Archyvas

Kultūra ir bendruomenė

Į Biržus atvažiavo kinas

Biržuose vyko Petro Abukevičiaus Žaliojo kino festivalis.

 

Penktadienį prie Biržų pilies biržiečiai turėjo puikią progą sudalyvauti Petro Abukevičiaus Žaliojo kino festivalyje, kurio metu dešimtyje Lietuvos miestelių bus rodomi filmai apie ekologiją, Lietuvos gamtą, jos išsaugojimo problemas. Taigi Biržų pilies kiemelyje susirinkę žiūrovai turėjo galimybę po atviru dangumi stebėti naujausius lietuviškus dokumentinius filmus apie ekologiją ir gamtą.

„Nuo praėjusių metų per televiziją buvo rodoma laida „Gamtos kodas", kurios metu vyko konkursas - kino mėgėjai galėjo siųsti savo trumpus filmukus apie gamtą. Laimėtojai gavo puikią galimybę atskleisti savo požiūrį į Lietuvos gamtą bei kurti dokumentinį lietuvišką kiną su profesionaliais režisieriais", - kalbėjo renginio vedėjas aktorius Andrius Bialobžeskis.

Aktorius Andrius Bialobžeskis pristato filmus.

Biržiečiams buvo rodomi du dokumentiniai filmai: Tado Zuzevičiaus „Smaragdo šalis" ir Inesos Kurklietytės „Apie ką staugia vilkai". Pirmasis filmas „Smaragdo šalis" pasakoja apie povandeninį nardymą. Filme buvo siekiama atskleisti narų patirtį, nardymo specifiką ir riziką bei parodyti beribį povandeninės gamtos bei gyvūnijos grožį, jos išsaugojimo problemas.

Filme matėme vaizdus iš Pasvalio Žalsvojo šaltinio, Tauragnų ir Galvės ežerų, iš Lenkijos ir Vengrijos, taip pat iš kelių Kauno užlietų vandeniu fortų. „ Kaune yra 11 fortų, keturiuose iš jų galima rasti galą pakankamai greitai", - skambėjo balsas už kadro.

Įdomūs vaizdai buvo iš lietaus nuotekų kolektoriaus Vilniuje, iš Baltijos jūros, didžiausio laivų kapinyno.

Antrasis filmas - „Apie ką staugia vilkai" - buvo skirtas Petro Abukevičiaus (1928 - 1997) atminimui. Jis buvo gamtos mylėtojas ir tą jis įamžino dokumentinėse juostose. Režisierės I. Kurklietytės filme surinkta medžiaga iš P. Abukevičiaus asmeninio archyvo.

1995 - 1996 m. P. Abukevičius su kūrybine grupe kūrė filmą apie vilkus „Vilkų gyvenimo istorija", tačiau jos nebesuspėjo sumontuoti. Iš pradžių 1 ha plote buvo apgyvendinti 6 vilkai iš zoologijos sodo, vėliau pasiliko tik visus sužavėjusi vilkė Princesė ir jos porininkas. Filme P. Abukevičius su meile kalba apie vilkus, svarsto, kodėl juos taip žmonės nori šaudyti, pateikiama žinomo vilkų medžiotojo, nušovusio apie 20 vilkų, gyvenimiška filosofija, paties režisieriaus polemika su juo.

Prieš žiūrovų akis taip ir prabėga vilkų šeimos gyvenimas, meilės žaidimai, vilkiukų laukimas ir gimdymas, auginimas ir mokymas. Taip ir lieka atviras klausimas - kas tas vilkas. P. Abukevičiui - tai miško sanitaras, natūralus gamtos reguliuotojas, medžiotojui - tik niekdarys, jo mylimo gyvulio žudikas.

Tradiciškai galima paaimanuoti, kad į filmų peržiūrą susirinko nedaug biržiečių, bet susirinko tie, kam įdomus lietuviškas dokumentinis kinas, kam įdomi lietuviška gamta ir nesvetimas patriotizmo jausmas ne tik krepšinio čempionato metu.

 

Justina Kavoliūnaitė,

Antanas Seibutis

2011-08-23

Sinodo sprendimu pašventintas naujas dvasininkas

Birželio 24-26 dienomis Biržuose į kasmetį suvažiavimą rinkosi Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas - aukščiausioji Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė.

Nuo 1920-ųjų reformatų Sinodo suvažiavimai vyksta Biržuose per Joninių šventę.

Birželio 25-osios vakarą vyko šiųmetinio Sinodo atidarymo pamaldos, kurioms vadovavo Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas, talkinant Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonui Rimui Mikalauskui, trims Lietuvos reformatų kunigams ir svečiui - Vokietijos evangelikų reformatų sąjungos atstovui, kunigui Ernhardui Mishei.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje per Joninių šventę vyko tradicinis bažnyčios Sinodas.

Šeštadienį šioje bažnyčioje visų Lietuvos evangelikų reformatų parapijų delegatai nagrinėjo įvairius bažnytinius ir organizacinius klausimus, neretai karštai diskutuodami, kaip ir dera demokratijos, o ne hierarchiniais principais pagrįstoje bažnytinėje santvarkoje. Čia sprendžiamojo balso teisę turi ordinuoti dvasininkai, Sinodo kuratoriai ir parapijose išrinkti delegatai (visi evangelikai reformatai bažnytinės teisės nustatyta tvarka turi patariamojo balso teisę ir gali pareikšti savo nuomonę atviruose Sinodo posėdžiuose). Taip pat buvo pristatyti bažnytinės teisės projektai, skirti plėsti diakoninę veiklą ir tobulinti parapijų savivaldą.

Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas darbą baigė sekmadienį iškilmingomis pamaldomis, per kurias buvo paskelbti nauji Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo priimti kanonai.

Generalinis superintendentas, kunigas Tomas Šernas ordinavo bažnyčios lektorių Evaldą Tamariūną katecheto (diakono) tarnystei.

Generalinis superintendentas Sinodo pamaldų metu ordinavo diakono tarnystei vilnietį Evaldą Tamariūną.

E. Tamariūnas gyvena ir dirba Vilniuje.

Sinodas paskyrė naująjį dvasininką oficialiu generalinio superintendento atstovu. Pamaldose taip pat buvo perskaityti sveikinimai šalies vadovams, broliškoms reformatų bažnyčioms užsienyje ir Lietuvos evangelikų liuteronų Sinodui, tomis pat dienomis vykusiam Tauragėje.

Vokietijoje ir Šveicarijoje XVI amžiaus 2-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusi Vakarų bažnyčios reformacija greitai pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Istorijos šaltinių liudijimu, Abraomas Kulvietis apie 1540 metus vadovavo Vilniuje veikusiai naujai protestantiškai mokyklai - reformacijos kūdikiui Lietuvoje. 1551-aisiais savo dvare Lukiškėse prie Vilniaus, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare jau buvo laikomos evangeliškos pamaldos. 1557 metų gruodžio 14 dieną minimas Sinodo suvažiavimas Vilniuje. Jame buvo priimtas tikėjimo išpažinimas su kalvinistine Viešpaties Vakarienės teologine interpretacija. Nuo tų metų evangelikų reformatų Sinodai kasmet susirenka į suvažiavimus, kurių metu sprendžia tikėjimo ir bažnytinės organizacijos reikalus Lietuvoje. Sinodų suvažiavimų vieta XVI-XIX amžiais dažniausiai būdavo Vilnius.

Sovietmečiu valdžia draudė Sinodų suvažiavimus, tačiau, prasidėjus Sąjūdžiui, 1988-aisiais, Lietuvos evangelikai reformatai vėl atnaujino Sinodo veiklą Biržuose, kur yra didžiausia Lietuvos evangelikų reformatų parapija.

 

ŠR informacija

2011-06-30

1941 metų Birželio sukilimas paminėtas Astrave

Šiemet daug kam sukanka 70 metų - pirmiesiems masiniams trėmimams iš Lietuvos, Vokietijos - Tarybų Sąjungos karui, lietuvių tautos išsivaduojamajam žingsniui - Birželio sukilimui.

Birželio 23-iąją Birželio sukilimas buvo paminėtas ir Biržuose. 2008 m. Astrave buvo pastatytas paminklas 1941 metų birželio 26-ąją bėgančių raudonarmiečių ir jų vietinių pakalikų žiauriai nukankintiems Lietuvos patriotams - sukilėliams Feliksui Kairiui, Jokūbui Drevinskui, Juozui Rauckiui, Antanui Navakui, Leanderiui Nemaniui atminti.

Minėjimą pradėjusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė Danguolė Žiūkienė priminė to meto situaciją, tragišką nužudytų Lietuvos patriotų dalią, žiaurų raudonųjų budelių nusikaltimą.

Jonas Pangonis prisiminė ir savo brolio, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvio, veiklą.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimą savo dalyvavimu pagerbė ir Biržų rajono valdžios atstovai.

Prisiminimais apie Birželio sukilimą Dzūkijoje, apie savo brolio, 1941 metų sukilėlio, veiklą pasidalijo Biržų vietinės rinktinės karių, vadinamųjų plechavičiukų, vadovas Jonas Pangonis.

Iš Astravo mašinų kolona pasuko link Kęstučio gatvėje esančių Biržų katalikų kapinių, kur žiauriai bėgančių bolševikų nužudytųjų garbei yra pastatytas paminklas.

1941 m. Birželio sukilimas buvo Lietuvos aktyvistų fronto vadovaujamas sukilimas prieš Sovietų Sąjungą Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Sukilimas įsiplieskė pirmosiomis karo dienomis ir maždaug per savaitę buvo žiauriai nuslopintas be gailesčio nužudžius kovoti už laisvę pakilusius Lietuvos aktyvistų fronto dalyvius. Lietuva buvo vienintelė iš Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių, išdrįsusi pasipriešinti okupacijai Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

Antanas Seibutis

2011-06-28

Vidurvasario šventė Biržuose

Praėjusią savaitę gyvenome Rasos, Kupolinių arba Joninių šventės dvasia. Nors visi ją šventėme nevienodai, paparčio žiedo ieškojome pagal savo nuojautas, daugelis pajutome vasarvidžio nakties stebuklą - gaivinančios ir gyvybę liudijančios ryto rasos laukimą.

Biržų kultūros centras stengėsi, kad šventė nevirstų tik „girtomis Joninėmis" ir jos dalyvių nepraustų tik organizuotai ar individualiai maukiamas alus bei „akcijinis" prekybos centrų alkoholis.

Norinčiųjų švęsti Kupolines ant Širvėnos ežero kranto laukė žolynais (kupolėmis) išpuošti šventiniai vartai ir vainikais pasidabinusios merginos.

Mažieji šventės dalyviai.

Iš ąsočio jos liejo vandenį ant šventės dalyvių rankų, šluostė jas lininiu rankšluosčiu - kad gamtos pilnatį, kuopą ir maksimalią gyvybinių jėgų sankaupą simbolizuojantis vakaras būtų kuo švaresnis.

Žalioje paežerės pievoje ir prie bažnyčią juosiančios vėsios akmenų tvoros įsitaisę žolininkai siūlė įvairių galių ir gydomųjų savybių turinčių augalų.

Kadangi Rasos šventė - tai ir vainikų pynimo metas, apeiginiais margaspalvių žolynų vainikais pasidabinusios merginos ir moterys, ąžuolų lapais pasipuošę vyrai skambiomis dainomis ir pasakojimais budino šventės dvasią, o saulei nusileidus - vijo šalin tamsiąsias jėgas - raganas.

Folklorinės programos vedėjai į apeiginio rato vidurį kvietė rajono merę, kuri siūlė išsakyti savo norus ir tikino, kad jie, stebuklingą vakarą ištarti, turėtų magiškai pildytis.

„Kad merija neatimtų mūsų žemės", - nuskambėjo iš minios. Šito prašė dvi kupolėmis pasipuošusios piliakalnio gyventojos.

Moterys Joninių naktį vylėsi stebuklo - gal stebuklinga gamtos jėga įveiks tai, ką kadaise sukūrė apeigų kalne širdažolės košeles verdančios raganos ir tamsiosios valdiškos jėgos.

Nuo piktų dvasių veikimo apsaugoti, sveikatos ir santarvės atnešti turėtų ugnis - šviesos ir judėjimo simbolis. Rasos šventės ugnis sužibo akmeniniame aukure, suliepsnojo Joninių lauže, žiburėliais nuplaukė Širvėnos bangomis.

Atrakcijoms kvietė ne tik gėlėmis išpuoštos, bet ir dovanomis apkabinėtos apeiginės kartys - kupolės, linksmybes žadėjo biržietiškų kaimo kapelų, varinių instrumentų orkestro ir netradicinio šiaulietiško folkloro grupės muzika.

Nuo vidurnakčio prasidėjo diskoteka, kurios dalyviai galėjo maudytis rytmetinėje rasoje. O ji, sako, prieš patekant saulei turinti nepaprastą gydomąją galią.

 

Alfreda Gudienė

2011-06-28

Bažnyčioje - Šv. Jono Krikštytojo atlaidai ir Devintinės

Švęsdama globėjo atlaidus bažnyčia priminė ir būtinybę saugoti gyvybę.

 

Praėjęs sekmadienis Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo itin iškilmingas. Čia buvo švenčiami Šv. Jono Krikštytojo atlaidai bei Devintinės - Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė.

Krikščionybė nustatė tikslią vidurvasario datą - birželio 24 dieną - ir suteikė jai globėją Joną Krikštytoją - pranašą, siekusį reformuoti ne tik žmonių dvasią, bet ir kvietusį ruoštis Mesijo karalystei. Jonas yra Jėzaus krikštytojas.

Birželio 24 dieną (penktadienį) atšventusi Šv. Jono Krikštytojo gimtadienį Biržų katalikų bažnyčia praėjusį sekmadienį tikinčiuosius kvietė į savo globėjo atlaidus.

Iš Šv. Jono Krikštytojo globojamos Biržų katalikų bažnyčios į saulėtas miesto gatves išėjo Eucharistinė Procesija - su Evangelijų giedojimais, Švč. Sakramento palaiminimais, vėliavų plazdėjimu ir po kojomis krintančiais gėlių žiedais.

Atlaidų svečias - kunigas Domingo Avellaneda Cabanilas IVE.

Po sumos Mišių Biržų miesto gatvėmis ėjo Devintinių garbei skirta Eucharistinė Procesija.

Po pietų Biržų pilies salėje vyko Krikščioniškojo teatro spektaklis „Paskutiniosios tėvo valios trimitas" (rež. Sigutė Sapranavičiūtė).

Vakarinės sekmadienio Mišios - Paskutinis Mišparas - aukotos už šeimas ir vaikus. Jų metu šventinti žolynai, laimintos šeimos ir vaikai. Vėliau bažnyčios šventoriuje koncertavo folkloro ansamblis „Žemyna", tikintieji bendravo prie suneštinių vaišių stalo.

Dar vienas sekmadienio atlaidų akcentas - bažnyčios ir valstybės rūpinimasis žmonių saugumu. Aikštelėje prie bažnyčios buvo aiškinama ir demonstruojama, kokią svarbą turi automobilių saugos diržai. Didelėje žmonių susibūrimo vietoje priminti apie būtinybę saugoti savo ir brangių žmonių gyvybę iniciatyvios ėmėsi Susisiekimo ministerija, valstybės įmonė „Panevėžio regiono keliai", Panevėžio kurija ir Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

 

Alfreda Gudienė

2011-06-28

Gyvenimas pagal katinus

Iki šiol galvojau, kad atostogauti Biržuose - pilka ir neįdomu. Tačiau nuomonė pasikeitė po šios vasaros kelių dienų, praleistų kartu su Vaikų vasaros studija „Penkios katino dienos". Būrelis vaikų kelias dienas galėjo gilintis į katinų filosofiją ir pagyventi tikrai katiniškai, t. y. linksmai, draugiškai, įdomiai, kūrybiškai, nerūpestingai...

„Apsiuostinėjome". Tai vyko pirmąją dieną. Susipažinome su vadovėmis Loreta ir Rasa (nors kas gi Biržuose dar galėtų jų nepažinti?), su pagalbininkais (Veronika, Monika, Ieva ir Deividu), prisistatėme vienas kitam. Pasipuošėme žaliomis kepuraitėmis ir skarutėmis (ačiū TIC), kad pažintume vienas kitą iš tolo. Tą dieną žaidėme įvairiausius žaidimus, daug bendravome, piešėme eskizus būsimai stovyklos vėliavai, vaikščiojome po Biržų senamiestį.

„Pasimirksėjome" antrąją katinišką dieną. Iš pradžių iš atrinkto eskizo visi nupiešėme stovyklos vėliavą. Paskui vyko iškilmingas vėliavos pakėlimas skambant pačiam tikriausiam maršui, kurį atliko dar tikresni muzikantai. Ir patys dainavome įvairiausias smagias daineles. O jau kelionė į „Biržų duoną" ir šiltų bandelių valgymas - „kiečiausias" šios dienos įvykis.

Po daugybės malonių stovyklavimo įspūdžių Biržuose įvyko filmo „Penkios katino dienos" premjera. Vaidmenis kūrė jaunieji stovyklautojai.

„Meškeriojome". Aišku, kuo įdomesnius įspūdžius ir vaikystės akimirkas. Keliavome iki Karvės olos. Ten žaidėme žaidimus, linksmai leidome laiką gamtoje. Paskui studijoje mokėmės hip - hopo judesių (ačiū Veronikai už pamokas) ir šokome, šokome, šokome.

„Pasikasymui", mėgavimuisi gyvenimu ir naujais atradimais skyrėme ketvirtadienį. Aplankėme TIC, kur mus supažindino su įspūdingiausiomis Biržų krašto vietomis (mes jau šį tą patys buvome aplankę ir tuo nė kiek neabejojome), dovanų gavome įvairių lankstinukų. Vėliau lipdėme iš molio (dėkojame Gražinai už keramikos pamokėlę). Smagumėlis buvo visų gimtadienių šventimas kartu, nes juk „gimtadienis - tai ne vardadienis". Ir, aišku, vėl šokome, dainavome, žaidėme.

„Murkėme" paskutinę dieną. Po šokių, dainų, žaidimų ir kūrybinių minčių „lietaus" vyko filmo „Penkios katino dienos" pristatymas. Turbūt nuostabesnio filmo nesu mačiusi! Ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai, ir antraplaniai aktoriai - visi savi ir pažįstami. „Murkdami" išsakėme daug dėkingumo žodžių vadovėms Loretai ir Rasai, visiems jų pagalbininkams ir, žinoma, partneriams, daug prisidėjusiems prie visų šitų katiniškų smagumų - Biržų kraštotyros muziejui „Sėla" ir TIC.

Buvo taip gera prisiminti žaibiškai pralėkusias penkias katino dienas ir liūdna suvokti, kad jos jau baigėsi. Bet vasaros atostogos tęsiasi!..

 

Kornelija Šataitė

2011-06-28

Per Jonines gimęs garsus dainininkas mini gražų jubiliejų

Kas gi Lietuvoje nuo praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžios nežinojo garsiojo dueto - Jono Girijoto ir Edmundo Kuodžio - atliekamų dainų „Plaukė žąselė", „Prie sesutės vartų", „Per laukelį jojau", „Naktigonės daina", „Stok ant akmenėlio", „Oi griežle griežlele" ir kitų.

Edmundas Kuodis jau Amžinybėje, o mūsų kraštietis, vabalninkietis Jonas Girijotas mini dar vieną gražų asmeninį jubiliejų.

Gimė jis 1936 metų birželio 24 d. Natiškių kaime, ūkininkų šeimoje. Be jo, dar buvo vyresnioji sesutė Bronislava Girijotaitė - Drilingienė. Anksti mirus tėvui, mama Emilija Girijotienė vėliau ištekėjo antrą kartą už Juozo Palinsko, yra palaidota Vabalninke.

Natiškių kaime gimęs J. Girijotas - daugeliui žinomas dainininkas, išgarsėjęs dainuodamas su E. Kuodžiu.

1954 m. baigęs Vabalninko vidurinę mokyklą, Jonas Girijotas metus mokėsi dainavimo Panevėžyje, vėliau studijas tęsė Vilniaus konservatorijoje pas garsųjį dainininką Kiprą Petrauską. Ten besimokydamas, J. Girijotas sutiko kolegą Edmundą Kuodį, su kurio pradėjo dainuoti duetu nuo 1961 metų.

Jų duetas labai išpopuliarėjo, buvo žinomas visoje Lietuvoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje, vyko gastrolės Europoje, JAV. Paskutinį koncertą garsusis duetas surengė 1997 01 10 Lietuvos operos ir baleto teatre.

J. Girijotas 13 metų dirbo radijo ir televizijos komitete muzikinių laidų skyriaus vedėju, beveik trisdešimt metų vadovavo Naujosios Vilnios muzikos mokyklai. Jo pastangomis suburtas puikus pedagogų kolektyvas, pastatytas naujas mokyklos pastatas Karklėnų gatvėje.

Atsiradus garsiajai „Dainų dainelei", mūsų kraštietis buvo vienas pirmųjų konkursų vertinimo komisijos narių. 1996 m. jis apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-06-23

„Krinčino verdenėse" prieš Jonines, žydint jazminui

Yra Lietuvoje vietų, kurios turi savo aurą, savo trauką.

Tokia viena vieta yra Pasvalio rajone, Krinčine, poeto Eugenijaus Matuzevičiaus ir jo brolio Leonardo memorialiniame muziejuje, kuriuo pasvaliečiai iš tiesų rūpinasi ir sugeba išsaugoti prarasto laiko literatūrinę dvasią, taip pat ją įkultūrinti dabartyje.

Tai liudija du dalykai - tradicinė poezijos šventė „Krinčino verdenės" - literatūros renginys, į kurį susibūrė ne tik margas įvairaus lygio ir įvairios geografijos rašytojų bei kelių rajonų literatų būrys, bet ir gausi klausytojų publika, nepabūgusi tarpais prabylančio lietaus ir grėsmingų debesų.

Tad „Krinčino verdenių" simbolinį aukurą, nepaisant lašnojimo, sugebėjo užkurti du puikūs poetai - iš Pasvalio kilęs Vladas Braziūnas ir vilnietis Aidas Marčėnas. Skaitymuose dalyvavo poetas ir leidėjas iš Utenos Vytautas Kaziela ir „šių eilučių autorius".

Simbolinį šventės aukurą uždega Vladas Braziūnas ir Aidas Marčėnas.

Gaila, kad kažkur „pradingo" tą dieną jau Krinčine buvęs krinčinietis poetas Mykolas Karčiauskas, o Algimantas Baltakis taip ir neatvyko...

Žodžio šventę pagyvino ir garsais bei savo kuklios asmenybės aura nušvietė garsus džiazo muzikantas Petras Vyšniauskas, o visa tai organizavo žinoma Pasvalio krašte kultūrininkė ir literatė Regina Grubinskienė, šiame renginyje sugebėjusi visai gražiai subalansuoti įvairius literatūros lygmenis.

Be jau minėtų dalyvių, savo kūrybą skaitė Pasvalio, Biržų ir Pakruojo literatūrinių grupelių nariai; iš jų man šviesiausiai pasirodė biržietis Algirdas Butkevičius, pasidalinęs atsiminimais apie bendravimą su Matuzevičiais, o, be viso to, dar „šių eilučių autoriui" papasakojęs, kad jaunystės laikais Krinčine jis netgi dirbo...

„Krinčino verdenių" tradicija ir Eugenijaus bei Leonardo Matuzevičių memorialinis muziejus Krinčine, manau, gali būti pavyzdžiu, parodančiu, kaip reikia rūpintis kultūros paveldu regionuose ir kaip tą paveldą bei tą atmintį sujungti su dabartimi.

Nes be „Krinčino verdenių" ir be memorialinio muziejaus Krinčinas šiuolaikinės Lietuvos kultūros žemėlapyje tiesiog neegzistuotų.

 

Alis Balbierius

2011-06-23

Vasaros šventė Juostaviečiuose

Kaimo šventei „paaukota" net 150 kiaušinių. Iš jų kepta kiaušiniene vaišinosi juostavietiškiai ir jų svečiai.

 

Birželio 18 d. Juostaviečiuose vyko Vasaros šventė. Tai šventė ne tik juostavietiškiams, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams.

Šventiškai papuoštame parkelyje šventė prasidėjo šauniausio Juostaviečių bendruomenės vaiko rinkimais. Dėl šio vardo varžėsi 9 bendruomenės vaikai.

Už geriausią prisistatymą prizą ir nominaciją gavo Ugnė Adamonytė, kuri pelnė ir žiūrovų numylėtinės vardą. Talentų konkurse vaikai dainavo, deklamavo eilėraščius, pasakojo apie savo pomėgį piešti, kurti, šokti. Ryškiausiai savo talentą atskleidusiu pripažintas Aivaras Džiaugys, atlikęs dainą kartu su savo mama.

Šventiškai papuoštame parkelyje šventė prasidėjo šauniausio Juostaviečių bendruomenės vaiko rinkimais.

Namų darbas buvo vaidybinė užduotis. Žavingai atrodė jauniausia konkurso dalyvė Kornelija Lapėnaitė. Kaip juokavo renginio vedėja, tai buvo vienintelė sunumeruota varna Juostaviečiuose. Artistiškiausios konkurso dalyvės titulą pelnė Deimantė Matulionytė.

Eleganciją konkurso dalyviai turėjo parodyti darydami gražius reveransus ir eidami per lentą. Šią užduotį geriausiai atliko Kornelija Valiūnaitė.

Viena iš užduočių buvo žaidimas jausmais. Vaikai turėjo pozuoti fotografams linksmi, supykę, abejingi, išsigandę ir draugiški.

Už geriausią žaidimą buvo apdovanota Silvija Lapėnaitė.

Geriausios šokėjos titulą pelnė Vita Džiulna. Šauniausio Juostaviečių vaiko titulą pelnė Rytė Milišiūnaitė.

Vaikų pasirodymus vertino Biržų savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja, laikinai einanti Pačeriaukštės seniūno pareigas Gražina Paulauskienė, Juostaviečių seniūnaitė Rasa Vileišienė, Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas Giedrius Kubilius ir bendruomenės krikštamotė, renginio rėmėja Nijolė Žukienė.

Per pertraukas tarp užduočių šoko Vabalninko žemės ūkio mokyklos moksleiviai. Pasirodymą dovanojo ir šokėjų pora iš Pačeriaukštės. Nuotaikingą ir originalią programą pristatė „Pačeriaukštės mokiniai".

Krepšinio aikštelėje vyko varžybos 4+1. Varžėsi net septynios komandos. Nugalėtojais tapo Pačeriaukštės krepšininkai. Juostaviečių bendruomenės pirmininkas Arvydas Džiulna džiaugėsi, kad gimsta nauja graži tradicija, dėkojo varžybų idėjos autoriui Mantvydui Sakalauskui, varžybų teisėjui Aurelijui Vileišiui ir visiems sportininkams.

Vasaros šventės „vinis" buvo Roberto Matusevičiaus kepama kiaušinienė, kuria vaišinosi ir dalyviai, ir svečiai. Robertui talkino jo žmona Jolanta ir sesuo Regina. Kiaušinienei sunaudota apie 150 kiaušinių, kuriuos „bendram reikalui" paaukojo Jolanta Kruopienė, Rasa Sakalauskienė, Daina Lapėnienė, Irena Lapėnienė. Kiaušinienė buvo pagardinta Rasos Vileišienės ir Dainos Lapėnienės atneštais lašinukais. Gardžiai kvepėjo ir visus viliojo Marytės Adamonienės ir Irenos Lapėnienės keptos bandelės.

Dar daug gražių dalykų buvo Juostaviečių Vasaros šventėje: žaidimai vaikams, Onos Milienės senelių namų kaimo kapelos koncertas, šokių naktis su DJ Rimu iš Vabalninko ir netikėtas viešnios iš Nemunėlio Radviliškio koncertas. Šventės dalyviams praalkti neleido Danutė Stankevičienė iš Pasvaliečių.

 

2011-06-23

Choras džiugino ir M. K. Čiurlionio, ir Fredžio Merkurio melodijomis

Tęsiasi Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio „ Biržai 2011" koncertai. Penktadienį, birželio 17-ąją, į svečius atvyko vienas brandžiausių ir iškiliausių Lietuvos profesionaliųjų chorų „Vilnius".

Koncertą buvo planuota surengti Biržų pilies rūmų kieme, bet festivalio organizatorius kiek nuvylė sinoptikų prognozės - pavakarį į Biržus užklys lietus, tad koncertą teko organizuoti jau pilies rūmų salėje.

Sinoptikų prognozės išsipildė, o lietus, ko gero, išgąsdino nemažai potencialių žiūrovų ir klausytojų.

„Vilnius" - vienas iškiliausių Lietuvos profesionaliųjų chorų.

Prieš 41 metus įkurtas choras „Vilnius", kaip Lietuvos aklųjų draugijos kamerinis mišrus choras, dėl savo sudėties yra toks vienintelis pasaulyje, dalis jo dainininkų - aklieji ir silpnaregiai. Nuo 2001-ųjų choro „Vilnius" meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Povilas Gylys.

„Vilnius" šiandien yra svarbus Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalyvis, liudijantis gausią kūrybinės biografijos akcentų įvairovę. Kartu su garsiausiais šalies meno atlikėjais choras kasmet surengia daugiau kaip 50 koncertų, o jo repertuare yra sukaupta daugiau kaip 1000 kūrinių.

Kūrybos įvairovę vilniečiai puikiai pademonstravo ir susirinkusiems biržiečiams, jų svečiams. Talkinant koncertmeisteriui Dainiui Jozėnui ir garsiam perkusininkui Pavelui Giunteriui, 36 dainininkai pateikė labai įvairią programą - nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos „Beauštanti aušrelė" iki kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kantatos „Pagonių giesmės" naujos versijos, garsiosios švedų grupės „ABBA" melodijų, Lotynų Amerikos ritmų.

Koncerto pabaigoje biržiečiams buvo pateiktas tikras „saldainiukas" - žinomoji „Queen" lyderio Fredžio Merkurio (Freddie Mercury) daina „Bohemiška Rapsodija". Audringais plojimais žiūrovams pavyko išprašyti vieną dainą ir bisui.

 

Antanas Seibutis

2011-06-21

Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimas Biržuose

Birželio 24-26 dienomis Biržuose į kasmetį suvažiavimą susirinks Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas - aukščiausioji Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė.

Sinodo atidarymo pamaldos prasidės birželio 24-ąją 19 val. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje.

Kitą dieną, šeštadienį, 11 val. Sinodo dalyviai susirinks bažnyčioje į Sinodo plenarinius posėdžius-sesijas. Pirmojoje sesijoje naujai vienerių metų kadencijai iš pasaulietinių Sinodo kuratorių visuomet renkamas Sinodo posėdžių vadovas - direktorius. Direktoriaus pavaduotojo pareigos pagal evangelikų reformatų bažnyčios kanonus tenka vyriausiajam dvasininkui - generaliniam superintendentui. Iš dvasininkų Sinodas taip pat išsirenka sekretorių bei cenzorių. Sinodo darbotvarkė jau buvo patvirtinta prieš mėnesį Biržuose įvykusioje priešsinodinėje sesijoje.

Biržuose rengiami Sinodo suvažiavimai - reikšminga ne tik rajono, bet ir šalies visuomeninio gyvenimo dalis.

Šiųmetinis Sinodo suvažiavimas nėra rinkiminis, todėl nebus renkama intersinodinė vadovybė - Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas ir Konsistorija, kurie trejų metų kadencijai buvo išrinkti pernai. Sinodalams bus pateikti šių Bažnyčios atsakingų institucijų - Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos prezidento, Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento - metinės ataskaitos, pranešimai iš parapijų. Sinode numatoma pristatyti bažnytinės teisės projektus, skirtus diakoninei veiklai ir parapijų savivaldai reglamentuoti.

Numatoma svarstyti vilniečio evangeliškosios teologijos studento, šiuo metu bažnyčios lektoriaus Evaldo Tamariūno kandidatūrą katecheto (diakono) ordinacijai.

E. Tamariūnas kitais metais baigia evangeliškosios teologijos studijas Klaipėdos universitete. Katecheto ordinacijai jį rekomendavo Dvasininkų sesija ir Konsistorija po to, kai kandidatas sėkmingai išlaikė kvalifikacijos egzaminą. Jeigu Sinodas priimtų teigiamą sprendimą, tikėtina, jog Sinodo uždarymo pamaldose generalinis superintendentas kun. Tomas Šernas ordinuos kandidatą E. Tamariūną katecheto (diakono) tarnystei. Katechetai turi teisę pamaldų metu vilkėti šioms pareigoms tinkamus liturginius evangelikų reformatų dvasininkų rūbus, atlikti visus patarnavimus, išskyrus savarankiškai administruoti Viešpaties Vakarienę ir eiti parapijos klebono pareigas.

Sprendžiamojo balso teisę Sinode turi ordinuoti dvasininkai, Sinodo kuratoriai ir parapijose išrinkti delegatai. Visi evangelikai reformatai bažnytinės teisės nustatyta tvarka turi patariamojo balso teisę ir gali dalyvauti atviruose Sinodo posėdžiuose ir kviečiami dalyvauti pamaldose.

Birželio 26 dieną, sekmadienį, 11 val. prasidės iškilmingos Sinodo pamaldos su Šventa Vakariene. Per pamaldas bus paskelbti nauji Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo priimti kanonai.

 

Kun. Rimas Mikalauskas,

Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas

2011-06-21

Marmeladienis, murmadienis - kas tai?

Birželio 20-ąją Biržų pilies teritorijoje prasidėjo vaikų vasaros studija „5 katino dienos".

Jai vadovauja vaikų studijos „Teatriukas" vadovė, režisierė Loreta Gasiūnaitė ir Biržų vaikų Pilies teatro vadovė Rasa Murelienė, joms talkina trys merginos savanorės. Dalyvauja Pilies teatro vaikai ir jų draugai.

Kiekvienai dienai numatyta įvairiausia programa, jų pavadinimai intriguoja - pirmadienis tapo murkiadieniu, po jo - marmeladienis, murmadienis, mirksiadienis, o penktadienis pervardintas miauksiadieniu.

Vasaros studijos dalyviai.

Vaikų vasaros studijos dalyvių laukia įvairiausia programa - „apsiuostinėjimai", tai yra susipažinimas, stovyklėlės atributikos gamyba, išvyka po Biržų senamiestį, Limonado stotelės, Meškeriotojų konkursas, Marmeladinė stotelė, rytinio pašto skaitiniai, teatralizuotas žaidimas „Peliukų pokštai", katino Petroskino pietūs su pasimirksėjimais ir t. t. Žinoma, ir filmo „Penkios katino dienos" pristatymas tėveliams, draugams, svečiams bei nominacijos ir apdovanojimai.

 

Antanas Seibutis

2011-06-21

Pakamponių žudynės - raudonųjų budelių sąžinei

Šiomis dienomis Lietuva mini liūdnus mūsų istorijos jubiliejus - prieš 70 metų prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai į Sibirą, birželio 22 - ąją Vokietija užpuolė savo draugą - tuometinę Tarybų Sąjungą. Lietuvoje vieną okupantą - raudonąjį bolševiką - pakeitė kitas - rudasis nacis.

Besitraukdami iš Lietuvos, raudonieji okupantai ir jų vietiniai pakalikai įvykdė keletą žiaurų žudynių: dabar visiems žinomas Telšių rajono Rainių miškas, Panevėžio gydytojų byla, Juodupės vietovė Rokiškio rajone. Į tą liūdną žudynių bei vietovių gretą patenka ir Biržuose, greta Astravo, esantis Pakamponių miškelis.

Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą ir okupavus Lietuvą, Biržuose buvo pradėtos leisti „Naujosios Biržų žinios". Jau pirmame numeryje 1941 m. liepos 19 d. publikuotas straipsnelis, aprėmintas juodai.

Jie mirė, kad kiti gyventų!

Birželio mėn. 30 d. Biržų miesto katalikų kapinėse palaidotas partizanas Jonas Valunta. Jis krito nuo bolševikų rankos Pasvalyje birželio 28 dieną, teturėdamas tik trisdešimt metų amžiaus. Liepos pirmą dieną vėl gatvės tvino žmonėmis, margavo gėlių puokštėmis, vainikų juostomis. Buvo laidojami keturi žiauriai bėgančių rusų ir komunistų nukankinti ir birželio 26 d. sušaudyti lietuviai.

2008 05 22 Astrave pastatytas atminimo ženklas.

Feliksas Kairys, gimęs 1881 m., suimtas 1941 m. rugpiūčio 20 d. (turėtų būti 1940 m. - aut. past.). Laikytas Minsko ir Biržų kalėjimuose. Feliksas Kairys buvo pasižymėjęs kovose su bolševikais 1918-1920 metais. Paliko žmoną ir šešis sūnus, kurie dabar ūkininkauja Roliškių vienkiemyje.

Juozas Ruseckas (turėtų būti J. Rauckis - aut. past.), 47 m. amžiaus, ūkininkas iš Joniškėlio valsč., Gailionių km.

Antanas Navakas iš Daujėnų, Smilgių km.

Jokūbas Drevinskas, studentas.

Jų lavonai buvo rasti Pakampinės miškelyje prie Astravo užkasti. Ten pat buvo rastas sušaudytas Nemanius Lendris, ūkininko sūnus iš Mielaišių km., Papilio valsč. Palaidotas tėviškėje, Mielaišių kapinėse. Bučkumpio miške prie Būginių rastas nežinomo vyro lavonas apie 47 m. amžiaus. Palaidotas Biržuose.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė, rinkdama medžiagą apie Biržų krašto žmones, bažnyčios dokumentuose aptiko keletą įrašų, kurie patvirtino žudynių faktus.

Panevėžio vyskupijos Biržų dekanato 1940 metų mirusiųjų metrikų nuorašų knyga

Lapas 18, įrašo Nr. 76. Feliksas Kairys

Gimė 1881, mirė 1941 06 26 Pakumponių (Pakamponių) miškelyje. „Pakumponių miškelyje nuo bolševikų komunistų kankinimo ir peršovimo mirė Feliksas Kairys". Rastas užkastas pusės metro gilyje. Suimtas 1940 08 20. Kalėjo Lietuvos, Rusijos - Minsko kalėjimuose. Po to atvežtas į Biržus. Vedęs, 60 m. amžiaus. Roliškio (Ruoliškių) vienkiemio ūkininkas. Liko žmona Kotryna Šimonytė ir vaikai: Juozas, Ignas, Jonas, Pranas, Aloyzas ir Feliksas. Palaidojo klebonas Grigaliūnas 1941 07 01 Biržų N. kapuose, iškilmingai dalyvaujant partizanams, vokiečių kariuomenei. Žinias klebonui perdavė velionio žmona.

Lapas 18, įrašo Nr. 77. Juozas Rauckis

„Pakumponių miškelyje nuo bolševikų komunistų peršovimo mirė Juozas Rauckis". Vedęs, 47 metų, Joniškėlio vlsč. Gailionių kaimo ūkininkas. Palaidojo klebonas Grigaliūnas 1941 07 01 Biržų N. kapuose.

Lapas 18, įrašo Nr. 78. Antanas Navakas

„Pakumponių miškelyje nuo bolševikų komunistų peršovimo mirė Antanas Navakas". Vedęs, 28 metų, Daujėnų vlsč. Smilgių kaimo ūkininkas. Liko žmona Elžbieta Kibildytė (28 metų). Palaidojo klebonas Grigaliūnas 1941 07 01 Biržų N. kapuose. Žinias perdavė M. Černiauskas.

Lapas 18, įrašo Nr. 79. Jokūbas Drevinskas

„Pakumponių miškelyje nuo bolševikų komunistų peršovimo mirė Jokūbas Drevinskas". Nevedęs, 22 metų studentas, Julinavos kaimo, N. Radviliškio valsč. Ūkininkų sūnus. Žinias perdavė motina.

2008 metų gegužės 22 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo iniciatyva prie Astravo ir Užušilių kelių sankryžos pastatytas sovietinį genocidą Pakamponių miškelyje žymintis atminimo ženklas, kurį finansavo Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centras. Paminklinis ženklas simboliškai primins bolševikų nukankintus ir Biržų Kęstučio gatvės kapinėse palaidotus Feliksą Kairį, Jokūbą Drevinską, Antaną Navaką, Juozą Rauckį, Mielaišių kapinėse - Leanderį Nemanių.

Tų pačių metų rugsėjo 27-ąją Biržų Kęstučio gatvės katalikų kapinėse buvo pašventintas Pakamponių žudynių aukoms skirtas paminklinis akmuo.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-06-21

„Socialinėje virtuvėje" ieškota to, kas jungia

Nekomercinis projektas „Keliaujanti socialinė virtuvė", aplankęs tik dešimt Lietuvos savivaldybių, praėjusį šeštadienį atkeliavo ir į Biržus.

 

Projekto tikslas - regioninėms nevyriausybinėms organizacijoms bei visuomenės pažeidžiamoms grupėms padėti kovoti su krizės sukeltomis problemomis, keisti visuomenės susikurtus stereotipus apie socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes.

Centrinėje miesto aikštėje vykusiame renginyje buvo pristatyti efektyvūs darbo metodai, kuriais Nacionalinis socialinės integracijos institutas stengiasi skatinti regioninių nevalstybinių organizacijų plėtrą bei vietos visuomenės susidomėjimą socialinėmis problemomis.

Renginys prasidėjo jau penktadienį - Rotušės gatvėje įsikūrusiame jaunimo centre vyko neformalaus ugdymo ir žmogaus teisių seminaras.

Kitą dieną vykusį renginį atidarė savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džja, o jį pradėjo vaikinų šokių grupės „MDM crew" pasirodymas.

Pasak projekto koordinatorės, Biržų savivaldybės administracijos darbuotojos Ramunės Rinkūnienės, į renginį įsitraukė ne tik daug savanorių ir organizacijų, tačiau ir įmonių.

„Forumo teatre" Biržų jaunimas galėjo diskutuoti apie dažnai pasitaikančias aštrias socialines situacijas.

Renginio pradžioje buvo surengta - „NVO kontaktų mugė", kurioje organizacijos galėjo vietos bendruomenei pristatyti vykdomą veiklą.

Renginio svečius vaišino Būginių kaimo bendruomenė, savo darbą pristatė VšĮ „Pagalbos centras", Trečiojo amžiaus universitetas, Pagyvenusių žmonių asociacija, Biržų neįgaliųjų draugija, neformalus Biržų jaunimo centras ir „Portfolio" meno galerija.

Idėjos iniciatorius Arūnas Survila buvo nustebęs biržiečių išradingumu - kituose miestuose organizacijos save pristatydavo tik stenduose, o Biržuose buvo gausu vaišių, muzikos, netgi masažuoklis, kurį galėjo išbandyti renginio dalyviai.

Specialiai projektui pastatytoje palapinėje vyko „Forum teatras", kuriame jauni aktoriai sukūrė kasdien pasitaikančių socialinių situacijų, kada patiriama diskriminacija, supratingumo, užuojautos stoka. Vaidinimų metu stebėtojai buvo įtraukti į situacijas, kurias jie galėjo keisti, diskutuoti. Tuo pačiu metu buvo pristatytas kitas metodas - „Miesto socialinis žemėlapis", kurio tikslas - sudaryti socialinių problemų žemėlapį mieste, jį pristatyti visuomenei ir kartu ieškoti problemų sprendimo būdų ir juos pateikti rajono vadovams.

Biržiečiai daugiausia vardijo dėl šildymo kylančias problemas, lėtai judančią namų renovaciją, jaunimo iniciatyvų trūkumą, kitiems rūpėjo, kad Biržų ligoninėje atsirastų magnetinio rezonanso aparatas.

„Keliaujanti socialinė virtuvė" kvietė išmėginti „Gyvąją biblioteką", kurios metu griaunami visuomenės sukurti mitai ir stereotipai apie socialiai pažeidžiamas žmonių grupes. Iš katalogo išsirinkę „knygą" - buvusį narkomaną ar alkoholiką, grįžusį iš įkalinimo įstaigos, homoseksualą, biseksualą, romą, rusą, juodaodį, psichiškai ar fiziškai neįgalų žmogų - metodo dalyviai turėjo galimybę su pasirinktu žmogumi bendrauti nuo 15 iki 20 minučių ir pakeisti stereotipų suvaržytą mąstymą.

Korespondentei teko pakalbėti su buvusiu narkomanu. Jis pasakojo apie tai, ką teko patirti, aiškino, nuo ko prasideda nuopuolis ir kokių pasekmių tai sukėlė jo gyvenime.

„Nevalstybinių organizacijų finansinių galimybių" seminare buvo teikiama informacija apie vietos, nacionalines ir tarptautines finansų galimybes.

Dieną baigė „Agaro" klubo patalpose vykęs „Nepatogus kinas", kurio metu buvo rodomas čekų režisieriaus dokumentinis filmas apie neįgaliuosius. Jame jie pasakoja apie savo gyvenimus, prisitaikymą prie aplinkos.

Pasak Ramunės Rinkūnienės, salėje, talpinusioje apie 150-200 žmonių, buvo tylu lyg kape - Biržų jaunimas susikaupęs ir įsigilinęs žiūrėjo filmą, o per vidurį jį sustabdžius aktyviai ir nuoširdžiai diskutavo.

Kai kurie renginio dalyviai apgailestavo, kad jis sulaukė ne itin didelio susidomėjimo. Tai lėmė galbūt tai, kad mokslus baigę mokiniai jau atostogauja ir verčiau laiką leidžia pliažuose, o suaugusieji triūsia daržuose ar soduose.

 

Aistė Vitkauskaitė

2011-06-21

Baigėsi tarptautinis dailės pleneras „Biržietiškas motyvas"

Birželio 16 d. Biržų regioninio parko direkcijos salėje įvyko tarptautinio dailės plenero „Biržietiškas motyvas" uždarymas ir plenero dalyvių darbų parodos atidarymas.

Visą savaitę Biržus tapę ir fotografavę menininkai iš Verderio (Vokietija) Frank W. Weber, Gabriele Karele, Ann-Louise Schwieger, Gudrun Weiss, Andrea Andriotta Wodak ir Biržų krašto dailininkų grupės „8+" nariai Irena Vegienė, Sonata Vasiliūtė-Čepukėnienė, Sandra Sukarevičiūtė, Egils Skuja, Vidmantas Jažauskas savo darbus pateikė žiūrovų teismui.

Plenero darbai eksponuojami Biržų regioninio parko salėje.

Dalis darbų liks Biržuose kaip dovana plenerą globojusiam miestui ir bus eksponuojami bei saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla". Kita dalis iškeliaus į Verderį ir bus pristatyta Biržų miesto partnerio gyventojams.

„Džiaugiamės neįkainojama patirtimi ir įspūdžiais, kuriuos gavome kurdami ir bendraudami su kolegomis iš Vokietijos. Malonu matyti, kaip jų darbuose harmoningai susilieja Lietuvos ir Vokietijos vėliavų spalvos", - sakė plenero organizatorius Vidmantas Jažauskas.

Plenero dalyvius pasveikinusi savivaldybės merė Irutė Varzienė pabrėžė, kad tokie jaukūs, paprasti ir kartu labai prasmingi susitikimai sėkmingiau nei kokie nors kiti įvykiai priartina Biržus prie pasaulio centro.

 

Biržų rajono savivaldybės informacija

2011-06-21

Generolui Stasiui Nastopkai - 130

Kalbant apie 1918 - 1920 metų kovas, atmintyje iškyla su Biržais susijusių generolų Kazimiero Ladigos, Maksimo Katchės, Stasio Nastopkos vardai. Šie kariai ypač pasižymėjo tais metais, kada po ilgo laiko atsikūrė Lietuvos valstybė ir reikėjo šalies Nepriklausomybę apginti karuose su bolševikais, bermontininkais, lenkais.

Būsimas generolas Stasys Nastopka gimė 1881 06 19 Rinkuškių kaimo valstiečių šeimoje. Baigęs Bauskėje 6 realinės mokyklos klases, įstojo į Vilniaus karo mokyklą, kurią baigė 1907 m. Vėliau tarnavo karininku Rusijos kariuomenėje: 3 Kauno pulke, 2 Varšuvos tvirtovės pulke, 178 pėstininkų Vendeno pulke. Pirmojo pasaulinio karo metu gavo papulkininkio laipsnį ir vadovavo pulkui, du kartus buvo sužeistas.

Rusijos armijoje pradėjus organizuotis atskiriems lietuvių tautybės daliniams, S. Nastopka įstojo į Vitebsko lietuvių batalioną ir iki jo išformavimo ėjo vado pareigas. 1918 m. sugrįžo į Lietuvą ir stojo savanoriu į pradėtą organizuoti Lietuvos kariuomenę.

Generolas leitenantas Stasys Nastopka su žmona J. Nastopkiene ir sūnumi T. Nastopka. XX a. IV deš.

Jo pavardė minima jau pirmajame įsakyme kariuomenei 1918 11 23. Iš pradžių S. Nastopka ėjo įvairias pareigas Krašto apsaugos ministerijoje, o 1919 03 11 buvo paskirtas atskiros brigados vadu. Joje kovojo su bolševikais Lietuvos ir Latvijos teritorijoje.

1919 09 02 S. Nastopkai suteiktas brigados generolo laipsnis, o spalį paskirtas generalinio štabo viršininku. 1920 metais nuo liepos iki rugpjūčio ėjo kariuomenės vado pareigas.

Vėliau S. Nastopka buvo divizijos vadu, kariuomenės inspektoriumi, karininku ypatingiems reikalams prie kariuomenės vado. Dėl susilpnėjusios sveikatos 1924 07 26 išėjo į atsargą. Apsigyveno Biržuose. Dalyvavo Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos veikloje, rūpinosi nemažu ūkiu. 1938 10 19 mirė, palaidotas Rinkuškių evangelikų reformatų kapinėse.

Taip gyvenime apsukęs simbolinį ratą, į savo gimtinę grįžo narsus karys, Lietuvos Nepriklausomybės karų dalyvis, generolas Stasys Nastopka.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-06-18

Laužadiškių vardas - ilgam ir plačiai

1923 m. tarp Ageniškio ir Gajūnų, dešiniajame Serbentos krante, Laužadiškiuose, buvo surašyta dvylika ūkių, kuriuose gyveno 86 šio kaimo žmonės. Ten veikė pradinė mokykla, ne vieną dešimtmetį buvusi kultūros, švietimo židiniu.

Žymusis Jonas Mekas, lankęs šią mokyklą, rašo: „1932: gegužis - rugsėjis: pirmam skyriuj Laužadiškio pradžios mokykloje. Mokytoja: Šernienė. Jai esu dėkingas už savo gyvenimą poezijoje. (...) 1935: Vasarą piemenauju ir padedu prie lauko darbų. Žiemą - ketvirtame skyriuje Laužadišky. Redaguoju klasės laikraštėlį. Pradedu rašyti „eilėraščius". Viena ketvirtokė, man nematant ištraukė iš mano karmonėlio mano „eilėraščių" sąsiuvinėlį ir parodė jį mokytojai Šernienei. Pasidariau Poetu. Nuo tos dienos mokytoja Šernienė buvo mano Globėja, Puoselėtoja, Mecenatė ir Pirmoji Skaitytoja. Jeigu pasilikau prie poezijos - tai ačiū jai. Bet a ! Kaip aš raudonavau tą dieną, skaitydamas savo pirmajai publikai - trisdešimčiai ketvirtokų!"

Biržietis Mantas Bartuškevičius kaimo turizmo sodyba turėtų pritraukti turistus, poilsiautojus.

Šios emocingos J. Meko autobiografinės detalės ne tik įrodo, kad jo, kaip poeto, kūrybinė pradžių pradžia Laužadiškiuose, bet ir krašto apgyvendinimo tankumą: vien tik ketvirtokų - trisdešimt. Tai ne atsitiktinumas. Laužadiškis tarp senųjų gyvenamųjų vietovių Dvarų dūmų surašymo dokumentuose pažymėtas 1775 metais.

Biržietis Emilis Trečiokas leidinyje apie Biržus nurodo: „1659 m. Maskvos kariuomenė nuniokojo Ageniškio dvarą, sudegino visus jo pastatus, malūną." O malūną suko tos pačios Serbentos vandenys, jos krante ir yra Laužadiškių žemės. Ar buvo atstatytas malūnas bei jo užtvanka -patikslinti nepavyko. Žinoma tik tai, kad iš naujo Serbenta buvo užtvenkta 1976 metais ir išsiliejo į keliasdešimties hektarų tvenkinį. Bet užtvanką statė Agenišky, tai ir tvenkinį įvardijo kaip Ageniškio.

Savo gimtąjį kaimą yra aprašiusi Kaimo rašytojų sąjungos narė Aldona Tamulėnaitė - Mažuikienė. Bet pati Aldona jau seniai gyvena kolchozmečiu išplėstoje Gavėniškio gyvenvietėje. Jos literatūriniai darbai - tik rankraščiuose arba išleisti mažu tiražu. Minėti J. Meko atsiminimai plačiajai visuomenei taip pat sunkiai prieinami. Laužadiškiai, kaip gyvenamoji vietovė, slinko į užmarštį - čia buvo belikę du gyventojai.

Dar vienas iš šios vietovės paradoksų - nuolatos kilnojant administracinio - teritorinio paskirstymo ribas, tarp Parovėjos - Papilio seniūnijų ji išvesta per Laužadiškių laukus, skiriamąjį orientyrą pasirenkant... mokyklos kaminą. Nenaudojama mokykla sunyko, o kvaila riba liko. Gal taip būtų sunykę ir Laužadiškiai, jų vardas dviejų seniūnijų pakrašty, jeigu ne jaunų žmonių iniciatyvos.

Ne vienerius metus tarp iš senojo kelio Parovėja - Papilys vieškelio, vedančio į Gajūnus, ir tvenkinio už krūmokšnių vyko statybos. Šią vasarą prieigos prie statybvietės pašviesintos - tarsi kviečia užsukti. Užėjom. Ir nesigailim. Vyksta paskutiniai aplinkos tvarkymo darbai. O prie vartų į įspūdingai sutvarkytą aplinką nuoroda, kad tai Manto Bartuškevičiaus KAIMO TURIZMO SODYBA, Biržų r. Laužadiškių k. 1. Objektas kaip Biržų kraštui įspūdingas. Būtų toks prie Panevėžio, nebūtų gėda pas Mantą apgyvendinti Europos krepšinio čempionato dalyvius ar svečius. Tačiau tikėtina, kad ir Laužadiškiuose jauki, erdvi salė, patogūs miegamieji nebus tušti. Nesirengiu rašyti reklaminio teksto - noriu tik pasidžiaugti ir pradžiuginti tuos, kam brangus Laužadiškių vardas. Jis pagarsintas ilgam ir plačiai. Sodyba sujungs ne tik seniūnijas, bet, tikėkime, ir valstybes, jų kultūras. Jau dabar matyti, kad Laužadiškiuose apsigyvenę žmonės moderniose patalpose galės gėrėtis ne tik natūralia gamta, lepintis tvenkinio malonumais, bet ir susipažinti su turininga krašto istorija. Tevažiuoja Jono Meko gerbėjai nors iš Japonijos - Laužadiškiuose bus svetingai šiuolaikiškai priimti.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-06-18

Gedulo ir Vilties diena Vabalninke

Vabalninke buvo paminėta Gedulo ir vilties diena.

Prie tremtinių paminklo Vabalninke.

Birželio 14 d. popietę buvę tremtiniai ir vabalninkiečiai rinkosi prie paminklo Vabalninko kapinėse. Paminėjimas prasidėjo tautine giesme. Eiles apie tremtį skaitė Aloyzas Janulis ir Audronė Stapulionienė, prisiminimais dalijosi tremties kelius praėjusios Pranė Nauburienė ir Vytenė Repšienė. Giesmes giedojo bažnyčios choras (vadovas B. Petronis).

 

Justinas Baltrušaitis

2011-06-18

Po tremties pragaro - apie Tikėjimą ir Viltį

Antradienį, birželio - 14 - ąją, Biržuose paminėtas pirmųjų trėmimų septyniasdešimtmetis.

 

Gedulo ir vilties dieną mūsų krašte buvo juntama daugiau vilties.

Gal todėl, kad minėjimas prasidėjo Užušiliuose pagerbiant ištremtus Mokytojus. Pagarba jiems atiduota prie 1941 - aisiais išvežto ir lageryje mirusio Alfredo Šliko žemėje pastatyto koplytstulpio.

Gal ir todėl, kad bažnyčiose žmonių ir kunigų maldose išsakytos mintys vakare su tikinčiųjų eisena persikėlė į Biržų miestą, kartu su vėliavomis lingavo gatvėmis,  prie siauruko geležinkelio bėgių ir liūdno koplytstulpio nutūpė ne tik juodais, bet ir baltais paukščiais. Prie jų glaudėsi vaikai, o jų rankose žydėjo trispalvės.

Auga vaikai, juntantys tremties lageriuose išsaugotos ir į Tėvynę parsivežtos Lietuvos trispalvės šviesą.

Ant pievelėje sustatytų suolų vienas prie kito ir prie atsineštų pinavijų žiedų glaudėsi tremtiniai, kunigo Daliaus Tubio pavadinti ypatingais - evangeliniais žmonėmis.

„Jūs išpildėte Kristaus priesaką atleisti ir mylėti netgi savo priešus", - kalbėjo Mišias geležinkelio stotyje aukojęs dvasininkas apie juos, abu skruostus atsukusius savo ir artimųjų skriaudikams, priešams, sugebėjusius atleisti ir gyventi teisingą Dievo vaiko ir laisvo žmogaus gyvenimą.

Bendruomenės maldoje prašyta stiprybės tremtiniams, jų vaikams, anūkams ir visiems, kuriems reikia pagalbos, kad jie savo kančią jungdami su Kristaus kančia eitų į paguodą ir viltį.

„Melskimės, kad Dievas vaduotų iš noro valdyti, pirmauti kitų sąskaita ir iš tamsos. Kad gyvenimas nebūtų nei gėda, nei tremtis šioje žemėje ir šiame mieste", - skambėjo kunigo žodžiai Biržuose - mieste, iš kurio per 1941 metus buvo ištremti 549 žmonės.

Viltimi alsavo ir tremtyje gimusios Irutės Varzienės žodžiai, nors Biržų rajono merė kalbėjo apie mūsų miesto Liūdnąją vietą - geležinkelio stotį, iš kurios prasidėjo tėvynės netekusių tremtinių kančios ir nežinios kelionė.

„Šita vieta yra, buvo ir labai norisi tikėti, kad bus ypatinga.

Iš šios liūdnąja Biržų miesto dalimi tapusios vietos galime pasimokyti tik vieno - padorumo mūsų gyvenimams ir mūsų poelgiams."

Rajonui vadovaujančio žmogaus kalba pagaliau alsavo Tikrumu. Ir tai minėjimo dalyviams taip pat suteikė paguodą.

„Žinote, aš verkiau. Seniai nebuvo, kad šitaip žodžiai kristų širdin", - netikėtai prisipažino sportiškas žilagalvis Mykolas.

Jie liko gyvi ir grįžo į tėvynę. 1941 - ųjų metų tremtiniai - Ona Rita Rutkauskienė - Ivanauskaitė (kalba), Liucijus Baniulis, Felicija Karpalova, Elena Stakionienė ir Nijolė Šepetienė.

Sukrečiantis buvo 1941 - ųjų metų tremtinės biržietės gydytojos Felicijos Karpalovos kalbėjimas. Suvokimas, ką ir kodėl turėjo iškęsti šviesiausia ir darbščiausia tautos dalis, buvo lyg aštrus smilgos pjūvis, netikėtai virstantis sielos krauju šiandien, nuo tremties pragaro atsivėrimo praėjus septynioms dešimtims metų.

„Tai, kad išlikome, lėmė Viltis ir Dievas", - kalbėjo Felicija Karpalova - Juozo Balbieriaus dukra, vieno iš Biržų gimnazijos steigėjo (Sprindžio) anūkė.

Gydytoja liudijo - netgi ten, kur nėra jokios bažnyčios, galima melstis. Net tada, kai trūksta duonos, reikia mokytis ir vaduotis iš tamsos. To netgi sunkiausiomis tremties sąlygomis savo vaikams siekusi jos motina.

„Niekada nepraraskite vilties ir mokykitės", - gydytoja tapusios 1941 - ųjų metų tremtinės Felicijos Karpalovos linkėjimas skambėjo kaip tikėjimu ir darbštumu nebūtį įveikusio žmogaus priesakas.

Už pagalbą grįžus į tėvynę ir žinias dėkojo kita 1941 metų tremtinė, gydytoja Rita Ona Rutkauskienė (Ivanauskaitė). Geriausi jos žodžiai buvo skirti jau mirusiai lietuvių kalbos mokytojai Janinai Pangonienei ir jos šeimai.

Skaudžių prisiminimų pažėrė ir tremtyje amžinojo poilsio atgulusiam tėvui skirtas eiles skaitė pirmųjų trėmimų auka tapusi Elena Stakionienė.

Ant 1941 metų tremtiniams skirto suolelio sėdėjo biržietis Liucijus Baniulis, Felicija Karpalova, Elena Stakionienė, pasvalietė Nijolė Šepetienė ir Kaune gyvenanti Ona Rita Rutkauskienė (Ivanauskaitė). Į minėjimą neatėjo Kęstutis Timukas ir Gendrutis Čeponis.

Evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkas Rimantas Mikalauskas vylėsi ir linkėjo, kad doriems žmonėms niekada negrėstų tremtis, kad jie jaustųsi reikalingi savo kraštui.

Priesaiką tarnauti Dievui ir Tėvynei davę jaunieji šauliai tarsi patvirtino savo ryžtą būti ištikimiems šaliai, o atsiminimus apie tremtį rinkusių moksleivių darbas - jaunų žmonių pastangų išsaugoti atmintį ženklas.

Prie koplytstulpio susirinkusius tremties bičiulius broliais ir seserimis vadino gražiai kalbėjusi viena iš renginio organizatorių, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovė Danguolė Žiūkienė.

Liūdnojoje miesto dalyje - prie siauruko geležinkelio bėgių - skambėjo choristų atliekamos giesmės ir dainos. Liūdnos, tačiau labai gražios ir sklidinos vilties, kad jas atliekantys ir jų besiklausantys žmonės savo gyvenimu liudys padorumą - būtiną tikrojo prisikėlimo ir dvasios sąjūdžio elementą. Kad draugiškumo, lydėjusio visus dalijantis kvapnią košę, nepristigs srebiant kartais be galo sprangią kasdienybę.

 

Alfreda Gudienė

2011-06-16

Pirmiesiems trėmimams iš okupuotos Lietuvos ir Biržų - 70

Birželio 14 dieną Lietuvos istorijoje liūdnas jubiliejus - prieš 70 metų pradėti pirmieji masiniai trėmimai iš Lietuvos.

1940 m. okupavusi Lietuvą, raudonoji valdžia suėmė nemažai buvusių valdininkų, politikų, eilinių Lietuvos gyventojų. Vien iki metų pabaigos tyrinėtojai priskaičiuoja iki 3000 suimtųjų.

Po metų, 1941-ųjų birželio 14 - 18 dienomis, įvykdytas pirmas masinis tremtinių ir kalinių išvežimas į įvairias Tarybų Sąjungos vietas - Novosibirsko, Tomsko sritis, Altajaus kraštą, Jakutiją, Komiją, Kazachstaną. Tada iš Lietuvos iškeliavo 11 ešelonų su tremtiniais ir 4 ešelonai su suimtaisiais. Bendras išvežtųjų tremtinių, kalinių, represuotų skaičius siekia apie 18 000 žmonių.

Biržų kraštas nebuvo išimtis. 1993 m. išleistoje knygoje „1941 - 1952 metų Lietuvos tremtiniai" galima rasti jau beveik pustrečio šimto ištremtųjų iš Biržų pavardžių.

Per beveik 20 metų tie sąrašai buvo pildomi, tikslinami. Aišku, iš Biržų į Sibiro golgotas iškeliavo daugiau žmonių, nes nemažai buvo areštuota, kalinta ir jie tuos kraštus pasiekė jau kaip kaliniai.

Runikių pradžios mokyklos mokytojas, šaulių būrio vadas, Jaunųjų ūkininkų ratelių steigėjas Jonas Dargis su mokiniais. 1930 m.

Kas gi buvo tie pirmieji biržiečiai tremtiniai? Tai mokytojai, pradinių mokyklų vedėjai, mokyklų inspektoriai, šauliai, šaulių būrių vadai, ūkininkai, valstybės pareigūnai, (tokie, kaip 1936 m. Seimo pirmininkas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis), Biržų visuomenės veikėjai, prekybininkai, verslininkai. Kaip matyti iš tremtinių sąrašų, dažnai būdavo suimama visa šeima - vyrą išsiųsdavo kalėti į lagerį, žmonos su vaikais laukdavo tremtinių dalia.

Galima skaičiuoti ištisas biržiečių šeimas, ištremtas prieš 70 metų. Tai Andrėjauskai, Astrauskai, Balbieriai, Bekeriai, Čerbulėnai, Dankbarai, Dargiai, Dirginčiai, Fridmanai, Gendleriai, Ignašiūnai, Kiseliai, Lipšicai, Namajūnai, Paulauskai, Povilioniai, Rakšniai, Steponavičiai, Šakeniai, Uogintai, Vanagai, Vidzickai, Žukai.

Dar vienas išskirtinis 1941-ųjų metų birželio trėmimų bruožas - į tremtį buvo išsiųsta daug mokytojų, jų šeimos narių. Okupantų logika buvo tokia - mokytojai moko meilės savo kraštui, savo gimtinei, savo tautai, savo praeičiai, tad tokiems vieta tik Sibire.

Pirmųjų masinių trėmimų 70-ies metų jubiliejus mus verčia prisiminti pragaištingą bolševikinę ideologiją, 1940-ųjų metų Tarybų Sąjungos okupaciją, lietuvių tautos kančias, netektis, išbandymus ir viltis.

 

Antanas Seibutis

2011-06-14

Prasidėjo dailės pleneras „Biržietiškas motyvas"

Penktadienį Biržų regioninio parko administracijos pastato salėje įvyko tarptautinio dailės plenero „Biržietiškas motyvas" atidarymas.

Plenere dalyvauja penki svečiai iš Verderio miesto Vokietijoje - Gabriele Karele, Ann - Louise Schwieger, Gudrun Weiss, Frank W. Weber Aratora, Andrea Andriotta Wodak - bei penki biržiečiai menininkai: Irena Vegienė, Sonata Vasiliūtė - Čepukėnienė, Sandra Sukarevičiūtė, Egils Skuja, Vidmantas Jažauskas.

Tai jau ne pirmas bendras vokiečių ir biržiečių menininkų projektas. Biržai ir Verderis (Havelis) draugystės ir bendradarbiavimo sutartį pasirašė 1999 m. 2009 m. Verderio miesto organizuotame plenere „Verderio miestas ir jo žmonės judesyje" dalyvavo biržiečiai dailininkai Vidmantas Jažauskas ir Egils Skuja. 2010 metais dešimt Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokinių ir du mokytojai dalyvavo dvi savaites trukusioje Verderio dailės vasaros akademijoje.

Susirinkusius biržiečius ir svečius saksofono garsais džiugino Gytis Korsakas.

Biržų rajono merė Irutė Varzienė įteikia dovaną Verderio menininkų vadovui Frank Weber.

Vidmantas Jažauskas pristatė svečius iš Vokietijos. Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė pasidžiaugė, kad draugauja ne tik politikai, bet ir menininkai. Svečiams ji įteikė dovanų - marškinėlius su Biržų simbolika, žemėlapį, kad nepasiklystų Biržų apylinkėse.

Belieka tik laukti paveikslų iš Biržų krašto, sužinoti ir suprasti, kaip jį mato biržiečiai ir jų draugai bei kolegos iš Verderio.

Pleneras vyks birželio 10-17 dienomis.

 

Antanas Seibutis

2011-06-14

Pasvaliečiai svečiuojasi Biržų muziejuje

Birželio 10-ąją Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta Pasvalio muzikos mokyklos Dailės skyriaus moksleivių keramikos baigiamųjų 2008-2010 metų darbų paroda. Jaunųjų menininkų darbų vadovė - dailės mokytoja metodininkė Nerutė Čiukšienė.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su pasvaliečiais, ne pirmu N. Čiukšienės mokinių darbų pasirodymu Biržų muziejuje.

Pasvalio jauniesiems kūrėjams vadovaujanti žinoma keramikė Nerutė Čiukšienė (antra ir kairės) kadaise mokė ir šiuo metu Biržuose dirbančią profesionalią menininkę Gražiną Visockienę (iš kairės pirmoji).

Viešnia prisiminė pirmuosius keramikų žingsnius Pasvalyje, didžiavosi, kad viena jos pirmųjų ir geriausių mokinių buvo Biržų jauniesiems keramikams dabar vadovaujanti Gražina Visockienė. Į parodos atidarymą atskubėjusi Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė džiaugėsi profesionalia kūryba, į kurią žiūrint pailsi ir mintys, ir siela.

Biržuose plenere dalyvaujantys svečiai iš Verderio liko sužavėti paroda, juolab kad antrą kartą Biržuose viešinti Gabriele Karele pati vadovauja jauniesiems Verderio keramikams.

Į parodą trumpai užsuko ir Biržuose knygą „Orkestro byla" pristatęs muzikologas Vytautas Gerulaitis.

 

Antanas Seibutis

2011-06-14

Dovana gimtajam kraštui ir... sau

Nuo Papilio kilęs Valentinas Dagys tesi duotą pažadą parašyti romanų ciklą apie gimtojo krašto žmones istorinių įvykių sūkuriuose.

Dar visai neseniai skaitytojai aptarinėjo pirmąją romano „Prabėgę metai" dalį, o į knygų lentynas jau keliauja ir antroji. Trečiosios apmatai - ant autoriaus darbo stalo.

Klausti, kodėl Valentinas ėmėsi tokio titaniško darbo, neverta. Jis tik šyptels ir pasakys: bariukan neinu - neturiu ką veikti. Ir kas besupaisys, kada rimtai ir kada juokais kalba papiliečių Valiuku vadinamas romanų autorius. Aišku tik viena: jam rašyti tinka ir patinka. Didžiausias atlygis už kūrybą - paprasto žmogaus žodžiai: „Man tavo knyga patiko..."

 

- Nespėjo prabėgti dveji metai - ir vėl nauja knyga. Tiesą sakant, kai kalbėjomės apie pirmąją romano „Prabėgę metai" dalį, pažadai apie antrąją skambėjo lyg ir per drąsiai. O štai dabar ant stalo guli jau dvi knygos...

- Bus ir trečia.

 

Valentinas Dagys: „Biržų istorija labai turtinga. Tik niekas nenori skaityti, kai ji pateikta dokumentiškai. O mano romane ji „skaitomesnė".

- Dabar jau tikrai tikiu. Pirmojoje romano dalyje - 1863 metų sukilimo prieš carinę baudžiavą įvykiai perteikiami per kaimo žmonių gyvenimą. Antrojoje - tolesnių įvykių Biržų krašte tęsinys?

- Antrojoje „Prabėgusių metų" dalyje skaitytojai vėl susitiks su tais pačiais ir naujais veikėjais, kurie imsis knygnešių veiklos, stengsis, kad būtų panaikinama caro valdininkų sugalvota kirilica. Čia bus ir istorinių asmenybių. Kai kurių pavardės, tiesa, pakeistos. Bet čia juk romanas - galima „primeluoti".

 

- Kalbėdamas apie pirmąją „Prabėgusių metų" dalį Jūs citavote šviesios atminties rašytojo Petro Skodžiaus žodžius, kad istoriniame romane užtenka 30 procentų tikrų faktų. Sakėte, kad Jūsų romane tų „teisybės" procentų yra daugiau. O kaip šiame?

- Matyt, apie 30 procentų... Istorikai gali „prisikabinti" ir dėl Papilio kunigo, ir dėl inžinieriaus Antano Macijausko bendražygių Rusijoje, ir dėl kitų dalykų. Bet, pavyzdžiui, faktai apie Macijausko teismą dėl lietuvių kalba išleisto Lietuvos žemėlapio neiškraipyti.

 

- Istorinis romanas įpareigoja. Ar ne paprasčiau imtis kūrybos, kurios „neįrėmintų" žymios pavardės, istoriniai įvykiai? Kodėl imatės būtent istorinio romano?

- Matyt, neturiu fantazijos parašyti kitokį romaną. Istoriniai faktai „užkuria" tą lauželį, įkvepia. Man pačiam istorinė medžiaga labai įdomi. Mėgstu ją studijuoti, skaityti istorines knygas.

 

- Kur romano „Prabėgę metai" antrojoje dalyje vyksta veiksmas?

- Iš esmės visose dabartinėse Biržų rajono seniūnijose ir Latvijoje.

Bus atspindėtas tų šeimų, kurios aprašytos pirmojoje dalyje, tolesnis gyvenimas, susijęs su jų atžalomis.

 

- Kurį laikotarpį vaizduos trečioji romano dalis?

- 1917 - 1918 metus. Bet apie ateitį geriau nekalbėti - kad neprisišnekėčiau...

 

- Bet turite planų, kas nutiks Jūsų romano žmonėms?

- Neturiu. Pradėjęs romaną, aš nežinau, kaip jis baigsis. Nieko nežinau apie veikėjų likimus. O argi mes žinome, kaip klostytis mūsų gyvenimai?

 

-Na, Kūrėjas turbūt žino... Kalbėdamas apie pirmąją romano dalį, sakėte, kad Jums kūrybai ypatingų sąlygų nereikia. Užtenka tylos. Ar per porą metų neatsirado kokių nors „rašytojiškų" užgaidų, nikių?

- Koks aš rašytojas?! Esu tik literatas. Ir man reikia tik tylos. Bet koks triukšmas nervina, išmuša iš vėžių. Ir rašytojui Petrui Skodžiui reikėdavo tylos...

 

- Beje, jis apie Jūsų pirmąją romano dalį rašė: „Jos nedėsime į literatūros klasikos lentyną, bet skaitytojui, ypač kilusiam iš Biržų krašto, ji turėtų būti artima ir įdomi."

Ar žinote, koks Jūsų istorinių romanų skaitytojas?

- Buvau viename susitikime su skaitytojais Skrebiškių kaime. Buvo atėjęs toks pijokėlis. Sako, romano pradžią paskaitęs ir padėjęs į šalį - nepatiko. Tada paskaitęs pabaigą. O vėliau - ir visą knygą.

Iš skaitytojų teko girdėti, kad mano knyga lengvai skaitoma, suprantama, be jokių „mandrysčių", filosofinių išvedžiojimų. Paprasti žmonės to išsiilgę. Mano romanuose tarp eilučių ieškoti nieko nereikia. Ar tai gerai, ar negerai - nežinau. Šiems laikams taip rašyti galbūt netinka. Bet aš kitaip nemoku.

 

- Galima sakyti, kad Jūsų romanas yra apie Biržus - biržiečiams?

- Taip. Biržų istorija labai turtinga. Tik niekas nenori skaityti, kai ji pateikta dokumentiškai. O mano romane ji „skaitomesnė".

 

- Atliekate švietėjišką misiją?

- Nežinau. Apie tai negalvoju.

 

- Kažkada sakėte, kad ir savo išleistų knygų neskaičiuojate. Neseniai atšventėte gražų jubiliejų. Ar jis neprivertė „surimtėti"?

- Jubiliejai iš esmės gyvenimo nekeičia. O knygas suskaičiavau. Septyni leidinėliai. Dvi poezijos knygelės „Pašauk mane į žydrą tolumą" ir „Nemunėlio lakštingala", dokumentinė „Mus šaukia žemė", „Kunigo Jono Mizaro memorandumas", istoriniai romanai „Sakmė apie Jonušą" ir „Prabėgę metai" dvi dalys.

 

- Esate sau griežtas kritikas?

- Nemėgstu skaityti to, ką rašau. Kai baigiu kūrinį, jį perskaitau. Tada duodu paskaityti žmonai ir korektoriams.

 

- Žmona taria svarų žodį?

- Kritikos iš jos sulaukiu nedaug. Esminių pakeitimų po jos skaitymo nebūna. Ir gerai, kad daug nekritikuoja - nemaišo proto...

 

- O koks maloniausias atsiliepimas apie Jūsų knygas?

- Maloniausia - kai skaitytojas pasako: man patiko tavo knyga. Nežinau, ar jis meluoja, ar tiesą sako, bet širdį paglosto.

 

- Ir dėl to rašote?

- Rašau dėl to, kad bariukan neinu. Jei neturėsi užsiėmimo, gali prasigerti. Žmogus turi turėti užsibrėžtą tikslą, kad „neblūdinėtų".

 

-Kai kas sakys, kad leisti knygas - pelningas užsiėmimas.

- Apie jokią komerciją nėra net kalbos.

 

- O kur galima įsigyti naująjį romaną?

- Biržų knygyne ir muziejuje „Sėla".

 

- Ačiū už pokalbį ir sėkmės rašant trečiąją romano dalį.

 

Rasa Penelienė

2011-06-11

Jono ir Martyno Yčų atminimas Biržuose pagerbtas trijų profesorių pranešimais

Pernai, 2010 metais, buvo pagerbti garsiųjų brolių nuo Biržų krašto Jono (1880 - 1931) ir Martyno (1885 - 1941) Yčų gimimo jubiliejai.

Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija kartu su Vilniaus universitetu surengė šiems garsiems žmonėms skirtą mokslinę konferenciją.

Yčų gimtinėje Šimpeliškių kaime buvo pašventintas paminklinis žymuo, pastatytas sudegusios Yčų sodybos vietoje, Biržų pilies rūmų salėje įvyko paminėjimas, kur kalbėta apie abiejų brolių nuopelnus Lietuvos kultūrai, mokslui, politikai, evangelikų reformatų bažnyčiai.

Pranešimus skaitė profesoriai Dobilas Kirvelis, Sigitas Kregždė ir Arnoldas Piročkinas.

Praėjusį penktadienį Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos Biržų skyrius pakvietė dar kartą prisiminti Jono ir Martyno Yčų gyvenimą, veiklą renginyje „Jono ir Martyno Yčų jubiliejinės konferencijos Vilniaus universitete (2010 m.) atšvaitai gimtinėje".

Pranešimus skaitė prof. habil. dr. Sigitas Kregždė („Yčų šeimos psichosocialinis portretas"), prof. habilituotas daktaras Arnoldas Piročkinas („Lietuvos ev. reformatų tautinis apsisprendimas") bei prof. habil. dr. Dobilas Kirvelis („Martynas Yčas jaunesnysis - žymus mokslo kultūros atstovas").

Profesoriai analizavo Yčų šeimos istoriją, giminės šaknis, aplinką, kurioje jie augo kaip asmenybės. Didelis dėmesys buvo skiriamas iš evangelikų reformatų bendruomenės išaugusioms iškilioms Lietuvos Atgimimo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje asmenybėms. Prisimintas ir Vilniaus universiteto garbės daktaras Martynas Yčas jaunesnysis, jo milžiniškas indėlis į pasaulinį biologijos, genetikos, biochemijos mokslą. Jis nepamiršo ir savo šeimos istorijos - parašė knygą apie tėvą Martyną Yčą ir dėdę Joną Yčą.

 

Antanas Seibutis

2011-06-07

„Miestelėnai" žengė dešimtąjį žingsnį

Penktadienį Biržų pilyje koncertavo saloninės muzikos ansamblis „Miestelėnai", vadovaujamas Jūratės Duderienės. Atlikėjai per kultūrinį, muzikinį gyvenimą žengė jau dešimtąjį žingsnį -minėjo savojo kolektyvo 10-ąjį gimtadienį.

Pakalbinta viena iš „Miestelėnų" kolektyvo iniciatorių Zita Pipirienė pasakojo, kad ji visą laiką mėgo dainuoti, dalyvavo Miškų ūkio ansamblio, „Viktorijos" choro veikloje. „Mane visą laiką žavėjo mūsų senelių ir tėvų, pokario metų dainos, tad ėmiau ieškoti bendraminčių. Pasikalbėjau su Janina Bagdoniene, iš Miškų ūkio ansamblio atėjo Leonas Grigaliūnas ir Liuda Stuokienė, pasikviečiau Stasį Kubiliūną, trumpai kartu dainavo Zenonas Prašmantas. Muzikantas ir vadovas apie trejetą metų buvo Vytautas Kavaliauskas", - prisiminė ponia Zita.

„Miestelėnų" kolektyvas surengė 56-ąjį koncertą.

Vėliau prie „Miestelėnų" prisijungė Rima Zuozienė, muzikos vadove tapo Jūratė Duderienė. Į kolektyvą atėjo Dalia Kėželienė, Vida Tamulėnienė.

„Pirmas koncertas buvo Klaipėdos biržiečiams. Biržuose pirmąkart viešai pasirodėme tuometiniame „Širvėnos" kino teatre, dalyvaudome daugelyje Lietuvai pagražinti draugijos renginių, nes mes formaliai jai ir priklausome", - pasakojo Z. Pipirienė.

Pasak jos, penktadienio koncertas buvo jau 56-asis. „Miestelėnai" atliko 14 dainų, jiems akomponavo Skirmantė Griciūnienė ir Vytautas Kavaliauskas.

Dabar šiame biržiečių kolektyve dainuoja aštuonetas - Z. Pipirienė, J. Bagdonienė, L. Grigaliūnas, L. Stuokienė, R. Zuozienė, J. Duderienė, D. Kėželienė, V. Tamulėnienė.

 

Antanas Seibutis

2011-06-07

Kaip Biržai gavo garbingą „žentą" generolą Vladą Nagevičių

Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų sąjungos metinis skyrių suvažiavimas. Dalyviai - prie Vytauto Didžiojo muziejaus (Kauno karo muziejaus). Centre sėdi Prezidentas Antanas Smetona. Generolas Vladas Nagevičius - sėdi antroje eilėje 9-as iš dešinės.

 

1925 10 11 „Biržų žinios" rašė: „Studentė Veronika Baronaitė, pernai pavasarį baigusi Biržų gimnaziją, ištekėjo už generolo Nagevičiaus. Jungtuvės buvo Kaune š. m. spalių mėn. 6 d."

Labai įdomi žinia, nes, kaip sakoma, Biržai gavo tikrai žinomą visoje Lietuvoje „žentą".

Vladas Nagevičius - Nagius - generolas, archeologas, gydytojas, muziejininkas. Gimė 1881 m. birželio 17 d. Kretingoje, mokėsi Palangoje, Rygoje, Peterburge. Peterburge studijavo karo medicinos mokslus. Juos baigė tik 1910 m. ir buvo paskirtas į karo laivyną. 1904 m. baigė Peterburgo archeologijos institutą. Dalyvavo 1905 m. Vilniaus seime.

Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų sąjungos metinis skyrių suvažiavimas. Dalyviai - prie Vytauto Didžiojo muziejaus (Kauno karo muziejaus). Centre sėdi Prezidentas Antanas Smetona. Generolas Vladas Nagevičius – sėdi antroje eilėje 9-as iš dešinės.

1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo pirmasis gydytojas savanoris. Vienas pirmųjų kariuomenės uniformos kūrėjų, rūpinosi kariuomenės apginklavimu.

1919 m. rudenį pakeltas į pulkininkus, skiriamas vadovauti kariuomenės sanitarijos skyriui ir šias pareigas ėjo iki pat 1940 m.

1920 m. tapo jauniausiu Lietuvos generolu. 1921 02 16 V. Nagevičiaus rūpesčiu atidarytas Vytauto Didžiojo karo muziejus.

1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, buvo vienas iš Suomių - lietuvių draugijos bei kelių kitų draugijų steigėjas. Nepriklausomoje Lietuvoje atliko tris didelio masto archeologinius kasinėjimus vakarų Žemaitijoje: Pryšmančių kapinyne, Apuolės ir Įpilties piliakalniuose.

Prie muziejaus jo iniciatyva įrengtas memorialinis sodelis, kuriame iškilo J. Zikaro Laisvės statula, paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę", Nežinomojo kareivio kapas. Subūręs Nepriklausomybės kovų karų invalidus, sukūrė Vyčio kryžiaus vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją.

1934 m. atleistas iš Karo muziejaus organizatoriaus pareigų ir paskirtas jo viršininku.

Kaip savanoris gavęs 20 ha žemės Babnicos dvare prie Babtų, jis išsinuomojo dar 60 ha, pavadino valdas Žemaitkiemiu ir įkūrė ūkį.

Generolas Nagevičius čia turėjo ne tik pavyzdinį ūkį, bet ir garsėjo kaip kultūrinių vakaronių rengėjas. Savaitgaliais jis mėgdavo pasikviesti į dvarą svečių. Nusamdęs garlaiviuką Nevėžiu jis atsigabendavo iš Kauno garsenybių: dailininkų, aktorių, muzikų, poetų.

Su šeima pasitraukė 1944 m. į Vakarus, vėliau persikėlė į JAV. Mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. JAV.

Biržų rajono Deikiškių kapinėse uošviams Baronams žentas V. Nagevičius pastatė medinį kryžių.

1995 09 08 generolo V. Nagevičiaus ir jo žmonos palaikai atvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtojoje Kretingoje šeimos kape.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-06-07

Armonikos šventė - 40 - tą kartą

Iš Biržų kultūros centro kiemelio praėjusį šeštadienį į miestą sklido nuotaikingi armonikos garsai. Savo kūrinius mūsų miestui ir miestelėnams dovanojo 40 - tojo jubiliejinio konkurso „Aukštaitijos armonika - 2011" dalyviai.

 

Konkurso ištakos siejasi su Obelaukių apylinkių garsių muzikantų iniciatyva, tapusia gražia viso regiono švente.

Jubiliejinį renginį pradėjo kultūros centro renginių režisierė Gytė Rožėnienė, priminusi jos ištakas ir tradicijas. Dalyvius ir žiūrovus pasveikino šokiu „Kepurinė" kultūros centro tautinių šokių grupė „Raitytinis" (vadovė Danguolė Kalkienė), „Kaziuko" kapela (vadovas Kazys Baronas).

Renginio vedėja žodį suteikė Seimo nariui Valdemarui Valkiūnui, konkurso vertinimo komisijos pirmininkui Juozui Puplauskiui.

Pirmumo teise į sceną buvo pakviestas konkurso veteranas, nepraleidęs nė vienų varžytuvių, kadaise buvęs nugalėtojas, armonikos virtuozas iš Ramongalių Jonas Karinauskas. Muzikantas klausytojams sugrojo savo kūrybos polką ir valsą bei palinkėjo puoselėti gražią armonikos muziką. Biržietis Romas Sinica iki jubiliejinio pritrūko vos poros kartų. Jį scenoje pakeitė kitas armonikos veteranas biržietis Leonas Petronis. Šį atlikėją vedėja gyrė už pernai įsteigtą prizą savo lėšomis paskatinti muzikantui, kurio grojimas labiausiai patiks.

Rokiškėnas Bronius Žvirblis ne tik muzikavo, bet ir nuo scenos dairėsi į žiūrovus, ieškodamas „kokios nors našlytės".

Konkurso sensacija tapo varėniškio Stasio Jundos pasirodymas. „Ponas Stasys pernai konkurse užėmė antrąją vietą, o šiemet atvyko iš Šiaulių, kur dalyvauja kitame to krašto armonikierių dviejų dienų konkurse, po pietų vėl grįš. Tai rodo didžiulę mūsų konkurso trauką", - pranešė renginio vedėja. Kai užgrojo varėniškis armonika, pats pritardamas būgnu, nuščiuvo žiūrovai. Svečias pranoko iki tol grojusius melodijų skambesiu. Biržietis Jonas Balčiūnas prisistatė: „Pagrosiu jums „Medžiotojų maršą", kurio aidas susišaukia su senais laikais, kai dar buvo medžiojama su kurtais, ir „Svajingą valsą po senu ąžuolu". Gražiai virkdė armoniką muzikantas, o palikdamas sceną prisipažino, jog ir jam tekę šiuos konkursus organizuoti aštuonerius metus, kai dar buvo rengiami Obelaukių kultūros namuose.

Iš biržiečių estafetę perėmė gausiau į konkursą atvykę kaimyninio Rokiškio rajono muzikantai. Algis Vaitonis prisipažino vos per plauką netapęs biržiečiu. „Baigusį Panevėžio muzikos mokyklą, kvietė į Biržus tuometinis partijos komiteto pirmasis sekretorius Kazimieras Bitinas, bet sulaikė jau baigiamas įrengti kooperatinis butas Rokiškyje". Visus savo šmaikštavimais pakylėjo iš Panemunėlio seniūnijos atvykęs Bronius Žvirblis, dalyvavęs konkurse 16 - tą kartą. „Matomės tik vienu rozu per metus, jei surastumėt man kokių našlytį, dažniau susitiktumi", - pareiškė jis. Sugrojęs privalomus kūrinius, muzikantas neskubėjo lipti nuo scenos, girdi, aštuoniolika su puse biržiečio prašę jo pagroti su snapine armonikėle. Broniaus Žvirblio paakintos, iš žiūrovų greitai radosi bent kelios „našlytės", kurios su gėlėmis rankose prisistatė našliui. „Žvirblis iš manęs oho koks, ir man reikia ne bet kokios, kad gardžius kopūstus virtų, skanius blynus keptų", - juokavo toliau.

Renginio vedėja skundėsi, kad vis nepavyksta rasti glaudesnio ryšio su artimiausiais kaimynais pasvaliečiais. Ir pristatė šio rajono atstovę iš Meškalaukio kaimo Nijolę Žiaunienę, taip pat ir vienintelę moterį, dalyvavusią jubiliejiniame konkurse. Kaimynė sugrojo svajonių maršą ir polką su pakutenimais.

Vedėja kvietė į sceną patį jauniausią konkurso dalyvį. „Prieš kelias dienas teko bendrauti su Rokiškio vaikų muzikos mokyklos, kurioje yra armonikos klasė, direktoriumi. Jis išsakė didelį norą, kad konkurse galėtų dalyvauti mokyklos atlikėjas keturiolikmetis Karolis Starkus. Štai tas drąsus jaunuolis, grojantis liaudiškais instrumentais, tai - nuostabu", - drąsino jį G. Rožėnienė.

Žiūrovus prajuokino muzikantas iš Nemunėlio Radviliškio Sigitas Tribuišis. Jis į sceną pakilo atvirkščiai užsikabinęs per petį armoniką ir užgrojo su atvirkščia sakydamas - ką turėčiau daryti, jei esu kairiarankis. Žiūrovų dėmesį atkreipė sunkiai nešęs į sceną keistą instrumentą muzikantas iš Ringailių kaimo Albertas Jukonis. Jis padovanojo liūdną dainą ir „senobinį" maršą, grojo ir dainavo įsijautęs. „Sena mano armonika, tėvas paliko, kiek pamokinęs groti. Tai vietinio meistro Alfonso Kavoliūno smetoninių laikų kūrinys. Detales vežėsi iš Rygos", - aiškino smalsuoliams.

Atėjo metas skelbti konkurso nugalėtojus. Trečiosios vietos nugalėtoją biržietį Leoną Petronį sveikino AB „Siūlas" atstovai, įteikdami bendrovės įsteigtą prizą. Antrosios vietos laimėtoją rokiškėną Algį Vaitonį sveikino Seimo narys V. Valkiūnas, įteikdamas savo įsteigtą asmeninį prizą. Pirmąją vietą iškovojo varėniškis Stasys Junda. Svečią sveikino bei rajono savivaldybės prizą įteikė Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė. Nugalėtojams taip pat įteikti UAB „Biržų alus" suvenyrai.

Baigiantis šventei, jos dalyvius smagiai linksmino kaimiškos muzikos kapelos iš Kirdonių „Griežbarškė" (vadovas Aloyzas Grigaliūnas) bei Pasvaliečių „Sumestinis" (vadovas Alvaidas Landzbergas).

 

Alfonsas Kazitėnas

2011-06-07

„Klasikos" paroda Pačeriaukštėje

Gegužės 28 dieną Senovinės technikos klubas „Klasika" pradėjo oficialų renginių sezoną. Klubas priėmė visureigių maratono „4x4 perimetras" kvietimą atvykti į šventę Pačeriaukštėje. 17 automobilių ir 7 motociklų senovinės technikos kolona, vedama sovietinio laikmečio GAI milicijos ekipažo, išvažiavo į pagrindinę Biržų miesto gatvę ir pasuko Pačeriaukštės link.

Šventiškai pasipuošę žiūrovai Petro Poškaus pagrindinės mokyklos sporto aikštyne ovacijomis sutiko parado dalyvius. Pravažiuojant garbės ratą šmaikštuolis komentatorius Eugenijus Malinauskas pristatė eksponatus ir jų ekipažus. Pasak jo, senovinė technika mums primena istorinę praeitį ir puošia šiuolaikinį gyvenimą. O 21-oji Volga - prestižinis XX amžiaus senovinės technikos automobilis!

Po pristatymo senovinė technika buvo išrikiuota žaliojoje vejoje ir iki pat 19 valandos nestokojo žiūrovų dėmesio.

Parodos lankytojai fotografavosi senovinių automobilių fone, bendravo su ekipažų nariais. Ypač smalsūs buvo vaikai ir jaunimas. Pagyvenusiems kai kurie eksponatai priminė praėjusius jaunystės metus...

Senovinės technikos klubas „Klasika" papuošia ne vieną rajono bei šalies renginį.

Bene daugiausia dėmesio susilaukė Daliaus Linkevičiaus amerikietiškas 1929 m. „Oldsmobilis" ir jo ekipažas. Pasak žiūrovų, jis primena Smetonos laikmetį.

Šventės ir parado dalyvius kvietė puošnūs bendruomenių kiemeliai, jų paruošti blynai, žirnienė ir, žinoma, biržietiškas alus.

Iš visos širdies kartu su „Thundertale" grupės muzikantais traukėme: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos!"

Parodai pasibaigus, išvykome į D. Linkevičiaus ūkio sodybą Sodeliškio kaime. Čia, gražioje aplinkoje, apsupti svetingų šeimininkų dėmesio, aptarėme ką tik įvykusį renginį.

Klubo vadybininkas Voldemaras Aišporas perdavė direktoriaus sveikinimus, informavo apie ateities planus, būsimas parodas, tarptautines bendradarbiavimo programas ir kitas klubo veiklos aktualijas. Klubo svečias, istorinės technikos entuziastas pasvalietis Eugenijus Malinauskas puikiai įvertino biržiečių klubo veiklą ir kvietė tolimesniam bendradarbiavimui. Visų nuomonė sutapo - klubo veikla įvertinta teigiamai ir klasikiečiai - pilni ryžto padovanoti dar ne vieną puikų renginį Biržų krašto ir Lietuvos žmonėms. Kitas klubo renginys vyks toli nuo mūsų gimto miesto.

Liepos 8-9-10 d. senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje vyks tradicinis festivalis „Gyvosios archeologijos dienos". Viena iš šios šventės sudėtinių dalių bus istorinių transporto priemonių paroda, kurią liepos 9 dieną rengia Senovinės technikos klubas „Klasika" bei Širvintų senosios technikos mylėtojai. Parodos pradžia 14 val. Smulkiau: www.klasika.us

 

Parengė Vytautas Einoris

2011-06-07

Apie tikėjimo praeivius: kad baimė neskęstų sieloje

Turbūt sutiksite, kad yra žmonių, mėgstančių eiti į bažnyčią (nebūtinai iš pareigos), bet besielgiančių prastai tam tikromis gyvenimo sąlygomis.

Ir yra žmonių, kurie niekada nebuvę Dievo namuose, tačiau jaučiasi dori, sąžiningi, pakantūs. Ir nebūtinai, kad jie turėjo griežtus tėvus.

Dažnas lankymasis bažnyčioje gali pelnyti žmogui „davatkos" titulą. Joks nesilankymas bažnyčioje gali grėsti pragaro bausmėmis.

Lankymasis bažnyčioje skiriasi nuo lankymosi teatre, linijinių šokių kursuose ar parduotuvėje. Apsilankęs šventovėje, esi įpareigojamas „dvasinius produktus" vartoti pagal nuorodas, kad neapsinuodytum ar nepakenktum savo sielai.

Buvimas bažnyčioje visada yra aktyvus procesas. Kaip ir tikėjimas į Dievą. Todėl svarbus suvokimas, kad ateidamas į Dievo namus ateini bendrauti, bendradarbiauti, būti aktyviu nariu.

Juokingai atrodo keliaklupsčiavimas ir maldaknygės skaitymas, jei visa tai nematyti konkrečiais meilės ir gailestingumo darbais tada, kai esi išžengęs iš šventovės.

Tikėjimas negali būti tik teorija. Tokio tikėjimo pasekmė matoma beveik iš kiekvieno „drungno" tikinčiojo elgesio. Teoriškai dvasingas žmogus apsiriboja kukliu pastovėjimu už bažnyčios kolonos ir niekuomet nesiryžtančiu ateiti padėti nupjauti žolę, palaistyti gėlių ar sugrėbti lapų.

Teoriškai tikintis žmogus yra lyg išorinė kaukė, po kuria slepiasi baimėje paskendusi siela, trokštanti vienintelio dalyko - ilgo ir sotaus gyvenimo. Toks žmogus greičiau apsispręs imti labdaringus makaronus iš mylinčios Europos siuntų, nei savo prakaitu pelnys duoną.

Trikdomai atrodo senyvo amžiaus moteriškė, kuri pasiremdama dviem lazdomis uoliai šluoja rudeninius lapus.

Teoriškai tikintys žmonės keistai elgiasi lankymo (kalendos) metu. Ilgai išsisukinėja, mąsto, rezga intrigas, (ne) norėdami kunigo vizito. Staiga „atsiranda" keistas pasiteisinimas: nenumatytas apsilankymas pas gydytoją, neiššluota svetainė, prieangyje išmėtyti kaliošai ar amžinai girtas vyras. Dar keisčiau atrodo susitikimo datos nukėlimas dėl įvairių priežasčių: vaikų sugrįžimo į namus, vaikų pamaitinimo, vaikų rūbų skalbimo, vaikų išleidimo į mokslus, vaikų nuvežimo į autobusų stotį... Juk nesinori ir nedera trikdyti vaikų kulto apeigų, net jei susitikimas užtrunka keliolika minučių.

Teoriškai tikintys žmonės neprisirengia ramiems susitikimams. Nes jei ramybės neturi, ar gali ja dalintis su kitais?

Keistai atrodo priežastys, kurios vardinamos, nenorint eiti į bažnyčią: skauda nugarą, negaliu atsiklaupti, šalta (net vasarą), nepatinka kaimynė, prastas choras, nėra trinkelių, sudėtų bažnyčios link. Visi šie ir dar tūkstantis pasiteisinimų apibendrinami vieninteliu: neisiu - nes ten gali būti voras. O vorų bijau.

Ateinu į bažnyčią tik tada, kai reikia ar norisi (pastarasis jausmas teoriškai tikinčiųjų dvasioje beveik neaptinkamas). Todėl mielai dalyvauju laidotuvėse (laukdamas gedulingų pietų), krikštiju vaikus ar esu krikštatėvis (apeigų metu prisimeluojantis, koks būsiu geras tikėjimo liudytojas ir kaip auginsiu katalikiškai vaikus), tuokiuosi bažnyčioje, nes tuoktis miške ne taip įspūdinga, o dvarų nuoma brangi. Per Kalėdas džiaugiuosi Kalėdų seneliu, o per Velykas - Velykų bobute.

Teoriškai tikintys žmonės daro viską, kad galėtų sekmadienį pjauti malkas, arti laukus, vežti šieną. Ir teisinasi, kad nelyja. Nieko skurdesnio nėra už žmogų, dirbantį šventadienį. Todėl tokioje skurdžioje aplinkoje ir gyvename. Ir nėra reikalo skųstis.

Juk gali nelyti ir pirmadienį.

Ir nereikia Dievo varyti į medį.

Teoriški tikintieji yra tikėjimo praeiviai. Jie kaip vėjas - ateina iš kažkur ir kažkur nueina. Jie yra, bet jų ir nėra. Tikėjimo praeiviai nėra blogesni už esančiuosius jame. Pirmieji tiesiog nėra bendruomenės nariai, todėl jie yra teoriniai.

Jaučiuosi kaltas prieš visus, kurių teoriją bandžiau paversti praktika. Pamenu jaunuolį, kurį privertė močiutė atlikti išpažintį (dėl Sutvirtinimo sakramento), bet kurio daugiau niekuomet nemačiau bažnyčioje. Tąkart pėdos ilgam ataušo.

Keistai atrodo visi, priėmę pirmąją Komuniją, liekantys bažnyčios užribyje. Teoriškai užsidėję pliusiuką. Dievas juk nedalyvauja jokioje akcijoje ir nuolaidų jam nereikia.

Bažnyčios misija - mokyti žmogų atpažinti tikėjimą kasdien. Tai reikštų, kad teorinis tikėjimo žinojimas išplistų kaip meilės ir gerų darbų darymas kiekvienam ir kiekvienoje situacijoje.

Viliuosi ir tikiu, kad tikėjimo praeiviai kada nors sugrįš, ateis, pasiliks. Tada taps ramiau. Drauge pjausime žolę, laistysime gėles, grėbsime lapus.

Juk buvimas bažnyčioje yra aktyvus procesas. Visada.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-06-04

Išradėjui Jonui Suveizdžiui - Suviui - 95

Inžinierius, išradėjas Jonas Suveizdis gimė 1916 06 04 Papilio krašte Mikalių kaime.

Tėvai - Elzbieta ir Jonas Suveizdžiai. Šeimoje dar buvo seserys Olga ir Darata, brolis Adomas.

1928 m. baigęs Papilio pradžios mokyklą, Jonukas 1929 - 1936 m. mokėsi Biržų gimnazijoje.

Baigęs mokslus Biržuose, J. Suveizdis 1936 - 1939 m. studijavo Karo mokykloje Kaune ir ją baigė jaunesniojo leitenanto laipsniu. Paskirtas į Plungėje esantį 4 artilerijos pulką baterijos ugnies būrio vadu.

Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą bei naikinant Lietuvos kariuomenę, J. Suveizdis buvo paskirtas Raudonosios Armijos šaulių divizijos haubicų artilerijos pulko ugnies būrio vadu. Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, jis iš Pabradės poligono sugebėjo pasitraukti ir liko Lietuvoje.

Inžinierius, išradėjas Jonas Suvis.

Vokietmečiu J. Suveizdis gyveno Zarasuose, dirbo draudimo inspekcijoje, dalyvavo pogrindinėje kovoje su vokiečiais. 1943 m. sužinojęs, kad vokiečių pareigūnų yra ieškomas, išvyko į Kauną, lankė Kauno universiteto Technikos fakultetą.

1944 m. birželio mėnesį buvo gestapininkų suimtas ir kalintas Kaune. Į laisvę išėjo vokiečiams pasitraukus iš Kauno, tačiau ir pats J. Suveizdis netrukus pasitraukė į Austriją, vėliau į Vokietiją, 1947 metais Karlsrūjėje baigė aukštąją technikos mokyklą.

1948 m. atvykęs į JAV ir čia tapęs Jonu Suviu, gyveno Niujorke, dirbo baldų fabrike, braižykloje. 1959 m. baigė Niujorko technologijos instituto Mechanikos fakultetą, gavo visus leidimus dirbti inžinieriumi mechanikos, chemijos ir elektros srityse.

J. Suvis yra padaręs keletą išradimų, aktyviai rėmė visuomeninę lietuvišką veiklą. Testamentu didelę palikimo dalį paskyrė stipendijoms, mokslinio tyrimo darbams, kitiems lietuvybės išsaugijimo darbams remti.

Mirė papilietis Jonas Suveizdis - Suvis 1981 01 25 Chatham mieste New Jersey valstijoje. Palaidotas lietuvių kapinėse Toronte.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-06-04

Netektis

Šią savaitę pasiekė liūdna žinia - netekome žymaus kraštiečio Adolfo Meko.

 

Avangardinio kino kūrėjas, Jono Meko brolis Adolfas Mekas sutrikus širdies veiklai mirė sulaukęs 85 metų Niujorke.

A. Mekas 1955 m. kartu su broliu įsteigė kino žurnalą „Film Culture", 33 metus dėstė Bardo koledže Niujorke.

A. Mekas gimė 1925 m. Semeniškiuose Papilio valsčiuje. Kartu su broliu į JAV persikėlė 1949-aisiais.

Jis suvaidino svarbų vaidmenį Naujojo Amerikos kino judėjime. A. Mekas sukūrė keletą eksperimentinių pilnametražių filmų, tarp jų - 1963 m. komediją apie meilės trikampį „Hallelujah the Hills". Filmas susilaukė didelio pripažinimo - tais pačiais metais jis buvo rodomas Kanų kino festivalyje. Kritikas Andrew Sarries teigė, kad „net prisiekę Naujojo Amerikos kino priešai buvo sužavėti filmo nepretenzingumu, netikėtu lyriškumu ir dzenbudistine ramybe". Žurnalas „Time" savo ruožtu filmą pavadino „keisčiausia, svaiginančia, juokingiausia 1963-ųjų komedija". Tais pačiais metais „Hallelujah the Hills" rodė Niujorko kino festivalyje.

Vėliau pasirodė ir daugiau pripažinimo susilaukusių filmų. 1971 m. A. Mekas sukūrė „Going Home", kuris kartu su Jono Meko 1972 m. sukurtu filmu „Reminiscence of a Journey to Lithuania" pasakoja apie pirmąją brolių kelionę į gimtąją Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo.

Dėstyti Bardo koledže, kuriame 1971-aisiais įsteigė Kino fakultetą, A. Mekas nustojo 2004-aisiais. Pastaraisiais metais jis dirbo kartu su Davidu Avallone - kūrė filmą apie italų mąstytoją Giordano Bruno „Burn Bruno Burn". Jis suvaidino ir neseniai J. Meko sukurtame filme „Sleepless Nights Stories".

Pirmąsyk į Biržus ir gimtuosius Semeniškius A. Mekas grįžo 1971 metais. Paskutinįsyk jis čia viešėjo 2007-ųjų rugsėjį, kada Vilniuje buvo rodomas jo dokumentinis filmas „Sugrįžimas namo". Tąsyk jis „Šiaurės rytams" kalbėjo, kad Lietuvoje nebuvus 60 metų sunku išlaikyti su ja ryšius. Ir bemat pridūrė: „Dabar atvažiuosiu dažniau..."

Nebespėjo šio pažado ištesėti...

Liūdime kartu su visais Jį pažinojusiais, gerbusiais, mylėjusiais.

 

„Šiaurės rytų" redakcija

2011-06-04

Kuriantys vaikai turės meno galeriją

Biržų regioninio parko patalpose atidaryta vaikų meno galerija, kur savo darbus galės eksponuoti ne tik Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriaus, bet ir bendrojo lavinimo mokyklų ugdytiniai.

 

Vaikų meno galerija Biržuose buvo atidaryta birželio 1 - ają, Tarptautinę vaikų gynimo dieną.

Vaikų muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokiniai ir pedagogai ilgus metus neturėjo normaliam darbui tinkamų patalpų.

Už tai dabar sumokėta su kaupu - jaunieji menus kuriantys biržiečiai turi galeriją, kur galės nuolat eksponuoti savo darbus. Tokios šiuo metu Biržuose neturi net suaugę profesionalūs menininkai.

Vaikų meno galerija įkurta Rotušės gatvėje esančio Biržų regioninio parko patalpose, trečiajame aukšte.

Į parodos atidarymą susirinko ne tik Dailės skyriaus mokiniai, bet ir jų draugai.

Čia savo kūrinius galės eksponuoti ir kitų rajono bendrojo lavinimo mokyklų kuriantys mokiniai.

Idėja įkurti galeriją, kur būtų galima nuolat eksponuoti vaikų darbus, kilo keramikei Gražinai Visockienei. Juolab kad dar praėjusį rudenį Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyrius šiame pastate buvo surengęs menų dienas. Erdviose, suremontuotose patalpose buvo eksponuojami vaikų paveikslai.

Pasak Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklos direktorės Rimos Zuozienės, ši G. Visockienės idėja patiko Biržų regioninio parko direktoriui Kęstučiui Baronui. Jo manymu, gerai, kai čia lankysis daugiau žmonių. Į parko Lankytojų centrą nuolat užsuka turistai, kurie taip pat gali pageidauti pamatyti jaunųjų biržiečių meno darbus.

Galerijos atidarymo proga eksponuojami šiųmetinių dailės skyriaus abiturientų darbai.

„Jie dar švieži, kvepiantys dažais. Savo darbus mokiniai apsigynė tik užvakar, juos labai gražiai pristatė, gavo diplomus. Mes, mokytojai, buvome sužavėti ir labai laimingi. Aišku, matyti ir mokytojų triūsas - vaikų sugebėjimus jie išvystė iki maksimalių galimybių", - kalbėjo direktorė Rima Zuozienė.

„Bet koks judesys, susijęs su menu, yra fantastiškas. Tai yra raiškos ir pažinimo galimybės. Šioje parodoje yra visas jauno žmogaus pasaulis, kuris yra visoks.

Kaskart, kai žiūriu į Dailės skyriaus mokinių darbus, matau augimą. Esu apstulbusi nuo keramikos darbų, kurie man, neprofesionalei, atrodo itin profesionalūs", - kalbėjo Biržų rajono merė Irutė Varzienė.

Pasak merės, žiūrėdamas į kiekvieną parodoje esantį darbą galėtum kurti istoriją.

I. Varzienė žadėjo prisidėti prie šios meno galerijos reklamavimo, kreiptis į Biržų turizmo informacijos centrą, kad jį rekomenduotų atvykstantiems turistams, informaciją apie ją pateiktų savivaldybės interneto tinklalapyje.

„Rotušės gatvės pastatas, kuriame įsikūrusi Biržų regioninio parko direkcija, išsiskiria geltona spalva. Todėl gali būti, kad čia įkurtą vaikų meno galeriją, perfrazuojant Vincentą van Gogą, pavadinsime „Biržų geltonasis namas". Pavadinimą bandysime rinkti ir pristatyti rudenį, kai susirinksime po vasaros atostogų", - kalbėjo dailės mokytojas Vidmantas Jažauskas.

Jis pasidžiaugė, kad po savaitės čia vėl rinksis dailininkai - vyks pleneras su Verderio (Vokietija) miesto menininkais.

Parodos atidarymo metu suteikus žodį idėjos autorei keramikei Gražinai Visockienei, ši pakvietė vaikus kurti įdomius darbus, apžiūrėti eksponatų pakviesti savo draugus.

Parodą merė I. Varzienė atidarė su viena darbų autore Meida Vaičiulėnaite, kurios triptikas „Vizija" jai itin patiko.

Sutartį dėl galerijos įkūrimo pasirašė Biržų regioniniam parkui įgaliotas atstovauti specialistas Benjaminas Dagys ir Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė.

Susirinkusieji ilgai apžiūrinėjo darbus ir vaišinosi G. Visockienės iškeptais saldumynais.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-04

Biržų muziejus irgi gali pasigirti tauro ragais

Plačiai Lietuvoje nuskambėjo informacija, kad Kupiškio rajone esančio Skapiškio ežero pakrantėje dirbęs ekskavatorininkas rado seniai išnykusio žvėries tauro ragus. Pagal įvairius šaltinius tauras europinėje dalyje išnyko XVII a. pradžioje.

Ilgą laiką mokslininkai manė, kad senovės raštuose minimi tauras ir stumbras yra tas pats gyvūnas. Tačiau XIX amžiuje Vilniaus universiteto profesorius Ludvigas Bojanus, lygindamas išlikusius šių gyvūnų griaučius, įrodė, kad šie gyvūnai yra dvi atskiros rūšys.

Tauro ragai eksponuojami Biržų muziejaus rūsio salėje.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai džiaugiasi, kad Biržų muziejuje rūsio salėje lankytojai irgi gali išvysti tauro ragus. 1928 m. ties Štakirių kaimu tuometiniai melioratoriai, vadinamieji zimagorai, gilino Apaščios upės vagą ir 4 metrų upės gilyje rado tauro ragus. Radėjas Povilas Šlėkta nepuolė ragų pardavinėti, o padovanojo Biržų muziejui.

Apie tai liudija ant nuotraukos reverso Biržų savivaldybės darbuotojo, Biržų muziejaus liaudies skyriaus kuratoriaus Apolinaro Norvaišos įrašas ranka: „Šiame paveikslėly užfiksuotoje vietoje rasti ragai Apaščios upę gilinant ties Štakirių kaimu Biržų valsčiaus žemėje 4 metrų gilumo. Ragus aukavo Povilas Šlėkta. Ap. Norvaiša"

Lietuvoje gausu vietovardžių, kur figūruoja žodis „tauras". Biržų krašte ir dabar gyvena žmonės, kurių pavardės Tauras, Taura. Simboliška, bet ilgametės Biržų krašto muziejaus „Sėla" rinkinių saugotojos Jadvygos Kriščiūnienės mergautinė pavardė - Tauraitė.

 

Antanas Seibutis

2011-06-02

Suostas sukvietė į vakaronę

Po visų pavasario darbų ir rūpesčių Suosto kaimo bendruomenės ir seniūnaitijos žmonės susirinko į vakaronę „Graži tu, mano brangi tėvyne". Renginio tikslas - skatinti žmones domėtis istoriniais krašto įvykiais, žymiais žmonėmis, puoselėti bendruomeniškumo ir tautiškumo tradicijas.

Mintis ją surengti buvo subrandinta jau kovą, nes Aldona Vėjelienė parašė projektą Biržų rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų tikslinių projektų finansavimo valdymo komisijai. Tačiau vykstant pokyčiams valdžioje iki šiol projektas nesvarstytas.

Bet gyvenimas nestovi vietoje.

Į vakaronę atvyko 53 liaudies dainų klubo „Raskila" nariai iš Vilniaus. Tai unikalus lietuviškos dainos ir šokio sambūris, įsikūręs nuo 1969 m. ir keliaujantis po pasaulį bei jau aplankęs 38 šalis. „Raskilos" klubo įkūrėjas ir vadovas - Rimantas Matulis.

Pasikvietėme ir svečių. Į vakaronę atvyko kraštietis, bendruomenės krikštatėvis Arvydas Kregždė su žmona Gailute, Pučiakalnės kaimo bendruomenės pirmininkė Zita Dagienė su aktyvu, gausus būrys žmonių iš Jasiškių ir Kočėnų kaimų.

Šauniai pasirodė vilniečių ansamblis „Raskila".

Vilniečius, svečius ir visus vakaronės dalyvius pasitikome žaismingai: su daina „Sveiki gyvi, sveteliai", su Onutės Masonienės slėgtu gardžiu didžiuliu sūriu, su kaimo „Žaldoko" Vytauto Vėjelio putojančiu alučiu.

Susirinkusieji galėjo pasigrožėti dailės meno dirbinių paroda „Grožis atveria duris gėriui", kurią surengė Germaniškio pagrindinės mokyklos mokiniai. Už tai dėkojame ir mokiniams, ir dailės-darbų mokytojams Vitalijai Pociūnienei bei Jonui Rakickui. Parodą paįvairino darbštuolės Aldonos Kolopailienės mezginiai.

Renginio vedėja Aldutė Kolopailienė vilniečių pasirodymą pradėjo biržietės Rimos Tunkūnienės eilėraščių žodžiais. Pasigirdus kanklių garsams, visi sustojo - suskambėjo „Lietuva brangi", „Knygnešių daina". Svečių repertuaras buvo labai įvairus - skambėjo dainos iš įvairių regionų įvairiomis tarmėmis. Dainininkams pritarė ir salė.

Vėliau Aldona Vėjelienė pristatė leidinį „Suostas". „Žmogus be praeities - medis be šaknų", - pradėjo pasakojimą leidinio autorė. Ji minėjo, kad Suostas pažymėtas įžymių istorinių įvykių, Lietuvai nusipelniusių žmonių vardų. Todėl ir kilo mintis parengti leidinėlį apie Suosto lankytinas vietas.

Jį įteikė ir vilniečiams, dar pridėjo pasagą - kad kelias nedulkėtų, laimė lydėtų ir dainos skambėtų.

Visi svečiai ir vakaronės dalyviai buvo pakviesti prie vaišių stalo. Jos atrodė išties neeilinės. Kiekviena šeimininkė norėjo parodyti savo sugebėjimus. Visą penktadienį Suosto kaime, Virginijos Bėliakienės namuose, sklido kepamų bandelių kvapas. Reikėjo gi iškepti visokių: ir su lašinukais, ir su varškės įdaru, ir su cinamonu. Teko ir kaimynę Danguolę Žuorienę kviestis į pagalbą. O jau sūrių sūrių! Regina Simonavičienė, gavusi receptą iš Panevėžio, suslėgė sūrį kaip tortą, kuris burnoje tirpo. Rūkyti mėsos gaminiai, pagaminti pagal kulinarinį paveldą, savo kvapais gundė visus paragauti. Stalų prižiūrėtoja Alma Bėliakienė ir aludaris Vytautas vos spėjo suktis. Be to, dar smalsiems vilniečiams teko į klausimus atsakinėti, pasakoti, kaip valgiai pagaminti, kaip naminis alus daromas.

Pasivaišinę, pasistiprinę įsisukome į šokių sūkurį. Šokiams grojo vilnietis armonikininkas Edvardas Žižys. Tai ne tik armonikininkas, bet ir garsus dviratininkas, prieš keletą metų dviračiu apvažiavęs pasaulį. O šokiai buvo ne tik jaunimui, bet ir senjorams neįprasti. Jaunuolis, apsirengęs tautiniais rūbais, apsiavęs nagines, kvietė šokti „Padispaną", „Malūnėlį", „Grandskverą", „Krakoviaką" ir kt. Bepigu jam su naginėm, o mes, damos, juk su aukštakulniais...

Šokom, trypėm, kol pirmieji gaidžiai užgiedojo. Palikę vilniečius nakvynės, skirstėmės namo.

Gražus išaušo šeštadienio rytas Suoste. Keliautojams ne miegas rūpėjo - visi nekantravo kuo greičiau pasivaikščioti knygnešio Jurgio Bielinio takais.

Aplankę knygnešio sodybą, ąžuolą, akmenį, kur jis buvo įrengęs slėptuvę susitarimo ženklams, leidiniams padėti, ekskursantai stabtelėjo prie Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios. Šventoriuje prie kapo tylos minute pagerbė šviesų knygnešio Jurgio Bielinio atminimą. Užėjo į jaukią bažnytėlę. Padėkoję suostiečiams už šiltą priėmimą išvyko į tolimą kelionę - į Estijos miestą Piarnu.

 

Dalia Šernienė, Aldona Vėjelienė, Suostas

2011-05-31

Sukurk savo kiną su profesionalais

Kino centras „Garsas", įsikūręs Panevėžyje, nekomerciniu kinu kviečia mėgautis ne tik Panevėžio miesto, bet ir aplinkinių rajonų gyventojus. Unikalią galimybę realizuoti save kino mene turi Panevėžio, Utenos ir Šiaulių apskrities jaunimas - specialiai jam pristatome projektą „Atrask savo kiną".

Šiuo projektu siekiame sudaryti sąlygas nurodytose apskrityse gyvenančiam jaunimui pamatyti ir pažinti nekomercinį kiną, taip pat kurti filmus patiems aktualiomis temomis.

Kviečiame 10-12 klasių mokinius dalyvauti nemokamoje „Kino pamokoje", filmo „Akvariumas" peržiūroje ir esė rašymo konkurse sugalvojant filmo „Akvariumas" pabaigą. Geriausio esė autorius bus apdovanotas vertingu prizu - video kamera. Esė galite rašyti iki spalio 31 dienos. Taip pat kviečiame 8-12 klasių mokinius dalyvauti scenarijaus rašymo konkurse tema „Gyvenk, mylėk, tikėk", kurio nugalėtojai laimės 5 dienų kino dirbtuves su kino profesionalais savo mokykloje. Scenarijaus kūrimo konkursas vyksta iki birželio 6 dienos. Geriausi mokymų metu sukurti trumpametražiai filmai dalyvaus festivalio „AŠ+MIESTAS=KI-NAS" programoje.

Nemokamos kino filmo „Akvariumas" peržiūros rengiamos 2011 05 18 - 10 31 dienomis, po seanso vyks diskusija. Dėl nemokamos filmo peržiūros kreiptis telefonais: 845468833, 8682 198 00. Daugiau informacijos: www.garsas.lt.

 

2011-05-31

Savanoriškos veiklos sostinėmis skelbiami Alytus, Kėdainiai ir Biržai

Alytus, Kėdainiai ir Biržai - šie miestai po įnirtingos kovos nugalėjo Savanoriškos veiklos sostinės rinkimuose.

Pirmąja Savanoriškos veiklos sostine birželio mėnesį taps Alytus.

Miestui pergalę atnešė originali ir šilta idėja: gausių šeimų centras „Skruzdynėlis" pasiūlė vasaros savaitgaliais mažiems vaikams viešai skaityti pasakas Jaunimo parke ir taip nuo mažens skatinti vaikus domėtis knygomis.

Liepos mėnesį Lietuvos savanoriškos veiklos titulą perims Kėdainiai. Kėdainiams pergalę lėmė didelis rajono bendruomenių aktyvumas: savanoriškos veiklos idėjų pasiūlė Ažytėnų, Krakių bendruomenės, Dotnuvos ir Vikaičių bendruomenių centrai bei kiti. Idėjų įvairovė - nuo sporto salės sutvarkymo, viešų tapybos pamokų iki vasaros spartakiados rengimo.

Iš Lietuvos vidurio Kėdainių rugpjūčio mėnesį Savanoriškos veiklos sostinės vardas iškeliaus į šalies šiaurę - Biržus. Čia jaunimo reikalų koordinatorė jau yra subūrusi „Savanorių biurą", kurio nariai jau suplanavo įvairias savanoriškas veiklas bei pasiskirstė atsakomybe. Atgaivinti miestą žada ir į jį vasarai sugrįžtantys studentai: „Aš ir dar 38 bendraamžiai ir studentai, kurie grįš vasarai į Biržus, ketiname rengti stalo teniso, stalo futbolo, stalo žaidimų turnyrus, diskusijas, susitikimus su bendraamžiais iš kitų miestelių", - rašoma vienoje anketoje. Garbingą titulą Biržams laimėti padėjo ir Biržų kaimo bendruomenių sąjunga, vienijanti net 42 kaimo bendruomenes ir vykdanti įvairias savanoriškas veiklas.

Konkurso anketas aktyviai pildė ir susirūpinimą savo miestu išreiškė tiek pavieniai asmenys, tiek organizacijos, bendruomenės ar neformaliosios grupės.

Projekto tikslai - skatinti savanorišką veiklą Lietuvos regionuose, skatinti burtis vietos savanorių bendruomenes ir kartu įgyvendinti kylančias iniciatyvas, atkreipti vietos valdžios institucijų ir verslo atstovų dėmesį į savanorystės idėjas.

Šį konkursą organizuoja Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT).

 

Parengta pagal LiJOT informaciją

2011-05-31

Meilės ir dėkojimo diena

Praėjusį sekmadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Biržų dekanas, klebonas Dalius Tubys aukojo Padėkos Mišias 20 - ies metų kunigystės proga.

Po bažnyčios skliautais skambėjo giesmės, maldos, nuoširdžiausi žodžiai, kalbėję apie gyvą, tikrą ryšį tarp parapijos žmonių ir jų meilę bei pagarbą pelniusio kunigo.

Jau dešimtmetį Biržuose tarnaujantį kleboną sveikino valdžios, įvairių įstaigų, tikinčiųjų ir visuomeninių organizacijų žmonės.

Šilčiausių linkėjimų kunigas Dalius Tubys sulaukė iš daugybės parapijiečių, liudijusių savo meilę bažnyčiai ir ne vienam tikėjimo prasmę atrasti padėjusiam jos tarnui.

Klebonas Dalius Tubys dėkojo Dievui ir kunigystės kelyje jį lydėjusiems žmonėms. Padėkos Mišių maldose prisiminti biržiečiai kunigai ir bažnyčios tarnai, kiekvienam artimi, brangūs žmonės ir visus jungiantis ryšys - meilė.

„Ačiū, kad esate, kad kalbate apie meilę... Ne tik Amžinybėje, bet ir čia, šitame pasaulyje", - tai žodžiai iš Biržų rajono merės Irutės Varzienės sveikinimo.

Po kunigo aukotų Padėkos Mišių Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kleboną Dalių Tubį dvidešimtųjų kunigystės metinių proga laimina dėkingi ir mylintys tikintieji.

Po Padėkos Mišių, iškilmingų ir iki graudumo paprastų linkėjimų bei apsikabinimų šventė persikėlė į Biržų pilį.

Visi buvo pakviesti į reprezentacinėje salėje vykusį koncertą, dovanotą kamerinio choro „Viktorija". Vargonininkės Viktorijos Morkūnienės vadovaujamo kamerinio choro atlikti kūriniai - dar vienas labai gražus bažnyčios, jos klebono ir kultūros žmonių bendrystės paliudijimas.

„Sakykite, ar tai ne viso miesto šventė?" - švytėdama šypsena po koncerto kartojo muzikos mokyklos direktorė, regėdama spindinčius žmones.

Parapijiečiams rūpinantis surengtos ir pilies rūsyje visų laukusios vaišės tapo dar vienu gražiu šventės akcentu. Prie pašventinto įspūdingo stalo svarbūs ir laukiami pasirodė visi. Kiekvienam atėjusiam, nesvarbu, kas jis bebūtų, užteko dėmesio ženklų. Tai dar sykį liudijo šventės „kaltininko" talentą mylėti.

Šventiniai sveikinimai tęsėsi ir sekmadienio vakare, prieš vakarines Mišias. Pirmadienio rytą į Šv. Vincento Pauliečio globos namų koplytėlę rinkosi šių namų gyventojai ir darbuotojai.

„Meldėmės ir dėkojome Dievui už senelių namams ir visai parapijai brangų žmogų, skirtą skelbti Dievo žodį ir dalinti gyvenimo duoną", - globos namų direktorė Rimanta Solovjovienė kalbėjo apie klebono Daliaus Tubio pasveikinimą jo kunigystės 20 - mečio proga.

 

Alfreda Gudienė

2011-05-31

Paskutinio skambučio šventę lydėjo alyvos šakelės simbolis

Praėjusį penktadienį paskutinis skambutis nuskambėjo šešiose Biržų rajono bendrojo lavinimo mokyklose. Brandos egzaminus šiemet laikys 531 abiturientas - tai 63 daugiau nei praėjusiais metais.

 

Nuo ankstyvo ryto miestas prisipildė šventiško ir šiek tiek nerimastingo šurmulio. Į mokyklas pasipuošę skubėjo abiturientai bei su jais pasiruošę atsisveikinti bendramoksliai ir pedagogai. Gatvėse dėmesį traukė ne tik balionais išpuošti automobiliai, bet ir traktorius bei arklio traukiamas vežimas, į kurį gimnazistai vėliau susodino savo auklėtojus ir mokytojus.

Iškilmės prasidėjo Mišiomis Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Mokslus baigiančius ir brandos egzaminams besiruošiančius abiturientus, jų mokytojus ir artimuosius laimino bei Dievo pagalbos linkėjo klebonas Dalius Tubys.

 

Didžiausias išbandymas bus gyvenimas

Vienintelės Biržuose „Saulės" gimnazijos abiturientų šventė vyko miesto kultūros centre. Gimnazija šiemet išlydi 87 abiturientų laidą.

Šventėje kalbėjęs Biržų „Saulės" gimnazijos direktorius Dainius Korsakas priminė, kad žinios neturi vertės, jei jomis nesinaudojama. Egzaminai nėra bausmė - tiesiog dar vienas žinių patikrinimas. Jis linkėjo, kad jų metu abiturientai patirtų kuo daugiau gerų emocijų, kad kiekvienas suprastų, jog yra šio to vertas.

Šių metų abiturientų paskutinio skambučio tema buvo žydinčios alyvos. Pasak D. Korsako, kiekviename alyvos žiedyne galima rasti stebuklingų žiedų.

Gimnazijos 4e klasės abiturientai su auklėtoja Vita Pliekaityte (stovi dešinėje) džiaugėsi paskutinio skambučio švente.

Direktorius linkėjo, kad kiekvieno mokyklą paliekančio abituriento alyvų šakelės žiedyne jų būtų kuo daugiau.

Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja, sveikindamas susirinkusius, sakė, kad egzaminai - nedidelis kontrolinis, o didžiausias išbandymas bus gyvenimas. Jis linkėjo, kad gyvenime nereikėtų kaip mokyklinėje lentoje „trinti, braukti ir vėl taisyti klaidų".

Savivaldybės švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Gutauskienė džiaugėsi matydama mokyklą bebaigiančius moksleivius, „užaugusius visom prasmėm". Ji tikisi, kad abiturientai liks Lietuvoje, baigs mokslus ir sugrįš į Biržus.

Kaštonų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Reda Briedienė visų pradinukų mokytojų vardu linkėjo surasti savo gyvenimo kelią, siekti užsibrėžtų tikslų.

Tėvelių vardu kalbėjusi Jolanta Širmelienė dėkojo mokytojams ir mokyklos bendruomenei, kad prisidėjo prie vaikų bendro išsilavinimo bei suformuoto požiūrio į gyvenimą.

 

Surengė koncertą ir šou

Šventės dalyviams koncertavo gimnazijos choristai, vadovaujami D. Kazakevičienės, ir folkloro ansamblio, kuriam vadovauja N. Kaulinienė, nariai.

Dainą akomponuojant gitara atliko ir šventės vedėjai Eglė Karpavičiūtė bei Karolis Cikockas.

Gimnazijoje liekantys dabartiniai trečiokai savo bičiuliams surengė tikrą šou su šokiais, muzika bei skaidrių iš abiturientų mokyklinio ir asmeninio gyvenimo demonstravimu.

 

Padėkos žodžiai - mokytojams ir artimiesiems

Abiturientai, atsisveikindami su buvusiais bendramoksliais, negailėjo šmaikščių linkėjimų. Trečiokams jie paliko galimybę statyti automobilius mašinų aikštelėje prie parduotuvės „Cento", prižiūrėti kebabų kioskelį, nerūkyti visiems žinomoje vietoje.

Buvo paskelbtos ir nominacijos gimnazistų mylimiems mokytojams.

Abiturientai išsakė gražius žodžius pedagogams, ypatingus padėkos žodžius bei gėlių žiedus jie skyrė mamoms, tėčiams, močiutėms bei seneliams.

Po linksmos fotosesijos kultūros centro kieme visi išsiskirstė švęsti.

Gimnazistų šventę kultūros centre pakeitė „Aušros" vidurinės mokyklos abiturientai, kurie, lydimi pirmokėlių ir mokytojų, atžygiavo pagrindine Vytauto gatve.

 

Kandidatų laikyti egzaminus padaugėjo

Biržų rajono savivaldybės švietimo skyriaus pateiktais duomenimis, šiemet laikyti brandos egzaminus užsiregistravo 150 „Saulės" gimnazijos, 51 - „Atžalyno", 115 - „Aušros", 35 - Vabalninko Balio Sruogos vidurinių mokyklų abiturientų. Egzaminus laikys ir 8 „Aušros" vidurinės mokyklos suaugusiųjų klasės mokiniai, 105 - Biržų politechnikos mokyklos bei 61 - Vabalninko žemės ūkio mokyklos.

Eksternu egzaminus laikyti užsiregistravo 6 kandidatai.

Šiais metais Biržų rajone užsiregistravusių laikyti brandos egzaminus daugiau nei pernai. Šiemet yra 531 kandidatas, pernai buvo 468.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-05-31

Alma Karosaitė: „Tekstą Nacionaliniam diktantui rašiau 30 kartų"

Biržų Jurgio Bielinio biblioteka, tęsdama susitikimų ciklą „Gimtinės pakviesti", gegužės 27-ąją biržiečius pakvietė į susitikimą su kraštiete poete Alma Karosaite.

Mažosioms papilietėms Viktorijai ir Kamilei padeklamavus A. Karosaitės eilėraščius „Pievų muzikantas" bei „Sūnus", įteikus poetei pievų gėlių, bibliotekininkė Aušra Jakubelskienė pradėjo „tardymą" apie gimtinę ir su ja susijusius sentimentus.

Viešnia prisipažino, kad bėgant metams, vis labiau imi į viską žiūrėti vaiko akimis. „Kažkaip sutapo, kad mano gyvenime yra trys „ėnai": Gavėnai - gimtasis kaimas, Šilėnai - dabartinė gyvenamoji vieta ir Kairėnai - netoliese esančios kapinės, kur ilsisi išėję brangūs žmonės", - sakė ponia Alma.

Ji pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažino gyvenanti su dviem katėmis ir galvojanti apie amžiną kačių ir šunų sugyvenimo problemą bei visur klausinėjanti, ką daryti, kad jie nesipyktų. „Šiandien man vaikai atsakė: reikia, kad jie kartu užaugtų, tada ir nesipyktų. Taip ir su žmonėmis - jei vieni kitus geriau pažins, bendraus, kalbėsis, bus mažiau pykčių, pagiežos, aimanų", - samprotavo poetė.

A. Karosaitei vicemerė S. Eitavičienė įteikė austą šaliką.

Paklausta apie vaikystę ir tėvų įtaką, A. Karosaitė teigė, kad jų įtaka buvo milžiniška, ypač tėvelio, kuris buvo žymiai vyresnis už mamą. Ji sakėsi tėvelio jauno ir neatsimenanti, jis jai visą laiką buvo kaip senelis, kartu iš minčių, patarimų, pasvarstymų atrama.

„Visą laiką galvodavau apie jo žodžius - „Niekada nesirodyk ten, kur tavęs nelaiko žmogumi". Ir einant laikui pastebiu, kad juos vis labiau suprantu. Suprantu kūrėją, laukiantį atlygio už savo darbą, suprantu eilinį žmogų, besižeminantį prieš valdininką, suprantu žmogų, dėl duonos, dėl darbo bijantį išsakyti savo požiūrį", - kalbėjo viešnia.

Pasak A. Karosaitės, mamos vaidmuo gyvenime buvo kitoks. Ji sunkiai sirgo ir vėliau apie 30 metų gyveno pas ją globojusią dukrą. „Ji norėjo būti palaidota gimtajame krašte, bet vėliau paprašė, kad, jei aš jos ten nenuvešiu, tai nors parašyčiau eilėraštį. Ir aš sukūriau: „Biržų žeme, man esi ir Amžinybėje šviesi", - pasakojo poetė.

Pirmąją knygą A. Karosaitė dovanų gavo pirmoje klasėje, o skaityti išmoko iš „Ūkininko patarėjo". Kadangi tėvas gydė gyvulius ir žmones, domėjosi medicina, tad namuose kaupėsi tokia literatūra, laikraščiai.

Į klausimą, kas yra meilė, poetė atsakė trumpai ir kategoriškai: „Meilė valdo. Meilė vertybėms, tiesai, darbui, artimam savo, galiausiai - valstybei. Man pasakojo bičiulis, „Giminių" filmo scenarijaus autorius Bronius Bušma apie filmavimo grupės susitikimus su žmonėmis. Ir kokią emocijų ir ovacijų audrą sukėlė aktoriaus Leonardo Zelčiaus trumputis atsakas į klausimą, ko trūksta Lietuvoje. Tas atsakas - vienas žodis - DOROS", - pasakojo viešnia.

Kiek netikėtai kalba nukrypo apie Nacionalinį diktantą, nes A. Karosaitė rašė tekstą 2007 metų Nacionalinio diktanto I turui.

„2006 m. Nacionalinį diktantą be klaidų parašė keli šimtai žmonių, buvo labai sunku išrinkti nugalėtoją. Manęs šįkart paprašė sunkesnio teksto. Paskambinau lietuvių kalbos komisijos pirmininkei Irenai Smetonienei, ji man davė 50 sunkiausių lietuviškų žodžių. Tekstą kūriau, taisiau, redagavau 30 kartų. Iš viso diktantą rašė daugiau kaip 4000 žmonių, be klaidų parašė vienintelis šiaulietis studentas Markas Adeikis, kuris vėliau finaliniame ture buvo antras", - prisiminė poetė.

Žodžio paprašiusi Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė dėkojo už išmintį, už tikrumą, už atsivėrimus be baimės apsijuokti, už sugebėjimą nusiimti oficialumo kaukę ir įteikė tikros lietuviškos naminės duonos, keptos  Kirkilų kaime.

Garbingą viešnią Almą Karosaitę sveikino ir vicemerė Stasė Eitavičienė. Ji įteikė „Siūlo" fabriko išaustą šalį, ilgametė bibliotekininkė Onutė Gerulienė linkėjo šilumos ir įteikė žiemines vilnones namuose megztas pirštines. Padėkos žodžius ir linkėjimus išsakė bibliotekos direktorius V. Muralis, poetės draugai ir pažįstami.

 

Antanas Seibutis

2011-05-31

Biržų „Versmei" - 15

Mes, „Versmės" literatai, esame tarsi mažyčiai šaltinėliai, susibėgantys į didžiąją literatūros upę. O tos upės ištakos prasidėjo jau 1995 metais, atsiliepus į tuometinio Biržų viešosios bibliotekos direktoriaus Juozo Enskaičio kvietimą vėl susiburti rajono literatams.

1996 metais kovo 14 dieną literatų klubas „Versmė" buvo įregistruotas Biržų rajono savivaldybėje adresu - J. Radvilos g. 3. Nuo tada prasidėjo aktyvus ir prasmingas „Versmės" gyvenimas.

Biržų „Versmei"- 15 metų, tačiau Biržų literatų veikla prasidėjo jau gerokai anksčiau.

Šviesaus atminimo rašytojas P. Skodžius, ilgametis Biržų rajono laikraščio „Raudonasis artojas", vėliau tapusio „Biržiečių žodis", darbuotojas (dirbo 1952-1986 metais), buvo tuometinio literatų būrelio vadovas.

Klubo nariai mėgsta lankytis gražiausiose Biržų rajono sodybose.

Būrelio veikloje dalyvavo Eugenijus Matuzevičius, Vaidotas Spudas, Kęstutis Nastopka, Jonas Strielkūnas, Alma Karosaitė, Petras Venslova ir kiti poetai. Laikraščio literatūriniuose puslapiuose buvo spausdinama ir dabartinių versmiečių - Algirdo Butkevičiaus, Aldonos Karaliūtės - Černiauskienės, Bronislavos Papinigytės - Šernienės, Jono Kuginio - kūryba.

Tuometinių literatų darbai panašūs kaip ir mūsų „Versmės": jie bendravo su Rokiškio, Pakruojo, Pasvalio, Vabalninko literatais, dalyvaudavo literatūriniuose vakaruose.

Kurį laiką literatų veikla buvo nutrūkusi. 1987 metais vasario 8 dieną buvo įkurtas knygos bičiulių klubas „Mūza", kuriam vadovavo buvusi biržietė, dabar Pasvalyje gyvenanti ir dirbanti mokytoja Regina Grubinskienė (dabartinė Pasvalio literatų klubo „Užuovėja" vadovė). Šio klubo narių sąraše - irgi nemažai versmiečių: Liuda Vengrytė - Prunskienė, Vitalija Kairienė, Laima Macienė, Bronius Šimonis, Benediktas Medvedevas, Jonas Dagilis. Vykdavo įvairūs literatūriniai renginiai.

Tai tokios „Versmės" literatūrinių tradicijų šaknys.

O kokia šiandien „Versmė", nuvingiavusi 15 metų kelią? Kokie žmonės čia susieina, susiburia?

Šiuo metu klube yra apie 30 narių. Kiekvienas su savo būtimi ir buitimi, su savo gyvenimo patirtimi. Jiems kūryba - tai laisvalaikio įprasminimas, būtinybė bendrauti su bendraminčiais. Klubo vadovės - Danutė Nindriūnaitė, Laima Macienė, Aldona Černiauskienė, Virginija Virkutienė - stengėsi bei stengiasi, kad „Versmės" literatų žodis pasiektų visų biržiečių, mylinčių poeziją, literatūrą, širdis.

Kraštietis poetas Bernardas Brazdžionis rašė:

Mes ne kiekvienas esame šekspyrai,

Tačiau ne vienas randame žodžius

Likimo palytėtai savo sielos lyrai,

Džiugius - palaimai, liūdesiui- skaudžius.

Taigi mes - literatai - žmonės, ieškantys savo žodžio. Mums atrodo, kad žodis turi didžiulę prasmę, nes atsiskleidžia kūrėjo vidus, jo meniniai polinkiai, valios pastangos.

Talpus versmiečių žodis. Jame atsispindi visos gyvenimo spalvos: tremties išgyvenimai, šeimos tarpusavio santykiai, gimtinės grožio pajautimas, gėrio, meilės, tiesos ieškojimai.

Taip gimsta prozos vaizdeliai, pasakos, epigramos ir eilėraščiai, net istoriniai romanai...

I996 metais „Versmė" išsiliejo pirmąja autorine knyga - L. Klibienės „Atsivėrimas". Iki šiol išleista daugiau kaip pusšimtis autorinių knygų, 6 klubo almanachai, leidžiamas proginis laikraštis „Po mūzos sparnais". Literatų kūryba yra spausdinama rajono laikraščiuose „Biržiečių žodis"ir „Šiaurės rytai". Versmiečiai laukiami svečiai rajono mokyklų, kaimo bendruomenių, bibliotekų renginiuose. Dalyvaujame Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje.

Turime ir tradicinius literatūrinius renginius.

Kartu su viešąja biblioteka nuo 1997 m. kasmet vyksta literatūrinė šventė „Poezijos pavasaris". Šiais metais jis vyksta jau 15-ą kartą.

Vidurvasario skaitymų metu sveikinami metų „Versmės" jubiliatai.

„Keturių vėjų pagairėje" - ateinantį rudenį jau 10-ą kartą Papilyje vyksiantis renginys, skirtas prisiminti poetą K. Binkį, kitus krašto kūrėjus.

Adventiniai skaitymai- gruodžio mėnesį vykstantis versmiečių susibūrimas. Dažniausiai renkamės A. Butkevičiaus dirbtuvėse. Ten, medinių skulptūrų apsuptyje, literatai dalinasi savo poetiniu žodžiu.

Dažnai į savo renginius kviečiame kitų rajonų literatus ir vykstame pas juos į svečius.

Sumanymų ir idėjų veiklai literatai turi daug. Tikimės ateityje juos įgyvendinti.

Per 15 metų „Versmė" turėjo ir skaudžių netekčių. Į Amžinybę iškeliavo klubo nariai: Stasys Valaitis, Vytautas Karavaitis, Alfredas Vinciūnas, Adolfas Balčiūnas, šiais metais - Eugenija Misiūnienė.

Tautos poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Eilėraščio neįmanoma pabaigti. Jis tęsiasi, jis trunka visą laiką, kol turi bent vieną skaitytoją."

Manau, kad daugelis biržiečių jau yra suradę savo sielai artimą „Versmės" kūrėją, knygą, eilėraštį.

Mes, versmiečiai, tikime, kad tikri ir nuoširdūs žodžiai gali gydyti ir kūną, ir sielą. Žodžiai - gyvas stebuklas. Paleisti į laisvę jie ką nors paliečia ir sušildo. Ir sugrįžta su šiluma atgal...

 

Virginija Virkutienė,

Literatų klubo „Versmė" pirmininkė

2011-05-28

Paskutinių švenčių atgarsiai

Jau ketveri metai, kaip Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos parapija tapo bažnytinių švenčių centru ir traukos vieta. Jų iniciatorius ir įkvėpėjas kunigas Andrius Šukys nepailsdamas būrė bendruomenę prasmingai parapinei veiklai.

Šventėms ruošiamasi iš anksto apmąsčius liturginius akcentus, kad jie tinkamai derėtų ir įprasmintų švenčiamą iškilmę. Vaikai ir jaunuoliai, mokykloje susipažinę su liturgijos šventimu, jos elementus pritaiko parapijos gyvenime, dalyvaudami apeigose.

Gavėnios metu dalyvauta Kristaus kančios apmąstymuose, parapinės mokyklėlės dalyviai ėjo Kryžiaus kelią, besiruošiantieji sakramentų priėmimui germaniškiečiai Verbų sekmadienį tapo bibliniais personažais Jėzaus kančios istorijoje. Sveikintos Motinos, laimintos šeimos, kiekvieno sekmadienio liturgija pagyvinta tai dienai tinkamais elementais.

Renginio metu buvo vaidinama „Drugelio diena" ir žaidžiamas žaidimas „Pažink Lietuvą ir tikėjimą".

Nemunėlio Radviliškio bei Suosto parapijose nuolat vyko kun. A. Šukio popietės - susitikimai su įvairiomis bendruomenėmis. Jų metu dvasininkas stengėsi parodyti bažnyčios siūlomą kelią žmogaus tikėjimo sąmonei tobulinti, remdamasis evangeliniu Jėzaus mokymu. Ne visuomet paprasta suprasti ir priimti arba išgirsti tiesą, nes tai yra skaudus dalykas. Ypač turint žaizdai savyje - ją palietus suskausta.

Tikėjimas - tai kelias, tai ėjimas... O kas pasakė, kad tikėjimas lengvas, savaiminis procesas?.. Tai yra pažinimo, ieškojimo, augimo ir tobulėjimo kelias. Tam reikalinga ir Dievo malonė. Kunigo Andriaus tikslas buvo pasibelsti į parapijiečių sielų duris, paliesti, prakalbinti širdis, kad kuo daugiau jų pasuktų Kristaus rodomos Tiesos keliu. Kartais žmogui sunku susivokti Dievo Žodžio skelbiamoje žinioje dvasininkų lūpomis - Tiesos skelbimas sutapatinamas su kunigo asmeniškumu.

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį buvo švenčiama Gerojo Ganytojo šventė ir Tarptautinė šeimos šventė. Į Nemunėlio Radviliškį atvyko daug svečių iš kitų parapijų. Susirinkusieji dalyvavo kiek neįprastoje liturgijoje - ją papuošė gyvos avytės su piemeniu.

Viešpats - mūsų Ganytojas, eina priešakyje mūsų ir kviečia sekti paskui save mus - savo „avytes". Jis už jas paguldė savo gyvybę. Suvokus evangelinės žinios prasmę, Dievo Žodis kalba gyvai per simbolius. Todėl tokie ir panašūs akcentai liturgijoje turi būti priimami kaip regimi ženklai apmąstymui - tai jokiu būdu nėra beprasmis gyvulių įvedimas į bažnyčią (jei kai kam atrodytų nesuprantami tokie veiksmai). Tai jautrus prisilietimas prie evangelinės tiesos skelbimo, bandymas regimais ženklais perteikti Žodį, paliesti širdį, kai kartais sunku ar nesinori įsiklausyti, ką mums kalba Viešpats kitais būdais.

Nemunėlio Radviliškio parapinės mokyklėlės vaikai, vadovaujami kun. Andriaus Šukio, paskutinį kartą parodė plačiajai visuomenei savo spektakliuką „Drugelio diena". Kiti šios bei Germaniškio mokyklų mokiniai kūrė ir ruošė žaidimą „Pažink Lietuvą ir tikėjimą". Kunigo vedamame žaidime dalyvavo visa šventės bendruomenė - parapijiečiai, svečiai, rajono tikybos mokytojos, Vabalninko ir Germaniškio mokyklų mokiniai, savo giesmėmis gyvinę šventę...

Šventė buvo turbūt išskirtiniausia iš visų kitų savo unikalumu bei įspūdingumu. Tai buvo originalus kunigo Andriaus Šukio sumanymas Nemunėlio Radviliškiui. Tik, deja, paskutinis mums šioje parapijoje Jo suorganizuotas renginys... Ketverius metus kunigas kvietė ir vienijo „išsibarsčiusias avytes" į vieną būrį, tikėdamasis suburti stiprią „ kaimenę"... Dabar jau ji bus ganoma „kitų ganytojų"...

Parapijos aktyvas dėkoja visiems bendraminčiams, visuomet apsilankantiems svečiams, dalyvaujantiems mūsų šventėse, įkvepiantiems naujoms idėjoms. Už šią šventę ypač esame dėkingi ūkininkams Kristinai ir Jūriui Milišiūnams iš Juostaviečių, geranoriškai parėmusiems mūsų sumanymą.

 

andra Balodytė,

tikybos mokytoja

2011-05-26

Pagerbti Biržų krašto laisvės gynėjai

Kasmet trečiąjį gegužės sekmadienį minime Šeimos, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienas.

Ta intencija gegužės 15 d. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios.

Vėliau bendraminčių būrys pasiryžo aplankyti keletą paminklų, skirtų partizanų atminimui.

Kelionę pradėjome nuo Švyturio gatvėje pastatyto memorialo žuvusiems už laisvę. Padėję gėlių, tylos minute išreiškę pagarbą, vykome Pabiržės link, į Gerkiškių skausmo kalnelį, prie išskirtinio paminklo, pastatyto to krašto laisvės gynėjams.

Tolimesnis mūsų kelionės tikslas - Biržų giria. Tai aršiausių mūšių, partizanų vadų žuvimo vietos.

Renginio dalyviai lankė paminklus, skirtus partizanams atminti.

Pirmiausiai sustojome prie paminklo, pastatyto netoli mūšio vietos, kur žuvo 24 partizanai.

Akį maloniai nudžiugino sutvarkyta aplinka ir pasodintos žydinčios gėlės prie paminklo. Tai padaryta nenuilstamų mūsų patriotų Petro Motiejūno ir Vidučio Šeško iniciatyva.

Kitas kelionės tikslas - Pilėnų tėvūnijos vado Stepono Giedriko menama žūties vieta. Paminklas pastatytas 2010 metais minint jo 60-ąsias žūties metines. Su vado mirtimi baigėsi organizuota partizanų kova Biržų krašte.

Galutinis kelionės taškas - paminklas 1863 m. sukilimo dalyviams. Jis pastatytas Anglių kalne, Biržų girioje. Prie šio paminklo prisiekdavo partizanai.

Padėję gėles, pagerbę tylos minute, dainavome partizanų ir liaudies dainas, mums padėjo Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos jaunosios šaulės ir jų vadovės Inga Arlikevičienė bei Rasa Baltienė. Ten pat vaišinomės atsivežtomis vaišėmis. Ypač gardūs miške buvo lietuviški lašinukai ir Vidučio Šeško pagaminta kareiviška košė.

Mūsų visų dainuojamos partizanams skirtos dainos aidu sklido virš Biržų girios.

 

Danguolė Žiūkienė,

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė

2011-05-24

Biržietės gintaro kolekcija - Čikagoje

Biržų muziejuje apsilankė seserys Vaitaitytės - ilgametė Biržų „Atžalyno" mokyklos mokytoja Danutė Vaitaitytė - Marčiulynienė ir architektė, dirbusi Vilniuje Miestų projektavimo institute (dabar Jungtinės architektų dirbtuvės) Dalia Vaitaitytė - Mikalauskienė.

Jos nemažai papasakojo apie savo dėdę, jų tėvo Petro Vaitaičio brolį Juozą Vaitaitį, bei jo žmoną Pauliną Vaitaitienę. Minėta pora gyveno JAV, Čikagoje.

Paulina Jasiukėnaitė - Vaitaitienė gimė 1920 07 20 Biržų apskrities Ubiškių kaime. Jos tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Dvi kitos Paulinos seserys - Matilda ir Ona - ištekėjo už Joniškėlio apylinkių pasiturinčių ūkininkų Grybių. Paulina po mokslų Biržuose baigė VDU Medicinos fakulteto Odontologijos skyriaus mokslus ir įgijo dantų gydytojo specialybę.

Kaip pasakojo Danutė Marčiulynienė, jau gyvendama Čikagoje ponia Paulina sukaupė didžiulę gintarų kolekciją, kuri po jos mirties (2004 08 02) padovanota Balzeko muziejui. Balzeko lietuvių kultūros muziejus (angliškai Balzekas Museum of Lithuanian Culture) nuo 1966 m. veikia Čikagoje. Jo įkūrėjas - Stenlis Balzekas (Stanley Balzekas).

Muziejus renka daugiausia lituanistinę, ypač su lietuvių išeiviais susijusią medžiagą. Prie jo veikia Vaikų muziejus, Pagyvenusių žmonių klubas. Muziejus organizuoja paskaitas apie Lietuvą lietuvių ir anglų kalbomis, rengia parodas, veikia ir kaip informacijos centras.

Juozas ir Paulina Vaitaičiai su dukra Alma Čikagoje.

Balzeko muziejus saugo Paulinos Vaitaitienės surinktą gintaro juvelyrikos ir skulptūros kolekciją, įvairių Lietuvos etnografinių regionų tautines juostas, tautiniais drabužiais papuoštas suvenyrines lėles.

Anot Dalios Mikalauskienės, Paulina Vaitaitienė buvo ir tautodailininkė, iš šiaudų vėrė sodus, žaislus. Per vienas Kalėdas Medway oro uoste jos iš šiaudų suvertais žaislais buvo papuoštos eglutės, mat buvo pristatomos įvairių tautų šventinės puošybos tradicijos. Taip pat komponavo gėlių puokštes, jai nesvetimi buvo medžio deginimo darbai.

 Abiejų viešnių dėdė dr. Juozas Vaitaitis gimė 1910 02 16 Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Bliūdžių dvare. Po mokslų Biržų gimnazijoje baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, įgijo medicinos daktaro laipsnį.

1944 metų rudenį Vaitaičių šeima pasitraukė į Vokietiją, kur Wetzlar tremtinių stovykloje gimė dukra Alma. Jiems daug padėjo evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius Petras Variakojis, gydytojai Šabanai. Jų dėka Paulina ir Juozas Vaitaičiai su dukra Alma atvyko 1949 m. ir į JAV.

J. Vaitaitis, 1952 m. išlaikęs užsieniečiams gydytojams privalomus egzaminus, 2 metus dirbo kaip chirurgijos rezidentas Franklin Blvd. ligoninėje Čikagoje. 1955 m. atidarė kabinetą Cicero priemiestyje ir pradėjo verstis privačia praktika. Po kelerių metų šalia savo privačios gydymo praktikos pradėjo dirbti Central Community ligoninėje Čikagoje, kur tapo Greitosios pagalbos skyriaus direktoriumi. Vėliau savo privatų kabinetą uždarė ir iki 1988 m. dirbo tik ligoninėje.

Išėjęs į pensiją, J. Vaitaitis domėjosi muzika, gamta. Pomėgis menui, fotografijai užimdavo daug jo laisvalaikio valandų. Jis buvo ir aktyvus evangelikų reformatų parapijos narys, kuratorius. Mirė mūsų kraštietis 1993 07 11, palaidotas Čikagoje, Lietuvių tautinėse kapinėse.

 

Antanas Seibutis

2011-05-24

Akordeono muzikos riteris

Taip buvo vadinamas Algirdas Ločeris. Šitaip pavadinta ir akordeono muzikos kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti 27 restauruoti, iš Lietuvos radijo archyvo imti, 1953 - 1972 metais jo groti muzikiniai įrašai.

Prieš keletą metų muzikologė Irina Akramavičiūtė apie Algirdą Ločerį „Muzikos baruose" rašė, kad „sunku pasakyti, ar be šio nuostabaus muzikanto pastangų akordeono muzika Lietuvoje būtų pasiekusi tokį aukštą lygį. Jo entuziazmas ir begalinė meilė savo instrumentui dar ir dabar įkvepia jaunuosius akordeonininkus ir yra pavyzdys profesionalams".

Biržiečiai, išgirdę Ločerio pavardę, dažniausiai pagalvoja apie garsųjį Biržų fotografą Petrą Ločerį, o ne jo talentingus vaikus: vyriausiąjį sūnų Vytautą (ekonomistą, stendinio šaudymo meistrą, nusipelniusį sporto trenerį), vidurinį Algirdą ir jaunesnįjį, dailininku tapusį Laimutį. Jauniausioji iš Petro Ločerio vaikų - dukra Alma Ločerytė, taip pat gimusi Biržuose, Rašytojų sąjungos narė, vertėja, už nuopelnus skleidžiant ir puoselėjant Lietuvos kultūrą Norvegijoje apdovanota „Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde".

Ločerių šeima apie 1932 m. Iš kairės: Algirdas, aukščiau - Petras Ločeris, Emilija Ločerienė, Vytautas, Laimutis.

Algirdas gimė 1926 metų gegužės 2 dieną Biržuose. Tikriausiai iš tėvo, puikiai iš klausos skambinusio gitara, paveldėjo polinkį muzikai. Dar vaikas būdamas susižavėjo akordeonu, kurį iš Prancūzijos buvo parsivežęs biržietis siuvėjas Kučiauskas. Tėvas, matydamas sūnaus gabumus muzikai, dviračiu iš Pasvalio jam atvežė mažą, 14 bosų akordeoną. Pirmasis Algirdo muzikos mokytojas Biržų gimnazijoje buvo Kazimieras Linkevičius, smuikininkas, baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą. Jis supažindino būsimąjį armonikos virtuozą ne tik su muzikos pradmenimis, bet ir mokė jį groti fortepijonu. Tikriausiai tuomet Petras Ločeris savo trims sūnums nupirko pianiną, kurį, pavadintą „Birutės" vardu, po daugelio metų „Sėlos" muziejui padovanos Algirdo Ločerio anūkė, kompozitoriaus Vido Ločerio dukra Marija Ločerytė - Šilževičienė. (Tuomet ji biržiečiams muziejininkams pasakys: „Labai džiaugiuos sprendimu atiduoti pianiną į Jūsų muziejų. Aš net gal pavadinčiau tai ne atidavimu, o grąžinimu į jo tikruosius namus - Biržus.")

Skaitydamas fortepijono gaidas, Algirdas akordeonu mokėsi groti savarankiškai. Netrukus abu su tėvu jau grojo vestuvėse. O 1942 metais jo atliekama muzika, sulaukusi puikių klausytojų vertinimų, pirmąsyk nuskambėjo per Kauno radiją. Gabų jauną akordeonininką pakviečia akompanuoti „Linksmaisiais broliais" pasivadinę, visoje Lietuvoje su pasisekimu koncertuojantys dramos aktoriai Juozas Siparis, Viktoras Dineika ir Jurgis Petrauskas.

Karo metais natų akordeonui Algirdas gaudavo iš vokiečių kareivių. Kartą natų jam parūpinęs taip pat akordeonu puikiai grojęs vyresnysis brolis Vytautas. Jis parašė prašymą vienai austrų firmai, pardavinėjusiai kūrinių akordeonui natas. Kartu su prašymu nusiuntęs lašinių, jis netrukus iš Vienos sulaukė pluošto natų sąsiuvinių, kurie pradžiugino jaunąjį muzikantą.

1944 metais Algirdas tapo Panevėžio dramos teatro akompanuotoju. Vėliau jis prisimins, kad aktorius iš jo buvęs nekoks, bet teatro režisieriui Juozui Miltiniui patikęs jo grojimas. Čia jam teko dirbti neilgai. Vieną 1945 - ųjų metų birželio dieną, po spektaklio, jis kartu su savo bičiuliu Baliūnu užėjo į parduotuvę. „Mes stovėjome eilėje ir garsiai šnekėjomės, - po daugelio metų prisimins Algirdas Ločeris. - Draugas man sako: „Ar žinai, kodėl šie ikrai yra raudoni? Todėl, kad juos atvežė iš Sovietų Sąjungos!" Mūsų pokalbį išgirdo parduotuvėje buvę saugumo darbuotojai. Jie liepė parodyti dokumentus, o po kelių dienų mus suėmė."

A. Ločeris buvo ištremtas į Sibirą, įkalintas Archangelsko Kizmos miesto griežto režimo mirtininkų lageryje. Ištrūkti iš jo padėjęs akordeonas. Buvo taip. Pavasarį Algirdas vaikščiojęs po lagerio teritoriją ir staiga išgirdęs akordeono garsus. Apsidairęs pamatė mergaitę, kuri labai sunkiai ir prastai, bet susidomėjusi grojo akordeonu. Algirdas nusprendė jai padėti išmokti groti. Šias pamokas pastebėjo jos tėvas, majoras, lagerio viršininkas. Sužinojęs, kad Algirdas - geras akordeonistas, sudarė jam visas sąlygas mokyti dukrą. Netrukus, išsiaiškinęs, kad Algirdui nėra iškeltos bylos, iš lagerio paleido. 1946 metų liepos mėnesį Algirdas Ločeris grįžo į Lietuvą.

Prasideda sėkmingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Puikiai improvizuojantį, lengvai prisiderinantį prie partnerių, artistiškumu, nuoširdumu ir inteligencija pavergiantį publiką Algirdą Ločerį grobstyte grobsto koncertinės įstaigos ir įvairiausi atlikėjai. O į Vilniaus politechnikume 1946 - 1949 metais rengiamus šokius, kuomet jiems groja Algirdas ir Vytautas Ločeriai, būna labai sunku patekti. Abiejų brolių duetas ypač sėkmingai pasirodo 1946 metų Vilniaus miesto ir apskrities saviveiklos kolektyvų apžiūroje. Jono Švedo vadovaujama vertinimo komisija leidžia jauniesiems akordeonininkams dalyvauti respublikinėje saviveiklos kolektyvų apžiūroje. 1948 metais A. Ločeris jau Filharmonijos solistas ir akompaniatorius, koncertuose ne tik akordeonu ar fortepijonu akompanuojantis solistams, bet su pasisekimu atliekantis ir savo solinę programą, kurią sudarydavo 2 - 4 įvairaus žanro, dažniausiai estradinio stiliaus, kūriniai. Keturiolika metų jis dirba įvairiose Filharmonijos estradinėse koncertinėse brigadose, kelerius metus koncertuoja Maskvos „Goskoncerte". 1957 metais Maskvoje vykusiame sąjunginiame jaunimo festivalyje - konkurse, kuriame varžėsi stipriausi Sovietų Sąjungos bajano ir akordeono atlikėjai (dalyvavo ir tuo metu geriausias pasaulio bajanininkas ukrainietis Vladimiras Besfamilnovas - A. B.), laimi trečiąją vietą. Tai jo profesionalumo pripažinimas.

Algirdas Ločeris tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tokia šlovė ir pripažinimas ne vienam kūrėjui galėjo apsukti galvą. Tačiau jį pažinoję prisimena, kad, net ir pasiekęs savo kūrybos viršūnę, tapęs vienu geriausiu Sovietų Sąjungoje atlikėju, Algirdas likęs toks pat paprastas ir kuklus žmogus.

Prisimenu vieną Algirdo Ločerio koncertą Pabiržės vidurinės mokyklos (dabar parapijos namų) salėje. Tai galėjo būti apie 1955 - uosius. Tikriausiai šį koncertą mokiniams ir visuomenei surengti pasiūlė kartu su juo Filharmonijoje dirbęs ir koncertavęs dainininkas Valerijus Indrikonis, kilęs iš Kirdonių. Mokykloje tais metais mokėsi dvi seserys Indrikonytės, dainininko giminaitės. Pirmą kartą klausėmės impozantiškai atrodančio solisto dainavimo. Ir žinoma, virtuoziško akordeonininko grojimo. Į koncertą atėjo ir miestelio gyventojų. Žmonės stovėjo vienas prie kito salės pasieniuose. Po kiekvieno nuskambėjusio kūrinio aidėjo plojimai. Rodos, iki šiol atmintyje tebeskamba gyvai ir nepaprastai muzikaliai (muzikantas garsėjo ne tik ypatingu muzikalumu, bet ir puikia pirštų technika - A. B.) atliekamos melodijos.

Algirdas Ločeris, kaip kviestinis akordeonistas, grojo Jurgio Gaižausko vadovaujamoje Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapeloje, nuo 1963 metų Profesinių technikos mokyklų valdybos kultūros namuose įkūręs akordeonininkų ansamblį (jame grojo ir sūnus Vidas), jam vadovavo iki pat pensijos. Šis ansamblis ne kartą koncertavo televizijoje, dalyvavo dainų šventėse, 1980 metų Maskvos olimpiados kultūrinėje programoje. Ypač populiarus buvo 1963 metais susibūręs radijo ir televizijos estradinis trio, kuriame akordeonu grojo Algirdas Ločeris, kontrabosu - Zigmas Žukas, mušamaisiais - Jonas Mašanauskas. Šio ansamblio (per trejus metus jis Lietuvos radijuje įrašė apie 180 kūrinių) širdis ir siela buvęs Algirdas. Ansamblio nariai, rašo Irina Akramavičiūtė, savotiškai nulėmė ir Algirdo sūnaus Vido kūrybinį kompozitoriaus kelią. „Kai Vidas baigė Juozo Tallat - Kelpšos muzikos technikumą, Algirdas po vieno įrašo radijuje susimąstęs: „Kurgi dabar mano sūnui mokytis toliau?" Bičiuliai patarė Algirdui leisti sūnų į kompoziciją. Tuo metu Algirdas jau buvo išsiskyręs su žmona Jūrate (Su ja susipažino dar Biržų gimnazijoje - A. B.), tačiau visuomet rūpinosi sūnumis Vidu ir Algirdu. „Klasikos" radijo stoties laidoje Zita Kelmickaitė pasakojo, kad Algirdas turėjęs gražią šeimą. Žmona jį palikusi. Tikriausiai skyrybas paskatino dažnos gastrolės. V. Indrikonis prisimena, kad moterys labai mėgusios Algirdą, po koncertų iki viešbučio juos abu lydėdavo būriai merginų.

Sulaukęs penkiasdešimties, nusprendė esąs per senas ir nebegalįs groti koncertuose, nes „jau nebeturi tos technikos". Turėjo suaugusių mokinių. Kad neatprastų nuo muzikos, kasdien paimdavo akordeoną į rankas. Senatvė buvusi skurdi. Gulėjo tarp gaidų - prisimena Z. Kelmickaitė. Visur gaidos - po pagalve, ant grindų, po lova. Vienintelė kalba - apie grojimą, specifinius muzikinius dalykus. Iki pat gyvenimo pabaigos buvęs labai tolerantiškas, mandagus, malonus.

2006 metais, minint jo aštuoniasdešimtmetį, buvo pristatytas žymiojo akordeonininko grojamų kūrinių kompaktinis diskas. Jį pristatant, „Neringos" kavinėje akordeonu grojo berniukas iš Kauno. „Pristojo Algirdas Ločeris prie to vaiko, - pasakojo radijo laidoje Zita Kelmickaitė. - Klausinėja, kiek groji, ar kasdien? Sakau, Jūs pagrokit. Valerijus Indrikonis sako: „Nespauskit jo, jis senas." Ir staiga Ločeris pradeda groti tango. Puikiai, ir jam tokios didelės ašaros rieda." Džiaugsmo ar liūdesio, jaučiant, kad greit teks atsisveikinti su mylima akordeono muzika?

Mirė Algirdas Ločeris praėjus metams, 2007 metų rugsėjo 7 dieną.

 

Algirdas Butkevičius

2011-05-24

Parapijiečių mylimas kunigas palieka Biržų kraštą

Ketverius metus Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijose tarnavęs kunigas Andrius Šukys palieka tarnystės vietas. Per Tėvo dieną pirmąsias Mišias jis aukos jau Rokiškio rajone - Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko dekretu jis paskirtas Kamajų parapijos klebonu ir Duokiškio bei Salų parapijų administratoriumi.

Pokyčiai kunigo Andriaus gyvenime susiję su simboliniais ženklais - birželio 4 dieną jis švęs 33-ąjį gimtadienį.

Kas jo laukia naujoje tarnystės vietoje - nežinia. Turbūt tokia pat nežinomybė kunigą lydėjo ir prieš ketverius metus, kai jis kėlėsi į apleistą Nemunėlio Radviliškio kleboniją.

Kuo šiandien virtęs klebonijos pastatas, gali pamatyti kiekvienas, užsukęs į miestelį. Kaip atrodo parapija - galima pajusti apsilankius Bažnyčios šventėse, bendraujant su žmonėmis.

Kunigas su parapijiečiais atsisveikino per Gerojo Ganytojo šventę.

Miestelis turėjo ne tik kunigą - čia ketverius metus darbavosi išsilavinęs, aukštos kultūros, kūrybingas jaunas žmogus. Neatsitiktinai jį Biržų krašto laikraščio „Šiaurės rytų" skaitytojai norėjo matyti „Metų biržiečiu".

Parapijiečiai nenori išleisti mylimo kunigo ir svarsto, ar jie negalėtų pakeisti vyskupo sprendimo. Reikia pripažinti, kad „Šiaurės rytai" taip pat nenori prarasti puikaus bendradarbio ir jau dabar pradeda pavydėti kaimynams rokiškėnams.

Tuo tarpu kunigas Andrius, paklaustas, kaip jaučiasi jis, šypteli: „Manęs dar to niekas neklausė..."

Išties klausti lyg ir beprasmiška, kai matai žmogaus žvilgsnį ir kitus neverbalinius ženklus, liudijančius prieštaringus jausmus. Atsisveikinti nėra paprasta.

Bandymas gaudyti atsisveikinimo nuotrupas - taip pat.

 

- Tai dar viena Jūsų kelionė. Į kur?

- Į Kamajus (keletą kartų pravažiuotus), Salas (kuriose viską žinau mintinai), Duokiškį (nežinomą, bet nujaučiamą)...

 

- Ir kas tie Kamajai, Salos, Duokiškis Jums?

- Tai vietos, į kurias važiuoju sutikti laukiamų žmonių akių.

 

- O ta kelionė - iš kur?

- Iš Nemunėlio Radviliškio per Suostą (taip pirmą kartą aš ten nuvažiavau, nes nežinojau kito kelio). Gerai, kad pavasaris, jau vasaroja... Toks prabangus laikas.

 

- Ką ten paliekate?

- Šiek tiek sutrikusius žmones (perkėlimo žinia nuskambėjo visai neseniai), kurie gali savarankiškai kurti, rūpintis visais su parapijos gyvenimu susijusiais dalykais.

 

- Tai kažko praradimas?

- Tai yra ketverių metų gyvenimo mokykla, kurioje išmokta BŪTI įvairiais momentais. Daug išmokta. Būta su žmonėmis, kurie esti visokie.

 

- Didžiausia pamoka...

- Pasitikėjimas žmonėmis, kurie gali būti aktyvūs bažnytiniame gyvenime. Kalbėjimasis paprastais žodžiais, suvokimas, kad Bažnyčia yra pakrikštytieji, galintys nuveikti įvairiausių darbų.

 

- O nuoskaudos? Jų lieka?

- Nežinau... Ne. Ne visi susitikimai yra susitikimai. Kartais juk su žmogumi tik prasilenki. Ir viskas. Reikia būti nuolankiam.

 

- Nemunėlio Radviliškyje tarnavo kunigas R. Kazlauskas, kuris buvo perkeltas į Kamajus. Dabar į ten siunčia Jus. Ar čia galima ką nors įžvelgti?

- Tai tik sutapimai. Visi keliaujame arčiau Lietuvos (juokiasi - red. past.).

 

- Kaip Jums atrodo, kokį kunigą A. Šukį prisimins Nemunėlio Radviliškis ar Suostas?

- Teko iš jaunuolių girdėti, kad buvau griežtas, bet fainas kunigas.

 

- Toks ir esate?

- Esu griežtas ir reiklus. Nors išoriškai atrodau susireikšminęs, bet iš tiesų esu paprastas. Nemėgstu dviveidystės, apsimetinėjimo, dirbtinio saldumo. Intrigų. Keistos kai kurių interpretacijos.

 

- Na, „Šiaurės rytų" skaitytojai galbūt paprieštarautų... Beje, ar jau buvote užsukęs į Rokiškio rajono laikraščio redakciją?

- Ne. Nežinau, ar toliau rašysiu. Jeigu jiems reikės, pasakys.

„Šiaurės rytuose" gavau įdomios patirties. Tai buvo prasminga. Nelankantys bažnyčios su manimi buvo „Jungčių" dėka. Matydavau ir kopijuojamas laikraščio publikacijas, ir siunčiamas į kitus miestus. Tai puikus būdas evangelizacijai - per žiniasklaidą galima kalbėtis ne tik turgaus temomis. Dėl to padėka ir garbė „Šiaurės rytams".

Tikėjimo žinia ne visuomet „skani", gal nuskamba griežtokai, bet juk svarbiausia - tiesa.

 

- „Šiaurės rytai" mielai lauktų tokių žinių ir iš Kamajų. Jeigu tik jie Jus įkvėptų...

- Kamajai nėra visai svetimi. Ten netoli Salos. Kamajai yra netoli Utenos, kur teko tarnauti ir kuri išliko sava - ir ansambliu, ir statoma bažnyčia. Tai tarsi pusiaukelė į Vilnių - studijų miestą, kuriame gyvena sesuo. Panevėžys - kaip gimtasis miestas - tiek pat nutolęs. Ten tėvai...

 

- Žmonėms dažnai atrodo, kad Bažnyčia netausoja talentingų kunigų. Jie bloškiami į nedideles parapijas, kurios atitolusios nuo didžiųjų miestų, kultūros centrų.  Suprastų, jeigu žmonių meilę bei pagarbą užsitarnavęs kunigas būtų perkeliamas į „aukštesnes" pareigas. Dabar gi dažnam atrodo, kad dirbtinai ardomas sėkmingai besiklostantis ir parapijos gyvenimas, ir kunigo „karjera". Ar jie klysta?

- Kiekvienoje parapijoje yra žmonių, kurie turi didelį dvasinių dalykų poreikį.

Su kiekvienu dvasininku galima rasti dialogą, bažnytinėje erdvėje ką nors prasminga nuveikti. Bažnytinė karjera suvokiama kitaip. Didelė parapija nebūtinai reiškia didesnį įvertinimą. Karjera Bažnyčioje yra tarnystė. Kartais keliaujant tenka rasti tą patį, pradėti viską nuo pradžios. Kunigai skiriasi ir savo charizma, ir veikla - vieniems daugiau rūpi evangelizacija, kitiems - statybos ar pan. Vyskupas su atitinkama komisija žiūri, kad kunigas, paskirtas į numatytą erdvę, rastų dialogą su žmonėmis ir kurtų gyvąją bendruomenę.

Per susitikimus pajauti prisirišimą ir meilę. Išsiskiriant atsiveria tuštuma. Meilė ir skausmas eina greta. Tačiau visuomet reikia gyventi toliau ir dalintis išmoktomis patirtimis.

 

- Kokie žodžiai tiktų atsisveikinimui?

- Dievo palaimos! (juokiasi - red. past.) Tokių žodžių iš manęs tikitės?

Iš tiesų - užaugom. Augam. Ir galime, privalome BŪTI. Dalintis, padėti, priimti vienas kitą...

Gera susikalbėti.

 

Rasa Penelienė

2011-05-21

Kirkilų kapinėse - naujas kryžius

Kirkilų kaimo žmonės gerbia savo kaimą - prisimena čia gyvenusius ir Anapilin išėjusius savo gyventojus.

Jau nuo seno kapinėse buvo kryžius, kuris sudūlėjo. Jis buvo pastatytas tarybiniais laikais, nakties metu.

Šiemet suaukotomis lėšomis buvo pastatytas naujas, gražiai išdabintas kryžius. Jį padarė Petras Valiūnas iš Drobūnų kaimo. O stipriausi kaimo vyrai Vaidas Mikėnas, tėvas Jonas Janulis ir sūnus Rimantas, Arvydas Januševičius, Žydrūnas Šimukėnas, Vytautas Nemanis, Antanas Vanagas, Vytautas Žukas pastatė.

Kaimas dėkojo kunigui Daliui Tubiui už kryžiaus pašventinimą.

Kaimas dėkojo kunigui Daliui Tubiui už kryžiaus pašventinimą. Kaip pagarbos ženklas jam buvo padovanotas duonos kepalas su mažais duoniukais. Buvo pasimelsta kaimo koplytėlėje.

Kunigui ir visiems susirinkusiems žmonėms dėkojo kryžiaus pastatymo sumanytoja Stefanija Žukienė ir jai talkinusios Regina Nemanienė bei Ona Vanagienė. Renginio metu tylos ir susikaupimo minute buvo pagerbti žmonės, kurie padarė ir pastatė senąjį kryžių.

 

Regina Jukonienė, Kirkilai

2011-05-21

Biržų muziejuje - paroda apie Borisą Dauguvietį

Gegužės 19-ąją Biržų krašto muziejuje „Sėla" apsilankė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojai su direktore Regina Lopiene priešakyje.

Šeimininkai jiems aprodė mūsų miesto ir rajono įsimintinas vietas, muziejaus ekspoziciją. Svečiai neliko skolingi - į Biržus atkeliavo iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių paroda, skirta žymiajam mūsų kraštiečiui, aktoriui ir režisieriui, nemariosios „Žaldokynės" autoriui Borisui Dauguviečiui pagerbti.

Per parodos atidarymą direktorė Regina Lopienė teigė, kad abu muziejus vienija du faktoriai - kunigaikščiai Radvilos, nes vilniškis muziejus įsikūręs mažuosiuose Radvilų rūmuose, bei Boriso Dauguviečio asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką tiek Biržų, tiek ir visos Lietuvos gyvenime.

Paroda prasideda nežinomo autoriaus B. Dauguviečio paveikslu.

Keletą žodžių apie parodos atsiradimą tarė ir jos kuratorė Vilma Janeliauskienė. Ši paroda buvo skirta 125-osioms Boriso Dauguviečio gimimo metinėms pažymėti.

Parodoje - B. Dauguviečio senelių, tėvų, jo paties bei šeimos narių nuotraukos, gyvenimo Rusijoje laikotarpis, Biržų Dailės draugija „Mūza", darbas Kaune. Čia galime rasti ir dailininko Telesforo Kulakausko piešinių ir šaržų, dailininkų Adomo Varno, Mstislavo Dobužinskio, Liudo Truikio kurtų eskizų, scenografijų, aktorių rūbų B. Dauguviečio spektakliams.

Ši graži paroda dar kartą mums primena spalvingą Boriso Dauguviečio asmenybę, jo įvairiapusį talentą, nuveiktus darbus bei legendas apie jį.

 

Antanas Seibutis

2011-05-21

Į namus grįžo su laurais

Meninio skaitymo konkurse „Kalbėkim savo protėvių kalba" puikiai pasirodė Rinkuškių biblioteka su vaikų darželiu „Rugelis".

 

Rokiškio savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka 2011-uosius paskelbė Tarmių metais ir kaimyninius rajonus pakvietė į meninio skaitymo konkursą „Kalbėkim savo protėvių kalba".

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad toks projektas gali būti neįdomus ir nešiuolaikiškas naujausių technologijų išpaikintiems bibliotekų skaitytojams. Tačiau pamačius, kiek jų susirinko jaukiame rokiškėnų viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriuje, peršasi mintis, kad knygos ir kalba jauniesiems bibliotekų lankytojams rūpi.

Konkurso laureatai.

Konkurse dalyvavo 30 skaitovų iš Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir Biržų rajonų, kurie buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes.

Rinkuškių biblioteka kartu su darželiu „Rugelis" konkursui pristatė humoristinį lietuvių liaudies tautosakos kūrinį biržiečių tarme. Šaunioji skaitovė Radvilė Skurdelytė su savo pagalbininkais Nojumi Kazlausku ir Emiliu Margeniu sužavėjo komisiją ir mažųjų grupėje pelnė nugalėtojos vardą. Vaikus konkursui rengė ikimokyklinio ugdymo pedagogė D. Ikamienė ir vyr. auklėtoja N. Alonderienė.

  

Irena Misevičienė, Rinkuškių filialo vyr. bibliotekininkė

2011-05-19

Į Biržus grįžo Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis

Praėjusį penktadienį Biržų pilyje skambėjusi Lietuvos kamerinio orkestro atliekama muzika skelbė Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio BIRŽAI 2011 pradžią. Ne tik iš Biržų, bet ir iš kaimyninių rajonų atvykusius muzikos gerbėjus pakerėjo ne tik puiki muzika, bet ir svetingų pilies šeimininkų verdama pavasariu kvepianti pienių arbata.

 

Biržų pilies koncertų salę nuolat užpildančių klasikinės muzikos gerbėjų gausa - neabejotinas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos vadovų nuoseklaus kūrybinio darbo, ištikimybės ir meilės profesijai bei menui rezultatas. Biržiečiai turi galimybę išgirsti, pamatyti pasaulinėse scenose koncertavusias įžymybes, džiaugtis į gimtąjį miestą koncertuoti grįžtančiais talentingais jaunaisiais muzikantais.

Bene po šešerių metų į Biržus grįžtantis Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis yra pati gražiausia šių metų pavasario naujiena.

Neeilinio ir Biržams labai svarbaus kultūros renginio atidaryme visus sveikinusi Biržų rajono merė Irutė Varzienė festivalį vadino didele švente ir intelekto puota.

„Muzika yra amžinybė. Ir visuomet - diskusija", - kalbėjo rajono vadovė apie kiekvieno iš mūsų individualų santykį su muzika - budinančia emocijas, žadinančia sielos diskusiją ir savo grožiu priverčiančia į žemę nusileisti dangų.

„Ir visai nesvarbu, kokio išsilavinimo yra žmogus... Juk pirmiausia yra emocija, dvasiniai dalykai, o tik po to - supratimas... Džiaugiuosi, kad yra muzikos mokykla, biblioteka, muziejus, kad Biržų žemė išaugino savo kraštui įsipareigojusius žmones, kurie grįžta su tokiomis dovanomis... Tobuliausia sąjunga - kai iš materialių dalykų gimsta nematerialūs...", - merė I. Varzienė gerų žodžių negailėjo festivalio organizatoriams ir rėmėjams.

Švente ir intelekto puota vadinto muzikos festivalio atlikėjus, klausytojus ir organizatorius sveikinusi Biržų rajono merė Irutė Varzienė gražių žodžių negailėjo jį rengusiems ir rėmusiems žmonėms.

„Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržai 2011" atidaryme kalbėjusi festivalio meno vadovė R. Petronytė džiaugėsi, kad po ilgo laiko į Biržus grįžtančio festivalio idėjos autorius (taip pat ir vienas iš koordinatorių bei rėmėjų) yra biržietis Mantas Makrickas. Operos ir baleto teatro orkestre, styginių kvartete „Archi Quarttet", kamerinės muzikos ansamblyje „Amber trio" altu grojantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinis M. Makrickas yra buvęs R. Petronytės smuiko klasės auklėtinis.

Ankstesnių muzikos festivalių organizatorė ir šių metų festivalio meno vadovė R. Petronytė sakė, kad „Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio" idėja atgaivinta Biržų muzikos mokyklai dirbant kartu su Biržų krašto muziejumi „Sėla", Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešąja biblioteka, padedant Lietuvos filharmonijai, rėmėjams.

Du mėnesius truksiančio muzikos festivalio metu Biržuose bus surengta dvylika koncertų bei du knygų pristatymai.

Biržų pilies rūmų salėje gegužės 7 dieną jau koncertavo garsusis Lietuvos ir Vokietijos violončelistas Davidas Geringas. Festivalio atidarymo dieną, gegužės 13 - ąją, biržiečiams ir iš kaimyninių rajonų atvykusiems muzikos mylėtojams skambėjo Lietuvos kamerinio orkestro ir solisto smuikininko Džeraldo Bidvos atliekami kūriniai.

Gegužės 16 dieną klausysimės Daumanto Kirilausko atliekamos fortepijono muzikos. Gegužės 20 - ąją gros kamerinės muzikos ansamblis „Amber Trio" - Vitalija Makrickienė (smuikas), Mantas Makrickas (altas) ir Eglė Kižytė - Ramonienė (fortepijonas). Pastarasis koncertas - nemokamas.

Birželio 4 - ąją grieš styginių kvartetas „Sensus" - Ilze Kirsanova (smuikas), Ilze Pence (smuikas), Tomas Savickas (altas), Janis Rinkulis (violončelė).

Birželio 10 dieną įvyks knygos apie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą profesorių Juozą Domarką „Orkestro byla" sutiktuvės. Koncertuos Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), Donatas Butkevičius (kontrabosas), Deimantė Pamakštytė (fortepijonas). Renginys ir koncertas nemokamas.

Birželio 11 dieną pilies rūmų salėje koncertuos Petras Geniušas (fortepijonas). Į šį koncertą bilietų pirkti taip pat nereikės.

Pilies kieme birželio 17 - ąją visi nemokamai galėsime klausytis valstybinio choro „Vilnius" (meno vadovas ir dirigentas prof. Povilas Gylys) atliekamų kūrinių.

Birželio 18 - ąją pilies rūmų salėje - Roko ir Sonatos Zubovų (fortepijonas) koncertas „Čiurlionio pasaulis".

Liepos 1 - ąją pasitiksime knygą apie Biržų krašte augusį skulptorių profesorių Konstantiną Bogdaną. Nemokamame renginyje koncertuos Juozas Malikonis (bosas), Virginija Balčiauskaitė - Daugirdienė (fortepijonas).

Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis) atliekamais kūriniais galėsime nemokamai džiaugtis liepos 5 dieną.

Liepos 6 - ąją, kai Lietuva švęs Valstybės dieną, įvyks baigiamasis festivalio koncertas, kuriame dalyvaus senosios muzikos ansamblis „In modo barocco". Kūrinius atliks Vilma Kurpytė (sopranas), Vitalija Makrickienė (smuikas), Mantas Makrickas (altas), Gabrielė Samuolytė (violončelė), Raminta Milišauskaitė (klavesinas). Šis koncertas taip pat nemokamas.

Koncertais rūpinasi festivalio organizacinis komitetas - meno vadovė R. Petronytė, koordinatoriai M. Makrickas ir Gintaras Butkevičius, muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Festivalį remia Biržų rajono savivaldybė, uždarosios bendrovės „Tyla", „Balza", „Biržų žemtiekimas", „Biržų duona", „Biržų alus", „Kemitera", „Lenauda", TŪB „Rinkuškiai", Vitalija ir Mantas Makrickai, Petronių šeima, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, labdaros ir paramos fondas „Už Biržų krašto pažangą". Informaciniai rėmėjai - „Šiaurės rytai", „Muzikos barai", „Rygveda", „Biržiečių žodis".

 

Alfreda Gudienė

2011-05-17

Naktį muziejuje - gausybė fotografų, madų ir šokių

Gegužės 14-ąją Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai pakvietė į tradicinę „Naktį muziejuje". Šių metų pagrindinė renginio tema - mada.

Pati „naktis" prasidėjo ne visai naktišku laiku. Per pačius pietus buvo atidarytos dvi fotografijų parodos - tai „Palangos fotocentro" vadovo Ado Sendrausko inicijuota paroda „fotoBIRŽAI 2011" ir asociacijos „Fotoexpres. LT" (steigėjas ir vadovas Rimvydas Karalius) paroda „Atrask Lietuvą".

A. Sendrausko pastangų dėka Į Biržus susirinko nemažai fotografų, kurie muziejaus salėje surengė konferenciją „Lietuvos ir kaimyninių šalių pasienio miestų istorija ir kultūra fotografijose, leidiniuose". Jose prisistatė Lietuvos, Latvijos ir Rusijos Kaliningrado srities fotoklubai. Kartu fotografai pristatė ir žurnalo „Ieva" tarptautinės mados fotografijos parodos - konkurso „Madamorfozės" 2007-2010 m. darbų prezentaciją.

Stilingiausias kolektyvas - Biržų politechnikos mokyklos komanda.

Vėliau muziejininkai pakvietė į naują Jadvygos Kriščiūnienės parengtą parodą „Biržiečių spintas pravėrus (gražiausi apdarai, užmiršti krimplinai, aksesuarai). 1920 - 1990". Į ją romantiškomis dainomis pakvietė ansamblis „Miestelėnai".

Į buduarą „Ponių laimė" kvietė skrybėlių karalienė Stasė Šalkauskienė. Muziejininkai ragino nemokamai aplankyti muziejaus ekspoziciją, dalyvauti konkurse ir pildyti klausimyną „Mada. Atsakymus rask ekspozicijoje", apsilankyti stilingoje kavinėje ir išbandyti jos meniu. Kartu visi buvo šiek tiek pagąsdinti, kad į „medžioklę" yra išsirengę netoli šimto fotografų, kurių kiekvienas ir ieškos to vienintelio nepakartojamo kadro.

Lauke ant improvizuoto podiumo buvo surengtas madų šou „Biržų stilius ir mada". Istorines improvizacijas mados tema pristatė Pilies teatro mažieji artistai, Papilio ir Kvetkų pagrindinių mokyklų mokiniai, „Saulės" gimnazistės, Biržų politechnikos mokykla. Taip pat Biržų pilies teatro merginos pristatė „Siūlo" fabriko audinių rūbų kolekciją.

Vakaro „vinimi" tapo Vilniaus salono „Šilta mada" kailinių kolekcijos pristatymas. Susirinkę žiūrovai negailėjo plojimų nei šešioms biržietėms, demonstravusioms kailius, nei natūralių kailių siuvimo žinovei, buvusiai biržietei Austrai Gintautaitei.

Po madų pristatymo muziejininkė Snieguolė pakvietė visus prisiminti ir šokių madas. Tam talkino ir folkloro ansambliai „Žemyna", „Saulala", armonininkas Juozas. Renginio dalyviai taip įsijautė, kad ėmė šokti.

Jiems pakluso polka, letkis, čarlstonas, lambada, makarena, „ančiukų" šokis.

Aistringus šokius pristabdė „Eurovizijos" transliacijos pradžia bei Lietuvos atstovės Evelinos Sašenko dainos laukimas. Vieniems besiklausant „Eurovizijos" dainų, kiti susirinko salėje išklausyti įvairių konkursų rezultatų. Konkurso „Mada. Atsakymus rask ekspozicijoje" nugalėtoja tapo Venskūnų šeima, antrąją vietą laimėjo Vita Sutkevičienė, trečiąją - Inesė Romankevičienė. Stilingiausia nakties ponia pripažinta skrybėlių karalienė Stasė Šalkauskienė, stilingiausiu kolektyvu - Biržų politechnikos mokyklos komanda.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius G. Butkevičius su pavaduotoja E. Lansbergiene įteikė glėbį dovanų ir šūsnį padėkos raštų „Naktis muziejuje" dalyviams, pagalbininkams, rėmėjams.

Antanas Seibutis

2011-05-17

Armonikininkų varžytuvės „Aukštaitijos armonika 2011"

Birželio 4 d. 11 val. Biržų kultūros centre vyks keturiasdešimtosios armonikininkų varžytuvės. Jose dalyvaus ne tik nuolatiniai švenčių dalyviai biržiečiai armonikininkai, bet ir svečiai - muzikantai iš kitų Lietuvos vietų- Rokiškio, Joniškio, Pakruojo, Panevėžio, Varėnos ir kitų miestų.

Šios šventės pradžia buvo ne Biržuose, o Obelaukių kaime. Vienas iš pirmųjų varžytuvių dalyvių ir šio renginio sumanytojas Obelaukių armoninkininkas Rimantas Džiūvė sako: „Nepaprastai gera, šilta visiems armonikieriams susitikti, vieniems kitų pasiklausyti, pasimokyti. Kiekvienas armonikininkas artimas kaip giminė."

Paskutiniais metais šis renginys paįvairinamas pasakorių, kaimiškų kapelų ir originaliais muzikantų mėgėjų pasirodymais.

Ilgą laiką ši šventė vykdavo Biržų kultūros centro patalpose, tačiau nuo 2005 metų ji persikėlė į Kultūros centro kiemelį, o po to - ir vėl į patalpas.

Šiais metais planuojame varžytuves, jeigu leis oro sąlygos, perkelti vėl į gamtą. Tradicinio renginio populiarumo paslaptis - nuoširdžiai atliekamos liaudies muzikantų unikalios melodijos, jų savitos muzikavimo tradicijos ir kasmet vis kitokia varžytuvių teatralizacija, šmaikštus renginio vedėjo vedimas. Turbūt niekas kitas taip negali atspindėti šio renginio dvasios, kaip pačių šios šventės dalyvių išsakytos mintys, o jie tikrai apie šį renginį atsiliepia labai šiltai.

„Armonika - tai instrumentas, turintis sielą, tad tikras armonikininkas tas, kuris sugeba tą „sodžiaus sielą" atskleisti. Su amžiumi armonikininkų pirštai ne rambėja, bet vikrėja", - šiltai apie armonikierių šventes kalbėjo „Aukštaitijos armonikos" varžytuvių komisijos pirmininkas profesorius Romualdas Apanavičius.

Gausus armonikininkų būrys rodo, kad šventė yra reikalinga. Daugelis muzikantų dalyvauja nuo pat pirmos organizuojamos šventės. Renginio tikslas - puoselėti ir tęsti senąsias muzikavimo tradicijas Biržų krašte; į koncertinę šventės programą įtraukti kuo daugiau Lietuvos rajonų.

Kviečiame visus, norinčius dalyvauti, paremti keturiasdešimtąsias „Armonikininkų varžytuves", skambinti ir registruotis tel. 8~687 97 046 (režisierė Gytė Rožėnienė) ir 8~682 40 098 (etnografė Jūratė Garnelienė) iki gegužės 27 d.

„Šokim, trypkim"

Gegužės 12 d. Biržuose vyko devintasis rajoninis polkos konkursas „Šokim, trypkim".

 

Konkursą organizavo Biržų jaunimo klubas „Regilda" ir Biržų „Aušros" vidurinė mokykla. Jame dalyvavo 35 įvairaus amžiaus neformalaus ugdymo šokių kolektyvų šokėjų poros, kurias konkursui ruošė šokių mokytojos Asta Vaitiekūnienė (Biržų „Aušros" vidurinė mokykla) ir Dalia Baltrušaitienė (Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla) bei choreografė Danguolė Kalkienė, Biržų kultūros centro šokių grupės „Raitytinis" vadovė.

Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos aktų salė sunkiai talpino gausiai susirinkusius žiūrovus. Konkursas prasidėjo iškilmingu šokėjų paradu ir 50-ojo konkurso sumanytojo bei vertinimo komisijos pirmininko, šokių mokytojo Laimio Kučiausko įžanginiu žodžiu. Renginio vedėja Viktorija Šopytė pristatė kitus vertinimo komisijos narius. Tai - buvę šokių grupės „Aušra" šokėjai Ieva Knizikevičiūtė ir Vytautas Indrikonis.

Šokėjai varžėsi amžiaus grupėse, šokdami 1 minutės polkos derinį. Komisija vertino, rinko geriausiai šokančias poras. Buvo nelengva, nes šokėjams netrūko azarto ir gero pasiruošimo. Rezultatus lėmė net smulkiausios detalės: ne taip pastatyta koja, akimirka atsipalaidavimo, nuotaika.

11-12 klasių pirmosios vietos laimėtojai Šarūnė Rožėnaitė ir Ričardas Unzėnas.

1-2 klasių amžiaus grupėje nugalėtojais tapo Joginta Trečiokaitė ir Lukas Ivanovas. Antrąją vietą laimėjo Ugnė Kairytė ir Eividas Lipinskas. Abi poras ruošė mokytoja Asta Vaitiekūnienė. Trečioji vieta paskirta šauniems pirmokams iš Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Deimantei Steponėnaitei ir Benui Vinciūnui.

Rezultatai 3-4 klasių amžiaus grupėje:

I vieta - Adelė Vaitiekūnaitė ir Ignas Krasnodamskis („Aušra"), II vieta - Ugnė Stirkaitė ir Žymantas Šešeika (Vabalninkas), III - Paulius Normantas ir Vilija Rinkevičiūtė („Aušra").

5-6 klasių amžiaus grupėje vyko ypač aktyvios varžytuvės tarp Biržų „Aušros" ir Vabalninko šokėjų. Šįkart sienos padėjo šeimininkams ir visas tris prizines vietas pelnė aušriečiai: I vieta - Anupras Kalkys ir Milana Žadeikaitė (šią porą ruošė choreografė Danguolė Kalkienė), II - Dominykas Jukonis ir Saulė Stasiulionytė, III - Evelina Pavilionytė ir Lukas Naktinis.

7-8 klasių amžiaus grupėje laurus skynė vabalninkiečiai. I vieta - Miglė Labakojytė ir Šarūnas Mačinskas, II - Meda Brazdžiūnaitė ir Modestas Aukštikalnis, III - Viktorija Taučkėlaitė ir Edvinas Poška.

Trankią polką šoko 9-10 klasių grupės šokėjai. Nugalėtojais ir prizininkais pripažintos net penkios poros iš „Aušros" vidurinės mokyklos. Komisijos sprendimu, pirmosios vietos laimėtojais tapo Paulina Kaščiukaitė ir Jonas Kublinskas, Agnė Baronaitė ir Kornelijus Kaminskas. Antroji vieta taip pat skirta dviem poroms. Tai - Simai Pavilionytei ir Ignui Veceliui, Urtei Vaitiekūnaitei ir Kajui Kevevari. Trečioji vieta atiteko Monikai Palšytei ir Salvijui Žukauskui.

Žavingai ir grakščiai ant parketo sukosi 11-12 klasių poros. Geriausiai sekėsi Biržų kultūros centro šokių grupės „Raitytinis" šokėjams (vadovė Danguolė Kalkienė). Nugalėtojais tapo Šarūnė Rožėnaitė ir Ričardas Unzėnas. Antrąją vietą komisija skyrė Rūtai Medinytei ir Ričardui Valiuliui. Trečioji vieta atiteko Biržų „Aušros" šokėjams Gintarei Januševičiūtei ir Evaldui Kublinskui.

Nugalėtojai ir prizininkai apdovanoti jaunimo klubo „Regilda" diplomais ir medaliais. Visi 1-6 klasių šokėjai dovanų gavo po šokoladą.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-05-17

Nukirstas Mekų gimtinės medis

Iš Semeniškių ir Kubilių kaimų apylinkių kilę žmonės pakvietė važiuoti keliu, šalia kurio naikinami istoriniai ženklai. Nukirstas ir garsiųjų Mekų gimtosios sodybos vietą žymėjęs medis.

 

Vietoje kultūrinės atminties - pjuvenų ir šakų krūva

Dar taip neseniai, 2010 - ųjų birželį, Biržuose ir gimtosiose Semeniškėse lankėsi Jonas Mekas. Legendinis pasaulio pilietis, „kryžiumi" gulęs ir apkabinęs žemę gimtosios sodybos vietoje, visame pasaulyje garsia filmavimo kamera glostęs tėviškės krašto pievas, takus ir vienišą žalią pakelės medį, suleidusį šaknis į senosios Mekų sodybos žemę.

Į Semeniškių kaimo pakelėje augusį medį krypdavo Lietuvos ir užsienio menininkų fotoobjektyvai, fiksavę pasaulyje garsaus menininko Jono Meko gimtosios sodybos vietą. A. Balbieriaus nuotrauka

Prie pat kelio žaliavusį uosį, žymėjusį sodybvietę, kur gimė vėliau į vienkiemį su tėvais persikėlę Mekų vaikai, filmavo ne tik su šeima iš Amerikos atkeliavęs Jonas Mekas. Ūksmingame Semeniškių medžio šešėlyje 2007 - ųjų liepą glaudėsi ir japonai. Iš paties Tokijo atvykę jauni žmonės, ieškoję Jono Meko tėviškės ir troškę pajusti gimtinėje nepripažinto menininko dvasią.

Užsieniečius lydėjusi ir reportažą „Šiaurės rytams" pateikusi Stasė Eitavičienė tąsyk sakė, kad japonų viešnagė dar kartą privertė pamąstyti apie mūsų rajono kultūros prioritetus.

Praėjus metams po pasauly garsaus ir garbinamo menininko apsilankymo gimtosiose Semeniškėse, 2011 - ųjų pavasarį, vienišas medis buvo nužudytas.

Kaip jau mūsų rajone tapo įprasta elgtis su ne tik kraštovaizdį puošiančiais, bet ir atmintį saugančiais medžiais, uosio vietoje teliko bestūksanti šakų krūva ir naujausioms technologijoms padedant sumaltas kelmas.

 

Nusikaltimas įstatymo vardu?

Medžio žudynės atliktos organizuotai - „veikiant grupėje ir iš anksto susitarus". Viskas atlikta pagal įstatymus, negailestingai leidžiančius naikinti visa, kas netelpa į tuos postulatus vykdančių žmonių kultūrinio išprusimo rėmus.

„Biržų kelių tarnybai išduotas leidimas tame kelyje, be kitų medžių, kirsti tris uosius, kurie buvo arba sausi, arba beveik sausi. Jei medis auga ant kelio sankasos, mes negalime neišduoti leidimo kirtimui. Iš tikro tokius medžius kelininkai gali kirsti ir be mūsų žinios", - apie šių metų pavasarį išduotą leidimą kirsti medžius sako rajono savivaldybės kraštovaizdžio specialistė Zita Pipirienė.

Apie kurio nors iš minėtų medžių kultūrinę ar istorinę vertę specialistė sako nežinanti. Tačiau apie kertamus medžius informuojama seniūnija. Be to, anot Z. Pipirienės, kertami medžiai sužymimi. Nuo pažymėjimo iki kirtimo esą praeina ilgas laiko tarpas. Tad raudonais dažais pažymėtus medžius pamatę žmonės visada gali kreiptis į seniūnijas ar savivaldybę, pareikšdami pastabas.

Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė sakė, kad minėtą kelią prižiūri ne seniūnija, o Biržų kelių tarnyba. Seniūnė nepamena, kad apie Semeniškėse kertamus medžius kelininkai būtų informavę seniūniją.

Jau ne pirmus metus Biržų krašte tarsi giltinė medžius „šienauja" pjūklais ir savivaldybės leidimais ginkluoti kelininkai, savo darbą suvokiantys kaip misiją - išgelbėti gyvybes vairuotojų, kurie gali žūti atsitrenkę į vienišus pakelės gražuolius medžius. Viskas dėl vairuotojų, žvyruotais Biržų keliais skraidančių nelyginant lakūnai, vieno iš kurių gimtinės vietą žymėjęs ąžuolas taip pat buvo sunaikintas.

Ne tik sunaikintas, bet ir pavogtas.

Biržų aeroklubo įkūrėjo šviesios atminties Viliaus Juodgudžio bičiuliai tarsi detektyvai ieškojo dingusio ąžuolo, kad iš jo savo lėšomis galėtų išskobti nors paminklą žuvusiam draugui. Rado ne visą, tik dalį, iš kurios gims atminties ženklas, kad mūsų krašto žemėje gyvena ne tik barbariškai įstatymus vykdantys dvikojai. Kad šalia mūsų dar gyvi žmonės, krašto ir asmenybės kultūrą suvokiantys kaip pagarbą savo ir medžių šaknims, kerojančioms žemėje, iš kurios visi prasidėjome.

1980 - ųjų vasarą lakūnas Vilius Juodgudis žuvo ne vieškelyje. Jo pilotuojamas orlaivis krito iš dangaus ir rėžėsi į sodybos medžius.

Ar neateina laikas iškirsti visus medžius žemėje, kad į juos nekristų lėktuvai ir raketos?

Vadovaujantis kelininkų įstatymų logika, skubiai reikėtų išgabenti Semeniškių autobusų stotelėje gulintį milžinišką akmenį, į kurį taip pat gali atsitrenkti nutrūktgalvio vairuojama mašina. Reikėtų patraukti ir kapinių tvorų mūrus. Mat mirusiuosius saugantys statiniai kelia mirtiną pavojų žvyruotais gyvenimo vieškeliais per kaimus lekiantiems gyviesiems.

Ar kartais ne kelininkai pradėjo ardyti ir visai Kubilių kaimo pakelėje stovintį devyniolikto amžiaus pabaigoje statytą akmeninį sandėlį, kad į jį neatsitrenktų automobiliai?

Patikėti tokiais kilniais tikslais nereikėtų skubėti. Kadangi pastatas kol kas ardomas iš vidaus, gali būti, kad kelininkus tradiciškai sudomino mediena, paprastai iš pakelių vežama į jų privačias valdas.

Paskutines ironiškas eilutes paskatino ne tik mintys apie valstybės įmonių žmonių rankomis žudomą kultūrinę atmintį, bet ir iš seno akmeninio pakelės pastato plėšiamos ąžuolinės grindys.

 

Plėšiamas istorinis sandėlys - magazinas

Nuo Parovėjos į Papilį žvyrkeliu važiuojantys visada žvilgsniu aplanko prie pat kelio esančias Kubilių kaimo kapines ir šalia jų stūksantį įspūdingą akmenų mūrą.

Gegužės pradžioje redakcijai skambino pastato likimu susirūpinęs to krašto žmogus.

Jis pranešė, kad sename akmeniniame pastate kažkas „šeimininkauja" - plėšia grindų lentas, kurios esančios ąžuolinės.

Vyras prisiminė, kaip kadaise dalyvavęs ekskursijoje, kurios metu istorikas Antanas Seibutis pasakojęs, kad minėtas akmeninis pastatas senų laikų sandėlys, kuriame kaimas laikydavęs grūdų atsargas.

Žmogus norėjo žinoti, kam priklauso tas iš vidaus pradėtas ardyti pastatas.

Istorikas A. Seibutis patvirtino, kad minėtame pastate galėjo būti vadinamasis magazinas, kurį galima apibūdinti kaip kaimo bendruomenės sandėlį.

Tačiau A. Seibutis abejojo, ar šis pastatas yra įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą.

 

Svarstys, ar magazinas yra vertybė

Biržų rajono savivaldybės Kultūro ir sporto skyriuje dirbanti paveldosaugos specialistė Danutė Černienė sakė, kad kultūros paveldo objektų sąraše Kubilių kaimo senojo statinio nėra.

„Gal tai iš tikro yra vertybė? Reikėtų pasidomėti, parinkti medžiagos ir galbūt spręsti klausimą dėl to sandėlio įtraukimo į paveldo objektų sąrašą", - svarsto savivaldybės specialistė.

Kam priklauso minėtas statinys, ji teigė nežinanti. Ar sandėlys nėra pripažintas bešeimininkiu turtu, specialistė siūlė teirautis savivaldybės Vietinio ūkio skyriuje.

„Kubilių kaime bešeimininkiu yra pripažintas tik gyvenamasis namas, kurio vietą gali parodyti seniūnija", - atsakė Vietinio ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Ignatonienė.

 

Seniūnija pastato šeimininko koordinačių neturi

Papilio seniūnas Renas Čygas patvirtino, kad akmeninis sandėlys šeimininkus turi. Tačiau kas pastato savininkai ir kur jie gyvena, seniūnijoje esą niekas nežinantis.

Seniūnas kalbėjęs su buvusiu apylinkės viršaičiu, o dabar Papilio seniūnaičiu Viliumi Trečioku.

Seniūnaitis prisiminė, kad į jį kažkada kreipėsi Kubilių kaime esančio pastato šeimininkais prisistatę kauniečiai. Tie žmonės esą prašę, kad jiems būtų pranešta, jei kas nors pastatą plėštų.

Tačiau, pasak seniūno, V. Trečiokas prisipažino tuomet atsisakęs saugoti minėtą pastatą.

„Sako, jog tuomet galvojęs, kad saugoti svetimus namus galima tik tuomet, kai neturi kitų darbų. Tai buvę seniai, ir V. Trečiokas tų žmonių telefono numerio nebeturi. Nežino ir adreso", - sakė Papilio seniūnas R. Čygas.

Galbūt kas nors iš rajono gyventojų gali padėti rasti šeimininkus, kurių istorinę vertę turintis turtas ardomas? O gal kartais šalia mūsų gyvena ir dirba svetimą turtą plėšiantys žmonės?

 

Alfreda Gudienė

2011-05-14

Belaukiant tarptautinio fotoklubų susibūrimo - „fotoBIRŽAI 2011"...

Arba ką fotografas Adas Sendrauskas ir asociacija „Fotobienalė LT" (Palanga) gegužės mėnesį rengia Biržuose kartu su „Sėlos" muziejininkais? Keturi Alio Balbieriaus klausimai fotografinės renginio dalies organizatoriui.

 

- Tai gal, Adai, pirmą pažintį ir pradėkim nuo Biržų - ką čia inicijavai, koks niekad dar Biržuose nebuvęs fotografų renginys įvyks gegužės mėnesį ir su kokiais vietos renginiais jis sutaps? Ir, aišku, kokia to renginio idėja?

- Renginys „fotoBIRŽAI 2011" forma ir turiniu bus panašus į daugelį metų vykusį fotoklubų sąskrydį Tauragėje. Tačiau bus gal kiek mažiau dalyvių. Idėja gimė Palangoje, kai „Palangos fotoklubas 750" Menų ir maisto kiemelyje „Ramybė" surengė asociacijos „Fotoexpres. LT" parodą „Atrask Lietuvą". Rimvydas Karalius, „Fotoexpres'o" steigėjas ir vadovas, pasidalijo planais minėtą parodą eksponuoti Briuselyje ir Biržuose. Nutarėme sujungti parodą su Biržų „Sėlos" muziejaus jau tradiciniu renginiu „Muziejaus naktis".

Adas Sendrauskas  2011 m. gegužės 8 d. savo parodos „Septintoji Palangos bažnyčia" Plungės Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje atidaryme.

Idėją palaikė tuometinis Biržų rajono mero pavaduotojas Aurimas Frankas, Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius, Biržų turizmo centro vadovė Raminta Indriulienė. Renginį parėmė Lietuvos-Švedijos įmonės „Nitator-SLT" vadovas Liutauras Variakojis. Kadangi sukviesti į Biržus visus Lietuvos klubų narius ir kolegas iš artimojo užsienio dėl apgyvendinimo problemų sudėtinga, dalyvauti renginyje „fotoBIRŽAI 2011" pakvietėme Lietuvos kaimyninių šalių pasienio fotoklubus. Aišku, dalyvauti renginyje gali visi pageidaujantys. Renginys gali tapti „migruojančiu" - sakysime, 2012 metais jis galėtų vykti Zarasuose, o 2013 metais Palangoje, būsimojoje Lietuvos kultūros sostinėje.

 

- Šiek tiek seku ir domiuosi Lietuvos fotoklubų (Tauragės, Palangos, Kėdainių ir kt.) darbais ir raida, nes jie labai pagyvina šalies fotografinį gyvenimą, „atranda" daug talentingų ir įdomių mėgėjų. Kada ta klubinė veikla nepriklausomoj Lietuvoj vėl atgimė, kiek dabar yra tų klubų ir ką jie veikia? Regis, veikliausi yra Tauragės ir Palangos klubai?

- Fotoklubų „bumas" Lietuvoje ir pasaulyje tęsiasi jau daug metų. Atsiranda nauji, senieji dažnai „skyla", kaip atsitiko Tauragėje, Mažeikiuose. Tai praplečia ir dalyvių, ir projektų skaičių. Renginio „fotoBIRŽAI 2011" metu prašysime kolegų iš Latvijos plačiau papasakoti apie jų sukurtą fototoklubų asociaciją su bendru parodų, renginių projektų koordinavimu.

 

- Kaip atsitiko, kad Adas Sendrauskas yra ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos, ir Rusijos fotomenininkų organizacijos narys? Girdėjau, kad tą dvigubą narystę sėkmingai „išnaudoji" organizacinėje veikloje.

- Rusijos fotomenininkų sąjungos nariu tapau, kai Didžiajame Novgorode, Sankt Peterburge ir Maskvoje surengiau fotoparodą apie Senosios Rusijos vienuolynus. Paroda vėliau buvo pristatyta Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Nidoje. Dviguba narystė padeda lengviau gauti Rusijos metinę vizą ir sėkmingiau įgyvendinti bendrus Lietuvos ir Rusijos fotomenininkų projektus. Paminėsiu svarbesnius: „Baltijos šalių fotoklubai Kaliningrado Fotomanijoje 2005", „Maskvos fotomenininkų festivalis Palangoje 2005", „Rusijos fotomenininkų festivalis Palangoje 2006".

 

- Tavo organizacinė veikla tikrai įspūdinga, tik šiame Lietuvos regione ji menkai žinoma. Ir man vienas dalykas paliko įspūdį - pernai organizavai didžiulę fotografinę fiestą Plungėje - Plungės bienalę ir, nors aš neprisiruošiau joje dalyvauti, gaudavai visą informaciją... Žinai, kas mane nustebino - kad tos bienalės dienomis tu visiems dalyviams išsiuntei elektroniniu paštu trijų dienų orų prognozę... Vadinasi, sugebi viską numatyti ir aprėpti daug niuansų, kas, deja, lietuvių kultūrininkų veikloje, o ypač provincijose, yra retas dalykas. Ką planuoji organizuoti, surengti artimiausiu metu ne tik Biržuose su fotoklubais?

- Dėkui už gerus žodžius! Šiandien, be projekto Biržuose, generuoju savo parodas „Septintoji Palangos bažnyčia", kuri bus pristatyta Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje š. m. gegužės 8 d., parodą-paskaitą „Palangos dailės ir kultūros įžvalgos", kurią rengiu Bergeno mieste, Riugeno saloje (Vokietija) gegužės 24-27 d. Tačiau didžiausias rūpestis - Plungės fotobienalės 2012 organizavimas. Kitą savaitę susitiksime su naująja Plungės rajono valdžia, pasirašysime bendradarbiavimo sutartis ir 2011 m. birželio 15 d., likus metams iki renginio, pradėsime Plungės fotobienalės 2012 informacinę sklaidą. Kasdienybėje jau dvidešimt metų vadovauju UAB „Palangos fotocentrui", fotografuoju viską, kas juda ir ne - politinius žaismus, reklamą, mielus palangiškių augintinius... ir laukiu vasaros, kad užsidirbčiau žiemai ir būsimiems projektams.

 

- Ačiū, Adai, už šią internetu atkeliavusią informaciją. Tikėkimės, kad Biržuose fotografus pasitiks fotogeniškas oras...

 

2011-05-14

Partizaniško gyvenimo buities vaizdai

Kiekvienos gegužės trečiasis sekmadienis yra skirtas kariuomenės ir visuomenės vienybei bei partizanams pagerbti. Šiemet ta diena - gegužės 15-oji.

Lietuvoje partizaninis, rezistencinis pasipriešinimo tarybinei okupacijai judėjimas prasidėjo iškart po to, kai į mūsų kraštą įžengė Raudonoji Armija.

Prasidėjus prievartinei mobilizacijai, kiekvienas turėjo rinktis - eiti tarnauti į okupacinę kariuomenę ir nešti „išlaisvinimą" kitoms tautoms ar pasukti daugelio kartų lietuvių išbandytu taku - į mišką.

Ne išimtis buvo ir mūsų kraštas, kur buvusios Biržų apskrities valsčiuose susikūrė daug būrių: Krinčino (vadas Šatas); Daujėnų (S. Masilionis, vėliau ltn. Povilas Žilys); Pasvalio (Šilkarskas); Nemunėlio Radviliškio (Juozas ir Jonas Krivickai, Augustas Vasiulis, Alfonsas Uzėnas); Linkuvos ir Joniškėlio (kpt. Petras Paltarokas); Vabalninko, Kupreliškio, Salamiesčio, Alizavos (J. Kalkys, Romas Petronis, Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis, Jonas ir Albinas Šidlauskai); Pabiržės (Stasys Naudžius, Alfonsas Antanaitis, Tomas Morkvėnas); Papilio (Bronius Žilinskas, Povilas Skiauterė, Jonas Marciukas, Jokūbas Šlekys); Parovėjos (Petras Tupėnas).

Poilsio valandėlė Biržų girioje.

Jau 1944 m. rudenį Biržuose įvyko svarbus ir garsus įvykis - partizanai spalio 26 d. užpuolė Biržų kalėjimą Vabalninko gatvėje ir išlaisvino suimtuosius.

1944 m. spalio 31 d. partizanai, tarp kurių buvo ir biržiečių, puolė Pandėlio miliciją Rokiškio rajone ir išlaisvino 7 suimtuosius.

Lapkričio 7 d. partizanai (matyt, „pagerbdami" Spalio perversmą Rusijoje) , vadovaujami J. Šlekio, B. Žilinsko, J. Palšio, P. Flanderio, puolė Papilio miestelį.

Lapkričio 30 d. įvyko kautynės ties Sviliais, kur žuvo 10 partizanų.

Rezistencinis judėjimas Biržų krašte vyko daugiau kaip dešimtmetį ir užsibaigė simboliškai 1956 07 15, kada Suosto apylinkėje žuvo paskutiniai Pilėnų tėvūnijos, o kartu ir Vyties apygardos partizanai - Mykolas Suveizdis ir Edvardas Žilinskas. Juos nušovė KGB agento sodyboje pasalą įrengęs agentas smogikas.

Partizaninis gyvenimas buvo nelengvas ir buities prasme - gyvenimas miško stovyklose, bunkeriuose nebuvo rožėmis klotas. Reikėjo ir maisto, ir rūbų, ypač žiemą, per šalčius. Tad tik dar didesnė pagarba ir atmintis žmonėms, savo nelengva buitimi įrodžiusiems ir sau, ir pasauliui, kad ne visus Lietuvoje tenkino Stalino „saulė", kad ne visi šaukė sulygiuoti į vieną gretą „ura, tovarišči". Jų dėka dabar galime visiems kalbėti tiek apie okupaciją, tiek ir apie pasipriešinimą jai.

Galiausiai juk ne tik buitis lemia žmogiškąją būtį.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-05-14

Žalia šviesa kuriančiam jaunimui

Šių metų Nacionalinės bibliotekų savaitės renginių maratoną Biržų viešojoje bibliotekoje užbaigė Biržų jaunimas.

Gegužės 3 dieną į kūrybos vakarą „Pasikinkę jauną vėją" rinkosi Biržų mokyklų mokiniai, jų mokytojos, tėveliai, draugai ir visi, kam rūpi jaunų žmonių kūrybiškumas. Renginio vedėja bibliotekininkė Aušra Jakubelskienė vakarą pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos skaitymu. Poeto žodžiais susirinkusius pakvietusi „širdį pasivaikščioti išleisti", sceninę erdvę užleido mokinių saviraiškai.

Drąsiausieji buvo „Aušros" vidurinės mokyklos atstovai. Šios mokyklos deimančiukus išradingai pristatė abiturientės Raimonda Zibolytė ir Šarūnė Zinkevičiūtė. Beje, jos buvo pasipuošusios prašmatniais apdarais, kuriuos sukūrė Šarūnė, laurus nuskynusi respublikinėje technologijų olimpiadoje. Švelni fleitos melodija, atliekama Kornelijos Šataitės, nuskraidino visus į pasaką, kurią skaitė pati jos autorė Ugnė Kaulinytė. Skaitovo gabumus atskleidė Mindaugas Murelis. Savo kūrybą skaitė Gintarė Januševičiūtė ir Viktorija Akavickaitė. Viktorijos klasės draugai buvo parengę ir jos dailės darbų prezentaciją.

Daugelį mokinių kūrybai įkvėpė ir jų pirmuosius bandymus palaikė mokytojai.

Kaštonų pagrindinė mokykla šiemet buvo turtinga meninio skaitymo talentų. Išraiškingu žodžiu publiką žavėjo Berta Paulavičiūtė, Gelmė Valančiūtė ir Meda Brazionytė. Apie mergaičių gabumus ir galimybes kalbėjo jų mokytoja Aušra Macienė.

„Atžalyno" vidurinės mokyklos atstoves gražiai pristatė mokytoja Adelė Samulionienė. Rajono meninio skaitymo konkurso pirmosios vietos laimėtoja Arūnė Kairytė skaitė D. Čepauskaitės kūrybą, o Ingrida Morkvėnaitė vedžiojo savo kūrybinių ieškojimų takais.

Vakaro baigiamuosius akcentus teko sudėlioti „Saulės" gimnazijos moksleivėms. Poezijos gerbėjus savo kūryba pamalonino Ugnė Mikalajūnaitė. Minties ir jausmo labirintais skrajojanti Gabrielė Mileikaitė savo kūrybą kartu su draugėmis pateikė kaip poetinę kompoziciją.

Jaunatviškas, daug vilčių teikiantis vakaras. Panašu, kad tokie mokinių kūrybos pristatymai taps tradicija. Gera proga pamatyti, kokius želmenėlius puoselėja lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos D. Sribikienė, A Samulionienė, N. Sauserytė, A. Macienė, J. Gabriūnė, D. Jankauskienė, J. Šatienė, R. Mažuikienė, D. Laumienė. Jaunimui belieka palinkėti sėkmės ieškant to tinkamiausio žodžio širdžiai išlieti ir drąsos būti savimi.

 

Liuda Prunskienė, Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos vyr. metodininkė

2011-05-14

Biržų aeroklubo kūrėjams pagerbti - ąžuolinė skulptūra

Iškils paminklas, išskaptuotas iš ąžuolo, augusio Biržų aeroklubo įkūrėjo Viliaus Juodgudžio gimtinėje.

 

Apie Biržų aeroklubo įkūrimą pradėta kalbėti 1963 metais, kai į Biržus atsikėlė gyventi Vytautas Pačinskas, nuo 1959 metų skraidęs Kauno aeroklube, Pociūnuose.

Čia jis susipažino su Viliumi Juodgudžiu ir, susitarę su tuometiniu Bauskės ASK klubo viršininku Bernardu Dzendoleto, pradėjo skraidyti.

V. Pačinskas ir V. Juodgudis, padedant bauskiečiams, ėmė vesti teorinius seminarus buvusioje autotransporto įmonėje. Pirmosiomis užsiėmimų dienomis susirinkdavo iki 70 klausytojų, tačiau vėliau jų liko mažiau nei pusė. Pirmuosiuose sklandymo būrelių sąrašuose randame Vytauto Bertašiaus, Irenos Drevinskaitės, Kęstučio Cucėno, Reginos Tekutytės, Felikso Papinigio, Algio Žemaičio, Algio Jankausko, Vidmanto Juknos, Nijolės Variakojytės ir kitų biržiečių pavardes. V. Juodgudis dėstė aerodinamiką, V. Pačinskas meteorologiją, sklandymą, bauskiečiai - šturmano specialybes ir parašiutizmą. Penkis mėnesius ruošęsi, sklandymo teorinius egzaminus išlaikė 30 žmonių.

Nuo 1968 metų gyvuojančio Biržų aeroklubo įkūrėjas ir pirmasis jo vadovas buvo Vilius Juodgudis (dešinėje).

Deja, skraidymams Biržuose kol kas nebuvo jokių galimybių. Čia vėl pagelbėjo bauskiečiai, pakvietę biržiečius mokytis skraidyti kartu su latviais jų skraidymo aikštelėje. Iš čia pirmą kartą savarankiškai išskrido R. Tekutytė, K. Cucėnas, A. Žemaitis, N. Variakojytė. Tačiau buvo aišku, kad visą laiką važinėti į Bauskę per toli, tad vėl buvo grįžta prie minties įkurti aviacijos sporto klubą savame mieste.

Su B. Dzendoleto buvo sutarta, kad Biržuose bus Bauskės ASK filialas. Kauniečiams ir bauskiečiams padedant 1966 ir 1967 metų vasaromis Biržuose buvo surengtos aviacijos sporto šventės. Jos parodė, kiek daug šios sporto šakos mėgėjų čia yra - kasininkės net bilietų pristigo.

Vėl pradėti rašyti ilgi norų ir siekių kupini raštai dėl aeroklubo įkūrimo. Prie to daug prisidėjo kraštietis aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, buvęs rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Karosas.

Pagaliau, 1968 metų liepos 24 dienos TSRS SDAALR CK nutarimu Nr. 19, buvo leista pradėti aviacijos techninio sporto klubo veiklą. Pirmą kartą tų metų rugsėjo 18 d. išvilktuvu „Herkules" Algis Žemaitis į Biržų padangę iškėlė sklandytuvą „Pajūrietis", kurį pilotavo Vilius Juodgudis. Ši diena laikoma Biržų aeroklubo gyvavimo pradžia.

Vienintelis Lietuvoje išlikęs sklandytuvas „Pajūrietis" pagarbiai saugomas klubo angare ir laikomas klubo istorijos liudininku.

Rajono komunistų partijos komitetui patvirtinus „garantinį raštą" apie V. Juodgudžio, kaip buvusio tremtinio, lojalumą, sąžiningumą, jis buvo patvirtintas klubo viršininku.

Prasidėjo nauji konkretūs darbai. V. Juodgudis pasižymėjo darbštumu, sąmoningumu, fantastišku atsidavimu aviacijai. Buvo gautas autoišvilktuvas „Herkules", mokomasis sklandytuvas „Pajūrietis", o vėliau „Blanik", tais laikais aukštos klasės sportiniai sklandytuvai „Pirat", „Cobra". Autoišvilktuvą 1974 m. pakeitė lėktuvai „JAK-12", „Vilga". Klubo entuziastų jėgomis ir samdos pagrindais pastatytas administracinis pastatas, angaras, bendrabučiai sportininkams.

Kilo sportinis meistriškumas, sėkmingai varžybose pradėjo dalyvauti pats V. Juodgudis, G. Venckus. Biržuose vyko respublikos, Pabaltijo šalių čempionatai. Greta visą laiką dirbo jaunų entuziastų - aviamodelistų būrelis. Tai trys broliai Juknos, du broliai Streikai, Variakojai, L. Šumskas, R. Rušėnas, R. Puskepalis ir kiti. Jiems vadovavo V. Pačinskas, P. Špankauskas, G. Kujelis.

Deja, 1980 metų rugpjūčio 16 dieną, grįždamas iš maršruto sklandytuvu „Cobra" ir ketindamas tūpti į aikštelę, prie Gulbinų kaimo Vilius Juodgudis žuvo. Iki aerodromo buvo likę tik apie 8 kilometrus. Liko neįgyvendinti dideli sumanymai, nebaigti darbai, kurių jis taip ir nespėjo padaryti per 12 vadovavimo klubui metų.

Vadovavimą klubui perėmė jo mokiniai Ramusis Žiemelis, Lietuvos nusipelniusiu treneriu tapęs Vidmantas Jukna ir dabartinis klubo viršininkas, dvylika kartų šalies precizinio skraidymo čempionas Gediminas Venckus.

Dar V. Juodgudžio pirmam savarankiškam skrydžiui išleistas tarptautinės klasės sporto meistras Gintaras Drevinskas ką tik grįžo iš Slovėnijos, kur Europos taurės etape su pasaulinės klasės sklandytuvu „Nimbus-4" iš 40 dalyvių buvo aštuntas.

Užaugo nauji sklandymo, precizinio skraidymo, aviamodelizmo šalies, tarptautinių varžybų nugalėtojai ir prizininkai - Vytautas Vegys, Linas Onaitis, Dainius Jazdauskas, Jurga Galvelytė - Jazdauskienė, Laimis Praniauskas, Darius Atkočiūnas, Gintaras Trimakas, Mantvydas Latvėnas, Vytautas Klezys, broliai O. ir V. Pilkauskai ir kiti.

Norėdami įamžinti klubo įkūrėjus, Biržų aeroklubas ir aviacijos veteranai nutarė prie pastato pastatyti jiems paminklą. Jis bus išskaptuotas iš V. Juodgudžio gimtinėje augusio ąžuolo.

Visi, kurie neabejingi šiai sporto šakai, gali prisidėti prie paminklo pastatymo. Lėšas galima aukoti arba pervesti į sąskaitą:

Biržų aviacijos veteranų sąjunga

Stoties 10A, Biržai

Įmonės kodas 300092140

Swedbank

Sąskaita

LT 497300010089048666

Informacija telefonu 8 672 33357

Paaukoję ne mažiau kaip 20 litų gaus atviruką apie Vilių Juodgudį.

 

Romualdas Onaitis,

Biržų aeroklubo veteranų sąjungos pirmininkas

2011-05-14

„Marijos radijas" Nemunėlio Radviliškyje

Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos parapijos tikintieji visą mėnesį rengėsi šv. Mišių transliacijai per „Marijos radiją". Buvo parengtas giesmių ir kūrinių repertuaras.

Homilijos metu parapijos administratorius kun. Andrius Šukys akcentavo Evangelijos kvietimą ir ragino melstis, kad kiekvienas žmogus grįžtų pas Dievą.

Parapijiečiai meldėsi už šios organizacijos bendradarbius ir savanorius. Noriai aukojo „Marijos radijo" bendruomenei. Prie arbatos puodelio dalinosi tikėjimo džiaugsmu su radijo savanoriu Raimundu Zimka ir plėtros specialistu Liutauru Serapinu.

Nemunėlio Radviliškio parapijos tikintieji ir choristai su „Marijos radijo" bendradarbiais.

Mintis steigti „Marijos radiją" Lietuvoje kilo keliems kunigams ir pasauliečiams, kurie susitelkė į iniciatyvinę grupę ir 2003 metų birželį įkūrė Viešąją įstaigą „Marijos radijas".

Šios organizacijos tikslai sutampa su bažnyčios tikslais.

Radijas išlaikomas išimtinai iš klausytojų savanoriškų aukų ir užsienio fondų paramos.

Vienas svarbiausių „Marijos radijo" programos akcentų, kuris jį išskiria iš kitų žiniasklaidos priemonių, yra malda. Kiekvieną dieną yra transliuojamos šv. Mišios vis iš kitos Lietuvos bažnyčios.

 

Liudas Buzėnas,

Sandra Balodytė

2011-05-10

Antrojo pasaulinio karo laikų dėžė šaudmenims

Antrasis pasaulinis karas pasibaigė prieš 66 metus, tačiau Biržų krašto žmonių prisiminimuose jis gyvas - aukomis, moraliniais ir materialiniais nuostoliais, žmonių likimais ir istorijomis.

Muziejaus bičiulis Jonas Naktinis atnešė į muziejų tikrą karo paliudijimą. Tai minkšto plieno dvipusė, patikimai uždaroma dėžė, skirta tanko šaudmenims.

Muziejaus bičiulis Jonas Naktinis atnešė į muziejų tikrą karo paliudijimą. Tai minkšto plieno dvipusė, patikimai uždaroma dėžė, skirta tanko šaudmenims. Jos matmenys - 44x44x13 cm. Tuščia sveria apie 7 kilogramus. Tokioje dėžėje būdavo gerai įtvirtinti dvylika 44 mm kalibro sviedinių. Kad ir kaip dėžė būdavo vartoma ar mėtoma kraunant, sviedinių sprogdikliai išlikdavo nepajudinami.

Tokio sviedinio ilgis su gilze - 36 cm, tuščia gilzė sveria 600 gramų, dar būdavo parako apie 300 gramų ir kulka, sverianti apie 1,3 kg. Pilna dėžė sverdavo apie 33 kilogramus. Jos būdavo juodos arba rausvos spalvos. Greičiausiai pagal tai kareiviai greitai atskirdavo, kokios paskirties šoviniai - padegamieji ar šarvams pramušti.

J. Naktinis pasakoja, kad tokias dėžes sviediniams vokiečiai palikdavo šaudymo vietoje. O tokių pasišaudymų būdavo nemažai - rusai buvo įsitvirtinę Kubiliuose, o vokiečiai - netoliese esančiuose Gajūnuose, Sauginuose.

Praėjus frontui, daug ko stigo, juolab kad daug kur buvo sudegintos ir sodybos. Išradingi kaimiečiai tokias dėžes ardydavo ir pritaikydavo savo reikmėms. Anot J. Naktinio, iš vienos dėžės išeidavo dvi keptuvės duonai, ragaišiui kepti, obuoliams džiovinti. Kepant ant dugno dėdavo ajerus ar kopūsto lapus, idant saugotų nuo kokių nors kenksmingų medžiagų. Netgi mūrijant krosnies angą, ją darydavo tokio pločio, kad naujoviškos keptuvės lengvai lįstų.

Belieka tik džiaugtis, kad gerbiamo J. Naktinio muziejui dovanota šaudmenų dėžė išliko sveika, natūralios spalvos, neišardyta ir netgi su pora gilzių.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-05-10

Kaip pasitiksime 1863-ųjų sukilimo 150 metų sukaktį?

Ketinimai 2013-uosius skelbti 1863-ųjų sukilimo pagerbimo metais Biržuose neliko be atgarsio.

Tai, kad Valentinas Dagys, užbėgdamas įvykiams į priekį, šia tema išleido istorinį romaną, dar nereiškia, kad jau viskas padaryta.

Todėl dar žiemą Biržų literatų klubo „Versmė" valdyba posėdžio metu nusprendė gegužės pradžioje, sukilėlių mūšių su carine kariuomene Biržų krašte dienomis, surengti išvyką į vietovę, susijusią su sukilimu bei jo dalyviais. Pasirinkti Semeniškiai.

Gegužės 7-osios popietę keliolika literatų patraukė į Semeniškius, kurie garsūs ne tik kaip poetų Adolfo ir Jono Mekų gimtinė. Sentimentų Semeniškių kapinėms bei jų aplinkai turi ir Rovėjos bendruomenės nariai, geranoriškai priėmę biržiečius. O literatams šios vietos patrauklios tuo, kad netolimuose Žardiniuose sukilimo metu gyveno, sukilėliams talkino pirmasis žinomas Biržų krašto liaudies rašytojas J. Skeberdis, be pėdsako dingęs slopstant sukilimui. Yra argumentų, kad senosiose Semeniškių kapinėse, greta giminaičių, palaidotas legendinis poetas, sukilimo dalyvis, katorgininkas Edvardas Jokūbas Daukša.

Zigmo Sierakausko monologą skaitė Parovėjos kultūros namų darbuotojas Eugenijus Mikalajūnas.

Jų atminimui uždegant žvakes ir prasidėjo renginys, kurį pratęsė iš miškelio išėjęs kraujuojančia galva, menka muškietėle ginkluotas... Zigmas Sierakauskas - Doliega, išsakęs savo monologą (šį vaidmenį atliko Parovėjos kultūros namų darbuotojas Eugenijus Mikalajūnas).

Prie „rovėjiečių kūrenamo sukilėlių laužo, simbolinio aukuro, apie tėvo ir sūnaus Daukšų įnašą į lietuvių kultūrą, raštiją kalbėjo A. Butkevičius. Buvo skaitoma E. Daukšos ir dabartinių biržiečių literatų kūryba.

Manant, kad sukilėliai maitinosi maistu iš žirnių, rovėjietės renginio dalyviams paruošė žirnių košės su spirgais. Joms talkino Seimo narys V. Valkiūnas, prie laužo atnešęs lauknešėlį.

Pastarasis, kartu su padėjėja D. Martinkėniene išbuvęs visą popietę, buvo perspėtas, kad tuo neatsipirks. Svajojant Biržų rajoną turėti kaip patrauklų turistams reikia Semeniškius populiarinti ne tik kaip Mekų gimtinę, sukilėlių - literatų J. Skeberdžio, E. Daukšos palaidojimo ar dingimo vietą. Juk žinoma, kad nuo seno Semeniškių kapinėse laidojami Čigų kaimo gyventojai. Čigai, kaip teigia Yčai, yra jų giminės lizdas. Vadinasi, čia buvo laidojami žymiųjų Šimpeliškių Yčų - valstybės, visuomenės veikėjų - protėviai. Greta senųjų Semeniškių kapinių Papilio link - pušynu apauganti Pakapynė. Antrapus Rovėjos - Strošiai. Tai reikšmingos Parovėjos seniūnijos vietos, Pakapynėje - Mykolo Plepio, Strošiai - Adomo ir Jono Plepių gimtinės. Jų darbai ir likimai žinomi Amerikoje, bet aplaidžiai nepaminimi gimtajame krašte. Semeniškių kraštą garsina ir jaunesnioji karta. Šio krašto žymiems žmonėms garsinti reikia paramos.

Nutarta, kad kaimo bendruomenė ir rajono literatų atstovai bendromis jėgomis sieks, jog minint 150-ies metų 1863-ųjų sukilimo sukaktį būtini ryškesni darbai - paminkliniai statiniai ir kt.

Manantiems, kad per plačiai užsimota, turiu priminti, kad 1993 m. vasarą dalyvavau Žaliojoje girioje paminklo 1863 m. E. LIUTKEVIČIAUS SUKILĖLIAMS ATMINTI atidengimo iškilmėse. Jis pastatytas Panevėžio rajono kraštotyrininkų iniciatyva. Kas panevėžiečiams E. Liutkevičius? Gimęs Lapiškiuose, Biržų rajone, žuvęs prie Darsiškių, Kupiškio rajone, palaidotas Panevėžyje. Bet jiems pakako to, kad E. Liutkevičiaus būrys veikė jų rajono girioje. Jonas Matulis sukūrė 5 m aukščio bareljefinį paminklą sukilėliui su dalgiu ir grandinėmis.

Taigi panevėžiečiai nuo 1993 m. turi objektą, prie kurio veda svečius, patys renkasi paminėti 1863-ųjų sukilimo. O kas padaryta ar bent ruošiamasi padaryti iki 2013-ųjų E. Liutkevičiaus gimtinėje, kol kas negirdėti.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-05-10

Siekiama sutvarkyti senąsias Biržų žydų kapines

Gegužės 6 dieną savivaldybės merė Irutė Varzienė ir vicemerė Stasė Eitavičienė susitiko su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovo pavaduotoja Ingrida Vilkiene ir lektore Ya'arit Glezer.

Viešnias lydėjęs Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Vidmantas Jukonis pristatė pradedamą įgyvendinti projektą, kuriuo siekiama sutvarkyti senąsias Biržų žydų kapines. Projekto metu planuojama sutvarkyti išvirtusius paminklus, nuvalyti apkerpėjusius, apsamanojusius paminklinius akmenis, iškirsti netvarkingai sužėlusius medžius ir krūmus, sutaisyti išvirtusią kapinių tvorą bei pastatyti informacinį stendą. Taip pat planuojama parengti fotografijų parodą apie Biržuose gyvenusią žydų bendruomenę, jos tragišką likimą ir Biržuose dar išlikusį žydų kultūrinį paveldą.

Projektą vykdys Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos mokiniai, juos parems Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas, Biržų rajono savivaldybė, Biržų krašto muziejus „Sėla", Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios jaunimo grupė.

 

Biržų rajono savivaldybės informacija

2011-05-10

Gydytojas iš Klausučių

Negalima nesižavėti šio žmogaus valia, gabumais, atkaklumu, meile gimtinei, Lietuvai, jos žmonėms, kultūrai. Jis paliko po savęs taurių ir didžių darbų lobius, darbais įprasmino savo gyvenimą.

Gimė Mykolas Devenis 1891 metų gegužės 1 dieną Biržų pašonėje esančiame Klausučių kaime, ūkininkų Mykolo ir Barboros Devenių šeimoje.

Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Motina Barbora Naktinytė - Devenienė, Papilio valsčiaus Kubilių kaime gyvenusio pasiturinčio ūkininko dukra, buvo religinga, pati mokiusi savo vaikus tikybos. Sekmadienių rytais į Devenių namus susirinkę Klausučių kaimo reformatai giedodavo religines giesmes, skaitydavo maldas. Vėliau Mykolas lankė Biržuose reformatų vaikams kunigo Povilo Jakubėno ruošiamas pamokas. Pastebėjęs berniuko gabumus, kunigas Devenius paragino Mykolą, jau baigusį Biržų pradžios mokyklą, mokyti toliau. Ir net surado mokytoją Jakimavičių, kuris per metus berniuką sugebėjo paruošti iš keturių gimnazijos klasių kurso.

Mykolui buvo vos dešimt metų, kuomet motina su dukra ir sūnumi išvyko pas Amerikoje gyvenusį tėvą. Klausučiuose ūkininkauti liko vyresnioji sesuo Katrė ir Mykolas. Seseriai ištekėjus, Mykolas išvyko mokytis į Pernavos (Estija) gimnaziją. Vasaros atostogas praleisdavo Klausučiuose padėdamas seseriai ūkyje. Nors ūkis buvo nemažas, tačiau Mykolas pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas moksle atsiliekančius mokinius.

Mykolas ir Alena Deveniai savo vedybų auksinę sukaktį pažymėjo 1974 metų spalio 19 dieną. Tais pačiais metais jie įsteigė Kultūrinį fondą.

Rusų armijoje tekdavo tarnauti 3 - 4 metus. O kartais ir ilgiau. Trumpiau tarnaudavo tik savanoriai. Todėl Mykolas, nebaigęs gimnazijos, 1912 metais įstojo savanoriu į rusų kariuomenę. 1914 metais, išlaikęs eksternu egzaminus iš gimnazijos kurso, tampa Maskvos universiteto medicinos fakulteto studentu. Vasaros atostogų metu sumano aplankyti Amerikoje gyvenančius saviškius. Svečiuojantis Amerikoje, prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Rusijos atstovybė reikalauja, kad jis grįžtų į Rusiją ir stotų kariuomenėn. Šiam įsakymui nepaklūsta. Metus studijuoja Mičigano universiteto technikos fakultete, o vėliau įstoja į vieną seniausių ir garsiausių Amerikoje Jeilio universitetą studijuoti mediciną.

1919 metais baigia studijas ir pradeda gydytojo praktiką Konektikuto valstijos Voterberio mieste. Po metų jam suteikiama JAV pilietybė. „Gerai atliekamas profesinis gydymo darbas, - rašo apie M. Devenį Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams veikėjas, ekonomistas Juozas Audėnas, - padėjo jaunam gydytojui ne tik susidaryti materialinį gyvenimo pagrindą, bet ir artimai palaikyti santykius su įvairiais žmonėmis." Jau tuomet jis skatino ir rėmė lietuvių išeivijos visuomeninį - kultūrinį gyvenimą, siuntė knygas ir mokslo priemones Lietuvos universiteto medicinos fakultetui. Savo lėšomis rėmė per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusias Biržų ir Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčias, o 1923 metais, norėdami palengvinti kunigo Povilo Jakubėno pastoracinį darbą, abu su broliu Petru nupirko ir jam padovanojo automobilį. Tais metais Sinodas jį išrinko kuratoriumi.

Istorikas Jonas Aničas knygoje „Alena ir Mykolas Deveniai" rašo, kad Mykolas materialiai palaikė aktorių ir režisierių Juozą Vaičkų. Jo geras bičiulis buvęs kompozitorius Mikas Pertauskas, 1923 metų vasarą atostogavęs pas brolius Mykolą ir Petrą Devenius Voterberyje ir intensyviai kūręs operą „Eglė žalčių karalienė". Broliai padėjo išleisti šios operos partitūrą, išleido M. Petrausko „Lietuviškas dainas".

Mikas Petrauskas supažindino Mykolą Devenį su būsima žmona - Vasario 16 - osios Nepriklausomybės akto signataro advokato Jono Vileišio dukra Alena. Katalikė Vileišytė turėjo gauti iš Žemaičių vyskupo leidimą tuoktis su evangeliku reformatu Mykolu Deveniu. Leidimas buvo gautas, ir jaunuosius Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas.

Po vestuvių išvykę į Ameriką Deveniai, dar ten gyvendami, 1925 metais už 16000 dolerių Ukmergės apskrityje, Deltuvos valsčiuje, nusipirko iš kunigaikštytės Taidos Radvilaitės Leonpolio dvarą.

1928 metais Mykolas Devenis su žmona ir mažamečiais sūnumis Algirdu ir Keistučiu grįžta gyventi į Lietuvą. Nori verstis gydytojo praktika, tačiau praeis net penkeri metai, kol bus pripažintas pasaulinio garso Jeilio universiteto diplomas. Tapęs ūkininku, nepamirš ir gydytojo praktikos. Leonpolio dvare įsirengs kabinetą, pastatys nedidelę ligoninę. Gydys sunkiai sergančius, neturtingus savo kaimynus kaimiečius. Kai pritrūks ūkiui plėsti pinigų, išvažiuos padirbėti gydytoju į Ameriką. O lėšų reikėjo, nes remontavo rūmus ir ūkinius pastatus.

Nutarę verstis pienininkyste, iš užsienio pirko geros veislės buliukus, už karvę mokėdavo net po tūkstantį litų. Po kelerių metų Leonpolis tapo pavyzdiniu ūkiu, garsėjančiu Lietuvoje pieningiausia 80 karvių banda, sėkliniais javais, pažangia agrotechnine kultūra.

 Dvare buvo įkurta kooperatinė pieninė, pastatytos dvi spirito varyklos. Leonpolis tapo vienu iš pirmųjų cukrinių runkelių auginimo centrų Lietuvoje. Dvare gyveno ir dirbo 26 darbininkų šeimos, o darbymečiu buvo samdoma dar apie 15 darbininkų. Čia nuolat gyveno 3 - 4 praktikantai iš Žemės ūkio akademijos, susipažinti su pažangiu ūkininkavimu į Leonpolį atvykdavo ekskursijos iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

1937 metais ūkį aplankė prezidentas Antanas Smetona. Mykolas ir Elena Deveniai planavo rekonstruoti pagrindinius pastatus, įvesti elektrą, įrengti vandentiekį. Tačiau gražius sumanymus įgyvendinti sutrukdė 1940 - ųjų metų sovietinė okupacija, ypač skaudžiai palietusi Devenių šeimą.

1940 metų liepos 22 - ąją enkavedistai, Leonpolio dvare padarę kratą, kurios tikslas buvęs „surasti ir paimti ginklų ir priešvalstybinės literatūros", Devenį suėmė. Į aiškinimą, kad jis yra Amerikos pilietis, enkavedistai nekreipė dėmesio. Penkiolikmetis Devenių sūnus Algirdas ėmė rinkti apylinkės gyventojų parašus, kad tėvas būtų išvaduotas iš Ukmergės kalėjimo, tačiau ir šis bandymas buvo nesėkmingas. Byla susidomėjo net NKVD komisaras Aleksandras Guzevičius, nurodęs „surasti medžiagos apie jo antitarybinius pasisakymus ir patvirtinti juos liudytojų parodymais". Surežisavus tokius „parodymus", 1941 metų kovo 1 dieną Maskvoje Ypatingasis pasitarimas prie NKVD Mykolą Devenį už akių nuteisė 8 metams nelaisvės pataisos sunkių darbų stovykloje.

Iš Lukiškių kalėjimo 1941 metų birželio 16 dieną buvo išvežtas į Vorkutą. Pradžioje dirbo anglies kasykloje. Vėliau buvo perkeltas į sanitarijos skyrių, gavo lagerio gydytojo darbą.

Jau žinojo, kad žmona su vaikais Algirdu, Keistučiu ir Dalia išsigelbėjo, iš Lisabonos atplaukė į Niujorką. Jos atkaklios pastangos išlaisvinti vyrą iš lagerio, nuolat rašomi pareiškimai, vizitai ambasadoriams pagaliau baigėsi sėkme. 1942 metų balandžio 23 dieną lagerio viršininkas išdavė Mykolui Deveniui pažymėjimą, kad jis gali vykti Amerikos ambasados žinion.

Laukė nors varginga, bet kupina vilties kelionė į Kuibyševą, kur buvo įsikūrusi JAV ambasada. Čia, vėl gavęs JAV piliečio pasą (jis buvo pažymėtas pirmuoju numeriu), pradėjo savo kelionę į buvusį laisvą gyvenimą. Laivu plaukė Volgos upe ir Kaspijos jūra, Baku mieste perėjo TSRS sieną ir per Iraką, Iraną, Pakistaną, Indiją 1942 metų rugsėjo 7 dieną pasiekė Niujorką.

Kiek pailsėjęs, pasidžiaugęs savaisiais, vėl atidaro senojoje vietoje gydytojo kabinetą, vaikus išsiunčia mokytis (vyriausias sūnus Algirdas taps kaip ir tėvas - gydytoju, Keistutis - inžinieriumi, o dukra Dalia Bobelienė baigs žurnalistikos studijas), aktyviai įsilieja į išeivijos visuomeninį, profesinį ir ekonominį gyvenimą.

Pacientų pripažinto ir mėgiamo gydytojo kabineto sienos jam per ankštos. 1948 metais nusiperka fermą su 120 hektarų žemės, dviejų aukštų namu (jame 10 - 12 miegamųjų), greta jo - keli vienaaukščiai vasarnamiai. Laisvalaikiu, sugrįžęs iš savo medicininio kabineto, neretai sėda prie sunkvežimio ar traktoriaus vairo ir darbuojasi savo ūkyje. Čia apgyvendina iš Vokietijoje įsteigtų perkeltųjų asmenų stovyklų į JAV atvykstančius lietuvius. „Ferma, - rašo Jonas Aničas, - Deveniams buvo formalus juridinis pagrindas darbo ir būsto garantijoms išduoti, kaip to reikalavo JAV imigracijos įstatymas. (...) Devenių sodyboje dažnai viešėdavo žymūs lietuvių išeivijos veikėjai, ieškoję Devenių patarimų, moralinės ir medžiaginės paramos, čia vykdavo intelektualų susitikimai, posėdžiai, pasitarimai dėl politinės ir visuomeninės veiklos, čia išeivijos jaunimo organizacijos rengdavo stovyklas."

Devenių stovykloje svečiavosi ir gyveno profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Vaclovas Biržiška, Devenių globojamas, čia rašė lietuvių literatūros istorijai iki šiol reikšmės nepraradusį biobibliografinį žinyną „Aleksandrynas". (Šitaip pavadintą mirusios profesoriaus žmonos Aleksandros atminimui - A. B.) Dėkingumą už malonias viešnages ir paramą Deveniams reiškė lietuvių akademinio jaunimo „Šviesos" sambūrio nariai, čia stovyklavę lietuviai skautai, rašytojai Juozas Švaistas, Alė Rūta, gera šeimos bičiulė, profesorė istorikė Vanda Daugirdaitė - Sruogienė.

Jau vėliau, kuomet Mykolas Devenis, šiek tiek sveikatai sušlubavus, 1959 metais parduos ūkį Voterberyje ir persikraustys į Kalifornijos valstijos kurortinį Santa Monikos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje, jo rezidencijoje svečiuosis poetai Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, rašytojas Pulgis Andriušis ir kiti lietuvių išeivijos kultūros žmonės.

Santa Monikoje M. Devenis kartu su kitais medikais įkuria Kalifornijos lietuvių gydytojų draugiją, o 1970 metais atkuria Lietuvių protestantų sąjungą ir išrenkamas jos pirmuoju pirmininku. Savo lėšomis leidžiamame „Tėviškės garsų" laikraščio vedamajame straipsnyje rašo, kad „visi lietuviai, kur jie bebūtų pasaulyje, veda šventą teisybės kovą už savo kraštą. Toji kova ne ginklais žvanga, bet savo prakilnia, vieninga dvasia. Bet daugelis Lietuvos vaikų yra atitolę nuo šios taip kilnios ir teisingos kovos. Todėl vienas iš mūsų tikslų ir yra pasiekti atitolusius ir įjungti į eiles tų, kurie jau stojo į tą šventą kovą už laivę numylėto tėvų krašto".

„Dėka Devenių ir jų įkurtos organizacijos, - „Mūsų sparnuose" (šio žurnalo leidybą taip pat dosniai rėmė M. Devenis - A. B.) rašė buvęs Biržų gimnazijos auklėtinis Hermanas Pavilionis, - apie 3000 lietuvių evangelikų buvo atgabenta į šį kraštą."

1974 metais, švenčiant Alenos ir Mykolo Devenių auksinę vedybinio gyvenimo sukaktį, įsteigiamas Devenių kultūros fondas, pirmiausia turėjęs įgyvendinti jau senokai išeivijoje brandintą idėją - išleisti istorinį veikalą apie iš Pasvalio krašto, Medinių kaimo, kilusius Lietuvos atgimimo šviesuolius Petrą, Antaną ir Joną Vileišius. Šiam fondui Deveniai skyrė 100 tūkstančių dolerių. Įstatuose, kuriuos 1974 metų birželio 22 dieną patvirtino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios išeivijoje XXVI Sinodas, skelbiama, kad šis fondas, „laikydamasis reformacijos idealų ir principų, veikia lietuvių švietimui, mokslui, kultūrai remti, skatinti ir ugdyti".

Iki šiol šio fondo lėšomis išleista jau ne viena dešimtis reformacijai, išeivijai ir Lietuvos kultūrai reikšmingų leidinių. Tokių, kaip Jokūbo Kregždės „Lietuvos reformatų raštija" ir „Reformacija Lietuvoje", mūsų krašte, Paberžių kaime, gimusio Motiejaus Karašos atsiminimų knyga „Gyvenimo sūkuriuose", skulptoriaus Jokūbo Dagio kūrinių albumas „Skulptūros", istoriko Jono Aničo monografijos apie Vileišius, Joną ir Martyną Yčus ir kt.

Tikriausiai įkurti šį fondą paskatino nuo pat vaikystės jį lydėjusi meilė knygai, Lietuvos istorijai. Deveniai išeivijoje buvo žinomi kaip senų ir retų lietuviškų knygų kolekcionieriai. Net 1965 metais keliaudami aplink pasaulį, sugebėjo rasti laiko mielam pomėgiui ir papildyti savo lituanistinę kolekciją lietuviškais medaliais, senomis knygomis, žemėlapiais.

Mirė Mykolas Devenis 1978 metų gegužės 28 dienos, sekmadienio, rytą, ištikus širdies smūgiui. Palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse. 1999 metais šalia jo atgulė ir žmona Alena.

Algirdas Butkevičius

2011-05-10

Muzika šeštadienio gatvėse

Dar vėsoką šeštadienio rytą į miesto gatves išėjusius žmones šildė muzikos garsai, pradėję Gatvės muzikos dieną Biržuose.

„Gyvenimas negrįžta - dainuok, dainuok, dainuok", - džiaugsmu švytintys „Bočių" kolektyvo (vadovė Lina Januševičienė) žmonės dainavo jaunystės nostalgijos ir meilės gyvenimui kupinas dainas.

Savo koncertą pradėję prie Kultūros centro „Bočiai" žingsniavo per miestą, paskui save palikdami šypsenų ir drauge su jais uždainavusių praeivių šleifą.

Prie buvusio „Agaro" restorano taip pat liejosi muzika. Pagal jos garsus akrobatams prilygstančiais triukais žiūrovus stebino biržietiškos MDM grupės breiko šokėjai, šalia jų ritmą ir vadovės Veronikos Morkvėnaitės „užvedančius" judesius „gaudė" gatvės šokių grupės merginos.

Ne tik suaugusieji, bet ir jauni žmonės ašarą braukė klausydami Alinos Mockevičienės vadovaujamos Krikščioniškos muzikos grupės atliekamų giesmių.

Pro prekybos centrą „Iki" keliaujantys „Bočių" dainininkai spinduliavo gera nuotaika ir ją dovanojo kitiems.

Girdint šios grupės giesmes ir regint Aliną, negalima nepastebėti, kad ji turi didelį talentą - savo tikėjimą perteikti taip, kad Dievo buvimu patikėtų ir kiti.

„Ji pati ir jos atliekama muzika tiesiog spinduliuoja meile, kuri jungia visus grupės narius", - apie Aliną ir Krikščioniškos muzikos grupės atlikėjus kalbėjo klausytojai.

Alinos vadovaujamo kolektyvo muzika ir gražūs linkėjimai užbaigė koncertą prie Kultūros centro, kurio renginių režisierė Gytė Rožėnienė dėkojo visiems dalyviams ir kvietė juos į susitikimą tokiame pat renginyje kitais metais.

Biržiečiams ir svečiams šeštadienį muzikavo Jūratės Garnelienės folkloro kolektyvas „Siaudela" ir skambėjo pačios Jūratės solinė programa.

Smagių akimirkų patyrė regėjusieji jaunimo grupės „Raitytinis" (vadovė Danguolė Kalkienė) ir dviejų pramoginių šokių grupių (abiejų vadovė Dalė Urbonienė) bei Stelos Rukšėnienės vadovaujamo kolektyvo šokius. Gražiai solo ir poroje su Karoliu Dateniu šoko Kristina Zilnaitė.

Gražiomis iniciatyvomis ir geranoriškumu žavintis renginys tikrai praskaidrino mūsų miesto savaitgalį.

Alfreda Gudienė

2011-05-10

Šokėjams įteikė... pupas

Gegužės 6 d. Pasvalio Svalios pagrindinėje mokykloje vyko pradinių klasių tautinių šokių festivalis „Žalią pupą sodinau..."

Festivalyje Biržų rajonui atstovavo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos jaunučių šokių grupė (vadovė Dalia Baltrušaitienė) ir Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos jaunieji šokėjai (vadovė Asta Vaitiekūnienė).

Festivalyje dalyvavo šokėjai iš Vabalninko.

Biržiečiai pristatė savo programą, grožėjosi Pasvalio Svalios pagrindinės mokyklos, Ustukių pagrindinės mokyklos jaunučių, Šiaulių Rasos pagrindinės mokyklos liaudiškų šokių grupės „Šermukšnėlė" ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos tautinių šokių kolektyvo „Apynėlis"atliekamais šokiais.

Šventės metu festivalio koordinatorė, šokių mokytoja Nida Sakalauskienė kiekvienam kolektyvui pasodino po pupą. Įteikdama originalią dovaną -vazoną su jame pasodinta pupa, linkėjo auginti ją iki pat dangaus, puoselėti liaudiško šokio tradicijas, augti ir tobulėti.

 

Justinas Baltrusaitis

2011-05-10

Parodos atidarymas ir dviejų bičiulių poezijos skaitymai Pasvalyje

Gegužės 4 dieną Pasvalio krašto muziejuje buvo atidaryta Alio Balbieriaus asambliažų ir skaitmeninių fotografijų - koliažų personalinė paroda.

Renginys, į kurį susirinko gan nemažai menais besidominčio Pasvalio jaunimo, neapsiribojo vien tik vizualine dalimi ir kalbomis apie asambliažus ir fotografiją.

Aidos Dulkienės nuotrauka

Po parodos atidarymo įvyko dviejų bičiulių - Alio Balbieriaus ir Vilniuje gyvenančio pasvaliečio, žinomo poeto, vertėjo ir fotografo Vlado Braziūno - poezijos skaitymai - „kaimynų įvairiom prasmėm" poezijos vakaras.

Kaimynystės tema rašytojų buvo išplėtota tiek eilėraščių tematikoje, tiek kalbose apie Pasvalio ir Biržų kaimynystę, taip pat apie keliolika metų Vilniuje taip pat gyvavusią geografinę kaimynystę Santariškėse ir Verkiuose. Ir, žinoma, apie dvasinę ir kūrybinę dviejų aukštaičių įvairiapusę „kaimynystę" - tiek kūryboje, tiek gyvenime.

Parodą Pasvalyje inicijavo muziejininkė ir fotografė Aida Dulkienė.

 

„Šiaurės Rytų" informacija

2011-05-07

Renata Zajančkauskaitė: „Esu vertėja iš pašaukimo"

Rašytojų sąjungos narė, vertėja, iš latvių, prancūzų, lenkų, rusų į lietuvių kalbą išvertusi apie trisdešimt knygų, už literatūrinę veiklą apdovanota Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu Renata Zajančkauskaitė yra gimusi Biržuose.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną - Kaune gyvenančios vertėjos ir žurnalisto Algirdo Butkevičiaus pokalbis.

 

- Gimėte Biržuose. Tikriausiai tai ne vien gimimo vieta, bet ir kraštas, kuriame gyveno Jums artimi ir brangūs žmonės? Ar ilgai Jums teko būti Biržuose?

- Taip, Biržai ne vien mano gimtasis miestas. Šiame krašte, na, gal tiksliau, dabartiniame Pasvalio rajone, Šakarnių kaime netoli Saločių, yra ir mamos giminės šaknys. Šakarniuose XIX a. viduryje dvaro eiguliu dirbo mano prosenelis Augustinas Vilbrantas, čia gimė jo vaikai, o vienas iš jų - Jonas - buvo mano senelis, vėliau perėmęs iš savo tėvo eigulio ir jėgerio pareigas tame pačiame dvare. Senelis vedė jaunas, bet labai anksti tapo našliu, jo pirmoji žmona mirė, palikusi našlaičiu vos vienerių metų sūnelį. Antroji senelio santuoka jau buvo laiminga, ir su mano močiute Eleonora, kilusia iš Latvijos (Brunavos parapijos Tetervidėnų kaimo), jie didelėje santarvėje nugyveno daugiau kaip 50 metų, užaugino septynis vaikus. Močiutė buvo nepaprastai jautrios širdies ir iš pirmo pamatymo labai pamilo mažąjį posūnį Jonuką, laikė jį savu. Iš savo mamos pasakojimų žinau, kad nei ji, nei kiti broliai ir seserys iki pilnametystės net nežinoję, kad su vyriausiuoju broliu jie yra ne tos pačios motinos vaikai.

„Kol buvo gyva krikšto mama B. Zakrytė, dar palaikydavome gana glaudų ryšį, bet dabar su Biržais jau nutrūkusios visos sąsajos", - apgailestauja Renata Zajančkauskaitė.

Deja, 1909 m. gaisro metu žuvus nuosavybės dokumentams, dvaro savininkas Belinskas, pasinaudojęs klasta, atėmė iš senelio žemę, ir šeimai teko keltis į dabartinį Pakruojo rajoną netoli Linkuvos, kur gavo išsinuomoti 20 ha ūkį. Čia gimė ir mano mama. Gaila, kad taip toli išsikėlus, ėmė trūkinėti ryšiai su senelio giminėmis. Kiek žinau, jis turėjo dvi seseris, viena iš jų, Ona Škultienė, gyveno, rodos, Kubiliūnų kaime.

Galbūt tik iš tėvų pasakojimų žinomo savo krašto trauka vėliau paskatino ir mano mamą apie 1929 - 1930 m. apsigyventi Biržuose. Čia ji tvirtai atsistojo ant kojų, čia sukūrė šeimą, čia mes ir pragyvenome iki 1944 m. vasaros, kai teko bėgti nuo artėjančio fronto į Linkuvą. Biržuose liko gyventi ligoninėje dirbusi mamos sesuo Liucija, taip pat mano krikšto mama Bronė Zakrytė, dirbusi knygyne, todėl mes vis dar parvažiuodavom į Biržus jau karui pasibaigus. Galiu drąsiai sakyti, kad su jais yra susiję patys gražiausi vaikystės prisiminimai. Mano širdyje iki šiol tebėra gyvi brangūs vaikystės draugai - Judita ir Vykintas Kaziūnai, Irutė Patkaukaitė. Visi mūsų žaidimai buvo susiję su gamta: važinėjimasis piliakalnyje rogutėmis, plaukiojimas ežere baidarėmis. Dar prisimenu, kaip bėgdavome prie bažnyčios pasirinkti nuo bombardavimų išdužusių spalvotų stikliukų. Taip vaikystėje mylėjau savo gimtąjį miestą, kad, atvežta į Kauną, vis sakydavau: „Kai užaugsiu, vis tiek grįšiu gyventi į Biržus..." Deja, deja... Kol buvo gyva krikšto mama B. Zakrytė, dar palaikydavome gana glaudų ryšį, bet dabar su Biržais jau nutrūkusios visos sąsajos.

 

- Kaip paskui klostėsi Jūsų gyvenimas?

- Nuo 1946 m. apsigyvenome Kaune. Čia Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo mama, čia gyveno mano seneliai iš tėvo pusės. Iš pradžių lankiau darželį, paskui mokyklą. Turėjau labai aiškią motyvaciją, ką studijuoti - arba meno istoriją tuometiniame Leningrade, arba Vilniuje anglų kalbą. Deja, dėl materialinių sąlygų negalėjau išvažiuoti iš Kauno. Teko porą metų padirbėti „Kauno audinių" fabrike, kad įsigyčiau dvejų metų darbo stažą, suteikiantį lengvatų stojant į universitetą. Na, o tada padariau lemtingą klaidą, kuri atsirūgo visame tolesniame gyvenime: vežusi paduoti dokumentus į anglų k. specialybę, padaviau į lietuvių. Ir jau pirmą mėnesį pajutau įsėdusi ne į savo roges. Nuo mažų dienų esu tipiška „svetimkalbė", nes net dabar, gyvenimo saulei einant vakarop, neįsivaizduoju nieko įdomesnio už svetimų kalbų mokymąsi. Ši aistra pasireiškė dar nuo darželio laikų, kai apstulbinau mamą, savarankiškai išmokusi skaityti rusiškai iš T. Šuravino vadovėlio. Šitą gyslelę kalboms esu paveldėjusi iš tėvelio, mokėjusio septynias kalbas. Visada sakiau, kad meškerę žuviai pasigauti man yra įdavę du žmonės - tėvas ir močiutė Vilbrantienė. Iš mamos, deja, nepaveldėjau nė menkiausių gabumų dailei.

 

- Verčiate knygas iš prancūzų, latvių, lenkų, rusų kalbų. Kokia kalba yra artimiausia? Kodėl?

- Žinoma, kad latvių. Šią kalbą be jokių pastangų padovanojo močiutė Eleonora Vilbrantienė, auginusi mane nuo pat gimimo dienos ir kalbėjusi tik latviškai. Lenkų ir prancūzų kalbų pramokau savarankiškai. Lenkų - iš reikalo, nes Chruščiovo laikais tai buvo vienintelis prieinamas langas į platesnį pasaulį, na, o prancūzų kalbai dar nuo pradinių klasių jaučiau didelių sentimentų, kaip ir kitoms romanų grupės kalboms. Ko negaliu pasakyti nei apie anglų, nei apie vokiečių kalbas, kurių teko mokytis mokykloje ir universitete.

 

- Prisimenu nedidelę spalvingą Anos Saksės knygą „Pasakos apie gėles", išleistą „Vagos" leidykloje dar 1969 metais. Tai buvo pirmoji Jūsų versta knyga. Kas paskatino imtis vertėjos darbo? Prisiminkim tuos, šiandien jau nutolusius metus.

- Galiu drąsiai teigti, kad esu vertėja iš pašaukimo. Kiek save prisimenu, jau nuo kokios penktos klasės nenorėjau būti niekuo kitu, tik vertėja. Tiesiog sau pačiai arba mokyklos sienlaikraščiui versdavau visokius straipsnelius iš žurnalo „Pioner" arba latviškas pasakaites. Būdavo be galo įdomu skaitant kokį latvišką arba rusišką sakinį, pasukti galvą - o kaipgi čia skambėtų lietuviškai? Vėliau, jau paauglystėje, versdavau iš latvių kalbos tai, kas mane sužavėdavo ir kuo norėdavau pasidalyti su draugais. Rimtesnis postūmis versti įvyko 1959 m., kai M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotoja, šviesaus atminimo Elena Barščiauskaitė, įdavė garsios latvių eseistės ir kultūrfilosofės Zentos Maurinios knygą „Gramata par cilviekem un lietam" („Knyga apie žmones ir daiktus"), paprašiusi išversti esė apie Čiurlionį „Gal praverstų ekskursijų vadovams"... Rašytoja tuo metu gyveno emigracijoje, todėl sovietų Latvijoje buvo itin netoleruojama. Ši jos knyga man buvo vienas didžiausių atradimų. Prilipau prie jos nebeatlimpamai. Ir tik po daugelio metų, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pavyko 1998 m. išleisti visą knygos vertimą.

Na, o pirmasis oficialiai išėjęs vertimas buvo Anos Saksės „Pasakos apie gėles". Į „Vagos" leidyklą atėjau be protekcijų, kaip sakoma, iš gatvės. Tokių norinčiųjų būdavo nemažai (deja, turėjome tik vieną grožinės literatūros leidyklą), todėl leidykla duodavo bandomąjį variantą, daromą čia pat, neišeinant iš kabineto ir, gink, Dieve, neišsivežant namo.

O kadangi pasakiau, kad labiausiai mėgstu versti pasakas, tai ir padavė storą „Latvių liaudies pasakų" knygą. Prisimenu, verčiau pasaką „Valstietis ir beržas". Paskui išvažiavau namo, nelabai tikėdamasi, kad viskas man gerai pasibaigs, mat buvau girdėjusi, kad pasakas duoda versti, kai nori tokiais „vertėjais" entuziastais atsikratyti. Todėl neapsakomai nustebau, kai to vertimėlio ne tik nesupeikė, bet ir atsiuntė sutartį A. Saksės pasakų knygelei versti. Dar ir dabar esu dėkinga leidyklai, kad leido man debiutuoti tokia literatūriniu atžvilgiu vertinga knyga ir kad šis pirmasis „blynas" neprisvilo.

 

- Tikriausiai labai mėgstate pasakos žanrą, todėl „prakalbinote" lietuviškai ne vien latvių klasikų Anos Saksės ir Karlio Skalbės, bet ir prancūzų autorių Žorž Sand, Marie Catherine d'Aulnoy pasakas. Ar šis pomėgis neatkeliavo iš vaikystėje močiutės sektų pasakų ir dainuotų latviškų lopšinių?

- Taip, labai mėgstu. Jei būtų mano valia, versčiau vien pasakas. Na, o iš kur kilo toks pomėgis, sunku konkrečiai ir atsakyti. Galbūt iš tokio bendro romantiško nusiteikimo, iš įgimto kalbos jausmo, nes pasakose yra itin gyva šnekamosios kalbos intonacija. Be to, augau labai vaizdingos kalbos dirvoje. Ypač didelis pasakorius ir dainininkas buvo senelis Jonas Vilbrantas. Močiutė, kaip jau minėjau, kalbėjo tik latviškai, ji turėjo daugybę vaizdingų posakių ir užaugino mane vien latviškomis lopšinėmis. Dvi iš jų galėčiau dar ir dabar padainuoti.

 

- Ką suteikia pasakos, ypač vaikystėje, bręstančio žmogaus dvasiniam pasauliui?

- Pasakos vaiko dvasiniam pasauliui skleistis turi neapsakomai didelės įtakos. Jos ne tik žadina vaizduotę, įdiegia vaizdingos kalbos pradus, bet, svarbiausia, formuoja vertybių skalę. Juk niekur taip ryškiai neatsispindi gėrio ir blogio kova, kaip pasakose. O juk kiekvienam vaikui norisi būti tuo geresniuoju.

 

- Kaip pasirenkate versti vieną ar kitą knygą? Kas lemia pasirinkimą: pati knyga, jos meniškumas, savitumas, kalbos turtingumas ir grožis, aktualumas lietuvių skaitytojui ar žemiškesni dalykai - sutartis su leidyklomis, galimybė versti „ne į stalčių" ir laukti geresnių laikų?

- Visaip būna. Žinoma, smagu, jei leidykla pritaria mano pasiūlymui. Taip atsitiko su Z. Maurinios „Knyga apie žmones ir daiktus", V. Zemgaro „Kai bunda bronza", istoriko U. Gėrmanio „Latvių tautos nutikimais" ar M. C. d' Aulnoy „Fėjų pasakomis". Bet kartais ir leidyklos pasiūlo širdžiai artimų autorių kūrybos. Tokie buvo trys Reginos Ezeros romanai, parašyti itin turtinga kalba. Juos versti buvo tikras malonumas. Kaip ir latvių literatūrinės pasakos pradininko Karlio Skalbės ar garsiosios prancūzų romanistės Žorž Sand (George Sand) pasakas.

 

- Kas yra vertimas? Kūryba, menas ar sunkus darbas? Kokių gebėjimų ir savybių reikia vertėjui, kad jis galėtų tiksliai perteikti verčiamos knygos autoriaus stilių, jos dvasią lietuvių kalba?

- Turbūt viskas kartu - ir kūryba, ir menas, ir nelengvas darbas. Reikia turėti labai stiprų kalbos jausmą, tiesiog absoliučią klausą jos niuansams, kaip sakoma, „jausti tekstą". Antraip sunku būtų pajusti kiekvieno autoriaus stilių ir, jo nesugadinus, perteikti rašytojo mintį lietuviškai.

 

- Verčiate įvairių literatūros žanrų kūrinius. Kokios Jūsų išverstos knygos yra pačios mieliausios ir svarbiausios? Ką dabar verčiate? Ką ateityje norėtumėte išversti?

- Mieliausi man būna tik grožinės literatūros vertimai. Kaip jau minėjau, smagu buvo versti R. Ezeros romanus, D. Zigmontės romaną - sakmę „Laintų prakeikimas", Zentos Maurinios eseistiką ir, žinoma, pasakas. Šiuo metu nieko rimtesnio neverčiu, tik ką nors trumpo periodikai. Labai norėčiau pabaigti Aleksandro Gryno romano „Namėjo žiedas" vertimą, kurį kol kas esu atidėjusi į šalį, nes, vien prisiminus visus vargus beieškant leidėjo „Tobagui", tiesiog nusvyra rankos. Liūdna, bet taip jau yra, kad leidyklos ne itin noriai sutinka nedidelių tautų literatūrą. Net ir prancūzai gana sunkai skinasi kelią. Perfrazavus žinomą ariją, galima pasakyti, jog „Vien tik anglai valdo mus". Turbūt nesunku tai pastebėti, užsukus į bet kurį knygyną, nors tarp tų leidinių pasitaiko gana daug menkavertės literatūros.

Na, o ateities planų, jei tik leis sveikata, dar turiu, tik nenorėčiau jų konkretizuoti, nes esu šiuo atžvilgiu gana prietaringa.

 

- Kiek laiko vertėte tikriausiai naujausią knygą - latvių klasiko Aleksandro Gryno istorinį romaną „Tobagas?"

- Aleksandro Gryno romaną „Tobagas" verčiau apie pusę metų, deja, knyga keliavo pas skaitytojus net ketverius metus... Bijau, kad toks pat likimas lauks ir kito istorinio romano „Namėjo žiedas". O išleisti jį tikrai vertėtų, tik neįsivaizduoju, kokia leidykla tam pasiryžtų. Romano veiksmas siekia XVII a. pradžią, kai vyko lenkų - švedų karas, bet vien dėl šio istorinio fono negalima romano vadinti istoriniu, nes ir siužetas, ir pagrindinis veikėjas yra autoriaus išgalvoti. Rašytojui rūpėjo žadinti latvių tautos savimonę, patriotizmą, romano fabula primenant, kad tame amžiuje dar buvo gyvas legendinio paskutinio žiemgalių kunigaikščio Namėjo (dar vadinamo Nameisiu) atminimas. XIII a. pabaigoje, kad nepakliūtų vokiečiams į vergovę, jis su savo vyrais pasitraukė į Lietuvą. Latviams Namėjo vardas tebėra šventas iki dabar.

 

- Simboliška, kad latvių žemėje, Zemgaloje, Biržų valsčiuje, gimusio rašytojo knygą išvertė Biržuose gimusi vertėja Renata Zajančkauskaitė. Ir knygos autorių, ir vertėją sieja tas pats žodis „Biržai", tikriausiai turintis tą pačią baltams giminingą semantinę prasmę.

- Iš tiesų keistas sutapimas, kad ir rašytoją, ir vertėją sieja vienodo pavadinimo gimtinė Biržai. Deja, ne tie patys. Aleksandro Gryno gimtoji vieta yra Latvijos Biržų (Birži) valsčius netoli Jekabpilio.

 

- Laisvalaikiu mėgstate klausytis klasikinės muzikos, skaityti knygas, mokytis kalbų. Kokių kompozitorių kūriniai Jums artimiausi?

- Klasikinę muziką pamilau ankstyvoje vaikystėje, nes į Kauną atvažiavusi studijuoti mama labai mėgo operą ir, neturėdama kur mane palikti, vesdavosi kartu. Kokia puiki būdavo šventė imliai vaiko sielai! Todėl esu nepaprastai dėkinga mamai už šią dovaną. Labai norėjau mokytis muzikos nuo pat pirmos klasės, juolab, kad visai panosėje buvo muzikos mokykla. Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes neturėjome lėšų instrumentui įsigyti. Šią nuoskaudą jaučiu visą gyvenimą ir dažnai prisimenu, kaip pavydėdavau porai klasės mergaičių, kurios, tėvų priverstos, eidavo į muzikos pamokas lyg su šautuvu varomos. Na, o kokių kompozitorių muzika man artimiausia, būtų sunku ir išvardinti. Niekada nepabosta klausytis Vivaldžio ir Bacho, Šopeno ir Šuberto, o ką jau bekalbėti apie Mocartą, Bethoveną ar Grygą. Galėčiau surašyti ilgiausią sąrašą... Nemėgstu tik R. Vagnerio, nė pati nežinau, kodėl.

 

- Gal galėtumėte išvardinti tris savo mėgstamiausias knygas?

- Čia irgi sunkus klausimas, nes tokių knygų turiu dešimteriopai daugiau. O jei visiškai trumpai - tai būtų Zentos Maurinios „Knyga apie žmones ir daiktus", I. Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas", O. Henrio apsakymai. Deja, tada nepelnytai už borto lieka daugybė mano mylimų rašytojų: H. Laksnesas, S. Lagerlef, H. Bollis, A. Miuntė, I. Turgenevas, A. Čechovas, mūsų pačių Vaižgantas, Žemaitė ir... taip toliau, ir taip toliau.

 

- Ačiū už atsakymus. Sveikatos Jums ir kūrybinės sėkmės!

 

 

2011-05-07

Knygos draugai rinkosi į savo šventę

Gegužės 3 d. rajono mažieji skaitytojai rinkosi į tradicinę, jau devintąją savo pavasario šventę „SKAITAU - STEBUKLĄ KU-RIU... „ Balionais, gėlėmis ir knygomis išpuoštoje Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salėje jie pristatė savo parengtas programėles. Jose išmoningu žodžiu, daina, šokiu populiarino knygas, skaitymą - kaip maloniausią laisvalaikio praleidimo būdą.

Šventės svečias, Biržų muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius dalinosi prisiminimais apie savo vaikystės knygas. Knyga, skaitymas G. Butkevičiaus šeimoje turi senas tradicijas. Visi vaikai užaugo, prieš miegą klausydami skaitomų ar sekamų pasakų. Tik mažasis, dvylikametis Viltautas, savo gimtadieniui dabar jau norėtų gauti kitokią dovaną, ne knygą (jau daug tų knygų pridovanota).

Šventinę programą pradėjo vaikai iš Biržų viešosios bibliotekos Vaikų aptarnavimo skyriaus (vad. vyr. bibl. O. Skrivelienė). Jie susirinkusius pakvietė į „Keliaujančių vabaliukų teatrą" ir visus sužavėjo originaliomis lėlėmis. O tos lėlės - svirplys Jackus, kandis Buntė, tinginė Katė, Vėžlys ir Vaiduoklis - atkeliavo iš skaitomiausių 2010 metų vaikų knygų. Kartu su aktoriais iš naujo prisiminėme tas knygas.

Šventės dalyviai buvo pakviesti į „Keliaujančių vabaliukų teatrą".

Patys jauniausi šventės dalyviai atvyko iš Rinkuškių filialo. (vyr. bibl. I. Misevičienė). Tai darželio „Rugelis" vaikai. Mažoji Augustina lapas po lapo vartė didžiulę Rinkuškių bibliotekos KNYGĄ. Kiekviename lape - žodžiai apie knygą, apie vaikystę.... O kai drąsiai gražia biržietiška tarme pasakas sekti pradėjo pati jauniausia rinkuškietė Radvilė, abejingų salėje nebeliko. Visi susižavėję klausėsi ir plojo.

Vaikai iš Meilūnų (vyr. bibl. S. Bieliauskienė) linksmai šoko, dainavo ir improvizavo pagal mylimų poetų K. Kubilinsko ir S. Gedos eiles.

Tikrą malonumą pajutome paklausę vaikų iš Nemunėlio Radviliškio filialo (vyr. bibl. L. Šmatienė). Jie dar kartą priminė, kaip reikia saugoti ir gerbti tą „stebuklų stebuklą"- KNYGĄ. O klausydami nuostabios dainininkės Godos atliekamos dainos apie draugus, pasijutome beveik... „Eurovizijoje"...

Visus nustebino jaunieji skaitytojai iš Kratiškių filialo (vyr. bibl. A. Vaičikauskienė). Pasirodo, kai biblioteka ištuštėja, joje savo pamokas ir užsiėmimus pradeda.... ten gyvenančios pelės. Visus išdykusių pelyčių mokslus, žaidimus, jų virtuvės paslaptis mums parodė šaunūs Kratiškių aktoriai.

Bibliotekos direktorius V. Muralis dėkojo bibliotekininkėms, kad gražiai bendradarbiauja su vietos mokyklomis, vaikų darželiais, kad kartu puoselėja pagarbą KNYGAI, meilę skaitymui.

Paskui vaikai šventę pratęsė prie vaišių stalo, klausėsi muzikos, dainavo, bendravo. O paskui  išsiskyrė iki kito pavasario, iki kitos šventės. Dešimtosios. JUBILIEJINĖS !

 

Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos

Vaikų aptarnavimo skyriaus vedėja Danutė Medinienė

2011-05-07 

Akordeono muzikos asui Algirdui Ločeriui - 85

Biržų kraštą garsino ir garsina nemažai žinomų žmonių, savo srities specialistų. Vienas iš tokių buvo vyresniosios ir vidurinės kartų žmonėms puikiai žinomas akordeonininkas Algirdas Ločeris.

Gimęs 1926 metų gegužės 2-ąją žinomo Biržų fotografo Petro Ločerio šeimoje, jau vaikystėje buvo gabus muzikai. Tai pastebėjęs tėvas nupirko jam akordeoną, juo Algirdas išmoko groti savarankiškai. Grojo jau ir prieškaryje, ir karo metais, ir pokaryje.

Kompaktinė A. Ločerio atliekamos muzikos plokštelė. 2005 m.

Pokario metais Algirdas grodavo solo, dirbo Filharmonijoje akomponuotoju, su trio radijuje įrašė daug pramoginės muzikos. Nuo 1948 m. A. Ločeris keturiolika metų dirbo Filharmonijoje įvairiose estradinėse koncertinėse brigadose, kurios koncertuodavo po visą Lietuvą ir tuometinės Tarybų Sąjungos respublikose. 1953 m. išvykęs į Maskvą A. Ločeris kelerius metus dirbo „Goskoncerte" ir koncertavo visoje Rusijoje.

Savamokslis atlikėjas virtuozas 1974 m. įstojo į J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, dėstytojo V. Dzevočkos akordeono klasę, ją baigė eksternu per vienerius metus. Abu A. Ločerio sūnūs Vidas ir Algirdas taip pat grojo akordeonu. Aktyvi A. Ločerio koncertinė veikla, įrašai Lietuvos radijuje, ypač dažnai skambėję eteryje, išpopuliarino akordeoną.

2005 m. muzikologės Zitos Kelmickaitės rūpesčiu buvo išleista kompaktinė plokštelė „Algirdas Ločeris - akordeono muzikos riteris". Jame skamba A. Ločerio atliekami 27 restauruoti 1953 - 1972 metų archyviniai Lietuvos radijo įrašai.

Mirė vienas žinomiausių ir įtaigiausių lietuvių akordeono meistrų Algirdas Ločeris 2007 09 07.

 

ntanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-05-09

Muziejaus naktyje - Biržų stilius ir mada

Jau septintą kartą Biržų krašto muziejus „Sėla" kviečia į tarptautinį renginį „Naktis muziejuje". Šių metų tema - mada. Tikimės, kad lankytojai neliks abejingi praėjusio amžiaus aprangai ir aksesuarams parodoje „Biržiečių spintas pravėrus...", o ištikimiausieji pildys klausimyną atsakymų apie madą ieškodami ekspozicijose (laukia smagūs prizai aktyviausiems).

Renginyje bus pristatytos biržiečių moksleivių ir profesionalų kolekcijos, veiks buduaras „Ponių laimė", stilinga kavinė arkadoje, šoksime visų laikų šokius.

Lauksime Jūsų gegužės 14 d. (šeštadienį) nuo 20 val. Nepatingėkite papuošti savo drabužį stilinga detale ar pakerėti „Vintage stiliumi". Išsamios renginio programos laukite kitą savaitę.

Tą pačią dieną nuo 13 val. muziejuje startuoja Tarptautinis projektas „fotoBIRŽAI 2011". 11 miestų fotoklubų ir turistinių centrų atstovai pristatys savo miestų istoriją, kultūrą fotografijomis, fotoalbumais, multimedija.

Galėsite domėtis ir mados tematika. Veiks Ado Sendrausko fotografijų paroda „X amžiaus baltų kostiumas", o nuo 18 val. aukštosios mados gerbėjai galės stebėti žurnalo „Ieva" tarptautinės mados fotografijos parodos-konkurso „Madamorfozės" 2007-2010 m. darbų videoprezentaciją. Parodos kuratorė Jolita Zykutė pasakos „Madamorfozių" istoriją ir suteiks unikalią progą vienu metu pamatyti visų įvykusių parodų fotografijas.

Gera žinia mėgstantiems fotografuotis! Tarptautinio projekto dalyviai „Nakties" metu organizuos Biržų stiliaus ir mados fotogaudynes, rinks stilingiausius ir fotogeniškiausius, apdovanodami „pagautuosius" jų pačių fotografijomis.

Draugai ir partneriai: fotografas Adas Sendrauskas, AB „Siūlas", UAB „Šilta mada", Biržų pilies teatras, Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna".

Rėmėjai: UAB „Apreka", Irenos Korsakienės įmonė „Arbata, kava, prieskoniai", gėlių salonas „Atėnė", grožio salonas „Kaprizas", „Grožio studija", UAB „Biržų duona", UAB „Biržų alus"; UAB „Patiltė".

Informaciniai rėmėjai: „Šiaurės rytai", „Biržiečių žodis", „Rygveda".

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" informacija

2011-05-05

Savivaldybės pastate - jaunųjų keramikų darbų paroda

Biržų rajono savivaldybės administracijos pastato, esančio Vytauto g. 38, Biržuose, III aukšto koridoriaus patalpose, jau antrą kartą vyksta Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus jaunųjų keramikų darbų paroda.

Besimokantys meno paslapčių mokiniai mielai dalijasi savo kūryba. „Svajoju ir kuriu" - tokia parodos rubrika tarsi kviečia dirbti ir gyventi su polėkiu.

Parodoje dalyvauja vyresniosios mokytojos Gražinos Visockienės įvairaus amžiaus mokiniai: Rytė Milišiūnaitė, Birutė Želvytė, Deivis Zolba, Gerda Anciūnaitė, Lukas Puodžiūnas, Arūnė Trečiokaitė, Dovilė Ajauskaitė, Eglė Kučinskaitė, Ieva Baronaitė, Gabija Kuginytė, Brigita Smidriūnaitė, Rugilė Titaitytė, Otilija Stankevičiūtė, Meda Gedgaudaitė, Paulius Vinciūnas.

 

Biržų rajono savivaldybės informacija

2011-05-05

Pedagogas, vertėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas

Tai buvo kūrybinga, tauri ir veikli asmenybė, paskatinusi ne vieną Biržų krašto jaunuolį pamilti ne tik gimtąją kalbą ir literatūrą, bet ir visada, net sunkiausiais metais, laisvės siekusią Lietuvą. Todėl jo prasmingo gyvenimo kelias, kaip ir daugelio to meto šviesiausių Lietuvos žmonių, baigėsi lediniu šalčiu ir mirtimi alsuojančioje Sibiro tremtyje.

 

Gimė literatūros puoselėtojas ir vertėjas, būsimasis Biržų gimnazijos mokytojas ir vicedirektorius, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius Jurgis Kutra 1891 metų balandžio 25 dieną Šniurkiškių kaimo ūkininko šeimoje.

Nuo pat mažens siekė mokslo, todėl nepasitenkino Biržų pradinėje liaudies mokykloje įgytomis žiniomis, o išvažiavo mokytis į Bauskės vidurinę. Ją baigęs, kurį laiką mokytojavo Žagarės pradžios mokykloje.

P. Ločerio nuotraukoje - „Mūzos" draugijos valdyba. Sėdi mokytojas J. Kutra, Krištulytė, mokytojas Bružas. Stovi mokytojai K. Kregždė ir J. Dilys.

Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusiją, gilino pedagogines žinias Martyno Yčo, įsteigusio Voroneže pabėgusiems nuo karo lietuviams dvi gimnazijas, suorganizuotuose mokytojų kursuose, kuriems vadovavo vėliau oficialiai Lietuvos mokyklos kūrėju vadintas pedagogas Juozas Vokietaitis. Liaudies mokyklų mokytojams skirti kursai Voroneže buvo surengti todėl, kad čia gyveno M. Yčo gimnazijoje lietuvių kalbą mokęs žymiausias to meto kalbininkas Jonas Jablonskis. Užsiėmimuose daug dėmesio skirta gimtajai kalbai. J. Jablonskis skaitė kursą „Rašomoji lietuvių kalba", kalbininkas Kazimieras Būga - apie lyginamąjį lietuvių kalbos mokslą ir tautos kilmę, rašytoja Sofija Čiurlionienė dėstė lietuvių literatūros istoriją, kitas žymus rašytojas Juozas Tumas - Vaižgantas kalbėjo apie kultūros veiksnius, dariusius įtaką literatūrai, Juozas Balčikonis - lietuvių kalbą, Jonas Murka - lietuvių kalbos dėstymo metodiką. Neabejotina, kad šios įžymių gimtosios kalbos ir literatūros žmonių pamokos buvo labai naudingos pradedančiajam pedagogui Jurgiui Kutrai, kurį po keliolikos metų buvusi jo mokinė Biržų gimnazijoje rašytoja Halina Nastopkaitė (Korsakienė) prisimins kaip ypač reiklų, karštą kalbos norminimo šalininką ir entuziastą, kuris kalbėdavo pabrėžtinai akcentuodamas skiemenis, balsių ir dvibalsių priegaides bei su tikru įniršiu „blusinėjantį" barbarizmus.

Mokytojų kursuose kilo sumanymas įsteigti mokytojų institutą. Šiai minčiai pritarė Voroneže įvykusio lietuvių mokytojų suvažiavimo dalyviai. Institute klausytojais užsirašė 47 žmonės. Tarp jų buvo ir Jurgis Kutra, siekęs, kiek įmanoma tobuliau, mokėti savo gimtąją kalbą.

1918 metais iš Voronežo grįžęs į Lietuvą jis buvo paskirtas Biržų pradžios mokyklų inspektoriumi, o 1919-aisiais atėjo į Biržų gimnaziją (tais metais ji dar buvo vadinta Biržų progimnazija), kurioje dirbo iki ištrėmimo į Sibirą. Visą laiką gimnazijos aukštesnėse klasėse dėstė lietuvių kalbą bei pasaulinę literatūrą. Buvo gimnazijos pedagogų tarybos sekretoriumi, o nuo 1925 metų paskirtas gimnazijos vicedirektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1941 metų.

„Per 22 mokytojavimo metus, - rašoma mokytojui skirtame nekrologe (1954 metų žurnalo „Mūsų sparnai" 6 - 7 numeryje), - mok. Kutra stengėsi įkvėpti savo mokiniams lietuvių kalbos ir tėvynės meilę, pažadinti kiekvienam estetinius jausmus, apšarvuoti kiekvieną jaunuolį ne tik mokslo žiniomis, bet ir išugdyti iš jų tvirtas asmenybes."

Jo buvęs mokinys - pedagogas, literatas, muzikas, režisierius (įkūręs Rokiškio liaudies teatrą) Vytautas Vajėga prisimena mokytojo pamokas, kuomet jis jausmingai pasakodavo Vinco Pietario istorinio romano „Algimantas" turinį, mokiniams talkininkaujant, vos ne ištisai pateikdavo Maironio „Jaunąją Lietuvą", pabrėždamas Rainio pasiaukojimą gimtajam kraštui. „Vertingiausia jo pamokose, - rašo V. Vajėga, - buvo literatūros kūrinio betarpiškumas. Ne jis kalbėjo klasei apie Baranauską ar Maironį, o patys šie poetai kalbėjo vaikams. Mokytojas tik reikšmingai šypsodavosi, jiems pritardamas, ypač kai jie dainavo apie meilę... O reikšti savo sugebėjimus jis mokė „laisvosios kūrybos" pamokose. Tam reikalui skirtuose ir visaip išgražintuose sąsiuviniuose mokiniai kas mėnesį privalėdavo parašyti po „kūrinį" - eilėraštį, feljetoną ar šiaip vaizdelį - ir pakloti ant suolo. Eidamas per klasę mokytojas atrinkdavo vieną kitą „šedevrą" ir liepdavo paskaityti klasei. Jei čia susilaukdavo pritarimo, tai pristatydavo literatų būreliui, o iš jo kartais ir į moksleivių laikraštėlius rekomenduodavo."

Rūpėjo mokytojui ir moksleiviškų laikraštėlių leidyba. Savo archyve turiu gimnazijos laikraštėlio „Svirplys" komisijos prašymo, adresuoto Biržų Dailės draugijos „Mūza" valdybai, nuorašą. Vienas iš šio rašto autorių mokytojas Jurgis Kutra prašo leidimo pasinaudoti „Mūzai" priklausančiu šapirografu, kuriuo turėjo būti padaugintas gimnazistų laikraštėlis. Siekdamas praplėsti mokinių literatūrinį akiratį ir bendrą jų išprusimą bei lavinti iškalbos meną, jis gimnazijoje ruošdavo populiarius literatūrinius teismus.

Talentingas ir veiklus inteligentas pamokose moksleiviams suteikdavo kalbos ir literatūros žinių daugiau, negu reikalavo programa. Tačiau jam to nebuvo gana. Kartu su savo mokiniais Jurgis Kutra aktyviai talkino lietuvių kalbos žodynui rinkusiam medžiagą profesoriui Juozui Balčikoniui, pasiųsdamas žodyno redakcijai tūkstančius kortelių su retesniais Šiaurės Lietuvos žodžiais ir posakiais. Matydamas, kad moksleivijai labai trūksta pasaulinės literatūros veikalų lietuvių kalba, J. Kutra pasitelkė į pagalbą mokinius ir paskirdavo jiems išversti į lietuvių kalbą po keliolika puslapių teksto. (Baigdami gimnaziją moksleiviai mokėdavo lotynų, vokiečių ir anglų kalbas. - A. B.) Redaguodamas moksleivių išverstą tekstą, aiškindavo ir taisydavo mokinių padarytas klaidas. Vėliau šiuos vertimus išleido Spaudos fondas, Kultūros ir Šv. Kazimiero draugijos atskiromis knygelėmis. Šitaip pasirodė pirmieji lietuviški V. Šekspyro „Otelo", „Venecijos pirklio", Č. Dikenso „Deivido Koperfildo", „Oliverio Tvisto", M. Servanteso „Don Kichoto" ir kitų klasikų vertimai. Ne vienos paruoštos knygos nespėta išleisti. Jų likimas šiandien nežinomas. J. Kutra taip pat redagavo Biržų gimnazijai skirtą leidinį „Biržų gimnazija" (1931 m.), bendradarbiavo laikraščiuose „Lietuvos žinios", „Mokykla ir gyvenimas", dažnai savo straipsnius spausdino savaitraštyje „Biržų žinios". Buvo Lietuvių tautosakos archyvo narys. Padedant moksleiviams, surinko archyvui daug dainų, pasakų, patarlių. 1929 metais buvo išrinktas V Kultūros kongreso Kultūros Sąjungos Tarybos nariu. Kurį laiką priklausė Lietuvos valstiečių sąjungai.

Jurgiui Kutrai visą laiką labai rūpėjo Biržų miesto kultūrinis gyvenimas. Prieš keliasdešimt metų vienas iš „Mūzos" draugijos steigėjų Kostas Burbulis, kartu su Jurgiu Kutra mokyklon ėjęs, man pasakojo, kad 1918 metų lapkričio mėnesį Balčiūno namuose susirinkę mokytojai Jurgis Kutra, Jonas Dilys, Konstantinas Kregždė, jo brolis Petras Kregždė, kiti biržiečiai inteligentai nusprendė įsteigti dailės draugiją.

„Draugijai „Mūzos" pavadinimą davė mokytojas Jurgis Kutra. Jis buvo labai pramanus, sugalvojo pavadinimus ir akcinei bendrovei „Aitvaras" (kad neštų pelną), ir „Agarui". Visi tada nuplojom, kad labai gražus ir geras pavadinimas", - prisiminė K. Burbulis.

Du vakarus posėdžiavo, kol išsirinko valdybą, pasiskirstė sekcijomis. Petras Kregždė perskaitė draugijos statutą. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Astravo pradinės mokyklos mokytojas Konstantinas Kregždė, o vicepirmininko pareigos patikėtos Jurgiui Kutrai. Iš amžininkų atsiliepimų ir kai kurių išlikusių dokumentų matyti, kad jis buvęs ne tik „Mūzos" draugijos kūrėjas, bet ir aktyvus dalyvis, vaidinęs, režisavęs, vertęs scenos veikalus, rūpinęsis, kad aktoriai taisyklingai kalbėtų lietuviškai. Recenzuodamas 1922 metų rugsėjo 4 dienos „Biržų žiniose" Jono Skiauterio gastroles, pastebi jo manierų nenatūralumą, balso dirbtinumą, karikatūrišką kraipymąsi, be jausmo ir intonacijų atliktas deklamacijas, artisto daromas kalbos klaidas. „Scenos kalba turėtų būti mažu mažiausiai bent taisyklinga", - rašo J. Kutra. Nė vienas gimnazijos spektaklis neapsieidavo be jo, kaip režisieriaus, pagalbos. Režisuoti jį kviesdavosi ir Biržų šauliai, skautai, kitos organizacijos.

Vedęs mokytoją Aleksandrą Mačiukaitę, augino trejetą vaikų.

Tragiškas buvo jo gražios šeimos likimas. 1941 metų birželį enkavedistai Jurgį Kutrą suėmė ir išvežė į Sibirą. Vytautas Vajėga rašo matęs į Sibirą tremiamo savo mokytojo iš vagono rašytą atviruką to meto Švietimo komisarui Antanui Venclovai: kodėl mane vežat baltųjų meškų mokyti? Gal čia apsirikimas? Aš gi šviečiau liaudį, rinkau tautosaką, leidau knygas...

Žinoma, niekas jo šauksmo neišgirdo. Lietuvos gyventojų genocido suvestinėse liko įrašas: „Išvežtas į lagerį 1941 m. birželio 19 d. - Norilskas, Krasnojarsko kraštas, 1943 m. - Taišetlagas, Irkutsko sritis; Ypatingo pasitarimo 1942 m. rugsėjo 12 d. nuteistas dešimčiai metų kalėti; mirė lageryje 1943m. rugsėjo 27 d. Šeima ištremta 1949 m." Aleksandra Kutrienė su dukra Dalia mirė tremtyje. Sūnus Vitas (žinomos žurnalistės Dalios Kutraitės - Giedraitienės tėvas) paleistas 1956 metais.

 

Algirdas Butkevičius

2011-05-03

„Genio" mažyliai - apie mamytes

Prieš Mamyčių dieną Biržų vaikų darželyje „Genys" virė visokiausi darbai - mažyliai ruošėsi šventei.

Šešiamečiai salėje repetavo daineles ir stropiai kartojo žodelius, kuriuos rengėsi išsakyti savo mamytėms.

Čia pat dėliojo jos atvaizdą, ant kurio tilpo ir širdutės, ir angeliukai. Sakė, kad viskas jai - vienintelei, kurios meduoliai su stikline pieno prašviesina pačias tamsiausias dieneles...

Penkiamečiai dailino mamyčių portretus neabejodami, kad juose - pačios gražiausios ir mylimiausios. Ir jų plaukai raudoni kaip ugnis arba geltoni lyg saulė, ir karūnos ant galvų - tikrų tikriausios. Žinoma, ar rasi tikresnę karalienę nei mama?

Vaikučių piešiniuose - mamytės, išpuoštos gražiausiais drabužiais, o ant kai kurių galvų spindi karūnos.

Keturmečių grupėje mažyliai susikaupę karpė gėlytes. „O Jėzau", - giliai giliai atsiduso Emilė. Sako, labai pavargusi...

Ką gi, prieššventinė ruoša - ne juokai ir jos trukdyti nevalia. Skubu užrašyti minčių nuotrupas, spėtas išgirsti pokalbių metu.

Kokias mamytes mato mažieji?

 

Dainius (6 m.):

- Mano mamytė Danguolė. Nebeprisimenu, kuo ji gera. Ji garbanota. Batukus nuvalo. Raištelių neriša, nes tokių batukų neturiu. Dar mane sušukuoja.

 

Aistutė (6 m.):

- Mano mamytė linksma. Bet aš ją liūdinu. Ji daro valgyti, skaito pasakas. Dirba batų parduotuvėje. Užaugusi aš norėčiau turėti daug vaikų.

 

Rugilė (6 m.):

- Nebeprisimenu, ką mano mama veikia. Bet jos plaukai - raudoni.

 

Lukas (7 m.):

- Aš neturiu mamos... Aš nupiešiau ne mamytę, o pusseserę... Viską namuose daro tėtis. Jis plauna gryčią, užriša batus, verda valgį. Turiu broliuką, jam ketveri metai. Tėveliui aš padedu tvarkytis, dulkes nuvalau. Bet kartais ir pasimušu.

 

Emilė (6 m.):

- Mano mamytės plaukai rudi. Aš ją myliu, bet nežinau kodėl. Namuose ji tvarkosi, verda valgyti. Mamytė dirba darželyje. Jos vardas Jolanta. Jos akys rudos - kaip ir mano.

 

Ernestas (5 m.):

- Mamytės plaukai geltoni - tokie, kokius nupiešiau. Namuose ji siurbia kilimus, daro valgyti. Gaunu nuo jos barti - pavyzdžiui, kai prisidirbu. Duoda diržo truputį.

 

Deimantas (5 m.):

- Mano mama mėgsta puoštis. Ji man gražiausia, kai būna su auskarais. Ją myliu, nes labai gera - perka saldainius, paglosto, pasakėles skaito. Mano mėgstamiausia - „Tėvelis išėjo į mišką".

 

Eva (5 m.):

- Ji mėgsta puoštis - auskarais, suknele. Kartais aš pabandau jos lūpų dažų, nagų lako. Pasimatuoju batus aukštais kulnais. Noriu būti panaši į ją.

 

Aušrinė (5 m.):

- Kodėl nupiešiau karūną? Todėl. Mamytė graži. Ji dirba, plauna, mane pasiima iš darželio. Kai ilsisi, guli. Vardas jos Jolanta.

 

Sintija (4 m.):

- Mamytė smarki, greita, bet kartais pavargsta. Mano mamytė - Sonata. Ji man patinka. Bet kartais barasi, kad aš nesusitvarkau. Ji daro valgyti. Mėgstu plovą ir kugelį.

 

Samanta (5 m.):

- Mamytės plaukai - šviesiai violetiniai! Ji labai graži! Gražiausia, kai pasipuošia suknelėmis visokiomis. Taiso valgyti. Man skaniausi - virtiniai.

 

Emilė (5 m.):

- Ji mane užmigdo. Labai mėgstu pasakėles apie nykštukus.

 

Rugilė (4 m.):

- Mano mamytė - graži kaip gėlytė. Bet būna liūdna. Gal jai skauda ką nors? Aš jai padedu valgyti daryti, tvarkau savo kambarį.

 

Parengė Rasa Penelienė

2011-04-30

Biržų muziejuje atnaujinta sporto ekspozicija

Biržų muziejus „Sėla" praturtėjo sportiniais laimėjimais, perduotais Biržų sporto mokyklos direktoriaus Algio Kriaučiūno. Ekspozicija papildyta keliomis Biržų sporto mokyklos įvairių krepšinio komandų taurėmis. Tai daugiausia pastarųjų metų jauniausių krepšininkų iškovoti trofėjai.

Pirmiausia - tai sportinė taurė, skirta Biržų sporto mokyklos komandai, treniruojamai Nijolės Kregždienės, 2009 m. Lietuvos vaikų mergaičių „D" krepšinio čempionate „Pirmasis iššūkis" laimėjusiai antrąją vietą.

„Derlingi" jauniesiems krepšininkams buvo ir 2010 metai - Lietuvos čempionatuose laimėtos dvi trečiosios vietos. Sportinę taurę ir trečiosios vietos medalius gavo trenerio A. Kriaučiūno vadovaujama Biržų sporto mokyklos komanda Lietuvos vaikų krepšinio čempionate „Karūna" Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL).

Šešios sporto mokyklos laimėtos taurės papildė Biržų muziejaus sporto ekspoziciją.

Analogišką apdovanojimą pelnė ir trenerio Žydrūno Kačinsko parengta Biržų sporto mokyklos vaikų berniukų (gim. 1998 m. ir jaunesnių) komanda MKL krepšinio čempionate „Pirmasis iššūkis" 2009-2010 metų sezonui.

A. Kriaučiūno mokiniai, gavę teisę dalyvauti Šiaurės Europos jaunimo krepšinio lygos (NEYBL) varžybose, trijuose turuose pasirodė puikiai ir, pralaimėję tik Š. Marčiulionio krepšinio akademijos komandai, pateko į finalines varžybas, vyksiančias gegužės mėnesį Maskvoje.

Biržų muziejaus sporto salę papildė dvi šios komandos iškovotos taurės - už antrąsias vietas 2010 m. NEYBL krepšinio turnyro I ture Biržuose ir 2011 m. NEYBL krepšinio turnyro III ture Rygoje.

Sporto ekspozicija praturtėjo ir įspūdingu sportiniu prizu už senesnius laimėjimus - Biržų sporto mokyklai, pasiekusiai geriausių rezultatų 2004 - 2005 m. MKL rajonų grupėje.

 

Antanas Seibutis

2011-04-28

Gulbinas iš Gulbinų

Jam buvo artimi ir brangūs gimtieji Gulbinai. Todėl ir savo rašinius religiniais, visuomeniniais ar pedagoginiais klausimais kunigas Jonas Petrėnas kartais pasirašydavo Gulbino slapyvardžiu.

 

Iš kaimyninio Kirdonių kaimo kilęs aviacijos istorikas, įdomių ir vertingų knygų apie tėviškę autorius Jonas Balčiūnas kunigą prisimindavo kaip vieną šviesiausių Gulbinų kaimo asmenybių. O juk Gulbinai - ne vien jautraus poeto lyriko Pauliaus Drevinio tėviškė. Jie garsūs savo neeiliniais kunigais. Čia yra gyvenęs, Gulbinų pradinę mokyklą baigęs Jono Petrėno bičiulis, katalikiškojo jaunimo auklėtojas, kunigas ir kapelionas Alfonsas Sušinskas. Čia gimė bažnyčiai, tikėjimui ir žmonėms nusipelnęs Krekenavos klebonas ir dekanas, kanauninkas Petras Budriūnas. Čia prieš šimtą metų balandžio 20 dieną ūkininkų šeimoje gimė būsimasis kunigas, publicistas, įvairių katalikiškų leidinių redaktorius Jonas Petrėnas.

Gulbinietį Joną Petrėną jo draugai laikė paprastumo, nuoširdumo ir skaidriausio juoko simboliu.

Baigęs Gulbinų pradinę mokyklą, jis išvažiavo mokytis į Biržų gimnaziją. Po daugelio metų kitas Biržų gimnazijos auklėtinis poetas Leonardas Žitkevičius prisimins Biržuose Pasvalio gatve su knygų glėbeliu einantį aukštą, liekną ir gražų šešiolikmetį gimnazistą, visai nepanašų į būsimą kunigą. Tuomet poetui Leonardui atrodė, kad tik rimti ir nesišypsantys žmonės tinka būti kunigais. O Jonas ne tik šypsojosi, bet ir juokavo. Ateitininkų ir kituose moksleivių susirinkimuose, po to, kai savo humoristinius eilėraščius paskaitydavo Bernardas Brazdžionis, visi laukdavo naujausio Jono Petrėno sukurto monologo. Klasė plyšdavo juokais, nes tai buvo taikliai ir nuotaikingai gimnazistų gyvenimą atspindintys monologai.

Mėgo jis ir poeziją. Draugavo su gimnazijoje kylančia poezijos žvaigžde Bernardu Brazdžioniu (1953 metais jaunimo žurnale „Ateitis" išspausdins įdomų, gimnazistiškų dienų prisiminimais pagrįstą, Bernardo literatūrinio darbo 30 -mečiui skirtą straipsnį „Bern. Brazdžionio baltosios dienos"), pradedančiais vabalninkiečiais poetais Leonardu Žitkevičiumi ir Prane Aukštikalnyte. Tai jam priklauso kartą tarsi juokaujant Pranei Aukštikalnytei ištarti pranašiškais (nes slogiais sovietiniais metais ji bus priversta atsisakyti poezijos, ne vienerius metus jaus baimę dėl gresiančios tremties) tapę žodžiai: „Tai tu, Pranute, verksi beržą apsikabinus."

O paskui buvo teologijos studijos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. Tais metais kunigystės siekė trys Pabiržės parapijos jaunuoliai. Jonas Balčiūnas yra pasakojęs, kad sekmadieniais Pabiržės bažnyčioje matydavo klierikus Joną Petrėną, buvusius bendraklasius Alfą Sušinską ir iš Kirkilų kaimo kilusį Kazimierą Žuką, kurie sėdėdavo netoli altoriaus arba patarnaudavo mišioms, o vėliau net pamokslus sakydavo.

1935 metų birželio 15 dieną arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino Joną Petrėną į kunigus. Netrukus Pabiržės bažnyčioje jis laikė pirmąsias savo mišias. Tai buvo didelis džiaugsmas ne tik jo tėvams, giminėms, bet ir visiems tikintiems Pabiržės parapijos žmonėms.

Vikaro pareigoms paskiriamas į Panevėžį, o paskui kunigavo Anykščiuose, Rokiškyje. Vytautas Majauskas knygoje „Ateitininkų dvasia nepalūžo" (Čikaga, 1992) prisimena, kad kunigas Jonas Petrėnas, perkeltas į Rokiškį, tiek jam, tiek kitiems rokiškėnams ateitininkams pasidarė spiritus movens (lot. - judinanti dvasia, organizatorius), o jo vikariatas - ateitininkų namais. „Jis skatino, koordinavo, finansiškai rėmė, pastūmė, prilaikė. Kun. Alfa Sušinskas, jo kraštietis, dažnai lankė jį, o tuo pačiu ir Rokiškio ateitininkus. Atėjo mūsų įsismaginimo dienos, sumažėjo atsargumas, atsirado daugiau ideologinio pasireiškimo formų, stiprėjo mūsų viešumas."

1939 metais vyskupas Kazimieras Paltarokas plačios erudicijos, iškalbingą ir veiklų kunigą, savo straipsnius spausdinusį „Ateityje", „Ateities spinduliuose" ir kituose katalikiškuose leidiniuose, paskiria į savo gimtąją Linkuvos parapiją. Iki pat 1944 metų vasaros Jonas Petrėnas darbuojasi kapelionu Linkuvos gimnazijoje, puikiai sutardamas su parapijos klebonu Jurgiu Daniu, intelektualiu, aukštos moralės, patriotiškai nusiteikusiu altruistu (norėdamas dvasiškai auklėti savo gimtojo krašto žmones, atsisakė prestižinių studijų Vatikane). Apie kanauninko Jurgio Danio gyvenimą ir veiklą „Žiemgaloje" rašęs Stasys Tumėnas pastebi, kad jaunojo kunigo Jono Petrėno būta ne tik veiklaus ir linksmo, bet ir labai darbštaus žmogaus. Tuo įsitikinęs jau sovietiniais metais skaitydamas J. Danio bibliotekos knygas, kuriose gausu Jono Petrėno įrašytų tikslių pastabų, rodančių, kad jis buvo gerai susipažinęs su pasaulio literatūra. Visiškai sutapusios klebono J. Danio ir kapeliono J. Petrėno pažiūros apie žydų genocidą, žmonių šaudymus. Buvusi Linkuvos gimnazijos moksleivė, istorikė, profesorė Aldona Gaigalaitė prisimena: „Kai gimnazijos mokytojų tarybos posėdyje 1941 m. rudenį buvo svarstoma, ar kai kuriems mokiniams, aktyviai dalyvavusiems Lietuvos aktyvistų fronto veikloje ir nebaigusiems gimnazijos, išduoti jų baigimo atestatus, kapelionas J. Petrėnas pasakė didelę kalbą prieš lietuvių tarnavimą okupantams, žydų šaudymą, nekalto kraujo liejimą, apibendrintai pavadindamas tai gėda lietuvių tautai."

Pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo kartu su Alfonsu Sušinsku suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Po keliolikos metų A. Sušinskas laiške kunigui J. Petrėnui rašys: „Mielas kun. Jonai, aš vis gyvai prisimenu 1940 spalio mėnesio 29 dieną, kada tasai rauplėto veido bolševikų kareivis uždarė plačiuosius kalėjimo vartus ir mudu atskyrė nuo laisvės, nuo savųjų, artimųjų."

Karo pradžioje jiems pavyko pabėgti iš kalėjimo ir išvengti į Červenę varomų kalinių, sušaudytų pakeliui, tragiško likimo. „Aš mačiau tave, kunige Jonai, ką tik išėjusį iš kalėjimo, - prisimins Leonardas Žitkevičius. - Ėjai Kauno laisvės alėja kartu su kunigu Alfonsu Sušinsku, irgi kalėjime sėdėjusiu, ir visi jus sveikino. Žiūrėjau iš vieno Laisvės alėjos balkono ir bežiūrėdamas, rodos, ėmiau net pavydėti tau. Pavydėjau gal ne kančių, kurias kalėjime kentėjai, bet tos ištvermės, kuri neleido tau palūžti. Pavydėjau ir to didelio jausmo, kurį turėjai jausti išėjęs į laisvę visai ne pagal bolševikų planą."

1944 metų vasarą, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Linkuvos gimnazijos kapelionas, matyt, nujausdamas, kad antrą kartą nepavyks išvengti neaiškios kalinio lemties, pasitraukė į Vakarus.

Poetas Leonardas Žitkevičius prisimena jį, linksmą ir šaunų kaip visados, susitikęs Bamberge, Bavarijoje. Ką tik buvo praūžusi karo audra. Žitkevičius ir jo bičiuliai svarstė, nuo ko pradėti iš Lietuvos perkeltų asmenų stovyklose kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Jonas Petrėnas tuomet pasiūlęs surengti buvusio Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriaus, profesoriaus, kanauninko Blažio Česnio minėjimą. L. Žitkevičius pasakoja tada dar nežinojęs, kad B. Česnys jau miręs. Prieš mirtį, karui baigiantis, Vokietijoje jį sutikęs J. Petrėnas įsiminė pasakytus savo profesoriaus žodžius: „Jei mes ir žūtume, svarbu, kad tik išliktų lietuvių tauta!" Tokia visuomet buvo ir kunigo Jono nekintanti vidinė nuostata.

Ilgesniam laikui apsistojęs Freiburgo lietuvių kolonijoje, jis darbavosi šios kolonijos kapelionu, buvo skaučių seserijos dvasios vadas, studijavo Freiburgo universitete. Vėliau studijas tęsė Romoje. 1951 metais išvyko į JAV. Kunigavo Čikagoje, studijavo Vašingtono katalikiškame universitete, vikaravo Brukline. Aktyviai dalyvavo angelaičių, pavasarininkų ir moksleivių ateitininkų veikloje, buvo studentų ateitininkų sąjungos dvasios vadas.

Nuoširdžiai ir atkakliai dirbdamas pastoracinį darbą ne tik tarp lietuvių tikinčiųjų, nenutolo ir nuo leidybos. 1951 - 1952 metais redagavo Čikagoje leidžiamo lietuvių dienraščio „Draugas" ateitininkų skyrių, 1955 - 1957 metais buvo žurnalo „Ateitis" vyriausiasis redaktorius, o nuo 1957 metų iki mirties (mirė 1957 metų gruodžio 17 dieną) redagavo kunigams skirtą leidinį „Lux Christi". Dar suspėjo parengti straipsnių rinkinį „Šv. Pijus X", rūpinosi išleisti istoriko, redaktoriaus ir visuomenės veikėjo Simo Sužiedėlio paskaitas ir straipsnius atskiru leidiniu. Rengė monografiją apie vyskupą Kazimierą Paltaroką, kurio veide, sakydavo, buvo susikaupęs visas pavergtos ir kenčiančios Lietuvos skausmas. Nebespėjo... Bruklino Šv. Mikalojaus bažnyčioje tikintieji atsisveikino su savo mielu kunigu. Jam buvo keturiasdešimt šešeri.

Po kelerių metų Čikagos Jaunimo centre daktaras Vytautas Majauskas paskaitoje apie kunigą Alfonsą Sušinską prisimins jo artimiausią draugą gulbinietį Joną Petrėną, „kuris buvo paprastumo, nuoširdumo ir skaidriausio juoko simbolis, prieš keletą metų širdimi kritęs. Sakoma, kad, kas gyvena širdimi, paprastai ir krinta širdimi".

 

Algirdas Butkevičius

2011-04-28

Kaip Biržų - Pasvalio krašte buvo kuriama Telefonų Draugija (II)

Pabaiga. Pradžia balandžio 16 d. laikraštyje

Atlyginimai telefonų stočių darbuotojams

Statute buvo numatyti ir atlyginimai bei sumos žmonėms, dirbantiems centrinėse stotyse. Asmeniui, kuris dirba Pasvalio centrinėje telefono stotyje, kiekvienas dvaras, kurio laidas prijungiamas prie centrinio aparato, moka 10 rublių. Panaši suma buvo skiriama ir besidarbuojančiam Panevėžio centrinėje telefono stotyje.

Kiek kitaip buvo su Biržų abonentais. Centrinės telefono stoties Biržuose nariai mokėjo už jų numerių, esančių centriniame aparate Pasvalyje, aptarnavimą Pasvalio... vaistininkui. Dabar sunku patikrinti, bet, matyt, čia buvo papildomas vaistininko uždarbis, juolab kad toliau Statute skaičiuojama, kad „už kiekvienos užduoties įvykdymą Pasvalio miestelyje vaistininkas gauna 5 kapeikas, Panevėžio centrinėje telefono stotyje įdarbintas tarnautojas už kiekvieną užduotį mieste gauna 15 kapeikų".

Centrinėse telefono stotyse Pasvalyje ir Panevėžyje įdarbinti asmenys buvo pavaldūs vadinamajam telefonų valdytojui, tad bet kokie nusiskundimai jų atžvilgiu buvo jam ir nukreipiami.

Naudojimosi telefonu taisyklės

Buvo nustatyta, kad telefonu naudotis gali tik Telefonų Draugijos nariai. Kiti norintys paplepėti telefonu turėdavo gauti nario leidimą. Buvo numatytos ir išimtys. Iš centrinių telefono stočių Pasvalyje ir Panevėžyje be leidimo galėjo skambinti vietos elito ir reikalingų paslaugų atstovai - paštininkas, vaistininkas ir gydytojas. Beje, policininkui tokia pilnutinė teisė nebuvo suteikta, jis tik galėjo skambinti neatidėliotinu atveju.

Grafas Alfredas Tiškevičius Telefonų Draugijos visuotiniame susirinkime turėjo 3 balsus.

Galėdavai pakalbėti ir nemokamai: „Jei kas nors iš miestelių Pasvaly ar Panevėžy, ar Biržuose prie telefono yra draugijos nario pakviečiamas, tai už tokį pokalbį jis nieko nemoka". Laikas kalbėtis buvo irgi gana griežtai nustatytas - nuo 8 valandos ryto iki 14 valandos ir nuo 16 valandos iki 21 valandos vakaro.

Nesilaikančius tokio reglamento ir laiko bausdavo, kaip sakoma, per kišenę - turėdavo mokėti į pagrindinę kasą 40 kapeikų dydžio baudą, iš kurios pusę gaudavo centrinėje telefono stotyje įdarbintas asmuo.

Aišku, buvo ir išimčių - pokalbiai po 21-os valandos vakaro nemokant baudos buvo leidžiami tik kilus gaisrui, dėl rimtos ligos, vagystės ir skubių telegramų.

Centrinėse telefono stotyse Biržuose, Pasvalyje ir Panevėžyje privaloma buvo knyga, kurioje fiksuojamos sąskaitos kiekvienam dvarui už atliktas paslaugas bei baudas. Telefonų Draugijos narių sumokėtos baudos ir kitos gautos iš telefono pajamos buvo naudojamos centrinės telefono stoties ir magistralės remontui.

Bendradarbiavimas su kitomis telefonų linijomis

Statute nemažai dėmesio skirta ir bendravimui bei bendradarbiavimui su kitomis esančiomis telefonų linijomis. Konstatuota, kad 1904 metų vasario 21-ąją dieną „su centrinėmis telefono stotimis Grenstalė-Bauskė sudarytas kartelis dėl abipusio nemokamo naudojimosi abipusėmis linijomis".

Valstybinis leidimas „prieiti" prie Vilniaus pašto ir telegrafo telefono, skirto „načalnik okruga", t. y. apskrities viršininkui, išduotas ir baronui Vilhelmui von der Ropp iš Pajiešmenės dvaro.

Prie centrinės Panevėžio telefono stoties prijungti Staniūnų ir Liūdynės dvarai turi teisę naudotis visu telefono įrenginiu, sumokėję vienkartinį 50 rublių įnašą. Linijomis iš Panevėžio į Staniūnus ir Liūdynę turi pasirūpinti patys minėti dvarai.

Pagrindiniai statuto kūrėjai ir autoriai po juo ir pasirašė - tai baronas Vilhelmas von der Ropp iš Pajiešmenės dvaro, Andre Holsten iš Padaičių dvaro, grafas C. Komorowski iš Pabiržės dvaro, baronas H. Holsten iš Mantagailiškio dvaro, S. Ordynecas iš Kaunių dvaro, Daudžgirių dvaro savininko barono Vilhelmo von der Ropp žentas Fridrichas von Reiswitz, grafo Alfredo Tiškevičiaus Biržų Astravo dvaro įgaliotinis M. Jastržembskis, baronas Paulius von der Ropp iš Ąžuolpamūšės dvaro ir vienas neįskaitomas.

Naujų telefono linijų įrengimas: sąmatos, išlaidos

Prie Telefonų Draugijos Statuto buvo pridėta ir planuojamos telefonų linijos Biržai - Mantagailiškis - Padaičiai - Pabiržė - Daudžgiriai - Pasvalys - Panevėžys išlaidų sąmata. Tarp Biržų ir Pasvalio buvo skaičiuojama, kad yra 30 varstų. Varstas - senovinis rusų ilgio matas, lygus 1,067 kilometro. Vartotas ir 1796 - 1915 m. Lietuvoje, priklausiusioje Rusijos imperijai.

Vieno varsto telefonų linijai buvo skirta 16 rublių, tad nuo Biržų iki Pasvalio įrengti telefonų liniją kainavo 480 rublių. 200 rublių kainavo 4 paprasti telefono aparatai, centrinis aparatas buvo įvertintas 70 rublių. Linija nuo Pasvalio iki Panevėžio dar kainavo 500 rublių, tad išlaidų suma buvo visai nemenka - 1250 rublių.

Įdomu stebėti, kokios išlaidos buvo planuojamos įrengti telefono linijas nuo Biržų iki Padaičių - 6 varstai ir 96 rubliai; nuo Biržų iki Mantagailiškio - 4 varstai ir 64 rubliai; nuo Biržų iki Daudžgirių - 9 varstai ir 144 rubliai; nuo Biržų iki Pabiržės - 7 varstai ir 112 rublių, iš viso - 416 rublių.

Susidarė visai nemenka 1666 rublių suma. Buvo planuojama, kad 1000 rublių skirs Biržų grafo Alfredo Tiškevičiaus Astravo dvaras, 666 rublius surinks mažesnieji dvarai. Centrinės stoties įrengimui Biržuose nuo kiekvieno dvaro planuojama surinkti 25 - 35 rublius.

Taip XX a. pradžioje į Biržų - Pasvalio kraštą atkeliavo žmogaus balso perdavimo įrenginys - telefonas.

Antanas Seibutis

2011-04-23

Paprasto ir kartu sudėtingo gyvenimo paveikslas

Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centro scenoje suvaidintas Mėgėjų teatro premjerinis spektaklis.

Ašaros, ovacijos atsistojus, tinkamų žodžių patirtoms emocijoms apibūdinti ieškojimas - taip Biržuose buvo sutiktas šio karšto artistų suvaidintas spektaklis pagal F. Buliakovo pjesę „Šventas reikalas".

Spektaklio režisierė Vita Vorienė, prieš spektaklį kalbėjusi apie materialinių išteklių stokos padiktuotą kuklią scenografiją, po įvykusios premjeros gali jaustis laimėtoja.

Biržiečių sukurtas spektaklis tapo sielos erdve, kurioje dekoracijos ir ribos kuriamos pačių žiūrovų.

Spektaklio režisierė Vita Vorienė (stovi antroje eilėje ketvirta iš dešinės) pasistengė, kad spektaklyje galėtų vaidinti visa Biržų kultūros centro Mėgėjų teatro trupė. Sumanymas pavyko - po spektaklio laimingi jautėsi ir jo kūrėjai, ir aplodismentų bei gėlių jūroje juos paskandinę žiūrovai.

Regis, labai paprasta ir sykiu komiška istorija apie kelias dviejų žmonių gyvenimo valandas netikėtai atskleidė sudėtingą šeimos tarpusavio santykių paveikslą. Visą amžių drauge gyvenę sutuoktiniai taip ir nerado laiko peržengti ribą, apraizgytą moteriškos kantrybės, drovumo, vienišumo ir vyriško užsispyrimo bei abejingumo siūlais. Moteris nedrįso, o savimi patenkintas vyras net nesuvokė galimybės sutraukyti tai, kas trukdo pajusti mylinčią ir kartais labai skaudančią artimo žmogaus širdį.

Nuolatiniame skubėjime ir darbų gausybėje priėjus ženklą, kad mirtis - šalia, pradeda trūkinėti vyriško pasitikėjimo savimi siūlai, ryškėja tai, ką slėpė moters išmintis ir ko laukė jos širdis.

Spektaklyje tarsi ištirpsta ribos tarp pagrindinių herojų senatvės valandų ir jaunystės akimirkų. Spektaklio režisierė šiuos perėjimus kuria meistriškai ir įtikinamai, dviejų žmonių ir juos supusios aplinkos gyvenimą suliedama į gražią visumą.

Žaismingose vestuvių, šienapjūtės scenose itin žavėjo aktorių gyvybiškumas, jų dialogų šmaikštumas. Žiūrovus pakerėjo pažįstamų žmonių vaidyba ir jų kuriamų herojų paveikslai. Biržiečiai plojimais palydėdavo Vyto Jarecko (kolūkio pirmininkas), Reginos Pipirienės (pirmininkienė), Vytauto Špoko ir Rimos Jareckienės (piršliai) pasirodymą, gražią Raimundo Misiūno, Ingridos Viržintienės ir Vytauto Jakučionio (vestuvių svečias, šeimininkė ir alaus pilstytojas) vaidybą. Atskirai kalbėti reikėtų apie tikrai talentingą aktorę Ireną Kazokienę - jos sukurti vaidmenys (dainingoji vestuvių ir šienapjūtės talkos dalyvė) - be galo sodrūs, įtikinami. Negalima nesigėrėti visada puikiai sceną ir vaidmenis jaučiančia Palmira Kleiniene. O simpatiškiausių aktorių prizus, be abejo, tektų skirti jaunyste bei noru vaidinti žavintiems Laurai Davidonytei ir Ignui Vaičekoniui.

Svarbiausioji ir stipriausioji spektaklio ašis - pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Nepaprastai įtaigi, spalvinga ir tarsi scenai gimusi Jolita Brazdžiuvienė šį sykį sukūrė senosios Alytės paveikslą. Netgi gyvenimo iškamuotos ir tarsi bespalvės herojės vaidmuo nesugebėjo paslėpti aktorės gyvybingumo, noro mylėti ir jausti kitą žmogų. Nuostabus Jolitos Brazdžiuvienės scenos partneris - Mykolo vaidmenį sukūręs teatro senbuvis Bronius Medinis. Šiems aktoriams žiūrovai dėkingi už profesionalumą, sugebėjusį pakutenti netgi surambėjusias širdis.

Mykolo vaidmenį jaunystėje atlikęs Bonaventūras Četvergas - charizmatiškas, gabus ir savo vaidyba daugelio simpatijas jau pelnęs mėgėjų teatro narys. Savo vaidmeniu (pagrindinė herojė jaunystėje) gražiai pasirodė Jolanta Lesevičienė.

Kuriant spektaklį talkino dailininkas Egils Skuja, garso operatorius Eugenijus Kubilius ir apšvietimu besirūpinęs Rolandas Dejevas.

Visiems spektaklio kūrėjams plojo sausakimša Kultūros centro salė - tuščių vietų neliko nei parteryje, nei balkone. Režisierės viltis, kad spektaklis neturėtų palikti abejingų, regis, išsipildė.

Alfreda Gudienė

2011-04-23

Į biblioteką - susirungti žinių viktorinoje „Šeimų kovos"

Du pavasario šeštadienius į bibliotekas kvietė viktorinos „Šeimų kovos". Iš šeimų sudarytos komandos varžėsi dėl Sumaniausios titulo, tėvai taip pat turėjo puikią progą sužinoti, kaip apie internetą kalbėtis su vaikais ir kaip apsaugoti juos nuo virtualioje erdvėje slypinčių pavojų.

Akciją organizavo projekto „Bibliotekos pažangai" kampanija „Atsargus internete" drauge su Lietuvos viešosiomis bibliotekomis. Ši akcija unikali tuo, kad vaizdo transliacijų būdu per internetą suvienijo kelis šimtus šalies viešųjų bibliotekų ir tūkstančius jų lankytojų.

Pirmojoje „Šeimų kovoje", vykusioje kovo 26 dieną, sėkmė nusišypsojo Biržų rajono Kirdonių bibliotekos komandai „Smalsučiai". Iš 826 tądien viktorinoje užsiregistravusių komandų kirdoniečiai užėmė prizinę 20 vietą. „Smalsučius" turėtų pasiekti saldūs prizai ir kampanijos „Atsargus internete" suvenyrai.

Viktorinoje sėkmė nusišypsojo kirdoniškiams.

Kaip pasakojo Kirdonių bibliotekininkė Skaidrė Stanislovaitytė, tokios viktorinos ypač patinka jauniesiems bibliotekų lankytojams. Kiekvienos viktorinos metu susiburia pilna biblioteka stebėtojų ir dalyvių.

„Komandų nariai taip atidžiai ir susikaupę klauso, kad net girdėti, kaip musė bibliotekoje skrenda", - šmaikščiai lygina S. Stanislovaitytė.

Bibliotekininkė įsitikinusi, kad ne dėl prizų komandos žaidžia. Svarbu dalyvauti, spėti atsakymą į klausimą ir kuo daugiau sužinoti. Toks žaidimas domina ir mažus, ir didelius.

Kovo 26 dieną vykusioje „Šeimų kovoje" dalyviai sulaukė klausimų apie žinomas ir paslaptimis garsėjančias Lietuvos ir viso pasaulio vietas, apie įvairius atradimus ir išradimus, spėjo valstybių pavadinimus iš jų kontūrų. Papildomame ture buvo tikrinamos žaidėjų žinios apie atsargų elgesį internete.

ŠR informacija

2011-04-19

Giedoti grigališkąjį choralą paskatino tėvas Stanislovas

Balandžio 15 dieną Biržų tvirtovės rūmų salėje įvyko susitikimas su kraštiete, knygos „Tėvas Stanislovas. Procesijų žibintai" viena iš sudarytojų Jolanta Antanaitiene. Ji sukūrė grigališkojo choralo studiją „Vox leatitiae", kurią biržiečiai penktadienį turėjo progą išgirsti.

Susitikimas prasidėjo ne visai tradiciškai. Kadangi balandžio 15-oji yra paskelbta Kultūros diena, ta proga į susirinkusius kreipėsi Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė. Tai, anot merės, buvo pirma vieša jos kalba. Rajono vadovė dėkojo bibliotekininkams ir muziejininkams, priminė puikybės nuodėmę ir atleidimo prasmę, dvasios šventę.

Viešnioms atlikus giesmę, vakaro vedėja bibliotekininkė Aušra Jakubelskienė pradėjo „tardyti" viešnią. Kokie mokytojai paliko jos gyvenime pėdsakus? V. Balbierienė ir J. Puplauskas. Likę įspūdžiai iš Biržų - pilies griuvėsiai, žaidimai ten, netgi kažkur užkastas piliakalnyje butelis su įdėtomis gyvenimo svajonėmis. Didžiausią įtaką padarę žmonės - filosofė Jūratė Baranova ir rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Beje, jos abi irgi susijusios su Biržais.

Jolanta Antanaitienė pasakojo, kaip likimas ją atvedė į Paberžę, kur tėvas Stanislovas paskatino imtis grigališkojo choralo.

Jolanta Antanaitienė prisipažino, kad pažintis su tėvu Stanislovu jai buvo kaip aklai vištai grūdas. Tarybiniais laikais buvę tarsi du gyvenimai: vienas - Paberžėje, kur kitas pasaulis, kur gali būti pats savimi, antras - oficialusis, parodomasis, tarybiškas.

Būtent Paberžėje ji susipažino su Jurga Ivanauskaite, prisiminė, kaip kartu dažė procesinius žibintus.

Prieš susitikimą per salę viešnia perėjo su smilkalais, kurie yra tėvo Stanislovo gauti iš Rusijos vienuolių.

Vėliau J. Antanaitienė plačiau papasakojo apie grigališkąjį choralą. Pirmą kartą jį išgirdo 1984 m. iš estų išleistos plokštelės. Paberžėje pas tėvą Stanislovą ši muzika skambėjo nuolat, jis pats atmintinai mokėjo daug giesmių, turėjo absoliučią klausą, nors ir nepažino natų.

Imtis grigališkojo choralo Jolantą paskatino tėvas Stanislovas. „Eik ir giedok", - sakydavo jis. Po jo mirties tie planai ir išsipildė. Atsirado viena bendramintė, kita, trečia - žiūrėk, jau ir visas kolektyvas.

Moterys mokėsi giedoti pas vienuolius benediktinus, kurie ir prikėlė grigališkąjį choralą iš užmaršties. Jis pradėtas giedoti IX - X amžiuje. Giedama vienu balsu - unisonu. Anot viešnios, kad pradėtum taip giedoti, jausti savo kolegas, reikia kartu giedoti kokius 7 metus.

Nors viešnios visus susirinkusius sužavėjo savo giesmėmis, jos vis atsiprašinėjo, kad dar netobulai gieda, kad dar nėra 7 metų jų buvimo kartu, kad vienuoliai vienuolyne gieda per parą 8 valandas, o jos tik 3 valandas per savaitę.

Lietuvoje grigališkasis choralas atgimė apie 1990 m. 1994 m. vienuoliai benediktinai įsikūrė Kelmės rajone ir pastatė ten vienuolyną. Lietuvoje dabar yra jau 9 chorai.

ntanas Seibutis

2011-04-19

Kaip Biržų - Pasvalio krašte buvo kuriama Telefonų Draugija (I)

Biržų krašto muziejuje „Sėla" - firmos „Ericsson" telefonas

Mums visiems įprastas mobilusis telefonas turi savo pirmtaką - laidinį telefoną.

Pirmoji telefono linija nutiesta Berlyne 1877 m. Po penkerių metų Belo kompanija įrengė telefono tinklą Varšuvoje su 105 abonentų linijomis bei Rygoje su 54 telefono abonentais. Tų pačių metų pabaigoje nutiesta pirmoji privati telefono linija Rietave.

1888 10 22 Klaipėdoje pradėjo veikti 23 abonentų linijas sujungusi telefono stotis. 1896 m. telefono stotis pradėjo veikti Vilniuje, 1904 m. - Kaune.

Atėjo laikas ir Biržų - Pasvalio kraštui žengti naujųjų technologijų keliu.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" grafų Tiškevičių salę puošia įdomus ir vertingas eksponatas - XX a. pradžioje Sankt Peterburge, L. M. Eriksson end Co fabrike pagamintas sieninis telefonas. Jis iki XX a. III dešimtmečio veikiausiai buvo Astravo dvare, priklaususiame Biržų grafams Tiškevičiams. Vėliau pateko į 1928 m. įsteigtą Biržų muziejų.

Firmos „Ericsson" telefonas. Biržų krašto muziejus „Sėla".

Apie telefono pradžią 1932 m. Kaune išleistoje knygoje „Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Biržų apskritis" užsimena Akiras - Petras Biržys, arba garsusis tarpukario Pupų Dėdė. Straipsnelyje „Biržų telefono centralinė" jis taip nušviečia telefonų eros Biržų - Pasvalio krašte pradžią: „Pirmutiniai telefonai Biržų apylinkėje pasirodė apie 1898 - 1899 m. grafui Jonui Tiškevičiui pravedus telefono liniją iš Astravo dvaro į Klementinuvką, o iš ten į Murmuižę Latvijoje. 1902 m. vietos dvarininkai, gavę rusų valdžios leidimą taisyti telefono aparatus dvaruose, pasistatydino Biržuose nedidelį medinį namelį centralinei, į kurią įjungia 5 abonentus. Jų skaičius augo ir 1913 m. perimant Biržų paštui telefono centralinę savo žinion, abonentų skaičius jau buvo 12."

Pirmosios telefonų linijos Lietuvoje buvo privačios. Joms įrengti reikėjo gauti Vidaus reikalų ministerijos Rygos apygardos telegrafo departamento leidimus. Laikui bėgant, atsiranda naujų faktų, parodančių, kaip naujosios technologijos skynėsi kelią ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir atokesniuose Lietuvos rajonuose.

Kas ta Telefonų Draugija?

Biržų krašto muziejuje „Sėla" yra saugomas nepaprastai įdomus dokumentas, rašytas daugiausia vokiečių kalba (yra papildymų rusų ir lenkų kalbomis), „Statuten für den Telephon Verein mit den Zentralen Poswol - Birsen - Poniewesch" („Telefonų Draugijos Statutas su centrinėmis stotimis Pasvalyje - Biržuose - Panevėžyje").

Galima dar pastebėti, kad tai greičiausiai yra Statuto projektas, nes gausu prierašų pieštuku, pataisymų ir ištaisymų, be to, pridėtos sąmatos telefonų linijoms nutiesti ir centrinėms stotims įrengti. Iškyla ir klausimų dėl datų. Radus 1904 m. datą, galima galvoti, kad tuo metu ir buvo kuriama Telefonų Draugija bei planuojami įrengti telefono aparatai.

Iškart reikia pasakyti, kad Telefonų Draugiją kūrė ne eiliniai piliečiai, o turtingi dvarininkai, galėję sau tai leisti. Telefonų aparatus buvo planuojama įrengti Pasvalio ir Biržų kraštų Barklainių, Dagilynės, Daudžgirių, Ąžuolpamūšės, Joniškėlio, Kraštų, Lavenų, Mantagailiškio, Biržų Astravo, Pabiržės, Padaičių, Pajiešmenės, Kaunių, Grūžių ir Raudonpamūšės dvaruose.

Ką gi planavo garbingi ponai įtraukti į kuriamos Telefonų Draugijos Statutą? Tai aiškėja, atidžiai paanalizavus kuriamos draugijos pagrindinį dokumentą.

Statuto pagrindai, planai, sąlygos ir principai

Statutas pradedamas labai demokratiškai - dėl visų nagrinėjamų klausimų visuotinis telefonų savininkų susirinkimas sprendžia paprasta balsų dauguma, bet vis tik ypatingas vaidmuo tenka grafui Alfredui Tiškevičiui, nes „Birsen (Biržų) dvaras, priklausantis grafui Tiškevičiui, visuotiniame susirinkime turi tris balsus, kadangi jis už tris dvarus prisideda prie apmokėjimo už magistralę".

Nauji nariai į draugiją priimami visuotiniame susirinkime daugumos balsais. Visuotinis susirinkimas yra pilnateisis tada, kad jame dalyvauja du trečdaliai draugijos narių ar jų įgaliotų asmenų.

Reikėjo draugijos nariams spręsti ir nuosavybės klausimus. Statute siūloma, kad „centriniai aparatai Pasvalyje ir Panevėžyje kartu su reikmenimis, stulpai ir magistralės Grenstalė-Pasvalys-Panevėžys laidas kartu su aparatais Pasvalio ir Panevėžio paštuose bendrai priklauso visiems nariams", o atskiros linijos nuo centrinės linijos į dvarus kartu su aparatu kiekviename dvare yra privati atskirų narių nuosavybė.

Centrinis aparatas Biržuose ir linija Biržai-Pasvalys kartu priklauso Biržų Astravo, Mantagailiškio, Padaičių, Pabiržės, Daudžgirių ir Kaunių dvarams, todėl „galutinio sprendimo teisė dėl centrinės telefonų stoties Biržuose ir linijos Biržai-Pasvalys priklauso tik šiame skirsnyje nurodytų šešių dvarų savininkams". Jų nuosavybėn siūloma ir centrinis aparatas Biržuose, magistralės Biržai - Pasvalys laidai bei stulpai jiems tarp Biržų ir Raubonių.

Nariui išstojus iš draugijos, jis praranda teisę pretenduoti į tai, kad jam būtų išmokėta jo dalis dalyvaujant centrinės telefonų stoties ir magistralės projekte.

Telefonų Draugijos valdymas ir finansai

Statute buvo numatyta, kad „nariai iš savo tarpo išsirenka bendros įmonės valdytoją, kuris surenka kasmetines narių įmokas, rūpinasi 2 centrinių telefono stočių ir magistralės remontu bei išmoka reikalingus atlyginimus".

Kiti svarbūs Statuto punktai - nauji valdytojo rinkimai vyksta kasmet visuotinio susirinkimo metu; metinę įmoką atskiri nariai siunčia telefonų valdytojui be atskiro pareikalavimo; naujai įstojantis narys už centrinę telefonų stotį ir magistralę turi įmokėti į bendrą kasą tokią pinigų sumą, kurią draugijos steigėjas sumokėjo kaip pirmąjį įnašą.

Draugijos Statutas nustatė ir gaunamų įmokų tikslinį panaudojimą - „šį papildomą mokėjimą privalu pridėti prie esamos sumos, kad ji teiktų procentus, jo negalima naudoti kasmetiniam remontui, tačiau tik visuotinis susirinkimas gali nustatyti, kam galima panaudoti šiuos pinigus: centrinės telefono stoties ir magistralės patobulinimams, atsižvelgiant į techninius išradimus ar kapitaliniam remontui".

Statute buvo numatytas ir „telefono" išlaikymas bei išlaidų pasidalijimas. Centrinių stočių Pasvalyje ir Panevėžyje, taip pat ir magistralės Grenstalė - Pasvalys - Panevėžys metinės išlaidos už remontą ir papildomas medžiagas išdalinamos visiems Telefonų Draugijos nariams. Tuo tarpu Biržų centrinės telefono stoties ir linijos nuo Biržų iki Pasvalio remonto išlaidas apmoka Biržų Astravo, Mantagailiškio, Padaičių, Pabiržės, Daudžgirių ir Kaunių dvarų savininkai.

Tęsinys - kitame laikraščio numeryje

Antanas Seibutis

2011-04-16

Talentais ir dorybėmis apdovanotas

Prieš 140 metų gimė Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Generalinis superintendentas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, mokslininkas, rašytojas ir publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas Povilas Jakubėnas.

Tai toli gražu ne visa šio žymaus mūsų kraštiečio titulų dalis, todėl teisi biržietė Aleksandra Balčiauskienė, JAV leidžiamame žurnale „Mūsų sparnai" išspausdintame straipsnyje „Kas gi lieka?" siūliusi, kad „apie šį kilnų didįjį švietėją, troškusį geresnio gyvenimo Lietuvos žmonėms, skleidusį meilės šviesą parapijiečiams būtų išleista knyga, pašvęsta P. Jakubėno asmenybei, jo gyvenimui ir veiklai nušviesti".

Jeigu toks leidinys kada nors būtų leidžiamas, svarbiausias jo akcentas tikriausiai būtų paties Povilo Jakubėno 1952 metais baigti rašyti turiningi ir įdomūs prisiminimai, kurių ištraukos paskelbtos 2009 metais apie Martyną Yčą išleistoje knygoje „Iš agaro krašto".

Povilo Jakubėno gyvenimas - puikiausias įrodymas, kiek daug gali pasiekti ir kitiems gero nuveikti iš mažens talentais ir dorybėmis apdovanotas, darbštus ir atkaklus žmogus, gimęs 1871 metų balandžio mėnesio 11 dieną Vaitkūnų kaimo ūkininkų Krisiaus ir Marės (Macytės) Jakubėnų šeimoje.

Povilo Jakubėno gyvenimas - puikiausias įrodymas, kiek daug gali pasiekti ir kitiems gero nuveikti iš mažens talentais ir dorybėmis apdovanotas, darbštus ir atkaklus žmogus.

Tėvai buvo darbštūs, dori, giliai tikintys, kaimo gyventojų gerbiami žmonės.

Pažinti raides ir sudėti pirmuosius žodžius žiemą verpdama jį išmokė vyresnioji sesuo. Vėliau Povilas mokėsi pas kaimo daraktorių ir Biržų liaudies pradinėje mokykloje. Ją baigęs pirmuoju mokiniu, gavo raštininko vietą Biržų pašte. Tačiau šia tarnyba nebuvo patenkintas. Svajojo apie tolimesnį mokslą gimnazijoje, studijas universitete. Tėvai tam pritarė.

1887 metais savarankiškai pasirengęs išlaikė egzaminus į antrąją Mintaujos gimnazijos klasę. Gimnazijoje pasižymėjo pavyzdingu elgesiu, darbštumu, todėl jau ketvirtoje klasėje buvo atleidžiamas nuo mokesčio už mokslą, o po metų tėvų paramos nebereikėjo, nes pakankamai užsidirbdavo pragyvenimui ruošdamas mokinius.

Trečdalis gimnazistų buvo lietuviai, todėl Povilui Jakubėnui ir iš Pasvalio apylinkių kilusiam Petrui Avižoniui (vėliau profesoriui, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui), tikriausiai ne be gimnazijoje klasikines kalbas ir filologinius dalykus mokančio žymaus kalbininko Jono Jablonskio įtakos, gimė mintis įkurti lietuvių moksleivių draugiją „Kūdikis". Jos tikslas buvo skleisti „lietuvišką supratimą ir švietimą". Draugijos įstatus padėjo surašyti J. Jablonskis, šelpęs moksleivius knygomis ir laikraščiais, negailėjęs patarimų.

