Mišios.

Po jų ikona bus išgabenta į Panevėžį. Lietuvoje ji bus rugpjūčio 5-12 dienomis.

Biržiečiai turi istorinę galimybę pasitikti Dievo Motinos ikoną Germaniškyje. Iškilmėmis besirūpinantis Germaniškio koplyčios patarnautojas Augustas Skadinis tikisi gausaus tikinčiųjų dalyvavimo.

Dėl šio neeilinio įvykio buvo perkelti Šv. Marijos Magdalenos atlaidai - jie vyks rugpjūčio 5-ąją, sekmadienį, Germaniškio Šv. Marijos Magdalenos koplyčioje.

 

„Nuo vandenyno iki vandenyno"

Dievo Motinos ikonos piligrimystės kelias prasidėjo prie Ramiojo vandenyno, Vladivostoke, šių metų birželio 15 dieną. Jis turėtų baigtis aplankius 23 šalis bei įveikus 18 tūkstančių kilometrų prie Atlanto vandenyno.

Ši piligrimystė skirta gyvybei, meilei ir šeimai apginti.

Pasiruošimas jai prasidėjo Čenstakave, Jasna Guros vienuolyne, kuriame sausio 29 dieną buvo susirinkę 16 Europos ir Azijos šalių bei JAV gyvybę ir šeimą ginančių organizacijų atstovai. Čenstakavas pasirinktas neatsitiktinai - stebuklingoji Čenstakavo Dievo Motinos ikona yra svarbi tiek katalikams, tiek ortodoksams.

Tokios apimties akcija yra rengiama pirmą kartą pasaulyje. Ir pirmą kartą į gyvybės ir meilės gynimo akciją įsitraukė abi didžiosios krikščionių bažnyčios.

Ši piligrimystė pavadinta „Nuo vandenyno iki vandenyno".

 

Skaistkalnė neatsiejama nuo Biržų krašto gyvenimo

Skaistkalnė - miestelis, įsikūręs Pietų Latvijoje. Jame gyvena apie pusantro tūkstančio gyventojų.

Šiapus Nemunėlio gyvenančius germaniškiečius vilioja ant kalnelio boluojanti Skaistkalnės bažnyčia, pastatyta 1692 metais. Ji yra antroji pagal svarbą katalikų bažnyčia Latvijoje (pirmoji yra Agluonos katedra). Skaistkalnės Šv. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia yra laikoma šeimų globėja. Tai antra pagal populiarumą piligriminių kelionių vieta Latvijoje.

Bažnyčioje yra švč. Mergelės Marijos paveikslas, laikomas stebuklingu. Tikintieji sako, kad čia galima išmelsti įvairių malonių.

Keliautojus traukia ir atverti Skaistkalnės bažnyčios požemiai, kuriuose buvo laidojami žymūs žmonės.

Čia nuo seno vykdavo Kanapinės atlaidai su mugėmis. XIX a. pabaigoje Skaistkalnė buvo regiono prekybos centras. Lietuvaičius traukė garsieji ketvirtadieniniai turgūs, šaunios smuklės. Kanapiniai turgūs čia trukdavo visą savaitę.

Germaniškiečiai pasakojo, kaip jie iš Skaistkalnės per Nemunėlio tiltą nešdavosi pasislėpę duonos ar patys ten gabendavo parduoti sūrius bei kitus produktus.

Per šį miestelį ėjo kelias į Rygą.

Kanapinės atlaidai ir šiandien primena senąsias tradicijas. Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį vyksta religinės apeigos, mugės, sutraukiančios daug tikinčiųjų ar šiaip užklydusių lankytojų iš visos Latvijos ir Lietuvos.

Lietuvaičiai aktyviai dalyvauja Skaistkalnės kultūriniuose renginiuose, o Biržų rajonas dažnai sulaukia svečių iš Latvijos. Ypač biržiečių mėgiamas jaunimo pučiamųjų orkestras, kuriam vadovauja buvęs Skaistkalnės seniūnas Janis Kalninis. Populiariausios šventės Skaistkalnėje - „Pavasaris Šenbere", „Pyragų šventė", Valstiečių bei Pensininkų šventės, „Skaistkalnės ruduo" ir kt.

 

Rasa Penelienė

2012-07-28

2012.07.30

Mokytojui, muziejaus direktoriui Jonui Diliui - 125

Jono Dilio gyvenimo aprašymas

(Iš tarnybos bylos)

 

Gimiau 1887 metais 23 d. birželio m. Svidžių k. Nemunėlio Radviliškio v. Pradžios m. baigiau Nemunėlio Radviliškio mokykloje. 1904 metais baigiau Bauskės miesto mokyklą. 1909 metais baigiau Kauno komercinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Kijevo Komercijos Institutą. Iš ten persikėliau į Petrapilio Petro Didžiojo Politechnikumą.

Sekančius metus praleidau pas tėvus padėdamas žemės ūkyje dirbti ir mokydamas vaikus privačiai. 1915 metais priartėjus frontui prie tėviškės visai apsigyvenau Svidžių sodžiuje. 1919 metais persikėliau į Biržus, pradėjau dirbti Biržų gimnazijoje.

Mano pažiūros, mano visuomeninis darbas Biržuose ir mano istorijos dėstymas gimnazijoje labai nepatinka kunigams. Po perversmo 1926 m. 17 gruodžio pradeda mane pulti tautininkai. Priverstas buvau pasirinkti kitur laisvesnio darbo. Pradėjau organizuoti Biržuose mokytojų knygyną.

Mokytojas, Biržų muziejaus direktorius Jonas Dilys.

1929 metais pavasarį pradėjau eiti pareigas knygyno vedėjo. Tais pačiais metais rudenį knygynas tapo „Spaudos Fondo" knygynu. Vadovaudamas knygynui plačiai dirbau jaunimo tarpe, artistų mėgėjų trupėje, kooperatininkų tarpe ir mokytojų profsąjungoje.

1940 metais pereinu vėl į Biržų gimnaziją. Dirbu Švietimo sąjungoje, dirbu kaip Kultūros Židinio vadovas ir Rinkimų komisijose į Liaudies Seimą ir į Aukščiausiąją Tarybą. 1941 metais pereinu į Švietimo skyrių vedėjo pareigų eiti.

Prasidėjus karui ir atėjus hitlerininkams pasitraukiu į kaimą, padedu seseriai ūkininkauti, kaimo jaunimui kovoti su grobikais vokiečiais. 1944 metais rudenį išlaisvinus Biržus tuojaus grįžau eiti Švietimo skyriaus vedėjo pareigų.

J. Dilys (parašas)

 

J. Dilys 1922 m. buvo Dailės draugijos „Mūza" bibliotekos vedėju, bendradarbiavo laikraštyje„Biržų žinios". Tarybiniais laikais 1944 09 07 - 1946 08 31 dirbo Biržų apskrities Liaudies švietimo skyriaus vedėju. Čia gyvenimas vėl pasisuko kiek netikėta vaga.

Nuo 1947 metų balandžio 15 dienos Jonas Dilys buvo paskirtas Biržų muziejaus direktoriumi.

Juo J. Dilys dirbo iki 1949 metų rugpjūčio 1-osios. Vėliau gyveno Svidžiuose, turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką, kuria, kaip pasakojo šviesios atminties Erena Aukštuolienė, mielai leisdavo naudotis ir kitiems.

Mirė J. Dilys 1973 02 25 Svidžiuose.

 

Antanas Seibutis

2012-07-28

2012.07.30

Per savaitę - aštuoni kūdikiai.

Per savaitę - aštuoni kūdikiai. Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti aštuoni naujagimiai. Keturi iš jų gimė užsienio šalyse.

Liepos 27 dieną buvo įregistruoti penki kūdikiai.

Lukas gimė liepos 23-iąją Panevėžyje. Tai trečias vaikas Nastopiškio kaime gyvenančioje šeimoje.

Fausta gimė kovo 29 dieną Jungtinėje Karalystėje. Ji - antra atžala Kirdonių kaimo gyventojų šeimoje.

Viktorija gimė sausio 10-ąją Norvegijoje. Tai antrasis vaikas biržiečių šeimoje.

Maya gimė 2011 metų lapkričio 14 dieną Belgijoje. Tai antroji atžala papiliečių šeimoje.

Melisa gimė liepos 17-ąją Panevėžio ligoninėje. Tai pirmoji atžala kirdoniškių šeimoje.

Liepos 25 dieną į metrikacijos knygas įrašyta Viltė, gimusi liepos 20-ąją. Ji antroji atžala biržiečių šeimoje.

Liepos 23-iąją įregistruoti du naujagimiai.

Domantas gimė 2011 metų gruodžio 11-ąją Norvegijoje. Jis - šeimos pirmagimis.

Kamilė gimė liepos 18-ąją Pasvalio ligoninėje. Tai antrasis vaikas Pagervės kaime gyvenančioje šeimoje.

2012.07.27

SPORTO ŠVENTĖ KIRKILUOSE.

SPORTO ŠVENTĖ KIRKILUOSE. Liepos 28 dieną Kirkilų kaimo bendruomenės sporto aikštelėje organizuojama sporto šventė:

14:00 val. - šventės atidarymas;

14:30 val. - sportinės varžybos;

18:30 val. - apdovanojimai;

20:00 val. - vakaronė bendruomenės kieme prie suneštinių vaišių stalo.

Gros ir dainuos V. Kavaliausko grupė.

Renginio organizatorė - bendruomenės taryba.

2012.07.27

KRAŠTIEČIŲ ŠVENTĖS.

KRAŠTIEČIŲ ŠVENTĖS. Š. m. rugpjūčio 18 d. 14 val. Pasvaliečių kaime organizuojama kraštiečių šventė. Teirautis tel. 8~681 71 326.

Rugpjūčio 4 d. 14 val. Skrebiškiuose vyks kraštiečių susibūrimas, kuriame koncertuos Vitalija Katunskytė.

2012.07.27

Etnografas, architektūros tyrinėtojas

Klemensui Čerbulėnui - 100.

 

Lietuvių kultūros ąžuolu pavadino mūsų kraštietį etnografą ir architektūros tyrinėtoją, meno istoriką Klemensą Čerbulėną jo buvęs bendradarbis Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Gimė Klemensas Čerbulėnas prieš šimtą metų (1912 m. liepos 24 d.) Pabiržės seniūnijoje, Spalviškių kaimo ūkininko šeimoje.

Baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, mokėsi Biržų gimnazijoje. Čia ėmė domėtis tautos praeitimi, žavėjosi Astravo rūmų interjeru, liaudies dailės darbais.

1933 metais baigęs gimnaziją Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti istoriją. Dar universitete aprašė 40 kryždirbių ir dievdirbių, tarp jų - ir Pabiržės krašto meistrus: pabiržietį Adomą Šatą ir Užugulbinės kaimo gyventoją Petrą Kezį. Aviacijos istorikas ir kraštotyrininkas Jonas Balčiūnas mini dar studijų metais parašytus K. Čerbulėno straipsnius: „Įrankiai žemei dirbti Biržų apskrityje - Spalviškiuose" (1937 m.), „Alaus darymas Pabiržės valsčiuje" (1939 m.), „Gydymo būdai Spalviškių kaime" (1939 m.).

K. Čerbulėno bendradarbiai prisimena, kad ekspedicijose mokslininkas pasižymėjęs nepaprastu darbštumu.

Gabus studentas 1936 metais buvo pakviestas dirbti į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, tačiau 1950 metais K. Čerbulėnas iš muziejaus (1945 metais jis buvo pavadintas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejumi) buvo pašalintas kaip nepatikimas, nes jo tėvas metus dirbo Pabiržės valsčiaus viršaičiu, o brolis Jonas buvo ištremtas į Sibirą.

1999 metais jo dukra Ginta Čerbulėnaitė - Uselienė atvirame laiške „Mokslo Lietuvos" redaktoriui rašys, kad „1950 m. birželio 1 d. mano tėvas K. Čerbulėnas Meno reikalų valdybos įsakymu iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atleistas „kaip nuslėpęs savo asmens byloje žinias apie savo artimuosius". Dėl tos pačios priežasties atleistas ir iš Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto. Mūsų šeima kuriam laikui neteko pragyvenimo šaltinio. Vėl įsidarbinti nebuvo lengva, o mėgstamą mokslinį darbą teko atidėti „geresniems laikams".

K. Čerbulėnas kurį laiką dirbo Mokslų akademijoje Vilniuje, mokytojavo Garliavos vidurinėje mokykloje, o nuo 1956 metų buvo priimtas į Kauno statybos ir architektūros institutą. Čia drauge su kitais bendradarbiais paruošė tris knygas „Lietuvių liaudies menas" ir dvi knygas „Lietuvių liaudies architektūra" (už pastarąsias jam suteikta LTSR valstybinė premija). Kartu su T. Adomoniu K. Čerbulėno parengta „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija" pasirodė jau po abiejų autorių mirties (K. Čerbulėnas mirė 1986 metų sausio 4 dieną Kaune).

Mokslininko dukra Ginta prisimena, kad jos tėvas sovietiniu periodu daug dirbo monumentaliosios architektūros tyrimo, etnografijos, dailėtyros baruose, ilgai dirbo ir pedagoginį darbą, tačiau oficialiųjų sluoksnių buvo ignoruojamas. „Todėl, išskyrus jo straipsnius, kelias su bendraautoriais parengtas knygas, nemaža dalis darbų jam gyvam esant taip ir neišvydo dienos šviesos. Skaudžiai išgyveno, kai 1973 metais apginta tuometinio istorijos mokslų daktaro (šiandien - habilituoto daktaro) disertacija nebuvo patvirtinta." 1958 metais už disertaciją „Lietuvių liaudies gyvenamojo pastato raida (nuo seniausių laikų iki XX amžiaus pabaigos)" jam buvo suteiktas istorijos mokslų kandidato laipsnis, tačiau už 1973 metais apgintą daktaro disertaciją „Valstiečių kiemo pastatų formavimosi istorija Lietuvoje" buvusi Tarybų Sąjungos Vyriausioji atestacinė komisija politiniais motyvais mokslinio laipsnio nesuteikė. Prieš dešimtmetį ilgametis Buities muziejaus Rumšiškėse direktorius Vytautas Stanikūnas apie 374 puslapių šios disertacijos rankraštį rašė, kad „tai didžiulės vertės darbas, labai reikalingas architektams, besimokančiam jaunimui. Ar bus jis kada nors išspausdintas? Ar bus išleistas Klemenso Čerbulėno darbų rinkinys, paskelbti archyvuose gulintys jo tyrinėjimai? Tą reikia padaryti, pagerbiant didelį Lietuvos darbininką, taurų patriotą".

Mokslininkas yra parašęs daugiau kaip 600 mokslinių straipsnių. Apie 350 buvo išspausdinti. Rinkdamas medžiagą mokslinėms studijoms ir disertacijoms, jis apkeliavo visą Lietuvą. Biržiečiams aktualiausi jo rašiniai apie Biržų meno paminklus, Pabiržės ir Astravo architektūrinius ansamblius, surinkta ir užrašyta Astravo rūmų interjerą puošusio drožėjo, skulptoriaus, raižytojo Stepo Jurevičiaus biografija, Spalviškių kaimo istorijos fragmentai, 1975 metais paskelbtas straipsnis „Pabiržės architektūrinis kompleksas" (apie varpinę, kleboniją).

Klemensas Čerbulėnas aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Dar 1941 metais spalio mėnesį laikraštyje „Į laisvę" buvo išspausdintas jo straipsnis „Tėviškės muziejus", kuriame siūlė kurti muziejų po atviru dangumi, ir toks jis „turėtų atspindėti lietuvių tautos gyvenimo būdą - pastatų statybos, namų apyvokos bei žemės dirbimo įrankių rekonstruotais pavyzdžiais išryškinti kaimo ir dvaro buities skirtingumus, jų ryšį". 1966 metais, pradėjus kurti Buities muziejų, pirmuoju jo eksponatu taps K. Čerbulėno pasiūlymu atkeltas vėjo malūnas iš Akmenės kaimo. Jam rūpinantis iš gimtojo Spalviškių kaimo į muziejų buvo perkeltas būdingas Biržų krašto statinys - aukštaičių gyvenamasis namas, o iš Kirdonių į Rumšiškes nukeliavo Juozo Šlikos pagamintos staliaus tekinimo staklės ir kiti jo darbai, kalvio Jono Masono įrankiai.

1970 - 1974 metais dirbo šio muziejaus moksliniu vadovu. Daug prisidėjo kaupiant eksponatus, formuojant aukštaičių ir dzūkų kaimų sodybas, nustatant muziejaus apžvalgos kelius. E. J. Morkūnas prisimena, kad ekspedicijose mokslininkas pasižymėjęs nepaprastu darbštumu. „Po ilgos varginančios kelionės sunkvežimiu, kuomet visi dalyviai prie laužo poilsiauja, Čerbulėnas pasikviečia mane ir abu matuojame aukštaitišką svirnelį tol, kol matuoklėje galima įžiūrėti skaičius." Buvęs nepamainomas ekskursijų vadovas. Išvažiuodavo vienos dienos kelionėn, apie 300 kilometrų pagal savo sudarytą maršrutą, į kurį būdavo įtrauktos medinės ir mūrinės bažnyčios, dvarai. „Puikiai išmanė, - rašo E. J. Morkūnas, - ne tik liaudišką architektūrą, bet ir profesionaliąją. Pristatydavo architektūrą, rodydavo urbanistinius paminklus, meno šedevrus. Objektus susiedavo su europiniu kontekstu, istoriniais įvykiais, meno kūrėjais ir mecenatais. (...) Grįždavom Kaunan jau sutemus, nušvitusiomis akimis. Tarsi dovana buvo bendravimas su šiuo kukliu, iškalbingu, bet ne tuščiakalbiu žmogumi, labai darbščiu, reikliu sau ir aplinkiniams."

„Mano tėvas, - prisimena dukra Ginta, - buvo kuklus ir nereiklus buityje, profesinėje veikloje principingas, nepakantus melui ir nemokšiškumui, nepataikaujantis „galingiesiems".

Toks buvo pirmasis Pabiržės krašto istorijos mokslų daktaras Klemensas Čerbulėnas, atkakliai rinkęs tai, kas mūsų tautos kūryboje unikaliausia ir vertingiausia, nuo užmaršties gelbėjęs mūsų liaudies architektūros ir meno lobius.

 

Algirdas Butkevičius

2012-07-24

2012.07.23

TĘSIAMI GATVIŲ DANGOS ATSTATYMO DARBAI.

TĘSIAMI GATVIŲ DANGOS ATSTATYMO DARBAI. Savivaldybė informuoja, kad dėl mieste vykdomų vandentvarkos darbų išardytos gatvių dangos bus baigtos atstatyti iki spalio 26 dienos.

Pastebėjus nekokybiškai atliekamus darbus prašoma kreiptis į techninę priežiūrą atliekančią UAB „Evikta", tel. 8 699 85 898.

2012.07.23

Kaip iš sidabro lėkštės buvo lesinamos vištos

Muziejininkai pristatė sidabro indų parodą iš Skrebiškio dvaro.

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai tęsia Svetingųjų vasaros savaitgalių muziejuje ciklą. Jis pakvietė į parodą „Dvarų kultūra".

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė priminė, kad muziejuje yra ekspozicija, skirta žymioms kunigaikščių Radvilų bei grafų Tiškevičių šeimoms, bet egzistavo ir dar viena - dvarų kultūra, gyvenimo būdas, etiketas.

Biržų krašte, anot E. Lansbergienės, galima priskaičiuoti apie 80 dvarų, tačiau daugelyje vietų iš jų likęs tik atsiminimas, griuvėsiai. Tik keliose Biržų rajono vietose galima pamatyti, kad tai buvo įspūdingai tvarkomos teritorijos, tvenkiniai, galingos medžių alėjos. Dvarų kultūros sąvoka visiškai buvo nuvertinta tarybiniais metais, nesirūpinta jų išsaugojimu, kartais net specialiai naikinant arba apleidžiant.

Dvarininkų sriubinė ir lėkštė, iš kurios kolūkiečiai lesino vištas.

Susirinkusiems į renginį koncertavo kamerinis ansamblis „Reversio", susibūręs 2003 m. Jo repertuaro dalį sudaro programos, skirtos prancūzų, vokiečių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso, baroko epochų kompozitorių instrumentinei bei vokalinei muzikai. Išskirtinis „Reversio" bruožas - baroko ir klasikinė muzika atliekama autentiškais lietuviškais muzikos instrumentais - birbynėmis.

Biržiečiai galėjo išgirsti kolektyvo vadovo Dariaus Klišio birbynės, Mindaugo Radzevičiaus klavesino muziką, solistės mecosoprano Jurgitos Šalčiūtės balsą. Beje, dalis programos buvo skirta karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuvių išaukštinimui ir pagerbimui.

Kita programos dalis - sidabro indų iš Vilniaus dailės muziejaus fondų „Dvarų kultūros atspindžiai" pristatymas. Parodoje pirmąkart Biržuose eksponuojamos grafų Komarovskių valdyto Skrebiškio dvaro vertybės. Be šio dvaro, mūsų krašte Komarovskių šeimai priklausė Gikonių, Roviškio, Parovėjos, Balandiškių dvarai.

Apie indų atsiradimą Vilniuje iš Skrebiškio dvaro pasakojo parodos eksponuotoja, ilgametė muziejaus darbuotoja Jadvyga Kriščiūnienė.

Jadvyga pasakojo, kad, pradėjus dirbti muziejuje, teko girdėti prisiminimų ir pasakojimų apie Skrebiškio dvaro ponus. Nors jie vertėsi sunkiai, bet stengėsi išlaikyti ir orumą, ir etiketą. Anot atsiminimų, kartais neturėdavo, iš ko mokėti atlyginimo darbininkams, tad atsilygindavo daiktais. Bet kokiu atveju pietums būtinai būdavo serviruotas stalas, prie jo sėdama apsirengus gražiais rūbais, nors, anot žmonių, dažnai nelabai turėdavo, ką ir dėti į tuos indus.

Artėjant 1939 - 1940 m. politinėms kataklizmoms, Skrebiškio dvaro savininkai išvyko į Lenkiją, o stalo įrankius paliko pas vieną iš savo tarnautojų. Kaip prisiminė J. Kriščiūnienė, apie 1985 metus į muziejų atėjo viena moteris ir pasakė, kad pas jos uošvienę yra sriubinė su monogramomis. Buvo susitarta ją apžiūrėti.

„Atvykau, einu per kiemą, žiūriu - vištos apspitusios didelėje lėkštėje esantį lesalą. Priėjau arčiau pasižiūrėti. Paaiškėjo, kad tai sidabrinė lėkštė iš Skrebiškio dvaro", - su šypsena pasakojo muziejininkė.

Pamačiusi gražuolę sriubinę, J. Kriščiūnienė iškart suprato, kad tai didžiulė vertybė. Besikalbant šeimininkė pradėjo nešti tai vieną, tai kitą daiktą - susirinko jų gana daug. Tuo laiku galiojo nuostata, kad muziejus gali pats pirkti eksponatų iki 50 rublių, o toliau jau reikia specialisto įvertinimo.

Susitarus su specialia komisija Vilniuje, J. Kriščiūnienė autobusu per du kartus visus indus, servetėles nuvežė į Vilnių. Daiktai buvo įvertinti didžiule tais laikais pinigų suma. Kad ir kaip norėjo įsigyti tuos sidabrinius indus tuometinis Biržų muziejaus direktorius A. Baublys ir fondų saugotoja J. Kriščiūnienė, netgi buvo sutarta, kad išmokės pinigus per kelerius metus, bet tuometinė valdžia to nepalaimino. Ji pinigų neskyrė ir taip sidabro indų kolekcija iš Skrebiškio Komarovskių dvaro pasiliko Dailės muziejuje.

J. Kriščiūnienė pasakojo, kad per tuos darbo muziejuje metus įsigyta keletas pavienių daiktų su Komarovskių herbu iš pavienių asmenų. Ji džiaugėsi, kad nors dabar biržiečiai bei jų svečiai galės pamatyti ir žymiai daugiau stalo indų, servetėlių iš Skrebiškio dvaro.

Trečiojoje vakaro dalyje buvo surengtas „Bajorvakaris". Jame muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė pristatė svečius bajorus: tai Pomian herbo atstovę, kunigaikščio Gedimino palikuonę Birutę Beržanskytę - Gošienę su vyru ir anūku Matu;

Bogorija herbo atstovą - Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus krašto tarybos narį Donatą Balčiauską su seseria pianiste Virginija Daugirdiene;

Liubič (Lubicz) herbo atstovę mokytoją Liuciją Kučiauskienę iš Kirkilų - Stacevičių ir jos dukrą Editą;

taip pat pedagogę, Biržų rajono savivaldybės tarybos narę Skirmantę Griciūnienę iš Borovskių su dukra ir dėde Mykolu Barausku.

Pokalbio metu buvo prisimintos istorinės ištakos, dalijamasi prisiminimais apie giminę.

 

Antanas Seibutis

2012-07-21

2012.07.23

Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Biržų rajono Kvetkų kaime, esančiame 3 km nuo Latvijos sienos, Nemunėlio kairiajame krante.

Kaip filija, ji minima jau 1744 m. 1769 m. jau įsteigta parapija. Dvarininkai Komarauskai (Komorowski) Kvetkuose 1762 m. įkūrė reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną. Pranciškus Komarauskas 1772 m. čia pastatė bažnyčią, kurią 1777 m. konsekravo vyskupas Feliksas Jonas Tovianskis.

Pamažu bažnyčios ūkis plėtėsi, 1848 m. buvo pastatyta klebonija, 1884 m. - kitas parapijos gyvenamasis namas. Atėjo eilė pasigražinti ir bažnyčiai - 1875 m. medinė bažnyčia kunigui Petkevičiui pasirūpinus buvo padidinta. 1880-aisiais Kvetkuose pastatyta nauja mūrinė varpinė.

Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apiplėšta. Trys 300, 200 ir 100 kg svorio varpai išvežti į Vokietiją. 1919 m. čia buvo įsteigta pavasarininkų kuopa. Klebonui Povilui Šalučkai rūpinantis 1932 m. įsigyti 2 nauji varpai: 175 ir 102 kg svorio.

Kvetkų bažnyčią 1772 m. pastatė P. Komarauskas.

Kvetkų bažnyčios zakristiją puošia žymaus dailininko grafiko Petro Rauduvės vienas pirmųjų tapybos darbų „Nukryžiuotasis", tapytas apie 1932 m. Įdomi yra šio paveikslo atsiradimo ir atradimo istorija.

Besimokydamas Kauno dailės mokykloje, Petras Rauduvė atostogaudavo Virškupėnuose, esančiuose nuo Kvetkų 11 kilometrų. Kaip vėliau prisimindavo jo seserys, būsimasis menininkas, matyt, iš anksto buvo gavęs Kvetkų klebono prašymą ir atostogų metu namuose piešė paveikslą. Vėliau tas paveikslas iš akiračio dingo. P. Rauduvės dukterėčia Danutė Martinkėnienė dirbo Kvetkuose mokyklos direktore. Išgirdusi tokį dėdės pasakojimą, ji pradėjo paveikslo paieškas ir rado jį bažnyčios zakristijoje. Tada paveikslą nufotografavo ir, P. Rauduvei 1992 m. švenčiant 80-ies metų jubiliejų, tas nuotraukas jam padovanojo.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai vėl buvo nusavinę varpus ir išvežę į Rokiškį, tačiau parapijiečiams pavyko iš ten juos paimti ir paslėpti.

Besišaudant vokiečiams ir Raudonosios armijos daliniams, viena bomba buvo nukritusi į šventorių, išdaužė bažnyčios langus, apdraskė stogą ir sienas.

Pokario metais Kvetkuose dirbo kunigas Antanas Petrauskas.

Pasak specialistų, Kvetkų bažnyčia yra liaudies architektūros formų, bet galima įžvelgti ir kai kuriuos baroko bruožus. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, neobazilikinė, turi dvi zakristijas, du bokštus. Sienos iš rąstų, be sąsparų. Bokštų šalmai barokiniai. Vidus - trijų navų, centrinę dengia cilindrinis skliautas, yra 6 altoriai. Bažnyčios vidaus ilgis - 20 m, plotis - 12 m, aukštis nuo skliautų iki grindų - 10 m. Dideli langai su segmentinėmis arkomis.

Šventorių juosia akmenų mūro tvora. Vartai iš raudonų plytų ir akmenų, barokinių formų. Jame stovi neorenesansinė akmenų ir raudonų plytų apvadų varpinė su rūsiu. Jos ilgis ir plotis - po 7 m, aukštis - 20 m.

Į kultūros vertybių registrą įtraukti bažnyčioje esantys karstų apkaustai, kilimas, ornamentuoti kryžiai, paveikslai „Apsireiškimas", „Nazarietis", „Šv. Ignoto atsivertimas", skulptūros „Nazarietis", „Nukryžiuotasis", „Šv. Antanas", vėliava, 2 žibintai, varpinė.

XIX a. pabaigoje buvo pastatyti šešių registrų vargonai.

Atlaidai ir šventės

Šv. Jono Krikštytojo (titulo) - birželio 24 d. (keliama į artimesnį sekmadienį).

Švč. M. Marijos Paguodos - rugpjūčio paskutinį sekmadienį.

 

Antanas Seibutis

2012-07-21

2012.07.17

Kelionė po Papilio ir Kvetkų krašto dvarus

Liepos 14-ąją, šeštadienį, Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai pakvietė pakeliauti po buvusius Papilio krašto dvarus ar dvarvietes, ypatingą dėmesį skiriant grafų Komarovskių gyvenimui ir veiklai. Būtent jiems čia priklausė Skrebiškio, Parovėjos, Roviškio, Gikonių dvarai.

 
Papilio dvaras

Pirmasis kelionės objektas - Papilio dvaras. Gausiai susirinkusius biržiečius, jų svečius pasitikusi muziejininkė Edita Lansbergienė priminė, kad Papilio ištakos - tai Radvilų zomkelis, o toliau visi patraukė buvusio Papilio dvaro teritorijos, kuri užima apie 12 hektarų, link. Biržų rajone Papilio dvaras yra gausiausias išlikusių bene 16-os įvairiausios paskirties ir būklės pastatų.

Papasakota apie Papilio dvaro patekimą XVIII a. į Koscialkovskių šeimos rankas, apie Jono Koscialkovskio vaidmenį katalikų ir reformatų konfliktuose, grafo Jonušo Koscialkovskio dalyvavimą 1863 m. sukilime, kai jis suruošė pietus Zigmo Sierakausko sukilėliams. Kalbėta apie grafų de Šuazelių - Gufje tapimą Papilio dvaro savininkais.

Papiliečių prisiminimuose išliko daug įvairių istorijų apie šią šeimą, juolab kad Gabrielis de Šuazelis - Gufje vedė buvusio savo ilgamečio dvaro nuomininko Paslausko dukterį Matildą. Beje, jų dukra Marija vėliau ištekėjo už Prancūzijos piliečio lakūno de Vitriolio, gyveno Prancūzijoje ir buvo aktorė. Nemažai dėmesio E. Lansbergienė paskyrė ir pirmajai Lietuvos moteriai rašytojai Sofijai Tyzenhauzaitei - de Šuazel - Gufje (1790 - 1878), bendravusiai su Rusijos caru Aleksandru I ir Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu.

 

Skrebiškyje

Iš Papilio keliauninkai pasuko Skrebiškio dvaro, kur yra išlikę tik sodybos fragmentai, link. Šių eilučių autorius pasakojo, kad Radvilų žemėse Skrebiškio palivarkas buvo pažymėtas 1786 m. Netrukus 1798 m. kunigaikštis Karolis Radvila jį perleido valdyti Voicechui Bobinskiui. 1841 m. minimas Skrebiškio savininkas Antanas Komarovskis, kuris greičiausiai ir pastatė dabartinius rūmus. Dvaro rūmų griuvėsiai rodo buvus tuos rūmus akmenų mūro, su raudonų plytų langų apvadais.

Skrebiškio dvare buvo suimtas vienas 1863 m. sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas (1826 - 1863). Mūšyje sužeistas, jis buvo gydomas Skrebiškio dvare, tačiau išduotas caro valdžiai ir pakartas Vilniuje. Prisiminta ir sidabro indų, eksponuojamų parodoje Biržų muziejuje, patekimo iš Skrebiškio dvaro į Vilniaus dailės muziejų istorija.

Kraštų dvaras

Toliau kelias vedė pro Kraštų dvarą, kuris pagal 1645 m. Juzefo Naronovičiaus - Naronskio darytą Biržų kunigaikštystės žemėlapį neįėjo į kunigaikštystės sudėtį, tačiau vėliau jo savininku buvo Biržų seniūnas Kristupas Skrobovičius. 1856 m. Kraštų dvaro plane pažymėta, kad savininkas yra Idelfonsas Koscialkovskis, o dvaro žemė ribojasi su dvarininko A. Komarovskio valdomis.

Po 1863 m. savininkais tapo Griuntaliai (Griunthal). Dvaro pastatai statyti XIX a., medinio gyvenamo namo rūsyje yra data 1898 m. Vykdant Žemės ūkio reformą Lietuvoje, Kurtui Griuntaliui buvo palikta ūkio norma, o kartu atsirado ir Kraštų kaimas. Senasis Griuntalis palaidotas senosiose Kraštų kaimo evangelikų liuteronų kapinaitėse, o jo šeima po 1940 m. išvyko į Vokietiją. Dabar buvusio dvaro teritoriją yra susigrąžinę Griuntalių palikuonys.

Keliauninkai apžiūrėjo dvaro kalvę, svirną, kumetyną, dvaro tarnų tvartus, buvusių rūmų dalį, kur tarybiniais metais buvo ūkio kontora, biblioteka, o dabar įrengtos medžio apdirbimo dirbtuvės. Visus žavėjo buvusio tvarto griuvėsiai, kai kas net juokavo, kad akmens ir mūro tvartai turėjo atrodyti gražiau nei mediniai rūmai.

 

Roviškio dvarą sudegino

Toliau laukė kelias Roviškio dvaro, kuris minimas kaip palivarkas jau 1698 m. „Biržų dvaro teismų knygose", link. Jo savininkais buvo Vichovuskiai, Vilhelmas, 1775 m. valdė Pranciškus Komarovskis, 1841 m. palivarkas priklausė žemės teismo teisėjui Juzefatui Komarovskiui, nuo XIX a. II pusės savininkai minimi Hrincevičiai, kurių atstovai yra palaidoti Kvetkų kapinėse.

Nepriklausomos Lietuvos laikais 1926 m. dvaras buvo išparceliuotas. Savininkui Stasiui Kazakauskui paliktas centras su 82 ha žemės, o dvaras pavadintas Roviškio kaimu. Vėliau dvaro centrą nusipirko Danielius, kurį tarybinė valdžia ištrėmė į Sibirą. Tarybiniais metais dvaras atiteko kolūkiui.

Pasak prisiminimų, dvaro aplinka buvusi labai graži - didelis sodas, daug dekoratyvinių medžių. Pačiame dvare yra palaidotas nusišovęs ponas. Po dvaru prabangiai įrengta pirtis, grindys išklotos plytelėmis, ąžuoliniais vamzdžiais atvestas vanduo. Ponai ir visa šeimyna švęsdavo sekmadienius ir visas religines šventes. Prie rūmų įrengė aikštę, vadinamą klomba, ten vykdavo gegužinės, suvažiuodavo labai daug jaunimo. Daugiausia grieždavo armonikomis, retkarčiais pučiamųjų ar net styginių orkestras.

Dvaro rūmus pokario metais sudegino ten įkelti gyventi žmonės. Yra išlikęs vienas didelis ūkinis pastatas, o dvaro kumetyno pastate gyvena Leokadija Jurgaitienė. Ji ir pasitiko keliautojus, aprodė savo darbštumo dėka prižiūrimą ir tvarkomą buvusio dvaro aplinką.

 

Gikonių dvare

1786 m. kunigaikščių Radvilų valdų žemėlapyje pažymėti Kvetkai, priklausę Ukmergės pavietui, tačiau aplink Kvetkus esančios valdos nepriklausė Radviloms. 1841 m. revizijos metu Ukmergės pavieto Kvetkų parapijoje Gikonių palivarkas priklausė poručikui Filipui Komarovskiui.

1918 m. susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei Gikonių palivarkas priklausė Rokiškio apskrities Panemunio valsčiui. 1928 m. parceliuojant dvarą, jo savininkui J. Komarovskiui palikta neliečiama žemės norma 80 ha. Vėliau jis tą žemę pardavė iš JAV sugrįžusiam Balčiūnui ir išvažiavo į Lenkiją. Po karo tarybinė valdžia ištrėmė Balčiūnų šeimą į Sibirą. O rūmus sudegino ten apgyvendinti žmonės, kepdami bandeles Velykoms. Dabar iš dvaro pastatų yra likę tik ūkinio pastato griuvėsiai.

Gikonių dvarvietėje keliautojų laukė Biržuose gyvenanti Joana Balčiūnaitė - Vidžiuvienė, buvusio dvaro savininko duktė. Ji pasakojo, kad jos tėvelis gyveno JAV ir, užėjus 1929 m. ekonominei krizei, prarado daug pinigų. Norėdamas išsaugoti likusius, jis nutarė investuoti Lietuvoje ir pirko iš J. Komarovskio žemę, užmokėjęs 56 000 litų.

Ponia Joana, Sibire tapusi Jane, išsaugojo prisiminimuose senuosius rūmus, koklines krosnis, dažytas grindis. Jos tėvelis buvo JAV pilietis ir, norėdamas išsaugoti pilietybę, turėjo sugrįžti atgal. Pasak J. Vidžiuvienės, tą jis ir ketino daryti, jau susiruošė į kelionę, tačiau persigalvojo ir iš Rokiškio sugrįžo į namus. „Taip prarado JAV ir surado Sibirą", - liūdnai konstatavo Joana.

 

Kvetkų bažnyčia

Kamarauskai Kvetkuose 1770 m. įkūrė reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną.

Pranciškus Kamarauskas savo lėšomis 1772 m. pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Apie ją plačiau bus parašyta šeštadienio „Šiaurės rytuose".

Prie Kvetkų bažnyčios visus svetingai sutiko jos klebonas Virgilijus Liuima. Bažnyčia dabar remontuojama, nevyksta ir šv. Mišios. Klebonas mielai paaiškino visus pavaizduotus simbolius, aptarė centrinio altoriaus figūras, netgi parodė dabartinių remontininkų rastą ant medinės lentos „laišką ateities kartoms". Ją paliko 1952 m. „padlagą", t. y. grindis, kloję meistrai.

Iš Kvetkų keliautojai pasuko Papilio link, kur aplankė buvusią Papilio „pakalninę" mokyklą, katalikų bažnyčią.

 

Antanas Seibutis

2012-07-17

2012.07.16

Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia stovi Biržų rajone, Kupreliškio miestelio centre.

Pirmoji (dvaro) koplyčia Kupreliškio kapinėse pastatyta 1787 m. Ji neturėjo filijos teisių, aptarnaudavo Vabalninko ir Dilių bažnyčios. Kurį laiką joje dirbo kunigas Silvestras Rinkevičius, 1803 m. - kunigas bei poetas Antanas Strazdas.

1861 m. Raudondvario (vėliau vadinto Apaščios) dvaro savininkė Elžbieta Kušeliauskienė perstatė bažnyčią. Joje buvo 3 registrų vargonai, du varpai. Yra duomenų, kad Kušeliauskų šeima Kupreliškyje norėjo pastatyti jau anksčiau naują mūrinę bažnyčią. Darbai buvo pradėti, išmūryti pamatai (20x40 m), pradėtos mūryti sienos. Tačiau dvarininkai dalyvavo 1831 m. sukilime ir nukentėjo, todėl atsisakė statybos planų. Pasak liudininkų, buvusius bažnyčios pamatus dar buvo galima matyti ir po Antrojo pasaulinio karo.

Aplink bažnyčią šventoriuje kartu buvo ir kapai. 1879 m. Raudondvario savininkas Juozas Kušeliauskas su kitais ūkininkais paaukojo kapams 0,5 dešimtinės žemės su sąlyga, kad tvorą aptvers kiti parapijiečiai. Naujus kapus 1879 m. pašventino kunigas M. Steponavičius. Bažnyčios nuosavybėje buvo 3,5 ha žemės, o 1904 m. Jurgis Tūnaitis jai dovanojo dar 15 ha.

1898 m. kunigo J. Ramonui rūpinantis bažnyčia išplėsta: pristatyta presbiterija ir 2 zakristijos, padidinta klebonija. 1928 - 1945 metais bažnyčioje padaryta nemažai darbų: stogas apdengtas cinkuota skarda, ištinkuoti pamatai, pastatyti 28 suolai, perdažyti altoriai, nuliedintas 200 kg svorio varpas. Pastatyta ir 1928 m. kunigui B. Šveikausko pasirūpinus špitolė bažnyčios tarnams. Vėliau klebono J. Jasinsko dėka sutvarkyti ir kiti ūkiniai pastatai.

Akmenų mūro šventoriaus tvoros vartai trijų angų.

Alfonsas Varanauskas prisimena: „Klebonas Juozas Jasinskas turėjo du arklius ir dvi karves. Bernas prižiūrėdavo arklius ir paveždavo kleboną į parapijos pradžios mokyklas. Klebonijos arkliais naudojosi ir ugniagesiai. Ugniagesių mašina - rankinis vandens siurblys - stovėdavo klebonijos ūkiniame pastate. Kilus gaisrui, trimitininkas trimituodavo ir taip sukviesdavo gaisrininkus."

Po karo Kupreliškio parapija kurį laiką priklausė Kupiškio dekanatui, dirbo kunigai Juozas Garška, Antanas Valantinas. Pastarajam kunigaujant, apie 1951 m., stribai peršovė bažnyčios varpą. Kunigas Aleksandras Papuška bažnyčioje įvedė elektrą.

Kunigas Gediminas Blynas elektrą panaudojęs sutvarkė varpų skambėjimą. 1982 m. kunigo Petro Nykšto iniciatyva vitražuoti 6 bažnyčios langai. Jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kunigui Virginijui Taučkėlai pasirūpinus perdažytos bažnyčios sienos, varpinė, klebonija.

Specialistų teigimu, Kupreliškio bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano (26x10 m), neturi bokštų, joje įrengti 3 altoriai. Akmenų mūro šventoriaus tvoros vartai trijų angų. Virš centrinės angos yra antrasis aukštas su daugeliu angų. Šventoriuje stovi medinė 3 tarpsnių varpinė.

Kapinėse palaidoti Kupreliškio klebonai Aleksandras Papučka (1914-1977) ir Gediminas Ignas Blynas (1917-1981).

Į kultūros vertybių registrą įtraukta varpinė ir Didieji vartai į bažnyčią. Jie restauruoti 2011 m.

Bažnyčioje vykstantys atlaidai:

Šv. Elžbietos - liepos 8 d. (keliami į sekmadienį po 8 d.)

Šv. Mykolo Arkangelo - rugsėjo 29 d. (keliami į sekmadienį po 29 d.)

 

Antanas Seibutis

2012-07-14

2012.07.12

Dubingiuose Radvilas pagerbė ir biržiečiai

Liepos šeštąją Dubingių piliavietėje buvo švenčiama karaliaus Mindaugo karūnavimo diena ir Mikalojaus Radvilos Rudojo 500-osios gimimo metinės.

Šventės metu pirmą kartą lankytojams duris atvėrė Radvilų rūmų archeologinė ekspozicija. Virš atkastųjų rūmų bus rengiamas muziejus, tad tai - tartum jo atidarymas.

Į šventę buvo pakviesti evangelikų reformatų dvasininkai. Mikalojaus Radvilos Rudojo pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis - svarbi figūra evangelikams reformatams, kadangi jis buvo priėmęs šią tikėjimo kryptį.

Į šventę biržiečiai pasiėmė Biržų miesto vėliavą. Pasak kunigo Rimo Mikalausko, dėl jos susilaukė nemažai aplinkinių dėmesio ir pagyrų.

Jį kunigas Rimas Mikalauskas įvardino tartum ev. reformatų globėją, kuris skatino reformacijos raidą Lietuvoje. Dubingių piliavietėje, evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje, jis ir palaidotas. Šventės metu prie kriptos buvo pastatyta garbės karių sargyba. Pagerbiant didžių žmonių atminimą kunigas Rimas Mikalauskas susirinkusiesiems skaitė psalmę, sakė maldą. Giedojo biržiečių choras „Soli Deo gloria".

Renginyje buvo per pusę šimto biržiečių. Važiuojant į šventę keleiviams kunigas Rimas Mikalauskas skaitė paskaitą apie Radvilas ir penkis reformacijos principus. Šventėje biržiečiai buvo gerai matomi, kadangi su savimi atsivežė Biržų miesto vėliavą.

Šventėje bandyta atkurti senoji viduramžių, Renesanso dvasia. Buvo galima išvysti amatininkus - knygryšius, puodžius, stalius, kalvius. Senųjų ginklų ir šarvų kopijas išbandyti leido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kostiumais pasidabinę ginklininkai. Vyko teatralizuota eisena, kada buvo vaizduojami kunigaikščiai ir kunigaikštienės, imituotos XVI amžiaus riterių rungtynės ant žirgų. Vyko koncertas, įvairūs karių pasirodymai. Šventės dalyviai galėjo nusikalti monetą, skirtą 500-osioms Mikalojaus Radvilos Rudojo gimimo metinėms, žiūrėti senovinį, rankiniu būdu sukamą filmą.

 

Aistė Vitkauskaitė

2012-07-12

2012.07.12

Išleista trečioji romano „Prabėgę metai" knyga

Ant biržiečio Valentino Dagio stalo dar viena knyga pavadinimu „Prabėgę metai". Tai trečioji istorinio romano dalis. Ir dar ne paskutinė. Autorius jau skuba rašyti ketvirtąją. Žinodami V. Dagio kūrybos tempus, netrukus ją taip pat galime išvysti knygų lentynose.

Autoriaus sumanymą į istorinius įvykius pažvelgti per grožinę literatūrą lydi sėkmė - dvi knygas biržiečiai skaitė, aptarinėjo ir teiravosi trečiosios.

Istorinio romano populiarumas nestebina - jo veiksmas vyksta Biržų rajono gyventojams pažįstamose vietose. Jie ieško panašumų tarp pavaizduotų romano veikėjų ir žinomų istorinių asmenybių bei eilinių kaimo žmonių, kuriuos teko pažinti jų seneliams ar proseneliams.

Romano autorius, paklaustas apie tikrų ir išgalvotų istorijų santykį knygose, gudriai šypsosi ir sako: „Tiems, kurie nežino istorijos, visi aprašyti faktai yra „tikri". Bet netrukus atskleidžia tikrąjį istorinio romano „receptą": istorinius įvykius ir literatūrinę išmonę jis „maišo" per pusę.