Atostogas praleisdavo tėvų namuose. Iš Biržų krašto knygnešių Jurgio Bielinio ir Prano Verkelio gavęs lietuviškų knygų ir laikraščių, steigė kilnojamus knygynėlius aplinkinių kaimų žmonėms. Buvo vienas iš 1893 metais įkurtos slaptos knygų platinimo draugijos „Nemunėlio - Apaščios susivienijimas" steigėjų. Kitas tos draugijos narys kun. Adolfas Sabaliauskas (Žalia Rūta) 1922 metais Lietuvos istorijos medžiagai rinkti skirtame žurnale „Mūsų senovė" prisimins, kad Povilas Jakubėnas šioje draugijoje buvo pasirinkęs Svirplio slapyvardį. Prisidėjo leidžiant Nemunėlio Radviliškyje hektografuotą laikraštėlį „Palemonas", kurio buvo išspausdinti trys numeriai.

1893 metais aukso medaliu baigęs Mintaujos gimnaziją, pasirinko teologijos studijas Dorpato (Tartu) universiteto evangelijos teologijos fakultete. Buvo vienas pažangiausių studentų. Rūpėjo ne vien mokslai, bet ir lietuvybės išsaugojimas, tautos švietimas, meilės gimtajai kalbai ir tėvynei ugdymas. Susipažinęs su studentu Vytautu Juškevičiumi (tautosakininko, etnografo, leksikologo kun. Antano Juškos giminaičiu) įsteigė slaptą lietuvių draugiją, hektografavimo būdu naktimis išspausdino apie 100 egzempliorių reikšmingos lietuvių kalbos mokslui profesoriaus Kazimiero Jauniaus gramatikos „Lietuviškas kn. Jauniaus kalbomokslis Baltiko padangėse".

1899 metais baigia universitetą, už disertaciją „Husitizmas Lenkijoje ir Lietuvoje" įgyja teologijos kandidato laipsnį. Tais pačiais metais paskiriamas antruoju Biržų parapijos kunigu. Norėdamas sukaupti daugiau žinių ir susipažinti su bažnyčios praktine veikla, prašo Sinodo leisti išvykti vieneriems metams į užsienį.

Pasitobulinęs Vokietijos Erlangeno universitete, 1900 metais sugrįžta į Biržų parapiją. Iki pat 1925 metų pabaigos, kuomet buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune organizuoti Evangelikų reformatų fakultetą, tapti pirmuoju jo dekanu ir profesoriumi, gyveno ir dirbo Biržuose. Sudėtinga būtų išvardinti visus per tuos metus atliktus Povilo Jakubėno darbus. Tačiau verta prisiminti, kad jis kartu su broliais Jonu ir Martynu Yčais bei kitais tų metų Biržų šviesuoliais 1906 metais organizavo pirmąjį lietuvišką vakarą Biržuose, vaidino spektaklyje. Daugiausia jo pastangomis 1908 metais atidaryta Biržų keturklasė mokykla, kurioje jis dėstė tikybą ir vokiečių kalbą, be atlyginimo - lietuvių kalbą. 1906 metais išleidžia biržiečiams skirtą kalendorių „Kaimynas". 1911 metais kartu su Martynu Yču parengė ir išleido „Biržų kalendorių". Po metų kartu su M. Yču, gydytoju M. Kuprevičiumi, verslininku J. Trečioku, poetu ir vertėju Stanislovu Dagiliu ir kitais akcininkais įsteigė Biržų spaustuvę, išrūpino būsimam poetui, tuomet dar Biržų keturklasės mokyklos moksleiviui Juliui Janoniui Evangelikų reformatų Sinodo pašalpą.

1915 metais, caro valdžios verčiamas, pasitraukęs į Rusijos gilumą, dirbo komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti Peterburge ir Voroneže, mokytojavo Voronežo lietuvių gimnazijoje, buvo lietuvių spaustuvės vedėjas. Išspausdino S. Dagilio parengto reformatų Giesmyno antrąją laidą.

Nenorėdamas palikti Pirmojo pasaulinio karo tremtinių, atsisakė kvietimo profesoriauti Dorpato universitete. 1918 metais sugrįžęs į Lietuvą paskiriamas Biržų parapijos kunigu. 1919 metais išrenkamas Biržų savanorių gaisrininkų pirmininku, buvo draugijos Biržų gimnazijai statyti pirmininkas, aukojo lėšas Biržų dailės draugijai „Mūza", Biržų gimnazijos neturtingiems moksleiviams šelpti, kitoms draugijoms, buvo savaitraščio „Biržų žinios" bendradarbis, kuriamos „Aušros" spaudos bendrovės „Biržų žinioms" remti pirmasis pajininkas, Biržų gimnazijoje dėstė religiją, vokiečių bei lotynų kalbas, įsteigė ir iki 1940 metų redagavo dvisavaitinį žurnalą „Sėjėjas". Buvo aktyvus žurnalo „Mūsų žodis" bendradarbis.

Nepamiršo Biržų ir gyvendamas Kaune. 1927 metais dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos sutikimo iškilmėse Biržuose, 1930 metais pašventino statomų Biržų gimnazijos rūmų kertinį akmenį, tais pačiais metais šventino Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje naują varpą, dalyvavo atidengiant paminklą Jonušui Radvilai, pašventino paminklą Biržuose Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

1928 - 1940 metais buvo Biržų muziejaus istorijos skyriaus vedėjas. Daug rašė. Vos atgavus lietuvišką spaudą, bendradarbiavo „Lietuvių laikraštyje", „Vilniaus žiniose", „Lietuvos ūkininke", „Viltyje", pasirašydamas N., P. J., J. Nykštuko, Našlaitėlio ir kitais slapyvardžiais. 1930 metais Biržų spaustuvėje išspausdino knygą „Jonušas Radvila", 1930 metais ten pat buvo išleista P. Jakubėno redaguota ir papildyta knyga „Kuo skiriasi evangelikai nuo katalikų", 1932 metais Biržų spaustuvėje išspausdinta P. Jakubėno knyga „Reformatorius Ulrikas Cvinglis". 1933 metais jis parašė veikalus „Gustavas III Adolfas" ir „Abraomas Kulva". O pats brandžiausias jo darbas - trijų dalių Bažnyčios istorija (1934 m. - „Senovės bažnyčios istorija", 1935 m. - „Vidurinių amžių bažnyčios istorija" ir 1936 m. - „Naujųjų amžių bažnyčios istorija").

1939 metais už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Gedimino II laipsnio ordinu.

1941 metais P. Jakubėnas pasitraukė į Vokietiją. Rūpinosi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ateitimi, laikė pamaldas lietuvių tremtinių stovyklose, skaitė paskaitas kultūros klausimais kituose miestuose gyvenantiems lietuviams, šelpė lietuvių evangelikų reformatų leidinį „Mūsų sparnai". 1948 metais Vokietijoje kartu su dr. Jokūbu Mikelėnu sušaukė pirmąjį Sinodą tremtyje.

Mirė 1953 metų gegužės 30 dieną Šveicarijoje, Sent Galene, senelių namuose.

Povilą Jakubėną pažinoję biržiečiai prisimindavo jį buvus griežtą, teisingą, turėjusį humoro jausmą, atkakliai siekusį, kad kiekvienas jo mokinys ar parapijietis būtų gerai išauklėtas, išsimokslinęs, darbštus, sąžiningas, pareigingas krikščionis ir tikras lietuvis. Jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoje Jurgis Jašinskas 1966 metais „Mūsų sparnuose" rašė: „Kas žemaičiams buvo vyskupas Motiejus Valančius, tas pats Biržams ir plačiajai jų apylinkei bei kartu visai Lietuvai buvo Generalinis superintendentas profesorius dr. Kun. Povilas Jakubėnas."

Algirdas Butkevičius

2011-04-16

Gavėnios projektas Germaniškyje

Prasidėjus Gavėnios liturginiam laikotarpiui, Germaniškio pagrindinės mokyklos bendruomenė kartu su parapija dalyvauja projekte 3M - malda, menas, muzika.

Gavėnia mus kviečia stabtelėti ir nors šiek tiek atsiriboti nuo kasdienio bėgimo, paviršutiniškumo.

Vaikai bei jaunuoliai šiuo metu raginami gilesniam dvasinių vertybių apmąstymui, tikėjimo stiprinimui, prasmingai veiklai.

Projekto vykdymo metu mokiniai gilinasi į Velykų slėpinio esmę, maldos svarbą, mokosi giedoti bei išreikšti save kūryboje. Jaunuoliai, besiruošiantys sakramentų priėmimui, kartu su pradinukais paruošė teatralizuotą Kryžiaus kelią, kurį pristatė Germaniškio koplyčioje tikinčiųjų bendruomenei. Jaunieji aktoriai ir vokalo grupė, padedami mokytojų Sandros Balodytės ir Zitos Beliakienės, inscenizavo Andrea Oldoni rožės, vikšrelio ir kikilio pasakojimą apie Kryžiaus kelią vaikams. Jame autorius, trijų draugų - pagrindinių personažų padedamas, perteikia Kristaus kančios ir mirties kelią. Tai skausminga ir sykiu labai graži bei gili Jėzaus meilės istorija. Vaikai, ant didelio medžio kryžiaus išdėlioję keturiolika pagamintų kryžiaus kelio stočių, kiekvieną iš jų apmąstė ir pabaigoje užgiedojo „Aleliuja".

Vaikų Kryžiaus kelias Germaniškio koplyčioje. Nuotrauka iš parapijos archyvo

Džiaugsminga rimtis ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį persikelia į šv. Mišias, aukojamas kunigo Andriaus Šukio.

Mokantis įsiklausyti ir išgirsti žodį, mokykloje vyko atskirų mokinių grupių bei mokytojų ir kitų darbuotojų susitikimai su kunigu Andriumi Šukiu. Pokalbių metu analizuota Dievo buvimo vieta ir svarba šiandieninėje kultūroje. Bendraudami su dvasininku, susitikimų dalyviai turėjo puikią progą diskutuoti tikėjimo klausimais, susimąstyti, kiek įsileidžiame Dievą į savo namus ir širdis.

Tęsdami projektą, jo dalyviai kuria Gerumo medžius parapijos maldos vietoms. Antrokai ir ketvirtokai jau papuošė didelį Velykų medį Germaniškio koplyčiai. Šventės metu jie galės savo brangiausiems žmonėms padovanoti pačias gražiausias mintis apie gyvenimą, gerumą, tikėjimą.

Vaikai kūrybingai gamina dovanėles mamoms bei mokosi naujų giesmių Velykų ir Motinos dienos šventėms. Aktyviausi mokiniai vyks švęsti Velykų šventės ir į Biržų metodistų bažnyčią, kuri pakvietė bendroms ekumeninėms pamaldoms.

Projektas įgyvendinamas gražiai bendradarbiaujant visai mokyklos bendruomenei, padedant technologijų mokytojams Jonui Rakickui ir Vitalijai Pociūnienei.

 

Mokytoja Sandra Balodytė

2011-04-14

„Biržų krašto fotografai": 16 autorių ir 51 fotografija

Balandžio 9 dieną, gan gausiai susirinkus tiek parodos autoriams, tiek nemažam būreliui žiūrovų bei vertintojų, Biržų kraštotyros muziejuje „Sėla" per dvi ekspozicijų sales buvo atidaryta „Biržų krašto fotografų" paroda.

Salėse lankytojai ras 51 šešiolikos autorių fotografiją.

Nepriklausomybės laikais tai pirmas toks rimtesnis bandymas aprėpti fotografuojančius Biržų krašto žmones. Tiek profesionalus, tiek mėgėjus ir net moksleivius. Žmones, kurie gyvena Biržuose, ir fotografus, kurie jau iškeliavę už savo gimtojo krašto ribų.

Pasak parodos dalyvių Zenono Meškausko ir Algirdo Kalninio, panaši Biržų fotografus vienijanti parodėlė buvo surengta gal prieš 30 metų, sovietmečiu, apie 1980-uosius. Tuos jau retro laikus mena 1983 metais išleistas kuklus katalogiukas.

Ramūnas Danisevičius. Biržietiškas Haris Poteris. 2006.

Kaip jau buvo rašyta, parodą sudarė rašytojas ir fotografas Alis Balbierius. Tuo pačiu pavadinimu, tik mažesnės apimties „Biržų krašto fotografai" buvo rodyti pernai Panevėžio fotografijos galerijoje. Sudarytojas trumpoje parodos pristatymo įžangėlėje rašo: „Paroda, vienijanti 16 įvairių autorių, tai vienas iš bandymų apžvelgti šiuolaikinę krašto fotografų kūrybos įvairovę.

Akcentuoti du dalykai - meniškumas ir temų, stilių įvairovė. Todėl čia šalia profesionalių buitinių fotografų ar Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių matome mėgėjų ir net moksleivių darbus.

Matome darbus tų fotografų, kurie tebegyvena Biržų krašte, ir tų, kurie gimtajame krašte būna tik svečiai.

Parodos nevienija jokia išankstinė koncepcija, išskyrus siekį parodyti fotografų ir jų fotografijų įvairovę. Parodai fotografijas, priklausomai nuo autorių lygio, daugiau ar mažiau atrinkau kaip sudarytojas, todėl čia neišvengta ir tam tikro subjektyvumo ar subjektyvaus mano asmeninio požiūrio į fotografiją. Kitas sudarytojas galbūt atrinktų ir kitus darbus.

Į renginį susirinko gausus būrys fotografų, kurių darbų parodą inicijavo rašytojas ir fotomenininkas Alis Balbierius.

Taip pat čia nepavyko suburti ir visų man žinomų ir neblogai fotografuojančių žmonių, dėl įvairių priežasčių „stokojama" 4 - 5 fotografų. Manau, kad Biržų krašte ir dar yra žmonių, kurie visai puikiai fotografuoja sau, nes skaitmeninė fotografija tapo masiniu ir visiems prieinamu reiškiniu, tačiau tikras meniškumas ir meninis individualumas fotografijoje tebėra gan retas dalykas...

Paskata parodyti „Biržų krašto fotografus" ir Biržuose buvo pernykštė tokio pat pavadinimo paroda Panevėžio fotografijos galerijoje. Ji ten buvo šiltai sutikta ir palankiai įvertinta."

Panašu, kad „Biržų krašto fotografai" palankiai sutikti ir Biržuose. Čia savo kūrybą (po penkias fotografijas) gausiau rodo dabar jau vilniečiai Ramūnas Danisevičius ir Aistė Jūrė, matome ir tris šiuo metu dar Rusijoje, Jekaterinburge, gyvenančios Vigilijos Černiauskienės darbus „Ukraina per drobę". Apskritai Ramūnas Danisevičius yra tituluočiausias šioje parodoje dalyvaujantis fotografas, ypač gerai žinomas tiems, kas domisi spaudos fotografijos virtuoziškumu ir meniškumu (personalinis puslapis - www.danisevicius.lt).

Simboliškai šioje parodoje su biržiečiams gerai žinomu malūnininko portretu („Malūnininkas, apie 1975 m.) dalyvauja jau mus palikęs fotografas Petras Meškauskas. Matyt, neatsitiktinai jo fotografija pakabinta šalia anūkės Vaivos Briedienės- Meškauskaitės ir sūnaus Zenono Meškausko (personalinis puslapis - www.zmeskauskas.ten.lt) darbų...

Po penkias fotografijas parodoje eksponuoja sudarytojas Alis Balbierius (personalinis puslapis - www.alisphotoart.com), taip pat ir prieš kelerius metus gražią personalinę parodą rodžiusi Ernestina Muralytė.

Parodą pagyvina ir paįvairina originalūs pinhole technika atlikti ir ant drobės su porėmiu atspausti du „Portfolio" meno galerijos įkūrėjos Lijanos Judickaitės darbai. Kitų fotografų rodoma nuo 1 iki 4 darbų.

Niekam ne paslaptis, kad dabar daug fotografuoja ir dailininkai. Iš Biržų dailininkų grupės čia dalyvaujančių dviejų narių - Egilo Skujos ir Sandros Sukarevičiūtės - įdomesnis ir subtilesnis daug kam pasirodė Egils Skuja.

Fotografiškai gerai „sutvarkyti" ir efektyviai įrėminti trys Aurimo Franko darbai.

Tris fotografijas rodo fotografas Algirdas Kalninis ir dvi - Šukionių entuziastas Stanislovas Vadapolas.

Atskira kalba būtų apie moksleivius. Parodos sudarytojas džiaugėsi, kad kasmet daugiausia Biržų gimnazijoje fotografų būrelį kuruojančios pasvalietės Aidos Dulkienės (nepatingėjusios atvažiuoti į kaimynų parodos atidarymą ir išsakyti savo nuomonę) dėka vis pavyksta aptikti gabių moksleivių. Pernai - Aivarą Ruginį, šių metų parodoje - Valdą Kairį (3 fotografijos) ir Gretą Laisonaitę (1 fotografija).

Be abejonės, gabių jaunų fotografų miesto ir rajono mokyklose yra ir daugiau, ką jau įrodė kelių (ne tik Biržų) mokyklų ir galerijos „Portfolio" prieš keletą mėnesių realizuotas edukacinis projektas.

Belieka viltis, kad „Biržų krašto fotografų" paroda kai kam gal taps rimtesne paskata rimtesnei kūrybai.

„Šiaurės Rytų" informacija

2011-02-12

Povilui Jakubėnui - 140

Prieš 140 metų, 1871 balandžio 11-ąją, Biržų krašte, Vaitkūnų kaime gimė būsimasis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas, knygnešys, mokslininkas, visuomenės veikėjas Povilas Jakubėnas.

Baigęs mokslus pradžios mokykloje, juos tęsė Mintaujos gimnazijoje. Gimtajame krašte talkino knygnešiui Jurgiui Bieliniui, platindamas lietuvišką spaudą.

Nusprendęs pasirinkti tarnavimo Dievui kelią, Tartu universitete 1899 baigė studijas teologijos kandidato laipsniu ir kitais metais buvo paskirtas antruoju kunigu Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Čia aktyviai įsijungė ir į visuomeninę veiklą - platino lietuvišką spaudą, buvo vienas ne tik Biržų spaustuvės 1912 m. steigėjų, bet ir 1908 m. pradžios mokyklos įkūrėjų, joje dar mokė ir lietuvių kalbos.

Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Rusiją ir Voroneže dirbo lietuvių gimnazijos mokytoju. Grįžęs į Lietuvą, 1921 m. išrinktas Biržų Sinode superintendentu, o 1933 m. - Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu.

Sinodo dalyviai prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios senosios klebonijos (Meškauskynės), pastatytos kun. Vilhelmo Meškausko rūpesčiu. Joje vykdavo sinodų posėdžiai. Sudegė II pasaulinio karo metais. Stovi I eilėje iš kairės: Vilius Grytė, Jonas Šepetys, Martynas Yčas, agr. Petras Variakojis, prof. I. J. Simpson, Povilas Jakubėnas, dr. Jokūbas Mikelėnas. 1932 m.

P. Jakubėnas buvo vienas Evangelikų teologijos fakulteto Kauno universitete 1926 m. steigėjų, jo profesorius, dekanas. 1936 m. uždarius fakultetą, buvo Kauno evangelikų reformatų parapijos klebonas. Okupavus 1940 m. Lietuvą, P. Jakubėnas išvyko į Vokietiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje.

P. Jakubėnas buvo uolus spausdinto žodžio darbuotojas, bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvių laikraštis", „Lietuvos ūkininkas", „Vilniaus žinios", „Viltis", „Mūsų žodis", rengė ir leido kalendorių „Kaimynas". Jo plunksnai priklauso ir pirmoji lietuvių kalba išleista tritomė „Bažnyčios istorija". P. Jakubėnas 1926 - 1940 m redagavo bažnytinį laikraštį „Sėjėjas", išvertė Evangeliją pagal Morkų, Jėzaus Kristaus Evangelijas.

Pokario metais iš pradžių gyveno Schleswig Holsteino vakarų žemumoje prie Eiderio upės, Dragės kaime. Laikė pamaldas lietuvių tremtinių stovykloje Fridrichstadto miestelyje, skaitė paskaitas kituose miestuose gyvenantiems lietuviams.

1948 06 24 Klein - Wittensee P. Jakubėnas kartu su dr. J. Mikelėnu, sušaukė pirmąjį Sinodą tremtyje. Nuolat rūpinosi Lietuvos bažnyčios ateitimi, sekė lietuvių tremtinių parapijų JAV, Kolegijos ir Sinodų veiklą, rūpinosi „Mūsų sparnų" žurnalu.

1950 m. mirus žmonai Halinai Jakubėnienei, apsigyveno evangelikų reformatų bažnyčios išlaikomuose senelių namuose Wessene (Šveicarija). Čia ir mirė 1953 05 30.

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-04-12

Tylos skambėjimas

Pavasarį bundanti gamta mums dovanoja šviesą, besiskleidžiančių žiedų grožį, grįžtančių paukščių klegesį ir viltį, kad su atgimstančiu pavasariu ir mes išsivaduosime iš žiemos sąstingio, surasime vidinę harmoniją ir gyvenimo prasmės pajautą.

Tokiu metų laiku išryškėja emocijos, mūsų sielos stygos nuskaidrėja iki skambėjimo... Tai pats tinkamiausias metas prisiliesti prie išgrynintų vertybių, įsileisti į širdį tylos iškalbingumą. Pagal tęstinį J. Bielinio viešosios bibliotekos projektą „Gimtinės pakviesti" į Biržus atvyksta kraštietė pedagogė, Panevežio grigališkojo choralo studijos „Vox laetitiae" vadovė, knygos apie Tėvo Stanislovo žibintų kolekciją iniciatorė ir viena jos leidėjų Jolanta Juškaitė - Antanaitienė. Tai be galo dvasinga ir kukli moteris, skleidžianti gėrį ir gebanti išgirsti tylą. Pristatydama save Jolanta Antanaitienė rašo:

„1964 m. persikėlus gyventi į Biržus iš Joniškėlio miestelio, kuriame ir gimiau, lankiau II vid. mokyklą (dabar „Aušros"). Baigusi Biržų muzikos mokyklos fortepijono klasę pas mokytojus L. Šinkariovaitę ir Vyt. Mikalauską, 1972 m. įstojau į Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, kur ketverius metus mokiausi fortepijono specialybės. Baigusi įstojau į Lietuvos TSR valst. konservatorijos Klaipėdos fakultetus (vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir įgijau muzikos mokytojo profesiją.

Balandžio 15 d. 17 val. biržiečiai kviečiami į susitikimą su kraštiete J. Antanaitiene.

Nuo 1978 m. iki šiol dirbu Panevėžio kolegijoje, kuri buvo performuota iš Panevėžio J. Švedo pedagoginės mokyklos, vėliau iš Panevėžio konservatorijos). Nuo 1984 m. iki 2005 m. važinėdavau į Paberžę, o nuo 1900 m. - į Dotnuvą, kur dirbau Tėvo Stanislovo vargonininke. 2007 m. baigiau magistrantūros studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir įgijau Edukologijos magistro laipsnį. Turiu tris vaikus: Mantą (33 m.), Mykolą (15 m.) ir Gabrielę (15 m.).

Tėvui Stanislovui OFM. paraginus giedoti ir skleisti grigališkąjį choralą, 2005 m. susikūrė grigališkojo choralo studija „Vox laetitiae". Nuo susikūrimo praėjus keletui mėnesių, kunigo Sauliaus Černiausko kvietimu pradėjome giedoti Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Joje giedame iki šiol kiekvieną ketvirtadienį vakarinių mišių metu.

Su „Vox laetitiae" kolektyvu 2005, 2007 ir 2010 metais lankėmės Prancūzijoje, Solesmes Saint Pierre (Šv. Petro) benediktinų vienuolyne, kur mums teorines paskaitas skaitė ir grigališkojo giedojimo mokė tėvas Daniel Saulnier OSB - Solesmes benediktinų vienuolyno vienuolis, Pontificio Istituto di Musica Sacra (Popiežiškojo religinės muzikos instituto) Romoje dėstytojas. Taip pat viešėjome Lisieux ir la mont saint Michel vienuolyne. 2010 vasarą kartu su kitais Lietuvos grigališkaisiais chorais koncertavome Lenkijoje Poznanės arkikatedroje, Prancūzijoje Le Mano Saint Julien katedroje bei Paryžiuje Sainte Clotilde bazilikoje.

2006 m. Vilniuje buvo išleista knyga (katalogas) „Procesijų žibintai", kurioje pateikiamos susistemintos žinios apie kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio (kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo) surinktą vertingą bažnytinių žibintų kolekciją. Leidinį sudarė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė ir Jolanta Antanaitienė. Knygoje taip pat publikuojami rašytojos Jurgos Ivanauskaitės prisiminimai apie tėvą Stanislovą. Iš viso čia pateikiamos žinios apie 55 tėvo Stanislovo kolekcijoje esančius bažnytinius žibintus."

Daugybę įdomių dalykų išmananti Jolanta Antanaitienė maloniai sutiko savo mintimis pasidalinti ir su biržiečiais. Turėsime retą galimybę išgirsti „Vox laetitiae" atliekamą grigališkajį choralą.

Tad visus kviečiame balandžio 15 dieną (penktadienį) 17 val. į susitikimą su kraštiete Jolanta Antanaitiene, kuris vyks J. Bielinio viešosios bibliotekos salėje. Tikimės, kad šis sakralinis vakaras suvirpins klausytojų širdis, o grigališkojo choralo „Vox laetitiae" autentiškos bažnytinės muzikos ramus atlikimas skleisis pilies skliautuose kaip dieviškas balzamas, nuramins ir užlies mūsų sielos gelmes.

Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešosios bibliotekos informacija

2011-04-09

Kokie buvo Biržai XIX a. viduryje

1861 m. Sankt Peterburge buvo išleista knyga „Materialy dlia geografiji i statistiki Rossiji, sobrannyje oficerami generalnogo štaba. Kovenskaja gubernija. Sostavitel D. Afanasjev" („Rusijos geografijos ir statistikos medžiaga, surinkta generalinio štabo karininkų. Kauno gubernija. Sudarė D. Afanasjevas").

Taigi, kokius Biržus rado XIX a. viduryje generalinio štabo karininkai, kokiais disponavo daviniais, ką sužinojo iš Biržų istorijos?

Biržų miestas (rusiškai BIRŽE, lietuviškai miestas BIRŽEJ) yra prie upių Apaščia (OPOŠČ) ir Agluona (JEGLON), įtekančių į Biržų ežerą. Netoli miesto, ant dešiniojo Agluonos kranto yra pilis, buvusi kunigaikščių Radvilų sostinė. Radvilos pagal Karolio V 1547 m. privilegiją tapo Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais. Kunigaikštystei, be Biržų, priklausė dar 4 miestai ir 34 kaimai.

Karų su Švedija metu Biržai buvo pagrindinis Lietuvos kariuomenės susirinkimo centras. Švedų karalius Gustavas Adolfas 1625 m. užėmė Biržus, jo trofėjais tapo 60 patrankų, kurias jis nusiuntė į Rygą, kunigaikščio brangenybės, gausybė ginklų ir sviedinių.

Žvilgsnis į Biržus. N. Ordos graviūra. 1875 m.

1655 m. švedai antrą kartą užėmė Biržus, bet Lietuvos etmonas Gonsevskis po trijų mėnesių apsiausties juos privertė pasiduoti.

Nuo 1691 metų čia rinkosi evangelikų reformatų bažnyčios Sinodas.

1701 m. karalius Augustas II susitiko Biržuose su Rusijos Imperatoriumi Petru I ir sudarė su juo sutartį prieš Švedijos karalių Karolį XII. Abu monarchai užsibuvo Biržuose iki kovo 10-osios.

Šiuo metu (1861 m. - aut. past.) Biržai priklauso dvarininkui grafui Tiškevičiui. Juose gyvena: 30 bajorų vyrų ir 44 moterys; miestiečių krikščionių 154 vyrai ir 168 moterys; žydų 404 vyrai ir 439 moterys; dvaro valstiečių 78 vyrai ir 38 moterys; laisvų piliečių 138 vyrai ir 143 moterys.

Taigi, Biržuose gyveno XIX a. viduryje 1836 žmonės ir, kaip paprastai, moterų buvo daugiau negu vyrų.

Biržuose katalikai meldėsi medinėje bažnyčioje (mūrinė dar buvo statoma), buvo mūrinė evangelikų liuteronų ir medinė evangelikų reformatų bažnyčios. Beje, klaidingai rašoma, kad evangelikų reformatų bažnyčioje yra kunigaikščio Kristupo II Radvilos palaidojimas - jis 1641 m. buvo palaidotas Vyžuonose. Pamaldos vyksta paeiliui lenkų ir lietuvių kalbomis.

Biržuose yra ir medinė žydų sinagoga.

Anot žinių rinkėjų, Biržuose buvo įsikūrusi, kaip jie rašo, „talmudistų sekta - hasidimai". Biržuose galima rasti ir dvi prieglaudas, vieną didelę parduotuvę ir 8 mažesnes, o balandžio 23-iąją vyksta didelė mugė.

Kaip atrodė dabartinis Biržų centras XIX a. viduryje, galime įsivaizduoti ir iš 1929 05 05 „Biržų Žinių"straipsnelio „Biržai prieš 50 metų", kuriame rašoma: „Visai kitokį vaizdą teikė Biržai prieš 50 metų, negu dabar (t. y. apie 1879 - aut. past.). Visa eilė namų į rytus nuo dabartinės Vytauto gatvės buvo miesto rubežius. Antros eilės vietoje, nuo dabartinės Pasvalio gatvės į šiaurę, buvo vien tik daržai, o į pietus - dvaro sodas. Pasvalio ir Rotušės gatvės buvo paprasti keliai iš abiejų pusių liepomis nusodinti".

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-04-09

„Biržų krašto fotografai" - Biržuose...

Balandžio 9 dieną, šeštadienį, 12 val. Biržų kraštotyros muziejuje „Sėla" atidaroma fotografijų paroda „Biržų krašto fotografai", kuri pernai buvo rodyta Panevėžio fotografijos galerijoje ir tik šiemet pasiekė Biržus...

Ir pernykštę, ir šią parodą sudarė rašytojas ir fotografas Alis Balbierius. Parodos Biržuose variantas praplėstas ne vienu nauju autoriumi, tik sudarytojas apgailestauja, kad šių metų parodoje dėl įvairių asmeninių priežasčių nesugebėjo dalyvauti pernai buvę vieni iš pagrindinių autorių - jauni fotografai Ainis Bagdonas ir Aivaras Ruginis.

Ramūnas Danisevičius  „Taškas", 2009 m.

Šiemet į parodos atidarymą besidominčius fotografija ir fotomenu kviečia net 16 autorių. Tai vienas iš tituluočiausių Lietuvos reporterių, fotomenininkas Ramūnas Danisevičius, Zenonas Meškauskas, Alis Balbierius, Aistė Jūrė, Lijana Judickaitė, Ernestina Muralytė, Egils Skuja, Aurimas Frankas, Sandra Sukarevičiūtė, Vigilija Černiauskienė, Algirdas Kalninis, Stanislovas Vadapolas, Vaiva Briedienė - Meškauskaitė, moksleiviai Valdas Kairys ir Greta Laisonaitė bei simboliškai su viena fotografija dalyvaujantis jau anapilin prieš keletą metų išėjęs Petras Meškauskas.

Biržų krašte gyvenančių ar iš Biržų kilusių fotografų parodoje nedominuoja vien biržietiški motyvai. Čia žiūrovas išvys meninius ir kelionių peizažus, abstrakcijas ir portretus, fotografinius koliažus ir tradicinius natiurmortus, taip pat porą pinhole technika atliktų Lijanos Judickaitės darbų.

„Šiaurės rytų" informacija

2011-04-05

Alma Karosaitė: „Tūkstantmečio vaikais be knygos netampama"

Šiandien minime Tarptautinę vaikiškos knygos dieną. Apie vaikus ir knygas su šiuo metu Vilniuje gyvenančia biržiete, daugelio knygelių vaikams autore, poete Alma Karosaite kalbasi Jurgita Ratkevičienė.

- Kokia knyga, Jūsų manymu, dabarties vaikui galėtų būti patraukli (tematika, išvaizda)? Tikriausiai ji nebe tokia pat, kokia buvo įdomi ir graži jo tėveliams? Kaip šiandien prieiti prie visko mačiusio (turiu galvoje naujausias technologijas), dažnąsyk ir visko pertekusio vaiko, kaip ir kuo jį gali (ar begali?) sudominti knyga?

- Jauniausias skaitytojas, kokį esu mačiusi savo akimis, buvo dešimties mėnesių berniukas. Vienos parodos atidarymo metu tėvai dailininkai jam padavė knygelę, ir vaikiukas tiesiog krykštavo. Taip krykštaujama barškinant margaspalvius žaislus, išsivyniojant blizgų saldainį.

Anot poetės Almos Karosaitės, vaikų pasaulėlyje knyga turėtų būti tarp obuolių ir kamuolių, kad ja džiaugtųsi kaip žaislais ar skanumynais.

Maži vaikai - maži vargai. Elkimės natūraliai. Leiskime vaikui pačiam aptikti knygą. Vaikų pasaulėlyje ji turėtų stovėti tarp obuolių ir kamuolių.

Suskaitytos knygos parodo tikrąjį vaikų pasirinkimą. Reklamos, geriausių, skaitomiausių knygų rinkimas yra jau suaugusiųjų išmonė siūlant savo prekę.

Ir vaikui, ir vaikaičiui galime drąsiai duoti „Katinėlį ir gaidelį" ir tikrai neapsiriksime net XXI amžiaus pradžioje. O mažajam biržiečiui būtinai reikia žinoti K. Binkio ir K. Jakubėno pavardes. Mūsų krašto lyrikas J. Strielkūnas savo biografiją irgi yra paįvairinęs nuostabiais vaikiškais eilėraščiais. Mėgstantiems prozą turėtų būti artimas ir A. Zurba.

- Neretai teigiama, kad paaugliams rašyti sunkiausia. Ar tikrai? Ar rašymas patiems mažiausiems mažiau įpareigoja, yra paprastesnis? Bijau to žodžio, bet galbūt primityvesnis?

- Per literatūrinius susitikimus manęs dažnai klausia nuomonės apie jaunimą.

Ir aš atsakau, kad gerasis mūsų laikų jaunimas geresnis už mano laikų, o blogasis - blogesnis. O paauglių aš nepažįstu. Taigi gal neteisingai manau, kad paaugliams nereikia atskiros literatūros. Kaip kad nereikia studentams. Kodėl? Ogi todėl, kad paauglystė staigiai praeina. Net nespėjau mirktelėti, kaip mano vaikaitis peršoko šį amžių. Duokime gerą vaikišką knygą augančiam, ir jam jos užteks iki pirmosios meilės. Visai sveika kuo ilgiau pabūti vaikais. O jei anksčiau subręsime ir pereisime prie suaugusiųjų lektūros - triskart valio. Perskaitykime airių rašytojo John Boyne tarptautinį bestselerį „Berniukas dryžuota pižama", ir suprasime, kokią pasaulinę tragediją galima atskleisti per devynmetį vaiką. Nereikia jokių dirbtinių siužetų. Ir Romualdas Granauskas apysakoje „Rudens žmogus" per dvylikamečio savižudybę yra parodęs vieną kraupiausių temų - motinų prostituciją.

- Kai kurie lietuvių prozininkai teigia, kad norint parašyti įtikinamą knygą paaugliams, reikia naudoti jų žargoną, liesti pačias opiausias problemas, nevengiant atvirų smurto, sekso, svaiginimosi ir panašių scenų? Ar gali būti, kad šiuolaikinio vaiko, paauglio mąstymas mutuoja metaforų, kalbinio žaidimo, subtiliai, o ne tiesmukai pateikiamų etinių ir estetinių vertybių nebesuvokimo kryptimi? Galvoju ir apie kontraversiškai įvertintą Vytauto Račicko knygą „Baltos durys" (2010). Paauglių ji išrinkta skaitomiausia 2010 metų knyga, o kritikų smarkiai supeikta.

- „Baltų durų" aš dar neskaičiau, bet V. Račickas - talentingas rašytojas ir tikras skaitytojų numylėtinis. Mes, jam prijaučiantys plunksnos broliai, esame jau atgedėję „Genio" redakcijos uždarymą. V. Račickas, kaip vyriausiasis šio žurnalo redaktorius, kadais telkė visus - ir vaikus, ir suaugusius. Šiandien nebėra tokios periodikos, kur kelios kartos galėtų pasikalbėti.

O eksperto ir skaitytojo nuomonė nesutampa todėl, kad jiedu niekada nesėdėjo ant vieno suolelio. Bet aš pati sau negaliu atsakyti į klausimą, ar įsisirgęs narkomanas apskritai ką nors skaito. Į „Komjaunimo tiesą", kur kitados dirbau, buvome pasikvietę garsų filosofą Jokūbą Minkevičių ir klausėme jo nuomonės apie rubriką „Komjaunimas ir ateistinis auklėjimas". Garbingas svečias aiškiai atsakė: „Jūs visiškai prašaunate pro šalį. Tie, kurie klūpo prie Aušros Vartų, jūsų laikraščio neskaito."

Kokia kalba šiandien kalbėtis su augančiu žmogumi - ne vien literatų širdies skausmas. Jauna mamytė „Akropolyje" purto užsiožiavusį savo sūnelį: „Kaip tu su manimi kalbi? Ar aš tau kokia televizija?" O gal po dvidešimties metų tas jos vaikas iš viso nebekalbės lietuviškai?

- Ką apskritai manote apie „Metų" knygos vaikams ir paaugliams rinkimus?

- Tai gali turėti ir labai teigiamą poveikį. Jei visais įmanomais būdais liepiama perskaityti penkias konkrečias knygas, kas nors iš smalsumo ims ir pačiupinės šeštąją, pasirinktą savo nuožiūra.

Visa tai iš nesibaigiančių konkursų serijos. Satyrikas Edvardas Vaitkus yra palikęs tokį dvieilį: „Jeigu nebebus konkursų, / Aš iš viso nebekursiu."

- Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinės vaikų literatūros knygų leidybą, iliustracijas, vertimus Lietuvoje?

- Lūžta lentynos. Reikia būti ypač išradingam, kad sugalvotum ką nors savito. Net mūsų sapnai jau išleisti. Kas visa tai perskaito? Tačiau šiame knygų kalne tikrai yra amžiaus vertybių. Jos turėtų būti atpažįstamos. Reikia ir gerai pasirinktos verstinės literatūros, nes juk nesame poliglotai. Gaila, kad pasaulinio lygmens mūsų rašytojai retai kada savo kūriniais pasiekia užsienį.

- Ar prievarta tėvų, mokytojų brukama knyga vaikui gali padaryti teigiamą poveikį? Juk ne vienas tėvų muzikuoti ar sportuoti lenktas vaikas gyvenime yra pasiekęs stulbinamai gerų rezultatų?

- Iš mažens muzikuojantis ir sportuojantis paprastai pasiekia tam tikrų rezultatų. Reikia labai gerai įsivaizduoti, kokių rezultatų pasieks daug skaitantis. Gal jis taps valstybės prezidentu? Gal jis taps poliglotu ir skaitys originalus daugybe kalbų? Gal jis, kaip Tomas Venclova, bus aplankęs beveik visas pasaulio šalis?

Yra savanoriškas skaitymas ir programinis mokyklinis. Elementarių žinių reikia vien todėl, kad neatsitiktų kaip tame TV „Klausimėlyje", kur žavingas jaunuolis teigia, jog „Metus" parašė Lukašenka. Skaitymas yra tam tikras kompasas, padedantis susiorientuoti šiame pasaulyje. O dabar susidėkime į vieną vietą visas knygas, kurias reikia perskaityti per dvylika lietuviškos mokyklos metų, ir mums pasišiauš plaukai iš nuostabos. Kokie mes eruditai!

- Ar šiuo metu dažni Jūsų kontaktai su skaitytojais? Kokie jie? Galbūt jie teikia kokios nors naujos patirties, inspiracijų kūrybai, apmąstymų? Ar viskas vyksta taip kaip anksčiau?

- Aš esu reformatė ir pacituosiu Jums mūsų kunigo Tomo Šerno žodžius: „Gyvenimas praryja viską, kas yra laikina. Keičiasi epochos, politika, didikų giminės, o žmogus vis tas pats. Nes Dievas tas pats. Ir vaikas, ir senukas stovi savo poste. Mes turime ne bijoti mirties, o nerimauti dėl savo dvasios, kad ji nežlugtų. Baisiausia yra neturėti vilties." Aš tikrai matau šiandieniniame poste stovinčius vaikus. Nemanau, kad jų dalia lengvesnė nei mano kartos mokinukų. Esu kategoriškai prieš kartų konfliktą, nemėgstu bambančių senų žmonių. Manęs antrokas be jokio popierėlio klausia: „Ar jūs daug, ar mažai garsi?" Ir man viskas aišku, kodėl jam taip netyčia pasisako. Dar nemokėdamas skaityti ir skaičiuoti šių laikų vaikas jaučia, kad garsus ir turtingas yra geriau už negarsų ir neturtingą. Nes suaugusiųjų pasaulis tik apie tai ir tekalba.

- Kas vaikui yra paveikiau: proza ar poezija? Galbūt įvairiais amžiaus skirsniais tas paveikumas kinta?

- Vaikas pradeda nuo eilėraštukų ir pasakų. Augdamas jis gali pamilti ir tą, ir tą arba išsižadėti abiejų. Bet tai visiškai nereiškia, kad tarp neskaitančių grožinės kūrybos nėra didelių žmonių, puikių specialistų. Įvairiais moderniais būdais gauta informacija irgi yra apsiskaitymas. Yra daug galimybių formuotis visavertei asmenybei.

- Dažnas skaitantis suaugęs teigia, kad virtuali knyga jam niekada neatstos tikros, popierinės. Vaikai imlesni naujovėms. Ar yra tikimybė, kad praėjus dar vienai ar kelioms dešimtims metų eiti į biblioteką ar vartyti knygą vaikui taps pernelyg sunku/sudėtinga, nuobodu? O dailininkų pieštos iliustracijos atrodys primityvaus meno liekanos?

- Į virtualią tikrovę patraukė labai daug menininkų. Ir tai visai natūralu. Juk paprasčiausia reklama negali gyvuoti be patrauklaus vaizdo ir taiklaus žodžio. Žmonės muzikuos, pieš ir skaitys. Gal pakeis viso to formą, bet tikrai išsaugos meno prigimtį. Progresas vertybių nenaikina, jis tik pateikia jas kitaip. Jei internete žmogus pasirodys raštingas ir protingas, tai ko daugiau norėti?

- Gal turite receptą, kaip vaiką išmokyti pamilti, branginti knygą?

- Kai jam bus treji ketveri meteliai, nupirkime gimtadienio proga pačią gražiausią, mūsų supratimu, knygutę, patį skaniausią tortuką, paties gaiviausio gėrimo, saldžiausių vaisių. Po mėnesio paklauskime: „O kur tavo gimtadienio skanėstai?" Vaikas atsakys: „Suvalgiau." Tada dar sykį paklauskime: „O kur tavo knygutė?" Vaikas atsakys: „Jau beveik suskaitėme." Ir ateis laikas, kai mūsų skaitytojas jau pats susiieškos knygą ir kam nors būtinai pasigirs: „Aš ją per naktį prarijau."

Baltos lankos, juodos avys. / Kas išmano, tas jas gano. Jaunųjų biržiečių reikėtų paklausti, kas per vienas tas Biržų kraštas. Dviejų tikėjimų, lėtų upių, ramių lygumų žemė, pagimdžiusi ir Lietuvos prezidentę, ir stipriausią pasaulio žmogų, ir nuostabiausius krepšininkus, ir vaikų literatūros klasikus. Jei sugebėsime paminėti jų pavardes, tapsime tūkstantmečio vaikais, kuriais be knygos netampama.

2011-04-02

Gavėnios skaitymai: kai susidvejinama be veidrodžio

Pelenų trečiadienis. Nuorodos gavėnios liturginiam laikotarpiui. Laikas prieš šv. Velykas.

Bažnyčia kviečia: išgyvenk kitokį gyvenimo prasmės supratimą.

Pagrindiniai tikėjimo praktikavimo aspektai. Trijuose žodžiuose: malda, pasninkas ir išmalda.

Iš pirmo žvilgsnio paprasti gyvenimo būdo rodmenys.

Keturiasdešimties dienų iki Kristaus Prisikėlimo iškilmės.

Jų vis mažiau. Vis pražiopsome pradžią. (Startuodami ne laiku, negalime tikėtis tikslių rezultatų.)

Minėti trys tikėjimą papildantys ir iš jo išplaukiantys aspektai išlieka aktualūs ištisus metus.

- - -

Sykį buvau pakviestas į labdaros vakarą. Puikiai žinojau aprangos kodą. Aukos dydį ir paskirtį. Nujaučiau vakaro svečių pavardes.

Jaudinausi, prie kokio stalelio teks sėdėti ir kokie vakaro „bendraminčiai" bus šalia.

Pasiruošiant teko nemažai paprakaituoti.

Iš prabangių rūbų salono nuomojausi kostiumą su atitinkama atributika.

Pirkau naujus madingus batus. Su jais impregnatorių ir juodas vienspalves kojines.

Marškiniai buvo nauji. Balti kaip sniegas. Plaukais rūpinosi ilgametę darbo patirtį turinti kirpėja. Pasikvepinęs prabangiausiais kvepalais, traukiau į labdaros puotą.

Smagiai nesijaučiau visą vakarą.

Kostiumas nebuvo mano stiliaus, todėl kankino kūną. Dar neprasidėjus vakarui, smogė kvepalų kvapas, susimaišęs su visa moderniausia šių laikų kosmetika.

Vaišinomės prabangiais vieno kąsnio sumuštiniais.

Gėrėme taurius gėrimus.

Vakaro vedėjai - elitiniai Lietuvos popkultūros asai.

Kalbėjomės vieni su kitais.

Apie viską. Ir nieką.

Verslininkai (kurių daugiausia ir buvo) dalinosi pelno ir nuostolių problemomis.

Damos aptarinėjo garsiųjų dizainerių naująsias rūbų kolekcijas.

Sakinys po sakinio, mintis po minties - vakaras neprailgo.

Atėjo laikas aukoti.

Milijonieriai pažėrė keletą banknotų į paauksuotą lėkštelę. Damos buvo pasislėpusios už turtingų savo vyrų (meilužių) nugarų.

Lėkštelei priartėjus, širdis drebėjo.

Teturėjau vargingus paskutinius penkis litus. (Tiek teliko po visų pasiruošimo labdaringam vakarui išlaidų.) Paaukojau. Palengvėjo.

Pasijutau didvyris, prisidėjęs prie kilnaus reikalo. Bendros vakaro išlaidos viršijo vargingą surinktų pinigėlių sumą. Auka turėtų džiaugtis šventės kaltininkai.

Mintyse džiaugiausi - vieną iš gavėnios užduočių atlikau. Galėsiu Dievui pasigirti.

Košmaras pasibaigė vos tik pabudus. Sapnavau.

Apmąstęs prabangų beprasmybės įvykį, nusprendžiau pasielgti kitaip.

Nedera dalintis vargingais trupiniais nuo turtingo stalo.

- - -

Patinka stebėti žmones. Visuomet stebiuosi eilėmis prie klausyklos. Primena kraupius vaizdus iš tarybinių laikų.

Kai mama (ir aš šalia) miesto parduotuvėje stovėdavome prie kiekvieno maisto produkto atskirai. Duonos laukėme pusvalandį.

Mėsos - visą valandą.

Vaisių ir daržovių tuo metu nebuvo.

Trūkus kantrybei, saldainių atsisakydavau.

Keistokai atrodo eilė prie klausyklos.

Juk tiek daug dienų ir šventadienių per ištisus metus.

Tačiau laukimas eilėje yra tam tikras socialinis reiškinys, pasireiškiantis saugumu, visuomeniškumu, bendryste. Yra laiko pasikalbėti. Paklausti, pasiteirauti. Nužvelgti, mintyse aptarti.

Nemėgstu eilių. Ne todėl, kad esu nekantrus. Todėl, kad apsipirkimas, vizitas pas odontologą ar šeimos gydytoją, ėjimas išpažinties yra labai intymus procesas. Čia reikia drąsos, susikaupimo, ramybės.

Ramybės ypač reikia einant pas kunigą. Šis yra dvasininkas.

Mielai ieškau patarimo. Atsakymo į aktualius gyvenimo ir tikėjimo klausimus.

Todėl triukšmas ir kasdienybės tarškesys nebūtinas, nereikalingas.

Noriu susikaupti, susimąstyti. Pažvelgti sielos link. Bandyti nesusidvejinti. Neveidmainiauti. Atsisakyti to, kas mane daro priklausomą, ydingą, nuodėmingą.

Niekuomet nebūti primityviam. Visuomet pasiruošusiam. Jau susitaikiusiam su savimi, kitais. Dievu.

Eidamas išpažinties laukiu Dievo apkabinimo, sustiprinimo.

Todėl nemeluoju. Prisipažįstu klydęs, norintis keltis iš nuodėmės duobės.

Pasižadantis ir svarbiausia pažadą išpildantis.

Niekada nesakantis: nesimeldžiau, nelankiau bažnyčios, negalvojau apie tikėjimą. Daugiau to nebus. Gailiuosi ir keisiu blogus savo gyvenimo įpročius. Tačiau kitą sekmadienį jau pamiršęs prisiekimus ir vėl susidvejinęs, veidmainiškai gyvenu toliau. (Lyg iš lėktuvo išlipęs, kai nusileidimas buvęs sudėtingas, o iš baimės - vos nepridaręs į kelnes. Žinau tą jausmą. Prisieki Dievui ir visiems šventiesiems, kad būsi pats doriausias, o kai pasiimi laukiamajame lagaminą, mintys kaip tos pėdos jau atšalusios.)

Gal čia kaltos eilės prie klausyklų? Bet turbūt kalčiausias nesusikalbėjimas su savimi.

O tada - su kitais ir Dievu.

Pasižadu - eisiu ramybėje į susitikimą.

- - -

Maldos mokausi iš žmonių. Vadovėlių. Katekizmo. Dvasinio vadovo. Malda - kaip tepalas varikliui. Reikia atnaujinti, pakeisti filtrus, stebėti kilometražą, laiku keisti.

Netekus tepalų, variklį „užkala".

Jaučiuosi „užkaltas".

Kelinta diena nebenoriu melstis. Gal nebemoku. Kartojami tekstai neskamba. Jaučiu maldos mechaniką. Jokio sielos skaidrumo.

Reikia atsinaujinimo.

Džiaugiuosi gavėnia. Daugiau laiko skiriu dvasinėms studijoms. Dėl savęs ir kitų. Niekuomet nesakau: maldai nėra laiko. (Kitaip skambėtų: Dievui nėra laiko.) Tokius akibrokštus sako neišmanėliai.

Jei nėra maldos, gyvenimas tampa plastikinis. Plastikas reiškia vienkartiškumą.

Vienkartiniai indeliai tinka iškyloms, lauko baliams, tinginėms šeimininkėms. Tačiau žmogaus širdis nėra vienkartinis indas: panaudojamas, greitai išmetamas, sutalžomas konteineryje. Todėl siela rūpinuosi. Kad širdis „neužkaltų". Kad norėtųsi gyventi ir ne bet kaip.

Dievas įpila alyvos.

- - -

Nemėgstamiausia savaitės diena - penktadienis. Negalima valgyti mėsos. Tiesa, pastarosios sunku rasti šiuolaikiniuose gaminiuose. Tačiau bent butaforinis kvapas leidžia suprasti, jog vieno ar kito patiekalo penktadienį dera atsisakyti. (Ir ne dėl perdėtos dietos, susilaikymo, prietarų.)

Todėl perku lašišą, ungurį, juoduosius ikrus. Visiems giriuosi „pasninku": savo valingumu, ištverme, išmone, sąmoningumu. Sykį paprotintas, penktadienį atsisakau penkių kavos puodelių, brangaus brendžio, mėgstamo deserto.

Toks penktadienis jau kuris laikas patinka. Pasninkas su prabanga. Toks nesuderinamas derinys - kaip tamsi saulė ar nesaldus cukrus.

Pasninkas - gavėnios užduotis. Tai atsisakymas mėsos ir prabangių maisto produktų. Pasninkas gali būti ir alkoholio nevartojimas, nerūkymas. Televizijos nežiūrėjimas. Gandų nelaidymas. Neapkalbėjimas. Kitų gyvenimo negyvenimas. Susilaikymas nuo teisimo, pykčio, smerkimo.

Užuot keiksnojus viską, patylėjimas.

Tokia išganinga priemonė veda ramybės link. O jos labiausia ir trūksta.

Gavėnios metu atsisakiau diskotekų, vakarų su žvaigždėmis, mugių, koncertų, šėlionių, blevyzgų, tauškėjimo, niekingų susitikimų...

Kad nors Velykų rytą (per klaidą arba sąmoningai) atradęs save bažnyčioje nebūčiau susidvejinęs. Lyg žiūrėdamas į veidrodį. Viena akimi kitokia.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-04-02

Ištikimas idealams

Prieš 115 metų (1896 - ųjų balandžio 4 dieną) mažame Beržinių kaimelyje gimė poetas Julius Janonis. Skaudus, tragiškas likimas jam lėmė būti visada jaunam.

Išsamius, konkrečiomis detalėmis paįvairintus atsiminimus apie Janonių šeimą ir poeto jaunas dienas parašęs jo amžininkas, evangelikų reformatų kunigas Povilas Jašinskas tvirtina, kad poeto talentą Julius paveldėjo iš motinos, kuri mokėjo daug pasakų, dainų, mįslių, pati buvo puiki pasakotoja, bandė rašyti eilėraščius. Penkerių metų Julius jau skaitė ir rašė, o lietuviška knyga jam tapo didžiausiu turtu. Motina, labai mėgusi knygas, jų gaudavo iš reformatų bažnyčios vargonininko Mikelėno, kunigo Povilo Jakubėno, kitų Biržų inteligentų. Apie Mariją Janonienę aplinkiniai gyventojai sakydavo, kad ji savo vaikams „kalėdojanti" ne duoną, o knygas.

Poeto talentą Julius Janonis paveldėjo iš motinos, kuri savo vaikams „kalėdodavo" ne duonos, o knygų.

Nuo Beržinių iki artimiausios mokyklos Biržuose buvo 13 kilometrų, todėl Juliui teko apsigyventi pas reformatų bažnyčios varpininką. Motina du kartus per savaitę keliaudavo į Biržus, nešdama sūnui maisto. Pradinės mokyklos vedėjas Ignas Protas prisimena: „Visą gyvenimą man akyse stovi J. Janonio paveikslas: nedidelio ūgio, išblyškęs, išvargęs, akys mįslingos, nuostabios. Kitų tokių akių man neteko gyvenime matyti. Plaukai šviesūs, aukštyn sušukuoti, ilgoki. Drabužiai vargingi, bet švarūs. Visada ramus, tylus, susimąstęs. Niekada nemačiau jo supykusio, susijaudinusio, niekad jis niekuo nesiskundė, ir niekas dėl jo nepriekaištavo." Jau antrame skyriuje Julius buvo pramintas Saliamonu, nes iš visos klasės greičiausiai mintinai skaičiuodavo, o kartą perskaitęs tris apysakos puslapius rusų kalba galėdavo pakartoti tekstą žodis žodin.

1940 metų liepos 1 dienos „Sėjėjo" numeryje išspausdintuose atsiminimuose „Vargo poetas" Povilas Jašinskas rašo, kad jau pradžios mokykloje Julius rašė eilėraščius ir apsakymėlius rusų ir lietuvių kalbomis. Kad Julius galėtų 1909 metais pradėti mokytis Biržų keturklasėje mokykloje, pasirūpinęs kunigas Povilas Jakubėnas. Jis išrūpino Juliui evangelikų reformatų Sinodo pašalpą, teikė drabužius, batus, net knygas. P. Jakubėnas, mokėjęs rusų, latvių, estų, lenkų, čekų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, senovės slavų, lotynų, graikų, hebrajų ir sanskrito kalbas, mokykloje dėstė vokiečių ir kaip neprivalomą dalyką lietuvių kalbą, visada pabrėždamas jos grožį, diegdamas mokinių širdyse meilę ne vien gimtajai kalbai, bet ir lietuvių tautai, jos garbingai praeičiai. Lietuvių kalbos pamokas lankantys moksleiviai mokykloje susibūrė į slaptą būrelį ir pradėjo leisti laikraštėlį „Svirplys". Julius buvo šio laikraštėlio redaktorius. Jis kartu su savo mokytoju tvarkė rašinius, taisė eilėraščius. P. Jašinskas rašo, kad tuomet Julius Janonis dar nežinojo eiliavimo taisyklių. Su jomis būsimą poetą supažindinęs P. Jakubėnas. Eilėraščius taisant tekdavo pasitarti ir su Biržuose tuomet gyvenusiu poetu ir vertėju Stanislovu Dagiliu. Tikriausiai ne be P. Jakubėno gimtosios kalbos pamokų įtakos Julius pasirinko Vaidilos Ainio slapyvardį.

„Baigęs Biržų miesto keturių klasių mokyklą, Julius Janonis atėjo atsisveikinti su savo mylimu mokytoju prof. Jakubėnu ir įteikė jam visos klasės draugų pirktą atminčiai dovanėlę - dailininko A. Varno gražų piešinėlį „Berželis svyruonėlis". Ta proga jis pasakė giliai išjaustą atsisveikinimo kalbą. Ta brangi dovanėlė - paveikslėlis su Juliaus Janonio parašu ir dabar puošia prof. Jakubėno kambarį ir primena tą brangų, kilnų jaunuolį", - 1940 metų „Sėjėjuje" rašė P. Jašinskas.

1913 metais Julius išvažiavo mokytis į Šiaulių gimnaziją. Apsigyveno Kuprevičių šeimoje, mokė jų vaikus.

Pirmojo pasaulinio karo viesulas privertė jauną poetą palikti Šiaulius. Iš Vilniaus drauge su kitais lietuvių moksleiviais specialiu ešelonu išvažiavo į Voronežą. Čia išbuvęs pusmetį, 1916 metų pradžioje atvyko į Peterburgą. Mokėsi gimnazijoje, pietaudavo pigioje studentų valgykloje. Liūdnai juokaudamas rašė: „Sėdžiu nekūrentame kambarėlyje ir, suveržęs diržu tuščią pilvą, skaitau laikraščio žinutę apie karinės prievolės įvedimą Anglijoje. Kišenėje nė skatiko, darbo nėra jokio, pažįstamų nėra, o jeigu ir yra keletas, tai jų kišenėse vėjas švilpauja labiau negu manosiose." Biržietis politikos ir visuomenės veikėjas Martynas Yčas kviečia rašyti „Lietuvos balsui", žada gerai mokėti, tačiau poetas atsisako. Įstoja į komunistų partiją. 1916 metais patenka į Kresty kalėjimą. Po mėnesio paleidžiamas. Dar kartą suimamas, bet iš Vitebsko kalėjimo jį greit išvaduoja Peterburge kilusi vasario revoliucija. Kalėjimas, alkis, nuovargis pakerta J. Janonio sveikatą. Poetą kankina pakilusi temperatūra. Gydytis nėra iš ko. Kitiems būti našta jis nenori. Paklaustas apie sveikatą atsako: „Yra svarbesnių reikalų negu sveikata."

1917 metų gegužės 30 dieną Julius Janonis pasitraukė iš gyvenimo, padėjęs galvą ant bėgių priešais atvažiuojantį traukinį. Šalia, kepurėje, palikęs paskutinį eilėraštį „Ave vita, moriturus te salutat" („Sveikas, gyvenime, tave sveikina einantis mirti"), mūsų kraštiečio literatūrologo Vytauto Kubiliaus žodžiais, poetinę savo gyvenimo santrauką, kurioje atsispindi visa poeto asmenybė su savo siekimais, svajonėmis ir kančiomis. Sukrečiantis paskutinis einančio mirti žodis, pilnas žmogiškos didybės, meilės gyvenimui ir tragizmo.

Dešimtmečius Julius Janonis ir jo kūryba buvo vertinama vienašališkai. Taip, kaip buvo naudinga sovietinei sistemai. Poetas buvo paverstas socialistinės revoliucijos (šitaip tendencingi sovietiniai ideologai vadino bolševikų ginkluotą perversmą) šaukliu, jos įkaitu. Būdamas idealistas, jaunas poetas troško keisti pasaulį, kad jis būtų teisingesnis ir gražesnis. Tai kilnus, nesenstantis, amžiais šviesiausias žmonijos asmenybes lydintis troškimas. Poetui buvo artima ne vien graudi varguolių likimo tema. Skaitome jo eilėraščius („Mano dainelės", „Pavasario aidai", „Pirmoji žibutė", „Sonetų vainikas", „Tegu sidabruoja šaltoji rasa" ir kt.) ir pajuntame jautrią ir trapią lyriko sielą, subtilų gamtos ir jausmo grožį, alsuojantį beveik prieš šimtą metų parašytose eilutėse. Be jų kur kas tuštesnė ir nykesnė būtų mūsų poezijos padangė. Ne vienas eilėraštis yra tapęs lietuvių vaikų poezijos klasika.

Prieš dvidešimt metų JAV gyvenęs iš Vabalninko kilęs žurnalistas ir rašytojas Vladas Būtėnas (Ramojus) man atsiuntė Čikagoje leidžiamame išeivijos lietuvių dienraštyje „Draugas" paskelbtą savo straipsnį „Kalba revoliucijos poeto sesuo". Šie Būtėno užrašyti Juliaus Janonio jaunesniosios sesers Emilijos Railienės atsiminimai prieštarauja dešimtmečiais formuotai oficialiajai literatūros mokslininkų ir sovietinės valdžios ideologų nuomonei. Sesuo tvirtina, kad jos brolis revoliuciniu poetu gali būti vadinamas tik todėl, kad kiekvienam žmogui troško geresnio, laimingesnio gyvenimo. Jo tikėjosi pasiekti ne tokiomis kruvinomis priemonėmis, kokias vartojo Leninas, Stalinas ir kiti socialistinio „rojaus" kūrėjai, bet laipsnišku demokratinių reformų įgyvendinimu. Emilija prisiminė, kad kartą, prieš išvykstant Juliui į Rusiją, jie išėję į pražydusius laukus, stebėjosi gėlių grožiu. Julius įrodinėjęs, kad tokį grožį gali sukurti ne kas kitas, o tik Dievas. Pasak sesers Emilijos, Julius Janonis buvo giliai tikintis evangelikas reformatas, dalyvavęs Sinoduose, nemažai prisidėjęs prie Šventojo Rašto paruošimo ir, važiuodamas Rusijon, vieną jo egzempliorių su savim pasiėmęs. (Julius Janonis prisidėjo ne prie Šventojo Rašto, o prie naujo evangelikų reformatų giesmyno leidimo. Stanislovas Dagilis - vienas intelektualiausių to meto lietuvių kūrėjų, beveik septynerius metus tobulino naujojo giesmyno giesmių eilėdarą, iš vokiečių ir lenkų giesmynų vertė giesmes, kai kurias paėmė iš Mažosios Lietuvos lietuvių liuteronų knygų. Ruošiant naują evangelikų reformatų giesmyną, S. Dagiliui labai pravertė Biržų keturklasės mokyklos moksleivio Juliaus Janonio gražus braižas ir pakankamas lietuvių kalbos mokėjimas. Už darbą, perrašinėjant S. Dagilio verstus ir redaguotus tekstus, Janoniui buvo įteiktas ne tik Biržų reformatų kunigų V. Meškausko, P. Jakubėno ir paties S. Dagilio pasirašytas padėkos raštas, bet ir piniginis honoraras. - A. B.) Kai Emilija Janonytė - Railienė 1970 metais atvažiavo su ekskursija į Lietuvą ir Vilniuje apžiūrėjo visą apie Julių surinktą medžiagą, buvo nepatenkinta, nes apie Janonių šeimą ir savo brolį Julių pamatė nemažai neteisybės. Nepatikęs jai ir apie Julių Janonį sukurtas meninis filmas. Ponia Emilija sakiusi, kad filme neteisingai parodytas tėvas ir visa šeima.

Dėl poeto asmenybės ir jo kūrybos vertinimo ir vėliau susikryžiuodavo įvairios nuomonės (kaip ir dėl talentingiausios lietuvių poezijoje lyrikės Salomėjos Neries - A. B.). Prieš keliolika metų ne vienam biržiečiui kilo mintis skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtą paminklą iškelti į poeto gimtuosius Beržinius. Poeto ginti pakilus rašytojui Algimantui Zurbai, (parašė įtaigų publicistinį straipsnį „Ar eisi, Julisi, namo, į Beržinius?") paminklas liko Biržuose. Tai supykdė į Lietuvą iš Kanados paviešėti atvykusį Alfą Mykolėną. Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburiai" 2001 metų spalio 16 d. numeryje, įspūdžiuose „Penkios savaitės Lietuvoje", jis rašė, kad Juliaus Janonio paminklas tebestovi miesto centre. „Prieš kelerius metus Biržų miesto valdžia norėjo Janonio paminklą iš miesto centro pašalinti. Pasipriešino sovietinių paminklų mylėtojai, įskaitant ir mano buvusį klasės draugą mons. Kazimierą Vasiliauską. Janonis buvo savižudis komunistas - revoliucionierius. Ką gero padarė Lietuvai? Ar Biržams? Janonio paminklas turi būti nugriautas, nes daro Biržams gėdą."

Mano tėvas, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigęs Pakarklių pradžios mokyklą, dažnai mums, vaikams, deklamuodavo Juliaus Janonio eilėraštį „Tegul sidabruoja šaltoji rasa". Iš tų tolimų dienų supratau, kad dešimtmečius patys įstabiausi paminklai statomi žmonių širdyse. Jų neįmanoma sugriauti. Jie keliauja iš širdies į širdį, primindami kilnių idealų siekusį tragiškos lemties visada jauną poetą.

 

Algirdas Butkevičius

2011-04-02

Kaip gaisrininkai 1930 m. išbandė motorinį siurblį

Prisimenant Biržų gaisrinės jubiliejinius metus.

 

Biržų gaisrininkai savo metinę šventę paprastai švęsdavo balandžio mėnesio pradžioje. Pirmąkart Biržuose ugniagesių komanda buvo įsteigta 1876 m. to meto visuomenės atstovų, ypatingai gydytojo Liudviko Chodakausko, pastangomis.

Liudvikas Chodakauskas gimė 1843 08 18 Telšiuose, mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1864 metais įstojo į Tartu universitetą, studijavo zoologiją. Po metų perėjęs į medicinos fakultetą, jį baigė ir 1873 metais pradėjo dirbti Biržuose gydytoju.

Net gyvenimo kelio pabaigoje, būdamas kitame krašte, jis nepamiršo savo „kūdikio". Liudvikas Chodakauskas 1912 09 08 dieną testamente rašė: „Biržų savanorių ugniagesių komandai skiriu visa, kas susiję su ugniagesių reikalais: šalmą, uniformas, vėliavą su mano dovanojimo įrašu, žibalinę kaitinamąją lempą, fotonuotraukas su rėmeliais ir be jų, žurnalus, laikraščius ir įvairius dokumentus."

Caro valdžia atsisakė tą Biržų ugniagesių komandą registruoti, bet pastaroji veikė, turėjo siurblius, gesino gaisrus. Taip ji pusiau nelegaliai ar legaliai veikė apie 30 metų.

1904 11 27 laikinai einantis Kauno gubernijos gubernatoriaus pareigas Veriovkinas patvirtino Biržų savanorių ugniagesių draugijos įstatus. 1906 metais jie buvo išspausdinti Z. A. Lurje spaustuvėje Panevėžyje.

Biržų ugniagesių oficialios veiklos pradžia remiantis jų pačių rašytomis metinėmis ataskaitomis - 1906 04 07. Šią dieną būdavo ugniagesių šventė.

Šiemet sukanka jau 105 metai, kai biržiečiai gaisrininkai darbuojasi po ugniagesių globėjo švento Florijono vėliava.

1930 m. gaisrininkai paminėjo savo dieną kiek vėliau ir kiek kitaip - darbinėje aplinkoje. Dar prieš tai jie buvo pranešę plačiajai visuomenei, kad ruošiasi įsigyti arkliais vežamą 23 jėgų galingumo firmos „Flader" motorą su visais priedais, visa tai turėjo kainuoti apie 13000 Lt. Jo vandens srovė buvo apie 800 litrų per minutę ir siekė apie 500 m. Tai buvo modernus galingas priešgaisrinis įrankis.

1930 06 15 „Biržų žinios" informavo: „Š. m. birželio mėn. 8 d. Biržų Sav. Gaisrininkų D-jos įvyko metinė šventė. Esant gražiam orui prie Gaisrinės depo prisirinko didelė minia žmonių iš visų trijų bažnyčių ir šiaip miesto publikos... Gerb. svečiai apžiūrinėjo ką tik atgabentą motorinį siurblį, kurio jau nuo seniai laukė, taip svarbaus pragaištingos ugnies naikintojo.

Po to buvo prikaltas žetonas prie vėliavos stiebo su pakeistu užrašu, vietoje rusiško: lietuvių obalsiu: „Dievui garbė - artimui pagelba..." Po parado, orkestrui griežiant, gaisrininkų ir visos minios lydimas naujasai motoras buvo nugabentas ant Apaščios tilto, kur visų akivaizdoje buvo daromi bandymai, kas sudarė malonų įspūdį..."

Kiek vėliau Biržų ugniagesiai įsigijo automobilį ir prie jo pritvirtino motorinį siurblį. Daugiau ugniagesiams nebereikėjo naudoti arklių.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-04-02

Draugystės akcija „Atžalyne"

Mūsų vaikai (o ir mes!) dalyvaujame įvairiose akcijose keistokais pavadinimais: „Blaivi klasė" (o kitos klasės neblaivios?!), „Savaitė be patyčių" (o paskui jau galima tyčiotis?!)...

Gerai nors tiek, kad nevykę pavadinimai nesugadina gerų idėjų. Iš tiesų kiekvienais metais vis sunkiau sugalvoti ką nors, kas atkreiptų dėmesį, išjudintų stingulį... Todėl ir verta dalintis - gal kam pravers ir „Atžalyno" idėjos...

Pradinukai ypatingosios savaitės proga rašė atsiprašymo laiškus, piešė draugų portretus, kūrė darbelius grupėmis.

Pradinukai ypatingosios savaitės proga rašė atsiprašymo laiškus, piešė draugų portretus, kūrė darbelius grupėmis ir t. t. Ekspozicija pirmojo aukšto koridoriuje tris dienas kvietė šypsotis. Rimtai. Eini ir šypsaisi kaip varžtelį pametęs, nes žiauriai smagu žiūrėti, skaityti. Pvz., trečiokas Erikas parašė: „Atsiprašau Godos, kad užgavau kai žaidėme. Draugo reikia atsiprašyti visada, kai užgauni, įskaudini ar nuo jo pabėgai, visiems reikia būti draugiškiems, o jei toks nebūsi, tau bus labai liūdna be draugų. Nes niekas nenorės būti tavo draugu." Tai va. Visas elgesio kodeksas iš vaikiškos širdies. Margarita parašė, ką ŠIRDŽIAI leisti: mylėti, globoti, padėti, paguosti, užjausti, ir ko ŠIRDŽIAI neleisti: tyčiotis, juoktis iš neįgalių, muštis... Čia jau net ir medicininė konsultacija!..

... o per ilgąją pertrauką visi susikibo rankomis ir sukūrė tokią gyvą DRAUGYSTĖS GRANDINĘ: mokiniai ir mokytojai per tris aukštus. Emocijų skalė įvairiausia, bet dauguma tikino, kad bendrumo jausmas - įstabus. Dar visi kartu mėginom dainuoti populiariąją dainą : „Reikia draugą turėti..." ir skandavom - rėkėm - šaukėm: „Atžalyno" mokykla - be patyčių VISADA!"

Pabaigos pastraipa (taip mokom vaikus komponuoti tekstą): kaip gerai, kad „Atžalyne" yra muzikos mokytoja Jolanta Vasiliūnienė, kuruojanti mokinių lyderių veiklą. Ji dar turi drąsos kviesti visą mokyklą bendrumo akcijai, tikėti tuo bendrumu. Nes jeigu diena kaip bėgimo takelis - vis vietoj, tai ir visos prasmės - pro šalį...

Irutė Varzienė

 

PRIE TO PATIES...

... naudodamasi proga (o juk taip retai pasitaiko!) noriu padėkoti šios mano idėjos įgyvendinimo partnerei ir dar visokių kitokių „Atžalyno" projektų dvasios palaikytojai - Irutei Varzienei... Ji man tarsi orkestro dirigentas - drąsiai, įtaigiai mojantis batuta!..

Jolanta Vasiliūnienė

2011-04-02

NEMUNĖLIS ir kai kurie jo „intakai"

Pabaiga. Pradžia kovo 26 d. laikraštyje

 

Drąsiai Alfonsas vaikščiojo ne tik po tolimesnių rajonų kaimus. 1946 01 17 buvo parėjęs ir į savo namus - rūbų pasikeisti, draugams, likusiems bunkeryje, žinių, maisto parnešti. Netikėtai užkluptą areštavo. Bet bylai sudaryti įrodymų trūko. Išgrūdo į atšiaurų Nyroblagą Permės srityje, kad natūraliai galą gautų. Guvus vaikinas nesutriko. Supratęs, kad vis vien neišgyvens, su bendraminčiais lietuviais pabėgo. Pagavo. 1947 01 19 pagaliau „nuteisė". Nuteistas - tai ne visai beteisis. Išgyvenęs Stalino kurortų košmarus, 1956 m. grįžęs į Lietuvą patyrė, kad ir čia nėra laukiamas. Buvo grįžęs į anglies kasyklas, kur susitaupė namo statybai Biržuose.

1962 - 1997 metais Alfonsas dirbo miškų ūkyje vairuotoju, vairuotoju - šaltkalviu. Neišpasakytai kantrus, meniškos prigimties, įgavęs įgūdžių lageriuose, gręždavo, šlifuodavo metalo gabaliukus, iš kurių pagamindavo nestandartinius buities daiktus ir tuo pelnydavo bendradarbių bei vadovybės dėkingumą. Mirė Alfonsas Vilniuje, sūnaus verslininko šeimoje.

1948 05 22 iš Smaltiškių buvo ištremti Arnoldas ir Robertas Timukai.

Palatvės jaunimas atlieka sportinius pratimus prie Kėželių mokyklos.

1949 03 26 iš Kėželių - keturių asmenų Lujanų šeima. Ir jie, ištrūkę iš tremties, ne visi grįžo į savo namus. Ne visi mirusieji į šeimos kapavietes ant Nemunėlio kranto atlydimi. Išskirtinis Livijos ir Simo Miglinų atvejis. Ji gimusi - augusi kaimiečių šeimoje, jis 1907 m. gimė Amerikoje. Abu tarpukario metais susitiko Kaune, kur Livija Boriso Dauguviečio dėka buvo įdarbinta teatre. S. Miglinas, su motina iš Amerikos persikėlęs į Kauną, mokėsi ir nuo 1924 m. bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, paruošė, išleido kelias savo ir kitų autorių knygas. Įsimintinos buvusios Livijos ir Simo vestuvės. Iš Smaltiškių į Biržus jaunieji su palyda važiavo specialiai tam parūpintu autobusu. Tai pirmos ir vienintelės tokios vestuvės tarpukario metais.

Žymusis laikraštininkas pamilo ne tik merginą, kilusią iš Smaltiškių, bet ir jos gimtąjį kraštą. Jau karo, t. y. hitlerinės okupacijos metais, jo iniciatyva bei lėšomis buvo baigtas statyti rausvų plytų gyvenamasis namas netoli Nemunėlio. Tik atostogauti, vasaroti jiems čia neteko. 1944 m. emigravo į Vokietiją. Iš ten, vykdant jų valią po mirties, buvo atvežti ir palaidoti Šleideriškio kapinėse.

Išskirtinai šis nedidelis Biržų rajono plotelis įrašytas į solidžius leidinius.

(...) Sunkios fizinės padėties verčiamas apie 1899 m. Jonas Tiškevičius buvo sumanęs Šleideriškio kaime pastatyti nemažą degtukų fabriką. Plytos statybai vežtos iš Užušilių plytinės, inžinieriai pakviesti iš užsienio, svetur pirkta ir gamybos įranga. Pasakojama, kad rusų inžinieriams išbrokavus statinius, Tiškevičius labai susikrimtęs ir miręs (1901m. birželio 9 d. Paryžiuje nuomojamame bute. (...) grafo turtas aprašytas pagal Rusijos ir Prancūzijos konsulinį susitarimą.

Taip rašo Aldona Snitkuvienė monografijoje BIRŽŲ GRAFAI TIŠKEVIČIAI IR JŲ PALIKIMAS.

Pagarsinus šį faktą „Šiaurės rytuose" iškart buvau informuotas, kaip jau tarpukario metais grafų Tiškevičių turtą veiklūs biržiečiai išgaudė. Medinius statinius nupirko Rinkuškių Variakojai ir panaudojo statant vienkiemį Rinkuškiuose bei namą Biržuose. Metalinius įrenginius bei didžiulį kaminą - Ruoliškio Feliksas Kairys. Kaminą nugriovę plytas suvežė į Biržus ir čia, Kęstučio gatvėje, sumūrijo dviaukštį, kuriame ilgus metus buvo poliklinika. O metalinę įrangą perpardavė Astravo dvaro valdytojui Variakojui, kuris buvusiose arklidėse įkūrė linų verpimo - audimo fabriką.

Taip žlugo Šleideriškiai, galėję tapti pramoniniu centru.

Žinodamas, kad fabrikas buvo išparduodamas, griaunamas jau Nepriklausomybės laikotarpiu, kreipiausi į buvusią „Radvilos" draugijos Nemunėlio skyriaus narę Zelmą Ulijonienę. Šokėja, dainininkė, atšventusi devyniasdešimtmetį, turi sukaupusi turiningą nuotraukų kolekciją. Nuotraukos kokybiškos, tik be fotografo ženklų. „Kas jis toks?" - pasidomėjau. „Taigi Spele, prasigėrėlis iš Latvijos", - atsakė. Suabejojus pašnekovės atmintimi patikino, kad tokio nenaudėlio niekada nepamiršianti. Gražiausią jų šeimos šventę sugadino. Fotografavo, o nuotraukų nėra. Gal su tuščiu aparatu, o gal grįždamas į Latviją tą savo aparatą Nemunėlyje prigirdė...

Vietovę solidūs leidiniai garsina įvairiai. Štai pastraipėlė iš albumo „LIETUVA. DIDYSIS KELIŲ ATLASAS".

Nemunėlio Raganų gelmė. Upėje ties kaimu yra kiek gilesnė vieta, nuo seno vadinama Raganų gelme. Tai būdinga Šiaurės Lietuvos šventvietė, kurios sakralumas susijęs su tikėjimu nepaprastomis tekančio vandens galiomis, o naudojimas - su vasaros saulėgrįžos šventės apeigomis. Šią naktį vedybinio amžiaus netekėjusios merginos maudydavosi upėse, matyt, ir šioje Nemunėlio gelmėje, siekdamos visus ateinančius metus išlikti jaunos ir gražios, o svarbiausia - laimingai ištekėti.

Knyga - albumas, iš kurio nurašyta pastraipa apie Raganų gelmę, išplatinta visoje Lietuvoje. Ir kas garantuos, kad to prisiskaičiusios kurio nors rajono jaunamartės nepanorės čia atvažiavusios išsimaudyti, o jų bernužėliai tuo metu domėsis buvusiu degtukų fabriku ar kitais įdomiais objektais.

Tai ir kyla klausimas, ar yra rajone tarnyba, galinti parodyti taką prie Raganų gelmės, kitų įžymybių?

Nėra aiškumo, net kuriai seniūnijai tos vietos priklauso.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-03-31

Kai darbas tampa gyvenimu, o gyvenimas - darbu

Trečiadienio popietę jaukų ir stebėtinai įdomų pokalbį su Biržų meteorologijos stoties ilgamečiu viršininku Broniumi Mediniu nuolat pertraukdavo telefono skambučiai - nerimo sveikintojai. Kokia proga? Žinoma, profesinės šventės - kovo 23-ąją paminėta Pasaulinė meteorologijos diena.

- Visad nedavė ramybės klausimas: kuo skiriasi sinoptikas nuo meteorologo?

- Meteorologai stebi ir perduoda duomenis. Sinoptikai, remdamiesi meteorologų perduotais duomenimis, padaro išvadas ir sudarinėja prognozes.

- Kokius mokslus reikia baigti, norint jais tapti?

- Sinoptiku - be universiteto nepajudėsi. Vilniaus universiteto absolventai - visi turi meteorologo arba hidrometeorologo specializaciją. Stebėtojams užtenka vidurinio išsilavinimo.

Aš jau 32 metai tose pačiose rogėse. Nuo 5 klasės stebiu gamtą. Viskas prasidėjo nuo geografijos pamokų. Pradėjau stebėti, susidomėjau. Tai tęsėsi, kol baigiau vidurinę. Ta linkme nukreipė Nemunėlio Radviliškio mokyklos direktorė A. Venskūnienė, mokiusi geografijos. Norėjau stoti į Vilniaus universitetą, bet ten meteorologus ruošė tik kas antri metai.

Biržų meteorologijos stotis viršininkas Bronius Medinis prie suomiškos automatinės stotelės „Vaisala".

Darbo Biržuose negavau. Įsidarbinau Dotnuvoje orų stebėtoju. Žmonės ten neužsilaikydavo dėl mažų atlyginimų. Likau vienas senbuvis, tapau padalinio vyresniuoju, bet visą laiką norėjau grįžti į Biržus, arčiau tėvų. Pavyko - 1986 metais buvau paskirtas Biržų meteorologijos stoties viršininku. Kadangi prireikė diplomo, prieš kelerius metus baigiau verslo vadybą Utenos kolegijoje. Tačiau ten įgytos žinios pravertė ir darbe: 2005 m. įkūriau eksperimentinį Biržų meteorologijos stoties tinklalapį. Vis norėjau jį panaikinti, nes atima nemažai laiko, bet... per dieną dabar čia apsilanko 2-3 tūkst. unikalių lankytojų. Įsivaizduokite, jeigu tiek skambintų (juokiasi). Žiemą, kai labai nukrito temperatūra, tinklalapio lankytojų skaičius išaugo keleriopai, o šių metų vasario mėnesį šoko iki 109 792 unikalių lankytojų. Per 2010 m. čia jų apsilankė maždaug milijonas.

Stotis įkurta 1924 m. vasario 1 d. ir net per karą nebuvo užsidariusi. Pirmasis stoties viršininkas buvo Vytautas Didžiulis (1924-1940) - gimnazijos mokytojas, vėliau išvežtas į Sibirą, antrasis - Vytautas Vaitekonis (1940-1986). Kaip matote, visi viršininkai „ilgaamžiai".

- Ar meteorologijos mokslai sunkūs?

- Aš pats buvau įstojęs į Maskvos meteorologijos koledžą. Turėjau praktikantes iš ten, tai ir mane įkalbino stoti. Tai buvo prieš pat Lietuvos nepriklausomybės įvykius. Bet prasidėjo suirutė ir pasimečiau. Džiaugiausi bent dokumentus atgavęs. Ten pagrindinės disciplinos buvo matematika, fizika, chemija, elektronika - visi tikslieji mokslai aukštu lygiu. Dabar, žinoma, labai stipri informatika.

- Kam žmogus save „pasmerkia" pasirinkdamas tokią profesiją?

- Mūsų darbe atlyginimai „nesugadina" žmogaus. Kaip ir kultūros darbuotojai, esam „mažaalgiai". Dirbi tik iš idėjos, todėl ir lieka tik tie, kuriems tas darbas tinka. Net universitetų absolventai pradeda dirbti tokiomis pat sąlygomis. Čia reikalavimai dideli, reikia kruopštumo. Per visą Lietuvą ši tarnyba iš viso turi apie 300 etatų. Personalo kaita - iki 3 proc. Kadrai labai stabilūs, taigi specialistų poreikis minimalus.

Peterburge yra Meteorologijos institutas. Už studentų mokslą moka Tarptautinė meteorologijos organizacija. Baigus jį, šansai įsidarbinti padidėja, bet tikriausiai ne Lietuvoje. Įsidarbinti paprastais stebėtojais galimybės kiek didesnės.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos per metus valstybės biudžetą papildo maždaug 1 mln litų. Anksčiau sistema buvo lankstesnė, todėl meteorologijos stotys ieškodavo būdų, kaip užsidirbti, mat pusė uždarbio iš specialių užsakymų ir pan. atitekdavo joms. Iš tų pinigų apsišiltinom sienas, įsigijom šiek tiek baldų. Nusprendėm geriau „gyventi" šiltai negu prabangiai. Kitos stotys tuo tarpu pirkosi minkštus „kampus", kilimus. Nuo 1988 metų esame „naujose" patalpose, kurioms verkiant reikia remonto. Dar pernai gavom pinigų (tikriausiai iš ES lėšų) ir įsigijome naujas lauko duris, dar šį tą. Reikia tapetų, laminato. Teks „remontuotis" talkų būdu, nes už darbą niekas nemokės.

- Ar ne paradoksas, kad rimtus mokslus perkrimtę žmonės dažnai laikomi tikrais melagiais?

- Paradoksas. Mokslai tikrai sunkūs, o pats darbas reikalauja didžiulio kruopštumo ir atidumo. Šiame darbe susiduriama su milžiniškais srautais duomenų. Orai sienų neturi - reikia aprėpti didžiules teritorijas. Jų apdorojimas sudėtingas. Kompiuteriai, žinoma, darbą palengvina, tačiau gamtą ne visada pavyksta įsprausti į skaitmeninius rėmus. Žmogaus protas niuansus pagauna, o technika - ne. Pavyzdžiui, praeitą vasarą, per didžiuosius karščius, po lietaus per 1 valandą oro temperatūra Biržuose nukrito 10 laipsnių. Technika „pasimetė". Programose nėra viskas taip smulkiai numatyta.

Paprastam stebėtojui reikia išmokti atpažinti arti 100 debesų rūšių ir porūšių. Pagal debesis iš dalies galima nuspėti orus. Stebėtojas „atsistoja ant kojų", kai „pradirba" visus sezonus, nes reiškiniai identiški nebūna. Kuo prastesnis oras, tuo sudėtingiau dirbti. Mintinai išmoktas šifruotes reikia nuolat turėti galvoje, nes labai daug informacijos tenka staigiai užšifruoti. Informacija telegrama perduodama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, iš kur patenka sinoptikams. Telegramas tenka tikslinti ne kartą. Tik po tokių korekcijų daromos išvados ir sudaromos prognozės. Duomenys perduodami kas 3 valandas, o esant pavojingiems reiškiniams (rūkui, perkūnijai, lijundrai, škvalui ir pan.) - informuojama iš karto. Tada tenka labai skubėti. Ko nors nepadaryti negali - tarp duomenų turi būti loginė seka, nieko nesumeluosi. Reikia šachmatininko logikos. Biržų meteorologijos stotis savo telegramoje apima iki 30 parametrų (vėjas, debesys, lietus, rūkas ir t. t.). Viena stotis - tai kaip vienos dėlionės dalis. Kai iš visų stočių suplaukia informacija, matomas bendras vaizdas.

- Kuo ypatinga Biržų meteorologijos stotis?

- Išsiskiriame geografine padėtimi. Stotys yra įvairių lygių. Mes priklausome aukštesniam lygiui, nes įeiname į tarptautinį tinklą. Į stambiuosius centrus Vokietijoje, Švedijoje ir kt. suplaukia daug duomenų. Norint gauti išsamų vaizdą, stotys turi būti išdėstytos kas 100 km. Iš 20 Lietuvoje esančių stočių tik septynių duomenys išeina už Lietuvos ribų. Taigi Biržų meteorologijos stotis yra svarbi tarptautiniu mastu. Tokios pat svarbios Vilniaus, Kauno, Laukuvos, Klaipėdos, Šiaulių ir Utenos stotys. Tai geografiškai svarbūs taškai. Likusios stotys į pasaulinius tinklus neįeina.

- Kiek čia dirba žmonių, kokios jų pareigos?

- Dirba 4 stebėtojai (budintys meteorologai) ir viršininkas. Mums priklauso ir Rokiškio filialo žmogus. Taigi, iš viso 6 žmonės.

Pavyzdžiui, įrenginius mums tiekiančioje Suomijoje meteorologinių stočių, kur dirba žmonės, neliko. Tačiau iš to neišlošiama. Daugiau aparatūros ir žmonių tokiu atveju reikia centre. Vietoje, sugedus kokiam nors prietaisui, įmanoma jį pakeisti ar sutaisyti, o jei kam nors iš centro nuolat teks važinėti į periferiją? Komandiruotė, kuras, sugaištas laikas... Technologijos labai trapios. Jei tik koks programinis sutrikimas - gali likti be duomenų, o pagrindinis mūsų tarnybos įsipareigojimas - duomenų srauto nenutrūkstamumas. Beje, tie patys suomiai nustatė, kad čia „rankiniu", arba įprastu, būdu atliekamų stebėjimų spektras trečdaliu platesnis. Aparatūra tiksliai nenustato debesų rūšies, balų. Lazerinio debesomačio akis žiūri tik vertikaliai, o stebėtojas mato įvairiomis kryptimis. Aišku, technologijos tobulinamos.

- Nors meteorologai teigia, kad senų žmonių ilgamečiai orų stebėjimai dabartinės tikrovės nebeatitinka, tačiau didelė žmonių dalis kasdien bendraudama linkusi jais dalintis, tikėti. Net laikraščiai rašo: „Seni žmonės sako, kad..." Tai kaip iš tikrųjų su ta senolių išmintim orų klausimais? Ar šiandien ji tikrai bevertė?

- Dėl senų žmonių pastebėjimų tai dar ne viskas „sugadinta" (juokiasi). Ypač kas susiję su fizika. Pavyzdžiui, sakoma, kad, jei kregždės pažeme skraido, - lauk lietaus. Dabar žinome, kad nuo drėgmės pasunkėja vabzdžių sparnai ir jie telkiasi prie žemės, būtent čia juos kregždės ir gaudo. Seniau žmonės to nežinojo, o dabar mokslo pagrįsta. Beje, jei spėjimas susijęs su neįprastu gyvūnų elgesiu, tai reikia pastebėti, kad permainas jie jaučia geriau nei žmonės. Juk būna, kad ir šuns kauksmas „išpranašauja" nelaimę.

Apskritai gamtoje viskas eina sinusoide. Kitaip tariant, viskas kompensuojama, pusiausvyra išlieka. Jei yra nuokrypis į vieną pusę (tarkim, sausra), tai bus ir į kitą (liūtis). Tą numatyti nesunku. Gamta savo visada „atsiima", pati susireguliuoja. Tačiau dėl paskutiniais stebėjimais užfiksuotų ryškių anomalijų beveik nebeįmanoma pasakyti, kada ta „kompensacija" įvyks.

- Jūs pats dirbate ir gyvenate tame pačiame pastate. Ar tai reiškia, kad asmeninis gyvenimas ir profesija sumišo? Nesinori kažkur nuo visko pabėgti?

- Kartais - taip. Yra „Nidos kranto" meteorologijos stotis. Orus stebi tikriausiai daugiau nei 100 metų. Ten yra kambariai, kur darbuotojai pagal grafiką gali pailsėti, bet iš ryto geri kavą, o tie „malūnėliai" vis tiek pro langą matosi. Taigi atotrūkis nelabai ir jaučiasi. O jei kur nors važiuodamas pamatau prietaisus, taip ir norisi sukti iš kelio, pakalbinti kolegas.

- Koks pavasaris ir kokia vasara mūsų laukia šiemet?

- Kol kas tikslesnės yra tik vieno mėnesio prognozės. Geriausiai pasitvirtina savaitės prognozės. Dėl minėtų anomalijų ką nors daugiau prognozuoti sudėtinga. Apie vasarą - taip pat. Balandžio pirmos dienos, panašu, dar bus nemaloniai vėsios.

Jurgita Ratkevičienė

2011-03-29

Kostui Klybui - 90

Ilgamečio Biržų burmistro sūnus Kostas gimė 1921 metų kovo 12 - ąją Biržuose.

Baigęs Biržų gimnaziją 1939 m., Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo elektros inžineriją, lankė Kauno valstybinio teatro dramos studiją.

1944 metais, artėjant Raudonajai Armijai, Klybų šeima laiveliu pasitraukė į Švediją. Visi šeimos nariai pasiekė Gotlando salą, išskyrus tėvą Povilą Klybą, nes jį internavo ir išgabeno į Vokietiją. Talkinat Švedijos Raudonajam kryžiui, šeimai pavyko tėvą grąžinti į Švediją.

Kostas Klybas - pirmojo Biržų burmistro Povilo Klybo sūnus.

Švedijoje Klybų šeima gyveno pustrečių metų. Čia prisiglaudė ir Kregždžių šeima, su kurių dukra Rita Kostas draugavo. 1947 m. abi šeimos persikėlė į Niujorką. K. Klybas pratęsė elektros inžinerijos mokslus Viskonsino universitete.

Baigęs studijas, 1948 02 02 vedė Ritą Kregždaitę ir kurį laiką gyveno Viskonsine, vėliau 1953 m. persikėlė į Niujorką. Čia 28 metus dirbo „American Electric Power Service Corp". Vėliau dar keletą metų K. Klybas darbavosi „Ebisco" bendrovėje, planuojančioje atomines jėgaines.

1986 m. išėjęs į pensiją aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bendruomenės veikloje. Su žmona Rita Kregždaite - Klybiene užaugino sūnus Donaldą ir Robertą.

1997 m. Biržuose buvusi Pionierių gatvė pavadinta pirmojo Biržų burmistro Povilo Klybo, Kosto Klybo tėvo, vardu. Tuo daugiausia rūpinosi Politinių kalinių ir tremtinių bendrija. Gatvės gyventojai davė sutikimą, o galutinį sprendimą pakeisti gatvės pavadinimą priėmė Biržų rajono taryba. Už tėvo pagerbimą visos šeimos vardu padėkojo sūnus Kostas Klybas.

Mirė Kostas Klybas Niujorke 1999 metų gegužės 26-ąją.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-29

Per gandrines - apie gamtą

Kovo 25 - oji - gandrų sugrįžimo diena. Praėjusį penktadienį Pabiržės pagrindinėje mokykloje šurmuliavo iš viso rajono suvažiavę pradinukai.

Bendrojo lavinimo mokyklose buvo surengtas gamtamokslinis mėnuo.

Jo metu vyko pradinių klasių mokinių piešinių konkursas „Gražuolis gandras" ir rašinių konkursas „Mes ir gamta".

Pabiržės vidurinėje mokykloje vyko gamtamokslinio mėnesio finalas, virtęs tikra jaunųjų gamtininkų švente. Mokykla sulaukė daug svečių, tarp jų buvo Lietuvos Žaliųjų judėjimo vadovas Rimantas Braziulis, Biržų urėdas Romanas Gaudiešius, regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas. Šventės dalyvius pabiržiečiai pradinukai pasveikino koncertu. Apie gamtamokslinio mėnesio metu padarytus darbus papasakojo mokytoja Aušrelė Gecevičienė.

Po to surengta viktorina žinioms apie gamtą patikrinti. Joje varžėsi 10 komandų. Jų nariai turėjo atsakyti į pateiktus klausimus, kurie, kaip pastebėjo urėdijos atstovė Jurga Bruniuvienė, buvo ne iš lengvųjų. Viktoriną vedė mokytoja Gražina Girdžiuvienė.

Viktorinos nugalėtoja pripažinta Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos komanda.

Įdomiai svetelius užėmė biologijos mokytoja Birutė Maldūnienė. Ji į šventę atsinešė gyvų paukštelių - juodgalvių sniegenų, mėlynųjų ir didžiųjų zylių, žaliukių ir paukščiams žieduoti skirtų žiedų. Aiškino jauniesiems gamtos bičiuliams, kaip atpažinti paukštelius, kaip skirti patelę nuo patinuko, pasakojo apie paukščių žiedavimo tikslus ir mokė vaikus, kaip uždėti aliuminio žiedelį paukšteliui ant kojelės.

Galiausiai pereita prie konkursų ir viktorinos nugalėtojų apdovanojimo. Pabiržės pagrindinė mokykla konkurse dalyvavusioms komandoms įteikė padėkos raštus. Urėdija ir regioninis parkas individualius nugalėtojus ir komandas paskatino knygutėmis apie gamtą ir saldžiais prizais.

Piešinių konkurso nugalėtojais pripažinti ir apdovanoti Biržų „Atžalyno" mokyklos pirmaklasė Lauryna Suslavičiūtė, Pabiržės pagrindinės mokyklos antraklasė Gintarė Valantinaitė, Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos trečiaklasė Aušra Želvytė, Papilio pagrindinės mokyklos ketvirtos klasės mokinys Žygimantas Mickevičius. Brandžiausius rašinius konkursui pateikė Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos trečiaklasis Lukas Ivanauskas ir Pabiržės pagrindinės mokyklos ketvirtokas Jonas Braška.

Viktorinos nugalėtoja pripažinta Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos komanda. Kiekvienas viktorinos dalyvis prisegė prie simbolinio medžio po gėlytę, ir mokyklos salėje sužydo Pavasario Medis.

Mokytojos surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje gamtosauginius projektus pristatė pabiržietės - Aušrelė Gecevičienė, kuri praėjusiais mokslo metais vykdė projektą „Žaizdos žemės mūsų" apie smegduobių stebėjimus, Gražina Girdžiuvienė, šiais mokslo metais vykdanti projektą „Vaistažolės aplink mus" apie gamtoje augančių vaistinių augalų pažinimą, jų panaudojimą.

Šventę užbaigė mokinių diskoteka ir renginio rėmėjų vaišės. Kaip sakė „Šiaurės rytams" mokytoja Gražina Girdžiuvienė, kartu su savo kolege parengusi konkursų nuostatus ir organizavusi visus renginius, jaunieji šventės dalyviai išsivežė į namus daug gražių įspūdžių ir gerą nuotaiką.

 

Alfonsas Kazitėnas

2011-03-29

NEMUNĖLIS ir kai kurie jo „intakai"

Tęsinys. Pradžia kovo 26 d. laikraštyje

 

Nemažą dalį rajono gyventojų sukrėtė Jokubiškių Ladygų šeimos dingimas. Frontas griaudėjo prie Biržų, Parovėjos. Neramu buvo ir gyvenantiems tarp girios ir Nemunėlio. Nuo karo baisumų kas į miškus, kas net už Nemunėlio į Latviją ruošėsi bėgti. Ne išimtis ir ūkininkai Ladygos. Nebuvo jie „raudoni" ar „rudi". Tebuvo eiliniai žemdirbiai ir tenorėjo kaip nors saugiau praleisti tą baisų griausmą - frontą, vėliau ūkininkauti savo vienkiemyje. Nebeteko. Kaip pražuvo, kur? Atsakymo nuo 1944-ųjų vasaros nebežino juos pažinoję, giminaičiai. Buvo kelių įvairaus amžiaus asmenų šeima. Karo sūkury dingo be pėdsako. Nei apdegusių kaulų, nei kruvino skudurėlio.

Šleideriškio jaunalietuviai prie Kėželių mokyklos. 1937 07 06.

Lujanų kaimo vardas kildinamas iš jų gyventojų pavardės. O pastarieji saviškį kaimą ir save įrašė į Lietuvos gyventojų genocido knygas už tai, kad rėmė savo kaimynus, kitus tautiečius. Už tai 1946 01 17 buvo areštuoti tėvas Lujanas Petras, Jono, g. 1878 m., ir jo sūnus Petras, g. 1911 m. Abu 1946 06 19 Karo tribunolo nuteisti po dešimtį metų lagerio ir penkerius tremties. Mirė lageriuose. Petras - tais pačiais 1946 10 22 Nyroblage, Permės sr., o sūnus pradingo Dolstrojaus lageryje Magadane.

Kas beliko žmonai Emilijai? O ji pas Lujanus atėjo kaip tarnaitė Emilija Ivanauskaitė, g. 1910 m. Ilgainiui tapo žmona bei marti. Ūkininkė. Netekusi visko išėjo partizanauti. Jos kelių keliai ir klystkeliai verti atskiro straipsnio. Suimta tik 1953 04 06 Surgintų miške, Latvijoje. Turėjo Martišėlio, Zylės, Rūtos ir dar kelis slapyvardžius. Atvirai draugavusi su literato - partizano Broniaus Krivicko broliu Jonu. Ją suimant žuvęs Jonas Krivickas ir Povilas Dagys, kilęs iš Klausučių. Tos ir kitos aplinkybės leido spėlioti, kad Emilija buvo okupantų agentė. Bet po suėmimo nuteisiama. Grįžusi iš lagerių bei tremties, neberadusi nieko artimo, pasiligojo ir gyvenimą baigė savižudybe.

Pokario metų jaunų palatvės gyventojų nuotaikas, pasaulėžiūrą koncentruotai nusako Alfonsas Suveizdis, gimęs 1925 metais. Paklaustas, kodėl jis, ne didžiažemių Smaltiškių ūkininkų sūnus, išėjo partizanauti, atsakė taip: „Tai, kad mes teturime vieną tėvynę Lietuvą, kad ją reikia mylėti ir ginti, nuo mažens mus mokė Kėželių mokyklos mokytojai. 1940 m. jau buvau paauglys. Mačiau, kokią „saulę" į Biržus atnešė okupantai. Įsiminė, atgrasė jų dvasinis ir turtinis skurdumas... O partizanaujant ryžtingumą palaikė radijo bangomis sklindantys padrąsinimai - tuoj, tuoj padėsime, ateisime..."

Bet pagalba vėlavo, o represijos stiprėjo. Alfonsas 1945 metais buvo tapęs partizano poeto Broniaus Krivicko palydovu. Jie dviese su B. Krivicku lankė Rokiškio, Joniškio partizanus. Kartais eidavo ir B. Krivicko ginklo draugas studentas - medikas, ilgaplaukis partizanas slapyvardžiu Marytė. Taip buvę patogu ir saugu. Alfonsas, turintis „spravkę", viešai užeidavo pas žmones pasižvalgyti, kelio pasiklausti, išsiaiškinti, kaip su patikimais ryšininkais susitikti.

Pabaigą skaitykite ketvirtadienio laikraštyje

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-03-29

Gavėnios skaitymai

Medžio šaknys. Ir žmogaus.

 

Augalo ar medžio šaknims reikia geros žemės. Vandens. Saulės spindulių.

Pagaliau - pavasario.

Kaip ir žmogui. Jo širdžiai - sielai - dvasiai. Ir protui.

Šaknys, visuomet esančios žemėje, siurbia, įsitvirtina, jaučiasi vietos ir erdvės šeimininkės.

Tvirtos galūnės prognozuoja didelį derlių. Saldžius vaisius: džiaugsmą metui atėjus.

Žmogaus tikėjimo šaknys neša ramybę. Tvirtumą. Ištvermę. Brandina tai, kas būtina. Būtiniausia.

Šaknis nuolat reikia stiprinti.

Medžiai ir augalai siurbia vandenį. Šviesą. Šilumą.

Žmogus įsileidžia į savo širdį tikėjimą ir viltį. Meilę. Toks žmogus tampa pakantus, mylintis, gailestingas. Toks žmogus brandina vaisius.

Tačiau esti silpnų šaknų. Pažeistų. Sužeistų. Iškoneveiktų...

Medis kaip ir žmogus - žmogus kaip ir medis - dejuoja. Skursta kamienas, lapija, šakos. Vaisiai sunkiai braunasi prinokimo linkui. Dejuoja syvai. Dejuoja širdis. Apima pavydas. Pyktis. Neapykanta. Vaisiai blankūs, skurdūs, paviršutiniški.

Tenka stiprinti šaknis. Kaip plaukus ar nagus. Imunitetą ar regą. Kad gyvenimas netaptų našta.

Dažnai taip ir atsitinka.

Nėra tobulo medžio. Nėra tobulo žmogaus.

Medis linkęs stabarėti. Žmogus - nusivilti. Tačiau abudu - kantrybės pavyzdžiai. Esant liūčiai, speigui, potvyniui stiebiasi viršun. Kaip ir dera. Saulės link. Dievo link. Abu stebuklingi Dievo kūriniai. Apdovanoti siekimu ir siekiu.

Patinka vienišuoliai medžiai lauko tankmėje. Tokie didingi. Pasipūtę. Šiek tiek egoistai. Nebijantys permainų. Ar laiko pabaigos.

Patinka drąsūs ir neveidmainiai žmonės. Tiesūs ir kartu kuklūs. Suvokiantys vieno gyvenimo prasmę. Ir laiką - dovanojamą, dovanojamą, dovanojamą. Vis ir vis...

Laukiu žalumos. Tokios išsiilgtos, spalvingos. Tai atgimimas, kai šiluma užlieja dvasią. Tada supranti, kad medis ir žmogus pakviestas gyventi.

Gyventi, kai kartais labiau debesuota.

Gyventi - kai metai būna nederlingi.

Gyventi - kai atsiduri vidury laukų.

Bet nevienišas. Dievas visuomet glosto žmogaus sielą.

Tada suvoki savo didingumo trapumą. Savo visagalybės ribą. Savo laisvės atsakomybę.

Juk negali gyventi be šaknų. Be vandens ir oro.

Vaikystėje galvodavau, kad medis, kaip ir žmogus, gali keliauti kur panorėjęs. Kad šaknys kaip kojos lydi medį tai vienur, tai kitur.

Šiandien suprantu - žmogus lieka žmogumi savo žemėje. Ten, kur jo šaknys, ten, kur jo saulė.

Įdomus medžio ir žmogaus filosofinis gyvenimo traktatas. Jis negali būti paviršutiniškas, skeptiškas, iškreiptas.

Žmogaus dvasia visuomet ilgisi dangaus. Tik Dievop žvelgiančios akys nokina vaisius. Savo darbu. Savo nuoširdumu. Gailestingumu.

Palikęs civilizacijos prabangą ir skurdą, žvelgiu į dangų. Ir medį. Kokie mes panašūs. Išskleidę šakas (kaip rankas) apglėbiame pasaulį. Ir žinom - Dievas laimina. Jis gailestingas. Maloningas. Mylintis. Tą įrodė tūkstančius kartų.

Šiandien noriu gyventi stipriu kamienu ir sveikomis šaknimis. Noriu gydytis. Sveikti. Tvirtėti. Stiprus kamienas - tai mano siela. Ir širdis. Ir dvasia.

Dievas apkabina mane visuomet, kad nurimčiau. Iš vakar atvedė į šiandien. Jau šiandien lydi rytdienai. Ir taip kasdien.

Kokia neapsakoma gailestingojo Dievo esatis. Tokia nepakartojama žmogaus būties drama.

Būdamas gailestingas, galiu apkabinti žmogų. Pažvelgti į jo trapias šaknis. Nulinkusį kamieną. Pasidžiaugti derliumi. Išaugintu visuomet, kai saulė šviečia ir lietus lyja.

Galiu visuomet pasiekti harmoniją, kai širdis - siela - dvasia veržiasi gyventi. Ir būti.

Pravažiuodamas pamatau vienišuolį medį. Tokį tvirtą. Kaip tvirtą save - kai širdis Dievo širdyje. Ir jokiu būdu ne vienišą. Kad gyvenimo dramoje nepritrūktų saulės spindulių. Dievo malonės. Kad nenudžiūtų jokia šaka. Kad vaisiai būtų sultingi.

Džiaugiuosi sustiprėjusiomis šaknimis. Ir širdimi...

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-03-26

Jubiliejinėje parodoje - verbos, sodai, margučiai

Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko filiale atidaryta jubiliejinė tautodailininkės VITENĖS REPŠIENĖS darbų paroda. Joje - dirbiniai iš šiaudų, verbos, margučiai.

Mūsų dienomis liaudies kūryba įsiliejusi į platų kultūrinį kontekstą ir gyvuoja įvairiomis formomis.

Tautodailininkų dėka švenčių apeigose naudoti kai kurie tradiciniai dirbiniai dar gyvuoja ir šiandien. Tai tarsi iš amžių glūdumos atplaukianti sakrali jausmų gija, gėrio ir grožio orientyras, todėl pagarbos verti žmonės, puoselėjantys tradicijas.

Senajame Lietuvos sodžiuje XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje gyvavo gražus paprotys gyvenamąjį būstą per šventes (Kalėdas, Velykas) puošti šiaudų dirbiniais.

Aukštaitijoje buvo populiarūs vestuviniai sodai, kabinami virš stalo per vestuves. Jų būta įvairių pavidalų: rombo, kūgio, statinaitės, rutulio...

Tautodailės darbų autorės pasveikinti susirinko nemažas jos kūrybos gerbėjų būrys. Nuotrauka - S. Vadapolo

Keičiantis gyvenimo būdui, pats pynimas išliko, įgydamas naujų formų. Sodai tapo daugiau kaip parodų, dovanų objektas.

Parodoje jie vieni iš centrinių ekspozicijos dalių. Supasi šiaudų auksu tviskantys sodai, vienas už kitą puošnesni, įvairių formų, skirtingos puošybos.

Visų dėmesį prikaustė autorės sodų pristatymas. Sužavėjo išsamūs ir autentiški pasakojimai apie sodų tradicijas įvairių švenčių progomis, jų reikšmę.

Verbos - saviti kūrinėliai, pinti iš džiovintų lauko ir darželio gėlių. V. Repšienės darbuose subtiliai suderintos spalvos, logiškai sukomponuotas ornamentas. Autorė komponuoja ir „gydomąsias" verbas iš įvairių vaistažolių, kurias naudoja pagal paskirtį.

Margučiai praeityje turėjo magišką reikšmę - jie buvo laikomi gyvybės, derlingumo, vaisingumo, pavasario pabudimo simboliu. Populiariausias kiaušinių gražinimo būdas - jų išrašymas tirpytu vašku arba skutinėjimas.

Autorės eksponuojamuose margučiuose ryškios puošimo tradicijos, bet jaučiama ir naujovių paieška. Išsiskiria meninės individualybės suformuota autorinė margučių kolekcija.

Parodos atidarymo ir jubiliejaus proga pasveikinti atvyko daug svečių, draugų, tautodailės meno gerbėjų.

Melodijas iš mūsų lietuvių liaudies lobyno dovanojo Vabalninko kultūros namų saviveiklininkai, vadovaujami Aurelijos ir Eugenijaus Lukavičių.

 

Vida Skujienė,

muziejaus „Sėla" Vabalninko  filialo vedėja

2011-03-26

Viktorui Šarkūnui - 85

Kovo 1 dieną garbingą 85-erių metų jubiliejų paminėjo veterinarijos gydytojas parazitologas, veterinarijos mokslų daktaras Viktoras Šarkūnas.

Jis gimė 1926 metais Astrave. Jo seneliai Klikavičiai dirbo grafams Tiškevičiams - Feliksas buvo grafo Jono Tiškevičiaus kirpėjas ir barzdaskutys, Elžbieta dirbo skalbėja arba „pročka".

Viktoro mamai Anelei Klikavičiūtei - Šarkūnienei jaunystėje irgi yra tekę padėti mamai skalbti rūbus. Tėvas Juozas Šarkūnas buvo garsus mūrininkas, dirbęs Astravo rūmuose, atlikęs statybos darbus prie užtvankų, „Aušros" mokykloje, dabartiniuose savivaldybės rūmuose.

Šarkūnų šeima. Sėdi Anelė Šarkūnienė ir Juozas Šarkūnas. Stovi iš kairės - Elena Šarkūnaitė - Aleknienė, Česlovas Šarkūnas ir Viktoras Šarkūnas. 1940 08 18.

Baigęs Biržų gimnaziją, Viktoras Šarkūnas padarė puikią profesinę karjerą - 1962 m. apsigynė daktarinę disertaciją, tapo profesoriumi ir Lietuvos valstybinės premijos laureatu. 1997 m. jis apdovanotas Gedimino ordino medaliu.

Dabar V. Šarkūnas talkina Biržų muziejininkams prisiminimais, nuotraukomis, prisideda ir prie iš Biržų krašto kilusių žmonių atminimo įamžinimo. Praėjusiais metais dalyvavo pagerbiant buvusio Veterinarijos akademijos rektoriaus Jono Čygo 100-ąsias gimimo metines.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-26

Dėkojome už išsaugotą knygą

Kovo 16-ąją, penktadienį, Kvetkų pagrindinėje mokykloje vyko Knygnešio dienos minėjimas.

Septintos klasės mokiniai noriai talkininkavo rengiant šią šventę. Minėjimą pradėjome Mikalojaus Daukšos, Juozo Pikčilingio ir dar kelių šviesuolių žodžiais apie gimtąją kalbą, knygą. Su mokiniais diskutavome, kokį didžiulį darbą nuveikė mūsų drąsieji knygnešiai. Aptarėme, kas nutiktų, jei staiga netektume galimybės bendrauti savo gimtąja kalba.

Kvetkų pagrindinėje mokykloje vyko renginys, skirtas Knygnešio dienai paminėti.

Su pagarba uždegėme knygnešiams žvakę prie nepriklausomybės ąžuolo ir pagerbėme juos tylos minute. Dar pasklaidėme istorijos puslapius ir prisiminėme, kokį sunkų kelią nuėjo draudžiamas raštas ir knyga, ką teko iškentėti knygnešiams. Skaitėme knygnešių prisiminimų ištraukas. Kiek plačiau apžvelgėme mūsų kraštiečio Jurgio Bielinio asmenybę.

Šia proga mokyklą papuošėme stendu, kuriame puikavosi mokinių piešiniai tema,, Knygnešio keliai". Buvo paskelbtas geriausio skaitytojo konkursas. Vaikai pasižadėjo saugoti gimtąją kalbą, neteršti jos svetimybėmis.

Džiugu, kad jaunoji karta nėra abejinga kalbos išlikimo klausimams, brangina bei puoselėja iš protėvių gautą didžiulę dovaną - gimtąją kalbą.

 

Aušra Raišytė,

lietuvių kalbos mokytoja

2011-03-26

NEMUNĖLIS ir kai kurie jo „intakai"

NEMUNĖLIS - protestantiško jaunimo organizacijos „Radvila" skyrius, veikęs tarpukary. Neoficialus centras - Kėželių mokykla. Kultūrinę - švietėjišką organizaciją sudarė šeimos, ūkininkavusios siaurame dirbamų žemių ruože tarp Biržų girios ir Nemunėlio.

Iš 1923 metų gyventojų surašymo matyti, kad vietovė buvo tankiai apgyvendinta, šeimos gausios. Štai vietovės, buvusios už Biržų girios, kairėje kelio Parovėja - Smaltiškiai pusėje:

Juozeliškiai - 5 ūkiai, 30 gyventojų,

Briedžiai (Baniškių k.) - 4 ūkiai, 26 gyventojai,

Smaltiškiai - 9 ūkiai, 73 gyventojai,

Lujanai - 4 ūkiai, 32 gyventojai,

Šleideriškio dv. - 3 ūkiai, 58 gyventojai.

Iki Antrojo pasaulinio karo šios penkios ir kitos gyvenamosios vietovės priklausė Biržų valsčiui. Per parceliuojamo Šleideriškių dvaro laukus ėjo riba, už kurios prasidėjo Nemunėlio Radviliškio valsčius.

Kėželių mokyklos likučiai 2009 metų vasarą.

Kėželiai, kuriuose buvo 10 ūkių su 44 gyventojais, Zeliškiai, Upes Seta, Nemunėlio vnk., Slimaniškiai bei dar keli kaimai bei vienkiemiai, ir buvo tos vietovės, iš kurių jaunimas, susijungęs į vieną iš Radvilos draugijos skyrių, paliko ryškų pėdsaką to krašto kultūriniame gyvenime. Valsčių riba, kai kuriais atvejais net valstybinė siena su Latvija, nebuvo kliūtis.

„Nemunėlis" turėjo ir savo aktyvų korespondentą, kuris rašė tekstus apie pasienio jaunimo veiklą, juos spausdino evangelikų reformatų leidžiamas „Sėjėjas". Štai žinutės, rašytos 1936 metais.

 

* Š. m. vasario mėn. 23 d. Kėželių pradžios mokykloje buvo Nemunėlio Radvilos skyriaus vakaras. Suvaidinta 3-ų veiksmų drama „Ji pasiaukojo". Drama labai sugraudino žiūrovus. Kad pataisius geresnę nuotaiką, buvo suvaidinta dar vieno veiksmo komedija „Nulaužtas raktas", pasakytas monologas, padeklamuota... Buvo ir komiškos bokso rungtynės tarp abisino ir italo, kas labai juokino publiką. Po vaidinimų gražiai pasilinksminta.

 

* Š. m. kovo mėn. 22 d. „Radvilos" Nemunėlio skyrius buvo sušaukęs narius ir prijaučiančius pasimokyti giedoti. Susirinko gražus būrelis narių ir prijaučiančių, senų ir jaunų. Iš pradžių buvo paskaityta tai dienai taikoma Evangelija ir Gromata, ir iš maldaknygės gavėnios maldelė. Paskui sutartinai visi gražiai pagiedojo apie 12 giesmių, iš kurių kitas pakartojo du ir daugiau kartų. Tenka pasidžiaugti, kad visi susirinkusieji buvo patenkinti tokiu gražiu radviliečių sugalvojimu. Kitą sekmadienį nutarė vėl susirinkti. Seniau čia skambėjo negražios dainos, buvo paplitęs kortų lošimas, o dabar vietoj tų pramogų ne gavėnios laiku skamba gražios lietuviškos dainos, o gavėnios - gražios dvasiškos giesmelės.

Vasarą radviliečiai kartu su jaunalietuviais susitarė sportuoti, tam tikslui išrinktas vadovas Karolis Sudeika. Šis sportas bus pramoga jaunimui vietoj kortų. Sėkmingo darbo, gražaus pasirodymo tėveliams, mamytėms ir apylinkei.

 

* Nemunėlio „Radvilos" skyrius pirmąją Velykų dieną Zeliškių kaime, Dagio namuose, buvo sukvietęs apylinkės gyventojus Velykų pamaldoms, už ką visuomenė yra dėkinga radviliečiams, nes daugumas senesniųjų žmonių į bažnyčią negali nukliūti, o Dievo žodis visiems brangus.

Balandžio 26 d. buvo visuotinis skyriaus narių susirinkimas, kuris, kaip visados, buvo pradėtas giesme ir užbaigtas Tautos Himnu. Susirinkime Arturas Kėželis ragino mergaites dėvėti namų gamybos tautiškus rūbus, o vaikinus mesti rūkymą ir girtavimą. Skyrius nusipirko futbolo kamuolį ir jau pradeda sportuoti.

Antrą Sekminių dieną nutarta surengti pramogą su plačia programa ir ruoštis jaunimo šventei su sportu ir monologais. Gegužės 3 d. įvyko Ulijono Kosto namuose Motinos Dienos minėjimas. Plačiai nušviesta motinos reikšmė ir pagerbtos motinos.

 

* Nemunėlio „Radvilos" skyriaus visuotinis narių susirinkimas įvyko 1936 m. gegužės 17 d. Išrinkta nauja valdyba. Jonas Kvedaravičius laikė paskaitą apie mirusiųjų pagerbimo reikšmę ir ragino radviliečiams daugiau pasidarbuoti kapinių papuošimui.

Sekminių antrąją dieną buvo surengtas spektaklis. Suvaidinta „Samagonkininkai linksminasi". Be to, buvo „Ispaniškas boksas", „Čigonų stovykla", deklamacijos ir monologai. Publika vaidinimu buvo labai patenkinta.

Birželio m. 7 d. susirinkime skyriaus pirmininkas ragino radviliečius daugiau laikytis punktualumo. Iš gabesniųjų narių išrinkta komisija klausimams aiškinti ir chorvedys, kuris šiek tiek nusimano apie giedojimą.

 

* Nemunėlio „Radvilos" skyrius gyvuoja gana gerai. Dabar turi savo knygynėlį ir suorganizavo chorą. Visi nariai aktingai dalyvauja susirinkimuose. Paskutinis susirinkimas įvyko rugpjūčio mėn. 2 d., jis praėjo gana puikia nuotaika. J. Kėželis skaitė pamokinančią paskaitą: „Krikščioniškas gyvenimas". Nutarta surengti pasilinksminimą su programa ir pakviesti Centro Valdybą. Susirinkimas baigtas Tautos Himnu.

 

* Š. m. rugsėjo mėn. 8 d. Nemunėlio „Radvilos" skyrius drauge su kitomis apylinkės organizacijomis Kėželių pradžios mokykloje iškilmingai minėjo Tautos šventę. Minėjime dalyvavo visų apylinkėje veikiančių org. atstovai, kas rodo gražų ir glaudų sugyvenimą ir bendradarbiavimą.

Rugsėjo mėn. 20 d. Smaltiškių kaime įvyko skyriaus visuotinis narių susirinkimas, kuriame buvo aptarta daug klausimų ir išklausyta skyr. p-ko A. Ramanausko paskaita „Koks turi būti radvilietis ir ko jis turi siekti". Paskaitoje plačiai buvo apibūdintos narių pareigos. Be to, nutarta, susitarus su kitomis organizacijomis, minėti spalių devintąją - Vilniaus pagrobimo dieną. Tam tikslui radviliečiai visu smarkumu ruošiasi. Minėtai šventei žada pastatyti veikaliuką „Spalių 9-ji".

* Nemunėlio radviliečiai Kėželių pradžios mokykloje surengė spalių devintosios minėjimą. Buvo paskaita, vaidinimas „Spalių 9-ji", deklamacijos ir dainos. Nemunėlio radviliečių pirmininkas A. Ramanauskas savo paskaitoje pabrėžė, kad Vilnius, Lietuvos sostinė, anksčiau ar vėliau bus mūsų Lietuvos rankose. Ypatingai susirinkusią publiką džiugino dainos, nes jos, dainuojamos balsais, nuo 1929 metų beveik nebuvo girdėtos. Dainoms vadovavo Nemunėlio radviliečių pirmininkas A. Ramanauskas. Buvo dainuojamos šios dainos: „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!", „Vilniaus ugnys" ir „Į kovą". Į šį minėjimą buvo atvykę net seneliai, turintieji 60 - 70 metų ir gyvenantieji už 6 - 7 kilometrų. Nemunėlio apylinkės gyventojai nepamiršta savo brangiosios sostinės - Vilniaus.

 

* 1936 m. gruodžio mėn. 31 d. vakare Nemunėlio „radviliečiai" Kėželių pradžios mokykloje buvo surengę senų metų praleidimą ir Naujųjų Metų sutikimą. Nors oras buvo blogas, bet publikos prisirinko pilna mokyklos salė, kur buvo išklausyta mokyklos vedėjos O. Baranauskienės tai dienai pritaikintos kalbos. Taipgi gražiai kalbėjo K. Ulijonas ir Ad. Ramanauskas. Be to, publiką žavėjo Z. Vitartytės ir E. Ivanauskaitės gražiai sudainuotas duetas, L. Gelažninkaitės ir I. Dropytės gražiai išpildytas solo valsas ir Z. Vitartytės sukombinuoti senieji ir naujieji metai. Pažymėtina, kad „Radvilos" rengiamus minėjimus ir pasilinksminimus lanko ne tik jaunieji, bet ir seneliai ir džiaugiasi gražia tvarka.

1937 m. sausio mėn. 3 d. Kėželių pradžios mokykloje kun. Neimanas laikė pamaldas, per kurias „Radvilos" choras sugiedojo porą giesmių. Dėl to tėveliai ir mamytės džiaugiasi, kad jų dukterys ir sūnūs dirba religinį darbą ir eina religijos keliais.

 

Paskutinė informacija iš Nemunėlio", rašyta 1940 m. pavasarį, graudoka. Tarsi su negera nuojauta. Tais metais Lietuvą okupavus, visos visuomeninės organizacijos, tarp kurių ir „Radvilos" draugija, buvo uždarytos. O jų nariams prasidėjo visai kitoks gyvenimas.

 

Jonas Dagilis,

Kraštotyrininkas

2011-03-26

Rokiškyje išdalyti profesionalių teatrų festivalio prizai

Nuo kovo 1 iki 22 dienos trukęs XXVII Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams" baigėsi premjeriniu spektakliu.

 

Praėjusį antradienį Rokiškyje įvyko paskutinis festivalio „Vaidiname žemdirbiams" spektaklis. Tris savaites trukusią tradicinę teatrų šventę baigė Kauno šokio teatro „Aura" pasirodymas.

Festivalyje dalyvavo 15 Lietuvos profesionalių teatrų, į Rokiškį atvežusių 19 spektaklių. Renginio rėmėjais panoro būti net 58 organizacijos ir pavieniai asmenys.

Festivalio nominacijas pelniusiems teatrams ir aktoriams įteikti piniginiai prizai ir rėmėjų dovanos.

Su festivalio organizatoriais ir apdovanojimus pelniusiais aktoriais - į teatrų šventės uždarymą atvykę kultūros ir žemės ūkio ministrai Arūnas Gelūnas bei Kazys Starkevičius (stovi antroje eilėje centre, tarp jų - Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė).

Pagrindinis 10 000 Lt piniginis prizas (jį įsteigė Žemės ūkio ministerija ir Rokiškio rajono savivaldybė) už geriausią festivalio spektaklį įteiktas Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui, parodžiusiam Rimo Tumino režisuotą Mariaus Ivaškevičiaus „Mistrą".

Geriausiu spektakliu vaikams pripažintas Vilniaus „Lėlės" teatro suvaidintas J. Marcinkevičiaus „Grybų karas" (rež. A. Mikutis). Spektaklio kūrėjams įteiktas 5000 Lt prizas.

Geriausio moters vaidmens atlikėja pripažinta ir 2500 Lt prizu apdovanota aktorė Inga Maškarina už senelės vaidmenį M. Macevičiaus sukurtame ir A. Jankevičiaus režisuotame Lietuvos rusų dramos teatro spektaklyje pagal P. Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės". Už šį spektaklį Rusų dramos teatrui buvo įteikta žiūrovų premija (2000 Lt).

Už geriausią vyro vaidmenį 2500 Lt prizu apdovanotas aktorius Sigitas Jakubauskas. Šiaulių dramos teatro spektaklyje B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis" (rež. A. Pociūnas) jis atliko Puntilos vaidmenį.

Perspektyviausia aktore pripažinta ir 1000 Lt prizu apdovanota Monika Vaičiulytė, atlikusi Marijos vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje pagal G. Grajausko pjesę „ Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (rež. J. Vaitkus). Šiame spektaklyje vaidinusiam aktoriui Vytautui Anužiui1500 Lt prizas įteiktas už geriausią antraplanį vaidmenį.

Simpatiškiausios aktorės titulą ir 1500 Lt prizą pelnė Rasa Samuolytė, atlikusi Olgos vaidmenį Keistuolių teatro spektaklyje pagal M. Gorkio apysaką „Vasarotojai" (rež. A. Giniotis).

Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė sako, kad šiais metais spektaklius pamatė apie 10 tūkstančių žiūrovų.

„XXVII festivalis iš kitų skiriasi ir tuo, kad prasidėjo ir baigėsi šokio teatrų pasirodymais. Įdomu ir tai, kad festivalį Rokiškyje uždarė Kauno šokio teatro „Aura" premjerinis spektaklis „Apie mus", - „Šiaurės rytams" sakė Rokiškio kultūros centro vadovė.

 

Alfreda Gudienė

2011-03-24

Gydytojas Jokūbas Mikelėnas ir Biržų ligoninė

Biržų ligoninės 125-mečiui.

 

1927 metais ilgametis gydytojas Jokūbas Mikelėnas aprašė tuometinę ligoninę, jos patalpas, medicininį aptarnavimą, padarė kelerių metų ligoninės veiklos analizę.

Kaipgi tada atrodė Biržų ligoninė, kokias teikė paslaugas biržiečiams ir kokios problemos kamavo tuometinius ligoninės vadovus?

Nepriklausomoje Lietuvoje Biržų ligoninė buvo pakelta į aukštesnį lygį ir tapo visos apskrities ligonine. Apskričių ligonines steigė ir prižiūrėjo savivaldybės, o joms padėjo ir prižiūrėjo Sveikatos departamentas.

Gydytojas J. Mikelėnas su medicinos personalu ir klientėmis.

Gydytojas J. Mikelėnas svarstė, ką iš to laimėjo ar pralošė Biržų ligoninė.

Pirmiausia, iš plačių apylinkių buvo vežami sunkūs ligoniai. Antra, privaloma guldyti ligoninėje „visus sergančius limpamomis ligomis". Trečia, ligoninė turėjo priiminėti policijos ar teismo įstaigų siunčiamus ištirti lavonus.

J. Mikelėnas retoriškai klausė, „ar labai padidėjo ir patobulėjo ligoninė toms dviem stambioms įstaigoms „prižiūrint", „užlaikant", „padedant"?

Iš padarytų darbų daktaras pamini „sulopymą namų kiaurų stogų", sienų „pabaldymą", grindų išdažymą, tamsiame koridoriuje langų iškirtimą, „mūriniame name sutvarkymą vieno kambario, bent kiek panašaus į operacijinę", buto „pertaisymą" iš senos klėties tarnautojams ir ambulatorijai, mūrinės skalbyklos pastatymą su pirtimi ir lavonine po vienu stogu.

Tačiau, anot gydytojo J. Mikelėno, tas tobulėjimas taip menkas, „kad gėdą daro aukštiems jos globotojams - savivaldybei, o ypač Sveikatos Departamentui". Departamentas savo įsakymu liepė ligoninei priimti visus, sergančius užkrečiamomis ligomis, o tokių ligonių nėra kur izoliuoti.

Toliau daktaras anuometinei situacijai apibūdinti nevengia spalvų sutirštinimo: „Toje įstaigoje, į kurią Sv. D-to įsakymu turi būti priimami į lavoninę policijos atvežami lavonai, nėra lavoninės ir todėl lavonai skrodžiami po atviru dangumi, žiūrint visiems miesto gyventojams."

Pasikeitus ligoninės statusui, ligonių žymiai padidėjo, „nors butas, pastatytas stebuklingajam caro Aleksandro III išsigelbėjimo paminėjimui, pasilieka tas pats", - toliau tęsia J. Mikelėnas ligoninės būklės aprašą.

„Tai butas, per kurį praeina visi mūsų ligoniai, kur atliekamos visos operacijos. Jis susideda iš vieno mažiuko kambariuko operacijoms, keturių palatų ir ilgoko, tamsaus, gerokai visuomet dvokiančio koridoriaus...

Kubatūra bendrai visų 4 kambarių 350 kub. metrų. Tai, galima sakyti, erdvumo maždaug dėl 10 ligonių...O dažnai žiemos metu prie didesnio skaičiaus ligonių barake tilpdavo ir 25. Tokioje kamšatynėje ir rože, ir stabu, ir gimdyvės, operuotieji, ir prievarta atgabenami limpamomis ligomis sergantieji ligoniai atgulėdavo savo laiką", - rašė gydytojas.

Nupiešęs tokį gana liūdną vaizdą, čia pat gydytojas J. Mikelėnas apsidžiaugia, kad nuo 1927 01 01 ligoninė padidėjo, „pastatant naują medinį namą, ant 216 kubinių metrų bendras skyrius su 3 palatomis ir visai izoliuotas gimdymo skyrius, kuris irgi turi apie 200 kubatūros su 4 kambariukais".

Įdomių dalykų galime sužinoti ir iš gydytojo J. Mikelėno pateiktos 1924 - 1926 metų Biržų ligoninės veiklos ataskaitos. Per tuos metus ligoninėje gulėjo 795 žmonės, ambulatoriškai apsilankė 6612 ligonių.

Daugiausia buvo susirgusių įvairiomis vidaus ligomis, nemažai sirgo užkrečiamomis, tokiomis kaip vidurių ir dėmėtoji šiltinė, netgi buvo vienas maliarijos atvejis, 7 žmonės sirgo gonorėja.

Gana daug žmonių sirgo džiova - 69 atvejai, akių ligomis - 20, odos ligomis - 10. Žmonės į ligoninę papuldavo dėl įvairių priežasčių: neatsargiai vartojo šaunamuosius įrankius - 12, karo šovinių liekanų spogdinimas - 3, „saužudystė iš revolverio" - 1, įvairių sužeidimų peštynėse - 78, šuns sukandžiotų - 3, jaučių subadytų - 2, arklio sumuštų - 3, sulaužytų įvairių kaulų - 48.

Per minėtus trejus metus buvo padaryta iš viso 339 operacijos, pašalintos 5 kulkos, 3 kiti pašaliniai kūnai, susiūtos 24 įvairios žaizdos po peštynių, padarytos netgi dvi „nosės plastikos" operacijos, uždėta gipsų ant sulaužytų ir džiova sergančių galūnių - 57, skrosta 10 lavonų.

Per minėtus metus ligoninėje mirė 50 ligonių, tarp jų penki „nepagydomų chronikų valsčiaus pasiųstų ir paliktų iki mirimo".

Pinigus už gydymą ligoninėje arba patys ligoniai įmokėdavo tiesiai į kasą, arba ši išreikalaudavo per valsčius.

Tokia buvo Biržų apskrities ligoninės situacija 1927 metais, prieš 84 metus.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-24

Muziejuje - tautodailininkų paroda

Šeštadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta biržiečių tautodailininkų paroda.

Joje savo kūrinius pristatė 41 tautodailininkas ir 11 menininkų, kurie „prijaučia" tautodailei. Iš viso eksponuojami 262 kūriniai.

Visų dėmesį patraukia tapybos darbai. Tai tapytojų Alvinos Unglininkienės, Bronislavos Šernienės, Idilijos Dumbrauskienės, Kęstučio Preidžiaus, Vytauto Laisono, Petro Bedelio ir tušu piešti Snieguolės Narušytės paveikslai.

Stebina juvelyriški Saigūnės Rožėnienės, Jolantos Janonienės ir Ramanos Žekienės karpiniai.

Medžio drožėjai Vidas Jatulevičius, Vydas Vareika, Algis Ulevičius, Vytautas Venslovas, Jonas Micevičius, Egidijus Petronis į parodą pristatė įvairių drožtų kūrinių.

Kūrybos darbus pristatė daugiau nei pusšimtis menininkų.

Šių metų parodoje padaugėjo kūrinių iš metalo. Tautodailininkas Vytas Jareckas parodoje pristatė ne tik savo, bet ir devintoko Vyganto Bėliako bei dešimtoko Deivydo Pilkausko iš Nemunėlio Radviliškio kūrinius.

Verta pamatyti tautodailininko Rimvydo Šato iš metalo sukurtus papuošalus.

Tautodailininkai Nadija ir Viktoras Lukovnikovai iš molio ir medžio sukūrė muzikos instrumentus, o Daiva Januševičiūtė - keraminius indus. Visus sužavėjo ir Leonoros Balčiūnienės iš vytelių pinti indai.

Šių metų parodoje eksponuojami ir siuvinėti paveikslai, kurių autorės - tautodailininkės Sigutė Grotuzienė, Janina Kubilienė ir ūkininkė Vaidutė Stankevičienė.

Gausu ir mezginių: riešinių, raštuotų pirštinių, kojinių, staltiesėlių, žaislų. Čia rasime ir audinių, veltų iš vilnos kūrinių, velykinių margučių, pintų juostų, puošnių siūtų lėlių ir įvairių papuošalų. Tai tautodailininkių Henrikos Marcinkevičienės, Ritos Dagienės, Danguolės Mačienės, Jurgitos Augustinavičienės, Danutės Jakimavičienės, Janinos Šimonienės, Laimutės Vasylienės, Stefanijos Dovidėnaitės, Liucijos Berholtienės, Viktorijos Petrauskienės, Katrės Ivaškienės, Vidos Preidžiuvienės, Bangos Joneliūkštienės, Rimutės Žalianekienės, Zitos Kumpelienės, Agnietės S. Selevičienės, Jolantos Briedienės, Ramutės Petronytės, Vitenės Repšienės, tautodailei prijaučiančių menininkių Birutės Galvelienės, Jūratės Garnelienės, Birutės Balžekienės, Genovaitės Kriukienės, Anitos Džiulnienės sukurti kūriniai.

Biržiečių tautodailininkų paroda muziejuje veiks iki balandžio 3 dienos.

Danutė Žemaitienė, muziejininkė

2011-03-22

Sava tėviškei ir žmonėms

Pasiekė liūdna žinia, kad Kanadoje, Toronto mieste, eidama 88 - uosius metus, po sunkios ligos mirė Bronė Kruopytė - Palilionienė, daugiau kaip šešiasdešimt metų išgyvenusi šioje gražioje ir turtingoje šalyje, tačiau niekada nepamiršusi savo gimtinės.

Keliolika kartų buvo sugrįžusi tėviškėn nusilenkti molingiems Kirdonių apylinkių kloniams, gimtųjų namų slenksčiui, tėvų kapams. Susitikti su savais. Praeiti keliu, kurį Pabiržės parapijos žmonės ir šiandien pagarbiai bei meiliai vadina „Bronytės keliu".

Tai kelias nuo Pabiržės bažnyčios iki kapinių, vyresnio amžiaus Pabiržės parapijiečių atmintyje išlikęs kaip duobėtas, traktorių, mašinų ir vežėčių ratų išmaltas, vidurvasario kaitroje dulkantis, rudens darganoje vos išbrendamas. Gyviems ir mirusiesiems į kapinių kalnelį, kuriame po gyvenimo darbų ir rūpesčių amžino poilsio sugula seni ir jauni. Jau dvidešimt metų nuo bažnyčios iki kapinių vartų einame ir važiuojame Bronės Kruopytės lėšomis asfaltuotu keliu. Ne vienas geru žodžiu prisimename mūsų kraštietę, kuri nepamiršo savo tėvų žemės, panoro palikti ką nors gero, gražaus, reikalingo tėviškės žmonėms.

Bronė Kruopytė - Palilionienė 2001 metų vasarą (antra iš kairės) su vaikystės dienų bičiuliais aviacijos istoriku Jonu Balčiūnu, gydytoja Vanda Beinoriene ir giminaite tautodailininke bei armonininke Ona Ladygiene Pabiržėje.

1991 metų vasarą Bronė Kruopytė - Palilionienė atvyko iš Kanados į Lietuvą. Ne pirmą kartą, tačiau sovietiniais metais su artimaisiais susitikti tegalėjo Vilniuje ar Rygoje. Į gimtąjį Juodenėlių kaimą atvažiuoti neleisdavo. Šį kartą apsistojo pas seserį Stasę Biržuose. Ruošėsi įgyvendinti ne pirmi metai puoselėtą sumanymą - išasfaltuoti priešais bažnyčią aikštę ir kelią į Pabiržės kapines. Šį sumanymą įgyvendinti padėjo kompozitoriaus Antano Budriūno sūnus Algimantas. Jis tarpininkavo tarp Pabiržės savivaldybės ir Pasvalio kelių valdybos, tarėsi dėl darbų sutarties ir kainos. Paaiškėjo, kad asfaltavimas kainuos ne mažiau kaip 50 tūkstančių rublių. Darbai buvo pažadėti atlikti per tris mėnesius, iki rugpjūčio 25 dienos. Tą sekmadienį smarkiai lijo, bet žmonės lietaus nepabūgo, neišsiskirstė pasibaigus šv. Mišioms. Kelią pašventino tuometinis Pabiržės klebonas kunigas Edmundas Rinkevičius. Kalbėjo Pabiržės viršaitė Elzė Vileišienė, signataras Petras Poškus, Pabiržės kolūkio pirmininkas Adolfas Greviškis, Biržų rajono tarybos pirmininkas Vytautas Zurba. Kartu su Algimantu Budriūnu perkirpusi juostelę Bronė Kruopytė dėkojo Dievui, galėjusi padėti tėviškei. Vėliau apie tą dieną laiške savo vaikystės dienų draugui, aviacijos istorikui ir kraštotyrininkui Jonui Balčiūnui rašė: „Ta diena man buvo džiaugsmo ir laimės diena. Jaučiausi atidavusi duoklę savo brangiam vaikystės atminimo miesteliui. Pabiržė vėl tapo mano meilė. Netrukus ją palikau saulėtekyje blizgančiom boniom. Akys pilnos ašarų, o lūpos kartojo - sudie, sudie..."

Po dvejų metų, 1993 metų rugpjūty, Bronė Palilionienė su vyru Vytautu vėl atvažiavo tėviškėn, ilgesio ir noro padėti gimtinės žmonėms vedama. Erdvioje Kirdonių kultūros namų salėje susirinkusiems aplinkinių kaimų žmonėms buvo pristatyta Jono Balčiūno knyga „Tėviškės akimirkos". Einančių į salę laukė maloni staigmena - kiekvienas gavo dovanų šią knygą. O jos autorius tą vakarą pasakojo, kad, išspausdinęs „Tėviškės akimirkas" rajono laikraštyje, manė, jog tuo viskas ir pasibaigs, nes išleisti knygai reikia didelio kapitalo. Tačiau viską pakeitęs laimingas atsitiktinumas. Nuvažiavęs į Pabiržę ir užsukęs į kompozitorių brolių Motiejaus, Antano ir Broniaus Budriūnų muziejų, sužinojo, kad iš Kanados atvažiavusi Bronė Kruopytė. Su ja kartu Kirdonių pradžios mokykloje mokėsi. Viešnia iš Kanados, išgirdusi apie „Tėviškės akimirkas", pasiūlė šią knygą išleisti. Pažadėjo paremti pinigais. Taip dienos šviesą išvydo „Tėviškės akimirkos". Tą vakarą Jonas Balčiūnas, prisiminęs Bronės Kruopytės išasfaltuotą kelią, kalbėjo, kad jos pinigais išleista knyga apie gimtąjį Kirdonių kaimą, visoje Lietuvoje žinomus žmones - taip pat kelias į žmonių širdis, jų atmintį. O Bronė Kruopytė - Palilionienė tą vakarą pažadėjo, kad padės išleisti „Tėviškės akimirkų" tęsinį, nes Jonas Balčiūnas tikriausiai dar ne viską apie tėviškę ir jos žmones papasakojęs.

Dar po trejų metų skaitėme naują Jono Balčiūno etnografinių apybraižų knygą „Nuo Kirdonių iki Biržų", kurią savo lėšomis išleisti padėjo Bronė Kruopytė - Palilionienė.

Nelengva buvo jos kelio į gyvenimą pradžia. Gimusi 1923 metų rugpjūčio 28 dieną Juodenėlių kaimo valstiečių Petro ir Elzbietos Kruopių šeimoje, ji anksti neteko tėvo. Po jo mirties motina liko su mažamečiais vaikais. Baigusią Kirdonių pradinę mokyklą dukterį mama išsiuntė į Krekenavą pas savo seserį, kuri buvo Katalikų moterų draugijos arbatinės ir valgyklos vedėja. Ji Bronės darbais nelepinusi, bet nuoširdžiai globojusi, mokėjusi mokytojams už privačias lietuvių, matematikos ir kitų dalykų pamokas. Bronei Kruopytei, kaip ir tūkstančiams kitų lietuvių, likimas lėmė 1944 - ųjų vasarą, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ilgiems dešimtmečiams palikti tėviškę. Permaininga ir ilga buvo jos kelionė Kanadon. Teko pusbadžiu maitintis ir sunkiai dirbti metalo liejykloje Bavarijoje. Po karo, pradėjus kurtis pabėgėlių stovykloms, Bronė pateko į Viurcburgo lietuvių stovyklą, čia uoliai mokėsi kalbų, dalyvavo saviveikloje, 1946 metais baigė seserų samariečių medicinos kursus, mokėsi lietuvių gailestingųjų seserų mokykloje Niurtingene. Tik 1948 metais išvyko į Kanadą. Pateko į ligoninę Kingstone. Po ilgos ir sunkios darbo dienos vakarais mokėsi anglų kalbos. Kingstone sutiko pažįstamą lietuvį Vytautą Palilionį. 1949 metais sukūrė šeimą. Pradžia buvo nelengva, nes teko pradėti, kaip sakoma, nuo adatos ir šaukšto. Susilaukė sūnų Jono ir Aleksandro. Teko palikti darbą, pasiaukoti šeimai. Tik paaugus vaikams, išlaikiusi gailestingosios seselės egzaminus, Bronė vėl pradėjo dirbti. Kingstone pragyveno iki pensijos. Vaikai baigė mokslus. Rodos, nieko netrūko, tačiau nuolat Lietuvą, Pabiržę, motiną, seserį, tremties vargus iškentusį brolį, kitus artimuosius primindavo ilgesys. Gal todėl 1989 metais pardavė Kingstone namą, paliko vasarnamį ir persikėlė į Torontą. Čia Bronė įsijungė į lietuvių kultūrinę veiklą. Ji buvo Toronto lietuvių namų kultūros komisijos narė, Lietuvių tautodailės instituto tarybos sekretorė, Lietuvių namų socialinės ligonių lankymo draugijos narė, visada pasiruošusi padėti pagalbos laukiančiam vienišam tautiečiui, nepamirštanti Lietuvoje gyvenančių savo kraštiečių.

Ji buvo pirmoji, paaukojusi pinigų statomam paminklui legenda tapusiems Atlanto nugalėtojams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, ne kartą parėmė Biržų Šv. Vincento Pauliečio senelių namus, skyrė lėšų Pabiržės bendruomenei, su kuria ją visada siejo šiltas ir gražus bendravimas. Ne be jos patarimo iš Pasvaliečių kaimo kilęs, Biržų gimnazijoje mokęsis, Toronte gyvenęs Aloyzas Rūta skyrė aukas Biržų krašto muziejui, „Biržiečių žodžiui", senelių namams ir kt. Po Rūtos mirties parašė „Tėviškės žiburiams" jo nekrologą. Rūpėjo jai ir kultūriniai dalykai. 1999 metais laiške rašė, kad viešnagė Lietuvoje gruodžio mėnesį buvusi trumpa. „Mat atlydėjau dail. Tamošaitį, 93 m. amžiaus, kuris ruošiasi perkelti savo darbus į Vilniaus dail. Muziejų. Jis jau ir patalpas yra gavęs. Esu įtraukta į tą projektą ir gali tekti pasidarbuoti. Grįžome patenkinti, laimingai ir atrodo, kad remontas prasidės, o po to persikėlimas". Laiškuose pasakoja apie Toronto lietuvių chorą „Daina" (jame dainavo kartu su vyru Vytautu), rašo apie Toronto lietuvių namuose surengtą įspūdingą Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventės minėjimą, kuriame ji džiaugėsi ir didžiavosi išvydusi Gulbinuose gimusį majorą Saulių Rožėną. Dar kitame laiške užsimena apie biržiečio kompozitoriaus Algirdo Kuprio knygelę „Ir mažiems, ir dideliems". Joje esančias dainas galėtų dainuoti chorvedės Lilijos Turūtaitės vadovaujamas Toronto lietuvių vaikų chorelis.

Daug kas jai rūpėjo. Mokėjo džiaugtis artimo žmogaus buvimu šalia. Daug kam buvo ir liko sava. Sakoma, kad žmonės nemiršta tol, kol yra, kas juos prisimena. Tikiu, Bronė Kruopytė - Palilionienė ilgai gyvens jai brangių žmonių atmintyje.

Algirdas Butkevičius

2011-03-22

Pilietiškumo diena „Sėlos" muziejuje

Kovo 17-ąją Biržų muziejuje įvyko tradicinė „Saulės" gimnazijos Pilietiškumo diena, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.

Muziejaus direktoriui Gintarui Butkevičiui pristačius muziejų, gimnazistų keturios klasės pasklido po jo sales.

Šįkart jų laukė 4 pagrindinės temos: „Šiaurės aukštaičių nacionalinis savitumas", „XVI - XVII a. LDK kariuomenės smogiamoji jėga - husarai", „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda... XIX a. tautinis atgimimas" ir „Afganistano Goro provincija archeologų ir Lietuvos kariuomenės Taikos palaikymo misijos karių akimis". Užsiėmimus vedė muziejininkai Rūta Kudelkienė, Edita Landsbergienė, Lina Kuncytė, Vijolė Nikšienė ir Antanas Seibutis.

Muziejininkai organizavo pamoką „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda..."

Perėję visus keturis „ratus", keitę amžius nuo metų prieš Kristų iki mūsų dienų, susipažinę su karyba, raštu, nežinomais kraštais, šiaurės aukštaičių būdo ypatumais, gimnazistai aptarė dienos darbus ir įspūdžius, išsakė savo nuomonę, pastabas, pageidavimus.

Surengtą imliausios, išradingiausios, gudriausios klasės konkursą laimėjo I a klasė, gavusi prizą - tortą.

 

Antanas Seibutis

2011-03-19

Daktaro Mikalojaus Kuprevičiaus reformos Biržų ligoninėje

Kovo 28-ąją Biržų ligoninė švęs 125-metį.

 

Artėja vienos žmonėms svarbiausių ir reikalingiausių įstaigų - Biržų ligoninės - 125-erių metų jubiliejus.

Po įvairių peripetijų, ilgoko pasirengimo tas faktas atspindėtas gydytojo Vitvinskio rašte, rašytame 1887 09 25 Kauno gubernijos gubernatoriui, Jo Prakilnybei Evgenijui Aleksandrovičiui Kurovskiui: „Vykdant Jo Aukštybės įsakymą, Biržų mieste 1886 metų kovo 28 dieną Biržų valsčiaus valstiečiams atidaryta ligoninė, kur įrengtos 4 lovos. Ligoninėje taip pat lankosi ligoniai, kur jiems suteikiama nemokama pagalba ir vaistai."

Su Biržų ligoninės įsteigimu, jos veikla yra siejama nemažai žinomų Biržų krašto žmonių - gydytojai Vitvinskis, Liudvikas Chodakauskas, garsios didikų giminės atstovas Jonas Giedraitis.

Kalbėdami apie ligoninės Biržuose istoriją, niekaip negalime apeiti žymios to meto asmenybės - gydytojo Mikalojaus Kuprevičiaus (1864 - 1932). Jis Biržų valsčiaus ligoninei vadovavo nuo 1909 07 iki 1914 03 01.

Kartu su kitais M. Kuprevičius įkūrė dramos ir muzikos draugiją „Lyra", Lietuvių mokslo draugijos skyrių, spaustuvę. Jo žmona Viktorija Kuprevičienė 1910 - 1914 metais vadovavo „Lyros" draugijos chorui, sūnus Viktoras Kuprevičius daug metų Kaune skambino kariljonu, propagavo varpų muziką. Dabar muzikų tradicijas tęsia anūkas Giedrius Kuprevičius, žinomas kompozitorius.

M. Kuprevičius su linksmais nuotykiais į Biržus atvyko 1909 metų liepos mėnesį.

Įdomu pažvelgti į žymaus kultūrininko, visuomenės veikėjo, gydytojo Mikalojaus Kuprevičiaus gyvenimą Biržuose, jo reformas, santykius su ligoninės globėjų komitetu, taip pat priminti konfliktą, kuris gydytoją, anot jo paties, „išsprogdino iš Biržų ligoninės".

Daktarui iš karto nepatiko ligonių priėmimo tvarka, kur, pasak jo, „nuo pačios pradžios tarnavimo gydytojo darbas ir jėgos buvo eikvota, neatsižvelgiant į gydytojo kultūrinių reikalų patenkinimą".

Anot daktaro, ligoniai ateidavo, kada jiems būdavo patogu, nes nebuvo nustatyta konkrečių darbo valandų. „Kas į malūną arba iš malūno važiuodamas, kas vilnas karšęs, kas dėl vestuvių ar krikštynų atvykęs į Biržus, visiems atsirasdavo reikalo užsukti ir pas gydytoją..." Darbas, kurį gydytojas galėtų atlikti per kokias 3 - 5 valandas, užsitęsdavo iki 12 - 13 valandų.

M. Kuprevičius pasiūlė nustatyti aiškų darbo laiką. Valsčiaus valdyba sutiko ir nustatė turgaus dienomis gydytojui dirbti nuo 9 val. iki 4 (t. y. 16) val., o kitomis dienomis nuo 9 iki 2 (t. y. 14) val. Sekmadieniais leista pailsėti, išskyrus tik sunkius ir skubius atvejus.

Buvo nustatyta už išduodamus ligoniams vaistus imti 15 kapeikų mokestį už receptą. Neturtingiems vaistai būdavo išduodami be jokio mokesčio. Nors M. Kuprevičius rašo, kad jis visiškai pritarė tokiai tvarkai, ypač neturtingųjų atžvilgiu, jo paties laukė dideli nemalonumai.

Daktaras kai kurių įtakingų valsčiaus ponų buvo apkaltintas, kad per daug išduoda nemokamų vaistų, dėl to „ligoninės biudžete pasidaranti piniginė skylė". M. Kuprevičiui pavyko „ištraukomis iš ligoninės knygų įrodyti, kai kuriais metais buvo mažiau išdalinęs biednuomenei vaistų nemokamai, t. y. buvo šykštesnis ir nenusipelnęs kaltinimo".

Atrodo, viskas susitvarkė, tačiau alyvos į ugnį įpylė 1913 m. „Lietuvos ūkininke" pasirodęs Birbynės straipsnis, kuriame buvo parašyta, kad „sotus alkano nebesuprantąs, ir kad kai kurie valsčiaus ponai mažai tekreipią dėmesio į biednųjų sveikatą bei vargus".

M. Kuprevičius buvo apkaltintas, kad jis ir yra tas Birbynė, taip apjuodinęs Biržų valsčiaus ponus. Daktaras vaizdžiai prisimena: „Ligoninės oras ėmė tirštėti ir tvinkti nuo piktybių dujų. Imta man prikaišioti nebūti prasižengimai ir aiškiai pabraukta, kad po tiek kriminalų, o ypač dėl spaudos balso, mano tolimesnis buvimas ligoninėje valsčiaus ponams esąs pavojingas. Supratau, kad ramaus darbo nebegalėjo būti, ir įteikiau atsistatydinimo raštą. Ponai laimėjo, samdininkas buvo nugalėtas."

Nors ir teko M. Kuprevičiui Biržus palikti ne savo noru, bet jis sakė, kad „širdy Biržai paliko malonių ir gilių atsiminimų". Daktaras buvo labai susidraugavęs su evangelikų reformatų kunigu P. Jakubėnu ir S. Dagiliu. „Ūkio ratelio veikimas, teatro vaidinimai, liaudies dainų koncertai, paskaitos, ugniagesių draugijos iškilmės su puikia vėliavos nešiotojo gerb. Marcinkevičiaus išvaizda - viskas džiugino ir ramino mano širdį", - teigė jis. Sykiu džiaugėsi, kad Biržai turėjo teigiamos įtakos jo žmonos asmenybei.

„Mano a. a. žmona Viktorija, augusi lenkiškoj dvasioj, tautiškai pilnai subrendo Biržuose ir tapo pilnai sąmoninga Lietuvos pilietė, stropi jaunimo auklėtoja ir uoli Lietuvos dirvonų arėja", - teigė M. Kuprevičius. Jis taip pat gyrėsi, kad ir jo vaikai geru žodžiu mini Biržus.

„Ir jei mano sūnus Jurgis taip yra pamilęs botanikos mokslą - tai ir čia yra Biržų krašto nuopelnas", - rašė savo atsiminimuose daktaras.

Juos rašė 1927 metais, tačiau, anot jo paties, „jei žmogaus širdis po tiek daug metų sako kokiam kraštui „ilgius!", tai tikras ženklas, kad tame krašte ir dora, ir šviesa žydi".

Belieka tik pritarti prieš 84 metus pasakytiems daktaro Mikalojaus Kuprevičiaus žodžiams.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-19

Literatas, teisininkas, kraštotyrininkas

1906 metų kovo 14 dieną Pasvalio rajone, pasiturinčių Tetirvinų kaimo ūkininkų šeimoje, gimė teisininkas, agronomas ir sodininkas, kraštotyrininkas, „Lietuvių rašytojų sąvade" pristatomas dar ir kaip vertėjas bei prozininkas Juozas Žagrakalys.

Mokydamasis Linkuvos gimnazijoje, jis įsitraukė į ateitininkų moksleivių sąjungos veiklą. 1925 metais įstojo į Lietuvos universiteto (taip tais metais buvo vadinamas Kauno universitetas) teisės fakulteto Teisės skyrių, kurį baigė 1930 metais. Dirbdamas advokatu Zarasuose, vadovavo „Naujosios Romuvos" bičiulių sąjungos skyriui, platino šį žurnalą, rengė literatūros vakarus, koncertus, paskaitas, susitikimus su rašytojais, dailės parodas. Išvertė vokiečių rašytojo P. Keller novelių (1934 metais išleistas rinkinys „Suvytę lapai"), norvegų rašytojos, Nobelio premijos laureatės S. Undset romaną „Kristina" (1934 - 1935), parašė monografiją apie daktarą Dominyką Bukantą, rinko kalbos faktus „Lietuvių kalbos žodynui".

1942 metais, apsigyvenęs Panevėžyje, dėstė ekonomikos mokykloje, o įsikūrus Lietuvių frontui, buvo Panevėžio Lietuvos fronto apygardos vadovas, organizavo apygardos veiklą, aktyviai rengė ir dalyvavo Lietuvių fronto programos svarstymuose, rašė straipsnius, korespondencijas, redagavo leidinius „Teisininkas" ir „Teisė". 1945 metais buvo suimtas, kalintas Vorkutoje, ištremtas į Kazachstaną.

Šiame name Tetirvinų kaime gimė Juozas Žagrakalys.

Į Lietuvą grįžo 1956 metais. Apsigyveno Biržuose. Dirbo Biržų meteorologijos stotyje techniku - agrometeorologu. Įgijo agronomo specialybę. Domėjosi sodininkyste. Nešykštėjo patarimų mažiau patyrusiems sodininkams. Daug metų buvo renkamas Sodininkystės draugijos Biržų skyriaus pirmininku. Ne kartą teko iš jo sodybos Skratiškių gatvėje atsiimti kolektyvinių sodų nariams skirtas, tais metais deficitines, mineralines trąšas. Rašė rajono laikraščiui straipsnius auklėjimo klausimais, apie sodininkystę ir daržininkystę, apybraižas, apsakymus. Kaip aktyvų spaudos talkininką (buvo redakcijos neetatinio žemės ūkio skyriaus narys) jį premijuodavo tais metais įprasta nemokama žurnalo „Žurnalist" metine prenumerata.

Juozas Žagrakalys taip pat buvo aktyvus kraštotyrininkas, užrašęs daug etnografinių pasakojimų. Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra" išspausdinti J. Žagrakalio užrašyti pasakojimai „Vaikų mokymas Tetirvinų kaime", „Pasvaliečių alus", „Arklių šventė Biržuose", „Tėviškės gėlių darželis", „Bubinas" (būgnas), „Kraitis su akmenimis". Mums, biržiečiams, tikriausiai įdomiausias rašinys „Arklių šventė Biržuose", kuriame aprašoma nuo neatmenamų laikų biržiečių ūkininkų per Jurgines švenčiama arklių šventė.

Kuo ji ypatinga? „Tą dieną, - rašo J. Žagrakalys, - niekas su arkliais nedirbdavo, juos geriau pašerdavo, o svarbiausia, surengdavo arkliams tikrą pirtį. Pirmiausia gražiai iššukuodavo, nuvalydavo iš po žiemos ir tada vesdavo maudyti į Apaščios ir Agluonos upeles. Čia gilesnėse vietose plukdydavo iki pasinėrimo. Išplaukusį arklį vėl peršukuodavo, pervalydavo."

Arklius maudydavo penkiose vietose, tačiau svarbiausia maudymo vieta būdavo prie tilto, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. „Pririštą ant ilgos virvės arklį įvesdavo į vandenį ir leisdavo arkliui plaukti skersai upės, o pats ūkininkas eidavo tiltu, laikydamas už virvės. Perplukdydavo, išvalydavo ir dar kartą leisdavo perplaukti."

Už vertingus kraštotyros darbus J. Žagrakalys buvo apdovanotas Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos laureato medaliu. Žinia, kad šitaip įvertinti buvusio politinio kalinio ir tremtinio nuopelnai už mūsų tautos praeities atminimo išsaugojimą nepatiko tuometiniams rajono politiniams vadovams. Prisimenu, kad viename susirinkime už tai buvo kritikuota biržiečiams kraštotyrininkams vadovavusi, tuomet Švietimo skyriuje dirbusi lituanistė Reda Jėčiūtė.

Mirė Juozas Žagrakalys 1977 metų balandžio 2 dieną Biržuose.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje jo saugomoje kolekcijoje - 236 autografai, mašinraščiai, laiškai lietuvių ir rusų kalbomis. Čia yra ir beveik niekur nespausdinta jo grožinė kūryba (apysakos „Eigulio duktė" ir „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo", novelės, apsakymai, humoreskos, pasakos, legendos), įvairūs etnografiniai aprašymai, tautosakos tekstai, atsiminimai, jam rašyti žymių lietuvių kalbininkų, mokslininkų, rašytojų laiškai.

Jo gimtąjį namą Tetirvinuose prieš keletą metų išsinuomavo kaimo bendruomenė. Gražiai kraštiečių tvarkomos sodybos name esanti seklyčia tarnauja ir linksmam, ir liūdnam atvejui. Čia vyksta ne tik sodiečių posėdžiai, susirinkimai, vakaronės, bet ir gegužinės pamaldos, senųjų amatų šventės, rankdarbių parodos. Tai, kas visuomet rūpėjo gimtojo krašto etnokultūros puoselėtojui Juozui Žagrakaliui.

 

Algirdas Butkevičius

2011-03-19

Jurgio Bielinio garbei - edukacinė pamoka

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka trečiadienį surengė edukacinę pamoką apie žymųjį knygnešį. Į ją bibliotekininkai pakvietė mokinius iš „Atžalyno" ir „Aušros" mokyklų.

Bibliotekos direktorius Vygantas Muralis apžvelgė XIX a. II pusės Lietuvos istorinę situaciją, knygnešystės, kurios veikloje dalyvavo apie 2000 įvairių profesijų, socialinių sluoksnių, išsilavinimų piliečių, fenomeną.

Kalbėta apie knygnešių pasiaukojimą, jų pastangas dėl lietuviško rašto, lietuviškos knygos - juk už tokią veiklą apie 900 žmonių buvo suimta, apie 150 iš jų buvo išsiųsta į tolimus carinės Rusijos rajonus.

Bibliotekininkai ir muziejininkai Suosto kapinėse Jurgio Bielinio ir jo žmonos Onos kapavietėje padėjo gėlių puokštę.

Ištraukas iš Juozo Kondrato knygos „Sakmė apie knygnešį" skaitė bibliotekininkės Aušra Jakubelskienė ir Odeta Skrivelienė - jos pasirinko puslapius apie mažojo Jurgiuko atėjimą į šį pasaulį ir jo meilę, santykius su žmona Ona.

Reziumuodama pamoką, „Atžalyno" lietuvių kalbos mokytoja Irutė Varzienė, teigė, kad knygnešystė buvo lietuvių tautos fenomenas, atsiradęs pačiu jai sunkiausiu laiku, kai buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis ir raštas. Prievarta gimdė viltį, gimdė pasipriešinimą, gimdė laisvės troškimą. Anot jos, Jurgis Bielinis - tai žmogus, kuriuo turi didžiuotis kiekvienas biržietis, nes jo veikla - tai laisvės išraiška, žmogaus pasirinkimo pilnatvė, tai jo, kaip žmogaus ir piliečio, egzistencijos prasmė ir siekiamybė.

Dažnai gyvenime yra ieškoma herakliškų žygių, simbolių. Tokiu simboliu ir galime laikyti gyvenimą paprasto kaimiečio Jurgio Bielinio, tapusio knygnešių karaliumi.

Po pamokos bibliotekininkai ir muziejininkai Suosto kapinėse ant Jurgio Bielinio ir jo žmonos Onos kapų padėjo gėlių puokštę.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-19

Mokytojau, paaiškink mums...

Taip skamba Šventojo Rašto skaitymų su kunigu Andriumi Šukiu tema.

 

Pirmieji, norintys giliau pažinti Dievo slėpinį, buvo Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos žmonės, susitikę su kunigu Suoste, Germaniškyje, Juostaviečiuose bei Legailiuose.

Pavasariop krypstančiais pirmadienio vakarais Biblijos subtilybes ir aktualius tikėjimo klausimus su kunigu Andriumi gvildeno grupelė Nemunėlio Radviliškio gyventojų. Norėjusieji išgirsti slėpiningo Dievo Žodžio išaiškinimą turėjo galimybę jį apmąstyti, diskutuoti, įvertinti ir išgyventi.

Beskubėdami darbų rutinoje, dažnai prislėgti įvairiausių buitinių rūpesčių, dažnas iš mūsų nerandame laiko ir, pripažinkim, didelio noro skirti dėmesio savo dvasiai. Todėl susitikimų metu bendrystė vienų su kitais, atviras pasidalinimas, dvasinių vertybių pastebėjimas ir priėmimas atvėrė gilesnio tiesos pažinimo klodus. Būtina rasti laiko dvasinio tobulėjimo valandėlei, kad siela neapkerpėtų nuo kasdienybės. O tada ir ji netaps pilka, kai suprasime, jog be Dievo palaiminimo mūsų darbai nebus vaisingi.

Tokie dvasiniai susitikimai - tai proga dalintis savo tikėjimo įžvalgomis ir gauti patarimų teologiniais klausimais. Čia atėjome ieškoti gyvenimo tikrumo, išgirsti, priimti mūsų visų tikriausio Mokytojo - Jėzaus - skelbtą Žodį, kuriuo vadovaudamiesi gebėtume kurti harmoningesnę ateitį, nepaskęsti modernaus pasaulio vilionėse, dažniausiai atmetančiose Jėzaus mokymą.

Iš tiesų žmonėms reikia gyvo žodžio, išsikalbėjimo, nes jaučiasi pavargę nuo kompiuterinio bendravimo, reklaminių triukų, skandalų - nuo netikrumo.

Šventraščio nagrinėjimo vakarų dalyviai dėkingi kunigui už paskirtą laiką ir atiduotą dalelę širdies, skelbiant Gerąją Naujieną.

Artimiausiu metu susitikimai vyks Pučiakalnės bendruomenėje.

 

Šventraščio vakarų dalyvių vardu Sandra Balodytė

2011-03-19

Kovo 11-oji: protesto formos ir nemadingas patriotiškumas

Baudos už valstybinės vėliavos neiškėlimą kaitina biržiečių aistras.

 

Prieššventinė tautinių vėliavų paklausa ir pasiūla Biržuose

Vytauto gatvėje įsikūrusioje kanceliarinių ir mokyklinių prekių parduotuvėje (R. Žvirgždienės ir D. Medelinskienės TŪB) šeimininkavusios R. Žvirgždienės teigimu, prieš šiųmetes valstybines šventes iš viso buvo nupirkta apie 20 Lietuvos įmonėse siūtų tautinių vėliavų: apie 15 pigesnių ir 5 brangesnes, bet geros, storos medžiagos vėliavas. Pirmųjų kaina šioje parduotuvėje 36 Lt, antrųjų - 58 Lt. Moteris pastebėjo, kad žmonės neturi pinigų ir ieško pigesnių vėliavų, bet ir pastarosios, anot prekybininkės, nepaisant plonesnio audinio, dėl ryškių spalvų atrodė tikrai gražiai. Vėliavų pritrūkta tik vieną dieną, bet ne pirkimo įkarščio metu.

Nors dvi dešimtis metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, trispalvės švenčių metu puošia ne visus Biržų pastatus.

Vilniaus gatvėje esančioje parduotuvėje „Patalėlis" jos savininkę ir žmoną laikinai pavadavęs Bronius Kavaliauskas sakė, kad vėliavų parduotuvėje yra, jos lietuviškos ir kainuoja 48 Lt. „Patalėlyje" taip pat galima rasti vėliavų kotų (26 Lt) ir laikiklių (40 Lt). Prieš Kovo 11-ąją čia parduota apie 20 vėliavų. Pirkimo bumas, pasak B. Kavaliausko, prasidėjo kovo 10 d. rytą, kai vėliavas vos spėta pirkėjams „duoti", o kotų vėliavoms netgi pritrūko. Vyras teigė, kad kitais atvejais vėliavas žmonės perka gana retai, nors jų parduotuvėje yra kone visada.

UAB „Žydruva" darbuotoja teigė, kad prieš Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją kartu vėliavų nupirkta taip pat dvi dešimtys. Pastarąją prieššventinę savaitę vėliavų, deja, pritrūko, nes visada užsakomas pastovus jų kiekis nekito ir prieš valstybines šventes. „Žydruvoje" siūtinė vėliava pirkėjams atsiėjo 68 Lt, „Senukų" internetinėje parduotuvėje tokią pat vėliavą buvo galima įsigyti už 63 Lt, vėliavos laikiklį už 30-40 Lt, 2,5 m ilgio medinį kotą už 28,70 Lt, savaime suprantama, sumokant ir už pristatymą. Pristatymo terminas - 2 darbo dienos.

Internetu užsisakyti vėliavą pirkėjams - ne problema. Įvairias vėliavas gamina ir parduoda įmonės „Rodiklis", „Ekovizija", „Dizrega", „AKA Baltic" ir kt. Dažniausiai siūlomos siūtinės ir šilkografinės vėliavos, iš įvairių medžiagų pagaminti vėliavų kotai ir stiebai, laikikliai. Dažniausiai prekių pristatymo terminas yra 24 val. po apmokėjimo. Kainos priklauso nuo gaminiui panaudotų žaliavų ir technologijų. Jos labai įvairios, tačiau pigiausia aptikta siūtinė vėliava kainavo 45 Lt, šilkografinė - 60 Lt.

Pirkėjams svarbu žinoti, kad vėliavų gamintojams Lietuvoje yra privalomos licencijos. Svetur pagaminti ir į Lietuvą atvežti gaminiai dažniausiai neatitinka Lietuvos vėliavai keliamų reikalavimų.

 

Įstatymo ir realybės sandūroje

Šeštadienį budėtojų dalyje sutikti Biržų policijos komisariato darbuotojai teigė, kad Kovo 11-ąją patruliavę pareigūnai vėliavų Biržuose pamatė žymiai daugiau nei Vasario 16-ąją. Pasikeitimas, anot jų, akivaizdus. Ar gyventojai iškėlę vėliavas, tikrino net keli policijos ekipažai, nes per šventes budėjimas sustiprinamas visada (dažniausiai dėl neblaivių ir apsvaigusių asmenų), o juolab ilgąjį savaitgalį.

Biržų policijos komisariato budėtojas Robertas Savickas garsiai svarstė, kas lėmė tokius pokyčius vos per vieną mėnesį: gyventojams išrašyti protokolai ar sustiprėjęs pilietiškumas. Patruliavusių pareigūnų teigimu, šįsyk protokolų išrašyta tikrai nemažai - apie 20. Daug žmonių, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, įspėta. Vėliavų neiškėlusių gyventojų, pasak tvarkos sergėtojų, nepuolama bausti aklai, nes yra daug vienišų senų, ligotų žmonių, kurie fiziškai nepajėgūs įvykdyti tokių reikalavimų. Pareigūnai, pasiremdami praktika, svarstė dėl įstatymų vykdymo: ką daryti, jei žmogus šventinėmis dienomis išvykęs? Kam tokiu atveju jis turi pranešti, ką apie numatomą išvykimą įspėti, kad išvengtų baudos? Ar vėliavą kelti iš anksto ir ją palikti savaitei, dviem? Juk ir tokiu atveju pažeidžiami reikalavimai. O kas, jei vieniša pasiligojusi močiutė net neišlaiko rankose vėliavos koto, ką jau kalbėti apie jos iškėlimą? Tačiau piktybiškai boikotuojantys įstatymą gyventojai buvo tikrinami pakartotinai, jiems gresia baudos.

 

Pagarsėjusios Agaro ir kitų gatvių gyventojų „politika"

Šįmet plačiai nuskambėjo Agaro gatvės vardas. Apie įvykius šioje gatvėje papasakojo prekybininkai, pirmiausiai užsiminę apie vėliavų pirkėjų garsiai išsakytus nuogąstavimus būti nubaustiems. Po policijos pareigūnų reido ir išrašytų protokolų Vasario 16-ąją daugelis minėtos gatvės gyventojų suskubo ieškoti vėliavų, kad pareigūnams neįkliūtų antrąsyk. Agaro gatvės gyventoja B. P. aiškino, kad Kovo 11-ąją vėliavą iškėlė po skaudžios Vasario 16-osios pamokos. Tądien, moters teigimu, nors name gyvena dvi šeimos, nieko nebuvę namie - viešėta pas giminaičius Kupiškyje. Grįžta tik po pietų, apie 15-16 val., tad vakarop vėliavos nebekėlė. Tą faktą užfiksavo policijos pareigūnai, namuose apsilankė įgaliotinis. II grupės negalią turinti senyva moteris stebėjosi, kad kai kurie žmonės vagia, žudo, plėšia, o čia įgaliotinis važiuoja dėl vėliavos, namas fotografuojamas, ji kviečiama į teismą, o to pasekmės - nuolatinė įtampa, nerimas, pakilęs kraujospūdis. B. P. teigimu, teisėjai juk turi kur kas rimtesnių bylų, o jos ir analogiški atvejai tiesiog juokingi. „Tegu pabara, įspėja, pasikalba su žmonėmis, o ne puola bausti", - svarstė moteris.

Tačiau net ir po Vasario 16-osios reidų atsirado žmonių, ant kurių namų vėliavos ir šįsyk nesuplevėsavo. Agaro gatvės gyventoja D. J. neslėpė, kad neiškeldama vėliavos jų šeima išreiškė savo požiūrį į vyriausybės vykdomą politiką. Anot pašnekovės, valstybė neužtikrina nei sveikatos, nei darbo - nieko. O prievartinis reikalavimas kelti vėliavą, anot jos, primena Lukašenkos metodus. „Turiu kelti vėliavą todėl, kad noriu, o ne dėl to, kad kažko bijau. Tai - demokratijos reikalas", - atviravo D. J., sakydama, kad ta tema kalbanti ir su kaimynais, kurie mąstantys panašiai.

Anot D. G., prievarta ugdo neapykantą. O Agaro kvartalo žmonės per Kovo 11-ąją vėliavas masiškai kėlė esą todėl, kad yra įbauginti baudų. Anot pašnekovės, kiek akys aprėpė nuo Agaro gatvės pradžios, Kovo 11-ąją vėliavų nebuvo matyti bene prie 5 namų. Jos įsitikinimu, pareigūnai greičiausiai specialiai tikrina „turtingesnius rajonus", kad būtų iš ko „išmušinėti baudas", bet kai kurie verslininkai tyčia nepasiduoda (tikriausiai jiems Lietuvoje gyventi sunkiausia?).

Ateities gatvės gyventojas V. G. sakė, kad „vėliavas turėtų kelti visi, nes šventė yra šventė". Tačiau kalba tuoj pat pasisuko apie valdžios požiūrį į žmogų, nusivylimo nuotaikas. Anot Vytauto, jo šeima yra patriotai, nes neišbėgo svetur: „Susikuri čia ir gyveni... Ir viskas."

Vėjo gatvės 7A ir 7B namų bendrijos komendantas Virginijus Duderis teigė, anksčiau nesureikšmindavę paties vėliavos iškėlimo fakto. Pasak vyro, tikrasis patriotiškumas buvo Sausio 13-ąją, o ne dabar, kai toks gyvenimas, kai valstybė sutrikusi ir pakrikusi, o pats vėliavos kėlimas tarsi primestinis. Tačiau reikalavimai yra reikalavimai ir, nenorint užsitraukti baudų, anksčiau neturėta vėliava ir jos priedai šiemet bendrijos buvo įsigyti: pats komendantas „suorganizavo" laikiklį, kitas kaimynas turėjo vėliavą, kotą taip pat vyrai patys pasidirbdino. Paklaustas, kokios gyventojų nuomonės pastaruoju metu ypač aktualizuota valstybinės vėliavos kėlimo tema, V. Duderis atsakė, kad jų bendrijoje yra 44 butai, o gyventojų nuomonės įvairios.

Kalbinta pusamžė obelaukietė teigė, kad vėliavai ir jos priedams jai gaila skirti daugiau nei 100 Lt. Ypač kai Lietuvoje tokia politinė ir ekonominė situacija, kada uždirbami grašiai, o valdžiai ir darbdaviams į paprastą žmogų nusispjaut. Nors pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose dar gręžiojantis per petį (ar kas nors neseka?) dalyvauta, Baltijos kely ir Sausio 13-ąją prie Seimo rūmų stovėta - šiandieninė padėtis kelia nebe patriotinius jausmus, o „juodą nusivylimą".

 

„Nemadingų" patriotų mintijimai

Iš kalbintų žmonių pasisakymų išryškėjo ir kitokia pozicija - žmogaus sąmoningumas, pilietiškumas ir patriotiškumas neturi nieko bendra su konkrečiais valdžioje sėdinčiais asmenimis, todėl nekelti vėliavos, norint „nubausti" pastaruosius, - kvaila. Šių sąvokų samprata pirmiausia ateina iš šeimos. Lietuva - ne Seimas, ne Vyriausybė ir ne kariuomenė, o žemė, žmonės, istorija, kalba, tradicijos, papročiai. Vėliavos iškėlimas - vidinės pajautos, sąmoningumo reikalas. Tiesiog patriotiškumas dabar... nemadingas. Tačiau ne vienas pašnekovas sutiko, kad privalomai vėliavas valstybinių švenčių metu kelti turėtų tik valstybinės įstaigos, o gyventojai teapsisprendžia laisva valia. Jauno kilutiškio teigimu, tai būtų netgi savotiškas lakmuso popierėlis, „kiek yra tų, kam ne vis vien".

Naivūs pasiteisinimai, kad žmogus per 20 nepriklausomybės metų nespėjo įsigyti trispalvės ar nesusitaupė jai pinigų. Arba: nekeliu trispalvės, nes valdžia man neduoda darbo, kitų socialinių garantijų, nepatinka premjeras ar kuris nors ministras (galbūt net ne kaip politikas, o kaip vyras), piktina milžiniškos maisto produktų, šildymo, kuro, vandens ir kt. kainos, gydymo kokybė, įžūlus valstybės tarnautojo, gyvenančio iš mano mokamų mokesčių, bendravimas įstaigoje, nenuvalyta, neapšviesta, duobėta gatvė, skurdus kultūrinis gyvenimas provincijoje, sąvartynas miškelyje, fekalijomis užteršta upė, maisto produktai su E, aptarnavimas parduotuvėse, mokyklų programos, darbdavių išnaudojimas; pykstu, nes per 20 metų TELE LOTO neišlošiau mašinos, ką jau kalbėti apie milijoną?! O kas, jei man nepatiks būsimas Biržų meras, jo vykdoma politika?

Tokius samprotavimus atsveria kitokios nuomonės. Ką valdžia „davė" anksčiau, dabar taip idealizuojamu sovietmečiu? Tešmenis ir kanopas mėsos parduotuvių lentynose? Pigaus kartūno, kaliošų? Menkus atlyginimus ir pensijas? 3 mėnesius motinystės atostogų? Butus, mašinas? Galimybę išvykti į užsienį (tik kam ir už ką?)? „Blatą", deficitus ir kyšininkavimą? Tada tikriausiai mylėjom valdžią, nes pastaroji ne tik pati vogė, bet ir mums neakivaizdžiai leido? Užtat dabar daugelis mieliau gyvena iš pašalpų nei iš uždirbto minimumo - gudrūs - totalitarinės sistemos ugdytiniai.

Tarp tokių svarstymų gražiai prisidėtų filosofo Andriaus Navicko mintys tautiečiams: „Laisvė automatiškai nepadaro žmogaus nei gražaus, nei protingo, nei padoraus. Atgimimo laikotarpiu populiari buvo iliuzija, jog išsivaduosime iš imperijos gniaužtų ir prasidės ne gyvenimas, bet rojus. [...] Būtų puiku, jei sugebėtume priimti tikrovę be iliuzijų, su visais rožių žiedais ir spygliais. Tai mūsų žemė, mūsų valstybė - net jei ji šiandien dar ne tokia, apie kokią svajojame - mūsų pareiga puošti ją savo darbais. Tad elkimės kaip laisvi žmonės, kurie stengiasi įkūnyti savo svajones, o ne kaip vergai, kurie tik vykdo instrukcijas ir keikia laisvę atėmusius pančius. Labai dažnai sudėtingiausia išsivaduoti iš pančių, kurie yra mūsų galvoje."

Pabaigoje - viena idėja: o jei protestuotume masiškai keldami trispalves? Tikriausiai valdžią nustebintume labiau, nei savanoriškai pildydami valstybės biudžetą baudomis, ar ne? Galbūt valdančiuosius apimtų naujo Sąjūdžio nuojauta? Gal nebebūkim „tylieji rezistentai" (o gal „tingieji"?) - juk demokratija?

 

Jurgita Ratkevičienė

2011-03-15

„Sėloje" - kariška dvasia

Pagerbiant Kovo 11-ąją Biržų muziejuje - XVI - XVII a. husaras ir XXI a. archeologiniai tyrinėjimai Afganistane.

 

Minint Lietuvos nepriklausomybės 21-ąsias metines ketvirtadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" buvo pristatyti nauji eksponatai bei atidaryta paroda. Muziejininkai maloniai sutiko savo draugą - Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono vadą majorą Nerijų Stankevičių.

 

XVI - XVII a. husaras taps Biržų muziejaus puošmena

Ruošiantis Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui, Lietuvos karo muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams kilo idėja atgaivinti šlovingiausių Lietuvos karių Garbės sargybą. Pirmiausia buvo pagaminti XIV amžiaus kunigaikščio Kęstučio laikų kareivių šarvai, skydai ir ginkluotė.

Antrame etape buvo planuota sukurti dešimt legendinių XVI - XVII a. Lietuvos husarų. Apie jų šarvus, ginklus, vėliavas bei drabužius buvo surinkta išsami istorinė medžiaga, tačiau ekonominė krizė privertė kariškius atsisakyti šios idėjos. Biržų muziejininkai iš projekto vadovo majoro Nerijaus Stankevičiaus ir perėmė idėją, būtiną istorinę medžiagą, eskizus, gavo finansavimą ir dabar pristato darbo vaisių - XVI - XVII a. husarą su apranga ir ginkluote.

Majoras Nerijus Stankevičius žvelgia į savo „kolegą".

N. Stankevičius pasigrožėjo stotingu husaru, nusifotografavo su juo.

Jau ir anksčiau muziejuje buvo eksponuojama husaro ginkluotė, šarvuotės detalės, dabar ekspozicinį vaizdą papildė ir pats husaras, ir jo aprangos detalės - drobinės kelnės ir marškiniai, raudonas žiponas, batai, pirštinės, piniginė, pošalmis ir puošnus vilko kailis.

Susirinkusiems „Sėlos" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė priminė, kad nuo 2008 m. muziejininkai siekia įsigyti tris daiktus - kario ginkluotę, aprangą ir patranką. Husaro ginkluotė eksponuota jau iš anksčiau, dabar pristatoma husaro apranga, kurią siuvo garsi rūbų dizainerė Jolanta Rimkutė su komanda, odos darbus atliko Kernavės meistrai.

Puošiant husarą, iškilo kailio problema- turtingi husarai turėdavo leopardo, tigro kailius, bet kur jų gauti? Netgi buvo galvojama imti avikailius ir dažyti, bet galiausiai nutarta, kad tiks lietuviški lūšies ar vilko kailiai. Tad „biržietiškas" husaras pasipuošė tikru vilko kailiu.

 

Apie patranką ir husarų sparnus

E. Lansbergienė išdėstė artimiausius planus dėl Varšuvos karo muziejuje esančios kunigaikščio Kristupo II Radvilos 1638 m. pagamintos patrankos su visa lotyniškai parašyta dedikacija. Įdomiausia, kad ant tos pačios patrankos yra ir kitas švedų kalba parašytas tekstas, liudijantis, kad švedai 1704 m. sugriovė Biržų pilį ir paėmė patranką kaip karo grobį.

Vėliau patranka pateko į Rusijos karių rankas, sulaukė tarybinių laikų, kada ji buvo perduota Lenkijai. Džiugina tai, kad Varšuvoje meistras jau gamina patrankos kopiją ir su ja tikimasi trinktelti Biržuose liepos 6-ąją per Karaliaus Mindaugo dieną.

Iškilus klausimui apie vadinamuosius sparnuotuosius husarus, E. Lansbergienė sakė, kad dar yra per mažai medžiagos apie tai. Įsijungęs į diskusiją profesorius, Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas Aleksas Luchtanas džiaugėsi, kad jam irgi teko prisidėti prie šio projekto, dalyvauti komisijos darbuose ir svarstymuose.

Anot jo, sparnai - tai greičiausiai puošybos detalė, daugiau romantizuota XIX a. legenda, nes su tokiais sparnais dalyvauti jokiame mūšyje neįmanoma. Kaip ten bebūtų, bet 1645 m. Juzefo Naronovičiaus - Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapyje vienas iš husarų pavaizduotas su dviem dideliais sparnais.

 

Paroda „Naujai atrasta senoji Ariana"

Antrojoje renginio dalyje simboliškai persikelta iš XVII a. į XXI - ąjį, pristatant lietuvių archeologų paruoštą parodą ekspedicijų Afganistane Goro provincijoje pagrindu. Goro provincijoje Lietuvos kariai atlieka Taikos palaikymo misiją Afganistane.

Po Jurgos Šeduikytės atliktos dainos parodos kuratorė Daiva Luchtanienė papasakojo apie tris ekspedicijas, nuo 2007 metų surengtas į Goro provinciją, apie garbingą Afganistano istoriją, siekiančią Aleksandro Makedoniečio laikus ir Šilko kelią.

Per tas ekspedicijas rasta 20 vienetų archeologijos paminklų, dabar Goro provincija vienintelė turi jų registrą.

Profesorius Aleksas Luchtanas plačiau papasakojo apie Goro provinciją, jos istoriją, tradicijas, išdidžius ir vaišingus žmones. Čia menami ir III - IV tūkstantmečio prieš Kristų laikai, Čingischano kariaunos veiksmai, yra vienas didžiausių pasaulyje 1112 metų minaretas.

Anot D. Luchtanienės, parodai atrinktos nuotraukos iš 3000, fotografavo patys archeologai mėgėjai. Ją papildo afganistaniečių nacionaliniai drabužiai, buities daiktai, papuošalai, aprangos detalės, kilimai, ekspedicijų dalyviams dovanoti ir pačių įsigyti daiktai. Ji dėkojo Lietuvos kariuomenės kariškiams, su kuriais buvo bendradarbiaujama ir Afganistane, palaikomi geri ryšiai ir Lietuvoje.

Pažiūrėjus filmuką apie archeologų ekspedicijas Afganistane, Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono Taikos palaikymo misijos Afganistane apsaugos būrio kariai pristatė kario aprangą, pasidalino Taikos palaikymo misijoje patirtais įspūdžiais. Beje, Karaliaus Mindaugo motorizuotojo bataliono vadas, majoras Nerijus Stankevičius nuo balandžio 27 dienos taip pat išvyksta pusei metų į Taikos palaikymo misiją.

Įspūdžius apie Afganistaną sustiprino ir kariškių paruošta nuotraukų paroda.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-15

Knygnešiui Jurgiui Bieliniui - 165

Jurgio Bielinio asmenybė visada asocijuojasi su uždrausto lietuviško žodžio gabenimu ir platinimu, su kilniadvasiškumu, nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu.

Pradžioje į jo visuomeninį darbą daug kas žiūrėjo skeptiškai, nepagarbiai ir priešiškai.

Tik vėliau jį pradėjo remti. J. Bielinis gebėjo kiekvieną suprasti: senoliams siūlydavo maldaknyges, ūkininkams - knygutes apie ūkio tvarkymą, jaunimui - apie amatus, auklėjimą, įvairenybes.

Jurgis Bielinis gimė Purviškiuose 1846 metų kovo 16-ąją. 1872 m. baigė Rygos vokiečių pradžios mokyklą, išmoko vokiečių, latvių, lenkų, rusų kalbų.

Knygas ėmė gabenti nuo 1873 m. 1877 m. jį ėmė gaudyti į kariuomenę, į rekrūtus. Dėl valdžios persekiojimų J. Bielinis negyveno Purviškiuose, neturėjo teisės pats ūkininkauti savo ūkyje, kurį sudarė 33 dešimtinės žemės su trobesiais. Ūkį valdė jo žmona Ona Brazauskaitė - Bielinienė, auginusi nepilnamečius vaikus, tačiau buvo paskirti trys globėjai.

Jurgio Bielinio ir Onos Bielinienės kapas Suosto kapinėse.

1889 m. Bielinių žemė buvo nusausinta, padalinta į 10 laukų ir įvesta sėjomaina. Suaugus sūnui Juozui, globa nuo ūkio buvo nuimta, tai įvyko apie 1896 m. Dabar Purviškiuose namų, kuriuose gyveno J. Bielinis, nebėra: per Pirmajį  pasaulinį karą, apie 1917 m., jie sudegė. Naujus namus atstatė sūnus Juozas Bielinis.

1987 m. rudenį prie sodybos Purviškiuose atidengta paminklinė skulptūra, kurią sukūrė liaudies meistras L. Juozonis. Nuo 1989 03 16 minima Knygnešio diena, taip pagerbiamas J. Bielinio gimtadienis.

J. Bieliniui knygnešystėje talkindavo jo žmona Ona, brolis Andrius, kuris mirė Sibire, sūnus Kipras. Pasvalyje jis dažniausiai užvažiuodavo pas Joną Avižonį, Petrą Šėmbelį ir Kazį Gumbelevičių. J. Bielinis turėjo ryšių su Zizonių knygnešiu Pranu Verkeliu, evangelikų reformatų kunigais P. Jakubėnu, J. Šepečiu.

Martyno ir Zuzanos Yčų sodyboje, Šimpeliškiuose, buvo knygų sandėlis. Knygas slėpė ir Geidžiūnų malūne, Pasvalio ir Saločių bažnyčių bokštuose, S. Pavilionienės klojime Saločiuose.

1885 m. Panevėžio apskrityje, Garšviuose, Ustronės vienkiemyje, susikūrė lietuviškų knygų platinimo centras. Jo vadovas ir įkvėpėjas buvo J. Bielinis, aktyvūs pagalbininkai - sodybos šeimininkas Kazys Ūdra, jo sesuo Augustė, Ad. Ladukas, S. Nateckis, V. Kazanauskas, J. Sakalauskas, L. Volikaitė.

J. Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir rašytojas, istorikas, leidėjas, redaktorius, revoliucionierius, metraštininkas. Jis vienas iš pirmųjų kėlė drąsią mintį, kad Lietuva privalo atsiskirti nuo Rusijos imperijos ir tapti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe. Aktyviai bendradarbiavo „Varpe", „Ūkininke", „Tėvynės sarge".

Parašė ir išleido „Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje" (1899), „Knyga paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus" (1900), „Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimto amžiaus" (1901), „Administracija Lietuvos". 1897 ir 1911 - 1912 metais redagavo 3 laikraščio „Baltasis Erelis" numerius, 1916 m. Vilniuje išleido brošiūrėlę „Maldos taikai išprašyti".

Mirė J. Bielinis 1918 01 18, palaidotas Suosto kapinėse. Čia 1931 m. buvo pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas.

Ant paminklo užrašyta „A. A. Amžinos garbės kovotojas, Laisvės pranašas - knygnešys Jurgis Bielinis ir Ona Bielinienė. NORINT SUKURTI TAUTOJE VIENYBĘ IR DIDŽIĄ ATEITĮ, DABARTIS REIKALAUJA PRAEITIES DID-VYRIŲ PĖDOMIS EITI".

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-15

Vietovardžiai - istorinė vertybė

Kiek siekia kraštotyrininko žinios, Biržų krašte vietovardžių kaita - nesibaigiantis procesas.

Žinoma, kad 1923 m. buvo toks Rosijanos viensėdis, kuriame gyveno viena trijų asmenų šeima. Taip šykščiais skaičiais įamžinta eiguvos pasoda, iš kurios buvo prižiūrima Biržų girios dalis.

Palaipsniui ji virto Gudiškių, gretimo kaimelio, dalimi bei eiguva.

Rosijanos - Gudiškio eiguva priklausė girininkijai, kurios būstinė nuo seno buvo įkurta Gavėnalės viensėdyje. Ji buvo Spalviškių kaimo kaimynystėje. Todėl Gavėnalę prijungė prie Spalviškių. Bet ir to negana: tame pat ūksmingų medžių pavėsyje stovinčiame sename name karo metais veikusios girininkijos buvo vadinamos ne Gavėnalės ar Spalviškių, bet Vinkšninių, net Ageniškio.

Ten, kur Biržų giria priartėja prie senojo Parovėjos - Papilio vieškelio, girią nuo kito valstybinio miško, kairiajame Rovėjos krante esančio Tabūno, skiria Zapolės vienkiemio keliasdešimties hektarų laukai. Jie skiria ir Vinkšninių bei Būginių ūkininkų laukus. Ne vieną dešimtmetį ši vietovė buvo žinoma kaip miškininkų Gaidelių dinastijos gyvenamoji ir darbo vieta. Bet Gaideliai išmirė, eiguvą panaikino ir Zapolė buvo pervadinta Palauke. Dėl lygybės Parovėjos seniūnijoje siekiama Zapolę - Palaukę prijungti prie Būginių.

Urbaniškių vienkiemio atkūrimo iniciatorius V. Gasiūnas negali suprasti, kodėl jų valdos dabar vadinamos kaimynystėje buvusiu Benosiškiu.

Faktus, kai vietovardžiai nustumiami nebūtin, galima tęsti. Tačiau būtina priminti, kad tai nėra vienalytis procesas. Kad Rosijaną prijungė prie Gudiškių, Gavėnalę prie Spalviškių, Zapolę - Palaukę jungia prie Būginių, galima pateisinti tuo, jog nykstančios mažesnės gyvenamosios vietos prijungiamos prie stambesnių. Tačiau kartais vyksta nesuvokiami procesai.

Praėjusių metų rudenį Biržuose lankėsi leidyklos „Versmė" atstovai, kurie išdalino „Buvusių Biržų valsčiaus gyvenamųjų vietų sąrašą", o jame - net 225 vietovardžiai. Skaičius įspūdingas. „Versmė", pasiryžusi išleisti monografiją BIRŽAI, nori, kad nebūtų aplenkti kaimai, iš jų kilę žymesni žmonės, su jais susiję įvykiai. Tam reikalingas vienkiemių sąrašo sutikslinimas. Pirmasis blynas prisvilo. Dabartiniuose dokumentuose nebėra Urbaniškių viensėdžio. Jis yra tik 1923 m. gyventojų sąrašuose. Pagal atstumus - 7 km nuo geležinkelio stoties, 6,5 km nuo pašto - nesunku nustatyti kryptį - maždaug Obelaukių link. Prie vieno Šilų miško iš tiesų stovi nemažas vienkiemis.

Vasario 16-osios proga trispalvė plevėsavo. Tik sodybos savininko Vidučio Gasiūno nuotaika buvo ne itin šventinė. Jo senelis ar prosenelis buvęs grafų Tiškevičių pavaldinys. Iš grafų Gasiūnai gavę Urbaniškių vienkiemį su 40 ha valda, kurią išlaikė iki sovietmečio. Didžiažemius ištrėmė. Kol šešių asmenų šeima buvo tremtyje, jų gimimo ir kitokiuose dokumentuose buvo rašoma, kad kilę iš Urbaniškių. Grįžę kūrėsi nusiaubto vienkiemio vietoje. Tik kai melioracija viską nugriovė, su obelimis, matyt, buvo užkastas ir Urbaniškių viensėdžio vardas. Stebisi vienkiemio atkūrimo iniciatorius, negalėdamas suprasti, kodėl jų valdos, atstatytos pagal senus planus, laikomos Benosiškiu. Taip, kaimynystėje buvo toks vienkiemis, bet ten kol kas - „buvusi gyvenamoji vietovė be gyventojų". Tat kodėl jie, Gasiūnai, turi vadintis kaimynų vietovardžiu, palaidodami saviškį?

Tokių atvejų rajone yra ir daugiau. Apie problemą kalbėta Seimo nario V. Valkiūno priimamajame. Gautas pritarimas, kad vietovardžiai laikytini žymia krašto istorinio paveldo dalimi. Tereikia, kad patys tų vietovių gyventojai būtų reiklesni seniūnijoms, rajono savivaldybei. Sveikintina, kai išnykusių kaimų vietoje pastatomi atminimo akmenys, stogastulpiai, kryžiai, bet didžiausias absurdas, kai brangiausia vertybė - žmonės - gyvena savo sodybose ir jiems neleidžiama naudotis gyvenamosios vietos vardu.

Baigiant reikia priminti, kad 2011-ieji metai buvusiam Biržų valsčiui dėl vietovardžių atstatymo, sutikslinimo palankūs kaip reta. Problemą narplios istorikai, prašomi minėtos „Versmės" leidyklos, ir vyks visuotinis gyventojų bei jų būstų surašymas. Bet daug nulems pačių ūkių savininkų ryžtingumas.

 

Jonas Dagilis,

Kraštotyrininkas

2011-03-12

Kvetkai išvarė žiemą

Kvetkų mokykla surengė Užgavėnes.

Svarbiausioji šventės dalis - persirengėlių eitynės per kaimą. Dalis kaukių jau iš anksto puošė mokyklos etnografinį kampelį, kur mokytojos Rita Kudukienė ir Laimutė Bartašienė surengė vaikų padarytų Užgavėnių kaukių parodą.

Persirengėliais buvo ne tik vaikai, bet ir nemažai suaugusiųjų. Smagu, kad kaimo žmonės jų laukė. Traukdami per kaimą varėme žiemą, linkėjome visiems gerų metų, dūkome, šėlome, po sniegą voliojomės. Visus linksmino Kanapinis (dešimtokas Arnas Bartašius) ir Lašininis (direktorė Sigutė Kvetkienė).

Iš pradžių šventės paradui vadovavo mokyklos direktorės S. Kvetkienės įkūnytas Lašininis.

O kadangi Lašininis vis dar įveikdavo Kanapinį, tai jis ir vadovavo paradui. Lašininis žmonių vis klausinėjo, gal be blynų ir kitokių dovanojamų gardėsių gautų nors gabaliuką lašinių, nes bijojo suliesėti. Vyriausioji Ragana (mokyklos darbuotoja Vigantina Elksnienė) pas mūsų laukiantį Algirdą Martinkėną bandė patekti pro kaminą. Labai aktyvi buvo ir Velnienė (kaimo bibliotekininkė Regina Laisonienė), kuri kiekviename kieme labai stropiai šluota šlavė žiemą iš kiemo (kartais visai ne ton pusėn), teiravosi, gal josios prapuolusį Velnią kas nors matė, o gal tuos namuos yra vyras - tikras velnias, tai jinai tokį tikrai pasiimti norėtų...

Kai persirengėliai išėjo į kaimą, visur pašalę buvo, o grįžo prie laužo jau per balas. Vadinasi, labai gerai varėme tą žiemą... Grįžus prie mokyklos, įvyko žūtbūtinis Kanapinio ir Lašininio mūšis. Ant laužo sudeginome eitynėse dalyvavusią Morę, kurią parūpino Reda Vedlugienė ir Jolita Strutinskienė. Kol ji degė, vėl šėliojome prie mokyklos: žaidėme su šluotomis futbolą, bandėme pagaliais numušti balionus, kurių viduje slėpėsi siurprizai... Parsinešti blynai ir kitokie skanumynai buvo sudėti ant laukan išneštų stalų, tad kiekvienas prieš Gavėnią galėjome prisivalgyti, kiek tik telpa... Šventės dalimi, vykusia prie laužo, rūpinosi direktorės pavaduotoja Rasa Valentėlienė, mokytojos Idalija Gasiūnienė ir Rita Kudukienė. Fotografų, įamžinusių nepakartojamas akimirkas, buvo nemažai, pats pagrindinis - mokytojas Eugenijus Januševičius.

Šia švente tradiciškai daugiausiai rūpinosi mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė. Kaip ir visada, šiai šventei iš anksto rengėsi visi: ir mokiniai, ir mokytojai, ir kiti mokyklos darbuotojai. Ūkiniais reikalais iš anksto ėmė rūpintis ūkvedys Juozas Žiūkas. Už muziką dėkojame Kraupui Vidmantui, o Aušrai Kraupienei ir Juozui Trimbeliui bei jiems padėjusiems mokiniams - už šventei parengtą vietą ir laužą.

 

Ramunė Staniulytė, Kvetkų pagrindinės mokyklos mokytoja

2011-03-12

„Kermošiniai" įspūdžiai iš Vabalninko

Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko filiale vyko Kaziuko mugė. Ji yra tradicinė, pamėgta miestelėnų ir ne tik jų... Joje dalyvavo daug tautodailininkų, liaudies amatų puoselėtojų, mylėtojų, gausybė meno saviveiklos atstovų, svečių.

Kaziuko mugės dalyvius pasveikino miesto seniūnas Stepas Gudas, pasidžiaugę dalyvių gausa iš visos Vabalninko parapijos.

„Kermošiun" visus pakvietė pasakorių pasakorė Genovaitė Kumpelienė, kuri atvyko su mažaisiais kovarniukais, atskridusiais iš Balio Sruogos vidurinės mokyklos, trečiosios klasės. Mat kovo ketvirtoji senovėje buvo vadinama kovarnių diena. Sakydavę, kad tądien šie paukščiai parskrendą.

Nepamiršti ir Kazimierai bei Kazimieros.

„Kermošius" džiugino dailiais dirbiniais, gardžiais pyragais ir gražiu pabendravimu.

Šventės metu vyko paroda, kurią papildė naujų muziejaus draugų - VšĮ Biržų socialinių paslaugų centro lankytojų - darbai.

Parodoje buvo nemažai nuolatinių dalyvių, viena iš jų - Genė Indriliūnienė. Auksarankė mezgėja Regina Vilimienė atskubėjo su nauja rankdarbių kolekcija ir papuošė visą Kaziuko mugės reginį.

Prisiekęs liaudies amatų gerbėjas Algirdas Garbauskas parodoje dalyvavo su pintų šiaudų dirbiniais - įprastomis mugėse matyti šiaudinėmis skrybėlėmis ir naujai sukurtais šiaudų sodais. Jis suteikė galimybę ne tik pasigrožėti, bet ir pasimokyti pynimo paslapčių. O kur dar noras viską įamžinti fotografijomis? Šioje srityje jis buvo nevienintelis - šventėje dalyvavo ir fotomenininkas Stanislovas Vadapolas.

Vis ieškanti naujų idėjų Zita Mejerienė šį kartą visus džiugino primezgusi įvairiaspalvių batukų mažyliams.

Pagrindinį Kaziuko mugės akcentą- verbas - šventei dovanojo tautodailininkė Vitenė Repšienė.

Šventę papildė svečiai iš kaimo bendruomenių. Dalyvių ratas plečiasi. Ramongalių kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Vasiliauskienė ne tik pati dalyvavo saviveiklos programoje, bet pasikvietė ir būrį amatininkų. Rankdarbiais džiugino bendruomenės moterys Aldona Skipsienė ir Elena Naprienė. Džiugino pynėjo iš vytelių Arūno Vinciūno dailūs, išradingų formų krepšiai. O koks skanumas ramongaliečių sūrių, gardumas bičių medaus!

Ančiškiečiams atstovavo pati kaimo bendruomenės pirmininkė - Virginija Jucienė.

Šukionių, Mieliūnų bei Meilūnų kaimo bendruomenės atsiuntė į „kermošių" pasiuntinius.

Kokia šventė be „kermošavos" - riestainių, pyragų... Jų į valias prikepė geriausia miesto kepėja Vida Ratkienė.

Visus pasitiko ir linksmino Kaziuko mugės organizavimo bendraautoriai- Aurelija ir Eugenijus Lukavičiai su jų vadovaujamais Vabalninko kultūros namų saviveiklininkais. Skambėjo etnografinio ansamblio „Saulala" moterų ansamblio dainos.

Atslūgus „kermošiniam" šurmuliui, mokytoja Regina Samukaitienė pakvietė pabendrauti į popietę.

 

Vida Skujienė, muziejaus vedėja

2011-03-12

Eugeniją Morauskienę - Dagienę menant

Biržų krašto muziejaus „Sėla" kolektyvą pasiekė liūdna žinia, kad mirė buvusi Biržų muziejaus mokslinė bendradarbė, muziejaus direktorė Eugenija Morauskienė - Dagienė.

Eugenija Jašinskaitė gimė 1929-05-14 Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Dubriškio vienkiemyje. Tėvai - agronomas Martynas Jašinskas (1899 - 1974) ir Emilija Janonytė - Jašinskienė (1900 - 1987) ūkininkavo. Šeimoje dar augo brolis Jonas Jašinskas (1923 - 1975) ir sesuo Aldona Jašinskaitė - Bacevičienė (gim. 1920).

Eugenija 1935 - 1939 m. mokėsi Kašeliškio pradinėje mokykloje, 1939 - 1940 m. 5-6 skyrius baigė „Aušros" mokykloje. 1941 - 1942 m. mokėsi Vilniaus mergaičių gimnazijoje, 1942 - 1947 m. - Biržų gimnazijoje.

1947-1948 m. dirbo Utenos vaikų namuose auklėtoja, 1948 m. - Pasvalio Kelių eksploatacijos ruože kasininke.

1950 m. dirbo Pasvalio Promkombinate, 1953 m. Pasvalyje buhaltere, 1955 m. Likėnų kurorte kasininke, 1956 m. - Latvelių bibliotekos vedėja.

1959 m. E. Morauskienė dirbo Pasvalio kultūros namų direktore, vėliau 1959 - 1968 m. įvairiose Pasvalio įstaigose. 1964 m. baigė Pasvalio vakarinę vidurinę mokyklą.

1968 m. atvažiavo gyventi į Biržus, nes susirgo tėvelis, čia pradėjo dirbti Biržų kraštotyros muziejaus vyr. mokslo bendradarbe. Jai teko dirbti įrengiant naują ekspoziciją, priimant lankytojus, kitus muziejininko darbus, o 1975 m. Eugenija pakeitė direktorę R. Drevinskienę ir penkerius metus vadovavo Biržų muziejui. Nuo 1980 m. dar keletą metų Eugenija muziejuje dirbo moksline bendradarbe.

„... Dar keliolika žingsnių, ir priešais atsivėrė archeologų atkastas pilkapis. Pirmutinė mus pasitiko Eugenija Morauskienė - basakojė, su paraitytomis treningo kelnėmis, įdegusi saulėje. Apimta entuziazmo, kad bendromis archeologų ir jų talkininkų pastangomis rasta naujų daiktų iš mūsų praeities, kurie praturtins ne tik Biržų muziejų, bet, ko gero, bus reikšmingi ir respublikos istorikams, Eugenija mums rodė surastus senovės ginklus ir papuošalus, pasakojo, kaip dirbama, ką numatyta kasinėti ateityje..."  (Iš A. Butkevičiaus straipsnio „Nesibaigiančių darbų karuselė", „Kultūros barai", 1980 m. Nr. 6).

Pažinoję Eugeniją žavėjosi jos gebėjimu nuoširdžiai ir šiltai bendrauti, jos be galo dosnia širdimi, kurios šiluma dalinosi ne tik šeimoje augusios dukros Audronė ir Vilija, bet ir įsūniai, kuriems ji buvo tikra mama. Gražiu bendravimu džiaugėsi kiekvienas, buvęs šalia jos. Nuoširdumu ir šiltumu Eugenija papirkdavo ir muziejaus lankytojus, bendradarbius, kurie prisimena ją buvus tikrą kraštotyrininkę, nuoširdžiai mylėjusią muziejų ir muziejininko darbą.

Liūdime kartu su pažinojusiais ir mylėjusiais Eugeniją.

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" bendruomenė

2011-03-12

Kovo 11-ajai - 21 metai

1990 metų sausio 6 dieną Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje įvyko Sąjūdžio rajono konferencija. Joje kandidate į deputatus rinkimuose į Lietuvos AT (dabar Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas) pasiūlyta „Agaro" žaliųjų klubo narė Birutė Valionytė.

Naujai išrinktos Biržų tarybos posėdyje Sąjūdžio atsakingasis sekretorius V. Linkevičius pasiūlė kelti Biržų miškų pramonės ūkio medelyno viršininkę Birutę Valionytę kandidate į Lietuvos AT Biržų rinkiminėje apygardoje Nr. 97. Pabiržės rinkiminėje apygardoje Nr. 96 Biržų Sąjūdis iškėlė poetą Mykolą Karčiauską.

Biržų rinkiminėje apygardoje Nr. 97 buvo įregistruoti V. Rinkevičius, B. Valionytė ir A. Vaitaitis. Dėl to, kad iškėlė kandidatūrą A. Vaitaitis, Sąjūdžio įgaliotinių susirinkime buvo sustabdyti jo įgaliojimai, t. y. pašalintas iš tarybos. Pabiržės rinkiminėje apygardoje Nr. 96 įregistruoti P. Poškus ir M. Karčiauskas.

1990 m. vasario 3 d. Vilniuje įvyko Sąjūdžio konferencija „Lietuvos kelias", kurioje dalyvavo 2525 delegatai. Patvirtinta Sąjūdžio rinkiminė programa, pristatyti kandidatai. Biržiečių delegacijoje buvo 43 Sąjūdžio rajono tarybos nariai ir grupių atstovai, pristatyti B. Valionytė ir M. Karčiauskas.

1990 metų kovo 11-oji. Antrame plane matyti Biržų krašte rinkti deputatai - Birutė Valionytė ir Petras Poškus.

Per 1990 02 24 įvykusius rinkimus Pabiržės rinkiminėje apygardoje Nr. 96 už P. Poškų balsavo 60,64, už M. Karčiauską - 33,88 procentai balsų.

Biržų rinkiminėje apygardoje Nr. 97 rezultatai buvo tokie: B. Valionytė surinko 43,24, V. Rinkevičius - 33,63, A. Vaitaitis - 13,89 procentus balsų.

1990 03 08 įvyko Lietuvos AT deputatų rinkimų pakartotinis balsavimas Biržų rinkiminėje apygardoje Nr. 97. Už B. Valionytę balsavo 60,95 už V. Rinkevičių - 38,53 procentai rinkėjų.

Lietuvos Sąjūdis sugebėjo iškovoti tautos pasitikėjimą ir laimėjo 1990 02 24 rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. 1990 kovo 11-ąją 22 val. 44 min. 124 deputatai (iš jų 105 Sąjūdžio kelti ir remti) pareiškė savo ir rinkėjų valią - Aukščiausioji Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, svarbiausią dokumentą naujausioje Lietuvos istorijoje, pasirašė 124 naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos nariai. Tarp jų buvo ir Biržų krašte išrinkti Birutė Valionytė bei Petras Poškus.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-10

Biržiečiai vaikė žiemą

Antradienį Biržų miesto gatvėmis važinėjo arkliais traukiamas vežimas, kuriame sėdėjo šauklių kompanija - muzikantai, čigonai ir Lašininis su Kanapiniu.

Jie kvietė į miesto estradą, kur buvo švenčiamos Užgavėnės.

Į šventę susirinko įvairiomis kaukėmis pasidabinę suaugusieji ir vaikai - visi, kurie skubėjo išvaryti žiemą.

Užgavėnių dalyviai galėjo sušilti prie liepsnojančio laužo, pasivaišinti šeimininkių kepamais tradiciniais blynais, išgerti arbatos bei paragauti „kermošiaus" saldainių.

A. Balbieriaus nuotraukos

Vaikams taip pat netrūko atrakcijų ir varžybų - jie rungtyniavo traukdami virvę, šokinėjo įlipę į maišus bei lenktyniavo važiuodami rogutėmis.

Susirinkusiems koncertavo Biržų miesto kultūros centro kolektyvas „Bočiai", kuriems vadovauja Lina Januševičienė, folkloro ansamblis „Siaudela", vadovaujamas Jūratės Garnelienės, bei Pasvaliečių kaimo kapela „Sumestinis", vadovaujama Alvaido Landsbergo.

Įvairių atrakcijų parodė ir vabalninkietis Vidas Vareika.

Vienas šventės organizatorių Biržų rajono kultūros centro direktorius Romas Lesevičius dėkojo visiems renginio rėmėjams.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-03-10

Pirmasis apskrities agronomas

Retas biržietis nėra girdėjęs Biržų savivaldybės garbės piliečio, pasaulinio garso mokslininko akademiko Algirdo Žukausko pavardės. Tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad 1923 metų vasario 2 dieną Biržuose gimusio Algirdo tėvas Alfonsas Žukauskas tais metais buvo paskirtas pirmuoju Biržų - Pasvalio apskrities agronomu.

 

Gimė Alfonsas Žukauskas 1896 metų kovo mėnesio 31 dieną Vabalninko valsčiuje, Svilių kaimo ūkininko šeimoje. Jo tėvas Jonas Žukauskas, baigęs rusišką Čypėnų liaudies mokyklą ir tarnavęs kariuomenėje raštininku, buvo ganėtinai išsilavinęs ir apsiskaitęs, gerai rašė rusiškai ir lietuviškai, iš matematikos žinojo net algebros ir geometrijos pradmenis. Buvo labai darbštus ir stiprus, bet nepaprastai staigaus ir karšto būdo, dėl ko kentėdavo namiškiai. „Motina - po daugelio metų prisimins Alfonsas Žukauskas, - buvo labai gero būdo, darbšti, kantri. (...) Mirė po gimdymo 13 - jo vaiko 1909 m., sulaukusi 41 metų."

Eidamas aštuntuosius būsimasis agronomas tapo piemeniu. Dvejus metus ganė karves, kiaules, avis. Būdamas devynerių, pradėjo akėti, šieną grėbti. O turėdamas dvylika metų jau dirbo kaip pusbernis: arė, šieną ir rugius pjovė.

Alfonsas Žukauskas buvo pirmasis Biržų - Pasvalio apskrities agronomas.

Gausioje šeimoje Alfonsas buvo pripažintas gabiausiu. Tėvai ir giminės nusprendė, kad turįs eiti į kunigus. Namuose netrūko lietuviškų maldaknygių, kalendorių, elementorių ir kitokių knygų, nes tėvas artimiau bendravo su garsiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu, iš kaimyninio Vaitkūnų kaimo kilusiu reformatų kunigu Povilu Jakubėnu, provizoriumi Apolinaru Marcinkevičiumi. Pirmiausiai tėvas sūnų pamokė aritmetikos ir skaityti iš elementoriaus ir maldaknygės. Vienerius metus Žukauskų namuose buvo apsistojęs daraktorius, kuris slaptoje lietuviškoje mokyklėlėje mokė ne tik Alfonsą, bet dar dešimtį kitų Svilių kaimo vaikų. Vėliau A. Žukauskas mokėsi Vabalninko ir Čypėnų pradinėse mokyklose, o 1909 metais tapo Biržų keturklasės mokyklos moksleiviu. Čia visą laiką mokėsi labai gerai, kasmet būdavo apdovanojamas I laipsnio pagyrimo lapu ir dovanomis, todėl, kaip rašo atsiminimuose, turėjo laiko sportui, žaidimams, įvairioms išdaigoms. O tų visokių išdaigų organizatorius buvo būsimasis poetas Kazys Binkis. Alfonsas tais metais buvo vienas geriausių plaukikų Biržuose, dalyvavo chore ir vaidinimuose. Po motinos mirties tėvas, vedęs kitą žmoną, ne kiek tegalėjo padėti, todėl Alfonsas, būdamas darbštus, gabus matematikai ir literatūrai, nuo antros klasės pradėjo užsidirbti mokydamas turtingesnių tėvų vaikus. Mokėsi vienoje klasėje su Juliumi Janoniu. Abu dažnai išeidavo pasivaikščioti Agluonos pakrante. Artimas bičiulis buvo būsimasis dailės mokytojas Vilius Šlekys. Julius Janonis, iš visų mokomų dalykų gaudavęs tik labai gerus pažymius, piešė silpnai, todėl piešti jam padėdavo Alfonsas ir Vilius. 1912 metais Julius Janonis atminčiai į albumėlį įrašė keturis savo eilėraščius, kuriuos Alfonsas Žukauskas po keliasdešimties metų, bijodamas, kad jie kartais nežūtų, išėmęs iš savo albumėlio perduos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.

Baigęs Biržų keturklasę mokyklą, A. Žukauskas 1913 metais pradėjo mokytis Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, kuri tarp 11 Rusijoje buvusių panašių mokyklų buvo pripažinta geriausia.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 metais prie Dotnuvos artėjant vokiečių kariuomenei, mokykla buvo evakuota į Rusijos gilumą, Tulos guberniją. 1915 metais baigęs šią mokyklą ir tapęs diplomuotu agronomu Alfonsas Žukauskas keletą metu dirbo įvairiose žemės ūkio įstaigose Tuloje, Maskvoje, Minske, Saratove. Tuloje susipažino su savo būsima žmona Aleksandra.

1922 metų sausio pradžioje grįžo į Lietuvą. Dirbo girininku Biržų urėdijos Papilio girininkijoje. Vasarą visi Papilio girininkijos miškai buvo grąžinti jų buvusiai savininkei grafienei Šuazel, todėl persikėlė į Pumpėnų girininkiją. Neilgam. „1923 m. ankstyvą pavasarį, - prisimena A. Žukauskas, - sužinojęs, kad esu agronomas, atvyko Biržų - Pasvalio apskr. valdybos pirmininkas Mažuika ir kvietė į Pasvalį apskrities agronomo pareigoms. Pasiūlė algos 350 Lt ir garantavo butą. Girininko alga tuomet buvo - 125. Sutikau. Bet ne kartą dėl to gailėjausi. Taip jau labai buvau susigyvenęs su giriomis, girininko darbu, žmonėmis."

Balandžio pradžioje, Pasvalyje įsteigus žemės ūkio draugiją, A Žukauskas buvo išrinktas šios draugijos pirmininku. Tų pačių metų gegužės pirmąją apskrities agronomo iniciatyva apaugusioje skurdžia žole miestelėnų ganykloje buvo pradėtas sodinti Pasvalio parkas. Sodinimo išvakarėse, nuvykęs su eiguliais į Žadeikių mišką, parinko ir iškasė būsimo parko centrui skirtą maždaug 20 metų ąžuoliuką, kuris vėliau, sustiprėjus visuomeniniam sąjūdžiui už Vilniaus ir Vilnijos krašto atgavimą, buvo pavadintas „Vilniaus medžiu". Šimtosioms pirmojo Biržų krašto agronomo A. Žukausko gimimo metinėms skirtoje knygelėje (ją 500 egz. tiražu išleido Žemės ūkio ministerija) prof. Pranas Svetika rašo, kad A. Žukauskas pasireiškė kaip energingas kooperatininkas, Biržų - Pasvalio apskrityje organizavęs žemės ūkio draugijas, kooperatines pienines, kultūros būrelius. 1924 metų vasarą, sustiprėjus žemės ūkio draugijai, jos lėšomis Pasvalyje buvo pradėtas leisti pirmasis mėnesinis laikraštis „Artojas" (jis buvo spausdinamas Biržų spaustuvėje), kurį redagavo Alfonsas Žukauskas, šiame laikraštyje išspausdinęs apie 50 straipsnių. Jo vadovaujamos žemės ūkio draugijos kontoroje 1924 metais atsirado pirmasis Pasvalyje radijo aparatas, prie draugijos sandėlio pirmą kartą Pasvalyje nutiestas cementinių plytelių šaligatvis. 1924 metais A. Žukauskas iš Šiaulių pasikvietė daktarą Joną Šliūpą ir įkūrė Laisvamanių draugijos Pasvalio skyrių. Įdomu, kad šis skyrius nuo kitų skyrėsi savo veikla. „Užuot per paskaitas, susirinkimus puolus religiją, - prisimena A. Žukauskas, - kunigus, davatkas, linksniavus šventraštį, pradėjom ruošti ugniagesių salėje šventadieniais rytą visiems nemokamai įeinant vaidinimus, koncertėlius, trumpas paskaitėles, niekur neliečiant religijos, bažnyčios."

1923 metų lietingą rudenį visoje Biržų - Pasvalio apskrityje supuvo laukuose buvę vasariniai javai. Žemės ministerijoje nieko nepešęs agronomas kreipėsi pas ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, kuris nedelsdamas sušaukė ministrų tarybos posėdį ir paskyrė 300 tūkstančių litų paskolą, už kurią Suvalkijoje buvo nupirkta sėkla ir pavasarį apsėti laukai.

1926 metais A. Žukauskas, kaip socialdemokratų partijos atstovas, buvo išrinktas į Lietuvos Seimą, studijavo ekonomiką Kauno universitete, tačiau po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo 1927 metais Seimas buvo paleistas. Raseiniuose agronomu pradėjusiam dirbti Alfonsui Žukauskui sufabrikuota politinė byla, ir jis atsidūrė Varnių koncentracijos stovykloje. Netrukus Alfonsas buvo išteisintas ir išvyko dirbti agronomu į Joniškio rajoną. Čia skatino žmones auginti cukrinius runkelius (1930 metais Joniškio rajone jau buvo auginama 60 proc. visos Lietuvos cukrinių runkelių), netoli Joniškio, išsinuomojęs 60 ha Kepalių dvaro centrą, ūkininkavo, darė įvairius žemdirbystės bandymus. Žurnale „Žemė ir ūkis" paskelbė nemažai straipsnių. 1937 metais, tapęs Jonavos rajono agronomu ir apsigyvenęs Kaune, parašė knygą „Planingasis žemės ūkis", mokslininkų tvirtinimu, aktualią ir šiandien. Aktyviai dalyvavo Laisvamanių etinės kultūros draugijos veikloje (redagavo „Laisvąją mintį"), parašė brošiūrą „Laisvamanybės pagrindai". 1940 metų vasarą dirbo Lietuvos žemės reformos pirmininku, tačiau greitai kaip nepatikimas buvo atleistas. Vokiečių okupacijos metais darbavosi mėsos pramonės treste „Maistas". Pokario metais dienraščio „Sovetskaja Litva" vedamajame buvo apšauktas „buvusios buržuazinės partijos vadeiva" ir atleistas iš darbo „Pienocentre". 1948 metais jam pavyko įsidarbinti agronomu Baltijos respublikų techninių kultūrų veislių tyrimų įstaigoje. Čia A. Žukauskas išleido keturias knygeles žemės ūkio kultūrų veislių rajonavimo klausimais. 1966 metais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio agronomo vardas. Paskutiniai darbo metai prabėgo dirbant moksliniu sekretoriumi Dotnuvos žemdirbystės institute. Išėjęs į pensiją parašė knygą „Laisvoji sėjomaina", redagavo 30 - ties disertantų autoreferatus, dar suspėjo parašyti atsiminimus apie savo gimtąjį Svilių kaimą, čia gyvenusius žmones, jų papročius ir kaimiečių tradicijas, Biržų - Pasvalio kraštą, pirmuosius agronomijos žingsnius nepriklausomoje Lietuvoje. Mirė Alfonsas Žukauskas 1972 metų lapkričio 15 dieną Kaune.

Žemės ūkio mokslų habilituotas daktaras, profesorius Petras Vasinauskas, save laikęs Alfonso Žukausko mokiniu, rašė, kad „Alfonsas Žukauskas visada pasiliko biržietis - visada toks nuoširdus, su humoru, net ir sunkiose valandose". Nors senatvėje po mikroinsulto jis vos vaikščiojo, bet, sulaukęs retkarčiais jį aplankančių bičiulių, „skeldavo anekdotus vieną po kito, pasakodavo prisiminimus, politikuodavo ir keikdavo valdžią dėl visokių nesąmonių ir klaidų. Liko ištikimas savo jaunystės idealams".

 

Algirdas Butkevičius

2011-03-08

Kaziuko mugė Kvetkuose

Pirmasis pavasario ženklas Kvetkuose - tradicine tapusi mokyklos organizuojama Kaziuko mugė. Pirmąjį kovo penktadienį sporto salė ypatingai atgyja. Iš anksto kaime pakabinti skelbimai šventėje dalyvauti kviečia visus norinčius.

Vidudienį susirenka ir šurmuliuoja pulkas pardavėjų ir pirkėjų.

Kaip šventę organizuosime, mokykloje tariamės iš anksto. Įdarbinti būna ir mokiniai, ir pedagogai, ir visi kiti mokyklos darbuotojai.

Mokiniai technologijų, darbelių pamokų metu ir savarankiškai ruošiasi mugei: skuba pabaigti rankdarbius, ieško receptų savo kulinariniams šedevrams. Į pasiruošimą šventei įsitraukia ir mokinių šeimų nariai.

Mokinukai iki mugės skubėjo baigti rankdarbius, ieškojo receptų kulinariniams gaminiams.

Kovo 4 dieną mokykla skendėjo šurmulyje. Šių metų mugės skiriamasis bruožas - ypatingas dėmesys folklorui. Dauguma dalyvių į šventę atvyko pasipuošę tautiniais rūbais. Kas jų neturėjo, stengėsi bent kokią tautinę detalę pademonstruoti: kas gintariniais karoliais ar tautiniais motyvais megztomis riešėmis ar skaromis pasidabino, kas užsidėjo šiaudinę skrybėlę... Šventės pradžioje vyko paroda viso to, kas buvo atgabenta į mugę. O buvo visko: ir sūrių, rūkytų ir nerūkytų, ir visokiausių pyragų, sausainių, ir rankų darbo įvairių papuošalų, megztų riešių, medžio dirbinių, ypatingų popieriaus lankstinių, visokių kitokių dalykėlių. Kas norėjo, galėjo pasivaišinti kaimiškais lašinukais su svogūnu, užkąsti kaimiška duona. Bet prieš prasidedant prekybai visi buvo pakviesti pasilinksminti. Susirinkusiuosius smagiomis liaudies dainomis apdovanojo dešimtokė, liaudies kūrybos atlikėjų rajoninio konkurso „Tramtatulis" dalyvė Miglė Raščiauskaitė ir mokytoja Vigilija Macienė. Jaunieji šokėjėliai pirmiausiai patys pašoko, o paskui ir visus kitus išjudino. Nustebino specialiai šiai šventai susikūrusi 5-6 klasių kapela...

Mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė dėkojo visiems, prisidėjusiems prie šios šventės rengimo, ir visiems, atvykusiems į mugę. Ypač gražius padėkos žodžius skyrė mugės sielai, pagrindinei renginio dirigentei - muzikos ir technologijų mokytojai Vigilijai Macienei. Ir visus kvietė kitų metų Kaziuko mugei pradėti ruoštis jau dabar ir būtinai apsilankyti ir kitąmet.

Smagu, kad į šventę atvyko nemažai mokinių tėvelių, senelių ir kaimo gyventojų. Džiaugiamės, kad matėme ir iš kitur atvykusių ir besišypsančių. Tikimės, kad kiekvienas šventėje dalyvavęs žmogus namo parsigabeno ne tik po gardėsį, reikalingą daiktą ar smagią smulkmenėlę, bet ir geros nuotaikos, pavasariu dvelkiančio džiaugsmo.

 

Aušra Raišytė, Kvetkų pagrindinės mokyklos mokytoja

2011-03-08

Tarptautinei Biržų sutarčiai - 310 metų

1700 m. prasidėjusio garsiojo Šiaurės karo pradžia su Švedija sąjungininkams Rusijai, Saksonijai ir Danijai nebuvo sėkminga.

Vasarį pradėję karą su Švedija, saksai užėmė Daugavgrivos pilį Dauguvos žiotyse ir atkirto Rygą nuo jūros. Tačiau kariniai laimėjimai tuo ir baigėsi, nes Rygos apgula buvo nesėkminga ir rugsėjo viduryje nutraukta.

Danija iš viso dėl nesėkmių su Švedija1700 08 08 sudarė taikos sutartį. Ne ką geriau sekėsi ir Rusijai. Jos kariuomenė prie Narvos 1700 11 30 patyrė skaudų pralaimėjimą ir neteko visos artilerijos.

Rusijos sąjungininku liko tik vienas Lenkijos - Lietuvos karalius Augustas II. Petras I, siekdamas sustiprinti ryšius, norėjo pasimatyti ir su juo, ir su Lietuvos - Lenkijos didikais. Buvo nuspręsta susitikti Biržuose.

Į Biržus 1701 02 24 Augustas atvyko pirmas. Kartu su juo buvo LDK pakancleris Stanislovas Ščiuka ir daug didikų, Kijevo vyskupas, Prancūzijos pasiuntinys Varšuvoje, taip pat Kuršo kunigaikštis. Apsaugai į Biržų tvirtovę įvesta saksų įgula.

Rusija. Leibgvardijos pulko muškietininkas, Leibgvardijos Preobražensko pulko grenadierius, Leibgvardijos Preobražensko pulko obojininkas. XVIII a. pr.

Pasitikti Petro I į Daugpilį Augustas II pasiuntė savo atstovą, o prie tvirtovės rūmų stovėjo paruoštas karaliaus važis, kuriuo jis pats ketino išvykti už miesto pasitikti caro.

Petras I per Polocką, Daugpilį atvyko 1701 02 26, apie 9 valandą ryte, taip netikėtai, kad karalius vos spėjo jį pasitikti prie prieangio laiptų. Valdovai greit išėjo į tvirtovės pylimą, kur jų garbei tris kartus buvo saliutuojama iš patrankų.

Tiek Augustas II, tiek Petras I su palyda buvo apgyvendinti tvirtovės rūmuose.

Susitikimo pagrindinis tikslas buvo ne tik sustiprinti rusų - saksų draugystę, bet ir sudaryti susitarimą su visa Lenkijos - Lietuvos valstybe, kad ji įstotų į karą. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos atstovai pareiškė, kad jie čia dalyvauja asmeniškai, neturėdami jokių oficialių įgaliojimų. Nepaisant Petro I visų pastangų daryti įtaką senatoriams, kad jie Seime pritartų sąjungai prieš Švediją, pasitarimo dalyviai sutarė tik toliau keistis nuomonėmis.

Taigi, Biržuose vasario 26-ąją buvo sudaryta nauja caro Petro I ir karaliaus Augusto II, tik kaip Saksonijos kurfiursto, sutartis. Sąjungininkai įsipareigojo toliau tęsti karą su Švedija. Caras pažadėjo Augustui II duoti 15000 - 20000 pėstininkų, pristatyti 10000 svarų parako ir trejus metus mokėti po 100000 rublių. Karalius įsipareigojo kariauti Livonijoje, o caras - Ižoros ir Karelijos žemėse. Pergalės atveju visa Livonija atitektų Augustui II. Beje, sutarties slaptame priede Petras I įsipareigojo duoti 20000 rublių, skirtų senatorių papirkimui, kad jie pritartų Lenkijos - Lietuvos dalyvavimui kare su Švedija.

Taip pasibaigė Biržų susitikimas. Jo dalyviai pradėjo realizuoti politinius susitarimus. Tačiau viskas sekėsi visai priešingai sąjungininkų sumanymams. Saksų kariuomenei į pagalbą atvyko 19000 rusų pėstininkų, bet 1701 07 19 švedai Spilvės lygumoje netoli Rygos sutriuškino jungtinę kariuomenę. Augustas II įsakė saksų kariuomenei išvykti iš Lietuvos ir Lenkijos.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-03-05

„Kuriantis žmogus yra amžinas, skaitantis - gyvas"

Kovo 3 d., pačiose Kazimierinių išvakarėse, švenčiama Tarptautinė rašytojų diena. Ta proga mintimis apie rašytojus ir knygas maloniai sutiko pasidalinti tiek knygoms, tiek kultūrai neabejingi biržiečiai, susitikimų su rašytojais, kultūros žmonėmis entuziastai - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irutė Varzienė bei Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis.

Telefonu į klausimus išsamiai ir emocingai atsakė Vilniuje gyvenantis Biržų miesto garbės pilietis, rašytojas Algimantas Zurba. Visiems jiems už sugaištą brangų laiką, atvirą bei tiesų pašnekesį, nepaprastai tikrą, nuoširdų jaudulį straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja.

 

Kaip iš savo profesinės pozicijos įvertintumėte nūdienę Lietuvos rašytojų ir skaitytojų situaciją?

Irutė Varzienė. Situacija įdomi: yra įtampų, kaltinimų vieni kitiems, nesusikalbėjimų, koketavimo... Taip buvo visada, tai įdomu, vertinga. Man tai vienas įdomiausių kultūros konfliktų - abi pusės niekada nepasakys visos tiesos, nors vieni be kitų neįmanomi. Kūrėjo pranašo-mediumo-vienišiaus mitas anksčiau ar vėliau įskyla, ir tada pripažįstama, kad kūriniui tikrąją gyvybę suteikia skaitytojas. Lietuvių literatūra gyva, kintanti, įvairi, rinktis yra iš ko. Tai svarbiausia. Kuriantis žmogus yra amžinas (kaip A. Balbierius), skaitantis žmogus yra gyvas...

Vygantas Muralis. Šiandienos Lietuvos rašytojų ir skaitytojų situacija - sudėtinga. Rašytojų, galinčių išgyventi iš savo kūrybos, yra nedaug. Pasak rašytojo H. Kunčiaus, prieš porą metų tokių buvo ne daugiau kaip dešimt. Pastaruoju metu nuolat mažėjantis valdžios dėmesys kultūrai, nepalanki mokesčių sistema jų skaičiaus tikrai nepadidino. Išleisti knygą be kieno nors pagalbos nėra taip paprasta.

Dar XX a. pabaigoje užsienio šalių sociologai pastebėjo, kad skaitymas prarado išskirtinę reikšmę visuomenės gyvenimui: sumažėjo skaitymo prestižas, poreikis skaityti, sutrumpėjo skaitymui skirtas laikas. XXI a. pradžioje daugelyje šalių atsirado skaitymo skatinimo programos, kuriomis buvo siekiama įveikti „skaitymo krizę". Tokią programą dar 2006 m. patvirtino LR Vyriausybė ir ji tęsis iki šių metų pabaigos. Mums, bibliotekininkams, daug vilčių suteikė 2008 metai, kurie buvo paskelbti „Skaitymo metais". Tada ir LR Kultūros ministerijos skiriamos lėšos knygoms įsigyti vienam šalies gyventojui siekė apie 2,5 Lt. Bibliotekose prasidėjo spaudinių fondų atnaujinimo procesas, kuris kitais metais beveik nutrūko. Jau trejetą metų bibliotekoms ir jų skaitytojams labai trūksta naujų knygų. Šiandien daugumai skaitytojų nauja knyga yra prabanga. Valstybė naujoms knygoms vienam šalies piliečiui išgali skirti tik apie 1 Lt.

Algimantas Zurba: „Dabar į susitikimus ateina vos kelios dešimtys žmonių, bet tokių, kurių veiduose atsispindi dvasinio turiningumo ilgesys."

Algimantas Zurba. Knygų mugė kaip tik ir parodė dabartinę situaciją. Didelis skaitytojų susiskirstymas. Daug plūdo tik pasižiūrėti, kiti knygomis domėjosi rimtai. Dalinant autografus ne kartą teko išgirsti klausimą: rimta ar ne? Užplūdus pramoginio pobūdžio literatūrai, skaitytojas pavargo nuo paviršutiniškumo ir dabar literatūroje ieško rimtų problemų, ryškių charakterių. E. Ignatavičius neseniai išleido knygą ir skundėsi, kad nebėra originalių knygų skaitytojo. Aš - priešingai - pasidžiaugiau, kad mano Krisius turi atgarsį (ypač Biržuose), dėmesys rimtas, gilus. Yra dėmesys, tik tiek, kad dabar skaitytojas turi galimybę rinktis. Bet krizės laikotarpiu akivaizdžiai matyti, kad į pirmą vietą iškyla dvasinės vertybės.

 

Kokia rašytojo figūra Jūsų sąmonėje iškyla šiandien, dabartinėmis aplinkybėmis, kokias mintis, asociacijas kelia?

Irutė Varzienė. Kiekvienas laikas sukuria kitokį tipažą... Justinas Marcinkevičius telkė tautą, dabar situacija pakito. Man priimtinas drąsus, maištingas, provokuojantis, atviras, klystantis, nes ieškantis. Svarbiausia - turėti poziciją (gerai, kad Biržai turi A. Balbieriaus poziciją). Be abejo, ne kiekvienas kūrėjas privalo, gali, nori viešumos, drąsos sakymų (juk jo esmė - kūryba), tik sakau, kad gerai, jeigu kuriantis žmogus prisiima atsakomybę - moderniai visuomenei reikia modernios sąmonės.

Vygantas Muralis. Rašytojas pirmiausia turi būti laisvas ir niekieno nevaržomas kūrėjas. Tai, kaip jis sugeba disponuoti savo laisve, priklauso nuo jo paties pasirinktos kūrybos ir jį supančios aplinkos.

Algimantas Zurba. Svarbiausia, kad rašytojas paliestų gyvenimo skaudulius. Tada skaitytojas dvasiškai apsivalo. Šiai krypčiai suteikčiau prioritetą. Nelabai pritariu jaunosios kartos rašytojams, kuriems atrodo, kad populiarumą iškovos keiksmažodžiais, visokiais bjauriais žodžiais. Justino Marcinkevičiaus netektis... Gaila, kad nebėra didelių literatūros kritikų: A. Zalatoriaus, V. Kubiliaus, E. Bukelienės, kurie išlaikytų pusiausvyrą. Vyresnės kartos rašytojams nelabai lengva, kai su pašaipa tariama „senjorai". Bet jų indėlis yra rimtas: V. Bubnio knygos, pastaruoju metu pasirodę R. Kašausko romanai „Laukimas", „Badmetis"...

 

Ar tarp Lietuvos rašytojų matote asmenybių, kurios, Jūsų nuomone, dabar gebėtų sutelkti klausytojų minią (kaip, tarkime, sovietmečio ar Sąjūdžio laikotarpiais), kurių žmonės klausytų, kuriomis (pasi) tikėtų?

Irutė Varzienė. Manyčiau, Sigitas Parulskis galėtų surinkti minią, jeigu norėtų, jeigu matytų prasmę. Jis skaudžiai atviras, sugestyvus, talentingas, geras oratorius - savas kažkoks. Pasitikėti S. Parulskiu? Mane pačią tai glumina, bet taip...

Vygantas Muralis. Po lietuvių tautos poeto Justino Marcinkevičiaus mirties tokių ryškių asmenybių vargu ar yra. Šiaip bet koks didesnis visuomenės pakilimas iškelia naujas asmenybes. Šiandien tokių rašytojų, kurių žmonės klausytų, gal ir atsirastų, bet kuriais patikėtų - tenka suabejoti...

Algimantas Zurba. Just. Marcinkevičius - išskirtinis. Sąjūdžio šauklys, didžiulio talento, rimties rašytojas. Jo mirtis parodė, kas Lietuvoje yra vertybės, tikrųjų vertybių pasiilgimas. Kas dabar? Kiekvienas tuos darbus darom savaip. Negaliu nieko išskirti. Daugelis „senjorų" kartais tai daro. Jaunimas pasaulį suvokia savaip, o mūsų mintys dar eina iš pokario. Lietuvos nepriklausomybės kelias vingiuotas, skausmingas - tai mūsų kūryboje atsispindi, o jaunieji nebemato, nebesupranta. Jiems tie dalykai - lyg per miglą.

 

Kaip manote, ar šiandien reikalingi sovietmečiu anšlaginiais buvę susitikimai su rašytojais? Kodėl?

Irutė Varzienė. Labiau reikalingi kameriniai susitikimai. Man priimtinas diskusinis, drąsus, „negražus" kalbėjimas, bet klasikinis žiūrovas-skaitytojas turi teisę išgirsti ir sklandžią, harmoningą kalbą. Dažniausiai išgelbsti pusiausvyra. Kartais užtenka vienos minties, sakinio. Be to, visada traukia asmenybės, ypač iš kitos erdvės, kad pasitikrintum savo (ne) provincialumą.

Vygantas Muralis. Tokie susitikimai labai reikalingi rašytojams ir skaitytojams. Tai patvirtina praėjusių metų pabaigoje pilyje organizuoti susitikimai su Valdu Kukulu, Kaziu Saja ir Algimantu Zurba. Žmonės tiesiog nori išgirsti gyvą rašytojo žodį ir įsiklausyti į jo nuomonę vienu ar kitu jiems svarbiu klausimu.

Algimantas Zurba. Visada reikalingi. Tai tarsi savotiškos mišios žmogui. Su literatu kalba kitokia nei su bet kuriuo kitu visuomenės veikėju. Ką mes dabar girdim ir matom - daugumą „barškalų", kuriems rūpi turtas, karjera. Literatas šneka, kas skauda, apie kasdienę graužatį, vidinį nerimą. Čia ne pompastikos reikalas. Dabar į susitikimus ateina vos kelios dešimtys žmonių, bet tokių, kurių veiduose atsispindi dvasinio turiningumo ilgesys. Apie tai (renginių reikalingumą - aut. past.) net šnekėti neverta. Nebe visur žmogus suranda tuos dalykus. Aplink daug minties skurdo.

 

Koks rašytojas ir kokiomis savybėmis Jums labiausiai imponuoja? Galbūt iš to, ką pastaruoju metu skaitėte, užsifiksavo kokia nors mintis, kuria norėtumėte pasidalinti su skaitytojais, kuri Jums atrodytų aktuali mūsiškos dabarties kontekste?

Irutė Varzienė. Turiu savo numylėtinius, kurie man svarbūs (nors jie, vargšai, to net neįtaria).

Taigi Sigitas Parulskis išvadavo iš įvairių baimių, jo kūryba ir asmenybė žavėjo mano sūnų - man tai labai svarbu, viskas įgyja asmeninį, kitokį matavimą. Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai" skaitau ir skaitau, dabar svaigstu nuo Valdo Papievio „Eiti". O ką ? Sulauki tokio amžiaus ir proto, kai gali pasakyti, kad knygos kartais yra patikimesnė atrama nei žmonės. Dažnai skaitau P. Norvilą, D. Čepauskaitę, A. Marčėną, N. Miliauskaitę. Labiausiai imponuoja kūrybinis sąžiningumas - išlaukti.

„EITI - TAI MANO NAMAI", - sako V. Papievis. Prisidedu. Kai sustoji, labai skauda arba labai nyku... (O, pamiršau eseistus - RoRa, G. Radvilavičiūtę, J. Baranovą. Verta yra juos paskaityti.) Iš tiesų nustebino A. Zurbos „Krisius": graži kalba, sklandi, mitiška istorija, bet vėlgi - A. Zurba - biržietis, patriotiškas, prisimenantis... Tai suponuoja kitokį santykį.

Vygantas Muralis. Nesiblaškantis, turintis savo nuomonę ir savos kūrybos gerbėjų ratą.

Algimantas Zurba. Ateistas - negražus žodis, bet aš kolegų atžvilgiu laikausi tokio principo. Dievų man nėra. Mane taip išmokė. Literatūrą reikia priimti įvairią. Daug netenka tie, kas puola šlovinti vieną autorių.

 

Kaip manote, ko turėtumėme imtis, kad jauną, dvasiškai bręstantį žmogų patrauktumėme prie knygos? Geros knygos?

Irutė Varzienė. Tikrai nežinau - nuoširdžiai sakau... Skaitančių nedaug, užaugo nauja karta (ilgai nedrįsau to pripažinti), mąstanti vaizdais, bendraujanti ženklais ir simboliais, kalba traukiasi. Nieko specialaus nereikia daryti, tiesiog dorai dirbti. Kiti knygą suranda vėliau. Svarbu auginti skaitantį, o mes daugiausia dėmesio skiriam tam, kuris priešinasi. Šiaip jautri tema - ir su mokyklinėm programom, ir su egzaminais ne viskas gerai.

Vygantas Muralis. Skaitymo procesas prasideda nuo vaikystės. Dabar siekiama, kad vaikai kuo anksčiau išmoktų skaityti. Pomėgį skaityti formuoja šeima. Tėvai, kurie rūpestingai žiūri į savo vaikų ateitį, atveda vaikus į biblioteką ir stengiasi saikingai riboti jų potraukį kompiuteriui. Mes pagarbiai žiūrime į tokį reiškinį. Geros knygos turi didžiulį poveikį, bet jos tampa vis didesniu deficitu, nes tik dalis jų patenka į bibliotekas.

Algimantas Zurba. Kiek pamenu, prieš 40 metų buvo ta pati problema. Dabar televizija, ypač komerciniai kanalai, internetas užkariavo jaunimą. Skaitymas lieka problemiškas. Bet dar yra tėvų, kurie moko vaikus nemesti knygos, nes patys dar neatpratę nuo jų - tokia karta. Kita vertus, jei rašytojas savo kūryboje nelies skaudulių - nebus skaitytojo. Turi būti abipusis ryšys. Jaunimo autoriai, norėdami atskleisti esmę, naudojasi paauglių žargonu, kuris vyresnio amžiaus žmonėms nepriimtinas. Dėl to, pavyzdžiui, naujas V. Račicko romanas sulaukė daug nepelnytų kaltinimų, buvo nesuprastas...

Mokykla, be abejonės, šlubuoja. Išmėtyta daug klasikų, palikti fragmentai... Nauji žmonės, atėję į ministerijas, institutus daro tas pačias senas klaidas. Turi nugalėti sveikas protas. Turi būti visa dvasinio gyvenimo panorama. Be šito - neįmanoma.

 

Ar Jūsų profesinei kasdienybei kaip nors daro įtaką knygų mugės, perkamiausių knygų reitingavimas, „Metų knygos" rinkimai?

Irutė Varzienė. Domiuosi visokiom akcijom, susijusiom su knyga, literatūra. Labiausiai pasitikiu profesionalų vertinimu ir savim. Pasąmonę šiek tiek veikia tas "... iausias": dažniausiai norisi atmesti, bet smagu, kai sutampa kritikų, skaitytojų ir kūrėjų nuomonė. Šiaip jau nieko blogo - gyvybės daugiau, diskusijų...

Vygantas Muralis. Viskas daro įtaką. Knygų mugėje susiduri su tikruoju knygų pasauliu ir įsitikini, kad jos tikrai reikalingos ir svarbios žmogui. Knygų reitingavimas ir rinkimai - geriausia reklama skaitytojui. Dvejojantis skaitytojas turi, ką pasirinkti.

Algimantas Zurba. Į reitingavimą žiūriu su didžiausia šypsena, o kartais ir susierzinimu. Čia kaip politikoje - vieną dieną reitingai vienokie, kitą - kitokie. Absurdas. Tuos sąrašus daro keli žmonės, todėl jie tendencingi. Juk skaitytojai yra įvairių skonių, pažiūrų. Deja, jie nerenka. Tad kokie čia rinkimai. Juokinga. Kvepia mafija literatūriniame pasaulyje. Nerimtas reikalas.

Knygų mugės akcentas - matyti, kad yra daug protingų, literatūrai rimtus uždavinius keliančių žmonių. Kiekvienas į mugę ateina išsirinkti, kas jam geriausia. Slidus klausimas... Nors vertų, keliančių dvasinių dalykų, tikrai yra.

 

Jurgita Ratkevičienė

2011-03-05

Kultūros sostine tris savaites bus Rokiškis

Kaimyniniame rajone antradienį prasidėjo XXVII Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams".

 

Tradicinį profesionalių teatrų festivalį rokiškėnai pasitinka jau 27 - ąjį kartą. Nuo kovo 1 iki 22 dienos Rokiškio kultūros centro scenoje bus suvaidinta net 19 naujausių spektaklių. Papildomo spektaklio prireikė Oskaro Koršunovo miesto teatrui, į Rokiškį atvežančiam O. Koršunovo režisuotą M. Gorkio pjesę „Dugne".

Teatrų trupes ir festivalio žiūrovus jau antrus metus pasitiko europinės paramos lėšomis modernizuota Rokiškio kultūros centro salė.

Pirmąją festivalio dieną Andželikos Cholinos šokio teatras parodė spektaklį L. Tolstojaus romano motyvais „Ana Karenina".

Festivalį pradėjo praėjusių metų nugalėtojai - Anželikos Cholinos šokio teatras. Po 50 litų kainavę bilietai buvo išpirkti - rokiškėnai ir svečiai iš aplinkinių rajonų užpildė visas puikiai įrengtas sėdimąsias vietas, organizatoriams teko statyti papildomų kėdžių.

„Nežiūrint bilietų brangumo, A. Cholinos, O. Koršunovo, Keistuolių teatrų spektakliai - anšlaginiai. Nesitikėjome, kad tokio dėmesio sulauks ir vaikams skirti spektakliai", - džiaugėsi Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė.

Geriausio festivalyje parodyto spektaklio laukia 10 tūkst. litų prizas. Geriausiu pripažinto spektaklio vaikams kūrėjai gaus 5 tūkst. litų. Už geriausius moters ir vyro vaidmenis aktoriams bus įteikta po 2,5 tūkst. litų. Po 1,5 tūkst. litų gaus perspektyviausiu, simpatiškiausiu artistais bei geriausiu antrojo plano atlikėju išrinkti aktoriai. Didžiausią žiūrovų palankumą pelniusio spektaklio kūrėjai bus apdovanoti 2 tūkst. litų prizu.

Visų aktorių laukia rokiškėnų verslininkų rėmėjų dovanos: tortai, sūriai, duonos gaminiai ir kt. Kaip visada, aktoriai festivalio organizatorių bus šiltai sutikti ir pavaišinti.

Į festivalio atidarymą susirinkusią publiką sveikino rokiškėnų rinktas Seimo narys Algis Kazulėnas, kultūros viceministras Deividas Staponkus, Rikiškio rajono savivaldybės meras Almantas Blažys.

Teatrų šventė kovo 22 dieną ir baigsis Kauno šokio teatro „Aura" spektakliu.

 

Alfreda Gudienė

2011-03-03

Apie toleranciją: kai švieži pomidorai kvepia kartonu

Prisipažinsiu, kad esu per daug provincialus. Kitaip tariant, kompleksuotas. Save slepiu po moderniai pasiūdintu rūbu... Džiaugiuosi paskutinės kartos kompiuteriu. Svajoju apie prabangią kelionę. Per laidotuves velku didelį vainiką.

Bijau, kad nebūčiau atpažintas.

Tuštuma širdy šaukte šaukia...

Jaučiuosi nejaukiai, jog nesu didžiosios (vis dar likusios Lietuvoje) dalies bendramintis.

Gyvenu paprastą gyvenimą.

Neįsikinkau į penkmečių projektus.

Vis dar tikiu meile (nebūtinai iš pirmo žvilgsnio).

Mėgstu kalbėti apie pagarbą. O modernusis požiūris yra kitoks: labiau „makdonaldiškas" - greito maisto ir greitų jausmų paveiktas.

Nustėrstu išgirdęs žodį tolerancija.

Suglumstu, kaip įprastai tokiomis situacijomis, kai paskambinęs telefonu greitai kalbantis specialistas nori sužinoti, ar pirksiu prekes, kurių apsčiai turiu.

Tąkart telefonu klausė, ar esu tolerantiškas.

Kitatikiams, kitaminčiams, kitaip atrodantiems, kitokį gyvenimą gyvenantiems.

Ilgai mikčiojau, niekaip negalėdamas suvokti pašnekesio esmės.

(Tai buvo socialinė apklausa, kurios rezultatai vėliau suvedami skaičiais ir sugrupuojami procentais.)

Paprastesni klausimai būtų tokie, pvz., ką valgėte šiandien per pusryčius? Ar jums patinka vilnonės kojinės? Kaip vertinate orą Lietuvoje?

Tolerancijos terminas privertė pasikapstyti žodynuose. Perskaitęs seriją straipsnių internete, suvokiau, kad tolerancija yra meilės ir pagarbos pakaitalas. Tai beveik tas pats, kas kartoniniai pomidorai žiemą ar dirbtinis sniegas vasarą.

Naujas - keistas - nežinomas - žodis paprastai turi ir savo vertimą. (Lotynų kalba, kaip visada, yra pagalbininkė pasitikrinti, ar tai, ką aš įsivaizduoju, ir yra tiesioginis šio žodžio vertinys.)

Tolerantia reiškia kantrybę ar ištvermę, dar geriau pakantą. Tai kito žmogaus nuomonės, pažiūrų ar įsitikinimų gerbimas.

Esu tolerantiškas, nes neįdomu, kaip kitas gyvena ar kokius rūbus nešioja - pasigirsta nuomonė viename renginyje.

Toleruoju kitokį gyvenimo būdą praktikuojantį draugą - pirmąją nuomonę pasiveja antroji.

Šitokia tolerancija (beje, taip ją supranta dauguma paauglių ir nebūtinai jaunų žmonių) kvepia abejingumu.

Man gerai, kol manęs neliečia. Kiekvienas gyvenkite taip, kaip jums patinka. Tačiau jeigu esu kažkokiu būdu paliečiamas aš, tada aiškiai parodau savo tolerancijos (ne) buvimo ribas - sulaukiame ir trečiosios nuomonės.

Tokia išvirkštinė nuolat eskaluojama tolerancija yra „drungna" ir ypač pavojinga. Tai meilės iškamša, vis labiau pasireiškianti 24/7.

Žmogus, nustojęs mylėti ir gerbti kitą kaip save patį (nuoroda iš Šventojo Rašto), savo dvasinius gyvybinius poreikius keičia sintetiniu pakaitalu. Nes tik meilė ir pagarba parodo vertybinę skalę, pagal kurią žmogus turi ir gali gyventi.

Niekuomet negalima nemylėti ir negerbti.

Reikia kitą priimti kaip artimą.

Kitam klaidžiojant, aiškiai pasakyti: tokia elgsena - neteisinga.

Žmogaus gyvenimas aptariamas nuo jo pareigų.

Autentiškame XXI amžiuje dažnai laikausi savo tiesos. Todėl nebepasigendu autoriteto (galinčio pamokyti - patarti - pabarti). Tiesos šaltinio (parodančio, kaip ir kur link eiti). Pasitikrinimo (ar teisingai gyvenu). Savoji tiesa teigia savąją išmintį. Todėl aš esu pasaulio centras. Ir nusispjaut, jei kiti taip negalvoja.

Spręsdamas kryžiažodžius ar geometrijos uždavinį, nebesivarginu knygos pabaigoje pasitikrinti teisingą atsakymą.

Žmogaus susikurta tiesa tėra tik nuomonė. O autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

Tolerancija remiasi pagarba ir gebėjimu suvokti kitą kaip kitokį. Todėl nevalia važiuojant autobusu garsiai klausytis muzikos, stotelėje gerti alų, diskotekoje vartoti narkotikus ar lytiškai santykiauti sulaukus vos dvylikos.

Nesielgimas bet kaip yra laikymasis taisyklių, kurios egzistuoja net ir demokratinėje santvarkoje.

Žmogus - gerbiamas ir mylimas. Net jei jis ligotas. Ar nuodėmingas.

Nėra žmonių vienodų. Skirtumai parodo pasaulio įvairumą. Dievo kaip Kūrėjo išmintį.

Pagarba skirtumams ir netobulumams veda į meilę plačiąja prasme. Tada nebereikia įrodinėti, kad asilas nėra arklys, o dramblys - musė.

Geriausias tolerancijos suvokimas aptinkamas Biblijoje.

Senajame Testamente Dievas pasireiškia kaip „pavydus Dievas". Jis skelbia, jog visa versmė ir šaltinis yra Jis pats.

Pakeitus Dievą į sintetinį surogatą (pinigus, garbę, automobilį ir t.t.), prarandamas savigarbos elementas. Pradedama chamėti.

Dievas myli kiekvieną žmogų. Klaidžiojantį sintetinėse vertybėse. Nuolat savo gyvenimą užstatantį Casino.

Naujasis Testamentas patvirtina vienintelį kelią pas Dievą. Per Jėzų Kristų.

Šiuo vardu esame išganomi.

Nusimetęs tolerancijos iškamšą, sugrįžtu prie pagarbos ir meilės.

Nusprendžiu - nenoriu sniego vasarą.

Verčiau palauksiu šviežių pomidorų.

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-02-26

Papiliečiai minėjo Vasario šešioliktąją

Kalendorinei žiemai skaičiuojant paskutines dienas, nė vienas lietuvis nepamiršta Lietuvos valstybės atkūrimo dienos - Vasario 16-osios. Šia proga Papilio miestelį irgi papuošė lietuviškos trispalvės, o papiliečiai susirinko į bendruomenės namus paminėti šios šventės.

Minėjimas prasidėjo Lietuvos himno giedojimu. Lietuvių kalbos mokytoja Edita Lansbergienė paskaitė šią dieną į amžinybę išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus eiles. Ji priminė, koks didis tautos vedlys buvo poetas. J. Marcinkevičiaus atminimą susirinkusieji pagerbė tylos minute.

Klausytojų širdis šildė „Drugelio" atlikėjai.

Klebonas Virgilijus Liuima su nerimu kalbėjo apie nykstančią lietuvišką vienybę, vis didėjančius lietuvių emigrantų srautus. Papilietė literatė Irena Naktinienė skaitė savo kūrybos eiles, skirtas Lietuvai. Bendruomenės pirmininkė Jūratė Čepukienė padėkojo visiems papiliečiams už tai, ką jie gero daro savo gimtajam miesteliui Papiliui.

Šventinę programą parodė ir papiliečių saviveiklininkų kolektyvai. Savo gražiomis dainomis visų širdis džiugino popchoro „Drugelis" atlikėjai ir moterų kvartetas, vadovaujami Vigilijos Macienės. Nuo jų neatsiliko etnografinis ansamblis ir žiemos ligų praretinta Papilio kapela. Šiems saviveiklininkams vadovauja Valerija Puodžiūnienė.

Renginio pabaigoje jaunieji dainininkai pasveikino savo vadovę Vigiliją Macienę, kurios gimtadienis gražiai prisišlieja prie visos tautos šventės.

 

Rokas Januševičius

2011-02-26

Jonas Šliūpas gyveno ir Biržuose

„Prisipažįstu, kad svajoju apie Lietuvą nepriklausomą kaipo šalį, kur žmonės galėtų gyventi laisvi, apsišvietę, laimingi, bet nebuvo man atėję galvon, kad Lietuvos vaikų dalis liks plėšikais ir šalies resursus išnaudos tik savo kiemo gerovei, paversdami kitus gyventojus baudžiauninkais ir vargšais", - taip rašė Jonas Šliūpas 1925 metais „Biržų žiniose".

 

Prieš 150 metų (1861 metų kovo 7 dieną) Rakandžiuose (Šiaulių rajonas) gimęs (miręs 1944 metų lapkričio 6 dieną Berlyne, palaidotas Čikagoje) istorikas, literatūros tyrinėtojas, kritikas, publicistas, sociologas, vienas iš pirmojo lietuviško visuomeninio gyvenimo, politikos ir literatūros mėnesinio žurnalo „Aušra" steigėjų ir leidėjų Jonas Šliūpas, parašęs ir išleidęs daugiau kaip dvi dešimtis knygų ir brošiūrų (tarp jų bene vertingiausias istoriografinis veikalas - pirmoji lietuvių literatūros istorija „Lietuviškieji raštai ir raštininkai") vienerius metus yra gyvenęs ir dirbęs Biržuose.

To priežastis - Jono Šliūpo pažintis ir giminystė su iš Biržų krašto kilusiu žymiu politikos ir visuomenės veikėju Martynu Yču.

Jono Šliūpo sūnus Vytautas (dešinėje) 1991 metų gegužės 17 dieną lankėsi „Sėlos" muziejuje. Susitikęs su tuometiniu muziejaus direktoriumi Algimantu Baubliu, domėjosi savo tėvo gyvenimu ir veikla Biržuose.

Jų pažintis prasidėjo dar 1913 metais, kuomet Martynas Yčas kartu su Jonu Basanavičiumi lankėsi Amerikoje ir svečiavosi Jono ir Liudmilos (rašiusi liaudiško stiliaus eilėraščius ir apsakymus Liudmila Malinauskaitė - Šliūpienė jaunystėje Biržuose išmoko siuvėjos amato - A. B.) Šliūpų šeimoje. Basanavičius ėmė piršti Yčui jauniausiąją Šliūpo dukrą Hypatiją. Po daugelio metų Hypatija prisimins, kad vos pamačiusi Martyną Yčą, iš karto įsimylėjusi. Tačiau tik po trejų metų Martynas ir Hypatija vėl susitiko Niujorke. Martynas padovanojo Hypatijai baltus topazo karolius, o po pietų restorane jai pasipiršo.

Į atokų provincijos miestelį Biržus Jonas Šliūpas atvyko 1922 metais, pakviestas Martyno Yčo. Įsteigęs Prekybos ir pramonės banką, Martynas Yčas pasiūlė savo uošviui Jonui Šliūpui šio banko Biržų skyriaus vedėjo pareigas. Jonas Šliūpas dirbo ne vien banke, bet ir Biržų gimnazijoje dėstė higieną ir pasaulinę literatūrą. Buvęs jo mokinys Jonas Kutra prisimena: „Iš pirmo žvilgsnio J. Šliūpas krito mums savo senyva ir stambia išvaizda, o kada sužinojome, kad turime tokį garbingą mūsų tautos vyrą savo mokytoju, visi juo didžiavomės. Dr. Šliūpas mokėjo gyvai dėstyti, paįvairinti dalyką kai kuriais atsiminimais iš Lietuvos praeities kovų su vidaus ir išorės priešais; visa tai darė jo pamokas gyvas ir patrauklias."

Tikriausiai nedaug kas šiandien iš biržiečių galėtų prisiminti senąjį aušrininką Joną Šliūpą. (Man apie jį yra pasakojęs šviesios atminties mokytojas Liubomiras Nastopka.) Laimė, liko jo veiklos pėdsakų, užfiksuotų to meto spaudoje.

1922 metų kovo mėnesio 1 dieną Biržų inteligentijos susirinkime buvo įsteigta draugija „Biržų gimnazijai statydinti". Valdybos pirmininku buvo išrinktas kunigas Povilas Jakubėnas, pavaduotoju - apskrities gydytojas (tada ir „Biržų žinių" redaktorius) Jokūbas Mikelėnas, o kasininku - Jonas Šliūpas. J. Šliūpas rinko Biržų gimnazijai pastatyti aukas. Ne be Šliūpo, Amerikoje leidusio ir redagavusio keletą laikraščių, paramos 1922 metais pradėjo eiti apskrities gydytojo Jokūbo Mikelėno redaguojamas savaitraštis „Biržų žinios". Rūpėjo jam ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1912 metais, Martyno Yčo ir kunigo Povilo Jakubėno įsteigta Biržų spaustuvė, karo metais nuskurdusi ir sunykusi. Susidomėjęs spaustuve, nusipirkęs dalį jos akcijų, surado patyrusį spaustuvės vedėją, kuris ją atnaujino ir Biržų spaustuvė ne vieną dešimtmetį buvo žinoma kaip pažangi provincijos spaustuvė.

1979 metais Čikagoje išspausdintoje dr. Juozo Jakšto monografijoje „Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla" rašoma, kad J. Šliūpo ir jo vadovaujamo Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus nuopelnas yra ir Biržų miesto sujungimas siauruoju geležinkeliu su Šiauliais. Šio darbo ėmėsi J Šliūpo ir kitų įkurta bendrovė. Taip buvo baigtas dar vokiečių pradėtas tiesti Biržų geležinkelis. „Jei žiemos pūgos neužpustydavo kelio ir garvežiai malkų nepritrūkdavo, - rašoma monografijoje, - tai per 6 ar 10 valandų buvo galima pasiekti Šiaulius."

J. Šliūpas bandė steigti bendrovę „Sveikatos versmė", kuri turėjo pastatyti gydyklą Likėnuose, bet tam reikėjo didelių pinigų - 200 tūkstančių litų, todėl kurorto teko atsisakyti.

Daug kas Biržų krašte J. Šliūpą pažinojo kaip Prekybos ir pramonės banko Biržų skyriaus vedėją, kreipdavosi į jį paskolos ūkiams pagerinti ar naujoms įmonėms steigti.

Reikėjo nuvažiuoti pas paskolos prašančius ūkininkus ar verslininkus, todėl Šliūpas turėjo „Fordą", samdė vairuotoją. Pasakojama, kad jis mėgęs bendrauti su žmonėmis, kantriai išklausydavo jų nusiskundimų, nešykštėdavo patarimų. Švietė žmones ir viešai - paskaitomis. Biržuose skaitydavo paskaitas Vaitiekaus Vasiliausko kino salėje, kurioje tilpdavo daugiau kaip 300 žmonių. Su paskaitomis važinėdavo ir į artimesnius Biržų valsčiaus kaimus, ragindamas kaimiečius steigti žemės ūkio ir kitas draugijas, mažiau pypkiuoti ir daugiau dirbti.

Jonas Šliūpas buvo vienas iš Spaudos bendrovės, pavadintos „Aušra", turėjusios remti laikraštį „Biržų žinios" ir spausdinti neperiodinius raštus, steigimo iniciatorių. 1922 metų rugpjūčio mėnesį Biržų spaustuvė išspausdina pirmąjį šios bendrovės leidinį - Jono Šliūpo parengtą straipsnių rinkinį „Šis - tas iš pasaulinės prekybos historijos".

Ne be J. Šliūpo įtakos provizoriaus Apolinaro Marcinkevičiaus iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos Laisvamanių etinės kultūros draugijos Biržų skyrius. Net ir 1923 metų pabaigoje išvykęs gyventi į Šiaulius, Jonas Šliūpas niekada neatsisakydavo atvažiuoti į Biržus skaityti paskaitų. 1925 metais „Biržų žinios" rašo, kad Vasiliausko salėje, kuri buvo pilna klausytojų, J. Šliūpas skaitė paskaitą apie laisvamanybę. Skaitė, kaip visada, vaizdžiai nupiešdamas tikybų istoriją, sulyginęs tikybas su pasauliniais mokslais, smarkiai kritikuodamas katalikų dvasininkus, jo žodžiais, siekiančius ne tiek dvasinių idealų, kiek turtų ir valdžios.

Artimesnius ryšius palaikęs su evangelikais reformatais. Dalyvaudavo jų Sinoduose ir net pamaldose. Jokūbas Mikelėnas prisimena vieną Sinodą, kuriame Šliūpas, versdamas svečio amerikiečio profesoriaus Good kalbą, įsikarščiavęs ir susirinkusius parapijiečius pats nuo savęs graudinęs, trypdamas koja ir lazda suduodamas į bažnyčios cementines grindis.

Netrukus „Biržų žiniose" buvo išspausdintas J. Šliūpo straipsnis „Plėšikai", kuriame autorius su jam būdingu temperamentu rašė: „Sulaukę nepriklausomybės, nemokame namie susitvarkyti, ir kažin ar toli ta valanda, kada didžiosios užsienių valstybės tars savo pasmerkimo žodį ir kaip vėl neliks nė ženklo nepriklausomos Lietuvos. Aš, aušrininkas jau beveik 50 metų, (1875) dirbau ir tebedirbu, kaip įmanydamas, kad tautą apvalius nuo išnaudotojų svetimų ir namiškių, nesigailėjau nei sveikatos, nei darbo, nei pinigo. Prisipažįstu, kad svajoju apie Lietuvą nepriklausomą kaipo šalį, kur žmonės galėtų gyventi laisvi, apsišvietę, laimingi, bet nebuvo man atėję galvon, kad Lietuvos vaikų dalis liks plėšikais ir šalies resursus išnaudos tik savo kiemo gerovei, paversdami kitus gyventojus baudžiauninkais ir vargšais. Apsivyliau. Ir ant galo amžiaus bene vėl reikės emigranto lazdą rankon paėmus keliauti svetur laisvės ir duonos ieškoti?"

Įdomios J. Šliūpo mintys apie vieningą Lietuvos - Latvijos valstybę. Jo straipsnis „Lietuvos ir Latvijos susidėjimo reikalu" buvo išspausdintas 1926 metais „Biržų žiniose". Šį straipsnį trečiasis laikraščio redaktorius Martynas Mažuika perspausdino iš „Šiaulių naujienų".

J. Šliūpas siūlo Lietuvai ir Latvijai susijungti „vienam politiškai kūnan", sudarant federacijos pagrindais pagrįstą valstybę su vienu valstybės seimu, kurio nariai būtų renkami demokratišku būdu. Tokioje lietuvių - latvių respublikoje būtų bendras šalies prezidentas (renkamas paeiliui iš lietuvių ir latvių), bendras šalies seimas, bendri įstatymai. Bendri būtų pinigai, bendros atstovybės užsieniuose. Kareiviai lietuviai ir latviai savoje šalyje karinę tarnybą atliktų. Latvių universitete būtų lietuvių kalbos, literatūros, istorijos katedros, tokios pat latvių katedros būtų lietuvių universitete. Latvijos - Lietuvos pasienyje muitininkų nebūtų. Pasai galiotų abiejose federacijos dalyse, piliečių teisės lygios ir Lietuvoje, ir Latvijoje. J. Šliūpas tikisi, kad visuomenė mokės ir lietuvių, ir latvių kalbas. Būtų gerai Lietuvos bedarbiams rasti darbo Latvijoje. „Šalis, - tvirtina J. Šliūpas, - turinti 5 milijonus gyventojų, daug stipresnė politiškai, ir okupacijos pavojus per kaimynų pasikėsinimą labai sumažėtų. Kadangi latviai praktiškesni už svajojančius lietuvius, tai jie įneštų į Lietuvos gyvenimą daugiau materializmo ir sumaningumo (mes gi jiems duotume daugiau idealizmo) ir padidėtų darbingumas bei našumas mūsų šalies."

Politikuoti mėgstantiems „Šiaurės rytų" skaitytojams vertėtų pasvarstyti, kiek buvo realūs J. Šliūpo siūlymai kurti bendrą Lietuvos - Latvijos respubliką ir ką, šią idėją įgyvendinę, mes šiandien būtume pasiekę.

 

Algirdas Butkevičius

2011-02-26

Prieš 75 metus pradėjo veikti nauja elektrinė Biržuose

Dažnai būna, kad su rajono vadovais siejami žymesni darbai ir pasiekimai. Arba valdžia apie tai ima pati skelbti ir pažymėti savo nuopelnus.

Paskutiniu nepriklausomoje Lietuvoje Biržų burmistru nuo 1935 iki 1940 metų dirbo Petras Jurgaitis, jo pavaduotojas buvo ilgametis savivaldybininkas Povilas Klybas.

Pats didžiausias to meto savivaldybės darbas - elektros stoties pastatymas. 1936 metais turėjo baigtis Biržų miesto sutartis su Tunkūno ir Palšio elektros stotimi ir buvo pradėtos naujos, deja, nevaisingos derybos. Su savininkais nepavyko susitarti dėl kainos.

Naujosios Biržų elektrinės statyba. 1935 m.

Tada buvo nutarta patiems pasistatyti elektros stotį. Inžinierius P. Viliūnas padarė projektą, statybos pradėtos 1935 metais, o 1936 metų pradžioje stotis jau veikė.

Ji buvo pastatyta Birutės gatvėje 1 - ten, kur dabar yra bendrovės „Agluona" ūkinės ir administracinės patalpos bei Biržų savivaldybės socialiniai būstai.

Šiauliuose leistas savaitraštis „Mūsų kraštas" 1936 02 21 pranešė: „Naujoji miesto savivaldybės elektros stotis jau pradėjo teikti elektros energiją."

Elektra, beje, buvo gana brangi - už vieną kilovatą reikėjo mokėti 1,1 lito. Nepaisant kainos, 1939 m. buvo 1279 elektros vartotojai, įvairiems aparatams elektros reikėjo dar pusšimčiui įmonių ar įstaigų. Elektros stotį tvarkė vedėjas, trys mašinistai, tinklo prižiūrėtojas, jo padėjėjas ir sąskaitininkas - iš viso 7 darbuotojai.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-02-26

Profesionalių teatrų festivalio „Žaldokynės kraštas" finišas

Atsisveikindami su XV - uoju festivaliu biržiečiai plojo Vilniaus mažojo teatro artistams, dėkojo renginio rėmėjams ir organizatoriams.

 

Teatro žvaigždę papirko nuoširdumas

Profesionalių teatrų festivalį Biržuose uždarė Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Vestonai". Biržiečiai turėjo galimybę gėrėtis lietuviškojo teatro primadonos aktorės Eglės Gabrėnaitės vaidyba.

Lietuvos teatrą garsinanti aktorių Antano Gabrėno ir Genovaitės Tolkutės dukra Eglė Gabrėnaitė nuo 1972 metų vaidino Lietuvos dramos teatro scenoje. 1983 - aisiais jai buvo suteiktas nusipelniusios artistės vardas. Nuo 1990 - ųjų E. Gabrėnaitė yra Vilniaus mažojo teatro aktorė.

Šiais metais Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje aktorė eglė Gabrėnaitė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Biržai praėjusį savaitgalį plojo ir dėkojo teatro aktorių žvaigždynui.

Vasario 16 - ąją iš šalies Prezidentės rankų apdovanojimą priėmusi teatro žvaigždė vasario 20 - ąją lenkėsi Biržų kultūros centrą užpildžiusiems žiūrovams.

„Ji - nepakartojama", - per pertrauką girdėjosi mylima aktore susižavėjusių teatro mylėtojų kalbos.

Savo vaidmeniu spektaklį puošusi aktorė biržiečius žavėjo ir festivaliui pasibaigus. Iš eilės du spektaklius (vaidinimo trukmė - dvi su puse valandos) scenoje buvusi artistė rado jėgų nuoširdžiai bendrauti su ją kalbinusiais žmonėmis.

Praėjusiais metais šešiasdešimtmetį Maskvoje su sūnaus režisieriaus Roko Ramanausko buvusia žmona aktore Tatjana Liutajeva ir mylimu anūku atšventusi Eglė Gabrėnaitė dalijosi prisiminimais apie miestą, kuriame gimė.

„Viskas ten taip pasikeitę, gyventi Maskvoje nebenorėčiau", - kalbėjo aktorė. Ji dalijosi dar labai šviežių ir skaudžių prisiminimų nuotrupomis iš poeto Justino Marcinkevičiaus laidotuvių. Apie didžiojo poeto mirtį aktorė sakė išgirdusi Vasario 16 - ąją būdama Prezidentūroje.

Daug gražių žodžių Eglė Gabrėnaitė spėjo pasakyti apie Biržuose į teatrą atėjusius žiūrovus.

„Aš dėkinga už tokį stulbinamą žmonių gebėjimą klausytis... Mes, aktoriai, tą labai juntame", - kalbėjo moterišką žavesį iki šiol spinduliuojanti aktorė. Ji taip pat su dėkingumu kalbėjo apie nuoširdų organizatorių rūpinimąsi aktoriais - džiaugėsi dovanomis, vaišėmis.

Aktorei E. Gabrėnaitei antrino jaunas spektaklio režisierius Vilius Malinauskas, populiari aktorė Larisa Kalpokaitė ir kiti.

„Tokia tyla ir grožiu širdį stingdantis vaizdas pro langą - stirnų būrys ant ežero", - įspūdžiais iš nakvynės „Tylos" viešbutyje (aktoriai į Biržus atvyko šeštadienį - red.) dalijosi L. Kalpokaitė.

Po spektaklio vykusiame pobūvyje iš Vieviržėnų (Klaipėdos rajonas) kilęs aktorius Gediminas Girdvainis sužinojo, kad jo ir kai kurių Biržų rajono savivaldybės vadovų šaknys yra tame pačiame krašte.

O Seimo narys Valdemaras Valkiūnas labai nudžiugo pažinęs aktorių Mindaugą Capą.

„Taigi čia brolis, tikrai brolis", - garsiai džiaugėsi televizijos reklamos herojų atpažinęs parlamentaras.

„Na va, mūsų rugsėjo 24 - osios „nelaimėlių" klubas pagausėjo", - šypsojosi Eglė Gabrėnaitė, išgirdusi vieno biržiečio prisipažinimą gimus su ja tą pačią mėnesio dieną ir prisiminusi kai kurias tą dieną gimtadienį švenčiančių meno žmonių gyvenimo peripetijas.

 

Spektaklius žiūrėjo per 3 tūkstančius žmonių

XV profesionalių teatrų festivalyje „Žaldokynės kraštas" vietoje planuotų šešių spektaklių buvo suvaidinti septyni. Papildomo spektaklio prireikė Vilniaus mažojo teatro vaidinamus „Vestonus" norėjusiems išvysti žiūrovams. Į šį spektaklį buvo parduoti 934 bilietai už 24 510 litų.

Festivalio metu salėje laisvų vietų buvo per Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vaidinamus spektaklius „Katės namai" ir „Meilės eliksyras" bei Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Iš miglos išniro angelas".

Biržų kultūros centro pateiktais duomenimis, iš viso teatro festivalyje pabuvojo apie 3 tūkst. 200 žmonių. Už bilietus biržiečiai sumokėjo 61 tūkst. 080 litų.

Praėjusiais metais festivalyje apsilankė apie 2 tūkst. 300 žmonių, bilietų buvo parduota už 55 tūkst. 509 litus.

 

Padėkos

Festivalio organizatoriai dėkojo renginio metu Kultūros centro fojė veikusių parodų autoriams - fotografei Virginijai Valaškevičienei, pedagogei Jūratei Maldutienei ir dailės mokytojos Daivos Zalogienės vadovaujamiems „Saulės" gimnazijos moksleiviams. Pastarųjų tapytus portretus aktoriai kartu su kitomis dovanomis išsivežė į Vilnių.

Gražiai buvo pagerbti festivalio rėmėjai - jiems įteiktos puokštės ir Padėkos raštai.

Festivalio organizatoriai dėkojo rėmėjams: Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondui, Biržų rajono savivaldybei, Seimo nariui Valdemarui Valkiūnui, AB „Siūlas", SEB bankui, Dnb Nord bankui, Biržų Rotary klubui, UAB „Agaras", UAB „Biržų duona", AB „Biržų ranga", Čygo-Kalkio TŪB „Rinkuškiai", UAB „Biržų alus", UAB „Biržų žemtiekimas", ARB „Agluona", Kristinos Jankauskaitės gėlių salonui „Atėnė", Nijolės Žukienės įmonei - kavinei „Nijolė", UAB „Naradava", UAB „Evadinamika", Romualdo Misevičiaus įmonei, Birutei ir Viktorui Rinkevičiams.

Taip pat padėkota informaciniams rėmėjams - laikraščiams „Šiaurės rytai" ir „Biržiečių žodis" bei televizijai „Rygveda".

Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius sakė esantis dėkingas visam centro kolektyvui, o ypatingai - koncertinės veiklos organizatorei Jautrai Žaldokaitei. Ši rajono kultūros darbuotoja „Žaldokynės kraštą" lydi nuo pat pirmųjų festivalių.

 

Alfreda Gudienė

2011-02-22

„Išrink mane!", arba kai kemšasi galugerklyje...

Prisimenate žaidimą „Išrink mane"? Vaikystėje žaidėme visi.

Tada, kai nebuvo žaislų.

Tiesa, jie gulėjo žaislų parduotuvėje. Skurdus tėvų biudžetas neleido įsigyti beveik nė vieno.

Teko suktis iš padėties.

Būdami maži, kopijavome suaugusiųjų gyvenimą.

Nešiojome tėvų rūbus. Matavomės batus. Kūrėme savotišką pasaulį, kuriame būtų įdomu.

Nuolat rengdavome žaidimus. Statėme spektaklius. Žaidėme „daktarus". Buvome mamomis ir tėčiais.

Dalis vaikų šaudė ir gaudė. Rinko skarbonkes. Mainėsi pašto ženklais. Džiaugėsi didelėmis nuotykių, kuriuos aptikdavo kramtomų gumų pakeliuose, kolekcijomis.

Kaimo vaikai, prisirišę už kojos gaidį, tokiu būdu gąsdino vištas. Statė smėlio pilis (nebūtinai prie jūros). Mokėsi ravėti. Laisvalaikiu medyje kūrė tvirtovę. Slėpė burtus. Dalinosi paslaptimis. Tikėjo pažadais.

Su laiptinės draugais skurdžiame bendrabutyje mėgome žaidimą „Išrink mane". Taisyklės paprastos. Primityvios. Panašiai - kaip per „Mis Lietuvos" ar „Misis pasaulis" konkursą.

Puošėmės. Mergaitės išeikvodavo mamų kosmetiką. Berniukai nudaužydavo tėčių batų galus. Žaidimas atimdavo daug laiko, kadangi reikėjo pasirengti.

Būrėme palaikomąją komandą, darėme stendus, galvodavome šūkius. Nerdavomės iš kailio, kad laimėtume rinkimus.

Renginio metu gražiai elgdavomės - suaugusiųjų rūbai vertė pasitempti. Užduotims reikėjo ir sumanumo.

Į klausimą, ką nuveiksi, jei būsi išrinktas geriausiu, atsakydavome, jog sieksim taikos pasaulyje. Sugyvensime su suaugusiais. Būsime geri kieme, dalindamiesi bendra smėlio dėže.

Rinkimai išprovokuodavo net ginčus. Kitiems reikėdavo nubraukti ašarą.

Demonstravome šokius, dainas apie Leniną ir Tėvynę. Sakėme anekdotus.

Juokavome.

Stengėmės pagauti konkurentą, kai užduotį atlikdavo neteisingai ar nesumaniai.

Žaidimo taisykles sugalvodavome patys. Kaip ir konkurso eigą.

Geriausi vaišindavo „Diušės" limonadu ir sausainiais iš pakelio.

Šiandien, žiūrėdamas į savo nuotrauką, galvoju, kodėl niekada netapau geriausiu. Gal todėl, kad labai stengiausi? Gaila, kad tuo metu nebuvo fotoaparato (juos turėjo tik turtingieji, gyvenantys Panevėžio Rožyne). Plyštume juokais, pamatę ant kaklo tėčio kaklaraištį ar mamos segę.

Mielai išgerčiau stiklinę vaikystės limonado.

Žiūrėdamas į nuotrauką, greičiausiai ryžčiausi dalyvauti konkurse „Išrink mane".

Nusikirpčiau plaukus.

Nusifotografuočiau. Kūno ir gyvenimo defektus pašalintų fotošopu.

Sugalvočiau išskirtinį šūkį. Tarkim, „Aš - geriausias!", „Nesigailėk išrinkęs, vis vien lengviau nebus!", „Lietuvai esu reikalingas ir ji man!"

Suburčiau visą komandą, kuri rūpintųsi mano įvaizdžiu.

Leistų skrajutes su kitų metų kalendoriumi ir banko sąskaitos rekvizitais.

Paruoštų nemokamą leidinį, kuriame aprašyčiau savo postringavimus apie meilę gimtinei.

Laikraštyje išsamiai aprašyčiau savo dienos tvarkaraštį.

Mielai pasakyčiau, kokia dantų pasta valausi dantis. Kada nešu šiukšles. Kaip myliu savo kaimyną. Ką valgau naktipiečiams.

Net mėgstamo pyrago receptą nusivylusioms namų šeimininkėms išduočiau...

Surengčiau keletą susitikimų. Kalbėčiau filosofiškai. Iš esmės. Nieko nekritikuočiau. Nieko ir nepasiūlyčiau. Stengčiausi šypsotis.

Sudainuočiau „Du gaidelius".

Labiausiai bijočiau auditorijos klausimų. (Šis šlykštus jausmas užsilikęs iš mokyklos laikų.) Susirinkusiems žmonėms būčiau mandagus. Nerčiausi iš kailio, atsakydamas net į kvailiausius klausimus.

Dalinčiau savo nuotraukas. Su autografu. Nuotraukose atsispindėtų meilė ir kaimo, ir miesto vaizdams.

Išrinktas geriausiu, stengčiausi siekti taikos. Daryti viską, kad nebūtų beglobių vaikų. Kaip šiuos siekius įgyvendinti, klausčiau visų pasaulio misių.

Kuriant gerovę, patarėjai patartų - drąsintų - siūlytų...

Jausčiausi svarbus. Atsakingas. Saugus. Turėčiau savo kabinetą. Klausyčiausi atėjusiųjų paskalų. Guosčiau. Raminčiau. Žadėčiau...

Valgau paskutinį sausainį. Kemšasi galugerklyje. Žiūriu į nuotrauką. Savo. Suaugusio vaiko. Kažkur viduje troškimas tapti geriausiu. Ir prašymas: „Išrinkite!"

Skambutis į duris.

Pamirštu, ką svajojęs.

Paštininkė. Supykusi, kad reklaminiai kitų žaidėjų leidiniai ir skrajutės nebetelpa pašto dėžutėje...

Susigėstu. (Kaip vaikystėje.)

Susipažinęs su naująja „spauda", išsirengiu ieškoti „Diušės" limonado.

Kelyje suprantu, kad vaikų žaidimai nesiskiria nuo suaugusiųjų.

Pastaruosiuose mažiau tiesos...

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-02-22

Tautos ir valstybės prisikėlimo šventė Biržuose

Lietuvos valstybės atkūrimo diena Biržuose nuo ankstesnių švenčių skyrėsi bent jau dviem dalykais. Šių metų Vasario 16 - ąją miesto gatvėse švietė neįprastai daug Lietuvos trispalvių vėliavų, o Biržus aplankė Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, 1993 - 2000 metų Sąjūdžio tarybos pirmininkas Romas Batūra.

 

 

Vėliavos ir viltis

Trispalvėse vėliavose žėrėję vasario saulės spinduliai vertė šypsotis ir bent jau trumpam patikėti - gyventi čia ir dabar yra gera. O tokia būsena jau savaime yra šventė. Kaip ir noras neabejoti, kad vėliavas biržiečiai kėlė ne tik bijodami baudų, o gerbdami savo tautą, valstybę ir pačius save.

Ir tegu nebijo Radviliškyje išrinktas gerbiamas Seimo narys, neseniai gąsdinęs nuskurdimu tuos, kurie turės „parduoti paskutines karves ir pirkti vėliavas". Biržiečiai pajėgūs įsigyti ne tik valstybės simbolius, bet ir brangiai kainuojančius bilietus į teatrus, koncertus, leidžiasi į keliones po tolimas pasaulio šalis.

Minėjimas prasidėjo Lietuvos himnu, kurį giedojo „Saulės" gimnazijos choras (vad. D. Kazakevičienė), pritariant Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrui (vad. G. Korsakas).

Ir jei prie pasiturinčių žmonių sodybų šią savaitę kartais nesuplevėsavo vėliavos, nereikia to suprasti kaip valstybės ignoravimo. Turtingi (o tokių Biržuose tiktai nestinga) biržiečiai - ūkininkai ir verslininkai - šiuo metu galbūt slidinėja Alpėse, mėgaujasi Tailando ar kitų egzotiškų šalių saule. Tikėkime, kad grįžę jie prisimins artėjančią Kovo 11 - ąją ir iš anksto išlygins lietuviams brangintiną trispalvę. Ir galbūt paklaus senų tėvų, artimųjų, kaimynų, ar šventės dieną vietoje torto, pavyzdžiui, jie nenorėtų gauti dovanų Lietuvos vėliavos.

Smagu pastebėti, kad mūsų žmonėms nestinga išradingumo. Vėliavas jie tvirtino prie tradicinių kotų, kėlė ant stiebų, tvirtino ant vėliavkotį atstojančio karnizo ar slidžių lazdos. Nespėję nusipirkti didelės trispalvės prie balkonų tvirtino nedidukes Lietuvos vėliavėles, kuriomis puošiami automobiliai. Tokias, kuriomis jau ne pirmą sykį valstybės šventės dieną buvo padabinti policijos automobiliai.

 

Tolstant sovietmečiui daugėja savigarbos

Užklupę šalčiai ir ligos pakoregavo Vasario 16 - ajai skirtų renginių planą. Dėl nepalankių oro sąlygų Biržų rajono mokinių tarybos planuota akcija „Gyvoji vėliava" perkelta į kovo 10 dieną.

Į trečiadienį vykusį minėjimą neatvyko staiga sunegalavęs Vasario 16-osios akto signataro Jokūbo Šerno giminaitis, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas, Medininkų žudynių liudininkas kunigas Tomas Šernas.

Po šventų Mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje į Kultūros centrą atėjusių biržiečių laukė minėjimas - koncertas.

Šalies Prezidentė Nepriklausomybės akto signatarui Jokūbui Šernui skirtą puokštę perdavė į prezidentūrą atvykusiems jo giminaičiams – N. Šernaitei, evangelikų reformatų kunigei S. Švambarienei ir jos vaikams.

Lietuvos himną, skambant Gyčio Korsako vadovaujamų jaunųjų muzikantų orkestrui, giedojo „Saulės" gimnazistai, vadovaujami Danguolės Kazakevičienės, ir į renginį susirinkę žmonės.

Po „Tautiškos giesmės" - renginio vedėjų kvietimas tylos minute pagerbti tą dieną mus palikusį tautos sąžine vadintą poetą Justiną Marcinkevičių ir visus laisvės kovų dalyvius.

„Kuo toliau pasitraukia tarybinė santvarka, tuo labiau artėja laikas, kai jauni žmonės valstybei grąžins orumą ir padorumą", - kalbėjo Biržų rajono meras Regimantas Ramonas. Priminęs, kad tarp 1918 metais Lietuvos Nepriklausomybės Aktą paskelbusių dvidešimties signatarų buvo ir du biržiečiai - kunigas Alfonsas Petrulis ir teisininkas Jokūbas Šernas, besiilsintis Nemunėlio Radviliškio kapinėse.

 

Laisvės kovų kelias biržiečiams pasirodė per ilgas?

Prisipažinęs, kad Biržuose vieši pirmą sykį, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Romas Batūra sakė didžiule garbe laikantis galimybę kalbėti Vasario 16 - osios šventės proga.

„Mes šiandien minime tautos ir valstybės prisikėlimą", - kalbėjo svečias, 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo dieną vadindamas pasaulinio masto švente.

Svečias į Biržus atvežė puikią paskaitą (pagarba jį pakvietusiems minėjimo organizatoriams). Istorikas apžvelgė daugiau nei prieš 4000 metų susiformavusios baltiškosios kultūros raidą, baltų regioną ir Lietuvos valstybę, padėjusią apginti baltų egzistenciją.

Saulės ir Durbės mūšius istorikas vadino pasaulinio masto kautynėmis ir globaliniu procesu, kurio negalima paversti žaidimu, kaip tą bandoma daryti su Žalgirio mūšiu.

„Žalgiris - ne atrakcija, o tylos minutės reikalaujantis procesas, kurio metu pagerbiami protėviai", - kalbėjo dr. R. Batūra, akcentavęs dvasinių vertybių svarbą tautos išlikimui. Anot jo, istorija perduoda stiprybę, kurią reikia saugoti ir puoselėti.

Svečias pastebėjo, kad daugelis valstybių, tarp jų Vokietija ir Rusija, neturi tokios laisvės kovų istorijos, kokia gali didžiuotis Lietuva.

Svečias pateikė daugybę įdomių detalių (pavyzdžiui, apie netgi priešų moraliniu autoritetu laikytą, diplomatiškumo savybėmis garsėjusį kunigaikštį Algirdą, kuris buvęs abstinentas) bei istorinių momentų, minėjo kitas Lietuvai reikšmingas datas, kurios žymimos taip pat vasario 16 dieną. Kalbėjo apie 1949 metais vasario 10 dieną Minaičiuose (Radviliškio r.) įkurtą Lietuvos laisvės kovų sąjūdį (LLKS), kurio vadu tapo generolas Jonas Žemaitis, ir vasario 16 dieną paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Šiame dokumente buvo užfiksuota, kad LLKS taryba yra vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Svečias buvo pasirengęs priminti apie daugelį tautai ir valstybei svarbių dalykų, tačiau vos tik jam ištarus atsiprašančius žodžius „gal užtrukau", salė pradėjo ploti. Taip leido suprasti, kad Lietuvos laisvės kovų kelias biržiečiams pasirodė pernelyg ilgas.

Pasak salėje buvusių rajono politikų, paskaitą aplodismentais nutraukė jaunimas, atėjęs palaikyti dainuojančių ir grojančių savo draugų.

Garbiam svečiui palikus tribūną biržiečiams dar ilgai koncertavo Vlado Jakubėno muzikos mokyklos orkestras, kurio atliekamus kūrinius žiūrovai išklausė kantriai.

Minėjimas baigėsi „Saulės" gimnazijos choro dainomis.

 

Prezidentės ir savivaldybės puokštės

Iš minėjimo iškilmingai buvo išlydėtos trys puokštės gėlių. Dvi iš jų - Lietuvos Prezidentės ir Biržų rajono savivaldybės - buvo nugabentos į Nemunėlio Radviliškio kapines, kur ilsisi Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas. Viena puokštė padėta Biržuose esančio paminko Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę papėdėje.

Signataro Jokūbo Šerno kapą papuošusią Prezidentės puokštę į Biržus atvežė jo giminaitė evangelikų reformatų kunigė Sigita Švambarienė. Kunigė šią puokštę su savo vaikais ir kita J. Šerno giminaite Nijole Šernaite Vilniuje paėmė iš Prezidentės rankų.

Į Nemunėlio Radviliškį signatarui skirtas gėles vežė kunigė S. Švambarienė ir Biržų rajono meras R. Ramonas su žmona. Kapinėse juos pasitiko Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius, mokytojai.

 

Alfreda Gudienė

2011-02-19

Vasario 16 - oji „Rugelyje“

Vasario 16-ajai darželio vaikučiai pradėjo ruoštis prieš dvi savaites. Kiekvienoje grupėje pagal vaikų amžių buvo paruošta ugdomoji aplinka - Lietuvos simbolika, žemėlapiai, šeimų nuotraukos, lietuvių liaudies dirbiniai, nuotraukos su gimtojo krašto vaizdais.

Net ir paprasčiausi trijų spalvų balionai vaikams suteikė ir džiaugsmo, ir pažinimo.

Mažyliams šventinės nuotaikos nestigo.

Visą savaitę vyko kūrybinis darbas - piešiniai, bendri darbeliai su šeimos nariais, tautinių simbolių gamyba, „gimto miesto statybos", lietuvių liaudies žaidimai ir dainos. Daug džiaugsmo ir žinių suteikė video filmukų apie Lietuvą ir gimtuosius Biržus peržiūra. Į visą šį rimtą darbą aktyviai įsitraukė ir šeima.

Šių savaičių veiklą baigė šventė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Lietuvos gimtadienis - taip linksmai pavadino mūsų vaikučiai šią šventę. Renginio dieną jų laukė siurprizas - atvykusi „viešnia iš Gruzijos" (aukl. R. Kiznienė), kuri labai domėjosi mūsų kraštu Padedant šventės vedėjai „lietuvaitei" (aukl. L. Danisevičienė) vaikučiai supažindino viešnią su gimtojo miesto ypatumais, šalies atributika, deklamavo eiles ir papasakojo apie savo piešinius. Dar daugiau vaikus nudžiugino kita viešnia - darželį lankančios Justinos močiutė Aldona Vėjelienė. Ji papasakojo apie senovės Lietuvą, supažindino su papročiais, mokė lietuvių liaudies dainų ir žaidimų, vaizdžiai apibūdino senųjų amatininkų darbus. Vaikučiai taip pat pamokė močiutę lietuvių liaudies dainų ir žaidimų. Net patys mažiausi lopšelio grupės vaikučiai sugrojo trankią polką. O jau kokia skalsi buvo ta biržietiška duonelė, kuria pavaišino Justinos močiutė. Nors už lango spaudė šaltukas, kiekvieno šventės dalyvio širdyje buvo šilta ir gera.

 

Lopšelio-darželio,, Rugelis" direktoriaus pavaduotoja ugdymui N. Alonderienė

2011-02-19

Panemunė: istoriniai šaltiniai, atsiminimai, legendos

1923 metais surašant gyvenamąsias vietoves bei jų gyventojus tuometiniame Nemunėlio Radviliškio valsčiuje užfiksuoti net keli Panemunės dvarai.

Pirmiausia Didžiosios Panemunės dvaras - kaip vientisas ūkis su 54 gyventojais, 20 km nuo geležinkelio stoties ir 12 km iki pašto. Mažojoje Panemunėje buvę du ūkiai su 24 gyventojais. Atstumai tie patys. Ir trečias - tiesiog Panemunės dvaras. Vienas ūkis, 51 gyventojas, 18 km nuo geležinkelio stoties ir tiek pat iki pašto. Būtent atstumų vienodumas perša išvadą, kad tai - dvarininkų Koscialkovskių valdos greta Dauguviečių viensėdžio.

Ten, kur dabar ant sraunaus Nemunėlio kranto tarp senų medžių ir brūzgynų nyksta dvaro pastatų likučiai, o vietovė paženklinta 1188 Lietuvos - Latvijos valstybes skiriančiu stulpu, gyvenama buvo ir prieš penkis šimtus metų.

1645 m. Juzefas Naronovičius - Naronskis, sudarydamas Biržų kunigaikštystės žemėlapį, už Biržų girios, prie vieno iš Nemunėlio vingių, jau rado susiformavusią gyvenamąją vietovę Dysterlofo. Pavadinimas turbūt duotas pagal tuo metu vietovę valdžiusio savininko pavardę. Tačiau šio žemėlapio aprašymo autoriai R. Ragauskienė ir D. Karvelis savo knygoje ją mini jau kaip Panemunę.

Ten, kur dabar ant sraunaus Nemunėlio kranto tarp senų medžių ir brūzgynų nyksta dvaro pastatų likučiai, o vietovė paženklinta 1188 Lietuvos - Latvijos valstybes skiriančiu stulpu, gyvenama buvo ir prieš penkis šimtus metų.

„Biržų dvaro teismo knygose" 1711 m. skundo autorius Jokūbas Fogelis, be Panemunės dvaro, mini jo ankstesnio savininko Dysterlofo Kristupo asmenybę, nurodo dvaro valdai priklausiusį Pundurių kaimą. Visa tai siejasi su senuoju kunigaikštystės žemėlapiu.

Panemunės dvaro valdos parodytos Biržų majorato valdų žemėlapyje. Vientisas taisyklingos formos masyvas ribojasi su Šleideriškiu, Kėželių laukais, Nemunėliu. Tik tarp Biržų girios įspraustas Smailių vienkiemis, Nemunėlio Radviliškio link - Rigmantiškis. Tarp pastarojo ir Panemunės - prie Nemunėlio neįvardintas vienkiemis. Manome, kad Dauguviečiai. Braižė Biržų majorato valdas matininkas Antonas Mišonas XIX amžiaus viduryje. Maždaug nuo to meto Panemunę valdė dvarininkai Koscialkovskiai, turėję Zyndran herbą. Kaip jie užvaldė Panemunės centrą, kada sumažėjo dvaro teritorija ir aplink įsikūrė savarankiški kaimeliai vienkiemiai nežinia.

Neaiški ir Koscialkovskių kilmė, šeimyninė padėtis. Yra teigiama, kad Juzefas Koscialkovskis, jau būdamas dvaro savininkas, prieš carinę priespaudą 1863 m. kovojęs Sierakausko būriuose. Po sukilėlių pralaimėjimo nubaustas tremtimi. (Gal tuomet ir sumažintos dvaro valdos?) Atlikęs bausmę Omsko srityje, dvarininkas į Panemunę negrįžo. Gyveno ir mirė Rygoje. Ten su tėvu susitikinėjo šeimos nariai, gyvenę Panemunėje.

Painiava su Juzefo žmonos Elvyros kilme. Vieni rašo, kad tai Zaborskaitė, bet Vytautas Karavaitis, bandęs surinkti išsamią Panemunės dvarininkų istoriją, nurodo priešingai: garsusis gyd. K. Zaborskas (1868 - apie 1935), gyvenęs Bagdalavos dvare tarp Papilio ir Pandėlio, buvo vedęs Sofiją Koscialkovskaitę. Išeitų, kad savo sesers dukrą?!

Bet grįžkime į XIX -XX amžių sandūrą. Knygoje „Biržų istorijos apybraižos" Nijolė Taujanskienė ir Roma Songailaitė rašo, kad, 1906 m. nusišovus sukilimo dalyvio Juzefo Koscialkovskio sūnui Zigmundui, liko mažamečiai vaikai: Marijonas, Bagdonas, Vladas, Zigmas, Marija. Sofija neminima. Belieka spėlioti, kad Sofija buvo ne tragiško likimo Juzefo dukra, o sesuo. Tuomet dvigubos vedybos tarp Zaborskų - Koscialkovskių būtų visai logiškos. Tačiau mano šnekintas buvęs dvariokas Linas, 1940 - 1948 m. gyvenęs Panemunėje ir artimai pažinojęs paskutiniuosius dvaro savininkus, įsitikinęs, kad senoji ponia Elvyra buvo kilusi iš netolimo Kurmenės dvaro Latvijoje.

Kodėl nusišovė Zigmundas? Vos penktą dešimtį pradėjusio žemvaldžio mirtį supratę taip: sūnus Zigmundas, kaip ir jo tėvas Juzefas, buvę priešiški carinės Rusijos okupacijai. Tėvas kovojo sukilėlių gretose, o sūnus išvien ėjęs su 1905-ųjų revoliucionieriais. Nušovęs valdžios palaižūną vaitą, nesuprastas ar atstumtas buvusių bendražygių, pakėlė ginklą pats prieš save. Kur Koscialkovskių giminės kapavietė, nenustatyta, bet Zigmundo ten ir nevežė. Kaip savižudį palaidojo vakarinėje parko dalyje. Kapavietė išlikusi, prižiūrima. Tik juodo šlifuoto akmens kryžius sudaužytas, o postamentas pavogtas ar paslėptas. Nebėra kas primena, kad tai bajoro, turėjusio Zyndran herbą, kapas.

Savižudybe gyvenimą užbaigė ir jauniausioji Zigmundo dukra Marija. Pažinojusieji ją laikė jautria, išsilavinusia asmenybe. Kai Marija mokėsi Varšuvoje, gyvenusi Pilsudskių šeimoje. Nusivylusi meile šokusi po traukiniu ar iš traukinio ir tąkart tik susižalojusi. Tarpukario metais dirbusi Biržuose lenkų mokykloje, pokariu - Papilyje. Su Marijos vardu susijęs Panemunės dvaro išgelbėjimas 1944-ųjų vasarą, kai hitlerininkai, traukdamiesi iš Lietuvos, čia degino padoresnius pastatus. Marija, mokėdama vokiškai, išmeldusi nenaikinti jos tėviškės. O pati palūžo, neatlaikiusi pokario metų. Palaidota Papilyje šalia senosios kapinių dalies. Kapines plečiant, kapelis liko naujųjų dalyje ir nebuvo paženklintas. Kai kas iš papiliečių aiškina, mokytoją esą išvežę ir palaidoję Panemunėje, šalia tėvo. Tai netiesa. Painiojama su tuo, kad į Panemunę Marijos brolis Vladas ir jo dvaro naujakurys Povilas Narkevičius iš Papilio parvežė tik kuklų jos turtelį.

Tik teks biržiečiams raudonuoti, jeigu buvusio Lenkijos premjero gerbėjai sumanys aplankyti jo gimtinę.

Tragiškas ir žemdirbio P. Narkevičiaus likimas. 1945 metų Didįjį penktadienį atėjęs būrys piktų vyrų pririšo prie arklio balno ir išsivedė į nežinią. Amžiams liko našlė su keturiais našlaičiais. Likę gyvieji Narkevičiai neįtarinėjo pono, kad tai galėjo būti jo prašymas už tai, jog dirba dvaro žemę, jog iš kumetyno su šeima persikėlė į rūmą. Buvęs nuomininkas - naujakurys su savininku sutarė. Dar hitlerinės okupacijos metais juos suartino bendras skurdas. Prievolės buvo didžiulės, o Panemunės žemės - ne itin derlingos. Frontui ritantis Rygos link, ponas tikėjosi, kad vokiečiai jų šeimai duosią mašiną pasitraukti į Vakarus. Atvažiavo, tik ne tie, su kuriais tartasi. Nusišovė kelias kiaules, susimetė į sunkvežimį ir vėl ruošėsi per Nemunėlį grįžti į Latviją. Neišlaikę pono nervai. Kai ėmęs frontininkus keikti, tie - už automatų. Narkevičius, kiek mokėjęs vokiškai, šokęs ginti, prašyti pasigailėjimo. „Pirmą kartą matome, kad bernas dvarininko gailėtųsi", - stebėjosi kariškiai.

Dar prie Nemunėlio Radviliškio griaudėjo mūšiai, kai dvarininkas ir P. Narkevičius buvo iškviesti į Biržus mobilizacijai į Raudonąją armiją. Bet juos pripažino netinkamais. Ponas buvo per senas ir širdimi šlubuojančia, o P. Narkevičiaus ranka po sužalojimo tarnaujant Lietuvos kariuomenėje nesilankstė. Abu vienu arkliniu vežimu nuvažiavo, abu kartu iš Biržų ir grįžo. Ir lauką kaip geri kaimynai vienas šalia kito kartu arė. Ūkininkauti ponui ne itin sekėsi. Buvo nusigyvenę tiek, kad, kai 1948 m. gegužės 22 d. trėmė iš Panemunės, našlė Narkevičienė juos sušelpė - davė paltį lašinių ir, kiek turėjusi, duonos.

Vladislovas ir jo motina Elvyra mirė tremtyje Irkutske.

Teiginys, kad Marija, besimokydama Varšuvoje, gyveno Pilsudskių šeimoje, įtikėtinas, nes jos vyresnysis brolis Marijanas (1892 - 1946) - kariškis, politikas, 1935 - 1936 m. buvo Lenkijos premjeras. Mirė jaunas emigracijoje Londone. „Jedinstvos" veiklos metais perlaidotas Varšuvoje. Tai įrodo, kad Lenkija gerbia, vertina mūsų kraštietį. Tik teks biržiečiams raudonuoti, jeigu buvusio Lenkijos premjero gerbėjai sumanys aplankyti jo gimtinę.

Jonas Dilys, kurio tėvai nuomojo Dauguviečių ūkį, gyveno Koscialkovskių kaimynystėje. Gerai prisimena triukšmingas Boriso Dauguviečio ir jo svečių atostogas, bet jose Panemunės savininkas nedalyvaudavo. Su Borisu susitikdavo, bendraudavo tik ūkio klausimais.

Slogiausi prisiminimai - kai sudegė Panemunės dvaro rūmas. Jį padegė patys gyventojai, virdami „samagoną".

Dar hitlerinės okupacijos metais valdžia dvi rusų šeimas į Panemunę buvo atkėlusi iš fronto zonos. Pokario metais prie savo tautiečių prisijungė kitokio tipo karo pabėgėliai ir kėlė visokias orgijas. Iškasinėjo, išniekino ir pono kapą. „Samagonas" buvo jų kasdienybė. Taip ir prisišaukė nelaimę. Degant rūmui, išlakstė pliki kaip tarakonai. J. Dilys gailėjo ne padegėlių, o Dauguvietynės, nes dalis ir į jų vienkiemį atsibrovė. Tai buvę tikri barbarai. Prie jaunų obelaičių (o jų Boriso iniciatyva buvo pasodinta apie šimtą) metalinėmis grandinėmis karves rišo.

Kas sudegė Panemunėje? Andrius ir Linas Narkevičiai, 1940 - 1949 m. augę Panemunėje, prieš pagrindinį dvaro rūmą prisimena buvus didžiulę klombą, apie kurią ratu ponas apvažiuodavo šešeto arklių traukiama karieta. Kinkinys priklausė Papilio dvaro savininkei Šuazel, kuriai Panemunės ponas padėjęs tvarkyti ūkinius reikalus (kažin ar tik ūkinius?). Klombos vidury augo didžiulė liepa, o už žiedinio apvažiavimo buvo dviaukštis medinis rūmas, ties kurio paradinėmis durimis ir sustodavę dvaro svečiai. Dvarbernių vaikams nebuvo patartina žaisti apie tą klombą, takeliuose apie rūmą. Sykį Andrius nepaklausęs ir už kampo kaktomuša susidūręs su ponu. Sako, taip lazda gavo per nugarą, kad savaitę jautė pono rankos jėgą. Šiaip jau ponų požiūris į samdinių šeimų narius nebuvo paniekinamas. Iš sodo leisdavo pasirinkti kritusių obuolių ir panašiai.

Dviaukštis rūmas buvęs sumeistrautas Rygoje, arkliais atvežtas į Panemunę ir čia pastatytas ant vietos akmens pamatų. Lauko sienos - medžio rąstų.

Kai kurios vidaus pertvaros iškaltos tuo metu nematytomis kartono - gipso plokštėmis. Be paradinių durų, dar buvo vienerios, pro kurias galėjai patekti į virtuvę, ir dar kitos. Rūmo dydį reikia įsivaizduoti: jame buvo salė, kurioje pokario metais jaunimas ruošdavo šokius, o ponios Elvyros miegamajame buvo įkurta Panemunės mokyklos klasė. Pirma ir vienintelė mokytoja - Augustina Kalpokaitė. Mokiniai - tik dvare gyvenančių šeimų vaikai, kuriems nebereikėjo kaip anksčiau apie 5 km į Kėželių mokyklą klampoti. Toks patogumas tęsėsi tik kelerius pokario metus. Mažėjo dvaro gyventojų, mažėjo ir mokinių. Mokytoją A. Kalpokaitę iškėlus į Lebeniškį, mokykla buvo uždaryta.

Dvaro klestėjimo metais, be ponų, rūme gyveno ūkvedys Jonas Uldukis, jo brolis „furmonas" (vežikas), buvusi vaikų auklė Ladygienė. Buvo skalbyklos, vonios kambariai, virtuvė, kur beveik nuolatos kūrendavosi virtuvinė plyta. Rūmo stogas buvo skardinis. Aukštai tokia pat vėjarodė.

Ką reiškė joje iškalti skaičiai 1876, buvo tik spėliojama. Gal namo pastatymo, o gal Koscialkovskių Panemunėje įsikūrimo metus? O gal viena ir kita.

Kiti pastatai daugiausia buvo iš dolomitų, kurių sluoksniai - giliai po Panemunės dirvomis. Sausesnėmis vasaromis laužta iš Nemunėlio dugno ir sutempta į stataus šlaito viršų. Dolomitinės sienos paįvairintos ir sustiprintos vietos laukų akmenimis. Stogai dengti čerpėmis.

Išskirtinis stambiųjų raguočių tvartas. Tvirti balkiai, ant jų patikimos lubos. Prie tvarto iš akmenų supiltas nuožulnus pylimas. Juo arkliniais vežimais į erdvią pastogę užveždavo šieną, dobilus. Žiemą būdavo patogu pro atvertas angas versti arčiausiai galvijų. Akmens - dolomito sienos buvo išmūrytos grūdų sandėliams, kitiems pastatams. Toks pat ir dvarbernių namas, kuriame, be Narkevičių, iki pokario gyveno dar penkios dvariokų šeimos. Tik tualetas ir kalvė buvo lentiniai. Išskirtinai tvirtų sienų ir išlikusi iki dabarties yra trijų sekcijų ledainė, į kurią žiemomis priveždavo ledų. Linui Narkevičiui įstrigo tai, kad dvare, kuriame gyveno kelios šeimos (apie pusšimtį žmonių), nebuvę pirties. Prausdavosi mediniuose kubiliukuose.

Ponia Elvyra buvo našlė, jos dukra - panelė. Subrendusiam p. Vladislovui, gyvenusiam su senyva motina ir įnoringa seserimi, sukurti savo šeimos nebuvo pavykę. Turėjęs ryšių su Papilio dvarininke Šuazel. Tai pat atvirai pripažino savo nesantuokinę dukrą esant dvariokų šeimoje.

Ties Panemune gamtovaizdį išskirtinai puošia sala Nemunėlyje. Tai Latvijos valdos, bet saloje abiejų valstybių jaunimas buvo įsirengęs šokių aikštelę, kur vasaromis rengdavo bendras gegužines. Gražūs medžiai ir vanduo atrodė įspūdingai. Ta sala - rimtas stabdis ledams ledonešio metu. Kai susigrūsdavo lytis prie lyties, vanduo iškildavo iki dvaro pastatų. Būdavo, kad užlieja lankas. O kai sangrūdą pralaužia ir didžiulė vandens masė nugarma žemyn, lankose lieka ledų, sumaitotų ir visai sveikų žuvų. Braidyk ir rinkis. Nesuspėsi - varniniai paukščiai išnešios.

Po ledonešio - medienos plukdymas. Sieliais, pavieniais rąstais, laisvomis malkomis. Įstrigusius pakrančių brūzgynuose darbininkai stumdavo į Nemunėlio tėkmę. Kas nuskęsdavo - paupio gyventojų laimikis. Vasarą išsitempdavo.

Kada dvarberniai pradėdavo darbą, vaikai nematydavo. Dieną būdavo dviejų valandų pietų pertrauka. Po to vėl darbai laukuose iki saulėlydžio.

Įsimintini kūlimai. Iš Aspariškių atvažiuodavo traktorius, ne visada išgalintis tempti didžiulę kuliamąją „Imants". Pagelbėdavo arkliais. Bet to traktoriaus variklis buvo galingas - patikimai suko kuliamąją, kuri ryte rijo javus. Tik spėk kelti. Reikėjo, kad dirbtų daugiau kaip dvidešimt žmonių. Kūlimas tęsdavosi apie savaitę. Keitėsi santvarkos, žemės pavaldumas, bet dirbami plotai buvo tie patys - apie 100 ha.

Iki kolchozmečio nuo vieškelio iki dvaro buvo galima privažiuoti sodintkeliu ir dar vienu keliu. Kur dabar laukuose vienišas ąžuolas, lauko keliukas vedė ir į Panemunės kapines. Dabar neatpažįstamai pakitusi ne tik dvarvietė, bet ir jos aplinka.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-02-19

Ketvirtokai rinko geriausią Metų Knygą vaikams

Metų Knygos rinkimai Lietuvoje vyksta jau šeštą kartą. Akcijos tikslas - skatinti žmones domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra. Kaip šiuolaikinių technologijų pasaulyje kalbėti apie knygą vaikui?

Mes, Biržų viešosios bibliotekos Vaikų aptarnavimo skyriaus darbuotojos, pabandėme šiais metais KNYGŲ VAIKAMS PENKETUKĄ pristatyti dviem visiškai skirtingais būdais.

Vaikai nė dienos neiškenčia neprisėdę prie kompiuterio. Tuo ir pasinaudojome. Susitikome su Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos 4c klasės mokytoja Asta Petrusevičiene, sužinojome ketvirtokų elektroninio pašto adresus. Tada sėdome rašyti įdomias (nelabai ilgas) į VAIKŲ KNYGŲ PENKETUKĄ įtrauktų knygų anotacijas. Pridėjome ir klausimus. Visą sausio mėnesį kiekvieną savaitę į vaikų kompiuterius siuntėme po vieną siūlomos knygos anotaciją (kad neatsibostų skaityti). O tada - laukėme... Ir sulaukėme - daug elektroninių laiškelių su atsakymais į pateiktus klausimus. Džiaugėmės ketvirtokais ir jų mokytoja, kad jie mūsų rekomenduotas knygeles skaitė, ieškojo jose atsakymų.

Bibliotekininkai mokinius pakvietė į baigiamąjį rinkimų renginį „Atrask savo knygą".

Ir tai dar ne viskas. Dauguma vaikų mėgsta persirenginėti kokiais nors herojais, vaidinti. Tuo taip pat pasinaudojome.

Vasario 11d. ketvirtokus pakvietėme į baigiamąjį METŲ KNYGOS RINKIMŲ 2010 renginį „Atrask savo knygą".

Tą dieną bibliotekoje buvo įsikūręs „Keliaujantis vabaliukų teatras". O jame - personažai (lėlės) iš visų penkių vaikų perskaitytų knygų : svirplys Jackus iš U. Uliūnės knygos „Kitokia svirplelio diena", kandis Buntė iš R. Šerelytės knygos „Krakatukų jūra", tinginė Katė iš S. Paltanavičiaus knygos „Kur išskrido pasakėlė", Triušis ir Vėžlys iš K. Kasparavičiaus knygos „Baltasis dramblys". Ir - aišku - Petriuko Baubukas iš R. Černiausko knygos „Vaikai ir vaiduokliai".

Vaikai greitai įsidrąsino, tapo keliaujančio teatro „aktoriais". Gražu buvo stebėti jų improvizacijas, klausytis pačių kuriamų dialogų. O širdyje vis džiaugtis - jie tikrai perskaitė šias knygeles, tikrai ką nors jose rado. Ir netiesa, kad vaikai knygų nebeskaito. Reikia juos tik sudominti.

Svarbiausias renginio momentas - balsavimas. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad ketvirtokams labiausiai patiko talentingo, labai linksmo rašytojo ir dailininko KĘSTUČIO KASPARAVIČIAUS knyga „BALTASIS DRAMBLYS".

Pabaigoje visi vaišinomės saldžiomis „valentiniškomis" širdelėmis. Renginys vyko prieš pat Šv. Valentino, Meilės dieną. O mylėti galima ne tik žmogų, tėvynę, bet ir KNYGĄ.

 

Danutė Medinienė, Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vaikų aptarnavimo skyriaus vedėja

2011-02-17

Vaikų rašytojas iš Pabiržės

Nesu užkietėjęs autografų kolekcionierius, tačiau kaip ir dažnam skaitančiajam kartais tenka atsiversti knygą su jos autoriaus, daugiau ar mažiau pažįstamo, dedikacija. Tokia knyga, pirmoji atkeliavusi į mano biblioteką, yra pedagogo ir vaikų rašytojo Igno Lapienio apysaka „Sermėgiaus sūnus".

Su įrašu: „Mokyklos baigimo proga abiturientui Alg. Butkevičiui. Ig. Lapienis". Ir data - 1958 - ųjų birželio 7 - oji. Tą dieną mes, būrelis pabiržiečių abiturientų, stoviniavome prie Pabiržės miestelyje seniausio medinio pastato. (Tais metais jame buvo laikomos mokyklos malkos ir akmens anglys, o dabar čia kun. Antano Balaišio įkurtas Pabiržės krašto muziejus - A. B.) Prie mūsų, kalbančių apie abitūros egzaminus, tolimesnių studijų galimybes, priėjo žilagalvė senutė, Igno Lapienio žmona, ir padavė knygą. Tai buvo jau trečioji knyga, pasirodžiusi per porą metų. Per likusius dvejus metus (rašytojas mirė Biržuose 1960 metų lapkričio 16 dieną) jis išleis dar dvi knygas. Daug ką nustebins iki šiol mažai kam žinomo Igno Lapienio lyg iš gausybės rago pasipylusios knygos. Net neįtarėm, kad mūsų mokyklos bibliotekininkas, prieš metus išlydėtas į pensiją, yra rašytojas.

Vasario 13-ąją sukako 120 metų, kai gimė Ignas Lapienis.

Ilgas, siauras, pasieniais pririkiuotas knygų spintų, Pabiržės vidurinės mokyklos bibliotekos kambariukas per ilgąją pertrauką prisirinkdavo pilnas moksleivių. Sustodavom nekantrūs eilute priešais rašomąjį stalą. Bibliotekininkas, nedidukas senukas Ignas Lapienis, atstumdavo į šalį popieriaus lapą, kuriame kažką neskubėdamas rašydavo, ir išimdavo iš dėžutės reikiamą formuliarą. Mes tada nežinojom, kad tykus ir kuklus mūsų bibliotekininkas buvo Pirmojo pasaulinio karo kareivis, vėliau kovęsis įnirtinguose pilietiniuose mūšiuose. Nežinojom, kad tada jis jau buvo įteikęs leidyklai savo pirmąją apsakymų knygutę „Maištininkas" ir perrašinėjo bei tobulino paskutiniuosius atsiminimų knygos „Žygyje" skyrius. Niekas iš mūsų, vyresniųjų klasių moksleivių, neįtarė, kad bibliotekininko praeityje ne tik skurdi vaikystė, nelengvi darbo metai Rygoje, atkaklus veržimasis į šviesą, bet ir purve skęstantys fronto apkasai. Gal todėl ir pirmosios knygutės pasirodymas mums buvo netikėta staigmena.

Atėjo kartą į pamoką literatūros mokytoja Teodora Grudzinskaitė ir atsinešė, rodos, dar dažais tebekvepiantį Igno Lapienio „Maištininką". „Ilgus metus dirbęs tarp jaunimo, - skaitė mokytoja skaitytojams skirtą autoriaus žodį, - dabar, prislėgtas senatvės naštos, jau turiu palikti mokyklą, palikti šį darbo barą. Tu dar jaunas, mano mielas skaitytojau, tau dar sunku suprasti, kas tai yra senatvė ir kaip sunku žmogui, visą savo gyvenimą daug ir atkakliai dirbusiam, staiga nuleisti rankas ir pasitraukti į šalį. Juk darbas tai viso žmogaus gyvenimo pagrindas ir tikslas, tik prasmingam darbe žmogus jaučia savo vertę ir vietą gyvenime. Nieko neveikti - reiškia merdėti. O kas panorės dar gyvas merdėti? (...) Nepažinus praeities, sunku teisingai ir aiškiai suprasti dabartį. Todėl aš jums ir panorau papasakoti šį tą apie praeitį."

Šiuose žodžiuose - pats Ignas Lapienis. Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau būdamas pensininkas, jis dirbo daug ir atkakliai. Viena po kitos pasirodė jo knygos („Maištininkas", „Žygyje", „Sermėgiaus sūnus", apysaka „Kielytė", pasakojimų, legendų ir padavimų knyga „Senelės laivas"), kuriose iškyla praeitis, įvykiai ir žmonės, ta autoriaus gyvenimo keliuose pamatyta, perjausta ir pergalvota gyvenimiškoji medžiaga, įdomi ne tik jaunam, bet ir vyresniam skaitytojui.

Gimė Ignas Lapienis 1891 metų vasario 13 dieną Antanašėje (Rokiškio rajonas), mažažemio valstiečio šeimoje. Tėvas buvo dailidė.

Vasarą statydavo žmonėms namus, klėtis, klojimus, o žiemą, tėvo žodžiais, statyboms užsiraukus, su gausia šeima (buvo septyni vaikai) sėdėdamas ankštoje gryčiutėje, droždavo statinaitėms šulus, dirbdavo kibirus, avilius ir kitus smulkius ūkio reikmenis. Sulaukusį devynerių metų vyriausiąjį šeimoje Igną išleido pas ūkininką žąsų ganyti. Atėjus rudeniui, tėvai pasitarę leido sūnų mokytis į Dusetų pradinę mokyklą. Dėstomoji kalba buvo tik rusų, todėl I. Lapienis prisimena, kad pirmaisiais mokslo metais mokykloje jam nekaip sekėsi, nes, nesuprasdamas rusų kalbos, nesuprasdavo ir aritmetikos uždavinių. Per tris žiemas baigė pradinę mokyklą. Vasaromis piemenavo (ganė kiaules ir karves), o 1905 metų pavasarį išvažiavo pas Rygoje gyvenusį motinos brolį geresnės dalios ieškoti. Gavo darbą mašinų gamyklos ketaus liejykloje. Kilus visuotiniam streikui, netekęs darbo grįžo į namus. Po poros metų šiltine miršta tėvas. Motina lieka našlauti su septyniais vaikais. Tikėdamasis uždarbio ir padėti motinai, šešiolikmetis Ignas vėl iškeliauja į Rygą. „Tris dienas pravaikščiojau miesto gatvėmis ir tris naktis išmiegojau kartu su kitais driskiais krantinėj, bet jokio darbo negavau, tik išleidau paskutinį, vienintelį rublį", - prisimins po kelių dešimtmečių. Vėliau gauna darbą kepykloje. Dirbti tenka po 18 - 19 valandų per parą. Vėl atgimsta svajonė mokytis. Ypač ji sustiprėja, perskaičius Džeko Londono romaną „Martynas Idenas". Jame jis tarsi rado patvirtinimą savo dar neaiškioms svajonėms, kad net paprastas darbo varguolis, ko nors atkakliai siekdamas, gali pasiekti. „Po viso vienodo darbo dienų pilkumo, po tų retkarčiais skaitytų šiurpių, bet tuščių „Pinkertono" nuotykių ši knyga lyg žvaigždelė sužibo prieš mano akis. Dar ne visai aiškiai žinojau, kur veržiuosi, dar ne visai sąmoningas ryžtas užsidegė mano krūtinėj, bet viena supratau jau gerai: troškau kažkokio kitokio - šviesesnio gyvenimo." Gavęs darbą fabrike, ima įgyvendinti savo svajonę - vakarais skuba į vakarinę amatų mokyklą. Iš pamokų grįžta jau naktį, apie dešimtą ar vienuoliktą valandą. Kol pavakarieniauja, peržiūri pamokas, jau laikrodis muša pirmą ar antrą valandą nakties. Penktą valandą ryto jau zirzia žadintuvas, ragindamas galvotrūkčiais lėkti į fabriką. „Prieš mane, suvargusio ir tamsaus kaimo vaikinuką, - rašo Ignas Lapienis, - nors pamažu, bet vis labiau ir labiau plėtėsi supratimo ir žinių horizontai. Kiek daug man reikėjo išmokti, ir kaip aš noriai mokiausi! (...) Tarpais man rodydavosi, kad aš, lyg koks kovotojas, grumiuosi ne tik su man priešišku gyvenimu, bet ir pats su savimi, su savo silpnumu, su savo nuovargiu."

Per trejus metus išėjęs gimnazijos keturių klasių kursą, viską atidžiai pakartojęs, ryžtasi laikyti Rygos Nikolajaus II vardo gimnazijoje egzaminus. Draugai Igną baugina, kad net klasikinę gimnaziją lankę per egzaminus nuolat susikerta, o tokius kaip jį, eksternus, pjaute papjauna. Bet Ignas Lapienis egzaminus sėkmingai išlaiko. „Man atrodo, - po daugelio metų prisimins jis, - kad niekad per visą savo gyvenimą nebuvau išgyvenęs šviesesnės laimės valandėlės už tą, kai savo grubia ir kieta darbininko ranka pasiėmiau dideliu vargu įgytą keturių gimnazijos klasių pažymėjimą. Rodos, ir miglotas dangus tą dieną virš Rygos nuostabiai prašvito, ir pilkas gatvių grindinys po mano kojomis žiedais nusiklojo. Aš šypsojausi visiems praeiviams, man atrodė, kad ir jie, nusimetę savo kasdieninį abejingumą, šypsosi man šiltai bei nuoširdžiai."

Netrukus jam pasiūlomas mokytojo darbas Rygos „Gatvės misijų" draugijos išlaikomoje vaikų prieglaudoje. Vos tik gavęs pirmą atlyginimą, apvaikšto kelis knygynus, prisiperka glėbį įvairiausių pedagoginių leidinių ir vėl sėdi naktimis prie knygų. Pradeda rašyti savo pirmuosius kūrinėlius, kurie 1913 - 1914 metais išspausdinami „Rygos balse". Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuojamas į carinės Rusijos kariuomenę. Praeina treji karo metai, purvinuose, vandeny skęstančiuose apkasuose kenčiant šaltį, badą ir nuolatinę mirties baimę. „Įkyrėjo valkiotis svetimos žemės purvinais keliais, - prisimins tuos karo metus knygoje „Žygyje", - kruvinais laukais ir tikėtis vienintelio gero - kad gal šiandien ar ryt ištaškytomis smegenimis ar suplėšytas į gabalus voliosies šitame pat purvyne!" Po ginkluoto bolševikų perversmo jį įtraukia pilietinio karo Rusijoje verpetas: kovoja kaukaziečio Gajaus divizijoje, dirba karo ligoninės ūkvedžiu.

Į Lietuvą grįžta 1922 metais. Dirba raštininku. Vaizdelius spausdina žurnale „Iliustruotoji Lietuva", esu matęs jo rašinių ir „Biržų žiniose". Mokytoja T. Grudzinskaitė yra pasakojusi, kad jo kūrybą gerai vertino ir rašyti skatino atkaklus"deimančiukų ieškotojas" Juozas Tumas - Vaižgantas. Jo iniciatyva 1944 metais buvo įkurta Pabiržės progimnazija. Daug metų mokytojavo Pabiržėje.

Prieš trisdešimt metų apie Igną Lapienį rašęs žurnalistas Emilis Trečiokas pavadino jį kukliu literatūros darbininku. Jo kūriniai, daugiausia beletrizuoti atsiminimai, nepretenduoja į literatūros šedevrus. Vygantas Šiukščius pastebi, kad juose „dominuoja socialinė tematika, varguoliai vaizduojami biliūniškai graudžiai, turtingesnių ydos ir žmogiškos silpnybės švelniai pašiepiamos". Žavi autoriaus pasakojimo nuoširdumas, jo knygų pažintinė ir ypač auklėjamoji reikšmė.

 

Algirdas Butkevičius

2011-02-17

Biržai vėl gyvena tradicinės teatrų šventės ritmu

Prasidėjo XV profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas".

 

Neperskaitytas laiškas

Festivalį „Žaldokynės kraštas" praėjusį šeštadienį pasitiko pilnutėlė Biržų kultūros centro salė.

Vasario 12 - 20 dienomis biržiečiams ir svečiams iš kaimyninių rajonų susitikimo su teatru šventę dovanoja Valstybinis jaunimo, Kauno, Panevėžio Juozo Miltinio, Klaipėdos dramos bei Vilniaus mažasis teatrai. Iš viso Biržuose bus suvaidinti šeši spektakliai, iš kurių vienas - Vilniaus mažojo teatro drama „Vestonai" - anšlaginis. Festivalio organizatoriams teko pasistengti, kad jį išvysti galėtų visi norintys, tad vasario 20 - ąją, festivalio uždarymo dieną, šis spektaklis bus vaidinamas du sykius.

Gausiai į festivalio atidarymą susirinkusiems teatro mylėtojams lenkiasi garsūs Lietuvos aktoriai - spektaklio „Bartlbis" atlikėjai.

Didžiausio populiarumo sulaukė pirmasis ir paskutinis teatrų festivalio spektakliai, žiūrovai plūdo ir į nemirtingąją Keturakio komediją „Amerika pirtyje", norėdami susitikti su Kauno dramos teatro aktoriais bei trupės brangakmeniu - Regina Varnaite.

Festivalio atidarymo dieną biržiečiai išvydo dar premjera tebekvepiantį Valstybinio dramos teatro spektaklį „Raštininkas Bartlbis". Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius - Rolandas Kazlas.

Mylimą aktorių biržiečiai išvydo daugeliui jų neįprastame amplua. Tad nenuostabu, kad ne vienam pramogos ieškojusiam žiūrovui teko išbandyti savo kantrybę.

„Ir ką jie čia norėjo parodyti?" - per pertrauką ir pasibaigus spektakliui klausinėjo vienas kito tie biržiečiai, kuriems „Bartlbio" istorija kol kas tapo neperskaitytu laišku. Apie save ir kitus šiame pasaulyje. Apie gyvenimo šampano burbuliukus, kurių nusipelnyti reikia žemėje, idant galėtum jais mėgautis ir būdamas dausose...

Po spektaklio žiūrovams lenkėsi tikras aktorių žvaigždynas - Rolandas Kazlas, Antans Šurna, Rimgaudas Karvelis, Artūras Storpirštis, Andrius Bialobžeskis, Artūras Sužiedėlis ir kiti Valstybinio jaunimo dramos teatro aktoriai.

 

Papuošė ir pavaišino rėmėjai

Į teatrų šventę susirinkusius žiūrovus sveikino lininiais apdarais vilkintys Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius ir renginių režisierė Gytė Rožėnienė. Už puošnius rūbus ir aksesuarus jie dėkojo „Siūlo" bendrovei.

Renginio vedėjų sveikinimus lydėjo žavių „Raitytinio" šokėjų „Kepurinė" ir pučiamųjų orkestro garsai. Muzikantai į sceną nekopė, tačiau iš tolo matėsi, kaip smagiai į muzikos taktą judėjo juodi vyrų cilindrai - aliuzija į festivalio emblemą.

Aktorius R. Karvelis nudžiugo „Saulės" gimnazistų piešinių galerijoje išvydęs aktorės R. Varnaitės portretą.

Po padėkos rėmėjams ir kepėjų, audėjų, aludarių bei sodininkų dovanų aktoriams pristatymo teatrų festivalio pradžią skelbė Biržų rajono meras Regimantas Ramonas, minėjęs ir šiais metais anksčiau prasidėjusio festivalio priežastį - savivaldybių rinkimų kampanijos batalijas.

Nuskambėjus mero sveikinimui ir pažirus spalvingam konfeti, teatrų šventė prasidėjo.

Po Jaunimo teatro spektaklio aktoriai, festivalio organizatoriai ir rėmėjai bendravo prie vaišių stalo, kurį dengė N. Žukienės įmonės kavinė „Nijolė".

Pobūvyje su kolegomis bendravo ir festivalio svečiai - buvęs Biržų kultūros centro direktorius Jonas Auriukas ir Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė, kurios vadovaujamas kolektyvas kovo 1 dieną sveikins jau XXVII profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams".

Kol teatrų šventė tik ruošiasi persikelti į Rokiškį, dar galime suskubti į šį penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį Biržuose vyksiančius „Žaldokynės krašto" spektaklius. Biržų kultūros centro direktorius R. Lesevičius patikino, kad bilietų į visus spektaklius dar galima gauti. Netgi į Vilniaus mažojo teatro vaidinamus „Vestonus", kuriuose vaidmenis kuria išties puikūs artistai - Gediminas Girdvainis, Eglė Gabrėnaitė, Larisa Kalpokaitė, Inga Burneikaitė ir kiti vidurinės bei jaunesniosios kartos aktoriai.

 

Alfreda Gudienė

2011-02-15

Pagerbiant 93-ąją Vasario 16-ąją

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvą nepriklausoma valstybe. Lietuvos Taryba - tai tautai atstovaujanti institucija, išrinkta 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje.

Po to buvusiais įvykiais Lietuvos Nepriklausomybė įtvirtinta praktiškai - sudarytas pirmasis ministrų kabinetas, įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą, prijungtas Klaipėdos kraštas.

Vasario 16-oji ir po jos buvę įvykiai pagerbiami įvairiais renginiais, susirinkimais, manifestacijomis, vakarais, straipsniais spaudoje, knygomis.

Filatelijos ženklų blokas.

2008 06 28 pasaulį išvydo filatelijos blokas - „Lietuvai 1000 metų". Jį sudaro šeši 3 Lt nominalo ženklai, skirti tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo įvykiams:

1. Sudarytas I Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. 1918 m.

2. Sukviestas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas. 1920 m.

3. Kaune įkurtas Lietuvos universitetas. 1922 m.

4. Klaipėdos kraštas - Lietuvos sudėtyje. 1923 m.

5. Atidarytas Žemaičių plentas. 1939 m.

5. Atgautas Vilnius. 1939 m.

Pašto ženklų autorė - dailininkė I. Bulakauskaitė, tiražas - 25 000, spausdino „O. S. Gmb"spaustuvė Vienoje, Austrijoje. Mums, biržiečiams, įdomiausia yra tai, kad dviejuose ženkluose yra vaizduojami nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai - broliai Jonas ir Martynas Yčai bei Ernestas Galvanauskas.

Pirmame bloko ženkle - 1918 m. pirmojo Lietuvos Respublikos ministrų kabineto sudarymas. Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras (trečias iš kairės) ir ministrai J. Tūbelis, P. Leonas, M. Yčas, M. Velykis, J. Yčas.

Ketvirtame bloko ženkle - Klaipėdos kraštas Lietuvos sudėtyje ir E. Galvanauskas. Jo vadovaujama vyriausybė organizavo 1923 01 15 sukilimą Klaipėdos kraštui vaduoti.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-02-15

Musninkų gimnazijai - mūsų kraštiečio vardas

Žiūrint biržiečių akimis, Musninkai toli nuo Kateliškių. Pasimetę kažkur Širvintų rajono platybėse. O štai musninkiečiams jie arčiau negu mums. Tiksliau - žmogus, gimęs ir augęs šioje žemėje, nesulaukė tiek mūsų pagarbos, kiek jam suteikė Musninkų gyventojai.

Kalbu apie 1873 metų rugpjūčio 4 dieną Kateliškiuose gimusį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-osios akto signatarą, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėją, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbį, Lietuvos mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narį, Tautos pažangos partijos narį, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorių kunigą Alfonsą Petrulį.

Tokias mintis sužadino iš Musninkų gautas garbaus amžiaus mokytojos Filomenos Vaicekauskienės laiškas. Su ja teko bendrauti rašant apie Papilio bažnyčią ir kitus visuomeninius pastatus pastačiusį kleboną, lagerių kankinį Juozą Bardišauską. Be laiškelio, voke radau ir vietinio laikraščio „Krašto naujienos" iškarpą, kuri (kaip rašė p. Filomena) turėtų būti įdomi ir biržiečiams.

Musninkų gimnazijai suteiktas Vasario 16-osios signataro Alfonso Petrulio vardas.

„Daugumai mūsų sausio 15-oji buvo paprasta poilsio diena, o Musninkų miestelyje ir mokykloje virte virė gyvenimas... Sausakimšoje sporto salėje susirinko įvairių laidų abiturientai, mokytojai, kurie paminėjo mokyklos 230-ąsias įkūrimo metines, džiaugėsi šiųmetiniais abiturientais, tapusiais ne tik 60-ąja mokyklos, bet ir pirmąja gimnazijos laida. O svarbiausia - visi susirinkusieji tapo Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos krikštynų dalyviais", - rašo laikraščio korespondentė Neringa Juškevičienė.

Prisimenant Musninkų istoriją, jie mums artimi, nes dar 1422 m. jie priklausė Kristijonui Astikui. Tuo ir vėlyvesniu metu Musninkų vardu apylinkėse buvo keli dvarai, kuriuos valdė Musnickiai, Misevičiai, Giedraičiai ir kiti Astikų-Radvilų linijos didikai. Nuo XVI a. pabaigos juos jau valdė Radvilos. 1561 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas leido Jeronimui Seniavskiui, kurio žmona buvo Elžbieta Radvilaitė, kurti miestą, rengti turgus, laikyti smukles. 1777 m. čia ir buvo įkurta parapijinė mokykla, kuri švęsdama savo 233 gimtadienį sugebėjo išaugti į gimnaziją. Ją dabar lanko 333 moksleiviai ir dirba 35 mokytojai.

Nors šioje mokykloje mokėsi daug Lietuvą garsinusių žmonių (chemijos mokslų daktaras Leopoldas Radžiūnas, generolas majoras Jonas Kronkaitis, rašytojas Ignas Šeinius, grafikas Vilius Jurkūnas ir kiti), tačiau gimnazijos vardas buvo suteiktas mūsų kraštiečiui Alfonsui Petruliui. Jo kelias vedė per Bagdonavos filiją, Joniškį, Nalibokus, Marcinkonis, Pivašiūnus, Paparčius. Musninkuose sielovados darbą tedirbo vos keletą mėnesių - nuo 1928 m. kovo 7 d. iki savo ankstyvos mirties (mirė 1928 m. birželio 28 d. turėdamas vos 54 metus). Tačiau paliko žmonių širdyse tokį pėdsaką, kad ir po daugiau kaip 80 metų mokyklos ir miestelio bendruomenė, rinkdama gimnazijai vardą, nerado geresnės kandidatūros, kaip šio iškilaus žmogaus, ant kurio kuklaus kapo, esančio Musninkų bažnyčios šventoriuje, jie nepamiršta atnešti gėlių.

Kasmet per miestelį nudulka ekskursantų, vykstančių į garsiąją Kernavę, mašinos. Be abejo, pravažiuojame ir mes, biržiečiai. Tad gal šis tekstas, anot F. Vaicekauskienės, paskatins Biržų krašto žmones sustoti prie Signataro kapo, pasidžiaugti, kaip kadaise monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas džiaugėsi, kad prieš mirtį galėjo pasimelsti prie Jo kapo.

 

Valentinas Dagys

2011-02-15

Būti eilėje

Kiekvienos dienos intonacija dabar pakankamai isteriška: suspėti, nepamiršti, perskaityti, (ne) reaguoti. Ir kelintą kartą pastebi, kad viskas tarsi stabteli, jeigu atsiduri... eilėje. Bet kokioje.

Bene dramatiškiausia eilės situacija išgyvenama gydymo įstaigose. Eilė sukuria aukštos įtampos lauką: jeigu kas išdrįsta „be eilės", akimirksniu pakinta visų žvilgsniai, dingsta iki tol pulsavęs bendrumas. Išsprūsta atodūsiai, keiksmažodžiai, temperatūra įkaista iki įniršio. Būtent eilėje prabunda žmogaus kovotojo instinktas - nors kur norisi teisybės, tegu ir iliuzorinės... Kiekvienas stengiasi pagauti praeinančio mediko žvilgsnį (gauti dovanų pasisveikinimą), pasijusti pranašesnis.

Eilėje tiesiog užprogramuotas konfliktas, ugnikalnio efektas. Kai tokia skausmo, kančios, laukimo, nuovargio, nežinios sankaupa, mažiausias netikslumas išjudina griūtį.

Eilės (nepainioti su eilėraščiais) ugdo valią, kantrumą, nuslopina puikybę. Tavo ego kapanojasi lyg buožgalvis kažkur skrandyje ir tau norisi jį išvemti, bet negalima, nes esi EILĖJE, nuolatinėje būdravimo būsenoje, tiesiog įaugęs į tą plokštumą.

Per kiekvieną gimtadienį irgi pasislenkam per vieną vietą į TEN. (Ir kažkodėl vis švenčiam eilės sutrumpėjimą?!) Ten galėtum ir užleisti vietą, bet eilė yra eilė. A. Balbieriaus nuotrauka

Kas keleri metai ritmiškai susiformuoja, užgimsta nuolat mutuojanti eilė prie valdžios (galios). Fizinio jos būvio nepamatysi, nepačiupinėsi, bet ji yra - gyva, chameleoniškai žaižaruojanti. Kartais ji primena eilę prie tualeto, tupyklos, taip sakant. Be juoko! Makiažas skeldėja nuo grimasų, raumenys spazmuoja, akys suobuolėja, tekstas darosi nerišlus. Nu, kai labai labai nori.

Yra ir liūdnoji eilės dialektika - iš vargo atsiradusi: eilė batams, striukei, žaislui, etc. Kažkada eilė butui gauti prilygo viso gyvenimo metaforai. Prisimeni ir anekdotiškas sovietmečio eiles. Visų atpažįstama anų laikų filmų scena: eilėje stovi „pletkininkės" - teisuolės ir staiga gražuolė viliokė - nuodėmingoji - kaip priekaištas ramiam būviui.

Per kiekvieną gimtadienį irgi pasislenkam per vieną vietą į TEN. (Ir kažkodėl vis švenčiam eilės sutrumpėjimą?!) Ten galėtum ir užleisti vietą, bet eilė yra eilė. Ne veltui beveik visose laidotuvėse išgirsti: „Dabar mano eilė..." Po tokio atsidūsėjimo iš naujo perskaičiuoji ir savo vietą.

Eilėje tradiciškai visi susivienija prieš kasdienybę: šūdina valdžia ir toks pat gyvenimas. Eilei būdinga mimikrija - ji prisitaiko prie situacijos, prie geidžiamo tikslo ir t.t. Yra sakoma ir taip: „Kada man ateis eilė būti laimingam, turtingam, galingam?" (Kada?!) Taigi - eiliškumas kiekvieno mąstoma kategorija, gyvenimo kokybės žymuo.

Tiesa, yra ir linksmų eilių, pvz., prie persirengimo būdelių. Vasara. Pajūris. Įkaitę kūnai ir smegenys. Nesibaigiančios viršelio moters kojos kaitina visokias vyr. g. fantazijas, nors įprasta apsimesti, kad niekas nežiūri...

Šviesios atminties profesorius J. Pikčilingis universiteto auditorijoje smagiai pakikendamas vis kartodavo ydingo stiliaus, kuriančio dviprasmybę, pavyzdį: „Eilę metų pirmininkas tūpčioja vietoje ir nebarsto mineralinių trąšų." Pamėgini prajuokinti savo mokinius, bet jie nebesupranta mūsų praeities klišių. Dabar eilės - prie sriubos, prie ES milijonų...

Tai va. Ir jeigu išrikiuotum į eilę savo dienas - šimtaveides, beveides, klipatas, tuštybe apėjusias - ko gero, tos, liūdnosios, būtų brangiausios, prasmingiausios. Nes viskas - tik paukščio šešėlis virš visų eilių - gyvenimo klastočių. (ŠIANDIEN tavo eilė būti laimingam, nes jeigu ne dabar, tai gal ir niekada...)

 

Irutė Varzienė

2011-02-12

Minėjo Balio Sruogos 115-ąsias metines

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje prasmingai paminėtos poeto, prozininko, dramaturgo, teatrologo Balio Sruogos 115-osios gimimo metinės. Kitaip būti ir negali. Juk ši mokykla nuo 1947 metų (po rašytojo mirties) pavadinta Balio Sruogos vardu.

Paminėjimui buvo skirta visa savaitė. Kasdien nuo sausio 31 iki vasario 4 d. mokykloje atsirasdavo vis naujų pagarbos ir atminimo ženklų šiam didžiam žmogui.

Sausio 31 d. prie šalia rašytojo portreto „išaugo" medis, kurio šakose tilpo rašytojo gyvenimo akimirkos, kūrinių pavadinimai, prasmingos ištraukos iš kūrinių, buvo išleistas specialus sienlaikraščio „Tik tiek" numeris.