Pirmojoje knygoje „Prabėgę metai" V. Dagys skaitytoją supažindina su baudžiavos panaikinimu, kuris susijęs su 1863 metų sukilimu, o vėliau - jo malšinimu. Autorius vaizduoja tragiškus įvykius, kai sukilėlių pulkai caro armijai pralaimėjo lemtingas kautynes Biržų girioje.

Antrojoje knygoje skaitytojas gali vėl sutikti tuos pačius ir naujus veikėjus, kurie neša rašto šviesą knygnešių keliais arba kovoja, kad būtų panaikintas keturiasdešimt metų trukęs spaudos draudimas.

Naujoje knygoje autorius seka ankstesnėse romano dalyse aprašytų veikėjų gyvenimo vingiais, kai 1918 metais Tėvynė pašaukė sukilti už Lietuvos nepriklausomybę. Jiems reikėjo kovoti ne tik su bolševikais bermontininkais, bet ir su kaimynais lenkais, pasikėsinusiais į mūsų nepriklausomybę.

Naujosios knygos veiksmo vieta - visa Lietuva su stabtelėjimais Biržuose, Vabalninke.

Autorius, kurdamas siužetą, rėmėsi pulkininko leitenanto Jono Variakojo, vadovavusio 4-ajam Karaliaus Mindaugo pulkui, prisiminimais. Beje, šio karvedžio giminės šaknys glaudžiai susipynusios su knygos autoriaus šeimos geneologiniu medžiu.

Ketvirtojoje knygoje V. Dagys ketina vaizduoti tarpukarį. Nemažas vaidmuo romane bus skirtas E. Galvanauskui ir kitoms iškilioms to meto mūsų krašto asmenybėms.

„Vis surandu kraštiečių, kurie vienaip ar kitaip padėjo Lietuvai. Tik dabar jų nebematau", - sako knygų autorius. Anot jo, 50 sovietmečio metų mūsų smegenis išplovė.

V. Dagys svarsto, kodėl anuomet lietuvaičiai mokėsi Rusijos universitetuose, bet jie buvo tikri Lietuvos patriotai. „Gal buvo sunku to mokslo įgyti ir jo siekė tik tie, kurie labai to troško? Dabar gi mokytis sąlygos puikiausios, o iškilių asmenybių nebematyti..." - kalba romano autorius.

Trečioji romano „Prabėgę metai" knyga išleista 300 egzempliorių tiražu. Ją galima įsigyti Biržų knygyne, muziejuje „Sėla" ir iš autoriaus. Knygos kaina - 20 Lt.

 

Rasa Penelienė

2012-07-12

2012.07.11

Nepelnytai užmirštas

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe". Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką.

Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šitą geriausiai mūsų krašte žinomą biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį. A. Svajonės slapyvardžiu 1929 metais Biržuose kaip „Biržų žinių" leidinys buvo išleistas A. Šliko dviejų veiksmų dramos vaizdelis „Karalius Alkolis". Jono Šlikaičio slapyvardžiu 1937 metais pasirodė scenos vaizdelis ir monologai „Bobos truputį susipešė". 1935 metais buvo išspausdinta dviejų veiksmų komedija „Tikrasis aitvaras", o 1936 metais dienos šviesą išvydo trijų veiksmų drama „Slidžiu keliu". 1939 metais Biržų spaustuvėje išspausdintą „Mūsų jaunimo vadovą" (tai buvo pirmasis ir vienintelis lietuvių evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila" leidinys) redagavo A. Šlikas. Šioje knygoje yra jo išsamus, piešiniais iliustruotas straipsnis „Mūsų pramogos ir jų organizavimas", nepraradęs savo švietėjiškos reikšmės ir šiandien. Čia išspausdintas dar vienas jo straipsnis „Proto darbo abėcėlė" ir A. Svajonės slapyvardžiu (tai rodo A. Šliko kuklumą) pasirašyta apybraiža „Svečiuose pas veikliausią skyriaus pirmininką". Evangelikų reformatų kunigo, Kauno universiteto profesoriaus Povilo Jakubėno paragintas Alfredas Šlikas parašė ir 1932 metais Kauno „Spindulio" spaustuvėje išspausdino „Šventąją istoriją evangelikų mokslo amžiaus vaikams". (po metų Drąseikių pradinės mokyklos mokytojas Alfredas Šlikas buvo išrinktas evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kuratoriumi)

Šiandien nekyla abejonių, kad Alfredas Šlikas yra parašęs ir daugiau. Jo žmona Ona man yra pasakojusi, kad, prieš išvežant į Sibirą, vyras rašęs stambų prozos kūrinį, gal romaną, buvo prirašęs keletą šimtų puslapių. Koks šio paskutinio kūrinio likimas - neaišku. O gal jam dar lemta būti atrastam buvusiuose NKVD archyvuose?

Alfredo Šliko šeima 1939 metais.

Alfredas Šlikas buvo žinomas ir kaip žurnalistas bei publicistas. Spaudoje jis pradėjo bendradarbiauti nuo 1923 metų. Nemažai jo straipsnių, feljetonų, scenos vaizdelių, pasirašytų slapyvardžiais A. Svajonė, Svirplys, Ėjokas, Kazys Iksaitis, Rapolas Kelminis, Juozapas Alūnas ir kt., išspausdinti įvairiuose Lietuvos ir Amerikos lietuvių laikraščiuose: „Biržų žinios", „Lietuva", „Žemės ūkis", „Jaunasis ūkininkas", „Švietimo darbas", „Karys", „Diena", „Sėjėjas", „Kultūra", Amerikos lietuvių - „Vienybė", „Dirva" ir kitur. 1935 metais tautinės jaunuomenės savaitraštyje „Jaunoji karta" buvo išspausdintas bene meniškiausias Alfredo Šliko kūrinys „Radvilų pilies paslaptis", perspausdintas 1992 metų „Biržų kalendoriuje". Pasklaidęs kunigo Povilo Jakubėno redaguojamo žurnalo „Sėjėjas" 1934 - 1938 metų komplektus, aptikau šešiolika išsamių, gražia, vaizdžia ir taisyklinga kalba parašytų turiningų straipsnių, pasirašytų ne tik pavarde, bet ir slapyvardėmis A. Iksaitis, Š. A., Šl. Apie šių publikacijų aktualumą nūdienai galima spręsti ir iš pavadinimų: „Auklėjimasis laimei", „ Mūsų rykštė" (apie kovą su girtavimu), „Išnaudokime laiką", „Mokslas - šviesa ir galybė", „Ar verta mums skaldytis?", „Kelias į laimę", „Gerbk savo tėvą ir motiną", „Mūsų ateitis" ir kt.

„Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau" - rašytojo žmonos Onos Šlikienės ranka užrašyta kitoje pusėje nuotraukos, kurioje 1931 metais nufotografuota Alfredo Šliko tėviškė Biržų rajono Užušilių kaime. Neištaigingas valstiečio būstas. Šiaudais dengtas pirkios stogas, rąstų sienos. Čia 1902 metų liepos 15 dieną Olgos ir Jono Šlikų šeimoje gimė Alfredas.

Mokėsi dviejų klasių liaudies mokykloje, vėliau aukštesniojoje pradžios mokykloje. 1914 metais mirė Alfredo tėvas. Motina liko su ketvertu vaikų: vyriausia dukra Olga, sūnumis Jonu ir Alfredu bei jauniausia dukrele Zenia.

1914 metais prasideda Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais, palaidojusi staiga mirusį sūnų Joną, motina kartu su vaikais pasitraukia į Rusijos gilumą. Atsiduria su kitais lietuviais pabėgėliais Maskvoje. Padedant biržiečiui evangelikų reformatų kunigui Povilui Jakubėnui, Alfredas išvyksta mokytis į Petrogradą, lietuvių pabėgėlių mokyklą.

1918 metais kartu su motina, Rusijoje palaidojusia abi dukras, grįžta į Lietuvą. Motina nori, kad vienintelis likęs vaikas neatitoltų nuo žemės, būtų ūkio paveldėtojas, tačiau Alfredas svajoja apie galimybę mokytis. 1936 metų žurnalo „Jaunoji karta" 17 - ajame numeryje rašoma, kad jis, „grįžęs į Lietuvą, tarnavo valsčiaus savivaldybėje. Vėliau lankė gimnaziją. Keletą metų tarnavo Kaune (paštų, vėliau plentų ir vandens kelių valdyboje) sekretoriumi, kartu mokydamasis suaugusiųjų gimnazijoje". Kaune A. Šlikas atliko karinę tarnybą susikūrusioje nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

1924 metų rudenį Alfredas Šlikas jau mokytojauja Šėtos valsčiuje Užkapių kaimo pradžios mokykloje. Tačiau smalsus jaunuolis jaučia, kad jam trūksta pedagoginės patirties, žinių. 1926 metais A. Šlikas įstoja į Kėdainių mokytojų seminariją - pažangų to meto Lietuvos mokytojų rengimo židinį. Nuolatinės diskusijos klasėse, atviri įvairių organizacijų (aušrininkų, varpininkų) susirinkimai, viešos paskaitos - disputai, ruošiami literatūros ir meno vakarai, leidžiami šapirografuoti varpininkų ir aušrininkų leidiniai, ranka rašyti laikraščiai - tokia buvo Kėdainių mokytojų seminarijos atmosfera, kuriai negalėjo likti abejingas ir Alfredas Šlikas. Čia jis ima reikštis kaip literatas, artimai bendrauja su būsimu poetu Vytautu Montvila, vėliau - nusipelniusiu mokytoju, elementoriaus „Saulutė" autoriumi Stasiu Pupeikiu. Tačiau Kėdainių mokytojų seminarijoje A. Šlikui teko mokytis neilgai. Po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo Kėdainių mokytojų seminarija tapo neparanki krikdemų vyriausybei ir 1927 metais buvo uždaryta. Alfredas Šlikas pedagoginius mokslus tęsia Marijampolės mokytojų seminarijoje. Aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje, vaidina seminarijos moksleivių spektakliuose, vis daugiau laiko ir jėgų skiria literatūrai. Tai patvirtina ir Vytauto Montvilos Alfredui Šlikui padovanota nuotrauka su užrašu „Geriausiam Marijampolės prozininkui nuo geriausio poeto". (Šiuo metu ši nuotrauka yra Biržų „Sėlos" muziejuje).

Pagaliau seminarija baigta. 1928 metais į gimtąjį Biržų kraštą A. Šlikas sugrįžta jau diplomuotas pedagogas. Jo žmona Ona pasakojo, kad dirbti Biržų mieste jam neleidžiama, nes po mokslų Kėdainiuose ir Marijampolėje jis laikomas politiškai nelabai patikimu, todėl pradeda mokytojauti Kuokaviečių pradinėje mokykloje. Po metų perkeliamas į Drąseikių pradžios mokyklą.

Tų metų rudenį mokytojas sukuria šeimą. 1929 metų spalio 6 dieną pirmajame „Biržų žinių" puslapyje išspausdinamas tekstas: „Biržų žinių" redakcija sveikina sukūrus šeimą mūsų bendradarbį Alfredą Šliką su panele Ona Briedyte." Tame pačiame savaitraščio numeryje rašoma apie Biržų spaustuvėje išspausdintą mokytojo knygą: „Neužmirškit įsigyti A. Svajonės 2 - jų veiksmų dramos vaizdelio „Karalius Alkolis". Tinka vaidinti jaunimui ir mokykloms. Kaina 80 centų. Reikalaukite visuose knygynuose."

Žmona Ona Šlikienė yra pasakojusi, kad jos vyras labai mylėjo gamtą. Drąseikiai buvo netoli jo gimtinės. Nuvažiavęs pas motiną į Užušilius, ištisas dienas praleisdavo sode skiepydamas medelius, prižiūrėdamas vaiskrūmius, bites, niekada neatsakydavo kaimynams parašyti kokį raštą ar šiaip patarti. Visada mielai vykdavo į mokytojams organizuojamus kursus, grįžęs iš jų skubėdavo savo žiniomis pasidalinti su kitais, pritaikyti jas praktiškai.

Mokytojas Drąseikių pradinėje mokykloje vadovavo Jaunųjų ūkininkų rateliui (JŪR). Buvęs jo narys Albertas Balčiūnas atsimena, kad prie kiekvienos mokyklos steigiami jaunųjų ūkininkų rateliai turėjo vaikus skatinti pamilti žemės ūkį. Valstybė skatino šiuos ratelius. Jaunieji ūkininkai bendraudavo sportuodami, ruošdami parodėles, pranešimus. „Visi nešiojome drobinius marškinius, vietoje kaklaraiščio nešiodavome tautines juosteles. Daržuose augindavome įvairių daržovių, miesto agronomas atvykdavo tikrinti, žymėdavo savo žurnale mūsų bandymų rezultatus." Pavyzdingai tvarkomoje Drąseikių mokykloje lankydavosi kitų mokyklų jaunųjų ūkininkų ratelių nariai su savo mokytojais.

1935 metais Alfredas Šlikas pradeda dirbti Biržų „Aušros" 6 skyrių pradžios mokykloje. 1936 metais jis tampa „Jaunosios Lietuvos" dramos konkurso laureatu. Laureato vardas jam suteikiamas už 3 - ų veiksmų dramą „Slidžiuoju keliu". Apie A. Šliko tų metų visuomeninę - kultūrinę veiklą rašoma 11 - ame 1936 metų „Jaunosios kartos" žurnalo numeryje. Į surengtus dramos mėgėjų režisierių kursus „Aušros" mokykloje suvažiavo iš visų 47 skyrių apie 100 žmonių. „Kursus atidarė, - rašoma žurnale, - rajono kultūros reikalų vadovas mokyt. A. Šlikas, kviesdamas susirinkusius rimtai išklausyti visas paskaitas ir vėliau įgytąsias žinias panaudoti vietose keliant vakarus... (...) Pagaliau kultūros reikalų vadovas mokyt. A. Šlikas plačiai papasakojo apie mimikos ir dikcijos reikšmę vaidinimo metu, patarė, kaip elgtis prieš pat vaidinimą, kas atmintina vaidinant, kaip palaikyti vakaro tvarką, sceną ir šviesą sutvarkyti ir t. t."

Mokytojas ne tik skaitė paskaitas ir rašė straipsnius, scenos vaizdelius, linksmus ir kandžius feljetonus. Jis daug laiko ir jėgų skyrė Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila" veiklai, kartu su kunigu Aleksandru Balčiausku redagavo, pats rašė straipsnius „Sėjėjo" žurnalo jaunimo skyreliui, kurio šūkis buvo „Dorinkis ir švieskis!" Savo straipsniuose jis kvietė „pakilti iki aukščiausio krikščioniško tobulumo, mylėti savo gimtąjį kraštą, būti kultūringais visuomenės ir šeimos nariais". Jo sukurtas pjeses ir scenos vaizdelius nuolat vaidino kaimo jaunimas. „Sėjėjo" žurnale randamos informacijos apie Biržų „Radvilos" draugijos skyriuje vaidinamą jo penkių veiksmų dramą „Geriausias draugas", Anglininkuose surengtą vakarą, kuriame vaidino A. Šliko dviejų veiksmų vaizdelį „Tikrasis aitvaras". O senesnieji biržiečiai dar prisimena mokytoją kaip vieną iš trijų „Linksmųjų brolių" (brolanų) ansamblio artistų (kiti buvo F. Jakštas ir J. Kregždė, armonika grojo P. Grynas), kurie garsiojo Pupų Dėdės stiliumi įdomiai apdainuodavo Biržų miesto valdininkus, įvairius atsitikimus.

1939 metų „Sėjėjo" gegužės 1 dienos numeryje išspausdinta žinutė, kad balandžio 15 dieną A. Šlikas buvo išrinktas į Biržų žemės ūkio draugijos valdybą, kuri iš 1938 metais gauto gryno pelno numatė paskirti 1500 litų Ginklų fondui (kulkosvaidžiui pirkti), 500 litų jaunųjų ūkininkų rateliui, 1500 litų Biržų šaulių namo statybai.

1940 metais Alfredas Šlikas paskiriamas Biržų „Aušros" mokyklos vedėju. Buvęs tais metais A. Šliko bendradarbis (poetas ir Sibiro tremtinys) Petras Zablockas gražiai prisimena savo vyresnį kolegą. „Prisimenu jo išvaizdą, - pasakoja P. Zablockas. - Daugiau negu vidutinio ūgio, blondinas, gelsva barzdele, veidas giedras, rodos, tuoj šyptels. Laikysena rami, judesiai švelniai lėtoki. Niekur nepasikarščiuos. Su mokiniais bičiuliškai taktiškas. Niekuomet neteko išgirsti rūstesnio žodžio, pakelto tono. Papirkdavo mokinį ar darbo kolegą jo gerumu dvelkiantis ramumas. Suprasdavo mus, jaunesnius ir senesnius bendradarbius, jaunesniems mielai patardavo, su vyresniais rodžiai dalindavosi patirtimi. Ir šiems praversdavo jo pedagoginė erudicija. Buvo visapusiškai išsilavinęs, turėjo nemažą biblioteką, mokėjo jau anuomet rusų kalbą, domėjosi Ušinskio, Komenskio, Pestalocio ir kitų didžiųjų pedagogų darbais. Buvo pažangių pažiūrų, daugiau liaudininkų ir socialdemokratų pakraipos, smerkė bet kokį fanatizmą, ugdydavo mokinių pagarbą ir toleranciją. Linkęs padėti žmonėms."

1941 metų birželio 14 dienos rytą Alfredą Šliką suėmė ir kartu su žmona bei sūnumis Jonu ir Rimučiu išvežė į Sibirą. Po daugelio metų jo žmona Ona Šlikienė, prisiminusi tremties metus kaip slogų sapną, rašys: „1941 m. birželio 14 - ąją mūsų šeimą ištiko baisi tragedija. Tą dieną, 7 val. ryto, į mūsų butą įsiveržė trys ginkluoti vyrai. Vienas iš jų rusų kalba suriko, kad esame areštuoti, bus daroma krata. Jos metu iš vyro buvo konfiskuotas parašytas ir ruošiamas spaudai knygos rankraštis. Po kratos buvo įsakyta visai šeimai pasiruošti perkėlimui į kitą gyvenamąją vietą. Aprengiau vos spėjusius pabusti mažus sūnelius - Jonuką ir Rimutį, pradėjau dėtis daiktus. Buvo pasakyta, kad leidžiama pasiimti iki 50 kg svorio įvairių daiktų. Į Biržų geležinkelio stotį varė pėsčiomis. Pakeliui mano vyras išdrįso papriekaištauti enkavedistui, ar jam ne gėda, kad iš paskos seka du ginkluoti kareiviai, nukreipę šautuvus į beginklius, niekuo neprasikaltusius žmones. Geležinkelio stotyje stovėjo daug tuščių vagonų. Į vieną iš jų buvo įsakyta mums sulipti. Vagonas buvo nešvarus, kampuose bolavo trąšų liekanos, langai užkalti geležinėmis grotomis. Netrukus į tą vagoną buvo suvaryta daugybė žmonių. Į mūsų vagoną pateko ir daugiau mokytojų šeimų. Apie dvi paras prabuvome stotyje. Visas ešelonas buvo prikimštas žmonių. Pažįstami, giminės, kaimynai atnešdavo pasmerktiesiems maisto. Mano vyrui, mokytojui A. Šlikui, maisto atnešė mokytojai. Dar ir dabar prisimenu tą pilną kibirą skanių barščių su mėsos gabaliukais."

Šiauliuose tremtinius perkraustė į didesnius gyvulinius vagonus. „Atgabeno į Naująją Vilnią, - toliau pasakoja Ona Šlikienė. - Čia vidurnaktį, raudant suaugusiems ir vaikams, vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išvaryti nežinoma kryptimi. Atsisveikinau su vyru, nenujausdama, kad atsisveikinu paskutinį kartą." Tik atsitiktinai, jau būnant ištremtyje, Onai Šlikienei pavyko sužinoti, kur įkalintas jos vyras.

Išliko du A. Šliko laiškai, rašyti artimiesiems iš Krasnojarsko srities Rešiotų lagerio 1943 metų pabaigoje. Vyniojamo popieriaus skiautelėje pieštuku tėvas rašo sūnui: „Mielas mano sūnau Jonai! Lygiai po vieno mėnesio tau sukaks 12 metų. Kai man buvo 12 metų, mirė mano tėvelis, o tavo senelis. Aš likau vyriausias vyras. Lyg ir galva mūsų šeimoje, nes aš kol kas pas jus nuvykti negaliu. Aš prašau tavęs, mano mielas sūneli, padėk mamai kiek galėdamas, globok ir mylėk savo brolelį Rimutį, neleisk, kad kiti skriaustų..."

Tėviška meilė ir rūpestis, tikėjimas, o gal sūnaus raminimas, kad greit pasimatys, dvelkia iš kiekvieno šio jaudinančio laiško žodžio.

Kitas laiškas rašytas 1943 metų gruodžio 21 dieną. Iš jo matyti, kad A. Šliko sveikata šiek tiek pagerėjusi, tačiau į darbą dar jo nevaro, per dieną jis gauna 550 gramų duonos, pusantro litro sriubos, kai kada silkės gabalėlį. Dažnai rašo laiškus, tačiau daugelį grąžina atgal. „Miela Onyte, - rašė Alfredas Šlikas. - Būk tvirta, atmink, kad paskutinę žiemą mes čia vargstame. Ligi kitos žiemos jeigu nebūsim savo mielam kraštely, tai čia gyvensim visi kartu. Čia yra tokių vietų, kur žmonės gyvena kaip rojuj, ir mes pasistengsim į tokį kraštą persikelti. Prašykim Dievo, kad greičiau baigtųsi tos baisios skerdynės ir kad jis užlaikytų mūsų ir mūsų vaikelių sveikatą."

Tai buvo paskutinis jo laiškas. Po trijų savaičių, 1944 metų sausio 14 dieną, Alfredas Šlikas mirė. Iki šiol nežinomas jo kapas, mirties aplinkybės. 1966 metais išduotame mirties liudijime rašoma, kad A. Šlikas mirė plaučių tuberkulioze.

1958 metais A. Šlikas buvo reabilituotas. Tačiau dar ne vieną dešimtmetį taurią pedagogo, rašytojo, pažangaus visuomenės veikėjo asmenybę gaubė tyla. Pokario metais gimusi ir augusi karta nieko nežinojo apie Biržų krašto rašytoją, grubiai ir neteisėtai blokštą į kančių ir mirties kelią, kuomet jam buvo 39 metai. Veltui jo pavardės ieškotume pokarinėse enciklopedijose ir žinynuose. Nėra jos ir 1996 metais išleistame antrajame pataisytame ir papildytame Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade", nors į jį įtraukti visi bent kokį pėdsaką mūsų tautos raštijoje ir literatūroje palikę kūrėjai. Nerasime Alfredo Šliko pavardės ir 2001 metais išleistoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje". Todėl, kad tremtinio, tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokytojo, visuomenininko, pagaliau rašytojo ir dramaturgo vardas buvo sąmoningai ištrintas iš mūsų atminties tarybinės santvarkos dešimtmečiais. Ir galbūt todėl, kad jo knygos buvo spausdinamos provincijoje, Biržų spaustuvėje (išskyrus nebent knygutę apie didžiojo knygnešio Jurgio Bielinio gyvenimą ir darbus, ji buvo išspausdinta Kaune, redaguota ir papildyta poeto Liudo Giros straipsniu „Knygnešių gadynė"), todėl nedaug jų galėjo pasklisti už buvusios Biržų apskrities ribų.

Alfredo Šliko grįžimas į biržiečių atmintį prasidėjo 1988 - aisiais, kuomet apie jį buvo išspausdinta dokumentinė apybraiža, o po metų, birželio 14 dieną, Alfredo Šliko tėviškėje atidengtas stogastulpis, skirtas Biržų krašto mokytojams, nukankintiems Sibiro tremtyje. Paminklo mokytojams tremtiniams atidaryme dalyvavo A. Šliko žmona Ona Šlikienė, sūnūs Jonas ir Rimas, jų vaikai. Buvę mokytojo mokiniai pasidalijo savo prisiminimais. O 1994 - aisiais, minint Alfredo Šliko penkiasdešimtąsias mirties metines, jo mokiniai - Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Kostas Dagys, Biržų kultūros centro etnografinio ansamblio „Biržėnai" vadovė Adelė Sadauskienė, kiti jį pažinoję ir gerbę, surengė A. Šlikui skirtą vakarą, kuriame buvo suvaidintos „Sėlos" muziejaus darbuotojos Snieguolės Kubiliūtės režisuotos pjesės „Karalius Alkolis" ir „Tikrasis aitvaras", prisimintas mokytojo gyvenimo ir veiklos kelias, išklausyti jį pažinojusių tremtinių Onos Šlikienės, Romualdo Šakenio, poeto Petro Zablocko prisiminimai. Abi A. Šliko pjesės vėliau buvo suvaidintos Medeikiuose, Kirdonyse, Pabiržėje, Likėnų sanatorijoje.

Alfredo Šliko, vienos iš iškiliausių tarpukario metų Biržų asmenybių, ankstyva mirtis buvo skaudi netektis ne tik jo artimiesiems, bet ir Biržų kraštui, jo dvasingumui, kultūrai. Laikas jo, kaip mokytojo, rašytojo, visuomenės veikėjo, visiškai kūrybos reabilitacijai. A. Šlikas turi teisę užimti savo vietą enciklopedijų, lietuvių rašytojų sąvadų ar bibliografinių leidinių puslapiuose. Galbūt, pagerėjus ekonominei situacijai, vertėtų pamąstyti ir apie jo kūrybos rinktinę, kurioje būtų surinktas jo literatūrinis - publicistinis palikimas, užrašyti amžininkų, buvusių mokinių ir bendradarbių prisiminimai, pateikta išsami jo gyvenimo ir veiklos apybraiža.

 

Algirdas Butkevičius

2012-07-10

2012.07.09

Apie tai, ko už pinigus nupirkti neįmanoma

Didelę gyvenimo ir profesinę patirtį turinti pedagogė Henrika Marcinkevičienė ir šiandien apsupta mokinių. Buvusių, esamų. Ir šiltas, pagarbus jų kreipinys - Mokytoja. Taip į geraširdę, visada užjaučiančią ir, kiek išgali, padėti pasirengusią moterį kreipiasi visai jaunos ir kone bendraamžės moterys. Ir žino, kad bus išgirstos.

 

Apie tai, kas ateina iš šeimos

Pirmąją mamos pasiūtą prijuostėlę p. Henrika išsisiuvinėjo vos ketverių, o pirmąją suknutę virbalais nusimezgė septynerių. Nuėjusi į pirmą klasę mokėjo viską: megzti, nerti, siūti, siuvinėti. Todėl darbų mokytoja klasę neretai palikdavusi gabios mergaitės priežiūrai. Ir klasėje būdavo tyla. Sunkiai įsivaizduojama?

Koryznų šeimoje augo 4 vaikai: 3 seserys ir brolis. Šiokiadieniais visos mergaitės privalėjo vieną valandą skirti rankdarbiams. Suklydus darbelį tekdavo perdaryti iš naujo. Taip būdavo liepta, o neklausyti vyresnių, anot pašnekovės, anuomet buvo neįsivaizduojama. Tik vidurinė sesuo ardydama vis ašarą braukdavo, o į vyresnėlės klausimą, kam viso to reikia, močiutė atsakydavusi: „Kad tinginės neužaugtumėt." Ir neužaugo - išmoko pačios viską pasidaryti.

P. Henrikos mama buvo labai linksmo būdo, turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti. Į Koryznų namus dažnai sueidavo kaimynų vaikai. Susirinkdavę visi, dainuodavę ir dirbdavę. Paskui - žaidimai, atrakcijos. Pavyzdžiui, bato metimas per namo stogą. Batas, žinoma, pakibdavęs ant kraigo, vaikinai lipdavę jo nuimti, o kiti tuo tarpu nukeldavę kopėčias. Tokie tai buvę nekalti pašmaikštavimai. Mama su vaikais žaisdavusi įvairiausius žaidimus - nuo žiedo dalijimo, slėpynių erdviame bute iki „kvadrato" kieme.

Tėtis dirbo geležinkelio stoties viršininku, buvo labai griežtas. Negėrė ir nerūkė. Bet mamai su vaikais išdykauti leisdavo. Pasižiūrėdavo atsisukęs, nusišypsodavo ir toliau rašydavo. Paskui buvo suimtas kaip politinis kalinys. O istorija tam laikmečiui įprasta: kartą Pranas Koryzna darbe rado du išgėrusius vaikinus-komjaunuolius ir juos griežtai įspėjo. Būti komjaunuoliu 1945 m. reiškė daug. Taigi šie „kam reikia" pranešė, kad neva P. Koryzna (savo nelaimei jis buvo dar ir šaulys) vaikšto po kaimus, supirkinėja lašinius ir siunčia badaujantiems vokiečiams... Uolūs penkmečio planų vykdytojai jam skyrė 25 metus lagerio. Grįžo po Stalino mirties labai sužalotas, su kuprele.

Penkis dešimtmečius įvairiose parodose savo darbus pristatanti tautodailininkė į modernius eksperimentus žiūri atsargiai.

Taigi mama liko viena. Namie - 6 žmonės be darbo. Megzdama naktimis uždirbdavo pragyvenimui. Vaikus rengė išmoningai persiūdama senus drabužius. Kad turėtų kuo apsirengti, mergaitėms tekdavę persimegzti sudėvėtus megztukus. O aplinkiniai esą negalėdavę atsistebėti, iš kur Koryznienė mergaites taip puošia, nors po vyro suėmimo šeima vertėsi labai sunkiai. Vos gavusi darbą, maždaug po poros mėnesių mama be aiškios priežasties būdavo atleidžiama. Vėliau mamai ir seseriai įsidarbinti padėjo į Kėdainius atsikėlęs geraširdis rusas.

„Kur tik nesame gyvenę. Kilodavomės iš vienos vietos į kitą. Vis bijojome, kad neišvežtų - buvome pasiruošę, gyvenome tarp supakuotų daiktų", - sudėtingą gyvenimo laikotarpį prisimena p. Henrika.

Seseriai besimokant pirmame Panevėžio mokytojų seminarijos kurse, iš ten buvo pašalinta kaip „tėvynės išdaviko" dukra. Brolis dėl tos pačios priežasties patyrė patyčių sovietų kariuomenėje, o Henriką Koryznaitę, sužinojusi, kokia bėda ištiko pusseserės šeimą, mamos giminaitė išsivežė į Marijampolę. Vėliau ji įstojo į Mokytojų seminariją, ten pasimokė porą metų, bet teko grįžti namo ir eiti dirbti, kad mokytis galėtų sesuo. Visos vienu metu mokytis negalėję - kas nors turėjo uždirbti duoną. Mokslus p. Henrika baigė Šiauliuose, buvo paskirta į Mažeikius, ten ištekėjo.

Moteris užsimena, kad gyvenimas galėjo pasisukti kita linkme. Buvo tie metai, kai buvo leidžiama išvažiuoti į užsienį. Tuo metu Vilniuje gyvenusi Henrikos teta ir krikšto mama pas jos tėvus atvažiavo prašyti, kad šie leistų mergaitę įsidukrinti. Tetos šeima buvo bevaikė. „Mane išvarė iš kambario. Bet aš plyšiuką pasilikau. Mama ir teta verkė. Tėtis sėdėjo galvą nuleidęs. Prisimenu tik jo pasakytą sakinį: „Aš nežinau, kas mūsų laukia, bet savo vaikų po pasaulį nemėtysiu", - prisimena pašnekovė. Teta su vyru išvažiavo į Lenkiją, paskui į Kanadą. Siūlė važiuoti sykiu, bet kartu gyvenusi močiutė (mamos mama) važiuoti atsisakė. Tėčio sprendimas buvęs griežtas: „Jeigu ne visi, tada nė vienas."

 

Apie vaikus ir kintančias vertybes

Pedagogo profesiją H. Marcinkevičienė pasirinko natūraliai, be jokių svarstymų. O ir giminėje ne vieno pedagogo būta. „Mokykloje praleista gėdingai daug - 53 metai", - sako moteris. Iš jų - 20 metų internate. Toje vietoje, kur jungiasi gimnazija ir „Jaunimo" mokykla, dangun stiebiasi plačiaskarė kadaise Mokytojos sodinta eglė.

„Manęs mokiniai klausia, ar nenorėčiau būti jauna. Atsakau, kad ne. Kodėl? Todėl, kad nebemokėčiau dabar gyventi. Kad sveikata būtų stipresnė - taip, bet jauna - ne", - tvirtina pašnekovė. Anuomet buvusios kitos vertybės, kitas bendravimas. Esą nebuvo ir tokių piktdžiugiškų patyčių. Ilgametės pedagogės įsitikinimu, be reikalo mokykloje atsisakyta uniformų, pažymių už drausmę, elgesį. Dabar tvirtinama, kad pastarieji žeidžia mokinių orumą. „O kaip žeidžiamas mokytojo orumas? Visa tai drausmindavo. Vien tai, kaip dabar vaikai apsirengę, jau yra nelygybė. Dabar jaunimas daugiau linksta į verslą, pinigus", - pastebėjimais dalinasi Mokytoja.

Dailės, darbų, paskui buities ir kultūros, dar vėliau technologijų mokytoja eksperte buvusi moteris sako, kad mergaitėms darbeliai anksčiau būdavo viena įdomiausių pamokų. Buvo merginų, kurios per pamokas siuvosi sukneles išleistuvėms. Dabar, pasak Mokytojos, panelės į išleistuvių šventę eina kaip nuotakos. Situaciją pakeitė ir „skudurynai". Kam dirbti, jei apsirengti galima pusvelčiui? Tokios galimybės neatmetanti pedagogė sako, kad iš nusipirkto svetimo daikto visada galima padaryti savą, tik reikia įdėti savo rankų ir širdies šilumos.

Ko Mokytoją išmokė buvę ugdytiniai? Anksčiau vaikus bardavusi dėl jaunimo žargono, pašnekovė prisipažįsta, kad pati nejučia vieną kitą posakį iš jaunimo perėmusi. Vaikus esą visada įdomu stebėti. Įdomus kintantis jų bendravimas, požiūris į šiandieną.

„Dirbant su vaikais labai svarbu saugoti jų paslaptis. Niekada mokytojų kambaryje nepasakodavau įspūdžių iš pamokos. Su buvusiais auklėtiniais buvome sutarę, kad jei iškilusias problemas galime išspręsti be tėvų įsikišimo, tai taip ir darome. Vaikams tai patikdavo", - per dešimtmečius sukaupta patirtimi dalinasi H. Marcinkevičienė.

 

Apie tai, kas malonu ir naudinga

Televizoriaus p. Henrika sako beveik nežiūrinti, nebent žinias per nacionalinį kanalą. Žinių ir per radiją pasiklausanti - kas vyksta pasaulyje, žinoti reikia. Mėgsta skaityti knygas ir klausosi klasikos. Tai knygos, iš kurių galima sužinoti ką nors nauja arba atšviežinti primirštą informaciją. H. Marcinkevičienės sekcijos lentynose rikiuojasi rašytojų R. Granausko, G. Adomaitytės, B. Jonuškaitės, V. Daunio, filosofo A. Juozaičio, muzikologo V. Gerulaičio, literatūrologės V. Daujotytės ir kt. knygos. „Yra žmonių, kurie knygas skaito tam, kad užmigtų, o aš su knyga gyvenu", - sako kartais iki paryčių knygos puslapius šiurenanti moteris. Ir anūko Justo vis pasiteiraujanti, ar tebeskaito. Anksčiau filosofines knygas ypač mėgęs 23 metų jaunuolis dabar daugiausia laiko praleidžia prie kompiuterio, jo galva pramušta elektronika. P. Henrika prisipažįsta turinti keistą savybę, kurią pati laiko kvailyste, - negalinti skaityti knygų iš bibliotekos. Ypač jei knyga ištepta, užlankstytais kampučiais. Norinti turėti savo. Ir Justas tai paveldėjęs...

Mugėse savo rankdarbiais H. Marcinkevičienė neprekiauja, tačiau juose mėgsta apžiūrėti keramikos, medžio dirbinius.

Anksčiau važiuodavusi į Vilniaus knygų muges. Nuvažiuodavęs ir anūkas. Ten abu susitikdavo, bendraudavo ir tai jai labai patikdavę. Tačiau dėl silpstančios sveikatos ne vieno pomėgio tenka atsisakyti. Užtat Vilniuje gyvenanti draugė parūpina naujausių knygų. Su Nijole pažįstamos nuo mokytojavimo J. Janonio mokykloje (internate) laikų. Bičiuliški santykiai tęsiasi jau keletą dešimtmečių.

Būna, kad vėlų vakarą rankos, nors ir skaudančios, nori judėti, nesimiega. Tada imasi rankdarbio. Įdomios įvairios technikos. H. Marcinkevičienė bene pirmoji Biržuose pradėjo megzti riešines, o linines galbūt pirmoji visoje Lietuvoje, nes iki tol, sako, nė vienoje parodoje tokių neregėjusi. Šio amato mokė ir susidomėjusias biržietes.

Mokytoja sukaupusi galybę džiovintų lietuviškų augalėlių - atvirukams. Tokius kaip Lietuvos prisiminimą siųsdavusi ir tetai į Kanadą - kiek ilgesingo graudulio jie jai sukeldavę! Yra atvirukų, atspaustų ant šilko. Siuvinėtų. Čia išmonei ribų nėra.

 

Apie tai, kas yra ir galėtų būti

Į Biržus p. Henrika atvyko prieš 53 metus. Iš šio krašto buvo kilęs jos vyras.

Tąsyk Biržai paliko ramaus pensininkų užutekio įspūdį. Nebuvo teatro, prie kurio priprasta gyvenant Panevėžyje. Nuspręsta čia apsistoti ne daugiau kaip trejetui metų, o paskui keliauti kitur. Bet čia pagyvenus, noras bastytis išgaravo. Atvykėlę užbūrė Biržų kraštovaizdis: ežeras, alyvomis pražydęs piliakalnis, pilies griuvėsiai.

Pradėjusi dirbti J. Janonio mokykloje (internate) su vaikais dažnai važiuodavo į vadinamąjį gojelį. Ten rinkdavo žolynus, parsivežę džiovindavo, o per pamokas rišdavo verbas. Galimų sąsajų su religija teigia nebijojusi, nes tai yra ir etnokultūra.

H. Marcinkevičienei visada patiko Likėnai. Tačiau moteris apgailestauja, kad vietoj kažkada prestižinės parduotuvės, kavinės, kurioje pasivaikščiojus po parką buvo galima atsipūsti, išgerti kavos, šiandien stypso niekam nereikalingas pastatas vaiduoklis. Pašnekovei liūdna, kad Likėnuose neliko ir karingojo gulbino Martyno, nepraleisdavusio progos paauklėti atvykėlius. Kartą ir pačiai yra tekę pakliūti aršaus tvenkinio karaliaus nemalonėn. Gardaus juoko būta įvykį stebėjusiems artimiesiems, kurie komišką nutikimą įamžino fotografijose. P. Henrikai patinka ir A. Jaronytės sodyba Pabiržėje, sako, ten oras ypatingas.

Moteris įsitikinusi, kad Biržams trūksta šeimininkiškos rankos. „Štai Kupiškis, mažas, jaukus miestelis, įvažiuojančius pasitinka gėlėmis. Biržuose kitaip. Šitiek metų stovi nenugriauti laužynai. Vis kalbama, ruošiamasi", - mintija pašnekovė. Jos teigimu, miestas po truputį tvarkosi, šiemet moteris pastebi daugiau gėlynų, tačiau yra strateginių vietų, kuriomis privalu rūpintis nuolat, o ne vos pridėjus ranką vėl nusigręžti. Per mažai dėmesio esą skiriama miesto įvaizdžiui, Kęstučio gatvės sutvarkymui. Pastarąją H. Marcinkevičienė vadina miesto vizitine kortele. Į užuominas apie kiaurą biudžetą pašnekovė atsako, kad dabar visų biudžetai kiauri - trūksta elementaraus šeimininkiškumo (atrodo, naujasis seniūnas V. Jareckas jo turi).

Štai šv. Velykoms iš Šiaulių atvažiavęs p. Henrikos anūkas Justas pagyrė mūsų miestą. Pasak jo, Biržų šaligatviai nelygūs, bet gatvės švarios. Ir aikštė prie bažnyčios jam padarė gerą įspūdį, sako, tokios ir Šiauliai neturi. Tik ta vargšė „Birutė", anot moters, šitiek laiko guli numesta, paniekinta. „Palaidotų ją, pavyzdžiui, stikliniame sarkofage, būtų galima žvakutę uždegti ir gėlę padėti. Bet šitoks mūsų patriotizmas", - atsidūsta.

Neseniai negaluojančios mamos ir močiutės aplankyti atskubėję Vokietijoje gyvenantis ir dirbantis sūnus bei emigranto dalia nusivylęs, todėl į Šiaulius grįžęs anūkas pastebėjo, kad centrinis pliažas tvarkomas. Seniai Biržuose šaknis įleidusi moteris sako, kad gyvenimas čia eina į priekį - užtenka pažiūrėti, kaip užaugo daugiau nei prieš 3 dešimtmečius A. Dauguviečio parke sodinti medžiai. Tik sunku suvokti, kodėl tai, kas gražu, norima sunaikinti, parodyti jėgą ten, kur nėra pasipriešinimo. Sovietinis mentalitetas? Be abejo. „Kodėl spardoma vargšė senutė, o nesigalynėjama su Žydrūnu Savicku?" - klausia pašnekovė.

Mokytoja neatsistebi, kodėl Biržuose taip sunkiai priimami sprendimai ir pradedami darbai. Gal bėda ta, kad viskas perdėm politizuojama? Bet apie politiką moteris daugiau kalbėti nenorinti: „Tėtis sakydavo, kad politika - nešvarus reikalas. Matyt, yra tiesos jo žodžiuose, nes per politiką pats nukentėjo."

 

Apie tai, kas įspūdžio nepalieka

Moters namai pilni žurnalų, mezgimo knygų, bet rankdarbiai dažnai gimsta spontaniškai, arba, anot pašnekovės, „iš galvos". Dažnai motyvus „pasiskolinanti" iš lietuviškų audimų raštų.

Kiekvienas, net pats smulkiausias darbelis turi savo istoriją: kieno, kada, iš ko, kokiomis aplinkybėmis darytas, kokių atsiliepimų, vertinimų būta. Išradingi, subtilūs ir kruopštūs rankdarbiai - jos pačios ir buvusių mokinių. Net berniukų! Pašnekovė gerai prisimena internato mokinį, itin dailiai mezgusį megztinius, liemenes. Tokių berniukų internate buvę ir daugiau. Tik vargšams tekę slapstytis, idant išvengtų vaikų pašaipų.

Tvirtą estetikos suvokimą H. Marcinkevičienė atsinešė iš šeimos, o jį sutvirtino nuolatinis domėjimasis. Kitąmet garbingą 80 metų jubiliejų švęsianti moteris ir dabar seka šiuolaikinę madą, apmąsto, atsirenka. Ir pataria: iš kiekvienos mados būtina atsirinkti tai, kas individualiai tinka. Negalima aklai kopijuoti. Čia negali būti standarto, visiems vieno recepto. Svarbiausia, kad būtų estetiška, švaru, tvarkinga.

Penkis dešimtmečius įvairiose parodose savo darbus pristatanti tautodailininkė į modernius eksperimentus žiūri atsargiai. Jai nepriimtini grubūs dirbiniai iš sintetinių medžiagų, tai, kas ryšku, rėksminga ir padaryta dėl įspūdžio. Pavyzdžiui, pirkinių krepšiai iš šiukšlių maišų, auskarai iš plastiko butelių, apdarai iš laikraščių ar mezginiai ant grėblio. „Man nepakeičiamas yra linas. Galų gale džiutas. Prislopintos, pastelinės spalvos. Aš esu sugadintas žmogus. Ir todėl nenoriu būti jauna", - tvirtina moteris.

Mugėse dailių riešinių bei įvairiausių rankdarbių autorė sako niekada nėra prekiavusi. Tie, kuriems H. Marcinkevičienės kuriamo subtilaus grožio prireikia, žino, kur ją rasti. Bet į tautodailininkų ir amatininkų muges moteris užsuka. Čia ją labiausiai traukia kailio, medžio, keramikos dirbiniai. Prie pastarųjų, prisipažįsta, galinti stovėti iki beprotybės. Tikras, net vaikiškas džiaugsmas apima įsigijus medinę pjaustymo lentelę - visiškai paprastą, kvepiančią medžiu.

 

Apie tai, ko nenusipirksi už pinigus

2008 m. nusipirkusi „Moters savaitę" H. Marcinkevičienė perskaito straipsnį apie Ingą Lanchas - moterį, ištekėjusią už prancūzo, kuris jai pažadėjo Lietuvą sukurti Prancūzijoje. Šeimoje, kurioje auga 2 sūnūs, o vyras - prancūzas, visi kalba lietuviškai (!). Nuotraukose moteris vilkėjo melsvos spalvos drabužiais, lygiai tokiais, kokias p. Henrika turėjo numezgusi riešines. Per redakciją gavusi tos moters adresą, p. Henrika parašo jai laiškelį ir prideda riešines. Atsakymas netruko ateiti. Atviruke su gintarais I. Lanchas rašė: „... esu giliai sujaudinta Jūsų laiško ir dovana man. Kaip jūs priskiriate mūsų šeimos lietuvybės puoselėjimą prie fantastikos pasaulio, taip ir aš Jūsų dėmesį man priskyriau šiai sferai." Pridedama vizitinė kortelė ir lininis angeliukas, kokius turi dauguma lietuvių šeimų Prancūzijoje. „Ar galima tokį sakinį ir tą nenusakomą jausmą nusipirkti už pinigus?" - iš anksto turėdama tvirtą atsakymą klausia moteris. Ir pasakoja kitą istoriją.

Prieš keletą metų viename laikraštyje buvo aprašyta aštuoniolikmetės gyvenimo drama. Iš daugiaaukščio iškritusi mergina susilaužė abiejų rankų riešus. Juos medikai sudurstė iš gabaliukų. Perskaičiusi sukrečiančią istoriją, sujaudinta moteris vėl kreipėsi į redakciją dėl merginos kontaktų. Redakciją nustebino Mokytojos prašymas, o p. Henrika stebėjosi, kodėl žmonės taip keistai reaguoja į norą bent šiek tiek padėti. Juk šitiek metų su jaunimu dirbta!

Prisirpusios avietės spalvos riešinės su baltais karoliukais pavyko. Vėliau mergaitė ir jos motina skambino, dėkojo, žadėjo atvažiuoti. Bet ne padėka, anot pašnekovės, čia svarbiausia - daryti žmonėms gera jai malonu.

Malonu, kai buvusi kolegė kreipiasi pagalbos, norėdama giminaitei iš Amerikos padovanoti dalelę Lietuvos, ir išsirenka jos dailiai numegztas riešines su tulpėmis. Žinoma, linines. Jos rankdarbiai yra iškeliavę į įvairias Europos šalis, pasiekę Kanadą, Kiniją ir net tolimąją Australiją.