Dainos Vabalninko vidurinės mokyklos vardadieniui.

Vasario 1 d. savo žinias apie Balį Sruogą viktorinoje tikrino mokyklos penktokai ir šeštokai.

Vasario 2-ąją, rašytojo gimtadienio dieną, jau veikė Balio Sruogos kūrybos paroda antrojo aukšto fojė ir bibliotekoje, pradinukai pirmojo aukšto vestibiulį papuošė piešiniais ir dailaus rašto konkurso nugalėtojų darbais.

Vasario 3 d. vyresniųjų klasių mokiniai pristatė iliustracijas Balio Sruogos kūriniui „Dievų miškas".

Vasario 4 d. vyko baigiamasis renginys „Mokyklos vardadienio" šventė, paįvairinta šokiais, dainomis, Balio Sruogos poezija. Dar kartą buvo prisiminta kūrėjo biografija, asmenybės bruožai, veikla, išvardinti jo talentai. Plačiau sustota ties „Dievų mišku" - garsiausiu rašytojo kūriniu apie Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Dailaus rašto konkurso nugalėtojams - pirmokui Benui Vinciūnui, antrokei Karilei Morkvėnaitei, trečiokui Žymantui Šešeikai, ketvirtokėms Gabijai Agasarjanaitei ir Emai Šilerytei - mokyklos direktorius įteikė atminimo dovanėles-knygas. Dar vienai dailaus rašto konkurso nugalėtojai - Meilūnų skyriaus antrokei Kristinai Rakūnaitei - knyga bus įteikta Meilūnuose.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-02-12

Tradicinės pirmokų krikštynos bibliotekoje

Baigėsi pirmasis mokslo metų pusmetis. „Atžalyno" pirmokai apsiprato mokykloje, išmoko daug gražių ir gerų dalykų: rašyti, klausyti, skaityti...

Kaip ir kiekvienais metais mūsų mokyklos bibliotekininkės Violeta ir Renata pakvietė pirmokus ir jų mokytojas į tradicines (jau devintas) pirmokų krikštynas. Jos parodė, kokių gražių ir spalvingų knygelių čia esama, padėjo suprasti, kuo biblioteka skiriasi nuo knygyno, įtikinamai išaiškino, kaip reikia elgtis su bibliotekos knygelėmis.

Visi pirmokai prisiekė knygeles rimtai skaityti, jas mylėti, neskriausti, nemėtyti, kad nebūtų gėda susitikti nykštukus, kurie kartais iš knygelių atskuba pas vaikus.

Visi pirmokai prisiekė knygeles rimtai skaityti, jas mylėti, neskriausti, nemėtyti, kad nebūtų gėda susitikti nykštukus, kurie kartais iš knygelių atskuba pas vaikus.

Paskui bibliotekininkė Violeta virto seneliu Paineliu, o Renata - linksma anūkėle. Anūkėlė, atėjusi į svečius pas savo senelį, aišku, paprašė pasekti pasaką, juk seneliai anūkams tiesiog privalo sekti istorijas. Bet senelis nebūtų Painelis. Sekdamas pasaką apie Raudonkepuraitę vis painiojosi ir painiojosi: Raudonkepuraitė tapdavo Juodakepuraite, vietoj vilko, kurį turėjo sutikti, mergaitė sutiko žirafą. Ir dar visokių dalykų senelis Painelis būtų pripaistęs, jeigu ne pirmokai, kurie pasirodė labai išprusę. Jie tuoj pat ėmė taisyti besipainiojantį senelį. Buvo daug gardaus juoko!

Paskui kiekvienas pirmokas gavo dovanų - skirtuką - liniuotę. Atsisveikindamos bibliotekininkės kvietė visus pirmokus kuo dažniau ateiti į biblioteką, rinktis ir skaityti knygas. Visi išsiskirstė tikėdami, kad „Atžalyne" padaugėjo skaitytojų...

 

Daiva Šimienė,

„Atžalyno" vidurinės mokyklos 1 a klasės mokytoja

2011-02-12

Senjorai aptarė nuveiktus darbus

Gausiai į Biržų kultūros centro salėje vykusį ataskaitinį susirinkimą atvykę Biržų pagyvenusių žmonių asociacijos nariai aptarė nuveiktus darbus.

Per dvejus metus ypač gausėjo asociacijos narių skaičius. Šiandien organizacijai priklauso 311 rajono gyventojų.

Jau tradiciniais tapo asociacijos organizuojami Užgavėnių, Atvelykio etnografinio pobūdžio susitikimai. Biržiečiai pamėgo A. Dauguviečio parke organizuojamas senjorų sveikatingumo dienas. Pasak Biržų pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkės Danutės Martinkėnienės, ypač pasiteisino profesinės šventės buvusiems mokytojams ir medikams.

Asociacijos nariai daug keliauja - lanko įsimintinas šalies ir Latvijos vietas, bendrauja su Vilniaus, Kėdainių, Ukmergės ir kitų miestų bendraamžiais. Glaudžiai bendradarbiaujama su rajono nevyriausybinėmis organizacijomis TAU, „Svaja", „Biržėnai", jaunimo organizacija „Radvila".

Iš Ukmergės atvykęs buvęs Biržų rajono vadovas A. Bernotas (dešinėje) gyrė biržiečių senjorų veiklą.

Biržų pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininke perrinkta Danutė Martinkėnienė, o organizacijos finansinę ataskaitą perskaitė Aldona Vaitaitienė.

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė gyrė, kad Biržų senjorus vienijanti asociacija yra viena veikliausių šalyje. Ypač šiltai buvo sutiktas iš Ukmergės atvykęs buvęs Biržų rajono vadovas Alfonsas Bernotas.

Ištikimiausi asociacijos rėmėjai Valdemaras Valkiūnas, Petras Kalkys, Arūnas Vaitaitis, Raimondas Kairys, Aleksandras Zeltinis, Viktoras Kurganovas bei metraštininkė Regina Jukonienė buvo apdovanoti gerumo angelų statulėlėmis.

Senjorams koncertavo Kaziuko kapela, „Bočių" ir „Ištvermingųjų" kolektyvai, dainavo estrados dainininkė Onutė Karkauskaitė.

„Rudenį švęsime penkerių metų sukaktį. Džiugu, jog asociacija senjorus buria ne tik kultūrinei pramoginei veiklai, tačiau aktyviai dalyvauja sprendžiant pagyvenusių žmonių problemas", - organizacijos veiklos pobūdį pažymėjo D. Martinkėnienė.

 

Bronius Ratkevičius

2011-02-10

Siekęs, kad būtų kuo plačiau žinomas Biržų kraštas

Mokytojui ir kraštotyrininkui Juozui Vilminiui - 110.

 

Prieš 110 metų (1901 metų vasario 8 dieną) nedideliame Miegonių kaimelyje, prie Apaščios, gimė mokytojas ir kraštotyrininkas Juozas Vilminis. Beveik 30 metų, kai jo nebėra su mumis (mirė 1982 metų liepos 2 dieną). Vis mažiau lieka jį pažinojusių žmonių. Blėsta atmintis apie kuklų, darbštų, atsidavusį gimtojo krašto žmonėms ir istorijai kraštotyrininką.

Pirmąsyk Juozą Vilminį sutikau Pabiržėje 1964 - ųjų metų vasarą. Tą vasarą į Pabiržę suvažiavo istorikai ir kraštotyrininkai ne vien iš Biržų, bet ir Pasvalio rajono. Muziejininkė Regina Drevinskienė organizavo kraštotyrinę ekspediciją, kurios metu surinkta medžiaga turėjo praturtinti prie Pabiržės apylinkės Birutės Macijauskienės įsteigtą muziejėlį.

Mokytojas J.Vilminis. 1926 02 07.

Tada Juozas Vilminis būreliui entuziastų pasakojo apie Pabiržės apylinkes, čia gyvenusius, dirbusius ir kūrusius žmones. Kalbėjo pateikdamas daug įdomių, konkrečių detalių ir faktų. Nustebino tiesiog enciklopedinės žinios apie mano gimtąjį kraštą, rodos, gerokai nutolusį nuo Vilminio gimtųjų apylinkių.

Kitas susitikimas įvyko po dešimties metų. Redakcijos vairuotojas paliko mane vidury lauko, nes „moskvičius" nuklimpo sniego pusnyje. Bridau per gilų sniegą į Apaščios pakrantėje prigludusią sodybą, kurioje gyveno jau pensijon išėjęs mokytojas ir kraštotyrininkas Juozas Vilminis.

Ilgai tą dieną kalbėjomės. Sėdėjome prie senoviško rašomojo stalo. Ant jo buvo mokytojo vaišės - jo paties jau čia, aplink nedidelę, bet jaukią sodybėlę Apaščios pakrantėje, pasodintų vaismedžių vaisiai. Kvapnūs, burnoje tirpstantys obuoliai ir kriaušės. Kambario kampe stovėjo etažerė, prigrūsta storų bylų. Ant viršelių užrašai: „Biržų Radvilos", „Gyvenvietės", „Įstaigos", „Įvairūs", „Karai", „Pilys", „Kolūkiai" ir kt. Tai buvo medžiaga jau daug metų kruopščiai renkamai Biržų monografijai. J. Vilminis buvo aplankęs ne vieną šalies muziejų, ištisus atidaus darbo ir ieškojimų mėnesius praleidęs archyvuose, perskaitęs tūkstančius knygų, laikraščių, žurnalų. Tais metais jis jau buvo sukaupęs daugiau kaip 5000 puslapių medžiagos apie Biržų miestą ir visą rajoną nuo seniausių iki dabartinių laikų. Rašomojo stalo stalčiai pilni kartotekų. Jos leido Vilminiui patikrinti vieną ar kitą Lietuvos istorijos datą. Išsamios buvo Biržų krašto, perskaitytų knygų recenzijų ir savo bibliotekos (joje, neskaičiuojant periodikos, buvo daugiau kaip 5000 tomų) kartotekos. Čia buvo saugoma daugybė įvairiausių faktų.

Tą dieną mokytojas man rodė Vilniuje, Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, iš 1853 metų istorinio žurnalo išverstą nežinomo didiko dienoraštį, kuriame pasakojama apie Rusijos caro Petro Pirmojo susitikimą su karaliumi Augustu Biržuose 1701 metų pradžioje. Akademijos bibliotekoje jis radęs nemažai įdomių, reikalingų dokumentų, kurių nuorašus pasidarė ta kalba, kuria surašyti originalai: rusų, vokiečių, lenkų. Sklaidėme užvestas atskiras bylas mūsų krašto kultūros ir visuomenės veikėjams.

Vilminis daug metų kruopščiai rinko faktus apie rašytojus Edvardą Jokūbą Daukšą, Stanislovą Dagilį, Borisą Dauguvietį, Kazį Jakubėną, Balį Sruogą, Adolfą Sabaliauską - Žalią Rūtą, Joną Meką, kitus biržiečius menininkus, kompozitorius, politikus. Bene daugiausia medžiagos sukaupęs apie Kazį Binkį. Vien jo raštų rinkiniuose dar nespausdinti kūriniai, įvairių autorių įvairiais laikais rašyti straipsniai sudarė apie 200 puslapių. O kur dar kruopščiai surinkti ir užrašyti atsiminimai, kuriais jau po mokytojo mirties pasinaudos rašytojas Laimonas Inis, rašydamas apie Kazį Binkį knygą „Pasikinkęs jauną vėją". (Po daugelio metų K. Binkio muziejėlyje Papilyje perskaitysiu 1966 metų kovo 9 dieną Vilminio Mykolui Jakubėnui (kartu su Binkiu baigusiam mokytojų kursus Pasvalyje) rašytą laišką: „Aš išvis dar tebedirbu rinkdamas atsiminimus apie Kazį Binkį. Iš raštų, atsiminimų, pasakojimų renku faktus ir neriu kaip karolius ant gyvenimo siūlo. Noriu atkurti nors stambiais bruožais Kazio Binkio gyvenimą nuo pat vaikystės iki 1919 m. pavasario, kada mes išsiskyrėme su juo". - A. B.)

Mokytojas pasakojo, kad knygoje, laikraštyje, žurnale radęs kad ir vieną sakinį apie biržietį, kurio gyvenimu domisi, išsirašąs tą vietą, tiksliai nurodydamas šaltinį ir datą. Nustebau pas jį pamatęs ir savo straipsnių apie biržiečius rašytojus kaligrafiška mokytojo rašysena parašytus nuorašus. Pas Vilminį tą dieną mačiau ir žinomiausio Biržų fotografo Petro Ločerio nuotraukų albumą, kuriame - dvidešimtojo amžiaus pradžios Biržų pastatai, gatvės, žmonės. Praeitis, prabylanti iš fotografijos meno pradininko Biržuose nufotografuotų vaizdų.

J. Vilminis pasakojo, kad kraštotyra susidomėjo dar vokiečių okupacijos metais. Dirbęs tada mokykloje. Išeidavęs su mokiniais pasivaikščioti ir negalėdavęs jiems nieko papasakoti apie tai, kas yra aplinkui. Kartoteką pradėjęs sudarinėti apie penkiasdešimtuosius metus. O svarbiausias darbas jam buvo parašyti monografiją apie Kazį Binkį. Gal tiksliau - surinkti apie jį visą įmanomą medžiagą. Neatsitiktinai gimusi ši mintis. Poetas Kazys Binkis buvo Juozo Vilminio mokytojas Papilio pradinėje mokykloje. Kas žino, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas, jei ne Kazys Binkis.

Dar caro laikais baigęs Kupreliškio liaudies mokyklą, Juozas Vilminis apie tolimesnį mokslą tik svajoti galėjo. Tačiau kartą, 1917 metų spalio mėnesį, išgirdo, kad Kučgalio liaudies mokykloje, Kazlausko namuose, Papilio liaudies mokyklos mokytojas, poetas Kazys Binkis surengė nemokamus vakarinius kursus suaugusiems. Juozui iki Kučgalio buvo apie 5 kilometrus. „Pamokos vyko du kartus per savaitę, - prisiminė tuos tolimus savo paauglystės metus Juozas Vilminis. - Užtrukdavo ligi 11 - 12 valandos nakties. Mokė lietuvių kalbos, aritmetikos, geografijos, istorijos ir dainavimo. Suorganizavo chorą. Vėliau jį sujungė su Papilio kursų choru ir teko pasirodyti vakarėlyje Papilyje. Dainuodavome keturiais balsais Stasio Šimkaus, Jono Bendoriaus ir kitų kompozitorių harmonizuotas liaudies dainas." Nuo Papilio iki Kučgalio apie 9 kilometrus. Kursų lankytojai Kazį Binkį iš Papilio atsiveždavo. Pamokoms pasibaigus, jį vėl į namus palydėdavo. Tačiau greitai kursai Kučgalyje nutrūko.

Keli kursų klausytojai, Kazio Binkio prikalbėti, ėmė mokytis Papilyje, miestelio gale, Pakalninėje, išlikusioje po Pirmojo pasaulinio karo sumaišties, paties Kazio Binkio suremontuotoje mūrinėje mokykloje. „Norėjau ir aš mokytis, - pasakojo Juozas Vilminis, - bet tos mano gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Vieną vakarą, per pertrauką, išdrįsau prieiti prie mokytojo ir paprašyti priimti mane kartu su kitais pas jį mokytis. Jis trumpai paklausinėjo apie mano gyvenimą. Keliais žodžiais papasakojau apie save. Leido lankyti pamokas. Kai paklausiau, kiek reikės atsilyginti, jis pasakė: „Nieko nereikia. Mokykis, kai išmoksi, mokyk kitus." Nuoširdžiai padėkojau. Šių žodžių neužmiršau per visą savo gyvenimą ir juos vykdžiau."

Poetas jį ir į visuomeninę veiklą įtraukė. Smalsus Miegonių kaimo berniokas ne tik chore dainavo, padėdavo ruošti kalėdines eglutes, vaidinimus, bet ir tapo įgudęs sufleris. Prisimena, kaip sėdėdavo suflerio būdelėje ir „diriguodavo" visiems artistams. Užmiršdavo kuris nors savo vaidmens žodžius, o Juozas kaip įmanydamas jam padėdavo. Kai pritrūkdavo autoriaus žodžių, savo prikurdavo. Svarbu, kad tik artistas gerai suvaidintų. Ir suvaidindavo. Žmonės gausiai vakarėlius lankydavo. Artistai savo suflerį vertindavo. Prašydavo, kad tik aiškiai jiems žodžius ištartų.

„O kai 1919 metais Kazys Binkis išvyko į Kauną, - pasakojo Juozas Vilminis, - jo motina man pasakė: „Eik, vaikeli, į Joniškėlį, ten dabar mokytojų kursai, mokykis, baigsi, tęsi mano sūnaus darbą." O aš kaip stoviu, tik vieną aptrintą švarką turiu ir batus medinpadžius. Nuvažiuoju. Kursai jau prieš dvi savaites prasidėję.

Klausia direktorius: „Kiek baigęs?" O mano mokslo tik 4 skyriai ir vienas koridorius, kaip sako. Teiraujuosi, ko čia moko. „Nieko nebus, - aiškina direktorius, - čia tokie mokslai - pedagogika, psichologija". - „O paklausyti ar galima?" - „Klausyk." - „Taip ir pradėjau. Priėmė miestietis ant kampo, daržinėje ant šieno leido miegoti. Rytą arbatos atsigeri ir - į kursus. Mokiausi per užsiėmimus, buvau aktyvus, atsakinėdavau. Nekoks pranašas direktorius buvo, nes kursus baigiau. Paskyrė į Smaliečių pradinę mokyklą."

Jo buvęs mokinys, Smaliečių kaime gimęs, vėliau nusipelnęs mokytojas Jokūbas Skiauteris, knygų pedagoginiais klausimais, apybraižos apie savo pirmąjį mokytoją autorius 1980 metais prisimins, kad beveik dešimtmetį Juozas Vilminis Smaliečių kaimo mokykloje mokytojavo. Ne tik mažuosius mokė, bet ir suaugusiems kursus organizavo, vakarėlius ruošė, kaimo žmonėms paskaitas skaitė. Labai jam rūpėjo, kad žmonės daugiau knygų, laikraščių skaitytų. Pats kai kuriems užsakydavo „Lietuvos ūkininką", „Socialdemokratą", „Žiburėlį". Papilyje drauge su kitais įkūrė knygynėlį jaunimui. Kaune iš sudegusio „Švyturio" knygyno knygynėliui pripirko knygų. Stengėsi kuo daugiau knygų įsigyti ir Smaliečių mokyklai. Ypač atkakliai kovojo prieš girtavimą, skelbė blaivybės idėjas, savo gyvenimo pavyzdžiu ragino žmones gyventi be svaigalų.

Visam gyvenimui įsiminė Smaliečių pradinės mokyklos ketvirtokai savo pirmojo mokytojo pasakytus žodžius: „Užaugsite, vaikai, nuo degtinės kuo toliau bėkite. Ji vien nelaimes neša. Apakina žmones. Nebegali žmonės giliųjų skurdo priežasčių pamatyti. Klampoja apsvaigę per gyvenimo purvą. Brenda be jokios šviesesnės prošvaistės. Jūs būkit protingi ir šviesūs. Mokykitės. Iš knygų išminties semkitės. Augdami, skaitydami, gyvenimą stebėdami, jūs daug ką suprasite. Ir kaip vargą išguiti sužinosite, ir koks kelias į laisvę veda, atskirti išmoksite."

Kiekvieną laisvą minutę mokytojas skirdavo knygoms. Labai daug skaitė. Vasaromis lankydavo mokytojų kursus. Švietimo ministerijos komisijoje laikydavo egzaminus pradinės mokyklos mokytojo cenzui įgyti.

Daug visko teko mokytojui patirti ir išgyventi. Net Varnių koncentracijos stovyklos neišvengė. Vis per tą savo atvirą būdą. Papilyje vyko valsčiaus mokytojų pasitarimas. Svarstė mokinių egzaminų klausimą. Papilio pradinės mokyklos vedėjas A. Varanauskas pasiūlė susirinkusiems pasiųsti užuojautos telegramą vyriausybei dėl pasikėsinimo prieš ministrų komiteto pirmininką Augustiną Valdemarą. Susirinkusieji tylėjo. O Juozas Vilminis pajuokavo: „Dukurnių kaimo vakaruškose įgėrę berniokai sukėlė muštynes. Muštynėse žuvo vienas jaunas vaikinas. Tėvams tikrai didelė nelaimė ir sunki širdgėla. Tai kodėl gi jiems telegramos nepasiuntėm?" Paleistas iš Varnių suprato, kad mokykloje jis nebelaukiamas. Kurį laiką gyveno Virškupėnuose pas motiną. Vėliau dirbo kooperacijoje Žiežmariuose, Barzduose, Marijampolėje.

Vokiečių okupacijos metais mokytojavo Biržų rajono Diemedžių pradinėje mokykloje. Po karo Geidžiūnų aštuonmetėje mokykloje dėstė rusų kalbą. Vadovavo mokyklai, kuri jo pastangomis išaugo iki vidurinės. Su neslepiama nuoskauda pasakojo, kad čia dirbant saugumiečiai iš jo bibliotekos sunkvežimį knygų ir žurnalų išvežė. Kažkuo jiems neįtiko veiklus ir energingas, žodžio kišenėje neieškantis mokytojas. Ne vieno šimto moksleivių širdyse ryškūs tikro gyvenimo pėdsakai palikti. Reikėjo - organizavo meno mėgėjus, pirko mokiniams akordeonus, skaitė paskaitas, vadovavo kursams, steigė pirmąją Geidžiūnų kaime vakarinę mokyklą, su moksleiviais remontavo suolus.

Vėliau, Geidžiūnus palikęs, kaip visada kuklus ir paprastas, iki pensijos dirbo Devynbalsių pradinėje mokykloje.

Atsisveikindamas tą kartą J. Vilminis man sakė, kad nežinąs, ar suspės padaryti tai, ką suplanavęs, tačiau tiki, kad jo darbais pasinaudos jaunesni Biržų krašto praeities tyrinėtojai.

Ne kartą teko su Juozu Vilminiu susitikti ir vėliau. Visada stebino jo nuoširdumas, noras padėti tiems, kuriems įdomu daugiau išgirsti apie gimtinės praeitį, čia gyvenusius žmones. Kartą užsiminiau, kad norėčiau paskaityti Konstantino Šakenio monografiją apie Vabalninką ir negavau pasiskolinti šios knygos iš kito Biržų bibliofilo. Gal po savaitės Vilminis pasibeldė į mano buto duris ir iš portfelio ištraukė K. Šakenio knygą.

Juozui Vilminiui nebuvo lemta sulaukti monografijos apie Biržus. Jos neturime ir šiandien. Lyg darbšti bitelė jis dešimtmečius iš įvairiausių šaltinių kruopščiai rinko kraštotyros lobius. Trokšdamas, kad mes, jaunesni, pažintume praeitį, mylėtume savo kraštą.

„Nežinau, kaip mokytojo surinktą medžiagą vertins žmonės, kurie ateityje domėsis Biržų apylinkės istorija, - rašė Juozo Vilminio mokinys Jokūbas Skiauteris. - Nedrįstu spėlioti, kurią medžiagą laikys svarbiausia, kuria naudosis istorikai. Tačiau viena, manau, galiu drąsiai tvirtinti - visi, kam vienokiu ar kitokiu reikalu dabar ir tolimoje ateityje teks vartyti šituos dailiai suskirstytus ir sudėliotus lapus, skaityti tiesiog po sakinėlį, po žodelį surinktas žinias ir žinutes, su pasigėrėjimu ir nuostaba kalbės: „Kokio nepaprastai kruopštaus žmogaus darbas! Tikro idealisto visuomenininko veikla. Veikla žmogaus, negailėjusio nei laiko, nei jėgų, kad tik kuo daugiau kiti sužinotų apie biržiečius, apie jų gyvenimą. Kad tik kuo geriau pažintų šį lygumų kraštą, toli ir plačiai nusitęsusį Apaščios pakrantėmis."

 

Algirdas Butkevičius 

2011-02-08

Konstantinas Bogdanas apie paminklą Juliui Janoniui

Vasario 4-ąją menotyros daktaras, profesorius, dailininkas, skulptorius Konstantinas Bogdanas paminėjo 85-ąsias gimimo metines.

Vienas žinomiausių jo paminklų yra skirtas poetui Juliui Janoniui - gana kontraversiškai Biržų krašto asmenybei, keliančiai įvairių minčių iki šiol.

Tarybiniais metais Juliaus Janonio (1896 - 1917) gyvenimas buvo pateikiamas labai ideologizuotas, paverčiant jų proletariniu simboliu, tarybų valdžios šaukliu. Tuo tarpu poeto amžininkai, mokytojai, jį pažinoję žmonės prisiminė šiek tiek kitaip.

1976 01 15 laikraštis „Biržiečių žodis" informavo: „Balandžio 5 d. sukanka 80 metų, kaip gimė Julius Janonis. Biržuose sutvarkytoje ir poeto vardu pavadintoje aikštėje bus pastatytas didingas J. Janonio monumentas (skulptūros autorius - K. Bogdanas). Ši skulptūra, išliedinta Leningrado liejykloje, atgabenta į Biržus."

Vytautas Brėdikis ir Konstantinas Bogdanas dėlioja paminklo J. Janoniui maketą. 1975 m.

Paminklas Biržuose J. Janoniui buvo atidengtas 1976 04 02, priderinant prie poeto gimimo 80-ųjų metinių. Jį sukūrė Biržų gimnaziją baigęs skulptorius Konstantinas Bogdanas, jam talkino kitas biržietis architektas Vytautas Brėdikis.

Paprašytas šių eilučių autoriaus, prieš kelerius metus skulptorius prisiminė: „Jau mano mokytojas profesorius Juozas Mikėnas turėjo idėją pastatyti paminklą Juliui Janoniui. Jis buvo sukūręs keletą eskizų ir netgi padaręs kelias pusantro, dviejų metrų skulptūras iš gipso. Dėl darbų gausos, galiausiai ir dėl ankstyvos mirties tie darbai nutrūko.

1966 m. buvo paskelbtas konkursas sukurti paminklą J. Janoniui. Aš dalyvavau kartu su tuometiniame Vilniaus inžinerijos statybos institute dirbusiu broliu Henriku. Dalyvavo nemažai skulptorių ir architektų. Mes laimėjome antrąją vietą ir tapome nugalėtojais, nes pirmoji vieta nebuvo skirta.

Tada mes su broliu buvome pasirinkę kitokį variantą - poetas nebuvo vienintelė figūra. Jis buvo sukomponuotas sėdįs dviejų durtuvų, kuriuos jungia kregždė, sinbolizuojanti net ir karų metais kūrybą, minties skrydį, fone.

Vėliau, kalbant su tėvais, mano mama pasakė labai gražią metaforą - sudegė kaip žvakė. Tada ir kilo kitas paminklo variantas - pavaizduoti ant aukšto postamento Janonio figūrą, plevenančią vėjyje tarsi žvakės liepsną. Brolis Henrikas dirbo kitus darbus, tad pasikviečiau į pagalbą savo seną pažįstamą, irgi biržietį Vytautą Brėdikį.

Aš norėjau sukurti tokį paminklą, kad jis tarsi taptų miesto vizitine kortele, kad žmonės, jį pamatę, iškart sakytų - tai yra Biržai."

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-02-08

Išminties pagava be amuleto

Visą sausį buvau suglumęs. Metams baigiantis tikėjau nauja - gera - pradžia. Visa ko įvairumas turėjo atnešti į mano namus džiaugsmą ir laimę. Tuos pačius banaliai linkimus dalykus kiekviena pasitaikiusia ale šventine proga.

Metų pradžioje leidiniai ir visa media dovanojo pranašystės apraiškas. Bent šiek išmanąs žvaigždes ir jų išsidėstymą visatoje, bandė nusakyti laimingus gyvenimo vingius. Nelaimingus ramiai nuslėpdavo (kad nesusigadintų finansinio intereso).

Šiandien privalau apvalyti sąmonę nuo sėkmės ir nesėkmės formulių.

Lygindamas horoskopus, pranašystes ir kitus niekingus reiškinius, supratau jų prieštaravimą. Viename leidinio puslapyje liepta sudaryti finansinį sandorį, o kitame atsiprašoma, kad turimo indėlio palūkanos gali būti keliskart apkarpytos.

Meilės reikalai turėtų sektis, tačiau galima artimo žmogaus netektis.

Laikas sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Net jei tau septyniasdešimt.

O ką jau kalbėti apie abstraktumą.

Šiandien dešine koja išlipęs iš lovos (kairė neša nesėkmę), vietoj maldos žvilgteriu į Matildos - Nemiros - Nakvišos - Raganės mintis. Kad tik laimės paukštė neaplenktų ir manęs.

Apleisdamas kasdienę maldą ar nebemokėdamas melstis, kompensuoju netektį kitu. Pasikabinu rožančių automobilyje (ant veidrodėlio šalia turkiškos akies). Kartais užsidedu ant kaklo. Meldžiuosi į žvaigždžių susikirtimo taškus ir lemiamą jų būtį.

Dėkoju likimui ir gamtai, kad šįryt atsikėliau sveikas. Ir kad atsikėliau. Nes antraip - galėjau pajusti lengvosios žemelės svorį.

Žmogaus siela kaip indas. Negali būti tuščia. Ji nori tikrumo. Aiškumo. Garantijų.

Pastarųjų substancijų lieka vis mažiau. Todėl nesivalęs dantų skaitau išganingas prognozes, kurias parašė slenkančiu grafiku nustatytas redakcijos darbuotojas.

Labai nemėgstu kačių. Gal dėl to, kad jos painiojasi gatvėse ir plentuose. Perbėgusi katė neša nelaimę. Nusispjaunu tris kartus per kairį petį ir judu pirmyn.

Tiesa, reikia grįžti. Pamiršau mobilųjį. Atrodysiu neišmaniai be aparato. Tačiau sugrįžti atgal į namus, kaip ir sveikintis per slenkstį, reiškiniai, artinantys nelaimes.

Šį kartą pabeldžiu į stalą.

Pasidarau kavos. Stengiuosi nurimti. Tą darau visą mėnesį.

Pranašystės, apreiškimai, numatomi kataklizmai ir mielos gyvenimo smulkmenos pinasi galvoje. Bandau netikėti blogiausiu. Tikiu tuo, kas veda į priekį.

Kava stipri.

Prisimenu sapną. Kelis. Neprisimenu, ar spalvotą sapnavau, ar paprastą - juodą baltą. Tai ne esmė. Svarbu - ką. Plaukus. Vaikus. Griovį. Susiieškau prasmes.

Suglumstu. Nustembu.

Nurimstu. Sunkiai.

Viską sudėjus tampa apmaudu. Sekcijoje randu amuletą. Rankoje laikau ypatingą akmenį. Nepykstu ant likimo. Suprantu, kada nors bus ir geriau. O kada nors bus pabaiga.

O apie pastarąją kalba visi. Visi bambekliai.

Grįžtu į sielą. Sielon. Dažnai būnu ten. Juk žmogus esu.

Siela tuštoka. Tuštesnė nei išorinė aplinka, pilna mažmožių.

Siela trokšta ramybės. Giedros. Išsivadavimo. Ir visko, kas surašyta Zodiako skiltyje, amuleto veikime ar Matildos pranašystėje.

Į galvą ateina mintis pasimelsti. Maldoje prašyti to, ko labiausia žmogui reikia, - ramybės. Ir išminties.

Siela meldžiasi. Protas valosi. Jauti išminties pagavą. Pradedi suvokti melą, tuštybę, apgaulę, veidmainystę.

Suvoki gamtos, likimo, lengvos žemelės ribotumą. Atsisakai menkniekių, burtų, ateities paistalų. Suvoki, kad tavo gyvenimas Dievo rankoj. Jo valioj.

Iš laimės išgeri antrą kavos puodelį.

Pasižadi neskaityti Matildos - Nemiros - Nakvišos - Raganės minčių. Išmeti amuletą. Per slenkstį eini apdairiai. Sveikiniesi. Nebarbeni į medį ir nesispjaudai per petį... Sugrįžti į sveiką protą.

Tampi sveiku žmogumi.

Trečio kavos puodelio nebegeri. Kad netaptum priklausomas. Kaip nuo ateities spėlionių ir slėpinių dabarties labirintuose.

Supranti. Malda išgelbėjo.

Ji išgelbsti -

 

Andrius Šukys,

kunigas

2011-02-05

Pirmuosius paveikslus ir skulptūras sukūrė Biržuose

„Visada maniau esąs biržietis, - 1986 metais sakė skulptorius, tuomet Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, profesorius Konstantinas Bogdanas. - Čia, mieste prie Širvėnos ežero, prabėgo mano vaikystė, čia aš baigiau gimnaziją, čia pirmą meilę sutikau, čia sukūriau pirmuosius savo paveikslus ir skulptūras. Čia turėtų būti mano, kaip menininko ir žmogaus, pradžia."

Gimė Konstantinas Bogdanas 1926 metų vasario 4 dieną Žeimiuose (Jonavos rajonas) Onos ir Aleksandro Bogdanų šeimoje.

Vaikai augo mokėdami dvi kalbas - lietuvių ir lenkų. Tėvas, laikęsis bajoriškos giminės tradicijų, Konstantino atmintyje išliko kaip geros širdies, tačiau griežtas, tvarkingas ir orus žmogus.

1930 metais tėvo gimnazijos mokslo draugas Pakštas jam pasiūlė direktoriaus pavaduotojo vietą ką tik įsteigtame linų apdirbimo fabrike „Siūlas". Aleksandro Bogdano šeima apsigyveno Astravo dvaro fligelyje. Konstantinui tuomet ėjo ketvirti metukai. Jis kartu su sesute Onute lankė čia pat buvusią Paežerių pradinę mokyklą, o vėliau pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje.

85-metį švenčiantis Konstantinas Bogdanas: „Čia, mieste prie Širvėnos ežero, prabėgo mano vaikystė, čia aš baigiau gimnaziją, čia pirmą meilę sutikau, čia sukūriau pirmuosius savo paveikslus ir skulptūras. Čia turėtų būti mano, kaip menininko ir žmogaus, pradžia."

Labai mėgo piešti. „Susižavėjęs iliustruotomis vaikiškomis knygelėmis, - prisimena skulptorius, - ir pats panorau ką nors panašaus padaryti. Taip atsirado pirmoji mano iliustruota knygelė pagal dainą „Oi jūs grybai, grybai - jūs patieka mano". Knygelė labai patiko namiškiams ir šie ją visada rodydavo mūsų svečiams."

Biržuose jam teko susitikti ir su tikrais dailininkais: katalikų bažnyčios interjerą restauravusiu tapytoju Jukoniu, gimnazijos piešimo mokytoju Povilu Andrėjausku. Nusprendė ir pats pabandyti tapyti. Gavęs iš Kauno konservatorijoje studijuojančio brolio Aleksandro aliejinių dažų, nutapė pirmąjį savo paveikslą - Biržų panoramą nuo Astravo dvaro.

Biržuose susipažino ir su profesionaliąja skulptūra. Jis žavėjosi skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtu, priešais pilies griuvėsius pastatytu Lietuvos kunigaikščio etmono Jonušo Radvilos biustu. Likėnuose prisikasęs šlyno ir gipso, nulipdė jo kopiją. Pamatęs „Lietuviškoje enciklopedijoje" skulptoriaus E. A. Burdelio lankininko nuotrauką, pagal ją ir M. K. Čiurlionio „Šaulio" reprodukciją nulipdė savo „Lankininką". Tai buvo jo pirmoji originali skulptūra.

Konstantinui atrodė, kad tėvai nepatenkinti jo kūryba, nes jie vis bardavosi, kam jis tuos „balvonus" lipdo. Tačiau kai kartą, puošdamas Kalėdų eglutę, jis netyčia užkliudė ant pianino stovėjusį savo „Lankininką" ir vos jo nesudaužė, tėvas supyko ir sūnų išbarė, kad tas negerbia savo kūrybos. „Tada supratau, - prisimena skulptorius, - nors mane ir bara už tuos balvonus, bet vis dėlto vertina juos, pripažįsta mano kūrybą. Užplūdo labai geras jausmas. Matyt, tai ir paskatino rinktis gyvenimo kelią."

Gimnazijos piešimo mokytojas Povilas Andrėjauskas, pastebėjęs Konstantino gabumus, įvairiomis progomis duodavo piešti plakatus. Piešė šventus paveikslėlius Biržų Šv. Jono Krikštytojo, Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioms. Kai kuriuos darbelius pavykdavo parduoti. Atsirasdavo pinigų dažams ir drobei.

Biržuose kaip dailininką jį ėmė pripažinti ne tik mokytojai, bet ir miesto inteligentija. Jam buvo patikėta sukurti reklamą Biržuose koncertavusiai dainininkei Beatričei Grincevičiūtei. O 1944 metais jis laimėjo Biržų dekanate paskelbtą sveikinimo rašto projekto Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui konkursą. Skulptorius prisimena, kad tada už gautą premiją nusipirko laikrodį ir kostiumą.

Gimnazijoje K. Bogdanas buvo aktyvus jūrų skautų organizacijos narys, iliustruodavo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sienlaikraštį „Tiesos kardas", bažnyčios vikaro, poeto, 1940 metais išleidusio poezijos rinkinį „Jaunystė uždarame sode", Antano Valantino paragintas įstojo į blaivybės draugiją.

Mokydamasis septintoje klasėje, sužinojęs apie generolo Povilo Plechavičiaus raginimą vienytis ir ginti Lietuvą nuo bolševizmo grėsmės, kartu su kitais gimnazistais savanoriais J. Balčiūnu, A. Kudūkiu, A. Lukšiu, A. Montvila ir K. Kisieliu įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. „Mobilizacija į vietinę rinktinę, - po daugelio metų prisimins Konstantinas Bogdanas, - man kėlė džiugesį, didžiulį entuziazmą. Kartu su kitais aštuoniolikmečiais jaučiausi kaip tikras didvyris, kuriam nebaisūs jokie pavojai, kurio jokia kulka negali kliudyti. Tai kas, kad atvykus į Marijampolę iš pradžių mūsų būriui neužteko karinių uniformų, kad mokykloje teko miegoti ant šieno, nes trūko lovų. Užtat patruliuodami mieste su prancūziškais karabinais ant peties jautėmės esą tikri žmonių gynėjai. Į poligoną žygiuodavome traukdami dainą „Mūsų kuopa, kai išeina, ir užtraukia linksmą dainą". Būdavo smagu mušti į koją, įdomu dalyvauti karinėse pratybose. Visi degėme entuziazmu ir ištikimybe duotai priesaikai būti Lietuvos gynėjais."

1944 metų gegužės 15 dieną generolui Povilui Plechavičiui paskelbus vietinės rinktinės vyrams neterminuotas atostogas ir patarus kuo greičiau sprukti su ginklais į namus, broliai Konstantinas ir Aleksandras Bogdanai į Biržus grįžo aplinkiniais keliais.

Išlaikęs baigiamuosius gimnazijos egzaminus, nors ir svajojo apie dailės studijas, baigė Panevėžio mokytojų seminariją, nes tuomet į kariuomenę nebuvo šaukiami mokytojų seminarijų auklėtiniai.

Pavyksta išvengti trejų metų pedagoginio darbo Pasvalio rajone. Įstoja į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Studijuodamas Šančių 6 - ojoje ir 7 - ojoje gimnazijose dėsto piešimą, braižybą, o vyresnėms klasėms meno istoriją. Vėliau bus pakviestas dėstyti dailės ir meno istoriją Kauno mokytojų seminarijoje. Dailės institute norėtų studijuoti tapybą, tačiau Skulptūros katedros vedėjo profesoriaus Juozo Mikėno paskatintas pasirenka skulptūrą. Ima kurti skulptūrinius portretus, nors nepamiršta ir tapybos. Jo sukurtas dirigento Mykolo Bukšos portretas „Maestro" vėliau bus atrinktas į respublikinę tapybos parodą Vilniuje. Studijų metais įtakingiausiais ir mylimiausiais mokytojais tampa skulptoriai Bronius Pundzius, Juozas Mikėnas, Robertas Antinis.

1951 metais su pagyrimu baigia Kauno taikomosios dailės institutą, tampa Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, Dailės instituto skulptūros katedros vedėjo Juozo Mikėno asistentu.

Dirbdamas institute, ryžtasi tęsti dailės studijas SSRS Dailės akademijos I. Repino dailės instituto aspirantūroje. „Vėl pasijutau esąs studentas, su džiaugsmu puoliau tęsti mokslo, - prisimena tuos metus, praleistus tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). - (...) Sekmadieniais su kolegomis lankydavome Ermitažą (sukauptam pasaulinio masto meno rinkinių lobynui skyrėme didžiausią dėmesį), Rusų muziejų, taip pat kitas įsimintinas ir įžymias Leningrado užmiesčio vietas. (...) Neužmirštamos tos akimirkos, kada grožėdavomės Mikelandželo skulptūromis ir ypač graikų ir romėnų mažosios plastikos skulptūriniais portretais. „

Baigęs aspirantūrą, tapo pirmuoju humanitarinių mokslų ir menotyros daktaru Lietuvoje. Diplominiam darbui sukūrė skulptūrų grupę „1863 metų valstiečių sukilimas Lietuvoje". Tais metais dailės kūrinyje vaizduoti lietuvių valstiečių kovą už žemę ir laisvę nebuvo paprasta. Teko aiškinti ir įrodinėti, kad tai buvo sukilimas ne prieš rusų tautą, o prieš carinės Rusijos valdžią. Diplominio darbo vertinimo komisijai kėlė įtarimą pasirinkta tema, todėl ji paprašė Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sutikimo šį darbą vertinti. Atvažiavo K. Bogdanas pas LKP istorijos instituto direktorių Romą Šarmaitį, kuris tokius klausimus sprendė, ir sako: „Maskva neprieštarauja prieš šią temą, bet prašo, neva etikos sumetimais, suderinti su LKP CK." O R. Šarmaitis atsako: „Jei Maskva neprieštarauja, kaip čia mes būsim prieš!" Diplominis darbas buvo įvertintas „Labai gerai".

Vienas iš žinomiausių skulptoriaus kūrinių yra Juliaus Janonio paminklas Biržuose, atgimimo metais sulaukęs prieštaringų vertinimų. Dešimt metų Biržams kūręs poeto Juliaus Janonio paminklą (už jį ir kitas skulptūras jam buvo suteikta Lietuvos valstybinė premija) K. Bogdanas yra sakęs : „J. Janonio skulptūrinis paminklas - mano kūrybinė meilė, savotiška gulbės giesmė. Jokios revoliucijos čia nėra. Jaunas, talentingas poetas sudegė kaip ta plevenanti žvakė, atsidūrusi istorijos audrose. (...) Visada žavėjausi Juliaus Janonio asmenybe. Toks jaunas ir tiek daug nuveikė! Norėjosi išaukštinti šį romantikos kupiną žmogų, švystelėjusį, bet palikusį aiškų pėdsaką. Nenorėjau kartoti įprastinės monumento koncepcijos, norėjau, kad pats siluetas skirtųsi nuo kitų paminklų."

29 metus vadovavęs Dailės instituto (dabar Akademijos) Skulptūros katedrai profesorius Konstantinas Bogdanas yra sakęs, kad pedagoginė veikla visada buvusi jo silpnybė. Jam visada patiko bendrauti su jaunimu, buvo malonu auklėti jaunus žmones, formuoti jų charakterį, nes tai tarsi primena skulptūros kūrimą iš „žalios" medžiagos. Yra tekę susitikti su jo buvusiais studentais, kurie prisimena tolerantiškai, maloniai ir nuoširdžiai su jais bendravusį profesorių, leidusį jauniems žmonėms laisvai augti kaip savarankiškai kuriančioms ir mąstančioms asmenybėms. „Gerai pamenu, - rašo skulptorius 2010 metais Irenos Račkauskaitės - Petraitienės išleistoje knygoje „Konstantinas Bogdanas", - kaip mus laikė dekadentais ir viešai smerkė už žavėjimąsi prancūzų impresionizmu. Mūsų instituto Skulptūros katedra buvo labai tolerantiška jaunųjų ieškojimams." Studijų, o vėliau ir darbo Dailės institute metais, artimai bendravęs su skulptoriumi Juozu Mikėnu (ši draugystė paskatino parašyti monografiją „Juozas Mikėnas", 1961 metais išleistą rusų kalba Maskvoje, - A. B.), kuriam buvo labai artimas lietuvių liaudies menas, Konstantinas Bogdanas sakė, kad jo kūrybinis credo - laikytis lietuvių skulptūros tradicijos, ne imituoti, o išsamiai studijuoti liaudies skulptūrą. Todėl jį galėjai dažnai sutikti tautodailininkų medžio meistrų respublikiniuose seminaruose, jo artimas bičiulis buvo vienas iš talentingiausių liaudies meistrų Ipolitas Užkurnys. O kurdamas Valstybine premija įvertintą (kartu su Janonio paminklu Biržuose) poeto Kristijono Donelaičio skulptūrą, sakėsi vidiniu susikaupimu, rimtimi, susimąstymu šią figūrą stengęsis priartinti prie liaudies meistrų skulptūrų, kurių liaudiškoji kūrybinė tradicija jį visada jaudino.

Skulptorius sakosi esąs realistinio meno šalininkas, ypač kurdamas portretus. Skulptūrinio portreto Lietuvos dailėje meistru pripažintas dailininkas įsitikinęs, kad portrete visų pirma turi būti fizinis panašumas, o didžiausia psichologinė sankaupa sutelkta žmogaus veide. Jam patinkanti ekspresija, todėl jis stengiasi išjudinti pozuojantį žmogų, nereikalauja, kad jis sėdėtų sustingęs, atvirkščiai, nori, kad jis vaikštinėtų, kalbėtų apie tai, kas jam įdomu, kas jį jaudina. „Žmogus atgyja, keičiasi jo akių išraiška, antakių, lūpų padėtis, raukšlių piešinys. Tokias būsenas ir gaudau, nes tik jos atskleidžia modelio vidinį portretą, jo tikrąjį ego."

Sovietiniais metais skulptoriui tekdavo ieškoti kompromisų, norint kurti tai, kas artima ir brangu. Minint Vilniaus universiteto 400 - ąsias metines, K. Bogdanas Filologijos fakultetą papuošti Lietuvos raštijai ir kultūrai nusipelniusių Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Danieliaus Kleino, Abraomo Kulviečio, Stanislovo Rapalionio, Konstantino Sirvydo, Liudviko Rėzos skulptūriniais portretais galėjo tik tuomet, kai sutiko padaryti skulptūrą „Leninas ir V. Kapsukas Poronine", kuri buvo pastatyta prie naujųjų universiteto rūmų, Saulėtekio alėjoje. Daug metų būdamas Dailės akademijos Skulptūros katedros vedėju, profesoriumi, Dailininkų sąjungos pirmininku, daugelio komisijų vadovu, skulptorius negalėjo išlikti visiškai nepriklausomas nuo įvairių lygių valdžios įtakos, todėl šiandien jo kūrinių randama ir Grūto parke. Kai kurie dailininkai reikalavo pinigų už tai, kad jų sukurtos skulptūros eksponuojamos Grūto parke. Autorinių teisių agentūra ėmė K. Bogdaną įkalbinėti, kad ir jis pareikalautų pinigų. Bet skulptorius atsisakė, nes už skulptūras jam jau kartą buvo sumokėta, ir šiandien jam, kaip menininkui, svarbiausia, kad Grūto parko kūrėjas V. Malinauskas sutvarkė ir jo, ir kolegų darbus, gražiai juos pastatė, ir dabar parke yra visi meniniu požiūriu geriausi sovietmečio darbai.

Prieš keliolika metų Biržuose apsilankęs Sirakūzų universiteto JAV profesorius Martynas Yčas, susižavėjęs J. Janonio paminklu, iš tuometinio „Sėlos" muziejaus direktoriaus Algimanto Baublio sužinojo, kas šio paminklo autorius. Netrukus susitikę abu profesoriai nusprendė, jog tarp Biržų šviesuolių Jonušo Radvilos, Stanislovo Dagilio, Juliaus Janonio paminklų turėtų būti ir vyresniųjų Yčų - Jono ir Martyno - skulptūriniai portretai. Juos skulptorius sukūrė 1992 metais.

Nenutrūksta skulptoriaus kūrybinis bendradarbiavimas su Biržų gimnaziją baigusiu žymiu architektu Vytautu Brėdikiu. 1993 metais jie pastatė paminklą žuvusiems partizanams ir tremtiniams Žeimių miestelyje, o 2009 metų birželio 21 dieną prie Jonavos rajono savivaldybės atidengė paminklą Abraomui Kulviečiui (apie jį K. Bogdanas sako, kad „didesnio ir įžymesnio žmogaus Jonava neturi"), tarsi bylojantį apie skulptoriaus neišsenkančias kūrybines jėgas, jo ištikimybę pareigai iš kartos į kartą kaip estafetę perduoti tautos šviesuolių atminimą.

Šiomis dienomis Konstantinui Bogdanui sukanka aštuoniasdešimt penkeri. Telydi jį stiprybė ir energija, kad dar ne vienerius skulptoriaus metus vainikuotų gražūs sumanymai ir prasmingi darbai.

 

Algirdas Butkevičius

2011-02-05

„Harmonijos erdvė" - didesnėje erdvėje

Kelios dešimtys biržiečių susidomėjo laisvalaikio muzikos studijos pristatymu.

 

Buvusio Verslo ir informacijos centro patalpose atsirado vietos muzikai ir psichologijai.

Šias sritis ne pirmus metus bando sujungti muzikuojančio psichologo Dainiaus Čerbulėno vadovaujama viešoji įstaiga „Harmonijos erdvė".

Iš nedidelio kambario Vilniaus gatvėje psichologijos studija persikėlė į Rotušės gatvėje esančią erdvią salę. Ji priklauso savivaldybei, kuri nusprendė dalį buvusių Verslo ir informacijos centro patalpų skirti jaunimo veiklai.

Į erdvesnius „vandenis" patekusi „Harmonijos erdvė" praėjusį ketvirtadienį kvietė naujus bičiulius, norinčius mokytis groti klavišiniais muzikos instrumentais ir gitara.

Iš viso atėjo apie 30 įvairaus amžiaus žmonių, iš kurių 17 panoro lankyti muzikos užsiėmimus.

Studijos atidarymo metu vyko parodomoji pamoka. Prie klavišinių instrumentų pirmą sykį sėdo muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės.

„Muzikos užsiėmimai padeda atsipalaiduoti, skatina kūrybiškumą, saviraišką.

Gal daugeliui suaugusiųjų tai bus galimybė realizuoti neišsipildžiusias svajones", - sako D. Čerbulėnas.

Studijos atidarymo metu vyko parodomoji mokymo groti klavišiniais instrumentais pamoka. Mokytis groti kviečiami mokyklinio amžiaus vaikai ir suaugusieji - neturintys jokios muzikavimo patirties arba norintys ją tobulinti.

Pasak studijos vadovo D. Čerbulėno, užsiėmimuose taikoma vadinamoji Berkio koledžo metodika, kuri laikoma viena pažangiausių pasaulyje. Muzikos mokymas vyks mažose grupėse (po 2 - 3 žmones) vieną kartą per savaitę, po užsiėmimų bendrojo lavinimo mokyklose.

Kita „Harmonijos erdvės" paslauga yra skirta pažintinių procesų, emocinių, elgesio sutrikimų korekcijai.

„Laukiu tėvelių, kurių vaikai sunkiai koncentruoja dėmesį, yra uždari ir nelinkę bendrauti, nerimastingi, blogai miega, skundžiasi galvos, skrandžio skausmais ir pan. Muzikos galimybes jungdami su psichologiniais metodais pabandysime spręsti gyvenimo kokybę blokuojančias problemas", - apie studijos veiklą kalba psichologas.

Jis taip pat tikisi, kad būsimos arba jau kūdikius auginančios mamos ateis į užsiėmimus, skirtus mažylių intelektinių, emocinių sferų lavinimui bei formuojančius asmeninius savireguliacijos įgūdžius.

 

Alfreda Gudienė

2011-02-05

„Šiaurės rytuose" galima įsigyti Gendručio Morkūno eseistikos rinktinę

Knyga „Švęsti kosmose ir tvarte" - tai iškilaus fiziko, talentingo vaikų bei paauglių rašytojo ir originalaus publicisto Gendručio Morkūno (1960-2009) eseistikos palikimas bei bičiulių, bendražygių atsiminimai apie šią ypatingą asmenybę.

Gendrutis Morkūnas į mūsų literatūrą atėjo lyg iš niekur - rodos, su menu, apskritai, su kultūra nieko bendra neturinčios srities - fizikos. Dar prieš pradėdamas rašyti kūrinius vaikams, publicistiką bei esė, G. Morkūnas jau buvo keliasdešimties straipsnių, kelių mokslo populiarinimo knygų autorius. Tačiau radioekologija ir radiacinė sauga, kurios specialistas buvo G. Morkūnas, - per siauros sritys talentingam kūrėjui bei rašytojui.

Jaunajai skaitytojų auditorijai Gendrutis parašė penkias knygas. Keturios iš jų jau išleistos, beveik kiekviena iš karto pastebėta ir įvertinta: „Vasara su Katšuniu" (2005) pripažinta reikšmingiausiu metų debiutu, „Grįžimo istorija" (2007) ir „Blusyno pasakojimai" (2008) - geriausios metų knygos vaikams ir paaugliams. Išėjus apysakai „Velniškai karštos atostogos" (2009), Gendručiui Morkūnui (po mirties) paskirta Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija.

Knygoje „Švęsti kosmose ir tvarte" surinkta beveik šimtas Gendručio Morkūno esė. Dauguma tekstų publikuoti interneto dienraštyje „Bernardinai. lt", laikraščiuose „Šiaurės Atėnai", „Šiaurės rytai". Knygoje sudėtos esė, rašytos 2004-2009 metais. Paskutinė esė, kuri ir davė pavadinimą šiai rinktinei, parašyta likus savaitei iki išėjimo.

G. Morkūno esė neabejotinai priklauso lietuviškos eseistikos „aukso fondui", išsiskiria ypatingu stiliumi bei žaismingumu.

Knygoje publikuojama Gendručio Morkūno autobiografija, parengta pagal kelis jo interviu, taip pat sesers Angelės Jasiukėnienės, bendrakursės fizikės Alinos Momkauskaitės, bendradarbio fiziko Gintauto Klevinsko, rašytojų Gintarės Adomaitytės bei Ramutės Skučaitės, dailininkų Sigutės Ach bei Kęstučio Kasparavičiaus, literatūrologo Kęstučio Urbos bei žurnalistės ir bičiulės Elvyros Kučinskaitės atsiminimai apie Gendrutį.

Gendrutis ir jo kūryba - tai dovana, kurią ne visada esi pasirengęs priimti. Pasakysiu šiek tiek „gendrutiškai" - jautiesi tarsi būtum ne visai susišukavęs, per daug skubantis, pametęs porą sagų arba pamiršęs tris pažįstamus pingvinus iš antro aukšto.

Bet... išsivalęs dantis, pažvelgęs į dangų, nusišypsojęs savo atspindžiui troleibuso lange, staiga pajunti į širdį nesutelpantį gerumą ir net drovu - „ar vertas?" Ar galima taip subtiliai kalbėti apie tai, apie ką reikėtų rėkti... O gal geriau nusisukti, nepastebėti, praeiti...

Dabar laikai rankose tekstą? Istoriją? Sužeistą paukštį? Ir plūsti ašaromis, nuo kurių gera... Štai toks apsivalymas. Skaidrumas. Žmogiškumas. Ir kartu viskas paprasta - lyg kaimiška duona su sviestu. Rasotą ūkanotą vakarą. Basomis. Per širdį. Iki kito žmogaus širdies. Ir taip iki pat dangaus...

Sigutė Ach, dailininkė, rašytoja

Dėl knygos įsigijimo kreiptis į „Šiaurės rytų" redakciją (Vytauto g. 53-1, Biržai). Kaina - 26 Lt.

 

2011-02-05

Biržiečio filmui apie Čečėniją patikėta atidaryti Berlyno filmų festivalio programą

Iš Biržų kilęs režisierius Mantas Kvedaravičius, trejus metus praleidęs karu tebealsuojančioje Čečėnijoje, sukūrė filmą „Barzakh", kuris taps pirmuoju lietuvių filmu, atidarysiančiu Berlyno kino filmų festivalio dokumentinių filmų programą „Panorama Dokumente".

 

„Barzakh" yra pirmasis, taip aukštai įvertintas lietuvių režisierių darbas tokio lygio kino renginyje.

„Šio filmo tikslas - parodyti, ką žmonės išgyvena, kai nežino - jų artimieji yra gyvi ar mirę. Su tuo susiduria beveik kiekviena čečėnų šeima. Aš stengiausi atskleisti būseną, kuri nėra nei mirtis, nei gyvenimas. Būtent tokia ir yra šio „Barzakh" pavadinimo reikšmė", - sako sėkmingai kine debiutuojantis režisierius M. Kvedaravičius.

Čečėnija iki šiol yra šalis, kur kankinimai ir nebaudžiamos žmogžudystės yra kasdienybė. Be žinios dingę artimieji yra viena pagrindinių pokario zonos gyventojų tragedijų. Norėdamas atskleisti šį skausmą, lietuvis beveik trejus metus praleido filmuodamas Šiaurės Kaukazo šeimos gyvenimą.

Mantas Kvedaravičius: „Šio filmo tikslas - parodyti, ką žmonės išgyvena, kai nežino - jų artimieji yra gyvi ar mirę. Su tuo susiduria beveik kiekviena čečėnų šeima."

Per tą laikotarpį M. Kvedaravičius neteko kelių savo draugų, kurie buvo pagrobti ir nužudyti. Tarp jų buvo ir režisieriui talkinusi garsi Rusijos žurnalistė Natalija Estemirova.

Pats M. Kvedaravičius buvo suimtas ir įkalintas saugumo struktūrų. Vien tik aktyviai talkinusių vietinių gyventojų dėka jam pavyko išvengti ilgesnio įkalinimo ir kankinimų.

Filmo veiksmas prasideda Čečėnijos mieste, prisikeliančiame po karo. Jame dingsta žmogus. Gyvenimas teka įprasta vaga, tačiau ieškotojai patenka į pasaulį, kuriame susidūrimai su pranašais ir teisininkais, su kankintojais ir kankiniais, su slaptais kalėjimais ir mitiniais ežerais tampa kasdienybe.

„Aplink daug skausmo ir smurto, bet jo tiesioginis vaizdavimas tik prisidėtų prie jo sklaidos. Man daug svarbiau buvo atskleisti dingusių žmonių artimųjų jausmus. Jie gyvena nežinioje daugybę metų. Tai filmas apie šalį, kur karas pasibaigė, bet taika dar neprasidėjo. Dingusieji čia grįžta retai, bet kai grįžta sapnuose, sakoma, kad jie grįžta iš Barzakho - žemės tarp gyvųjų ir mirusiųjų", - savo mintis dėstė M. Kvedaravičius.

Filmas „Barzakh" Berlyno kino festivaliui buvo atrinktas autoritetingos kino kritikų komisijos ir nurungė kelis tūkstančius kitų pasaulio režisierių darbų.

Šis filmas jau spėjo susilaukti pasisekimo ir Suomijoje. Jis atidarė didžiausią Šiaurės šalių dokumentinių filmų festivalį „DocPoints Helsinki". Šį renginį pristatė ir filmo peržiūroje dalyvavo pati Suomijos prezidentė Tarja Halonen.

Debiutinį Manto Kvedaravičiaus kūrinį prodiusavo pasaulinio garso suomių kino režisierius Aki Kaurismaki ir jo prodiuserinė kompanija „Sputnik Oy" bei Lietuvos kompanija „Extimacy Films", tad festivaliuose „Barzakh" pristatomas kaip bendros Suomijos ir Lietuvos gamybos filmas. Pasauline filmo distribucija užsiima „The Match Factory".

Mantas Kvedaravičius gimė 1976 metais Biržuose. Vilniaus universitete įgijo bakalauro išsilavinimą, kultūrinės antropologijos magistro laipsnis suteiktas Oksfordo universitete (Didžioji Britanija).

Šiuo metu M. Kvedaravičius studijuoja Kembridžo universitete (Didžioji Britanija), kur rengia daktaro disertaciją bei monografiją apie valstybės galią ir skausmą.

M. Kvedaravičius 2003-2005 metais dėstė religijos, teisės ir politikos teoriją Niujorke (JAV). Nuo 2006 metų vykdė tyrimą apie žmonių kankinimus ir dingimus Šiaurės Kaukaze.

Berlyno tarptautinis filmų festivalis, kitaip dar vadinamas „Berlinale", yra kasmetinis vasario mėnesį nuo 1951-ųjų rengiamas naujų filmų pristatymo festivalis. Jis vyksta Berlyne, ir jame dalyvauja filmų kūrėjai iš viso pasaulio.

 

Lrytas.lt

2011-02-03

Ką davė ir ko neišmokė mokykla?

Karšta diskusija šaltą popietę vyko Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos bibliotekoje.

 

Ko (ne)išmoko mokykla?

Apsvarstyti aktualias mokyklai, mokiniams ir mokytojams problemas į Diskusijų klubą susirinko pedagogai, 11-12 klasių moksleiviai, mokyklą anksčiau ar vėliau baigę esami ir buvę aukštųjų mokyklų, kolegijų studentai.

Pokalbio dalyvius pristatė diskusijos moderatorė mokytoja Stasė Eitavičienė. Problemas kėlė, gvildeno jauni, naujausiais tyrimais ir šviežiausiomis patirtimis apsiginklavę bei vyresni, ilgesnį gyvenimo kelią nuėję, didesnę patirtį sukaupę prelegentai. Esminė diskusijos tema, sukėlusi nemažai ginčų, - kaip mokykla gali padėti mokiniui apsispręsti pasirenkant savo kelią ir ar ji pajėgi tai padaryti.

Įsikarščiavę jaunieji pokalbio dalyviai sviedė dar vieną kaltinimą mokyklai - ji jauną žmogų žlugdo, o ne padeda jam. Pagrindiniai argumentai: per daug nereikalingos, greit „išgaruojančios" informacijos, pasenusi ugdymo metodika, laikmečiui neadekvačios mokymo programos.

Mokyklai mesti įvairūs kaltinimai: ji teduoda „sausą" teoriją ir nežinomybę, kur ją pritaikyti (pagrindinė priežastis - praktinių užsiėmimų trūkumas), todėl jauni žmonės „įmetami" į savarankišką gyvenimą jam neparuošti, neturėdami išugdytų tam tikrų savybių, be kurių sudėtinga adaptuotis ir konkuruoti vėlesnėse mokslo įstaigose bei darbo rinkoje. Pagrindiniai asmenybės bruožai, kurių esą neskatina mokykla, - tai kūrybiškumas, iniciatyvumas, atsakomybė, savarankiškumas, kritinis mąstymas ir pan.

Merūnas Jukonis, remdamasis užsienio moksliniais tyrimais, aiškino, kokios žmogaus asmeninės savybės aktualiausios darbdaviui. Šalia anksčiau paminėtų aktualizuoti gebėjimai dirbti komandoje ir spręsti konfliktus.

 

Ar kaltinimai mokyklai visada pagrįsti?

Pedagogai kritiką geranoriškai priėmė, tačiau pernelyg kategoriškus kaltinimus pamėgino atremti.

Kalbėta apie mokytojų juntamą atsakomybę už mokinį, jo dabartį ir ateitį, taip pat atsakomybę prieš mokinio tėvus. Atsakomybės ugdymo pavyzdžiais pateikti namų darbai, mokyklos renginiai, įvairūs projektai, individualios ar kolektyvinės užduotys, kai skatinamas jauno žmogaus savarankiškumas, iniciatyvumas. S. Eitavičienė čia pat pastebėjo, kad, deja, reta klasė rodo iniciatyvą diskutuoti, analitiškai mąstyti, ieškoti problemų sprendimų, o dar retesnis mokinys savo noru imasi mokytojo pasiūlytų užduočių ar projektų, ką ir kalbėti apie asmeninę iniciatyvą ieškoti įvairesnių, perspektyvesnių saviraiškos bei saviugdos būdų.

Mokytojai pripažino jaučiantys kaltę, kad būtent į aktyviausius, smalsiausius mokinius sąmoningai ir apeliuoja, nes kada, kaip ir ar apskritai užduotį atliks jos besikratantis ar šiaip pasyvus mokinys, nėra aišku, o laukti dažniausiai nėra laiko.

XI b klasės mokinė Visanta Mockūnaitė, remdamasi pažįstamų žmonių patirtimi, pastebėjo, kad užsienyje mokiniai atsakomybės, pareigingumo mokosi susirasdami kartais net neapmokamą arba minimaliai apmokamą darbą. Toks pavyzdys renginio dalyviams pasirodė visiškai realus ir čia, Lietuvoje.

 

Kūrybiškas žmogus - ateities lyderis

Atmosfera diskusijų klube ėmė kaisti, kalbai pakrypus apie kūrybiškumą. Žinių Vilniaus pedagoginiame universitete ne pirmus metus besisemiančio Merūno teigimu, kūrybiškumas po 20 metų taps svarbiausia žmogaus savybe. Mokykloje pasigesta užsiėmimų, renginių, kurie pastarąją savybę ugdytų.

Vilniaus universitete fiziką studijuojantis Arnas Jelizarovas ironizavo, kad kūrybiškumą vidurinėje mokykloje skatina nebent šokiai, o nūdienės moksleivės vienuoliktokės apgailestavo, kad jų iniciatyvą organizuoti įdomius, netradicinius mokyklos renginius žlugdo kai kurie novatoriškoms idėjoms fobiški pedagogai, neleidžiantys peržengti savo pačių ar buvusios prievartinės sistemos sukurtų ir visiems gerokai įgrisusių rėmų.

Mokyklos direktorių Leoną Zdanavičių tokia informacija, regis, pribloškė, tačiau kitų mokyklos administracijos darbuotojų pernelyg nenustebino: deja, tokių faktų esama ir jų priežastys paprastos - garbaus amžiaus pedagogų stagnacija, nelankstumas, „alergija" naujovėms ir meilė stereotipams.

 

Mokykla: žlugdo ar padeda?

Įsikarščiavę jaunieji pokalbio dalyviai sviedė dar vieną kaltinimą mokyklai - ji jauną žmogų žlugdo, o ne padeda jam. Pagrindiniai argumentai: per daug nereikalingos, greit „išgaruojančios" informacijos, pasenusi ugdymo metodika, laikmečiui neadekvačios mokymo programos.

Naujai „iškepti" studentai, prisiminę gūdžius teorijos brukimo ir kalimo metus mokykloje, žavėjosi kai kurių aukštųjų mokyklų, kolegijų dėstytojų išradingumu, taikomomis mokymo metodikomis, oratoriniais sugebėjimais.

 Klausimą mokytojams, kodėl šie mokinius spaudžia „per prievartą", iškėlė ir VU teisę studijuojantis Martynas Stancikas. Jis, beje, suabejojo, ar abitūros egzaminus laikydamas dešimtoje klasėje juos būtų išlaikęs prasčiau nei dvyliktoje, nes žinių, anot Martyno, jau tada pakako. Tačiau buvo pastebėta, kad Švietimo ir mokslo ministerija, trumpinanti programas, eliminuoja ir labai svarbius dalykus, kurių studijuojant pritrūksta.

Buvęs „aušrietis" Arvydas Timukas mestelėjo provokuojantį teiginį, jog 80 proc. pamokų mokykloje apskritai nereikalingos ir neturi įtakos stojant į universitetą. Pasak Arvydo, dauguma mokinių apleidžia mokslus dėl motyvacijos stokos, nes paprasčiausiai nenutuokia, ko nori. Arvydas pasidalino asmenine patirtimi: lengvai įstojęs į daugelio lietuvaičių geidžiamą Vilniaus universitetą, jaunuolis suvokė, kad specialybė, kurią dėl skambaus pavadinimo (ekonometrija) jis kone atsitiktinai pasirinko, jam nepatinka ir netinka, todėl studijas nutraukė. Jaunuolio įsitikinimu, šiuolaikinė Lietuvos mokykla yra neefektyvi.

Su paskutiniu teiginiu visiškai sutiko ir S. Eitavičienė: žinios „dėl gero balo" yra absurdas - reikia keisti sistemą iš esmės. Kad ir kokia patraukli diskutuojančiam jaunimui beatrodė užsienio mokyklų praktika, pedagogė pasiūlė ieškoti sprendimų čia ir dabar, esamomis sąlygomis.

 

Kaip atsirinkti ir pasirinkti?

Diskusijos dalyviai pripažino  mokykloje susidūrę su milžiniško srauto informacijos atrankos, prioritetų paskirstymo problema. Dažnas moksleivis neturi supratimo, ką norėtų veikti ateityje, ką jam gali duoti vienos ar kitos specialybės pasirinkimas. Vėl sugrįžta prie retorinio klausimo: ar mokykla gali padėti teisingai pasirinkti? Pedagogė jaunųjų mokyklos kritikų paprašė konkrečių rekomendacijų. Keletas jų buvo pateikta.

Dar neseniai „Aušros" suolus trynusių studentų teigimu, mokytojai pateikia per mažai informacijos apie studijų galimybes, į mokyklą nekviečiami įvairių specialybių atstovai, kurie realiai galėtų mokiniams patarti, dėl ko verta rinktis vieną ar kitą studijų kryptį, profesiją, įspėtų apie galimus sunkumus. S. Eitavičienės pastebėjimu, sovietmečiu kultivuotas profesinis orientavimas apčiuopiamų vaisių nedavė.  Mokyklai pasiūlyta organizuoti keliones į, pavyzdžiui, aukštąsias mokyklas, kur būsimas ar esamas abiturientas tiesiogiai įsitikintų, kiek patraukli viena ar kita mokymo įstaiga. Sutikdama, kad greičiausiai tai įmanoma ir reikalinga, S. Eitavičienė priminė, jog mokytojo pareiga - pirmiausia mokinį sudominti, supažindinti su galimybėmis, o ne pateikti kuo daugiau informacijos. Be to, mokiniai, jos teigimu, begalę laiko, kurį galėtų skirti savišvietai, iššvaisto vėjais.

Paradoksalu, tačiau prievartiniu žinių diegimu mokyklą apkaltinęs jaunimas čia pat pasigedo kitos prievartos - profesiškai orientuoti, siūlyti, padėti apsispręsti. Net ne padėti, o nurodyti „teisingą" kelią... Tikriausiai čia verta prisiminti, kaip jauni žmonės, o ypač paaugliai, reaguoja į analogiškus tėvų bandymus.

 

Savirefleksijos privalumai

Nors kaltinti mokyklą, sistemą apeinant save daugeliui pasirodė privalu ir patogu, tačiau diskutuojantis jaunimas vis dėlto grįžo prie savianalizės ir savirefleksijos.

Anot Vilniuje studijuojančio Martyno Drobulio, informacijos daug, mokinių niekas nestabdo. Taigi, ką mes darome patys dėl savęs? Analogišką klausimą pirmtakai uždavė dabartiniams mokiniams. Nors pastarieji iki renginio pabaigos liko vyresniųjų ir iniciatyvesniųjų šešėlyje, šie savo „įpėdinius" nuramino, esą mokykloje jie buvę tokie pat nedrąsūs. Tokios pat nedrąsios ir tylios liko diskusijos klausiusios, bet į ją neįsitraukusios pedagogės (žinoma, išskyrus moderatorę, kuri mėgstamiausios mokytojos titulą dažnai pelno dėl noro diskutuoti su mokiniais kaip su lygiaverčiais pašnekovais). Gal nenorėta atvėsinti jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo, o gal nematyta prasmės kalbėti apie tai, kas, ko gero, nepasikeis? Mokyklos direktoriaus skrupulingai žymėtos pastabos teikia vilties, kad bent jau viešos savianalizės įskaitą tiek mokiniams, tiek pedagogams teks gauti. Tegu tai bus viena iš viešo kalbėjimo pamokų, kurių taip pasigedo mokyklą baigusieji.

Daugiau nei porą valandų trukusi karštos arbatos, ginčų ir supratimo sušildyta diskusija paliko nemažai atvirų klausimų, į kuriuos atsakyti pokalbio metu tikriausiai ir nesitikėta, tačiau dėmesys į spręstinas problemas, neabejotinai, atkreiptas. Renginio pabaigoje žodį gavę dabartiniai moksleiviai neslėpė savo sumišimo ir teigė daug ko nesupratę, tačiau pritarė, kad praktinių užsiėmimų mokykloje tikrai labai trūksta.

Renginiui baigiantis, S. Eitavičienė paskelbė išvadą, kad visi savotiškai teisūs ir visi save kada nors suras, palinkėjo noro ieškoti. Būtent NORAS, šių eilučių autorės supratimu, čia vinis, arba, kitaip tariant, progreso variklis. Anot vieno buvusio kolegos, dabar šaunaus kariūno, per daug verkiama, kad mažai ką gali gauti iš mokyklos. Imti reikia ir dar paprašyti.

 

Jurgita Ratkevičienė

2011-02-01

Biržai tampa klavesino muzikos centru

Sausio 28-ąją Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai sulaukė gausaus svečių būrio - surengti bendrą klavesino muzikos popietę Biržų krašto muziejaus „Sėla" kunigaikščių Radvilų menėje atvyko mokytojai ir mokiniai iš Kauno 1-osios, Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklų bei Prienų rajono Veiverių Antano Kučingio meno mokyklos.

Vaišingi šeimininkai svečiams aprodė V. Jakubėno namą Biržuose, evangelikų reformatų bažnyčią, kur kunigavo kompozitoriaus tėvas P. Jakubėnas, kunigas Rimantas Mikalauskas papasakojo bažnyčios istoriją. Su katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia supažindino Viktorija Morkūnienė, pademonstravusi ir bažnyčios vargonų skambėjimą.

Po įžanginio Saulės Lansbergaitės atlikto kūrinio į svečius kreipėsi Rūmų Ponia, priminusi rūmų didybę, čia skambėjusią muziką ir prisiminti klavesino garsus, viduramžių aidą.

„Sėlos" muziejuje esantį klavesiną išbandė jaunieji biržiečiai bei svečiai iš kitų šalies mokyklų.

Muzikinės popietės vedėjos Romos Butkevičienės pristatytos kūrinius atliko biržietės Danielė Virinaitė (smuikas), klavesinu grojo Gabija Laumytė, Milana Žadeikaitė ir Arūnė Repečkaitė.

Savo meistriškumą pademonstravo ir svečiai groję fleita, lumzdeliu ir klavesinu. Po koncerto svečiai susipažino su „Sėlos" muziejaus ekspozicija, su šeimininkais bendravo prie arbatos puodelio.

Beje, Biržai jau tampa klavesino muzikavimo centru, nes šių instrumentų šalyje nėra daug. Kauniečiai pasakojo, kad jiems norint pagroti klavesinu tenka prašytis į Kauno filharmoniją.

Kultūrinius ir bendradarbiavimo ryšius Japonijos ambasada su muziejumi irgi užmezgė klavesino dėka. Japonai internete ieškojo, kur galima rasti šį muzikos instrumentą Lietuvoje jų atlikėjams, ir surado jį Biržų muziejuje „Sėla".

 

Antanas Seibutis

2011-02-01

Poezijos žodis skambėjo Germaniškyje

Sausio 27-osios popietę Germaniškio pagrindinėje mokykloje vyko meninio skaitymo konkursas, skirtas Lietuvos valstybės 20-mečiui.

Germaniškio mokykloje buvo išrinkti geriausi skaitovai.

Renginyje dalyvavo 1-10 klasių mokiniai, mylintys poeziją. Įžanginiame žodyje buvo poetinių pasvarstymų apie gyvenimą ir poeziją. „Gyvenimas - tai pasaka..." „Poezija - tai laisvė, meilė..."

Ir suskambo posmai apie tėvynę, gamtą, metų laikus. Nuoširdžiai deklamavo ir pirmokai, ir dešimtokai. Mažesniųjų grupėje gražiausiai deklamavo antrokai. Rėjus Sakalauskas užėmė 1 vietą, Viltė Kubiliūtė - 2, Mantas Vėjelis - 3-ąją. Antrokus parengė mokytoja Zita Beliakienė.

5-8 klasių grupėje gausiausiai dalyvavo penktokai (60 %). Nuoširdžiausiai deklamavo penktokė Brigita Sprincėnaitė, aiškiausiai penktokė Romėna Tilindytė, o prasmingiausias eilėraštis buvo penktoko Ernesto Ščepanovo. 1 vietą užėmė Šarūnas Kubilius. Jį konkursui rengė ne tik mokytoja A. Jukonienė, bet ir mokinio mama K. Kubilienė. Antrąją vietą užėmė Ernestas Ščepanovas, trečiąją - Romana Tilindytė. Paskatinamoji vieta ir asmeninis prizas skirtas Brigitai Sprincėnaitei.

9-10 kalsių grupėje prie eilėraščio širdies virpesiu prisilietė Asta Sakalauskaitė, kuriai skirta 1-oji vieta. Alina Ranonytė - mokyklos deklamatorė, dalyvaujanti konkursuose nuo 5 klasės. Jai skirta 2- oji vieta. Trečioji vieta atiteko Gražinai Reišytei.

Renginio pabaigoje deklamavo mokytojos.

 

Aldona Jukonienė,

Germaniškio pagrindinės mokyklos mokytoja

2011-02-01

Balzieriškio Jakuboniai

Stambių vienkiemių prie Biržų girios devynioliktame amžiuje buvo dešimtys. Juos jungė lauko - miško keliai, o gyventojus - giminystės, ūkiniai, kultūriniai ir kitokie ryšiai. Dabar dauguma tokių tepaminimi gyvenamųjų vietovių sąrašuose. Kitaip nutiko Balzieriškiui. Vienkiemis išsiplėtė iki gyvenvietės, o užmarštin nueina tik darbšti, nuoširdi ūkio savininkų Jakubonių šeima, Balzieriškį valdžiusi iki kolchozmečio.

1923 m. Balzieriškyje buvo vienas ūkis su septyniais gyventojais. Nedaug kas jame keitėsi iki Antrojo pasaulinio karo, okupacijų. Tarpukario metais ūkį (ariamą žemę, pievas, ganyklas, miškus - iš viso apie 80 ha) valdė Jurgis Jakubonis. Pagal šeimos susitarimą vienintelis sūnus Jonas buvo skatinamas mokytis. Dukra Olga išleista Papilio link į marčias pas Aukštikalnius. Toks pat likimas buvo skirtas ir Marijai, tik Emilija turėjo likti ūkyje kaip solidi užkurinė. Ant jos pečių ir buvo užkrauta dauguma ūkinių darbų bei rūpesčių.

Balzieriškis ir jo gyventojai Jakuboniai istoriniuose šaltiniuose paminėti įvairiai. Štai „Lietuvių liaudies dainyno" III tome 38 psl. skirtas dainai „Tu, žirgeli juodbėrėli, Dobilo", užrašytai Balzieriškyje, jos pateikėja - Marė Jakubonienė. Dainoje išreikšti išgyvenimai brolį išlydint į karą vėliau lyg ir atsikartojo realybėje.

Petrograde - karo pabėgėlės Marytė ir Emilija su draugais (iki 1918 m.).

Jakuboniai - Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai. Nublokštos į tuometinį Petrogradą guvios lietuvaitės dirbo karininkų šeimose. Pamatė kitokį gyvenimą, įgavo įgūdžių. Jų neužgožė sunkūs, monotoniški ūkio darbai grįžus į gimtinę. Jakubonyčių seklyčia ar ūksmingas sodas buvo prieglobsčiu Radvilos draugijos „Beržynės" skyriaus nariams bei kultūriniams renginiams.

Šeima garsėjo gražiais santykiais su samdiniais. Kas į Balzieriškį atėjo - pasiliko ilgam. Taip atsitiko ir su Semeniškių mažažemių Kulbių dukra Elvyra. Atėjo pusmerge, o išbuvo keliolika metų, kol pasiligoję tėvai pasikvietė pas save. Bet geri santykiai nenutrūko ir sukūrus savarankišką šeimą. Elvyros sūnus Algimantas tarp savo giminės nuotraukų saugo ir motinos mergautines iš Balzieriškio. Ir kaip nesaugoti? Štai apie 1930 metus darytoje nuotraukoje nufotografuota ne Jakubonių šeima, bet visa Balzieriškio šeimyna, t. y. ūkio savininkai su samdiniais. Visi kažkokia proga vaišinasi kvapiu alučiu, tik piemenėliui pilama dalis stiklinės.

Balzieriškio gyventojų ūkis sutvirtėjo, kai Būginiuose įsteigė pieno perdirbimo bendrovę. Palepindavo dovanomis seseris ir brolis Jonas, pradėjęs karininko tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Netrūko Balzieriškyje piršlių. Tik vestuvinių maršų nesigirdėjo. Buvusios Jakubonyčių tarnaitės sūnus Algimantas turi Marytės ir Emilijos su dviem draugais nuotrauką, darytą Pirmojo pasaulinio karo metais Petrograde. Ar ne tai prilaikė nuo vedybų iš išskaičiavimo? O vėliau joms teko bendraamžių ir jaunesnių merginų dalia. Nes tie, prie kurių linko širdys, pasiklydo žiauriuose negailestingų istorinių įvykių sūkuriuose.

1948 05 22 iš Balzieriškio į Čeremchovo rajoną buvo ištremta Marija Jakubonytė, Jurgio, g. 1899 m., ir jos teta Marija Jakubonytė, Martyno, g. 1872 m. Pastaroji tremtyje ir mirė. Emilija į tremtį „nevažiavo". Kaip rūpestinga ūkininkė, anksti pakilusi pažiūrėti savo mylimų arklių bei kitų gyvulių ir pajutusi, kad vienkiemis apsuptas, šliaužte, ropomis pasitraukė į mišką. Praūžus trėmimo bangai, legalizuotis nė nereikėjo. Turtas buvo suvisuomeninintas, pati Emilija patyrė terorą. Tačiau sulaukė sesers. Po 1956 m. Marijai grįžus iš tremties, dar bandė kurti gyvenimą Balzieriškyje, bet alkanas kolchozmetis ir amžius palaužė taip, kad gyvenimą abi užbaigė Antaviliuose.

Marija Jakubonienė (Lapienytė iš Kviriškio) Balzieriškio vardą įrašė Lietuvių Liaudies Dainyne. Jos dukros - Lietuvos gyventojų genocido sąvade. O apie sūnų Joną galime pasiskaityti daugiatomiame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai".

Jonas Jakubonis gimė 1907 03 08 Balzieriškio vnk. - žuvo Panevėžyje 1944 07 10, nušautas vokiečių kariškio.

1929 m. baigė Biržų, o 1931 m. - karo mokyklą. Turėdamas jaunesniojo leitenanto laipsnį tarnybą pradėjo 4-ajame pėstininkų pulke. Iki sovietų okupacijos užsitarnavo kapitono laipsnį. Sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę, jam dar buvo patikėtos 262 raudonarmiečių pulko šaulių kuopos vado pareigos. Kilus Vokietijos - SSRS karui, iš Raudonosios armijos pasitraukė. 1941 m. trumpai tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 2 apsaugos pulke. Su karinėmis tarnybomis buvo susijęs ir vėlesniais metais. Kadangi nebuvo praradęs įgimto padorumo - pagrindinio Balzieriškių Jakubonių šeimos bruožo, - už nepaklusnumą buvo šaltakraujiškai nušautas. Su žmona Marija Kačinauskaite (g. 1915 m.) augino dukrą Danguolę (Gudienė, g. 1941 m.) ir sūnų Giedrių (g. 1942 m.). Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, nė vienas iš jų į tėvo gimtąjį Balzieriškį negrįžo.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2011-02-01

Rinkosi Ančiškių bendruomenė

Ančiškius, nuošalų Biržų rajono kaimą, dažnas norėtų vadinti Dievo užmirštu užkampiu. Tačiau to padaryti neleidžia čia gyvenantys žmonės.

Kaskart jie apie save praneša bendruomeniška veikla, sutelktumu, gerais darbais, gražiais renginiais. Jiems nebūdingas garsus šūkavimas ir aimanavimas.

Visas problemas pagal savo galimybes stengiasi spręsti patys. Ir tik dėl itin svarbių dalykų kreipiasi į valdžios institucijas.

Sausio 20 d. Ančiškių kaimo bendruomenės nariai rinkosi į ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą. Kaip ir dera darniam kolektyvui, nuveiktų darbų aptarti ir problemų spręsti susėdo už stalo, kuris mūsų protėvių namuose buvo nepaprastas baldas. Jis buvo šeimos susitelkimo centras, tarsi namų altorius.

Čia valgyta, švęsta, melstasi, čia priimdavo svečius.

Bendruomenės pirmininkė Virginija Jucienė, Vabalninko ŽŪM mokinių tarybos pirmininkas Paulius Janušonis ir projekto dalyvis ančiškietis Vitalijus Aukštikalnis.

Svečių per 2010 metus Ančiškiuose būta. Tai Nausėdžių kultūros namų dramos kolektyvas, parodęs spektaklį „Keistas gimtadienis" (vadovė Gita Jarmalavičienė), Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Kazimiero Vasiliausko ateitininkų kuopa parengė adventinę programą „Kelkis ir eik" (vadovė Sigutė Sakalauskienė), Juostaviečių kaimo bendruomenės teatro grupė atvežė spektaklį „Sunki našta" (vadovė Kristina Milišiūnienė), Pačeriaukštės seniūnijos kaimiškos muzikos kapela „Sumestinė" (vadovas Alvaidas Lansbergas) ir šaunus moterų ansamblis, Vabalninko žemės ūkio mokyklos moksleivių meno kolektyvai.

Būtent pastarosios mokyklos mokiniai atvyko į susirinkimą su sveikinimo programa ir garbinga misija įteikti bendruomenei pažymėjimą, patvirtinantį mokykloje įgyvendinamo Leonardo da Vinči programos mobilumo projekto „Jaunimo konkurencingumo ES darbo rinkoje didinimas" partnerystę ir kvietimą į rengiamą projekto pristatymą - konferenciją.

Bendruomenės pirmininkė Virginija Jucienė trumpai pristatė bendruomenės veiklą 2010 metais, pasidžiaugė, kad baigtas pagrindinės salės, koridoriaus remontas. Prie visos veiklos per viešųjų darbų programą prisidėjo ir bendruomenės nariai.

Pirmininkė perdavė seniūno informaciją apie planuojamą įrengti seniūnijos teritorijoje sąvartyną stambių gabaritų atliekoms, taip pat kalbėjo apie Vietinės veiklos grupės veiklą, galimybę rengti projektą ir gauti finansavimą.

Iždininkė Rimutė Janeliūnaitė pagyrė bendruomenės narius, kad visi sąžiningai moka nario mokestį, informavo apie finansinę bendruomenės situaciją.

Aktualus klausimas buvo vandentiekio-kanalizacijos sistemos priežiūra ir mokestis už vandenį. Pasidžiaugta, kad ši paslauga neperduota UAB „Biržų vandenys", todėl surinkti pinigai „įplaukia" į bendruomenės sąskaitą.

Aptarus svarbius bendruomenės klausimus buvo nuspręsta savo jėgomis išlyginti duobę ant kelio ties bendruomenės teritorija, tačiau dėl keliuko į kapines tvarkymo kreiptis į seniūną.

Geru žodžiu buvo paminėti kelininkai, kurie laiku nuvalo sniegą, tačiau kaimo gyventojai prašo prisiminti juos ir kitais metų laikais, laiku nugreideriuoti kelią, kad nereikėtų purtytis važiuojant kaip per kopėčias ir barstyti automobilių detalių.

Susirinkimo dalyvių balsų dauguma buvo išrinkta bendruomenės taryba (Kristina Aukštikalnienė, Regina Valeckienė, Gediminas Žižmaris, Egidijus Labakojis ir Virginija Jucienė), revizijos komisija. Bendruomenės pirmininke dar vienai kadencijai liko Virginija Jucienė.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-01-29

„Visas gyvenimas - šventė"

„Nebėra Antanėlio", - 2011 metų sausio 26 - osios vakarą pasiekė be galo liūdna žinia apie savo gyvenimu Dievą liudijusio Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišių patarnautojo ANTANO SKREBŪNO mirtį.

Nuo 1942 metų zakristijonu tarnavęs Antanėlis (jo niekas kitaip ir nevadino - iš meilės...) šių pareigų atsisakė sunkiai susirgus žmonai. Per savo 70 - ąjį gimtadienį su ištikima gyvenimo drauge atsisveikinusio Antanėlio širdis nustojo plakusi po septyniolikos metų. 2011 ųjų gegužės 1 dieną jam būtų sukakę 88 - eri.

 

Atsisveikinimui - prieš dešimt metų „Šiaurės rytuose" spausdintas pokalbis.

 

„Antaniuk, atbėk peržegnoti paduškėlę", - girdi iš vaikystės ataidinčius tėvelio žodžius Antanas Skrebūnas.

Tėvelio jau seniai nebėra, daug kas užsimiršo per septynias dešimtis metų, tačiau šie žodžiai tebeskamba.

Ir tas šiltas kreipinys „Antaniuk..." išlikęs - šitaip į jį kreipiasi dauguma pažįstamų, artimųjų...

„Mano gyvenimas lengvas. Dievo dovana", - kalbėjo kadaise zakristijonu tarnavęs Antanėlis.

Gal tuo kvietimu - „atbėk peržegnoti" - Antanėlis ir buvo pašauktas Tarnystei? Vaikystės maldos, giedamos giesmės, taip gražiai vasarą žvilgantis Biržų bažnyčios stogas, matomas toli toli - net Totorių kaime, - gal irgi buvo ženklai, rodę Kelią? Abejonių - eiti šiuo Keliu ar rinktis kitą - Antanėliui nekilo. Nuo keturiolikos metų bažnyčioje dirbusiam įvairius ūkiškus darbus klebonas siūlęs mokytis kunigų seminarijoje, bet jis atsisakęs. Norėjęs būti zakristijonu. Ir juo buvo. Nuo 1942-ųjų. „Dabar tik šiaip ateinu, padedu... Jei mane pakenčia, turi kantrybės..." - šypsosi Antanėlis.

„Mano gyvenimas lengvas. Dievo dovana", - kalba žmogus, augęs didelėje šeimoje devintuoju, ketverių metų budėjęs prie tėvelio karsto ... „Ko tu neverki, Antaniuk?" - kažkas tuomet paklausęs. „Kad neteka ašarytės..."

Motina vargusi, tarnauti ėjusi. O Antaniuką dėdė auginti padėjęs. Taip iš gimtųjų Užušilių į Totorius patekęs. O paskui - į Biržus.

„Nuo pat pradžių jaučiau meilę šiai bažnyčiai. Norėjosi čia būti", - taip apie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią kalba Antanėlis.

„Vaikystėje svajojau: nieko nereikia, pakaktų duonos su vandeniu, kad tik galėčiau čia būti. Bet man visko užteko - buvau pavalgęs ir apsirengęs."

Iš tiesų Antanėlis į bažnyčią eina „spindintis" - pasipuošęs, pasitempęs. „Tu kasdieną vaikštai kaip koks ministras", - kažkas pastebėjo. Bet juk į bažnyčią turi eiti tvarkingas ir švarus!

Antanėlio gyvenimas anaiptol nebuvo „ministriškas". Po karo išvarė jį iš klebonijos. Apsigyveno svirne. Pasirodo, ir ten kažkam kliudė - teko bažnyčios rūsyje apsistoti. Ir gyveno Antanėlis ten dvejus metus, vis laukdamas, kada leis grįžti.

Šaltame, drėgname rūsy (kur grafai palaidoti) ir sveikatą buvo praradęs - gydytojai net džiovą įtarė. Tačiau, Antanėlio žodžiais, „sklepe" irgi labai gerai - darbas buvo arti...

Nuo 1951-ųjų metų laukė namuose įvedamo telefono. Ir sulaukė. Įvedė...pernai. Tačiau Antanėlis dėl nieko nepykstąs: „Tik Dievui už viską dėkoju."

Prieš septynerius metus Anapilin išėjo Antanėlio žmona, su kuria „labai gražiai sugyveno". Sergančią sunkia liga gydytojai patarę ligoninėje palikti. Tačiau jis pasiryžo slaugyti pats. Jam atrodė, jog reikia būti kartu, šalia - kaip ir visą gyvenimą. Tuomet šviesios atminties gydytojas Antanas Dauguvietis prisiekęs, jog kasdien atvyks seselės padėti vaistų leisti, tvarstyti. Jis savo žodžio laikęsis. Antanėlis dėkingas, kad galėjo būti šalia mylimo žmogaus, paskutinįsyk matyti jos gražų atsisveikinimo žvilgsnį. Ir atsisveikino ji per Antanėlio 70-ąjį gimtadienį...

Darnų dviejų žmonių gyvenimą primena gėlės. Šįmet, kaip ir prieš daugelį metų, jų sodyboje pražydo žibuoklės, snieguolės, krokai... Abu mėgę gėles - prisinešdavo iš laukų, krūmų ir vis sodinę į darželį. Abiem reikėjo, kad gražu būtų. Ir skonis abiejų „sutikęs". Tvarkę, karpę, ravėję - vis abu. Jų sodyba ne vienąsyk buvo pripažinta gražiausia, bet ne dėl to ja rūpintasi...

Kurios gėlės Antanėliui labiausiai patinka? „Visos labai gražios. Išmindytų gėlių visuomet būdavo gaila - verkdavau..."

Kas dar šiam pasauly „labai gražu"?

„Kas gerai - tas ir gražu. Ir debesys - gražu... Ir diena, ir naktis, kai mėnulis šviečia..." Ir kryžius Antanėliui labai gražus. Tas didysis, prie namo pastatytas.

„Labai norėjau didelio kryžiaus. Užgirdo vienas kunigas iš Utenos ir atvežė... Nieko nesakęs atvežė. Net išsigandau", - prisimena. Ir pastatė jį 1990 m. Kovo 11-osios proga.

Užtenka tik panorėti - ir norai pildosi? „Esu mylimas. Gerbiamas žmonių... Bet aš nesu toks geras..." Pasak Antanėlio, aplink jį - vien geri žmonės: ir kaimynai, ir kunigai, ir jį prižiūrintys...O bažnyčioje jo net zakristijonu nevadindavę - „mūsų Antanėlis" sakydavę. Kai kas net pajuokauja, kad jis jau Antanas, nebe Antanėlis esąs.

Antanėlis nebesuskaičiuoja, kiek kunigų šioje bažnyčioje sutikęs. Tačiau tikrai žino, jog „visi jie labai geri". Mirusiuosius apverkdavo, išvykstančius - išlydėdavo.

Kurių iš jų labiausiai pasigendąs? Turbūt Stasio Kazėno - su juo dirbti buvo ir garbė, ir lengva. Jei kas ne taip - pasakys. Jei pabars - tuoj priglaus.

Bažnyčioje tekę įvairiausius darbus dirbti. Net 49 metus ostijas kepė. „Jų daug reikėdavo, bet sveikatos turėjau. Dabar bepigu - daug visokių kepimo priemonių", - sako Antanėlis. O jam reikėjo kepti ant trikojuko, ant ugnies, su malkytėm. Vandenyje plakdavo aukščiausios rūšies miltus. Reikėjo gerai išplakti... Ir žvakes darydavęs. Buvo laikas, kai reikėdavo ir šventorių tvarkyti, ten gėles sodinti, kapelius prižiūrėti. Zakristijonas buvo atsakingas, kad visur spindėtų švara ir tvarka.

Kurios bažnytinio gyvenimo akimirkos labiausiai įsiminusios? „Viskas. Visąlaik supo grožis ir gėris. Visas gyvenimas - šventė", - sako. Anot Antanėlio, gyvenimas buvo mielas ir brangus, jame nieko keisti nenorėtų.

Jam tik liūdna matant prasigėrusius, narkomanus... Bet jų, nelaimingųjų, nesmerkiąs: „Reikia juos mylėti, jiems padėti. Jų spardyti negali." Antanėlio dažnai prašo pinigų, bet jis tiek neturįs, kad galėtų visiems padėti. „Bet kad atimtų, smurtautų - taip nebuvo", - sako jis.

Antanėlis labai norėtų, kad visi būtų laimingi, gražūs ir sveiki. Atrodė, kad laisvoj Lietuvoj turėjo būti geriau... „Bet dar daug ir TO gyvenimo. Gal dar gėris atsivers?.." Antanėlis mano, jog žmogui reikia pasitikėti Dievo Apvaizda - net ir juodžiausioj nevilty keltis padeda tikėjimas: „Tikintys vargą pakelia lengviau."

Antanėliui vyskupas ir klebonas davę leidimą dalinti Komuniją. Sykiu jis laimina ir vaikus. Antanėlis labai juos myli. Šeimos, auginančios mažylius, laukia Antanėlio apsilankymų - sako, jo atėjimas į namus daug ką pakeičia, kažką atneša...

„Vis galvoju, kaip bus, kai senas paliksiu", - svarsto Antanėlis.

Ar dvasia sensta? „Nejaučiu..."

Jei kas Rinkos gatvėje norėtų pamatyti gražųjį Antanėlio kryžių, jo žolynėlius, sodybą surasti gana paprasta: šioje duobėtoje gatvelėje tik prie vienų namų paklotas šaligatvis. „Niekas tos gatvės netvarko, o to grožio vis norisi", - „teisinasi" Antanėlis.

 

Rasa Penelienė

2011-01-29

Skaitovai kvietė mylėti, svajoti, kurti

Sausio 26 d. Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje vyko tradicinis meninio skaitymo konkursas „Mūzų paunksnėje", skirtas Sausio 13-osios dvidešimtmečiui. Jame šįmet dalyvavo net 35 skaitovai. Kiekvienoje amžiaus grupėje išrinkti geriausieji.

„Manote, kad nemokėtumėte parašyti laiško popieriaus lape? O jūs pabandykite! Juk kūrybinės kančios ne tik malonios, bet ir daro stebuklus - jas būtinai įvertins tas, kas savo pašto dėžutėje tarp margų reklamų ir „sausų" sąskaitų aptiks neįprastą voką, skirtą tik jam..." - šiais žodžiais prasidėjo šventė.

Į sceną pakilo aštuntokės merginos, jos skaitė laiškus: senus, apdulkėjusius, ranka rašytus, o Goda grojo gitara ir dainavo apie meilę... Ir kvietė, grįžus namo, parašyti laišką: gal mamai, gal pirmajai mokytojai, gal seseriai, gal seneliui, o gal svajonei... (Joms pasiruošti padėjo mokytoja Edita, papuošimu pasirūpino Godos mama Inga, o scenos dekoracijomis - mokytojos Astutė ir Danguolė).

Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje vykusio meninio skaitymo konkurso „Mūzų paunksnėje" geriausiais skaitovais pripažinti moksleiviai.

Konkursą vedė devintokai Vygantas ir Gabrielius.

I-IV kl. mokinių amžiaus grupėje geriausiais skaitovais pripažinti šie mokiniai: pirmokas Gabrielius Timukas (mokytoja Danguolė Šteinbergienė), antrokai Rokas Pilkauskas ir Skaistė Gužaitė (mokytoja Romalda Banienė).

V-VIII klasių mokinių amžiaus grupėje - aštuntokai Vladas Valiulis ir Goda Kutraitė (mokytoja Vaida Vaitaitytė), Ingrida Davidonytė (mokytoja Jolanta Matusevičienė).

IX-X klasių mokinių amžiaus grupėje - devintokai Gabrielius Grecijonas ir Vygantas Bėliakas bei dešimtokai Sandra Lukinska ir Evaldas Timukas (mokytoja Edita Timukienė).

Vasario 10 d. G. Timukas, V. Valiulis, G. Grecijonas ir S. Lukinska atstovaus mūsų mokyklai rajoniniame meninio skaitymo konkurse Biržuose.

 

Nemunėlio Radviliškio mokyklos informacija

2011-01-29

Žaidžiame teatrą

Jau tradicija tapo „Genio" vaikų lopšelyje - darželyje rengti mažojo teatriuko festivalį. Jam ruošėsi visos darželinukų grupės. Auklėtojos su vaikais nuoširdžiai statė spektakliukus ir kiekvieną dieną dovanojo vieni kitiems po pasaką.

Ruošdamiesi vaidinimams vaikai ne tik mokėsi dainelių, personažų žodžius, bet ir ugdė savo kūrybą. Kartu su auklėtojomis jie gamino kostiumus bei scenos dekoracijas.

Jau pirmadienio rytą visi vaikai skubėjo į darželio salę, kur jų laukė susitikimas su pasaka. Norintys patekti į spektaklį turėjo „pirkti" bilietą - kaip tikrame teatre. Kaip tikrame teatre čia skambėjo ir gongas, pranešdamas, kad spektaklis tuoj prasidės.

Pirmieji teatrų festivalyje pasirodė „Pelėdžiukų" grupės vaikai. Jie papasakojo istoriją apie katinėlį, kuriam ant uodegos galo užkrito kopūsto lapas.

Kitą dieną priešmokyklinės grupės vaikai sekė pasaką apie Raudonkepuraitę.

Priešmokyklinės grupės vaikučiai sekė pasaką apie Raudonkepuraitę.

Trečiadienį scenoje šėlo „Trys paršiukai", kuriuos suvaidino „Aitvariukų" grupės vaikučiai, o „Saulės zuikučių" grupės vaikai vaidino pasaką „Jaučio trobelė".

Ketvirtadienį patys mažiausi „Kiškučių" grupės artistai vaidino pasaką „Ropė", „Nykštukai" - žibintų pasaką, o „Bitučių" grupės auklėtiniai - „Vilkas uodegą prišalo".

Labiausiai vaikai laukė penktadienio, kuris žadėjo staigmeną - auklėtojos vaidino pasaką „Katinėlis ir gaidelis". Pamatę pasakų veikėjus, vaikai nuoširdžiai džiaugėsi atpažinę savo auklėtojas. Žiūrėdami pasaką vaikai patarinėjo gaideliui neatidaryti durų, liūdėjo, kad jį pagavo lapė, ir džiaugėsi, kai katinėlis spėjo jį išvaduoti.

Vaikų akys spindėjo iš džiaugsmo ir jie linksmai plojo katučių artistams. Šventės pabaigoje vaikus pradžiugino iš aukštai besileidžiantys balionai.

Teatro savaitės metu vaikai išmoko kūrybinės laisvės: fantazavo, išreiškė save, taip pat žaidė žodžiais, mintimis, judesiais, nustebino save ir kitus.

 

Onutė Drevinskienė,

priešmokyklinio ugdymo pedagogė

2011-01-29

Naujas leidinys Biržų viešojoje bibliotekoje

Vasario 4 d. menotyros daktarui, profesoriui, dailininkui, skulptoriui Konstantinui Bogdanui sukanka 85-eri.

Nors skulptorius gimė Jonavos rajone, tačiau 1933-1944 metais mokėsi Biržuose ir visada manė esąs biržietis.

„Čia, mieste prie Širvėnos ežero, prabėgo mano vaikystė, čia aš baigiau gimnaziją, čia pirmą meilę sutikau, čia sukūriau pirmuosius savo paveikslus ir skulptūras. Čia turėtų būti mano, kaip menininko ir žmogaus, pradžia", - sakė Konstantinas Bogdanas.

Viešosios bibliotekos Informacijos skyrius gavo Vilniaus dailės akademijos išleistą I. Račkauskaitės-Petraitienės monografiją "Konstantinas Bogdanas". Šiame leidinyje - garsaus skulptoriaus, sukūrusio daugybę mūsų krašto kultūrai ir istorijai reikšmingų kūrinių, kelias. Pateikiami įdomiausi vaikystės, studijų, pedagoginio ir administracinio darbo, visuomeninės veiklos, asmeninio gyvenimo, kūrybos įvykiai. Leidinyje gausu Konstantino Bogdano darbų iliustracijų, nuotraukų iš asmeninio gyvenimo. Biržiečiams bus įdomu paskaityti monografijos skyrių "Saulėtekis", kuriame rašoma apie skulptoriaus vaikystę Astrave, mokymąsi gimnazijoje, susipažinti su to meto įvykiais Biržuose, nuotraukomis.

Viešojoje bibliotekoje veikia paroda, skirta skulptoriui.

 

Parengė Informacijos skyriaus vyr. bibliotekininkė Nijolė Taujanskienė

2011-01-27

Smilgiečiai aptarė nuveiktus ir būsimus darbus

Šeštadienį beveik pusšimtis Smilgių kaimo bendruomenės narių rinkosi į bendruomenės namuose vykusį ataskaitinį susirinkimą.

„Susirinkome prisiminti praėjusių metų darbus bei aptarti šių metų planus. Susibūrusi bendruomenė ne tik pakvietė veiklai, bet ir suvienijo įvairaus amžiaus kaimo žmones", - sveikindama susirinkusius kalbėjo bendruomenės narė Janina Balčiūnienė. Ji pakvietė tylos minute pagerbti amžinybėn išėjusius kaimo žmones, kurių atminimui buvo uždegtos žvakutės.

Pasidžiaugta, kad kaimo gyventojų skaičių papildo ne tik atsikeliantys į Smilgius gyventi, bet ir naujagimiai. Praėjusiais metais gandrai du kartus suko ratus virš kaimo. Jaunimas buvo aktyvus ir susirinkimo metu - mamoms dainą skyrė Ieva Kurkytė ir Inga Statkutė.

Smilgietė I.Puodienė  kartu su anūku L.Bačiuliu demonstravo šeimos  narių rankdarbius.

Beveik valandą apie praėjusių metų veiklą kalbėjusi kaimo bendruomenės pirmininkė Danguolė Plentauskienė pažymėjo, kad vietos žmonių gyvenimas neįsivaizduojamas be bendruomenės veiklos.

Už Vyriausybės skirtus 35 tūkst. litų buvo remontuojamas bendruomenės namų pastatas, pakeisti langai. Žmonės turi namus, kuriuose gali rinktis ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio valandą.

Bendruomenės nariai ypač aktyviai padirbėjo tvarkydami gyvenvietės aplinką ir rengdami parką. Šiais metais smilgiečiai planuoja kaimo parke ruošti įrenginius vaikų aktyviam poilsiui, dalyvauti projekte dėl salės statybos.

Smilgių kaimo žmonės itin aktyviai įsijungė į kultūros renginius. „Įspūdingą grybavimo šventę organizavome Kirdonių miške, kur dalyvavo visų Pačeriaukštės seniūnijos bendruomenių komandos. Nepamirštame Valstybės švenčių ir proginių renginių", - sakė D. Plentauskienė.

Ji skatino kaimo bendruomenės narius kuo aktyviau dalyvauti šalyje ir rajone vykstančiuose renginiuose bei semtis naujų idėjų. Smilgiečiai daug dėmesio skiria vienišiems žmonėms, teikia socialinę pagalbą, organizuoja vakarones ir susitikimus, kviečia prie bendro Kūčių stalo.

D. Plentauskienė perskaitė kaimo bendruomenės rėmėjų pavardes, vardijo pagalbą teikiančias organizacijas, dėkojo aktyviausiems bendruomenės nariams. „Ypač džiugu, kai gimtojo kaimo neužmiršta vaikai ir anūkai, pavyzdžiui, renginiui paruošdami ir padovanodami tortą", - malonias staigmenas prisiminė kaimo bendruomenės pirmininkė.

Pasak D. Plentauskienės, kaimo žmonėms ypač aktualūs vandentiekio, nuotekų šalinimo klausimai. Jie susirūpinę ir jaunimo užimtumu.

Bendruomenės susirinkime dalyvavęs Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja kalbėjo apie kelių valymą ir remontą, gyvenvietės apšvietimą, buvo aptarta ir aplinkiniams grėsmę keliančių palaidų šunų problema.

Po oficialiosios susirinkimo dalies žmonės grožėjosi vietos auksarankių Irenos Puodienės, Placidos Radavičienės, Luko Bačiulio, Vandos Zagorskienės, Virginijos Akavickienės, Gretos Grigonytės, Lauros Narutytės, Aldonos Ruginienės ir Janinos Katinienės darbų paroda.

„Pristatau ne tik savo, bet ir mamos bei anūko dirbinius. Rankdarbiai yra mūsų šeimos tradicija ir bendras pomėgis", - kartu su anūku L. Bačiuliu eksponuodama mezginius, kailių ir bižuterijos dirbinius kalbėjo I. Puodienė.

Po susirinkimo smilgiečiai žiūrėjo Juostaviečių kaimo mėgėjiško teatro spektaklį bei gardžiavosi skanėstais, kuriuos kaimo šeimininkės sakė gaminusios iki išnaktų.

 

Kęstutis Slavinskas

2011-01-25

Garsiojo generolo žmona - biržietė

Stefanijai Paliulytei - Ladigienei - 110.

 

Stefanija Paliulytė - Ladigienė gimė 1901 01 23 Vabalninke.

Mokėsi Vabalninko pradžios, Biržų keturkasėje mokyklose, vėliau „Žiburio" gimnazijoje Tambove.

1918 m grįžusi į Lietuvą dirbo korespondente Vilniuje, padėjo kalbininkui J. Jablonskiui.

Stefanija Paliulytė - Ladigienė gimė Vabalninke.

Persikėlusi į Kauną, S. Ladigienė dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Ji redagavo pirmuosius laikraščio „Moteris" numerius, dirbo „Lietuvos" redakcijoje, stažavosi Šveicarijoje, Čekoslovakijoje. Vėliau Kauno universitete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją, sociologiją.

1926 m. buvo išrinkta Seimo nare, dvejus metus redagavo žurnalą „Naujoji vaidilutė".

1920 09 12 ištekėjusi už būsimojo generolo Kazio Ladigos, su juo susilaukė šešeto vaikų: 1922 m. gimė Algis Marijonas, 1925 m. - Irena, 1926 m. - Pranas Linas, 1929 m. - Benediktas, 1931 m. - Marija, 1932 m. - Joana Irena.

K. Ladigai išėjus į atsargą, šeima 1927 m. persikėlė į Biržų apskrities Gulbinėnų dvarą (dabar Pasvalio rajonas), kur buvęs generolas buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Stefanija taip pat padėjo ūkininkauti, aktyviai dalyvavo švietimo akcijose, rašė straipsnius mergaičių saviauklos ir moterų klausimais, rengė pedagoginius kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, rūpinosi vaikais.

Rusams okupavus Lietuvą 1940 08 12 generolas buvo suimtas. Areštas atsiliepė ir artimųjų likimui. Sovietinė valdžia nacionalizavo Gulbinėnų dvaro turtą, Ladigų šeima išsibarstė: Stefanija Ladigienė Vilniuje dirbo amatų mokykloje matematikos mokytoja, Irena ir Linas Vilniuje lankė gimnaziją, Algis Kaune studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Benediktą, Marytę ir Joaną Gulbinėnuose globojo S. Ladigienės sesuo Natalija Paliulytė.

1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, Gulbinėnų dvaras Ladigoms buvo grąžintas. Ūkiu iki pat bolševikų sugrįžimo rūpinosi vyriausias sūnus Algis.

1946 03 14 Stefanija Ladigienė buvo areštuota Vilniuje savo bute, kuris jau buvo tapęs slapta pasipriešinimo kovotojų vieta. Kalėjo Lukiškėse, Pečioros lageriuose, Taišete. 1956 m. buvo paleista ir išvyko pas ištremtus vaikus į Irkutsko sritį. Kartu su jais 1957 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas dukrą Mariją. Mirė 1967 m.

Kazio ir Stefanijos Ladigų vaikai buvo blaškomi po visą pasaulį: Irena Ladigaitė atsidūrė JAV, o jos sūnus Andrius Eiva, JAV atsargos kariškis, buvo vienas 1991 metų Sausio 13-osios nakties Seimo rūmų gynybos organizatorių. Linas Pranas Ladiga po klajonių atsidūrė Lenkijoje, Algis ir Benediktas patyrė Sibiro tremtinių dalią, Marijai ir Joanai to pavyko išvengti ir likti Lietuvoje.

Visi Stefanijos Paliulytės - Ladigienės ir generolo Kazio Ladigos vaikai po ilgo laiko susitiko tik 1993-ųjų vasarą Gulbinėnuose.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-01-25

Didysis Balys Sruoga

Vasario pradžioje garsiajam kraštiečiui sukaks 115 metų.

 

Taip šį rašinį pavadinau todėl, kad Balys Sruoga buvo didelis ne tik savo ūgiu (net 1,90 m - red. past.), bet ir talentu. Gaivalingu, nesuvaržomu, leidusiu sukurti kūrinius, kurie ir šiandien pelnytai laikomi mūsų literatūros klasika.

Balys Sruoga išėjo iš gyvenimo būdamas 51 metų. Kaip kūrėjui tai nedaug, tačiau jo įnašas dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūron svariausias iš bet kada gyvenusių ir kūrusių Biržų krašto rašytojų.

Poezija, dramaturgija, literatūros istorija ir kritika, dėstytojo darbas. Ir visur jis buvo savitas, talentais apdovanotas kūrėjas, atėjęs į lietuvių kultūros dirvonus iš gimtojo krašto, kurį vėliau apibūdins tokiais žodžiais: „Niekur kitur nėra tokio savaimingo ir dažnai sąmojingo humoro kaip pas biržėnus. Biržėnai daugumoj gana pasiturintys gaspadoriai. Geri, derlingi laukai, kviečiai jiems užauga kaip mūras, laiko gerus bėrus žirgus ir daro alų - dar geresnį. Ir niekur kitur Lietuvoj nėra tokių gražių gėrimo dainų kaip pas biržėnus! Biržėnai moka rimčiausius gyvenimo klausimus skaidriu, šviesiu, nelyginant perregimu krištoliniu humoru nuskaidrinti."

Rašytojo gimtinė - Baibokai. Ne vienam mūsų krašto žmogui žinoma didelė, medžiais apaugusi sodyba netoli Vabalninko. Čia, Agotos ir Pranciškaus Sruogų šeimoje, iš 8 vaikų užaugo 5 sūnūs. Keturis tėvai išleido į mokslus.

Namas Baibokų kaime. Jame gimė rašytojas Balys Sruoga.

Vaikai nebuvo lepinami. Ir Baliui vaikystėje teko ganyti, o paaugus, grįžus vasaros atostogų, dirbti stambiame tėvų ūkyje kartu su samdiniais lauko darbus.

Pirmuosius mokslus Balys Sruoga krimto Baibokuose veikusioje slaptoje lietuviškoje kaimo mokykloje. Sruogų mansardoje gyvenęs senukas daraktorius mokė vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Vėliau Balys mokėsi Vabalninko valsčiaus mokykloje. Buvęs klasės draugas poetas Kazys Žitkus - Vincas Stonis prisimena, kad Balys Sruoga jau antrame skyriuje vaikiškuose žaidimuose imdavosi iniciatyvos.

1906 metais vienuolikmetis Balys Sruoga pradeda mokytis Panevėžio miesto realinėje gimnazijoje.

Mokėsi gerai. Nuo ketvirtos klasės uždarbiaudavo pamokomis, nes pragyventi, kai tėvai vienu metu mokslan leido keturis vaikus, nebuvo lengva. Mokykloje greitai pagarsėjo literatūriniais gabumais, lietuviškuose vakarėliuose paskaitydavo savo eilėraščių. A. Samulionis monografijoje „Balys Sruoga" rašo, kad, dar būdamas gimnazistu, Balys Sruoga domėjosi savo krašto praeitimi, prašė klasės draugą J. Baruolį surinkti Lebeniškių kaime atsiminimų apie 1863 metų sukilimą. Jau tuomet savo išsilavinimu jis lenkė ne vieną bendraamžį. Daug skaitė, neišleisdavo iš rankų knygos ir vasarą, parvažiavęs atostogų. Kaimynai prisimena, kad Balys, dar gimnazistas, mėgęs jaunimo suėjimus ir juose dalyvaudavęs, nebuvo išdidus, bendravo su visais, reikalui esant padėdavo. Vienam pagelbėjęs pasirengti į Panevėžio realinę gimnaziją, kitą kartą su broliu Kaziu per atostogas šešias savaites mokęs rusų kalbos vieną vaikiną, kad tas, tarnaudamas caro kariuomenėje, galėtų rašyti į namus laiškus.

1914 metais, baigęs gimnaziją, Balys Sruoga išvyksta pas brolį Adolfą, Peterburgo telefonų tinklo inžinierių. Įstoja į Peterburgo imperatoriškąjį miškų institutą. Mokosi ten neilgai, nes junta ne ten patekęs. Metus studijuoja Peterburgo universiteto istorijos - filologijos fakultete, vėliau išvyksta mokytis į tokį pat Maskvos universiteto fakultetą. Lanko muziejus, bibliotekas, teatrus, susipažįsta su poetu Jurgiu Baltrušaičiu, rašytoju Maksimu Gorkiu, rengia didelį lietuvių literatūros almanachą rusų kalba. Dalyvauja J. Baltrušaičio garsiuose literatūriniuose sambūriuose, kuriuose eiles skaito tokie įžymūs poetai simbolistai kaip Konstantinas Balmontas, Valerijus Briusovas, Borisas Pasternakas.

1918 metais Balys Sruoga grįžta į Lietuvą, vasarą praleidžia tėviškėje, Baibokuose, sueiliuoja poemėlę „Deivė iš ežero", atgaivina draugystę su kraštiečiu Kaziu Binkiu, kartu ruošia vakarėlius Papilyje ir Palaimoje.

Įdomius atsiminimus apie tai, kaip Balys Sruoga ruošė vakarą Palaimoje (tuomet ji buvo vadinama Benediktava) yra užrašęs Ramongalių kaime gimęs rašytojas Juozas Petrulis. Jie abu, pasiėmę iš Benediktavos ilgus ratus, važiavo į Papilį pas ten mokytojavusį Kazį Binkį ieškoti pianino. K. Binkis pianino neturėjo, bet nurodė, kad jį Kalnagalių kaime, savo tėviškėje, turi būsimas diplomatas Jonas Aukštuolis. Įsikėlę pianiną į ratus, B. Sruoga ir J. Petrulis jį pargabeno į Palaimą.

Vakaras praėjęs įspūdingai. Buvo suvaidintas B. Sruogos režisuotas veikaliukas. Literatūrinės dalies atlikėjai, skaitę savo eilėraščius, buvo tik B. Sruoga ir K. Binkis. Abu, prisimena J. Petrulis, jauni, gražūs, su frakais, tuo ypatingai išsiskiriantys iš kitų.

Po kelerių metų B. Sruoga išgarsėja ne vien kaip poetas, bet ir kaip kritikas, negailestingai vertinantis Maironio, Adomo Jakšto, Kazio Puidos, Vydūno ir kitų pripažintų poetų, rašytojų, dramaturgų knygas.

1921 - 1924 metais studijuoja Miuncheno universitete, kurį baigęs gauna filosofijos daktaro laipsnį.

Baliui Sruogai pasiūlomas darbas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Čia prasideda septyniolika metų trukęs intensyvus rašytojo literatūrinės ir pedagoginės veiklos laikotarpis. Skaito paskaitas, vadovauja garsiam teatro seminarui ir rašo rašo. Sukuriamos dramos „Milžino paunksnė", „Radvila Perkūnas", „Aitvaras teisėjas", „Baisioji naktis", „Apyaušrio dalia", per metus parašoma po 40 kritikos straipsnių ir recenzijų, kartu su žmona istorike Vanda sukuria nuotaikingą apysaką jaunimui „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus". Dirba nepaprastai daug, tarsi nujausdamas, kad kūrybai ir gyvenimui laiko lieka vis mažiau. Padedant uošviui K. Daugirdui, B. Sruoga pasistato namą, nusiperka automobilį „Fiat", kasmet Baibokuose aplanko tėvus.

Sunki dalia tenka B. Sruogai vokiečių okupacijos metais. 1943 metų kovo mėnesį su būriu kitų Lietuvos inteligentų Balys Sruoga išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia atsiskleidžia jo dvasios stiprybė ir atkaklumas. Žiauriausio alinimo ir mirties akivaizdoje B. Sruoga Štuthofo lageryje parašo komedijas primenančias dramas „Uošvė", „Prancišiuko marškinėliai", „Dobilėlis penkialapis", lyrinę poetinę dramą „Pavasario giesmė".

Grįžęs iš lagerio į Lietuvą, patenka į slogią tarybinę atmosferą. Skuba rašyti atsiminimų knygą apie Štuthofą. Tačiau „Dievų miškas" (šiandien lietuvių literatūrą reprezentuojantis romanas - red. past.), rašytojui esant gyvam, dienos šviesos neišvysta. 1946 metų spalio 1 - 2 dienomis Vilniuje įvykusiame rašytojų visuotiniame susirinkime Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto sekretorius Kazys Preikšas pasidžiaugia, kad knyga neišėjo, nes „būtų pasitarnavusi tik mūsų priešams". K. Preikšas daro išvadą, kad tokie B. Sruogos kūriniai „nepripuolamas dalykas, kad jis gyvena dar senomis buržuazinėmis nuotaikomis, kad jam artimas buržuazinės Lietuvos supuvęs gyvenimas". B. Sruoga priverčiamas pripažinti blogai pavaizdavęs fašistų lagerio gyvenimą. Tačiau jis negali tyliai kentėti savo, kaip kūrėjo ir žmogaus, pažeminimo. B. Sruoga rašo straipsnį, kuriame su jam būdingu tiesumu apibūdina to meto literatūros esmę, rašytojų prievartavimą ir bukaprotišką politikos ieškojimą „Dievų miške", pavadindamas šį procesą literatūros „stagnacija, impotencija ir išsigimimu".

Paskutiniųj B. Sruogos metų situaciją itin tiksliai apibūdina mūsų kraštietis literatūrologas Vytautas Kubilius (ne kartą savo rašytuose dienoraščiuose užsiminęs, kad norėtų rašyti apie Balį Sruogą) pirmajame B. Sruogos „Raštų" tome: „Parskraidintas 1945 m. pavasarį kariniu lėktuvu iš sovietinio perfiltracijos lagerio į Vilnių, B. Sruoga neberado šeimos - ji buvo pasitraukusi į Vakarus. „Likau pasaulyje vienui vienas kaip pirštas, nuo rankos atpjautas", - skundėsi laiške. Pakeliui į Birštoną (čia rašys „Dievų mišką") matė miestelių aikštėse nublokštus partizanų lavonus. Jį slaugiusi studentė medikė buvo nuteista „už pasiuntimą sanitarinės medžiagos į mišką". Valdžia ne tik sustabdė „Dievų miško" leidimą. Vilniaus universitetas atleido iš katedros vedėjo pareigų, atėmė profesoriaus vardą (nes disertacija apginta „supuvusiuose vakaruose"). Jį vertė lankyti marksizmo leninizmo universiteto paskaitas (4 val. per savaitę). Vis dar tikėjosi būti poetu „visiem lietuviam". Todėl griebiasi naujų darbų - kuria dramas „Pajūrio kurortas", „Barbora Radvilaitė", verčia „Sakmę apie Igorio žygį", sudarinėja „Lietuvių liaudies dainų rinktinę", rašo studiją apie radijo dramaturgiją. Bet viskas stringa „aukštose instancijose", ir rašytojas jaučiasi kaip „sunkvežimio pervažiuotas". „Niekuomet nemaniau, kad taip sunku būtų gyvenimą baigti. Kaip gaila, kad vokiečių lagery nenusprogau", - rašo 1946 metų rudenį B. Sruoga, kamuojamas aukšto kraujospūdžio, be saiko geriantis kavą (trys litrai per dieną), rūkantis (100 „Pamiro" papirosų), nevengiantis degtinės, teisindamasis, kad nebėra „gyvenimo valios", bet dar stinga drąsos brutaliai savižudybei...

Mirė B. Sruoga 1947 metų spalio 16 dieną Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Jis vertinamas kaip pirmasis moderniosios lietuvių literatūros klasikas, ištisai susiklostęs XX amžiaus atmosferoje. Laisvas kūryba ir savo asmenybe, besiblaškantis iš vieno kraštutinumo į kitą, iš desperacijos į ekstazę, iš ekstazės į isteriką. „Toks buvau visą gyvenimą", - rašė apie save. Prie rašomojo stalo išsėdėdavo po 12 - 14 valandų. Net stambius veikalus sukurdavo per trumpą laiką (tris mėnesius). Branginęs meno laisvę, kuri jam buvo esminė prielaida išlikti individui, žmonijai, kultūrai. „Savo širdyje neturiu nė lašelio vergo kraujo. Vis dėlto tai nuostabus jausmas - laisvės jausmas", - rašė jis viename laiške iš Štuthofo 1944 metais.

Kunigas Juozas Vaičiūnas, kalbėjęs prieš mirtį su B. Sruoga, perdavė jo žodžius apie save: „Atrodo, kad tyčia nesu niekam blogo padaręs. Ir kai galėjau kam nors padaryti gera, visada dariau. Bet kai dabar vertinu visą savo gyvenimą, atrodo, kad galėjau padaryti daug daugiau, negu padariau."

Rašytojo vardas, jo kūryba negreit išblės iš Lietuvos ir Biržų krašto žmonių atminties. Jis įaugo tautos literatūron lyg plačiašakis ąžuolas, be kurio žymiai tuščiau ir skurdžiau būtų mūsų kultūros padangėje.

 

Algirdas Butkevičius

2011-01-25

Pačeriaukštėje prisimintos senoviškų vakaruškų tradicijos

Pačeriaukštėje vykusioje popietėje „Senoviškos vakaruškos" buvo prisimintos praėjusio amžiaus tautiškos tradicijos.

Renginio dalyvius linksmino Pačeriaukštės ir Pasvaliečių kaimo saviveiklininkai, o žiūrovai turėjo progos dalyvauti nuotaikinguose atrakcionuose.

„Gyvenimas modernėja, jaunimo renginiuose gyvą dainą ir šokį išstumia garso ir vaizdo įrašai. Norime priminti dabartiniam jaunimui, kaip kadaise linksminosi jų tėvai ir seneliai", - renginio sumanymą aiškino jo organizatorė kultūros darbuotoja Ona Jurkonienė.

Pačeriaukštės vaikai šoko pagal kaimo muzikantų griežiamas melodijas.

Popietėje dalyvavę vaikai ir jaunuoliai ne tik klausė bei stebėjo vakaruškų dainas, šokius, bet ir turėjo progą atrakcionuose pelnyti O. Jurkonienės įsteigtus prizus.

Pasak Pačeriaukštės seniūno pavaduotojos Gražinos Paulauskienės, kultūros darbuotoja kas mėnesį organizuoja renginius, kuriuose smagu ir senjorams, ir jaunimui.

Pasak O. Jurkonienės, vasario pradžioje Pačeriaukštės jaunimas vyks į tradicinį renginį miške. Jo metu bus vežamas maistas žiemojantiems žvėreliams.

Po renginio oficialiosios dalies visi jo dalyviai ir žiūrovai buvo pakviesti pasivaišinti arbata bei sumuštiniais, o aktyviausi kojas miklino šokių aikštelėje, griežiant kaimo muzikantams.

 

Kęstutis Slavinskas

2011-01-25

Kūrybinis projektas „Laimės džiaugsmas" tęsiasi dalyvių širdyse

Šį rudenį VšĮ „Portfolio meno galerija" rengė kūrybinį projektą jaunimui „Laimės džiaugsmas", kuriame dalyvavo Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos, Biržų „Saulės" gimnazijos ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleiviai.

Šio projekto darbo grupė (Lijana Judickaitė, Irutė Varzienė, Rima Briedienė, Aida Dulkienė) diskutavo su jaunimu apie galimus temos interpretacijos būdus, buvo stengiamasi atkreipti vaikų dėmesį į fotografijos kūrybinį procesą, kuris svarbus norint sukurti tinkamą meno kūrinį. Jaunuomenės pateikti darbai buvo eksponuojami Panevėžio galerijoje „2-asis aukštas", Pasvalio krašto muziejuje ir Biržų krašto muziejuje „Sėla".

Projekto dalyviai, Pasvalio krašto muziejuje surengę fotografijų parodą.

Projektu buvo siekiama prisidėti prie sėkmingos jaunimo integracijos į visuomenę, stimuliuoti jaunų žmonių iniciatyvumą, skatinti kūrybinį aktyvumą, plėtoti jų meninę kompetenciją. Kūryba, kaip pagrindinė saviraiškos forma, yra vienas iš pagrindinių faktorių, skatinančių visuomenę tobulėti ir lemiančių pozityvų jos formavimąsi.

Norime padėkoti projekto „Laimės džiaugsmas" rėmėjams: Biržų rajono savivaldybei, Biržų turizmo informacijos centrui, Biržų ir Pasvalio Rotary klubams, R. Leskausko odontologijos klinikai; partneriams: Biržų „Atžalyno" vidurinei mokyklai, Biržų „Saulės" gimnazijai, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijai, Biržų krašto muziejui „Sėla", Pasvalio krašto muziejui, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės - Bitės viešajai bibliotekai (galerijai „2 -asis aukštas"); informaciniams rėmėjams - „Šiaurės rytų" ir „Biržiečių žodžio" redakcijoms. Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio bendro projekto, ir su laimės džiaugsmu pradedame naujuosius 2011 metus!

 

Projekto rengėja -

„Portfolio" meno galerija

2011-01-20

Ištikimas gimtajam miestui

Poetui ir vertėjui Konstantinui Snarskiui - 105.

 

Poetas ir vertėjas Konstantinas Snarskis laiške rašytojai Halinai Korsakienei Biržus pavadino savo sostine. Tikriausiai todėl, kad jo gyvenimas (atmetus ketverius studijų metus Kauno universitete ir vokiečių okupacijos metais praleistą laiką pas Latvijos ūkininkus) prabėgo Biržuose. Čia jis gimė 1906 metų sausio 21 dieną nedidelėje sodybėlėje ežero pakraštyje, augo, mokėsi, brendo kaip poetas ir vertėjas, vaidino ir režisavo mėgėjiškus spektaklius, mokė vaikus gimtosios kalbos, rašė straipsnius, kaupė medžiagą apie žymiuosius kraštiečius.

Konstantinas Snarskis 1934 metais.

Petro ir Daratos Snarskių šeimoje užaugo 5 vaikai: sūnūs Valerijonas, Emilis, Jonas, Kostas ir dukra Eugenija. Motina turėjo literatūrinių gabumų, kūrė eilėraščius, giesmes, rašė žinutes į laikraščius. Matyt, iš jos kūrybinius polinkius paveldėjo ir sūnūs Jonas bei Konstantinas. Aštuoneriais metais už Konstantiną vyresnis Jonas, mokęsis siuvėjo amato, o vėliau dirbęs Biržų spaustuvėje, anksti pradėjo rašyti ir spausdinti Aldonos slapyvardžiu eilėraščius, pirkti ir kaupti knygas. Konstantinui vyresnysis brolis, matyt, tapo autoritetu, kuriuo sekdamas ir jis pradėjo kurti eilėraščius.

Baigęs Biržų pradinę mokyklą Konstantinas 1917 metais įstoja į Biržų gimnaziją. Čia ima ryškiau atsiskleisti jo poetinis talentas. Žymiausiu to meto gimnazijos poetu buvo laikomas Bernardas Brazdžionis, dar būdamas šeštokas kartu su bendraklasiu Kaziu Aukštikalniu išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos".

Konstantinas Snarskis išgarsėjo penktoje gimnazijos klasėje išvertęs anglų poeto Bairono poemą „Šiljono kalinys". Ji buvo išspausdinta „Biržų žinių" laikraštyje, o paskui Biržų spaustuvė išleido atskira knygute, tapusia K. Snarskio bibliotekos ploniausiu (8 psl.) leidiniu.

Po daugelio metų keturiomis gimnazijos klasėmis žemiau už Konstantiną buvusi Halina Nastopkaitė (Korsakienė) prisimins jį kaip kuklų ir nuoširdų jaunuolį, nemėgstantį išsišokti ir brautis tarp pirmaujančiųjų, tačiau mėgusį ir juoką, ir pokštą, turėjusį nemenką humoro jausmą, todėl jis savo šmaikščiom eilėm ir piešiniais praturtindavo gimnazistų pamėgtąjį laikraštėlį „Svirplys", nepiktai pasišaipydamas net iš gerbiamų pedagogų.

Keturiolikmetis gimnazistas, tapęs sufleriu „Mūzos" draugijos ruošiamuose spektakliuose (už tai jam bus leista naudotis tais laikais gana turtinga „Mūzos" biblioteka - A. B.), smalsiai stebės, kaip artistus biržiečius vaidinimo meno moko režisierius Borisas Dauguvietis, tarsi ruošdamasis ne itin tolimai ateičiai, kuomet pats bus paprašytas režisuoti „Mūzos" spektaklius.

Jau gimnazijoje bus aistringas šachmatininkas, o dalyvaudamas žemės tvarkytojo Liudo Alseikos vadovaujamame esperanto kalbos būrelyje, taps karštu šios kalbos propaguotoju. Savo eilėraščius spausdins ne tik gimnazijos moksleivių laikraštėliuose, bet ir antiklerikalinėje bei antifašistinėje to meto spaudoje.

Jį, kaip ir jo bičiulį, būsimą poetą Kazį Jakubėną, gimnazijoje gaubs patraukli maištautojo aureolė. Bendraklasius stebins, kad Konstantinas dar mokyklos suole rusų ir vokiečių kalbomis jau buvo perskaitęs daugybę pasaulio literatūros klasikų knygų (jo dėmesį knygai rodo 1924 metais K. Debesiaus slapyvardžiu „Biržų žiniose" išspausdintas straipsnis „Viešosios skaityklos reikalu", kuriame K. Snarskis ragina Biržuose steigti viešąją biblioteką - A. B.), mokėjo atmintinai daug eilėraščių, žavėjosi tolstojininkais. Už laisvamanišką paskaitą „Ar gyvuliai turi sielą" jam buvo sumažintas elgesio pažymys.

1925 - ųjų metų rudenį Konstantinas Snarskis - jau Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentas. Jis priklauso studentų socialdemokratų draugijai „Žaizdras", todėl K. Žvaigždulio ir kitais slapyvardžiais eilėraščius, prozos vaizdelius, vertimus ir straipsnius spausdina kairiosios pakraipos laikraščiuose ir žurnaluose („Kultūra", „Žiežirba", „Žaizdras", „Naujoji gadynė" ir kt.), o 1926 metų vasarą išleidžia pirmą ir vienintelį eilėraščių rinkinį „Akmenys". Kairioji spauda gerai įvertina dvidešimtmečio poeto poeziją, tačiau oficiozuose pasirodo straipsnių, kuriuose teigiama, kad K. Snarskio poezija tarnaujanti tik revoliucijai kurstyti, poetas išvadinamas „revoliucinio meno gaidžiu", „agitatoriumi", „meno išniekintoju".

Po 1926 metų perversmo sugriežtinama cenzūra, ir Konstantino Snarskio eilėraščiai rečiau pasirodo spaudoje. Gerai mokėdamas rusų, vokiečių, lenkų, esperanto kalbas, jis imasi vertimų. Pradeda rašyti poemą apie kalėjiman patekusį revoliucionierių. „Fatališkas sutapimas - prisimena šį laikotarpį K. Snarskio bičiulis, biržietis rašytojas Petras Skodžius, - į kambarį įsiveržia policija su žvalgybininkais, suranda komunistinės literatūros, pradėtą poemą, ir Kostas Snarskis, ketvirtojo kurso studentas, pats tapo Varnių koncentracijos stovyklos kaliniu."

Devynis mėnesius praleidžia Varniuose.

 Laikomas „inteligentų" kameroje. Namiškiai, ypač motina, skaudžiai išgyvena dėl sūnaus likimo. Šis jos nerimas jaučiamas 1929 metais Konstantinui rašytame eiliuotame laiške, bylojančiame apie motinos sugebėjimą sklandžiai eiliuoti.

Žiūriu pro langą į galą sodo -

Tartum Kastukas sėdi, atrodo -

Sodas žaliuoja, baigia žydėti -

Nėra Kastuko, nėra kam sėdėti.

Kai sode noriu stalą padėti,

Pradeda ašaros graudžiai byrėti,

Tuoj atsimenu aš sunkią bėdą:

Mano Kastukas Varniuose sėdi.

Iš Varnių K. Snarskis išsiunčiamas į Biržus. Iki 1930 metų birželio mėnesio gyvena policijos priežiūroje. Gauna raštininko, o nuo 1935 metų sekretoriaus darbą mokesčių inspekcijoje. Tik bendraminčių kalbinamas (buvo pažįstamas su rašytojais Antanu Venclova, Kostu Korsaku, Kaziu Boruta, Kaziu Binkiu, Kaziu Jakubėnu, Kauno teatro režisieriumi Borisu Dauguviečiu) išverčia vieną kitą kūrinį. Originalių eilėraščių neberašo. Palaipsniui įsilieja į Biržų kultūrinį gyvenimą. Šį Konstantino Snarskio gyvenimo laikotarpį savo prisiminimuose gražiai nušviečia poetas Eugenijus Matuzevičius.

1935 metų rudenį dar gimnazistas Eugenijus Matuzevičius gimnazijos literatūros vakare skaitė eilėraštį „Gimnazisto laiškas motinai". Prie jo priėjo Konstantinas Snarskis ir pasakęs, kad eilėraštyje esama nuoširdaus tikrumo, gero realizmo, pakvietė E. Matuzevičių jį aplankyti. Ne vieną vakarą Eugenijus praleido nedideliame kukliame K. Snarskio kambarėlyje. „Man, gimnazistui, - pasakoja Eugenijus Matuzevičius, - K. Snarskis atvėrė naujus poezijos žemynus. Iš jo lūpų aš tada pirmą kartą išgirdau Vitmeno, J. K. Becherio, A. Bloko, V. Majakovskio, S. Jesenino, E. Bagrickio, B. Pasternako, N. Asejevo, J. Utkino eilėraščius, kurie man padarė didelį įspūdį. K. Snarskis buvo įdomus, puikus poezijos ir apskritai grožinės literatūros kūrinių skaitovas. Be kitų autorių, jis labai mėgo H. Heinę. Deklamuodavo jo eilėraščius rusų ir vokiečių kalbomis. (...) Atsimenu, kaip K. Snarskis įdomiai ir išmintingai ne kartą man yra kalbėjęs apie realizmą, apie poetinio žodžio tikrumą ir daiktiškumą, apie žmogišką, pilnakrauję poeziją, apie eilėraščio skambumą bei muzikalumą, apie agitacinę poetinio žodžio jėgą."

Konstantinas Snarskis buvo pakviestas režisuoti „Mūzos" draugijos teatro spektaklių, surengė poeto Puškino 100- ųjų mirties metinių paminėjimą, vertė dramaturgų kūrinius. Elena Marcinkevičiūtė - Dagienė prisimena, kad K. Snarskio priprašytas Mikas Kregždė ilgai Kaune „medžiojęs" Borisą Dauguvietį, kol iš jo gavo A. Ostrovskio pjesę „Pelninga vieta". Snarskis ją išvertė į lietuvių kalbą (išspausdino Biržų spaustuvė) ir ji su dideliu pasisekimu buvo suvaidinta perpildytoje Vasiliausko salėje. Matę B. Dauguviečio režisuotą veikalą Valstybinio teatro scenoje sakė, kad „Mūza" suvaidino ne prasčiau. O su biržiečiais vaidinusi Elena Marcinkevičiūtė - Dagienė apie režisierių K. Snarskį rašė: „Kostas pranoko visus lūkesčius: jis ne tik kantrus, bet ir nuostabių gabumų režisierius. Kosto pastabos apgalvotos, dalykiškos, sprendimai sceniški, su juo lengva ir malonu dirbti."

Vokiečių okupacijos metus praleidžia Latvijoje, dirbdamas pas ūkininkus. Po karo dirba korektoriumi „Biržiečių tarybinio žodžio" redakcijoje, vėliau keturiolika metų dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą Biržų II - oje (dabar „Aušros") vidurinėje mokykloje, darbuojasi bibliotekoje. Kartu dirbę prisimena skrupulingą kruopštumą, pareigingumą, tikslumo ir tobulumo siekimą. Buvusi jo bendradarbė mokytoja Aldona Černiauskienė prisimena jį ne kartą savo mokiniams sakius, kad jie, gavę brandos atestatus, niekada nesirinktų lietuvių kalbos mokytojo profesijos. Šiuos žodžius paaiškina bičiulio lituanisto Stasio Stonkaus prisiminimai: „Didžiausią vargą Snarskis turėjo su moksleivių rašomaisiais darbais. Tuos darbus taisė labai kruopščiai, lyg reiklus redaktorius ką ruošdamas spaudai. Dažnai sugaišdavo po keletą minučių prie vieno nerūpestingai prikeverzoto sakinio. Iš po jo rankos rašinėlis išeidavo toks „nušlifuotas", kad rašiusysis ne visada atpažindavo savo darbą. Suprantama, toks rašinėlių apdorojimas suėsdavo begalę laiko. Mokyklos vadovai nuolat ragino jį greičiau taisyti mokinių rašinius, o kartais ir barė. Barė ir už dvejetų rašymą, t. y. „už visos mokyklos pažangumo žlugdymą".

Prie laikraščio redakcijos buvo susibūręs literatų būrelis, kuriam vadovavo tuomet dar tik būsimasis rašytojas Petras Skodžius (pirmąją satyrinės prozos knygą „Atsiknojusi lentelė" išleis 1959 - aisiais - A. B.) Buvo rengiami literatūros vakarai, konkursai, šaukiami literatų susirinkimai, juose aptariama literatų kūryba. Prisimenu 1957 metais įvykusį susirinkimą, kuriame buvo ir K. Snarskis. Tais metais buvau laikraštyje išspausdinęs keletą satyrinių eilėraščių. Būrelio vadovas Petras Skodžius, kviesdamas į susirinkimus, prašydavo atsinešti naujų kūrinėlių. Perskaitęs ką tik gal ir skubotai parašytą mano satyrą, pasakęs keletą teigiamų sakinių, rado ir ką pakritikuoti. Po jo kalbėjęs Snarskis pradėjo girti kaip pavykusias būrelio vadovo iškritikuotas vietas, žinoma, negailėdamas kritikos toms eilutėms, kurios P. Skodžiui patiko. Tik po daugelio metų supratau, kad šitaip K. Snarskis stengėsi išprovokuoti aštrią ir nenuobodžią diskusiją, kuri turėjo būti mums, dar labai žaliems moksleiviams literatams, pamokanti ir naudinga, nes leido pajusti, koks tikslus ir taiklus literatūriniame kūrinyje turi ir gali būti atkakliai ieškotas ir surastas žodis, iškalbinga ir kartu taupi metafora.

Vienas iš mėgstamiausių K. Snarskio poetų buvo Puškinas. Dar 1937 metais išvertęs jo poemą „Čigonai", dirbdamas mokykloje ryžosi versti kitą rusų poezijos genijaus kūrinį - poemą „Namelis Kolomnoje". „Ir čia buvo per daug kruopštus: dirbo iš lėto, ilgai ieškodamas puškiniškai eilutei lietuviško atitikmens, - prisimena Stasys Stonkus. - Todėl labai išgyveno ir pasipiktino, kad poemos neišspausdino respublikinė spauda, grąžinusi ją vertėjui kaip neaktualią spausdinti." (Jo buvęs mokinys, literatūros mokslininkas prof. Kęstutis Nastopka mano, kad tai turbūt brandžiausias K. Snarskio vertimas. - A. B.)

Tikriausiai šio vertimo nesėkmė buvo viena iš atitolimo nuo literatūros priežasčių. 1962 metais pradėjęs dirbti širdžiai malonų darbą Biržų rajoninėje bibliotekoje, rinko medžiagą Biržų miesto bibliotekos istorijai, dalyvaudavo skaitovų konkursuose, dramos ratelių apžiūrose, skaitė paskaitas kultūros darbuotojų seminaruose, propaguodamas knygą ir taisyklingą kalbą.

Bibliotekoje išdirbęs ketverius metus ir išėjęs į pensiją ėmė rinkti biografinę medžiagą apie žymiuosius biržiečius. Biržiečiai jam buvo visi, gimę ir augę senojoje Biržų apskrityje, kurią sudarė 11 anuometinių valsčių su Pasvaliu, Joniškėliu, Vaškais, Saločiais. Sukaupė medžiagą apie 200 asmenybių, tarp kurių buvo beveik 50 rašytojų ir poetų.

Su juo bendravę biržiečiai prisimena Konstantiną Snarskį kaip visiems malonų pašnekovą, Stonkaus žodžiais, turėjusį ir kai kurių keistenybių: dirbo ištisai naktimis, miegojo tik dieną, grįžęs iš darbo, o sutemus sėsdavo prie stalo. Labai domėjosi šachmatais. Yra nugalėjęs 1948 metais simultaną prieš biržiečius žaidusį sporto meistrą Vladą Mikėną.

Paskutiniais gyvenimo metais (mirė 1980 metų birželio 3 d.) mažiau domėjosi rajono kultūriniu gyvenimu, lankydavosi tik knygyne ir vaikų sporto mokykloje, šachmatų čempionatuose.

1986 metais knygynuose pasirodė biržiečio rašytojo Petro Skodžiaus kruopščiai parengta Konstantino Snarskio - Žvaigždulio rinktinė „Akmenys". Čia sudėtas visas, deja, kuklokas, neabejotinai talentingo poeto ir vertėjo kūrybinis palikimas, jį pažinojusiųjų atsiminimai, laiškai. Įžanginiame straipsnyje „Likęs šešėlyje" Kęstutis Nastopka rašo, kad „ ištikimybę gimtajam miestui iš visų Biržų krašto poetų K. Snarskis apmokėjo didžiausia kaina - nerealizuotomis kūrybos galiomis. (...) Nedidelis jo originaliosios kūrybos pluoštas taip ir liko ryžtingesniųjų ir atkaklesniųjų tos pačios kartos rašytojų šešėlyje".

 

Algirdas Butkevičius 

2011-01-22

Garsėjo meile Dievui ir paprastam žmogui

Vyskupui Erikui Lejeriui - 105.

 

Lietuvos evangelikų liuteronų senjoras - vyskupas Erikas Lejeris gimė 1906 metų sausio 19 dieną Biržuose. Čia 1926 m. baigė gimnaziją (ją lankė kartu su poetu B. Brazdžioniu), įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą, kurį labai sėkmingai baigė.

1929 06 09 Žeimelyje ordinuotas kunigu ir čia tarnavo iki suėmimo. Erikas Lejeris dirbo Žeimelyje daugiau nei 20 metų. Jis buvo ne tik pastorius, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: latvių pradžios mokykloje dėstė tikybą, rengdavo įvairias išvykas, ekskursijas, buvo subūręs bažnytinių chorų.

E. Lejeris buvo Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos klebonas bei Biržų ir Joniškio parapijų administratorius, 1930-1935 m. Evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos narys, 1932 m. išrinktas senjoru, 1941 m. Konsistorijos prezidentu ir senjoru (šis titulas dabar pakeistas į vyskupo).

Konfirmantai prie liuteronų bažnyčios. Sėdi ant žolės (iš kairės): 6 - Dževečka (kilęs iš Šleideriškio seniūnijos, valsčiaus seniūnas). 7 - būsimasis kun. Erikas Lejeris (žuvęs Sibire). Sėdi iš kairės: 7 - kun. Plamša, 8 - vargonininkas Jurgis Stiebris, 11 - Ona Briedytė - Šlikienė. Apie 1927 m.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio IV laipsnio ordinu ir Šaulių žvaigžde. Jo amžininkai prisimena, kad kunigui rūpinantis buvo suremontuotas stogas, aplink bažnyčią ir latvių kapines pastatyta nauja tvora.

Jis palaikė glaudžius ryšius su parapijiečiais, rengdavo ekskursijas į Rygą, Bauskę, Šiaulius, Joniškį.

Erikas Lejeris garsėjo labdaringa veikla. Šelpė bėdos ištiktus, neturtingų gyventojų mirusiuosius laidodavo be jokio atlygio, neatsižvelgdamas nei į tautybę, nei į konfesinę priklausomybę. Pirmasis Žeimelyje įsigijo radijo imtuvą, todėl klebonijoje dažnai pasiklausyti muzikos ar žinių rinkdavosi kaimiečiai. Dėstė tikybą latvių pradžios mokykloje, įdomiai skaitė paskaitas Žeimelio progimnazijos salėje.

Kunigas klebonijoje turėjo rojalį, dažnai juo skambindavo. Buvo aistringas medžiotojas. Mokėjo vokiečių, žydų, latvių, rusų kalbas. Meilė Dievui, paprastam žmogui buvo šio dvasininko gyvenimo prasmė.

Prasidėjus karui, E. Lejeris liko savo parapijoje. Pokario metais išsiuntė telegramą Stalinui, protestuodamas dėl daugelio vietos valdžios atimtų evangelikų liuteronų bažnyčių, dėl 1949 09 06 uždarytos Joniškio bažnyčios, dėl Žagarės ev. liuteronų bažnyčios pavertimo grūdų sandėliu. Nors bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, kunigas 1949 12 30 buvo suimtas. Po 8 mėnesių kalinimo Vilniaus saugumo rūsiuose nuteistas 10 metų ir ištremtas į Krasnojarsko sritį, Michailovkos lagerį. E. Lejerį suėmus konsistorijai vadovavo Jonas Viktoras Kalvanas.

Tremtyje E. Lejeris išbuvo 16 mėnesių. Būdamas silpnos sveikatos, žuvo tremtyje 1951 12 31, sulaukęs 45 metų.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-01-22

Japonijos ambasadorė atidarė kimono parodą ir komentavo arbatos gėrimo ceremoniją

Biržų muziejuje sausio 20-ąją atidaryta Masu Yamamoto kimono paroda.

Biržų muziejininkai ryšius su Japonijos ambasada ir asmeniškai su ambasadore Miyoko Akashi užmezgė dar 2010 metų rugsėjo mėnesį, kada muziejaus Radvilų menėje įvyko klasikinės muzikos atlikėjų iš Japonijos Yoshiko Ieki ir Mutsuyuki Motomura koncertas.

Prieš tai Japonijos atstovai per internetą ieškojo įstaigos, turinčios klavesiną, ir rado jį Biržų muziejuje „Sėla". Ši paroda - tai užmegztos pažinties, kultūrinių ryšių tąsa.

Kimono - tradicinis japonų rūbas, dažniausiai siuvamas iš šilko, „T" raidės formos kelius siekiantis chalatas su labai ilgomis rankovėmis. Kimono dažniau dėvi moterys nei vyrai. Vyrai jį velkasi tik per vestuves ir arbatos gėrimo ceremonijas. Visi japonių kimono yra tokio paties dydžio, tad moterys turi juos prisitaikyti. Kartu su apdaru žmonės apsijuosia labai platų diržą - obi.

Muziejaus direktorius G. Butkevičius dėkoja Japonijos ambasadorei.

Renginį pradėjęs Biržų muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius pristatė Japonijos nepaprastąją ir įgaliotąją ambasadorę Lietuvoje Miyoko Akashi, jos pagalbininkę Haruko Seto. Sveikinamąjį žodį tarė ir Biržų savivaldybės meras Regimantas Ramonas.

Ponia Miyoko Akashi gausiai susirinkusiai publikai pasakojo, kad japoniško drabužio kimono audimo ir dažymo technika į Japoniją senovėje atkeliavo iš Kinijos ir Korėjos. Iš kiniškų drabužių palaipsniui atsirado kimono, kuris XIV-XV a. buvo jau plačiai paplitęs Japonijoje.

Vieno kimono audiniui reikia maždaug 3000 šilkverpių vikšrų. Siūlai, išvynioti iš šilkverpių vikšrų kokonų, yra specialiai ruošiami ir dažomi natūraliu būdu, naudojant tuo metų laiku augančius augalus. Apie 1200 siūlų yra sudedama į audimo stakles ir išaudžiamas 40 cm pločio ir 13 m ilgio audinys. Jis sukerpamas į 8 lygias dalis, iš kurių ir siuvamas kimono.

Parodos autorė Masu Yamamoto pradėjo kimono gaminti prieš 35-erius metus. 1982 m. jos austas kimono buvo atrinktas į Japonijos šiuolaikinę taikomosios dailės parodą. Vėliau ir daugiau jos darbų buvo atrinkta į įvairias prestižines parodas Japonijoje.

1993 m. imperatoriui ir imperatorienei sukurta dovana „Tosa-no-usho" („Jūros potvynis Tosoje"). 1997 m. meistrės darbo nuotrauka buvo išspausdinta ant vadovėlio viršelio. 2002 m. princui ir princesei sukurta dovana „Youwa" („Saulėta taika").

Dabar Masu Yamamoto yra viena iš žinomiausių tekstilininkių. Jos personalinės parodos vyko ne tik Japonijoje, bet ir Vokietijoje, Turkijoje, Danijoje. Parodoje dar buvo eksponuojami Yoshiko Ogura kimono diržai-Obi bei kiti japonų tradicinio meno kūriniai.

Po oficialiosios dalies sekė japoniškos arbatos gėrimo ceremonijos demonstravimas, kurį atliko ponia Haruko Seto ir komentavo Japonijos ambasadorė Lietuvoje Miyoko Akashi.

 

Antanas Seibutis

2011-01-22

Nemeluoju. Tikrai. Tikrai.

Taip ir gyvenam - nuo vienos akimirkos iki kitos... Akimirka, padedanti suvokti visokias ten prasmes, ištinka ne kasdien. Bet kai atpažįsti tikrąją dienos vertę, jautiesi laimingas. Laiminga diena „Atžalyne" buvo sausio devynioliktoji - trečiokai scenoje kūrė vaikystės pasaką, t. y. žiūrovai kartu su artistais išgyveno „Melagių pilies" (pagal Vytautės Žilinskaitės pasaką) nuotykius.

Ir aktoriai, ir žiūrovai buvo nepaprasti. Tikrai. Tikrai. Tokios pagarbios tylos, nuoširdaus juoko ir susidomėjimo galėtų pavydėti net profesionalai. Atrodo, kad mokyklos svečiai - „Ąžuoliuko" ir „Rugelio" darželinukai - net nekvėpavo. Buvo nebeaišku, kuo labiau džiaugiesi - atžalyniečių improvizacija, drąsa ar darželinukų įsijautimu.

Spektaklyje dalyvavo visi „Atžalyno" 3c klasės mokiniai, kuriuos vaidinti mokė pedagogė Nida Jakutienė.

Idėją pasiūlė mokyklos bibliotekininkės - Renata Mikalauskienė ir Violeta Margenytė. Jos šiemet itin kūrybiškai nusiteikusios. Taigi - Vytautės Žilinskaitės 80 - mečio proga buvo surengta paroda, kalbėta apie rašytojos kūrybą. O mokytoja Nida Jakutienė su savo ugdytiniais sukūrė spektaklį - žavų. Pedagogiškai motyvuojantį - scenoje pasirodė visi 3 c klasės mokiniai. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Armandas Piečia pasakojo, kad kartą repeticijoje net... apsiverkė - taip įsijautė į personažo situaciją. Viskas iš baimės, kad nebegrįš namo. Kai kalbėjomės su vaikais apie spektakliuką, Ernestas atsiduso: „Labai netikėtas dalykas, kad mes vaidinam. Galėjom išvis nevaidinti..." Ir dar jis pridūrė, kad labai labai patiko, jog mokyklos direktorius ir svečiai iš darželių davė daug daug saldainių. Kiti irgi vardino savo vaidybos ypatumus, pvz., Kotrynai labai patiko, kaip mokytoja mokė Eglę, kuri vaidino mamą, užpakalį kraipyti ir vaikščioti dideliais mamos batais...

Beje, kai pamėginai suskaičiuoti, kiek žmonių matė „Melagių pilį", nustembi, nes skaičius tikrai solidus. Premjerą vertino mokyklos pradinukai, dar spektaklį žiūrėjo ir džiaugėsi trečiokų tėveliai... Vytautė Žilinskaitė būtų patenkinta, žinodama, kiek kartų bibliotekininkės populiarino jos kūrybą, o vaikai šėlo scenoje...

... taigi - vaidinimas baigėsi, o mokyklinė kasdienybė tęsiasi. Lieka gyvas laukimas - naujų draugiškų susitikimų, dailės mokytojos Rimos Briedienės meniškų dekoracijų, netikėtų sumanymų, prasmingos komandinės veiklos. Kad užgniaužtų kvapą, atlėgtų širdis ir kitaip pamatytum savus žmones. Kad išsisklaidytų paviršiaus nuobodulys. Nors trumpam. „Nemeluoju. Tikrai. Tikrai", - vis kartojo Dinas iš pasakos...

 

Irutė Varzienė

2011-01-22

Mirė Metodistų bažnyčios dvasininkas

2011 m. sausio 18 dieną mirė buvęs Lietuvos Jungtinės Metodistų bažnyčios kunigas Kingsley Hallden.

Naktį į trečiadienį Šiauliuose jis savo bute rastas negaluojantis. Iškviesta greitoji medicinos pagalba, medikai vyriškį reanimavo, bandė atstatyti širdies darbą, tačiau nepavyko.

Pasak bažnyčios bendruomenės, aštuoniasdešimtmetį perkopęs pastorius pastarosiomis dienomis skundėsi prastėjančia sveikata, ypač širdies sutrikimais.

Juodaodis Metodistų bažnyčios misionierius Lietuvoje dirbo maždaug 15 metų. Į Šiaulius jis atvyko iš Biržų.

Savo tarnystę Lietuvoje kunigas pradėjo 1997 metais Tauragėje. 2000 metais buvo paskirtas kunigu Biržų Jungtinėje Metodistų bažnyčioje. Tarnaujant Biržuose kunigo iniciatyva buvo įsigytas pastatas Kęstučio gatvėje ir įkurti maldos namai metodistų bendruomenei. 2001 metais buvo įgyvendinta kunigo svajonė ir įkurtas Pagalbos centras Biržuose, kuriam jis vadovavo iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos.

Lietuvoje misionierius turėjo planų - prieš pat mirtį spėjo parašyti ir į Didžiąją Britaniją išsiųsti kelis projektus dėl labdaros, kurie bus vykdomi Šiauliuose.

 

2011-01-22

Šilumos ir skaitytojų meilės daug, o knygų - mažoka

Biržų pilyje įsikūrusios viešosios bibliotekos darbuotojos sako, kad sulauktų žymiai daugiau skaitytojų, jei biblioteka žmones kviestų miesto centre ir netrūktų pinigų naujoms knygoms įsigyti.

 

Pilyje įsikūrusią Biržų rajono savivaldybės viešąją biblioteką nuo skaitytojų skiria ne visiems (o ypač - žiemą) lengvai įveikiamas takas su pavojingais nuolydžiais, duobėtomis atkarpomis ir bauginančia tamsa. Tačiau netgi tokie nepatogumai nesutrikdo žmonių, norinčių skaitykloje pavartyti leidinius ar į namus parsinešti skaitymo džiaugsmą dovanojančią knygą.

Kelią į biblioteką puikiai žino ir tie, kuriuos vilioja nemokamo interneto platybės - vietos prie kompiuterių beveik visada yra užimtos.

Niūrią praėjusio pirmadienio popietę takeliu į pilį keliavo jauni ir pagyvenę žmonės, apsikabinusios besišypsančios laimingos jaunatviškos poros, vėrusios duris į biblioteką - savęs ir sudėtingo pasaulio pažinimo galimybę. Regint juos atrodė, kad darosi šviesiau.

 

Vaikus vilioja internetas ir nauji leidiniai

Vaikų aptarnavimo skyriuje pirmadienį dirbusios vedėja Danutė Medinienė ir bibliotekininkė Irena Baniulienė (kadangi biblioteka dirba ir šeštadieniais, trečioji skyriaus darbuotoja Odeta Skrivelienė tą dieną ilsėjosi) vos spėjo suktis. Mokyklinio amžiaus pradinukai tiesė grąžinamas knygeles ir skubėjo prie kompiuterio. Draudimas naudotis kompiuteriu laiku negrąžinus knygučių - drausminanti sąlyga.

Pasak bibliotekininkių, susidaro eilės norinčiųjų prisėsti prie keturių skyriuje esančių kompiuterių. Ypač jie vilioja netoliese įsikūrusio Dienos centro lankytojus.

Skyriaus vedėja D. Medinienė sakė artimiausiu laiku ketinanti apsilankyti Dienos centre ir su jo darbuotojais kalbėti apie bendradarbiavimą, galimus kartu organizuoti renginius ir kitus bendravimo būdus.

Vaikų aptarnavimo skyrius dabar turi 580 skaitytojų. Tai sudaro vos 22,7 proc. Biržų mieste gyvenančių visų vaikų, kurių amžius - iki 16 metų.

Iš Pabiržės atvykusios mergaitės ieškojo V. Mačernio, H. Radausko. M. Martinaičio eilių. Joms padėjo Vaikų aptarnavimo skyriaus vedėja D. Medinienė, bibliotekoje dirbanti nuo 1975 - ųjų.

Vedėja sako, jog bibliotekos populiarumui kone labiausiai kenkia naujų knygų trūkumas. Anot D. Medinienės, vaikai juk internete ar kitoje viešoje erdvėje girdi apie naujų išleistų knygų anonsus, o atėję į biblioteką norimos knygos dažnai negauna.

Praėjusiais metais skyriaus fondą papildė tik 250 naujų knygų, kurių dažniausiai gaunama po vieną egzempliorių.

Džiugiausias D. Medinienės pastebėjimas - bibliotekoje pradeda lankytis mažyliais vedini tėveliai. Nuo 1975 metų bibliotekoje, o nuo 1988 - ųjų Vaikų aptarnavimo skyriuje dirbanti bibliotekininkė nori tikėti, kad knygų neskaitanti vienuolikmečių ir keturiolikmečių vaikų karta - jau praeitis.

Vaikų aptarnavimo skyriaus darbuotojos labai stengiasi, kad jaunieji klientai laiku grąžintų knygas, tačiau jos neretai užsibūna užuomaršų ar ne visada vaikiškų rūpesčių pilnuose skaitytojų namuose.

„Knygų negrąžinantiems skambiname, tačiau su visais kalbėdama biblioteka nebegalėtų apmokėti telefono sąskaitų", - teigė D. Medinienė.

 

Knygose ieškojo meilės, poezijos ir ... dinozaurų

Kalbėdama su korespondente vedėja spėjo priiminėti atneštas knygas, paspausti rankas ir padėkoti pažadą atnešti „primirštas" knygutes tesėjusiems mažiesiems skaitytojams, konsultuoti meilės romanų ieškančias merginas.

Apsikrovusios knygomis sėdėjo sesės Ratkevičiūtės - penkiolikmetė Deimantė ir trylikametė Sonata. Pabiržėje gyvenančios ir į muzikos mokyklą Biržuose važinėjančios mergaitės į biblioteką užsuka dažnai - čia ieško knygų, kurių nėra Pabiržės miestelio bibliotekoje. Šį sykį mergaites domino poezija - sesės ieškojo V. Mačernio, H. Radausko, M. Martinaičio eilių.

Viena geriausių skaitytojų tituluojama keturiolikmetė biržietė Dovilė Streikutė naršė po enciklopedijas bei kitas knygas, šį kartą ieškodama literatūros apie dinozaurus.

 

Knygos nuolat sensta, o naujoms trūksta pinigų

Suaugusiųjų aptarnavimo skyriuje dirba penkios moterys. Skyriui vadovauja vedėja Aušra Jakubelskienė, skaitykloje lankytojus aptarnauja Rūta Varkalienė, knygas išduoda Džiugilė Misevičienė ir Danutė Spalvienė, leidinių saugykloje triūsia Audronė Mizeikienė.

Skyriaus sąrašuose - 1251 skaitytojas, bibliotekoje ieškantis grožinės ir mokslinės literatūros, naujausių leidinių. Pasak vedėjos A. Jakubelskienės, daugiausiai išduodama grožinės literatūros. Praėjusiais metais skaitytojai iš bibliotekos parsinešė 16786 grožines ir 7363 mokslines (šakines) knygas.

Kaip ir vaikams, taip ir suaugusiems skirtos naujos literatūros įsigijimas mažėja. Priežastis viena - tam trūksta lėšų.

Skyriuje formuojami knygų lagaminai, kurie keliauja po rajonų bibliotekas. Taip centrinė biblioteka dalijasi leidiniais su knygų stokojančiais filialais.

2009 metais Biržų bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo skyrių pasiekė 1069 knygos, o 2010 - aisiais gauta tik 783 naujų knygų egzemplioriai. Dažniausiai gaunama po vieną naujos knygos egzempliorių. Vienai iš jų iškeliavus „su lagaminu", skyriuje telieka viena nauja knyga.

Kadangi knygos sensta morališkai ir fiziškai susidėvi, jas privalu nurašyti. Tačiau, pasak vedėjos A. Jakubelskienės, dėl knygų stokos šįmet nurašytos tik fiziškai susidėvėjusios arba skaitytojų negrąžintos knygos.

 

Džiaugiasi didėjančiu lankytojų srautu

Bibliotekos darbuotojos labai džiaugėsi skaičiais, rodančiais praėjusiais metais išaugusį apsilankymų bibliotekoje skaičių. Jei 2009 - aisiais skaitytojai skyrių aplankė 23183 kartus, tai 2010 - ais metais apsilankymų padaugėjo iki 27849. Daug žmonių ateina ir į bibliotekos renginius. Įvertinus į juos atėjusių žmonių skaičių, bibliotekoje apsilankyta 29193 kartus.

Bibliotekininkės mano, kad lankytojus privilioti padeda ir šiluma, kurios, sudėjus naujus langus, bibliotekoje nebetrūksta.

„Ir mes į darbą galime eiti nebebūdamos panašios į Šiaurės ašigalį užkariauti pasirengusias būtybes. Ir jaukioje skaitykloje žmonių padaugėjo", - kalbėjo vedėja, prisiminusi darbą praėjusią žiemą, kai lauke spaudė 20 laipsnių šaltis, o bibliotekoje termometras rodė vos 12 laipsnių šilumos.

„Jeigu biblioteka būtų įsikūrusi miesto centre, ko gero, nuo skaitytojų apsilankymų durys neužsidarytų", - kalba bibliotekininkės, skaudama širdimi žiūrėjusios į miesto centre esančias ir bibliotekai tinkamas vietas, kurias užėmė kitos įstaigos.

„Mūsų manymu, ir senosios Darbo biržos vieta bibliotekai būtų puikiai tikusi, tačiau ir ši galimybė taip ir liko svajone", - apie žemėtvarkininkams atiduotas savivaldybės patalpas kalbėjo bibliotekininkės.

Nežinia, kaip bibliotekos darbui atsilieps pilyje įrengtas restoranas, kuriam bus atiduota dalis bibliotekos patalpų.

Įdomu, kuo kvepės knygos esant tokiai ventiliacijos sistemai, kai netgi retai pilyje rengiamų vaišių kvapai gerdavosi į saugomus leidinius, gėrimų ir užkandos aromatu versdavo kvėpuoti knygas vartančius skaitytojus.

 

Siūlo knygas atvežti į namus

Dabar biblioteką pasiekti ir į ją patekti gali ne visi. Vienus per patį žiemiškąjį skaitymo sezoną stabdo bauginanti tamsa, kiti fiziškai negali įveikti pilyje įsikūrusių kultūros įstaigų laiptų.

Skyriaus vedėja A. Jakubelskienė sakė, kad jos vadovaujamo skyriaus darbuotojos be galo myli žmones, kurie, nepaisydami kliūčių ar nepatogumų, neatsisako meilės knygoms. Ypatingos pagarbos nusipelno neįgalūs skaitytojai ir jų pastangos. Todėl bibliotekininkai pasirengę jiems padėti.

„Mielai padėsime neįgaliesiems ir vieną kartą per mėnesį jų norimas knygas atvešime į namus. Tereikia paskambinti telefonu 38015", - sako vedėja A. Jakubelskienė. Skaitytojus ir savo darbą mylinčios moterys žada pačios knygas atvežti ir pasiimti.

O skaitytojams telieka palinkėti, kad bibliotekai atsirastų vieta, kuri būtų visiems matoma, lengvai pasiekiama.

 

Pabaigos žodis

Pabaigos žodis tiems, kurie dabar kalba, kad naujos bibliotekos statybą sutrukdė rajono taryba, nepritarusi siūlomai vietai už „Biržų vandenų" įmonės.

Knygų namais vadinamos kultūros įstaigos negalima projektuoti užkampyje ar garažų patvoryje, kaip tą bandė daryti dabartinė rajono valdžia, geriausiose vietose įkurdinusi valdininkus arba prekybos centrus.

Norėtųsi tikėti, kad Biržus kada nors puoš ne tik alaus kioskų arba dėvėtų drabužių parduotuvių iškabos. Turi būti gyva viltis, kad gražiausi miesto kampeliai nebus atiduodami principu „tu man - aš tau" arba užstatomi tarybinių laikų papročiu, kaip padaryta su „Telekomu".

 

Alfreda Gudienė

2011-01-18

Jaunųjų žurnalistų dirbtuvės „Atžalyne"

Mintys palydi dieną praėjusią - liūdną, dramatišką, išdidumo ir laisvės simboliu tapusią. Sausio 13-osios dvidešimtmetis. Jubiliejai visada įpareigoja suklusti, permąstyti, įprasminti. Būtent todėl „Atžalyno" vidurinėje mokykloje buvo organizuoti renginiai, kurie sukūrė kitokią dieną, Atminties vardu pavadintą.

Dienos įžanga - žvakučių rytas, pirmoji pamoka - Laisvei, apie laisvę, aukos prasmę. (Kad ir paralelė su Dž. Bairono „Kainu". Nereikia net programos keisti.) Vis dėlto labiausiai jaunų žmonių pozicija atsiskleidė improvizacijų žaidime „Jaunųjų žurnalistų dirbtuvės". Buvo sukurta kūrybiška atmosfera - be įtampų, lenktyniavimo, rūšiavimo. Visa informacija - čia ir dabar, o paskui - refleksija apie tai, ką matė, girdėjo, pajuto, suprato...

Taigi pirmoje dalyje - Sausio 13-osios įvykiai ir prasmės: video medžiaga, E. Masytės „Laisvė", istorijos mokytojo Rimanto Mikoliūno vertinimas: „Sausio 13-oji buvo Kovo 11-osios, laisvės ir apsisprendimo patikrinimas."

Renginio organizatoriai, dalyviai bei svečiai džiaugėsi būdami kartu Laisvės 20-mečiui skirtą valandą.

Vytautas Linkevičius papasakojo, kaip rinko ir siuntė Krašto apsaugos savanorius į Vilnių ginti Parlamento, budėti viduje. Prisiminimuose išlikęs klausimas jau autobuse sėdintiems: „Ar nėra abejojančių? Galima išlipti. Neišlipo nė vienas." Jonas Kakliauskas sunkiai tramdydamas jaudulį kalbėjo apie situaciją Seimo rūmuose: sprogdinanti įtampa, netikra panika ir neįtikėtinas vienybės, giminystės jausmas. Algirdas Butkevičius iš konkrečių detalių įtaigiai atkūrė budėjimo dvasią.

Viską išklausiusios penkios mokinių grupės - iš „Atžalyno", „Aušros", Pabiržės mokyklų - kūrė laikraščio puslapį, skirtą Sausio 13-ajai. Vertingiausia, ko gero, buvo tas darbinis šurmulys, minties ir veiksmo intensyvumas, vaizduotės galia. Jaunieji žurnalistai išmėgino įvairius žanrus: čia pat salėje ėmė interviu iš svečių, kūrė eilėraščius, esė, rašė nuomones, įspūdžius. Dalia Kėželienė ir Algirdas Butkevičius konsultavo, mokytojos Liuda Mažeikaitė, Rima Mitrochinienė, Daiva Monkevičienė, Inga Arlikevičienė entuziastingai dirbo kartu su mokiniais. Atžalyniečiai vaišino bandelėmis ir arbata - kad būtų jaukiau...

Baigiamoji dalis - puslapio prezentacija (itin kūrybiškai ir drąsiai!). Buvo sutarta, kad viskas suguls į atskirą leidinėlį - prisiminimui. Pabiržės mokinių puslapis vadinosi „Lietuvos laisvė". Jame Simona parašė: „Mane labiausiai šiurpino, kaip rusai žeidė lietuvius." Aušriečių „Sausio 13-oji": mokytojų Liudos, Rimos prisiminimai, pagarba žuvusiems. „Atžalyno" 11-12 klasių mokinių grupė sukūrė puslapį „Laisvės kaina". Ingridos esė yra ir tokia mintis: „Ar laisvas žmogus besiaukotų laisvei?.. Dar yra interviu su R. Valentėliu ir R. Mikoliūnu. 8 a klasė pateikė interviu su A. Butkevičium, parašė savo mintis. Jų kūrinio pavadinimas „Sausio 13-oji. Iš vienybės į laisvę". Jaunųjų šaulių „Laisvė" paskelbė prisiminimus apie pirmąjį Pagarbos bėgimą Vilniuje. Jiems tada buvo devyneri, dvylika. Jie - kaip ir šiemet - bėgo devynis kilometrus.

„Atžalynas" dėkingas, kad Pabiržės ir „Aušros" mokyklų delegacijos buvo kartu tą Laisvės 20-mečiui skirtą valandą. Dvidešimt laisvės metų raminamai skamba bet kokiam kontekste. Lyg žiūrėtum į smėlio laikrodį - nieko nesustabdysi, bet kiekviena smiltis tokia reikšminga...

 

Irutė Varzienė

2011-01-18

Biržiečiai pagerbė žymiąją tautodailininkę

Šeštadienį Biržų kultūros centre pristatyta Saigūnės Rožėnienės ir Valentino Dagio parengta knyga apie garsiąją juostų audėją, Biržų tautodailininkų vadovę, folkloro ansamblio „Biržėnai" įkūrėją ir vadovę Adelę Sadauskienę (1925 - 2008). Knygoje spausdinami bičiulių prisiminimai, straipsniai iš laikraščių, ji iliustruota nuotraukomis.

Idėja išleisti knygą kilo Trečiojo amžiaus universiteto Kultūros fakulteto vadovei Saigūnei Rožėnienei. Valentinas Dagys dėkojo bibliotekos darbuotojoms, atrinkusioms straipsnius apie Adelę, sau prisiskirdamas kuklų medžiagos rinkimo kompiuteriu ir maketavimo vaidmenį.

Knygos pristatymo ir A. Sadauskienės pagerbimo vakarą pradėjo Jūratės Garnelienės vadovaujamas folkloro ansamblis „Siaudela". Po to vakaro vedėja Gytė Rožėnienė pristatė Danguolės Kalkienės vadovaujamą kolektyvą, atlikusį Biržų vizitine kortele tapusį šokį „Sadutė". Jį prieš daugel metų pastatė garsi šokių populiarintoja mokytoja Elena Kraftaitė - Šlekienė, o naujai atkūrė Danguolė.

Dukra Adelė Saveikienė dėkojo už mamos Adelės Sadauskienės atminimo pagerbimą.

Pasipuošusi Adelės austa juosta renginio vedėja pristatė jos artimuosius: dukterį Adelę Saveikienę, sūnų Sigitą Sadauską, anūką Egidijų Saveikį, žentą, kaip jis pats prisistatė, ir sūnėno žmoną.

Po „Siaudelos" atliktos programos į sceną buvo pakviesti vakaro „kaltininkai" - knygelės sudarytojai. Anot jų, tai jau trečia Kultūros fakulteto inicijuota knygelė - pirmoji buvo apie Mariją Blėkaitienę, antroji skirta tautinio šokio atgimimui Biržų krašte. V. Dagys prisiminė, kaip jis su Petru Meškausku kūrė filmą apie „Biržėnų" kolektyvą, dalyvavimą jo veikloje.

Anot Valentino, tai buvo gausus ir energingas ansamblis, jame dalyvavo per 30 žmonių. „Biržėnai" savo veiklą nutraukė 2002 m.

Vakarą karinėmis - istorinėmis dainomis pratęsė Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna". Dainomis ir romansais susirinkusius džiugino jungtinis Užušilių - Anglininkų ansamblis, vadovaujamas Laimos Aukštuolienės. Armoniką virkdė Leonas Petronis, šoko „Siaudela", nuo jos neatsiliko „Žemyna". „Adelytei ir jos vyrui Joneliui" eiles skyrė kultūros darbuotojas Eugenijus Mikalajūnas.

Vakaro pabaigoje visiems susirinkusiems dėkojo Adelės giminaičiai. Dukra Adelė parodė šeimos relikviją - Adelės Sadauskienės rašytą dienoraštį, kuriame šeimos genealogija, tautodailės reikalai, „Biržėnų" ansamblio istorija. Paskutinis įrašas - 2003 07 25 - atsisveikinimas su vyru Jonu.

Giminaičiai „Biržėnų" kolektyvo nariams Otilijai ir Vytautui Briedžiams, Eleonorai Petruškevičienei, Kostui Lapienei, Valentinui Dagiui ir Saigūnei Rožėnienei dovanojo mamos austas juostas. Padėkos žodžius tarė ir Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius.

 

Antanas Seibutis

2011-01-18

Sausio 13-sios paminėjimas Vabalninke

Sausio 13 -oji iškilmingai paminėta Vabalninko mokyklose - Balio Sruogos vidurinėje ir žemės ūkio. Abi mokyklos palaikė visuotinę pilietinę iniciatyvą „Atmintis gyva, nes liudija" languose uždegusios akcijos simbolį - žvakes.

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje akciją organizavo Tolerancijos ugdymo centras, kuriam vadovauja mokytojos Audronė Štirvydienė ir Valė Lukoševičienė. Pirmojo aukšto vestibiulyje buvo įrengtas stendas apie istorinius 1991 metų sausio 13-sios įvykius, prie jo visą dieną degė dvyliktokų gaminti žibintai. Trečiajame aukšte veikė pradinukų piešinių paroda, skirta šiai atmintinai datai. Visose klasėse vyko pilietiškumo pamoka, tylos minute pagerbti žuvusieji, prisiminti Lietuvos istorijai svarbūs įvykiai.

Vabalninko žemės ūkio mokyklos mokiniai degančiomis žvakutėmis nužymėtais laiptais rinkosi į antrojo aukšto fojė ir iškilmingą Laisvės gynėjų dienos 20-mečio paminėjimą pradėjo literatūrine kompozicija „Kas mes būtume be Sausio 13-osios?" Vėliau mokyklos bendruomenė aktų salėje žiūrėjo istorijos videopamoką „Laisvės kaina".

Minėjimo metu buvo pagerbti sausio 13-ąją prie Seimo budėję vabalninkiečiai.

Pavakary iškilmingas minėjimas vyko Vabalninko miesto kultūros namuose. Eilėmis apie Lietuvą minėjimą pradėjo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos ketvirtokai (mokytoja Jurgita Umbrienė), koncertavo Biržų kultūros centro kolektyvas „Bočiai" (vadovė Lina Januševičienė). Labai įtaigiai ir jautriai apie esminius Lietuvos įvykius kelyje į nepriklausomybę kalbėjo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Nijolė Morkvėnienė. Prisiminimais dalinosi tą atmintiną 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje prie parlamento budėjusios Mirdza Garbauskienė ir Joana Kalkienė. Pagarbiai buvo perskaitytos visų sausio 13 d. įvykių dalyvių-vabalninkiečių pavardės. Tylos minute buvo pagerbti išėjusieji, jiems uždegtos atminimo žvakutės.

Minint Sausio 13-osios 20-metį, Vabalninko seniūnijos seniūnas įteikė Atminties adresus vabalninkiečiams, tų įvykių dalyviams: Rimai Apuokienei, Mirdzai Garbauskienei, Vilmai Indriliūnaitei, Almui Jurevičiui, Joanai Kalkienei, Ritai Kuliešiūtei, Baliui Kumpeliui, Vidmantui Mėdžiui, Henrikui Mejerui, Rasai Minkevičiūtei-Stankevičienei, Jurgiui Nauburui, Steponui Paviloniui, Jonui Šalaševičiui, Onai Šoblinskienei, Kaziui Tolvaišiui, Eugenijui Uldukiui, Rasai Urbonaitei-Grubinskienei, Dainai Urbonaitei-Magenienei, Redai Urbonaitei-Vaitiekūnienei, Editai Vanagaitei-Ulevičienei, Vydui Vareikai, Marijai Žiaugraitei, Algiui Žogui. Ketvirtokai laisvės gynėjams atsidėkojo savo gamintais baltais angelais, papuoštais tautinės vėliavos juostelėmis.

Renginio organizatorė Audronė Stapulionienė dėkojo „Bočių" kolektyvui, kuris šiais metais taip pat mini veiklos 20-metį. Jiems įteikė tautodailininkės Stasės Valintėlienės darbų rinkinį ir pakvietė juos ir laisvės gynėjus bendrai istorinei nuotraukai.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-01-18

Ar rinkimai vyks po nauju stogu?

Praėjusį penktadienį Pasvaliečiuose plušėjęs jaunų kaimo vyrų būrys tiki, kad į gaisro suniokotus bendruomenės namus netrukus grįš žmonės ir knygos.

 

Paskutinėmis praėjusių metų dienomis įsiplieskusi ugnis prarijo Pačeriaukštės seniūnijos Pasvaliečių kaimo bibliotekos ir bendruomenės namų stogą.

Bibliotekoje buvusias knygas ir viešosios interneto prieigos kompiuterius pavyko išgelbėti, tačiau sudegus stogui turtą tenka saugoti kitur.

Naikinti pastatą „stengiasi" sniegas ir lietūs, todėl kaimo žmonės nieko nelaukdami ėmėsi organizuoti bendruomenės namų ir bibliotekos gelbėjimą.

 

Pluša ir nedejuoja

Praėjusį penktadienį prie uždarytos ir kaimo bendruomenės namais virtusios mokyklos pastato plušėjo būrys jaunų žmonių.

Vyrai iš traktoriaus krovė ir ant stogo tempė medieną. Virš apdegusio pastato kilo šviežutėliu medžiu kvepiančios stogo konstrukcijos.

„Keliame gegnes, grebėstuojame, ant stogo tempsime plėvelę, kuri laikinai apsaugos pastatą nuo vandens ir sniego", - kalbėjo kaime gyvenantis Biržų rajono savivaldybės tarybos narys, ugniagesys gelbėtojas ir ūkininkas Tomas Četvergas.

Su pasigėrėjimu buvo galima stebėti, kaip kadaise kaimo bendruomenei vadovavęs Tomas iš peties dirbo kartu su dar vienu buvusiu bendruomenės vadovu Vaidu Šamšonu ir dabartiniu kaimo bendruomenės pirmininku, ugniagesiu gelbėtoju bei ūkininku Remigijumi Vaisiūnu.

Drauge su jais plušėjo Remigijaus brolis Žygimantas Vaisiūnas, Tomas ir Justinas Vasiliauskai, Mindaugas Misevičius, Žygintas Ūselis ir kiti jauni kaimo vyrai. Jiems talkino seniūnijos viešiesiems darbams pasamdytas Gintaras Ugintas.

Sutartinai dirbo kaimo bendruomenės pirmininkas Remigijus Vaisiūnas (kairėje) ir anksčiau bendruomenei vadovavęs rajono savivaldybės tarybos narys Tomas Četvergas. Vyrai tikisi, kad iki savivaldybių rinkimų pavyks uždengti kaimo bendruomenės namų pastato stogą ir rajono valdžios rinkėjai balsuoti galės įprastoje salėje.

„Darbų vadovas ir meistras - Vilius Morkvėnas", - dar vieną darbštuolį pristatė atstovo spaudai pareigas atlikęs Tomas. Pasak jo, jei darbai seksis taip, kaip suplanuota (reikia uždengti stogą ir sutvarkyti elektros instaliaciją), savivaldybės rinkimai jau galės vykti įprastoje vietoje - po nauju stogu.

Medieną ir jos ruošinius bendruomenė pirko iš Bliūdžiuose veikiančios medienos perdirbimo įmonės. Už viską mokėjo kaimo žmonių pinigais, kurių surinkta apie pustrečio tūkstančio litų.

Tačiau žymiai daugiau kainuos stogo danga. Vyrai neslėpė - tikimasi savivaldybės paramos. Juk pastate yra ir savivaldybės biudžetinė įstaiga - biblioteka. Pasak bendruomenės vyrų, su bibliotekos direktoriumi Vygantu Muraliu jau tartasi dėl elektros instaliacijos tvarkymo.

Dirbę vyrai tryško entuziazmu ir džiaugėsi gyvenimu kaime. Pasak jų, jei esi ne tinginys, Pasvaliečiuose nė kiek neliūdna ir nenuobodu - darbas darbą veja. Dauguma jaunų žmonių ūkininkauja arba rengiasi ūkininkauti. Į kaimą rengiasi atsikelti ir daugiau jaunų šeimų.

 

Rūpinosi talkininkais ir gimtadienio švente

Kol jauni vyrai iš peties kibo į darbus, moterys pradėjo ruošti jiems pietus.

Kaimo bendruomenės pirmininko žmona Danutė Vaisiūnienė su bendravarde mama - verslininke Stankevičiene gamino mėsos suktinukus, kaitė kopūstienę.

„O kaipgi vyrų nepavalgydinsi?" - kalbėjo D. Stankevičienė, į didžiulę skardą (vyrų tai nemažai!) dėliojusi mėsos patiekalus.

Mamai ir močiutei virtuvėje liūdėti neleido dvejų su puse metukų Nojus - kaimo bendruomenės pirmininko sūnus. Prie kompiuterio įsitaisęs vaikas akies krašteliu vis stebėjo mamytę, kuri gamino tortą.

„Švęsime Remigijaus gimtadienį, kuris buvo prieš kelias dienas", - šypsojosi dvidešimt aštuonerių metų sulaukusio kaimo bendruomenės pirmininko bendraamžė žmona.

 

Alfreda Gudienė

2011-01-18

Vieną vasario savaitę Biržų kraštas virs „Žaldokynės kraštu"

Profesionalių teatrų festivalis į Biržus ateina jau penkioliktą kartą.

„Žaldokynės kraštas", visą savaitę kviesiantis gyventi jo ritmu, išlaiko neišsenkamos energijos kūrėjo Boriso Dauguviečio dvasią. „Tikėjimas į savo darbo reikšmę ir reikalingumą ir iš to išplaukiąs entuziazmas padaro stebuklus", - prieš šimtą metų teigė garsusis kraštietis.

Panašaus entuziazmo netrūksta ir organizuojantiems teatrų festivalį, kuris, įveikdamas įvairiausias kliūtis, penkioliktus metus Biržų žemėje skelbia žiemos pabaigą.

Apie jubiliejinį renginį šnekamės su Biržų kultūros centro direktoriumi Romu Lesevičiumi.

 

- Tampa tradicija skelbiant profesionalių teatrų festivalio „Žaldokynės kraštas" repertuarą kalbėtis su svarbiausiu šio renginio organizavimo žmogumi. Pokalbį paprastai pradedame klausimu - o kas naujo bus šiemet?

- Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu svarbiausias asmuo - festivalį organizuoja Biržų kultūros centras. Esu tik visos darbų organizacijos sraigtelis.

Šiemetinis festivalis išsiskiria tuo, kad jis yra jubiliejinis. Būtent tai turėtų atsispindėti renginio atidarymo metu. Žiūrovai festivalio metu galės išvysti spektaklį iš teatro aukso fondų - „Amerika pirtyje".

 

Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius: „Kviesdamas biržiečius į festivalį linkiu, kad jie čia surastų įdomių dalykų, kad išeitų sušildytom sielom."

- Per savaitę Biržuose bus parodyti šeši spektakliai. Kokiais principais buvo sudarytas festivalio repertuaras?

- Derinome norus su galimybėmis. Stengėmės, kad žiūrovai pamatytų įvairaus žanro spektaklių.

 

- Praėjusiais metais atidaryme buvo parodytas anšlaginis spektaklis „Žaldokynė", kuris davė toną visam festivaliui. Šiemet jis prasidės visai kitos nuotaikos spektakliu „Raštininkas Bartlbis". Kodėl pasirinktas būtent šis?

- Specialiai jo festivalio atidarymui nerinkome. Tiesiog teko derintis prie teatrų kolektyvų - kada ir ką jie gali atvežti į Biržus. Tiesa, šio spektaklio mes pageidavome - norėjome, kad žiūrovas jį pamatytų. Tai naujas Valstybinio jaunimo dramos teatro spektaklis, kurio premjera įvyko praėjusių metų lapkritį.

 

- Spektaklį režisavo ir jame vaidina Rolandas Kazlas. Ši pavardė neatsiejama nuo populiarumo ir, suprantama, nuo komercinės sėkmės. Tačiau bilietai į šį spektaklį brangoki - 35 litai...

- Bilietų kainas iš esmės nustato teatrai. Tačiau pastebėjome, kad žiūrovai geram spektakliui pinigų negaili. Pirmiausia jie žiūri, koks spektaklis, o tik po to - į bilieto kainą. Žinoma, šiuo metu aktualios ir kainos. Būtų gerai, jei galėtume sumažinti, tačiau jos beveik nesiskiria nuo didžiųjų miestų, kuriuose yra įsikūrę teatrai. O juk teatrams važiuojant vaidinti į kitas vietas jų išlaidos auga.

 

- Be R. Kazlo, spektakliuose biržiečiai turės galimybę išvysti ir kitas scenos žvaigždes - G. Girdvainį, E. Gabrėnaitę, A. Šurną, R. Varnaitę. Kuo dar intriguosite žiūrovus?

- Yra dalykų, kuriems įdomūs vienai žmonių grupei, o kitai jie visai nerūpi. Mes siekiame visumos, kad įvairių socialinių sluoksnių, išsilavinimo, meninio išprusimo žiūrovai spektakliuose rastų tai, kas jiems priimtina, įdomu.

 

- Ar šiemet neteks stovėti ilgose eilėse prie bilietų kasos?

- Kad išvengtume eilių šiemet, bus galima teikti paraiškas internetu. Jas galės paduoti nebūtinai žmonių grupės - priimsime ir pavienių asmenų paraiškas. Tačiau pateikę paraiškas žmonės turės sulaukti patvirtinimo, kad bilietą tikrai gaus.

Bilietus pardavinėsime ir kasoje.

 

- Ar laikysitės tradicijų, rengdami vaišes teatralams?

- Planuojame visus svečius šiltai priimti ir vaišinti. Į namus nė vieno neišleisim alkano. Rėmėjus į festivalio atidarymo ir uždarymo vaišes taip pat pakviesime - jie turės galimybę pabendrauti su teatrų žmonėmis. Galbūt festivalio dalyviams teiksime dovanas. Šie dalykai dar derinami.

 

- Ar rėmėjų skaičius nepakito? Gal atsirado daugiau norinčių paremti šį gražų kultūros renginį?

- Rėmėjų sąrašas nuo pernykščio skiriasi nedaug. Tradiciniai rėmėjai išliko, o naujų neprisidėjo.

 

- Kas finansuoja šiemetinį festivalį?

- Rėmėjai, Biržų rajono savivaldybė ir, tikimės, Kultūros ministerija per Kultūros rėmimo fondą.

 

- Kelintą kartą Jums pačiam tenka organizuoti festivalį? Kas Jūsų veiklos „variklis" - pareiga, būtinybė laikytis tradicijų?

- Organizuoti festivalį tenka septintą ar aštuntą kartą. Bet šie darbai jokiu būdu nėra vien tik iš pareigos. Mes rengiame šventę, todėl visi rūpesčiai yra malonūs. Be to, esu dramos žanro žinovas, baigiau su tuo susijusius mokslus ir man tai yra artima bei malonu.

 

- Borisas Dauguvietis, kalbėdamas apie tai, kas lėmė jo sėkmę, minėjo tikėjimą savo darbo prasme ir iš to išplaukiantį entuziazmą. Ar tiek metų organizuojant „Žaldokynės kraštą" entuziazmas neblėsta?

- Tikrai neblėsta. Tą galiu pasakyti tvirtai. Festivalis - tai šventė sielai. Smagu matyti, kai žmonės iš spektaklių išeina pasikeitę, ką nors savy išsinešdami iš mūsų namų... Tai pats didžiausias Biržų kultūros centro metų renginys. Jis mums labai svarbus ir brangus.

Sykiu noriu padėkoti visiems, kurie prisidėjo organizuojant festivalį, - rėmėjams, Biržų centro darbuotojams, negailintiems šiems darbams nei laiko, nei energijos.

 

- Biržiečiams įdomu, ar šiemet festivalyje pamatysime B. Dauguviečio dukrą Galiną Dauguvietytę.

- Galina Dauguvietytė visiems siunčia linkėjimus ir apgailestauja, kad šiemet į festivalį neatvyks. Anot jos, neatvykimo priežastys - nedraugiški orai ir buitiniai rūpesčiai. Žadėjo atvažiuoti pavasarį, pavaikščioti vaikystės takais. Ji labai išgyvena dėl gaisro Dauguvietynėje.

 

- Ar šiemet Biržų kultūros centre festivalio metu bus eksponuojami menininkų darbai?

- Rengiamos dvi Biržų menininkų darbų parodos.

Kieno darbus žiūrovai pamatys - tegul būna intriga. Kviečiu ateiti ir pažiūrėti.

Kviesdamas biržiečius į festivalį linkiu, kad jie čia surastų įdomių dalykų, kad išeitų sušildytom sielom.

Beje, išoriškai kultūros centre taip pat šalta nebus - pastato apšiltinimo darbai jau baigti.

 

- Ačiū už pokalbį. Gražios teatrų šventės.

 

Rasa Penelienė

2011-01-15

Prieš dvidešimt metų, sausio 13 - ąją...

Nuo 1991 metų sausio 13 - osios praėjo jau dvidešimt metų. Tačiau iš atminties neišblėso tos nakties įspūdžiai, nors per tuos dešimtmečius jie tapo tarsi ne tokie skaudžiai ryškūs ir kankinantys.

O juos prisiminti reikia todėl, kad per tuos du dešimtmečius gimė ir užaugo tūkstančiai jaunų žmonių, kuriems tie skaudūs įvykiai - tik naujosios Lietuvos istorijos detalės, o ne gyva patirtis.

Sausio 12 -ąją, šeštadienio vakarą, į Biržų savivaldybės kiemą susirinko šimtai biržiečių.

Vieni tik palydėti, kiti važiuoti į Vilnių ginti Parlamento, nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos. Atėjau išlydėti išvykstančių ne tik kaip žurnalistas, bet ir šioks toks oficialus asmuo. Buvau pirmojo šaukimo (1990 - 1995 metų) rajono tarybos pirmininko pavaduotojas (šiandien tai būtų vicemero pareigos).

Sausį prie Seimo rūmų nesiskirstė budėtojai. Čia buvo ir biržiečiai, drąsiai laikę savo vėliavą.

Nusprendęs važiuoti į Vilnių, sugebėjau įsisprausti tik į patį paskutinįjį, mažiuką, visą kelią tarškėjusį melioratorių autobusiuką.

Prie Pasvalio prie biržiečių kolonos prisijungė vabalninkiečiai. Važiuodami svarstėme, ar pavyks nuvažiuoti iki Parlamento, nes sklido kalbos, kad Vilniaus prieigose rusų kariuomenės postai neleidžia į miestą įvažiuoti ne maršrutinių autobusų.

Automatais ginkluoti rusų kareiviai tikrai stovėjo, tačiau mūsų autobusiuko nesustabdė. Priešais Parlamento rūmus jau liūliavo daugiatūkstantinė žmonių minia. Prie įėjimo plevėsavo balta, Radvilų herbu papuošta Biržų vėliava. Prie jos būrėsi biržiečiai, su kuriais pasikalbėti iš rūmų tą naktį ateidavo Aukščiausiosios Tarybos (vėliau ji bus pavadinta Atkuriamuoju Seimu) deputatai Birutė Valionytė ir Petras Poškus. Susirūpinę, bet pasiryžę drąsiai sutikti bendrą likimą.

Vilniaus gatvėmis važinėjo mašinos su rusų kareiviais ir šarvuočiai, tačiau tikriausiai mažai kas iš susirinkusių žmonių galėjo nujausti, ką žada artėjantis sausio 13 - osios rytas. Visi dainavo, klausėsi „Armonikos" ansamblio ir vyrų choro „Varpas" koncerto.

Apie vidurnaktį, išgirdę apie provokaciją prie Vyriausybės rūmų, bėgome ten. Pasilikę prie Parlamento mus ragino greičiau sugrįžti.

Gedimino prospektas buvo pilnas žmonių. Juos ne kartą kvietė prie Televizijos bokšto, nes ten gynėjų buvo susirinkę žymiai mažiau negu prie Parlamento.

Jau, matyt, po vidurnakčio išgirdome nuo televizijos bokšto sklindantį automatų šūvių poškėjimą, pabūklų trenksmą, išgąstingą diktorės Bučelytės balsą, jos žodžius: „Mes dar gyvi, čia Lietuvos televizija, mes niekur iš čia neisim..."

Nelaukta ir kraupi visiems buvo žinia, kad prie bokšto vyksta kautynės, yra aukų. O netrukus išgirstame, kad bokštas užgrobtas, ir dabar galbūt eilė Parlamentui.

Parlamento aikštėje būriavosi dešimtys tūkstančių. Rūmus galėjo pulti iš ten, kur mažiau žmonių. Todėl su redakcijos vairuotoju Romu nuėjome prie rūmų šono, priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Tvirtai susikibome rankomis. Mūsų buvo gal tik 5 - 6 eilės. Laukėme puolimo. Neabejojome, kad minioje esama šnipų, kurie pranešinėja smogikams apie silpnesnę vietą. Moterims ir vaikams buvo liepiama eiti, kur saugiau - prie M. Mažvydo bibliotekos. Mačiau, kaip jaunas vaikinas ragino ten eiti merginą, tačiau ta nesutiko, galop abu, tvirtai susikabinę, liko stovėti ir laukti nežinios.

Pro šalį nuolat nusirisdavo tankų ir šarvuočių ūžesys. Laukėme, kada tankai sustos. Tačiau jie vis pravažiuodavo pro šalį. Tikriausiai šitaip buvo siekiama žmones laikyti nežinioje ir įtampoje.

Jaunas vyras, matyt, buvęs kariškis, aiškino, kaip elgtis puolimo metu. Jis patarė nesipriešinti, praleisti desantininkus. Plikomis rankomis iki dantų ginkluotiems, kaip sakė, narkotikų prigirdytiems desantininkams nieko nepadarysim.

Maždaug trylikos metų paauglys iš rožėms apdengti suverstos eglių šakų krūvos ištraukė storesnę šaką, primynęs kojomis nulaužė ir suspaudė rankoje, pasiryžęs gintis nuo desantininkų. Vyrai jį subarė, kad šia šakele veltui neerzintų smogikų.

Į parankę įsikibo studentas, kelis kartus apie kaklą apsivyniojęs šaliką, kamuojamas kosulio, vis kartojantis, kad reikia susirasti telefoną ir paskambinti į namus, nuraminti mamą, jog viskas gerai.

Netoliese stovėjo žilaplaukis senukas. Pavojaus laukimo valandos, kada nejauti nuovargio, baimės, šalčio, krintančio šlapio sniego, suartina žmones. Išsikalbėjom. Paaiškėjo, kad senukas - buvęs tremtinys, stebuklingai išvengęs mirties per garsiąsias Červenės skerdynes. Nepaklausiau jo pavardės. Ne tas rūpėjo. (Tik po keliolikos metų aptikau pirmąją lietuvišką internetinę knygą „Lietuvos kario atsiminimai". Jos autorius Leonas Čerskus knygoje aprašo bene tragiškiausią mūsų istorijos tarpsnį. 1940 metų kovo mėnesį įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, išvengęs žūties Červenėje, iškentęs ilgus tremties metus Kolymoje, Leonas tą naktį budėjo prie atkurtos Lietuvos parlamento.)

Jau žinome, kad prie televizijos bokšto žuvo keturiolika žmonių. Sužeistų - daugiau kaip šimtas.

Kunigas Robertas Grigas visiems suteikia nuodėmių atleidimą. Tuneliu pro šalį vis pravažiuoja tankai. Sužvarbę susėdame pailsėti netoli rūmų stovėjusiame mus atvežusiame autobusiuke. Priėjęs vyras įspėja, kad čia sėdėti pavojinga, nes puolant Parlamentą tankai pirmiausiai sutraiškys stovinčius autobusus.

Žmonės dainuoja. Priėjusi moteris išbara, kad negalima dainuoti, nes nuo ginkluotų okupantų žuvo taikūs Lietuvos žmonės. Suprantu ją, bet lieku įsitikinęs, kad lietuviška patriotinė daina - taip pat ginklas. Ypač dabar, kada laukiame puolimo ir nežinome, ar netapsime naujomis aukomis.

Brėkštant sausio 13 - osios sekmadieniui, pasigirsta komanda žmonėms pasitraukti nuo rūmų, kad, prasidėjus puolimui, būtų išvengta aukų. Nenoriai einame prie Nėries, o netrukus vėl grįžtame atgal.

Puolimo nesulaukėme. Matyt, per daug buvo mūsų prie Parlamento rūmų. O ir pasaulis jau žino apie neginkluotą lietuvių pasipriešinimą okupantų kariuomenei prie Televizijos bokšto, desantininkų nužudytus taikius žmones.

Rytą į autobusą ateina vilnietės moterys. Vaišina karšta kava, sumuštiniais, dėkoja, kad atvažiavome iš taip toli. Iš aerodromo atvežama TSRS federacijos tarybos komisija. Prie Parlamento rūmų pradedamos statyti barikados.

Po pietų išvažiuojame į Biržus. Autobuse per radiją ne kartą girdime skaitomus pranešimus, kad valdžią į savo rankas paėmė nacionalinis gelbėjimo komitetas, kuris Vilniuje įveda komendanto valandą. Grįžtame į Biržus nenujausdami, kaip daug dėl mūsų visų šią ilgą ir kraupią sausio naktį jaudinosi namiškiai. Nerimas dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės tomis dienomis gaubė visą Lietuvą.

O tūkstančiai biržiečių tą sekmadienį rinkosi prie Nepriklausomybės paminklo. Į gedulo mitingą pagerbti pirmųjų aukų už Lietuvos nepriklausomybę.

Žinia apie sausio 13 - osios naktį desantininkų susidorojimą su taikiais Lietuvos patriotais apskriejo visą pasaulį. Mano archyve išliko prieš 20 metų rašytas kazacho Eldaro Rachimbekovo iš Alma Atos laiškas. Sukrėstas sausio 13 - osios nakties, jis prisiminė skaudžią kazachų patirtį, kai 1986 metų gruodžio mėnesį desantininkai, milicija, draugovininkai žiauriai susidorojo su taikiomis demonstracijomis Alma Atoje. Oficialiai buvo pranešta apie 48 žuvusius, daugelį dingusių be žinios, tūkstančius sužeistų. Daugiausia tai buvo studentai. „Broliai lietuviai! - rašė Eldaras. - Būkite tvirti savo kovoje! Ir tada visas pasaulis ateis jums į pagalbą."

 

Algirdas Butkevičius

2011-01-13

Sausio 13-osios liudininkė - Biržų vėliava

Šiandien sukanka 20 metų, kaip Lietuvos piliečiai savo pasiaukojimu, savo krauju apgynė nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tų nemarių dienų ir naktų liudininkė yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla" saugoma Biržų vėliava.

Ją apie 1989 - 1990 metus pagamino dailininkas Egils Skuja. Ant baltos šilkinės medžiagos pagal trafaretą jis dažais išpurškė juodą erelį geltonomis kojomis ir snapu.

1991 metais, sausio mėnesio pradžioje, pradėjus žmonėms iš visos Lietuvos važiuoti budėti prie parlamento bei kitų valstybinių įstaigų, su šia vėliava vykdavo ir biržiečiai.

Kaip pasakoja liudininkai, žmonės iš kitų rajonų niekaip negalėdavo suprasti, kieno ši vėliava. Todėl tautodailininkė Bronislava Šernienė tomis sausio dienomis ant vėliavos dešinio krašto apačioje mėlynais dažais užrašė žodį „BIRŽAI".

Sausio 13-osios naktį prie parlamento plevėsavo ir Biržų vėliava.

Ši vėliava tragišką sausio 13 - osios naktį taip pat plaikstėsi prie Seimo rūmų. Tą liudija ir buvę biržiečiai, ir fotografo V. Šmito nuotraukos. Su šia vėliava 1991 01 16 laidoti sausio 13 - osios aukų vyko į sostinę Biržų delegacija.

Prabėgus dešimčiai metų nuo tragiškosios Sausio 13-osios, biržiečiai ėmė domėtis, kur laikoma istorinių įvykių „liudininkė" - Biržų vėliava. „Šiaurės rytams" pavyko ją surasti. Pasirodo, vėliavą apie 1993 metus Lietuvos krikščionių demokratų partijos Biržų skyriaus būstinėje pastebėjo Birutė Gailiūnienė. 1991 01 13 naktį prie parlamento budėjo jos vyras Leonas Gailiūnas, sūnus ir marti.

Ši vėliava buvo atiduota Lietuvos politkalinių ir tremtinių bendrijos Biržų skyriui.

Bendrijos atstovai Morkvėnas ir P. Stakionis 2002 01 17 apsilankė „Šiaurės rytų" laikraščio redakcijoje ir jai patikėjo saugoti vėliavą.

2003 metų vasarį jie vėl atvyko į redakciją. Po pokalbio su laikraščio žmonėmis buvo susitarta, jog vėliava būtų perduota Biržų muziejui - kad ją galėtų pamatyti daugiau biržiečių ir svečių.

Vėliavą muziejui 2003 03 10 perdavė „Šiaurės rytų" redaktorė Rasa Penelienė.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2011-01-13

Vidmanto Jažausko tapyba nutvisko šviesiomis spalvomis

Šeštadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta dailininko Vidmanto Jažausko tapybos darbų paroda.

V. Jažauskas. „Biržų peizažas".

Muziejininkė Danutė Žemaitienė pristatė V. Jažauską kaip tapytoją, mokytoją, grupės „8+" vadovą, parodų iniciatorių ir idėjų generatorių.

Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius sakėsi pastebėjęs, kad V. Jažausko kūryba per laiką pastebimai pakito, atsirado žymiai daugiau spalvų, jos tapo švelnesnės, pastelinės, kupinos gyvenimiškosios šviesos.

Tarsi pratęsdamas tą temą, tapytojas prisipažino, kad jam anksčiau labiau patiko tamsios spalvos, tačiau, bėgant metams, keitėsi ir tapybos stilius, ir pasaulio suvokimas, ir jo spalvos.

Ši paroda yra tarsi keliskart jubiliejinė.

„Kitais metais man sukaks 50 metų. Jau trisdešimt metų, kaip nusipirkau molbertą ir pradėjau tapyti, prieš 20 metų baigiau dailės mokslus, prieš 10 metų tapau Dailininkų sąjungos nariu - štai kiek progų yra ir bus", - šmaikštavo Vidmantas.

Jis parodos lankytojams apibūdino savo paveikslus, plačiau apsistodamas ties tapytais Vokietijoje, Verderio mieste, pasidalijo savo kūrybos technikos niuansais, paveikslų tapymo, siužeto paieškos ir jo išpildymo subtilybėmis.

Kūrėją gražios 22-iejų paveikslų parodos proga sveikino muziejininkai, moksladraugiai, buvusios mokytojos, buvę ir esami bendradarbiai, kolegos, mokiniai, draugai ir pažįstami.

Antanas Seibutis

Biržų biblioteka perkopė 80 - metį

Ketvirtadienį garbingą 80-ies metų jubiliejų pažymėjo Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Ilgametis bibliotekos vadovas Juozas Enskaitis dalijosi prisiminimais apie metus, kada jis dirbo šioje kultūros įstaigoje.

Iškilmingą susirinkimą pradėjęs bibliotekos direktorius Vygantas Muralis pranešė dvi naujienas - bibliotekininkai yra padavę prašymą savo įstaigą pavadinti garsiojo knygnešio Jurgio Bielinio vardu bei ruošiasi išleisti knygą apie bibliotekos istoriją.

Renginio vedėja Liuda Prunskienė suteikė žodį šių eilučių autoriui, skaičiusiam pranešimą „Kultūrinė Biržų aplinka XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje".

Bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Dina Burbulienė, pagrįsdama dokumentais, atskleidė nelengvą šešerių metų kelią nuo 1924 metų, kada reikėjo įrodinėti bibliotekos būtinumą, jos reikalingumą biržiečiams, susirašinėti su įvairiomis instancijomis, kol galiausiai 1930 metų vasario 1 dieną Biržuose pradėjo veikti Lietuvos centralinio knygyno Biržų skyrius, t. y. biblioteka.

Kultūros ministerijos atstovė Ramunė Petuchovaitė kalbėjo apie šiuolaikinę visuomenę, viešąją biblioteką, visuomenės ir informacinių technologijų kaitą, elektronines knygas, internetą, bibliotekos vietą dabartiniais laikais.

Kolegas sveikino Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas, kartu paminėjęs ir nelabai malonius skaičius - šiemet įsigyti vienam žmogui knygas bibliotekoms yra skirta 68 centai, kitais metais planuojama apie litą.

Bibliotekininkų draugijos pirmininkas Petras Zurlys jubiliejaus proga įteikė padėkos raštus Odetai Skrivelienei, Danutei Šermukšnienei, Vilmai Šulnienei, Daliai Vėtienei, Reginai Kavaliauskienei, Liudai Prunskienei, bibliotekos direktoriui Vygantui Muraliui.

Bibliotekininkus sveikino Biržų rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas, administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė, kuri įteikė padėkos raštus bibliotekos darbuotojams Birutei Vaitkevičienei, Remigijui Timukui, Valei Balčiūnienei, Birutei Mikelėnienei.

„Atžalyno" mokyklos direktoriaus pavaduotoja Irutė Varzienė ir rimtai, ir su humoru kalbėjo temomis „Aš ir V. Muralis", „Aš ir bibliotekininkės", „Aš ir Danutė" pabrėždama, kad bibliotekos direktorius niekada neužmiršta įteikti gėlių ar atsiųsti vairuotojo atvežti į kokį nors renginį ar susitikimą. Ji dėkojo bibliotekininkams už pagalbą mokiniams, prisiminė įvairius renginius, susitikimus su rašytojais ir poetais.

Bibliotekininkus sveikino „Saulės" gimnazijos folklorinis ansamblis, prisiminimais pasidalijo ir savo buvusius kolegas sveikino ilgametis bibliotekos direktorius Juozas Enskaitis.

Bibliotekos direktorius V. Muralis savo kalboje apžvelgė bibliotekos kelią, gal kiek plačiau apsistodamas ties dabartine situacija - demografiniais procesais, uždarytomis kaimo mokyklomis, kartų kaita. Dėkojo visiems dirbusiems ir dirbantiems bibliotekoje bei jos filialuose, įteikė padėkos raštus Aušrai Ūselienei, Sandrai Bieliauskienei, Livijai Šmatienei.

Širvėnos seniūnės vardu kolegas sveikino bibliotekininkė Irena Misevičienė. Seimo nario V. Valkiūno padėjėja Danutė Martinkėnienė prisiminė, kaip jai, penkiametei mergytei, senelis perpasakojo Teodoro Dreizerio „Amerikoniškąją tragediją". „Versmės" literatų klubo vadovė Virginija Virkutienė kalbėjo apie jau 15 metų trunkantį bendradarbiavimą su biblioteka. Sveikino ir Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius su pavaduotoja Edita Lansbergiene, Rokiškio ir Pasvalio bibliotekų atstovės bei kiti renginio svečiai.

Iškilmingą vakarą baigė bardo Kazimiero Jakučio dainos.

Antanas Seibutis

Pabuvojus Minaičiuose

„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus gyvenimo alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.

Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisią priešo vergiją, iš kur ėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę", - taip 1952 metais rašė Biržų girioje veikusios Pilėnų tėvūnijos partizanas, poetas Bronius Krivickas - Vilnius.

Memorialo atidengimo iškilmėse dalyvavo būrelis patriotiškai nusiteikusių biržiečių.

Tačiau ar visi istorikai šiandieną stebisi pokario metų įvykiais, ar tinkamai tai primenama mūsų tautos jaunajai kartai, nei mačiusiai, nei girdėjusiai apie tą sudėtingą mūsų tautos istorinį tarpsnį? Ar tinkamai įamžinamas pokario rezistencinis pasipriešinimas?

Jeigu pirmaisiais nepriklausomybės metais Biržų rajone sugebėjome pastatyti ne vieną paminklą, žymintį partizanų žuvimo ar užkasimo vietas, tai praslinkus nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams, reikia metų metus varstyti valdininkų duris norint gauti leidimą pastatyti paprasčiausią žymenį. Net keturiems kvadratiniams metrams žemės reikalaujama detaliojo plano.

Turbūt mūsų rajonas - ne išimtis. Juk tik po daugiau kaip dvidešimties Nepriklausomybės metų sugebėta atstatyti bunkerį ir atidengti memorialą Mėnaičių (tada vadintą Minaičių) kaime, kur 1949 metų vasario 16 dieną visos kovojančios Lietuvos partizanų apygardų atstovai: Jonas Žemaitis- Vytautas, Juozas Šibaila - Merainis, Petras Bartkus - Žadgaila, Adolfas Ramanauskas - Vanagas, Aleksandras Grybinas - Faustas, Vytautas Gužas - Kardas, Leonas Grigonis - Užpalis ir Bronius Liesys - Naktis, susirinkę iš visos kovojančios Lietuvos šio kaimo gyventojo Stasio Mikniaus troboje įrengtame bunkeryje, parengė ir pasirašė dokumentus, liudijančius apie vieningos pasipriešinimo organizacijos - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą. Čia buvo priimta deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kuri siekia atkurti nepriklausomą demokratinę respubliką.

Ši vieningos pasipriešinimo organizacijos įkūrimo idėja sklandė jau seniai, bet jai kelią pastojo KGB meistriškai į rezistenciją infiltruotas agentas profesorius Juozas Markulis, pasėjęs begalę partizaninio judėjimo vadų ir dalyvių areštų. Todėl ir praslinkus keleriems metams po šios išdavystės susitikimas Minaičiuose vyko ypatingos konspiracijos sąlygomis. Tačiau stebina čia posėdžiavusių partizanų drąsa ir, sakyčiau, įžūlumas. Pasirinkta sodyba stovi kone kaimo viduryje ant kalvelės, kur arti nėra ne tik miško, bet ir krūmų, o skrebų būstinė - vos už poros kilometrų.

Į pirmadienį Mėnaičiuose vykusias memorialo atidengimo iškilmes susiruošėme aštuoniese. Nors iki iškilmių pradžios buvo dar pora valandų, Mėnaičiuose jau reikėjo paieškoti vietos, kur pasistatyti transportą. Važiavo autobusai ir lengvieji automobiliai iš visos Lietuvos. Nesigailėjome atvykę ankstėliau. Be didelės spūsties galėjome apžiūrėti naujai atstatytoje kirviu tašytų rąstų trobelėje įkurtą laikiną ekspoziciją ir po stiklo gaubtu esantį bunkerį su partizanų buities daiktais.

Į memorialo atidarymo iškilmes atvykus Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei, krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, Lietuvos AT Atkuriamojo Seimo pirmininkui, europarlamentarui prof. Vytautui Landsbergiui, Adolfo Ramanausko - Vanago dukrai, Seimo narei Auksutei Ramanauskaitei - Skokauskienei, atkurto LLKS pirmininkui Jonui Čeponiui, užsienio ambasadų atstovams ir kitiems garbingiems svečiams, renginys prasidėjo sugiedojus Lietuvos valstybinį himną.

Į atmintį įstrigo krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės pasakyti žodžiai: „Šiandieninė Lietuva Mėnaičius tik šiandien pradeda atrasti. Todėl ši vieta tegul visada lieka tiesos valdovų rūmais. Iš čia turi sklisti žinia kiekvienam Lietuvos žmogui, kad melas niekada nenugalės tiesos. Norėčiau palinkėti kiekvienam mūsų kariui, nuo eilinio iki generolo, kad čia pasirašytos deklaracijos signataro Jono Žemaičio - Vytauto gyvenimas būtų jums ištikimybės Tėvynei pavyzdžiu esant čia Lietuvoje ar toli nuo jos."

Daug karčių žodžių pažėrė mūsų tautos politikams atkurtos Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis. Jo manymu, dar labai trūksta partizanų atminties įamžinimo buvusiuose valsčiuose. O ar daug jaunimo nulenkia galvas prie jau esančių paminklų? Dar ir dabar kolaborantai drįsta vienetais likusius gyvus partizanus tampyti po teismus.

„Šiandien aš manau, kad per anksti teisingumą atidavėme Dievui. Juk šioje sodyboje pasirašytoje deklaracijoje rašoma, kad teisingumą vykdo Tauta", - teigė kalbėtojas.

Nežinau, kiek šiame renginyje dalyvavo istorikų, mokytojų, dėstančių jaunajai kartai Lietuvos istoriją, tačiau iš mūsų rajono nematėme nė vieno pažįstamo veido. Belieka tikėtis, kad mūsų jaunimą į Mėnaičius kada nors kas nors nuveš kaip ekskursantus. Gerai nors tiek, kad mūsų grupelė įvykdė kraštiečio partizano ir poeto Broniaus Krivicko priesaką ir su tylia pagarba nulenkė galvas prieš mūsų tautos dvasinę stiprybę.

Valentinas Dagys

Kodėl taip ir neiššovė Krisiaus šautuvas?

Biržų pilyje pristatyta naujausia Algimanto Zurbos knyga „Krisius". Anot autoriaus, tai sakmė apie žmogaus vienatvę ir kovą dėl gyvenimo prasmės.

 

Antradienį Biržų tvirtovės salėje vyko susitikimas su daugelio biržiečių mylimu rašytoju, kilusiu nuo Žvaguičių kaimo, Algimantu Zurba. Pamatyti ir išgirsti mielą kraštietį panoro nemažas jo kūrybos gerbėjų būrys - susirinko pilna salė.

Daina apie kapsintį lietų renginį pradėjo Papilio mokyklos duetas. Vėliau Algimantas Zurba prisipažins, kad dainoje suskambėjo jam labai maloni ir už širdies griebianti tema.

Romano „Krisius" autorių Algimantą Zurbą šildė jo kūrybos gerbėjų dėmesys, reiškiamas žodžiais, aplodismentais, gėlių žiedais.

Bibliotekos direktorius Vygantas Muralis pristatė vakaro svečius - be Algimanto Zurbos, į Biržus atvyko literatūros kritikas Alfredas Guščius ir aktorė Gražina Urbonaitė. Literatūros vakare aktyviai dalyvavo lituanistė Irutė Varzienė.

A. Guščius priminė skaitytojams, kad naujas A. Zurbos romanas „Krisius" yra visiškai kitos tematikos, nei prieš tai buvusi „Aritmija". Jis prisipažino, kad rašytojas savo realistiniu vaizdavimo būdu jam yra labai artimas. Pagrindinis rašytojo ginklas - meninis žodis, o čia jau reikia tikro talento. Kartu kritikas teigė, kad jam tikrąja to žodžio prasme tenka kautis dėl A. Zurbos tiek su dabartiniais kritikais, rašytojais, tiek ir su šiuolaikinėmis literatūros tendencijomis, ir kvietė skaitytojus rašyti atsiliepimus į spaudą, būti aktyviais A. Zurbos talento gerbėjais.

A. Guščius romaną „Krisius" lygino su panašios tematikos Vytauto Bubnio 1971 m. išleistu romanu „Alkana žemė". Jis prisipažino, kad, sužinojęs A. Zurbos sumanymą rašyti apie pokario metus, iš pradžių labai abejojo, ką naujo galima parašyti po kitų mūsų garsių rašytojų. Pasirodo, galima.

Kokių naujų atspalvių rašytojas suteikė savo herojui Krisiui Turčilui? Tai išdidi asmenybė, pasižyminti savigarba, simpatizuojanti partizanams. Naujas atspalvis literatūroje - Krisius yra jautrus mažažemis valstietis medžiotojas, kuriam būdingas mistinis muzikos pajautimas. Tai tarsi absoliuti priešingybė tolesniam Krisiaus gyvenimo būdui ir pragyvenimui - jis tampa žinomu kiaulių skerdiku.

Aktorei Gražinai Urbonaitei perskaičius knygos ištrauką, nuskambėjus dar porai dainų, mintimis apie knygą pasidalijo Irutė Varzienė. Anot jos, tai „žiauriai gera" knyga, labai stiprus kūrinys, kurį reikia skaityti kaip senais gerais laikais - neskubant, iš lėto, tarsi pačiam mintimis aptariant perskaitytą tekstą.

Anot Irutės, ji tik visai neseniai pabaigė skaityti knygą, tad įspūdžiai esantys patys šviežiausi. Ir akcentavo keletą momentų. Pasak jos, pirmiausia gaila, kad taip tragiškai baigiasi Krisiaus gyvenimas. Antra - kad taip savotišku simboliu buvęs šautuvas nė karto ir neiššauna. Rastas kareiviškas šautuvas tampa savotišku stiprybės garantu. Tai nėra lietuviška, bet tai žmogiška. Gal todėl Krisius nors ginklo dalelę, jo durtuvą, perdirba ir naudoja skerdiko darbe. Iš gyvenimo randasi išmintis.

Anot Irutės, kančia nesuteikia katarsio, palengvėjimo, apsivalymo - ji tik iškreipia žmogaus sielą. Meilė neišsipildo kaip atpirkimas - ji tik nusėda. Mokytoja prisipažino, kad jai pirmoji knygos dalis yra įtikinamesnė ir stipresnė už antrąją ir tą iliustravo Jugasės pavyzdžiu. Buvusi tokia įspūdinga, tokia įtikinama, knygos pabaigoje ji tampa buitiška, bambekle ir zirzekle.

Knygoje labai stiprus ir ryškus vyriškasis ir moteriškasis pradas, keistos paralelės - stribai medžioja žmones, Krisius medžioja žvėris. I. Varzienė teigė 100 balų vertinanti erotines scenas - įtikinančias, motyvuotas, pasodrintas meniniu žodžiu. Jai pasirodė kiek neįprastas viršelis, kurio pagrindinis motyvas - didelis, gal net ir per didelis šautuvas.

Gavęs žodį, Algimantas Zurba pasveikino susirinkusius, kurių daugelį sakė matąs ne pirmąsyk, tik, anot jo, „vis labiau su žiedais ant galvos".

Kas padiktavo naujos knygos temą? Rašytojas prisipažino, kad jam, pokario vaikui, tie laikai - neišsemiama tema. Kita priežastis - parodyti biržiečio charakterį, jo „bjaurumą" - jeigu jį kas nors užkabina, nenusileis ir viskas. Kartu tai kautynės už žmogaus likimą, už principą, už norą parodyti, kad jis yra asmenybė. Rašytojas bandė savo herojus pakylėti, parodyti, kad jei pradėsi ropinėti po žemę, tai ten ir paliksi.

A. Zurba plačiau paaiškino kai kuriuos romano simbolius. Krisiaus meilė muzikai vaizduojama neatsitiktinai - žodžio švara ir muzikos švara tauta išreiškia savo esmę, savo protestą prieš brutalumą, pokario dviprasmybes ir sunkumus. Durtuvas tampa savotiška keršto priemone.

Rašytojas kalbėjo ir apie lietaus motyvą, taip jam glostantį dūšią, primenantį visai kitokią Apaščią, pradžios mokyklą, nuostabią mokytoją Daratą Suvaizdienę, didžiulius užšalusio vandens plotus ties Žvaguičių ir Žvirblių kaimais. Upės tėkmė lyg ir stūmė priekin, simbolizavo veržimąsi į mokslą, į pasaulį.

A. Zurba prisipažino, kad romanas „Krisius" jam pačiam buvo tarsi gyvenimo išbandymas, kirbėjo mintis („Ar spėsiu?"), todėl gal kai kur ir paskubėjo, gal ir epilogas per greitai rašytas.

Rašytojas pasidalijo atsiminimais apie pokario metus, prisiminė ir sprogdinimus, ir pilnas patronų kišenes, ir liūdesį bei netikrumą, kai tuos patronus tekdavo atiduoti mokytojos reikalavimu.

Šis romanas, anot A. Zurbos,  tai sakmė apie žmogaus vienatvę. Kartu jis paaiškino, kodėl tas simboliu tapęs šautuvas taip ir neiššauna. Naikinimo jėga - šautuvas - yra bejėgis prieš žmogaus dvasią, prieš jo kovą dėl gyvenimo prasmės, prieš norą įrodyti dvasios, žodžio, likimo prasmingumą.

Po kalbų A. Zurbą apspito jo draugai, pažįstami ir nepažįstami, prašydami autografo, prisimindami buvusius susitikimus, kolegas ir draugus, dalindamiesi atsiminimais ir įspūdžiais.

 

Antanas Seibutis

2010-11-25

Jonas Šliūpas Biržuose dirbo banko direktoriumi ir gimnazijos mokytoju

1922 09 11 „Biržų žinios" pranešė: „Rugsėjo 1 d. iš Biržų išvažiavo į Šiaulius Biržų Prekybos ir Pramonės banko direktorius, senas Lietuvos veikėjas D-ras Jonas Šliupas..."

Jonas Šliūpas Biržuose atidengiant paminklą Stanislovui Dagiliui. 1923 09 12.

Jonas Šliūpas - gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas - gimė 1861 02 23 Rakandžiuose, Šiaulių rajone. 1873 - 1880 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje, 1880 - 1882 m. studijavo Maskvos, 1882 m. - Peterburgo universitetuose.

1884 - 1919 m. gyveno JAV, baigė Merilendo medicinos mokyklą, vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo „Aušros" draugijos veikloje, 1904 - 1912 buvo jos iždininku. Dalyvavo ir socialdemokratų partijos veikloje.

J. Šliūpas dalyvavo kuriant įvairias draugijas, užsiėmė veikla jose. Tarp jų - „Apšvietos ir mokslo draugija", „JAV - Lietuvos mylėtojų draugija, „Susivienijimas lietuvių Amerikoje", „Lietuvių mokslo draugystė", „Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje", „Lietuvių laisvamanių sąjunga", „Lietuvių laisvamanių federacija".

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, J. Šliūpas 1919 - 1920 m. buvo jos atstovu Latvijoje ir Estijoje. 1921 - 1922 m. dirbo Biržuose banko direktoriumi ir gimnazijos mokytoju. Išvykęs į Šiaulius, dirbo gimnazijoje mokytoju, 1923 - 1930 m. Kauno universitete dėstė medicinos istoriją. 1933 - 1940 m. Jonas Šliūpas - ilgametis Palangos burmistras.

J. Šliūpas buvo vienas Laisvamanių etinės kultūros draugijos (1924) kūrėjų ir veikėjų, dalyvavo leidžiant laikraščius „Šiaulių naujienos", „Laisvoji mintis". 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Mirė Jonas Šliūpas Berlyne 1944 11 06.

Belieka tik pridurti, kad jo duktė Hypatija 1916 m. ištekėjo už žinomo Lietuvos valstybės kultūros, politikos, mokslo veikėjo, pirmojo nepriklausomos Lietuvos finansų ministro, mūsų kraštiečio Martyno Yčo.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-11-23

Audinių paroda Vabalninko muziejuje

Lapkričio 17 d. Biržų krašto muziejaus „Sėla" filiale Vabalninko muziejuje atidaryta tautodailininkės biržietės Rožės Zeltinienės audinių paroda.

Į parodos atidarymą atvyko devyniasdešimties metų slenkstį peržengusi tautodailininkė Rožė Zeltinienė. Jos pasveikinti susirinko nemažas būrelis vabalninkiečių.

Muziejininkė Vida Skujienė, pristatydama parodą, padėkojo parodos autorei ir pakvietė tautodailininkę Rožę Zeltinienę pasidalinti mintimis.

Tautodailininkė Rožė Zeltinienė surengė penktąją personalinę parodą.

Rožė Zeltinienė išsamiai apibūdino savo sukurtus darbus. Tai jau penktoji jos surengta personalinė paroda. Dvi surengė Biržų krašto muziejuje „Sėla", vieną - savo gimtinėje Dusetose (Zarasų rajonas) ir Kulautuvoje (Kauno rajonas). Kasmet su savo darbais ji dalyvauja tautodailininkų ataskaitinėse parodose Biržuose bei tautodailininkų parodose Panevėžyje.

Rožė Zeltinienė austi pradėjo jaunystėje. Jos pirmoji mokytoja buvo mama. Kiek per visą laiką menininkė išaudė lovatiesių, rankšluosčių, spalvingų juostų, išraštavo pirštinių, numezgė įvairių mezginių, sunku suskaičiuoti. Tautodailininkė prisimena, kad yra išaudusi penkiolika tautinių kostiumų, iš kurių vienas jos pačios nešiojamas, eksponuojamas šioje parodoje, o kiti jau parduoti.

„Daugelio lovatiesių, rankšluosčių, juostų nebeturiu, - pasakoja Rožė. Daugelis iškeliavo į užsienį, jų yra įsigiję Biržų ir kiti Lietuvos muziejai."

Paklausta, ar dar audžia, liūdnesniu balsu menininkė atsakė, kad nebegalinti - skauda rankos.

Tautodailininkė į Vabalninką atvežė daugybę darbų, kuriais galima prikrauti pilną kraičio skrynią. Tai lininiai austi rankšluosčiai, dvinyčiu, keturnyčiu dimu austos lovatiesės (viena iš jų pabuvojusi parodoje, skirtoje Lietuvos tūkstantmečiui, Vilniuje), austos užuolaidos, juostelės, kilimėliai.

Iš šių darbų sklinda tautodailininkės širdies šiluma, darbštumas, kantrybė.

 

Danutė Žemaitienė,
Ryšių su visuomene skyriaus vedėja

2010-11-23

Rankraščius išsaugojo „bambizas nuo Biržų"

Ne vienas, skaitydamas mūsų kraštiečio poeto, dramaturgo, rašytojo, literatūros ir teatro kritiko Balio Sruogos memuarinį romaną „Dievų miškas", atkreipia dėmesį į ten minimą „bambizą nuo Biržų",  kuris ne kartą Štuthofo pragare rašytojui padėjo išlikti gyvam, išsaugojo šiame mirties ir kančių lageryje jo parašytų kūrinių rankraščius.

Tai buvo Jonas Šernas, gimęs prieš 100 metų (1910 metų lapkričio 18 dieną) Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime. Tėvai buvo ūkininkai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1998 metais išleistoje knygoje „Pragaro vartai - Štuthofas" rašoma, kad Jonas Šernas, šiek tiek pasimokęs mokykloje (tikriausiai Nemunėlio Radviliškio pradinėje - A. B.), liko tėvų ūkyje kaip būsimas paveldėtojas. Ūkininkavo, padėjo besimokantiems broliams ir seserims.

1943 metų kovo mėnesį jis atvyko į Vilnių aplankyti universitete dirbusio savo brolio profesoriaus Jokūbo Šerno.

Ne vienas, skaitydamas mūsų kraštiečio poeto, dramaturgo, rašytojo, literatūros ir teatro kritiko Balio Sruogos memuarinį romaną „Dievų miškas", atkreipia dėmesį į ten minimą „bambizą nuo Biržų",  kuris ne kartą Štuthofo pragare rašytojui padėjo išlikti gyvam, išsaugojo šiame mirties ir kančių lageryje jo parašytų kūrinių rankraščius. Tai buvo Jonas Šernas, gimęs prieš 100 metų.

Vėliau knygoje „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose" Jonas Šernas papasakos, kaip jis pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po vokiečių nepavykusio bandymo Lietuvoje suorganizuoti lietuvių SS legioną, uždarius Vilniaus ir Kauno universitetus bei kitas aukštąsias mokyklas, 1943 metų kovo 16 - 17 dienomis buvo suimti žymūs Lietuvos visuomenininkai, įvairių profesijų inteligentai. Gestapininkams atėjus areštuoti profesoriaus Jokūbo Šerno, vokiečiai suėmė Joną, o Jokūbas pabėgo.

Kauno gestapo kalėjime Jonas ir susitikęs su B. Sruoga. Iš ten jie buvo nuvežti į Tilžę, penkias dienas išlaikyti kažkokioje bažnyčioje, o po to atgabenti į Štuthofo lagerį, kuriame praleido beveik dvejus metus.

Jonas Šernas prisimena, kad kartą jis susiginčijęs su vienu iš kalinių. Kalinys supykęs ir ėmęs šaukti, kad „tas bambizas nuo Biržų" esąs šioks ir toks... Nuo to laiko jį taip visi ir pradėję vadinti. Taip apie jį ir B. Sruoga parašęs „Dievų miške".

„Manęs tas prievardis nė kiek neužgavo, - pasakoja Jonas Šernas, - nes mudu su Sruoga gerai sugyvenome, jis mane pamilo, ir aš jį pamilau.

Pastebėjau, kad jis savo atsiminimuose nelaimės draugus pavardėmis minėdavo tik tuos, kurie mirę, o gyvųjų vardinti vengė, nenorėdamas kokiu nors būdu jiems padaryti nemalonumų."

Buvęs Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas prisimena, kad „Jonas - stiprus, petingas, be jokių mokslų ir gudrybių - išėjo kaceto universitetą, prisisiurbė šviesos ir kultūros, per dvejus metus besitrindamas tose pačiose lovose, tame pačiame kazemate su profesoriais, pulkininkais, kunigais ir advokatais, rašytojais ir poetais. Turbūt daugeliui jis buvo šalto, paprasto proto, kantrybės ir tikro žmogiškumo pavyzdys. (...) Jo tvirta ranka ne vieną pakėlė, jo platūs pečiai ne vienam buvo ramstis, kai laikai tapo blogesni".

1945 metų sausio mėnesį kalinius išvarė iš Štuthofo ir varinėjo į visas puses. Teko badauti, šalti. „Labai sunkiai, - rašo monografijos apie B. Sruogą autorius Algis Samulionis, - šį žygį pakėlė B. Sruoga: šlubavo širdis, sutino kojos, vėliau pakilo temperatūra. Buvo atvejis, kada jis, nebetekęs jėgų, beveik be sąmonės, sukniubo ant kelio, ir nuo atsilikėlius pribaigiančio esesininko kulkos jį išgelbėjo tik ryžtinga vieno artimiausių grupės draugų J. Šerno, „bambizo nuo Biržų", pagalba. „Jis įtempė rašytoją vėl į kolonos vidurį ir, kitų padedamas, nešė tol, kol B. Sruoga atgavo jėgas ir vėl galėjo eiti pats.

Šernas buvo praktiškas žmogus, todėl „susiorganizavo" brezentą, ant kurio abu su B. Sruoga sniege miegojo, viena antklode apsikloję. Vėliau Sruoga taip nusilpo, kad visai nebegalėjo paeiti, todėl liko pakely. Atsisveikindamas prašė išsaugoti rankraščius. J. Šernas prisimena, kad „tai buvo jo ranka smulkiai prirašyti popieriukai, maždaug ketvirtadalio puslapio didumo. Kiekvienas pakelis buvo popierium apvyniotas, apklijuotas, iš viso svėrė gal 2 svarus. Aš juos ir išnešiojau kuprinėje. Kiti man vis sakė, kad mesčiau tuos popierius, netampyčiau be reikalo sunkumo."

Išpildyti rašytojo prašymą nebuvo paprasta. Lagerininkų būrį, tarp kurių buvo ir J. Šernas, esesininkai nuvarė atgal į Štuthofą, kur visiškai nebuvo ko valgyti. (Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys" prisimena, kad vėl pagelbėjo J. Šernas, aptikęs keletą maišų bulvių.) Pavasaris buvo šaltas. Lagerį bombardavo anglai. Vėliau jūroje susodintus į laivus kalinius norėjo nuskandinti vokiečiai. Vargais negalais J. Šernas pasiekė Daniją. Iš kelių tūkstančių kalinių išsigelbėjo tik apie 800.

Atsidūręs Švedijoje, Jonas Šernas perdavė B. Sruogos rankraščius Juozui Brazaičiui. 1946 metų lapkričio mėnesį būdamas Vokietijoje kunigas ir rašytojas Stasys Yla gavo tris Štuthofe parašytas Balio Sruogos komedijas ir du straipsnius. Tuomet jis dar nežinojo, kaip rankraščių originalai pateko Švedijon, o iš jos - Vokietijon. Tik 1972 metais Rochforde (šiame JAV Ilinojaus valstijos mieste J. Šernas apsigyveno 1951 metais - A. B.) susitikęs su Jonu Šernu iš jo išgirdo pasakojimą, kaip buvo išgelbėti Balio Sruogos veikalų rankraščiai. Vėliau paaiškėjo, kad B. Sruoga turėjęs ir antruosius savo rankraščių egzempliorius, kuriuos pats atsigabeno į Lietuvą. Kad būtų didesnė galimybė išsaugoti lageryje rašytus kūrinius, nebesitikėdamas išlikti gyvas, paprašė tai padaryti ir Joną Šerną.

Mirė Jonas Šernas 1978 metais rugsėjo 22 dieną. Palaidotas Rochforde.

 

Algirdas Butkevičius

2010-10-30

Sveikos mitybos diena Germaniškyje

Germaniškio pagrindinė mokykla turi tradiciją - kasmet mokyklos bendruomenei priminti apie Europos sveikos mitybos dieną.

Germaniškio mokyklos mokiniai dinamometru matavo savo rankų jėgą.

Sveikos mitybos idėjas jau kelintus metus skleidžia 9 klasės mokiniai. Tradiciniu tapo ir informacinis leidinukas. Šiais metais jis vadinasi „Sveikatos gidas". Jame buvo pateikta informacija apie sveikiausius organizmui produktus, įdomūs faktai apie žmogaus kūną, valgių receptai.

Šiuos leidinius išdalinome mokiniams ir mokyklos darbuotojams, kurie nepabūgo išmatuoti savo rankų jėgos dinamometru.

Mokyklos interjerą papuošė piramidė, sukrauta iš daržovių. Ji tarsi priminė, kad ruduo - pats tinkamiausias metas keisti mitybos įpročius.

 

Tomas Jasevičius,

Germaniškio pagrindinės mokyklos devintokas

2010-11-23

Biržų muziejuje - „8+" paroda

Šeštadienį Biržų krašto muziejaus „Sėla"lankytojus ir biržiečius į parodą „Amžinas gyvenimo ratas" pakvietė grupės „8+" nariai.

Įvairiapusišką techniką demonstruoja Irena Vegienė. Egils Skuja greta tapybos darbo pateikia gana niūriomis gyvenimo spalvomis nutapytą fototriptiką „Po gyvenimo".

Keramikams atstovauja Gražina Visockienė su darbais „Puota" bei „Taškas" ir Daiva Zalogienė su kompozicija "... buvau. Esu!Būsiu!"

Grafikė Sandra Sukarevičiūtė parodoje dalyvauja su darbais „Kvėpavimas I", „Kvėpavimas II", „Valandos".

Visai ne rudeniškomis nuotaikomis alsuoja Sonatos Vasyliūtės - Čepukėnienės paveikslai.

Filosofinę nuotaiką sukelia pastelinėmis, šviesiomis spalvomis tapytas Vidmanto Jažausko paveikslas „Rudenėlis".

Išmintimi, gyvenimo prasmingumu dvelkia Dovaldės Butėnaitės fotografijos iš ciklo „Senų žmonių portretai".

 

Antanas Seibutis

2010-11-23

Nori augti sveiki ir saugūs

Lapkričio 8-12 dienomis lopšelyje - darželyje „Drugelis" buvo įgyvendinamas projektas „Noriu augti sveikas ir saugus".

Projekto idėja kilo lopšelio-darželio bendruomenei, o jį realizuoti padėjo pedagogai, vaikų tėveliai, Biržų policijos komisariato atstovai.

Nuo rugsėjo, kada dienos pradeda trumpėti, o naktys ilgėti, gatvėje ir kieme reikia būti ypatingai atidiems, saugoti save ir kitus. Lapkričio mėnesį minima ir Pasaulinė kelių eismo nelaimių aukų atminimo diena, todėl projektu buvo siekiama ugdyti vaikų, tėvelių atsakomybę už savo ir kitų saugumą, sveikatą.

Projekto metu žaismingai, patraukliai buvo aiškinama, demonstruojama, kaip elgtis gatvėje, namie, kieme, kad neįvyktų nelaimė.

Ką darželinukai veikė visą savaitę?

Visą savaitę darželinukai per žaidimus buvo mokomi saugaus elgesio.

Jau pirmadienio rytą vaikus į salę pakvietė nykštukė Pepė, su kuria kartu į lopšelį-darželį atvyko policininkė Vita Andžienė. Vaikai klausėsi ir įsiminė kaip teisingai pereiti gatvę, kas yra „dryžuotas kelias", kokios šviesoforo spalvos, ką jos reiškia. Vaikai sužinojo, kaip reikia elgtis atsitikus bėdai namuose, kokiu telefono numeriu skambinti į gaisrinę, policiją, greitąją pagalbą.

Antradienį priešmokyklinukai dalyvavo smagioje viktorinoje „Kaip mums elgtis", išsiaiškino geriausiai žinančius eismo taisykles šešiamečius. Trečiadienis - plakatų kūrimo diena. Vaikai išradingai akvarele, flomasteriais, pieštukais ir kitokiomis priemonėmis sukūrė plakatus „Nežaisk su ugnimi", „Šviesoforo spalvos", „Gatvėje" ir kitus, kurie papuošė lopšelio-darželio galeriją. Joje taip pat eksponuojami tėvelių sukurti piešiniai-patarimai, popieriniai namai, priešmokyklinio ugdymo pedagogės Astos Mikonienės pagaminti kelių eismo ženklai.

Ketvirtadienį priešmokyklinukai svečiavosi Biržų policijos komisariate, kur apie policijos pareigūnų darbą jiems maloniai papasakojo policininkė Irma Parčiauskienė. Ne vienas šešiametis, pasiklausęs pasakojimo, panoro tapti policininku, drąsiai klausė, matavosi neperšaunamą liemenę, kelių policininko kepurę, apžiūrėjo antrankius, ginklus. Tuo metu penkiamečiai jų draugai žaidė kūrybinius žaidimus lopšelio-darželio Saugaus eismo kabinete.

Penktadienį vėl vaikus aplankė nykštukė Pepė ir padovanojo filmuką,, Policijos bičiulio Amsio patarimai". Stebėdami filmuką vaikai prisiminė tai, ką išmoko per savaitę, atsakė į Pepės klausimus, jau drąsiai jai galėjo paaiškinti saugaus elgesio gatvėje, namie ir kieme taisykles.

 

„Drugelio" direktoriaus pavaduotoja Ramunė Čigienė,

meninio ugdymo pedagogė Rasa Murelienė

2010-11-18

Pasaulis be smurto - paveiksluose ir realybėje

Ketvirtadienio pavakarę pastato, kuriame įsikūręs Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiajame aukšte virte virė darbas.

Visos keturios skyriaus darbuotojos - vadovė Giedra Gedvilienė, specialistės Danutė Pranaitienė, Virginija Ruplėnienė ir Violeta Lisienė - ant sienų kabino vaikų pagamintus paveikslus.

„Pasaulis be smurto" - taip vadinasi vaikų darbelių paroda, kuri buvo atidaryta penktadienį.

Šiuos darbelius gamino visus šešis rajone veikiančius dienos centrus lankantys vaikai. Parodai buvo atrinkti gražiausi, įdomiausi ar aktualiausi.

„Gerai būtų, kad tas vaikų piešiamas pasaulis būtų tikrai be smurto. Vien šią savaitę rajone užregistruoti du smurto prieš vaikus atvejai", - kalbėjo specialistės.

Dienos centrus lankančių vaikų paveikslus apie gyvenimą be smurto specialistė Virginija Ruplėnienė kabino ant sienų.

Lapkričio 17 dieną į policiją kreipėsi Biržuose, J. Nastopkos gatvėje, gyvenantis R. K. Vyras pranešė, kad lapkričio 15 dieną, apie 19 valandą, Vėjo gatvėje jo trejų metukų dukrytei buvęs jos motinos sugyventinis biržietis A. M. (g. 1974 m.) ranka sudavė keletą smūgių į galvą.

Mergaitės artimieji į medikus nesikreipė. Tačiau policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo sukėlimo arba nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Lapkričio 14 dieną mažamečiai vaikai, įvykus suaugusiųjų konfliktui, patyrė psichologinį smurtą.

Gimnazijos gatvėje sugyventiniai susipyko.

Neblaivus vyras V. S. pastūmė A. K., kuri ant rankų laikė mėnesio kūdikį. Visą šį incidentą stebėjo ir dar vienas trejų metukų mažylis.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Biržų rajono savivaldybės tinklalapyje spalio 28 dieną Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė buvo paskelbusi informaciją, kad šiais metais prieš vaikus užregistruota jau dvylika pranešimų apie smurtą prieš vaikus. Iš šių atvejų net keturi - seksualinės prievartos atvejai.

Po šios savaitės statistika pakito - užfiksuota jau keturiolika atvejų.

Asmenys, turintys informacijos apie smurtą prieš vaikus, prašomi skambinti į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Beje, šio skyriaus telefonai pasikeitę. Skambinti galima telefonais 42110, 42111, 42112, 42113. Tiesa, iškart siūlome apsišarvuoti kantrybe, nes iš pirmo karto prisiskambinti skyriaus darbuotojams gali nepavykti. Tarkim, praeitą ketvirtadienį nuo 11 iki 15 valandos skyriuje nebuvo nė vienos darbuotojos. Jos visos teigė dalyvavusios Biržų pilyje vykusioje psichologo paskaitoje, o budinčios darbuotojos palikti nepagalvojusios.

 

Mykolas Kutka

2010-11-20

Pilietinė akcija „Tolerancijos apyrankė"

Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos bendruomenė dalyvavo pilietinėje akcijoje „Tolerancijos apyrankė". Ją organizavo etikos mokytoja Jurgita Džiaugienė, kuri kvietė visus būti tolerantiškais - juk pasaulis priklauso visiems, visi esame skirtingi, bet visi lygūs.

Tarptautinė istorinio teisingumo komisija jau aštuntus metus pakvietė Lietuvos mokyklas minėti šią dieną ir prisiminti žodžio „tolerancija" reikšmę bei prasmę. Šių metų Tolerancijos dienos minėjimo idėja - pasigaminti Tolerancijos apyrankes, jomis pasipuošti lapkričio 16-ąją ir kartu išdalinti jas visai mokyklos bendruomenei.

Akcija prasidėjo daina „Jei aš būčiau tu". Vėliau skambant instrumentinei muzikai mokiniai kalbėjo apie gyvenimo kelią, kuris mums visiems labai svarbus, ir tik nuo mūsų poelgių ir veiksmų priklauso, koks jis bus. Susirinkusius sudomino gyvenimiški pavyzdžiai, žymių žmonių mintys apie toleranciją.

Pačeriaukštės mokinukų ir jų mokytojų rankos buvo padabintos apyrankėmis.

Pagaliau atėjo laikas pamatyti, kaip kiekvienas iš mūsų prisidėjo prie Tolerancijos dienos minėjimo.

Mokiniai kartu su technologijų mokytoja Violeta Titaitiene buvo paruošę visą „kalną" apyrankių. Jų net po kelias turėjo ir pradinių klasių mokiniai. Apyrankės buvo išdalintos draugams, mokytojams, mokyklos darbuotojams. Visi iškėlę rankas fotografavosi, nes apyrankės buvo labai gražios, o svarbiausia - pačių darytos.

Dar viena svarbi akimirka - tolerantiškiausio mokyklos mokinio ir mokinės paskelbimas. Tolerantiškiausia mokyklos mokine buvo išrinkta septintokė Greta Grigonytė, o mokiniu - dešimtokas Laurynas Drevinskas. Visi susirinkusieji turėjo progą pagalvoti, koks turi būti tolerantiškas žmogus.

Buvo aišku, kad tolerancija, anot Dalai Lamos, yra ne silpnumo, o didelės stiprybės ženklas.

Visi apsikabinome... O paskui dainavome dainą „O mes - vaikai".

Tolerancijos diena minima tik kartą per metus, bet tai nereiškia, kad neturime būti tolerantiški kasdien. Juk šypsena nieko nekainuoja, o šiltas akių žvilgsnis gali labai daug nuveikti!

 

Vilma Jurgaitienė,

lietuvių kalbos mokytoja

2010-11-20

Pasipuošė tolerancijos simboliu

Lapkričio 16-ąją mokinių plakatais, piešiniais ir nuotraukų stendais papuoštoje Biržų politechnikos mokyklos bibliotekoje vyko Tarptautinei tolerancijos dienai skirtas renginys.

Istorijos mokytoja Giedrė Jankūnienė priminė mokiniams skaudžius istorijos momentus, susijusius su netolerancija. Socialinė pedagogė Laimutė Šlekienė demonstravo skaidres apie tolerancijos svarbą žmogaus gyvenime. Pabrėžė, kad tolerancijos reikia mokytis, kalbėti (diskutuoti) apie ją, ugdyti ją savyje. Socialinė pedagogė pristatė atlikto tyrimo „Ar mes esame tolerantiški?" rezultatus.

Mokyklos moksleiviai pagamino didžiulį renginio simbolį - „Tolerancijos apyrankę".

Mokiniai ir mokytojai pasipuošė mokinių pagamintomis apyrankėmis - šių metų pilietinės iniciatyvos simboliu.

Renginys baigėsi įdomiu akcentu - dauguma pilietinės iniciatyvos dalyvių simboliškai užsidėjo didžiulę mokinių sukurtą ir pagamintą „Tolerancijos apyrankę", taip parodydami savo vieningą požiūrį į toleranciją ir palaikydami bendrą šios neeilinės dienos idėją.

 

Kazimieras Pipiras ir Andrius Baltušis,

II kurso apdailininko specialybės mokiniai

2010-11-20

Karininko gyvenimas - Lietuvos tragizmo atspindys

Lietuvos karininko likimo paieškos prasidėjo nuo rastos metalinės plokštelės.

 

Lapkričio 23-oji - Lietuvos kariuomenės diena. Šia proga - vieno karininko likimas. Apie jį pasidomėti privertė gana įdomios aplinkybės. Į Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojus kreipėsi jaunas Naciūnų kaimo gyventojas, pasakęs, kad rado savo tėvų darže nedidelę, 4,5x9 cm metalinę plokštelę. Jį sudomino išgraviruoti užrašai ant plokštelės - vienoje pusėje „Jonas Zagorskis vyr. leitenantas", kitoje - „J. Zagorskis." Muziejininkus taip irgi suintrigavo.

Kapitonas Jonas Zagorskis. 1934 m.

Po nemažų paieškų, šaltinių peržiūrėjimo, žmonių kalbinimo, giminių ieškojimo sužinojome tragišką Lietuvos kariuomenės kapitono Jono Zagorskio likimą. Jis savo gyvenimu atspindi XX a. tragiškus kataklizmus, prasidėjusius Spalio perversmu Rusijoje 1917 metais ir pasibaigusius pakartotine Lietuvos okupacija 1944 m. Visa tai atsispindėjo paties Jono, jo šeimos bei giminaičių gyvenimuose ir likimuose.

Jonas Zagorskis gimė 1894 metų rugpjūčio 29 dieną Pabiržės valsčiaus Dirvoniškio vienkiemyje gausioje Andriaus Zagorskio šeimoje. Joje dar augo broliai Andrius, Povilas, Juozas ir seserys Liucija bei Apolonija.

Jonas baigė Biržų keturklasę mokyklą, 1915 metais eksternu - Peterburgo 12-ąją gimnaziją.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, tarnavo 176 pėst. atsargos pulke.

1917 m. J. Zagorskis baigė Kijevo antrąją praporščikų mokyklą, gavo praporščiko laipsnį, buvo paskirtas į 27 Sibiro šaulių pulką.

Po Spalio perversmo, matyt, kariavo baltagvardiečių pusėje, nes 1920 m. pradžioje bolševikų buvo pasiųstas į filtracijos lagerį Jaroslavlyje, o 1920 m. perkeltas į kalėjimą Maskvoje.

1921 metų kovą, tarpininkaujant Lietuvos atstovybei Maskvoje, biržietis buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.

Netrukus J. Zagorskis mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 11 pėstininkų pulką (nuo 1923 05 02 - III pasienio pulkas, nuo 1923 12 01 - 3 atskiras pasienio batalionas) 5 kuopos jaunesniuoju karininku.

1921 m. jam suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. 1922 m. jis paskirtas 5 kuopos jaunesniuoju karininku, 1923 m. pakeltas į vyr. leitenantus, vėliau perkeltas į 2 pėstininkų pulką 4 kuopos jaunesniuoju karininku.

Nusprendęs siekti aukštesnės karinės karjeros, J. Zagorskis 1926 07 15 baigė Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų bendrąjį skyrių (VI laida), paskirtas 3 kuopos vyr. karininku.

1927 m. perkeltas į 2 kuopą, po mėnesio pačiam prašant paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.

1927 08 02 priimtas į Kauno apskrities policiją, paskirtas 4 policijos nuovados Zapyškio punkto vedėju, tačiau netrukus iš tarnybos atleistas.

1929 02 19 J. Zagorskis vėl priimtas į karo tarnybą ir paskirtas 2 pėstininkų pulko 5 kuopos vyr. karininku. 1931 m. pagal Karininkų laipsnių įstatymą vyr. leitenanto laipsnis pakeistas į leitenanto. 1932 m. jis buvo paskirtas pulko ginklų prižiūrėtoju, vėliau - iždininko padėjėju. Tų pačių metų rugsėjį perkeltas į mokomąją kuopą vyr. karininku, 1934 m. - į 5 pėstininkų pulką.

J. Zagorskis buvo pakeltas kapitonu, 1934 m. paskirtas šaulių kuopos vadu. 1937 11 16 perkeltas į II pėstininkų divizijos štabą.

1939 m. J. Zagorskis apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu. Tais pačiais metais vedė Elžbietą Griuntalytę.

Muziejininkai ėmėsi paieškų, kai į juos kreipėsi naciūniškis, radęs šią metalinę plokštelę.

Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, J. Zagorskis tarnavo II pėstininkų divizijos štabo komendantu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 metais buvo paskirtas Raudonosios Armijos (RA) 29 šaulių teritorinio korpuso 184 šaulių divizijos štabo medžiaginio tiekimo viršininku. Kilus Vokietijos - Tarybų Sąjungos karui, iš RA pasitraukė, tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 2 apsaugos pulke.

Vėliau gyveno Dirvoniškio kaime, Biržų apskrityje, pas brolį Andrių Zagorskį. Jis aktyviai dalyvavo renkant karius į Vietinę rinktinę ir tarnybą pagalbinėje policijoje.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1944 metų rugsėjį buvo mobilizuotas į Raudonąją Armiją, tarnavo eiliniu kareiviu 50-ojoje lietuvių šaulių divizijoje. Gruodį buvo pasiųstas į Podolsko filtracijos lagerį, iš kur - į 30 atskirą šturmo batalioną.

Grįžęs į Lietuvą J. Zagorskis 1945 09 19 buvo suimtas. Kalintas Biržuose, Panevėžyje. 1947 01 30 Vilniaus įgulos tribunolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.

Nuo 1948 07 15 kalintas lageryje Temlage, Mordovijoje.

Nuo 1955 10 24 gyveno tremtyje Frunzėje (Kirgizija), dirbo sargu vaikų darželyje. 1967 m. kreipėsi dėl reabilitacijos, tačiau 1968 04 06 Pabaltijo karinės apygardos prokuroro atsakyta neigiamai.

Žmonos ir brolio šeimos irgi laukė nelengvas likimas. Knygoje „1941 - 1952 metų Lietuvos tremtiniai" (1993) yra parašyta, kad 1948 05 22 iš Dirvoniškio kaimo į tremtį Irkutsko srityje Golumetės rajone išvežti Zagorskienė Elžbieta, Teodoro (g. 1893), Zagorskienė Valerija, Kazio (1913), Zagorskis Aloyzas, Andriaus (1946), Zagorskis Andrius, Andriaus (1901), Zagorskytė Janina, Andriaus (1932). Visi jie iš tremties buvo paleisti po devynerių metų.

Grįžusi iš tremties, Elžbieta Zagorskienė išvažiavo pas vyrą į tolimąją Frunzę (dabar Biškekas). Anot J. Zagorskio sūnėno Andriaus Udrėno ir dukterėčios Onutės Zagorskytės - Ališauskienės, gyvenančių Klaipėdoje, apie 1975 m. ji mirė, ten ir palaidota. Po keleto metų, apie 1978 - 1979 m., padedamas krikšto dukros Felomenos Zagorskytės - Butkevičienės, J. Zagorskis sugrįžo į Lietuvą.

Vaikų Zagorskiai neturėjo. Sesuo Liucija buvo ištekėjusi už Udrėno iš Bikšių kaimo, jiems 1932 m. gimė duktė Felomena, kurios krikštatėviais ir tapo Zagorskiai. Praūžus karui, Udrėnai iškeliavo gyventi į pajūrį - iš pradžių į Klaipėdą, vėliau į Palangą. Tačiau jie abu palaidoti Biržų krašte, Pabiržėje, nes mirdami išreiškė norą ir valią būti palaidoti gimtinėje.

Pasak giminaičių, grįžęs į Lietuvą dėdė daugiau kaip metus gyveno pas seserį Liuciją ir krikšto dukrą Felomeną. Vėliau apsigyveno Kretingos senelių namuose, kur 1985 02 05 mirė bei buvo palaidotas.

 

Antanas Seibutis

2010-11-20

Kompozitorius iš Daudžgirių

Nors kunigas Teodoras Brazys, Lietuvos muzikiniame pasaulyje žinomas kaip kompozitorius, muzikologas, vargonininkas, pedagogas, choro dirigentas, gimė 1870 metų lapkričio 20 dieną barono Bistramo dvare Memelhofe netoli Bauskės, tačiau savo tėviške jis laikė netoli Pabiržės esantį Daudžgirių dvarą. Net vėliau rašytus publicistinius straipsnius pasirašydavo Daudžgiriečio slapyvardžiu.

Jo tėvą Modestą Brazį Daudžgirių dvaro savininkas dar prieš baudžiavos panaikinimą buvo atleidęs nuo baudžiavos.

1873 metais Brazių šeima sugrįžo į Daudžgirius. Čia, šiauriniame dvaro parko pakraštyje stovėjusiame mūriniame name, kuris šiandien, deja, neišliko, būsimasis kompozitorius praleido savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metus. Čia jis sugrįždavo vasaros atostogų iš Bauskės vokiečių mokyklos, pajuto potraukį dainai ir muzikai.

Ypač jį žavėjo Pabiržės bažnyčios vargonų skambesys. Vargonininkas pamokė Teodorą groti, ir jis greitai tapo ne tik vargonininko padėjėju, bet, dar pasimokęs Rokiškio muzikos mokykloje, neretai jį ir pavaduodavo, Pasakojama, kad, pastebėjęs jo gabumus muzikai, vienas kunigas pasiuntęs Teodorą mokytis vargonininkavimo į Kauną, pas Lietuvoje garsų katedros vargonininką ir kompozitorių Juozą Kalvaitį. Iš čia, kiek vargonininkavęs Josvainiuose, jis vėl sugrįžo į Pabiržę. Apsigyvenęs pas savo tetą Pabiržės bažnyčios pročkelę (bažnytinių rūbų skalbėją) Rozaliją Ratkevičiūtę, vargonininkavo bažnyčioje, įkūrė Pabiržėje pirmą mišrų chorą.

Net ir sirguliuodamas T. Brazys (sėdi kairėje) kartu su kun. Adolfu Sabaliausku (sėdi dešinėje) užrašinėjo liaudies muzikos melodijas. 1929 m.

Jo giminaitis Alfredas Andrijauskas prieš 20 metų „Muzikos baruose" rašė, kad Teodoras Brazys (tuomet jam buvo dvidešimt metų) buvęs labai pamaldus. Kartą net apibaręs Daumėnų kaimo mergaites choristes, kurios per repeticiją padainavo krinčinietes išjuokiančią dainą:

Tiesus kelias per beržyną,

Ein davatkos į Krinčiną.

Krinčinietės storos, drūtos

Nepritink joms žalios rūtos.

Atėjo laikas eiti į kariuomenę. Prieš važiuodamas į Biržus, naujokų ėmimo komisiją, Teodoras prašė tetos Rozalijos, kad pasimelstų ir jis ištrauktų baltą bilietą. Tuomet nereikėtų eiti į caro kariuomenę. Jis važiuotų į kunigų seminariją. Taip ir atsitikę. Teodoras ištraukęs baltą bilietą.

1896 metais jis jau Vilniuje. Per keletą mėnesių pasiruošęs keturių gimnazijos klasių egzaminui, įstoja į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigia 1900 metais.

Penkerius metus kunigauja Baltstogės (dabar Lenkija) parapijoje, vadovauja bažnyčios chorui, dirba mokyklos kapelionu. 1905 metais Vilniaus vyskupija jį išsiunčia studijuoti į Regensburgo (Vokietija) aukštąją bažnytinės muzikos mokyklą.

Per porą metų ją baigęs su pagyrimu, paskiriamas Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinės muzikos profesoriumi, katedros vikaru ir choro bei orkestro dirigentu. Kuria bažnytines kompozicijas, dirba Vilniaus lietuvių gimnazijoje pirmuoju dainavimo ir muzikos mokytoju. Jo vadovaujamas choras (jame 120 choristų), sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, Vilniuje greitai išgarsėjęs meistriškai atliekamais sudėtingais muzikos kūriniais, buvo pelnytai laikomas vienu pajėgiausių chorų Lietuvoje. Jo paklausyti į katedrą rinkdavosi ne tik katalikai, bet ir kitų pažiūrų žmonės.

Šitaip vaisingai darbuojantis prabėga dešimt metų. O 1917 metų vasarą Teodoras Brazys kartu su kitais kunigais ir lietuviais inteligentais pasirašo memorialą (jame buvo pasisakoma ir už bažnytinių apeigų atlikimą lietuvių kalba - A. B.) vokiečių okupacinei valdžiai. Šis lietuvybės gynėjų raštas buvo nukreiptas prieš kiek anksčiau pasirašytą panašų lenkų memorialą, iškeliantį lenkų reikšmę Lietuvoje. Jį buvo pasirašęs ir tuometinis Vilniaus arkivyskupijos administratorius kun. K. Michalkevičius, kuris nubaudė lietuvių memorialą pasirašiusius kunigus. T. Braziui vienam mėnesiui buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas, jis buvo atleistas iš profesūros, vikaro bei dirigento pareigų katedroje.

Skiriamas vikaru į Stakliškes, įsižeidęs T. Brazys ten vykti atsisakė. Kunigavo Perlojoje, Kietaviškėse (su šios parapijos klebonu kun. K. Čepanu kartu mokėsi kunigų seminarijoje, jį ir T. Brazį siejo bendri interesai - meilė liaudies muzikai, kaimo žmonėms - A. B.), Dauguose, Merkinėje, dėstė muziką Merkinės gimnazijoje.

Čia, dviračiu arba pėsčiomis keliaudamas po dzūkų kaimelius, užrašė apie 2000 liaudies dainų. Rašė mokslinius darbus („Apie tautines lietuvių dainų gaidas"), pirmuosius muzikos vadovėlius „Giedojimo mokykla", „Muzikos teorija", (vėliau dar parašys „Harmonija", „Muzikos mokykla", „Choralo mokykla", „Muzikos istorija"), išleido keturis sąsiuvinius „Mūsų dainelių".

1923 metais vėl pakviečiamas profesoriauti į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, o nuo 1924 metų jis jau Lietuvos universiteto teologijos - filosofijos fakulteto docentas, dėsto bažnytinę muziką ir muzikos istoriją, vadovauja studentų bažnyčios ir seminarijos chorams. 1928 metais paskiriamas pirmuoju Kaišiadorių vyskupijos kapitulos prelatu.

Vis blogėja sveikata. Gydytojai pataria važiuoti Italijon pasigydyti. Grįždamas į Lietuvą, T. Brazys pakeliui nusprendžia sustoti Miunchene ir dalyvauti surengtame katalikų kongrese. Čia ir miršta 1930 metų rugsėjo 10 dieną, nesulaukęs savo šešiasdešimtmečio.

Kompozitorius Juozas Naujalis, ne kartą sulaukęs iš T. Brazio ir materialinės, ir dvasinės paramos, 14 savo pjesių vargonams paskyręs „mylimam draugui kun. Teodorui Braziui", 1932 metais sakė, kad jo darbas neįkainojamas. „Juk vienintelius veikalus iš muzikos teorijos parašė jis. Be jo muzikos teorijos, harmonijos, giedojimo ir choralo mokyklos, daugiau nieko ir neturime", - teigė J. Naujalis.

Iš jo vadovėlių pusę amžiaus mokėsi Lietuvos vargonininkai.

Liaudies dainas Teodoras Brazys vadino „brangiausiais ir puikiausiais muzikos perlais". Daina jam buvo giliausia lietuvių tautos dvasios išreiškėja, lydinti žmogų visuose jo darbuose ir pramogose, kukliomis priemonėmis išreiškianti jo meilę ir džiaugsmą, vargą ar liūdesį. Jis harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų chorams („Tykiai tykiai Nemunėlis teka", „Aušt aušrelė", „Jau saulutė leidos" ir kt.), sukūrė kantatų, 4 mišias (kompozitorius kun. Vladas Budreckas apie jas atsiliepia kaip apie tikrai bažnytines: rimtas, išdidžias ir maldingas), parašė nemažai giesmių. Tekstus giesmėms rašydavo kun. Jurgis Tilvytis - Žalvarnis (žinomo tarybinio poeto, Stalino premijos laureato Teofilio Tilvyčio brolis, kunigavęs ir Pabiržėje). Jis buvo, tvirtina V. Budreckas, kompozitoriaus kūrybos draugas, poetas pagal užsakymą. Jie abu aptardavo ir nutardavo, kokias giesmes yra reikalingiausia parašyti. Kompozitoriaus sudarytas giesmynas „Cantionale" jo bičiulio, poeto ir žinomo folkloristo kun. Adolfo Sabaliausko - Žalios Rūtos pastangomis 1932 metais buvo išleistas Belgijoje.

Teodoras Brazys buvo ne tik talentingas ir, anot J. Tumo - Vaižganto, be galo sąžiningas žmogus. Ne vienas, būdamas šalia, jautė jo šilumą ir gerumą. Prieš keletą metų jo giminaitė vilnietė Ona Plioplienė laiške man rašė, kad 1928 - aisiais, „šlapiaisiais metais", kuomet viskas prigėrė, jos tėvelis parašęs apie bėdą laiške „dėdei kunigui" į Kauną ir gavęs iš jo 500 litų, kurie ir išgelbėjo ūkelį. „Tai buvo aukščiausio lygio filantropas, viską atidavė savo giminaičiams, kiekvieno mūsų likimas buvo jo galvos skausmas", - teigė ji.

 

Algirdas Butkevičius

2010-11-13

Kuo žymūs Semeniškiai?

Semeniškių vardas šiandien neatsiejamas nuo pasaulinės šlovės sulaukusių Mekų, kilusių iš šio kaimo.

Jonas Mekas tarp kino kūrėjų ir šios meno šakos gerbėjų pasaulyje tapo žinomas nuo 1962-ųjų, kai tarptautiniame kino festivalyje gavo „Auksinės Najados" prizą.

Įsitvirtino Venecijos festivalyje 1964 m., laimėjęs premiją už filmą „Kalėjimas". Praėjo daugiau kaip penkeri metai, kol apie brolius Mekus ir jų gimtuosius Semeniškius pagaliau pradėta viešai kalbėti ir Lietuvoje. Nuo 1971 m., kai „Vaga" išleido J. Meko „POEZIJĄ", Adolfas ir Jonas Mekai - neatskiriama Lietuvos kultūros dalis. Jų gimtieji Semeniškiai ypač išpopuliarėjo Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Atvyksta čia svečiai net iš tolimos Japonijos.

Bet blogiausia būdavo su savais: rodai jiems šlaitą, kur stovėjo Mekų namai, bet jie žvilgčioja skersai senąjį vieškelį ir klausia: „O ten jau Baltarusija?"

Už restauruotų Semeniškių vartų ilsisi garsūs, tačiau nepelnytai užmiršti šio krašto žmonės.

Ironija ne be pagrindo. Nežiūrint, kad Semeniškių kaimo kapinės - Lietuvos Respublikos kultūros paminklas, pro vartelius buvo tiesiog pavojinga įeiti. Aplenkdami irstantį statinį laipiojom per išgriautos tvoros akmenis.

Pagaliau 2010-aisiais rajono valdžia „sukrapštė" litų ir restauratoriai sutvirtino senųjų Semeniškių kapinių vartus.

Nežiūrint, kad ten nebelaidojama, nėra įspūdingų paminklų, kapines lankyti kviečia asmenybių, gyvenusių ir kūrusių devynioliktame amžiuje, kultūrinis istorinis palikimas. Tam kryptį rodo Vytauto Vanago sudarytas LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ SĄVADAS (Vilnius, 1996), Jokūbo Kregždės LIE-TUVOS REFORMATŲ RAŠ-TIJA (Čikaga - 1978), kiti panašūs istoriniai - apžvalginiai leidiniai, iš kurių ilgą 2010-ųjų Vėlinių savaitgalį padariau išrašus. Atminčiai tų, kurie, praėję sudėtingus gyvenimus, palikę gražius darbus, verti, kad bent per Vėlines būtų prisiminti už restauruotų kapinių vartų.

 

Kas už restauruotų vartų?

Apie 1796 m. Neciūnuose gimė Kazimieras Kristupas DAUKŠA, kalbininkas. Mokėsi Kėdainiuose, mokytojavo Biržų evangelikų mokykloje. Parašė rankraščiu likusią lietuvių k. gramatiką, sudarė lietuvių - lenkų k. žodyną. Mirė 1865 m. kovo 14 d. Biržuose.

Prie šio gerb. V. Vanago teiginio telieka pridėti, kad K. K Daukšos kapas kapinėse, esančiose prie ežero Biržuose, žinomas, prižiūrimas. Visai kitaip nei Semeniškiuose, kur iš netolimų Neciūnų palaidoti kalbininko tėvai, kiti giminaičiai ir 1863 m. sukilimo dalyvis, poetas, tragiško likimo kalbininko sūnus Edvardas Jokūbas Daukša.

1836 m. gegužės 13 d. Biržuose gimė Edvardas Jokūbas DAUKŠA, Daukšys, poetas. Studijavo Tartu, Karaliaučiaus universitetuose. Vilniuje vertėsi pamokomis, dalyvavo 1863 m. sukilime, po jo buvo ištremtas. Parašė lyrinių eilėraščių, išvertė A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo" fragmentų, eiliavo lenkų k. Mirė apie 1890 m. Papilio apylinkėse. (V. Vanagas „Lietuvių rašytojų sąvadas").

Literatūros tyrinėtoja R. Mikšytė E. J. Daukšos mirtį sukonkretina taip:

(...) 1890 m. žiemą E. Daukšą aptiko sušalusį pakelėje gimtajame Biržų krašte. Jį palaidojo Žardinių kaime (netoli Parovėjos) to kaimo gyventojas Ramutėnas. (...)

Šiuos ir kitus R. Mikšytės teiginius apie E. J. Daukšą esu aptaręs su Biržų krašto istorijos žinovu Emiliu Trečioku, gyvenusiu netoli Žardinių, Semeniškių esančiuose Liepalotuose, ir agronomu Petru Meku, gyvenusiu sodyboje šalia Semeniškių kapinių. Pastarasis tvirtino, kad iki buldozerinio ateizmo kapinėse buvo metaliniai kryžiai su išlietomis Daukšų pavardėmis. Nudaužė, išmetė, o gal kur tebeguli įaugę velėnoje... Žardinių bei kitų vienkiemių vyrai sušalusio poeto negalėjo laidoti niekur kitur, tik greta giminaičių.

„Ir kur kitur laidoti? Žardiniuose kapinių nėra ir nebuvo, nes greta - Semeniškiai", - papildė P. Meką E. Trečiokas.

Turint tiek argumentų nesuprantama, ko trūksta, kad prie restauruotų vartų būtų pritvirtinta lenta su įrašu „ŠIOSE KAPINĖSE PALAIDOTAS POETAS, 1863 m. SUKILIMO DALYVIS EDVARDAS JOKŪBAS DAUKŠA (1836 - 1890 m.)".

 

Švytėję lietuvybe prieš pasirodant „Aušrai"

Dar tarpukario ir vėlesniais metais apie E. J. Daukšą, jo kūrybą prirašyta straipsnių, mokslinių darbų. 1991 m. leidykla „Šviesa" išleido Rimanto Marčėno romaną „IŠDRASKYTŲ LIZDŲ GAND-RAI", parašytą E. J. Daukšos gyvenimo motyvais. Čia belieka priminti, kad E. J. Daukša buvo tarp tų užkietėjusių litvomanų, siekusių atkurti ikiunijinę Lietuvą, savarankišką ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo Lenkijos ponų. Dėl išsamesnių argumentų šia tema dar kartą paskaitykime V. Vanagą.

XIX a. I pusėje Biržų krašte gimė J. SKEBERDIS, poetas. Gyveno apie Biržus, rėmė 1863 m. sukilimą. Paliko eilių rinkinio „Tiems, kam gyslose verda kraujas" rankraštį (dalis pask. „Mūsų senovėje" 1937 - 1938 m.). Mirė po 1863 m., greičiausiai gimtajame krašte.

Vaclovas Biržiška, Jokūbas Kregždė, J. Skeberdį kildina iš valstiečio eigulio šeimos, gyvenusios Eigulynėje. Tėvui žuvus briedžių medžioklėje berniuką užaugino grafai Tiškevičiai. Sudarė sąlygas pasimokyti. Eilėraščiai rašyti 1842 m. Papily, 1843 m. Skrebiškyje, o 1847 m. Panevėžyje.

1860 m J. Skeberdis - jau Žardinių gyventojas. Pasak J. Biržiškos, ten pat gyvenę ir Daukšos. Tai buvo ir sukilėlių centras. O J. Skeberdis sukilėlius rėmė ne tik savo, kaip pakinktų meistro (rimoriaus) amatu, remontuodamas balnus, kitus reikmenis.

Tuose Skeberdžio eilėraščiuose poezijos nedaug rasime, bet jie mums ypatingai įdomūs savo turiniu - juose atsispindi daug vėlesnė lietuvių visuomenės dvasia, griežtas nusistatymas tiek prieš lenkus, tiek prieš rusus (...). Išeitų, kad tos mūsų politinės tendencijos, kurias mes esame įpratę rasti lietuviuose tik nuo „Aušros" ar net vėlesnių laikų, Lietuvoje radosi daug anksčiau ir tai ne Žemaičiuose ar Užnemunėje, bet Lietuvos Šiaurėje - Biržų aps. Atrodo, kad tos Skeberdžio nuotrupos padės mums, greta kitų žinomų ir nežinomų raštų, lietuvių tautinio atgimimo darbą išplėsti į daug didesnę Lietuvos teritoriją ir į daug senesnį laikotarpį". (V. Biržiška „Mūsų senovė")

Sierakausko sukilėliams Biržų girioje pralaimėjus, žinios apie J. Skeberdį nutrūksta. V. Vanagas daro prielaidą 1863 m. poetą mirus. Jeigu mirė - palaidotas Semeniškių kapinėse. Jeigu žuvo kaip sukilėlis - Gudiškių ar Anglių kalne. Kaip bebuvę, J. Skeberdį retkarčiais tiktų prisiminti Semeniškiuose.

Žardinių kaimą garsino ir Ramutėnai.

Petras Ramutėnas gimė 1920 11 05 Žardiniuose, mirė 1989 07 15 Vellingtone (Naujoji Zelandija).

Tėvai - Petras ir Elžbieta Ramutėnai - išgalėjo sūnų leisti į gimnaziją. Ją baigęs, 1942 - 1943 metais Kauno universitete studijavo inžineriją. 1944 m. liepos mėnesį P. Ramutėnas okupantų buvo paimtas darbams į Vokietiją. Karui pasibaigus po stovyklų, kitokių klajonių 1949 m. nuvyko į tolimąją Naująją Zelandiją.

Pradžioje dirbo suvirintoju geležinkelių dirbtuvėse, o po metų buvo perkeltas braižytoju. 1951m. susituokė su Herta Galeiva. 1955 04 21 gimė sūnus Petras Arvydas.

P. Ramutėnas aktyviai dalyvavo Naujosios Zelandijos lietuvių veikloje. Jis buvo pripažintas oficialiu vertėju prie Naujosios Zelandijos Vyriausybės.

Tarp įvairiašakės visuomeninės veiklos P. Ramutėnas neaplenkė ir evangelikų reformatų bažnyčios. Dalyvaudamas sinoduose Čikagoje, juos rėmė, palaikė moraliai ir materialiai.

 

Tragiški likimai

J. Kregždės knygoje „Lietuvos reformatų raštija" išspausdinta 1907 m. nuotrauka, kurioje ant Papilio senosios klebonijos laiptų tarp kun. Adolfo Neimano šeimos narių - ir broliai Plepiai iš Strošių. Tai buvo nedidelis kaimelis už Rovėjos, į pietus nuo Semeniškių.

Po dešimties metų nuotraukoje buvusių žmonių likimai susipynė, susikirto Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijų Rusijoje metais.

Adomas Plepys, lankęs Voronežo gimnaziją, 1915 - 1918 m. studijavo Petrapilio Karo Medicinos Akademijoje. Būdamas Fraternitas Lithuanicos ir Petrapilio lietuvių studentų draugijos nariu, daug rašė „Aušrinėje", „Viltyje", „Lietuvių Balse" ir kituose leidiniuose. 1918 m. Irkutske buvo mobilizuotas į Kolčako armiją, o patekęs į nelaisvę 1919 m. Amūro krašte buvo bolševikų sušaudytas.

Vyresnysis Adomo brolis Jonas Plepys, dar mokydamasis gimnazijoje, buvo užsikrėtęs socialistinėmis idėjomis, už ką iš mokymosi įstaigos buvo pašalintas. Tarnavo Rusijos geležinkelių sistemoje. Su žmona Marija Kutraite iš Medeikių, matyt, Voroneže gyveno neskursdami, nes buvo sukaupę didelį lietuviškų, rusiškų knygų biblioteką, kuria nuo 1916 m. leido naudotis ir Martyno Yčo gimnazijos aušrininkams. Nežiūrint į tai, nuo revoliucinės veiklos nenutolo. Po bolševikinio perversmo buvo net Voronežo vykdomojo revoliucinio komiteto sekretoriumi, kurio žinioje buvo visa revoliucinio komiteto valdžia.

Kai 1918 m. vasario pabaigoje Voroneže sudarytos Vyriausios Lietuvių Tautos Tarybos Rusijoje nariai, M. Yčo gimnazijos vyresnių klasių mokiniai ateitininkai buvo areštuoti, nuo pražūties juos gelbėjo Jonas Yčas, surinkęs 13 tūkstančių rublių ir, tarpininkaujant J. Plepiui, įteikęs juos bolševikų komisarams.

Lietuvių gelbėtojo J. Plepio gyvenimas baigėsi tragiškai - apie 1922 metus mirė nuo perkūrentos krosnies smalkių. Tai oficiali versija. Bet žinant, kaip revoliucijos naikino savo sukėlėjus, galėjo būti visai kitaip. Akivaizdu tai, kad į Lietuvą grįžusi revoliucionieriaus žmona Marija Plepienė - Kutraitė su dviem sūnumis buvo žinoma kaip aukštos kultūros mokytoja. Jų kapavietė - naujosiose Semeniškių kapinėse.

x x x

Kodėl per kitų metų Vėlines Semeniškiuose neužkūrus laužo, prie kurio būtų skaitomos J. Skeberdžio, E. Daukšos eilės, kalbama apie kitas iškilias asmenybes, artimas Semeniškiams? Galima ir rudens nelaukti, kadangi du iš minėtų vyrų yra 1863 metų sukilimo neeiliniai dalyviai. Jį Biržų krašte minime gegužės pradžioje. Tad ir laužą tiktų užkurti jau 2011-ųjų pavasarį. Jeigu pirmasis renginėlis pavyktų, gal tai virstų gražia tradicija. Rajone juk nedaug turime tokių vietovių, kur taip glaudžiai susilieja, susipina istorinių asmenybių likimai. Pagarbos palaidotiems už restauruotų vartų ir išblaškytiems po platųjį pasaulį niekada nebus per daug.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-08-16

Šokėjai tapo varovais

Būginių medžiotojų būrelio vadovas Rimvydas Mačiukas „Šiaurės rytams" pasakojo, kaip lapkričio 6 - ąją buvo minima Medžiotojų diena.

Jų būrelio šauliai pasiskirstė į 4 grupes, medžiojo kiškius, lapes,  stirnas ir šernus.

Originalumu pasižymėjo Kučgalio grupė, kurioje liko 13 medžiotojų, grupei vadovavo Biržų urėdas Romanas Gaudiešius Jis su žmona Nijole šoka Biržų kultūros centro suaugusių šokių ratelyje, tad pasikvietė varovais kolegas šokėjus. Atvažiavo visas tuzinas ir žaismingai baidė žvėris iš tankmių.

Šokėjams medžioklė tapo įdomia atrakcija, nes daugelis mieste gyvenančių nebuvo matę, kaip tai vyksta iš tikrųjų. Miškininkų grupė sumedžiojo 3 lapes ir 4 stirnas.

Šokėjams medžioklė tapo smagia atrakcija, nes daugelis joje dalyvavo pirmą kartą. A. Franko nuotraukos

Medžioklė baigėsi medžiotojų ir varovų draugišku pasibuvimu vaizdingoje Kvedariškio karjero aplinkoje. Šauliai deramai pagerbė sumedžiotus žvėris, paskyrė nominacijas medžiotojams ir varovams.

Tos dienos medžioklės karaliumi tapo miškų inžinierius Egidijus Skuolis, nukovęs dvi stirnas. Neliko nepastebėtas ir žiopliausias medžiotojas, iššovęs 7 šūvius ir visus pro šalį. Triukšmingiausios varovės titulas atiteko Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos mokytojai Rimai Viederienei, kuri įvairiais balsais ir švilpynės garsais baidė žvėris iš slapstymosi vietų. Gailestingiausia pripažinta „Aušros vidurinės mokyklos mokytoja Asta Petrusevičienė. Ji su vyru praleido pro save daugiausiai žvėrių, kad nepatektų į medžiotojų taikiklį. Nominantams prisiminimui įteikti būrelio medaliai.

Urėdas Romanas Gaudiešius parengė medžioklės dalyviams dar vieną siurprizą. Paruošė anksčiau pagal licenciją nukauto ožio skerdieną, primarinavo stirnienos su kauliukais, pagardino prieskoniais. Nijolė Gaudiešienė iš jos virė sriubą - pradėjo namuose, o baigė ant ugnies dideliame katile. Kol medžiotojai pagerbė laimikį ir paskirstė nominacijas, jau garavo karšta sriuba. Viralu su žvėriena ir daržovėmis vaišinosi medžiotojai ir jų talkininkai varovai.

Pasistiprinę šventės dalyviai turėjo galimybę išbandyti akies taiklumą šaudydami į specialias lėkštutes, mėtomas į orą. Varovai nebuvo laikę rankose medžioklinio šautuvo, tai žadino smalsumą ir  kėlė įtampą. Varovų pramogai lėkštutes ir šovinius padovanojo medžiotojas Romas Virinas.

„Gražiai praėjo šventė - taip seniai nebuvo. Maloniai pasibuvome gamtoje prie laužo, pasakodami įdomius medžioklės nuotykius. Kai kurie medžiotojai buvo atsivežę vaikus, kitus šeimos narius", - džiaugėsi būrelio vadovas Rimvydas Mačiukas.

 

Alfonsas Kazitėnas

2010-11-16

Yčai prisiminti Kilučiuose, Šimpeliškiuose ir Biržuose

Lapkričio 12-ąją Biržų krašte buvo prisiminti ir pagerbti iškilūs kraštiečiai, visuomenės, mokslo ir politikos veikėjai - broliai Jonas ir Martynas Yčai.

Iš pradžių buvo stabtelėta senosiose Kilučių kapinėse, kur prisimintas pirmasis Šimpeliškių Yčas - Jonas, kadaise atsikraustęs iš Čigų kaimo.

Jam ir visai giminei anūkai pastatė paminklą. Prisiminta ir jauna mirusi jo žmona.

Keletą žodžių, prašydamas Dievo palaimos šiems ir kitiems žmonėms, tarė evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas.

Tada mašinų kolona pasuko Šimpeliškių kaimo link, kur laukė paminklinio žymens, simboliškai pažyminčio sudegusią Yčų sodybą, pašventinimas. Jį sukūrė architektas A. Mieliauskas, o pastatė ir aplinką sutvarkė akcinė restauravimo bendrovė „Agluona".

Architekto A. Mieliausko kurtą žymenį pašventino evangelikų reformatų kunigas R. Mikalauskas.

Keletą žodžių, primindamas brolių Yčų nuopelnus, tarė Biržų savivaldybės meras Regimantas Ramonas, kuris su Širvėnos seniūnijos seniūne Gražina Samulioniene ir atidengė paminklinį žymenį.

Kunigui R. Mikalauskui pašventinus paminklą, pasimeldus ir pagiedojus, buvo padėtos gėlės, sakomos kalbos.

Pamąstymais apie brolius Yčus, jų nuopelnus Lietuvai, pagerbimo formas, apie jiems skirtą konferenciją Vilniaus universitete pasidalijo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotojas Donatas Balčiauskas.

Baigiamoji Jono ir Martyno Yčų paminėjimo, pagerbimo, atminimo šventės dalis vyko Biržų pilies rūmuose. Šių eilučių autorius skaitė pranešimą „Jonas ir Martynas Yčai - žmonės ir politikai", kalbėjo apie jų nuopelnus kultūrai, mokslui, politikai, evangelikų reformatų bažnyčiai.

Evangelikų reformatų Konsistorijos prezidentas dr. Mykolas Mikalajūnas grupei biržiečių įteikė Jono ir Martyno Yčų knygų fondo lėšomis perspausdintą 1931 m. išleistą J. Yčo knygą „Biržai: Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. Istorijos eskizas" bei 2009 m. Martyno Yčo knygą apie tėvą „Iš Agaro krašto. 1885 - 1941".

Iškilmingą pagerbimą dainomis baigė dainininkių trio iš Šiaulių krašto Meškuičių miestelio.

 

Antanas Seibutis

2010-11-16

„Laimės džiaugsmo" ekspozicija jau Panevėžyje

Projektas „Laimės džiaugsmas" išmokė daug: bendravimo, viešojo kalbėjimo, diskusijos kultūros. VšĮ „Portfolio meno galerijos" vadovė, projekto koordinatorė Lijana Judickaitė tyliai atliko titanišką darbą - pakabino mokinių fotografijas Panevėžio galerijoje „2-asis aukštas", suorganizavo pirmosios parodos atidarymą. Mums beliko nu-va-žiuo-ti !

Jau autobuse sklido laimės džiaugsmas, bet jis buvo susimaišęs su jauduliu.

Visi mintyse pasakojo apie savo nuotraukas ir ruošėsi parodai. Aišku, tylos autobuse nebuvo. Nerimą bandė išsklaidyti pavaduotoja Irutė (oficialiai I. Varzienė). Diskutavome apie laimę, džiaugsmą. Kai kuriems džiaugsmas ir laimė asocijuojasi su saldainiais, kitiems su vasara, saule, atostogomis. Ilgai netrukome ir geros nuotaikos (savi žmonės!) atvykome į Panevėžį, kur turėjo vykti jaunimo fotografijų parodos atidarymas. Pirmas!

Mus su nuoširdžia šypsena pasitiko renginio vedėja Elvyra Pažemeckaitė. Jaudulys didėjo ir tai matėsi nuotraukų autorių akyse (akys irgi „didėjo"). Turbūt žaviausias dalykas buvo tai, kad labiausiai jaudinosi dailės mokytoja Rimutė, t. y. Rima Briedienė.

Fotografijų autoriai įdėmiai klausėsi profesionalų patarimų ir džiaugėsi galintys bendrauti tarpusavyje.

Ne tik dėl savo vaikų, bet ir dėl to, kad jai taip pat teko kalbėti. Nugalėję jaudulį visi pasirodė puikiai ir nuotaika pakilo iki maksimumo. Apžiūrėjome visus parodos eksponatus (t. y. foto kadrus), kuriuose užfiksuoti laimė ir džiaugsmas. Nuotraukos liudija, kad laimė gali būti visokia: nuostabus raudonas saulėlydis, gigantiška trispalvė, plevėsuojanti pro mašinos langą, kai Lietuvos krepšinio rinktinė išplėšė bronzą, nesuvaidintas vaikų džiaugsmas...

Taigi - viskas praėjo laimingai ir džiugiai. Jaunieji kūrėjai įdėmiai klausėsi profesionalių vertinimų, pasiūlymų iš visų kalbėtojų - Marijos Čičirkienės, Elvyros Pažemeckaitės, mokytojų... Svarbiausia buvo to susitikimo atmosfera - suaugę taip nuoširdžiai džiaugėsi Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos, Biržų „Saulės" ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijų mokinių darbais! Gavome kvietimą bendradarbiauti su Panevėžio Juozo Miltinio vidurine mokykla (šios mokyklos pavaduotoja Virginija žadėjo ateiti su mokiniais į parodą), buvome pakvieti į „Literatūrinę žiemą", OHO ! Atrodo, projektas „Laimės džiaugsmas" įgavo kitą prasmę ir tęstinumą. Pasijutome svarbūs, ypatingi, vadinasi, jaudulys ir visas darbas buvo ne veltui. Dalindamiesi įspūdžiais grįžome į gimtuosius Biržus ir laukiame parodos čia.

„Laimės džiaugsmas" atvyks į „Sėlą" gruody, nes lapkrity stabtelės Pasvaly. Laukiame, nes vėl susirinks bendraminčiai. Jauni žmonės, gavę galimybę, įgiję drąsos ne tik kurti, bet ir gyventi kiek kitaip. Gražiau.

 

Agnė Žalinkevičiūtė,

Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos vienuoliktokė

2010-11-13

Šalis, į kurią norisi sugrįžti

„Nupirkit kas nors bilietą į Švediją", - skaitau lyg prašymą, lyg kreipimąsi viename iš populiarių socialinių interneto tinklų, praėjus bemaž porai savaičių po Biržų evangelikų reformatų parapijos choro kelionės į kaimyninę šalį, ir susimąstau.

Keliavome po Švedijos broliškos misijos Sandoros bažnyčios parapijas šių metų spalio pabaigoje.

Choras ėmė burtis prieš ketverius metus. Kantriai ir pasiaukojamai su choru dirba parapijos vargonininkė Jūratė Duderienė. Tai vienur, tai kitur dalyvaudami įvairiuose bažnyčios renginiuose bei pamaldose choristai pamažu įgijo pasitikėjimo, žinių, bei įgūdžių. Šįmet išrinktas ir choro pavadinimas „SD GLORIA".

Jis kilęs iš lotyniško „Soli Deo Gloria" (liet.: vienam Dievui garbė).

Ši choro kelionė į užsienį - tai viena iš priemonių siekiant įgyvendinti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios su Švedijos misijos Sandoros bažnyčia sutartį bendradarbiauti bažnytinės muzikos srityje. Pavasarį Biržuose lankęsis Vaxjo parapijos pučiamųjų orkestras padarė pirmąjį žingsnį, o biržiečiai netruko žengti antrąjį.

Biržų evangelikų reformatų parapijos choro giesmės žavėjo švedus ir lietuvaičius, gyvenančius svečioje šalyje.

Taip 20 choristų su vadove J. Duderiene ir šių eilučių autore laukė smagi kelionė keltu „Romantika". Tiesa, kelionės romantiką pakeitė susirūpinimas, kuomet išplaukus į atvirą jūrą ėmė pūsti stiprus vėjas, kuris visą naktį supo laivą ir neleido užmigti jaukiose kajutėse, o miegoti reikėjo, nes ryte laukė Stokholmas su savo žavesiu ir šešių valandų kelionė autobusu į Vaxjo miestą pietinėje Švedijos dalyje. Tačiau rytas, padovanojęs nuostabų saulėtekį su mažom salelėm ir akmenuotais Stokholmo pakrančių vaizdais, praskaidrino net ir tuos, kurie bluosto nesudėjo visą naktį.

Uoste choristus pasitiko seniai pažįstamas geras Lietuvos reformatų draugas kun. G. Bondesson, kuris kartais juokaudamas prasitaria, kad galėtų save vadinti pusiau lietuviu, nes ši šalis ir jos žmonės užima svarbią dalį jo gyvenime. Kadangi turėjome tik porą valandų apsidairyti, palikę savo lagaminus autobuse išskubėjome į Stokholmo gatves. Visi pasklido kas kur: vieni į miesto centrą, kiti - nufotografuoti senųjų pastatų, treti - atsigerti rytinės kavos ir aplankyti miesto biblioteką. Žinojome, kad Švedija neoficialiai vadinama vaikų rojumi, bet tai, ką pamatėme kultūrų centre ir bibliotekos vaikų skyriuje, pranoko visus įsivaizdavimus. Vos įžengus į daugiaaukštį pastatą fojė šurmuliavo tėveliai su mažyliais, kurie pasilypėję ant didelių medinių kubų, kažką spaudė, šūkčiojo ir rodė piršteliu savo mamoms ir tėčiams. Pasirodo, taip lankytojai supažindinami su miesto planu. Jis aiškus net ir nemokančiam skaityti, nes paspaudus mygtuką, prie kurio yra nupieštas, pvz., rašytojos Astridos Lindgren kūrybos muziejus vaikams, didžiuliame makete aplink objektą užsidegusios mažos lempelės parodo norimą vietą.

Pakylame į penktąjį aukštą. Biblioteka visiškai nepanaši į mūsiškę. Vaikai ir tėveliai ateina čia kartu. Tai tarsi vaikų skaitykla, kur laukiami net kūdikiai. Jų knygelėms yra atskiros mažos lentynėlės, minkšta danga ropinėti ar išsitiesus ant pilvo su tėveliu paskaityti knygelę. Net vietoj laiptukų yra speciali plokštė, kuria mažieji gali saugiai užropoti ir pasiimti norimą knygelę. Netoliese - virtuvėlė, kur galima pašildyti maistą mažyliui. Kiek vyresniems vaikams čia pastatytas medinis namas su begale kambarėlių bei erdvių, kur galima ramiai vienam paskaityti knygelę.

Greta - erdvė pasakų mylėtojams: kambarys su scena, kur skaitomos ir vaidinamos pasakos. Per penkiasdešimt vaikų buvo tą kartą bibliotekoje ir niekas nerėkavo, nesipyko, o juos prižiūrėjo vienintelė moteriškė, išdavinėjanti mažiesiems lankytojams dėliones ir loginius žaidimus bei registruojanti knygas, kurias vaikai nori parsinešti namo. Vaxjö mieste mūsų laukė misijos Sandoros bažnyčios parapijiečiai. Čia mus visus sutiko kaip namie: šilti ir besišypsantys veidai, apsikabinimai, garuojanti vakarienė tarsi sakė - esate labai laukiami. Beje, dabar išties suprantame, ką reiškia išsireiškimas „švediškas stalas". Maistas buvo šviežias ir skanus, daug įvairių vaisių ir daržovių. Niekas nevertė ir neragino valgyti. Kiekvienas turėjo galimybę pasirinkti ir į savo lėkštę įsidėti maisto pagal savo norą ir skrandžio dydį. Šmėstelėjo mintis - nuo čia, nuo kasdienio stalo, prasideda vaikų mokymas pasirinkti ir atsirinkti svarbius dalykus.

Pasistiprinę ir pasišnekučiavę, užsukę žvilgtelėti į bažnyčią, išsiskirstėme į šeimas, kurios priėmė mus nakvynei. Čia visus lydėjo nepamirštamos patirtys su šeimomis, kuriose pirma vieta atiduodama Dievui, antroji - savo artimui. Ne tik šiltai mus priėmė, skaniai maitino, bet dar ir dovanų į kelionę įdėjo.

Sekmadienio rytą visi susitikome bažnyčioje, kur skubėjome repetuoti, nes netrukus turėjo prasidėti pamaldos. Po pirmosios choro giesmės Arne Sjoberg, pats daugel kartų buvęs Lietuvoje ir Biržuose, pristatė chorą parapijai, o šių eilučių autorė perdavė sveikinimus nuo Biržų parapijos bei kunigo R. Mikalausko.

Toliau choristai trumpai apžiūri Vaxjö miestą - nuo 1742 m. dar vadinamą stiklo karalyste, nes tada buvo įkurtas pirmasis stiklo fabrikas, iki šiol krašte gyvuoja stiklo pūtikų amatas, veikia stiklo muziejus.

Toliau kelionė tęsėsi į Åtvidaberg miestelio parapiją, su kuria mūsų bažnyčią sieja Biržų reformatų parapijoje atsinaujinanti skautų veikla. Åtvidaberg yra nedidelis kalnakasių miestelis, anksčiau garsėjęs vario kasyba, baldų pramone ir skaičiavimo mašinomis, šiandien garsus Švedijoje savo išskirtine gamta ir miestelio futbolo komanda, kuri žaidžia aukščiausioje šalies lygoje.

„Kaip šiltai ir jaukiai atrodo namai, kurių languose dega naktinės lempos! Aš būtinai įsigysiu ir savo namų languose pastatysiu", - žavėdamasi mažesniuose ir didesniuose daugiausiai tamsiai rudos spalvos namų languose šviečiančiomis lempelėmis, kalbėjo viena iš chorisčių, kai važiavome į Stokholmą. Vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu namų šeimininkai praneša aplinkiniams, kad jie rūpinasi savo namų jaukumu ir šiuose namuose visuomet yra laukiami svečiai.

Vairuotojas, specialiai parinkęs maršrutą, kad kuo daugiau pamatytume važiuodami per Stokholmą, pranešinėjo, kur turime žiūrėti ir į ką atkreipti dėmesį, kad šiek tiek susipažintume su didžiuliu ir gražiu miestu. Buvo nuostabiai gera klausantis šio malonaus žmogaus, bet ir liūdna, prisiminus Lietuvą ir Biržus... Juk mes tebuvome paprasto maršrutinio autobuso keleiviai, o vairuotojas, užuot tik dirbęs savo darbą, dar sugebėjo ir pasidalinti žiniomis bei gerumu su mumis.

Stokholmas mus pasitiko ryškia žibintų šviesa, didingais karalių rūmais ir rotuše, kur teikiamos Nobelio premijos nusipelniusiems pasaulinio garso žmonėms, pamatėme ir lietuviams brangią „Globus" sporto areną, kur 2003 m. buvo iškovotas Europos krepšinio pirmenybių auksas.

Centrinėje autobusų stotyje mus pasitiko kun. G. Bondesson ir pavedžiojo mus po naktinį Stokholmo senamiestį, vėliau palydėjo į Upplands Vesby misijos Sandoros bažnyčią, esančią priemiestyje.

Beje, bažnyčios pastatai Švedijoje išties funkcionalūs: po vienu stogu paprastai telpa ir parapijos virtuvė su dideliu kambariu sekmadienio kavai, keletas mažesnių kambarių skautams, sekmadienio mokyklai, jaunimo susitikimams, kunigo ofisas, sanitariniai mazgai. Parapijose kiekvieną savaitės dieną vyksta užsiėmimai įvairioms amžiaus grupėms: skautų susitikimai, jaunimo klubas, vyrų pusryčiai, moterų susitikimai, sekmadienio mokyklėlės, senjorų susitikimai bei kūdikių su mamomis dainavimo-giedojimo užsiėmimai. Švedijoje krikščionys didelį dėmesį skiria vaikų ir jaunimo ugdymui, auklėjimui, užimtumui.

Sandoros bažnyčioje prie vargonų sėdo buvusi biržietė, dabar jau studentė Aušra Pačegonytė. Pravirkdžiusi ne tik vargonus, bet ir senjorus, Aušra įsiliejo į chorą, kuris giedojo angliškas ir lietuviškas giesmes. Joms taip pat neliko abejingų. Ypač džiaugėsi viena moteris, jau keletą metų, sukūrusi šeimą, gyvenanti Švedijoje. Ji dėkojo už galimybę išgirsti būtent lietuvių kalba giedamas giesmes, kurios „palietė" jos širdį ir priminė gimtinę.

Atsisveikinę išskubėjome į keltą, kuris turėjo parvežti mus namo. Namo, kur gatvės ir namų langai tamsūs, kur autobusų vairuotojai dažniausiai pikti ir surūgę, kur bažnyčių pastatai ir žmonių santykiai dvelkia šalčiu, kur žmogus vis dar vertinamas pagal tai, KAIP atrodo, o ne už tai, KAS jis yra, kur troškimas dalintis be atlygio - dar retenybė, o vaikai reikalingi tik statistikai, jų ugdymas - dažniausiai tik mokyklos reikalas. Ne, nenoriu pasakyti, kad viskas protestantiškoje Švedijoje gerai, o pas mus taip blogai. Myliu Lietuvą ir bažnyčios žmones, todėl ir džiaugiuosi, kad ši kelionė net ir sunkmečiu pavyko. Kad pamatėme, patyrėme, išgyvenome tiek nuostabių akimirkų visur jausdami Dievo artumą. Už tai esame dėkingi choro vadovei Jūratei Duderienei, artimiesiems, tėveliams, Biržų reformatų parapijai, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo Konsistorijai, Švedijos Misijos Sandoros bažnyčiai ir AB „Siūlas" fabriko direktoriui V. Gražiniui.

 

Kun. Sigita Švambarienė, Biržų evangelikų reformatų parapijos II dvasininkė

2010-11-13

Pirmokų krikštynos Kaštonuose

Paskutinėmis spalio dienomis Kaštonų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokiniai dalyvavo nuotaikingame ir įdomiame renginyje „Pirmaklasių krikštynos", kuriam ilgai ruošėsi.

Visų klasių mokiniai surengė koncertą - pasirodymą pirmaklasiams. Vieni šoko ir dainavo, kiti grojo dūdelėmis, deklamavo, inscenizavo ir pasakas sekė. Koncertą šmaikščiai vedė vyriausieji - 4b klasės mokiniai, jiems talkino jų mokytoja Danguolė Briedienė.

Mokinukai piešė didžiulius savo mokytojų portretus, kuriuos vėliau joms padovanojo.

Po koncerto sekė išbandymai pirmaklasiams. Jie minė mįsles, dalyvavo atrakcionuose, bendrai piešė didelius savo klasių mokytojų portretus, kuriuos vėliau joms padovanojo. Drąsą ir sumanumą įrodė lįsdami pro ilgą maišą - tunelį. Renginio pabaigoje mažieji mokinukai perskaitė pirmokų pasižadėjimą ir tapo tikraisiais Kaštonų mokyklos mokiniais. Jiems buvo įteikti pirmaklasių pažymėjimai ir vyresniųjų draugų pagamintos dovanėlės.

 

Stanislava Tauterienė, Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja

2010-11-11

Diskutavo apie patyčias mokykloje

Biržų kultūros centre įvyko diskusija apie patyčias mokykloje.

„Aušros" vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai žiūrėjo estų kino filmą „Klasė", o vėliau diskutavo.

Diskusijoje dalyvavo „Aušros" vienuoliktokai, mokytojai, psichologė Žaneta Skupaitė, Vilniaus pedagoginio universiteto studentas Merūnas Jukonis. Pokalbį moderavo jo iniciatorė mokytoja Stasė Eitavičienė. Šiuo renginiu startavo „Aušros" diskusijų klubas.

Vyresniųjų klasių mokiniai žiūrėjo kino filmą „Klasė", kuriame nagrinėjama smurto tema mokykloje.

Daug apdovanojimų susižėrusį ir tikrais faktais paremtą estų filmą apie smurtą ir patyčias moksleiviai žiūrėjo nevienodai. Vieni, matydami kraupius vaizdus, užsidengdavo akis, tuo tarpu kitiems patyčios atrodė juokingos.

Filme rodomi vaizdai, kaip visa klasė tyčiojasi iš jiems nepatinkančio draugo, o tėvai, matydami sūnų, grįžusį su mėlynėmis, siūlo radikaliai skirtingus problemos sprendimo būdus. Mama - spręsti pokalbiu ir diskusija, o tėtis - duoti atgal. Dauguma mokytojų yra abejingi, o auklėtoja, norėdama spręsti problemą, dėl nekompetencijos ją dar labiau aitrina. Įtampa pasiekia kulminaciją - filmas baigiasi šūviais į besityčiojusius klasės draugus.

Patyčių statistika iškalbinga - Lietuva tarp Europos šalių pirmauja pagal patyčių kiekį mokyklose - jas sako patirianti didžioji dauguma mūsų šalies moksleivių (daugiau nei 70 proc.). Daugiau nei pusė teigė patys besityčiojantys.

„Patyčios šiandien yra visur. Pravardžiavimas, kabinėjimasis, įžeidinėjimas, apkalbinėjimas, gąsdinimas ir grasinimai, nekalbant jau apie smurtą, dažnai vyksta darbo kolektyvuose, šeimose ir, be abejo, mokyklose. Paskaitykite interneto diskusijų puslapius, kuriuose ne diskutuojama, o stengiamasi kuo skaudžiau įžeisti tą, kurio nuomonė ar poelgis nepatinka, dažnai net nebandant išsiaiškinti, kodėl tas žmogus vienaip ar kitaip pasielgė", - teigė mokytoja S. Eitavičienė.

„Prisipažįstu, kad jei reikėtų spręsti tokią keblią situaciją kaip filme, nežinočiau, kaip tinkamai elgtis", - prisipažino ji.

„Keista, kad tėvai skirtingai sprendė problemą. Svarbiausia, kad tarp jų būtų sutarimas", - pastebėjo psichologė. Ji teigė, kad išlikęs steorotipas, jog vaiką patyčios grūdina, bet iš tiesų jos vaikui palieka gilų neigiamą pėdsaką.

Diskusijos metu jaunuoliai išsakė norą, kad tėvams ir moksleiviams būtų organizuojami seminarai, kaip elgtis tokiais atvejais. „Visiems trūksta žinių ir supratimo", - teigė dalyviai.

Diskutavusieji pastebėjo, kad problemas reikia kelti į viešumą. Mokykloje turi būti paskelbta, jog patyčios yra netoleruotinos. „Reikia dirbti visais lygiais: klasės ir mokyklos, ir visos bendruomenės", - sakė diskusijos dalyviai. Vienuoliktokai net pažadėjo stebėti patyčias tarp jaunesniųjų ir pradinukų bei joms stengtis užkirsti kelią.

„Svarbiausia - nebūti abejingiems ir į problemas reaguoti", - vienbalsiai kalbėjo jaunimas ir mokytojai.

Įkurtame diskusijų klube dalyvaus „Aušros" vidurinės mokyklos 9 - 12 klasių mokiniai.

„Diskusijų klubą įkūrėme mokinių iniciatyva. Yra daug klausimų, kuriuos jaunimas nori išsiaiškinti, išgirsti specialistų komentarus. Todėl į užsiėmimus kviesimės buvusius mokyklos mokinius, savo srities profesionalus, psichologus, gydytojus. Diskutuosime, ar mokslo pažanga yra gėris, o gal grėsmė visuomenei. Kalbėsime apie XXI amžiaus mokyklą, jaunimo vertybes, bandysime rasti laimės receptus. Ginčysimės tokiomis šiandien aktualiomis temomis, kaip privalomas mokinių testavimas dėl narkotikų vartojimo, kalbėsime apie savižudybes, prekybą žmonėmis. Diskusijų klubo užsiėmimuose mokysimės argumentuotai samprotauti ir kritiškai mąstyti, skatinsime toleranciją bei pagarbą kitokiai nuomonei ir minčiai. Ir, tikiuosi, prisidėsime prie mokyklos mikroklimato gerinimo", - sako S. Eitavičienė.

 

Parengė Merūnas Jukonis

2010-11-11

Minėjo garsaus rašytojo jubiliejų

Kuo ypatinga šių metų spalio 23 diena? Būtume primiršę, jei ne mūsų mokyklos bibliotekininkės Renata Mikalauskienė ir Violeta Margenytė, kurios vis sugalvoja linksmai pakalbėti apie rimtus dalykus.

2010 m. spalio 23 d. italų rašytojui Džaniui Rodariui būtų suėję 90 metų.

„Atžalyno" pradinukai buvo pakviesti į Džanio Rodario knygų pasaulį.

Visą savaitę vyko renginiai. Pradinukai žiūrėjo animacinį filmą „Čipolino nuotykiai", sukurtą pagal to paties pavadinimo Džanio Rodario pasaką. Visi galėjo susipažinti su bibliotekoje esančia parodėle, skirta rašytojui, jo biografijai ir kūrybai. Tačiau labiausiai visus nustebino ir pradžiugino bibliotekininkės, pasikvietusios pradinukus į žaismingą popietę. Pravėrę bibliotekėlės duris, išvydome židinį, milžinišką telefoną, seną krėslą, jame sėdintį išsiblaškiusį, truputį keistą senelį Painelį su šiltomis šlepetėmis, didžiuliais akiniais ant nosies ir skaitantį laikraštį (tai buvo sunkiai atpažįstama bibliotekininkė Violeta!). Aplink šokinėjo nerūpestinga, linksma, su dviem kaselėm vaikaitė (bibliotekininkė Renata). Mokiniai buvo pakviesti pasiklausyti pasakų „į ausį". Kodėl jos taip vadinamos? Tai trumpos, juokingos pasakėlės, pasektos telefonu, apie keisčiausius dalykus: daiktus, įvykius, keistus vaikus ir keistuolius suaugusius. Kiekviena pasaka tarsi užkoduota: išvirkščia, paini, pikta, alkana, saldi, baisi... Įrašytas pasakas sekė Vilniaus „Teatriuko" aktoriai (girdėjome ir Dalios Mikoliūnaitės balsą. Ji mokėsi „Atžalyno" vidurinėje mokykloje ir 1993 m. sėkmingai ją baigė). Senelis Painelis irgi bandė sekti pasaką apie Raudonkepuraitę, bet jis viską supainiojo. Vaikai turėjo taisyti jo klaidas. Po to mokinukai žaidė žaidimą „Sugedęs telefonas". Buvo daug juoko, kai vietoj žodžių „Džanis Rodaris", vaikai išgirdo „Ką norim, tą darom". Smagu buvo žaisti, tačiau renginio pabaigoje vaikų laukė užduotis. Pasirodo, visi pasakėlių žodžiai netikėtai išsibarstė ir pasidarė nebeįmanoma jų perskaityti. Pasiūlyta vaikams sudėlioti beprasmiškus žodžius į sakinius, o sakinius - į pasaką.

Juk pasakos niekada nesibaigia, jos visada vėl prasideda iš naujo: nuo trečiadienio, ketvirtadienio, penktadienio... Nuo pirmadienio tai tikrai...

Atsisveikinome itališkai - „čiao".

Klasėje dar laukė pasaka „Pasaulio istorija" ir saldūs prizai....

 

„Atžalyno" vidurinės mokyklos 3c klasės mokiniai ir jų mokytoja Nida Jakutienė

2010-11-09

Naktį praleido mokykloje

Kaštoniečiai įgyvendino jau seniai puoselėtą idėją - praleisti naktį mokykloje.

Jai ruoštasi iš anksto ir labai atsakingai: apgalvota programa, kurią sudarė Tūkstantmečio kaštoniečio rinkimai, diskoteka, filmų žiūrėjimas, renginiai klasėse.

Net tris valandas dviejose amžiaus grupėse (5-7 ir 8-10 kl.) rungėsi moksleiviai, demonstruodami įvairių sričių žinias, kol paaiškėjo, kad Tūkstantmečio kaštoniečio vardus pelnė Rokas Petkevičius (6a kl.) ir Aras Ąžuolas Čygas (10a kl.).

Tris valandas vyko Tūkstantmečio kaštoniečio rinkimai, kuriuose teko pademonstruoti įvairių sričių žinias.

Po trumpos pertraukėlės, kiek užkandus, pailsėjus, prasidėjo linksmoji diskoteka. Bendrame rate šoko mokytojai, moksleiviai ir jų tėveliai. Šoko kas kaip mokėjo ir kiek ištvermės turėjo. Kai kurie vaikai sakė, kad tai buvo linksmiausia renginio dalis.

Po diskotekos susinešę čiužinius, miegmaišius į aktų salę, patogiai ir jaukiai įsitaisę ant grindų, kaštoniečiai pasiruošė žiūrėti filmus. Tik nuomonės išsiskyrė: mažesnieji pageidavo „Simpsonų", o vyresnieji - „Farų". Taigi, teko jaunėliams kraustytis į fizikos kabinetą ir ten su „Simpsonais" „draugauti".

Tie, kurie nenorėjo žiūrėti filmų (sakė, kad ramiai sėdint miegas ima), vaikščiojo vieni pas kitus į „svečius": vienur stalo žaidimą žaidė, kitur linksmų istorijų ar anekdotų klausėsi, patys porino. Miegoti tikrai nebuvo kada.

Taip besibičiuliaujant ir rytas ėmė brėkšti. Sutvarkę klases, surinkę šiukšles, jau kiek ir apsnūdę išskubėjo kaštoniečiai į namus. Namuose kad jau krito į lovas, tai iki vakaro išmiegojo...

 

Aušra Macienė,

Kaštonų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

2010-11-09

Martynas Yčas - apie savo tėvą ir dėdę (II)

Tęsinys. Pradžia lapkričio 6 d. laikraštyje

 

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis

1918 metų lapkričio 9 d. prof. A. Voldemaras pranešė Valstybės Tarybos prezidiumui, kad jam pavyko sudaryti ministerių kabinetą ir pristatė jį patvirtinti. Iš prezidiumo buvo gautas tokio turinio raštas: „(...) Mes, Valstybės Taryba, patvirtiname Ministerio Pirmininko pristatytą Kabinetą, susidedantį iš Pirmininko ir užsienių ministerio prof. A. Voldemaro, vidaus reikalų ministerio adv. Vl. Stašinsko, teisingumo ministerio adv. P. Leono, finansų ministerio adv. Martyno Yčo, švietimo ministerijos valdytojo Jono Yčo, ūkio ir valstybės turtų ministerio J. Tūbelio." M. Yčas dar pasiėmė susisiekimo ministro pareigas.

„Ir štai man teko užtraukti pirmąją Lietuvos Valstybės vidaus paskolą - 30 000 markių. Tą paskolą davė pati Valstybės Taryba. Šešiems ministeriams padalinau po lygiai: kiekvienas gavo 5 000 markių, su kuriomis pradėjo organizuoti ministerijas", - rašė jis. Spygliuotų vielų tvoros iš visų pusių supo Vilnių. M. Yčas tas vielų tvoras pardavė kažkokiam Vilniaus pirkliui ir tą pinigų sumą užregistravo Valstybės ižde kaip pirmą lietuviško iždo pajamą.

Paminklo poetui Stanislovui Dagiliui atidengimo iškilmių dalyviai. Iš kairės ketvirtas - Jonas Broga (uniformuotas), septintas - Jonas Šliūpas, devintas - kan. Juozas Tumas - Vaižgantas, Alfonsas Petrulis, x, Leonas Bistras, už jo - Jokūbas Mikelėnas, plk. ltn. Edvardas Adamkavičius, Martynas Yčas. 1923 09 02.

1918 metų pabaigoje, prieš Kalėdas, M. Yčas ir A. Voldemaras išvyko į Vokietiją dėl 100 000 000 markių paskolos, vėliau krikščionys demokratai daug metų kalbėjo, kad jie pabėgo iš Vilniaus, bijodami bolševikų. Vilnių bolševikai užėmė sausio 5 d., Valstybės Taryba dar gruodžio 30 - 31 d. persikėlė į Kauną.

Ministrais broliai Yčai buvo ir 2-ojoje M. Šleževičiaus vyriausybėje. Sutikimą M. Yčas davė M. Šleževičiui 1918 12 30, būdamas Berlyne. Iš Berlyno M. Yčas su žmona, sūnumi bei Petru Klimu išvyko į Šveicariją, ten paliko šeimą, tada išvažiavo į Paryžių, į Taikos konferenciją. P. Klimas prisiminė vėliau: „Yčas per daug užsiėmęs savo asmens ir žmonos bei savo Marčiuko dalykais. O žmona pilna savo ypatingų reikalavių, o Yčas žmonos valioje!"

M. Yčas Taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos vicepirmininkas. Delegacijos sekretorius buvo kitas mūsų kraštietis Ernestas Galvanauskas kilęs iš Zizonių kaimo. Jo įspūdžiai apie M. Yčą: „Pilno veido, nedidelių linksmų akių, drimbą gan dideli ūsai, visados geros nuotaikos, pilnas jumoro, puikus anekdotų pasakotojas. Sėdimas sistemingas darbas - ne jo būdui. (...) Manė, kad politikas turi būti materialiai nepriklausomas, todėl pats valdžion sakėsi neisiąs, kol neturėsiąs bent milijono."

M. Yčas daug nuveikė evangelikų reformatų bažnyčios labui. Anot kunigo J. Šepečio, Martyno Yčo remiamas 1920 m. jis sumanė leisti naują religinį leidinį „Mūsų žodis". „Atsakiau: gerai būtų (leisti), bet iš kur imsime pinigų. Tada Yčas išmetė ant stalo 5 svarus sterlingų, kalbėdamas: štai, pirmam numeriui užteks."

Tačiau pirmasis „Mūsų žodžio" numeris pasirodė tik 1922 metų balandžio mėnesį Biržuose, jo redaktorius buvo M. Yčas, vėliau tas pareigas perėmė J. Šepetys.

Tais pačiais metais jis dalyvavo pasaulinės reformatų sąjungos kongrese Pitsburge JAV, kur buvo gauta ir materiali pagalba, užmegzti ryšiai su užsienio reformatais. Kita evangelikų reformatų veiklos sritis - kunigaikščių Radvilų giminės garsinimas. 1929 08 04 buvo organizuotos I husarų pulko šefo Jonušo Radvilos pagerbimo iškilmės Kėdainiuose, minint Kėdainių reformatų bažnyčios trečiąjį šimtmetį. Taip pat 1931 06 28 Biržuose iškilmingai atidengtas J. Zikaro sukurtas Jonušo Radvilos biustas.

Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1926 - 1936 m. veikė Evangelikų teologijos fakultetas, jo pirmasis dekanas buvo biržietis kunigas P. Jakubėnas. Prie darbų svariai prisidėjo ir broliai Yčai. 1928 m. už nuopelnus bažnyčiai fakultetas suteikė M. Yčui teologijos daktaro Honoris Causa laipsnį, jis paskirtas dėstyti bažnytinę teisę ir Bažnyčios organizaciją.

M. Yčas iškelia įdomų klausimą - kiek jo tėvas buvo pamaldus? Ir atsako: „Tradicijas jis laikė stipriu visuomenės ir kultūros pamatu, iš to ir kilo jo nuoširdus prieraišumas tėvų ir protėvių palikimui. Tačiau teologine metafizine prasme jis buvo religingas tiek, kad tikėjo nežinomą, niekad žmogaus protui nepasiekiamą galybę, Dievu vadinamą. (...) Brolis Jonas labiau linko į pamaldumą, vienu metu net tikėjosi tapti kunigu."

Grįžęs į Lietuvą, M. Yčas kandidatavo į Steigiamąjį Seimą, bet išrinktas nebuvo. 1921 m. jis atstovavo Lietuvos delegacijai derybose dėl sienos su Latvija nustatymo. Jis 1926 metų perversme nedalyvavo, bet, kaip sako sūnus, jam stipriai pritarė.

Anot sūnaus, M. Yčas mėgo patogumą. „Keliaudavo pirmąja klase ir apsigyvendavo geriausiuose viešbučiuose. Yčo šeima Kaune sukūrė patriarchalinį vienetą su visokiomis tarnaitėmis ir slaugėmis. Vasarą šeima ir baldai, bet be Martyno Yčo, išsikraustydavo Palangon.

1921 06 28 žinomi žmonės, tarp jų ir M. Yčas, įsteigė Lietuvių klubą, kurio tikslas - duoti užsienio svečiams progą susitikti su Lietuvos piliečiais. Faktiškai šis klubas tapo kortavimo buveine.

Be kortavimo, M. Yčas retkarčiais medžiodavo antis ir kurapkas, kartą mėgino slidinėti, bet susilaužė koją ir po to fiziniu sportu nustojo domėtis."

Atskira kalba apie ekonominę M. Yčo veiklą. Grįžęs į Lietuvą, jis prisideda savo darbu ir iniciatyva prie 7 pramonės ir prekybos įstaigų. Dėl tos veiklos jis pradėjo nesutarti su uošviu J. Šliūpu, nes, kaip knygoje rašo M. Yčas, senelio investuoti pinigai ėmė tirpti dėl visokių Yčo „biznių". Jis įkūrė nemažai įmonių, kurios vėliau žlugo, kaip ir Lietuvos garlaivių bendrovė.

Pati didžiausia ekonominė M. Yčo nelaimė - Prekybos ir Pramonės banko žlugimas. Jo steigėjai 1919 12 12 buvo ir abu broliai Yčai. 1925 m. paaiškėjo, kad bankas 1924 m. turėjo 2 977 223 litų nuostolių. 1936 m. buvo iškelta byla dėl banko sužlugimo, greta kitų buvo kaltinamuoju patrauktas ir M. Yčas. Jis buvo pagal porą straipsnių pripažintas kaltu, bet dėl nusikaltimo įsisenėjimo paliko nebaustas.

1940 m. Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, M. Yčas iš pradžių dar nesiryžo išvykti iš Lietuvos. Tik iš pažįstamų sužinojęs, kad tuoj prasidės areštai ir jis pats yra areštuojamųjų sąrašuose, bei spaudžiamas ir šeimos, jis pasiekė tuo metu vokiečių valdomą Klaipėdą. Vėliau Karaliaučiuje susitiko su sūnumi Martynu, dar vėliau į Karaliaučių atvyko ir M. Yčo žmona su trimis dukromis.

Prasidėjo tremtinių kelionės - Berlynas, Barselona, Lisabona, Brazilija. Belaukiant Yčams laivo į Niujorką, 1941 metų balandžio 5 d. M. Yčą ištiko širdies smūgis. Jis palaidotas Rio de Žaneiro Šv. Jono Krikštytojo kapinėse. Jo brolis Jonas mirė dar 1931 12 17. Buvo palaidotas senosiose Kauno kapinėse, kurios tarybiniais metais buvo išdraskytos, ir jo kapas nežinomas.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-11-09

Diskutavo apie mokinių maitinimo problemas

Biržų rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybos kvietimu lapkričio 2 d. Biržų rajono savivaldybėje vyko mokinių, mokytojų, visuomenės sveikatos priežiūros, Švietimo skyriaus specialistų, Jaunimo reikalų tarybos narių ir visuomenės atstovų diskusija mitybos klausimais.

Jos organizatoriams buvo įdomu išgirsti, ką diskusijos dalyviai mano apie naująją Mokinių maitinimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarką, sužinoti, ar mokyklose pakankamai kalbama apie sveiką mitybą ir nesveikos mitybos žalą, bei pasvarstyti, kas paskatintų mokinius valgyti sveikiau.

Kaip žinia, šiais metais patvirtinta nauja mokinių maitinimo tvarka nustato, kad mokiniams maitinti negalima tiekti bulvių traškučių, kitų riebaluose virtų gaminių, saldainių, šokolado ir jo gaminių, konditerijos ir kitų gaminių su šokoladu ar kremu, gazuotų bei energinių gėrimų, sultinių koncentratų, kavamedžio pupelių kavos ir t. t.

Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad mokyklų valgyklose maistas ne visada atitinka keliamus kokybės reikalavimus.

Tokiam sprendimui neprieštaravo nei diskusijoje dalyvavę mokiniai, nei suaugusieji. Iš šių uždraustų produktų sąrašo moksleiviai pasigedo tik mokslų išvargintoms smegenims naudingo šokolado.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistės pabrėžė sveikos mokinių mitybos svarbą ir būtinybę, tačiau kartu akcentavo ir tai, kad toli gražu ne visada mokyklose patiekiamas maistas atitinka sveikam maistui keliamus reikalavimus tiek kokybės, tiek estetinės išvaizdos prasme.

Kita diskusijos dalyvių akcentuota mokinių maitinimo problema glūdi iškreiptame mokiniams patiekiamo maisto kainos ir kokybės santykyje. Ne kiekviena šeima vaiko maitinimuisi mokykloje kasdien gali skirti 5-6 litus, be to, ir moksleiviai nenori valgyti negražiai atrodančio ir dažnai ypatingomis skonio savybėmis nepasižyminčio maisto. Išimtimi šioje situacijoje buvo pavadinta „Atžalyno" vidurinė mokykla, kuri pati organizuoja vaikų maitinimą ir geba moksleiviams už priimtiną kainą pasiūlyti kokybiško maisto.

Tiek mokiniai, tiek mokytojai buvo vieningi, sakydami, kad būtent šios aukščiau minėtos problemos ir lemia tai, kad moksleiviai perka ne mokyklose siūlomą šiltą maistą, o plūsta į aplink mokyklas esančias maitinimo įstaigas ir parduotuves ieškodami pigesnio ir skanesnio, deja, ne visada sveikesnio maisto.

Mokytojos ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistės teigė, kad viena iš priežasčių, kodėl sveikintinas sprendimas dėl sveiko vaikų maitinimo mokyklose neduoda laukiamų rezultatų, yra tai, kad vaikai yra nepakankamai subrendę, jog galėtų apsispręsti sveikai maitintis. Dauguma jų turi žinių apie sveikos mitybos naudą ir svarbą, tačiau praktiškai to neįgyvendina, nes jiems trūksta sąmoningo apsisprendimo keisti netinkamus mitybos įpročius. Be to, naivu būtų manyti, kad sveiko maitinimosi įgūdžiai atsiras iš karto pakeitus mokinių maitinimo mokyklose tvarką - jiems susiformuoti reikia ir laiko, ir pastangų.

Diskusiją organizavusi Jaunimo reikalų taryba pažadėjo atsakingai išanalizuoti dalyvių išsakytas mintis, inicijuoti sveiką gyvenimo būdą ir mitybą skatinančius projektus, organizuoti įvairias sveiką mitybą propaguojančias akcijas bei renginius.

 

Biržų rajono savivaldybės informacija

2010-11-06

Martynas Yčas - apie savo tėvą ir dėdę (I)

Žiupsnelis prisiminimų artėjant Yčų pagerbimo Šimpeliškiuose šventei.

 

2009 m. profesorius Martynas Yčas (g. 1917 m.) Kauno Candelos leidykloje Jono ir Martyno Yčų knygų fondo lėšomis išleido knygą „Iš Agaro krašto. 1885 - 1941". Ji skirta tėvo Martyno Yčo atminimui, bet joje yra gausu medžiagos ir apie dėdę Joną Yčą.

Pratarmėje jis rašo: „Neseniai pasirodė stambus J. Aničo veikalas „Jonas ir Martynas Yčai: Gyvenimas ir darbai Lietuvai", kuriame pateikta daug vertingos medžiagos, bet, deja, veikalas turi ryškią ydą. Kaip ir kitos, ypač rašytos giminių užsakymu, šio autoriaus monografijos panėšėja į hagiografijas (graikiškai hagios - šventas), t. y. į aprašymus šventųjų, kuriuos galima tik liaupsinti, bet ne kritikuoti.

Jonas Šliūpas laiko dvejų metukų anūką Martyną Yčą, gimusį 1917 12 10. Jis ir yra knygos „Iš Agaro krašto" autorius.

Šioje knygoje stengiausi neiti tuo keliu. Yčo nuopelnas - jo politinė ir visuomeninė veikla. Visą Yčo veiklą galima suskirstyti į du laikotarpius. Pirmasis apima Yčo veiklą Dūmoje ir iki Steigiamojo Seimo. Antrasis - tai metas, kai Yčas pradeda mažiau domėtis politika ir imasi įvairios ūkiškos veiklos, „biznių", kurie jį sužlugdė. (...) Rašydami biografiją, o ne hagiografiją, nevengiame aptarti ir antrojo, nors kiek ir trumpiau."

Apie brolių Yčų nuopelnus rašyta daug ir įvairiomis progomis. O ką matė Martynas Yčas tame „antrajame" savo gyvenimo etape, uždaresniuose gyvenimo užkulisiuose? Ką sūnus nori pasakyti apie savo tėvą ir dėdę, kad jų gyvenimas nepretenduotų į šventųjų aprašymus?

 

Mokslo metai, Rusijos Dūma, Voronežas

Kai Martynas Yčas atvyko studijuoti į Tomską, anot jo sūnaus, „Yčų pavardė ten jau buvo gerai žinoma". Tomsko visuomenėje savo veikla buvo labai pagarsėjęs jo brolis Jonas, juolab kad Tomsko gubernatoriumi kurį laiką buvo evangelikas reformatas baronas Nolkenas. „Bendraudamas Tomske su aukštesniąja visuomene, Yčas įgavo ir kiek elegancijos: jis, pavyzdžiui, labai mėgdavo vadovauti šokiams, duodamas nurodymus, kaip tada buvo priimta, prancūzų kalba (...), vėliau jis labai mėgo ir omarus, ir austres, bet dar labiau - lietuviškus vėžius. Išlukštendavo juos nepaprastai greitai: esą čia jį pralenkdavęs tik Kipras Petrauskas. (...) Kitas pažįstamas studentas gruzinas jį išmokė kepti puikius šašlykus, kuriais vėliau Lietuvoje vaišindavo svečius."

1910 m. Martynas Yčas atvažiuoja į evangelikų reformatų Sinodą jau kaip Biržų parapijos delegatas. Tiksliai nežinoma, kada, gal 1911 m., jis buvo išrinktas kuratoriumi. M. Yčas mokėjo rusų, vokiečių, lenkų ir lotynų kalbas, kiek silpniau - prancūzų, vėliau neblogai pramoko ir anglų.

Dirbdamas Rusijos IV Dūmoje, jis rašė: „Arčiau susipažinęs, susidraugavau ir su prof. Gronskiu. Gyvas, judrus, mėgstąs meną, ypač operą, kur, abonavęs ložę, mane dažnai pasikviesdavo. Jo žmona Nina Nikolajevna, buvo skulptorė. Ji lipdė mūsų biustus, o vėliau jos darbo biustas buvo pastatytas Biržuose poetui S. Dagiliui."

Apie Martyno Yčo veiklą Peterburge prisiminė rašytoja Janina Narūnė: „Kas nepažinojo Martyno Yčo juoda barzdele ir ilgais ūsais. (...) Didžiuosiuose parengimuose talentingas kalbas pasakydavo atmiešdamas vykusiu jumoru. (...) Tai buvo neeilinis teisininkas, gabus biržietis, reformatas, plačiai žinomas visuomenės veikėjas, talentingas kultūrininkas, ypač švietimo srityje."

Beje, gyvendamas Peterburge, Martynas „mergino" garsaus kalbininko Jono Jablonskio (jo žmona buvo Konstancija Sketerytė nuo Biržų) dukrą Oną Jablonskytę. Netgi viename laiške broliui Jonui rašė, kad ją mielai vestų. Tačiau Onytė savo draugei pasakojo, kad ji jokių vedybinių siekių neturi ir neturės, iki pabaigs medicinos institutą. Baigusi mokslus, ji grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą ir ištekėjo už Vytauto Landsbergio - Žemkalnio. Jų sūnus yra vienas iš naujausių Lietuvos istorijos laikų politikų Vytautas Landsbergis.

Kai 1916 m. M. Yčas antrą kartą atvyko į JAV, jis pasipiršo dr. Jono Šliūpo dukrai Hypatijai, su kuria susipažino pirmosios kelionės į JAV metu 1913 m. Vėliau Hypatija Šliūpaitė - Yčienė prisiminė: „Tą patį vakarą mes išvažiavome į Scrantoną formalų tėvų sutikimą gauti. (...) Kai Martynas pasisakė norįs mane vesti, tėvai buvo labai patenkinti. Tik vėliau tėvas man prasitarė: „Kaži, ar jis nenori pasogos?" Bet Martynas tarė, kad jis nenori jokių pasogų, tik nori manęs."

1917 03 01 po Vasario revoliucijos Rusijoje M. Yčas buvo paskirtas švietimo vicemininstru (tovarišč ministr). Juo buvo tik kelias dienas, nes nesutikus išeiti iš Dūmos, buvo paskirtas švietimo reikalų komisaru viceministro teisėmis. Labai netikėtai į tai sureagavo jo žmona Hypatija: „Jis man pradėjo pasakoti, kad jis dabar paskirtas švietimo viceministeriu. Aš labai išsigandau ir pradėjau verkti. Sakau, gali tave užmušt, kad tokie neramūs laikai."

1917 metų gegužės mėnesį Yčai vėl sugrįžo į Voronežą. Čia H. Yčienė galėjo palyginti gyvenimą JAV ir Rusijoje. „Kartą kokiais tai reikalais į butą atėjo kokie tai rusai darbininkai. Ant mano tualetinio stalo stovėjo butelis odekolono, kurį jie išgėrė, o išeidami jie pavogė mano auksinį laikroduką", - pasakoja garsiojo biržiečio žmona.

Gydytoja Aldona Šliūpaitė prisiminė: „Kelionė prasidėjo New Yorke 1917 03 04. (...) Nuvykome į Voronežą. (...) Voroneže teko man priimti sesers Hypatijos Yčienės vaiką - naujagimį. Jam buvo duota Martyno vardas - kaip ir jo tėvo."

1918 metų pradžioje Voroneže M. Yčas kartu su kitais bolševikų buvo suimtas ir apie mėnesį laikytas kalėjime, iš kurio jie buvo išvaduoti už 13 000 rublių kyšį. Kiek pabuvęs, M. Yčas išvyko į Lietuvą, prieš tai „visokius maistus valizą prisikrovęs, nusiskutęs barzdą, nukirpęs savo ilgus ūsus". 1918 06 27 iš Voronežo su daugiau kaip 1000 lietuvių grįžo ir M. Yčo žmona Hypatija su mažuoju Martynu, tad visa šeima pagaliau susitiko Vilniuje A. Smetonos bute.

Nors ir buvo sunkmetis, M. Yčas rašo savo uošviui J. Šliūpui: „Butą turime didelį, gražų 7 kambarių. Jei kas tenka priimti, negėda. Valgo pietus pas mus brolis Jonas, kuris savo šeimyną sodžiun pasiuntė, o pats užsiima apšvietos tvarkymu ir gimnazijos direktoriumi paskirtas. (...) Gyvename iš tų likučių, ką beministeriaudamas Rusijoje buvau susidėjęs." Po šių žodžių - sūnaus komentaras: „Auksiniai Rusų rubliai niekada neprarado savo vertės..."

Tęsinį skaitykite kitame laikraščio numeryje.

 

Antanas Seibutis

2010-11-06

Feliksas Marcinkas: „Biržai man užaugino sparnus"

Vis galvojau: pakalbinsiu Feliksą Marcinkų jo šešiasdešimtojo gimtadienio išvakarėse. Kaip prieš dešimt ar dvylika metų, kuomet dar tik beldėsi jo penkiasdešimtmetis. Prisiminsim sukauptą darbų kraitį, naujus Felikso kūrybinius sumanymus, kurių jam niekada nestigo.

Tikriausiai visada energingą ir optimistišką Felikso šneką nuspalvins liūdesys dėl mylimos žmonos mirties. Kaip ir tą paskutinį mudviejų susitikimą Biržuose, kuomet svarbiausias rūpestis jam buvo lemtingos ligos paliestos žmonos sveikata, pastangos ir galimybės įveikti ligą. Deja... Nepastebimai praėjo dešimtmetis, ir aš išgirdau, kad Feliksas po operacijos gydosi Santariškių ligoninėje. O netrukus pasiekė žinia apie jo mirtį.

Sunku buvo tai priimti kaip realybę. Veiklus, gyvybingas, entuziazmu ir ryžtu alsuojantis, sklidinas, rodos, pačių fantastiškiausių sumanymų ir idėjų, ir, svarbiausia, jas sėkmingai įgyvendinantis - toks visuomet buvo Feliksas.

Šis energingas, užkrečiantis optimizmas jį lydėjo nuo pat jaunų dienų. Prisimenu, kaip Feliksas, dar vakarinės mokyklos moksleivis, atnešdavo į rajono laikraščio redakciją savo pirmuosius rašinius. Vėliau čia buvo spausdinami jo apsakymai ir novelės, o rajono tautodailininkų parodose pasirodė ir tapyti paveikslai.

Feliksas Marcinkas prie Biržų pilies rūmų.

Šiandien įspūdingai atrodo tai, ką suspėjo nuveikti ir paliko mums Feliksas. Daugiau kaip 30 parašytų ar parengtų knygų (tarp jų romanai „Prietrankos gyvenimo išpažintis", „Kerštas meile", pradėtas trečias - „Kada nebebijai mirties"), brošiūrų, katalogų. Keturi albumai „Gražiausios Lietuvos sodybos ir sodai", jo įsteigti ir redaguoti žurnalai: „Rankdarbiai plius Visažinis" „Sodo kraitė", Rankdarbių albumas". Lietuvoje ir užsienyje surengta per 30 personalinių tapybos, karpinių ir fotografijos parodų, keli šimtai straipsnių Lietuvos, Lenkijos, JAV, Suomijos ir Vengrijos leidiniuose.

Jis buvo ne tik menininkas, rašytojas, tapytojas ir karpinių kūrėjas, fotografas ir žurnalistas, bet ir gražiausių sodybų Lietuvoje puoselėtojas. Jis dvidešimt metų sklype netoli Vilniaus kruopščiai kūrė daugiau kaip šimto sumedėjusių augalų dendrologinę kolekciją, svajojo ją įdėti į penktąją „Gražiausių Lietuvos sodybų ir sodų" knygą, o po to - atsidėti kitiems darbams.

Nebeteko... Kaip ir man pašnekinti Feliksą jo šešiasdešimtmečio (tik neseniai sužinojau, kad jis gimė 1950 metų spalio 30 - ąją, o krikštytas buvo 1951 metų sausio 2 dieną, todėl ši diena enciklopedijose nurodoma kaip jo gimimo data) išvakarėse. Šių metų rugpjūčio 13 dieną vos keletą mėnesių su vėžiu kovojusio Felikso gyvybė užgeso jo namuose.

Perskaitęs seną mudviejų pokalbį, supratau, kad jame - tikrasis Feliksas, atsidavęs darbui ir kūrybai, tikriausiai toks išlikęs iki savo išėjimo... Tikiuosi, tai pajus ir „Šiaurės rytų" skaitytojai.

 

- Esate ne vienos knygos autorius, daugelio knygų, tautodailės leidinių leidėjas. Prie kokių knygų gimimo prisidėjote? Ar galite pateikti jų statistiką?

- Knygų, brošiūrų, albumų esu parengęs ar parašęs gal dvidešimt, gal trisdešimt. Nesu statistikos surinkęs. Manau, kad dar anksti. Tai, ką protingo, turinčio išliekamosios vertės esu padaręs, nėra procentinga išleistų knygų skaičiui. Greičiau atvirkščiai. Kartais užtenka parašyti vieną knygą, ir tave prisimins šimtmečius. Manau, kad dar turiu kūrybinio parako ir dar ką nors išleisiu geresnio už tai, ką esu sukūręs. Tačiau reikšmingesnės, gerai įvertintos šalies ir užsienio specialistų yra knygos „Pasaulio popieriaus karpiniai", „Lietuvių liaudies ornamentika", monografija „Liaudies meno draugija". Mano kūrybinėje biografijoje išliks ir „Raganų kalnas", ir „Pamiršk savo vardą".

 

- Daugiau kaip prieš dvidešimt metų buvo išspausdintos pirmosios Felikso Marcinkaus apybraižos, novelės, vaizdeliai. Ar tai ir buvo literatūrinio žurnalistinio kelio pradžia?

- Rašytinė kūrybos pradžių pradžia, matyt, buvo septintoje ar aštuntoje klasėje, kai, išrinkęs iš pluošto mano eilėraščių, moksleivių laikraštis išspausdino ketureilį. Aš jį kišenėje nešiojau tol, kol visiškai susitrynė. O kai suaugusiųjų gyvenime kojas sušilau, pirmasis mano prozos mokytojas buvo rašytojas P. Skodžius, žurnalistikos - A. Butkevičius. Čia norėčiau pabrėžti tai, jog labai svarbu, kad rajono žurnalistai skatintų moksleivių kūrybą, paremtų jų pirmuosius žingsnius. Taip gali atsiskleisti talentai. Šiuo keliu eina ir „Rankdarbių" redakcija, leisdama vienintelį šalyje moksleivių redaguojamą respublikinį laikraštį „Nenuorama".

 

- Biržiečiai dar prisimena Felikso Marcinkaus tapytus paveikslus. Ar dabar tam lieka laiko?

- Jau dešimt metų nesu paėmęs į rankas teptuko. Tiesa, pernai mano paveikslai buvo eksponuoti respublikinėje parodoje, bet tai praeitis. Manau, kad tapyboje pasakiau viską, ką galėjau. Toliau reikėjo arba studijuoti tapybą, arba nueiti nuo arenos. Pasirinkau antrąjį variantą. Reikėjo drąsos prisipažinti pačiam, kad esi vidutinybė. Tuo metu jau turėjau pakankamai plačiai išaręs kūrybos dirvonų: rašiau apybraižas apie talentingus šalies menininkus, apsakymus, noveles ir istoriografinius straipsnius, karpiau, organizavau tarptautines mokslines konferencijas. Dailės nepamiršau. Iliustruoju knygas, kuriu viršelius.

 

- Kaip prasidėjo kelias į tautodailę? Ar tai meilė visam gyvenimui? Ką reikšmingesnio nuveikėte šiuose baruose? Kaip gimė mintis leisti „Tautodailę?" Ar konkurentų nebuvo?

- Tautodailė - tai iš tiesų meilė visam gyvenimui. Čia suradau gyvenimo prasmę ir bandau save išsakyti, nors tai labai nelengvas kelias. Kiek talentų turi kiekvienas miestas, miestelis, kaimas! Kam nors juk reikia juos surasti, padrąsinti, paskelbti jų kūrybą. Žmogus išeina iš gyvenimo, o tai, ką jis sukūrė, išsidalija artimieji. Taip dingsta mūsų tautos lobiai. Bet jeigu jau paskelbei spaudoje, tas žmogaus kūrybos trupinėlis išlieka šimtmečiams.

O konkurentai lieka konkurentais. Jų buvo gerokai daugiau negu dešimt. Šiuo metu liko tik du. Konkurencija - geras dalykas, priverčia geriau dirbti.

O žmonės patys atsirenka, ko jiems reikia. Skaitytojai pasirinko žurnalą „Rankdarbiai". Šiandien leidžiame jį 11000 egzempliorių tiražu. Dar daugiau pasakysiu. Šis žurnalas gavo išskirtinę teisę parengti šventinį numerį apie Pasaulio lietuvių dainų šventę. Jame bus spausdinama talentingiausių Lietuvos autorių kūryba. Žurnalą ne tik galės skaityti Lietuvos skaitytojai, bet jį gaus ir kiti tautiečiai, atvykstantys į šventę, o jų bus daugiau kaip tūkstantis.

Iš tautodailės turtų nesusikrausi, tačiau gali be galo praturtėti dvasiškai. Kokia laimė matyti, tarkim, močiutę iš Druskininkų, kuri, sulaukusi garbaus amžiaus, kuria puikius raštus, tarytum būtų baigusi aukštuosius mokslus. Tokių žmonių yra ir Biržuose. Mes jau kartą pristatėm Biržų menininkus, šįmet dar kartą jų kūrybą publikuosime. Kirba mintis, gal reikėtų išleisti mezgėjų, nėrėjų, gal ir karpytojų biržiečių atskirą albumėlį?

 

- Ar yra laisvalaikio? Kuo jis užpildomas?

- Kas yra laisvalaikis bent truputį prie kūrybos prisišliejusiam žmogui, sunku pasakyti. Važiuoji autobusu - matai, kaip turėtų atrodyti būsimosios knygos, žurnalo ar albumo viršelis. Žiūri televizorių, o galvoje kirba mintis apie rašomą straipsnį ar maketuojamą leidinį. O tikrąjį laisvalaikį praleidžiu sklype. Prie Vilniaus esu nusipirkęs 30 arų žemės. Su šeima sodiname sodą, auginame bulves, žirnius ir gėles. Turime daugiau kaip pusšimtį medelių, kurie jau veda vaisius ir yra valgymui skirti arba net gydantys nuo įvairių ligų. Sklype nuostabu.

Pamojuoji kastuvu, kauptuku iki devinto prakaito, įsiklausai, kaip vakaro tyloje skambčioja dalgis, kaip čiulba miško paukščiai...

 

- Duktė Kristina - jauniausia Lietuvoje periodinio leidinio moksleiviams „Nenuorama" redaktorė ir leidėja. Kiek pasirinkti šį kelią lėmė paties dvasinė, materialinė ar kitokia įtaka?