„Esu pardavusi 64 poras riešinių, o padovanojusi 172 - mano biznis eina į geroką minusą. Bet man gera, kai žmogus patenkintas", - šypsosi rankdarbių meistrė, ką tik padovanojusi 173 riešinių porą.

 

Jurgita Ratkevičienė

2012-07-07

2012.07.09

Kaip Sofija Čiurlionienė prieš 80 metų krikštijo „Pilėną"

1975 m. JAV išleistoje Lietuvos skautų įkūrėjo Petro Jurgėlos knygoje „Lietuviškoji skautija" yra nemažai duomenų apie Biržų skautus bei jų darbus. Skautai (anglų kalba scout - žvalgas) visuomeninė savanoriška vaikų ir jaunimo organizacija, savo veiklą pradėjusi Lietuvoje 1918 m.

Pirmieji skautai Biržuose atsirado 1923 metų rudenį, jiems vadovavo E. Petrauskas, skiltims vadovavo P. Balčiūnas, G. Maciejauskas, L. Januškevičiūtė ir P. Šimavičiūtė - Balčiūnienė. 1925 m. skautės sudarė savo draugovę, o skautai - Valančiaus draugovę, kuriai vadovavo K. Aukštikalnis, J. Kučinskas.

1931 01 25 įsteigtam Biržų rajono tuntui vadovavo Biržų apskrities viršininkas V. Rozmanas, pulkininkas leitenantas V. Michalauskas, gimnazijos direktorius J. Vosylius (1935 - 1937), gimnazijos mokytojas P. Andrėjauskas. Su skautais dirbo ir gimnazijos direktorius J. Kutra, mokytojai L. Šukys, K. Linkevičius, notaras P. Lemberis, spaustuvininkas F. Masaitis.

1931 - 1933 m. Biržų apskrityje įsteigta 13 jaunimo skautų draugovių, joms vadovavo V. Ambraškaitė, A. Astrauskaitė, P. Audzijonis, J. Gasiūnaitė, K. Indrelė, Z. Obakevičienė, L. Pipinė, O. Rušinskaitė, P. Skodžius, J. Strelčiūnas, B. Tyrylytė, E. Uogintaitė, A. Žilinskaitė.

Prie 1932 m. Biržuose pastatyto burlaivio „Pilėnas" stovi jūrų skautai ir laivo krikšto motina Sofija Kymantaitė - Čiurlionienė. Nuotraukos viršuje užrašyta: „Biržų skautai jūrininkai nuleidžia naują laivą „Pilėnas". Laivo krikšto motina S. Čiurlionienė į laivo denį sumuša stikliuką alkoholio."

Beje, Biržų rotušės fasadinėje dalyje specialioje nišelėje buvo pritvirtinta skautų Lelija, o pastate esančiame muziejuje buvo skautų veiklai skirta ekspozicija.

Biržų skautai dažnai iškylaudavo, rengdavo įvairias stovyklas ir iš kitų Lietuvos skautų išsiskyrė tuo, kad turėjo tradiciją kasmet pasodinti po medelį. 1929 m. skautai išvertė ir vaidino kun. B. Rozenbergo skautišką 3 veiksmų dramą „Krintančios žvaigždės". 1931 Biržų piliakalnyje buvo atidengtas Jonušo Radvilos paminklas, iškilmėse dalyvavo ir Biržų skautai. Iš Kauno buvo atjojęs husarų Jonušo Radvilos pulko eskadronas. Savo svečius husarus Biržų jūros skautai valtimis paplukdė po ežerą.

Biržų vandens skautai žiemą skrajodavo burinėmis rogėmis po Širvėnos ežerą, o vasarą plaukiodavo jachta. Biržų jūrų skautai patys ėmėsi burinių laivelių statybos, statė juos ne tik sau, bet ir kitiems jūrų skautų vienetams.

1932 m. biržiečiai pastatė burlaivį„Pilėnas", kurio pakrikštyti atvyko ne bet kas, o dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurliono žmona, rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, 1930 - 1936 m. vyriausioji Lietuvos skaučių vadė Sofija Kymantaitė - Čiurlionienė.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2012-07-07

2012.07.03

Pristatytos knygos apie karo meno istoriją ir Lietuvos pilis

Birželio 29-ąją Biržų muziejuje vyko knygų „Karo meno istorija" bei „Lietuvos pilys ir tvirtovės" pristatymas.

Į susitikimą su susirinkusiais biržiečiais atvyko „Karo meno istorija" autorius, Lietuvos karo akademijos prorektorius doc. dr. Valdas Rakutis, žinomas istorikas Tomas Baranauskas, „Šviesos" leidyklos bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro atstovės.

Dr. V. Rakutis pasakojo, kad jo 2010 m. išleista knyga „Karo meno istorija" - tai tik pirmoji dalis, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Knyga buvo ruošiama kaip mokymo priemonė kariūnams, bet dabar pritaikyta ir visiems, besidomintiems karo menu, strategija, koncepcijomis, puolimu ir gynyba tiek senųjų civilizacijų, tiek senovės Graikijos, Makedonijos, Romos, ankstyvųjų ir brandžiųjų (VI - XIII), vėlyvųjų (XIV - XV) viduramžių, naujųjų 1500 - 1560 m. laikais.

Knygoje apžvelgiama ir Trisdešimtmečio karo epocha 1560 - 1648 m., kabinetiniai 1648 - 1776 metų, revoliuciniai 1776 - 1850 m. karai. Planuojama išleisti dar dvi šios knygos dalis.

Valdas Rakutis prie paties gaminto Biržų pilies maketo pasakojo apie tvirtovių gynimą ir puolimą.

Antrąją pristatytą knygą „Lietuvos pilys ir tvirtovės" parašė jau minėtas Valdas Rakutis, istorikas Tomas Baranauskas, geologas Valentinas Baltrūnas bei archeologas Gintautas Zabiela. Šioje 2011 m. „Šviesos" leidyklos išleistoje knygoje surinkti skirtingų sričių specialistų - geologo, archeologo, karo istoriko, istoriko - straipsniai leidžia suvokti Lietuvos pilių fenomeną, aptariama gamtinė piliakalnių kilmė, atskleidžiama pilių ir kitų gynybinių įtvirtinimų raida nuo pirmųjų įtvirtintų gyvenviečių iki istorinių laikų pradžios pilių.

Pasak V. Rakučio, tokią knygą buvo įdomu ir rašyti, nes joje apžvelgiamos ne tik Lietuvoje esančios pilys, bet kalbama ir apie Prūsijoje, Livonijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusias lietuvių pilis bei tvirtoves.

T. Baranauskas smulkiai analizavo Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąvokas, kalbėjo apie Baltarusijoje ir Ukrainoje buvusias lietuviškas pilis, tautinę savimonę, istorinę atmintį bei dabarties realijas.

Po to biržiečiai galėjo įsitikinti Biržų pilies unikalumu, jos fortifikacijų išskirtinumu iš visos Lietuvos istorijos. Dr. Valdas Rakutis įtaigiai prie savo paties kažkada gaminto Biržų pilies maketo pasakojo tvirtovių gynimo ir puolimų subtilybes.

Įspūdžiui sustiprinti visi buvo pakviesti pasivaikščioti po Biržų pilies teritoriją, kuri yra klasikinis olandiškųjų bastioninių tvirtovių pavyzdys. Buvo galima nuo pilies maketo pereiti prie „gyvo" reginio, istorijos priminimo ir supratimo.

2012 metus, paskelbtus „Muziejų metais", Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai pažymi, surengę Svetingųjų vasaros savaitgalių muziejuje ciklus. Minėtų knygų pristatymu buvo pradėtas antrasis ciklas.

 

Antanas Seibutis

2012-07-03

2012.07.03

Jubiliejinės parodos audėja nebesulaukė

Biržų krašto muziejuje atidaryta talentingosios audėjos Bronislavos Stapulionienės paroda. Deja, jos gyvybė užgeso prieš pat 90-ąjį jubiliejų.

 

Tęsdami Svetingųjų vasaros savaitgalių renginius, Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkai birželio 22-ąją biržiečius ir jų svečius pakvietė į porą renginių.

Iš pradžių pristatytas muziejuje sukauptas garsiosios Biržų krašto audėjos Bronislavos Stapulionienės (1922 - 2012) audinių aukso fondas.

Muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė pakvietė pagerbti neseniai į Anapilį išėjusios mūsų kraštietės atminimą tylos minute. Vėliau ji pristatė muziejininkų 2004 m. filmuotą medžiagą apie apsilankymą Lapiškių kaime pas garsią audėją. Iš ekrano skambėjo pačios B. Stapulionienės mintys apie kūrybos pradžią, audimo būdus, spalvas, jų pasirinkimą ir derinimą. O muziejininkai su šypsena prisiminė tą kelionę, kai iš pradžių niekaip nerado Lapiškių kaimo, o po to namuose ir pačios šeimininkės - ji, pasirodo, užsidariusi ūkiniame pastate gamino garsųjį savo sūrį, kuriuo dažnokai vaišindavo pažįstamus.

B. Stapulionienės audiniai išsiskiria raštų ir spalvų harmonija.

Ilgametė B. Stapulionienės draugė Saigūnė Rožėnienė prisiminė pažinties metus, pasakojo apie nelengvą Bronislavos dalią, kupiną sunkumų, gyvenimo smūgių, vaikų mirčių. Kartu ji žavėjosi ir stoiška jos asmenybe, sugebėjimu pakelti likimo smūgius ir išlieti visą save kūryboje, mokėjimu džiaugtis kitų pasiekimais ir džiaugsmais. Pasak Saigūnės, audėja visą gyvenimą liko labai dėkinga muziejui, iš pradžių ją į kūrybinį kelią atvedusiai buvusiai muziejaus direktorei Reginai Drevinskienei, vėliau kitiems muziejaus darbuotojams, ypač tikra drauge tapusiai Jadvygai Kriščiūnienei.

Anot ilgametės fondų saugotojos ir parodos eksponuotojos Jadvygos Kriščiūnienės, muziejuje pavyko surinkti gražiausius, vertingiausius Bronislavos audinius. Prie to daug prisidėjo ir pati audėja, savo geriausius darbus išsyk parodžiusi muziejininkams, o ne laukusi, kad jis bus nupirktas ir iškeliaus iš Biržų krašto.

Jadvyga su šypsena prisiminė bendravimą su Bronislava, kuris, ypač pradžioje, nebuvo jau ir toks lengvas. Mat audėja, kaip tikra kūrėja, norėjo įsitikinti, ką ji žinanti apie audimą, raštus, spalvas. O vėliau B. Stapulionienė dažnai užsukdavo į muziejų pasišnekėti, pabendrauti, pasidalinti planais, o ir muziejininkai norėjo kuo plačiau pristatyti mūsų kraštietės kūrybą tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Parodose Lietuvoje ir užsienyje B. Stapulionienė dalyvavo nuo 1965-ųjų. Jos palikimas - neįkainojama vertybė, nes audimų raštuose sudėti giliausi mūsų krašto tautodailininkės klodai. B. Stapulionienės kūryba buvo įvertinta - jai 1983 m. paskirta prestižinė Kultūros ministerijos pirmoji premija.

Apie B. Stapulionienės audinių savitumą, raštų harmoniją, spalvas, atspalvius, daug rašyta. Dabar gera proga dar sykį išvysti jos darbus muziejuje.

Antroji muziejininkų pasiūlyto vakaro dalis - susitikimas su žolininku Benjaminu Kairiu. Jis pasakojo apie žolių gydomąsias galias, vaistažolių arbatas, vantų ruošimą, vanojimąsi. Vyko ir žolelių arbatų degustavimas.

 

Antanas Seibutis

2012-07-03

2012.07.03

Vabalninkiečių kūryboje - lietuviški motyvai

Biržiečių klubas „Kraitė" organizavo pažintinę ekskursiją į Vabalninką, kur apžiūrėti tautodailininkų darbai. „Ant kiekvieno sodų šiaudelio sėdi mano proprosenelių vėlės", - sako tautodailininkė Vytenė Repšienė.

 

Paskutinę birželio dieną Biržų rankdarbių mėgėjų klubo „Kraitė" moterys sėdo ne prie rankdarbių, o į automobilius ir patraukė Vabalninko link - kitų kuriamo grožio pažiūrėti.

Tokia vasaros išvyka jau tradicinė. Ji skirta įdomiausioms rajono vietoms ir žmonėms, gražiausioms sodyboms lankyti. Kad Biržų krašte daugiau nei dešimtmetį lankytinų objektų nepristinga, moteris kaskart maloniai stebina ir nuteikia naujoms paieškoms, pažintims bei atradimams.

Tokios išvykos ne tik įlieja šviežio oro į rankdarbius kuriančių moterų kasdienybę, bet praplečia akiratį, taip pat suteikia naujų impulsų, minčių kūrybai.

Šįsyk „Kraitės" domėn pateko Vabalninko, o sykiu ir Biržų vardą garsinančių tautodailininkų Vido Jatulevičiaus, Vytenės Repšienės bei buvusios kraitietės, pedagogės Stasės Valintėlienės darbai.

Galerijoje eksponuojami medžio drožiniai.

Pirmąsyk apsilankiusieji V. Jatulevičiaus medžio darbų galerijoje stebėjosi meistro išmone ir nagingumu, o pats galerijos šeimininkas nešykštėjo paaiškinimų ir atvirai atsakinėjo net į „nepatogius" atvykėlių pasmalsavimus. Vienas aktualiausių klausimų - ar įmanoma šiandien išgyventi iš savo amato. Meistras neneigė: būna finansiškai sėkmingų metų, kai kūryba pelnyti duoną įmanu. Anot V. Jatulevičiaus, jo galerijoje yra pabuvoję per 2000 žmonių - lietuvių ir užsieniečių. Lankėsi net dailės studentai iš Olandijos. Pastaruosius tautodailininko darbai ypač sudomino. Jie juos ilgai tyrinėję, kūrę savo interpretacijas. Mūsiškiams galvų laužyti nebūtina, mat kiekvienas darbas autoriaus vienokiu ar kitokiu vardu „pakrikštytas". Galerijos šeimininkas teigė norįs, kad lankytojas į kiekvieną darbą įsižiūrėtų, susimąstytų, nepraeitų nestabtelėjęs. Daugiau nei prieš porą dešimtmečių glaudžion bendrystėn su medžiu susiėjusio V. Jatulevičiaus rūpintojėliai rymo Škotijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir kt. Mugėse vyras sakėsi nedalyvaująs - esą joms reikia žaisliukų. Daugiausia dirbantis su liepa, kartais su ąžuolu. Yra darbų, prie kurių tekę praleisti ir po dvi žiemas. Tikrų dirbtuvių neturįs - stambūs darbai atliekami lauke, o su mažesniais glaudžiasi garaže.

Buvusi „Kraitės" narė S. Valintėlienė atvykėlius pakvietė į savo bute ekspromtu surengtą rankdarbių parodėlę. Moterys gėrėjosi dailiais bendramintės nėriniais, sykiu džiaugėsi vėl susiėjusios. Savo darbo apdarais apsirengusi šeimininkė atrodė prašmatniai, o viešnios jai negailėjo komplimentų. Beje, tie patys apdarai išskirtinio dėmesio ir pagyrų yra sulaukę mugėse, parodose, tik už juos pasiūlyta kaina buvo įžeidi - ne visi nutuokia, kiek laiko, kruopštumo ir meistrystės toks rankdarbis reikalauja.

Kitas žingeidžių ekskursantų tikslas - pažintis su tautodailininkės, amatininkės, pedagogės, šiemet jau 4 „Aukso vainikų" (tautodailininkų konkursinis įvertinimas) savininkės V. Repšienės darbais, jų kūrimo technika.

Guvi, žodžio kišenėje neieškanti šeimininkė gausų būrį smalsuolių susodino, pavaišino ir šįsyk ne apie kiaušinių marginimą (šiuos esą gatavus žąsys tvarte sudedančios), o apie kupiškėniškų sodų vėrimą pasakojo. Savo akimis nemačiusieji tikriausiai sunkiai patikės, kad nedidukame kambaryje galima sutalpinti arti 40 sodų. Šmaikščioji kupiškėnė atvykėliams pasakojo gimusi šeimoje, kur esą buvę ir sodai, ir margučiai, o tėvai ir giminės bažnyčioj kryžium gulėdavę ir jiems išrišimo niekas neduodavęs. Iš tikrųjų V. Repšienė gimė šviesuolių Marijonos Šlapelytės ir Kazio Aleknos šeimoje. Giminės moterys ir vyrai buvę tikri auksarankiai. Močiutė 1936 m. pirmoji Kaune į radiofoną įdainavo sutartines, o tėvo dėdė prie Smetonos Kupiškyje įsteigė laisvamanių kapines. Tautodailininkės teigimu, viskas ateina iš šeimos - ką matome vaikystėje, ką sužinome iš tėvų, tas lieka visam gyvenimui. Vaikystėje ant suaugusiųjų pykusi, kam ją, tautiniais drabužiais aprengtą, visur tąso, dabar tokius pasisiuvusi ir vilkinti pati.

Tautodailininkė ir amatininkė svečiams sakė, kad visi jos suverti sodai yra ne išgalvoti, o tikri kupiškėniški. Atvykėliai sužinojo, kad pastarieji būna 3 rūšių: rombo, kubo ir statinės formos, arba kitaip keseliukiniai, kubiniai ir bočkiniai, o jų vėrimas, be kita ko, reikalauja ir geometrijos žinių. Tačiau V. Repšienė - vaikščiojanti enciklopedija, anot „Kraitės" vadovės Henrikos Marcinkevičienės, puikiai išmano ne tik geometriją, bet ir senuosius lietuvių papročius, tikėjimus. Todėl sodų teigia neparduodanti ir nedovanojanti: „Ant šitų šiaudų sėdi visų mano proprosenelių vėlės. Ant kiekvieno šiaudelio. Kiekviena mane saugo - kokia saugi ir patenkinta aš jaučiuosi!" Sodų, pasak liaudies meistrės, būna visokių: kalėdinių, velykinių, vestuvinių, lauksargių, krikštynoms, joninių ir t. t. Lengviausia verti keseliukus (jie ir tvirčiausi), o štai su kubiniais vargo dukart daugiau. Prieš pradėdama dirbti moteris sako tiksliai žinanti, ką darysianti. Verianti naujoviškai - adata. Jei šiaudai kokybiški, darbas einasi sklandžiai, bet kuo šiaudas plonesnis, tuo dirbti sunkiau - skilinėja. Šiaudų paruošimas šiam amatui - svarbiausias. Tautodailininkės pasakojimu, jos vaikystėje moterys šiaudus po maudynių pirtyje iš vakaro sukabindavusios, o sekmadienio rytą net į bažnyčią neidavusios - būdavo svarbiau šiaudus supjaustyti.

Paskutinė keliauninkų stotelė - Mockūnai. Čia „Kraitės" moterys ir jiems prijaučiantys apžiūrėjo Giedrės Jankūnienės tapybos ant šilko ir papuošalų parodėlę. Ekspozicijai parinkta netradicinė vieta - šulinys. Giedrė pasakojo, kad tapyba ant šilko susidomėjo augindama sūnų. Reikalingą informaciją susiradusi internete. Savo darbelius jauna moteris sakė dažniausiai dovanojanti, nes tapyba ant šilko brangi tiek medžiagų ir priemonių, tiek laiko atžvilgiu, todėl pirkėjų kol kas neatsiranda. Tačiau, anot Giedrės, savo pomėgio ji ir nereklamuojanti. Giedrės mama, Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos narė Otilija Stirkienė, viešnioms papasakojo apie aplankytas svečias šalis, jų kultūrinius skirtumus, vaišino iš vaisių ir 20 žolelių suplaktu „žaliuoju" kokteiliu. Visų gėrimo ingridientų neišdavė, tik pasufleravo, kad augalėliai auga čia pat, o kaip užuominą suskynė jų puokštę. Ne visus augalus atpažinusioms moterims sodybos šeimininkė vardijo ne tik jų pavadinimus, bet ir gydomąsias savybes. Augalai ir išmonė - O. Stirkienės eksperimentų pagrindas. Vienas drąsiausių mėginimų - namie pasigaminti kvepalai. Idėjų nestokojanti O. Stirkienė prisipažįsta, kad kol kas ne viskas pavyksta, bet rankų dėl to nenuleidžianti - netolimos ateities planuose - naminio muilo gamyba.

Jusles, dūšias ir protus „paganiusios" kraitietės atsisveikino trumpam - iki liepos viduryje švęsimo 14-ojo klubo gimtadienio, o šių moterų žingeidumas ir šitiek metų neblėstantis entuziazmas, nuoširdžiai linkėtina, kad plistų ne vangiau už oranžinius, kompiuterinius, muzikinius ar dar bala žino kokius virusus.

 

Jurgita Ratkevičienė

2012-07-03

2012.07.03

JAV aviacijos ir aeronautikos inžinieriui Martynui Kregždei - 90

Būsimas garsus inžinierius Martynas Kregždė gimė 1922 metų birželio 9 dienų Rygoje, Martyno Kregždės ir Onos Nastopkaitės - Kregždienės šeimoje. Tėvas dirbo kepėju, mama vadovavo namų ūkiui.

Praėjus daugiau nei dvejiems metams, Martyną Biržuose pakrikštijo evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, o krikšto tėvais buvo Stasys ir Katrė Nastopkos. M. Kregždė mokslus baigė Rygoje - iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau - Rygos universitete. Neužmiršdavo ir tėvų gimtinės Biržų, čia dažnai vasarodavo pas gimines.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Po karo M. Kregždė baigė Hanoverio technikos universitetą. Emigravęs į JAV, gyveno Niujorke, vėliau Kalifornijoje, Los Andželo mieste. Čia baigęs universitetą, dirbo aviacijos ir aeronautikos srityse, garsiose kompanijose „Rockwell International Co", „Boeing".

Martyno Kregždės krikšto įrašas. 1924 09 07.

M. Kregždei teko darbuotis ir Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos NASA (National Aeronautics and Space Administration) veikloje - erdvėlaivio „Apollo" skrydžio ir sėkmingo nusileidimo į Mėnulį 1969 metais, daugkartinio naudojimo kosminių laivų kūrimo programose.

M. Kregždė aktyviai dalyvavo JAV evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, dosniai aukodamas ir remdamas pinigais. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, jis rėmė ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią, skyrė lėšas Biblijos išleidimui, globos namams Medeikiuose „Vaiko užuovėja", buvo išrinktas Sinodo garbės kuratoriumi.

Mirė garsus inžinierius 2004 metų vasario 18-ąją Kalifornijoje, palaidotas šeimos kape Rygoje.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2012-07-03

2012.07.02

Kaip Biržuose atsirado „FORD" ir „MAGIRUS DIESEL" sunkvežimiai (III)

Jonas Bėliakas, matydamas, kad broliui Jokūbui neblogai sekasi, 1938 m. irgi nutarė griebtis techniško verslo ir įsigyti automašiną vežioti prekes Biržų miestui. Pardavė arklius, karves, pašarą ir už 7500 litų

Klaipėdoje įpirko „Ford" šasi su motoru be kabinos, kurią pačiam teko ir sumeistrauti. Kadangi pinigų trūko, tėvas Petras Bėliakas ir brolis Jokūbas Bėliakas garantavo, kad Jonas išpirks neapmokėtus vekselius.