- To klausti reikėtų jos pačios. Aš jai sudariau tokias sąlygas, kokių neturėjau paauglystėje. Ji gabi žurnalistė. „Nenuoramą" redaguoja nuo 13 metų. Jai jau septyniolika, ir ji pati sprendžia savo kūrybines problemas. Jos laikraštį šįmet pradėjo remti Vyriausybė. Svarbiausia yra tai, kad mes, suaugusieji, nenuslopintume vaikų kūrybinio prado. Visi vaikai kuria, juos reikia skatinti. Ir visai nesvarbu, kad vaikas iš dviejų dviračių ar motociklų sumeistrauja keistą važiuojantį daiktą. Nesijuokim iš jo, neįžeiskim, nes taip reiškiasi jo kūrybinės galios.

Jeigu jis rašo eilėraščius ir pasakas, tegu. Ir visai nesvarbu, kad užaugęs jis netaps dailininku, rašytoju ar konstruktoriumi. Svarbu, kad jo asmenybė bus kūrybinga. Kaip aš mėgstu sakyti: kūrybinga šeimininkė niekada neišvirs tokios pat bulvienės du kartus. Ji kiekvieną kartą kuo nors kitu pagardins ar kokią kitą daržovę, vaisių įmes, ir skonis bus vis kitoks. Laimė turėti tokią žmoną.

 

- Kas pačiam yra gyvenimas? Kas lemia jo sėkmę?

- Gyvenimas yra negailestingas. Kuo anksčiau tai suvoki, tuo greičiau gali jam įsikibti į atlapus ir ko nors pasiekti. Verkšlenti, guostis, koks esi nesuprastas ir nelaimingas, kasdien keiksnoti valdžią ar likimą - kūrybingas žmogus taip nedaro. Reikia mąstyti ir veikti žmonėms, šeimai, pagaliau sau, kaip mąstančiai būtybei. Gyvenimas - tai nuolatinis ko nors siekimas. Tol, kol ką nors darai, nors kartais kruvinom panagėm, spardomas likimo, tol gyveni. O sėkmę lemia žinios, darbas ir intuicija. Ir dar. Yra viena gyvenimo taisyklė, kuria aš vadovaujuosi. Prieš ko nors imdamasis, pagalvoju, kas bus, jeigu įvyks geriausias ar blogiausias variantas. Tai man padeda.

 

- Ką Tau reiškia Biržai?

- Biržai man užaugino sparnus, subrandino darbui, kūrybai. Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenu Vilniuje, o be Biržų savęs neįsivaizduoju. Gal esu sentimentalus. Dirbi, eini, kažką darai, ir ateina toks metas, kai viskas ima kristi iš rankų. Atidedu visus reikalus į šalį, sėdu į automobilį ir maunu į Biržus. Pavaikštinėju prie Širvėnos, užeinu į muziejų, aplankau gimines ir artimuosius, išgeriu bokalą biržietiško alaus - ir vėl į sostinę. Tada jau galiu žaliuoti lyg augalas, palaistytas gaivaus lietaus.

 

- Kada jautiesi laimingas?

- Tai labai sudėtingas klausimas. Meluosiu, jei sakysiu, kad svetimas šis jausmas. Iš tiesų, ar kada buvau laimingas? Aišku, laimė jau tai, kad gyveni, laimė, kad vaikai sveiki ir gabūs... Laimė, kad gali ir turi ką pasakyti kitiems, kad parašai knygą ar išleidi albumą, kuris pristatomas net užsienyje. Laimė, kad šeimos stalas kasdien kvepia duona... Nežinau, ar turiu teisę kalbėti apie savo laimę, kai man labai artimas žmogus jau keleri metai serga, o aš jam padėti neįstengiu.

 

- Ar sunku šiandien išleisti knygą?

- Išleisti knygą visai nesunku. Cenzūros nebėra, taigi turėk tik proto, pinigų ir leisk. Tačiau parašyti, parengti reikšmingesnį leidinį be galo sunku, nes mums atsivėręs pasaulis kasdien pateikia dešimtis knygų.

 

- Ar knygas rašyti pelningas užsiėmimas?

- Tokią prabangą - rašyti knygas - gali leisti tik talentingas arba turtingas, arba turintis gerų rėmėjų žmogus.

Yra dar vienas būdas. Parengti knygos programą. Jeigu ši programa bus aktuali, ją gali finansuoti Vyriausybė arba koks nors fondas. Kaip rodo praktika, gal kas penkta šešta knyga gali būti pelninga. Praėjo tas metas, kai eilėse stovėdavome, norėdami įsigyti įdomesnį leidinį. Dabar žmogus žiūri, kaip čia sukrapštyti centų butui, paslaugoms, maistui, drabužiams. Iš mano parašytų knygų pelno atnešė tik „Raganų kalnas". Kitoms suradome rėmėjų.

 

- Kaip vertini pragyventą gyvenimo etapą?

- Padariau tiek, kiek galėjau ir sugebėjau. O jeigu vertinčiau pagal dešimtbalę sistemą, sau parašyčiau šešetą.

 

- Kokia didžiausia svajonė?

- Tikiuosi turėti vaikaičių, dar dirbti savo mėgstamą darbą, gal galėsiu daugiau laiko skirti kūrybai.

 

- Ateities planai, svarbiausi darbai ir sumanymai?

- Pastaruosius porą metų kelia nerimą nepermaldaujamai greitai artėjantis pusės šimto jubiliejus. Velniškai greitai senstu. Atrodo, dar tik pradėjau susivokti, kas aš esu, o jau metai kužda: neskubėk, nes gali suklupti. Nebegali, kaip anksčiau, naktimis dirbti. Na, kaip ten bebūtų, tačiau tikiuosi, kad savo didžiąją svajonę įgyvendinsiu. Išleisiu nedidukę savo prozos rinktinę.

 

- Ką tik grįžai iš Varšuvos knygų mugės. Kokios mintys ir įspūdžiai?

- Jau penkeri metai mūsų leidyklos išleistos knygos, žurnalai, albumai pristatomi tarptautinėse parodose Vokietijoje, Baltijos šalyse, daugelyje kitų mugių. Mūsų leidiniais domisi Baltarusijos, Rusijos leidyklos. Gavome užsakymų net iš Indijos. Manau, kad metas parengti lietuvių autorių kūrybos albumų seriją, skirtą ne tik lietuvaitėms, bet ir užsienietėms. Lietuvių tauta labai kūrybinga. Mes turime ką parodyti pasauliui.

 

- Ką norėtum palinkėti Biržams ir biržiečiams?

- Džiaugiuosi, kad po truputį miestas gražėja. Mylėkite savo namus. Niekas kitas neateis ir jų nesutvarkys, neišpuoš. Biržai - gamtos apdovanotas miestas, tik pridėkite savo rankas, širdį, ir čia važiuos ne tik lietuvaičiai pasigrožėti. O visiems kraštiečiams - pažįstamiems ir nepažįstamiems - linkiu sveikatos. O kai esi drūtas - kiekvienas obuolį nuskina pagal savo sugebėjimus.

 

Rašinį norėčiau baigti Felikso dukros žurnalistės Kristinos Černiauskienės, redaguojančios jos tėvo įsteigtą žurnalą „Rankdarbiai plius Visažinis", žodžiais: „Jis neįsivaizdavo, kaip galima gyventi siaurą egoistišką gyvenimą vien sau, savo šeimai. Jis nuolat skaitė, mąstė, rašė, paliko daug knygų, kurios turi didelę išliekamąją vertę. Aplinkiniai žavėjosi jo dvasios stiprybe, proto jėga, kūrybine energija ir ramiu nusiteikimu ateičiai. (...) Dėkoju likimui už dovanotą galimybę turėti tokį tėtį, draugą ir patarėją."

 

Algirdas Butkevičius

2010-11-06

Rudenį praskaidrina dailės parodų spalvos

Kiekvienas, norintis primiršti rudens pilkumą, niūrias mintis ir nuotaikas, turėtų užeiti į Biržų krašto muziejų „Sėla". Čia vyksta dvi naujos dailės parodos.

Pirmoje parodoje pristatyti Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytojos Irenos Vegienės darbai, atlikti tapybos ant šilko technika. Tokiu pat būdu sukurti ir jos mokinių darbeliai. Tarp jų yra ir kūrinių, atliktų popieriaus mozaikos technika. Irena Vegienė džiaugėsi, kad šiemet net šeši vaikai mokosi neakivaizdžiai M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje Vilniuje. Jie savaitgaliais važiuoja į sostinę, gauna iš ten užduotis, vėliau atsiskaito. Mokytoja Irena jiems padeda, pataria.

Dailės skyriaus mokiniai apžiūrėjo savo ir draugų eksponuojamus darbus.

Minėtus spalvingus darbus papildo mokytojos Gražinos Visockienės mokinių keramikos kūriniai.

Antroje parodoje profesionalųjį meną pristato galerija PORTFOLIO. Eksponuojami tapytojo Osvaldo Juškos ir keramiko Egidijaus Radvensko darbai. Abu kūrėjai - Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvaujantys jau daugiau kaip 20 metų. Biržiečio Osvaldo paveikslai alsuoja ryškiomis spalvomis. Egidijus pristato ir vieną savo paskutinių darbų, šiemet Vilniaus keramikos bienalėje užėmusių 1-ąją vietą, - „Vartotojo užrašai arba nesibaigiantis natiurmortas".

 

Antanas Seibutis

2010-11-06

Kaip ant Biržų Rotušės atsirado ir išnyko skautų Lelija

Biržų miesto savivaldybė gyvavimo pradžioje neturėjo savo pastato. 1919 - 1920 m. ji nuomojo patalpas vaistininko A. Marcinkevičiaus name.

1923 m. buvo nutarta statyti nuosavą pastatą. Iš pradžių Biržų apskrities Žemės reformos komisija skyrė sklypą Aptiekos aikštėje, vėliau sklypas buvo pakeistas ir duotas Kanauninko gatvėje.

Biržų miesto savivaldybės pastatas pradėtas statyti 1923 metų rugpjūtį. Projektą sukūrė apskrities technikas Č. Brudnochas. Miesto taryba nutarė į statomo pastato pamatą įmūryti butelį su tarybos narių nuotrauka, pinigais - litais ir centais - bei raštu. Tekstą sukurti buvo pavesta gydytojui J. Mikelėnui ir kunigui Baronui. Jie sukūrė tokį raštą:

„Skautų aidas" 1932 m. Nr. 1.

„Kuomet Lietuva per Didįjį pasaulio karą nusikratė rusų jungo ir išsiliuosavo nuo vokiečių okupacijos priespaudos ir įgijo 1918 12 16 nepriklausomybę. Penkių metų tos nepriklausomybės paminėjimui Biržų miesto taryba, džiaugdamasi savivaldybės teisėmis, šiais 1923 08 22 padėjo šį kertinį akmenį Biržų miesto savivaldybės namams, prezidentui Stulginskiui Lietuvos respublikai vadovaujant, P. Klybui Biržų burmistrui esant. Šis aktas būsimų kartų atsiminimui rašytas ir miesto tarybos narių pasirašytas."

Pirmąjį pamato akmenį įdėjo miesto Tarybos pirmininkas gydytojas J. Mikelėnas. Tada buvo įmūrytas butelis su minėtais daiktais ir prasidėjo statybos darbai. Pastatas buvo užbaigtas per metus.

Tada ar kiek vėliau pastato fasadinė dalis buvo papuošta Biržų herbu ir skautų ženklu - Lelija. Lelija yra pagrindinis daugelio skautiškų organizacijų simbolis. Trys lapeliai (žiedlapiai) simbolizuoja pagrindinį visų skautų principą - tarnavimą Dievui, Tėvynei, Artimui. Lelijos ženklu ant pastato labai džiaugėsi skautai. 1932 m. „Skautų aide" rašoma : „Miesto muziejus su lelija. Girdėdavom, kad užsienyje kartais visuomenės įstaigose esama skautų dekoracijų. Štai to sulaukėm ir Lietuvoj:Biržų muziejaus (kuriame ir skautai turi savo kampą) frontinę sieną savivaldybė padabino specialiai padirbtu skautų ženkliuku". Kartu pridėta ir Rotušės pastato nuotrauka.

1933 m. „Skautų aide" džiaugiamasi: "... o ant Biržų miesto rotušės didingai dominuoja skautiška lelija. Tuose pat rūmuose yra jaukus Muziejus, kuriame skautai turi savo skyrių."

1924 09 17 įvyko iškilmingas Biržų miesto tarybos posėdis, kurio metu buvo iškilmingai atidengta Rotušė. Gražias kalbas pasakė miesto Tarybos pirmininkas J. Mikelėnas ir burmistras P. Klybas. Tame pačiame posėdyje priimtas ir nutarimas buvusią Kanauninko gatvę pervardinti Rotušės gatve.

Taip prieš 86 metus ir pradėjo savo gyvenimą Rotušė. Tiesa, nors pastatas buvo su didele „pompa" priimtas, tačiau dar ir 1925 m. pradžioje jis buvo ne visiškai įrengtas.

Vėliau šiame pastate buvo ir apskrities savivaldybė, kol ji nepersikėlė į naujas patalpas. 1931 metais į Rotušę atkeltas Biržų muziejus, iš pradžių užėmęs 3, vėliau 4 kambarius.

Nepakeitė pastato statuso nei pirmoji rusiška okupacija 1940 metais, nei vokiečiai, okupavę Lietuvą ir Biržus 1941 m. Tarybiniais metais ilgą laiką čia buvo miesto vykdomasis komitetas.

Rotušę puošusi skautų Lelija ir 1792-ųjų Biržų herbas buvo sunaikinti.

Miestiečių atmintyje pastatas turbūt labiausiai išliko kaip kultūros namai. Be jų, čia dar buvo nemažai įstaigų: kultūros skyrius, paminklosaugos padalinys, Knygos bičiulių draugija, kultūros centras. Čia buvo ir koncertų salė, repeticijų kambariai, rekvizito sandėliai.

Rotušės merdėjimas prasidėjo 1992 m., pastačius naujus Biržų kultūros namus. Į juos persikėlė kultūros namų vadovybė, darbuotojai. Po truputį į savivaldybės garažus persikėlė ir savivaldybės kultūros skyrius. Buvusios Rotušės pastate dar kurį laiką glaudėsi tremtinių ir politinių kalinių organizacija.

Gražią istoriją turintis statinys ilgą laiką buvo visai nenaudojamas. 2005 m. jis buvo paskirtas Biržų regioninio parko direkcijai. Gavus pinigų iš ES, pastatas 2007 m. buvo pradėtas renovuoti. 2008 m. į jį įsikėlė Biržų regioninio parko direkcija.

Restauruojant pastatą, buvo muziejininkų siūlymų sugrąžinti ir skautiškąją Leliją bei 1792-ųjų Biržų herbą, deja, į tai nebuvo atsižvelgta.

 

Antanas Seibutis

2010-10-30

Apie Yčų kilmę ir prasmingą kaimynystę

Pagerbiant Joną ir Martyną Yčus - keletas štrichų apie jų kilmę ir Lietuvai nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą.

 

Keli faktai iš jų giminės istorijos

Šį rudenį per Lietuvą ritantis renginių, skirtų Joną ir Martyną Yčus pagerbti, bangai, verta prisiminti jų kilmę.

Apie ją Martynas Yčas dar 1931 m. rašė: Yčų lizdas nebuvo Šimpeliškiai, bet Čigų sodžius (...), kur apsigyveno dar anais garsiais Radvilų viešpatavimo laikais jų protėviai, atkeliavę iš Škotijos. (...) Prof. Jono senelis Jonas, gavęs iš grafo Tiškevičiaus „čielą" žemę, persikėlė iš Čigų į Šimpeliškius, kur drauge su kitais kaimynais ėjo „dvarystes" Šlyžių dvare. (...)

Lapkričio 12 d. (penktadienį) 15 val. Martyno ir Jono Yčų gimtuosiuose Šimpeliškiuose bus atidengtas bei pašventintas atminimo žymuo, skiriamas šių Lietuvos valstybės, visuomenės veikėjų pagerbimui.

Senelis Jonas buvo vedęs Kviriškio Lapienyčią, iš kurios susilaukė savo vienintelio sūnaus Martyno. Kada jo sūnui sukako 2 metai, mirė jo motina, ir jis paliko našlys. Savo sūnų pats vienas augino, nenorėdamasa jam parvesti močiakos. (...)

Vos tik Martynas užaugo, tuoj senelis jį apvesdino su Zuzana Dagilyte iš Mažutiškių. (...) Martynas ūkininkavo gerai, vertėsi miško prekyba, turėjo vėjo malūną, įsigijo du namus Biržuose su dviem valakais žemės ir gyveno pasiturinčiai. (...)

Susilaukęs pirmojo sūnaus Joniuko, Martynas jau auklėjo jį iš pat mažens, tikėdamas jį išleisti į aukštuosius mokslus - į „profesorius". (...) 1890 m. jo tėvui už skleidimą raštų tenka paragauti kalėjimo, kur išsėdi 3 mėn. Nujausdamas neturėsiąs gyvenimo nuo rusų administracijos persekiojimų, jis vėlai rudenį palikęs savo ūkį, šeimyną, susidedančią iš mažų vaikų: Zuzanos 8 metų, Stasio 6 ½, Martyno 4 ½ ir Joniuko 9 ½ metų, iškeliavo į Ameriką ir ten išgyvenęs iki 1913 m. pasimirė.

Belieka priminti, kad Martynui pasitraukus į Ameriką tų pačių metų pabaigoje žmona Zuzana dar pagimdė dukrą Marytę.

 

Ištakos - Čiguose

Dabar Yčai paplitę Biržų krašte ir visoje Lietuvoje. Lietuvių pavardžių žodyne pavardės kilmė konkrečiai neakcentuota. Galima manyti, kad tai krikšto vardo trumpinys, o gal plagijatas iš bulgariško: Ičo: Christo arba Ilija.

Rinkdamas medžiagą kraštotyriniam darbui „GAJŪNAI ir kiti AGENIŠKIO valsčiaus kaimai", Jonas Naktinis kruopščiai tyrinėjo bažnytines krikšto ir kitokių registracijų knygas, Ageniškio dvaro archyvinius dokumentus. Tarp pastarųjų ir rado perkeltųjų sąrašus, kurie įrodo, kad iš Čigų Yčai buvo perkelti ne tik į Šimpeliškius, bet ir į Juodžionis, Kojeliškį. Galima manyti, kad Lietuvos Yčų ištakos - Čiguose. Yra nuomonių, kad Lietuvos Čigų kilmė panaši kaip ir Yčų. Atsikėlę iš užsienio, apgyvendinti tarp miškų, buvę net įtakingesni už likimo brolius Yčus. Pagal jų pavardę net sudarytas vietovardis, išlikęs iki dabarties. Bet dokumentais tai neįrodyta.

1923 m. Čiguose buvo šeši ūkiai su 32 gyventojais. Tai Biržų valsčiaus kaimas už 11 kilometrų nuo miesto. Dabar tai kraštinė Parovėjos seniūnijos be gyventojų likusi gyvenamoji vietovė, apauganti miškais, kurie jungiasi su Šilų masyvais. Susirinkti ten Yčų palikuonims būtų ne tik prasminga, bet ir egzotiška. Bet ne niūrią rudens dieną. Aplinkybės kviečia į šiek tiek jaukesnę užuovėją - Šimpeliškius.

 

Minėjimo programoje - spraga

Lapkričio 12 d. (penktadienį) 15 val. Martyno ir Jono Yčų gimtuosiuose Šimpeliškiuose bus atidengtas bei pašventintas atminimo žymuo, skiriamas šių Lietuvos valstybės, visuomenės veikėjų pagerbimui. Pavakary - minėjimo vakaras Biržų pilies rūmuose.

Prisimenant ankstesnius panašius minėjimus šiemetinėje programoje nemaloni spraga. Nebūdavo aplenkiamos ir senosios Kilučių kapinės, o ten padedamos gėlės prie Šimpeliškių Yčų giminės pradininko Jono Yčo (1830 -1903), prisimenami jo šeimos nariai: sūnus MARTYNAS YČAS (1856 - 1913), miręs ir palaidotas tolimoje South Dakotoje (JAV) ir jo žmona ZUZANA YČIENĖ - Dagilytė (1856 - 1918), pradingusi Pirmojo pasaulinio karo verpetuose. Taip buvo ir 1995 m. rugpjūčio 20 d. Šiais metais Kilučių kapinių lankymas paliktas Yčų giminaičių iniciatyvai.

 

Kaimynystė

Žymens Šimpeliškiuose aplinka nėra patraukli. Jį supa brūzgynai, neaiškūs statiniai. Tą vietą verta „sukultūrinti" ne tik pagerbiant Yčus. Skersai buvusią Šimpeliškių gatvelę stovėjo mažažemių Burbulių sodybėlė. Ten gimęs, kelerius metus augęs Šventojo Rašto komentarų lietuvių kalba autorius kunigas Kostas Burbulys rašė:

„Mano dokumentuose užrašyta gimimo data 1903 metais kovo 25 dieną Biržų apskrityje ir valsčiuje, Šimpeliškių kaime. (...) Tėvelis pasakodavo, kad mūsų prabočiai baisiojo maro metu 1709 - 1711 gyveno kiek į pietus nuo dabar gyvenamos vietos. Jie buvo žemdirbiai. Maro metu jie paliko namus ir laikėsi miškuose."

K. Burbulys, karo audros nublokštas į Ameriką, tapo žymiu Šventojo Rašto, kitų religinių knygų autoriumi bei leidėju.

Kęstučio gatvėje, Biržuose, gražiai savo pastatus - buvusią cerkvę ir karinį komisariatą - tvarko religinės bendruomenės. Jos kunigo Kosto Burbulio darbus vertina, gerbia. Ar negalėtų tos religinės bendruomenės, pagražinusios Biržus, „sukultūrinti" ir Šimpeliškių brūzgynų plotelio?

Vietovė ir jos istorinė praeitis prašyte prašosi, kad greta statinio, ženklinančio Jono ir Martyno Yčų gimtinę, reikia plotelio visuomenės reikmėms. Iš brūzgynų galima ugdyti miniatiūrinį parkelį, kurio centre būtų rodyklė, kad čia gimė Šventojo Rašto komentarų, kitos religinės literatūros autorius. Kai Šimpeliškių tiltui bus suteiktas saugomo paminklo statusas, nedidelėje teritorijoje turėtumėme tris lankomus objektus. Būtų deramai prisimenami ne tik broliai Yčai, bet ir jų įtakoje išaugęs artimiausias kaimynas Kostas Burbulys.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-10-30

Edukacinis projektas „Laimės džiaugsmas" - kūrybinio proceso pradžiamokslis

Baigėsi vykusio projekto „Laimės džiaugsmas" pirmasis - edukacinis etapas, kai buvo organizuojami VšĮ „Portfolio meno galerija" susitikimai su trijų mokyklų (Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos, Biržų „Saulės" ir Pasvalio „Petro Vileišio" gimnazijų) vyresniųjų klasių moksleiviais.

Čia buvo analizuojama kūrybinio proceso, kaip įprastos saviraiškos formos, svarba, taip pat buvo akcentuojamas pasirinktos idėjos suvokimas ir perteikimas, kuris yra esminis užtaisas kūryboje. Jaunuoliai savo sumanymams realizuoti naudojo fotografiją (vaizdą) ir literatūrą (tekstą).

Paskutinė meninių fotografijų peržiūra vyko Pasvalio krašto muziejuje, Pasvalyje. Iniciatyvinės darbo grupės nariai Lijana Judickaitė, Irutė Varzienė, Rima Briedienė, Aida Dulkienė atrinko jaunuolių darbus, kuriems autoriai sukūrė atitinkamus tekstus (arba pavadinimus su potekste), paaiškinančius foto kadrų minties reikšmę. Vaikai turėjo galimybę aplankyti profesionalių fotomenininkų parodą, po to buvo išsakytos moksleivių nuomonės apie eksponuojamus darbus, taip buvo stengtasi atkreipti jaunų žmonių dėmesį į estetinį meno suvokimą, kuris labai svarbus formuojantis savarankiškai asmenybei. Parodos lankytojai, t. y. jaunimas, ekspozicijoje pastebėjo skirtingas fotografavimo technikas, stilius ir žanrus, kurie buvo aptari kartu su meninio ugdymo mokytojais.

Kūrybinio projekto „Laimės džiaugasmas" antrasis etapas - jaunimo fotografijų parodos eksponavimas, kuris prasidės lapkričio 4 d. ketvirtadienį, Panevėžyje, galerijoje „2-asis aukštas". Paskui paroda keliaus į Pasvalio krašto muziejų ir Biržų krašto muziejų „Sėla". Mielai prašome dalyvauti parodos atidarymuose!

 

Lijana Judickaitė,

projekto koordinatorė

2010-10-30

„Žodžių kalnu užgriūsiu", -

žada poetas Valdemaras Kukulas. „Nežinia kur nežinia kas" - paslapties pojūtį siūlo rašytojas Kazys Saja. Biržiečių laukia įdomus susitikimas su šiais dviem žinomais kūrėjais.

 

Kazys Saja - rašytojas, dramaturgas, prozininkas, visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios akto signataras. Jis gimė kaimyniniame Pasvalio rajone Skėrių kaime. Dar studijuojant filologiją, 1954 m. pasirodė jo pirmoji pjesė „Lažybos". Yra parašęs daugiau nei trisdešimt pjesių, keliolika knygų suaugusiems ir vaikams. Šiais metais K. Saja išleido jau minėtą apsakymų rinkinį „Nežinia kur nežinia kas". Jo kūrybai būdingos laisvamaniškumo, tautiškumo, humanizmo, kaimo, pagonybės, senolių išminties temos. K. Sajos kūryba buvo įvertinta Respublikine premija (1972 m.), Žemaitės premija (1977 m.), J. Grušo premija (1987 m.), K. Kubilinsko premija (1989 m.), M. Valančiaus premija (1989 m.).

Lapkričio 4 dieną Biržų pilyje vyks susitikimas su V. Kukulu ir K. Saja.

Valdemaras Kukulas - poetas, literatūros kritikas, eseistas, žurnalistas. Jo gimtinė Noriūnų kaimas Kupiškio rajone. 1972 metais pasirodė jo pirmieji eilėraščiai respublikinėje spaudoje. 1982 m. V. Kukulas baigė VU žurnalistiką. Dirbo „Nemuno", „Pergalės", „Metų" žurnaluose, „Respublikos" dienraštyje, bendradarbiauja su „Šiaurės Atėnais", „Bernardinais", „Delfi" internetiniu portalu. Poeto pirmieji eilėraščiai melodingi ketureiliai, kupini emocijų, kaimo vaizdinių. Paskutinių metų eilės pilnos liūdesio, ilgesio ir nusivylimo, šių dienų aktualijų dramatizmo. Nors žaismingų V. Kukulo eilėraščių vaikams tenka laukti ilgai, bet jie mažųjų skaitytojų labai mėgstami. Ir ne tik mažųjų, nes dauguma jų tinka tiek vaikui, tiek suaugusiam. Juose savaip interpretuojamas vaikystės kultas, vaiko išskirtinumas, unikalumas, mokėjimas džiaugtis ir visada šalia esantys šviesūs suaugusių prisiminimai. Valdemaras Kukulas yra 2000-ųjų metų Lietuvos Rašytojų sąjungos premijos laureatas, A. Miškinio premijos laureatas (2007 m.), 2009-ųjų metų literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo" laureatas, Jotvingių premijos laureatas.

Visus maloniai kviečiame į susitikimą su rašytojais KAZIU SAJA ir VALDEMARU KUKULU lapkričio 4 dieną 17.30 val. Biržų pilies menėje.

Tikimasi gražaus vakaro, ... tyros širdies,

Akių mėlynės

Ir vaikiškai

Blaivios tiesos... (V. Kukulas. „Šilko pievoj")

 

Biržų rajono savivaldybės Viešoji biblioteka

2010-10-28

Muziejaus parengta paroda - Biržų regioninio parko direkcijos patalpose

Biržų rajono savivaldybės administracija kartu su kitais Latvijos ir Lietuvos partneriais įgyvendina projektą „Cross-border network of craft as promoter of attractiveness of Latvia - Lithuania borderlands / MID-BALTIC CRAFTS".

Šiame projekte dalyvauja 14 partnerių iš Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų: Biržų ir Rokiškio rajonų savivaldybių administracijos, Panevėžio apskrities viršininko administracija, Joniškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras iš Lietuvos pusės, Bauskės (Bauska) ir Jelgavos (Jelgava) rajonų bei Duobelės (Dobele) ir Viesytės (Viesīte) miestų tarybos, Glūdos (Glūda), Jaunsvirlaukos (Jaunsvirlauka), Lyvbėrzės (Līvbērze), Svėtės (Svēte), Vypės (Vīpe) ir Zasos (Zasa) seniūnijų tarybos iš Latvijos pusės.

Dalyvaudamas minėtame projekte, Biržų krašto muziejus „Sėla" parengė kilnojamąją parodą „Vidurio Baltijos karo amatai. XVI-XVIII a.", kurioje pristatomi pagrindiniai amatai, susiję su Biržų pilimi, kaip svarbiausiu Lietuvos šiaurinio pasienio karybos objektu XVI a. -XVIII a. pradžioje. Paroda taip pat trumpai supažindina su svarbiausiais Biržų miesto istorijos momentais XVI-XVIII a., Biržų pilies archeologiniais radiniais. Parodą iliustruoja ne tik Biržų krašto muziejuje „Sėla" saugomi eksponatai, susiję su kunigaikščių Radvilų palikimu, bet ir ginkluotės bei Lietuvos husarų aprangos pavyzdžiai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, taikomosios dailės šedevrai - kunigaikščių Kristupo Radvilos Perkūno ir Jonušo Radvilos sarkofagai, saugomi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje įrengtame Kunigaikščių Radvilų mauzoliejuje.

Biržų krašto muziejuje „Sėla" paroda buvo eksponuojama 2010 m. sausio 4-24 dienomis, o nuo sausio 25 d. su ja galėjo susipažinti visi projekto partneriai.

Šiuo metu paroda yra sugrįžusi į Biržus ir eksponuojama Biržų regioninio parko direkcijos patalpose (Rotušės g. 10). Kviečiame biržiečius aplankyti parodą.

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" informacija

2010-10-23

Rudeninė akcija „ECO PAGALVĖS"

Pirmiausia užsisakėm gerą orą. Netikit? Taip ir buvo - paskutinė šviesi rudens diena. Dabar rimtuoliai ir niurzgliai skaitys ir netikės - MES DARBĄ PAVERTĖM PRAMOGA. Kur matyta, kad darbas (lapų grėbimas!) devintokams nebūtų nei kančia, nei prievarta.

Taigi - sugrėbėme lapus Baltosios bažnyčios šventoriuje. Kartu buvo trys suaugėliai - klasės auklėtoja Kristina Manikienė, dailės mokytoja Rima Briedienė ir kunigas Rimas Rimkus.

Iš kur tas smagumas grėbiant mirštančius lapus?

Dabar sėdim ir svarstom, iš kur tas smagumas tą paprastą dieną grėbiant mirštančius lapus? Gal kad mums reikia veiksmo, gal todėl, kad buvo ir intriga: iš sugrėbtų lapų kūrėm pagalves. Pasijutom reikšmingi, nes pagalvių kompozicija papuošė miesto aikštę Ekologinės mugės rytą. O mūsų pagalvės tai irgi EKOloginės! Manome, kad tokia įtaigi darbinė - meninė akcija praverstų visų mokyklų nenuoramoms. Tiesiog susirinkti, padirbėti ir ką nors sukurti... Tiesa, gardus, saldus atlygis nepakenkė....

 

Linkinti visiems gražaus rudens - „Atžalyno" 9 b klasė

2010-10-23

Biržų muziejus „Sėla" turtėja ir dovanomis, ir draugais

Muziejus yra tarsi bendruomenės atspindys: kuo ji turtingesnė, tuo turtingesnis ir muziejus. Ir nebūtinai pinigine prasme. Ne mažiau svarbu bendradarbiavimas, rinkinių turtinimas. Štai ir šiomis dienomis Biržų muziejininkai sulaukė gražių dovanų.

JAV lietuvių biologas, biochemikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų studentas, Viskonsino universiteto ir Kalifornijos technologijos instituto absolventas, ilgametis Niujorko valstijos universiteto profesorius, Vilniaus universiteto garbės daktaras Martynas Yčas (g. 1917) atsiuntė muziejui knygų, dokumentų, asmeninio archyvo daiktų.

Muziejų pasiekė Jono ir Martyno Yčų knygų fondo leistos knygos, taip pat dėdės Jono Yčo 1931 m. išleistos knygos „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė" originalas, pakartotiniai leidimai. Atsiųsta pora jo geros pažįstamos garsios archeologės Marijos Gimbutienės knygų, Hipatijos Yčienės prisiminimai anglų kalba apie gyvenimą Lietuvoje 1920 - 1940 m. Tarp dovanų - ir paties M. Yčo, jo kolegų mokslininkų rašyti darbai.

Martyno Yčo pasas.

Tarp M. Yčo dovanotų muziejui daiktų - jo asmeninio archyvo dokumentai, kaupta literatūra, straipsniai, jo paties ir šeimos narių asmens dokumentai. Jis muziejui atsiuntė ir piniginę auką.

Beje, Martyno Yčo tėvas - žinomas Lietuvos valstybės politinis ir visuomenės veikėjas, biržietis iš Šimpeliškių kaimo, teisininkas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, redaktorius, publicistas, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius Martynas Yčas (1885 - 1941)

Gražią dovaną muziejui įteikė ir jau tikras muziejaus ir muziejininkų bičiulis Jonas Naktinis.

Jis savo tėviškėje turėjo Antrojo pasaulinio karo priminimą - Vokietijos kariuomenės kario Lietuvoje 1944 m. paliktą ar pamestą dujokaukės bakelį. Tai sandarus, nepraleidžiantis vandens, atsparus gniuždymui bakelis, kuris buvo nešiojamas ne kareiviškoje kuprinėje, o tvirtinamas prie juosmens, kad dujokaukę, reikalui esant, galima būtų kuo greičiau panaudoti.

Atidarius dangtelį, matyti užrašas „ARNDT" - tai galėtų būti pavardė ar vardas, kad kareivėliai nesumaišytų jiems priklausiusių daiktų.

 

Antanas Seibutis

2010-10-23

Žygio „BIRŽŲ KRAŠTO PARTIZANŲ TAKAIS" atgarsiai

Rugsėjo 24-ąją per dalį rajono pravažiavo žygeivių kolona partizanų takais. Tarp svečių būta tokių, kuriems aktualu išsamiau susipažinti su atskirais partizaninių kovų epizodais, jų dalyviais, taip pat įdomi bendra partizaninio pasipriešinimo raida.

Buvo priekaištaujama dėl per mažos pagarbos tiems, kas priešinosi okupantams. Prieštaringų poreikių, pasiūlymų banga ritasi toli už rajono ribų, net iki Seimo.

2014-aisiais sukaks 70 metų nuo partizaninio pasipriešinimo okupantams pradžios. Tikėtina, kad tie metai bus siūlomi skelbti išskirtinio partizaninės veiklos pagerbimo metais. Panašių žygių partizanų takais padažnės. Todėl kviečiu pasvarstyti, kas darytina, kad keliaujantieji po mūsų rajoną išsivežtų kuo geriausius įspūdžius.

 

Reikia literatūros

Knygos, kurioje būtų išsamiai aprašyta Biržų krašto partizaninė veikla, stygių jaučiame seniai. Rugsėjo 24-osios žygio dalyviai tenkinosi kukliais lankstinukais, straipsnių laikraščiuose kopijomis. Yra Romo Kalniečio sudarytos ir išleistos penkios „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knygos. Šis daugiatomis leidinys apima visą Aukštaitiją.

Gydytojo O. Kvedaravičiaus rūpesčiu pažymėtas partizano Jurgio Štraito kapas.

Savo bibliotekoje turiu knygą JONIŠKĖLIO APSKRITIES PARTIZANŲ ATSIMINIMAI". Tai gražus, turiningas rašytinis paminklas 1918 metų Nepriklausomybės kovų dalyviams. Kadangi knyga išleista 1983 m. Čikagoje sudarytojo - išleidėjo Petro Gudelio lėšomis tik 400 egz. tiražu, ji laikoma bibliografine retenybe. Tai galėtų būti minėtos knygos apie Aukštaitijos partizanus santrauka su tam tikrais papildymais.

 

Apie legalizaciją

Pradžioje partizaninis pasipriešinimas buvo masinis. Vėliau jis keitėsi, įvairiai pakrypo partizanų likimai - nuo žuvusių už Tėvynę iki atvirų išdavikų. Prasčiausiai likimas susiklostė tų, kurie pakluso okupantų skelbiamoms amnestijoms ir legalizavosi. Pastarųjų tolesnis gyvenimas taip pat labai skirtingas. Tačiau juos vienija nemaloni biografinė detalė - jie pakluso okupantams, registravosi. Kai kurie net ginklus į valsčius nunešė. Bet ką jiems beliko daryti? Jų vadovybė matė, kad sulaukti konkrečios karinės užsienio paramos beviltiška, išsilaikyti dideliais būriais pražūtinga. Prisiminimų, kai legalizacija nebuvo laikoma partizaninės priesaikos sulaužymu, - dešimtys. Ne visi kovotojai buvo įkalinti. Tai, kad jiems nebuvo suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas, neskirta finansinė parama bei kitos lengvatos, ne esminė priežastis peržiūrėti jų reikšmę pasipriešinimo okupantams eigoje. Bent jau po mirties galėtų būti rekomenduojama ir tokių partizanų kapavietes paženklinti kaip pasipriešinimo kovų dalyvių. Tai ateinančioms kartoms liudytų istorinę tiesą, būtų deramai pagerbti to verti asmenys.

 

Reikia iniciatyvos

Svarią paramą išsaugant istorinę atmintį rajonams teikia Genocido centras bei kitos organizacijos. Jų lėšomis pagaminami, atvežami ir pastatomi standartiniai žymenys su atitinkamais individualiais įrašais. Tokie jau stovi Medeikiuose, Astrave, 2010-siais pastatytas ir Biržų girioje. Tereikia tik vietiniams rodyti iniciatyvą. Esu tarp tų, kurie mano, kad toks žymuo turėtų būti pastatytas ir paskutiniams Biržų krašto partizanams Mykolui Suveizdžiui ir Edvardui Žilinskui, kurie žuvo 1956 m. Runikių mokykloje. Netolima žūčiai vieta - už Suosto pakeliui į Germaniškį. Ten jau stovi kryžius su brolių Krivickų ir kitų to krašto partizanų pavardėmis. Atskiras vardinis žymuo fiksuotų partizaninio pasipriešinimo laikotarpį iki 1956-ųjų.

Biržų krašto lygumos, aukštas podirvio vandens lygis lėmė, kad nedaugelis partizanų buvo įsirengę bunkerius. Bet ir ten, kur buvo, jie nepažymėti. Vienas iš tokių - Šleideriškio kapinėse, šalia Nemunėlio. Būtent ten žuvo vietinis partizanas Svikis su dviem kovos draugais, kilusiais nuo Papilio. Kapinėse daug istorinių elementų, kodėl jų nepapildžius partizaniniu akcentu? Žymuo kapinėse ant aukštumėlės, po kuria buvo bunkeris, gražiai praturtintų to krašto istoriją.

Tik rajono valdžios abejingumu, visuomeninių organizacijų neveiklumu galima paaiškinti situaciją, kad iki dabar nepaženklinta vietovė, kur prieš 1944-ųjų Kalėdas Kojeliškio mūšyje iš trisdešimties partizanų, metusių iššūkį okupantų kariuomenei, žuvo devyni vyrai. Vietovė yra prie ribos su Biržų giria, privažiavimo kelias servitutinis. Jeigu nesurandama kitokių galimybių įamžinti Kojeliškio mūšio, pradžioje reikėtų pageidauti bent tokio žymens.

 

Ne pinigai lemia pagarbą

Genocido centro iniciatyva gaminamos akmeninės plokštelės su įrašais „PARTIZANO MOTINA" ir „PARTIZANŲ MOTINA". Serijinis standartinis gaminys tekainuoja keliasdešimt litų, bet išliekamoji vertė didžiulė. Motinoms, kurios neteko sūnų, išreiškiama pagarba, dėkingumas. Neatsitiktinai ši kukli plokštelė turi paklausą. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyrius tokių plokštelių jau išplatino kelias dešimtis. Graži akcija tęsiama.

Kodėl panašios plokštelės su įrašu „PARTIZANAS", papuoštos partizaninių kovų dalyvių pripažintu simboliu - savanorių kryžiumi, negalėtų būti gaminamos ir platinamos? Juk ne visų kūnai buvo niekinti, dabar neidentifikuoti ilsisi broliškuose kapuose. Dalį jų palaidojo artimieji. Dar sovietmečiu sutvarkė kapavietes, pastatė paminklus, bet dėl suprantamų priežasčių ant jų teiškalė gimimo ir žuvimo metus. Štai Mantvydiškio kapinėse partizano Jono Variakojo motinos paminkliuką žymi aukščiau aprašyta standartinė plokštelė, o apie šalia esančią jos sūnaus, žuvusio per 1944-jų Kūčias Kojeliškio mūšyje, kapavietę tegalima spėlioti.

 

Akmuo yra - žinių trūksta

Specialioji kariškių divizija (vetroviečiai), iš Kaukazo permesta į Lietuvą kovoti prieš partizanus, nukautųjų krauju savo rankų netepė. Palikdavo juos mūšių laukuose - tegu pati gamta tvarkosi. Tuo tarpu lietuviai lavonus rinko, pagarbiai juos laidojo žuvusiųjų giminės, vietos žmonės. Taip įvykiai klostėsi ir per 1944-ųjų Kalėdas. Aštuonis Kojeliškio mūšyje žuvusius partizanus išsivežiojo, savo kaimų kapinėse laidojo jų artimieji. O vienos grupės vadą Jurgį Štraitą - Gajūnų vyrai kaimo kapinėse.

Per dešimtmečius partizano kapelis nesunyko. Gajūnų Valkiūnai, pertvarkydami savo šeimos kapavietę, atliekamą antkapį uždėjo ant J. Štraito kapo. Keliolika metų tetrūko tik atitinkamo įrašo. Nugirdęs problemą 2010-ųjų vasarą patalkino biržietis Olgertas Kvedaravičius, kurio iniciatyva buvo pagaminta akmeninė plokštė su atitinkamu įrašu. Jo tėvai, Pamuriškio ūkininkai, karo metais artimai bendravo su istorinių įvykių blaškomais Štraitais.

Dabar J. Štraito kapą galime rodyti kaip pavyzdinį. Deja, kol kas neaiški Jurgio Štraito kilmė, gyvenimo būdas, jo žmonos ir dukros likimai. Bet tai atskiro, skaitytojų pagalbos prašančio straipsnio tema. Pagal muziejininko Antano Seibučio surastus įrašus Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos krikšto knygoje galima manyti, kad Jurgis Štreitėnas Štraitas buvo Legailių Zuzanos Dagytės sūnus.

 

Nebestebinkime

Rugsėjo 24-osios vakare žygio dalyviai neskubėjo skirstytis. Kai kurie stebėjosi, kodėl jiems nebuvo parodytas pagrindinis paminklas krašto partizanams. Bet ką parodyti, jeigu tokio apibendrinančio neturime? Toks paminklas būtinas ir galimas. Tinkamiausia vieta - gimnazijos skverelio kampe, prie aikštės prieš buvusį knygyną - viešbutį. Tarp augančių berželių įkomponavus kad ir standartinius žymenis su atitinkamais užrašais, turėtumėme kur prisiminti ir mokytojus bei mokinius - tautos genocido aukas. Ten pat pastatai, kur buvo kalinami, kankinami, žudomi mūsų krašto žmonės. Mirusieji iš gimnazijos rūsio buvo išnešami ir užkasami apkasuose, bombų išmuštose duobėse aikštėje, Agluonos link.

Vytauto gatvėje, netoli paminklui siūlomos vietos, buvo niekinami žuvę partizanai, už dabartinio policijos pastato sode ir daržinėje buvo užkasami paskutinių žuvusiųjų lavonai. Bet visur paminkliukų nepristatysi. Užtektų vieno, kurio nebūtų gėda parodyti į Biržus atvykstantiesiems.

 

Jonas Dagilis,

kraštotyrininkas

2010-10-23

Atnaujina veiklą Labdaros ir paramos fondas „Už Biržų krašto pažangą"

Fondo veikla siejama su kultūros, istorijos, istorinio paveldo, literatūros renginių organizavimu ir rėmimu. Aktualus visuomenei fondo rūpinimasis istorinio paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu. Numatoma atgaivinti internetinę svetainę.

Spalio 26 dieną (antradienį) 17.30 val. kviečiame į Verslo centro patalpose (Rotušės g. 24) fondo valdybos organizuojamą K. Jaskelevičiaus knygos „Valstybės atėmimas" pristatymą visuomenei ir diskusiją „Ar dar turime valstybę?" šių dienų aktualijų tema.

Lapkričio mėnesį numatomas naujos Kosto Viederio knygos „Nausėdžiai audroje" pristatymas.

Fondo „Už Biržų krašto pažangą" valdybos vardu

Danutė Martinkėnienė (informacija tel. 8 682 27423)

 

2010-10-23 

Pateko tarp gražiausiai teritorijas tvarkančių šalies ugdymo įstaigų

LR Aplinkos ministerija pranešė, kad tarp gražiausiai teritorijas tvarkančių ugdymo įstaigų pateko Biržų lopšelis-darželis „Ąžuoliukas" ir Germaniškio pagrindinė mokykla.

Germaniškio pagrindinė mokykla pateko tarp geriausiai savo teritorijas tvarkančių šalies ugdymo įstaigų.

Šiais metais geriausiai tvarkomų Lietuvos vaikų švietimo įstaigų teritorijų apžiūros - konkurso pirmajame etape buvo išrinkti 66 nugalėtojai. Jie pateko į antrąjį konkurso etapą. Tarp 20 konkurso nugalėtojų - ir Biržų rajono atstovai. Iš kiekvienos apskrities buvo atrinkta po vieną gražiausiai tvarkomą darželį ir mokyklą. Iš Panevėžio apskrities geriausiai pripažinti biržiečiai - Germaniškio mokykla ir „Ąžuoliuko" darželis.

Konkurso nugalėtojams įteiktos atminimo lentos „Geriausiai tvarkoma bendrojo lavinimo mokyklos teritorija Lietuvoje 2010 m.", „Geriausiai tvarkoma ikimokyklinio ugdymo įstaigos teritorija Lietuvoje 2010 m." Jos taip pat gavo padėkos raštus.

Be to, „Ąžuoliukui" įteiktas specialus LR Aplinkos ministerijos prizas.

 

Rasa Penelienė

2010-10-21

Vabalninko bažnyčios vargonai kviečia susipažinti iš arčiau

Ar žinojote, kad vargonų vamzdžius galima gaminti ne tik iš tokių įprastų medžiagų, kaip medis ar metalas, bet ir iš bambuko bei popieriaus? Kad didžiausi pasaulyje vargonų vamzdžiai yra aukštesni nei šešių aukštų namas?

Kad tokių vamzdžių garsas primena virš pastato kybančio sraigtasparnio skleidžiamą garsą? Kad garsiausio pasaulyje registro garsas net šešis kartus viršija traukinio švilpuko skleidžiamą garsą? Kad mažiausi vamzdžiai pasaulyje vos siekia šiaudelio ilgį?

Nacionalinė vargonininkų asociacija įgyvendina projektą „Vargonai Lietuvos ateičiai". Klausytojai kviečiami į didelio pasisekimo sulaukusią demonstraciją „Pažinkite Instrumentų Karalių", kuri įvyks šį sekmadienį, spalio 24 d., 10.50 val. Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Demonstraciją ves vargonininkai dr. Vidas Pinkevičius ir Paulius Grigonis. Įėjimas į renginį nemokamas.

Vargonų demonstracijos Bagaslaviškyje, Širvintų r., metu.

Renginio metu jaunimui suprantama kalba bus pristatomi vamzdiniai vargonai, aiškinamas jų veikimo principas, instrumentas apžiūrimas natūra. Demonstracijos metu kiekvieną pasakojimą lydės specialiai parinkti kūriniai. Klausytojai turės retą progą iš arti apžiūrėti vargonų vamzdžius ir netgi jais sugroti visiems žinomas melodijas. Renginio kulminacija taps visame pasaulyje garsi legendinė J. S. Bacho tokata ir fuga d-moll. Tai neabejotinai yra pats populiariausias visų laikų vargonų kūrinys.

Anot V. Pinkevičiaus, šis projektas yra tiesiog būtinas vargonų meno išsaugojimui Lietuvoje, nes šiandien esanti situacija Lietuvos vargonų ir jų meno srityje yra gana sudėtinga.

Pasak P. Grigonio, bažnyčių vargonininkai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių.

„Jie dažniausiai dirba be darbo sutarčių, socialinių garantijų, atostogų, pensijų ar stažo. Dėl to natūraliai mažėja jaunų žmonių, norinčių rinktis šią profesiją. Viena svarbiausių esamos situacijos priežasčių yra švietimo trūkumas", - pasakoja P. Grigonis.

„Tikime, kad šis projektas padės atgaivinti galbūt kai kur apmirusį kultūrinį gyvenimą, šviesti visuomenę, supažindins su jų gyvenamojoje teritorijoje esančiu vertingu instrumentu, o gal net paskatins ir pradėti groti. Ne paslaptis, kad dažnai vargonų būklė bažnyčiose būna apverktina, todėl šiuo projektu skatinama neapleisti šio vertingo instrumento", - mintimis dalijasi atlikėjai.

Dr. Vidas Pinkevičius studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o 2001-2003 m. - Rytų Mičigano universitete (JAV), kur įgijo Humanitarinių mokslų magistro diplomą. 2006 m. baigė Nebraskos-Linkolno universitetą (JAV), kur įgijo Muzikos menų daktaro laipsnį. V. Pinkevičius šiuo metu dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, yra aktyvus vargonų ir improvizacijos meno propaguotojas, Nacionalinės vargonininkų asociacijos prezidentas ir Vilniaus universiteto vargonininkas.

Paulius Grigonis nuo vaikystės yra vargonų meno entuziastas. Jis baigė Kauno chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis" chorinio dainavimo klasę. Nors būdamas teisininkas, vargonuoti mokosi pas V. Pinkevičių. 2008 m. 2-ajame J. Žuko jaunųjų vargonininkų konkurse laimėjo 3-ąją vietą. P. Grigonis yra Nacionalinės vargonininkų asociacijos viceprezidentas ir aktyviai prisideda prie vargonų meno populiarininmo Lietuvoje.

 

Parengta pagal Nacionalinės vargonininkų asociacijos informaciją

2010-10-21

Klubo narius sužavėjo Nemakščiai

Šeštadienį aktyviausi senovinės technikos klubo „Klasika" nariai apsilankė Raseinių krašte, Nemakščių miestelyje. Ir liko sužavėti.

Tiesą sakant, nelabai suprantu žmones, svaigstančius nuo Graikijos, Turkijos, o nežinančių, kas yra jų panosėje.

Dabar jau turime Nemakščiuose gerą draugą Leoną Tamulevičių,  lengvai pamišusį gerąja to žodžio prasme dėl technikos, Lietuvos istorijos, kultūros. Aprodė jis mums gražiuosius Molavėnų piliakalnius, žavinčius savo didybe, žmonių darbais ir garbinga istorija. Parodė ir neseniai pastatytą modernią Nemakščių bažnyčią, įrengtą Lurdą.

Leonas Tamulevičius demonstruoja savo aštuoniaratį.

Leonas nuvedė ir į savo „muziejuks", kur papasakojo apie jo įsteigtą „Aštuoniaratės technikos" draugiją, bajoro Pšemislovo Neveravičiaus unikalią gyvenimo ir veiklos istoriją. Apžiūrėjome jo rinktus eksponatus - variklius, darbo įrankius, kalvio padargus. Muziejaus savininkas išvarė į lauką parodyti legendinę „Volgą".

Vaišingas šeimininkas kepė blynus, kvietė paragauti raseinietiškų saldainių, kugelio ir žemaitiškų gėrimų.

Jis parodė Raseinių miškininkų įrengtus takus miške, kur galėjai stebėti laukinę fauną, paukščių ir gyvūnėlių gyvenimą, susitikti su medyje pavaizduotais pasakų ir legendų veikėjais. Pribloškė ir garsusis Lyduvėnų geležinkelio tiltas.

Išvykos dalyviai dėkojo gamtai už gerą orą, vaišingiems šeimininkams - už netikėtus prasmingus atradimus.

 

Antanas Seibutis

2010-10-19

„Magnus Ducatus Poesis" menų bei akcijų kokteilis Frumušika Novoje (II)

Pabaiga. Pradžia - šeštadienio laikraštyje

 

Dienos Besarabijoje mums buvo duotos saulėtos ir daugiausia šiltos, lietūs kartais nulydavo tik naktį ar kokį pusdienį. Buvo puiku su fotokameromis bastytis po stepę, regėti tas nykiai gražias, plačias erdves, žinoti, kad už horizonto jos tęsiasi tolyn tokios pat, pasiekiamos tik paukščio skrydžiui. Čia buvo rašančių ir fotografuojančių, muzikuojančių ir kuriančių muziką, tapančių paveikslus ir kuriančių instaliacijas bei kino/video filmus kūrėjų, ir aš pasistengsiu bent trumpai pasakyti, kas ką darė. Apskritai tokiame menininkų plenere su tiek įvairių veiklos sričių dar nebuvo tekę dalyvauti - kiti buvo „grynesni", susiję su daile, fotografija ar literatūra. Šia prasme Frumušika Nova menininkų kokteilis atitiko Magnus Ducatus tiek Poesis, tiek Artis dvasią. Juk pasaulį gaubia ne tik biosfera ar žvaigždynai; pasaulį gaubia ir didžioji menininkų kunigaikštystė - milijonai šios kunigaikštystės piliečių visame pasaulyje dažnai atpažįsta vieni kitus iš žvilgsnio, iš gesto, iš žodžio ir jaučia bendrumo jausmą.

Auksuotų ėdžių pristatymas - dailininkai Audrius Gražys ir Linas Liandsbergis, viduryje - kino kūrėjas Orestas Todua.

Kaip ir visi kiti, per pietus prisikirtę avienos, o vakarais „įkaldami" šiek tiek vyno ir rakijos, du gan orūs žinomi dailininkai - Audrius Gražys ir Linas Liansbergis - aukso folija dengė grubokas medines ėdžias, kurios vėliau buvo išstatytos kaimelio aikštėje ant juodžemio postamento. Tikru auksu dengtose ėdžiose skleidėsi daug prasmių ir idėjų, konteksto klodų - regis, toks paprastas dalykas bene labiausiai plenere bent man simbolizavo šio krašto auksą - avis, ėdančias iš šių ėdžių ir „gaminančias" įvairias aukso formas. Kai kam tas auksas tampa maistu ant stalo ir vos ne vieninteliu pragyvenimo šaltiniu stepių kaimuose, o apsukresniems ir talentingesniems versle, ir dar turintiems vizijų, kaip Aleksandrui Palarijevui, iš tiesų neša XXI amžiaus aukso vilną - kapitalą...

Plenerą nepaprastai pagyvino dainininkė, vaidintoja ir visur esanti bei dalyvaujanti Skaidra Jančaitė. Jos balso, perfomansų ir spektakliukų buvom kviečiami žiūrėti beveik kas dieną, dažnai ji ką nors sugalvodavo su kitais plenero dalyviais, pavyzdžiui, eilėraščių skaitymą su plenere dalyvavusiais poetais ar eilėraščius rašančiais menininkais, grojimą senais buities rakandais; gražiai Skaidra susigrojo su keistuoliu jaunu dailininku Fedoru Aleksandrovičiumi ir dalyvavo dviejuose jo performansuose, surengtuose statomoje cerkvėje ir žydų etnografinėje sodyboje.

Išskirtinis žmogus plenere buvo Skaidros Jančaitės draugas, aitvarų ganytojas Tadas Surkys. Jo dėka danguj plevėsuodavo (dideliam Vlado Braziūno pasitenkinimui) didžiulė vėliava su margaspalviu pegasu ir užrašu „Magnus Ducatus Poesis", o per paskutinį sekmadienį Frumušika Novoje įvykusią didžiulę Besarabijos mugę ir plenero uždarymą danguje ganėsi net keli aitvarų ganytojo kūriniai.

Visus žavėjo jauno kompozitoriaus ir muzikanto, saksofonisto Kęstučio Vaiginio grojimai. Man labiausiai įstrigo vienas žvaigždėtas vakaras, kai viešbučio balkone grojančio nakties stepių erdvei Kęstučio saksofono klausėsi ne tik plenero dalyviai, bet ir neryškioj šviesoj ropinėjančios pagoniškuosius LDK laikus primenančios rupūžės.

 

x x x

 

Kęstučiui Vaiginiui

ir jo saksofonui

Saksofonas nakty...

Įauga į tylą

žvaigždžių ir rupūžių skulptūros.

 

Dviguba plenero dalyvė (ir kaip kuratorė, ir kaip muzikantė) su mumis buvo LR kultūros atašė Ukrainoje ir Gruzijoje daktarė Gabrielė Žaidytė. Baigiamajame plenero renginyje Kęstučio saksofonas ir Gabrielės violončelė sulaukė nemenkų aplodismentų, taip pat pritarė dvikalbiam Vlado Braziūno ir Olego Kocerevo poezijos skaitymui. Šie du poetai čia buvo vieninteliai žmonės, dalyvavę pirmajame Magnus Ducatus Poesis renginyje Minske 2006 metais.

Nesu nei muzikos, nei kino/video meno žinovas, tad tegaliu pasakyti, kad plenere šiai sričiai atstovavo du menininkai - lietuvis Henrikas Gulbinas ir gruzinas Orestas Todua. Jie daug filmavo ir tai, kas jų bus iš tos gausios medžiagos padaryta, - dar ateities reikalas.

Plenere oriai ir tvirtai dalyvavo Lietuvos publicistikos patriarchas, rašytojas Algimantas Čekuolis, demonstravęs puikią dvasinę ir fizinę laikyseną, kurios gali pavydėti ne vienas jaunuolis. LTV žiūrovai turės galimybę pamatyti Algimanto Čekuolio laidą apie Frumušika Nova plenerą. Joje numatoma panaudoti Oresto Todua videomedžiagą. Manau, kad ponas Algimantas savo laidoje sudės visus politinius, ekonominius ir istorinius taškus apie Frumušika Nova erdvę, besisiejančią su LDK, Kijevo Rusia, Sovietų Sąjunga ir posovietine šios erdvės dabartimi.

Dainininkė Skaidra Jančaitė ir aitvarų ganytojas Tadas Šurkys.

Rašytojų čia būta ir daugiau. Malonus bent man atradimas buvo jauna dizainerė Ula Šimulynaitė, rašanti vaikams pasakojimus, juos pati žaviai iliustruojanti ir pati parengianti visą knygos maketą. Tokie sugebėjimai yra pavydėtini, nes dažnokai knygos dizainas autoriaus sąmonėje nesutampa su knygos turiniu ar to turinio idėjomis bei plastika. Plenero metu ji parašė ir iliustravo pasakojimą apie aviną, kuriam nusibodo stepė ir aviniškas gyvenimas joje, ir klausė, ar tai kartais neįžeis avių augintojų...

Plenere su fotokameromis daugiausia siautėjo Vladas Braziūnas, fotomenininkas Artūras Valiauga ir šių eilučių autorius. Rimčiausią tikslą čia turėjo Artūras, siekęs ne tik dokumentuoti plenero vyksmą, bet ir sukurti, anot jo, naratyvus apie visus plenero dalyvius ir Frumušika Novos žmones, užgriebiant jų socialinį kontekstą. Iš to, ką teko matyti per fragmentiškas fotografijų demonstracijas, regis, jam tai iš tiesų pavyko, nors pagrindinė medžiaga neišryškintų juostų pavidalu keliavo į Lietuvą kartu su mumis ilgą kelią per Ukrainą ir Baltarusiją diplomatiniu ambasados autobusiuku.

Plenere daugiausia būta menininkų iš Lietuvos; kartu su mumis dirbo, dalinosi maistu ir pastoge šeimininkai ukrainiečiai iš Kijevo ir Odesos (dailininkas Fedoras Aleksandrovičius, tapytojai Oleksijus Rubanovas ir Miroslavas Vaijda, skulptorius Nikita Rumiancevas, su fotografija bei kinu susiję Igoris Karpenko, Arturas Lyubichas ir kiti), menininkė iš Lenkijos Natalia Wisniewska. Plenero pabaigoje į Besarabijos mugę atvyko ir Sūrininkų namų įkūrėjas Dargužiuose, buvęs breiko šokėjas Audrius Jokubauskas, LR ambasados Ukrainoje žmonės, verslininkai ir rėmėjai...

... beje, apie rėmėjus - visada maniau, kad tuos, kurie remia kultūrą ir menus bei menininkus, vis dėlto reikia paminėti ir išvardinti, nes šių dalykų rėmėjų Lietuvoj galėtų būti žymiai daugiau. Taigi LR ambasados Ukrainoje organizuotą tarptautinį menininkų plenerą Magnus Ducatus Poesis Frumušika Novoje, Ukrainos ir Moldovos paribyje, rėmė Galnaftogaz, „Orlen Lietuva", LR garbės konsulai Ukrainoje: S. Petričenko (LR garbės konsulas Krymo autonominėje respublikoje), V. Antonov (LR garbės konsulas Lvove), V. Garapka (LR garbės konsulas Užgorode), E. Drutis (kandidatė į Lietuvos garbės konsulus Odesoje) ; taip pat -Lietuvos verslininkai Ukrainoje: A. Karalius, A. Venskūnas, ir - Ukrainos verslininkai: J. Litvinenko, I. Landa (Novus, Ukraina).

Pleneras baigėsi, o Magnus Ducatus Poesis - Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės - taiki ir kūrybinga naujosios bendrystės erdvė - plečiasi.

 

Alis Balbierius

2010-10-19

„Magnus Ducatus Poesis" menų bei akcijų kokteilis Frumušika Novoje (I)

arba keli eskizai bei pastebėjimai apie tarptautinį menininkų plenerą  rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje įvykusį Ukrainoje, Besarabijos stepių kaimelyje prie Moldovos sienos

 

Kartais nereikia formuluoti dalykų, jei tai jau yra padaryta anksčiau. Juolab kad trijų žodžių - Magnus Ducatus Poesis  - derinys jau ne pirmi metai girdimas ne tik Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Štai kas paprastai ir aiškiai parašyta Vikipedijoje, nors paprastai ja nesiremiu, tačiau šis naujas reiškinys dar neįrašytas į kitas enciklopedijas: „Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) yra Vidurio Europos tautų - lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainiečių bei kitų - poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etinėmis vertybėmis, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais tarus, su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis. Pirmasis viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas - poezijos ir muzikos vyksmas Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske 2006 m. liepos 5 d., minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Idėjos autorius - lietuvių poetas Vladas Braziūnas."

LR ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas ir verslininkas Aleksandras Palarijevas.

Poesis šiame kontekste suvokiama ne tik kaip poezija, bet kaip poetinė galia ar aura, kuri gaubia ir vienija visus menus, visas jų apraiškas bei rūšis, taip pat erdvę kraštų, kur ji skleidžiasi. Gal todėl idėjos autorius poetas, vertėjas ir fotografas Vladas Braziūnas džiaugėsi Frumušikos Nova kaime matydamas vėliavas ir aitvarus danguje su žodžiais „Magnus Ducatus Poesis", o ne „Magnus Ducatus Artis", kaip šis margas malonios kelių šalių menininkų publikos pleneras buvo įvardintas LR Ukrainos ambasados tinklalapyje.

Nuo pat Magnus Ducatus Poesis pradžios su šiuo projektu neatskiriamai susijęs ir dabartinis LR ambasadorius Ukrainoje, signataras ponas Petras Vaitiekūnas. Ne veltui pirmasis Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės renginys prieš ketverius metus įvyko Minske, kur tuo metu LR ambasadorium Baltarusijoje rezidavo taip pat Petras Vaitiekūnas. Politikas, kuriam apskritai artima ir būtina kultūros įvairovė, šią idėją palaikė ir vėliau, kurį laiką būdamas LR užsienio reikalu ministru. Baigdamas giedot ditirambus Petrui Vaitiekūnui dar persakysiu jo mintį, išgirstą Kijeve, kad būtų be galo puiku, jei kiekviena Lietuvos ambasada, kurių po pasaulį išsibarsčiusios kelios dešimtys, kasmet surengtų bent vieną menininkų plenerą...  Regis, ambasados iš tiesų dar gali pasitarnauti mūsų kultūros sklaidai po pasaulį ir jų galimybės toli gražu neišnaudojamos.

Rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje Frumušika Nova kaimas tapo laisvės sala apie 20 lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir gruzinų menininkų, kurie čia galėjo daryti tai, ko geidžia širdis ir ką leidžia vaizduotė. Tačiau pirmiausia būtini keli žodžiai apie kaimą kalvotoje auksinėje stepių rudens pradžioje, nes šis kaimas pasirinktas neatsitiktinai ir turi daug simbolinių bei istorinių sąsajų tiek su daugiatautės LDK, tiek su subyrėjusios Sovietų Sąjungos likimu bei laisvę atgavusių šalių atsikūrimu.

Frumušika Nova skamba mūsų klausai egzotiškai, tačiau žodis „frumušika" moldavų kalba reiškia ... gražuolę. Vadinasi, mes viešėjome Naujoje Gražuolėje, nes kaimas sovietų laikais buvo sunaikintas, žmonės iškeldinti ir ne vienam dešimtmečiui ši teritorija tapo poligonu („ištrintu" net iš žemėlapių), kur buvo daug šaudoma ir važinėjama tankais, ir kur ne kur ant kalvų tarp besiganančių avių „otarų" dar tebesimėto sviedinių liekanos...

Ukrainai atgavus nepriklausomybę ir mažinant kariuomenę, poligonas išnyko ir kaimas būtų gal niekada neatsikūręs, jei ne šioje vietoje savo šaknis jaučiantis milijonierius Aleksandras Palarijevas, kuris per trejus metus sugebėjo čia įkurti didžiausią Europoje avininkystės ūkį ir kuris atkuria kaimą it kokią Holivudo dekoraciją, pamažu jai įkvėpdamas gyvybę ir suteikdamas atgimimo bei ateities viltį. Tą viltį teikia atstatomos čia gyvenusių ne tik ukrainiečių ir moldavų, bet ir vokiečių kolonistų, rusų, bulgarų, žydų sodybos, nes kaimas buvo lyg daugiatautė brolija kalvotų stepių plotuose ant juodžemio žemės delno, kur dera javai ir kukurūzai, auga vynuogės ir iki horizonto plyti  saulėgrąžų laukai. Atkuriamame kaime Aleksandras Palarijevas jau stato cerkvę; vieną cerkvę jis su savo tėvu jau pastatė Borodino( ar labai jau naujieji lietuviai Lietuvoje stato bažnyčias ir mecenuoja kultūrą?); mes gyvenome naujame Aleksandro Palarijevo viešbutyje ir valgėm jo avieną bei fazanieną su nepaprastai skaniom Besarabijos bulvėm; kas gėrė alkoholį, tam užteko iš vyno rūsio balto ar raudono vyno, taip pat rakijos.

Frumušika Nova kaimo centras.

Be viso to, Frumušika Novoje kuriamas Etnografinis muziejus, specialūs autobusiukai savaitgaliais atveža į stepes ekskursijas; čia kuriamas ir zoologijos sodas, auginami povai ir poniai, asiliukai ir darbiniai arkliai, karvės, fazanai medžioklei, reklamuojamas „žaliasis turizmas" ir ekologiniai produktai, pavyzdžiui, stepių medus. Regis, šiose stepėse visa, kas auga, ir yra ekologiška.

Frumušika Nova kaime, kuris turi atgimimo viltį ir kur jau labai daug nueita link to tikrojo atgimimo, daugiau girdėjom moldavų kalbą negu ukrainiečių, skambėjo rusų, anglų ir lenkų - ir - daug lietuviškai, nes Lietuvos menininkų būrelis buvo gausiausias. Moldavijos siena čia buvo vos už keliolikos kilometrų, o baigiamajame plenero renginyje iš Moldavijos ambasadoriaus Ukrainoje sužinojome, kad toje šalyje galime lankytis be vizų - ji yra atvira Europai, kaip be biurokratinių kliūčių mums atvira ir Ukraina - pasą į kišenę - ir gali keliauti, kur nori.

Frumušika Nova kaimas turi iš tiesų gilų simbolinį istorinį, kultūrinį ir politinį kontekstą. Tą kontekstą mes neblogai jautėme žmonių, statinių, peizažų ir vėjo bei juodžemio signatūrose, avių bandose - „otarose", kurios, judėdamos kalvomis link girdyklų ir nakvynės fermų, primena savaime judančios suartos žemės plotus... Tad avys čia simbolizavo žemės gyvumą, nes jos, kaip ir mes, kaip ir visos gyvybės ar atgalybės formos, esam kilę iš žemės.

 

Tęsinys - antradienio laikraštyje

 

Alis Balbierius

2010-10-18

Indiška Mokytojų diena „Atžalyne"

Afišos skelbė šventės filosofiją: lietuvių kalbos ir sanskrito (senosios hindi) kalbos bendrystę. Abi priklauso indoeuropiečių šeimai, turi nemažai panašių žodžių, pvz., vėjas - vaju, dievas - devas. Indijos kultūros elementai suteikia progą susipažinti, išmėginti, pasijusti šiek tiek kitaip... Sariai, smilkalai, joga, meditacija, arbata, drambliai ir t. t.

Taigi dramblys - jis ir pasitiko visus prie mokyklos durų - labai tikras, labai elegantiškas (!) dailės mokytojos Rimos Briedienės ir vienuoliktokų kūrinys. Išdalinti maži drambliukai irgi skirti Laimei užkalbėti.

Iš ryto - naujos mokyklos valdžios inauguracija aktų salėje. Rimantas Mikoliūnas reinkarnavosi į Budą. Aukojantieji vis ko nors prašė „Atžalynui" - vidurinės mokyklos statuso, „golfiuko", vyro ir t. t. Vienuoliktokės sušoko dievo Šyvos šokį, pavaduotoja Irutė Varzienė citavo indų poetą ir filosofą R. Tagorę, direktorius Vaidotas Butkevičius be skausmo ir be kovos valdžią vienai dienai perdavė naujai direktorei Giedrei Zablackaitei. Visi mokėsi sanskrito kalbos (pvz., mokytojas - acarya (ačarja).

Prie mokyklos durų visus pasitiko dramblys, kurį iš Indijos „pargabeno“ dailės mokytoja R. Briedienė su vienuoliktokėmis.

Antroji dalis - indiškos arbatos gėrimo ceremonija mokytojų kambaryje, pavirtusiame indišku „buduaru". Arbatą, kuri vadinasi MASALA, paruošė mokyklos virtuvės moterys. Ir dar - mokytojų rankos buvo dekoruojamos indiškais ornamentais (tikrais dažais, atkeliavusiais iš Indijos per Londoną), o dešimtokė Agnė dovanojo vieno nago manikiūrą - ypatingai puošnų...

Per pirmąją pertrauką V. Kudirkos gatvėje, kuri jungia, buvo pasirašyta „Atžalyno" ir „Ąžuoliuko" bendradarbiavimo sutartis (ačiū policininkams už saugumą!). Kelios „indės" nuėjo padirbėti į darželį, paskui džiaugėsi, kad buvo labai smagu, įdomu, nekasdieniška, šilta...

Antroji pertrauka - mainų turgus aktų salėje.

Geriausias prekeivis- kūno kultūros mokytojas Artūras Manikas prisimainė visą dėžę - žaislų, smilkalų, saldainių, duonos, akinius ir t. t. Aistros įkaito kaip reikiant! Organizatorės aštuntokės visus vaišino arbata, skirstytis niekas neskubėjo.

Viena dvyliktokų pamoka visoms klasėms buvo skirta Indijos kultūrai, direktorė Giedrė bandė mokyti mokytojus. Sako, kad jai patiko mokytojų kvailiojimas ir ji suprato, kad „mokytojai irgi žmonės".

Po trijų pamokų - apibendrinimas prie arbatos. Prasminga tyla, nes visi laukia (tradiciškai, kasmet) ištariamų žodžių: TIKRAI (NE) BŪSIU MOKYTOJAS... (Ištariami abu variantai...) Šventei ruoštasi ilgai. Dėl vienos dienos?! Verta.

 

Atžalyniečių įspūdžius apbendrino Gretė Čepaitė  iš 11 a klasės ir mokytoja Irutė Varzienė

2010-10-18

Paskutinis Biržų burmistras

Biržuose paskutiniu burmistru buvo Petras Kačinskas, dirbęs čia 1943-1944 metais.

 

Burmistras - kai kurių valstybių miesto savivaldybės vadovas, renkamas miesto tarybos, miestiečių arba skiriamas vyriausybės. Burmistro pareigybė atsirado Vokietijoje XIII amžiuje, vėliau paplito kitose šalyse. Burmistrą turėjo miestai, gavę Magdeburgo teisę.

Lietuvoje burmistrai pradėti rinkti XV amžiuje, suteikus miestams Magdeburgo teises. Burmistras su tarėjais miesto rotušėje nagrinėdavo civilines bylas, dažniausiai turtinius ginčus. Pradėdamas eiti pareigas, burmistras prisiekdavo, kad, baigdamas metų kadenciją, atsiskaitys tarybai arba miestiečių sueigai. Burmistras Lietuvoje buvo iki 1831 m. sukilimo, po jo, kaip ir kituose Rusijos imperijos miestuose, buvo vadinamas miesto galva. Nuo 1918 metų, susikūrus Lietuvos valstybei, burmistras buvo miesto valdybos pirmininkas, renkamas miesto tarybos.

Paskutinis Biržų burmistras 1943 - 1944 metais Petras Kačinskas su žmona.

1940 m. Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, atsirado visokie partorgai, vykdomųjų komitetų pirmininkai. Burmistro sąvoka dar trumpam grįžo vokietmečiu 1941 - 1944 m. Tarybiniais metais vėl buvo skiriami liaudies deputatų tarybų pirmininkai, vykdomųjų komitetų pirmininkai. 1990 m. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, buvo renkami tarybų pirmininkai, valdytojai, dabar seniūnai, merai.

Paskutiniu tikruoju Biržų burmistru pelnytai galime laikyti Petrą Kačinską.

 

Šeima, mokslo metai

Petras Kačinskas buvo ne biržietis. Jis gimė 1908 01 01 Radviliškio rajono Daukučių kaime. Jo tėveliai ūkininkavo, dirbo 43 hektarus žemės. Kačinskų šeima buvo gausi - jaunėlis Petras turėjo dar tris bolius ir dvi seseris. Kaip šių eilučių autoriui rašė P. Kačinsko sūnėnas Vitas Kačinskas, „tėvas, nenorėdamas, kad ūkis labai susmulkėtų, priėmė tokį sprendimą. Vyriausiems vaikams padalijo žemę per pusę ir juos įpareigojo, kai dukros tekės, duoti joms „pasogą" (nurodė konkrečius skaičius gyvulių, inventoriaus, pinigų ir kitų gėrybių), o jauniausią sūnų pilnai išlaikyti, kol baigs mokslus". Dar tėvui gyvam esant visi jo nurodymai buvo įvykdyti.

Baigęs mokslus gimtinėje, Petras įstojo mokytis ekonomikos mokslų į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Mokydamasis universitete, buvo aktyvus studentas, netgi 1934 - 1935 metais pirmininkavo studentų korporacijai Neo-Lithuania. 1940 m. okupavus Lietuvą, Kauno universitetas buvo perkeltas į Vilnių, tad diplomą jis gavo jau vokiečių okupacijos metu Vilniuje. 1942 m. Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų studento Petro Kačinsko diplominis darbas - „Turtų nacionalizacija Lietuvoje bolševikų valdymo metais", diplomas patvirtintas Vilniaus universiteto rektoriaus M. Biržiškos parašu.

 

Veikla Biržuose

Baigęs universitetą, P. Kačinskas dirbo Alytaus apskrityje, o 1943 m. tapo Biržų miesto burmistru.

Į Biržus atvyko neseniai sukūręs šeimą - 1942 m. vedęs Oną Žvirblytę.

Onos tėvelis Lazdijų rajone prie Rimiečio ežero turėjo dvarelį ir nemažai žemės. Baigusi universitetą, Ona mokytojavo Seirijuose. Per 1941 metų trėmimus buvo suimta, ruošėsi ją išvežti, bet grąžino į kalėjimą, iš kurio jau išlaisvino Lietuvą okupavusi vokiečių kariuomenė. O tėvelis buvo išvežtas į Krasnojarsko kraštą, kur jo gyvenimas dingo be pėdsakų.

Apie paskutinio Biržų burmistro Petro Kačinsko veiklą žinios gana negausios ir fragmentiškos.

1943 m. Biržuose buvo įkurtas teatras. Spaudoje buvo duomenų, kad jo įsikūrimą labai rėmė miesto burmistras P. Kačinskas. Aktyvią veiklą 1941 - 1944 m. vykdė sporto klubas „Vilkas", rengęs krepšinio, futbolo, lengvosios atletikos, plaukymo, žiemos sporto varžybas. Biržų miesto burmistras Petras Kačinskas 1944 06 20 „Vilko" klubo narių susirinkime buvo išrinktas klubo vadu.

1943 m. Biržų Amatų mokyklos vicedirektoriumi ir Biržų teatro direktoriumi buvęs Petras Zablackas pasakojo, puikiai prisimenantis Petrą Kačinską.

„Tai buvo kokių 35 - 40 metų vyras, labai simpatiškas, geras administratorius, labai veiklus ir energingas. Aš iki tol jo nepažinojau ir iš kur jis kilęs, nežinojau. P. Kačinską atsimenu iš Teatro Biržuose steigimo ir su tuo susijusių reikalų", - pasakojo mūsų kraštietis P. Zablackas.

Biržuose Ona Kačinskienė dirbo mokykloje. 1944 m. jiems gimė duktė Jūratė. Artėjant 1944 m. Raudonajai Armijai, Kačinskai nesiryžo pasitraukti į Vakarus dėl dukters ir liko Lietuvoje.

 

Golgotos keliais

P. Kačinskas įsidarbino Plungės lentpjūvėje, žmona Ona slapstėsi Dzūkijoje. Tačiau buvusį burmistrą netikėtai atpažino vietinis aktyvistas. Jį suėmė, išvežė į Panevėžio kalėjimą. Ona, padedama vyro giminaičių, irgi pasiekė Panevėžį, bet pavėlavo - Petras jau buvo išvežtas į Sibirą, į Vorkutos lagerius, anglies kasyklas.

„Čia į žemės paviršių pasikelti leisdavo nedažnai. Mirdavo kaliniai masiškai. Liko gyvi pavieniai, kurių amžius buvo 30 - 40 metų. Laiškų neleisdavo rašyti. Tėvai apie tai sužinojo iš kažkokio žmogaus, kuris palaikė ryšį su dėde per tarpininką, ir jis jau galėdavo rašyti laiškus ir gauti siuntinius. Tėvai nusiuntė červoncų taukų skardinėje su dvigubu dugnu ir dėdė buvo pervestas į kitą grupę, kurioje buvo ne toks žiaurus režimas ir išvengė mirties", - rašė V. Kačinskas.

Apie vyrą Ona Kačinskienė sužinojo tik po poros metų ir jie 12 metų bei 4 mėnesius susirašinėjo laiškais.

Ji apsigyveno prie Kauno, Mozūriškių kaime, dirbo pradinių klasių mokytoja. Ir čia Kačinskų šeimą ištiko dar viena tragedija. 1954 metų pavasarį Kulautuvoje O. Kačinskienė su vaikais tvarkė lapus ir buvo užkūrusi lauželį. Kaimynės mokytojos sūnus Nemuno paupyje rado keistą šovinį ir įmetė jį į laužą, prie kurio stovėjo mokytoja su dukra. Per sprogimą Jūratė Kačinskaitė žuvo iškart, motina atsigavo tik ant operacinio stalo.

Pasveikusi Ona Kačinskienė pasiryžo keliauti į Vorkutą aplankyti savo vyrą. Buvęs Biržų burmistras Petras Kačinskas grįžo į Lietuvą 1958 m. Dirbo Kauno „Drobės" fabrike.

„Nors pas tėvus beveik kasmet po savaitę vasarodavo dėdienė, bet kalbos apie dėdę buvo tabu, nes bijojo pasekmių (tėvas buvo represuotas). Kai dėdė grįžo, dėdienė mamos prašė prie Petro apie praeitį nekalbėti. Kai kas iš aplinkos apie tai užsimindavo, jis nutildavo, veidas pasikeisdavo, visi pokalbiai nutrūkdavo. Apie tremtį beveik nekalbėdavo, pasakydavo sakinį kitą, o apie darbą Alytuje ir Biržuose išvis nekalbėdavo", - prisimena V. Kačinskas.

Mirė paskutinis Biržų burmistras 1967 08 27. Jo žmona gyveno Kaune ir mirė prieš daugiau nei dešimt metų. Abu palaidoti Lazdijų kapinėse.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-10-12

Pristatė filmą be jo kūrėjų

Biržuose parodytas filmas apie Tiškėvičius, tačiau į pristatymą jo kūrėjai neatvyko, o filmą atsiuntė maršrutiniu autobusu iki renginio likus porai valandų.

 

Antradienį Biržų pilies rūmų salėje biržietiškai publikai buvo pristatytas Virginijos Vareikytės dokumentinis filmas „Tiškevičiai. Šeimos portretas".

Filmas buvo kuriamas 2009 m. rudenį Palangoje, Užutrakyje, Žemaičių Kalvarijoje, Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje, Lietuvos Dailės muziejaus padaliniuose, archyvuose. Filmo prodiuserinė įmonė - viešoji įstaiga „TV Europa".

Kino filme neužsimenama nei apie Tiškevičių biržietiškas šaknis, nei apie jų pastatytas bažnyčias, įrengtus kelius, pasodintus miškus, pažangų ūkininkavimą, didžiulę puspenkto tūkstančio knygų biblioteką Astravo dvare rusų, lotynų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis.

Filmo pristatymas prasidėjo gana kurioziškai, nes į jį neatvyko patys filmo kūrėjai. Kažin ar kas nors pamena, kad į kūrybinio renginio, knygos, parodos, filmo pristatymą neatvyktų patys autoriai. Jie ir patį filmą atsiuntė likus porai valandų iki pristatymo, kasetę įdėję į maršrutinį autobusą.

Tai yra gera pamoka rengėjams, ypač dirbantiems Biržų savivaldybėje. Jie turėjo įsitikinti, kad ne kiekvienas, besiperšantis į draugus, yra patikimas partneris, galintis pasiūlyti ką nors įdomaus, vertingo biržietiškai publikai.

Nepatikimumą sukelia ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės rugsėjo 29 dieną išsiųstas raštas.

Jame teigiama, kad platinamoje informacijoje neminima, jog dokumentinis filmas „Tiškevičiai. Šeimos portretas" yra departamento finansuotas ir jo užsakymu sukurtas specialiai Europos paveldo dienoms, o jos yra tarptautinis Europos Tarybos inicijuotas ir departamento jau nuo 1994 m. koordinuojamas projektas.

Departamento specialistai konsultavo dokumentinio filmo kūrėjus bei rekomendavo jiems ekspertus, filmuotinus asmenis, tarpininkavo sudarant palankias sąlygas filmuoti sakralinio paveldo objektuose ir muziejuose. Apgailestaujama, kad filmo kūrėjai nematė būtinybės šią informaciją paviešinti, be to, nepakankamai įsigilino į dokumentinio filmo temos specifiką ir apimtis.

Pristatymą pradėjus Biržų savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriui Vygantui Muraliui, šių eilučių autorius skaitė pranešimą apie Biržų grafus Tiškevičius - Juozapą Ignotą Tiškevičių (1724 - 1815), jo sūnų, pulkininką Mykolą Tiškevičių (1761 - 1839), 1812 m. kariavusį Napoleono pulkų gretose, Biržų majorato įkūrėją, Astravo dvaro ir dabartinės Biržų katalikų bažnyčios fundatorių Joną Tiškevičių (1802 - 1862). Dėmesio nestigo ir pasaulinio masto kolekcininkui, archeologijos entuziastui Mykolui Tiškevičiui (1828 - 1897), jo sūnums Juozapui (1850 - 1905) ir Jonui Leonui Tiškevičiams (1851 - 1901).

Buvo prisimintas ir Astravo dvare gimusio, mokėjusio kalbėti tarmiškai, ypač daug nusipelniusio Lietuvai 1918 - 1920 m. diplomatinėje veikloje Alfredo Tiškevičiaus (1882 - 1930) gyvenimas. Taip pat minėtas jo vienturčio sūnaus, vienuolio, abato Jono Jurgio Tiškevičiaus (1917 - 1987) likimas, Biržų krašte palikusių pėdsakus vienų archeologijos pradininkų Lietuvoje Eustachijaus ir Konstantino Tiškevičių veikla.

Apie keletą iš jų buvo užsiminta ir filme „Tiškevičiai. Šeimos portretas", labiau akcentuojant Tiškevičių šeimos religinę, kultūrinę, mokslinę, politinę veiklą platesnio konteksto fone. Nieko neužsimenama nei apie Tiškevičių biržietiškas šaknis, nei apie jų pastatytas bažnyčias, įrengtus kelius, pasodintus miškus, pažangų ūkininkavimą, didžiulę puspenkto tūkstančio knygų biblioteką Astravo dvare rusų, lotynų, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis, daugiau kaip tūkstančio iliustracijų, geografinių žemėlapių ir garsių dailininkų piešinių rinkinį, mineralų, kriauklių, archeologijos ir etnografijos kolekciją, jau nekalbant apie Astravo rūmuose kabojusį Peterio Pauliaus Rubenso paveikslą „Nukryžiuotasis".

 

Antanas Seibutis

2010-10-12

Mokytojų dieną šventė „Ąžuoliukas"

Mokytojo dieną vaikų lopšelis darželis „Ąžuoliukas" ir „Atžalyno" vidurinė mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

Šios dvi ugdymo įstaigos, siekdamos sudaryti lygias galimybes visiems vaikams, garantuoti dermę tarp skirtingų tipų ugdymo įstaigų ir norėdamos palengvinti pirmokų adaptaciją mokykloje, jau praėjusiais metais nusprendė bendradarbiauti.

Prie V. Kudirkos ir Sąjungos gatvių sankryžos susirinko gausus būrys darželinukų bei mokinių. „Atžalyno" direktoriaus pavaduotoja Irutė Varzienė dėkojo darželiui už išugdytus pirmokus ir kvietė apsilankyti mokykloje bei nusifotografuoti prie didžiulio dramblio - indiškos dienos simbolio.

„Atžalyno" direktoriaus pavaduotoja Irutė Varzienė dėkojo darželiui už išugdytus pirmokus ir kvietė apsilankyti mokykloje bei nusifotografuoti prie didžiulio dramblio - indiškos dienos simbolio.

„Ąžuoliuko" direktorė Vitalija Medelinskienė ir „Atžalyno" mokyklos vadovas Vaidotas Butkevičius pasirašė bendradarbiavimo sutartį, o darželinukai bei mokiniai skandavo „ačiū" vieni kitiems.

Žinoma, neapsieita ir be pramogų. Darželio vaikučiai pasitiko naująsias auklėtojas - „Atžalyno" mokyklos mokines. Mažuosius nustebino tai, kad mokinės buvo pasipuošusios indiškais rūbais bei keistai išsidažiusios. Darželinukai šoko, dainavo, sportavo, atliko įvairias užduotis ir buvo vaišinami saldainiais. Vaikučiai labai džiaugėsi naujosiomis auklėtojomis ir norėjo, kad šios pasiliktų ilgesniam laikui.

 

Jolanta Jasinskytė

2010-10-12

Prieš 20 metų, kai vijoklius pakeitė ambrozijos

Nuo pirmojo pakvailiojimo su gitaromis - iki koncertų tūkstantinėms minioms. Nuo „krikšto" Rokiškyje iki pasirodymo Čikagoje. Nuo 1989-ųjų - iki 2009-ųjų. Visa tai apvalaus jubiliejaus proga jums siūlys prisiminti nemari ir jau, galima sakyti, legendinė humoro grupė „Ambrozija".

Jei kaimyniniam Rokiškio miestui tektų rinkti savo ambasadorius, finale tikrai susikautų šie trys nenuilstantys juokauti vyrukai ir vietos gamybos sūriai. Kas nugalėtų? Greičiausiai būtų lygiosios: ir vieniems, ir kitiems Rokiškyje jau seniai derėtų pastatyti paminklą.

 

O buvo taip...

Prieš dvidešimt metų trys vyrukai paėmė į rankas gitaras ir pradėjo kvailioti. Ko dar reikėjo? Žinoma, linksmų plaučių ir skambaus pavadinimo. O jis kilo visai netikėtai, kai vienas tuomečių grupės narių populiarioje dainoje „Mano namas vijokliais apaugęs" vijoklius pakeitė ambrozijomis. „Nei ten daug žinojome, ką reiškia, bet skambėjo gerai", - prisimena visus dvidešimt metų grupėje praleidęs Giedrius Viduolis.

Vėliau pasipylė ne tik koncertai didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir humoro žygiai per Lietuvą. Dabar gal ir sunku patikėti, tačiau „Ambroziją" tuo metu su kitomis grupėmis stadionuose pasitikdavo tūkstantinės minios.

„Ambrozijos" vyrų kasdienybę kurį laiką skaidrino ir vienintelė grupėje buvusi moteris - Violeta Mičiulienė.

Dar vienu karjeros šuoliu tapo televizija. Tik tiek, kad po laidos „Nosis" rokiškėnams teko susitaikyti su personažų vardais. Dar ir dabar dažnas G. Viduolį pavadina Tata, Kęstutį Matelį - Raimundėliu, Joną Buziliauską - Beausiu. „Neįsižeidžiame, ko jau čia... Juk patys sugalvojome tokius personažus, vadinasi, tai - dalis mūsų pačių", - sako G. Viduolis.

Dėl rokiškėnų varžėsi ne vienas televizijos kanalas, pernai jie netgi kūrė itin ambicingai pavadintą laidą „Ambrozijos TV". Šįmet daugiau dėmesio nuspręsta skirti koncertinei veiklai - pabūti arčiau žmonių.

Grupės sudėtis ne kartą keitėsi. Vienu metu vyrai netgi buvo pasišovę linksminti vaikus, išleistas ir jų albumas - spektaklio „Sviedinukas greituoliukas" garso takelis. Po to „Ambrozijos" vyrų kasdienybę kurį laiką skaidrino ir vienintelė grupėje buvusi moteris - Violeta Mičiulienė.

Tik prieš keletą metų vyrai vėl liko trise. Kaip trys muškietininkai. Tik po dvidešimties metų...

 

O yra taip...

Net ir solidaus amžiaus sulaukusi „Ambrozija" neketina skirstytis į pensiją. „Dar anksti apie tai net galvoti. Kuriame, kasdien renkamės ir dėliojame naujus numerius, repetuojame. Kol jėgų yra, negi vartysies lovoje", - aiškina G. Viduolis.

„Kasmet tenka surengti apie šimtą koncertų. Paskaičiavome, kad į tą patį miestą atvykstame kas pusantrų metų ir vis su nauja programa. Vadinasi, per tiek laiko apsukame visą Lietuvą", - pasakoja Giedrius. Tik kukliai užsimena, kad ne vien Lietuvą. Mat prieš keletą metų „Ambrozija" sulaukė kvietimo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Nors ir ne Niujorko „Metropolitan" operos rūmuose, tačiau pasirodymas Čikagos lietuviams buvo sutiktas itin šiltai.

 

O bus taip...

Tačiau vis vien daugiausia dėmesio „Ambrozijos" nariai skiria paprastiems žiūrovams, kuriuos mielai kviečia į savo koncertus. Šis pasirodymas jūsų laukia Biržų kultūros centre spalio 15 d. 18val. kartu su koncerto viešnia, sena bičiule, visada linksma ir optimistiška V. Mičiuliene - Stefute.

„Be jokios abejonės, turime įdomiausią ir turbūt geriausią visų laikų programą, kurioje prisiminsime ir priminsime tuos laikus, kai dar buvome jauni ir gražūs. Dabar, kaip sakoma, tik gražūs. Todėl visus nuoširdžiai kviečiame švęsti gimtadienį kartu: juk jis skirtas ne tiek mums, kiek jums, esantiems su mumis jau dvidešimt metų", - ragina G. Viduolis.

 

Vietoj pabaigos...

Per dvidešimt metų „Ambrozija", ko gero, neužgyveno tik vieno dalyko - gerbėjų klubo. Tik ar jo reikia?

G. Viduolis: „Fanų klubai skirti visokioms pusnuogėms gražuolėms ir gražuoliukams, o mums užtenka to, kad žmonės po koncertų skirstosi šypsodamiesi. Tai - geriausias mūsų veiklos įvertinimas."

Kai per metus tenka koncertuoti kone šimtą kartų, o per dieną vyksta net po du pasirodymus, ar netampa tai varginančia rutina?

J. Buziliauskas: „Viskas priklauso nuo žmogaus, bet jei jau išėjai į sceną turėdamas tikslą, tai būk mielas - negrįžk be plojimų. Jei žmonės nepavargsta mūsų žiūrėti ir klausytis, kodėl turime pavargti mes?"

Kokia sėkmės paslaptis - negi egzistuoja amžino, dvidešimt metų nesikeičiančio populiarumo receptas?

K. Matelis: „Norime, kad žmonės tiesiog pailsėtų, todėl nesistengiame jų apkrauti galvosūkiais, daugelis siužetų atkeliauja iš gyvenimo, iš mūsų visų aplinkos. Tačiau mūsų humoras išlieka dviprasmis, toli gražu ne banalus ir ne apie antrą galą. Žodžiu, stengiamės, kad mus suprastų vienaip ar kitaip, tik svarbiausia - gerai."

 

2010-10-09

Biržų muziejų „Sėla" pasiekė dovana iš Vokietijos

Biržų krašto muziejus „Sėla" Vokietijos mieste Leipcige turi gerą draugą - Carsten Iwan.

Pirmuosius kontaktus su Carsten Iwan šių eilučių autoriui teko užmegzti prieš porą metų, kada jis kreipėsi, ieškodamas žinių apie savo protėvius, kurių pavardės - Lewoni, Lewanas, Lewonas ir panašiai. Jo protėvis Jan Lewan arba Iwan Lewanov išvyko iš mūsų kraštų XIX a. pradžioje.

Prasidėjo paieškos ir keitimasis turima informacija. Vokiečiui pavyko rasti keletą Lewonų, tarp paskelbtų internete XVIII a. vidurio ir pabaigos Biržų evangelikų reformatų bažnyčios knygų. Mums pavyko lokalizuoti Kirbulių, Užušilių kaimus, kuriuose tuo metu gyveno minėtos šeimos atstovai. XIX a. pradžioje pagal bažnytines knygas Levanai kilę iš Kirbulių, Užušilių kaimų, tačiau pagal 1843 ir 1851 metų Papilio katalikų parapijos sąrašus žmonių su tokia pavarde atsiranda Skrebiškių, Griauzdės, vėliau Kraštų dvaro Bačiškių kaimuose.

Carsten Iwan Astrave. 2009 m.

Į Vokietiją siunčiau visą informaciją apie dabartinių laikų Levanus. Carsten su jais, gyvenančiais Papilyje, Panevėžyje, užmezgė ryšį, pradėjo susirašinėti. Praeitais metais jis su žmona Inesa viešėjo Biržuose per muziejininkų organizuotą šventę „Naktis muziejuje" ir netgi dalyvavo koncerte, su žmona atlikęs tris vokiečių liaudies dainas. Vienos dainos posmelį jie sudainavo lietuviškai.

Kelionės metu Carsten Iwan aplankė Kirbulių kapines, kur padėjo gėlių puokštę Levanų šeimos atminimui, Užušilių kapines, apžiūrėjo Biržų evangelikų reformatų bažnyčią.

Po to vyko Papilio link, apžiūrėjo garsųjį Papilio „Zomkelį", grafų Koscialkovskių, vėliau grafų Šuazelių de Gufje valdytą Papilio dvarą, susipažino su senąja Pakalninės mokykla. Papilyje Carsten Iwan su Inesa aplankė dvi Levanų giminės šeimas.

Užsimezgę kontaktai nenutrūko ir toliau, buvo renkama informacija tiek Lietuvos, tiek ir Vokietijos archyvuose, bibliotekose. Carsten surinktą medžiagą sistemindavo ir sudarė, išspausdino bei atsiuntė muziejui sudarytus aprašus ir plakatus „Lewon šeimos dvarai Lietuvoje 1565 - 1677", „Pareigūnai iš Lewon šeimos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1569 - 1672", sudarė Upytės pavieto žemės teismo teisėjo Baltramiejaus Levono šeimos genealoginį medį, rinko medžiagą apie Upytės dvarą XVII - XIX a.

Leipcige yra Saksonijos valstybinis archyvas, kuriame, pasirodo, yra nemažai ir biržietiškos medžiagos. Carsten pavyko išsiaiškinti, kad 1943 m. buvo padarytos Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios metrikų knygų kopijos. Jis ir kreipėsi į archyvą tiek savo, tiek ir Biržų muziejaus vardu.

Iš štai praėjusią savaitę muziejininkai sulaukė malonaus ir įdomaus siuntinio iš Vokietijos - 7 dėžučių su filmuose atspindėta nemaža Biržų istorijos dalimi - evangelikų liuteronų bažnyčios žmonėmis, jų gyvenimu, likimais. Dabar apie jų gimimus turėsime medžiagos iš 1723 - 1768, 1786 - 1826, 1834 - 1917 metų, apie vedybas - iš 1724 - 1752, 1796 - 1825, 1834 - 1917 metų, apie mirtį - iš 1723 - 1752, 1795 - 1825, 1834 - 1917 metų.

Prie siuntinio buvo pridėtas Carsten Iwan laiškas. „Muziejui „Sėla", Biržai. Biržų evangelikų liuteronų bažnytinių knygų tyrinėjimas. Mielos damos ir ponai. Aš siunčiu Jums šiuos filmus, kuriuose yra Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios knygos iš Saksonijos valstybės archyvo Leipcige. Šiuos filmus įsigijau šeimų istorijų tyrimams. Šiuos filmus aš perduodu ir Jums, kad muziejuje tyrinėjant vietos šeimas būtų galima naudotis ir Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios metrikų knygomis. Su draugiškais sveikinimais. Carsten Iwan."

 

Antanas Seibutis

2010-10-05

„Kelkis ir eik!" - kvietė jaunimą Nemunėlio Radviliškis

Vasarą Panevėžyje vykusių Jaunimo dienų „Kelkis ir eik!" aidas tebesklando vyskupijos parapijose. Tai yra ir Pasaulio jaunimo dienų tąsa krikščioniškam, tačiau dažniausiai pritrūkstančiam drąsos ieškoti tikėjimo jaunimui.

Švenčiant Padėkos už laisvę metus, Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos parapijoje paskutinį rugsėjo šeštadienį vyko Jaunimo popietė „Kelkis ir eik!" Susitikimo pradžioje kreiptasi į Lietuvos ir jaunimo globėją Šv. Kazimierą - drąsiųjų šventąjį, savo gyvenimu be baimės liudijusį Kristų.

Į prasmingą sambūrį buvo pakviesti Biržų dekanato parapijų jaunuoliai su savo tikybos mokytojomis.

Tikybos kabinete būrys menininkų su mokytojomis Egle Jažauskiene ir Valentina Ščerbakova piešė, klijavo ir kitaip vaizdavo tikėjimo kelią meninėje ekspozicijoje, vėliau parodytoje bažnyčioje.

„Ir kaime gali būti gera..." - taip prasidėjo popietė, kuomet atvykęs jaunimas susipažino su Nemunėlio Radviliškio miesteliu. Pasigrožėjus rudenėjančia dviejų upių santaka Latvijos pasienyje, radviliškietis Petras Deglis aprodė evangelikų - reformatų bažnyčią, pristatė šios religinės bendruomenės gyvenimo aspektus. Mokytojas Manfredas Bridžius supažindino su mokyklos muziejumi, eksponatais, pristatė žymių šio krašto žmonių biografijas, dramaturgo B. Dauguviečio veikalo ištraukos inscenizaciją. Mokiniai užsuko į jaukiai įrengtą tikybos kabinetą, stabtelėjo toje vietoje, kur kadaise gyveno vyskupas tremtinys, vėliau tapęs Lietuvos kardinolu, Vincentas Sladkevičius.

Ekskursijai pasibaigus, svečiai rinkosi į Švč. M. Marijos bažnyčią, kurioje jaunatvišku „Labas!" pasitiko parapijos administratorius kunigas Andrius Šukys, šventės pradžioje sugiedojęs Lietuvos jaunimo dienų himną „Tu klausi". Jaunuoliai mielai giedojo Godos Kutraitės atliekamą šių metų jaunimo dienų himną „Kelkis ir eik!", Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokiniai dovanojo giesmę ir palinkėjimą, jog ši jaunatviška šventė būtų puikus postūmis tapti tikinčiais.

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko sveikinimą šios šventės metu perdavė vyskupo vikaras pastoracijai kun. dr. Gediminas Jankūnas.

Po iškilmingos šventės atidarymo ceremonijos jaunuoliai rinkosi pomėgio grupę, kur galėjo atskleisti savo sugebėjimus ir vizijas. Buvo galima pasirinkti dalyvauti teologinės - vaidybinės, muzikinės - liturginės, meninės - estetinės arba diskusijų - debatų grupių veikloje. Mokytojos Zitos Beliakienės vadovaujamos merginos parapijos namuose kūrė šv. Mišių repertuarą ir gilinosi į liturgijos esmę. Tikybos kabinete būrys menininkų su mokytojomis Egle Jažauskiene ir Valentina Ščerbakova piešė, klijavo ir kitaip vaizdavo tikėjimo kelią meninėje ekspozicijoje, vėliau parodytoje bažnyčioje. Mokytoja Sigutė Sakalauskienė su vyresniaisiais jaunuoliais diskutavo apie tikėjimo vertę, o vėliau pateikė apmąstytas išvadas. Bažnyčioje teologinę grupę kuravęs kun. A. Šukys su jaunaisiais šventės dalyviais kūrė Evangelijos palyginimo apie sėjėją inscenizaciją, kurią pristatė šv. Mišių metu per pamokslą.

Kulminacinėje popietės dalyje - šv. Mišiose - liturgija, papuošta E. Jažauskienės kanklių muzika. Visuotinės maldos metu savo intencijas susirinkusieji išsakė uždegdami po žvakelę. Po palaiminimo ir baigiamojo šventės himno „Būk drąsus, nebijok" jaunuoliai ir mokytojos apdovanoti vyskupo J. Kaunecko parengta knygele „Tu - genijus".

Edukacinis - metodinis susitikimas baigėsi I. Kutrienės kavinėje, kur mokiniai ir tikybos mokytojos vaišinosi arbata, bandelėmis, džiaugėsi susitikę, planavo kitus pasimatymus ir šventes.

 

Sandra Balodytė,

Liudas Buzėnas

2010-10-05

Prie Biržų rajono savivaldybės vairo stos dešimtokai

Spalio 10 - oji Lietuvoje - Vietos savivaldos diena.

Norėdama įdomiau ir linksmiau paminėti šią dieną, Biržų rajono savivaldybė jau rugsėjo 30 d. pradėjo jai skirtą renginį.

Tam, kad jauni žmonės iš arčiau susipažintų su sprendimo priėmimo procesu, savivaldybės tarybos posėdyje dalyvavo „Aušros", „Atžalyno", Vabalninko Balio Sruogos vidurinių, Kaštonų pagrindinės mokyklų 10 klasių ir „Saulės" gimnazijos 2 klasės moksleiviai. Pirmu darbotvarkės klausimu taryba svarstė jaunimui aktualų sprendimo projektą „Dėl patalpų skyrimo jaunimo organizacijų veiklai vykdyti". Mokiniai turėjo progą išgirsti tarybos narių nuomones, diskusijas šiuo klausimu, suvokti argumentų reikšmę ginant vienokią ar kitokią poziciją, plačiau pažvelgti į pačios jaunimo veiklai reikalingų patalpų skyrimo problemos kontekstą, sąlygas ir aplinkybes.

Mokiniai turėjo galimybę išgirsti tarybos narių diskusijas, stebėti, kaip jie gina demokratiškas vertybes.

Susipažinę su Savivaldybės tarybos darbo eiga, posėdžio pertraukos metu moksleiviai patys sėdo į tarybos narių kėdes, susiskirstė į frakcijas, komitetus, išsirinko merą ir jo pavaduotoją. Balsų dauguma meru išrinktas „Aušros" vidurinės mokyklos dešimtokas Salvijus Žukauskas, mero pavaduotoja tapo jo bendraamžė Laura Bruzgulytė iš Kaštonų pagrindinės mokyklos.

Iki spalio 8 d. jaunieji savivaldybės tarybos nariai turės nutarti, kokią problemą savo įgaliojimų laikotarpiu jie norės išspręsti, kiek sprendimų projektų jie parengs. Savivaldybės tarybos veiklos reglamento numatyta tvarka parengtus sprendimų projektus jaunieji politikai turės suderinti su teisininkais ir kalbos tvarkytoju. Visas derinimo stadijas praėjusius sprendimų projektus prieš spalio 8 d. vyksiantį naujosios tarybos posėdį svarstys moksleivių sudaryti komitetai, o galutinis žodis dėl jų patvirtinimo bus tartas tarybos posėdyje, kuriam pirmininkaus meras Salvijus Žukauskas. Tarybos narių pritarimo sulaukę projektai gaus jų įgyvendinimui reikalingą finansavimą.

Moksleiviams sprendimo projektus rengti padeda ir visais Vietos savivaldos dienos renginio klausimais konsultuoja tarybos narės: „Atžalyno" mokyklos komandą - Irutė Varzienė, „Aušros" ir Kaštonų mokyklų komandas - Audronė Garšvaitė, „Saulės" gimnazijos ir Vabalninko mokyklų komandas - Stasė Eitavičienė. Visais klausimais mokiniai taip pat gali kreiptis į tarybos sekretorę Neringą Balčiūnienę, savivaldybės administracijos tarnautojus Jurgą Bagamolovienę, Stanislovą Paškevičių, Deimantę Prunskienę.

 

Parengta pagal Biržų rajono savivaldybės informaciją

2010-10-05

Ir atskrido dainų paukštė marga

Prasidėję lietūs primena, kad ruduo jau skverbiasi pro langus, mintis ir jausmus. Tačiau Papilio moterų kvartetui rudeniška nostalgija negresia, nes kasdienybę jos praskaidrina daina.

Šeštadienio vakarą kvarteto vadovė Vigilija Macienė muzikos mylėtojus pakvietė į penkerių kolektyvo metų paminėjimo koncertą.

Koncerto pradžioje įspūdingai nuskambėjo įžanginė kvartero daina „Himnas muzikai". Viena iš kvarteto dainininkių Edita šmaikščiai pristatė visas dainininkes. Aušrytę, sopraną, pavadino tiesiog varpeliu, be kurio visas kvartetas subyrėtų. Vigilijos švelnų balsą palygino su arfa ir pasidžiaugė, kad per penkerius veiklos metus jis nė karto „nebuvo pakeltas". Garbanės Daivos balsą prilygino galingiems vargonams. O kalbėdama apie save Edita juokavo, kad ji kolektyve esanti dėl ilgo liežuvio. Tačiau sėdint žiūrovų salėje buvo aišku, kad ji - smagios kompanijos siela.

Šeštadienio vakarą kvarteto vadovė Vigilija Macienė muzikos mylėtojus pakvietė į penkerių kolektyvo metų paminėjimo koncertą.

Iš kvarteto pristatymo paaiškėjo, kad kolektyvo vidutinis amžius nesiekia keturiasdešimties, padėtis - pusėtinai laisvos, iš dalies pririštos, vaikų vidutiniškai kiekvienai po tris (vyrauja berniukai). Kalbėdama apie pasiekimus Edita priminė, kad dalyvauja visuose prieinamuose konkursuose ir yra laimėjusios prizines vietas bei antrojo laipsnio diplomą respublikiniame konkurse „Sidabriniai balsai". Po šmaikštaus kvarteto pristatymo skambėjo akapelinės visų pamėgtos dainos apie meilę, gamtą ir... vėl apie meilę.

Antroji koncerto dalis - tarsi besikeičiantys metų laikai. Daina „Gervės" - apie ilgesingai lauktą pavasarį, vaikystę, pirmąjį žibuoklės žiedą, „Vasaros šokis" - apie meilės kupinas naktis, vasarą bekeičiantis „Ruduo" dainos akordais įsuko į margaspalvių lapų pūgą, o „Sidabro pėdos" subtiliais sąskambiais imitavo žiemos speigą.

Šiltus sveikinimo žodžius ir savo dainas kvartetui skyrė romansų „Sentimentai" dainininkės, kurių vadovė - V. Puodžiūnienė.

Paskutinėje koncerto dalyje moterys meilę išdainavo Motinai, Tėvynei, Aukščiausiajam.

Dėkodama kvarteto moterims vadovė V. Macienė džiaugėsi kūrybine branda, sutarimu ir begaline artimųjų tolerancija. Atminimui visoms įteikė po nuotrauką, kurioje sustabdyta akimirka kartu, bei nuostabų muzikinį kūrinį „Laikas tart sudie".

Koncerto pabaigoje pasipylė sveikinimai ir linkėjimai. Buvusi Papilio mokyklos direktorė D. Martinkėnienė įteikė visoms atlikėjoms po rankinuką saldumynų, siunčiamų Seimo nario V. Valkiūno.

Vakaras baigėsi, tačiau skirstytis nesinorėjo. Atsisveikindamos moterys mums, žiūrovams, padovanojo naujausią kvarteto dainą V. Kernagio „Baltas paukštis", kuri lyg apibendrino viso vakaro temą „ Ir atskrido dainų paukštė marga",- visos spalvos išdainuotos, o dabar jau vėrėsi baltumas, skaidrumas, kuris palietė kiekvieno, atėjusio į koncertą, sielą, suvirpino pačias jautriausias stygas...

 

Aušra Jakubelskienė

2010-10-02

Muziejininkai biržiečius pakvietė į tradicinę išvyką

Pagerbiant tarptautinę Turizmo dieną bei muziejui „Sėla" toliau tęsiant Europos paveldo dienų renginius Biržuose, muziejininkai šeštadienį, rugsėjo 25-ąją, pakvietė į jau tradicinę išvyką.

Šįkart biržiečiams buvo siūloma aplankyti du XVII a. Biržų kunigaikštystės valdų centrus - Saločius ir Nemunėlio Radviliškį.

Pasiklausę įžanginės šių eilučių autoriaus kalbos apie Biržų kunigaikštystę 1547 - 1811 metais, jos valdų centrus, keliautojai dviem autobusais išvyko į mūsų kaimynų pasvaliečių kraštą - į Saločius. Trumpam stabtelėję prie tarptautinės magistralės, prisiminėme garsųjį Baltijos kelią 1989 metais, jo priešistorę, Molotovo - Ribentropo paktą 1939 m.

Nemunėlio Radviliškio muziejų parodęs mokytojas Manfredas Bridžius demonstruoja garsųjį Boriso Dauguviečio auskarą.

Muziejininkė Danutė Žemaitienė, gimusi Saločiuose, supažindino su miestelio istorija, Nepriklausomybės paminklo pastatymo ir sunaikinimo peripetijomis. Gausiai susirinkę buvę salotiečiai prisiminė ir buvusį turgelį, ir žydų gyvenimą bei jų tragišką likimą, ir aprodė pastatą - buvusią „stribynę", kur 1944 - 1954 m. buvo kankinami ir žudomi žmonės, nesutinkantys su bolševikų idėjomis.

Tolesnis keliautojų tikslas - Saločių bažnyčia. Čia visus pasitiko Saločių klebonas, biržiečiams gerai pažįstamas Eimantas Novikas. Jis trumpai pristatė istorinius faktus - 1514 m. Barbora Pečkaitė įsteigė parapiją ir jai paskyrė žemės ir miško, tad Saločiai po ketverių metų švęs 500 metų jubiliejų. XVI - XVII a. vyko religiniai susistumdymai tarp evangelikų reformatų ir katalikų, klebonas Aleksandras Štombergas 1926-1928 m. paskutinę bažnyčią atnaujino ir sutvirtino, tačiau 1944 m. liepos 26 d. ji sudegė.

Klebonas gražiu žodžiu prisiminė nuo 1957 m. Saločiuose kunigavusį a.a. kunigą Antaną Balaišį - jis iš klebonijos slapta perstatė sudegusią bažnyčią, pastatė varpinę, sugebėjo joje įtaisyti varpą, iš Panevėžio uždarytos Šv. Trejybės bažnyčios gavo inventorių, pagerbti Marijai įrengė Lurdą. Kunigas statė kryžius, žadino žmonių dvasią, mokė vaikus, guodė suaugusiuosius.

E. Noviko žodžius papildė ir muziejininkė Danutė Žemaitienė. Jos tėvelis buvo bažnyčios komiteto narys, tad Danutei teko pažinti kleboną A. Balaišį - jis ir krikštijo, ir palaimino jos santuoką. Vėliau A. Balaišis nemažą laiko tarpą praleido ir Pabiržėje, atliko daug vertingų istorinių, kraštotyrinių darbų, prikėlė iš užmaršties pirmojo lietuviško žemėlapio 1900 m. leidėją Antaną Macijauską.

Kelionę Saločių žemėje užbaigėme, aplankę garsaus antropologo, mokslininko, keliautojo Antano Poškos gimtinę Gripkelių kaime, kur prisiminėme ir knygnešį Steponą Povilionį. Muziejininkė Violeta Paunksnytė - Gailiūnienė pristatė nuotykių kupiną A. Poškos biografiją, pabrėždama, kad jis per gyvenimą apkeliavo 75 šalis, buvo garsus antropologas, esperantininkas. 1929 m. išvykęs į Indiją motociklu kartu su kitu garsiu lietuvių keliautoju Matu Šalčiu grįžo tik po 7 metų.

Teko pasigėrėti išpuoselėta ūkininkų Jono ir Marijos Steponavičių sodyba. Ji apima visą buvusio trylikos kiemų Gripeikių kaimo teritoriją.

Šeimininkė su pasididžiavimu sakė, kad pas juos yra lankęsis ir prezidentas Valdas Adamkus, sodyba ne kartą pripažinta įvairiausiuose konkursuose gražiausia.

Toliau kelias vedė per Pasvaliečius, Smilgius, Juostaviečius, Žvejotgalą, Germaniškį, į Nemunėlio Radviliškį. Pakalbėję apie kunigaikščių Radvilų nuopelnus istorijai ir evangelikų reformatų Bažnyčiai, ypatingą dėmesį paskyrėme miestelio istorijai bei mokyklai, šventusiai šiemet savo 420 metų jubiliejų.

Istoriniais takeliais vedžiojo mokytojas Manfredas Bridžius. Jis rodė tautodailininko, mokytojo Vyto Jarecko su mokiniais sukurtas skulptūras, mokyklos muziejų. Supažindino su istorinėmis figūromis - Vasario 16-osios signataru Jokūbu Šernu, jo sūnumi Žaku Šernu, režisieriumi Borisu Dauguviečiu, pasienio policininku Jonu Reinsonu, pagal kurio dienoraštį biržietis Valentinas Dagys netgi parašė knygelę „Tarp gyvybės ir mirties".

Keliautojams užteko laiko apžiūrėti evangelikų reformatų bažnyčią, katalikų kleboniją, menančią kunigavusį kardinolą Vincentą Sladkevičių.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-10-02

Patriotiška. Romantiška. Nekasdieniška

Rugsėjo 24-osios žygis „Partizanų kovos takais" sujungė kartas. Istorinėse vietose pagarbiai ir kantriai Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos jaunieji šauliai išklausė vyresniųjų liudijimus, stebino savo branda.

Gal nors trumpam buvo išsklaidytos abejonės, kad jauniems niekas nerūpi. Gal nors kiek dramatiškos atminties buvo perduota...

Vakare jaunieji šauliai rinkosi į mokyklą. Vakaro - nakties programa pašėlusiai įdomi: kareiviška košė, sportinės varžybos, šaudymas, draugiški pašnekesiai prie arbatos.

Pratęsdami tos ypatingos dienos sumanymą, vakare jaunieji šauliai rinkosi į mokyklą. Vakaro - nakties programa pašėlusiai įdomi: kareiviška košė, sportinės varžybos, šaudymas, draugiški pašnekesiai prie arbatos. Ir ta nusibodusi mokykla, ir bičiuliai, pažįstami iki skausmo, tą naktį atrodė kitaip. Vis dėlto įvairių patirčių kulminacija - naktinis žygis į Astravą. Tikslas - aplankyti paminklą, skirtą 1941 metais birželio mėnesį bolševikų nukankintiems sukilėliams. Naktinis žygiavimas Biržų miesto gatvėmis, ilguoju Širvėnos tiltu ir ta tyla - spengianti, bežadė, bet įsimenanti - pasiliks ilgam. Taip teigia šauliukai. Neišgąsdino ir vyresnio šaulio, studento Mindaugo surengta pasala... Klausiu, ar tai buvo žaidimas? Tyla. „Kad gal ne. Ne tik žaidimas", - išdrįsta Marius.

Jie jauni, jie dar ne viską moka įvardinti. Ir gerai, kad nemoka. Kuo mažiau pompastikos, deklaratyvių žodžių, tuo natūraliau ir tikriau suvokiami svarbūs dalykai. O man belieka džiaugtis, kad pamoką trukdo šelmiški žvilgsniai, linksmos replikos, „persiskirsčiusios" draugystės. Žinau, ką jie nori pasakyti - įspūdžiai prasmingi, gyvi: ir patriotizmas, ir jaunatviškas šėlsmas susijungė į viena. Ir dar jie sako, kad nei mokytojai Ingai Arlikevičienei, nei vadei (kaip skamba!) Rasutei Baltienei bartis nereikėjo. Netikiu. „Na, gal kai jos norėjo, kad truputį pamiegotumėm". Neišdegė, kaip suprantu... Mėginu įsivaizduoti sporto salę, šešiasdešimt vaikų ir dvi vadoves, kurioms „nereikėjo bartis". Fantastiška! Nakties paslaptys, aišku, bus perduodamos iš lūpų į lūpas. Bet gal, sakau, visi ten buvę turėjo tikrojo bendravimo, draugystės galimybę. Tai jau šis tas.

 

Irutė Varzienė

2010-10-02

Muimeliškiečiai įamžino kaimo atminimą

Savaitgalį iš visos Lietuvos suvažiavę Muimeliškių kaimo atstovai rinkosi kaimo „ūlyčioje".

Pasak susitikimo organizatorės Elvyros Vytienės, kiekvienais metais vykstantys kraštiečių susitikimai yra ypač laukiami. Žmonės į gimtąjį kaimą sugrįžta kartu su šeimos nariais.

Tapo gražia tradicija susitikimų metu pagerbti amžinybėn išėjusius žmones, prisiminti kaimo istoriją.

Šiais metais kaimo „ūlyčioje" ąžuolų pavėsyje iškilmingai atidengtas paminklas, kuriame iškaltas užrašas „Muimeliškių kaimas 1840 - 2010". Paminklą atidengė Stasys Badaras ir Antanas Armonas. Kaimo atminimą įamžinantį paminklą statė Antanas ir Albinas Bartašiai, Aloyzas ir Jonas Nevieros bei jų šeimos nariai.

Muimeliškių kaimo kraštiečių susitikime dalyvavo įvairių kartų atstovai.

„Iš gimtojo kaimo akmenų sukurtas paminklas įprasmina ne tik istoriją, bet ir šių apylinkių žmonių širdžių dvasią", - sakė E. Vytienė. Kraštiečiai sugiedojo Lietuvos himną, buvo prisiminti tragiško likimo kaimo žmonės.

1941 metų vasarą Pakamponyse kartu su žydų tautybės piliečiais vokiečiai ir jų parankiniai sušaudė Petrą Vecelį. Vyresnieji kaimo gyventojai šį žmogų prisimena kaip šviesulį, kuris skaitė laikraščius, platino draudžiamą literatūrą, reiškė nuomonę socialiniais klausimais. Tokio pat likimo Pakamponyse neišvengė ir P. Vecelio draugas, samdinys Juozas Trasykis.

1945 m. rudenį kelionės iš Biržų metu dingo neakivaizdiniu būdu mokytojos specialybės siekusi Danutė Vecelytė. Po kelių mėnesių buvo rasti žiauri sudarkyti jos ir dviejų kartu nužudytų merginų kūnai. Pasak vyriausios kaimo gyventojos Janinos Slavinskienės, liko neaišku, kam ir už ką keršijo prieš tarybų valdžią kovoję asmenys. Šiuo tragišku pavyzdžiu vėliau tarybinių laikų propagandistai demonstravo pokary neva vykusios klasių kovos žiaurumus.

Kraštiečiai prisiminė karo metais fronte žuvusius ar dingusius be žinios Antaną ir Juozą Švedus, Joną Zelskį, Petrą Šarką.

Adolfas Šarka mūšiuose prie Liepojos pateko į vokiečių nelaisvę. Vėliau apsigyveno dabartinėje Kaliningrado srityje ir vedė vokietaitę. 1947 metais aplankė gimtąjį kaimą ir Vėlinių išvakarėse buvo užkluptas miško kovotojų. Jie iš atvykėlio reikalavo atiduoti ginklą, kurio jis neturėjo. Žmonės pasakojo, kaip sumuštas A. Šarka buvo vedžiojamas po aplinkinių kaimų sodybas, o vėliau nušautas prie Lebeniškių kaimo kapinių.

Muimeliškiečiai sakė, kad kaimo gyventojai nebuvo aktyvūs tarybų valdžios šalininkai ir žuvo per klaidą.

„Esame aplieta ašaromis ir aplaistyta krauju kaimo „ūlyčia", - susirinkusiesiems primindama tragiškus istorijos vingius kalbėjo E. Vytienė.

„Kaime gyveno visuomeniškai aktyvūs ir šviesūs žmonės. Jie buvo idealistai, dėl ko itin nukentėjo karo ir pokario verpetuose", - sakė Albinas Bartaškevičius. Jis prisiminė, kaip jo tėvas stalius naktį dirbęs karstus miško kovotojams, o dieną valdžios atstovai užsakę karstą nužudytai mokytojai.

E. Vytienė sakė, kad kaimo šviesuoliai bei tragiško likimo žmonės bus pagerbiami ir kituose kraštiečių susitikimuose.

„Rūpinamės ir kraštiečių kapais. Tvarkysime Vabalninko kapinėse esantį vienišo mūsų kaimo gyventojo kapą", - kalbėjo E. Vytienė.

Po paminklo atidengimo ir žuvusiųjų pagerbimo kraštiečiai bendravo prie vaišių stalo bei aptarė būsimo susitikimo scenarijų.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-09-30

Kelionės partizanų takais - per visą Biržų rajoną

Siekdama išsaugoti istorinę atmintį, padėti moksleiviams ir istorijos mokytojams susipažinti su kovų vietomis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) kiekvienais metais rengia dviejose (iš devynių) partizanų kovų apygardose žygius „Partizanų kovų takais".

Juose dalyvauja buvę Laisvės kovų dalyviai, partizanai ir moksleiviai iš visos Lietuvos.

Šių metų rugsėjo mėnesio 24 dieną žygis „Algimanto apygardos partizanų takais" vyko ir Biržų rajone. Jo organizatoriai - LPKTS Panevėžio apskrities koordinatorius Algirdas Blažys ir LPKTS Biržų filialo pirmininkė Danguolė Žiūkienė. Jiems talkino kraštotyrininkai, mokytojai, buvę tremtiniai. Anot LPKTS pirmininko Povilo Jakučionio, išvyka į Biržus buvo 20-oji.

Valentinas Dagys kelionei parengė bukletą „Algimanto apygardos Biržų krašto partizanų takais".

Prie Pabiržės bažnyčios susirinko gausus žygių dalyvių būrys. Į jį įsijungė svečiai iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio.

Kelionė prasidėjo Pabiržėje, į ją atvykus keliems šimtams mokinių, buvusių partizanų ir tremtinių, istorijos gerbėjų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Biržų. Pasveikinusi svečius ir įteikusi jiems biržietiškos duonos kepalą, D. Žiūkienė trumpai priminė kunigo Antano Balaišio nuopelnus Pabiržei, pasidžiaugė atvykusiais mokiniais iš Pabiržės ir Biržų „Atžalyno" mokyklos jaunaisiais šauliais.

Pabiržės bendruomenės pirmininkė Genovaitė Valeckienė svečius pavaišino ūkininko Teodoro Visocko dovanotais obuoliais bei nustebino lakūno Gedimino Venckaus dovanota „iš dangaus" puokšte. Tremtinių choras „Tremties aidai" atliko 1947 m. sukurtą pabiržietišką dainą apie tą tragišką laikmetį, Gerkiškių kalnelį.

Pirmasis iš aplankytų objektų - paminklas Gerkiškių rezistentų kapavietėje, kur užkasti 78 žuvę partizanai, prieš tai kankinti Pabiržėje. Vėliau apžiūrėtas paminklas Biržuose, Švyturio gatvėje, kur palaidoti 73 žinomi partizanai. Čia prie svečių prisijungė ir moksleiviai iš Biržų mokyklų.

Prie kryžiaus penkiolikai žuvusių šio krašto partizanų Suosto kaime svečių laukė mokiniai iš Germaniškio mokyklos, skambėjo „Atžalyno" mokyklos jaunųjų šaulių dainos, nuskambėjo trys šūvių salvės partizanų garbei.

Prie paminklo 24 žuvusiems partizanams Biržų girioje teko pakalbinti Albiną Jasiukėną, kurio tėvas čia žuvo 1945 09 17. Partizanas buvo tampomas po Nemunėlio Radviliškį, Medeikius, Biržus, kol galiausiai buvo užkastas Gerkiškiuose.

Pagrindinis šios išvykos įvykis - ant išilginės linijos Biržų girioje atidengtas ir Papilio klebono V. Liuimos pašventintas paminklas paskutiniam Pilėnų tėvūnijos vadui Steponui Giedrikui. Iškilmėse dalyvavo S. Giedriko žmona Liucija, duktė Aldona, kiti giminaičiai. Skambėjo gražūs žodžiai, giesmės, griaudėjo šūvių salvės. Gerokai pagąsdino biržiečio Romualdo Sukarevičiaus paruošti fejerverkai ir sprogimai.

Papilyje prisiminti žuvę ir kankinti 43 Papilio apylinkių partizanai. Čia atsiminimais pasidalijo 2001 metų paminklo rekonstrukcijos autorius, buvęs politinis kalinys Algimantas Urbštas, vienas iniciatorių ir papilietiškos medžiagos rinkėjų Bronius Skauterė, kurio ten žuvo brolis Povilas.

Grįžus į Biržus, kolona pasuko į Astravą, kur prisiminti 1941 m. besitraukiančių bolševikų nukankinti birželio mėnesio sukilėliai. Svečiai dar apžiūrėjo Astravą, dvaro rūmus, kuriuose įvyko renginio aptarimas. Šių eilučių autorius visiems priminė dėl laiko stokos neaplankytą Anglių kalne stovintį paminklą 1863 metų sukilėliams, savo vertinimą pateikė ir organizatoriai, ir dalyviai, ir mokytojai, ir moksleiviai.

 

Antanas Seibutis

2010-09-28

Kūrybinis projektas „Laimės džiaugsmas"

Praėjusią savaitę Biržų „Atžalyno" vidurinėje mokykloje įvyko kūrybinio projekto „Laimės džiaugsmas" pirmasis renginys. Susitiko Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos, „Saulės" ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleiviai.

Šio projekto darbo grupė, kurią sudaro Lijana Judickaitė, Irutė Varzienė, Rima Briedienė, Aida Dulkienė, diskutavo su jaunimu apie galimus temos interpretacijos būdus.

Nuotraukos autorė - Evelina Miežanskaitė, Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos 11a klasės mokinė.

Buvo stengiamasi atkreipti vaikų dėmesį į fotografijos kūrybinį procesą, kuris svarbus norint sukurti tinkamą meno kūrinio išraiškos formą.

Moksleiviai pateikė savo fotografijas parodos atrankai. Pirmą kartą jaunuomenės sukurti darbai bus eksponuojami lapkričio 4 d. (ketvirtadienį) 16 val. Panevėžyje, galerijoje „2 - asis aukštas".

 

Lijana Judickaitė

2010-09-28

Bažnyčios vadovu tapo buvęs muitininkas

Šeštadienį Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje buvo ypatinga šventė. Čia iškilmingai ordinuotas kunigas, Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos viceprezidentas, generalinio superintendento pavaduotojas, Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas, 48 metų Tomas Šernas.

Jis tapo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vadovu - Generaliniu superintendentu.

 

Sveikinimai - iš viso pasaulio

Iki šiol šias pareigas septynerius metus ėjo Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas, kunigas Rimas Mikalauskas.

Ordinacijos pamaldose dalyvavo visi Lietuvos evangelikų reformatų kunigai bei dešimties šalyje veikiančių evangelikų reformatų parapijų, kitų bažnyčių atstovai. Sulaukta svečių iš broliškų Vokietijos, Vengrijos ir Lenkijos bažnyčių.

Sveikinimus atsiuntė ir negalėję iškilmėse dalyvauti broliai reformatai iš Baltarusijos, Lichtenšteino, draugiškos Švedijos Misijos bažnyčios vadovai.

Septynerius metus evangelikų reformatų bažnyčiai „dirigavo" kunigas Rimas Mikalauskas. Dabar bažnyčios vadovu dalyvaujant aukščiausiems broliškų bažnyčių atstovams ordinuotas Tomas Šernas. A. Arlauskienės nuotrauka

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimą perskaitė Biržuose ilgus metus dirbęs Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigas Reincholdas Moras.

Šventėje dalyvavo bei savo artimą žmogų palaikė ir Tomo Šerno žmona Rasa bei dukrytė Gertrūda. Mergaitė tą dieną šventė savo gimtadienį - jai sukako dvylika metų.

Po iškilmingų ordinacijos pamaldų visi dalyvavusieji buvo pakviesti į Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonijos kiemą. Čia buvo sakomos sveikinimo kalbos ir linkėjimai naujam bažnyčios vadovui Tomui Šernui.

Susirinkusieji gražią, vasarą primenančią dieną ilgai bendravo palapinėje prie bendro vaišių stalo.

 

Dievas rodo kelią

48 metų Tomas Šernas - buvęs Lietuvos muitinės pareigūnas, vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas.

Tragedija įvyko 1991 metų liepos 31 dieną Medininkų pasienio poste. Užpuolimo metu buvo sušaudyti visi tą naktį budėję Lietuvos muitinės ir specialaus būrio pareigūnai.

Tomui Šernui buvo peršauta galva. Jis išgyveno, tačiau liko prirakintas prie neįgaliojo vežimėlio.

T. Šernas vėliau atpažino vieną iš žudynėse dalyvavusių buvusio OMON būrio smogikų.

Praėjus keleriems metams po sužalojimo T. Šernas, paskatintas tetų Birutės ir Renatos Šernaičių, baigė teologijos studijas.

Jis yra apdovanotas Vyčio ordinu, pripažintas Metų Tolerancijos žmogumi.

Ordinacijos dieną kunigas Tomas Šernas neslėpė, kad prieš kelis dešimtmečius net nebūtų įsivaizdavęs, jog jis taps dvasininku.

„Žmogus negali planuoti. Dievas rodo kelią ir veda. Šiandien esu tuo, kuo esu. Visi krikščionys esame pašaukti liudyti savo gyvenimu", - kalbėjo T. Šernas.

Evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas T. Šernas, paklaustas, kokie planuojami artimiausi darbai, sako: „Tai ūkiniai darbai. Reikės susiskaičiuoti inventorių, planuoti remontus."

Kunigui Rimui Mikalauskui pavesta rūpintis ekumeniniais ir teisiniais bažnyčios reikalais.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-09-28

Atlaidų diena - kaip sugrįžimas namo

Praėjusį sekmadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko Šv. Arkangelo Mykolo atlaidai.

Saulės nutvieksta rugsėjo diena buvo be galo šilta ir pakelianti gūžtis norinčią dvasią. Paskutiniai ryškūs rudens žiedai krito po Eucharistinės procesijos dalyvių kojomis, o atlaidų svečio kunigo Stasio Kazėno SJ žodžiai - į tikinčiųjų širdis.

„Yra vietų ir akimirkų, kai žmogus jaučiasi tarsi parėjęs į namus... Taip aš dabar jaučiuosi", - prisipažino buvęs Biržų parapijos klebonas, dabar jau Kauno kunigų seminarijos dvasios Tėvas.

„Yra vietų ir akimirkų, kai žmogus jaučiasi tarsi parėjęs į namus... Taip aš dabar jaučiuosi", - prisipažino buvęs Biržų parapijos klebonas, dabar jau Kauno kunigų seminarijos dvasios Tėvas.

Regis, apie labai paprastus, tačiau esminius dalykus kalbėjęs kunigas tarsi iš gabalėlių sudėliojo ir surinko virpančias žmonių sielas, rodydamas kelią į santarvę su pačiu savimi, atleidimą ir artimųjų meilę, per kurią visada kalba Viešpats.

Naujose pareigose tarnystę pradėjęs dvasininkas prašė melstis ne tik už jį, bet ir už nelengvą kunigystės kelią pasirinkusį biržietį Gediminą.

Parapijiečių dėkingumą ir meilę kunigui kelionėje primins dovanotos biržietiškos duonos kvapas, rožių baltumas ir susitikime nušvitusių širdžių šiluma.

 

Alfreda Gudienė

2010-09-28

Ėjimas per gyvenimą

Adolfui Mekui - 85

 

Iš 85 - erių pragyventų metų Adolfas Mekas net 66 metus praleido toli nuo savo gimtųjų Semeniškių.

Jauniausias tarp šešių Povilo Meko ir Elžbietos Jašinskaitės (biržiečiams gerai žinomo reformatų kunigo Povilo Jašinsko sesers) vaikų (sesers Elžbietos, brolių Povilo, Petro, Kosto ir Jono) Adolfas, prieš trejus metus trečią kartą aplankęs Lietuvą, Biržus ir savo tėviškę, su šiluma prisimins namus, šaltas lietuviškas žiemas, kai būdamas mažas berniukas keturis kilometrus per pusnis klampodavo į mokyklą.

Jį lydėdavo trejais metais vyresnis brolis Jonas, su kuriuo vėliau bus lemta žengti į viliojantį kino ir literatūros pasaulį. Prisimins tikriausiai ir trisdešimtuosius praėjusio amžiaus metus, kuomet tėvai iš kaimo kėlėsi į viensėdiją, o vaikai sodino medelius, nuo keliuko į sodybą vedančią liepų alėją, prie namų ir prie takelio - smidrus, diemedžius, jurginus. Prisimins ir trobos kampe stovėjusią spintą, kurios dvi vidurinės lentynos buvo skirtos tėvo bibliotekai. Nes tėvas, puikus stalius, apylinkėje sumeistravęs pačias gražiausias lineikas, niekada neužsukdavęs į karčemą ar kitas panašias vietas, mylėjo knygas. Mėgo jas ir motina. Pasaulio garsenybe tapęs Adolfo brolis Jonas po daugelio metų rašys, kad tėvų spintos lentynose gulėjo kelios dešimtys didžiulių storos odos viršais Šventojo Rašto, evangelijų, pamokslų, giesmynų, šventųjų gyvenimo aprašymų, maldų ir tekstų rinkinių, aiškinimų, komentarų knygų. Vėliau, augant vaikams, atsiras ir kitokių. Atgis atminty tie ilgi ir gūdūs vakarai, kuomet broliai, grįžę iš miškų, malkas kirtę, ar iš vėjų klebenamų daržinių ir klojimų, išsitrauks Salomėjos Nėries, Aisčio, Borutos, Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio knygas.

Pirmąsyk į Biržus ir į gimtuosius Semeniškius kino režisierius Adolfas Mekas grįžo 1971 metais. Paskutinįsyk jis čia viešėjo 2007 - ųjų rugsėjį, kada Vilniuje buvo rodomas jo dokumentinis filmas „Sugrįžimas namo".

Jos skatins mąstyti, jausti, mintis ir gimstančias emocijas išsakyti savais žodžiais. Tikriausiai, sekdamas broliu Jonu, eilėraščius pradeda rašyti ir Adolfas. Biržietis kraštotyrininkas Jonas Dagilis aptiks 1940 - ųjų metų „Sėjėjuje" išspausdintą keturiolikmečio Adolfo dviejų posmelių eilėraštį „Malda". Jame jaunasis autorius rašo:

Meldžiuos aš už tėvynę,

Už mūsų gimtą kaimą

Ir už tą bažnytėlę,

Kur radome palaimą.

Sklandu, aišku, įtaigu. Melodinga. Skaitydamas šias eilutes jauti, kad tai nuoširdūs, iš širdies plūstantys, be abejonės, talentingo vaikino žodžiai. Jau turinčio ką ir žinančio, kaip tai pasakyti.

O jo gyvenimo ir kūrybos kelias tik prasideda. Brolis Jonas lanko Biržų gimnaziją. Į Biržus atvažiuoja ir Adolfas. Mokosi aukštesniojoje prekybos mokykloje. Broliams tai nebuvo lengvi metai. Jonas Mekas atsiminimų knygoje „Žmogus be vietos" prisimins, kad tais metais Biržuose „nebuvo kada rūpintis maistu, ir pinigų nebuvo. (...) Kai viską suvalgydavom, šeštadienį - iš namų mamos transportas atvykdavo tiktai pirmadienį per pietus - ir kai pilvai pradėdavo graužti, eidavom į kiną. Atradom, kaip įeiti per užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. (...) Jei ne kinan, tai eidavom į biblioteką".

Ar ne čia ir buvo meilės kinui pradžia? Netrukus Adolfui Mekui atsiranda proga išbandyti ir savo aktorinius sugebėjimus. 1943 metų vasarą biržiečio pedagogo ir poeto Petro Zablocko namuose susibūrę jo bičiuliai poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, prozininkas, „Panevėžio balso" redaktorius Jonas Vytautas Narbutas, Bronius Sprindys ir kiti nusprendžia Biržuose steigti teatrą. Biržiečiams į pagalbą ateina Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius J. Miltinis, „paskolindamas" režisierių - aktorių Joną Alekną ir profesionalius aktorius V. Tautkevičių ir Z. Lapinską. Premjerai pasirinkta Kazio Binkio pjesė „Atžalynas". Joje vaidino ir Adolfas Mekas, atlikęs net du vaidmenis - psichologo ir gimnazisto. Šiek tiek vėliau, jau pasitraukęs į Vakarus, perkeltųjų asmenų stovyklose jis taip pat vaidins lietuviškuose spektakliuose.

1944 metais broliai Jonas ir Adolfas gyveno savo dėdės, reformatų kunigo Biržuose, Povilo Jašinsko klebonijos palėpėje. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, Jonas Mekas tais metais sakosi buvęs „giliai įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą". 1944 metų žiemą ir pavasarį jo pareiga buvo perrašyti mašinėle slaptai perduodamus ranka rašytus tekstus. Jonas Mekas mašinėlę rūpestingai slėpė, nes neabejojo, kad jos šriftas buvo pažįstamas ir ieškomas ne tik vokiečių okupacinės policijos, bet ir sovietinio saugumo. Mašinėlė, kuri buvo slepiama klebonijos malkų stirtoje, dingo. Reikėjo skubiai palikti Biržus. P. Jašinskas, gerai kalbėjęs vokiškai, turėjęs naudingų pažįstamų Biržų vokiečių valdžioj, parūpino broliams kelionės popierius į Austriją, Vienos universitetą. Liepos 12 dieną broliai atsisveikino su tėvais (tėvo, mirusio 1951 metais, gyvo jiems jau nebebus lemta pamatyti, o su motina susitiks tik 1971 metų vasarą - A. B.) ir iš Biržų traukiniu išvažiavo į Panevėžį. Taip prasidėjo jų kelionė į Vakarų Europą. Ne tokia sklandi, kaip buvo tikėtasi. Kupina įvairiausių išbandymų ir nuotykių.

Tuomet, kai Adolfui Mekui ėjo dvidešimt pirmi...

Pralaukę Panevėžyje tris paras, įsėdo į Karaliaučiun važiuojantį traukinį. Prie Hamburgo vokiečiai juos uždaro į karo belaisvių lagerį. Niekas nereaguoja į brolių protestus, kad jie studentai, o ne karo belaisviai. Kartu su prancūzų, rusų, italų karo belaisviais jie priverčiami dirbti mašinų fabrike. Adolfas - prie tekinimo staklių. Darbas - nuo 6 valandos ryto iki 6 vakaro su 15 minučių pertrauka pusryčiams ir 45 minučių pertrauka pietums. Sriuba su kirminais. Gavę keliolika markių, broliai perka knygas. Šitaip prabėga dešimt gyvenimo ir darbo fabrike mėnesių. Vėliau jie perkeliami į belgų ir olandų lagerį. Nesėkmingai bando pabėgti į Daniją. Dirba pas vokietį ūkininką. Keliasi šešiomis, iki pusryčių apliuobia galvijus, iškuopia mėšlą, pusvalandį šukuoja arklius, pumpuoja karvėms vandenį, o po pusryčių kapoja malkas, dirba lauko darbus. Adolfas plūgu aria šlynuotą dirvoną. Po pietų vėl į lauką. Vėliau - gyvulių šėrimas. Po vakarienės broliai lipa į palėpę, skaito knygas ar kala žodžius, mokydamiesi kalbos. Nusiperka du aplamdytus dviračius. Pasikabinę ant rankenų lagaminus, stumiasi tolyn. Apsistoja Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje, kurioje jau gyvena apie porą tūkstančių lietuvių. Surengiamas pirmas stovykloje muzikos ir literatūros vakaras. Jame savo kūrybą kartu su vabalninkiečiu poetu Leonardu Žitkevičiumi, Jonu Meku, kitais rašytojais skaito ir Adolfas. Jis ir brolis Jonas pradeda studijas Mainzo universiteto Filosofijos fakultete. Laisvalaikis - kiek jo ten belieka! - skiriamas knygoms, filmų lankymui ir, žinoma, kūrybai. Knygoje „Žvilgsniai" tais metais išspausdintos trys Adolfo novelės („Žemė", „Duona", „Ugnis") alsuoja lietuviško kaimo vaiko ilgesiu ir meile sunkiam ir mielam žemdirbio, esančio taip arti, tiesiog organiškai suaugusio su Lietuvos gamta, triūsui. Kartu su broliu rašo pasakas (knygos „Trys broliai", „Iš pasakų krašto", „Knyga apie karalius ir žmones"), kuriose netrūksta lyrinių spalvų, filosofinės minties, kartais padvelkia literatūriniu puošnumu, ekspresionizmu, net jaunatvišku sentimentalizmu. Tai pateisinama, nes autorius perkopęs vos dvidešimtuosius metus, jis karo negandų nublokštas į tolimą, dar jo kaimietiškai prigimčiai svetimą kraštą, o literatūrinius ieškojimus skatina ir tiesiog „ryte ryjamos" Vakarų rašytojų knygos. Beje, po daugelio metų Jonas Mekas knygoje „Egzodo rašytojai" rašys, kad pasakų knygos „Knyga apie karalius ir žmones" tuomet niekas nepastebėjęs, tik prozininkas, šmaikščius feljetonus rašęs Pulgis Andriušis apšaukęs Adolfą ir Joną puspročiais ir pataręs pasitikrinti pas daktarą.

1949 - aisiais Adolfas ir Jonas laivu „General Howze" atplaukė į JAV. Apsigyveno Niujorke. Jau žymiai vėliau, tapęs vienu iš žymiausių avangardinio kino pradininkų, Adolfas Mekas sakys, kad Amerikoje savo karjerą „pradėjo nuo nieko".

Pasiskolinę pinigų iš buvusio Biržų miesto burmistro Povilo Klybo šeimos, broliai nusipirko pirmąją nuosavą 16 mm filmavimo kamerą „Bolex". Ėmė leisti žurnalą apie kiną „Film Culture", kuris ėjo daugiau kaip 20 metų.

Pradžia buvo nelengva. Adolfas Mekas yra sakęs, kad iš pradžių dėl pinigų jam tekę montuoti beveik pornografinius filmus. Tačiau jau 1963 metais Adolfo sukurtas vaidybinis filmas „Aleliuja kalvoms", kurio premjera įvyko Kanų festivalyje, buvo gerai įvertintas publikos ir kritikos, pakviestas dalyvauti daugiau kaip 20 - yje kino festivalių. „Tai buvo pirmasis JAV nepriklausomas filmas, - sakė jo kūrėjas, - kuris buvo nupirktas rodyti kino teatruose savo šalyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur."

Sėkmingai po pasaulį keliavo ir jo filmas „Sugrįžimas namo". 1971 metais pirmą kartą apsilankęs Biržuose ir Semeniškiuose, jis vaizdo kamera filmavo susitikimo su tėviške ir artimais žmonėmis akimirkas, manydamas, kad tai bus tik filmuota medžiaga asmeniniam naudojimui. Tačiau Adolfui vėliau paskambino iš Niujorko kino festivalio ir paklausė, kur jo filmas apie viešnagę tėviškėje. Teko per mėnesį iš Biržų krašte nufilmuotos medžiagos padaryti filmą. Yra Adolfas sukūręs ir daugiau ilgo metražo bei trumpų vaidybinių filmų, tačiau dabar tokių jau nebekuria, nes tai labai brangus užsiėmimas.

Siekdamas įrodyti, kad kinas yra menas, kurio dėstymą verta įtraukti į akademines programas, žinomas kino režisierius ir scenarijų autorius Adolfas Mekas viename garsiausių JAV Bard menų koledže buvo įkūręs kino fakultetą ir daug metų jam vadovavo, mokydamas būsimuosius filmų kūrėjus pasaulio kino istorijos, supratimo, kad yra ne vien kaubojų kinas, o daugiausia - montažo, sugebėjimo iš tos pačios nufilmuotos medžiagos padaryti ką nori: tragediją, komediją, dramą. „Negalima išmokyti sukurti gerą filmą kaip ir nutapyti gražų paveikslą, - yra sakęs A. Mekas. - Meno neišmokoma. Galima išmokyti technikos. Visi mano studentai, kurie buvo gabūs, dabar kuria filmus."

Jau keletą metų jis koledže nebedėsto. Vasaras praleidžia Italijoje (ten jo žmona dainininkė Paola, išleidusi šešias savo dainų plokšteles, vadovauja modernaus šokio mokyklai) ir Prancūzijoje. Namų ir juose prieglobstį radusių šešių kačių prižiūrėti lieka kraštovaizdžio kūrėjas sūnus Seanas. Paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje Adolfas sakė, kad ji tapusi europietiška, pasikeitusi. Kaip ir jo gimtieji Semeniškiai, jautriai apdainuoti brolio Jono „Semeniškių idilėse". Į juos, buvusią tėvo Povilo Meko sodybą, aidinčią anapilin išėjusių artimų žmonių balsais, galima sugrįžti tik prisiminimais. Ir turbūt pasidžiaugti, kad tas ilgas ėjimas per gyvenimą pažėrė ne vien išbandymų, bet ir puikių galimybių įprasminti savo buvimą kine, eilėraščiuose, knygose.

 

Algirdas Butkevičius

2010-09-25

Kvetkai minėjo Lietuvos žydų holokausto dieną

Retas Kvetkų gyventojas galėtų papasakoti apie savo kaimą tiek, kiek apie juos žino kučgalietė Karosienė Dalia.

Jos iniciatyva jau daugelį metų renkama Kvetkų kaimo istorija. Ši energinga istorijos mokytoja sugeba įtraukti į medžiagos rinkimą ir mokinius, ir mokytojus, palaiko glaudžius ryšius su daugeliu senolių. Ji parengia įvairių projektų, kurie baigiami įspūdingu surinktos medžiagos pristatymu. Visi jos kuruojami renginiai originalūs, vienas į kitą nepanašūs.

Šios nenuilstančios istorinių renginių organizatorės Dalios Karosienės iniciatyva dalyvavome respublikiniame projekte „Kiekvienas žmogus turi vardą", skirtame žydų tautos holokausto Lietuvoje paminėjimui. Rugsėjo 23 dieną įvyko baigiamasis renginys.

1941-aisiais 35 Kvetkuose gyvenę žydai buvo sušaudyti.

Šiam renginiui buvo ruošiamasi iš anksto. Pradinių ir penktos bei šeštos klasių mokiniai atnešė po nemažą akmenį, dailės būrelio nariai, padedant mokytojui Vytautui Jackevičiui, piešė ant jų ir užrašė kaime gyvenusių žydų vardus. Septintokai ir aštuntokai kartu su savo auklėtojomis aplankė pačius seniausius kaimo gyventojus ir užrašė jų prisiminimus apie čia gyvenusius žydus. Devintokai išsiaiškino likusius žydų namus, juos fotografavo. Dešimtokai, šio projekto organizatoriai, sutvarkė senosios mokyklos (jos rūsiuose buvo kalinami žydai) teritoriją, pagal sukauptą medžiagą parengė stendą,, Žydai Kvetkuose... holokaustas". Prie jo vyko istorijos pamokos žemesniųjų klasių mokiniams.

Baigiamasis renginys, kurį vedė mokytoja Dalia Karosienė ir dešimtokai, buvo sukrečiantis. Visa mokyklos bendruomenė ir svečiai apsilankė prie buvusios žydų sinagogos, dar kartą apžiūrėjo išlikusius jų namus, o renginio kulminacija - išpieštų akmenų su užrašytais žydų vardais padėjimas prie senosios mokyklos angos į rūsį, kuriame Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo kalinami žydai ir jų užtarėjas mokytojas J. Vilemas. Reikėjo matyti mokinių, ypač pačių mažiausiųjų, akis, kai jie susikaupę klausėsi mokytojos pasakojimo, kai dėjo akmenis prie rūsio...

 

Sigutė Kvetkienė,

Kvetkų pagrindinės mokyklos direktorė

2010-09-25

Pamoka ir fotografijų konkursas „Sėlos" muziejuje

Rugsėjo 21 dieną tęsėsi Biržų krašto muziejaus „Sėla" organizuojami Europos paveldo dienų renginiai.

Į renginį Biržų pilyje susirinko mokinių ir mokytojų būrys.

Muziejininkė Lina Kuncytė Papilio, Nemunėlio Radviliškio pagrindinių mokyklų ir „Saulės" gimnazijos mokiniams surengė pamoką - pristatymą „Kelionė po Biržų kunigaikštystę pagal 1645 metų J. Naronovičiaus-Naronskio žemėlapį". Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė paskelbė mokinių fotografijų konkurso nugalėtojus.

Šį konkursą laimėję „Saulės" gimnazistai iškovojo teisę apsilankyti Kėdainiuose ir Dubingiuose.

 

Antanas Seibutis

2010-09-23

Olita Dautartaitė vaidino Barborą Radvilaitę

Rugsėjo 18-osios pavakarę biržiečiai buvo pakviesti į aktorės Olitos Dautartaitės kūrybos vakarą „Barbora Radvilaitė: aš būsiu ne pageltęs pergamentas..." Biržų pilies rūmų salėje.

Šiaulių dramos teatro aktorė O. Dautartaitė viešėjo Biržuose.

Biržuose aktorė skaitė ištraukas iš V. Daujotytės studijos apie Barborą Radvilaitę „Arčiau Lietuvos", Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė" ir Juditos Vaičiūnaitės „Kanonas Barborai Radvilaitei". Tekstą papildė muzikiniai intarpai, skambėjo ir XVI a. nežinomo autoriaus kūrinio „Gedulinga giesmė prie Barboros Radvilaitės kapo" fragmentas.

Biržų publika labai šiltai priėmė aktorės vaidybą, ji pati buvo labai sujaudinta tokio atidumo ir šilumos.

Aktorė Olita Dautartaitė, daugiau kaip 30 metų paskyrusi Šiaulių dramos teatro scenai, turi didelę teatro ir poezijos skaitymo patirtį, yra sukūrusi per 70 teatro, keletą kino vaidmenų.

 

Antanas Seibutis

2010-09-23

Biržų girioje pagerbti prieš 65 metus kritę laisvės kovotojai

1944 m. Tarybų Sąjungai  pakartotinai okupavus Lietuvą, nemažai vyrų patraukė į mišką. 1945 metų vasarą ir rudenį nemažai jų laikėsi Biržų girios 28-ajame kvartale, prie vadinamųjų Ūtų pievų. Dauguma susirinkusiųjų buvo iš Nemunėlio Radviliškio krašto, jiems vadovavo A. Vasiulis ir J. Krivickas.

Kaip vėliau savo draugams pasakojo ten buvęs Alfonsas Suveizdis, ginklą turėjo tik kas ketvirtas - penktas vyras. 1945 metų rugsėjo 17 dieną partizanų stovyklavietę užpuolė enkavedistai.

Daliai partizanų pavyko mišku pasitraukti. Tačiau tame mūšyje žuvo 24 partizanai, liudininkų pasakojimais, žuvo ir nemažai baudėjų.

Prie paminklo buvo pasodinta gėlių, uždegtos 24 simbolinės žvakutės, iškelta Lietuvos vėliava. Žuvusieji pagerbti tylos minute.

Prieš dešimtį metų Alfonsui Suveizdžiui, Petrui Motiejūnui ir Broniui Gurkliui kilo mintis pagerbti žuvusiųjų atminimą - pastatyti paminklą. Projektą padarė Algimantas Urbštas, saulutę sukūrė Gediminas Variakojis, finansiškai šiek tiek parėmė „Siūlo" fabrikas, po truputį davė Biržų aludariai. Kaip pasakojo Petras Motiejūnas, patiems irgi teko prisidėti savais pinigais. Daug padėjo savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Biržų kuopos vyrai.

Prie paminklo dirbo jau minėti vyrai, Petras prašė paminėti ir paminklo statymo metu mirusį prie jo besidarbavusį A. Vaižmužį.

2009 m. Petras Motiejūnas ir Vidutis Šeškas, pasitelkę į pagalbą Rimantą Jackūną, paminklą atnaujino. Šiemet kaip tik ir sukako jam 10 metų, kartu ir 65-eri nuo partizanų žūties.

P. Motiejūnas ir V. Šeškas, pasikvietę į pagalbą jaunuosius šaulius Marių Šlekį, Mindaugą Lengviną ir Vaidotą Samą bei šių eilučių autorių, surengė partizanų žūties 65-ųjų metinių pagerbimą. Bendromis pastangomis nušlavėme lapus ir spyglius, nuskutome samanas, Vidutis įspūdinga mačete apkapojo žolę, Petras šepečiu nutrynė paminklą, Mindaugas dažais atnaujino saulutę.

Prie paminklo buvo pasodinta gėlių, uždegtos 24 simbolinės žvakutės, iškelta Lietuvos vėliava. Žuvusieji pagerbti tylos minute.

Renginio organizatoriai dėkojo talkininkams ir vaišino juos koše bei kava. Tik Vidutis Šeškas su kartėliu pastebėjo, kad savivaldybės atstovai, nors ir buvo informuoti ne vieną kartą, kažkodėl renginiu nesusidomėjo.

 

Antanas Seibutis

2010-09-21

"Didžioji Lietuva" pristatyta ir Biržuose

Rugsėjo 17 dieną įvyko Biržų muziejaus organizuojamų Europos paveldo dienų Biržuose atidarymas - fotografijų albumo „Didžioji Lietuva" pristatymas.

Knygos pagrindas - biržietės, Kovo 11-osios Akto signatarės Birutės Valionytės per 6 metus sukauptas nuotraukų archyvas.

Knygą parengė ir išleido Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas ir leidykla „Artlora". 2009 m. pasirodė pirmoji ir antroji leidinio knyga, dabar spaudai ruošiamas 3 knygos tomas.

Į knygą „Didžioji Lietuva" sudėtos autorės 2005-2009 metais darytos istorinėse LDK teritorijose išlikusio paveldo fotografijos. Tai bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, cerkvės, dvarai, pilys, obeliskai, parkai, tiltai, įvairios paskirties pastatai.

Pradėjusi pristatymą, Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė priminė visiems, kad prasideda Europos paveldo renginiai tema „Šeima ir kultūros paveldas", todėl didžiausias dėmesys yra skiriamas ir su Biržais, jų istorija susijusiai Radvilų šeimai.

Knygą pristačiusi signatarė Birutė Valionytė teigė, jog ją erzina ilgamečio rajono savivaldybės mero R. Ramono kartojama mintis, kad Biržai - tai alaus kraštas.

Kartu su Birute Valionyte atvykęs jos kolega, rašytojas, leidėjas, Kovo 11-osios Akto signataras Stasys Kašauskas pasidžiaugė milžinišku jos darbu, kuris dar ir nepasibaigęs. Anot jo, Birutė fotografuoja ir toliau. Pirmi knygos „Didžioji Lietuva" tomai skirti Baltarusijoje esančiam LDK paveldui, trečias tomas bus skirtas Ukrainai, ketvirtas - Lenkijai, Ukrainai.

Birutė Valionytė savo kalbų, pamąstymų pradžioje iškėlė retorinį klausimą - kas mes esame? Koks LDK poveikis baltarusiams, ukrainiečiams? Ji pasidžiaugė, kad apie knygą gerai atsiliepė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kad Vyriausybės rūpesčiu knyga yra nupirkta visoms mokyklų bibliotekoms.

Knyga duoda impulsą pamąstymams. Kodėl sovietiniais laikais politiniai kaliniai lietuviai puikiai sutardavo su kaliniais ukrainiečiais ir baltarusiais, kodėl savotišką simpatiją jaučia ir dabartiniai šalių politikai?Kodėl ukrainiečiai žiūri į lietuvius kaip į patikimus draugus, o į lenkus jų reakcija visai kita?

Juos vienija kelių šimtų metų bendra istorija, išlikusi istorinė atmintis. B. Valionytė teigė, jog ją erzina ilgamečio rajono savivaldybės mero R. Ramono kartojama mintis, kad Biržai - tai alaus kraštas. O kodėl Biržai pabrėžtinai ne pilies, ne tvirtovės miestas?

„Kodėl taip susiklostė, kad dabar Lenkija yra 11,7 karto didesnė už Lietuvą?" - klausimus žėrė prelegentė. Anot jos, naujasis Lenkijos prezidentas Kamarauskas (taip ji sakė) labai galantiškai parodė savo lietuviškąsias šaknis. Jis kažkuriame interviu teigė, kad jo protėvis kariavo Vytauto Didžiojo karių gretose su totoriais Vorsklos mūšyje. O tai galėjo daryti tik Lietuvos bajoras!

Knyga buvo pristatyta Minske, Ukrainoje išleista knyga apie lietuviškąjį periodą. Kartu yra bandoma istoriją ir klastoti, pūsti į slaviškąją dūdą, ukrainiečiai kartais menkina Vytauto Didžiojo vaidmenį, laikydami jį Jogailos vasalu.

Dabartiniu metu B. Valionytė dirba, kaip sakė, „prie Ukrainos", kur ryškėja ypatingas Karijotaičių vaidmuo, veikla. Visiems susirinkusiems ji parodė nuotraukas iš 2007 06 09 dienos, kada iš oro buvo nufotografuotos 28 pilys, susijusios su LDK paveldu, Lietuva, Radvilomis, kitais didikais. Nuotraukas pati Birutė smulkiai komentavo, žerdama miestų ir miestelių, pilių ir rūmų, upių ir upelių pavadinimus.

Knygos „Didžioji Lietuva" pristatymas Biržuose praplėtė akiratį, parodė, kokie ryšiai siejo kelias tautas anksčiau ir kokie sieja dabar.

 

Antanas Seibutis

2010-09-21

"8+" dailininkai pristatė savo kūrybą

Rugsėjo 15 dieną Biržų dailininkų grupė „8+" pristatė savo darbų parodą. Grupės idėjinio vadovo Vidmanto Jažausko teigimu, tai jų šių metų veidas, supančio pasaulio supratimas.

Renginio vedėjos, Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotojos Editos Lansbergienės paraginti darbų autoriai trumpai pristatė savo kūrinius. V. Jažauskas pristatė ciklą paveikslų, skirtų, kaip jis sakė, ir savotiškam nusiraminimui, ir relaksacijai, ramybės pajautimui. Didesnė jo paveikslų dalis susijusi su gėlėmis ir augalais: „Tulpės", „Putinų žydėjimas", „Žemės sodai", „Baltosios alyvos".

Tikra biržietiška tematika vyrauja Egils Skujos paveiksluose: „Apaščia pavasarį", „Apaščia rudenį", „Prie vandens". Beveik visuose darbuose galima pamatyti vandenį. „Labai mėgstu vandenį ir jį vaizduoju daugelyje savo darbų", - teigė E. Skuja.

Mokytojų kūrybą apžiūrinėjo ir aptarinėjo jų mokiniai.

Ko gero, daugiausia ir įvairiausių darbų pateikė Daiva Zalogienė. Tarp jų atvirukai, keramikinė puokštė, rudeniu dvelkiantys darbai - persprogęs kaštonas, gausybė klevo lapų, obuolio šerdis. Sakoma, kad kiekvienas menininkas į savo kūrybą įdeda ir kelionių įspūdžių. Nors vėliau Daiva ir prisipažino, kad šiemet teko būti prie Žeimenos ežero, bet, net to nežinant, buvo aišku iš jos paveikslų, tapytų, anot pačios žodžių, „akriliniais dažais ant pusiau medžiagos, pusiau popieriaus", pavadinimų: „Prie Žeimenos", „Lelijos", „Raudės iš Žeimenos" (galima įtarti, kad Daiva susižavėjo žvejyba).

Gražina Visockienė pristatė keramikos darbus, kaip pati sakė, be pavadinimo. Kažkas pajuokavo, kad pavadinimą kiekvienas gali sugalvoti ir pats. Irenos Vegienės paveikslai padvelkė akimirkos gaivumu, ryškiomis spalvomis masino prieti arčiau Sonatos Vasiliūtės - Čepukienės akmenų žaidimai, riedantys ir krentantys akmenys. Jūratės Pranciliauskienės paveikslai švietė mistika, tolimosios Atlantidos atgarsiais, Matricos paslaptimis, gyvenimo rato prasmėmis.

Sandra Sukarevičiūtė, Dailės mokykloje mokanti grafikos, pristatė darbus, kurie, kaip pati prisipažino, jai yra „prie širdies". Jų pavadinimai: „Tolima - artima", „Kompozicija", „Iš praeities", „Atspindžiai", simbolizuoja tolimus ir artimus praeities atspindžius.

Dailininkus sveikino jų mokiniai, gerbėjai, muziejininkai. Jų suprastas, pajaustas, vaizduojamas, trokštamas metų veidas yra nevienalytis, įvairiaspalvis, daugiabriaunis. Kaip ir pats gyvenimas.

Kai kurie biržiečiai, išgirdę apie parodos atidarymą, nustebo, kad apie renginį nebuvo plačiau paskleistos informacijos. Tačiau turbūt toks parodos organizatorių sumanymas - stebinti Biržus ir biržiečius.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-09-18

Neblėstanti atlaidų šviesa ir ramybė

Kasmet rugsėjo mėnesio antrąjį sekmadienį Suosto parapijos bažnyčioje švenčiami tituliniai Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai.

Keletą savaičių suostiečiai gyveno šventės laukimo, jaudulio nuotaikomis bei rūpesčiais. Buvo tariamasi ir planuojama, kaip sutvarkyti aplinką, kaip papuošti bažnyčią, kad jauku taptų ir šeimininkams, ir svečiams. Užduotis buvo nelengva, kadangi reikėjo viską atlikti savo jėgomis, neišleidžiant nė vieno lito.

Ilgametės patyrusios pynėjos iš tujų kruopščiai nupynė penkis vainikus ir jais padabino ant šventoriaus ir bažnyčioje esančius kryžius. Mėgstančios kurti grožį iš savo ir kaimynų darželio gėlių sukomponavo puokštes, puošiančias bažnyčios išorę ir vidų. Kas pasakys, kiek meilės, kiek širdies ir atsakomybės buvo įdėta? Atsakymas paprastas - buvo daroma taip, kad kiekvieną, atvykusį į šventę, lydėtų neblėstanti atlaidų šviesa ir ramybė.

Pilna bažnyčia tikinčiųjų liudija meilę tikėjimui ir Dievui. J. Šukytės nuotraukos

Sekmadienio rytą į Suostą ir pėsti, ir važiuoti rinkosi žmonės: vietiniai, čia gimę, augę, bet palikę savo gimtąjį lizdą ir išsisklaidę po visą Lietuvą ir pasaulį.

Daugeliui nuo ankstyvos vaikystės Suostas, atlaidai, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia išliko prisiminimuose. Brangi ir nepamirštama ši vieta: vienus tėvai pakrikštijo, čia jie priėmė Pirmąją Komuniją, čia palaiminta santuoka ir kt.

Naujai pastatyta ir visų pamėgta bažnytėlė priėmė visus. Mažyliai su tėveliais meldėsi šventoriuje.

Bažnyčioje - rimtis ir susikaupimas. Šventės pradžioje kreiptasi į Šventąjį Kazimierą - Lietuvos globėją, dėkojant už laisvę, nepriklausomybę, vienybę. Juk švenčiame Padėkos už laisvę metus. Ypač nuoširdžiai žmonės vienijosi Rožinio maldoje, apmąstydami tikėjimo ir gyvenimo slėpinius. Sugaudus vargonininko Jono Strunkio vargonams, vieni sustojo, kiti atsiklaupė. Suskambo giesmė „Pulkim ant kelių". Giedojo visa bažnyčia. Giesmė pritariant vargonams skamba nekasdieniškai.

Šv. Mišias aukojo atlaidų svečias - Papilio, Kupreliškio ir Kvetkų parapijų klebonas kun. Virgilijus Liuima. Pamoksle dvasininkas akcentavo kryžiaus reikšmę ir prasmę, kryžiaus pastatymo garbę ir jo apleidimo skurdą, savo krikščioniškojo gyvenimo džiaugsmus ir tragedijas. Pamoksle buvo gausu gyvenimiškų pavyzdžių, prasmingų intarpų ir kvietimo nepasiduoti netikėjimui. „Negyvenkime moderniąja krikščioniškąja pagonybe. Atraskime sintezę tarp Evangelijos gelmės ir kasdienio gyvenimo", - ragino pamokslininkas.

Antroji šv. Mišių dalis, aukojama lotynų kalba, suteikia išskirtinio subtilumo, liturginės gelmės pažinimo, pagaliau sugrąžina praeitin.

Pamaldos bažnyčioje baigiasi Švč. Sakramento adoracija, giesmėmis, kurios garbina mūsų Išganytoją, išreiškia dėkingumą, prašo malonių.

Šv. Mišių pabaigoje Suosto parapijos administratorius kun. Andrius Šukys džiaugėsi gausiu tikinčiųjų būriu, dėkojo kiekvienam už indėlį kuriant bažnytinę bendruomenę, kvietė suostiečius į Šventojo Rašto pirmadienių vakarus, vyksiančius rugsėjo mėnesį.

„Išgyvenau tikrus atlaidus, kuriuose pirmoji vieta buvo atiduota maldai. Tai buvo maldos atlaidai. Išgryninkime atlaidus maldos dvasia", - linkėjo parapijos ganytojas.

Po atlaidų susirinkusieji neskubėjo skirstytis - džiaugėsi rudenėjančia diena. Stoviniavo, šnekučiavosi susitikę savo mokslo draugus, pažįstamus, pirko „kermošavą" saldainį, norėdami pradžiuginti lauktuvėmis savo atžalas.

Išsiskyrę vieni pasuko kapinių link, kiti - pas savo artimuosius, kur jau šeštadienį kaime galėjai užuosti kepamų bandelių kvapą.

 

Aldona Vėjelienė,

Liudas Buzėnas

2010-09-18

Muziejuje pristatyta moneta „Biržų pilis"

Į jau 65-ių jubiliejinių monetų sąrašą įrašytas ir biržietiškas puslapis - 50 litų sidabrinė moneta „Biržų pilis".

 

2010 metų Europos paveldo dienų tema „Šeima ir kultūros paveldas" norima pristatyti iki šiol visuomenėje dar nepakankamai gerai žinomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių išlikusį kultūrinį palikimą, reikšmę Lietuvos kultūrai ir istorijai, atskleisti garsių giminių įnašą į valstybingumo kūrimą. Biržų krašto muziejuje „Sėla" antradienį prasidėjo visas ciklas renginių, skirtų pristatyti kunigaikščių Radvilų paveldą.

Įžanginiu Europos paveldo renginiu tapo Lietuvos banko išleistos monetos su Biržų pilies vaizdu pristatymas. Jis prasidėjo Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino ir jo kolegų atvykimu į Biržų muziejų.

Biržų muziejus „Sėla" sulaukė garbių svečių, kurie pristatė jubiliejinę monetą.

Prieš jubiliejinės monetos pristatymą įvyko Lietuvos banko atstovų susitikimas su verslininkais. Visi norintys ir iš anksto užsisakę galėjo įsigyti Šiaulių banko platinamą jubiliejinę monetą.

Pristatymą pradėjusi muziejaus direktoriaus pavaduotoja E. Lansbergienė pristatė svečius - R. Šarkiną, monetos autorių Vytautą Narutį, monetai skirto lankstinuko autorių istoriką dr. Deimantą Karvelį, rajono merą Regimantą Ramoną.

Banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas pasidžiaugė, kad tai jau 65-oji jubiliejinė moneta, kurią nukalė „Lietuvos monetų kalykla". Jis dėkojo dailininkui, lankstinuko autoriui už tai, kad jame nušviesta Biržų pilies istorija nuo pirmųjų dienų iki dabar.

Dailininkas V. Narutis papasakojo monetos kūrimo peripetijas, sakydamas, kad norėjo pavaizduoti Biržų pilies renesanso - baroko stilių bruožus. Jam moneta - tai tarsi mažas pasakojimas apie Biržų pilies istoriją - madingiausia to meto fortifikacija, medis simbolizuoja gražų landšaftą, raitelis - šauklį tolimesniems tyrinėjimams ir atstatymams.

Biržų pilis buvo privati, ne valstybinė. Dr. D. Karvelis teigė pastebėjęs tris per istorijos eigą valstybės įsikišimus į privačios kunigaikščių Radvilų Biržų pilies gyvenimą.

Lietuvos - Lenkijos karalius Zigmantas Vaza 1617 m. į Kristupo Radvilos II prašymą padėti finansiškai netgi atsakė, kad Radvila ir pats pinigų turįs. Padėtis pasikeitė po 1625 - 1627 m. švedų invazijos, kada net 13 pavietų seimeliai, suprasdami Biržų pilies reikšmę visai LDK, reikalavo jai, nuniokotai, suteikti valstybės paramą.

Ir 1631 m. Lenkijos - Lietuvos seimas skyrė Biržų piliai 31 000 auksinų, milžinišką tiems laikams sumą - tai buvo viso Biržų krašto penkerių metų pajamos. Toks buvo pirmasis valstybės prisilietimas prie pilies. Antrasis prisilietimas - tai 1979 - 1988 metų Biržų pilies rūmų restauracija, trečiasis - ši 50 litų sidabrinė moneta.

Meras R. Ramonas džiaugėsi dėmesiu piliai - neseniai čia lankėsi švedų ir japonų ambasadoriai, dabar vėl parodytas išskirtinis dėmesys.

Banko vadovas R. Šarkinas pirmąsias monetas įteikė autoriui, bukleto kūrėjui, Biržų merui, Monetų kalyklai, Biržų muziejui.

Renginio dalyviai susirinkę su įdomumu pasižiūrėjo specialiai paruoštą filmuką „Lietuvos monetų kalykla", kur atspindėtos ir monetų kalimo Lietuvoje tradicijos, ir dabartis, ir ateities planai.

Visi nekantriai laukė Lietuvos banko atstovų parengtos viktorinos, kur, atsakę į daugiau kaip dešimt paruoštų klausimų, galėjo laimėti knygeles apie Lietuvos banką, netgi katalogėlį su įprastomis metalinėmis monetomis, pradedant 5 litų ir baigiant 1 cento.

E. Lansbergienė įteikė Lietuvos banko vadovui simbolinį koklį nuo atstatytos XVII a. II pusės krosnies, muziejaus 80-mečio katalogą. Jo kolegos buvo apdovanoti pačiu naujausiu Biržų krašto muziejaus „Sėla" leidiniu - 25 biržietiškų atvirukų rinkiniu.

Pasidžiaugę jubiliejinėmis monetomis, tų pačių bankininkų buvome sugrąžinti į, ko gero, neišvengiamą tikrovę - kada nors ateisiantį eurą ir visi susirinkusieji gavo po euro suvenyrą.

Belieka tik džiaugtis Lietuvos banko atiduodama pagarba praeičiai, pilims, žmonėms.

 

Antanas Seibutis

2010-09-16

Biržų pilyje koncertavo atlikėjai iš Japonijos

Antrus metus Lietuvoje reziduojanti Japonijos ambasadorė Miyoko Akashi rugsėjo 8 dieną atvyko mandagumo vizito į Biržų rajono savivaldybę.

Oficialiame susitikime su Biržų rajono savivaldybės meru Regimantu Ramonu ją lydėję atlikėjai Yshiko Ieki (klavesinas) ir Mutsuyuki Motomora (fleita) vakare biržiečius pakvietė į koncertą Biržų pilyje.

Japonų atlikėjus pristatė ambasadorė Miyoko Akashi, o svečius pasveikinęs meras ambasadorei įteikė Lietuvos Nepriklausomybės akto kopiją.

Japonų atlikėjus pristatė ambasadorė Miyoko Akashi, o svečius pasveikinęs meras ambasadorei įteikė Lietuvos Nepriklausomybės akto kopiją.

Gausiai susirinkusiems biržiečiams skambėjo Benedeto Marcelo, Jakobo von Eycko, Francoiso Couperino, Johano Sebastiano Bacho, Jeano-Philippe Rameau, Makoto Shinoharos kūriniai.

Kartu su Japonijos ambasada Lietuvoje koncertą organizavo Biržų krašto muziejus „Sėla", Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokykla.

 

Biržų savivaldybės informacija

2010-09-11

Muziejininkai kviečia keliauti po Biržų kunigaikštystės valdų centrus-Saločius ir Nemunėlio Radviliš

Artėjant tarptautinei Turizmo dienai bei vykstant Europos paveldo dienų renginiams, Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkai kviečia į tradicinę išvyką tiek po Biržų rajoną, tiek po kaimyninį- Pasvalio.

Šįkart siūlome aplankyti du XVII a. Biržų kunigaikštystės valdų centrus - Saločius ir Nemunėlio Radviliškį.

Pasiklausę įžanginės kalbos apie Biržų kunigaikštystę, jos valdas, visi keliautojai vyks į mūsų kaimynų pasvaliečių kraštą - Saločius. Trumpam stabtelėję prie tarptautinės magistralės, prisiminsime garsųjį Baltijos kelią 1989 metais, jo priešistorę, 1939 m. Molotovo - Ribentropo paktą.

Tolesnis mūsų tikslas - Saločių bažnyčia, jos istorija, aplinka. Čia bus puiki proga prisiminti šviesios atminties kunigą Antaną Balaišį, kunigavusį Saločiuose, vėliau nemažą laiko tarpą praleidusį Pabiržėje, atlikusį daug vertingų istorinių, kraštotyrinių darbų, prikėlusį iš užmaršties pirmojo lietuviško žemėlapio 1900 m. leidėją Antaną Macijauską.

Atsisveikindami su Saločių žeme aplankysime garsaus antropologo, mokslininko, keliautojo Antano Poškos gimtinę Gripkelių kaime, prisiminsime knygnešį Steponą Povilionį, užmesime akį į Lietuvos Tūkstantmečio parką, grožėsimės didžiule, išpuoselėta ūkininkų Jono ir Marijos Steponavičių sodyba.

Toliau tas pilkas kelelis mus ves per Pasvaliečius, Smilgius, Juostaviečius, Žvejotgalą, Germaniškį į Nemunėlio Radviliškį. Pakalbėję apie kunigaikščių Radvilų nuopelnus miestelio istorijai ir evangelikų reformatų bažnyčiai, ypatingą dėmesį skirsime mokyklai, šiemet šventusiai savo 420 - ies metų jubiliejų.

Mūsų lauks ir tautodailininko, mokytojo Vyto Jarecko su mokiniais sukurta metalinė knyga, ir besiruošiantis skristi paukštis, ir mokyklos muziejus. Prie katalikų bažnyčios prisiminsime čia kunigavusius kanauninką Adolfą Sabaliauską - Žalią Rūtą, kardinolą Vincentą Sladkevičių, kapinėse palaidotą Vasario 16-osios akto signatarą Jokūbą Šerną.

Kelionės pradžia - 9 valandą. Visi renkasi automobilių stovėjimo aikštelėje prie piliakalnio, į Biržus planuojame grįžti apie 15 valandą. Už kelionę reikės susimokėti simbolinį mokestį.

Į kelionę galima registruotis telefonais 33390, 33397. Muziejininkai tikisi sulaukti tiek senų, jau išbandytų laiko draugų, tiek ir susipažinti su naujais bičiuliais, kuriems svarbus mūsų Biržų kraštas, jo istorija, paveldas, žmonės, papročiai.

Iki pasimatymo, mielieji!

 

Edita Lansbergienė,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja

2010-09-11

Karininkui, šauliui, ugniagesių vadovui Motiejui Karašai - 115

Pulkininkas leitenantas Motiejus Karaša gimė 1895 m. rugsėjo 10 dieną Paberžių kaime ūkininkų Petro Karašos ir Katrės Mikelėnaitės - Karašienės šeimoje.

Mokėsi Medeikiuose, Biržuose. 1916 m. buvo pašauktas į carinę kariuomenę. Poltavoje baigė karo mokyklą, kuri iki 1915 m. buvo įsikūrusi Vilniuje. Pirmajame pasauliniame kare buvo du kartus sužeistas.

Po bolševikų Spalio perversmo M. Karaša kovojo Sibire admirolo Kolčako kariuomenėje, buvo areštuotas ir kalintas Omsko kalėjime.

1921 m. grįžęs į Lietuvą, M. Karaša įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko kuopos bataliono vadu. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus.

Motiejus Karaša (iš kairės) su broliu Jurgiu.

1926 m. paskirtas dirbti Lietuvos Šaulių sąjungoje. Jis buvo apygardos ir rinktinės vadas, karinio parengimo, šalių ugniagesių inspektorius. 1939 metų pabaigoje M. Karaša paskirtas Kėdainių apskrities karo komendantu, iš šių pareigų po Lietuvos okupacijos 1940 m. buvo atleistas.

Vokiečių okupacijos laikais ėjo Raseinių apskrities savitarpinės pagalbos reikalų vedėjo pareigas. Susikūrus Vietinei rinktinei, buvo paskirtas Raseinių apskrities komendantu. Artėjant Raudonajai armijai, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Buvo Gross Hespės ir Diepholzo lietuvių stovyklų komitetų narys, sekretorius, reikalų vedėjas. 1951 m. atvyko į JAV, Baltimorę, kur 1979 09 02 mirė.

Greta pagrindinio darbo, M. Karaša aktyviai dalyvavo Lietuvos ugniagesių sąjungos veikloje, nuo 1932 m. buvo Lietuvos ugniagesių sąjungos pirmininko pavaduotojas, o 1942 - 1943 m. - pirmininkas. 1936 - 1939 m. ėjo Pabaltijo Ugniagesių sąjungos generalinio sekretoriaus pareigas. M. Karaša aktyviai bendradarbiavo spaudoje sporto ir ugniagesybos klausimais, buvo Lietuvos šaudymo sąjungos vadovas, išleido sporto vadovėlį šauliams.

Kaip Lietuvos šaudymo sąjungos vadovas, 1937-aisiais su Lietuvos komanda dalyvavo pasaulio šaudymo pirmenybėse, kur komanda laimėjo trečiąją vietą.

Motiejus Karaša aktyviai dalyvavo ir JAV lietuvių, evangelikų reformatų bažnyčios veikloje. Už visuomeniškumą buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde ir Šaulių žvaigždės medaliu, Baltijos ugniagesių sąjungos medaliu.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-09-11

„Laimės džiaugsmo" projekcijos - bandymas užkrėsti jaunatviniu polėkiu, optimizmu ir džiaugsmu

Diena kitaip. Mokytis džiaugtis, būti laimingam, pastebėti ne tik liūdintį, užsikrėsti kito juoku, „apakti" nuo gražios akimirkos - tokios idėjos paskatino imtis projekto.

Projektą inicijavo Lijana Judickaitė.

Šį rudenį VšĮ „Portfolio meno galerija" rengia kūrybinį projektą jaunimui „Laimės džiaugsmas", į kurį įtraukia Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos ir „Saulės" gimnazijos bei Pasvalio P. Vileišio gimnazijos moksleivius. Šio projekto darbo grupė - Lijana Judickaitė, Irutė Varzienė, Rima Briedienė, Aida Dulkienė -  subūrė vaikus, kurie rugsėjo pabaigoje pateiks pirmas savo fotografijas parodos atrankai.

Projektu siekiama prisidėti prie sėkmingos jaunimo integracijos į visuomenę, skatinti jų kūrybinį aktyvumą, plėtoti meninę kompetenciją. Organizatoriai neabejoja, jog kūryba, kaip pagrindinė saviraiškos forma, yra vienas iš pagrindinių faktorių, skatinančių visuomenę tobulėti ir lemiančių pozityvų jos formavimąsi. Bus stengiamasi užtikrinti sėkmingą kūrybinio proceso raidą ir optimalų rezultatą. „Tikimės ne tik puikių darbų, kurie nekeltų abejonių, jog buvo dirbama nuoširdžiai. Svarbi ir jaunų žmonių motyvacija kurti bei noras imti. Norėtume, kad laimės džiaugsmas dominuotų tiek kuriančių, tiek kūrinių atėjusių pasižiūrėti žiūrovų mintyse", - teigia projekto iniciatorė L. Judickaitė.

Kaip parankiausia ir šiandien prieinamiausia kūrybinės raiškos forma pasirinkta fotografija, siekiant į kūrybinį procesą įjungti ir tuos jaunuolius, kuriems kūryba dar nėra įprastas saviraiškos būdas. Tikimasi sulaukti labai skirtingų tiek jausmų, tiek ir minčių gyliu šios temos interpretacijų. Tema „Laimės džiaugsmas" siūloma tik kaip kryptis, orientyras, padėsiantis jauniesiems kūrėjams suvokti ir perteikti emocinio užtaiso prasmę. Tai proga kiekvienam išbandyti savo jėgas „gaudant" unikalų foto- kadrą. Projekto pabaigoje jaunuomenės sukurti darbai bus eksponuojami Biržų, Pasvalio, galbūt kitų miestų ekspozicinėse erdvėse.

 

„Portfolio meno galerijos" informacija

2010-09-11

Spalvinga „Nekomerciška naktis"

Rugpjūčio 27-ąją Biržų kultūros centre šurmuliavo jaunimo inicijuotos „Nekomerciškos naktys". Gausus veiklų renginys sukvietė jaunimą iš visos Lietuvos.

„Idėja į Biržus sukviesti gabius jaunuolius iš visos šalies yra Biržų jaunimo iniciatyvinės grupės 15mm projekto „Nekomerciški ratai" dalis", - sakė viena iš renginio organizatorių Marta Vaitiekūnaitė.

„Projekto metu jaunuoliai iš Biržų keliavo ir domėjosi, kuo užsiima bendraamžiai nedideliuose miesteliuose. Dienomis filmavo, savaitėmis montavo, o dalį rezultatų (filmukus) pristatė „Nekomerciškose naktyse". Jaunuolių projektą finansuoja ES programa „Veiklus jaunimas", - teigė projekto koordinatorė Ramunė Rinkūnienė.

Kai vieni užsiiminėjo bodyart (piešimu ant kūno), kiti bandė jėgas graffiti.

Renginio dalyvių geografija itin plati - nuo kaimynų kupiškiečių iki šėtiškių. Ne mažiau platus buvo ir veiklų spektras - dainuojantys „Lyve" ir „Daina vonioj", „šokantys" su ugnimi, piešiantys graffiti. Visi stebėjosi matydami Igno (Kėdainiai) pristatymą „Visata. O kas mes?" Planetos, žvaigždės bei meteoritai ne vienam skambėjo gąsdinančiai tarsi antraštė iš mokyklinio vadovėlio, tačiau netrukus neliko abejingų gyvam Igno pasakojimui. „Ne kasdien sutinki žmogų, kuris ant savo namo stogo turi teleskopą", - sakė moksleivė Inga.

 Net pačius niūriausius biržiečių veidus praskaidrino improvizatorių trupės „IMPRO241" pasirodymas. Išradingi VPU teatro edukologijos studentai čia pat kūrė dainas bei mini spektakliukus iš biržiečių padiktuotų žodžių, sugalvotų žanrų ar netikėtos veiksmo vietos. Susidūrė tik su viena problema - kai reikėjo padainuoti „biržietiškai".

 „Maloniai nustebino šiltas priėmimas ir palaikymas. Dažniausiai mažuose miesteliuose žiūrovai tik pasyviai žiūri. O čia iškart buvome audringai palaikomi plojimais ir šūksniais", - džiugiai pasakojo improvizatoriai, po pasirodymo pažadėję dar kada „nekomerciškai" pas mus apsilankyti.

Vėliau organizatoriai ir svečiai persikėlė į „Aušros" vidurinę mokyklą ir ten dar surengė nuotaikingą naktinį krepšinio turnyrą.

 „Svarbiausia ne pats renginys, o bendravimas - veiklūs jaunuoliai gali viešai pasirodyti, dalintis idėjomis, užmegzti tarpusavio ryšius. Štai jau ir šėtiškiai pakvietė mus į svečius", - džiaugėsi organizatoriai.

Jaunimas nuoširdžiai dėkoja renginio draugams ir rėmėjams.

 

Inga Krisiukėnaitė ir Merūnas Jukonis

2010-09-07

Kviečiame į istorijos pamokas

Augant moksleivių, jaunimo ir visuomenės susidomėjimui mūsų tautos istorine praeitimi, ypač dar ne taip senais okupaciniais metais, juos išgyvenę ir netektis patyrę žmonės siekia, kad pagarba Laisvės gynėjams išliktų tautos atmintyje.

Švietimo įstaigos taip pat didina genocido ir rezistencijos temai skirtų valandų skaičių istorijos programoje.

Siekdama išsaugoti istorinę atmintį, padėti moksleiviams ir istorijos mokytojams susipažinti su kovų vietomis, žmonių pastatytais paminkliniais akcentais, išgirsti dalyvių ar liudininkų pasakojimus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) kiekvienais metais rengia dviejose partizanų kovų apygardose (iš devynių) žygius „Partizanų kovų takais".

Šių metų rugsėjo mėnesio 24 dieną (penktadienį) žygis „Algimanto apygardos partizanų takais“ vyks Biržų rajone.

Juose dalyvauja buvę Laisvės kovų dalyviai, partizanai ir moksleiviai iš visos Lietuvos. Į žygį vykstama savo transportu. Kadangi žygio trasos ilgis būna apie 100 ir daugiau kilometrų, nepamirštame pasiimti ir lauknešėlių. Prieš ketverius metus žygis po Algimanto apygardos kovų vietas vyko Panevėžio, Anykščių ir Kupiškio rajonų ribose.

Šių metų rugsėjo mėnesio 24 dieną (penktadienį) žygis „Algimanto apygardos partizanų takais" vyks Biržų rajone. Norima aplankyti net ir atokias kovų vietas. Maloni žinia Laisvės kovų ir šio žygio dalyviams - garbė dalyvauti ką tik pastatyto Atminimo ženklo pašventinimo ceremonijoje. Paminklas skirtas Pilėnų Tėvonijos vado Stepono Giedriko - Giriečio atminimo įamžinimui jo žuvimo vietoje Biržų girioje.

Žygiuose paprastai dalyvauja 200-300 dalyvių. Žygį numatoma pradėti 10 valandą. Rinkimosi vieta - Pabiržės miestelis, prie bažnyčios (apie 6 km nuo Biržų).

Kviečiame aktyviai dalyvauti miesto mokyklų vyresniųjų klasių moksleivius ir istorijos mokytojus žygyje, kuris gali būti kaip išvažiuojama istorijos pamoka. Mokyklų vadovus prašome suteikti jiems galimybę dalyvauti šiame žygyje.

 

Žygio „Algimanto apygardos partizanų takais" organizatoriai -

LPKTS Panevėžio apskrities koordinatorius Algirdas Blažys, tel. 8-680 83527,

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo pirmininkė Danguolė Žiūkienė, tel. 8-614 27425

Rugsėjo džiaugsmai Papilio mokykloje

„Mūsų mokykla labai išgražėjusi. Šviesios, gražios klasės, išpuoselėti gėlynai. O tokio dydžio paparčių niekur neteko matyti", - taip prieš rugsėjį į susitikimą susirinkę po dvidešimt penkerių metų apie Papilio mokyklą kalbėjo 36-osios laidos abiturientai su klasės auklėtoju Vilhelmu Plepiu bei jo žmona, buvusia matematikos mokytoja Mirdza.

Rugsėjo išvakarėse mokykla išties kvepėjo dažais, ant palangių žydėjo gėlės. Darbuotojai skubėjo baigti paskutinius pasiruošimo mokslo metams darbus. Mokytojai puošė klases ir laukė grįžtančių po vasaros atostogų mokinių.

Mokyklos direktorius Jonas Jankūnas džiaugėsi, kad net sunkmečiu galėjo pagražinti aplinką, o ateinančiais mokslo metais dirbsiantys mokytojai visi yra specialistai. Jis išreiškė viltį, kad metai bus turiningi ir kūrybingi visai bendruomenei.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Loreta Žibelienė džiaugėsi, kad mokykloje nesumažėjo mokinių, o atnaujinta ir sutvarkyta aplinka geriau nuteiks darbui ir mokytojus, ir mokinius.

Išgražėjusioje Papilio mokykloje mokinių nesumažėjo - čia mokysis daugiau negu pusantro šimto vaikų.

Artėjant rugsėjui mokykla pasipuošė mokinių darbais, kuriuos jie kūrė vadovaujami dailės ir technologijų mokytojos Vytautės Kuzmaitės. Koridoriuose pagausėjo piešinių, langus puošia vitražų imitacijos. Mokytoja tikisi, kad ir šiemet vaikai nestokos kūrybingumo ir noro puošti aplinką.

Direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Vylius Šleiva kalbėjo apie sėkmingai atnaujintą sporto salę, kuri po trijų intensyvaus naudojimo sezonų jau buvo gerokai apsitrynusi. Jis džiaugėsi, kad pavyko išdažyti visų klasių bei koridorių grindis.

Šią vasarą mokyklos kieme dar labiau išplėsti gėlynai, kuriais rūpinasi kiemsargė Vitalija Kariniauskienė. Darbuotoja teigia, kad reikia daug pastangų norint sutvarkyti išmindžiotus gėlynus. Ji norėtų, kad mokiniai daugiau prisidėtų prie mokyklos aplinkos tvarkymo, ir tikisi, kad vaikai labiau saugos savo ir kitų rūpesčiu kuriamą grožį.

Rugsėjo pirmosios rytą Papilio mokyklos bendruomenė rinkosi į katalikų bažnyčioje vykusias šv. Mišias, kurias aukojo klebonas Virgilijus Liuima. Dvasininkas visus pasveikino su naujais mokslo metais ir Lietuvos krepšininkų pergale. Pamokslo metu jis priminė, kad nei sėkmingos sporto varžybos, nei geras mokymasis neįmanomas be didelių paties žmogaus pastangų.

Po iškilmių bažnyčioje dešimtokai į mokyklą palydėjo penkiolika pirmokų. Mokyklos direktorius Jonas Jankūnas įteikė Lietuvos pirmokų pasus, o priešmokyklinukams - atšvaitus angelėlius, kurie turėtų saugoti ne tik kelyje, bet ir mokykloje. Pirmąjį viešą žodį išdrįso tarti ir pirmokė Dija - ji padeklamavo eilėraštį. Susirinkusiuosius sveikino Papilio bendruomenės pirmininkė Audronė Vilimienė, o pradinukų ansamblis dovanojo nuotaikingą dainelę.

Gėlėmis nešini mokiniai išskubėjo į pirmąją pamoką su viltimi, kad šie mokslo metai bus visiems sėkmingi.

 

Rokas Januševičius

2010-09-04

Rugsėjo pirmosios varpelis skambėjo ir mokytojams senjorams

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) Biržų skyriaus valdyba trečius metus Biržų pilyje organizavo Rugsėjo pirmosios šventę mokytojams senjorams.

„Buvę mokytojai virpančiomis širdimis ir ašaromis akyse palydi Rugsėjo pirmąją gatve einančius ir gėles nešančius mokinius. Todėl ir surengėme tradicišką mokslų metų pradžios konferenciją prie vyno taurės", - „Šiaurės rytams" sakė LPŽA Biržų skyriaus pirmininkė Danutė Martinkėnienė. Pasak jos, mokytojai pabendravo, susitiko buvusius kolegas, išklausė sveikinimų ir linkėjimų.

Buvusius mokytojus sveikino ir Biržų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Gutauskienė. Jos linkėjimus perdavė vaikų darželio „Genys" auklėtiniai.

Mokytojai senjorai kalbėjo, kad rugsėjo pirmosios dienos susitikimas jiems priminė tradicinę mokslo metų pradžios konferenciją.

Laimos Aukštuolienės vadovaujami Neįgaliųjų draugijos choro grupės „Ištvermingieji" dainininkai buvusiems pedagogams skyrė romansą, o šios grupės narys Algirdas Butkevičius linkėjimus išsakė eilėmis.

Šventės metu žodį tarė Seimo narys Valdemaras Valkiūnas ir Biržų rajono tarybos Socialinio vystymo komiteto pirmininkas Stasys Valiukas. Rajono tarybos narė Stasė Eitavičienė prisiminė savo pirmuosius pedagoginius žingsnius ir dėkojo profesijos pasirinkimą lėmusiems mokytojams Viliui Žeimiui, Genovaitei Kvedaravičienei ir Onai Solovjovai.

Danutė Martinkėnienė dėkojo savo pirmosioms mokytojoms Adai Petrulytei ir Aldonai Černiauskienei. Senjorai šiltai sutiko buvusio Biržų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo Kęstučio Tauro ir universiteto TAU rektorės Vandos Kondrotienės linkėjimus.

Neliko skolingi ir pedagogai senjorai. Eiles susirinkusiems skaitė mokytojai literatai Irena Malaiškienė, Birutė Galvelienė, Bronislava Šernienė, Aldona Černiauskienė, pedagoginio darbo pradžios prisiminimais dalijosi Apolonija Grigaliūnienė, o linksmybės ir šmaikštumo kibirkštėlę įžiebė Ona Butkevičienė.

D. Martinkėnienė džiaugėsi, kad keliasdešimt biržiečių atsiliepė į organizatorių kvietimą ir elektroniniu paštu atsiuntė sveikinimus ir linkėjimus savo buvusiems mokytojams.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-09-04

Pasitiko rugsėjį

Rugsėjo pirmąją Biržai atgijo - gatves, vedančias į mokyklas, užplūdo moksleiviai ir mokytojai. Mokyklinis skambutis į klases pakvietė per 4000 rajono moksleivių.

 

Maldos

Mokslo ir žinių bei Laisvės diena prasidėjo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Čia buvo aukojamos Mišios už mokytojus ir mokinius bei jų artimuosius.

Evangelikų reformatų bažnyčioje pamaldos vyko sekmadienį.

Šventės nuotaikos keitėsi - džiugus šurmulys virsdavo jauduliu, susirūpinimu.

„Meldėmės už tėvus, moksleivius, studentus ir mokytojus. Už visus, kam rugsėjo pirmoji yra reikšminga gyvenimo dalis", - sakė kunigas Rimas Mikalauskas

 

Gatves užplūdo vaikai

Tėvelių gražiai papuošti pirmokai su nežinia kulniavo į mokyklas ir nešė gėlytes savo pirmosioms mokytojoms, o iš šių visi gavo po atšvaitą ir komiksų knygutę, kurioje linksma šeima ir Šviesoforiukas primins pagrindines kelių eismo taisykles.

 „Ši diena - tai riba, kada vairuotojai turi suklusti", - sako policijos atstovai. Po vasaros atostogų gatvėse vėl pradėjo šurmuliuoti vaikai, todėl vairuotojams teko dažniau sustoti prie perėjų, būti atidesniems.

 

Linkėjimai „Aušroje"

Biržų „Aušros" vidurinėje mokykloje tradiciškai pirmieji koridoriais pražingsniavo susikibę pirmokai ir dvyliktokai. Apėję simbolinį ratą aplink mokyklą, vėliau pakėlė vėliavą ir sugiedojo Lietuvos himną. „Ir tiesa, ir šviesa jus telydi", - linkėjo mokyklos direktoriaus pavaduotoja J. Drevinskienė visiems susirinkusiems.

Kadangi mokykla yra remontuojama, renginys vyko papuoštoje sporto salėje.

Čia dvyliktokai pirmokams žaismingai suvaidino „Zuikį puikį". Skambėjo gausus šūksnis palinkėjimų.

Savo atžalą Luką į pirmąją klasę palydėjęs kunigas R. Mikalauskas sakė: „Mokslai yra svarbu, tačiau blogai, kai jie užima Dievo mokslo vietą. Tuomet jis tampa stabu ir veda žmoniją į pražūtį. Žmogus ima tarnauti mokslui, o ne mokslas žmogui. Deja, žmogus ima tikėti, jog jis yra visagalis ir ima griauti pasaulį, santykius su savo artimaisiais", - susimąstyti kviečiančius žodžius dėstė kunigas.

 

Rugsėjo pirmąją - praėjusių metų derlius

 „Saulės" gimnazijoje irgi netrūko žaismingų akcentų. Biržų kultūros centre išaugo obelys, pilnos rudeninių obuolių, o renginį vedė iš vieno obuolio išlindęs kirmėliukas.

Sceną puošęs žydintis medis „subrandino" vaisius, o gimnazistai, skirtingai nei kitose mokyklose, mokslų metų pradžioje džiaugėsi praėjusių metų derliumi - olimpiadų bei konkursų prizininkais.

Gimnazijos direktorius D. Korsakas stebėjosi liūdesiu mokinių veiduose ir priminė, jog vakar lietuviai laimėjo krepšinį. Nušvitus šypsenoms ir pasigirdus audringiems plojimams priminė ir kitą priežastį džiaugtis - prasidedančius mokslo metus. Biržų savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė mokiniams linkėjo savo rankomis „pačiupinėti" pasaulį, tačiau nepamiršti ir savojo krašto.

 

Merūnas Jukonis

2010-09-02

Širdies formos paminklas

Įvairiais būdais galima prisiminti savo artimuosius, pagerbti juos, ypač jei nėra tikrų žinių, kur jie dingo karų, politinių įvykių, politinių represijų sūkuriuose.

Biržietė mokytoja Aldona Černiauskienė, gyvenanti Taikos gatvėje, rado tokią išeitį.

Ji pasakoja, kad, vedant vandentiekio ir nuotekų trasas, iš žemių buvo iškasti keli akmenys. Gulėjo jie, kol vieną dieną žentas pastebėjo, jog vieno akmens forma labai panaši į širdies.

„Aš taip norėjau pagerbti tėvelį ir nutarėme, kad tokį gana retos formos akmenį reikia pastatyti sodybos, kurią tėvelis taip mylėjo ir puoselėjo, teritorijoje", - pasakojo mokytoja.

Biržietė mokytoja Aldona Černiauskienė savo sodyboje įamžino tėvo Anupro Karaliaus atminimą.

Ponios Aldonos žentas su anūku sumanymą įgyvendino. Dabar mokytoją Anuprą Karalių mena širdies formos akmuo ir užrašas „Anupro Karaliaus 1889 - 1942 politinio kalinio sodyba 1931". Anupras Karalius gimė 1889 01 10 Vilkaviškio apskrityje, Pajevonio valsčiuje, Kunigiškių kaime. Būdamas septyniolikametis, jau mokėjo staliaus amato gudrybių ir išvyko į JAV pas ten gyvenusį vyresnįjį brolį. Dirbo įvairiausius darbus, savarankiškai mokėsi, dalyvavo kairiųjų organizacijų veikloje, streikuose.

Vėliau gyvenimo keliai pasuko į Europą, į Angliją. Dar neišgaravus kairiųjų pažiūrų idealams, su keletu draugu išvyko į socializmo rojų po spalio perversmo 1917 m. kuriančią Rusiją. Tikrovė pasirodė kitokia, netgi teko paragauti kalinio duonos.

Apie 1923 m. grįžęs į Biržus, nuo 1924 iki pat lemtingų 1940 metų dirbo mokytoju Biržų gimnazijoje, dėstė matematiką ir anglų kalbą. Apie 1930 m. tobulinosi ir lankė mokytojų kursus Zarasuose, gavo teisę dėstyti anglų kalbą progimnazijoje.

Verslininkų organizacijos narys, skautas, tautininkas A. Karalius daug prisidėjo prie anglų kalbos programos rengimo Lietuvos mokykloms, kurį laiką dėstė ir psichologiją bei logiką. Pedagoginėje spaudoje rašė apie bendrąją pedagogiką, užsienio kalbų mokymo metodiką. Išleido knygeles „Gyvenimo mokyklos keliais" (Biržai, 1929) ir „Trumpas anglų kalbos fonetikos vadovėlis" (Kaunas, 1937). Prisimindamas savo keliones po Rusiją, A. Karalius parašė brošiūrą apie bolševizmą Rusijoje.

Okupavus Lietuvą 1940 m., A. Karalius rugpjūčio 20 dieną buvo suimtas, laikytas Biržuose, vėliau išvežtas į Panevėžį. Vėliau nebegauta apie jį jokių žinių.

Šeimai buvo išduoti du mirties liudijimai. Pirmas, kad miręs Ukrainoje, Ternopolskaja srities Beržino mieste, antras (jau po reabilitacijos), kad Kemerovo srities Marinsko mieste. Mirties priežastimi nurodytas plaučių uždegimas. Tikri ar netikri mirties metai - 1942-ieji.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-09-02

Dėkojo už bendrystę

Praėjusio šeštadienio vakaro Mišias aukojęs Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras Mindaugas Šakinis atsisveikino su parapijiečiais - kunigas paskirtas tarnauti į Panevėžio katedrą.

 

„Viešpatie, Tu esi mums skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas Tavo rankose", - 2007 - ųjų liepos pabaigoje „Šiaurės rytams" kalbėjo tarnystę Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje pradedantis kunigas Mindaugas Šakinis. Lygiai po trejų metų dvasininkas atsisveikino su Biržais.

Šeštadienį aukodamas Mišias dėkojo parapijiečiams už palaikymą, bendrystę ir meilę.

„Smagu, kai tave myli, nes kunigas juk taip pat yra žmogus, turintis širdį. Tačiau kunigo pašaukimas ir galutinis tikslas yra siekti, ne kad jį mylėtų, bet kad per jį žmonės pamiltų Dievą", - kalbėjo su parapijiečiais atsisveikinantis dvasininkas.

Jauną, komunikabilų kunigą M. Šakinį itin pamilo ir gerbė Biržų jaunimas.

Palangoje gimęs ir mokyklą baigęs kun. M. Šakinis prisiminė prieš penkerius metus įvykusius pirmuosius susitikimus su biržiečiais (KAŽKOKIOS kelionės metu), pirmąjį paskyrimą tarnystei ir atvykimą į Biržus (KAŽKUR, į tuomet nepažįstamą kraštą) 2007 - aisiais, beldimąsi į KAŽKOKIAS nežinomas duris ir jas atvėrusį žmogų...

Prisiminimus eilėraščiu apie „kažką, kažkur ir kažkada" sujungęs kunigas kalbėjo apie pirmąją savo parapiją, kurios, kaip ir pirmosios meilės, pamiršti neįmanoma.

„Ačiū, kad iš to KAŽKAS tapote artimais žmonėmis su pažįstamais veidais, su savo istorijomis, kurias atsinešdavote, kuriomis dalijotės... Tapote žmonėmis, su kuriais norisi melstis, išgerti arbatos, būti kartu... Tai patys brangiausi dalykai, todėl linkiu, kad vieni kitus saugotumėte ir brangintumėte", - kalbėjo su Biržais atsisveikinantis kunigas Mindaugas Šakinis.

Jauną (kun. Mindaugas gimęs 1981 metais), išsilavinusį (mokęsis Telšių vyskupijos licėjuje, Telšių kunigų seminarijoje, baigęs Erfurto universiteto Teologijos fakultetą), komunikabilų dvasininką pamilo, gerbė ir jaunimas, ir vyresni biržiečiai.

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko paskyrimu kunigas M. Šakinis tarnaus Panevėžio katedros vikaru.

Į Biržus atvyksta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaras kunigas Rimantas Rimkus. Rugsėjo 5 dieną (sekmadienį) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje jis aukos Sumos šv. Mišias.

 

Alfreda Gudienė

2010-08-31

Žaidimai artimų žmonių vaizdais

Kelios pastabos apie debiutinę Aistės Laisonaitės fotografijų parodą.

 

Debiutai bet kurioje kūrybos srityje visada yra šiokios tokios vilties ir smalsumo dalykas.

Aistės Laisonaitės fotografinis debiutas Biržams gal svarbus (svarbiausias, be abejo, autorei) tuo, kad fotografė, iš esmės jau emigravusi iš gimtojo miestelio, vis dėlto sugrįžta čia, kad surengtų pirmąją, nors ir nedidelę - vos per dvidešimt atspaudų - fotografijų parodą „Kieno ten sesuo".

Bet kokie vizualinių dalykų debiutai Biržų padangėje - retas dalykas. Ne vienerius metus jau esu tėviškėje, tačiau nemačiau nė vieno jauno dailininko ar tautodailininko debiuto, pažymėto personaline parodėle. Išimtis čia tik fotografija, nes Aistės Laisonaitės personalinė paroda - jau ketvirtasis debiutas Biržų fotografų padangėje. Nuo 2007 metų pirmąsias personalines parodas jau rodė Ernestina Muralytė, Ainis Bagdonas ir Aurimas Frankas.

Aistės Laisonaitės fotografinis debiutas Biržams svarbus tuo, kad ji grįžo į gimtąjį miestą čia surengti pirmąją parodą.

Gaila, kad Aistės pirmoji parodėlė rodoma ne Biržų pilyje, o tokioje nedėkingoje eksponavimui vietoje kaip Biržų kultūros centro fojė. Čia sienos ir aplinka tiesiog „užmuša" vaizdus, nors kartais tai „kompensuoja" į įvairius renginius atėjusių žiūrovų skaičius.

Šiose Aistės fotografijose dominuoja vadinamasis „žmogaus vaizdas". Jis akcentuotas ir parodos pavadinime „Kieno ten sesuo".

„Žmogaus vaizduose" - šiuo atveju artimų žmonių - tikros sesers ir draugių portretuose - ir - paties artimiausio pasauly žmogaus - savęs - autoportretuose - fotografė žaidžia arba bando žaisti su vaizdų sekos ritmu ir kai kuriomis postmoderniomis savo kartos konteksto aliuzijomis.

Pagirtina tai, kad pirmoji paroda tematiškai ir ritmiškai suvaldyta; suvaldomas jau ir vaizdas, kompozicija, nors iš jauno žmogaus norėtųsi truputį daugiau netikėtumo.

Pastebimas ir autorės šiuolaikinės fotografijos, tiesa, dar neišryškėjęs, konteksto jausmas, taip pat šiokia tokia reklaminės ar mados fotografijos įtaka, kuri meninei fotografijai dažnai nėra geras dalykas, nes retas fotografas sugeba tą įtaką pajungti savo valiai ir tikslams.

Apskritai man paroda paliko geresnį įspūdį negu a priori tikėjausi, nes su Aistės fotografijomis tekdavo šiek tiek susipažinti ir jos fotografinio kelio pradžioje, o šiemet ir kai ką atrinkinėti grupinei parodai „Biržų krašto fotografai", kuri buvo rodoma Panevėžio fotografijos galerijoje.

Beje, dabar fojė rodomos fotografijos būtų efektyvesnės ir labiau paveikios, jei jų formatas būtų kartą kitą didesnis, nes šios tematikos vaizdai prašyte prašosi didesnio ploto...

Belieka pasakyti, kad Aistės fotografija neapsiriboja „žmogaus vaizdu", ji fotografuoja kartais ir „grynus" peizažus ar peizažus su žmogaus figūromis, ir keli peizažai man yra palikę neblogą įspūdį. Norėtųsi elementaraus dalyko, kad autorė daugiau... dirbtų, t. y. fotografuotų...

Ar Aistės kelias bus tikros, tobulėjančios ir kai ką savičiau pasakančios fotografės kelias, parodys tik laikas. Juolab kad Vilniuje ji pateko į gerą, kūrybingą kompaniją, kur jos kartos žmonės ieško savo kelių žodinėje ir vaizdinėje kūryboje. Tuo atėję į parodą biržiečiai galėjo įsitikinti patys, išvydę ne tik jau įvairiuose kultūros renginiuose Lietuvoje pastebimą Aistės vyrą - literatą ir fotografą Darių Jurevičių, bet ir kitus jų kompanijos jaunus žmones, palaikiusius autorę pirmosios parodos atidaryme gimtajame miestelyje.

Gero tau kelio, Aiste, kartu su fotografija ir su ta laisva ir kūrybinga kompanija.

 

Alis Balbierius

2010-08-31

Šviesi naktis su lietuvišku kinu, blynais ir be tabu

Lietuvių kino akademijos organizuotas festivalis, birželio 5 - ąją startavęs Zyplių dvare (Šakių rajonas), kelionę po Lietuvą baigė rugpjūčio 28 - osios naktį Biržuose. Tad šių metų vasarą biržiečiai palydėjo neeiliniu įvykiu - lietuviško kino festivalio „Sidabrinės gervės naktys" renginiu Biržų pilies kieme.

 

Praėjusio šeštadienio vakaras - dar viena rugpjūčio naktis Biržuose, kai buvo daugiau šviesos. Ir mažiau tuščių kalbų, mažiau vietinių politikų rungtyniaujančios savireklamos.

Tai buvo naktis su kinu po atviru dangumi. Naktis, atvira bendravimui ir mintims - galbūt į save ir savo (asmenišką ar tautos) istoriją... Naktis, atvira žvilgsniui nuo pasaulio stogo Tibeto vaikų akimis ar žiūrėjimui nuo paprasto lauko suolo į tokį pažįstamą kaimynų gyvenimą...

„Kaip gerai, kad pas mum taip nėr", - giliai biržietiškas kino žiūrovės atodūsis stojus trumputei tylos minutei tarp dokumentinio filmo „Nuo pasaulio stogo" (rež. V. V. Landsbergis) apie pavergtą Tibeto tautą ir „Maxima" reklamos.

Kino po atviru rugpjūčio dangumi laukė gražus būrys biržiečių.

Iš didžiulio ekrano skambantys Dalai Lamos žodžiai apie teisę būti laisvam ir laimingam - paprasti, bet veikiantys nepaprastai.

Piliavietę užtvindęs taikus kepamų blynų (ne kareiviškos košės) kvapas vilioja, šildo ir dvelkia neįkainojama vertybe - namų ramybe.

„O ko čia juoktis - taigi mano gyvenimas parodytas. Ir šaldytuvas mano", - sako kita kino žiūrovė po Linos Služytės trumpametražio filmo „Jau puiku, tik dar šiek tiek...". Praėję aštuoniolika metų - dar ne visiems pakankama laiko atkarpa, leidžianti užsimiršti ir kvatotis iš „tarybiškai nereprezentatyvios" tikrovės produkto - pačių savęs.

Bepigu jauniems, svaigstantiems nuo svajonių, rugpjūčio žvaigždžių, meilės ir vyno. Jiems dar negelia kūnų kelias valandas glaudžiantis vieniems prie kitų ant kietų medinių suolų. Ir kino juostoje „Stiklainis uogienės" (rež. Ramunė Čekuolytė - Che) lūžtanti meilės drama atrodo tokia dar negresianti...

Filmus pristatė ir žiūrovus sveikino muzikantas Aleksandras Makejevas, aktorė Lina Budzeikaitė, Lietuvių kino akademijos direktorė Lina Buzelytė ir Biržų meras Regimantas Ramonas.

Kiną (kuriam, anot mero, „Biržuose nėra uždėtas tabu") rugpjūčio naktį žiūrėjo apie šimtą biržiečių.

 

Alfreda Gudienė

2010-08-31

Tam, kuris žvaigždynuose

Praėjusį šeštadienį šalia Pasvalio rajono Tetirvinų kaimo esančiame lauke leidosi įvairių tipų orlaiviai, būriavosi lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Visi jie atvyko pagerbti savo draugo, mokytojo, trenerio Vytauto Lapėno atminimo.

Rudeninių gėlių puokštėmis nužymėta kaimo gatve, kuri nuo šiol vadinama V. Lapėno vardu, traukė žmonių minios iš Tetirvinų ir aplinkinių kaimų, Pasvalio, Panevėžio, Biržų, Vilniaus, kitų Lietuvos vietovių.

Pačiame kaimo viduryje, ant kalnelio, iškilo paminklas. Jį sudaro plieninis keturių metrų stulpas su ant viršaus pritvirtintu metro aukščio bronziniu V. Lapėno bareljefu.

„Kiekvienas žmogus - paukštis. Tik vieni skrenda pažeme, kiti pakyla labai aukštai", - kalbėjo Pasvalio savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas, pradėdamas renginį.

Paminklo atidengimo akimirka.

Buvo prisiminta V. Lapėno vaikystė, jo, penkerių metų vaiko, vargingai gyvenusiai senelei duotas pažadas atskristi ir išmesti pinigų: „Tu tik išeik ant kelio." Kalbėta apie Pasvalio P. Vileišio vidurinės mokyklos dešimtoko keliones dviračiu į Biržų aeroklubą, jo pirmuosius skrydžius sklandytuvu.

Bronius Zaronskis, Panevėžio aeroklubo viršininkas, pasakojo apie V. Lapėno pirmuosius metus Panevėžyje.

„Atvyko jis pas mus po tos avarijos ir mokėsi ne skraidyti, bet vaikščioti ir mašiną vairuoti", - prisiminė B. Zaronskis (1989 metų rugsėjo 19 d. V. Lapėno pilotuojamas lėktuvas didžiuliu greičiu įsirėžė į medžius šalia Kyviškių aerodromo ir užsidegė. Atsidavusių maskviškių gydytojų ir savo dvasios stiprybės dėka Vytautas išgyveno, tik neteko kairės kojos, buvo amputuoti kairės rankos pirštai - aut. past.).

„Per Vyto 50-ečio jubiliejų, kai jam buvo likusios vos kelios dienos gyventi, kartu planavome surengti aviacijos šventę čia, Tetirvinuose, nes jam visada buvo labai svarbūs gimtųjų vietų žmonės. Šiandien čia, kur gyvena Vyto mama, atidengsime jam paminklą ir surengsime aviacijos pasirodymą, taigi, grąžinsime Vytui duotą pažadą", - kalbėjo B. Zaronskis.

Vietos bendruomenės atstovas, paminklo V. Lapėnui komisijos narys Algirdas Mulevičius pasakojo, kad žiemą vaikai mėgsta nuo šio kalnelio, ant kurio stovės paminklas, važinėti rogutėmis. „Tikiu, kad Vytas juos saugos. O jūs, tėveliai, privalote savo vaikams pasakoti apie šį didį mūsų kraštietį. Galbūt jūsų pasakojimas įžiebs jų širdelėse svajonę ir ryžtą jos siekti, nugalint visas kliūtis", - A. Mulevičius kreipėsi į savo kraštiečius.

Paminklo autorius skulptorius Kęstutis Krasauskas paaiškino, kodėl gimė būtent toks paminklas: „Teko Vytautą stebėti per tarptautines varžybas Įstros aerodrome. Įstrigo detalės: šiek tiek pakelta galva, žvilgsnis, nukreiptas į dangų, suraukta kakta ir nuo ryškios saulės primerktos akys. Dar įsidėmėjau rankos mostą: priminė lėktuvo sparną. Visa tai ir sudėjau į skulptūrą."

Karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas sukalbėjo paties parašytą „Lakūno maldą".

Vienas iš renginio vedėjų aktorius Petras Venclovas paskaitė panevėžietės Elvyros Pažemeckaitės eiles, skirtas V. Lapėnui, „Už sūnų tą, kuris dabar žvaigždynuose".

Garbė atidengti paminklą teko Pasvalio savivaldybės merui Gintautui Gegužinskui, Lietuvos aeroklubo prezidentui Vitui Karčiauskui ir Panevėžio aeroklubo viršininkui Broniui Zaronskiui. Iš praskrendančios „Vilgos" šalia paminklo nusileido ąžuolo vainikas - visų, Vytą pažinojusiųjų, padėka jam.

Vytauto motina Stasė Lapėnienė - Nalivaikienė dėkojo už sūnaus atminimo pagerbimą. Susirinkusieji apžiūrinėjo fotografo Andriaus Repšio parodą „Žmogus paukštis". Vėliau prasidėjo aviatorių pasirodymai, žiūrovai prašėsi į lėktuvus, norėdami pajusti skrydžio, kuriuo gyveno žmogus legenda V. Lapėnas, trauką.

 

Stasė Eitavičienė

2010-08-31

Baltijos kelio minėjimas

Baltijos kelias prisimintas paskaita apie Sąjūdį, tremtinių dainomis ir Jono Meko eilėraščiais.

 

Penktadienį savivaldybės posėdžių salėje įvyko minėjimas, skirtas Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio dienai. Jį organizavo Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Jaunųjų konservatorių lygos Biržų skyrius ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialas.

Susirinkusieji susidomėję pažiūrėjo filmuotus kadrus apie 1989 metų Baltijos kelią. Renginio vedėja Irutė Varzienė pasidžiaugė organizatorių ketinimais iš pradžių „pakutenti" žiūrovų jausmus, po to pereiti prie kalbų.

„Viena iš žmogaus pagrindinių priedermių - būti laisvam, toliau - teisė klausti, teisė paklausyti", - teigė Irutė, pristatydama garbingą svečią - Seimo narį, Lietuvos Sąjūdžio pirmininką Rytą Kupčinską. Svečias priminė šių metų jubiliejus - Kovo 11-osios, Durbės ir Žalgirio mūšių, prieš 21-erius metus įvykusį Baltijos kelią.

Renginio vedėja Irutė Varzienė pristatė garbingą svečią Rytą Kupčinską.

Prelegentas apžvelgė Sąjūdžio įsikūrimą, jo ištakas, to meto pasaulinę politinę situaciją, ypač pabrėžė JAV prezidento Ronaldo Reigano paskelbtą ir vykdytą politiką tuometinės Tarybų Sąjungos atžvilgiu.

R. Kupčinskas pasidžiaugė, kad lietuviai laisvę iškovojo taikiu būdu su minimaliomis aukomis. Jis pabrėžė, kad greta politinių akcijų, įvykių reikėjo derinti ir juridinius dalykus. Štai po 1991 metų Sausio 13-osios kruvinų įvykių vyko vasario 9-osios referendumas, kur trys ketvirtadaliai dalyvavusiųjų pasisakė už Lietuvos Nepriklausomybę - kartu tai buvo ir argumentas visam pasauliui.

R. Kupčinskas prisiminė savo ir kitų Lietuvos Seimo narių keliones į Čečėniją, kur teko bendrauti su tuometiniu Čečėnijos prezidentu Zelimchanu Jandarbijevu, kurio tikslas buvo kitoks - karo būdu atkurti Čečėnijos valsybę, nederinant to nei su tautos referendumais, nei su pasaulio nuomone.

Kalbėdamas apie dabarties Sąjūdžio veiklą, R. Kupčinskas pastebėjo, kad per 20 metų įgyvendintos ne visos Sąjūdžio nuostatos, ir vardijo visiems žinomas blogybes - teisingumo stygių, korupciją, žemės nuosavybės klausimus.

Vėliau renginio dalyviai buvo pakviesti pasiklausyti Vaidos Vireliūnaitės atliekamos Frederiko Šopeno muzikos.

Šių eilučių autorius klausytojams priminė Molotovo - Ribentropo pakto peripetijas, žinomas ir nežinomas paslaptis (šiemet atsirado teiginių, kad pasirašant šio pakto slaptuosius protokolus Maskvoje galėjo dalyvauti slaptai net pats reichskancleris Adolfas Hitleris), pakto neigimą ir atradimus, Baltijos kelio istoriją ir jo jau įvertintus laimėjimus. Baltijos kelias yra įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, o į UNESCO organizacijos „Pasaulio atmintį" pateko kaip pasaulinės reikšmės įvykis.

Dainomis pagal biržiečių literačių Aldonos Černiauskienės, Erenos Aukštuolienės eiles nudžiugino Biržų tremtinių choras „Tremties aidai", vadovaujamas Laimos Aukštuolienės. Na, o garsiąją „Ąžuolai žaliuos" traukė visi.

Susirinkusieji klausė bibliotekininkės Aušros Jakubelskienės skaitomų mūsų kraštiečio Jono Meko eilių apie Lietuvą, laisvę.

Minėjimo pabaigoje Sąjūdžio pirmininkas R. Kupčinskas dar spėjo atsakyti į kolegos Seimo nario Valdemaro Valkiūno klausimą apie Briuselio instrukcijas, pasidalijo mintimis apie Sąjūdžio būsimus darbus.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-08-24

Počebutų šeimos istorijos vingiai Biržuose (II)

Tęsinys. Pradžia - šeštadienio laikraštyje

 

Pasak Počebutų giminaičio Algio Palšio (jo mama Zelma Grikytė - Palšienė buvo netikra Kotrynos Milišiūnaitės - Počebutienės sesuo. Mirus Adomui Milišiūnui, jo našlė ištekėjo antrą kartą už Grikio - aut. past.), Petras Počebutas vertėsi prekyba, dirbo tiekėju ir taip šeima atsidūrė Rusijoje. Po bolševikinio perversmo Počebutai grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, kur broliai Pranas ir Eduardas baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, Zarasuose, Biržuose, anot A. Palšio, ir Prienuose.

Počebutų šeima Biržuose 1928 m. V. Bortkevičiūtės - Brėdikienės nuotrauka.

Į Biržus Petras ir Kotryna Počebutai atvyko gyventi su dviem jaunyliais vaikais - 1923 m. gimusia Aldona Valerija bei kiek vyresniu ir anksti mirusiu sūnumi, apie kurį, deja, nepavyko nieko tikra sužinoti. Anot A. Palšio, trečias brolis mirė jaunas ir Počebutams gyvenant ne Biržuose. 1928 m. visa dar graži šeima nusifotografavo Viktorijos Bortkevičiūtės - Brėdikienės fotoatelje. Nuotraukoje - abu tėvai, tik prieš metus Lietuvos karininkais tapę Eduardas ir Pranas, jų jaunylis brolis ir pagrandukė Aldona Valerija.

Tačiau gyvenimas neša ne vien tik gėrį, laimę. Jau kitas metais Počebutų šeimą ištiko skaudi nelaimė, sausai atspindėta metrikų knygose: „1929 04 19 Biržuose mirė Aldona Valerija Počebutaitė, 6 su puse metų. Tėvai teisėtoje moterystėje - Petras Počebutas ir Kotryna Milišiūnaitė, gyvenantys Biržų mieste. Mirusioji palaidota Biržų Naujosiose katalikų kapinėse".

Neseniai besišnekant su mokytoja Aldona Černiauskiene, ši sakė vaikystėje mačiusi Počebutaitės kapelį su nuotrauka.

 

Karai ir negandos išblaško savuosius

Broliai karininkai Eduardas ir Pranas vedė, susilaukė vaikų, tarnavo toliau kariuomenėje. Senieji Počebutai turėjo savo gyvenimą, tiesa, neteko artimųjų, vaikų - neaiškiomis aplinkybėmis mirė jų jaunylis sūnelis, kuris, giminių teigimu, yra palaidotas ne Biržuose.

1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, po to - Tarybų Sąjungos okupacija įsuko į savo verpetus ir abu brolius kariškius. Jie tarnavo Lietuvos savisaugos daliniuose (LSD), abu - generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje ir abu tragiškai žuvo 1944 m. - Eduardas Počebutas gegužės 13 d. kautynėse su Armija Krajova ties Mūrine Ašmena, Pranas Počebutas spalio 7 d. Sedos kautynėse su raudonarmiečiais.

Eduardo Počebuto žmonai Stasei Kryžiūtei - Počebutienei teko patirti politinės kalinės dalią, vaikelius Silvestrą ir Dalią tuo laiku globojo seneliai ir tetos.

Prano Počebuto žmona Dora Gertruda Brien - Počebutienė su dukrele Sabina iš pradžių pasitraukė į Čekoslovakiją ir gyveno Prahoje, vėliau grįžo į Lietuvą ir gyveno Nidoje, ištekėjo antrą kartą, emigravo į tuometinę Vakarų Vokietiją.

Nina Počebutienė yra Eduardo sūnaus Silvestro Počebuto antroji žmona, jo pusseserė Sabina Počebutas yra Prano duktė. Ji, gerbianti savo žuvusio tėvo atminimą, nekeitė pavardės, ją išsaugojo ir sūnus Slavis.

 

Senųjų Počebutų likimas

Petras Počebutas dirbo Biržų alaus gamykloje. Jis mirė 1953 03 09 ir palaidotas greta 1929 m. mirusios dukrelės. Matyt, tada likusi našle Kotryna Počebutienė užsakė naują betoninį antkapį, skirtą visai šeimai.

Tiesa, jos dar laukė gyvenimo posūkis. Tai liudija civilinės metrikacijos įrašas: „1961 10 13 Kotryna Počebutienė, Adomo, gyvenanti Vytauto g. 70, gimusi 1886 m. Sodeliškių kaime, ištekėjo už Adolfo Silivanovo, gyvenančio Vilniaus g. 76, gimusio 1880 09 13 Baltarusijoje."

Kotryna Milišiūnaitė - Počebutienė - Silivanovienė mirė po poros metų, 1963 09 08, palaidota greta savo dukrelės ir pirmojo vyro Počebutų šeimos kapavietėje. Norėjosi tikėti, kad ta kapavietė išlikusi iki mūsų dienų, kad ji nesunaikinta ir neužlaidota. Radus Biržų seniūnijoje esančioje Kęstučio gatvės kapų knygoje įrašą apie Počebutus, pasišnekėjus su jau minėtu giminaičiu A. Palšiu, teko pasivaikščioti po kapines. Dideliam džiaugsmui, pavyko rasti kapelį su betoniniu antkapiu ir gana dar aiškiai įskaitomu įrašu „PAČIABUTŲ ŠEIMA". Beliko tik pranešti tiek Ninai Počebutienei į Marijampolę, tiek pačiai Sabinai Počebutas į Vokietijos Worpswerde miestą, kad jų prašymas įvykdytas. Jau žinome beveik viską apie Počebutų šeimos narių likimus.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-08-24

Počebutų šeimos istorijos vingiai Biržuose (I)

Viskas prasidėjo dalykiškai ir įprastai. Muziejų pasiekė marijampolietės Ninos Počebutienės laiškas. Jame rašoma, kad ponia Nina kreipiasi Vokietijoje gyvenančios Sabinos Počebutas vardu, ieškodama kokių nors žinių apie tėvelį, Lietuvos kariuomenės karininką, bei apie galbūt Biržuose gyvenusius ir čia palaidotus senelius.

Pradžia visuomet yra sunki. Bet po daugiau kaip mėnesio paieškų iškilo daug faktų, asmenybių - Počebutų šeimos klajonės nuo Latvijos iki Rusijos, anksti mirusi mergaitė, du broliai Lietuvos karininkai, žuvę kovose su Raudonąja Armija ir Armija Krajova daliniais, šeimos kapas Biržų Kęstučio gatvės katalikų kapinėse.

Civilinės metrikacijos, katalikų bažnyčios atstovams, giminaičiams ir geros valios žmonėms padedant, iš dalies pavyko susipažinti su Počebutų šeimos gyvenimu, jos klajonėmis po artimas ir svečias šalis. Žinoma, nemažai liko ir neprirašytų gyvenimo lapų.

Petras Počebutas gimė apie 1883 m., jo žmona Kotryna Milišiūnaitė, Adomo Milišiūno duktė, gimė 1886 m. Sodeliškių kaime. Jauni žmonės susipažino, o gal jau susituokę atsidūrė tuometinėje antrojoje lietuvių „sostinėje" Rygoje, kur susilaukė pirmagimio Eduardo, vėliau - sūnaus Prano.

 

Eduardas (Edvardas) Počebutas

Taigi, Eduardas Počebutas gimė 1906 metais Rygoje. Su tėvais grįžęs į Lietuvą, Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnazijos 5 klases. 1924 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. O 1927 m. baigęs Karo mokyklą (IX laida), gavo pėstininkų leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 5 pėstininkų pulką Šilutėje būrio vadu.

Eduardas Počebutas.

1928 m. Eduardas baigė 4 mėnesių ryšių kursus prie Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų. 1931 m. leitenanto laipsnis jam pakeistas į jaunesniojo leitenanto, vėl pakeltas į leitenantus. Vėliau gavo vyr. leitenanto laipsnį, nuo 1937 m. - 2-ojo bataliono ūkio būrio vadas. 1939 m. E. Počebutas - jau kapitonas.

Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. paskirtas Raudonosios Armijos (RA) Šaulių teritorinio korpuso 179 šaulių divizijos 215 šaulių pulko bataliono vyr. adjutantu. Kilus Vokietijos - Tarybų Sąjungos karui, E. Počebutas iš RA pasitraukė, dalyvavo Birželio sukilime Kaune.

1941 metų liepos pradžioje Vyriausiojo sukilimo štabo su ginklų siunta pasiųstas į Zarasus, suorganizavo Zarasų apskrities tautinės apsaugos rinktinę, buvo paskirtas jos vadu. Nuo 1941 metų spalio E. Počebutas tarnavo Lietuvos savisaugos dalinyje Kaune. 1944 m. - Vietinės rinktinės 301 bataliono 2-osios kuopos vadas. 1944 05 13 žuvo mūšyje su Armija Krajova daliniu prie Mūrinės Ašmenos, ten ir palaidotas.

Apdovanotas 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. E. Počebutas buvo vedęs Stasę Kryžiūtę, turėjo sūnų Silvestrą ir dukterį Dalią.

 

Pranas Počebutas

Pranas Počebutas gimė 1908 m. Rygoje. Su tėvais grįžęs į Lietuvą, Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnazijos 4 klases. 1924 m. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. baigus Karo mokyklą (IX laida), jam suteiktas pėstininko leitenanto laipsnis ir paskirtas į 7 pėstininkų pulką Klaipėdoje.

Pranas Počebutas.

1931 m. laipsnis pakeistas į jaun. leitenanto. 1931 m. P. Počebutas baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Topografijos skyrių, tais pačiais metais pakeltas į leitenantus, tapo vyr. karininku.

P. Počebutas 1934 m. baigė karininkų kulkosvaidžių kursus (II laida) prie Vytauto Didžiojo karininkų kursų. 1935 m. paskirtas kuopos vadu, tampa kapitonu.

Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, tarnavo 7 pėst. pulke 2 kulkosvaidžių kuopos vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, P. Počebutas 1940 m. paskirtas Raudonosios Armijos Šaulių teritorinio korpuso (ŠTK) 184 šaulių divizijos 297 šaulių pulko kulkosvaidžių kuopos vadu.

Kilus Vokietijos - Tarybų Sąjungos karui, P. Počebutas iš Raudonosios Armijos pasitraukė. Tarnavo LSD (Lietuvos savisaugos daliniai), 1943 m. iš 9-E bataliono perkeltas į 253 batalioną, paskirtas 2 kuopos vadu. 1944 m. formuojant Vietinę rinktinę, paskirtas Marijampolės karo mokyklos karininku.

P. Počebutas savanoriu atvyko į LKDI (Lietuvos karinių dalinių inspekcija), buv. TAR (Tėvynės apsaugos rinktinė). 1944 10 07 žuvo Sedos kautynėse su Raudonąja Amija, ten ir palaidotas.

Pranas Počebutas apdovanotas 1938 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, 1928 m. - Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Buvo vedęs vokiečių tautybės merginą Dorą Gertrūdą Brien, turėjo tris vaikus. Juozukas ir Onutė mirė mažamečiai, dukra Sabina dabar ir užsiima Počebutų giminės paieškomis.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-08-21

Knyga „SSRS - mūsų akimis"

Į artėjančią rugpjūčio 23-ąją, Molotovo - Ribentropo sutarties dieną, galima pasižiūrėti iš įvairių pusių. Po šios dienos, nulėmusios Lietuvos likimą, nuo jos pačios daug kas nebepriklausė. Tam buvo klastojami faktai, verbuojami ir panaudojami įvairūs koloborantai.

Ši knyga Lietuvoje pasirodė 1933 - 1934 m.

Vienas tokių buvo žurnalistas Justas Paleckis, 1926 - 1927 m. buvęs nacionalinės Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) direktorius, po 1926 m. perversmo dalyvavęs opozicinėje veikloje, leidęs ir redagavęs žurnalus „Naujas žodis", „Laiko žodis". 1933 m. jis apsilankė Tarybų Sąjungoje ir parašė prosovietinę knygą „SSRS - mūsų akimis", išspausdintą Lietuvoje 1933 - 1934 m.

Knygoje palankiai aprašė bolševikinę Tarybų Sąjungą, jos deklaruojamus pasiekimus, liaudies laimėjimus ir panašiai. Aišku, jo knygoje nebuvo galima nė su žiburiu rasti informacijos apie lagerius, žmonių naikinimus, planuojamą grobikišką politiką.

Tokiam palankiam žurnalistui buvo su kaupu atsilyginta - okupavus Lietuvą 1940 metais, jis paskirtas okupacinio režimo Lietuvos TSR „liaudies vyriausybės" vadovu, vėliau nuo tų pačių 1940 metų iki 1967 buvo LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-08-21

Biržiečiai vasarą palydės kino festivaliu „Sidabrinės gervės naktys"

Rugpjūčio 28 d., šeštadienį, 21 val. vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys" užbaigs savo skrydį per Lietuvą, aplankydamas paskutinę kelionės stotelę - Biržų pilį. Iš ten grįš į Vilnių, kur rugsėjo pradžioje nugriaudės finaliniai festivalio akordai.

Biržuose „Sidabrinės gervės naktų" kino seansuose po atviru dangumi žmonės galės romantiškai palydėti vasarą. Tikimasi, kad į nemokamą renginį prie pilies susirinks gausi auditorija. Juolab kad Kirkilų kaimo bendruomenė žada iškepti gardžių ekologiškų blynų, kuriais vaišins visus atvykusius.

Biržuose pradėjus organizuoti „Sidabrinės gervės naktų" festivalį, prie projekto buvo pakviesta prisijungti Kirkilų kaimo bendruomenė. Jos pirmininkas Vytas Jareckas pasiūlė kultūrinį vakarą nuostabiame pilies kieme stengtis nenaudoti vienkartinių indų. „Nutarėme pagal praėjusio amžiaus receptus iš rupiai maltų kviečių miltų pagaminti blynus su įvairiais pagardais - ir uogiene, ir spirgais. Mūsų blynai - be jokių E raidžių ar modifikuotų produktų, ekologiški. Kepsime juos su taukais, atvira ugnimi - bus švieži, ne iš termoso. Patieksime blynus ant vynuogės lapo. Kartu su filmais atvykę aktoriai galės prisidėti juos kepant ar dalijant", - sumanymą atskleidė Kirkilų bendruomenės pirmininkas.

Pasak V. Jarecko, biržiečiai, atvažiuojantys į jų kaimą, įsikūrusį geologiniame kraštovaizdžio draustinyje, tokių blynų skonį jau žino. Šįkart vėl turės progos paskanauti ir dar nemokamai - produktus sutiko finansuoti savivaldybė.

Vasaros kino festivalio „Sidabrinės gervės naktys" renginį Biržuose nuoširdžiai globoja meras Regimantas Ramonas. „Pas mus buvo senas kino teatras, ten dirbo 14 žmonių. Dabar jo nebėra, nes nepriklausomybės pirmaisiais metais pasistatėme kultūros namus su 500 vietų sale. Turime galimybę periodiškai rodyti kino filmus. Taigi, Biržuose kinui nėra uždėta tabu, - pasakojo R. Ramonas, klausiamas apie bendrą kino padėtį rajone. - Mano noras ir kvietimas organizatoriams yra kiekvieną vasarą šio festivalio paskutinį renginį organizuoti Biržuose. Tai būtų žingsnis lietuviško kino atgimimo link."

Kino vakaras po atviru dangumi Biržų merą ypač džiugina. „Nesame tokio rengę, todėl labai įdomu. Tik dabar baugina oras - nesinorėtų kraustytis su filmais į uždaras patalpas. Reikėtų sukalbėti maldelę, kad tądien nelytų, - sakė jis. - Rugpjūčio 6-8 dienomis pas mus vyko Biržų miesto šventė, o šita kino naktis bus tarsi vasaros palydėtuvių akcentas. Visada reikėtų pagalvoti apie panašų renginį. Šiais metais pasisekė - atskrenda „sidabrinė gervelė". Kaip tik ji ir iškėlė mintį, kad kasmet taip gražiai galėtume padėti vasaros tašką."

„Sidabrinės gervės naktų" festivalio baigiamojoje programoje bus parodyti trys šiuolaikinių kūrėjų filmai: dokumentinis „Nuo pasaulio stogo" (rež. V. V. Landsbergis), trumpametražis „Jau puiku, tik dar šiek tiek..." (rež. L. Lužytė) ir pilnametražis „Stiklainis uogienės" (rež. R. Čekuolytė-Che).

Garsus kino, teatro ir televizijos aktorius K. Jakštas, su „Sidabrinės gervės naktų" karavanu šią vasarą aplankęs ne vieną šalies miestą, sako patyręs beribį malonumą akis į akį bendrauti su vietiniais žmonėmis ar tiesiog stebėti juos - žiūrovus - iš šono.

„Aš mėgstu atsistoti kur nors kamputyje ir patyliukais stebėti žmonių reakciją į kiną. Neteko matyti, kad kas nors vidury seanso atsistotų ir išeitų, - tvirtino K. Jakštas. - Žmonėms įdomu, jiems patinka. Net jei kai kurie iš rodomų filmų - sudėtingi, labiau skirti  tam tikram žiūrovui."

Pasak aktoriaus, festivalio vakarais žmonės įsidrąsinę prieina, pakalbina. „Jaunesni nori kartu nusifotografuoti, kiti klausinėja, kaip kuriamas kinas. Jiems smalsu, juos žavi nematoma kino pusė. O man malonu pabendrauti su tuo, kuris paprastai yra kitapus ekrano. Džiugu, kad toks festivalis vyksta", - kalbėjo K. Jakštas.

Projektą „Sidabrinės gervės naktys" rengia Lietuvių kino akademija, jį remia MAXIMA LT, UAB, televizija GALA ir BOSCA.

 

Lietuvių kino akademijos informacija

2010-08-21

Skaudžios netekties atmintis

Prieš 30 metų, tokią pat karštą rugpjūčio 16-osios popietę, prie Gulbinų kaimo sklandytuvo avarijoje žuvo Vilius Juodgudis. Sibiro tremtinys, labiausiai už viską pasaulyje mylėjęs dangų ir lėktuvus. Biržų aeroklubo įkūrėjas, daugelio sklandytojų ir lakūnų mokytojas, patarėjas ir bičiulis.

Stasė Eitavičienė
2010-08-17

D. Juodgudienė (antra iš dešinės) mielai bendravo su tremtinių choro, kuriame ir pati neseniai dainavo, narėmis.

Prabėgo 30 metų, bet žmonės jį prisimena. Pirmiausia tie, kurie kartu su Vilium kūrė aeroklubą, skraidė, jam vadovaujant. Daug gražių žodžių buvusiam viršininkui ir draugui skyrė aviacijos veteranai, susirinkę sekmadienio pavakary Biržų aeroklube.

Danutė Juodgudienė prisiminė savo pažintį su Viliumi tolimame Tomsko srities kaime, jųdviejų vestuves. Tremtinių choro „Tremties aidai" vadovė Laima Aukštuolienė ir keletas chorisčių atliko tremties dainas. Prie jų prisijungė ir seniau šiame chore dainavusi D. Juodgudienė.

Algis Jankauskas, Vidmantas Jukna kalbėjo apie pirmuosius teorinius užsiėmimus Biržų autotransporto įmonėje, savo skraidymus Bauskės aeroklube. Ramusis Žiemelis, Gediminas Venskus prisiminė aviacijos sporto klubo įkūrimą Biržuose. Žvelgdami į pablukusias nuotraukas aviacijos veteranai gyvai komentavo įvykius ir nutikimus, skraidymų akimirkas, varžybas, įvairius kitus klubo gyvenimo momentus.

Į veteranų kvietimą dalyvauti patriotinės dainos konkurse, skirtame V. Juodgudžiui atminti, atsiliepė biržietės Karolina Jakštaitė, Erika Kulbytė, vabalninkietė Evelina Mikalauskaitė ir Ingrida Davydonytė iš Nemunėlio Radviliškio.

K. Jakštaitė ir E. Kulbytė padainavo K. Mašanausko dainą „Lietuva". E. Mikalauskaitė iš Vabalninko - populiarios dainos „Angelai" lietuvišką variantą. Visoms renginyje dalyvavusioms jaunosioms dainininkėms ir tremtinių choro vadovei buvo įteikti padėkos raštai.

Minėjimui pasibaigus, buvusio klubo viršininko V. Juknos pilotuojamas lėktuvas ne kartą kilo į padangę. Norintys galėjo įsitikinti, kokie gražūs mūsų Biržai iš aukštai. Prie skraidančių dainininkių mielai prisijungė Raimundo Juogdudžio, Viliaus sūnaus, dukra Justina. Drąsi, lengvai bendraujanti mergaitė, įsitaisiusi šalia lakūno, kažkuo labai priminė savo senelį, nors, kai ji gimė, Vilius Juodgudis jau senokai vaikščiojo Amžinybės soduose.

Kviečiame į etnografinę šventę O. Kvedaravičiaus sodyboje

Rugpjūčio 21 d. (šeštadienį) 14 valandą Obelaukių kultūros namai ir bendruomenė organizuoja etnografinę šventę „Išsaugokime senovės papročius ir tradicijas", kuri vyks gydytojo Olgerto Kvedaravičiaus tėvų sodyboje, Pamuriškio kaime. (Jį pasiekti galima nuo Biržų pusės, važiuojant Obelaukių link keliu, vedančiu pro kolektyvinius sodus. Kelyje bus nuoroda į sodybą).

Šventės metu susipažinsite su sodybos šeimininko surinktais senoviniais eksponatais, išmoksite austi drobes, išgirsite senolių pasakojimus, kartu padainuosite su Anglininkų etnografiniu moterų ansambliu, pašoksite su žaviomis Kratiškių damomis. Klojime pamatysite Obelaukių kultūros namų dramos būrelio premjerą - J. Žemaitės trijų veiksmų komediją „Trys mylimos".

Atvažiuokite, ateikite - tikrai bus įdomu ir smagu pabendrauti tarp sodyboje ošiančių medžių, prie tvenkinio, kuriame žydi lelijos ir plaukioja žuvys.

Danutė Semenovienė, Obelaukių kultūros namų darbuotoja, tel. 8~699 07 794

Atvirų durų diena Biržų muziejuje „Sėla"

Biržų vardo paminėjimo 555-ųjų metinių proga muziejus „Sėla" rugpjūčio 6-ąją paskelbė Atvirų durų dieną - visą dieną ekspozicijas ir parodas buvo galima lankyti nemokamai.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

Muziejininkė Lina Kuncytė pristato audiogidą.

Muziejininkė Lina Kuncytė pristatė muziejuje įdiegiamus audiogidus. Audiogidai - turistams skirtas nešiojamas elektroninis prietaisas, pakeičiantis ekskursijas vedantį gidą žmogų. Atėjusiųjų į pristatymą laukė staigmenos - keturi lankytojai, atsakę į klausimus, buvo apdovanoti nemokamais bilietais aplankyti visą ekspoziciją patogiu jiems laiku bei suvenyriniais marškinėliais su Biržų simbolika.

Į Radvilų salę susirinkusius Biržų muziejininkus ir jų svečius pasitiko klavesino muzika. Atvyko Biržų savivaldybės meras R. Ramonas, administracijos direktorė P. Prašmantienė su pavaduotoju R. Martinoniu, savivaldybės darbuotojai, muziejininkai iš Pasvalio ir Rokiškio, Jekabpilio ir Bauskės, Biržų regioninio parko darbuotojai.

Už ilgametį darbą ir idėjų įgyvendinimą muziejuje meras įteikė Padėkos raštą vyriausiajai rinkinių saugotojai Jadvygai Kriščiūnienei.

Pasvalio muziejininkai ją vadino savo krikštamote, daug prisidėjusia prie jų muziejaus atsiradimo.

Vėliau buvo pristatyta būsimoji internetinė Biržų muziejaus svetainė.

Atvirų durų dieną ekspozicijas aplankė apie 400 biržiečių, jų svečių ir draugų, turistų iš Lietuvos ir užsienio.

Talentingi biržiečiai nori šlovės

Rugpjūčio 9 dieną Biržuose lankėsi LNK televizijos projekto „2 minutės šlovės" vadovė Kristina Kumžienė.

Stasė Eitavičienė
2010-08-12

Paskutiniai patarimai prieš pasirodymą: projekto vadovė K. Kumžienė (kairėje) ir grupė „Ketvirtoji avenue".

„Ieškome naujų dalyvių talentų šou. Aplankėme jau apie 20 Lietuvos miestų. Kai kur į atranką susirenka daug žmonių, norinčių parodyti savo sugebėjimus, kitur nieko nerandame, tad važiuojame toliau. Jei į atranką pakviečiame vakare, dalyvių susirenka daugiau. Kol kas daugiausia turime dainininkų", - „Šiaurės rytams" sakė moteris.

Visų atrankose dalyvaujančių pasirodymai filmuojami. Vėliau jie peržiūrimi su atitinkamos srities specialistais - vokalo mokytojais, choreografais, kurie ir nusprendžia, ką pakviesti į pasirodymą televizijoje.

„Jei pamatau neabejotiną talentą, pakviečiu iš karto, bet tokių atvejų nedaug. Kitų dalyvių sėkmė priklauso nuo jų entuziazmo, pasiryžimo dalyvauti laidoje. Nuo to, kaip jie reaguoja į pastabas ir jas taiso", - kalbėjo projekto vadovė.

Biržų kultūros centro salė 14 valandą, kai turėjo prasidėti atranka, buvo artipilnė. Čia susirinko atrankos dalyvių draugai, palaikymo komandos ir tie, kuriems neužteko drąsos patiems pakilti į sceną. „Paklauskim, ar kitais metais vėl atvažiuos. Tada ir mes dalyvausime", - už nugaros šnibždėjosi dvi simpatiškos mergaičiukės.

O į sceną jau kilo pirmasis dalyvis - devyniolikmetis akordeonistas, grojantis jau 10 metų, Nerijus Miežinys. Puikiai atlikęs vengrišką čardašą, sulaukė daugybės aplodismentų. Plojo ir projekto vadovė, po to negailėjusi jaunuoliui patarimų, kaip pirmaisiais akordais užkariauti žiūrovų dėmesį ir išlaikyti jį dvi minutes.

Laima Kondrašienė iš Nemunėlio Radviliškio atliko dainą iš Violetos Tarasovienės repertuaro „Man reikia tavęs". Gerai scenoje jautėsi tarptautinis trio „Ketvirtoji avenue" - septyniolikmetė germaniškietė ir jos draugai iš Skaistkalnės. Žiūrovai negailėjo plojimų 74 metų Ritai Balčiūnienei iš Smilgių, gražia tarmiška šnekta pasakojusiai savo sukurtas istorijas. Juokingus nuotykius, tik šįkart paimtus iš interneto, porino Gendručiu pasivadinęs vyriškis. Dvylikametė Evelina Mikalauskaitė iš Vabalninko atliko dainą „Angelas", kurią paprastai dainuoja Eglė Jurgaitytė.

Bene labiausiai žiūrovus sužavėjo dvylikametis Danas, vyresniojo brolio saugiai per pečius apkabintas, seseriai Simonai Berlinskaitei akomponuojant sudainavęs dainą angliškai. Gražiai nuskambėjo ir Simonos, jos brolių ir pusbrolio atliekama giesmė.

Tiek buvo šaunių mūsų miesto ir rajono gyventojų, išdrįsusių ateiti į atranką ir parodyti savo talentą. Ar kuriuos nors iš jų pamatysime projekte „Dvi minutės šlovės", paaiškės rudenį, kai prasidės naujasis LNK sezonas.

Šaudymo treneriui Petrui Špankauskui - 85

Žinomas visoje Lietuvoje šaudymo treneris Petras Špankauskas gimė 1925 08 19 tuometinės Biržų apskrities Saločių valsčiaus Petrašiūnų kaime. Petras nuo mažens pasižymėjo begaliniu žinių, mokslo troškimu, labai gerai mokėsi, nepaprastai gražiai rašė, braižė. Vėliau, dirbdamas sportinį darbą, garsėjo lentelių, grafikų braižymu.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

Petras Špankauskas buvo treneris iš pašaukimo, jį mokiniai neretai vadindavo tėvu, kuris atskleidė ne tik sporto gudrybes, bet ir gyvenimiškas tiesas.

Mokslus tęsė Biržų gimnazijoje, tačiau, jos nebaigęs, ėmė dirbti. Tiesa, vėliau, jau tarybiniais metais, baigė vakarinę mokyklą. Grįžus į Lietuvą Raudonajai Armijai, vaikiną 1944 metų rugsėjo 6 mobilizuoja. Pabuvęs iš pradžių Pabradėje, vėliau pasiunčiamas į Ukrainos frontą, dalyvauja karo veiksmuose Vengrijoje, ten sužeidžiamas. Iš Raudonosios Armijos jį demobilizavo tik 1948 metais. Grįžęs į Biržus, pradėjo dirbti kariniame komisariate, ruošdavo naujokus.

Šokiuose piliakalnyje susipažino su rusaite Tatjana, kilusia iš Pamaskvės. Ji, kaip karo pabėgėlė, buvo atvykusi į Biržų kraštą, dirbo durpyne prie Mantagailiškio. Dviejų jaunų žmonių pažintis 1950 m. baigėsi vestuvėmis. Jie apsigyveno buvusiuose pionierių namuose. Tatjaną Špankauskienę daugelis biržiečių prisimena kaip ilgametę tiro darbuotoją.

Kariniame komisariate P. Špankauskas dirbo dar kelerius metus, vėliau - sporto komitete, SDAALR (savanoriška draugija armijai aviacijai laivynui remti). 1954 m. pradėjo dirbti šaudymo treneriu miesto mokyklose (dabartinė „Aušra", „Saulės" gimnazija), Pabiržėje karinio parengimo mokytoju.

1953 m. rudenį įsteigta Biržų rajono liaudies švietimo skyriaus vaikų sporto mokykla, sukomplektuotos krepšinio, gimnastikos, lengvosios atletikos sekcijos ir grupės. Iš pradžių šaudymo nebuvo, jis atsirado 1956 m. Petras Špankauskas buvo priimtas į darbą treneriu.

Jau 1956 m. Biržų šauliai Lietuvos spartakiadoje rajonų grupėje iškovojo pirmąją vietą. 1960 m. Lietuvos vaikų sporto mokyklų šaudymo varžybose Alytuje Biržų komanda taip pat buvo pirma. Ir vėlesniais metais biržiečiai šauliai V. Špankauskas, R. Maliboška, A. Pocius, R. Ganiprauskas, B. Korsakaitė ir daugelis kitų pasiekė nemažai laimėjimų įvairiose varžybose, o P. Špankauskas daug metų buvo įvairių Lietuvos moksleivių rinktinių treneriu, „Nemuno" draugijos šaulių treneriu.

Pats garsiausias jo mokinys yra biržietis Vladas Turla, pradėjęs lankyti šaudymo pratybas 1967 m. Jo sportinės karjeros viršūnė - 7 aukso medaliai Pasaulio šaudymo čempionate Karakase, Venesueloje 1982 m. P. Špankausko mokiniai buvo ir dabartiniai Biržų sporto mokyklos šaudymo treneriai Dalia Ulevičiūtė - Drevinskienė ir Raimondas Briedis.

Kruopštus, fanatiškas darbas buvo įvertintas. 1970 metais Petrui Špankauskui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.

Petras Špankauskas pateisino šį vardą, nes jis buvo treneris iš pašaukimo - mokė vaikus ne tik siekti sportinių rezultatų, bet ir paties gyvenimo. Mokiniai jį vadindavo tėvu, nebijodavo išsikalbėti, paklausti patarimų asmeniniais klausimais. Biržuose šauliai iš visos Lietuvos labai mėgo rengti stovyklas. Visi žinojo, kad čia graži gamta, ežeras, žinojo, kad treneris pasirūpins ir nakvyne, ir maitinimu, laisvalaikiu. Jis visais ir rūpinosi, tik dėl įvairių rūpesčių darbe ėmė šlubuoti sveikata, teko vartoti vaistus.

O čia dar ta istorija su vokiškais šoviniais iš Rygos. Artėjo svarbios varžybos Maskvoje, buvo pasiūlyta nusipirkti gerų šovinių. Ko nepadarysi dėl rinktinės, šaulių, gero pasirodymo. Nusipirkus šovinius, tikrinimą pradėjo vadinamoji liaudies kontrolė, atrado finansinių trūkumų. Kaip sakoma, visi žinojo, kad lėšos išleistos šoviniams, bet įrodyti buvo sunku.

Visa tai labai slėgė trenerį. Ir jis neatlaikė - 1976 metų rugsėjo 10-ąją savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Jubiliejus su nešventiniais prieskoniais

Praėjusį savaitgalį buvo minimos Biržų vardo paminėjimo 555-osios metinės.

Biržiečiai, pasiilgę švenčių, nuoširdžiai džiaugėsi spalvinga eisena ir kitais renginiais, tačiau negalėjo nematyti ir kai kurių nesklandumų, kurie daugiau ar mažiau temdė šventines nuotaikas.

Rajono vadovai į bažnyčią nėjo

Šeštadienį šventė prasidėjo Biržų tvirtovėje, kur vyko vietos valdžios atstovų susitikimas su miestų partnerių delegacijų atstovais ir svečiais.

Renginio dalyviai stebėjosi, kad, pristatydamas dalyvaujančius asmenis, Biržų rajono meras Regimantas Ramonas nepaminėjo susitikime dalyvavusio Seimo nario Valdemaro Valkiūno pavardės.

Biržų tvirtovėje vykusio renginio dalyviai gūžčiojo pečiais, kai rajono meras pats vedė renginį, pats skaitė pranešimą apie Biržų 555 metų jubiliejų, pats pristatinėjo svečių delegacijas, priiminėjo dovanas bei teikė atvykėliams suvenyrus. Pagal protokolą dalį šių funkcijų atlieka renginio vedėjas, o rajono vadovas kviečiamas atlikti išskirtinius pasveikinimus ar dovanų teikimus.

Analogiška situacija buvo ir pernai metais vykusios miesto šventės metu. Tąsyk dėl renginio scenarijaus buvo pareikštos viešos pastabos, tačiau per metus jos turbūt užsimiršo.

Susitikimas su svečiais baigėsi bendravimu prie vyno taurės.

Biržų vardo paminėjimo 555-ųjų metinių programoje skelbtose Mišiose Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje dalyvavo Seimo narys Valdemaras Valkiūnas bei rajono savivaldybės tarybos nariai Stasė Eitavičienė, Irutė Varzienė, Audronė Gaigalienė, Nijolė Šatienė, Danutė Martinkėnienė ir Kęstutis Slavinskas.

Pasak šv. Mišiose dalyvavusių žmonių, bažnyčios klebonas Dalius Tubys gerokai sutriko bažnyčioje nesulaukęs nė vieno iš trijų rajono vadovų (Regimanto Ramono, Aurimo Franko, Palmyros Prašmantienės -aut.). Aukščiausia rajono valdžia Mišių už Biržų miestą metu kartu su svečiais vaikštinėjo po tvirtovės menes ir kaldino progines monetas. Biržiečių nuomone, į bažnyčią eiti nepanorusius svečius galėjo užimti muziejaus ar delegacijas lydėję Biržų rajono savivaldybės administracijos darbuotojai. Žmonės svarstė, kad su užsienio svečiais galbūt galėjo likti reformatų tikėjimą išpažįstantis vicemeras A. Frankas, kadangi Pamaldos Biržų evangelikų bažnyčioje vyko sekmadienį.

 

Linksmino kaimo bendruomenės

Nuo pat ryto iki vėlaus vakaro J. Janonio aikštėje šurmuliavo amatininkų mugė ir tradiciniai kaimų bendruomenių kiemeliai.

Rinkuškiečiai renginio dalyvius masino bulvių blynais ir šaltibarščiais, pabiržiečiai vaišino kiaušiniene, sūriu ir naminiu vynu. Būginių kiemelio virėjai išvirė charčio sriubą ir žvėrienos plovą. Vyrai gyrė meilūniečio aludario Petro Urbono alų.

Linksmiausiai atrodė Pačeriaukštės kaimo bendruomenės kiemelis, kur už mokestį paslaugūs šeimininkai atvykėliams kubile plovė kojas, siūlė prigulti šieno žaginyje, o mažiesiems siūlė jodinėjimą poni veislės arkliuku. Pačeriaukštiečai pasakojo, kad šiene prigulęs vokiečių delegacijos narys už malonumą nepagailėjo penkių eurų.

 

Rinkuškiečiai - išradingiausi

Šeštadienio popietę vykusioje eisenoje nuo savivaldybės administracijos pastato iki J. Janonio aikštės dalyvavo rajono vadovai, miesto svečiai, biudžetinių įstaigų atstovai, kaimo seniūnijų bei bendruomenių nariai.

Išmoningiausiai eisenoje pasirodė rinkuškiečiai, kurie vežė ant ratų kubilą su „besiparinančiu" Valentinu Grigaliūnu.

„Rajono valdžia perdavė bendruomenei pirties pastatą ir įpareigojo maudyti rajono žmones. Tą mes ir darome", - baltais rūbais vilkinčių merginų apsuptyje leisdamas muilo burbulus šmaikštavo Valentinas.

Vytauto gatvėje eiseną stebėję rajono įmonių savininkai sakė svarstę, ar dalyvauti šventėje. Bet kažkodėl nedrįsę. „Gal reikėjo savivaldybės atstovams sukviesti verslininkus pasikalbėti, nes spaudoje skelbtu kvietimu dalyvauti eisenoje inertiškus ir konservatyvius biržiečius vargu ar išjudinsi ", - sakė medienos verslu užsiimančios įmonės vadovas.

Šventinę eiseną trikdė ir tam tikri nesklandumai. Pagal skelbtą informaciją eiseną turėję lydėti istoriniai automobiliai miesto gatvėmis pravažiavo anksčiau, o žygiavusius žmones lydėję baikeriai buvo priversti stoviniuoti.

„Gal ir mums reikėjo kartu su automobiliais važiuoti anksčiau? Gal tarp žmonių ir technikos parado reikėjo daryti pertraukėlę? Blogai, kad tokių dalykų neturėjome progos aptarti su Biržų šventės organizatoriais", - kalbėjo baikerių klubo „Support X" vadovas Vytas Juška.

Gausaus biržiečių ir jų svečių būrio sulaukė koncertai. Ypač jaukus buvo grupės „DixXband" pasirodymas. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės pasigedo sėdimų vietų.

Priekaištus dėl švaros tualetuose išsakė Birutė Kvedaravičienė. „Šį kartą buvo pastatyta daug biotualetų, bet pavakare į juos nebuvo galima užeiti. Organizatoriai privalėjo ne tik tualetus statyti, bet ir renginio metu organizuoti tvarkos palaikymą juose", - sakė B. Kvedaravičienė.

 

„Klasika" šventę pradėjo nuo Astravo

Klubas „Klasika" surengė senovinės technikos paradą, į kurį sukvietė ir savo draugus iš visos Lietuvos.

Šventę Biržuose senoji technika pradėjo išsirikiavusia kolona kelyje Pasvalys - Biržai. Ši visa galinga „armada" atvyko į Astravą, prie grafų Tiškevičių rūmų.

Tiesa, visos transporto priemonės ten nesutilpo, daliai teko rikiuotis aikštelėje prie „Siūlo" fabriko.

Šiemet klubas viršijo praėjusių metų šventės pasiekimą - tada startavo 38 transporto priemonės, šiemet jų susirinko per 50.

Muziejininkas Antanas Seibutis klubo narius ir jų svečius supažindino su Biržų istorija, Astravo dvaro praeitimi. Tie, kurie neišsigando 30 laipsnių karščio, aplankė Širvėnos ežero užtvankas, apžiūrėjo pėsčiųjų tilto prieigas, netgi spėjo išsimaudyti ežere.

Pasibuvusi Astrave, senosios technikos kolona pasuko Biržų centro link toliau dalyvauti miesto šventėje.

 

Šventės puošmena - lenkų vaikų orkestras

Jau penktadienio popietę į miesto šventę biržiečius ir jų svečius pakvietė nuotaikingi pučiamųjų orkestro garsai. Žmonės išėjo į gatvę, kiti skubėjo į J. Janonio aikštę, kurioje ir įvyko Grodzisko miesto vaikų orkestro koncertas.

Grodziskas - Lenkijos miestas, su kuriuo mūsų savivaldybė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį pasirašė prieš dvejus metus. Miesto vaikų pučiamųjų orkestras neseniai atšventė savo 30-ąjį gimtadienį. Įdomu tai, kad orkestro veiklos pradžioje repeticijoms nuomojamos salės bei kitas išlaidas sumokėdavo Grodzisko miesto aludariai. Profesionalaus muzikanto ir dabartinio orkestro vadovo Stanislovo Slovinskio (Stanislaw Slowinski) pastangomis jis tapo žinomas ne tik Lenkijoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių.

Biržuose orkestras koncertavo abi miesto šventės dienas. Jauni muzikantai, kurie daugelį kūrinių atlieka su judesiu, simpatiškų orkestro mergaičių choreografinė grupė bei išties puiki muzika sužavėjo šventės dalyvius.

 

„Barbora Radvilaitė" - kitaip

Pažiūrėti Alytaus miesto teatro spektaklio „Barbora Radvilaitė" prisirinko pilna Biržų kultūros centro salė. Daugelis žiūrovų, ko gero, buvo matę nemirtingos Juozo Grušo pjesės pastatymą, kuriame Barboros Radvilaitės vaidmenį atliko scenos legenda vadinama Rūta Staliliūnaitė. Alytiškių pjesės autorius ir režisierius Arvydas Kinderis pabandė įrodyti, kad lietuviško teatro scenoje galima ir kitokia istorinių įvykių interpretacija.

Spektaklio veiksmas vyksta Dubingiuose, Radvilų dvare, kuriame Barbora Radvilaitė po slaptos santuokos su Žygimantu Augustu pusę metų gyveno nežinioje ir vienatvėje, prižiūrima liokajaus Stanislovo Davainos ir savo brolio Radvilos Rudojo. Ir tik po Žygimanto Senojo mirties Barbora buvo pakviesta į Vilnių ir pristatyta Lietuvos diduomenei, kaip teisėta Žygimanto Augusto žmona - Lietuvos ir Lenkijos karalienė.

Skirtingai nei tradiciniuose pastatymuose, Alytaus miesto teatre vaidmenis kuria vos keli aktoriai. Žiūrovus sužavėjo Barboros vaidmeniu įtikėjusi, meilės ir kančios jėga spinduliavusi aktorė Inesa Pilvelytė. Tie, kas laukė originalaus pastatymo, neturėjo nusivilti Stanislovo Davainos vaidmens atlikėju. Šis rūmų juokdarys, liokajus savo šmaikštumo, energijos ir žavesio neprarado iki pat spektaklio pabaigos.

 

Liaupsės merui ir J. Strielkūno „Lietuva"

Šeštadienį Biržų miesto šventėje dalyvavo gausus būrys svečių. Todėl sveikinimai miestui, jo vadovams ir miestelėnams tęsėsi ilgiau nei valandą. Aizkrauklės (Latvija) kultūros darbuotoja tvirtino, kad biržietiškas alus - geriausias Lietuvoje, ir čia pat uždainavo lietuviškai. Kaune gyvenantys biržiečiai į šventę pasikvietė kultūros centro „Tautos namai" vyresnių žmonių liaudiškų šokių kolektyvą „Ainiai", kurie aikštėje atliko keletą šokių.

Suprantama, kad švenčių kaip ir kitų savivaldybei svarbių įvykių metu dėkojama jos vadovams. Tačiau neskoningai scenoje nuskambėjo liaupsės Socialdemokratų partijai ir „labai geram merui, kuriam reikia paploti". Juolab kad jos pasigirdo iš Giedrės Purvaneckienės, LSDP pirmininko pavaduotojos, lūpų. O gal socialdemokratai jau perima senąsias tradicijas, kai vienintelė partija buvo „mūsų epochos protas, sąžinė ir garbė"?

Santūriai ir ramiai į savo tikrai nemažų nuopelnų įvardijimą reagavo Antano Macijausko premijos laureatas Juozas Šalkauskas. Išklausęs Lietuvos žurnalistų sąjungos ir LRT tarybos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus bei žurnalisto ir leidėjo Danieliaus Mickevičiaus jam skirtus žodžius, J. Šalkauskas padeklamavo nacionalinės premijos laureato, poeto, mūsų kraštiečio Jono Strielkūno eilėraštį „Lietuva".

„Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės: Lietuva", - nuskambėjo nuo žmonių šurmulio pritilusioje aikštėje.

 

Senovinės technikos savininkų padėka rėmėjams

Šeštadienio vakarą senovinės technikos savininkai rinkosi Biržų aeroklube. Kiek atsipūtę, tvarkingai rikiavo savo senutes, bet labai mylimas ir prižiūrimas transporto priemones, statė palapines ir sėdo prie vakarienės stalo kartu su šeimomis, gerais draugais ir klubo „Klasika" rėmėjais.

„Šis susibūrimas - tai vienas iš būdų padėkoti mūsų rėmėjams", - „Šiaurės rytams" kalbėjo JAV gyvenantis Egidijus Einoris, klubo įkūrėjas ir jo pagrindinė varomoji jėga. Linksmai šnekučiuodamiesi dienos įspūdžiais dalinosi gerai visiems pažįstami biržiečiai ir svečiai iš kitų Lietuvos miestų, tarp jų - LR Seimo narys Antanas Nedzinskas.

Susirinkusiesiems koncertavo Pasvaliečių kaimo kapela, operos solistė iš Čikagos Genovaitė Bigenytė ir Klaipėdos muzikinio teatro solistas Mindaugas Gylys. Šventės dalyviams buvo įteikti pažymėjimai, vyko viktorinos ir konkursai. Mažiausiems šio susibūrimo dalyviams buvo pasiūlyta nupiešti savo svajonių mašiną. Keletas jaunųjų dailininkų jas piešė labai panašias į tas, kurias vairuoja jų tėvai. Buvo ir tokių, kurias drąsiai galima vadinti ateities mašinomis.

Parengė Kęstutis Slavinskas, Stasė Eitavičienė, Antanas Seibutis

Pabiržėje vyks dailės plenerai

Plačiai nuskambėjus Pabiržės bažnyčios šventei, klebono Vytauto Dagelio planuose jau kiti darbai.

Antanas Seibutis
2010-08-12

Liliana Žutautienė, Vytautas Rimkus, Vytautas Dagelis, Agnė Berlinskaitė.

Pernai Pabiržėje buvo surengtas dailininkų pleneras, kur dalyvavo aukštųjų mokyklų ir kolegijų dėstytojai. Šiemet tradicija vėl pratęsta ir nuo rytdienos Pabiržėje prasideda savaitės trukmės dailės pleneras.

Jame dalyvauja Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Dailės katedros vedėja Liliana Žutautienė su grafinio dizaino specialybės studentais Vytautu Rimkumi ir Agne Berlinskaite.

Liliana pernai jau dalyvavo plenere Pabiržėje, ji liko sužavėta apylinkių gamta ir dabar mielai priėmė klebono Vytauto Dagelio pasiūlymą atsivežti bent porą studentų.

„Tai puikūs studentai, imlūs menininkai, tad šis pleneras tegu būna jiems savotiška dovana, paskatinimas tolesnei kūrybinei veiklai", - kalbėjo katedros vedėja.

Klebonas V. Dagelis dėjo visas pastangas įkvėpti menininkus kūrybai - aprodė Biržų krašto įžymybes - Kirkilų ežerėlius, Karvės Olą, supažindino su Biržų istorija muziejuje. Kitą savaitę šiuos plenero dalyvius pakeis kiti - atvyks keturi profesionalūs dailininkai.

Klebonas, būdamas neabejingas menui, dailei, muzikai, teigė, kad jo planuose tokius plenerus padaryti tradicinius ir kuo daugiau Lietuvos menininkų supažindinti su unikalia Biržų krašto gamta.

„Nekomerciški ratai" išriedės į gatves

Šeštadienį, per miesto šventę, oficialiai prasidės Biržų jaunimo iniciatyvinės grupės projektas „Nekomerciški ratai".

15 mūsų krašto jaunuolių riedės po Lietuvos miestus ieškodami įdomaus, gabaus, veiklaus jaunimo ir kurs apie juos reportažus. „Mūsų tikslas, kad jaunimas sužinotų vieni apie kitus, suaugusieji, kuriems įdomu, pažintų įdomų jaunimą" - sakė projekto idėjos autorė Giedrė Paliulionytė, pasidžiaugusi, kad projektas net gavo ES „Veiklus jaunimas" programos finansavimą.

Viena iš aktyviausių organizatorių Raminta Kėželytė sakė, kad filmukai, straipsniai ir jaunimo kontaktai bus talpinami internetiniame tinklalapyje, tad, kas norės, galės užmegzti kontaktus, pasikviesti į svečius, savo mieste vykstančius renginius.

 Projektas startuoja šiandien, 18 val. - atidaromas akrobatinių triukų dviračiais konkursas „LABAS BMX JAM", kuris vyks centriniame miesto skvere.

„Šiek tiek prieš 18 val. išriedėsime nuo savivaldybės su menine inscenizacija į centrinį skverą ir ten trumpai pristatysim projektą bei vykdysim akciją „Pakabink kontaktą". Visi norintys galės nusifotografuoti ir palikti savo kontaktus bei informaciją, kuo įdomūs - šias žinias talpinsime tinklalapyje, akciją vykdysim visoje Lietuvoje", - sakė Raminta.

 Rugpjūčio 27 d. Biržuose vyks baigiamasis pradinio projekto renginys „Nekomerciškos naktys". Organizatoriai pakvies visus, kuriuos „pakabins", ir tądien Biržuose kartu vykdys įvairias veiklas.

Jau rytoj jaunimas „išrieda" į kelionę po Lietuvą, o pirmoji stotelė - Kupiškis. Kol tinklalapis yra kuriamas, „Nekomerciškų ratų" jaunoji komanda pažadėjo informuoti, kaip gyvena kitų miestų jaunimas „Facebook" portalo grupėje „Nekomerciški ratai" ir internetiniame bloge ratuotas.blogas.lt.

Merūnas Jukonis

Pirmajam Biržų vardo paminėjimui - 555

Prieš penkerius metus Biržuose muziejininkų iniciatyva buvo surengta Viduramžių šventė ir iškilmingai paminėtas gražus Biržų jubiliejus - 550 metų nuo pirmojo paminėjimo pakankamai įrodytuose rašytiniuose šaltiniuose.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

Dokumento faksmilė su Biržų paminėjimu.

Netruko praeiti penkeri metai ir šį savaitgalį Biržai švenčią 555 metų jubiliejų.

Apie tą 1455 metų balandžio 14 datą buvo nemažai rašyta. Dabar tenka tik priminti, kad pirmąkart Biržai paminėti Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dovanojimo rašte Radvilai Astikaičiui. Šis dokumentas, parašytas kirilica - senąja slavų kalba, tuomet naudota Lietuvos kunigaikštystėje kaip kanceliarinė kalba, yra Lenkijoje, Varšuvos centriniame senųjų aktų archyve.

Rašte minimi 6 pavaldiniai, vadinami Rokvėnais, kuriuos bajorai išvijo iš ankstesniųjų valdų. Radvila Astikaitis juos apgyvendino savo senojoje valdoje Pienionyse, o vėliau perkėlė į savo pirktą žemę „netoli vokiečių (t. y. Livonijos) sienos". Tai ir yra Biržų, kaip gyvenamosios vietovės, anksčiausias paminėjimas istoriniuose šaltiniuose.

Dokumentą surado ir pirmasis paminėjo lenkų istorikas Vladislovas Semkovičius, juo naudojosi ir lenkų istorikė M. Malčevska, 1985 m. parašiusi monografiją apie Radvilų žemėvaldą XV-XVI a. Iš Varšuvos dokumento kopiją pargabeno humanitarinių mokslų daktaras, didelis Biržų bičiulis Deimantas Karvelis.

Dabar dokumentas puikuojasi rajono mero kabinete. Biržų krašto muziejus „Sėla" lankytojams taip pat demonstruoja šio vieno svarbiausių dokumentų senojoje Biržų istorijoje kopiją. Ją Biržų krašto muziejui „Sėla" dovanojo Vilniaus biržiečių klubas „Krivūlė".

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras - biržietis

Jonui Yčui - 130.

 

Gimė būsimas profesorius 1880 m. liepos 21 dieną Šimpeliškių kaime, Biržų rajone. Mokėsi Mintaujos ir Slucko gimnazijose (Mintaujos gimnazijoje pradėjo mokytis 1890 m. Emigravus tėvui į JAV, buvo iškilęs pavojus dėl jo tolimesnių mokslų. Ir tik įsikišus dėdės S. Dagilio paprašytam kunigui Vilhelmui Meškauskui iš Biržų, vėl tęsė mokslus Mintaujoje).

Profesorius Jonas Yčas su studentais (apie 1929 metus).

1898 - 1899 mokslo metus J. Yčas praleido Šimpeliškiuose. 1899 - 1903 m. studijavo Peterburge. 1900 m., grįždamas į Peterburgą tęsti studijų, kartu pasiėmė ir brolį Martyną. Peterburgo universitete baigė istorijos ir filosofijos mokslus (diplominis darbas „Lietuvos miestų atsiradimo laiko ir priežasčių klausimais"), mokytojavo Tomsko gimnazijoje, Semipalatinske, dirbo Voroneže lietuviškosios gimnazijos direktoriumi, 1917 m. buvo Lietuvių mokytojų instituto direktoriumi.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, paskirtas Valstybės Tarybos švietimo komisijos pirmininku. Pirmojoje Lietuvos A. Voldemaro vyriausybėje buvo Švietimo ministerijos valdytojas, taigi pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras. Vėliau antrojoje ir trečiojoje vyriausybėje dirbęs Vilniuje ir Kaune 154 dienas.

Paskui gilino žinias Karaliaučiaus universitete (daktaro disertacija „Simono Grunau XVI amžiaus kronisto reikalu"), dirbo Panevėžyje vienu metu 3 gimnazijų direktoriumi. Buvo moksleivių uniformų įvedimo mokyklose pradininkas, ekskursijų, mokinių darbų parodų, poilsio vakarėlių, susitikimų su įžymiais žmonėmis, mokinių skatinimo pagyrimo lapais ir medaliais iniciatorius.

Nuo 1922 m. - darbas Kauno universitete, kur tapo profesoriumi, buvo ir Klaipėdos krašto švietimo kuratoriumi. Aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų gyvenime. Su broliu Martynu buvo vieni iš Evangelikų teologijos fakulteto įkūrimo 1925 m. spalio mėnesį Kauno universitete iniciatorių. 1931 m. balandžio viduryje išvažiavo į Švediją, kur dirbo karališkajame Upsalos archyve.

1931 m. parašė knygą „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė". Šia knyga Jonas Yčas simboliškai pasistatė sau paminklą, nes taip sutapo, kad jis, sunkiai sirgdamas, dar spėjo pamatyti surinktą ir paruoštą spausdinti knygą apie Biržų istoriją ir, kaip rašė jo brolis Martynas, „atsidėjęs peržiūrėjo ir pareiškė savo pasitenkinimą".

Nors domėjosi ir rašė įvairiomis temomis, mums, biržiečiams, pats svarbiausias jo darbas yra ši knyga. Kodėl?

Gal geriausiai į šį klausimą atsakė jo brolis Martynas, rašydamas knygos įžangoje: "...jis aprašė šio miesto praeitį dėl to, kad Biržai nėra tuščias vardas Lietuvos istorijai. Biržai - kunigaikščių Radvilų sostinė, tų kunigaikščių, kurie buvo pionieriai Lietuvos nepriklausomybės, troško matyti savo gimtąjį kraštą vėl atgimusį ir atstatytą, savo praeities vertą, kada garbingi Lietuvos valdovai vadovavo mūsų tautai, taip aukštai iškilusiai visos Europos kaimynų akyse."

Belieka apgailestauti, kad liga ir ankstyva mirtis sutrukdė J. Yčui parašyti jau pradėtą ruošti knygą apie kunigaikščius Radvilas.

Mirė J. Yčas 1931 m. gruodžio 17 d. Buvo palaidotas senosiose Kauno kapinėse, kurios tarybiniais metais buvo išdraskytos ir jo kapas liko nežinomas.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-07-24

Mieleišių koplyčioje pagerbtas Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta

Liepos 23-iąją Mieleišių kapinių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčioje pagerbtas kanauninko, tautosakos rinkėjo ir platintojo, vertėjo ir poeto, vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeliono Adolfo Sabaliausko atminimas bei prisimintos jo 60-osios mirties metinės.

Beje, šią koplyčią 1939 - 1940 m. ir pastatė pats A. Sabaliauskas - Žalia Rūta savo lėšomis. Jis ilsisi kriptoje po altoriumi, o visai netoli koplytėlės - jo brolio Stanislovo, tėvų, senelių kapai.

Minėjimo organizatorių - Šiaulių universiteto mokslo darbuotojos dr. Aldonos Vasiliauskienės ir Papilio klebono Virgilijaus Liuimos - pastangomis į pagerbimą atvyko ir šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, ilgametis Papilio klebonas, dabar Anykščių dekanas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas.

Anglininkų dainininkai ir dvasiškiai prie atminimo lentos.

Šv. Mišias senoviška giesme, skirta Marijai, pradėjo Anglininkų folkloro ansamblis, vadovaujamas Laimos Aukštuolienės. Tuo labai džiaugėsi, įžanginį žodį, skirtą Adolfui Sabaliauskui, taręs vyskupas J. Kauneckas. Šv. Mišių metu ištrauką iš Šv. Rašto skaitė dr. A. Vasiliauskienė.

Priminęs A. Sabaliausko nuopelnus Lietuvai, jo meilę lietuvių kalbai, pastangas ją saugoti, rūpintis, rinkti kalbos perliukus ateities kartoms, vyskupas aukštino žmogaus pastangas daryti gera kitiems, savo tautai.

Kanauninkas A. Sabaliauskas - Žalia Rūta, be savo tiesioginių pareigų, rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu, kultūriniais ryšiais tarp Lietuvos ir Suomijos, karių sielovada ir net nusikaltėlių bei žudikų paruošimu kelionei po nuosprendžių į kitą pasaulį.

Jam teko dirbti ir kalėjimo kapelionu, į mirtį lydėti ir nusikaltėlius, ir bolševikus, nuteistus mirties bausme. Apie tai pats A. Sabaliauskas yra parašęs dienoraštį „Juodasis kryžius, arba palydėti pasmerktieji". Jam tai buvo nepaprastai sunkūs išgyvenimai.

Po Šv. Mišių dr. Aldona Vasiliauskienė trumpai priminė Adolfo Sabaliausko biografiją. Jis gimė Biržų valsčiuje, Krikščių kaime 1873 m. rugpjūčio 23 d. Motina mirė anksti, tad penkiais sūnumis ir dviem dukromis rūpinosi tėvas. Pradžios mokslus Adolfas baigė Papilio liaudies mokykloje rusų kalba. Šiaulių gimnazijoje baigęs 6 klases, įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. 

Susidomėjęs tautosaka, jau nuo 1893 m. pradėjo užrašinėti dainas ir šį darbą tęsė visą gyvenimą. Kunigų seminariją baigė labai jaunas, todėl teko palaukti dar dvejus metus, kol 1896 m. kovo 8 d. buvo įšventintas kunigu. Kadangi mokėjo latvių kalbą, buvo paskirtas vikaru į Liepoją.

1900 m. du semestrus klausė paskaitų Friburgo universitete ir pagilino muzikos žinias. Vėliau vikariavo Kurše, o 1907-1915 m. - Nemunėlio Radviliškyje.

1910 m. jį aplankė suomių tautosakininkas dr. A. R. Niemi. Užsimezgusi draugystė tęsėsi iki A. R. Niemi mirties. Jam padedant, buvo išleistas rinkinys „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje", vėliau - „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos".

Pirmojo pasaulinio karo metais Adolfas Sabaliauskas gyveno Suomijoje, gerai išmoko suomių kalbą ir išvertė į lietuvių kalbą jų epą „Kalevala", Alekso Kivio „Septynis brolius". Suomijoje parengė porą dramos veikalų: „Kada rožės žydžia" (atausta tautos pasaka, išleista 1916 m.) ir „Pančiai" (iš vargo dienų pasakų, dramatiškas veikalėlis, išleistas 1916 m.).

Grįžęs į Lietuvą 1918-1920 m. klebonavo Pušalote. 1919 m. pusę mėnesio praleido bolševikų kalėjime. 1923 m. išleido etnografinę eiliuotą poemą „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai, Žalios Rūtos piešti".

Nuo 1920 m. A. Sabaliauskas iškeliamas į Kauną - dirba karo ligoninės kapelionu, karo policijos mokyklos kapelionu, Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, 1933 m. buvo pakeltas Žemaičių vyskupijos garbės kanauninku, 1938 m. tapo vyriausiuoju kariuomenės kapelionu.

1949 m. kovo 29 d. tarybinės valdžios buvo ištremtas į Veliuoną - paskirtas altarista. Į Kauną sugrįžo, tiksliau, parvežė, sunkai sergantį, kur jis 1950 m. sausio 14 d. mirė.

Po dr A. Vasiliauskienės kalbos minėjimo dalyviai pasuko prie 2001 m. A. Sabaliausko - Žalios Rūtos garbei pastatytos atminimo lentos. Čia klebono V. Liuimos pakalbinta Genė Pelanienė prisiminė, kaip 1950 m. A. Sabaliausko palaikai buvo atgabenti į Mieleišius. Iš Kauno, anot jos, atvyko apie 15 žmonių, kapinėse laukė pusšimtis vietinių gyventojų.

Prie karsto pabudėję apie pusvalandį, palaikus įnešė į kriptą ir palaidojo, kaip sakė G. Pelanienė, „iš dešinės pusės". Likusi vieta buvo skirta palaidoti A. Sabaliausko broliui ir seseriai. Bet taip vėliau neįvyko. Kodėl? Pasakojimą papildė Janina Vileišienė. Ji prisiminė pokario seniūno pasakytus žodžius: „Neaišku, kiek čia ta koplyčia stovės, tad nėra ko čia daugiau laidoti, o tai visur mėtysis kaulai." Ir Stanislovas Sabaliauskas buvo palaidotas netoliese kapinėse.

Prie kriptos buvo sugiedota „Marija, Marija", padainuota keletas paties A. Sabaliausko - Žalios Rūtos surinktų dainų.

Minėjimo dalyviai skirstėsi vildamiesi, anot klebono V. Liuimos, susirinkti čia ir po penkerių, ir po dešimties metų.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-07-27

Biržų muziejui padovanotas Petro Kutros smuikas

Muziejininkai visada džiaugiasi geranoriškais žmonėmis, padedančiais ir žiniomis, ir prisiminimais, ir dovanomis.

Pirmadienį muziejuje apsilankė lituanistė Zita Kutraitė, dirbanti Švietimo ir mokslo ministerijoje redaktore. Ji Biržų muziejui padovanojo savo tėvelio Petro Kutros smuiką, nuotraukas, garbės ir padėkos raštus.

Beje, smuikelis pagamintas 1933 m. Vakarų Europoje.

Visiems biržiečiams puikiai pažįstamas ilgametis Biržų taupomosios kasos vedėjas Petras Kutra gimė 1921 m. spalio 1 d. Radviliškio apylinkės Lejiešių kaime. Mama Morta Galvanauskaitė buvo kilusi iš garsios Lietuvos ministro Ernesto Galvanausko giminės. Tėvai turėjo 13 ha žemės, šeimoje augo 6 vaikai.

Zita Kutraitė muziejininkei Snieguolei Kubiliutei perduoda tėvelio smuiką.

Su tėvu Petras ruošdavo medieną ir gontus Biržuose pardavinėdavo. 1940 m. dirbo pieno punkto vedėju ir gabeno pieną į Bliūdžiuose veikusią pieninę. Karo metais Šiaulių geležinkelio stotyje dirbo statybininku.

Buvęs suolo draugas, gydytojas Albinas Tamašauskas patarė stoti į „Aušros" vidurinėje mokykloje įsikūrusią ekonominę mokyklą. Ten baigė 2 klases ir, uždarius mokyklą, mokslus tęsė vakariniame skyriuje. Įgijus išsilavinimą, buvo pasiūlyta dirbti taupomojoje kasoje kontrolieriumi, vėliau - inspektoriumi.

Taip Petrui Kutrai teko 33 metus darbuotis Biržų taupomosios kasos vedėju. Kartu jis daugelio biržiečių atmintyje - nenuilstantis, visų mylimas muzikantas, visada giedros nuotaikos, besišypsantis, nenuilstantis dainininkas, kapelų vadovas. Grojo vestuvėse, gegužinėse, įvairiausiuose pokyliuose, gera iškalba ir elegancija pasižymėjęs ne vienose vestuvėse piršliu buvo.

Mokytojui J. Laucei pastačius operetę „Kornevilio varpai", atliko vieną iš partijų. Pasiūlius fotografui Petrui Meškauskui, susibūrė Buitinio aptarnavimo kombinato kaimo kapela, kur Petras grojo smuiku. Išėjęs į pensiją, vadovavo Pabiržės kaimo kapelai, pynė krepšius, žvejojo, iš veltinių šlepetes siuvo.

Taupomojo banko 80 - mečio proga Panevėžyje, J. Miltinio teatre, jam buvo iškilmingai įteiktas Atminimo medalis. Su žmona Leonora Kuliukaite - Kutriene užaugino dukrą Zitą. Mirė Petras Kutra 2006 m. spalio 12 d. Biržuose.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-07-24

Abiturientai penkerių metų planus uždarė į dėžę

Vabalninko abiturientai atsisveikino su mokykla.

 

Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos abiturientų išleistuvių vakaras prasidėjo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Dalyvaujant mokytojams ir abiturientų tėvams, brandos atestatus šventino ir buvusiems mokiniams gyvenimo kelyje sėkmės linkėjo kanauninkas Povilas Miškinis.

Po šv. Mišių šventės dalyviai rinkosi mokykloje. Direktorius Laimutis Štirvydas įteikė brandos atestatus dvidešimt keturiems šešiasdešimt pirmosios laidos abiturientams. Brandos atestatus su pagyrimu gavo Milda Strautinytė ir Šarūnė Sederevičiūtė.

Šventiškai pasipuošusios merginos pozavo saulėlydžio fone.

Abiturientai dėkojo klasės auklėtojai Marytei Martinkevičienei, mokytojams ir tėvams. Susirinkusiesiems koncertavo jaunieji akordeonistai Goda ir Lukas Štelemėkai. Vabalninko seniūnijos kaimo bendruomenių vadovai abiturientams įteikė atminimo dovanėles.

Po mokyklinio renginio abiturientai ir jų tėvai išleistuvių vakarą tęsė Mieliūnų kaimo bendruomenės namuose.

Prie šventinio stalo susirinkusius linksmino muzikantai, o renginio vedėja Dalia Liaukevičienė organizavo daugybę užduočių.

Abiturientų tėvai šoko sirtakį, mamos - kankaną. Išleistuvių valsui merginos kvietė tėvus, o vaikinai - mamas. Tėvai kartu su atžalomis dalyvavo septynių šokių konkurse, kuriame nugalėtoju tapo Gintaras Strautinis.

Abiturientai į simbolinę skrynią sudėjo užrašus su penkerių metų planais, paskyrė atsakingus už susitikimų organizavimą.

Vidurnaktį buvo pakeltos šampano taurės, tėvai abiturientams įteikė viltį ir tikėjimą simbolizuojančius angeliukus. Į dangų kilo žibintai, skleidėsi margaspalvio fejerverko ugnys, sužibo šaltosios ugnelės.

Abiturientams gerų žodžių negailėjo mokyklos direktorius L. Štirvydas. Pasak jo, ši abiturientų laida buvo kūrybinga, meniška, socialiai aktyvi, dalyvavusi tarptautiniuose projektuose.

„Abiturientai nuo pirmųjų klasių lankė šokių ratelius, vaidino spektakliuose, organizavo įdomius renginius. Naujųjų metų proga sukūrė filmą apie mokyklą", - įsimintinas buvusių mokinių veiklos akimirkas vardijo mokyklos vadovas.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-07-24

Pabiržės bažnyčios jubiliejus pagerbtas ir paroda muziejuje

Švenčiant Pabiržės ketvirtosios bažnyčios 100 metų jubiliejų, klebonas Vytautas Dagelis nutarė visuomenei pristatyti liturginių rūbų paveldo parodą.

O parodyti ir didžiuotis Pabiržės parapija iš tikrųjų turi kuo - parodoje galima išvysti arnotus ir kapas, pagamintas nuo XVIII a. pradžios iki XX a.

Šis arnotas išsiuvinėtas XVIII a. pradžioje.

Kunigas Vytautas Dagelis sakė, kad jo pagrindinis tikslas - supažindinti Biržų krašto visuomenę su unikalia Pabiržės bažnyčios sukaupta kolekcija, nuostabiais romėniško stiliaus arnotais ir kapomis. Kartu jis norėjo parodyti pagarbą ir dėkingumą liturginių rūbų gamintojams ir aukotojams, kurie patys taip pagerbė bažnyčią ir Dievą, konkrečiu darbu prisidėjo prie tikėjimo tiesų išaukštinimo.

Liturginių rūbų yra įvairiausių, naudojamų krikštynų, vestuvių, laidotuvių, bažnytinių švenčių metu. Kunigas V. Dagelis išskyrė keletą baltos spalvos arnotų, siūtų XVIII a. pirmojoje pusėje arba trečiosios Pabiržės bažnyčios gyvavimo laiku.

Lankytojų dėmesį turėtų patraukti ir arnotas, priklausęs į Pabiržę nutremtam, bažnyčios paskelbtam vyskupu jo Eminencijai Vincentui Sladkevičiui. Būsimas kardinolas, patekęs į sovietinės valdžios nemalonę, nemažai metų praleido Biržų krašte - iš pradžių Pabiržėje, vėliau Nemunėlio Radviliškyje.

V. Dagelis dėkojo Biržų muziejininkams, pritarusiems jo idėjai, gelbėjusiems ruošiant parodą. „Tai mūsų visų bendras reikalas, mūsų krašto istorija, biržiečių kultūros paveldas, tai neįkainojama praeitis ir gyva istorija", - kalbėjo Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius ir parodų organizatorė Danutė Žemaitienė.

 

Antanas Seibutis

2010-07-20

Pabiržės parapija ir bažnyčios

Ketvirtajai Pabiržės bažnyčiai - 100 metų.

 

Prisimenu tėvo pasakojimą, kad jis, būdamas devynerių, 1910 metų vasarą kartu su kitais vaikais atbėgdavo iš Likėnų į Pabiržę prie naujosios didingos raudonbokštės bažnyčios pasirinkti spalvotų stikliukų. Tą vasarą jau ketvirtajai Pabiržės parapijos bažnyčiai buvo dedami vitražiniai langai.

Pirmąją bažnyčią dar 1515 metais netoli Tatulos ir Juodupės upelių, ant gražaus kalnelio, pastatė Pabiržės parapiją įsteigęs Vilniaus vyskupas kunigaikštis Albrechtas Radvila.

Dabartinė keleivį savo grakščiais bokštais iš tolo pasitinkanti bažnyčia pastatyta pagal architekto iš Rygos Florijono Vyganovskio (1854 - 1905) projektą 1900 - 1910 metais.

1647 metais jau arčiau dabartinio miestelio turtingi dvarininkai Jonas Karolis ir Marijona Lopacinskaitė Rastauskai pastatė naują medinę bažnyčią. Pabiržę imta vadinti Rastauskyne. Šis pavadinimas išsilaikė apie porą šimtų metų. Jis dar užtinkamas ir J. Tumo - Vaižganto raštuose. Bažnyčioje buvo įruošti 5 altoriai. Iš 1737 metų vizitacijos pranešimo matyti, kad tuo metu bažnyčia jau buvusi apleista, neturėjusi grindų, bokštų, stogas buvęs begriūvantis. Vilniaus ordinariato raginamas daugiausia savo lėšomis klebonas kun. Laurynas Demaša ją suremontavo, tačiau pabiržiečiai jau galvojo apie naujos bažnyčios statybą.

1766 metais Rastauskynės klebonas kun. Gasparas Šarkevičius ant buvusio piliakalnio pradėjo statyti jau trečią renesanso stiliaus mūrinę bažnyčią. Bažnyčios fundatorius ir statytojas mirė, nespėjęs užbaigti savo darbo. Nežinomo dailininko tapytas jo portretas saugomas Pabiržės bažnyčios zakristijoje.

1772 metais bažnyčią baigė statyti Gasparo brolis kunigas Antanas Šarkevičius. Ši vėlyvojo baroko formų bažnyčia, išstovėjusi 128 metus, pradėjus skilti sienoms, 1924 metais buvo nugriauta. Nedaug tepadėjo ir mėginimai skilinėjančias bažnyčios sienas suveržti geležimis.

Šiandien iš šios bažnyčios ansamblio išliko varpinė ir buvęs šventoriaus pašlaitėje prigludęs sandėliukas - lavoninė. Pirmasis Pabiržės krašto istorijos mokslų daktaras Klemensas Čerbulėnas, rašydamas apie Pabiržės bažnyčios architektūrinį ansamblį, pažymi, kad „tokios išraiškos varpinė ir sandėliukas - lavoninė yra vieninteliai pavyzdžiai Lietuvoje."  Prieš keliolika metų, pradėjus restauruoti varpinę, buvo aptikti įspūdingi nukryžiuotojo Kristaus freskos likučiai.

Iš tų laikų išlikęs ir klebonijos pastatas - ne tik horizontaliu tūriu išsiskiriantis baroko stiliaus architektūros, bet ir Pabiržės krašto kultūros istorijos paminklas. Šioje klebonijoje gyveno lietuvių raštijos veikėjas, Pabiržės pradinės mokyklos mokytojas, vyskupo M. Valančiaus bendramokslis, kunigas kanauninkas Tadas Lichdziejauskas (palaidotas Daumėnų kapinėse), iš Krinčino atvažiuodavo jaunas kunigas ir poetas Antanas Vienažindis.

1906 - 1908 metais ten gyveno ir dirbo poetas Juozas Šnapštys - Margalis, apie kurį senieji pabiržiečiai pasakodavo, kad kadaise Pabiržėje buvęs kamendorius, mokėjęs gražias dainas sudėti ir veltui žmones gydęs, už tą pasiaukojimą buvęs įskųstas žandarams kaip įtartinas ir neištikimas caro vyriausybei. Čia yra gyvenęs ir kunigas poetas Jurgis Tilvytis - Žalvarnis. Jau vėliau, nepriklausomos Lietuvos metais, lankydavosi senojoje klebonijoje ir iš Gulbinų kaimo kilęs kunigas Jonas Petrėnas, mokęsis Biržų gimnazijoje kartu su poetais Bernardu Brazdžioniu ir Leonardu Žitkevičiumi, redagavęs laikraščius, rašęs straipsnius, recenzijas, išlikęs jį pažinojusių žmonių atmintyje kaip šviesus ir dvasingas kunigas.

Dabartinė keleivį savo grakščiais bokštais iš tolo pasitinkanti bažnyčia pastatyta pagal architekto iš Rygos Florijono Vyganovskio (1854 - 1905) projektą 1900 - 1910 metais.

Inžinierius architektas F. Vyganovskis Rygoje turėjo universalią statybos, gamybos ir komercijos firmą, specializavosi projektuoti neogotikos stiliaus bažnyčias, apie kurias „Lietuvių architektūros istorijoje" rašoma, kad „jo sukurtų bažnyčių fasadų formos santūrios, „kietokos", tačiau išraiškingos ir dažnai originalios." Florijonas Vyganovskis buvo parengęs Kauno Šv. Apaštalų Povilo ir Petro arkikatedros bazilikos rekonstrukcijos projektą, kuris liko neįgyvendintas, suprojektavo panašias kaip Pabiržės Kamajų ir Naujamiesčio bažnyčias.

Pabiržės bažnyčios statybos darbais rūpinosi klebonas kun. Antanas Rumševičius, kurį Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau Pabiržėje kunigavęs kanauninkas Vincas Norkus „Panevėžio vyskupijos" istorijoje apibūdina kaip energingą ir prityrusį žmogų, jau iki tol pastačiusį Daugailių ir Dusetų bažnyčias.

Neskaičiuojant atliktų parapijos darbų, bažnyčios statybai prireikė 65000 rublių. 1910 metais bažnyčią pašventino Biržų klebonas kanauninkas Juozapas Rimkevičius.

Puošdamas ir tvarkydamas naująją bažnyčią, atstatydamas Pirmojo pasaulinio karo metais sunykusius parapijos pastatus daug pasidarbavo Pabiržės klebonas kun. Ignacas Andrašiūnas. Jo rūpesčiu priešais bažnyčią buvo pastatyti paminklai Vytautui Didžiajam ir vyskupui Motiejui Valančiui (po karo nugriauti, vėl atstatyti Pabiržės klebono Algirdo Narušio pastangomis 1990 metų rudenį). 1928 metais buvo išdekoruotas bažnyčios vidus, bažnyčia aprūpinta gerais ąžuoliniais suolais, bažnytiniais reikmenimis. Tačiau 1930 metais I. Andrašiūną ištiko nelaimė. Nukritęs nuo pastolių, smarkiai susitrenkė, susirgo, sveikatos nebeatgavo ir mirė 1936 metų liepos 12 dieną. Palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais Pabiržės pradinės mokyklos vedėju dirbęs mokytojas Eduardas Timukas (1941 metų birželio 14 dieną su šeima neteisėtai ištremtas į Sibirą ir išbuvęs ten keliolika metų) yra man pasakojęs, kad neginčytini I. Andrašiūno nuopelnai ir pastatant Likėnų sanatoriją. Apie 1935 metus klebonas Andrašiūnas jam atvežęs įvairių dokumentų ir paprašęs parašyti straipsnį „Smardonės - Likėnų mineralinių šaltinių reikšmė". Straipsnis buvo išspausdintas „Naujosios Romuvos" žurnale. Klebonas, pasiėmęs straipsnį, važiavo į ministeriją prašyti, kad nukentėjusiems nuo liūčių Lietuvos valstiečiams suaukotų pinigų likutis (apie 300 tūkstančių litų) būtų paskirtas Likėnų kurorto statybai. Pinigus paskyrė. Likėnų kurortas 1938 metais buvo pastatytas.

Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia gerokai nukentėjo: buvo apgriauti bokštai, stogas, išdaužti langai. Po karo bažnyčios remontą padarė klebonas kanauninkas Vincas Norkus. Kiek leido sovietinių metų galimybės, nuolat buvo rūpinamasi bažnyčia. Ypač pagražėjo ji ir aplinka bei kapinės Pabiržėje dirbant klebonui kunigui Algirdui Narušiui. Jo pastangomis, prisidedant parapijiečiams ir buvusiems aplinkiniams ūkiams (ypač signatarui Petrui Poškui), buvo suremontuotos bažnyčios bokštų medinės konstrukcijos, bokštai naujai apdengti skarda, bažnyčioje sudėtas parketas, sutvarkyti šventoriaus vartai, pradėti restauruoti (baigė jau klebonas kun. Antanas Balaišis) daugiau kaip 200 metų turintys vargonai, atstatyti Vytauto Didžiojo ir M. Valančiaus paminklai, išasfaltuota priešais bažnyčią esanti aikštė ir kelias iki parapijos kapinių (šio gražaus darbo rėmėja buvo Kanadoje gyvenanti mūsų žemietė Bronė Palilionienė), pradėtas statyti Gerkiškiuose paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems už laisvą Tėvynę.

Turtinga įvykių ir gražių žmonių Pabiržės parapijos praeitis. Ją išsaugoti, nuo jos nuvalyti užmaršties dulkes nuoširdžiai stengėsi jau iš Anapilio mus stebintis kunigas kanauninkas Antanas Balaišis. Jo pastangomis iškilo paminklai pirmajai, antrajai ir trečiajai bažnyčioms. O ketvirtoji, Švenčiausios Trejybės Pabiržės parapijos bažnyčia, šiomis dienomis švenčianti savo pirmojo šimtmečio jubiliejų, ne vienai parapijiečių kartai tapo geraisiais tikėjimo, šviesos ir vilties namais.

 

Algirdas Butkevičius

2010-07-17

Kvietimas į plenerą prilygo įspūdingiausiai dovanai

Unikaliame gamtos kampelyje, vaizdingame kaime prie Minijos, vyko dailininkų pleneras „Mingė - Lietuvos Venecija". Į jį buvo pakviestas ir biržietis tapytojas Vytautas Laisonas.

 

Kūrybiniame septintuke - ir biržietis

Liepos pradžioje Mingės (Minijos) kaimo sodyboje (Šilutės r.) ketvirtą kartą rinkosi dailininkai.

Kūrėjus svetingai priėmė klaipėdiškiai Aida ir Romualdas Pečeliūnai savo sodyboje. Plenerą organizavo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus „Klaipėdos galerijos" vadovė Violeta Jusionienė.

Plenero metu sukurti darbai iki rugsėjo mėnesio eksponuojami sodyboje įrengtoje galerijoje, juos gali pamatyti vietos gyventojai ir turistai. Vėliau jie bus perkelti į „Klaipėdos galeriją" arba juos tapiusių dailininkų pageidavimu grįš pas kūrėjus. Ankstesnių plenerų darbai jau puošia Mingės kaimo pylimus ir sodybas, kai kurie pasklido plačiai po Lietuvą.

Mingėje įkvėpimo kūrybai šiais metais ieškojo septyni tapytojai iš Klaipėdos (Angelė Banytė ir Algis Vadoklis), Vilniaus (Artūras Kavaliauskas), Kėdainių (Bronius Rutkauskas), Nidos (Romanas Borisovas), Biržų (Vytautas Laisonas) ir vilnietis grafikas Romas Klimavičius.

Kaip renginyje kalbėjo vienas tapytojas, pakliūti į šį plenerą yra daugelio klaipėdiečių dailininkų svajonė.

 

Sužavėjo gamta ir nuoširdus dėmesys

Kartu su kitais menininkais Mingėje 10 dienų gyvenęs ir kūręs biržietis Vytautas Laisonas „Šiaurės rytams" prisipažino, kad kvietimas į plenerą jam buvęs netikėtas.

„Labai nustebau - į plenerą buvo kviečiami visi profesionalai, o aš juk tautodailininkas... Tačiau nejaukumas ir šioks toks jaudulys dingo vos tik pradėjus dirbti", - sako dailininkas. Pasak V. Laisono, visi tapytojai Mingėje dirbo labai intensyviai, kiekvieną dieną gimdavo vis naujas kūrinys. Jis pats per 10 dienų nutapė 9 paveikslus.

„Išskyrus vieną abstrakčią „nesąmonę", kurią pasiliko sodybos šeimininkė, tapiau peizažus, nes mane užbūrė stebuklinga pamario žemės gamta. Tiesiog gali stovėti vietoje, sukioti galvą ir nuo saulėlydžio iki saulėtekio fiksuoti tuos vaizdus. Man visa tai buvo nuostabu, įspūdžių pakaks visam gyvenimui", - kalbėjo dailininkas.

Anot jo, kūrybinė stovykla Mingėje ir patirti įspūdžiai prilygo dovanai. „Netikėjau, kad kada nors teks Mingę ne tik pamatyti, bet ir joje pagyventi 10 dienų. Būdamas ten patyriau puikų bendrystės jausmą, pajutau, kad mes esame įdomūs, mumis rūpinasi ir suteikia sąlygas dirbti", - sako patirtais įspūdžiais gyvenantis dailininkas.

Pasak jo, sąlygos ne tik kurti, bet ir gyventi Mingėje buvo tiesiog idealios. Plenero dalyviams nekainavo nei būstas, nei maistas. Tapytojai, kai kurie atvykę ir su šeimomis, gyveno A. R. Pečeliūnų sodyboje. Čia elingo (laivams laikyti skirto pastato) dalis buvo paversta dirbtuvėmis, o kitoje įrengta virtuvė, sanitarinis mazgas, gyvenamieji kambariai.

Vytautas sako tegalėjęs pasvajoti, kad nuostabiame gamtos kampelyje rytais jo lauks kasdien vis kitokie ir nepakartojami pusryčiai - įvairūs kastiniai, blynai su šviežiomis trintomis braškėmis, žuvis, sūriai. Sočių pietų meniu buvo nuostabus plovas su riešutais, nepakartojami kepsniai ir kitokie kulinariniai kūriniai.

Norinčiųjų į kitą krantą keltis laukdavo valtis, o pasaulio futbolo čempionato sirgaliams buvo specialiai nupirktas plazminis televizorius - kad tik plenero dalyviai nejaustų diskomforto...

Atidarymo dieną visi buvo pakviesti į kelionę upių ir marių vandenimis, apsilankant unikaliuose tų vietovių kaimuose.

Vytautas buvo nustebęs, kai sužinojo, kad menininkus savo lėšomis šitaip lepina sodybos šeimininkai. Jie, anot biržiečio, tikrai labai turtingi žmonės, tačiau žinantys ne vien pinigų vertę. Sodyboje rengiami ne tik dailininkų, bet ir skulptorių plenerai, o netrukus Mingėje vyks keramikos pleneras neįgaliems vaikams. Sodybos šeimininkė Aida pati kuria lėles, tapo, yra įvaldžiusi batikos stilių.

Plenero uždaryme koncertavo folkloro ansamblis „Kupolė", taip atsidėkodamas Aidai Pečeliūnienei už kolektyvui nupirktus bilietus į Italiją.

Plenero „Mingė - Lietuvos Venecija" renginius filmavo „Balticum" televizija, stovykloje lankėsi „Vakarų ekspreso" žurnalistai.

„Visi apsilankiusieji kūrybinėje stovykloje ne tik formaliai domėjosi tuo, kas ten vyko. Dėmesys buvo nuoširdus, ir tai džiugino", - pastebi V. Laisonas.

 

Pažintis - per galeriją ir labdaros aukcioną

V. Laisonas sako, kad į plenerą jis buvo pakviestas kaip Klaipėdos „LIONS" klubo labdaros aukcionų dalyvis. Biržietis dailininkas ketverius metus savo darbus duodavo aukcionams, kuriuose surinktos lėšos skiriamos pagalbai onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Dalyvauti aukcionuose jis pradėjo užmezgęs ryšį su „Klaipėdos galerija" ir jos direktore Violeta Jusioniene. Galerijos šeimininkė V. Laisoną ir jo paveikslus „atrado" internete.

 

Tikisi mokesčių permainų

Stovyklaudamas Mingėje V. Laisonas išgirdo apie kitą gražią iniciatyvą rūpintis Klaipėdos krašto dailininkais. Plenero dalyviai pasakojo, kad jie yra sudarę bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos jūrininkų ligonine. Dailininkai ligoninei dovanoja savo darbus, už tai jie patys ir jų šeimos gali gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

Nuolatinių pajamų neturintiems menininkams tai itin aktualu.

Kūrėjai su viltimi laukia įstatymų pakeitimų, kad verslo liudijimo įsigijimo, socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokestį (iš viso per mėnesį tai sudaro 380 litų) jie galėtų sumokėti mėnesiui pasibaigus.

Dabar menininkai minėtus mokesčius privalo sumokėti iš anksto, nežinodami, ar pavyks parduoti kokį nors darbą.

 

Alfreda Gudienė

2010-07-17

Europos masto kritikas

Šitaip Saulių Macaitį pavadino jo bičiulis ir kolega Skirmantas Valiulis. Šiomis dienomis Sauliui (gimė 1940 metų liepos 4 dieną Saločiuose) būtų suėję septyniasdešimt. Neabejotinai žymiausias ir populiariausias Lietuvos kino kritikas mirė beveik prieš trejus metus, sulaukęs 67 - ojo gimtadienio.

Apsigyvenęs su mama Pabiržėje, S. Macaitis mokėsi Pabiržės vidurinėje mokykloje. Tais tolimais pokario metais didžiausia pramoga ir džiaugsmas buvo sulaukti atvažiuojančio kino. Apstodavom Pabiržės mokyklos pasienyje motoriuką bandantį paleisti kino mechaniką ir nedrąsiai spėliodavom : pavyks ar ne. Būdavo, kad kaprizingo mechanizmo taip ir neprižadindavo. Išsiskirstydavom į namus kaip musę kandę. Šį kartą motoriukas sučiaudėjęs suūžia. Skubam prie salės durų, barškindami saujoje kapeikas. Priėjęs Saulius, kuriam gal dvylika metų, sako: „Algi, užrašyk." Ir duoda man popieriaus lapelį, kuriame yra žodis „hudožnik". Šį kartą užrašysiu, kas filmo, kurį netrukus žiūrėsim, dailininkas. Kiti būsimojo kino kritiko bičiuliai patamsyje skubės užrašyti režisieriaus, operatoriaus, kompozitoriaus ar scenarijaus autoriaus pavardes. Kad neužmirštų iki filmo, kuris bus entuziastingai aptarinėjamas iki pat namų, pabaigos. Nes šito reikia Sauliui. Tik ne visuomet būdavo ką užrašinėti, nes tais metais rodydavo daug vadinamųjų „trofėjinių", po karo iš Vokietijos atvežtų kino filmų, kuriuose titrai būdavo iškirpti. Tarp jų populiariausias buvo kelių serijų filmas apie Tarzaną.

Garsus kino kritikas Saulius Macaitis kadaise su mama gyveno Pabiržėje ir lankė šio miestelio mokyklą.

Žinojom, kad Saulius jau ne pirmi metai renka viską apie kiną. Kartą, pasivadinęs į savo mamos, rusų kalbos bei piešimo mokytojos Tamaros Macaitytės, nuomojamą butą, parodė albumą su kino aktorių nuotraukomis, tarsi filmo juostas suvyniotus ilgų popieriaus juostelių ritinėlius, kuriuose buvo jo nupiešti vaikiškų scenarijų piešinukai.

Jau tais metais meistriškai piešdavo žmonių veidų siluetus ir kates. Vėliau šį jo polinkį pastebės kartu su Sauliumi Maskvos kinematografijos institutą lankęs žymus lietuvių režisierius Almantas Grikevičius.

Kinu domėtis Saulių skatino jo mama. Tiesa, Saulius iki pat mokyklos baigimo nežinojo, kad mokytoja Tamara yra jo mama. Jo bendraklasis Gunaras Kakaras pasakojo, kad Saulius labai išgyveno išgirdęs tiesą, supratęs, jog jam nelemta išvysti užsienyje gyvenančio savo tėvo. Tamara Macaitytė buvo neeilinė asmenybė. Ji puikiai tapė, režisuodavo moksleivių spektaklius, piešė dekoracijas, įdomius pasakojimus apie žymiausius pasaulio dailininkus, rusų rašytojus iliustruodavo diafilmais, kurių žiūrėti į mokyklą vakarais ateidavome keletą kilometrų. Ji stengėsi mus lavinti, siekė, kad kaimuose be elektros ir radijo gyvenę pokario vaikai išsiveržtų iš provincialios būties, pajustų pasaulio įvairovę ir spalvas, įgyvendintų savo svajones.

Po daugelio metų Saulius knygose ir straipsniuose ne kartą dėkingumo žodžius paskirs savo mamai, skatinusiai pamilti kiną. 1954 metais Biržų rajono laikraštyje „Raudonasis artojas" pasirodė A. Lauskio slapyvardžiu pasirašyta pirmoji Sauliaus Macaičio recenzija apie Biržų kino teatre demonstruojamą tais metais itin populiarų indų kino filmą „Valkata". Recenzijos autoriui tuomet buvo keturiolika metų.

Sauliaus bičiulis astronomas Gunaras Kakaras man yra pasakojęs, kad mokykloje jie abu mėgę žaisti tokį žaidimą. Nueidavo į biblioteką, išsitraukdavo iš lentynos knygą ir, kitam nematant, paskaitydavo iš jos ištrauką. Reikėdavo pasakyti, koks rašytojas yra to teksto autorius. Dažniausiai ir Saulius (jis ir buvo šio intelektualaus žaidimo sumanytojas bei iniciatorius), ir Gunaras autorius nurodydavo teisingai, nes buvo perskaitę beveik visas tais metais bibliotekoje buvusias knygas.

Baigęs vidurinę ir padirbėjęs Pabiržės bibliotekoje, Saulius išvažiavo studijuoti bibliotekininkystės į tais metais Lietuvoje vienintelį Vilniaus universitetą. Ar ne 1960 metų saulėtą rudens dieną, išėjęs iš universiteto skaityklos, filologijos fakulteto kieme sutikau Saulių. Tada ir sužinojau, kad jis taip pat studijuoja universitete. Nustebau, nes žinojau, kad jis svajoja apie Maskvos kinematografijos institutą. Besikalbant, prie mūsų priėjo mano bendrakursis Skirmantas. Pristačiau jam savo kraštietį Saulių. Taip pirmą kartą susitiko du būsimi kino kritikai Saulius Macaitis ir Skirmantas Valiulis, kuriems ateityje bus lemta kartu dalyvauti tarptautiniuose kino festivaliuose, iki vėlyvos nakties diskutuoti apie geriausius, tik kino kritikams rodomus užsienio filmus.

Krimsdamas bibliotekininkystės mokslus, Saulius rašė recenzijas apie kino filmus, Klausučių, Legailių ir buvusio „Tarybinio artojo" kolūkio dramos mėgėjų spektaklius, savo rašinius spausdino „Biržiečių žodyje".

Baigęs pirmąjį bibliotekininkystės kursą, išvyksta į Maskvą. Kinematografijos institute, kuris, paties Sauliaus žodžiais, buvo didžiausias pasaulyje (jame mokėsi 700 studentų iš 32 pasaulio šalių) ir vienintelis, jei kalbėtume apie jo plačią kompleksinę mokymo sistemą, mokosi kinotyros - redaktūros fakultete. Čia studijuoja ir būsimasis kino režisierius Almantas Grikevičius, kuris taps artimu Sauliaus bičiuliu, ir kilęs nuo Biržų kino dramaturgiją neakivaizdiniu būdu studijuojantis Eustachijus Aukštikalnis, su kuriuo Sauliui vėliau teks kartu dirbti „Literatūros ir meno" redakcijoje, ir kiti lietuviai, kuriuos Saulius straipsnyje „Septyni šimtai draugų" pavadins „lietuviška grupe".

Studijų metai Maskvoje Saulių formavo kaip kompetentingą, kino pasaulyje enciklopedinį žinių bagažą sukaupusį kino kritiką. Jau Sauliui išėjus į Anapilį, Skirmantas Valiulis „Lietuvos žiniose" rašys, kad „didžiausias Sauliaus pranašumas - puikus profesinis pasirengimas Valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. Mes, kiti jo kartos rašantieji apie kiną, jautėmės lyg saviveiklininkai, atėję iš kitų profesijų. Saulius mokėjo įvertinti visus kino komponentus ir taip viską išdėstyti recenzijoje, kad nedingtų jos intriga".

Studijų metais daug rašė apie kiną Biržų krašto žmonėms. 1971 metų rudenį, pradėjęs dirbti „Biržiečių žodžio" redakcijoje, aptikau storą segtuvą su Sauliaus rašytomis filmų recenzijomis. Deja, tuomet nekilo mintis jas išsaugoti. Iki pat savo dėdės, dirbusio Likėnų sanatorijoje, mirties Saulius kasmet aplankydavo Pabiržę, Biržus, susitikdavo su buvusiais bendramoksliais. Prisimenu, kaip, lankydamasis pas mane, nustebo knygų lentynoje išvydęs knygą apie animacijos pradininką Voltą Disnėjų. Žinojo, kad nesu itin didelis kino gerbėjas, todėl apie kiną ir lietuviškus filmus kalbėdavomės nedaug. Daugiau apie bendrus pažįstamus, gyvenimo pokyčius, prisimindavom įvairius moksleiviškų dienų nutikimus Pabiržėje.

Kartą užsukęs į redakciją paklausė, ar negaliu jam padėti gauti... pasą. Saulius pasakojo, kad jau keliolika metų gyvena be paso, o dabar jis jam labai reikalingas. Gal tai buvo tie metai, kuomet jam pagaliau Žirmūnuose paskyrė vieno kambario butą ir sutvarkyti formalumams reikėjo paso. Vargu ar būčiau sugebėjęs jam padėti. Pagelbėjo tuo metu pas mane buvęs Rygoje gyvenantis žurnalistas ir literatas Vilius Mizaras, senas Sauliaus pažįstamas. Vilius paskambino tuometiniam pasų stalo viršininkui Stasiui Kubiliūnui, ir dar tos pačios dienos popietę paežerėje „laistėme" laimingo Sauliaus naująjį dokumentą.

Po dėdės mirties Saulių matydavau tik televizoriaus ekrane, jo kino recenzijas skaitydavau „Kino" žurnale (jį Saulius keletą metų ir redagavo), „Kultūros baruose", „Literatūroje ir mene", „Lietuvos ryte". Tuomet nežinojau, kad straipsnius apie kiną jis pasirašinėdavo ir Juozo Valainio, Stasio Kovo, A. Guobos, Edvardo Meškio, Stepono Strolios, Vandos Šakytės ir tikriausiai dar kitokiais slapyvardžiais. Nes, turėdamas stulbinančią atmintį, rašydavo lengvai ir greitai, kaip pastebi kino kritikas Vaidotas Jauniškis, per akimirką pagaudavo filmo esmę ir dar susiedavo jį su kino istorijos faktais. Jo rašiniai, rašomi platesnei publikai, o ne iškiliems asmenims ar menininkams, skaitomi lengvai.

Malonu buvo matyti pasirodžiusias jo knygas: „25 seansai", „100 žymiųjų pasaulio filmų", „Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius". Buvo kuklus. Save mėgo vadinti ne kino kritiku, o tik kino apžvalgininku. Mūsų nedažnų susitikimų metu būdavo nuoširdus, jautrus, taktiškas, veik nostalgiškai pasiilgęs Pabiržės apylinkių, buvusių bendramokslių, čia prabėgusių dienų. Tačiau kalbantis apie literatūros, teatro ar kitokias kultūrines aktualijas, pajusdavai Sauliui būdingos kandžios ironijos blykstelėjimus. Turėdamas puikų skonį, galimybes pažinti užsienio kultūrinį gyvenimą, jis galėjo tiksliai ir taikliai, o kartais gal ir aštrokai vertinti mūsų menininkų, kuriuos kartais vadindavo „meninykais", kūrybinius pasiekimus. Taip atsirasdavo įsižeidusių, jo kritika nepatenkintų teatro ar kino žmonių.

„Lietuvos rytas", kurio kultūros priede „Mūzų malūnas" Saulius kino apžvalgininku dirbo nuo 1993 metų, jį pavadino kino šventuoju. Nes Saulius visą gyvenimą buvo tarsi apsėstas kino: rūpestingai kaupė filmoteką (joje apie puspenkto tūkstančio filmų su kaligrafišku S. Macaičio braižu užrašytais jų pavadinimais), dosniai dalijosi savo įrašytomis juostomis su bičiuliais (Biržuose gimusi menotyrininkė Ingrida Korsakaitė prisimena, kad jos dukrai rašytojai Jurgai Ivanauskaitei didžiulį įspūdį padaręs iki tol nematytas iš Sauliaus Macaičio filmotekos paskolintas Viskonti filmas „Mirtis Venecijoje".), bendradarbiais ir pažįstamais, negailėjo patarimų, rinko knygas lietuvių, anglų, rusų, lenkų, vokiečių, italų, čekų, estų kalbomis apie kiną, kinematografinę techniką, kino personalijas, kritiką, filosofiją.

Vos tik širdis leisdavo pasijusti geriau - sėsdavo rašyti. Ir mirė dirbdamas - žiūrėdamas filmą bei rinkdamas medžiagą naujam straipsniui. Tai buvo skaudi netektis tūkstančiams žmonių, kurie daug metų, skaitydami S. Macaičio filmų recenzijas, žavėjosi jo erudicija ir atsidavimu kinui.

„Klasikos" radijo laidoje „Ryto allegro" Sigita Inčiūrienė sakė: „Ačiū Dievui, mano supratimą apie kiną nuo studentiškų laikų formavo šviesaus atminimo Saulius Macaitis. Žmogus, kurio gyvenime kinas užėmė ne trečiaeilę, o svarbiausią vietą. Intelektualas ir eruditas, įsimylėjęs kiną, gyvenęs kinu ir kinui. Griežtas kritikas ir tolerantiškas kino žiūrovų Mokytojas. Rašęs ir kalbėjęs su aistra apie kiną, kurį reikia žiūrėti, kuriuo reikia žavėtis, ir be gailesčio kritikavęs tai, kas, jo manymu, kine yra neverta dėmesio, pirmiausia - didžiąją dalį Holivudo produkcijos. Jo subtiliu skoniu galėjai pasikliauti užsimerkęs, jo rekomendacijos, kokius filmus verta pamatyti, visada buvo taiklios. Deja, tokių kantrių Švietėjų, Mokytojų, Autoritetų niekada nebūna daug."

 

Algirdas Butkevičius

2010-07-10

Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių pagerbimas

Karinės pajėgos Žalgirio mūšyje

1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos - 40 pulkų.

Kryžiuočiai turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų. Iš viso apie 32 000 žmonių.

Lietuvos banko išleistos Žalgirio mūšio jubiliejui monetos.

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių, ir apie 6000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51000 žmonių. Brangios sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.

Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo). Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą.

Žalgirio mūšis išvedė Lietuvą į Europą jos ginčuose dėl Ordino paskirties ir prasmės. Žalgirio mūšis tapo pergalės simboliu ir lietuvių, ir lenkų, taip pat ir baltarusių istorinėje sąmonėje.

 

Naujausia prof. Mečislovo Jučo monografija

Šio mūšio jubiliejus bus primintas visam pasauliui įvairiausiais būdais. Dar pernai įvyko Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui skirto naujo leidinio - Mečislovo Jučo knygos „Žalgirio mūšis" pristatymas. Monografijoje dėstomas naujas požiūris į Lietuvos ir Lenkijos valdovų Jogailos ir Vytauto sutartis su Ordinu, detalizuotas tų sutarčių turinys ir prasmė.

Knygoje naujai pažiūrėta į Didžiojo karo strategiją ir Žalgirio mūšio taktiką. Ypatingo dėmesio susilaukė karinis Vytauto kariuomenės manevras ir jo reikšmė mūšio baigčiai. Pastaraisiais metais pagausėjo lenkų ir vokiečių istorikų studijų, skirtų Ordino istorijai ir Žalgirio mūšiui.

 

Monetos, sidabro medaliai, pašto ženklas

Artėjant jubiliejinei datai, Lietuvos bankas į apyvartą išleido tris kolekcines, progines monetas, skirtas Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai: tai penkių šimtų litų auksinė ir penkiasdešimties litų sidabrinė monetos, tai pat vieno lito vario ir nikelio lydinio apyvartinė moneta. Žalgirio mūšio 600-mečio proga kolekcines, progines monetas šiemet išleidžia dar trijų valstybių centriniai bankai - Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos.

Sidabrinį Žalgirio mūšio medalį sukūrė žinomi Lietuvos menininkai Juozas Kalinauskas ir Petras Repšys.

J. Kalinausko ir P. Repšio medalis, R. Jucaičio pašto ženklas.

Lenkijos nacionalinis lobynas išleido kilogramą sveriantį gryno sidabro medalį, skirtą lenkų ir lietuvių kariuomenės pergalės Žalgirio mūšyje 600-osioms metinėms. Priekinėje medalio pusėje iškaltas Jogailos biustas, reverse - Trakų pilies ir Vavelio pilies atvaizdai.

Lietuvos paštas liepos 3 dieną į apyvartą išleido dailininko R. Jucaičio sukurtą pašto ženklą „Žalgirio mūšiui - 600". Kartu išleisti ir pirmos dienos vokas bei suvenyrinis lapas. Pašto ženkle pavaizduota karūna ir skydas su kardais M. Bielskio (M. Bielski) graviūros „Žalgirio mūšis" fone.

 

Vytauto Didžiojo palydos į Griunvaldą

Liepos 6-ąją Katedros aikštėje Vilniuje buvo surengtos į Žalgirio mūšį išvykstančio Vytauto Didžiojo ir jo riterių teatralizuotos palydos. Šventėje skambėjo karinės istorinės lietuvių dainos, šokti rūmų šokiai, pasirodė vėliavininkų grupė iš Italijos. Renginio metu pirmą kartą viešai lietuvių kalba atlikta bažnytinė giesmė „Dievo motina". Šia giesme viduramžiais buvo išlydimi į karą išeinantys vyrai.

 

Didysis magistras Žalgirio mūšio inscenizacijoje nedalyvaus

Žalgirio mūšio inscenizacija istoriniame Griunvaldo lauke netoli Olštyneko miesto rengiama liepos 17 dieną. Beje, kaip tik šiomis dienomis Lenkijoje vieši Kryžiuočių ordino didysis magistras Bruno Plateris.

Kryžiuočių ordinas buvo suformuotas dvyliktojo amžiaus pabaigoje kryžiaus žygiams į Šventąją Žemę - Jeruzalę. Ordino riteriai viduramžiais tarnavo ir kariniais tikslais. Į baltų žemes pakviesti Mazovijos kunigaikščio Konrado, kryžiuočiai savo karinius invazinius tikslus prisidengė prūsų pagonių krikštu, tačiau vėlesniuose karuose prarado savo galias ir galutinai buvo sutriuškinti Žalgirio mūšyje.

Ne vieną amžių egzistavęs Kryžiuočių ordinas buvo simboliškai atkurtas 1945 metais ir šiuo metu užsiima labdaros veikla Vidurio Europoje.

65 metų dvasininkas B. Plateris yra gimęs 1944 m. Italijoje, 2000-aisiais tapo Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru ir abatu.

Tačiau didysis magistras Bruno Plateris neketina dalyvauti Olštyneke. Kaip rašo patys lenkai, tokio nedalyvavimo priežastis - blogųjų kryžiuočių simbolius kūręs kronikininkas Dlugošas, dailininkas Janas Matejko, literatūros klasikai H. Sienkievičius, A. Fordas ir net komunistinės Lenkijos propaganda.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-07-15

Pašventinta senovinių automobilių klubo vėliava

Sekmadienį Papilio miestelio centre ir šventoriuje šalia Nekaltosios Švenčiausios Mergelės Marijos katalikų bažnyčios šurmuliavo žmonės.

Joninių šventė miestelyje nebuvo surengta. Tad atsigriebta per Papilio katalikų bažnyčioje vykusius Šventų apaštalų Petro ir Povilo atlaidus.

Dar gerokai prieš šventas Mišias Papilyje surengtas senovinių automobilių paradas. Senovinės technikos klubo „Klasika" nariai papiliečiams pademonstravo savo techniką.

Žmonės domėjosi sovietiniais automobiliais GAZ, „Volga", „Moskvič" ir „Pobieda" bei milicininkų motociklu „Ural", senovine gaisrinės mašina, amerikietiška „Mercury Comet".

Šventų mišių metu klebonas Virgilijus Liuima pašventino prieš dvejus metus įkurto klubo „Klasika" vėliavą. Po pamaldų buvo šventinamos ir klubo mašinos.

Papilio bažnyčios klebonas Virgilijus Liuima išbandė tarybinių laikų milicijos motociklą.

Vyriausias klubo „Klasika" narys Vytautas Einoris sakė, kad vėliavą nutarta šventinti Papilyje, nes tai yra „geriausias ir gražiausias Šiaurės Lietuvos miestelis, be to, čia dirba aktyvus klebonas Virgilijus Liuima".

Klubo „Klasika" nariai padėjo gėlių prie paminklo papiliečiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Po automobilių pašventinimo prasidėjo papiliečių ir senovinės technikos klubo narių bendravimas.

Vyresniesiems ypač patiko fotografuotis prie pagrindinio tarybinių laikų milicijos patrulio atributo - motociklo su priekaba. Milicininko forma vilkintis šios technikos savininkas klausimus pateikusius žiūrovus geranoriškai vaišino „Belomor kanal" papirosais.

„Lietuvoje tokių papirosų sunku gauti, bet pakelį kitą šios rūšies rūkalų atveža į Rusiją važinėjantys draugai ir pažįstami", - apie legendinių papirosų kilmę aiškino V. Vidugiris.

Renginio metu papiliečiai turėjo progą įsitikinti, kad klebonas V. Liuima yra ir patyręs motociklininkas.

Dvasininkas užsidėjo šalmą ir drąsiai apžergė milicininkų atributika išmargintą „emką".

Motociklu pavažinėjęs pagrindine miestelio gatve, V. Liuima sėdo prie ugniagesių mašinos vairo. Jis, kartu su kabinoje įsitaisiusiu būriu vaikų, įjungė automobilio garsinę sireną ir nuvažiavo pasveikinti Papilio miestelio ugniagesių.

Šventės metu prie šventoriaus biržiečiai verslininkai pardavinėjo pačių pagamintus medinius dirbinius, tinkamus ūkyje.

Labiausiai buvo perkami mediniai šaukštai, pjaustymo lentelės ir spaustuvai sūriams spausti.

Papiliečiai mielai klausėsi Panevėžio rajono Paliūniškio kaimo kapelos koncerto, vaišinosi naminiu sūriu ir medumi.

 

Jurgita Vitkauskienė,

Kęstutis Slavinskas

2010-07-08

Vaikų stovyklos - tik privačios iniciatyvos reikalas?

Šių metų vasarą Biržų rajone vaikų užimtumas liko vien tik privačių entuziastų ar nevyriausybinių organizacijų rūpesčiu.

Neįvyks net dienos stovyklos, kokios padedant rajono savivaldybei būdavo rengiamos Biržų miesto socialiai remtiniems vaikams.

„Nevyriausybinės organizacijos, neformalaus jaunimo grupės vasaros metu įgyvendins įvairias vaikų ir jaunimo užimtumo priemones. Švietimo ir mokslo ministerija 2010 metais finansavo tik stacionarias stovyklas, o savivaldybių dieninėms stovykloms lėšų neskyrė", - tvirtinama Biržų rajono savivaldybės redakcijai atsiųstame pranešime.

Vaikų vasaros stovyklų maratoną pradėjo Biržų evangelikų reformatų parapija.

Savaitę trukusios vaikų dienos stovyklos lankytojams Biržų evangelikų reformatų parapijos jaunimas pasiūlė daugybę užsiėmimų.

Praeitą savaitę klebonijoje veikusioje dienos stovykloje „Padovanok šypseną", kuriai vadovavo kunigė Sigita Švambarienė, dalyvavo per 30 vaikų iš Biržų, Vilniaus, Medeikių vaikų globos namų.

Stovyklautojai dalyvavo įvairiuose užsiėmimuose, kuriuos vedė tam specialiai surengtame seminare apmokytas Biržų evangelikų reformatų parapijos jaunimas.

Vaikai klausėsi biblinių istorijų, mokėsi giedoti, gaminti pietus, dalyvavo įvairiuose komandiniuose žaidimuose.

Liepos 17 - 24 dieną vaikų vasaros stovykla veiks Nemunėlio Radviliškyje. Jos organizatoriai - Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugija „Radvila". Planuojama, kad stovykloje bus apie 100 vaikų nuo 7 iki 13 metų.

Šią savaitę Likėnuose vyko tarptautinė jaunimo stovykla, kurią rengė Biržų regioninis parkas.

„Atžalyno" vidurinė mokykla rengs turistinį plaukimo žygį Gaujos (Latvija) upe.

Liepos 13 - 29 dienomis Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokiniai ir mokytojai vyks į tarptautinį plenerą Verdere (Vokietija).

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-03

Ar pinigai lemia viską?

Ventspilyje lankiausi dar tarybiniais metais. Tada tai buvo nykus naftininkų miestas. Žinojau, kad nebe pirmus metus lietuviai grupėmis ir pavieniui traukia į šį dabar jau įstabių parkų, gėlių ir fontanų miestą. Žinojau, bet nepatikėjau tol, kol nepamačiau savo akimis.

Vietinių teigimu, miestą naujam gyvenimui prikėlė ir jo savitą stilių sukūrė mero Aivaro Lembergo vadovaujami žmonės.

Pirmiausia atvykus į Ventspilį žvilgsnį pagauna tvarkingos gatvės. Dauguma jų išklotos ne asfaltu, o betono trinkelėmis, tad nėra išmuštų duobių. Be to, kiekvieną rytą jos nuplaunamos, ko mes jau seniai neregėjome. Trinkelės spalvotos, jomis išvingiuoti įvairūs raštai. Pėsčiųjų takai pagarbiai aplenkia kiekvieną seną pušį. Toks jausmas, kad niekas čia nebuvo nukirsta ir nurėžta pagal statybininkų ar kelininkų liniuotę.

Ventspilio gatvės pripažintos švariausiomis, lygiausiomis ir geriausiai apšviestomis Latvijos gatvėmis. Niekur neteko matyti akis badančių šiukšlių.

Mieste gausybė parkų, išpuoštų akmeninėmis ir gyvų gėlių skulptūromis.

Įvairių skulptorių, architektų ir kraštovaizdžio planuotojų simpoziumų metu Ventspilyje gimė daug meninių projektų, išgražinusių miestą. Gausybė parkų, išpuoštų akmeninėmis ir gyvų gėlių skulptūromis, vaikų žaidimų skverais. Matyti, kad miestas turi bendrą stilių, savitą veidą - būtent tai, ko mes labiausiai pasigendame Biržuose.

Sakysite, gera jiems puoštis, kai turi turtingą įmonę „Ventspils nafta"? Taip, tai tiesa, tačiau ir Lietuva turi „Orlen Lietuva". O kaip atrodo Mažeikiai? Ne taip seniai Biržuose turėjome dosnų „Naftotiekį", kuris daug prisidėjo prie miesto gerovės. Bet rezultatai skiriasi. Sugretinusi šiuos pavyzdžius norom nenorom pagalvoji, kad už pinigus svarbesni yra kūrybiški, veiklūs žmonės, gerbiantys savo praeitį ir sugebantys kurti ateitį turintį miestą.

Tai vienur, tai kitur Ventspilyje akį traukia spalvingos karvių skulptūros. Vaikams patinka linksma karvutė ant sūpynių, kviečianti prisėsti šalia. Čia pat ir juodoji, naftos duodanti raguotoji - miesto klestėjimo simbolis. O ant uosto molo laivus pasitinka karvė jūrininkė dryžuotais marškiniais. Viena karvė keliauninkė - 4 metrų aukščio ir 7 ilgio. Ji padaryta tarsi senas lagaminas - su rankena ant nugaros. Ant jos - lipdukai tų miestų, kuriuose taip pat „ganosi" panašios karvės.

„Karvių paradas" - tarptautinė akcija, pirmąkart sumanyta Ciuriche. 1998 m. šio miesto valdžios žmonės laužė galvas, kaip pritraukti turistus. Ir kilo ši dabar per pasaulio miestus keliaujanti idėja: pagaminama įvairių karvių skulptūrų, tada kviečiami menininkai, kad jas išgražintų, nuspalvintų.

Moderniai suremontuota miesto krantinė - populiari kurorto svečių pasivaikščiojimų vieta. Čia daugybė suoliukų, kviečiančių prisėsti ir paskanauti šalia pardavinėjamais ledais. Suoliukai krantinėje - iš brangaus baltųjų akacijų medžio. O geltonosios akacijos dabar kaip tik žydi miesto parkuose.

Iki soties pasimėgavus Ventspiliu, būtinai reikėtų aplankyti Kuldygą - Kuržemės sostinę, kuri dažnai vadinama Latvijos Venecija. Kuldyga - dar vienas pavyzdys, kaip galima pritraukti turistus. Šį kartą tai puikiai išsaugotas ir prižiūrimas senamiestis.

Norintiems pasiklausyti įvairiausių burtų ir legendų, reikėtų pavažiuoti iki Riežupės smėlio urvų. Tai 2 kilometrų ilgio smėlio katakombų trasa, esanti net 8 metrų gylyje po žeme. Čia prieš daugiau nei 100 metų žmonės rankomis kasė kvarcinį smėlį ir vežė ne tik į Rygą, kur gamino stiklą, bet ir eksportavo į užsienį. Taip atsirado smėlio urvai, kurių saugumas tikrinamas kasmet prieš atidarant turistinį sezoną. Apie pusę kilometro keliaujame mistiniais smėlio tuneliais, o galvoje sukasi viena mintis: o jei taip ir pas mus - turistinis karstinių įgriuvų maršrutas po žeme?

Dar vienas netikėtumas mūsų laukė netoli Ventspilio esančiame Irbine, buvusiame tarybinės armijos miestelyje. Jame iki šiol veikia du paraboliniai radijo teleskopai. Vieno jų skersmuo net 32 metrai - tai didžiausias toks prietaisas Šiaurės Europoje. Šaltojo karo metais jie buvo skirti užsienio šalių palydovų sekimui. Karinis objektas buvo labai slaptas, nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose. Šiuo metu tai Ventspilio tarptautinis radijo astronomijos centras, kurį tikrai verta aplankyti.

 

Stasė Eitavičienė

2010-07-03

Prisimenant karštas 1940 ir 1944 metų Biržų vasaras bei pokarį

Gimtinę aplankiusi Kaune gyvenanti biržietė Stanislava Barauskaitė - Talačkienė svečiavosi pas seseris ir brolį, vaikščiojo vaikystės ir jaunystės metais pramintais takeliais.

Buvusi gimnazistė, vėliau mokytojavusi Legailių, Sodeliškių ir Nemunėlio Radviliškio mokyklose, nulenkė galvą buvusios tėvų sodybos vietoje, meldėsi Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčioje. Kartu su giminaičiais ir jaunystės draugais B. Talačkienė prisiminė rūsčius karo ir pokario metus. Prieš Valstybės dieną prisiminimais ji pasidalijo ir su „Šiaurės rytais".

 

1940 metų okupacinis birželis

Nuostabus birželio rytas. Saulutė kildama meiliai spinduliais glosto, žemė alsuoja vasariška gaiva. Mama mane siunčia į Biržų pieninę parnešti sviesto. Iš dabartinio aeroklubo teritorijoje buvusios gimtos sodybos kulniuoju Biržų link.

Įžengusi į miestą pajuntu nutikus kažką baisaus. Vytauto gatvėje išvystu koloną kariškų sunkvežimių. Nuo gimnazijos iki pašto pastato stovi mašina prie mašinos. Jos aptrauktos tinklais, apkaišytos medžių šakomis.

Stanislava Talačkienė Biržuose vaikščiojo jaunystėje pramintais takais.

„Kuzavuose" sėdi kareiviai bejausmiais veidais, kiti uniformuotieji pasirėmę į mašinas rūko, o šalia bėgiojantys kareivių viršesnieji nervingai gestikuliuoja rankomis ir kažką aiškina man tuo metu dar nesuprantama kalba.

Pro mašinas einantys miestiečiai nesidairo, žingsniuoja susikūprinę. Net ir aš, vienuolikmetė, suvokiu nutikus kažką negera.

„Dėde, kas čia?" - neišlaikau ir klausiu gatvėje sutikto vyro. „Vaikeli, rusai atėjo", - atsako.

Žvelgiu į kareivius, matau, jog ir jie susirūpinę, įsitempę, vienas su kitu persimeta žodeliu kitu. Regiu jų dulkinas, nutrintas, išdžiūvusio prakaito žymių išmargintas uniformas, suplyšusius pusbačius, iki kelių autais apvyniotas blauzdas ir mane apima bauginanti nežinomybė.

Pajuntu Biržų miestą apimančią, į kiekvieno iš mūsų vidų besismelkiančią vargo, prakaito ir įtampos kupiną atmosferą.

 

Gaudynės

Skaudžiai palietė vokiečių okupacija. Netekę vilties, kad lietuviai savanoriškai sutiks stiprinti Didžiojo Reicho galią, vokiečiai ėmė gaudyti jaunus vyrus ir juos gabenti darbams į Vokietiją.

Ypač buvo pavojinga jauniems rodytis pirmadieniais ir ketvirtadieniais Biržuose veikusio turgaus metu. Vokiečių kareiviai apsupdavo turgų, kratydavo maišus, besislapstančiųjų ieškodavo vežimuose po šiaudais.

Jauni vyrai prasiverždavo pro apsupties žiedą ir paknopstomis Apaščios pakrante bėgdavo Kilučių ežero link.

Tėvas jaunuolius paslėpdavo daržinėje arba valdžios atstovus įtikinėdavo, kad tie vyrai yra ūkio darbininkai. Jis priglausdavo ir iš nelaisvės pabėgusius rusus, tvirtindavęs, kad jie reikalingi ūkio darbams. Tačiau ir pats neišvengė tremtinio dalios.

Jis atsisakė vokiečiams mokėti duoklę ir kartu su kaimynu buvo išvaryti į pafrontę kareiviams tiekti amuniciją. Šeimai buvo didelis smūgis, kadangi vokiečiai rekvizavo arklį ir vežimą. Tėvas su arkliu Rusijoje esančioje Velikije Luki vežiojo vokiečių šaudmenis.

Kartą pafrontėje kilus eilinei sumaiščiai, tėvas atsisveikindamas pabučiavo arklį į kaktą ir pasislėpė. Su dar vienu bėgliu tūnojo šieno žaginyje ir girdėjo, kaip vokiečiai jų ieško. Už tokį nepaklusnumą pafrontėje grėsė aukščiausia bausmė - sušaudymas.

Po tėvo pabėgimo nutrūko ir jo laiškų srautas. Ne kartą apraudojome šeimos galvos žūtį. Tik Biržus pasiekus fronto linijai pamatėme, kaip per sodą motina trobos link eina susikibusi su nematytu vyriškiu. Netrukus išgirdome jos džiaugsmingą balsą - vaikai, tėvas grįžo.

 

Biržus pasiekė fronto gausmas

Žinia, kad rusas vokietį muša, buvo vieša paslaptis. Vos pasigirdo artėjančio fronto kanonada, vieškeliu iš miesto pasipylė arkliais traukiamų vežimų ir karučių vilkstinės. Tuo metu žmonės neturėjo tiek daug daiktų, tad lengviau buvo ir pasitraukti į kaimus. Ir gelbėjo ne daiktus, o šeimos narių ir savo gyvybes.

Pirmą kartą, 1944 metų liepą, rusai Biržus paėmė be didesnių mūšių.

Antro Biržų „vadavimo" metu pajutome visus karo baisumus. Per mūsų sodybą vienas po kito Biržų link skrido sviediniai. Ir šiandien girdžiu jų garsą. Vėliau žmonės kalbėjo, kad Biržai buvo apšaudomi garsiosiomis „katiušomis".

Barauskų šeima prieš šešis dešimtmečius. S. Barauskaitė (Talačkienė) dešinėje. Kairėje J. Barauskaitė - Enskaitienė. Centre tėvas Apolinaras ir motina Ona. Ant tėvo kelių - M. Barauskas.

Matėme, kaip nuskrieję sviediniai sukeldavo sprogimus bei gaisrus ir virš miesto kildavo tirštų dūmų kamuoliai. Miestas degė keletą savaičių, nes namai buvo mediniai ir nebuvo kam ugnį gesinti.

Po mūšių kartu su močiute vaikščiojome po Biržų gatves. Išdegę dabartinėse Vilniaus ir Kilučių gatvėse stovėję namai atrodė siaubingai. Matėme nukautų kareivių kūnus, vasaros karštyje išpampusių gyvūnų liekanas.

 

Karo ligoninė

Prasidėjus mūšiams mūsų daržinė virto rusų karo ligonine. Tiksliau, prie sodybos pastatytoje palapinėje gydytojai darė operacijas, o daržinė virto „palata". Tai buvo savotiška mirties zona, kur sužeistieji leisdavo savo paskutines gyvenimo valandas. Jokie gydytojai jiems negalėjo padėti, nes lauko sąlygomis buvo teikiama primityvi medicininė pagalba.