Jonas pirmiausia lankė trijų mėnesių šoferių kursus Kaune, po to sutvarkė reikalus inspekcijoje ir Bėliakai pradėjo dirbti. Tai buvo pirmoji Biržuose mašina, kurią turėjo lietuvis. Tris mašinas iki tol turėjo žydai, tad reikėjo atlaikyti ir žydų prekeivių konkurenciją.

Tačiau ir Bėliakai turėjo draugų ir užsakovų - iš „Siūlo" fabriko būdavo 3 krovos krovinių per savaitę. Užsakymus duodavo ir Astravo malūnas, Biržų alaus bravoras, „Agaro" bendrovė, statybos reikmenų prekybininkai Morkūnas, Čiapas, Povilauskas. Jonui Bėliakui buvo naudinga, kad šios įmonės neturėjo nuosavo transporto.

Prie sunkvežimio„MAGIRUS DIESEL". Ant Jokūbo Bėliako rankų sėdi Romualdas, šalia iš kairės - Julijana Bėliakienė ir šalia jos - Boleslovas Bėliakas. Ant mašinos pakojų stovi Jokūbo sesuo Paulina su dukterimi Apolonija. Ant kitos - Jokūbo brolis Jonas Bėliakas. 1939 m. Mašinos Nr. „B"- reiškia Biržai, o „18"- eilės numerį.

„Fordas" paveždavo 4 tonas, jo variklis buvo galingas - 8 cilindrų ir kuro reikėdavo nemažai. Litras benzino kainavo 95 centus. Mašina buvo gera ir patvari, tik labai blogi keliai, be to, pilni arklių, kurių dažnas, pamatęs važiuojančią mašiną, dar ir baidydavosi.

Jonas broliui Jokūbui pasiūlė įsigyti dar vieną mašiną - penkių tonų kėlimo dyzelį ir Kaune broliai įsigijo švedų „VOLVO" firmos automobilį „MAGIRUS DIESEL". Už mašiną reikėjo sumokėti iškart 7000 litų, o 13000 buvo išskirstyta kas mėnesį po 500 litų. Be to, už patentą reikėjo valstybei mokėti kas trys mėnesiai po 500 litų.

Jonas Bėliakas ir prie jo prisijungęs brolis Boleslovas daugiausia dirbo su „Ford", o Jokūbas - su švediška mašina. Kur tik nedirbo broliai - vežė prekes į Kauną, Rokiškį, Jonavą, Subačių, įvairias statybines medžiagas, plytas iš Kraštų, Daniūnų, Ąžuolpamūšės į Medeikių pieninės statybą, Saločius, netgi žvyrą keliui Kaunas - Klaipėda. Čia ties Kryžkalniu buvo patirta ir nuostolių.

Kadangi šaltame ore ne visada pavykdavo užvesti mašiną, ją bandydavo tempti „ant buksyro" ir taip slidžiame kelyje „sumovė" mašinai visą priekinę dalį, kurios remontas kainavo 1500 litų. O kur dar mėnesio trukmės prastova... Sutaisius sunkvežimį, juo dirbti buvo pasiųstas Jonas Vitartas.

Broliai Bėliakai sukosi kaip išmanydami. Jonas savąjį „Ford" sunkvežimį pardavė Biržų bravorui ir ėmė dirbti kartu su J. Vitartu švedišku sunkvežimiu, o Jokūbas grįžo į Dūbriškį dirbti savo žemės. Tačiau tai neilgai truko, nes ėmė spausti pinigų stygius, vekselių apmokėjimo terminai. Jokūbas Biržuose parduoda traktorių „Ford", gautus 3000 litų atiduoda Biržų bravorui ir taip vėl susigrąžina „Ford" sunkvežimį.

Broliai Jonas, Jokūbas ir Boleslovas vėl darbavosi abiem sunkvežimiais, nors mašinos dar nebuvo galutinai išpirktos. O viskas išėjo kitaip, nei buvo planuota - Lietuvą 1940 m. okupavo sovietai ir abi Bėliakų mašinos buvo nacionalizuotos.

Sovietinė valdžia, nacionalizavusi brolių Bėliakų sunkvežimius, paliko buvusius savininkus dirbti - vežti prekes iš Kauno. Kartu Jonas ir Jokūbas dar dirbo Lapėno autoremonto dirbtuvėje. 1941 metų birželio 14 d. prasidėjus trėmimams, anot Jokūbo Bėliako, jų šeima buvo įtraukta į tremtinių sąrašus, bet jie buvo įspėti iš anksto ir tremties pavyko išvengti.

Tuo metu Jokūbas Bėliakas turėjo įsigijęs arklį ir iš Biržų girios į geležinkelio stotį vežė malkas, o į Respublikos gatvę - apdorotas akmenų plyteles gatvės grindiniui.

Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą ir okupavus Lietuvą, Jokūbas Bėliakas buvo užrašytas darbams į Vokietiją. Tad teko palikti namus Radvilų gatvėje Biržuose, pakeisti pase gimimo metus iš 1910 į 1900-uosius ir išsikelti gyventi į Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Padvariečių kaimą.

 

Antanas Seibutis

2012-06-30

2012.06.25

Trys iš tūkstantinės armijos

1941 m. birželio sukilimo pėdsakais.

 

2011 metais Lietuvoje buvo minimas 1941 m. birželio sukilimo septyniasdešimtmetis. Ta proga tarp kitų reikšmingų darbų Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido monografiją „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22 - 28 d." Pusseptinto šimto puslapių knyga suskirstyta į skyrius bei poskyrius, tad nesunkiai leidžia susirasti Biržų apskritį (su dabartiniu Pasvalio rajonu). Tam skirti 423 - 427 psl. Mažoka. Tarp žinomų faktų nepaminėti biržietiškų Smilgių sukilėliai. Turėdamas tam tikrų faktų, bandžiau aiškintis su tais, kurie aktyviai bendradarbiauja su tokių knygų sudarytojais.

Buvo atsakyta, kad Lietuvos gyventojų kova prieš sovietinius okupantus buvo tokia masinė, kad visų kovų epizodų bei jose dalyvavusių asmenybių suminėti neįmanoma. Tam esantys kiti leidiniai. Tuomet atsiverčiau „LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS" 1939 - 1941 m. 218-ame puslapyje pora eilučių skirta Dagiui, nužudytam plėšikaujančių raudonarmiečių 1941 07 07. Čia kažkas pripainiota, netikslu - peršasi negera nuojauta.

Biržiečiai Petras Motiejūnas ir Vidutis Šeškas prie sukilėlių kapo.

320 psl. dviejų eilučių pastraipėlę skaitome taip: Gudonis Petras gim. 1922, gyv. Toliūnų k., ūkininkas. Nužudytas plėšikaujančių raudonarmiečių 1941 07 07 Biržų r. Prie to telieka dėti klaustukus.

Įrašas 944 psl. arčiau tiesos. Verčia kritiškiau vertinti ankstesnius įrašus apie Dagį, Gudonį. Žibas Alfredas gim. 1921, gyv. Germaniškio vnk. Biržų apskr. ir r. Sukilėlis. Žuvo 1941 07 07 (1941 06 26).

Tiesmukiškai žiūrint tik į du pirmuosius įrašus susidaro vaizdas, kad daugiau kaip savaitę Biržus valdant hitlerininkams, rajone ne tik plėšikavo raudonarmiečiai, bet ir šaudė jaunus vyrus. Kad buvo kitaip, įsitikinome su istorinės tiesos fiksuotojais biržiečiais Petru Motiejūnu ir Vidučiu Šešku apsilankę kapinėse Smilgių kaimo vidury. Dešinėje centrinio tako yra baltai dažyta plokštė, pritvirtinta prie meniškai nukalto kryžiaus, o joje juodos raidės:

1941 m. žuvę sukilimo dalyviai

PETRAS GUDONIS

JONAS DAGYS

ALFREDAS ŽIBAS

Tai lakoniška, bet tikra, informatyvu. Ši informacija siejasi su Vytauto, gyvenančio prie Kauno, o augusio Smilgiuose, atsiminimais. Anot jo, prasidėjus sukilimui, Smilgiuose prie klebonijos susidarė ginkluotų vyrų būrys. Liaudiškai juos vadino baltaraiščiais. Faktiškai jie, išvaikę bolševikuojančius, tapo vienintelė kaimo ir jo apylinkių valdžia. Kaip į tokius valdžios atstovus ir kreipėsi pamiškės gyventojai. „Raudonarmiečiai, apsistoję miške, iš jų atiminėja maisto produktus. Ar vokiška valdžia į tokį mūsų nuolankumą nepažiūrės kaip į savanorišką rusų rėmimą?" - baiminosi ūkininkai. Todėl Smilgių sukilėliai ryžosi apsilankyti pas atklydusius raudonarmiečius, likusius be maisto ir ryšio su vadovybe. Tegu nusiginkluoja ir pasiduoda arba eina, kur išmano. Deja, vietoje taikaus pokalbio įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo trys jauni lietuviai.

Viltį, kad išsivaduota iš bolševikinio teroro ir prasideda kitoks gyvenimas, bent keliose šeimose perliejo skaudi netekties gėla. Liko trijų žmonių kapavietė, neapleista ir po septyniasdešimties metų. Šitaip Smilgių sukilėliai įsirašė į bendrą kovą, įrodę, kad didžioji lietuvių tautos dalis niekada nebuvo susitaikiusi su ideologine ar iki atviro plėšikavimo nusiritusia atėjūnų veikla. Pavienės ar grupinės sukilėlių žūtys susijungia į bendrą istorinį tarpsnį, įvardintą kaip 1941 m. birželio sukilimas.

Konkrečiu Smilgių atveju įamžinant J. Dagio, P. Gudonio ir A. Žibo atminimą yra nuveikęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos darbuotojas Valdas Striužas. Jo pastangomis dar 2009 05 07 kapavietė, kaip pavienis objektas, turintis istorinę vertę, įregistruotas tokių objektų registre. Man abejonių kelia tik ir šio istoriko nurodyta Smilgių kun. Stanislovo Masiulionio būrio sukilėlių žūties data - 1941 07 07. Jeigu taip rodė pirminiai dokumentai, taip ir rašė. Tačiau daug faktorių rodo, kad arčiau tiesos yra nuoroda Genocido knygoje - žuvo 1941 06 26.

Dėl tikslios žuvimo datos, susišaudymo aplinkybių, sukilėlių asmenybių šiame rašinyje išdėstytą informaciją, manau, galėtų papildyti „Šiaurės rytų" skaitytojai.

O Smilgių kapines palikome su viltimi, kad anksčiau ar vėliau susiformuos kapinių tradicija prie tokių vartų tvirtinti plokšteles su informacija apie tose kapinėse palaidotus Lietuvos laisvės gynėjus. Smilgių atveju greta sukilėlių tiktų paminėti ir partizano iš Pasvaliečių Leono Zajarsko (g. 1914 m.), žuvusio 1945 m. gegužę, palaidoto Smilgiuose, kapas. Tai Pabiržės krašte veikusio partizanų būrio kovotojas, žuvęs per siautusią karinę - čekistinę operaciją. Ir šiuo atveju reikalinga skaitytojų pagalba. Kodėl partizaną niekino ne Pabiržėje, užkasė Gerkiškiuose, o artimieji sugebėjo palaidoti Smilgiuose, greta tėvo Jokūbo, mirusio ar žuvusio tais pačiais 1945 m.

 

Jonas Dagilis, kraštotyrininkas

2012-06-23

2012.06.25

Biržuose - Sinodo suvažiavimas

Joninės - eilinių Lietuvos reformatų Sinodų suvažiavimo metas.

Šiandien vyksta Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suvažiavimas Biržuose.

Birželio 23 dieną, 11 val., Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje prasidės pamaldos, kuriose Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kun. Tomas Šernas paskelbs naujos 2012 metų kadencijos Sinodo suvažiavimą atidarytą. Po pamaldų pirmojoje sesijoje generalinis superintendentas pakvies Mandatų komisiją pranešti apie atvykusius Sinodo dalyvius ir bus išsirinkta Sinodo vadovybė: Sinodo direktorius - pasaulietis kuratorius, sekretorius - dvasininkas ir cenzorius - dvasininkas. Vicedirektorius nerenkamas. Kanonine tvarka šias pareigas eina generalinis superintendentas.

Nuo 1920-ųjų reformatų Sinodo suvažiavimai vyksta Biržuose Joninių metu. Tokia vieta ir laikas buvo neatšaukiamai įtvirtinti ateičiai 1930 ir 1935 metų Sinodo kanonais.

Pirmoje Sinodo dalyje, kai išrinkta Sinodo vadovybė užims savo vietas prezidiume, bus pristatyti atvykę svečiai, išklausyti sveikinimai žodžiu ir raštu. Kitose sesijose numatomi bažnytinės vadovybės, Sinodo revizijos komisijos, parapijų bei kitų bažnytinių ar su bažnyčia susijusių institucijų pranešimai.

Popietinėse Sinodo sesijose bus svarstomi bažnytinės teisės aktai. Šiemet sprendimams bus pristatomas priešsinodinėje sesijoje apsvarstytas bažnytinės vyresnybės - Sinodo dvasinių ir pasaulietinių kuratorių nuostatų projektas. Naujame projekte, pasitelkiant Sinodų šimtametes tradicijas, priimtus aktus ir atsižvelgiant į XXI amžiaus iššūkius, siekiama sustiprinti Sinodo kuratorių instituciją, tiksliau nustatyti jų pašaukimo, kompetencijos ir rinkimų reikalavimus.

 

Sinodų galios ir paskirtis

Sinodas - Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausioji bažnytinė vadovybė - priima bažnytinės teisės aktus: kanonus ir memorialus. Paprastai jais priimami įvairūs nuostatai ar statutai, apibrėžiantys esmines parapijų ar bažnytinių tarnautojų pareigas bei atsakomybę. Sinoduose yra sprendžiamos paskutinės instancijos drausminės bylos, priimami sprendimai dėl dvasininkų misijų ir kiti visai bažnyčiai svarbūs ir jau žemesnėse bažnytinės savivaldos instancijose svarstyti klausimai. Evangelikai reformatai išpažįsta, kad bažnyčios vyriausiasis vadovas - kunigų kunigas yra pats Dievo Sūnus ir mūsų Viešpats - Jėzus Kristus. Jis, būdamas žemiškosios bažnyčios galva, šiandien tebevaldo ją savo Žodžiu - dangiškuoju mokslu. Sinodas - kaip žemiškoji Dievo Surinkimo savivaldos kolegiali institucija - besąlygiškai paklūsta Kristui ir jo Žodžiui. Sinodą sudaro tiek ordinuoton dvasinėn tarnystėn pašaukti dvasininkai, tiek iš pasaulietinių profesijų pragyvenantys tikintieji - Sinodo kuratoriai ir parapijų delegatai - visi reikalingi Kristaus atpirkimo ir klystantys žmonės. Nepaisant to, tai - aukščiausia žemiškoji bažnytinė savivaldos institucija. Senovėje - šventuoju Sinodu pelnytai įvardinama dėl pagarbos šio Surinkimo vadovui - Jėzui Kristui. Verta tai atsiminti šiandien mums, jau XXI amžiaus evangelikų kartai, visiems pašauktiesiems, tokiame Surinkime ne tik ketinantiems tarti žodį, bet ir turintiems teisę balsuoti, priimti sprendimus. Viešpats savo Žodyje įspėja, jog kam daug suteikė, iš to Jis daug ir pareikalaus, metui atėjus (plg. Lk 12,47-48). Sinodo pirmutinė užduotis - Dievo, Šventoje Trejybėje vieno - pašlovinimas. Sinodas - iškiliausia vieta Dievą šlovinti liudijant jo malonę už praėjusius metus. Pastiprinti svyruojančius, paguosti verkiančius ir užkirsti kelią negerovėms ir, jei, Dieve, saugok, į Viešpaties Surinkimą įsibrautų vilkas avies kailyje - tokius šalinti, reikalauti krikščioniškos atsakomybės prasižengusiems, blogybių Dievo Surinkimuose nepakęsti. Gėdos sau ir Viešpaties vardui nedaryti.

 

Istoriniai išbandymai

Šiuo metu Lietuvos evangelikų reformatų Sinode sprendžiamojo balso teisę turi 8 ordinuoti dvasininkai; 12 paties Sinodo pašauktų kuratorių - pasauliečių bei 11 - oje parapijų išrinktas 21 parapijų delegatas. Negalintys atvykti atsiunčia Sinodui raštu sveikinimus, kurie yra pagarbus atsiprašymas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalinčiojo atvykti. Neatvykimas į Sinodo suvažiavimą be pateisinamos priežasties vertinamas kaip vienas didžiausių nusižengimų krikščioniškai atsakomybei tiek dvasininkams, tiek kuratoriams bei parapijų delegatams. Per daugiau nei 450 metų Lietuvos ev. ref. Sinodo veikimą ne kartą buvo, jog Sinodas išvis nesusirinko. Tai įvykdavo didžiųjų visuomenės suiručių - epidemijų, karų metais. Per pastaruosius šimtmečius tokių didžių bėdų buvo nemažai: XIX a. sukilimai; XX a. du pasaulietiniai karai ir ilgi sovietmečio metai, kuomet Sinodo suvažiavimai komunistinės valdžios buvo draudžiami. Lietuvai jau beatgaunant laisvę, Sąjūdžiui prasidėjus, evangelikai reformatai 1988 metais, per Jonines, be jokių raginimų suvažiavo į Biržus. Deja, dėl dvasininkų ir kuratorių stygiaus, pradingusios visos kartos bažnytinių vadovų posovietiniai Sinodo suvažiavimai buvo pilni entuziazmo, emocijų ir klaidų, tinkamai nedokumentuoti. 2000 metais Sinodo suvažiavimas išvis neįvyko. Kaip per karą ar marą.... Nuo 2001 metų dėl sutelktumo dvasininkų sesijų pastangomis buvo nutraukta negalės grandinė ir Lietuvos evangelikų reformatų Sinodai užtikrintai rinkosi į savo eilinius suvažiavimus Biržuose. Pernai bandymus sužlugdyti Sinodą pelnytai galima laikyti ateistinės ideologijos paveiktų asmenų nevykusį mėginimą suardyti aukščiausiosios bažnytinės vadovybės darbą. Tikintieji šį įžūlų pasikėsinimą išgyveno skaudžiai, tačiau sutelktai, maldoje su Dievo Žodžiu. Prisimindami šiuos įvykius šiandien galime pasakyti, jog Dievą mylintiems viskas tik į gera (plg. Rom 8,28). Prasidėjo teisiniai procesai, kuriuose susidarė sąlygos pilietiškai patraukti atsakomybėn bažnytinei bendrystei nepriklausančius neramumų kurstytojus ir bažnytinio turto grobstytojus.

 

Kviečiame bažnytinei bendrystei

Visi evangelikai reformatai, jų šeimos nariai ir visi geros valios žmonės yra kviečiami į Sinodo atidarymo pamaldas birželio 23 dieną, 11 valandą, Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Po pamaldų iki pietų vyksiantys Sinodo posėdžiai yra atviri ir juose svečių ar stebėtojų teisėmis gali dalyvauti visi evangelikų reformatų išpažinimą gerbiantys asmenys.

Sinodo iškilmingos uždarymo pamaldos su Viešpaties Vakariene - sekmadienį, birželio 24 dieną, 11 valandą.

 

Kun. Rimas Mikalauskas,

Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas

2012-06-23

2012.06.19

Mezgimas - ir galimybė bendrauti

Šeštadienį Biržuose galėjome matyti gražų reginį - aikštėje mezgančias per tris dešimtis moterų.

 

Jau trečius metus Vilniuje vyko renginys, skirtas Pasaulinei mezgimo viešumoje dienai. Į jį šiais metais įsijungė ir Biržų rankdarbių asociacijos „Fantazijų skrynia" narės.

Pasak organizatorių, Pasaulinė mezgimo viešumoje diena sumanyta tam, kad nepamirštume, jog mezgimas - puikus užsiėmimas draugijoje, o ne vien meditacijai vienumoje.

J. Janonio aikštės medžių paūksmėje pasikeisdamos mezgė bei nėrė per tris dešimtis moterų. Auksarankių triūsą lydėjo Jūratės Garnelienės ir jos bičiulių muzika, „Fantazijų skrynios" vadovės Bangos Joneliūkštienės skaitymai.

Į renginį atvyko ir kadaise Pučiakalnėje gyvenusi Bangos mama Regina Gučienė. Mama ir dukra - rankdarbių meistrės.

Nuo vaikystės rankdarbius pamilusiai mažojo Aurelijaus mamytei Odetai Bukauskienei labiausiai patinka nerti vąšeliu.

Iš Nemunėlio Radviliškio atvažiavusi Jūratė Dakševič atlydėjo vąšeliu neriančią bičiulę ir O. Milienės senelių globos namų bendradarbę Aušrą Barkauskaitę.

Iš Kvetkų atvyko Vaidutė Valuntienė. Tris vaikus - sūnus Modestą ir Simoną bei dukrą Dominyką - auginanti mama sako, kad kol kas tik vyresniajam įdomu, ką galima sukurti vąšeliu. Ji pati su mezginiu draugaujanti jau labai seniai.

Nuo vaikystės su vąšeliu nesiskiria grožybes nerianti Odeta Bukauskienė, kurią į Mezgimo viešumoje dienos renginį atlydėjo nenuorama sūnelis Aurelijus. Nuo 5 ar 6 metukų rankdarbių mokėsi Kristina Radzevičienė ir Jurgita Čeponienė.

Netoliese nuo mezgimo mašina „ginkluotos" Kristinos Tručilauskienės sėdėjusi Irena Pelegrimaitė džiaugėsi ir gražiu renginiu, ir galimybe smagiai pabendrauti. Irena atsinešė ir savo dukrelei Airidai skirtų suknelių bei kepuryčių.

Nuostabias sukneles demonstravo dviejų dukryčių - Dominykos ir Radvilės - mama Jūratė Skinderskienė. „Biržų duonos" gamykloje dirbančios moters darbais gėrėjęsi praeiviai tikino, kad tokių originalių grožybių nė vienoje parduotuvėje nerastum.

O į „Fantazijų skrynios" renginį įsijungusios ir visus rožiniais kaspinėliais dabinusios onkoklubo narės pasišovė numegzti ilgą rausvą atminimo kaspiną. Kitais metais būsiančiam klubo 15 metų sukakties minėjimui skirtas kaspinas skirtas atminimui visų, kurie buvo kartu. Akcija vadinasi „Tu numegzk man, mama, kelią".

Mezgamas kaspinas keliaus ir po klubo narių namus. Dabar jį, pasak klubo vadovės Renės Žvirgždienės, jau mezga 8 - oji mezgėja.

J. Janonio aikštėje rausvas nėrinys buvo kadaise akušere ligoninėje dirbusios Danguolės Mačienės rankose. Toliau kaspinas, šilumos, gražių linkėjimų ir prisiminimų kupinas, keliaus pas kitas moteris.

 

Alfreda Gudienė

2012-06-19

2012.06.18

Minėjome Gedulo ir Vilties dieną

Lietuvių tautai tragiška 1941 metų birželio 14 - oji ir nuo jos skaičiuojamos trėmimo kančių bei mirčių sukaktys minimos ne tik Gedulo, bet ir Vilties vardu. Vilties, kad tai nepasikartos.

Šiais metais išaušusi sukaktis jau buvo 71 - oji. Kaip ir kadaise nuostabaus grožio vasaros diena, tačiau juodu kaspinu prie atkurtos nepriklausomos valstybės vėliavos ir tikinčiųjų maldomis pažymėta. Meldėmės už tuos, kurie negrįžo ir kurių kaulai liko dūlėti tolimajame Sibire. Už tuos, kuriems buvo skirta grįžti ir amžinojo atilsio atgulti gimtojoje žemėje. Už visus mirusiųjų ir gyvųjų artimuosius. Už visus mus, kad neprastume atminties. Tai - didžiausia viltis.

Iš Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios į buvusią geležinkelio stotį tradiciškai linguojančioje eisenoje kasmet mažėja ištvėrusiųjų tremtį. Tačiau atsiranda naujų, tyliai pasiryžusių saugoti tai, už ką tėvų, senelių ir prosenelių sumokėta jokiais mastais neįvertinama kaina.

Minėjime prie kryžiaus - didelis būrys. Tarp pinavijų žiedų ir jazminų šakeles rankose spaudžiančių žilagalvių - krykštaujantys mažyliai ir sparčiai augantys bei solidžiais tampantys jaunieji Biržų „šauliukai"...

Atrodo, baigėsi laikai, kai minėjimų metu tremtiniai turėdavo sėdėti žolėje ar ant siauruko bėgių.

Eglės Jažauskienės kanklių muzika perveria ir sukrečia. Kaip ir 1941 -aisiais ištremtos Sigitos Sliesoraitytės - Arminienės giminės istorija, papasakota dukros Violetos. Dabar jau tremties brolius ir seseris iš aukštybių stebinčios „laptevietės" Sigitos siela turi džiūgauti - jos vaikas atliko misiją. Taip Violetos liudijimą vadino kalbėti ją paskatinusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovė Danguolė Žiūkienė.

„Tremtis, kuri nesunaikina, tampa langu į laisvę ir tapatybę", - kalba tremtyje gimusi rajono merė Irutė Varzienė. Anot politikės, konservatorių Biržų skyriaus pirmininkės, Tėvynė yra ne politika ir ne rietenos, o kažkas daugiau.

Prabyla merės bendrapartietis, į Seimo rinkimus kandidatu Biržų konservatorių ir krikščionių demokratų iškeltas socialinės apsaugos ir darbo viceministras Dalius Bitaitis. Buvęs Vilniaus Tremtinių globos namų direktorius kalba, kad bendraudamas su jais išgirsdavę tris klausimus: „Už ką? Ar tai gali pasikartoti? Ir ką darytume, jei tai įvyktų?"

„Už ką - nesuprantu. Būdamas subrendęs žmogus nesuprantu ir negirdėjau, kad bent kas nors už tai atsiprašytų. Vokietija atsiprašė Izraelio, mūsų Prezidentas - žydų, o mūsų - niekas", - sako Biržuose užaugęs viceministras.

Skamba tremtinių choro, pamažu ansambliu virstančio, dainos.

Minėjimo vedėja Edita Lansbergienė linki iš tremtinių mokytis orumo.

Nes jis - svarbiausia sąlyga, kad Lietuvoje turėtume ne tik Gedulo, bet ir Vilties dieną.

 

Alfreda Gudienė

2012-06-16

2012.06.18

„Klasika" - Ukmergės miesto šventėje

Ankstų ir lietingą birželio 2 d. rytą Senovinės technikos klubo „Klasika" nariai lydimi draugų ir bendraminčių, iš Biržų išsiruošė į tolimą kelionę. Šį sykį pilki keleliai mus nuvedė į Ukmergę, kuri minėjo Magdeburgo teisių grąžinimo 220 metines.

Atvykę prie Ukmergės autobusų stoties ir surikiavę senovinės technikos koloną, policijos lydimi, patraukėme miesto centro link, kur Kęstučio aikštėje mūsų jau laukė gausybė miesto gyventojų ir šventės svečių. O parodyti ukmergiškiams tikrai turėjome ką! Didelę dalį mūsų draugų ir klubo narių technikos buvo galima įvardinti taip - „vienintelis eksponatas Lietuvoje". Nustebino „Klasikos" draugai Martynas Pletkus ir Virginijus Burkas, parodos lankytojams pristatę motociklą „AM" - vienintelį sunkųjį lietuvišką motociklą, sukurtą ir pagamintą daugiau nei prieš 50 metų „Vienybės" gamykloje Ukmergėje. Įdomi šio motociklo istorija. Pradėtas kurti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, jis buvo baigtas ir išbandytas tik sovietiniais laikais. Motociklo konstruktorius Antanas Monkevičius (AM) taip ir nepradėjo šio motociklo serijinės gamybos, nors ir dabar jis stebina technikos žinovus savo konstrukciniais sprendimais ir formomis.

Biržiečių senovinės technikos paroda Ukmergėje.

Taigi, klubo renginys sulaukė didelio miestelėnų ir šventės svečių susidomėjimo bei palaikymo. Šventės svečiams pristatėme ne tik senovinius automobilius ir motociklus, bet ir informaciją apie Biržų kraštą ir Biržų įmones, „Klasikos" rėmėjus. Ukmergiškiams dalinome lankstinukus su „Biržų alaus", „Rinkuškių", „Agaro" ir „Biržų duonos" reklama, pateikėme keturiomis kalbomis paruoštą kvietimą į rugpjūčio 4 d. vyksiančią miesto šventę ir istorinės technikos parodą Biržuose.

Na, o atslūgus parodos šurmuliui buvo galima atsipūsti, papietauti ir pasidairyti po Ukmergę ir mieste vykstančius šventinius renginius. Teko pripažinti, kad miestas - gražus ir puikiai tvarkomas. Gal todėl ir „Klasikos" viešnagė Ukmergėje, padedant Ukmergės savivaldybės Kultūros skyriaus bei Kultūros centro darbuotojams, praėjo puikiai. Pasigrožėję miestu ir miesto švente, apsilankėme kraštotyros muziejuje, užkopėme į buvusį gaisrininkų bokštą ir pažvelgėme į miestą iš aukščiau. Sugrįžę į Biržus ir nubraukę kelionės dulkes, nenuleidžiame rankų ir pradedame ruoštis senovinės technikos paradui ir parodai, kuri vyks Biržų miesto šventės metu. Daugiau apie parodą ir apie Senovinės technikos klubo „Klasika" pasiruošimą miesto šventei rasite mūsų tinklalapyje www.klasika.us.

 

Klubo „Klasika" informacija

2012-06-16

2012.06.13

Tėvo diena Papilyje

Su vasaros pradžia atskubėjo ir graži šventė - Tėvo diena. Ji aplankė ir papiliečius, sukvietusi į tradicinį minėjimą.

Renginį vedė kultūros darbuotoja Valerija Puodžiūninė. Popchoro „Drugelis" dainorėliai, vadovaujami Vigilijos Macienės, tėveliams dovanojo vaikišką, smagų repertuarą. Mažieji publiką džiugino dainomis apie senelį, antiną, godžius meškiukus. Vyresnieji padainavo „Linksmą" ir „Melagių" dainas.

Parodyta M. Undzėnienės režisuota komedija.

Laukiamiausias vakaro įvykis buvo Skrebiškių kaimo aktyvistės Marytės Undzėnienės režisuotas spektaklis - A. Kazragio komedija „Tuščia kertė širdyje". Istoriją apie dvi senmerges: Antosę ir Petrusę, kurios vis dėl to nutarė susirasti sau vyrus, lydėjo nuolatinis žiūrovų juokas. Gavę gerą humoro dozę žiūrovai skirstėsi patenkinti ir džiaugėsi nuotaikinga renginio programa.

 

Rokas Januševičius

2012-06-12

2012.06.13

Iš Bėliakų šeimos istorijos (I)

Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai draugų susiranda įvairiausias būdais. Su kauniečiu Romualdu Bėliaku susipažinta FACEBOOK tinkle. Ir sužinota bei gauta nemažai įdomios medžiagos, ypač apie tų laikų įvairiausią techniką, traktorių, automobilių panaudojimą Biržų krašte.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Bobenėlių kaime gyveno Petras Bėliakas su žmona Elžbieta Žemaityte - Bėliakiene, kiliusia iš Druseikų (dabar Drąseikių) kaimo. Susilaukė jie nemažai vaikų - Petro (apie 1897 - ?Rusijoje), Povilynos - (1903 - 1985), Jono (1907 - 2000), Jokūbo (1910 - 2006), Boleslovo (1913 - 1993), prieš pat karą - dvynukų.

Naujasis Biržų muziejaus draugas Romualdas Bėliakas yra Petro Bėliako anūkas ir Jokūbo Bėliako sūnus.

Bėliakų šeimos turimi 4 hektarai žemės ribojosi su Chodakauskų Sebentiškio dvaro žemėmis. Vyriausias sūnus Petras, baigęs Skaistkalnės (tuomet Šenbergo) mokyklą, išvyko mokytis toliau į Maskvą ir pražuvo Pirmojo pasaulinio karo frontuose.

Petras Bėliakas (apie 1875 - 1956).

Biržų kraštą 1915 m. užėmus Vokietijos kariuomenei, visa Bėliakų šeima pasitraukė iš pradžių į Vidzemę Latvijoje, vėliau geležinkeliu atvyko į Voronežą Rusijoje ir apsigyveno Obolensų, vėliau Soloncų kaime.

Čia teko šeimai patirti ir netekčių. Beveik visi vaikai susirgo šiltine. Ligų ir gyvenimo negandų neatlaikė tik jų močiutė, Petro Bėliako mama Darata Jakulytė (apie 1855 - 1916), taip ir likusi palaidota Rusijos žemėje. Rusijoje mirė ir abu mažamečiai dvynukai.

Pagaliau 1918 m. rudenį šeima nutarė grįžti į Lietuvą. Porą savaičių pralaukė Voroneže, kol buvo suformuotas ešelonas į Lietuvą. Kelionė su įvairiausiais nutikimais, persėdimais truko irgi apie tris savaites.

Grįžusi Bėliakų šeima iš pradžių apsistojo Drąseikiuose pas mamos brolį, vėliau sugrįžo į savo namus Bobenėlių kaime.

Grįžus į namus gyvenimas irgi nebuvo lengvas. Trūko maisto, vėl šeima persirgo šiltine. Dar kamavo neišėjusių vokiečių rekvizijos.

Pasibaigus karams, po truputį Bėliakai ėmė atsigauti, įsigijo ožką, už du pūdus Rygoje parduotų ruginių miltų įsitaisė seną arklį žemei dirbti. Už sesers darbą per vasarą pas didžiažemį gavo veršelį, vėliau išaugintą į melžiamą karvę.

Paaugusiems vaikams teko eiti pas žmones ganyti gyvulius, vėliau dirbti samdiniais, bernauti pas ūkininkus, dirbti Taurkalnės miškuose. Keletą metų Jokūbas ir Jonas Bėliakai plukdė rąstus Latvijoje, vėliau prie vyresniųjų brolių prisidėjo ir Boleslovas.

Ėmėsi ir melioracijos darbų. Šis darbas sunkus buvo, bet pelningas. Pasipuošė trys broliai Bėliakai naujais kostiumais, nusipirko dviračius, nors kiekvienas jų kainavo po 350 litų - panašiai tiek uždirbdavo samdinys bernas per visą sezoną. Išradingi broliai versdavosi visokiais būdais - pradėjo supirkinėti mišką iš ūkininkų ir pristatydavo pagal sutartis pieninėms, įsigijo tris žirgus su vežimais.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2012-06-12

2012.06.11

Mirė Monika Čalkauskaitė

Birželio 7 -osios rytą mirė Monika Čalkauskaitė, nusipelniusi dailės mokytoja ekspertė, Biržų rajono savivaldybės garbės pilietė. Ši žinia taip arti nuo garbingojo 90-ies metų jubiliejaus šventės...

Šventėje ir ne tik buvo likimiškai akcentuota: visa, kam Mokytoja Monika paskyrė savo gyvenimo ir darbo metus, yra ir bus gyva mokiniuose, kolegose, mokinių piešiniuose.

Monika Čalkauskaitė savo pedagoginiu talentu ir pašaukimo galia pelnė didelį pripažinimą, gausybę apdovanojimų bei titulų, tapo Biržų krašto legenda... Neįtikėtinų gelmių Jos pamokos, begalinio stiprumo Jos siekis vesti vaiką aukštesnių idealų link.


Monika Čalkauskaitė gimė 1922 m. vasario 19 d. Bobėnų kaime. Mokėsi Biržų gimnazijoje, vėliau Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1944 m. pradėjo dirbti Nemunėlio Radviliškio progimnazijoje. Vienerius mokslo metus dirbo Biržų gimnazijoje, o nuo 1949 m. - Medeikiuose. Medeikių vidurinės (dabar pagrindinės) mokyklos piešimo mokytojos Monikos Čalkauskaitės mokiniai, dailės būrelio lankytojai, su savo brandžiais darbais noriai dalyvavo parodose, pelnė jose aukštus įvertinimus. Medeikiečių kūryba aukštai įvertinta ne tik Lietuvoje dailiųjų amatų, plakatų, akvarelių ir kitokiose parodose, konkursuose, jų darbai spausdinti dailės leidiniuose, kalendoriuose, albumuose. Laureatų vardus, medalius ir diplomus Mokytojos auklėtiniai yra pelnę Australijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Japonijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Afrikos šalyse vykusiose parodose.

Už nuoširdų ir vaisingą darbą Monikai Čalkauskaitei 1975 m. suteiktas Nusipelniusios mokytojos garbės vardas, o 1994 m. - mokytojos ekspertės kvalifikacija. Nuo 2001 m. Mokytoja dirbo su mokiniais tik dailės būrelyje. Jos iniciatyva mokykloje įrengtas kabinetas - dailės studija, kurią remia p. Almos Adamkienės fondas. Biržų savivaldybės garbės pilietės vardas Monikai Čalkauskaitei suteiktas 2003 m. vasario 25 d.

Visada švytintis, šildantis Mokytojos veidas, čiurlioniškos šviesos dvasingumu žėrinčios akys, paprasta savita apranga, tiesi laikysena, puiki atmintis, giliaprasmis kalbėjimas apie vaiką, meną, knygas..

Ir liks į ateitį nutiestas gražaus, tauraus Mokytojos gyvenimo žydėjimas kaip to Medeikių mokyklos vyšnių sodelio amžinoji baltoji Šviesa...

 

Biržų rajono savivaldybė,

Medeikių pagrindinės mokyklos bendruomenė

2012-06-09

2012.06.08

Aplankė Lietuvos muziejininkystės lopšį

Gegužės 28-ąją Biržų muziejininkai kartu su muziejaus draugais aplankė nemažą Žemaitijos krašto dalį.

Pirmasis objektas - simboliškas Lietuvos muziejų lopšys - Bijotų dvare 1812 m. rašytojo Dionizo Poškos įsteigtas muziejus. Prieš 200 m. ąžuolo kamiene buvo įrengtas namelis - Poškos Baublys. Po 12 metų buvo įtaisytas antras toks namelis.

1812 m. D. Poška liepė valstiečiams nukirsdinti bene 1000 metų senumo medį, jis buvo supjaustytas į tris dalis. Storiausios nuopjovos vidų, kad būtų lengviau tempti, išskaptavo ir nuritino D. Poškos dvarelio link. Atsiritinęs į savo kiemą, rašytojas įsirengė altaną. Uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs langus, įstatęs duris jis ąžuolo kamiene įsirengė kambarėlį, kurį pavadino Baubliu. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę.

Daug matė Baubliai per tuos 200 metų. 1930 m. visuomenės iniciatyva Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniais lankais. 1971 m. Baubliams pastatyti stikliniai gaubtai, 1998 m. sutvirtinti jų pamatai, įrengta lietaus vandens nutekėjimo sistema.

2009 - 2011 m. muziejus buvo uždarytas renovuoti. Po renovacijos turistai gali pamatyti restauruotus Baublius, atstatytą A. Smetonos laikų mokyklą, kurioje yra įrengtas muziejus, o jame ekspozicija apie D. Pošką, taip pat biblioteka.

Prieš 200 metų pastatytas D. Poškos Baublys.

Maloniai sutikti Šilalės muziejaus muziejininkės, biržiečiai pavaikščiojo po visą didžiulę 12 ha teritoriją, pamatė archeologų nustatytą D. Poškos gyvenamojo namo vietą, apžiūrėjo vandens tvenkinius, malūną, gražiai tvarkomą aplinką.

Pasukus Šilalės link, teko pravažiuoti Girdiškes, kur stovi 1896 - 1914 m. statyta Švč. Mergelės Marijos Snieginės vardo bažnyčia su nuostabiais šoniniais altoriais, padarytais iš ąžuolų su visomis šakomis. Teko prasukti ir pro Vytogalą, kurioje gimė garsusis lietuvių lakūnas, Atlanto nugalėtojas Stasys Girskis - Girėnas.

Šilalėje trumpai aplankę Vlado Stanevičiaus muziejų, pabendravę su direktore Soneta Būdvytiene ir muziejininkais, biržiečiai atvyko į Kražius, kuriuos išgarsino 1893 m. žudynės, kada caro valdžia norėjo uždaryti benediktinių vienuolyną ir bažnyčią, o parapijiečiai to neleido. Įvykus konfliktui su kareiviais, žuvo 9 žmonės, nukentėjo 54, nemažai buvo vėliau suimta ir nuteista.

Kražiuose biržiečiai susipažino su buvusiu 1614 m. įsteigtos Kražių kolegijos studentų bendrabučiu - bursa, dabar restauruojamu ir rengiamu Europos Sąjungos projektų lėšomis. Apžiūrėjo ir Kražių piliavietę, Vytauto kalną, garsiąją Kražių bažnyčią, menančią kovas už tikėjimą.

Iš Kražių vedė kelias į Kelmės dvarą, kuriame yra įsikūręs Kelmės krašto muziejus. Jo direktorė Danutė Žalpienė maloniai pavedžiojo po buvusius Gruževskių dvaro rūmus, supažindino su ekspozicijomis, edukacinėmis programomis, kurių viena yra skirta Amerikos indėnams.

Ekspozicijoje pateikiama medžiaga apie kraštotyrininką, pedagogą Joną Vadeikį (pirmąjį Karlo Majaus knygos vertėją į lietuvių kalbą), vokiečių rašytojo Karlo Majaus knygos, įvairūs Amerikos indėnų buities daiktai.

Pasižvalgę po dvaro teritoriją, susipažinę su 2009 m. restauruotu seniausiu Lietuvoje svirnu, kur yra įsikūrę muziejaus fondai, biržiečiai suko namų pusėn. Tačiau pakeliui dar laukė gražus pasidairymas po Pakruojo dvarą, turintį gražią istoriją, puošnius dviaukščius rūmus, 1835 - 1840 m. užveistą angliško stiliaus parką. Buvo prisiminta čia nuo 1786 iki 1940 m. gyvenusios baronų fon der Ropp kartos, jų nuopelnai ir darbai, apžiūrėti Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas - Kruojos užtvanka bei vandens malūnas.

Biržiečiai muziejininkai su bičiuliais prisilietė prie daugelio mūsų Lietuvos istorijos puslapių, prisiminė savuosius pirmtakus, matė dabarties darbus.

 

Antanas Seibutis

2012-06-07

2012.06.06

Margųjų drobių audėjėlė

Birželio 5 dieną sukanka 90 metų, kai gimė tautodailininkė Bronislava Stapulionienė.

 

1972 - ųjų metų pavasaris. Bitniškių miško pašonėje prisiglaudusi nedidelė sodybėlė. Medinį namuką apstojusios baltos obelys, žydinčių pievų saulutės išsibarstė jau gerokai pasistiebusioje žolėje. Perėję vėsią ir tamsią priemenę, beldžiamės į duris. Girdisi tolimas moters balsas. Iš už kambario gilumoje stovinčių staklių pakyla šios sodybos šeimininkė - liaudies menininkė, audėja Bronislava Stapulionienė.

Išgirdusi, kad mes iš redakcijos, moteris valandėlei sutrinka, susirūpina ir susidrovi.

„Ką čia apie mane, paprastą kaimo moterį", - sako audėja. Ir aš prisimenu neseniai įvykusios rajono liaudies menininkų parodos uždarymą. Tuomet muziejaus direktorė Regina Drevinskienė pasveikino Bronislavą, sulaukusią gyvenimo penkiasdešimtojo pavasario, ir įteikė jai garbės raštą. Ir tada, ir dabar moteris buvo taip pat susidrovėjusi.

Atrodė, kad kitų dėmesys jai visai nereikalingas, nes jos meilė margiems audinių raštams - natūralus, iš vaikystės įgimtas dalykas. Kaip paukščio giesmė, kaip pavasario saulėje išsilieję baltų sodų potvyniai.

Bronislavos Stapulionienės austomis lovatiesėmis grožėjosi liaudies meno mylėtojai Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje, Indijoje. Jos darbai tapo muziejų neįkainojamu lobiu.

Austi pradėjusi dar Čėniškiuose, tėvų namuose. Aštuoni vaikai augo. Nelengva buvusi vaikystė. Trylika metų tarnavo svetimiems. Gyvulius ganė, triūse laukuose, tvartuose. Svajonė apie raštuotas lovatieses, vingriuosius aštuonnyčius buvo tokia tolima. Tik kartais tekdavo stabtelėti prie staklėse sėdinčios audėjos, pasižiūrėti, kaip vikriai nardo šaudyklė ir vis storėja rietimas. Po karo ėmusi austi. Pradžioje jaunąją audėją pamokė senutė Kruopienė. Paskui pati audė ir mokėsi iš labiau patyrusių tos harmoningos ornamento, spalvos ir ritmo vienumos. Ėmė dirbti Kauno „Dailės" kombinate namudininke audėja.

Tą kartą ištiesė ant durų lininę portjerą, kurioje pilkas ornamentų juostas skyrė rusvi, saulės atšvaistą primeną ruožai. Pasakojo, kad audžiant besileidžiančios saulės spinduliai kritę ant rudai dažytų durų, ir jos sušvitusios malonia rusva spalva. Bronislava nusprendė šią spalvą perkelti į savo audinį, ir rusvas akcentas darniai įsiliejo į raštuotą lino portjerą.

Jau tais metais Bronislavos Stapulionienės austas lovatieses, rankšluosčius, portjeras, kilimėlius vertino ne vien pirkėjai. Apie dvidešimt jos kūrinių buvo įsigiję Lietuvos muziejai, Liaudies meno rūmai. Jie buvo eksponuojami respublikinėse ir sąjunginėse parodose, liaudies meno festivalyje Maskvoje pelnę trečiojo laipsnio diplomą.

O prabėgus dar dešimčiai metų, 1983 - aisiais, B. Stapulionienei buvo paskirta Lietuvos kultūros ministerijos pirmoji premija ir suteiktas laureatės vardas. Tuomet biržietis tautodailininkas ir liaudies meno propaguotojas Feliksas Marcinkas paklausęs Dailininkų sąjungos pirmininką Konstantiną Bogdaną, kaip jis vertinąs Bronislavos Stapulionienės kūrybą. Po trumpos pauzės skulptorius (dabar jau ir Biržų garbės pilietis) atsakęs: „Mes esame dėkingi Lietuvos žemelei, kad tokius talentus išaugina. Tokie žmonės tarsi gintariukai, kurie traukia aplinkinius prie savęs, dosniai dalindami šiltus savo širdies spindulius. Bronislava tiesiog fenomenaliai jaučia spalvas, atspalvius. Jų gama audiniuose yra švelnų, pastelinį koloritą, kas ir yra būdinga mūsų kraštui..."