Sužeistųjų kareivių aimanos sklido po visą kiemą. Pamenu vaizdą, kai kareivėlis išdraskytu pilvu maldavo nors lašelio vandens. Į Biržus išvykęs sanitaras mus prigrasė vandens sužeistajam neduoti.

Netrukus į sodybą atvažiavo viršesnis karininkas ir šlykščiai keikdamasis mus apkaltino gailint net vandens. Neapsikentusi motina atnešė visą kibirą ir sužeistasis jo nemažai išgėrė. Pamenu, kaip iš ligonio pilvo išsivertė vidaus organai ir jis mirė.

Taip pat pamenu, kad vokiečiai gynėsi protingiau, brangino žmones, o rusų karininkai į mirtį eilinius varė tūkstančiais. Karo metu rusams žmogaus gyvybė tebuvo skatiko verta.

 

Karo lakūnai

1944 metų vasara. Pats grūdų brendimas, bet tais metais likome be duonos. Užėję rusai suvarė aplinkinius ūkininkus ir privertė išlyginti javų laukus. Mūsų ūkio žemėje, teritorijoje iki dabartinės veterinarijos tarnybos pastato ir Dagio žemės, įrengė karinį aerodromą.

Vieną dieną suskrido daugybė karinių lėktuvų, įrengė valgyklą, o lakūnus apgyvendino ūkininkų trobose.

Kartą besileidžiantis pašautas lėktuvas vos neužlėkė ant mūsų sodybos. Tik lėktuvo ratui įstrigus apkasuose, jis sustojo prieš pat klojimo sieną. Oro mūšyje sužeistą lakūną išgabeno sanitarinė mašina.

Pamenu, išsirikiuoja lakūnai prie savo lėktuvų, viršesnis duoda nurodymus ir lėktuvai po tris kyla Rygos link. Toje pusėje girdėjosi karo kanonada, vyko siaubingi mūšiai. Mes, vaikai, skaičiuodavome grįžtančius - išskrisdavo daugiau, o sugrįždavo mažiau. Sakydavome: Vasios nebėra, Kolia negrįžo.

Lakūnai buvo jauni gražūs, labai nuoširdūs vaikinai. Motina mokėjo lenkiškai, tad su rusais šiaip taip susikalbėdavome. Sužinoję, kad motina buria kortomis, kariškiai nuolat prašydavo išburti jų ateitį.

Motina mums prisipažino, kad kortos karo lakūnams buvo ypač negailestingos - visiems pranašavo mirtį. Kareiviai šių lemtingų pranašysčių nesužinojo - motina rusams pasakojo apie greitus susitikimus su artimaisiais, mylimosiomis ar iš gimtų namų juos pasieksiančius laiškus.

 

Karas baigėsi

1945 metų gegužės 9 d. Biržų gimnazijos koridoriuose ir kabinetuose - sumaištis, didžiausias sujudimas. Gimnazistai laksto it pakvaišę, apsirengę išverstais švarkais, po koridorius suolus stumdo, jais važinėja. Keista, bet tvarka pasižyminčioje mokslo šventovėje triukšmadarių nesubara nei pedagogai, nei aptarnaujantis mokyklos personalas.

Suskamba skambutis ir išvystame į kabinetą įeinančią mūsų mokytoją Eleną Šlekienę. Pedagogė nužvelgia įsiaudrinusias auklėtines ir tyliu bei ramiu balsu taria: „Mergaitės, karas baigėsi".

Neišsakiusi priekaištų dėl sumaišties, mokytoja paliepia eiti namo, o vidurdienį rinktis į mitingą prie Birutės (Žuvusiems už Lietuvos laisvę) paminklo.

Mojuodamos kuprinėmis Dirvonakių vieškeliu skriste skrendame namų link. Sutinkame priešpriešais arklio tempiamu vežimu atvažiuojantį žmogelį. „Dėde, karas baigėsi!" - šaukiame mes jam. Vyresnio amžiaus vyras nepatikliai mus nužvelgią ir sutrikęs klausia: „Ką sakai?"

Po akimirkos vyras vieškely apsuka arklį, stojasi ratuose ir virš galvos sukdamas vadeles įnirtingai gena arklį kaimo link. Žmogus pirmas nori sodiečiams pranešti džiaugsmingą, visų lauktą žinią apie karo baigtį. Karas buvo visus išvarginęs - iškankinęs ne tik žmonių kūnus, bet ir dvasią.

 

Tęsinys - kitame numeryje

 

Kęstutis Slavinskas

2010-07-03

Dailininkas, fotografas, sukilėlių vadas

1863 - ieji. Trisdešimt aštuonerių metų dailininkas, Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Eliziejus Liutkevičius Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai tapė paveikslą „Jėzaus krikštas".

Romus ir nusižeminęs Jėzus, ant kurio palenktos galvos, jausdamas šios savo misijos svarbą ir reikšmingumą, lieja vandenį Jonas Krikštytojas. Rankas maldai sudėjusi klūpo į savo dieviškąjį sūnų su meile žvelgdama Marija. Iš aukštybių visa tai stebi dangiškasis Tėvas ir baltu balandžiu plasnojanti Šventoji Dvasia. Dvasinga ramybe dvelkiantis, pagal visus bažnytinius kanonus klasikine maniera nutapytas, tikriausiai, jau paskutinis dailininko paveikslas. Nes tai - paskutiniai jo gyvenimo metai.

Eliziejus Liutkevičius gimė Papiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 m. birželio 30 dieną.

Jau greitai Paberžės kunigas Antanas Mackevičius paskaitys iš sakyklos sukilimo manifestą ir išsives 250 vyrų į Krekenavos miškus ruoštis žygiui, o dailininkas kartu su savo bičiuliu panevėžiečiu mokytoju N. Lipskiu surinks būrį vyrų, ginkluotų titnaginiais medžiokliniais šautuvais, dalgiais bei šakėmis, ir patrauks į Žaliąją girią, o vėliau Karsakiškio miškuose prisijungs prie Zigmo Sierakausko sukilėlių kariuomenės rinktinės.

O kol kas baigia paveikslą Pasvalio bažnyčiai. Iki tol beveik dešimtmetį tapė paveikslus, dekoravo Klovainių, Rozalimo ir kitas bažnyčias, Panevėžyje, tais metais vienintelėje fotografijos ateljė, fotografavo žymesnius asmenis.

Panevėžys jam buvo pažįstamas ir artimas iš seniau. Pabiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 metų birželio 30 dieną gimęs Eliziejus, kaip ir priklauso bajorų luomo atstovui, mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje. 1840 metais, kuomet mokykla buvo perkelta į Panevėžį, šiame apskrities mieste apsigyveno ir penkiolikmetis Eliziejus. Jis kartu su savo bendraamžiu, taip pat mokslus Troškūnuose pradėjusiu, būsimu 1863 metų sukilimo dalyviu, vadovausiančiu vienam E. Liutkevičiaus dalinio būriui, poetu ir Sibiro tremtiniu Juliumi Anusavičiumi baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją. Neabejingas gamtos grožiui, tėvų dvarą Lapiškiuose puošiančiam parkui, laisvalaikiu mėgęs piešti dvidešimtmetis jaunuolis 1845 metais išvyksta į Peterburgą ir iki 1853 metų studijuoja tapybą ir kitus dailės mokslus Peterburgo dailės akademijoje. Studentai turėjo galimybę susipažinti ir su tais metais dar nauju ir neįprastu dalyku - fotografavimu. Peterburgo dailės akademijos dailininkas Aleksandras Strausas turėjo įsteigęs fotografijos ateljė Vilniuje. Tikriausiai jo mokinys buvo ir E. Liutkevičius. Jį sudomino fotografijos menas (tuomet tai buvo vadinama amatu), todėl diplomuotas dailininkas, apsigyvenęs Panevėžyje, čia įkuria savo fotografijos ateljė, tampa fotografijos pradininku Panevėžyje.

Visi, rašę apie Eliziejų Liutkevičių, tvirtina, kad fotografijos ateljė jam buvo patogu susitikti su žmonėmis, nusiteikusiais prieš caro valdžią. Kova prieš patvaldystę už tautų laisvę ir apsisprendimą jam buvo artima ir anksčiau. Dar 1848 metais Dailės akademijos studentas Eliziejus Liutkevičius ketino vykti į Vakarų Europą ir prisidėti prie revoliucinės kovos. Artimiesiems tuomet jį pavyko nuo to atkalbėti. Jo suorganizuotame sukilėlių būryje buvo apie 500 valstiečių, miestelėnų ir moksleivių. Žaliojoje girioje E. Liutkevičius toliau telkė vyrus kovai. Buvęs nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, švietimo ministras Konstantinas Šakenis monografijoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje" rašė, kad Eliziejus Liutkevičius, jodinėdamas po sodžius, kvietė visus rinktis į Kudgirio mišką „nusitvėrus tokį ginklą, kokį kas turi".  Balandžio 26 dieną įvyko kautynės su majoro Chitrovo daliniu, kuris buvo priverstas pasitraukti. Po šių kautynių Zigmas Sierakauskas Eliziejų Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi, o Liutkevičius, jam perdavęs 300 savo ginkluotų vyrų ir 2500 rublių, liko Žaliojoje girioje. Liutkevičiaus būrys turėjo susijungti su Sierakausko rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko prasiveržti pro carinės kariuomenės apsupimą.

Pasvalio bažnyčioje E. Liutkevičiaus paveikslas „Jėzaus krikštas".

Po nesėkmingų mūšių Biržų girioje, prie Gudiškių ir Šniurkiškių kaimų, artėjo dramatiška sukilimo baigtis. Eliziejus Liutkevičius tapo Antano Mackevičiaus pavaduotoju. Jų būriuose buvo 800 - 1000 vyrų. Antano Mackevičiaus sukilėlių būriai patraukė į Žemaitiją. Liutkevičiaus vadovaujamas būrys, glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo.

1863 metų spalio mėnesį aukštas carinės kariuomenės viršininkas rašė, kad „Mackevičiaus ir Liutkevičiaus būriai veikia iki šiol ir valstiečiams įtaką turi." Nors vilties kaskart buvo mažiau. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai Žaliojoje girioje iškirto keturias dešimties sieksnių pločio kvartalines linijas iš Puodžiūnų Karsakiškio link ir iš Margių į Darsiškius. Pro šias proskynas judrios, gerai ginkluotos kareivių kolonos galėjo lengvai sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius. Generalgubernatorius M. Muravjovas, vėliau už žiaurumą malšinant sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje pramintas Muravjovu Koriku, gegužės 11 dieną paskelbė specialią instrukciją apie griežtą karinį politinį režimą, suteikė kariniams viršininkams teisę per 24 valandas žiauriai bausti prielankumu sukilėliams įtariamus žmones.

Atėjo 1863 metų lapkričio 11 - oji. Sentikių seniūnas Prostoknišinas, susigundęs 100 rublių premija ir medaliu, pranešė papulkininkiui Karpovui, kur yra E. Liutkevičiaus sukilėlių būrio vyrai. Caro kariuomenė besiilsinčius vyrus, užkluptus netikėtos atakos, vijosi aštuonis varstus. Šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas Eliziejus Liutkevičius. Tas mūšis laikraštyje „Ruskij Invalid" taip aprašytas: „Papulkininkis Karpovas su savo 4 - ta caro šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų galutinai sumušė Panevėžio apskrityje Liutkevičiaus būrį. Iš 90 sukilėlių žuvo 56, tame skaičiuje pats Liutkevičius. Karo grobį sudaro 70 arklių, vėliava ir ginklai. Liutkevičius, vežant jį į Panevėžį, pakelyje miręs. Ypatingai smarkiai kovėsi 11 ponų, gindami savo vadą Liutkevičių."

Eliziejaus Liutkevičiaus palaikai buvo atvežti į Antašavą. Suvaryti žmonės turėjo atpažinti narsa garsėjantį sukilėlių vadą. Vėliau jo kūnas buvo nugabentas į Panevėžį, užkastas Smėlynės aikštėje, o kapas sutryptas kazokų arkliais.

Šitaip žuvo Eliziejus Liutkevičius, tvirtinęs, kad pagrindinis šio sukilimo tikslas - ne tik iškovoti politinę nepriklausomybę, bet ir išvaduoti valstiečius iš baudžiavos, jiems nemokamai suteikti žemę. Tokios kalbos nepatiko kai kuriems dvarininkams. Jie jį skusdavo ne tik caro, bet ir sukilimo vadovybei, kaltindami, kad esą jis skaldo sukilimo jėgas, valstiečius nuteikia prieš dvarininkus. Eliziejus Liutkevičius rašė: „Pas mus, Lietuvoje, iš esmės šia klase negali remtis nei laisvė, nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl, mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį ir remtis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia liaudimi... Mums reikia kurti ateitį... Su vadinamąja aukštąja klase mums sunku rasti bendrą kalbą".

Praėjus 130 metų (1993 m.) aukščiausioje Žaliosios girios kalvoje, prie Stumbriškio, atidengtas panevėžiečio tautodailininko Jono Matulio sukurtas stogastulpis Eliziejui Liutkevičiui ir jo vyrams atminti.

 

Algirdas Butkevičius

2010-07-03

Lietuvių kalbos egzamino rezultatai

Šiemet šalyje lietuvių kalbos (gimtosios) valstybinį brandos egzaminą laikė 25 373 kandidatai, išlaikė beveik 92 proc.

Biržų rajone egzaminą laikė 258 mokiniai, neišlaikė 33. Taigi mūsų rajono abiturientų valstybinio egzamino pažangumas lyginant su šalies rezultatais šiek tiek mažesnis - tik 87 procentai.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./15 min.

Aukščiausių balų daugiausiai surinko „Aušros" vidurinės mokyklos moksleiviai. Iš 77 abiturientų, laikiusių šį egzaminą, net 12 mokinių pasiekimai įvertinti nuo 90 iki 99 balų. Giedrė Dovydėnaitė ir Simona Mačėnaitė gavo po 99 balus, Greta Šeferytė - 98.

„Saulės" gimnazijoje valstybinį lietuvių kalbos egzaminą laikė 113 abiturientų, 5 mokiniai įvertinti nuo 90 iki 98 balų. Linos Vecelytės ir Rugilės Romankevičiūtės žinios įvertintos 98 balais.

„Atžalyno" vidurinėje mokykloje valstybinį lietuvių kalbos egzaminą pasirinko 54 mokiniai. Aukščiausias įvertinimas - 84 balai.

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje šį egzaminą laikė 10 mokinių, po 96 balus surinko Šarūnė Sederevičiūtė ir Judita Astrauskaitė.

Biržų politechnikos mokykloje valstybinį lietuvių kalbos egzaminą laikė 4 mokiniai, aukščiausias įvertinimas 43 balai.

Neišlaikiusiems valstybinio egzamino pakartotinės sesijos mokyklinis egzaminas įvyks liepos 7 d. 9 val. „Atžalyno" vidurinėje mokykloje.

 

Stasė Eitavičienė

2010-07-03

Praūžė Joninės

Jonines šventė Biržai

Varduves šventusius Jonus ir Janinas Biržuose tradiciškai „sveikino" lietus, tačiau jis didžiausio vasaros renginio nuotaikos nesugadino.

Jau kelintus metus Joninių šventė organizuojama Biržų miesto estradoje.

Šiemet renginio metu žiūrovai scenoje išvydo Biržų kultūros centro meno saviveiklos kolektyvus.

Susirinkusiesiems grojo Gito Korsako vadovaujamas orkestras, Pasvaliečių kaimo kapela „Sumestinis", „Kaziuko" kapela, dainavo Papilio kultūros namų kvartetas, „Bočių" kolektyvas, pasirodė jaunieji šokėjai.

Renginio vedėjai Gytė Rožėnienė ir Romas Lesevičius Jonų bei Janinų galvas padabino ąžuolo lapų vainikais. Renginio kulminacija - Biržų rajono mero Regimanto Ramono įžiebtas laužas.

„Man Joninės yra didžiausia metų šventė. Gaila, bet blėsta šventės tradicijos, o jaunimas nebežino papročių", - apgailestavo vyriausias šventės Jonas, 77 - erių metų „Sumestinio" kapelos narys Jonas Gasparėnas.

„Bočių" kolektyvo narės į Joninių šventę atėjo nešinos gėlėmis.

Pasak Biržų kultūros centro direktoriaus R. Lesevičiaus, pagrindinei Biržų rajono Joninių šventei rajono biudžeto pinigų nebuvo skirta, tad kultūros darbuotojams teko verstis savomis jėgomis.

„Paruošėme saviveiklinių kolektyvų programą, deja, dėl lėšų stygiaus negalėjome biržiečių nustebinti svečių koncertais", - apgailestavo R. Lesevičius.

Jis dėkojo šventę padėjusiems organizuoti Biržų miškų urėdijos, E. Bekerio transporto paslaugų įmonės, „Rinkuškių" ir „Biržų alaus" alaus daryklų vadovams.

Puikią renginio dalyvių nuotaiką temdė žemiški rūpesčiai. Žiūrovai bergždžiai ieškojo tualetų. Šalia estrados esanti išvietė buvo užteršta, o komunalininkų įsigytų biotualetų šventės organizatoriai neužsakė.

„Gėda, kai į šventę atvykę žmonės ieško tualetų, o mes, deja, galėjome jiems patarti ieškoti artimiausių krūmų", - kalbėjo obelaukiečiai Rimantas Džiūvė ir Jonas Jasukaitis.

Pasak R. Lesevičiaus, tualetų klausimas iškilo netikėtai, nes praėjusiais metais žmonės pretenzijų nereiškė.

„Mes rūpinomės kultūrine programa, o biržiečiai juk žino, kad Autobusų stoties teritorijoje yra mokamas tualetas. Sutinku, gal šiuo klausimu reikėjo kreiptis į miesto seniūniją", - kalbėjo šventės organizatorius.

Kiti kultūros darbuotojai buvo atviresni. Jie piktinosi, kad rajono savivaldybės vadovai nesudarė Joninių šventės organizacinio komiteto ir dėl to stigo koordinacijos - liko nevalyti tualetai ir nesusiprasta atvežti bei pastatyti biotualetų.

Biržuose vykusi Joninių šventė baigėsi šokiais, kuriuose grojo muzikantas Jonas Strunkis. Jaunimui buvo organizuota diskoteka.

 

Į Obelaukius atvyko ir biržiečių

Obelaukiuose vykusioje šventėje kartu su vietiniais linksminosi ir gausus būrys biržiečių. Joninių metu buvo pasveikintos ir vietos bendruomenės narės Rasos.

Obelaukių kultūros darbuotoja Danutė Semenovienė organizavo programą, kurios metu netrūko dainų, šokių ir šmaikščių atrakcijų.

Šventės metu Obelaukių šokėjos pristatė nuotaikingą kankaną.

„Joninės yra smagi šventė, kurios metu susirenka šeimos nariai, kaimynai, atvyksta sesuo, brolis. Tradiciškai aplankome ir kultūros darbuotojų organizuotą renginį", - pasakojo vainiku pasipuošęs obelaukietis Jonas Lipskis.

Šventės dalyviai ragavo Jono Jasukaičio virtą žirnių košę, vaišinosi Birutės Pakaušienės kepta kiaušiniene.

„Šventę organizavo daug žmonių, kurie ne tik dirbo, bet negailėjo nei laiko, nei asmeninių lėšų. Džiaugiuosi žiūrovų gausa", - sakė šventės organizatorė D. Semenovienė.

Pasak R. Džiūvės, prieš kelis mėnesius pradėjusi dirbti kultūros darbuotoja D. Semenovienė rado bendrą kalbą su vietos jaunimu, Joninių šventėje kartu linksminosi įvairių kartų atstovai.

 

Degė laužus ir žibintus

Nors Kratiškių kaime vykusias Jonines trikdė lietus, šokėjams nuotaikos tai negadino. Susirinkusiesiems koncertavo Šukionių kaimo kapela, Jonai ir Janinos buvo padabinti vainikais.

Kratiškių Joninių šventės kulminacija - ne tik uždegtas laužas, bet ir į dangų paleisti žibintai. Jaunimas linksminosi Arūno Kuprio organizuotoje diskotekoje.

Šukionių kaimo bendruomenės nariai Joninių proga taip pat sveikino Vaidas, Rasas, Aloyzus. Vainikais buvo padabintos aštuoniasdešimtmečių kaimo senolių Janinos Januškevičienės ir Jono Navako galvos.

„Uždegėme laužą, pagerbėme varduvininkus ir bendruomenės namų salėje surengėme šaunią kaimo žmonių vakaronę prie suneštinių vaišių", - sakė Šukionių kaimo bendruomenės pirmininkė Nijolė Šatienė.

Kirdonių kaimo žmonės linksminosi prie kultūros namų esančiame parke. Kaimo bendruomenės pirmininkas Audrius Šimas kartu su kultūros darbuotojais Genovaite Valeckiene ir Jonu Gasparėnu organizavo seniūnijos šventę.

Susirinkusiesiems koncertavo „Kaziuko" kapela, dainavo ansamblio „Tatulos vingis" dainininkės, šoko Pabiržės pagrindinės mokyklos šokėjai, jaunimas iki paryčių kojas miklino diskotekoje.

„Joninės - svarbiausia metų šventė. Jei pavyks sukaupti lėšų, rugpjūčio pabaigoje organizuosime vasaros palydų šventę", - ateities planais dalijosi Audrius Šimas.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-07-01

Po atlaidų - spektaklio premjera

Ketvirtadienį kaimo žmonės bei gimtinę aplankę kraštiečiai dalyvavo Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vykusiuose atlaiduose.

Mišias aukojo Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Albertas Kasperavičius.

Kvetkų bažnyčios klebonas Virgilijus Liuima meldėsi už kelių eismo dalyvius ir pašventino parapijiečių automobilius.

„Šv. Jono Krikštytojo atlaidai yra visų labai laukiama šventė. Šia proga gimtinėn suvažiuoja kraštiečiai, bažnytėlėje susitinku jaunystės drauges, pasišnekame", - sakė po šv. Mišių draugių būrelyje bažnyčios šventoriuje sutikta Emilija Gintautaitė.

Šventė tęsėsi Kvetkų kultūros namuose. Pasak kultūros darbuotojos Laimos Strunkienės, per Jonines buvo minimas ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio jubiliejus.

Kvetkų mėgėjų teatro aktoriai su spektaklio režisiere, kultūros darbuotoja Laima Strunkiene (antra iš dešinės).

Susirinkusiesiems dainavo Jono Strunkio vadovaujamos Skrebiškių kaimo dainininkės, koncertavo Kvetkų pagrindinės mokyklos mokiniai Miglė Rasčiauskaitė, Greta Januševičiūtė ir Ugnius Jakubelskas.

Renginio vedėjos Laima Strunkienė ir Alma Grikytė eiles skyrė ne tik varduves švenčiantiems Jonams ir Janinoms, bet ir kalbėjo apie Kovo 11 - osios prasmę.

Gėlėmis buvo pagerbti renginyje dalyvavę varduvininkai - Janina Čižauskienė, Janina Dundulienė, Janina Valionienė, Jonas Strunkis.

Šventę vainikavo kaimo žmonių pastatyto spektaklio „Tuščia kertelė širdyje" premjera. Nuotaikingą Algirdo Kazragio komediją stebėjo pilna žiūrovų salė. Po spektaklio susirinkusieji aplodismentus ir gėles skyrė mėgėjų teatro aktoriams - Laimai Bartašienei, Ritai Kudukienei ir Dainiui Valuntai.

Pasak spektaklio režisierės L. Strunkienės, kaimo teatro trupė susikūrė gan netikėtai.

„Kalbinau žmones dalyvauti saviveikloje, dainuoti, o kvetkiečiai panoro vaidinti scenoje. Džiugu, kad spektaklio premjerą labai šiltai sutiko Kvetkų žiūrovai", - džiaugėsi L. Strunkienė.

Pasak jos, paakinti sėkmės, Kvetkų aktoriai spektaklį planuoja parodyti ir kitoms rajono kaimų bendruomenėms.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-29

Aktyvi vasaros pradžia Papilio mokykloje

Atėjus vasarai Papilio pagrindinėje mokykloje pamokas pakeitė įdomi integruota veikla, kurios metu mokiniai ne tik plėtė savo akiratį, bet ir lavino vaizduotę bei fantaziją.

Kalbų dienos kulminacija - lankymasis stilizuotoje rusiškoje arbatinėje.

Pirmas vasarinis renginys mokykloje buvo Kalbų diena. Šią šventę organizavo Papilio pagrindinės mokyklos kalbų mokytojai. Mokiniai ruošėsi pristatyti įvairias pasaulio kalbas. Jau iš anksto vaikai kūrė plakatus apie kalbą. Renginio metu mokiniai dainavo rusiškas, angliškas bei tarmiškas lietuviškas dainas, deklamavo eilėraštukus rusų kalba. Didelio pasisekimo sulaukė inscenizuota rusų liaudies pasaka „Ropė", o renginio kulminacija buvo apsilankymas stilizuotoje rusiškoje arbatinėje. Čia visi galėjo paskanauti rusiškos arbatos iš samovaro, užkąsdami cukraus gabalėliais ir bandelėmis su lašiniais, kopūstais, grybais bei varške.

Mokyklos bendruomenė įsijungė į respublikinę turizmo akciją „Mes - Lietuvos turistinis taškas". Mokytoja Edita Lansbergienė supažindino su turistiniais maršrutais, papasakojo, kur mokiniai turės nukeliauti ir ką įamžinti.

Jauniausiems dalyviams - šeštokams teko maršrutas, nenutolstantis nuo Papilio. Jie aplankė Papilio evangelikų reformatų bei katalikų bažnyčias, poeto Kazio Binkio gimtinę Gudeliuose, Rovėjos dvarą bei mokyklą, kurioje dirbo poetas Kazys Binkis. Septintokai savo kelionę pradėjo nuo Papilio piliavietės „Zomkelio", apsižvalgė Papilio dvare ir kelionę baigė rašytojo Kazio Jakubėno gimtinėje Kaušiškėse. Ilgiausias maršrutas teko jungtinei aštuntokų ir devintokų komandai. Jau pačioje pradžioje jie turėjo nueiti netrumpą kelią iki senųjų Garšvų kapinių, kur aplankė kunigo A. Neimano kapą, o netoliese esančiose Kubilių kapinėse pagerbė kunigo A. Kadero atminimą. Jie apžiūrėjo ir šalia kapinių esantį seną pastatą, žmonių vadinamą magazinu, kuriame buvo kaupiamos grūdų atsargos badmečiui. Perėję Ilgabradų mišką, mokiniai nukeliavo link Kraštų kapinių, kur aplankė dvarininkų Gruntal kapus. Keliauninkai apžiūrėjo Skrebiškių dvarą ir kapinėse esančią koplyčią.

Papilio pagrindinė mokykla taip pat dalyvavo šalies mokinių integruoto ugdymo akcijoje „Plukė 2010". Į šią akciją pasiūlė jungtis lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Legienė. Ji koordinavo kolektyvinius šeštos ir aštuntos klasės „Pavasario dienoraščius", kuriuose mokiniai aprašė savo patirtus jausmus ar regėtus įvykius. Šį darbą tęsė visą pavasarį. Kitą konkurso šaką koordinavo dailės ir technologijų mokytoja Vytautė Kuzmaitė. Ji dirbo su penktokais ir dešimtokais, kurie piešė plakatus. Penktokai piešė plakatą „Mes už gamtą", o dešimtokai - „Prarasta žemė". Abi mokytojos liko labai patenkintos savo vaikų darbais, nes jie noriai dirbo ir tvarkė savo kūrinius. Papiliečių darbus įvertino ir akcijos organizatoriai - mokiniai keliavo į Vilnių atsiimti Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro padėkos raštų už darbų kokybę, integralumą bei originalumą.

Mokslo metų užbaigimo šventės metu mokykloje apsilankė buvęs mokinys, Garbės Galerijos narys Audronius Vilkas. Kartu su juo atvyko ir Vokietijos - Lietuvos draugijos „Draugystės vartai" koordinatorius Aleksandras Zeltinis, kuris mokyklai padovanojo žaislų ir mokymo priemonių.

Rokas Januševičius
2010-06-29

Kunigaikščiui Boguslavui Radvilai - 390

Biržų muziejuje yra gražus koklis su kunigaikščio Boguslavo Radvilos inicialais ir heraldika. Raidė B - Boguslavas, R - Radvila, D - lotyniškai Dux - kunigaikštiškas, kunigaikštiška karūna rodo jo titulą.

Boguslavas Radvila - Jonušo Radvilos (1579 - 1620) ir jo antrosios žmonos Elizabetos Sofijos Branderburgietės vienintelis sūnus.

Jonušo Radvilos pirmoji žmona buvo Sofija Olelkaitė, Algirdo sūnaus Kijevo kunigaikščio Vladimiro provaikaitė, Slucko ir Kopylio tėvonijų paveldėtoja, turtingiausia amžiaus nuotaka. Dėl tų piršlybų tarp Sofijos globėjų Chodkevičių ir Radvilų vos nekilo karas, tik karaliaus pastangomis buvo susitaikyta. Mirė Sofija 1612 m., o jau kitais metais Jonušas Radvila vedė antrą kartą.

Boguslavas gimė Gdanske 1620 m. gegužės 3 d. Anksti neteko tėvo ir iki aštuonerių metų augo su motina ne Lietuvoje. Motinai ištekėjus antrą kartą, Boguslavas pradėjo mokytis Kėdainių evangelikų reformatų mokykloje.

Yra išlikę pasakojimų, kad, kunigaikščiui Boguslavui šiek tiek ūgtelėjus, jo dėdė Kristupas, kuriam brolis Jonušas Radvila testamentu pavedė našlaičio auklėjimą, pasiėmė berniuką į Krokuvą pristatyti karaliui. Nors auklėtojai nuoširdžiai stengėsi, bet berniukas rūmuose nė už ką nesidavė parklupdomas priešais valdovą. Sako, tada karalius nusijuokė ir sudraudė auklėtojus: „Argi nematote, priešais jus - rokošninkas."

Lenkiška Rokošninko (maištininko) pravardė Boguslavo tėvui Jonušui Radvilai prilipo po to, kai jis, susipykęs su karaliumi Zigmantu III Vaza, 1606 m. dalyvavo vadinamajame Mikalojaus Zabžidovskio lenkų šlėktų maište (rokoše).

Studijavo Boguslavas Radvila Utrechto universitete, daug keliavo po užsienį. 1638 m. paskirtas LDK vėliavininku, 1646 m. - arklininku. Dalyvavo Nyderlandų išsivaduojamuosiuose karuose prieš Ispaniją.

Lankėsi Briugėje, Gente, Utrechte, Hagoje, kituose kultūriniuose centruose bei politinių įvykių židiniuose, įsivėlė į dvikovą su kunigaikščiu Talmontu, Paryžiuje buvo priimtas kardinolo Mazarinio ir paties karaliaus, kovojo XVII a. vidurio karuose su Švedija ir Rusija kaip vienas LDK kariuomenės vadų, buvo vienas iš Kėdainių sutarties su Švedija (1655) iniciatorių.

Pasitraukęs į Prūsiją, 1657 m. buvo paskirtas šio krašto generaliniu elektoriumi. Po pusbrolio Jonušo mirties (1655 m.) tapo jo vienintelės dukters Marijos Onos globėju, o vėliau ir sutuoktiniu. Su Marija Ona susilaukė dukters Liudvikos Karolinos.

Kunigaikštis minėtinas ir kaip Lietuvos memuaristikos pradininkas, savo rašyta autobiografija padaręs svarbų įnašą nušviečiant to laikotarpio Lietuvos ir kaimyninių kraštų įvykius.

Boguslavas Radvila staiga mirė 1669 m. gruodžio 31 d. Kadangi garsėjo kaip fanatiškas medžiotojas, grįždamas iš Brandenburgo į Karaliaučių, ėjo šalikele, medžiodamas kurapkas, ir sukniubo. Palaidotas Karaliaučiaus miesto katedroje.

Boguslavas Radvila - paskutinis iš Biržų ir Dubingių Radvilų šakos kilęs vyriškosios lyties palikuonis. Testamentu paliko turtą dukrai Liudvikai Karolinai.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-06-26

Radvilų giminės istorija pasipildė dar viena knyga

Praėjusių metų pabaigoje Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla išleido Deimanto Karvelio ir Raimondos Ragauskienės mokslinę monografiją „Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547 - 1808 m." Taip garsiosios Radvilų giminės tyrinėjimai pasipildė dar viena knyga.

Knygoje atskleidžiama Dubingių kunigaikštystės atsiradimo, susiformavimo ir raidos istorija. Remiantis gausia archyvine medžiaga, atskleidžiamas ankstyvasis Dubingių priklausomybės didiesiems Lietuvos kunigaikščiams XV a. laikotarpis, plačiai įvairiais aspektais aprašomas radviliškasis XVI - XVIII a. metas.

Monografijoje gausu „biržietiškos" medžiagos: ir Radvilų 1547 m. titulo peripetijos, ir Mikalojaus Radvilos Rudojo planai paversti Dubingius viena iš pagrindinių rezidencijų, ir Dubingių kunigaikštystė Biržų savininko Kristupo Radvilos II globoje, ir Dubingių kunigaikštystė Boguslovo Radvilos bei Liudvikos Karolinos Radvilaitės laikais.

Autoriai daug dėmesio skiria religinei padėčiai Dubingiuose XV - XVIII a., katalikų ir evangelikų reformatų bažnyčioms. Savitai ir novatoriškai pažvelgta į Biržų ir Dubingių šakos Radvilų giminės mauzoliejus ir su laidotuvėmis susijusias iškilmes - pompa funebris - paskutinį su mirusiuoju susijusį teatralizuotą reginį, sujungdavusį daug meno rūšių ir tapdavusį visos giminės galybę ir šlovę išaukštinančiu kulminaciniu įvykiu.

Beje, tai yra antroji abiejų istorikų bendra knyga. 1997 m. Vilniuje buvo išleista jų pirmoji knyga „1645 m. Juzefo Naronovičiaus - Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. Radvilų valdos istorija ir kartografija".

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-06-19

Tikrumu ir viltimi alsavęs vakaras

Praėjusį pirmadienį Biržuose paminėtos dvi tragiškos tautos istorijos datos - sovietinės okupacijos 70 - mečio bei Gedulo ir vilties diena.

 

Tarp siauruko bėgių, kuriais riedėjo tremties vagonai, ir aukų atminimui iškilusio koplytstulpio - suoleliai. Virš jų - boluojančios galvos ir neapsakomai šviesūs veidai. „Mes negalime neateiti ir neprisiminti", - įsitikinę vyrai ir moterys, įstabiai gražią birželio 14 - osios pavakarę susėdę buvusioje geležinkelio stotyje.

„Atmintis - svarbiausia", - sako Antanas Kuncė. Jo mintims pritaria šalia sėdintis Lendris Jašinskas.

Vėliavnešys - 1948 - ųjų metų tremtinys Arvydas Aukštuolis.

Vyrai sako dėkojantys Dievui, apsaugojusiam juos nuo tremties, kurią patyrė daugybė giminių ir draugų. Lendris kalba apie 1948 metais ištremtus savo draugus - Laužadiškio pradinės mokyklos bendraklasius Petrą Plepį, Saulių Kulbį. Prisimena tremties ratuose atsidūrusį Vytautą Ruplėną... Lendriui tuomet tebuvo dešimt metų. Nuo 1949 metų Biržuose gyvenantis A. Kuncė mena iš Panevėžio rajono ištremtus pažįstamus.

Eugenija Ulevičienė taip pat nebuvo tremtyje - sako atėjusi pagerbti tų, kuriems baisios dalios nepavyko išvengti. Moteris rodo vieną iš jų - kaimynę Viliusę Baltušienę. Mieleišiuose gyvenusi septyniolikmetė Vilhelmina buvo ištremta 1948 metais. Irkutsko platybėse tremtyje su ja buvusi ir dabar šalia sėdinti Joana Vaitekūnienė į Sibirą išvežta dešimties metų. Prie Vilhelminos Baltušienės - tremtyje gimęs jos sūnus Petras.

„Kai tik šis medelis pražysta, mes sakome, kad atėjo laikas čia susitikti", - prieš renginį sako politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rūpesčiais gyvenanti Danguolė Žiūkienė. Baltų žiedų fone ji fotografuojasi su bendražyge Aldona Černiauskiene, netrukus liudysiančia žiaurią tiesą apie savo tėvą, Biržų gimnazijos anglų kalbos mokytoją Anuprą Karalių. Prieš 70 metų išvestas iš namų ir areštuotas jis iš tremties negrįžo.

Šiurpią šeimos istoriją pasakoja iš Šakių krašto kilusi Elena Stakionienė - 1941 - ųjų metų tremtinė - laptevietė.

Buvusio policijos viršininko dukra teturėjo 10 mėnesių, kai 1941 - aisiais į jų namus pasibeldė tie, kurie pasmerkė tris mažus vaikus turinčią šeimą ilgai kelionei. Gyvuliniai vagonai, baimė, badas, mirtys, ledo kapai ir stebuklui prilygęs artimųjų iš Lietuvos siuntinys, išgelbėjęs mergaitės gyvybę... Autentiškas liudijimas sukrečia nepagražinta realybe. Moters žodžiai paprasti ir aiškūs - kaip šiurpi dokumentika, atgijusi Atminties vakarui. Ir kaip epitafija ant nebegrįžusio tėvo kapo - dukros Elenos žodžiai: „Palaimink, Viešpatie, visus ledynų kapus. Tegu ledinė žemė lengva tau bus."

Danutės Stankevičienės (dešinėje) vyras Valdemaras buvo ištremtas prieš pat vestuves. Būsimoji žmona jo grįžimo sako laukusi net 15 metų. Šalia Danutės - Eugenija Ulevičienė, atėjusi prisiminti ir pagerbti ištremtų kaimynų.

„Nieko mums daugiau neduota - tik žodis, tik atmintis, tik liudijimas", - kalba tremtinių dukra Irutė Varzienė, kviesdama prisiminti artimuosius, gimines, pažįstamus ir tuos, kurių nebėra kam prisiminti.

Po minutės tylos - pagarbos bei atminties ženklai. Gėlėmis ir žvakutėmis nuklojama koplytstulpio papėdė, žolėje „sutupia" jaunųjų šaulių rankų sušildyti balti Laisvės paukščiai.

Skamba tremties pragarą praėjusios Erenos Aukštuolienės eilės ir maldai prilygstančios tremtinių choro dainos. Dvi dešimtis metų choristams diriguojanti Erenos marti Laima Aukštuolienė - lyg Vilties siūlas, kad iš ledynų ir mirties grįžusios tautos Atmintis gyva.

„Šitiems žmonėms turėtų priklausyti valdžia", - po mišių bažnyčioje Vytauto Einorio ištartus žodžius prisimena I. Varzienė, žiūrėdama traukinio vagonų fone į žmones. Labai stiprius, tačiau pernelyg atvirus ir pažeidžiamus, kad galėtų ištverti tai, kas dabar vyksta politikų ešelonuose.

Ištremtus, grįžusius ir negrįžusius gimines prisimena vietos valdžios atstovai.

„Šiandien daugiau reikėtų tylėti ir tyloje žiūrėti vienas kitam į akis", - sako Palmyra Prašmantienė. Ji mini tremtį patyrusius savo giminaičius, už dvasios stiprybę dėkoja visiems susirinkusiesiems. Sykiu kviečia užjausti tuos, kurie norėdami išsaugoti savo ir vaikų gyvybę turėjo parsiduoti.

„Ir apie tai reikia kalbėti", - priduria.

Rimantas Martinonis prabyla apie iš Sibiro negrįžusius savo dėdes ir senelį, kurio į gimtinės žemę grįžo tik palaikai...

Vakaro vedėjos Irutės žodžiai „varto" Intos lagerio kalinių maldaknygę. Ranka iš atminties surašytose maldose - ir žodžiai: „Gelbėk mus... Atleisk mūsų budeliams, Viešpatie..."

Nors Gedulo ir vilties diena turėtų vienyti, renginyje nesimato tų, kurie pirmieji turėtų kelti susitaikymo ir vienybės vėliavą.

Danguolės Žiūkienės mintys persunktos nerimo dėl partijose stumdomų žmonių.

„Ar esame laisvi širdyse, sieloje?" - siūlo visiems savęs paklausti tremtinių ir politkalinių vadovė. Priminusi sovietinių okupantų vykdytą gražiausio tautos žiedo naikinimą prašo: „Saugokime savo trapų valstybingumą." Ji pati atrodo kaip niekad trapi ir pažeidžiama, tačiau jos tariamuose žodžiuose - kone sprogdinantis tikrumo ir stiprybės užtaisas.

„Jūs - gyvi tautos simboliai... Ačiū, kad esate, tepadeda jums Dievas", - trumputę kalbą baigia Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Jis irgi jaudinasi - bet koks falšas ar dirbtinis blizgesys tokį vakarą atrodytų kaip baisi svetimybė...

Minėjimas buvo, atrodytų, įprastas - su tradiciniu, pasak Irutės, „atminties ir pagarbos keliu - nuo bažnyčios iki geležinkelio stoties". Tačiau renginio stiprybė - tikrumas. Jis teikė viltį, kad tautai brangios ir atmintinos datos - ne butaforija, o mūsų gebėjime jausti vieniems kitus alsuojanti gyvybė.

 

Alfreda Gudienė

2010-06-17

„Kraitės" klubui - dešimt metų

Biržų rankdarbių mėgėjų klubas „Kraitė" paminėjo dešimties metų sukaktį. Jubiliejaus proga išleista knygelė „Grožį kuriame kartu".

 

Praėjusį šeštadienį į Biržų krašto muziejaus „Sėla" menę skubančių biržiečių rankose žydėjo įvairiaspalvės birželio gėlės. Jos buvo skirtos šią vasarą dešimties metų jubiliejų švenčiančio rankdarbių mėgėjų klubo „Kraitė" moterims.

Šia proga jos surengė savo darbų parodą, kurioje eksponavo du šimtus įvairiausių dirbinių bei pristatė knygelę „Grožį kuriame kartu".

Muziejininkė Danutė Žemaitienė prisiminė pirmąjį „Kraitės" darbų pristatymą 2001 metais. Tada trylika klubo narių eksponavo 134 kūrinius. Dabar darbščiarankių būrys išaugęs, jubiliejaus proga darbus pristatė net dvidešimt trys moterys. Muziejininkė džiaugėsi eksponuojamų dirbinių įvairove - audiniais, pintomis juostomis, margučiais, megztais drabužiais bei papuošalais, nėriniais, lankstinukais iš popieriaus, tapyba ant šilko ir kt.

Parodoje darbus pristatė 23 klubo narės.

Klubo vadovė, mokytoja Henrika Marcinkevičienė kalbėjo, jog įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir profesijų moteris sieja kuriamas grožis. Pasidžiaugta, kad „Kraitė" turi ir klubui „prijaučiančių" vyrų.

Pirmą kartą vienuolika rankdarbius mylinčių Biržų rajono moterų susirinko 1999 - ųjų balandžio viduryje. Nuo to laiko renkamasi kiekvieną mėnesį. Žiemą daugiau užsiimama kūryba, vasarą - kelionėmis, susitikimais su įdomiais žmonėmis.

Kasmet „Kraitė" surengia parodas, kartais jos būna teminės („Vestuvių dovana", „Lino daina", „Ilgais Advento vakarais"). Viena paroda buvo organizuota Kupiškio A. Petrausko muziejuje. Ji, pasak klubo vadovės, skyrėsi tuo, kad moterys pateikė ne tik savo dirbinius, bet ir iškėlė iš kraičio skrynių savo motinų ir senelių rankdarbius.

„Pas mus labai jauku ir gera", - sakė klubo vadovė, kviesdama į klubą įsijungti ir kitas biržietes. Pasak H. Marcinkevičienės, jauniausiai klubo narei - tik pusšeštų metukų, vyriausioms - iki aštuoniasdešimt metų.

Klubo narės pasižadėjusios vengti trijų dalykų - politikavimo, religinių klausimų sprendimo ir apkalbų. Šio pažado, anot jų, laikomasi, galbūt todėl klubas ir gyvuoja jau dešimt metų.

Po parodos atidarymo „Kraitės" narės susėdo prie vaišių stalų. Moterys ir renginio svečiai ne tik dalijosi prisiminimais, bet ir planavo klubo ateitį.

 

Gražina Dagytė

2010-06-15

Kviečia į medžioklės ir žūklės trofėjų parodą

Biržų regioninio parko konferencijų salėje praėjusį šeštadienį atidaryta šeštoji medžioklės ir žūklės trofėjų paroda.

 

Medžiotojai prisistato visuomenei

Parodai Medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) skyriaus nariai pristatė apie 100 žvėrių ilčių, kailių ir ragų bei žuvų muliažų. Į parodos atidarymą susirinko per 60 medžiotojų ir žvejų su šeimų nariais.

Medžiotojas Jonas Čeponis praturtino parodą gražiais plėšriųjų žvėrių kailiais.

Parodą atidaręs MŽD Biržų skyriaus pirmininkas Kostas Galvelis pasveikino pirmuosius lankytojus ir pakvietė paakinti draugus bei pažįstamus su šeimomis apžiūrėti parodą, kuri veiks kiekvieną darbo dieną iki liepos 17 d. Paroda surengta iš draugijos narių kasmetinių mokesčių. Brangiausiai kainavo medaliai, skirti vertingiausius trofėjus pristačiusiems draugijos nariams apdovanoti. Vienas medalis kainavo 7,5 Lt, prireikė apie 100 vienetų.

 

Trofėjinių ragų rekordininkai

Pranešėjas trumpai apžvelgė praėjusio medžioklės sezono rezultatus. Sumedžiotos 493 stirnos, iš jų 94 ožiai, parodai pateikta 13 trofėjinių ragų.

Kostas Galvelis pats parodai pristatė 10 stirninų ragų, tarp jų ir įvertintus aukščiausiais apdovanojimais - auksu, sidabru, bronza. Už parodai pateiktus vertingus stirninų ragus, iš kurių 1 įvertinti sidabru ir 3 bronza, 4 medalius pelnė Biržų medžiotojų būrelio vadovas Rimvydas Gilys. Jam nenusileido gydytojas medžiotojas Rolandas Janulaitis, parodoje puikavosi 2 sidabro ir 2 bronzos medaliais įvertinti jo sumedžiotų stirninų ragai.

 

Šernai kenkia ūkininkams

Per sezoną sumedžioti 373 šernai. Deja, parodai iš jų pateiktos vos 1 iltys. Parodoje pagarbiai jautėsi vienas iš seniausių draugijos narių pensininkas Jonas Balčiūnas, jau kelintą kartą pateikęs parodai auksines šerno iltis. „Tai nutiko 1965 metais, liepos 18 d. vakare Biržų girioje. Sėdėjau bokštelyje, į palaukę išėjo didžiulis šernas", - demonstravo atmintį medžiotojas smalsuoliams.

„Vyrai, taip negali būti, netikiu, kad iš tiek sumedžiotų šernų nėra trofėjinių ilčių. Gal tingite paruošti?" - gėdino kolegas skyriaus vadovas. Šernus medžioti nedraudžiama: „Dėl gausios šernų populiacijos kenčia ūkininkų pasėliai ir pievos, jų skaičių reikia mažinti. Stiprėja nerimas, kad dėl šernų gausos nekiltų maro epidemija", - kalbėjo K. Galvelis.

 

Ministerija trukdo

Briedžių laimikiais medžiotojai nesigyrė. Per sezoną sumedžiojo vos 6 briedžių patinus - tiek leido Aplinkos ministerija. „Briedžių jau akivaizdžiai per daug, į girią nemažai jų ateina iš kaimyninės Latvijos. Briedžiai daro pastebimą žalą miškams, bet neleidžia jų medžioti. Kaimynams kupiškėnams, rokiškėnams leidžia sumedžioti po kelias dešimtis", - skundėsi skyriaus vadovas.

Iš naujesnių trofėjinių briedžių ragų parodoje puikuojasi urėdo Romano Gaudiešiaus užpernai Biržų girioje sumedžioto briedžio karūna, įvertinta sidabru. Parodoje nebuvo įstabesnių elnio ragų už Būginių medžiotojų būrelio nario Vlado Armonavičiaus, beje, jau ankstesniais metais sumedžioto elnio karūną, įvertintą auksu.

 

Gražūs kailiai ir lydekos galva

Biržietis medžiotojas Jonas Čeponis rodė kolegoms seniau girioje, nukauto stambaus vilko kailį. Beje, ne vienintelis šio medžiotojo trofėjus praturtino parodą. Šalia vilko kailio, įvertinto auksu, jis paklojo 3 gražius lapės ir 1 bebro su kojų nagais kailius.

O iš gausaus žvejų mėgėjų būrio parodoje išdidžiai jautėsi biržietis Virginijus Varna. Jo sužvejotos rekordinio dydžio lydekos kaukolės muliažas gražiai paįvairino trofėjų stendą. Virginijus pasakojo, kaip šių metų gegužės 8 dieną viliojant lydekas spiningu su klasikiniu juodai geltonu tvisteriu Širvėnos ežere, tarp žolių, užkibo lydeka. „Jos nemačiau keliolika minučių. Tampė mane lyg už kojos pririštas šernas. Labai jaudinausi, kol pavyko įvelti į valtį. Skubėjau išplaukti į krantą, nes su tokia žuvimi valtyje nesaugu", - sakė jis. Virginijaus laimikis svėrė 10 kg 760 g.

 

Alfonsas Kazitėnas

2010-06-15

Kuo šiandien gyvena Biržų politechnikos mokykla

Vasara - atostogų metas, o politechnikos mokykloje - intensyvus gyvenimas. Oficialiai mokslo metai baigiasi birželio paskutinėmis dienomis. Iki to laiko dar bus įtemptų ir malonių akimirkų. Pirmųjų ir antrųjų kursų mokiniai mokslo metus baigs kiek anksčiau. Absolventai, kurie šiuo metu atlieka gamybinę praktiką, grįš birželio viduryje ir laikys kvalifikacinius egzaminus.

Balandžio 4 - 9 dienomis mokykloje buvo organizuota atvirų durų savaitė. Apsilankė daug mokinių iš Biržų „Aušros" vidurinės, Jaunimo, Kaštonų, Pačeriaukštės, Papilio, kaimyninio Pasvalio rajono Krinčino pagrindinių mokyklų. Svečiai susipažino su mūsų mokykla, su rengiamomis profesijomis. Mūsų mokiniai demonstravo jiems savo praktinius darbus.

Nuo gegužės pabaigos jau priimame būsimus moksleivius ateinantiems mokslo metams. Priėmimas tęsis iki rugsėjo 1 d.

Praėjusiais mokslo metais į mūsų mokyklą įstojo mokytis 186 mokiniai. Iš viso mokykloje mokėsi 362 mokiniai, siekiantys įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją arba tik profesinę kvalifikaciją. Jau kelerius metus populiariausios statybininko - apdailininko, automobilių remontininko, virėjo barmeno, padavėjo barmeno ir virėjo, prekybos įmonių vadybininko padėjėjo, sekretoriaus specialybės. Kitiems mokslo metams parengėme keturias naujas programas - apdailininko, konditerio, siuvėjo ir virėjo mokiniams su pagrindiniu išsilavinimu bei siekiantiems įgyti tik profesinę kvalifikaciją. Baigusiems 12 klasių parangėme dvi naujas programas - virėjo ir konditerio.

Praėjusiais metais Biržų politechnikos mokykloje mokėsi 362 moksleiviai.

Prasidėjusioje brandos egzaminų sesijoje dalyvauja 71 abiturientas. Jie rinkosi ne tik mokyklinius (lietuvių kalbos, geografijos, technologijų), bet ir valstybinius (lietuvių, anglų, rusų kalbų, biologijos, istorijos, matematikos) egzaminus. Šiemet 46 abiturientai pirmą kartą laikė technologijų brandos egzaminą, kuris ateityje bus svarbus studijuojantiems kurią nors technologijų kryptį, pvz., statybą, maisto produktų gamybą ir kt. Naujojo egzamino rezultatų vidurkis gana aukštas - 7,8 balo.

Mokykla laimėjo parengtą Leonardo da Vinci mobilumo projektą ir gavo 27 tūkst. eurų finansavimą. Projekto partneriai - Jungtinės Karalystės Europos partnerystės agentūra, Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykla, Panevėžio pramonės ir amatų rūmai, Biržų UAB „Briedis ir partneriai". Per du vizitus 8 mūsų ir 4 Rokiškio technologijos verslo ir žemės ūkio mokyklos mokiniai vyks į gamybinę praktiką Jungtinėje Karalystėje. Jie keturias savaites dirbs Anglijos autoservisuose, įgis naujų praktinių gebėjimų, susipažins su modernesne įranga ir prietaisais.

Tarptautinė stažuotė bus įskaityta kaip praktinio mokymo dalis. Projekto dalyviai gaus Europass dokumentus ir priėmusios organizacijos sertifikatus. Mokiniai patobulins anglų kalbos žinias bendrojoje ir profesinėje srityse, gaus anglų kalbos sertifikatus. Taip pat įgis naujų žinių apie kitos šalies gyvenimo būdą ir kultūrą. Projektas skatina profesinių mokyklų ir verslo įmonių bendradarbiavimą, siekia geresnių įdarbinimo galimybių ir mobilumo Europos darbo rinkoje, stiprina bendradarbiavimą su socialiniais partneriais.

Mūsų mokykla bendradarbiauja su Šiaulių universitetu, Panevėžio bei Utenos kolegijomis. Mokiniai informuojami apie aukštojo mokslo siekimo galimybes. Taip pat bendradarbiaujame su panašaus profilio profesinėmis ir bendrojo lavinimo mokyklomis.

Bendradarbiavimo sutartį esame pasirašę su Biržų rajono darbo birža. Organizuojame kursus suaugusiems.

Mokykla rengiasi vidurinio ugdymo programos akreditacijai, kuri prasidės šių metų rugsėjį.

Siekdami akreditacijos, vykdysim vidurinio ugdymo programos kriterijus. Iš jų 3 privalomi: „11 - 12 klasių mokinių mokymosi sėkmingumas ir pasiekimai" (būtina surinkti bent 14 balų) „Racionaliai sudaromos mokinių klasės, grupės ir tvarkaraštis" (sukomplektuoti ne mažiau kaip tris 11 - tas klases, kuriose mokytųsi ne mažiau kaip 75 mokiniai) „Parama mokyklai, kuri ruošiasi akreditacijai" (akreditavus bus steigiamas gimnazijos skyrius politechnikos mokykloje). Manome šiuos 3 kriterijus įvykdyti.

Vidurinio ugdymo programos įgyvendinime dalyvauja 17 bendrojo lavinimo ir profesijos mokytojų, iš jų 1 metodininkas, 10 vyresniųjų mokytojų. 16 pedagogų turi aukštąjį išsilavinimą ir pedagoginę kvalifikaciją. Biologijos mokytoja pakviesta vertinti šalies abiturientų valstybinių brandos egzaminų darbus. Mūsų pedagogai dirba miesto ir rajono bendrojo lavinimo mokyklose. Mokymo kabinetai aprūpinti mokymui ir mokymuisi reikalinga organizacine technika (100 mokinių tenka 10 kompiuterių), įranga, mokymo priemonėmis, tinkamomis įgyvendinti mokyklos vidurinio ugdymo programą.

Teikėme Nacionalinei mokėjimų agentūrai mokyklos patalpų renovacijos projektą bei paraišką jam finansuoti. Europos Sąjungos Sanglaudos fondas ir Ūkio ministerija skyrė 2,6 mln. Lt. Šiuo metu mokykloje vyksta intensyvūs renovacijos darbai, apšildomos mokyklos pastato išorinės sienos ir stogas, keičiamos lauko durys ir langai, naujai vedama centrinio šildymo sistema.

Taigi paminėti mokyklos gyvenimo aspektai rodo, kad mokytis politechnikos mokykloje patrauklu ir perspektyvu. Todėl Biržų politechnikos mokykla ir joje dirbantys pedagogai laukia biržiečių bei aplinkinių rajonų mokinių, kurie nuo rugsėjo mėnesio papildytų šios mokyklos mokinių gretas.

 

Albertas Araminas,

Biržų politechnikos mokyklos direktorius

(Užs. Nr. 1491-1)

2010-06-12

Kaip pardavė Lietuvą 1940 metais

Birželio 15 dieną sukanka 70 metų, kai 1940 m. buvo okupuota Lietuva. Į Kremliaus salę okupuotos Lietuvos vėliavą įnešti buvo patikėta biržietei.

 

1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietijai užpuolus Lenkiją, rugsėjo 17 dieną tą patį padarė ir Tarybų Sąjunga. Nugalėjusios Lenkiją, TSRS ir Vokietija rugsėjo 28 dieną pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva iš Vokietijos įtakos sferos mainais už Lenkijos teritorijos dalį buvo perleista Stalinui, mat, pagal Molotovo - Ribentropo paktą mes buvome patekę į Vokietijos interesų zoną. Prasidėjo paruošiamieji Lietuvos okupacijos darbai. Lietuvos atstovams buvo pasiūlyta aptarti šalių santykius.

Stalino saulės nešėja biržietė Marija Kutraitė. 1940 m.

1939 m. spalio 3 d. į Maskvą derybų nuvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Spalio 9 dieną ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis pranešė apie du galimus variantus: arba Lietuva pasirašo Tarybų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi, arba sutarties nepasirašo, neatgauna Vilniaus ir įsivelia į konfliktą su Tarybų Sąjunga.

Tuometinė Lietuvos valdžia, skirtingai nei Suomija, pasirinko pirmąjį variantą. Tarybų Sąjungos karinės įgulos netrukus įsikūrė Naujojoje Vilnioje, prie Jonavos - Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje. Galiausiai po pusmečio buvo nusiimtos visos politinės kaukės, surengtos provokacijos, pareikštas ultimatumas sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus Raudonosios Armijos dalinius. Net nelaukiant atsakymų į ultimatumą, 1940 metų birželio 15 dieną Lietuvą okupavo Tarybų Sąjungos kariniai daliniai.

Pirmoji sovietinės okupacijos auka - Lietuvos pasienietis Aleksandras Barauskas. Jis buvo Alytaus apskrities pasienio policijos 6-ojo rajono Ūtos sargybos posto viršininkas, vyresnysis policininkas. Patikrinęs savo sargybos postus, A. Barauskas tą naktį su šeima ilsėjosi savo bute, mediniame vieno aukšto name. Butas kartu buvo ir pasienio sargybės būstinė.

Maždaug 3 val. 40 min. apie 20 sovietų kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė sargybos būstinę. Apšaudymas tęsėsi apie 20 minučių, o po to į būstinę buvo mesta granata, ji sprogo prie buto langų. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas iššovė į galvą.

Šiek tiek sovietų planus pakoregavo Lietuvos prezidento Antano Smetonos pasitraukimas, tad tada teko „draugą" Justą Paleckį patiems paskirti ministru pirmininku, vėliau ir laikinai einančiu prezidento pareigas. Okupacinės įstaigos, jų atstovai, kūrėsi ir apskrityse, miesteliuose, kaimuose. Iš pogrindžio išėję komunistai, sovietų valdžios palaikytojai pradėjo organizuoti mitingus, susirinkimus, keikti buvusią „smetonišką" tvarką ir girti esamą ir būsimą - raudonąją.

Besidžiaugiantys Tarybų Sąjungos okupacija ir J. Paleckio vyriausybe biržiečiai. 1940 m.

Tokie mitingai, palaikantys Tarybų Sąjungos okupaciją ir J. Paleckio „ministrų kabinetą", vyko ir Biržuose. Iš mokyklų buvo pašalinamas religijos mokymas, įvedama civilinė santuoka. Tie maišytų santvarkų bruožai buvo nuspalvinti sarkastiškais ar net groteskiškais motyvais. Pavyzdžiui, Pabiržėje vykstant pirmajai civilinei metrikacijai 1940 m., ant sienos jau kabojo visų tautų vado Stalino portretas, šalia jo - lyg budrių sargybinių - lietuvių lakūnų didvyrių Dariaus ir Girėno atvaizdai.

Okupaciją įformino marionetinis vadinamasis Liaudies seimas, rinktas liepos 14 - 15 dienomis. Masiškai buvo klastojami rinkimų rezultatai, „iš lubų" piešiami dalyvavusių skaičiai, galiausiai netgi neplanuotai rinkimai pratęsti dar vienai dienai, nes rinkimuose dalyvavo nedaug žmonių.

Aišku, laimėjo tinkami 78 kandidatai. Tie Liaudies seimo atstovai liepos 21 - 23 dienomis susirinko Kauno Muzikiniame teatre ir įteisino Lietuvoje sovietinę santvarką arba, tiksliau kalbant, okupaciją. Pirmąjį posėdį atidarė einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Išrinktas Liaudies seimo prezidiumas: Liudas Adomauskas - pirmininkas, M. Gedvilas - pavaduotojas, J. Grigalavičius - antrasis pavaduotojas, P. Cvirka ir A. Venclova - sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas seimo deklaracijas.

Ta pati sesija išrinko ir 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta Judo misija - perduoti TSSR Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Tarybų Sąjungos sudėtį ir „parvežti Stalino saulę". Štai tas dvidešimtukas: Justas Paleckis, vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas, buvęs kunigas, vyriausias kontrolierius Liudas Adomauskas, žemės ūkio ministras Matas Mickis, švietimo ministras Antanas Venclova, rašytojas Liudas Gira, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, profsąjungų pirmininkas Motiejus Šumauskas, kompartijos veikėjas Karolis Didžiulis-Grosmanas, rašytojas Petras Cvirka, poetė Salomėja Nėris, K. Petrauskas, darbininkas Pranas Zibertas, S. Vaineikienė, Icikas Meskupas-Adomas, kareivis V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė, B. Abdulskaitė.

Pirmosios civilinės metrikacijos Pabiržėje dalyviai. Už stalo sėdi Pabiržės vykdomojo komiteto pirmininkas Antanas Ratkevičius. Ant sienos kabo Dariaus ir Girėno bei Stalino paveikslai. 1940 m.

Į šitą liūdną sąrašą pateko ir biržietė, Vinkšninių kaime 1911 m. gimusi Marija Kutraitė. Pasimokiusi pradžios mokykloje, vėliau dirbo žemės darbus, nuo 1929 m. mokėsi siuvėjos amato Biržuose. Susižavėjusi komunizmo idealais, įstojo į komunistų partiją, platino literatūrą, dirbo siuvėja. Gyveno Devynbalsių kaime, vėliau Biržuose.

Už bolševikinę veiklą 1933 metų liepą ji buvo areštuota, tačiau kalėti teko neilgai - išvyko į savo išsvajotąją Tarybų Sąjungą. Mokėsi Maskvoje 1934 - 1935 m. lenininiuose kursuose ir sugrįžo vėl tarnauti svetimiesiems į Lietuvą. 1937 m. vėl buvo areštuota ir nuteista kalėti 4 metus Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau - Panevėžio kalėjime. Okupacija ją išlaisvino iš kalėjimo. Marija Kutraitė tapo ir seimo nare, ir delegacijos į Maskvą dalyve, t. y. Stalino saulės nešėja. Beje, jai kartu su Pranu Zibertu buvo patikėta į Kremliaus salę įnešti okupuotos Lietuvos vėliavą.

Taip jie mus prieš 70 metų okupavo, taip jie mus pardavė.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-06-12

Konkurso „Lietuva ir aš" nugalėtojų gretose - biržietės

Lietuva šiemet mini Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Nepriklausomybės akto signatarų klubas šiai sukakčiai atminti inicijavo rašinių, esė ir atvirukų konkursą „Lietuva ir aš". Nugalėtojai apdovanoti atminimo dovanėlėmis, o jų darbai buvo pristatyti Seimo rūmuose.

Į renginį Seime buvo pakviestos dvi Biržų „Saulės" gimnazistės Inga Krisiukėnaitė ir Justina Šoblickaitė bei jų mokytojos Marija Jonėnaitė ir Daiva Zalogienė.

Justina Šoblickaitė laureate tapo piešinių konkurse, o Inga Krisiukėnaitė pripažinta vienos geriausių esė autorių. Visi laureatai buvo apdovanoti Signatarų klubo ir jos pirmininkės B. Valionytės bei specialiais prizais. Esė autorių mintys skambėjo pilnutėlėje istorinėje Kovo 11-osios Seimo salėje.

Po renginio vyko ekskursija po Seimą. Išskirtinį dėmesį biržiečiams parodė Seimo nario V. Valkiūno padėjėja Renata, kuriai dailės mokytoja D. Zalogienė atsidėkodama įteikė angeliuką.

Justina Šoblickaitė laureate tapo piešinių konkurse, o Inga Krisiukėnaitė pripažinta vienos geriausių esė autorių. Tarp gimnazisčių - dailės mokytoja Daiva Zalogienė.

„Jei pilietiškumą suprantame tik kaip pastovėjimą prie paminklų, tai apsiribojame labai siauru suvokimu, ką reiškia būti piliečiu", - sako Biržų „Saulės" gimnazijos vienuoliktokė Inga Krisiukėnaitė,  kurios esė „Laisvės medį beauginant" komisija įvertino maksimalia taškų suma.

„Yra daug pilietiškų žmonių, tik geri darbai dažnai atliekami tyliai ir lieka nepastebėti. Deja, negatyvus požiūris į viską, kas mus supa, taip pat labai gajus. Jei patys negerbsime ir nevertinsime to, ką turime, tai naivu tikėtis, kad kiti mus gerbs ir vertins. Tai aktuali problema tiek Biržams, tiek visai Lietuvai. Ir čia jau neišgelbės jokios įvaizdžio formavimo strategijos. Vis gimsta planingos ateities vizijos, bet, atrodo, tik „dėl pliusiuko". Taip pat labai svarbu tikėti tuo, ką darai, idealais ir nenuleisti rankų. Tai lygiai taip pat svarbu ir šluojant nukritusius ant šaligatvio lapus, ir reformuojant švietimo sistemą", - teigia ji.

Moksleivė savo esė rašo nesuprantanti žmonių, kurie piktinasi, kad laisvė neatnešė turtų, garbės ir pan. Sako, kad laisvė suteikia galimybę veikti, atveria kelius pačiam savarankiškai mąstyti ir kurti. Taip pat laisvė ir įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. O atsakomybės mes dažnai vengiam.

„Lietuva nuėjo ilgą ir sunkų kelią į Laisvę bei pripažinimą ir kiekvienam savo piliečiui į širdį pasėjo Laisvės sėklą. Tačiau užsiauginti ją turime patys", - tokiais žodžiais baigiama esė „Laisvės medį beauginant".

 

Merūnas Jukonis, Biržai

2010-06-12

Tautodailininkų šventė

Panevėžio parodų rūmuose vyko tautodailininkų šventė - zoninės parodos apžvalga ir uždarymas.

Šioje parodoje 36 biržiečiai eksponavo 118 darbų.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas padėkojo parodos dalyviams už savitus kūrinius. Jis pastebėjo, kad nors gyvenimo sąlygos sunkėja, bet tautodailininkų daugėja ir jų darbai įvairesni.

Biržų tautodailininkai  šiemet zoninėje parodoje eksponavo 118 darbų.

Renginio metu prisiminti jubiliatai. Pasveikinti ir biržiečiai - siuvinėtoja Sigutė Grotuzienė ir medžio meistras Vitas Jatulevičius. Naujiems sąjungos nariams įteikti pažymėjimai, juos gavo biržietės Vida Preidžiuvienė ir Rita Dagienė.

Sodelyje, prie žydinčio kaštono, visi rinkosi tradicinei nuotraukai, vaišinosi atsivežtais lauknešėliais.

 

Bronislava Šernienė, Biržai

2010-06-12

Biržuose griežė armonikos

Į tradicines trisdešimt devintąsias armonikininkų varžytuves „Aukštaitijos armonika" susirinkę dvidešimt keturi griežėjai iš Biržų, Rokiškio, Joniškio, Pakruojo, Panevėžio ir tolimosios Varėnos kovojo dėl geriausiojo vardo. Ši šventė priminė repeticiją prieš kitąmet vyksiančias jubiliejines varžytuves.

 

Armonikininkų muzika Biržuose praėjusį šeštadienį prasidėjo dar gerokai prieš šventę. Kas pirštus miklino vos įvažiavęs į miestą, atsipūsti sumanęs nuošalioje vietelėje, kas valsą miestelėnams, skubantiems į turgų, dovanojo tiesiog gatvėje.

Muzikantai kalbėjo, jog varžytuvių dieną nuotaika būna ypatinga, jaudulys pinasi su džiaugsmu, nerimas - su laime išeiti į sceną ir pasveikinti ištikimus klausytojus, liaudiškos muzikos mylėtojus.

Renginys praėjusį šeštadienį pradėtas lyriškąja „Sadute", kurią kadaise sukūrė ir pirmą kartą pastatė garsi Biržų krašto choreografė Elena Šlekienė, o šįmet ją sėkmingai atkūrė ir žiūrovams dovanojo kultūros centro šokių kolektyvas „Raitytinis" ir jo vadovė D. Kalkienė.

Albertas Jukonis susirinkusiuosius stebino dar 1820 metais Biržuose gaminta armonika.

Armoniką virkdyti pirmasis pradėjo parovėjietis Jonas Ruplėnas. Jį keitė kitas kraštietis - Ramongalių kaimo muzikantas Jonas Karinauskas. Griežėjas prie savęs glaudė beveik dviejų šimtų metų senumo italų gamybos bajaną, kuris, pasak Jono, yra „palaidojęs" ne vieną muzikantą. J. Karinauskas pagarbiai kalbėjo apie paskutinį bajano šeimininką ir prisiminė instrumento pirkimo istoriją. Įsigijęs jį nebrangiai - už penkiasdešimt litų, bet užtat ilgai tekę vargti, kol sutaręs pirkti.

Vos muzikantui pakilus eiti į sceną, sukruto ir jo gerbėjai, armonikininką palydėję šūksniu: „Sėkmės, Jonai".

Ramongalietį keitė biržietis Jonas Paužolis. Nuo septynerių metų grojantis muzikantas prisiminė savo pirmajam instrumentui užsidirbęs pats. Pirmąją armoniką, kainavusią dvidešimt keturis rublius, jam išrinkęs krikštatėvis, kuris irgi griežęs tuo instrumentu. Per penkiasdešimt draugystės su muzika metų vyras prisipažino „sugrajinęs" net tris armonikas. Į varžytuves biržietis atsivežė iš draugo pasiskolintą „Maričką", kuri kur kas geriau griežia, nei jo turima „Čaika". „Širdelė truputį dreba", - prieš renginį atviravo vyras.

Net trisdešimt ketvirtą kartą į sceną ėjo vienintelė varžytuvėse dalyvavusi moteris - Širvėnos seniūnijos Juodelių kaimo muzikantė Janina Vasiliauskienė.

Nuo aštuoniolikos metų armonika griežiantis biržietis Aleksandras Saulius Krisiukėnas tik šįmet išdrįso pirmą kartą išbandyti jėgas varžytuvėse. Vyras scenoje būti įpratęs. Pastaruoju metu jį žmonės pažįsta kaip „Čeriaukštos" kapelos meno vadovą. „Aš tik muzikantas mėgėjas", - kuklinosi Aleksandras. Ir tuoj pridėjo, jog pirmąsias muzikos pamokas gavęs iš mamos, Kyliškių kaimo gyventojos Onos Trečiokaitės Krisiukėnienės, kuri namuose turėjusi dumplinius vargonus. Juos įsigijusi, kai Šventajame Rašte radusi eilutes, jog šventas Dovydas arfa garbinęs Dievą. Moteris Viešpatį sumaniusi šlovinti vargonais grodama giesmes. A. Krisiukėnas prisiminė, jog prie instrumento prisėsdavo ir jo tėvas. Dabar vargonai - jau Aleksandro nuosavybė. „Prie muzikos reikia patraukimo ir gabumų", - sako A. Krisiukėnas.

Rimgailietis Albertas Jukonis susirinkusiuosius stebino dar 1820 metais Biržuose gaminta armonika, kurią sukūręs meistras Kavoliūnas. Instrumentą prieš trisdešimt metų Alberto tėvas nupirko už keturiasdešimt rublių ir šampano butelį. Parvežta ji buvo iš Skaistkalnės (Latvija). Armonika buvo parduota po ten gyvenusio griežėjo Ziemelio mirties. Klausytojų akis senasis instrumentas viliojo savo išskirtine išvaizda, ant viršaus įtaisytais varžtais, kuriais armonika „reguliuojama". A. Jukonis, dabar griežiantis „Tulska", sakė senąjį instrumentą atvežęs pademonstruoti kaip tolimų laikų atminimą.

Biržietis Jonas Balčiūnas pasakojo griežti pradėjęs pokario metais, o pirmuoju jo instrumentu tapusi mandolina. Trylikametis berniukas skubėjęs jos pirkti žiemą - apie dvylika kilometrų čiuožęs slidėmis. Armoniką Jonas įsigijo kur kas vėliau ir ją virkdyti pradėjo niekieno nepadedamas. Devintąjį kartą konkurse dalyvaujantis vyras prisipažino dešimtį metų buvęs vienu iš varžytuvių organizatorių. Tada muzikantai rinkdavosi į Obelaukių kaimo kultūros namus.

Aštuoniasdešimt septynerių metų biržietis armonikininkas Leonas Petronis į varžytuvių sceną kopė trisdešimt šeštą ar septintą kartą. Net pats to gerai neprisimenąs. Šįmet garbaus amžiaus griežėjas įsteigė ir savo prizą - už muzikavimo tradicijų puoselėjimą. Jis atiteko Rokiškio krašto armonikininkui Algiui Vaitoniui.

Žiūrovai gyrė ir kitus minėto kaimyninio rajono griežėjus, jau penkiolika metų ištikimus Biržuose vykstančiai šventei. Daugiausiai aplodismentų jie šįmet skyrė „Konstantinka" ir lūpine armonikėle griežusiam Broniui Žvirbliui. Šis aštuoniasdešimt vienerių metų griežėjas pirmasis sugebėjo išjudinti ir pralinksminti susirinkusią publiką. Vadinamąją „Snapinę" polką pagriežęs rokiškėnas net vertinimo komisijos narių buvo pavadintas artistiškiausiu muzikantu, o žiūrovai jį išlydėjo skanduodami „bravo".

Muzikantų vertinimo komisija sutarė vienbalsiai - geriausiu armonikininku pavadino pakruojietį Gintautą Glazdauską. Antroji vieta paskirta pirmą kartą varžytuvėse dalyvavusiam ir žiūrovų labai šiltai priimtam varėniškiui Stasiui Jundai. Trečioji vieta atiteko Biržų krašto muzikantui - ramongaliečiui Jonui Karinauskui. Visi geriausi griežėjai buvo apdovanoti šventės rėmėjo, Seimo nario Valdemaro Valkiūno įsteigtais prizais.

Šventę vainikavo į sceną įneštas didelis tortas, papuoštas šventinėmis ugnelėmis. Gardumyną griežėjams dovanojo Danutės Stankevičienės įmonė.

Po varžytuvių muzikantai troškulį numalšino biržietiško alaus stikline ir prie vaišių stalo miklino pirštus grieždami ilgesingus valsus, kurie esą turėtų prišaukti kitąmet vyksiančias jubiliejines keturiasdešimtąsias varžytuves.

 

Gražina Dagytė

2010-06-08

Jubiliejus, pažymėtas paroda

Birželio 5 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" įvyko įdomios asmenybės, savamokslės tautodailininkės, pradėjusios tapyti jau brandžiame amžiuje, Alvinos Unglininkienės parodos atidarymas. Jis skirtas garbingam jubiliejui - 75-mečiui paminėti.

Alvina gimė 1935 metų gegužės 21 dieną. Mokėsi, dirbo, užaugino 4 vaikus, susilaukė krūvos anūkų. Parodose pradėjo dalyvauti 1989 metais, vėliau tapo ir tautodailininkų draugijos nare.

Alvina Unglininkienė su vaikais ir anūkais.

Jubiliejinė paroda - ketvirtoji. Parodos rengėja muziejininkė Danutė Žemaitienė pasidžiaugė kūrybinga asmenybe, įamžinančia savo krašto gamtą, peizažus. Sykiu pristatė devynmetį Alaną Unglininką, paveldėjusį močiutės sugebėjimus ir žengiantį jos pėdomis.

Jubiliatė dėkojo visiems, buvusiems ir esantiems jos kūrybiniame kelyje - ir saviesiems, ir muziejininkams, ir pirmajam mokytojui tapytojui Kęstučiui Preidžiui. Tautodailininkė visiems jiems žemai nusilenkė.

Pasipylė sveikinimai - į jubiliejinę parodą atvyko anūkės, sūnūs bei dukros, Obelaukių kaimo bendruomenės atstovės ir kolegos tautodailininkai bei jų vadovas Kęstutis Priedžius, draugai, pažįstami, gerbėjai.

Fotoaparatai blyksėjo fiksuodami Alviną tarp vaikų ir anūkų ir, žinoma, paveikslus, kuriuose atsispindi tautodailininkės gimtosios vietos, lietuviškas peizažas, vaizdai įvairiais metų laikais.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-06-08

Literatai ieškojo „strielkūniškiausio" eilėraščio

Biržų „Versmės" klubo literatai praėjusio penktadienio vakarą poetinio žodžio mylėtojus sukvietė į tradicinę pavasarinę Poezijos šventę, skirtą neseniai į Amžinybę iškeliavusio kraštiečio poeto Jono Strielkūno atminimui.

 

Renginys prasidėjo prisiminimais apie poetą Joną Strielkūną, kuris, pasak literatės Virginijos Virkutienės, renginiuose sugebėdavo sukurti ypatingą atmosferą. Jo kūrybos gerbėjai po susitikimų išeidavo tarsi sustiprinti kažkokios nematomos jėgos.

Vabalninkietė Angėlė Jurevičienė prisiminė šiltas akimirkas su kraštiečiu, kai jis pernai mylimame jaunystės mieste šventė savo septyniasdešimtmetį bei pristatė knygelę, kurioje sudėtos jo eilės apie Vabalninką.

„Su Jonu Strielkūnu esame vienmečiai", - kalbėjo literatas Algirdas Butkevičius, prisiminęs jo ir savo žurnalistinio darbo pradžią bei ilgus bičiulystės metus. Paminėti ir kiti jųdviejų bendri draugai - rašytojas Petras Skodžius, žurnalistas bei poetas Vytautas Valionis, prozininkas, fotografas Vilius Mizaras, kino kritikas Saulius Macaitis.

Poetinis žodis skambėjo iš buvusios kraštietės, Pasvalio literatų klubo „Užuovėja" vadovės Reginos Grubinskienės lūpų.

Poeto Jono Strielkūno eiles susirinkusiesiems skaitė moksleivė Gelmė Valančiūtė bei literatė Liuda Prunskienė.

Vienas po kito prieš klausytojus stoję versmiečiai - V. Virkutienė, L. Čeponienė, A. Černiauskienė, B. Medvedvas, B. Šernienė, E. Saldys, P. Grincevičius, D. Juknevičius, V. Dagys, A. Joneliūkštienė, R. Tunkūnienė, V. Kairienė, B. Galvelienė ir kiti - skaitė savo eilėraščius, ieškojo kūrybinių sąsajų su poetu J. Strielkūnu.

Poezijos šventės proga sulaukta svečių. Savo kūryba dalijosi „Svajoklių" klubo literatai, draugai iš Pasvalio „Užuovėjos" klubo, Rokiškio „Vaivorykštės" literatai. Viešnia iš Šiaulių, buvusi biržietė Aldona Liepienė dalijosi prisiminimais ir dabartinėje jos gyvenamojoje vietoje pasirodžiusiomis naujomis to krašto kūrėjų išleistomis knygomis.

Nuo kraštiečių linkėjimus perdavė ir Pakruojo literatų klubo „Židinys" pirmininkė Edita Kurauskienė.

Poezijos šventės pabaigoje buvo ketinta išrinkti „strielkūniškiausią" eilėraštį. Tačiau to neįvyko - nutarta, jog kiekvieno kūryboje esama panašios tematikos, stiliaus ar eiliavimo.

Pavasarinę poezijos šventę paįvairino Papilio kultūros namų „Senjorų" ansamblio atliekami romansai.

Po renginio literatai bendravimą pratęsė prie vaišių stalo.

 

Gražina Dagytė

2010-06-08

Nemunėlio Radviliškis šventė mokyklos jubiliejų

Turtinga istorija pasižymintis Nemunėlio Radviliškis savaitgalį minėjo miestelio mokyklos 420 - ąjį jubiliejų.

 

Šventinis renginys prasidėjo Mišiomis Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčioje. Jas aukojęs klebonas Andrius Šukys jubiliejaus šventei suteikė išskirtinę nuotaiką.

Evangelikų reformatų bažnyčioje vyko oficialus mokyklos gimtadienio šventės atidarymas. Renginio pradžioje susirinkusius pasveikino viduramžių drabužiais pasirėdę šokėjai.

Jubiliejaus dalyvius palaimino Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas kunigas Rimas Mikalauskas, sveikinimo žodį tarė kunigė Sigita Švambarienė.

Mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė sakė, kad 1590 metais pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta mokykla tapo neatsiejama miestelio istorijos dalimi. Mokyklos įkūrimas siejamas su kunigaikščio Kristupo Mikalojaus Perkūno švietėjiška veikla.

Šventė pradėta viduramžių drabužiais pasipuošusių Biržų šokėjų pasirodymu.

1920 m. Nemunėlio Radviliškio pradinė mokykla buvo reorganizuota į progimnaziją, o nuo 1951 m. tapo vidurine. Po penkerių metų buvo išleista pirmoji abiturientų laida. 1977 m. miestelyje pastatytas naujas, erdvus pastatas, kuriame gali mokytis iki 360 mokinių. Buvo įrengta sporto salė, bendrabutis, valgykla, stadionas. Dėl mokinių mažėjimo 2000 m. mokykla tapo pagrindine.

Šiuo metu mokykloje mokosi 139 mokiniai, dirba 27 mokytojai ir 13 darbuotojų.

Ikimokykliniame skyriuje ugdomas 41 vaikas, dirba penkios auklėtojos, muzikos vadovė bei 8 darbuotojai.

Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą baigė 45 abiturientų laidos. Didžiausią abiturientų laidą parengė mokytojas Saulius Kubiliūnas - 1983 m. mokyklą baigė 37 abiturientai.

Daugiausia auklėtinių laidų - net penkias - turėjo Birutė Bridžiuvienė, o Manfredas Bridžius ir Vytautas Barkauskas išleido po keturias mokinių laidas.

Ilgiausiai mokykloje dirba mokytojas M. Bridžius, kuris šioje ugdymo įstaigoje pedagogo kelią pradėjo 1963 metais.

Jubiliejinio renginio metu dėkota buvusiems ir dabartiniams mokytojams, žodį tarė buvusi mokyklos direktorė Alvina Venckūnienė.

Mokyklos bendruomenę sveikino Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, rajono mero pavaduotojas Aurimas Frankas, rajono ugdymo įstaigų atstovai. Atminimo dovanas mokytojams ir mokyklos direktorei įteikė buvę mokiniai.

Po renginio bažnyčioje žmonės rinkosi mokyklos vidiniame kiemelyje, kur buvo suruošta meninė programa.

Susirinkusiesiems koncertavo Nemunėlio Radviliškio mokyklos jaunieji šokėjai ir dainininkai, pasirodė svečiai iš Skaistkalnės ir Biržų kultūros centro šokių kolektyvas „Raitytinis".

Po koncerto buvę klasės ir mokyklos draugai dalijosi prisiminimais, bendravo su mokytojais ir smagiai linksminosi vakaronėje.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-08

Antanas Seibutis tapo Atgimimo Lietuvos metraštininku

Internetinė kraštotyros enciklopedija „Graži tu mano" (www.grazitumano.lt) veikia nuo 2009 m. Tai atvira svetainė, kurioje medžiagą (tekstus, nuotraukas, vaizdo siužetus) gali talpinti kiekvienas šalies gyventojas. Enciklopedijoje talpinami įrašai yra skirstomi pagal etnografinius regionus (Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos), taip pat pagal temas (pvz., „Atgimimo Lietuva", gamta, istorija, kulinarija, tradicijos).

2010 metais, minint Kovo 11-osios Akto dvidešimtmetį, buvo paskelbta „Atgimimo istorijos" akcija, kurios metu gausiai aprašyti pagrindiniai Atgimimo laikų įvykiai - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimas, „Baltijos kelias", Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui. „Atgimimo istorijos" kūrėjų dėmesio sulaukė to meto kovotojų už laisvę biografijos, pirmųjų mitingų akimirkos, patalpinta nemažai grožinės literatūros apie Lietuvos laisvę, išsivadavimą iš priespaudos.

Balandžio- gegužės mėnesiais vykusios akcijos „Atgimimo istorija" metu gyventojai iš visos Lietuvos parašė ir krašto enciklopedijoje „Graži tu mano" patalpino daugiau nei pusę tūkstančio unikalių darbų. Akciją organizavo projektas „Bibliotekos pažangai", vadovaujamas Kęstučio Juškevičiaus.

Straipsnius vertinusią komisiją sudarė Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas, žurnalistė Eglė Bučelytė, poetė Dalia Teišerskytė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys Antanas Rybelis.

Birželio 3 d., minint Lietuvos Sąjūdžio 22-ąsias įsikūrimo metines, buvo paskelbti geriausi rašiniai iš kiekvieno šalies etnografinio rajono. Konkursą laimėjo ir buvo paskelbtas Atgimimo Lietuvos metraštininku biržietis muziejininkas, „Šiaurės rytų" bendradarbis Antanas Seibutis, pateikęs komisijos, interneto skaitytojų, istorijos gerbėjų teismui darbą „100 žingsnių iki Kovo 11-osios. Atgimimo metraštis Biržuose 1988-1990".

Visi geriausi rašiniai yra paskelbti internete - www.grazitumano.lt/nugaletojai

 

ŠR informacija

2010-06-08

Buvo toks kunigas

„Šiaurės rytai" gavo laišką, kuriame suabejota, ar Biržų krašte buvo kunigas Povilas Januševičius. „Gerb. redakcija, stengiuosi perskaityti beveik visus „Šiaurės rytų" straipsnius internete. Jie labai įdomūs ir informatyvūs. Bet šį kartą užkliuvo straipsnyje apie poetę Almą Karosaitę paminėtas kunigas prof. Povilas Januševičius. Manau, kad tokia pavarde kunigo prieš šimtą metų Biržų krašte nebuvo. Tikriausiai norėta paminėti reformatų kunigą prof. Povilą Jakubėną. Ar aš klystu?" - rašė Dalija Gudliauskienė.

 

Biržuose gyvenusių Magdalenos ir Kazimiero Januševičių šeimoje augo septyni vaikai: sūnūs Jonas, Povilas, Jurgis, Mykolas ir Juozas, dukros Elžbieta ir Ona. Broliai Povilas ir Jurgis (jis vėliau buvo Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio sekretorius) tapo kunigais.

Būsimasis Kauno kunigų seminarijos profesorius Povilas Januševičius gimė 1866 metų gruodžio 17 dieną Biržuose. Baigęs Biržų pradžios mokyklą, mokslus tęsė Rygoje. 1886 metais baigė Rygos Aleksandro gimnaziją ir įstojo į Telšių kunigų seminariją. Su pagyrimu išlaikęs seminarijos keliamuosius ir baigiamuosius egzaminus ir įšventintas į kunigus, dirbo vikaru Linkuvos ir Radviliškio bažnyčiose.

Būsimasis Kauno kunigų seminarijos profesorius Povilas Januševičius gimė 1866 metų gruodžio 17 dieną Biržuose.

1894 metų rudenį išvažiavo studijuoti į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Iš ten rašyto dienoraščio matyti, kad akademijos studentams siekta suteikti ne tik dvasininkams reikalingų žinių, bet ir formuoti estetines nuostatas. Per vasaros atostogas P. Januševičius keliavo į Čenstakavą, Kaukazą, lankė savo draugus (1896 metais jis aplanko savo draugą Viekšnių bažnyčios kamendorių Igną Andrašiūną, kartu su juo baigusį Telšių kunigų seminariją. Andrašiūnas vėliau daug metų buvo Pabiržės parapijos klebonas, todėl tikriausiai ne sykį P. Januševičius yra lankęsis ir Pabiržėje. -A. B.), o mokslo metais drauge su dėstytojais lankėsi Sankt Peterburgo muziejuose, parodose, soboruose, kapinėse. Nepamiršdavo ir gimtųjų Biržų. 1897 metų liepos 25 dieną savo dienoraštyje rašo, kad Biržuose oras gražus, bažnyčia daili, o jo tėveliai sveiki.

Sėkmingai baigęs studijas ir apgynęs lotynų kalba rašytą disertaciją teologijos mokslo magistro laipsniui gauti, P. Januševičius grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas dėstyti lietuvių kalbą bei homiletiką (pamokslų teoriją) kunigų seminarijoje. Čia naudodamasis Peterburgo dvasinėje akademijoje iš profesoriaus Kazimiero Jauniaus gautomis žiniomis, parengė ir Petro Gražbylio slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos gramatikas „Naujas lietuviškas kalbomokslis", „Santaika (Syntaxis) lietuviškoje kalboje", „Lietuviškas kalbomokslis" ir kt. Organizavo Lietuvių katalikų moterų sąjungą.

1908 metais P. Januševičius, kaip Šv. Kazimiero draugijos atstovas, lankėsi pas popiežių Pijų X. Buvo leidinio mergaitėms „Lietuvaitė" organizatorius ir bendradarbis, įkūrė „Vaikelio Jėzaus" labdaros draugiją, iki 1938 metų vadovavo jos veiklai.

Prelatas Povilas Januševičius kartu su būsimais 1918 metų vasario 16 - osios signatarais (jis artimai bendravo su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Petru ir Jonu Vileišiais, vyskupu Juozapu Kukta, kitais to meto įžymiais lietuvių visuomenės veikėjais) kūrė Vilniuje pirmąją lietuvišką mokyklą. Jo pastangomis įsteigta pirmoji mergaičių ruošos mokykla ir Šv. Zitos draugija Maironio namuose, duris atvėrė lietuvių katalikų knygynas ir skaitykla.

P. Januševičius visuomeniniame gyvenime skatino dalyvauti ir savo artimuosius. Dvidešimtojo amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tarp aktyviausių Biržų visuomenininkų dažnai minima Januševičių pavardė. Brolis Juozas (o gal Jonas, nes istoriko Jono Yčo monografijoje „Biržai" patalpintoje pirmojo lietuviško vakaro vaidintojų nuotraukoje kairėje stovintis vaikinas įvardintas kaip J. Januševičius) vaidino pirmojo lietuviško vakaro, įvykusio 1906 metų rugpjūčio 6 dieną Biržuose, spektaklyje. Broliai Jonas, Juozas ir Mykolas buvo 1908 metais įsteigtos Biržų labdarybės draugijos nariai, o nuo 1911 metų šios draugijos protokoluose minimas ir Povilas Januševičius.

Dideli jo nuopelnai steigiant Biržuose „Saulės" draugijos skyrių, kuriant Biržų gimnaziją. 1917 metais steigiamai Biržų gimnazijai Povilas Januševičius parūpino iš „Saulės" draugijos lėšų.

1904 metais, panaikinus Lietuvoje spaudos draudimą, Kauno kunigų seminarijos profesoriaus P. Januševičiaus pastangomis Biržuose buvo įkurtas knygynas, kurį tvarkė jo sesuo Ona Januševičiūtė, o po jos mirties - Jonas Januševičius.

Kad Biržų kraštas jam buvo mielas, matyti ir iš poeto bei kunigo, buvusio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus Vinco Stonio - Kazio Žitkaus prisiminimų. Pirmojo pasaulinio karo metais Kauno kunigų seminarijai teko persikelti į Anykščių kraštą, Vašuokėnų dvarą. Iš Vabalninko kilęs Vincas Stonis - Kazys Žitkus, tuomet dar Kauno kunigų seminarijos klierikas, prisimena, kaip profesorius Povilas Januševičius seminarijos rektoriui poetui Maironiui pasakojęs, kad lietuvių tauta labai gabi muzikai, o „apie Biržus, Svilių kaime, kai paprasti kaimiečiai užgroja skudučiais, tai gražesnės muzikos nerasi visame pasaulyje".

P. Januševičius nebuvo abejingas ir lietuviškos spaudos draudimui. Istorikės Vilmos Žaltauskaitės Kauno arkivyskupijos archyve aptiktame P. Januševičiaus Sankt Peterburge rašytame dienoraštyje ne kartą paminėti dėl nelegalios, caro laikais draudžiamos spaudos platinimo nubausti kunigai, laiškai, kuriuose P. Januševičius Lietuvos kunigus ragino rašyti prašymus valdžiai dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Ir pats ieškojo būdų, kaip apeiti neteisėtą caro valdžios draudimą spausdinti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis. 1900 metais Petro Gražbylio slapyvardžiu jis 3000 egzempliorių tiražu Kaune išleidžia knygutę „Trys lekcijos I. II. III. Geram išsimokinimui puikjai rašyti". Viršelyje - rusiškas užrašas, kad tai yra naujoji čekų abėcėlė. Tai buvo padaryta, siekiant išvengti carinės Rusijos valdininkų persekiojimo. P. Januševičius, suradęs Kaune nežymią spaustuvėlę, priprašė spaustuvininką išspausdinti knygelę be cenzūros leidimo, tvirtindamas, kad tai - čekiška knyga.

Kartu su lietuvių bendrinės kalbos puoselėtoju Jonu Jablonskiu P. Januševičius redagavo Antano Juškos žodyno antrąją dalį, savo straipsnius spausdino „Lietuvių laikraštyje", „Nedėldienio skaityme", „Draugijoje", „Ateityje", „Vienybėje", „Lietuvaitėje", „Moterų balse" ir kituose periodiniuose leidiniuose.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Povilas Januševičius redagavo savo parengtą ir anksčiau išleistą (1904 ir 1905 m.) knygą „Poteriai, Rytmetinės ir Vakarinės maldos, Dovanėlė: Tėvams, vaikams ir šeimininkams". Mirė 1948 metų gegužės 17 dieną. Palaidotas prie Kauno arkikatedros bazilikos sienos, tarp savo bičiulių - prelato A. Jakšto - Dambrausko ir Kauno metropolinės kapitulos kanauninko Povilo Dogelio. Ties jo kapu ant sienos užrašyti žodžiai, kuriais jis vadovavosi visą gyvenimą: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane."

 

Algirdas Butkevičius

2010-06-05

Kaip Biržų krašte nukentėjo Kauno kalėjimo viršininkas

1925 metų birželio 7 d. „Biržų Žinios" paskelbė ypatingą žinią: „Kruvinos Sekminės. Biržai. Mūsų gautomis žiniomis, Biržų apskrity, Butniūnų dvare, sužeistas Kauno sunkių darbų kalėjimo viršininkas p. Mikuckis ir jo padėjėjas p. Baublys.

Sekminėms p. Mikuckis su minėtu padėjėju buvo nuvykę į Skratiškių kaimą paviešėti. Iš ten jie nuvažiavo pas p. Kregždę į Butniūnų dvarą, kur ir įvyko kruvinas incidentas. Tardymas davęs maždaug tokių rezultatų: Mikuckis su Baubliu į Butniūnus atvykę neblaiviame stovy. Čia, pas p. Kregždę, jie radę prad. mok. mokytoją p. Ramanauską.

Žinoma, prasidėjo vaišės. Ramanauskas atsisakęs gerti, už ką p. Mikuckis jį išmetęs pro duris. Ramanauskas įsižeidęs, kilęs ginčas ir Ramanauskas, bijodamas, kad jo nenušautų, pats peršovęs p. Mikuckiui rankas. Į šūvių vietą paskubėjęs p. Baublys, į kurį p. Ramanauskas taip gi šovęs. Rezultate - p. Mikuckiui sužeistos abi rankos, dešiniosios sulaužytas kaulas, Baubliui peršauti viduriai ir užkliudytos jaknos. P. Baublys guli Biržų Apskrities ligoninėje ir esą vilties nuo mirties jį išgelbėti. Mokyt. Ramanauskas suimtas. P. Mikuckis jau sugrįžo Kaunan".

 

Straipsnyje minimas Juozas Mikuckis (1891 - 1970) buvo turtingos ir spalvingos biografijos asmenybė.

Dar Pirmojo pasaulinio karo laikais jis Rusijos kariuomenėje dalyvavo kautynėse su vokiečiais Latvijoje, už nuopelnus gavo Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio ordiną.

1918 m. gruodžio 30 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko ūkio viršininku, vėliau tapo Kauno karo komendantu. Padėjo organizuoti 1-ąjį ir 2-ąjį raitelių eskadronus, dalyvavo likviduojant lenkų karinės organizacijos (POW) Kaune rengtą perversmą. 1920 m. spalio 14 d. kapitonas J. Mikuckis paskiriamas IV pėstininkų divizijos štabo viršininku.

1921 m. kovo 22 d. jis iš pavydo nušovė karo valdininką A. Dirsę, todėl buvo pašalintas iš kariuomenės ir nuteistas 4 metams. Prezidento A. Stulginskio malonės dėka J. Mikuckis reabilituojamas ir tęsia karjerą - 1922-1924 m. tarnauja VRM žinyboje bei organizuoja pasienio policijos dalinius neutraliose Širvintų ir Giedraičių apylinkėse. Paskiriamas šių apylinkių policijos vadu bei pasienio policijos mokyklos viršininku, vadovauja Kauno kalėjimui. 1928 m. tampa Kauno apskrities policijos vadu, kol 1932 m. išeina į pensiją. Iki 1940 metų išleidžia 6 poezijos knygeles.

1940 m. okupavus Lietuvą, J. Mikuckis suimamas ir pradeda naują - KGB agento ir išdaviko - karjerą. Nutraukęs santuoką ir fiktyviai susituokęs su vokiečių kilmės piliete, įgijo teisę repatrijuoti iš Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo tapo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto Vykdomosios tarybos įgaliotiniu anglų okupacinėje zonoje Vakarų Vokietijoje, vykdė KGB užduotis. Nuo 1949 m. gyvendamas JAV, dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje, teikė žinias TSRS ambasadai. 1968 m. J. Mikuckis grįžo į Lietuvą.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-06-05

Kaštoniečių viešnagė Portugalijoje

Biržų Kaštonų pagrindinė mokykla antrus metus dalyvauja Comenius daugiašaliame projekte „Skaitymo džiaugsmas - kūrybos džiaugsmas", finansuojamame Europos Komisijos lėšomis. Projekto tikslas - klajojančios knygos kūrimas.

Dalyvavimas šiame projekte suteikė galimybę per dvejus metus aplankyti net penkias Europos šalis: Lenkiją, Rumuniją, Graikiją, Ispaniją bei Portugaliją. Pastarojoje šalyje lankėmės visai neseniai, gegužės mėnesį.

Į Portugaliją, Faro miestą, projekto dalyviai rinkosi užbaigti projektinę veiklą, t. y. reziumuoti dvejų metų darbą, pasidžiaugti galutiniu rezultatu - sukurta klajojančia knyga. Be to, dar buvo aptariamas knygos pavadinimas bei viršelio iliustracija. Buvo įdomu, kad į susitikimą visų šalių delegacijos atvyko sąžiningai paruošusios namų darbus: inscenizacijas pagal knygos siužetą, dainas, šokius.

Į Portugaliją, Faro miestą, projekto dalyviai rinkosi užbaigti projektinę veiklą, t. y. reziumuoti dvejų metų darbą, pasidžiaugti galutiniu rezultatu - sukurta klajojančia knyga.

Smalsu buvo pasižvalgyti po Faro miesto mokyklas, stadionus, susipažinti su portugališkos šeimos gyvenimo būdu, tradicijomis (gyvenome šeimose).

Didžiulį įspūdį paliko Lisabona: Katedros aikštė, pilis, senamiestis. Bet užvis labiau kvapą gniaužė saulėta, mažai civilizacijos mačiusi, labiausiai Europoje į pietvakarius nutolusi Farol sala, Atlanto vandenyno alsavimas, ilgiausias Europoje medinis pėsčiųjų tiltas ir nepakartojama Portugalijos augmenija: palmės, akacijos, agavos, kaktusai.

Projektinė veikla sėkmingai pasiekė finišą. Išsiskyrimo kartėlis ne vienam suspaudė širdį, tačiau draugystė, užsimezgusi tarp šalių - partnerių, tęsiasi ir toliau, turime vilties susitikti naujuose projektuose.

 

Kaštonų pagrindinės mokyklos mokiniai - Brigita Margenytė, Žilvinas Nareckas, Ignas Petrauskas

2010-06-05

„Ąžuoliuke" - jubiliejinė laida

Praėjusį penktadienį paskutinis skambutis nuaidėjo ne tik mokyklose. Biržų lopšelyje - darželyje „Ąžuoliukas" įvyko iškilmingos priešmokyklinukų išleistuvės į tolesnį mokslo kelią - pirmąją klasę.

Ši laida ypatinga tuo, kad yra jubiliejinė, nes darželis mini 35 metų sukaktį. Būtent dėl šios priežasties vaikučiams įteikti išskirtiniai, ąžuolo lapais papuošti jubiliejiniai diplomai.

„Ąžuoliukas", šiemet minintis 35 metų sukaktį, priešmokyklinukams įteikė jubiliejinius diplomus.

Šventės „kaltininkai" dainavo atsisveikinimo daineles, deklamavo eilėraščius, šoko, dėkojo tėveliams bei auklėtojoms. Netikėtai atskridęs „Atžalyno" vidurinės mokyklos simbolis pelėdžiukas pateikė keletą linksmų užduočių, kurias atlikę būsimieji mokiniai įrodė, jog jau yra pasirengę eiti į mokyklą. Priešmokyklinukai perdavė darželio raktą jaunesniems draugams ir prižadėjo nepamiršti savojo darželio, užsukti į svečius.

Šių metų išleistuvės baigėsi netradiciškai: visi buvo kviečiami į darželio kiemą, kur būsimųjų pirmokų tėveliai sodino medelį ir rožes, kurie primins vaikams, kaip gera jiems buvo šiame darželyje.

 

Jolanta Jasinskytė

2010-06-01

Su kaštonų žiedais - mokyklos vardadienis

Jau gražia tradicija tapo Kaštonuose vidury gegužės švęsti mokyklos vardadienį. Šventę, kai patys gražiausi ir šilčiausi žodžiai skiriami mokyklai ir visai jos bendruomenei: mokytojams, mokiniams, tėveliams.

Šių metų šventinis akcentas - Metų knyga „Kaštonai ir kaštoniečiai", kurios puslapiuose įamžintas visas šių mokslo metų mokyklinis gyvenimas.

Šventę pradėjo stilizuoti metraštininkai, kurie didžiuodamiesi pristatė knygą, į kurią jie sudėjo tai, kas išmintinga, tikra ir mįslinga.

Pirmajame Metų knygos puslapyje „Vietoj įžangos" prisimenama Rugsėjo 1 - osios šventė, kai po vasaros atostogų mokyklą užliejo daugiau nei penkių šimtų kaštoniečių klegesys, kai užplūdo džiugesys išvydus renovuotą mokyklą - nebereikės žiemą šalti.

Dviratininkai išmynė miestui pranešti, kad Kaštonuose šventė.

„Apie projektus" - antrasis Metų knygos puslapis, kuriame kalbama apie tai, kad garsas apie mokykloje vykdomus projektus pasklidęs labai plačiai. Istorijos mokytoja S. Žukauskienė tęsė projektą „Pažink ir mylėk", kurio metu mokiniai aplankė Vilnių, Kernavę, Trakus. „Skaitymo džiaugsmas - kūrybos džiaugsmas" - anglų k. mokytojos E. Gintautaitės vykdytas daugiašalis projektas. Aplankyta Lenkija, Graikija, Ispanija, Portugalija, Rumunija. Gausus šių šalių atstovų būrys balandį viešėjo mūsų mokykloje. O tokios šaunios draugystės rezultatas - Klajojanti knyga, kurią galima paskaityti mūsų mokyklos internetiniame puslapyje www.kastonai.w3.lt.

„Olimpiados" puslapyje metraštininkai gyrė šaunuoliukus kaštoniukus, kuriems puikiai sekėsi ir rašyti, ir skaičiuoti, gyrė tuos, kurie džiugino mokytojų, tėvelių, savo draugų širdis.

Metų knygos puslapyje „Apie sportą" daug padėkos žodžių skiriama kūno kultūros mokytojams ir jų ugdomiems sportininkams. O kaštoniečiai sportiški: ir krepšinis, ir futbolas, ir kvadratas, ir turizmas, ir kalnų dviračiai, ir šaškės, ir šachmatai, ir svarsčių kilnojimas, ir lengvoji atletika - visa tai jiems paklūsta.

Puslapyje „Apie šventes" metraštininkai džiaugėsi, kad kaštoniečiai moka gražiai švęsti, prigalvoja įvairiausių švenčių - ir labai linksmų, ir rimtų, ir labai prasmingų: mugių, karnavalų, diskotekų, viktorinų, žiburėlių, koncertų.

Puslapyje „Tėveliams" akcentuojama, kad mūsų mokyklos tėveliai aktyvūs, iniciatyvūs ir labai geranoriški.

„Tai įdomu" puslapyje sutalpintos vaikų mintys apie savąją mokyklą. Vaikai savo mokyklai linkėjo ilgai gyvuoti, kad jos vardas skambėtų garsiai, kad ją puoštų gražūs darbai ir kad visi Kaštonuose gyventų sveikai.

Kol metraštininkai vertė puslapį po puslapio, scenoje dainavo mokyklos mergaičių ansamblis, solistės, sukosi poros, dūdeles pūtė, gimnastikos numerį demonstravo pradinukai, eilėmis žavėjo skaitovai, energingu šokiu sužavėjo merginų grupė. Direktorius tradiciškai džiaugėsi visais ir linkėjo kuo sėkmingiau baigti mokslo metus. Pasirašęs Metų knygoje mokyklos vadovas užbaigė šią dar vieną gražią šventę.

O patys didžiausi mokyklos entuziastai - dviratininkai išmynė miestui pranešti, kad Kaštonuose šventė.

Gera pas mus! Tai patvirtintų kiekvienas kaštonietis.

 

Nomeda Sauserytė,

Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja

2010-06-01

Jaunimas aiškinosi, kaip įgyvendinti svajones

Biržų kultūros centre daugiau nei 20 jaunuolių iš Biržų, Meilūnų ir Skrebiškių aiškinosi, kokios yra veiklos ir tobulėjimo galimybės bei produktyvios veiklos „paslaptys" ir netgi turėjo unikalią užduotį - užsirašyt savo 100 norų.

Susirašyti savo šimtą norų daugeliui pasirodė labai sunku, bet po pusvalandžio jau beveik visi džiugiai rankose laikė atliktą užduotį. „Mes dažnai apie daug ką pasvajojame, bet pagalvoję, kad tai nerealu, nieko daugiau nedarome. Tad šis norų lapas turėtų tapti veiklos kryptimi", - teigė vienas iš jaunimo mokymų vadovų Merūnas Jukonis. Visgi jaunimas išsiaiškino, kad užsirašyti norų neužtenka - juos reikia reguliariai peržvelgti, nusistatyti, kada sieks juos įgyvendinti.

Jaunimas diskutavo, kiek svarbu gyvenime turėti aiškų tikslą, kad netaptų kaip jūroje pasimetę laivai, nežinantys, į kurį uostą plaukti.

Aktyviai diskutavę ir įvairias užduotis atlikinėję jaunuoliai aiškinosi, kuo skiriasi realūs ir ambicingi tikslai.

Vėliau aktyviai diskutavę ir įvairias užduotis atlikinėję jaunuoliai aiškinosi, kuo skiriasi realūs ir ambicingi tikslai. Išsiaiškinta, kad ambicingi dažnai yra tie, kurių niekas mūsų aplinkoje kol kas nepasiekė. Visgi po diskusijų nuspręsta, jog tai nereiškia, kad jų neįmanoma pasiekti ir kad tokius tikslus kelti netgi yra įdomiau ir naudingiau. „Turėjau norą studijuoti užsienyje, bet jis atrodė nerealus. Galvojau, ką aš, paprasta mergaitė, vidutiniškai besimokanti, iš tokio mažo miestelio galiu. Visgi nenuleidau rankų ir aplinkybėse pradėjau matyti galimybes. Tad rudenį išvyksiu studijuoti renginių režisūros į Angliją", - teigė abiturientė Giedrė Paliulionytė.

Jaunuoliai kalbėjo, kad jų sumanymus dažnai stabdo kitų netikėjimas jais. „Štai šiemet per Kaziuko mugę norėjom padaryti „Paslaptingą kambarį", bet iš aplinkinių išgirdome: „Nesąmonė". Todėl idėjos atsisakėm", - nuogąstavo moksleivė Urtė Vaitiekūnaitė. Visgi mokymų pabaigoj ši pasižadėjo, kad kitais metais nenusileis pesimistams.

Jaunimas taip pat aiškinosi, kad verta planuoti savo laiką, užsirašinėti darbus, kuriuos reikia nuveikti, ką daryti, kad darbas būtų produktyvesnis.

 „Nėra nuobodžių darbų, yra tik nekūrybingas požiūris į juos. Net ir plytų nešimas gali būti įdomus - pavyzdžiui, kraunant jas į krūvą ne paprastai, o eglutės forma. Ir mokykloje, ir mieste gali būti „faina", jei tik panorėsim ir kūrybingai veiksim", - reziumavo mokymus jaunieji lektoriai Merūnas Jukonis ir zarasiškė Aurelija Trimonytė, dalyvaujantys jaunimo organizacijų stiprinimo projekte.

 

Merūnas Jukonis ir Inga Krisiukėnaitė

2010-06-01

Biržų fotografai šiltai sutikti Panevėžio fotografijos galerijoje

Gegužės 27 dieną Panevėžio fotografijos galerijoje buvo atidaryta retrospektyvinio pobūdžio fotografijų paroda „Biržų krašto fotografai".

Biržams Panevėžyje atstovavo labai margas 16 autorių būrys - nuo XX amžiaus pradžios iš „Sėlos" muziejaus fondų iškelti autoriai iki šių dienų Biržuose gyvenančių fotografų - iš viso rodyta per pusšimtį vaizdų, tiek, kiek maksimaliai įmanoma sutalpinti galerijos erdvėje.

Taip susiklostė, kad iš aštuonių dabarties autorių į parodos atidarymą galėjo atvykti tik keturi, tačiau tie, kurių darbai ir sudarė visos parodos pagrindą - Zenonas Meškauskas, Ernestina Muralytė, Ainis Bagdonas ir Aivaras Ruginis.

Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius sveikina Biržų fotografus. Iš kairės sėdi - Zenonas Meškauskas, galerijos vadovė Marija Šileikaitė -Čičirkienė, Ainis Bagdonas, Ernestina Muralytė ir Aivaras Ruginis. A. Balbieriaus nuotrauka

Biržiečius pristatė Panevėžio fotografijos galerijos vadovė Marija Šileikaitė- Čičirkienė ir parodos sudarytojas Alis Balbierius. Apie praėjusių amžių fotografijos lobius, slypinčius Biržų „Sėlos" muziejaus fonduose, trumpai papasakojo muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Su raudonomis rožėmis rankose biržiečius pasveikino Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius ir pasidžiaugė, kad kultūriniai „mainai" tarp Panevėžio ir Biržų iš tiesų jau vyksta. Buvo pakviestas tarstelėti žodį ir čia pasirodęs Biržų vicemeras Aurimas Frankas.

Apskritai Panevėžio fotomenininkai, atėję į parodos atidarymą, nesusitarę tvirtino, kad ši paroda juos maloniai nustebino. Jie sako tikrai nesitikėję, kad Biržuose yra tokių gabių, įdomių fotografų. Kai kurios parodos vertintojų ir dalyvių mintys gali būti įdomios ir „Šiaurės rytų" skaitytojams.

 

Panevėžio fotografijos galerijos vadovė Marija Šileikaitė - Čičirkienė: „ Šaunu, nes nesitikėjau, kad Biržuose yra tiek fotografija besidominčių žmonių. Aštuoni autoriai - tai gan nemažai. Ir jų darbuose matosi gan įdomių pastebėjimų, atradimų."

 

Žinomas reporteris, Fotomenininkų sąjungos narys panevėžietis Stanislovas Bagdonavičius: „ Pirmiausia mane nustebino tai, kad, atėję į parodą, pasitinka seniausieji Biržų krašto fotografai, ir už tai jiems ir jums ačiū. Tad pirmiausia su baltu pavydu galvoju, kaip gražiai jie čia tai padarė. Aš nevardinsiu pavardžių, bet paroda mane nustebino - nustebino rimti darbai, kurių čia yra. Ir tie darbai, ir jų autoriai sukuria geros parodos visumos įspūdį. Atvirai sakant, iš Biržų to tikrai nelaukiau ir nesitikėjau."

 

Parodos dalyvis, fotografas Zenonas Meškauskas: „Atvažiavom į atidarymą truputį anksčiau ir pamatėm, kaip čia viskas atrodo. Paaiškėjo, kad gerai ir kad nereiks bėgt namo... Paroda gerai „išdėstyta", sukabinta - Marija ir jos kolegos čia padirbėjo, ačiū jiems. Ir malonu, kad panevėžiečiai negaili mums gerų žodžių, kurių irgi nesitikėjom."

 

Debiutantas visomis prasmėmis, jauniausias parodos dalyvis, „Saulės" gimnazijos abiturientas Aivaras Ruginis: „Man paroda labai patiko. Patiko ir joje dalyvauti, ir debiutuoti. Iš tiesų čia viskas atrodo geriau, negu įsivaizdavau. Ir ta neoficiali, šilta atmosfera - viskas lyg draugų rate."

 

Parodos atidaryme dalyvavusi Biržų „Sėlos" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė: „Labai neblogą įspūdį paliko, net nustebino - ypač tie Biržų „jaunikliai"... Tiesiog norėtųsi, kad panaši paroda kada nors būtų parodyta ir Biržuose, pavyzdžiui, „Sėlos" muziejuje."

 

Žinomas fotomenininkas, panevėžietis Evaldas Ivanauskas: „Aš dažniausiai pasikliauju savo pirmuoju įspūdžiu, kai įeini į galeriją - tai, ką pamatai, arba tave patraukia, arba lieki abejingas. Šiuo atveju mane pirmiausia patraukė vaizdas - ypač ta dešinioji siena, kur artimiausi mano sielai darbai - Ainio Bagdono ir Aivaro Ruginio - nespalvotos fotografijos. Ten radau gan nuostabaus nespalvoto minimalizmo. Ačiū, apskritai gera paroda."

 

Parodos sudarytojas Alis Balbierius: „Tikrai nesitikėjau, kad gan reiklūs ir kritiški žinomos „Panevėžio fotografijos mokyklos" fotografai taip šiltai sutiks mano proteguotus gimtinės autorius.

Vadinasi, ne veltui visa tai buvo daryta, o kai kuriems jauniems autoriams, tikiuosi, tai gal bus paskata kūrybai ir išsiveržimui už vietinio lokalumo ribų. Taip pat žinau, kad kai kurie kiti Biržų krašto fotografuojantys žmonės, nepakviesti į šią parodą, galbūt šiek tiek įsižeidė, deja, tai yra neišvengiama panašių renginių dalia... Dėkoju rėmėjams - „Šiaurės rytams", „Biržų alui" ir „Sėlos" muziejui, kurių kad ir simbolinė, bet labai reikalinga bei supratinga parama sunkmečio metu padėjo įvykti šiai parodai."

Parodoje „Biržų krašto fotografai", be jau čia minėtų keturių pagrindinių grupinės ekspozicijos autorių, savo darbus dar rodo Aistė Laisonaitė, Vigilija Černiauskienė, dailininkas Egils Skuja ir Vaiva Briedienė - Meškauskaitė. Parodos plakatą, kuriam panaudota Ernestinos Muralytės nuotrauka, sukūrė fotomenininkas ir dizaineris Evaldas Ivanauskas.

„Biržų krašto fotografai" Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11) bus eksponuojama iki birželio 20 dienos.

 

„Šiaurės Rytų" informacija

2010-06-01

Poezijos paukštė nutūpė prie Širvėnos

Praėjusio penktadienio popietę Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2010" paukštė pasiekė ir Biržus. Kūrėjai iš Lietuvos bei užsienio su poezijos gerbėjais susitiko miesto vidurinėse mokyklose bei pilies menėje.

 

Poetinio žodžio mylėtojus pirmieji pasveikino muzikantai. Romantiškos, sentimentalios smuiko bei akordeono melodijos padėjo susikaupti po dienos darbų į tvirtovės menę susirinkusiems biržiečiams.

Sveikinimo žodį svečiams bei kraštiečiams taręs Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius V. Muralis priminė, kad keturiasdešimt šeštojo poezijos pavasario renginiai vyko penkiasdešimtyje Lietuvos miestų ar miestelių.

„Tai vienas seniausių festivalių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje", - susirinkusiems kalbėjo Rašytojų sąjungos užsienio programų koordinatorė Marija Mažulytė.

Laura Sintija Černiauskaitė biržiečiams padovanojo šių metų „Poezijos pavasario" almanachą.

Rašytoja, žurnalistė, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė bibliotekos vadovui įteikė tradicinį „Poezijos pavasario" almanachą, kurį skaitydami biržiečiai galės susipažinti su žinomų poetų kūryba bei naujais kūrėjais.

Pirmasis į susirinkusiuosius kreipėsi svečias iš kaimyninės Latvijos - jaunas kūrėjas, 2009 metų Poezijos dienų laureatas, vertėjas Arvis Viguls. Biržiečiai turėjo galimybę išgirsti jo kūrybą, skambančią tiek latvių, tiek lietuvių kalbomis.

Žinoma JAV lietuvių poetė, žurnalistė Eglė Juodvalkė prisipažino Biržuose lankiusis prieš penkerius metus ir tas valandas iki šiol vadinanti smagiomis.

E. Juodvalkė sakė šįkart nutarusi kalbėti apie nežaismingus dalykus - istorinį laikotarpį, kuris amžinai liks lietuvių tautos atmintyje, - partizaninį judėjimą.

Tie pokario metų pavasariai juos prisimenantiems asocijuojasi su sprogstančiais kruvinais pumpurais, baltais žudikų veidais ir apsunkusios laisvės viltimis. Poetė prisiminė partizaną, kuris, sulaukęs aštuoniasdešimtmečio, pasimirė pačiose laisvės išvakarėse.

Apie kitokį gyvenimą ir kitokį auštantį rytą kalbėjo poetai Tomas S. Butkus, Arūnas Spraunius, Laurynas Rimševičius.

Aktorė, skaitovė, buvusi radijo ir televizijos diktorė Irena Plaušinaitytė prisipažino Biržuose viešinti pirmą kartą. Ji klausytojams dovanojo kraštiečio Jono Meko ir neseniai į Amžinybę iškeliavusio poeto Jono Strielkūno eiles.

Poetiniu žodžiu dosniai besidalijančių svečių būrį gražiai papildė ir kraštiečiai literatai - Aldona Černiauskienė ir Rima Tunkūnienė.

Susirinkusiesiems priminta, jog kitą savaitę jie turės galimybę vėl išgirsti poetinį žodį. Poezijos paukštė visai savaitei nutūpė prie Širvėnos. Į tradicinę „Poezijos pavasario" šventę klausytojus ateinantį penktadienį pakvies biržiečiai literatai.

 

Gražina Dagytė

2010-06-01

Mokyklose nuaidėjo paskutinis skambutis

Penktadienį Biržų rajono mokyklose nuskambėjo paskutinis skambutis.

Šiemet rajono mokyklas ir gimnaziją baigė ir brandos egzaminus laikyti pasirengę 468 abiturientai.

Vakar miesto mokyklų šventės prasidėjo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Paskutiniojo skambučio mišiomis. Buvo meldžiamasi už parapijos abiturientus, jų artimuosius, mokytojus dėkojant Dievui ir prašant jo palaimos egzaminuose bei gyvenime.

Ankstų rytą prie bažnyčios sukiojosi įvairiausių automobilių, papuoštų trispalvėmis vėliavėlėmis, balionais. Iš jų lipo pasipuošę abiturientai ir jų auklėtojai.

Ašaras braukė mokyklas baigiančiųjų artimieji.

Penktadienį Biržų gatves puošė balionai, gėlės ir, žinoma, abiturientų šypsenos.

„Šie abiturientai ypač brangūs, nes jie man pirmieji. Iki šiol nesu išleidęs nė vienos abiturientų laidos, todėl šie mokiniai man išskirtiniai", - kalbėjo „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius. Jis šiai ugdymo įstaigai vadovauja pirmus metus. Šiemet „Atžalynas" išleidžia tris klases, kuriose mokėsi 70 mokinių. Direktorius džiaugėsi aktyviais, gabiais abiturientais.

„Aušros" vidurinę mokyklą - didžiausią rajono ugdymo įstaigą - baigė 91 abiturientas. Anot direktoriaus pavaduotojos Genės Černauskienės, keturios klasės buvusios skirtingos. Stasės Eitavičienės ir Gražinos Podinskienės vadovaujami mokiniai buvę „moksliukai", Reginos Baronienės auklėtiniai - linkę į menus.

„Saulės" gimnaziją šiemet baigė 133 abiturientai. Direktoriaus pavaduotoja Marija Jonėnaitė šių metų gimnazistų laidą vadina spalvinga - joje gausu rajono bei šalies olimpiadų bei konkursų laimėtojų. Įdomu tai, kad pretenduojantys gauti brandos atestatus su pagyrimu mokiniai ketina rinktis su menais susijusias specialybes. „Tai iš tiesų labai įdomios, brandžios asmenybės", - gerų žodžių išeinantiems negailėjo pedagogė.

Be minėtų mokyklų, brandos egzaminus pasiruošusios laikyti ir kitos rajono mokyklos. Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla brandos egzaminams parengė 25 mokinius, „Aušros" vidurinė mokykla (suaugusiųjų klasės) - 12, Biržų politechnikos mokykla - 74, Vabalninko žemės ūkio mokykla - 60.

Pirmadienį abiturientai jau laikys pirmąjį lietuvių kalbos brandos egzaminą, kuris yra privalomas visiems mokiniams.

 

Rasa Penelienė

2010-05-29

Mokyklos likimu susirūpinusi bendruomenė renka parašus

Biržų „Aušros" vidurinė mokykla ketino reorganizuotis ir siekti gimnazijos statuso. Tam nepritarė rajono savivaldybės taryba, užkirtusi kelią „Aušrai" tapti gimnazija.

Mokyklos noro akredituotis nepalaikiusieji savivaldybės tarybos nariai ir savivaldybės administracija laikėsi nuostatos, kad Biržams pakanka vienos akademinės („Saulės" gimnazijos) ir dviejų vadinamųjų technologinių gimnazijų - Vabalninko žemės ūkio ir Biržų politechnikos mokyklų.

„Aušros" mokinių tėvai susirinkime nusprendė kreiptis į valdžios institucijas, kad mokyklai nebūtų trukdoma siekti gimnazijos statuso.

„Aušros" mokyklos bendruomenė mano, kad toks sprendimas Biržams yra nenaudingas. Jos manymu, Biržų miestui reikalingos dvi akademinį išsilavinimą teikiančios vidurinės mokyklos ar gimnazijos.

Gegužės 26 dieną „Aušros" mokykloje įvyko mokinių tėvų susirinkimas. Parengtas kreipimasis į Biržų rajono savivaldybės narius ir rajono merą. Jame akcentuojama, kad priimant svarbius sprendimus, būtina paisyti ugdymo proceso dalyvių - mokytojų, moksleivių ir jų tėvų - nuomonės.

Po minėtu tekstu ketvirtadienį jau buvo surinkti 203 parašai. Jie renkami toliau - susirūpinusieji „Aušros" likimu gali pasirašyti K. Galvelio knygyne ir mokyklos raštinėje.

Taip pat parengtas „Aušros" bendruomenės kreipimasis dėl tęstinio mokymo vidurinėse mokyklose ar ilgosiose gimnazijose.

„Kviečiame pažvelgti į mokyklų tinklo pertvarką, įvertinant realius mokinių poreikius, tėvų ir mokytojų nuomonę, patirtį", - rašoma Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui, Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigai, Vyriausybei, Švietimo ir mokslo ministerijai.

 

Alfreda Gudienė

2010-05-29

Alaus atributikos kolekcininkai rinkosi Biržuose

Biržuose vyko trečioji tarptautinė alaus atributikos kolekcininkų birža.

 

„Biržų alaus" bendrovės teritorijoje susirinkę beveik šimtas Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Ukrainos kolekcininkų kolegoms pristatė alaus butelių etiketes, bokalus, butelių kamštelius bei alaus įmones reprezentuojančią atributiką. Renginio dalyviai prekiavo, mainė, derėjo savo ir kolegų kolekcijų daiktus.

„Džiugu, kai Biržus aplanko gausus būrys įdomių žmonių. Tokie renginiai reprezentuoja Biržus ir kaip turizmo kraštą", - sakė tarptautinį renginį padėjęs organizuoti biržietis kolekcininkas Povilas Mikalajūnas. Pasak jo, renginys buvo naudingas ir biržiečiams verslininkams, nes per dvi dienas svečiai Biržuose nakvojo, rengė vakaronę, ragavo alų, pirko suvenyrus.

Biržiečiai alaus atributikos kolekcininkai P. Mikalajūnas ir R. Januševičius kolekcijas papildė vertingais egzemplioriais.

P. Mikalajūnas pasakojo turįs sukaupęs 140 tūkstančių alaus etikečių kolekciją. Net 11,5 tūkstančio etikečių yra lietuviškos.

„Turiu surinkęs geriausią šalyje lietuviškų etikečių kolekciją. Taip pat renku alaus bokalus bei po jais naudojamus padėkliukus", - pasakojo P. Mikalajūnas. Jis džiaugėsi, kad renginio metu įgijo 2,5 tūkstančio padėkliukų.

Alaus atributikos biržoje taip pat dalyvavo biržietis Remigijus Januševičius. Jis prisipažino kolekcijoje turįs apie devynis tūkstančius alaus butelių etikečių. Kolekcininkas sakė renkąs carinių laikų alaus etiketes. R. Januševičius džiaugėsi renginio metu įsigytais retais bokalais.

Pavykusiu renginiu džiaugėsi ir pagrindinis organizatorius, alaus atributikos kolekcininkų klubo „Prie bokalo" pirmininkas kaunietis Darius Širmenis.

„Turime progą savo kolekcijas pristatyti seniausioje Biržų krašto alaus darykloje. Dėkojame svetingam šios įmonės savininkui Juozui Narinkevičiui", - kalbėjo D. Širmenis. Jis sakė, kad pirmą kartą Biržus aplankiusiems kolekcininkams buvo įdomu susipažinti su ypač turtinga Šiaurės Lietuvos krašto aludarystės istorija.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-05-29

Vabalninko krašto medžiotojų trofėjų paroda

Vabalninko seniūnijos pastato salėje galima pasigrožėti Vabalninko krašto medžiotojų trofėjų paroda.

 

Parodos iniciatorius Vydas Vareika sako, kad šio krašto medžiotojai gali pasidžiaugti vertingais trofėjais. Sykiu jis apgailestavo, jog medžioklės istorijai eksponatus rinkti kažkodėl nesiimta.

„Susigriebėme, kad beveik neturime medžiokles įamžinusių nuotraukų. Šia pirmą kartą organizuota trofėjų paroda siekiame pradėti kaupti eksponatus, liudijančius Vabalninko krašto medžioklės istoriją", - sakė V. Vareika. Pasak jo, ateity ruošiamasi ne tik kaupti trofėjus, bet ir rinkti įdomiausias su medžiokle susijusias istorijas.

Vabalninkietis Vincas Skaparas parodai pristatė iš stirnos ragų ir kojelių padarytą drabužiams skirtą pakabą bei briedžio ragus.

Prieš tris dešimtmečius sumedžioto 850 kg svėrusio girių karaliaus ragai V. Skaparui parodose pelnė ne vieną aukso medalį. Medžiotojas pasakojo, kaip sunku buvo šį medžioklės trofėjų išsaugoti.

Vabalninko medžiotojai V. Skaparas ir V. Vareika prie parodai pateiktų trofėjų.

Tarybiniais laikais šiuos briedžio ragus „nusižiūrėjo" tuometis Biržų rajono gamtos inspektorius ir reikalavo, kad medžiotojas įspūdingą gamtos relikviją „padovanotų" gamtininkų įstaigai. Laimei, V. Skaparą užstojo tuometis rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius Kazimieras Bitinas. Ir dabar įspūdingi ragai papuošė Vabalninko parodą. Rimtais trofėjais didžiuojasi ir kiti šio krašto medžiotojai.

Žiūrovai turi galimybę grožėtis aukso medalius tuometinės Tarybų Sąjungos sostinėje Maskvoje vykusiose parodose pelniusio Jono Lapėno sumedžioto elnio bei Antano Perekšlio nušauto briedžio ragais.

Parodoje taip pat galima pamatyti Adolfo Rinkūno pateiktus ožio ragus, Vytauto Rauduvės - suopio iškamšą, Liongino Poškaus - vilko kaukolę, Vydo Vareikos - bebro kaukolę ir šerno iltis, Vitalijaus Breivės - stirnino ragus.

Vigantas Indrašius parodai pasiūlė bebro, ūdros, kiaunės, stirnino iškamšas. Taip pat galima pasigrožėti šio medžiotojo sukauptų žvėrių kailių kolekcija.

Parodos atidarymo dieną salę puošė medžiotojų žmonų Ritos Stačkūnienės ir Lidos Vareikienės gėlių puokštės.

Pasak V. Vareikos, parodą ypač gausiai lankė Vabalninke vykusio vaikų teatrų festivalio dalyviai. Į ją užsuka Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokinių klasės ir pavieniai miestelėnai.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-05-29

Ar baigę mokyklas liksite Lietuvoje?

Mokyklos dabinasi pavasarinėmis gėlėmis. Neužmirštuolių žiedais simboliškai apipinama dvyliktokų klasės lenta ir durys. Taip išlydimi abiturientai. Paskutinio skambučio šventė daugeliui asocijuojasi su laisve.

Galbūt todėl mokyklų vestibiulius papuošia kylančių paukščių figūros. Jaunuoliai jau kuria savo pirmojo tolimojo skrydžio planus. Biržų rajone vidurinio mokslo atestato siekia 468 kandidatai. Ar jauni žmonės pasiliks Lietuvoje? Tyrimai rodo, kad 41 proc. šalies abiturientų išvyktų studijuoti į užsienį, jei tik galėtų. Šiemet triskart daugiau moksleivių, kurie įstojo į užsienio aukštąsias mokyklas. Kur pasuks biržiečių keliai?

 

„Saulės" gimnazijos ketvirtokas Justas Aukštikalnis:

- Aš planuoju likti Lietuvoje, nes nenoriu nutolti nuo šeimos. Vilniuje gyvena ir statybos inžineriją studijuoja mano brolis, todėl ir aš ketinu sostinėje gilintis į fizikos mokslus.

Vienas iš didesnių studijų savame krašte pliusų - mokymas lietuvių kalba. Mokantis svetur, nepakaktų gerai kalbėti angliškai, tektų išmokti ir tos šalies, kurioje studijuoji, kalbą - norvegų, danų ar kitą.

Dar norėčiau, kad nereikėtų mokėti už mokslą.

Pasiilgsiu namų Biržuose, jų geros auros, jaukios atmosferos, jaukaus, malonaus tėvų bendravimo. Tėvai manimi pasitiki, bet širdyje, manau, vis tiek jaudinasi. Pavyzdžiui, šiuo metu mano brolis pagal mokslų programą yra išvažiavęs į Turkiją, mes visi jo labai laukiame.

Pasiilgsiu ne tik namų, bet ir gimnazijos, draugų, o ypač auklėtojos Laimutės Marinskienės. Tai labai artimas žmogus, kuris mumis ypač rūpinasi. Esu laimingas, kad mano auklėtoja bei mokytoja buvo būtent jinai.

Dabar man svarbiausia - egzaminai. Daugiausiai laiko skiriu mokslams.

 

„Saulės" gimnazijos abiturientė Vilūnė Brigita Tamulėnaitė:

- Ketinu likti Lietuvoje. Aš - sėslus žmogus, be to, esu savo krašto patriotė. Man patinka Lietuva, jos kultūrinės tradicijos. Išvykus į kitą šalį, būtų sunku pritapti. Reikėtų taikytis prie kitokio bendravimo, perprasti kitokį mąstymą. Man patinka, jog lietuviai sako taip, kaip galvoja. O, pavyzdžiui, amerikiečiai yra dirbtinai malonūs. Negali žinoti, ką jie iš tikrųjų mąsto.

Manau, jog į užsienį vykti dažniau ruošiasi tie abiturientai, kurie ketina ne mokytis, bet dirbti.

Norėčiau studijuoti socialinius mokslus. Vilioja Kaunas, kuris yra arčiau Biržų, todėl galėčiau dažniau parvažiuoti namo. Mane labai traukia Biržai, kuriuose gyvenu nuo pat gimimo. Čia daug brangių prisiminimų...

Po užsienio šalis norėčiau tik pakeliauti arba trumpai jose pagyventi, kad susipažinčiau su tų kraštų tradicijomis.

Nesitiki, kad jau baigiu gimnaziją. Visi klasės draugais per pamokas sėdi ypač tylūs, susimąstę. Greit egzaminai, o mes dar daug ko nespėjome išmokti.

Gaila, kad mūsų draugiška klasė išsiskirstys... Buvome įpratę gilintis ne į paviršinius, bet į giluminius - bendravimo - dalykus. Pasiilgsiu gimnazijos.

 

„Aušros" vidurinės mokyklos dvyliktokas Giedrius Rudelis:

- Liksiu Lietuvoje. Netraukia svetur. Labiausiai - dėl finansų. Planuoju studijuoti elektros inžineriją kurioje nors kolegijoje. Panašius mokslus baigia mano brolis - gal pagelbės. Esu pamėginęs „elektros" darbų - patiko.

Ypatingų svajonių neturiu. Ir į Biržus norėčiau sugrįžti - savas kraštas. O savame gyventi maloniau. Į užsienį galima išvažiuoti tik uždarbiauti.

 

Gražina Dagytė

2010-05-29

„Mūzos" biblioteka ir jos vedėjas

1923 metų sausio 28 dienos „Biržų žiniose" (Nr. 4) buvo išspausdintas „Mūzos" bibliotekos vedėjo Jono Dilio straipsnis „Mūzos" biblioteka ir skaitykla".

Straipsnio autorius rašo, kad Biržų dailės draugijos „Mūza" biblioteka pradėjusi galutinai veikti tik 1922 metų pavasarį.

Biblioteka turinti lietuvių, vokiečių, rusų, latvių ir lenkų kalbomis apie 600 knygų. Daugiau kaip 200 knygų bibliotekai paaukojo biržiečiai. Tarp daugiausiai knygų paaukojusių paminėta kunigo P. Jakubėno pavardė. Knygas, dažniausiai scenos veikalus, skaito ne tik Biržų miesto bei apylinkių gyventojai, bet ir skaitytojai iš Krinčino, Saločių, Pasvalio, Vabalninko, Nemunėlio Radviliškio.

„Knygų reikalavimas labai didelis, o turime jų mažai, - tuometinę situaciją Biržuose apibūdina Jonas Dilys. - Jaučiasi ir tikras knygų badas. Dažnai viena gera knyga apkeliauja visą miestą, eidama iš rankų į rankas. (...) Pirkti jų atskirai kiekvienam knygynuose per brangu ir maža ką tegausi - geresnių veikalų visai nėr. Atskiri asmenys gal ir turi, bet kur juos surasi. Tenka kreiptis į bibliotekas - „Pavasario" arba „Mūzos", bet ir bibliotekos negali visų badaujančių patenkinti.

„Mūzos" biblioteka, matydama tą didelį knygų troškimą, yra pasiryžusi ateiti skaitančiai visuomenei į pagalbą. Iki šiol biblioteka nesiskelbė, nes rūpinosi tik „Mūzos" narius aptarnauti. Bet dabar ji, matydama, kad šioje srityje nesidarbuoja ir nieko neduoda nei miesto, nei kitokios organizacijos, priversta praplėsti savo veikimą. Neabejoju, kad daugelyje narių yra atliekamų nebereikalingų, perskaitytų knygų, kurios su padėka bus bibliotekos priimamos. Jeigu kiekvienas, kas turi perskaitytų knygų, bent po vieną jų paaukotų bibliotekai, tai jų skaičius tiek padidėtų, kad nors dalinai skaitymo norą galima bus patenkinti ir sumažinti tą knygų badą. Taigi vardan tų „badaujančių" aš kreipiuos į visus tuos, kurių dar neatšalo jaunystės troškimai, idealai, kurių krūtinėje dar tebeplaka karšta širdis, padėti jaunimui šviestis - aukoti knygų ar pinigų joms įsigyti."

Toliau J. Dilys rašo, kad aukotojų pavardės bus skelbiamos „Biržų žiniose", informuoja, jog biblioteka iš „Mūzos" klubo persikėlė į Vytauto g. Nr. 57, knygos išduodamos sekmadieniais, pirmadieniais ir ketvirtadieniais nuo 2 iki 3 valandos po pietų. „Mūzos" nariai, - rašo bibliotekos vedėjas Jonas Dilys, - naudojasi knygomis veltui, iš pašaliečių už knygų skaitymą imama mėnesiui vienas litas."

Pedagogas, kultūros darbuotojas ir visuomenės veikėjas Jonas Dilys.

J. Dilys praneša, kad į skaityklą „netrukus pradės eiti Lietuvos ir Amerikos laikraščiai ir žurnalai, „Mūzos" nariams skaitykla bus atdara kasdien".

Iš šio J. Dilio rašinio matyti, kad dar prieš Biržuose atsirandant viešajai bibliotekai, būta žmonių, kuriems rūpėjo biržiečiams, ypač jaunimui, suteikti galimybę skaityti knygas.

Vienas iš tokių šviesių žmonių buvo pedagogas, kultūros darbuotojas ir visuomenės veikėjas Jonas Dilys, gimęs 1887 metų birželio 23 dieną Biržų rajono Svidžių kaime. Tėvai buvo valstiečiai. Šeimoje augo 5 vaikai. Kad nereikėtų skaldyti žemės, buvo nutarta Joną leisti į mokslus. Trejus metus jis lankė Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, vėliau Kaune baigė privačią komercijos mokyklą. 1909 metais klausė paskaitų Kijevo aukštuosiuose komercijos kursuose. Tais pačiais metais išvažiavo studijuoti į Peterburgo politechnikos instituto ekonominį skyrių.

1919 metų sausio 20 dieną J. Dilys pradėjo mokytojauti Biržų gimnazijoje. Ilgiausiai jam teko dėstyti istoriją. Ją pamėgo ir laikė savo pagrindiniu dėstomuoju dalyku. 1920 metais aktyviai įsitraukė į Biržų dailės draugijos „Mūza" veiklą. Biržietis poetas, vienas iš „Mūzos" režisierių Konstantinas Snarskis rašė, kad „nuo tada nebebuvo turbūt nė vieno „Mūzos" spektaklio, kuriame jis (Dilys) nebūtų vaidinęs".

J. Dilys priklausė Lietuvos mokytojų profesinei sąjungai ir buvo Biržų skyriaus valdybos narys. Biržų gimnazijoje dirbo iki 1928 metų rugsėjo 5 dienos. Vėliau iki 1940 metų buvo „Spaudos fondo" knygyno Biržuose vedėjas.

J. Dilys - pirmasis Biržų apskrities švietimo skyriaus vedėjas. Dvejus metus vedėju dirbo ir pokario metais. Vėliau mokytojavo, o 1947 metais, atsisakęs mokytojo darbo, buvo paskirtas Biržų kraštotyros muziejaus direktoriumi. Netrukus išėjo į pensiją, iki mirties (mirė 1973 metų vasario 25 dieną) gyveno tėvų namuose Svidžiuose. Turėjo didžiulę biblioteką, todėl savo namuose buvo įsteigęs skaityklą aplinkinių kaimų žmonėms.

 

Algirdas Butkevičius

2010-05-29

Paminėjo Šeimos dieną

Praėjusį trečiadienį Biržų Šv. Vincento Pauliečio senelių namų kiemelyje skambėjo muzika ir dainos - tarptautinę Šeimos dieną šventė sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos (SIŽGB) „Biržų viltis" nariai. Jai priklauso 57 globotiniai ir apie septyniasdešimt jų artimųjų ar globėjų.

„Nėra dėl ko aimanuoti, kuo skųstis, tiesiog reikia išmokti džiaugtis gyvenimu, jaustis reikalingiems ir gerais dalykais dalytis su kitais", - kalbėjo bendrijos vadovė Sigita Gatautienė. Sveikindama susirinkusiuosius, ji priminė, jog Šeimos diena gegužės viduryje švenčiama visame pasaulyje. Pasak S. Gatautienės, įprasta, kad pačių šilčiausių žodžių sulaukia motinos, kurios yra neatskiriama kiekvieno žmogaus vaikystės dalis. Joms praėjusį trečiadienį buvo dovanotos akordeonu grojusio Airido Gataučio melodijos ir Medeikių pagrindinės mokyklos auklėtinių dainos.

Šeimos dienos proga vaidino Medeikių pagrindinės mokyklos auklėtiniai.

Visus renginio dalyvius gerai nuteikė medeikiečių dovana - spektaklis „Trys paršiukai" (mokyt. Albina Paulauskienė). Juos keitė Medeikių vaikų globos namų breiko šokėjų grupė. Sigita Gatautienė sakė esanti labai dėkinga medeikiečiams, kurie bendrijai padeda jau nebe pirmą kartą.

Sveikinimo žodį tarę renginio svečiai bendrijos nariams linkėjo visose gyvenimo situacijose ieškoti gėrio. Socialinių paslaugų centro darbuotojai kvietė žmones apsilankyti jų įstaigoje, susipažinti su teikiamomis paslaugomis, vykdoma veikla ir įsijungti į likimo draugų būrį.

 

Gražina Dagytė

2010-05-27

Sekminės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje

Praėjusį sekmadienį šventėme Sekmines - Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę.

Pilnutėlė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia liudijo, kad žmonėms svarbu asmeniškai patirti Sekminių įvykį - pajusti savy ir išlaisvinti Dvasios jėgą, rasti jėgų parodyti savo tikėjimą ir meilę.

Prieš Sumą tikinčiųjų procesija ėjo aplink bažnyčią, skambėjo himnas „O Dvasia, Viešpatie, nuženk".

Sekminės - Velykoms prilyginama šventė, Bažnyčios gimimo diena, į kurią einame ne su rožių puokštėmis, o berželių šakelėmis nešini. Svaiginanti žaluma ir artėjančios vasaros kvapas alsuoja trapios, tačiau kaskart prisikeliančios ir todėl amžinos gyvybės stebuklu.

Prieš Sumą tikinčiųjų procesija ėjo aplink bažnyčią, skambėjo himnas „O Dvasia, Viešpatie, nuženk".

Šiam stebuklui ir kitoms dovanoms prisiminti (ir priimti) renkamės į Dievo namus. Kad iš jų išeitume širdimis vieni prie kitų prisilietę ir dėl to tapę turtingesni.

Šventosios Dvasios įkvėpti mes tampame gražesni, atliekame didelius darbus ir pakeliame kartais protu sunkiai suvokiamas naštas. Tai - Sekminių stebuklo dalis.

„Būkit palaiminti geriems darbams", - skambėjo klebono Daliaus Tubio žodžiai. Juos ir nešėmės į savo kasdienybę.

 

Alfreda Gudienė

2010-05-25

Biržų krašto fotografai - Panevėžyje

Panevėžio fotografijos galerija gegužės 27 dieną 17 valandą kviečia į Biržų krašto fotografų parodos atidarymą.

Panaši paroda, kurioje bandoma pirmąsyk sujungti Biržų krašto fotografijos praeitį ir dabartį, rengiama pirmą kartą.

Renginio sumanytojas, rašytojas ir fotografas Alis Balbierius, nesiekė aprėpti visus fotografuojančius biržiečius, o pakvietė tuos, su kurių kūryba ar mėgėjiškais bandymais yra daugiau ar mažiau susipažinęs.

Parodos pagrindą sudaro 8 autoriai - nuo bene šiuo metu žinomiausio Biržuose fotografo Zenono Meškausko iki debiutuojančio moksleivio - Aivaro Ruginio. Prie pagrindinių parodos autorių - ir jau Biržų pilyje personalines parodas turėję - Ernestina Muralytė ir Ainis Bagdonas. Prie šios ketveriukės šliejasi dailininkas Egils Skuja, Vigilija Černiauskienė, Aistė Laisonaitė ir Vaiva Briedienė- Meškauskaitė.

Kartu galerijoje bus rodoma - bent po vieną fotografiją - ir pačių seniausių Biržų krašto fotografų: tai dar daugelio biržiečių atmintyje išlikęs fotografas Petras Meškauskas (1921-2009); muziejininkei Snieguolei Kubiliūtei padedant nepamiršti ir patys seniausieji - Ė. R. F. Lapin, Boruchas Michelsonas (1871-1939), Girša Šneideris, Petras Ločeris (1892-1982), Juozas Daubaras (1895-1982), Viktorija Bortkevičiūtė (1897-?) ir Romas Palilionis (1909-1975).

Pasak A. Balbieriaus, į šią parodą „dėl vietos stokos" jis sąmoningai nepakvietė savęs ir kito Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario, iš Biržų kilusio žinomo reporterio Ramūno Danisevičiaus, manydamas, kad svarbiausia suteikti galimybę tiems, kurie turi mažiau galimybių.... Parodos sudarytojas sako, kad toks pirmasis bandymas nepretenduoja į išsamią viso Biržų krašto fotografų retrospektyvą, o greičiau tik parodo kryptį ir atspindi įvairovę per ganėtinai ilgą laiką. Parodą, jei jos autoriai patys pageidaus, galbūt galima išplėsti ir pakartoti Biržuose.

„Biržų krašto fotografus" remia „Šiaurės rytai", „Biržų alus" ir „Sėlos" muziejus.

Parodos rengėjai ir autoriai prie „Biržų alaus" putos Panevėžyje gegužės 27 d. 17 val. laukia ir biržiečių, kurie neabejingi savo krašto fotografams.

 

„Šiaurės rytų" informacija

2010-05-25

Pavasaris! Poezijos paukštė giedos...

Gegužės 16 d. Vilniuje prasidėjo tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2010", kurio programoje - per 120 renginių. Festivalį rengia Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Jame dalyvauja Lietuvos poetai ir nemažai svečių iš užsienio šalių.

Šių metų laureatės titulas skirtas Zitai Mažeikaitei už rinkinį „Tenoriu būti". Tradicinė Vilniaus mero premija paskirta gegužės 9 d. mirusiam poetui, mūsų kraštiečiui Jonui Strielkūnui. Išleistas tradicinis „Poezijos pavasario" almanachas su kuriuo kartu išleista literatūros kritiko, mūsų kraštiečio Virginijaus Gasiliūno parengta kompaktinė plokštelė „Poezija ir balsas". „Poezijos pavasario 2010" paukštė nutūps net 24 Lietuvos rajonuose.

Gegužės 28 dieną šio festivalio dalyviai lankysis Biržuose:

13.00 val. - vyks poetų susitikimas su Biržų „Aušros" ir „Atžalyno" vidurinių mokyklų bei „Saulės" gimnazijos mokiniais ir mokytojais.

17.00 val. - Poezijos Pavasario dalyvių susitikimas su Biržų visuomene Biržų r. savivaldybės Viešojoje bibliotekoje.

Į Biržus atvyksta:

Laura Sintija Černiauskaitė - rašytoja, žurnalistė, dramaturgė. Jos kūryba artima aukštojo modernizmo estetikai. Kūriniuose dominuoja subtilios šeimos gyvenimo temos, nuspalvintos psichologiniu pastabumu.

Marius Burokas - poetas, vertėjas, literatūros kritikas. Mariaus kūryba postavangardinė, priklausanti „menui be ribų", neįpareigojanti, kartais kontrkultūriška.

Arūnas Spraunius - poetas, prozininkas, eseistas, žurnalistas. Jo kūrybai būdinga konstruktyvumas, ironija, absurdo elementai.

Eglė Juodvalkė - JAV lietuvių poetė, žurnalistė. Poetės kūriniuose vyrauja modernizmas, tautinės aspiracijos, moters brendimo ir savivokos motyvai.

Arvis Viguls - jaunas latvių poetas, 2009 m. Poezijos dienų laureatas, vertėjas. A. Viguls eilės ryškios, įtaigios, žadinančios jausmus ir pojūčius, pasiekusios meistriškumą ir kūrybos brandą.

Su poetais kartu pas mus atvyksta vertėja, RS užsienio programų koordinatorė Marija Mažulytė ir aktorė, skaitovė, buvusi radijo ir TV diktorė Irena Plaušinaitytė.

Visus biržiečius kviečiame į šiuos renginius ir linkime malonaus, poetiško pavasariško penktadienio!

 

Biržų r. savivaldybės Viešosios bibliotekos informacija

2010-05-25

Gediminas Gasiulis - dvigubas novatoriškos žurnalistikos laureatas

Biržietis, buvęs „Šiaurės rytų" bendradarbis, Gediminas Gasiulis tapo novatoriškos žurnalistikos konkurso „Nmedia 2009" dviejų nominacijų laimėtoju.

Novatoriškiausias 2009 - ųjų žurnalistas Gediminas Gasiulis. Nuotrauka iš asmeninio G. Gasiulio albumo

Biržuose augęs ir „Saulės" gimnaziją baigęs G. Gasiulis, šiuo metu dirbantis laikraščio „15 min." žurnalistu, apdovanotas už rašinius apie inovacijas ir pripažintas novatoriškiausiu 2009 - ųjų metų žurnalistu.

Kaip pranešama, „15 min." redakcijoje dirbantis G. Gasiulis rašo išskirtinius straipsnius rubrikoje „Skaitmeninis kodas".

Už tai žurnalistas pripažintas novatoriškiausiu 2009 metų žurnalistu. Konkurse „Nmedia 2009" G. Gasiulis taip pat apdovanotas už skaitytojui pateikiamas naujausias, įdomiausias bei naudingiausias IT naujoves ir pelnė dar vieną apdovanojimą - „Už temas apie inovacijas".

 

Alfreda Gudienė

2010-05-25

Mieli „Aušros" vidurinės mokyklos mokinių tėveliai,

Maloniai kviečiame visus gegužės mėn. 26 d. 17.30 val. rinktis mokyklos aktų salėje, nes atėjo laikas pasitarti dėl mokyklos bendruomenės veiklos rezultatų ir jos ateities perspektyvų.

Kaip žinote, rajono Taryba nepatvirtino mūsų mokyklos pedagogų kolektyvo pasiryžimo ir teisės nuo rugsėjo 1 dienos atskirti 9-12 klases ir ruoštis akreditacijai. Mokyklos Taryba ir pedagogų kolektyvas yra įsitikinę, kad mūsų mokyklos dabartinių ir būsimų mokinių ateitį gali nuspręsti tik patys mokiniai ir jų tėveliai.

Todėl labai svarbu, kad jūs visi ateitumėte ir pareikštumėte savo nuomonę. Mokyklos taryba planuoja priimti kreipimąsi į Seimą, Švietimo ir mokslo ministeriją bei rajono tarybą, jei, žinoma, jūs tam pritarsite.

Tad iki susitikimo mokykloje gegužės 26 dieną.

 

Mokyklos taryba

2010-05-22

Pradėti darbai prie Biržų pilies arsenalo

Šios savaitės pradžioje užvirė darbai Biržų pilyje - ardoma betoninių plytelių kelio dalis, kasamos žemės prie arsenalo. Kalbinome vilniškės UAB „IRDAIVA" darbų vykdytoją Ruslaną Cibulską.

- Kokie darbai prasidėjo Biržų pilyje?

- Prasidėjo tolimesni arsenalo archeologiniai tyrinėjimai. Dalis arsenalo ištirta 2008 metais, dabar atėjo eilė likusiai daliai.

 

Archeologiniai tyrimai ketinami vykdyti 2-3 savaites, bus išardyta betoninė sienelė ir arkos.

- Kam išardyta betoninių plytelių kelio dalis?

- Reikės panaudoti dirbant ir sunkiąją techniką, tad tam ruošiamas privažiavimas. Pabaigus darbus, viskas bus sutvarkyta.

 

Toliau R. Cibulskas pasakojo, kad čia dar tik darbų pradžia. Dabar dirba aštuoni Darbo biržos atsiųsti žmonės, vėliau, jeigu reikės, darbininkų bus paprašyta daugiau. Pasak darbų vykdytojo, archeologiniai tyrimai ketinami vykdyti 2-3 savaites, bus išardyta betoninė sienelė ir arkos. Tada ateis ir arsenalo atstatymo darbų pradžia, prasidės mūro darbai.

Beje, archeologiniams tyrinėjimams vadovauja gerai biržiečiams pažįstama archeologė Roma Songailaitė. Ji siūlė pažiūrėti ir pasikalbėti po kelių dienų, kada jau bus matyti pirmieji archeologinių tyrimų rezultatai.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-22

Gimtinės poezijos skaidruma

Kai atgimsta gamta, skleidžias žiedai ir lapai - žmogaus širdyje taip pat verčiasi praeities godos bei ateities vizijos. Praeities nostalgija susikerta su beprotiškiausiais mūsų planais, svajonėmis. Tokiu metų laiku kosminiu greičiu skriejančias mintis dažniausiai nustelbia ryškiaspalvės emocijos.

Jausmų verpete viena iš stipriausių srovių yra meilė gimtinei, tėviškės ilgesys. Ši natūrali, pirmapradė jausena būdinga mums visiems, tik vieni apie tai tylime, kiti apie tai kalbame, dainuojame. Todėl pagal Biržų viešosios bibliotekos projektą „Laukiami gimtinėje" į Biržus atvyksta dainuojamosios poezijos atlikėjas Kazimieras Jakutis.

Inžinierius, verslininkas, kultūros organizatorius, bardas Kazimieras Jakutis gimė 1960 metais Ignalinos rajone. Jis nuo keturiolikos metų groja gitara ir dainuoja, nuo aštuoniolikos metų kuria ir atlieka autorines ir pagal lietuvių poetų eiles dainas. Atgijusios poetų eilės skamba subtiliai ir jausmingai. „Dainos skamba kitaip nei eilėraščiai. Melodija į juos įneša kitų spalvų. Mano ir dainų atlikėjo pasaulio matymas sutampa, abu esame aukštaičiai", - yra sakęs ką tik Anapilin iškeliavęs lyrikas, mūsų kraštietis Jonas Strielkūnas.

Bardas Kazimieras Jakutis koncertuoti į Biržus atvyksta nebe pirmą kartą. Nuotrauka iš asmeninio K. Jakučio fotoalbumo

Kazimiero Jakučio kūrybinis bei sceninis pseudonimas - PAGULBIS - yra neatsiejamas nuo Molėtų rajone esančio Pagulbio kaimo. Jame atlikėjas turi senovinę aukštaitišką sodybą, į kurią kasmet, per Sekmines, suvažiuoja poezijos ir muzikos mylėtojai iš visos Lietuvos. Čia vyksta originalūs, be galo dvasingi ir šviesūs Poezijos Atlaidai.

Kazimieras Jakutis, nuo 2008 metų apsigyvenęs Anykščiuose, aktyviai dalyvauja šio rajono kultūrinėje veikloje, yra jau žinomas visoje respublikoje, nes daro tai, kas brangu daugeliui iš mūsų. „Dainuoju meilę gyvenimui, tėviškei, vaikystei, autentiškam Lietuvos kaimui", - prisipažįsta atlikėjas. Kūryba jam - „tai saviraiška, neleidžianti paskęsti kasdienybėje".

Kazimieras Jakutis sudarė ir išleido poezijos rinkinį „Apeiginė liepa" (2006 m.), išleido autorines kompaktines plokšteles „Jei negaliu aš turėti Tavęs..." (2005 m.), „Iš tos nakties" (2007 m.), „Eina mūsų laikai" (2009 m.). Po pastarosios išleidimo autorius keliauja per Lietuvą su koncertiniu turu „Kada paskutinį kartą skambinai savo mamai". Bardas, turintis gilų kūrybiškumo pojūtį, išgyvenantis stiprią, nesumeluotą meilę savo kraštui, žmogui, lietuvybei, biržiečiams kalbės, dainuos apie gimtinę, leis dar kartą pabūti Jono Strielkūno, Pauliaus Širvio, Antano Miškinio lyrikos pasaulyje.

Gegužės 26 dieną, trečiadienį, susitikimas su dainų autoriumi ir atlikėju Kazimieru Jakučiu vyks

15.00 val. - Vabalninko kultūros namuose

17.30 val. - Biržų viešosios bibliotekos salėje

Tikimės, kad šis romantiškas vakaras palies jautriausias klausytojų širdžių stygas, paskatins mus sustoti, susimąstyti, dvasiškai apsivalyti. Leis mums atsigręžti į tikrąsias vertybes. Išnaudokime galimybę atsigaivinti iš tyro gimtinės poezijos upokšnio.

 

Biržų rajono savivaldybės

Viešosios bibliotekos informacija

2010-05-22

Iškamšų meistras, fotografas, archeologas

Pirmuoju Biržų muziejaus veiklos periodu ypač daug nusipelnė jo prižiūrėtojas Mykolas Staškevičius - iškamšų meistras, fotografas, archeologas.

 

Mykolas Staškevičius gimė 1893 04 11 Stačkūnų kaime. Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1927 m. jis dirbo kelių ir tiltų statybos rangovu.

Biržų apskrities valdyba, paskyrusi jį Biržų muziejaus prižiūrėtoju, išsiuntė stažuotis į Kauno muziejus. Ten jis išmoko paukščių ir kitų gyvūnų preparavimo bei iškamšų gamybos. Kartu išmoko fotografuoti.

Medžiodamas mūsų krašto paukščius, surinko dabar jau retų ir net išnykusių paukščių kolekciją, kuri ir dabar muziejuje džiugina tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų akis. Beje, šią kolekciją labai gyrė ir įvertino muziejuje apsilankęs žinomas gamtininkas profesorius R. Kazlauskas.

M. Staškevičius atliko archeologinius kasinėjimus Biržų tvirtovėje, senkapiuose, radinius fotografavo (nuotraukos neišlikusios). Motociklu važinėdavo po kaimus, rinkdamas senienas. Surinko senosios medinės šventųjų skulptūros ir geležinių kryžių viršūnių kolekciją.

M. Staškevičius su sūnumi Vytautu. 1936 m.

 
Biržų muziejuje jis dirbo iki 1940 metų pabaigos.

Šiuo metu Biržų krašto muziejus „Sėla" saugo M. Staškevičiaus sūnaus Vytauto, gyvenančio JAV, laiškus Biržų muziejaus direktoriui A. Baubliui.

1989 03 05. „Sužinojęs, kad Biržų muziejui prižiūrint buvo atstatyta Biržų pilis, atliktas toks didelis darbas, siunčiu jums 2 foto iš Biržų praeities.

Vieną, kai 1930 m. Biržų muziejui prižiūrint buvo atkastas pilies vartų rūsis. Mano tėvelis tuo laiku buvo pirmasis apmokomas muziejaus tarnautojas, o kitų žmonių aš neprisimenu".

 

1989 09 18. „Bandysiu jums duoti kiek žinių apie mano tėvelį. Jis gimė Stačkūnų kaime 4 km nuo Biržų 1893 m. 4. 11. Mirė 1962 m. lapkričio m. Kaune ir ten palaidotas. Iki 1927 m. jis buvo tiltų ir kelių mažas rangovas. Darbus gaudavo iš Apskrities valdybos. Apskrities valdyba, pastebėjus jį kaip sąžiningą ir ypatingų gabumų žmogų, pakvietė jį dirbti į tada steigiamą muziejų.

Jie jį išsiuntė į Kauną, kur jis buvo padarytas paukščių bei kitų gyvių preperavimo specialistu. Ten pat buvo išmokintas ir foto meno ir foto laboratorijos darbo. Jis buvo muziejaus vispusiškas specialistas. Medžiotojas, fotografas, archeologas, senienų rinkėjas. Nuo 1927 m. iki 1941 m. dirbo Biržų muziejuje, nuo 1941 m. - 1946 - 1947? Rokiškio muziejuje ir apytikriai nuo 1947 m. iki 1958 m. Kauno zoologijos muziejuje.

... Šio meno išmokau iš tėvelio dar vaikas būdamas. Jis muziejuj turėjo ir foto laboratoriją."

1993 02 02. „Siunčiu jums dvi foto, viena yra liuteronų bažnyčia, kurią Margarita prašė perfotografuoti ir pasiųsti jums, o antra tai Staškevičius ant motociklo su sūnumi 1936 m. Jis tuo motociklu važinėdavo per kaimus rinkdamas senienas.

Dar šiek tiek apie Staškevičių. Nors Macijauskas skaitėsi muziejaus vedėjas, bet jis ten retai pasirodydavo, nes jo tiesioginis darbas buvo Biržų apskrities mokyklų inspektorius, už ką jis ir gavo atlyginimą, o faktinai Staškevičius visa darbą atlikdavo, nes jis buvo tam apmokintas. Jis buvo muziejaus fotografas, muziejuje buvo įrengta foto laboratorija, paukščių ir žvėrelių medžiotojas ir iškimšėjas, jis dalyvaudavo piliakalnio ir senų kapų kasinėjimuose, ir ten iškasenas fotografuodavo.

1940 m. 3 mėnesiams po rusų atėjimo jis buvo atleistas, ir jo darbas buvo atiduotas žmogui, kuris nieko nemokėjo ir buvo tik prižiūrėtojas.

Muziejus turėjo ir daugiau iš miesto inteligentų garbės darbuotojų, kaip pavyzdžiui, pašto ženklus tvarkė ar tik ne dr. Mikelėnas. Muziejaus vardas tada buvo Biržų apskrities Istorijos ir Gamtos Muziejus".

 

Biržietis Bronius Petrauskas prisimena: „Mano tėvas Vaclovas Petrauskas buvo pažįstamas su Mykolu Staškevičiumi ir mane nusivesdavo į muziejų. Tik įėjus į Rotušės pastatą, muziejus buvo į kairę durys ir du dideli kambariai, o į dešinę - biblioteka ir skaitykla. Gerai atsimenu iš tų laikų šerną, paukščius, pinigus. Nacių okupacijos laikais irgi apsilankydavau muziejuje. Beje, kai jau mokiausi Kaune 1948 - 1953, keletą kartų buvau sutikęs Mykolą Staškevičių".

Po 1944 metų Mykolas Staškevičius tęsė veiklą Rokiškio, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuose. Mirė ilgametis Biržų muziejaus darbuotojas 1962 m. Kaune.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-22

Išlydėta 49 - oji jaunųjų muzikantų laida

Muzikos mokyklos absolventų išleistuvėmis džiaugėsi jaunieji muzikantai, dainininkai ir žiūrovai.

 

Praėjusį ketvirtadienį su Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla ir mokytojais atsisveikino 49 - oji absolventų laida.

Joje net septyni pianistai, keturi fleitininkai, šeši akordeonistai, du saksofonininkai, viena klarnetistė ir grupelė chorinio dainavimo atstovių.

Pasak mokyklos direktorės Rimos Zuozienės, simboliška, kad į išleistuves renkamasi žydint sodams ir kvepiant alyvoms. Pačiu gražiausiu metų laiku į gyvenimą išleidžiamas būrys jaunų, gražių, kultūringų žmonių, puikių muzikantų. Metai, praleisti garsų pasaulyje, juos visus išmokę kantrybės ir suteikę gražių galimybių. Ši laida turėjo galimybę dalyvauti Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje.

Muzikos mokyklos auklėtinės, baigusios dainavimo mokslus.

Direktorė džiaugėsi, kad visi muzikos mokyklos absolventai gerai išlaikė baigiamuosius egzaminus ir jiems linkėjo gyvenime būti visapusiškais žmonėmis.

Jau tapo tradicija, kad auklėtiniai savo mokytojus, tėvelius, senelius, kitus giminaičius ir draugus pakviečia į diplomantų koncertą. Praėjusio ketvirtadienio popietę Biržų tvirtovės menėje 49 - oji laida irgi muzikavo. Pasipuošę, pasitempę, su šypsenomis veiduose trisdešimt keturi absolventai pilnutėlę klausytojų salę džiugino puikiomis melodijomis ir dainomis. Jaunuosius muzikantus sveikino jų mokytojai, tėvai, draugai.

Direktorė Rima Zuozienė pastebėjo, jog kai kurie absolventai mokyklą garsino ne tik Biržuose. Priminta, jog dalis absolventų kitą dieną išvyks į Aukštaitijos pučiamųjų orkestrų fiestą Pasvalyje.

Pasidžiaugta ir tuo, jog ir po išleistuvių moksleiviai neskuba pamiršti savo mokyklos. Jie noriai groja orkestre, dainuoja chore, papildo kitus muzikinius kolektyvus. Jaunesniesiems muzikantams yra į ką lygiuotis.

Kitąmet Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą baigs 50 - oji laida. Jau kuriami jubiliejinės šventės planai.

 

Gražina Dagytė

2010-05-22

Apie Laiconų suvažiavimą, miško suomius, knygą ir herbą

Šeštadienį Biržuose vyko krašto muziejaus „Sėla" ir Laiconų šeimos tarybos organizuojama konferencija - susitikimas „400 Laiconų giminės metų".

Į susitikimą atvyko daugiau kaip 80 Laiconų, Laiconaičių, Laiconienių bei kitas pavardes turinčių ir su Laiconų šeima giminystės ryšiais susijusių asmenų iš Lietuvos, Latvijos, Airijos, Anglijos. Kaip ir solidžioje konferencijoje, čia laukė dalyvių registracija, jie buvo fotografuojami ir filmuojami, kiekvienas norintysis galėjo įsigyti Eriko Laicono paruoštą kompaktinį diską su gausia informacija apie Laiconų šeimos kilmę ir istoriją.

Konferencija prasidėjo įrašu su Virgilijaus Noreikos atliekamu romansu pagal Biržuose kūrusio poeto Vaidoto Spudo eiles „Susitikt tave norėčiau vėlei". Konferencijos dalyvius ir svečius pasveikino Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius, pasidžiaugęs gražiu Laiconų giminės suėjimu bei pagarbiu požiūriu į savo šeimos istoriją, norą išsaugoti ir tęsti tradicijas. Dalyvius pasveikino ir Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, buvusiu mokiniu Vytautu pasidžiaugė Biržų savivaldybės tarybos narė Danutė Martinkėnienė.

Gausi Laiconų giminė.

Konferenciją vedė Erikas ir Julius Laiconai. Erikas turėjo paruošęs savo knygos „Mano kilmė. I dalis: Laiconai" 4 rankraštinius variantus, tad tris jis įteikė aktyviausiems pagalbininkams - jau minėtam Juliui, biržiečiui dailininkui Vytautui Laisonui ir muziejaus direktoriui, o ketvirtas buvo paskirtas susipažinti visiems norintiems.

Po organizatorių sveikinimų, protėvių ir mirusiųjų pagerbimo buvo parodytas filmas apie vieną Laiconų giminės tyrinėjimo pradininką, evangelikų liuteronų kunigą Eriką Laiconą (1928 - 2008). Pagrindinį konferencijos pranešimą „Laiconų giminės kelias - nuo XVII a. miško suomių iki XXI a." pateikė Erikas Laiconas.

Jis priminė Laiconų giminės tyrinėjimo kelią, bendravimus su amerikiečiu genealogu Bobiu Laikinsu, naująją Laiconų giminės kilmės teoriją. Anot Eriko, XVI - XVII a. sandūroje jų protėviai įsikūrė prie tuometinio Laitsnos ežero (dabar Laicenė Latvijoje). Viena gyventojų dalis maždaug apie 1625 - 1637 m. patraukė laimės ieškoti į Švedijos karalystės vakarus, kita dalis iki šių dienų pasiliko gyventi Laicenėje.

Laiconų giminės protėviai, vėliau verčiami nepalankių aplinkybių, drauge su kitais vadinamaisiais „miško suomiais", besivertusiais lydimine žemdirbyste, patraukė į pietus. Taip XVIII a. pirmieji suomių kilmės kolonistai pasirodė Biržų krašte, tiksliau, Lujanuose, Biržų rajono šiaurinėje dalyje, Biržų girioje.

Erikas pateikė įdomių faktų, pagal kuriuos jis sieja atvykėlius į Lujanus su suomiška kilme. Tam padeda netgi tokie vietovardžiai kaip Krievų laukas (Rusų laukas), o ypač, anot jo, - vietovardis Čiuchna. Tai rusiškas moteriškosios giminės daiktavardis, pajuokiantis suomių, gyvenusių Sankt - Peterburgo regione, t. y. Ingrijoje, pavadinimas.

Erikas pasakojo apie pirmąjį istoriniuose šaltiniuose minimą tiesioginį protėvį Biržų krašte Michaelį Leiceną, jo sūnų Andrių Laiceną, gimusį 1793 m. Lujanuose, apie kitą Andrių Laiceną, su broliu Jurgiu dirbusį Astravo dvare ir užtvankos - tilto statybose. Už tuos darbus jis iš grafo Tiškevičiaus gavo 30 ha žemės sklypą ir įsikūrė Biržų girioje. Andriaus sūnus Martynas Laiconas, gimęs 1847 m., turėjo 5 sūnus, kurių šakų atstovai šeštadienį ir susirinko Biržų pilyje.

Pabaigoje Erikas Laiconas papasakojo apie 2008 - 2009 metais 14 asmenų grupės (13 amerikiečių iš Laikinsų giminės ir Eriko) Hiustono firmoje „Family Tree DNA - Genealogy by Genetics, Ltd" užsakytus įvairaus lygio genetinius DNR tyrimus, kuriuos atliko Arizonos universiteto laboratorija.

Tyrimų rezultatai buvo labai įdomūs ir patvirtinantys Eriko Laicono teoriją. Nors buvo galvojama, kad Laikinsai ir Laiconai yra giminės, paaiškėjo, kad tai netiesa. Tuo tarpu antrasis tyrimas tik patvirtino Eriko teoriją - finų ar suomių kilmę.

Apie Laiconų giminės šaknų paieškas muziejaus rinkiniuose kalbėjo šių eilučių autorius. Du Laiconų giminės herbo variantus pristatė Vytautas Laisonas. Pertraukos metu buvo fotografuojamasi, vyko slaptas balsavimas dėl giminės herbo.

Antroje konferencijos dalyje Julius Laiconas pristatė Eriko Laicono knygą „Mano kilmė. I dalis: Laiconai", pranešdamas, kad pagrindinis Laiconų šeimos tyrinėtojas gegužės 21-ąją švęs 60 metų jubiliejų. Tad ir teko atlaikyti jubiliatui sveikinimų, palinkėjimų, dovanų ir gėlių jūrą.

Konferencijos dalyviai susidomėję pažiūrėjo Eriko Laicono parengtus filmukus „Grupė N" IR „Miško suomiai", vaizdžiai pailiustravusius jo tyrinėjimus.

Buvo paskelbta, kad didele balsų persvara laimėjo herbo variantas, kuriame pavaizduoti ir Astravo dvaro rūmai. Kitas giminės suėjimas įvyks po trejų metų.

Konferenciją pasižvalgymu po Biržų krašto istorijos puslapius, pasakojimu apie kunigaikščius Radvilas ir grafus Tiškevičius užbaigė muziejininkė Lina Kuncytė. O Laiconų dar laukė kalbos, vaišės, prisiminimai.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-18

Naktis muziejuje - su kava ir improvizacijomis

Šeštadienio vakare į Biržų pilį rinkosi žmonės, panorę praleisti naktį muziejuje.

Tarptautinis projektas „Naktis muziejuje" Biržuose vyko jau šeštą kartą.

Šiemet renginyje dalyvavo žymiai mažiau žmonių nei ankstesniais metais. Organizatoriai svarstė, kad taip nutiko dėl to, jog nebuvo surengta didesnio koncerto.

Pageidavusieji galėjo išvysti Šiaulių lėlių teatro „Avilys" spektaklį „Suprasti noriu savo nesuprantamą likimą..."

Neskubant buvo galima apžiūrėti muziejuje veikiančias ekspozicijas ir parodas, improvizuotoje kavinėje paragauti kavos, paklausyti muzikos ar bandyti išspręsti istorinį rebusą.

Jaunųjų atlikėjų kūrybos vakarą „Žiogas stiklinėje" pradėjo praeitų metų laimėtoja Giedrė, skaičiusi savo kūrybą.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė parengė kelis klausimus apie lietuviškos spaudos draudimą. Norintys galėjo bandyti perskaityti lietuvių XIX amžiuje rašytus raštus rusiškomis raidėmis.

Prizais apdovanoti trys geriausiai rebusus išsprendę biržiečiai - Vita Sutkevičienė, Rima Juknienė, Gaivaldas Jukna. Jie vieninteliai atsakė į trečią klausimą - išvertė lietuviškai parašytą laišką rusiškomis raidėmis apie tilto statybą.

Nedaug nuo jų atsiliko Inesė Romankevičienė ir G. Mileikaitė.

Tuo pačiu metu Biržų pilies salėje vyko jaunimo kūrybos vakaras „Žiogas stiklinėje".

Savo kūrybinius sugebėjimus parodė šeši atlikėjai ir autoriai.

Šių metų „Žiogo stiklinėje" nugalėtoja tapo „Saulės" gimnazijos dvyliktokė Sima Berlinskaitė, fortepijonu pagrojusi savo kūrybos kompoziciją.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-05-18

Varžėsi jaunieji pianistai

Biržų tvirtovėje muzikavo trečiojo tarptautinio Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkurso dalyviai.

 

Praėjusį penktadienį biržiečiai turėjo galimybę klausytis jaunųjų pianistų atliekamų kūrinių. Biržų tvirtovės menėje trečią kartą buvo organizuotas tarptautinis Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas.

Šįkart jame dalyvavo dvidešimt septyni atlikėjai solistai ir dešimt ansamblių. Jaunieji pianistai atvyko iš Biržų, Kauno, Kupiškio, Garliavos, Molėtų, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Telšių, Rygos (Latvija) ir Vilniaus muzikos bei meno mokyklų.

Organizatoriai prisiminė, jog pirmasis Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas - festivalis (2004 m.) buvo vienas iš renginių, skirtų Vlado Jakubėno 100 - osioms gimimo metinėms. Jame pasirodė keturiolika atlikėjų. Antrąjį kartą (2007 m.) atvyko trisdešimt penki jaunieji muzikantai.

Klausytojus muzikiniu kūriniu pasveikino pirmųjų konkursų „Krivulės" prizo laimėtoja biržietė Vaida Vireliūnaitė.

Praėjusį penktadienį pilnutėlę klausytojų menę muzikiniu kūriniu pasveikino pirmųjų konkursų „Krivulės" prizo laimėtoja biržietė Vaida Vireliūnaitė. Jaunoji pianistė pirmą kartą atliko specialiai paruoštą pjesę „Vaiva ilgisi Straublio" iš baleto „Vaivos juosta". V. Vireliūnaitė įsteigė ir savo prizą, kurį paskirti patikėjo autoritetingai konkurso vertinimo komisijai, vadovaujamai pianisto, LR Muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Jurgio Karnavičiaus.

Organizatorių vardu sveikinimo žodį tarusi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė džiaugėsi gausiu atlikėjų būriu, atvykusiu iš įvairiausių šalies ir užsienio mokyklų. Festivalį ji vadino savotišku šiaurės Lietuvos kultūriniu reiškiniu.

Į jaunuosius pianistus kreipęsis Biržų rajono savivaldybės vicemeras Aurimas Frankas visus juos vadino gerais muzikantais ir linkėjo sugebėjimo gyventi darniai - su aplinkiniu pasauliu sutarti taip, kaip vienas su kitu sugeba derėti muzikos garsai.

Po koncerto vertinimo komisija aptarė ir paskelbė konkurso rezultatus. Didysis prizas atiteko svečiui iš Latvijos. Jį laimėjo Andrejs Jegorovs, Rygos Jazepa Medina muzikos mokyklos auklėtinis (mokytoja - Olga Moskalonova).

Seimo nario prizas atiteko jauniausiai konkurso dalyvei iš Kupiškio Ugnei Čepauskaitei. Vicemero įsteigtas prizas už geriausią šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją atiteko Garliavos meno mokyklos jaunajam atlikėjui Gerdui Janušauskui (mokytoja - S. Maldonienė).

Vaidos Vireliūnaitės specialus prizas įteiktas Lukašai Grigorovičiui, Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos auklėtiniui (mokytoja - A. Keslerienė).

Švietimo skyriaus prizu apdovanotas jauniausias konkurso dalyvis biržietis Ignas Šakuro (mokytoja - R. Zuozienė).

Biržiečių klubo „Krivulė" prizas skirtas geriausiai pasirodžiusiam biržiečiui. Jis įteiktas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtinei Milanai Žadeikaitei (mokytoja - Dalia Bukienė).

Būriui jaunųjų atlikėjų įteikti Erikos Brooks įsteigti prizai. Tarp laimingųjų įrašytos ir kelių biržiečių pavardės. Už geriausiai atliktą Vlado Jakubėno kūrinį fortepijoniniam duetui „Miškinis šoka" apdovanota Dovilė Paliulytė su mama, mokytoja Rasa Paliuliene (mokytoja - D. Bukienė). Už geriausiai atliktą kūrinį fortepioniniam duetui „I žaidimas" apdovanotos biržietės Giedrė Didzinskaitė ir Orinta Janulionytė (mokytoja - D. Šimbelienė). Už geriausiai atliktą kūrinį „II žaidimas" - Sonata Ratkevičiūtė ir mokytoja Romualda Butkevičienė.

 

Gražina Dagytė

2010-05-18

Palmyros premiją laimėjo antrą kartą

Sekmadienio popietę Biržų pilies salėje skambėjo klasikinė muzika. Čia vyko Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos jaunųjų atlikėjų Palmyros vardo premijos konkursas.

Tai jau šeštas konkursas, surengtas Palmyros premijai laimėti. Šią premiją iš Medeikių kilusi Hamburgo (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė Raminta Lampsatytė skyrė savo mamos Palmyros Kutraitės garbei.

Viešnia šiemet atvyko ne viena - ji pristatė Lietuvos muzikos akademijos studentę Reginą Bendinskytę, pagal ERASMUS mainų programą šiuo metu besimokančią Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje.

Studentė, akomponuojant R. Lampsatytei, atliko keletą dainų.

Konkurse pasirodė aštuoni jaunieji atlikėjai. Jie grojo fortepijonu, akordeonu, fleita, klarnetu, saksofonu.

Profesorė Raminta Lampsatytė ir studentė Regina Bendinskytė po konkurso kartu su „Palmyros" premijos laimėtojais.

Pirmoji 300 litų premija skirta fortepijonu skambinusiai Milanai Žadeikaitei. Jos mokytoja - Dalia Bukienė.

Šiai muzikos mokyklos trečiaklasei Palmyros premija skiriama jau antrą kartą.

Antrąją premiją, 200 litų, gavo Simona Čiudaraitė, puikiai grojusi klarnetu. Jos mokytojas - Gitas Korsakas.

Dvi trečiosios premijos po 100 litų skirtos Dovydui Gasiūnui (saksofonas) ir Gailiui Landsbergui (fleita). Jų mokytojai - Gitas Korsakas ir Rima Venskienė.

Antrąją ir trečiąsias premijas gavę muzikantai šiais metais jau baigė muzikos mokyklą.

P. Lampsatytė skyrė šešias 100 litų vertės premijas ir Dailės skyriaus moksleiviams.

Jos skirtos Gabrielei Grigaitei (mokytoja Sandra Sukarevičiūtė), Gretai Kaulinytei (mokytoja Sandra Sukarevičiūtė), Dovaldei Butėnaitei (mokytojas Vidmantas Jažauskas), Justinai Šoblickaitei (mokytojas Vidmantas Jažauskas), Simonai Unglininskaitei (mokytojas Egils Skuja) ir Justinai Murauskaitei (mokytoja Gražina Visockienė).

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-05-18

Elegiška kelionė pas Joną Strielkūną

Pastebėjau, kad vis dažniau vartoju atsitraukimo formulę: „Kaip banaliai beskambėtų..." Tai yra atvirumo, emocijos baimė, gal nepasitikėjimas savim ar kitu.

Tegul šitas tekstas būna toks, koks „pasirašė" - sentimentalus, pažeidžiamas, nusipelnąs ironijos, nes į vieną dieną vėl susibėgo dramatiškos laiko abstrakcijos - mirtis, amžinybė, skausmas. Taip stipriai išgyventos (išgyvenamos) būsenos, kurioms sugrįžti užtenka lemtingos žinios apie nebūtį.

Mirė Jonas Strielkūnas. Važiavom atsisveikinti. Norėtųsi atsiriboti nuo visų formalių vertinimų - jie tikri, jų daug. Už Viktoriją Daujotytę, Marcelijų Martinaitį geriau nepasakysi. Betgi Jonas Strielkūnas - ir Biržai. Mano (mūsų) autentiška patirtis. Pamėginti paklausti - visu savo gyvenimu, - ką reiškia žmogus, apie kurį (su kuriuo) kalbėta viešai, bendrauta, pasakota mokiniams. Užaugom, pasenom, kartodami jo „Lietuvą": „Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės: L i e t u v a (1967. VII. 31)". Išgyvenimų vertikalė atsisveikinimo dieną...

Praėjusių metų pavasarį pilyje buvo surengtas Jono Strielkūno kūrybos vakaras, kuriame poetas eilinį sykį prisipažino esąs Biržų krašto vaikas.

... Vabalninko seniūnas Stepas Gudas pasakoja apie paskutinę poeto viešnagę, daug kartų kartotą poetizmą „širdžių puota", Algirdas Garbauskas ir uždainuoja, ir Strielkūną deklamuoja, Dina iš bibliotekos pasakoja anekdotišką istoriją, kaip Strielkūnas supainiojo Biržų tiltą su Žirmūnų, - ir ėjo namo. Gerai yra iš bet kur grįžti namo. (Nesunku įsivaizduoti, kaip poetas jaukiai kikena iš Anapus). Vabalninko žmonės pasakoja apie savo apylinkes, kiekvienas namas, medis, kelias atrodo ypatingas. Pagalvoju, kiek mažai žinau ir kaip mažai myliu vietą, kurioje lemta būti. Ir kaip tas vietas brangino poetas, vis palikdavęs užuominų eilėraščiuose.

Stabtelim prie gimtųjų kūrėjo namų, grįždami užsukam į Paryžiaus gatvelę Vabalninke. (Iš Vabalninko Paryžiaus gatvės - į žodžio olimpą - poeto kelias anuomet...). Ir vėl dėkoju šitai dienai už tokius bendrakeleivius ir tokį turinį - lyg meninėj tikrovėj atsidūrus. Ritualinė kelionė- kalbėjom kaip apie savą, artimą. (Manau, poetui patiktų...)

Prisimenu literatūros vakarus ir Papily, ir Biržuos, kai verdavosi tikrosios prasmės. Poetas kalbėdavo nedaug, tik skaitydavo dainuojančia intonacija, žaismingai, kartais lyg atsiprašinėdamas komentuodavo kokią eilutę, metaforą, mintį. Nepatogiai jausdavosi, girdėdamas vertinimus, atrodo, tikėjo, kad viskas pasakyta tose strofose. J. Strielkūnas sugebėdavo sukurti tokį dvasinės įtampos lauką, kad, atrodė, neatlaikys lubos, grindys ar kieno nors širdis. Tokia sugestija - tokią tylą retai teišgirsi. Ir visi išeidavo pastiprinti nenusakomos, tik numanomos, jaučiamos ypatingos jėgos- gyventi, laikytis, tverti...

... Vilniuje, Šventų Jonų bažnyčios koplyčioje, baltame žiedų rūke (kaip visi), gulėjo nurimęs (kaip visi) vienintelis TOKS POETAS iš Biržų krašto, nuo Vabalninko. Atsisveikinimo žodžiuose - V. Daujotytės, V. Sventicko, R. Šavelio - tariamai pažįstami vietovardžiai skausmingu aidu atsiliepdavo biržiečių dūšelėse. Jų buvo nemažai - Vilniuje gyvenančių. Ir kiti, pažįstami iš enciklopedijų, vadovėlių, - su senatvės ir nuovargio liūdesiu. Beje, mišias aukojo irgi Biržų žmogus - kunigas Stasys Kazėnas, taupaus, bet tikslaus žodžio žmogus...

„Poetas iš Dievo malonės", - sako artimas poeto bičiulis Rimantas Šavelis, kai stovime Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelio papėdėje, visai arti Juozo Apučio kryželio. Būties atvirumo akimirkos. Labai trumpam. Tikrai žinai, kad pamirši, bet dabar čia, Antakalnio kapinėse, - amžinybės virpėjimas, praeinamybės tragika ir kūrybos paslaptis. Ir kai tylėdami degam žvakes Kazimierui Vasiliauskui, Jurgai Ivanauskaitei, Pauliui Širviui, vaikiškai naiviai palengvėja - Jonas Strielkūnas su savais...

Dėl viso pikto mintyse užritinu šliogeriškio sunkumo akmenį: „Ar mums užteks drąsos nebeieškoti prasmės ir atviromis akimis matyti būties beprasmybę? Mūsų tiesa - tai atvirumas ir ryžtas beprasmybei" (A. Šliogeris „Bulvės metafizika").

Pabaigoje labai TAIKUS pasvarstymas: nežinau, ar tik tokios delegacijos užteko atsisveikinimui su žmogumi, kuris tiek metų stiprino biržiečių dvasią, buvo jungtis su didžiąja kultūra? Iš esmės atskirti svarbius dalykus nuo vienadienių reikia ne išeinančiam (ir gal net ne jo artimiesiems), o mums, pasiliekantiems murkdytis reikšmingumo dalybose...

 

Irutė Varzienė

2010-05-15

Nepalaužtas kančių ir neteisybės

Prieš 105 metus gimė dailininkas, pedagogas Povilas Andrėjauskas.

 

„Viskas, ko jis imdavosi, eidavo kaip iš pypkės. Jo rankose buvo ne tik gimnazijos, bet ir viso Biržų miesto dailės reikalai. Jo iniciatyva naujų gimnazijos rūmų koridoriuose kabėjo pasaulinio masto dailininkų reprodukcijos. Scenoje - jo tapytos miško („Raudonkepuraitė") ir karaliaus rūmų („Pelenė") dekoracijos. Piliakalnio vasaros teatro scenoje - uždanga su Biržų pilies vaizdu. Jo vadovaujami mokiniai gimnazijos dirbtuvėlėje mokėsi staliaus darbų, dirbo aitvarus. Kartu su jūrų skautais jis pastatė jachtą, su kuria nusigavo iki Liepojos, o iš ten atvira jūra plaukė iki Klaipėdos. Jo vadovaujami jūrų skautai statė burinius laivelius, burines roges. Biržiečiai, išvydę Širvėnos ežere jachtų bures, prisimena jų iniciatorių - neaukšto ūgio, visuomet besišypsantį mokytoją Povilą Andrėjauską".

Klaipėdos vaduotojai. 1923 m. sausis (P. Andrėjauskas - kairėje).

Tai eilutės iš buvusio Povilo Andrėjausko mokinio, Rokiškio liaudies teatro kūrėjo, lituanisto Vytauto Vajegos prisiminimų. Juose iškyla šviesus, veiklaus ir energingo, švelniu humoru gyvenimo negandas atremiančio inteligento paveikslas.

Gimė Povilas Andrėjauskas 1905 metų gegužės 11 dieną Panevėžyje. 1919 metais tapo ką tik duris atvėrusios Panevėžio mokytojų seminarijos moksleiviu. Seminarijos direktorius buvo vėliau žymiu kalbininku tapęs profesorius Juozas Balčikonis, piešimą dėstė skulptorius Juozas Zikaras.

Seminarijoje Povilas garsėjo kaip puikus piešėjas, buvo šaulių būrio narys. Todėl 1923 metų sausio pirmosiomis dienomis išgirdęs, kad Panevėžio apskrityje renkami vyrai Klaipėdos kraštui vaduoti, dar aštuoniolikos nesulaukęs Povilas iš karto užsirašė savanoriu.

1987 metais, gydydamasis Kauno onkologiniame dispanseryje, jis užrašys savo atsiminimus apie 1923 metų Klaipėdos krašto vadavimą. Pasakos, kad gavę šautuvus ir po du šimtus šovinių, savanoriai prekiniuose vagonuose buvo atvežti į Lauksargę. Lauke išsirikiavusiems savanoriams išdavė žalios medžiagos raiščius su juodomis raidėmis MLS. Tai reiškė - Mažosios Lietuvos sukilėlis. Po trumpos vado kalbos savanoriai tiesiai per laukus patraukė Pagėgių link. Pagėgiuose, nuginklavę porą žandarų, apsigyveno geležinkelio stoties laukiamajame. Niekas nemaitino. Gaudavo dienpinigių kasdien po 4000 markių. Pagėgiuose stovėjo tris dienas. Saugojo tiltą per Nemuną į Tilžę ir patruliavo miestelyje. Po trijų dienų, gavę du sunkvežimius ir sanitarinę mašiną, patraukė Šilutės, o iš ten Klaipėdos link. Vokiečiai juos sutiko kulkosvaidžių šūviais. Po pirmojo mūšio apsistojo Althofo dvare. Po kelių dienų trečią valandą nakties pradėjo Klaipėdos puolimą. Apie šeštą valandą ryto išmušė priešą iš jo apkasų. Prasidėjo miesto šturmas. Savanoriai buvo apšaudomi iš miesto pastatų ir net bažnyčios bokšto. Povilas su draugais užėmė prefektūrą, nuginklavo ją gynusius prancūzus. „Ir taip, - prisimena P. Andrėjauskas, - 1923 metų sausio 15 dieną priešas kapituliavo ir mes tapom miesto ir krašto šeimininkai".

Iki vasario mėnesio Povilui teko būti sargyboje prie spaustuvės ar komendantūros, naktimis patruliuoti miesto gatvėse.

Vasario mėnesį, atvykus reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniams, savanoriai buvo demobilizuoti. 1924 metais, kuomet P. Andrėjauskas jau mokėsi Kauno meno mokykloje, laikraštyje perskaitė skelbimą, kad sukilimo iniciatorius Martynas Jankus įteiks medalius buvusiems Klaipėdos krašto vaduotojams. Išvydęs aštuoniolikmetį Povilą, Jankus suabejojo, ar jis, toks jaunas, tikrai galėjo būti sukilėlis. „Laimė, - rašo P. Andrėjauskas, - įėjo mano buvęs būrio vadas leitenantas Frankas, kuris paliudijo, kad aš tikrai esu sukilėlis."

1928 metais, baigęs Kauno meno mokyklą, atvažiavo į Biržus. Gimnazijoje dėstė piešimą ir braižybą. Tais metais, minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Kauno karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius per spaudą pareiškė, kad jubiliejiniais metais Lietuva turėtų pasipuošti gražiais kryžiais. Pagal dailininko Adomo Varno nurodymus ir atrinktas fotografijas paskutiniame Kauno meno mokyklos kurse mokęsis Povilas Andrėjauskas labai rūpestingai ir kruopščiai nubraižė 7 kryžių projektus. Biržuose jo mokiniais buvo vėliau žymūs dailininkai grafikai Antanas Kučas ir Petras Rauduvė, skulptorius Konstantinas Bogdanas, menotyrininkas Jonas Tatoris, kuriuos jis skatino rinktis dailininko kelią.

1931 metais jam buvo pasiūlyta globoti gimnazijos jūrų skautus. Vasarą pabuvojęs skautų stovykloje ir susipažinęs su jų gyvenimu, gavęs porą knygučių vokiečių kalba apie burinių laivelių statybą ir jų valdymą, padedant Dvareckienės gatvelėje, prie pat Apaščios gyvenančiam staliui Jonui Suveizdžiui, pastatė penkių metrų ilgio, metro aštuoniasdešimt centimetrų pločio burlaivį su išleidžiamu pleištu. Pats mokytojas iš pirktos drobės pasiuvo bures.

Burlaivį, kuris buvo pavadintas „Pilėnas" ir iškilmingai nuleistas į vandenį, 1932 metais pakrikštijo vyriausioji skautininkė rašytoja Sofija Kymantaitė - Čiurlionienė. Taip Širvėnos ežere pasirodė pirmoji burė. Vėliau buvo pastatytas mažesnis burlaivis „Astra" ir šešių irklų su vairininku irklinis lenktyninis laivelis.

Kuomet mokytojo vadovaujami jūrų skautai išmoko valdyti bures, P. Andrėjauskui gimė mintis keliauti jūra iš Rygos į Klaipėdą. Reikėjo turėti burlaivį, kuriuo būtų galima plaukti atvira jūra. 1937 metais pagal mokytojo brėžinį buvo pradėtas statyti septynių metrų ilgio, dviejų metrų pločio, dengtas, su kajute burlaivis. 1938 metų gegužės mėnesį „Naro" vardu pavadinta jachta buvo nuleista į vandenį.

Be paties mokytojo, komandą sudarė dar penki skautai: Dankbaras, Mockus, Morkevičius, Frankas ir Špokevičius. „1938 metų birželio mėn. 21 dieną prasidėjo taip išsvajota ir ilgai laukta kelionė iš Biržų per Rygą, Liepoją, Klaipėdą į Kauną, - atsiminimuose apie šią kelionę rašė P. Andrėjauskas. - Kaune, Aukštojoje Panemunėje, apie liepos vidurį turėjo prasidėti Didžioji arba Tautinė skautų stovykla, kurioje ir mes turėjome dalyvauti".

Vienintelis tais metais Biržuose buvęs pritaikytas ilgiems kroviniams vežti išnuomotas sunkvežimis nugabeno jachtą iki Saločių. Kelionė prasidėjo Mūšos upe. Joje neišvengta įvairių nuotykių ir išbandymų: Rygos įlankoje audros metu bangos ritosi per jachtos denį, mokytojo jūreiviai susirgo jūros liga, tačiau biržiečiai kelionę maršrutu Biržai - Saločiai - Bauskė - Jelgava - Ryga - Ventspilis -Liepoja - Klaipėda - Kaunas - Biržai įveikė sėkmingai. Iš Kauno į Biržus jachta grįžo geležinkeliu.

„Mano jūreiviai, - po daugelio metų prisimins Povilas Andrėjauskas, - buvo apdovanoti medaliais „Už nuopelnus", o man davė „Lelijos ordiną" ir pakėlė į skautininko laipsnį. (...) Šitaip pasibaigė mūsų įdomi, bet pavojinga kelionė. Neilgai mums teko džiaugtis jachta. 1940 metais, atėjus rusams, jachta buvo „nacionalizuota". Atėjo pas mane keturi komjaunuoliai ir pareikalavo jiems atiduoti jachtą".

Mylimas mokinių, gerbiamas Biržų visuomenės mokytojas Biržų gimnazijoje dirbo iki nelemtos 1941 metų birželio 14 dienos, kuri neblėstančiu skausmu įaugo į mūsų tautos atmintį. Sovietiniai okupantai tūkstančius šviesiausių žmonių trėmė į kančių ir mirties lagerius. Biržų geležinkelio stotyje kartu su kitais skaudžios lemties broliais ir sesėmis, uždarytais tvankiuose gyvuliniuose vagonuose, laukė savo kankinančios nežinios ir mokytojas Povilas Andrėjauskas, jo žmona bei dukrelė. Kelyje vyrus atskyrė nuo šeimų.

Dešimt metų praslinko Rešiotų lageryje. Dar septyneri metai tremtyje. Reikėjo daug jėgų ir atkaklumo, kad išgyventum. Išliktum. Vėl sugrįžtum į Lietuvą, naktimis sapnuojamus Biržus. Gal todėl vėliau kalbinamas mokytojas nenoriai prisimindavo Sibiro gulagus, tą žemiškąjį pragarą, kuriam lygių, matyt, nėra. Dėl alinančių darbų ištindavo riešų sąnariai, bet iš darbo neatleisdavo. Kai jau visai nebegalėdavo paeiti - keletui dienų paguldydavo į ligoninę. Valgyti beveik nedavė. Kiti gaudė ir valgė gyvates. Povilas Andrėjauskas tuomet svėrė 38 kilogramus. Kai nebepajėgdavo į valgyklą dviem laipteliais užlipti - tada rankomis vieną koją ant laiptelio užkeldavo, o paskui, įsitvėręs rankomis, ir kitą. Liko gyvas (o juk Rešiotuose mirė jo bičiulis iš Biržų - mokytojas ir rašytojas Alfredas Šlikas), nes buvo stiprios sveikatos.

Gelbėjo ir piešimas, meilė muzikai, vaidybos menui. Jo antroji žmona Aldona Andrėjauskienė jau po vyro mirties yra pasakojusi, kad Povilas tremtyje pasidaręs kontrabosą, kuriuo ne tik grojo, bet jame grįždamas iš laukų ir bulvių parsinešdavo. Sargybiniai tikrino kišenes, o kas kontrabose yra - nežiūrėdavo. Mokytojas vaidino, dekoracijas piešė, grojo, už tai po spektaklių gaudavo sočiau pavalgyti.

Grįžęs iš tremties, P. Andrėjauskas apsigyveno Panevėžyje, vėliau atvyko į Biržus. Restauruodavo bažnyčias, laisvalaikiu prisėsdavo prie molberto, perkeldamas į drobę širdžiai mielus Lietuvos vaizdus.

Paskutiniais gyvenimo metais (mirė 1988 metų vasario 9 dieną) dalyvavo ne vienoje rajono tautodailininkų kūrybos parodoje, surengė personalinių tapybos parodų. Jo pieštuose peizažuose atgydavo ir rūsti Sibiro gamta.

Mėgo bendrauti su kaimynais, savo buvusiais mokiniais, jaunimu. Jį pažinojusių atmintyje išliko kaip malonus, protingas pašnekovas, kančių ir nelengvo gyvenimo nesugniuždytas, nepraradęs tikėjimo, kad Lietuva, kaip tas stebuklingas paukštis Feniksas, pakils iš pažeminimo pelenų, atsities auštančiam laisvės rytui.

 

Algirdas Butkevičius

2010-05-15

Tautodailininkei Adelei Sadauskienei - 85

Garsioji juostų audėja ir pynėja Adelė Sadauskienė gimė 1925 metų gegužės 12 d. Jos tėvai Uršulė ir Viktoras Grigai gyveno Raguvoje. Tėvas buvo auksinių rankų krosnininkas. Mirus žmonai, tėvas su gausiu vaikų būriu atsikėlė į Biržus ir apsigyveno pas našlę Karosienę.

Tėvelis toliau dirbo įvairius mūrijimo darbus. Adelė yra pasakojusi, kad, kai jis dirbo dabartinių savivaldybės rūmų statybose, ji jam nunešdavo pavalgyti.

Pamotė išmokė siūti, verpti, bet Adelei tai nebuvo „prie širdies". Kai vyresnioji sesuo Valerija jai parodė austų juostų raštus, buvę jau kas kita.

Adelė baigė Biržų gimnaziją, buvo skautė, nuo 14 metų giedojo evangelikų reformatų parapijos chore.

Baigusi gimnaziją, ištekėjo už Jono Sadausko. Kiek juostų išaudė A. Sadauskienė - nebesuskaičiuosi, gali būti daugiau kaip penki tūkstančiai. Vėliau ji labai gailėjosi, kad nepradėjo savo kūrinių jaunystėje skaičiuoti. Vien tik Laimonui Noreikai Adelė yra išaudusi septynias juostas, į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą nusiuntė 15 tautinių kaklaraiščių.

Adelė Sadauskienė su mokiniais.

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1960 metų, 1979-aisiais tapo Tautodailininkų sąjungos nare. 1989 m. jai suteiktas Liaudies meno saviveiklos žymūnės vardas. 1990 - 1997 m. buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Biržų sekcijos pirmininke, suspėjo surengti 27 autorines parodas. 1977 m. Panevėžyje Audėjų dienoje apdovanota Aukso verpstės prizu ir garbės diplomu.

Tautodailininkė - Vilniuje vykstančių Amatų dienų dalyvė ir prizininkė, jos darbų yra įsigiję respublikos muziejai. Dešimt metų ji audė Panevėžio „Tulpės" suvenyrų gamybos įmonėje. Pramoninėje gamyboje buvo audžiamos jos juostos „Sveikiname jubiliejaus proga" ir „VVU- 400".

1974 m. Biržų kultūros namuose subūrė etnografinį ansamblį, vėliau pasivadinusį „Biržėnų" vardu, ir jam vadovavo. Jame aktyviai dalyvavo ir jos vyras Jonas.

Tradicinės dvinytės lino ir vilnos juostos būna keliolikos centimetrų pločio, daugiau kaip dviejų metrų ilgio. Audėja yra išaudusi ilgiausią savo gyvenime - dešimties metrų ilgio juostą. Sako, susirgus vyrui, ji bėgdavo jo lankyti, o grįžusi sėsdavo į stakles ir audė tą vieną juostą, kol vyras pasveiko.

Juostų audimo ir pynimo meno ji išmokė 22 jaunosios kartos atstovus.

Tautodailininkė juostų audimo stakles 2002 m. padovanojo Biržų krašto muziejui „Sėla". „Dėl sveikatos su staklėmis atsisveikinu", - taip savo apsisprendimą paaiškino.

Mirė garsi juostų audėja Adelė Sadauskienė 2008 metų birželio 8 dieną.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-15

Vaikų ir jaunimo diena Germaniškyje

Germaniškio pagrindinė mokykla gražiai bendradarbiauja su Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapija. Mokiniai papildo daugelį parapijos renginių.

Ir šiemet jie iš anksto ruošėsi pavasario šventei. Mokytojų Vitalijos Pociūnienės ir Jono Rakicko padedami, vaikai gamino angelus ir dekoravo gėlių vazonėlius, į kuriuos susodino Linos Gasparėnienės išaugintus daigelius. Mokytoja Zita Beliakienė paruošė muzikinę šventės dalį, į kurią buvo pakviestos mamytės, močiutės ir visi parapijos bendruomenės nariai bei svečiai.

Po iškilmingo palaiminimo, vaikai sveikino mamas bei močiutes, išsakydami joms linkėjimus.

Nuo pat ryto mokiniai ėmėsi puošti Germaniškio koplyčios šventorių ir jos vidų angelais, balionais bei mokyklos tikėjimo gyvenimą atspindinčiu darbeliu ant popieriaus lakšto tikybos mokymo 20-mečiui paminėti.

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo parapijos klebonas kun. Andrius Šukys. Jų metu giedojo jaunimo choras. Kunigas užmezgė pokalbį su jaunuomene, kartu buvo ieškoma atsakymų į jiems aktualius klausimus. Po iškilmingo palaiminimo, vaikai sveikino mamas bei močiutes, išsakydami joms linkėjimus. Visoms buvo įteikta gėlių ir padovanotos giesmelės, o solistė Viltė Kubiliūtė skyrė dainelę Mamai.

Šventės metu buvo įteiktos sutvirtinimo kortelės pasirengusiems priimti sakramentą, o besiruošiantys Pirmajai komunijai vaikai kūrė maldą, į kurią sudėjo savo prašymus, dėkojimus ar atsiprašymus.

Vyresnioji Germaniškio karta džiaugėsi savo atžalų bei organizatorių jiems padovanotomis puikiomis akimirkomis ir sakė lauksianti naujų prasmingų edukacinių renginių.

 

Sandra Balodytė, tikybos mokytoja

2010-05-13

Biržuose - tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas

Rytoj, gegužės 14 dieną, 10. 55 val. Biržų pilyje prasidės trečiasis tarptautinis Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas.

Solistų kategorijoje dalyvaus 27 jaunieji atlikėjai, ansamblių kategorijoje - 10 ansamblių.

Kompozitoriaus Vlado Jakubėno vardą turinti Biržų muzikos mokykla jo garbei organizuoja pianistų konkursus.

Festivalyje dalyvaus pianistai iš Biržų, Kauno, Kupiškio, Garliavos, Molėtų, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Telšių, Vilniaus bei Rygos muzikos ir meno mokyklų.

Festivalio organizatoriai - Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla bei LR Muzikos ir teatro akademijos lektorius, pianistas Rokas Zubovas.

Biržams atstovaus solistai Ignas Šakuro, Kipras Kubilius, Gabija Laumytė, Milana Žadeikaitė. Ansamblių kategorijoje konkurse dalyvaus Giedrė Didzinskaitė ir Orinta Janulionytė, Kamilė Podinskaitė ir Milda Variakojytė, Agnė Žilytė ir Ingrida Šarkūnaitė, Dovilė Paliulytė su mokytoja Rasa Paliuliene, Sonata Ratkevičiūtė su mokytoja Romualda Butkevičiene.

Konkurso prizus įsteigė Biržų vicemeras, Seimo narys, Biržų savivaldybės Švietimo skyrius, Erika Brooks, klubai „Krivulė", „Rotary", „Lions", pianistų konkurso laimėtoja Vaida Vireliūnaitė.

 

Rasa Penelienė

2010-05-13

Kūrybingumo egzaminas

Dailės egzaminas nėra privalomas, tačiau jį laikyti panoro 35 Biržų rajono moksleiviai.

 

Praėjusią savaitę „Atžalyno" vidurinėje mokykloje ir „Saulės" gimnazijoje vyko dailės mokyklinio brandos egzamino kūrybinės užduoties įvertinimas.

Vaizduojamojo meno kūrinius, papuošalus, interjero dizaino ir kitus kūrybinius darbus pristatė rajono mokyklų abiturientai.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriaus vadovo, dailininko Vidmanto Jažausko vadovaujama komisija vertino darbus, kuriuos moksleiviai kūrė padedami mokyklose dirbančių dailės mokytojų - Donatos Jurėnienės („Aušros" vidurinė), Rimos Briedienės („Atžalyno" vidurinė), Nerijaus Pranciliausko („Aušros" vakarinis skyrius), Daivos Zalogienės („Saulės" gimnazija), Jūratės Pranciliauskienės (Vabalninko Balio Sruogos vidurinė) ir Rasos Jankauskienės (Vabalninko žemės ūkio mokykla).

 

Meno galerijos gimtadienis

Tapyba ant šilko („Džiaugsmas"), fotografija („Akys kaip sparnai"), tapyba („Ji šoko vieną vasarą"), mišria technika atlikti darbai „Stiklo šalis" (pagal V. Juknaitę) ir „Mėnulio vaikai" (pagal J. Ivanauskaitę) - „Atžalyno" dvyliktokių Sandros Samulionytės ir Lauros Trinkūnaitės kūryba. Mokyklos aktų salėje eksponuojamuose įspūdingos apimties darbuose - plevenantis trapumas, grožiu ir rizika svaiginanti jaunystės gelmė.

S. Samulionytės ir L. Trinkūnaitės kūrybinės užduoties egzaminas ir paroda „... apie riziką gyventi..." tapo „Atžalyno" mokyklos meno galerijos gimimo dienos akcentu.

Daugelį užbūrė simbolių kupinas Juditos Astrauskaitės paveikslas „Užmigus angelui ateina naktis" ir nuoširdus jo pristatymas.

Dailės mokytoja R. Briedienė kalbėjo apie gražų ketinimą salėje rengti autorinių darbų parodas ir viliasi, kad galeriją puoš dovanoti darbai.

Efektinga (ir meniniu sprendimu, ir pristatymu) atžalyniečių Dovilės Šimonytės ir Gretos Aukštuolytės „Keliaujanti spinta" (baldų dekoras) viliojo už spalvingų durų tūnančia paslaptimi. Karolinos Pilkauskaitės dekoratyvinių laikrodžių kompozicija (asambliažas) „Laikas poilsiauti" priminė, kad smagų pertraukų laiką jau netrukus pakeis vasaros atostogos. Poilsį žadėjo ir maloniai ramus apie darbą pasakojusios Karolinos balsas, ir kūrinį puošiantis tingėjimo simbolis - katinas.

„Tai, kas sukurta savo rankomis, visada yra arčiausiai žmogaus", - mano dekoratyvinį indų servizą sukūrusi Donata Ausiejūtė. Nestandartinio keramikos darbo jaukumą paryškino „Atžalyno" mokytojų kambarį užtvindęs kavos ir saldainukų kvapas...

 

Gabūs, išradingi ir gražūs

„Atžalyno" muzikos kabinete kūrybines užduotis demonstravo „Aušros" ir Vabalninko mokyklų abiturientai.

Aukšto lygio aliejine tapyba dailininkas V. Jažauskas vadino „Aušroje" besimokančių Simonos ir Godos Mačėnaičių darbus. Ne tik komisiją žavėjo jaunųjų dailininkių nepretenzingas pasakojimas apie darbus bei santūrus paprastumas.

Švelniu dekoratyviu jausmingumu bangavo"aušrietės" Vaigos Drevinskaitės tapyba ant šilko. Visus užbūrė žaismingas darbo pristatymas, kuriame autorei talkino manekene tapusi tos pačios mokyklos abiturientė Evelina Kubiliūtė.

„Aušros" mokleivės Raimondos Janušonytės atliktus kūno tapybos kūrinius žavingai pademonstravo jos papuošti bendramoksliai šokėjai Aurimas Šostakas ir Simona Januševičiūtė.

Santūri ir tyli Eglė Klepeckaitė komisijai pateikė grafikos piešinį „Mandalos", įkūnijusį ugnies, vandens, žemės ir oro stichijas.

Moksleiviai iš „Aušros" suaugusiųjų klasių - subrendę žmonės, kasdienių darbų rutinoje ieškantys laiko mokslui ir randantys jo kūrybai.

Dekoratyvūs ir patrauklūs Vytauto Ploutniko tapybos darbai „Egiptas", netikėtai įdomios Kęstučio Makricko fotografijos ir autoriaus žvilgsnis į lietuvių liaudies darbo įrankius. Reda Paškonytė sukūrė dekoratyvinį medį - bonsą, o Vyginta Krasauskaitė - jaukumu viliojantį lino šviestuvą. Jo autorė sulaukė ir klausimų, ar nenorėtų originalaus šviestuvo parduoti.

Daugelį užbūrė simbolių kupinas Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos abiturientės Juditos Astrauskaitės paveikslas „Užmigus angelui ateina naktis". Šio paveikslo dalimi atrodė esanti pati autorė, kurios apranga, grožis ir kalbėjimas spinduliavo šviesa bei gerumu.

Komisijai taip pat teko vertinti Žemės ūkio mokyklos moksleivės Irmos Gabriūnaitės paveikslą „Metų laikai", Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje besimokančių Vykintos Muralytės stiklo vitražą ir Simonos Šakenytės tapytus natiurmortus.

 

Svetingi ir žaismingi

Antroji kūrybinės užduoties egzamino dalis vyko „Saulės" gimnazijoje, kurioje dailės egzaminą laikė net trylika abiturientų.

Moksleivių darbai „apgyvendinti" gimnazijos vestibiuliuose, koridoriuose ir klasėse.

Egzamino komisiją ir kitus svečius jau prie gimnazijos durų pasitiko besibūriuojantys linksmi gimnazistai.

Kūrybinių darbų pristatymas prasidėjo nuo laiptų, ant kurių svetingai šypsojosi jaunoji dailininkė Giedrė Paliulionytė. Mergina kvietė visus pažvelgti aukštyn, kur virš laiptų švytėjo jos dekoruotas ir bėgantį laiką primenantis stiklas.

Ant aukštos laiptinės palangės „įsikūrė" Gabrielės Juozaitytės kurtos įspūdingos ekologiškos popierinės lėlės.

Pirmojo aukšto koridoriaus sienas puošė Indrės Baltušytės keramika, Simonos Skaburskytės mišria technika atliktas darbas „Miestas".

Vienai iš gimnazijos klasių jaukumo suteikė Valdos Čikaitės molinė „Klasė" - ant keramikinių kopėčių (taip įkūnytas simbolinis kilimo procesas) susėdę klasiokai ir atokiau ant palangės įsikūrusi elegantiška auklėtoja.

Rimčiai ir susikaupimui pamokose turėtų pasitarnauti Gretos Jukonytės „Mūzos", o kavinukėje vienišumo jausmo išvengti padės įspūdingo dydžio Ievos Daugytės paveikslas „Neformalai".

Raimondos Naktinytės keramikiniai papuošalai kalba apie originalumą, o Evelinos Paulaitės dekoratyviniai laikrodžiai primena gyvenime kartais būtiną matematinį tikslumą.

Gimnazijoje esančiame „Tylos kambaryje" ramybės oazę kūrė Ingrida Zvilnytė ir Dovilė Markutytė. Subtilių spalvų piešiniai (dekupažas) ant spintų, batikos techika margintos užuolaidos ir minkšti baldai - kvietimas ir galimybė pabūti tyloje.

Apie gimnazijoje verdantį gyvenimą - įvairias žmogiškas būsenas bei temperamentus - pasakoja žemės spalvomis žvelgiančios Agnės Gužauskaitės „Akys" (akmeninė mozaika) bei gera nuotaika trykštantis Vykintas Januševičius su savo gamintu, dekoruotu (ir jau paklausą turinčiu!) „Pokerio stalu".

 

Alfreda Gudienė

2010-05-11

Pabiržės viršaičiui, 1936 m. Seimo nariui Petrui Diliui - 115

Petras Dilys gimė 1895 m. gegužės 12 d. Molynės kaime, Pumpėnų valsčiuje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į caro armiją. Petrogrado fronte buvo sužeistas.

Pasveikęs baigė vairuotojų kursus ir dirbo Petrogrado valstybinio banko automobilio vairuotoju. Prasidėjus Spalio perversmui, grįžo į Lietuvą.

Gimtajame ūkyje dar augo du broliai ir trys seserys.

1919 m. susipažino su vienturte Aurelija Žukauskaite iš Juodeišių kaimo ir susituokė. Aurelijos ir Petro Dilių šeimoje išaugo trys vaikai: Stefanija Dilytė - Urbonienė, ilgametė Kauno onkologinio dispanserio gydytoja, Bronė Dilytė - Petniūnienė, Utenos vidurinės mokyklos mokytoja ir sūnus inžinierius Adolfas Dilys.

Beje, Adolfas Dilys 1949 m. bandė žvejų laiveliu bėgti į Švediją. Pagautas gavo 25 metus kalėjimo. Kalėjo Karagandos srityje Kengyro lageryje, kur 1954 m. dalyvavo kalinių sukilime. 1956 m. iš lagerio buvo paleistas. Gyveno Kaune, dirbo „Metalo" gamykloje, baigė Kauno politechnikos instituto vakarinį mašinų gamybos fakultetą.

Pabiržės viršaičio Petro Dilio šeima (apie 1935 m.) sėdi prie priebučio. Pirmoje eilėje iš kairės vaikai: Bronė Dilytė, Adolfas Dilys. Antroje eilėje: x, Aurelija Žukauskaitė - Dilienė, Petras Dilys. Stovi Stefanija Dilytė.

Vienkiemių laikais Jono Žukausko šeimai buvo pasiūlyta persikelti į galulaukes, kur vietoje 19 ha davė 37 ha. Čia ir ėmė ūkininkauti Petras Dilys.

1920 m. P. Dilys išrenkamas žemės ūkio reformos komisijos pirmininku ir Pabiržės valsčiaus viršaičio Kl. Čerbulėno pavaduotoju. Nuo 1922 iki 1944 m. jis buvo Pabiržės valsčiaus viršaičiu.

Viršaitis daug padėjo besikeliantiems į vienkiemius ūkininkams, rūpinosi kelių tiesimu, Likėnų kurorto statyba.

1930 m. Pabiržės klebono I. Andrašiūno ir P. Dilio iniciatyva pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, 1932 m - vyskupui M. Valančiui.

1936 m. P. Dilys buvo išrinktas Lietuvos Seimo nariu. Jis apdovanotas Gedimino ordinu ir Vytauto Didžiojo medaliu.

1940 - 1941 m. Dilių šeimai pavyko išvengti represijų. Vokiečių okupacijos laikais sugebėjo balansuoti: kovojo dėl prievolių, gynė žmones nuo priverstinių darbų Vokietijoje.

Grįžus tarybų valdžiai, P. Dilys buvo atleistas, 1946 m., vykdant žemės reformą, jam palikta 5 ha žemės, o netrukus buvo išvarytas ir iš savo namų, kuriuose įsikūrė Raudonosios Armijos seržantų mokykla. P. Diliui buvo leista su šeima apsigyventi nuosavoje avidėje.

1948 m. mirus žmonai, P. Dilys persikėlė gyventi pas sūnų Adofą, kuris, pašalintas iš Veterinarijos akademijos, dirbo Vilniaus krašte pradinės mokyklos mokytoju.

Ėmus persekioti saugumui, P. Dilys išvyko į Klaipėdą pas dukterį Stefaniją. Čia 1949 m. gruodžio 24-ąją, ruošiantis Kūčioms, buvo areštuotas ir atgabentas į Panevėžio kalėjimą. Tardė keletą mėnesių, mušė, kankino. Karinis tribunolas nuteisė mirties bausme, kuri vėliau po kasacinio skundo buvo pakeista 25 metais lagerio, 5 metais tremties ir 5 metais be teisių.

P. Dilys buvo nugabentas į Mordovijos lagerį. Suluošintas jau nebesugebėjo nieko dirbti, o 1954 m. nustojo kalbėti ir buvo patalpintas į mirtininkų palatą.

Vėliau grąžintas į gydymo palatą, jo sveikata pamažu taisėsi. 1956 m. buvo pradėta atsikratyti kaliniais - invalidais, tad 1957 m. P. Dilys grįžo į Kauną ir apsigyveno pas vaikus.

1967 m. gruodžio 3 d., ištikus infarktui, mirė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. 1990 m. P. Dilys reabilituotas.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-11

Apdovanojo piešinių konkurso nugalėtojus

Biržų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos viršininkas Nerijus Gudas apdovanojo piešinių konkurso „Gyvenkime saugiai" nugalėtojus ir prizininkus.

Pirmųjų - ketvirtųjų klasių amžiaus grupės dalyviams prizus - knygas - įsteigė Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai".

Pirmoji vieta pripažinta Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos mokinei Regvitai Leščinskaitei (mokytoja Danguolė Briedienė). Antrąją vietą užėmė Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinės mokyklos mokinys Aivaras Bajorūnas (mok. Alytė Grygienė), o trečiąją - Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos atstovas Aidas Kepenis (mok. Danguolė Šteinbergienė).

Piešimo konkurso nugalėtojai ir prizininkai kartu su organizatoriumi N. Gudu.

Penktųjų - aštuntųjų klasių amžiaus grupėje nugalėjo Kaštonų pagrindinės mokyklos mokinys Karolis Paulauskas (mok. Irena Vaitaitienė). Dvi antrosios vietos pripažintos Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos mokinėms Laurai Jašinskaitei ir Miglei Vadlugaitei (mok. Donata Jurėnienė). Trečiąją vietą užėmė Kaštonų pagrindinės mokyklos mokinė Evelina Leščinskaitė (mok. Irena Vaitaitienė).

„Kviečiu ne tik piešti saugios gyvensenos tema, bet ir įgytas žinias pritaikyti kasdieninėje veikloje", - dėkodamas mokiniams bei juos lydinčioms mokytojoms ir mamoms sakė N. Gudas.

Po apdovanojimų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai svečius pakvietė susipažinti su gelbėtojų darbo specifika, demonstravo darbe naudojamą techniką.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-05-11

Senovinės technikos šventėje Pasvalyje - ir biržietiški akcentai

„Važiuojam 2010!" - toks šūkis įvardijo senovinės technikos šventę, įvykusią praėjusį šeštadienį Pasvalyje. Liaudiškai tariant, įvyko sezono atidarymas. Malonu pasidžiaugti, kad mūsų miestui šioje šventėje deramai atstovavo senovinės technikos klubas „Klasika".

Biržiečiai, pradėję kelionę Pabiržėje, į Pasvalį atvyko 20 transporto priemonių kolona. Iš jų 13 automobilių, 4 motociklai, 3 sunkvežimiai. Ypatingo žiūrovų dėmesio susilaukė Daliaus Linkevičiaus gaisrinis „Mersedes" sunkvežimiukas, pagamintas 1941 metais.

Ypatingo žiūrovų dėmesio susilaukė Daliaus Linkevičiaus gaisrinis „Mersedes" sunkvežimiukas, pagamintas 1941 metais.

Šventė prasidėjo paradu Pasvalio gatvėmis, o paskui persikėlė į Kiemelių gyvenvietę, kur ir įvyko senovinės technikos paroda. Stebino išpuoselėta ir gatvėse retai matoma technikos gausa ir įvairovė. Pasak vieno iš renginio organizatorių Eugenijaus Malinausko, šventėje dalyvavo daugiau kaip 120 istorinių transporto priemonių iš Lietuvos ir Latvijos.

Gausiai susirinkę žiūrovai ir dalyviai buvo nustebinti Antrojo pasaulinio karo mūšio inscenizacija. „Besikaunantys" rusų ir vokiečių kariai sulaukė ir oro antpuolio, kurį puikiai ir nutrūktgalviškai imitavo biržietis lakūnas Gediminas Venskus.

Pasibaigus kariniams veiksmams buvo galima pasiklausyti šaunios muzikos, o sutemus pasigrožėti lazerių, šviesos ir garso spektakliu. Po šaunios ir spalvingos šventės istorinės technikos mylėtojai skirstėsi planuodami kitus susitikimus, iš kurių vienas įvyks ir Biržuose. Daugiau apie praėjusį renginį ir ateities planus rasite klubo tinklalapyje www.klasika.us

 

Klubo „Klasika" informacija

2010-05-11

Skleidė spausdinto žodžio šviesą

Vakar minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Beveik prieš šimtmetį buvo įkurta Biržų spaustuvė, be kurios sunkiai įsivaizduojamas spausdinto žodžio kelias mūsų krašte.

 

Po dvejų metų minėsime Biržų spaustuvės šimtmetį. Ji buvo viena iš žinomiausių Lietuvos provincijos spaustuvių.

Ją 1912 metais įsteigė žinomi Biržų krašto žmonės: Rusijos valstybės Dūmos deputatas, advokatas Martynas Yčas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis, Biržų ligoninės vedėjas gydytojas Mykolas Kuprevičius, Maskvos provizorius Baltrus Čepulis, prekybininkas ir išradėjas Jurgis Trečiokas, ūkininkas K. Prunskas. Spaustuvės savininku užsiregistravo M. Yčas. Oficialus jos pavadinimas buvo „M. Yčo ir bendrovės spaustuvė".

Spaustuvė įkurta Dirvono (dabar Vytauto) gatvėje medinio per karą sudegusio pastato trijuose kambariuose. Kontora buvo J. Trečioko namuose, prie turgavietės.

1931 m. pastatyta spaustuvė su užrašu, kurį sukomponavo Česlovas Masaitis - spaustuvės savininko giminaitis, pasaulinio masto mokslininkas, poetas.

Ne vienas apie Biržų spaustuvę rašęs (Lietuvos poligrafijos tyrinėtojas Vilius Užtupas, biržietis kraštotyrininkas Jonas Dagilis, Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas ir kt.) pažymi, kad ji iš karto buvusi neblogai aprūpinta spausdinimo technika. Bendrovė buvo įsigijusi modernią vokiečių Koeningo ir Bauerio firmos spausdinimo įrangą, popieriaus pjaustymo mašiną, rankinę spausdinimo mašiną, daug lotyniško ir rusiško šrifto.

V. Užtupas tvirtina, kad tais metais Biržų spaustuvėje dirbo apie 10 - 15 žmonių. Panevėžio J. Masiulio knygyno leidžiamuose „Panevėžio kalendoriuose" pasirodo „M. Yčo ir bendrovės spaustuvės" skelbimai, kad spaustuvė greitai, sąžiningai ir dailiai labai vidutinėmis kainomis atlieka įvairius darbus: spausdina knygas, brošiūras, kainininkus, draugijų įstatus, visokios rūšies blankus ir t. t.

Nuo 1913 metų spaustuvėje pradedami spausdinti „Biržų kalendoriai". O prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui - lapeliai „Ekstra telegramos" apie padėtį fronte. Jas, spausdinamas ant popieriaus atraižų, vaikai pardavinėdavo Biržų gatvėse.

Nuo 1921 metų Biržų spaustuvei vadovavo žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, M. Yčo uošvis Jonas Šliupas, mokytojavęs Biržų gimnazijoje. Jam išvykus į Šiaulius vadovauti „Titnago" spaustuvei (joje spausdinami „Šiaurės rytai"), į Biržų spaustuvę buvo pakviestas patyręs spaustuvininkas J. Masaitis.

1922 metais spaustuvė buvo perkelta į S. Dagilio gatvę Nr. 4. Nuo 1925 metų Vytauto gatvėje spaustuvei buvo nuomojamas mūrininko Lejeto namas, o 1931 metais spaustuvės savininkas J. Masaitis oficialiai pavadintą „Biržų spaustuvę" perkelia į jai specialiai pastatytą pastatą Vytauto gatvėje.

1941 metais sovietų valdžia J. Masaičio „Biržų spaustuvę" nacionalizavo. Hitlerinės okupacijos metais ji jam buvo sugrąžinta. Po Antrojo pasaulinio karo Biržų spaustuvė tampa apskrities (tuomet Biržų apskričiai priklausė ir dalis dabartinio Pasvalio rajono) vykdomojo komiteto nuosavybe. Senieji spaustuvininkai prisimena, kad pirmaisiais pokario metais, kuomet Biržuose nebūdavo elektros, plokščią spausdinimo mašiną tekdavo sukti rankomis. Spaustuvėje dirbo 12 žmonių. Čia buvo gaminami antspaudai, atskirame kambarėlyje veikė knygrišykla, kurioje įrišdavo vieną kitą knygą, segdavo ir pakuodavo blankus.

1960 metais prie Biržų spaustuvės prijungiama Pasvalio spaustuvė. Po metų į ją atkeliauja pirmasis linotipas, keleriopai paspartinęs tekstų rinkimą. 1971 metais biržiečiai spaustuvininkai pradeda dirbti su sparčia rotacine mašina, kuria spausdina ne tik Biržų, bet ir Pasvalio rajono laikraščius. 1976 metais pastatomas spaustuvės priestatas, ima veikti antrasis linotipas.

Kasmet tobulėjant spausdinimo technikai, 1985 metais Panevėžio spaustuvė įsisavina modernios ofsetinės spaudos rotacinę mašiną, kuria pradedami spausdinti visi Panevėžio krašto rajonų laikraščiai. Blėsta buvusi Biržų spaustuvės šlovė. Po jos privatizacijos naujieji savininkai bando tęsti senas biržiečių spaustuvininkų tradicijas, tačiau įsigyta pasenusi technika nepajėgi konkuruoti su naujomis Panevėžio spaustuvėje įdiegtomis technologijomis. Biržuose užgęsta dar vienas kultūros paveldo židinys, keletą dešimtmečių skleidęs spausdinto žodžio šviesą.

 

LAIKRAŠČIAI

Iš spaustuvėje tarpukario metais spausdintų periodinių leidinių tikriausiai reikšmingiausias Biržų krašto visuomenei skirtas savaitraštis „Biržų žinios". Jos buvo pradėtos leisti 1922 metų rugpjūčio 14 dieną ir ėjo iki 1933 metų gruodžio 31 dienos.

Laikraštį įsteigė ir savo lėšomis leido bei redagavo gydytojas Jokūbas Mikelėnas. Vėliau jį redagavo agronomai Petras Variakojis ir Albinas Binkis, savivaldybininkas Martynas Mažuika, pašto viršininkas Mykolas Plepys. Laikraštyje bendradarbiavo biržiečiai poetai, tuomet dar gimnazistai Kostas Snarskis ir Kazys Jakubėnas, būsimasis mokslininkas, psichologas Alfonsas Gučas, Lietuvos Seimo deputatas Kostas Kregždė, mokytojai Jurgis Kutra ir Alfredas Šlikas, reformatų kunigas Povilas Jašinskas, istorikas Jonas Yčas ir kiti.

Iš viso išėjo 483 „Biržų žinių" numeriai. Hitlerinės okupacijos metais savaitraštis buvo pavadintas „Naujosiomis Biržų žiniomis". Nuo 1943 metų sausio 16 iki 1944 metų liepos 8 dienos buvo leidžiamas senuoju pavadinimu „Biržų žinios". Išleistas 131 numeris.

Nepilnus dvejus metus (1925 - 1926) Biržų spaustuvėje buvo spausdinamas krikščionių demokratų visuomenės, politikos, ekonomikos ir kultūros savaitraštis „Biržiečių balsas", kurį redagavo Adolfas Galvanauskas.

Trejus metus (1924 - 1926) čia buvo spausdinamas Pasvalio žemės ūkio draugijos laikraštis „Artojas" (redaktorius Petras Tonkūnas), daugiausia rašęs apie ūkininkus, kooperaciją, spausdindavęs agronomų patarimus.

1922 metais Biržų spaustuvėje buvo pradėtas spausdinti Evangelikų reformatų draugijos Kaune leidžiamas laikraštis „Mūsų žodis". Jis buvo leidžiamas iki 1937 metų, iki 1927 metų ėjo nereguliariai. Redaktoriai buvo Hypatija Yčienė, Martynas Yčas ir kun. profesorius Konstantinas Kurnatauskas.

1926 - 1940 metais Biržuose leidžiamas dvisavaitinis antras evangelikams reformatams skirtas laikraštis „Sėjėjas", kurį redagavo ir leido kunigas Povilas Jakubėnas. 1934 metais Lietuvos evangelikų reformatų kolegijos posėdyje buvo atsižvelgta į jaunimo draugijos „Radvila" norą turėti laikraštyje jaunimo skyrių, kurį vėliau daugiausia tvarkė kunigas Aleksandras Balčiauskas ir mokytojas Alfredas Šlikas.

1923 - 1932 metais Klaipėdoje, Kaune, Biržuose, Tauragėje ir Kybartuose leistas mėnesinis protestantų metodistų žurnalas „Krikščionystės sargas" buvo spausdinamas Biržų spaustuvėje.

Nuo 1935 iki 1940 metų Biržuose P. Viederis leido mėnesinį sektantams skirtą laikraštį „Evangelijos šviesa".

1923 metų kovo mėnesį Biržuose buvo išspausdintas pirmasis skautų organizacijos žurnalo „Skautų aidas" numeris. Vėliau jis buvo leidžiamas Šiauliuose ir Kaune.

Ilgiausiai Biržų spaustuvėje buvo spausdinamas „Biržiečių žodis". Dar 1941 metų birželio 18 dieną tuometiniam Biržų apskrities komitetui buvo leista įsteigti laikraštį „Darbo vėliava", kurį turėjo redaguoti tais metais surengtus laikraštininkų kursus lankęs Stasys Kaziūnas, po karo tapęs pirmuoju „Biržiečių tarybinio žodžio" redaktoriumi. Pirmasis „Biržiečių tarybinio žodžio" numeris pasirodė 1945 metų vasario 12 dieną. Taip pavadintas Biržų apskrities laikraštis buvo leidžiamas iki 1950 metų gruodžio mėnesio. Dešimtį metų rajono laikraštis (1950 - 1960) buvo pavadintas „Raudonuoju artoju", o nuo 1961 metų buvo leidžiamas „Biržiečių žodžio" pavadinimu.

1951 - 1959 metais buvo spausdinamas Vabalninko rajono laikraštis „Komunizmo švyturys", o 1951 - 1953 metais Biržų spaustuvėje spausdinti Pabiržės („Stalinietis"), Parovėjos („Kolūkiečių draugas") ir Vabalninko („Socialistinis gyvenimas") mašinų - traktorių stočių daugiatiražiniai laikraštėliai. Spaustuvei įsigijus rotacinę spausdinimo mašiną, Biržuose kurį laiką buvo spausdinamas ir Pasvalio rajono laikraštis „Darbas".

Keletą metų (1991 - 1994) Biržų spaustuvėje buvo spausdinamas ūkinės bendrijos atkurtas savaitraštis „Biržų žinios". 1989 metais buvo pradėtas leisti Biržų miesto moksleivių leidinys „Jaunoji mintis", kurį redagavo mokytojas Povilas Gasiulis. Išspausdinti trys numeriai.

 

KNYGOS

1999 metais Biržų savivaldybės viešosios bibliotekos surengtoje parodoje buvo eksponuoti Biržų spaustuvės leidiniai, gauti iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ir kraštotyrininko Jono Dagilio kolekcijų. Parodoje buvo galima apžiūrėti daugiau kaip aštuoniasdešimt Biržų spaustuvėje išleistų knygų, kalendorių, kitokių leidinių. Suprantama, Biržuose jų buvo išspausdinta kur kas daugiau, tačiau tikslų leidinių skaičių šiandien nustatyti būtų nelengva.

Jau pirmaisiais spaustuvės gyvavimo metais buvo išspausdintas 1913 metų „Biržų kalendorius". Šiam leidiniui buvo lemta lankyti Biržų krašto žmones ne vienerius metus. Vienas iš spaustuvės steigėjų gydytojas Mykolas Kuprevičius išverčia Levo Tolstojaus knygutę „Pirmoji pakopa", kuri išspausdinama 1914 metais. 1915 metais pradedamas spausdinti septynerius metus poeto Stanislovo Dagilio kruopščiai rengtas septintasis „Giesmynas su maldų priedu Lietuvos evangel. - reformatų parapijų vartojimui". Tačiau dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo nemažai išspausdintų giesmių buvo sunaikinta, ir knyga pasirodė tik 1921 metais. Karas sutrukdė Biržų spaustuvininkams išleisti ir S. Matulaičio „Lietuvių tautos istoriją". „Išvijus iš Biržų svetimuosius, -rašo P. Kaunas, - M. Yčo ir bendrovės sandėlyje iš 5000 egzempliorių tiražu leistos S. Matulaičio „Lietuvių tautos istorijos" 23 lankų pavyko sudaryti vos 13 sveikų egzempliorių." 1924 metais išspausdinama Biržų gimnazisto Kosto Snarskio versta Bairono poema „Šiljono kalinys". Jo brolis Jonas, buvęs Biržų spaustuvės darbininkas, taip pat rašęs eilėraščius, laiške man rašė, kad šią poemą siūlę versti jam, bet jis atsisakęs.

Tais pačiais metais išspausdinta P. Gaučio ir V. Kamantausko „Chrestomatija", kurioje pateikiamos trumpos žinios apie lietuvių rašytojus ir poetus, išspausdinta jų kūrybos.

1926 metais išspausdintas gimnazistų Bernardo Brazdžionio ir Kazio Aukštikalnio pirmasis (o Aukštikalniui ir paskutinysis) eilėraščių rinkinukas „Baltosios dienos".

1938 metais buvo išspausdinta Biržų notaro, visuomenės veikėjo Prano Lemberto eilėraščių knyga „Saulėtekiai".

Čia knygas spausdino ir tragiško likimo (mirė Antrojo pasaulinio karo metais Rešiotų lageryje) mokytojas Alfredas Šlikas, jas pasirašydavęs pavarde („Tikrasis aitvaras", 1935) ar A. Svajonės („Karalius alkoholis", „Tarp skausmų ir ašarų", abi 1929 m.) slapyvardžiu.

Neseniai, minint 125 - ąsias Boriso Dauguviečio gimimo metines, Biržuose dviejų veiksmų St. Žemaičio komediją apie garsųjį Lietuvos plėšiką Rickų vaidino Anykščių rajono Viešintų klojimo teatro aktoriai. Stasio Žemaičio slapyvardžiu pasirašinėjęs kunigas Henrikas Prialgauskas (taip pat neišvengęs sovietinės tremties) Biržų spaustuvėje išspausdino 10 savo parašytų dramų, komedijų, tragedijų. Biržiečiai ne kartą yra vaidinę K. Vijūno pjeses „Čigonėlė nemeluoja" ir „Bobutės susipyko". Jų autorius - 1932 metais į Geidžiūnus paskirtas klebonu kunigas Kazimieras Čiplys, Vijūno slapyvardžiu Biržų spaustuvėje 1935 - 1937 metais išspausdinęs net 11 vaidinimų sodžiui. Deja, ir jo likimas skaudus: po karo buvo suimtas ir ištremtas į Irkutsko sritį nukankintas lageryje.

Ne vieną savo knygą („Reformatorius Ulrikas Cvinglis", „Kunigaikštis Jonušas Radvilas (1612 - 1655) : Žiupsnys žinių apie jo gyvenimą ir jo nuopelnus Lietuvos reformatų bažnyčiai", „Kuo skiriasi evangelikai nuo katalikų" ir kt.) Biržų spaustuvėje išspausdino vienas jos steigėjų kunigas profesorius Povilas Jakubėnas. Keletą vaidinti skirtų pjesių išvertė ir išspausdino taip pat Sibiro tremtyje miręs lietuvių kalbos mokytojas, Biržų gimnazijos vicedirektorius Jurgis Kutra.

Tikriausiai ne vienam „Šiaurės rytų" skaitytojui gaila, kad prasmingą pėdsaką mūsų krašto raštijos istorijoje palikusi Biržų spaustuvė - jau tik praeitis. Šiame rašinyje bandyta prisiminti kai kuriuos mūsų spaustuvės istorijos fragmentus, suvokiant, kad neįmanoma bent kiek išsamiau viename straipsnyje apžvelgti sudėtingos dvidešimtojo amžiaus vėtrų ir neramumų kamuojamos spaustuvės istorijos, prisiminti čia dirbusių žmonių, knygas, kalendorius, laikraščius leidusių mūsų krašto šviesuolių neretai skaudžius likimus. Galbūt tai bus padaryta, minint Biržų spaustuvės 100 - ąsias įkūrimo metines.

 

Algirdas Butkevičius

2010-05-08

„Lietuvos kunigaikščiai" pagal Vladą Lisaitį

Gegužės 4 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta grafiko, akvarelisto, tapytojo, dizainerio Vlado Lisaičio darbų paroda „Lietuvos kunigaikščiai".

 

Biržuose dailininko kūryba jau buvo pristatyta prieš porą metų, tada jis ir buvo prisižadėjęs dar kartą sugrįžti į Biržus. Apie tai svečiui ir priminė muziejininkė Danutė Žemaitienė, pradėjusi renginį. Ilgai neprašytas Vladas Lisaitis pasakojo apie savo kūrybą, apie jį skatinančius kurti veiksnius, džiaugėsi susirinkusiais biržiečiais, kolegomis dailininkais, ypač jaunaisiais kolegomis iš Biržų dailės mokyklos.

Dailininkas yra dalyvavęs apie 400 parodų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV, Šveicarijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Australijoje, Afrikoje, Japonijoje, Lenkijoje, Rumunijoje.

Vladas Lisaitis su biržiečiu kolega Egils Skuja.

Apdovanotas gausybe diplomų ir laureato vardų, Vladas ypač vertina apdovanojimą už gražiausią Lietuvos pašto ženklą 1992 m., didžiuojasi sukūręs visiems žinomą „Sodros" ženklą. 2005 m. jis Mažeikių muziejui padovanojo rekordinio dydžio paveikslą - 1,55x6,00 m dydžio akvarelę „Žemaičių kunigaikštis Mažeika Ventos slėnyje", įrašytą į Lietuvos rekordų knygą.

Dailininkas yra žinomas ir kaip labai besidominantis Lietuvos istorija bei ją populiarinantis, tad, anot jo paties, jam atrodė savaime suprantama pavaizduoti netradiciniu, jo paties sukurtu būdu 32 Lietuvos kunigaikščius. Į jo paveikslus iš tikrųjų reikia gerai įsižiūrėti ir tada iš lėto, tarsi iš amžių glūdumos, išnyra daugiau ar mažiau žinomos istorinės asmenybės, didieji kunigaikščiai, Lenkijos ir Lietuvos karaliai.

Dailininkas prisiminė garsiojo grafiko Stasio Krasausko žodžius apie tai, kaip jis dirbo dirbtuvėse per naktį, o rytą atėjusios valytojos paprašė įvertinti jo darbus. V. Lisaitis klausė jaunųjų biržiečių dailininkų ir džiaugėsi, išgirdęs atsakymą - įdomu. Anot jo, tai ir yra svarbiausia - darbas turi būti įdomus, gal ir kitoniškas, gal ir neįprastas, gal ir išreikštas neįprastomis medžiagomis bei technika, bet turi traukti, skatinti ieškoti ir rasti.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-08

Laimingas vaikų juokas skambės dešimtą kartą

Gegužės 8 - 9 dienomis Vabalninke vyks dešimtasis tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Laimingas vaikų juokas".

Apie jubiliejinį renginį „Šiaurės rytai" šnekėjosi su viena iš festivalio organizatorių Audrone Stapulioniene.

 

- Festivalis „Laimingas vaikų juokas" jau patikrintas laiko - dešimt metų gyvuojantis renginys rodo, kad jis reikalingas. Kokiomis naujomis spalvomis sušvis jubiliejinis festivalis?

- Festivalį skiriame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui. Jis truks dvi dienas.

Per jas žiūrovai išvys septyniolika spektaklių, kuriuos parodys 16 kolektyvų ne tik iš Biržų rajono, bet ir iš Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Birštono, Vilniaus, Utenos, Prienų. Sulauksime svečių ir iš kaimyninės Latvijos.

 

Festivalio organizatorė Audronė Stapulionienė teigia, kad į renginį susirinks per tris šimtus jo dalyvių.

- Programoje matyti, kad svečių bus ir daugiau. Kai kuriems kilo klausimų dėl festivalio svečio - Vilniaus kambario teatro „Ramūno ateljė", kuris ketina rodyti spektaklį tik suaugusiems.

- Šio teatro spektaklyje „Menki santuokos kriminalai" vaidins aktoriai Rasa Jakučionytė ir Gintaras Mikalauskas.

Aktorius G. Mikalauskas - festivalio dvasinis mecenatas. Šiemet jis švenčia 50 metų jubiliejų, todėl spektaklis Vabalninke bus rodomas jo iniciatyva - tai dovana vabalninkiečiams ir festivalio dalyviams bei svečiams.

Tai iš tiesų spektaklis suaugusiems, todėl paprašysime iš salės išeiti vaikus.

 

- Jeigu festivalio dalyviai - vaikai, kuriems nebus leista žiūrėti spektaklio, ar liks salėje žiūrovų?

- Į festivalį turėtų atvykti apie 300 vaikų bei jaunuolių. Juos atlydės vadovai, taip pat bus svečių - turėtų susirinkti apie 50. Tikimės, kad spektaklis sudomins ir Biržų rajono gyventojus, kuriuos maloniai kviečiame. Jis bus rodomas šeštadienį 19 val. Vabalninko kultūros namų salėje.

 

- Vabalninkiečiai jubiliejinio festivalio metu paminės ir daugiau gražių sukakčių?

- Festivalis turi nuolatinę rėmėją, kuri sukūrė renginio emblemas, suvenyrus. Tai Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos technologijų mokytoja tautodailininkė Stasė Valintelienė, kuri šiais metais švenčia kūrybinės veiklos 30-metį.

Minėsime ir aktorės, režisierės, festivalio iniciatorės ir organizacinio komiteto narės Angelės Fišaraitės - Šakalienės 65-metį.

Ką tik 75-eri sukako ir vienam iš festivalio organizatorių akademikui Antanui Juodokui.

Ir man greit bus penkiasdešimt...

 

- Jau dešimt metų nesikeičia ir festivalio rengėjų sąrašas, ir jo globėjas?

- Visus tuos metus festivalį globojo Viktoras Rinkevičius, UAB „Biržų žemtiekimas" generalinis direktorius, buvęs Seimo narys. Ir organizatorių sąrašas išliko nepakitęs - darbai krenta ant Vabalninko seniūno Stepo Gudo, kultūros darbuotojo Aloyzo Janulio, Angelės Fišaraitės - Šakalienės, Antano Juodoko ir mano pečių.

Festivaliui nuolat padeda dizaineris Rimas Baradinskas.

 

- Ar yra tokių meno kolektyvų, kurie festivalyje dalyvautų dešimtą kartą?

- Tai Vabalninko kultūros namų teatro studija „Domino", kuriai vadovauja A. Janulis.

 

- Jubiliejinio renginio metu vyks net kelios parodos?

- Šiuo metu Vabalninko muziejuje vyksta tautodailininkės S. Valintelienės rankdarbių paroda, į kurią pakviesime ir festivalio svečius.

Renginio metu Vabalninko žemės ūkio mokyklos salėje vyks fotografo Antano Ališausko darbų paroda. Jo nuotraukose - akimirkos iš devynių festivalių „Laimingas vaikų juokas".

Per festivalio atidarymą atvyks senovinių automobilių klubo „Klasika" atstovai.

Beje, atidarymo metu 11 val. Vabalninko aikštėje gros Kupiškio vaikų pučiamųjų orkestras, bus pastatytas batutas. Jeigu gamta nešykštės gero oro, turėtų būti smagu.

 

- Šventės neapsieina ir be buitinių rūpesčių. Kur svečiai nakvos, valgys?

- Svečius apgyvendinsime Žemės ūkio mokyklos bendrabutyje, maitinsime kavinėje „Vaizbūnas".

 

- Belieka palinkėti šventinės nuotaikos, kurios neužgožtų nei prasti orai, nei buitiniai nesklandumai.

 

 

Rasa Penelienė

2010-05-08

Knygnešių istorijos puslapiai Biržų - Pasvalio krašte

Gegužės pradžioje minime spaudos atgavimo ir laisvės dienas.

 

Spaudos draudimo laikotarpis (1864-1904) - vienas iš sunkiausių mūsų tautos istorijos puslapių. Slopindamas 1863 m. sukilimą, Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas 1864 m. uždraudė spausdinti lotyniškomis raidėmis lietuviškus elementorius. Po metų jo įpėdinis, Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas išsirūpino iš vidaus reikalų ministro P. Valujevo įsakymą, kuriuo buvo uždrausta spausdinti lietuviškomis raidėmis visus lietuviškus leidinius.

Paskelbus šį dokumentą, lietuviškos spaudos draudimas įgavo visuotinį ir oficialų pobūdį, nors įstatymo galios neturėjo, kadangi nebuvo įrašytas į Rusijos imperijos kodeksą. Ši aplinkybė leido kovotojams su spaudos draudimu tam tikrais atvejais įrodyti juridinį jo nepagrįstumą.

Draudžiamas lietuviškas knygas pirmasis ėmė spausdinti užsienyje M. Valančius. Jis sukūrė pirmąją nelegalią lietuvių knygnešių organizaciją, gyvavusią iki 1870 m. 1867 - 1904 m. veikė ne mažiau kaip 40 spaudos rengimo ir platinimo organizacijų. Caro valdžia 1904 m. gegužės 7 d. spaudos draudimą buvo priversta panaikinti.

Garsusis knygnešys Jurgis Bielinis.

Biržų - Pasvalio krašte knygnešių judėjimas, spaudos platinimas ir spausdinimas tradiciškai siejamas su knygnešių „karaliumi" Jurgiu Bieliniu (1846 - 1918), nuo 1873 m. pradėjusiu platinti lietuvišką spaudą. Tačiau buvo nemažai ir kitų žmonių, nusipelniusių knygnešystei - knygų spausdinimui, platinimui ir saugojimui.

Skudutininko, ragų pūtėjo Mykolo Paliulio (1848 - 1940) sodyboje, Vabalninko valsčiaus Savučių vienkiemyje, apie 1894 m. Biržų krašto šviesuoliai įkūrė slaptą draugiją „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas". Draugijos tikslas buvo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, rinkti krašto istorinę medžiagą ir folklorą, steigti knygynėlius, ugdyti tautinį sąmoningumą.

Mykolo Paliulio brolio, knygnešio Tomo Paliulio (1846 - 1922) sodyba Vabalninke buvo lietuviškos kultūros židinys. Jis draudžiamą spaudą gabendavo iš Varnių ir Kauno, aplankydavęs vyskupą M. Valančių, ją platino Vabalninko apylinkėse. Sodyboje slėpė kitų knygnešių atgabentą literatūrą. Čia lankėsi Vabalninko apylinkėse gimę to meto šviesuoliai: broliai Sruogos, E. Galvanauskas, A. Sabaliauskas ir kiti. Jie organizuodavo klojimų teatrus. Vienas iš jų 1905 m. vyko Savučių vienkiemio klojime.

Jono ir Salomėjos Avižonių sodyboje Pasvalyje knygnešys J. Bielinis, keliaudamas iš Bitėnų ar Tilžės, paslėpdavo draudžiamą lietuvišką spaudą. Ją platindavo Jonas Avižonis ir kiti draudžiamos spaudos rėmėjai.

Knygnešystės sąjūdyje dalyvavo ir Avižonių sūnūs: prof. dr. Petras Avižonis, ūkininkas Antanas Avižonis.

Martyno ir Zuzanos Yčų sodyboje Šimpeliškių kaime kaimynams ir aplinkinių kaimų gyventojams Z. Yčienės brolis, poetas Stanislovas Dagilis skaitė savo kūrinius, vertimus ir lietuvišką spaudą. Jo skatinamas ir Martynas Yčas rašė eilėraščius. Kūrinių rankraščiai plito po kaimus ir buvo plačiai skaitomi. Čia buvo įsteigtas ir draudžiamos lietuviškos spaudos sandėlis. 1890 m. caro valdžios persekiojamas už spaudos platinimą M. Yčas (1856 - 1913) buvo priverstas emigruoti į JAV.

Jo sūnūs, vėliau garsūs tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjai, Jonas ir Martynas Yčai tęsė tėvo ir dėdės pradėtą švietėjišką darbą. Grįžę atostogų į gimtąjį Šimpeliškių kaimą, skaitė paskaitas, lietuvišką spaudą, Maironio ir Žemaitės kūrybą, organizavo kultūrinius renginius, buvo pirmojo lietuviško vakaro, surengto Biržuose 1906 m., rengėjai ir dalyviai.

Stanislovas Dagilis (1843 - 1915), mokytojaudamas Sumų gimnazijoje Ukrainoje, palaikė glaudžius ryšius su Lietuva ir vienas pirmųjų įsijungė į nacionalinį bei kultūrinį lietuvių tautinį atgimimą. Jis buvo Tilžės „Lietuvių literatūros draugijos" narys, jos leidžiamam žurnalui siuntė gimtinėje surinktas dainas ir pasakas, bendradarbiavo „Aušroje". 1894 m. grįžęs į Biržus, aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje.

1880 m. legaliai Kazanės universitete buvo išleistos Antano Juškos „Lietuviškos dainos", kur buvo išspausdintos ir draudžiamos lietuviškos spaudos platintojo, Papilio parapijoje gimusio kun. Pranciškaus Viksvos užrašytos lietuvių liaudies dainos.

Geidžiūnų kaimo malūno savininkas Jonas Kaziūnas savo malūne slėpė draudžiamą literatūrą ir ją platino. Antanas Krasinskas - Voverys knygas gabeno iš Tilžės ir platino Saločių, Krinčino, Biržų, Pasvalio, Joniškėlio, Linkuvos, Klovainių, Rozalimo ir Pumpėnų apylinkėse. Jam talkino motina ir sesuo. Pasvalyje gimusi ir ten knygas platinusi Elžbieta Gliazevičienė už draudžiamos literatūros platinimą suimta ir ištremta.

Pabiržės valsčiaus valstietis, siuvėjas, knygryšys Adomas Ūrėdas įrišinėjo ir platino lietuviškas knygas, biržietė Elžbieta Žuvackienė platino lietuvišką spaudą, geidžiūnietis Lukas Kaziunas, caro valdžios persekiojamas už draudžiamos literatūros platinimą, emigravo į JAV.

Pranas Verkelis, gimęs 1859 m. Sviliuose, Vabalninko apylinkėse platino religinę ir pasaulietinę literatūrą, laikraščius, Juozas Daubaras iš Remeikių kaimo ten pat platino iš Mažosios Lietuvos parsigabentą draudžiamą lietuvišką spaudą. Ūkininkai Rapolas ir Marijona Balandos iš Pabiržės valsčiaus Kriaužiškio vienkiemio savo namuose buvo įsirengę draudžiamos literatūros sandėlį.

Kunigas Antanas Vienažindys organizavo lietuviškų knygų platinimą Krinčine. Jonas Burkus knygas ir laikraščius platino Saločių apylinkėse, užrašinėjo ir pats kūrė sodietiškas dainas, kaupė pinigus savo dainų rinkiniui „Amžinosios šlovės knyga" išleisti.

Pasvalietis Petras Šėmbelis draudžiamos literatūros parsigabenti į Mažąją Lietuvą keliavo 34 kartus, caro valdžios persekiojamas emigravo į JAV. Iš Tetervinų kilęs Kazys Gumbelevičius, J. Bielinio skatinamas, nuo 1888 m. knygas platino Pasvalio apylinkėse.

Teterviniškis siuvėjas Simanas Gumbelevičius nuo 1875 m. pradėjo platinti lietuviškas knygas, pirktas iš knygnešės J. Dronseikaitės Kaune, Pasvalio, Vaškų, Saločių, Linkuvos, Žeimelio apylinkėse. 1931 metais Lietuvos prezidentas A. Smetona jį apdovanojo Vytauto Didžiojo medaliu. Jo mokinys Vincentas Vecka iš Titkonių kaimo išnešiodavo lietuviškas knygas.

Jurgio Bielinio sūnus Kipras, mokydamasis Rygos gimnazijoje, platino lietuvišką spaudą, rūpinosi tėvo atvežtų knygų įrišimu. Brolis Andrius Bielinis 1894 m. bendradarbiavo Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugijoje, už knygų platinimą suimtas ir ištremtas į Jaranską.

Steponas Pavilonis, gimęs 1862 m. Gripkelių kaime, platino spaudą Saločiuose, Linkuvoje, Vaškuose, Joniškėlyje, Klovainiuose, Smilgiuose, Pušalote, Pumpėnuose. Jo namuose buvo įrengtas J. Bielinio knygų sandėlis. 1897 m. kartu su J. Bieliniu išleido pirmąjį laikraščio „Baltasis erelis" numerį. Juozas Steponavičius knygas platino Saločių apylinkėse, jo daržinėje buvo įrengta J. Bielinio atneštų knygų slėptuvė.

Teterviniškis Matas Valeika, mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, buvo kalintas. Iš Krinčino kilęs Juozas Gasparavičius, J. Bielinio paragintas, platino knygas nuo 1894 metų. Kazys Cieplinskas, gyvenęs Smilgių kaime, susipažinęs su J. Bieliniu, platino pasaulietinę literatūrą, nuo 1890 m. dirbo savarankiškai.

Visų šitų žinomų ir kitų nežinomų žmonių dėka ir išsirutuliojo XIX a. 2-oje pusėje kilęs visuomeninis, kultūrinis, kalbinis sąjūdis, iš pradžių atvedęs Lietuvą į Didįjį Vilniaus Seimą 1905 metais, o vėliau ir į nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą 1918 metų Vasario 16-ąją.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-05-04

Aktorei sparnus augina žiūrovai ir meilė

„Vilniuje vaidindama taip nesijaudinu kaip namuose, kai matau pažįstamų, artimų žmonių akis",- praėjusio ketvirtadienio vakare Biržų rajono savivaldybės bibliotekos salėje, pilnutėlėje žmonių, kalbėjo Šiaulių dramos teatro aktorė Jūratė Budriūnaitė - Kamrazer.

Keturiolika metų dirbanti teatre ji tapo dar labiau žinoma, kai pradėjo vaidinti televizijos seriale „Moterys meluoja geriau".

Iš Gulbinų kaimo kilusi aktorė į susitikimą atvyko su savo vyru, muzikantu Vadimu Kamrazeriu. Jie abu Šiauliuose yra įkūrę vaikų dramos studiją „Nieko tokio".

Ketvirtadienį įvykęs šiltas renginys - antrasis pagal bibliotekos vykdomą projektą „Laukiami gimtinėje". Po mėnesio planuojamas susitikimas su aktore ir režisiere Galina Dauguvietyte.

„Malonu, kad Biržų kraštas davė tiek žmonių, pasiekusių įvairiose gyvenimo srityse",- kalbėjo bibliotekos direktorius Vygantas Muralis.

Susitikimas su Jūrate Budriūnaite - Kamrazer ir jos vyru Vadimu Kamrazeriu  spinduliavo tarpusavio santykių šiluma.

O puošnia suknele apsivilkusi Jūratė Budriūnaitė savo ruožtu sveikino bibliotekos „fėjas", kurios šiais laikais sugeba suorganizuoti tokį renginį. Aktorė nustebo, kai sužinojo, kad jis - nemokamas...

Prieš kreipdamasi į žiūrovus Jūratė Budriūnaitė pasveikino salėje buvusią savo mamą Valentiną Budriūnienę, kuri ją visuomet palaikiusi.

Žiūrovus užbūrė aktorės skaitoma poezija apie meilę, motiną, dviejų žmonių jausmus. Atitinkamą nuotaiką palaikė ir jos vyro atliekama muzika.

Susirinkusieji mielu noru dainavo vaikiškas daineles, o J. Budriūnaitė susirinkusiems siūlė nebijoti būti vaikais.

 

Skrybėlė etiudui - iš kaimo keistuolio

Klausimus viešniai parengusi bibliotekininkė Liuda Prunskienė pasidžiaugė Jūratę pažįstanti nuo mažų dienų - kaime bėgiodavo labai graži, ilgakasė mergaitė. Visi žinojo, kad tai Budriūnų Jūratė. O dabar - kad didelė aktorė.

„Kai subręsti, vaikystė atrodo pats gražiausias metas", - kalbėjo aktorė.

J. Budriūnaitė daug gražių žodžių pasakė savo buvusiai mokytojai Eugenijai Grigaliūnienei.

Jūratė vaikų darželio nelankė ir ilgą laiką manė, kad jis susijęs su gėlėmis, o ne su įstaiga, kur vaikus palieka svetimoms tetoms. „Kai režisierė D. Tamulevičiūtė paprašė parodyti etiudą iš darželio, pasakiau, kad jame nesu buvusi. Aš - iš Gulbinų kaimo..."

Ji prisiminė, kaip kaimo žmonės eidavo į indų filmus, kaip rasdavo laiko kultūrai. „Žmonės bendraudavo, ir be telefonų žinodavo vieni apie kitus. Dabar kuo daugiau civilizacijos, tuo tarp jų didesnis atstumas", - samprotavo aktorė.

Taip pat prisiminė, kaip jai, atvykusiai iš kaimo, Biržai atrodė kaip didžiausias pasaulyje miestas, o mokydamasi Pabiržės vidurinėje mokykloje turėjo labai gražią auklėtoją - šviesios atminties Vitaliją Šatienę. Negalvojusi, kad tokių gražių moterų būna...

Jai labai patiko užklasinė veikla, į kurią įtraukdavo didžiausius lėtapėdžius klasės vaikinus.

Prisiminė, kaip su mama važiavo į Vilniuje esančią Muzikos akademiją. Kai pamatė tą didžiulį akademijos pastatą, sunkias duris, klases, fortepijonus, profesorius V. Landsbergį, V. Prudnikovą - pagalvojo, ką čia ji veiksianti.

Egzaminų komisijos narių paprašyta suvaidinti etiudą nežinojo, kaip tą reikia daryti. Sukūrė vyro vaidmenį. Skrybėlę pasiskolino iš vienintelio ją turėjusio kaimo keistuolio.

 

Žiūrovų nuomonė augina sparnus

Aktorė pripažino, kad vaidyba teatre ir televizijos seriale - skirtingi dalykai. „Teatre ilgai giliniesi į vaidmenį. O kine gauni vaidmenį, kuris kuriamas čia ir dabar", - kalbėjo aktorė. Ir pripažino, kad vaikams vaidinti sunkiau nei suaugusiems.

J. Budriūnaitei labai brangus Noros vaidmuo Henriko Ibseno tokio pat pavadinimo pjesėje.

Po vieno spektaklio aktorės R. Staliliūnaitė ir D. Overaitė pasidžiaugė, kad J. Budriūnaitė turėtų būti laiminga, gavusi tokį vaidmenį būdama jauna.

Ar augina sparnus gera žmonių nuomonė? Be abejo, nes nebūtų prasmės vaidinti. Aktorė džiaugiasi, kai ateina žiūrovai, dėkoja už spektaklį.

J. Budriūnaitės vyras Vadimas Kamrazeris, paklaustas, ar jo žmona „nesužvaigždėjo", sakė besižavįs šios moters tvirtu stovėjimu ant žemės: „Moteris, kuri tiek dėmesio gauna iš aplinkos, galėtų „pasikelti."

 

Reikia kalbėti apie meilę

J. Budriūnaitė klausytojams siūlė nevengti kalbėti apie meilę.

„Kiekvienam laikui yra savas komplimentas. Praeina laikas ir po to galvoji - kodėl jo nepasakiau?"- kalbėjo J. Budriūnaitė.

Aktorė prisipažino esanti nepagydomai laiminga. Ko reikia, kad būtų tokia diagnozė? „Mylėti ir būti mylimam. Mes turim išlieti duotą meilės energiją", - įsitikinusi Jūratė Budriūnaitė.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-05-04

Akcija „Aš - eismo dalyvis"

Balandžio 6-28 dienomis lopšelyje - darželyje „Ąžuoliukas" organizuota saugaus eismo akcija „Aš - eismo dalyvis".

Jos metu vaikai prisiminė kelių eismo taisykles, dalyvavo viktorinose tarp grupių, gamino gatvės maketus, kūrė akcijos emblemą bei skanduotes, grupės prisistatymus.

Ugdytinių tėveliai taip pat bendradarbiavo su įstaiga - padovanojo mašinyčių naujai įkurtam saugaus eismo kabinetui, o „Atžalyno" vidurinės mokyklos mokiniai grafiti piešiniais papuošė minėto kabineto sieną.

Visą mėnesį trukusią akciją vainikavo baigiamoji šventė, dalyvaujant savivaldybės Švietimo skyriaus atstovams, rajono ikimokyklinių įstaigų pedagogėms, policijos komisariato darbuotojams, tėveliams. Kiekviena ugdytinių grupė prisistatė susirinkusiems svečiams, o netikėtai į darželį atklydusiam Nežiniukui vaikučiai padėjo mokytis kelių eismo taisyklių. Šventė tęsėsi saugaus eismo kabinete, kur priešmokyklinių grupių vaikai varžėsi viktorinoje ir demonstravo akcijos metu įgytas žinias bei įgūdžius. Likę darželio ugdytiniai piešė plakatus ir ruošėsi eisenai prie Sąjungos ir V. Kudirkos gatvių sankryžos.

Nešini spalvingais plakatais ir balionais, „Ąžuoliuko" vaikai patraukė prie sankryžos, kur jų laukė saugaus eismo pamokėlės.

Su spalvingais plakatais ir balionais, skambant akcijos skanduotei, visa įstaigos bendruomenė bei svečiai patraukė prie sankryžos, kurioje jau laukė policijos mašina ir išsirikiavę „Atžalyno" mokyklos pradinių klasių mokiniai. Biržų rajono policijos komisariato specialistė Vita Andžienė ikimokyklinukams bei mokiniams priminė, kaip reikia saugiai pereiti gatvę, ką reiškia šviesoforo švieselės ir kitas pagrindines kelių eismo taisykles. Darželinukai mokėsi taisyklingai pereiti pėsčiųjų perėja, kad galėtų saugiai pasiekti mokyklą ir grįžti iš jos.

Lopšelio - darželio direktorė Vitalija Medelinskienė sakė, jog balandžio mėnesį, atšilus orams, ypač padaugėja nelaimingų eismo įvykių, kuriuose nukenčia vaikai. Tad būtina organizuoti tokias akcijas, kurios primintų vaikams saugaus eismo taisykles, suteiktų praktinių įgūdžių ir apsaugotų nuo nelaimių.

 

Jolanta Jasinskytė

2010-05-04

Gatvės muzika Biržuose - trečiąkart

Šeštadienį muzikuojantys biržiečiai trečią kartą susirinko į Gatvės muzikos dieną. Ji šalyje ketvirtą sykį rengiama muzikanto ir atlikėjo Andriaus Mamontovo iniciatyva. Biržuose renginį organizavo Biržų savivaldybės administracija ir jaunimo reikalų taryba.

Šiais metais Biržuose vykusioje gatvės muzikos dienoje dalyvavo apie 80 muzikuojančių žmonių.

Pirmieji gyvos muzikos akordai suskambo Biržų miesto centre, J. Janonio aikštėje, kur giesmes atliko sekmininkų bažnyčios jaunimas. Vėliau pasirodė antrą kartą renginyje dalyvaujantis Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos jaunių choras, vadovaujamas Reginos Baronienės, ir solistė Ieva Kriščiūnaitė.

Armonikininko Leono Petronio muzika džiugino jaunus ir vyresnius.

Septynių jaunuolių grupė „Biržai Tricking" iš Biržų ir Nemunėlio Radviliškio praeivius stebino kūlvirsčiais ir šuoliais ore.

Skverelyje prisėdęs armonikos virtuozas Leonas Petronis atliekamomis melodijomis džiugino ne tik vyresniuosius, bet ir jaunimą, o Nausėdžių kaimo jaunuoliai, vadovaujami Irinos Šakuro, šoko polką.

Prie muzikos studijos „Upasana" koncertavo muzikos grupė „NEESMĖ" bei kitos dvi šią studiją lankančių bei muzikuojančių, tačiau pavadinimo dar nesugalvojusių jaunuolių grupelės.

Be studento Vaido Viederio (su gitara) biržiečiai neįsivaizduoja Gatvės muzikos dienos.

J. Janonio paminklo papėdėje su draugais praeivius linksmino nuolatinis renginio dalyvis Vaidas Viederis. Gitara skambinantis vaikinas turi nemenką gerbėjų būrelį, kuris jį supo ir šeštadienį.

Gatvės muzikos dienoje didžėjavo biržietis Andrius su draugais, Laimonas Leliukas bei Egidijaus Petronio, Mindaugo Keršio ir Armino Cirtauto komanda.

Prie buvusio restorano „Agaro žiedas" koncertavo grupė „Outcold".

Renginio metu projekto „Nedelsk" atstovai dalijo rausvos spalvos kaspinėlius, kuriais ragino moteris labiau rūpintis savo sveikata.

 

Jurgita Vitkauskienė ir Rasa Penelienė

2010-05-04

Biržų „Saulės" gimnazijos chorui - 10 metų

Prisiminimais perbėgant per 10 metų, reikėtų pradėti nuo „Saulės" gimnazijos choro kūrimo istorijos.

Tai buvo 2000-ieji. Į muzikos kabineto duris pasibeldė dvi gimnazistės Justė ir Erika ir pareiškė norinčios dainuoti. Labai greitai apie jas susibūrė daugiau merginų - iki vokalinio ansamblio, kurio veiklos pradžia buvo gana sėkminga.

2000 metai buvo skirti J. S. Bachui. Minint 250-ąsias jo mirties metines šiam muzikos genijui norėjome atiduoti duoklę ir mes. Tais metais į mokymo programas įvedus meninę raišką, atsirado daugiau norinčių dainuoti ir apie ansamblį susibūrė pakankamas skaičius būsimų choristų. Į rankas pakliuvo J. S. Bacho - Š. Guno kūrinys „Ave Maria". (Atrodė, niekada šio kūrinio neįveiksime, tačiau dešimtmečio jubiliejinį koncertą pradėsime būtent juo). Po trijų mėnesių įtemto darbo, surengėme gražią J. S. Bacho muzikos šventę gimnazijoje, o su „Atžalyno" vidurinės mokyklos choru (tuo metu vadovavau ir jam) renginys „Vakaras su Bachu" įvyko Biržų tvirtovės menėje. Jis sulaukė puikaus žiūrovų įvertinimo, ir mums tai buvo ženklas, kad galime tęsti chorinę veiklą gimnazijoje. Tais metais chore dainavo 30 choristų: 24 merginos ir 6 vaikinai.

Dešimt metų gimnazistų chorui vadovauja muzikos mokytoja metodininkė Danguolė Kazakevičienė.

Kiekvienais metais jų skaičius augo. Didėjantis draugų, bendraminčių ratas ir savęs pažinimas, „atrasti stebuklai" šioje srityje vis labiau „augino" choro populiarumą.

Pirmoji didesnė kelionė 2003 m. buvo į Pirmąją pasaulinę lietuvių dainų šventę „Mes", į kurią vykome pasipuošę naujais lininiais kostiumais. (Juos įsigijome gerų žmonių, mūsų rėmėjų - AB „Siūlas" direktoriaus V. Gražinio, UAB „Valdaura" direktoriaus V. Kirstuko - dėka). Nuo to laiko mes nepraleisdavome nė vienos per pastarąjį dešimtmetį vykusios dainų šventės. „Dalyvavimas šventėje palieka įspūdį visam gyvenimui. Kai vyrai uždainavo „Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai", tai atrodė, kad girdisi ir Biržuose", - įspūdžiais dalijosi choristai. O dalyvauti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio dainų šventėje „Amžių sutartinė" buvo ir garbės reikalas, ir patriotizmo išraiška, atsakomybė puoselėjant tautos istoriją, kultūrą ir bendrystės jausmą.

Džiaugsmingą pergalę išgyvenome dalyvaudami šalies vidurinių mokyklų mišrių chorų konkurse „Dainuok ir keliauk 2007". Tada laimėjome ne tik pagrindinį konkurso prizą- kelionę po Europos šalis, bet ir diplomą už geriausiai atliktą konkurso privalomąjį kūrinį. Po to sulaukėme dar vienos didžiulės staigmenos: 2008 m. gavome pranešimą, kad mums už pastarųjų metų nuopelnus bus įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro aukščiausias apdovanojimas - AUKSO PAUKŠTĖ ir skirta nominacija NAUJAI SUSPINDUSI ŽVAIGŽ-DĖ. Šio apdovanojimo atsiimti vykome į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią, kur buvome paruošę 20 minučių chorinių kūrinių programą. Tai buvo labai įspūdingas renginys, kuriam pasiruošti mes turėjome mėnesį, bet sutelkę visas įmanomas jėgas (į chorą tada įsijungė net 5 buvę choristai, studijuojantys Vilniuje) įrodėme, kad esame verti to titulo.

Jau tapo labai gražia tradicija sulaukti buvusių choristų palaikymo. Turime ir daugiau tradicijų - naujų narių krikštynas, gimtadienių šventimą, atsisveikinimą su choro abiturientais.

Jau penkerius metus su mumis dirba choro koncertmeisterė Vijolė Eidukaitė, su kuria visada atrandame bendrą kalbą, jaučiame jos atsakomybę ir norą padėti. Turime ir gerą choro draugę, renginių vedėją, režisierę, dainų autorę Loretą Gasiūnaitę, kuri ves ir mūsų jubiliejinį koncertą. Jos dėka 2008 m. dalyvavome tarptautiniame projekte „Meilė" Vilniuje, šiais metais - Tarptautinėje teatro dienoje su biržiečių spektakliu „Angelų duona" Vilniaus Rotušėje.

Nuolat juntame gimnazijos direktoriaus Dainiaus Korsako palaikymą. Tik šio žmogaus tikėjimas, kad gimnazijoje turi būti choras, verčia mus eiti toliau...

Džiaugiamės, kad šalia - kolegos, tėveliai, draugai, chorinės muzikos mylėtojai, be kurių mūsų pastangos, darbas būtų beprasmiai.

Kviečiame visus (ir tuos, kurie kažkada dainavo šiame chore) kartu pasidžiaugti 10-uoju gimtadienio koncertu „PASVEIKINKIM VIENI KITUS". Jis vyks gegužės 7 d. 16. 30 val. Biržų kultūros centre. Tą pačią dieną 11. 00 val. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje kartu su Vilniaus Užupio gimnazijos choru „Cantus Veris" giedosime Mišiose ir po jų atliksime sakralinės muzikos programą, skirtą mūsų jubiliejui.

 

Danguolė Kazakevičienė, Biržų „Saulės" gimnazijos choro vadovė

2010-04-29

Sulaukti gimtinėje

Balandžio 23-ąją Biržų pilies rūmų posėdžių salėje įvyko pirmasis bibliotekos projekto „Laukiami gimtinėje" vakaras su literatūrologu, vertėju, mokslų daktaru, profesoriumi Kęstučiu Nastopka bei jo pussesere - dailėtyrininke, mokslų daktare Ingrida Korsakaite.

Vakaro vedėja mokytoja Irutė Varzienė prisipažino, kad renginiui ruošėsi su tam tikru jauduliu, mitų paieškomis ir išsiaiškinimais, didybės ir paprastumo sąvokų pažinimu, netgi specialiomis semiotikos studijomis, nes ponas Kęstutis, anot jos, yra žymiausias šių dienų semiotikas ir garsiojo Algirdo Juliaus Greimo, suformavusio žymiąją Paryžiaus semiotikos mokyklą, pasekėjas, tyrinėtojas ir platintojas Lietuvoje. Semiotika - tai moderniosios kalbotyros, lingvistikos sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose - kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje.

Ponas Kęstutis kiek įmanydamas kratėsi epitetų, sakydamas, kad tai greičiau tiktų nekrologui, o jis dar norįs pabūti šiame nuodėmingame pasaulyje. Galiausiai tiek vedėja, tiek svečiai sutarė, kad šis susitikimas - tai vakaras - refleksija, kurią vienija bendrumas, laikas, sąvoka „Biržai".

I. Varzienė užduoda klausimą svečiams: kas jiems Biržai - anksčiau, dabar? Poniai Ingridai iš vaikystės pas senelius Biržuose iki dabar išlikę du epizodai - ją kažkur veda senelis ir ji mato ryškiai žydinčias purienas. Kitas epizodas - kai pargriuvo ir sudaužė kažkieno dovanotą didelį anties ar žąsies kiaušinį.

Profesoriaus K. Nastopkos ir kraštotyrininko J. Dagilio pašnekesiai.

Viešnia prisiminė ir savo mamą Haliną Korsakienę, kuriai šiemet sukaks 100 metų, dėdę Liudomirą Nastopką. Dabar Biržų krašte giminių beveik ir neliko. Prisiminė Nemunėlio Radviliškyje gyvenusius Cumftus, daug nusipelniusius evangelikų reformatų bažnyčiai, keli iš jų buvo kunigai. Neseniai, anot ponios Ingridos, pasauliui iš naujo tarsi prikelta Sofija Cumftaitė, kuri platino lietuvišką knygnešio Jurgio Bielinio pristatytą spaudą. Atnaujintas jos kapas, padarytas naujas užrašas, Vytautas Jareckas nukaldino kryžių.

K. Nastopka pridėjo, kad Ingridos rūpesčiu atkurtas Nastopkų ir Korsakų giminės medis. Prisiminė šviesios atminties Haliną Korsakienę, teigusią „Biržai - sostine mano". Jis kalbėjo apie gimimą Kaune, šešių mėnesių gyvenimą Sedoje ir grįžimą į Biržus, kur pirmieji likę įspūdžiai - iš Antrojo pasaulinio karo. Po to įsimintas paminklo Žuvusiems už Nepriklausomybę susprogdinimas pokario metais, mokykla, alyvos ir rožės piliakalnyje, pirmieji eilėraščiai, „akių liuminescencija", t. y. pirmoji meilė. Į provokuojantį vedėjos klausimą, ar tos „liuminescencijos" nėra šiandien salėje, ponas Kęstutis atsakė, kad ji susilaužė koją.

Paprašyta papasakoti daugiau apie mamą, ponia Ingrida priminė jos moteriškumą, rūpinimąsi šeima, bandymus tai suderinti su kūryba. Anot jos, mama nemažai ir parašė, su ypatinga šiluma prisimindama Biržus. Labai šiltai ji aprašė ir nemažai jos gyvenimo kelyje sutiktų žinomų žmonių. Iš jų ypač išsiskiria prisiminimai apie profesorių Vincą Krėvę, kurio asmenybe ne itin džiaugėsi tarybų valdžia - jis juk pasitraukė į Vakarus, objektyviai šnekėjo apie bolševikinę istoriją ir santvarką.

H. Korsakienei V. Krėvė padėjo baigti mokslus, gauti diplomą, darbą karo metais Pasvalio gimnazijoje, kur ji dėstė vokiečių kalbą. Jos vyras Kostas Korsakas tuo metu buvo pasitraukęs į Tarybų Sąjungos gilumą.

Ponas Kęstutis auditorijai atskleidė, kad vaikystėje jo pusseserė Ingrida buvo vadinama Pupa. Ji pati pasidžiaugė, kad iki šiol saugo dėdės Liudomiro Nastopkos padovanotą koklio su Radvilų herbu dalį, rastą, matyt, piliakalnio teritorijoje.

Ar svečiai pripažįsta kūrybinį geną? Kęstutis sako, kad reikėtų pripažinti ir pateikia kūrybinę genų seką - jos pradžia nuo 1863 m. sukilėlio Liudomiro Manzeliausko (kurio vardu ir buvo pavadintas Biržų mokytojas Liudomiras Nastopka), rašiusio eiles, po to Halina Korsakienė ir jis pats, Kostas Korsakas, Ingrida Korsakaitė, jos dukra, išgarsėjusi ne tik Lietuvoje, Jurga Ivanauskaitė.

Ką kraštiečiai veikia dabar, kokie artimiausi jų planai? „Toliau domiuosi semiotika, verčiu Algirdą Greimą, svajoju jo visą kūrybą pristatyti Lietuvoje. Štai vakar Šiauliuose, prie gimnazijos, kur jis karo metais dirbo dėstytoju, pritvirtinome memorialinę lentą", - kalbėjo K. Nastopka.

Ingrida Korsakaitė prisiminė studijas Peterburge, iliustracinės grafikos tyrinėjimus, savo darbo tikslą - parašyti lietuvių vaikų knygų iliustracijos istoriją. Čia pat ji prisipažįsta, kad ketverius metus prie to jau nebeprisiliečia - daug laiko atima dukros Jurgos Ivanauskaitės atminimo įamžinimas.

Pasipylus klausimams apie Jurgą, ponia Ingrida skaičiuoja, kas padaryta: „Įkurtas J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras, įrengtas atminimo skveras Vilniuje, ten pastatyta Jurgos katino skulptūra, išleista prisiminimų knyga apie anksti išėjusią rašytoją, pastatytas su Angelo atvaizdu Stasio Kuzmos sukurtas antkapinis paminklas, sukurtas Eglės Marcinkevičiūtės filmas „Šokis dykumoje".

Su ypatingu jauduliu ponia Ingrida pasakojo apie paskutinėmis dukros gyvenimo dienomis leidyklos „Tyto alba" išleistą Jurgos Ivanauskaitės knygą „Odė džiaugsmui". Anot jos, dukra gal jau nebelabai ir suprato, kad ją labai mylėjusi leidykla taip dar kartą norėjo pagerbti žinomą rašytoją.

Na, o vėliau ponia Ingrida su 70-mečio jubiliejumi pasveikino savo pusbrolį Kęstutį ir padovanojo jam Kazio Bradūno knygą su autoriaus autografu. Neatsiliko su sveikinimais bei gėlėmis ir bibliotekininkai, ir klasės draugai, ir draugai, ir pažįstami.

Susitikimą semiotiškai apibendrino pats jubiliatas - galima pasakyti, kad visus tą vakarą suvienijo sąvoka „Biržai", istorija, sentimentai, prisiminimai ir priminimai.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-04-27

Sporto salės atidarymas „Ąžuoliuke"

Lopšelio - darželio „Ąžuoliukas" bendruomenė aktyviai bendradarbiauja su „Atžalyno" vidurine mokykla. Šios gražios draugystės rezultatas - naujai apipavidalinta ikimokyklinės įstaigos sporto salė, kurią, naudodami grafiti techniką, papuošė „Atžalyno" vidurinės mokyklos mokiniai Joris Malūkas ir Mantas Urbonas.

Norint padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie sporto salės atnaujinimo, lopšelyje - darželyje buvo surengta šventė. Renginyje dalyvavo Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Stasė Šereikienė, „Atžalyno" mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius, direktoriaus pavaduotojos Irutė Varzienė ir Ledrūna Petrulionienė, dailės mokytoja Rima Briedienė bei, žinoma, jaunieji menininkai Joris ir Mantas.

Lopšelio - darželio „Ąžuoliukas" sporto salę apipavidalino „Atžalyno" vidurinės mokyklos moksleiviai - Joris Malūkas ir Mantas Urbonas.

Lopšelio - darželio direktorė Vitalija Medelinskienė prisiminė, kaip gimė idėja pagražinti sporto salę, pasakojo, kad piešimo darbai truko dešimt savaitgalių. Visi buvo kviečiami pažiūrėti Jorio Malūko kurtus filmukus apie piešimo procesą.

Naujai apipavidalinta sporto salė atidaryta Joriui ir Mantui perkirpus raudoną kaspiną. Visa lopšelio - darželio „Ąžuoliukas" bendruomenė nuoširdžiai dėkoja „Atžalyno" vidurinės mokyklos administracijai, mokytojams, mokiniams už nuoširdų bendradarbiavimą ir ryšių palaikymą. Šis projektas - tai įrodymas, kad draugystė ir partnerystė atneša gražių rezultatų.

 

Jolanta Jasinskytė

2010-04-27

Šviesaus liūdesio poetas

Vaidotui Spudui - 75.

 

Vyšnių sodas baltai apsirengęs,

Byra rasos į atkištą saują...

Tavo akys, širdis ir padangė

Šiandien nešasi nuostabią saulę.

Taip kas metai,

kas metai - net keista -

Vėlei sodai pražysta rasoti.

Tau, širdie, tiktai vienąkart leista

Užsidegt ir liepsnoti...

V. Spudas

 

Visiems, kurie prieš daugelį metų pažinojo ir bendravo su poetu Vaidotu Spudu, jis išliko atmintyje jaunas, sąmojingas, kartais gal net vėjavaikiškas poetas.

Jo studijų bičiulis rašytojas Kazys Saja prisimena, kad Vaidoto sugebėjimų galėjo užtekti trims kūrėjams: aktoriui, dailininkui, poetui. Jis turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo ir mėgo juokinti kitus, lengvai, beveik kaip profesionalas, piešdavo karikatūras ir šaržus.

Ir, žinoma, jis buvo Poetas, parašęs ne tik visoje Lietuvoje išgarsėjusią dainą „Dainos posmas" („Susitikt tave norėčiau vėlei"), bet ir dešimtis brandžių, gyvenimo meilės ir šviesaus liūdesio kupinų eilėraščių. Daugelis jų gimė paskutiniais Vaidoto metais, mėnesiais, savaitėmis, kai jam buvo likę tik menki gyvenimo trupiniai: ligoninės palata, skausmai, prisiminimai, laiškai, baltas popieriaus lapas ir neįveikiamas noras pasipriešinti juodai nebūčiai, išlikti mėlyna pušim, eilėraščio posmu, teigiančiu gyvenimo grožį ir pilnatvę.

Gimė Vaidotas Spudas 1935 metų balandžio 27 dieną Kaune, istorijos mokytojo šeimoje. Mokėsi Kupiškio, Pasvalio, Biržų vidurinėse mokyklose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, dirbo mokytoju Medeikių ir Linkuvos vidurinėse mokyklose, nors ir nebuvo įsitikinęs, kad pedagoginis darbas - jo pašaukimas.

Poetas Eugenijus Matuzevičius prisimena, kad Vaidotas studijų pedagoginiame institute metais buvo suabejojęs savo pasirinkta profesija. Sakė neturįs pedagoginio pašaukimo, bijąs pedagoginės disciplinos, nors jam ir patinka bendrauti su vaikais. Norįs dirbti „Literatūroje ir mene", arba „Šluotoje", arba Radijo komitete, literatūrinių laidų redakcijoje.

Vaidotą Spudą vadiname biržiečiu poetu, nes Biržai buvo jo numylėtas miestas.

Buvo susitaręs, kad jį priims dirbti Radijo komitete. Ten dirbti jį rekomendavo ir Rašytojų sąjunga. Tačiau Pedagoginis institutas Vaidoto ten nepaskyrė, ir jam teko sugrįžti į Biržus, pradėti pedagoginį darbą Medeikuose.

„Nors metus temokytojavo Medeikiuose, - rašė biržietis rašytojas, Vaidoto bičiulis Petras Skodžius, - bet ir šiandien medeikiečiai su meile prisimena savo mokytoją. Ir čia jis buvo energingas, pilnas užmojų. Rengė literatūrinius vakarus, su mokiniais rinko tautosaką, medžiagą apie Julių Janonį. Stengtis suartėti su žmonėmis, su jaunimu jam nereikėjo - jis visus patraukdavo savo šiluma".

Šiltai susitikimus su Vaidotu prisimena poetas, Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas, tų metų Nemunėlio Radviliškio mokyklos abiturientas Kostas Fedaravičius. Mano atmintyje išliko 1957 metų vasarą prie rajono laikraščio buvusio literatų būrelio, kuriam vadovavo Petras Skodžius, susirinkimas. Jame buvo ir Vaidotas Spudas, jaunas Medeikių vidurinės mokyklos mokytojas, iš biržiečių literatų daugiausiai kūrybinių vilčių teikęs poetas. Tą tolimą vasaros popietę primena ir prie redakcijos susibūrusių literatų nuotrauka, kurios kampe, pro mano kaimyno iš Dainiūnų kaimo Albino Šimo petį kukliai žvelgia Vaidotas Spudas. O 1958 metų pavasarį prie Pabiržės vidurinės mokyklos susižavėjęs skaičiau Vaidoto eilėraščių triptiką iš rašomo ciklo „Purienomis pražydo Apaščia". Eilėraščiai buvo tokie šviesūs, skaidrūs, jaunatviški, sklidini saulės švytėjimo, nes tokia, menu, skaidri ir šviesi buvo ta pavasario diena. Gaila, kad Vaidotui, svajojusiam parašyti didžiulį ciklą apie Biržus, tai nebuvo lemta...

O paskui užklupo nepagydoma liga. Slogūs ir ilgi mėnesiai Šiaulių ir Klaipėdos ligoninėse, Rygos, Kauno, Vilniaus klinikų onkologiniuose dispanseriuose. Ir mirtis 1961 metų lapkričio 1 dieną, kada Vaidotui buvo tik dvidešimt šešeri...

Vaidotą Spudą vadiname biržiečiu poetu, nes Biržai buvo jo numylėtas miestas. 1957 metų gegužį savo studijų draugei Skirmantei Ramanauskaitei Vaidotas Spudas rašė: „Kaip gera Biržuose. Kadangi Tu čia niekad nebuvai, tai nežinai, kad Biržai - tai didelis sodas. Ypač jis nuostabiai atrodo dabar, kai sužydėjo obelys ir vyšnios. Gyvenant Vilniuje, sunku pajusti tikrą, pilną pavasario grožį. O čia užtenka tik išeiti į kiemą, ir jau girdėti, kaip dūzgia bitės, kaip kažkur toli toli ūbauja varlių choras; po rasotus žolynus braido saulės spindulėlis ir iš eilės pabučiuoja kiekvieną pienės žiedą. Ramu, tylu, tiek daug saulės ir oro, o vėjas kvepia kažkuo kaimišku". Čia jis, Biržų vidurinės mokyklos moksleivis, parašė pirmuosius eilėraščius, susipažino su redakcijoje dirbusiu, tuo metu dar tik pradedančiu literatu Petru Skodžiumi, žurnalistu Vytautu Valioniu, su kuriais artima draugystė nenutrūko iki pat mirties.

Petras Skodžius prisimena, kad 1952 metų pabaigoje redakcija gavo porą eilėraščių, po kuriais buvo parašas: Vaidotas Spudas, I vidurinė mokykla, XI klasė. Eilėraščiai buvo parašyti sklandžiai, juos tuoj pat galėjai dėti į laikraštį. Redaktorius paskambino į mokyklą, pasitikrino, ar tikrai ten mokosi toks mokinys. Išgirdus, kad tai gabus literatas, Vaidoto eilėraščiai buvo išspausdinti tų metų gruodžio 31 dienos numeryje.

Tuomet užsimezgė P. Skodžiaus ir Vaidoto pažintis, greitai peraugusi į gražią draugystę. Vėliau rašytojas prisimins, kad Vaidotas buvęs labai reiklus, rimtai žiūrėjęs į savo kūrybą. „Paprašytas ką nors palikti laikraščiui, niekada neatsisakydavo. Bet, žiūrėk, rytojaus dieną būtinai atbėgs šio to pataisyti. O „šis tas" neretai pavirsdavo vos ne ištisai naujais eilėraščiais".

Mokytojaudamas Medeikiuose (dėstė nuo šeštos iki vienuoliktos klasės lietuvių kalbą ir fizinį lavinimą), jis Mariaus slapyvardžiu rašė apybraižas ir straipsnius, kartu su žurnalistu ir literatu Vytautu Valioniu kūrė eiliuotą reportažą iš Medeikių. Jam patraukli atrodė žurnalisto profesija. Kartu su Vaidotu Pasvalio vidurinėje mokykloje mokęsis žurnalistas Antanas Šimkūnas, tais metais dirbęs „Panevėžio tiesos" redakcijoje, prisimena, kad Vaidotas norėjęs dirbti laikraščio redakcijoje, tačiau nesulaukęs vietos išsikėlė į Linkuvą.

Pirmieji ir paskutiniai Vaidoto eilėraščiai buvo išspausdinti Biržų rajono laikraštyje. Per tuos devynerius metus jis čia išspausdino jų daugiau kaip penkiasdešimt.

Biržuose jam buvo lemta pamilti moksleivę Romualdą Martinaitytę ir ši skaidri jaunuoliška meilė paskatino parašyti eilėraštį „Dainos posmas", kuriam muziką sukūrė kompozitorius Konradas Kaveckas. Nors jų keliai išsiskyrė, Vaidotas 1960 metais iš Rygos onkologinės ligoninės R. Martinaitytei - Rutkuvienei rašė: „O Tau, Roma, aš dėkingas už jaunystės svajones, už daug laimingų dienų, už įkvėpimą. Ir labai norėčiau, kad Tavo gyvenimas būtų laimingas".

Kada gyventi buvo likusios tik trys savaitės, Vaidotas parašė vieną iš paskutiniųjų laiškų Vytautui Valioniui: „Išskyrus laišką Tau, didesnio „žygdarbio" šiandien nebepadarysiu. Taip tenka dabar skaitytis su gyvenimu, ir tik vis geruoju. O pamėgink tik supykti, pasikarščiuoti, susijaudinti, jis tau tokį pokštą iškrės, kad tris dienas neatsigausi. (...) Todėl ir naikinu pesimizmą ir viską, kas „juoda", nes tada, kai būna savijauta geresnė, tada ir akys nušvinta, o kai blogiau - kovoju. Ir nėra kada nusiminti. Tik užlieja kartais baisus ilgesys. Tik čia jau bejėgis.

Jeigu tik leidžia sveikata, rašau daug. Niekada anksčiau tiek nerašydavau, kaip dabar. Dešimteriopai daugiau. Bet kas iš to - netgi pamažinsiu, jei pasakysiu, kad dešimteriopai labiau pasunkėjo ir sąlygos".

Tai tarsi poeto testamentas. Palinkėjimas mums, jį pažinojusiems, ir visiems kitiems biržiečiams nenuleisti rankų, kol turime jėgų.

O to paties P. Skodžiaus literatų būrelio narys, rašęs eilėraščius, o šiandien habilituotas mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Nastopka apie Vaidotą rašo: „V. Spudo poezijoje, kaip ir dienoraštyje, laiškuose, žavi valinga asmenybė, rūsčioje akistatoje su lemtimi išsaugojusi gyvenimo ir poezijos meilę".

 

Algirdas Butkevičius

2010-04-24

Mėgėjų teatro premjeroje - mūsų gyvenimo spalvos

Šiandien 15 valandą Biržų kultūros centre bus rodoma Vitos Vorienės komedija „Cirkas be pinigų".

 

Jei esate paniuręs ar kamuojamas slogios nuotaikos, pabandykite apsilankyti šiandien Biržų kultūros centre ir pažiūrėti biržietišką komediją „Cirkas be pinigų".

Spektaklis biržietiškas visomis prasmėmis - sodrūs ir pažįstamų žmonių bruožus įkūniję vaidmenys, biržietiška šnekta, biržietė režisierė ir pjesės kūrėja, savi artistai.

Ir viskas čia, Biržuose, kur mokomės daugiau šypsotis, džiaugtis gyvenimu ir vieni kitais.

Spektaklio (į kurį bilietas tekainuoja 5 litus) nesmaigstys aštrios kritikų strėlės - ar galima kritikuoti keliolikos artistų mėgėjų trupės triūsą bei norą pralinksminti tame pačiame gyvenimo rate besisukančius kaimynus, artimus žmones?

Artistai tvirtina, kad savo šeimoms ir artimiesiems jie, vėlais vakarais repetuojantys „naktibaldos", labiausiai ir dėkingi - už supratingumą ir namie apleistus darbus...

Režisierė Vita Vorienė spektaklį vadina „kriziniu" - anot jos, komedija „Cirkas be pinigų" gimusi iš vargo ir noro, kad visi Mėgėjų teatro aktoriai spektaklyje galėtų vaidinti.

Režisierė Vita Vorienė (antroje eilėje - centre) spektaklį vadina „kriziniu" - anot jos, komedija „Cirkas be pinigų" gimusi iš vargo ir noro, kad visi Mėgėjų teatro aktoriai spektaklyje galėtų vaidinti.

Režisierės ketinimus Biržų scenoje statyti J. Paukštelio „Kaimynus" taip pat pakoregavo gyvenimas - du trupės vyrai išvažiavo uždarbiauti į užsienį.

Prieš generalinę repeticiją itin jaudinosi pagrindinė spektaklio herojė senmergė Stasytė (Palmira Kleinienė). Tačiau spektaklį tragikomedija pavadinusiai Editai Aišparienei (ji atlieka akylos visažinės kaimo laiškanešės vaidmenį) Palmira prieštarauja - „Cirkas be pinigų" esanti linksma komedija.

Visuomet ryškius vaidmenis kurianti Jolita Brazdžiuvienė šmaikštavo, jog „Kaimynuose" ji būtų graži turtinga senmergė, o dabar jai teko tapti asocialia (bet labai energinga) moteriške.

„Cirke be pinigų" - kaimo gyvenimo portretai, kurių prototipus ne vienerius metus stebėjo spektaklio kūrėja. Vaidmenis atlieka 15 trupės artistų. Be jau minėtų E. Aišparienės, J. Brazdžiuvienės ir P. Kleinienės, scenoje išvysime Reginą Pipiraitę, Ireną Kazokienę, Vytautą Špoką, Vytautą Jakučionį, Vaivą Voraitę, Bronių Medinį, Bonaventūrą Četvergą, Raimundą Misiūną, Jolantą Lesevičienę, Ingridą Viržintienę, Rimutę ir Vytą Jareckus.

Jauniausiai trupės aktorei Vaivai - tik septyniolika.

O kuris vyriausias? Niekas nenorėjo prisipažinti. Pagaliau visi juokaudami nutarė, kad juo bus Bronius Medinis (nes jo tuo metu kaip tik persirengimo kambaryje nebuvo).

Biržietiškai šnekėti pastangų reikėjo iš Kupiškio krašto kilusiai Palmirai, pasvalietei Ingridai. Štai 25 metus Biržuose gyvenančiam šiauliečiui Vytautui mūsų krašto tarmė taip ir „neprigijo".

Spektaklyje - kaip ir gyvenime. Daugybė dalykų vieniems žmonėms „limpa", o kitiems - ne. Iš vienų situacijų kažkas kvatojasi, kitam jos ašaras spaudžia. Bet juk būna juodžiausių akimirkų, kai išgelbėti gali tik juokas. Todėl apsilankykime spektaklyje ir pabandykime į gyvenimą ir šalia mūsų esančius pažiūrėti linksmiau. Gal palengvės?

 

Alfreda Gudienė

2010-04-24

Pirmajam lietuviškai spausdintam Šventajam Raštui - 350

Šeštadienį Biržuose kukliai paminėtas labai svarbus įvykis tiek Lietuvos kultūros istorijoje, tiek mūsų Biržų krašto istorinėje ir religinėje specifikoje, tiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios istorijoje ir gyvenime - prieš 350 metų Samuelis Boguslavas Chylinskis Londone pradėjo spausdinti pirmąjį lietuvišką Šventojo Rašto, arba Biblijos, vertimą.

Likimas nebuvo malonus S. Chylinskiui - knyga iki galo nebuvo išspausdinta, tik iki 416 puslapio (40 psalmės) ir skaitytojams liko neprieinama.

2008 m. Lietuvių kalbos instituto darbuotoja dr. Gina Kavaliūnaitė - Holvoet išleido knygą „Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas", t. y. Biblijos mokslinio leidimo I tomą. Ypatingą vertę knygai suteikė specialiai jai sukurti Šarūno Leonavičiaus vario raižiniai, su kuriais irgi buvo galima susipažinti renginio metu.

Išleisto leidinio I tomo pagrindą sudaro vienintelio išlikusio, Britų bibliotekoje saugomo Senojo Testamento vertimo egzemplioriaus ir Berlyno egzemplioriaus kopijos (galutinai įvardintos tik 2007 m. ir saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje) dalies, papildančios Londono egzempliorių, bei XIX a. publikuotų Vilniaus egzemplioriaus ištraukų faksimilės. Be to, įdėtos abiejų S. Chylinskio išspausdintų knygelių apie Biblijos vertimo būtinumą faksimilės - anglų ir lotynų kalbomis (angliškos knygelės žinomi trys egzemplioriai, vienintelis lotyniškas saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje).

Pasak dr. Ginos Kavaliūnaitės - Holvoet, Biblija nebuvo baigta spausdinti tik dėl intrigų.

Beje, ilgą laiką nebuvo žinoma, ar S. Chylinskis buvo išvertęs ir Naująjį Testamentą, t. y. visą Bibliją. 1932 m. lenkas Stanislovas Kotas Britų muziejuje aptiko ir šitą rankraštį bei publikavo, tad dabar jau tikrai aišku, kad S. Chylinskis buvo atlikęs tikrai milžinišką darbą ir išvertęs į lietuvių kalbą visą Šventąjį Raštą.

Į 350 metų jubiliejų atvyko garbūs svečiai - žymiausia Reformacijos istorijos tyrinėtoja dr. Ingė Lukšaitė, knygos apie Samuelio Chylinskio Bibliją sudarytoja dr. Gina Kavaliūnaitė - Halvoet su vyru Axel Holvoet ir dukrele.

Pagerbimą pradėjo Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, pristačiusi svečius ir religinę giesmę atlikti pakvietusi Papilio evangelikų reformatų bažnyčios giedotojas. Dr. Ingė Lukšaitė savo kalboje apžvelgė sudėtingą XVII a. vidurio situaciją Lietuvoje. Evangelikų reformatų bažnyčia stengėsi, kad Biblija ateitų į kiekvieną šeimą ir širdį, kad žmogus turėtų galimybę pats studijuoti Šventąjį Raštą.

Visi žinome garsiąją Radvilų Brastos Bibliją, kurią 1563 m. išleido kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, bet ji buvo išleista lenkų kalba. Kaip teigė I. Lukšaitė, supratimas turėti knygų lietuvių kalba buvo gyvas ir aiškus Biržuose, Papilyje, Švobiškyje, Nemunėlio Radviliškyje, bet iškart ta kultūrinė terpė imdavo trūkinėti, kai pasiekdavo Vilnių ar kitus didžiuosius miestus. Be to, evangelikų reformatų bažnyčios veikla apėmė ir Baltarusiją, net Ukrainos dalį.

Tačiau atsirasdavo pavieniai asmenys, kurie savo iniciatyva, savo lėšomis imdavo ir leisdavo knygas. Taip spaustuvininkas Merkelis Petkevičius 1598 m. išleido pirmąją reformatų knygą Lietuvoje - daugiausia jo paties verstą „Katekizmą", kuriame yra ir Biblijos tekstų. Kitas Vilniaus spaustuvininkas Jokūbas Morkūnas 1600 m. Žemaitijos bajorės Sofijos Vnučkienės lėšomis išleido „Postilla lietuviška".

1653 m. Kėdainiuose kunigaikščio Jonušo Radvilos įsteigtoje spaustuvėje S. Jaugelis Telega 500 egzempliorių tiražu išleido „Knygą nabažnystės krikščioniškos". Jis ją parengė kartu su S. Minvydu, S. Tamošausku ir J. Božimovskiu (vyresniuoju). Apžvelgusi lietuviškos reformatų spaudos kelią, dr. I. Lukšaitė priminė, kad tas XVII a. vidurys buvo labai tragiškas visai Lietuvai - 1654 - 1655 m., vadinamojo Tvano metu, dalį Lietuvos užėmė švedai, dalį - rusai. O kur okupantai - ten nepriteklius, grobimai, plėšimai. Kaip vėliau matysim, tai irgi netiesiogiai prisidėjo prie S. Chylinskio vargų ir sumanymo žlugimo.

Dr. Gina Kavaliūnaitė trumpai pristatė S. Chylinskio biografiją: jis gimė apie 1632 m. Šventežeryje, netoli Lazdijų, reformatų pamokslininko šeimoje. Jo motina buvo Minvydaitė. Daugelis Minvydų giminės atstovų rūpinosi lietuvybe ir Samuelis Boguslavas lietuvių kalbą mokėjo nuo mažens. 1652 m. baigęs Kėdainių evangelikų reformatų gimnaziją, buvo paskirtas katechetu į Biržus.

1654 m. C. Chylinskis gavo M. Švobos stipendiją ir išvyko studijuoti teologijos į Franekerio akademiją Olandijoje. Po dvejų metų norėjo grįžti į Lietuvą, bet, prasidėjus karams ir į Lietuvą įsiveržus švedams bei rusams, Lietuvos reformatų bažnyčios Sinodas liepė jam grįžti atgal į Olandiją ir verstis savo lėšomis. Jau nebegaudamas paramos iš Lietuvos, Chylinskis iki 1657 m. toliau studijavo Franekeryje.

Per savo mokytoją, buvusį J. Komenskio mokinį Michaelį Arnoldą, jis užmezgė ryšius su Europoje žinomų intelektualų - Jano Amoso Komenskio, Johno Dury ir Samuelio Hartlibo būreliu. J. Dury paragintas, Chylinskis išvyko į Angliją, ten ėmė versti Šventąjį Raštą. Jis vertė iš olandų kalbos. Kodėl?

Jam studijuojant Olandijoje, nepaprastai išpopuliarėjo vadinamoji „Statenbijbel" - pats garsiausias Biblijos vertimas į olandų kalbą. Pirmasis leidimas išėjo 1637 m., o per du dešimtmečius jis buvo pakartotas beveik 200 kartų. 1657 m., kai Chylinskis išvyko iš Olandijos, išėjo oficialus pataisytas leidimas. 10 vertėjų vertė Senąjį Testamentą ir 10 - Naująjį, kiekvienas versdavo savarankiškai, po to visi susirinkę analizuodavo vertimą, jei neprieidavo prie vieningos nuomonės, paraštėse surašydavo komentarus. Būtent dėl šių kalbinių pastabų, teologinių komentarų „Statenbijbel" garsi visame pasaulyje. Pati „Statenbijbel" versta į daugelį kalbų: vokiečių, prancūzų, rusų.

Londone, kaip sakė dr. Gina, S. Chylinskis atsidūrė tinkamu laiku ir vietoje. Padedant įtakingiems globėjams pavyko pasiekti, kad net karalius Karolis II išleido įsaką, skelbiantį rinkliavas lietuviškai Biblijai spausdinti ir sugriautoms bažnyčioms atstatyti. Biblija jau buvo pradėta spausdinti, kai prasidėjo nemalonūs dalykai. Į Angliją ieškoti pinigų karo metu nuniokotoms Lietuvos reformatų bažnyčioms atvyko Sinodo įgaliotas pasiuntinys Jonas Kristupas Krainskis. Jis pirmiausia įtikino S. Chylinskį išvykti į Lietuvą pristatyti Sinodui savąjį Biblijos vertimą, o pats Anglijoje ėmė teigti, kad Biblijos spausdinti visai nereikia, lėšos turi būti renkamos tik bažnyčioms.

Nors S. Chylinskio sumanymas Lietuvoje buvo sutiktas gerai, grįžęs į Londoną jis pamatė, kad J. Krainskis užvaldė Biblijos spausdinimui renkamas lėšas, atsisakė mokėti spaustuvininkui už skolon išspausdintus Senojo Testamento lankus. Be to, S. Chylinskis buvo apkaltintas ir blogu vertimu. Anot dr. Ginos, nėra abejonių, kad Biblija nebuvo baigta spausdinti tik dėl J. Krainskio pastangų ir intrigų. Kaip sakė dr. I. Lukšaitė, tada laimėjo ir mūsų laikams labai būdingas valdiškas požiūris - dėmesys skiriamas instancijai, pastatui, mūrui, o ne žmogaus dvasiai.

Nepasisekus S. Chylinskio sumanymams, jis liko Londone. Dr. G. Kavaliūnaitei pavyko rasti Londono St. Giles ir Cripplegate parapijos raštą karaliaus Slaptajai tarybai, kuriame prašoma padengti išlaidas Chylinskio gydytojui, slaugėms bei laidotuvėms - iš viso 19 svarų. Mirė S. Chylinskis 1666 m. liepos 5 d. Iki šiol buvo teigta, kad Biblijos vertėjas mirė skurde, visų užmirštas ir vienišas, tačiau, pasirodo, taip nebuvo.

Taip prieš 350 metų Londone buvo pradėta spausdinti pirmoji lietuviška Biblija, tik dėl įvairių intrigų, nepalankų sąlygų, subjektyvių sprendimų ji nebuvo baigta.

Pabaigoje noriu Biržams peradresuoti tradiciniu tampantį svečių klausimą - kur biržiečiai? Kur istorijos ir literatūros mokytojai? Kur gausus savivaldybės tarnautojų būrys? Kodėl jų nebuvo renginyje?

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-04-20

Tapytojas dažus ir teptukus gaminosi pats

Vytautui Masiuliui - 90.

 

Tapytojas Vytautas Masiulis gimė 1920 m. balandžio 12 d. lietuvių išeivių šeimoje Buenos Airėse (Argentina). Į Lietuvą su tėvais grįžo 1926 m. ir apsigyveno Papilio krašte, Prūdelių vienkiemyje.

1926-1927 m. jis mokėsi Smaliečių, vėliau - Papilio pradžios mokyklose.

Jau mokykloje Vytautas garsėjo kaip geras piešėjas. Jo darbai papuošdavo ir mokytojų kabinetą, ir pažįstamų namus. Vaikystėje atsiskleidė ir kiti gabumai - pradėjo drožinėti iš medžio.

Baigus pradžios mokyklą ūkio darbai, karas, tarnyba tarybinėje armijoje Vengrijoje užgožė meninę veiklą. V. Masiulis dirbo miškų ūkyje vežiku, vėliau kuro kontoroje, bitininku, statybose Lietuvoje ir Latvijoje. Jis atlikdavo dekoravimo darbus, kūrė gipsatūros ornamentiką, restauravo bažnyčias, meistravo iš medžio dėžutes, stovus fotografijoms, iš spalvoto stiklo ir akmenukų dėliojo mozaikas.

V. Masiulio tapyta rašytojo Balio Sruogos gimtinė Baibokų kaime.

1971 - 1973 m. V. Masiulis dirbo suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė" drožėju, o tapyti pradėjo 1967 m. Paveiksluose savitu grožiu atsiskleidė senoji Lietuvos architektūra, gamta, kaimai ir miesteliai, pajūrio vaizdai. Paveikslai įamžino Biržų krašto įžymių žmonių tėviškes.

Tapė Vytautas aliejumi, guašu, tempera. Kol nepradėjo tapyti aliejiniais dažais, gamindavosi juos pats iš suplakto kiaušinio ir pigmentinių miltelių. Pats pasidarydavo ir teptukų iš juodsidabrės lapės kailio.

Vytauto Masiulio talentas greitai buvo pastebėtas. Nuo 1967 m. paveikslai eksponuojami parodose ne tik Lietuvoje - jie pasiekė Kanadą, Jugoslaviją. V. Masiulis 1975 m. įstojo į Liaudies meno draugiją. Tais pačiais metais tapo pirmojo sąjunginio meno saviveiklos kūrybos festivalio laureatu, 1980 m. - jubiliejinės liaudies meno parodos laureatu, 1984 m. jam buvo įteikta Kultūros ministerijos premija.

Tautodailininkas nutapė daugiau kaip pusę tūkstančio paveikslų. Dirbdamas kasdien, per mėnesį nutapydavo 2 - 3 paveikslus. Jis turėjo fenomenalią regimąją atmintį - tapydavo tai, ką matė ir įsiminė.

Mirė Vytautas Masiulis 2003 metų spalio 28 d. Prūdelių vienkiemyje, kur gimė pirmieji jo paveikslai ir drožiniai.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-04-20

„Meilė ir taika!" - gyvo garso muzikinė komedija

Muzikinė komedija „Meilė ir taika" - tai garsių Lietuvos teatro aktorių, TV šou žvaigždžių, dainininkų atliekama žaisminga muzikinė komedija apie meilę, apsimetimą, apie vyrų ir moterų intrigas, jų paradoksalius santykius, meilės deficitą...

Žiūrovus patrauks šiame muzikiniame spektaklyje vaidinantys žinomi Lietuvos aktoriai, žiūrovų pamėgti bei gerai žinomi populiariausi atlikėjai iš įvairių teatro spektaklių bei TV laidų. Ši gyvo garso muzikinė komedija ir joje vaidinančių įžymybių būrys bandys praskaidrinti „krizines" žiūrovų nuotaikas - tai Nacionalinio dramos teatro aktoriai Džiugas Siaurusaitis (TV laidos „Lietuvos talentai", „TV antis", „Žiūrim, ką turim") ir Rasa Rapalytė (aktorė, dainininkė, garsioji E. Piaf dainų atlikėja), Vilniaus mažojo teatro aktoriai Leonardas Pobedonoscevas (TV laidos „Rožių kerai", „3 butas"), Audrius Bružas (TV laidos „Pagauk kampą", „Dar pažiūrėsim..."), Giedrius Savickas (TV laida „Dar pažiūrėsim...", serialas „Moterys meluoja geriau"), žavioji aktorė Žemyna Ašmontantaitė (TV laida „Švarūs pinigai", serialai „Nekviesta meilė", „Broliai"), Oskaro Koršunovo teatro aktorė Eglė Mikulionytė, aktorė ir dainininkė Lina Rastokaitė bei aktoriai Irmantas Jankaitis, Simas Lindešis, Tomas Dapšauskas, Darius Rakauskas ir kt.

Žiūrovus spektaklis patrauks jame plėtojama intriga, žaismingumu, spalvingais personažais, nestandartiniais kūrybiniais sumanymais, aukščiausios prabos aktorinių vaidmenų perliukais, abejingų nepaliks gausybė gyvai atliekamų aistringų, lyriškų ir nuotaikingų dainų.

Šiame spektaklyje žiūrovai atpažins ir komiškas šiandienos Lietuvos gyvenimo realijas bei nūdienos veikėjus.

Specialiai šiam spektakliui nuotaikingą ir linksmą muziką sukūręs kompozitorius Antanas JASENKA šiemet buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi" kaip geriausias teatro kompozitorius, o libreto ir dainų autorė Agnė DILYTĖ šiemet apdovanota teatro „Fortūnos" prizu.

***

Spektaklio veiksmas vyksta gatvėj Be Pavadinimo, kavinėj „Love & Peace!" („LOP!")

„Nežinomi" XXI a. menininkai, „neatrasti" menininkai, „prarasti" menininkai, aktoriai, šokėjai, poetai, hipiai, dizaineriai bei kiti „plataus profilio artistai" kiekvieną dieną renkasi nerūpestingoje bohemiškoje kavinėje ir toliau skandina ją vis didesnėse skolose. Kas išgelbės šią linksmą keistuolių ir švaistūnų bendruomenę nuo bankroto? Gal netikėtai atsiradęs verslininkas pavarde Viktoras Iljičius Maksimavičius? O gal meilė?

***

Režisierius - Mantas Verbiejus,  scenarijus ir dainų tekstai - Agnė Dilytė, kompozitorius - Antanas Jasenka, dailininkė - Inga Kažemėkienė, choreografija - Vesta Grabštaitė.

Išsamiau spektaklio svetainėje: www.lovepeace.lt

 

NAUJIENA!

Visos spektaklio dainos, atliekamos spektaklyje dainuojančių aktorių, - naujoje kompaktinėje plokštelėje!

Naujasis spektaklio CD - tai maloni staigmena ir prizas aktyviausiems spektaklio žiūrovams.

Žiūrovams, perkantiems 4 bilietus ir daugiau, dovanojame naująjį spektaklio CD!

Žiūrovai gyvai išgirs naujojo CD dainas, tą vakarą skambėsiančias spektaklyje. Išgirsite dainuojančius aktorius - linksmąjį Džiugą Siaurusaitį, lyriškus žaviosios Žemynos Ašmontaitės ir romantiškojo Leonardo Pobedonoscevo duetus, „repuojantį" Audrių Bružą, ekspresyviąją Liną Rastokaitę, melancholiškąjį Rasos Rapalytės tango, sodrų, efektingą Irmanto Jankaičio „verslininko" bosą, Eglės Mikulionytės „disco" bei kitus. Kompaktinėje plokštelėje - 14 dainų ir instrumentinės muzikos, skambančios spektaklyje, rinkinys.

 

Gegužės 6 d. 18 val. Biržų kultūros centre bus galima išvysti spektaklį „Meilė ir taika".

 

2010-04-20

Biblioteka yra tavo

Lietuvos bibliotekininkų draugija balandžio 23-30 dienomis skelbia 10-ąją Nacionalinę bibliotekų savaitę tema „Biblioteka yra tavo".

Biblioteka yra Tavo antrieji namai, kur jauku ir įdomu, kur atėjus norisi pasilikti ilgiau, pabūti tyloje, pailsėti nuo beprotiško šių laikų skubėjimo, konkurencijos, dėmesio siekimo, varginančių tikslų. Čia gali sustoti, nurimti, įsiklausyti į save ir pasaulį.

Čia Tavo aplinka: Tavo pirmosios pasakos, Tavo mokslų lobynai, Tavo malonus poilsis po darbų įtampos. Čia puiki vieta, kur galima susitikti su bendraminčiais, pabendrauti su įdomiais žmonėmis, pamatyti, išgirsti, perskaityti...

Biblioteka - Tavo atradimų vieta. Tai žinių labirintas su daugybe koridorių, įvairiausių laiptų laiptelių, kuriais žengi į vaikystę, mokyklą, paauglystę, universitetą, darbą, suaugusiojo gyvenimą, šeimą, kol atrandi ir sukuri savo jaukius namus.

Biblioteka visada liks Tavo antrieji namai - išleidę į gyvenimą, bet niekada neužvėrę durų. Visa, kas yra joje, priklauso Tau kaip neatsiejama dalelė Tavęs paties.

Biblioteka visada laukia Tavęs ir yra tiktai Tau.

 

Biržų viešoji biblioteka Nacionalinės bibliotekų savaitės metu maloniai jus kviečia

Balandžio 22 d. 10.00 val. vyks seminaras „Tėvams apie vaikų skaitymo svarbą" (laukiame tėvelių, ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų, bibliotekininkų).

Biržuose viešės neseniai 70 metų jubiliejų atšventęs K. Nastopka.

Balandžio 23 d. 17.00 val. susitikimas su kraštiečiais - profesoriumi Kęstučiu Nastopka ir dailėtyrininke Ingrida Korsakaite (pagal projektą „Laukiami gimtinėje").

Balandžio 26 d. piešinių paroda „Prisimenant Hansą Kristianą Anderseną" („Aušros" vidurinės mokyklos 3 kl. moksleivių).

Balandžio 27 d. 11.00 val. šventė „H. K. Andersenas - pasaulio pasakininkas" („Aušros" vidurinės mokyklos 3 a, b, c klasių moksleivių pasirodymas).

Balandžio 28 d. 15.00 val. popietė vaikams „Mano mėgstamiausia pasaka".

Balandžio 29 d. 13.00-17.00 val. Diena „Knygiuko arbatinėje" (Vaikų aptarnavimo skyriuje), 17.30 val. susitikimas su kraštiete aktore Jūrate Budriūnaite (pagal projektą"Laukiami gimtinėje").

Visą savaitę vyks akcija „Padovanok bibliotekai gerą knygą!"

 

Biržų rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos informacija

2010-04-17

Stebinęs erudicija ir meile žmonėms

Tai buvo kunigas, stebinęs savo erudicija, tolerancija, vidine šiluma, meile žmonėms ir Dievui, dešimtmečius ugdęs ir puoselėjęs gražiausias jaunimo dvasines vertybes, mokęs mylėti Lietuvą ir jos kultūrą.

Gimė kunigas Valdemaras Cukuras 1915 metų balandžio 11 dieną Barbelėje, Bauskės valsčiuje (Latvija). Jo amžininkai prisimena, kad motina buvo giliai tikinti, o tėvas į Dievą netikėjęs. Gal todėl ankstyvoji Valdemaro vaikystė buvo nekatalikiška. Katalikybė jam tapo gyvenimo tikslu ir prasme tik baigus Nemunėlio Radviliškio progimnaziją ir 1929 metų rudenį atvykus mokytis į Biržų gimnaziją. Po daugelio metų jis prisimins, kad draugų ir moksleivių labai mylimo gimnazijos kapeliono kunigo Petro Raudos, kuris mokė mylėti knygą, muziką, grožį, paskatintas įstojęs į gimnazijoje aktyviai veikusią ateitininkų kuopą, o 1932 metais, būdamas septintokas, buvo išrinktas eucharistininkų sekcijos pirmininku.

Ateitininkų sąjunga Lietuvos gimnazijose tais metais buvo uždrausta, todėl ateitininkai savo slaptus susirinkimus rengdavę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios požemyje. Čia tais metais buvo pakrikštytas į ateitininkus įstojęs poetas, tuomet dar trečios klasės gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Jį krikštijo kapelionas P. Rauda, o krikšto tėvas buvo šeštos klasės moksleivis, būsimasis poetas Leonardas Žitkevičius. Nors ir buvo gautas gimnazijos vadovybės leidimas surengti Kristaus Karaliaus minėjimą, tačiau po renginio, kažkam apie jį pranešus Švietimo ministerijai, buvo svarstomi šio minėjimo organizatoriai, o Valdemarą Cukurą mokytojų tarybos posėdyje net siūlyta pašalinti iš gimnazijos. Gimnazijos direktoriui Antanui Juškai Valdemarą pavyko apginti, bet jo elgesio pažymys buvo sumažintas iki trejeto.

„Jis skleidė tokį gerą ir galingą dvasios lauką, kad pasijusdavome tarsi ištirpdyti vidurdienio kaitros..." - taip kunigą Valdemarą Cukurą apibūdino buvę jo mokiniai.

Gimnazijoje Valdemaras susidomėjo Fiodoro Dostojevskio kūryba, susižavėjęs skaitė jo romanus (vėliau apie šio rašytojo religinį nerimą Romoje parašys ir apgins filosofijos daktaro disertaciją), o perskaitęs knygą apie Bethoveno gyvenimą ir išgirdęs jo muziką, bus taip jos paveiktas, kad visą savaitę negalės nei valgyti, nei miegoti. Muzikoje jis visada ras džiaugsmą, paguodą, nusiraminimą, žodžiais neišreiškiamas žmogaus dvasios gelmes. Kartu su juo Biržų gimnazijoje mokęsis būsimasis matematikos profesorius, kompiuterių specialistas ir poetas Česlovas Masaitis prisimins, kad „jau tada jis buvo kiek kitoks negu dauguma mūsų, kurie spardėm futbolą, lakstėme pačiūžomis po užšalusį Širvėnos ežerą. Jisai atrodė daugiau susikaupęs ir daugiau laiko skyrė skaitymams".

1933 metais, baigęs Biržų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kartu studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete, redagavo klierikams skirtą laikraštėlį „Vita Nova", rašė straipsnius „Tiesos kelio", „Draugijos", „Naujo gyvenimo" ir kitiems katalikiškiems leidiniams, parašė brošiūrą apie A. Dambrauską - Jakštą.

1938 metais Kauno katedroje įšventintas kunigu, dirbo kapelionu, dėstė tikybą, lotynų bei vokiečių kalbas Kėdainių, Jurbarko, Ukmergės, Šiaulių gimnazijose. Buvo moksleivių labai mylimas. Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos seserų kongregacijos Putname sesuo, poetė ir rašytoja Onutė Mikailaitė „Draugo" laikraštyje rašo, kad „buvę jo mokiniai pasakoja, kaip jaunasis kunigas juos sužavėjęs. Savo tarpe jie samprotaudavo, kaip toks dailus vyras, turintis nepaprastai gražaus tembro balsą, galėjęs tapti garsiu teatro solistu, atsisakė pasaulio garbės ir, spinduliuojantis susikaupimu, švelnumu, tyliai dalina savo širdies šviesą Lietuvos jaunuomenei... Jis skleidė tokį gerą ir galingą dvasios lauką, kad pasijusdavome tarsi ištirpdyti vidurdienio kaitros... Laukdavome jo pamokų, pamokslų, giedojimo, bendravimo..".

Mylimam katalikiškojo jaunimo auklėtojui, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, buvo pavojinga likti Lietuvoje.

Pasitraukęs į Vakarus, 1944 - 1945 metais gyveno Vokietijoje, buvo Tiuringijos srities lietuvių pabėgėlių kapelionas, Lietuvių sąjungos Gotos skyriaus pirmininkas. 1945 metais kartu su kitais penkiais lietuvių kunigais atvyko į Romą tolimesnėms studijoms. Romos Gregorianumo universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį, o Angelikum universitete tapo teologijos daktaru. Romoje jis įsteigė ateitininkų draugovę ir buvo išrinktas jos pirmininku.

Baigiantis karui, popiežius Pijus XII ragino amerikiečių kunigus kviestis gabius doktorantus į savo parapijas. 1950 metais kunigas Valdemaras Cukuras išvyksta į JAV. Gerai išmokęs anglų kalbą (iki tol jau mokėjo vokiečių, italų, prancūzų, lietuvių, savo gimtąją latvių kalbas), jis sėkmingai dirba amerikiečių parapijose, tačiau greitai jį patraukia darbas lietuviškoje aplinkoje. 1954 metais jis persikelia į Konektikuto valstiją, vienu metu net trijose aukštosiose mokyklose dėsto filosofiją, lietuvių kultūros istoriją, literatūrą. Jam suteikiamas profesoriaus vardas. Vėliau jis tuos metus prisimins kaip laimingiausius ir kūrybiškiausius. „Jis sugebėjo, - rašo Onutė Mikailaitė, - gražiai derinti sielovados ir profesoriavimo darbus. Sielovada jam, kaip kunigui, visada buvo svarbi; jis buvo jautrus žmogui, švelnus, įžvalgus, sugebąs pakelti ir sustiprinti dvasią. Kaip dėstytojas, taip pat turėjo savitą stilių. Šalia dėstomojo dalyko įpindavo originalias pastabas apie muziką, meną, literatūrą. Savo draugiškumu, šiltu bendravimu mokėjo sušildyti jaunas širdis ir subtiliai perduoti jam pačiam artimas gėrio, grožio ir tiesos vertybes". Tačiau jo keliolika metų trukusį vaisingą pedagoginį darbą nutraukia vienas po kito ištikę infarktai.

Po Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos Vargdienių seserų vienuolyno Putname (JAV) kapeliono kun. Stasio Ylos mirties šio vienuolyno kapelionu tampa Valdemaras Cukuras, mokslo pasaulyje žinomas kaip filosofas, JAV katalikų filosofijos draugijos narys, daugelio mokslinių straipsnių ir išsamių studijų „Aidų", „Tiesos kelio", „Lux Christi" ir kituose leidiniuose autorius, trylika metų kasdien vienuolyno koplyčioje sakęs įdomius pamokslus, skaitęs paskaitas Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose, Lituanistikos institute, Amerikos katalikų filosofų draugijoje.

Vaisingai sielovados ir pedagoginį darbą dirbusį kunigą visuomet traukė gimtasis kraštas. Juk čia gyveno jo motina, sesuo Liucija, taip pat pasirinkęs kunigo kelią brolis Vilius, kiti jam artimi ir brangūs žmonės. Kartu su turistų grupe 1979 ir 1982 metais jam pavyksta aplankyti Lietuvą. Kunigas nenujaučia, kad jo vizitą Lietuvoje akylai stebi sovietiniai saugumiečiai. Išlikusioje saugumiečių nuotraukoje V. Cukuras nufotografuotas su kunigu Alfonsu Svarinsku prie Kauno arkikatedros. Lankydamasis Lietuvoje V. Cukuras susitiko ir su vienuole Nijole Sadūnaite, su kurios mama, aktyvia ateitininke, Verute Rimkute kartu mokėsi Biržų gimnazijoje. O A. Svarinskas įdavė nuvežti į JAV ant plono rūkomojo popieriaus išspausdintus dokumentus tikriausiai apie katalikų bažnyčios ir aktyvių kunigų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje. Kunigas V. Cukuras Gardine buvo stropiai muitininkų patikrintas, dokumentai rasti. Gindamas nuo saugumiečių persekiojimo kunigą Alfonsą Svarinską, apklausinėjamas sakė, kad dokumentus jam į knygą įdėję Kauno kurijoje.

Įsimintiniausia viešnagė jam tikriausiai buvo jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1994 metais, kuomet susitiko su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, aplankė iš jaunystės metų žinomas ir brangias Biržų apylinkes.

Paskutinį kartą su kunigų grupe išskrisdamas į Lietuvą, tarsi nujausdamas, dienoraštyje parašė „Grįžtu namo". 1996 metų liepos 17 dieną, paaukojęs paskutines šv. Mišias Vilniaus katedroje, po keturių valandų mirė vienoje Vilniaus ligoninėje sakydamas: „Leiskite man dabar truputį pailsėti..." Palaidojo jį Antakalnio kapinėse. Pamokslą pasakė tuometinis Vilniaus arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Po Valdemaro Cukuro mirties jo sesuo Liucija sakė: „Ilgą, gražų ir prasmingą gyvenimą nugyveno mano brolelis. Jis visada mylėjo savo mamą ir Dievą. Laiškuose man visada rašydavo Mama iš didžiosios raidės. Nes tik per jos religingumą ir gerą širdį Valdemaras pasirinko kunigo kelią į gyvenimą. Dabar judviejų sielos jau tikriausiai susitiko ir džiaugiasi".

 

Algirdas Butkevičius

2010-04-17

Kaip žiaurūs ir neblaivūs Biržų futbolininkai nugalėjo pasvaliečius

Futbolas - populiariausia sporto šaka pasaulyje. 1922 m. įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas.

Futbolą imta žaisti ir Biržuose. Komandas palaipsniui subūrė moksleiviai, jaunalietuviai, šauliai, Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjunga, žydai. 1935 m. Biržuose atsirado nauja futbolo komanda - Darbo Rūmų.

Darbo rūmų paskirtis buvo atstovauti pramonės, prekybos, statybos ir transporto darbininkų ir tarnautojų interesams, rūpintis jų kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais klausimais. Tad ir Biržuose Darbo Rūmai turėjo savo futbolo komandą.

1937 m. vasarą ši komanda susitiko su Pasvalio rinktine. Pirmąsias rungtynes biržiečiai žaidė išvykoje ir nugalėjo rezultatu 2:0. Matyt, paveikti tokio teigiamo rezultato, jie antrąsias rungtynes žaidė namuose atsipalaidavę - ir perkeltine prasme, ir tiesiogine. Apie tai gana vaizdžiai aprašyta tų metų „Lietuvos sporto" žurnale.

Rašoma, kad revanšinės rungtynės vyko Biržuose sekmadienį, rugpjūčio 29 dieną, ir jas biržiečiai laimėjo rezultatu 3:1 (0:0). Anot spaudos, „darbiečiai, nors laimėjo, tačiau parodė nepaprastai žiaurų, iki šiol dar Biržuose nematytą žaidimą, kuriuo nusivylė visi žiūrovai".

Maža to, biržiečiai futbolininkai, matyt, taip buvo įsitikinę pergale, kad kai kurie žaidėjai į rungtynes pažiūrėjo ne visai blaiviu žvilgsniu, o „be to, vienas Darbo Rūmų žaidikas buvo taip nusigėręs, kad nepastovėjo ant kojų".

Biržų šaulių futbolo komanda „Pilis" su būrio sporto klubo pirmininku, atsargos kapitonu Milkevičiumi. Nuotrauka buvo išspausdinta „Trimite" 1934 m.

Nepaisant pirmųjų rungtynių teigiamo rezultato ir „teisingo" nusiteikimo antrajai kovai, biržiečiai futbolininkai pademonstravo nenumaldomą pergalės troškimą. Anot spaudos, „taip pat dideliu chuliganiškumu pasižymėjo ir keli kiti žaidėjai, kurie taikė ne į kamuolį, o daugiau į priešo kojas".

Sporto žurnalistai apeliuoja dėl tokio Biržų futbolininkų agresyvumo į sporto vadovybę: „Reikia manyti, kad į tai bus tinkamai pažiūrėta Biržų sporto vadovybės, nes, jeigu daugiau kartų šitokie dalykai pasikartos, tai futbolo rungtynės nebesutrauks nė vieno žiūrovo".

Na, o pabaigoje iškeliama jau daugiau kaip 100 metų aktuali teisėjavimo problema - „taip pat reikia sutvarkyti ir teisėjų klausimą, nes nėra nė vieno tinkamo teisėjo, kuris pajėgtų bent kiek padoriau pravesti rungtynes".

Nepaisant tokių ne visai „futboliškų" aspektų, sporto statistika užfiksavo, kad Biržų Darbo Rūmų futbolo komanda 1937 m. du kartus nugalėjo Pasvalio rinktinę 2:0 ir 3:1.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-04-17

Labdaros siuntoje - ir du pianinai

„Atžalyno" vidurinė mokykla gavo 140 vienviečių mokyklinių suolų ir du pianinus. Šį turtą mokyklai atvežė švedai - prie Misionierių bažnyčios veikiančios grupės nariai.

 

Pasak „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktoriaus Vaidoto Butkevičiaus, minėtus labdaros teikėjus ir mokyklą sieja ne vienerių metų bendrystė.

Su „Šiaurės rytais" kalbėjusi direktoriaus pavaduotoja Irutė Varzienė teigė, kad mokyklos ryšiai su švedų grupe trunka jau šešerius metus. Tai esantis anglų kalbos mokytojos Reginos Kubiliūtės nuopelnas, nes draugystė su Misionierių bažnyčios grupe užmegzta šios pedagogės iniciatyva.

I. Varzienė džiaugėsi, kad iš keturių „Atžalyną" šiais metais aplankiusių švedų trys buvo seni pažįstami, lydėję labdaros siuntas ir anksčiau. Labdaros teikėjai esantys 60 - 80 metų žmonės, kurie, sulaukę garbaus amžiaus, stengiasi užsiimti naudinga veikla.

Šešerius metus tęsiasi „Atžalyno" draugystė su švedais, kurie šįkart atgabeno mokyklai reikalingo inventoriaus ir muzikos instrumentų.

Dovanas atgabenusiems svečiams mokykloje buvo surengti padėkos pietūs. Švedai ir juos lydėjusi mokytoja R. Kubiliūtė (ji pasirinko galimybę užtarnautai ilsėtis ir mokykloje jau nebedirba) taip pat buvo apdovanoti - jiems įteikti „Atžalyno" direktoriaus V. Butkevičiaus drožti medaliai ir biržietiškų lauktuvių rinkinukai.

„Už labdarą mokyklai esame labai dėkingi - svarbiausia, kad visi tų žmonių atvežami daiktai yra kokybiški ir nežemina labdarą priimančių", - kalbėjo I. Varzienė. Vienas pianinas jau pastatytas muzikos kabinete. Pasak muzikos mokytojos, jis yra kokybiškas ir net iš esmės nereikalaujantis derinimo. Kitas muzikos instrumentas yra skirtas pradinukams ir „įkurdintas" vienoje iš pradinių klasių kabinetų.

Labdarą atgabenę švedai taip pat lankėsi Nemunėlio Radviliškyje, Likėnuose, o vėliau išvyko į Kauno vaikų globos namus, aplankė neįgalius vaikus Vilniuje.

Grįžę į Švediją labdaros grupės nariai bažnyčiai ir jos bendruomenei už savo veiklą atsiskaito organizuodami filmuotos medžiagos peržiūrą. Renginio metu džiaugiamasi iš aplankytų šalių parsivežtomis dovanomis ir lauktuvėmis, kuriomis pasirūpina dėkingi labdaros gavėjai - seni ir nauji bičiuliai.

 

Alfreda Gudienė

2010-04-15

Eiles skaitė jaunieji literatai

Poezijos pavasario paukštė pirmiausiai aplankė moksleivius.

 

Praėjusio ketvirtadienio vakarą Biržų tvirtovės rūmų salėje savo kūrybą pristatė Biržų miesto mokyklų jaunieji literatai. Juos į renginį „Auginami auga - lai žydės!" sukvietė bibliotekininkai.

Pirmoji pasidalyti mintimis išdrįso „Saulės" gimnazijos antrokė Gabrielė Mileikaitė. Jos kūryba buvo pristatyta savitai - merginos draugai eiles suvaidino. Pati literatė prisipažino rašanti tada, kai „nesimiega", ir visai nesukanti galvos, kas tas eiles skaitys. Kokie žodžiai suguls į posmus, priklauso nuo nuotaikos ir aplinkui esančių žmonių. Gabrielės mokytoja - Asta Vaičytė.

Moksleivių poezijos pavasaris baigtas savita konferencija, kurioje į klausytojų klausimus atsakinėjo literatės Regina Kavaliauskaitė, Gabrielė Mileikaitė ir Giedrė Zablackaitė. Merginas palaikė jų mokytojos Jūratė Šatienė, Vita Krisiukėnienė bei Irutė Varzienė.

„Aušros" vidurinės mokyklos merginos į sceną palydėjo savo draugę Reginą Kavaliauskaitę, kurios eilės išsiskiria savitomis metaforomis, vaizdingais palyginimais. Abiturientės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jūratė Šatienė mokinę apibūdino vienu žodžiu - „originali". R. Kavaliauskaitė šiais metais tapo rajono jaunųjų filologų konkurso nugalėtoja. Regina susirinkusiesiems tvirtino, kad poezijos kasdienybėje yra kur kas daugiau nei kasdienybės poezijoje. Gyventi esą įdomu jau vien todėl, jog nežinai, kas bus ateityje.

Atžalynietę Giedrę Zablackaitę draugai vadino mokyklos žvaigžde, prizines vietas skinančia ne tik filologų, bet ir jaunųjų matematikų bei fizikų olimpiadose. Tvirtą nuomonę įvairiais klausimais turinti ir jos išsakyti kitiems nebijanti vienuoliktokė aplink save suburia daug bendraamžių. Pasak pačios literatės, eilės jai padeda geriau išreikšti save.

Giedrės mokytoja Vita Krisiukėnienė prisiminė pirmuosius moksleivės parašytus trioletus apie gamtą. Dabar merginos eilės jau kitokios, jose fiksuojamos akimirkų nuotaikos - laukimas, džiaugsmas ar egzistencinis nerimas. Moksleivė stengiasi aprėpti viską. „Ji disciplinuota, o ne poetiškai išsiblaškiusi. Ji, kaip Leonardas da Vinčis, domisi viskuo", - pagyrimų jaunajai literatei nešykštėjo „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Irena Varzienė.

 

Gražina Dagytė

2010-04-13

Biržuose - respublikinė informatikos olimpiada

Vakar Biržų „Saulės" gimnazijoje įvyko Lietuvos mokinių informatikos 21 - osios olimpiados atidarymas.

 

Renginio pradžioje pilnutėlė salė tylos minute pagerbė lėktuvo katastrofoje žuvusią Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir su juo skridusios valstybinės delegacijos narių atminimą.

Susirinkusiuosius pirmieji biržietiška šnekta ir mūsų krašto dainomis pasveikino gimnazistų folkloro ansamblio „Saulala" dainininkai, skudutininkai bei kanklininkai. Sveikinimo žodį tarę Biržų rajono savivaldybės atstovai žadėjo svečius supažindinti su miesto istorija, parodyti gražiausias vietas. Pasiteiravus, kiek olimpiados dalyvių Biržuose lankosi pirmą kartą, pakilo rankų miškas.

Informatikos olimpiadoje jėgų išbandyti atvyko penkiasdešimt du geriausi Lietuvos moksleiviai.

„Saulės" gimnazijos direktorius Dainius Korsakas sakė, kad daug kas teiraujasi, kas vieši mokykloje. Jis prisipažino įvardijęs, jog čia suvažiavo geriausi Lietuvos hakeriai. „Nuo jūsų nieko apsaugoti neįmanoma", - juokavo „Saulės" vadovas. Jis pilnutėlei salei priminė, jog Biržai garsūs ne tik puikiu alumi. Jie gali didžiuotis ir gardžia duona, Biržų tvirtove bei buvusiais gimnazistais. Olimpiadininkams linkėdamas sėkmės, Dainius Korsakas teigė, jog jauniesiems informatikams turėtų padėti gera Biržų gimnazijos, kurią kadaise baigė tokie žymūs Lietuvos žmonės kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, poetai Bernardas Brazdžionis ir Jonas Mekas, aura.

Švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Gutauskienė pranešė džiugią žinią - buvęs Seimo narys Viktoras Rinkevičius dviem olimpiados dalyviams paruošė prizus - USB atmintukus. Kam jie atiteks, nuspręs vertinimo komisija. Jėgas olimpiadoje išbandys penkiasdešimt du geriausi Lietuvos moksleiviai - jaunieji informatikai. Jų būryje nėra nė vieno biržiečio.

Į olimpiadą atvykęs Lietuvos kompiuterininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, kraštietis Viktoras Dagys pastebėjo, jog respublikinė mokinių informatikos olimpiada Biržuose organizuojama jau antrą kartą. Pirmąsyk ji vyko prieš penkiolika metų.

 

Gražina Dagytė

2010-04-13

Biržų pilyje - apie nacių ir sovietų okupacijas

Biržų tvirtovės rūmų salėje įvyko seminaras „Lietuvos okupacijų laikotarpio istorija. Šių temų pateikimo priemonės ir metodai mokykloje".

Seminarą organizavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Biržų r. Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai švietimo centras gausiai susirinkusiems mokytojams iš Biržų, Pasvalio, Panevėžio.

Tarptautinės komisijos vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas paskaitoje - diskusijoje „Du režimai. Dvi okupacijos. Du skirtingi vertininmai" teigė, kad jo tikslas - pažvelgti į žinomus dalykus kitu kampu.

Anot pranešėjo, susiformavęs skirtingas abiejų totalitarinių sistemų suvokimas. Tipiškas pavyzdys Lietuvoje - žydų klausimas. Nacizmas rėmėsi rasių teorija, sovietinė okupacija vykdė represijas socialiniu ir politiniu pagrindu. Sovietinės okupacijos rezultatai: per pirmąją ištremta 18 000 žmonių, įkalinta - 6000, per antrąją ištremta 120 000, įkalinta - 180 000, žuvo 20000 partizanų. 1944 - 1945 į Raudonąją Armiją mobilizuota apie 100000 vyrų.

Mūsų lietuvių sovietinė patirtis nėra visiškai žinoma Vakarų pasauliui, todėl esame atsakingi už istorinių faktų teisingą paviešinimą, įvertinimą, supratimą.

Dr. A. Bubnio duomenimis, 1940 07 01 Biržuose gyveno 1400 žydų.

Istorija dažnai yra interpretuojama taip, kaip patogiau nugalėtojams. Dabar kova vyksta ne tiek dėl teritorijų, kiek dėl žmogaus sąmonės. Yra manančių, kad nacizmas, kaip ideologija, yra daugiau pavojinga nei sovietizmas. Jeigu bendradarbiavimas su naciais yra smerkiamas, tai kolaboravimą su sovietais dažnai stengiamasi paaiškinti ar pateisinti.

Seminaro dalyviai turėjo daug klausimų R. Račinskui dėl genocido sąvokos, dėl žydų klausimo, Vyzentalio centro Izraelyje ir jo atstovo E. Zurofo veiklos.

Vienas žinomiausių vokietmečio tyrinėtojų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, pradėjęs nuo nacių antisemitinės politikos istorijos ir analizės, apžvelgė situaciją Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kituose vokiečių okupuotuose kraštuose.

Lietuvoje žydų tautos tragediją galime suskirstyti į tris etapus: pirmasis - 1941 06 22 - 1941 m. gruodis; antrasis - 1941 12 - 1943 04; trečiasis - 1943 04 - 1944 m. liepa.

Tragiškiausias buvo pirmasis etapas, kurio metu Lietuvoje nužudyta apie 160 000 žydų. Vilniaus gete jų liko 20 000, Kauno - 17000, Šiaulių - 5000, Švenčionių - 500. Masinės žudynės bent laikinai buvo nutrauktos todėl, kad vokiečiams reikėjo darbo jėgos. Tačiau 1943 metų balandį pradėti likviduoti mažesni getai, o 1943 09 23 - 24 d. sunaikintas ir Vilniaus getas. Kauno ir Šiaulių getai likviduoti 1944 metų liepos pabaigoje. Iš viso Lietuvoje ir už jos ribų buvo nužudyta apie 200 000 žydų.

Neaplenkė žydų tragedija ir Biržų. A. Bubnio duomenimis, 1940 07 01 Biržuose gyveno 1400 žydų, o 1941 01 01 visoje tuometinėje Biržų apskrityje jų buvo per 3000. Vokiečiai Biržus užėmė 1941 06 26, pradėjo veikti baltaraiščių būrys, vadovaujamas kapitono Igno Povilavičiaus. Iš pradžių visi Biržų žydai buvo suvaryti į getą, o 1941 08 08 įvyko masinės žudynės.

Išvakarėse kaliniai Pakamponyse iškasė du didelius griovius. Žydai buvo vedami į Pakamponis ir žudomi nuo 11 iki 19 valandos. Žudynėse dalyvavo vokiečiai gestapininkai, Linkuvos policininkai (apie 30), Biržų policininkai (apie 50). A. Bubnio teigimu, Linkuvos policininkų būrio dalyvavimas yra užfiksuotas daugelyje žudymo vietų. Iš viso Pakamponyse nužudyta apie 2400 žmonių, gyvenusių ne tik Biržuose.

Švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė vedė metodinį užsiėmimą „Pamokų metodai, dėstant apie totalitarinius režimus", šių eilučių autorius skaitė pranešimą „ Kovų už Lietuvos laisvę istorija Biržų krašte. Pažintis su savo krašto istorija ir istoriniais įvykiais".

 

Antanas Seibutis

2010-04-10

Pirmajai lietuviškai spausdintai Biblijai - 350

Šiemet sukanka 350 metų, kai Londone buvo pradėta spausdinti Chylinskio Biblija - tai pirmasis lietuviškas spausdintas Šventojo Rašto vertimas. Samuelio Boguslovo Chylinskio Olandijoje ir Anglijoje atliktas Biblijos vertimas, kuris buvo pradėtas spausdinti 1660 metais Londone, bet dėl sudėtingai susiklosčiusių aplinkybių buvo išspausdinta tik 416 puslapių (iki 40 psalmės).

Chylinskio Biblijos vertimas liudija aukštą mūsų krašto humanitarinės kultūros lygį XVII amžiuje, jos atstovų gerą išsilavinimą, dalyvavimą Vakarų Europos mokslo ir kultūros gyvenime, Lietuvos reformatų indėlį į lietuvių kalbos ir raštijos tradiciją. Tačiau retam kam yra tekusi laimė pavartyti šią Bibliją savo rankose. Chylinskio Senojo Testamento vertimas ligi šiol tebėra bibliografinė retenybė, vienintelis išlikęs originalus egzempliorius, saugomas Londone, Britų muziejaus bibliotekoje. Labai įdomi ir šio Biblijos vertimo rankraščio suradimo ir identifikavimo istorija.

Šventojo rašto vertėjas S. B. Chylinksis apie 1632 metus gimė Šventežeryje, netoli Lazdijų, reformatų pamokslininko šeimoje. 1652 m. baigė Kėdainių ev. reformatų gimnaziją, buvo paskirtas katechetu į Biržus. 1654-1659 m. studijavo teologiją Franekerio (Olandija) ir Oksfordo universitetuose.

Gražiai sukakčiai - pirmosios spausdintos lietuviškos Biblijos 350- osioms metinėms- įprasminti 2009 m. buvo išleista knyga Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas = Vetus Testamentum Litvanic? Lingv? donatum a Samuelo Boguslao Chylinski, t. y. Biblijos mokslinio leidimo I tomas. Knyga jau 2009 m. gegužės mėn. pristatyta Vilniuje, o dabar dr. Gina Kavaliūnaitė Halvoet, knygos sudarytoja, ruošiasi minėtą knygą atiduoti ir biržiečių teismui.

Specialiai šiam dr. G. Kavaliūnaitės Halvoet leidiniui vario raižinių ciklą Šv. Rašto tema sukūrė grafikas Šarūnas Leonavičius. Jis išraižė 10 graviūrų Senojo Testamento tema ir sukūrė Biblijai antraštinį puslapį, kuris arba neišliko, arba nebuvo išspausdintas savo laiku.

Jau nuo balandžio 8 dienos šie dailininko Š. Leonavičiaus ofortai (vario raižiniai), iliustruojantys Chylinskio Biblijos mokslinio leidimo I tomą, eksponuojami parodoje Biržų Viešosios bibliotekos salėje. Nepraleiskite progos aplankyti tikrai unikalią parodą.

2010 m. balandžio 17 d. (šeštadienį), 14 val. Biržų krašto muziejus „Sėla" kviečia visus į Biržų pillį (Viešosios bibliotekos salę) susitikti su mokslininkėmis, Samuelio Boguslavo Chylinskio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojomis: dr. Gina Kavaliūnaite Halvoet, jauna mokslininke, minėtos knygos sudarytoja, ir dr. Inge Lukšaite - iškiliausia reformacijos istorijos tyrinėtoja Lietuvoje.

Renginio metu bus pristatyta knyga Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas bei Š. Leonavičiaus ofortų, iliustruojančių Chylinskio Biblijos mokslinį leidimą, paroda.

Į Chylinskio Biblijos mokslinio leidimo sutiktuves Biržuose norime pakviesti ne tik istorijos, lietuvių kalbos, dailės mokytojus, bet manome, kad renginys turėtų sudominti ir krikščionių (ne tik evangelikų-reformatų) bendruomenes, galėtų būti įdomus kiekvienam, bent kiek besidominčiam mūsų kultūros istorija.

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" informacija

2010-04-10

Biržų vardui - 555

Šiemet balandžio 14 sukanka 555 metai, kai Biržų vardas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Tai padaryta Lietuvos- Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio 1455 04 14 dovanojimo rašte Radvilai Astikaičiui.

Lenkijos-Lietuvos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dovanojimo raštas Radvilai Astikaičiui

Pats karalius Kazimieras, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir kitų žemių Didysis Kunigaikštis.

Šiuo mūsų raštu suteikėme ponui Radvilai Astikaičiui pagal jo prašymą šešis Rokvėnų žmones, kuriuos bajorai išvijo iš jų tėvonijų, o ponas Radvila apgyvendino juos mūsų Pienionių žemėje.

Leidžiame Radvilai tuos žmones iš ten apgyvendinti jo pirktoje Biržų žemėje šalia vokiečių sienos ir šiuo raštu duodame jam minėtus šešis žmones.

1547 m. Radviloms gavus kunigaikščių titulą ir Erelio herbą, įvairiuose piešiniuose, herbuose (šiuo atveju ant koklio) ereliui ant krūtinės dažnai būdavo vaizduojamas senasis Radvilų giminės herbas – Trimitai.

Rašyta Gardine 1455 m. balandžio 14 d., raštą patvirtino Trakų vaivada Mykolas Kęsgaila.

 

Trimitai

Trąby, arba pažodžiui išvertus Trimitai, - lenkiškas herbas, naudotas ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Herbe pavaizduoti trys išdėstyti trimitai arba ragai. Jis pirmą kartą paminėtas 1398 m. Šį herbą turėjo netoli 200 šimtų giminių.

1413 m. Horodlės unijos metu 47 lenkų bajorų šeimos suteikė savo herbus 47 Lietuvos bajorų šeimoms. Trimitų herbą tada gavo ir Astikai. Kristino Astiko sūnus Radvila Astikas buvo Radvilų giminės pradininkas.

1547 m. Radviloms gavus kunigaikščių titulą ir Erelio herbą, įvairiuose piešiniuose, herbuose ereliui ant krūtinės dažnai būdavo vaizduojamas senasis Radvilų giminės herbas - Trimitai.

1547 m. Radviloms gavus kunigaikščių titulą ir Erelio herbą, įvairiuose piešiniuose, herbuose (šiuo atveju ant koklio) ereliui ant krūtinės dažnai būdavo vaizduojamas senasis Radvilų giminės herbas - Trimitai.

 

Antanas Seibutis

2010-04-10

Minėjo Boriso Dauguviečio gimimo jubiliejų

Sekmadienį Biržų kultūros centre susirinkę biržiečiai pagerbė garsaus režisieriaus Boriso Dauguviečio atminimą. Kovo 26 dieną jam būtų sukakę 125 metai.

„Susirinkome Verbų dieną paminėti žymaus mūsų kraštiečio jubiliejų. Kadaise biržiečiai B. Dauguviečiui už pastatytus spektaklius dovanojo karvę, o šiandien mes jums dovanojame spektaklį", - gausiai susirinkusiems biržiečiams sakė viena renginio organizatorių, rajono tarybos narė Ramunė Čigienė.

Viešintų klojimo teatras biržiečiams parodė Stasio Žemaičio komediją „Rickus - garsus Lietuvos plėšikas".

Seimo narys, režisierius Julius Dautartas džiaugėsi, kad biržiečiai nepamiršta iškilaus kraštiečio B. Dauguviečio, jo atminimui organizuoja teatrų festivalius.

Viešintų klojimo teatras biržiečiams parodė Stasio Žemaičio komediją „Rickus - garsus Lietuvos plėšikas".

Po spektaklio artistams ir svečiams dėkojo bei kaimiškus sūrius įteikė vienas kaimo turizmo sodybos „Dauguvietynė" bendrasavininkių Petras Jukonis.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-04-10

A.Gustaičio medalis - Jonui Balčiūnui

Kovo 26 d. Lietuvos aviacijos muziejuje už nuopelnus aviacijai vienuolikai asmenų įteikti Antano Gustaičio medaliai.

A. Gustaičio medalis - Lietuvos aviacijos istorikų patriarchui J. Balčiūnui.

Tarp apdovanotųjų - Lietuvos aviacijos istorikų patriarchas Jonas Balčiūnas. Tai Biržų krašto žmogus, mylintis ir puoselėjantis savo tėviškę.

A.Gustaičio medalis - naujas visuomeninis apdovanojimas, globojamas Lietuvos aviacijos muziejaus. Jis įsteigtas 2010 kovo 26 d., minint brigados generolo, Karo aviacijos viršininko, lėktuvų ANBO konstruktoriaus A.Gustaičio gimtadienį. Medalio steigimas - šios žymios asmenybės atminimo įamžinimas.

 

Rasa Penelienė

2010-04-10

Padovanojo šypseną seneliams

VšĮ „Viena šeima" surengė labdaros akciją „Padovanok šypseną seneliams". Joje dalyvavo šalies mokyklos, tarp kurių - Biržų „Atžalyno", „Aušros" vidurinės ir Kaštonų pagrindinė mokykla.

Kovo mėnesį moksleiviai piešė velykinius atvirukus - sveikinimus, kuriais šv. Velykų proga pasveikino Biržų prapijos Šv. Vincento Pauliečio, Legailių bei Nemunėlio Radviliškio Onos Milienės globos namų gyventojus.

Balandžio 3 dieną akcijos organizatoriai aplankė globos namus Biržų rajone. Buvo įteikti vaikų sveikinimai ir „Vienos šeimos" pyragai.

„Labai džiaugiamės, kad akcijos tikslas pasiektas, nes vaikučių sveikinimai išties padovanojo šypsenos seneliams", - teigia įstaigos direktorė Rasa Maiboroda. „Viena šeima" dėkoja Biržų moksleiviams už dalyvavimą labdaros akcijoje. „Jūsų nuoširdūs, šilti, neapsakomai spalvingi sveikinimai sušildė ne vieno širdį ir privertė patikėti, kad jie - ne vieniši..." - rašoma padėkoje.

 

ŠR informacija

2010-04-08

Kino filmas „Duburys" - Biržuose

Balandžio 13 ir 15 d. 17 ir 19 val. 30 min. Biržų kultūros centre bus rodomas vaidybinis pilnametražinis filmas „Duburys".

Tai drama, sukurta pagal Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko to paties pavadinimo romaną. Filmo režisierius - Lietuvos kinematografijos sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Filmas skirtas tiek jaunimui, tiek vyresnės kartos žiūrovui. Jame per personažų išgyvenimus perteikta jauno žmogaus prisitaikymo mieste drama, mėginimas pradėti naują gyvenimą, suprasti savo troškimus ir atrasti save didelėje bendruomenėje.

Vaidybinis filmas „Duburys" sėkmingai pristatinėjamas įvairiuose pasaulio kino festivaliuose. Pasaulinė premjera įvyko Montrealio pasaulio filmų festivalyje, jis taip pat buvo parodytas Indijoje, JAV, Vokietijoje, Švedijoje, Egipte, Kairo tarptautiniame festivalyje, nominuotas pagrindiniam - Auksinės piramidės - apdovanojimui, Talino tarptautiniame festivalyje apdovanotas net dviem pagrindiniais prizais - už geriausią Baltijos šalių vaidybinį filmą bei geriausią operatoriaus darbą.

Pagrindinius vaidmenis atlieka Giedrius Kiela, aktorė iš Ukrainos Oksana Borbat (už šį vaidmenį apdovanota Sidabrine gerve). Taip pat jame vaidina Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė (gavusi Sidabrinės gervės apdovanojimą už antraplanį moters vaidmenį), Vladimiras Jefremovas (pelnęs Sidabrinės gervės apdovanojimą už antraplanį vyro vaidmenį) ir kt.

Bilietai parduodami prieš kino filmą. Kaina - 5 Lt.

Prisikėlimo žinia tikintiesiems dovanoja viltį

Velykų ryto laukimas praėjusį savaitgalį pripildė biržiečių namus. Didysis tridienis skatino dar daugiau įsigilinti į save, suprasti kitus, mokytis atleisti ir kantriai priimti žemiškojo gyvenimo kasdienybę.

 

Efektinga Panevėžio fotomenininkų paroda

Kovo 31 dieną Biržų pilyje, kraštotyros muziejaus „Sėla" menėje, atidaryta Panevėžio fotomenininkų paroda „Panevėžys plius fotografija".

Parodų salės sienas ir menine įvairove, ir spalvomis maloniai išmargino net keturiolikos Panevėžio autorių darbai. Autorių, kurie daugiau ar mažiau žinomi Lietuvos fotomeno padangėje, tiek ir už šios padangės ribų.

Į atidarymą Panevėžio savivaldybės skirta mašina atvažiavo net šeši autoriai, spėję trumpam apsilankyti ir Astrave, kur labiau už rūmus ar ežero užtvanką fotografus sužavėjo sudegusio Astravo malūno estetika.

Galiu paliudyti, kad visi be išimties Panevėžio fotografai elgėsi kaip tikri fotografijos maniakai gerąja šio žodžio prasme, nes tos trumpos ekskursijos metu fotografavo viską, kas tik pasipainiodavo po kojomis ir „po akimis", taip pat fotografavo ir vienas kitą, ir vieni kitus. Aptiko ir gražaus Biržų jaunimo, kurie buvo surengę savą fotografijos sesiją su žaviu modeliu prie Astravo rūmų arkados, tad „išfotografavo" ir tą jaunimą...

Biržų pilyje savo ir kolegų didelio formato darbus, atspaustus ant drobės imitacijos ir iškabintus be rėmų kaip plakatus, pristatė fotomenininkai Marija Šileikaitė - Čičirkienė, Irena Giedraitienė, Saulius Saladūnas, Gediminas Kudirka, Petras Kaupelis ir Arturas Milašauskas. Beje, patys panevėžiečiai, išvydę pilies salėje pakabintą parodą nustebo, kad ji čia taip gerai tiko ir efektyviai atrodo.

Panevėžio fotomenininkai sudegusio Astravo malūno griuvėsiuose.

Gražią iniciatyvą parodė naujasis Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, palydėjęs savus menininkus į Biržus, apsilankęs miesto savivaldybėje ir atsivedęs į parodos atidarymą ir Biržų merą Regimantą Ramoną - abu merai išrėžė ir trumpas kalbeles, kurios bendro fono nesugadino. Kadangi ir mano, ir Panevėžio fotomenininkų nuojautos sutapo, tad, regis, naujasis jų meras iš tiesų yra neabejingas kultūrai ir kūrėjams kaip individualybėms. Ir reikia būtinai pasakyti, kad toks neabejingumas (čia, regis, jau galima kalbėt ir apie supratingumą) tapo išskirtine retenybe šių dienų politikų gretose.

Po parodos atidarymo svečiai ir šeimininkai maloniai pavakarojo, tačiau Biržų bėda ta, kad vis dėlto į įdomesnių parodų atidarymus kartais nesusirenka ir ta publika, kuriai čia lyg ir derėtų pasirodyti, tuo pasirodymu bent simboliškai solidarizuojantis ne tik su savos parapijėlės menininkais, bet ir su tais, kurie nepatingi atvežti savo kūrybą į šalies pakraštį, prigludusį prie Latvijos sienos.

O tiems, kurie bent kiek domisi vizualiniais menais ir konkrečiai fotografija, ramia sąžine galiu pasakyti, kad verta ateiti ir pažvelgti į keturiolikos Panevėžio fotomenininkų rodomų vaizdų įvairovę.

Alis Balbierius

2010-04-03

Ištikimas giminės tradicijai

Kovo 18-ąją literatūrologui Kęstučiui Nastopkai sukako 70 metų.

 

Kuomet pagalvoju apie gražų iš Biržų krašto kilusių poetų ir rašytojų būrį, prisimenu ir literatūros tyrinėtoją Kęstutį Nastopką. Šį kartą tokiems prisiminimams yra tikrai rimta priežastis. Habilituotas mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius, A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijų centro vadovas Kęstutis Nastopka kovo 18 dieną mini savo septyniasdešimtąjį gimtadienį.

Gimė jis Kaune, tačiau tą pačią vasarą tėtis Valentinas Nastopka, veterinarijos gydytojas, studijavęs Vienoje, parsiveš Kęstutį į Biržus, kur jis užaugs, iš čia išeis į žmones, tačiau visada liks tikras biržėnas ir net sakys, kad tapęs krūvele pelenų, norėtų, jog juos priglaustų Širvėnos ežeras. O biržėnais Biržų krašto žmones vadino ne tik daugybe talentų apdovanotas Balys Sruoga, bet ir Biržuose „vaikščiojančia enciklopedija" tituluojamas mokytojas, Kęstučio tėčio brolis Liubomiras Nastopka. Kęstučiui bus septyneri, kuomet, grįždamas iš Naradavos tarybinio ūkio, avarijoje žus tėvas. Kęstučio ir jaunesnių brolių Konrado ir Raimundo ateitimi rūpinsis dantų gydytoja mama Marija, dirbdama ne tik poliklinikoje, bet priiminėdama pacientus ir namuose. Kęstutis lankys „Aušros" pradinę mokyklą, kuri kartu su juo išaugs į vidurinę. Atkakliai mokysis (buvę mokytojai po daugelio metų prisipažins bijoję keblių smalsaus mokinio klausimų) ir taip elgtis tikriausiai skatins iškilios Nastopkų giminės tradicija. Nes iš Rinkuškių kilęs jo senelis Petras Nastopka, baigęs studijas Tartu veterinarijos institute, dėstė ne tik Biržų gimnazijoje, bet ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Kitas jo brolis - vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų, dimisijos brigados generolas Stasys Nastopka. Kęstučio tėvo sesuo Halina Nastopkaitė, žinoma kaip rašytoja Halina Korsakienė, kurios dukra Ingrida - menotyrininkė, o anūkė - kultinė rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė.

Kęstutis Nastopka (kairėje) ir Tomas Venclova.

Prieš kelerius metus profesorius Kęstutis Nastopka yra sakęs, kad besimokant Biržų 2-ojoje (dabar „Aušros") vidurinėje mokykloje, jam gimusi eiliavimo manija. Tais metais priklausiau tam pačiam prie rajono laikraščio buvusiam literatų būreliui, kuriam daug metų vadovavo Petras Skodžius. Prisimenu, kad Kęstučiui už eilėraštį „Kepurė" rajoniniame kūrybos konkurse buvo paskirta pirmoji premija, jis rašė poemą (įsiminė jo žodžiai, kad „poemą parašyti - tai ne riestainį sukrimsti"), jo eilėraščiai būdavo spausdinami ir kai kuriuose respublikiniuose leidiniuose. Tačiau jų autorius greitai savo kūrybą ėmęs vertinti kritiškai. „Poezijos ten, - vėliau sakys, - ko gero, nė kvapo, bet iš rašymo manijos liko šioks toks išmanymas, kaip padaromas eilėraštis, o vėliau ir supratimas, kad vien to poezijai nepakanka". Jis prisimins biržietį poetą ir vertėją, literatūriniuose vakaruose pasireiškusį kaip įtaigų skaitovą, Konstantiną Snarskį - Žvaigždulį, iš kurio gavo pirmąsias rimtesnes poezijos supratimo pamokas, tuomet dar Vilniaus pedagoginio instituto studentą Vaidotą Spudą, kurio eilės jam buvo tarsi gaivus, iš tuometinės tarybinės lietuvių literatūros štampų atsinaujinęs gūsis.

Baigus vidurinę mokyklą, abejonių, ką rinktis ir kur mokytis toliau, nekilo. Išvažiavo į Vilniaus universitetą (tuomet jis buvo vadinamas Vilniaus V. Kapsuko vardo universitetu - A. B.) studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Čia galutinai nutolo nuo eilėraščių rašymo, bet ne nuo poezijos vertinimo, nes, kad „eilučių rikiuotė taptų prasmingu tekstu, neužtenka iš raidžių sudėlioti žodžius, o iš žodžių - sakinius. Reikia dar išmanyti poezijos kalbą, atpažinti ryšius tarp poetinės raiškos ir poetinio turinio". Dar studijų metais susidomėjo Latvijos literatūra, lietuvių ir latvių literatūrų ryšiais. Baigus universitetą, pasitaikė puiki proga trejus aspirantūros metus praleisti Rygoje. To rezultatas buvo 1974 metais 3000 egz. tiražu išleista solidi studija „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai". Paties Kęstučio ryšiai su latvių literatūra nenutrūksta iki šiol. Tikriausiai to pradžia buvo vaikystės vasaros, praleistos Purviškių kaime, pačiame Latvijos pasienyje. Visai čia pat, tik kitoje Nemunėlio pusėje, prabėgo latvių poeto Knuto Skujenieko vaikystė. Su juo ir Uldžiu Berziniu Kęstutis tapo artimi bičiuliai. Skujenieko eilėraščių rinktinę „Aš esu viešėjęs" pas lietuvių skaitytojus, rašo iš Biržų krašto kilęs literatūros kritikas ir vertėjas Arvydas Valionis, „palydėjo inteligentiškas literatūrologo Kęstučio Nastopkos žodis".

Profesorius (nors Kęstutis sakosi nejaučiąs ypatingos pagarbos moksliniams laipsniams ir vardams - A. B.) buvo ir Uldžio Berzinio rinkinio „Vabzdžių žingsniai" sudarytojas ir vertėjas, Jelgavoje minint 140 - ąsias Maironio gimimo metines, latviškai kalbėdamas priminė, kad Jelgava buvo latvių kultūros centras.

Gilindamasis į lietuvių ir latvių literatūrų ryšius, nepamiršo ir Lietuvoje vykstančių literatūrinių procesų. 1972 metais poezijos gerbėjai sulaukė trijų, išsiskiriančių savo meniniais ir dvasiniais akiračiais iš monotoniškos ir gal kiek nuobodokos poezijos knygų. Tai buvo Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės", Jono Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą" ir Tomo Venclovos „Kelio ženklas". K. Nastopka jas recenzavo „Pergalės" žurnale, gindamas nuo oficialios kritikos išpuolių ir užsitraukdamas valdžios nemalonę.

 Jam artima kraštiečių Jono Strielkūno ir Henriko Algirdo Čigriejaus poezija. Apie Čigriejų, jo unikalią, kaimietiška jausena pulsuojančią kūrybą yra sakęs, kad „Čigriejus gimė kaimiečio gryčioje, todėl užrašo tai, ką mato". Tai lakoniškas ir labai tikslus minėto autoriaus prozos apibūdinimas.

K. Nastopka dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Vilniaus pedagoginis institutas), o nuo 1992 metų yra Vilniaus universiteto Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų centro profesorius. A. J. Greimas - žymus kalbininkas, semiotikas, mitologas, eseistas, vienas iš labiausiai pasaulyje žinomų lietuvių, pagarsėjęs kaip baltistas, tyrinėjęs lietuvių ir latvių kalbas bei mitologiją, ypač daug nuveikęs semiotikos (tai moderniosios kalbotyros sritis, tirianti ženklų ir ženklų sistemų taikymą kalboje, rašytiniuose tekstuose, muzikoje, architektūroje bei kitose srityse) moksle. Kęstutis Nastopka save laiko A. J. Greimo mokiniu ir vienoje savo paskaitoje yra sakęs, kad jo gyvenimo prasmė - įtvirtinti Greimo semiotiką Lietuvoje. Jis yra išvertęs A. J. Greimo knygą „ Struktūrinė semantika", kuri yra svarbiausias teorinis šaltinis tyrinėjant kalbos reikšmę, kartu su kitais vertėjais išvertė Greimo knygą „Lietuvių mitologijos studijos", sudarė semiotinių terminų žodyną, parengė knygą „Baltos lankos 30", kurioje išspausdinta A. J. Greimo 90 - osioms gimimo metinėms skirtos konferencijos medžiaga.

Mokslininkas yra sakęs, kad knygas rašo lėtai, ne taip kaip jaunystėje eilėraščius. Bet ne visuomet nusveria kiekybė. Analitiniai kritikos straipsniai apie lietuvių poeziją atnaujinusių poetų J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos, V. P. Bložės kūrybą išspausdinti knygoje „Išsprūstanti prasmė". Už monografiją „Lietuvių eilėraščio poetika" jam buvo paskirta Valstybinė premija. Už nuopelnus skatinant ir plėtojant kultūrinį bendradarbiavimą, gilinant akademinius ryšius, skleidžiant Prancūzijos kultūrą Lietuvoje apdovanotas Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu, o Latvijos vyriausybė jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu. K. Nastopka yra vienas iš „Lietuvių literatūros istorijos" autorių, parengė paskaitų konspektą apie Pabaltijo tautų literatūras, kartu su kraštiečiu literatūrologu Vytautu Kubiliumi (dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus tėvu), kuris, Kęstučiui dirbant Literatūros institute, jam buvo narsos ir sąžiningumo pavyzdys, parengė studiją „Lenkų romantizmas ir Baltijos literatūros", parašė „Reikšmių poetika: semiotikos bandymai", paskelbė mokslinių tekstų leidiniuose „Semiotika", „Mitologija šiandien" ir kt.

Gimtadieniai ateina ir praeina. Net šitokie. Jubiliejiniai. Lieka darbų kasdienybė. Kūrėjui prasmingiausia būsena. Nes tik darbas, kuriam paskiriami dešimtmečiai, kurio vaisiai reikalingi kitiems, gimtosios tautos kultūrai, teikia džiaugsmą ir laimę.

 

Algirdas Butkevičius

2010-04-03

Sveikatiada Kvetkų mokykloje

Kvetkų mokykloje vyko tradicinė sveikatingumo pertrauka.

Ją prieš porą metų sumanė, organizavo ir joje dalyvavo direktorė Sigutė Kvetkienė. Mokykloje visada didelis dėmesys yra skiriamas sveikam ir aktyviam gyvenimo būdui.

Dėl tokios sveikatinimo veiklos ir įsijungimo į įvairius nacionalinius projektus praėjusiais mokslo metais mokykla buvo pažymėta sveikatos apsaugos bei švietimo ir mokslo ministrų apdovanojimu, o už asmeninį indėlį organizuojant įvairius sveikatingumo renginius mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė ir šių eilučių autorė buvo apdovanotos vardinėmis minėtų ministrų padėkomis.

Atsisveikinimui su žiema direktorė mokinius ir mokytojus pakvietė į svajonių pertrauką - „Sniego mūšį". Galime girtis, kad mūšio metu tikrai išvijome žiemą ir pagaliau sulaukėme pavasario. Tik tikimės, kad ne mes „iššaukėme" tokį didelį potvynį...

Direktorė su mokiniais iš anksto suplanavo būsimo mūšio eigą ir numatė griežtas taisykles. Viena svarbiausių - nepataikyti sniego gniūžte priešininkui į veidą ir į galvą.

Mūšio dalyviai - mokiniai ir mokytojai - numatytą dieną atsinešė patogią aprangą ir entuziastingai laukė ilgosios pertraukos. Prieš mūšį sudarytos komandos per nustatytą trumpą laiką turėjo pasistatyti sniego tvirtoves, prisigaminti sniego gniūžčių. Švilpuku davus signalą, užvirė kova. Nebegalėjai atskirti, kur čia mokytoja, kur direktorė, o kur mokinys: pliekėsi ir ėjo ristynių po sniegą visi vienodai. Skambėjo raginantys koviniai šūksniai, girdėjosi juokas... Kaip vyksta mūšis, ar laikomasi taisyklių, stebėjo specialūs fotokorespondentai (šių eilučių autorė ir direktorės pavaduotoja Rasa Valentėlienė), pasivadinę „jungtinių tautų atstovais".

Kai priešininkų tvirtovės jau buvo sugriautos, stebėtojai „taikdariai" nutraukė mūšį ir susitaikymui pasiūlė dalyviams nulipdyti sniego Senį Besmegenį. Tokiai misijai nebe visi turėjo jėgų...

Sveikatingumo pertrauka praėjo sėkmingai - pralaimėjusiųjų ir nukentėjusiųjų nebuvo. Nors ir pavargę, visi džiaugėsi, kad patirta daug gerų emocijų, kūrybinio įkvėpimo, fizinės iškrovos. Dabar lauksime kitų metų mūšio.

 

Kvetkų mokyklos mokiniai juokauja, kad po jų sniego mūšio buvo išvyta žiema.

 

Idalija Gasiūnienė,

Kvetkų mokyklos biologijos mokytoja

2010-04-03

Pavasarinis gūsis sunkiai iš sąstingio besivaduojančiame švietime

Jis cituoja Ričardą Floridą, kūrybinės visuomenės idėjos nešėją, sakydamas: su vaikais viskas gerai - turbūt nelabai gerai su suaugusiais. Gal čia mūsų nepasitenkinimai, nesusikalbėjimai, čia reikia ieškoti išeičių?

Anot jo, anksčiau nei amerikietis R.Florida mūsų švietimo reformos pradininkė Meilė Lukšienė numatė, kad būtina ugdyti kūrėją, atsakingą už kultūrą. Būtent šios mokslininkės idėjos paskatino tapti mokytoju jį - dabartinį švietimo ir mokslo viceministrą, iš tribūnų kalbantį tai, kas daugiau kaip prieš dvidešimt metų buvo aktualu tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjams. Tas kalbėjimas suteikia vilties, kad į švietimą ateina ilgai laukti pokyčiai.

 

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys praėjusį antradienį dalyvavo Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos surengtoje pedagogų konferencijoje „Mokymas mokytis: mokytojų veiklos efektyvinimo galimybės".

Jo pranešimo tema - „Švietimas - atsakas į XXI amžiaus iššūkius".

Viceministras V. Bacys teigė, kad jį pedagogo kelią rinktis įkvėpė vienos iš tautinės mokyklos kūrėjų Meilės Lukšienės idėjos.

Iš įvairių rajono ugdymo įstaigų susirinkusiems pedagogams viceministras priminė, kad jų darbas - rašyti ateičiai laiškus, kurių patys nebeskaitys. Ir paskaitą pradėjo nuo subtilios užuominos - neseniai Lietuvos ugdymo įstaigose viešėję kaliningradiečiai sakė čia radę tą patį - tik žodžius kitus.

Kokie tie XXI amžiaus iššūkiai? Laisvė, globalizacija, informacijos sprogimas, sparti kaita, visuomenės išsiskaidymas - taip jie apibrėžiami Lietuvos švietimo plėtotės strateginėse nuostatose. Tai išties kietas riešutėlis ne tik švietimui, bet ir visai valstybei.

Kokia bus ateities visuomenė? Dabartinės visuomenės koncepcija turi bendrą bruožą - akcentuojamas intelektas, žinios, išsilavinimas. Vienas iš madingų šių laikų autorių R.Florida kalba apie kūrybinę visuomenę.

Viceministras V.Bacys pastebi, kad anksčiau už minėtą amerikietį mokslininką kūrėjo ugdymo idėjas kėlė švietimo reformos pradininkė Meilė Lukšienė.

Būtent M.Lukšienės įkvėptas V.Bacys sako rinkęsis pedagogo kelią ir 14 metų dirbęs mokytoju. „Laikas atsigręžti į 1988 - 1989 metų idėjas ir kurti mokyklą tokią, kokią mes patys norime turėti", - sako buvęs mokytojas.

Jeigu praėjusio šimtmečio rūpestis buvo švietimo prieinamumas visiems, tai dabarties - kokybė visiems. O bręstantis rūpestis - kokybė kiekvienam. Viceministro teigimu, nuolat jaučiame, kokie skirtingi yra vaikai ir kaip tie skirtumai auga. Juos lemia migracijos, socialinės diferenciacijos procesai, šeimų gyvenimo būdas, rinkos ekonomika ir t.t. Skirtingus matome ir mokytojus - skirtingos patirties, išmanymo, gebėjimų, polinkių. Būtent tą įvairovę reikia puoselėti - tai atvers kūrybines erdves originalumui ir talentams augti.

Viena iš konferencijos organizatorių Stasė Eitavičienė abejojo, ar tokio kūrybiškumo ugdymo, apie kokį kalbėjo viceministras, sugebėtų imtis provincijos mokyklos.

Viceministras pateikė pavyzdį apie mokyklose skiriamą ypatingą dėmesį itin gabiems vaikams. Tačiau tie gabieji, baigę mokyklas, paprastai į gimtuosius miestelius negrįžta. Čia paprastai lieka gyventi ne tokie gabūs - jie kuria šeimas, įsijungia į bendruomenės gyvenimą. Todėl labai svarbu, kad būtent jie mokyklose gautų kokybišką ugdymą, kad čia jie patirtų kuo daugiau gerų emocijų, kurios vėliau įvairiomis formomis grįš į vietinę bendruomenę.

Ar Lietuvoje reiškiasi kūrybiškumas? Viceministras pateikė Pasaulio konkurencingumo indeksą (2008 - 2009 m.), pagal kurį Lietuva - tik 44 vietoje. Ar esame kūrybingi, ar tik gaudome kitų idėjas ir gerai vykdome? Kaip kūrybiškumas ugdomas mokyklose?

Dažnai mokytojai kūrybiškumą sieja tik su menais. Tuo tarpu visas ugdymo procesas turėtų būti kūrybiškas. Net ir vaiko klaidos skatina kūrybai „Jei vaikas neklysta - jis nekuria", - teigė viceministras.

Mokytojai deklaruoja, kad kūrybiškumas jiems patinka, tačiau kūrybingi vaikai - ne. Nes paprastai mokytojui patinka tai, kas kontroliuojama, o kūrybiškumas - nekontroliuojamas, nesuplanuojamas.

Ko mokykloje turi būti mokoma, kai keliami tokie lūkesčiai? Dizaino (t.y. projektuoti, konstruoti, kurti estetinę išvaizdą), naratyvo (pasakojimo, mokėjimo suprasti ir perteikti kitiems), simfonijos (pasaulio sudėtingumo, kontrastingo didumo suvokimo, sąskambio, dermės), empatijos (įsijautimo į kitą, jautrumo kitam), žaidimo (žaisti, pokštauti reikiamu kultūros lygiu), reikšmių (prasmės, žodžių junginių ir formų suvokimo).

Ar tokių dalykų gali mokyti dabartiniai mokytojai? Taip - įveikiant pagrindinius trukdžius. Vienas iš tokių - mokytojų išsilavinimas. Pedagogams dažnai užtenka dalykinių žinių, tačiau trūksta bendrojo išsilavinimo.

Kas mokyklose slopina kūrybiškumą? Samprata, kad pagrindinis tikslas - vaikams perduoti žinias (todėl bijoma „žaidimų"), mokymasis sėdint (vaikas juk mokosi visu kūnu ir pojūčiais), nuolatinis vertinimas pažymiais, testų ir egzaminų kultūra, nesėkmių netoleravimas, nesaugumas, nuovargis, liūdesys (ką dažnai mėgsta demonstruoti mokytojai), humoro stoka.

Kad vaikas būtų ugdomas kūrėju, valstybės ir savivaldybių politika turėtų būti nukreipta į šiuolaikinės mokymosi aplinkos kūrimą, sąlygų mokyklų savarankiškumui reikštis sudarymą bei kūrybingų mokytojų rengimą.

Viceministras nevengė kritikos dabartinės pedagogų kvalifikacijos kėlimui. V.Bacys prisipažino, jog dirbdamas mokykloje (buvo istorijos mokytojas ir Šiaulių Didžiadvario gimnazijos direktorius) jis nesiekė įgyti metodininko ar eksperto vardo.

Viceministras V.Bacys sulaukė konferencijos dalyvių abejonių, ar tokiuose rajonuose kaip Biržai įmanomas toks švietimo turinys ir formos, apie kurias kalbėta paskaitoje.

Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas padrąsino sakydamas, kad kuo mažesni miesteliai, tuo juose dirbantys mokytojai kūrybiškesni. Jis išsakė griežtas nuostatas dėl kaimų mokyklų uždarymo vajaus - anot viceministro, vaikai turi mokytis arčiau namų. Pradinėms klasėms kaimuose nereikalingi pastatai, kurių išlaikymas brangiai kainuoja. Anot jo, galimos mobilios grupės, kurios galėtų rinktis pamokoms seniūnijos ar kitose patalpose. Tuo tarpu vyresnio amžiaus mokiniams mokyklas keisti esą naudinga. Todėl nereikėtų baimintis dėl būsimo vidurinių mokyklų naikinimo paliekant pradines, pagrindines, progimnazijas ir gimnazijas.

Būtent dėl to šiuo metu nerimsta Biržų  „Aušros" vidurinė mokykla, kuri pretenduotų į gimnaziją, tačiau iš savivaldybės sulaukia įvairių signalų, kad tokio tipo ugdymo įstaiga ji nebus.

Viceministras V.Bacys pripažino, kad mokyklų perorganizavimai yra skausmingi procesai ir jie turi vykti aktyviai diskutuojant su bendruomenėmis, atsižvelgiant į visuomenės interesą, ieškant bendrų sutarimų.

Būtent atvirumo bei skaidrumo Biržų rajono švietimo sistemoje iki šiol labiausiai ir trūko. Tačiau mintys, išsakytos konferencijos metu, reikia manyti, bus paskata imtis aktyvesnės veiklos, ypač stiprinant mokyklų ir bendruomenių ryšius.

Po viceministro paskaitos Biržų rajono pedagogai išklausė VU Edukologijos katedros doktorantės V.Butkutės mintis apie mokymosi mokytis sistemos kūrimą mokykloje.

Puikiai organizuotas renginys po pietų tęsėsi diskusijomis darbo grupėse.

 

Rasa Penelienė

2010-04-01

Apie teatro dieną, nausėdiškių meilę scenai ir vištą be paso...

Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centre paminėta Tarptautinė teatro diena. Ta proga gausiai susirinkę teatro mylėtojai buvo nudžiuginti dviem spektakliais.

 

Kalbėjo apie teatro praeitį ir dabartį

Ištikimiems žiūrovams vaidino kraštiečiai - Nausėdžių kaimo aktoriai, padovanoję premjerą - komediją pagal F. Buliakovą „Keturios Jono moterys" (režisierė - Vita Vorienė). Svečiai iš Rokiškio rajono, Panemunėlio kultūros namų dramos kolektyvas, suvaidino D. Juknevičienės komediją „Meilės žabangos" (režisierė - Audronė Šakalienė). Gausiai susirinkę žiūrovai vaidintojams negailėjo aplodismentų, pagyrimo žodžių ir gėlių.

Nausėdžių aktorių improvizacijos generalinėje repeticijoje Teatro dienos išvakarėse.

Svečiai iš kaimyninio rajono po vaidinimo susirinkusiems biržiečiams vėliau priminė teatrinio meno pradžią jų krašte. Su pasididžiavimu kalbėta apie pirmąjį slaptą lietuvišką vakarą - vaidinimą, 1893 metais parodytą Panemunėlio apylinkėse, ir 1872-1908 metais tame krašte dirbusį švietėją, kunigą Joną Katelę.

Biržiečiai džiaugėsi garsiuoju režisieriumi Borisu Dauguviečiu ir senomis teatro tradicijomis.

Žiūrovams Teatro dienos proga lenkėsi ir Biržų kultūros centro mėgėjų teatras, vadovaujamas režisierės Vitos Vorienės. Jie biržiečius į premjerą kvietė balandžio mėnesį. O praėjusį šeštadienį sceną užleido Nausėdžių kaimo aktoriams, vaidinusiems komediją apie gyvenimą senelių namuose.

 

Be vaidinimų neįsivaizduoja savo kasdienybės

Nausėdiškiai šiuo metu gali džiaugtis net dviem skirtingo amžiaus aktorių dramos kolektyvais. Vyresnieji kaimo vaidintojai skuba dėkoti savo režisierei Vitai Vorienei, kuri repetuoti važinėja laisvu laiku nuo darbo Biržų kultūros centre. Kai kurie komedijoje vaidinantys aktoriai tvirtino per savo gyvenimą kaime sukūrę ne mažiau kaip dvidešimt vaidmenų. Nausėdiškės Sigita Karosienė, Aldona Žiedelienė, Valerija Morkūnienė ir Vanda Pikūnienė sakė be teatro negalinčios įsivaizduoti savo kasdienybės.

Jos džiaugėsi, kad komedijoje vaidinti sutiko jaunas ūkininkas Linas Straževičius, sukūręs elektriko Jono vaidmenį. „Vaidinantys vyrai kaime yra deficitas. Vieni tvirtina neturintys laiko, kiti - bijantys scenos", - pasakojo moterys. Jos džiaugėsi, kad Linas neatmetė vyresnio amžiaus moterų draugijos ir stropiai kartu repetavo. Taip pat Nausėdžių aktorės dėkojo ūkininko žmonai Daliai, dėl spektaklio ir vyro vaidybos prisiėmusiai dalį Lino darbų ir namuose vakarais likdavusiai vienai su vaikais. „Dalia seniau irgi vaidino", - pastebėjo moterys.

Režisierė Vita Vorienė aktorius ir žiūrovus sveikino su Tarptautine teatro diena.

Vanda Pikūnienė prisiminė, kaip praėjusią vasarą, renkant avietes, jos dukra (Vita Vorienė - red. past.) pasiteiravo, ar mama dar norėtų vaidinti. Ši nedvejodama pasakiusi, jog labai norėtų. V. Vorienė nedelsdama ėmėsi darbo - surado ir iš rusų kalbos išvertė Florido Buliakovo pjesę „Keturios Jono moterys".

Aktoriai pasakojo vaidmenis pasidaliję kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje ėmęs siausti pandeminis gripas. Namuose pasiskaitę savo žodžius, žmonės repetuoti į bibliotekos foje rinkdavosi antradienių bei ketvirtadienių vakarais. Vėliau prireikė ir savaitgalių. Teatrą pamilusių nausėdiškių nebaugino šaltos repeticijų patalpos.

Pasak aktorių, jie taip įpratę prie nuolatinio vaidmenų mokymosi, kad jau seniai nebekyla jokių problemų. Vanda Pikūnienė prisiminė, jog seniau scenarijų ant virtuvės stalo ji pasidėdavo net tada, kai šeimynai ruošdavusi virtinius.

Sigita Karosienė smagiai pasakojo, kaip sykį žodžius ji kartojusi naktį. Pabudęs vyras pasiteiravo, ar žmona poteriaujanti.

 

Vaidindami pabėga nuo kasdienybės

Nausėdžių aktorių penketukui, nežiūrint daugumos gražaus amžiaus, užsiėmimų kaime netrūksta. Valerija Morkūnienė, pasak jos draugių, rašo eilėraščius. Gimtadienių proga Valerijos eilės išspaudžia ašaras ne tik jubiliatams, bet ir jų svečiams. Kūrybingą moterį kaimiečiai vadina Nausėdžių šviesuole.

Aldona Žiedelienė už nesavanaudišką rūpinimąsi Nausėdžių maldos namais ir visokeriopą pagalbą kaimo žmonėms bei jų artimiesiems „Šiaurės rytų" organizuotuose 2009 metų biržiečio rinkimuose pelnė metų Geradarės vardą.

Sigita Karosienė - puiki šeimininkė. Pačios keptais pyragaičiais ji džiugino ir repeticijų vakarais.

Vanda Pikūnienė visa laisvalaikį leidžia su virbalais. Pasak jos, per žiemą numezgė 47 poras kojinių.

Režisierė Vita Vorienė pastebėjo, jog daug kam gali būti keista, kad garbaus amžiaus sulaukusios kaimietės nenori sėdėti namuose, o skuba į repeticijas. „Vaidyba suteikia galimybę pabėgti nuo kasdienybės", - sakė režisierė. Ji prisiminė daugybę smagių akimirkų, patirtų kartu su nausėdiškiais. Su jais pastatyta daug spektaklių, daug važinėta ne tik po rajoną ar Lietuvą, bet vaidinta ir svetur.

Kartą, vykstant į Tarptautinį kaimo teatrų festivalį Latvijoje, teko gerokai palūkuriuoti prie sienos. Dėl to grupė neprarado nuotaikos. Visi juokėsi, jog pasieniečiai iš karto nepraleido todėl, kad aktoriai vežėsi vištą - artistę be paso.

Nausėdiškiai „Šiaurės rytams" pasakojo, kad jų kaime yra gilios teatro tradicijos. Vaidinta ir kolūkio metais, kuomet spektaklius režisavęs pats pirmininkas, dramos kolektyvo aktorės Valės Morkūnienės vyras Vytautas. Tada buvusi pastatyta ne tik Boriso Dauguviečio komedija „Žaldokynė", bet ir Kazio Binkio „Tamošius Bekepuris", Kazio Sajos pjesė „Šventežeris" bei Juozo Baltušio „Gieda gaideliai".

 

Gražina Dagytė

2010-03-30

Dailininkas iš Kvetkų

Jeigu apie žymų lietuvių tapytoją Petrą Kalpoką rašytojai būtų sukūrę romaną - jį perskaitytume vienu prisėdimu, kaip patį įdomiausią nuotykinį kūrinį, nes toks turtingas margų kelionių po Vakarų Europos šalis, įvairių nutikimų, kūrybos mūsų talentingo kraštiečio gyvenimas.

Gimė Petras Kalpokas 1880 metų kovo 31 dieną netoli Kvetkų miestelio prisiglaudusiame Miškinės viensėdyje, pasiturinčio ūkininko Stasio Kalpoko šeimoje. Šviesi ir laiminga buvo būsimojo dailininko vaikystė. Iš mažens tėvai, ypač dievobaiminga motina, sūnų skyrė į kunigus. O Petriuką vaikystėje labiausiai žavėjo gamta: slėpiningi miškai, žalios pievos, per jas sruvenantis Nemunėlis. Dailininkas vėliau prisimins: "...būdamas visai mažytis, pamirkydavau popierių į žibalą, ant jo uždėdavau iliustracijas ir vedžiodavau linijas. (...) Vaikėzas būdamas, užsirangęs ant stogo, semdavaus čia įspūdžių, žiūrėdamas į spalvingą reginį anapus lygumų. Tai buvo kalvos, skardžiai ir krūmai. Šie gamtos vaizdai mane užburdavo. Gal jau tuomet tie įspūdžiai mano sielą sukurstė menininko gyvenimui". Petriukas, norėdamas kuo daugiau pamatyti gamtos grožybių, aukščiausiame berže įsitaisė iš lentų tiltelį ir ištisas valandas iš aukštybių žvelgdavo į vilnijančias gimtinės apylinkes.

Petras Kalpokas. Autoportretas. 1935-1938 m.

Dar vaikas būdamas, jis pradėjo drožinėti iš medžio, lipdyti iš molio, piešti, o lankydamas Kvetkų pradinę mokyklą, kopijuoti iš knygų įvairiausias figūras.

Kaip gabesnį iš dviejų brolių 1890 metais tėvai Petriuką išvežė mokytis į Mintaujos gimnaziją. Petras Kalpokas prisimena: „Vieną gražią giedrą žiemos naktį, susuptas į šiltus kailinius, buvau atvežtas 20 mylių nuo mūsų gimtosios vietos į Mintaują. Čia ir pasibaigė gražiosios mano kūdikystės dienos. Gimnazijoje pirmus metus mokiausi gerai. Antrus metus blogiau, trečius dar blogiau, o ketvirtus aš visai sustojau".

Kartu su juo vienoje klasėje mokęsis Vladas Požėla memuarų knygoje „Jaunystės atsiminimai" rašo, kad mažam, didele galva, gyvomis akimis tamsiaplaukiam berniukui nerūpėjo mokslai. Per pamokas, „ kai mokinių akys būdavo nukreiptos į dėstantį mokytoją, Petro Kalpoko dėmesys nulinkęs į pastalę. „Kalpokai, o ką tamsta darai? - klausia mokytojas, artindamasis prie jo. - Ir mums parodyk.

Žiūrime - visų nuostabai iškyla iš po pastalės didokas piešinys sąsiuvinio lape - mokytojo karikatūra ar paveikslas. Dažniausiai jis nebegrįždavo atgal pačiam autoriui, bet eidavo į mokytojų kambarį, kur sienoje susidarė visa Kalpoko paveikslų galerija".

Gyvam būsimojo tapytojo būdui buvo svetima griežta carinės gimnazijos drausmė.

Per atostogas sugrįžęs į namus, jis daug piešia pieštuku, spalvina akvarele, rimtai pradeda galvoti apie dailininko profesiją. Pasisakyti apie tai tėvams nedrįsta, nes jie dar tikisi, kad jų Petriukas bus kunigas. Viską išsprendžia „nelemta" karikatūra. Pasijuokdamas iš vieno mokytojo, Petras Kalpokas nupiešia ant klasės krosnies didelę mokytojo karikatūrą. Už tai Kalpoką išvaro iš gimnazijos. Jis supranta, kad dabar vienintelis jo gyvenimo tikslas - tapti dailininku.

Tačiau kelias į dailę nėra lengvas. Ketverius metus P. Kalpokas mokėsi Mintaujoje pas dailininkus V. Purvytį ir J. Valterį. Jie abu buvo baigę Peterburgo dailės akademiją, bet nesilaikė akademiškų tradicijų ir sekė prancūzų impresionistais. Čia Kalpokas susipažino su rusų realistine daile, sužinojo peizažo pagrindus, įgijo pirmuosius dailininko įgūdžius ir optimistinį požiūrį, išlikusį jo kūryboje visam laikui, į gyvenimą. „Aš gailiuosi, - prisimindamas tuos metus po kelių dešimtmečių rašys P. Kalpokas, - kad jie iš manęs nereikalavo tikslaus piešinio, nes tik vėliau supratau, ko man trūksta".

Iš Mintaujos jis važiuoja į Rygą. Mokydamasis Rygos gimnazijoje, lanko V. Bliumo dailės mokyklą. Tėvai susitaiko su mintim, kad jų Petriukui nelemta tapti kunigu, jo pašaukimas - dailininko kelias. Jis įtikina tėvus, kad privačios mokyklos negali atstoti tikros dailės mokyklos, garsiuose muziejuose saugomų meno lobių, todėl, gavęs iš dėdės Dovydėno 16 rublių, iškeliauja į Peterburgą. Ermitaže pirmą kartą pamato garsiausių pasaulio dailininkų drobes. Nuvykęs į Maskvą, Tretjakovo galerijoje žavisi I. Repino, I. Levitano, V. Serovo ir kitų rusų dailės meistrų darbais. „Bet rubliai ir kapeikos baigiasi, - rašo dailininko sūnus, taip pat dailininkas Rimtas Kalpokas, - o jis bado akivaizdoje priverstas griebtis pirmo pasitaikiusio darbo. Vaistinėje plauna butelius, klijuoja etiketes, išsiunčiamas šį bei tą atnešti, paduoti. Ne jam kęsti tą monotoniją, tai nesutampa su jo svajonėmis tapti dailininku. Dešimtį dienų išbuvęs vaistinėje, jis kreipiasi į garsų rusų tapytoją V. Serovą, kuris maloniai išklauso norintį mokytis meno jaunuolį, teigiamai įvertina jo piešinius ir padrąsina". V. Serovas pataria P. Kalpokui mokytis Odesos dailės mokykloje.

Petras Kalpokas. Auksiniai berželiai. 1907 m.

Tai buvo mokykla, veikusi prie Peterburgo dailės akademijos. Joje buvo dėstoma pagal Akademijos nustatytas programas. Ją baigę turėjo teisę stoti į Akademiją be egzaminų. Čia mokslas Kalpokui sekėsi. 1900 metais už natiurmortą jis gavo bronzos medalį. Tačiau akademinės studijos įkyrėjo, ir jis po metų grįžta į tėviškę. Čia tapo paveikslus, vėliau apsigyvena Rygoje, 1904 metų Rygos parodoje eksponuoja keletą paveikslų. Jaunojo dailininko talentą pastebi ir įvertina Kuršo turtuolis baronas Manteifelis Kantzdangenas ir pakviečia Petrą Kalpoką į savo dvarą paviešėti. Dvare, kaip rašo jo sūnus R. Kalpokas, „jis tapo turtuolių portretus, kuria apylinkių vaizdus, rūko gerus cigarus ir retkarčiais atsargiai siurbčioja brangų likerį..." Dailėtyrininkas, buvęs Kauno meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis atsiminimuose apie Petrą Kalpoką rašo, kad ten jo gyvenimas buvęs labai linksmas ir laisvas.

„Vieną tik pareigą uždėjo jam baronas: kasdien vakare parodyti jam nors vieną naują gamtos etiudą. Baronas nusimanė apie tapybą, tad padarydavo tikslių pastabų. Jauno gimnazisto juokavimas per pietus ar šiaip jau didesniuose subuvimuose įnešdavo savotišką, linksmą nuotaiką sustingusioj dvaro aplinkoj. Dvare jis pramoko vokiečių kalbos, įprato skaityti ir naudojosi turtinga ir gausia barono Manteifelio biblioteka. Ten jis įgijo gerą skonį ir gana anksti skyrė geras knygas nuo menkaverčių".

Gavęs šio turtuolio stipendiją, dailininkas išvyksta į tuometinį meno centrą Miunchene. Lanko privačią Antonijaus Ažbės tapybos studiją, gilina žinias taikomosios dailės srityje, mokosi piešimo, klauso meno istorijos paskaitų Miuncheno universitete.

Prieš kelerius metus P. Kalpoko namas buvo taip apleistas, kad žolės aplink jį siekė išdaužytus langus.

Visada pasižymėjęs humoru ir pokštais, dailininkas greitai ne tik įsilieja į Miuncheno bohemą, bet ir tampa ryškia asmenybe. „Nusibodus meno disputams, sėdėjimui alinėse, pavargus nuo kūrybinio darbo ir nuolatinio nepritekliaus (nes Kuršo turtuolis baronas stipendiją mokėjo tik pirmaisiais studijų Miunchene metais - A. B.), - rašo P. Kalpoko sūnus Rimtas, - naujų jėgų suteikia gaivinančios ekskursijos į Bavarijos kalnus. Jaunasis dailininkas dažnas tokių iškylų dalyvis. Ilgainiui energingo dailininko nebepatenkina Bavarijos Alpių atšlaitės. Jis trokšta matyti išgarsėjusius Šveicarijos kalnus. Susiranda draugų ir pėsčias apkeliauja pusę šio kalnuoto krašto". Daug puikių įspūdžių patiria pirmą kartą aplankęs Italiją, kurioje ateityje jam teks ilgokai pagyventi. Petras Kalpokas siunčia 6 paveikslus pirmajai lietuvių dailės parodai Vilniuje, dalyvauja Vokietijos dailininkų parodoje Miunchene. Kalpoko darbai patraukia publikos dėmesį, o peizažas „Upelis žiemą" nuperkamas. Vienas iš pirmųjų kūrinių - peizažas „Auksiniai berželiai"- išgarsina tapytoją Lietuvoje. Tai dar labiau skatina dailininką dirbti, dalyvauti parodose Frankfurte prie Maino, Drezdene, Leipcige.

Lankydamas literatūros vakarus, kavines, linksmus dailininkų subuvimus, susipažįsta su vengrų kilmės poete Elizabeta Švarc. Ji susižavėjusi rusų rašytojo Levo Tolstojaus filosofinėmis idėjomis, niekina materialines vertybes, propaguoja vegetarizmą, vertina atsiskyrėliško gyvenimo romantiką, artimo meilę. Sūnus Rimtas mano, kad tokios idėjos tikram idealistui Petrui Kalpokui turėjo būti labai artimos. Todėl 1906 metais Kalpokas sukuria šeimą. 1908 metais gimsta sūnus Rimtas. Šeima gyvena skurdžiai. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, tais metais aplankęs Kalpoką, rado jį gyvenantį tolimame Miuncheno priemiestyje. Jokios lovos, tik riogsanti kambarėlio kampe krūva šiaudų - tai talentingo dailininko guolis. Maistas - prasta duona, kava ir košė.

Skurdo genamas Kalpokas grįžta į Lietuvą. Kiek pabuvęs Vilniuje, važiuoja pas tėvus. Netrukus vėl grįžta į Miuncheną, kartu su šeima iškeliauja į Šveicariją, netoli Lokarno miesto įsigyja sklypelį žemės, savo rankomis pasistato iš akmenų lūšnelę ir pradeda gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. „Žmogui tarytum nieko netrūksta, turiu čionai ir saulės šilumą, ir neaprašomas gamtos grožybes..., bet štai akys staiga plūsta ašaromis, pagalvojus apie tėviškėlę, ir nebematau aš pietų grožybės... Iškyla vis nauji tolimos tėvynės reginiai. Matau rūtų darželius, šiaudais dengtas samanotas lūšnas...", - rašė apie šio meto savo gyvenimą Petras Kalpokas.

1913 metais vėl grįžta su visa šeima aplankyti tėvų į Miškinės vienkiemį. Šį kartą tėviškėje pagyvena ilgiau. Sukuria nuotaikingus peizažus „Kvetkų miestelis", „Upeliukas saulėleidyje", „Rudenėjant", „Žiemos peizažas", „Žiemos kelias". Ypač vykęs Kvetkuose nutapytas „Motinos" portretas, kuriame jaučiama gili sūnaus meilė motinai. Dailininkas neidealizuoja savo mamos, o stengiasi atskleisti gyvenimiškus jos charakterio bruožus. Tai tipiškas to meto pasiturinčios, savimi pasitikinčios ūkininkės portretas.

Gyvendamas tėviškėje, apsilankydamas Mintaujoje ir Rygoje, Petras Kalpokas ima ruoštis personalinei savo darbų parodai Berlyne. 1914 metų pradžioje išgabena į Berlyną apie 120 peizažų, portretų, tematinių kompozicijų. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tapytojas su šeima iš Berlyno vos spėjo pabėgti į Šveicariją. Beveik visi be priežiūros Berlyne likę dailininko ankstyvojo laikotarpio kūriniai dingo. Tai buvo P. Kalpokui didžiulis smūgis.

Dailininkas keletą mėnesių tapo Šveicarijos kalnų peizažus, o 1915 metais, lietui paplovus Kalpokų šeimos namelio pamatus, iškeliauja į Italiją. P. Kalpokas netoli Genujos esančiame Sestri Levante miestelyje kurį laiką pas fotografą retušuoja nuotraukas, fleita groja italams lietuvių liaudies dainas. Persikėlęs į Romą, vadovavo žaislų dirbtuvei, dirbo laikraščių išnešiotoju, o laisvalaikiu tapė peizažus, buitines scenas, jį supančius paprastus italų žmones.

Dvidešimt metų išklajojęs po Vokietiją, Šveicariją, Olandiją, Italiją, Petras Kalpokas 1921 metų pavasarį sugrįžta į Lietuvą. Kitų metų rudenį pradeda dirbti piešimo kursuose, o dar po metų, įkūrus Kauno meno mokyklą, joje dėsto piešimą, freską ir mozaiką. Nuo 1929 metų vadovauja tapybos studijai. 1930 metais išleidžiamas jo parašytas „Tapybos technikos vadovėlis". Tais metais jis tapo daug portretų ir peizažų, pasireiškia kaip operos spektaklių dekoratorius, rašytojo J. Tumo - Vaižganto prašomas nutapo paveikslus Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai ir arkikatedrai, iliustruoja knygas, kuria plakatus, karikatūras, dirba pedagoginį darbą. Tiesa, pedagoginis darbas jį vargina, todėl dailininkas labai laukdavo pavasario ir vasaros, kada galės išvykti į lietuvišką kaimą, pievas, laukus ir miškus, galės tapyti tai, kas miela jo širdžiai. 1925 metais, išvykęs keliems mėnesiams į užsienį, domisi Berlyno, Miuncheno, Drezdeno, Venecijos, Veronos, Florencijos, Genujos dailės mokyklomis.

Vedęs baleriną ir dailininkę Olgą Dubeneckienę, kurią traukia Palanga, pajūris, ištaigingas gyvenimas, pradėjęs statytis namą, dailininkas priverstas taikytis prie gausių ir įvairių užsakovų skonio. Jis jaučia, kad tai žlugdo jo talentą. Todėl nepaskelbtame straipsnyje „Keli žodžiai apie save" rašo: „Daug yra statoma reikalavimų iš užsakytojo pusės. Vargšas dailininkas dėl duonos kąsnio yra priverstas meluoti. Ir dailininkas šlifuoja, lygina savo tapybą, daro blizgančias akis, šypsančias lūpas, švelniai rožinę veido ir rankų spalvą. (...) Bėda yra ta, kad, jau sykį pripratęs prie panašios tapybos, dailininkas sugadina savo teptuko pabraukimą, virsta šabloniniu tapytoju... Uždirba daug pinigų, gerai gyvena, bet menui yra žlugęs - kaip žmogus, pardavęs savo sielą".

Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė monografijoje „Petras Kalpokas" rašo, kad dailininkas, kamuojamas dvasinės savigraužos dėl savo prieštaringos portretinės kūrybos ir nedraugiško žmonos elgesio, „vis dažniau puola į neviltį ir ieško nusiraminimo bohemiškoje draugų ir įvairiausių atsitiktinių pažįstamų kompanijoje". I. Šlapelis, prisiminęs ne vieną tokį atvejį, rašė, kad P. Kalpokas „žiemos metu kur nors Kaune prie Triumfo kino trepsenančius iš šalčio malkų kirtėjus visus iš karto pakviesdavo į kurį restoraną, pavaišindavo vienu kitu stikliuku ir toliau nueidavo savo keliais. Paskui, žinoma, ne tik tie, kuriuos jis vaišino, bet ir jų draugai iš tolo P. Kalpoką sveikindavo kaip savo bičiulį, vadindami jį profesoriumi. Jis mėgo tuos žmones, kuriuose rasdavo daugiau sielos, negu Metropolio svečiuose, ir niekad nepykdavo, nors ši bičiulystė jam kartais brangiai kaštuodavo.. ".

Nelengvi ir paskutiniai penkeri Petro Kalpoko gyvenimo metai. Vokiečiams okupavus Lietuvą, sunaikinami jo dekoratyvinės tapybos kūriniai Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose, dailininkas netenka pedagogo darbo Dailės institute. Nuo bado gelbsti kalbų mokėjimas (mokėjo šešias kalbas), todėl pragyvena iš kuklaus vertėjo uždarbio institute.

Sūnus Rimtas prisimena, kad po karo P. Kalpokas, vėl pradėjęs dėstytojauti Dailės institute, instituto dirbtuvėse energingai kūręs (nutapė paskutinį reikšmingą savo kūrinį - elegišką, paperkantį nuoširdumu poetės Salomėjos Nėries portretą), namuose būdavo nervingas, nusiteikęs filosofiškai, dažnai kartodavo, kad ilgai negyvensiąs, samprotaudavo apie mirtį. „Jis mirė taip, kaip pageidavo. Be ilgų kančių, be artimųjų ir giminių aimanų - 1945 metų gruodžio 5 - ąją ramiai užmigo kėdėje, pakėlęs galvą į viršų, lyg dar siekdamas tų viliojančių, užburiančių tikslų, kuriems buvo atidavęs visą savo amžių..."

 

Algirdas Butkevičius

2010-03-30

Laukiant pavasario Legailiuose

Legailių globos namų gyventojai ilgesingai žvalgosi pro langus, laukdami, kol ištirps sniegas ir gamta apsipils žaluma. Tačiau kasdienybę pradžiugina įvairūs susitikimai.

 

Sausio pabaigoje grupė Legailių globos namų gyventojų kartu su direktoriumi Renaldu Simėnu vyko į Utenos viešąją biblioteką, kurioje stebėjo Utenos Senosios muzikos ansamblio „Vox animae" edukacinį metodinį koncertą „Nuo lietuvių liaudies iki Renesanso. XV - XXI a. dainos ir giesmės". Suosto parapijos klebono kunigo Andriaus Šukio pakviesti (pats dvasininkas yra šio ansamblio narys, dvasios vadovas ir šio koncerto režisierius), susirinkusieji džiaugėsi išskirtiniu koncertu.

Legailių globos namų gyventojai noriai ėmėsi piešimo. Jų darbai papuošė koridorių sienas.

Vasario mėnesį globos namų darbuotojos surengė „Menų dieną", visus norinčius kviesdamos piešti. Kai kurie globotiniai su džiaugsmu įsitraukė į piešimo popietę. Gražu buvo stebėti ir klausytis, kaip Ona piešia upelį, prie kurio jaunystėje sėdėjo. Neatsiliko ir Vincentas, Stasys, Emilija, Vanda, Antanas, Petras, Elena... Visi komentavo kiekvieną potėpį, kuris atėjo iš gyvenimiškosios patirties.

Šiuo metu piešiniai iškabinti koridoriuje - pačių piešėjų džiaugsmui ir kitų apžiūrai.

Gražiai globos namuose paminėta ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Šia proga darbuotojai ir globotiniai susirinko salėje. Šventės proga pasveikino pensionato direktorius R. Simėnas, pasidžiaugė išgražėjusiais namais, šiltesniais globotinių ir darbuotojų santykiais.

Svečiuose viešėję Pačeriaukštės pagrindinės mokyklos pradinukai dovanojo globos namų gyventojams koncertą ir nuotaikingąjį spektaklį „Vilkas ir septyni ožiukai". Visi smagiai plojo ir net kartu dainavo „Truputį saulės" bei kitas žinomas dainas.

Su pavasariu neišvengiamai ateina ir gražiausia pavasario šventė - šv. Velykos. Joms kaip ir kasmet ruošiamasi ir Legailių globos namuose. Gavėnios pabaigoje pensionate apsilankė kunigas A. Šukys. Globotiniai pageidavo specialiai parengtoje vietoje atlikti išpažintį, bendruomeniškai švęsti Ligonių patepimo sakramentą. Tikintieji noriai klausėsi Dievo Žodžio, priėmė Švč. Sakramentą ir palaiminimą. Nevaikštančius globotinius dvasininkas aplankė kambariuose, linkėjo džiaugtis kiekviena diena, maistu, šiltais ir suremontuotais namais. Globotiniai dėkojo kunigui A. Šukiui už aplankymą ir pakvietimą į Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos bažnyčią šv. Mišioms per Velykų šventes ir vėliau.

Atnaujinti ir restauruoti Legailių globos namų gyventojų kambariai bus papuošti kryžiais - tikėjimo ženklais.

Vieniši globos namų gyventojai visada su džiaugsmu laukia svečių, norinčių pradžiuginti žmones  dainomis, spektakliais, popietėmis, vakaronėmis.

 

Rėda Landauskienė,

Liudas Buzėnas

2010-03-30

„Mes galime džiaugtis netgi švęsdami duobėje"

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje gausybė žmonių maldomis ir buvimu kartu šventė Verbų sekmadienį ir pasitiko Didžiosios velykinės savaitės pradžią.

Rekolekcijoms vadovavo kun. Žydrūnas Vabuolas, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius, Biržuose viešėjęs nuo šeštadienio vakaro.

Verbų sekmadienis

„Ačiū Dievui, kad Verbų sekmadienis yra provokacija.

Verbų sekmadienis Biržuose nuvilnijo pavasario lietumi ir žaliuojančiomis kadagių šakelėmis tikinčiųjų rankose.

Ačiū Dievui, kad jis neužsibuvo Jeruzalės triumfe.

Ačiū Dievui, kad jis viską perėjo su lengva šypsena.

Žinodamas, kad jo kelias ir jo pašaukimas yra Golgotos kelio tamsa ir neviltis, iš kurios Tėvo meilė įžiebs mums gyvybę ir viltį.

Toks Verbų sekmadienis.

Ačiū Dievui, kad jis toks.

Ir mums dovanotas džiaugsmas, suteikta viltis šiandien gerokai viršija tai, ką mes galime priimti ir suvokti, tai, ką mums duoda natūrali gamta ir pavasaris, ir pražydę keli žiedai. Tai yra daugiau, nes mes galime džiaugtis netgi švęsdami duobėje. Netgi tada, kai mes šaukiamės, o niekas neatsiliepia, netgi tada, kai mes prašome, o niekas neateina padėti. Neškitės, kelkite aukštyn savo žalias šakeles - kryžiaus pergalės ženklą, to, kuris gelbėdamas mus, mylėdamas iki begalybės leidosi apiplėšiamas, ištuštinamas. Toks Verbų sekmadienis. Jis neatima džiaugsmo, nenutrina šypsenos, tik duoda mums dar tikresnį, dar gyvesnį pagrindą šypsotis ir džiaugtis, ir sveikinti vieniems kitus; Nukryžiuotasis Jėzus Karalius yra nugalėtojas!" (kun. Julius Sasnauskas „Bernardinų dienoraščiai").

 

Alfreda Gudienė

2010-03-30

Panevėžys plius fotografija

Biržų pilyje įvyksiančios Panevėžio fotomenininkų parodos proga su Panevėžio fotografijos galerijos ilgamete direktore, fotomenininke Marija Šileikaite - Čičirkiene apie fotografiją, fotografus ir regioną  kalbasi Alis Balbierius

 

- Miela Marija, šiemet pirmi metai, kai visame Aukštaitijos plačiausia prasme regione buvusi vienintelė Panevėžio fotografijos galerija tapo nebesavarankiška - prijungta prie Panevėžio dailės galerijos kaip jos padalinys. Kiek žinau - galerija neišnyks, tik kol kas neaiškus jos statusas. Gal žvilgtelėk į nueitą kelią - ką reiškė šiam visam regionui „turėti" fotografijos galeriją, kokie svarbiausi renginiai ir parodos?

- Ne pirmi metai, o tik antras mėnuo... Dar pasakysiu: Panevėžio Fotografijos galerija šiuo metu net ne padalinys, o Panevėžio miesto Dailės galerija. Viliuosi, kad Dailės galerijos direktorė ateityje įformins mus kaip padalinį. O tai dabar vaikas jau pilnametis, bet priklauso nuo tėvų...

Panevėžio fotografai prie Panevėžio fotografijos galerijos. Jų darbų parodos Biržų pilies menėje atidarymas rengiamas kovo 31 dieną.

Kai prieš aštuoniolika metų Panevėžyje įkūrėm Fotografijos galeriją, tai iš tikrųjų buvo įvykis, nes visoje Lietuvoje tai buvo vienintelė fotografijos galerija, kurią išlaikė miesto savivaldybė. Per tą laiką galerija ne tik surengė „aibę" parodų, bet ir pradėjo leidybinę veiklą. Išleistas atvirukų rinkinys, du solidūs fotografijų albumai „DOVANA" ir „PF". Jau gerą dešimtmetį Panevėžio fotomenininkai gruodžio mėnesį rengia šventines METŲ parodas, kurių proga buvo išleidžiami katalogai. Iš viso per tuos 18 metų surengti 295 parodų atidarymai, kasmet organizuojamos jaunųjų fotografų parodos „BLYKSNIAI", surengta tarptautinė fotobienalė „PANEVĖŽYS - EUROPA 2005" ir t. t. Pasiteisino ir parodos, kurios buvo eksponuotos netradicinėse erdvėse. Pirmoji vadinosi „ATGIJUSI ZONA". Tai buvo vienos dienos paroda, kuri buvo eksponuojama Laisvės aikštės tunelyje. Antroji - „PANEVĖŽYS PLIUS FOTOGRAFIJA 2008", eksponuota langų vitrinose visą rugsėjo mėnesį. Šiandien, manau, Panevėžio, viso Aukštaitijos regiono, pagaliau ir Lietuvos kultūrinis - parodinis gyvenimas neįsivaizduojamas be Panevėžio fotografijos galerijos įdirbio.

 

- Panevėžio fotografai, Panevėžio fotografijos mokykla - apie šiuos dalykus plačiau prabilta gal prieš 15 metų. Tad kiek Panevėžyje fotomenininkų, kuriuos tu išskirtum kaip įdomesnius, perspektyvesnius - man, pavyzdžiui, krito į akį įdomiai eksperimentuojantis Virginijus Benašas, vienas stipresnių skaitmeninio koliažo meistrų yra Evaldas Ivanauskas, Saulius Saladūnas, regis, tyliai eina galbūt jau į klasiką, o Algimantas Aleksandravičius, bene charizmatiškiausias ir tituluočiausias Panevėžio fotografas, - dabar jau vilnietis...

- Mus vadina Panevėžio fotografijos mokykla. Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis savo straipsnyje mus įvardino kaip „Panevėžio fotografijos meka". O kodėl apie tai prabilta, galiu atsakyti labai paprastai. Panevėžio fotografai labai reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau. Po kiekvienos autorinės parodos atidarymo mes diskutuojame, viešai aptariame ne tik techninius dalykus, bet ir parodos idėją, išpildymą, parodos koncepciją.

Fotomenininkė, Panevėžio fotografijos galerijos vadovė Marija - Šileikaitė – Čičirkienė: „Mus vadina Panevėžio fotografijos mokykla“.

Mes einame ratu nuo fotografijos prie fotografijos ir kalbame, kas kiekvienoje gerai, o kas - blogai. Kaip galėjo būti geriau ar ko reikėtų iš viso atsisakyti. Dar ir dabar ne vienas autorius juokaudamas sako, kad prisibijo savo kūrybą rodyti Panevėžyje, nes gali būti sukritikuotas... Bet iš tiesų mes labai tolerantiški ir gerbiame kiekvieno autoriaus kūrybą bei individualų požiūrį į pasaulį.

Panevėžyje visada buvo įdomiai ir savitai kuriančių fotomenininkų. Stasys Povilaitis aktyviai dalyvauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje rengiamuose konkursuose. Nuolat papildo savo fotografijų seriją apie arklius, yra išleidęs puikų fotografijų albumą. Valentinas Pečininas šiuo metu intensyviai ruošiasi didelei personalinei parodai apie LIETUVOS STAČIATIKIŲ PASAULĮ ir tokiu pat pavadinimu rengia fotografijų albumą, kurį jau šiais metais pristatys visuomenei. Tai jau bus antras jo fotografijų albumas. Šiais metais Irena Giedraitienė ir Petras Kaupelis pakvies į savo jubiliejines personalines parodas. Stanislovas Bagdonavičius ir toliau „draugauja" su politikais, kurdamas savo ypatinguosius „ATVIRLAIŠKIUS". Virginijus Benašas, kurį tu įsidėmėjai iš METŲ parodos „NE / FORMATAS", dar tik pirmi metai dalyvavo mūsų bendroje parodoje. Tikimės, kad jis ir toliau stebins mus.

 

- Nors Panevėžys greitai neteks apskrities centro statuso, tačiau tam tikra prasme - kultūrine - jį turėtų išsaugoti. Ar, pavyzdžiui, Panevėžio dailės galerijos kelerių metų pastangos įvairiuose regiono projektuose suvienyti apskrities menininkų pajėgas ir įvairovę bus tęsiamos ne tik dailės, bet ir fotografijos srityse?

- Savaime aišku, kad Panevėžys vis tik buvo, yra ir bus Aukštaitijos sostinė. O kur sostinė, ten ir kultūriniai, ir meniniai, ir visi kiti judėjimai. Labai smagu, kai prie jų prisideda ir mažesni miestai. O galimybė kokiais nors projektais suvienyti apskrities menininkų pajėgas ir įvairovę, tai pirmiausia mūsų - pačių kūrėjų - reikalas. Prieš kelerius metus turėjau tokią fotografinę idėją, pritarimą taip pat turėjau, bet finansavimui pritarimo, deja, nebuvo. Bet ką nešioji giliai širdyje, vis tiek stengsiesi įgyvendinti.

 

- Ar ši Panevėžio fotografų paroda Biržų pilyje nebus pirma platesnio ėjimo į regioną ir - kartu - regiono ėjimo šiokio tokio centro link - kregždė? Ar nenorėtum į pilį atvežt vieną kitą retrospektyvinę panevėžiečių fotografų personalinę parodą, taip pat ir tokios ponios Marijos Šileikaitės - Čičirkienės?

- Panevėžio fotografai bendras parodas rengia ne tik savo mieste, bet ir Palangoje, Dusetose, prestižinėse Vilniaus galerijose. Taip pat su bendromis parodomis apsilankyta ir užsienyje - Varšuvoje (Lenkija), Liepojoje (Latvija), Liūnene (Vokietija), Kaliningrade (Rusija), Herninge (Danija), Liubline (Lenkija)...

Šios parodos atidaryme dalyvaus daug autorių, todėl Biržų kultūrininkai, jei tik panorės, turės gerą progą juos pakviesti asmeniškai. Taip pat ir tokią ponią Mariją Šileikaitę - Čičirkienę.

O mes Panevėžyje visų pirmiausia gegužės mėnesį lauksime jau suplanuotos Biržų krašto fotografų parodos Panevėžio fotografijos galerijos erdvėse.

 

- Ką šį kartą pamatys Biržuose žiūrovas ir suvokėjas, atėjęs į Panevėžio fotografų parodos atidarymą Biržų pilies menėje kovo 31 dieną?

- Šį kartą pristatome netradicinę, originalią parodą „PANEVĖŽYS PLIUS FOTOGRAFIJA". Šią parodą pernai rodėme Olandijoje Huso miesto gyventojams, o šiemet - Jums. Tikiuosi, ji sudomins žiūrovą galimybe pasinerti į spalvos, formos, kompozicijų pasaulį.

 

2010-03-30

Nacionalinį diktantą rašė ir tėveliai su vaikais

Daugelis diktantą rašiusių biržiečių norėjo patikrinti savo žinias ir bent trumpam sugrįžti į mokyklos suolą.

 

Praėjusį šeštadienį Nacionalinį diktantą rašė 24 biržiečiai. Tai beveik perpus mažiau nei praeitais metais.

Šiemet lietuvių kalbos puoselėtojai savo žinias patikrino pagal rašytojos Vandos Juknaitės specialiai parašytą tekstą „Skubėkime augti". Jį skaitė lietuvių kalbos mokytoja Aldona Šventickienė.

Ankstesniais metais diktanto tekstus skaitė profesionalūs diktoriai.

Biržų „Saulės" gimnazijoje norintiems rašyti diktantą buvo paruoštos dvi klasės. Tačiau dalyviai tilpo į vieną.

Tarp diktantą rašiusiųjų buvo vienuolika moksleivių.

„Aušros" vidurinės mokyklos šeštokas Domantas diktantą pirmą kartą rašė kartu su tėveliu, 29 metų Vygantu Karaša.

Nacionalinio diktanto organizatorius Biržų rajono savivaldybėje, Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Didzinskas sakė, kad šiais metais buvo galima rašyti diktantą asmeniniame kompiuteryje, tad dalis tą darė namuose.

Tiesa, kai kurie biržiečiai pastebėjo, kad rašant asmeniniu kompiuteriu lieka galimybė sukčiauti, nes į namus galima pakviesti konsultantą.

Tarp nuolatinių diktanto rašytojų - Seimo nario V. Valkiūno padėjėja Danutė Martinkėnienė.

„Kiek iki šiol buvo surengta diktanto konkursų, tiek rašiau", - kalbėjo buvusi pedagogė. Į gimnaziją ji atvyko likus bene valandai iki konkurso pradžios ir susirado vietą pačiame klasės centre.

Trečią kartą diktantą rašė 58 metų zootechnikės specialybę turinti biržietė Vitalija Paušienė. „Noriu patikrinti savo žinias ir pasėdėti mokyklos suole. Mokykloje lietuvių kalba man sekėsi gerai. Ir dabar rašant ankstesnius diktantus pasitaikė po 4 - 5 klaidas. Manau, pagal amžių visai neblogai", - kalbėjo moteris.

Jai pritarė ir Ausma Savinienė.

„Dalyvauju antrą kartą. Kai pirmą kartą parašiau, džiaugiausi, kad suspėjau", - juokavo moteris.

„Atžalyno" vidurinės mokyklos vienuoliktokės Greta Šmataitė ir Korina Pipinytė neslėpė, kad jas dalyvauti paskatino mokytoja Vita Krisiukėnienė. Greta ateityje svajoja studijuoti teisę, Korina - kultūros vadybą, tad lietuvių kalbos žinių joms dar prireiks.

Diktantą rašė ir dvynukės - „Aušros" vidurinės mokyklos vienuoliktokės Livija ir Luiza Usevičiūtės.

Trys moksleiviai diktantą rašė kartu su tėveliais.

„Aušros" vidurinės mokyklos šeštokas Domantas diktantą pirmą kartą rašė kartu su tėveliu, 29 metų Vygantu Karaša. Pastarasis nacionalinio diktanto konkurse dalyvauja jau trečią kartą.

„Mūsų mama liko namie. Sakė, dar nepasiruošusi rašyti diktanto, dar mokosi. O aš nuo mokyklos laikų jaučiu nostalgiją, noriu bent trumpam pasėdėti suole. Gerai, kad tokie konkursai organizuojami", - kalbėjo V. Karaša.

Buvusią Biržų 1-ąją vidurinę (dabar „Atžalyno") baigęs vyras prisiminė, jog lietuvių kalbos jį mokė Idalija Marcinkevičiūtė.

„Ji buvo gera mokytoja, tik mes nelabai geri",- šyptelėjo vyriškis.

Likėnuose bibliotekininke dirbanti 42 metų Rita Venskūnienė diktantą rašyti atvyko kartu su dukra, „Saulės" gimnazijos dešimtoke Gabriele.

„Dukra kelias dienas sirgo, nėjo į mokyklą. Bet dalyvauti konkurse labai norėjo. Diktantas - pozityvi pramoga. O kur pozityvu, visur reikia dalyvauti", - įsitikinusi R. Venskūnienė.

Su mama Ramute diktantą rašė ir jauniausia Nacionalinio diktanto konkurso Biržuose dalyvė, „Atžalyno" vidurinės mokyklos penktokė Rūta Plepytė.

Anksčiau diktantus rašę biržiečiai prisiminė, kad buvo sunkiausia sugalvoti populiariausią lietuvišką ištiktuką.

Šeštadienį kai kurie rašiusieji diktantą skundėsi, kad buvo nelabai suprantama tekstą skaičiusios mokytojos tartis.

Kaip biržiečiams sekėsi rašyti, paaiškės gegužės mėnesį. Raštingiausias dalyvis bus apdovanotas gegužės 8 dieną.

Nacionalinis diktantas visose šalies savivaldybėse rašomas jau nuo 2005 - ųjų. Jo konkursą organizuoja savaitraštis „Atgimimas" bei Nacionalinis radijas ir televizija.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-03-30

Akcija „Savaitė be patyčių"

Praėjusio penktadienio popietę į Biržų kultūros centro kiemą rinkosi Biržų miesto mokyklų moksleiviai, dalyvavę akcijoje „Savaitė be patyčių". Jaunimas atėjo pasipuošęs geltonos spalvos apdarais, nešinas geltonais balionais. Mokiniai sustojo taip, kad pavaizduotų žmogeliuko figūrą, ir garsiai sušuko: „Gyvenimas be patyčių".

Nepilnamečiai buvo patenkinti visoje Lietuvoje vykstančia akcija, kurios metu ieškota būdų, kaip padėti pažeminimus patiriantiems vaikams. Visą savaitę Biržų miesto mokyklose organizuota daug renginių - valandėlių, diskusijų, vaidinimų, sporto varžybų, filmų peržiūrų. Jauni žmonės turėjo nemažai galimybių išsisakyti, atsiprašyti, ištiesti pagalbos ranką skriaudas patyrusiems draugams.

 

Gražina Dagytė

2010-03-30

Jubiliejinė Sigutės Grotuzienės darbų paroda

Šeštadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta siuvinėtų paveikslų paroda. Darbų autorė - Parovėjoje gyvenanti tautodailininkė Sigutė Lūžaitė - Grotuzienė, švenčianti 70 metų jubiliejų.

Gimusi Žemaitijoje, Akmenės rajone, p. Sigutė sako, kad nuo pat vaikystės jautė potraukį piešimui - piešė afišas, rašė skelbimus.

Vėliau dirbdama Akmenės kultūros namų apipavidalintoja kūrė dekoracijas, sceninius drabužius, tapė. Būdama brandaus amžiaus, pradėjo dailės studijas Maskvos menų universitete.

Kartą vienoje auditorijoje pamatė, kaip studentės, siūdamos spalvotais siūlais, kopijavo rusų peizažo meistro Šiškino paveikslą. Sigutė tai prisiminė 1980 m., kai, persikėlusi gyventi į Biržų rajoną, dirbo Medeikių bibliotekoje. Važiuodama koncertuoti su kolektyvu į Pačeriaukštę, sykį pamatė tris praskrendančias gulbes. Tas vaizdas taip įstrigo, kad norėjosi jį užfiksuoti. Ieškodama išraiškos priemonių Sigutė pabandė tai išsiuvinėti.

Sigutė Grotuzienė su anūke Deira Vogulyte.

Šis menas jos „nepaleidžia" jau 30 metų. Jau išsiuvinėta netoli 200 paveikslų, Sigutės darbais gėrimasi ne tik Lietuvoje - jie pasklido po JAV, Angliją, Norvegiją ir kitas šalis. Nuo 1992 metų Sigutė priklauso ir Lietuvos tautodailininkų draugijai.

Jubiliejinę popietę pradėjo muziejininkė Danutė Žemaitienė, apžvelgusi jubiliatės gyvenimo kelią, nuveiktus darbus, jos išmokytus žmones. Jubiliejinėje parodoje vietos skirta ir S. Grotuzienės mokinių - Vaidutės Stankevičienės, Rasos Fergizaitės ir anūkės Deiros Vogulytės - darbams.

Gražiausius žodžius jubiliatei tarė kolegos tautodailininkai, draugai, pažįstami, jos talento gerbėjai. Sigutę Grotuzienę sveikino pusseserės Irena Andriukaitienė ir Živilė Kasparevičienė su vyrais.

 

Antanas Seibutis

2010-03-30

Lyg tas Sandariškių ąžuolas

Tarptautinė teatro diena ir teatralo Boriso Dauguviečio gimtadienis minimas beveik tuo pačiu metu. Vakar suėjo 125 metai, kaip Panevėžio teisėjo Prano Dauguviečio šeimoje gimė sūnus, garsinęs ir tebegarsinantis Biržų kraštą.

 

Nemunėlio tėkmėn kloja šešėlius aukšti Dauguviečių sodybos medžiai. Gali paklaidžioti ūksmingomis augalotų beržų ir klevų alėjomis, pasidžiaugti paties Boriso Dauguviečio ir jo dukros Galinos sodintų pušų žaluma, sustoti priešais 1932 metais statytą vasarnamį, apžiūrėti nedidelį baseinėlį, kuriame Borisas Dauguvietis laikydavo pagautus tam tikro dydžio lydžius. Būtų gyvas šiandien dramaturgas - prisijuostų prikyštę, pasiraitotų rankoves ir taip tuos lydžius iškeptų, kad, kaip prisimena Augustinas Gricius, valgydamas galėtum ausis nusidraskyti. Bet nenusidraskysi šiandien ausų ir Dauguviečio daryto biržietiško alaus neparagausi. Tik vaikščiosi po Dauguviečių vienkiemį ir ieškosi prieš daug metų čia gyvenusio didelio žmogaus pėdsakų.

Čia 1885 metų kovo 26 dieną Panevėžio teisėjas Pranas Dauguvietis susilaukė sūnaus. Pavadino jį Borisu. Šviesūs ir nerūpestingi buvo Boriso vaikystės metai. Tėvams iš mažens rūpėjo vystyti vaikų gabumus. Visos keturios dukterys (išskyrus Borisą, kuris pasirinko violončelę, o vėliau grojo gitara, puikiai dainavo rusų romansus) mokėjo skambinti fortepijonu. Visi buvo susižavėję poezija. Borisas rašė puikius eilėraščius, valandomis galėjo atmintinai deklamuoti Puškino, Lermontovo, Jesenino eiles.

Borisas Dauguvietis, ką tik baigęs Imperatoriškąją teatro mokyklą Peterburge apie 1909 m.

Augdamas jis visus stebino savo veržlumu, temperamentu, fantazija. „Bet tikrieji nemalonumai, - rašo teatrologė Irena Aleksaitė studijoje „Borisas Dauguvietis", - užgriuvo tėvą, kai Borisas pradėjo lankyti mokyklą. Nebuvo dienos, kad Boriso už eilinę išdaigą nepaliktų po pamokų karceryje. Dauguviečio sesuo Nadežda pasakoja: „Borisas mokėsi arba penketais, arba „kuolais". Trečiadieniais, kai tėvas tikrindavo dienyną, Borisas kuolus ištaisydavo į ketvertus. Bet tėvą sunku būdavo apgauti. Mokytojai jam nuolat skųsdavosi Borisu, kuris per ledonešį Nevėžyje sugalvodavo šokinėti nuo vienos ledo lyties ant kitos ir sutraukdavo minias žmonių arba kartą herojiškai „gelbėjo" skęstantį upėje mokytoją, prieš tai tyčia praardęs tiltelį, kuriuo paprastai eidavo pedagogas.. ".

Neapsikentęs šių nemalonių istorijų, tėvas išsiuntė sūnų į Mintaujos realinę gimnaziją, kur viskas buvo dėstoma vokiečių kalba. Manė, kad, kol Borisas išmoks kalbą, bus ramu. Tačiau sūnus kalbą išmoko greitai. Baigęs gimnaziją, aštuoniolikmetis Borisas įstoja į Rygos politechnikos institutą. Bet instituto užbaigti nepavyksta. Bręsta 1905 metų revoliuciniai įvykiai. Negalėjo iškęsti prie jų neprisidėjęs ir Borisas. Jaunuolį traukia gatvių mitingai. Greitai B. Dauguvietis pagarsėja kaip ugningas mitingų oratorius. Jis suimamas. Tėvui pavyksta sūnų išlaisvinti iš kalėjimo. Borisas išsiruošia į Peterburgą. Čia konservatorijoje mokosi jo vyresnioji sesuo Katerina. Gal pavyks įstoti į Marijos operos teatro chorą? Bet stojančių daugybė, o tas balsas po ugningų kalbų Rygos gatvių mitinguose prikimęs. Toks liks visam gyvenimui. Rodos, jokių prošvaisčių. Bet Borisas - tikras laimės kūdikis. Viešbutyje išgirsta, kaip kažkas už sienos garsiai ir įkyriai skaito eiles. Nueina pasibarti ir sužino, kad rytoj vyksta stojamieji egzaminai į Imperatoriškąją teatro mokyklą. Žada priimti dvidešimt, o į egzaminą susirenka daugiau kaip du šimtai. Borisui pasiseka. Štai kaip apie tai pasakoja artistė Olga Kuzmina - Dauguvietienė: „Į sceną sparčiu žingsniu pakilo gražus, lieknas, šviesiaplaukis jaunuolis, nustebinęs komisiją ir mus, visus stovinčius, tuo, kad iš karto pasiėmė kėdę ir nesvyruodamas atsirėmė į ją. Nespėjus mums atsipeikėti, jis garsiai pranešė, kad perskaitys savo eilėraštį „Miškas". Tai nebuvo numatyta stojamųjų egzaminų programose. Komisijos nariai sujudo. V. Davydovui pritariamai linktelėjus, B. Dauguvietis pradėjo skaityti. Eilėraštis V. Davydovui patiko".

Taip Borisas Dauguvietis suranda savo kelią. Mokosi vaidybinio meistriškumo iš talentingų rusų aktorių, daug dirba net atostogaudamas tėviškėje. Jo mokslo draugas, artistas V. Toporkovas prisimena: „Vasarą aš praleidau gražioje Boriso tėviškėje - Dauguviečiuose. Atmenu, su kokiu įkvėpimu mes skaitėme Šekspyrą, mokėmės atmintinai Otelo monologą prieš senatą ir kaip gerai šį monologą skaitė Borisas Dauguvietis". Borisą viliojo ne tik aktoriaus, bet ir režisieriaus profesija. Baigdamas teatrinę mokyklą, jis vienintelis gauna ne tik aktoriaus, bet ir režisieriaus diplomą. Pirmuosius aktoriaus ir režisieriaus žingsnius pradeda 1910 metais Peterburgo Mažajame teatre, Gardino ir Nižnij Novgorodo teatruose. 1920 metais kartu su šeima grįžta į Lietuvą ir ima dirbti netoli Dauguviečių buvusios Rigmantiškių girininkijos girininku. Nuolat galvoja apie teatrą, vaidmenis, spektaklius. O Biržuose dar nuo 1918 metų pabaigos veikia muzikos ir dramos draugija „Mūza", Astravo dvaro rūmuose įsirengusi sceną, įsigijusi nemažai inventoriaus, dekoracijų, butaforijos. Entuziastų norai geri, bet nėra apie aktorinį meistriškumą ir režisūrą išmanančio žmogaus.

1918 metų pabaigoje „Mūzos" vaidintojai biržiečiams parodo pjesę „Žmogžudžiai", o vėliau pjeses „Alkani žmonės", „Gyvieji nabašninkai", „Naminio liūto lizdas", „Vyresnysis angliakasys", „Dėdė atvažiavo", „Mirtų vainikas" ir kt. Matyt, vieną iš šių spektaklių ir išvydo pasiilgęs scenos girininkas Dauguvietis. Tai buvo netikėta laimė ir „Mūzos" artistams, ir pačiam Dauguviečiui, jau įgijusiam turtingą aktorinio ir režisūrinio darbo patirtį įvairiuose Rusijos teatruose.

Dauguvietis matė, kiek dar daug reikia nepatyrusiems savamoksliams aktoriams, kad jie sugebėtų įsijausti į savo vaidmenį, judesiu, kalba, intonacijomis kurtų ryškų ir įtikinantį charakterį. Jis organizuoja teatrinę studiją, o panorusiems stoti į ją, kaip prisimena buvusi „Mūzos" aktorė, tais metais Biržų gimnazijos moksleivė Regina Karnauskaitė (Nastopkienė), surengė egzaminus. Būsimieji „Mūzos" artistai turėjo padeklamuoti eilėraštį arba paskaityti prozos ištrauką. „Kokius dvejus metus Dauguvietis pamučijo. Ot, šitas tai buvo režisierius, išmankštino", - šitaip Dauguviečio pedagoginę režisūrinę veiklą įvertino vaidinęs „Mūzos" spektakliuose Kostas Burbulis. Biržietis mokytojas Liudomiras Nastopka, draugavęs su režisieriumi ir dramaturgu, nors ir buvo už jį aštuoniolika metų jaunesnis, man yra pasakojęs apie Boriso Dauguviečio repeticijas. Aukštas, impozantiškas, apsirengęs pamėgta tolstojiška palaidine, kairėje ausyje virpčioja auksinis auskaras. Kaip didelę paslaptį išduodamas paaiškina: nešiojąs jį todėl, kad proseneliai esą buvę Dono kazokai. Baisiai griežtas, staigus. Regėdamas, kad mėgėjui aktoriui niekaip nepavyksta laisvai jaustis scenoje, nesusivaldo, užsiplieskia, teškia rūsčią, pajuokiančią repliką, dažniausiai rusišką priežodį. O paskui vėl kantrus, padrąsinančio žodžio negaili. L. Nastopka, pats kartu su Dauguviečiu vaidinęs S. Čiurlionienės - Kymantaitės dramoje „Aušros sūnūs", man yra pasakojęs, kaip dėl šitokio ūmaus režisieriaus elgesio įsižeidė Biržų gimnazijos mokytoja V. Kudrevičiūtė - Krestjenovienė. Po grubios režisieriaus replikos jauna moteris pravirko ir išbėgo iš repeticijos. Jokiu būdu daugiau nebevaidins, jeigu šitaip. Jos vaidmuo buvo vienas iš svarbiausių. Galėjo suirti visas spektaklis. Jos seseriai, Kazio Binkio žmonai Sofijai, pavyko ją prikalbinti sugrįžti. O Dauguvietis teatrališkai klaupiasi ant kelių, su perdėtu nuolankumu maldauja atleisti. Nuoskauda blėsta. Visiems vėl įdomu. Kiekvienas stengiasi vaidinti taip, kaip nori Dauguvietis, kuriam, oi, kaip nelengva įtikti.

Pagaliau ateina premjeros diena. Vienas iš pirmųjų spektaklių, kurį režisavo B. Dauguvietis, - Moljero komedija „Gydytojas iš prievartos". Subtilus humoras, komiškos situacijos užkrečia žiūrovus, ir jie ilgai ploja, vėl ir vėl kviečia į sceną artistus ir svarbiausiąjį šiame šventiškame sambrūzdyje - režisierių. Tas akimirkas primena geriausiu fotografu tuo metu Biržuose tituluojamo meniškos natūros žmogaus B. Michelsono nuotrauka. Tą vakarą prisimindavo ir „Mūzos" artistai, po daugelio metų susitikę biržiečių Olgos ir Konstantino Kregždžių namuose. Nelengva tais metais buvo gyventi režisieriui. Ūkis apleistas, šeima didelė, kaip tyčia neseniai gimė penkta duktė. Net karvės neturėjęs. Todėl ir nutarė vaidintojai nelikti skolingi. Tautodailininkė audėja Olga Kregždienė yra pasakojusi, kad „Mūzos" aktoriai nupirko Borisui Dauguviečiui gerą pieningą karvę. Po premjeros režisieriui įteikė gėlių krepšį, iš kurio sidabru žvilgėjo šampano butelio kakliukas. Tarp gėlių buvo paslėptas ir režisieriui dovanotos karvės pasas. Pamatęs jį, Dauguvietis labai susijaudino. Kai Michelsonas padarė nuotraukas, kitoje nuotraukos pusėje pasirašė visi spektaklio dalyviai. Yra čia ir Boriso Dauguviečio parašas.

Tais metais B. Dauguvietis režisavo P. Vaičaičio verstą „Šykštųjį riterį", N. Gogolio dviejų veiksmų komediją „Vedybos", A. Čechovo pjesę „Meška". Iš „Biržų žiniose" spausdintų recenzijų ir skelbimų matyti, kad 1922 metais, B. Dauguviečiui režisuojant, „Mūzos" artistai vaidino mokytojo Jono Dilio iš rusų kalbos verstą dramą „Ledus nešant", Enekeno komediją „Mon Bebė", biržiečiai matė Fedro vieno veiksmo komediją „Žvakutė užgeso", L. Giros „Tai politika", Reimano trijų veiksmų farsą „Krikštamočia Julė iš Tulos", kitas įvairių autorių pjeses.

Nelengvos, bet įdomios ir naudingos biržiečiams, scenos meno mėgėjams, buvo repeticijos, kurioms vadovavo Borisas Dauguvietis. Daug biržiečiai iš jo išmoko ir sužinojo. Garsas apie Dauguviečio teatrinę veiklą „Mūzos" draugijoje pasiekė ir Kauną. 1922 metais Kauno Valstybės dramos teatro direktorius Liudas Gira ėmė tartis su B. Dauguviečiu dėl darbo teatre.

1923 metais į Biržus atvyksta Kauno Valstybės teatras. B. Dauguvietis pasipiktina menkaverčiu teatro repertuaru ir „Biržų žiniose" (1923 m. spalio 7 d. Nr. 32) išspausdina griežtą recenziją „Valstybės dramos teatro gastrolės". Jis rašo: „Mūsų nuomone, mums dar anksti žiūrėti visus tuos „Potašus", „Glušus". Tai per daug tušti ir niekingi veikalai, neturintieji jokios meno vertės, neduodantieji publikai nieko, be juoko, kuris greitai užsimiršta ir iš teatro nėra išsinešamas. Panašūs veikalai tai prekybiškai finansinis meno pusės rezultatas, tai teatro nuopuolio rezultatas, kuris reiškiasi tuo, kad teatras nustoja buvęs mokykla, o ima taikintis prie smulkių skonių minios, nenorinčios galvoti ir pergyventi, o geidžiančios tik juoko ir ramaus, sotaus vakarinio poilsio. (...) Mes esame per daug alkani, per daug jauni ir kol kas dar per daug dvasiškai stiprūs, kad mus maitinus panašiu penu. Mes dar norim ir galim suvirškinti visa tai, kas kūrė žmonijos dvasinę kultūrą, kas žadino mintis ir platino širdį". Tikriausiai ši griežta, bet profesionali ne tik repertuaro, bet ir vaidybos bei režisūros analize recenzija paskatino dar energingiau tartis su Dauguviečiu dėl darbo teatre. Tai turėjo jį nudžiuginti, nes Dauguvietis svajojo apie darbą profesionaliame teatre.

Išvažiuojančiam į Kauną B. Dauguviečiui „Mūzos" artistai surengė šaunias išleistuves. L. Nastopka pasakojo, kad iš Kauno į jas atvažiavo keliolika aktorių. Saulėta išpuolė diena. Visi valtimis plaukė į Širvėnos ežero salą, gaivinosi biržietišku alučiu, dainavo dainas, juokavo. B. Dauguvietis žadėjo niekada nepamiršti „Mūzos", vadino Reginą Karnauskaitę važiuoti vaidinti į Kauną, tačiau ji atsisakė: pagrindinių vaidmenų neduos, o antraeilių vaidinti nenorėjo.

Borisas Dauguvietis savo žodį tesėjo - nepamiršo biržiečių scenos mėgėjų. 1925 metų kovo mėnesio 29 dienos „Biržų žinių" savaitraščio numeryje pasirodė skelbimas, kad „Vasiliausko salėje ruošiamas rusų kalba spektaklis. Bus vaidinama Ostrovskio komedija „Kalti be prasikaltimo", dalyvaujant ir režisuojant Kauno Valstybinio dramos teatro režisieriui p. B. Dauguviečiui ir kitiems prityrusiems vaidiloms". Balandžio 4 dienos laikraščio numeryje išspausdintoje recenzijoje rašoma: „Suvaidinta komedija buvo gerai. Retai Biržuose galima pamatyti tokį vaidinimą. Vyras su žmona Dauguviečiai profesionalai artistai. Apie jų vaidinimą ką gi pasakysi: P. Dauguvietis tiesiog liūtas scenoj. Į jo vaidinimą žiūrint, ir pats persiimi kažkokiu tvirtumu, lyg jis įpila į tavo kraują kažką gaivinančio, tvirtinančio".

Šiame spektaklyje gerai vaidino biržietis fotografas B. Michelsonas. Dailininkė Valerija Juškienė (tais metais Biržų pašto tarnautoja V. Kulbytė) man yra pasakojusi, kad, susirgus vienai Kauno aktorei, B. Dauguvietis pakvietė vaidinti ją. „Rolė buvo maža, bet temperamentinga, - prisiminė V. Juškienė. - Greitai išmokau žodžius. Po vaidinimo Dauguvietis man ir sako: „Charašo".

1923 metų pabaigoje, tapęs Kauno valstybinio teatro režisieriumi, jis įsteigia teatro studiją, stato rusų ir Vakarų klasikų veikalus (vien tik 1924 - 1930 metais pastatė 45 spektaklius, vidutiniškai per sezoną po 7 - 8 premjeras.), ugdo lietuvių nacionalinę dramaturgiją. „Jei K. Binkis parašė savo „Atžalyną", tai Dauguviečio, galima sakyti, suagituotas, su jo kūrybine parama", - tvirtina A. Gricius. Daug padėjo Dauguvietis ir A. Vienuoliui, P. Vaičiūnui, pjesės apie Strazdelį „Prieš srovę" autoriui J. Petruliui (aktorė ir režisierė, B. Dauguviečio premijos laureatė Kazimiera Kymantaitė teigia, kad Dauguvietį galima laikyti ne tik dramos „Prieš srovę" režisieriumi, bet ir bendraautoriumi), kitiems pradedantiems dramaturgams.

Vokiečių okupacijos metais B. Dauguvietis pasitraukia iš teatro, apsigyvena kaime, vienos savo mokinės pastangomis įsitaiso Žagarės dvare agronomu.

Paskutiniai penkeri Boriso Dauguviečio metai - jo gulbės giesmė. Kankinamas sunkios ligos, menininkas atkakliai grumiasi su negalavimais. Jo artimieji ir draugai stebisi šio šešiasdešimtmečio žmogaus energija. B. Dauguvietis vadovauja Lietuvos teatro draugijai, dramaturgų sekcijai prie Rašytojų sąjungos, rašo straipsnius, teisėjauja bokso ir šachmatų varžybose, parašo pjesę „Uždavinys", komediją „Žaldokynė", dviveiksmę pjesę saviveiklininkams „Laimė", Vilniaus teatre pastato dešimt spektaklių.

Daug kam netikėta buvo 65 - uosius pradėjusio šio nuostabiai dosnaus ir temperamentingo menininko mirtis 1949 metų liepos 13 dieną. Supylė Rasų kapinėse bičiuliai ir bendražygiai Biržų žemės galiūnui smėlio kapą, bet gyvi ir šiandien šios talentingos ir originalios asmenybės darbai. Šviesūs jo asmenybės bruožai įsirėžė į žmonių širdis. Nes jis mylėjo paprastus tėviškės laukų žmones, didžiavosi, kad savo apylinkėje garsus ne tik kaip „štukų karalius", bet ir kaip aludaris. 1936 metais B. Dauguvietis rašė: „Kai atvažiuoju į kaimą, dažniausiai vakare, mane sutinka lojimu dešimtis šunų, kurie paskui aplink mane šokinėja. Kada pamatau visus tuos jonus, petrus, mares, kada išgirstu ūžiantį separatorių, kai vakare paduoda išraugintų runkelių sriubos, kai girdžiu kieme girgždant svirtį, atrodo teatrališka veikla buvus tik sapne, lyg jos visai ir nebūta. Kitą rytą užsimaunu aulinius, einu per laukus, miškus, džiaugsmingai sutinku kaimynus. O kaip smagu ateiti į kalvę, į tą mūsų kaimo klubą, kaip malonu užsidegti papirosą iš žėrinčios anglės, kurią ant lopetėlės paduoda pats kalvis. Kaip smagu ten pašposauti. Koks gardus čia papirosas. Kokia skani vakarienė su šutintomis bulvėmis ir sūdytais grybais, o jei šeimininkė paduoda dar ąsotį alaus - tada nebaisu mirtis, nebaisi ir senatvė..."

 

Algirdas Butkevičius

2010-03-27

Kaip Pranas Dauguvietis sūnui Borisui žemę užrašė

Borisui Dauguviečiui - 125

 

Šiemet minime garsaus mūsų kraštiečio, ypač išgarsinusio Biržų krašto alaus gaminimo tradicijas, Boriso Dauguviečio 125-ąsias gimimo metines. Tai puiki proga prisiminti šį žmogų, jo gimtąją Dauguvietynę, ten likusius daiktus, dokumentus, taip pat prisiminti senas ir sužinoti naujas istorijas.

Borisas Dauguvietis gimė 1885 03 26 Dauguviečiuose. Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos gimnazijose. 1903-1905 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pašalintas už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose.

1909 m. baigė Peterburgo teatro mokyklą. 1909-1913 m. vaidino Peterburgo literatūros ir meno draugijos mažajame teatre. 1914-1920 m. keliavo po Rusijos provincijos miestus, dirbo aktoriumi ir režisieriumi, išspausdino straipsnių apie teatrą ir recenzijų.

1920 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Dauguviečiuose, dirbo girininku, vadovavo Biržų dailės draugijos „Mūza" vaidintojams. Biržuose įsteigė teatro studiją-kursus. Norintieji juose mokytis turėjo išlaikyti egzaminus - padeklamuoti eilėraštį arba paskaityti prozos kūrinį. Iš daugiau nei 100 laikiusiųjų egzaminus į studiją buvo priimta per 34 žmones.

Biržų Dailės Draugijos „Mūza" Teatro atidarymo Kuopelė. Borisas Dauguvietis sėdi antroje eilėje 4 iš kairės. 1921 m.

Pradėjus dirbti B. Dauguviečiui, vaidintojų padaugėjo: 1919 m. vaidino 58 vyrai ir 20 moterų, o 1921 m. - 102 vyrai ir 38 moterys.

1923 m. rudenį Biržuose gastroliavo Valstybės teatras. B. Dauguvietis „Biržų žinioms" parašė recenzijas apie matytus spektaklius. Biržiečiai turėjo galimybę ne tik pamatyti profesionalaus teatro spektaklius, bet ir paskaityti profesionalią recenziją, bene pirmąją to meto vietos spaudoje.

Praėjus kiek laiko po recenzijos pasirodymo spaudoje, B. Dauguvietis buvo pakviestas dirbti režisieriumi jo kritikuotame Valstybės teatre. Jis priėmė šį pasiūlymą ir 1923 m. gruodį išvyko į Kauną, kur 1923-1941 m. ir dirbo teatro režisieriumi, aktoriumi. 1935-1936 m. buvo Šiaulių dramos teatro režisierius.

Drauge su K. Glinskiu 1924 m. Kaune įsteigė vaidybos mokyklą, joje dėstė. Jo iniciatyva įkurtas pirmasis teatro savaitraštis „7 meno dienos".

1944 -1948 m. dirbo Vilniaus valstybiniame dramos teatre. 1947 m. išspausdintos pjesės „Nauja vaga", „Uždavinys", „Žaldokynė". 1946 m. suteiktas LTSR nusipelniusio veikėjo, 1948 m. TSRS liaudies artisto vardai. Mirė 1949 07 13 Vilniuje.

Žemės reikalus Pranui Dauguviečiui teko tvarkyti ir su sūnumi Borisu. Dauguvietynėje lankydavosi tiek Pranas Dauguvietis, tiek ir jo sūnus Borisas, kuris, grįžęs 1919 m. iš Rusijos į Lietuvą, iš pradžių ten ir gyveno, vėliau, dirbdamas Valstybės teatre, vasaras dažniausiai irgi leisdavo gimtinėje.

Iš pradžių visi Dauguviečiai naudojosi vienu gyvenamuoju namu. 1933 m. čia buvo pastatytas vasarnamis, kurį skambiai vadino pilimi. Joje ir apsistodavo Borisas Dauguvietis su šeima. Pastatą suprojektavo pats Borisas, statė meistras R. Ventspilas. Tada Pranas Dauguvietis „užrašė" sūnui ir žemės. Tą liudija Biržų muziejuje esantis dokumento nuorašas:

„Aš, žemiau pasirašęs Pranas Dauguvietis, šiuo dokumentu atsisakiau iki gyvos galvos valdyti aštuonis hektarus žemės, mano sūnui Borisui Dauguviečiui priklausančius pagal mano jam išduotą dovanojimo aktą. Nuo šios dienos Borisas Dauguvietis yra vienintelis šios žemės savininkas ir pilnas jos valdytojas. Pas: Pranas Dauguvietis, Panevėžys, 1939 m. gruodžio m. 10 d."

Įdomu, kad dokumentą 1940 m. liepos 1 d. patvirtino Biržų notaras Pranas Lembertas, o vėliau vokiečių okupacinės valdžios atstovas Žagarėje.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-03-26

Germaniškis pradeda renginių ciklą „Vakaras su žvaigžde"

Balandžio 10 d. 19 val. Germaniškio valgyklos patalpose rengiama vakaronė su grupe „Dinamika". Pageidaujantys joje dalyvauti turėtų užsisakyti vietas skambindami telefonu 8~655 17 625. Bilieto kaina - 20 litų.

Ši vakaronė - tai viena iš renginių ciklo „Vakaras su žvaigžde".

Šio projekto sumanytoja ir organizatorė - Germaniškio kaimo bendruomenės pirmininkė, kultūros darbuotoja Regina Ukrinienė.

Jos teigimu, kartą per mėnesį į Germaniškį bus kviečiami populiariosios muzikos atlikėjai, kurių dainas galės išgirsti ne tik kaimo gyventojai, bet ir visi, iš anksto užsisakę vietą.

Kad Germaniškyje vykstančias vakarones pamėgo Biržų ir kitų rajonų žmonės, R.Ukrinienė įsitikino. Būtent gausus renginių dalyvių būrys, jų padėkos ir kiti gražūs žodžiai po vakaronių kultūros darbuotoją įkvėpė projektui.

„Ir scenos žvaigždės, ir klausytojai džiaugiasi šilta atmosfera. Aš ir pati esu sužavėta, pavyzdžiui, Irmos Jurgelevičiūtės dainomis ir gebėjimu nuoširdžiai bendrauti. Ji Germaniškyje viešėjo ne vieną kartą. Prieš mėnesį turėjome progą išgirsti jos naująsias dainas. Nepaprastai patiko", - kalbėjo renginių organizatorė.

Germaniškiečiai ir jų svečiai prieš mėnesį klausėsi Irmos Jurgelevičiūtės dainų, o netrukus kaime koncertuos grupė „Dinamika".

Prieš mėnesį Germaniškyje buvo surengta triguba šventė - Valstybės atkūrimo, Įsimylėjėlių ir Užgavėnių. Renginyje dalyvavo ir garbių svečių - Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, kaimyninės Skaistkalnės seniūnas Janis Kalninšas, politikai bei Biržų savivaldybės administracijos darbuotojai.

Germaniškyje vyko V.Katunskytės, P.Stalionio, Džordanos, grupės „Ambrozija" koncertai. Artimiausiu metu projekte dalyvauti bus pakviestas populiarusis V. Šiškauskas, dar sykį  germaniškiečiai norėtų išgirsti P.Stalionio dainų.

Vakaronės metu ne tik klausomasi dainų - čia galima šokti, vaišintis.

„Daugelis manęs klausia - kaip nebijau organizuoti renginių krizės metu? Aš tą darau drąsiai, nes žinau, kad žmonės susirinks. O jeigu žmonės nori linksmintis, tai jokios krizės nėra. Be abejo, žiūrovų neatsirado iš karto, tačiau norint viskas įmanoma", - tikina nuo 1982 metų kultūros verpetuose besisukanti Regina Ukrinienė.

„Gal „Šiaurės rytai" galėtų būti projekto informacinis rėmėjas?" - nedrąsiai klausia renginių organizatorė.

Ar galima neremti gerų iniciatyvų? Tegu būna smagu Germaniškyje.

 

Parengė Rasa Penelienė, Kęstutis Slavinskas

2010-03-25

Savaitė be patyčių

Šią savaitę Lietuvoje vyksta akcija „Savaitė be patyčių", kurioje dalyvauja 535 šalies mokyklos.

Ji pradėta Prezidentūroje pasirašytu memorandumu „Vaikystė be patyčių". Prezidentė D.Grybauskaitė ragino drauge ieškoti sprendimų, kaip padėti patyčias ir pažeminimus kenčiantiems vaikams atkurti normalius tarpusavio santykius.

Kai kurios Biržų rajono mokyklos aktyviai įsijungė į šią akciją, kuri baigsis bendru renginiu penktadienį. Rajono mokinių taryba kviečia mokyklų bendruomenes su geltonos spalvos atributika prie Biržų kultūros centro, kur 14 val. visi sustoję pavaizduos žmogeliuko figūrą ir garsiai sušuks: „Gyvenimas be patyčių".

Trečiadienį atžalyniečiai, pasipuošę žalia spalva, vieni kitiems išsakė padėkos, atsiprašymo, meilės ir draugystės žodžius.

Nuo pat pirmadienio į akciją itin išradingai įsijungė „Atžalyno" vidurinė mokykla. Pasak socialinės pedagogės Gitanos Niuniavienės, kiekvieną savaitės dieną mokiniai rengiasi numatytos spalvos drabužiais arba prie jų prisisega tos spalvos akcentą - kaip draugiškumo ženklą. Trečiadienį mokykla buvo pasipuošusi žaliai. Mokiniai kūrė bendravimo taisykles, iliustruotas piešiniais, vyko draugiškos tinklinio varžybos tarp 10 - 12 klasių komandų, o finale pasirodė ir mokytojų komanda. Likusios klasės draugiškai palaikė žaidėjus. Taip pat šią savaitę vaikai dalyvauja diskusijose, filmų apžvalgose. Penktadienį bus rodomi mini spektakliukai, kuriuos rengia atskiros klasės. „Mokiniai noriai ir aktyviai įsijungė į šią akciją", - teigė socialinė pedagogė.

Kitose rajono mokyklose rengiami stendai su informacija, aiškinančia, kas yra patyčios ir į ką kreiptis pagalbos jas patyrusiems. Šiomis temomis kalbama klasių valandėlių metu.

 

Gražina Dagytė

2010-03-25

„Saulės" gimnazistai įprasmins savo vardą darbais

Biržų „Saulės" gimnazijoje jau tradicija tapo minėti Gimnazisto dieną. Tai diena, kada gimnazijos bendruomenė apmąsto savo nuveiktus darbus ir sutelkia visas jėgas dar nebaigtiems mokslo metų uždaviniams įgyvendinti.

Kiekvienais metais balandžio mėnesį gimnazijoje lankosi svečiai: lektoriai skaito paskaitas, įžymiausi Biržų krašto žmonės veda pamokas, buvę gimnazistai, studentai grįžta pabendrauti su dabartiniais gimnazijos šeimininkais, gimnazija pasipuošia pavasariniais dailės kūriniais ir prisipildo muzikos.

Šiais metais renginiai, skirti Gimnazisto dienai, prasidės kovo 26 d. ir tęsis iki balandžio 9 d.

Balandžio 8 d., Atvirų durų dienos renginio metu, būsimiems gimnazistams ir jų tėveliams bus sudarytos galimybės susipažinti su gimnazijos ugdymo procesu, dalyvauti norimose pamokose. Kviečiame klausytis roko grupės koncerto, šokti liaudies šokių vakaronėje, žavėtis savo ir kitų išmintimi Žynio konkurse...

 

Renginiai, skirti Gimnazisto dienai paminėti

Kovo 26 d. 17.30 val. liaudiška vakaronė

Balandžio 6 d. 12 val. Žynio konkursas.

Berniukų krepšinio 3 prieš 3 turnyras

Balandžio 6 d. gimnazistų improvizacijos pertraukų metu.

Balandžio 7 d. 14.40 val. roko grupės koncertas.

Balandžio 8 d. 16.15 val. Atvirų durų diena.

 

Dainius Korsakas

Biržų „Saulės" gimnazijos direktorius

2010-03-25

Nemunėlio Radviliškio kermošiuje

Į kermošių susiruošusius Nemunėlio Radviliškio miestelio ir aplinkinių kaimų žmones pasitiko šventiškai pasipuošę Kazytė (Stasė Šalkauskienė) ir Kaziukas (Vytas Jareckas).

Mokyklos salėje šurmuliavo amatininkai, savo darbelius pristatė moksleiviai, grojo „Santakos" kapelos muzikantai, skambėjo moterų vokalinio ansamblio dainininkių atliekamos dainos.

„Šiandien pasaulinė Žemės diena. Žemė - mūsų namai, o mes, žmonės, - jos vaikai", - susirinkusiems skelbė Vytas Jareckas. „Bus linksma visiems - mažiems ir dideliems, jauniems ir senesniems", - pristatydama kermošiaus dalyvius džiūgavo Stasė Šalkauskienė.

Muzikantai maršu pasveikino renginyje dalyvavusius Kaziukus ir Kazytes, renginio vedėjai žmones kvietė šokti ir žaisti žaidimus.

„Per kelerius metus kermošius tapo įsimintinu miestelio įvykiu. Šią šventę lanko visa mūsų šeima", - kalbėjo Nijolė Solovjovienė, kuri kartu su dukra Vaiva Miežiūniene ir anūke Agne į namus išsinešė „kermošavą" verbą.

Kermošiuje Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos mokiniai svečiams ir renginio dalyviams siūlė ragauti picas, iškeptas pagal savo receptus.

Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos mokinės Sandra ir Jurgita Širmelytės bei Asta Paliukaitė prisipažino bižuterijos dirbinius mugei ruošusios visą mėnesį.

„Surišau šluotas, kurias mokytojoms parduodu su nuolaida" - oriai aiškino Augis Zelenkevičius.

Kermošių gyrė ir kartu su auklėtinėmis megztus rankdarbius pristačiusi Germaniškio pagrindinės mokyklos mokytoja Vitalija Pociūnienė.

Pačeriaukštės ir Pabiržės pagrindinių mokyklų rankdarbių būrelio vadovė Rita Kuprovskienė džiaugėsi, jog iš vytelių pintus darbelius kermošiaus lankytojai ypač greitai išpirko. Pasak mokytojos, už gautas lėšas mokiniai įsigis rankdarbiams būtinų medžiagų.

Kermošiaus dalyviai derėjo medžio, mezgimo rankdarbius, siuvinėtus paveikslus, pirko medų ir sūrius, konditerijos gaminius.

Šventei darbus pateikusius mokinius bei mokytojus padėkomis ir dovanėlėmis apdovanojo Seimo narys Valdemaras Valkiūnas ir Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė.

„Šis renginys yra viena iš dienų, skirtų mokinių kūrybinei veiklai skatinti, išreikšti iniciatyvumui", - sakė S. Venckūnienė.

Po kermošiaus žmonės skanavo mokinių paruoštus maisto patiekalus, grožėjosi S. Šalkauskienės surengta paroda „Drugelių karalystėje". Pasak kermošiaus dalyvių, S. Šalkauskienės surinkti drugeliai tapo ne tik kermošiaus, bet ir pavasario simboliu.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-03-23

Mokiniams rūpi etikos ir moralės problemos

Šeštadienį „Aušros" vidurinėje mokykloje įvyko „Nanoyou" projekto, kurį remia Europos komisija, mokyklų švietimo tinklas „European Schoolnet" ir keletas Europos mokslo centrų, pristatymas.

 

Tapo pirmąja pilotine mokykla Lietuvoje

Gruodžio mėnesį Europos mokyklos gavo mokyklų švietimo tinklo „European Schoolnet" informaciją, kuri kvietė mokytojus ir mokinius įsijungti į Europos komisijos inicijuotą naują projektą „Nanoyou". Ilgai nesvarstę, aušriečiai nutarė pabandyti pateikti paraišką, nieko per daug nesitikėdami. Dvyliktokai Martynas Klepeckas, Arvydas Timukas, Paulius Vegys, Andrius Rožėnas, Arnas Jelizarovas, Paulius Varnas, Lukas Mikelionis ir Edvinas Drevinskas užpildė internete skelbiamą klausimyną, kuris tikrino mokinių žinias, susijusias su nano technologijomis ir jų panaudojimu. Netrukus mokykla gavo pranešimą, kad būtent ji šiais metais turės galimybę rengti ir išbandyti naujojo projekto mokomąją medžiagą. Projekto vadovė Stasė Eitavičienė buvo pakviesta į Briuselį, kur kartu su 25 kitų šalių mokytojais aiškinosi nano technologijų esmę, su jų panaudojimu susijusias problemas, rengė užduotis. Vėliau pati mokykla turėjo nuspręsti, kaip gauta mokomoji medžiaga bus panaudota.

 

Pamokas vedė dvyliktokai

Užsiėmimuose dalyvavo „Aušros" vidurinės mokyklos mokytojai, 10b ir 11d klasių mokiniai, Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centro metodininkė Audronė Januševičiūtė, „Atžalyno" vidurinės ir Pabiržės pagrindinės mokyklos mokytojai.

Paprašyti įvertinti visos dienos darbą, mokiniai džiaugėsi, kad per visas pamokas jie patys sprendė problemas, turėjo konkrečias užduotis ir daug dirbo.

Mokykloje buvo sutarta, kad pirmose su nano technologijomis susijusiose pamokose dalyvaus 10b ir 11d klasė. Mokytojų nuostabai ir džiaugsmui, šeštadienį 10 valandą prie fizikos kabineto būriavosi ir kitų klasių mokiniai, susidomėję projektu. Pirmajame užsiėmime - fizikos pamokoje - buvo nuspręsta mokinius supažindinti su nano skale, nano medžiagomis ir technologijomis. Martynas Klepeckas ir Andrius Rožėnas, fizikos mokytojo Gedimino Girdžiaus padedami, vaizdingesniam temos išaiškinimui pasirinko video filmą, kuriame apie naują stebuklingą nano pasaulį pasakoja Kembridžo universiteto mokslininkas Stephen Fry.

Chemijos pamokoje bandymams su superhidrofobinėmis medžiagomis vadovavo Arnas Jelizarovas ir Edvinas Drevinskas. Mokytoja ekspertė Angelė Kalpokienė gyrė šiuos dvyliktokus ir žadėjo jiems mokslininkų ateitį. Beje, vaikinai visą laboratorinį darbą ir užduotis patys išvertė į lietuvių kalbą, nes kol kas visa mokomoji medžiaga apie nano technologijas yra anglų kalba.

Trečio užsiėmimo metu mokiniai sprendė moralės bei etikos problemas, susijusias su nano technologijų panaudojimu. Aptarimui buvo pasirinkta nano kojinių gamybos dilema. Pasiskirstę į grupes, mokiniai analizavo visus „už" ir „prieš", aktyviai reiškė savo nuomonę. Užsiėmime dalyvavę mokytojai ypač džiaugėsi tuo, kad mokiniai galvoja ne tik apie save (kaip smagu būtų, jei kojos neprakaituotų ir neskleistų blogo kvapo), bet ir apie nano dalelių poveikį gamtai, geriamam vandeniui, žuvims ir net tiems, kurie gyvens po mūsų.

 

Mokiniai nori daugiau panašių projektų

Paprašyti įvertinti visos dienos darbą, mokiniai džiaugėsi, kad per visas pamokas jie patys sprendė problemas, turėjo konkrečias užduotis ir daug dirbo. „Visai negaila šeštadienio, nes daug sužinojome ir buvo tikrai įdomu", - kalbėjo projekto dalyviai ir siūlė rimčiau ruoštis kitiems projektams, kurie mokykloje vyksta vietoje pamokų. Bene geriausiai visų nuomonę išreiškė vienuoliktokas Gytis, šiaip jau nelabai mėgstantis sėdėti pamokose. Aktyviai dalyvavęs visuose šeštadienio užsiėmimuose, vaikinas šypsojosi ir tvirtino, kad tikrai nebėgtų iš pamokų, jei jos būtų tokios netradicinės ir įdomios.

 

Stasė Eitavičienė

2010-03-23

Talentingiems vaikams plojo Biržai

Praėjusį šeštadienį pilies tvirtovės salėje koncertavo projekto „Aukštaitijos talentai" jaunieji atlikėjai. Koncerte dalyvavo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokyklos ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos profesinės linkmės muzikinio ugdymo mokiniai.

Pavasarinio polaidžio vandenims apsėmus pilies prieigas, instrumentais nešini vaikučiai, jų mokytojai ir žiūrovai į koncertų salę vorele traukė siauručiu pievos takeliu. Žliugsintį apavą sceniniais bateliais pakeitę vaikai netrukus virto tikrais artistais, žavėjusiais nuoširdumu ir, aišku, talentu. Vieni jų muzikos mokosi trejus, kiti - jau dvylika metų.

Prieš koncertą atlikėjų nė minutei nepaliko jaunuosius talentus puoselėjantys mokytojai - paskutinėmis akimirkomis prieš išėjimą į sceną jų padrąsinantys žodžiai ir apkabinimai vaikams buvo itin svarbūs...

Kaip tikra profesionalė koncertą drąsiai pradėjo T. Lak etiudą a- moll fortepijonu labai techniškai skambino devynmetė trečiokė Gabija Laumytė. Jos mokytoja Ina Valotkienė išdavė paslaptį, kad netrukus ši mergaitė važiuos į Paryžių ir dalyvaus A. Rubinšteino pianistų konkurse.

Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje besimokančio akordeonisto Nerijaus Miežinio pasirodymu džiaugėsi jo buvusi mokytoja Violeta Čerkienė.

„Sėkmingam vaiko ugdymui būtini trys dalykai - vaiko gebėjimai, mokytojo pastangos ir tėvų dėmesys", - sakė I. Valotkienė.

Su kita šios pedagogės muzikos mokyklos auklėtine penktoke Žaneta Murauskaite (jai dvylika metų) mažoji Gabija atliko temperamentingąjį V. Poor „Čardašą".

Jaunojo smuikininko ketvirtoko Viltauto Butkevičiaus prieškoncertinis liūdesys išsiliejo ir subangavo lyriškąja Tomo Šerno „Barkarole". Viltauto mokytoja - Violeta Sabonienė, muzikantui be galo subtiliai akompanavo jo mama - fortepijono mokytoja Romualda Butkevičienė.

Prie instrumento užtikrintai jautėsi artistiška ir muzikali Dalios Bukienės auklėtinė trečiokė Milana Žadeikaitė, fortepijonu atlikusi J. S. Bach menuetą G - dur ir F. Kulau Sonatiną G - dor.

Aplodismentai skambėjo koncertinį jaudulį tramdžiusiam ir techninių bei emocinių pastangų reikalaujantį P. Frossini kūrinį „Čilės meškos" atlikusiam akordeonistui Vitalijui Gricenko. Muzikos mokyklos šeštoką instrumento valdymo meno moko Vytautas Kavaliauskas.

Ne tik gausių plojimų, bet ir puokštės gėlių sulaukė kitas puikus akordeonistas - Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje antrus metus besimokantis biržietis Nerijus Miežinys. Vaikino muzikinius gabumus ugdė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla ir specialybės mokytoja Violeta Čerkienė, šeštadienį į koncertą atskubėjusi su rožėmis auklėtiniui.

Klausytojus žavėjo ir kitų Panevėžio menų mokyklos auklėtinių atliekami kūriniai. Jaudinančiai skambėjo pianistės Karolinos Misevičiūtės skambinamas F. Listo „Noktiurnas", užbūrė mažosios smuikininkės Valerijos Almanovaitės instrumento valdymas (angelėlį primenanti trečiokė atliko L. Kron „Angeliškas balsas"). Abejingų neliko tikrai talentingų instrumentalistų trio (klarnetistai Dovydas Lazdinis, Jonas Sasmil ir pianistė Konstancija Kerbedytė), atlikusiam J. Jahov „Sveiki, klarnetai". Žavi ir artistiška Konstancija - dainininko Kastyčio Kerbedžio dukra.

Aidėjo plojimai dainą „Viešpaties lelija" (G. Jautakaitės kūrinys) atlikusiai dešimtokei dainininkei Živilei Rinkevičiūtei ir apie šviesų jausmą (R. Martinkėno „Pirmajai meilei") dainavusiam lyriniam tenorui dvyliktokui Andriui Morkevičiui. Koncertas baigėsi nuotaikingu ir puikiai trimitininkų kvarteto (Urtė Salikaitė, Julius Kuncė, Dovydas Jasiūna, Marius Navardauskas) atliktu D. Greenberg „Trečiadienio nakties kvartetu".

Biržuose koncertavusių atlikėjų iš Panevėžio menų mokyklos mokytojai - Asta Kapučinskienė, Liudmila Golubeva (fortepijonas), Sigitas Jakštonis, Linas Adamonis (pučiamieji), Ala Fetingienė (akordeonas), Edita Sargautytė (vokalas).

Renginį vedė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė, panevėžiečius atlikėjus ir Vytauto Mikalausko menų mokyklą pristatė vokalo mokytoja Edita Sargautytė. Ji kvietė apsilankyti visos apskrities vaikams skirtoje menų mokykloje, kurioje auklėtiniai ne tik nemokamai mokomi, bet ir maitinami, apmokamos jų kelionės į namus.

„Tai mūsų Lietuvos valstybės požiūris į gabius vaikus", - džiaugėsi žinoma pedagogė E. Sargautytė, priminusi, kad gegužės 7 dieną Panevėžyje vyks paskutinis projekto „Aukštaitijos talentai" akcentas - baigiamasis koncertas, kuriame dalyvauti kviečiami ir biržiečiai.

 

Alfreda Gudienė

2010-03-23

Pirmąjį milicijos vadą pagerbė policininkai, kariškiai, šauliai

Kovo 21 dieną senosiose Biržų evangelikų kapinėse buvo prisimintas ir 120-ųjų gimimo metinių proga pagerbtas pirmasis 1918-ųjų Biržų krašto milicijos vadas, pulkininkas leitenantas, Sibiro kalinys ir tremtinys Mykolas Jašinskas. Vėliau jis tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, 1927 - 1940 m. buvo kaimyninės Rokiškio apskrities komendantas, globojo ir rūpinosi šauliais ir skautais.

Pagrindiniai renginio organizatoriai ir dalyviai - Tarptautinės policijos asociacijos Biržų skyrius, vadovaujamas Rimanto Lapėno, Vidutis Šeškas, Jonas Dagilis, „Atžalyno" mokyklos jaunieji šauliai. Pagerbimą pradėjęs Biržų rajono policijos komisariato viršininkas Eugenijus Šopis dėkojo susirinkusiems už nusipelniusių mūsų krašto žmonių priminimą ir pagerbimą.

1918 - ųjų Biržų krašto milicijos vadą, pulkininką leitenantą M. Jašinską pagerbė kariškiai ir policininkai.

Šių eilučių autorius priminė Mykolo Jašinsko gyvenimo kelią, jo nelengvą likimą. Buvęs Biržų komendantas Vytautas Linkevičius pasidalijo prisiminimais iš tremties Tomsko srities Parbigo rajone, kur jo tėveliams ir jam pačiam teko patirti tremtinio dalį ir gyventi su Mykolu Jašinsku ir jo žmona Olga, kai pulkininkas buvo paleistas iš lagerio į tremtį.

Prie Mykolo Jašinsko, jo žmonos, sūnaus kapo gėles padėjo, simbolines žvakutes uždegė V. Linkevičius, policijos atstovai, jaunieji šauliai. Savo giminaičius pagerbė ir Biržų rajono savivaldybės vicemeras Aurimas Frankas.

 

Antanas Seibutis

2010-03-23

Vabalninkas minėjo Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį

Vabalninko žemės ūkio mokykloje vyko skaitymo konkursas „Žodis Lietuvai", skirtas Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui. Lietuvių autorių kūrinius skaitė aštuoni moksleiviai. Vertinimo komisija išrinko du geriausius skaitovus. Jais tapo Eglė Kazlauskaitė ir Mantas Klezys. Visiems skaitymo konkurso dalyviams buvo įteikti direktoriaus padėkos raštai, atminimo dovanėlės. Nugalėtojai apdovanoti diplomais.

„Vaivos juosta tau, gimtine!"- taip vadinosi šventinis koncertas, skirtas Lietuvos istorinei datai paminėti Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje. Jį rengė pradinių klasių mokytojos ir mokiniai, talkino 5-10 klasių mokiniai. 7-10 klasės piešė vaivorykštės spalvų iliustracijas - plakatus pradinukų atliekamoms dainoms.

Vabalninkiečiai dainomis, šokiais, eilėmis minėjo Lietuvos nepriklausomybės jubiliejų.

Iškilmingas minėjimas ir koncertas vyko ir Vabalninko miesto kultūros namuose. Visus susirinkusius sveikino Vabalninko seniūnas Stepas Gudas, kalbėjo Vabalninko žemės ūkio mokyklos direktorius Petras Narkevičius, vienas iš pirmųjų Biržų rajono tarybos narių, išrinktas kurti Biržų krašto savivaldą prieš 20 metų.

Už nuopelnus Vabalninko kraštui seniūno padėkos raštai buvo įteikti D. Baltrušaitienei, M. Garbauskienei, A. Garbauskui, P. Narkevičiui, A. Jurevičienei, O. Šoblinskienei, V. Vareikai, V. Jatulevičiui, J. Kalkienei, V. Indriliūnaitei, V. Vaitiekūnui, J. Karinauskui, V. Jasinevičienei, L. Galvanauskui, S. Bieliauskienei, N. Šatienei.

Koncertavo Vabalninko miesto kultūros namų kaimo kapela, instrumentinė grupė, moterų ansamblis, etnografinis ansamblis, jaunieji Šukionių muzikantai Goda ir Lukas Štelemėkai, Ramongalių kaimo kapela „Susiedai" ir moterų ansamblis, Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos vaikų šokių grupė „Kūlverstukas". Visus sveikino šauniausi vabalninkiečiai, Ančiškių bendruomenės vaikai ir jaunimas. Koncertą eilėmis apipynė renginio vedėja Audronė Stapulionienė.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-03-20

Pulkininkui leitenantui Mykolui Jašinskui - 120

Prieš 120 metų gimė pulkininkas leitenantas Mykolas Jašinskas, 1918 m. buvęs milicijos vadas Biržuose, vėliau Lietuvos kariuomenės karininkas, ilgametis Rokiškio apskrities komendantas.

 

Būsimasis kariškis gimė 1890 m. kovo 21 d. Biržuose Adomo Jašinsko iš Marmakiškių kaimo ir Onos Šparinytės šeimoje. Tėvai turėjo nedidelį ūkį. Šeimoje dar augo brolis ir dvi seserys.

Mykolas pradžios mokyklą baigė Biržuose, progimnaziją Bauskėje, po to trejus metus mokėsi Peterburge geležinkelininkų technikos kursuose, dirbo Taline geležinkelio ir muitinės valdininku.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į praporščikų mokyklą Gatčine. 1916 m. rugsėjo mėnesį gavo pirmąjį karininko laipsnį. 1918 m. M. Jašinskas grįžo į Lietuvą, į Biržus.

1918 m. įvyko rinkimai į Biržų parapijos komitetą. Rinkimų komisijos narys buvo ir M. Jašinskas. Jis buvo išrinktas ir į patį komitetą. Greitai šiam komitetui buvo pavesta eiti ir Biržų apskrities komiteto pareigas.

Rokiškio apskrities komendantas M. Jašinskas po medžioklės. Fotografavo Ch. Šneidermanas. Rokiškis, XX a. IV deš.

Karininkas K. Ladiga tapo apskrities apsaugos viršininku, ūkio dalies viršininku būti pakvietė M. Jašinską. Toks lietuviškos valdžios kuriamasis darbas, turto ir administracijos perėmimas iš vokiečių truko neilgai. Biržų partizanai, vietos gyventojų padedami, valdė Biržų apskritį iki 1919 metų pradžios, kuomet teko trauktis nuo vietos ir rusų bolševikų.

1918 m. gruodžio mėnesio pradžioje, vokiečiams traukiantis, M. Jašinskas suorganizavo vietos miliciją ir buvo jos vadas iki 1919 liepos mėnesio - visą būrio gyvavimo laiką.

Visi Biržų apsaugos vadai, tarp jų ir M. Jašinskas, ketino vykti į Panevėžį ir stoti į formuojamą Panevėžio batalioną. Tačiau, sužinoję, kad Panevėžys užimtas raudonarmiečių, nutarė grįžti į savo kraštus. Nuo tada Biržų partizanai veikė kartu su Joniškėlio partizanų batalionu, vadovaujamu karininko A. Stapulionio.

Išvadavus Biržų apskritį iš bolševikų, Biržų partizanų būrys buvo likviduotas, o M. Jašinskas mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į atskiro Šaulių bataliono trečią kuopą. Šis batalionas 1919 m. įjungtas į 3 pėstininkų pulką. Kartu su pulku M. Jašinskas kovojo su bolševikais prie Dauguvos, su lenkais prie Varėnos, Lentvario, Vievio.

1921 m. metams išvyko mokytis į Aukštuosius karininkų kursus. Juos baigęs, gavo kapitono laipsnį, buvo paskirtas mokomosios kuopos vadu. Besimokydamas vedė Olgą Aukštuolytę, kilusią iš Kalnagalių kaimo (Vabalninko valsčius). 1922 m. jiems gimė sūnus Vaidutis Jonas, 1928 m. - duktė Jūratė.

Baigęs kursus, M. Jašinskas tarnavo įvairiose karinėse dalyse Kaune, gavo majoro laipsnį. Nuo 1926 m. tarnavo Vyriausiojo štabo operacijų skyriuje, buvo paskirtas karo planams ruošti dalies vedėjo padėjėju. Gal ir toliau būtų gyvenęs Kaune, tačiau mirė žmonos motina, ir ūkis liko be šeimininko. Norėdamas būti arčiau ūkio ir ten tvarkytis, 1927 m. patvirtintas Rokiškio apskrities komendantu. Juo ir buvo iki bolševikų okupacijos.

M. Jašinskas 1928 m. gavo pulkininko leitenanto laipsnį, 1936 m. išrinktas į aukštųjų karininkų garbės Teismo sudėtį.

Pulkininko leitenanto M. Jašinsko asmenybę geriausiai paliudija jo paties žodžiai: „Rokiškyje gyvenau 14 metų ir iš ten išvykau, neturėdamas nė vieno priešo". Buvo nepaprastai teisingas, kariškos tvarkos ir pedantiškas žmogus, nemėgo karjeristų. Daug dėmesio skyrė skautų organizacijai, labai rėmė sportininkus. Pats beveik nesportavo, tačiau mėgo medžioti.

1940 m. bolševikų buvo perkeltas į Raseinius, tačiau greitai pasiprašė į atsargą ir grįžo ūkininkauti į Kalnagalių kaimą. Prasidėjus trėmimams, M. Jašinskas 1941 m. birželio 14 d. su šeima buvo suimtas ir išvežtas. 10 metų kalėjo įvairiuose lageriuose, po to dar 5 metus tremtyje Tomsko srities Parbigo mieste.

Į Lietuvą grįžo 1956 m. Neilgai sirgęs, 1962 m. lapkričio 22 d. mirė. Palaidotas Biržų evangelikų reformatų kapinėse. Toje pačioje kapavietėje palaidota ir jo žmona Olga Aukštuolytė - Jašinskienė.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-03-20

Nepriklausomybės dieną šventė Papilys ir Kvetkai

Papiliečiai minėjo valstybės jubiliejų

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio renginys Papilio bendruomenės namuose prasidėjo tautine giesme. Papilio parapijos klebonas Virgilijus Liuima citavo Šventąjį Raštą: „Kai tauta nustoja svajonės - pagausėja nusikaltimų". Tad klebonas palinkėjo nenustoti svajoti ir drąsiai bei energingai siekti svajonių įgyvendinimo.

Renginio vedėja Edita Lansbergienė laisvos valstybės gimtadienį prilygino labai gražiam jauno žmogaus amžiui. Todėl scenoje pasirodė beveik to paties amžiaus kaip ir nepriklausoma Lietuva popchoro „Drugelis" merginų grupė. Gerą nuotaiką savo linksmomis dainomis skleidė ir mažieji popchoro dainorėliai, kurie užaugę kurs tokią Lietuvą, apie kokią šiandien tik svajoja. Muzikinius sveikinimus klausytojams dovanojo romansus atliekančio ansamblio „Sentimentai" dainininkės bei Papilio moterų kvartetas.

Mokiniai pristatė knygą „Kvetkai per 20 metų".

Tautinės šventės proga visiems rūpėjo prisiminti gimtinės istoriją. Tai padaryti padėjo biržietis literatas Valentinas Dagys, savo kraštiečiams pristatęs antrąjį istorinį romaną „Prabėgę metai". Knygos siužetas leido prisiminti baudžiavos panaikinimo laikotarpį. Romano veiksmas vyksta Papilio, Kraštų, Skrėbiškio, Apaščios dvaruose. Ši knyga lyg ir neturi pabaigos, todėl renginio dalyviai išprovokavo Valentino Dagio prisipažinimą, kad jau rašomas ir jos tęsinys. Ištraukas iš būsimosios knygos, kurioje vaizduojamas lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis, perskaitė renginio vedėja.

Pasibaigus literatūrinei - istorinei kelionei, visi sugiedojo Maironio „Lietuva brangi".

 

Kovo 11-oji Kvetkuose

Iš anksto Kvetkuose pakabinti skelbimai kvietė į visai kaimo bendruomenei skirtą renginį- atvirą pamoką, skirtą paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui.

Pagrindinės mokyklos mokiniai, mokytojai, darbuotojai ir svečiai rinkosi prie mokyklos teritorijoje esančio ir mokinių prižiūrimo Nepriklausomybės ąžuolo (prie jo rinkdavosi tautinėms šventėms ir tarpukario lietuviai). Šventę pradėjo istorijos mokytoja Dalia Karosienė. Ji trumpai papasakojo, kokia šiandien svarbi lietuviams diena, priminė ir Nepriklausomybės ąžuolo istoriją.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio renginys Papilio bendruomenės namuose prasidėjo tautine giesme.

Visos klasės ant sumūryto aukuro ir už tvorelės prie ąžuolo uždegė po žvakutę. Mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė pastebėjo, kad labai svarbu, jog į šventę susirinko nemažas pulkas žmonių, ypač už rimtį ir susikaupimą pagyrė mokinius. Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Vėliau mokytoja D. Karosienė visus pakvietė į atvirą pamoką, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui. Ji prasidėjo Lietuvos himnu. Buvo pristatyta knyga „Kvetkai per 20 metų", parengta pagal mokytojų ir mokinių surinktą medžiagą. Visos klasės ruošė atskirus knygos puslapius ir juos vaizdžiai pristatė. Knygoje atsispindi, kaip keitėsi Kvetkai per pastaruosius 20 metų, aprašyti ir iliustruoti geri darbai bei pasiekimai, taip pat ir negerovės. Pamoką praskaidrino mokinių skaitomos eilės, mokytojos Vigilijos Macienės vadovaujami skudutininkų ir dainorėlių ansambliai, dainininkė Miglė.

Buvo pasveikintos kovo 11-ąją gimusios mokinės Gitana Žegliūnaitė (10 m.) ir Violeta Znaidukaitė (18 m.).

Antroji pamokos dalis buvo praktinė. Visos klasės piešė plakatus tema „Mano Tėvynė - Lietuva" ir juos išradingai pristatė. Renginio pabaigoje visi susikibę už rankų, sudainavo dainą „Žemėj Lietuvos".

 

Parengė Rokas Januševičius

Regina Laisonienė, Kvetkų kaimo bibliotekininkė

2010-03-18

Kaziuko kermošiaus atgarsiai Vabalninke

Kaziuko mugės šurmuliavo Vabalninko krašto muziejuje, miesto kultūros namuose ir vidurinėje mokykloje.

Vabalninko krašto muziejuje vyko vienas iš sudėtinių miestelio bendruomenės renginių „Vabalninko krašto amatai ir amatininkai".

Šio renginio organizatoriai - Vabalninko „Kraitės" klubo moterys (vadovė - tautodailininkė Zita Kumpelienė) ir muziejininkė Vida Skujienė. Organizatoriams aktyviai talkino Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos technologijų mokytojai. Savo dirbinius parodoje eksponavo Z. Mejerienė, R. Vilimienė, A. Karoblienė, S. Šulnienė, R. Stalionytė, V. Repšienė, A. Garbauskas, Liucija-Lilonė Tubelytė su anūkėmis, mokytojai S. Kuginys, S. Valintėlienė, Z. Kumpelienė ir jų mokiniai. Šiemet pirmą kartą parodoje dalyvavo svečiai iš Kupiškio rajono.

Gausi ir linksma Meilūnų bendruomenės delegacija siūlė pirkti naminių kiaušinių, naminės duonos, naminių dešrų, krepšių, šluotų, sūrių, gėlių, veltinio dirbinių.

Prasmingas ir įdomus buvo parodos atidarymas. Muziejininkė Vida Skujienė labai įtaigiai pristatė su Šv. Kazimieru susijusius faktus, prisiminė tradicijas. Dalyvius sveikino Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos ateitininkų būrelio nariai ir jų vadovė tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė, Vabalninko seniūnas Stepas Gudas, klebonas Povilas Miškinis, Vabalninko kultūros namų etnografinis ansamblis „Saulala", akordeonistų duetas Lukas ir Goda Štelemėkai. Buvo pasveikintas ir vienintelis į parodą atėjęs Kazimieras Kumpelis.

Lankytojai galėjo ne tik grožėtis medžio dirbiniais, mezginiais, aksesuarais, origamio dirbiniais, veltiniais papuošalais, suvenyrais, žaislais, šiaudinėmis skrybėlėmis, atvirukais, bet jų ir įsigyti. Didžiausio pasisekimo sulaukė S. Kuginio mokinių pagaminti mediniai grėbliai. Visi atėjusieji buvo vaišinami kermošiniais Kaziuko mugės riestainiais, naminiu sūriu, čiobrelių arbata su medumi. Visi norintys galėjo dalyvauti mokomajame veltinio technologijos užsiėmime, kurį vedė veltinio meistrė Zita Kumpelienė.

Kaziuko mugė muziejuje vyksta jau trečią kartą. Tai daugiau „puota širdžiai" negu komercinis renginys. Tai galimybė visiems meniškos prigimties žmonėms susitikti, pabendrauti, pasidalinti kūrybiniais pasiekimais, patirtimi.

Kermošius šurmuliavo ir Vabalninko miesto kultūros namuose, kur buvo pakviesti kaimo bendruomenės, namudininkai.

Gausi ir linksma Meilūnų bendruomenės delegacija siūlė pirkti naminių kiaušinių, naminės duonos, naminių dešrų, krepšių, šluotų, sūrių, gėlių, veltinio dirbinių. Vabalninkiečiai netruko nušluoti jų stalus, tuo nustebindami meilūniškius.

Ramongalių bendruomenės atstovai siūlė pirkti iš vytelių pintų krepšių, rankdarbių.

Vabalninko žemės ūkio mokyklos mokiniai prekiavo ne tik mokinių darbais, bet ir įrengė bufetą, čia pat kepė blynus, virė arbatą.

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje savo verslumą tikrino pradinių klasių mokiniai. Jie pertraukų metu prekiavo savo darbeliais, mamyčių keptais pyragaičiais, sumuštiniais, kepta duona. Abejingų mažiesiems prekiautojams nebuvo. Mokytojai stengėsi iš kiekvieno ką nors nupirkti, tuo nudžiugindami pradinukus. Vyresniųjų klasių mokiniai noriai pirko kermošiaus pyragaičius. Pradinukai džiugiai skambino kišenėse pinigėlius, už juos pirko lauktuvių savo šeimoms.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-03-16

Tarptautinio projekto dalyvių viešnagė Kaštonuose

Biržų miesto Kaštonų pagrindinė mokykla 2008 - 2010 mokslo metais vykdo daugiašalį Comenius projektą „Skaitymo džiaugsmas - kūrybos džiaugsmas".

Kovo 1 - 5 dienomis mokykloje viešėjo penkių Europos valstybių, projekto dalyvių, delegacijos - 16 mokinių ir 19 mokytojų iš Tarnobrzeg (Lenkija), Mirando de Ebra (Ispanija), Faro (Portugalija), Slatinos (Rumunija) ir Salonikų (Graikija) miestų.

Šio projekto iniciatorė ir vadovė - anglų kalbos mokytoja Eglė Gintautaitė. Jo tikslas - gilinti mokinių užsienio kalbas, praturtinti žiniomis apie Europos šalis. Projekto rezultatas - bendras visų šešių šalių moksleivių kūrybinis darbas - „Klajojanti knyga" anglų kalba.

Kovo 2 dieną Kaštonų pagrindinėje mokykloje vyko šventinis svečių sutiktuvių renginys, kuriame buvo džiaugiamasi sėkmingai vykdoma projektine veikla, delegacijos apsikeitė simbolinėmis dovanomis, vyko lietuvių kalbos pamoka svečiams. Šventiniame renginyje dalyvavo ir kartu su pedagogais gražiu tarptautiniu bendradarbiavimu pasidžiaugė Biržų savivaldybės meras R. Ramonas, Švietimo skyriaus vedėja G. Gutauskienė.

Mokykloje svečiams buvo surengta lietuvių kalbos pamoka.

Po pietų svečiai grožėjosi tikra lietuviška žiema, stebėjosi ilguoju pėsčiųjų tiltu per Širvėną, apžiūrėjo Biržų reformatų bažnyčią, aplankė Karvės olą, Rinkuškių alaus daryklą, kur buvo pavaišinti gardžia žirnių koše.

Kitą dieną projektų dalyviai išvyko į Vilnių. Ten laukė skrupulingai suplanuota dienotvarkė: aplankyti Katedrą, pasivaikščioti po senamiestį, pasigrožėti Šv. Onos bažnyčia.

Ketvirtadienį svečiai išvyko į Kryžių kalną ir į Rygą. Latvijos sostinėje apžiūrėjo Domo katedrą, Šv. Povilo bažnyčią, pasivaikščiojo po senamiestį, lankėsi Juodagalvių namuose.

Svečių viešnagę mūsų mokykloje užbaigė tradicinė Kaštonuose Kaziuko mugė, ilgai laukto pavasario pranašas. Atverti plačiai pinigines sugužėjo ir mūsų mokyklos mokiniai bei mokytojai, ir projekto dalyviai - svečiai. Jau nuo pačio ryto po mokyklą vaikščiojo kviesliai, kviesdami visus linksmai praleisti laiką mugėje. Linksmybių netrūko: liaudiškos melodijos ir dainos, įvairiausiomis gėrybėmis nukrauti prekybininkų stalai, akordeono virkavimas, karšta kava ir arbata, besiderančiųjų šurmulys ir besistebinčiųjų šūksniai.

Kaziukas buvo turtingas įvairių skanėstų. Nagingiausieji mokyklos meistrai siūlė stiklinių vitražų, įvairių medžio dirbinių, papuošalų iš stiklo ir veltinio, nertų viščiukų velykiniam stalui, iš karoliukų vertų grožybių, popierinių, tačiau kvepiančių gėlių. Svečiai tokios mugės nebuvo matę.

Anot projekto vadovės mokytojos Eglės, svečiai liko sužavėti viešnage. Patiko maistas, nors tradicinės lietuviškos virtuvės nesiūlė, patiko šiltas ir svetingas priėmimas, kelionės. Bet didžiausią įspūdį, ypač pietiečiams, padarė pirmą kartą pamatytas sniegas ir tokia jo gausybė. Mokytojai prie viešbučio net buvo nulipdę sniego senį, darė sniego angelus. Mokytoja Eglė kalbėjo ir apie tai, kad viešnagės metu buvo aptarta darbų programa dėl vizito Portugalijoje, kur ketinama inscenizuoti savo sukurtą „Klajojančios knygos" skyrių. Kiekviena mokykla jau sukūrė po vieną knygos skyrių. Knygą galima perskaityti mokyklos tinklalapyje www.kastonai.w3.lt.

 

Nomeda Sauserytė,

Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja

Apie grafo barzdaskutį, „pročką", garsųjį mūrininką bei veterinarijos profesorių

Iš astraviškių Klikavičių, Šarkūnų, Gailiūnų ir Aleknų šeimų gyvenimo.

 

Grafas Jonas Tiškevičius (1851-1901) gimė Gorodoke (dabar Baltarusija), jaunystėje tarnavo Peterburgo kavalerijos pulke, 1878 m. iškilmingai susituokė su Klementina Potockyte Lvovo (dabar Ukraina) katedroje.

Po kelerių gyvenimo metų Paryžiuje jaunųjų Tiškevičių šeimos likimas pasisuko gana netikėta linkme. Grafas Jonas Tiškevičius 1880 m. perėmė Biržų majorato valdymą iš brolio Juozapo ir tapo priešpaskutiniu Biržų valdų savininku.

Grafai gyveno tai Biržuose, tai Vilniuje, tai Paryžiuje. Bebūnant Astrave, su jų gyvenimu betarpiškai susijo ir biržiečių bei astraviečių gyvenimas - dvarui reikėjo prižiūrėtojų, darbininkų, pagalbininkų. Ištisos šeimos dirbo Astravo dvare, pažino grafų gyvenimą, jų buitį, elgseną, papročius. Likę prisiminimai perduodami iš kartos į kartą.

Biržų muziejininkų žinias apie grafus Tiškevičius ir apie su jais bendravusius žmones papildė Kaune gyvenantis veterinarijos profesorius Viktoras Šarkūnas ir biržietis Ovidijus Alekna.

 

Klikavičių šeima dirbo pas grafą

Astrave, prie Širvėnos ežero, ir šiandien tebestovi baltas dviejų butų namas. Ten XIX a. antrojoje pusėje gimė ir augo prof. V. Šarkūno senelė Elžbieta Klikavičienė. Jos vyras Feliksas Klikavičius buvo grafo Jono Tiškevičiaus kirpėjas ir barzdaskutys. Tokį reikalingą žmogų grafas pasiimdavo ir į savo keliones, tad Feliksui teko pamatyti Vilnių, Kauną, Varšuvą ir kitus miestus bei miestelius. Elžbieta dirbo pas grafą skalbėja, vadinama „pročka".

Visi Klikavičių šeimos nariai buvo išsilavinę, gerai kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai.

Elžbieta ir Feliksas Klikavičiai turėjo keturis vaikus. Motiejus Klikavičius žuvo išvežtas į vokiečių darbo stovyklą.

Irena Klikavičiūtė - Gailiūnienė ir Antanas Gailiūnas su dukra Gražina. Apie  1935 m.

Kamilija Klikavičiūtė - Krisiukėnienė jaunystėje dirbo grafo žvėryno prižiūrėtoja, vėliau baigė mokslus ir dirbo pradinių klasių mokytoja.

Irena Klikavičiūtė - Gailiūnienė mokėsi Astravo pradžios mokykloje, vėliau tęsė mokslus Jansono namuose (dabar paštas).

 Nepriklausomos Lietuvos laikais Kaune baigusi buhalterių kursus, dirbo Astrave pas Petrą Variakojį karšyklos ir malūno buhaltere bei kasininke. 1932 m. ištekėjusi už Paežerių pradinėje mokykloje dirbusio mokytojo, aktyvaus visuomenininko, vėliau ir „Jaunosios Lietuvos" organizacijos Biržų skyriaus pirmininko Antano Gailiūno (1902 - 1908), turėjo dukterį Gražiną ir sūnų Algimantą.

Anksti mirus abiem tėvams, Gražiną ir Algimantą užaugino sesers Anelės Klikavičiūtės - Šarkūnienės, prof. V. Šarkūno mamos, šeima.

 

Anelės Šarkūnienės prisiminimai

Anelė Klikavičiūtė - Šarkūnienė (1894 - 1979) mokėsi Jansonų namuose, jaunystėje jai irgi teko padėti mamai, pas grafus Tiškevičius dirbusiai skalbėja.

Biržų muziejuje yra užfiksuoti jos prisiminimai apie grafienę Klementiną Tiškevičienę: „Grafienė Tiškevičienė gyveno kartais Paryžiuje, kartais Biržuose. Astrave grafienės kambariai buvo iš ežero pusės, ji turėjo „boną", kuri auklėjo vaikus, buvo tarnaitė, kuri ją aprengdavo ir sušukuodavo, o ta tarnaitė turėjo „paną", kuri dar padėdavo... Prie grafų liokajams nebuvo galima nešioti ūsų „.

Beje, apie grafienę yra prisiminusi ir Paežerių kaimo gyventoja Aldona Kazlauskienė: „Grafienė kelis kartus per dieną keisdavo rūbus. Po pietų ji eidavo „spacero" su svečiais. Ji buvo kaprizinga, kalbėjo lenkiškai. Palociuje buvo kambariai, vadinami „pakajum". Kai grafas norėdavo užeiti pas grafienę, klausdavo jos per liokajus, galima ar ne. Jeigu grafienė leisdavo, grafas užeidavo".

Anelė Šarkūnienė yra prisiminusi ir 1901 m. mirusio grafo Jono Tiškevičiaus laidotuves: "... mirė Paryžiuje ir jį atvežė iš ten cinkuotame karste su traukiniu. Nuo Subačiaus vežė grafo arkliai ir visur buvo išpinti bromai. Buvo labai didelis balius, vaišino visus ir grafienė vaikščiojo apie stalus, žiūrinėjo".

 

Garsus mūrininkas Juozas Šarkūnas

Anelės vyras Juozas Šarkūnas (1886 - 1961) gimė Tado ir Albinos Šarkūnų šeimoje. Jo tėvai ir palaidoti Pabiržės senosiose kapinėse.

Juozas Šarkūnas tapo garsiu mūrininku, sugebančiu mūryti sudėtingos konstrukcijos krosnis ir namus. Jis prižiūrėjo Astravo rūmus, mūrijo ir valė krosnis, prižiūrėjo ir tinkavo Astravo senąją užtvanką - tiltą. Kaip prisimena prof. V. Šarkūnas, jo tėvas „apie 1935 m. su bendradarbiais latviais Daboliniu ir Leječiu tapo rangovais. Rangovai kalbėjo latviškai, tėvas mokėjo šią kalbą, skaitė laikraštį „Cinia". Konkursuose laimėdavo statybų rangą ir pastatus statydavo pagal brėžinius. Samdydavosi gabius darbininkus ir patys dirbdavo, rūpindavosi visomis statybų medžiagomis".

Šarkūnų šeima. Sėdi Anelė Šarkūnienė ir Juozas Šarkūnas. Stovi iš kairės - Elena Šarkūnaitė - Aleknienė, Česlovas Šarkūnas ir Viktoras Šarkūnas. 1940 08 18.

Juozo Šarkūno darbų sąrašas tikrai įspūdingas - jis statė „Aušros" mokyklą, apskrities savivaldybės rūmus, Pakščio namus, žydų sinagogą, Lietuvos banko pastatą Kęstučio gatvėje, Smulkaus kredito banką, katalikų kleboniją, Biržų, Medeikių pienines, Biržų gimnaziją, Pasvalio, Legailių mokyklas, permūrijo Skaistkalnės bažnyčios bokštą, brukavo, tai yra grindė akmenimis, Biržų gatves.

Beje, jam teko dalyvauti ir ardant grafo Jono Tiškevičiaus sumanyto Šleideriškyje pastatyti nemažo degtukų fabriko pastatus. Anot J. Šarkūno, tada Kęstučio gatvėje apie 1919 m. buvo pastatytas didelis mūrinis namas.

Apie 1899 m. Jonas Tiškevičius sumanė Šleideriškio kaime pastatyti nemažą degtukų fabriką, plytas vežė iš Užušilių plytinės. Kad greičiau būtų užbaigti statybos darbai, grafas vaišino darbininkus Biržų bravoro alumi ir degtine. Inžinieriai statybos darbams buvo pakviesti iš užsienio, mašinos degtukams gaminti nupirktos užsienyje. Pasakojama, kad rusai inžinieriai išbrokavo statinius, Jonas Tiškevičius dėl to labai susikrimto, susirgo ir mirė.

Kiek čia tiesos, sunku pasakyti. Bronius Kviklys leidinyje „Mūsų Lietuva" (1991 m.) rašo, kad „Tiškevičiaus administracija prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šleideriškio dvarelyje ant Nemunėlio kranto buvo pastačiusi nemažą degtukų fabriką su aukštu dūmtraukiu, matomu iš toli. Tačiau dėl konkurencijos ar kitų sumetimų fabrikas nepradėjo veikti ir mūrinius jo pastatus administracija nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laikais išpardavė vietos žmonėms gana prieinama kaina".

 

Biržų muziejaus talkininkų gretos auga

Anelė ir Juozas Šarkūnai turėjo tris vaikus - Česlovą, Eleną ir Viktorą. Elena Šarkūnaitė - Aleknienė (1919 - 2000) baigė Kauno medicinos mokyklą, vėliau - Panevėžio akušerių mokyklą. Pirmoji darbo vieta - Joniškėlio ligoninė. 1946 m. pavasarį sugrįžo į Biržus ir iki 1982 dirbo ligoninės gimdymo skyriuje. Ją visi prisimena kaip Biržų krašto dainų žinovę, dainininkę, pasakų sekėją, pareigingą ir darbščią darbuotoją.

Jos sūnus Ovidijus Alekna ir tapo Biržų muziejaus talkininku, padedančiu žiniomis, prisiminimais, nuotraukomis. Kitas puikus mūsų padėjėjas - tai Ovidijaus dėdė, Anelės ir Juozo Šarkūnų sūnus Viktoras Šarkūnas. Jis gimė 1926 m. šeimos name Astrave, 1947 m. baigė Biržų gimnaziją, padarė puikią profesinę karjerą, tapo veterinarijos mokslų profesoriumi ir Lietuvos valstybinės premijos laureatu. Dabar profesorius Viktoras Šarkūnas savo prisiminimais, žiniomis talkina ir Biržų muziejininkams, atskleidžiant dar nežinomus Biržų krašto istorijos faktus, žmonių gyvenimų istorijas, jų prasmingus darbus.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-03-13

Mokyklos pasipuošė trispalvėmis

Biržų mokyklose prieš Kovo 11 - ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, buvo juntamos šventinės nuotaikos.  Mokiniai dainavo Lietuvai, prie savo mokyklos kėlė originalias trispalves.

Praėjusį antradienį „Atžalyno" vidurinės mokyklos vaikai rinkosi į šventinę pamoką „Dainuoju mokyklai, vaikystei, Lietuvai".

Šis renginys - projekto „Dainuojanti mokykla" dalis, kurią pasiūlė muzikos mokytoja Jolanta Vasiliūnienė. Juo norėta sujungti dvi progas - mokyklos vardadienį, švenčiamą kovo ketvirtąją, kai 1994 - aisiais pirmoji vidurinė buvo pavadinta „Atžalynu", ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

„Tautos laisvė sutampa su kiekvieno asmens laisve. Tuo džiaugiamės. Būtent laisvoje Lietuvoje bevardės mokyklos gavo vardus. Renginio pavadinimas „Dainuojanti mokykla" primena mūsų buvusią „Dainuojančią revoliuciją", dainuojančias žmonių minias", - sakė mokyklos direktoriaus pavaduotoja Irutė Varzienė.

Jaunieji šauliai prie „Atžalyno" mokyklos iškėlė originalią trispalvę.

Pasak jos, vaikų, kaip ir suaugusiųjų, gyvenime šiandien yra per daug žodžių, kurie kartais būna devalvuoti. Taip nenutiko su dainomis. Kiekviena atžalyniečių klasė mokėsi vis kitokią dainą. Į šventę susirinko apie keturis šimtus vaikų, kuriuos sujungė didžiulis bendrumo jausmas. „Akcentavome ne meninį dainų atlikimo lygį, bet siekėme išlaisvinti žmogų, bendruomenę", - pastebėjo I. Varzienė.

Pirmojoje koncerto dalyje visus nustebino pradinukai. Įspūdingai atrodė šešiasdešimties trečiokų choras, atlikęs „Žalią dainelę", bei antrokai, dainavę apie drąsius vaikus. Mintis, jog reikia prisijaukinti tamsą ir nieko nebijoti daugeliui pasirodė simboliški.

Antroji vadinamosios pamokos dalis pradėta puikia istorijos mokytojo Rimanto Mikoliūno kalba. Ją keitė vyresniųjų klasių moksleivių įspūdingas pasirodymas, kurį kai kas pavadino „laisvės šuoru".

Prie „Aušros" suplevėsavo trijų spalvų popierinės „rankutės".

Pavaduotoja Irutė Varzienė pastebėjo, jog dabartiniai mokiniai - sovietinės prievartos nepatyrusi karta, kuri apie praeitį suvokia tik teoriškai. Apie suaugusiesiems dar gerai pažįstamą laiką jie kalba taip kaip jų tėvai ar seneliai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metus. Jiems laisvė - natūralus dalykas. „Tai laisvėje gimę laisvi žmonės. Jie myli Lietuvą. Tik tos meilės nedeklaruoja", - „Šiaurės rytams" sakė Irutė Varzienė.

Apie tai liudija ir kitas mokinių darbas - prie mokyklos, nuo pirmojo iki trečiojo aukšto, plevėsuojanti originali trispalvė. Ją „iškėlė" šešiasdešimt trys atžalyniečiai - Jaunieji šauliai, suorganizavę meno akciją „Skiriama Lietuvai". Pasak Jaunųjų šaulių vadės Birutės Baltienės ir jos pavaduotojos Ingos Arlikevičienės, šią idėją kuopa brandino jau nuo pat mokslo metų pradžios. Gražiai minčiai įgyvendinti stigo tik pinigų. Vaikai apsidžiaugė, kai jų sumanymui pritarė ir jį parėmė Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Šauliai nusipirko penkis šimtus spalvoto popieriaus lapų ir iš jų praėjusio antradienio popietę sukūrė originalią trispalvę. Kartu su šauliais plušėjo ir mokyklos ūkvedys Rimantas Valintėlis, padėjęs vėliavą pritvirtinti. Pasak I. Arlikevičienės, jaunieji šauliai darbavosi su įkvėpimu, buvo labai patenkinti rezultatais ir žadėjo trispalvės eiti pasižiūrėti net naktimis.

Praėjusį trečiadienį spalvingi plakatai atžalyniečius jau kvietė į kitą renginį, sporto šventę - virvės traukimo varžybas, kurios vyko mokyklos sporto salėje.

Trečiadienį „Aušros" vidurinės mokyklos kiemas pasipuošė popierine trispalve - girlianda, kurią kūrė pradinių klasių mokiniai.

 

Gražina Dagytė

2010-03-13

Papilio mokykloje šurmuliavo mugė

Mugėje papiliečiai demonstravo senuosius amatus, pardavinėjo savo rankų dirbinius bei paruoštus gardumynus.

 

Tradicinė Kaziuko mugė Papilio mokykloje kasmet sukviesdavo pirkėjus ir prekeivius, o pasimokyti kokio nors amato bandydavo tik pradinukai. Šiais metais surengti netradicines amatų pristatymo pamokas visiems mokiniams pasiūlė technologijų mokytoja Vytautė Kuzmaitė. Pasitelkusi į pagalbą direktoriaus pavaduotoją ugdymui Loretą Žibelienę, mokytoja ėmėsi organizuoti renginį.

Kovo ketvirtosios rytmetį į mokyklą rinkosi svečiai, nešini krepšiais, pilnais darbo įrankių ir savo gaminių. Berniukai, vadovaujami Vytauto Zablacko, pynė krepšius iš vytelių. Danutė Trečiokienė pristatė pieno produktų gamybą. Energingi vaikinai greitai sumušė sviestą, kuriuo vėliau vaišino mugės pirkėjus. Norintys pasigaminti medalį iš molio, užsuko į Ritos Žiužnienės vadovaujamą artelę. Mokyklos darbuotojas Gintaras Lansbergas mokė berniukus išsidrožti medinį skristuką.

Jonas Baltušis antrokus mokė vyti virveles, o trečiokus - pinti juosteles.

Šalia senųjų amatų buvo pristatomi ir šiandien populiarūs menai. Danutė Vilemienė mokinius supažindino su origamio paslaptimis. Visi grožėjosi jos išlankstytomis gulbėmis, lapėmis, kiškučiais ir kitais darbais. D. Vilemienės anūkė, buvusi Papilio mokyklos abiturientė, Evelina Juodelienė, turbūt iš močiutės paveldėjo polinkį į menus. Ji mokė vaikus siuvinėti atvirukus, gaminti Velykų stalo puošmenas iš kokoso. Tačiau labiausiai jaunieji amatininkai susižavėjo vilnos vėlimu. Padedami Evelinos, jie bandė nuvelti seges, kurias ketino padovanoti savo mamoms.

Merginos labiausiai norėjo išmokti gaminti biserio papuošalus. Šio meno jas mokė Justina Ratkutė. Lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Legienė padėjo merginoms pasipuošti segėmis iš dekoratyvinių juostelių ir karoliukų. Anglų kalbos mokytoja Nida Tamonienė mokė mergaites megzti šiuo metu ypač madingas riešines, o technologijų mokytoja Vytautė Kuzmaitė su berniukais kūrė dekoracijas iš vielos.

Pradinukų klasėse irgi virė darbas. Pirmokai gamino popierines verbas. Antrokai ir trečiokai vašku dekoravo stiklinius indus, o vėliau sulaukė ir svečio. Jonas Baltušis antrokus mokė vyti virveles, o trečiokus - pasigaminti knygoms skirtukus, nupintus iš keturių juostelių. Ketvirtokų siuvyklai, kurioje buvo gaminami sagomis dekoruoti maišeliai, vadovavo mokytoja praktikantė Simona Bacytė.

Pasimokę amatų, visi sugužėjo į aktų salę. Vieni skubėjo pirkti, kiti parduoti, treti pasirodyti, ką pagamino. Šiemet mugė buvo tikrai didžiulė. Ji išsiskyrė prekiautojų gausa ir prekių įvairumu. Buvo galima įsigyti ne tik suvenyrų, bet ir papuošalų, buities rakandų. Kas norėjo, tas rado ir kočėlą, ir šluotą, ir pintinę, ir pjaustymo lentelę. Gurmanai pirko naminę duoną su obuolių sultimis, sūrius su razinomis ir net picas. O nuo saldumynų gausos ne tik akys raibo, bet ir širdis salo. Smagu, kad mugės neaplenkė ir miestelio gyventojai. Gerą nuotaiką visiems palaikė armonininkas Vytautas Kariniauskas ir mokytoja Vigilija Macienė bei jos vadovaujami jaunieji dainininkai.

 

Rokas Januševičius

2010-03-09

Vabalninkas rinko Mažąją Mis

Vabalninko karališkame sodžiuje paskelbus Mažosios Mis rinkimus, konkurse panoro dalyvauti ne tik mažosios princesės, bet ir vienas piktas burtininkas. Tokios galimybės jam nesuteikė karalienė ir karalius. Burtininkas labai supyko ir pasmerkė princeses amžinam miegui. Nepajėgė jų pabudinti triukšmingosios renginio afišos. Teko kviesti į pagalbą gerąsias burtininkes...

Tai, kas vyko pabudus mažosioms princesėms, iš tiesų buvo pasakiška. Šešios šaunios vabalninkietės (Gvida Umbraitė, Rimantė Šležinskaitė, Ugnė Stirkaitė, Evelina Vareikaitė, Simona Čyžiūtė, Karolina Orlinytė), virtusios dailiomis rūmų princesėmis, bei jų pagalbininkės Ugnė Savonytė ir Rūta Stirkaitė demonstravo puikias manieras, skaitė eiles, vaidino, improvizavo, grojo, dainavo, netgi šoko senovinį šokį „Alemanda".

Mažąja „mise" tapo antrokė Ugnė Stirkaitė.

Kol buvo suvedami konkurso rezultatai, žiūrovams grojo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokiniai Lukas ir Goda Štelemėkai, Vytautas Ratkevičius, dainavo Indrė Brazdžiūnaitė.

Visi jie muzikos paslapčių semiasi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje.

Suskambus karaliaus Irmanto saksofonui, į salę įžengė garbingoji komisija, nešdama gausybę dovanų. Komisija balsų dauguma sutapo su žiūrovų simpatijomis. Mažąja Mis 2010 tapo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos antrokė Ugnė Stirkaitė. Dvi antrąsias vietas pasidalino Simona Čyžiūtė ir Gvida Umbraitė. Visos dalyvės buvo apdovanotos rėmėjų dovanomis, organizatorių padėkos raštais.

Konkursantėms ruoštis padėjo meno vadovės Audronė Stapulionienė ir Dalia Baltrušaitienė. Bet daugiausiai triūso įdėjo mamos, kurioms konkurso dalyvės skyrė dainą.

Renginį rėmė verslininkai Stasys Stačkūnas, Rimantas Skvireckas, Rasa Stankevičienė, Vida Ratkienė, Birutė ir Viktoras Rinkevičiai, tautodailininkė Stasė Valintėlienė.

Viena pasaka baigėsi. Vabalninkiečiai laukia kitos - Mažojo Misterio rinkimų.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-03-06

Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas

1990 metų sausio 6 dieną Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje įvyko Sąjūdžio rajono konferencija. Jo metu buvo išrinkta Sąjūdžio Taryba - A. Skrodenienė, A. Korsakienė, A. Skujienė, B. Valionytė, P. Nauburienė, A. Kazitėnas, P. Gasiulis, F. Grunskis, V. Linkevičius, A. Bukys, A. Vaitaitis, T. Arminas, A. Valašimas, G. Vėlyvis, V. Dagys.

Tarybos pirmininku išrinktas F. Grunskis, pavaduotojais A. Vaitaitis ir G. Vėlyvis, iždininke A. Skrodenienė.

Tarybos posėdyje Sąjūdžio atsakingasis sekretorius V. Linkevičius pasiūlė iškelti Biržų miškų pramonės ūkio medelyno viršininkę Birutę Valionytę kandidate į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą Biržų rinkiminėje apygardoje Nr. 97. Pabiržės rinkiminėje apygardoje Nr. 96 Biržų Sąjūdis iškėlė poetą Mykolą Karčiauską.

Sąjūdžio plakatas remti Birutę Valionytę kandidate į Aukščiausiąją Tarybą.

Biržų rinkimų apygardoje buvo įregistruoti trys kandidatai - Viktoras Rinkevičius, Birutė Valionytė ir Arūnas Vaitaitis. Pabiržės apygardoje - Petras Poškus ir Mykolas Karčiauskas.

1990 metų vasario 3 d. Vilniuje įvyko Sąjūdžio konferencija „Lietuvos kelias", kurioje patvirtinta rinkiminė programa, pristatyti kandidatai. Biržiečių delegacijoje buvo 43 Sąjūdžio rajono tarybos nariai ir grupių atstovai. Čia buvo pristatyti kandidatai B. Valionytė ir M. Karčiauskas.

Petrą Poškų biržiečiai prisimena kaip buvusį sumanų „Laisvosios žemės" kolūkio pirmininką.

Per vasario 24 įvykusius rinkimus Pabiržės apygardoje už P. Poškų balsavo 60,64 proc. rinkėjų, už M. Karčiauską - 33,88 proc.

Biržų apygardoje B. Valionytė surinko 43,24 proc. balsų, V. Rinkevičius - 33,63, A. Vaitaitis - 13,89 proc.

Kovo 8 dieną įvyko pakartotinis balsavimas Biržų rinkiminėje apygardoje. Už B. Valionytę balsavo 60,95 proc., už V. Rinkevičių - 38,53 proc.

Kovo 11-osios Akto signatarė Birutė Valionytė.

Lietuvos Sąjūdis sugebėjo iškovoti tautos pasitikėjimą ir laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (AT). 1990 metų kovo 11-ąją, 22 val. 44 min., 124 deputatai (iš jų 105 Sąjūdžio kelti ir remti) pareiškė savo ir rinkėjų valią - Aukščiausioji Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, svarbiausią dokumentą naujausioje Lietuvos istorijoje, pasirašė 124 naujai išrinktos AT nariai. Tarp jų buvo ir Biržų krašte išrinkti Birutė Valionytė ir Petras Poškus.

Jie vėliau Biržų muziejui dovanojo šio dokumento kopiją. Kartu buvo padovanota ir knyga „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai 1990".

Knygoje pažymėti svarbiausi valstybės atstatymo 1990 03 11-12 d. dokumentai, svarbesni valstybės atkūrimo įvykiai.

Kovo 11-osios akto signataras Petras Poškus 2004 metų sausio 5 d. mirė, o Birutė Valionytė dabar yra Signatarų klubo prezidentė.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-03-06

Paviliota matematikos

„Man patinka viskas, kas susiję su matematika", - sako Pabiržės pagrindinės mokyklos aštuntokė Deimantė Ratkevičiūtė. Moksleivę šįmet lydėjo sėkmė - ji matematikos rajono etapo olimpiadoje užėmė pirmąją vietą.

 

Pasakodama apie mėgstamą dalyką ir su juo susijusias svajones, Deimantė tvirtina, kad matematika ją sudomino pradinių klasių mokytoja Gražina Girdžiuvienė. Po labai gerai atliktomis užduotimis ji palikdavo prierašą „šaunuolė". Kartais pasitaikydavo ir įvertinimas „mažesnė šaunuolė". Tai mergaitei patiko. Matematika viliote viliojo į skaičių pasaulį, kurio ji nepaliko ir penktoje klasėje. Netgi atvirkščiai - stropiai dirbo ir jėgas išbandė rajono matematikų olimpiadoje, kur tapo geriausiai šį dalyką išmanančia penktoke.

Moksleivė pastebi, jog šilto vaikų dėmesio visada sulauks tas pedagogas, kuris į klasę ateina gerai nusiteikęs. „Jei mokytojas susiraukęs - ne kokia pamoka", - tvirtina moksleivė. Ji neabejoja, kad geras mokytojas gali padėti pamilti dėstomą dalyką. Pasak Deimantės, tada tereikia vaiko noro pažinti ir susipažinti. Moksleivė neslepia, jog be matematikos, kurią dėsto mokytoja metodininkė Violeta Šukytė, jai dar patinka biologija, chemija, istorija, domina informatika.

Deimantė Ratkevičiūtė apgailestauja, kad Pabiržėje nebėra vidurinės mokyklos, ir ji čia negalės baigti dvylikos klasių. Matematiką nuo pirmosios klasės pamilusi daudžgirietė galvoja mokslus tęsti „Saulės" gimnazijoje.

Mergaitė gyvena Daudžgirių kaime, jos tėveliai ūkininkauja. Deimantė linksmai prisimena, kaip būdama maža ji skaičiuodavo viską, kas papuldavo. Važiuodama automobiliu su sese lenktyniaudavo skaičiuodama pakelės medžius, vėliau vakarais apžiūrėdavo, ar į tvartą sugrįžo visos vištos. Jų Ratkevičiai užaugindavo apie šimtą, tad skaičiuoti mažametei tikrai būdavo ką. Jei suklysdavo, tekdavo „patikrinimą" pradėti iš naujo.

Taip buvo vaikystėje. Tada ji ne tik skaičiavo, „kas papuola", bet ir svajojo užaugusi tapti mokytoja.

Dabar Deimantė daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio. Ją vilioja tiek vaikų gydytojos, tiek archeologės darbas. Pirmoji svajonė išpildytų jos norą padėti kitiems žmonėms. Antroji - suteiktų galimybę ieškoti dar nesurastų dalykų, tyrinėti, keliauti. Labiausiai moksleivę traukia įvairiausiomis mįslėmis apipintas Egiptas.

Tačiau daug laiko svajoti apie ateitį aštuntokė neturi. Po pamokų ji skuba į Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą, kur lanko chorinio dainavimo pamokas, mokosi groti fortepijonu.

Keturiolikmetė prisipažįsta, jog laisvo laiko jai lieka nedaug. Grįžusi iš mokyklos ji stengiasi pagelbėti mamai - pabūti su aštuonių mėnesių sesute. „Šeimoje mes esame keturi vaikai, aš - pati vyriausia", - pasakoja Deimantė.

Mergaitė apgailestauja, kad Pabiržėje nebėra vidurinės mokyklos, ir ji čia negalės baigti dvylikos klasių. Matematiką nuo pirmosios klasės pamilusi daudžgirietė galvoja mokslus tęsti „Saulės" gimnazijoje. Kelionės į vieną stipriausių mokyklų jos nė kiek nebaugina. „Kaimo vaikai visai nesiskiria nuo miestiečių", - sako aštuntokė.

 

Gražina Dagytė

2010-03-06

Poeto pėdsakais

Maištinga poeto dvasia gyva ir Biržų žemėje.

 

Poetas Antanas Strazdas, baudžiauninkų vaikas, jų užtarėjas ir bičiulis, mylimas paprastų žmonių ir ujamas dvarininkų bei sulenkėjusios dvasininkijos, šiandien, minint 250 - ąsias gimimo metines, artimas ir brangus.

Jo 1814 metais Vilniuje išleista knyga „Giesmės svietiškos ir šventos" yra pirmasis originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys, nes Kristijono Donelaičio „Metai", nors parašyti žymiai anksčiau, buvo išspausdinti Karaliaučiuje tik 1818 metais.

Biržų žemėje ne tik gyva jo maištinga ir tiems laikams novatoriška poezija, bet būta ir patį poetą pažinojusių žmonių (daug metų Pabiržėje kunigavęs Pabiržės parapijos klebonas P. Kochanovskis kartu su A. Strazdu baigė Ilukstės jėzuitų mokyklą, mokėsi Vilniuje Vyriausioje Lietuvos mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje - A. B.), nes čia kryžiavosi jo neramaus gyvenimo keliai, gimė eilėraščiai ir giesmės, kildavo konfliktai, atskleidę nenuolankų, tiesą ir paprastą žmogų mylinčio poeto ir kunigo charakterį.

Antanas Strazdas.

Ne kiekvienas biržietis žino, kad už Nemunėlio, latvių pusėje prigludusioje Skaistkalnėje, A. Strazdo laikais vadintoje Šenbergu (biržietiškai - Šimberku) buvo jėzuitų mokykla, kurioje teko mokytis būsimajam poetui. Literatūros istorikas Vytautas Vanagas monografijoje „Antanas Strazdas" rašo, kad Skaistkalnės jėzuitų rezidencijos mokykla aštuonioliktojo amžiaus viduryje buvo viena iš gausiausiai lankomų Kuršo mokyklų. Mokykloje buvo penkios klasės, kuriose dėstė šeši vienuoliai. Iš jų keturi buvo lietuviai. A. Strazdas šioje mokykloje mokėsi lotynų kalbos, geografijos ir biblijos istorijos, pramoko latvių ir rusų kalbų.

Gavęs kunigystės šventinimus, A. Strazdas buvo nuolat kilnojamas iš vienos bažnyčios į kitą. Jam teko kunigauti Viešintuose, Anykščiuose, Kupiškyje, Skapiškyje, Šimonyse, Karsakiškyje, Pandėlyje, Kamajuose, dažnai lankytis Vabalninke, Kupreliškyje, Subačiuje, Krinčine, dirbti nedidelėje Dilių filijoje.

Labiausiai mūsų rajone žinoma vieta, susijusi su Antano Strazdo vardu, yra Dilių koplyčia, kurioje apie trejetą metų (iki 1812 metų pradžios) kunigavo poetas. Diliai priklausė dvarininkams Koplevskiams. Strazdo laikais čia buvusi nemaža gyvenvietė. Buvo dvi smuklės, bažnytėlė, keletas kiemų. Šiandien 1777 metais statyta Dilių koplytėlė - vienintelis išlikęs pastatas, kur teko kunigauti A. Strazdui. Iš Diliavos dvaro sodybos liokajus nešiodavęs kunigui pietus. Svarbiausia A. Strazdo pareiga buvo švenčių dienomis atlaikyti nustatytas pamaldas už Dilių koplyčios fundatorių F. Koplevskį ir jo giminę. Diliuose praleisti metai poetui turėjo būti palyginti ramūs, nes tarnyba pas privačių bažnytėlių ar koplytėlių savininkus paprastai būdavo pelningesnė ir lengvesnė, mažiau tekdavo būti priklausomam nuo klebonų ir aukštesnės bažnytinės valdžios. Tačiau Antanas Strazdas neišvengė konfliktų su Vabalninko klebonu A. Emalinavičiumi, kuriam nepatiko, kad poetas šventindavo kryžius, laidodavo ir krikštydavo žmones Vabalninko ir kitose kaimyninėse parapijose. Būta nesutarimų ir su dvarininkais Koplevskiais. Mirus Koplevskiui, atviras ir tiesus, nemokantis veidmainiauti Antanas Strazdas laidotuvėse pasakęs pamokslą, kuris labai nepatikęs velionio našlei. Ji išvariusi poetą iš Diliavos. Tačiau 1813 metų žiemą ar pavasarį jis vėl buvo trumpam sugrįžęs į Dilius.

Diliuose praleisti metai buvo reikšmingi tuo, kad čia poetas parašė ne vieną eilėraštį 1814 metais Vilniuje išleistam eilėraščių rinkiniui. Vabalninko apylinkės, pabrėžia monografijoje Vytautas Vanagas, buvo vienas raštingiausių Rytų Lietuvos kampelių. Šią raštingumo tradiciją palaikė ir poetas, nedideliu dviejų trijų šimtų egzempliorių tiražu išleistą savo pirmąjį eilėraščių ir giesmių rinkinį išplatindamas Vabalninko ir Kupiškio parapijose.

Iki šių dienų išliko tik du Strazdo rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos" egzemplioriai. (1991 metais 10000 egzempliorių tiražu buvo perspausdintas M. Mažvydo bibliotekoje saugomas vienintelis išlikęs pilnas šio rinkinio egzempliorius - A. B.) Bene svarbiausia to priežastis - poeto parašytas eilėraštis „Pagrabas Palšio". Jis tuo metu, kuomet Biržų krašte dar tebebuvo gyvi vykusių religinių nesutarimų tarp katalikų ir evangelikų reformatų atgarsiai, greitai virto daina, o „bambizas" Palšis pasidarė bendriniu vardu. 1818 metais liepos mėnesį Izabeline (Baltarusija) įvykęs reformatų sinodas Antano Strazdo satyriniame eilėraštyje „Pagrabas Palšio" įžvelgė reformatų tikėjimo įžeidimą ir pavedė Žemaičių evangelikų reformatų distrikto konsenjorui Biržų kunigui M. Cerauskui šio paskvilio autorių apskųsti Vilniaus konsistorijai.

M. Cerauskas skunde nurodė, kad A. Strazdo knygutės „Giesmės svietiškos ir šventos" išleidimas yra neteisėtas, nes ji išėjusi be cenzūros žinios ir sutikimo, o blogiausia, kad tą nelegalų leidinį galima rasti kone kiekviename kieme ir giesmė apie bambizą Palšį, pritaikius jai gaidą, yra „labai dažnai dainuojama". Konsistorijai pareikalavus Strazdą pasiaiškinti, poetas rašė, kad savo kūriniu reformatų tikėjimo įžeisti nemanęs, kūrinį rašęs liaudžiai, o dėl „bambizo" esąs niekuo dėtas, nes šį žodį sukūrę patys žmonės. Tik po trečiojo M. Cerausko skundo, kuriame grasinama, kad bus kreipiamasi į dvasinių reikalų ministeriją Peterburge, šio eilėraščio autorius buvo nubaustas trijų dienų rekolekcijomis, knygutę išleidusiai misijonierių spaustuvei uždėta 50 rublių bauda, o Vabalninko, Kupiškio ir kitų parapijų klebonams nurodyta A. Strazdo eilių knygelę iš žmonių „atiminėti ir deginti".

 

Algirdas Butkevičius

2010-03-06

Su žiema atsisveikino Kaštonai

Žiema jau pusto padus iš Lietuvos. Tad pašėlti paskutinįsyk šią žiemą pusnyse nusprendė Kaštonų mokyklos bendruomenė.

Į mokyklos aikštyną rinkosi sportine apranga, pirštinių gausa ir gera nuotaika „apsiginklavę" moksleiviai ir mokytojai - juk laukia daug įdomių dalykų.

Pradžią paskelbė mokyklos direktorius Vytautas Stanulevičius, kuris džiaugėsi gausiu šventės entuziastų būriu, linkėjo visiems patirti kuo gražesnių įspūdžių, laimėti prizų ir paskanauti gardžios košės.

Mokinių tėvų atstovė Dalė Mukienė taip pat visus kvietė linksmai dalyvauti būsimose rungtyse.

Žiemos šventės pradžią vainikavo laužo užkūrimas. Ši garbė atiteko mokyklos direktoriui. Klasės išsiskirstė kovoti, atlikti kūrybinių užduočių. Vieni mėtė maišus, pilnus sunkaus šlapio sniego, kiti bandė pataikyti sniego gniūžtę į dešimtuką, treti rungtyniavo rogučių traukimo rungtyje. Linksmiausia buvo stebėti tuos, kurie stengėsi nuo didžiulio sniego kalno nusileisti su „pakištukais". Sirgaliai ypač palaikė besileidžiančias ir garsiai signalizuojančias merginas.

Žiemos šventė pradžiugino vaikus, galėjusius smagiai parungtyniauti, paragauti gardžios košės, karštos arbatos.

Ilgiausiai užtruko kūrybinė užduotis - sukurti sniego skulptūrą. Moksleiviai buvo labai išradingi: sniego gėlės, sniego senių besmegenių kariauna, gynybinės sienos, sniego pilys ir namai. Visi labai stengėsi, tad vaizdas tikrai džiugino akį.

Išdalinus prizus ir apdovanojimus geriausiesiems, visi buvo vaišinami karšta arbata ir gardžia grikių koše, virta čia pat lauke ant laužo didžiuliame turistiniame katile. Košę virė ir maišė mokyklos ūkvedys A. Petraitis.

Vaikai nepaprastai džiūgavo, kad tokia šventė - puiki proga pabūti drauge, kad tai dar viena galimybė pažinti klasės bičiulius, pajausti komandinį darbą ir siekiamybę būti geriausiais, kūrybiškiausiais, sportiškiausiais.

 

Nomeda Sauserytė,

Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja

2010-03-04

Koncertas žymiojo kraštiečio kompozitoriaus B. Budriūno atminimui

Kompozitoriaus ir dirigento Broniaus Budriūno 100- osioms metinėms skirto Kauno valstybinio choro koncerto Biržuose klausėsi ir gausus žymiojo muziko giminės būrys.

 

Muzikos ir prisiminimų popietė

Sekmadienį Biržuose įvyko Kauno valstybinio choro koncertas, kurio metu prisimintas žymus mūsų kraštietis - iš Pabiržės kilęs kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas ir pedagogas Bronius Budriūnas.

1909 metais gimęs kompozitorius mirė 1994 metais Los Andžele (JAV), o 1996 metais jo palaikai perlaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Biržų kultūros centro scenoje išsirikiavusioms beveik septynioms dešimtims dainininkų dirigavo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis bei dirigentas Algimantas Mišeikis.

Kauno valstybinio choro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui P. Bingeliui dėkojo kompozitoriaus Broniaus Budriūno dukra Nijolė.

Įvairių leidinių ištraukas apie B. Budriūno gyvenimą bei kūrybą skaitė koncerto vedėjas Vilius Kaminskas, su choru dainavo solistai Giedrė Juknevičiūtė Beinorienė (sopranas), Giedrius Prunskus (baritonas) ir dainą „Tykiai tykiai"  atlikusi Elena Kalvaitytė.

Tarp Biržuose atliktų B. Budriūno kūrinių - dainos, giesmės bei kantatos. Įspūdingai ir jaudinančiai skambėjo B. Budriūno kantata pagal Kazio Bradūno žodžius „Tu Vilniuj pasilik, valdove", kantata „Tėviškės namai" (Bernardo Brazdžionio žodžiai) bei kiti kūriniai.

 

Atvyko dukra ir kiti giminės

Koncerto Biržuose klausėsi didelis B. Budriūno giminės atstovų būrys - kompozitoriaus dukra Nijolė, jo brolių - chorvedžių, pedagogų, muzikantų bei kompozitorių -  Motiejaus ir Antano artimieji.

Biržiečiams dėkojo ir gražių prisiminimų pažėrė vargonininko, kompozitoriaus, chorvedžio ir pedagogo Antano Budriūno (jo 105 - ąsias gimimo metines Pabiržėje minėjome 2007 metais) marti Irena, ypač gražiai kalbėjusi apie Broniaus Budriūno kūrybinę draugystę su poetu Bernardu Brazdžioniu bei jų meilę gimtinei. Apsilankymo Lietuvoje metu B. Budriūną lydėjusius žmones kompozitorius paprašęs leisti jam „prigulti prie tos žemės" ir nors akimirką vėl pajusti vaikystę.

Irena Budriūnienė į sceną pakvietė kompozitoriaus B. Budriūno dukrą Nijolę ir paprašė nors trumpam atsistoti prie tėvelio portreto. Kompozitoriaus dukra dėkojo jos tėvo atminimą pagerbusiam Kauno valstybiniam chorui ir jo vadovui P. Bingeliui.

Į koncertą atėjusiems biržiečiams dėkojo B. Budriūno brolio Antano sūnūs - inžinierius Algimantas ir miškininkas, gamtos mokslų daktaras Ramunis. Pastarąją garsiosios Budriūnų giminės atžalą sieja graži draugystė ir jaunystės prisiminimai su bendramoksle miškininke biržiete Elena Atraškevičiene.

Viešnagės Biržų krašte metu B. Budriūno giminės lankėsi pas Pabiržėje gyvenančią jo sesers Emilijos dukrą Bronytę Dilienę.

 

Alfreda Gudienė

2010-03-02

Tautodailininkų parodos atidarymas stebino dalyvių gausa

Šeštadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" gausiai susirinkę krašto tautodailininkai bei jų meno gerbėjai atidarė tradicinę darbų parodą.

Parodos rengėjus nustebino į atidarymą atėjusių žmonių gausa - norintys apžiūrėti kraštiečių darbus netilpo salėje.

Parodoje dalyvauja 35 autoriai, joje eksponuojama per 200 darbų. Biržuose yra per 50 tautodailininkų - tai viena gausiausių grupių Panevėžio apskrityje.

Parodos atidaryme dalyvavęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas džiaugėsi, kad Biržų krašte yra meno žmonių, kad šis miestas kultūringas. Meną kuriantiems žmonėms politikas linkėjo sėkmės, įkvėpimo ir aplinkinių bei artimųjų palaikymo.

Biržų rajono merą Regimantą Ramoną nustebino susirinkusiųjų gausa.

„Viena salė tokioms parodoms jau per maža. Jei iš pirmojo pilies aukšto pavyktų iškelti vaikų biblioteką, ten būtų galima įrengti parodų salę", - kalbėjo R. Ramonas.

Merą džiugino tautodailininkų darbai. Jis sakė ilgai stovėjęs prie vieno kaimo peizažo - čia pavaizduotos pienės tarsi kvepėjo medumi.

Pasvalio tautodailininkų atstovė Aida Dulkienė biržiečiams kolegoms dovanojo kaktusą su teptukais. Pasak jos, kaktusas - kad būtų galima atsiriboti nuo visko, kas bloga. Teptukai skirti biržiečių tautodailininkų vadovui Kęstučiui Preidžiui, kuris yra tapytojas. Prisegta varlytė ragino nepamiršti, kad artėja pavasaris.

Du kalviai - biržietis Vytas Jareckas ir panevėžietis Vytautas Kryževičius - vasarą planuoja Biržuose surengti plenerą.

Kupiškėnų atstovas akmentašys Vytautas Jasinskas žavėjosi tuo, ko nėra jų krašte - neriamais paveikslais, kalvių darbais bei medžio drožyba.

Tautodailininkė Saigūnė Rožėnienė apgailestavo, kad sumažėjo audėjų, kuriomis Biržai visuomet garsėjo.

Ji priminė Biržų tautodailininkų susibūrimo pradžią - kai buvusi muziejaus direktorė Regina Drevinskienė prie muziejaus subūrė rankdarbių mylėtojų būrelį. Vėliau jis išaugo į liaudies meno draugiją.

Muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius džiaugėsi, kad tautodaile domimasi. Tai, anot jo, atsakymas skeptikams, kodėl gyvendami tvirtovės rūmuose muziejininkai įsileidžia neprofesionalų meną.

Susirinkusieji tylos minute pagerbė dvi praėjusiais metais Anapilin išėjusias ilgametes tautodailininkes - Reginą Drevinskienę ir Oną Ladygienę. Jų atminimui salėje šalia fotonuotraukų buvo uždegtos žvakutės.

Buvo pasveikinti ir trys šiais metais jubiliejus švęsiantys tautodailininkai - Sigutė Grotuzienė, Janina Šimonienė ir Irena Kutrienė.

Susirinkusių tautodailės mylėtojų akį traukė tapyti ir siuvinėti paveikslai, įvairiausi papuošalai ir nėriniai, mezginiai bei lėlės.

Antrą kartą parodoje dalyvaujantis, pernai į tautodailininkų sąjungą įstojęs Rimvydas Šatas pateikė iš žalvario pagamintus juvelyrinius dirbinius - seges, apyrankes, auskarus, žiedus, smeigtukus. Žavėjo Gitanos Baltrušaitienės darbai iš odos.

Labiausiai susirinkusiųjų akį traukė vabalninkiečio Vido Jatulevičiaus medžio skulptūrų kompozicija „Kalvė".

Tautodailininkas sakė svajojąs padaryti skulptūrines kompozicijas, vaizduojančias visus senuosius amatus.

Susirinkusieji gėrėjosi kalvio Vyto Jarecko metalinėmis saulutėmis, Manfredo Bridžiaus keramikos darbais, Rūtos Kudelkienės tautiniais rūbais iš lino, Rimos Žalianiakienės nėriniais.

Šiais metais pirmą kartą parodoje dalyvavo skyriaus pirmininko Kęstučio Preidžiaus žmona Vida. Ji parodai pateikė lininį šaliką.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-03-02

Šokame Lietuvai

„Šokame Lietuvai" - taip vadinosi koncertas, vykęs Vabalninke.

Vabalninko jaunimo liaudiškų šokių grupė seniai galvojo apie tokią šventę. Gavę pasiūlymą surengti šventinį koncertą, skirtą Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai paminėti, apsidžiaugė.

Repetavo savaitgaliais, nes tik tada į namus grįžta studentai, buvę šokėjai. Smagu buvo matyti šokio ritme besisukančius Julių Remeiką, Aivarą Šuliauską, Algirdą Mikėną, paskutinius metus šokančius dvyliktokus Tomą Repečką ir Mildą Strautinytę.

Kolektyvo sudėtis nesikeitė kelerius metus. Šokėjai draugiškai su Vabalninko vėliava šoko Pasaulio lietuvių dainų šventėje Kaune 2007 m. ir Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje Vilniuje 2009 m. Ruošdamiesi šventėms ir jose dalyvaudami šokėjai susidraugavo su Biržų kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių grupe „Raitytinis" (vadovė Danguolė Kalkienė) ir Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos jaunimo liaudiškų šokių grupe „Aušra" (vadovė Asta Vaitiekūnienė). Šiuos du kolektyvus ir pasikvietė į šventinį draugystės koncertą Vabalninke.

Vabalninkiečių šokių kolektyvas Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje Vilniuje 2009 m.

Koncerto pradžioje visus susirinkusius eilėmis apie Lietuvą pasveikino Lietuvos tūkstantmečio vaikai, šauniausi vabalninkiečiai. Lietuvos tautos istoriją eiliuotai pasakojo Audronė Stapulionienė ir Aloyzas Janulis, kalbėjo Vabalninko seniūnas Stepas Gudas.

Koncerte kartu su jaunimo šokėjais smagiai šoko ir Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos vaikų šokių grupė „Kūlverstukas".

Vabalninko kolektyvų vadovė Dalia Baltrušaitienė sakė, kad šokis yra visų šokėjų ir vadovų gyvenimo dalis, dėkojo už nuoširdų bendradarbiavimą, pagalbą ir supratimą.

Vabalninkiečiai labai šiltai sutiko visus šokėjus ir negailėjo plojimų.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-02-02

Teatrų šventė budino pavasarį

Praėjusį šeštadienį Biržuose finišavo keturioliktasis profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas 2010".

 

Širdyse krizės nejuto?

Paskutinėmis žiemos dienomis Biržai gyveno švente. Lyg artėjusio pavasario vandenys nugarmėjo širdis budinantis renginys - profesionalių teatrų festivalis. Visi, ieškoję „savojo" spektaklio, rado atgaivos sielai. Ją dovanoti stengėsi keturi profesionalūs teatrų kolektyvai, Biržuose parodę šešis spektaklius.

Du savaitgalius vykusiame renginyje dalyvavo Nacionalinis dramos teatras, parodęs legendine tapusią Boriso Dauguviečio „Žaldokynę", Biržuose sutiktą kaip seną išsiilgtą bičiulę. Biržiečius sužavėjo Andželikos Cholinos šokio teatras, atvežęs spektaklį „Vyrai ir moterys".

Šie du aukščiau minėti spektakliai sulaukė didžiausio žiūrovų dėmesio. Biržų kultūros centro duomenimis, kiekvieną iš jų matė apie 500 žiūrovų.

Profesionalių teatrų festivalis Biržuose baigtas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliu „Kalifornijos viešbutis".

Nuoširdžiausių plojimų sulaukė Keistuolių teatras ir jų parodytas muzikinis spektaklis „Išėjau aš stotin". Vangiausiai į jį bilietus pirkę žiūrovai (gal tam įtakos turėjo Keistuolių teatro pasirodymo laikas - savaitės vidurys), po spektaklio skirstėsi sužavėti, o kai kurie - braukdami ašaras.

„Keistuoliai" parodė ir vaidinimą vaikams „Nepaprasto orkestro koncertas".

Klaipėdos dramos teatras ir neprilygstamoji aktorė Neli Savičenko Biržų kultūros centro scenoje parodė žiūrovų šiltai sutiktą komediją „Paleistuvis".

Mažiausiai biržiečiams, atrodo, patiko Panevėžio dramos teatro spektaklis „Kalifornijos viešbutis".

Tačiau kadangi šiuo spektakliu finišavo festivalis, nei žiūrovų, nei gerų emocijų netrūko.

Netgi ekonominiu sunkmečiu biržiečiai parodė, kad jų širdyse krizės nėra. Antraip argi žmonės kratytų pinigines ir vietoje dešrų pirktų brangius festivalio bilietus? Šįmet profesionalių teatrų festivalyje pabuvojo apie 2300 žiūrovų, į spektaklius parduota bilietų už 55 509 litus.

 

Padėka rėmėjams ir aktoriams

Prieš paskutinį festivalio spektaklį tradicinės teatrų fiestos organizatoriai dar sykį padėkojo rėmėjams. Ant scenos rikiavosi žmonės, kurių dėka festivalis gyvuoja ir Biržus aplankė jau šešioliktąjį kartą.

Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius ir režisierė Gytė Rožėnienė įmonėms, politikams ir privatiems asmenims teikė gėles, Padėkos raštus ir ypatingą simbolinę reikšmę „Žaldokynei" bei jos kraštui turinčią dovaną - Boriso Dauguviečio dukters, režisierės Galinos Dauguvietytės naujausią knygą.

Tylos minute buvo pagerbtas beveik visuose festivaliuose „Žaldokynės kraštas" vaidinęs ir prieš kelias dienas Anapilin išėjęs Panevėžio dramos teatro aktorius Rimantas Jovas.

Festivalio dalyvius sveikino Panevėžio dramos teatro spektaklio „Kalifornijos viešbutis" režisierius Algimantas Pociūnas ir aktorius Laimutis Sėdžius.

Nuaidėjus plojimams, skirtiems paskutiniam festivalio spektakliui, visa panevėžiečių kūrybinė grupė ir festivalio rėmėjai buvo pakviesti į vaišes. Jas, kaip ir festivalio atidarymo dieną, Kultūros centro antrojo aukšto foje rengė Nijolės Žukienės įmonės kavinė „Nijolė".

Kitomis festivalio dienomis aktoriai vaišinti A. Dzelzio įmonės kavinėse.

 

Festivalis baigėsi, renginiai tęsiasi

Kitą dieną po baigiamojo festivalio spektaklio Biržų kultūros centro darbuotojai jau vėl priiminėjo svečius - Kauno valstybinį chorą ir jo pasiklausyti atėjusius biržiečius.

„Ar buvote parėję į namus?" - rūbinės ir kitų darbuotojų klausinėjo į koncertą sekmadienį atėję, o išvakarėse panevėžiečių spektaklį žiūrėję žmonės.

Biržiečiai jau rengiasi į ateinantį ketvirtadienį Biržų kultūros centre vyksiantį puikų profesionalių dainininkų grupės „el Fuego" koncertą.

Bilietai perkami ir į netrukus Biržus aplankysiančius „Striptizo erelius". Šis „Domino" teatro spektaklis įvyks kovo 17 dieną.

Kultūros centro darbuotojai džiaugiasi, kad jų organizuojami renginiai ir kviečiami atlikėjai sulaukia žiūrovų dėmesio.

 

Alfreda Gudienė

2010-03-02

Amerikoje įgytos žinios pravers Lietuvoje

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas, kunigas Rimas Mikalauskas JAV vyriausybės kvietimu dalyvavo šios šalies organizuojamoje tarptautinėje visuomenės lyderių programoje.

 

Neseniai iš viešnagės Amerikoje grįžęs dvasininkas sako ne tik daug ką sužinojęs, susiradęs naujų bičiulių, bet ir namo parvykęs kupinas idėjų, kaip žmogus galėtų keisti savo bei kitų gyvenimą.

Kunigas dalyvavo studijų programoje „Nevyriausybinės organizacijos ir pilietinis aktyvumas", kurioje anksčiau dalyvavo žinomi Lietuvos politikai - prezidentė Dalia Grybauskaitė bei buvęs Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Kvietimas vykti į JAV dvasininką pasiekė šių metų pradžioje. Studijas vykdantis tarptautinis mokymų institutas Vašingtone organizuoja užsiėmimus įvairiomis temomis. Vieni svečiai į šalį atvyksta dalyvauti visuomenės lyderių programoje, kiti - politikų, teisininkų, medikų ir kituose mokymuose. Taip, pasak R. Mikalausko, Amerika investuoja į švietimą, kuris yra gera priemonė keisti pasaulį.

Kunigas R. Mikalauskas pasakojo, kad visuomenės lyderių programos grupėje dalyvavo dvidešimties pasaulio šalių atstovai.

Pasak R. Mikalausko, Amerika investuoja į švietimą, kuris yra gera priemonė keisti pasaulį.

Kartu su lietuviu Amerikos gyvenimu domėjosi žmonės iš Slovakijos, Bulgarijos, Makedonijos, Kipro, Izraelio, Egipto, Irako, Kuveito, Venesuelos, Kolumbijos, Kenijos, Nigerijos, Palestinos, Kambodžos ir kt. Visi jie buvo oficialūs JAV svečiai, galėję lankytis, kur panorėję, susitikti su pageidaujamais visuomenės veikėjais bei politikais.

Pirmieji susitikimai, paskaitos ir diskusijos vyko Vašingtone. Svečiai buvo supažindinti su JAV valdymo sistema, kongreso, aukščiausiojo teismo ir prezidentūros darbu. Vėliau lyderiai keliavo į Oregono valstijos Portlando miestą, kur susipažino su visuomeninių organizacijų veikla - domėjosi švietimo sistema ir savanoriško darbo organizavimu, susitiko su indėnų, kuriems negalioja Amerikos konstitucija, atstovais.

R. Mikalauskas džiaugėsi, kad jam teko paviešėti ir Teksase, kur buvo lankęsis prieš vienuolika metų. Finalinis susitikimas - aptarimas organizuotas Floridoje, Majamio mieste. Viešnagės metu sako patyręs ir pavasario dvelksmą, ir vasaros šilumą (Teksase termometro stulpelis buvo pakilęs iki 20 laipsnių šilumos), ir vidurvasario karštį Floridoje.

Stebino ir džiugino ne tik gamta, bet ir mokymų metu gauta, pasak dvasininko, milžiniška patirtis, užmegzti ryšiai su kitų kraštų atstovais bei supratimas, kaip tas žinias panaudoti, pradedant labdara, baigiant politikų kontrole. „JAV valstybines institucijas kontroliuoja nevyriausybinės organizacijos, kurios išreikalauja ataskaitų, atskleidžia korupcijos faktus. Viešumas ir skaidrumas - efektyviausios priemonės visuomenės pažangai. Kur žmonės aktyvūs, ten matyti ir jų darbo rezultatai", - kalbėjo R. Mikalauskas.

Jis pastebėjo, jog amerikiečius dirbti visuomeninėse organizacijose ruošia aukštosios mokyklos, ypač daug darbo atlieka savanoriai. Įstatymai JAV yra labai palankūs visuomeninėms organizacijoms susikurti ir veikti.

Kunigas sakė ketinantis išsistudijuoti visuomeninę veiklą ir savanorystę reglamentuojančius dokumentus mūsų šalyje ir užmegzti ryšius su visuomenine veikla besidominčiais žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Gautą patirtį dvasininkas tikisi panaudoti viešojo intereso gynimo, moralinių vertybių ir žmogaus asmenybės ugdymo srityse.

R. Mikalauskas pastebėjo, jog Biržų kraštas ir šio krašto evangelikai reformatai turi gražias prieškario visuomeninės veiklos tradicijas. Iki karo sėkmingai veikė Evangelikių moterų sąjunga bei jaunimą burianti „Radvila". Šiandieną „Radvila" tęsia prieškario tradicijas ir jau ne vienas yra girdėjęs apie įgyvendintas gražias jaunimo iniciatyvas vasaros vaikų stovyklose ar kultūriniuose renginiuose.

 

Gražina Dagytė

2010-02-27

Lito „tėvui" Vytautui Petruliui - 120

Prieš 120 metų gimė buvęs ministras, premjeras, Seimų narys, lito tėvu vadinamas Vytautas Petrulis, Vasario 16-osios  Akto signataro Alfonso Petrulio brolis.

 

Vytautas Petrulis gimė 1890 metų vasario 3-ąją Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaime. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje Latvijoje, už dalyvavimą 1905 m. įvykiuose buvo iš jos pašalintas, bet vėliau ją baigė. Maskvoje baigė prekybos institutą. Trumpai dirbo Voroneže, prie lietuvių gimnazijos organizavo sąskaitybos kursus.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Prano Dovydaičio III ministrų kabinete 1919 m. V. Petrulis buvo finansų ministerijos valdytojas, tačiau praktiškai jis dirbo už kitą mūsų kraštietį - ministrą Martyną Yčą, kuris buvo išvykęs į užsienį. 1920 m. organizavo Prekybos ir pramonės banko skyrių ir buvo jo direktorius Klaipėdoje.

Vėliau V. Petrulis vėl sugrįžo į Lietuvos vyriausybę: Ernesto Galvanausko VII Ministrų kabinete nuo 1922 m. buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras; Ernesto Galvanausko VIII ir IX Ministrų kabinetuose - finansų, prekybos ir pramonės ministras; Antano Tumėno X Ministrų kabinete 1924 - 1925 m. V. Petrulis buvo finansų ministras.

Lietuvos banko laikinasis 50 centų banknotas su Vytauto Petrulio parašu. 1922 09 10

Nuo 1925 02 04 jau pats V. Petrulis vadovavo XI Ministrų kabinetui, tuo pačiu metu ėjo ir finansų ministro pareigas. Gana dažnai buvo vadinamas lito „tėvu", nes kaip tik vadovavo Lietuvos finansams lito įvedimo laiku, sutvarkė stabilią Lietuvos valiutą. Jo parašo faksimilė yra ant Lietuvos banko laikinųjų banknotų, išleistų 1922 09 10 Berlyne, O. Elsnerio spaustuvėje.

Buvo išrinktas į II Seimą (1923 - 1926 m.), nuo 1925 m. buvo jo prezidiumo pirmininkas.

1932 m. dėl valstybės iždo nuostolių V. Petrulis buvo nuteistas 2 metus kalėti. Gyveno Julinavos kaime netoli Aleksoto, kur buvo įsteigęs pavyzdinį pieno ūkį. 1937 m. buvo vienas iš Eksporto prekybos bendrovės kūrėjų ir direktorių. Dalyvavo Lietuvių krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo vienas jos vadovų, leido žurnalą „Tauta".

Okupavus Lietuvą 1940-ųjų liepos 11 d. buvo suimtas ir kalintas Kauno kalėjime, vėliau išvežtas į Sovietų Sąjungą, kur 1942 m. Komijoje, Uchtos apylinkėse, sušaudytas.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-02-27

Senjorai sveikino buvusį rajono vadovą

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Biržų skyriaus nariai dalyvavo prieš dešimt metų įkurtos Ukmergės bendraminčių organizacijos renginyje.

Šių rajonų senjorus sieja ne tik bendri renginiai, bet ir Ukmergės skyriui vadovaujantis buvęs Biržų vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Bernotas. Jo iniciatyva beveik prieš ketverius metus buvo įkurtas kelis šimtus narių vienijantis Biržų pagyvenusių žmonių asociacijos skyrius.

Biržiečiai Ukmergėje stebėjo iš įvairių Lietuvos miestų atvykusių pagyvenusių žmonių meno saviveiklos kolektyvų koncertą, diskutavo apie savo socialines problemas, bendravo prie vaišių stalo.

Buvusį Biržų vykdomojo komiteto pirmininką A. Bernotą 80-mečio proga sveikino biržiečiai.

Pasak Biržų pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkės Danutės Martinkėnienės, mūsų senjorai daug keliauja po Lietuvą, o Ukmergėje lankosi kiekvienais metais.

Susitikimo metu garbingą aštuoniasdešimtąjį jubiliejų šiais metais švenčiančiam A. Bernotui buvo įteiktas tarpukario Biržų fotografo Petro Ločerio albumas „Praeities miestas".

„Biržai yra mano jaunystės miestas. Nuolat prisimenu dešimties metų gyvenimo ir darbo jūsų krašte etapą, bendrauju su man brangiais žmonėmis", - sklaidydamas fotografijų albumo puslapius kalbėjo Alfonsas Bernotas.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-02-25

Kviečiame į tautodailės parodą

Biržų krašto muziejuje „Sėla" rengiama kasmetinė tautodailininkų darbų paroda.

Joje savo naujausius kūrybinius darbus pristato 35 biržiečiai tautodailininkai ir 13 tautodaile besidominčių kūrėjų.

Ši paroda pasižymi darbų įvairove, joje eksponuojama per 170 kūrinių. Tai tapyba, karpiniai, medžio drožiniai, kalvystės darbai, siuvinėti paveikslai, iš vytelių pinti  krepšiai, įvairiais raštais ir simboliais išmarginti margučiai, gausi mezginių, riešinių, nėrinių, įvairių papuošalų ir siūtų lėlių kolekcija.

Biržiečiai tautodailininkai visus kviečia vasario 27 d. (šeštadienį) 12 val. ateiti į Biržų krašto muziejų „Sėla", kur vyks parodos atidarymas. Čia ne tik pamatysite tautodailininkų sukurtus darbus, bet ir galėsite pabendrauti su jais, turiningai praleisite popietę. O kas neturėsite laiko ateiti šį šeštadienį, nenusiminkite. Biržiečių tautodailininkų kūrybinių darbų paroda muziejuje veiks iki kovo 28 d.

Maloniai kviečiame.

 

Danutė Žemaitienė,

muziejininkė

2010-02-25

Morės žygis aplink Papilį

Artėjant kalendorinės žiemos pabaigai, papiliečiai nusprendė ją paskubinti ir priminti, kas čia yra tikrieji šeimininkai. Tik ar jiems tikrai pasiseks išvaryti žiemą iš savo kiemų?

Prieš Užgavėnes po miestelio gatves pasipylė čigonai, velniai, daktarai, raganos, ubagai, giltinės ir, aišku, Kanapinis su Lašininiu, kurie tarytum kryžių nešė Morę.

Persirengėliai, vedami daktare ir čigone tapusių kultūros darbuotojų Valerijos Puodžiūnienės bei Vigilijos Macienės ir ragana virtusios bendruomenės pirmininkės Audronės Vilimienės, uoliai lankė papiliečių kiemus. Šūkaudami ir dainuodami persirengėliai varė žiemą ne tik iš kiemų, bet ir iš gatvių. Dauguma žmonių jau ilgėjosi pavasario ir laukė žiemos varytojų su dovanomis. Tačiau ir persirengėliai nelikdavo skolingi. Daktarė čiupdavo savo didįjį termometrą, pamatuodavo temperatūrą ir paklausydavo kvėpavimo. Jeigu gydytojai pasirodydavo, kad pacientas sirguliuoja, ji nedelsdama imdavosi savo buteliukų su vaistais. Vos išgėręs šlakelį stebuklingojo „Silkės kojų nuoviro" ar „Driežo smegenų tinktūros" ligonis kaip mat pasveikdavo. O kad žmonės vėl nesusirgtų, daktarė jiems dalijo nedarbingumo „lapelius" visiems metams. Bet manydami, jog šitaip žiemos neišvarys, persirengėliai gatvėse stabdė žmones ir mašinas, kad tik išgydytų visus žiemos viruso nešiotojus.

Persirengėliai, nešini More, patraukė miestelio gatvėmis.

Aplankę visus kiemus žiemos varytojai susirinko į Papilio turgų. Čia persirengėliai skanavo kupiškėniškus blynelius pagardindami juos uogiene, traukė virvę, slidinėjo viena slide arba, įkišę kojas į dėžes, išmėgino rankos taiklumą mėtydami obuolius, grūmėsi stovėdami ant vienos kojos ir tradiciškai mušėsi maišais. Atsisveikindami žiemos varytojai nusifotografavo prie Morės, kurios visai nenorėjo deginti, mat ji persirengėliams buvo per daug graži. Kad nebūtų nereikalingų ašarų, Lašininis griebė ir įmetė Morę į laužą, kur ją greitai apglėbė liepsnos. O prie liepsnojančios Morės susikovė Lašininis ir Kanapinis. Negailėdami vienas kitam stiprių smūgių, jie kovojo iki paskutinio atodūsio. Ir šis atodūsis buvo Lašininio. O Kanapinis pergalingai nukabino lašininius karolius ir riebų trofėjų padalijo žmonėms, kad šie sotūs greitai pavasario sulauktų.

 

Rokas Januševičius

2010-02-23

Kazio Kazakevičiaus siuvykla

Pasižymėjęs Biržų bolševikas „prisidengė" siuvykla, tačiau kalėjimo neišvengė.

 

Biržietis K. Snarskis - Žvaigždulis 1986 m. išleistoje knygoje „Akmenys" rašo: „Komunistinio pogrindžio darbuotojų eilės sustiprėjo, kai 1923 metų rudenį iš Kauno į Biržus atvažiavo Kazys Kazakevičius, partijos narys nuo 1917 m. vasario 2 d. K. Kazakevičius buvo jau patyręs konspiratorius. Kad galėtų maskuoti pogrindinę veiklą, Vilniaus gatvėje Kazakevičius įsteigė siuvyklą, priėmė mokinių bei darbininkų ir rekomendavosi kaip siuvyklos savininkas...

Maždaug po metų siuvykla buvo perkelta į judresnę Vytauto gatvę, Liaudansko namus. Komiteto susirinkimai paprastai buvo daromi kur kitur. Jie yra buvę pas Bubalą naujamiesty, kur dabar M. Melnikaitės gatvė, pas Himelšteiną, J. Basanavičiaus gatvėje (Sūdnio namuose). Kasmet būdavo keliamos vėliavos prieš Gegužės pirmąją, Moterų dieną ir Spalio revoliucijos metinių išvakarėse.

K.Kazakevičius prie savo siuvyklos Apaščios g. 23.

Biržuose visada pasirodydavo vėliavos trijose vietose: prie senųjų katalikų kapų žilvičiuose, piliakalnyje ir Kilučių - Basanavičiaus gatvių kampe... Parajonio komiteto sekretorius Kazakevičius turėjo ryšius ne su Panevėžiu ar Šiauliais, o tiesiog su Kaunu, į kurį važinėdavo... K. Kazakevičius išbuvo Biržų parajonio komiteto sekretorium iki pat fašistinio perversmo 1926 metais. Jo veikimą sutrukdė 7 savaitės kalėjimo, į kurį pateko, kai iškilo Biržų miesto komjaunuolių byla".

1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvyksta perversmas. Prezidentas K. Grinius atsistatydina, valdžia perduodama A. Smetonai. „Biržų žinios" 1926 gruodžio 25 d. informuoja: „D-ro K. Griniaus 60 metų amžiaus sukaktuvių minėjimo paskaitos dėl paskelbimo karo stovio 17. XII nebeįvyko. Pasiųstas jam Biržų visuomenės veikėjų adresas... Suimti komunistai Stružas ir Kazakevičius. Vyriausias komunistų vadas Daubaras pasislėpė ir politinės policijos stropiai ieškomas. Profsajuzo narių sąrašai paslėpti".

Grįžęs iš kalėjimo, Kazys Kazakevičius toliau sėkmingai siuva kariškus ir civilius rūbus, reklamuojasi vietinėje spaudoje. 1931 02 16 „Biržų žinios" rašo „... visi biržiečiai užsako savo rūbus tiktai naujai atidarytoje vyriškų rūbų K. Kazakevičiaus siuvykloje Biržai, Apaščios g. 23 Nr..." Po poros metų jis visus, norinčius būti elegantiškus ir turėti skoningai pasiūtus drabužius, kviečia kreiptis „pas Karių ir Civilių rūbų siuvėją K. Kazakevičių Biržuose, Pasvalio g. 1".

Pats K. Kazakevičius daugiau aktyviai pogrindinėje bolševikų veikloje nedalyvavo ir buvusių draugų buvo smerkiamas už buržuazinį gyvenimo būdą.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-02-23

„Žaldokynė" ir jos kraštas gyvuoja

XIV profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas" Biržuose pradėtas anšlagu. Sausakimša salė pasitiko ir audringais plojimais palydėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro kolektyvą, dovanojusį daugiau nei šešiasdešimt metų gyvuojančią ir lyg stiprus alus putojančią Boriso Dauguviečio „Žaldokynę".

 

Šventė prasidėjo

Teatrų festivalio laukimas - prie bilietų kasos vinguriavusios eilės ir stulbinantis žmonių noras žiūrėti spektaklius - išsipildė.

Vartus į tradicinę teatrų šventę atvėrė biržietiška dvasia alsuojanti Boriso Dauguviečio „Žaldokynė" (rež. Kazimiera Kymantaitė) - viena iš ryškiausių XX a. lietuvių komedijų, kurią nuo 1948 metų vaidina tas pats dramos teatras. 2008 metų kovo 19 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras atšventė seniausio Lietuvos teatruose teberodomo legendinio spektaklio „Žaldokynė" 60- metį.

Pasibaigus spektakliui ir nutilus plojimų audrai žiūrovai skirstėsi tarsi pakylėti „Žaldokynės", jos kūrėjų bei atlikėjų šilumos.

Keturioliktojo festivalio Biržuose pradžia buvo šeštadienį. Prieš spektaklį - emociškai paveikus archaiškas šokis, atliktas Danguolės Kalkienės vadovaujamų jaunųjų šokėjų. Ritualinė šokio magija (būtina pagirti ir puikius šokėjų apdarus) įtraukė į gyvybiškai svarbia apeiga tampančią tradicinę šventę.

Žiūrovus sveikino ypač tą vakarą puošnūs šventei pasirengusių rūmų šeimininkai - Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius ir režisierė Gytė Rožėnienė. Laiko ratą atgal trumpam pasuko scenoje pasirodžiusi „retro mergina" - mėgėjiško teatro režisierė Vita Vorienė. Jos rankose švystelėjusi stilizuota filmavimo kameros blykstė tarsi užfiksavo jau istorine tampančios šventės ir jos dalyvių gyvenimo mirksnį.

Prieš spektaklį savo vaidmenis atliko ir oficialūs valdžios asmenys. Visus sveikino Seimo narys Valdemaras Valkiūnas bei festivalio pradžią paskelbęs rajono meras Regimantas Ramonas.

 

Garbi viešnia - „Žaldokynės" režisierės dukra

Į Biržus šįsyk neatvyko Boriso Dauguviečio dukra Galina Dauguvietytė, tačiau festivalis sulaukė „Žaldokynės" režisierės Kazimieros Kymantaitės dukters aktorės Agnės Gregorauskaitės.

Spektaklyje spalvingą Magdalenos Paukštytės vaidmenį atliekanti aktorė biržiečiams atvežė knygą apie savo motiną režisierę Kazimierą Kymantaitę „Reikalauju kūrybos laisvės!" Knygą į festivalį atlydėjo ir atsakingoji redaktorė Bernadeta Markevičienė. Knyga išleista praėjusiais metais minint šviesios atminties K. Kymantaitės gimimo šimtmetį.

Knygos apie režisierę K. Kymantaitę sudarytojos - režisierės dukra aktorė A. Gregorauskaitė ir atsakingoji redaktorė B. Markevičienė.

Dviejų stiprių asmenybių - B. Dauguviečio ir K. Kymantaitės - sukurtame spektaklyje „Žaldokynė" A. Gregorauskaitė vaidinti pradėjo prieš trisdešimt penkerius metus. Tai įvyko Biržų scenoje.

„Pamenu, kad tada buvo kažkokia Boriso Dauguviečio šventė. Važiavome į Biržus, kur aš pirmą kartą vaidinau „Žaldokynėje", - pasakojo A. Gregorauskaitė, džiaugdamasi šiltu biržietišku priėmimu. Ji dalijo autografus ant festivalio svečių įsigytų knygų apie talentingąją teatro individualybę - K. Kymantaitę, kuriai, pasak knygos sudarytojų, kelią į režisūrą atvėrė B. Dauguvietis.

 

Spektakliams - ovacijos

Į „Žaldokynės" spektaklį bilietai buvo išpirkti pirmiausiai. Vaidinimą Biržuose lydėjo susižavėjimo kupini šūksniai. Žiūrovai garsiai pritarė seniesiems spektaklio tekstams, kuriuos daugelis vyresniosios kartos žmonių moka atmintinai.

„Tik alus ir tamsa..."  - paskui Alfonsą Rūtą (aktorius Alvydas Šlepikas) kartojo salė, kurioje viso spektaklio metu skambėjo juokas ir vyravo pačios geriausios emocijos.

„Žaldokynės" ansamblyje - žinomi Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai. Be Žaldoko vaidmenį sukūrusio Juozo Meškausko, vaidino teatro senbuviai Adolfas Večerskis, Vytautas Rumšas, Agnė Gregorauskaitė, Ottonas Laniauskas, Vytautas Dumšaitis ir kiti. Juos biržiečiai sutiko kaip senus ir mylimus draugus.

Pasibaigus spektakliui ir nutilus plojimų audrai žiūrovai skirstėsi tarsi pakylėti „Žaldokynės", jos kūrėjų bei atlikėjų šilumos.

Aplodismentai griaudėjo po Andželikos Cholinos (dešinėje) teatro pasirodymo. Žiūrovai ilgai nenorėjo paleisti spektaklio kūrėjų.

Kaip jau įprasta, po spektaklio, Kultūros rūmų antrojo aukšto foje aktoriams bei festivalio rėmėjams skirtose vaišėse (jas rengė Nijolės Žukienės įmonė) dar sykį dėkota teatralams už dovanotą šventę. Nacionalinio dramos teatro kolektyvui įteiktas Egilo Skujos paveikslas.

„Jį nutapė olimpinės vicečempionės Austros Skujytės tėtis", - sakė teatro direktoriui A. Večerskiui paveikslą įteikdamas Biržų kultūros centro direktorius R. Lesevičius.

Aktorius A. Šlepikas tikino, kad niekur kitur Lietuvoje aktoriai nesutinkami taip šiltai kaip Biržuose ir Rokiškyje. „Tik čia persirengimo kambaryje jau laukia arbata", - tikino aktorius, režisierius ir rašytojas, šventėje pasigedęs biržiečio Aliaus Balbieriaus ir prašęs perduoti jam linkėjimus.

Vaišėse teatralai neužsibuvo, kai kurie netgi neragavo vyno - rytojaus dieną aktorių laukė scena.

Sekmadienį pilnutėlė Kultūros centro salė jau dėkojo Anželikos Cholinos šokio teatrui. Spektaklio „Vyrai ir moterys" pakerėti biržiečiai ilgai nenorėjo paleisti aktorių bei šokėjų, o režisierės A. Cholinos pasirodymas scenoje sukėlė tikrą plojimų audrą.

 

Šventė tęsiasi - bilietų dar yra

Nespėję įsigyti bilietų į teatrų pasirodymus dar gali paskubėti. Jau šiandien reikėtų skubėti į Biržų kultūros centro kasą ir nusipirkti bilietus į vasario 25 dieną (ketvirtadienį) vyksiantį Keistuolių teatro pasirodymą.

„Keistuoliai" 12 valandą pradžiugins vaikus spektakliu „Nepaprasto orkestro koncertas", o suaugusieji tikrai nesigailės vakare nuėję į muzikinį spektaklį „Išėjau aš stotin". Jį režisierius V. Vytautas Landsbergis vadina „detektyviniu žiaurių romansų" spektakliu. Žiūrovai galės verkti, juoktis, kartu su profesionaliais atlikėjais dainuoti kai kuriuos gerai žinomus romansus. Puiki vaidyba, muzika ir graudžiai komiškos skausmingos meilės istorijos abejingų salėje palikti tikrai nežada.

Gaila, tačiau į šį savaitės viduryje vyksiantį spektaklį kol kas nupirkta mažiausiai bilietų. Organizatoriai tikisi, kad biržiečiai sukrus ir pasinaudos puikia galimybe gražiai ir turiningai praleisti vakarą, paliudydami, jog profesionalai mūsų krašte visada laukiami.

Pasak Kultūros centro direktoriaus R. Lesevičiaus, dar galima gauti bilietų į penktadienį vyksiantį Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Paleistuvis" (vien ko vertas „Auksiniu kryžiumi" apdovanotos aktorės Neli Savičenko vaidmuo šiame spektaklyje !).

Dar yra šansų patekti ir į festivalį uždarantį Panevėžio dramos teatro premjerinį spektaklį - nuotaikingą komediją „Kalifornijos viešbutis".

 

Dėkoja rėmėjams

Festivalio organizatoriai dėkingi visiems, padėjusiems surengti sielos pavasarį žadinančią šventę.

XIV profesionalių teatrų festivalį „Žaldokynės kraštas" remia Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas, Biržų rajono savivaldybė, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, AB „Siūlas", SEB bankas, SEB banko vadovė Edita Koženiauskienė, DnB NORD bankas, Biržų ROTARY klubas, UAB „Agaras", UAB „Biržų duona", AB „Biržų ranga", Čygo Kalkio TŪB „Rinkuškiai", UAB „Biržų alus", UAB „Biržų žemtiekimas", AB TEO, ARB „Agluona", Algio Jankausko paslaugų ir prekybos įmonės gėlių salonas „Atėnė", Nijolės Žukienės įmonės kavinė „Nijolė", UAB „Naradava", Romualdo Misevičiaus įmonė, Birutė ir Viktoras Rinkevičiai.

Informaciniai rėmėjai - laikraščiai „Šiaurės rytai", „Biržiečių žodis", televizija „Rygveda".

 

Alfreda Gudienė

2010-02-23

Kelionė baigėsi - misija tęsiasi

Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) jau ketvirtus metus iš eilės rengia ekspediciją į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire. Nuo projekto „Misija Sibiras" pradžios jau suorganizuotos penkios istorinės ekspedicijos.

Artėjant Vasario 16-ajai, „Misija Sibiras'09" pristatymas vyko Biržuose. Jame ekspedicijos dalyviai Artūras ir Martynas dalijosi savo patirtimi ir įspūdžiais.

Pirmasis susitikimas buvo surengtas „Aušros" vidurinėje mokykloje, antrasis - Biržų tvirtovės rūmų posėdžių salėje. Tarp susirinkusių dalyvavo nemažai žmonių, kurie buvo ištremti, kalėjo ar toks likimas buvo ištikęs jų artimuosius. „Norėčiau pažiūrėti į tas vietas, kur teko būti mano mamai ir broliams", - šių eilučių autoriui kalbėjo biržietis Jonas Pangonis.

Pokalbio pradžioje ekspedicijos dalyviai priminė kalėjimų, lagerių ir tremčių istoriją. 1945 -1958 m. juose mirė apie 20000 lietuvių, tarp jų - 5000 vaikų. Lietuviams Sibiras - tai ne tik geografinė sąvoka, tai tapo savotiška metafora.

2009 metų balandžio - gegužės mėnesiais buvo gauta per 1000 ekspedicijoje norinčių dalyvauti anketų. Buvo atrinkti 62 žmonės ir Dzūkijos miškuose surengtas 2 dienų bandomasis žygis, po kurio paaiškėjo 20 dalyvių. Suskirstyti į dvi grupes, jie leidosi į ekspedicijas po lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Buriatijoje (Rusijos Federacijoje) ir Kazachstano Respublikoje.

Biržietis Juozas Gedvilas prisiminė Burun kapines Buriatijoje.

Kazachstano ekspedicijai vadovavo architektas Algis Vyšniūnas, pats gimęs Kazachstane, dabar ypač besirūpinantis buvusių lagerių vietomis ir ten žuvusių atminimo įamžinimu. Dalyviai per dvi savaites nuskrido 10 000 kilometrų, aplankė Balchašo, Karagandos, Džeskazgano miestus. Didelį įspūdį jiems paliko buvusi didžiulė Kounrado vario kasykla, kur dirbo kaliniai ir į kurią traukiniu galima nusileisti per 3 valandas.

Karagandoje teko susitikti su lietuvių bendruomenės atstovais, kurių čia apie 7000. Net pora tūkstančių aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje. Aplankytos Karlago vietovės Spaskas, Dolinka. Baisiausią įspūdį paliko Mamočkino kapinės, kur, manoma, palaidota apie 10000 vaikų, taip pat moterų lageris Alžyr. Tvarkytas paminklas, skirtas Kengiro sukilimo aukoms, kada 1954 05 16 kaliniai sukilo ir keturiasdešimt dienų patys valdė lagerį.

Į Buriatiją vykusi ekspedicija traukiniu pasiekė Maskvą, tada lėktuvu iki Ulan-Udės skrido 7000 kilometrų.

Ekspedicijai vadovavo beveik 30 metų tremčių, tremtinių kapų paieškomis, jų tvarkymu, įamžinimu užsiimantis Gintautas Alekna. Tarp dalyvių buvo ir Lietuvoje gimęs, dabar Los Andžele gyvenantis jaunuolis.

Buriatijoje ekspedicija nukeliavo 700 kilometrų, aplankė Staraja Brian, Zona, Šabur, Moisa, Čelutai, Ilka, Chondagai, Burun vietoves, tvarkė kapines, atstatinėjo kryžius. Keliautojams įsiminė gyventojų draugiškumas, jų siūloma pagalba. Teko sutikti ir lietuvių, deja, jau nebekalbančių lietuviškai, tik žinančių apie savo kilmę. Chondaguose viena ekspedicijos dalyvė rado savo senelio kapą.

Apie Burun kapines klausinėjo ir į susitikimą su ekspedicijos dalyviais atėjęs biržietis Juozas Gedvilas. Jis turėjo ir nuotraukų su to meto kapinių vaizdais, pasakojo, kad ten palaidotas jo draugo tėvas.

Anot misijos dalyvių, ši kelionė yra tarsi atsakas skeptikams, kurie teigia, kad jauniems žmonėms nebesvarbi Lietuva. Vargu ar į tokią kelionę galėtų leistis jauni žmonės, kuriems nerūpi gimtinės praeitis, istorija, dabartis.

„Kelionė baigėsi, bet misija - ne. Ji dar ilgai tęsis", - teigė ekspedicijos dalyviai.

 

Antanas Seibutis

2010-02-20

Užgavėnes šventė keturias dienas

Užgavėnių persirengėliai Biržų krašte šįmet linksminosi visas keturias švenčių dienas stengdamiesi išvyti žiemą ir pažadinti giliai įmigusį pavasarį.

 

Pirmieji laužą krovė ir vaišes rengė Pabiržės seniūnijos Gulbinų kaimo gyventojai. Triūsdami vyresniosios kartos kaimiečiai jaunimui pasakojo apie jų tėvų ar senelių laikais rengtas linksmybes. Dauguma pripažino, jog per ilgus dešimtmečius keitėsi ne tik valdžios, bet ir kultūrinės tradicijos. Pasak vyresniųjų moterų, seniau Gulbinų apylinkėse tokių Užgavėnių nerengdavo. Niekas nesirūpindavo rengti Morės ir jos deginti ant laužo - tai esanti žemaitiška tradicija. Anksti atsikėlusios moteriškės skubėdavo maišyti ir kepti blynus. Žiema - skerstuvių metas, todėl dažnuose namuose būdavo kiaulės kraujo, todėl šeimininkės mėgusios kepti kraujinius blynus. Į jų tešlą berdavo rupiai maltų kvietinių miltų, sėlenų, miežinių kruopų, pildavo tarkuotų bulvių ir, žinoma, kraujo. Gulbiniečiai Užgavėnių dieną mėgdavo valgyti ir miltinių blynų bei bulvinių blynelių su karštais spirgučiais.

Kol moterys sukdavosi apie krosnį, vyrai, pasak Reginos Mikalajūnienės ir Palmyros Klevaitienės, kinkydavo arklius ir, apsirengę išverstais kailiniais, sugriūdavo į roges. Persirengėliai, save vadinę čigonais, važiuodavo į visus kiemus. Vos tik jiems pasirodžius, šeimininkai skubėdavo vadinamuosius čigonus apipilti vandeniu. Kai kurie kaimiečiai mena pasakojimus, jog triukšmas esą turėjęs pažadinti žemę, o laistymasis šaltu vandeniu reiškęs tirpstantį sniegą bei žadėjęs gerus metus, gausiai derančius javus, kuriuos lietūs gaivinsią nuo vasaros kaitrų. Gulbiniečiai teigė, jog persirengti sumanydavo ne tik jaunimas, bet ir kai kurie "seniai", kurie grįždavo šlapi ir labai sušalę.

Folkloro ansamblio "Siaudela" persirengėliai triukšmaudami žadino po sniegu giliai įmigusią žemę.

Moterys pastebėjo, jog vadinamieji čigonai Gulbinų krašte vaikštinėti pradėdavo jau nuo Kalėdų.

Ratus iš sodybos į sodybą jie intensyviai sukdavo iki Trijų Karalių švenčių. Į Gulbinus persirengėliai ateidavo net iš Kirdonių.

Jų vaikštynės tęsdavosi iki Užgavėnių.

Panašios tradicijos buvusios ir kitose rajono vietose. Širvėnos seniūnijos Šlepščių kaimo žmonės pasakojo, kad persirengti čigonais jie mėgę ir sovietiniais metais. Kartais į savo ar aplinkinių kaimų gyventojų duris persirengėliai belsdavosi net naktį. Jei svečių į vidų neįsileisdavo, jie linksmintis nemėgstančius šeimininkus apvogdavo - numaudavo ir išsinešdavo ant tvorų pakabintas puodynes ar kitus indus.

Pasak Parovėjos seniūnijos kultūrinio darbo organizatorės Ritos Jakubėnienės, čigonauti nuo Kalėdų iki Užgavėnių, laikantis to krašto papročių, seniau buvo pamėgę ir Užušilių folkloro ansamblio nariai. Dabar jie į sodybas traukia tik per Užgavėnes. Praėjusį antradienį ansambliečiai praleido itin smagiai. Į būrį priėmę "kokį žydelį bei ubagėlį" jie pirmiausiai susiruošė į Biržus. Vilniaus gatve dainuodami, kalbindami praeivius, siūlydami jiems pirkti "aukso", persirengėliai patraukė į ligoninės pusę. Pirmiausiai suskubta aplankyti sergančią ansamblio vadovę Laimutę Aukštuolienę, palinkėti jai gerų metų. Pavaišinti blynais, persirengėliai dainas traukė kartu su vadovės anyta Erena Aukštuoliene, kuri jiems papasakojo apie Užgavėnių tradicijas Širvėnos seniūnijos Kutelių kaime, kur gyveno jos senelis Viktoras Ladyga. Pasak pensininkės Erenos, kaimietės moterys per Užgavėnes pasileisdavusios plaukus ir apsivilkusios išverstais kailiniais kartu su vyrais važinėdavo rogėmis dainuodamos: "Čiužu užu važinėj, važys praša vandenia".

Tai išgirdę kaimiečiai skubėdavo į kiemą, kad suspėtų aplieti persirengėlius, kurie greitai arklius sukdavo iš kiemo.

Užušiliškiai iš Biržų išvažiavo į Rokiškio rajono Kavoliškio miestelį, kur vyko žiemos palydų šventė. Ansambliečiai vietos gyventojams demonstravo Biržų krašto Užgavėnių papročius, linksmino tradicinėmis biržietiškomis dainomis. Po pietų persirengėliai jau beldėsi į Drąseikių, Braškių ir Užušilių kaimų gyventojų duris.

Eitynės užtruko iki vėlyvo vakaro, nes tų kaimų žmonės įpratę per Užgavėnes laukti persirengėlių.

Pabiržės folkloro ansamblio "Žemyna" vadovė Aušra Butkauskienė sakė, jog Biržų krašte per Užgavėnes įprasta ne tik važinėtis arkliais, laistytis vandeniu, bet ir voliotis sniege. Tai ji žinanti iš savo močiutės, kuri buvo kilusi iš Nemunėlio Radviliškio krašto. "Žemynos" būryje per Užgavėnių šventę Biržų miesto estradoje praėjusį šeštadienį buvo ne tik derėtis sugebančių žydų, bet ir smagiai šokančių gyvūnų. Prie pabiržiečių ožio, sidabro monetas vietoj pieno duodančios ožkelės, šyvio trypinėjo Biržų kultūros centro folkloro ansamblio "Siaudela", pagyvenusių žmonių kolektyvo "Bočiai" bei Šukionių kaimo kapelos personažai ar persirengti panorę eiliniai biržiečiai. Aplink laužą su More šoko meška, paršas, gervė, bulius, keletas giltinių, būrys ubagėlių.

Šįmet visų gausiai į šventę susirinkusių biržiečių dėmesį traukė ir neįprastas persirengėlis, ant kurio nugaros buvo užrašyta, jog jis simbolizuoja krizės ištiktos Lietuvos pensininką.

Kai kurie saviveiklininkai pastebėjo, jog biržiečiai labiau linkę stebėti, kas jiems rodoma, - patys aktyviais šventės dalyviais būti nelinkę. Todėl aplink laužą šoko tik saviveiklininkai. Žmones smagiai nuteikė į renginį atvykę Kirkilų ir Rinkuškių bendruomenių atstovai, kurie siūlė čia pat išvirtos bulvienės ar žuvienės, iškeptų kvietinių miltų blynų, kuriuos kvietė valgyti su spirgučiais arba obuoliene.

Švenčių dienomis Biržų gatvėse buvo galima sutikti persirengėlių būrelius, kuriuose krykštavo tik vaikai. Jie korespondentei prisipažino nemokantys Užgavėnių dainų, todėl duris atvėrusiems žmonėms padainuojantys kitokių ir blynų neiškepusias šeimininkes choru raginantys ieškoti saldainių arba krapštyti pinigus.

 

Gražina Dagytė

2010-02-20

Vasario 16-osios viktorina Kaštonuose

Skambant dainai „Laisvė" Kaštonų pagrindinės mokyklos aktų salėje prasidėjo viktorina, skirta paminėti Vasario 16 - ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tarpusavyje varžytis norą pareiškė šešios 7 - 8 klasių komandos.

Renginį tradiciškai pradėjo mokyklos mergaičių ansamblis. Dainininkes keitė šokėjos, sužavėjusios subtiliu šokiu - plazdeno ir plaikstėsi trijų spalvų kaspinai. Iškilmingumo suteikė ir viena iš geriausių skaitovių rajone B. Paulavičiūtė, padeklamavusi H. Nagio eilėraštį „Namai".

Mokyklos direktorius V. Stanulevičius visus susirinkusius pasveikino su valstybės švente, džiaugėsi sėkmingais kaštoniečių startais olimpiadose. Padėkos raštai ir simboliniai suvenyrai buvo įteikti dideliam moksleivių būriui. Audringiausiais plojimais buvo sutiktas 9a kl. mokinys Rolandas Janonis, užėmęs pirmąsias vietas biologijos, chemijos, fizikos, matematikos olimpiadų mokykliniame etape. Rajono švietimo skyriaus padėkos raštai ir mokyklos piniginės premijos įteiktos R. Janoniui, A. Klybui ir D. Krivičiui, sėkmingiausiai atstovavusiems Kaštonų mokyklai rajoninėse olimpiadose.

Viktorinoje mokiniai sužibėjo žiniomis, kūrybiškumu, drąsa ir fantazija.

Pirmąją dalį skambiais dainos akordais užbaigė darnus ir vieningas 9a kl. kolektyvas.

Antroji dalis prasidėjo viktorinos užduočių paskelbimu. Pirmiausia reikėjo atlikti istorinį testą, antroji užduotis - sukurti eilėraštį iš penkių duotų žodžių. Kol komandos kamavosi kūrybinėse kančiose, jų sirgaliai stengėsi uždirbti papildomus taškus mindami mįsles ir bandydami užbaigti patarles. Visus sužavėjo 7a klasės komandos eilėraštis apie vieningą Lietuvą, laisvą žmogų, jaunystės drąsą. Atlikdami trečiąją užduotį - kurdami simbolį, atitinkantį Vasario 16 - osios dvasią, mokiniai buvo išradingi - plakatuose plakė širdys, skraidė balti taikos ir vilties balandžiai, ryškiai švietė saulė, žvangėjo kardai.

Atlikus visas užduotis vienvalde lydere tapo 7a klasės komanda. Antroji vieta atiteko 8b klasės, o trečioji - 7b klasės komandai.

 

Nomeda Sauserytė,

Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja

2010-02-20

Sovietinis karinis komisariatas virto bažnyčia

Praėjusį šeštadienį įvyko Biržų jungtinės metodistų bažnyčios (JMB) naujojo pastato atidarymas. „Kadaise sovietai iš čia ėmė mūsų žmones į tarybinę armiją, o mes imsime į Dievo armiją", - teigė metodistų pastorius.

 

Renginio pradžioje prisiminta metodistų bendruomenės istorija Biržų krašte. Pirmoji metodistų bažnyčia Kęstučio gatvėje duris atvėrė dar 1923 - iaisiais metais, padedant kunigui Oskarui Kaufmannui. Iki 1944 - ųjų joje dirbo kunigas Kostas Burbulys. Vėliau bendruomenės nebeliko.

Savo veiklą metodistai atnaujino tik po penkiasdešimties metų pertraukos. Iš pradžių tikintieji rinkosi Stoties gatvės pastate, o 1996 - aisiais buvo užregistruota Biržų jungtinė metodistų bažnyčia. Auganti bendruomenė rūpinosi turėti didesnius maldos namus, todėl 2002 m. nupirko buvusio karinio komisariato pastatą, jį pertvarkė ir sukūrė jaukią šventovę, kuri registrų centre oficialiai užregistruota tik 2009 metų rudenį.

Pastorius Raimondas Piečia sakė, kad naujosios bažnyčios durys atviros visiems biržiečiams.

Dabartinis Biržų JMB pastorius Raimondas Piečia priminė, jog jis buvo tik pradėtų darbų tęsėjas, nes į Biržus atvažiavo tik 2004 metais. Iki tol visi bendruomenės atkūrimo ir statybos darbų rūpesčiai gulė ant kunigo Kingsley Halden pečių. Bažnyčios statymu rūpinosi daug užsieniečių. Kiekvieną vasarą iš Amerikos atvykdavo darbuotis net po šešetą misionierių grupių, kuriose dirbo po penkiolika žmonių.

Paskutiniais metais labai daug padėjo tikėjimo broliai ir seserys iš Norvegijos Bergen miesto.

Raimondas Piečia pasakojo, kad Biržų metodistai po vienu stogu turi ir maldos namus, ir kompiuterių kambarį, ir vaikų žaidimo patalpas, ir medicinos kabinetą, ir porą skalbyklų, dušų. „Visko suskaičiuoti ir neįmanoma", - kalbėjo linksmai nusiteikęs pastorius. Jis sakė, jog bendruomenė vienija apie šimtą žmonių, o bažnyčios durys atviros visiems biržiečiams.

Praėjusį šeštadienį, prieš pat oficialaus bažnyčios atidarymo ceremoniją, vyko pirmoji bažnytinė santuoka, buvo palaiminta pirmoji sutuoktinių pora.

Pastorius Raimondas Piečia džiaugėsi, kad Dievas laimino tikinčiųjų sumanymus, jų statybos darbus, o Biržuose atsirado dar vienas pastatas, kur šlovinamas Viešpaties vardas.

Vaiduokliu vadintas apgriuvęs buvusio komisariato pastatas virto šventove.

Į susirinkusius kreipęsis JMB Lietuvoje vadovas, superintendentas John Campbell patvirtino, jog metodistų bažnyčios durys bus atviros visai Biržų bendruomenei.

Norvegijos metodistų bažnyčios „Betanien" organizacijos generalinis direktorius Are Blomhoff džiaugėsi galėjęs stebėti remonto darbų procesą - kartu draugiškai triūsusius biržiečius ir svečius iš užsienio. „Buvau sujaudintas ir sužavėtas statybos darbais ir bendruomenės troškimu, kad bažnyčia ir sveikatos centras egzistuotų. Ši bendruomenė auganti, jai yra mestas iššūkis - pripildyti pastatą tarnystėmis", - kalbėjo direktorius.

Biržų rajono meras Regimantas Ramonas sveikinimo kalbą pradėjo prisiminimais apie JMB pastato praeitį. „Čia kažkada šeimininkavo rusų kariškiai, čia buvo registruojamas ir į karinę tarnybą imamas Biržų jaunimas", - pasakojo rajono vadovas. Pasak jo, vėliau nerimauta, kas galėtų įsikurti likusiame tuščiame pastate. „Ačiū, kad papuošėte Kęstučio gatvę ir Biržų miestą", - dėkojo meras R. Ramonas.

Į mero žodžius atsiliepęs pastorius R. Piečia prisiminė, kad jį, vos atvykusį į Biržus, pasiekė tikinčiųjų, besirūpinusių statybos darbais, pasakyti žodžiai: „Sovietai iš čia ėmė mūsų žmones į tarybinę armiją, o mes imsime į Dievo armiją".

Sveikinimo žodį tarę sekmininkų bažnyčios tikintieji linkėjo, kad atidaryta bažnyčia taptų iš įvairiausių priklausomybių išgelbėtų žmonių džiaugsmo namais. Šventės dalyviams sekmininkų jaunimas padovanojo trumpą spektakliuką - linkėjimą, raginantį kovoti už kiekvieno žmogaus sielos išgelbėjimą.

Linkėjimus tęsė kitų bažnyčių atstovai. Susirinkusius džiugino Biržų JMB varpų ansamblis.

Po šventinių kalbų renginio dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti bažnyčios pastato patalpų ir pabendrauti prie vaišių stalo.

 

Gražina Dagytė

2010-02-18

Dėkojo už dievišką jausmą - meilę

Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos jaunimo iniciatyvinė grupė „Svajonių bažnyčia" tikinčiųjų poras, šeimas, draugus, visus mylimus ir mylinčius žmones pakvietė į tradicines pamaldas, skirtas Šv. Valentino dienai paminėti.

 

Praėjusį sekmadienį baltų balandžių karpiniais ir įvairiaspalvėmis gėlėmis išdabintoje, žvakių švieselėmis mirguliuojančioje šventovėje susirinko gausus būrys biržiečių, panorusių patirti širdis uždegančią šventę.

Pamaldos pradėtos susimąstyti kvietusiu pasakojimu, kokie svarbūs yra mus supantys žmonės, kurie gali kartu juoktis ir verkti, paguosti ir suteikti laimę. Apgailestauta, kad žemiškame gyvenime dažnai dėmesys pirmiausiai skiriamas ne jiems, o mus supantiems daiktams.

Kunigas Dalius Tubys, sveikindamas susirinkusiuosius su Šv. Valentino diena, ragino tikinčiuosius dėkoti Dievui už pačią didžiausią žmogui suteiktą dovaną, dievišką jausmą - gebėjimą mylėti. Dvasininkas kalbėjo, jog nereikia toli ieškoti ypatingų Romeo ir Džiuljetos meilę primenančių istorijų - jų galintis papasakoti kone kiekvienas žmogus.

Tikinčiųjų poroms dvasininkai suteikė asmeninį palaiminimą.

„Meilė - tai savęs dalijimas. Kai mes mylime, esame arčiausiai Dievo", - sakė kunigas D. Tubys. Kunigas džiaugėsi tais, kurie ryžtasi kurti bendrą šeimos gyvenimą, ir jiems linkėjo drąsos, atlaidumo bei kitokių dvasinių vertybių. Pasak dvasininko, vardan tikros meilės reikia būti pasiruošusiems ir truputį pakentėti.

Tikinčiųjų poros buvo pakviestos kartu melstis, už meilę dėkoti vienas kitam ir Dievui. Pamaldų pabaigoje, skambant jaunimo giesmėms, jaunoms ir vyresnio amžiaus tikinčiųjų poroms, su vaikučiais atėjusioms šeimoms dvasininkai suteikė asmeninį palaiminimą.

Išeinančiųjų iš šventovės laukė dar viena staigmena - prie pat durų ant jų galvų pradėjo leistis mažutės raudonos popierinės širdelės. Jas krykštaudami gaudė vaikai, rinko jaunuoliai, kad įteiktų savo mylimosioms, į maldaknyges dėjo ir namo nešė močiutės.

Tikintieji kalbėjo, jog tradicija tampančios Šv. Valentino dienos pamaldos jiems suteikia daug vilties ir džiugesio, pažeria artėjančio pavasario šviesos.

 

Gražina Dagytė

2010-02-18

Biržiečiai - Vasario 16-osios Akto signatarai

Moderniosios XX a. Lietuvos valstybės svarbiausias dokumentas yra garsusis Vasario 16-osios Aktas. Jį pasirašę 20 žmonių tapo Lietuvos kūrėjais signatarais. Tarp jų - ir du iš Biržų krašto kilę žmonės - Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis.

 

Kilęs iš Jasiškių

Jokūbas Šernas gimė 1888 06 14 Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime, evangelikų reformatų šeimoje. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, mokėsi privačiai, vėliau Slucko (Baltarusijoje) ir Dorpato (dabar Tartu Estijoje) privačioje gimnazijoje.

1910 - 1914 m. studijavo Dorpato, vėliau Peterburgo universiteto Teisės fakultetuose. Baigęs studijas, J. Šernas atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Tolimesni jo gyvenimo faktai - „Lietuvos žinių" laikraščio redaktorius (1914 m.), Vilniaus „Ryto" gimnazijos mokytojas (1915-1918 m.), Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti reikalų vedėjas (1914 m.), komiteto narys, vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m.) organizatorių, Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius (1918 - 1919 m.), ministras be portfelio ketvirtojoje M. Šleževičiaus vyriausybėje (1919 04 - 1919 10).

Jokūbas Šernas - 1917 09 18 - 22 Lietuvių konferencijos dalyvis, jos metu išrinktas į Lietuvos Tarybą, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

J. Šernas buvo Lietuvos Tarybos delegacijos, vykusios į Berlyną ir 1918 10 20 susitikusios su Vokietijos kancleriu M. von Badenu, narys. Delegacija gavo principinį Vokietijos pritarimą, kad jie patys gali nuspręsti Lietuvos politiką, sudaryti vyriausybę, užmegzti santykius su šalimis.

Lietuvos Taryba delegavo J. Šerną į Mažosios Lietuvos lietuvių organizaciją - Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą. Jo pastangomis 1920 metų pavasarį į Lietuvos Tarybą įtraukti trys Mažosios Lietuvos atstovai.

Jokūbas Šernas buvo „Savivaldybės" žurnalo steigėjas ir redaktorius (1923-1926 m.), Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės departamento organizatorius ir pirmasis jo direktorius (nuo 1925 m.), Prekybos ir pramonės banko direktorius.

Priklausė Tautos pažangos partijai, aktyviai dalyvavo Evangelikų reformatų bažnyčios veikloje.

Pirmojo pasaulinio karo metais vedė Kleofą Brijunaitę. 1917 m. jiems gimė dukra Danutė Irena. Išsiskyręs su pirmąja žmona, 1925 m. vedė Verą Fainbergaitę. Vestuvėse dalyvavo visoje Lietuvoje žinomi žmonės: Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Sofija Chodakauskaitė - Smetonienė, Jonas Basanavičius, kunigas Povilas Dogelis, Augustinas Janulaitis, kunigas Juozapas Kukta, Antanas Smetona.

Su žmona Vera Fainbergaite - Šerniene turėjo 1925 m. gimusį sūnų Jokūbą - Bernardą Šerną, vėliau tapusį garsiu aktoriu ir nusifilmavusį daugelyje Italijos, Prancūzijos filmų.

 Mirė Jokūbas Šernas po sunkios ligos 1926 m. liepos 31 d. Kaune. „Biržų žinios" 1926 08 15 informavo skaitytojus: „Mirė Jokūbas Šernas, paskutinių laikų Savivaldybių Departamento Direktorius, žinomas biržėnams visuomenės veikėjas. Jo lavonas rugp. m. 1 d. atgabentas į N. Radviliškį ir ten iškilmingai ev. Reformatų kapinėse palaidotas. Tai buvo dar jaunas, vos 38 m. žmogus, didelės energijos, gerai pažįstamas visame Lietuvos krašte".

Po J. Šerno mirties žmona su mažamečiu sūnumi Jokūbu išvyko į Prancūziją. Pats Jokūbo, tapusio Žaku Šernu, gyvenimas irgi buvo audringas, kupinas įvairiausių išbandymų. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijai okupavus Prancūziją, jis dalyvavo pasipriešinimo judėjime, buvo areštuotas, kalėjo Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Prieš tapdamas žinomu aktoriumi, studijavo, dirbo žurnalistu, netgi bandė siekti profesonalaus boksininko karjeros.

Kaip žurnalistas, buvo akredituotas ir iš arti stebėjo Niurnbergo procesą 1946 m., kada buvo teisiami nacistinės Vokietijos veikėjai. Apie savo lietuviškas šaknis Žakas Šernas daugiau sužinojo iš JAV gyvenančio anūko Metjuso Frajolio, kuris giminės istorijos paieškas pradėjo nuo enciklopedijų bei žinynų apie Lietuvą ir netikėtai užmezgė ryšį su Medininkų žudynėse vieninteliu gyvu išlikusiu pareigūnu Tomu Šernu, vėliau tapusiu kunigu.

2004 m. Žakas Šernas buvo atvykęs į Lietuvą, apsilankė Nemunėlio Radviliškyje, kur evangelikų reformatų bažnyčioje buvo pakrikštytas ir kur yra jo tėvo, Vasario 16-osios Akto signataro Jokūbo Šerno kapas.

 

Kunigas, tapęs politiku

Kitas būsimasis signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 08 04 Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaime, ūkininkų šeimoje. Pradžios mokslus išėjęs namuose, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Sėkmingai baigė seminariją, bet dėl per jauno amžiaus A. Petrulis į kunigus nebuvo įšventintas. Jis išvyko į tuometinę Austrijos - Vengrijos imperiją ir porą metų klausė paskaitų Lvovo veterinarijos institute.

Po to vėl pasuko dvasininko keliu - įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, vėliau - į Peterburgo dvasinę akademiją. Kunigu įšventintas 1899 metais Vilniuje ir paskirtas Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios vikaru.

A. Petrulis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose pamaldos būtų imtos laikyti lietuviškai, todėl bažnytinės vyresnybės nebuvo mėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Klebonavo Bagdonavoje, Nalibokuose, Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, o 1911 - 1927 metais - Pivašiūnuose.

Alfonsas Petrulis - 1917 09 18 -  22 Lietuvių konferencijos dalyvis, išrinktas jos metu į Lietuvos Tarybą, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Visą gyvenimą A. Petrulis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, lotynų kalbas, buvo mokęsis vokiečių bei prancūzų, dažnai lankydavosi Vilniuje.

Dirbdamas Maišiagaloje, iš Vilniaus vyskupo išsirūpino leidimą dalį pamaldų laikyti lietuvių kalba, dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, aktyviai bendradarbiavo „Vilniaus žiniose".

1908 m. A. Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1911 m. kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros" bendrovę, iki 1915 m. leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą tokio pat pavadinimo žurnalą. 1913 m. talkino kuriant „Ryto" švietimo draugiją, buvo Pivašiūnų skyriaus vadovas.

A. Petrulis 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1918 metų lapkričio mėnesį dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

1919 metais lenkų kareiviai A. Petrulį buvo du kartus suėmę. Po antro suėmimo jis pasitraukė į Kauną, kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. vėl grįžo klebonauti į Pivašiūnus, po to jam teko patarnauti tikintiesiems Paparčiuose ir Musninkuose.

Mirė Alfonsas Petrulis 1928 m. birželio 28 d., būdamas Musninkų klebonu. Tą pačią dieną „Lietuvos aidas" paskelbė:

„Šįryt dėl širdies ligos mirė kun. Alf. Petrulis Musninkų klebonas, buv. Valstybės Tarybos narys. Apie tai praneša giminėms ir pažįstamiems giliai nuliūdusieji motina, broliai ir seselės".

Biržietis kunigas Alfonsas Petrulis buvo palaidotas Širvintų rajono Musninkų bažnyčios šventoriuje. Jo atvirą karstą per miestelį iš klebonijos į bažnyčią visą laiką nešė du broliai, sesers sūnus aviacijos kapitonas L. Peseckas ir trys parapijiečiai. Prie kapo mirusiojo nuopelnus bažnyčiai ir tėvynei priminė kanauninkas Cijūnaitis, susisiekimo ministras S. Čiurlionis, dekanas kunigas V. Mironas ir brolis Vytautas Petrulis.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-02-13

Kaip Biržuose švęsdavo Vasario 16-ąją

Vasario 16-oji - buvo ir yra pati pagrindinė XX a. atkurtosios Lietuvos valstybės data. Jai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, pažymint jos svarbą, reikšmę naujai, pačiai besitvarkančiai ir bekuriančiai visuomenei.

Kurį laiką Vasario 16-oji turėjo buvo gana rimtą konkurentą - Steigiamojo Seimo datą - gegužės 15-ąją. Vėliau, iki pat 1940 metų Tarybų Sąjungos okupacijos, garbingai buvo minima Nepriklausomybės diena, Vasario 16-osios Akto diena - Vasario 16-oji.

Vasario 16-oji Turgaus aikštėje. Dabar - J. Bielinio gatvė, autobusų stoties ir turgaus teritorija. Kairėje - vadinamoji baltoji vaistinė.

1928 02 26 „Biržų žinios" rašo: „Nepriklausomybės šventė Biržuose praėjo gana gera nuotaika... Po pamaldų daryta iškilmingi posėdžiai. Gaisrininkų salėje susirinkusius sveikino Gaisrininkų valdybos pirmininkas A. Jansonas, o paskaitą darė M. Mažuika. Orkestrui griežiant sugiedotas Tautos Himnas, pagerbti žuvusieji... Vakare miestas puikiai iliuminuotas. Gaisrininkų ir Vasiliausko salėse papigintomis kainomis suvaidinta „Aušros sūnūs" ir „Kaip mirdavo lietuviai"... Atidengtas muziejus".

Vasario 16-oji prie Biržų policijos nuovados pastato (dabar perstatytas namas - Janonio aikštė 7).

Dar iškilmingiau buvo paminėtos 15 Nepriklausomybės metinės. 1933 m. vasario 16 d. 8 val. ryto prie paminklo žuvusiems už Nepriklausomybę iškilmingai pakeliama didžiulė tautinė vėliava, visose bažnyčiose ir maldų namuose vyksta pamaldos. 12 val. šaulių orkestro atliekamu tautos himnu prie paminklo prasideda žuvusiųjų pagerbimas. Kalbą pasako dr. J. Mikelėnas. Vėliau iškilmingas posėdis vyksta ugniagesių salėje. Šaulių chorui giedant „Garbingas vade Lietuvos" atsistojimu pagerbiamas Prezidentas A. Smetona. Jubiliejui skirtą paskaitą skaito gimnazijos direktorius A. Juška. 16 val. vėliava prie paminklo žuvusiems už Nepriklausomybę nuleidžiama.

 

Antanas Seibutis,

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

2010-02-13

Vakaro bliuzas praeičiai

Tokį vakarą, rodos, išplauki į paviršių lyg povandeninis laivas (kažkur skaityta mintis). Ir savo nuodingu kroviniu - juodom mintim, vienatvės akligatviais, nuovargio pelenais, užankančiais smegenų vingiais ir mokytojiška siela. Nebegali dorai surikiuoti prisiminimų, nesinori skaičiuoti, kiek dar liko - pririštų prie praeities.

Ir net negalėtum atsakyti, ko iš tiesų sugrįžta tie žmonės, turintys bendrą vardiklį - „Atžalyną" (1 - ąją vidurinę)... Bet lauki jų kiekvienais metais pirmą vasario penktadienį. Jų vis mažėja, nes keičiasi laikai, studentų atostogos, esmės ir prasmės.

Taigi - tradicinė Draugų diena - sugrįžimų vakaras - sentimentalus, romantiškas, šiltas, be seilėtų išpažinčių, nes atžalyniečiai - laisvi, džiazuojantys žmonės. (Dabar palaimingai, apykvailiai, tikriausiai, šypsausi prisiminusi vakaro vedėjų - Sandros ir Lauryno - viražus. Tokia improvizacijos laisvė!). Dvyliktokė Julija skaitė D. Čepauskaitės „Kaip gyveni?..."  Gerai, sakau, gerai (taip baigiasi eilėraštis). Nepatikėjom, kad viskas gerai, na ir ką? Dominyka su Rūta komentavo skaidres „Iš mokyklos istorijos". Viskas, kas buvo labai rimta (taisyklės, vaistažolių ir metalo laužo rinkimas, „Amigo" diena, kontroliniai, įvertinti dvejetu, ir t. t.), dabar atrodo juokingai. Kažin kodėl? Pagalvoji - kiek juokingų dalykų iš dabarties mokyklos paliksim ateičiai? Pilnus konteinerius beprasmybių, konkurencijos smogą, reitingų kardiogramas...

Biržų „Atžalyno" vidurinėje mokykloje kasmet pirmą vasario penktadienį vyksta tradicinė Draugų diena.

Paskui buvo linksmoji dvikova tarp dabartinių abiturientų ir buvusiųjų. Praeities komandoje - ir trys mokytojos, buvusios mokinės - Jolanta, Jūratė, Sandra (dvyliktokams talkino Aurelija ir Adelė). Visiems smagu, kai kvailioja mokytojos, kai deklamuojami lietuvių, rusų kalbomis mokykliniai eilėraščiai, įsigėrę į atmintį ir tokie atpažįstami - juos mokėsi tada, mokosi dabar... Pastovumo garantas - Maironio ir Puškino poezija. (Girdžiu niurzgimą - dabar nedaug kas mokosi atmintinai...)

... ir kai mėgini apibūdinti įspūdžius, potyrius, pirmiausia turi išsiaiškinti, ar mokyklai reikalingi (dar vis!) kažkokie ritualai, ar svarbiausia yra kova dėl išlikimo? Ar mokyklai reikia kažkokios filosofijos, dvasios, ar svarbiausia rezultatas, mokslumas? Popieriuje viskas gražu - dvasingumo ir racionalumo harmonija, bet realybėje viskas pasislinkę formalizmo link. Tai ir ta tradicinė Draugų diena - ir džiaugiesi, ir abejoji (ir tikrai žinai, kad kažkieno veidą iškreipia ironiškos grimasos, kad „Atžalynas" vėl giriasi ne tais dalykais, kurie turi prekinę vertę), ir dėkoji tiems, kurie dar turi sentimentų mokyklai, mokytojui. Brangiausios esmiškos akimirkos - kai Justas atsirėmęs į ramentus (linkime pasveikti!) atsakinėjo į klausimus, kai Kristinos (iš 2000 - ųjų laidos) maža dukrytė tipeno antikvarinėmis mokyklos grindimis, kai dešimtokės Arūnės tėveliai (abu iš tos pačios klasės!) improvizavo praeities tema, kai visi „lūžo" nuo Jolantos artistiškų etiudų... Retai išgyvenamas bendrumo jausmas, gal pojūtis, kad esi susijęs su viskuo, kas buvo - yra - bus... Esi beviltiškas sendaiktis, užsibuvęs vienoje vietoje. Ir dar kažkam reikalingas?! Šakės!

 

Irutė Varzienė iš „Atžalyno"

2010-02-13

Varžėsi meniniu žodžiu

Praėjusį trečiadienį vyko Biržų rajono moksleivių meninio skaitymo konkursas, kuriame varžėsi trijų amžiaus grupių jaunimas.

 

Pirmieji į Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos salę rinkosi 1 - 4 klasių vaikai, lydimi mokytojų ar padrąsinti atėjusių mamyčių. Jų pastangos scenoje atrodė itin mielos, nuoširdžios.

Vertinimo komisijos narė, „Atžalyno" vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irutė Varzienė pastebėjo, jog mažieji turi daug talentų, tačiau jų mokytojai, ruošdami mažuosius konkursui, juos „sugadino". Vieni mokinukai buvo priversti skaityti labai ilgą tekstą, kiti bandė jausmus išreikšti ir gestais. „Perdėto, netikro jausmingumo buvo nemažai", - priekaištavo mokytoja. Pačiu didžiausiu trūkumu vadinta nenatūrali, dainuojamoji intonacija.

Gimnazisto Aisčio Lansbergo pasirodymas vadintas stipriu, savitu, originaliu.

Daugiausiai komisijos pagyrimų sulaukė berniukai, kurie, vertintojų nuomone, buvo kur kas stipresni skaitovai nei mergaitės. Kadangi pradinukai regioniniame konkurse nesivaržys, todėl komisija vietų jiems nedalijo. Išskirti keturi stipriausieji. Tokiais pripažinti Kaštonų pagrindinės mokyklos pirmokas Samuelis Petrovič (mokytoja - Reda Briedienė), Pabiržės ir Medeikių pagrindinių mokyklų antrokai Salvijus Lansbergas (mokytoja - Asta Kleivienė) ir Erikas Gailius (mokytoja - Albina Povilauskienė) bei „Aušros" vidurinės mokyklos antrokė Rugilė Titaitytė (mokytoja - Gražina Trečiokienė).

Gausybės vertintojų pagiriamųjų žodžių nusipelnė 5 - 8 klasių skaitovų būrys. „Buvo labai įdomu, smagu, gera klausytis", - sakė vertinimo komisijos narė, Biržų kultūros centro renginių režisierė Gytė Rožėnienė. Šauniausia skaitove pripažinta „Aušros" vidurinės mokyklos aštuntokė Gelmė Valančiūtė (mokytoja - Romalda Mažuikienė). Daug gražių žodžių sulaukė ir kiti skaitovai - „Atžalyno" penktokė Greta Kunickaitė (mokytoja - Vita Krisiukėnienė), Kaštonų mokyklos septintokė Berta Paulavičiūtė (mokytoja - Laima Macienė), Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos septintokas Vladas Valiulis (mokytojas - Romualdas Zalomskis).

„Esu labai laiminga, kad galėjau klausytis, ir nelaiminga, kad turiu sunumeruoti. Skaitovų lygis labai aukštas. Nėra nė vieno, kuriam galėtume pasakyti, kad jo ar jos čia neturėtų būti", - tokiais žodžiais mokytoja Irutė Varzienė pradėjo vyresniųjų klasių skaitovų vertinimą. Ji pastebėjo, jog būtų labai gražu ir gera išvysti Biržų pilies scenoje visus šiuos gabius jaunus žmones, surengusius džiazo vakarėlį su muzika, eilėmis ir prozos skaitymu. Pirmoji vieta paskirta „Saulės" gimnazijos abiturientui Aisčiui Lansbergui (mokytoja - Regina Valionienė). Klausytojus jis papirko Jono Meko kūrinio „Išprotėjimas" skaitymu. Gimnazisto pasirodymas vadintas labai stipriu, savitu ir originaliu. Antroji vieta atiteko „Atžalyno" vidurinės mokyklos dvyliktokui Agnui Malūkui (mokytoja - Idalija Marcinkevičiūtė), o trečioji - „Aušros" vidurinės mokyklos dešimtokei Gintarei Januševičiūtei (mokytoja - Jūratė Šatienė). Komisijos nariai prisipažino prieš skirdami vietas daug diskutavę. Jie išskyrė ir kitus skaitovus - į laureatus pretendavusią dešimtokę aušrietę Kamilę Jakubėnaitę (mokytoja - Jūratė Šatienė), santūriu vyriškumu žavėjusį Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos dvyliktoką Valentą Jozėną (mokytoja - Julija Greviškienė). Neliko nepastebėtas ir Nemunėlio Radviliškio mokyklos dešimtokas Ričardas Valiulis.

Regioninis mokinių meninio skaitymo konkursas vyks vasario 27 - ąją Pakruojo rajono Linkuvos gimnazijoje. Į jį vykti ruošiasi biržiečiai Gelmė Valančiūtė ir Aistis Lansbergas.

 

Gražina Dagytė

2010-02-13

Šokėjai iš Biržų - šalyje treti

Sėkme džiaugiasi Biržų kultūros centro jaunimo liaudiškų šokių grupė „Raitytinis", vadovaujama Danguolės Kalkienės. Ji dalyvavo suaugusiųjų liaudiškų šokių ansamblių ir grupių respublikiniame konkurse „Pora už poros 2009" ir užėmė trečiąją vietą.

„Pora už poros", pasak D. Kalkienės, yra vienas iš seniausiai Lietuvoje organizuojamų konkursų, rengiamų kas ketverius metus. Šįmet jis vyko paskutinę sausio dieną Marijampolėje. Konkurse dalyvavo dvylika geriausiųjų Lietuvos kolektyvų, kurie varžėsi dviejose grupėse - miestų ir rajonų centrų. Biržiečiai pateko į antrąjį šešetuką. „Dalyvavo labai stiprūs kolektyvai, turintys puikius vadovus", - pastebėjo D. Kalkienė.

Šokėjų vadovė teigė, jog šįmet nebuvo rengtas pirmasis šio konkurso turas. Konkurso metai sutapo su Lietuvos tūkstantmečio dainų švente AMŽIŲ SUTARTINĖ, ir antrasis turas vyko sykiu su kolektyvų atranka į šventę.

Biržiečiai konkurse sulaukė pagyrimų už mūsų krašto šokį „Parovėjos suktinis".

Biržiečiai konkurse sulaukė pagyrimų už mūsų krašto šokį „Parovėjos suktinis". Vertinimo komisijos darbe kaip tik dalyvavo šio šokio autorius Vidmantas Mačiulskis. Kolektyvų pasirodymo aptarimo metu jis biržiečius pagyrė už šokio interpretaciją. „Džiaugiausi savo šokėjais. Jie irgi liko patenkinti", - neslėpė Danguolė Kalkienė.

Ji pastebėjo, jog šokėjai Biržus minėtame konkurse garsina ne pirmą kartą. Jame su kita grupe Danguolei jau teko dalyvauti 1997 - aisiais. Tada kolektyve šoko biržiečiams gerai pažįstamos moterys - Jolanta Kriukaitė - Briedienė, Sandra Kalkytė - Butėnienė bei Virga Bubalaitė - Kubilienė.

 

Gražina Dagytė

2010-02-11

Mokyklos vardadienio šventė

Vasario 5 dieną Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje vyko Vardadienio šventė.

Dailės mokytojos Vidos Skujienės ir jai talkinusių mokinių dėka mokyklos sporto salė trumpam virto vieta, kurioje auga Pažinimo medis, sulapojęs Vabalninko žemėje prieš 370 metų, kai prie parapijos buvo įsteigta pirmoji mokykla.

Nepailstančios mokytojų rankos rodo vis naujus medžio pumpurus ir moko mokinius suprasti besiskleidžiančio žiedo grožį. Mokytojas moko prisijaukinti tą medį, kad nekeltų į viršų šakų ir neslėptų savo vaisių.

Atsidėkodami už šiuos vaisius, mokiniai parengė šventinę programą ne tik mokytojams, bet visiems, atvykusiems į Vardadienio šventę.

Literatūrine kompozicija „Mano sieloj šiandien šventė" renginį pradėjo mokyklos skaitovai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Julijos Greviškienės. Tai duoklė rašytojui Baliui Sruogai, kurio vardu pavadinta mokykla ir kurio gimtadienį minime kasmet vasario 2 dieną.

Mokyklos direktorius Laimutis Štirvydas apžvelgė svarbiausius Vabalninko švietimo ir mokyklos istorijos faktus.

Mažiesiems skaitovams buvo įteikti direktoriaus padėkos raštai, diplomai ir Biržų kredito unijos atminimo dovanėlės.

Dainos, šokiai, eilės vaizdavo, kaip auga vaikai mokykloje: iš nedrąsių pirmokėlių tampa subrendusiais jaunais žmonėmis ir išskrenda iš mokyklos.

Šventės metu dainavo Jolantos Stasiūnienės vadovaujami 5-8 klasių mergaičių ir 11 klasės merginų vokaliniai ansambliai, šoko jaunučių šokių grupė „Kūlverstukas", vyresnieji šokėjai (vadovė Dalia Baltrušaitienė), eiles apie mokyklą skaitė pradinių klasių mokiniai, raiškiojo skaitymo konkurso, skirto vidurinės mokyklos 60-mečiui, finalininkai ir nugalėtojai. Mažiesiems skaitovams buvo įteikti direktoriaus padėkos raštai, diplomai ir Biržų kredito unijos atminimo dovanėlės. Šventėje dalyvavusi Biržų kredito unijos administratorė Otilija Stirkienė pasveikino mokyklos bendruomenę su švente, džiaugėsi šauniais mokiniais.

Šventėje dalyvavo kunigas Povilas Miškinis, Vabalninko žemės ūkio mokyklos direktorius Petras Narkevičius, Vabalninko kultūros darbuotojai, mokinių tėvai, buvę mokiniai.

Rengiant šventę talkino mokytojai - Stasė Valintėlienė, Sigitas Kuginys, aštuntokai ir jų auklėtojos. Mokyklos vestibiulyje veikė plakatų paroda „Mano klasė mokykloje". Renginį įgarsino ir apšvietė Rimantas Baltrušaitis.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-02-09

Darželinukai sniego pilis statė kartu su tėveliais

Rinkuškių lopšelio-darželio „Rugelis" kieme praėjusį penktadienį pirmą kartą buvo organizuota Žiemos šventė, kuria džiaugėsi ne tik vaikučiai, bet ir jų tėveliai ar seneliai.

 

Gausų būrį susirinkusiųjų sveikino trys linksmi ir išdykę Seniai Besmegeniai, pasivadinę Jonu, Antanu ir Petru. Besidžiaugdami gilia šių metų žiema ir stipriu šalčiu jie šventės dalyvius kvietė kaip reikiant pasilinksminti.

Ši linksma trijulė vaikelius ir tėvelius suskirstė į tris grupes ir pakvietė pasivaržyti, kuri jų greičiausia, stipriausia, atkakliausia. Savo mažylius laikydami už rankučių, tėveliai stengėsi kuo greičiau apibėgti kliūtis.

Vėliau, dideliam vaikų džiaugsmui, buvo atvežtos „rogutės" - šiaudų prikimšti maišai, ant kurių pasodinę savo atžalas, tėvai skubėjo per pusnis. Nepavėžintų neliko, nes tuos vaikus, kurių tėvelių nebuvo, džiugino Seniai Besmegeniai bei auklėtojos.

Mamyčių, tėvelių ir auklėtojų padedami darželinukai statė sniego pilis.

Nuo varžybų įkaitusios šeimynėlės kiek atvėso, keliaudamos spalvingu kliūčių taku iki kitos aikštelės, kur klimpdami į sniegą ėmėsi kitos užduoties - supilti keturias sniego pilis. Kas darbavosi su kastuvėliais, kas su kibirėliais ar tiesiog rieškučiomis bėrė sniegą. Rezultatai pranoko lūkesčius, kai baltos pilys buvo nudažytos.

Ne mažiau džiaugsmo mažiesiems suteikė kitas Besmegenių pasiūlymas - ant pečių vaikus užsikėlę tėvai nešė iki tolėliau augančio šermukšnio, šventės dieną pavadinto draugų medžiu. Darželinukai, padedant suaugusiesiems, ant jo šakų kabino lauktuves savo mažiesiems draugams - paukšteliams. Kas paliko riestainį, kas pakabino ant siūlo suvertų duonos gabalėlių, kas obuolį ar sūrio.

Plojimų sulaukė drąsiausiųjų mamyčių ir tėvelių noras čiuožti slidėmis trise. Kas to išbandyti neišdrįso, skubėjo į virvės traukimo varžybas.

Kliūtis įveikusių šventės dalyvių jau laukė rūpestingos „Rugelio" šeimininkės - ant laužo užkaistame katile garavo „Sveikuolių" košė, o ant stalo - žolelių arbata.

Besmegeniai dalijo riestainius ir ragino sočiai pasistiprinti. Tarpusavyje besišnekučiuodami tėveliai džiaugėsi savo vaikus leidžiantys į darželį, kuriame propaguojama sveika gyvensena. Kai kurie prisipažino į Rinkuškius vaikus vežantys net iš Biržų miesto, kur ikimokyklinių ugdymo įstaigų netrūksta.

Rinkuškių lopšelio - darželio direktoriaus pavaduotoja Nida Alonderienė „Šiaurės rytams" sakė, jog „Rugelis" - vienintelis mūsų rajone sveikatingumo darželis, priklausantis asociacijai „Sveikatos želmenėliai". Pasak pavaduotojos, mažieji kasmet kviečiami į rudens ir pavasario šventes, o šįmet pirmą kartą sumanyta pasimėgauti ir žiemos dovanojamais malonumais. N. Alonderienė džiaugėsi, kad jų ugdymo įstaigą lanko apie šešiasdešimt vaikų. Pastebėta, jog pastaraisiais metais daugėja lopšelinio amžiaus mažylių. Mažamečiai atvežami iš Rinkuškių ir aplinkinių kaimų bei Biržų miesto. Tėvams patinka, kad „Rugelio" auklėtiniai daug laiko praleidžia gryname ore, jiems siūlomas sveikesnis maistas. Darželyje veikia kineziterapijos kabinetas, kur vaikai gali naudotis specialiais kamuoliais bei masažo kilimais.

N. Alonderienė negailėjo gerų žodžių darželinukų tėveliams, kurie noriai dalyvauja „Rugelio" šventėse.

 

Gražina Dagytė

2010-02-09

Teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas" skelbs sielos pavasarį

Profesionalių teatrų festivalis Biržuose - lyg pavasarį pranašaujantis vieversys, kurio giesmė tirpdo stingulį, šildo širdis, priversdama jas stipriau plakti. Kasmet šis kultūros gurkšnis būna kitoks - vienąsyk aštresnis, kitąsyk drungnesnis ar saldesnis, bet visada laukiamas. Ir neatšaukiamas - kaip pavasaris.

Koks jis bus šiemet?

Apie tradicinį renginį - tradiciniai klausimai, į kuriuos tradiciškai prašome atsakyti Biržų kultūros centro direktoriaus Romo Lesevičiaus.

 

- Pirmiausia derėtų paklausti - kas naujesnio šiemetiniame festivalyje? Kol kas tik matome, kad jis keturioliktasis, kad jame bus rodomi šeši spektakliai... Pratęskite šį sąrašą.

- Šis festivalis nuo ankstesnių skirsis repertuaru. Jis, kaip pastebėjote, yra savitas. Visuomet bandome prisikviesti įvairių žanrų spektaklių, tik ne visuomet norai sutampa su galimybėmis.

Festivalį atidarysime Nacionalinio dramos teatro spektakliu „Žaldokynė" ir taip pagerbsime kraštietį Borisą Dauguvietį. Jau ne pirmus metus bandėme į „Žaldokynės" festivalį pakviesti šį teatrą su legendiniu spektakliu, bet iki šiol nepavykdavo. Iš tiesų tai laimingas sutapimas, kad galime šių metų festivalio atidaryme pamatyti „Žaldokynę".

Labai norėtume, kad į festivalio atidarymą atvyktų Galina Dauguvietytė. Tik nežinia, ar ji spės suderinti savo naujosios knygos pristatymą knygų mugėje Vilniuje su renginiu Biržuose. Bet būtų puiku, jei festivalį atidarytų B. Dauguviečio dukra, o vėliau būtų rodoma jo „Žaldokynė".

 

Romas Lesevičius: „Būtų puiku, jei festivalį atidarytų B. Dauguviečio dukra, o vėliau būtų rodoma jo „Žaldokynė".

- Repertuaras toks, kad žiūrovams teks daugiau juoktis nei verkti. Ką daryti tragedijų mėgėjams, jeigu nebus kada ašarų šluostyti?

- Tegul pataupo ašaras - galbūt kitam festivalyje jų prireiks. O šiemet bus juoko ašarų, kurių šluostyti gal ir neverta!

 

- Prakalbote apie taupymą. Bilietų kainos tokios, kad biržiečių kišenės gerokai patuštės. Ar nemanote, kad bilietai gali būti neįperkami?

- Neseniai Biržuose rodytas „Domino" teatro spektaklis paneigia tą „neįpirkimą". Bilietai buvo nepigūs, bet salė - pilnutėlė.

Dėl bilietų kainų priekaištų kol kas nesulaukėme. Tik ankstesniais metais iškildavo problemų dėl bilietų pardavimo pagal paraiškas. Todėl šiemet paraiškų nebėra. Tačiau, žinoma, bet kuris asmuo, atvykęs į kasą, gali nusipirkti dešimt ar dvidešimt bilietų. Atsisakydami paraiškų bandysime paneigti sklandžiusius gandus, kad bilietų į festivalius esą neįmanoma gauti - jie visi neva parduodami iš anksto pagal paraiškas. Jeigu iškiltų klausimų, neaiškumų, prašome skambinti tel. 3 25 13.

 

- Kaip pagerbsite teatralus? Ar bus tradicinės vaišės? Kas jas rengs?

- Teatralus vaišinsime vakarienėmis, kurios bus rengiamos ne kultūros centro patalpose. Kurioje kavinėje - dar galutinai nesusitarėme. Per atidarymą ir uždarymą su teatro žmonėmis kviesime pabendrauti ir rėmėjus. Tokiems pobūviams stalus puikiai paruošdavo Nijolė Žukienė.

 

- Ar krizė nesutrumpino festivalio rėmėjų sąrašo?

- Sąrašo ilgį krizė turbūt koreguos. Tačiau tiems, kurie ir sunkmečiu sugeba remti meną, esu labai dėkingas.

 

- Ar festivalio metu bus tęsiama tradicija rengti biržiečių kūrinių parodas?

- Antrajame kultūros centro aukšte vyks E. Skujos tapybos darbų paroda. Fotografijų parodą surengti yra pareiškęs norą ir vicemeras A. Frankas.

 

- Festivalio organizavimo komandoje pokyčių yra?

- Mūsų komanda - kultūros centro darbuotojai. Jie kol kas dirba kaip laikrodis, kiekvieno pareigos svarbios ir atsakingos. Esu jiems labai dėkingas. Kaip ir visiems kitiems, kurie kuo nors prisideda prie organizavimo darbų.

 

- Kultūros darbuotojams festivalio rengimas - papildomas rūpestis. Ar dažnai tenka „nuginkluoti" bambeklius?

- Mes visi laukiame festivalio, pasiilgstame jo dvasios. Tai tarsi pirmas pavasario gurkšnis.

Žiūrovai jo irgi laukia, ir tai labai džiugu.

 

- Telieka palinkėti, kad šis kultūros gurkšnis būtų gaivus, žadinantis, įkvepiantis.

 

Rasa Penelienė
2010-02-06

Biržuose skambėjo Panevėžio apskrities dainorėlių balsai

Praėjusį ketvirtadienį Biržų kultūros centre vyko Lietuvos vaikų ir mokinių televizijos konkurso „Dainų dainelė" zoninio etapo dalyvių pasirodymas.

 

Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro vykusiame „Dainų dainelės" konkurse pasirodė jaunieji dainininkai iš Biržų, Pasvalio, Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio rajonų bei Panevėžio miesto.

Pirmieji į sceną išėjo pasvaliečiai, vėliau - rokiškėnai ir kupiškėnai. Gausių žiūrovų aplodismentų sulaukė jauniausioji konkurso dalyvė, ketverių metukų Kupiškio lopšelio-darželio „Obelėlė" auklėtinė Erika Valaitė, atlikusi ir pagal mūsų kraštiečio poeto „Alio Balbieriaus" eilėraštį sukurtą dainelę.

Klausytojai gražiai sutiko artistiškąsias rokiškėnes iš „Linelio" vaikų lopšelio - darželio Austėją Užkurėlytę bei Emiliją Dudaitę. Visų dėmesį patraukė trylikametė kupiškėnė Valda Ridikaitė, atlikusi dvi savo kūrybos dainas.

Vidurdienį į sceną ėmė ruoštis ir biržiečiai. Užkulisiuose puošdamiesi ir repetuodami jie nerimavo, kaip pasiseks pasirodyti. Dailiai pasidabinusios Pabiržės pagrindinės mokyklos vokalinio ansamblio mergaitės prisipažino truputėlį nerimaujančios. Pasak dainininkių, jos laurų nesitikinčios - tegalinčios džiaugtis galimybe pasirodyti tarp geriausiųjų. Moksleivės sakė zoninio etapo koncerte dainuojančios antrąjį kartą. Jų mokytoja Neringa Prascevičienė kalbėjo, jog varžytis su muzikos mokyklų auklėtiniais yra labai sunku. Pasak pedagogės, kai kurios jos kolegės, dirbančios pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose, iš viso neberuošia vaikų šiam konkursui, nes nesitiki sėkmės.

Giedrę Didzinskaitę dainuoti moko Jūratė Duderienė, o į sceną palydėjo jai akomponavusi Vijolė Eidukaitė.

Biržų „Saulės" gimnazijos vokalinis ansamblis, vadovaujamas Danguolės Kazakevičienės, prisipažino konkursui ruoštis pradėjęs vėlokai. Visi atlikėjai yra mokyklos choro, garsinančio mūsų kraštą, nariai. Pasak pedagogės, ji tikėjosi, jog choristai į pasiūlymą dainuoti konkurse reaguos neigiamai. Tačiau grupelė jaunimo sušuko: „Norim norim!". Anot mokytojos, rimtai ruoštis imta, kai iki pirmojo etapo tebuvo likusios dvi savaitės.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos vokalinio ansamblio mergaitės (mokytoja - Jūratė Duderienė) irgi nerimavo. Vėliau paaiškėjo, kad jiems komisija iš maksimalių 25 balų skyrė 21,6. Manoma, jog kolektyvas turi galimybių būti pakviestas į respublikinį koncertą. Tačiau tai paaiškės tik kitą savaitę, kai bus išklausyti visi šalies kolektyvai, susumuoti rezultatai, nuspręsta, kiek jaunųjų dainininkų bus kviečiama į televizijos konkursą sostinėje.

Mūsų rajono vaikų pasirodymą pradėjo šešiametis Dovijus Jodinskas, kurį dainuoti moko mama Laima Jodinskienė. Vertintojams, pasak vertinimo komisijos darbe dalyvavusios Biržų savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Linos Vireliūnienės, labiausiai patiko jo atlikta dainelė „Avytės". Jei berniukas patektų į respublikinį konkursą, jam tektų atlikti būtent šį kūrinėlį. Komisija berniuko pasirodymą įvertino 20,1 balų.

Giedrė Didzinskaitė surinko 20,6 balo, o Indrė Brazdžiūnaitė - 19,8 balo. Pabiržės jaunimas surinko 19,3 balo, o gimnazistai - 21,6.

Vertinimo komisijos pirmininkas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Gabių vaikų centro vedėjas Žilvinas Meškuotis džiaugėsi, kad dauguma vaikų konkursui yra puikiai paruošti, o jų mokytojai atspėjo, kokius kūrinius savo mokiniams parinkti. Ž. Meškuotis „Šiaurės rytams" sakė, jog „Dainų dainelės" koncertai yra ne tik puikus mokytojų darbo įvertinimas, bet ir renginiai, kuriuose gaunama daug metodinių patarimų. Pagrindinis renginio rėmėjas - Seimo narys Valdemaras Valkiūnas.

 

Gražina Dagytė
2010-02-06

Pirmąjį romaną parašė Biržuose

Rašytojas Jonas Laucė, dvidešimt metų dirbęs Biržų antrosios (dabar „Aušros") vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, gimė 1917 metų spalio 18 dieną Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje, Lašų kaime.

1933 - 1936 metais J. Laucė mokėsi jėzuitų gimnazijoje Kaune, ketino tapti vienuoliu misijonieriumi, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip.

1938 metais, gavęs brandos atestatą, darbavosi tėvų ūkyje Kurkliečių kaime, prie Rokiškio. Po metų buvo pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Lemtingais lietuvių tautai 1940 metais Jonas Laucė labai pasipiktino, kad be kovos teko nuo uniforminės kepurės nuplėšti kokardą ir užsisiūti skudurinę penkiakampę. Rašytojas yra pasakojęs, kad iš Raudonosios armijos buvo išvytas už „idėjinį nepatikimumą". 1941 metais per vokiečių apgaulę jis pateko į Rytų frontą. „Susiviliojęs garantuotu duonos kąsniu, - prisimena rašytojas („Proskyna". 1990, Nr. 3), - įstojau į 5 - ąjį savisaugos batalioną. Pasirašiau sutartį šešiems mėnesiams, o išlaikė iki pat kapituliacijos. Mūsų batalioną, turbūt vienintelį iš visų lietuvių savisaugos batalionų, vokiečiai buvo inkorporavę į Vermachtą. 1945 metų gegužės mėnesį, pabėgęs iš belaisvių kolonos, pėsčias per visą Lietuvą parėjau namo".

Parėjęs į gimtąjį kaimą, namie negyveno. Slapstėsi miške. Savo ginklo neturėjo. Atėjus žiemai, pasidarė namie bunkerį. Iš jo išlįsdavo tik pavalgyti. Vieną rytą Joną Laucę suėmė sovietų kareiviai. Po poros dienų paleido. Vėliau, gavęs laikiną pasą, išvažiavo studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą. 1950 metais gavo mokytojo diplomą. Metus mokytojavo Širvintose. Ilgam apsigyveno Biržuose. Kruopštus ir pareigingas mokytojas, pamėgęs drausmę ir tvarką, bet pakantus jaunuoliškoms išdaigoms ir moksleivių saviraiškai, išugdė ne vieną ne tik Biržuose žinomą literatą, rajono laikraštyje spausdino įvairius straipsnius.

Jonas Laucė (antras iš dešinės), jau tapęs rašytoju, lankėsi Biržų „Aušros" mokykloje, kurioje dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.

Pasipiktinęs Vytauto Petkevičiaus romanu „Apie duoną, meilę ir šautuvą", kuriame ypač tamsiomis spalvomis pavaizduotas partizaninis pasipriešinimas sovietų valdžiai, ėmė rašyti istorinį romaną „Žaizdre" (1991 metais išleistas pavadinimu „Negandų metai"), norėdamas kiek įmanoma objektyviau parodyti nors mažytę atkarpėlę tų Lietuvai tragiškų dienų. J. Laucė sakėsi pradėjęs rašyti, nes patikėjęs, kad Nikitos Chruščiovo politinis atšilimas atėjo ilgam. Jį įkvėpusi ir padrąsinusi lietuviškai pasirodžiusi Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena". Turėjo daug pamokų, todėl romaną rašė penkerius metus. Dar porą metų skolinta mašinėle rankraštį perrašinėjo. Pasirinkęs J. Eidivydo slapyvardį, 1969 metais atvežė į Vilnių, „Vagos" grožinės literatūros leidyklą.

Romanas pateko į literatūros kritiko, „Vagos" redaktoriaus Kazio Ambraso rankas, kuris parašė triuškinančią romano vidinę recenziją. Po kelių mėnesių J. Laucė gavo pranešimą, kad romanas nepriimtinas dėl idėjinio turinio ir apie jo rengimą spaudai negali būti nė kalbos. Kiek vėliau paštu J. Laucė gavo ir patį rankraštį.

Darbas milžiniškas, o rezultatų - jokių. Nusivylęs mokytojas nusprendė romano ištraukas nusiųsti Čikagoje gyvenančiam broliui. Žinoma, išgalvota pavarde. Tačiau paštas grąžino pernelyg apsilamdžiusį laišką siuntėjui, o kai paaiškėjo, kad atgalinis adresas išgalvotas, buvo sudaryta ypatinga komisija laiškui atplėšti, o netrukus laišku ir jo autoriumi susidomėjo saugumas.

1971 metų liepos 16 dieną Jonas Laucė su šeima atostogavo pas seserį Rokiškio rajone. Pietaujant į kambarį įėjo pažįstamas Biržų saugumo darbuotojas ir pasiūlė važiuoti drauge. Biržuose saugumiečiai pasakė, kad turi įsakymą padaryti J. Laucės bute kratą, mat gautas pranešimas, jog mokytojas slepia antivalstybinę literatūrą.

Išgirdęs, kad saugumiečius domino paties parašytas darbas, J. Laucė, lengviau atsidusęs, parodė krūvą rankraščio tomų.

Po kratos laukė kelionė į Vilnių. Saugumo komiteto rūmuose apgyvendino mažytėje celėje ant kieto suolo. Rytą nuvedė į vienutę, kurioje iš baldų tebuvo lova, pritvirtinta prie grindų plačiomis ir storomis geležinėmis juostomis. Langas buvo užmūrytas stiklo blokeliais, kurie praleido šviesą, bet pro juos nieko negalėjai įžiūrėti. Trečią dieną, pavakary, tardytojas supažindino su dokumentu, kad J. Laucė yra areštuojamas. Prasidėjo apklausos. Po kelių mėnesių pervežė į Lukiškių kalėjimo psichiatrinį skyrių, nes norėta Joną Laucę uždaryti į psichiatrinę ligoninę ir laikyti, kiek patiks. Tyrė penkios ar šešios medikų komisijos. Į psichiatrinę ligoninę uždaryti nepavykus, J. Laucė buvo teisiamas. Nuosprendyje parašyta, jog „teisiamasis J. Laucė 1963 - 1969 m. parašė 4 tomų 1127 puslapių antitarybinį kūrinį, pavadintą „Žaizdre", kuriame skleidžia žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką".

Teismas nuteisė J. Laucę dviem metams laisvės atėmimo. Bausmę atliko Pravieniškėse. Po 14 mėnesių išleido į „laisvąsias statybas" Kaune. Ten tapo betonuotoju. Sugrįžęs į laisvę, J. Laucė ilgai negalėjo rasti darbo.

„Biržuose, kur buvau išdirbęs dvidešimt su viršum metų, nė vienas vadovas nesiryžo priimti į darbą - bijojo tuometinio pirmojo sekretoriaus K. Bitino, - prisimena J. Laucė. - Tik naujai paskirtam antrajam sekretoriui įsakius, melioracijos valdybos viršininkas priėmė akmenų kroviku. Kitais metais velėnavau griovius, trečiais klojau drenažo vamzdelius... Nepelnyta bausmė, mokytojo darbo netekimas prislėgė mane. Buvo valandų, kai rimtai svarsčiau apie savižudybę, netgi kuo efektingesnę. Taip besvarstant ir po truputį slėgstant depresijai, ėmiausi naujo darbo - parašiau romaną, gal net, sakyčiau, kroniką, apie karalių Jogailą, kuris man atrodo ne toks blogas ir kaltas lietuvių tautai, kaip jį vaizduoja mūsų istoriografija. Juk jei ne jis, kryžiuočių galybė vargu ar būtų buvusi palaužta.

Naujas darbas gelbėjo mane, kai apnykdavo liūdnos mintys apie sumaitotą gyvenimą, kai buvę draugai ir pažįstami vengė manęs, kai, pamatę gatvėje ateinantį, sprukdavo į kitą pusę ar praeidavo pro šalį it stabo ištikti - kad tik nepasukus galvos į mano pusę, kad tik neturėčiau dingsties pasisveikinti".

1975 metais J. Laucė apsigyveno Rumšiškėse. Dirbo Kaune namų statybos kombinate, siuvimo fabrike. Būdamas 79 - erių, išleidęs du romanus - „Negandų metai" (1991 m.) ir „Karūna ir kalavijas" (1995 m.) - buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 2002 metais buvo išspausdintas jo romanas „Mirštančių dievų kerštas" apie valstybininką ir karvedį Vytautą Didįjį, kūrusį ir stiprinusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę. Dar vieną romaną parašė apie dabartinės kartos žmones, tačiau „Vagos" leidykla atsisakė jį spausdinti.

Mirė rašytojas 2003 metų gegužės 1 dieną. Palaidotas Rumšiškių kapinėse. Šiandien jį su pagarba ir dėkingumu prisimena ne tik buvę mokiniai, bet ir su Jonu Lauce bendravę ir jį pažinoję ne vien Biržų krašto žmonės.

Literatūros kritikai ir skaitytojai labiausiai J. Laucę vertina kaip ryškų, vertingų istorinių romanų autorių. Lietuvių literatūros tyrinėtojas ir rašytojas Juozas Jasaitis Jonui Laucei skirtame nekrologe „Literatūroje ir mene" rašo, kad jo „romanų herojai veikia plačioje Europos erdvėje, skaitytoją stebina pavaizduotų įvykių gausa, pilnatvė. Tokioms plačioms, epiškoms drobėms nepakako vien surinktos gausios, turtingos medžiagos, joms nutapyti reikėjo ir galingos kūrybinės vaizduotės. Senosios Lietuvos, jos valdovų ir tautos gyvenimas romanuose iškyla ne kaip istorinė schema, o kaip gyva, dramatiška, dažnai lemtinga žmonių kasdienybė. Sykiu toje praeities tikrovėje nuolat jauti ir patį rašytoją - jo džiaugsmą ir skausmą dėl Lietuvos vingių. Savo knygose Jonas Laucė pasirodo kaip talentingas pasakotojas, jis patraukia skaitytoją žinomais, bet sykiu ir savitais romano meno ženklais - įvykių gausa, veiksmo įtampa, netikėtais siužeto posūkiais, pasakojimo įvairove".

 

Algirdas Butkevičius
2010-02-06

Biržų bibliotekai - 80

Laikraštis „Biržų žinios" 1930 - aisiais informavo, kad „1930 02 01 pradėjo veikti Biržų biblioteka".

Tądien Biržuose buvo įsteigtas Valstybės centralinio knygyno Biržų skyrius. Jis laikomas bibliotekos pirmtaku.

Pirmąja vedėja dirbo evangelikų reformatų kunigo, ilgamečio Švobiškio ir Papilio parapijų klebono Adolfo Neimano (1845 - 1921) duktė Alisa Neimanaitė. Tuometinė biblioteka buvo įsikūrusi Reformatų gatvės šeštuoju numeriu pažymėtame name. Tas pastatas neišliko - sudegė Antrojo pasaulinio karo metais.

Muziejus ir biblioteka. 1930 11 23

Biblioteka nebuvo vienintelė namo šeimininkė. Jos kaimynas buvo beveik pora metų anksčiau įsikūręs Biržų muziejus.

Sakoma, kad istorija vystosi spirale. Ne vieną vietą pakeitė Biržuose tiek muziejus, tiek ir biblioteka, bet galiausiai buvo sugrįžta į pirmuosius abiejų įstaigų gyvavimo metus - jau daugiau kaip 20 metų muziejus ir biblioteka vėl draugiškai gyvena po vienu stogu. Šįkart - Biržų pilies rūmuose.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-02-06

Įsileiskime skaitymo malonumą!

Skelbiamas rašinių konkursas, kurio geriausi darbai bus publikuojami „Šiaurės rytuose".

 

Skaitymas - unikali ir specifiška žmogaus veiklos rūšis, kuri yra būtina mūsų dvasiniam tobulėjimui, pasaulio ir žmogaus pažinimui. Knygos suteikia galimybę į gyvenimą pažiūrėti kitaip, t. y. skaitantysis išmoksta pamatyti tai, ko neskaitantantis žmogus nepastebėtų.

Skaitymas yra mąstymo būdas, nes perskaityta informacija niekur nedingsta - ji tampa asmeninės patirties dalimi, visam laikui pasilieka žmogaus pasąmonėje. Skaitymas yra būtinas mokantis. Skaitymas yra kai kurių specialybių darbo dalis. Skaitydami ilsimės, tai dalis mūsų laisvalaikio. Daugeliui žmonių - pati maloniausia. Kiekvieno, net ir sudėtingiausio, skaitymo pagrindas yra skaitymo malonumas. Net jei tam tikrais gyvenimo tarpais prarandame susidomėjimą knygomis, tai, anot D. Pennaco, „jis nepradingo labai toli. Jis tik pasimetė..." Tad vėl atraskime skaitymo malonumą! Leiskime jį patirti savo vaikams! Įsileiskime jį į savo namus ir gyvenimą!

Remiantis Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitymo skatinimo programa 2007-2011 metams (2007 m. lapkričio 7 d., Nr. VI - 20), 2010 metais bus tęsiama rajono bibliotekų veikla šiai programai įgyvendinti.

Pagrindiniai Skaitymo programos uždaviniai yra šie:

* Paskatinti skaityti, sudominti skaitymu;

* Lavinti skaitančiojo kritinį mąstymą;

* Suteikti daugiau dvasios komforto jau skaitantiems;

* Sudaryti sąlygas tobulėjimui ir saviraiškai.

Bibliotekininkai iš savo darbo patirties žino, kad vienas iš veiksmingiausių būdų populiarinti tą ar kitą knygą yra pačių skaitytojų rekomendacijos. Pasidalindami įspūdžiais apie ką tik perskaitytą knygą galime sudominti ir kitus skaitytojus ar visai neskaitančius. Todėl

SKELBIAME PERSKAITYTOS KNYGOS KONKURSĄ „SIŪLAU PASKAITYTI..."

Konkurso prizines vietas užims rašiniai, kuriuose kuo įdomiau ir išradingiau bus pristatyta perskaityta knyga. Privalumas - pristatymo dėka knyga sulaukusi didesnio skaitytojų susidomėjimo.

I pusmetyje (iki liepos 1 d.) kviečiame šiame konkurse dalyvauti jaunimą nuo 12 iki 19 metų.

Geriausi rašiniai bus publikuojami „Šiaurės rytuose".

Rašinius siųsti adresu: Biržų viešoji biblioteka

J. Radvilos 3

Biržai LT 41175

arba elektroniniu adresu: metodinio@gmail. com

Būtina nurodyti savo vardą, pavardę, adresą, amžių.

Rašinio apimtis iki 1 puslapio.

Konkurso nominantų laukia apdovanojimai.

 

Biržų rajono savivaldybės
Viešosios bibliotekos informacija
2010-02-06

Pabiržiečių kelionė į Lenkiją

Jau rašėme „Šiaurės rytuose" apie Pabiržės pagrindinės mokyklos laimėtą tarptautinį projektą „Comenius", jo partnerius ir pirmąją kelionę į Švediją.

Šį kartą keturi mokiniai ir dvi mokytojos vyko į Lenkiją, Pulavos miestą.

Mūsų laukė mokykloje Podstawowej Nr. 11, pavadintoje lenkų rašytojo Henriko Sienkievičiaus vardu. Nustebino, kad šios mokyklos pirmajame aukšte įsikūręs vaikų darželis, antrajame - pagrindinė mokykla, o trečiajame - gimnazija. Mokykloje yra baseinas, todėl visiems mokiniams per savaitę būna privaloma viena plaukymo pamoka. Iš mokyklos, kol nesibaigia pamokos, išeiti negalima. Pamokos baigiasi apie 16 valandą.

Patiko labai erdvūs koridoriai ir ilgos pertraukos. Mokykloje visi mokiniai gauna nemokamus pietus. Valgykla labai didelė, todėl čia vyksta šventės ir įvairūs moksleivių pasirodymai.

Lankėmės ordinatų Zamolskių rūmuose Kozlovkoje. Sužavėjo prabanga, turtinga paveikslų ir sidabro dirbinių kolekcija. Lietuvoje niekur to nepamatysi.

Keturios pabiržietės savaitę praleido kaimyninėje Lenkijoje.

pžiūrėjome Švč. Trejybės koplyčią, kuri garsėja neįkainojamos vertės XV a. bizantiškojo stiliaus freskomis.

Važiavome į Kazimierze Dolny. Tai Lenkijos renesanso epochos vaizdingas miestelis prie Vyslos upės, turtingų varšuviečių bei menininkų mėgstama poilsio vieta.

Apžiūrėjome Gamtos muziejų, kuriame visi eksponatai - tose vietose gyvenančių gyvūnų ir paukščių iškamšos, drugelių ir kitų vabzdžių kolekcijos, uolienų, fosilijų pavyzdžiai. Klausėmės paukščių balsų įrašų.

Atsisveikinimo vakaras, kuriame buvo pristatyti tradiciniai lenkų Kūčių patiekalai, vyko baroko stiliaus kunigaikščių Čartoryskių rūmuose. Rūmai apsupti nuostabaus parko, kuriame auga medžiai ir krūmai, atvežti iš Anglijos, Japonijos, Turkijos ir kitų šalių. Atsisveikinimo vakare dalyvavo visa mokyklos bendruomenė. Klausėmės mokinių kalėdinių giesmių koncerto, mokytojai dalijosi savaitės įspūdžiais su kitų šalių kolegomis.

Penkios dienos netruko prabėgti.

 

Ieva Monkevičiūtė,
Pabiržės pagrindinės mokyklos septintokė
2010-02-02

Į parodą - ne tik akis paganyti, bet ir kūrinį įsigyti

Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta dailininkų grupės „8 plius" darbų paroda - pardavimas. Ji bus kaskart atnaujinama ir veiks, anot projekto iniciatorių, kaip miesto galerija.

Apie šį kultūrinį įvykį kalbėjomės su muziejaus direktoriumi Gintaru Butkevičiumi.

 

- Grupės „8 plius" vadovas Vidmantas Jažauskas pranešė, kad muziejuje bus eksponuojami E. Skujos, S. Sukarevičiūtės, I. Vegienės, J. Pranciliauskienės, D. Zalogienės ir jo paties kūriniai. Tapybos, akvarelės, tapybos ant šilko, grafikos ir koliažo darbus bus galima ne tik išvysti, bet ir nusipirkti.

Kas šios idėjos autorius?

- Iniciatyvos ėmėsi pats V. Jažauskas. Anot jo, Biržuose nėra privačių galerijų, kur būtų galima įsigyti darbų. Muziejui toks sumanymas priimtinas - galima uždėti 10 proc. antkainį ir šiek tiek užsidirbti. O kūrinių kainas nustatys patys autoriai.

 

Muziejaus direktorius G. Butkevičius teigia, kad į parodą - pardavimą menkaverčiai kūriniai nepateks.

- Ar kūrybos darbus bus galima įsigyti muziejuje nelaukiant, kol paroda baigsis?

- Taip, bus galima kūrinį nusipirkti ir iš karto jį pasiimti. Į jo vietą bus padėtas ar pakabintas kitas darbas. Parodą nuolat atnaujinsime.

 

- Ar atnaujinamoje parodoje galės dalyvauti ir grupei „8 plius" nepriklausantys menininkai?

- Darbų atranka bus. Į parodą - pardavimą pateks estetiški, pakankamai profesionaliai atlikti darbai. Menkaverčių dirbinių, kičo nenorėtume eksponuoti.

 

- Kas tą atranką darys?

- Kadangi sutartis bus sudaryta su „8 plius", prašysime šios grupės narių pagalbos.

 

- Ar parodai - pardavimui bus skirta atskira muziejaus patalpa?

- Dabar darbus eksponuosime toje salėje, į kurią perkelta rūbinė. Tačiau ateityje planuojame į panašią parodą - pardavimą pakviesti ir fotografus. Jeigu jie sutiks, fotografijos darbams reikės jau atskiros patalpos.

 

- Ar numatytas šio projekto laikas? Kiek jis tęsis?

- Žiūrėsime, kaip jį pavyks įgyvendinti. Bandymų eksponuoti ir pardavinėti meno kūrinius Biržuose jau buvo. Deja, jų didesnė sėkmė nelydėjo. Ar ji lydės mūsų sumanymą - nežinia.

 

- Tačiau jos nuoširdžiai linkime.

 

Rasa Penelienė
2010-01-30

Ištikima sau ir meno tiesai

Greitai bėga laikas. Rodos, kiek čia seniai kartu su fotografu Zenonu Meškausku saulėtą ir šiltą 1976 metų liepos dieną ėjome į tuomet vienintelį Kęstučio gatvėje buvusį Biržų viešbutį susitikti ir pasikalbėti su iš Vilniaus atvažiavusia kraštiete dailininke Irena Trečiokaite - Žebenkiene.

Dailininkė, rodydama savo nutapytus etiudus, pasakojo, kad, ruošdamiesi respublikinei peizažo parodai, daugelis tapytojų išvažiavo į Klaipėdą, Druskininkus ar Palangą, o ji pasirinkusi savo gimtuosius Biržus.

- Man čia viskas miela, įdomu, artima, - kalbėjo tada Irena Trečiokaitė. - Mano akimis žiūrint, niekur nėra gražiau už Biržus. Kai augau - gatvės beveik be medelių, visai tuščios buvo. O dabar miestas pajaunėjęs, liepų žalumoje skendi.

Dailininkė pasakojo aplankiusi jaunų dienų pažįstamus, Biržų girią, tapiusi įvairius miesto kampelius, ieškodama ne tik jaunystės dienas primenančių, bet ir nūdienos Biržų peizažo detalių.

Irena Trečiokaitė - Žebenkienė savo meninius polinkius išbandė įvairiuose dailės žanruose.

Klausiausi tada dailininkės žodžių ir jutau, kad jai brangi žemė, kur augta, ieškota, mylėta, iš kurios jaunos svajonės pakilo skrydin, kur po daugelio metų galima sugrįžti ir pasižiūrėti, ar stiprūs buvo baltieji sparnai, tarsi iš palaukėj ribuliuojančio šaltinio pasisemti stiprybės, jėgų ir įkvėpimo, prisiminti tai, kas gera ir brangu, kas nuolat ragina eiti tolyn, kur nebaigti darbai, vidiniu nerimu užlietos mintys, turinčios tapti paveikslais, knygomis, dar niekieno nepasakytais žodžiais.

Šitokia žemė dailininkei Irenai Trečiokaitei - Žebenkienei visada buvo Biržai. Čia ji gimė 1909 metų spalio mėnesio 28 dieną Jurgio ir Daratos Trečiokų šeimoje.

Tėvas buvo ne tik talentingas technikas išradėjas, bet ir vienas iš Biržų spaustuvės kūrėjų bei dalininkų, aktyviai dalyvavęs to meto visuomeniniame Biržų gyvenime. Būsimosios dailininkės vaikystė nebuvo lengva, nes, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Trečiokų šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno Gatčinoje, vėliau, bėgdama nuo bado, persikėlė į Ukrainą. Čia, žaisdama su vaikais, Irena pradėjo piešti ir lipdyti.

Kada tėvai grįžo į Biržus, vienuolikametė Irena kartu su broliais - Romualdu ir Vytautu - pradėjo lankyti Biržų gimnaziją. Mėgo ne tik piešimą. Buvo gabi kalbininkė ir matematikė.

Baigus gimnaziją, svajonė apie dailininkės kelią devyniolikmetę Ireną nuvedė į Kauno meno mokyklą. Kartu ji ketverius metus studijavo ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete, nes žinojo, kad pragyventi vien tiktai iš kūrybinio darbo nebus įmanoma.

Tačiau tikrosios jos studijos buvo Meno mokykloje. Vėliau menininkė su dėkingumu prisimins Meno mokykloje dėsčiusius Juozą Mikėną, Kajetoną Šklėrių, Mstislavą Dobužinskį. Juozo Mikėno dėstoma freska bei mozaika taps svarbiausia jaunosios dailininkės specialybe.

Septyneri Meno mokykloje praleisti metai buvo reikšmingas laikotarpis dailininkės gyvenime. Čia, kaip rašo menotyrininkė Aldona Griciūnaitė, susiformavo ne tik dailininkės estetinės, bet ir politinės pažiūros, čia ji įsitraukė į visuomeninį judėjimą, o vėliau ir į pogrindinės Komunistų partijos veiklą. Šiandien toks jaunos dailininkės, kilusios iš pasiturinčios, lojalios to meto Lietuvos santvarkai biržiečių šeimos, posūkis į kairę vertintinas kaip klaidingas žingsnis, padiktuotas jaunatviško maksimalizmo, susižavėjus patraukliomis, maištingomis socializmo idėjomis, kurios buvo taip toli nuo realybės. 1934 metais ji buvo areštuota, tačiau po mėnesio, nesuradus įkalčių, paleista.

1935 metais, baigusi Kauno Meno mokyklą, dailininkė buvo priimta į Lietuvos Dailininkų sąjungą. Dalyvavo dailės parodose, tapė peizažus, tematinius paveikslus ir natiurmortus, kūrė medžio raižinių ir pirmąjį ekslibrisą K. Korsakui, iliustravo K. Jakubėno  kūrybos rinkinį vaikams „Bus pavasarėlis".

1940 - aisiais, Rusijai okupavus Lietuvą, I. Trečiokaitė buvo paskirta Partinio švietimo namų direktore. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Uzbekistane.

Po karo docentė I. Trečiokaitė - Žebenkienė keletą dešimtmečių darbavosi Dailės institute, vadovavo Piešimo katedrai ir Freskos - mozaikos studijai. Apie ją dar 1969 metais Dailės instituto rektorius V. Mackevičius rašė, kad „ jos didelių pastangų dėka išleista nemaža gabių mozaikos, freskos ir kitų monumentaliosios dailės sričių jaunųjų dailininkų". Nuoširdumas ir darbštumas buvo būdingas dailininkei, kuri visada išliko reikli sau ir būsimiesiems dailininkams.

Mėgstamiausia dailininkės kūrybinio darbo sritis buvo mozaika. Tai monumentaliosios dailės šaka, reikalaujanti iš kūrėjo ne tik didelės dvasinės, bet ir fizinės ištvermės. Knygos apie dailininkę autorė Aldona Griciūnaitė rašo, kad „mozaikoje I. Trečiokaitė - Žebenkienė surado savo individualų braižą, ryškiai išskiriantį ją iš kitų lietuvių mozaikininkų. Tai tapybiškai laisvas akmenų išdėstymas, panaudojant jų skirtingus dydžius, paviršiaus šiurkštumus bei kolorito įvairovę, kas sudaro labai taurią, labai brangią paviršiaus faktūrą".

Dailininkė mėgo tapyti įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių portretus. Ji stengėsi atskleisti gyvenimiškąją tiesą paprasta menine forma, vengė net mažiausios meninės interpretacijos. Dailininkės, kaip portretistės, talentą ir meistriškumą patvirtina balerinos G. Sabaliauskaitės portretas, kurį A. Griciūnaitė įvertina kaip vieną iš geriausių portretų ne tik I. Trečiokaitės kūryboje, bet ir lietuvių dailės istorijoje. Ekspresyvi, valingo žmogaus kūrybinės minties įtampa jaučiama mokslininkės E. Šimkūnaitės portrete, jaudinantis lyriškumu, ramiomis spalvomis nutapytas Motinos portretas.

Dailininkė savo meninius polinkius išbandė įvairiuose dailės žanruose. Su akvarelėmis ji dalyvaudavo respublikinėse akvarelės parodose, tapė peizažus, istorines kompozicijas, sukūrė ne tik mozaikų, bet ir freskų, grafikos kūrinių, plakatų, knygų iliustracijų, ekslibrisų.

Vienas iš jos darbų - dekoratyvinė plokštė „Žuvėdros" paminklui tėvams yra prie Širvėnos ežero esančiose evangelikų reformatų kapinėse.

Mirė mūsų kraštietė dailininkė Irena Trečiokaitė - Žebenkienė Vilniuje 1985 metų sausio 13 dieną.

 

Algirdas Butkevičius
2010-01-30

Lietuvos Evangelikių Moterų Sąjungai - 80

Prieš 80 metų Biržuose buvo įsteigta Lietuvos Evangelikių Moterų Sąjunga (LEMS). Laikraštis „Sėjėjas" 1929 metais svarbų visuomeninį įvykį taip aprašė:

„Š. m. lapkričio 28 dieną įvyko Biržuose ponios kunigienės Neimanienės bute steigiamas Lietuvos Evangelikių Moterų Sąjungos susirinkimas.

Susirinkime dalyvavo skaitlingas Biržų ponių būrys. Buvo ir iš toliau atvykusių kaip, pav. : p. kunigienė K. Šepetienė ir panelė Mikelėnaitė iš Papilio, p. profesorienė Yčienė iš Kauno ir P. Lapėnienė iš Švobiškio.

Susirinkimą atidarė ponia profesorienė Yčienė. Susirinkimo pirmininku išrinkta K. Šepetienė, sekretoriumi p-lė N. Karosaitė. P. K. Šepetienė trumpai nušvietė sąjungos tikslus. Kolegijos vardu daktaras J. Mikelėnas sveikino susirinkusias ir linkėjo laimingai siekti užsibrėžto tikslo...

Nustatyti Sąjungos pagrindai ir išdirbti įstatai. Išrinktas steigėjų komitetas iš 5 narių ir 2 kandidačių. Sąjungos pagrindai trumpai suglaudus šiaip skamba: „bendromis jėgomis dirbti kultūros ir krikščioniškos meilės darbą, globoti apleistus kūdikius ir parapijų pavargėlius, steikiant jaunimui moralės pagalbos, steigiant prieglaudas, kursus, parapijų knygynus, darant paskaitas".

Virėjų kursų dalyvės Papilyje. Sėdi centre - Klara Šepetienė. XX a. IV dešimt.

Sąjungos vadove buvo išrinkta kuratorė, kultūrininkė, pedagogė, kunigo Jono Šepečio žmona Klara Šepetienė (1879 - 1964). Po penkerių metų ji prisiminė:

„Ir todėl norėčiau čia paminėti steigėjų pavardes, kurios 1929 m. lapkr. m. 28 d. p. kun. Neimanienės bute padarė pirmąjį visai Sąjungai įkurti žingsnį. P. p. : Grinfels, O. Yčienė iš Kauno, Karosaitė, Lapėnienė iš Švobiškio, Markevičienė, M. Mažuika, O. Mikelėnienė, E. Mikelėnaitė, Dr. J. Mikelėnas, Adėlė Nastopkienė, Olga Nastopkienė, kunigienė M. Neimanienė, Petrauskienė, Pipinienė, Šepetienė, Sprindienė, Strūžytė - Urbanavičienė, Trečiokienė. Raštu atsiliepė O. Sabaitė - Lišauskienė ir F. Neimanytė - Mažuikienė iš Klaipėdos, Kurnatauskai (Kelmė), Jašinskai (Švobiškis), J. Dagienė iš Kėdainių".

LEMS įstatus Biržų apskrities viršininkas patvirtino 1930 m. Organizacija veikė iki 1940 metų Lietuvos okupacijos. Veikla buvo labai įvairialypė - ji rengė paskaitas ir vakarus, rūpinosi vaikų auklėjimu, steigė mokinių bendrabučius, vaikų aikšteles, darželius, užsiėmė labdara, ligonių ir senelių priežiūra. Per Kalėdas vaikams buvo ruošiamos eglutės, vasarą organizuojamos šventės, pavargėlių prieglaudai aukojami drabužiai. Per Sinodus rengiami specialūs renginiai, loterijos, buvo kviečiami paskaitininkai.

Sąjungos skyriai veikė Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje, Gavėniškyje, Medeikiuose, Švobiškyje.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-30

Lietuvos jaunimo dienų Kryžius iš Vabalninko keliaus į Kupreliškį

Nuo 1984 - ųjų metų Velykų po pasaulį keliaujantis Pasaulio jaunimo dienų simbolis - Kryžius, kurį kadaise įteikė popiežius Jonas Paulius II, tęsia savo kelionę po mūsų rajono katalikų šventoves.

Pagarbintas Pabiržėje, Smilgiuose, Suoste, Germaniškyje, Nemunėlio Radviliškyje, sausio 23 dieną, prieš pat ekumenines pamaldas, jis buvo įneštas į Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.

Kryžius iš Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios perduotas Vabalninkui.

Kitą dieną tikintieji rinkosi, kad kartu eitų ir apmąstytų Kryžiaus kelią, kurį vedė kunigas Mindaugas Šakinis kartu su Svajonių bažnyčios jaunimo grupe. Sekmadienį vyko Kryžiaus pagarbinimo pamaldos, o praėjusį antradienį jis išvežtas į Vabalninko Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią. Kryžių po pietų pasitiko gausus būrys įvairaus amžiaus vabalninkiečių. Bažnyčioje šventės proga gaudė vargonai, skambėjo gitaros, jaunų žmonių giesmės. Vabalninko bažnyčios klebonas Povilas Miškinis džiaugėsi, kad spaudžiant speigui į šventovę susirinko tiek daug tikėjimo ir meilės vedamo jaunimo, noriai dalyvavusio apeigose. „Reikia ieškoti ne to, kas mus skiria, o kas vienija, jungia, norisi kuo daugiau gerumo", - „Šiaurės rytams" kalbėjo kunigas P. Miškinis.

Šiandien, 15 valandą, Kryžius iškeliaus į Kupreliškį, vėliau jis bus vežamas į Kvetkų ir Papilio parapijas.

 

Gražina Dagytė
2010-01-28

Šviesus ir žaismingas poetės pasaulis

Visada malonu sutikti poetę Almą Karosaitę. Iš jos žodžių, šypsenos, jautraus dėmesingo žvilgsnio sutiktam žmogui tarsi sklinda nuoširdumo ir gerumo šviesa. Žodžiai, tokie tikri ir savi, rodos, tik tau sakomi. Tas tikrumas - gal prigimties, o gal pralėkusių metų (būta jų ir nelengvų), perskaitytų knygų, bendravimo su širdžiai artimais žmonėmis dovana.

Gimė Alma Karosaitė Gavėnų kaime paskutinių karo metų sausio 1 dieną. Tačiau enciklopedijose ir žinynuose jos gimtadienis nusikėlė į sausio 19 - ąją, nes tą dieną buvo išrašytas būsimosios poetės gimimo liudijimas. Vaikystė buvo kaip ir visų kaimo vaikų - ravėjo cukrinių runkelių normas, mindavo šieno ar dobilų vežimus.

Tėvas buvo veterinarijos sanitaras, Almos žodžiais, toks visiems reikalingas vietinės reikšmės medikas, gydęs arklius, karves, veršelius, paršelius, vištas ir jų savininkus. Motina 20 metų melžė Gavėnų fermoje kolūkio karves. Keldavosi apie 3 valandą visais metų laikais, yra buvę vasaros naktų, kad išvis nepriguldavo. Mokėjo melžti ir Alma. „Mano, dar vaiko, rankos sutindavo kaip pagalvėlės, bet koks tų dienų pasididžiavimas - pamelžus motinos grupės juodąsias ir žaląsias, dar kuriai nors padėti, nes melžėjos už tai labai pagirdavo".

Poetės Almos Karosaitės kūrybos ištakos - Biržų žemėje, kuri išaugino gražų rašytojų būrį.

Mažu vaikystės stebuklu poetė vadina kalendos dienomis atvažiuodavusį reformatų kunigą Povilą Jašinską, kurio nepaprasti pasakojimai „ugdė supratimą apie gėrį ir blogį, lavino fantaziją ir darė milžinišką įspūdį. (...) Reformatų maldaknygė vaikystėje buvo mano knygų knyga, o „Giesmynas" su nuostabiomis, kunigo Šerno sukurtomis giesmėmis man tada prilygo dangiškai kūrybai".

Ar ne iš čia poetės darbštumo, jautrumo, tolerancijos ištakos?

Mokėsi Dirvonakių pradinėje, Geidžiūnų vidurinėje, Biržų Juliaus Janonio internatinėje (dabar „Saulės" gimnazija) mokyklose.

Dar moksleivė būdama ėmė rašyti ir spausdinti savo skambius, gražiai sueiliuotus eilėraščius. Vėliau buvo lietuvių kalbos ir literatūros studijos tuomet dar vieninteliame Vilniaus universitete, darbas „Komjaunimo tiesoje, „ „Moksleivyje" ir „Vagos" leidykloje, kurioje praleistus 13 metų Alma vadina gražiausiais savo gyvenimo metais, kuomet jai teko laimė pažinoti visus gyvus ir mirusius rašytojus, iš arti susipažinti su jų kūryba.

Vis dažniau Almos Karosaitės eilėraščiai buvo spausdinami respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose, o 1979 metais išleidžiamas pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Eini su manimi".

Po kelerių metų, parengusi dar vieną eilėraščių rinkinį suaugusiam skaitytojui „Žemė balų akimis", Alma Karosaitė ima rašyti knygeles vaikams. Paklausta apie kūrybą, poetė ne kartą yra sakiusi, kad jos tikrasis pašaukimas - vaikų poezija, kuri prasidėjo nuo tikrų personažų - gimtojo Gavėnų kaimo katinėlio bei ėriuko, vėliau tapusio Burbuliuku. O pats svarbiausias jos eilėraščių veikėjas yra asilėlis Benas, svajojęs pakliūti net į Valstybės herbą.

Almai Karosaitei kūryba - tai noras sutvarkyti pasaulį, padaryti jį nors kiek geresnį, gražesnį, teisingesnį. Todėl ji rašanti artimiausiems ir brangiausiems - vaikams, kurie pamėgo jos skambius, dainingus posmus, Algimanto Zurbos žodžiais, sklidinus biržietiškos žemės skaidrumos, vaiskaus paprastumo. Apie trisdešimt eilėraščių knygelių, skirtų mergaitėms ir berniukams, jau išvydo dienos šviesą. Juose - gražus, šviesus ir žaismingas poetės kuriamas pasaulis, kuriame gera ir poetei, ir šių šviesių, skaidrių, skambių eilėraščių jauniesiems skaitytojams.

Jau keliolika metų mokydama Muitinės pareigūnus kalbos kultūros, ji stengiasi duoti naudingų patarimų ir jauniesiems skaitytojams. „Pasaulis turi turėti bendrąsias kalbas, - sako Alma Karosaitė, - tačiau ignoruoti savo kalbą, pratinti vaiką nuo trejų metų net „Dainų dainelėje" nedainuoti lietuviškai yra nusikaltimas tautai, kalbai ir valstybei".

Matyt, ne atsitiktinai taisyklingos kalbos mokytoją poetė pavadino Baliu Gražbyliu. Petro Gražbylio slapyvardį beveik prieš 100 metų pasirinkęs biržietis kunigas profesorius Povilas Januševičius rašė pirmąsias lietuvių kalbos gramatikas. Gražiai iliustruotoje knygelėje „Konsultuoja Balys Gražbylys" vaikai, patirdami įvairių nuotykių mokykloje ir namie, sužino, kaip taisyklingai kalbėti ir rašyti, išmoksta vengti neteiktinų svetimybių, linksnių ir prielinksnių vartojimo klaidų. Už šią ir keliolika kitų gražiai į pasaulį išleistų knygelių poetė sakosi esanti dėkinga Panevėžyje esančiam E. Vaičekausko knygynui - leidyklai.

Alma Karosaitė yra sakiusi, kad patenkinta tik kokiais trimis keturiais savo posmais. Tačiau jaunieji skaitytojai, tarsi paneigdami pernelyg savikritišką kuklios kūrėjos nuomonę, pamilo jos kuriamą pasaulį, kuriame jie randa tiek daug gerumo ir išminties. Ir, aišku, laukia pasirodant naujų savo mylimos poetės Almos Karosaitės knygelių.

 

Algirdas Butkevičius
2010-01-26

Žiemos šventėje nestigo linksmybių

Nepabūgę spaudžiančio šaltuko savaitgalį biržiečiai leido prie Širvėnos ežero vykusioje Žiemos šventėje.

Renginį organizavę savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto bei Švietimo skyrių darbuotojai žmonėms pasiūlė nemažai atrakcijų.

Ištvermingiausi rungėsi slidžių žygyje sukdami ratus apie Meilės salą. Pirmasis pusantro kilometro ilgio trasą įveikė iš Nemunėlio Radviliškio atvykęs sporto entuziastas Jonas Caunė.

„Ypač mėgstu šliuožti slidėmis, o sausis šio sporto mėgėjams yra ypač dosnus", - po finišo kalbėjo slidžių žygio nugalėtojas.

Trečiąją vietą šioje rungtyje užėmęs Pačeriaukštės pagrindinės mokyklos direktorius Audris Viduolis apgailestavo, kad žiemos šventėje ypač mažai dalyvavo jaunimo. „Jauni žmonės tapo kompiuterių vergais, labiau vertina pasyvų, o ne aktyvų poilsį", - tvirtino A. Viduolis.

Šventės dalyviai varžėsi linksmose estafetėse.

Slidžių žygyje ir atrakcionuose dalyvavusi rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė pasakojo, jog buvo siūlančių šventės datą dėl šalčio atidėti. „Manau, jog žiemos šventei šaltukas yra ne kliūtis, o privalumas", - po slidžių žygio tvirtino P. Prašmantienė.

Prie laužo susirinkusiems žmonėms koncertavo Biržų kultūros centro saviveiklos kolektyvai, o sužvarbę dalyviai ragavo Kirkilų ir Rinkuškių bendruomenių šeimininkių virtą karštą arbatą, žuvienę ir keptus blynus.

Rasutės Baltienės vadovaujami jaunieji šauliai susirinkusius vaišino kareiviška koše, kuriai produktus parūpino Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Šventės metu vykusių rungčių ir atrakcionų nugalėtojams konditerijos prizų pažėrė UAB „Biržų duona" kolektyvas.

Sušilę prie laužo ir pasigardžiavę valgiais, šventės dalyviai sėdo į ūkininkų Gedimino Čirgelio ir Sigito Aukštikalnio parūpintas arklių traukiamas roges.

Technikos mėgėjai aptarinėjo keturračių motociklų pasirodymus, žavėjosi Antano Juknevičiaus sukonstruotu visureigiu. Saulėtame danguje viražus suko iš Šaulių atvykę parasparnių klubo atstovai.

„Nėra blogo oro, būna tik netinkamai pasirinkta apranga. Ir tegul pirštus graužia tie, kurie, pabijoję šalčio, praleido puikų reginį", - šventės dalyvių nuotaikas reziumavo Rinkuškių bendruomenės atstovas Valentinas Grigaliūnas.

 

Kęstutis Slavinskas
2010-01-26

Knygoje apie Lietuvos Vytį - Biržų muziejaus eksponatai

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune sausio 28 pristatyta monumentali profesoriaus Juozo Galkaus knyga - albumas „Lietuvos Vytis". Profesorius Juozas Galkus (g. 1932) - grafikas, plakatistas, monetų ir banknotų simbolikos žinovas, sukūręs daugiau kaip 500 plakatų, daugybę Lietuvos miestų ir miestelių herbų.

Jo naujausioje knygoje - beveik 600 nuotraukų, iliustracijų, ikonografinės medžiagos iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos ir lietuvių bei anglų kalbomis parengtas tekstas, kuriame pristatoma Vyčio istorija ir reikšmė. Knygos medžiaga chronologiškai padalyta į šešis skyrius, kartu ir į tam tikrus Vyčio herbo raidos etapus - „Gediminaičių Lietuva", „Abiejų Tautų Respublika", „Svetimųjų priespaudoje", „Nepriklausomybės dvidešimtmetis", „Karas ir okupacija", „Dabartinė Lietuva".

Kaip pratarmėje rašo autorius, „albume reprodukuoti herbo atvaizdai iš architektūros, militarijų, taikomosios dailės kūrinių, sukurti iš įvairiausių medžiagų, dažnai žymių to laiko menininkų... Pastarojo šimtmečio paprastų žmonių kartais naivūs rankdarbiai su Vyčiu skleidžia jų patriotinius jausmus ir pasididžiavimą savo Tėvyne... Norėčiau tikėti, kad vartant knygą kiekvienam lietuviui kils pasididžiavimo savo istorija jausmas, kuris skatins branginti savo šalies dabartį, dirbti dėl ateities".

Galima tik pasidžiaugti, kad tokioje garbingoje Vyčių kompanijoje matome ir keletą Biržų krašto muziejuje „Sėla" esančių daiktų su Vyčio vaizdu - praėjusio amžiaus III dešimtmečio Deikiškėlių kaimo medinė iškaba, IV dešimtmečio Lietuvos policininko kepurė ir keraminis Vytis, Stefanijos Lesevičiūtės 1948 m. Panevėžio kalėjime išsiuvinėtas peltakiuotas Vytis.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-26

Lietuvos jaunimo dienų kryžius - Biržų rajone

Šiandien Lietuvos jaunimo dienų kryžiaus piligrimystė vyksta Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Lietuvos jaunimo dienų kryžiaus vizito Biržų dekanate metu melstasi ir kaimo parapijose. Sausio 19 dieną Suosto bažnyčioje per dvidešimt žmonių iškilmingai sutiko ir išlydėjo kryžių.

Pamaldų metu giedojo, skaitė poeziją, dalinosi patirtimi, kokia kryžiaus galia ir meilė vienija tikinčiuosius.

Germaniškio koplyčioje miestelio mokyklos mokiniai kryžių papuošė žvakelėmis.

Sausio 20 dieną Germaniškio koplyčioje miestelio pagrindinės mokyklos mokiniai kryžių papuošė žvakelėmis, giedojo giesmes kartu su mokytoja Z. Bėliakiene, skaitė mintis apie tikėjimą, klausėsi kun. A. Šukio minčių apie jaunimo dienų istoriją ir šią ypatingą piligrimystę.

Nemunėlio Radviliškio jaunimas bažnyčioje klausėsi jaunimo dienų himnų įrašų, uždegė žvakeles, tyloje meldėsi.

Visose maldos vietose susirinkusieji rašė dienoraštį, kuris atspindi žmonių norą tikėti, jaunuolių meilę Bažnyčiai, Dievo buvimą širdyje.

Šeštadienį kryžius bus Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje - 17 val. bus einamas ir apmąstomas Kryžiaus kelias. Sekmadienį 17 val. - Kryžiaus pagarbinimo pamaldos.

Piligrimystė toliau tęsis Vabalninko parapijoje (sausio 27-28 d.), Kupreliškyje (sausio 29 d.), Kvetkuose (sausio 30 d.), Papilio parapijoje (sausio 31 d.).

 

Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijos
bei ŠR informacija
2010-01-23

Biržų „Aušra" - nanotechnologijų pilotinė mokykla Lietuvoje

Tie, kurie domisi mokslo ir technikos naujovėmis, yra susipažinę su viena sparčiausiai besiplečiančių mokslo sričių - nanotechnologija.

Nanodalelės jau dabar naudojamos daugelyje kosmetikos priemonių, tokių kaip kremai nuo saulės, įvairūs šampūnai, losjonai, kitos grožio priemonės.

Daug diskusijų sukėlė ir tebekelia galimybė iš atskirų molekulių sukonstruoti 0,5- 3 mikronų dydžio robotus, kurie nurodytu laiku nurodytoje vietoje sugebėtų tiksliai atlikti savo darbą, pavyzdžiui, naikintų įvairius virusus, valytų kraujo sieneles ar naikintų vėžines ląsteles. Žinoma, yra ir besibaiminančių, kad netyčia į laisvę patekę nanorobotai gali pradėti nekontroliuojamai daugintis, valgyti viską aplink ir tokiu būdu sunaikinti žmoniją.

Kaip ten bebūtų, bet nanotechnologijų kūrimas ir vystymas šiuo metu yra vienas didžiausių prioritetų visame pasaulyje, metamos milžiniškos investicijos šiai sričiai plėtoti. Tai patvirtina ir faktas, kad Europos mokyklų tinklas (EUN) gruodžio mėnesį organizavo konkursą visose Europos šalyse, kurio tikslas buvo parinkti po 1-2 pilotines mokyklas, norinčias ir galinčias parengti mokomąsias programas ir jas įgyvendinti.

„Mus organizatoriai pasirinko dėl to, kad mūsų mokyklos dvyliktokai Martynas Klepeckas, Andrius Rožėnas, Lukas Mikelionis, Arnas Jelizarovas, Paulius Varnas, Edvinas Drevinskas, Arvydas Timukas ir Paulius Vegys yra nepaprastai protingi ir technologijas išmano", - taip „aušriukus" apibūdina projekto koordinatorė Stasė Eitavičienė.

Lietuvai atstovauti buvo parinkta Biržų „Aušros" vidurinė mokykla.

„Mus organizatoriai pasirinko dėl to, kad mūsų mokyklos dvyliktokai Martynas Klepeckas, Andrius Rožėnas, Lukas Mikelionis, Arnas Jelizarovas, Paulius Varnas, Edvinas Drevinskas, Arvydas Timukas ir Paulius Vegys yra nepaprastai protingi ir technologijas išmano", - „Šiaurės rytams" sakė projekto koordinatorė Stasė Eitavičienė. Norint tapti pilotine mokykla, mokiniams reikėjo atsakyti į daugybę klausimų, užpildyti anketas, parašyti savo nuomonę apie nanotechnologijas.

Ateinančią savaitę S. Eitavičienė skrenda į Briuselį, kur kartu su mokytojais iš Latvijos, Belgijos, Austrijos, Kipro, Danijos, Italijos, Graikijos, Portugalijos, Slovakijos, Anglijos, Ispanijos ir kitų šalių rengs mokomąją medžiagą. Ją pirmiausia išbandys savo mokykloje, o po to patirtimi pasidalins su kitomis Lietuvos ugdymo įstaigomis.

„Gausime lėšų reikalingai įrangai įsigyti, nes mokymas bus paremtas įvairiais bandymais bei eksperimentais, kuriuos turėsime atlikti, apibendrinti ir internetu rezultatais dalintis su kitų šalių pilotinėmis mokyklomis. Labai tikiuosi, kad šie vaikinai nenusivils projektu ir sužinos tikrai ką nors naujo ir įdomaus", - kalbėjo S. Eitavičienė.

 

ŠR informacija
2010-01-23

Mamertui Indriliūnui - 90

Prieš 90 metų gimė literatūros kritikas Mamertas Indriliūnas 1945-aisiais Leliškiuose žuvęs su kitais partizanais.

 

Mamertas Indriliūnas gimė 1920 metų sausio 28 dieną Gataučių kaime. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Biržų gimnazijoje.

1938 m. įstojo į Kauno universiteto filosofijos-teologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos, dalyvavo meno kuopos „Šatrija" veikloje. „Šatrijai" priklausė ne vienas reikšmingas lietuvių kultūros kūrėjas - Juozas Paukštelis, Salomėja Nėris, Juozas Grušas, Juozas Keliuotis, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Maceina, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kt.

Vilniaus universitete atidarius humanitarinių mokslų fakultetą, į jį M. Indriliūnas persikėlė tęsti mokslų.

Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Mamertas Indriliūnas (1920-1945).

Vokiečių okupacijos metais (1942-1943) jis buvo V. Mykolaičio-Putino literatų būrelio narys, B. Sruogos teatro seminaro narys, „Kūrybos" žurnalo bendradarbis. Kaip teigia mūsų kraštietis literatūrologas V. Gasiliūnas, M. Indriliūnas gal ir nebuvo poetas tikrąja to žodžio prasme, tačiau vertė Rilkę, Milašių, rašė kritikos straipsnius.

Artėjant antrajai tarybinei okupacijai, M. Indriliūnas grįžo į tėviškę. Jis, vengdamas mobilizacijos į Raudonąją armiją, su broliu Jonu slapstėsi dienomis, o naktimis sugrįždavo į namus.

Rugpjūčio pabaigoje Pabiržės valsčiuje 40-50 partizanų būrį suorganizavo Tomas Morkvėnas. Vėliau Gulbinų, Spalviškių ir gretimuose kaimuose buvo per 100 partizanų, vadovaujamų T. Morkvėno ir Alfonso Antanaičio.

Prieš 1944 m. Kalėdas abu broliai galutinai išėjo į mišką, kur slapstėsi ir daugiau vyrų. Kas bėgo nuo mobilizacijos, kas sąmoningai pasirinko kovą ir su ginklu ruošėsi kovai su okupantais ir jų šalininkais.

Kaip knygoje „Lietuvos karas" rašo istorikas K. Kasparas, 1945 m. vasario 20 dieną į partizanų pasalą Pabiržės valsčiaus Daudžgirių kaime pateko Panevėžio stribų būrys. Mūšio metu nukauta 11 stribų, NKVD įgaliotinis bei milicininkas. Šis mūšis pritraukė daug okupacinės kariuomenės pajėgų, juolab kad gretimą Krinčino valsčių tuo metu „šukavo" baudėjų pulko 261 kuopa.

M. Indriliūnas su broliu ir kitais likimo draugais slapstėsi Leliškių miškelyje. Čia juos vasario 21 d. ir užklupo kulkosvaidžių ugnis. Iš viso žuvo 20 vyrų, nors rusai tradiciškai aukų skaičių vėliau padvigubino. Vasario 22 d. prie Kirdonių kaimo įvyko stribų ir S. Naudžiaus partizanų susidūrimas, žuvo dar trys rezistencijos kovotojai ir 5 stribai.

Visi žuvusieji iš pradžių buvo numesti Krinčino miestelio aikštėje, vėliau Pabiržėje. Galiausiai buvo užkasti ant Tatulos upės kranto Gerkiškių žvyryne, kur dabar stovi pastatytas paminklas, primenantis tragišką pokario istoriją.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-23

Sausio 13-ąją minėjo Vabalninkas ir Medeikiai

Renginiai Vabalninke

Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla prisidėjo prie Tarptautinio istorinio teisingumo komisijos kvietimo ir Sausio 13-ąją minėjo dalyvaudama akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija".

Sausio 13-osios rytą visose klasėse buvo įžiebtos žvakutės, kurios leido pajusti bent dalelę anuometiniuose įvykiuose užgimusio vienybės pojūčio. Mokiniai su mokytojais prisiminė dramatiškas dienas, kai Lietuvos visuomenė, vienijama aukštesnių tikslų ir idėjų, apgynė šalies nepriklausomybę.

Mažosios vabalninkietės visus susirinkusius prie laužo paragino sugiedoti Lietuvos himną.