Sužinojęs, kad Bronislavos Stapulionienės, 1966 metais tapusios Liaudies meno draugijos nare, austomis lovatiesėmis grožėjosi liaudies meno mylėtojai parodose ne tik Maskvoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Graikijoje, Islandijoje, Jugoslavijoje, Indijoje, pas audėją užsuko „Laisvosios žemės" kolūkio pirmininkas Petras Poškus. Susižavėjo išvydęs Bronislavos audinius ir pasiūlė Butautų muziejuje atidaryti nuolatinę jos darbų ekspoziciją, kad tą grožybę būtų galima ir saviems, ir svečiams parodyti. Per keletą metų muziejuje susikaupė apie šešiasdešimt darbų. Daugiau kaip šimtą žinomiausios rajone audėjos daugiausiai dobilėlių, katpėdžių, ąžuolo lapų raštais išdabintų lovatiesių, rankšluosčių, kilimėlių ir kitokių audinių įsigijo „Sėlos" muziejus. Tai neįkainojamas lobis. Tarsi Aukštaitijos vaivorykštė. Siekdama išgauti natūralias, švelnias, santūrias spalvas, audėja dažė gijas ąžuolo, juodalksnio žievių, jonažolių žiedų ar kokiame kitame žolelių virale. Jos išausti keturnyčiu dimu, aštuonnyčiu matmenų ripsu rinktiniai audeklai džiugina liaudies meno gerbėjus ir specialistus spalvų ir raštų darna. F. Marcinkas rašo, kad audėja „pasiekusi profesinį meistriškumą, išstudijavusi ne vieną knygą apie audimą, sugebėjo atkartodama šimtmečiais tobulintus krašto audinių raštus sukurti savitą kūrybinį braižą, praturtinti tradicinį ornamentą".

Vėl su Bronislava Stapulioniene susitikau 2004 - ųjų metų vasarą. Tą kaitrią liepos mėnesio dieną ji sakė, kad keturiasdešimt metų staklės neišėjusios iš jos gryčios. Buvusi labai laiminga, kuomet, išdirbusi vienuolika metų namudininke audėja Kauno „Dailės" kombinate, išėjo į pensiją. Nes tuomet galėjusi austi tai, ką norėjo. Pasakojo, kad ši vasara Lapiškiuose - jau paskutinė. Nebe ta sveikata. Anksčiau per dieną, nuo ryto iki vakaro, lovatiesę išausdavo. Pernai dar penkias žąsis laikė, o šiais metais pabijojusi. Ką žinai, jeigu susirgs, reikės gydytis ligoninėje? Tuomet tie paukščiai bus jos sodybą prižiūrintiems kaimynams papildomas rūpestis. Nes Bronislavai jau aštuoniasdešimt treti eina. Apsigyvens arčiau savųjų. Prieš pusantrų metų palaidojusi vyrą Juozą. Dar anksčiau - vienintelį sūnų Albertą. Didžiausia jo gyvenimo svajonė buvo tapti lakūnu. Baigė karo lakūnų mokyklą Volgograde. Tapo lakūnu instruktoriumi. Turėjo majoro laipsnį. Mokė skraidyti būsimus karo lakūnus. Mirė būdamas 44 erių, persikėlęs gyventi į Panevėžį. Ten gyvena marti Rita ir anūkai Žydrūnas ir Gediminas.

2011 metų gruodį išgirdau, kad Bronislava Stapulionienė gyvena Pasvalyje.

Mirė B. Stapulionienė Krinčine, pas seserį, šių metų vasario 10 dieną. Iki jos devyniasdešimtojo gimtadienio buvo likę beveik keturi mėnesiai. Palaidota Pabiržės kapinėse.

 

Algirdas Butkevičius

2012-06-05

2012.06.06

Biržuose apsilankė Jonas Variakojis iš JAV

Šeštadienį Biržuose apsilankė garsios Biržų krašte Variakojų giminės atstovas, Nepriklausomybės karų aktyvaus dalyvio, Panevėžio bataliono kūrėjo, Susisiekimo ministerijos valdytojo, Krašto apsaugos ministro pulkininko leitenanto Jono Variakojo sūnus - irgi Jonas Variakojis su žmona Jūrate iš JAV.

Jonas Variakojis jau buvo lankęsis Biržuose ir anksčiau, bet jo žmonai Jūratei tai buvo pirma viešnagė.

Jūratė ir Jonas Variakojai (antra ir trečias iš kairės) su giminaičiais Biržų pilyje.

Lydimi giminaičių iš Panevėžio ir Biržų, svečiai apsilankė Biržų krašto muziejuje „Sėla", kur išsakė padėkos žodžius muziejininkams už Variakojų giminės atstovų pagerbimą, jų nuopelnų tiek Biržų kraštui, tiek ir visai Lietuvai priminimą.

Svečias Jonas Variakojis jau nuo 1986 metų vadovauja filatelistų draugijai „Lietuva", įkurtai 1946 m. ir leidžiančiai savo žurnalą. Jis muziejui pažadėjo atsiųsti diską su medžiaga apie draugiją, jos leidžiamą žurnalą bei keletą paskutinių leidinių.

Lydimi giminaičių, svečiai aplankė Variakojų gimtosios sodybos vietą Rinkuškiuose, Rinkuškių evangelikų reformatų kapines, kur palaidoti Jono Variakojo seneliai. Jie susipažino su karsto reiškiniais, smegduobėmis, Kirkilų karstiniais ežerėliais, Biržų istorinėmis vietomis.

 

Antanas Seibutis

2012-06-05

2012.06.06

Lankėsi bibliotekininkai iš Latvijos

Vykdant projektą „Tarptautiniam verslui palankių bibliotekų tinklo kūrimas", vyksta projekto partnerių iš Latvijos - Bauskės, Rundalės ir Lietuvos - Biržų, Pasvalio, Pakruojo bibliotekų bendradarbiavimas, dalykiniai susitikimai, dalinimasis darbo patirtimi, bendros veiklos planavimas.

Gegužės 23 dieną, pagal Latvijos-Lietuvos programą „Bendradarbiavimas abipus sienos", Biržuose lankėsi bibliotekininkų delegacija iš Latvijos Respublikos Rundalės krašto. Biržų Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje vykusiame bendrame su kolegomis iš Latvijos dalykiniame pasitarime dalyvavo Biržų rajono merė Irutė Varzienė, savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė, Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis, skyrių vedėjos. Diskusijos metu, rajono merė I. Varzienė teigiamai įvertino mūsų bibliotekų sėkmingą veiklą, džiaugėsi užsimezgusiu naudingu bendradarbiavimu su kaimyninės respublikos kultūrinėmis įstaigomis. Kultūros ir sporto skyriaus vedėja L. Vireliūnienė apžvelgė bibliotekų veiklą rajono kultūrinio gyvenimo kontekste. Bibliotekos direktorius V. Muralis išsamiai pristatė Biržų rajono istorinę, ekonominę padėtį, rajone veikiančias įmones, jų gaminamą produkciją. Taip pat pabrėžė Biržų rajono gamtinius, kultūrinius ypatumus, leidžiančius plėtoti turizmą.

Viešnios iš Latvijos pasakojo apie savo veiklą, kultūrinį, ekonominį gyvenimą Rundalės krašte, domėjosi kaip palaikomi ryšiai su verslininkais Biržuose. Buvo aptarti bibliotekinės veiklos panašumai ir skirtumai. Bibliotekininkų delegacija iš Latvijos lankėsi „Sėlos" muziejuje, Astrave, Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Rinkuškių, Juostaviečių ir Pačeriaukštės filialuose, Kirkiluose, „Rinkuškių alaus" ir „Biržų duonos" firminėse parduotuvėse. Svečiams ypač patiko pietūs Kirkilų kaimo bendruomenės maisto paveldo kiemelyje.

 

Liuda Prunskienė,

Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos vyr. metodininkė

2012-06-05

2012.06.06

Griežk, armonika

Armonikininkų varžytuvių nugalėtoju tapo ramongalietis Jonas Karinauskas šiemet atšventęs 45 metų, atiduotų meno saviveiklai jubiliejų.

 

Šeštadienį jau 41-ąjį kartą Biržų kultūros centre vyko varžytuvės „Aukštaitijos armonika".

Jį pradėjo Vabalninko centro grupė su regtaimu ir Rūtos Kudelkienės vadovaujama netradicinio folkloro grupė „Navija" su daina „Seniai buvau".

Renginio vedėja Jūratė Garnelienė pristatė konkurso komisiją - Biržų savivaldybės vicemerę Stasę Eitavičienę, Kultūros ir sporto skyriaus vedėją Liną Vireliūnienę bei buvusį muzikos mokyklos direktorių, pedagogą Juozą Puplauską.

Varžytuvėse pirmasis pasirodė Leonas Petronis, jose dalyvavęs 38-ąjį kartą ir anksčiau užėmęs visas prizines vietas. Armonikininkas Jonas Paužuolis dalyvavo 11-ąjį kartą, o groti sako pramokęs būdamas 10 metų.

Vytautas Dagys iš Rokiškio grojo 1886 metų „peterburgska" armonika, o Jonas Karinauskas iš Ramongalių atliko švelnias melodijas su italų gamybos „drauguže". Solidžiai pasirodė rokiškėnas Algis Vaitonis, anksčiau Biržuose užėmęs ne vieną prizinę vietą, dalyvavęs ir „Duokim garo" varžytuvėse.

Prieš konkursą rankas miklina Vytautas Dagys ir vėliau nugalėtoju tapęs Jonas Karinauskas.

Susirinkusiųjų plojimų nusipelnė tango pagrojęs Mykolas Taujanskas, kuris sulaukė vedėjos pastebėjimų, kad grojantis ne visai tinkamu instrumentu - akordeonu „Weltmeister".

Po 11-ąjį kartą varžytuvėse dalyvavusio Jono Balčiūno pasirodymo pagyvėjimą salėje sukėlė jaunojo Eligijaus Šinkūno iš Utenos pasirodymas. Jaunajam svečiui - tik 12 metų, jis vos metus groja armonika ir tokiame konkurse dalyvauvo pirmą kartą.

Uteniškį pakeitė muzikos asas iš Varėnos Stasys Junda, ne tik grojantis įvairiais instrumentais, bet ir juos taisantis. Visą salę jis įaudrino atliekamu vengrišku šokiu čardašu.

Po pasvaliečio Gedimino Čirgelio pasirodymo žiūrovus išjudino šmaikštumu garsėjantis rokiškėnas Bronius Žvirblis, kuris, eidamas scenos link, patamsyje užkliuvo ir parkrito. Tačiau tai nesukliudė garbaus amžiaus svečiui dėkoti biržiečiams už pakvietimą dalyvauti konkurse, nes, pasak jo, Rokiškyje jis visai apkerpėtų.

Biržiečiams koncertavo aštuntos klasės mokinys uteniškis Mindaugas Katinas, išmokęs groti prieš pora metų ir jo priešininkas, ilgametis visokių suėjimų, varžytuvių, koncertų dalyvis biržietis Romas Sinica.

Komisijai nuėjus pasitarti, susirinkusiems grojo „Kaziuko" kapela, vadovaujama Kazio Barono.

Komisijos sprendimą pranešė vicemerė Stasė Eitavičienė. Dėkodama tiems, kurie groja, ir tiems, kurie klauso ir žiūri, ji paskelbė, kad varžytuvių supermuzikantu yra paskelbtas Stasys Junda. Padėkos prizas įteiktas Broniui Žvirbliui, trečiąją vietą užėmė Mindaugas Katinas, antrąją - Algis Vaitonis, o 41-ojo „Aukštaitijos armonikos" konkurso nugalėtoju tapo Jonas Karinauskas.

 

Antanas Seibutis

2012-06-05

2012.06.06

Poezijos posmai, skirti Maironiui

Praskambėjus Lietuvos poezijos pavasario posmams, Biržų literatų klubas „Versmė" ir Jurgio Bielinio viešoji biblioteka vėl pakvietė eiliuoto žodžio gerbėjus į poezijos pavasarį, skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms paminėti.

Biržiečiai literatai į svečius pakvietė kolegas iš Pasvalio, Pakruojo, Rokiškio, Šiaulių „Verdenės" klubo. Į renginį atvyko ir Biržų savivaldybės merė Irutė Varzienė.

Susirinkusieji skaitė ir Maironio, ir savo kūrybos eiles.

Sveikindama susirinkusius, „Versmės" klubo vadovė Virginija Virkutienė pabrėžė Maironio žodžio reikšmę Lietuvai, dėkojo atvykusiems saviesiems ir svečiams už jo pagerbimą. Bibliotekininkė ir literatė Liuda Prunskienė paskaitė Maironio poezijos posmų.

Vėliau savo kūrybą skaitė svečiai, jiems pritarė ir šeimininkai. Algirdas Butkevičius plačiau patyrinėjo Maironio kūrybą, jo gyvenimo tarpsnius, pasakojo apie Biržų krašto žmones, daugiau ar mažiau susijusius su Maroniu, jo asmenybe, gyventu laiku. Jis minėjo Povilą Januševičių, Juozą Naujalį, Vincą Žitkų - Stonį.

 

Antanas Seibutis

2012-05-05

2012.06.05

Pilies rūmų arkadoje - menų šuoras

Ketvirtadienį Biržų pilies rūmų arkadą papuošė fantastiškų formų bei spalvų keramikos kūriniai, skambėjo džiazas. Šiais Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio renginiais biržiečiai pasitiko vasarą.

 

Atidaryta bendra biržiečių - pasvaliečių keramikos paroda

Gegužės 31-ąją Biržų krašto muziejaus „Sėla" antrojo aukšto arkadoje atidaryta biržiečių ir pasvaliečių keramikos paroda. Savo darbus demonstruoja Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus keramikos mokytoja metodininkė Gražina Visockienė bei jos auklėtiniai ir Pasvalio muzikos mokyklos Dailės skyriaus jaunieji menininkai, vadovaujami dailės mokytojos metodininkės Nerutės Čiukšienės. Ji, beje, irgi pateikė vieną savo darbą.

Parodoje dalyvauja vaikai labai įvairaus amžiaus - nuo 8 metų iki 17, tad galima išvysti įvairiausią temų ir spalvų gamą - nuo vaikiškai spalvingo pasaulio iki paauglystės svajų, nuo pasakų ir fantastinio pasaulio matymo iki amžinųjų vertybių ir filosofinio laiko paieškų.

 

Gražių žmonių graži muzika

Tą patį vakarą į arkadą sugužėjo biržiečių būrys pasiklausyti grupės „Secret Swing Society" muzikos. Penki jauni muzikantai - vieni iš Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio BIRŽAI 2012 dalyvių.

Trimitu, kontrabosu, gitara, akordeonu ir klarnetu atliekami D. Elington, L. Amstrong, D. Reinhardt, E. Lang, T. Murenos kūriniai bei originalios kompozicijos skambėjo įspūdingai.

Grojantys ir dainuojantys muzikantai - iš Islandijos, Prancūzijos ir, žinoma, Lietuvos. Pastarajai atstovavo trimitą virtuoziškai pūtęs Dominykas Vyšniauskas.

Ketvirtadienį pilies rūmų arkadoje skambėjo muzika, atliekama grupės „Secret Swing Society". Tai buvo antras Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio koncertas.

Gražių, šarmingų, artistiškų žmonių muzika tarsi galynėjosi su paskutinio pavasario vakaro vėsa ir kaitino publika.

Jiems stengėsi padėti arkados šeimininkai muziejininkai ir festivalį organizuojantys Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos pedagogai, svetingai sutikę vakaro dalyvius bei svečius su garuojančia arbata ir kava.

Džiazo melodijos įspūdingai derėjo su arkadoje eksponuojamais jaunųjų kūrėjų keramikos darbais, pamerktų įvairiaspalvių lubinų puokštėmis.

Į arkadoje skambėjusią muziką fantastiškai pynėsi netikėtai suskambę šalia esančios bažnyčios varpai, paukščių čiulbėjimas, kaskart virš žiūrovų ir muzikantų galvų pralekiančių kregždžių sparnų šnaresys.

Šis koncertas buvo antrasis iš devynių Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio renginių.

Festivalis prasidėjo gegužės 27 dieną.

Kitą koncertą biržiečiams dovanos „Kontrabosų kvartetas" birželio 5 dieną Pilies salėje.

 

Parengė Rasa Penelienė,

Antanas Seibutis

2012-06-02

2012.06.05

Pulkininkui Jonui Variakojui - 120

Jonas Variakojis gimė 1892 05 20 Biržų apskrities Rinkuškių kaime.

1913 m. baigė Piarnu (Estija) gimnaziją. Padirbėjęs „Vilties" redakcijoje, rudenį įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Iš trečio kurso mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 02 baigė Vladimiro karo mokyklą ir buvo nusiųstas į Austrijos frontą.

Po Spalio perversmo darbavosi Voroneže, Vilniuje, Oršoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmuose Vilniuje. Prasidėjus bolševikų puolimui, 1918 12 29 įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas Panevėžio srities apsaugos viršininku.

Jau 1919 m. pradžioje rusų - bolševikų reguliariajai kariuomenei artinantis prie Panevėžio, karininkas biržietis Jonas Variakojis su pirmaisiais savanoriais pasitraukė iš miesto.

Traukiantis į Kėdainius, būrį papildydavo nauji savanoriai. Šis Kėdainius pasiekė turėdamas jau apie 100 savanorių. Kėdainiuose veikiantis vietinės apsaugos būrys susijungė su Panevėžio apsaugos būriu. Pirmasis jų uždavinys buvo sustabdyti priešo veržimąsi Kauno link. Šiose nelygiose kautynėse žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karys Povilas Lukšys.

Karininko Jono Nastopkos, žuvusio už Lietuvos Nepriklausomybę 1919 05 18 prie Ėriškių, palaikų perlaidojimas Biržų evangelikų reformatų kapinėse. Palaikai perkelti iš Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios 1920 06 24. Dešinėje iš kairės matyti pulkininkas leitenantas Eduardas Adamkavičius, kapitonas Jonas Variakojis, dr. Jokūbas Mikelėnas.

J. Variakojo būrys 1919 03 22 buvo pavadintas Panevėžio atskiruoju batalionu. Batalionas ne tik patikimai gynė pozicijas Vidurio Lietuvos regione, bet ir išvijo bolševikus iš Ukmergės, Kėdainių, Šėtos ir Panevėžio. Batalionas dalyvavo visose kautynėse su bolševikais iki Dauguvos, kariavo su lenkais, bermontininkais ir išaugo į pulką.

1920 m. sausio 7 d. pulkas buvo pavadintas 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kovoms pasibaigus pulkas buvo dislokuotas į nuolatinę vietą Panevėžio rajone, Pajuostyje, kur buvo iki Lietuvos okupacijos 1940 m.

1921 metų rudenį J. Variakojis paskirtas pėstininkų divizijos, vėliau - III karo apygardos viršininku. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1926 m. išėjo iš kariuomenės ir apsigyveno Ukmergės apskrityje.

A. Voldemaro ministrų kabinete nuo 1928 11 22 iki 1929 09 23 buvo Susisiekimo ministerijos valdytojas. 1929 m. vėl grįžo į kariuomenę. 1929 09 23 - 1930 06 27 buvo Krašto apsaugos ministras, atsistatydino dėl sveikatos.

Jonas Variakojis buvo tikras karininkas. Per visą jo tarnavimo laiką jo buvę viršininkai savo atestacijose karininką vertino tik gerai. J. Variakojį vadai vertino kaip gilaus išsilavinimo ir proto karininką, kuris gerai išmanė karo dalykus, ypač gerai orientavosi itin sunkiose ir sudėtingose situacijose.

Išėjęs į atsargą, kaip pulkininkas leitenantas, apsigyveno savo ūkyje Šešuolėliuose. Buvo Zibalų pieno perdirbimo bendrovės pirmininkas. Dirbo ir kitose draugijose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. Mirė 1963 10 31 Ilinojaus valstijoje JAV.

2001 06 24 Panevėžyje buvo atidengtas paminklas biržiečiui, pulkininkui leitenantui, Panevėžio atskirojo bataliono 1919 m. pirmajam vadui, buvusiam 1929 - 1930 metais krašto apsaugos ministrui Jonui Variakojui. Dabar Panevėžio centre ant namo Laisvės aikštėje yra atminimo lenta, liudijanti čia buvus J. Variakojo štabą. 2002 m. gegužės 20-ąją jo gimtinėje Rinkuškiuose buvo pastatytas stogastulpis.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2012-06-02

2012.05.31

Šiaurinį kraštą šildo jauno muzikanto energija

Biržuose vykstančiuose renginiuose vis dažniau skamba džiazo kūriniai. Juos atliekančiam Biržų kultūros centro diksilendui „Jump Jazz" ir varinių pučiamųjų grupei „Brass band" vadovauja 28 metų profesionalus muzikantas Aurimas Puluikis.

„Iš kur tas gražus žmogus Biržuose atsirado?" - klausia ne vienas, scenoje išvydęs jaunąjį muzikantą ir išgirdęs gera energija užkrečiančius jo vadovaujamų grupių atliekamus kūrinius. Dar pastebima, kad šalia šio žmogaus tarsi naujomis spalvomis sužiba ir atsiskleidžia kiti muzikantai.

„Šis vyrukas - kaip geras ir gaivus vėjas mūsų krašte", - apie trombonu grojantį ir kitus „užvedantį" Aurimą sako vienas iš muziką mylinčių jaunų žmonių.

 

Pripažinimas

Biržiečiams taip pat labai smagu scenoje regėti su diksilendo grupe dainuojančią penkiolikmetę solistę Godą Kutraitę, kurią dainuoti džiazą paskatino mokytoja Skirmantė Griciūnienė.

Muzikos mokyklą lankančios Godos fortepijono privalomosios specialybės mokytoja sako, kad šios mergaitės ypatingo tembro balsą ji išgirdusi vienos privačios šventės metu.
„Supratau, kad Godos balsas - džiazinis. Pasitarėme su Aurimu ir pakvietėme ją mokytis dainuoti su diksilendo grupe", - sako talentingą mergaitę į džiazo grupę atvedusi S. Griciūnienė. Mokytoja nori, kad toliau dainuoti Goda mokytųsi pas Artūrą Noviką ar Stepą Janušką.

Jaunosios Godos Kutraitės talentui skleistis padeda mokytoja Skirmantė Griciūnienė ir grupės „Jump Jazz" vadovas Aurimas Puluikis.

Dvejus metus su Biržų kultūros centro diksilendu „Jump Jazz" muzikuojanti Goda buvo pastebėta ir gražiai įvertinta balandžio 19 dieną Panevėžyje vykusiame tarptautiniame džiazo solistų konkurse „International singing contest „Baby SING 2012 Lithuania".

Goda tapo šio konkurso diplomante, užėmusi trečiąją vietą „Jazz soloist" nominacijoje. Vertinimo komisijoje buvo žymūs džiazo atlikėjai ir mokytojai.

Konkurse Godai akompanavo „Jump Jazz" muzikantai, kurių indėlis į Godos sėkmę konkurse neabejotinas.

„Nuo Aurimo tas džiazavimas Biržuose ir prasidėjo", - šypsodamasi pasakoja Godos dainavimo mokytoja Skirmantė Griciūnienė. Ji negaili pagyrų jaunam žmogui, su kuriuo yra ir kolegos Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje. Skirmantė čia dirba koncertmeistere ir privalomo fortepijono mokytoja, o Aurimas yra varinių pučiamųjų instrumentų mokytojas.

 

Kelias į Biržus

Iš Kupiškio rajono Alizavos kilęs Aurimas Puluikis muzikos mokyklą (baritono klasę) baigė Kupiškyje. Tolesnis jo kelias į muziką vedė per Panevėžio konservatoriją, kurioje Aurimas mokėsi trombonų klasėje. Studijų metu vaikinas grojo pučiamųjų orkestre „Garsas", dalyvavo Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse.

Įvairiuose konkursuose ir koncertuose Aurimas aktyviai dalyvavo