Tą rytą rinkosi ir Vabalninko žemės ūkio bendruomenė. Degant žvakėms, jie trumpai prisiminė Sausio 13-osios įvykius, pagerbė žuvusiuosius. Įvykių liudininkė, mokyklos socialinė pedagogė Vilma Indriliūnaitė jautriai pasakojo apie išgyvenimus, nuotaikas tą lemtingą sausio naktį.

Pavakary į Vabalninko muziejų rinkosi miestelio gyventojai. Kultūros darbuotojai organizavo prisiminimų popietę, kurią daina pradėjo Vabalninko ŽŪM moksleiviai. Angėlė Jurevičienė perskaitė vabalninkiečių, 1991 metų sausio 13-ąją vykusių į Vilnių, pavardes. Kalbėjo sausio įvykių dalyvė Rima Apuokienė, eiles skaitė Audronė Stapulionienė, Aloyzas Janulis. Kartu su etnografiniu ansambliu dainavo į renginį susirinkę vabalninkiečiai.

Pats jautriausias šventės akcentas buvo prie Atminimo laužo miesto aikštėje. Gausiai susirinkę vabalninkiečiai dar kartą įrodė, kad tokiems renginiams net nereikia scenarijų. Vabalninko seniūnas Stepas Gudas pasveikino visus susirinkusius, prisiminimais dalijosi Vydas Vareika. Visus šildė Audronės Stašienės karšta arbata, o dainos skambėjo lygiai taip kaip Sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto ir parlamento. Maloniai nustebino mažosios vabalninkietės, paskatinusios susirinkusius prie laužo sugiedoti Lietuvos himną.

 

Akcija Medeikiuose

Aušo gražus sausio 13-osios rytas Medeikiuose. Kaip visada, vaikai skubėjo į mokyklą. Tačiau šis rytas skyrėsi nuo kitų.

Mokiniai rinkosi į antrojo aukšto vestibiulį. Istorijos mokytoja supažindino su akcijos „Atmintis gyva, nes liudija" tikslu ir priminė, kokia brangi buvo mūsų Lietuvos laisvė. Dešimtokai mokyklos koridoriuose uždegė žvakutes.

Kūno kultūros mokytoja Vida Tatorienė 1991 metų sausio 13-ąją budėjo Kauno rajone, Sitkūnuose, prie televizijos stoties. Ji pasidalijo savo prisiminimais apie tuos šiurpius sausio įvykius.

Po akcijos daugelis suprato, kad už tai, jog mes šiandien laisvi, turime būti dėkingi visiems, kurie aukojosi ir už laivę nepagailėjo net gyvybių.

 

Parengė Justinas Baltrušaitis ir 
Medeikių pagrindinės mokyklos dešimtokė Raimonda Skutkevičiūtė
2010-01-21

Katalikų kunigas tikinčiųjų širdis tirpdė reformatų bažnyčioje

Ekumeninių pamaldų Biržuose laukia ir kunigai, ir tikintieji. Susitikimus skirtingose bažnyčiose bei tradicinius pokalbius prie kvepiančios mėtų arbatos žmonės lygina su viešnage, padedančia geriau pažinti, suprasti, pamilti.

 

Moko ieškoti ne konkurentų, bet brolių ir seserų

Tradicija tapusi krikščionių vienybės savaitė praėjusį pirmadienį pradėta pamaldomis Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje.

Antrąją pamaldų dieną Sekmininkų maldos namuose dvasininkai tikinčiuosius pakvietė maldai.

Panorusių melstis kartu skirtingų konfesijų tikinčiųjų nuo vakarinės kelionės į šventovę neatbaidė nei tamsa, nei slidžios miesto gatvės, nei kaulus persmelkianti vėsuma. Žiemos šaltį ir tikinčiųjų širdis sėkmingai tirpdė pirmąjį maldų vakarą pamokslą sakęs Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys.

Pasak jo, ekumeninių susitikimų laukia ne tik tikintieji, bet ir kunigai. Šiomis dienomis žmonės turi puikią galimybę ne tik geriau pažinti vieni kitus, bet ir suprasti, kad skirtingų konfesijų krikščionys gali vieni kitus vadinti ne konkurentais ar oponentais, bet broliais ir seserimis Kristuje. Tam suvokti, pasak kunigo, reikia kiekvieno tikinčiojo pastangų. „Dievas negali parodyti kelio, jei žmonės nesistengia gyventi taip, kaip yra mokomi, jei jie lieka kaip tušti indai", - kalbėjo dvasininkas. Pradėdamas maldų už krikščionių vienybę savaitę, kunigas D. Tubys tikinčiuosius ragino Dievą pažinti kiekviename apleistajame ir žaizdotajame.

Po pamaldų žmonės skubėjo į evangelikų reformatų bažnyčios klebonijos salę, kur jų laukė šeimininkės ir ant stalo garuojanti mėtų arbata. Ją padėti pilstyti suskubo kunigas Dalius Tubys, nusipelnęs reformatų tikinčiųjų simpatijų. Moterys gyrė jo gebėjimą ne tik pamokslauti, bet ir bendrauti su paprastais žmonėmis. Tuo tarpu kunigas tvirtino, jog tokį vakarą jam esą labai malonu patarnauti bažnyčioje sušalusiems tikintiesiems.

 

Diskutavo apie ekumenizmą

Vaišindamiesi kartu įvairaus amžiaus ir skirtingų konfesijų biržiečiai dalijosi prisiminimais, patirtimis, mintimis apie ekumenizmą ir jo svarbą.

„Atžalyno" vidurinės mokyklos dvyliktokas Laurynas Jankevičius „Šiaurės rytams" sakė, kad tokie pabuvimai kartu labai keičia žmonių mąstymą. Jis prisiminė senelio pasakojimus, kaip šį, atėjusį į mokyklą po pamaldų evangelikų reformatų bažnyčioje, pravardžiuodavę kitų tikėjimų mokiniai. „Dabar vaikai nebekreipia jokio dėmesio kuriai konfesijai - reformatų, katalikų, sekmininkų, metodistų - tu priklausai. Ekumeninės pamaldos padeda suvienyti Lietuvą", - sakė abiturientas. Jis pastebėjo, jog prie religinės vienybės skatinimo daug prisidėti gali ir vidurinių mokyklų pedagogai. Vaikinas gražiai atsiliepė apie savo mokyklos istoriką Rimantą Mikoliūną, kuris kartą jų klasei įtikinamai kalbėjo apie tai, kad visos religijos yra vienodai gerbtinos.

Evangelikų reformatų bendruomenės narė Renata Mikalauskienė ekumenines pamaldas palygino su vaikščiojimu į svečius. Viešnagių metu esanti puiki galimybė ne tik susipažinti, bet ir suprasti, kad skiriasi tik forma, o esmė yra ta pati. „Būtų gerai dažniau apsilankyti vieniems pas kitus. Verčiau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti", - pastebėjo Renata.

 

Prašė išminties valdžiai ir palaiminimo vargšams

Dvasininkų ir tikinčiųjų vienybės ženklų nestigo ir praėjusį antradienį Evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų) maldos namuose vykusiose pamaldose.

„Mes vienas kitą puikiai suprantame", - pristatydamas susirinkusius dvasininkus, sakė sekmininkų pastorius Linas Šnaras. Pamokslauti jis pakvietė Jungtinės metodistų bažnyčios kunigą Raimondą Piečią. Skaitydamas eilutes iš Šventojo Rašto apie išmaldos laukusį luošą neturtėlį prie šventyklos vartų, dvasininkas teigė, kad Dievas visada šnekina žmogų. Tačiau šis jo dažnai negirdi, neišklauso iki galo. Pastorius R. Piečia kvietė visus keltis iš savo dvasinio luošumo ir eiti paskui Kristų. Katalikų bažnyčios kunigas Dalius Tubys paraginimą palydėjo plojimais, prie kurių prisijungė visi susirinkusieji.

Antrąją pamaldų dieną dvasininkai tikinčiuosius pakvietė bendrai maldai. Kunigas D. Tubys ragino melstis už mūsų išrinktus ir dabar labiausiai keikiamus Lietuvos ir Biržų valdžios atstovus, kad jie suprastų nesantys visagaliai, kad Dievas valdininkams suteiktų kuo daugiau sąžinės, kantrybės suprasti žmones bei primintų, jog už viską teks duoti apyskaitą.

Evangelikų reformatų kunigė Sigita Švambarienė malda prašė palaiminimo mažam Biržų miesteliui, jo valdžiai ir paprastiems žmonėms.

Viešnia iš kaimyninės Švedijos, Jungtinės metodistų bažnyčios kunigė Walla Carlson kvietė melstis už pasaulį, už negandas kenčiančius Haičio šalies žmones - ligonius, neturtėlius, benamius.

Sekmininkų pastorius Linas Šnaras palaimos prašė šeimoms. Jis pastebėjo, kad tėvai vis dažniau skiriasi, o jų nesutarimai skaudžiai žeidžia vaikų širdis.

Tikintieji buvo pakviesti trečiąją maldų dieną rinktis į Jungtinę metodistų bažnyčią. Pranešta, jog susitikimo Evangelikų liuteronų šventovėje nebus. Užtat žmonės paraginti ateiti į dvejas pamaldas, organizuojamas ateinantį penktadienį. Vidudienį, 14 valandą, už krikščionių vienybę bus meldžiamasi Smilgių katalikų bažnyčioje (Pačeriaukštės seniūnijoje), o vakare ekumeninės savaitės renginiai bus baigti Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

 

Gražina Dagytė
2010-01-21

Biržuose suskambo „Dainų dainelė"

Praėjusį penktadienį į Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje vykusį tradicinį konkursą „Dainų dainelė" rinkosi jaunųjų atlikėjų tėveliai, seserys ir broliai, draugai, visapusiškai dainininkus drąsinę mokytojai.

 

Norinčių dalyvauti antrojo etapo „Dainų dainelės" konkurse jaunųjų Biržų rajono atlikėjų būrys buvo labai gausus. Norą pasirodyti pareiškė net šešiasdešimt keturi dalyviai - šeši ansambliai, vienas duetas ir būrys solistų.

Į sceną entuziastingai kopė ne tik miestiečiai - nuo jų neatsiliko kaimų pagrindinių mokyklų jaunieji atlikėjai.

Vertinimo komisijos pagyrimų už gražius darbus nusipelnė Kvetkų ir Papilio mokyklų dainininkai bei jų vadovė Vigilija Macienė. Už nuotaikingą programą ir gausų dalyvavimą dėkota „Aušros" vidurinės mokyklos atlikėjams ir jų mokytojai Reginai Baronienei. Geri žodžiai už kūrybinius ieškojimus išsakyti lopšelio darželio „Genys" dainininkų vadovei Editai Narvidaitei.

Solistė Giedrė Didzinskaitė pateko į geriausiųjų atlikėjų būrį.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė pastebėjo, kad šįmet pasistengė ir dainininkai, ir jų mokytojai. Konkurso dalyviai pateikė įvairią, gerai apgalvotą programą.

Šiemet trečiasis (zoninis) „Dainų dainelės" etapas vyks Biržuose. Į jį atrinkti šeši Biržų rajono kolektyvai ir solistai.

Į geriausių būrį pateko šešiametis darželinukas Dovijus Jodinskas, kurį konkursui ruošė mamytė Laima Jodinskienė.

B grupėje biržiečiams atstovaus Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtinė Giedrė Didzinskaitė, kurią dainuoti moko mokytoja Jūratė Duderienė. Trečiajame etape dainuoti teks ir tos pačios vadovės paruoštam pirmųjų muzikos mokyklos klasių vokaliniam ansambliui.

Vyresniųjų klasių grupėje sėkmė lydėjo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtinę Indrę Brazdžiūnaitę (mokytoja - Palmyra Briedienė) ir „Saulės" gimnazijos vokalinį ansamblį, vadovaujamą Danguolės Kazakevičienės.

Papildomai į sąrašą įtrauktas šeštasis kolektyvas - Pabiržės pagrindinės mokyklos vokalinis ansamblis (vadovė Neringa Prascevičienė).

Vaikai ir mokytojai atsisveikino iki vasario pradžios, kada visi rinksis į trečiąjį „Dainų dainelės" etapą Biržų kultūros centre. Vieni varžysis su atlikėjais iš aplinkinių rajonų, kiti tik palaikys saviškius ir mokysis dainavimo meistriškumo iš geriausių jaunųjų atlikėjų.

 

Gražina Dagytė
2010-01-19

Juozui LINGIUI - 90

Visas kūrybinis J. Lingio gyvenimas susijęs su dainų ir šokių ansambliu „Lietuva", kuriam jis atidavė 40 metų. Čia gimė beveik visi jo šokiai. Puikiai išstudijavęs liaudies kūrybą ir etnografiją, perpratęs folkloro ištakas ir turinį, atskirų žanrų sąveiką, J. Lingys kūrė ir plėtojo liaudies šokius.

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva", norėdamas paminėti šią iškilią asmenybę, lietuviškos choreografijos patriarcho Juozo Lingio 90-metį, kviečia žiūrovus į tam skirtą koncertą, kuris vyks Biržų kultūros centre vasario 6 d. (šeštadienį) 15 val.

Nors J. Lingys visą savo kūrybos laikotarpį paskyrė ansambliui „Lietuva", tačiau jo darbai netilpo vien ansamblio rėmuose ir tapo reikšmingu lietuviškos sceninės choreografijos raidos etapu. Sceninis liaudies (ir liaudiškas) šokis tapo savarankiška meno šaka, ir tai yra kokybiškai naujas reiškinys, pro kurį negali praeiti nė vienas tuos klausimus nagrinėjantis kritikas ar istorikas. Ir visa tai neatskiriamai susiję su J. Lingio vardu. Iš daugiau nei pusantro šimto jo sukurtų šokių didesnė pusė nuolatos šokama saviveiklinių šokių kolektyvų, o kelios dešimtys jų įeis į lietuvių choreografijos aukso fondą.

Viename koncerte galima parodyti tik nedidelę maestro sukurtų šokių dalį, bet ir iš to matyti kūrėjo mąstymas, pasaulėžiūra, reiškinių vertinimas, talentas.

Visa Juozo Lingio kūryba lyriška, grindžiama liaudies choreografijos išraiškos priemonėmis, dauguma sceninių šokių remiasi arba konkrečiais liaudies šokių, arba papročių, apeigų, darbo motyvų elementais. Juozas Lingys naudojosi ne tik Lietuvos tautosakos rankraštyno medžiaga, bet ir pats iš senų žmonių užrašė per tris šimtus šokių, ratelių, žaidimų, gilinosi į liaudies kūrybą.

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva", norėdamas paminėti šią iškilią asmenybę, lietuviškos choreografijos patriarcho Juozo Lingio 90-metį, kviečia žiūrovus į tam skirtą koncertą, kuris vyks Biržų kultūros centre vasario 6 d. (šeštadienį) 15 val.

 

Kultūrinės veiklos vadybininkas
Raimondas Jakutis
2010-01-19

Tapyba tarsi spalvų muzika

Apie buvusios Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Natiškių kaime gimusį dailininką Algirdą Petrulį menotyrininkė ir dailės pedagogė Aldona Dapkutė yra sakiusi, kad tapytojas, kurio kūrybą laikas gludina kaip brangakmenį, yra savičiausias lietuvių peizažo ir natiurmorto meistras, o jo kūriniai jau tapę lietuvių dailės klasika.

Šiomis dienomis dailininkas šventė savo 95 - ąjį gimtadienį. Prigimties apdovanotas ne tik darbštumu, giedru požiūriu į gyvenimą, bet ir humoru, tapytojas sako, kad po mirties jam būtų malonu sutikti ne tik žmoną Oną, su kuria kartu gražiai gyveno 45 metus, bet ir šimtametį Renesanso laikotarpio Venecijos dailininką Ticianą. Pasisveikinęs su juo pasikalbėtų, kaip čia atsitiko, kad jie abu taip ilgai gyveno...

1915 metų sausio 16 dieną gimęs Algirdas Petrulis greitai tapo našlaičiu. Motina jį gimdė pirtyje, nes troba per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudegusi. Netrukus mama susirgo vidurių šiltine ir atgulė amžino poilsio į Vabalninko miestelio kapines. Būsimojo dailininko tėvas vedė dar du kartus. Kiek ūgtelėjusį būsimąjį dailininką ėmė globoti motinos brolis kunigas Juozas Breivė. Todėl lietuvišką pradžios mokyklą Algirdas lankė Linkmenyse, vėliau mokėsi Švenčionių „Ryto" gimnazijoje, Utenoje, o 1933 metais baigė Panevėžio gimnaziją. Joje piešimą dėstė dailininkas Vytautas Kairiūkštis, sužavėjęs prancūzų tapybos dvasia, paskatinęs modernesniems dailės ieškojimams.

Nacionalinės premijos laureatui Algirdui Petruliui sukako 95-eri.

Baigęs gimnaziją, išvažiavo studijuoti germanistikos į Kauno universitetą. Po metų, susipažinęs su Kauno meno mokyklos moksleiviais Juozu Kėdainiu, Vaclovu Kosciuška, ir pats ėmė svajoti apie meną. Netrukus nunešė pareiškimą Kauno meno mokyklos direktoriui Ignui Šlapeliui. Tėvas tokiu sūnaus pasirinkimu nebuvo patenkintas. Jis turėjo pažįstamą skulptūrų formų liejiką, kuris dirbo Kauno meno mokykloje. Paprašė, kad parašytų, kaip atrodo mokslas toje mokykloje. Liejikas parašė, ką ten matęs: „ Sėdi ar stovi nuogos mergos, o aplink jas su pieštukais stovi piešėjai... „ Suprantama, po tokio laiško būsimajam dailininkui teko gerokai pasistengti, kad įtikintų tėvą savo pasirinkimo rimtumu.

Prieš pradedant studijuoti reikėjo apsispręsti - Justino Vienožinskio ar Petro Kalpoko studiją rinktis. Algirdas Petrulis nutarė mokytis pas dailininką Vienožinskį. Po daugelio metų A. Petrulis prisimins, kad nuo Miškinės (Biržų r.) kilęs Petras Kalpokas buvęs puikus žmogus ir tapytojas geras, bet jo mokykla daugiau realistinė, senamadiška buvusi, o jį jau tuomet viliojęs modernesnis menas. Vėliau A. Petrulis ne kartą sakys, kad J. Vienožinskis jį išleido „į žmones".

1939 metais, baigęs studijas, gavo diplomą, pripažįstantį jį kaip profesionalų menininką, suteikiantį teisę dėstyti dailę visur, išskyrus Kauno meno mokyklą. „Šitaip - vėliau su šypsena sakys A. Petrulis, - „senukai" saugojosi nuo konkurencijos, kad koks gabesnis ir energingesnis mokinys jų iš tarnybos neišstumtų. „ Diplominis darbas „Bulviakasis". Jo reprodukcija buvo išspausdinta „Naujosios Romuvos" žurnalo viršelyje. Vėliau šis darbas dingo.

1940 - aisiais, jau persikėlęs į Vilnių, A. Petrulis pradeda dirbti Lietuvos dailės muziejaus, įsikūrusio miesto rotušėje, fondų saugotoju. Šie dar žymaus architekto Lauryno Stuokos - Gucevičiaus projektuoti rūmai krito į akį tuometinės Lietuvos vyriausybės ministrui pirmininkui Justui Paleckiui, kuris nusprendė, kad šis pastatas geriausiai tiks Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai. Tai sužinoję, muziejaus direktorius Adolfas Valečka ir Algirdas Petrulis per vieną naktį parengė geriausių lietuvių dailininkų ekspoziciją ir J. Paleckiui savo ketinimo teko atsisakyti.

1944 metais, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, Adolfas Valečka pasiūlė Algirdui Petruliui: „Stenkis pasiekti Kauną, ten mūsų lauks sunkvežimis į Vieną". Tačiau A. Petrulis pėsčias per dvi paras pasiekė savo gimtąjį Natiškių kaimą, nes jam giliai į širdį buvo įsmigę jo kūrybos ir gyvenimo mokytojo Justino Vienožinskio pasakyti žodžiai: „Ar tu pagalvoji, kas bus, jei tauta liks be inteligentų?"

Po karo A. Petrulis dirbo Dailės institute, Vienožinskio studijoj, asistentu. Vėliau buvo atleistas. „Tai KGB darbas, - prisimena dailininkas. - Jie labai norėjo mane užverbuoti, kadangi asistentas - patogus: ir su studentais, ir su dėstytojais bendrauja. Prasidėjo sunkiausi laikai. Kenčiau neįsivaizduojamą psichologinę priespaudą. Vieną dieną ateinu į institutą - jau sėdi neaiškus tipas. Nieko nedaro, nieko nesako, tiesiog sėdi. Kitą kartą užeinu, žiūriu, vėl jis sėdi. Greit nėriau į Senamiesčio gatveles ir, jas gerai pažinodamas, pasprukau. Bet koks čia pasprukimas - vis tiek niekur nedingsi. Po kiek laiko buvo vasaros praktika Pavilny. Šnekamės su studentais, matau, ir tas tipas jau yra, paskui dingo - duoda suprast, kad visur jų esama, ir niekur nepabėgsi. Tai buvo aukščiausio lygio specai. Mokėjo atskirti, kur jautresnis žmogus. Net nusižudyti norėjau. Gal būčiau taip ir padaręs, jei ne žmona. Atsimenu, sutinku tokį pažįstamą, jis klausia, ko vaikštau kaip žemę pardavęs. (...) Taip ir neprasitariau - visų bijojau. Tik žmona žinojo".

1951 metais Algirdas Petrulis tapo bedarbiu. Laimė, tuometinė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė jam pasiūlė ūkvedžio darbą. Vėliau pradėjo piešti etiketes įvairioms saldainių dėžutėms, įsidarbino meno vadovu Dailės kombinato odos ceche. Buvo sunkių momentų, tačiau dailininkas džiaugėsi bent Sibiro išvengęs. Vakarais dailininkai susirinkdavo pasvaliečio tapytojo Broniaus Uoginto butuke Klaipėdos gatvėje. „Tie susibūrimai, - prisimena A. Petrulis, - senų įspūdžių atgaivinimas veikė kaip geriausias priešnuodis, bent kiek atitraukiantis nuo beviltiškos kasdienybės".

Rengdamas savo penkiasdešimtmečiui skirtą parodą, tapytojas pastebėjo, kad jo kūryboje atsiradę penkeri tušti metai, kuomet reikėjo stengtis pragyventi, neiškrypti iš socialistinio realizmo metodo ribų.

Jis sakosi nebuvęs meno disidentas, tačiau ten, kur leidžiama, stengėsi bent kiek meno sukurti, nes kitaip suprato meną. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios dailininkui svarbiausia buvo spalvinė dermė, jis ne kartą yra sakęs, kad tapyba - tai spalva, spalvinė visuma, spalviniai deriniai.

„Vienintelį kartą susivokiau - prisimena A. Petrulis, - kad aš ne toks jau prastas - per 70 - mečio parodą. Didelė ir graži ekspozicija pamalonino širdį. Į atidarymą atvyko ponia iš CK. Pagal tuometinius papročius visomis progomis reikėdavo dėkoti partijai ir vyriausybei. Ilgai galvojau, kaip to išvengti, ir nutariau labai susijaudinti.

Baigdamas pasisakymą tik ištariau, kad esu labai sujaudintas tokio dėmesio ir dėkoju visiems, kas prisidėjo prie parodos rengimo".

Dailininkas sakosi esąs pastovus žmogus, visada esantis arti žemės, nelinkęs keistis, vaikytis naujovių. „Pastovumas mane lydi ir gyvenime, ir mene: turėjau vieną žmoną, vieną mašiną ir vieną tapybą", - pasakoja tapytojas. Žmoną gydytoją Oną jis iki šiol su pagarbia šiluma ir grauduliu prisimena savo kūryboje ir mintyse, nes ji sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis dailininką geriausiai supratusi ir palaikiusi. „Prisimenu, kaip mane, sunkiai sergantį ligonį, slaugė reanimacijoje, prausė, nuo pragulų gelbėjo. Mano palatoje vienas po kito mirė šeši, laukiau savo eilės. Tai ji ištraukė, gyveniman grąžino. Kai gulėjau ligoninėj ir pamatydavau žmoną atskubančią, manydavau - Viešpatie, kaip Saulė! Negalėdavau sulaukti, kol ji ateis. O kai sirgo - labai sunku buvo, nes mačiau, kad nei pinigai, nei meilė - niekas negali padėti".

O praėjus trims mėnesiams po žmonos mirties (1995 m.), jis pakvies į „Vartų" galeriją, kur eksponuos 111 „Laiškų žmonai". „Skaidriomis spalvomis švytinčiose miniatiūrose, - apie šią parodą rašė „Respublikos" žurnalistė Audronė Jablonskienė, - buvusios laimės atspindžiai, neišdainuoti meilės sonetai, šviesus metafizinis ilgesys".

Jau trisdešimt metų menininkas savo kūryboje ištikimas abstrakcionizmui. Tai labai artima ir sava jo meninei prigimčiai. Dailininkas sako, kad riedant saulei vakarop, gali drąsiau gilintis į abstrakcionizmą. Abstrakcionizmo tapyboje esmę jis atskleidžia sakydamas, kad „abstrakti tapyba artima muzikai: reikia jausti tonus ir pustonius, turėti spalvinę klausą. Lygiai kaip be to neapsieisi norėdamas kurti muziką. Jei klausos neturi, neverta nė pradėti. Kai žmogus turi gerą balsą, o neturi klausos, Dieve mano, baisu klausyt". Todėl neatsitiktinai dailėtyrininkas Pranas Gudynas Algirdą Petrulį yra pavadinęs dailininku su tobula muzikine klausa ir poetine siela. O Aldona Dapkutė apie jo peizažus yra sakiusi: „Tai lyriški paveikslai, kilę iš meilės gimtajam kraštui, iš organiško kaime prabėgusios vaikystės ir dabarties ryšio. Jie atskleidžia neryškiai apšviestos, prislopintų spalvų Lietuvos gamtos grožį, lėtą jos kaitą".

Algirdo Petrulio žodžiais, „kiekvienas kūrėjas turi būti kaip ta lakštingala, kuri negali nečiulbėti". Artėjantis prie 95 - ojo gimtadienio tapytojas ir šiandien kūrybingas bei darbštus. Kasdien keletą valandų praleidžia savo kabinete kurdamas, mąstydamas, prisimindamas. Nuolat jaučiasi laimingas, kad turi sūnų ir dukrą, „kurių nuolatinis rūpestis mano kūryba ir buitimi - didžiausia paguoda gyvenimo sutemose". Dukters Daivos šeima saugo dailininką nuo buitinių rūpesčių, o sūnus Klaudijus, taip pat dailininkas, padeda rengti tėvo kūrybos parodas, rūpinasi jo dailės kūrinių prekyba, leidžia dailės albumus. Šį mėnesį „Lietuvos aido" meno galerijoje surengta didžiulė jubiliejinė Algirdo Petrulio kūrybos paroda. O neseniai mūsų kraštietį, lietuvių dailės patriarchą, nudžiugino šioje galerijoje pristatyta Tomo Sakalausko knyga „Skambanti tyla", kurioje žymus eseistas, trejus metus lankęs A. Petrulį namuose, jo sodyboje Kirdeikiuose, kruopščiai rinkęs ir užrašinėjęs tapytojo prisiminimus, mintis apie gyvenimą ir kūrybą, visa tai patraukliai suguldė į šią knygą.

1983 metais A. Petruliui už tapybos darbus buvo suteikta Lietuvos respublikinė premija, o 1995 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionaline premija. Dar po metų įteiktas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas. Sulaukęs pelnyto pripažinimo, tapęs lietuviškojo peizažo dainiumi, ypatinga savo menine įtaiga, subtiliu tapybos grožiu vadinamas gyvuoju lietuvių dailės klasiku, Algirdas Petrulis nepamiršo savo gimtinės, Vabalninko krašto žmonių. Jo širdžiai turbūt vienas iš mieliausių apdovanojimų - 2000 metais Vabalninko šviesuolių jam įteiktas „Lino žiedo" žymuo. 1989 ir 2000 metais Vabalninke surengęs savo kūrinių parodas, dailininkas Vabalninko krašto muziejui yra padovanojęs 6 paveikslus.

Šitaip tėviškėn sugrįžta prieš daugelį metų iš jos iškeliavę kūrėjai, tapę visos Lietuvos savastimi.

 

Algirdas Butkevičius
2010-01-19

Kurį Aliaus Balbieriaus darbą norėtumėte... pavogti?

Tokį klausimą uždavė fotografas Zenonas Meškauskas, apžiūrinėdamas naujausius Alio Balbieriaus darbus. Praėjusį šeštadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta jo kūrybos paroda „Iš asambliažų ir fotografijų". Joje meno gerbėjams pateikti Biržuose dar nerodyti darbai, kuriuos vienija konstravimo, montavimo ir koliažo principas.

 

Susirinkę į pilies menę biržiečiai pirmiausiai skubėjo parodos autoriui Aliui Balbieriui pasakyti nors keletą šiltų žodžių - padėkoti už jo darbus, už grįžimą į gimtinę.

Fotografijų ir asambliažų kūrėjas daug kalbėti nebuvo linkęs. Pasak jo, paroda nukrito netikėtai. Autorius tarstelėjo, jog šių metų sausį galima išvysti dvi jo parodas, kuriose eksponuojami visai skirtingi darbai. Praėjusią savaitę Panevėžio fotografijos galerijoje atidaryta fotografijų paroda „Iš Peizažų", kurioje rodomos klasikine maniera atliktos tradicinės fotografijos.

Alis Balbierius, apibūdinęs naujausius savo kūrinius, užsiminė apie ateities planus.

Pasak paties autoriaus, kai kam gali pasirodyti, kad šios dvi parodos - skirtingų autorių darbas. Ekspoziciją Biržuose, anot autoriaus, galima vadinti savotišku Panevėžyje demonstruojamų darbų tęsiniu. „Esu amžinas mokinys", - sakė Alis Balbierius, neslėpdamas turįs gražių svajonių ir ateities planų.

Kraštiečio kūrinius įdėmiai apžiūrinėjusi Biržų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė prisipažino, jog paroda suteikia progą tobulėti. Kiekvieną darbą ji vadino netradiciniu, bet nešokiruojančiu, vienu metu ir pretenzingu, ir kartu labai mielu akiai. Vedėja džiaugėsi, kad kūrėjas nenuleidžia rankų net tada, kai nesulaukia taip reikalingos paramos. Pasak L. Vireliūnienės, jos labiausiai reikėtų įgyvendinti itin gražiai Alio svajonei - fotografijų albumui.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė parodos autorių vadino savo sielos draugu. Ji prisipažino kraštiečio kūrybos kelią stebinti dar nuo tolimų „Pergalės" ir „Nemuno" žurnalų laikų. „Man A. Balbierius patinka iš esmės - ir savo poezija, ir fotografija, ir naujaisiais kūrybiniais ieškojimais. Iš visų darbų sklinda šiluma", - kalbėjo R. Zuozienė.

Parodos atidaryme dalyvavo gausus A. Balbieriaus kūrybos gerbėjų būrys.

„Atžalyno" vidurinės mokyklos lituanistė Irutė Varzienė pastebėjo, jog menininkas savo kūryba - straipsniais, asambliažais, fotografijomis - nuolat provokuoja Biržų provinciją, ją neigdamas kartu ir teigia. Mokytoja, žvelgdama į parodoje pateikiamus kūrinius, ieškojo jiems savo pavadinimo. Ir surado. Juos pavadino „Atminties archeologija". I. Varzienė sakė darbuose įžvelgianti bajoriškos kultūros dvasią. Apie ją byloja herbų motyvų užuominos, savo vertės, kilmingumo teigimas. „Darbai užšifruoti, bet jų kodas lengvai atpažįstamas", - sakė Alio kūrybos gerbėja. Mokytoja apgailestavo, kad biržiečiai nėra pratę prie diskusijų ir autoriaus neišprovokavo kalbėti apie darbų atsiradimą, apie patį kūrybinį procesą.

I. Varzienės mintims pritarė ir kiti parodos atidaryme dalyvavę kraštiečiai. Tačiau nė vienas taip ir neišdrįso viešai ko nors paklausti paties kūrėjo.

A. Balbieriaus bičiulis fotografas Zenonas Meškauskas neslėpė susižavėjimo: „Super paroda. Dvi skirtingo meno rūšys idealiai tinka viena prie kitos". Pasak fotografo, stebint darbus, nebūtina juos suvokti, kur kas svarbiau yra pajusti. Jis parodos lankytojams buvo linkęs pateikti provokuojantį klausimą - kurį darbą norėtumėte pavogti?

Dauguma A. Balbieriaus kūrybos gerbėjų išsakė savo simpatijas ciklui „Apie senas fotografijas", „Iš maldų knygų", asambliažui „Apie prarastus protėvių arklius" bei „Dėžutė su obliumi ir trimis varpeliais".

Parodos atidarymo proga Alis Balbierius nepamiršo ir savo draugų. Kartu su fotografu Z. Meškausku jis pasveikino prieš kelias dienas jubiliejų šventusį dailininką Vladą Budrį.

 

Gražina Dagytė
2010-01-19

„Lietuvos" vardo valgyklai Biržuose - 80

Biržų krašto laikraštis „Biržų žinios" 1930 01 19 pranešė: „1930 m. sausio mėn. 18 d. Biržuose, Vytauto 34, atsidaro valgykla „Lietuva". Duodami pietūs, pusryčiai ir vakarienė. Valgis daromas skaniai, švariai ir iš gerų produktų. Prašome įsitikinti".

Šiame pastate prieš 80 metų buvo įsikūrusi kukli valgykla skambiu pavadinimu „Lietuva".

Kiek pavyko išsiaiškinti, „Biržų žinios", matyt, įvėlė klaidą, nes dar 1931 m. Vytauto g. 34 name buvo spaustuvė ir guminių antspaudų dirbtuvė. Į naujai pastatytą pastatą spaustuvė ir išsikėlė 1931 m. Anot kai kurių liudininkų, Vytauto g. 34 namas neišliko - per 1944 metų rugpjūčio - rugsėjo mūšius sudegė.

Greičiausiai valgykla „Lietuva" buvo įsikūrusi gretimame pastate - Vytauto g. 36. Jame, beje, daug metų gyveno akcinės prekybos bendrovės „Agaras" vedėjas Mykolas Pakštys.

Tarybiniais metais pastatas buvo nacionalizuotas, jame gyveno žmonės, buvo įsikūrusi laikraščio „Raudonasis Artojas" redakcija. Dabar šiame pastate prekiaujama kava, arbata ir saldumynais.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-16

Projekto 3M džiaugsmai

Baigiantis metams Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla dalyvavo Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos parapijos pasiūlytame projekte „3M - malda, muzika, menas". Parapijos klebonas kun. Andrius Šukys pakvietė mokyklos bendruomenę kartu paminėti Evangelinės žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų.

Projektas pradėtas įgyvendinti Advento pradžioje. Jis turėjo vaikus ir jaunuolius mokyti suvokti Advento laikotarpio prasmę ir ją išgyventi, dalyvaujant kūrybiniame bei veiklos procese per tikybos, muzikos ir dailės pamokas, taip pat parapijos bažnyčioje.

Per tikybos pamokas kartu su mokytoja Sandra Balodyte vaikai mokėsi maldų. Muzikos mokytoja Auksinija Križinauskienė mokė adventinių ir kalėdinių giesmių. Technologijų ir dailės mokytoja Janina Prascienienė padėjo kurti ir pagaminti žaislus dešimčiai eglučių, kurias puošė pagrindinės mokyklos mokiniai ir darželio vaikai. Eglutėmis papuošta aikštelė prieš bažnyčią.

Prieš šv. Kalėdas mokykloje vyko integruotos tikybos ir etikos pamokos, per kurias akcentuota Advento, Kūčių ir Kalėdų tradicijų prasmė ir svarba.

Jaunieji projekto dalyviai prie šventinės eglutės Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje.

Advento sekmadieniais vaikai, besiruošiantys Pirmajai Komunijai, ir jaunuoliai - Sutvirtinimo sakramentui, dalyvavo bažnytinėje liturgijoje: ėmėsi skaitinių, organizavo šviesos procesijas, rinko aukas įvairioms bendruomenės reikmėms.

Projekto pristatymas vyko bažnyčiai skendint žvakių prieblandoje, į jį dalyviai rinkosi trimis atskirais pogrupiais. Vaikus pasitiko ir pasveikino Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kunigas Mindaugas Šakinis.

Jis visiems susirinkusiems pabrėžė svarbiausią žmogaus gyvenimo dalį - dvasinius turtus, kurie įgyjami per Dievo ir artimo meilę. Akcentavo per šv. Kalėdas nepamiršti esmės - Jėzaus gimimo.

Mokytojai A. Križinauskienei grojant vargonais, vaikai papuošė šventines eglutes. Susikaupimo popietės pabaigoje visi buvo palaiminti. Visos grupės gavo parapijos padėkas už bendradarbiavimą, kuriant gyvą ir vieningą bendruomenę. Organizatoriai dėkingi kun. M. Šakiniui, N. Baliutavičienei, L. Pleškiui, A. Križanauskui, B. Kairiui, E. Timukui, M. Paltarokienei, V. Hanevičiui, I. Kutrienei.

Projektas tęsėsi ir Kūčių vakarą - šv. Mišių metu meldėsi gausus būrys tikinčiųjų. Kalėdų rytą maldininkai džiaugėsi jaunimo ir suaugusiųjų choro giesmėmis (vad. E. Jareckaitė ir I. Gaigalienė).

Projektas užbaigiamas Naujųjų metų išvakarėse - kada bus aukojamos padėkos šv. Mišios ir vyks šventinis pasibuvimas.

 

Liudas Buzėnas
2010-01-14

Jie žuvo Pabiržės krašte

„Ir niekas nežino Tavo kapo.

Yra dar daug tokių kaip Tu.

Rūpintojėlis rymo šalia tako,

Kurio Tėvynės ginti ėjote kartu".

 

(Iš Jūratės Žuklienės eilėraščio „1945 m. kryžkelė", skirto dėdės K. Rožėno atminimui)

 

Praėjusių metų pabaigoje Biržų krašto muziejų „Sėla" pasiekė Jono Morkio, gyvenančio Kelmės rajono Užvenčio miestelyje, laiškas. Iš šio laiško ir vėlesnių pokalbių telefonu išryškėjo jo žmonos šeimos tragedija, Biržų pokario istorijos fragmentai, kovos už laisvę, aukos ir jų atminimo pagerbimas.

Vyr. puskarininkio Kazio Rožėno, eilinių Povilo Kruopio ir Mykolo Rožėno kario savanorio pažymėjimai.

Būsima Jono žmona Marija Rožėnaitė gimė Biržų krašte, Pasvaliečių kaime, ūkininkų Kazio ir Saliomėjos Rožėnų šeimoje. Neramią 1944 metų birželio 16 dieną ji susituokė su Povilu Kruopiu, gimusiu Saločių valsčiuje, Vaškuose, ūkininko šeimoje. Povilas, baigęs mokslus, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, įsigijo lakūno specialybę, o vėliau 1941 - 1944 m. dirbo Pabiržėje policijos vachmistru.

Jauna šeima laime džiaugėsi neilgai. P. Kruopis, okupavus Lietuvą, pasitraukė į pogrindį ir priklausė K. Rožėno ir Naudžiaus vadovaujamam Pabiržės valsčiaus partizanų būriui. 1945 metų gegužės pabaigoje kovose su stribais Pačeriaukštėje buvo sunkiai sužeistas ir birželio 3 dieną mirė. Partizanai P. Kruopį slapčia palaidojo Gulbinėnų apylinkės Motiejūnų kapinėse.

Į partizanus patraukė ir abu Marijos Rožėnaitės broliai. Kazys Rožėnas gimė 1914 m. Pasvaliečių kaime, krikštytas Smilgių parapijos bažnyčioje. Mokėsi Pasvaliečių pradžios mokykloje, vėliau Biržų gimnazijoje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Kauno husarų pulke puskarininkiu. Už tarnybą buvo apdovanotas vardiniu laikrodžiu, dalyvavo Vilniaus žygyje 1939 m.

Vėliau dirbo Pabiržės valsčiaus sekretoriumi, priklausė Jaunalietuvių organizacijai, kuriai vadovavo, Šaulių sąjungai, dalyvavo 1941 m. sukilime. Laisvalaikiu kūrė eilėraščius. Buvo vedęs Emiliją Bausytę, tačiau vaikų nespėjo susilaukti. 1944 - 1945 m. vadovavo Pabiržės partizanų būriui ir 1945 06 13 žuvo. Jo lavonas buvo kartu su kitais paguldytas Vabalninke prie šventoriaus, vėliau išvežtas į sąvartyną prie žydkapių.

Kitas brolis, Mykolas Rožėnas, gimė 1917 m. Pasvaliečių kaime, krikštytas Smilgių parapijos bažnyčioje. Mokėsi Pasvaliečių pradžios mokykloje, vėliau Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, dirbo tėvų 20 ha ūkyje. Lietuvos kariuomenėje tarnavo Šiauliuose ulonų pulke. Grįžęs dirbo ūkyje.

Priklausė Jaunalietuvių organizacijai, buvo jos sekretorius. 1941 m. dalyvavo sukilime prieš okupantus. 1944 - 1945 m. kovojo Pasvaliečių apylinkės partizanų būryje.

Marija Rožėnaitė su seserimi Aleksandra - Olga buvo ryšininkės. 1945 03 13 stribai sudegino Rožėnų sodybą. Gruodžio 8 dieną Mykolas Rožėnas buvo sunkiai sužeistas ir mirė. Kur palaidojo partizanai kovos draugą - nežinia iki šiol.

Vėliau našlė Marija Rožėnaitė - Kruopienė ištekėjo už Jono Morkio. Atgimus Lietuvai, ji rūpinosi brolių ir buvusio vyro atminimu, jos pastangomis jiems buvo suteiktas Kario savanorio statusas. Laivės kovų dalyve pripažinta ir ji pati, dabar jau mirusi Marija Morkienė.

Jonas Morkis išreiškė norą Biržų muziejui atiduoti biržiečių kovotojų Kario savanorio pažymėjimus. Kartu jis atsiuntė ir trumpus jų gyvenimo aprašymus. Taip pat gautas anūkės Jūratės Žuklienės partizanų motinai Saliomėjai Rožėnienei skirtas eilėraštis „Kančia" bei eilėraštis dėdės Kazio Rožėno atminimui „Laiškas Kaziukui. 1945 m. kryžkelė".

Muziejaus darbuotojai dėkingi gerbiamam Jonui Morkiui už mūsų Biržų krašto istorijos faktų įprasminimą, saugojimą ir gerbimą.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-14

Laisvės gynėjų dieną Vilniuje minėjo ir biržiečiai

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius per sovietų kariuomenės siautėjimą 1991 metų sausį Vilniuje.

Minint Laisvės gynėjų dieną sausio 9-ąją Vilniuje surengtas XIX tradicinis tarptautinis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu".

Jau devynioliktą kartą rengiamas pagarbos bėgimas nėra varžybos, jame nesiekiama išsiaiškinti nugalėtojų ir prizininkų. Kiekvienais metais į šį renginį atvyksta apie 3 tūkst. dalyvių.

Jau ketvirtus metus bėgime dalyvauja ir Biržų 1-osios kuopos jaunieji šauliai su savo vadove Inga Arlikevičienė.

Jau ketvirtus metus bėgime dalyvauja ir Biržų 1-osios kuopos jaunieji šauliai su savo vadove Inga Arlikevičienė. Kasmet 17 šauliukų savo mokyklos autobusu rieda į Vilnių.

Bėgimo dalyviai šiemet prieš startą aplankė Antakalnio kapinėse palaidotus laisvės gynėjus, padėjo gėlių, uždegė žvakutes.

Bėgimo dalyviai startavo nuo Antakalnio kapinių, finišavo prie televizijos bokšto Sausio 13-osios gatvėje. Trasos ilgis siekia 9 kilometrus.

Tiek vyresnieji, tiek mažiausieji jaunieji šauliai bėgimui buvo nusiteikę entuziastingai ir pasiekę finišą džiaugėsi.

Sušlapę, pavargę bėgikai buvo pavaišinti karšta arbata, jiems įteiktos atminimo gairelės.

Jaunieji šauliai už kelionę dėkoja mokyklos direktoriui Vaidotui Butkevičiui, o didžiausią siurprizą jauniesiems šauliams padarė UAB „Biržų duona" komercijos direktorius Andrius Kurganovas, dovanojęs kelionei degalų. Andrius pats yra aistringas maratonų bėgikas, todėl jis puikiai suprato jaunųjų šaulių norus. Dėkojame jam už nuoširdžią pagalbą.

 

Agnė Arlikevičiūtė,
Biržų 1-osios kuopos jaunoji šaulė
2010-01-14

„P. R. O. V. E. R. Ž. I. S" prasiveržė

Biržų rajono savivaldybėje vykusią Veiksmo dieną rajono mokinių iniciatyvinės grupės kūrė projektus. Geriausiu išrinktas Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos moksleivių parengtas projektas „P. R. O. V. E. R. Ž. I. S", kuris skatino mokyklų bendravimą ir bendradarbiavimą. Jo įgyvendinimui Biržų rajono savivaldybė skyrė 800 Litų. Dėl finansinių sunkumų moksleiviai finansavimo laiku negavo, todėl ne kartą teko keisti veiksmų planą.

Praradusi viltį gauti laimėtą finansavimą, praėjusių metų moksleivių veiklos grupė suorganizavo pirmą iniciatyvinį renginį - mokyklų komandų susitikimą Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje. Renginio idėją palaikė mokyklos direktorius, finansiškai parėmė tėvai. Atvyko visų Biržų mokyklų komandų atstovai. Renginio metu buvo aptartos projekto vykdymo problemos, numatytas preliminarus veiksmų planas. Draugaujančios mokyklų komandos naktį praleido mokykloje: klausėsi Biržų „Saulės" gimnazijos moksleivių grupės koncerto, susitiko su projekto partnere - Biržų kredito unijos administratore Otilija Stirkiene. Ji noriai pasakojo apie Kredito unijos veiklą, dalijo patarimus, kaip jauniems žmonėms tvarkyti savo finansus, apdovanojo komandų atstovus firminiais marškinėliais, kamuoliais, leidiniais, žaidė bendravimo, judriuosius žaidimus. Ryte visi vaišinosi čia pat kepamais blynais su uogiene, gėrė kavą, arbatą.

Vabalninkiečių projektas „Proveržis" suteikė galimybę bendriems rajono mokyklų renginiams. Vienas iš jų - mokinių mainai. Per juos Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje turėjo galimybę pasimokyti Biržų mokyklų atstovai.

Spalio pabaigoje gavus žadėtą finansavimą gruodis veiklos grupei buvo ypač aktyvus.

Gruodžio 14 d. aštuoni Biržų mokyklų atstovai vienai dienai tapo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokiniais.

Po pamokų jie aptarė mainų dienos įspūdžius, lygino, vertino, nuomones išdėstė raštu, nupiešė draugystės piešinį, susitarė dėl mainų dienos Biržuose baigiamosios konferencijos, kuri vyks jau šiais, 2010 metais. Gruodžio 22 d. mokyklų komandų atstovai draugiškai žiūrėjo filmą „Jaunatis" Panevėžio Forum Cinema kino salėje.

Mokinių veiklos grupės „Savi" vadovė Brigita Meškonytė sako, kad projektas buvo naudingas. Ten, kur bendrauja jauni žmonės, visada yra erdvės veiklos tęstinumui. Vabalninkiečiai nori, kad prasidėjusi draugystė tarp mokyklų ir mokinių nenutrūktų.

Mokinių veiklos grupė „Savi" Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje veikia kaip verslumo ugdymo būrelis, kuriam vadovauja mokytoja Dalia Baltrušaitienė.

 

Justinas Baltrušaitis
2010-01-12

Personalinės parodos - Panevėžyje ir Biržuose

Rašytojas ir fotografas Alis Balbierius 2010-ųjų parodinį sezoną pradeda iškart dviem personalinėmis parodomis, kurios atidaromos tą pačią savaitę skirtinguose miestuose.

Panevėžio fotografijos galerija sausio 14 dieną 17 valandą kviečia į Alio Balbieriaus fotografijų parodos - Iš „Peizažų" - atidarymą. Čia autorius rodys dar niekur neeksponuotus, daugiausia klasikine maniera atliktus peizažus iš fotografijų serijų „Rūkas provincijose", „Ovalai", „Peizažai" ir kt.

Paroda Panevėžio fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11) veiks sausio 13- 31 dienomis.

Šeštadienį, sausio 16 dieną, 12 valandą Biržų kraštotyros muziejuje „Sėla" autorius kviečia į kitos personalinės parodos - Iš „Asambliažų ir fotografijų" - atidarymą. Šioje parodoje ir asambliažus, ir fotografijas vienija vienas dalykas - konstravimo, montavimo ar koliažo principas.

Rodoma daugiausia nauji, Biržuose dar neeksponuoti asambliažai ir skaitmeninės fotografijos iš serijų - „Apie senas fotografijas", „Maldų knygos", „Simetrijos" ir kitos.

Autorius yra surengęs per 20 personalinių parodų, dalyvavęs įvairiose grupinėse tarptautinėse parodose ir tarptautiniuose pleneruose, taip pat yra išleidęs 10 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų.

 

ŠR informacija
2010-01-12

Kaip Eugenijus Gerulis žaidė už Latvijos rinktinę krepšinį

Neseniai paskelbta žinia apie kunigo daktaro, Lietuvių evangelikų reformatų JAV išeivijos Sinodo kolegijos viceprezidento Eugenijaus Gerulio (Snarskio) mirtį.

Besimokydamas 1933 - 1941 m. Biržų gimnazijoje, jis aktyviai sportavo, gerai bėgo 100 m (11,5 s), į tolį šoko beveik 7 metrus, buvo gimnazijos kvadrato ir krepšinio rinktinių kapitonu. Baigęs gimnaziją, priklausė 1942 m. įkurtam garsiajam sporto klubui „Vilkas" (vadovavo mokytojas M. Styra).

Prieš kelerius metus teko su R. Geruliu susirašinėti, patyrinėti Biržų sporto istorijos puslapius. Taip gimė straipsniai apie Biržų gimnazistų kovingas rungtynes su panevėžiečiais, apie Biržų „Vilko" komandos istorinę pergalę prieš Lietuvos čempionę Kauno „Perkūno" komandą, kuriai atstovavo ir keli 1939 metų Europos krepšinio čempionai.

Biržų „Vilko" komanda. Iš kairės - Petras Sprindys, Henrikas Kapačiauskas, Petras Marciukas, Vytautas Klevickas ir viduryje - Eugenijus Snarskis - Gerulis. 1943 m.

Pagerbdamas garbingo biržiečio atmintį, noriu priminti iš susirašinėjimo su E. Geruliu sužinotą įdomią istoriją.

1944 m. vasarą jis dėl artėjančios Raudonosios Armijos grėsmės buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos į Vokietiją. Ten 1946-1948m. tęsė medicinos studijas Hamburgo-Pinnebergo Pabaltijo universitete, buvo šio universiteto jungtinės estų, latvių ir lietuvių krepšinio rinktinės kapitonu.

1947 m. Vokietijoje, Liubeko mieste, įvyko krepšinio varžybos. Jose dalyvavo vokiečių, lietuvių, estų krepšinio komandos. Biržietis Eugenijus Gerulis buvo lietuvių komandos kapitonas. Jis sėkmingai sužaidė dvejas rungtynes. Tada įvyko, kaip prisimena pats Eugenijus, „didelė, nuostabi staigmena, negirdėta sensacija.

„Pas mane atėjo išdidžių latvių oficiali delegacija ir pakvietė mane žaisti latvių rinktinėje!" - teigė jis.

Eugenijus latviams atsakė, kad jis mielai padėsiąs, bet pirmiausia reikia atsiklausti lietuvių vadovybės.

Latviai kreipėsi į lietuvius ir gavo tokį atsaką: „Mes sutinkame, jei jūs per garsiakalbius publikai pranešite, kad Latvijos rinktinę sustiprinote į talką pasikvietę lietuvį Eugenijų Gerulį".

Latviai nedelsdami per garsiakalbius tai paskelbė. „Tą dieną man teko žaisti net trejas rungtynes, tada netekau keleto kilogramų svorio. Lietuviams šis latvių pakvietimas buvo ne vien iki šiol negirdėta sensacija, bet ir didelė garbė", - prisiminė Eugenijus.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-09

Kvietkietė pristatė atsiminimų knygą

Kvetkų gyventoja Janina Čižauskienė savo kaimo žmonėms ir svečiams bendruomenės namuose pristatė savo atsiminimų knygą „Kai krito obelų žiedai".

Džiugi žinia, kad J. Čižauskienė parašė knygą, kaimą apskriejo dar lapkričio pabaigoje. Visi sukruto: kas, apie ką, kodėl?.. Pažįstantys Janiną žino, kad ji žodžių į vatą nevynioja ir nebijo rašyti taip, kaip galvoja, nors ne visiems tai patinka.

Kiekvienas norėjo kuo greičiau perskaityti knygą - bene jos puslapiuose save ar kaimyną atpažins.

Janina Čižauskienė (kairėje) už moralinį palaikymą leidžiant knygą dėkojo Danutei Martinkėnienei.

Smalsiausi ir aktyviausi buvo vyrai. Vienas kvetkietis net penkių litų nepagailėjo sumokėti kaimynui už teisę perskaityti knygą „be eilės".

Į knygos pristatymą atėjusi jauna kvetkietė juokėsi, kad jai J. Čižauskienės atminimus teko perskaityti garsiai, nes taip pageidavęs jos vyras ir uošvis. Tad beliko autografo autorės paprašyti.

„Mama seniai norėjo parašyti knygą, tai buvo jos gyvenimo svajonė, bet vis laiko pritrūkdavo", - atviravo J. Čižauskienės dukra Nijolė.

„Ne dėl garbės ir ne dėl pelno rašiau", - kalbėjo knygos autorė. - Tegul ši mano knyga bus kaip paminklas paprastam kaimo žmogui.

J. Čižauskienė padėkojo buvusiai Kvetkų pagrindinės mokyklos direktorei D. Martinkėnienei už geranoriškumą ir moralinį palaikymą. Renginio įspūdžius sustiprino J. Čižauskienės anūkės Agnės prakalbinta fleita, nuostabi kvetkietės Miglės daina ir nuoširdūs sveikintojų linkėjimai.

 

Parašyta knyga - kaimo gyvenimo istorija. O parašė ją paprasta, kartu ir nepaprasta Kvetkų kaimo moteris - Janina Čižauskienė. Ar atmenate jos straipsnius rajono spaudoje? Tai buvo aštrūs, šiek tiek su ironijos gaidele kirčiai netvarkai, ydoms ar blogiems valdžios poelgiams. Knygoje taip pat gausu „aštrių kampų". Bet tai ir yra JANINA ČIŽAUSKIENĖ, savo mintimis, savo žvilgsniu vertinanti istorinius įvykius ar istorines asmenybes.

Knygos „Kai krito obelų žiedai" pristatymą Biržų visuomenei organizuoja Biržų Pagyvenusių žmonių asociacija sausio 16 d. 15 val. Biržų pilies salėje.

Galėsite įsigyti knygą (kaina 10 litų), gauti autorės autografą.

Renginį paįvairins Kvetkų kultūros darbuotojo Jono Strunkio dainos. Kviečiame visus.

Biržų PŽA pirmininkė Danutė Martinkėnienė

 

Aušra Jakubelskienė,
Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja
2010-01-09

Jubiliejų švenčia radijo sporto asas

Algis Kregždė gimė 1940 01 09 Jukniškių kaime. Jo tėvelis - žinomas Biržų krašte mokytojas, žurnalistas, kooperatininkas, 1923 - 1926 m. Lietuvos II ir III Seimų narys Kostas Kregždė (1896 - 1947). Mama - žinoma Biržų krašto tautodailininkė, audėja Olga Užunarytė - Kregždienė (1912 - 2002).

Algis 1947 - 1958 metais mokėsi Biržų Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje. Ją baigęs, metus studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau 1959 - 1963 metais mokslus tęsė Kauno politechnikos institute (KPI) - dabartiniame Kauno technologijos universitete.

Dar besimokydamas, ėmė treniruoti KPI trumpabangininkų komandą. Baigęs institutą, porą metų dirbo Kauno radijo gamykloje inžinieriumi, vėliau ėmėsi mokslinio darbo KPI - buvo ultragarso laboratorijos vyr. inžinierius, mokslinis bendradarbis, nuo 1992 m. - Radioelektronikos (Telekomunikacijų ir elektronikos) fakulteto inžinierius.

Algis Kregždė varžybų metu.

Algiui Kregždei priklauso 24 mokslinių darbų, tarp jų 7 išradimų, autorystė. Jis aktyviai dalyvavo trumpųjų bangų radijo ryšio varžybose, daug kartų tapo Lietuvos, Baltijos šalių, buvusios Tarybų Sąjungos čempionu ir prizininku, Europos ir pasaulio varžybų medalininku, Europos ir pasaulio rekordininku.

A. Kregždė 2001 m. gavo aukščiausią radijo sporto apdovanojimą - buvo įtrauktas į „CQContest Hall of Fame (radijo sporto šlovės galeriją) Nr37. Jo treniruojama trumpabangininkų komanda pelnė visus aukščiausius radijo sporto apdovanojimus, 1962 - 1978 metais vadovavo Lietuvos radijo sporto federacijos trumpųjų bangų komitetui, vėliau radijo sporto federacijai.

1989 metais I Lietuvos buriuotojų plaukimo per Atlantą metu A. Kregždė koordinavo radijo ryšį, 1991 metų sausio įvykių dienomis organizavo trumpabangininkų radijo klubo narių budėjimus daug galingesnėje nei parlamente Kauno radijo stotyje.

Dabar Algis Kregždė yra ir Europos radijo sporto federacijos viceprezidentas.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2010-01-07

Konkurso „Papuošk eglutę miške" pabaigtuvės Vilniuje

Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos gamtininkų būrelis „Starkus" jau lapkričio mėnesio pradžioje nutarė dalyvauti Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio organizuotame kalėdiniame konkurse „Papuošk eglutę miške", kuris turėjo skatinti nekirsti eglučių, jas puošti augančias.

Miestelio parke yra nemažai eglučių, kurias prieš kelerius metus sodinti padėjo „Starkaus" būrelio nariai. Nutarėme vieną žaliaskarę puošti taip, kad „žaisliukai" būtų maistas miško gyventojams. Eglės viršūnę padarėme iš dekoratyvinių moliūgų ir obuolių, šventines girliandas - iš morkų griežinėlių, gudobelės ir lanksvos vaisių, obuolių sėklyčių. „Burbulai" - tai geltoni ir raudoni obuoliukai, konkorėžiai. Visą eglutę nusagstėme kaspinais, padarytais iš šiaudų. Po eglute dar paruošėme „vaišių stalą" - pridėjome daržovių ir vaisių.

Būrelio „Starkus" nariai su mokytoja Aldona Jatulevičiene eglutę papuošė daržovėmis bei vaisiais.

Konkurso rengėjai prašė papuoštą eglutę nufotografuoti. Ir koks buvo mūsų džiaugsmas, kai prieš pat šv. Kalėdas sulaukėme skambučio iš Biržų urėdijos. Mums liepė ruoštis į Vilnių, į konkurso baigiamąjį renginį. Pasirodo, kad mūsų būrelio ir Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos papuoštų eglučių nuotraukos pateko į parodą Europos informaciniame centre.

Į Vilnių važiavome Biržų miškų urėdijos autobusiuku. Po kelionės visi buvome pakviesti į Generalinės miškų urėdijos pastate esančią kavinę ir prie žvakių liepsnos skaniai pavalgydinti. Po to dvi valandas praleidome Technikos muziejuje, kur susipažinome ne tik su pirmosios Vilniaus elektrinės įrenginiais, vėjo ir saulės energiją naudojančiais prietaisais, senoviniais automobiliais ir motociklais, bet ir išbandėme įvairius žaidimus, paremtus fizikos gudrybėmis. Tada vykome į trečiuosius Seimo rūmus, kur Europos informaciniame centre buvo atidaryta nuotraukų paroda. Grožėjomės eglučių puošnumu, vaikų ir mokinių išradingumu. Džiaugėmės, kad ir Biržų krašto eglutės buvo lankytojų aptarinėjamos. „Aušros" mokyklos eglutė visus stebino vašeliu nunertomis snaigėmis ir angeliukais. Trys nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais ir fotoaparatais. O visi dalyviai buvo pakviesti suvalgyti pagrindinį prizą - didžiulį šventinį tortą.

 

Gamtininkų būrelio „Starkus" narė
Gerda Baltrašiūnaitė
2010-01-07

Eglutė papuošta nertomis snaigėmis

Visi nori kažką prasmingo nuveikti paskutinėmis senųjų metų dienomis. Mes, Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos 7c klasės mergaitės, padedamos mūsų technologijų mokytojos Renatos Kaminskienės, nusprendėme sudalyvauti konkurse „Papuošk eglutę miške".

„Aušros" vidurinės mokyklos septintokės su mokytoja Renata Kaminskiene prie papuoštosios eglutės.

Reikėjo padabinti gyvą miške ar kitoje vietoje augančią eglutę. Taip siekėme paskatinti ir kitus žmones nekirsti eglučių, jas papuošti gyvas, kad kalėdinė dvasia pasiektų kiekvieną žmogų.

Mes neblogai neriame vąšeliu, todėl savo talentą nusprendėme panaudoti ir šiame konkurse. Nunėrėme daug snaigių.

Kurią eglutę puošime, išsirinkti nebuvo sunku - nutarėme padabinti Biržų miškų urėdijos teritorijoje augančią gražuolę. Buvo smagu darbuotis, nes triūsėme kartu. Papuošta eglutė atrodė gražiau, nei mes įsivaizdavome.

 

Greta Aukštuolytė, Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos septintokė
2010-01-05

Kalėdos kitaip

Papilio pagrindinės mokyklos priešmokyklinukai, pradinukai ir penktokai labai stengėsi, kad pas juos užsuktų Kalėdų senelis. Jų pastangos nenuėjo veltui - lauktasis svečias atvyko. Ir ne vienas - Kalėdų senelio minamas dviratis tempė baltą vežimaitį, kuriame pūpsojo dovanų maišas, o šalia jo sėdėjo Snieguolė.

Svečiai neįprastu transportu per pusnis atvyko todėl, kad apsirikę dar prie Pandėlio paleido elnius pasiganyti, o supratę, kad suklydo, - skubėjo kaip galėdami.

Taip Papilio mokykloje prasidėjo šventė „Kalėdos kitaip". Joje net kalėdinė eglutė ne kaip įprasta stovėjo ant žemės, o kabėjo prie lubų. Kalėdų senelis savo stebuklinga lazda pabandė įžiebti kalėdines lempeles, tačiau burtai neveikė. Tada abu su Snieguole į talką pasikvietė mokinukus, kurie demonstruodami savo sugebėjimus bandė padėti eglutei sužėrėti.

Vaikų pasirodymai veikė lyg burtai, padėję įsižiebti šventinei eglutei, buvusiai... palubėje.

Skambėjo dainelės apie žiemą, snaiges, Sniego senį ir, aišku, Kalėdas. Vaikai ne tik dainavo, bet ir grojo dūdelėmis. Trečiokams kanklėmis pritarė muzikos mokytoja Alma Bedalienė, o popchorui gitara akomponavo vadovė Vigilija Macienė. Žiūrovai labiausiai laukė šokėjų, kuriems vadovauja mokytoja Onutė Šleivienė, pasirodymo. Ketvirtos ir penktos klasių mokiniai parodė kompoziciją „Šok su manimi", o antrokų ir trečiokų šokio teatras dovanų dėžėje atgabeno Pepę Ilgakojinę ir Harį Poterį, kurie stebuklingomis galiomis privertė visus šokti.

Vaikų pasirodymai veikė lyg burtai, po kurių kalėdinės ugnelės vis sumirksėdavo. Tačiau dar neužsidegdavo. Todėl į pagalbą atskubėjo priešmokyklinukai, pavirtę žaisliukais - dovanėlėmis. Jų pasirodymas ir įžiebė eglutę.

Iš džiaugsmo visi ėmė suktis rateliu su Kalėdų seneliu ir Snieguole, o pavargę panoro žvilgtelėti į dovanų maišą. Pradėjęs dovanas dalyti patiems mažiausiems, Kalėdų senelis greitai jų pritrūko. Labai nustebęs jis su Snieguole apžiūrėjo maišą ir aptiko didžiulę skylę, pro kurią, matyt, dovanėlės ir išbyrėjo.

Telefonu susisiekęs su savo padėjėjais kiškiais Kalėdų senelis išsiaiškino, kad šie bėgdami iš paskos saldainius surinko ir į klases sunešė. Pranešęs gerąją žinią ir palinkėjęs gražių švenčių Kalėdų senelis su Snieguole iškeliavo toliau, o vaikai nuskubėjo ieškoti dovanų.

 

Rokas Januševičius
2010-01-05

Šventiniai renginiai Vabalninko mokyklose

Vabalninko mokyklose vyko šventiniai prieškalėdiniai renginiai.

Balio Sruogos vidurinės mokyklos sporto salėje pradinukus pasitiko Kalėdų senelis, Snieguolė ir neklaužada Šarka. Nuotykių kupiną kalėdinių dovanų atnešimo istoriją pasakojo aktoriai iš Rokiškio rajono.

5-8 klasių mokiniai adventinei popietei ruošėsi dvi savaites: ieškojo kalėdinių burtų, gamino atvirukus, kūrė šventines kompozicijas stalui papuošti, rašė sveikinimus. Popietės metu buvo prisimintos Advento tradicijos, rateliai, kuriuos atliko „Kūlverstuko" šokėjai.

Šventiniams renginiams vabalninkiečiai kruopščiai ruošėsi.

Popietės metu Padėkos raštai buvo įteikti geriausio laiško „Vienišam žmogui" autoriui, 7 b klasės mokiniui Mindaugui Naudužui.

Apdovanota 5 klasė, pateikusi daugiausiai darbelių miniatiūrinių eglučių parodai, taip pat mergaičių kvadrato komanda už laimėtą trečią vietą rajoninėse varžybose. 6 a klasė už gerą pamokų lankomumą buvo apdovanota kelione į šventinį renginį „Vikondos" pramogų centre.

Vabalninko žemės ūkio mokyklos bendruomenė jaukioje žvakių šviesoje prisiminė gerus darbus, klausėsi vokalinio ansamblio dainų, dėkojo šauniausiems mokyklos mokiniams. Mokyklos neaplenkė ir Kalėdų senelis, kuris buvo itin šmaikštus. Jį atlydėjo pagalbininkų būrys. O pagalbos tikrai reikėjo, nes dovanų maišas buvo labai didelis - saldainių užteko ne tik visų grupių moksleiviams, bet ir mokyklos administracijai, bendrabučio auklėtojams, vakaro dalyviams.

 

Justinas Baltrušaitis
2010-01-05

Kun. dr. Eugenijus Gerulis

Gruodžio 28 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose eidamas 88-uosius metus mirė lietuvių visuomenės veikėjas, žurnalistas ir evangelikų reformatų išeivijoje Sinodo Kolegijos vice-prezidentas, kuratorius, kunigas dr. Eugenijus Gerulis (Eugenijus Snarskis).

Kun. dr. Eugenijus Gerulis gimė 1922 metų balandžio 28 dieną Alytuje, pakrikštytas Kaune. 1929 m. su šeima persikėlė į Biržus. Vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Biržuose, tėvų namuose ant Širvėnos ežero kranto, Radvilų gatvės pabaigoje (namai išliko dabartinėje Pilies g.).

Mokydamasis mokykloje aktyviai sportavo, buvo Biržuose įkurto sporto klubo „Vilkas" krepšinio komandos, kuri buvo viena iš stipriausių Lietuvoje, kapitonas.

1941 m. pabaigė Biržų gimnaziją, dirbo amatų ir prekybos mokyklose. 1942 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. karo audros buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos į Vokietiją. Ten 1946-1948 m. tęsė medicinos studijas Hamburgo-Pinnebergo Pabaltijo universitete. Buvo šio universiteto jungtinės estų, latvių ir lietuvių krepšinio rinktinės kapitonu. 1949 m. persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, kur pabaigė medicinos kursus, dirbo Čikagoje. 1950 m. sausio 7 d. susituokė su raseiniške Valerija Misevičiūte. 1951 m. įsteigė lietuvių evangelikų reformatų žurnalą „Mūsų sparnai". Ilgą laiką buvo šio žurnalo redaktoriumi, parašė jam daug straipsnių, pamokslų.

1952-1985 m. dirbo Čikagos rotušės inžinerijos techniku. Dirbdamas studijavo Lojolos universitete Čikagoje žurnalistiką, Čikagos Loop'o koledže retoriką. Besidomėdamas žmogaus dvasiniu pasauliu studijavo Čikagos Loredo Psichoeintologijos institute psichologiją, Moody Bible institute Čikagoje teologinę pedagogiką. Filosofijos, o ypač teologinio mokslo pagrindų, siekė Christian International universitete (Phoenixe, AZ), Lojolos universitete Čikagoje ir Trinity Teologijos seminarijoje (Newburge, IN).

Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo emigracijoje sprendimu 1978 m. generalinis superintendentas kun. Stasys Neimanas įšventino jį į kunigus.

Per trejus metus paruošė 600 puslapių - dviejų tomų - disertaciją „The Essence of Prayer" („Maldos esmė") ir 1983 m. Trinity teologijos seminarijoje ją apgynė. Seminarijos profesorių komisija disertaciją įvertino aukščiausiu žymeniu Summa Cum Laude ir įteikė teologijos daktaro diplomą.

Už nuopelnus Bažnyčiai JAV evangelikų reformatų išrinktas Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo kuratoriumi emigracijoje. Sinodo suvažiavimų metu yra ėjęs Sinodo direktoriaus, Sinodo sekretoriaus pareigas.

Kun. dr. Eugenijus Gerulis buvo 1978-1985 m. Čikagos evangelikų reformatų bendruomenės dvasininkas, Lietuvių Skautų brolijos evangelikų dvasios vadovas. Ilgą laiką ėjo jam Sinodo patikėtas Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo kolegijos (JAV) viceprezidento pareigas. Jis buvo vienas iš lietuvių evangelikų tarybos steigėjų, jos sekretorius. 1980 m. Vašingtone, DC, invokacine malda pradėjo JAV kongreso atstovų rūmų sesiją. 1985 m. persikėlė gyventi į St. Petersburgą Floridoje. Ten įsteigė ir globojo lietuvių evangelikų bendruomenę.

1987m. vasarą, iškilmingai švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų Romoje, buvo įgaliotas lietuvių reformatų Bažnyčios išeivijoje atstovauti Vatikane evangelikams, du kartus per audiencijas susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, įteikė jam sveikinimą bei evangeliko A. Jurėno į lietuvių kalbą išverstą Šventąjį Raštą.

Dar Čikagoje gyvendamas pradėjo reikštis kaip menininkas. Apsigyvenęs Floridoje piešė paveikslus tušu, akrilu ar aliejiniais dažais. Jo darbais papuoštas ne vienas žurnalo „Mūsų sparnai" viršelis. Daile taip susižavėjo, kad 1991-1992 m. studijavo tapybą St. Pete Beach dailės mokykloje, dalyvavo parodose. Vienas žymesnių darbų - popiežiaus Jono Pauliaus II motinos lietuvaitės Emilijos Kačerauskaitės portretas, kurį, gavęs dovanų, 1993 metais popiežius iš Lietuvos išsivežė į Vatikaną.

Kun. dr. Eugenijus Gerulis nuoširdžiai domėjosi Lietuvos evangelikų reformatų bažnytiniu gyvenimu. Palaikė ryšį su Lietuvos evangelikų reformatų kunigais, juos rėmė ir broliškai dalinosi savo patirtimi su jaunesniąja kunigų karta Lietuvoje. Savo asmeninėmis piniginėmis aukomis rėmė Biržų evangelikų reformatų parapijos jaunimo veiklą, Biržų evangelikų reformatų bažnyčios vargonų ir pačios bažnyčios remonto darbus. Lankydamasis Lietuvoje 2003 07 20 kun. dr. E. Gerulis pamokslavo Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje, skaitė paskaitą Radvilų pilyje. Lankėsi ir laikė pamaldas Vilniaus ir Kauno ev. reformatų bažnyčiose.

Dr. E. Gerulis džiaugėsi gražia šeima, savo žmoną Valeriją laikė Dievo dovana, su ja susilaukė dukters Laimos ir dviejų sūnų - Rimo ir Andriaus. Labai liūdėjo ir sielojosi Valerijai 2001 metais iškeliavus Anapilin.

JAV lietuviai neteko aktyvaus visuomenės nario - kunigas rėmė lietuviškas mokyklas, jis buvo vienas iš K. Donelaičio mokyklos Čikagoje steigėjų ir pirmasis šios mokyklos tėvų komiteto pirmininkas. Rūpinosi savo jaunystės mokykla - Biržų gimnazija. Tiksline pinigine auka parėmė ją 2006 metais sportiniam inventoriui įsigyti.

Kur dr. E. Gerulis buvo ilgametis lietuvių tautinių kapinių prezidentas. Dainavo Čikagos operos chore, buvo operos valdybos sekretorius. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, rašė straipsnius teatro, literatūros temomis, dalyvavo „Amerikos balso" laidose.

Apdovanotas Lietuvių protestantų sąjungos Kristaus kryžiumi (1982), skautų ordinu.

Gruodžio 31d. kunigo dr. Eugenijaus Gerulio kūnas atgulė amžinojo poilsio Čikagos tautinėse kapinėse.

Lietuvos ir užsienio evangelikai reformatai, lietuvių bendruomenė užsienyje ir Lietuvoje neteko nuoširdaus ir patyrusio brolio Kristuje, visuomenės aktyvaus nario, mecenato.

Užuojauta vaikams - dukrai Laimai, sūnums Rimui ir Andriui bei artimiesiems. Tepaguodžia Jus Šv. Rašto žodžiai: „Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė : „Rašyk, „Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, - sako Dvasia, - jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi" (Apr. 14,13).

Lietuvos evangelikų reformatų, Lietuvos ev. ref. Konsistorijos ir Sinodo vardu
kun. Rimas Mikalauskas,
generalinis superintendentas
2010-01-05

Tautosakos rinkėjai Marijai Janonienei - 140

Prieš 140 metų Beržinių kaime gimė Biržų krašto tautosakos žinovė ir rinkėja Marija Janonienė.

 

Prieš 140 metų Beržiniuose gimė poeto Juliaus Janonio motina Marija Janonienė, pagarsėjusi kaip tautosakos rinkėja. Ji buvo darbšti, sumani, mėgo knygas, išmokė skaityti sūnų ir kaimynų vaikus.

Julius Janonis taip prisiminė vaikystė metus: „Seniausia, apie ką atsimenu, tai pasakos. Būdavo, pristosiu prie motutės ir tol neduosiu jai ramumo, kol ji nepradės pasakoti. Pradės ji sekti pasaką, ir aš nebegirdžiu nei vienodai ūžančio ratelio, nebematau nei greitai mažėjančio, vikrių motutės pirštų pešamo kuodelio. Sėdžiu ramiai, nesijudindamas, o mano mintys toli, o mano vaidentuvė tveria - gamina gražiausius vaizdus: kaip narsus jaunikaitis, užjojęs per stiklo kalną į aukštą pilį, veda skaisčią karalaitę; kaip tvirtas galiūnas kapoja siaubūnams smakams galvas; kaip žaltienė virsta egle, o savo vaikus paverčia medžiais... Daug ir gražiai mokėdavo pasakoti motutė".

Janonių šeima 1921 m. išvyko laimės ieškoti už Atlanto. Marija Janonienė mirė 1947 m. kovo 31 d. Baltimorėje, JAV.

1982 m. leidykla „Vaga" išleido Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų Kosto Aleksyno ir Ambraziejaus Jonyno parengtą leidinį „Biržų krašto tautosaka". Jame sudėta Juliaus Janonio, jo mamos Marijos Janonienės ir sesers Emilijos užrašyta tautosaka.

Marijos Janonienės indėlis - 106 dainos, 10 pasakų, 318 patarlių bei priežodžių, 25 burtai bei prietarai. Štai keletas pavyzdžių.

* Kai jaunieji bažnyčioj prie altoriaus stovi, tei turi labai susiglausti - stovėt, kad terp jų tarpo niekas nežiūrėtų, tei bus geras gyvenimas.

* Kai kūmai sėdžia prie stalo, tei turi sėdėt susiglaudę, kad vaikui būt dantys tankūs.

* Kai vaiką tik užgimusį guldo, tei reikia padėt knygą po galva, kad vaikas mokėtų skaityti.

* Jei, kokiu reikalu eidamas, patiksi vilką, tei laimė, o jei zuikį, tei nelaimė.

* Kalėdų rytą reikia katei duot duonos ir mėsos. Kad katė ės duoną pirm, tei bus blogi metai.

* Tėvam nuplyšta kešenės, vaikam nešant, o vaikam - nuo tėvų kavojant.

* Ant pažiūro - kai lelija, ant natūro - kai bestija.

* Teip prilipo, kai lapas pirtyj prie subinės.

* Rėkia kaip karvė teliuko.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-12-31

Per Kalėdas - Rožinio šventė

Gyvojo Rožinio draugija - bene vienintelė organizacija, vienijanti per šešis tūkstančius maldininkų visoje Panevėžio vyskupijoje. Tikintieji kasdien kalba Rožinio maldas, atsižvelgdami į popiežiaus ir draugijos intencijas.

Gyvojo Rožinio draugijos maldininkės ir kun. A. Šukys kalėdiškai papuoštoje Žvejotgalojos koplyčioje.

Per šv. Kalėdas Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos Žvejotgalos koplyčioje po iškilmingų apeigų pasidžiaugta naujai susiformavusiu Gyvojo Rožinio draugijos būreliu, vienijančiu per dvidešimt asmenų. Maldininkėms buvo įteikti draugijos pažymėjimai, popiežiaus Jono Pauliaus apaštaliniai laiminimo atvirukai, šventinis draugijos leidinys „Marija - Dievo laiškas".

Suosto parapijos klebonas kun. Andrius Šukys džiaugėsi, kad moterys, jau seniai kalbančios Rožinio maldą, pasiryžo šiai kilniai misijai - melstis už parapiją, Tėvynę, žmones. „ Vyresnės kartos tikintieji yra pamatas ir atsvara nesimeldžiančiųjų atžvilgiu. Įsipareigoti kasdien melstis - geriausia kalėdinė dovana visiems, kurie toli nuo tikėjimo kelio arba tik nedrąsiai žengiantys Dievop", - teigė dvasininkas.

Maldininkų būrelis Žvejotgaloje, Juostaviečiuose ir aplinkiniuose kaimuose yra puiki paskata įsipareigoti tikintiesiems kasdien kalbėti Rožinio maldą ir kitose aktyviose Suosto parapijos gyvenvietėse.

 

Liudas Buzėnas
2009-12-31

Valandos po angelo sparnu

Antrąją Kalėdų dieną keli šimtai biržiečių džiaugėsi Biržų kultūros centre surengtu šventiniu koncertu „Po angelo sparnu". Jame grojo, dainavo, šoko ir vaidino įvairūs saviveiklininkų kolektyvai. Jų pasirodymą vainikavo Kalėdų senelio sveikinimas bei fejerverkai.

 

Biržiečiams jau įprasta, kad per Kalėdų šventes meno saviveiklininkai jiems surengia gražų pasirodymą. Tik šįmet į jį daugumai teko skubėti slidinėjant nebarstytomis miesto gatvėmis. Nepaisant to, žmonių nuotaika buvo pakili.

Renginį pradėjęs kultūros centro mišrus choras „Agluona", vadovaujamas Viktorijos Morkūnienės, susirinkusiems linkėjo sveikatos, vilties, meilės ir tikėjimo.

Dviejų dalių koncertą vainikavo Kalėdų senelio sveikinimai ir šventiniai fejerverkai.

Būrį choristų keitė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos solistė Ineta Raslanaitė bei Stelos Rukšėnienės vadovaujami jaunieji šokėjai - būgnininkai.

Pasak renginio vedėjos Gytės Rožėnienės, kiekvienas, kurį lydi muzika, pasijunta tarsi gyvenantis po angelo sparnu. Palaimintų akimirkų žiūrovams linkėta, kai į sceną išėjo solo klarnetu grojantis Modestas, kurio mokytojas - Gitas Korsakas.

Iš tolimų svajonių į kalėdinės nuotaikos kupinas dienas grąžino Nijolės Matulionienės vadovaujami šokėjai, padovanoję „Nykštukų" šokį. Žiūrovai tai vadino tikru Kalėdų stebuklu ir mažyliams plojo negailėdami jėgų. „Kad ir kas benutiktų, nusišluostykit ašarą, pasižiūrėkit į veidrodį ir - į priekį", - linkėjo šokėjų vadovė.

Juos scenoje keitė „Aušros" vidurinės mokyklos Kalėdų seneliukai ir jaunoji dainininkė Ieva Garnelytė, „Raitytinio" šokėjai (vad. Danguolė Kalkienė) ir „Aušros"  vidurinės mokyklos tautinių šokių grupė (vad. Asta Vaitiekūnienė) bei kiti šokėjėliai.

Scenoje žiūrovus linksmino ne tik jaunieji atlikėjai, bet ir Dalės Urbonienės vadovaujama suaugusiųjų pramoginių šokių grupė, Linos Januševičienės vadovaujami „Bočiai", biržiečių mylimi „Kaziuko" kapelos griežėjai (vad. Kazys Baronas) bei kultūros centro folkloro grupė „Siaudela".

Tikrą siurprizą biržiečiams pateikė kultūros centro teatro grupė (rež. Vita Vorienė), pakvietusi pasižiūrėti, pasak renginio vedėjų, „Biržuvudo" meninio filmo „Meilė ir mirtis" pirmąją dalį. Likusioms dviem esą stinga rėmėjų.

Dviejų dalių koncertą vainikavo Kalėdų senelio sveikinimai ir šventiniai fejerverkai. Iš kultūros centro namo skubantys biržiečiai buvo dar kartą maloniai nustebinti - kelią jiems nušvietė atvira liepsna tvieskę žibintai.

 

Gažina Dagytė
2009-12-29

Pabiržės bažnyčią nušvietė tūkstančio žvakių šviesa

Kūčių vakarą šv. Bernelių mišių metu Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčią nušvietė žvakių šviesa.

„Įgyvendinome idėją apšviesti prakartėlį natūralia šviesa. Kai Jėzus gimė, juk nebuvo mums šiais laikais įprastos elektros šviesos. Norėjosi, kad šv. Mišių metu tikintieji pajustų Kristaus šviesą", - kalbėjo Pabiržės bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis.

Pasak jo, ketvirtadienio vakarą bažnyčioje buvo uždegta 1250 žvakučių, kurių šviesa apšvietė ne tik centrinį, bet ir šoninius altorius bei sakyklą. Švytėjo ne tik bažnyčios vidus, bet ir išorė - į šv. Mišias besirenkantys tikintieji žengė fakelų liepsnos paženklintais takais.

Kūčių vakarą šv. Bernelių mišių metu Pabiržės bažnyčios altorius ir prakartėlį nušvietė žvakių šviesa.

„Fakelais pažymėjome bažnyčios link vedančius takus, kad žmonėms netektų tamsoje slidinėti. Šią žiemą Pabiržės gatvėse tvyro tamsa, tik per šventes įvyko stebuklas - buvo uždegti gatvių žibintai", - sakė V. Dagelis.

Po šv. Mišių mažųjų laukė saldumynai, o vyresniesiems klebonas dalino žvakutes. „Šia akcija siekiau, kad Kristaus šviesa nušvistų ant kiekvieno stalo, kad Dievo šiluma ir palaima sušildytų šeimų židinį", - sakė V. Dagelis.

Pabiržės bažnyčios klebonas džiaugėsi, jog šie metai buvo ypač turtingi įsimintinų renginių. Vasarą Pabiržės bažnyčioje koncertavo smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, giedojo Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios parapijos choras, antrąją Kalėdų dieną bažnyčioje koncertavo Biržų „Saulės" gimnazijos choras.

„Siekiu įgyvendinti originalias idėjas, nesistengiu kopijuoti kaimynų. Man rūpi, kad ir mažo miestelio žmonės galėtų prisiliesti prie meno vertybių", - kalbėjo V. Dagelis.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-12-29

Pakvietė prie Kūčių vakarienės stalo

Biržų „Caritas" ir Katalikių moterų draugija vienišus žmones gruodžio 24 - osios popietę pakvietė jungtis į bendrą vakarienę parapijos salėje.

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys dalijo kalėdaičius, kurie, anot jo, stiprina sielą.

Pasak Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Daliaus Tubio, tai pirmas toks bandymas, kai prie Kūčių stalo mėginama sukviesti ne kraujo, o dvasios ryšiais susijusius žmones.

Tokią mintį pasiūlė „Caritas" vadovė Teresė Leivaitė. Graži idėja sulaukė palaikymo. Organizatoriai sakė tikintys, jog kitąmet norinčių kartu valgyti Kūčių vakarienę būrys gerokai pagausės.

Manoma, kad šįmet didelė dalis vienišų biržiečių paprasčiausiai neišdrįso ateiti.

Į susirinkusius pirmasis kreipęsis kunigas D. Tubys visus pakvietė maldai. Joje kiekvienas prisiminė į Amžinybę iškeliavusius artimus žmones.

Dvasininkui palaiminus žemiškų gėrybių turtingą stalą, pasibuvimas Kūčių dvasioje pradėtas nuo kalėdaičio, kuris, pasak dvasininko, stiprina kūno ir sielos sveikatą, dalijimo.

 

Gražina Dagytė
2009-12-29

Naminės Kalėdos „Atžalyne"

Taip turėtų būti: mokykla - ne pastatas, ne mokytojai, ne mokiniai. Mokykla - ryšiai tarpusavio, bendrumas - kūrybos, sėkmių, pralaimėjimų. Ir kai po kalėdinio renginio išeinu į vakarą vėlų, žiūriu į mokyklą, švytinčią visais langais, suvokiu: dar noriu čia būti.

„Atžalyno" Kalėdos šiemet - NAMINĖS (tokia tema). Tai reiškia - namų teatras, šarados. Ir dar - dėl tos paprastos minties, kad mokykla turėtų priminti namus - glausti, suprasti, mylėti.

Pasaulis, vadinamas „Atžalynu", nėra paprastas. Jis gali kelti šoką, nuobodulį, gali pakylėti, stebinti - tai aš vadinu gyvybe - vertybe. Tai man yra svarbu suvokti baigiantis metams, nes man nėra tas pats, kur praeina tos iki skausmo geliančios dienos.

„Atžalyno" Kalėdos šiemet - NAMINĖS (tokia tema). Tai reiškia - namų teatras, šarados. Ir dar - dėl tos paprastos minties, kad mokykla turėtų priminti namus - glausti, suprasti, mylėti (cha-cha-cha - „Atžalynui" visai nerūpi mokslai"! Jie tik „biški" mokosi tarp švenčių. Taip atrodo pavyduoliams arba lengvatikiams!).

Taigi - pirmojo aukšto foje - idiliškas namų vaizdelis: butaforinis židinys (dailės mokytojo Gintaro ir dvyliktoko Antano kūrinys) - namų užuomina. O dar - šviestuvas (Benitos rankų darbo), floristinė eglė (profesionalaus lygio, Rimos, aišku), baltų angelų, duoninukų kolekcija iš vaikų rankų, avies kailis ir visa gaubiantis Laukimas. Jau?

•••

Mokykla laukia švenčių, kad Laikas stabtelėtų (trumpam), prasmės atgytų (deja, irgi trumpam), iliuzija kad sujungtų vaikystę - realybę - troškimus. Rasos Murelienės „Teatriukas" improvizavo „Vabalų mokyklos" tema. Režisūriniai perliukai skruzdėlytėmis bėgiojo. O aš staiga prisiminiau adventinę tylą salėje, kai kunigas Mindaugas sakė: „ Dievas ieško Jūsų (Tavęs). Ir man taip smagu - Dievas ieško manęs tarp šito viso šurmulio ir tylos atodūsių. Tikybos mokytojos Eglutė ir Valentina giedojo su savo vaikais - tai buvo gražu. Kas norėjo - rinkosi adventinio buvimo rimtį, kas norėjo - „Teatriuko" išdaigas, dar kiti - pasibuvimą klasėse. Bibliotekos moterys Renata ir Violeta surengė pailgintos grupės vaikams kalėdinį siurprizą: papročiai, skaitymai, bet svarbiausia - kvapų diagnostika. Kalėdiniai, mistiniai, metafiziniai kvapai, kurie kaip geluonį ištraukė vaikystės namų ilgesį. Ir aš ten buvau, švelnuką gavau - iš pasakos. O Inga su jaunaisiais šauliais sukūrė originalias puokštes senelių globos namams, Adelės auklėtiniai parašė sveikinimus buvusiems mokytojams.

•••

Vakare - didžiųjų šarados. Stebino du dalykai - televizijos (br...) įtaka ir improvizacinė laisvė. Dvyliktokai parodijavo „muilo" serialus (vykusiai!), šokių projektą (žaviai!), kiti tiesiog žaidė - pasakos, sakmės paslaptys. Mokytojai smogė netikėtai - princas Artūras (pagal profesiją kūno kultūros mokytojas) ieškojo žmonos, pamilo varlę, kuri atvirto į mokytoją. Intriga: kodėl į mokytoją, o ne į princesę (Gal mokytojos geriausios žmonos, sakau?)? Direktorius Vaidotas visur dalyvavo, pokštavo, dovanas dalino ir galbūt prisijaukino „Atžalyną" (šiek tiek) ...

•••

Šventės sujungė. Tikrai. Dar laukia Angelas, kurį vaikai įteiks mokyklos autobuso vairuotojui Juozui. Jis (angelas) baltas, keistas, juokingas, vaikiškas. Kaip norėčiau, kad „Atžalynas" išlaikytų savo dvasią ir teisę būti savimi. Kaip gerai, kad yra dailės mokytoja Rima Briedienė (na ir kas, kad mano draugė), kuri saugo mokyklą nuo banalybių, yra muzikos mokytoja Jolanta - vitališkos natūros, yra VISI KITI mano kolegos, kurių buvimu „Atžalyne" tikiu.

Irutė Varzienė iš „Atžalyno"
2009-12-24

Gyčiui Januševičiui - 70

2009 metais paminėjome Biržų Sąjūdžio pirmosios konferencijos 20 -ąsias metines. Tokį pat jubiliejų atšventė ir Baltijos kelias. Visų šitų įvykių sūkuryje Biržuose buvo žmogus, kuriam šiomis dienomis sukaktų 70 metų. Tai - Gytis Januševičius. Tačiau jį įveikė liga. Gydytojas mirė 1989 m. gruodžio 16-ąją - prieš 20 metų.

Gytis Januševičius ir Romualdas Ozolas Baltijos kelyje. 1989 08 23

Šį nuoširdų, energingą daktarą pažinojo daugelis biržiečių.

Gimė G. Januševičius 1939 12 24 Biržų rajono Žvirblių kaime. Tik pradėjus lankyti Kučgalio pradžios mokyklą, teko ne savo noru pamatyti Sibiro platybes. Irkutsko srityje baigė vidurinę mokyklą, Irkutsko medicinos institutą, dirbo gydytoju. 1966 m. grįžęs į Lietuvą, Biržuose dirbo rajono centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju, chirurgu, nuo 1985 metų - Chirurgijos skyriaus vedėju.

Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, kartu su dar keturiais bendražygiais buvo išrinktas dalyvauti Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime. Čia tapo Sąjūdžio Seimo nariu, vėliau - Biržų Sąjūdžio tarybos nariu, buvo išrinktas ir dalyvavo Baltijos Asamblėjos darbe Taline.

Dabar sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs tolesnis Gyčio gyvenimas. Gal būtų tapęs politiku, ką padarė nemažai jo kolegų, gal būtų toliau tęsęs savo humanišką gydytojo darbą.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-12-24

Medeikių vaikai Kalėdų senelį rado Biržuose

Medeikių pagrindinės mokyklos pradinukai kasmet vis kitur stengiasi pajusti besiartinančių Kalėdų dvasią.

Pernai mažieji buvo išvykę į Panevėžį, kur bendruomenių rūmuose žiūrėjo spektaklį apie Pelenę.

Šįmet mažųjų medeikiečių mokytojai bei tėvai nutarė taupyti pinigus ir tolimesnių kelionių atsisakė. Nutarta pasigrožėti žiemos šaltuko spaudžiamais Biržais - pasivaikščioti po miesto aikštę prie papuoštos eglės, pasisukioti ką tik įrengtoje čiuožykloje.

Iš tolimos šalies atkeliavęs Kalėdų senelis džiaugėsi pirmokėlių draugija.

Visų svarbiausia kelionės dalis laukė Biržų kultūros centre. Ten praėjusį ketvirtadienį su vaikais bendravo gražioji Snieguolė bei dainuoti mėgstantis Piratas. Jiedu su pradinukais kalbėjosi apie mokyklinio gyvenimo kasdienybę ir visų laukiamas nuostabiąsias Kalėdas.

Vaikus linksmino kultūros centro kolektyvų jaunieji dainininkai, muzikantai, šokėjai.

Smagiai nusiteikusius Medeikių mokyklos pradinukus Snieguolė ir Piratas pakvietė į sceną, kur vaikai pasijuto kaip tikroje diskotekoje.

Netrukus į sceną įsuko šventiškai padabintos senovinės rogės, kurias stūmė iš šaltos ir tolimos šalies atkeliavęs Kalėdų senelis. Jis teiravosi, ar pateko pas gerus vaikus. Medeikiečiai tikino, jog senelis neapsiriko - jie esantys tvarkingi, darbštūs ir paslaugūs pradinukai, kurie visada klauso tėvelių. Už tai Kalėdų senelis vaikus apdalijo lauktuvėmis. Vaikai atsidėkojo eilėraščiais bei dainelėmis.

Po renginio pradinukai „Šiaurės rytams" sakė esantys labai patenkinti kelione į Biržus. Už tai jie dėkingi tėveliams, kurie iš šeimos biudžeto kiekvienam atskaičiavo po vienuolika litų.

 

Gražina Dagytė
2009-12-22

Susitikimas - Dovana

Ilgesiu persmelktame Kalėdų laukime - šviesūs susitikimai su pranciškonų ordino vienuoliu, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigu Juliumi Sasnausku.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Daliaus Tubio kvietimu į Biržus atvykęs ir Advento rekolekcijoms vadovavęs svečias su biržiečiais bendravo ne tik bažnyčioje.

Katalikų radijo „Mažoji studija" direktorius, žinomas pamokslininkas, keturių knygų autorius šeštadienį dalyvavo Trečiojo amžiaus universiteto surengtoje adventinėje popietėje.

„Mes visi vieni kitiems esame dovana - nepriklausomai nuo to, ar mes kokie nors lektoriai, dėstytojai, ar tik paprasti žmonės", - kalbėjo kun. Julius Sasnauskas susirinkusiems į Kalėdų dvasia nušvitusią Biržų pilies menę.

Adventinių žvakių šviesoje pleveno vienuolio žodžiai apie ženklų ir simbolių mūsų sieloms kupinas Kalėdas, tikėjimu kurstomą viltį ir išsipildymo stebuklą, padedantį žmogui atrasti tikruosius ryšius.

Pranciškonų ordino vienuolis, pamokslininkas Julius Sasnauskas Biržuose viešėjo kunigo Daliaus Tubio kvietimu. „Piktintis, kad kažkas atėmė tikrąjį Adventą ir kad nauji papročiai negailestingi seniesiems, tampa dar didesne banalybe negu piligriminės kelionės į prekybos centrus." Tai J. Sasnausko mintis iš naujosios knygos „Postilė".

Žmonės nuščiuvę klausėsi apie meilę ir ištikimybę liudijančias dovanas artimiesiems, Kūčių užstalės bendrumą, maistą ir kitus apčiuopiamus dalykus, per kuriuos gali kalbėti mūsų širdys ir dvasinės tiesos.

„Kalėdos - dvasiningumo įsikūnijimo metas, dvasinė tiesa, pasirodanti kūniškuoju pavidalu. Netikėkite, kad dvasingumas yra tik hobi ar blizgutis - be dvasinio gyvenimo stringa viskas. Tik iš jo eina visi įkvėpimai ir šviesa"‚ - kalbėjo svečias.

Šiandien daugelį žmonių kamuojančių ekonominių bėdų, depresijų ir jas lydinčių pasekmių priežastimi jis vadino ir dvasinės stiprybės stoką.

„Neatsparumas gyvenimo sunkumams - dvasinio gyvenimo paklaidos, spragos", - kalbėjo penkiasdešimtmetis vienuolis kunigas, dar ankstyvoje jaunystėje už įsitikinimus patyręs kalinio ir tremtinio dalią.

Ne visi bažnyčios duris atverti drįstantys biržiečiai klausėsi paprastumu sukrečiančių tiesų apie gyvenimo pilnatvę ir tikėjimo esmę. Apie viltį, kad, pasak kunigo, „bus sudėlioti taškai - ne kaltės, be atlyginimo. Bus pastebėtos net mažiausios pastangos tiems, kuriuos mylėjome ir lankėme šioje žemėje, bus parodytos visos maldos, mūsų sudėtos už kitus žmones... TEN pateisinimą ras nesusidėlioję gyvenimai"...

Kaip ir adventinėms žvakėms tirpstant susitikimo laikui, kunigo palinkėjimas - kad būtume kantrūs ir mokėtume laukti. Kad turėtume drąsos prabilti apie meilę, savo gerumą ir ištikimybę kitiems žmonėms.

Susitikimo - kalėdinės dovanos dvasią į namus biržiečiai nešėsi su įsigyta naujausia kun. Juliaus Sasnausko ir rašytojos Giedrės Kazlauskaitės knyga „Postilės".

 

Alfreda Gudienė
2009-12-22

Medžioklės trofėjų parodoje dalyvavo ir biržiečiai

Net septyniolika trofėjų, kuriuos pristatė Biržų krašto medžiotojai, buvo įvertinti įvairių spalvų medaliais.

 

Panevėžio rajone Bistrampolio dvare atidaryta respublikinė medžioklės trofėjų paroda, kuri veiks iki kovo 1-os dienos.

Joje stebina naujų trofėjų gausybė. Vien stirninų ragų eksponuojama netoli 800. Jau kelerius metus Lietuvoje nebuvo šaltos žiemos ir stirninai, gavę reikalingų mineralinių medžiagų, išaugino gražius trofėjinius ragus.

Tą įrodo parodoje eksponuojamų elnių, sumedžiotų per paskutinius trejus metus, ragų „miškas".

Liūdnesnė situacija dėl briedžių kaimenių. Tai atsispindi ir parodoje - medalių verti tik 9 briedžių ragai.

Parodoje galima matyti Rytų Sibiro briedžio ragus, sveriančius 25 kg.

Pirmą kartą parodų istorijoje eksponuojamos 62 sumedžiotų bebrų kaukolės. Taip pat galima matyti egzotiškų medžioklės trofėjų, atvežtų iš Rusijos, Aliaskos ir kitų šalių.

Akį traukia ir baldai, pagaminti iš elnių ragų, mokomieji stendai selekcininkams „Stirninų ragai" ir kt.

Šioje parodoje dalyvauja ir Biržų krašto medžiotojai. Net 17 trofėjų ekspertai įvertino įvairių spalvų medaliais. Pats naujausias - urėdo Romano Gaudiešiaus girioje sumedžioto briedžio ragai, įvertinti sidabro medaliu. Medžiotojas Vygantas Indrašius parodai pateikė dvejus stirnino ragus - aukso ir sidabro vertės. 2009 metais Mindaugo Verygos sumedžioto stirnino ragai verti sidabro medalio. Tokio pat įvertinimo susilaukė ir medžiotojo R.Kauniečio 2008 metais nušauto stirnino ragai. Patyrusio medžiotojo Jono Čeponio medžioklės trofėjai - auksiniai: tai lūšies kailis ir lapės kaukolė.

Žydrūno Vainausko sumedžiota lapės kaukolė įvertina bronzos medaliu.

Vidmanto Aukštikalnio 6 sumedžiotų stirninų ragai įvertinti bronzos, dviejų bebrų kaukolės - aukso ir sidabro, šiaurinio elnio ragai - sidabro medaliais.

 

Vidmantas Aukštikalnis
2009-12-19

Adventinė popietė Parovėjos bendruomenėje

Gruodžio 12-ąją į jaukius Parovėjos bendruomenės namus rinkosi norintys dalyvauti adventinėje popietėje.

„Adventas - ikikalėdinis  laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį  pasaulį šventei - Kalėdoms, metas",- tokiais žodžiais popietę pradėjo renginio vedėja Vida Tatorienė.

Popietės dalyviai pagamino po šventinį angelą.

Bibliotekininkė Lina Sakalauskienė papasakojo apie adventinio vainiko, žvakių ir tradicijų atsiradimo priežastis, jų reikšmę bei paplitimą. Nuoširdžiam susikaupimui ir maldai pakvietė evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas. Jis palaimino bendruomenės namus ir susirinkusius, kalbėjo apie Advento prasmę.

Adventinių giesmių giedojimas dar labiau suartino popietės dalyvius.

Vėliau renginio vedėja visus pakvietė prie adventinių valgių stalo, kurį paruošė Parovėjos šeimininkės. Patiekalus ne tik ragavome, bet ir sužinojome, iš ko ir kaip jie pagaminti.Apie dekupažo vingrybes pasakojo mūsų krašto tautodailininkė Sigutė Grotuzienė.

Kiekvienas popietės dalyvis padarė po popierinį angeliuką, kuriuos gruodžio 22-ąją, Gerumo dieną, išdalinsime vienišiems Parovėjos gyventojams.

 

Parovėjos bendruomenės tarybos narė Vida Tatorienė,
Parovėjos filialo vyr.bibliotekininkė Lina Sakalauskienė
2009-12-19

Kalėdų stebuklo belaukiant

Trečiadienį susitikti su Kalėdų seneliu į muziejų atvyko Biržų mokyklos - darželio „Vyturėlis" dviejų neįgaliųjų grupių ir klasės vaikučiai.

Muziejininkė Danutė Žemaitienė jaunuosius svetelius, jų auklėtojas ir mamytes supažindino su Advento ypatumais. Vaikučiai pagal mūsų senolių papročius puošė eglutę, vėliau susėdo prie balta staltiesėle apdengto Kūčių stalo.

Vaikus aplankęs Kalėdų senelis ir jo dovanos mažyliams atrodė kaip didžiausias stebuklas.

Buvo kalbama apie senąsias lietuviškas tradicijas, aiškinama Kūčių patiekalų simbolika, prisimenamos būrimo paslaptys. Vaikučiai noriai dalyvavo žaidimuose.

Tuk, tuk, tuk - pasigirsta beldimas į duris. Kas gi tai? Ogi pats tikriausias, gražiausias ir lietuviškiausias Kalėdų senelis!

Koks gi senelis be klausinėjimų, pagyrimų, palinkėjimų? Koks gi senelis be dovanų maišelio?

Taip gražią, snieguotą žiemišką dieną pildėsi Kalėdų stebuklai.

 

Antanas Seibutis
2009-12-19

Kaip kalėdinė eglutė į Papilį keliavo

Žvarbų šeštadienio rytą maži ir dideli papiliečiai susirinko prie bendruomenės namų. Jų laukė ypatinga misija - papuošti miestelio aikštę kalėdine eglute.

Visi pajudėjo į mišką ieškoti gražiausios žaliaskarės. Pasiekę eglyną žmonės dairėsi dailiausios eglutės. Bet čia visus nustebino iš miško proskynos kylantys dūmai. Vedami smalsumo papiliečiai pasileido takeliu. Priartėję jie pamatė Miškinę, kuri ant laužo virė košę ir arbatą.

Žaliašakę į miestelį lydėjo ne tik vaikų būrys, bet ir pati miško sargė.

Miško sargė sušalusius keliautojus pavaišino ne tik šiltais pietumis, bet ir lauže keptomis bulvėmis, riestainiais, obuoliais. Vėliau Miškinė mandagiai pasiteiravo, ko šis gausus žmonių būrys atvyko į jos valdas. Papiliečiai išdėstė savo prašymą, o kad jis būtų dar įspūdingesnis, papildė šokiais, eilėraščiais ir dainomis.

Miško sargė nesutiko iš karto atiduoti pasirinktosios eglės. Ji siūlė gerokai mažesnį medelį, bet po ilgų derybų sutiko. Miškinei atiduoti eglutę - tai tarsi prarasti dalelę savęs, todėl ji pareiškė norą palydėti žaliašakę į miestelio aikštę. Miško sargės noras buvo išpildytas.

Aikštėje prie bažnyčios gausus vaikų būrys padėjo Miškinei išlipti iš jos žaliojo sosto. Netrukus ir pati eglutė jau stovėjo vietoje. Visi puolė puošti žaliaskarės. Kad visiškai nesuledėtų, vaikai su Miškine šoko ratelius ir dainavo.

Eglutė buvo papuošta, įžiebtos kalėdinės lempelės, o Miškinė palydėta atgal į mišką. Sušalę papiliečiai sugūžėjo į bendruomenės namus pasišildyti prie arbatos puodelio.

 

Rokas Januševičius
2009-12-19

Komandoro kryžiumi pagerbė po 57 metų

Lapkričio 17 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo dekretu Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi po mirties apdovanojo Kazį Kalpoką - mokytoją, šaulių būrio vadą, 1941 m. sukilimo dalyvį, partizanų būrio vadą, vieną pirmųjų partizaninio pasipriešinimo Rytų Lietuvoje organizatorių.

Taip po 57 metų pagerbtas vienas pirmųjų rezistencijos dalyvių, organizatorių ir vadų Rokiškio - Biržų krašte, įdomios biografijos, sudėtingo ir tragiško likimo žmogus.

K. Kalpokas gimė 1907 metais Čedasuose, augo devynių vaikų šeimoje. Baigęs Rokiškio gimnaziją, įstojo į kunigų seminariją. Pasimokė metus ir 1930 metais įstojo į Kauno karo mokyklą. Dėl ligos Kazimieras, ją palikęs, gydėsi ir mokytojavo Kupiškio apskrities Žaidelių pradinėje mokykloje, vėliau - Rokiškio apskrities Apaščios, Žiobiškio pradinėse mokyklose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, K. Kalpokas grįžo į tėviškę - Čedasus.

Vokiečiams 1941 m. užpuolus Sovietų Sąjungą, jis patyrė didžiulę asmeninę tragediją. Besitraukdamas iš Lietuvos Juodupėje, Rokiškio krašte, rusų enkavėdistų dalinys žiauriai nukankino dvylika vyrų - beginklių jaunų vaikinų, kurie nebuvo jokioje veikloje dalyvavę. Tarp jų ir Kazimiero brolį Vladą Kalpoką. Ši tragedija Kazimierą iki širdies gelmių sukrėtė, suteikė jėgų kovoti prieš okupantus visą likusį gyvenimą.

Rezistentas Kazys Kalpokas vadovavo ir Kupreliškio valsčiaus partizanams.

Vokiečiams įžengiant į Lietuvą, Kazimieras Kalpokas liko gyventi Čedasų miestelyje. Organizavo ginkluotą vyrų būrį gintis nuo plėšikaujančių kareivių ir rusų partizanų, sulaikinėjo atsilikusius nuo Raudonosios Armijos kareivius, suiminėjo Panemunio ir gretimų kaimų raudonuosius aktyvistus.

Dar 1944 metų rudenį, prieš antrąkart okupuojant rusams, K. Kalpokas važinėjo po Panemunį, Čedasus, Kupreliškį ir kvietė žmones stoti į partizanų eiles, priešintis okupacijai. Surinkęs gausų jaunų vyrų būrį, mokė juos naudoti ginklą, puolimo ir atsitraukimo kaunantis su priešu gudrybių. Jis pasirinko kovą už Tėvynę ir žmogaus teisę būti laisvam, namuose palikęs gausią šeimą - žmoną, dvi dukras, dvynukus sūnus.

Netrukus prasidėjo ir susirėmimai su okupantais. Lapkričio 11 dieną partizanai surengė Čedasuose pasalą ir apšaudė operatyvinę enkavėdistų grupę, sudegino jų automobilį. Labiausiai K. Kalpoko vardą išgarsino Panemunio miestelio užpuolimas 1944 metų gruodžio 12 dieną. Su Pandėlio ir Rokiškio kraštų rezistentais dalyvavo ir nemažai biržiečių.

Po Panemunio puolimo, kurio metu nukauta 13 stribų ir sovietinių pareigūnų, K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai pasitraukė į Viršilų ir Juodupės valsčiaus Užežerių miškus, tačiau dėl NKVD kariuomenės siautėjimų išsiskirstė mažesnėmis grupėmis.

1945 m. pavasarį partizanai vėl pradėjo jungtis į didesnius būrius: K. Kalpokas ėmėsi vadovauti Kupreliškio valsčiaus partizanams, kurių susirinko 20-30. 1945 m. liepos mėnesį Kupreliškyje buvo organizuojamas mitingas, tačiau sovietiniams pareigūnams neatvykus, jame pasirodė partizanai. K. Kalpokas kreipėsi į žmones, ragindamas juos būti vieningus, nepasiduoti komunistinei propagandai, stengtis išlaikyti lietuvybę.

1945 m. rudenį iš Kupreliškio būrio beliko 5-6 partizanai, vėliau dar žuvo K. Kaminskas ir E. Valintėlis. K. Kalpokas slapstėsi pas įvairius žmones. Iš pradžių Kazimieras gyveno nelegaliai - su padirbtais dokumentais Juozo Žemaituko, Alfonso Jakučio, Rabačiausko pavardėmis. Geidžiūnų kaime jį slėpė ūkininkas Povilas Kaziūnas, vėliau slapstėsi Zastaučių kaime pas Liną Vaitiekonį. Tame pačiame kaime svetima pavarde slapstėsi ir jo žmona Uršulė Kalpokienė.

Persekiojamas enkavėdistų, K. Kalpokas išvyko į Rygą. Pirmą kartą jis buvo suimtas 1950 m. kovo 28 d. Vežamas į Vilnių šoko iš traukinio ir pabėgo. Antrą kartą buvo suimtas 1951 m. gruodžio 7 d., o 1952 m. birželio 9 d. karinis Pabaltijo tribunolas nuteisė jį mirties bausme.

Taip mokytojo Petro Kalpoko gyvenimą, patriotizmą, pasiaukojimą, norą gyventi laisvam ir nepriklausomam įvertino okupacinis teismas. Teko laukti 57 metus, kad jį įvertintų nepriklausomos Lietuvos valdžia.

 

Antanas Seibutis
2009-12-19

Parodos atidaryme dvelkė šokoladu ir elegancija

Praėjusio šeštadienio vakarą Pilies teatro studijoje vyko keliaujančios fotografijos parodos „Šokoladinis cukrus" pristatymas. Parodoje dvelkė kava, šokoladu, ramuma ir elegancija.

 

Keliaujančioje Biržų rajono moksleivių fotografijų parodoje užfiksuoti mūsų krašto žmonių gyvenimai. Projekto organizatoriai - rajono mokinių tarybos nariai - sakė, jog siekta „prakalbinti" nuotraukas, kuriose užfiksuotos įvairios istorijos.

Taip pat norėta sušildyti parodos lankytojus šokoladiniais fotografijų atspalviais, pasidalyti paprastumu bei elegancija, kuri dvelkia iš jaunųjų kūrėjų darbų.

Pasak gimnazistės Deimantės Budriūnaitės, projektui Biržų rajono savivaldybė skyrė tūkstantį litų.

Parodos nuotraukas prožektoriais apšvietė Pilies teatro aktoriai.

Parodai buvo pateikta trylika darbų, iš kurių šalyje žinomų fotografų - Viktorijos Vaišvilaitės, Aušros Osipavičiūtės, Daivos Kielės, Adomo Svirsko, Ingos Jankauskaitės - komisija atrinko septynis geriausius. Šie darbai keliavo į Vilnių, kad į Biržus grįžtų gerokai „paūgėję" - padidinti. Salėje buvo eksponuojami ir likę penki darbai - nedidukės gražios nuotraukėlės.

Jaunieji fotografai renginyje prisiminė malonias darbo akimirkas, už pagalbą dėkojo draugams ir šeimos nariams. Živilė Undzėnaitė prisipažino: „Jei ne tėveliai, nupirkę svajotą fotoaparatą, ir kantriai pozavusi draugė Deimantė, aš nefotografuočiau". Mergina sakė, jog vienam vaizdui užfiksuoti prireikė net devyniolikos minučių.

Apie fotografijai atiduotą laiką pasakojo ir Edita Jurėnaitė, Dovaldė Butėnaitė, Greta Zemeliauskaitė ir Deimantė Budriūnaitė. Merginos prašė paploti jų tėveliams, kurie suteikė galimybę užsiimti mėgstama veikla. Fotografės pasakojo, jog tėvelių rankų prireikė ir ruošiant parodą - kas gelbėjo padarydamas nuotraukoms rėmus, kas padėjo pakabinti fotografijas, o kas paruošė prie jų užrašus.

Padėkos žodžių, audringų plojimų bei ovacijų negailėta Pilies teatro vadovei Loretai Gasiūnaitei, jaunuosius fotografus noriai priėmusiai į teatriuko patalpas, nuomojamas iš UAB „Agaras".

Kūrybinių minčių savo mokiniams linkėjo ir į parodos atidarymą atėjusios jaunųjų fotografių auklėtojos. „Aušros" vidurinės mokyklos mokytoja Rosita Jablonskienė savo mergaičių atėjo pasveikinti kartu su pirmoke dukrele Milda. Raudonos auklėtojos rožės atiteko dešimtokei Editai Jurėnaitei bei dar dviem auklėtinėms, padėjusioms organizuoti parodos atidarymą.

Apžiūrinėdami draugų nuotraukas, jauni žmonės prie  jų fotografavosi, diskutavo, kartu vaišinosi cukrumi, karštu šokoladu, kava ir pyragaičiais.

Deimantė Budriūnaitė pastebėjo, jog Biržuose retai organizuojamos fotografijų parodos. O jei taip ir nutinka, jose paprastai nebūna moksleivių darbų. „Norėjome, kad fotografuojantys mokiniai būtų pastebėti", - kalbėjo gimnazistė.

Moksleiviai sakė, jog visi biržiečiai kviečiami savo žiemai suteikti nepakartojamo jaukumo - apžiūrėti jaunųjų fotografų darbus. Vėliau fotografijos keliaus į Biržų kultūros centrą, po to bus eksponuojamos miesto vidurinėse mokyklose.

 

Gražina Dagytė
2009-12-15

Šventė improvizuotame angelų mieste

Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos Kazimiero Vasiliausko vardo ateitininkų kuopa, vadovaujama tikybos mokytojos Sigutės Sakalauskienės, žinoma ne tik Biržų rajone.

Mokytoja ir mokiniai aktyviai dalyvauja katalikiškuose apskrities renginiuose, mokymuose, iš kurių parsiveža gražių idėjų ir jas įgyvendina mokykloje.

Jaunieji ateitininkai su pradinukais Vabalninko mokykloje įrengė angelų miestą.

Šiemet jaunieji ateitininkai kartu su pradinių klasių mokiniais mokykloje įrengė angelų miestą ir gruodžio 9 d. pakvietė mokinius, mokytojus ir darbuotojus į adventinę susikaupimo valandėlę.

Žodžiais ir giesmėmis liudijo gerumą, meilę, ištikimybę Dievui, ragino atsiprašyti už blogus darbus, kvietė dažniau kartoti stebuklingus žodžius - prašau, atsiprašau, atleisk, ačiū, labas, sudie...

Advento žvakes uždegė mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Gintaras Trapikas - tai šventei suteikė rimties ir prasmingumo.

Tą pačią dieną „Angelų miesto" programą ateitininkų būrelis pristatė Vabalninko žemės ūkio mokykloje, kuri šiemet mini 85 metų jubiliejų.

 

Justinas Baltrušaitis
2009-12-15

Valančiukai švenčia 15 metų veiklos sukaktį

„Aušros" vidurinės mokyklos jaunųjų valančiukų būrelis mini savo penkiolikos metų gimtadienį.

 

Lietuvos valančiukai yra savarankiška vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio, vienijančio mokyklinio amžiaus vaikus ir jaunimą, dalis. Jos atstovų būrelis Biržuose įsikūrė prieš penkiolika metų.

Nuo pat pirmosios veiklos dienos vyskupo M. Valančiaus veiklos tęsėjams „Aušros" vidurinėje mokykloje vadovauja tikybos mokytoja Nijolė Baliutavičienė. Pasak pedagogės, valančiukai stengiasi daryti gerus darbus - jie lanko neįgalius ar senyvus rajono žmones, padeda vargingai gyvenantiems kraštiečiams. Šiuo metu būreliui priklauso apie trisdešimt moksleivių.

Renginio pradžioje, po kartu sugiedoto Lietuvos himno, buvo iškilmingai įnešta valančiukų organizacijos vėliava bei jų kaklaraiščiai, kurie vėliau užrišti būrelio nariams.

Šventės dieną „Aušros" mokyklos valančiukai pasipuošė kaklaraiščiais.

Vėliavą pašventinęs ir susirinkusiuosius palaiminęs Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys sveikino jaunuosius blaivininkus, linkėdamas jiems dorybės ir kantrybės bei dėkojo „Aušros" vidurinės mokyklos mokytojams ir vadovams, leidžiantiems savo įstaigoje „augti valančiukams". Dvasininkas priminė, jog Motiejui Valančiui biržiečiai turi būti dėkingi ir už kitais metais jubiliejų švęsiančios Biržų katalikų bažnyčios pašventinimą.

Sveikinimo žodį taręs Lietuvos blaivystės sąjūdžio valdybos narys bei atsakingasis sekretorius Vytautas Uogelė biržiečiams perdavė linkėjimus nuo Lietuvos blaivystės sąjūdžio vadovybės. Jis pristatė ir kitus garbius renginio svečius - blaivystės sąjūdžio valdybos narį Joną Kačerauską, jo žmoną ir bendražygę Aldoną Kačerauskienę bei sąjūdžio centro tarybos narį ir Vilniaus skyriaus pirmininką Juozą Šaulį.

„Aušros" vidurinės mokyklos direktorius Leonas Zdanavičius šventės metu kreipėsi į buvusius, esamus ir būsimus valančiukus, dėkodamas už padarytus ir ateityje planuojamus nuveikti prasmingus darbus, už propaguojamas kilnias idėjas. Būrelio vadovei N. Baliutavičienei, linkėdamas ir toliau gerais darbais garsinti mokyklą, L. Zdanavičius įteikė padėkos raštą.

Tikybos mokytoja ir valančiukų vadovė N. Baliutavičienė sakė, jog vienu metu būrelį lankė net 123 vaikai. Pasak pedagogės, rūpintis, kad į Dievą ir Tėvynę mylinčių vaikų ir paauglių organizaciją įsijungtų kuo daugiau jaunų žmonių, yra visų suaugusiųjų pareiga. Į būrelį kviečiami tie mokiniai, kurie pasisako už gyvenimą be svaigalų.

Mokytoja N. Baliutavičienė pasakojo, kad jos ugdytiniai ne tik rūpinasi gyvaisiais, kuriems reikia pagalbos, bet negaili jėgų tvarkydami mirusiųjų kapus. Valančiukai yra ir aktyvūs bažnyčios nariai.

 

Gražina Dagytė
2009-12-15

Baikeriai šventė klubo gimtadienį

Trečią kartą Biržų baikeriai organizavo tinklinio varžybas, kuriose varžėsi Lietuvos ir Latvijos motociklininkų komandos. Germaniškyje vykęs renginys sutapo su prieš metus įkurto Biržų ir Kupiškio baikerius vienijančio klubo „X SUPPORT" gimtadieniu.

Mūsiškiai tinklinio aikštelėje atvykėliams nebuvo svetingi ir iškovojo nugalėtojų taurę bei pagrindinį prizą - motorinį dviratį.

Pasak „X SUPPORT" klubo vadovo Vytauto Juškos, biržiečiai šiais metais daug keliavo, dalyvavo Baltijos šalyse vykusiuose sąskrydžiuose bei išsikovojo gerą vardą. Todėl neatsitiktinai jėgas tinklinio aikštelėje kartu su mūsiškiais išmėgino Latvijos klubų „LIVONIJA" bei „QUEST OF ROADS MC", Panevėžio MC „IRON X" bei Lietuvos kariuomenės klubo „PERKŪNAS" MCC Klaipėdos skyriaus nariai. Šiam klubui vadovauja iš Nemunėlio Radviliškio kilęs Valdas Venclovas.

Po kovų sporto salėje baikeriai linksminosi vakaronėje. Jos metu buvo išsakyta daug šiltų žodžių renginio organizatoriams biržiečiams, pasikeista atminimo dovanomis, prisimintos vasarą vykusių baikerių sąskrydžių akimirkos.

Biržų baikerius gimtadienio proga sveikino bičiuliai iš Lietuvos ir Latvijos.

Biržiečius gimtadienio proga itin šiltai ir nuotaikingai sveikino vyresnieji broliai panevėžiečiai. Panevėžio klubui MC „IRON X" priklauso Biržų alaus daryklų „Ponoras" ir „Biržų alus" vadovai Gediminas Spalvis ir Juozas Narinkevičius. Vakaronės dalyviai tradiciškai ragavo naujausių šių aludarių alaus rūšių.

Kaip ir dera baikerių renginiams, vakaronės metu skambėjo roko muzika. Renginio svečius linksmino biržiečių roko grupė „Out Cold". Vakaro metu nebuvo apsiribota bendravimu ir maisto „naikinimu" - svečiams išmonę ir vikrumą teko pasitikrinti rungtyniaujant. Organizatoriai pasiūlė kelio kapitono sumanumo patikrinimą, ištvermė buvo bandoma laikant litrinius alaus bokalus, žaidžiama alaus šaškėmis. V. Juška rungčių nugalėtojus apdovanojo šio renginio proga sukurtais medaliais.

Pasak V. Juškos, Germaniškis baikeriams neatsitiktinai tapo „atrastąja žeme", kadangi jie vakarais treniruojasi sporto aikštelėje ir rengia susitikimo vakarus svečių namuose.

„Nors jau kalendorinė žiema, baikerių sezonas dar nesibaigė. Pirmąją Kalėdų dieną tradiciškai apžergsime plieninius žirgus ir važiuodami kolona pasveikinsime gimtąjį miestą", - artimiausius klubo narių planus atskleidė V. Juška.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-12-12

Gyvenimas lyg žygdarbis

Tikriausiai ne viena vyresnio amžiaus biržietė dar prisimena dailininkę Alydą Vilbrantaitę - Zajančkauskienę, prieškariniuose Biržuose 1930 - 1944 metais garsėjusią nuostabiai kruopščią ir kūrybingą siuvėją, tikrą menininkę, sugebančią sumodeliuoti ir pasiūti drabužį taip, kad jis puoštų žmogų, būtų originalus, vilkint juo būtų laisva ir gera.

Alydai tekdavo plušėti per naktis, nes biržietės ponios ir panelės žinojo, kad, vilkėdamos šios talentingos siuvėjos sukurtais drabužiais, taps patrauklesnės ir romantiškesnės. Užsakymų buvo daug, tačiau Alyda, gražų balsą turėdama, giedojo bažnyčios ir dainavo maironiečių choruose, tapė pirmuosius savo paveikslus.

Į Biržus Alyda Vilbrantaitė buvo atvykusi iš Pakruojo rajono. Ji gimė 1909 metų gruodžio 16 dieną netoli Linkuvos esančiame Gegiedžių kaime, neturtingo valstiečio šeimoje. Čia prabėgo jos vaikystė. Nuo mažens svajojo studijuoti tapybą, tačiau mokytis gimnazijoje, o po to Kauno meno mokykloje neturėjo galimybių. Tik 1944 metais, eksternu baigus Biržų gimnaziją, ėmė pildytis jos svajonės.

Prieškariniuose Biržuose ponias puošė talentinga siuvėja Alyda Vilbrantaitė - Zajančkauskienė.

1946 metais įstojo mokytis į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dailiosios tekstilės studiją. Baigusi studijas, 1952 metais pradėjo dirbti šilko audinių fabrike „Kauno audiniai", vėliau šilko audinių kombinate. Sukūrė 500 raštų spaustuvine technika margintoms šilko medžiagoms, nemažai originalių dekoratyvinių audinių projektų Panevėžio linų kombinatui. Dailininkės kūriniai ne kartą buvo eksponuojami parodose Maskvoje, tarptautinėse mugėse Vokietijoje, Briuselyje, Niujorke, Sirijoje, Alžyre, Turkijoje, gerai vertinti specialistų ir dailės mėgėjų.

Darbas pramonėje iš dailininkės atimdavo daug jėgų. Jos dukra vertėja Renata Zajančkauskaitė (gimusi Biržuose) yra sakiusi, kad retas iš pramonės dailininkų dirbo tiek daug. Tik menki laisvalaikio trupiniai likdavo didesniems kūrybiniams sumanymams įgyvendinti. O jų būta nemažai. Nuo pat studijų metų dailininkė svajojo kurti tikrus klasikinius gobelenus, anksti susidomėjo modernių tekstilės technikų galimybėmis, kūrė savitus, originalius rištinius kilimus.

Vaisingiausias dailininkei buvo paskutinysis gyvenimo dešimtmetis. 1979 metų žiemą Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta A. Vilbrantaitės jubiliejinė kūrybos paroda, kurioje eksponuoti 26 įvairiomis technikomis atlikti sieniniai kilimai, 133 tapybos ir akvarelės (peizažai ir keletas portretų) darbai. Dailininkė svajojo apie panašią parodą Biržuose, laiškuose jaunystės dienų draugei biržietei Bronei Zakrytei rašė, kad norinti savo kūrybą parodyti biržiečiams.

Tačiau tik po dailininkės mirties (mirė 1980 metų birželio 27 dieną Kaune), 1983 metų vasarą, Biržų kraštotyros muziejuje buvo surengta jos akvarelių ir gobelenų paroda, tapusi švente daugeliui dailininkę pažinojusių biržiečių, atskleidusi jos gražų, dvasingą, spalvomis žėrintį pasaulį.

Po šios parodos dailininkės dukra Renata Zajančkauskaitė (1989 metais, minint Biržų 400-ąsias metines, ji Biržų muziejui padovanojo 11 dailininkės gobelenų ir 32 akvareles - A. B.) laiške man rašė, kad ta paroda buvusi didelė dovana jos mamos atminimui.

„Tai buvo toks Mamos grįžimas į jos taip mylimus Biržus, kokiu Ji ir pati, manau, būtų džiaugusis. (...) Mama iš tiesų buvo retų sielos savybių, retos vidinės kultūros žmogus, be to, dar nepaprastai kuklus ir visiškai nemokantis savęs reklamuoti. Ir itin skaudžiai jautė, jog dėl sudėtingai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių negalėjo realizuoti visos savęs, t. y. tų kūrybinių minčių, kurios jos neapleido iki paskutinio atodūsio. Tai, ką jai pavyko sukurti, - tik maža dalelė to, kas jos buvo užsimota padaryti ir ką ji kūrė priešokiais, atitrūkdama nuo sunkių šeimyninių rūpesčių, nuo darbų, teikusių jai duoną. Keista, bet juo didesnis laiko tarpas mudvi skiria, juo labiau aš suvokiu visą Mamos gyvenimo grožį, stoiškumą ir tragizmą, suvokiu tą begalinį jos dvasingumą, nepalaužtą ir nesuniokotą jokių, kad ir sunkiausių, sąlygų ir drįstu tą gyvenimą pavadinti Žygdarbiu, nes retas kuris šių dienų dailininkas turėjo ar turi tokias sunkias sąlygas mokslui ir kūrybai, kokias turėjo Mama."

 

Algirdas Butkevičius
2009-12-08

Labdaros šventėje žiūrovus pakerėjo gražuolės stichijos ir mūzos

Praėjusį penktadienį Biržų pilies salėje labdaros projekto „Angelų duona" dalyviai dalijosi gerumo duonos receptu. Atėjusieji į renginį biržiečiai prisijungė prie labdaros ir paramos fondo „Mamų unija" misijos padėti vėžiu sergantiems vaikams bei biržiečių šeimoms, auginančioms vaikučius su negalia. Prieš Kalėdas jiems bus išdalinti labdaros renginio metu biržiečių paaukoti du tūkstančiai litų.

 

„Mūsų geri darbai, kuriais minta angelai, iškepami kaip duona - tik be miltų, vandens ir mielių", - skelbė renginio organizatoriai. Pasak šios grožio, šviesos, meno ir muzikos šventės režisierės ir vedėjos Loretos Gasiūnaitės, dar vasarą gimė mintis surengti labdaros projektą. Idėją pasiūlęs UAB „Biržų duona", vėliau tapusios pagrindine renginio rėmėja, komercijos direktorius Andrius Kurganovas.

Šventės pradžioje susirinkusiems biržiečiams A. Kurganovas prisipažino norėjęs padaryti ką nors gražaus. Dabar manantis, jog labdaros renginys galėtų tapti tradicija aukoti likimo nuskriaustiems žmonėms.

Pasak organizatorių, kiekvienas savo darbais galime kepti angelų duoną - daryti gera kitiems.

Loretos Gasiūnaitės (centre) režisuotame vakare buvo pasakojama, kaip Saulė, Vėjas, Vanduo ir Ugnis augina geranoriškumo grūdą, kaip jį globoja mūzos.

Pilies menėje penktadienį vadinamieji angelai taip pat išsidalijo darbus - vieni rūpinosi atliekama muzika ir dainomis, kiti šokiu ir poezija.

Į Linos Januševičienės gėlių salono florisčių papuoštą sceną buvo išleistos iš mažų grūdelių geranoriškumo augalus auginančios ir puoselėjančios stichijos - gerumą spinduliuojanti Saulė, visa pasiekiantis Vanduo, jokių kliūčių nepažįstantis Vėjas ir aistringoji Ugnis. Joms šventinius apdarus pasiuvo AB „Siūlas" dizainerės, vadovaujamos siuvimo baro viršininkės Ritos Kutrienės.

Po jų į sceną buvo pakviestos gražiosios mūzos - Muzika, Meilė, Poezija ir Teatras. Jas į sceną lydėjo vilnietis smuikininkas Sigitas Rubis. Moteris papuošė visažo ir šukuosenos meistrės - respublikinių konkursų laureatės Violeta Drevinskienė ir Eglė Mockūnienė, manikiūrininkės Audra Kerbelienė ir Miglė Ratkevičiūtė.

Mūzoms puikių rūbų parinko suknelių nuomos salono savininkė Sigita Zalinkevičienė. Bižuterijos papuošalais jas padabino gėlių salono floristės.

Paskutinioji į menę įžengė dosnioji Žemė. Ji po savąja skraiste priėmė visas stichijas ir visas mūzas. Žemės kaukę sukūrė biržietė lėlininkė Vita Kiseliūnienė.

Scenoje visą vakarą šokiu ir vaidyba susirinkusiuosius džiugino Biržų pilies teatro merginos.

Renginyje pasirodė kylančios jaunimo muzikos žvaigždės - pasvalietė Justina Čyvaitė, biržietė Visanta Mockūnaitė bei Jungtinės Jaunimo muzikos lengvo roko grupės „Ne esmė" atlikėjai iš Pasvalio.

Šventės metu žiūrovai negailėjo ne tik plojimų, bet ir garsių pagyrimų ar šūksnių „bravo".

Ne vienas vakaro metu giliai sujaudintas biržietis braukė ašaras. Viena moteris sakė, jog tik gėris ir grožis gali taip stipriai paliesti žmogaus širdį. Dauguma žiūrovų gyrė ir vakaro metu rodytą filmą „Duonos kelias", kurį Biržuose sukūrė Lietuvos kino studijos režisierius Virgilijus Kubilius. Pasak žiūrovų, filme įtaigiai pristatomi darbštūs ir talentingi Biržų krašto žmonės.

Renginio dalyviai su gėlių puokštėmis rankose skubėjo dėkoti organizatoriams bei kitiems projekto komandos nariams. Biržiečiai norėjo nusifotografuoti su stichijomis, mūzomis bei jas puošusiomis įvairių profesijų meistrėmis.

Šventės pabaigoje vakaro režisierė ir vedėja Loreta Gasiūnaitė kalbėjo, jog puoselėjama mintis, kad ateityje UAB „Biržų duona" parduotuvėse būtų galima nusipirkti vadinamosios angelų duonos. Ją perkantieji prisidėtų prie labdaros projekto - dalis sumokėtų pinigėlių atitektų vaikams, kuriems reikalinga pagalba.

 

Gražina Dagytė
2009-12-08

Komandinė matematikos olimpiada Pasvalyje

Lapkričio 20 d. Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vyko komandinė Pasvalio krašto moksleivių matematikos 11-oji olimpiada profesoriaus Broniaus Grigelionio taurei laimėti. Olimpiadoje varžėsi devynių apskrities mokyklų komandos.

Olimpiados nugalėtojai - Gintarė, Jūratė, Vaida, Mindaugas, Audrius.

Biržų „Saulės" gimnazijai atstovavo dvi komandos, vadovaujamos mokytojų Linos Račkauskienės ir Rasos Virinienės. Ypač sėkmingai pasirodė jaunesniųjų klasių komanda, sudaryta iš pirmosios ir antrosios gimnazijos klasių mokinių - Vaidos Maksimavičiūtės, Jūratės Gasiūnaitės, Gintarės Zakrytės, Audriaus Zalionkos, Mindaugo Bistricko. Ji užėmė 1 - ąją vietą.

Po olimpiados mokiniai susipažino su Petro Vileišio gimnazija ir Pasvalio miestu, dalyvavo doc. dr. Romualdo Kašubos paskaitoje.

 

„Saulės" gimnazijos informacija
2009-12-10

Amatų diena Kratiškiuose

Lapkričio 20 dieną Kratiškių pagrindinėje mokykloje susirinkome į tradicinę Amatų dieną.

Šią dieną mokiniai gali praleisti išbandydami įvairius amatus. Šiemet pradinukus jų mokytojos D. Žalinkevičienė, N. Šimonienė ir N. Baltrušaitienė pakvietė susipažinti su audimu, lipdymu iš molio, vilnos vėlimu ir floristiniu koliažu.

Paruošiamosios klasės mokinukai su mokytoja I. Tamoniene iš druskos tešlos lipdė paveikslėlius.

Kratiškių pagrindinės mokyklos mokinius amatų gudrybių mokė svečiai iš kitų rajono ugdymo įstaigų.

„Atžalyno" ir „Aušros" vidurinių mokyklų, Kaštonų, Papilio, Germaniškio pagrindinių mokyklų technologijų mokytojos D. Šataitė, R. Jablonskienė, L. Žemaitienė, V. Kuzmaitė, V. Pociūnienė mokė 5-10 klasių moksleivius batikos, dekupažo, lankstinių iš vielos, riešinių mezgimo, lininių gėlių gamybos paslapčių. Mokytojos I. Praniauskaitė ir E. Prunskienė iš Biržų politechnikos mokyklos supažindino su sausų puokščių komponavimo principais.

Šiais metais pirmą kartą į Amatų dieną pasikvietėme ir tėvelius. Jie kartu su dailės ir technologijų mokytoja J. Varžinskiene mokėsi velti iš vilnos papuošalus.

Baigę darbus, sunešėme juos į parodėlę, kurios metu ne tik pasidžiaugėme savo ir draugų darbais, bet ir buvo apdovanoti geriausi amatininkai.

 

Monika Tamulionytė,
Kratiškių pagrindinės mokyklos septintokė
2009-12-10

Antroji iš Biržų kilusios jaunos rašytojos knyga

Šiemet leidykla „Kitos knygos" išleido jaunos rašytojos Aušros Kaziliūnaitės antrąją poezijos knygą. Eilių rinkinyje, pavadintame „20 procentų koncentracijos stovykla" - tiesiog eilėraščiai, apie kuriuos kitas jaunas poetas ir šios knygos redaktorius Antanas Šimkus rašo taip: „Visus juos vienija neabejotina kūrėjos aistra - pažinti pasaulį kaip save ir save kaip pasaulį.

Visą tą „pasaulinę" pažintį naujai sutverti, aptverti ir pertverti raštu - atiduoti skaitytojo nuostabai ir susižavėjimui, ėjimui paraidžiui. (...) Atrasta ir įtvirtinta kalbėjimo intonacija, talentingai suvaldytas ritminis pasakojimas, virstantis savotiškom istorijom, mitais, aprašais, sugula į keistus, tačiau labai žavius pavidalus, vadintinus eilėraščiais."

Iš tiesų, postmodernistinių žaidimų nevengianti jaunoji poetė antrojoje knygoje, regis, tampa suprantamesnė ir plastiškesnė, kartu „bložiškai" sudėtingesnė bei gilesnė.

Pirmąją eilėraščių knygą provokuojančiu pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga" Aušra Kaziliūnaitė išleido 2007 metais.

 

„Šiaurės rytų" informacija
2009-12-10

Advento pradžią nušvietė žvakių šviesos

Praėjusį sekmadienį visose Biržų bažnyčiose buvo švenčiama Advento pradžia. Į šventoves skubėję žmonės kalbėjo apie prasidedantį ramybės, susikaupimo, įsižiūrėjimo bei įsiklausymo į save ir šalia esantįjį laiką.

 

Adventas prasidėjo Rarotų pamaldomis

Ankstyvą rytą prie Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčios būriavosi vaikai ir jaunimas su žvakutėmis rankose, laukdami iškilmingos Šviesos - žiburių procesijos pradžios. Nuo jų neatsiliko ir vyresnioji tikinčiųjų karta - šventovėje pamaldų laukę moterys bei vyrai žvelgė į žvakių, atsineštų iš namų, liepsnas. Katalikams nuo seno įprasta taip pradėti Rarotų pamaldas - pirmąsias ankstyvąsias Šv. Mišias, vyksiančias kiekvieną Advento sekmadienį. Žvakių šviesa stengiamasi paliudyti šviesų ir viltingą Kalėdų laukimą.

Ankstyvą rytą katalikų bažnyčios vaikai ir jaunimas su žvakutėmis rankose laukė iškilmingos šviesos - žiburių procesijos pradžios.

Pasak katalikų bažnyčios klebono, kunigo Daliaus Tubio, žibintai reiškia tikinčiųjų širdis, jų sielas, kurios, nepaisant rudens tamsos ir vis dar neišsipildančių pranašysčių, tiki, jog Kristus ateis kaip visagalis pasaulio valdovas. To krikščionys laukia jau du tūkstančius metų.

Pasak dvasininko, svarbiausia ne tai, kada pranašystė išsipildys, o tai, kaip mes jos laukiame, ar mūsų širdys neapsunkusios nuo žemiškų malonumų bei rūpesčių. „Dievą mylinčiam žmogui visa išeina į gera", - sakė kunigas Dalius Tubys. Dievo meilę, pasak dvasininko, galima liudyti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pasidalant tuo, ką turi, su labiau stokojančiu, nesvarstant, ar žmogui žemiškų dalykų trūksta iš vargo ar iš apsileidimo.

 

Atvyko paremti

Evangelinio tikėjimo Krikščionių (Sekmininkų) bendruomenėje pirmąjį Advento sekmadienį viešėjo Ville Impio, svečias iš Suomijos. Sekmininkų bažnyčios Suomijoje atstovas į Biržus atvyko dešimtąjį kartą, kad paremtų labdaros ir paramos fondą „Vilties šviesa", kuriam priklauso Vaikų dienos centras, besirūpinantis vaikų iš probleminių šeimų socializacija. Svečias Dienos centrui atvežė maisto, kurį surinko Suomijos parduotuvėse. Jis akcentavo, jog Advento metu labai svarbu padėti vargstantiems žmonėms.

 

Pasipuošė adventiniu vainiku

Biržų evangelikų reformatų bažnyčios Dievo stalą per pirmąsias adventines pamaldas puošė tradicinis adventinis vainikėlis su degančia žvakute. Pasak ev. reformatų bažnyčios generalinio superintendento, kunigo Rimo Mikalausko, tai yra sena evangelikų tradicija, atėjusi iš Klaipėdos krašto. Kaip įprasta, pirmojo Advento sekmadienio pamaldos vyko su Šv. Vakariene.

Panašiai nauji liturginiai metai pradėti ir Biržų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Kunigas Juozas Mišeikis tikinčiuosius ragino susimąstyti apie tikrąją Advento prasmę, prašė kuo daugiau laiko skirti maldai ir stengtis gyventi taip, kad skubėjimas neužgožtų tikrosios švenčių prasmės - Kristaus gimimo laukimo.

Jungtinės metodistų bendruomenės tikintieji iškilmingose pamaldose buvo raginami nenusisukti nuo Kristaus mokymo atleisti vieni kitiems, mylėti aplink esančius, rūpintis apleistaisiais.

Po pamaldų žmonės pasakojo Advento metu planuojantys aplankyti visų pamirštus vienišus, neįgalius ar kitokių problemų turinčius kraštiečius.

 

Gražina Dagytė
2009-12-01

Kodėl suomiai 1939 metais neįsileido Tarybų Sąjungos karinių įgulų?

Daugelyje Lietuvos bibliotekų, mokyklų vyko Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiai. Šių metų tema - karas ir taika Šiaurės šalyse. Renginiuose teko daugiau kalbėti apie Švediją, su kurios kariuomene prieš kelis šimtus metų teko susidurti ir mūsų pirmtakams - švedai du kartus (1625 - 1627 ir 1704 metais) sugriovė garsiąją Biržų bastioninę tvirtovę.

Tačiau šįkart norėčiau pasakyti keletą minčių apie kitą Šiaurės šalį - Suomiją, kuri labiausiai išgarsėjo savo 1939 - 1940 metų Žiemos karu su Tarybų Sąjunga. Kodėl trys Baltijos šalys - Lietuva, Latvija, Estija - tais lemtingais 1939 m. pasielgė vienaip, o viena - Suomija - kitaip?

Startinė visų valstybių pozicija buvo labai panaši - iki 1917 metų Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo Rusijoje visos šalys priklausė Rusijos imperijai. Suomija paskelbė Nepriklausomybę 1917 m., kitos Baltijos šalys - 1918 metais. Dėl Nepriklausomybės įtvirtinimo visos šalys turėjo kariauti su įvairiausiais priešais. Po to vyko beveik 20-ies metų valstybės kūrimo darbas.

Viską pakeitė pasaulinės Vokietijos ir Tarybų Sąjungos planai užkariauti pasaulį, Molotovo - Ribentropo pakto 1939 m. slaptieji protokolai, pagal kuriuos Latvija, Estija, Suomija pateko į Tarybų Sąjungos įtakos sferą, o Lietuvai teko „garbė" priklausyti iš pradžių nuo Vokietijos malonės, vėliau, po kitos sutarties, irgi patekti į sovietinę zoną.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lenkiją užpuolė iš pradžių Vokietija, vėliau Tarybų Sąjunga ir ją draugiškai pasidalijo. Artėjo tolimesnis karo teatro veiksmas - Baltijos šalys. Ir čia režisierių numatytą vaidmenį politiniams aktoriams ir statistams sugriauna Suomija.

Iš pradžių viskas vyksta tarsi pagal planą - pirmoji užspaudžiama Estija, 1939 09 28 ji sutinka pasirašyti su Tarybų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį (ir įsileisti į šalį 25 000 raudonarmiečių). Spalio 5 dieną tą patį padaro Latvija (ir gauna 30 000 sovietų karių), spalio 10 - Lietuva (dar 20 000 raudonarmiečių). Lietuvos atveju buvo panaudotas dar ir „saldainiukas" - grąžinamas Vilnius ir ketvirtadalis jo krašto, jeigu žiūrėsime iš 1920 metų Taikos sutarties tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos pozicijų.

Baltijos šalyse buvo įkurdintos sovietų karinės įgulos, įrengtos karinio jūrų laivyno bazės, aerodromai. Taikliai tą politinę situaciją greitai išpopuliarėjusiu posakiu pakomentavo garsusis Pupų Dėdė - Petras Biržys: „Vilnius mūsų, o mes - rusų".

Ir štai atėjo Suomijos eilė. Turbūt viso pasaulio politikai liko nustebinti, kai Suomija atsisakė pasirašyti sutartį su Rusija. Išsaugodama savo šalies garbę ir orumą, atsisako įsileisti į šalį ir „draugišką" Raudonosios Armijos kontingentą. Skirtingai, nei kitos Baltijos šalys, kurios pasidavė Maskvos malonei ir prarado neutralios valstybės statusą, negalėjo turėti savarankiškos užsienio politikos. Po metų jau galutinai buvo parodyta jų vieta - Lietuva, Latvija, Estija įjungtos į Tarybų Sąjungos sudėtį ir jose suspindo Stalino saulė.

Suomijai, be abejo, reikėjo atsakyti už tokį „akibrokštą". Lapkričio 30 dieną bombarduojamas Helsinkis, Raudonoji Armija pradeda suomių genialiojo generolo Manerheimo sumanytos Manerheimo linijos šturmą. Narsūs suomiai išgarsėjo visame pasaulyje, į Suomiją pradėjo važiuoti savanoriai iš kitų šalių. Tarybų Sąjunga galiausiai buvo paskelbta agresore ir išmesta iš Jungtinių Tautų.

Suomius nugalėjo ne karinė taktika, ginklai ar pasiruošimas. Juos paprasčiausiai įveikė dešimteriopai gausesnė Raudonoji Armija. Vietoj sutriuškintų sovietų divizijų buvo siunčiamos kitos. Tačiau 25 000 žuvusių suomių (Raudonosios Armijos nuostoliai įvairiais skaičiavimais buvo apie 200 000) išgelbėjo šalies garbę, išgelbėjo suomių vardą, parodė tikrą šiaurietišką ir skandinavišką charakterį. Pagal Taikos sutartį, kurią ji buvo priversta pasirašyti su Tarybų Sąjunga, Suomija neteko maždaug dešimtadalio savo teritorijos, tačiau išsaugojo pagrindinį dalyką - Nepriklausomybę.

Kodėl suomiai neįsileido 1939 metais sovietų įgulų? O gal čia labai paprastas atsakymas: jie visi - nuo eilinio piliečio iki valstybės vadovo - mylėjo savo tėvynę taip, kad nekreipė dėmesio nei į politinių režisierių spektaklių siužetus, nei svarstė, ar tai verta daryti, ar ne, nei dairėsi į kaimynų poelgius - jie elgėsi pagal savo sąžinę, sielą ir širdį.

Tuo ir užsitarnavo viso pasaulio pagarbą.

 

Antanas Seibutis
2009-12-01

Prieš 60 metų žuvo rezistencijos dalyvis Jonas Rastauskas

Jonas Rastauskas gimė 1917 m. JAV.

Su mažais vaikais grįžę į Lietuvą, J. Rastausko tėvai Butniūnų dvare nusipirko 22 hektarus žemės, įsikūrė, pasistatė trobesius. Jonukas mokėsi Naujikuose, vėliau Butniūnų pradžios mokykloje.

Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, J. Rastauskas baigė puskarininkių mokyklą, tarnybą pratęsė Tauragėje. 1940 m. Lietuvą okupavus Raudonajai Armijai ėmė ūkininkauti tėviškėje, vedė Bronę Garbuzaitę.

1944 metų rudenį Jonas, vengdamas šaukimo į Raudonąją Armiją, patraukė į mišką.

Jonas Rastauskas 1938 metais Karo mokyklos mokymuose. Nuotrauka iš Karinio archyvo.

1944 metų spalio 26 d. Biržų krašto partizanai užpuolė Biržų kalėjimą ir išlaisvino ten buvusius kalinius. Šiame užpuolime dalyvavo ir J. Rastauskas.

Kalėjimą buvo nutarta pulti iš abiejų pusių. Išvažiavimo keliams iš miesto kontroliuoti sudarytos keturios grupės, vadovaujamos Jono Rastausko, Kosto Jasinsko, Kosto Kregždės, Jokūbo Šlekio.

Vėliau J. Rastauskas palaikė ryšius su Palatvės, Rokiškio krašto, Biržų girios partizanais. 1947 metų gruodžio mėnesį iš 6 atskirų partizanų grupių Biržų krašte sukurta Dariaus ir Girėno apygarda, vadovaujama Petro Tupėno-Ąžuolo. Apygardos štabo nariais buvo štabo viršininkas Juozas Kučinskas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas, laikraščio „Bočių keliais" redaktorius Baltrėnas-Anupras, štabo karinio parengimo skyriaus viršininkas J. Rastauskas.

1948 metų pavasarį į tremtį buvo išvežta Jono Rastausko žmona Bronė su mažamečiais vaikais Algiuku ir Broniuku.

1948 metais tremtyje (Irkutsko sritis) darytoje nuotraukoje - partizano J. Rastausko žmona Bronė su sūnumis Algimantu ir Bronislavu.

Jonas su dar dviem partizanais įsirengė slėptuvę ištremto ūkininko Petro Kairio sodyboje Geidžiūnų kaime. Tačiau netrukus 1949 metų lapkričio 28 d. Geidžiūnų kaimą užgriuvo sunkvežimiai, pilni NKVD kariškių. Slėptuvėje esantys partizanai žuvo, bet nepasidavė.

Žuvusieji buvo sumesti į žvyrduobes ir užkasti. Po kelių dienų naktį jų palaikai buvo iškasti, sutvarkyti, suguldyti į karstus ir palaidoti kapinėse.

Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės laikais 1999 m. Jonui Rastauskui suteiktas dimisijos majoro laipsnis, jis 2000 11 17 apdovanotas po mirties Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.

„Aš Lietuvoje esu jauniausias iš tų, kuriuos nuteisė prie SSSR saugumo ministro veikęs ypatingasis pasitarimas. Tą man sakė Lietuvos ypatingojo archyvo direktorius. Visas archyvo kolektyvas atėjo pažiūrėti, kaip atrodo „gyvas banditas", gimęs 1946 m., o nuteistas 1949 metais", - sako nuotraukas ir archyvo dokumentų kopijas redakcijai atsiuntęs partizano sūnus Bronislavas. Jis šiuo metu gyvena Kaune.

 

Parengė Antanas Seibutis ir Alfreda Gudienė
2009-11-28

Į Švediją - su lietuvišku šakočiu

Pabiržės pagrindinė mokykla dalyvauja Comenius daugiašalės partnerystės projekte „Užkąskime kartu - susėdę prie Europos stalo". Per 2009 - 2011 metus aplankysime šio projekto partnerius: Lenkiją, Bulgariją, Rumuniją, Prancūziją, Turkiją, Švediją, Italiją, Angliją, ir visų svečių balandžio mėnesį sulauksime savo mokykloje.

Spalio mėnesį trys septintokai ir tiek pat mokytojų vyko į Švediją. Nuvykus į Malmes miestą mus išskirstė į atskiras šeimas. Du klasės draugai gyveno šeimose iš Bosnijos, o mane pasirinko mergaitė iš Somalio.

Pradinė mokykla, kurioje lankėmės, yra tautinių mažumų ir švedai joje sudaro tik 1 procentą.

Mums teko dalyvauti pamokose, kurių metu skaičiavome, piešėme, skaitėme angliškas knygeles. Lankėmės bibliotekoje, kuri labai erdvi ir spalvinga. Po pamokų mokykloje veikia įvairūs būreliai. Namų darbų jiems neužduoda.

Mums pasirodė, kad švedų vaikams mokytis yra lengviau. Į mokyklą jie eina keturias dienas per savaitę, tačiau vasaros atostogos yra trumpesnės. Mokykloje nėra skambučio - kada prasideda ir baigiasi pamoka, pasako mokytojas.

Pabiržiečiai viešėjo Švedijos tautinių mažumų mokykloje.

Įdomu tai, kad klasėse vaikšto nusiavę batus. Dar labai nustebino, kad kiekvienoje klasėje yra virtuvėlė, ir vaikai kada panorėję paruošia mokytojai kavos arba sau arbatos.

Vakare mokytojai prie švediško stalo ragavo dalyvavusių šalių nacionalinius patiekalus. Visi labai stebėjosi mūsų šakočiu, fotografavo jį ir gyrė. Patiko ir „Senolių" duona bei naminis varškės sūris.

Kitą dieną važiavome į Vikingų muziejų Fotevikene. Ten mus pasitiko vikingu persirengęs gidas, kuris vaizdingai ir įdomiai pasakojo apie vikingų gyvenimą, papročius, runas, rodė dievų statulas. Nustebino nameliai, pastatyti be vinių - kad vikingai galėtų juos išsiardyti ir keliauti į kitą vietą. Dar lankėmės sename žvejų kaimelyje ir galėjome Baltijos pakrantę palyginti su Lietuvos bei Latvijos pajūriais.

Vykome ir į apžvalginę kelionę po kaimyninę Daniją. Važiavome didžiausiu ir įspūdingiausiu Europoje Oresundo tiltu, jungiančiu Švediją ir Daniją. Jo ilgis - 8 kilometrai. Kopenhaga nustebino tiltų ir dviračių gausa. Matėme ir legendinę undinėlę iš H. K. Anderseno pasakos.

Tiek Švedijoje, tiek Danijoje nustebino pagarba dviratininkams. Jiems padaryti atskiri takai, įrengti šviesoforai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dviračių daugiau negu automobilių. Skuba visi į darbą, metro, parduotuves, o dviračiai, išrikiuoti parkuose, prieplaukose, pakrantėse, kantriai laukia savo šeimininkų. Ir svarbiausia - jų niekas neliečia.

Savaitė Švedijoje netruko prabėgti. Džiaugiamės turėję galimybę pažinti kitą šalį, jos kultūrą ir papročius.

 

Deimantė Voraitė,
Pabiržės pagrindinės mokyklos septintokė
2009-11-24

100 Lietuvos asmenybių mokslininkų akimis

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2 tūkstančių tiražu išleido knygą „100 iškiliausių Lietuvos žmonių". Enciklopedininkai iš pradžių sudarė žymiai didesnį, apie 350 Lietuvą per tūkstantmetį garsinusių žmonių sąrašą ir jį pateikė Mokslų akademijos nariams. Iš mokslininkų dažniausiai pasikartojančių vardų ir buvo sudarytas simbolinis šimtukas.

Šimtuką pradeda karalius Mindaugas, užbaigia Lietuvos nepriklausomybės simboliu tapęs Romas Kalanta. Tarp jų - kunigaikščiai, prezidentai, rašytojai, poetai, visuomenės, mokslo, meno, karo žmonės. Be abejo, tokie sąrašai visada sukelia diskusijų, klausimų, pritarimų ar paneigimų.

Liepos 6-ąją Vilniuje buvo pastatyta skulptoriaus Tado Gutausko skulptūra „Vienybės medis", kurioje įamžinta 100 Lietuvos asmenybių. Pirminį sąrašą ir tada buvo pasiūliusi Lietuvos Mokslų Akademija. Vėliau balsavę interneto vartotojai jį šiek tiek pakeitė ir papildė.

Naujoje knygoje Biržus reprezentuoja garsiojo romano „Dievų miškas" autorius vabalninkietis Balys Sruoga.

Kokie iš Biržų krašto kilę ar ypatingai su mūsų krašto istorija, kultūra susiję žmonės pateko į tokią garbingą knygą? Pirmiausia tai - garsioji Barbora Radvilaitė, Lenkijos - Lietuvos karalienė, Biržų - Dubingių kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo.

Knygoje - ir Suoste palaidotas knygnešių karalius Jurgis Bielinis, ir Biržų gimnaziją baigęs bei čia pirmąją poezijos knygelę išleidęs Bernardas Brazdžionis, ir rašytojas, literatūros kritikas, garsiojo „Dievų miško" autorius Balys Sruoga, ir Vabalninke mokęsis bei Biržuose jaunystėje mokytojavęs būsimas garsus fizikas Povilas Brazdžiūnas.

Biržų kraštui priklauso fizikotechnikas Theodoras von Grotthussas, tyrinėjęs Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius, Vabalninke vargonavęs ir vadovavęs chorui būsimas garsus kompozitorius Juozas Naujalis, vyskupas tremtinys, antrasis kardinolas Lietuvos istorijoje po Jurgio Radvilos  Vincentas Sladkevičius, ilgai dirbęs Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje.

Gyvenimiškųjų sąsajų su mūsų Biržų kraštu turėjo ir Lenkijos - Lietuvos karalius Kazimieras Jogailaitis, kurio 1455 04 14 rašte Radvilai Astikaičiui pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas Biržų vardas, ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, dažnai lankydavęsis Biržų krašto bažnyčiose, o 1861 m. liepęs slapčia pernešti į dar ne visai pabaigtą statyti Biržų bažnyčią Švenčiausiąjį Sakramentą, ir 1863 metų sukilimo mūšiuose Biržų giroje dalyvavęs kunigas Antanas Mackevičius.

Arčiausiai šimtuko patekti į jubiliejinę knygą buvo kunigaikštis Vytenis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, režisierius Vytautas Žalakevičius, sukilimo vadovas Tadeušas Kosčiuška.

 

Antanas Seibutis
2009-11-24

Biržų muziejuje - konservuoti radiniai iš arsenalo tyrinėjimų

2008 m. liepos mėnesį archeologė Roma Songailaitė pradėjo Biržų pilies arsenalo archeologinius tyrimus.

Archeologinių tyrimų I etapui buvo pasirinkta buvusio arsenalo patalpa, esanti į dešinę nuo priemenės. Bendras tyrimų plotas - 246 kv. m.

Tyrimų metu buvo atkastas ir grindinys prie išorinės sienos, tad bendras tyrimų plotas padidėjo iki 278 kv. m.

Rastos 2 plytų mūro sienos - išilginė ir skersinė. Tirtame plote buvusios 3 patalpos. Buvo rasti sudegusių medinių grindų fragmentai, jų išlikęs plotis 8-15 cm ir storis - 2,5-3 cm. Po grindimis atkasti 8 gulekšniai arba, liaudiškai tariant, lagės. Apibendrinus langų stiklo šukių radimvietes, galima teigti, kad pirmoje patalpoje buvo 6 langai, 2 patalpoje - 3, trečioje - 2.

Muziejininkai tikisi, kad konservuoti ir atnaujinti arsenalo radiniai praturtins Biržų tvirtovės istoriją.

Rasta ketinių sviedinių, muškietos kulkų, apie 50 ieties antgalių, apie 200 geležinių apkaustų plokšelių su dviem kniedėmis, daug spynos užraktų plokštelių su viena ar dviem išpjovomis, daug langų stiklo šukių ir šukelių.

Biržų muziejininkai parengė projektą „Biržų pilies arsenalo archeologinių metalinių radinių konservavimas"  ir pateikė muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo projektų finansavimo iš dalies valstybės biudžeto lėšomis paraišką. Projekto tikslas - papildyti parodą „XVI - XVII a. karo amatai" naujais konservuotais, tik arsenalo teritorijoje rastais eksponatais, reprezentuojančiais XVI - XVII a. karybą ir senąją kalvystę. Vėliau ir ši paroda, ir konservuoti radiniai taps atstatytojo arsenalo ekspozicijos pagrindu.

P. Gudyno restauravimo centrui buvo pateikta 100 radinių iš 2008 metų arsenalo archeologinių tyrinėjimų: 30 geležinių iečių antgalių, kurių smaigaliai keturkampio skersinio pjūvio, įmovos kūgio ir cilindrų formų; tveriamasis, stačiakampio skersinio pjūvio geležinis ietigalis; 6 geležiniai keturspygliai (varnos pėdos) ; 12 ketinių šrapnelių; 3 ketinės muškietos kulkos; 21 geležinė apyraktė; 4 geležiniai batų apkaustai; 10 geležinių stačiakampio formos, su dviem kniedėmis plokštelių; 2 masyviomis galvutėmis ir keturkampio skersinio pjūvio smaigais vinys; 4 geležiniai lango vyriai; 2 geležinės sagtelės; grandis su įtveriamu strypu; iš dviejų plokštelių sujungtas pakabutis; geležinis kablys; geležinė U formos sankaba; geležinis dirbinys.

Muziejininkai tikisi, kad konservuoti ir atnaujinti arsenalo radiniai praturtins Biržų tvirtovės istoriją, suteiks daugiau žinių apie arsenalą, senąją kalvystę, kariškus amatus.

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" informacija
2009-11-24

Papilyje netrūko nei vėjų, nei poezijos

Literatūrinės popietės „Keturių vėjų pagairėje" jau tapo kiekvieno rudens tradiciniu renginiu. Šiemet vėjai pateisino savo vardą ir sukūrė tikrą pagairę. O kad jie tikrai keturi, patyrė visi renginio dalyviai.

Šiais metais literatūriniai vėjai rudenišką poeziją atnešė iš įvairių kraštų: Pasvalio, Rokiškio, Biržų ir, žinoma, Papilio krašto. Vėjuotą popietę literatai susirinko į Editos ir Gintaro Lansbergų sodybą, įsikūrusią buvusioje mokykloje, kurioje mokytojavo poetas Kazys Binkis. Ilgai neužsibuvę jie pajudėjo į Gudelių kaimą, Kazio Binkio gimtinę, kuri yra brangi dažnam Biržų krašto kūrėjui. Dabar čia vietoj poeto namo stovi tik paminklinis akmuo jo atminimui. Dėl aštraus šiaurinio vėjo šį kartą eilės prie paminklo neskambėjo, bet kaip atsvarą neatliktai pareigai poeto sielos broliai ir sesės čia padėjo gėlių.

Renginio dalyviai aplankė Gudelių kaime esančią poeto Kazio Binkio gimtinę.

Deramai pagerbę poeto atminimą ir pagavę jo dvasinį įkvėpimą literatai atkako į senąjį Papilio dvarą. Čia muziejininkė E. Lansbergienė ir literatas Valentinas Dagys papasakojo apie šią istorinius įvykius menančią vietovę. Susirinkusieji įdėmiai klausėsi dvaro, kurį valdė Radvilos, Kosciolkovskiai ir grafai Šuazel de Gufje, istorijos. Renginio dalyvių dėmesį patraukė senoji mokykla ir dvaro griuvėsiai, pasakojimas apie tvenkiniuose neva paslėptus grafienės Matildos lobius. V. Dagys prisiminė, kaip mokėsi buvusiame kumetyne, o papilietė literatė Irena Naktinienė perskaitė neseniai parašytą eilėraštį apie Papilio dvarą.

Šaltas vėjas neleido ilgai užsibūti, todėl literatai patraukė atgal į Lansbergų sodybą. Sugrįžusius juos fleitos muzika sušildė šeimininkų sūnus Gailius. Kadangi šis susiėjimas rudeninis, tad dauguma kūrėjų deklamavo tik eiles rudens tema. Eilėraščius skaitė J. Jakubėnaitė, B. Šernienė, V. Kairienė, L. Čeponienė, O. Oržikauskienė ir kiti biržiečiai literatai bei svečiai iš kaimyninių rajonų. Tačiau ne vien rudenine lyrika su klausytojais dalinosi kūrėjai. Satyriniais ketureiliais šių dienų aktualijas apibūdino Benediktas Medvedevas, o literatų V. ir E. Saldžių sūnus negailėjo aštrių žodžių reklamai.

Renginio pabaigoje visi maloniai pabendravo prie vaišių stalo.

 

Rokas Januševičius
2009-11-24

Kariuomenės diena paminėta svečių kalbomis ir „šauliukų" šūviais

Sekmadienį Biržuose paminėta Lietuvos kariuomenės diena.

Po Mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Biržų tvirtovės salėje susirinko garbingi svečiai - Krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės patarėjas atsargos generolas Jonas Kronkaitis, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas Jonas Čeponis su keliais kovų bendražygiais, partizanų Vyčio apygardos vadas Bronius Juospaitis.

Renginyje dalyvavo jaunieji šauliai ir saujelė biržiečių.

Jonas Kronkaitis priminė Lietuvos okupacijų istoriją, Lietuvos kariuomenės kūrimo pradžią po 1990 metų kovo 11-osios. Anot jo, svarbiausia buvo įteigti, kad kariuomenėje svarbiausias žmogus yra eilinis karys.

Generolas džiaugėsi matydamas jaunuosius šaulius ir apgailestavo, kad dar iki šiol nėra tinkamai Vilniuje pagerbtas partizanas Petras Vizbaras. Jis nenorėdamas išduoti draugų, iššokęs pro KGB pastato langą ir užsimušė ant Vilniaus grindinio. Prisiminti ir prieš kelerius metus Lietuvoje viešėję italų kariai.

Buvęs politkalinys Povilas Stakionis kritikos strėles leido Biržų valdžios ir renginio organizatorių atžvilgiu - garbūs svečiai turėjo bendrauti vos su keliais biržiečiais, atėjusiais į minėjimą.

Jie atsisveikindami išsitraukė lapelius ir visi sugiedojo Lietuvos himną - mat kažkurio priėmimo metu pamatė, kad Lietuvos atstovai tik krutina lūpas, bet negieda.

Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio pirmininkas, mūsų kaimynas iš Pasvalio Jonas Čeponis prisiminė Biržų apylinkes, kuriomis teko klajoti sunkiais partizanų takais, džiaugėsi stebuklu - atkurta Lietuvos Nepriklausomybe.

Jo kritikos strėlės buvo nukreiptos į spaudą, kuri nerašė tokių faktų, kaip paminklo atidengimas partizanų generolui Jonui Žemaičiui Kaune. Kliuvo ir istorikams, pučiantiems į vieną dūdą su lenkais, vertinant 1569 m. pasirašytą Liublino uniją.

Policijos komisariato darbuotojos džiaugėsi, galėdamos įteikti 9 jauniesiems šauliams policijos rėmėjų pažymėjimus. Šiuo metu jų gretos išaugo iki 34 asmenų. Tiesa, jaunuosius šaulius „paguldė" įsisiautėjęs gripas, tad šventėje pažymėjimus gavo tik du, kitiems įteikti patikėta jų vadei Ingai Arlikevičienei.

Pagyvėjimą salėje sukėlė žodžio paprašęs partizanas ir politinis kalinys Povilas Stakionis, kuris, kaip įprasta, savo žodžių nevyniojo į vatą.

„Man gėda dėl biržiečių, - kalbėjo Povilas. - Jeigu ne jaunieji „šauliukai", salė būtų tuščia. Atsiprašau svečių. Kur Biržų rajono vadovai, matau tik du savivaldybės tarybos narius (Stasę Eitavičienę ir Kęstutį Slavinską - aut. past.). Kur kiti? Kur biržiečiai? Matot, kaip mus valdo socialdemokratai ir valstiečiai."

Kariuomenės dienos pagerbimą užbaigė jaunieji šauliai, lauke pasistatę nedidelius taikinėlius ir į juos pyškinę iš orinių šautuvų.

 

Antanas Seibutis
209-11-24

Sukanka 100 metų

Prieš 100 metų Biržuose gimė hidrotechnikas, aviacijos leitenantas, Šventosios uosto viršininkas Konradas Brunonas Vasilis - Vasiliauskas.

 

Konradas Brunonas Vasilis - Vasiliauskas gimė 1909 11 09 Biržuose advokato Pranciškaus Vasilio ir Kotrynos Vasilienės šeimoje. Turėjo brolį Soterą Praną ir seserį Aldoną Kleopatrą Vasilytę - Girdauskienę.

Vasiliai gyveno Vytauto g. 7, bet jų namas 1944 metų rudenį per karą sudegė. Toje vietoje dabar stovi paminklas poetui Juliui Janoniui.

Pirmojo pasaulinio karo metu Vasilių šeima atsiduria Rusijoje, Gorodece.

K. B. Vasilis – Vasiliauskas – aviacijos jaunesnysis leitenantas. 1936 m.

1928 m. baigęs Biržų gimnaziją, Konradas Brunonas 1935 m. Čekoslovakijoje, Brno Aukštojoje Technikos mokykloje, įsigijo hidrotechnikos diplomuoto inžinieriaus specialybę.

1936 m. Lietuvos karo mokykloje (XI aspirantų laida) tapo aviacijos jaunesniuoju leitenantu. Po mokslų dirbo Žemės ūkio ministerijoje Kaune kultūrtechniku, Biržų apygardos žemės tvarkytoju.

Grįžęs į Kauną, K. B. Vasilis - Vasiliauskas dirbo Žemės ūkio ministerijoje referentu.

1939 m. susituokė su Genovaite Šimkauskaite (1917 - 2008), 1946 m. jiems gimė sūnus Arūnas.

Pirmosios tarybinės okupacijos metu dirbo referentu Melioracijos departamente, skyriaus viršininku Melioracijos valdyboje, Energijos valdyboje. Vokiečių okupacijos laiku K. B. Vasilis - Vasiliauskas dalyvavo Turniškių hidroelektrinės statyboje, nuo 1941 paskirtas Šventosios uosto viršininku.

Po Antrojo pasaulinio karo K. B. Vasilis - Vasiliauskas ėjo įvairias inžinerines pareigas Lietuvos energetikos valdyboje Kaune bei Vilniuje, Komunalinio ūkio ministerijoje vadovavo Mažajai energetikai, vėliau dirbo Vyriausiojoje melioracijos valdyboje.

Mirė 1964 03 13, palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse.

 

Antanas Seibutis
2009-11-21

Kerenskio bičiulis iš Biržų

Aleksandras Kerenskis Rusijai neramiais 1917 metais, atsisakius sosto paskutiniajam carui Nikolajui II, buvo Laikinosios vyriausybės teisingumo, karo ir laivyno ministras, vėliau ministras pirmininkas, vyriausiasis kariuomenės vadas.

1884 metų lapkričio 16 dieną Biržuose gimęs Vladimiras Stankevičius tais metais tapo A. Kerenskio kabineto viršininku. Jis turėjo įtakos skiriant ar atleidžiant generolus, dalyvaudavo derybose dėl vyriausybės sudėties, turėjo teisę kartu su fronto vadu patvirtinti ar nepatvirtinti mirties nuosprendį. Taip pat organizavo Rusijos kariuomenės vyriausiojo vado generolo leitenanto L. Kornilovo, reikalavusio, kad atsistatydintų Laikinoji vyriausybė ir jos ministras pirmininkas A. Kerenskis, maišto malšinimą.

Peterburgo universiteto teisės fakultetą baigęs Vladimiras Stankevičius, susidraugavęs su taip pat teisę Maskvos universitete baigusiu advokatu, Dūmos deputatu, trudovikų frakcijos lyderiu Aleksandru Kerenskiu, įsitraukė į politiką.

Peterburgo universiteto teisės fakultetą baigęs Vladimiras Stankevičius, susidraugavęs su taip pat teisę Maskvos universitete baigusiu advokatu, Dūmos deputatu, trudovikų frakcijos lyderiu Aleksandru Kerenskiu, įsitraukė į politiką.

Straipsnyje „Universalas Vladas Stanka (Stankevičius)" Vilniaus pedagoginio universiteto docentas daktaras Jonas Algirdas Martišius rašė, kad V. Stankevičius „kartu su kitais redagavo žurnalą „Sovremenik", buvo Valstybės Dūmos darbiečių (trudoviki) sekretorius. Prasidėjus Didžiajam (Pirmajam pasauliniam - A. B.) karui, V. Stankevičius savanoriu įstojo į Junkerių karo mokyklą, tapo karo inžinieriumi. Po 1917 metų vasario revoliucijos jis buvo Kareivių ir darbininkų tarybos vykdomojo komiteto, net jo biuro narys. (...), Laikinosios vyriausybės komisaras prie Šiaurės fronto, Vyriausybės komisaras prie vyriausiojo kariuomenės vado būstinės Mogiliove. (...) Prasidėjus bolševikų sukilimui, jis bene vienintelis bandė organizuoti Žiemos rūmų gynimą, vienas paskutiniųjų juos paliko. (...) V. Stankevičiaus vaidmenį to meto įvykiuose rodo dar toks epizodas. Kritišku momentu A. Kerenskis surašė 3 egzempliorius dokumento apie tai, kad, jam dingus arba nesant galimybių veikti, jis savo įgaliojimus perduoda Avksentjevui. Vienas šio dokumento egzempliorius buvo perduotas saugoti V. Stankevičiui. Sunku nurodyti kitą lietuvį, taip aukštai iškilusį Rusijos valdžioje".

Gimė Vladimiras Stankevičius (nuo 1944 metų Vladas Stanka) Biržuose. Jo tėvai - Benediktas ir Anelė Sirvydaitė - buvo smulkūs bajorai, turėjo du valakus žemės. Po daugelio metų Vladimiras prisimins, kad jų sodyba buvusi ant pietinės Biržų miesto ribos, greta senos Tiškevičių dvaro sodybos, o erdvų ir gerai pastatytą namą supo didelis sodas. Tapęs Vytauto Didžiojo universiteto docentu, profesoriumi, katedros vedėju, žymiu advokatu, nevengiančiu imtis sudėtingų politinių bylų, jis beveik kasmet su šeima lankysis savo gimtuosiuose Biržuose, gėrėsis senelio pasodintu, pavasario žiedais pasipuošusiu sodu, kurį apibūdino žodžiais: „Visi medžiai: nesuskaitomos vyšnios, slyvos, obelys ir kriaušės, nekalbant apie alyvų tankius krūmus patvoriuose, žydėjo, kvepėjo, šlamėjo ir dainavo. Aš gerai pamenu kelis savo kūdikystės ir jaunystės akimirksnius, kai aplinkos grožis įkvėpdavo man pasaulio harmonijos nujautimą".

Iki trečios klasės Vladimiras Stankevičius mokėsi Rygoje, Aleksandro gimnazijoje, o 1903 metais baigė gimnaziją Peterburge. Baigęs Peterburgo universiteto teisės fakultetą, buvo paliktas prie baudžiamosios teisės katedros. Rašė ir spausdino žurnaluose straipsnius juridiniais klausimais, rinko medžiagą magistro disertacijai. 1914 metais buvo paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu ir komandiruotas į užsienį. Tačiau išvažiuoti sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Po ginkluoto bolševikų perversmo, vadinamosios Spalio revoliucijos, 1918 metais V. Stankevičius sėkmingai pasiekė Lietuvą, nors kelionė iš pilietinių karų sumaišties apimtos Rusijos nebuvo paprasta. „Paskutiniuosius 20 kilometrų iki Pskovo, - rašo J. A. Martišius, - kurį tada valdė vokiečiai, važiavo kaimišku vežimu. Pro vienus Pskovo miesto vartus vokiečiai įleisdavo tik estus, pro kitus - tik latvius. Iki vartų, pro kuriuos buvo leidžiami lietuviai, V. Stankevičiui teko bristi iki kaklo per upę su daiktais ant galvos".

Tačiau Lietuvoje jis neužsibuvo. Tikriausiai jautė moralinį įsipareigojimą kovoti prieš bolševikus, kad Rusija būtų laisva, demokratiška, europines vertybes pripažįstanti valstybė. Išvykęs į Kijevą, bandė organizuoti pasipriešinimą bolševikams, nelegaliai lankėsi bolševikinėje Maskvoje, Peterburge. Keletą kartų buvo bolševikų areštuotas.

Jo bičiulis Aleksandras Kerenskis jau buvo emigravęs į Prancūziją. 1919 metais Kijeve V. Stankevičius svarstė, kokį kelią rinktis. Rusijos platybėse kovos dar buvo nesibaigusios. Visuose frontuose turėjo pažįstamų. Gal vykti pas Denikiną? Pas Kolčaką? Pas doniečius su generolu Krasnovu? Ar pas lietuvius ir kartu su vaikystės draugais ginti Lietuvos nepriklausomybę? O gal pas lenkus, nes jo gimtoji kalba - lenkų? Galop ryžosi su žmona ir dukrele keliauti Vokietijon.

Ketverius metus gyveno Berlyne. Rašė knygas. Jose tarsi numatė kovų draskomos Rusijos imperijos tautų ateitį. 1921 metais Berlyne rusų kalba buvo išspausdinta jo knyga „Rusijos tautų likimai", kurioje rašoma apie Baltarusiją, Ukrainą, Lietuvą, Latviją, Estiją, Armėniją, Gruziją, Azerbaidžaną, Suomiją, Lenkiją, pateikiami žemėlapiai, istorinės tų tautų apžvalgos. Kita Berlyne išleista knyga pavadinta „Rusija ir Vokietija". V. Stankevičius rašo, kad šia knyga siekiantis pabrėžti, jog ne nesantaika ir kova, o tautų solidarumas ir taikus bendradarbiavimas yra naudingiausia, praktiškiausia ir tikslingiausia. Berlyne jis taip pat parašė vieną iš pirmųjų didesnės apimties knygų apie garsųjį rusų chemiką Dmitrijų Mendelejevą.

1923 metais sugrįžo į Lietuvą. Iki 1944 metų Kauno ir Vilniaus universitetuose dėstė baudžiamąją teisę, vertėsi advokatūra, aktyviai dalyvavo Lietuvos teisininkų veikloje. Jo, kaip advokato, veiklą prisimena sekretoriumi dirbęs Andrius Bulota, 1922 metų gegužės 6 dieną surengto pasikėsinimo prieš Lietuvos ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą dalyvis, ir knygoje „Limuzinas Nr. 4" rašo, kad profesorius V. Stankevičius rėmė politinius kalinius, šelpė pažangius studentus, „niekada neatsisakydavo paaukoti kelis ar netgi kelias dešimtis litų ir pasirašyti pakištame aukų lape". Jis buvo patyręs advokatas. Andrius Bulota pasakoja, kad gindamas Mikasę Navikaitę (vėliau sovietinėje Lietuvoje žinomą Michaliną Meškauskienę), jis bandė ją įtikinti, kad teisme būtų sukalbamesnė, vaizduotų nuolankesnę, gal kiek naivoką ir „neerzintų be reikalo" teisėjų. Kalbėdamas teisme profesorius V. Stankevičius „stengėsi paveikti teisėjų jausmus, priminė, kad jauniems žmonėms būdinga neapgalvoti žingsniai ir gyvenimo klaidos".

Profesoriaudamas Vladimiras Stankevičius išleido keletą knygų teisės klausimais. 1934 metais pasirodė jo lietuvių ir rusų kalbomis parašytas istorinis ir filosofinis veikalas „Pasaulinės istorijos dinamika", po trejų metų - ekonominio pobūdžio knyga „Pasaulinio ūkio dinamika". 1936 metais A. Kosos slapyvardžiu buvo išspausdintas nuotykinis romanas jaunimui „Indijos karaliaus turtai". Pagrindinis romano veikėjas - jaunas Lietuvos mokslininkas Vladas Stonis, Europoje pripažintas geriausiu Indijos karaliaus Ašoko, žymaus valdovo, viešpatavusio 300 metų prieš mūsų erą, epochos žinovu. Romane išsakytos Vlado Stonio mintys ir jo samprotavimai apie Ašokos ediktus (įsakymus, paskelbimus) yra paties Vladimiro Stankevičiaus, kuris nuolat domėjosi budizmu ir karaliumi Ašoka, mintys. Jo knyga apie karalių Ašoką buvo išleista lietuvių, vokiečių, rusų, anglų kalbomis. Net ir Vlado Stonio pavardė labai artima Vladimiro Stankevičiaus pavardei, ypač kuomet jis, 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją, pasivadino Vladu Stanka.

Vokietijoje apsistojo biržiečio profesoriaus kunigo Povilo Jakubėno šeimoje. Vėliau persikėlė į Hamburgą, buvo vienas iš Pabaltijo universiteto steigėjų, lietuvių skyriaus rektorius, šio universiteto prezidentas. 1949 metais atvyko į JAV ir iki pat mirties dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1968 metų gruodžio 25 dieną Vašingtone. 

Visi, pažinoję profesorių V. Stankevičių - Vladą Stanką, prisimena jį kaip nepaprastai plataus akiračio, talentingą žmogų. J. A. Martišius mini jį kaip talentingą karo inžinierių, kuris 1915 metais mokė karius žvalgybos ir kaip įrengti įtvirtinimus. Vėliau jis pats, paskirtas darbo baro viršininku, statė įtvirtinimus prie Rygos ir Pskovo. Čia jam pavyko įrengti gerus apkasus, kuriuos ketinta net carui parodyti. 1916 metų pavasarį įrenginėjo užnugario pozicijas prie Dvinsko (Daugpilio). Tais metais V. Stankevičius daug kur karo mokyklose skaitė karininkams paskaitas. Sukūrė modelį prietaiso, kuriuo, neišlipant iš apkaso, galima pakišti miną po priešo spygliuotų vielų užtvara, parengė knygelę apie kulkosvaidžių priedangas. Kartu su dviem Peterburgo inžinerijos akademijos profesoriais parašė ir išleido lauko fortifikacijos vadovėlį. Juo naudojosi net Karo akademijoje. Profesoriui rūpėjo ir pasaulinio ūkio dinamika, ir didelių bei mažų tautų likimas, ir egzistencializmo šviesa bei tamsa, ir džiaugsmas, kaip civilizacijos šaltinis, ir dar daug kas.

Jo sena pažįstama ir bičiulė Halina Dilienė 1969 metais „Mūsų sparnuose" išspausdintame profesoriui skirtame nekrologe rašė, kad „Stankos pasaulėžiūrą galima būtų pavadinti džiaugsmo filosofija. Beveik viskas pasiekiama, kai žmogus džiaugiasi ir kuria, siekdamas džiaugsmo visam, kas gyva. Vladas Stanka (...) kiekvienam rodė džiaugsmą; kiekvienam, be išimties, buvo malonus. (...) Kartą nusiskundžiau, kad štai ir vėl apsiniaukę. Linksmai nusišypsojęs profesorius pasakė: „Užtai, kai pasirodys saulė, mes ja dar labiau džiaugsimės, o, be to, žiūrėkite, kaip nepaprastai gražiai atrodo vėjo blaškomi ir varomi debesys. Tikra simfonija".

 

Algirdas Butkevičius
2009-11-19

Klubui „Svaja" - penkiolika metų

Vienišių klubas sulaukė „paauglystės" - atšventė penkiolikos metų gimtadienį.

 

Praėjusį šeštadienį į Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir Biržų kultūros centrą rinkosi klubo „Svaja", vienijančio tuos žmones, kuriems per 30 metų, nariai. Šv. Mišiose buvo pašventinta klubo vėliava, kurią jubiliejaus proga sukūrė dailininkas Egils Skuja, biržietis Dainius Pipynė, klubo narės Stasė Juodgudienė ir Marytė Užolienė.

Jubiliatų pasveikinti atėjo kitų organizacijų atstovai, prie klubo ištakų buvę biržiečiai.

Kunigas Dalius Tubys pašventino klubo vėliavą ir palaimino į Šv. Mišias atėjusius organizacijos narius.

Pirmasis į susirinkusiuosius kreipėsi buvęs kultūros centro vadovas Linas Mažuika. Jis prisiminė, kaip kartą į kabinetą užsukusi viena biržietė paprašė organizuoti šokius našlėms ir gyvanašlėms. Pasak L. Mažuikos, poros trypė taip smagiai, kad net antrojo aukšto grindys ėmė judėti, o vėliau esą dėl tos pačios priežasties pastate prireikė remonto.

Vienas iš buvusių klubo vadovų, dabar Pasvalyje gyvenantis Stasys Butkus prisiminė, kaip žmonės pageidaudavo kelionių, vakarėlių, literatūrinių popiečių. Ne paslaptis, dažnas tikėjosi susirasti gyvenimo draugų. Klube užsimezgė daug gražių pažinčių.

Stasys Butkus pastebėjo, jog per paskutinius penkerius metus „Svaja" labai pasikeitė. Į klubą renkasi ne tik našlės, gyvanašlės ar kiti vieniši žmonės, bet ir šeimas turintys biržiečiai. Be to, kartu su jaunais „Svajos" vadovais į ją plūstelėjo ir jaunesni mūsų kraštiečiai.

Daug kas pasikeitė, kai valdžią į rankas paėmė du pakankamai jauni vyrai - klubo pirmininkas Albertas Paulauskas bei jo pavaduotojas Kęstutis Slavinskas.

Klubo vadovas A. Paulauskas džiaugėsi veikliais nariais, kurių jauniausiam yra tik 26 -eri, o vyriausiam jau sukako aštuoniasdešimt. Albertas prisipažino trejetą metų ėjęs pirmininko pavaduotojo pareigas. Dabar klube yra apie penkiasdešimt biržiečių, kurie stengiasi turiningai praleisti laisvalaikį kartu. A. Paulauskas pagyrimo žodžių ir padėkos raštų nešykštėjo klubą seniai puoselėjančioms Marytei Užolienei ir Stasei Juodgudienei, susiėjimų nepraleidžiantiems Genutei Taurienei, Gendručiui Katelei, Elenai Lapienienei ir Lenai Drevinskienei, buhalterija besirūpinančiai Birutei Petrulienei ir kt.

Jubiliejų švenčiančiam klubui neseniai iškilo problema - žmonėms nebėra kur rinktis. Anksčiau bendravę bare „Senas rūsys", pasikeitus savininkui, šių patalpų neteko. Net 15 metų jubiliejui teko nuomoti Biržų kultūros centro patalpas. Tai, pasak pirmininko, kainavę tris šimtus litų. Kur rinksis „Svaja" po jubiliejaus, kol kas nežinia. Kai kurie žmonės tarstelėjo, jog kultūros centras galėtų juos priglausti, nes „Svaja" rūpinasi nemažu būriu biržiečių, kuriems kultūrininkai neturintys ko pasiūlyti.

Gimtadienio proga klubą sveikino Pagyvenusių žmonių asociacijos atstovai bei kitų organizacijų atstovai, svečiai, rėmėjai.

 

Gražina Dagytė
2009-11-17

Biržai gali netekti draugo

Greitu laiku Biržai gali netekti vieno savo draugo ir bendradarbiavimo partnerio.

1997 metų rugsėjo 19 dieną buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų fregatos „Aukštaitis" įgula. Ją pasirašė tuometinis Biržų rajono meras V. Zurba ir F 12 „Aukštaitis" laivo vadas O. Marinič.

Fregata „Aukštaitis" buvo pastatyta 1979 metais Kijevo laivų statykloje ir skirta Juodosios jūros laivynui.

Fregata „Aukštaitis" buvo pastatyta 1979 metais Kijevo laivų statykloje ir skirta Juodosios jūros laivynui. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, ją savo reikmėms įsigijo Krašto apsaugos ministerija.

Lietuvos kariuomenė pastaraisiais metais įsigijo modernesnių NATO standartus ir reikalavimus atitinkančių patrulinių laivų, taip pat minų paieškų laivų. Tad „Aukštaičio" gali laukti senų laivų likimas.

Laivyno reikmėms fregata nebenaudojama jau keletą mėnesių. Tad gali būti, kad „Aukštaitis" bus nurašytas, išmontuota ginkluotė, pats laivas bus supjaustytas metalui.

 

Antanas Seibutis
2009-11-17

Kantrybės ir vilties namai

Kaip ir kituose šalies miestuose ir miesteliuose, Biržuose yra bažnyčių, parduotuvių, bankų, kirpyklų, turgus... Čia galima suremontuoti automobilį, pasidaryti šukuoseną, pasivaikščioti po pilies parką, pažvejoti. Kaip ir kituose šalies miesteliuose, pirmadieniais dauguma miestelėnų eina į darbus, o sekmadieniais, gausiau nei kitur, žingsniuoja į bažnyčią.

Žodžiu, Biržuose rasime visa (ar beveik visa), ko reikia daugiau kaip keturiolika tūkstančių gyventojų turinčio miestelio būtiniems poreikiams patenkinti. Čia, tiesa, dar galima įsimylėti ir sukurti šeimą, o vėliau auginti naujas biržiečių kartas.

Biržuose taip pat gausu kažkokio ypatingo, tik Lietuvos šiauriečiams būdingo gerumo, kurio spinduliai iki šių dienų šildė evangelikų reformatų Bažnyčios įsteigtus ir miesto savivaldybės remiamus vaikų namus. „Vaiko užuovėja" iki šiol buvo ramybės ir dėmesio užutekis visiems vaikams, netekusiems paklydusių tėvų globos. „Buvo", nes atėjo Krizė, - tokia pikta ekonominė giltinė, be jokio gailesčio šienaujanti ir darbo vietas, ir žmonių santaupas, ir vietos savivaldybės vaikų globos namams žadėtus pinigus.

Ten, kur mūsų kaimynų, giminaičių ar pažįstamų vaikais bėdoje buvo pasirūpinta ir mums, piliečiams, nebebadė akių vaikų vargas, krizė sujaukė tą patogią ramybę. Užgulę sunkumai atskleidė skaudžią tiesą, kurią iki tol tušuodavo ramus įsitikinimas - visko ten jiems pakanka; socialiniai darbuotojai dirba savo darbą ir visuomenei ramu, nes tų vaikų likimai lyg ir nebe mūsų reikalas...

Kiekvieno „Vaiko užuovėją" palikusio likimas geriausiai liudija, kad šie namai iš tiesų ir buvo, ir yra šviesios vilties namai.

Pirmoji atšipinti giltinės dalgį stojo Bažnyčia, Reformatų Bažnyčia. Ir visoje Lietuvoje. Žmonių surinkime per pamokslus vis dažniau skambėjo žodis „mažutėliai" - kaip juos vadino Jėzus Kristus - ir raginimai pasirūpinti jais. Reformatų bendruomenė per pamaldas Biržuose, Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje ir kituose miestuose rinko aukas „Vaiko užuovėjai" paremti. Žmonės - kas maišais, kas nedideliais parduotuvių maišeliais - nešė, ką tik galėjo: cukrų, uogienes, rūbus, dantų šepetukus, muilą, pinigus. Nemenką gausaus derliaus dalį negandų paliestiems vaikų namams paaukojo Biržų ūkininkai. O štai jaunimas surengė penkiose Biržų parduotuvėse akciją, kurios metu „Vaiko užuovėjai" surinko maisto ir higienos prekių už daugiau kaip 5000 litų.

Visuomenę užplūdo pagalbos prašymai - „Vaiko užuovėją" spaudžia finansinės problemos! Žurnalistai šaukte šaukė apie tai, kad Lietuvoje krizė, kad Valstybė įsiskolino savivaldybei ir rajono biudžete nebepakanka lėšų socialinių paslaugų įstaigoms tinkamai finansuoti. Žiniasklaida ėmė garsiai kelti skaudžius, „nepatogius" klausimus: kas dedasi tuose vaikų namuose? Gal jie išvis nereikalingi? Ar tai džiaugsmo, ar skausmo namai? Ką jaučia čia gyvenantys vaikai ir dirbantys žmonės? Kaip vaikai atlaiko jiems tekusius ne pagal amžių sunkius išbandymus? Kaip gyvena, kai šalia nėra pačių artimiausių žmonių? Kaip ištveria paauglystės laikotarpį? Ar iš vaikų namų jie išeina neatsigręždami? Ar jie nebijo dar kartą netekti šių, jau savais tapusių namų? Kaip jiems sekasi užaugus? Kokie jie žmonės - nelaimingesni, piktesni, nusikaltėliai? O gal „Vaiko užuovėjos" auklėtiniai, kaip ir visi kiti vaikai, tiesiog skirtingi ir labai nepanašūs vieni į kitus?

Štai kiek daug klausimų kyla eiliniam mūsų visuomenės piliečiui, su vaikų globos namų problema susiduriančiam tik rudens vakarais televizoriaus ekrane šmėkščiojant eiliniam Nomedos „Išsipildymo akcijos" anonsui ar vietos laikraštyje aptikus paramos prašymą.

„Vaiko užuovėjos" darbuotojams, geriau nei kam kitam, žinomi šių vaikų džiaugsmai ir rūpesčiai. Tik jie, nuolatos gyvenantys kartu, gali pasakyti - čia nei skausmo, nei didelio džiaugsmo, bet didelės kantrybės ir šviesios vilties namai! Tai namai, kuriuose lyg saviems vaikams atleidžiamos išdaigos, džiaugiamasi net ir mažiausiais pasiekimais ir tikima, kad tas murziukas, nemokantis batų raištelių užsirišti, atsidavusių darbuotojų palaikomas, užaugs visaverčiu žmogumi.

Šių vaikų negalima išduoti antrą kartą! Visi „Vaiko užuovėjos" darbuotojai - nuo valytojos iki direktorės - kaip ir anksčiau pasirengę daryti viską, kad vaikams čia būtų jauku ir sava, kad jie čia gautų visko tiek, kiek reikia: ir meilės, ir griežto žodžio. Kad jiems, atstumtiems savo šeimų, rastųsi galimybė užaugti čia visaverčiais žmonėmis. Kad padedant geriems žmonėms, galėtų ištverti šį sunkmetį ir netektų uždaryti vienintelių jiems likusių namų!

Todėl, kad dar negreitai ateis laikas, kai vaikų namų Lietuvoje išvis nebereikės. Tas nuostabus metas išauš kartu su pilietine sąmone, leidžiančia suvokti, kad vaikas iš vaikų namų savo šeimoje yra ne tik didelė atsakomybė, bet ir didelė meilės dovana!

O kol kas... čia auga ir užauga visų mūsų vaikai. Kiekvieno „Vaiko užuovėją" palikusio likimas geriausiai liudija, kad šie namai iš tiesų ir buvo, ir yra šviesios vilties namai. Tai liudija ir vaikų gyvenimo istorijos.

 

KAROLINA

Karolinos eilėraščiai šaukte šaukė apie meilę, skausmą ir neapykantą. Vaikų namuose jos kambario durys, sienos, netgi baldai buvo aprašinėti meilės žodžiais. Meilės, kurios jai niekas nedavė ir kurios ji nepailsdama ieškojo, reikalavo, priekaištavo tučtuojau negavusi. Artimųjų išdavystė ir abejingumas, paauglystės sumaištis, mamos nebuvimas šalia mergaitei kėlė didžiausią gėlą, tokią, kokios neįmanoma išlaikyti savyje. Vidiniai išgyvenimai išsiliedavo baisiais jausmų ir poelgių fontanais. Ją būtų buvę labai lengva atstumti. Ją buvo labai sunku suprasti ir priglausti. Karoliną supantys globos namų darbuotojai kaip žaibolaidžiai sugerdavo jos pykčio žaibus ir meilės bei gerumo proveržius. Išklausydavo, kalbėdavosi, nesmerkdavo. Tūkstantį kartų atleisdavo. Priėmė ją tokią, kokia ji buvo...

... Sužybsi žalia lempelė kompiuterio ekrane - Karolina prisijungė prie „Skype". Iš užjūrio liejasi meilės ir gerumo pilni žodžiai. „Kaip man buvo nuostabu vaikų namuose. Jūs visi man buvote tokie geri... ". Tarsi nebūta piktų žodžių, ašarų ir nuoskaudų, tarsi lietum nuplauta!

Viskas pamiršta, išskyrus jausmą, kad šie namai nesugniuždė ir neatstūmė, gydė žaizdas ir skausmą. Išėjusią iš globos namų, kaip ne vieną lietuvį, emigracijos banga nunešė Karoliną į Airiją. Dabar Karolina jau turi ką mylėti: savo sūnų, dėmesingą vyrą, jo tėvus. Ji pagaliau turi tai, ko labiausiai troško - ji turi savo šeimą ir namus.

 

ARŪNAS

Arūnas į vaikų namus atvažiavo sunkiai sirgdamas. Mokykloje jis buvo keleriais metais atsilikęs nuo bendraamžių. Smulkutis, mažutis, silpnas ir nedrąsus vaikas ilgai nepasitikėjo savimi ir aplink esančiais svetimais žmonėmis. Arūnas nuolat graužė save, kad jis niekam tikęs, nes niekam nereikalingas. O jeigu niekam nereikalingas, tai ir bus niekam tikęs. Nesimokys, neklausys, niekuo netikės. Brangiausias žmogus - mama - jį tiesiog užmiršo vaikų namuose ir niekada neaplankė.

Broliai ir seserys gyveno savo gyvenimus, o jis, mažiausias, kabinosi į gyvenimą vaikų namuose. Ačiū Dievui, nepasitikėjimą savimi ir ligas pavyko nugalėti, tačiau pilnametystės vaikinas sulaukė vos įpusėjęs aštuntą klasę. Kur dėtis, ką veikti su tokiu išsilavinimu? Ir šiais laikais būna stebuklų: prieš pat išeinant Arūnui iš vaikų namų, atsirado globėjai. Kantrūs, palaikantys, atleidžiantys jaunystės blaškymąsi.

Pirmieji savarankiško gyvenimo metai sudėliojo vertybes į vietas. Nuobodžiai sunkus darbas tolimo miesto prekybos centre neteikė džiaugsmo.

Iš praeities vis išnirdavo pamilta globėjų šeima, jau savais tapę Biržai bei kažkada vaikų namuose įkyriai jam kartoti žodžiai: „Be mokslo nieko nepasieksi!" Globėjai priėmė grįžusį Arūną kaip savo sūnų ir vėl juo patikėjo. Antraisiais namais vaikinui tapo Bažnyčia, o vakarinė suaugusiųjų mokykla - laipteliu į tolimesnį mokslą. Pamilta mergaitė tapo žmona, kuri, pati siekdama aukštojo mokslo, skatina ir palaiko Arūną siekti didžiosios svajonės - kada nors dirbti socialiniu darbuotoju vaikų namuose. Juk už Arūną niekas negali geriau žinoti, ko labiausiai reikia berniukui, augančiam vaikų namuose.

 

RITUTĖ

Ritutė - aštuntas savo biologinės motinos kūdikis. Ji gimė purviname ir šaltame kaimo daugiabučio namo bute. Mergaitė daugiau niekada nematė savo mamos, nes iškart atsidūrė kūdikių namuose.

Sulaukus vienuolikos mėnesių, teismo sprendimu ji pateko į „Vaiko užuovėją". Mergytė buvo kaip Coliukė, svėrė vos 5 kilogramus. Nesėdėjo, nesirėmė kojytėmis, neėmė žaisliuko, nemokėjo kramtyti. Beveik neverkė ir nesijuokė. Nors - keistas dalykas - ji greitai tapo visų numylėtine!

Mažąją Ritutę kiekvienas norėjo panešioti, myluoti, kalbinti, juokinti. Mūsų namuose ji pasijuto mylima ir saugi - tai buvo geriausias vaistas nuo visų vaiko raidos sutrikimų. Na, žinoma, taip pat ir mankšta, masažai, vitaminai, pilnavertis maistas...

Coliukė džiugiai keliaudavo iš glėbio į glėbį, tačiau labai gerai atskirdavo svetimus žmones ir, skirtingai nei kiti vaikų namų mažyliai, kategoriškai atsisakydavo su svečiais artimiau susipažinti. Iš Amerikos atvažiavę galimi įtėviai taip ir nesulaukė Ritutės dėmesio. Amerikiečiai išvažiavo, Ritutė liko, o visi vaikų namai dėl to ir liūdėjo, ir džiaugėsi...

Tada dar labiau norėjosi patiems ją mylėti ir ja rūpintis, matyti, kaip ji auga ir nenusakomu greičiu vejasi savo bendraamžius. Vienas nuolat liūdnas berniukas pasakė: „Kai užaugsiu ir išeisiu iš vaikų namų, įsivaikinsiu Ritutę". Na, to jam nebeteks padaryti, nes Ritutė su savo vyresne sesute jau turi ir tėtį, ir mamą, ir brolį, ir mylinčius senelius Švedijoje! Šie žmonės suprato, kad vaikų namai Ritutei - vienintelis saugus ir jai pažįstamas pasaulis, tad jiems reikės laiko ir didelės kantrybės, norint pelnyti mergytės pasitikėjimą ir meilę.

Dabar, praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo įvaikinimo, Ritutės mama rašo mums elektroniniame laiške iš Švedijos: „Aš rašau jums laišką, o dukrytė žaidžia prie manęs. Aš jos paklausiau: „Kaip tu jautiesi?", Ritutė švediškai man atsakė: „Jag är glad (aš esu linksma)...". Iš tiesų - argi svarbu, kokia kalba buvo ištarti šitie žodžiai?

 

DIREKTORĖ

Mielieji Biržų krašto žmonės, Lietuvoje prasidėjo „Išsipildymo akcija". Ir, nors per televiziją ir laikraščius Jūs būsite kviečiami apsilankyti vaikų namuose gruodžio 5 dieną, mes kviečiame Jus atvykti bet kurią lapkričio ar gruodžio popietę, kai vaikai grįžta iš mokyklos. Pasiskambinkite prieš atvažiuodami tel. 58414 arba 867877122. Jūs būsite šiltai priimti, pavaišinsime arbata, gal net šilta namine duona, papasakosime apie globos, įvaikinimo ar savanoriškos globos galimybes ir tvarką bei apie mūsų nameliuose gyvenančius ir stebuklo laukiančius vaikus. Jau kelerius metus iš eilės vykusi „Atvirų durų diena" mus šiek tiek nuvylė, nes svečiai, būriu atvažiavę, būriu ir išvažiavo, paploję vaikams po jų pasirodymo. Deja, stebuklas neįvyko, gal šurmulys jį išgąsdino. Atvykite asmeniškai, su savo šeima, ne būriu. Gal stebuklui tereikia nedrąsaus akių kontakto ir vaiko šypsenos prie arbatos puodelio?.... Gal jau šios artėjančios Kalėdos nors vienam mūsų vaikui atneš tikrą stebuklą - gyvenimą ar bent svečiavimąsi mylinčioje šeimoje.

 

Alis Gricius
2009-11-14

Ar į Biržus plaukė laivai?

Ar Biržai galėjo būti laivų uostas? Istorikų ir jūreivystės specialistų ginčus bei hipotezes nusprendė patikrinti vandens kelionių mėgėjas pedagogas Vaidotas Butkevičius. Pasikvietęs moksleivių būrelį ir draugus iš Vilniaus bei Utenos, jis surengė žygį valtimis, kurios plaukė upėmis nuo Biržų Rygos link.

Ar galėjo prieš kelis šimtmečius laivai iš Rygos uosto pasiekti Biržus? „Galbūt", - sako biržietis, Lietuvos ir Latvijos upėmis plaukęs su Biržų ir Lietuvos vėliavomis, o liepos 6-ąją „Tautišką giesmę" giedojęs žiemgalių piliakalnyje.

 

200 kilometrų įveikė valtimis

Neseniai Dauguviečiuose, Nemunėlio pakrantėje, buvo susitikę vandens kelionių mėgėjai iš Vilniaus, Utenos ir Biržų. Jie dalijosi įspūdžiais, fotografijomis iš vasarą vykusio žygio, kuris buvo skirtas Lietuvos tūkstantmečiui ir biržietiškai laivybai pašlovinti.

Ar Biržai prieš kelis šimtus metų galėjo būti uostas, į kurį atplaukdavo jūriniai laivai? Ar galėjo būti upių kelias nuo Biržų iki Rygos? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoti rengėsi žygeiviai, liepos 2 - 9 dienomis penkiomis keturvietėmis valtimis pajudėję iš Biržų Jūrmalos pusėn.

Keliautojus su Lietuvos ir Biržų vėliavomis svetingai sutikdavo „braliukai" latviai.

Suprantama, sunku patikrinti tai, kas galėjo vykti XVI amžiuje, kai, anot jūreivystės specialisto Kosto Franko, Radvilos kūrė jūrinę valstybę. Keliauninkų valtys neprilygo anų laikų vidutiniams buriniams laivams, kurių ilgis buvo apie 18, o plotis - 6 metrai.

Tačiau 200 kilometrų vandens kelias, šią vasarą įveiktas per aštuonias dienas Apaščios, Nemunėlio (Latvijoje - Memelė), Lielupės upėmis, galėjo būti vienas iš atsakymo variantų.

Valtimis plaukė septyniolika keliautojų - drąsių, ištvermingų ir linksmų. Net dešimt iš jų buvo biržiečiai - Kratiškių pagrindinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius su savo buvusiais mokiniais.

 

„Krizinė" kelionė

„Tai buvo „krizinė" kelionė", - juokaudamas sako pedagogas Vaidotas. Iš pradžių buvo rengtasi plaukti Nemunu, tačiau projektas gavo tik 1000 litų finansavimą (jų užteko valčių nuomai ir atvežimui iš Palūšės), todėl teko rinktis paprastesnę kelionę. Bet ne prastesnę!

Pasiekti Baltijos jūrą valtimis - tikras iššūkis. Vaidotui tai buvo ketvirtoji kelionė upėmis, tačiau į užsienį - pirmoji.

 

Į trispalvę reagavo grasinimais

Jau pirmąją plaukimo dieną keliauninkams teko nemenki išbandymai. Pradėjus plaukti Apaščios upe, kartais atrodė, kad valtys atsidūrė pievose - tokia užžėlusi ši mūsų upė. Vėliau kelią pastojo akmenys, slenksčiai, per kuriuos reikėjo valtis ir stumti, ir nešti.

Pirmąją dieną buvo įveikti vos 15 kilometrų. Vilniečių komanda „finišą" pasiekė pirmą valandą nakties.

Antroji diena Nemunėliu praėjo smagiau - keliauninkai grožėjosi dolomitinėmis atodangomis, mėgavosi maudynėmis ir nekantriai laukė pasisveikinimo su kaimynais latviais. Tačiau vos spėjo pasidžiaugti artėjančia Skaistkalne, jos gimnazijos mūrais, kai žygeivius pasitiko karingai nusiteikęs pasienio gyventojas. Mat į krantą išlipę keliautojai norėjo per jo žemę pereiti. Kai Germaniškyje žemės sklypą turintis panevėžietis be skrupulų pasiūlė susipažinti su kalašnikovu, žygeiviai jam tegalėjo atsakyti trispalve.

Lietuvos ir Biržų vėliavas plukdžiusius keliautojus itin maloniai sutiko „braliukai" latviai. Deja, tautiečiai „šiapus" sienos tokie draugiški nepasirodė.

 

Vietovės - paslaptingos, žmonės - nuoširdūs

Antrajai nakvynei apsistoti teko netoli Memelės gyvenvietės. Pasirodo, nakvota kone mistinėje vietoje - šalia Devynių aušrų salos ir paslaptingų akmenų vilkstinės.

O dieną upėje užvirė tikras mūšis, kuriame „piratai", pasipuošę kovos spalvomis, šturmavo „priešų" valtis vandens balionais, žolių „granatomis". Gal karingą dvasią „įpūtė" mistiškoji aplinka?

Vakarop keliautojai išvydo krante pievelę su pavėsine. Pasirodo, šios jaukios vietos šeimininkė - Latvijoje gimusi lietuvė Malvina. Keliauninkai pasijuto tarsi namie - toks šiltas buvo šis susitikimas ir toks gardus pienas, kuriuo lietuvaitė vaišino savo tautiečius. Ir tokios jaudinančios ašaros atsisveikinant...

 

Užkalbino lietuvis

Pirmasis didžiausias keliautojų priplauktas miestas - Bauskė, kurioje gyvena 6 proc. lietuvių. Pamatę flotilę su vėliavomis, iš pradžių atidžiai stebėjo, o vėliau draugiškai kalbino žvejai. Išgirdęs lietuvišką šneką, prie keliautojų atbėgo lietuvis, Bauskėje gyvenantis 20 metų.

Neatsispyrę Bauskės pilies grožiui, lietuvaičiai buvo sustoję jos apžiūrėti. Pasigrožėję vėl sėdo į valtis ir pasiekė santaką, kur Memelė, susijungusi su Mūša, tampa plačiąja Lielupe. Abipus upės atsivėrė išvaizdžios atodangos.

 

Lietuvos himnas skambėjo piliakalnyje

Liepos 6-osios vakaras keliautojus pasitiko ties Mažuotnės piliakalniu. Vėliau jie sužinojo, kad Mažuotnės pilis - vienas iš Latvijos architektūros šedevrų. Šiuo metų tai reprezentaciniai valstybės rūmai ir viešbutis su žirgynu. Tačiau keliautojai nakvynei vietos dairėsi kitoje Lielupės pusėje.

Sustota šalia įstabaus piliakalnio ir paslaptingos apleistos bažnyčios.

Žiemgalių medinės pilies vietoje suplazdėjo trispalvė ir lietuvaičiai, pridėję ranką prie širdies, sugiedojo Lietuvos himną.

Romantišką vakarą keitė paslaptinga naktis vaikščiojant po apleistą Mažuotnės bažnyčią, kurios langai buvo apdėti žvakėmis. Mistiška aplinka, sako, daugeliui paliko neišdildomą įspūdį.

 

Vėžių ir žuvų gausybė

Nors Lielupė - plati upė, tačiau ir čia teko „kariauti" irklais, įveikiant žolynus. Sykiu gamta stebino stebuklais - grožiu bei turtais. Anot Vaidoto, vandenyje jie išvydo daugybę vėžių. Per valandą jų galima sugauti apie šimtą. Taip pat stebino gausybė žuvų. Mat Latvijoje labai griežtos žvejybos taisyklės - už žuvų gaudymą tinklais galima sulaukti kelių tūkstančių latų baudos.

Latviai nuomoja valtis didžiųjų lydekų gaudymui. Jos nuoma parai pernai kainavo 10 latų. Šiemet kaina krito iki 5 latų, bet latviai sako, kad norinčių žvejoti bepasitaiko vienas kitas.

Apie žūklės ypatumus lietuvaičiams papasakojo baltarusių tautybės žvejys, svetingai pasiūlęs prisiglausti savo žemėje. Praplaukus Jelgavą (buvusią Mintaują) su 60 tūkst. gyventojų ir apžiūrėjus įžymiojo Rusijos dvaro architekto Frančesko Bartolomeo Rastrello suprojektuotą pilį, keliautojų valtys yrėsi tolyn. Prieš paskutinę kelionės naktį telkėsi debesys, todėl baltarusio svetingumas lietuvaičius labai nudžiugino.

Prie Lielupės yra Kemeru nacionalinis parkas, garsėjantis pelkėmis, sieros šaltiniais. Kraštelį jų grožio teko išvysti ir keliauninkams.

 

Vien tik mintis apie laivus - graži

Paskutinę kelionės dieną pūtė stiprus vėjas, kuris plukdė valtis Jūrmalos link.

Šis biržiečiams gerai žinomas kurortas keliautojus pasitiko namais - vaiduokliais. Šiurpų vaizdą sustiprino ir grumtynės su priešiniu vėju, kuris atsirado pasisukus upės vagai. Paskutinėje plaukimo atkarpoje teko įveikti lūžtančias Lielupės bangas. O Baltija lietuvaičius pasitiko ramiai - lyg motina, pažindama savo vaikus...

„Upėmis nuo Baltijos jūros pasiekti Biržus galima. Ar iš tiesų plaukė jūriniai laivai iš Rygos į Biržus - jau kitas klausimas. Bet ta mintis, kad čia galėjo plaukti laivai, labai graži..." - sako 46 metų pedagogas Vaidotas.

Nuo šių mokslo metų jis - Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktorius. Ar panašios kelionės nenutrūks? Pasirodo, jau suplanuotas ir kitų metų žygis - valtys plauks Gaujos upe. „Norime keliauti ten, kur nesame buvę ir kur praktiškai turistai neplauko", - sako pedagogas.

 

Rasa Penelienė
2009-11-14

Kelionė po Biržų kunigaikštystę

Biržų krašto muziejus „Sėla" lapkričio 10 dieną surengė seminarą „Interaktyvi kelionė po Biržų kunigaikštystę". Jame dalyvavo svečiai iš Latvijos ir kaimyninių rajonų. Tai muziejų bei savivaldybių atstovai iš Bauskės, Jekabpilio, Rokiškio, Jelgavos, Pasvalio, Viesitės, Dobelės.

Pakeliui į kunigaikštišką menę svečius pasitiko viduramžiška klavesino muzika. Po Biržų muziejaus direktoriaus G. Butkevičiaus sveikinimo žodžio šių eilučių autorius kolegoms ir svečiams perskaitė pranešimą „Radvilų Biržų tvirtovė: nuo XVIII a. griuvėsių iki XXI a. traukos centro". Nuotraukų pagalba buvo rodomas mūsų tvirtovės nueitas kelias per 300 paskutinių metų iki šių dienų.

Darbas Biržų keramikos ceche.

Toliau kelionę po Biržų kunigaikštystę, remdamasi J. Naronovičiaus - Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapiu, pradėjo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė: apsilankyta Papilio zomkelyje, XVII a. pr. Biržų tvirtovėje, iždinėje, gėrėtasi tvirtovės maketu, susipažinta su Nesvyžiaus patrankomis ir Kėdainiuose palaidotais Biržų kunigaikščiais Radvilomis.

O čia svečius į Biržų keramikos cechą jau kviečia Edita Kėvišienė, su popieriaus gaminimo paslaptimis supažindina Lina Kuncytė, aludarystės paslaptis kunigaikščio bravore atskleidžia Rūta Kudelkienė.

Seminaro pabaigoje įvyko diskusijos prie pietų stalo (vaišės iš kunigaikščių Parovėjos žvėryno ir Papilio dvaro tvenkinių).

 

Antanas Seibutis
2009-11-14

Siuvinėtų paveikslų paroda

Vabalninko krašto muziejuje atidaryta tautodailininkės Sigutės Lūžaitės-Grotuzienės siuvinėtų paveikslų paroda. Siuvinėti pradėjusi 1983 m. autorė Lietuvoje jau surengė per 50 parodų. 2001 m. Sigutės Grotuzienės darbai dalyvavo tarptautinėje parodoje Varšuvoje.

Tautodailininkė S. Grotuzienė (centre) parodos atidarymo metu.

Tautodailininkė yra sukūrusi apie 200 paveikslų. Paveikslai iškeliavę į Ameriką, Švediją, Norvegiją, Angliją, Vokietiją, Lenkiją ir kitas šalis. Tarp parodos eksponatų Vabalninke yra paveikslas „Negesk, žiburėli, negesk", pelnęs autorei trečią vietą 1998 m. Vilniuje „Skliautų galerijoje" vykusiame paveikslų siuvinėtojų konkurse kartu su Norvegijos siuvinėtojais. Konkursiniai darbai buvo išvežti į Norvegiją eksponuoti Osle.

Sigutės Lūžaitės-Grotuzienės darbų paroda - puiki dovana vabalninkiečiams, galimybė pamatyti siuvinėtus paveikslus, alsuojančius nuoširdumu, pasakojančius apie gyvenimą, žavias sustabdytas akimirkas. Su žmonėmis, atėjusiais į parodos atidarymą, nuoširdžiai bendravo paveikslų autorė. Kas paskatino ją imtis adatos ir siūlų kūrybai? Ogi anūko Mariaus išdaigos. Kiek ūgtelėjęs jis pateko į močiutės darbo kambarį ir savo vaikiška ranka negrįžtamai „pakoregavo" keletą pieštų darbų. Norėdama išvengti tolesnių „bendrų kūrybinių darbų", Sigutė sugalvojo pakeisti techniką. Tautodailininkė džiaugiasi, kad šis daug kantrybės reikalaujantis menas „prisijaukino" ir jos anūkę Deirą Vogulytę, kurios du darbus vabalninkiečiai gali pamatyti parodoje.

 

Justinas Baltrušaitis
2009-11-14

Į susitikimą kviečia grupės „G&G sindikatas" lyderis

Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka pranešė, kad šių metų lapkričio 20 d. (penktadienį) 17.00 val. Biržų pilies salėje įvyks susitikimas su „G&G Sindikatas" grupės nariu Svaru - Gabrieliumi Liaudansku.

Grupės narys Svaras dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose.

Vyks diskusija apie skaitymo svarbą vaiko, paauglio, suaugusio žmogaus gyvenime. Renginio dalyviams gros Biržų „Saulės" gimnazijos roko grupė „Out cold".

Gabrielius Liaudanskas - Svaras yra grupės „G&G Sindikatas" įkūrėjas ir lyderis. Jis vadinamas žmogumi, kuris „vienas plikomis rankomis sukūrė Lietuvos hip hopo sceną".

1996 metais įsikūrusi grupė „G&G Sindikatas" yra pelniusi ne vieną muzikinį apdovanojimą.

Grupės narys Svaras dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, jis - diplomuotas socialinių mokslų specialistas.

 

Alfreda Gudienė
2009-11-15

„Sutemų valandą" - mintys karo bei taikos tema

Pirmadienio pavakare vyko antrasis Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginys - šįkart suaugusiems skirta „Sutemų valanda".

Atmosferą paryškino jau artėjančios sutemos, žvakių šviesa, tamsos ir šviesos žaismas, taip tarsi dar labiau atskleidžiant bendrą šių metų temą - karą ir taiką Šiaurės šalyse.

Renginys pradėtas saksofono garsais. Bibliotekos direktorius V. Muralis priminė susirinkusiems Šiaurės šalių bibliotekų savaitės istoriją. Renginio organizatorė Aušra Jakubelskienė citavo Islandijos rašytojo Magnusono žodžius: „Be karo supratimo mes nesuvoksime ir taikos prasmės".

Šių eilučių autorius susirinkusiems priminė bendrą Šiaurės šalių istoriją, jų tarpusavio sutartis ir karus, daugiau kaip 600 metų gyvavusią Švedijos - Suomijos sąjungą, buvusią Švedijos galybę, kurios pasekmes pajuto ir mūsų Biržų kraštas - švedai du kartus sugriovė Biržų tvirtovę. Beje, tą pačią, kurioje organizuojami Šiaurės šalies kultūros renginiai.

Kvetkų pagrindinės mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė su sūnumi Šarūnu skaitė „Kniutlingų sagą".

Apie dabartį jau neverta ir kalbėti, daugeliui mūsiškių Skandinavija yra kaip kadaise žydui Pažadėtoji žemė. Ir ne vien tik mums. Europos Sąjungos šalyse buvo vykdoma jaunimo apklausa, kokios šalies piliečiu jie norėtų būti. Pasirodo, daugiausia jaunuolių norėtų būti „skandinavai".

Renginyje Kvetkų pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja Vigilija Macienė su mažąja Kamile atliko garsiąją dainą apie baltąją varnelę, o tos pačios mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė su sūnumi Šarūnu skaitė ištrauką iš knygos „Kniutlingų saga".

Joje pasakojama apie Danijos karalių dinastijos, Kniutlingų, valdymų laikus, pradedant Haroldu Mėlyndančiu (apie 940-986 m.) ir baigiant Valdemaru Senuoju (1202-1241m.), apžvelgiami svarbiausi to meto įvykiai ne tik Danijoje, bet ir visoje Skandinavijoje bei Europoje. Lietuvos skaitytojui ši saga turėtų būti įdomi ir dėl to, kad keliuose epizoduose minimi baltai: kuršiai, sembai bei artimiausi baltų kaimynai: Eistlandas, Pulinalandas, Gardarikis.

„Sutemų valandoje" ypač įspūdingai nuskambėjo V. Macienės atliekama garsiojo Andrea Bocelli daina.

 

Antanas Seibutis
2009-11-12

Kaštoniečiai Graikijoje

Spalį Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai turėjo galimybę aplankyti Graikijos miestą Salonikus.

Mūsų mokykla vykdo daugiašalį Comenius projektą „Skaitymo džiaugsmas - kūrybos džiaugsmas", finansuojamą Švietimo mainų paramos fondo lėšomis.

Graikijoje mus šiltai sutiko mokyklos atstovai.

Visas penkias dienas dirbome prie projekto, keliavome ir bendravome su keturių šalių delegacijomis: portugalais, ispanais, lenkais, rumunais.

Iš pradžių visi buvome nedrąsūs, nes reikėjo priprasti nuolat bendrauti anglų kalba. Bet visų draugiškos šypsenos „prognozavo" smagią savaitę kartu. Aplankėme daug įvairių vietų: susipažinome su Salonikų miestu, pamatėme keletą muziejų, susipažinome su Graikijos kultūra, architektūra ir jos istorija.

Kaštonų pagrindinės mokyklos mokiniai turėjo progą išvysti Graikiją.

Salonikų Kalamarijos mokykloje dalyvavome technologijų ir chemijos pamokose, kūrėme seges, stebėjome ir atlikome bandymus su cheminėmis medžiagomis. Mokėmės šokti tradicinį graikų šokį - sirtakį.

Aplankėme vieną geriausių vyno rūsių, kamščiatraukių muziejų. Šalia vyno rūsių matėme iki horizonto vienas šalia kito besidriekiančius vynuogynų ir medvilnės laukus. Grožėjomės Peloje esančiu kriokliu.

Dieną, turėdami laisvo laiko, vaikščiojome po Salonikų miesto centrą, grožėjomės Egėjo jūra, pirkome lauktuves Lietuvoje belaukiantiems giminaičiams ir draugams.

Vakarais visų šalių vaikai rinkdavosi pasidalyti dienos įspūdžiais, keisdavosi kontaktais tolimesniam bendravimui.

Paskutiniam vakarui besibaigiant supratome, kad čia radome daug bendraminčių ir draugų. Atsisveikinimo apkabinimai buvo be galo nuoširdūs ir stiprūs. Supratome, kad sutarti galima su įvairių kultūrų žmonėmis, o anglų kalbos mokėjimas ir smagiai praleistos dienos padės nenutraukti ryšių.

Visi nekantriai laukiame susitikimo mūsų mokykloje 2010 m. pavasarį.

 

Greta Natkaitė,
Kaštonų pagrindinės mokyklos aštuntokė
2009-11-12

Rudens spalvos Kaštonų mokykloje

Šių mokslo metų pradžia mums, Kaštonų pagrindinės mokyklos penktokams, prasidėjo daugybe naujovių, įspūdžių ir pažinčių.

Kad geriau vieni kitus pažintume, pabendrautume ir pašmaikštautume, surengėme vakaronę „Rudens spalvos".

Toks pavadinimas kilo akimirksniu, nes šio laiko spalvų įvairovė tiko prie sumanytų užduočių ir skirtingų mūsų temperamentų. Į renginį pakvietėme ir tėvelius.

Eilėraščiais apie rudenį pradėtą vakarėlį vedė Justina ir Donatas. Tačiau poetišką pradžią vedėjai pakeitė intriga, paskatindami geltonųjų, oranžinių, žaliųjų ir raudonųjų komandas aktyviai dalyvauti konkursuose, pažadėjo labai vertingus prizus. Raginti nereikėjo!

„Modelio ir dizainerio" konkurse - „laikraštiniai" kūriniai.

Linksmas šurmulys bei didžėjaus Edgaro leidžiami hitai apsunkino tėveliams piešinių konkursą, bet tegul žino, kad ir mums pamokose susikaupti nelengva.

Neprilygstami mūsų klasės modeliai - Armanda, Aurelija, Justina, abi Ernestos ir Žaneta - drabužius demonstravo kaip tikros profesionalės.

Vyko ir patiekalų konkursas, kurio komisija vertino pagamintus valgius ir, žinoma, geru apetitu užkrėtė visus dalyvius.

Žvakelėmis - žibintais apšviestoje, rudens puokštėmis „apaugusioje" klasės „pakrantėje" užduotis komandų kapitonai turėjo sužvejoti pasigamintomis meškerėmis. Sugautos žuvelės reikalavo išpildyti jų norus.

Dalyviams reikėjo išrauti ropę, sužinojome, kaip elgiasi vaikai ir tėveliai pasikeitę rolėmis - pasirodo, vaikai gerokai reiklesni už savo tėvelius. Buvo inscenizuojami įvairūs vaizdeliai. Iš klasės gidų vestos ekskursijos sužinojome, kad į „Sėlos" muziejų eksponatas „grybas - baravykas" atkeliavo net iš XIV a., o televizijos laidoje „Tarp miesto ir kaimo" dalyvavusios Ernesta ir Aurelija sulaukė audringų ovacijų.

Šokių bei „Modelio ir dizainerio" konkurse karaliavo mergaitės. Jos pačios kūrė choreografijas, priderino muziką. Dizaineriai savo modeliukams kūrė ypatingus meno kūrinius iš dar plačiai nenaudojamos, bet prabangios laikraštinės medžiagos.

Komisija susumavo balus ir nugalėtojus apdovanojo. O nugalėjome, žinoma, visi.

 

Donatas Krivičius
ir Domantas Dilys,
5 b klasės mokiniai
2009-11-10

Vaikai bibliotekoje skaitė kartu

Moksleiviai susipažino su Šiaurės šalių kultūra ir istorija.

 

Jau penktus metus Biržų viešoji biblioteka dalyvauja Šiaurės šalių bibliotekų savaitės projekte.

Šįmet į renginius „Karas ir taika Šiaurės šalyse" rinkosi ir vaikai, ir suaugusieji. Jaunieji skaitytojai susitikimui su bibliotekos darbuotojais ruošėsi iš anksto - jie domėjosi Islandijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, Švedijos šalių kultūra, istorija bei atnešė po piešinį tema „Šiaurės karys - vikingas".

Ištraukas iš „Mėlynosios planetos istorijos" suvaidino aktyviausi bibliotekos skaitytojai iš „Aušros" ir Kaštonų mokyklų.

Aptarimui parinkta islandų rašytojo Andri Snaer Magnason knyga „Mėlynosios planetos istorija". Pasak bibliotekos vaikų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkės Odetos Skrivelienės, organizavusios vaikams skirtą renginį, šis kūrinys pasirinktas neatsitiktinai. Nagrinėjant jį, siekiama išsaugoti mūsų žemę ir jos gyventojų draugystę, bičiulystę, taiką.

Renginyje bendravo Kaštonų pagrindinės mokyklos II a ir II b klasių mokiniai su auklėtojomis Ramute Lėckiene ir Irena Pakalniene bei „Atžalyno" IV a klasės mokiniai.

Ištraukas iš „Mėlynosios planetos istorijos" vaidino aktyviausi bibliotekos skaitytojai iš „Aušros" ir Kaštonų mokyklų.

Renginio organizatorė Odeta Skrivelienė sakė, jog Šiaurės šalių bibliotekų savaitė jau tryliktus metus rengiama Šiaurės šalyse ir dvyliktus metus - Baltijos šalyse. Lapkričio 9 - 15 dienomis renkamasi daugiau nei dviejuose tūkstančiuose Šiaurės šalių bibliotekų ir šimtuose Baltijos šalių bibliotekų. Visur vienu metu skaitomi ir aptariami tie patys tekstai apie karą ir taiką tarp šalių, tarp žmonių, karą ir taiką mumyse pačiuose.

Pasakojama, kad tais laikais, kai dar nebuvo televizorių bei kompiuterių, tamsiais rudens vakarais Šiaurės šalyse buvo įprasta rinktis ir žvakių šviesoje klausytis garsiai skaitomų knygų.

 

Gražina Dagytė
2009-11-10

Didybės ir tragizmo poetas

Partizanavęs poetas dalijo patarimus literatui, apdainavusiam „tarybines mergaites", penkmečius ir kitokias sovietines „grožybes".

 

Poetas Bronius Krivickas, kaip ir jo amžininkai Bernardas Brazdžionis bei Eugenijus Matuzevičius, priklauso ne tik Pasvaliui ar Biržams, bet ir visai Lietuvai.

Gimęs Pasvalio rajone Pervalkų kaime, vaikystėje su tėvais atvažiavęs gyventi Biržų kraštan, į netoli Suosto esantį 80 ha ūkį, literatūrinį talentą atskleidęs Biržų gimnazijoje ir Kauno universitete, tik praėjus daugeliui metų po tragiškos žūties Bronius Krivickas buvo įvertintas, kaip savitas ir talentingas kūrėjas.

Lapkričio 17 dieną jam sueitų 90 metų, tačiau, literatūrologo Virginijaus Gasiliūno žodžiais, „didžiausias Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai didybės ir tragizmo poetas" Bronius Krivickas žuvo dar 1952 metų rugsėjį, nesulaukęs nė trisdešimt trečiojo savo gimtadienio.

Tuometiniame „Biržiečių Tarybiniame žodyje" pasirodžiusį J. Šerno eilėraštį pamatė partizanai.

Likimas jam lėmė gimti ir gyventi tragiškais mūsų tautai metais, kada tūkstančiai lietuvių buvo pasmerkti kančioms, pirmalaikei mirčiai. Ir apie Bronių Krivicką ilgus dešimtmečius žinojo tik jo giminaičiai, bendraminčiai, draugai, o daugumai biržiečių ir jo vardas, ir jo kūryba nebuvo girdėti.

Keturiasdešimt metų Broniaus Krivicko vardą gaubė tyla, tačiau prasidėjo tautos atgimimas, dvasinių vertybių perkainojimas, ir jo kūryba, tarsi pasakų stebuklingas paukštis, pakilo iš užmaršties pelenų, tapo mūsų krašto žmonių pasididžiavimu. Kuomet V. Gasiliūno rūpesčiu 500 egzempliorių tiražu buvo išleistas B. Krivicko „Raštų" I tomas, pirkti šios knygos ėjo buvę poeto kaimynai, pažįstami, tremtiniai, partizanai. Poeto knyga jau seniai buvo parduota, o jie vis prašė, teiravosi, klausinėjo, ar nebus papildomai išleisti jų širdžiai tokie brangūs Broniaus Krivicko eilėraščiai.

Vienas iš pirmųjų tą 1994 metų rudenį įsigyti šios knygos pas mane atėjo iš Parovėjos į Biržus atvažiavęs Jonas Šernas. Literatas, iki šiol teberašantis eilėraščius, kuriuos yra vertinę ne tik Jonas Mekas, Petras Skodžius, bet ir Bronius Krivickas.

Jonas Šernas prisiminė, kad pirma pažintis nebuvusi labai smagi. Pokario metais dvidešimtmetis vaikinas labai norėjęs rašyti, sudėti savo jausmus ir mintis į eilėraščius. Nusiuntė keletą eilėraščių apie Stalino saulę, tarybinę mergaitę, laimingus kolūkius į tuometinį „Biržiečių tarybinį žodį". 1948 metų gegužės 1 dienos numeryje buvo išspausdintas eilėraštis „Gegužės Pirmoji", o gegužės 19 dienos laikraščio literatūriniame skyrelyje „Literatūra ir gyvenimas" pasirodė jo eilėraštis „Tarybinei mergaitei". Greta buvo išspausdintas literatūrinio skyriaus vedėjo Juozo Strėlčiūno straipsnelis, kuriame rašoma, kad „į rašančių gretas įsijungia nauji jaunuoliai. Drg. J. Šernas parašė keletą eilėraščių šių dienų tematika, iš kurių pažymėtini yra: „Tarybinei mergaitei", „Penkmetis", „Darbo keliu" ir kt., tai parodo, kad drg. Šernas vis labiau pajunta tarybinio gyvenimo tikrovę ir kaskart sparčiau įsijungia į kūrybinį darbą".

Po eilėraščiu buvo nurodytas J. Šerno adresas - Parovėjos valsč. Spalviškių km.

Jonas Šernas pasakojo, kad greitai sulaukęs „svečių" iš miško. „Tai ką, - sako, - snargliau, rašai? Pasaulyje vyksta klasių kova. Ką tu apie tai supranti?" Žodžiu, grasino rimtai. Prisiekiau daugiau neberašyti. Nepriklausiau nei partijai, nei komjaunimui. Pasigailėjo. Išeidami pasakė: „Jei jau taip mėgsti literatūrą, atvesim tikrą rašytoją. Jis tave pamokys".

„Gal po poros savaičių, - 1990 metais V. Gasiliūnui rašytame laiške prisimena J. Šernas, - tikrai atvedė. Nakties prieblandoje įspūdingai atrodė skrybėlėtas vyriškis su akiniais ir šautuvu rankose. Pasisveikino, juokaudamas pasakė: „Bendradarbiausime". Tai buvo Br. Krivickas. Kartu tai buvo ir mano pirmoji su juo pažintis. Iki tol nežinojau, kad toks yra pasauly. Jis man negrasino. Liepė parašyti. Apie ką tik noriu. Žadėjo padėti. Paprašė parašyti keletą eilėraščių, kad galėtų įsitikinti mano sugebėjimu."

Susipažinęs su pluoštu iki šiol neišsaugotų Jono Šerno eilėraščių, Bronius Krivickas parašė jų recenziją, kuri išspausdinta 1999 metais išleistuose Broniaus Krivicko „Raštuose". Tai reikšmingas tekstas, rodantis, kad net sudėtingomis partizaninės kovos sąlygomis jam rūpėjo literatūrinė Biržų krašto ateitis, jis geranoriškai stengėsi patarti, padėti ieškantiems savo kūrybinio kelio.

Skrybėlėtą, su akiniais ir šautuvu rankose B. Krivicką vadindavo „literatūros profesoriumi".

Man regis, kad tie B. Krivicko patarimai praverstų ne vienam ir šių dienų Biržų literatui. Įžvelgęs J. Šerno kūryboje poetinį talentą, jis pastebi, kad ne visuose eilėraščiuose vienodai matyti gero eilėraščio savybės. „Vienur gerą pradžią gadina galas, o kitur pradžia - galą. (...) Labiausiai krintantis į akį šių eilėraščių trūkumas - tai menkas ir nepakankamas rimavimas." B. Krivickas pataria „skaityti geresniųjų poezijos pavyzdžių (ypač Putino, Aleksandriškio, Miškinio, Nėries ir kitų lyrikos)". Ragina lavintis, dirbti. „Aš tai suprantu ne ta prasme, kad reikėtų daug rašyti. Aš manau, kad geriau mažiau parašyti ir ilgiau kaupti savo išgyvenimą atskiriems rašomiems eilėraščiams. Tada jie bus stipresni, ryškesni. Per daug rašydamas, poetas savo kūrybinį pakilimą dažnai per daug atskiedžia. Eilėraščiai išeina blankūs, neryškūs. Panašiai kaip tada, kai iš mažai salyklo išsunkiama daug alaus. Geriau mažiau, bet stipriau. (...) Dėl poezijos - tai pirmasis patarimas: reikškit tik tuos išgyvenimus, kuriuos ypatingai stipriai savyje jaučiat, kurie beveik savaime formuojasi į žodžius."

Mokydamasis Biržų gimnazijoje Bronius Krivickas kartu su Eugenijumi Matuzevičiumi ir Mamertu Indriliūnu buvo aktyviausi literatų būrelio nariai. Ne kartą Bronius Krivickas yra dalyvavęs literatūros vakaruose Pasvalyje, Šiauliuose, Panevėžyje. Ypač Biržų gimnazistai mėgo jo feljetonus. 1938 metais „Ateities" paskelbtame rašinių konkurse laimėjęs pirmąją premiją rašinyje Bronius Krivickas rašė: „Mes ryžtamės su patvarumu, su valia vykdyti savo pareigas Tėvynei, o pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės negailėti savo gyvybės".

Praeis keliolika metų ir poetas savo gyvenimu įrodys, kad tai nebuvo tušti žodžiai.

O iki tos lemtingos valandos dar buvo likę studijų metai Vytauto Didžiojo universitete, leidinių („Ateitis" ir „Studentų dienos") redagavimas, novelės, kritikos straipsniai, kuriuos spausdino ne tik „Ateityje" ir „Studentų dienose", bet ir „Darbininke", „Naujojoje Romuvoje", „XX amžiuje". Bronius bendravo su literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Poetas Kazys Bradūnas yra pasakęs, kad B. Krivicko referatas apie poeto Jono Aisčio kūrybą - pats geriausias ir išsamiausias ankstesnės Aisčio kūrybos aptarimas. Turbūt todėl prof. V. Mykolaitis - Putinas savo asistentu buvo numatęs kviestis B. Krivicką - gabų kritiką, dramaturgą ir beletristą.

1943 metais B. Krivickas baigė universitetą. Jam suteikiamas diplomuoto lituanisto vardas. Kitų metų rudenį pradėjo mokytojauti Biržų gimnazijoje. Buvęs jo mokinys, vėliau žinomas literatūrologas, habilituotas mokslų daktaras Vytautas Kubilius prisimins, jog B. Krivickas „neturėjęs jokių mokytojo profesionalo manierų - ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškumas ir naivus žvelgimas į mokinį, kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas... „Tačiau mokytojauti B. Krivickui buvo lemta tik keturis su puse mėnesio. Gavęs šaukimą atvykti į Biržų saugumą aštuntą valandą vakaro, suprato, kad jeigu nueis - nebegrįš. Broliai Jonas ir Juozas tuo metu jau partizanavo, todėl ir Bronius pasitraukė į mišką.

Pasakojama, kad Bronius Krivickas 1947 - 1948 metais partizanaudamas toli nenuklysdavo nuo savo buvusių (tuomet jau sudegintų) namų ir tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. Dažniausiai vaikščiojęs vienas. Dažnai savo eilėraščius perrašinėdavęs ranka ar mašinėle ir dalindavęs žmonėms. Vakarais parašytas eiles deklamuodavo prie laužo. Jo bunkeryje, įrengtame pas žmogų Biržų girioje, netoli nuo Spalviškių, buvo daug knygų. Paklaustas, ką veikiąs, atsakydavęs, kad mokosi. Skrybėlėtą, su akiniais ir šautuvu rankose B. Krivicką vadindavo „literatūros profesoriumi". 1948 metais Suosto kunigas Bronių Krivicką slapta sutuokė su prieš porą metų Biržų gimnaziją baigusia ir Smilgių pradžios mokykloje pradėjusia dirbti Maryte Ziemelyte.

Ypač kūrybingi buvo B. Krivickui 1948 - 1949 metai. Tuomet jis parašė daugumą sonetų, išvertė daugiau kaip 70 Gėtės eilėraščių.

1951 metų rudenį Bronius Krivickas persikėlė į Panevėžio miškus. Nuo 1952 metų pradedama leisti „Laisvės kova", liepos mėnesį išleidžiamas atgaivintas „Aukštaičių kovos" pirmasis numeris. Šiuos leidinius redagavo B. Krivickas. Jis planavo gauti spaustuvinį šriftą, platinti „Aukštaičių kovą". Tačiau iš suimto LLKS Šiaurės Rytų srities vado Jono Kimšto saugumiečiai sužinojo, kur yra bunkeris, kuriame įsikūręs srities visuomeninės dalies viršininkas, kapitonas Vilnius (B. Krivickas), saugumiečių charakterizuojamas kaip turintis aukštąjį išsilavinimą, geras organizatorius. Operacijoje dalyvavo 1150 kareivių. Jos metu žuvo B. Krivickas ir kartu su juo buvęs Mykolas Blinkevičius.

Panevėžio rajone, Raguvos seniūnijoje, mažose Putiliškių kapinaitėse, po skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus iš ąžuolo išskobto angelo sparnais, ilsisi poetas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, žygiais, o ne žodžiais mylėjęs Tėvynę mūsų kraštietis Bronius Krivickas. Meile tėvų žemei ir papročiams, išdidžia kūrėjo dvasia savas ir brangus ne tik Biržų ar Pasvalio, bet ir visos Lietuvos žmonėms.

 

Algirdas Butkevičius
2009-11-10

Kviečia festivalis „Muzikos ruduo"

Jau šią savaitę kelionę po Lietuvos miestus pradeda festivalis „Muzikos ruduo", kuris kasmet sudomina naujomis savitomis koncertų programomis. Vienuolikoje šalies vietovių, taip pat dviejuose kaimyninių valstybių miestuose skambės šiandienos lietuvių ir užsienio autorių muzika, taip pat - vakarų Europos klasikų opusai.

Nuo lapkričio 5 iki gruodžio 14 dienos bus surengta 19 festivalio koncertų, kuriuose žinomi atlikėjai pristatys intriguojančias programas, komentuos savo renginiams pasirinktus kūrinius. „Muzikos ruduo", bene vienintelis šalyje „keliaujantis" festivalis, šiemet skiriamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.

Festivalio „Muzikos ruduo" atlikėjai susitiks su Alytaus, Anykščių, Biržų, Dusetų, Palomenės, Kernavės, Klaipėdos, Rokiškio, Rumšiškių, Širvintų, Žiežmarių publika, taip pat su lietuviška muzika supažindins klausytojus Kaliningrade ir Varšuvoje.

Į Biržus festivalis užsuks 2 kartus:

lapkričio 12 d. 17.30 val. - Baltijos gitarų kvarteto koncertas,

lapkričio 27 d. 17 val. - Dainiaus ir Aido Puodžiukų dueto (smuikas ir fortepijonas) koncertas.

Koncertai vyks Biržų pilyje Viešosios bibliotekos salėje.

 

2009-11-10

Pranciškonai šventė sukaktį

Pranciškonai mini 800 metų mažesniųjų brolių ordino įkūrimo sukaktį. Ta proga praėjusį sekmadienį Biržų viešojoje bibliotekoje buvo surengta konferencija. Į Pašaukimų diena vadintą šventę kraštiečius ir miesto svečius pakvietė Pasauliečių pranciškonų ordinui (PPO) priklausanti Biržų pranciškonų brolija.

Kvietė tapti pasauliečiais pranciškonais

Į gausiai susirinkusius konferencijos dalyvius kreipęsis ir juos palaiminęs vyskupas Jonas Kauneckas paragino stiprinti tikėjimą vienas kitame.

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys priminė, jog vienatvėje likusį žmogų dažnai apninka abejonės, ar jis viską daro taip, kaip reikia. Pasak jo, šventės yra labai reikalingos tam, kad grįžus į kasdienybę būtų lengviau ištverti gyvenimo išbandymus. Pastebėjęs, jog apie Pranciškų Asyžietį kalbama kaip apie neturtėlį, dvasininkas visiems susirinkusiems linkėjo būti alkstantiems Dievo malonių.

Pirmoji Biržų pasauliečių pranciškonų brolijos pirmininkė Valentina Balčiūnienė (viduryje) ir dabartinė vadovė Eglė Jažauskienė (dešinėje).

„Pašaukimų diena" skirta pamąstyti, kur mus visus šaukia Dievas", - kalbėjo renginio vedėja, Panevėžio vyskupijos pasauliečių pranciškonų ordino brolijos atstovė Nina Maksimcova. Ji sakė, jog vyskupijoje pasauliečius pranciškonus (apie septyniasdešimt narių) jungia penkios brolijos. Nina klausė, ar Lietuvai nebūtų geriau, jei pasauliečiai taptų pasauliečiais pranciškonais.

Panevėžio vyskupijos pasauliečių pranciškonų dvasinis asistentas, brolis kunigas Antanas Grabnickas, OFM kalbėjo, jog pranciškonai savo gyvenimu yra labiausiai panašūs į Kristų. Jų įžadas - būti ištikimiems šeimoje ir tą pavyzdį rodyti kitiems.

Kaip surado pranciškoniškąją šeimą, konferencijoje kalbėjo jaunieji pranciškonai, pasakodami apie savo gyvenimus ir nueitą nelengvą Dievo ieškojimo kelią.

 

Įkurti broliją paragino sapne

PPO brolija Biržuose įsikūrė 1963 metais. Jai vadovauti ėmėsi pati įkūrėja Valentina Balčiūnienė. Moteris prisipažino buvusi pašaukta imtis veiklos per sapną, kuriame ji kalbėjusi su pranciškonų vienuoliu. Šis Valentiną raginęs kreiptis į vietos kunigą ir Biržuose įkurti broliją. Tikinčioji savo sapną papasakojusi dabar jau į Amžinybę iškeliavusiam kunigui Mykolui Stoniui. Šis V. Balčiūnienę dvasiškai palaikęs. Ir netrukus buvusi įkurta Biržų pasauliečių pranciškonų brolija, vienijusi dvylika žmonių, iš kurių aktyvumu išsiskyręs tik trejetas. Sovietiniais metais imdamasi pranciškoniškos veiklos V. Balčiūnienė teigė baimės nejutusi. Brolijos nariai netgi pasisiuvę abitus. Dabar jų pasauliečiai nenešiojantys, bet Valentina sako pašventintą drabužį labai gerbianti ir artimųjų prašiusi juo būti aprengta kelionėje į Amžinybę.

Biržų brolijos veikla sustiprėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Dabar Biržų brolijai priklauso apie šešiolika narių, iš kurių dvylika dalyvauja aktyvioje veikloje. Trečius metus biržiečių pasauliečių pranciškonų brolijos vadovė yra mokytoja Eglė Jažauskienė. Pasak jos, organizacijoje ne tik siekiama gilios bendrystės tarp tikėjimo brolių bei seserų, bet ir stengiamasi savo gyvenimu skelbti evangeliją - tarnauti bažnyčiai, rūpintis ligoniais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

 

Gražina Dagytė
2009-11-10

Mirusiųjų paminėjimas Germaniškyje

Šiais metais Mirusiųjų paminėjimo diena sutapo su mokinių grįžimu po atostogų į pamokas. Germaniškio pagrindinėje mokykloje tą dieną buvo prisiminti Amžinybėn iškeliavusieji, uždegant atminimo žvakeles. Mirusiųjų paminėjimo šventės prasmė buvo integruota į dalykų pamokas.

Vaikų dvasiniam tobulėjimui didelės reikšmės turi jų pačių asmeninis prisilietimas prie subtilių dalykų. Jie džiaugėsi dalydamiesi patirtimi - kaip lankė kapines, jose grėbė lapus ir puošė gėlėmis artimųjų kauburėlius, meldėsi.

Vaikai mokėsi suprasti mirties ir Amžinybės slėpinio esmę.

Germaniškio koplyčioje buvo meldžiamasi už mirusiuosius.

Vėlinių dieną gausus būrys mokyklos mokinių ir mokytojų ėjo į Germaniškio koplyčią, kurioje kun. Andrius Šukys aukojo šv. Mišias. Maldoje kiekvienas turėjo puikią galimybę prisiminti savo mirusiuosius. Dvasininkas kvietė pagalvoti apie gyvenimo trapumą ir Amžinybės didingumo slėpinį. Ragino gyventi tik labai gerai ir prasmingai.

Apeigų pabaigoje visus dvasiškai sustiprino kunigo suteiktas asmeninis palaiminimas.

„Kad kasdienis šurmulys neužgožtų amžinųjų vertybių suvokimo, būtina nuolat širdimi prisiliesti prie jautriausių gyvenimo momentų", - teigė Germaniškio mokyklos mokytojai.

Suosto parapijos tikintieji dėkojo susirinkusiems ir linkėjo gražių iniciatyvų.

 

Suosto parapijos informacija
2009-11-10

Nauji informaciniai leidiniai Biržų viešojoje bibliotekoje

Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Vilnius: Kultūra, 2009. - 320 p. : iliustr.

Knygoje pateikiami daugiau kaip dvidešimt metų atliekamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijos ir išlikusių pamatų architektūrinių tyrimų duomenys ir išvados, apibūdinama turima rūmų ikonografija.

Autorius įrodo, kad remiantis moksliniais tyrimais Valdovų rūmų fasadai atkuriami labai artimi tiems, kokie jie buvo XVI-XVIII a. Laikantis mokslinių kriterijų, atkuriami ir istoriniai interjerai, atspindintys rūmų meninę ir kultūrinę dvasią. Knygoje supažindinama ir su Valdovų rūmų istorinių salių paskirtimi, įranga, rūmų lankymo maršrutais.

 

Religinės bendruomenės / [G. Beresnevičius, D. Glodenis, A. Požėraitė... [et. al. ]. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 240 p. : iliustr.

Knygoje aptariama religijos kilmė ir jos transformacijos, aprašomos Lietuvos tradicinės religinės bendruomenės (lotynų ir graikų apeigų katalikai, evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, stačiatikiai, sentikiai, judėjai, musulmonai, karaimai), supažindinama su religijos istorija, tikėjimo ir kultūros ypatumais, apibūdinamas santykis su valstybe. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, įvairiais dokumentais, joje rasime žinių ir apie Biržų kraštą.

 

Lietuvos bažnyčios: iliustruotas žinynas / sudaryt. L. Šinkūnaitė. Kaunas: „Terra Publica", 2009. - 304 p. : iliustr.

Iliustruotame žinyne pateikiama 153 pačių vertingiausių Lietuvos bažnyčių aprašymų, iliustruotų daugiau kaip penkiais šimtais nuotraukų bei sugrupuotų pagal vyskupijas. Šventovės pasirinktos atsižvelgiant į hierarchinį, sakralinį, istorinį ir meninį aspektus. Malonu jų tarpe rasti Biržų Šv. Jono Krikštytojo bei Biržų Evangelikų reformatų bažnyčias. Knyga yra skirta meno žinovams, tikintiesiems, plačiajai visuomenei.

 

Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009. - 168 p. : iliustr.

Leidinyje skaitytojas supažindinamas su Lietuvos aviacijos istorija nuo pirmųjų nedrąsių bandymų konstruoti skraidančius prietaisus iki aviacijos sporto atsiradimo. Lietuvos profesionaliosios aviacijos istorija apima gana platų laikotarpį nuo 1919 m. iki šių dienų. Atsižvelgiant į istorines aplinkybes, bene daugiausia dėmesio skiriama karo aviacijai, aptariamas civilinės aviacijos atsiradimas. Knyga gausiai iliustruota, skiriama visiems, kurie domisi Lietuvos aviacijos istorija ir aviacijos sportu. Leidinyje minimi ir Biržai.

 

Zita Balaišienė
2009-11-10

Martynui Mažuikai - 120

Buvęs Biržų apskrities viršininkas buvo aktyvus visuomenininkas - rūpinosi labdara, spaudos reikalais, dalyvavo ūkininkų ir kitų organizacijų veikloje.

 

Martynas Mažuika gimė 1889 m. lapkričio 4 dieną gausioje Jokūbo Mažuikos ir Zuzanos Žemaitytės - Mažuikienės šeimoje Papilio valsčiaus Galintiškio kaime.

Be jo, šeimoje dar buvo penkios seserys ir trys broliai. Baigęs pradžios mokslus, Rygoje gyveno pas dėdę ir lankė gimnazijų gimnastikos mokytojų kursus. Juos baigęs, dirbo Rygoje, Peterburge, Lietuvoje, Vidzemėje.

1917 m. pašauktas į Rusijos kariuomenę, baigė praporščikų mokyklą, tarnavo Simbirske. Čia aktyviai įsijungė į lietuvių kariškių veiklą, buvo išrinktas Simbirsko lietuvių kareivių ir karininkų sąjungos valdybos nariu, vėliau Peterburge mokėsi karo technikos geležinkelių ir statybos kursuose.

Grįžęs į Lietuvą 1918 m., aktyviai įsijungė į lietuviškos valdžios kūrimą Papilio, vėliau ir visame Biržų krašte. Įstojęs savanoriu į Biržų partizanų būrį, dalyvavo partizaninėje kovoje. Išvijus bolševikus, 1919 metų gegužės pabaigoje suorganizavo Papilio valsčiaus komitetą, buvo jo pirmasis viršaitis.

1919 m. M. Mažuika išrinktas Biržų apskrities savivaldybės valdybos pirmininku arba apskrities viršininku.

Pasitraukęs iš šių pareigų, keletą metų dirbo alaus daryklos direktoriumi. 1927 m., kaip savanoris, gavo iš parceliuojamo Šližių dvaro 14 ha žemės, įkūrė Varniūnų vienkiemį, pasistatė trobesius, užveisė sodą, ūkininkavo.

M. Mažuika aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje, meninėje veikloje. Kokioms organizacijoms tik nepriklausė šis aktyvus žmogus! Jis buvo Biržų žemės ūkio draugijos ir Žemės ūkio smulkaus kredito banko valdybos narys, dalyvavo Biržų dailės draugijos „Mūza" veikloje. 1923 m. jam buvo pavesta organizuoti Biržų apskrities gyventojų ir ūkių surašymą.

Be M. Mažuikos veiklos neapsiėjo Lietuvos Vasaros Rytų partizanų brolijos Biržų būrio, kuriam jis vadovavo 1919 - 1940 m., veikla. Jis sekretoriavo Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriuje.

Aktyviai dalyvavo M. Mažuika ir rūpindamasis labdara, buvo Biržų gimnazijos tėvų komiteto narys ir rūpinosi neturtingų mokinių šelpimu. 1928 m. liūtims paskandinus derlių, buvo organizuotas Šiaurės Lietuvai šelpti komitetas, jo nariu buvo ir M. Mažuika. Komitetas surinko nemažai litų ūkininkams padėti. Likę vėliau komitete 30 000 litų tiek M. Mažuikos, tiek gydytojo J. Mikelėno, tiek agronomo P. Variakojo iniciatyva buvo paskirti Likėnų kurorto statybai.

M. Mažuika nemažai skyrė laiko ir energijos spaudai. Pirmasis „Biržų žinių" numeris pasirodė 1922 m. rugpjūčio 14 d., o jau antrajame buvo ir jo straipsnis apie melioraciją Galintiškio kaime. 1925 - 1929 metais jau pats Martynas buvo šio laikraščio redaktorius. Aktyviai dalyvavo pastatant kunigaikščio Jonušo Radvilos paminklą 1931 m. Biržų piliakalnyje.

1929 m. susituokė su muzikos mokytoja Felicija Neimanaite. M. Mažuika aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, buvo kuratorius.

Okupavus Lietuvą Sovietų Sąjungai, 1940 m. rugsėjo 19 d. M. Mažuika buvo suimtas, kalintas Biržuose, Panevėžyje, Vilniuje, nuteistas ir išvežtas į Rusijos gilumą, į Pečiorą. Čia ir mirė, pagal vienus duomenis 1943 metais, pagal kitus - 1944 metais.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-11-07

Langelis į Petro Ločerio vaizdų pasaulį

Kartais regisi, kad visa praėjusi, labai tolima ir visai netolima istorija auga, kyla lyg didelė tamsi siena, užstodama praeitį ir naikindama jos atmintį. Kad vėl pradėtum regėti tai, kas b u v o, turi toje tamsioje sienoje išsikirsti langelį, pro kurį į dabartį įplūstų šiek tiek praeities šviesos.

Sakykim, kad ir taip, kaip šviesa kadaise įplūsdavo ir fokusuodavosi šviesoraštininko, Biržų miesto vaizdų ir jo žmonių veidų metraštininko, fotografo Petro Ločerio fotografijose.

Ilgą laiką buvo gėda net pagalvot - turi Biržai tokį fotografą, kaip Ločeris, o, regis, per tiek metų nėra nieko apie jį išleidę. Čia būta apsileidimo ne vien dėl skurdo, regis, Biržų savivaldybėje ne visada stigo pinigų. Nes kai kada gan gausiai buvo remiamos vienadienės, šeimyninio literatūros albumo lygio vietos literatūros kūrėjų knygelės, o fundamentalesniems dalykams, kurie atsiremia į istoriją ir platesnį visos šalies kontekstą, remti nepakakdavo proto ir prioritetų suvokimo.

„Praeities miestas" išvengė provincialumo gal ir dėl to, kad knygos dizainą darė ne vietos dailininkai.

Nors tarpukario laikų fotografo Petro Ločerio fotografijų Biržuose turi vos ne kiekviena šeima, pats fotografas, jo asmenybė ir jo padarytos vaizdijos visuma daugeliui biržiečių dar tebėra neatrastas pasaulis. Ir ne tik dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu nebeliko fotografo archyvo. „Atkreipiau dėmesį į sudegusius Petro Ločerio namus, kurių pamatų kampe mėlynavo didžiulis stiklo lydinys. Tiek beliko iš garsiosios Petro Ločerio fotografijos", - šiemet išleistame leidinyje „Praeities miestas. Biržai Petro Ločerio fotografijose" rašo Biržų praeities žinovas Borisas Januševičius. Tad ir tarsiu keletą žodžių apie šį tikrai reikalingą leidinį, kuris daug kuo nustebino, taip pat verčia galvoti apie platesnę ir išsamesnę pažintį ne tik su Petru Ločeriu, bet ir su kitais senų laikų Biržų fotografais.

Paėmęs į rankas regionuose leistus leidinius, dažniausiai jais nusivyli vizualiai išvydęs ar pravertęs vos kelis puslapius. „Praeities miestas" išvengė provincialumo gal ir dėl to, kad knygos dizainą darė ne vietos dailininkai, o knygos meno sritį labiau išmanantys žmonės (šiuo atveju panevėžietė Asta Radvenskienė ir šiaip jau Lietuvoj nelabai plačiai žinoma „Amalkeros" leidykla). Albumėlis (vos 59 puslapiai), skirtas Biržų praeičiai, kurią šiuo atveju puikiai reprezentuoja Petro Ločerio fotografijų ir istoriškai išsamus, be nereikalingų literatūrinių pagražinimų, Boriso Januševičiaus teksto lydinys, kažkaip iškart lipte prilimpa prie rankų ir, žvelgiant net itin priekabia akimi, prašosi pagyrimo. Keistokas," amortizuojantis" viršelio minkštumas, retro stiliaus dizainas, iš tiesų primenantis albumą, organiškai dera ir su fotografijomis, ir su tekstu. Knyga maloni kaip visuma, o tai suderinti retai pavyksta net garsių leidyklų garsiems knygų menininkams. Net popierius parinktas toks, kad labiau primintų praeitį, tam tikrą lapo „grubumą" ir neryškų gelsvumą, lyg laiko patinos imitaciją, derančią su senovinėmis fotografijomis. Taigi - belieka pagirti šį darbą (sudarytojos -Snieguolė Kubiliūtė ir Jadvyga Kriščiūnienė) ir gal apgailestauti, kad į leidinuką (regis, dėl lėšų stokos) pateko tik 51 viena fotografija, įskaitant viršelį, priešlapį ir Ločerio autoportretą. Tačiau galbūt svarbiausia, kad langelis į Ločerio vaizdiją, kartu į miestelio istoriją pagaliau buvo prakirstas, ir pro jį įspindo praėjusio laiko spindulėlis. Galbūt jis galėjo būt ryškesnis, jei leidinį būtų susipratus paremt ne tik Kultūros ministerija ir Labdaros ir paramos fondas „Vilties spindulys", bet ir Biržų miesto savivaldybė. Nes teko girdėt gandą kaip anekdotą (o gal iš tiesų tikrą įvykį), kad miesto valdžios galvos šiemet lyg ir rėmė kažkokį savą rašytoją vien dėl to, kad, atėjus rinkimams, neprapultų jo balsas...

Baigdamas norėčiau pafantazuot apie geresnius laikus, kada būtų galima išleisti išsamų ir solidų Petro Ločerio fotografijų albumą, nes šią prasme jis yra nelaimingesnis, pavyzdžiui, už vabalninkietį Juozą Daubarą, kurio negatyvai laikų audrose išliko. Galima pafantazuot ir apie bendrą senųjų laikų fotografų albumą, nes Biržų krašte anos nepriklausomybės ar net senesniais caro laikais fotografavo ne tik Petras Ločeris ir Juozas Daubaras. Čia derėtų prisiminti Boruchą Michelsoną, D. Šneiderį, O. Bortkevičiūtę, gal dar kitus, kurių pavardes bei fotografijas galėtų atkapstyti ar jau turi atkapstę „Sėlos" muziejininkai, Borisas Januševičius ar Biržuos gyvenantis ir vis nenuilstamai įvairią medžiagą renkantis kraštotyrininkas Jonas Dagilis.

Kam įdomu šiek tiek plačiau sužinot apie Petrą Ločerį ir vabalninkietį Juozą Daubarą, rekomenduočiau pasiskaityt Stanislovo Žvirgždo knygą „Mūsų miestelių fotografai", 2003 metais išleistą Lietuvos fotomenininkų sąjungos su Petro Ločerio autoportretu ant viršelio.

 

Alis Balbierius
2009-11-03

Vaikai pažino biblines tiesas

„Vaikų žygio" komanda, į Lietuvą atvykusi iš Amerikos, evangelizacinę kelionę pradėjo Biržuose.

 

Biržų Evangelinio Tikėjimo Krikščionių bendruomenė (Sekmininkų bažnyčia) biržiečių vaikus užpraėjusį savaitgalį pakvietė į evangelizacinį renginį „Vaikų žygis".

Į kvietimą atsiliepė daug šeimų, savo atžalas palydėjusių į bažnyčią. Per dvi dienas vykusiuose trijuose susitikimuose dalyvavo daugiau kaip aštuoni šimtai mažųjų biržiečių. Jie ne tik entuziastingai dalyvavo renginiuose, skirtuose pažinti biblines tiesas, bet ir susipažino su šio projekto iniciatoriais iš Jungtinių Amerikos valstijų. „Vaikų žygio" programa, gimusi šioje šalyje, jau senokai keliauja po užsienio valstybes. Organizatorių grupėje dirba įvairių bažnyčių atstovai, bendravimą su jaunais žmonėmis išmanantys vaikų pastoriai, psichologai ir kiti specialistai. Kad biblinės tiesos pasiektų kitose šalyse gyvenantį jaunimą, pasidarbuoti tenka ir amerikiečių vaikams. Rinkdami ir parduodami įvairias buitines atliekas, jie sukaupia pinigų sumas, reikalingas tęsti projektui. Biblines tiesas tokiu būdu turėjo galimybę pažinti ne tik daugybė Amerikos vaikų, bet ir Azijos bei Europos kraštų. Už surinktus pinigėlius leidžiamos ir mažyliams dalijamos komiksų knygelės, kurios taip pat padeda susipažinti su tikėjimo dalykais.

„Vaikų žygio" komanda iš JAV ir Biržų Sekmininkų bažnyčios jaunimo grupė kartu rūpinosi, kaip mažiesiems pateikti biblines tiesas.

merikietė misionierė Sharon Mc Cammon, mokanti su vaikais dirbančius mokytojus, seniai svajojo projekto renginius atvežti į Lietuvą. Ji pasirūpino, kad „Vaikų žygio" medžiaga būtų išversta į lietuvių kalbą. Pirmieji pakviesti vaikus į projekto renginius Lietuvoje panoro Biržų Sekmininkų bendruomenės tikintieji. „Vaikų žygio" komanda iš JAV biržiečių jaunimo grupę mokė, kaip mažiesiems pateikti biblines tiesas. Organizatoriams teko parepetuoti vaidinimus.

Užpraėjusio šeštadienio vakare paskutinį kartą su svečiais iš JAV vykusiame evangelizaciniame renginyje dalyvavo apie tris šimtus mažylių. Vaikai entuziastingai bendravo su didžėjumi, vadinamu tigru, bei dviem klounais, ieškojusiais atsakymų, kas yra artimo meilė. Vaikai kartu aiškinosi vieną biblinę eilutę - „Kristus mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai".

Mažylių tėvai, žiūrėdami į savo atžalas, stebėjosi, jog vaikams visai paprasta suvokti tuos dalykus, kurie suaugusiems atrodo sudėtingi.

Pasak organizatorių," Vaikų žygis" iš Biržų keliaus į Naująją Akmenę, Pabradę ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, į įvairias krikščioniškas bažnyčias, kuriose dirbama su vaikais.

Svečiai išvyks, bet jų sukurtą programą Sekmininkų bažnyčios jaunimo grupė galės tęsti. Pageidaujantiesiems giliau pažinti biblines tiesas teliks juos pasikviesti į svečius.

 

Gražina Dagytė
2009-11-03

Pilietiškumo mokykla

BIRŽŲ RAJONO VYRESNIŲJŲ KLASIŲ MOKSLEIVIAI IR PIRMOJO KURSO STUDENTAI,

Šiemet „Pilietiškumo mokykla" (PM) vyks net 14 miestų ir įtrauks daugiau nei pustrečio šimto dalyvių. Biržuose šis renginys vyks lapkričio mėn. 28 d. Registruotis galima iki lapkričio mėn. 23 d.

Kviečiame jus dalyvauti jau tradiciniu tapusiame projekte „Pilietiškumo mokykla", kurio metu jauni žmonės vienai dienai tampa savo miestų Tarybų nariais, sprendžia aktualius miestui klausimus ir praktiškai susipažįsta su vietos savivaldos veikimo principais bei darbo organizavimo metodais. Projekto metu jo dalyviai skirtinguose komitetuose sprendžia iš anksto savo pasiūlytus klausimus ir pateikia juos rezoliucijoje. Vėliau Tarybos posėdžio metu atskiri pasiūlymai yra svarstomi projekto dalyvių. Po to „Pilietiškumo mokyklos" Tarybos nutarimai susisteminami į bendrą rezoliuciją, kuri renginio pabaigoje yra įteikiama tikrajam miesto merui.

Po oficialiosios dalies moksleiviai bus pakviesti į vakarinę dalį, kurioje galės bendrauti bei aptarti projektą neformalioje aplinkoje.

Daugiau informacijos apie projektą, registracijos formą ir dar kitų dalykų, susijusių su „Pilietiškumo mokykla", galite rasti internetiniame tinklalapyje www.pilietiskas.lt.

Iki susitikimo Pilietiškumo mokykloje!

 

2009-11-03

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Radvilų pėdsakais (II)

Tęsinys. Pradžia - spalio 29 d.

 

Kelionės į Nesvyžių su Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriumi Vydu Dolinskiu įspūdžiai.

 

Aplankę aštuonias istorines vietas, pagaliau pasiekiame savo tikslą - Nesvyžių. Tai nedidelis miestas (apie 15 000 gyventojų). Tvirtove, vandenimis, parkais Nesvyžius labai primena Biržus, jis 400 metų priklausė magnatų Radvilų giminei. Nesvyžiuje buvo įkurta svarbiausia Nesvyžiaus Radvilų rezidencija, o šiuo metu - tai geriausiai išlikęs LDK laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis.

Gniezne Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia pastatyta 1524 m.

2005 m. Nesvyžiaus Radvilų architektūrinis, rezidencinis ir kultūrinis ansamblis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Ansamblį sudaro taisyklingo renesansinio suplanavimo istorinė miesto dalis, rotušė, jėzuitų Dievo kūno bažnyčia (XVI a. pab.) - ankstyviausias baroko architektūros paminklas ne tik LDK, bet ir visoje Abiejų Tautų Respublikoje. Po bažnyčia įrengtas vienas didžiausių Europoje nekropolių- arti šimto didikų Radvilų palaidojimų. Miestą puošia ir benediktinų vienuolyno kompleksas (XVI-XVII a. sandūra), didinga XVI a. pab. - XVIII a. bastioninė Radvilų rezidencinė pilis ir didžiausias dabartinėje Baltarusijoje parkų kompleksas.

 

Pažintis su kunigaikščiais Maciej ir Mikolaj Radvilomis

Apžiūrėję jau vakarėjančią Nesvyžiaus pilį, prie bažnyčios netikėtai susitinkame su kunigaikščiais Maciej ir Mikolaj Radvilomis bei pora jų giminaičių. Po supažindinimo ceremonijos su ponu Mikolaj prisimename, kad jis prieš porą metų jau lankėsi su savo šviesios atminties tėvu Biržuose. Šis netikėtas susitikimas turėjo ir netikėtų rezultatų - kunigaikščiai pakvietė kartu su jais apsilankyti bažnyčios rūsiuose, kur jie pasimels ir pagerbs savo protėvius. Paskutinis ten palaidotas 1999 m. miręs Anton Radziwill, beje, irgi lankęsis ir Biržuose.

Vėliau paaiškėjo, kad mes su kunigaikščiais ir jų giminaičiais apsigyvenome tame pačiame viešbutyje Gorodėjoje, 15 kilometrų nuo Nesvyžiaus. Tad teko daugiau pabendrauti ir vakarienės metu ir netgi išlenkti po stikliuką baltarusiškos degtinės vardan bendros Lenkijos - Lietuvos istorijos, vardan Nesvyžiaus ir Biržų miestų.

Bendravimas su kunigaikščių Radvilų atstovais paliko ypač malonų įspūdį visas tas konferencijos dienas. Jie Biržų muziejui padovanojo fototechnika padarytą didelį karalienės Barboros Radvilaitės portretą.

 

Tarptautinė konferencija Nesvyžiuje

Konferencija vyko spalio 20 dieną. Nesvyžius jai skyrė didelį dėmesį - joje dalyvavo Baltarusijos kultūros ministras, Minsko srities gubernatorius, Biržams jau neblogai pažįstamas Nesvyžiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Igor Makar, Lenkijos ambasados atstovai, Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas, konferencijos darbui vadovavo kultūros ministro pavaduotojas. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Radvilų šeimos atstovams, kurie Nesvyžiaus muziejui dovanojo ir originalių graviūrų, ir paveikslų kopijų.

Vienas pagrindinių tikslų, matyt, buvo paruošti dirvą ir pilies, kur įrenginėjama prezidento A. Lukašenkos rezidencija, ir muziejaus pretenzijoms į buvusias Nesvyžiuje vertybes, kurios dabar yra Lenkijoje, Rusijoje, taip pat pačioje Baltarusijoje. Žinia, lengviausia pradėti „skalpuoti" savuosius, tad jau konferencijos metu virė ginčai tarp baltarusių muziejų.

Reikia pridurti, kad dauguma kalbų ir pranešimų konferencijoje buvo skaitomi baltarusių kalba, kai kas kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Nebuvo jokių vertėjų.

 

Vėl per LDK istorijos puslapius

Jau grįždami į Lietuvą, toliau tęsėme pažintį su bendra Lietuvos - Baltarusijos istorija. Apsilankėme X a. įkurtame, rašytiniuose šaltiniuose nuo 1252 m. minimame Slonime, pasivaikščiojome po jo senamiestį, Zelvoje, XVII a. priklausiusioje Sapiegoms, gėrėjomės 1913 m. pastatyta katalikų bažnyčia.

Valkaviske prisiminėme tikrai garbingą istoriją - jis pirmą kartą paminėtas Turovo metraštyje 1005 m. Nuo XII a. minima kunigaikščio Mindaugo pilis ir dvaras prie Vilkuvos upės. 1386 metais pilyje vyko lenkų pasiuntinių derybos su Jogaila dėl jo vedybų su Jadvyga. 1410 m. miestelį sudegino kryžiuočiai, o 1430 m. kunigaikštis Vytautas pastatė Šv. Mykolo bažnyčią. 1507 m. karalius Žygimantas Senasis suteikė Magdeburgo teises, nuo 1566-ųjų Valkaviske buvo šaukiami pavieto ir žemės seimeliai. 1598 m. pastatytas jėzuitų vienuolynas.

Gniezne apžiūrėjome 1524 m. miestelio savininkų Jono ir Elžbietos Šemetų funduotą Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią, Didžiojoje Berestovicoje stebėjomės, kaip tarybiniais laikais nebuvo nugriauti didžiuliai Chodkevičių šeimos pastatytos bažnyčios griuvėsiai. Šiame mieste 1621 m. mirusio Karolio Chodkevičiaus auksu aplieta širdis buvo pakabinta prie altoriaus Didžiosios Berestovicos bažnyčioje, o kaukolė padėta Mlynovo (Ukraina) dvaro koplyčioje.

Apsilankę dar poroje nedidelių miestelių, pagaliau pasiekėme garsųjį Gardino miestą. Įkurtas XII a. antroje pusėje, Gardinas išgyveno gana neramią istoriją - 1241 m. jį nusiaubė totoriai, vėliau - kryžiuočiai. XII a. pab. ar XIII pr. miestas atiteko LDK, jame, kaip Gardino dalinis kunigaikštis, kurį laiką rezidavo Vytautas.

Karalius Steponas Batoras Gardiną pavertė svarbiausia savo rezidencija, čia jis ir mirė.

1673 m. Lenkijos ir Lietuvos seimo priimtu įstatymu nustačius, kad kas trečias seimas turi rinktis Gardine, netrukus jis tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine (greta Varšuvos), o XVIII a. antroje pusėje - ir svarbiausiu LDK ūkio bei kultūros centru. 1737-1751 m. mieste buvo pastatyti Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai - Naujoji pilis. XVIII a. pabaigoje į Gardiną iš Vilniaus perkeltas LDK vyriausiasis tribunolas.

Apsilankėme abiejuose Gardino muziejuose - ir senojoje pilyje, ir naujojoje. Pasivaikščioję po gražiai tvarkomą senamiestį, patraukėme Baltarusijos sienos link.

Likau nepaprastai dėkingas Vydui Dolinskui, suteikusiam galimybę apsilankyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėse vietose, galimybę pamatyti ir pažinti praeitį, galimybę prisiminti garbingą lietuvių, baltarusių ir lenkų istoriją.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-10-31

„Bobos" - tarp geriausių Lietuvos humoro grupių

Medeikiečių moterų humoro grupė „Bobos" praėjusį sekmadienį linksmino Radviliškio gyventojus, 16 - ąjį kartą susirinkusius į geriausių Lietuvos humoro grupių finalinį koncertą „Juokis 2009".

 

Aktyviausios Medeikių kaimo bendruomenės narės prieš pusę metų susibūrė į humoro grupę „Bobos".

Programą jai kuria dvi moterys - Ona Pelanienė rašo tekstus, o Irena Puodžiūnienė rūpinasi dainomis. Iš pradžių į kaimo bendruomenės namų sceną ėjo dešimt moterų. Dabar grupėje liko aštuonetas kaimiečių, kurios sėkmingai vaidinimais garsina ne tik Medeikius, bet ir Biržų rajoną.

„Bobų" programa „Gyvenimiškos parodijos" nuolat keičiama, tobulinama, tikslinama. Pasak O. Pelanienės, mintis apdainuoti kokį nors įvykį kartais gimsta visai netikėtai, jau einant į sceną, išgirdus naujieną, anekdotišką situaciją. O. Pelanienė prisipažino, jog linksma mintis į galvą ateina net melžiant karves - belieka ją „apdoroti" ir „įdėti" į scenarijų.

Grupė „Bobos" sėkmingai garsina ne tik Medeikius, bet ir Biržų rajoną. Scenoje - Bronislava Vaičiulėnienė, Ona Pelaniene, Janina Šernienė.

Savo kaimui „Bobos" pirmą kartą atstovavo Parovėjos seniūnijos organizuotame renginyje, skirtame Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Pasak O. Pelanienės, jų programą išgirdęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas artisčių pasiteiravo, kodėl jos nedalyvauja zoninėse humoro grupių peržiūrose. Seimūnas pažadėjo apmokėti kelionę, jei medeikietėms pavyktų į tokį renginį patekti. Pasiūlymas „Bobas" sugundė. Bandymas buvo sėkmingas. Įvairiuose Lietuvos miestuose vykusiose peržiūrose buvo renkamos geriausios šalies humoro grupės. Kovo 28 - ąją „Bobos" išvyko į Radviliškyje organizuotą humoro grupių peržiūrą „Juokis 2009" ir ten pateko į geriausiųjų sąrašus.

Spalio pabaigoje radviliškiečius juokino dvylika Lietuvos humoro kolektyvų, koncertą filmavo Lietuvos televizija.

Medeikietės žino, kad televizijos žiūrovai jas galės pamatyti ir išgirsti ateinančių metų kovo arba balandžio mėnesį. Mūsų kraštietės džiaugėsi Radviliškyje sulaukusios ne tik žiūrovų, bet ir vertintojų dėmesio, pagyrimų.

„Bobos" namo grįžo laimingos", - neslėpė Ona Pelanienė.

Biržų kraštą garsinanti grupė nei už programų kūrimą, nei už repeticijose ir pasirodymuose sugaištą laiką pinigų negauna. Atvirkščiai, jos pačios leidžia savo santaupas kelionėms po Lietuvą. Iš savo pinigėlių „Bobos" vyko ir į geriausiųjų humoro grupių pasirodymą Radviliškyje. Prašyti Seimo nario paramos jos sako nebeišdrįsusios.

Ona Pelanienė pastebėjo, jog grupei labai stinga kultūros darbuotojo. Gyvavimo pradžioje vienai medeikiškių kolektyvo narei Biržų kultūros centras buvo suteikęs pusę kultūros darbuotojo etato. Bet taupumo sumetimais jis greitai buvo panaikintas.

Užtat medeikietės džiaugiasi „įsitaisiusios" garso operatorių. Juo tapo vienintelis vyriškosios giminės atstovas grupėje - medeikietis Evaldas Balčiūnas. Kartu keliaujančiam pagalbininkui moterys sakė esančios labai dėkingos.

Didysis „Bobų" rūpestis - muzikanto paieška. Kol kas linksmuolėms jo nepavyksta surasti.

 

Gražina Dagytė
2009-10-31

Albertas Nutautas

Albertas Nutautas
1924 02 07 - 2009 10 28

 

Ir vėl sustosim ratu, baltos chrizantemos virpės vėjyje, o mes tikėsime, kad nepamiršim. Visada tas pats: kai reikia išsakyti žmogaus gyvenimą, žodžiai išsibėgioja lyg vaikai sporto aikštėje.

Tokia tat vizija, atsisveikinant su Mokytojo Alberto Nutauto gyvenimu...

... ir vėl mokyklos archyvo durys (ketvirtajame aukšte, kurio nėra) virstelės ilgesingai ir baugiai. Atminties kambary tamsiau (tikrai patikimiau už kietąjį diską) rasi gelstelėjusią bylą. Ir vėl nedrąsu atversti (tie segtuvai jau virsta fantomais!), pageltę popierėliai degina, lyg neturėtum teisės kišti nagų prie svetimo gyvenimo. Bet sukalbi atminimo maldelę, pasižiūri į jauno Mokytojo nuotrauką iš 1950-ųjų ir pradedi kelionę...

* * *

Iš autobiografijos: „Aš, Nutautas Albertas, s. Adomo gimiau 1924 m. vasario mėn. 7 d., Šiaulių apskr., Tryškių vlšč., Sukončių km., tarnautojo šeimoje". Mokėsi Telšių S. Daukanto pradžios mokykloje, Telšių gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje, 1950 metais baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, tais pačiais metais likimas lėmė Biržus. Ilgam.

Biržuose dirbo Kūno kultūros ir sporto Komiteto pirmininku, Sporto mokyklos treneriu, kūno kultūros mokytoju „Aušros"," Atžalyno" (1962 - 1984) mokyklose," Nemuno" draugijoje.

Buvo (yra, bus) sportinio Biržų gyvenimo legenda. Inteligentiškos laikysenos, ramaus, bet tvirto būdo. (Iš vakarinio pokalbio su Mykolu Taujansku: „Jie su Garastu net pykdavosi, kad visoms kylančioms žvaigždėms per pamokas rašydavo tiek, kiek vertas.") Gražios šypsenos, ramių intonacijų, galantiškas senosios kartos žmogus.

* * *

Buvo tikras, nuoširdus rūpestis kūno kultūros reikalais - kur bedirbtų („Ir organizavo, ir teisėjavo, ir padėjo"... - vardija Mykolas). Jo gyvenimas tyliai moko harmonijos, ramybės, to reto gebėjimo laiku pasitraukti ir surasti savo „Zarasus" - palaimos vietą, traukos centrą, kad dar būtum gyvas ir įdomus sau ir kitiems. („Išvažiuodavo, kai tik pomidorų daigai prasikaldavo. Grybais visus apdalindavo. Ten buvo jų vieta." M. T.).

* * *

Bičiuliai prisimena, kad mokytojas A. Nutautas geriausiai Biržuose žaidė tenisą („Niekas neaplošdavo!" M. T.). O dabar užverti bylą ir baltas kamuoliukas įkaista iki raudonumo - praradimų, liūdesio, vienatvės spalvos. Beveik (tik !) dveji metai praėjo po mokytojo žmonos mirties (Dieve, kaip dažnai Jie išeina beveik kartu. Po daugelio bendrystės ir meilės metų.). Taip. Sporto veteranai lankė. Nepamiršo. Yra buvęs ir mokyklos sugrįžimų šventėse, bet... Bet visa tai tik trupiniai, kai ištuštėja namai ir siela, kai vienatvė palieka gyvenimo vos vos.

Balta - irgi gedulo spalva. Balta gedėjimo ramybė užplūsta mintis (dabar), tylos glamonė - sustojusiai Mokytojo širdžiai (su visam). Tebūnie.

 

Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos bendruomenė

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Radvilų pėdsakais (I)

Praėjusios savaitės pradžioje teko lankytis mūsų kaimyninėje šalyje - Baltarusijoje. Buvau pakviestas dalyvauti tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Nesvyžiaus kunigaikščių Radvilų rezidencijai.

Kadangi dabar vyksta didžiulė rūmų pertvarka, baltarusiams yra labai naudingas bet koks kaimynų patyrimas, pritaikant buvusias pilis, rūmus šių dienų poreikiams.

„Nesvyžiuje teko skaityti pranešimą „Biržų Radvilų tvirtovė: nuo XVIII a. griuvėsių iki XXI a. traukos centro", kur buvo supažindinama mūsų tvirtovės, jos raidos, tyrinėjimo, pasikeitimų istorija nuo 1704 m. švedų sugriovimų iki pat šių dienų tvarkymo ir pritaikymo darbų. Kelionėje teko pamatyti ir Baltarusijoje dabar esančias vietoves, glaudžiai susijusias su buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) istorija.

Alšėnų pilies griuvėsiai.

Konferencijoje dalyvavo ir Baltarusijos Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas, į Nesvyžių vykęs savo transportu. Jis maloniai sutiko pasiimti ir pakeleivį iš Biržų. Man pasisekė, nes Vydas dėsto ir Vilniaus universitete, jo interesų ratas platus - LDK istorija XVI-XVIII a., Švietimo epocha Lietuvoje, Lietuvos kultūros ir meno istorija, visuotinė ir Lietuvos architektūros istorija, visuotinė ir Lietuvos katalikų Bažnyčios istorija.

 

Ašmena, Alšėnai, Troby, Yvija

Pradėjome kelionę nuo pirmą kartą 1340 metais paminėtos Ašmenos, apžiūrėjome 1667 m. domininkonų pastatytą, vėliau degusią ir iš naujo atgimusią Šv. Mykolo bažnyčią, žydų sinagogos pastatą.

Ašmena istorijoje garsi dar ir tuo, kad 1432 metais sąmokslininkai čia nuvertė nuo sosto Švitrigailą.

Toliau važiavome pro kadaise garsėjusius Alšėnus, kuriuose nuo XIV a. pabaigos karaliavo kunigaikščiai Alšėniškiai, o juos pakeitusių Sapiegų atstovas vicekancleris Povilas Steponas Sapiega 1610 m. ant Olšankos upelio kranto pastatė vienus gražiausių Vilniaus krašte barokinius pilies rūmus. Pilis turėjo šildymo sistemą, vandentiekį ir kanalizaciją, pilies menės buvo puoštos italų meistrų freskomis. Šiandien buvusią prabangą byloja tik griuvėsiai. Beje, jais dabar rūpinasi naujieji Biržų muziejaus draugai - Nacionalinis Dailės muziejus.

Pažintį su LDK istorija pratęsė kelionė pro Troby ir Yviją, kur apžiūrėjome Yvijos XVII a. pr. bernardinų vienuolyną ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Čia, beje, gyveno ir gyvena didžiausia totorių bendruomenė, veikia seniausia Baltarusijos teritorijoje mečetė (XIX a.), neuždaryta per visą sovietmetį, senosios totorių kapinės - mizaras.

 

Vseliubas, Liubčia, Naugardukas, Myras

Vseliube apžiūrėję Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, atvykome į Liubčę, kuri jau nuo XIII a. priklausė Lietuvos valdovams. Karalius Mindaugas ant Nemuno kranto greičiausiai turėjo medinę pilį. Dabar čia stovinčią XVI a. mūrinę pilį pradėjo statyti Kiškos, XVII-XVIII a. miestelis ir pilis priklausė Radviloms. Liubčia XVI a. buvo svarbus antitrinitarizmo, vėliau - kalvinizmo centras.

Liubčios pilies liekanos.

Kitas mūsų kelionės punktas - „slaunasis" Naugarduko miestas. Jis yra pats aukščiausias gyvenamasis taškas Baltarusijoje, ką paliudijo ir sniego likučiai. Miestas išsidėstęs ant kelių aukštų kalvų. Nuo pilies kalno atsiveria puikios panoramos. Naugardukas XIII-XVIII a. buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės gynybos, administracijos ir teismo centrų. XIII-XVI a. pilis mūrinį pavidalą įgijo kunigaikščio Vytauto iniciatyva, iki XVI a. kelis kartus buvo modernizuota, šiandien piliakalnyje išlikę tik griuvėsiai.

Parapinė Viešpaties atsimainymo bažnyčia funduota XIV a. kunigaikščio Vytauto, joje ketvirtąjį kartą vedė Jogaila (iš šios santuokos gimė Jogailaičių dinastijos pratęsėjai). Bažnyčioje buvo pakrikštytas garsusis poetas Adomas Mickevičius. Naugardukas - gimtasis jo miestas. Tai liudija daug atminimo ženklų - čia tebestovi Mickevičių dvarelis, XX a. pradžioje A. Mickevičiaus garbei supiltas pilkapis, pastatytas paminklas.

Iš Naugarduko patraukėme kitos garsios pilies - Myro link. Myro pilis (XV-XVI a. sandūra) - įspūdingas vėlyvosios gotikos fortifikacinės architektūros paminklas, privati Iljiničių pilis, XVI a. pab. - XVIII a. priklausiusi Radviloms. Myro pilis 2000 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Po pilį mus pavedžiojo Vydo pažįstamas Igoris, tad teko pamatyti ir tris atstatytas krosnis, jau beveik baigtą įrengti viešbutį, apsilankyti pravoslavų bažnyčioje. Ši pilis yra Nacionalinio Dailės muziejaus filialas.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-10-29

Biržų apskričiai - 90

1919 metais Lietuvos prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas M. Šleževičius pasirašė Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą. Iš Biržų ir Joniškėlio apskričių buvo sudaryta viena - Pasvalio apskritis su centru Pasvalyje.

Naujai sudarytai apskričiai turėjo priklausyti Žeimelio, Vaškų, Joniškėlio, Pasvalio, Daujėnų, Krinčino, Pabiržės, Biržų, Suosto, Papilio, Čypėnų ir Kvetkų valsčiai.

Kai kurie Joniškėlio valsčiai - Pakruojo, Linkuvos, Kriukų ir Pašvitinio - perėjo į Šiaulių apskritį. Buvęs Joniškėlio apskrities viršininkas M. Marma tapo pirmuoju Pasvalio apskrities viršininku.

Tačiau praėjus tik kiek daugiau nei trims mėnesiams, prezidentas A. Smetona ir naujas ministras pirmininkas E. Galvanauskas spalio 28 dieną pasirašė Apskričių sienų ir jų centrų įstatymo papildymą, kuris skamba taip: „Nuo šių m. lapkričio 1 d. dabartinis Pasvalio apskrities centras keliamas į Biržus ir tuo būdu sudaroma Biržų apskritis. Biržų apskritį sudaro tie patys valsčiai, kurie buvo atėję Pasvalio apskritin..."

Biržų apskrities savivaldybės valdybos pirmininku arba apskrities viršininku išrinktas savivaldybininkas, verslininkas, ūkininkas, spaudos darbuotojas Martynas Mažuika.

Tad buvusiai garbingai Biržų apskričiai šiomis dienomis sukanka 90 metų.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-10-29

Domėjomės Antanu Macijausku - Petro Vileišio bendražygiu

Po J. Vitkauskienės straipsnio „Šimtamečiai A. Macijausko ąžuolai - malkoms" („Šiaurės rytai", spalio 15 d.)

 

Jūsų laikraštyje buvo rašyta apie mūsų, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokinių ir mokytojų, apsilankymą Pasvaliečiuose - Antano Macijausko gimtinėje, kur radome nupjautus ąžuolus, sodintus šio garbaus žmogaus prieš 110 metų. Norime paaiškinti, koks buvo mūsų kelionės tikslas.

Mes, dvi gimnazistės, vykdome projektą „Iš praeities į dabartį". Susidomėjome Petro Vileišio amžininku ir bendražygiu Antanu Macijausku: jis buvo ne tik statybos inžinierius (pvz., pastatė Saločių tiltą per Mūšą), bet ir knygų leidėjas, kovotojas dėl lietuviško rašto laisvės.

Pasvaliečiai gimnazistai sako, kad apmaudu, jog dabar aukojančių ir besiaukojančių žmonių nedaug belikę.

Iš pradžių stabtelėjome prie Pasvaliečių kaime A. Macijauskui pastatyto ąžuolinio stogastulpio, pakalbėjome apie šio iškilaus žmogaus nuveiktus darbus, nuopelnus Lietuvai. Ant stogastulpio perskaitėme taiklius žodžius: „Tautos dvasios, kultūros ir ūkio kėlėjas". Paskui ieškojome sodybvietės, kur gimė A. Macijauskas. V. Pociaus monografijoje skaitėme, kad tą vietą žymi aštuoni jo paties ir tėvų rankomis sodinti ąžuolai. Kaimo gale pamatėme ąžuolų alėją. Pradėjome skaičiuoti. Nuostabą sukėlė net trys storiausi sveikų medžių kelmai... Mūsų širdis užplūdo daug emocijų: ir džiaugėmės, būdami toje vietoje, kur gimė ir augo didis žmogus, ir kartu buvo liūdna matyti nupjautus ąžuolus. Akimirką net suabejojome, ar čia ta vieta. Pagal kelmų rieves nustatėme, kad ąžuolams per 110 metų, vadinasi, tikrai čia ta vieta ir jie sodinti A. Macijausko. Fotografavome sodybvietę, dar augančius ąžuolus ir tai, kas likę iš trijų didingų medžių... Prie mūsų priėjęs žmogus prisistatė esąs sodybos savininkas. Aiškino, kad ąžuolai buvo supuvę, šakos lūžinėjo ir kėlė grėsmę namo stogui, todėl juos ir reikėjo nupjauti. Nupjovęs pavasarį. Gal šis biržietis negirdėjo apie savo kraštiečio nuopelnus lietuvių tautai? Galbūt. Tačiau ąžuolas yra mūsų tautos galios ir didybės simbolis, pasididžiavimas. Šitiek metų išgyvenęs, ištvėręs daugybę negandų, užkliuvo dabar. Lengva ranka kažkas padėjo parašą popieriuje ir nulėmė ąžuolų likimą. Suprantame, mediena brangi... O štai Antanas Macijauskas savo uždirbtus pinigus skyrė Lietuvos naudai: leido lietuviškas knygas, steigė knygynus, sudarė pirmąjį lietuvišką žemėlapį. Jis siekė, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, ir jo pastangos nebuvo bevaisės.

Šiek tiek prislėgti susėdome į autobusą. Važiavome į Pabiržės miestelį - žinojome, kad ten A. Macijauskui atminti yra pastatytas paminklas. Paminklą pamatėme gražiame skverelyje ties kryžkele į Likėnus, netoli įspūdingos Pabiržės bažnyčios. Kapinėse suradome A. Macijausko kapą - tvarkingą, prižiūrimą. Nurinkome nuo jo užkritusius medžių lapus ir iš Pasvaliečių kaime, gimtosios sodybos vietoje, surinktų gilių sudėjome kryželį. Uždegėme žvakę.

Po kelionės gimnazijoje surengtuose pašnekesiuose „Antanas Macijauskas: gyvenimas Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei" diskutavome apie šį ir kitus tautai tarnavusius žmones, apie jų darbų tąsą ir šių dienų idealistus. Į renginį, be kitų svečių, buvome pasikvietę ir Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorių Gintarą Butkevičių. Esame dėkingi jam už atvykimą ir pasidalijimą mintimis apie Antaną Macijauską. Biržietis Antanas Macijauskas ir pasvalietis Petras Vileišis - tikri patriotai, negailėję savo lėšų tautos dvasiai ir kultūrai kelti. Apmaudu, kad dabar, kaip sakė kita mūsų viešnia bibliotekininkė Vitalija Kazilionytė, aukojančių ir besiaukojančių nedaug belikę.

 

Ramutė Dičkalnytė ir Inga Steponavičiūtė,
Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokinės
2009-10-27

Intelektualios Virginijaus Gasiliūno improvizacijos

Spalio 23 dieną Biržų pilyje visai nemažai biržiečių susirinko paklausyti intelektualo ir profesionalo, beje, nepolitikuojančio ir visiškai neužsiimančio popsu - literatūrologo, literato Virginijaus Gasiliūno, jau apie trisdešimt metų reziduojančio Vilniuje ir užsiimančio kuo plačiausia su literatūra susijusia veikla.

Virginijaus Gasiliūno intelektualios improvizacijos ir gyveniški atviravimai, regis, niekam nepabodo.

Literatūros vakarą, kuriame šįsyk nebuvo skaitomi nei eilėraščiai, nei proza (niekas juk nežino, ar Virginijus Gasiliūnas, sakydamas, kad nerašo, nerašo arba nerašys iš tiesų?), surengė Biržų viešoji biblioteka, nes Virginijus yra kaip tik tas žmogus, kuriam labai tinka toji, berods, „Sugrįžimų" etiketė. Šiemet pagal tuos „sugrįžimus" jau buvo sugrįžęs ir Jonas Strielkūnas, ir Jūratė Baranova, ir jaunoji Aušra Kaziliūnaitė...

Lituanistė Irena Varzienė, parengusi visą krūvą filologinių ir gyvenimiškų klausimų kraštiečiui Virginijui, regis, gal ir ne visus juos išsakė, tačiau keisčiausia, kad vakaras nepastebimai „nuėjo" beveik dviejų valandų taką. O Virginijaus Gasiliūno intelektualios improvizacijos ir gyveniški atviravimai, regis, niekam nepabodo. Buvo išsakyta ir nemažai polemiškų minčių, pavyzdžiui, apie literatūrą kaip mirštantį (mirusį?) mitą, su kuo galbūt kaip tik nenorėtų sutikti tie žmonės, kurie atėjo į literatūrologo vakarą...

Apie laikus, kada besimokydamas vidurinėje mokykloje ponas Virginijus literatų būrelyje buvo vadinamas Virgeliu, grakščiai papasakojo jo literatūros mokytoja Janina Pilėnienė.

Apie laikus, kada besimokydamas vidurinėje mokykloje ponas Virginijus literatų būrelyje buvo vadinamas Virgeliu, grakščiai papasakojo jo literatūros mokytoja Janina Pilėnienė, atskleisdama vieną kitą anų laikų detalę. Susitikimo pabaigoje „žibalo" į blėstantį vakaro laužą įpylė vertėjas Povilas Gasiulis, suabejojęs postmodernios poezijos žaidimais bei vertybėmis ir šįsyk turėdamas galvoje konkretų atvejį - kai kuriuos eksperimentinius biržietės Aušros Kaziliūnaitės eilėraščius...

Ir šis Virginijaus Gasiliūno vakaras, ir jo asmenybė bei įvairiapusė veikla lyg ir praskleidė šydą į tą pasaulį, kuris palaiko ir supa tai, ką mes įpratę vadinti literatūra.

Nes literatūra nėra vien tik rašytojai ir jų kūriniai. Virginijus Gasiliūnas yra tas literatūrologas, kritikas, redaktorius, vertinantis populiarintojas (turiu galvoj jo patirtį radijo laidose, skirtose literatūrai) ir įvairių literatūros renginių vedėjas, mandriau sakant, moderatorius, šiuo metu oficialiai dirbantis redaktoriumi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Šiuolaikinės literatūros skyriuje.

 

Alis Balbierius
2009-10-27

Biržų kalėjimo užpuolimui - 65

1944 m. rudenį Biržuose įvyko tiems laikams svarbus įvykis - spalio 26 dieną partizanai užpuolė Biržų kalėjimą Vabalninko gatvėje ir išlaisvino suimtuosius.

Raudonajai Armijai vėl okupavus Lietuvą, dalis vyrų patraukė į miškus, turėdami kilnius ir gražius tikslus priešintis okupantams su ginklu rankose.

Jiems atrodė verčiau žūti gimtinėje negu kažkur toli svetimoje kariuomenėje ir dėl neaiškių tikslų.

Buvęs Vietinės rinktinės karininkas Juozas Kučinskas nepasitraukė iš Biržų, kai buvo išformuotos Biržų kuopos. Jis dažnai lankydavosi gimtinėje Zizonių kaime, kur užmezgė ryšį su aplinkinių kaimų žmonėmis. Susidarė tarsi koks branduolys - J. Kučinskas, ypač aktyvus Zastaučių kaimo ūkininkas Jonas Palšis, Geidžiūnų klebonas Petras Liepa, vargonininkas Domas Rašimas, zakristijonas Antanas Mozūra. Jie ragino žmones neiti į rusų armiją, bet kaupti ginklus, šaudmenis, sprogmenis, kurių daugelis kaimo gyventojų, praėjus frontui, prisirinko laukuose.

Tuo metu okupantų administracija tęsė žmonių gaudymus, suėmimus. Biržų kalėjimas niekada nebuvo tuščias - suimtųjų skaičius augo, jie buvo mušami, kankinami.

Buvęs kalėjimas Vabalninko gatvėje dabar tapęs gyvenamuoju namu.

J. Palšis ėmė organizuoti Biržų kalėjimo užpuolimą. Buvo sukviesti partizanų būrių vadai, sudarytas planas. Tačiau pirmą kartą numatytas puolimas buvo atidėtas, nes neatvyko visi partizanai.

Antrasis puolimas įvyko spalio 26-ąją. Kalėjimą buvo nutarta pulti iš dviejų pusių. Išvažiavimo keliams iš miesto kontroliuoti sudarytos keturios grupės, vadovaujamos Jono Rastausko, Kosto Jasinsko, Kosto Kregždės, Jokūbo Šlekio. Kalėjimą puolė Jonas Palšis, Leonas Jasinskas, Valierius Jasinskas, Leonas Žukauskas, Česlovas Striška, Adolfas Audickas.

Jonas Palšis turėjo raketinį pistoletą. Įsiveržus į kalėjimą ir apie tai paskelbus paleidžiant žalią raketą, visos grupės turėjo atidengti ugnį trasuojančiomis šviečiamosiomis kulkomis, kad būtų sukelta kuo daugiau triukšmo ir panikos. Geltona raketa reiškė kalėjimo paėmimą, raudona - atsitraukimą, kad žinotų apsupties grupės.

Tuo metu kalėjimas buvo aptvertas dviejų metrų aukščio tvora, viršuje priraizgyta spygliuotos vielos. Įrengti du įėjimai - iš gatvės ir iš kiemo pusių.

J. Palšis ir L. Jasinskas prie kiemo durų susprogdino prieštankinę miną, išvertė duris, ir partizanai įsiveržė į kalėjimą. Ugnimi nutildytas pasipriešinimas, įsiveržta į kalėjimo vidų, atidarytos kameros ir paleisti kaliniai. Jų, kiek menama, išvaduota apie 60-70.

Paleidę geltoną raketą, vėliau raudoną, partizanai atsitraukė iš miesto.

Biržų partizanai atliko vieną pirmųjų, drįstu teigti, drąsių užpuolimų Lietuvos partizaninio karo istorijoje. Vėliau buvo Panemunio miestelio užpuolimas Rokiškio rajone, Merkinės puolimas Dzūkijoje, kiti didesni ar mažesni mūšiai, tačiau biržiečiai, įrašę vieną pirmųjų puslapių į Lietuvos partizaninio karo istoriją, tikrai gali didžiuotis.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-10-24

Fotografavo Biržus iš paukščio skrydžio

Nepilotuojamas lėktuvas, pakilęs į kelių kilometrų aukštį,fotografuoja vaizdus ir juos perduoda į kompiuterį.

 

Praėjusį pirmadienį Biržuose viešėjo kaunietis verslininkas ir fotografas Kęstutis Fedirka, laisvalaikiu fotografuojantis Lietuvos miestus iš paukščio skrydžio.

Į Biržus kaunietis nusprendė pirmą kartą žvilgtelėti šį rudenį. Kauniškis stebėjosi Biržų grožiu, per miestą vingiuojančiomis upėmis, Širvėnos ežero salomis ir pusiasaliais.

Kauniškis stebėjosi Biržų grožiu, per miestą vingiuojančiomis upėmis, Širvėnos ežero salomis ir pusiasaliais.

Fotografas darbui naudoja mažutį, tik pusantro kilogramo sveriantį, radijo bangomis valdomą lėktuvą „Šarka". Jis pats šį lėktuvo modelį tobulino ir pakėlė į padanges. Lėktuvas varomas elektra, skrydžio metu jis gali pasiekti norimą aukštį, nuskristi kelias dešimtis kilometrų. Lėktuvėlyje sumontuota skrydžio stabilizavimo sistema, jo priekyje įtaisomas fotoaparatas, kuris ir fiksuoja vaizdus.

Biržuose kaunietis fotografavo „Fuji" firmos aparatu. Pasak fotografo, per vieną foto sesiją padaroma ne mažiau kaip šimtas nuotraukų. Iš jų atrenkamos tik keturios - penkios.

K. Fedirka pasakojo, kad lėktuvas gali pakilti net iki trijų kilometrų, tačiau iš tokių aukštybių nesimatytų fotografuotinų vaizdų. Pakanka kiek daugiau nei šimto metrų. Miestų vaizdus K. Fedirka stebi stovėdamas prie savo automobilio, monitoriaus ekrane.

Lėktuvais prekiaujantis verslininkas savo projektą pradėjo vykdyti prieš porą metų. Jį užbaigti planuoja iki 2010 - ųjų pabaigos.

Pirmieji fotoaparatu sustabdyti vaizdai buvo virš Kauno miesto ir jo apylinkių. Fotografas prisipažįsta, jog pirmieji žingsniai - visų įdomiausi.

Gražiausias nuotraukas K. Fedirka demonstruoja internetinėje svetainėje www. fotoskrydis.lt.

Fotografas sako, jog tai vienintelė pasaulyje svetainė, prezentuojanti savo valstybės miestus bei miestelius iš paukščio skrydžio. Verslininkas atkreipė dėmesį į tai, kad jo tinklalapio neremia jokia valstybės institucija, o mokesčių mokėtojai dėl jos neišleido nė vieno lito.

Šiuo metu svetainėje yra daugiau nei 2000 nuotraukų iš 52 Lietuvos miestų ir miestelių. Dabar ten jau galima išvysti ir vaizdų iš Biržų.

Fotosesiją stebėję biržiečiai, žvelgdami į būsimų fotografijų vaizdus monitoriaus ekrane, sakė negalintys patikėti, kad Biržai yra tokie gražūs.

K. Fedirka žmonėms pasakojo šių metų pabaigoje planuojantis išleisti fotografijų albumą „Lietuva iš paukščio skrydžio", kuriame būsią ir Biržų vaizdų.

 

Gražina Dagytė
2009-10-24

Augustas Bielinis Kurmenėje

Artėjant Vėlinėms aplankome artimųjų kapus, prisimename ir Anapilin išėjusius žymius visuomenės veikėjus. Būtų prasminga Vėlinių žvakutę uždegti ir mažame Latvijos pasienio miestelyje - Kurmenėje, kur palaidotas garsus chorvedys ir vargonininkas Augustas Bielinis.

 

Baidarininkų pamėgta Nemunėlio upė skiria Lietuvą ir Latviją. Plaukdami šia upe vandens pramogų mėgėjai gali stebėti pasienio stulpelius su valstybės herbais, grožėtis pakrančių gamtos paminklais (pvz. karstinėmis atodangomis, Velnio sostu ir kt.), aplankyti ant upės krantų išsidėsčiusius jaukius miestelius ar kaimus.

Atrodo, kad lietuviai turistai labiau mėgsta išlipti Lietuvos pusėje, o latviai - Latvijos. Tačiau mažas Kurmenės miestelis Latvijos pusėje, kuriame dar galima pamatyti Komarovskio dvaro liekanas, turėtų patraukti ir lietuvių dėmesį.

Kurmenės bažnyčia, kur vargoninkavo A. Bielinis.

Kurmenė susijusi su Lietuvos kultūros istorija: čia palaidotas žymus lietuvių chorinės muzikos propaguotojas, chorvedys ir vargoninkas Augustas Bielinis. Pasaulio lietuvių chorvedžių enciklopediniame žinyne tarp žymiausiųjų galima rasti ir A. Bielinio biografiją.

Augustas Bielinis gimė 1886 metų gegužės 10 d. Suosto kaime (Biržų rajonas). Kurį laiką pasimokęs pas vietos vargonininką, netrukus tapo jo padėjėju. Suosto bažnytkaimio klebonas J. Stasevičius, pastebėjęs jaunuolio muzikinius gabumus, nusiuntė A. Bielinį mokytis Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune. Čia jaunuolis mokėsi nuo 1907 metų, o baigęs kursus vėl grįžo į Latviją, kur gavo vargonininko vietą Rezeknės mieste.

Kaip rašoma žinyne," jausdamas muzikos žinių stoką", A. Bielinis 1913 m. nuvyko į Peterburgą ir įstojo į vargonininkų mokyklą, bet, kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę. 1920 m. A. Bielinis grįžo į Rezeknę ir vėl vargonininkavo šioje parapijoje, vadovavo chorui.

Nuo 1923 m. A. Bielinis gyveno nepriklausomoje Lietuvoje. Jis apsigyveno Šeduvoje, kur daug metų vargonininkavo bažnyčioje ir vadovavo parapijos chorui. Iki 1928 m. kartu dirbo ir Šeduvos progimnazijos muzikos ir kūno kultūros mokytoju, vadovavo pučiamųjų orkestrui. Jo vadovaujamas Šeduvos bažnyčios choras buvo pasiekęs gerą meninį lygį, atlikdavo sudėtingesnius keturbalsius religinės ir pasaulietinės muzikos kūrinius. Tai J. Haydno, I. Mitterero, J. Zanglo, J. G. Stehle, F. Schopfo, J. Arkadelto, J. Naujalio, Č. Sasanausko, A. Kačanausko giesmės ir mišios. Choras ne tik giedojo bažnyčioje, bet ir rengė vakarus-koncertus, pastatė M. Petrausko operetes „Kaminkrėtys ir malūnininkas" bei „Consilium facultatis" (pagrindinį Gaspero vaidmenį atliko A. Bielinis). Choras dalyvavo 1928 m. ir 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėse Kaune ir 1938 m. dainų šventėje Klaipėdoje.

Veiklusis chorvedys 1934 m. suorganizavo bažnytinių chorų sąskrydį, kuriame dalyvavo Šeduvos, Baisogalos ir Sidabravo parapijų chorai.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vengdamas bolševikų persekiojimo, A. Bielinis 1945 m. pasitraukė į Latviją - Kurmenės bažnytkaimį (motinos tėviškę), kur iki mirties vargonininkavo bažnyčioje, vadovavo kaimo kultūros namų chorui, kurį parengdavo Bauskės rajono dainų šventėms.

Mirė Augustas Bielinis 1971 m. birželio 16 d., sulaukęs 85 metų. Kurmenėje jis ir palaidotas. Kuklų antkapinį paminklą galima rasti miestelio kapinėse. A. Bielinį ir jo darbus mena senoji Kurmenės bažnyčia, stūksanti prie dvaro parko.

 

A. Morkūnaitė-Lazauskienė
2009-10-24

Koncertas - atgaiva širdžiai

Rudeninis saviveiklininkų koncertas priviliojo gausybę biržiečių, kuriems daina, muzika, šokis - geriausia atgaiva širdžiai.

 

„Žmonės kalba, kad Biržuose nėra kur pasibūti? Netiesa. Reikia tik norėti", - sakė biržiečiai, praėjusį šeštadienį susirinkę į kultūros darbuotojų organizuotą koncertą „Pabūkime kartu gerumo šventėje".

Pasak renginio žiūrovų, malonu žiūrėti į Biržų kultūros centro sceną ir matyti, kad rajone yra tiek daug gražių žmonių, randančių laiko kultūringai leisti laisvalaikį ir džiuginti kitus.

Renginio organizatoriai tvirtino, jog šventėje pasirodyti kvietę labiausiai biržiečių mylimus kolektyvus.

Plojimų negailėta nei vaikams, nei brandaus amžiaus sulaukusiems „Bočių" kolektyvo (vad. Lina Januševičienė) dainininkams, po pasirodymo žiūrovų dar kartą plojimais grąžintiems į sceną. Po renginio jiems skubėta dėkoti bei pasidabinusius senjorus fotografuoti.

Gerų žodžių negailėta ir pakiliai nuteikusiems chorams „Agluona" bei „Viktorija" (vad. Viktorija Morkūnienė), biržiečių mylimai „Kaziuko" kapelai (vad Kazys Baronas).

Jaunesniųjų mergaičių choreografinės studijos šokėjos, koncerte tapusios gracingomis katytėmis, prisipažino į repeticijas vaikštančios kas antrą dieną.

„Gerumo niekada nebūna per daug. Kas gerą nuotaiką neša kitiems, tiems ji grįžta dvigubai", - sakė renginio vedėjai.

Saviveiklininkai tikino, jog šokiui, dainai skiriamas laikas daugiau duoda nei atima. Ir visiškai esą nesvarbu, kokio amžiaus žmonės renkasi į repeticijas, - kur kas svarbiau, kokio amžiaus jie besijaučiantys.

Scenoje šeštadienį pasirodė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos saviveiklininkai (vad. Violeta Sabonienė) ir instrumentinio ansamblio (vad. Gitas Korsaka) muzikantai, Nijolės Matulionienės vadovaujami mažieji šokėjai ir kultūros centro pramoginių šokių grupė (vad. Dalė Urbonienė). Kaip visada žaviai pasirodė biržiečių mylimos „Raitytinio" poros (vad. Danguolė Kalkienė) ir žvalumu stebinusi aerobikos šokių grupė „Lakštingalos" (vad. Astra Kuntrimienė).

Susirinkusieji grožėjosi aštuonerius metus gyvuojančio saloninės muzikos ansamblio „Miestelėnai" dainininkų apranga, laikysena ir romantiškai nuteikiančiomis dainomis. Jų vadovė Jūratė Duderienė darbą su kolektyvu vadino didžiausiu malonumu. Ansambly vėliau pradėjusios dainuoti moterys priminė, kaip išgirdusios koncertą, kuris paliko „pritrenkiantį" įspūdį, pačios panoro įsijungti į dainininkų ratą.

Galimybe šokti džiaugėsi ir „Aušros" vidurinės mokyklos šokėjai, vadovaujami Astos Vaitiekūnienės. Vyresniųjų klasių merginos sakė tautinius šokius pamėgusios dar vaikų darželyje. Draugių trijulė - Solveiga, Ieva ir Greta - į repeticijas vaikštančios nuo ketverių ar penkerių metukų, pasakojo, koks puikus kolektyvas „Aušroje" ir kaip šokis padeda visapusiškai augti. Jaunesniųjų mergaičių choreografinės studijos šokėjos, koncerte tapusios gracingomis katytėmis, prisipažino į repeticijas vaikštančios kas antrą dieną. Penktokėms - septintokėms šio malonumo draugai netgi pavydi. Jie eina į koncertus ir juose audringai palaiko šokėjas.

Penkiasdešimt metų jauniesiems šokėjams vadovavusi mokytoja Janina Enskaitienė po aušriečių pasirodymo sakė esanti „pritrenkta" iš laimės. „Toks koncertas - atgaiva širdžiai", - prisipažino mokytoja. Pedagogė pasidžiaugė, kad jai teko stebėti šokių vadovės Danguolės Kalkienės pirmuosius pedagoginius žingsnius, o Nijolė Matulionienė kadaise buvusi jos šokėja.

Vyresnieji žiūrovai ypatingai džiaugėsi vaikų ir jaunimo kolektyvais, šokančiais tautinius šokius. Žmonės kalbėjo, jog vien dėl jų verta nueiti į koncertą, nes moderniųjų šokių pakanka ir televizijos laidose.

Į panašų koncertą biržiečiai šiais metais dar bus pakviesti Kalėdų ir Naujųjų metų proga.

 

Gražina Dagytė
2009-10-20

Paminėjo kovotojus už laisvę

Praėjusį penktadienį biržiečiai paminėjo tragiškai žuvusio Biržų miesto burmistro Fridricho Jakšto ir kitų kovotojų už laisvę atminimą. Jų kapaviečių atnaujinimu susirūpinę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo nariai kreipėsi į Lietuvos šaulių sąjungą.

 

Renginys prasidėjo Biržų senosiose evangelikų kapinėse, esančiose J. Nastopkos gatvėje. Ten jau šešiasdešimt šešerius metus ilsisi buvęs Biržų miesto burmistras Fridrichas Jakštas, kuriam rugsėjo 14 - ąją būtų sukakę šimtas metų.

Iš Tauragės apskrities kilęs jaunas vyras į Biržus dirbti atvyko 1934 - aisiais ir aktyviai įsijungė į įvairių organizacijų veiklą. Susirinkusieji į kapines jį minėjo kaip Lietuvos šaulių sąjungos narį, Biržų evangelikų liuteronų parapijos tarybos pirmininką, Jaunųjų ūkininkų judėjimo, jaunalietuvių ir „Radvilos" draugijų narį. F. Jakštas buvo ir Biržų partizanų būrio, kovojusio prieš besitraukiančius bolševikus, dalyvis. Už tai 1943 spalio 10 - ąją, po viešnagės Medeikiuose, F. Jakštas buvo nušautas raudonųjų partizanų.

Prie buvusio burmistro kuklaus kapo sovietmečiu stabtelėdavę pavieniai žmonės neatkreipė valdžios dėmesio, todėl amžino poilsio vieta išliko pažymėta. Bet ilgainiui ji buvo primiršta. Kapu rūpinosi visai svetimi žmonės, kurių artimieji palaidoti šalia.

Susirinkusieji stebėjosi, jog A. Gailiūno kapavietę ženklinantis masyvus paminklinis kryžius išliko nenugriautas ir sovietiniais metais.

Panorus buvusio burmistro kapavietę surasti ir atnaujinti prireikė biržiečių pagalbos. Už ją dėkota kraštotyrininkui Jonui Dagiliui, Valentinui ir Marijai Dagiams.

Atnaujintą kapavietę pašventinęs evangelikų liuteronų kunigas Juozas Mišeikis susirinkusiuosius ragino savęs paklausti, ar jų širdyse būtų tiek laisvės troškimo, meilės ir tikėjimo, ar užtektų drąsos imtis atsakingų pareigų pavojingu istoriniu laiku. „Ši laisva siela negalėjo taikstytis su okupacija ir prievarta", - sakė kunigas J. Mišeikis.

F. Jakšto atminimą pagerbė Lietuvos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas ir Panevėžio šaulių rinktinės vadas Vladas Petkevičius.

J. Širvinskas biržiečiams, padėjusiems surasti pamirštą F. Jakšto kapą, įteikė vardinę dovaną - knygą „Lietuvos šaulių sąjunga Valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919 - 2001". Buvusio Biržų burmistro atminimas pagerbtas Panevėžio šaulių rinktinės karių šūvių salvėmis.

Iš evangelikų kapinių renginio dalyviai su gėlėmis patraukė į Kęstučio gatvės kapines, kur ilsisi dar du kovotojai - buvęs Paežerių pradžios mokyklos mokytojas, Jaunosios Lietuvos sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas Antanas Gailiūnas ir šaulys Jonas Vadapalas.

Susirinkusieji stebėjosi, jog A. Gailiūno kapavietę ženklinantis masyvus paminklinis kryžius išliko nenugriautas ir sovietiniais metais. Užkliuvo tik nuotrauka, kurioje A. Gailiūnas įamžintas, vilkėjęs jaunalietuvio uniforma.

Kapą prižiūrinti giminaitė Onutė Griciūnienė A. Gailiūną prisiminė kaip visų valstybinių švenčių dalyvį, visada stovėjusį pirmose gretose, pasitempusį ir žvalų. A. Gailiūną liga pakirto 1938 - aisiais, tesulaukus 36 metų.

Tose pačiose kapinėse palaidotas ir XVIII rinktinės 13 būrio šaulys Jonas Vadapalas. Apie dvidešimt devynerių metų į Amžinybę 1932 - aisiais išėjusį vyrą neturima jokių žinių. Vienintelė informacija - ant paminklinio kryžiaus išlikęs užrašas. Tikimasi, kad po minėjimo atsilieps tie biržiečiai, kurie turi nors mažiausios informacijos apie šį šaulį.

Visų kovotojų atminimas pagerbtas tylos minute, jiems skirtos maldos ir giesmės.

Minėjimas pratęstas Biržų pilies menėje. Praėjusį penktadienį renginio vedėja Irutė Varzienė vadino gyvąja istorijos pamoka, kurią išmokti labiausiai reikėtų jaunimui. Ji pastebėjo, jog gyvųjų partizanų telikę labai mažai.

Visų akys gręžėsi į „Atžalyno" vidurinės mokyklos jaunuosius šaulius, vadovaujamus mokytojos Ingos Arlikevičienės ir Biržų šaulių kuopos vadės Rasutės Baltienės. Vaikai skaitė ištraukas iš Lietuvos partizanų laiškų ir prisipažino meilę Lietuvai.

 

Gražina Dagytė
2009-10-20

Prieš 20 metų Vabalninke perlaidoti rezistentų palaikai

Sąjūdžio rėmimo Vabalninke grupė jau savo veiklos pradžioje ėmė rūpintis rezistentų kapavietėmis. Jie nusprendė iš Vabalninko sąvartyno teritorijos, kur buvo užkasta 200 rezistentų, perkelti į kapines.

Buvo kreiptasi į Vabalninko ir Biržų valdžios instancijas, sudaryta perlaidojimo komisija, kuri tarėsi su rezistentų artimaisiais, rinko lėšas.

Panevėžyje buvo padaryta 10 karstų, jie iškloti polietilenine plėvele ir dezinfekuoti. Sanitarijos, higienos reikalais rūpinosi gydytoja Nijolė Matulienė.

Palaikų iškasimo darbai pradėti 1989 rugsėjo 15 dieną. Tris dienas dirbo po 20-30 žmonių. Iš viso buvo surinkti 95 žmonių palaikai, juos sudėjo į karstus. Devynis karstus laikė bažnyčioje, o dešimtą su Jono Muralio palaikais giminės išsivežė ir palaidojo Salamiesčio kapinėse.

Į kapo duobę gulė 9 karstai su 95-ais palaikais.

Pokario metais nužudytų žmonių palaikai Vabalninke buvo perlaidoti spalio 14 dieną. Sąvartyno vietoje, iš kur buvo iškasti rezistentų palaikai, pasodinta apie 350 ąžuolų giraitė, pašventintas paminklinis akmuo. Ant jo iškalti žodžiai: „Žmogau, sustok ir susimąstyk. Čia žuvo žmonės, kurie Tėvynę mylėjo labiau už gyvenimą". Prie paminklo įvyko mitingas, kur kalbėjo žuvusiųjų giminės, Sąjūdžio Vabalninko grupės atstovai.

Vabalninko bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios už mirusius. Po jų procesija pasuko kapinių link. Prie kapo kalbėjo Sąjūdžio rajono tarybos atsakingasis sekretorius Vytautas Linkevičius, vabalninkiečiai, žuvusiųjų giminės.

Tada buvo paskelbta, kad jau žinomos 77 žuvusiųjų pavardės. Dauguma nužudytųjų buvo jauni - 50 asmenų neturėjo net 30 metų. Penkiolika buvo per 30 metų, kitų amžius nežinomas. 1945 m. žuvo net 36 žmonės, besislapstę namuose nuo šaukimo į Raudonąją Armiją.

1990 02 16 prie rezistentų kapo iškilo paminklinis kryžius su užrašu:

„Neliūdėkite, mes žuvome už Tėvynę

Nenusilenkdami jos priešui amžinam.

Kūnu pavirtome žeme, dvasia gyva

Nenugalėta. Mes prisikelsime.

Broliai ir seserys, pasimelskite.

1945 - 1952. Žuvę partizanai 95".

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-10-15

 

 

P. Drevinio kūrybos gerbėjai susitiko poeto tėviškėje

Gulbinuose paminėtos poeto Pauliaus Drevinio 90 - osios gimimo metinės.

 

Prieš du dešimtmečius mirusį ir Daumėnų kaimo kapinėse palaidotą poetą Paulių Drevinį mena dauguma Biržų krašto žmonių.

Gausus būrys jo asmenybės ir kūrybos gerbėjų praėjusį šeštadienį susirinko šv. Mišiose Pabiržės katalikų bažnyčioje.

Po to skubėjo į Daumėnus, kur ant P. Drevinio apdainuotos Tatulos kranto ilsisi ne tik pats poetas, bet ir jo tėvai, kiti artimi žmonės. Gulbinų etnografinio ansamblio moterys visus pakvietė maldai. Netrukus nuvilnijo giesmė ir poeto eilės, virtusios dainomis. Ant poeto kapo sužibo žvakių ugnelės, sužydo gėlės, augintos Gulbinų ir Pabiržės moterų darželiuose.

Susirinkusieji prisiminė, jog Daumėnuose ilsisi ir daugiau šį kraštą garsinusių žmonių - valsčiaus raštininkas, poetas Ansgaras Rožėnas, poetas Julius Anusavičius ir kiti. Prisiminta ir tai, jog kadaise Gulbinai priklausė Biržų - Dubingių kunigaikščio Jurgio I Radvilos valdoms, o vėliau kaime buvo dvaras, kurį valdė vokietis Vilhelmas Ropas. Apie 1831 - 1919 - uosius Gulbinai vadinti valsčiaus centru, o greitai pro jį nutiestas ir P. Drevinio apdainuotasis geležinkelis. Kaime būta ir malūno, ir mokyklos, kuria iki šiol didžiuojasi dauguma iš Gulbinų kilusių žmonių.

Renginio dalyviai skubėjo į Daumėnus, kur ant P. Drevinio apdainuotos Tatulos kranto ilsisi ne tik pats poetas, bet ir jo tėvai, kiti artimi žmonės.

Dabar gulbiniečiai džiaugiasi darnia kaimo bendruomene, prisidėjusia ir prie Biržų viešosios bibliotekos sumanymo paminėti poetą Paulių Drevinį - surengti popietę „Kai širdimi su tėviške suaugi".

Iš Gulbinų kilusi aktorė Jūratė Budriūnaitė, prieš skaitydama kraštiečio poeto eiles, pirmiausiai dėkojo ją išauginusiam kaimui ir mokyklai. Švietimo įstaigų naikinimą kaimuose ji vadino tikru nesusipratimu. Čia pat prisiminta, jog ir P. Drevinis buvo puikus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ugdęs Varėnos ir Klaipėdos krašto jaunąją kartą.

Žurnalistas, literatas, tautodailininkas Algirdas Butkevičius peržvelgė poeto gyvenimo kelią nuo pat jo mokslų Gulbinų pradžios mokykloje ir Biržų gimnazijoje iki studijų Vilniaus universitete bei pedagoginio darbo metų Klaipėdoje. Minėjimo dalyviai įdėmiai klausėsi A. Butkevičiaus cituotų poeto minčių apie tėviškę ir kūrybą.

Apie P. Drevinio tremties metus, praleistus tolimajame Sibire, kalbėjo likimo draugė, literatė Erena Aukštuolienė. Ji prisiminė rimto, net rūstoko veido poetą, Krasnojarsko ir Irkutsko krašte sunkiai dirbantį miškuose, o poilsio valandėlėmis prie laužo skaitantį eiles apie Baltąją upę ir dainuojantį apie toli likusios gimtinės ilgesį. Pasak E. Aukštuolienės, P. Drevinis laimingas jautėsi tik tada, kai tremtyje rašto mokė brolio dukras ar kartu su kitais tautiečiais rengė šventinius vakarėlius. E. Aukštuolienė pastebėjo, jog grįžęs iš tremties P. Drevinis čia nesijautė laukiamas. Todėl vieną jo eilėraštį literatė papildė pačios rašytais posmais apie tai, ką patyrė į gimtuosius namus parkeliavę tremtiniai. Šį ir kitus kūrinius minėjimo metu atliko Biržų tremtinių choras.

Apie mylimą giminaitį žodį tarusi P. Drevinio sesers anūkė Vilma Ratnikaitė - Valiukevičienė prisipažino nuo vaikystės svajojusi važiuoti mokytis ten, kur jos „dėdė iš Klaipėdos". Deja, nežemišku vadintą giminystės ryšį sustiprinti bendravimu nebuvo lemta. Teliko jo eilės ir laiškai.

Devyniasdešimtmečio proga susirinkę poeto gerbėjai dar ir po minėjimo ilgai kalbėjosi apie mylimą kraštietį, kurio dainomis virtusios eilės tą popietę skambėjo ypatingai.

 

Gražina Dagytė
2009-10-13

Šventės proga - padėkos žodžiai ir raštai

Praėjusį penktadienį Tarptautinę mokytojų dieną šventė rajono pedagogai.

 

Pirmieji į Biržų kultūros centre susirinkusius mokytojus kreipėsi Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtiniai.

Profesinės šventės proga jaunieji muzikantai mokytojams dovanojo keletą smagių melodijų.

Rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė pedagogus vadino šviesuliais, galinčiais pagelbėti ne tik jaunajai kartai. Jų patarimų dažnai prireikia ir rajono valdžios atstovams.

Mokytojai džiaugėsi jiems skirtais gražiais žodžiais ir gėlėmis.

Šventės proga už ilgus metus, atiduotus mokiniams, LR Švietimo ministro padėkos raštais apdovanotos keturios pedagogės - „Saulės" gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Marija Jonėnaitė, Kaštonų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Laimutė Gabrėnaitė, „Aušros" vidurinės mokyklos technologijų mokytoja ekspertė Henrika Marcinkevičienė ir „Saulės" gimnazijos muzikos mokytoja Danguolė Kazakevičienė.

Penkiems pedagogams įteikti mero padėkos raštai.

Švietimo skyriaus vedėja padėkos raštais apdovanojo dar dvidešimt šešis rajono mokytojus. Pasak vedėjos G. Gutauskienės, mokytojo profesija yra ypatinga - jam skirta aštuoniolika metų būti jauno žmogaus vedliu.

Po oficialiosios šventės dalies į mokytojus kreipėsi Pasvalio klubo „Klėties teatras" artistai, kviesdami dabarties ir praeities sąsajų paieškoti N. Nekrasovo pjesėje „Rudens nuobodulys".

 

Gražina Dagytė
2009-10-06

Mugė Vabalninko mokykloje

Praeitą savaitę Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje jaunųjų gamtininkų būrelio „Starkus" iniciatyva šurmuliavo „Rudens gėrybių paroda - mugė".

Kiekviena klasė paruošė savo stalą, ant kurio išdėliojo ne tik puikias gėlių kompozicijas, iš rudens gėrybių sukurtus nuostabius darbelius, bet ir prekes, kurias čia pat pardavinėjo.

Daugiausia šurmulio mugei suteikė prekyba.

Išradingumu ir darbštumu pasižymėjo pradinukai: jų ežiukai, nameliai, laivai, fantastinės būtybės iš daržovių ir vaisių žavėjo lankytojus.

Vyresnės klasės savo stalus puošė rudens gėlių puokštėmis, vaisių ir daržovių kompozicijomis.

Tačiau daugiausia šurmulio mugei suteikė prekyba. Ir mokiniai, ir mokytojai pertraukų metu mielai pirko ne tik obuolius, kriaušes, slyvas, vynuoges bei avietes, bet ir įvairių pyragų, sūrio, sumuštinukų, sulčių. Ypač puikaus pasisekimo sulaukė kvepiantys kaimiški lašinukai su žaliu agurku ir juoda duona-jų kaipmat neliko...

Jaunieji „Starkaus" būrelio nariai džiaugiasi, kad neliko nė vieno tuščio stalo - vadinasi, visos klasės prisidėjo prie to, kad mokykloje įvyktų šventė.

 

Jaunieji gamtininkai
2009-10-06

Koncertą skyrė Tarptautinei muzikos dienai

Spalio pirmosios vakarą biržiečiai minėjo Muzikos dieną.

 

Praėjusį ketvirtadienį į Biržų tvirtovės menę rinkosi muzikos mylėtojai. Juos sukvietė kultūros centro choras „Viktorija", vadovaujamas Viktorijos Morkūnienės. Dainininkai surengė koncertą „Šlovė muzikai", skirtą Muzikos dienai paminėti. Renginio organizatoriai tikisi, jog tai mūsų mieste taps gražia tradicija.

Koncerto dalyvius ir klausytojus pasitiko originaliai papuošta pilies foje ir menė. Už tai biržiečiai sakė esantys dėkingi dailininkams E. Skujai ir J. Pranciliauskienei. Neįprastas smuiko raktas, kurį išvydo kiekvienas, pravėręs pilies duris, kėlė įvairių minčių.

Pilies menėje skambėjo žinomų kompozitorių melodijos ir mintys apie muziką.

Pilnutėlei klausytojų salei koncertavo ne tik choras „Viktorija", bet ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos fleitininkų ansamblis (vad. R. Venskienė) bei pučiamųjų instrumentų ansamblis (vad. G. Korsakas). Skambėjo ir V. Šekspyro, R. Šumano, L. Bethoveno, P. Gaulės, R. Rolano ir kitų žinomų rašytojų bei kompozitorių mintys apie muziką.

Kamerinio choro „Viktorija" vadovė V. Morkūnienė sakė sumanymą dovanoti biržiečiams panašią šventę turėjusi seniai, stigę tik laiko idėjai įgyvendinti.

Pasak vadovės, Muzikos diena švenčiama visame pasaulyje, šventės proga koncertai organizuojami visose didžiųjų miestų salėse.

1975 metais UNESKO paskelbė spalio 1-ąją Tarptautine muzikos diena. Vienas šios šventės iniciatorių - kompozitorius D. Šostakovičius.

 

Gražina Dagytė
2009-10-06

Priešmokyklinukų viešnagė policijoje

Gausus lietus nesutrukdė vaikų lopšelio darželio „Ąžuoliukas" priešmokyklinukams Angelų sargų dienos išvakarėse pasisvečiuoti Biržų policijos komisariate.

Vaikučius maloniai pasitikusi tyrėja A. Petronytė pirmiausia supažindino su „dėdėmis", kurie dirba policijos komisariato budėtojais. Priešmokyklinukai, paklausti, kokiu telefonu reikia skambinti įvykus nelaimei, choru atsakė - 112.

„Ąžuoliuko" vaikai policijos komisariatą papuošė piešinukų paroda.

Tęsdama ekskursiją A. Petronytė pakvietė užeiti į salę, kurioje buvo galima išvysti prietaisus, naudojamus policininkų darbe. Vaikučiai galėjo palaikyti bei apžiūrėti ginklą, antrankius, policininko lazdą, raciją, pakelti ir pajausti, koks sunkus skydas, bei pasimatuoti neperšaunamą liemenę. Priešmokyklinukai susidomėję žiūrėjo filmukus, kuriuose policijos draugas Amsis mokė, kaip reikia elgtis kelyje tamsiu paros metu, taisyklingai pereiti gatvę, važinėti dviračiu. Policijos komisariato darbuotojai dėkojo visiems darželio vaikučiams už piešinių parodą, kuri papuošė jų salę, bei įteikė dovanėlių.

 

Jolanta Jasinskytė
2009-10-06

Europos kalbų diena Kvetkų pagrindinėje mokykloje

Kvetkų pagrindinėje mokykloje vyko Europos kalbų diena. Kiekviena klasė turėjo susirasti linksmų trumpų istorijų ar anekdotų ir pagal jas parengti inscenizacijų Europos kalbomis.

Mokiniams padėjo kalbų mokytojos ir klasių auklėtojos.

Kvetkiečių renginyje mokiniai vaidino anglų ir rusų kalbomis.

Renginį vedė rusų kalbos mokytoja Laimutė Bartašienė. Dauguma klasių vaidino angliškai ir lietuviškai. Skambėjo ir rusų kalba. Per visą renginį nuo žiūrovų veidų nedingo šypsenos, netilo juokas. Sulaukėme ir staigmenos. Renginio vedėjai paklausus, gal kas nors iš žiūrovų dar norėtų pasirodyti, pakilo mokytoja I. Gasiūnienė... Ji pasakė smagų rusišką anekdotą.

Mokyklos direktorė S. Kvetkienė padėkojo vaidinusiems mokiniams, jiems padėjusioms mokytojoms.

 

Greta Ordaitė, 8 kl.
Ugnius Jakubelskas, 6 kl.
2009-10-06

Poetas iš Gulbinų

Spalio 13 dieną minėsime poeto Pauliaus Drevinio devyniasdešimtąsias gimimo metines. Rodos, tik vakar palydėjome Poetą amžino poilsio aukštan Daumėnų kapinių kalnelin, nuo kurio matyti pievomis vingiuojanti Tatulos upė, aukšti Pabiržės bažnyčios bokštai, vaikystės takai ir takeliai.

Rodos, tai buvo tik vakar, tačiau nuo to liūdno lapkričio 26 dienos vakaro, kada prie ką tik supilto Poeto kapo sakėme gražius žodžius, retai ištartus Pauliui Dreviniui gyvam esant, praėjo jau beveik 19 metų.

Gyvenimo rūpesčių ir kasdieninių darbų margume primirštame iškilių savo žemiečių vardus ir tik jubiliejaus dieną bandome prisiminti jų šviesius veidus ir dešimtmečiais po trupinėlį sukrautų darbų kraitį. Iš nedažnų susitikimų, laiškų, pokalbių nuotrupų, eilėraščių gimsta Poeto paveikslas ir aš regiu labai kuklų, santūrų, dorą ir tvirtą žmogų, kuris visą gyvenimą mylėjo Lietuvą, žmones, Poeziją.

„Šitame mieste surandu įmintas ne tik mano, bet ir daugelio brangių žmonių - mirusių ir gyvų - pėdas. Šitas miestas - mano pirmų pasisekimų ir nepasisekimų vieta, ankstyvosios jaunystės sušvytėjimas, išeities taškas į tolimus kelius. Džiaugiuosi, kad Biržai ne tik seniai užgydę karo padarytas žaizdas, bet ir labai išaugę, pagražėję, išskleidę sparnus dideliam skrydžiui," - taip apie Biržus kalbėjo Paulius Drevinis 1980-aisiais.

Paulius Drevinis man - tarsi vaikystės dienų legenda. Kai mokiausi Pabiržės vidurinėje mokykloje, kurią dar prieš Antrąjį pasaulinį karą lankė ir Paulius Drevinis, apie jį nebuvo kalbama. Tais metais jis buvo Sibiro tremtyje, o tremtis buvo uždrausta tema ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Tuomet dar nežinojau, kad mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Teodora Grudzinskaitė susirašinėjo su Pauliumi Dreviniu, siuntė jam į Sibirą knygų, o iš jo gaudavo eilėraščių. Tik iš vyresnės sesers išgirdau, kad Pabiržėje mokėsi ir rašė eilėraščius toks Drevinskas iš Gulbinų, pasivadinęs dainingu Pauliaus Drevinio vardu. Vėliau jis mokėsi Biržų, Tauragės, Panevėžio gimnazijose, organizavo Pabiržės parapijos salėje literatūros vakarus, kuriuose savo eilėraščius skaitydavo Pauliaus bičiuliai poetai - Eugenijus Matuzevičius, Leonardas Žitkevičius, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Petras Zablockas.

1958 metų rudenį, išvažiavęs į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių literatūros, fakulteto dekanate, pavasarį universitetą baigusių lituanistų diplomantų sąraše, išvydau ir Pauliaus Drevinio pavardę. Tada nekilo klausimas, kodėl poetas, įstojęs į universitetą dar 1944 metais, jį baigė tik po 14 metų. Apie tai, kad Pauliui Dreviniui beveik dešimt metų teko eiti dygliuotais tremtinio keliais Šiaurėje, tada niekas nekalbėjo. Mažai kas žinojo, kad Paulių čekistams įskundė jo bendramokslis, toks pat pokario metų studentas, vėliau garsus eiliuotų pasakų vaikams kūrėjas Kostas Kubilinskas.

Po Pauliaus Drevinio mirties literato Alfonso Jono Navicko rūpesčiu buvo išleista knyga „ Nekrisk, žvaigždele". Joje šalia eilėraščių išspausdinta ir poeto sibirietiška autobiografija. Poetas rašo, kad 1948 metais gegužės 22 dieną buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Po dvejų metų jam buvo leista persikelti pas motiną ir brolį su šeima, taip pat tremtinius, į Irkutsko sritį. Ten dirbo vietiniame miškų pramonės ūkyje paprastu darbininku, vėliau buvo siaurojo geležinkelio linijos brigadininkas, dešimtininkas, meistras. Poetas prisimena, kad Sibire jam tekę patirti ir didelio alkio, ir sotesnių dienų. Iš pradžių labai pavargdavęs nuo sunkaus fizinio darbo, dažnai kankindavo gimtojo krašto nostalgija. Tarp tremtinių jis turėjo daug artimų bičiulių, su kuriais dalindavosi atsiųstu siuntiniu, uždirbtu rubliu, žiniomis iš tėvynės, knygomis. „Per visus ištrėmimo metus, - rašė Paulius Drevinis, - mano bičiuliai buvo eilėraščiai. Juos kurdavau žiemą prie laužo pietų pertraukos metu, vasarą, gindamasis nuo uodų ir musių, miške ant kelmo, grįžęs iš darbo, prie žibalinės lempos poilsio barakuose, per atostogas mamos kambarėlyje. Sunkiau būdavo su jų nušlifavimu, baigimu, perrašymu - vis neužtekdavo laiko. Prirašytus sąsiuvinius reikėdavo slėpti, nors ne visada sėkmingai: ir tarp savųjų visokių pasitaikydavo... Retai kam savo naujus kūrinėlius paskaitydavau. Dalis eilių išsimėtė bekeliaujant, dalį pats sunaikinau, dalį parsivežiau tėviškėn".

Baigęs universitetą Paulius Drevinis buvo paskirtas Varėnos rajone esančios Naniškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Aviacijos istorikas ir kraštotyrininkas Jonas Balčiūnas rašo, kad per 5 metus Naniškiuose Paulius atliko didžiulį fizinį ir kūrybinį darbą. Bendraudamas su mokiniais ir tėvais puoselėjo saviveiklą, organizuodavo ekskursijas, ruošdavo literatūros vakarus pasikviesdavo svečių iš Vilniaus. Tačiau partijos ideologų netenkino ši veikla. Prikaišiojo, kad direktorius nesirūpina komjaunuoliais ir pionieriais. Ragino rauti buržuazines atgyvenas, o ne mokyti dainuoti vaikus apie linelius ir rūteles. Direktorius jautė - kad ir kaip besistengtų, su savo praeitimi ilgai čia neišsilaikys. Nuo 1963 metų visam laikui apsigyveno Klaipėdoje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų būreliui, rašė eilėraščius, išleido eilėraščių rinkinius „Kryžkelė kelių plačių", „Tėviškės eglės", „Veidai ir vardai", „Peizažai", „Vėl kartojas gyvenimas", „Žaliu žaliuosiu uosiu", eilėraščių rinkinėlį vaikams „Žydi purienos".

„Kas paskatino mane rašyti? Kodėl iki šios dienos nemetu plunksnos? Kam turiu būti dėkingas už poezijos kibirkštėlę? - klausė poetas 1977 metais savo autobiografijoje. Tėvas, dar caro laikais baigęs Gulbinų pradžios mokyklą, dalyvavęs dviejuose karuose, gražiai ir įtaigiai pasakodavo apie įvairius išgyvenimus, atsitikimus, sekdavo pasakas, šeimos ir artimų kaimynų ratelyje ilgais rudens ir žiemos vakarais skaitydavo Donelaičio, Krylovo, Baranausko, Mickevičiaus, Maironio, Lermontovo, Janonio, Nekrasovo, Binkio eilėraščius, o aš, nors ir gerai nesuprasdamas, sulaikęs kvapą, visko klausydavausi... Kai išmokau skaityti, nutvėręs kokį laikraštį, ryte rydavau kiekvieną kūrinėlį ir galvodavau, kad ir aš taip galėčiau parašyti. Literatūriškai augti ir bręsti man padėjo įvairių vidurinių ir aukštųjų mokyklų literatūriniai būreliai, kuriems daug metų esu vadovavęs. Labai šiltai prisimenu Gulbinų pradžios mokyklos mokytoją J. Audicką. Jo paskatintas, 1931 metais per lietuvių kalbos pamoką parašiau pirmąjį savo eilėraštį. Aukštosiose mokyklose mane mokė tokie rašytojai, kalbininkai, pedagogai, kaip V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, J. Balčikonis, K. Korsakas, E. Meškauskas, V. Maknys, J. Kruopas, J. Budzinskas...

Taigi labai daug kam privalau būti dėkingas, kad pamilau knygą, tapau mokytoju, pravedu vieną kitą kūrybiškesnę pamoką, šį tą pats sukuriu ir kitus mokau kurti".

1980 metų spalio mėnesį Likėnų sanatorijoje ir Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje buvo surengti Pauliaus Drevinio literatūros vakarai. Tuo metu Biržų centrinės bibliotekos direktore dirbusi Ona Gerulienė knygoje „Nekrisk, žvaigždele" prisimena, kad Klaipėdos viešosios bibliotekos darbuotoja Aniceta Sabaliauskienė pasiūlė suregti poeto literatūros vakarą Biržuose. Apie poeto 60-mečio paminėjimą O. Gerulienė jau buvo kalbėjusi su rašytoju P. Skodžiumi ir mokytoja T. Grudzinskaite. Poetas ne iš karto sutiko važiuoti į Biržus, nes jam atrodė, kad čia jo niekas nelaukia, mažai jį kas ten prisimena ir į tokį vakarą tikrai nesusirinks klausytojų. O. Gerulienė prisimena, kad iš dalies poetas buvo teisus, nes pradėjusi tartis su tuometine rajono valdžia dėl P. Drevinio vakarų organizavimo, susidūrė su aiškiai priešišku nusiteikimu. Buvo pasakyta, kad Sibire pabuvojęs poetas Biržuose nėra pageidaujamas.

Tačiau literatūros vakarai įvyko. Jie tapo tikra poetinės kūrybos švente. Biržiečiai poetą apipylė gėlėmis. Paulius Drevinis šiems susitikimams su tėviške parašė pluoštelį prisiminimų „Tėviškės židinio šiluma". Virpėjo poeto balsas, kai pilnutėlėje salėje jaudindamasis skaitė apie gimtąjį Gulbinų kaimą, poetui brangius žmones. Šie prisiminimai buvo išspausdinti, tačiau platesnis literatūros vakaro aprašymas su nuotraukomis taip ir nepasirodė.

„Atvykti į Biržus, - skaitė savo prisiminimus poetas, - mane paskatino Gulbinų, Kirdonių, Pabiržės derlingos lygumos, Upytės ir Tatulos mėlyni vingiai, Likėnų kurorto versmės, atstatoma Radvilų pilis, Širvėnos ežero salos, takai takeliai Astravo parke, buvusios gimnazijos kiemas, po kurį paskutinį kartą vaikščiojau prieš 42 metus... Šitame mieste surandu įmintas ne tik mano, bet ir daugelio brangių žmonių - mirusių ir gyvų - pėdas. Šitas miestas - mano pirmų pasisekimų ir nepasisekimų vieta, ankstyvosios jaunystės sušvytėjimas, išeities taškas į tolimus kelius. Džiaugiuosi, kad Biržai ne tik seniai užgydę karo padarytas žaizdas, bet ir labai išaugę, pagražėję, išskleidę sparnus dideliam skrydžiui.

... Čia mano tėviškė. Čia kažkada gimiau ir augau. Iš čia visam gyvenimui išsinešiau kūrybinės ugnelės šilumą. Kol plaks širdis, rankos tiesis į tėviškės židinį".

Geras poeto bičiulis Eugenijus Matuzevičius yra sakęs, kad visoje Pauliaus Drevinio poezijoje alsuoja Šiaurės Lietuvos krašto dvasia, tauri ištikimybė tėviškės žemei gaivina poetinį žodį, mintį, svajonę, ilgesį. Pats Paulius Drevinis ne kartą yra pabrėžęs, kad jis iš tikrųjų esąs labai prisirišęs prie savo žemės lopinėlio, nors jau daugelį metų gyvenęs ir gyvenąs kitur. Todėl Paulius, kaip gimtosios žemės ir poezijos piligrimas, kasmet lankydavo savo tėviškę Gulbinus, Pasvalį, Biržus, visą Šiaurės Lietuvos kraštą. „Lankydavo ten gyvenančius savo gimines, kaimynus, bičiulius, pažįstamus. Lankydavo kapines, kapinaites. Pasimelsdavo už ten miegančius amžinu miegu. Po tą kraštą dažniausiai jis keliaudavo pėsčias, kad nereikėtų skubėti, kad galėtų aplankyti kiekvieną širdžiai brangų ir neužmirštamą kampelį", - rašė Eugenijus Matuzevičius.

Gal todėl savo pagrindinę poezijos knygą, rinktinę, kurion sudėti poetui brangiausi eilėraščiai, Paulius Drevinis pavadino „Sunki kelionė". Nes kelionė tėviškės žeme į žmonių širdis niekada nebūna lengva. Tačiau, net pabaigus žemiškąją kelionę, skamba poeto žodis. Jautri poeto lyrika, kurioje kibirkščiuoja brangios nuostabos, susižavėjimo ir meilės gimtinei akimirkos, kaip mūsų dvasios, gyvybės duona guli ant kasdienybės stalo, šviesi poezijos paukštė sklando viršum Poeto tėviškės.

 

Algirdas Butkevičius
2009-10-06

Minėjo Pagyvenusių žmonių dieną

Biržų kultūros centre keli šimtai biržiečių minėjo Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną.

„Jau trečią kartą Biržuose spalio pirmąją susirenkame aptarti pagyvenusiųjų problemų, pasidalinti rūpesčiais ir pasidžiaugti.

Pavydžiai žvelgiame į Skandinavijos šalis, kur miestų savivaldybėse veikia Pagyvenusių žmonių tarybos," - kalbėjo 272 narius vienijančio Pagyvenusių žmonių asociacijos Biržų skyriaus pirmininkė Danutė Martinkėnienė. Ji džiaugėsi, kad šią dieną kartu minėjo „Biržėnų", „Bočių" ir „Svajos" organizacijų nariai.

Pagyvenusių žmonių šventės metu bendravo įvairių kartų atstovai.

Renginio metu buvo paskelbta Trečiojo amžiaus universiteto mokslo metų pradžia. Universiteto rektorė Vanda Kondrotienė senjorams pristatė fakultetų dekanus.

Renginio metu nuskambėjo mintis, kad Pagyvenusių žmonių asociacijai reikėtų savarankiškai dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Šiuo metu Biržų rajono savivaldybės tarybai priklauso Pagyvenusių žmonių  asociacijos nariai: Danutė Martinkėnienė ir Petras Kalkys.

„Pasiūlymas savarankiškai dalyvauti ir partiniams sąrašams rinkimuose sudaryti konkurenciją yra įdomus. Manau, Biržų senjorai rimtai šią idėją svarstys," - sakė D. Martinkėnienė.

Pagyvenusių žmonių dienos proga senjorus sveikino rajono vadovai ir politikai, koncertavo saviveiklininkai. Po renginio oficialios dalies buvo bendraujama prie vaišių stalo.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-10-05

Biržo krašto tautinių mažumų keliais

Praėjusį šeštadienį Biržų krašto muziejininkai pakvietė į trečią renginį, skirtą 2009 m. Europos paveldo dienoms, Biržų krašto tautinių mažumų objektų lankymą.

Gausiai susirinkusiems klausytojams šių eilučių autorius priminė mūsų krašte beveik nebežinomų tautų - karaimų, totorių, vokiečių - istoriją.

Karaimų gyvenimo pėdsakų galime rasti Biržų tvirtovės statytojo Kristupo Radvilos Perkūno laikais, t. y. XVI a. pabaigoje. Vėliau Kristupas Radvila II 1636 m. konstatavo, kad mieste gyvena „dvejopi žydai: rabinai ir karaimai".

Karaimai yra VII amžiuje Bagdade atsiradusi žydų sekta. Jie, skirtingai nei tradicinių tikėjimų žydai, nepripažįsta Talmudo ir remiasi tik Senuoju Raštu - Biblija. Beje, patys karaimai, neretai dėl religijos panašumų vadinami žydais, pyksta ir įvairiai pabrėžia savo atskirumą. Kitaip nei Krymo totoriams, karaimams pavyko išlaikyti ir savo kalbą.

Kita Biržų kunigaikštystėje išsiskyrusi tauta - totoriai, kurių pėdsakus galime rasti XVI - XVII a. Neatsitiktinai 1645 m. žemėlapio legendoje šalia miestiečių, valstiečių, kareivių ir bajorų Juzefas Naronovičius- Naronskis nupiešė raitą totorių, apsiginklavusį lanku ir strėlėmis. XVII a. viduryje Biržų krašte gyveno keliolika įvairių grupių totorių giminių.

Vyriausia Kvedariškio kaimo gyventoja 86 metų Jevgenija Samuilova rusiškai sugiedojo Lietuvos himną.

Galima spėti, jog XVI a. pabaigoje Totorių kaime gyveno vien totoriai, atliekantys karinę prievolę. 1641 m. šioje vietovėje, dar vadintoje Totorių riba (obręmb tatarski), vis dar gyveno tik totoriai. J. Naronskio žemėlapyje pažymėti du simboliai - „Ašperai totoriai" bei „trys totoriai". Šiandien toje vietoje išlikę Aspariškių ir Totorkalnio kaimai.

XVII a. totoriai gyveno ir turėjo žemės valdų Natkūnų (Jasiškių), Klibovo (Klibiškių, Bliūdžių) kaimuose, prie Nemunėlio Radviliškio, Niutanuose, Kiemėnų palivarke. 1662 m. Jarošo Achmatovičiaus testamentas kalba apie tai, kad jis savo Panemunės palivarke turėjo nuosavą mečetę, šalia kurios buvo nedidelės musulmonų kapinaitės.

Vokiečius Biržų krašte nuo pat XVI a. buvo galima skirstyti į kelias grupes. Dabar tikrų biržiečių, save laikančių vokiečiais, jau nėra. Mums tik liko čia kažkada gyvenusiųjų pavardės - Cymermanas, Šotas, Grockis, Škultas, Plėjeris, Benkienas, Vechmanas, Tynkauzas, Melderis, Grotuzas, Sesvėgenas, Koškielis, Skibas.

Ekskursantų būrys, vadamas lenko Bronislovo Petrausko, apsilankė Biržų katalikų bažnyčios rūsyje, kur yra palaidota keletas grafų Tiškevičių šeimos atstovų. Buvo pagerbtas bažnyčios fundatoriaus grafo Jono Tiškevičiaus atminimas.

Toliau kelias vedė Kęstučio gatve, kur prie buvusios pravoslavų stačiatikių cerkvės šių eilučių autorius papasakojo apie 1997 m. vykdytus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kada buvo rastos prie cerkvės buvusios senosios kapinės - dvi kriptos. Abiejose buvo išlikę mėlynos spalvos karstai. Šalia jų - pravoslavų tikėjimui būdingos relikvijos - šluotelė su buteliuku aliejui. Anot žmonių pasakojimo, prieš karą čia buvusios pravoslavų kapinės, stovėjo kryžiai.

Aplankyta ir buvusi lenkų pradžios mokykla, žiūrinti į Kęstučio gatvę užkaltais langais. Ponas Bronislovas papasakojo apie čia buvusią biblioteką, kurioje suvažiuodavo skaityti laikraščių vos ne visi apylinkių dvarininkai lenkai. Priminė ir liūdną lenkų pradžios mokyklos mokytojos Vandos Rodkevičiūtės - Ordincovienės istoriją.

Ji - Kaunių dvaro savininko Stanislovo Ordyneco žmona. Palaidota Pabiržės senosiose kapinėse, Ordynecų šeimos kapavietėje. Biržų mokykloje dirbo pagal lenkų švietimo draugijos „Oswiata" paskyrimą. Jos vyras buvo mokyklos rėmėjas ir globėjas. Pradėjo dirbti dar netekėjusi, bedirbdama ištekėjo už S. Ordyneco.

S. Ordynecas prieš tai artimai bendravo su savo vyriausia tarnaite, kuri, po vestuvių likusi tarnauti iš keršto 1928 metais ponią Vandą pasmaugė. Mokykloje po mokytojos mirties kabėjo jos portretas. Jos žuvimo dieną Biržų katalikų bažnyčioje mokyklos mokiniai ir mokytojai eidavo melstis. Mišias užpirkdavo S. Ordynecas, po to mokinius pavaišindavo saldainiais.

Po lenkų prisiminti latviai. Papasakota apie evangelikų apie liuteronų bažnyčios atsiradimą Biržų krašte. Evangelikų liuteronų parapija buvo įsteigta XVII a. pradžioje, o bažnyčia kunigaikščio Kristupo Radvilos II lėšomis pastatyta 1636 m. dabartinės J. Janonio aikštės skverelyje. 1961 m. ji buvo nugriauta. Dabar Kilučių gatvėje yra naujai įrengtos patalpos. Kadaise parapijiečiai buvo vokiečiai, latviai, lietuviai. Netoliese nuo lenkų mokyklos stovėjo ir latvių pradžios mokykla.

Autobusais važiuodami per Biržų centrą prisiminėme, kad Kęstučio, Vilniaus, Vytauto gatvėse gyveno gausi žydų diaspora. Malūno gatvėje senosiose žydų ir karaimų kapinėse klausėmės muziejininkės Snieguolės pasakojimo apie žydų istoriją Biržų krašte. Tragiškas jų likimas Antrojo pasaulinio karo metu buvo prisimintas ir Pakamponyse.

Toliau kelias vedė į Kvedariškio kaimo rusų sentikių kapines, kur mūsų laukė „starovierų" atstovai. Dėl patriarcho Nikono vedamų reformų pravoslavų bažnyčia 1666 metais skilo į dvi savarankiškas - stačiatikių ir sentikių. Sentikiai bėgo į Lietuvą, slėpdamiesi nuo religinių persekiotojų, o carinė valdžia jų imigraciją toleravo, nes tai padėjo rusinti kraštą. Taip Kvedariškio kaime XIX a. pabaigoje apsigyveno nemažai pravoslavų sentikių. Jie pasistatė maldos namus, kurie dabar jau nebeveikia.

Ekskursijos dalyviai klausėsi seniausios Kvedariškio kaimo gyventojos 86-erių metų Jevgenijos Samuilovos prisiminimų, maloniai stebino jos su kita moterimi rusiškai sugiedotas Lietuvos himnas. Toliau dar laukė evangelikų liuteronų kapinės Kraštuose, kaimo gyventojos Marytės Undzėnienės pasakojimas apie dvarininkus Grintelius, Skrebiškio dvaro, kurį išgarsino 1863 m. Zigmanto Sierakausko suėmimas, liekanos. Taip pat nebe pirmas apsilankymas prie 1863 m. sukilimą menančio Anglių kalno, ant kurio 1938 m. pastatytas paminklas bendrai lietuvių ir lenkų kovai prieš carinę valdžią atminti.

Plojimais buvo palydėtos B. Petrausko skaitomos lietuvius ir lenkus jungiančio poeto Adomo Mickevičiaus eilės.

 

Antanas Seibutis
2009-10-01

Pagerbė partizanų vadą

Prieš 55 metus Biržų girioje žuvo pirmasis ir paskutinis Pilėnų tėvūnijos vadas Steponas Giedrikas.  Sekmadienį jo atminimas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKT) bendrijos Biržų skyriaus iniciatyva buvo pagerbtas Biržų krašte.

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios, vėliau pasukta Biržų girios link, aplankyta partizano žūties vieta ir bunkeris.

Prieš penkerius metus, numanomoje S. Giedriko žūties vietoje (tikslios vietos, kur žuvo partizanų vadas, nustatyta nėra) prie išilginės girios linijos buvo pastatytas kryžius. Tada buvo prabilta ir apie paminklo, skirto tiek S. Giedrikui, tiek ir apskritai visiems Biržų girios partizanams, būtinybę.

Kalbos teliko kalbomis, valdžios pažadai išgaravo.

Ypatingosios renginio viešnios: antra iš kairės - partizano Stepono Giedriko žmona Liucija, ketvirta - duktė Aldona.

 

Praėjusį sekmadienį daugeliui susirinkusių Biržų krašto patriotų maloni staigmena buvo renginyje išvysti S. Giedriko žmoną Liuciją Brazdžiūtę ir jo dukterį Aldoną su šeima. Kadaise Steponą su Spalviškių eigulio dukra Liucija kunigas sutuokė Pelaniškių koplyčioje. Apie civilinę santuoką tada nebuvo galima ir pagalvoti. Jų dukrai Aldonai buvo vos keli mėnesiai, kai bendražygio išduotas partizanų vadas žuvo.

„Kaip pasakojo mama, manęs tėvelis taip ir neišvydo," - jaudindamasi kalbėjo ponia Aldona. Ji sakė visą gyvenimą ilgėjosi tėvo, norėjo jį turėti. „Vis galvodavau, gal jis galėjo pasielgti kitaip, gal išvažiuoti kitur ir pradėti legalų gyvenimą. Bet kaip Lietuvos patriotė, aš suprantu, kad jis kitaip pasielgti negalėjo, kad buvo reikalingas čia, kad čia jo kraštas, jo gyvenimas, jo pasirinkimas," - teigė ji.

Dukters paprašyta ponia Liucija perskaitė kito mūsų kraštiečio, partizanų poeto Broniaus Krivicko eilėraštį.

Renginyje kalbėjo ir S. Giedriko sūnėnas architektas A. Jukna, šių eilučių autorius, Biržų savivaldybės tarybos narės S. Eitavičienė, D. Martinkėnienė, LPKT Biržų skyriaus pirmininkas P. Stakionis.

Galima drąsiai teigti, kad Biržų krašto patriotų - Juozo Prunskaus, Jono Dagilio, Povilo Stakionio, Valentino Dagio ir kitų - dėka dabar Biržų girioje mes turėsime dar vieną garbingą istorijos puslapį liudijantį objektą - Pilėnų tėvūnijos vadavietę.

Partizanų ryšininkas, lagerio kalinys Juozas Prunskus susirinkusiems papasakojo apie šią vietą. Jis sakė žinantis ir daugiau buvusių bunkerių vietų, nes jo visa vaikystė ir jaunystė prabėgo netolimame Jokūbiškių kaime.

Nedrąsiai nuskambėjo ir mintis, kad gal vertėtų pabandyti atstatyti Pilėnų tėvūnijos vadavietės bunkerį.

S. Gierikas žuvo 1954 metų rugsėjo 25 dieną Biržų girioje, per du kilometrus nuo Kūginių kaimo.

 

Antanas Seibutis
2009-09-29

Turizmo dieną šventė Šukionyse

Biržiečiai ir miesto svečiai šiais metais Pasaulinę turizmo dieną šventė Šukionyse.

„Pernai šventės programa buvo siejama su ekologija, dviračiais lankėme Kirkilų kaime esančius karstinius ežerėlius.

Šiais metais kaimo bendruomenių sąjungos nariai labai daug keliavo, tad ir šventę sumanėme kaime," - kalbėjo Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos ir Šukionių kaimo bendruomenės pirmininkė Nijolė Šatienė. Pasak jos, kaimo bendruomenių atstovai šiais metais penkiolika kartų vyko į Stokholmą ir Helsinkį, lankė Baltijos pajūrį.

Šukioniečiai renginį organizavo kartu su Biržų turizmo informacijos centru, regioninio parko direkcija ir rajono savivaldybės administracija.

Renginio pradžioje skambant svečių pasveikinimams Biržų aeroklubo viršininkas Gediminas Venskus į kaimo bendruomenės kiemą iš lėktuvo „nuleido" rožių puokštę.

Didžiausią įspūdį šukioniečiams paliko griausmingu motociklų variklių riaumojimu kaimą pasveikinę biržiečiai baikeriai.

Atvykėliams bei vietiniams žmonėms  nuobodžiauti neteko.

Nuotaikingą programą pristatė saviveiklininkai.

Žmonės ragavo Rinkuškių ir Rokiškio rajono Kriaunų kaimų bendruomenių kiemeliuose patiektų gardėsių, gyrė Šukionių šeimininkių bandeles ir Irenos Šviežikienės virtą kisielių. Šventės dalyviai grožėjosi parodai pateiktais dirbiniais - Zitos Kumpelienės veltiniais, Vytenės Repšienės dekupažu, Birutės Paužolienės megztomis pirštinėmis, Vydo Vareikos dirbiniais iš medžio. Susirinkusiųjų dėmesį traukė žolininko Benjamino Kairio paruošti antpilai.

Bendruomenės kaimo pastate veikė fotografo Stanislovo Vadopalo paroda. Šlubčiodamas sugipsuota koja fotografas nestokojo geros nuotaikos ir „rinko" vaizdus būsimosioms parodoms. Nijolė Šatienė fotografo kūrinį dovanojo Šukionis pirmą kartą aplankiusiam Seimo nariui Valdemarui Valkiūnui.

Biržų rajono mero pavaduotojas Aurimas Frankas apdovanojo sporto varžybų nugalėtojus. Daugiausia prizų susižėrė sėkmingai svarsčių kilnojimo, baudų ir žiedų metimų rungtyse pasižymėjęs Robertas Marinskas.

Šventės metu įrankį kilnojo pasaulio svarsčių kilnojimo čempionas Jonas Grinas, keturkojų augintinių meną demonstravo Vydas Vareika.

Griežiant Šukionių ir Alizavos muzikantams renginio dalyviams buvo įteikti loterijos prizai. Skrydį lėktuvu virš Biržų laimėjo Algirdas Sadauskas, romantišką vakarienę - kratiškietė Vilma Vanagaitė, o kelionę Biržų autobusų parko autobusu - kratiškietė Rima Bitinienė.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-09-29

Atlaiduose - knygos pristatymas ir koncertas

Praėjusį sekmadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia šventė Šv. Arkangelo Mykolo atlaidus.

Tikintieji dalyvavo Eucharistinėje procesijoje, meldėsi už visos parapijos gyvuosius ir mirusius. Mišių metu prisimintas prieš 55 metus žuvęs partizanas Steponas Giedrikas, taip pat prieš 10 metų miręs kunigas Edmundas Mažuika.

Atlaidų dieną Mišias aukojo Marijampolės krašto Skardupių Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonas kun. dr. Petras Algirdas Kanapka. Į Biržus jis atvežė savo knygą „Dievo įsakymai - šviesa širdies akims".

Už koncertą bažnyčioje muzikėms G. Petrauskaitei ir V. Maščinskaitei dėkojo klebonas D. Tubys.

Knygos pristatymas vyko parapijos namuose, ją įsigijusieji aukojo lėšas Skardupių bažnyčios remontui.

Renginyje dalyvavę biržiečiai žavėjosi estetišku leidiniu, autorius nusipelnė gerų žodžių ir už jo pristatymą - subtiliai parengtą ir įgarsintą kompiuterinį knygos „mini" variantą.

Šventinį sekmadienio vakarą biržiečiai turėjo galimybės klausytis profesionalų atliekamų muzikos kūrinių. Bažnyčioje vyko vargonų muzikos koncertas, skirtas Gerosios Naujienos tūkstantmečiui pažymėti. Jame dalyvavo iš Biržų kilusi Gražina Petrauskaitė (vargonai) ir Vega Maščinskaitė (sopranas).

Po bažnyčios skliautais skambėjo I. J. Pachelbel, S. Franck, G. Verdi, P. Mascagni, D. Puccini, V. Bellini ir J. S. Bach kūriniai.

 

Alfreda Gudienė
2009-09-29

Kviečia trumpam pamiršti kasdienybę

Rugsėjo 30 dieną Biržų kultūros centre koncertuos Airijoje gyvenantis Nojus, kurio dainos, kadaise skambėjusios su grupe „Airija", tapo legendinėmis - šalia BIX-ų, FOJE.

Naujojo albumo pristatymas Lietuvoje prasidės nuo Biržų. Kodėl pasirinktas mūsų miestas? Į šį ir kitus „Šiaurės rytų" klausimus atsako Nojus - Darius Mileris.

 

- Naują albumą pristatysite Biržuose. Tai, žinoma, džiugu ir sykiu smalsu: kodėl pasirinkote mūsų miestą - muzikinio gyvenimo užkampį?

- Mūsų grupėje groja biržietis Vidmantas Galeckas, todėl jau seniai planavome aplankyti jo gimtąjį miestą, bet tam nebuvo progos. Paprastai mūsų koncertinės kelionės sukdavosi apie mano gimtąją Dzūkiją ir didmiesčius. Tačiau šį kartą, iš anksto planavę koncertinį turą, nusprendėme surengti koncertus ten, kur dar nesame koncertavę, ir Biržai tapo pirmuoju koncertinio turo miestu, nes nauju albumu turime daug ką pasakyti. Džiaugiamės turėdami gražią progą aplankyti Vidmanto gimtinę, kur koncertuoti seniai svajojome.

 

Nojus: "...trumpam pamirškite kasdienybę, į dar neatrastus tolius pabėkite kartu su mūsų dainomis..."

- Nuo to laiko, kai Lietuvos scena išvydo Nojų ir grupę „Airija", praėjo 17 metų. Iš jų kone 10 metų Jūs daugiau girdimas Airijoje nei Lietuvoje. Kam skirtas albumas „Nematomi", ką jis turėtų sudominti?

- Tikime, kad naujas albumas „Nematomi" sudomins daugumą gyvai atliekamos muzikos mylėtojų. Dainomis apnuoginame savo sielą, atskleidžiame savo jausmus - ieškojimą, ilgesį, abejones, viltį, laukimą - kiekviena daina gyvena savo gyvenimą ir pasakoja savo istoriją. NEMATOMI - apie tuos, kurie gyvena tarp mūsų, kuriems nereikia daug, jie randa laimę mažuose dalykuose - arbatos puodelyje, rytinėje saulėje ar vakarinės jūros skaidrioje tyloje. NEMATOMI - apie mus ir mūsų nematomą pusę, kurią dar turime atrasti, pažinti ir keisti.

 

- Biržiečių atmintyje tebeskamba Nojaus dainos iš „Airijos" laikų, Jūsų kūryba asocijuojasi su originaliuoju muzikiniu spektakliu „Nuotraukos iš seno albumo" ir t. t. Ar Biržai atpažins „senąjį" Nojų? Ar jis bus „naujas" ir netikėtas?

- „Senasis" Nojus gyvena grupės „Airija" dainose, jis liko ten su savo tiesa, pasaulio supratimu ir mintimis, todėl, manau, kad jį pažinsite būtent tose dainose. Ar būsiu „naujas" ir netikėtas, galėsite spręsti tik jūs, žiūrovai. O aš pats žinau, kad esu jau kitas ir norintis būti kitoks.

 

- Kokiu būdu susitikote su biržiečiu Vidmantu Galecku? Gal Jūsų muzikinėje karjeroje yra daugiau sąsajų su Biržais?

- Vidmantas apsilankė viename iš mano solinių akustinių koncertų 2003 metais Dubline, netrukus pradėjome groti kartu. Labai aiškiai prisimenu 1994 m. koncertą Biržuose, kuomet grupė „Airija" dalyvavo MT Studijos ture po Lietuvą kartu su BIX, Foje, Sel ir kt. Buvo šalta žiema, pilni kultūros namai žiūrovų ir labai šiltas koncertas.

 

- Jūsų žmoną Astą Milerienę matėme „Eurovizijos" scenoje. Ji atstovavo Airijai. Ar yra vilties, kad kada nors Nojus atstovautų Lietuvai?

- Kol kas neįsivaizduoju savęs grojančio šiame festivalyje, tačiau į šį klausimą tegu atsako naujojo albumo dainos pavadinimas - „Viltis miršta paskutinė".

 

- Gyvendamas Lietuvoje sukūrėte grupę „Airija", o vėliau išvykote gyventi į Airiją. Ar ne laikas burti grupę „Lietuva", o po to ir sugrįžti į Lietuvą?

- Graži mintis, bet gyvenime retai kada pavyksta kartoti dalykus pagal tą patį planą, ir ne visada įdomu eiti tuo pačiu keliu.

 

- Trečiadienį į Biržų kultūros centrą rinksis Jūsų muzikos gerbėjai. Tikimės, kad čia jų bus pakankamai daug. Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie Jūsų dainų paklausyti ateis pirmąsyk?

- Ateikite ir būkite tokie, kokie esate, klausykite, jei norėsite klausytis, dainuokite, jei norėsite dainuoti, šokite, kai norėsite šokti, svajokite kartu su mumis, trumpam pamirškite kasdienybę, į dar neatrastus tolius pabėkite kartu su mūsų dainomis, ir, jeigu jose rasite bent vieną artimą dalyką, išgirsite bent vieną artimą eilutę, vadinasi, mes kalbėjomės iš širdies.

 

- Dėkoju už pokalbį, linkiu, kad Jūsų kalbėjimą iš širdies biržiečiai taip pat išgirstų širdimi.

 

Rasa Penelienė
2009-09-26

Nerami siela, gimusi Stroliuose

Technikos daktaras, alpinistas, dainininkas, kultūros istorikas. Taip galima charakterizuoti iš Biržų krašto kilusį Augustą Kubilių, šiomis dienomis (rugsėjo 29 dieną) švenčiantį savo gyvenimo 75 - metį.

 

Pažintį su šiuo iškiliu žmogumi mena 1993 metų lapkritį jo padovanota knyga „Nebark manęs, tėveli". Joje 167 senovinės, tarpukario, pokario biržiečių dainos, surinktos, užrašytos ir dainuojamos šios unikalios knygos autoriaus Augusto Kubiliaus. Knygoje įrašytas ir jo autografas: „Tegu skamba mūsų dainos po šalis plačiausias". Gražus linkėjimas, tarsi apibūdinantis dalį Augusto prasmingos veiklos.

Ne kartą sklaidžiau šį biržiečių dainų dainyną. Beveik visos girdėtos, dainuotos dar vaikystėje, nes ir mano Dainiūnai, ir Augusto Kubiliaus gimtieji Stroliai - vos per 3-4 kilometrus vienas nuo kito nutolę. Mintyse niūniuojant gimtinės dainas, iš prabėgusių metų tolumos plūsteli margi prisiminimai. Kartu su jais ir šiltas padėkos bei džiaugsmo jausmas, kad yra toks Augustas Kubilius, neramios ir dosnios sielos žmogus, išsaugojęs ir paskleidęs tarp mūsų ne tik biržietiškas dainas, bet ir iškėlęs viešumon savo gimtojo kaimo žmones ir papročius, kurie tarsi gražus paminklas Strolių kaimui ir jo dainininkams.

A. Kubiliaus dėdė - žymusis keliautojas A. Poška, kurio archyvo tvarkymu šiuo metu užsiima jubiliatas.

Kaip atsirado šita mūsų komerciniams laikams netikėta, unikali knyga? To prieš keliolika metų klausiau Augustą Kubilių. Jis pasakojo, kad dar septintajame dešimtmetyje, paskatintas pasirodžiusiose plokštelėse įdainuotų liaudies dainų antologijos, įrašė keletą seniausių savo gimtinės dainų ir parodė jas folkloristams profesionalams. Deja, buvo sutiktas abejingai. Prie biržietiškų dainų įrašų teko sugrįžti tik po dviejų dešimtmečių, kada tarp gyvųjų nebeliko žinomo dainų vedėjo ir giedoriaus Augusto tėvo Martyno Kubiliaus, daugelio kitų senųjų dainininkų. Augustui parūpo sužinoti, kiek dainų dainuodavo gimtajame Strolių kaime. „Pradėjau užrašinėti kadaise dainuotų dainų pavadinimus. Gana greit susirašiau apie šimtą. Įpusėjęs antrąjį šimtą, pradėjau užsirašinėti dainų žodžius. Kad dainos nesusimaišytų, teko sugalvoti savotišką klasifikaciją - pagal šaltinius ir dainininkus, iš kurių jas išmokau. Labai svarbu buvo atskirti vėliau išmoktas nuo kadaise dainuotų Biržų krašte. Stengiausi viską kuo kruopščiau patikrinti, ne kartą dėl to lankiausi pas gimines ir kaimynus. Visi su entuziazmu padėjo man prisiminti dainas ir atskirus posmus. Esu labai dėkingas už pagalbą savo motinai, seseriai Pranutei ir jos vyrui Voldemarui Čikštui, kaimynėms Marytei Kubiliūtei - Ragelienei ir Jadvygai Zakrytei - Balčiūnienei. Taip pat pasinaudojau dėdės Kazimiero Stapulionio (dainos užrašytos 1933 - 1946 m.) ir sesers Pranutės Čikštienės (1948 - 1960 m.) dainų sąsiuviniais", - prisimena A. Kubilius biržietiško dainyno komentaruose „Apie dainas ir dainininkus".

Po metų Augustas Kubilius jau turėjo daugiau kaip 300 dainų.

1989 - 1990 metais visas tas dainas padainavo tautosakos rinkėjai A. Kačerauskienei, kuri iššifravo tekstus ir visą medžiagą perdavė Mokslų Akademijos Tautosakos rankraštynui. A. Kubilius sakė supratęs, kad tos dainos bus prieinamos tik entuziastams, o ne visiems, mokantiems ar bent norintiems dainuoti. Likęs vienas kelias - dalį tų dainų išleisti atskiru rinkiniu. A. Kubilius, atrinkęs charakteringesnes dainas, įdainavo dvibalsį jų variantą, padedant bičiuliui kompozitoriui A. Lapinskui, iššifravo žodžius ir melodijas.

Šitaip pasirodė dainynas „Nebark manęs, tėveli". Leidinys, kuris ne vienam Biržų krašto žmogui suteikia džiaugsmo laisvesnę valandėlę, kada maga prisiminti prieš daug metų dainuotas dainas kartu su tais mielais žmonėmis, kurių šiandien jau nebėra. Tik dainos - nesenstantis tėvų ir senelių dvasios turtas - išlieka mūsų savastimi ir jėga. „Į paprastus dainos žodžius ir melodijas žmonės sudėdavo savo amžiną siekimą grožio ir gėrio. Tai leido jiems su džiaugsmu, meile ir ramybe eiti per gyvenimą, padėjo išlaikyti dvasios pusiausvyrą, išsakyti sielos skundą, kai viskas, kas buvo kurta dešimtmečiais, atrodo, jau pražuvo," - tai knygos autoriaus žodžiai. Geriau nepasakysi.

Man regis, kad Augustas Kubilius į šią mums brangią ir reikalingą knygą ėjo visą gyvenimą. Ir klausydamas po gimtų namų pastoge skambėjusios tėvų dainos, ir nusiminęs, kai jo nepriėmė į Pabiržės progimnazijos chorą, ir gėrėdamasis Pabiržėje biržiečių gimnazistų surengtu muzikiniu - literatūriniu vakaru, kuriame humoristinį kūrinį skaitė tuomet dar abiturientas, o šiandien Lietuvoje gerai žinomas literatūrologas Vytautas Kubilius, dainavo Stasys Jankauskas ir kiti dainininkai. O paskui buvo nepamirštami metai Biržų gimnazijoje, dainavimas mokyklos chore, 1950 metų Dainų šventė, studijos Kauno politechnikos institute, instituto dainų ir šokių ansamblis, vėliau, jau dirbant inžinieriumi, vyrų choras, dar vienos studijos - šį kartą J. Gruodžio muzikos mokyklos vakarinio skyriaus solinio dainavimo klasėje.

„Nebark manęs, tėveli" - ne vienintelė Augusto Kubiliaus knyga. 1970 metais skaičiau ką tik pasirodžiusią alpinisto Augusto Kubiliaus parengtą, jo nuotraukomis iliustruotą knygą „Kalnai lieka rymoti". Tuomet nemaniau, kad po ketvirčio amžiaus teks susitikti su technikos mokslų daktaru, alpinistu Augustu Kubiliumi, kuris Pietvakarių Pamyre kartu su kitais lietuvių alpinistais pirmą kartą įkopė į viršūnes, pavadintas K. Donelaičio, M. K. Čiurlionio, Lietuvos vardais, sėkmingai įveikė tuometinėje Sovietų Sąjungoje aukščiausią (7495 m.) Komunizmo viršūnę. Šis įkopimas buvo skirtas alpinistui Konstantinui Zubovui, žuvusiam 1971 metų liepos 2 dieną, atminti. Jo sumanumas ir pastangos 1970 - ųjų vasarą išgelbėjo Augusto Kubiliaus, pakibusio ant virvės viršum „bedugnės" (po Augusto kojomis iki ledyno buvo daugiau kaip kilometras), gyvybę.

Vėliau Augustas prisimins, kad, kabėdamas ant virvės viršum baugios bedugnės, mąstė:"Štai ir baigsiu savo gyvenimo kelią... Kaip viskas paprasta ir netikėta... O rodėsi, jog taip ilgai dar gyvensiu... Tiek buvo sumanymų ir pradėtų darbų... Tiek daug dar gyvenime neišbandyta, nepatikrinta... - netvarkingai viena kitą gena mintys. Tačiau mintys apie mirtį nebaugina. Žinau, ji čia pat. Ir mane apima keista ramybė. „Kiek laiko man dar liko, kol uždusiu, ar sušalsiu," - galvoju apie save, tarsi visai apie kitą asmenį. „Kažin, nukabins mane paskui, ar liksiu kabėti, sako, Kaukaze tik po metų nukabino įstrigusį dvejetą".

Lietuvos alpinistams skirta ir kita jo parengta knyga „Kalnų takais".

Ir šiandien Augusto Kubiliaus kasdienybė užpildyta prasmingais darbais ir sumanymais, kurie svarbūs ne tik jam pačiam. Pastarąjį dešimtmetį, paprašytas savo dėdės Antano Poškos dukters Laimos Kiselienės, tvarkė po mirties likusį didžiulį žymaus antropologo, keliautojo, esperantininko, rašytojo, bibliotekininko, vertėjo, žydų gelbėtojo per Antrąjį pasaulinį karą, Sibiro tremtinio archyvą. Artėjant 100 - osioms A. Poškos metinėms, parengė žymiajam keliautojui skirtą atsiminimų knygą, parašė išsamų straipsnį „Antano Poškos biografijos metmenys", publikuoja savo rašinius kultūros žurnaluose.

 

Algirdas Butkevičius
2009-09-26

Kurios mokyklos valgykla maitina karališkai?

Medeikių pagrindinės mokyklos kolektyvas sutartinai giria valgykloje dirbančias virėjas ir maitinimą organizuojančios įmonės savininkę Genovaitę Vaškienę. Moksleiviai ir jų mokytojai tvirtina, jog yra maitinami karališkai - čia maistas šviežias ir toks skanus, kad tokio esą niekur kitur negalima paragauti.

 

Mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laimutė Klemkienė pritaria puikiems virėjų darbo vertinimams. Anot mokyklos vadovės, itin džiugina maisto įvairovė.

Jai tenka girdėti ir moksleivių tėvų teigiamus atsiliepimus apie virėjų darbą.

Itin pamėgtas „firminis" patiekalas - bulvių plokštainis, kurį noriai valgo mokiniai ir mokytojai.

„Tai – mūsų „stikliai“. Net ponią Almą Adamkienę viešnagės metu čia vaišinome,“ - apie savo valgyklą kalbėjo mokytojai.

Pertraukos metu kalbintos moksleivės net neabejojo, jog patiekalai iš bulvių jų valgykloje yra ypatingi. O kur dar gardžiosios bandelės? „Net mūsų mamos taip pagaminti nemoka," - tvirtino mergaitės. Jos pastebėjo, jog valgykloje galima pasmaguriauti ir gardžiais ledais.

Valgytojai kalbėjo ne tik apie gardų maistą, bet ir apie virėjų sugebėjimą bendrauti su moksleiviais bei palaikomą tvarką valgykloje. Pavyzdžiui, rudenišką nuotaiką pakelia ant stalų pamerktos kaimiškų gėlių puokštės.

„Tai - mūsų „stikliai". Net ponią Almą Adamkienę viešnagės metu čia vaišinome," - apie savo valgyklą kalbėjo mokytojai. Jie prisipažino užėję pavalgyti kartais net nežinantys, ką pasirinkti, nes siūlomi ne mažiau kaip šeši karšti patiekalai. Pagyrimų nusipelno ir gausus mišrainių asortimentas.

Pedagogai, dirbantys keliose rajono mokyklose, kalbėjo galintys lyginti ne tik maisto kokybę, bet ir kainas. Medeikiai esą pranoksta visas kitas valgyklas. „Nesigailime, kad Medeikių mokykloje maitinimas perduotas į privačias rankas," - džiaugėsi pedagogai. Ir skubėjo pridurti, jog virėja Genovaitė Vaškienė yra jų buvusi mokinė, kuri valgykloje šeimininkauja jau dvidešimt metų. Iš pradžių dirbusi eiline virėja, prieš penkerius metus moteris įkūrė individualią įmonę.

Pati Genovaitė Vaškienė, kalbinama „Šiaurės rytų", buvo kukli. Ji sakė nesijaučianti, jog dirbtų kitaip nei jos kolegės kitose mokyklose. Kainos, pasak įmonės savininkės, priklauso nuo prekių. Stengiamasi, kad būtų kuo pigiau. Pavyzdžiui, daržovės perkamos iš Parovėjos seniūnijos ūkininkų. Moksleiviai labiausiai pageidaujantys mišrainių ir bulvinių patiekalų - cepelinų, žemaičių blynų, plokštainio.

 

Gražina Dagytė
2009-09-24

55 metai nuo garsiojo partizano žūties

1954 metų rugsėjo 25 dieną Biržų girioje žuvo paskutinis Pilėnų tėvūnijos vadas Steponas Giedrikas

 

Pilėnų tėvūnija veikė 1951-1956 metais. 1951 m. vasarą Žaliosios rinktinės vadai ėmėsi iniciatyvos sujungti Vabalninko, Biržų, Rokiškio, Pandėlio rajonuose veikiančias partizanų grupes. Rugpjūčio pabaigoje Biržų girioje įvyko partizanų susitikimas. Jame dalyvavo svečiai iš Žaliosios rinktinės - Gedimino tėvūnijos vadas B. Žilys-Saulius ir Žaliosios rinktinės štabo visuomeninės dalies viršininkas Julius Navakas-Tilvikas, Kęstučio tėvūnijos būrio vadas Tautmylis Vaitiekūnas- Zubrys, Vabalninko krašto partizanai K. Kregždė-Piršlys ir J. Baltušis-Trimitas, taip pat Biržų girioje veikę partizanai.

 

Steponas Giedrikas (sėdi centre).

 

Biržiečiams pasiūlyta prisijungti prie Žaliosios rinktinės ir tapti LLKS (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdis) organizacijos nariais. Dauguma vietinių partizanų sutiko. Buvo nutarta įkurti Sierakausko tėvūniją. Ją sudarė penki būriai: Jono Krivicko-Krivio, Lino Pivoravičiaus-Kanapės, Kosto Kregždės-Piršlio, Broniaus Krivicko-Vilniaus, Jono Baltušio-Trimito.

1951 m. rugsėjį pavadinimas pakeistas į Pilėnų tėvūniją. Buvo sudarytas štabas: vadas Steponas Giedrikas-Girietis, štabo viršininkas - Linas Pivoravičius (nuo 1952 m. rugsėjo jį pakeitė K. Kregždė), štabo visuomeninės dalies viršininku paskirtas Romas Petronis-Siaubas, o nuo 1952 m. rugsėjo - Alfonsas Valentėlis-Milžinas.

Steponas Giedrikas - pirmasis ir paskutinis Pilėnų tėvūnijos vadas. Po daug čekistinių operacijų, po apnuodyto partizano Roberto Tučo suėmimo Pagervėje Adolfo Striškos namuose 1954 metų rugsėjo 21-ąją jis žuvo Biržų girios masyvo pietiniame krašte, per du kilometrus nuo Kūginių kaimo.

Beje, čekistų operacijoje prieš S. Giedriką kartu buvo vedžiojamas ir palaužtas partizanas R. Tučas, iš kurio turimo automato PPŠ saugumo sumetimais buvo išimtas dūžiklis. Nepaisant įvairių pažadų, vėliau R. Tučui įvairiuose Rusijos lageriuose teko kalėti beveik 24 metus.

2000 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu S. Giedrikas po mirties apdovanotas VYČIO ordinu.

 

Antanas Seibutis
2009-09-24

Apie žydus, karaimą iš Biržų," Vitaminą", Petro Ločerio nuotraukas ir kibinus

Šeštadienį Biržų krašto muziejininkai pakvietė į pirmąjį iš trijų renginių, skirtų 2009 metų paveldo dienoms.

Šių metų tema - „Europa, bendras paveldas. Istoriją kuriame kartu".

Tvirtovės rūmų salėje įvyko popietė „Pažink šalia esantį". Turiningą, kupiną įvairių faktų paskaitą apie Biržų krašte gyvenusius žydus, karaimus, totorius, vokiečius skaitė neseniai daktarinę disertaciją apsigynęs Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto prodekanas, ilgametis muziejaus draugas Deimantas Karvelis.

Jis su auditorija pasidalijo ir naujausiomis žiniomis iš tyrinėjimų, paieškų, susijusių su Biržų krašto istorija. Įdomiai nuskambėjo faktas, kad XVII a. mūsų krašte galėjai pamatyti ir juodaodžių, nes viename dokumente yra minima Parovėjoje buvusi belaisvių stovykla, o joje buvę ir tamsiaodžių iš Portugalijos.

Biržiečiai plojo Lietuvos karaimų bendruomenės jaunimo ansambliui „Sanduhač“.

Ne mažiau stebina ir tai, kad bevartant dokumentus Sankt - Peterburgo archyvuose galima pamatyti piešinį ir užrašą rusų kalba, kad tai nežinoma pilis, o kitoje jo pusėje rasti kunigaikščio Kristupo Radvilos II ranka pridėtą paaiškinimą, kad tai - Biržų pilis.

Po paskaitos auditorijos dėmesys buvo skirtas karaimams ir Lietuvos karaimų bendruomenės jaunimo ansambliui „Sanduhač. Ypatingo susidomėjimo sulaukė trakietis inžinierius Romualdas Tinfavičius, kurio gimtinė yra Biržai.

Į Biržus atvykęs svečias yra gimęs 1926 metų vasario 16 dieną. Jo tėvas Samuelis Tinfavičius buvusioje Lurje krautuvėje (Vytauto g. 30, dabartiniame Topo centre) buvo atidaręs vaisių, vyno ir valgomųjų produktų parduotuvę „Vitaminas". Jos lange judėjo mechaninė kepėjo lėlė, kuri savo judesiais viliojo praeivius čia apsilankyti. Šioje parduotuvėje Biržuose pirmą kartą pasirodė kramtomoji guma.

Renginyje dalyvavo ir Romualdo brolio šeimos atstovai, gyvenantys Naujamiestyje.

Trečiasis popietės akcentas - naujausias Biržų krašto muziejaus „Sėla" leidinys „Praeities miestas. Biržai Petro Ločerio fotografijose". Leidinio sudarytojų Jadvygos Kriščiūnienės ir Snieguolės Kubiliūtės darbą gražiai papildo muziejaus bičiulio ir pagalbininko Boriso Januševičiaus „špaceris" po prieškarinius Biržus. Jo parašyti komentarai ir prisiminimai papildo nufotografuotus pastatus žmonių gyvenimo istorijomis, aistromis, šiluma.

Popietės pabaigoje svečiai buvo pakviesti pasivaišinti karaimų kibinais ir šimtalapiu, išgerti arbatos ar kavos.

 

Antanas Seibutis
2009-09-22

Germaniškio mokykla - konkurso laimėtoja

Germaniškio pagrindinę mokyklą, išsiskiriančią aplinkos tvarkymu, pastebėjo ne tik kaimo ar rajono žmonės.

Žurnalo „Rasos" skelbtame konkurse „Žalia ir žydinti mano darbovietė" germaniškiečiai tapo nugalėtojais.

Mokyklos nuotraukos puikavosi rugsėjo mėnesi žurnale, o Germaniškį - jau pasiekė garbės raštas ir prizas - kvietimai penkiems asmenims į Druskininkų vandens parką.

Mokyklos tvarkomą aplinką įvertino respublikinis žurnalas.

Anot mokyklos direktoriaus Gedimino Janeliūno, germaniškiečiai pavasarį pamatė žurnale skelbiamą konkursą ir nusprendė jame dalyvauti. Sužydus pasodintoms gėlėms, mokyklos aplinka buvo nufotografuota, o nuotraukos išsiųstos „Rasoms".

Džiugią žinią apie sėkmingą pasirodymą konkurse mokykla sužinojo praėjusį penktadienį.

Germaniškio pagrindinės mokyklos puoselėjama aplinka - visos šios ugdymo įstaigos bendruomenės rūpestis. Tačiau pagrindinė iniciatorė ir entuziastė - mokytoja Lina Gasparėnienė ir jai talkinanti kiemsargė Genutė Vaitkevičienė.

 

Rasa Penelienė
2009-09-22

Šukioniškiai turi pašventintą vėliavą

Praėjusį savaitgalį į Šukionių koplyčią rinkosi kaimiečiai bei jų svečiai. Į tradicinius Šv. Mato atlaidus kasmet susirenka vis didesnis būrys kraštiečių, kuriems koplytėlė jau darosi per ankšta.

Šiemetiniai atlaidai Šukionims išskirtiniai - po šv. Mišių buvo pašventinta bendruomenės vėliava.

Vienos gausiausių ir aktyviausių rajone kaimo bendruomenės nariai vėliavos šventinimo ceremonijoje atrodė įspūdingai. Vėliavą stengėsi laikyti gausus šukioniškių būrys. „Kurie nepasiekė rankomis, vėliavą laikė savo širdimis," - sakė bendruomenės pirmininkė Nijolė Šatienė.

Po šv. Mišių ir kaimo bendruomenės vėliavos šventinimo šukioniškiai įteikė dovaną Vabalninko parapijos klebonui P. Miškiniui.

Šv. Mišias aukojęs Vabalninko bažnyčios klebonas Povilas Miškinis negailėjo gerų žodžių Šukionių kaimui ir jo gyventojams. Jis džiaugėsi jų bendruomeniškumu, aktyvumu ir dosnumu.

Šukioniškiai neliko skolingi: klebonui įteikė jo nuotrauką, kurios autorius - žinomas fotografas Stanislovas Vadapolas.

Pasak N. Šatienės, kaimo bendruomenė vėliavą įsigijo šį pavasarį, tačiau jos šventinimui pasirinko progą, kada galėtų dalyvauti kuo daugiau iš Šukionių kilusių ir čia gyvenančių žmonių.

„Tai buvo trumpa, tačiau labai šilta šventė. Pašventinus vėliavą koplyčioje nuskambėjo Lietuvos himnas ir giesmė Šv. Marijai,"  - pasakojo bendruomenės vadovė.

 

Rasa Penelienė
2009-09-22

Rokiškio šventėje - biržiečių „Klasika"

Praėjusį savaitgalį 510-ąjį miesto jubiliejų šventęs Rokiškis pasipuošė ir senovine technika iš Biržų.

Biržiečių klubo „Klasika" surengti paradą ir parodą šventės metu paprašė Rokiškio rajono savivaldybė.

Biržiečiai į renginį pasikvietė draugų iš Pasvalio, Vilniaus, prie jų prisijungė ir rokiškėnai.

Rokiškio gatvėmis važiavo net 27 transporto priemonės, iš jų - 4 motociklai. Už 17 senovinės technikos vairų sėdėjo biržiečiai.

Kolonoje „burzgė" ir per pusantro šimto baikerių, kurie šventės metu surengė įspūdingą šou.

Biržiečių automobiliams netrūko šventės dalyvių dėmesio.

Senajai technikai buvo atiduota derama pagarba - jų paroda nuo 14.30 iki 18 valandos vyko centrinėje Nepriklausomybės aikštėje.

„Klasikos" pirmininko pavaduotojas Voldemaras Aišporas džiaugėsi puikia rokiškėnų renginio organizacija ir šiltu priėmimu. Biržiečiai su kitais transporto priemonių savininkais buvo pakviesti į vaišes. 

Grįždami iš šventės „Klasikos" nariai užsuko į Kučgalį ir Papilį, kur gyvena klubo narys Vilius Trečiokas su sūnumi.

Biržiečių klubas „Klasika" įkurtas šiais metais.

Jis vienija tik 11 narių, tačiau turi didžiulį būrį draugų. Klubo nariais gali tapti tik 30 metų ir senesnės transporto priemonės savininkai, įsipareigoję dalyvauti renginiuose. Be šventės Rokiškyje," Klasika" šiemet jau spėjo pasirodyti renginiuose Klaipėdoje, Biržuose.

Neseniai klubas sveikino vyriausią narį Narcizą Mikšį, sulaukusį 70-mečio. Šis Raikėnuose gyvenantis technikos mylėtojas priklauso ne tik Biržų „Klasikos" klubui, bet ir rokiškėnų baikeriams.

„Klasikai" vadovauja Egidijus Einoris. Apie klubą daugiau informacijos galima rasti svetainėje www.klasika.us

 

Rasa Penelienė
2009-09-22

Vargonų festivalio garsai Pabiržėje

XIII Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis pasiekė ir Biržų kraštą.

 

Šventos Mišios Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje praėjusį šeštadienį buvo neeilinės. Ryškiais nutolstančios vasaros žiedais išpuoštuose maldos namuose šį sykį ypatingai skambėjo vargonai, tikinčiųjų širdis virpino profesionalus giedojimas ir saksofono muzikos garsai.

Pabiržėje lankėsi Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio, skirto Lietuvos tūkstantmečiui pažymėti, atlikėjai ir organizatoriai - festivalio direktorė ir meno vadovė vargonininkė Zita Lukošiūnienė, solistė Zelma Lukošiūnaitė (sopranas) instrumentalistas Adomas Lukošiūnas (saksofonas).

Atlikėjai į Pabiržę atvyko bažnyčios klebono V. Dagelio kvietimu.

Po Mišių dar kelis kūrinius atlikę muzikantai lenkėsi klausytojams, atlikėjams dėkojo klebonas Vytautas Dagelis ir Pabiržės seniūnijos bei kaimo bendruomenės vadovės.

Aukštaitijos vargonų festivalio direktorė vargonininkė Z. Lukošiūnienė gerų žodių negailėjo klausytojams ir prisipažino nesitikėjusi jų Pabiržėje išvysti tiek daug. Sudeikiuose (Utenos r.) vargoninkaujanti muzikos magistrė biržiečiams perdavė linkėjimus nuo kraštiečio - Biržų krašte augusio Sudeikių bažnyčios klebono Povilo Klezio.

Atlikėjai į Pabiržę atvyko bažnyčios klebono V. Dagelio kvietimu.

„Su Zita Lukošiūniene susipažinau jos organizuotame vargonų festivalyje. Tada dar dirbau Utenoje ir pažadėjau būdamas klebonu kviesti ją į festivalius toje bažnyčioje, kurioje tarnausiu. Kviesdavau į Debeikius (Anykščių r. - red), dabar - į šiauriausio Lietuvos krašto bažnyčią," - po renginio Pabiržėje „Šiaurės rytams" sakė klebonas V. Dagelis.

Su vargonininke Z. Lukošiūniene šį sykį giedojo ir grojo muziko kelią pasirinkę jos vaikai.

XIII Aukštaitijos vargonų festivalis šį rudenį vyksta nuo rugsėjo 13 iki spalio 11 dienos.

Nuo 1997 metų rengiamo Aukštaitijos vargonų festivalio organizatoriai nori suteikti galimybę klausytojams savo parapijų bažnyčiose išgirsti profesionalų atliekamą klasikinę vargonų muziką.

 

Alfreda Gudienė
2009-09-22

Mokytojos Adėlės Nichofienės istorija

Vienas karas žmones sujungė, kitas - išskyrė. Vokietis amžino poilsio atgulė Lietuvoje, o jo žmona lietuvė - Vokietijoje.

Neseniai „Šiaurės rytuose" rašyta apie Ričardo Krandalo iš Honolulu Variakojų šeimos atstovų paieškas Aulių ir Klausučių kaimuose. Po straipsnio atsiliepė keletas žmonių - giminių, pažįstamų.

Apie Klausučių kaimo Variakojus žinių pateikė žinomas Biržų krašto kraštotyrininkas Jonas Dagilis, kartu tarsi paruošdamas dirvą sentimentaliai ir sudėtingai istorijai apie mokytojos Adėlės Variakojytės - Nichofienės gyvenimą.

Jono mamos Olgos Variakojytės - Dagilienės pirmoji ir vienintelė mokytoja buvo jos bendrapavardė Adėlė Variakojytė - Nichofienė. Tad Dagiliai stengėsi geriau pažinti mokytojos gyvenimo kelią - netipišką, be galo įdomų.

Richard Nichof kapas.

Mokytojos Adėlės tėvai - Klausučių ūkininkai. Nors sprendžiant apie gimimo ir mirties įrašus bažnytinėse knygose, jie turėjo gyventi gal ir pačiuose Biržuose ar netoli jų. Kristupo Variakojo ir Marijonos Užunarytės - Variakojienės šeimoje augo 4 vaikai: Palmyra - Olga (g. 1888 11 20), Darata - Ona (g. 1890 12 15), Adėlė - Marijona (g. 1894 12 27) ir brolis Jonas (1898 09 10 - 1919).

Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerinės Vokietijos okupacija jaunajai Adėlei atnešė netikėtų gyvenimo posūkių. Jai teko slaugyti pasiligojusį, o galbūt sužeistą ir nuo savų kariškių atsilikusį vokietį Richardą Nichofą. (Jo vardas ir pavardė šaltiniuose rašoma labai įvairiai). Ir suliepsnojo tarp dviejų jaunų žmonių meilė. Richard ir Adėlė susituokė 1918 metų gruodį. Beveik po metų gimė sūnus Kurtas.

Jaunoji pora vieno po kito netenka artimųjų: 1919 m. miršta brolis Jonas, 1920 m. motina Marija Variakojienė, 1921 m. - tėvas - Kristupas Variakojis. Jie visi palaidoti senosiose Biržų evangelikų reformatų kapinėse Nastopkos gatvėje.

Adėlė Nichofienė pradeda dirbti mokytoja Vinkšninių kaime. 1923 metų spalį gimė sūnus Jonas. Prie kelio Vinkšniniuose dar tebestovi sena molinė kaimo gryčia, kurioje gyveno Nichofų šeima, o vaikus prižiūrėjo Elzbutė Tamošiūnienė.

Tačiau mokytojos laukė dar vienas nelengvas gyvenimo išbandymas - vyro mirtis. Skaitome įrašą iš Biržų evangelikų reformatų parapijos mirusiųjų 1920 - 1927 m. metrikų nuorašų:

„Richardas Nichoffas. Mirė 1925 03 10 Vinkšninių sodžiuje plaučių uždegimu. 41 metų amžiaus (g. 1884 m.). Buhalteris, Vokietijos valdinys. Biržų parapija. Tėvai - Henrik Nichoff ir Minna Planschmidt. Liko žmona ir du sūnūs. Palaidojo 03 15 Biržų kapuose. Žinias suteikė A. Nichofienė. Surašė kun. Povilas Jakubėnas".

Palaidojo vokietį kareivį netoli Variakojų kapavietės. Gal todėl, kad artimieji nelabai pritarė Adėlės santuokai su svetimtaučiu. Ant paminklinio akmens įrašas įrodo, kad čia palaidotas RICHARDAS NYHOFAS.

Likusi našlė, Adėlė Nichofienė kitos šeimos nesukūrė, mokytojavo Juodžionių, Biržų pradinėse mokyklose. 1940 metais Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą ir leidus Vokietijos piliečiams keltis į Vokietiją, mokytoja su sūnumis išvažiavo. Ji, matyt, turėjo ir dokumentus, nes vyro mirties įraše yra žodžiai „Vokietijos valdinys".

Kilus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijai 1941 metais užpuolus Tarybų Sąjungą, A. Nichofienė buvo grįžusi į Biržus. Jos suaugę sūnūs tarnavo hitleriniame vermachte. Artėjant frontui, Adėlė Nichofienė vėl grįžo į Vokietiją. Abu jos sūnūs liko gyvi, tačiau ryšius su gimtuoju Biržų kraštu palaikė, giminių kapinėmis rūpinosi tik Adėlė. Ji bendravusi su žinoma Biržų krašto tautodailininke, juostų audėja ir pynėja Adele Sadauskiene. Abi jos jau, deja, mirusios.

Adėlė Nichofienė palaidota kažkur Vokietijoje.

 

Antanas Seibutis
2009-09-19

Nojus naująjį albumą pristatys Biržuose

Rugsėjo 21 d. NOJUS išleidžia naują albumą NEMATOMI.

Rugsėjo 30 d. jį pristato koncerte Biržų kultūros centre.

Elektra Studios ir Soundivision Studio Dubline įrašytas albumas - jau septintasis atlikėjo diskografijoje.

Kūrybinį kelią pradėjęs 1988 metais, Nojus 1992 m. sukūrė grupę AIRIJA, įrašė 5 albumus, o nuo 2000 m., iširus grupei, NOJUS tęsia muzikinę veiklą Dubline.

NOJUS dainas atlieka su grupe, kurios narys - ir biržietis Vidmantas Galeckas (kairėje).

„Šis albumas - tai visos grupės kūrybinis darbas. Ritmika rūpinosi ir būgnų partijas kūrė Asta Milerienė, bosines linijas vystė Vidmantas Galeckas (biržietis - red. p.), saksofono ir akordeono melodijas piešė Lorenas Bučius, man tereikėjo visa tai sudėlioti į savo vietas, nesugadinti ir pagražinti gitarų garsais bei solo išpuoliais, pasidalyti mintimis, virtusiomis žodžiais ir dainomis, kurios kiekviena gyvena savo gyvenimą ir pasakoja savo istoriją. NEMATOMI - apie tuos, kurie gyvena tarp mūsų, kuriems nereikia daug, jie randa laimę mažuose dalykuose - arbatos puodelyje, rytinėje saulėje ar vakarinės jūros skaidrioje tyloje. NEMATOMI - apie mus ir mūsų nematomą pusę, kurią dar turime atrasti, pažinti ir keistis," - apie naują albumą kalba NOJUS.

Trečiasis albumo singlas „Laivas" sukurtas ir dedikuotas „Tūkstantmečio odisėjos" jachtai „Ambersail".

Visa tai ir daugiau bus galima išgirsti ir pamatyti rugsėjo 30 d. NOJAUS ir grupės naujojo albumo NEMATOMI pristatomajame koncerte Biržų kultūros centre.

Koncertą 18.30 val. pradės Biržų jaunimo grupė OUTCOLD, 19 val. - NOJUS ir grupė.

Singlus „Žaluma"," Nematomi žmonės" ir „Laivas" jau galima išgirsti ir parsisiųsti nojus.com, o rugsėjo 21 d. albumas išleidžiamas CD ir Download formatais.

Bilietai į koncertą parduodami Biržų kultūros centre.

Bilieto kaina - 15 Lt, moksleiviams - 10 Lt.

Informaciniai rėmėjai - „Šiaurės rytai"," Biržiečių žodis"," Rygveda"

 

2009-09-17

TAU ruošiasi naujiems mokslo metams

Trečiojo amžiaus universitetas (TAU), kurį lanko garbaus amžiaus biržiečiai, ruošiasi naujiems mokslo metams.

Kredito unijos posėdžių salėje rugsėjo 9 dieną vyko Biržų dekanato posėdis, kuriame apžvelgta praėjusių mokslo metų universiteto veikla.

TAU išsirinko naują vadovę - Vandą Kondrotienę (antroji dešinėje).

Pasidžiaugta efektyviai dirbusiais informatikos, kultūros, dvasinio tobulėjimo, sveikatos fakultetais. Analizuotos ir nesėkmių priežastys bei numatytos darbo gairės šiems mokslo metams.

Atsistatydinus Kęstučiui Taurui, TAU pirmajam rektoriui, klojusiam universiteto veiklos pamatus, naująja direktore patvirtinta Vanda Kondrotienė. Jos pavaduotoja - Valė Vaitaitienė.

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiais, veiks septyni fakultetai: politologijos (dekanas - Alfredas Bagdonavičius), Dvasinio tobulėjimo (dekanė - Valentina Ščerbakova), kultūros (dekanė - Saigūnė Rožėnienė), turizmo (dekanė - Janina Šlekonienė), sveikatos (dekanė - Laura Stambrauskienė), anglų kalbos (dekanė - Genovaitė Norvidienė) ir informatikos (dekanas - Kęstutis Tauras).

Dekanai planuoja savo veiklą ir laukia užsiėmimuose aktyvių klausytojų.

 

Vanda Kondrotienė, TAU direktorė
2009-09-15

Jubiliejiniuose Rokiškio renginiuose dalyvaus du Biržų chorai

Ateinantį savaitgalį Rokiškis švęs savo 510 metų jubiliejų.

Šia proga mieste numatyta daug renginių, koncertų, susitikimų. Su švente sutampa ir kitas jubiliejinis renginys - tai X tarptautinis vargonų muzikos festivalis, skirtas čekų muzikui, pedagogui, vargonininkui Rudolfui Lymanui.

Į šiuos jubiliejinius renginius pakviesti ir du Biržų chorai: kultūros centro jubiliejinis choras „Viktorija" ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčios mišrus choras (vadovė - V. Morkūnienė).

Rugsėjo 20 dieną chorai giedos Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Choras „Viktorija" savo koncertinę programą pradės 9.30 val., taip pat giedos mišių metu. Bažnyčios choras giedos iškilmingose sumos mišiose, kurias aukos Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Be minėtų renginių, šią dieną Rokiškio bažnyčia švęs ir Dekanato dieną bei Evangelijos žinios Lietuvai 1000 metų jubiliejų.

 

Viktorija Morkūnienė, vadovė ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkė
2009-09-15

II Jaunalietuvių sporto sąjungos šventei - 75

Šiauliuose leistas laikraštis „Mūsų kraštas" 1934 09 09 rašė: „... rugsėjo mėn. 1, 2 d. Biržuose įvyko didžiulė Lietuvos Tautiškojo Jaunimo „Jaunoji Lietuva" Sąjungos Biržų rajono JSO šventė, surengta Tautos Vadui Antanui Smetonai pagerbti".

Čia būtų galima pakalbėti apie „Jaunosios Lietuvos" sąjungos sportinę veiklą. 1931 m. prie sąjungos įsteigta jaunalietuvių sporto organizacija - JSO. Aktyviai sportavo ir Biržų jaunalietuviai. 1932 05 01 Čepukų-Klausučių skyriuje įsteigta pirmoji sporto sekcija. 1932 12 17 įvyko Biržų skyriaus - JSO klubo steigiamasis susirinkimas. Klubo pirmininku išrinktas Julius Niurka.

 

Antanas Seibutis
2009-09-15

Suosto bažnyčios šventorių papuošė kryžius

Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai kiekvienais metais tampa didžiausia Suosto ir aplinkinių kaimų žmonių bei į gimtinę sugrįžtančių kraštiečių švente.

Sekmadienį vykęs Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai skirtas renginys prasidėjo Rožinio malda.

Šv. Mišias aukojo Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys, vyko Švč. Sakramento adoracija. Iškilmėse giedojo Biržų šv. Jono Krikštytojo parapijos jaunimo choras, vadovaujamas Vaidos Vireliūnaitės.

Po Šv. Mišių Suosto bažnyčios šventoriuje klebonas Dalius Tubys pašventino marmurinį kryžių, kurio autorius - Panevėžyje gyvenantis Adolfas Bėliakas.

Po Šv. Mišių Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys pašventino kryžių.

„Ateina metas, kai norisi padėkoti gimtojo krašto bažnyčiai, išreikšti pagarbą vietos žmonėms," - kalbėjo kryžiaus autorius. Kraštiečio dovanos gimtojo krašto bažnyčiai vertė - per dešimt tūkstančių litų.

A. Bėliakas pasakojo gimęs ir augęs šalia Suosto esančiame Velykionių kaime. Jo tėvas Jokūbas vadovavo Suosto bažnyčios komitetui, o motina Julija giedojo bažnyčios chore. „Tėveliai man įskiepijo meilę Dievui ir pagarbą žmonėms," - sakė A. Bėliakas, kuriam už dovaną atsidėkodami suostiečiai įteikė puokštę gėlių.

Po kryžiaus pašventinimo Suosto kaimo žmonės dėkojo klebonui Daliui Tubiui, Suosto parapijos administratoriui kunigui Andriui Šukiui, Šv. Mišių metu giedojusio jaunimo choro vadovei Vaidai Vireliūnaitei, bažnyčios rėmėjui ūkininkui Henrikui Bertuliui.

„Gyvename nuo atlaidų iki atlaidų. Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų proga į Suostą suvažiuoja giminės ir artimieji. Meldžiamės už tuos, kurie padėjo atstatyti mūsų bažnyčią, dėkojame ir tiems, kurie šiandien bažnyčią puoselėja," - po šventės kalbėjo parapijos bendruomenės narė Regina Simonavičienė.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-09-15

Baltarusiški savaitės motyvai Biržų muziejuje

Visa praėjusi muziejaus darbo savaitė buvo nuspalvinta mūsų kaimynų baltarusių motyvų. Rugpjūčio 31 dieną meras R. Ramonas ir Nesvyžiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Igoris Makaras iškilmingai pasirašė tarptautinę draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. 

Prieš tai garbingas svečias, lydimas Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus Gintaro Butkevičiaus ir šių eilučių autoriaus, susipažino su Biržų muziejumi, ypatingai akcentuojant tiek Nesvyžiaus kraštą, tiek ir Biržus siejančias istorines asmenybes - kunigaikščių Radvilų giminės atstovus. Radome ir daugiau panašumų - tai papročiai, valgiai, bendra LDK istorija.

 

Paveldosaugininkai domisi Biržų tvirtovės restauracija

Rugsėjo 3 dieną į muziejų, kartu ir kaip į Biržų tvirtovės kompleksą, atvyko Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai Alfredas Jomantas, Bronislava Raupėnienė, architektas ir tvirtovės rūmų atstatymo projekto autorius Evaldas Purlys su svečiais iš Baltarusijos: Baltarusijos Kultūros ministerijos Paminklų apsaugos ir restauracijos Valdybos viršininko pavaduotoja Aksana Smotrenko, Nesvyžiaus Nacionalionio istorijos - kultūros muziejaus - draustinio direktoriaus pavaduotoja moksliniam darbui Galina Kondratjeva ir bendros Baltarusijos - Lenkijos įmonės „Renovatum" generaliniu direktoriumi Sergejumi Drušičiumi.

Žvelgiant iš portretų kunigaikščiams Radviloms muziejų direktoriai pasikeitė sutarties dokumentais.

Svečiai klausinėjo apie tvirtovės istoriją, atstatymo darbus, restauravimo etapus, domėjosi dabartiniais rūmų sienų ir pamatų sustiprinimo darbais, ateities planais.

Architektas Sergejus Drušičius nuodugniai ir smulkiai, panaudodamas ir vaizdines priemones - skaidres bei nuotraukas, papasakojo apie Radvilų Nesvyžiaus pilies restauravimą, atstatymo darbus, didžiulio per 100 ha parko tvarkymą, būsimus darbus ir vizijas.

 

Biržų muziejus turi dar vieną draugą

Praėjusį penktadienį į Biržų krašto muziejų „Sėla" atvyko dar viena baltarusių delegacija, vadovaujama Baltarusijos Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Vladimiro Prokopcovo. Jį lydėjo du muziejaus darbuotojai ir Kultūros ministerijos atstovė, kuruojanti muziejų veiklą. Atvykimo tikslas - susipažinti su Biržais, su Radvilų tvirtovės kompleksu, su muziejumi ir pasirašyti bendradarbiavimo sutartį

Atvykę svečiai apžiūrėjo Biržus. Susitikimą vainikavo Baltarusijos Nacionalinio dailės muziejaus ir Biržų krašto muziejaus „Sėla" bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė įstaigų vadovai Vladimiras Prokopcovas ir Gintaras Butkevičius.

Sutartyje numatyta dalyvavimas mokslinėse konferencijose, kurias organizuoja abi įstaigos, keitimasis abiejų muziejų mokslinių darbuotojų delegacijomis, muziejų leidiniais, publikacijomis, darbo su turistais kultūros objektuose patirtimi, vaizduojamojo ir taikomojo meno parodomis.

Susipažinę su muziejaus veikla, edukacinėmis programomis, pasivaikščioję po tvirtovės teritoriją, svečiai liko sužavėti ir nuoširdaus priėmimo, ir Biržų tvirtovės vaizdų. Svečiai džiaugėsi ir dovana - tikru kokliu su kunigaikštytės Liudvikos Karolinos inicialais LKMB ir data - 1682.

 

Antanas Seibutis
2009-09-12

Knyga apie Vabalninke gyvenusius žydus

Rugsėjo 9 dieną Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko filialo darbuotojai pakvietė į Dalijos Epšteinaitės - Kijv knygos „Jie gyveno Vabalninke 1925 - 1941" pristatymą.

Ši knyga - tarsi paminklas Vabalninko žydams, kartu priminimas ir mums visiems, kaip per karus, kataklizmas, per ideologijas dingsta šalia mūsų gyvenę žmonės, palikdami tik prisiminimus ir kapines.

„XVII a. Vabalninke ima kurtis žydai: pirmą kartą jie čia paminėti 1667 m. 1940 m., Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, čia gyveno 120 žydų šeimų - apie 600 žmonių... Odininkai ir batsiuviai, vežikai, šaltkalviai, malūnininkai, grūdų supirkėjai, mėsininkai, stikliai, kirpėjai, dailidės, parduotuvių savininkai, mokytojai, sinagogos patarnautojai, pirtininkai, elgetos - visi jie 1941 m. rugpjūčio 26 - ąją nužudyti Žadeikių miške... Šiandien Vabalninke gyvena 1363 žmonės. Žydų tarp jų nėra..." - tai citatos iš knygos.

Knygos viršelyje - 1930 01 17 nusifotografavusi Frida Baronaitė.

Tik keturi sakiniai, o juose - irgi beveik 400 metų Vabalninko žydų gyvenimas. Knygos pristatymo metu buvo kalbėta apie jų godas, viltis ir... mirtis, apie senąsias žydų kapines, pageltusius Vabalninko bendruomenės žydų gimimo įrašų knygos lapus. Taip pat minėta K. Šakenio 1935 m. išleista monografija apie Vabalninką, senųjų vabalninkiečių prisiminimus apie kaimynus žydus, įspūdingą žydų bendruomenės kultūrininkų sąrašą. Dar kalbėta apie savotišku metraštininku tapusio fotografo Juozo Daubaro tvarkingai mokesčių inspekcijai užpildytus sąsiuvinius su klientų vardais ir jo meistriškas nuotraukas bei išlikusius negatyvus. Minėtas ir apie 40 žydų 1941 m. neišgelbėjęs netgi toks desperatiškas mėginimas - kanauninko Mato Kirlio jiems suteiktas krikšto sakramentas.

Po renginio vedėjos Onos Šoblinskienės eilėraščio, po perskaitytos ištraukos iš knygos mintimis apie Vabalninką, jo gyventojus, knygos atsiradimo aplinkybes, fotografo Juozo Daubaro negatyvus pasidalijo autorė Dalija Epšteinaitė - Kijv. Ji Vabalninko muziejui įteikė nuotrauką su Vabalninko žydais.

Apie žydus kalbėjo Žydų kultūros ir informacijos centro Vilniuje direktorius Algimantas Gurevičius. Pirktus saldumynus žydų parduotuvėlėse prisiminė mokytoja, paminklo „Svajonė" mecenatė Janina Černiauskaitė - Kuncevičienė, kaimynus žydus prisiminė senieji vabalninkėnai.

Vabalninko seniūnas Stepas Gudas pasidžiaugė tvarkomomis senosiomis žydų kapinėmis, kitais juos menančiais objektais ir netgi parodė neseniai iš atvykusių žydų gautą dovaną už gerai prižiūrimas jų kapines - lapelį su ranką primenančiu atvaizdu ir nežinomais žodžiais. Dalija Epšteinaitė - Kijv paaiškino, kad tas ženklas yra laiminanti Dievo ranka.

Kaip sakė knygos autorė Dalija, dėl įvairių priežasčių kasdienis žydų gyvenimas buvo gana uždaras, mažai pažįstamas lietuviams, tad iki pat šių dienų greta tiesos vaikšto ir nemažai mitų, neteisingo supratimo, paprasčiausio nežinojimo. Tokių knygų paskirtis ir yra arčiau susipažinti su mus supančių tautų gyvenimu, papročiais.

 

Antanas Seibutis
2009-09-12

Vienadienė stovykla Germaniškyje

Biržų rajono neįgaliųjų draugijos vaikų ir jaunimo klubas atsisveikino su vasara.

Paskutinė šios vasaros vienadienė stovykla vyko Germaniškyje.

Jos dalyvius svetingai sutiko ištikimas bažnyčios tarnas Augustas Skadinis, kuris ir pakvietė aplankyti Germaniškio koplyčią, papasakojo šio krašto istoriją.

Išvykos dalyviai apžiūrėjo įspūdingąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią.

Vėliau jaunimas patraukė Latvijos link. Lydimi A. Skadinio, aplankė Skaistkalnės katalikų bažnyčią, pabuvojo jos rūsiuose, kur labiausiai sudomino išlikusios mumijos. Keletas vaikų prisipažino, kad pirmą kartą pėsčiomis keliauja iš vienos valstybės į kitą.

Pasisvečiavę Skaistkalnėje grįžome atgal į Germaniškį, kur laukė siurprizas: Reginos Ukrinienės įmonės ir jos darbuotojų paruoštos vaišės.

Vėliau jaunimas nusprendė aplankyti Bliūdžių kaime gyvenantį draugijos narį Raimondą Gasiūną, kuris dėl sveikatos problemų negalėjo stovyklauti kartu. Raimondas ir jo mama labai laukė savo bičiulių - vaišino pyragu, gardžia arbata, visi vieni kitiems pasakojo savo nuotykius.

Vienadienė stovykla jaunimui leido dar kartą prisiminti prabėgusios vasaros džiugias akimirkas, sutvirtino draugystę.

 

Jurgita Sereikienė,
Neįgaliųjų draugijos vaikų ir jaunimo klubo pirmininkė
2009-09-12

Biržų krašto muziejus „Sėla" kviečia keliauti ir susipažinti su daugiakultūriu Biržų krašto paveldu

Ne pirmus metus Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkai rengia turistinius, pažintinius, kultūrinius žygius po Biržų rajoną, pristatydami vis kitą mūsų krašto istorijos puslapį, su ja susijusius objektus.

Šiemet rugsėjo 18-27 dienomis visoje Lietuvoje vyks kasmetiniai Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos" renginiai. Šių metų tema „Europa, bendras paveldas. Istoriją kuriame kartu" siejama su Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimu, siekiant pristatyti Lietuvą kaip daugiakultūrę valstybę.

Tema yra aktuali ir mūsų Biržų kraštui, nes jame įvairiu laiku gyveno ne vien lietuviai, bet ir totoriai, karaimai, žydai, rusai stačiatikiai, rusai sentikiai, vokiečiai, latviai, lenkai bei kitų tautybių atstovai. Sykiu pažymėdami ir tarptautinę Turizmo dieną, Biržų muziejininkai kviečia rugsėjo 26 dieną pakeliauti po Biržų miestą ir rajoną, prisimenant ir pagerbiant tautines mūsų krašto mažumas, susipažįstant su vietovėmis," kalbančiomis" apie jų gyvenseną, kultūrą, papročius, tradicijas.

Kelionę pradėsime pasakojimu apie Biržų istorijos dalimi tapusių totorių, karaimų, vokiečių kultūrinį palikimą. Sustoję Biržų centre, susipažinsime su buvusia latvių pradžios mokykla, liuteronų bažnyčių istorija. Toliau - lenkų pradžios mokykla ir jos mokytojos Vandos Rodkevičiūtės - Ordincovienės tragiška gyvenimo istorija, lenkų biblioteka, sporto draugija.

Prie buvusios stačiatikių cerkvės pakalbėsime apie jos istoriją, pamatysime, kur buvo laidojami jų dvasininkai- popai. Aplankę senąsias karaimų ir žydų kapines Malūno gatvėje, pasuksime tragiška žyme pažymėtų Pakamponių link, kur prisiminsime Biržų žydų istoriją, jų tragišką likimą, žydų getą 1941 m.

Iš Biržų važiuodami Rokiškio link, pasieksime rusų sentikių kaimą Kvedariškį, kur prie kapinių mūsų lauks sentikių bendruomenės atstovai. Paklausysime jų pasakojimų, giesmių, aplankysime kapines.

Tęsdami pažintį su tautinių mažumų istorija, suksime Kraštų link, kur yra senosios evangelikų liuteronų kapinaitės, vėliau stabtelėsime prie buvusio Skrėbiškio dvaro, kur 1863 m. buvo suimtas sužeistas sukilimo vadovas generolas Zigmas Sierakauskas.

Kelionės pabaigoje Biržų girioje aplankysime Anglių kalną, apžiūrėsime atnaujintą paminklą 1863 - 1864 metų sukilėliams. Jis primena bendrą lietuvių ir lenkų kovą prieš caro priespaudą.

Norinčius vykti kviečiame registruotis telefonais 33397 ir 33390. Išvykimo vieta - automobilių stovėjimo aikštelė prie Biržų piliakalnio, laikas - rugsėjo 26 d. 10 val.

 

2009-09-10

Biržų kultūros centras pradeda naują darbo sezoną

Praeitą darbo sezoną Biržų kultūros centre įvyko 192 renginiai, kuriuose pabuvojo apie 34 tūkstančius biržiečių.

Puikiai atstovavo Biržams Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje mėgėjų meno kolektyvai.

Šį sezoną pasitinkame su nerimu. Ekonominiu sunkmečiu visoje Lietuvoje mažinamas kultūros biudžetas ir kultūros darbuotojų atlyginimai. Padidėjus parduodamų bilietų pridėtinės vertės mokesčiams, nemažai profesionalių atlikėjų atsisako koncertuoti, vaidinti mažesniuose miestuose dėl neaiškios galimybės gauti pelno. Teatrai stato minimalaus biudžeto spektaklius, koncertinės organizacijos siūlo kuklesnes koncertines programas.

Tačiau viliamės, kad ir tokiu nelengvu laikotarpiu su ištikimųjų rėmėjų pagalba sugebėsime Jūsų kasdienybę praskaidrinti prasmingais spektakliais, smagiais koncertais, gražiomis šventėmis.

Jau suplanuota nemažai renginių. Naują darbo sezoną pradėsime rugsėjo 19 d. 19 val. šokių vakaru brandaus amžiaus žmonėms. Gros Šukionių kaimo kapela.

Rugsėjo 26 d. Rokiškio ir Pasvalio jungtinis teatras parodys nemirtingąją komediją „Amerika pirtyje".

Spalio 8 d. Juozo Miltinio dramos teatras pakvies jaunuosius žiūrovus į pamokančią pasaką „Kaip tapti paršeliu".

Vyresniems spalio 23 d. naują koncertinę programą pristatys Romas Dambrauskas ir Kera, lapkričio 11 d. koncertuos dainininkas Mantas, lydimas viso būrio šokėjų.

Spalio 8 d. teatro gerbėjai galės pažiūrėti Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį -sukrečiančią dramą „Visada tavo. Ana Frank", lapkričio 7 d. - kartu švęsti Biržų kultūros centro mėgėjiško teatro penktąjį gimtadienį. Nespėję pamatyti populiariausio praeito sezono spektaklio „Urvinis žmogus" tą galės padaryti lapkričio 24-ąją.

Ne vieną šventę gražiomis programomis paįvairins Biržų kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai. Į pirmąjį šio sezono koncertą jie pakvies spalio 17-ją. Kamerinis choras „Viktorija" ir mišrus choras „Agluona" [vad. Viktorija Morkūnienė], liaudiška kapela „Širvėna" [vad. Jonas Gasparėnas], liaudiškos muzikos „Kaziuko kapela" [vad. Kazys Baronas], pučiamųjų orkestras [vad. Gitas Korsakas], šiuolaikinio šokio grupė „Invazija" [vad. Stela Rukšėnienė], jaunimo tautinių šokių grupė „Raitytinis" [vad. Danguolė Kalkienė], vyresnio amžiaus žmonių kolektyvas „Bočiai" [vad. Lina Januševičienė], mėgėjų teatras [ vad. Vita Vorienė], pramoginių-sportinių šokių grupės [vad. Dalia Urbonienė], tremtinių choras „Tremties aidai" ir neįgaliųjų ansamblis „Ištvermingieji" [vad. Laima Aukštuolienė] kviečia ateiti ir papildyti jų gretas.

Kolektyvų repeticijų laiką, vadovų telefonus sužinosite kultūros centro skelbimų lentoje.

Kaip ir anksčiau, antradieniais ir ketvirtadieniais demonstruosime kino filmus, organizuosime diskotekas jaunimui ir šokių vakarus brandaus amžiaus žmonėms, kitas įvairias šventes. Tad sekite renginių reklamą, kurią maloniai sutiko spausdinti „Šiaurės rytai"," Biržiečių žodis"," Panevėžio rytas". Apie kultūros centre vykstančius renginius informuosime ir Biržų savivaldybės internetiniame puslapyje, miesto skelbimų lentose.

Labai svarbi ir Jūsų, mieli biržiečiai, nuomonė. Pastabų, pageidavimų lauksime elektroniniu paštuarba jautrazal@micro.lt

Svarbiausia, kad ir ekonominiu sunkmečiu nepamirštumėte kelio į mūsų kultūros centrą.

 

Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius,
Biržų kultūros centro koncertinės veiklos organizatorė Jautra Žaldokaitė
2009-09-10

Gyvenimas Suoste: nuo atlaidų iki atlaidų

Būna nepamirštamų dienų. Jos kaip švelnus prisiminimas, glūdintis sieloje.

Prieš metus rugpjūčio mėnesį suostiečius pirmą kartą aplankė naujai paskirtas Suosto parapijos administratorius kunigas Andrius Šukys.

Per Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus Suosto bažnyčioje giedojo Utenos Senosios muzikos ansamblis „Vox animae" (vad. V. Šeduikienė).

Spalio mėnesį tikintieji kalbėjo Rožinio maldą bažnyčioje ir koplyčiose bei namuose. Šiais metais tikintieji yra kviečiami suburti bent vieną Gyvojo Rožinio draugijos maldos būrelį Suosto parapijoje.

Germaniškio pagrindinės mokyklos mokiniai noriai rengia katalikiškas šventes.

Bažnytinė bendruomenė mielai bendrauja su Germaniškio pagrindine mokykla. Per šventes Germaniškio koplyčioje gieda mokytojos Z. Beliakienės paruoštas jaunimo chorelis. Vakarinis būrelis nuolat pristato mokyklos bendruomenei ir miestelio gyventojams kruopščiai parengtus spektakliukus, miniatiūras, organizuoja diskusijų popietes. Per tikybos pamokas mokiniai mokytojos S. Balodytės kviečiami rimčiau pažinti tikėjimo slėpinius ir gyvenimo tiesas.

Parapija mielai bendrauja su Legailių senelių globos namų gyventojais. Parapijos klebonas nuolat juos lanko, mielai bendrauja su personalo darbuotojais. Rengiamos Advento ir Gavėnios rekolekcijos, iškilminga Kūčių vakarienė. Suosto bažnyčioje aukojamos šv. Mišios už Legailių globos namų bendruomenę.

Lapkričio 15-16 dienomis Suosto parapijoje lankėsi sekmadieninės televizijos laidos „Šventadienio mintys" kūrybinė grupė, mielai bendravusi su parapijiečiais, pristačiusi atgimusios bendruomenės veidą (laida rodyta per LTV lapkričio 23 d.).

Parapijiečiai Advento ir Gavėnios metu mielai dalyvavo rekolekcijose, dosniai aukojo pinigus ir ruošė rankdarbius vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Dalyvavo akcijoje,, Gerumas mus vienija".

Liepos mėnesį palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos metinių minėjimo dieną Germaniškio koplyčioje tikintieji džiaugėsi šv. Marijos Magdalenos atlaidų iškilmėmis. Susirinkusieji giedojo gedulines valandas už mirusius, kalbėjo Rožinio maldą už Germaniškio bendruomenę. Šv. Mišių metu maldavo atgimstančiai bendruomenei reikalingų malonių. Per pamaldas giedojo Germaniškio pagrindinės mokyklos merginų grupė.

Parapijiečiai dėkingi geros valios žmonėms, dovanojusiems du procentus pavieniams aukotojams ir geradariams.

Rugsėjo mėnesį mokiniai pradeda ruoštis Susitaikymo bei Eucharistijos (Pirmosios Komunijos) sakramentams, o vyresnieji - Sutvirtinimo sakramentui (informacija teikiama ir registracija vyksta Suosto bažnyčioje ir Germaniškio koplyčioje).

Dar šiemet Suosto parapijoje prasidės gyventojų lankymas (kalenda), todėl kiekvienas turės progą susitikti su kunigu pokalbio.

Suosto parapijos didesnių miestelių gyventojai kviečiami rengti dvasinių pašnekesių popietes ir reikšti pageidavimus aktyviems parapijos nariams.

Vasaros metu sutvarkyta maldos vietų aplinka, remontuotos patalpos. Švenčiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejinius metus, Suosto bažnyčios šventoriuje pastatytas marmurinis kryžius, kurio autorius - A. Bėliakas.

Suosto bažnyčioje ir Germaniškio bei Žvejotgalos koplyčiose nuolat aukojamos šv. Mišios, rengiamos šventės, organizuojami įvairių liturginių laikotarpių paminėjimai.

Atsižvelgus į tikinčiųjų prašymą, švenčiant popiežiaus Benedikto XVI paskelbtus Kunigų metus, nuo spalio mėnesio Suosto parapijoje šv. Mišios aukojamos savaitgaliais tokia tvarka: kiekvieną šeštadienį 10.30 val. Žvejotgalos koplyčioje, 12 val. Germaniškio koplyčioje; kiekvieną sekmadienį 10 val. Suosto bažnyčioje. Prieš šv. Mišias - Rožinio malda už vietos bendruomenę.

 

2009-09-08 

Biržiečiai apžiūrėjo senųjų amatų muziejų

Praeitą šeštadienį grupelė biržiečių kartu su rajono savivaldybės tarybos nare Ramune Čigiene ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos Panevėžio apskrities koordinatoriumi Ojaru Purviniu lankėsi senųjų amatų muziejuje Latvijoje.

Biržų krašto kaimynystėje, netoli Barbelės miestelio, ant Iecavos upės kranto, latvių ūkininkas Martins Medins įkūrė senųjų amatų muziejų. Čia prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė vandens malūnas, kurį dabar, gavęs Europos Sąjungos paramą, ūkininkas pradėjo atstatyti. Sodybos komplekse jau stovi klojimas, kalvė, daržinė padargams laikyti (pas mus dar vadinama „lazaunė"), pirtis. Juose eksponuojami senoviniai žemdirbystės padargai, ūkio inventorius, įvairūs senoviniai namų apyvokos daiktai.

Vaišingos latvių šeimininkės rodė sviesto ir grietinės gamybos procesą.

Šeštadienį vykusi javapjūtės šventė kartu buvo ir oficialus muziejaus atidarymas. Lankytojai pirmą kartą galėjo ne tik susipažinti su eksponatais, bet ir pamatyti, kaip jie veikia, bei patys juos išbandyti. Daugiausiai lankytojų dėmesio susilaukė „gepelis"- arklio varoma pusantro šimto metų senumo angliška grūdų kuliamoji. Eidamas ratu arklys suka veleną, kuris varo kuliamosios mechanizmus. Džiūgaujant žiūrovams, latvių kaimiečiai demonstravo, kaip puikiai veikia XIX amžiaus mašina.

Šeimininkams paleidus „dampį" (javų kuliamąją, varomą variklio), jos niekad neregėję Ramunė ir Laura nutarė pačios pabandyti tapti javų „leidėjomis". Joms talkino Ojaras, kuris jaunystėje daug prakaito išliejo prie tokios mašinos.

Vaišingosios latvių šeimininkės demonstravo, kaip seperuojamas pienas, gaminamas (mušamas) sviestas. Muziejaus svečiai buvo vaišinami didžiuliame katile išvirta kviečių koše, paskaninta grietine.

Biržietis sportininkas Arūnas įrodė, kad rankinės girnos - lengvai valdomas aparatas, ir smagiai jas suko. Vis dėlto miltų, pasirodo, išbyrėjo tik saujelė. Biržiečiai dar išmoko kūju nukalti vinis, pabandė skaptuoti rąstą namo statybai, rankiniu siurbliu „gesino gaisrą", karšė vilnas ir audė.

Šventės metu koncertavo etnografinis ansamblis „Laukam pari", kuris groja autentiškais senoviniais instrumentais ir dainuoja dainas, sukurtas dar besiformuojant latvių tautai.

Muziejus pradeda savo veiklą ir nors dirba tik savaitgaliais, bet jį aplankyti verta.

 

Petras Ąžuolėnas
2009-09-08

Socializacijos centras laukia auklėtinių

Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centro darbuotojai kol kas rūpinasi tik vienu išdykėliu.

  

Rugpjūčio 31 dieną baigėsi Kučgalio specialiojo ugdymo centro (SUC) pertvarkymo į Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centrą laikotarpis.

Praėjusiais mokslo metais Kučgalio SUC buvo 37 intelekto bei kompleksinių sveikatos sutrikimų turintys auklėtiniai. Pasak dabartinio Vaikų socializacijos centro direktorės Laimos Vaičienės, praktiškai visi (33 intelekto sutrikimų turintys auklėtiniai) dabar ugdomi Pasvalio specialiojoje mokykloje. Vienas mokosi Vabalninke, dar vienas - Biržų „Vyturėlio" ugdymo įstaigos specialiojoje grupėje.

Čia bus auklėjami 25 sutrikusio elgesio jaunuoliai. Kol kas į Kučgalį atvyko tik vienas paauglys.

Kaip oficialiai skelbiama, naujajame Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centre turėtų gyventi ir mokytis ne daugiau kaip 25 sutrikusio elgesio, bet jokių įstatymų nepažeidę bei neteisti vaikinai nuo 14 iki 18 metų iš visos Panevėžio apskrities.

Pasak direktorės L. Vaičienės, pagal parengtus dokumentus ir siuntimus, centre jau turėtų būti keturi auklėtiniai, bet kol kas yra atvykęs tik vienas. Tikimasi, kad įstaiga bus užpildyta iki šių metų pabaigos.

Iš Panevėžio atsiųstu paaugliu dabar rūpinasi apie 40 darbuotojų.

Direktorė teigia, kad daugiau naujų etatų centre steigiama nebus. Įdarbinti tik keli nauji pedagogai, auklėtinius mokysiantys geografijos, istorijos, chemijos, biologijos, užsienio kalbos. Kadangi socializacijos centruose vaikams turi būti teikiama socialinė pedagoginė, psichologinė ir kita pagalba, vykdomos pradinio, pagrindinio, vidurinio ir pirminio profesinio mokymo programos, prireikė specialistų, kurių Kučgalio SPUC neturėjo. Mokomųjų dalykų pedagogai važinės iš Biržų ir iš Pandėlio (Rokiškio r.).

Naikinant apskritis, Socializacijos centrai priklausys Švietimo ir mokslo ministerijai. Kol kas neaišku, ar tai bus nuo 2010 metų pradžios, ar nuo liepos 1 dienos.

Kučgalio kaimo gyventojai kėlė daug klausimų dėl nepilnamečių perauklėjimo įstaigos steigimo, pasigedo informacijos, viešumo ir laiku organizuotų diskusijų. Kalbėjimasis su žmonėmis prasidėjo tik tada, kai dėl Centro steigimo iš esmės viskas jau buvo nuspręsta.

Susitikimuose su gyventojais dalyvavo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, Panevėžio apskrities viršininkė (PAV) Gema Umbrasienė, PAV pavaduotojas Alfonsas Pulokas, Švietimo ir mokslo ministerijos Socialinės politikos departamento direktorius Rolandas Zuoza, Biržų rajono meras, savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, Seimo narys Viktoras Rinkevičius, PAV administracijos Švietimo skyriaus vedėjas ir specialistai, policininkai ir dvasininkai. Buvo daug aštrių diskusijų, aistrų, supriešinusių kaimo žmones su kai kuriais Kučgalio SUC mokyklos darbuotojais.

Kad tik būtų priimtas palankus sprendimas dėl Centro steigimo, kaimui žadėtas ir apšvietimas, ir asfaltavimas, ir netgi nauja koplyčia. Apšvietimas jau įrengtas (Biržų rajono savivaldybės lėšomis), telieka jį įjungti. Asfaltavimas ES lėšomis įtrauktas į savivaldybės planus. Šiais klausimais pasirūpino pati Biržų rajono savivaldybė. Apskrities viršininkė Gema Umbrasienė vis dėlto netesėjo kučgaliečiams duoto pažado - atlikti gyventojų apklausą.

 

Alfreda Gudienė
2009-09-08

Perlaidoti kunigaikščių Radvilų palaikai

Rugsėjo 5-ąją Dubingių piliavietėje Molėtų rajone buvo iškilmingai perlaidoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikai.

 

Dar 2004 metais Molėtų rajono Dubingių piliavietėje, buvusios Dubingių reformatų bažnyčios centrinėje dalyje, buvo rastas karstas arba dėžė su žmonių palaikais.

Antropologai, istorikai, menotyrininkai bendromis pastangomis identifikavo Radvilų giminės atstovus. Tai Nesvyžiaus Radvilų šakos atstovai - kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis (1515 - 1565) ir jo žmona Elžbieta Šidloviecka - Radvilienė (1533 - 1562). Svarbios ir įdomios mums, biržiečiams, specialistų išvados, kad kiti Radvilų giminės atstovai priklauso Biržų - Dubingių šakai.

Skambant Lietuvos kariuomenės orkestro ir Šiaulių kamerinio choro „Polifonija" atliekamai muzikai, kariai iškilmingai atnešė sarkofagą prie kriptos.

Tai 1547 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs kunigaikščio titulą ir dabar Biržų herbe besipuikuojantį erelį, LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis (1512 - 1584); taip pat jo sūnaus, Biržų tvirtovės statytojo Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sobkovna - Radvilienė (mirė 1576); ir Perkūno sūnus iš antros santuokos su Kotryna Ostrogiške, vienintelis iš Lietuvos didikų aktyviai dalyvavęs 1606 - 1608 m. Lenkijos bajorų maište (rokoše) prieš absoliutizmo siekusį karalių Zigmantą Vazą Jonušas Radvila (1579 - 1620) ; ir Rudojo kitas sūnus Mikalojus Radvila (1546 - 1589) su žmona Elena Hlebavičiūte - Radviliene (mirė 1583) bei sūnumi Mikalojumi Radvila (1575 - 1577).

Jau gegužės mėnesį premjero A. Kubiliaus įsakymu buvo sudaryta vyriausybinė komisija, sprendusi Radvilų palaikų perlaidojimo klausimą. Dubingių piliavietėje rasti Radvilų giminės atstovų palaikai rugsėjo 3-4 dienomis buvo pašarvoti Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje. Garbės sargyboje prie Radvilų palaikų stovėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai su atkurta XIV amžiaus Lietuvos riterio apranga ir ginkluote. Radvilų herbais puoštą sarkofagą sukūrė Gintaras Kazlauskas. Jis anksčiau restauravo ir kitų Radvilų sarkofagus Kėdainiuose.

Ketvirtadienį ir penktadienį buvo atliktos ir evangelikų reformatų sakralinės apeigos. Jose dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios atstovai, svečiai iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos evangelikų reformatų bažnyčių. Pasisakė istorikai Dainora Pociūtė - Abukevičienė ir Libertas Klimka, giedojo chorai.

Iškilminga Radvilų palaikų perlaidojimo ceremonija vyko rugsėjo 5 dieną Dubingiuose. Iš Biržų važiavo nemažai žmonių: meras R. Ramonas, evangelikų reformatų parapijų tikintieji, muziejininkai, pavieniai istorijos gerbėjai.

Nors vietomis dulksnojo ar net ir lynojo, į Dubingius suplūdo gausybė svečių - Lietuvos vadovų, Radvilų giminės atstovų, Baltarusijos ir Lenkijos diplomatų, istorikų, paveldo specialistų, muziejininkų, evangelikų reformatų bažnyčių atstovų, Lietuvos istorijos gerbėjų ir patriotų iš visos Lietuvos.

Skambant Lietuvos kariuomenės orkestro ir Šiaulių kamerinio choro „Polifonija" atliekamai muzikai, kariai iškilmingai atnešė sarkofagą prie kriptos. Pagerbimo dienos vedėjas, poetas, režisierius, aktorius Alvydas Šlepikas, skaitė XVI a. humanisto Andriaus Volano šlovinimo žodžius, laidojant Mikalojų Radvilą, apie jo dorybes ir drąsą mūšiuose.

Kalbėjo Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, 13-osios Radvilų kartos atstovas nuo Mikalojaus Radvilo Juodojo Maciej Radziwill, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Skambant lotyniškai giesmei „Giedokime Viešpačiui naują giesmę", sarkofagas su Radvilų palaikais nuleistas į laidojimo kriptą, papuoštą ąžuolo lapų girliandomis ir baltų lelijų puokšte. Radvilų atminimą pagerbė trys istorinių pabūklų salvės. Perlaidojimo ceremonijos pabaigoje iškilmingai sugiedotas Lietuvos himnas.

Pasibaigus oficialiai palaikų perlaidojimo ceremonijai ir susirinkusiems pagerbus Radvilų atminimą ties kripta, evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas Rimas Mikalauskas su didele grupe kunigų iš Lietuvos ir užsienio laikė pamaldas. Po jų netoliese esančioje palapinėje paskaitą apie Dubingių evangelikų reformatų bažnyčią bei jos fundatorius kunigaikščius Radvilas skaitė dr. Deimantas Karvelis, iš visos Lietuvos suvažiavusiems žmonėms buvo paruošti stalai suneštinėms vaišėms.

 

Antanas Seibutis
2009-09-08

Iš darbo atleista mokytoja jaučiasi sugniuždyta

Ar iš darbo atleista mokytoja tikrai buvo netinkama dirbti mokykloje? O gal buvo per arti bažnyčios ar tiesiog reikėjo valandų kitai pedagogei?

 

Rugsėjo pirmoji Vabalninke gyvenančiai 30 - metei muzikos mokytojai Ingai Petronytei šiais metais tapo ne švente, bet viena liūdniausių dienų gyvenime.

Likus kelioms dienoms iki rugsėjo 1 - osios pedagogė turėjo atsisveikinti su Vabalninko Balio Sruogos vidurine mokykla, kurioje jauna specialistė dirbo dvejus metus.

Mokyklos vadovai tvirtina, kad mokytoja nesugebėjo dirbti pedagoginio darbo.

Iš darbo atleista muzikos mokytoja Inga Petronytė nesupranta, kokių pastabų dėl darbo jai gali turėti direktorius, nebuvęs jos pamokose.

Tuo tarpu I. Petronytė sako nejutusi mokyklos vadovų paramos, o atleista iš darbo todėl, kad valandų reikia kitai mokytojai.

Dalis vabalninkiečių mano, jog mokytojos atsikratyta dėl to, kad ji buvo arti bažnyčios, prie kurios ne itin linkstanti ugdymo įstaigos vadovybė.

 

Tikintieji įtaria susidorojimą

Prislėgta pedagogė nebūtų ieškojusi teisybės ir būtų susitaikiusi su esama situacija, jei ne jos tėvas. Vabalninko Švenčiausios mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje vargonaujantis Bronius Petronis sakė su neteisybe taikytis nenori.

„Pragyvensime kaip nors. Bet gaila, kad jaunas, vos pradėjęs dirbti žmogus sugniuždytas. Nebūtų pikta, jei ten šventieji dirbtų. Bet kai blaivieji toje mokykloje negali dirbti, skaudu," - kalbėjo į redakciją kreipęsis B. Petronis.

Savo poziciją pedagogės tėvas išdėstė ne tik direktoriui Laimučiui Štirvydui, bet ir Biržų savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjai Genovaitei Gutauskienei.

Dėl ugdymo įstaigos vadovų elgesio žadėjo kreiptis į kitas institucijas, teismą.

„Dvejus metus Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla nepageidauja šventų mišių rugsėjo pirmosios proga. Bažnyčios palaiminimo mokslo metų pradžioje nereikia. Gal todėl ir šalia jos esantys žmonės atstumiami," - svarstė B. Petronis.

Jis ima manyti, kad gal pats savo dukrai padarė meškos paslaugą, auklėjęs ją bažnytine dvasia, kurią jauna pedagogė bandė diegti ir mokykloje.

„Vaikai bažnyčioje gegužines pamaldas giedodavo. Patariau parepetuoti per papildomojo ugdymo užsiėmimus. Kažkam užkliuvo, todėl gegužę ji ir gavo įspėjimą apie atleidimą," - sako B. Petronis.

Atleistos mokytojos tėvas Biržų rajono merui, savivaldybės tarybai ir Švietimo skyriaus vedėjai pateikė raštą.

„Mes, Vabalninko krašto tikintieji, esame pasipiktinę dėl mokytojos Ingos Petronytės atleidimo iš darbo. Esame įsitikinę, kad su ja buvo susidorota. Mokytoja lanko bažnyčią, čia groja vargonais ir moko vaikus giedoti. Žinome, jog atleisti mokytoją buvo pasiūlyta gegužės mėnesį, nors prieš tai didelių pretenzijų mokyklos vadovai jai neturėjo. Manome, kad taip buvo padaryta dėl to, jog mokytoja popamokinių užsiėmimų metu vaikus mokė giedoti krikščioniškų giesmių," - tokio turinio raštą pasirašė keliolika tikinčiųjų, prašiusių ištirti susidariusią situaciją ir įvertinti mokyklos vadovo L. Štirvydo bei jo pavaldinių veiksmus.

Tačiau atsakymą parašęs Biržų rajono meras R. Ramonas lakoniškai pasiūlė kreiptis į teismą.

 

Spaudimą jautė pusmetį

Inga Petronytė yra baigusi Rokiškio kolegiją, turi įgijusi vargonininkės ir muzikos pedagogės specialybę. Šiuo metu studijuoja Šiaulių universitete.

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje pagal neterminuotą sutartį dirbo dvejus metus.

Pedagogė sako iš mokyklos vadovų jokių priekaištų nesusilaukusi, tik paskutinį mokslo metų pusmetį pajutusi spaudimą.

Žiemą mokytoja gavo įspėjimą, nes, anot jos, dalį vaikų išleido į namus dvidešimčia minučių anksčiau. Pedagogė buvo svarstyta metodikos susirinkime.

Direktorius L. Štirvydas gegužės 28 dieną prie kompiuterio mokytojų kambaryje sėdėjusiai mokytojai esą padavė pasirašyti dokumentą.

Tik pasirašiusi pedagogė pastebėjo, kad ji buvo įspėta, jog rugpjūčio 24 dieną bus atleista iš darbo.

Motyvas - „dėl klasių komplektų skaičiaus mažėjimo nuo 2009 metų rugsėjo 1 dienos atsižvelgiant į tai, kad po mokyklos metodinės tarybos svarstymo jūsų darbo stilius nepakito, o pastaraisiais mėnesiais neatliekate jokio darbo būreliuose".

Direktorius vardijo jos nesugebėjimą „organizuoti muzikinio ugdymo proceso pamokose ir popamokinėje veikloje", neatsakingą požiūrį į mokyklos turtą, kuris jai patikėtas saugoti.

Mokytoja, vos pasirašiusi įspėjimą ir nespėjusi atsigauti nuo šios žinios, išgirdo apie būsimą jos ruošto ansamblio perklausą.

Ją surengė vienas žmogus - už popamokinę veiklą ir renginių organizavimą atsakinga Dalia Baltrušaitienė.

Ji konstatavo, kad „kūrinio „Lietuvos vaikai" tekstą mergaitės gavo tik prieš dvi dienas, todėl neišdainuoja nei melodijos, nei moka tekstą. Tris kūrinius gali atlikti tik viena mokinė, mergaitės dainuoja pagal fonogramą" ir t. t.

 

Elgėsi ne pagal rangą

„Jei esi mokyklos vadovas, turi elgtis kaip pridera užimančiam šį postą. Jei ir planuoji atleisti pedagogą, turi pakviesti į savo kabinetą, išdėstyti motyvus ir tik tada pateikti įspėjimą dėl atleidimo. O dabar pakiša lapelį, įspėja apie atleidimą, o po kelių valandų dar ir ansamblio perklausą suorganizuoja," - sielojosi I. Petronytė.

Ji stebisi ir dėl argumentų, kad klasė jos neva neklauso. Anot Ingos, direktorius nė karto nebuvo atėjęs į pamokas.

Nors buvo aiškinama, kad per I. Petronytės pamokas suolai „skraido", tokių atvejų pedagogė neprisimena.

„Mokykloje viskas palikta savieigai. Mane kaltina, kad vaikų renginiams neparuošiau. Bet niekas nesirinkdavo aptarti būsimų renginių, nebūdavo bendrų repeticijų. Todėl nereikia norėti, kad vaikai, pirmą kartą išvydę mikrofoną, gerai dainuotų. Man liepė leisti fonogramą - bet kam tada mokyti dainuoti?" - stebėjosi mokytoja.

I. Petronytė abejoja teiginiu, kad klasių komplektų mokykloje sumažėjo. Anot jos, jeigu taip būtų, tektų atleisti ir kitus pedagogus.

Mokytojos manymu, jos pamokų prireikė kitai mokytojai Jolantai Stasiūnienei.

 

Geram žmogui pretenzijų neturi

„I. Petronytė labai geras žmogus, bet mokytojos darbą jai nelabai sekėsi dirbti. Per mokslo metus ji vaikų neparuošė nė vienam renginiui, iš ansamblio liko tik solistė. Jai visi siūlė pagalbą, ne vienas ilgiau dirbantis mokytojas patarimų davė. Net mokykloje specialiai buvo surengtas posėdis, bet kad ji pati nelabai norėjo priimti pagalbą. Ji nesusitvarkė su mokiniais," - kalbėjo renginių organizatorė D. Baltrušaitienė.

Ji prisiminė, kad jos auklėtinių šeštokų tėvai net buvo surinkę parašus ir paprašę, jog muziką mokytų ankstesnė mokytoja J. Stasiūnienė.

Renginių organizatorė sakė, kad Vabalninko mokykloje laisvės kūrybai yra daug. Tik reikia noro dirbti.

 

Sumažėjo tik viena pamoka

„Buvo dvi muzikos mokytojos - mokytoja metodininkė Jolanta Stasiūnienė ir Inga Petronytė. Per dvejus metus nė vienas vienuoliktokas nepasirinko muzikos. J. Stasiūnienė dirbo antraeilininke, nes turėjo krūvį Biržų „Aušros" mokykloje. Dabar liko viena mokytoja - J. Stasiūnienė. Per abi mokyklas ji turės beveik visą krūvį," - kalbėjo direktorius Laimutis Štirvydas.

Direktorius teigė, kad muzikos mokytojai sumažėjo darbo krūvis ir liko 11 valandų.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad sumažėjo ne tiek jau ir daug - pernai muzikos pamokų tebuvo dvylika.

L. Štirvydas aiškino, kad mokytojai I. Petronytei nebegalėjo duoti ir popamokinio ugdymo valandų, nes ši nesugebėjusi dirbti. Be to, neformalusis ugdymas visoje mokykloje taupant lėšas sumažėjo nuo 64 iki 43 valandų.

„Kai išėjo J. Stasiūnienė, iš choro per metus liko ansamblis, per antrus metus iš ansamblio - viena solistė. Pirmą kartą susidūriau su tokiu abejingu požiūriu į savo darbą ir pareigas. Man reikia rezultato. Jolanta Stasiūnienė pernai turėjo 3 valandas ir dirbo su choru. Inga Petronytė dirbo su atskirais balsais. Vėliau paaiškėjo, kad ji nieko nedirbo," - kalbėjo L. Štirvydas.

Pašnekovas tikino, kad mokytojai buvo bandoma padėti: „Visi supranta, kad pirmus metus naujokams sunku, todėl nespaudėme. Leidome mokytis. Bet ji pati nesistengė".

Paklaustas, ar yra buvęs I. Petronytės pamokose, direktorius prisipažino: „Nesėdėjau visą pamoką". Tačiau pamokas stebėjęs jo pavaduotojas Kęstutis Trapikas, socialinė darbuotoja.

 

Šokių mokytojai priskirtos pavaduotojos funkcijos?

Direktoriui buvo naujiena, kai jis išgirdo kalbas, jog Inga atleista dėl to, kad buvo „arti bažnyčios".

Tačiau neneigė, jog kelinti metai į mokslo metų pradžios šventės programą neįtraukiamos šventos mišios.

„Mokykla nepageidauja, nes nueina vos 8 - 10 vaikų į bažnyčią. Bet prieš bažnyčią mes kategoriškai nesame nusiteikę - turime gerą tikybos mokytoją, yra ateitininkų," - tvirtino L. Štirvydas.

Direktoriaus paklausus, kokį išsilavinimą turinti jo pavaduotoja popamokiniam ugdymui Dalia Baltrušaitienė, šis tiesiai neatsakė.

„Mes neturim direktoriaus pavaduotojo užklasiniam ugdymui. D. Baltrušaitienė yra šokių mokytoja, už papildomą užmokestį režisuoja ir atrenka numerius renginiams. Ji metų pabaigoje peržiūrėjo ir I. Petronytės darbą. D. Baltrušaitienė turi priskirtas pavaduotojo funkcijas," - painiojosi L. Štirvydas.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-08

Dainos tolstančiai vasarai

Praėjusio šeštadienio vakaras Pabiržėje buvo jaukus ir užlietas nostalgiška rugpjūčio šviesa.

Gausus būrys į Pabiržės bažnyčios klebono Vytauto Dagelio organizuotą šventę susirinkusių žmonių, regis, jau ilgėjosi kitos vasaros ir mojo su paukščiais iškeliaujančiai - nusinešančiai prisiminimus apie patirtus įspūdžius, susitikimus bei išsiskyrimus, mažus ir didelius atradimus.

Nuostabiame (ir tvarkingame!) gamtos kampelyje prie bažnyčios nostalgišką nuotaiką kūrė ne tik saulės blyksniais ir lietaus fontanais tryškusi gamta. Uteniškių grupės „Intervalas" atliekamos dainos pažėrė gerų emocijų, kai kuriems netgi spaudė ašaras.

Muzikinių vasaros palydų dalyvių neišgąsdino rudeniu dvelkiantis lietus.

„Čia mūsų vestuvių dienai „Hiperbolės" dainos skirtos," - džiaugėsi Kirdonyse gyvenantis savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius, į muzikos taktą lingavęs su visur spėjančia ir nuolat besišypsančia žmona Brone, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus specialiste.

Ne mažiau laiminga atrodė ir darnios biržiečių Martinonių šeimos trijulė. Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoją, kaip jau įprasta, šventėse lydi dvi mylinčios moterys - medikė žmona Zita ir dukrelė Rūta - būsimoji gydytoja.

Vasaros palydos dainų klausėsi ir daugiau gražių šeimų - verslininkų, medikų, policijos pareigūnų, pedagogų, miestelio ir kaimo gyventojų.

Būrelis biržiečių moterų smagiai šoko, nekreipdamos dėmesio į lietumi prapliupusį dangų. Muzikos garsai į šalia bažnyčios prigludusį parką atviliojo ir kaimo bendruomenės namuose klasės draugų susitikimą šventusius kraštiečius.

Puikios nuotaikos ir gerų emocijų kupinas vakaras baigėsi gražia viltimi netrukus vėl susitikti Pabiržėje. Parapijoje, kurioje gyvena ir dirba dvasingi kunigai, aktyvūs kultūros ir visuomeniškumo puoselėtojai, gražūs bei savo kraštą mylintys žmonės.

 

Alfreda Gudienė
2009-09-05

Biržai turėjo teatrą

Porą dešimtmečių Biržuose spektaklius stačiusios „Mūzos" draugijos veikla vokiečių okupacijos metais buvo nutrūkusi. Biržiečiai inteligentai ilgėjosi kultūrinės veiklos.

Kartą 1943-ųjų metų pavasarį biržiečio pedagogo ir poeto Petro Zablocko namuose susibūrę jo bičiuliai poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, prozininkas, „Panevėžio balso" redaktorius Jonas Vytautas Narbutas, Bronius Sprindys ir kiti diskutavo, kokiais kultūriniais renginiais reikėtų pradžiuginti Biržų ir visos apskrities žmones. Matyt, buvo prisimintos senos bei gilios literatūrinės šio krašto tradicijos, kalbėta, kad gerai būtų surengti poezijos ir dainos šventę.

Scena iš K. Binkio „Atžalyno," kuris buvo parodytas daugiau kaip 40 kartų.

Tai nebuvo tuščios kalbos. Tos vasaros liepos 4 dieną „Aušros" mokyklos salėje įvyko poetui Kaziui Binkiui skirta poezijos ir dainos šventė, vėliau apkeliavusi visą Biržų apskritį, Joje savo kūrybą skaitė Faustas Kirša, Leonardas Žitkevičius, Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, Jonas Vytautas Narbutas, apie rašytojo žodžio reikšmę tautai ir visuomenei kalbėjo vienas iš šios šventės rengėjų ir organizatorių Petras Zablockas. Šiame pokalbyje, kuriame gimė sumanymas kurti teatrą, dalyvavo ir Petro Zablocko žmona Valė bei tą vasarą Biržų gimnaziją baigęs ir kasdien pas Zablockus pasirausti po jų turtingą biblioteką užbėgantis būsimasis poetas ir avangardinių filmų kūrėjas Jonas Mekas.

Valė Zablockienė prisimena, kad tuomet Jonas Vytautas Narbutas kalbėjęs apie buvusią dailės draugiją „Mūza." Po jo pasakojimo Bronius Sprindys pasiūlęs: „O kodėl neatgaivinus „Mūzos"? Kultūrinis gyvenimas Biržuose prigesęs. Teatras išjudintų kūrybines jėgas, okupacijos metu suaktyvėtų jaunimas."

Visi šiam pasiūlymui pritarė. Iš tikro kuo biržiečiai prastesni už Telšių, Ukmergės, Marijampolės gyventojus, kurie jau turi savo teatrus? Suprantama, teatro taip paprastai neįkursi. Teks ne kartą keliauti į savivaldybę tartis su Biržų burmistru, patarimo ir pagalbos kreipėsi į Panevėžio teatro režisierių Juozą Miltinį, važiuoti į Švietimo ministeriją ir Vidaus reikalų valdybą Kaune.

Visi nutarė, kad tam tinkamiausias Petras Zablockas. Veiklus, pareigingas, sugebantis bendrauti, organizuoti, su jaunatvišku idealizmu siekiantis, kad Biržų krašte vešėtų literatūrinės tradicijos, net nelengvais karo ir vokiečių okupacijos metais neužgestų kultūrinė veikla. Jis nesispyriojo. Suprasdamas kuriamo teatro švietėjišką reikšmę, ryžosi prisiimti sunkiausią rūpesčių naštą.

Po daugelio metų Valė Zablockienė, jau poetui ir kultūrininkui išėjus Anapilin, prisimena dažnas savo vyro keliones steigiamo Biržų teatro reikalais. Karo metais jos nebuvusiuos tokios paprastos. Maisto niekur negausi, viešbučių - taip pat. Varginantys persėdimai stotyse iš traukinio į traukinį, nakvynės taip pat stotyse. Išvažiuodavo kelioms dienoms su savo maistu lagamine.

Vidaus reikalų valdyba 1943 metų rugpjūčio mėnesio 25 dieną davė leidimą Biržų mieste įsteigti nuolatinį dramos teatrą su 12 etatų. Remdamasi šiuo leidimu, Biržų miesto savivaldybė teatro direktoriumi paskyrė Petrą Zablocką, kurį patvirtino Vidaus reikalų generalinis tarėjas.

Atsiminimų knygoje „Pakeliui" Petras Zablockas rašo, kad „į pagalbą atėjo Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius J. Miltinis, „paskolindamas" mūsų teatrui režisierių - aktorių Joną Alekną ir profesionalius aktorius V. Tautkevičių ir Z. Lapinską. Padedant burmistrams, aprūpinome juos butais, sukūrėme palankesnes buitines sąlygas. „ Kiti teatro steigimo rūpesčiai daugiausiai kliuvo pačiam direktoriui. Reikėjo sukomplektuoti dramos studiją, surasti aktorius. Premjerai sumanius pastatyti Kazio Binkio pjesę „Atžalynas," pagal dailininko Jono Surkevičiaus eskizus Biržų amatų mokykloje, vadovaujant staliui Klemensui Čepui, buvo gaminamos dekoracijos.

Nelengva buvo pradžia. Savo archyve turiu Teatro direktoriaus P. Zablocko ir tuometinio miesto burmistro (jie dažnai keitėsi) Fridricho Jakšto kreipimosi į Biržų didžiųjų įstaigų vadovus nuorašą, kuriame rašoma, jog „Dramos Teatro Vadovybė ir Miesto Savivaldybė deda visas pastangas, kad miesto teatras artimiausiu laiku būtų suorganizuotas kuo tvirtesnis pagrindais ir ateityje pateisintų savo egzistenciją. Suprantama, kad karo meto sąlygose atsiranda įvairių sunkumų. Tačiau Miesto Savivaldybė ir Teatro Vadovybė visus sunkumus yra numačiusios ir, remiama ir padedama kitų įstaigų, tikslą pasieks.

Kadangi Biržų kultūrinio lygio ir atitinkamos miesto garbės išlaikymo reikalas liečia ne vien Biržų Miesto Savivaldybę (kuriai priklauso organizuojamas teatras), bet ir visuomenę, ypač švietimo, ekonominių ir kitų didžiųjų įstaigų vadovus, Miesto Savivaldybė ir Teatro Vadovybė kreipiasi į Tamstą, prašydama, kiek leidžia ekonominės sąlygos ir šio meto potvarkių rėmai, šį darbą visokeriopai paremti ir prisidėti prie greitesnio bei sėkmingesnio Biržų Miesto Dramos Teatro įkūrimo."

Panevėžio dramos teatro vyriausiojo režisieriaus Juozo Miltinio biržiečiams atsiųsti Jonas Alekna, V. Tautkevičius ir Z. Lapinskas apsigyveno Biržuose. Jiems ir teatro direktoriui savivaldybė mokėjo kuklius atlyginimus. Prie teatro veiksiančiai studijai reikėjo atrinkti gabiausius vaidintojus. Pasakojama, kad į atranką „Aušros" mokyklos aktų salėje susirinko apie 100 biržiečių. Atrankai vadovavo iš Panevėžio atvažiavęs Juozas Miltinis, jam talkino Jonas Alekna.

Norintiems tapti aktoriais reikėjo suvaidinti įvairias mizanscenas. P. Zablockas yra pasakojęs - duoda Miltinis tokią užduotį: įsivaizduok, kad neši pilną lėkštę karštos sriubos, kuri laistosi ir degina rankas. Užduočių prigalvodavo įvairiausių. Išlaikiusieji egzaminus pateko į dramos studiją. Joje J. Miltinis mokė biržiečius vaidybos meno, o teatro direktorius Petras Zablockas skaitydavo paskaitas apie teatro santykį su tikrove.

Po daugelio metų buvusi Biržų gimnazijos moksleivė, teatro studijos narė, pjesėje atlikusi Keraitienės vaidmenį, Ligija Vasiliauskaitė - Vaičiulėnienė prisimins: „Gal būčiau tapus aktore, jeigu būtų užtekę atkaklumo. Miltinio mokykla darė didelį įspūdį, nors tiek tada mes ir supratome ją. Tiesiogiai mums vadovavo aktorius J. Alekna, bet, aišku, principai buvo tokie, kuriais panevėžiečius auklėjo Miltinis. Tai buvo ne žmogaus ruošimas profesijai, o tiesiog jo santykių su menu formavimas. Prisimenu vieną etiudą, kuris mane privertė pirmą kartą gyvenime užsirūkyt. O man tada tai buvo tolygu kone nusikaltimui. Bet situacija buvo taip giliai logiškai ir psichologiškai motyvuota, kad visi mano argumentai tapdavo arba beprasmiai, arba prieštaringi. Įdomu buvo."

„Atžalyno" repeticijos dažniausiai vykdavo „Aušros" mokyklos aktų salėje. Reiklus artistams buvęs tuomet 26-erių metų režisierius Jonas Alekna, entuziastingai „Naujosiose Biržų žiniose" rašęs, kad Biržų teatro studija susilaukė gražaus būrelio tikrai meną mylinčių ir (ypač iš moterų pusės) gabių jėgų. Įtikinančiai Keraitienės vaidmenį atliko Ligija Vasiliauskaitė, vėliau meilę vaidybai iškeitusi į aistrą choreografijai, sukūrusi daugiau kaip 100 liaudies šokių, buvusi respublikinių dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė, už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino 1 laipsnio medaliu. Psichologą vaidino būsimasis rašytojas ir filmų kūrėjas, o tuomet dar tik Biržų aukštesniosios prekybos mokyklos moksleivis Adolfas Mekas.

1944 metų balandžio mėnesį „Naujosiose Biržų žiniose" pasirodė žinutė, kad balandžio 15 dieną, šeštadienį, seniai visuomenės laukiamas Biržų miesto teatras pasirodė su pirmuoju savo pastatymu, biržiečio poeto K. Binkio „Atžalynu." Žiūrovai šiltai sutiko spektaklio premjerą. Spektaklį teko pakartoti.

„Su kaupu išsipildė palinkėjimas apkeliauti apskritį - parodėme daugiau kaip 40 „Atžalyno" spektaklių miestui ir jo apylinkėms. Kiek šiltų padėkojimų susilaukėm," - rašė knygoje „Pakeliui" buvęs Biržų teatro direktorius, vienas iš šio teatro kūrėjų Petras Zablockas.

Daug žadėjusią Biržų teatro veiklą nutraukė sovietinė okupacija. Petras Zablockas buvo suimtas. Sufabrikavus bylą, dešimčiai metų ištremtas Intos lagerį.

 

Algirdas Butkevičius
2009-09-05

2000 šokėjų dvidešimtyje Lietuvos miestų

Nuo rugsėjo 7 ir 14 d. pirmadieniais 18 val. visus norinčius šokti „Šokio Populiarinimo Centras" vėl kviečia į „Aušros" vidurinės mokyklos aktų salę. Kviečiame savo šokėjus tęsti šokių linijomis kursą ir renkame naujas grupes pradedantiems.

Šokių linijomis muzika linksma ir smagi, o šokant nereikia poros. Šokiai - tai ne tik šokių pamokos, bet ir puikus laisvalaikis ir tuo galėjo įsitikinti visi lankę linijinių šokių užsiėmimus Biržuose. Šokėjai nuolat kviečiami į įvairius pasirodymus, miesto šventes, festivalius, šokio vakarones.

Paprasti, greitai įsisavinami šokio judesiai derinami su įvairių stilių šokdinančia muzika. Skirtingi sudėtingumo lygiai leidžia pasišokti visiems - jaunimui ir vyresniesiems. Nuo salsos, rumbos, valso, tango, airiškų, graikiškų, country šokių pagrindų iki madingiausių individualios choreografijos šokių linijose. Dar niekas nesugalvojo lengvesnio būdo pradėti šokti.

Pradedančiam šokėjui reikia nesudėtingų šokio judesių, skambios muzikos, kvalifikuoto padagogo ir specialios mokymo metodikos. Visa tai Šokio Populiarinimo Centre atsirado ne per vieną dieną. Kelerius metus šokių kursų programas tobulinti ir pedagogų kvalifikaciją kelti Centrui padeda vedantys Vokietijos Šokių Mokytojų Sąjungos (Allgemeine Deutsche Tanzlehrerverband) specialistai.

Šokio mokymo pamokos vyks kartą per savaitę, po dvi akademines valandas. Pirma pamoka nemokama, jei patiks, galėsite užsiregistruoti į 1-ąjį ciklą, kuris trunka 3 mėnesius. Neužsiregistravę iš anksto gali ateiti pažiūrėti ir apsispręsti vietoje. Registruotis galima mūsų puslapyje www.sokis.lt arba telefonu 8~607 27 788.

Knygos pristatymas Vabalninke

Vabalninko krašto muziejaus patalpose vyko šio krašto literatės Angėlės Jurevičienės knygos „Dienų mozaika" pristatymas.

Į renginį atvyko Biržų literatų klubo „Versmė" atstovai ir knygos autorės gimtojo Užušilių kaimo bendruomenės nariai.

A. Jurevičienės knygos pristatyme dalyvavo ir plunksnos bičiuliai iš literatų klubo „Versmė."

Renginio vedėja Vabalninko bibliotekininkė Vilma Šulnienė aptarė kiekvieną knygos dalį. Geriausius žodžius A. Jurevičienei išsakė Vabalninko krašto muziejininkė Ona Šoblinskienė, mokytojos Regina Samukaitienė, Danguolė Striškienė, Lidija Vareikienė, Meilūnų kaimo bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė.

Literatę sveikino „Versmės" klubo nariai, apie A. Jurevičienės kūrybą kalbėjo Valentinas Dagys.

Po pasisakymų Užušilių kaimo saviveiklininkai užtraukė dainą apie A. Jurevičienės eiles. Po renginio oficialiosios dalies žmonės bendravo prie vaišių stalo, įsigijo ką tik pristatytą naująją knygą.

Pasak renginio organizatorės O. Šoblinskienės, A. Jurevičienės knygos pristatymas Vabalninke tapo švente.

„Salėje buvo labai šilta atmosfera, klausytojams renginys labai patiko, žmonės dėkojo Angėlei Jurevičienei. Užušiliečiai kvietė autorę surengti knygos pristatymą gimtajame krašte," - pasakojo Ona Šoblinskienė.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-09-05

Rugsėjo pirmosios varpelis skambėjo ir mokytojams senjorams

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) Biržų skyriaus valdyba antrus metus organizavo rugsėjo pirmosios šventę mokytojams senjorams.

„Buvę mokytojai rugsėjo pirmąją su ašara akyse palydėdavo gatve einančius ir gėles nešančius mokinius. Tad šiandien susirinkome pasibūti, pabendrauti, pasilinksminti," - sveikindama mokytojus kalbėjo LPŽA Biržų skyriaus pirmininkė Danutė Martinkėnienė.

Atvykusiems mokytojams buvo įteikti rožių žiedai. Kaip ir dera rugsėjo pirmąją, suskambo mokyklinis varpelis.

Renginio pradžioje nuskambėjo minorinė gaida - pedagogai tylos minute pagerbė Amžinybėn išėjusius kolegas.

Pedagogų pasveikinti atvykusiam Seimo nariui Valdemarui Valkiūniui taip pat buvo įteiktas rožės žiedas. Buvo priminta, kaip psichologiją studijavęs seimūnas krimto pedagogo duoną atlikdamas praktiką vaikų darželyje.

Šventės organizatorė Danutė Martinkėnienė senjorams linkėjo būti stipriems ir pasitempusiems, kokia šiandien yra jos buvusi mokytoja Ada Petrulytė (stovi dešinėje).

usirinkusius sveikino rajono tarybos Socialinio vystymo komiteto pirmininkas Stasys Valiukas ir gamtos mokslų daktaras Jonas Naktinis.

„Būkite laimingi ir gražūs kaip ši nuostabi ir šviesi diena," - sveikindamas susirinkusius sakė LPŽA Biržų skyriaus valdybos narys Petras Kalkys. Jo kolega Alfonsas Mikelėnas kvietė pedagogus aktyviau reikšti poziciją visuomeniniame gyvenime.

Danutė Martinkėnienė pasveikino savo buvusiąją mokytoją Adą Petrulytę. Buvusi mokinė prisiminė, kaip 1950 metais iš Biržų atvykusi mokytoja lankė ją, besigydančią Kauno klinikose. D. Martinkėnienė linkėjo visiems senjorams išlikti tokiems stipriems ir pasitempusiems, kokia šiandien yra A. Petrulytė.

„Pirma pravirkdėte, o vėliau dar ir gėlių įteikiate," - susigraudinusi kalbėjo mokytoja A. Petrulytė.

Bronius Kairys sveikino savo buvusią mokytoją Valeriją Šeškienę. Sužinojęs, kad į Kupreliškį nekursuoja autobusai, buvęs mokinys savo pirmąją mokytoją į renginį atvežė nuosavu automobiliu.

Gėlių puokštės buvo skirtos jubiliejus švenčiantiems mokytojams: Eugenijai Gužauskienei, Audronei Mukienei, Otilijai Petronytei, Adelei Rudauskienei, Broniui Stapulioniui, Kęstučiui Taurui, Janinai Šimkūnaitei, Aldonai Bitaitienei ir Birutei Galvelienei.

„Jaučiamės kaip kadaise būdami mokytojų konferencijoje. Salėje - gražūs šviesūs veidai," - kalbėjo buvusi Švietimo skyriaus inspektorė Vanda Kondrotienė. Šiltus žodžius renginio organizatoriams ir dalyviams išsakė Stasė Šalkauskienė, Elvyra Čižauskienė, Aldona Vėjelienė, Petras Anciūnas.

Vitalijus Drobulis perskaitė savo eilėraštį, parašytą pagal populiarią dainą „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus". Grojant Mykolui Taujanskui mokytojai uždainavo.

Žodį tarė ir rajono literatai pedagogai: Ona Butkevičienė, Bronislava Šernienė, Birutė Galvelienė, Irena Naktinienė. Dainas atliko Zita Yčienė ir Vanda Natkienė.

Po sveikinimo ir kitų kalbų pedagogai profesinės šventės proga kėlė vyno taurę ir vaišinosi šventiniu tortu.

„Dar turime daug energijos, labai anksti išėjome į pensiją," - besidžiaugdama kartu buvusiais bendradarbiais kalbėjo Saigūnė Rožėnienė.

„Malonu bendrauti su žmonėmis, spinduliuojančiais kūno, širdies ir proto jaunyste," - šventinio pedagogų susibūrimo dvasią išsakė Danutė Martinkėnienė, buvusi pedagogė, švietimo įstaigų vadovė.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-09-03

Rugsėjo 1-ąją šventė mokyklos ir vaikų darželiai

Rugsėjo pirmoji diena mokiniams, jų tėveliams ir mokytojams - visapusiško atsinaujinimo pradžia.

 

Kaštonų pagrindinę vadino draugiškiausia mokykla

Daugiau nei penki šimtai „kaštoniukų" su įvairiaspalvėmis gėlių puokštėmis rankose praėjusį antradienį džiaugėsi giedru Mokslo ir žinių dienos rytu, suteikusiu galimybę šventę pradėti lauke.

Mokyklos pastatas renovuojamas, todėl iki pavasario teks ištverti buitinius rūpesčius, susijusius su vykdomais remonto darbais. Tačiau kaštoniečių tai nebaugina - daliai mokytojų ir pirmosioms šios mokyklos auklėtinių laidoms teko panašiomis ar net prastesnėmis sąlygomis dirbti prieš dvidešimt vienerius metus.

Tada iki mokyklos durų reikėdavę bristi apsiavus auliniais batais.

Praėjusį antradienį kaštoniečiai, žvelgdami į naujus langus, neslėpė džiaugsmo - rudenį ir žiemą jie gyvens šiltai. Remonto darbai pasibaigs ir pasimirš, bet liks draugiškas kolektyvas. Apie jo svarbą, laukdami šventės pradžios, kalbėjo tiek pedagogai, tiek mokiniai bei jų tėveliai.

Į pirmąsias Kaštonų mokyklos klases atėjo net 54 mokiniai.

Pirmoką Ugnių iš Rinkuškių į Kaštonų pagrindinę mokyklą palydėję tėveliai sakė esantys labai patenkinti šia mokykla, o ypač jos mokytojais. Kaštonų pagrindinėje jau kelerius metus mokosi jų vyresnysis sūnus.

Kiti tėvai, vardydami pasirinkimo motyvus, minėjo Kaštonų pagrindinės kolektyvo darnų darbą. Jie teigė, jog ši ugdymo įstaiga yra pati draugiškiausia rajone.

Pedagogai irgi džiaugėsi - mokinių mokykloje nemažėja, kiek jų išleidžiama pavasarį, tiek ir vėl sutinkama rugsėjo pirmąją. Šįmet keturiasdešimt aštuoniems pedagogams teks rūpintis penkiais šimtais trylika vaikų.

Mokyklos direktorius Vytautas Stanulevičius kaime gyvenančius mokinius nudžiugino žinia, kad mokyklai skirtas naujas autobusiukas, skirtas jiems vežioti į pamokas ir iš jų.

Kaštoniečiams jų šventės proga dėmesio šįmet nešykštėjo rajono savivaldybės atstovai. Jie akcentavo, jog žinių semtis teks Lietuvos vardo tūkstantmečio metais. Šią iškilią datą visą savo gyvenimą minės ir mokyklos jaunieji abiturientai dešimtokai, ir mažieji pirmokėliai, kuriuos mokytojai drąsiai vadino tūkstantmečio pirmokais.

Į pirmąsias klases Kaštonų pagrindinėje mokykloje atėjo net penkiasdešimt keturi vaikai iš miesto bei įvairių rajono kaimų. Juos į klases, skambant pirmajam mokykliniam skambučiui, palydėjo dvidešimt penki dešimtokai.

Mažylius į suolus susodinusi pirmosios „a" klasės mokytoja Reda Briedienė sakė, jog šią ypatingą dieną jos auklėtiniai prisimins visą gyvenimą. Pirmoji pamoka esanti kaip kelias per baltą vaikystės lauką prie pirmosios raidės.

Rugsėjo pirmosios šventėje kaštoniečius laiminęs Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys mokiniams linkėjo sutikti savo svajonių mokytoją, surasti svajonių klasę, o pedagogams - pažinti savo svajonių vaikus.

 

Vaikučius pasitiko „Ąžuoliukas"

Biržų lopšelis - darželis „Ąžuoliukas" tėvelius bei vaikučius šį rugsėjį pasitiko neįprastai bei nuotaikingai: skambant muzikai ir plazdant įvairiaspalviams balionams. Tėveliai ir vaikučiai buvo sveikinami sugrįžę į darželį ir maloniai kviečiami į grupes, kur jų laukė auklėtojos.

Susipažinę su grupės draugais, aplinka mažieji ugdytiniai skubėjo į salę, kurioje ūsą raitė bei murkė trys katinėliai. Ne paslaptis, kad katinai dažnai tingi, tačiau vienas iš jų pasirodė labai stropus ir puolė ruoštis į darželį, taip primindamas, kad baigėsi „katino dienos" ir laikas rimtai kibti į mokslus. Patiems didžiausiems, priešmokyklinio amžiaus, vaikams buvo įteiktos dovanėlės, kurios primintų pirmąjį žingsnį į žinių ir mokslo šalį.

Šventė tęsėsi lauke, kur vaikai buvo palydėti į žaidimų aikšteles bei pateikta pirmoji naujų mokslo metų užduotis. Ugdytiniai dideliame popieriaus lape perteikė dienos įspūdžius, fantazijas bei mintis.

Išraiškingais piešinėliais sumanyta papuošti įstaigos pastatą, kad tėveliai, aplinkiniai ir, žinoma, patys vaikučiai galėtų pasigrožėti pirmąją mokslo metų dieną atliktu darbu.

 

Gražina Dagytė,
Jolanta Jasinskytė
2009-09-03

Kunigaikščius Radvilas laidos kaip sovietmečiu?

Šiomis dienomis Vilniuje, Dailės muziejaus Radvilų rūmuose, pašarvoti didikų Radvilų giminės atstovų palaikai.

Iškilminga Radvilų palaikų perlaidojimo ceremonija vyks šį šeštadienį Dubingiuose, atrastos renesansinės evangelikų reformatų bažnyčios mūruose įrengtoje kriptoje. Kultūros paveldo departamentas Dubingių piliavietei restauruoti skyrė 3 milijonus litų.

Už šias lėšas atlikti archeologiniai tyrimai, įrengta Radvilų giminės perlaidojimui skirta kripta, konservuoti bažnyčios pamatai.

Pasak istorinių šaltinių, galingiausi Lietuvos didikai Radvilos, nors ir valdė daugybę miestų, Dubingius pasirinko kaip savo panteoną.

2004 metais buvo rasti ir identifikuoti aštuonių Radvilų giminės atstovų palaikai.

Šis vienas didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos archeologinių ir istorinių atradimų yra svarbus ne tik mūsų šaliai, bet ir kitoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybėms.

Palaikų perlaidojimo iškilmėse turėtų dalyvauti aukščiausi šalies politikai, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos valdžios atstovai.

„Premjero sprendimas mūsų tikėjimo ir meilės Dievui bei pagarbos kunigaikščiams Radviloms nepakeitė," - tvirtino evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas, kunigas Rimas Mikalauskas.

Perlaidojimu Dubingių piliavietėje rūpinasi speciali premjero Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudaryta darbo grupė, kuriai vadovauja Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis.

Garbingos giminės perlaidojimo ceremonija - Lietuvos 1000 - mečio programos dalis.

Jai ilgą laiką ruošėsi ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, jos atstovai ne kartą dalyvavo komisijos posėdžiuose, derino scenarijų, choras rengė repertuarą.

Tačiau likus vos kelioms dienoms iki iškilmių paaiškėjo, kad didžiausių evangeliškos bažnyčios fundatorių Radvilų palaikai bus perlaidojami kaip sovietmečiu. Laidotuvių metu nebus bažnytinių apeigų, jų vietoje - valstybės vyrų kalbos.

Kodėl taip nutiko? „Šiaurės rytai" šia tema kalbino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentą, kunigą Rimą Mikalauską.

 

- Šį šeštadienį Dubingių piliavietėje bus perlaidojami LDK Radvilų giminės atstovų palaikai. Radvilos turėjo įtakos ne tik politiniam ir kultūriniam valstybės vystymosi procesui, jie buvo reformacijos idėjų skleidėjai ir vieni pagrindinių šios bažnyčios fundatorių Lietuvoje. Kaip šiam dideliam iškilmingam renginiui ruošiasi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia?

- Kai tik tapo žinoma perlaidojimo data, ėmėme ruoštis. Buvo visiškai aišku, kad būsime kunigaikščių Radvilų perlaidojimo aktyvūs dalyviai ir atiduosime pagal visas evangelikų reformatų krikščioniškas tradicijas deramą pagarbą evangeliškos bažnyčios Lietuvoje globėjams.

Pagal man Sinodo suteiktus įgaliojimus kreipiausi į parapijiečius bei kunigus, pakviesdamas kaip galima aktyviau įsijungti planuojant bažnytinį patarnavimą.

Kaip ir prieš keletą metų, minint Sinodo 450 metų jubiliejų, pakviečiau kitų šalių broliškų evangelikų reformatų bažnyčių vadovus atvykti į šias reikšmingas evangelikų reformatų didikų laidotuves. Valstybinės komisijos atsakingus asmenis informavau apie reformatų gerą valią prisidėti prie iškilmių organizavimo.

Buvau pakviestas dalyvauti ruošiant perlaidojimo programą. Teikėme konsultacijas, aš ir Vilniaus evangelikų reformatų kunigas Raimondas Stankevičius dalyvavome komisijos pasitarimuose. Prieš keletą savaičių bažnyčiose iš sakyklų pamaldų metu pradėjome skelbti apie iškilmes. Parapijiečiai aktyviai atsiliepė, bematant buvo užpildytos visų išnuomotų autobusų vietos.

 

- Prieš mėnesį Vyriausybės išplatintoje perlaidojimo programoje bei kvietimuose garbingiems svečiams rugsėjo 5 dieną, šeštadienį, vyksiančioje ceremonijoje buvo planuotos religinės apeigos. Į jas pakviesti ne tik Lietuvos reformatų bažnyčios aukščiausi dvasininkai, bet ir broliškų bažnyčių užsienyje delegacijos.

Tačiau pirmadienį Vyriausybės išplatintoje perlaidojimo programoje planuojama evangelikų reformatų apeigų sakralinė valanda Lietuvos Dailės rūmų salėje tik ketvirtadienį ir penktadienį. Ar šeštadienį, vykstant perlaidojimui, bažnytinių apeigų nebus? Ar tai reikštų, kad evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje Radvilos bus palaidoti kaip sovietmečiu?

- Nesitikėjome tokio mūsų bendro darbo posūkio. Supratome, jog tai nusprendė ne komisija, su kuria dirbome, bet Premjeras.

 

- Kaip jūs manote, kas lėmė tokį premjero Andriaus Kubiliaus apsisprendimą? Yra nuomonių, kad tai susiję su ekskomunikuoto buvusio dvasininko Algimanto Kvedaravičiaus neva buvusiu vizitu premjero sudarytos komisijos Radvilų perlaidojimui posėdyje.

- Man žinoma, kad Algimantas Kvedaravičius juodina evangelikų reformatų vardą ne tik Biržuose. Tokios A. Kvedaravičiaus „paslaugos" gali būti naudingos sovietinio ateizmo ar kokio viduramžių religinio mąstymo Lietuvos piliečiams, valdininkams ar politikams.

Premjeras Andrius Kubilius yra šviesus žmogus. Būtų lengvabūdiška manyti, kad jis minėtais prietarais vadovaujasi ir klauso paskalų. Tokį jo apsisprendimą, manau, lėmė kitos priežastys. Jų nežinau, tačiau tikiuosi sužinoti ateityje.

 

- Kaip į tai reagavo Bažnyčia? Ar jūsų planai dėl tokios pozicijos nesikeis?

- Žinia buvo netikėta dėl to, kad jau kartu su valstybine komisija buvo planuojama ir konkrečiai dirbama. Premjero sprendimas mūsų tikėjimo ir meilės Dievui bei pagarbos kunigaikščiams Radviloms nepakeitė. Padarytas darbas taip pat nepražuvo.

Suorganizuotu transportu vyks gausios parapijiečių delegacijos į Dubingius iš Biržų, Panevėžio, Kėdainių, Vilniaus. Iš kitų parapijų tikintieji vyksta savo automobiliais.

Kaip tikėjomės, atvyksta aukšti svečiai - Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir JAV evangelikų reformatų bažnyčių atstovai ar jų įgalioti asmenys, bažnytinės delegacijos. Užsakytos nakvynės vietos, numatytas laikas pamaldoms, susitikimai parapijose.

Svečiai ketvirtadienį ir penktadienį dalyvaus vakaro apsėdų pamaldose Radvilų rūmuose, sekmadienį - pamaldose Kauno ir Vilniaus bažnyčiose. Mums niekas neuždraudė skelbti Dievo žodžio ir melstis.

Tiesa, mums nebus leidžiama atlikti išlydėjimo ir atlikti laidojimo apeigų „oficialiuoju" metu, kada šios laidotuvės bus transliuojamos per valstybinę televiziją. Tuomet gros orkestrai ir skambės politikų kalbos.

Bet niekas mums nedraudžia visko stebėti. O po oficialiosios dalies melsimės, vėl pašventinsime kunigaikščių Radvilų pastatytos evangelikų reformatų bažnyčios pamatus ir kriptą, joje amžinam poilsiui paguldytus didikų kaulus.

 

- Kuo svarbūs perlaidojami Radvilos Biržams?

- Be abejonės, svarbiausi yra pusbroliai Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis.

Radvila Juodasis kurį laiką buvo Rygos valdytojas, o šis miestas visuomet buvo reikšmingas uostas Biržams ir Šiaurės Lietuvai.

Radvila Rudasis buvo Biržų kunigaikštystės valdovas. Visas miestas buvo pradėtas tvarkyti pagal to meto protestantiškų vakarų miestų pavyzdį. Biržai tapo regiono centru ir vienu stipriausių šalyje reformacijos centrų. Iki šiol džiaugiamės jo palikimu - Širvėnos ežeru, tvirtove.

Jo globojamos bažnytinės reformos dėka Biržuose gyvuoja stipriausia Lietuvoje evangelikų reformatų bendruomenė.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-03

Kolekcionuoja drugius, vabalus ir... saulėlydžius

Vasara - tikras džiaugsmas dviem entomologija besidomintiems draugams, gyvenantiems Nemunėlio Radviliškio miestelyje.

Abiejų namuose - didžiulės drugių ir vabalų kolekcijos. Vaikinukai dažnai naujų eksponatų išeina ieškoti kartu.

 

Nori nuveikti prasmingų darbų

„Aušros" vidurinės mokyklos dvyliktokas Remigijus Baltušis pirmąjį drugį pamiškėje sugavo prieš dvylika metų. Jis netruko į namus parsinešti gamtininko R. Kazlausko knygą „Lietuvos drugiai" ir ją atidžiai perskaityti.

Kolekcija greitai išaugo iki šimto drugių. Prie adatėle prismaigstytų drugių atsirado užrašai su jų pavadinimais lietuvių bei lotynų kalbomis.

Apie daugelį drugių vaikinas gali pasakoti net nežvilgtelėjęs į mokslinę literatūrą.

Radviliškiečiai Remigijus Baltušis ir Gabrielius Grecijonas „užsikrėtę" kolekcionavimu.

Šiuo metu dvyliktoko kolekcijoje yra apie 1300 drugių ir 200 vabalų. Visi jie vaikinui labai gražūs ir įdomūs. Remigijus rodo ir ilgai pasakoja apie sfinksą, pelėdgalvį, ąžuolinį ir muskusinį ūsuočius, akiuotąją boružę.

Nors moksleivis svajoja studijuoti entomologiją, tačiau nemano, kad dabartinis jo pomėgis galėtų padėti užsidirbti pragyvenimui. Sykiu jis žino, kad pavieniai tyrinėtojai kartais gali nuveikti daug vertingų darbų.

Remigijus prisipažino, kad jo tėvai norėtų, jog sūnaus pagrindinis užsiėmimas būtų kitas.

Vaikinas prisipažįsta besidomintis ir astronomija ir save vadina romantiku. Kiekvieną vakarą jis ilgai stebi saulėlydžius, o naktį akių negali atitraukti nuo žvaigždėto dangaus.

Remigijus Baltušis domisi ir paleontologija, piešimu, menine fotografija, bando šokius su kardais. Laisvalaikiu jis randa laiko ir rašymui.

 

Svajoja gyventi prasmingai

„Toks paprastas yra mūsų gyvenimas," - pokalbį apie panašų pomėgį apibendrina Remigijaus draugas, Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos aštuntokas Gabrielius Grecijonas.

Paauglys sako už pirmuosius patarimus esantis labai dėkingas Remigijui.

Aštuntokas džiaugiasi, kad jo domėjimąsi entomologija labai palaiko ir skatina tėvai. Jie nedraudžia vakarais sūnui išeiti į pelkyną, kur jis randa vertingų eksponatų savo kolekcijai. Taip pat Gabrieliui jie perka įvairiausių mokslinių knygų, teiraujasi, kaip jam sekasi gilinti žinias apie drugius, vabalus bei kitus vabzdžius. Pasak vaikino, tėveliai palaikytų ir jo mintis apie biologijos studijas.

Surinkti apie 600 drugių bei vabalų kolekciją Gabrieliui prireikė penkerių metų. Rinkinyje ne tik Lietuvoje gyvenantys drugiai - kai kuriuos berniukas parsivežė iš Graikijos, kur gyvena jo sesuo. Gražiausiais aštuntokas vadina dieninius kolekcijos drugius - ragais pasipuošusį retos rūšies sfinksą, sklandūną, satyrą. Tačiau nuostabiausia - mažoji saturnija. Šią vasarą Gabrielius iš tolimos šalies svajoja parsivežti naktinių drugių.

Berniukas gali daug papasakoti apie kiekvieną savo kolekcijos drugį. Jis žino, iš kur kiekvienas jų atskrenda, kaip gyvena. Gabrielius sako negaudantis tokių, kokius jau turi kolekcijoje, nes kiekvienas drugys ar vabalas yra gyvastis, kurią reikia saugoti.

Vaikinuko gyvenimo tikslas paprastas ir kartu sudėtingas - „gerai nugyventi gyvenimą". Tai reiškia, jog reikia daug mokytis, siekti savo profesinio tikslo, o įgijus specialybę, nuveikti prasmingų darbų.

Gabrielius, kaip ir jo draugas, turi ir kitą pomėgį - domisi numizmatika.

Abu jaunuoliai prieš rugsėjo 1-ąją gerų žodžių nešykšti Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos pedagogei - biologei Stasei Šalkauskienei. „Tai mokytoja, kuri dirba ne dėl pinigų. Su ja įdomu bendrauti," - sako Gabrielius.

 

Gražina Dagytė
2009-09-01

Kokiomis naujienomis mokyklos pasitinka rugsėjo 1-ąją?

Biržų rajono mokyklų direktoriai vardija po 3 gerąsias ir 3 blogąsias naujienas, su kuriomis pasitinka naujųjų mokslo metų pradžią.

 

Pabiržės pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Armalas:

- Šiemet yra pirmieji mokslo metai, kada mokykloje netrūksta mokytojų. Dar ir pasirinkti galima. Taip pat džiugu, kad laimėtas tarptautinis „Comenius" projektas, jam vykdyti skirta 21 tūkst. eurų.

Bloga naujiena ta, kad mokykloje mažėja mokinių. Taip pat vėluoja mokyklų renovacija. Mes turime labai daug mokėti už šildymą, dėl to rugsėjį pasitinkame sunerimę.

 

 

 

 

 

 

 

 

Kratiškių pagrindinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius:

- Džiugu, kad mūsų mokykloje daugėja mokinių. Pradinės klasės užpildytos, nėra jungtinių. Šiais mokslo metais tikimės sulaukti naujų langų ir durų. Tačiau iki rugsėjo 1-osios trūko lėšų remontui - mokytojai klases tvarkė savo lėšomis. Mokyklą spaudžia skolos, be to, liūdina ir mokytojų atlyginimų mažinimai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Biržų „Saulės" gimnazijos direktorius Dainius Korsakas:

- Geroji naujiena ta, kad prasidės darbas ir pedagogai vėl jausis reikalingi. Taip pat gerai, kad rugsėjo 1-oji yra šventė, todėl šią dieną dirbti dar nereikės (juokiasi - red.). Gera naujiena, kad surinktas mokytojų kolektyvas, specialistų netrūksta. Net anglų kalbos mokytojų!

O problemos - finansinės, susijusios su skolomis. Apmaudu, kad nerenovuotas stadionas, tačiau džiaugiamės bent tuo, kad projektas buvo puikiai parengtas. Dar galiu pasakyti, kad šiandien (rugpjūčio 31 d. - red.) gimnazijoje iki 500 mokinių tetrūksta dviejų. O nuo jų skaičiaus priklauso ugdymo įstaigos vadovų atlyginimai...

 

 

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė:

- Gera naujiena ta, kad mokyklose netrūksta mokinių, štai ir šiemet atėjo gražių, kūrybingų vaikų būrys. Pedagogai taip pat darbštūs, kūrybingi. Šiemet turėsime naują pučiamųjų instrumentų mokytoją. Taip pat džiaugiuosi šauniu techniniu personalu su bibliotekininke priešakyje. Jų jėgomis atnaujintos patalpos.

O rūpesčiai - kaip ir daugelio. Lėšų trūkumas, nerimas dėl atlyginimų mažėjimo. Bet manome, kad visa tai laikina. Juk priklausomi nuo situacijos šalyje. Tiesiog reikia įvertinti ją ir stengtis valdyti. Įtampų yra, bet daug ką lemia požiūris į jas.

 

 

Rasa Penelienė
2009-09-01

„Drugelis" pasitinka rugsėjo 1-ąją

Kasmet lopšelyje-darželyje „Drugelis" rugsėjo 1-oji pasitinkama smagiu rytmečiu. Mažiesiems ugdytiniams auklėtojos parengė staigmeną - nuotaikingą pasakos inscenizaciją, kuri pasakoja apie gražią draugystę. 

Keturmečiai grupėje ragauja arbatėlę.

Ne tik rugsėjo 1-osios šventė lopšelyje-darželyje yra tapusi tradicine, vaikai ir jų tėveliai kartu pasibūna Advento vakarą, švenčia šv. Kalėdas, Užgavėnes, pavasarį sveikina Mamytes jų šventės proga, nuotaikingai ir išradingai išlydi priešmokyklinukus į mokyklą.

Spalvinga ir smagi Šeimos šventė vyko šių metų gegužės mėnesį Biržų kultūros centre. Vaikų, meninio ugdymo pedagogės ir auklėtojų kartu suvaidinta pasaka „Coliukė" pradžiugino vaikų tėvelius ir senelius.

Lopšelyje-darželyje įgyvendinami įvairūs projektai. Šiais mokslo metais - sveikatos ugdymo ir socializacijos.

Yra erdvi sporto salė, kurioje vaikams sudarytos sąlygos sportuoti, žaisti. Joje gausu šiuolaikiškų ugdymo priemonių. Muzikos salėje vyksta meninio ugdymo užsiėmimai, vaikai turi puikias galimybes lavinti šokio judesius, mokytis dainelių, muzikinių žaidimų.

Spalvingose, praturtintose naujais baldeliais, žaislais grupėse maži ir didesni patys suranda užsiėmimų ar auklėtojų padedami konstruoja, stato, kuria.

Vaikams, kuriems reikia, teikiama kvalifikuota logopedo pagalba.

 

Ramunė Čigienė,
„Drugelio" direktoriaus pavaduotoja ugdymui
2009-09-01

Krikščioniška šeimų stovykla Papilyje

Papilio evangelikų reformatų parapijos namuose sekmadienį baigė veiklą Krikščioniška šeimų stovykla. Tai tradicinė konfesinė stovykla, kasmet sukviečianti evangelikų reformatų šeimas į bendrą būrį. Kaip ir ankstesniais metais, sotvyklos tikslai išliko tie patys: skelbti Dievo žodį ir organizuoti prasmingą laisvalaikį puoselėjant krikščioniškas vertybes, etninę kultūrą, patriotizmą.

Kasdienis stovyklos ritmas buvo pakankamai paprastas ir aiškus: kasdien po dvi teologines valandėles ir vieną gerai organizuotą renginį.

Teologines valandėles vedė stovyklos dvasinis vadovas diakonas Jonas Juronis ir Baltijos reformatų teologijos seminarijos studentė Gitana Valavičiūtė.

Stovyklą pradėjome sekmadienį atidarymo pamaldomis.

Antradienį laukė tikras išbandymas - jaunojo Radvilos kario - savanorio diena, kurią organizavo KASP VIII rinktinės ats. leitenantas Vidmantas Kuprevičius. Vyko trumpos, tačiau gan įtemptos teorinės ir praktinės rikiuotės, taktikos, topografijos, išlikimo elementų mokančios pamokėlės-pratybos. Vakare laukė tikras 20 kilometrų žygis Biržų giria. Jis prasidėjo malda prie paminklo žuvusiems Žaliosios rinktinės partizanams ir palei Žemosios Gervės krantus tęsėsi iki Dagiškio kaimo, kur laukė stovyklos dvasinio vadovo diakono Jono Juronio ir Sinodo Kolegijos prezidentės Dalios Liaukevičienės paruošti sumuštiniai, kaitrus laužas ir nakvynė.

Tradicinė konfesinė stovykla kasmet sukviečia evangelikų reformatų šeimas į bendrą būrį.

Kitą rytą prasidėjo kultūrinė žygio dalis. Aplankytas Sandariškių ąžuolas, 1918 metų signataro J. Šerno amžinojo poilsio vieta, Nemunėlio ir Apaščios santakoje stūksanti evangelikų reformatų bažnyčia, knygnešio J. Bielinio ąžuolas prie Suosto.

Ketvirtadienį abu stovyklautojų būriai įtemptai ruošėsi teologinei viktorinai. Autoritetinga komisija įvertino stovyklautojų triūsą ir apdalijo prizais - tortais.

Penktadienį keliavome po Papilio apylinkės žymias vietas. Apžiūrėjome puikiai sutvarkytos Editos ir Gintaro Landsbergų sodybos - muziejaus (anksčiau buvusios mokyklos, kurioje mokytojavo rašytojas K. Binkis) ekspoziciją, piliavietę, vadinamą Zomkeliu, kur gimė kunigaikštis Jonušas Radvila, pasivaikščiojome po ūksmingas palivarko alėjas, nusilenkėme paminklams Papilio partizanų kapinėse.

Šeštadienis stovykloje buvo skirtas amatams. Evangelikų reformatų bendruomenės nariai Irena Petrauskienė ir Vytautas Zablackas supažindino stovyklautojus su senaisiais lietuvių liaudies amatais - smagu buvo pabandyti krepšį pinti, įsižiūrėti, kaip virvę vyti ar lino kelią iki puikaus rankšluosčio pasekti...

Stovykla baigėsi sekmadienį iškilmingomis pamaldomis.

 

 Dalia Gelažnykaitė-Liaukevičienė,
Vidmantas Kuprevičius
2009-08-29

Variakojų palikuonys gyvena ir egzotiškame Honolulu

Nors savo populiarioje dainoje Marijonas Mikutavičius dainuoja apie tris milijonus lietuvių, pasaulyje jų yra išsibarstę, ko gero, ne mažiau. Kai kurie jau nebemoka kalbėti lietuviškai, kartais iš jų vardų ir pavardžių nebe visada suprasi, kad turi lietuviškų šaknų, tačiau visada žavi kai kurių žmonių savosios giminės istorijos paieškos, jų noras pamatyti gimtąją protėvių žemę.

Liepos pabaigoje Biržų krašto muziejuje „Sėla" dvi dienas lankėsi gydytojas biržietis Olgertas Kvedaravičius su draugais, atvykusiais iš JAV. Pirmąją dieną apžiūrėję tvirtovės rūmų rūsį, likusią muziejaus dalį nusprendė apžiūrėti kitą dieną.

Svečiai gyveno „Tylos" viešbutyje ir ten susipažino su kitu užsieniečiu, visiškai nekalbančiu lietuviškai Ričardu Krandalu (Richard Crandall). Tad antrąją susipažinimo su Biržų muziejumi dieną į pilį kartu atvyko ir naujasis pažįstamas.

Trečias nuo viršaus įrašas - apie Marijos Variakojytės tėvus, gimimo datą, mokslo pasiekimus, ruošiantis konfirmacijai.

Jis, kaip paaiškėjo vėliau, atvyko turėdamas aiškų tikslą ir konkrečių dokumentų. Svečias turėjo 1928 m. evangelikų reformatų kunigo Povilo Jakubėno išduotą pažymą : „Marija Variakojytė, Juozapo ir Onos Karosaitės duktė, gimė Aulių kaime rugsėjo trečią (3) dieną tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuntais (1888) metais".

„Tai mano senelė, ji gimė Aulių kaime," - per vertėją pasakojo Variakojytės anūkas.

Kaip vėliau paaiškėjo, jo giminėje susiklostė įdomi situacija. Senelė Marija Variakojytė, gimusi Auliuose, vėliau emigravo į JAV, kur susipažino su Jonu Variakoju, kilusiu iš Klausučių kaimo. Ričardo seneliai, kurie abu yra kilę iš Variakojų, 1916 m. JAV susituokė.

Variakojų duktė, Ričardo mama, ištekėjo jau už ne lietuvio. Ričardas taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Dabar jis, vedęs japonę, gyvena 50-osios JAV valstijos - Havajų - sostinėje Honolulu, turinčioje per 400 000 gyventojų. Tačiau nei atstumai, nei kalbos nemokėjimas, nei prabėgę metai neišdildė Ričardo noro pažinti savo protėvių žemę, sužinoti kuo daugiau apie juos pačius.

Pasitarę su O. Kvedaravičiumi, nutarėme svečią supažindinti su Valentinu Dagiu ir jo žmona Maryte, kilusia iš Rinkuškių Variakojų. Deja, kaip vėliau juokavo Valentinas, Aulių Variakojai niekaip „nesiklijavo" prie Rinkuškių ar Ūbiškių Variakojų - tai tiesiog kita giminės šaka.

O. Kvedaravičius svečią kitą dieną vežė į Aulius, į Klausučius. Ten gyvenančių Variakojų neberado, tik svečiui buvo įdomu stebėti kraštą, vietas, kur kažkada vaikščiojo jo seneliai ir proseneliai.

Iš muziejuje turimų konfirmantų knygų pavyko užfiksuoti Klausučiuose gimusius 9 Variakojus ir Variakojytes su jų gimimo ir konfirmacijos datomis. Auliai buvo dar turtingesni - čia rasta 19 Variakojų šeimos atstovų.

Įdomiausia, kad labai gražiai „susidėliojo" Ričardo Krandalo senelės šeima: jos tėveliai Juozas Variakojis ir Ona Karosaitė - Variakojienė, ji pati Marija Variakojytė (g. 1888), sesuo Katrė (g. 1891), broliai Jonas (g. 1885), Petras (g. 1894), Martynas (1897).

Su Ričardu sutarėme, kad visą informaciją elektroniniu paštu nusiųsiu jam į Havajus, tada jis gautą medžiagą sudėlios, sulygins, papildys jau turima, nes, kaip jis kalbėjo, nemažai apie Variakojų giminės atstovus pasakojo jo motina.

Įdomiausia yra tai, kad tolimajame ir egzotiškajame Honolulu gyvena toks Ričardas, kuris ieško su, matyt, ne mažiau ten egzotiška pavarde Variakojų, kilusių iš Biržų.

 

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-08-29

Prieš rugsėjį moksleiviams - apie ... pagirias

Biržų rajono valdininkai, atsakingi už darbą su vaikais ir jaunimu, baigiantis moksleivių atostogoms pasiūlė renginį, kurio metu netiesiogiai vaikams pasiūlė... išsipagirioti.

Į redakciją ketvirtadienį kreipėsi biržiečiai. Kraipydami galvas miestelėnai stebėjosi, kas atsitiko rajono valdininkams, jei moksleiviams prieš mokslų pradžią siūloma pažiūrėti kino filmą apie pagirias.

Interneto tinklalapyje www.selonija.lt išplatinta savivaldybės informacija apie penktadienį Kultūros centre turėjusį vykti renginį, skirtą „moksleivių atsisveikinimui su atostogomis".

Pagal pateiktą scenarijų nuo 18 valandos čia turėjo būti nemokamai parodyta komedija išraiškingu pavadinimu „Pagirios Las Vegase", o po jų vykti diskoteka.

Mieste kabojo afišos, kvietusios į kino filmą su girtuoklystės, erotikos, smurto vaizdais. Jį nuspręsta parodyti mokiniams atsisveikinimo su vasaros atostogomis proga.

Biržiečiai svarstė, nejau niekam iš įrašytų renginio draugų ir organizatorių nekilo klausimas, kodėl moksleiviams skirtas būtent tokio pavadinimo ir turinio filmas.

„Juk moksleiviai - tai daugiausiai vaikai ir paaugliai. Ar nebuvo galima parinkti labiau tinkamo filmo? Ar vyresnieji pagal savo tradicijas bando auklėti ir jaunąją alaus krašto kartą?" - klausė į redakciją atėjusi paauglio Arno ir antrokės Austėjos mama.

 

Smagi komedija apie pagirias

Internete kino filmas „Pagirios Las Vegase" apibūdinamas kaip smagi komedija apie pagiringus draugelius, kurie bernvakaryje pameta jaunikį, o iki vestuvių lieka 40 valandų.

Ryte trys pagiringi pabroliai neranda savo būsimo jaunikio nei „vaizdo įrašų" savo skaudančiose galvose. Viešbučio numeris - kaip po katastrofos. Sulaužyti baldai, išmėtyti daiktai. Vonioje - tigras, kambaryje - kūdikis.

Trijulė bando atkurti nakties maršrutą ir išsiaiškinti, kas įvyko.

Pasirodo, vienas herojus nelaukdamas tikrųjų vestuvių vedė striptizo šokėją. Visi trys netrukus areštuojami už policijos automobilio vagystę.

Pasirodo, bernvakario ereliai buvo įsitraukę į azartinius lošimus ir susidėję su kinų banditais, norinčiais atgauti savo pinigus...

Vyrai skuba viską sugrąžinti į ankstesnes vietas iki tikrųjų vestuvių...

Štai tokių vaizdų buvo ketinta parodyti prieš rugsėjo 1-ąją mokiniams.

 

Prašė nesuš...ti renginio

Mokinių atsisveikinimo su atostogomis afišose ir skelbimuose įrašyti renginio draugai - Biržų kultūros centras, rajono savivaldybės Jaunimo reikalų taryba, Vaikų teisių apsaugos bei Kultūros ir sporto skyriai.

Laikinai atliekanti savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pareigas vyresnioji specialistė Ramunė Pažemeckaitė sakė, kad idėja organizuoti renginį kilusi visai neseniai, prieš savaitę.

„Aš kreipiausi į Kultūros centro direktoriaus pavaduotoją Kęstutį Martinkų, nes direktorius atostogauja. Paprašiau parinkti filmą, kurį galėtų parodyti moksleiviams nemokamai. Geriau - komediją. Iš pradžių jie buvo parinkę „Stebėk ir raportuok", tačiau savininkai iš Utenos, sužinoję, kad ją norime rodyti nemokamai, atsiėmė. Todėl skubėta pakeisti ir parinkta tai, kas buvo. Filmas neblogas, vaikai apie jį skaitė internete. Sakė, kad atsiliepimai geri," - kalbėjo R. Pažemeckaitė.

Specialistė tvirtino, jog šis renginys labiau orientuojamas į jaunimą, o ne į vaikus. Anot jos, jaunimas prašė surengti diskoteką miesto šventės metu, tačiau to nepavykus padaryti ji pažadėjusi surengti prieš rugsėjo pirmąją.

„Darome penktadienį, nes pakalbėjome su jaunimu - rugsėjo pirmąją vyresniųjų klasių mokiniai švęs su klase, o studentai bus išsivažinėję. Norime, kad jaunimas vasaros pabaigą pasitiktų linksmai," - sakė pašnekovė.

Aiškindama, kad leidžia ir taip nedidelius savivaldybės biudžeto pinigus renginio organizavimui, R. Pažemeckaitė korespondentės dar paprašė renginio nesuš...ti.

 

Liko tik pagirios...

Atostogaujantį kultūros centro direktorių pavaduojantis Kęstutis Martinkus sakė, kad anksčiau planuotas renginio metu rodyti filmas buvo nuomojamas, todėl jį savininkai išsivežė. Biržuose liko tik „Pagirios Las Vegase". Tiesa, ir už jį centras filmo savininkams žada sumokėti, priešingu atveju gresia didelė bauda.

„Ten komedija, labai nekvailas filmas. Tik pavadinimas įdomus. Bet jį vyresniems vaikams labai verta pažiūrėti," - savo pasirinkimą gynė anksčiau policijoje dirbęs kultūros darbuotojas K. Martinkus.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-08-29

Ką reikėtų keisti mokyklose?

Onutė Jurkonienė, Pačeriaukštės kultūros darbuotoja:

- Pačeriaukštės Petro Poškos pagrindinėje mokykloje nieko netrūksta. Kiek man tenka matyti, klasės išpuoštos, jose daugybė gėlių, mokymo priemonių.

Čia dirba kultūringi, dėmesingi, kūrybingi mokytojai. Pastebiu tik tiek, kad trūksta kultūros mokiniams. Manau, reikėtų uždrausti jiems rūkyti. Reikia vaikams griežtumo, bet ne visos auklėjimo priemonės juk mokykloje galimos. Bet svarbiausia - kad mokykloje netrūktų mokinių, kad išliktų ji, kaip vienintelis kaimo šviesulys. Girdėjau, kad iš mūsų gali išeiti mokyklos direktorius A.Viduolis, kuris rengiasi dalyvauti konkurse į „Atžalyno" mokyklos direktorius. Jo labai mums trūktų.

Mūsų pedagogai labai geri, tereikia jiems palinkėti sveikatos ir stiprybės.

 

Violeta Vanagienė, „Atžalyno" vidurinės mokyklos pedagogė, būsimųjų pirmokų mokytoja:

- Mokykloje mažėja mokinių. Štai būsimųjų pirmokų sumažėjo viena klase. Klasėse anksčiau būdavo po 26 vaikus, o dabar tik 22, ir tai tik paskutinėmis dienomis susirinko. Reikėtų daugiau vaikų...

Žinoma, sunkmečiu trūksta lėšų, kurių reikia patalpų remontui, suolams. Bibliotekoje reikėtų daugiau knygų. Štai pradinukams išleisti nauji vadovėliai, tačiau jų mokykla įsigyti negali.

Šį rugsėjį pasitinkame su nerimu, nes keičiasi mokyklos vadovai. Nežinia, kas pas mus ateis. Iki šiol mes džiaugėmės vadovais, kurie mokykloje buvo sukūrę ramybės, gražaus bendravimo atmosferą. Kai pasišnekėdavome su kitose mokyklose dirbančiais pedagogais, ten, pasirodo, tokio bendravimo nebūdavo. Ypač mes džiaugiamės direktorės pavaduotoja I.Varziene, kuri kuravo pradines klases. Ji pradinukų mokytojams buvo labai geranoriška ir nenorėtume jos prarasti. Nelinkėtume jai tapti direktore, nes nenorime prarasti tos ramybės, kurią iki šiol jutome. Į darbą eidavome be jokio streso.

 

Rosita Bubelytė, dešimtmetė „Aušros" vidurinės mokyklos mokinė:

- Norėčiau, kad mokiniai būtų atsargesni, saugotų vieni kitus - vyresnieji nesišaipytų iš mažesniųjų, nekaišiotų jiems kojų ir kitaip nesityčiotų. Taip pat būtų gerai, kad mokytojai daugiau dėmesio kreiptų ne tik į savo mėgstamus mokinius, bet ir į kitus.

Dar žiemą mokykloje kartais būna labai šalta - norėtųsi daugiau šilumos.

 

Stanislovas Paškevičius, Biržų rajono savivaldybės Teisės ir personalo skyriaus specialistas, dviejų dukrų (penkiametės ir keturiolikmetės) tėvelis:

- Ten, kur gyvena ir mokosi mano dukros (Pasvalyje - red. past.), lyg ir nieko netrūksta. Džiaugiuosi, kad išnyko piniginės rinkliavos iš mokinių tėvų, kad mokykloje tvarkomasi ūkiškai. Tėvams būtų patogu, jeigu mokyklos turėtų grupes, kuriose po pamokų vaikai galėtų ruošti namų darbus. Dar reikėtų mažinti vadovėlių kainas. Deklaruojama, kad mokslas nemokamas, tačiau realybė, deja, kitokia.

 

Eva Stakionytė, penkiametė vaikų darželio „Genys" auklėtinė:

- Į mokyklą dar neinu. Bet į ją eiti noriu. Kodėl? Kad noriu išmokti. Visko. Daug ką aš moku, bet dar nemoku skaityti.

Mokykloje turėtų būtų daug didelių vaikų ir draugių. Pasipuošusių. Gali būti ir išdykusių.

Berniukų nereikia, nes jie vis nori žaisti arba kareivėliais, arba slėpynių. Neįdomu.

Kas yra mokytojos - nežinau. Jos turi būti su akiniais. Darželyje yra auklėtojos. Gražios kaip mano mamytė. Jos moka gražiai kalbėti ir sušukuoti plaukus. Kai neklausom, truputį supyksta.

 

Rasa Penelienė
2009-08-29

Rugsėjį gimnazija pasitinka be naujo stadiono

„Saulės" gimnazijai kol kas teks pamiršti svajones apie modernų stadioną - projektas neatitiko ministerijos prioritetų.

 

Svajonės ir dvejonės

Artėjant naujiems mokslo metams visuomenės akys krypsta į mokyklas. Viešas ir neviešas diskusijas apie „Saulės" gimnazijos stadiono atnaujinimo projektą girdėję biržiečiai jas vėl prisiminė prieš rugsėjį.

Prieš metus rajono sporto visuomenėje gyvai aptarinėti miesto centre atsirasiančio modernaus stadiono privalumai. Minėti būsimi puikūs bėgimo takai, šuoliaduobės, rutulio stūmimo sektorius, krepšinio, tinklinio aikštelės. Ginčytasi dėl sintetinės stadiono dangos, tikėtasi, jog įgyvendinus projektą Biržai pagaliau turės lauko teniso aikštyną

Pagal Biržų rajono savivaldybės rengtą projektą visos gražios svajonės turėjo būti įgyvendintos už 2,4 mln. litų - Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų lėšomis. Iš jų 15 proc. (361 tūkst. Lt) turėjo prisidėti projektą parengusi Biržų rajono savivaldybė.

Švietimo ir mokslo ministerija laikosi nuomonės, kad atnaujinti pirmiausiai reikėjo renovuotų mokyklų stadionus. Biržų „Saulės" stadionas neatnaujintas, nes gimnazija nerenovuota.

Tai buvo 2008 - ųjų pavasaris.

Tų pačių 2008 metų pabaigoje svajonės žlugo. Gruodžio 30 dieną Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų Priežiūros komitetas priėmė sprendimą dėl „Sporto aikštelių šalia mokyklų įrengimo ir renovavimo" finansuoti siūlomų projektų sąrašo.

„Apgailestaujame, tačiau Jūsų pateikta paraiška į šį sąrašą įtraukta nebuvo,"- Biržų rajono savivaldybei pranešė viešoji įstaiga „Centrinė projektų valdymo agentūra" (toliau - CPVA). Pridėtas ir nefinansuojamų projektų sąrašas.

Pinigų stadionams taip pat negavo dar 9 (iš 16 teikusių paraiškas) šalies mokyklos. Į laimingąjį septintuką pateko Kelmė, Akmenė, Pandėlys (Rokiškio r.), Kazlų rūda (Marijampolės r.). Druskininkai ir Ukmergė.

„Gal Biržai lėšų negavo dėl nepagrįstai išpūstos sąmatos?" - dvejojo besidominantys stadiono projekto likimu.

 

Neatitiko Švietimo ir mokslo ministerijos prioritetų

Paraišką dėl gimnazijos stadiono renovacijos projekto finansavimo rengė Biržų rajono savivaldybė. Ekonomikos ir investicijų skyriaus vedėja Zita Marcinkevičiūtė sako nežinanti motyvų, kodėl Biržų paraiška nepateko į finansavimą gavusių laimingųjų projektų septintuką.

Paraiškos netenkinimo motyvų nežino ir stadiono projekto rengimą organizavusios „Saulės" gimnazijos direktorius Dainius Korsakas.

„Kadangi paraišką teikėme ne mes patys, o savivaldybė, tai ir atsakymą gavome ne mes," - teigė direktorius.

Pasak Ekonomikos ir investicijų skyriaus vedėjos Z. Marcinkevičiūtės, Centrinė projektų valdymo agentūra Biržų „Saulės" gimnazijos projektą įvertino labai gerai ir pagal balus jį priskyrė prie geriausiųjų. Projekto likimą, jos žiniomis, lėmė Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) vertinimas.

„CPVA vertinimu, Biržų projektas buvo net pirmą vietą užėmęs, tačiau jam mažai balų skyrė ŠMM. Kokie jų vertinimo kriterijai, aš nežinau," - „Šiaurės rytams" sakė CPVA Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos programų skyriaus viršininkas Artūras Žarnovskis. Anot jo, agentūra vertino projekto parengimą, kainų pagrįstumą, metodologiją, biudžeto sudarymą, situacijos analizę ir pan.

„Nežinau, pagal ką taip gerai biržiečių projektą įvertino CPVA, tačiau ministerijos prioritetų projektas neatitiko. Mes pirmiausiai atsižvelgėme į tuos sporto aikštelių projektus, kurie parengti prie renovuotų ar renovuojamų mokyklų. O Biržų gimnazija, kiek žinau, kol kas nerenovuota," - ŠMM poziciją paaiškino vyriausiasis ministerijos patarėjas Alvydas Puodžiukas.

 

Alfreda Gudienė
2009-08-29

Pabiržėje stovyklavo dailininkai

Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios klebonijoje parapijiečiai gėrėjosi vilniečių dailininkių Virginijos Kalinauskaitės, Lilianos Žutautienės ir Dalios Genovaitės tapybos darbais.

„Savaitę dirbome Pabiržėje, turėjome tikrą dvasinę stovyklą", - apie Pabiržėje vykusį plenerą sakė L. Žutautienė. Parodos metu akvarele ir pastele tapytus kūrinius pristatė ir pats šio renginio organizatorius Pabiržės bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis.

„Prisimenu, kaip Vilniuje seminaristas Vytautas Dagelis užsukdavo į galeriją ir pranašiškai žadėjo mus pasikviesti į plenerą savo parapijoje," - kalbėjo Virginija Kalinauskaitė.

Pabiržės parapijos salė virto paveikslų galerija, o klebono V. Dagelio organizuotą plenerą dailininkės vadino dvasine stovykla.

„Stengiuosi sugriauti stereotipą, jog menas yra didžiųjų miestų žmonių privilegija. Noriu, kad ir mano parapijiečiai pajustų meno kūrinių grožį," - kalbėjo V. Dagelis. Jis prisipažino puoselėjąs idėją tvarkyti šalia bažnyčios esantį parką, o kitais metais Pabiržėje surengti medžio skulptorių plenerą.

Pabiržiečių vardu už renginius klebonui V. Dageliui dėkojo bibliotekininkė Eugenija Vosylienė.

Liepos viduryje per tradicinius Karmelio kalno Švč. Mergelės atlaidus Pabiržės bažnyčioje koncertavo smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris.

Šeštadienį 17 val. prie Pabiržės bažnyčios klebono V. Dagelio iniciatyva senąsias grupės „Hiperbolės" dainas atliks uteniškių grupė „Intervalas". Koncertas skirtas atsisveikinti su vasara.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-08-27

Vasaros palydose - aplodismentai Radžiui

Miesto vasaros estradoje penktadienio vakarą vykęs vasaros palydų renginys sulaukė biržiečių minios. Pasak šventinį turą po Lietuvą organizuojančios kauniečių firmos „Emidija" vadovo Gražvydo Mažono, biržiečiai aktyvumu nenusileido kitų miestų atstovams.

Renginys prasidėjo programėle vaikams. Aktyviausi atrakcionų dalyviai pelnė daugybę dovanėlių ir saldžiųjų prizų.

Jaunimas nekantriai laukė Ruslano Kirilkino ir grupės „69 danguje" koncerto. Biržų merginoms ypač patiko šios grupės atliekama daina „Tiesiai šviesiai".

Po koncerto Radžio nepaleido autografų laukusios ir kartu nusifotografuoti geidusios biržietės.

„Ši daina galėtų tapti Biržų merginų himnu," - sakė koncerto metu estradoje šokusi Vaida Ajutytė.

„Ankstesniais metais Biržuose renginiams vasarą stigo gero oro, o šiais metais - pačių renginių. Nėra kur išeiti pasižmonėti su vaikais," - kalbėjo kartu su šeimos nariais į šventę išsiruošęs Saulius Paslauskas.

Vyresnieji klausytojai nekantriai laukė numylėtinio Radžio pasirodymo. Charizmatiškojo dainininko po koncerto ilgai nepaleido autografų laukusios ir kartu nusifotografuoti geidusios biržietės.

„Gerbėjų dėmesys man yra ypač svarbus. Kiekvienais metais koncertuodamas jaučiu Biržų publikos šilumą. Ypač malonu dainuoti naktį, apšviestos bažnyčios fone," - biržiečiams komplimentų negailėjo Radžis.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-08-25

Atlikęs savo pareigą

Rugpjūčio 19 dieną sukako 120 metų, kai Melaišių kaime gimė evangelikų reformatų kunigas superintendentas Povilas Jašinskas. Tokių jubiliejų proga bent mintimis prisimename išėjusius, bet iki šiol išlikusius mūsų atmintyje, savo buvimu, žodžiu, darbais tobulinusius, dariusius mus geresnius, šviesesnius. Manau, kad toks buvo ir kunigas Povilas Jašinskas.

Susipažinau su juo 1973 metais. Rinkau medžiagą straipsniui apie Biržų krašto šviesuolį poetą ir vertėją Stanislovą Dagilį. Kalbėjau su jį pažinojusiais biržiečiais, susitikau su poeto giminaite Zone Jevaltiene, kuri ne tik papasakojo daug įdomaus apie savo garsų dėdę, bet ir leido nusirašyti poeto testamentą, pasinaudoti retomis S. Dagilio nuotraukomis. Biržų muziejuje aptikau įdomius ir turiningus kunigo Povilo Jašinsko atsiminimus. Išspausdinus straipsnį, į redakciją atėjo kunigas Povilas Jašinskas padėkoti, kaip jis tada sakė, už dėmesį ne tik lietuvių literatūrai, bet ir evangelikų reformatų bažnyčiai nusipelniusį Stanislovą Dagilį.

Dideli Povilo Jašinsko nuopelnai bažnyčiai. 54 metus jis tarnavo Dievui kaip kunigas, o apskritai bažnytiniam darbui pašventė net 68 savo gyvenimo metus.

ada su kunigu Povilu Jašinsku ir susipažinau. Pajutau, kad tai šviesus, plataus akiračio, neabejingas mūsų tautos kultūrai senosios kartos inteligentas. Jau anksčiau buvau skaitęs jo išsamius, labai konkrečius ir turiningus atsiminimus apie kraštietį poetą Julių Janonį. Gerbiamas kunigas labai daug žinojo apie žymius biržiečius, jų darbus. Vėliau sužinojau, kad jis daug rašė į reformatų leidinius „Sėjėją", „Mūsų žodį", „Evangelikų kelią", savo eilėraščius ir rašinius pasirašinėdamas įvairiomis slapyvardėmis (P. J. Žagarėlis, Žagarėlis, P. J. Žagrė, Žagaras, Svobiškietis, Svobiškėnas ir kt.).

Domėjosi P. Jašinskas ir fotografija. Jono Meko poezijos knygoje „ Dienų raštai" aptikau kunigo Povilo Jašinsko nuotrauką. P. Jašinskas nufotografavo Mekų šeimą. Nuotraukoje ant tėvo kelių sėdi vos kelerių metų sulaukęs būsimasis poetas Jonas Mekas. (P. Jašinsko sesuo Elzė Jašinskaitė buvo Jono Meko motina - A. B.) Tikriausiai P. Jašinsko meilė muzikai, poezijai, literatūrai, istorijai paskatino ir dukrą Ireną baigti lituanistikos studijas ir pasirinkti poetės bei knygų vertėjos kelią.

Dideli Povilo Jašinsko nuopelnai bažnyčiai. 54 metus jis tarnavo Dievui kaip kunigas, o apskritai bažnytiniam darbui pašventė net 68 savo gyvenimo metus.

Kelias kunigystėn nebuvo paprastas ir lengvas. Povilas Jašinskas savo atsiminimuose rašo, kad kai jam suėjo dveji metai - 1891 metais sudegė visi tėvų trobesiai ir visas turtas. Daug metų tėvai skurdo, kol atstatė trobesius, paaugino tris vaikus. Ir vaikams teko sunkiai dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Motina, sėdėdama prie verpimo ratelio, mokė šešerių metų Poviliuką skaityti iš „Kancionalo". P. Jašinskas, būdamas septynerių metų, jau gerai skaitė „Kancionalą" ir atmintinai mokėjo daug giesmių, nors jų prasmės visai nesuprato. Po to kelias žiemas jį mokė daraktoriai. Tik po tėvo mirties, nuo 1910 metų, pradėjo mokytis nuosekliau.

Neatsitraukdamas nuo darbų, mokėsi ne tik pas Biržų pradžios mokyklos mokytoją Igną Protą, bet ir groti vargonais pas Biržų evangelikų liuteronų vargonininką Stiebrę. 1914 metais P. Jašinską pakvietė superintendentas V. Meškauskas pavaduoti vargonininką ir mokytis groti vargonais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Tada, prisimena P. Jašinskas, ir prasidėjusi jo bažnytinio gyvenimo veikla.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai visos evangelikų reformatų parapijos buvo likusios be kunigų, P. Jašinskui kartu su keliais Papilio parapijos seniūnais kas antrą sekmadienį teko laikyti pamaldas ir groti vargonais. Nuo 1918 iki 1923 metų rudens jis dirbo Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios vargonininku ir vietos progimnazijos tikybos mokytoju, o 1924 metais Sinodo nutarimu buvo pasiųstas į Šveicariją mokytis teologijos Bazelio Evangeliškosios Misijos Draugijos Teologijos institute. Po ketverių metų studijų buvo paskirtas aptarnauti Švobiškio evangelikų reformatų parapiją. Mokslus tęsė toliau - baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultetą. Dvylika metų dirbo Švobiškyje, o 1940 metais buvo atkeltas į Biržus dirbti evangelikų reformatų parapijos klebonu. Nuo 1952 metų, mirus kunigui Aleksandrui Balčiauskui, Povilui Jašinskui vienam teko aptarnauti ne tik Biržų, bet ir Kauno, Kėdainių, Naujamiesčio (Panevėžyje) parapijų bei Salamiesčio filijos evangelikus reformatus.

Vis labiau metų ir darbų našta slėgė kunigo pečius, todėl P. Jašinskas ėmė dairytis pagalbininko. Juo tapo Petras Čepas, ryžęsis nelengvam ganytojo darbui ir pradėjęs lankyti evangelikų liuteronų teologinius kursus Rygoje. 1979 metais, sulaukęs garbingo 90 metų amžiaus, Povilas Jašinskas Biržų bažnyčioje iškilmingose pamaldose įšventino į kunigus diakoną Petrą Čepą. „Tačiau, - rašo lietuvių evangelikų reformatų leidinyje „Mūsų sparnai" kunigo sūnus Povilas Algimantas Jašinskas, - jau nebeilgai teko jam gyventi. Susilpnėjus sveikatai, 1982 metų gegužės 19 dieną kun. Povilas Jašinskas mirė. Palaidotas Biržuose, naujosiose evangelikų reformatų kapinėse".

Nuo kunigo Povilo Jašinsko mirties prabėgo daugiau kaip 20 metų. Išaugo nauja biržiečių karta, kuriai tikriausiai nedaug ką sako ši pavardė. Tačiau mes, vyresni žmonės, pažinoję ir bendravę su kunigu prieš keliasdešimt metų, su pagarba mename šviesų ir dorą dvasininką, kuris stengėsi sąžiningai atlikti savo pareigą Dievui ir žmonėms, savo gyvenimą vertino kaip Viešpaties malonę.

 

Algirdas Butkevičius
2009-08-25

Muimeliškiečiai pagerbė kaimo šviesuolius

Savaitgalį iš visos Lietuvos susirinkę Muimeliškio kaimo atstovai rinkosi kaimo ulyčioje.

Prie šimtamečių ąžuolų pritvirtinta juosta su užrašu „Draugystės tiltas", prie jos buvo pagerbtas Amžinybėn išėjusio vieno ankstesnių kraštiečių susitikimų iniciatoriaus Jono Eidukonio atminimas. Kaimo Garbės vardas buvo suteiktas jo pusbroliui Benjaminui Eidukoniui.

Kaimo ulyčioje kraštiečiai uždegė atminimo žvakutes, skirtas žuvusiųjų, dingusių ir nužudytų sūnų motinų atminimui. Nuskambėjo darniai sugiedota „Lietuva, Tėvyne mūsų..." ir „Lietuva brangi..."

Gausiausiai susitikime dalyvavę Vecelių šeimos nariai uždegė žvakutes prie pokary nužudytos 22 metų mokytojos Danutės Vecelytės atminimui pasodintos liepaitės. Žuvusiai mokytojai taip pat buvo suteiktas Garbės vardas.

Prie kaimo ulyčioje esančios koplytėlės uždegtos žvakutės žuvusių ir nužudytų sūnų motinoms atminti.

„Mūsų kaimas suklestėjo 1864 metais panaikinus baudžiavą. Darbštūs žmonės dirbo žemę, buvo puikūs mūrininkai, staliai, kailiadirbiai. Kaime gyveno itin reto amato atstovas - deguto darytojas Jonas Bartaševičius," - rodydama senovinių nuotraukų stendus kaimo istoriją priminė susitikimo siela Elvyra Vytienė (Pašakarnytė).

Tarpukario Lietuvos laikais Muimeliškyje aktyviai veikė jaunimo organizacijos. Mažieji vaikai dalyvavo katalikų organizacijos „Angelaičiai" veikloje. Apie 1930 metus kaime įkurta katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris" kuopa. Pasak E. Vytienės, šios organizacijos narės vilkėjo baltas palaidinukes ir buvo pavyzdys bendraamžiams. Kaimas Garbės vardus suteikė pavasarininkėms Veronikai Indrilionytei, Paulinai Bartaševičiūtei, Bronislavai Imbrasaitei, Onutei Imbrasaitei, Apolonijai Kurkauskaitei, Stefanijai Imbrasaitei. Šio garbingo vardo nusipelnė ir V. Indrilionytės globėja vabalninkietė Ona Šoblinskienė.

Garbės vardai buvo suteikti Jaunalietuvių organizacijos nariams: Juozui Trasikiui, Vytautui Veceliui, Vandai, Emilijai ir Janinai Vecelytėms. Buvusi jaunalietuvė ir vyriausia kaimo gyventoja Janina Slavinskienė (Trasikytė) pagerbta ąžuolo lapų vainiku.

Pagarba atiduota karo metais ir pokariu žuvusiems ar dingusiems be žinios Adolfui Šarkai, Petrui Šarkai, Antanui Švedai, Jonui Zelskiui, Vytautui Pašakarniui, Aleksui Baronui, Aleksui Bartaševičiui.

Garbės vardo nusipelnė 1928 - 40 metais kaimo seniūnu dirbęs Julius Pašakarnis. Seniūno dukra E. Vytienė dėkojo gausiai susirinkusiems kraštiečiams ir siūlė kaimo šviesuolių pagerbimą tęsti kituose susitikimuose.

Kraštiečiai susitikimo organizatorei E. Vytienei įteikė gėlių puokštę.

Vėliau šventė iš Muimeliškio kaimo ulyčios persikėlė į Trasikyčių sodybą. Prie suneštinių vaišių stalo susėdę žmonės dalijosi prisiminimais, aptarė ateities planus.

„Kaime gyveno visuomeniškai aktyvūs ir šviesūs žmonės. Jie buvo idealistai, už ką itin nukentėjo karo ir pokario verpetuose," - pasakojo Albinas Bartaškevičius. Jis prisiminė, kaip jo tėvas stalius naktį dirbęs karstus miško kovotojams, o dieną valdžios atstovai užsakę karstą nužudytai mokytojai.

Minėdami praeitį, renginio dalyviai pastebėjo, kad laikas žvyruoti kaimo kelią. Tokį pageidavimą jie išsakė Vabalninko seniūnui.

Kaune gyvenanti dainininkė Eglė Šidlauskaitė kraštiečiams skyrė dainą „Rūta žalioji".

„Penktąjį kartą vykusiame susitikime dalyvavo per pusšimtį kraštiečių. Susitikimas - tai ne vien pabendravimas. Tai atiduota pagarba mirusiems ir gyviesiems kaimo žmonėms," - kalbėjo E. Vytienė.

„Likimas mus išskyrė, tačiau likome kaip viena šeima," - kraštiečių susitikimo dvasią apibendrino Stasys Badaras.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-08-25

Kviečiame mokytis Jaunimo mokykloje

Visiems, dar neapsisprendusiems, siūlyčiau rinktis šią mokyklą.

Jaunimo mokykloje gali mokytis paaugliai nuo 12 iki 18 metų. Pagrindinis mokyklos veiklos tikslas - padėti vaikui. Mokykloje yra teikiama psichologinė, socialinė, specialioji pedagoginė pagalba.

Jaunimo mokykla - tai pagrindinė bendrojo lavinimo mokykla, kurioje mokiniai mokosi 5-10 klasėse. Sėkmingai baigę mokyklą, mokiniai įgyja pagrindinės mokyklos baigimo pažymėjimą ir gali mokytis toliau: vidurinėse, vakarinėse ar politechnikos mokyklose.

Į Jaunimo mokyklą daugiausia ateina tie mokiniai, kuriems kitose mokyklose sunkiau sekėsi mokytis, turėjo elgesio bei įvairių socialinių problemų. Norėdami padėti mokiniui siekti geresnių rezultatų" turime paruošę Mokyklos veiklos programą, lanksčią mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo sistemą. Mokytojai priima ir ugdo paauglį tokį, koks jis yra. Daugelio metų praktika parodė, kad tik nuolatinis, sistemingas mokytojų ir mokinių, jų tėvų bendravimas duoda teigiamų rezultatų. Mokyklos pedagogai nuolat domisi paauglių gyvenimu, jų tarpusavio santykiais, nuolat bendrauja su jais, stengiasi padėti vaikui įvairiose situacijose.

Nedidelis mokinių skaičius klasėse (8 - 12) suteikia galimybę klasės auklėtojui ar dalyko mokytojui glaudžiau bendrauti, individualiai dirbti su mokiniu. Per pamokas mokytojai stengiasi pagirti, paskatinti kiekvieną mokinį už menkiausią jo pažangą. Neskubama mokinių vertinti neigiamais pažymiais, o jei taip atsitinka - suteikiama galimybė pasitaisyti. Mokykloje mokiniams skiriamas minimalus pamokų skaičius, kad mokiniai galėtų daugiau dalyvauti neformaliojo ugdymo veikloje ir taip galėtų išreikšti save.

Jau ketvirtus metus mokykloje nuo 8 klasės vykdomas ikiprofesinis ugdymas. Mergaitės mokomos siuvimo, o berniukai - stalystės pagrindų. Mokiniai taip pat mokomi kaip reikia naudotis informacinėmis technologijomis šiuolaikinėje visuomenėje. Nuo šių mokslo metų mokiniai turės galimybę rinktis dar vieną ikiprofesinio ugdymo kryptį - dailiuosius amatus. Baigus mūsų mokyklą, mokiniams lengviau pasirinkti vieną ar kitą specialybę.

Mokykloje plati užklasinė veikla. Veikia įvairūs neformaliojo ugdymo būreliai, kuriuos vaikas gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes.

Mokykla dalyvauja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos MTP+ projekte „Jaunimo mokyklų aplinkos pritaikymas". Šio projekto dėka Mokykla šiais mokslo metais turėtų gauti finansavimą Mokyklos materialinei bazei gerinti. Mokykla bus aprūpinta naujais baldais, naujomis mokymo priemonėmis bei kita naujausia įranga. Tikimės mokinius ir mokytojus pradžiuginti atsinaujinusia Mokykla, kurioje gerės ir ugdymo kokybė.

Mokykloje dirba draugiškas, darnus pedagogų kolektyvas, kuris turi daug įvairių sumanymų. Mokykla sėkmingai dalyvauja valstybės finansuojamuose projektuose: tęstinėje sveikatos rėmimo programoje „Padėk sau ir kitiems", vaikų socializacijos programoje „Kai neskubi namo". Šiems projektams vykdyti gaunamas finansavimas. Visų vykdomų projektų pagrindinis tikslas - mokinių užimtumas, turiningas laisvalaikio praleidimas, todėl į projektinę veiklą stengiamasi įtraukti kuo daugiau mokinių, kurie yra judrūs, norintys kuo daugiau pažinti, sužinoti, aktyviai veikti. Mokiniai turi galimybę pakeliauti, aplankyti įvairius Lietuvos miestus, turi galimybę plėsti savo akiratį.

Laukiame mokinių, norinčių mokytis Jaunimo mokykloje.

Mokyklos adresas:

Vytauto g. 30, 3 aukštas

Tel. 8450 31043

 

Biržų jaunimo mokyklos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aldona Vaicinavičienė

Molotovo - Ribentropo paktui - 70, Baltijos keliui - 20

Buvusią Juodojo kaspino dieną Seimas paskelbė Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena.

Taip į vieną dieną susiliejo ir prieš 70 metų buvę įvykiai, bendra nacių - bolševikų veikla, įkūnyta slaptuose Tarybų Sąjungos ir Vokietijos protokoluose, bei po 50 metų įvykusi akcija tiems įvykiams priminti ir pasmerkti.

Prieš 20 metų Lietuvoje įvyko nepaprasta akcija, pavadinta Baltijos keliu. 1989 08 23 trijų Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos, Estijos - žmonės simboliškai susijungė į gyvą grandinę, tuo primindami visam pasauliui TSRS ir Vokietijos 1939 08 23 nepuolimo sutartį ir jos slaptuosius protokolus.

Slaptaisiais protokolais Baltijos šalys ir Lenkija buvo pasidalytos tarp TSRS ir Vokietijos įtakos sferų. Suomija, Estija, Latvija atiteko TSRS, Lietuva - Vokietijai.

Vokietija 1939 09 01 užpuolė Lenkiją, prasidėjo II pasaulinis karas. Rugsėjo 17-ą į rytines Lenkijos sritis pradėjo veržtis ir TSRS.

Lietuvos - Latvijos pasienis. 1989 08 23.

Abi agresorės pasirašė naują sutartį, kurią irgi lydėjo slaptieji protokolai. Lietuva perėjo į TSRS įtakos sferą mainais į Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos. Vokietijai liko dalis pietvakarių Lietuvos. Vėliau ir tą dalį TSRS, remdamasi 1941 01 10 sutartimi, nusipirko iš Vokietijos.

Visi slaptieji protokolai buvo galutinai realizuoti, Tarybų Sąjungai 1940 06 15 okupavus Lietuvą. Tarybų Sąjungos vadai visą laiką neigė, kad egzistuoja slaptieji Molotovo-Ribentropo protokolai. Tik Lietuvoje 1988 m. įsikūrus Sąjūdžiui, kilus visų lietuvių nacionaliniam judėjimui ir atgimimui, jie buvo paviešinti ir pasmerkti.

Priminti pasauliui apie okupaciją, parodyti Baltijos šalių gyventojų ryžtą ir siekį vėl gyventi laisvose šalyse ir buvo skirtas Baltijos kelias. Jame dalyvavo daugybė žmonių, taip pat daug biržiečių. Gyva grandinė tęsėsi nuo Gedimino kalno Vilniuje per Lietuvą iki Latvijos sienos, apjuosė Laisvės statulą Rygoje ir baigėsi Taline.

Biržų rajonui buvo skirta kelio atkarpa, prasidedanti nuo 286-ojo kilometro stulpelio ir besibaigianti ties Latvijos siena. Rugpjūčio 23 dieną susirinko gausybė biržiečių, jų svečių ir pažįstamų. Prie sienos pašventintas šiai datai atminti kryžius, biržiečių Algirdo ir Vaidoto Butkevičių sukurta Rūpintojėlio skulptūra.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-08-22

Muimeliškio ulyčioje - „Draugystės tiltas"

Rugpjūčio 22 dieną, 12 valandą, Muimeliškyje (Vabalninko seniūnija) įvyks kaimo gyventojų susitikimas.

Jau penktąjį kartą čia rinksis šį kaimą gimtine vadinantys ir istorinę atmintį saugantys žmonės. Jie čia suplūs ne tik iš Vabalninko krašto - laukiama svečių iš sostinės ir kitų Lietuvos kampelių.

„Mūsų kaime visi buvo nagingi ir gabūs - kalviai, mūrininkai, stogdengiai, kailių dirbėjai, muzikantai, dūdoriai bei giedoriai... Taip pat daug nužudytų ir žuvusių", - apie gimtąjį Muimeliškį sako renginio organizatorė Elvyra Vytienė (Pašakarnytė).

1931 metais gimusi Juliaus ir Pranės Pašakarnių dukra artimųjų jau nebeturi.

Pasak E. Vytienės, būsimo renginio tikslas - prisiminti žuvusius, nužudytus ar be žinios dingusius kaimo žmones, pagerbti mirusius ir gyvus jų artimuosius bei tuos, kurie šiandien gražiai darbuojasi Muimeliškyje.

„Visi palaidoti, netgi giminių nėra", - sako muimeliškietė E. Vytienė, gyvenanti šeštadienį įvyksiančiu renginiu ir būsimais brangiais susitikimais.

Pasak ponios Elvyros, būsimo renginio tikslas - prisiminti žuvusius, nužudytus ar be žinios dingusius kaimo žmones, pagerbti mirusius ir gyvus jų artimuosius bei tuos, kurie šiandien gražiai darbuojasi Muimeliškyje.

Garbės vardus ketinama suteikti buvusiems pavasarininkams ir gyviems likusiems jų šeimų nariams. Šiuo vardu taip pat bus pagerbti jaunalietuviai ir jų šeimos, taip pat 12 metų (nuo 1928 - ųjų) kaimo seniūnu dirbęs Julius Pašakarnis.

Pagerbti ketinama visus muimeliškiečius, kurių patirtos kančios ir gyvenimas verti Garbės vardo.

Renginio scenarijų ir kaimo Garbės vardo vertųjų sąrašą, pasak E. Vytienės, gali keisti patys dalyviai - susitikimų ir prisiminimų iš anksto neįmanoma suplanuoti.

Pirmoji šventės dalis vyks Muimeliškio kaimo ulyčioje, antroji, skirta istorinei atminčiai, - Trasikyčių sodyboje.

 

Alfreda Gudienė
2009-08-20

Nemunėlio Radviliškio bažnyčia šventė jubiliejų

Šiais metais Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos parapijoje Žolinės atlaidai buvo ypatingi - sykiu minėtas ir bažnyčios pastatymo 155 metų jubiliejus.

Parapijiečiai uoliai ruošėsi šventei, tvarkė bažnytinių pastatų aplinką, puošė bažnyčios vidų.

Visą vasarą klebonijos ir bažnyčios aplinką tvarkė Biržų rajono savivaldybės ir Biržų darbo dirbos siųsti žmonės.

Žolinės atlaidų ir bažnyčios pastatymo jubiliejaus iškilmės tęsėsi dvi dienas.

Pirmąją dieną Gyvojo Rožinio draugijos narių būrelis visus pakvietė Rožinio maldai.

Atlaidai neatsiejami nuo procesijų. Šiemet ji buvo papuošta žiedlapiais, kritusiais žmonėms ant galvų, Vatikano ir Lietuvos vėliavėlėmis ir svarbiausia - jaunais žmonėmis, Dievą mylinčiais tikinčiaisiais.

Buvo surengta konferencija „Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Nemunėlio Radviliškyje: istorinė apžvalga", kurioje dalyvavo dr. Aldona Vasiliauskienė. Lektorė minėjo esminius parapijos gyvenimo momentus, kvietė kurti šviesią ir gyvą bendruomenę. (Trumpintas pranešimas išspausdintas „Šiaurės rytuose").

Daug įspūdžių paliko surengta giesmių priešpietė. Į ją susirinkusieji parapijiečiai, kraštiečiai ir svečiai klausėsi Vilniaus Arkikatedros bazilikos choro atliekamų giesmių. Daug kartų girdėtas choras per TV transliuojamas Mišias iš Vilniaus giedojo ir šv. Mišių metu. Tikintieji liko sužavėti choro, vadovaujamo Violetos Navickaitės - Paciūnienės, profesionalumu, kruopščiai parengtomis giesmėmis, originaliu repertuaru.

Šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Gailestingumo Motinos koplyčios kapelionas kun. Sigitas Grigas.

Vėliau buvo pašventi žmonių atnešti žolynai, palaiminti tikintieji.

Atlaidai neatsiejami nuo procesijų. Šiemet ji buvo papuošta žiedlapiais, kritusiais žmonėms ant galvų, Vatikano ir Lietuvos vėliavėlėmis ir svarbiausia - jaunais žmonėmis, Dievą mylinčiais tikinčiaisiais.

Iškilmės bažnyčioje pasibaigė jubiliejiniu akcentu - vaikai susirinkusiems dovanojo kelis šimtus balionų.

Jubiliejaus proga Nemunėlio Radviliškio miestelio muziejuje atidaryta sakralinė paroda.

Nemunėlio Radviliškio globos namų direktoriui Liudui Pleškiui padedant, tautodailininkas Vytas Jareckas sukūrė ir padovanojo jubiliejų švenčiančiai bažnyčiai metalo ir stiklo rankraštį, skirtą uždegti žvakelėms, meldžiantis įvairia intencija.

Po iškilmių šventės svečiai dalyvavo iškilminguose pietuose I. Kutrienės kavinėje.

Antrąją iškilmių dieną susirinkę parapijiečiai giedojo Švč. M. Marijos litaniją. Per šv. Mišias klausėsi jaunimo giesmių ir meldėsi su Suaugusiųjų choru. Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonas kun. Andrius Šukys dėkojo visiems, kurių dėka ši šventė tapo ypatinga ir kilni.

Po maldos visi buvo pakviesti į klebonijos kiemą prie kaimiškų vaišių stalo, kur mėgavosi medumi, namine duona ir sūriu, vaišinosi namine gira ir alumi. Bendravo, dalijosi įspūdžiais, džiaugėsi ir dėkojo rėmėjams.

Pagal pateiktą informaciją parengė Rasa Penelienė
2009-08-20

Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Nemunėlio Radviliškyje: istorinė apžvalga

 

Nemunėlio Radviliškis - nedidelis miestelis šiaurinėje Biržų rajono dalyje - minimas jau XVI a. Prie Nemunėlio, palatvėje, jį įkūrė didikai Radvilos. Čia, kaip ir visame Biržų krašte, daugelį šimtmečių kartu gyvena skirtingų - katalikų ir evangelikų reformatų - tikėjimų žmonės.

2009 m. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Nemunėlio Radviliškyje mini 155 - uosius savo istorijos metus. Kiekvienas jubiliejus skatina apžvelgti jos istoriją, prisiminti dirbusius dvasininkus, jų veiklą.

 

Nuo pirmosios iki trečiosios katalikų šventovės Nemunėlio Radviliškyje

XVII a. Biržų parapija turėjo plačias ribas, todėl dvasininkams buvo sunkoka aptarnauti pakraščių parapijiečius. XVIII a. pradžioje padėtis ima keistis: tolimesnėse vietose statomos koplyčios. Taip 1719 m. koplyčia (kai kur ji įvardijama kaip bažnyčia) pastatoma ir Nemunėlio Radviliškyje. Ji stovėjusi ne dabartinės bažnyčios vietoje, bet Biržų gatvėje, prie buvusio Nankino namo. Ilgai išliko šventoriuje buvusios kapinaitės.

Antroji koplyčia statyta po 1755 m. (kiti autoriai mini, jog jau 1755 m. pastatyta). K. Misius ir R. Šinkūnas rašo, kad medinė bažnyčia pastatyta apie 1782 m. Antroji medinė bažnytėlė, dengta malksnomis, 10 sieksnių ilgio ir 5, 5 pločio. Minimas tik vienas altorius - Nukryžiuotojo Viešpaties Jėzaus Kristaus. Teigiama, kad jis buvo perkeltas iš Parovėjos koplyčios kartu su paveikslais ir varpu. Aplink buvo šventorius, jame - varpinė.

1804 m. buvo įsteigta Nemunėlio Radviliškio katalikų parapijos mokykla. Nuo 1818 m. Nemunėlio Radviliškis jau turi nuolatinį kunigą. Vienas jų - filialistas Jonas Skapinavičius, kuris čia dirbo iki 1830 m. Kunigas pastatė zakristiją.

Bažnytėlei pasenus (minima, kad ji sudegusi), 1849 m. vidaus reikalų ministras leido grafui Jonui Tiškevičiui Nemunėlio Radviliškyje pastatyti mūrinę bažnyčią. Grafo Jono Tiškevičiaus lėšomis miestelio viduryje 1849-1854 m. pastatyta 27x19 m dydžio su 25 m aukščio bokštu akmens mūro bažnyčia. Stogas buvo dengtas lentelėmis.

Bažnyčioje buvo trys mūriniai altoriai: didysis - Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, šoninis dešinėje - šv. Juozapo, kairėje - Saldžiausios Jėzaus Širdies.

Durys perdengtos trikampiu sandriku. Virš jo įgaubta niša su Švč. Mergelės Marijos statula, o virš jos - apskritas medalionas su girlianda.

Lietuvoje yra ir daugiau netinkuoto akmenų mūro bažnyčių, tačiau tik kelios, kurių šitaip turtingai dekoruota išorė.

1866 m. įsteigta valdinė Nemunėlio Radviliškio pradinė mokykla, į kurią 1867 m. perkelti evangelikų reformatų parapijos mokyklos mokiniai.

Itin gilius pėdsakus ne tik sielovadoje, bet ir kultūriniame Nemunėlio Radviliškio gyvenime paliko kun. Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta. 1893-1895 m. miestelyje veikė slapta jaunimo organizacija „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas", leidusi šapirografuotą laikraštį „Palemonas". Dirbdamas daug laiko skyrė tautosakos rinkimui, rūpinosi religine literatūra, mokė parapijiečius kultūringai ir prasmingai leisti laisvalaikį, mylėti liaudies dainas, puoselėti gražias tradicijas.

1905 m. miestelio gaisras palietė ir bažnyčią. Buvo sugriautas virš bažnyčios didžiųjų durų stovėjęs bokštas (varpai išliko, nes buvo nuimti) ; sudegė lubos, stogas, altorius, paveikslai, vargonai, bet ūkiniai pastatai išliko.

1907 m. suburtas bažnyčios choras, o 1908 m. atkurta valdinė pradinė mokykla.

 

Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Pasaulinių karų metu

Bažnyčia nukentėjo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu. 1915 m. buvo sugriautas bažnyčios bokštas virš didžiųjų durų, sudegė lubos, stogas, moterų pusės altoriaus paveikslas, altorius, vargonai, stacijos, sudegė ir klebonija.

Beveik penkerius metus šv. Mišios buvo aukojamos prieglaudoje (špitolėje).

1921-1928 m. bažnyčia atstatyta (kitur minima, kad atstatymo darbai vykdyti 1924-1928 m.). Juos pradėjo kunigas Feliksas Dėdelė, užbaigė kun. Mykolas Jusys. Iš akmens atstatytas bokštas kitokios formos, tačiau iki buvusio jo aukštumo.

Stogas pradžioje apdengtas lentelėmis, vėliau cinkuota skarda. Bažnyčia iš vidaus ištinkuota ir išdekoruota, sutvarkyti altoriai, įtaisytas žuvęs paveikslas, įdėtos lubos, įdėti nauji langai, sudėtos cementinių plytelių grindys, pastatyta klebonija.

Iki 1932 m. Nemunėlio Radviliškyje veikė progimnazija, kurią daugelis radviliškiečių yra baigę. Buvo pradžios mokykla su penkiais mokytojais. Prieš karą buvo ir latvių pradžios mokykla.

Skaudžiai bažnyčią palietė Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. rugpjūčio 10 - spalio 7 d. prie Nemunėlio upės vyko smarkūs rusų - vokiečių kariuomenių mūšiai. Buvo sunaikinti septyni prie upės įsikūrę kaimai. Sudegė ir visi parapijos ūkiniai pastatai (visi bažnytiniai - beneficiniai trobesiai). Bažnyčia buvo taip sunaikinta, kad vietos gyventojai sakė: „Per aną karą reikėjo skaičiuoti, kas buvo sunaikinta, o per šį - kas liko..."

Po Antrojo pasaulinio karo administratoriaus kun. Stanislovo Žalio ir kitų rūpesčiu bažnyčia remontuota. Atstatytas bokštas - tik gerokai žemesnis, stogas apdengtas lentelėmis, įdėti keturi nauji langai, dalis langų įstiklinta senuose rėmuose, kiti - užkalti lentomis, ištinkuota presbiterija. Pastatytas Didysis altorius su ąžuoliniu kryžiumi.

Klebonija nebeatstatyta - tik mažytis klebonui gyventi namukas (6x6 metrų).

1947 m. duomenimis, parapijiečių skaičius siekė apie pustrečio tūkstančio. Iš jų vienas penktadalis - reformatai, kurie gyvena susimaišę su katalikais. Paupio kaimų gyventojų (su nedidelėmis išimtimis) apie penktadalį vartoja latvių kalbą. Kalba lietuviškai, supranta lietuviškai ir dauguma save laiko lietuviais...

 

Bažnyčios šventorius ir bažnyčios vidų puošiantys meno kūriniai

Nemunėlio Radviliškio bažnyčios šventoriuje yra keli paminklai.

1898 m. gegužės 25 d. bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas Jasiškių jaunimo (Jesiszkių jaunumenes) paminklas - metalinis kryžius su cementiniu postamentu, kuris iš šiandieną stovi šventoriaus kairėje pusėje. Netoli kryžiaus ir dviejų kunigų (Antano Vytauto Zakrio ir Stanislovo Žulio) kapai.

1943 m. datuotas aukštas medinis kryžius, pastatytas Misijoms atminti (Misijų atminimas). Kryžius stovi šventoriaus dešinėje pusėje.

Bažnyčioje trys altoriai, kuriuos puošia paveikslai, kelios skulptūros, bareljefinės kryžiaus kelio stotys.

Centriniame altoriuje yra didelis kryžius su Nukryžiuotu Kristumi, virš jo - Šv. Kazimiero paveikslas. Didžiajame altoriuje saugoma Šventojo Kryžiaus relikvija.

Kairiojo altoriaus viršutinėje dalyje Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas, žemiau jo - Švč. Jėzaus Širdies paveikslas (dokumentuose įvardintas Saldžiausios Jėzaus Širdies paveikslas). Šio altoriaus dešinėje - Šv. Juozapo su kūdikėliu skulptūra.

Dešiniojo altoriaus viršutinėje dalyje Šv. Juozapo su Kūdikėliu paveikslas, po jo Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų paveikslas. Kairėje šio altoriaus pusėje - Šv. Antano skulptūra.

Bažnyčios kolonos irgi papuoštos: kairėje pusėje Palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC nuotrauka, dešinėje - Šv. Antano paveikslas.

Įėjus į bažnyčią pro šonines duris (be centrinio įėjimo, dar vienas įėjimas bažnyčios dešinėje pusėje) ant stačiakampės meninės lentos išskobtas Vincento Sladkevičiaus bareljefas ir pagrindinės jo gyvenimo datas, darbas - tremtis Nemunėlio Radviliškyje.

Bažnyčioje dar yra išsilikę senųjų laikų dumplėmis varomi vargonai (jie jau nebenaudojami). Šiuo metu naudojami seno modelio elektroniniai vargonai. Bažnyčioje - penkios procesinės vėliavos, keturi žibintai, baldakimas. Itin vertinga monstrancija, įvairaus laikmečio liturginių drabužių, kitų sakralinių reikmenų.

Pastebėtina, kad sudužusio varpo likučiai saugomi Nemunėlio Radviliškio muziejuje.

Šiuo metu Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje yra vienas varpas, patalpintas ant konstrukcijų bažnyčios bokšte, kuris iš dalies buvo atstatytas po Antrojo pasaulinio karo. Varpas tuščiaviduris, į kūgį panašios formos korpusas, kuriame kabo širdis.

 

Dvasininkų veikla sovietinės okupacijos metais

Pastačius trečiąją bažnyčią Nemunėlio Radviliškyje ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbo daug dvasininkų. Deja, ne visus pavyko nustatyti ir ne visų duomenys tikslūs.

Pirmasis Nemunėlio Radviliškio dvasininkas, pajutęs sovietinės okupacijos lagerius buvo kuratorius Titas Vinkšnelis. 1937 m. buvo paskirtas į Nemunėlio Radviliškį, kuris tuo metu buvo Biržų filija (Biržų dekanas - kun. Antanas Grigaliūnas). N. Radviliškio kuratoriumi kun. Titas Vinkšnelis buvo ir 1940 m. prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai. Kun. Stanislovas Žulys Nemunėlio Radviliškyje dirbo pokaryje, kur ir palaidotas. Jo kapas bažnyčios šventoriaus kairėje.

Kun. Kazimieras Girnius, žinomo filosofo dr. Juozo Girniaus brolis, 1953 m. paskirtas į Nemunėlio Radviliškį, kuriame darbavosi iki 1957 m. Kun. Kazimieras išgarsėjo remontuodamas ir tvarkydamas bažnyčias, turėdamas lanksčią plunksną. Kun. Antanas Vytautas Zakrys, gimęs Biržų krašte, 1983 m. gegužės 11 d. paskirtas Nemunėlio Radviliškio parapijos administratoriumi. Čia rūpinosi pastoraciniu darbu, pastatė kleboniją. Darbavosi iki mirties - 1995 m. birželio 8 d. Kunigas A. V. Zakrys palaidotas Nemunėlio Radviliškio bažnyčios šventorius kairėje pusėje.

Kun. Jonas Butkys, kilęs iš Utenos apskrities, klebonavo 1964-1969 m. - Nemunėlio Radviliškio parapijoje. Jis mylėjo savo kraštą, žmones. Buvo tylus, ramus, bet be galo jautrios sielos žmogus.

Minėti bei kiti kunigai, nepaisydami okupacinės valdžios draudimų, be pastoracinės veiklos, atliko reikalingus bažnyčiai remontus bei kitų iškilių darbų.

Kun. Juozapas Balčiūnas klebonu Nemunėlio Radviliškyje buvo nuo 1977 iki 1984 m. Sulaukus Nepriklausomybės Nemunėlio Radviliškyje dirbę dvasininkai tęsė pirmtakų darbus. Kun. Zenonas Navickas įrengė bažnyčios apšildymą, sudėjo dvigubus langus, nemaža dirbo su jaunimu, pats dėstė tikybą. Kun. Raimondo Kazlausko dėka buvo įkurtas anoniminių alkoholikų klubas „Santaka".

Būtina paminėti Nemunėlio Radviliškyje beveik 20 metų (1959-1976) tremtyje buvusį vyskupą Vincentą Sladkevičių. Tuometinis religijų reikalų įgaliotinis neleido vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti vyskupo pareigų. Jis 1959 metų pavasarį buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, kur išgyveno iki 1976 metų. Nuo 1970 metų ėjo Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų klebono pareigas. Nemunėlio Radviliškio istorijai itin svarbus faktas - čia 1972 metais, atsiklausus vyskupo Vincento Sladkevičiaus nuomonės, buvo pritarta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, kurią pristatė kunigas Sigitas Tamkevičius. Darbuojantis Nemunėlio Radviliškyje užsimezgė ir vyskupo Vincento Sladkevičiaus ryšiai su pogrindine kunigų seminarija, kurios daugelį absolventų jis pats ir įšventino į kunigus.

Nemunėlio Radviliškyje palaimintas svarbiausio pogrindžio leidinio - Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos - leidimas. Tad 155 metų Šv. Mergelės Marijos bažnyčios Nemunėlio Radviliškyje jubiliejus - paskata įvairiems platesniems parapijos, dvasininkų veiklos tyrinėjimams, gilesniam tikėjimo pažinimui, svarbiam tikinčiųjų buvimo gyvais bažnytinės bendruomenės nariams.

Pagal dr. Aldonos Vasiliauskienės (Šiaulių universitetas) pranešimą „Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Nemunėlio Radviliškyje: istorinė apžvalga" parengė Liudas Buzėnas (visas tekstas Nemunėlio Radviliškio muziejuje)

Sakralinė paroda Nemunėlio Radviliškio muziejuje

Evaldas Timukas,
Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos mokinys
2009-08-13

 

Nemunėlio Radviliškio bažnyčios metinių proga parengta ir atidaryta sakraliojo meno paroda Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos muziejuje (vad. Manfredas Bridžius).

Parodoje pristatyti bažnyčios liturginiai reikmenys - žvakidės, kurias padovanojo Nemunėlio Radviliškio gyventojai. Taip pat parapijiečių įteiktos XX amžiaus religinės knygos.

Parodoje eksponuojamos rengėjų iniciatyva parapijos archyve rastos XIX amžiaus knygos, parapijos dokumentai, liudijantys, jog parapija sovietiniais laikais buvo apkrauta įvairiais mokesčiais ir kitaip kontroliuojama.

Gražiausia ir puošniausia parodos dalis - liturginiai rūbai - arnotai, kuriuos dėvėjo Nemunėlio Radviliškio parapijoje dirbę kunigai. Arnotai išpuošti paveikslais, nėriniais, puikiai suderintais medžiagų atspalviais.

Malonu prisiliesti ir giedoti iš senųjų giesmynų, melstis iš keleto šimtmečių skaičiuojančių maldaknygių.

Didelio susidomėjimo turėtų sulaukti eksponuojami Pirmojo pasaulinio karo metu susprogdinto XIX amžiaus bažnyčios varpo likučiai.

Nemunėlio Radviliškio muziejus įkurtas prieš šešerius metus, jo tikslas - atskleisti mokyklos istoriją, išryškinti pagrindinius istorinius momentus, pateikti su mokykla susijusių asmenų biografijas.

Vienas iš seniausių parodoje eksponuojamų daiktų - 1856 metais liepos 4 dieną Vilniuje išleistas giesmynų rinkinys „Cantionale".

Apžiūrėdami ekspoziciją, lankytojai turės progą susipažinti su Nemunėlio Radviliškyje ilgai tarnystę atlikusio tremtinio vyskupo Vincento Sladkevičiaus „Bažnyčios kronika".

Anot kunigo Andriaus Šukio, ši sakrali paroda yra gera edukacinė medžiaga tikybą lankantiems mokiniams ir bažnyčios istorija besidominčiais asmenims.

Parodą bus galima pamatyti Žolinės atlaidų proga.

Nemunėlio Radviliškio muziejus įkurtas prieš šešerius metus, jo tikslas - atskleisti mokyklos istoriją, išryškinti pagrindinius istorinius momentus, pateikti su mokykla susijusių asmenų biografijas. Tik prieš kelerius metus M. Bridžiaus iniciatyva muziejus buvo išplėstas ir pradėti kaupti eksponatai iš Nemunėlio Radviliškio apylinkių, faktologiniai duomenys apie mokykloje dirbusius mokytojus ir jų likimus, mokyklą baigusius mokinius.

Šiandien muziejuje gėrimės etnografiniais buities rakandais, rankdarbiais, tautodailininkų darbais.

Muziejuje gausu karo atributikos, informacijos apie Lietuvos Respublikos 1918 m. Vasario 16-osios signataro Jokūbo Šerno ir jo artimųjų gyvenimus. Muziejuje veikia jaunųjų keramikų paroda.

Apie Biržų jaunalietuvius ir jų vadą Antaną Gailiūną

Valentinas Dagys
2009-08-08

 

Centrinėse Biržų kapinėse stovi masyvus paminklinis kryžius, žymintis Antano Gailiūno kapą. Šį paminklą pastatė (kaip liudija iškaltas tekstas) ne tik jauna našle likusi A. Gailiūno žmona, bet ir Jaunosios Lietuvos Biržų rajono skyrius.

Per ilgus okupacijos dešimtmečius šis užrašas kažkaip išliko. Kaip prisimena kai kurie biržiečiai, sovietmečiu užteko tik sudaužyti mirusiojo nuotrauką.

„Nepatiko ne atėjūnams, o saviems, tikriausiai pažinojusiems jaunalietuvio uniforma apsirengusį Antanėlį", - sako kapą prižiūrinti Antano Gailiūno giminaitė Ona Griciūnienė. Ji paskatino pasidomėti ne tik šio žmogaus, bet ir Jaunosios Lietuvos organizacijos veikla Biržų krašte. „Guli Antanėlis viduryje kapinių - tarp draugų ir priešų. Bet tarp biržiečių. Taip, kaip gyvenime. Jis visada būdavo kunkuliuojančiame kultūrinio ir patriotinio gyvenimo sūkuryje. Be jo neapsieidavo nė viena miesto šventė. Visur jo buvo pilna", - pasakoja giminaitė.

Antanas Gailiūnas buvo ne tik puikus pedagogas, bet ir aktyvus jaunalietuvių vadovas.

Antanas Gailiūnas gimė 1902 m. Kaunių kaimo ūkininko šeimoje. Turėjo tris brolius ir dvi seseris.

Tapęs mokytoju neieškojo darbo svetur. Mokytojavo čia pat, tik kitoje Širvėnos ežero pusėje esančioje Paežerių mokykloje. Sugebėjo vienas tvarkytis su visais keturiais skyriais, nes jis mylėjo mokinius, o šie - mokytoją. Nereikėjo jam, kaip tuo metu neretai būdavo, nepaklusniųjų klupdyti į kampą ant žirnių ar liniuote kirsti į ištiestą neklaužados delną. Užteko pasakyti, kad jis nebus vedamas ar vežamas į ekskursiją, ir nusikaltęs mokinukas kaipmat atsiprašydavo.

Kaip prisimena buvęs jo mokinys profesorius, veterinarijos mokslų daktaras, valstybinės premijos laureatas, išradėjas Viktoras Šarkūnas, galimybė nepakliūti organizuojamon ekskursijon į Rotušės gatvėje naujai įsikūrusį muziejų ar į piliakalnį, kur taip gražiai apie čia vykusius mūšius su švedais pasakodavo ekskursijos vadovas, ar ir į Kirdonyse stūksojusius gipso stulpus, neklaužadoms atimdavo bet kokį norą išdykauti. Visam gyvenimui išliko atmintyje 1937 metais Antano Gailiūno mokyklos absolventams organizuota ekskursija į Klaipėdą. Biržų siauruku gal ir teko kai kuriam vaikui važiuoti, bet plačiuoju - buvo neregėta atrakcija. Anot profesoriaus, Klaipėdoje mokytojas savo ekskursantams parodė ne tik uostamiestį, jūrą, bet ir organizavo kelionę vieninteliu tuometinės Lietuvos kariniu laivu „Antanas Smetona". Berniukams buvo nepaprastai daug džiaugsmo, kai jūrininkai leido prisiliesti prie kulkosvaidžių ir patrankų bei kitos ginkluotės. O kai mokytojas laivo kapitono išprašė, kad jo ekskursantai būtų pavėžinti į jūrą, kai po kojomis lengvai ėmė siūbuoti denis ir nebesimatė kranto, tikriausiai ne vienas panoro tapti jūrininku.

Nežiūrint didelio užimtumo mokykloje (per visus keturis skyrius būdavo daugiau kaip trisdešimt vaikų), Antanas buvo ir aktyvus Jaunosios Lietuvos sąjungos Biržų skyriaus tarybos narys, o vėliau - ir jos pirmininkas. Tiesa, jam teko vadovauti jau subrendusiai ir gausiai organizacijai. Pagrindiniai organizavimo rūpesčiai atiteko Jaunosios Lietuvos Biržų skyriaus įkūrėjui Alfonsui Latvėnui ir jį pakeitusiam mokytojui L. Šukiui. Antanui teko tęsti jaunalietuvių tradicijas ir ieškoti naujų darbo formų.

Apie nuoširdų darbą rodo ir 1935m. birželio23 d. jaunimiečių leidinyje „Jaunoji karta" spausdinta medžiaga, skirta Biržų skyriaus penkerių metų jubiliejui. „Ypač daug energingo darbo yra atlikę rajono mergaičių vadovė O. Valiušaitė ir sporto vadas (dabar rajono vadas) A. Gailiūnas. Daug materialinės bei moralinės paramos sulaukdavau iš rajono garbės nario Vl. Rozmano, insp. Aleknos, notaro Lemberio, apskr. virš. Raščiaus, tautininkų pirmininko Pr. Gelažiaus ir kitų", - rašo Biržų skyriui ketverius metus vadovavęs L. Šukys.

O tų rūpesčių buvo begalės, nes Biržų jaunalietuviai buvo aktyvūs ne tik kultūriniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Kaip prisimena Ona Griciūnienė, visuose rengiamuose minėjimuose prie Nepriklausomybės paminklo jaunalietuviai gausiai dalyvaudavo, o jų darnios kolonos priešakyje visada plazdėdavo graži organizacijos vėliava. Tokių minėjimų Biržuose buvo nemažai. Gražiai jaunalietuviai pasirodydavo ne tik Nepriklausomybės bei tautos šventėse, bet dalyvaudavo ir kituose kultūriniuose renginiuose.

Paežerių mokyklos mokiniai mylėjo ir gerbė savo mokytoją A. Gailiūną, o šis negailėjo nei laiko, nei jėgų jų mokymui ir auklėjimui.

Antano Gailiūno dėka rajone išsiplėtė sportinis judėjimas. Jaunalietuviai ragino sportuoti ne tik vyrus, bet ir merginas. A. Gailiūno rūpesčiu buvo organizuoti kursai sporto instruktoriams, kurie sportinį gyvenimą organizuodavo kaimuose. Buvo stengiamasi, kad sportuojantis jaunimas turėtų progos viešai pasirodyti. Tam buvo rengiamos rajono sporto šventės, kurios sutraukdavo daug žiūrovų. Tokios šventės vykdavo kas antri metai ar net dažniau.

Jaunalietuviai rūpinosi jaunimo užimtumu, nes tikėjo kad tai padeda jaunimui ne tik fiziškai tobulėti, bet ir atpratina nuo visokių blogų įpročių. Ypač nuo girtuoklystės.

Kaip rašoma anksčiau minėtame „Jaunosios kartos" numeryje, 1934 m. rugsėjo 9-10 dienomis buvo rengta didžiulė rajono sporto šventė, kurioje pirmą kartą Biržų visuomenė turėjo progos pamatyti Širvėnos ežere vandens sporto rungtis. Jose dalyvavo apie 20 sportininkų, vyrų ir moterų. Čia pat piliakalnyje vyko lauko teniso varžybos, kurias laimėjo Biržų klubas. Futbolo varžybas laimėjo Biržų komanda „Jėga".

Panašias šventes organizuodavo ir Pabiržės, Vabalninko, Papilio bei kitų skyrių jaunalietuviai.

Biržų jaunalietuviai buvo ir dideli svajokliai. Štai kaip jie įsivaizdavo savo penkiolikos metų jubiliejinę šventę: „1945 metais Biržuose, senojoje Radvilų sostinėje, bus nepaprastos iškilmės, kokių nebus matę Biržai nuo rusų caro Petro Didžiojo į Biržus atsilankymo... Net švedų kariuomenės Biržų pilies sudaužymas ir paties miesto okupavimas nebus padaręs Biržams tokio įspūdžio, kokį padarys 1945 metais jubiliejinė 15 metų sukakties jaunalietuvių rajono įsteigimo šventė...

... dirstelkim, kaip atrodys Biržų jaunalietuvių rajonas. Jis bus bent šešeriopai gausesnis negu dabar. Vadinasi, Biržų rajonas turės: 7 tėvūnijas, apie 200 skyrių su 6000 narių...

... Dabar pažiūrėkime, kas dėsis Biržuose sukaktuvių dieną. Jau iš vakaro visais keliais į Biržus plauks įvairiomis susisiekimo priemonėmis... uniformuoti jaunalietuviai ir jaunalietuvės... aukšti svečiai tą dieną skris lėktuvais į Biržus. Prie viso to reikia pasakyti, kad tada Biržų jaunalietuviai jau turės Biržuose savo aerodromą ir kelias eskadriles lėktuvų...

... Po pietų - iškilmingas posėdis. Tokios salės, kuri sutalpintų viso rajono jaunalietuvius, dar Biržai neturės. Teks posėdžiauti atvirame ore, pily. Ten bus įtaisytas stiprus televizijos priimtuvas, kuris priims iš visų Lietuvos kampų ir užsienio sveikinimus.

Visur kino operatoriai suks filmų aparatus. Vakare miestas skendės iliuminacijose. Visi namai bus iliuminuoti įvairiausiomis šviesomis. Kiekvienas biržėnas reikš pagarbą ir džiaugsmą tai organizacijai...

... Kas domisi, pilnesnį ir tikslesnį tų iškilmių aprašymą galės paskaityti vėliau - po 10 metų", - rašė Biržų jaunalietuvių svajones „Jaunojoje kartoje" išguldęs kažkoks Donatas (o gal po šiuo slapyvardžiu slypi paties Antano Gailiūno svajonės?).

Deja, gyvenimas įnešė į jas skaudžių korektūrų. Baigiantis 1938 metams Antanas Gailiūnas staiga susirgo smegenų uždegimu. Žmona Irena, dirbusi Astrave pas Petrą Variakojį karšyklos ir malūno buhaltere bei kasininke, kreipėsi į šeimininkus pagalbos. Variakojo arklidėse pakinkytu staininiu vyrą skubiai nuvežė pas Biržų gydytojus, bet šie, apžiūrėję ligonį, liepė nedelsiant vežti į Panevėžį. Tačiau ir čia gydytojai buvo bejėgiai. Iš ten puikus mokytojas, sumanus bei veiklus Biržų jaunalietuvių vadas buvo parvežtas jau karste ir iškilmingai palaidotas miesto centrinėse kapinėse.

O išsvajotais 1945 metais Biržų miesto centre (ir ne tik jame) stirksojo nuo gaisrų pajuodę kaminai ir mokytojo mylimos Širvėnos ežero platybėse įsismarkavęs šiaurys praeiviams į akis bloškė gaisraviečių pelenų debesis. Žmonės gūžėsi ne vien nuo jų, bet ir iš baimės. Nežinia, kas galėjo nutikti A. Gailiūnui, jei liga nebūtų jo palaužusi. Jeigu kolaborantams užkliuvo ant paminklo buvusi jo, uniformuoto, nuotrauka, tai turbūt nebūtų išvengęs tremties ar lagerio kančių.

Pamažu retėja Antano Gailiūno šeima. Dukra Gražina (jau taip pat iškeliavusi į Anapilį) baigė medicinos mokslus, ištekėjo ir ilgus metus dirbo medicinos seserimi. Sūnus Algimantas mokėsi veterinarijos akademijoje ir iki pensijos dirbo veterinarijos gydytoju. Dabartiniu metu glausdamasis Paberžės pensionate, svajoja sugrįžti į Biržus ir atgulti šalia tėvo. Bet ar išsipildys vienintelio Antano Gailiūno palikuonio svajonė, priklauso tik nuo mūsų - biržiečių.

„8+" savitai pažvelgė į nostalgiją

Antanas Seibutis
2009-08-04

 

Paskutinę liepos dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" pristatyta Biržų dailės grupės „8+" kūrybinių darbų paroda „Nostalgija".

Tai naujausi Biržų krašto dailininkų darbai, tarsi kalbantys apie visagalį laiką, kuris palieka prisiminimus, atgimstančius mumyse nostalgiškomis spalvomis, nepaaiškinamu ilgesiu ir liūdesiu.

Parodoje dalyvauja augaliniais motyvais sukurtų akrilinės tapybos kompozicijų ciklą pristatanti Sonata Vasiliūtė - Čepukėnienė. Taip pat čia eksponuojamas fotografijų ciklas „Daiktai iš praeities", kurio autorė - Jūratė Pranciliauskienė. Meditacinių grafikos estampų autorė - Sandra Sukarevičiūtė.

Irena Vegienė. „Nostalgija".

Egils Skuja ir Vidmantas Jažauskas parodoje tarsi pateikia kūrybinę ataskaitą iš plenero Verderio (Havelo) mieste Vokietijoje su akvarelių ciklu Verderio (Havelo) motyvais ir prisiminimais iš Vokietijos bei metaforiška „Knyga".

Parodoje dalyvauja Irena Vegienė su gamtos motyvų kaita originalioje tapybinėje kompozicijoje, Gražina Visockienė su profesionalia keramika. Įdomių darbų autoriai - Daiva Zalogienė su praeities refleksijomis ir dekoratyvios kompozicijos kūrėjas Sigitas Striška.

Muziejaus parodų kuratorė Danutė Žemaitienė pasveikino menininkų grupę su dar vienu kūrybinės išraiškos laimėjimu - surengta paroda. Sveikinimo žodį tarė ir Biržų rajono savivaldybės vicemeras Aurimas Frankas. Dailininkas Vidmantas Jažauskas, šiltai prisiminęs plenerą Vokietijoje, kiek plačiau ir išsamiau aptarė kiekvieno parodos dalyvio darbus.

Apie pastangas „konservuoti" laiką kalbėjo Daiva Zalogienė, Jūratė Pranciliauskienė. Parodos darbų sukeltas mintis, pojūčius bandė žodžiais išreikšti muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius ir mokytoja Irutė Varzienė.

Kiekvienas aplankęs parodą, matyt, susidarys savitą požiūrį į nostalgiją, papildydamas jį asmenine patirtimi.

Dubingiuose bus perlaidoti ir Biržų Radvilų palaikai

Antanas Seibutis
2009-08-01

 

2004 metais buvusios Dubingių reformatų bažnyčios centrinėje dalyje rasta dėžė, į kurią sudėti iš kitos vietos pernešti žmonių palaikai.

Buvo įtarta, kad tai galėtų būti didikų Radvilų palaikai, ir pradėti istoriniai, menotyriniai, antropologiniai bei genetiniai tyrimai.

Per kelerius metus antropologai, istorikai, menotyrininkai bendromis pastangomis identifikavo Radvilų giminės atstovus. Tai Nesvyžiaus Radvilų šakos atstovai - kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis (1515 - 1565) ir jo žmona Elžbieta Šidloviecka - Radvilienė (1533 - 1562). Nepaprastai svarbios ir įdomios mums, biržiečiams, specialistų išvados, kad kiti Radvilų giminės atstovai priklauso Biržų - Dubingių šakai.

Tai ir 1547 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs kunigaikščio titulą ir dabar Biržų herbe besipuikuojantį erelį LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis (1512 - 1584), tai ir jo sūnaus, Biržų tvirtovės statytojo Kristupo Radvilos Perkūno, pirmoji žmona Ana Sobkovna - Radvilienė (mirė 1576), tai ir Perkūno sūnus iš antros santuokos su Kotryna Ostrogiške, vienintelis iš Lietuvos didikų aktyviai dalyvavęs 1606 - 1608 m. Lenkijos bajorų maište (rokoše) prieš absoliutizmo siekusį karalių Zigmantą Vazą Jonušas Radvila (1579 - 1620), tai ir Rudojo kitas sūnus Mikalojus Radvila (1546 - 1589) su žmona Elena Hlebavičiūte - Radviliene.

Jau gegužės mėnesį premjero A. Kubiliaus įsakymu buvo sudaryta vyriausybinė komisija, sprendusi Radvilų palaikų perlaidojimo klausimą. Dubingių piliavietėje (Molėtų rajone) rasti didikų Radvilų giminės atstovų palaikai rugsėjo 3-4 dienomis bus pašarvoti Radvilų rūmuose Vilniuje. Iškilminga Radvilų palaikų perlaidojimo ceremonija vyks rugsėjo 5 dieną Dubingiuose, atrastos renesansinės evangelikų reformatų bažnyčios mūruose įrengtoje kriptoje.

Planuojama, kad norint pabrėžti Radvilų giminės svarbą buvusioje Lenkijos - Lietuvos valstybėje - Abiejų Tautų Respublikoje, buvusioje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Radvilų palaikų perlaidojimo iškilmėse dalyvaus aukščiausi Lietuvos politikai, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos kultūros ministrai, Radvilų giminės palikuonys.

Sugrįžimai į gimtinę

Biržų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija
2009-08-01

 

Biržų viešoji biblioteka vykdo projektą „Sugrįžimai į gimtinę". Biržiečiai jau turėjo galimybę susitikti ir pasikalbėti apie kūrybą bei gyvenimą su poetu Jonu Strielkūnu, filosofijos mokslų profesore Jūrate Baranova, menininke Aušra Kaziliūnaite.

Rugpjūčio 7 dieną. Į Biržus trumpam sugrįžta žinomas astronomas Gunaras Kakaras ir sporto veikėjas, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, Biržų miesto garbės pilietis Vladas Garastas.

Trečias susitikimas su įžymiais kraštiečiais vyks rugpjūčio 7 dieną. Į Biržus trumpam sugrįžta žinomas astronomas Gunaras Kakaras ir sporto veikėjas, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, Biržų miesto garbės pilietis Vladas Garastas.

Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus direktorius, astrofizikas, kalnų slidinėjimo klubo „Po žvaigždėmis" pirmininkas Gunaras Kakaras gimė 1939 metais Padaičių kaime. Augo muzikantų šeimoje. Kaimynai, stebėdami mėgstantį dainuoti vaiką, spėdavo jį tapsiant kunigu. „Kunigu netapau, bet vis tiek esu arčiau dangaus", - juokauja G. Kakaras. Jis įkūrė Molėtų astrofizikos observatoriją, Etnokosmologijos muziejų, skaito paskaitas, rašo straipsnius. Yra keleto knygų autorius.

Vlado Garasto pavardė mažai ką tesako nebent visai žaliam jaunimui. Bet Vlado Garasto vaikystė ir jaunystė prabėgo Biržuose. Čia prasidėjo jo sportinė karjera, čia jo pirmosios pergalės.

Žurnalistė M. Marcinkevičiūtė knygoje „Vladas Garastas: dokumentinė apybraiža" rašo: „Visą savo gyvenimą V. Garastas paskyrė mėgstamai sporto šakai. Jo nepardavė nei vienai dienai, nei vienai valandai. Su krepšiniu gyveno ne tik sporto salėje, namuose, sode, prie upės, draugų būryje". Nacionalinę Lietuvos rinktinę iki dvejų olimpinių žaidynių bronzos nuvedusio trenerio gyvenimas dar neramus ir dabar. Jis toliau dirba antrajai šalies religijai - vadovauja Lietuvos krepšinio federacijai. 2000 metais tarp kitų geriausių šimtmečio sportininkų buvo paskelbtas ir Vladas Garastas. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio Kūno Kultūros ir Sporto darbuotojo vardas. 2007 metais įteiktas pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklas.

Kviečiame visus biržiečius į šį susitikimą rugpjūčio 7 dieną, 17 valandą, prie Biržų pilies ir tikimės malonių akimirkų.

Prieš 75 metus Borisas Dauguvietis statė spektaklį ir Biržuose

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-07-30

 

Garsusis režisierius, dramaturgas, aktorius, nemariosios „Žaldokynės" autorius Borisas Dauguvietis net ir dirbdamas Valstybės teatre Kaune neužmiršdavo gimtojo Biržų krašto.

Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė su dukra Galina apie 1937 m.

Kaip prisimena knygoje „Perpetum mobile" jo duktė Galina Dauguvietytė, paprastai visas vasaras jis ir leisdavo Dauguvietynėje, retai kur išvažiuodamas.

Neužmiršdavo jis ir biržiečių teatro gerbėjų. Taip prieš 75 metus Šiauliuose leidžiamame savaitraštyje „Mūsų kraštas" atsirado tokia žinutė: „Birželio 24 d. B. Dauguvietis Biržuose pastatė Bissono „Nežinomąją". Pagrindinį vaidmenį vaidino Valstybės teatro artistė N. Vosyliūtė".

Galima pridurti, kad Nelė (Petronėlė) Vosyliūtė buvo antroji Boriso Dauguviečio žmona, Galinos Dauguvietytės mama. Ji gimė Marijampolėje, mokėsi Voroneže M. Yčo gimnazijoje, aktorinio meistriškumo mokėsi Maskvoje. Vėliau, grįžusi į Lietuvą, mokslus tęsė Antano Sutkaus vaidybos mokykloje.

Dirbo Tautos teatre, Vilkolakio teatre, Lietuvių meno kūrėjų Draugijos dramos vaidykloje, vėliau tapusioje Kauno Valstybės teatru, Valstybės teatro Šiaulių skyriuje, pokario metais - Lietuvos valstybiniame dramos teatre.

„Portfolio" meno galerija Biržuose atidarė naują parodą

Antanas Seibutis
2009-07-28

 

Liepos 26 d. „Portfolio" meno galerija pakvietė biržiečius ir miesto svečius į parodos „LT identitetas - profesionalaus meno kontekste" atidarymą. Ši paroda skirta Lietuvos tūkstantmečiui, joje dalyvauja profesionalūs menininkai grafikai Eglė Kuckaitė, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Augustinas Virgilijus Burba; tapytojai Raimundas Gailiūnas, Osvaldas Juška; skulptorius Vytautas Mockaitis, asambliažų ir koliažų meistras Vitalijus Čepkauskas; juvelyrė Dalia Varnaitė ir keramikas Egidijus Radvenskas.

Galerijos savininkė Lijana Judickaitė (kairėje) kalbėjo apie galimybę pamatyti naujausius menininkų darbus, apie identiteto supratimą ir įprasminimą.

Parodos pristatymą pradėjo Biržų krašto muziejaus „Sėla" parodų organizatorė Danutė Žemaitienė, kalbėjusi apie identiteto paieškas, menininkų darbus, įprasminant Lietuvos jubiliejų. D. Žemaitienė prisipažino, kad iš pradžių buvo planuota išnaudoti tvirtovės rūmų arkados erdvę, tačiau koją pakišo rūmų remontas, tinkavimo darbai. Jai antrino ir muziejaus direktorius B. Butkevičius, tarsi atsiprašymui įteikdamas rožių puokštę.

Galerijos savininkė Lijana Judickaitė kalbėjo apie galimybę pamatyti naujausius menininkų darbus, apie identiteto supratimą ir įprasminimą.

Individuali įmonė „PORTFOLIO MENO GALERIJA" įkurta 2007 m. rugsėjo 26 d. Biržuose. Meno galerija siekia kuo plačiau pristatyti profesionaliąją Lietuvos dailę Biržų, Kupiškio, Kėdainių, Pasvalio ir kitų miestų muziejų erdvėse. Pernai ji surengė keliaujančią parodą „Šventė". Tai buvo puiki galimybė pamatyti „Portfolio" galerijos atstovaujamų menininkų darbus „gyvai", o ne virtualioje erdvėje.

Jauniausias iš trijų brolių kompozitorių

Algirdas Butkevičius
2009-07-25

 

Minime jauniausiojo iš trijų brolių kompozitorių Broniaus Budriūno šimtąsias (gimė 1909 metų liepos 29 dieną) gimimo metines.

Jo tėvo Motiejaus, prieš šimtą metų visoje Pabiržės parapijoje gerai žinomo siuvėjo, statytas namelis - šiandien memorialinis muziejus, pasakojantis apie pabiržiečių muzikų gyvenimą ir kūrybą.

Šio reiškinio unikalumą atskleidžia muziejaus atsiliepimų knygoje prieš dešimtmetį parašyti šviesaus atminimo Pabiržės klebono kunigo Antano Balaišio žodžiai:"Labai retas reiškinys - ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kad iš vienos šeimos gimė net trys žymūs muzikai broliai Budriūnai. Tai garbė ne tik mūsų Pabiržės parapijai, bet ir Biržų kraštui".

Muzikali pabiržiečių Budriūnų šeima. Iš kairės pirmoje eilėje - Elena Budriūnaitė, Bronius Budriūnas, Emilija Budriūnaitė. Antroje eilėje Motiejus Budriūnas, tėvas Motiejus Budriūnas ir Antanas Budriūnas.

„Šiaurės rytų" skaitytojams gali kilti klausimas: „Kodėl iš šio kuklaus namelio į pasaulį išėjo net trys garsūs kompozitoriai?" Todėl, kad daina - ne svečias, o miela kasdienybė būdavo Pabiržės miestelio siuvėjo Motiejaus Budriūno namuose. Jis buvo ne tik geras siuvėjas, bet ir dainų bei giesmių mylėtojas, sekmadieniais vienas iš pagrindinių giesmininkų, Pabiržės bažnyčioje prieš Sumą giedodavęs rožinius, „Sveika, aušros žvaigžde", „ Motina Švenčiausia" ir kitas giesmes. Sakydavęs, kad rimtas dainas visuomet, net per adventą ir gavėnią, galima dainuoti. Rytais ir vakarais šeimoje būdavo dainuojama arba giedama.

Daina būdavo ir auklėjimo priemonė, nes kai vaikai susipykdavo (be trijų brolių, šeimoje augo ir trys seserys) tėvas liepdavęs visiems dainuoti arba pats užtraukdavęs skambią dainą. Visi vaikai giedojo bažnyčios chore, o dukra Elena Budriūnaitė, turėjusi gražų, tyrą sopraną, bažnyčioje atlikdavo solo partijas Gal todėl, kad augant supo kasdieninė muzikali aplinka, vaikai iš tėvų paveldėjo neeilinius gabumus ir polinkį muzikai. Visi trys sūnūs - Motiejus, Antanas ir Bronius - tapo chorų dirigentais, pedagogais ir kompozitoriais.

Pirmuoju Broniaus mokytoju buvo Pabiržės bažnyčios vargonininkas J. Klastauskas. O kai Kauno muzikos mokykloje (vėliau konservatorijoje) atsirado kompozicijos specialybė, į šią klasę 1925 metais, paskatintas vyresniojo brolio Antano, įstojo ir Bronius.

Bronius buvo pavyzdingas mokinys. Laikant egzaminą iš harmonijos, jis vienintelis iš klasės gavo ketvertą. Mokėsi ir dirbo Kauno karo ligoninės vargonininku, sėkmingai vadovavo įvairiems chorams. 1938 metais jo vadovaujamas Kauno 4 gimnazijos choras Lietuvos mokyklų chorų varžybose laimėjo pirmąją vietą ir aukso medalį.

Muziko profesijoje atkakliai siekė tobulybės, todėl Kauno konservatorijoje mokėsi net trylika metų. „Ne todėl, - rašė jo bičiulis rašytojas ir žurnalistas Bronys Raila, - kad dėl negabumo ar kad būtų buvęs amžino, t. y., tinginio studento tipas, bet kad jis buvo užsispyręs įsigauti į daugybę muzikos specialybių. Tą pačią konservatoriją jis baigė „kelis kartus": pagrečiui kompozicijos klasę, paskui dirigavimo klasę ir turbūt dar ką nors (7 metus Bronius Budriūnas mokėsi pas profesorių Juozą Naujalį vargonų klasėje, kapelmeisterio meno pas A. Gailevičių -A. B.) Ir vėliau jo muzikos studijų alkis liko toks nepasotinamas, kad net „tremties metais" po karo Vokietijoje dar papildomai studijavo kompoziciją Štutgarto konservatorijoje".

1937 metais Bronius Budriūnas pradėjo chorų dirigento kelią. Iki 1940 metų vadovavo Lietuvos žemės ūkio akademijos chorui, o 1940 metais buvo paskirtas Lietuvos filharmonijos choro meno vadovu ir vyr. dirigentu. Nuo 1942 metų Bronius Budriūnas dirbo Vilniaus operos vyr. chormeisteriu, parengė L. van Bethoveno „Devintąją simfoniją" ir V. A. Mocarto „Requem", chorus iš Verdžio, Rosinio, Pučinio ir kitų kompozitorių operų.

1944 metais su vyriausiuoju broliu Motiejumi pasitraukė iš Lietuvos. Tikėjosi jį tik palydėti ir grįžti, tačiau, perėję Vokietijos sieną, broliai buvo pasiųsti kasti apkasų.

Vokietijoje gilino bažnytinės muzikos žinias, vargonininkavo, vadovavo lietuvių meno kolektyvų chorui, surengė apie 70 koncertų įvairiuose miestuose ir per radiją, vadovavo muzikos kursams (juose dėstė ir jo brolis Motiejus), mokytojavo. Jo choro repertuare buvo apie 80 dainų ir giesmių.

1949 metais, pakviestas Detroito Amerikos lietuvių radijo, Bronius Budriūnas atvyko į Ameriką. Detroite vadovavo vyrų chorui, 1951 - 1953 metais subūrė vyrų kvartetą, su juo koncertavo įvairiuose miestuose gyvenantiems lietuviams, išleido penkias šio kvarteto įdainuotas plokšteles. 1953 metais persikėlė į Los Andželą. Vargonininkavo šv. Kazimiero parapijoje, vadovavo chorui, turėjo fortepijono ir dainavimo studiją, penkerius metus buvo JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių dirigentas Čikagoje ir Toronte.

Nelengva būtų išvardinti įvairiapusišką ir turtingą kompozitoriaus muzikinę veiklą. 1959 metais, minint B. Budriūno penkiasdešimtmetį, kompozitorė Giedra Gudauskienė sakė, kad Bronius Budriūnas yra vienas žinomiausių ir mėgstamiausių lietuvių kompozitorių išeivijoje, jo choriniai kūriniai stipriausi išeivijos lietuvių turimoje lietuvių chorinės muzikos literatūroje. Net 13 kartų atlikti JAV, Kanados ir Australijos lietuvių dainų šventėse.

Vertindamas jo kūrybą, mūsų kraštietis muzikas Vladas Jakubėnas rašė, kad „svarbiausiu B. Budriūno kūrybos bruožu reikia laikyti jo patriotizmą, atsispindintį kompozicijoje. Jo dainose ir kantatose yra daug tėvynės ilgesio, švelnios nostalgijos, bet dar daugiau džiaugsmo, entuziazmo, vilties".

Kompozitorius sukūrė daugiau kaip 370 įvairaus žanro kūrinių: operetę „Sidabrinė diena", sonatą fortepijonui „Mano Tėvynė", styginių kvartetą, mišias, kantatą „Per pasaulį keliauja žmogus", choro ir solo dainų bei giesmių, instrumentinių kompozicijų. Kūriniai yra pelnę įvairių premijų, nes kompozitoriui kūryba niekada nebuvo pramoga ar lengvas žaidimas. Jis visada jautė atsakomybę, rašė ne vienai dienai. „Todėl kiekvienai dainai, - yra sakęs kompozitorius, - aš ieškau gražesnės melodijos, dvasios ir stiliaus, formų lengvumo, kas galėtų pastoviau išlikti, kaip muzikinės vertybės".

Kompozitoriaus kūrybos virtuvę atskleidžia Bronys Raila: „Jis skaito visokių autorių eilėraščius, kol išsirenka, kuris patinka ir labiau tinka dainai gimti, kuris ritmingas, muzikalus, patogus dainavimui, aiškios prasmės, įkvepiantis, dvasią pagaunantis ir kuris beveik pats prašosi melodijos. Tada jis jį, daug kartų įsiskaitęs, išmokstąs atmintinai ir kur eidamas ar automobiliu važiuodamas, ilsėdamasis ir pramogaudamas, imąs niūniuoti, ieškoti vieno ar daugiau motyvų, kai ką užsirašydamas, vėliau plėsdamas, rinkdamas naujų spalvų".

Amžininkai prisimena Bronių Budriūną buvus veiklos žmogumi, labai energingu, sumaniu, linksmu, greitos orientacijos, visur spėjančiu. 1975 metais lankėsi Lietuvoje, gavo leidimą atvažiuoti į Pabiržę, aplankyti čia gyvenusias seseris, tėvų namus, pasidžiaugti sesers Elenos darželio gėlėmis, išbučiuoti dar tėvo sodintas obelis.

Prieš penkerius metus Pabiržėje surengtame minėjime - koncerte „Giesmė į tėviškės namus parves", kuris buvo skirtas 95 - osioms Broniaus Budriūno gimimo metinėms, Pabiržės švč. Trejybės bažnyčioje skambėjo Broniaus Budriūno sukurtos giesmės ir mišios „Garbė Tau, Viešpatie". Jas giedojo Viktorijos Morkūnienės vadovaujamas kamerinis choras „Viktorija" ir Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sumos choras. Tuomet pranešimą apie Broniaus Budriūno gyvenimą ir kūrybą skaičiusi chorvedė ir pedagogė Irena Budriūnienė sakė, kad kompozitorius visada svajojęs savo kūrybą įpinti į Lietuvos kompozitorių kūrybą. Išsipildžiusi ir kita jo svajonė - po mirties (mirė Bronius Budriūnas 1994 metų spalio 11 dieną Los Andžele) jis buvo perlaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Kompozitorių kalnelyje. Amžinojo poilsio atgulė Lietuvos žemėje, kurios žmonėms skyrė savo muziką.

Versmiečiai sveikino jubiliatus

Valentinas Dagys,
„Versmės" klubo tarybos narys
2009-07-25

 

Jau tradicija tapo, kad Biržų literatų klubas „Versmė" liepos mėnesį rengia savo narių, tais metais švenčiančius jubiliejus, pasveikinimus. Šventės metu nepamirštama pasveikinti ir klubo narių, išleidusių savo kūrybos knygeles.

Biržų literatų klubo „Versmė" nariai kasmet rengia jubiliatų šventes, kurių metu nepamirštama pasveikinti išleidusiųjų knygas.

Jubiliatams šią šventę primena klubo narės tautodailininkės Bronislavos Šernienės sukurti originalūs atvirukai ir užrašyti šilti žodžiai.

Šią šventę versmiečiai kiekvienais metais švenčia vis kitoje vietoje ir būtinai gamtoje. Jau apsilankyta Boriso Dauguviečio gimtinėje, pernai viešėta gražioje gydytojo Olgerto Kvedaravičiaus sodyboje, o šiais metais versmiečiai rinkosi klubo nario Kosto Viederio jaukiuose namuose.

Ne visiems suradus galimybę atvykti (nes kiti gyvena net Vilniuje) iš gausaus būrio jubiliatų tik penkių galvas papuošė lauko gėlių vainikai. Jais buvo papuošti ir dvyliktą satyros knygelę išleidęs Benediktas Medvedevas bei pirmąją - Vitalija Kairienė.

Ilgai šioje Nausėdžių sodyboje sklandė poezijos paukštė, skambėjo patriotiniai, lyriniai ar satyriniai eilėraščiai.

Prie bibliotekos kompiuterio - kaimiečių eilės

Gražina Dagytė
2009-07-25

 

Biblioteka vienintelė švietėjiška įstaiga kaime. Į Šukionių biblioteką nuolat ateina per šimtą skaitytojų.

 

Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Šukionių filiale praėjusį antradienį buvo ankšta. Įvairaus amžiaus skaitytojai keitė vienas kitą. O norintys prisėsti prie kompiuterio ir paskaityti interneto portaluose publikuojamus straipsnius keitėsi pagal iš anksto sudarytą sąrašą. Po poros valandų už sėdinčiojo prie monitoriaus pasigirsdavo nekantrus trepsėjimas. Pasak žmonių, šitaip kaimo bibliotekoje būna penkias dienas per savaitę nuo dešimtos iki septynioliktos valandos.

Vyriausioji bibliotekininkė Noneta Obolevičienė džiaugėsi kaimo žmonių aktyvumu. Kiekvieną atėjusį ji užkalbindavo, pasiūlydama naujesnę knygą ar spaudos leidinį.

Internetas vilioja ne tik mokinius, bet ir studentus bei ūkininkus.

„Šukionyse skaito ir maži vaikai, ir paaugliai, ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės. Turime daugiau nei 115 nuolatinių aktyvių skaitytojų", - sakė bibliotekininkė. Paskaičiuota, kad per pusmetį šie žmonės į namus parsineša apie 4500 knygų. Dar apie 850 leidinių perskaitoma vietoje.

Bibliotekos lankytojų sąrašuose daug jaunimo - trylika moksleivių ir dar 39 žmonės iki dvidešimt penkerių metų.

Dešimtmetis Giedrius Mikkas pasakojo prie kompiuterio dažnai gilinantis savo žinias. Jis - būsimasis Kratiškių pagrindinės mokyklos ketvirtokas. Berniukas sakė mėgstantis ir knygas, ypač eilėraščius. Skaityti įpratinusi mama, kuri vakarais sūnui skaitydavusi pasakas. Jas ypač pamėgusi ir dvylikametė Giedriaus sesutė Auksė, kuri taip pat yra dažna bibliotekos viešnia.

Ketverių metukų Korneliją į biblioteką pirmą kartą atvedė močiutė Rita Tamašauskienė. Ji vasarą kaime leidžiančią anūkėlę nutarė pratinti prie knygos.

Pati močiutė ieškojo knygų apie vaistažoles. Pasak jos, vasara dovanoja daug vaistingų žolynų, kuriems rinkti, paruošti ir išsaugoti žiemai prireikia žinių. Paprastai knygų Tamašauskai griebiasi vakare, po ruošos.

Laiko užsukti į biblioteką suranda net keturiolika ūkininkų. Antradienį prie kompiuterio sėdėjo šukionietis Robertas Rastenis. Vyras tvirtino, jog namie įsivesti internetą net neapsimoka, kai yra visos galimybės ateiti į biblioteką.

Antrąjį mėnesį Šukionyse dirbanti bibliotekininkė Noneta pastebėjo, jog ypatingo skaitytojų dėmesio sulaukia rašytojos Stephenie Meyer apysakos „Saulėlydis" ir „Jaunatis". Šioms knygoms nusileisti nenori lietuvės autorės Irenos Buivydaitės romanas „Ironiški stebuklai", keliaujantis iš rankų į rankas.

Jaunimas, pasak bibliotekininkės N. Obolevičienės, domisi ir filosofine literatūra.

„Švietėjiška įstaiga kaime būtina", - neabejojo Noneta Obolevičienė. Pasak jos, dėl laiko stokos, sunkių ūkio darbų dažnas žmogus net nesiruoštų važiuoti į miestą ieškoti knygų bei spaudos leidinių. Kai biblioteka šalia, daug paprasčiau ją pasiekti, sužinoti apie naujesnį leidinį. Kartais pakanka, kad kaimynas ar draugas papasakotų, kokią knygą buvo pasiėmęs, ką joje rado, ir, žiūrėk, jau skubama į biblioteką.

„Skaitantis žmogus akivaizdžiai keičiasi - kinta jo požiūris, turtėja asmenybė", - sako bibliotekininkė Noneta.

Tarp šukioniškių ji jaučiasi beveik kaip namuose - bibliotekininkė kilusi iš Vabalninko, kur jos mama, žinoma saviveiklininkė Stasė Čiuikina, irgi dirbo bibliotekoje.

Pristatytas Papilio Valiuku vadinamo autoriaus romanas „Prabėgę metai"

Antanas Seibutis
2009-07-21

 

Biržiečio Valentino Dagio istorinis romanas „Prabėgę metai" - tai duoklė vienam žinomiausių Lietuvos istorijos įvykių - 1863 metų sukilimui, jo priešistorei, rezultatams, jo pamokoms bei atminčiai. Romano vieta - Papilio apylinkės.

Apie šią knygą jau nemažai rašyta. Vieni autorių gyrė, kiti kritikavo, treti įžvelgė tokių niuansų, kurių jis pats net susapnuoti neįstengęs.

Sekmadienio vidurdienį Biržus buvo okupavusi Papilio dvasia - pilyje vyko romano pristatymas. Papilio moterų kvartetas daina apie Lietuvą suteikė renginiui atitinkamą atmosferą, kurią po renginio vedėjos Editos Lansbergienės įžanginės kalbos dar labiau sustiprino Dalios Kėželienės skaitoma romano ištrauka, sugrąžinanti mus į XIX a. vidurį.

E. Lansbergienė išsamiai apžvelgė romano siužetus, įžvelgdama jame keletą siužetinių linijų Ciesoriaus, t. y. caro gramatos reikšmę, ponijos požiūrį į caro įsaką dėl baudžiavos panaikinimo, Aniceto ir Steputės meilės istoriją, sąsajas tarp Skrebiškio ir Papilio dvarų.

Biržiečių gerai pažįstamą Valentiną Dagį sveikino kita Biržų garsenybė - vertėjas Povilas Gasiulis.

Meilės temą „iliustravo" Papilio moterų ansamblio atliekamos dainos. Buvo aptarta romano kalba, pagirtos gamtos scenos, romano autoriaus ryžtas laisvai interpretuoti istorinius faktus, paliekant daugiau vietos išmonei, fantazijai.

Bibliotekos direktorius Vygantas Muralis, prisipažinęs, kad gyvenantis perskaitytos knygos įspūdžiais, sakė, kad dar vaikystėje susidūrė su pasakojimais apie sukilėlių kovas su rusų kareiviais jo gimtajame Meilūnų kaime. Jo nuomone, Valentino knyga gražiai „įsirašo" į to meto įvykius Lietuvoje.

Knygos autorius Valentinas sakė jam būdingas kalbas - rašęs tam, kad rašytų (visi tikisi, kad kažkas ir skaitys). Prisiminė ir šviesios atminties rašytojo Petro Skodžiaus tris reiklias teksto korektūras.

Po to pasipylė sveikinimai - papilietės gražus žodis kraštiečiui, „Versmės" pagarba vienam aktyviausių klubo dalyvių, sodo kaimynės eilės apie „Valentino gebėjimą rašyti ir stačiom, ir gulom", Butkevičių sveikinimai, įteikiant kaktusą (prisimink pavardę Dagys) su dviem gražiai nuaugusiais kaktusiukais (manyk, dvi Valentino knygos) ir vienu dar dygstančiu (gal tai dar viena knyga?).

Valentinui rožes dovanojo S. Rožėnienė, seseriškus sveikinimus siuntė sesuo, savitai skimbtelėjo Danutės Martinkėnienės dovanoti, anot jos, 1863 metų patrankos sviediniai.

Knygos pristatymą vainikavo papiliečių moterų daina, skatinanti savojo miesto paieškas, ir giesmė „Ilgiausių metų", kurioje leitmotyvu nuskambėjo „kūrybos metų linkime!"

Per atlaidus - koncertas ir kaimo šventė

Kęstutis Slavinskas
2009-07-21

 

Didžiausios Pabiržės šventės - Karmelio kalno Švč. Mergelės (Škaplierinės) atlaidų - proga žmonės dalyvavo įsimintinuose renginiuose.

Šeštadienį po šv. Mišių Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje koncertavo smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Renginyje gausiai dalyvavę Pabiržės ir Biržų krašto žmonės negailėjo gražių žodžių atlikėjui.

„Simboliška, kad švenčiant Lietuvos tūkstantmetį elitinis menas pasiekė ir Pabiržę. Klausytojų gausa patvirtino, kad šiame krašte daug išsilavinusių žmonių", - po įspūdingo koncerto kalbėjo šv. Mišias Pabiržėje aukojęs Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų administratorius kunigas Andrius Šukys.

M. Švėgžda von Bekkeris taip pat gyrė publiką.

„Pabiržės bažnyčioje yra labai puiki akustika, susirinko nuostabūs klausytojai. Grodamas „Ave Marija" pajutau, jog žmonės klausėsi net sulaikę kvėpavimą", - sakė garsusis smuikininkas.

Koncertu ypač džiaugėsi Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis.

Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis dėkojo smuikininkui Martynui Švėgždai von Bekkeriui už įspūdingą koncertą.

„M. Švėžgždos von Bekkerio koncertus rengiau Zarasų ir Anykščių rajono Debeikių miestelio bažnyčiose. Malonu, jog pasaulinio garso atlikėją išgirdo ir Pabiržės parapijos žmonės", - sakė klebonas.

Pasak V. Dagelio, klasikinės muzikos koncertas buvo įžanga prieš kitais metais vyksiantį Pabiržės bažnyčios šimto metų jubiliejų.

Sekmadienį po atlaidų pabiržiečiai dalyvavo šventėje „Susiburkime visi - ir jauni, ir seni".

Žmonės lankė Pabiržės bendruomenės namų teritorijoje įsikūrusius kaimų kiemelius. Juose buvo ne tik bendraujama, bet ragaujami skanumynai.

Svečiai iš Rokiškio rajono Kriaunų miestelio virė žirnių košę ir vaišino naminiu alumi. Kirdonių bendruomenės moterys siūlė medaus, mėsos užkandžių ir bandelių. Gulbinų bendruomenės kiemelyje svečiai Petro Plikšnio darytą alų užkando Valerijos Taurienės sūriu. Nebuvo abejingų Kirkilų kaimo šeimininkių Reginos Nemanienės, Dalios Petrauskienės, Dianos Šimukėnienės, Jolantos Kubiliūnienės ir Onos Vanagienės patiektai žuvienei ir blynams.

Biržų klubo „Svaja" kiemelyje šios organizacijos pirmininkas Albertas Paulauskas atvykėlius sutiko žolelių užpiltine.

Paragavę valgių ir gėrimų pabiržiečiai klausėsi saviveiklininkų koncerto, važinėjo važnyčiotojo Vincento Vankevičiaus karieta.

Atstatytai Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčiai - 85

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-07-18

 

Prieš 85 metus „Biržų žinios" 1924 07 06 Nr 15 rašė: „Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų bažnyčia jau atremontuota ir pašventinta birželio mėn. 27 d. Rymo kat. Bažnyčia teberemontuojama.

Abi bažnyčios buvo sugriautos karo metu".

Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčia kunigo Simono Martyno Cumfto rūpesčiu buvo statoma 1887 - 1890 metais ir pašventinta 1890 07 08. I Pasaulinio karo metu bažnyčia labai nukentėjo - bokštas buvo išsprogdintas, sudegė bažnyčios stogas, vargonai, langai. Iki pat pamatų buvo sugriauta ir klebonija.

Pasibaigus karams ir neramumams, 1920 m. Evangelikų reformatų bažnyčios Sinodas priėmė nutarimą bažnyčią atstatyti. Kunigui Adomui Šernui atvykus į Nemunėlio Radviliškį, prasidėjo atstatymo darbai, o 1922 m. P. Jašinskas, P. Šernas ir J. Dilys sudarė atstatymo komitetą, pagalbos buvo kreiptasi ir į JAV bendratikius.

1924 06 27 atstatytą bažnyčią pašventino superintendentas kunigas Povilas Jakubėnas ir ji jau 85 metus tarnauja tikinčiųjų labui.

Žygeiviai sieks Kvetkus

2009-07-18

 

Liepos 25 dieną startuoja unikalus dviejų savaičių trukmės žygis „Siluetas LT", kviečiantis prisidėti visus Lietuvos žmones drauge su 6 profesionaliais žygeivių klubais ir iniciatyviais tautiečiais pajusti žygio dvasią, apeinant Lietuvos valstybines sienas.

Kelionė unikali - jos metu naudojamų moderniųjų GPS technologijų dėka keliautojai projekto puslapyje www.siluetasLT.com judėdami išryškins pasauliui Lietuvos Siluetą, o kelionės eigą tiesiogiai internete galės sekti Lietuvos gyventojai bei svečiai iš viso pasaulio. Čia žygeivių grupės dalinsis įspūdžiais tiesiogiai iš karščiausių žygio taškų įvairiomis formomis - vaizdo reportažais, interviu, nuotraukomis, taip įsiamžindami pirmame žygyje aplink valstybę, prie kurio gali prisijungti visi norintys realiai ir virtualiai.

Kelionės maršrutas jungia net 26 Lietuvos savivaldybes ir yra suskaidytas į 6 atkarpas iki 300 km, tai: Mažeikiai - Kvetkai, Kvetkai - Adutiškis, Adutiškis - Šalčininkai, Šalčininkai - Lazdijai, Lazdijai - Pagėgiai, bei Pagėgiai - Mažeikiai. Per dieną planuojama nužygiuoti vidutiniškai po 20 kilometrų, aplankant dienos atkarpos lankytinas vietas, kurių per dvi savaites Lietuvos pasienyje bus pamatyta beveik 200. O vakarais, nusipurčius kelionės dulkes keliautojai mėgausis vakaronėmis kartu su vietinėmis bendruomenėmis, taip iš arčiau susipažįstant su pasirinkto krašto tradicijomis ir papročiais. Lietuvos žmonės prie istorinės kelionės galės prisijungti pasirinkdami bet kurį iš maršrutų. Kelionę jie galės pradėti estafetės principu, tai yra prisijungdami prie žygeivių nuo bet kurio jų lankomo objekto ir baigdami kelionę tada ir ten, kur norėsis. Surasti žygeivius padės projekto tinklapis bei maršrutų koordinatoriai.

Žygeivių klubų atstovai teigia, jog kelionė neturėtų būti sunki, tačiau prieš pradedant keliauti reikėtų pasirūpinti storapade avalyne bei bent minimaliai pažingsniuoti su ja. Taip pat žygeiviai pataria gerai išnagrinėti maršrutą, pasirenkant tas dienas, kuriomis norėtųsi keliauti, pasiruošti bet kokiam orui bei nepamiršti pagrindinių daiktų, skirtų stovyklavimui: palapinės, miegmaišio, kilimėlio, maisto, indų, vaistų. Organizatoriai kviečia nepamiršti ir fotoaparatų ar kitų prietaisų, fiksuojančių įsimintinas akimirkas, nes visa, ką užfiksuosite, galės atsidurti projekto tinklapyje, kuriame galėsite pasidalinti savo įspūdžiais.

Daugiau informacijos projekto tinklapyje www.siluetasLT.com arba elektoriniu paštu info@siluetaslt.com

Kūrybinė stovykla - Kraniškio kaime

2009-07-18

Startuoja projektas „LT identitetas - profesionalaus meno kontekste".

 

Identiteto paieškos - vis dažniau šiandienos menininkų kūryboje sutinkama tema. Ko gero, tai lemia faktas, kad kultūrų skirtumai neišvengiamai niveliuojasi, asmens tapatybė tampa vis sunkiau apibrėžiama ir todėl diskutuotina. Būtent tokią „pokalbio" temą liepos 23-25 dienomis Biržų rajone, Kraniškio kaime, siūlo projekto vadovė „Portfolio" meno galerijos savininkė Lijana Judickaitė.

Atokiame vienkiemyje surengtoje trijų dienų kūrybinėje stovykloje dalyvaus „Portfolio" meno galerijos profesionalūs menininkai: grafikai Eglė Kuckaitė, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Augustinas Virgilijus Burba; tapytojai Raimundas Gailiūnas, Osvaldas Juška; skulptorius Vytautas Mockaitis, asambliažų ir koliažų meistras Vitalijus Čepkauskas; juvelyrė Dalia Varnaitė ir keramikas Egidijus Radvenskas.

Skirtingos dailės šakos, technikos, raiškos formos ir autorinės intencijos bandys nubrėžti vieną liniją, apimančią laiko, vietos ženklus, konstruos emociją, subjektyvią autorinę pajautą Lietuvos identiteto tema. Tikimasi, kad pirminis, nesumeluotas potyris, kurio bus ieškoma šios kūrybinės stovyklos metu, atsakys į keliamus klausimus: Kas aš esu? Ko siekiu? Kas man yra Lietuva ir kas Lietuva yra pasauliui? Projektas yra skiriamas Lietuvos tūkstantmečiui.

Pasibaigus projekto „LT identitetas - profesionalaus meno kontekste" kūrybinei stovyklai, menininkų sukurti darbai, lydimi išleisto katalogo, lankysis Lietuvos miestuose ir regionuose.

Parodą numatoma eksponuoti:

liepos 26 dieną 14 val. Biržų krašto muziejuje „Sėla" (II a. arkada) - parodos atidarymas.

Rugsėjo mėn. Pasvalio krašto muziejuje; lapkričio mėn. Rokiškio krašto muziejuje; sausio mėn. Klaipėdos parodų rūmuose; vasario mėn. Panevėžio miesto dailės galerijoje; balandžio mėn. Šiaulių miesto dailės galerijoje.

Kad giesmė nenutiltų

Sandra Balodytė,
tikybos mokytoja
2009-07-18

 

Švenčiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejinius metus, Nemunėlio Radviliškyje liepos viduryje vyko parapijos choristų šventė. Šv. Mišiose tikintieji meldėsi už giedotojus, prašant vyskupo kankinio, prūsų apaštalo šv. Bonifaco (Brunono) užtarimo.

Po maldos choro nariai rinkosi į popietę miestelio pagrindinės mokyklos tikybos kabinete. Visiems susėdus prie arbatos puodelio, parapijos klebonas kunigas Andrius Šukys pakvietė popietės dalyvius pasidalinti mintimis ir patirtimi apie bažnytinio giedojimo subtilybes, išsakyti savo pastebėjimus ir lūkesčius.

Nemunėlio Radviliškio parapijos choristai po Žolinės atlaidų iškilmės.

Vieni gieda jau daugelį metų, kiti - tik pradedantieji. Džiugu, kad mišrus choras pasipildo naujais nariais. Senbuviams dalyvavimas choro veikloje yra neatskiriama sekmadienio šventimo dalis. Pradedančiajam iš pradžių gal kiek sunkiau. Tačiau klebonas visus padrąsino, pasidalijęs savo patirtimi šioje srityje, pasiūlė naudingų patarimų, kad giesmė bažnyčioje skambėtų pakiliai ir darniai. Buvo aptartas repertuaras, kiti svarbūs dalykai.

Didžiausia problema įvardinta tai, kad parapija neturi nuolatinio vargonininko ir choro vadovo. Parapijiečiai dėkingi Irenai Gaigalienei, kuri uoliai stengiasi vienyti giedotojus, kad per šv. Mišias ar procesijoje vis dar skambėtų giesmės.

Visus praėjusius metus kas kelintą sekmadienį bei švenčių dienomis radviliškiečius bei parapijos svečius bažnyčioje pasitiko vargonų skambesys. Tikintieji džiaugėsi Editos Jareckaitės vadovaujamo jaunimo choro dovanojamomis melodijomis.

,, Miestelis turtingas balsingais žmonėmis, ir jeigu jie vis papildytų bažnyčios chorą - tai būtų didelis džiaugsmas parapijiečiams", - mąstė klebonas. Tikintieji viliasi, kad ir ateityje Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje nenutils vargonai ir skambės giesmės tiek iš jaunų choristų lūpų, tiek vyresniųjų.

Todėl visi, mylintys dainą, kviečiami drąsiai prisijungti ir prie sakralinio meno puoselėjimo bei pabandyti per giesmę suteikti džiaugsmo sau ir kitų širdims.

„Žemyna" dalyvavo tarptautiniame kultūrų festivalyje „Lingaudala"

Aušra Trapulionytė - Butkauskienė,
ansamblio vadovė
2009-07-16

 

Liepos 10 -12 d. Kupiškyje vyko tarptautinis kultūrų festivalis „Lingaudala". Kas dvejus metus vykstanti šventė šiemet buvo skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui ir 480-osioms Kupiškio miesto metinėms.

Pabiržės folkloro ansamblio „Žemyna" nariai drauge su liaudiškos muzikos grupe „Vitane" iš Baltarusijos ir Adomynės seniūnu.

Į šeštąjį festivalį susirinko apie 200 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rumunijos, Austrijos. Šventės programoje dalyvauti ir Biržų rajoną atstovauti buvo pakviestas Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna" (vadovė Aušra Trapulionytė-Butkauskienė).

Keturiuose koncertuose kupiškėnams ir miesto svečiams ansamblis pristatė Biržų krašto muzikinę kultūrą. „Žemynos" moterų atliekamos Biržų krašto sutartinės skambėjo protėvių pagerbimo apeigoje ant Kupiškio piliakalnio bei sutartinių giedojime „Ričiau rotų" Kupiškio viešojoje bibliotekoje.

Festivalio metu ansamblis linksmino Adomynės miestelio gyventojus drauge su liaudiškos muzikos grupe „Vitane" iš Baltarusijos. Kupiškėnai ir festivalio dalyviai plojo „Žemynos" atliekamai nuotaikingai programai festivalio „Lingaudala" pabaigos koncerte prie Pyragių ežero.

Biržus reprezentuos medaliai

Alfreda Gudienė
2009-07-16

 

Išeitinę Seimo nario išmoką biržietis Viktoras Rinkevičius panaudojo prasmingai - Lietuvos tūkstantmetį ir Magedburgo teisių suteikimo 420 metų jubiliejų Biržai pasitiks su auksu, sidabru ir žalvariu tviskančiais medaliais.

 

Lietuvos monetų kalykla nukaldino 300 medalių, kurie gali puikiai reprezentuoti Biržus, tapti gražia dovana svečiui, verslo partneriui ar draugui.

Viktoras Rinkevičius inicijavo ir finansavo Biržų miesto medalių kūrimą.

Dailininkės Linos Kalinauskaitės autorinio darbo - Biržų miesto medalio - vienoje pusėje iškaldinti Kristupo Perkūno ir Jonušo Radvilų portretai bei vardai. Valdant Kristupui Radvilai Perkūnui Biržuose buvo pastatyta tvirtovė, miestui išrūpintos Magdeburgo teisės. Kitoje medalio pusėje - ištrauka iš Magdeburgo teisių suteikimo Biržams akto ir ši garbi data - 1589 metai.

Medalius užsakė buvęs Seimo narys biržietis Viktoras Rinkevičius. Beveik 40 tūkstančių kūrybos ir kaldinimo darbus V. Rinkevičius finansavo kartu su žmonos Birutės Rinkevičienės vadovaujama bendrove „Žydruva".

Pagaminti trijų rūšių 51 mm skersmens medaliai - paauksuoti, pasidabruoti ir žalvariniai. Paauksuotų yra mažiausiai - jų nukaldinti 25. Sidabru padengta 100 Biržų miesto medalių.

Medalius kūrė žinomo ir V. Rinkevičiui asmeniškai pažįstamo garsaus skulptoriaus Juozo Kalinausko dukra Lina Kalinauskaitė. Sumanymą ir būsimą užsakymą, pasak V. Rinkevičius, jie aptarinėjo trise - menininkų šeima ir jis. Pasak V. Rinkevičiaus, ne tik Lietuvoje pripažintų, Italijos didikų šeimoms medalius kaldinusių menininkų autorinis darbas brangus - jis kainavo daugiau nei pusę visos medalių kaldinimo sumos. Už tai V. Rinkevičius sako mokėjęs pats.

Buvęs Seimo narys papasakojo ir medalių kaldinimo idėjos kilimo aplinkybes.

Anot jo, kai Seimą paliekantys nariai gavo apie 20 tūkstančių litų dydžio išeitines išmokas, visuomenėje buvę nemažai diskusijų.

Žalvariu spindi Radvilų portretai.

„Todėl norėjosi tuos pinigus panaudoti prasmingai. Juk labdaroms ir šventėms juos išleisti, ko gero, yra pats lengviausias kelias", - sako Biržų miesto medalių kaldinimo iniciatorius V. Rinkevičius.

Brangiausiai kainavusius paauksuotus medalius V. Rinkevičius sako galbūt pasiūlys nusipirkti kolekcininkams, ypatingiems svečiams. Keletą sidabrinių medalių jis rengiasi dovanoti Biržų krašto muziejui „Sėla", bibliotekai, savivaldybei.

Medaliai įpakuoti į skirtingų dydžių dėžutes. Kai kurios yra skirtos dviem medaliams - kad jas atvėrus būtų matomos abi Biržų miesto medalio pusės.

B. Krivicko Vyčio ordinas - Biržų muziejuje

Antanas Seibutis
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-07-14

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" rinkiniai pasipildė įdomiu, vertingu ir gražiu eksponatu - Pasvalio rajone Puodžiūnų kaime gyvenanti Veronika Mikelinskienė atidavė savo brolio, garsiojo rezistencijos poeto, mokytojo Broniaus Krivicko apdovanojimą - Vyčio Kryžiaus ordiną.

Šiuo 2-ojo laipsnio ordinu Rytų Lietuvos srities štabo narys Bronius Krivickas - Vilnius 1998 m. po mirties apdovanotas Prezidento Valdo Adamkaus dekretu.

Apdovanojimą priėmė sesuo Veronika Krivickaitė - Mikelinskienė.

Poetas, novelistas, vertėjas, meno kritikas Bronius Krivickas gimė 1919 11 17 Biržų apskrities, Pasvalio valsčiuje, Pervalkų kaime. Baigęs Biržų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. B. Krivickas nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. kovo dirbo lietuvių kalbos mokytoju Biržų gimnazijoje. Pradėjus domėtis saugumui, išėjo į mišką. Jis atsisakė legalizuotis, partizaniniame gyvenime labiausiai pasireiškė kaip ryšininkas ir spaudos darbuotojas. 1945 m. Bronius Krivickas bandė grupes prijungti prie LLA Šiaurės apygardos, į kurios štabo sudėtį pats įėjo.

B. Krivickas visus savo straipsnius, eilėraščius perrašydavo keliais egzemplioriais ir paslėpdavo pas skirtingus žmones. Biržų muziejus turi tokį mašinėle spausdintą eilėraščių rinkinį „Po Stalino saule". Jį 1952 m. išleido Pilėnų tėvūnija.

P. Bazaras, gyvenęs Tilinavos kaime, išsaugojo B. Krivicko šį ranka rašytą eilėraščių rinkinį. Eilėraščiai kaligrafiškai surašyti į pailgus popieriaus lapus ir susiūti į vieną 40 puslapių knygą.

Apie 1951 m. Biržų girioje buvo likę kelios dešimtys partizanų. B. Krivickas dažniausiai pas žmones užeidavo su Stepu Giedriku ir Alfonsu Valentėliu.

1949-1950 m. Aukštaitijos partizanų štabai smarkiai nukentėjo nuo KGB. 1951 m. balandį Lietuvos partizanų vadas J. Žemaitis nurodė J. Kimštui atnaujinti Rytų Lietuvos partizanų srities spaudos leidybą. B. Krivickas paskirtas Rytų Lietuvos partizanų srities Visuomeninės dalies viršininku. 1951 m. rudenį jis jau buvo Taruškės miške. Nuo 1952 m. pradžios jis pradėjo leisti partizanams skirtą leidinį „Laisvės kova", kuris ėjo kartą per 1-2 mėnesius.

1952 m. birželį įvyko Aukštaitijos partizanų vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo J. Kimštas, B. Krivickas, P. Žilys, B. Karbočius. B. Krivickas perskaitė pranešimą, buvo nutarta atnaujinti „Aukštaičių kovą", redaguojamą B. Krivicko. Jis įpareigotas parašyti atsišaukimą, skirtą laisvės kovotojams ir žmonėms. B. Krivickui buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis.

B. Krivickas bendradarbiavo ir „Aukštaityje". Čia išspausdino straipsnį „Apie Lietuvos geopolitinę padėtį". 1952 m. vasarą Vyriausios partizanų vadovybės leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio" išspausdino esė „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą".

Jonas Kimštas-Žalgiris suimtas pranešė KGB, kad Raguvos miške yra 7 bunkeriai, kurių viename gyvena Vilnius. Prieš du partizanų spaudos darbininkus - B. Krivicką ir Mykolą Blinkevičių - buvo pasiųsta 1160 MVD kareivių. Partizanai žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d. B. Krivickas palaidotas Putiliškių kaimo kapinėse.

1953 m. centriniame LLKS leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio" buvo išspausdintas Broniaus Krivicko nekrologas. Po mirties jis apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su ąžuolo lapais).

Biržų muziejininkai džiaugiasi ir dėkoja gerbiamai Veronikai už dar vieną mūsų krašto istorijos paliudijimą, už Biržų gimnazisto ir mokytojo, rezistencijos poeto Broniaus Krivicko atminties įprasminimą.

Valstybės dieną papiliečiai vainikavo gėlėmis

Rokas Januševičius
2009-07-11

 

Jau tradicija tapo Papilyje kiekvienais metais liepos šeštąją, Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną, paminėti organizuojant puokščių parodą.

Gėlių puokščių parodos iniciatorės sulaukė idomių gėlių kompozicijų.

Šią gražią tradiciją jau seniai puoselėja kultūros darbuotojos Valerija Puodžiūnienė ir Vigilija Macienė.

Šiemet kultūros namų salė pasipuošė įvairiaspalviais gėlių žiedais. Vieni papiliečiai jau sukomponuotas puokštes atsinešė iš namų. Kiti jas kūrė vietoje.

Daug lauko žiedų floristams parūpino Laimutė Muralienė. Puokštės ir jų pavadinimai dvelkė patriotiškumu ar švelnia romantika. Vienos jų buvo kuklios, kitos - puošnios ir iškilmingos.

Puokštes kūrė skirtingo amžiaus floristai. Pati jauniausia komponuotoja - Kamilė, kuri tik rudenį taps mokine, sukūrė puokštę „Mano darželis".

Organizatorės sakė, kad papiliečiai galės grožėtis paroda, kol gėlės žydės.

Profesionalaus meno sklaidos regionuose projektas „Šventė" įgyvendintas

2009-07-11

 

Baigėme profesionalaus meno sklaidos regionuose projektą - meno kūrinių parodą - pardavimą „Šventė"- tai po Lietuvos mažuosius kultūrinius centrus keliaujanti edukacinė, švietėjiška paroda.

Parodoje pristatėme „Portfolio" meno galerijai atstovaujančius kūrėjus. Tai pastaraisiais metais rinkta meno kūrinių kolekcija, profesionalių menininkų kūrybos darbų apžvalga. Parodos lankytojai turėjo galimybę susipažinti su rinktiniais tapybos, grafikos, keramikos ir fotografijos darbais. Šių autorių kūryba žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Keliaujančią parodą lydėjo parodos katalogas. Džiaugiamės galėdami pristatyti šią parodą Biržų, Pasvalio, Kėdainių, Kupiškio krašto žmonėms. Mūsų tikslas - skleisti profesionalųjį meną Lietuvos regionuose - įgyvendintas.

Dėkojame visiems prisidėjumies prie šio projekto realizavimo: Biržų „Rotary" klubui,

Biržų turizmo ir informacijos centrui, „Šiaurės rytų" ir „Biržiečių žodžio" redakcijoms, Biržų krašto muziejui „Sėla", Kėdainių daugiakultūriam centrui, Pasvalio krašto muziejui, Kupiškio etnografiniam muziejui.

Muziejininkės Reginos Drevinskienės atminimui

Antanas Seibutis
2009-07-11

 

Liepos 7 dieną mirė ilgametė muziejininkė ir muziejaus direktorė Regina Drevinskienė.

 

Mokslo metai

Regina Batvinytė - Drevinskienė gimė 1927 metų sausio 2 dieną Biržų apskrities Biržų valsčiaus Braškių kaime. Jos tėvai - Kazys Batvinis ir Marijona Vinclavaitė - Batvinienė. 1933 metais Regina pradėjo lankyti Drąseikių pradžios mokyklą pas mokytoją Alfredą Šliką. Tačiau po metų, perkūnijai sudeginus sodybą, tėvai išvyko ieškoti laimės į Šiaulius. Regina Šiaulių „Aušros" mokykloje iki baigė 4 skyrius.

1939 metais Batvinių šeima Biržuose, Apaščios g., nusipirko namelį. Regina 1940 - 1941 m. Biržų „Aušros" mokykloje baigė 6 skyrius. Mokyklai vadovavo jos pirmasis mokytojas Alfredas Šlikas, klasės auklėtojas buvo P. Zablackas, neseniai miręs Panevėžyje.

R. Batvinytė 1941 - 1947 m. mokėsi Biržų gimnazijoje, o 1948 m. baigė Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus prie Vilniaus universiteto. 1949 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau apsirgo, mokslų tęsti nebegalėjo ir grįžo į Biržus.

 

Darbai teismuose Biržuose ir Šiauliuose

Pasitaisius sveikatai, mergina 1950 m. pradėjo ieškotis darbo. Kartą su drauge pamatė skelbimą, jog teismas ieško sekretorės.

„Nuėjome abi su drauge. Ji buvo baigusi keturias klases, aš gi - gimnaziją. Teisėjas Vogelė ir sako: „Priimsiu aš tave į darbą, atnešk charakteristiką". Iš kur man tą charakteristiką gauti? Tai Vogelė pats ją ir parašė", - tą gyvenimo tarpsnį prisiminė R. Drevinskienė.

Prieš metus Biržų krašto muziejaus „Sėla" 80-mečio proga buvo sveikinama buvusi direktorė R. Drevinskienė.

Teismo įstaiga buvo Kęstučio gatvėje. Kadangi buvo daug darbo, kūrėsi antrasis teismas. Regina ir buvo jo pirmoji darbuotoja. Reikėjo rūpintis patalpomis, remontu, baldais. Antrasis teismas įsikūrė Rotušės gatvėje. Atsirado vėliau ir teisėjas, posėdžių sekretorius, teisminis vykdytojas.

Susikūrus Lietuvoje sritims, R. Batvinytė Teisingumo ministerijoje baigė kursus ir buvo paskirta Šiaulių srities valdybos teisminės statistikos konsultante, jai reikėjo rūpintis 24 teismais. Dirbdama Šiauliuose, pradėjo neakivaizdines studijas Maskvos Juridinio instituto Vilniaus filiale.

1951 - 1952 m. žiemą, būdama komandiruotėje Panevėžyje, Regina labai sušalo, sunkiai susirgo. Gulėjo Šiauliuose ligoninėje, vėliau tėvas parsivežė į Biržus. Teko praleisti ir neakivaizdinių studijų sesiją. Biržuose ja rūpinosi daktaras K. Čeponis.

Vėliau Reginą pakvietė į Šiaulius baigti metinės ataskaitos, tačiau vėl sunkiai apsirgo. Grįžusi į Biržus, išėjo akademinių atostogų, tačiau į mokslus ir buvusį darbą nebegrįžo.

Pasveikusi įsidarbino laikraščio „Raudonasis Artojas" redakcijoje laiškų skyriaus vedėja. Darbas buvo nelengvas - reikėjo daug keliauti, važinėti po rajoną, o transportas tik vienas - dviratis. 1953 metais įsidarbino muziejuje.

 

„Tai, kas išliko metams bėgant"

R. Batvinytė 1955 metais ištekėjo už Juozapo Drevinsko. 1960 metais gimė dukra Asta Drevinskaitė - Vaitiekūnienė.

Reginai teko dirbti su muziejaus direktoriais V. Gryte, P. Zalinkevičiumi. Nuo 1958 m. iki 1975 m. R. Drevinskienė pati vadovavo Biržų kraštotyros muziejui.

Kaip prisiminė R. Drevinskienė, jau gyvenant Šiauliuose, tėvai mėgo eiti į parodas, muziejus.

Jai pradėjus dirbti muziejuje, tada tebuvo tik direktorius V. Grytė ir valytoja E. Šakarnienė. Iš pradžių teko nemažai pavažinėti po kitus muziejus, pasimokyti. Teko dirbti su Vilhelmina Bitinaite, Irena Radzevičiene, Danute Miliauskaite - Kerbeliene, Janina Čirgelyte, Rimantu Gužausku, Lionginu Pliaukšte, Vena Stačkūniene, Eugenija Morauskiene, aptarnaujančiu personalu Emilija Šakarniene, Nijole Maskoliūniene, Lionginu Palioniu, Fridrichu Blyvu.

Didelis darbas buvo 1963 m. prasidėjęs muziejaus pastato remontas, cerkvės pritaikymas muziejaus reikmėms. Iki to laiko beveik visas pastatas buvo nešildomas - buvo tik atitvertas kambarėlis, kur stovėjo stačiamalkė krosnis, ten ir glaudėsi muziejininkai.

Remonto metu įrengiama katilinė, į darbą nuo 1966 m. priimti trys pirmi kūrikai JonasNiaura, Vytautas Umbrasas ir Juozas Kriščiūnas, o už muziejaus katilinių katilus paskirtas atsakingas žmogus - muziejaus direktorė Regina Drevinskienė.

1963 - 1966 m. remonto metu cerkvėje įrengtas antrasis aukštas, daug padėjo tuometiniai kultūros valdininkai R. Kaminskas, J. Glemža.

Remonto metu muziejus buvo uždarytas. Muziejininkai įsikūrė Kęstučio gatvės mediniame name, priešais geležinkelio stotį. Eksponatai buvo pervežti į „Žvaigždės" kino teatro pastatą. Per tuos metus buvo visko: nyko eksponatai, būta įsilaužimų, vagysčių.

1966 - 1969 m. muziejuje daugiausia buvo rengiamos įvairios parodos, į pagalbą pasitelkiant, kaip prisiminė R. Drevinskienė, „ir draugus, ir pažįstamus, ir vyrą, ir vyro bendradarbius".

Nauja ekspozicija buvo atidaryta 1969 m. Jai baldus, ekspozicines spintas projektavo dailininkas Fridrichas Samukas. (Beje, Biržų tvirtovės rūmuose dabar esančiame muziejuje gamtos skyriaus paukšteliai jaukiai jaučiasi dar iš tų laikų gamintose ekspozicinėse spintelėse).

1969 m. muziejaus ekspozicija atrodė taip: I aukštas - istorinis, gamtos, etnografijos skyriai; II aukštas - tarybinio laikotarpio skyrius, parodos. Už ekspozicijos parengimą muziejus laimėjo pirmąją vietą respublikiniame konkurse ir antrąją - visasąjunginiame.

1975 m. iš muziejaus buvo paimtas vienas etatas ir prie Kultūros namų įsteigtas paminklų apsaugos inspektoriaus etatas. Čia R. Drevinskienė ir dirbo nuo 1975 m. iki 1982 m., kol išėjo į pensiją. Vėliau tuometiniame Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate tvarkė archyvą.

Apie darbą muziejuje, prisiminimus, apie kaimų ir giminių istorijas, pamąstymus istorine tema R. Drevinskienė išdėstė 2006 m. išleistoje knygoje „Tai, kas išliko metams bėgant".

Iki paskutinių savo gyvenimo dienų ji domėjosi Biržų krašto istorija, mielai bendravo su muziejininkais, padėdama jiems prisiminimais. Labai džiaugėsi, prieš metus galėjusi dalyvauti muziejaus 80-mečio šventėje.

Nepamiršęs gimtųjų Biržų

Algirdas Butkevičius
2009-07-04

 

Gegužės 15 - ąją jam būtų suėję 75 - eri, tačiau teisės daktaras, profesorius, tarptautinio fondo Via Baltica pirmininkas Jonas Bergholcas mirė Rygoje eidamas septyniasdešimtuosius metus.

 

Pirmą kartą susitikome Butautuose, šviesios atminties signataro Petro Poškaus atstatytuose rūmuose vykusiame trečiajame tarptautiniame moksliniame seminare, kuriame pranešėjai iš Vilniaus, Rygos, Talino latvių, rusų, anglų kalbomis kalbėjo apie Baltijos jūrą vakar, šiandien ir rytoj, svarstė autostrados Via Baltica statybos projektą, turizmo vystymo ir teisines ekologijos problemas. Vienas pagrindinių šio seminaro organizatorių buvo iš Biržų kilęs Rygos profesorius Jonas Bergholcas.

Jonas Bergholcas susirūpinęs rašė ir kalbėjo apie gresiančią ekologinę katastrofą, pradėjus eksploatuoti netoli Skaistkalnės, šalia Nemunėlio, esančius stambiausius Pabaltijyje gipso klodus.

Užsimezgė pažintis, nenutrūkusi keliolika metų iki pat profesoriaus mirties. Jis tuomet aiškino, koks naudingas Biržų kraštui, turtingam istorijos, architektūros, etnografijos, kultūros ir gamtos paminklais bei objektais, gali būti Via Baltica projektas. „Tik reikalinga, - sakė tada Jonas Bergholcas, - plati ir veiksminga reklama. Tuomet sulauksime gausaus naujo poilsiautojų ir turistų bei pravažiuojančiųjų srauto iš Skandinavijos, Lenkijos, Vokietijos. Būtini kelrodžiai, prospektai, ant geros kokybės popieriaus meistriškai atliktos nuotraukos, atvirukai, bukletai, atspausdinti anglų ir vokiečių kalbomis, kuriuos realizuotume per esamas turistines organizacijas minėtose valstybėse. Tai rimta problema, bet ją būtina nedelsiant spręsti ir, esant galimybėms, negailėti lėšų, nes jos ateityje apsimokės keleriopai, duos pajamų vietiniam biudžetui, komercinių struktūrų atstovams. Biržų krašte ypač padidės kultūrinių paslaugų reikšmė (aplankant krašto muziejų „Sėla", naudojant Širvėnos, Nemunėlio ir kitus vandens objektus vandens sportui, meškeriojimui, lankantis unikaliame karstinių įgriovų ir ežerėlių rajone). Padidės poreikis viešbučiams, kempingams, poilsio vietoms, prekybos ir buitinio aptarnavimo objektams. Apie tai būtina rimtai galvoti jau šiandieną: kur, ką ir kaip galima pastatyti. Reikia daug mokytis, kaip priimti svečius, kad jie važiuotų į namus su maloniais įspūdžiais ir norėtų dar kartą apsilankyti. Čia darbo iki kaklo ir komersantui, ir valdžios įstaigų atstovui".

O dar anksčiau, prieš porą metų, Jonas Bergholcas susirūpinęs rašė ir kalbėjo apie gresiančią ekologinę katastrofą, pradėjus eksploatuoti netoli Skaistkalnės, šalia Nemunėlio, esančius stambiausius Pabaltijyje gipso klodus. Gipso gavybai panaudojus sprogdinimo metodą, gipsinės medžiagos galėjo pakilti į vieno kilometro aukštį, smarkiai teršdamos aplinką. Būtų tekę iškirsti ne vieną šimtą hektarų puikios kokybės spygliuočių miško, Skaistkalnės apylinkėse susiformuotų „Mėnulio landšaftas", visai išsektų Nemunėlis ir Apaščia, o Likėnų ir Baldonės kurortuose galėjo prapulti mineralinio vandens versmės. Laimė, šio aplinkai pražūtingo projekto, Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, buvo atsisakyta.

Taip pasielgti paskatino ir tą 1988-ųjų metų rugpjūtį Skaistkalnėje ne be biržiečio mokslininko pastangų surengtas mitingas, kurio dalyviai protestavo prieš gipso karjero įrengimą.

Jono Bergholco bičiulius stebino jo energija ir darbštumas. Mus supančios aplinkos ir jūrų teisės klausimais jis išspausdino daugiau kaip 140 mokslo ir kitokių darbų Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Anglijoje, Japonijoje, JAV, Maltoje. Rusų ir latvių kalbomis išleista daug jo knygų, vadovėlių, brošiūrų. Beveik keturiasdešimt metų profesorius dirbo pedagoginį ir mokslinį darbą. Ne kartą savo kvalifikaciją kėlė Švedijos ir Maskvos universitetuose, skaitė mokslinius pranešimus konferencijose Lietuvoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. J. Bergholco mokslinė veikla įvertinta Kembridžo universiteto (Anglija) išleistame leidinyje „Who's who in the 21 st Century" („Kas yra kas 21-ajame amžiuje"), jam įteiktas šio universiteto diplomas ir medalis.

Vasaromis energingą ir nuoširdų profesorių galėdavai sutikti Biržuose, nes čia, gimtajame mieste, gyveno jo sesuo, bičiuliai, pažįstami, buvę bendradarbiai. Čia tėvų kapai. Čia jis 1934 metų gegužės 15 dieną gimė latvio darbininko šeimoje, mokėsi vadinamoje „Muravankos" pradinėje mokykloje, vėliau Biržų gimnazijoje. Dirbo žurnalisto darbą, o baigęs Vilniaus universiteto teisės fakultetą, 1964 metais apsigyveno Rygoje, greitai tapo dėstytoju, ne vieną dešimtmetį dirbo mokslinį darbą Latvijos ir Lietuvos mokslų akademijos sistemose.

1994 metų balandį man laiške rašė, kad greitai sueis 60 metų ir teks pereiti į pensininkų gretas. „Tačiau ir dabar, be mokslinio darbo, didelio visuomeninio darbo krūvio, dar skaitau paskaitas privatizacijos, gamtosaugos bei žemės teisės problematika įvairiuose kursuose, ypač daug rašau Latvijos spaudoje bei tenka kalbėti per radiją, važinėti į užsienį", - teigė jis.

Artimas jo bičiulis, taip pat Rygos biržietis, literatas ir fotografas Vilius Mizaras rašė, kad profesorius planavęs po mirties atsigulti šalia tėvų ir brolio Biržuose, tačiau vėliau pasirinko Rygos krematoriumą, nes nenorėjęs niekam užkrauti rūpesčių savo kapu. „ O paminklų sau jau esą pakankamai prisistatęs pats. Tie paminklai - jo mokyti studentai, iš kurių daugelis taip pat tapo mokslininkais, suorganizuoti tarptautiniai simpoziumai, daugybė paskelbtų mokslinių darbų, nemažai išleistų knygų. Paskutinę norėjo baigti rašyti apie biržietišką jaunystę".

Todėl straipsnyje „Iš ekologo užrašų" rašė: "... Dažnai mintys nuklysta į gimtąjį Biržų miestą, jo ekologines ir ūkines problemas. Čia išvažinėta, išvaikščiota skersai ir išilgai. Kiek kartų su Vladu Garastu meškeriota prie „melnytėlės", gaudyti vėžiai... Ne kartą Biržų girioje medžiojau šernus, prie Juodelių - zuikius. O kur dar vaikystėje išlandžiotos karstinės įgriovos, žavingas ežerėlių labirintas... Malonu prisiminti šešiasdešimtųjų pradžią, kai gražuolė Širvėna pasipuošė jachtomis, kurias atsivežėme iš Dusetų ir kitų Lietuvos kampelių. Surengėme Širvėnos ežere respublikines buriavimo varžybas, o biržiečiai ne kartą dalyvavo respublikinėse varžybose Plateliuose ir Nidoje... „

Jam visuomet rūpėjo gimtieji Biržai, jų ateities vizija.

Dekupažas okupuoja ir Biržus

Antanas Seibutis
2009-07-04

 

Liepos 2-ąją Biržų krašto muziejuje „Sėla" pristatyta pirmoji tautodailininkės Ilonos Narinkevičienės dekupažo technika dekoruotų daiktų paroda „Jaukumas".  Dekupažas - tai daiktų dekoravimo įvairiais karpiniais bei piešiniais technika.

 

Ilona Narinkevičienė (dešinėje) dėkojo pusseserei, skatinusiai ją kurti.

Karpiniai komponuojami ir klijuojami ant pasirinktų daiktų. Juos galima įvairinti piešiniais, po to daug kartų lakuojama, galima siekti ir sendinimo efektų.   Biržų krašto muziejaus „Sėla" parodų kuratorė Danutė Žemaitienė kalbėjo apie darbų autorės Ilonos kūrybinį kelią ir sveikino ją, įstojusią į tautodailininkų eiles. Su Biržų muziejaus direktoriumi G. Butkevičiumi ji įteikė gėlių puokštę. 

Ilona Narinkevičienė prisiminė savo pirmuosius kūrybinius bandymus, dėkojo savo pusseserei, paakinusiai toliau tęsti kūrybinę veiklą ir surengti pirmąją parodą. Taip pat padėkos žodžius skyrė vyrui Juozui, toleravusiam, anot jos, žmonos „dingimus" nežinia kur. Tautodailininkė dėkojo ir dukrai už moralinį palaikymą.  Kaip jau įprasta per parodų atidarymus, darbų autorei gerų žodžių ir gėlių puokščių nešykštėjo draugai, giminės, pažįstami, kūrybos gerbėjai.  Poniai Ilonai buvo linkima naujų darbų ir naujų kūrybinių atradimų, ir tiesiog dar daugiau Jaukumo, dar daugiau Namų, Gerumo, Šilumos.

Knygoje apie rankdarbius - ir Biržų krašto audėjos

Ona Bartulytė
2009-07-02

 

Skaitytojams pateikta trečioji Genovaitės Baniulytės - Dyrienės knyga. Visos jos skirtos šviesiam artimųjų atminimui ir autorės gimtajam kraštui - Šiaurės Aukštaitijai. 2008 m. pabaigoje pasirodė „Šiaurės Aukštaitijos rankdarbiai", skirta senelės Salomėjos Baniulienės šviesiam atminimui.

„Šiaurės Aukštaitijos rankdarbiuose" pateikta žinių iš mezgimo istorijos, teigiama, kad rankinis mezgimas populiarus ir mūsų dienomis, padeda „kurti naujai, originaliai, išvengti standarto". Čia yra vietos ir trumpoms autorių biografijoms, ir vienam kitam poezijos posmeliui, ir daugybei rankdarbių nuotraukų.

Malonu paimti į rankas spalvingą knygą, susijusią su autorės gimtine, su mielais artimųjų prisiminimais ir pagarba savo krašto žmonėms. Tėvo motina Salomėja Genovaitę vaikystėje išmokė megzti virbalais. Tai pamėginusi ji ne kartą grįžo prie malonaus darbo. Knygoje pateikta apie 40 nertų bei megztų moteriškų modelių ir mezgimo raštų pavyzdžių bei aprašymų. Čia rasime servetėlių, staltiesių, nėrimo pavyzdžių, siuvinėjimo kryželiu raštų, karpytinio siuvinėjimo, pinikų (makramė), darbėlių ir gamtinės medžiagos nuotraukų.

Knyga baigiama spalvingais audimo raštų pavyzdžiais. Audėja Sigutė Karosaitė - Paliulionienė supažindina su pagrindinėmis audimo meno gudrybėmis ir pateikia savo bei senelės Magdalenos Ažubalienės bei motinos Eugenijos Ažubalytės - Karosienės spalvotų audinių nuotraukų. Gal šis menas paskatins moteris sėsti į stakles...

Šiuo leidiniu mielai galėtų pasigėrėti ne tik Šiaurės Aukštaitijos moterys, ypač tos, kurios nori papuošti buitį ir suteikti džiaugsmo artimiesiems. Knyga yra pavyzdys, rodantis, kiek gražių dalykų sukurta kaimo žmonių. Negalima jiems leisti dūlėti skryniose - reikia parodyti pasauliui. Šito kilnaus darbo ir pagarbos gimtinei bei jos žmonėms pavyzdys yra Genovaitės Baniulytės - Dyrienės „Rankdarbiai".

Papilyje gyvuoja naujoji Petrinių tradicija

Rokas Januševičius
2009-07-02

 

Kol visa Lietuva šventė Jonines, Papilio krašto žmonės ruošėsi kitai šventei - Petrinėms.

Paskutinįjį birželio sekmadienį papiliečiai ir apylinkių gyventojai su giminėmis bei draugais rinkosi į tradicinius šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidus katalikų Nekaltosios Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje. Kokie gi atlaidai be kermošiaus? Šalia šventoriaus įsikūrusi Dalia Vildžiūnienė šventės dalyvius viliojo šviežiu medumi, o Deimantė Rasimavičienė siūlė šį vasaros gardumyną užkąsti naminiu sūriu. Literatas Valentinas Dagys pristatė savo kūrybos knygas. Norintieji galėjo įsigyti ir suvenyrų.

Po šv. Mišių žmonės rinkosi į kultūros namus, kur prasidėjo naująja tradicija tapusi kaimo teatriukų šventė.

Skrebiškiečių vaidinama B. Dauguviečio „Žaldokynę" žiūrovams nuobodžiauti neleido.

Renginio organizatorė Valerija Puodžiūnienė pirmiausia pasveikino visus Petrus ir Povilus vardinių proga. Ji nuoširdžiai džiaugėsi, kad prieš metus įvykęs pirmasis festivalis turi tęsinį ir perskaitė šiai progai sukurtą papilietės poetės Irenos Naktinienės eilėraštį.

Teatriukų šventę pradėjo skrebiškiečių kolektyvas. Jie parodė ištrauką iš Boriso Dauguviečio komedijos „Žaldokynė". Visiems puikiai žinomas alaus darymo vaizdelis žiūrovams nuobodžiauti neleido. Skrebiškiečių pasirodymas išsiskyrė aktorių gausa, bet režisierė Marytė Undzėnienė gyrė visus, kurie pamiršę savus rūpesčius skubėjo į repeticijas. Papilio kultūros namų scena buvo jau trečioji šiam spektakliui, tačiau režisierė pripažino, kad geriausiai vaidinti sekasi namuose. M. Undzėnienė prisiminė ir linksmą nutikimą, tiesa, susijusį su pirmuoju teatriukų festivaliu - grįžtant namo iš priekabos iškrito dalis rekvizito.

Antrieji į sceną lipo kupreliškiečiai. Jie parodė K. Vijūno gyvenimo vaizdelį „Čigonėlė nemeluoja". Nuotaikingas spektaklis leido žiūrovams ir gardžiai pasijuokti, ir pamąstyti apie gyvenimą. Kupreliškiečių režisierė Regina Latvėnienė pasakojo, kad tai trečiasis kolektyvo pasirodymas.

Scenos šeimininkai papiliečiai savo spektakliu užbaigė teatriukų šventę. Jie parodė komediją „Kurčias žentas", kurios premjera įvyko Tėvo dienos išvakarėse. Tai istorija apie medžiotoją, kuris medžiodamas zuikį pateko į kurčios ponios, ieškančios idealaus vyro savo vienturtei dukteriai, namus. Norėdamas išvengti bausmės jis apsimetė kurčiu ir susitiko ponios dukrą, kurią jau seniai pažinojo ir buvo įsižiūrėjęs. Spektaklio režisierė Valerija Puodžiūnienė sakė, kad šiemet visi aktoriai dirbo labai noriai, o repeticijos buvo ypač nuotaikingos.

Po šventės visi kolektyvai buvo apdovanoti gėlėmis ir šakočiais, o renginio organizatorės pažadas - padovanoti gerą nuotaiką žiūrovams - išsipildė su kaupu.

Trijų dienų šeimų autoralis Biržų krašte

Antanas Seibutis
2009-06-30

 

Birželio 19 - 21 dienomis Biržų krašte vyko autožygis - ralis „Šeima - 2009". Žygį rengė Kauno turistų klubas (KTK) kartu su Kauno m. savivaldybe. Į žygį buvo kviečiamos miestų, rajonų klubų ir kitų kolektyvų komandos bei pavienės šeimos.

Kaip pasakojo renginio organizatorius, Kauno turistų klubo vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos viceprezidentas Kęstutis Dagilis, tai jau 27 autožygis. Šįkart pasirinktas Biržų kraštas neatsitiktinai, nes Kęstutis gimė Nemunėlio Radviliškyje, vėliau jam teko gyventi Ageniškyje, mokytis Laužadiškio pradžios mokykloje, penktą klasę baigti Būginiuose. Vėliau gyvenimo keliai nuvedė į Pasvalį, po to - į Kauną.

Ralio dalyvius lydėjo šių eilučių autorius.

Aplankyta tikrai daug gražių istorinių bei kultūrinių rajono vietų.

Kvetkų bažnyčią keliautojams aprodė kunigas Virgilijus Liuima.

Apžiūrėtas Papilio „zomkelis", grafų Koscialkovskių, vėliau grafų Šuazelių de Gufje dvaras. Kvetkų bažnyčią parodė kunigas Virgilijus Liuima. Vėliau Biržų girioje aplankytas garsusis Anglių kalno paminklas 1863 m. sukilėliams, grožėtasi Lietuvos - Latvijos pasienio gamta, Sandariškių ąžuolu, svečiuotasi Dauguvietynėje.

Vėliau kelias vedė ir į šiauriausiąjį Lietuvos tašką, lankytasi menininkų Lukovnikvų sodyboje. Iš ten pasukome Suosto link, kur aplankėme knygnešio Jurgio Bielinio kapą, Antano ir Marijos Chodakauskų kapavietę, grožėjomės naujai atstatyta bažnyčia.

Tada pro Legailius, Sodeliškius, Juostaviečius pasukome Pačeriaukštės link, kur maloniai buvome priimti kaimo muziejuje ir dar Sigutės Kiaulėnienės pavaišinti naminiu sūriu. Grįžtant pasigrožėjome Lapės, Geologų smegduobėmis. Pagaliau didelė kolona atvyko prie Biržų tvirtovės, kur laukė pažintis su unikalia bastionine pilimi.

Vakare bazinėje stovykloje Jaunimo parke vyko turistinės varžybos, estafetės, atrakcionai. Sekmadienį žygio dalyvių laukė turistinio autoralio varžybos ir papildomos užduotys - slalomas, automobilio rato keitimas, palapinės statymas ir laužo kūrimas, orientavimosi sporto elementai, kelių eismo taisyklės.

Ralio dalyviai liko sužavėti mūsų krašto gamta, istorinių ir kultūrinių vietų gausa.

„Marijos Radijo" transliacija iš Biržų

Alfreda Gudienė
2009-06-30

 

Šv. Jono Krikštytojo atlaidų žinia iš Biržų pasklido po visą Lietuvą, o biržiečiai galėjo pabendrauti su katalikiško radijo laidų kūrėjais ir jų pagalbininkais.

 

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios globėjo atlaidai tapo dar viena gražia ir neeiline švente mūsų krašto tikintiesiems.

Jau tampa įprasta, kad klebono Daliaus Tubio pastangomis Biržus aplanko, šv. Mišias aukoja ir su žmonėmis bendrauja žymūs dvasininkai.

Šv. Jono Krikštytojo atlaidų svečias buvo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Rimgaudas Šiūlys. Atlaidus ir kunigo sakytą pamokslą iš Biržų tiesiogiai transliavo „Marijos radijas".

Biržuose viešėjo ir radijo laidos kūrėja, sesuo vienuolė, rašytoja, ilgą laiką gydytoja reanimatologe dirbusi Birutė Žemaitytė (kairėje).

Radijo bangomis ir per šv. Mišių dalyvių širdis nuvilnijo pamokslo žinia apie Kūrėjo rankose esantį žmogų ir jo gyvenimo gelmes siekiančią Dievo meilę.

Po Sumos tikintieji rinkosi į susitikimą su „Marijos Radijo" darbuotojais bei savanoriais.

Šių metų rugpjūtyje penkerių metų jubiliejų švęsiančio radijo darbuotojai Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonui D. Tubiui ir tikintiesiems dėkojo už gražų priėmimą ir aukas.

„Aš jam dėsčiau tikybą", - katalikiško radijo darbuotoją Aušrį Kilčiauską pristatė kun. D. Tubys.

Su renginio dalyviais bendravo „Marijos Radijo" talkininkai - sesuo vienuolė Birutė Žemaitytė, savanoris biržietis Jonas Lipskis ir kiti.

Radijos laidos girdimos Vilniuje ir šio miesto apylinkėse, Kaune, Klaipėdoje

Šiaulių mieste ir apylinkėse radijo laidos transliuojamos 91,8 MHz FM, Anykščių mieste ir apylinkėse - 95 MHz FM bangomis.

2003 metais įsteigto ir nuo 2004 - ųjų rugpjūčio transliacijas pradėjusio radijo tikslas - skleisti katalikišką mokymą. Pagrindiniai laidų akcentai - liturgija, katechezė, gyvenimiška pagalba, informacija, kultūra ir menas. Šuo metu radijo eteryje skamba apie 30 laidų, 6 rubrikos, 4 maldos. Du trečdalius laidų parengia savanoriai - kunigai, vienuoliai, pasauliečiai, vaikai.

„Marijos Radijo" direktorius kun. O. P. Volskis per 4 metus jau yra paruošęs 1000 laidų. Radijas išsilaiko iš laisvanoriškų aukų ir užsienio fondų paramos.

Papiliečiai prisiminė kunigaikščio nuopelnus

Kęstutis Slavinskas
2009-06-30

 

Šeštadienį Papilio evangelikų reformatų bažnyčios bendruomenės rūpesčiu buvo pagerbtas kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno indėlis į miestelio gyvenimą. Kunigaikščio iniciatyva daugiau nei prieš 400 metų buvo pastatyta bažnyčia, įkurta mokykla.

Iškilmės prasidėjo pamaldomis, po jų buvo apžvelgta Kristupo Radvilo perkūno veikla.

„Tebejaučiame istorijos dvelksmą, kurį šiandien perduodame vaikams. Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus šešėlyje esame labai svarbia istorijos dalimi", - kalbėjo Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.

Papilio pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Jankūnas pažymėjo Kristupo Radvilos Perkūno vaidmenį kuriant mokyklą ir jo dėmesį žmonių švietimui.

Kunigaikščiui Kristupui Radvilai Perkūnui skirtą atminimo lentą atidengė Seimo narys V. Valkiūnas ir iš Biržų kilęs V. Kuprevičius.

Prie Evangelikų refomatų bažnyčios sienos pritvirtintą lentą atidengė projekto rėmėjas Seimo narys Valdemaras Valkiūnas ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų leitenantas Vidmantas Kuprevičius. Lentoje iškalti žodžiai primena, jog 1547 - 1603 metais gyvenęs Kristupas Radvila Perkūnas 1595 m fundavo bažnyčios Papilyje statybą ir mokyklos steigimą.

Papilio Evangelikų reformatų bendruomenės nariai už kunigaikščio atminimo įamžinimą padėkojo bendruomenės pirmininkei Palmyrai Mizarienei.

„Lietuva švenčia tūkstantmečio jubiliejų, tad šia proga svarbu prisiminti bei pagerbti vietos šviesuolius, prisidėjusius prie Papilio krašto klestėjimo", - sakė P. Mizarienė.

Kraštiečiai įamžino E. Galvanausko atminimą

Kęstutis Slavinskas
2009-06-30

 

Savaitgalį vykusioje Nausėdžių, Gataučių, Egerdiškio, Upeliškio ir Zizonių kaimų kraštiečių šventėje buvo įamžintas iškilaus visuomenės ir valstybės veikėjo, diplomato Ernesto Galvanausko atminimas.

Pirmojo Nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko gimtinėje Zizonių kaime buvo atidengtas koplytstulpis, ant kurio iškalti žodžiai: „Visuomenės ir valstybės veikėjo inžinieriaus Ernesto Galvanausko (1882 -1967 m.) gimtinė".

Pasak Nausėdžių kaimo bendruomenės pirmininko Jono Vaičekonio, įamžinti garbų kraštietį buvo svarstyta ir anksčiau, tačiau stigo lėšų. „Už Biržų rajono savivaldybės paveldo saugai skirtus pinigus buvo sumokėta koplytstulpio autoriui Vaidotui Butkevičiui, paminklo vietą rengė melioratoriai, o kaimo bendruomenės nariai talkino tvarkydami aplinką", - sakė J. Vaičekonis.

Prie koplytstulpio - Ernesto Galvanausko giminaičiai.

Paminklą atidengti buvo patikėta rajono mero pavaduotojui Aurimui Frankui. „E. Galvanauskas gimė Zizonyse, Vabalninko miestelio mokykloje pažino raides, buvo labai talentingas žmogus", - mintimis apie šviesų dėdės atminimą prie paminklo dalijosi Kaune gyvenanti Danutė Galvanauskaitė. Apie E. Galvanausko veiklą valstybės labui kalbėjo Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Biržų skyriaus pirmininkas Povilas Stakionis, mažeikietis Linas Vadlūga.

Vabalninko muziejaus darbuotoja Ona Šoblinskienė priminė E. Galvanausko veiklą 1905 metų Čypėnų revoliucinių įvykių metu.

Po iškilmingų kalbų paminklą pašventino Pabiržės bažnyčios klebonas Vytautas Dagelis. Šventinę nuotaiką sukūrė smuiku griežęs Tautvaldas Striška.

Tą pačią dieną senosiose Zizonių kaimo kapinėse buvo pašventintas kryžius, kraštiečiai lankė artimųjų kapus.

Po oficialiosios šventės dalies kraštiečiai apžiūrėjo atnaujintus Nausėdžių kaimo bendruomenės namus, bendravo prie suneštinių vaišių stalo. Kraštiečių šventės aukurą įžiebė buvęs ir dabartinis kaimų bendruomenių pirmininkai Vytautas Morkūnas ir Jonas Vaičekonis. Susirinkusiems koncertavo Nausėdžių kultūros namų saviveiklininkai, sveikinimo žodžius tarė šventės svečiai.

„Malonu sugrįžti į jaunystės laikų kaimą, džiugu susitikti buvusius bendradarbius. Svarbiausia, kad Nausėdžių kaimas nenyksta, čia daug puikiai besitvarkančių sodybų šeimininkų, jaunų ūkininkų", - kalbėjo prieš keturis dešimtmečius Nausėdžiuose kolūkiui vadovavęs Aniolas Sruoga.

Pomėgis, atvedęs iki kūrinių parodos

Rasa Penelienė
2009-06-27

 

Biržietė tautodailininkė Ilona Narinkevičienė kviečia į pirmąją savo kūrybos darbų parodą. Dekupažo technika dekoruotų daiktų paroda pavadinta „Jaukumas". Jos atidarymas - liepos 2 d. 18 val. Biržų krašto muziejuje.

  

- Jūsų neteko matyti tarp Biržų tautodailininkų. Tiesą sakant, iki šiol nebuvo žinoma ir apie Jūsų darbus. Kodėl?

- Į tautodailininkų sąjunga įstojau tik šių metų gegužę. Ir ne į Biržų skyrių, o į Panevėžio.

Esu pakankamai tyli, rami, uždara ir tik pusseserės įkalbėta darbus parodžiau Panevėžio tautodailininkų vadovui. Šis pasakė: puiku!

 

Dekoruoti daiktai puošia darbų autorės namus.

- O kas iki tol Jūsų darbus matė?

- Artimieji. Vyras su dukra, kurie mane ypač palaiko ir drąsina. Jie mato, kiek laiko ir pastangų skiriu šiam pomėgiui, ir džiaugiasi rezultatais. Pirmąjį kūrinėlį - dekoruotą pjaustymo lentelę - tebeturiu. Tai mielas darbas, bet parodoje jo nebus. Joje parodysiu daiktus, dekoruotus nuo praėjusių metų lapkričio. O dekupažo technika susidomėjau prieš ketverius metus. Radau viename žurnale straipsnį apie moterį, kuri ėmėsi tokios kūrybos, ir man patiko. Pamaniau: žmogus „ne prie meno", o tokius gražius darbus sugeba padaryti. Panorau ir pati kažką panašaus išmokti. Dvejus metus „kaupiausi" - rinkau informaciją, apžiūrinėjau parduotuves, kuriose pardavinėjami dekupažo technika dekoruoti darbai, rinkausi priemones, medžiagas.

 

- Daugelis puikiai pažįsta puikiai dainuojančią Jūsų sesutę, turbūt ir pati nesate „ne prie meno"?

- Anksčiau piešdavau. Žinoma, sau. Kažkada lankiau piešimo kursus Vilniuje, svajojau studijuoti architektūrą.

Tačiau baigusi tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą dirbau ekonomikos, buhalterijos, administravimo srityse - nieko bendro neturinčiose su menais.

Mūsų šeimos nariai išties turi polinkį į meną. Todėl turbūt neatsitiktinai sulaukusi tokio amžiaus ėmiausi kūrybos.

 

- O koks tas „toks" amžius?

- Man 46 metai. Dukrelei Monikai jau 22-eji. Vyras juokauja, kad toks užsiėmimas - išpaikintos poniutės kaprizas. Tiesą sakant, mano pomėgis - išties nepigus malonumas.

 

- Nors dekupažo technika sparčiai populiarėja, tačiau tuo ne itin besidomintiems paaiškinkite, kas tai.

- Tai daiktų dekoravimo įvairiais piešiniais technika. Karpiniai komponuojami ir klijuojami ant pasirinktų daiktų. Juos galima įvairinti piešiniais ir t. t. Po to daug kartų lakuojama. Galima siekti ir sendinimo efektų.

Dekoruoti galima kone viską. Štai pusseserė atidavė apipelijusį kubiliuką, kuriam suteikiau „antrąjį gyvenimą". Jį bus galima pamatyti parodoje.

Ką ir kaip klijuoti - išmonės ir technikos dalykai. Galima „žaisti" su medžio, stiklo, metalo, keramikos dirbiniais.

Visų tų dalykų mokiausi pati. Ir tebesimokau - čia tobulėjimui ribų nėra.

 

- Tačiau ribos yra laike... Kiek laiko dirbanti moteris gali skirti savo pomėgiui?

- Turiu labai gerą vyrą, kuris padeda ir darbe, ir namuose. (Juozas Narinkevičius - bendrovės „Biržų alus", kurios administracijoje dirba Ilona, direktorius - red. past.) Be jo pagalbos būtų sunku. Jis buvusiame dukros darbo kambaryje įrengė dirbtuvėles, kuriose praleidžiu pakankamai daug laiko. Vyras jau sako, kad po parodos atidarymo man teks prisiminti ir žmonos pareigas. Nors aš niekada nevengiau jokių buities darbų - prižiūriu namų aplinką, raviu daržą, ruošiu valgį, tvarkau kambarius. Mūsų namuose tarnaičių nėra.

 

- Namus turbūt puošia Jūsų darbai? Ar juos parduodate?

- Kol kas neparduodu - jie man labai brangūs... Tačiau ateityje, jeigu kam nors patiktų, gal ir pagalvočiau apie tai.

Iki šiol kūriniai puošė mūsų ir giminių namus.

 

- Telieka linkėti, kad gražūs darbai pradžiugintų parodos lankytojus, o ateityje papuoštų ir jų namus.

Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimas

InfoRef.lt, Evangelikų reformatų bažnyčios, ŠR informacija
2009-06-27

 

Birželio 20-21 dienomis Lietuvos evangelikų reformatų sinodas meldėsi, šventė Viešpaties Vakarienę ir posėdžiavo Biržuose. Bažnytinis sąskrydis prasidėjo atidarymo pamaldomis, kurių pabaigoje generalinis superintendentas kun. Rimas Mikalauskas paskelbė sinodo posėdžių pradžią.

Šiemet suvažiavime dalyvavo 31 sprendžiamąjį balsą turinčių dalyvių ir per 20 svečių bei kitų dalyvių. Į Biržų reformatų bažnyčią susirinko visi vietos, Papilio ir Nemunėlio Radviliškio (Biržų r.), Švobiškio (Pasvalio r.), Šiaulių, Panevėžio, Kėdainių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus parapijų delegatai.

Pirmojoje sesijoje buvo išrinkta šios kadencijos sinodo vadovybė: direktorius - kuratorius Donatas Balčiauskas, cenzorius ir vicedirektorius - generalinis superintendentas kun. Rimas Mikalauskas, sekretorius - kun. Tomas Sakas.

Sinodą pasveikino Pasaulio reformuotų bažnyčių aljanso vykdomojo komiteto Ženevoje vadovas - generalinis sekretorius kun. dr. Setri Nyomi. Aukščiausio rango vadovas iš Ženevos Lietuvoje lankosi jau antrą kartą.

Antrojoje sesijoje buvo svarstomas Lietuvos evangelikų reformatų sinodo sprendimu dar 2002 m. suspenduoto dvasininko - kun. diakono Algimanto Kvedaravičiaus bažnytinės atsakomybės - drausmės klausimas.

Algimantą Kvedaravičių nuspręsta atskirti nuo Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės bendrystės, pareikalaujant iš jo atsakomybės pagal valstybės patvirtintas teisines normas.

Trečiosios sinodo sesijos metu kun. dr. Setri Nyomi skaitė paskaitą „Jono Kalvino teologinis palikimas. Socialiniai ir bažnytinės vienybės klausimai". Garbus svečias atsakė į gausius sinodo dalyvių klausimus.

Sinodas taip pat priėmė sprendimą dėl kitų metų eilinio suvažiavimo. Buvo nutarta 2010 metų sinodo eilinį suvažiavimą sušaukti gegužės 15-16 dienomis Biržuose.

Antrąją sinodo suvažiavimo dieną iškilmingose pamaldose pamokslavo svečias iš Ženevos kun. dr. Setri Nyomi. Po pamaldų dauguma tikinčiųjų susirinko Biržų evangelikų reformatų parapijos namų kiemelyje, kur tęsėsi neformalus bendravimas prie vaišių stalų.

Šventė Jonines

Kęstutis Slavinskas, Gražina Dagytė
2009-06-27

 

Joninės virto kaimyninės draugystės švente

Šiais metais gamta Joninių šventei nepašykštėjo gero oro.

Kratiškių kultūros darbuotojos Dalia Andželienė ir Rima Bitinienė kartu su Pasvalio rajono Gulbinėnų kaimo bendruomenės nariais šventę organizavo Jagaudžių kaime, ant Tatulos upės kranto.

Biržų ir Pasvalio rajonų žmonių susiėjimas prasidėjo sportinėmis varžybomis ir atrakcionais. Virvę geriausiai traukė Gulbinėnų kaimo vyrai, kurie aplenkė kratiškiečius ir į svečius atvykusius vabalninkiečius. Jaunimas kilnojo svarsčius, lazda stengėsi sudaužyti ant stiebo užmautą molinę puodynę.

Kratiškių ir Gulbinėnų saviveiklininkai susirinkusiems skyrė dainas, o norintys sužinoti savo ateitį būriavosi prie palapinėje įsikūrusio būrimo salono „Nakties magija".

Dainą traukė Kratiškių ir Gulbinėnų saviveiklininkės.

Po kultūrinės programos ant pėsčiųjų tilto, jungiančio Biržų ir Pasvalio rajonus, buvo įžiebta stebulė. Žmonės Tatulos upe leido vainikus su liepsnelėmis, uždegė Joninių laužą.

Išalkusiems nestigo ir užkandžių. Zita Vinciūnienė maišė žirnių košę, kuriai produktus dovanojo Daudžgirių kaimo ūkininkai Gražina ir Petras Strautiniai. Žuvienę virė Aldona Vaičikauskienė.

Šventėje dalyvavę Jonai ir Janinos buvo apdovanoti Bronislavos Zizinskienės ir Dalios Andželienės nupintais vainikais. Netrūko ir aštrių pojūčių. Daudžgirių kaimo ūkininkas Vilhelmas Samukas rodė, kaip basomis kojomis jis gali eiti per laužo žarijas.

 

Varduvininkams - skrybėlės

Germaniškyje vykusioje šventėje Jonų ir Janinų galvas papuošė skrybėlės, varduvininkams įteikti pinavijų žiedai. Joninių šventės vedėjas susirinkusius kvietė dalyvauti atrakcionuose ir rungtyse. Aukciono metu atvėrę pinigines turėjo progos įsigyti šventės akimirkas primenančių daiktų.

 

Joninės Biržuose

Joninių šventė vyko ir Biržuose. Miesto estradoje susirinkusiesiems koncertavo rajono saviveiklininkai. Užsiliepsnojus laužui, žmonės traukė pro jį palydėti Širvėnos ežere besileidžiančios saulės.

Kiti stoviniavo ant estrados pylimų. Kas melodijų klausydamasis biržietišką alų gurkšnojo, o kas kartu būryje dainas traukė ir šokius trypė.

Patys judriausieji jėgas bandė kopdami mediniu stulpu aukštyn. Svarbu ne tik viršūnę pasiekti, bet ir prizą pasiimti.

Visi sujudo užgrojus Kaziuko kapelai. Bet artinantis pusiaunakčiui šventė baigėsi. Biržiečiai skubėjo... paparčio žiedo savose valdose ieškoti.

Po vidurnakčio Širvėnoje suposi gėlių vainikėliai, žybsintys ugnelėmis. Kai kurios šeimos prie ežero prabuvo iki ryto, kad basomis po rasotą žolę pabraidytų, kad tekančios saulės spinduliais raibuliuojančioje Širvėnoje veidą nusipraustų.

„Saulės" gimnazijos skudutininkių sėkmė

Rokas Januševičius
2009-06-23

 

Jau antrąjį kartą Biržų „Saulės" gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala" skudutininkių grupę lydi sėkmė.

Trečiajame respublikiniame vaikų ir moksleivių - liaudies kūrybos atlikėjų - konkurse „Tramtatulis" jos tapo laureatėmis.

Šiemet į pirmąjį turą susirinko apie devynis šimtus solistų ir grupių iš visos Lietuvos. Iš jų net keturi šimtai pateko į antrąjį - respublikinį - turą, kuris vyko Kaune. Šiame etape buvo atrinkti patys geriausi atlikėjai - laureatai. Šiemet jų - trisdešimt šeši, grojantys įvairiais liaudies instrumentais, dainuojantys, giedantys sutartines vaikai ir moksleiviai.

Vilniuje vyko konkurso laureatų koncertas, jiems buvo įteikti diplomai ir atminimo dovanos.

Skudutininkės ir jų mokytoja Nijolė Kaulinienė labai džiaugiasi pergale, bet prisipažįsta, kad teko ilgai ir kantriai repetuoti, aukojant savo laisvalaikį. Ypač įtempta situacija susidarė prieš pat konkursą susirgus vienam skudutininkui. Teko skubiai ieškoti jam pamainos. Kruopštus skudutininkių darbas buvo įvertintas - laureatų atlikti kūriniai įrašyti į kompaktinę plokštelę.

Biržų krašte gyvavusi tradicija - skudučių sutartinės - nepamiršta. Ji gyva ir vis labiau populiarėja.

Svajokliai ėjo meilės ir vilties tiltais

Gražina Dagytė
2009-06-20

 

Praėjusį antradienį Biržų pilies menėje skambėjo poezija ir varpelių muzika - vyko rajono neįgaliųjų draugijos literatų klubo „Svajokliai"poezijos šventė.

Poezijos skaitymai prieš septyniolika metų įsikūrusio „Svajoklių" klubo nariams jau tapo tradicija. Šį kartą renginiui tikėjimo ir vilties, kad poezijos eilutėse sudėtos svajonės išsipildys, suteikė Jungtinės metodistų bažnyčios varpelių choras.

Literatai už galimybę dalytis mintimis pirmiausiai dėkojo visoms buvusioms klubo vadovėms - Genovaitei Bulovienei, Stefai Bekerienei, Birutei Keršinskienei, Onai Butkevičienei. Šiuo metu klubas vienija apie aštuoniolika bendraminčių. Jam vadovauja literatas Egidijus Saldys.

„Kur yra gyvenimo prasmė?" - svarstė plunksnos broliai ir sesės. Gal ji telpa kitam dovanotoje šypsenoje, o gal nepažįstamo žmogaus rankos švelniame paspaudime ar svajonėje, kuri niekada neišsipildys?

Egidijaus Šato eilėse - svarstymai apie meilės tiltus.

Poezijos šventėje literatai su likimo draugais bei kitais poetinio žodžio mylėtojais ir dalijosi ta svajone, apsigyvenusia poezijos posmuose. B. Keršinskienė, uždegdama tradicinį šventės žiburėlį, sakė, jog į sceną išeinantis žmogus pasijaučia tarsi būtų visai nuogas - eilės nurengia jo sielą.

Antroji kūryba pasidalijo žinoma literatė Danutė Balbierienė. Suklusti vertė jos filosofiniai svarstymai apie laiką, kartais sustojantį baltose ligoninių palatose prie baltų lovų, šalia baltais rūbais vilkinčių gydytojų.

Apie skausmą ir liūdesį, greta einančius duobėtu ir akmenuotu gyvenimo keliu, kalbėjo Liucija Mulevičiūtė. „Sunku suprasti, kuris kurį veda", - svarstė literatė. Ir čia pat pridėjo, jog liūdesio rankoje regėti puselė vilties.

„Nesvarbu, ar žmogui šešiolika ar šešiasdešimt, ar žydi sodai ar noksta obuoliai - jis visuomet ilgisi meilės", - optimistine kryptimi mintį suko Onutė Žąsytienė. Pasak jos, kartais ilgesys virsta eilėmis - laiškais, kurių niekas neskaitys.

Egidijus Šatas kalbėjo apie motinos ir tėvo ryšį, kurį vadino meilės tiltu, vedančiu vaikus į tėvų širdis.

„Svajoklius" kūrybinės šventės proga sveikino valdžios atstovai, įvairių neįgaliųjų draugijos skyrių bičiuliai bei sielos draugai - „Versmės" klubo literatai. „Kad neišdžiūtų rašalas, o galvose kirbėtų geros mintys. Gėlės vysta, o šventės baigiasi. Ieškokite švenčių kasdienybėje", - pamokymų ir linkėjimų nešykštėjo versmiečiai. Jie tvirtino, kad kartais sunku atskirti abu klubus, nes dalis literatų priklauso abiems organizacijoms.

Devintinės Nemunėlio Radviliškyje

Sandra Balodytė,
tikybos mokytoja
2009-06-20

 

Praėjusį sekmadienį katalikų Bažnyčia šventė Devintines.

Nemunėlio Radviliškio parapijos tikintieji ir jos svečiai šią šventę išgyveno ypatingu būdu.

Švenčiant Evangelijos Žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų, buvo sumanyta pakviesti bendruomenės narius ne tik į bažnyčią, bet ir organizuojant renginį miestelyje. Bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, po kurių kunigas Andrius Šukys parapijiečius pakvietė dalyvauti procesijoje. Ji vyko kitaip nei įprasta - Jėzus monstrancijoje buvo išneštas į miestelio gatves.

Anot kunigo, procesija - tai yra judėjimas, atspindintis mūsų tikėjimo laikyseną.

Giedant parapijos chorui, būrys tikinčiųjų iš bažnyčios ėjo prie miestelio kryžiaus, kur melstasi už Nemunėlio Radviliškio bendruomenę, jai svarbių įstaigų darbuotojus.

Keturiose vietose buvo paruošti staleliai, prie kurių stabtelėjus skaitoma Evangelija, meldžiamasi tam tikra intencija. Giedant parapijos chorui, būrys tikinčiųjų iš bažnyčios ėjo prie miestelio kryžiaus, kur melstasi už Nemunėlio Radviliškio bendruomenę, jai svarbių įstaigų darbuotojus.

Toliau eisena pasuko O. Milienės globos namų link. Vaikai, mojuodami vėliavėlėmis ir pašventintų žolynų puokštėmis, bei merginos, pasidabinusios tautiniais rūbais, nešinos javų pėdomis, sveikino sutiktuosius ar procesiją stebinčius iš savo kiemų ir pro namų langus.

Vyresnieji prisimena prieš daugelį metų miestuose matę panašius renginius.

Globos namų kiemelyje procesijos dalyvių laukė šventiškai nusiteikę senoliai. Daugeliui iš jų jau sunku sekmadieniais pasiekti bažnyčią. Klausantis Dievo Žodžio ar priimant asmeninį palaiminimą, ne vienam paslapčia nuriedėjo ašara...

Padabintas gėlėmis ir degančiomis žvakėmis laukė trečiasis sustojimas miestelio sankryžoje, kvietęs įsiklausyti ir apmąstyti Dievo raginimą pasirinkti tinkamiausią kelią, nes žmogui lemta nuolat atsidurti gyvenimo kryžkelėse.

Ketvirtasis sustojimas buvo ten, kur bręsta mūsų ateitis. Tai - mokykla.

Vėjuotą ir lietingą sekmadienį atrodė, pats dangus praskynė debesis ir leido džiaugtis nuostabia švente.

„Kultūrinis šokas" bandys išjudinti Biržų jaunimą

Merūnas Jukonis
2009-06-18

 

Vasaros pradžia atnešė gerų žinių kaip niekad ilgų mokslo metų „išsunktam" jaunimui - birželio 19-21 dienomis Biržus „kaitins" jaunimo gatvės kultūros festivalis 3. M. D. Pernai festivalio tema buvo „Urban style" (miesto stilius), o šiemet trijų meno dienų tema bus „Kultūrinis šokas" („Culture shock").

Pirmąją dieną miesto centrinė aikštė ir pilies teritorija bus pripildyta „meno stotelių": grafiti piešimo, tapybos ant kūno („body art"), aktorystės, taip pat veiks jaunimo kavinė (Coffee In, Valentino ledai). Dj'ų stotelė kiekvieną valandą gros skirtingą muziką bei vyks mokymai - nuo senųjų laikų (70-ųjų), iki ateities (futuramos). Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) stotelėje bus verta apsilankyti visų mokyklų mokinių savivaldoms, jaunimo organizacijoms ir ne tik. Čia bus galima sužinoti, kaip mokiniams daryti įtaką mokyklos gyvenimui ir joje priimamiems sprendimams, išmokti įdomių ir naudingų simuliacinių žaidimų, gauti filmukų apie organizavimą. Vakare vyks festivalio atidarymas - įvairių stilių šokis (Hip-hop'o grupė iš Panevėžio) bei jaunosios Biržų roko grupės „OutCold" ir svečių iš Vilnius, grupės „Skyders", koncertas, o po jo - filmas po atviru dangumi (N-7).

 Antroji diena - sportas. Pliažo tinklinis, futbolas 5x5, mažųjų krepšinis 3x3, gatvės krepšinis 3x3, kamuolio virtuozų „Wanted 8-21" pasirodymas, o vakare, po visų varžybų - atsipalaiduoti kvies reperis „Funky Junky" ir „Metal on metal" klube „AgarasClub".

Trečiąją dieną senajame „Norfos" (Respublikos g.) pastate vyks salsa, „break dance", locking, hip-hop šokių pamokos, gyvo garso grupių koncertai - „Neesmė" (Pasvalys), „Ed's" (Šiauliai), Blackout (Vilnius) ir pagrindinis dienos akcentas - tarptautinis „breiko" turnyras. Taip pat bus demonstruojama jaunimo fotoparoda, grupės „Wanted 8-21" „Mixtape" filmuko premjera Biržuose, festivalio fotoreportažas, kurį per visas 3 renginio dienas „gamins" pats jaunimas. Bus galima pažaisti biliardą, veiks „Red Bull" baras, ekstremalių šukuosenų kirpykla. Vakare, po breiko turnyro ir kitų šou, - įspūdingas grupės „G&G Sindikatas" pasirodymas bei vakarėlis su DJ Mamania.

Dėl sunkmečio nepavykus surinkti reikiamo finansavimo, festivalis bus minimaliai mokamas. Pirmoji diena bus nemokama, o antroji ir trečioji - mokamos. Dalyvavimas sporto turnyruose kainuos 2 Lt asmeniui. Vakarėlis „AgarasClub" su „Metal on metal" ir „Funky Junky" - 10 Lt; sporto dienos nugalėtojams įėjimas nemokamas. Bilietas į paskutiniąją dieną taip pat kainuos 10 Lt.

Festivalį organizuoja Biržų jaunimo iniciatyvinė grupė MES, kuriai talkina per 30 jaunųjų savanorių. Daugiau informacijos apie festivalį galima rasti Biržų jaunimo portale www.asjaunas.lt. Iškilus klausimams, kreiptis el. p. 3menodienos@gmail.com, arba tel. 8 624 29498.

Festivalį vadino vaidybos mokykla

Gražina Dagytė
2009-06-18

 

Nemunėlio Radviliškyje trečią kartą vyko jaunųjų dramos mylėtojų festivalis „Vaidiname Dauguvietynėje", skirtas žymaus teatro režisieriaus ir dramaturgo Boriso Dauguviečio atminimui.

Gerumo nešėjai

Praėjusį antradienį į šiauriausią Lietuvos kampelį ant Nemunėlio kranto jaunieji Biržų rajono mokyklų dramos mylėtojai ir juos palaikantys suaugusieji rinkosi jau trečiąjį kartą. Idėja sukviesti mokyklinio amžiaus „aktorius" į renginį prieš trejus metus kilo Biržų rajono savivaldybės administracijos švietimo skyriaus specialistei Daliai Kėželienei ir Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams Editai Timukienei ir Romualdui Zalomskiui. Iniciatoriai sakė tikėję, kad festivalis taps savotiška teatro vaidybos mokykla jauniesiems vaidintojams.

Šį kartą renginys pradėtas Nemunėlio Radviliškio aštuntokų literatūrine kompozicija pagal A. Saksės pasaką „Pasaka apie gėles" (mokyt. R. Zalomskis). Po to senosios mokyklos salėje vyko kelias valandas užtrukęs seminaras „Teatriniai žaidimai mokant lietuvių kalbos". Improvizuoti pagal Salomėjos Nėries pasaką „Našlaitėlė" mokėsi Biržų ir Pasvalio rajonų mokiniai bei jų mokytojai.

Dainų slėnyje žiūrovai pamatė šešių mokyklų dramos kolektyvų pasirodymus.

Seminarą vedė Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė. Trečius metus į festivalį atvykstanti menininkė sakė šiauriausiame Lietuvos kampelyje jaučianti žodžiais nenusakomą sielos gerumą. „Pasaulis keičiasi į gerąją pusę", - po seminaro tvirtino aktorė. Mokiniai ne tik noriai vaidino, bet ir S. Povilaitytę užpylė klausimais. Vaikai domėjosi, kokie vaidmenys aktorei labiau patinka, kur ji matanti vaidinimo prasmę, prašė patarimų mokantis ilgus tekstus.

Silvija Povilaitytė vaikams sakė, jog meną galima kurti tik savo noru. Į sceną užlipęs aktorius, pasak viešnios, turi suprasti, kas yra gera, o kas prasta literatūra, jausti įkvėpimą ir vaidinimo džiaugsmą. „Aktorius yra gerumo nešėjas", - aiškino seminaro vedėja.

 

Aktorius palaikė žiūrovai ir gamta

Festivalio atidarymas vyko Dainų slėnyje prie Apaščios.

Pirmieji vaizdelį „Pupa", sukurtą pagal Eleną Matulaitę, parodė svečiai iš Pasvalio rajono Pajiešmenių pagrindinės mokyklos. Juos keitė Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos šeštokai su linksmaisiais „Bremeno muzikantais" (vad. N. Baliutavičienė) bei germaniškiečiai, parodę etiudus pagal tautosakinius etiudus „Mugė" (vad. J. Matusevičienė). Audringų žiūrovų aplodismentų ir vertintojų pagyrimų nusipelnė Kratiškių pagrindinės mokyklos Jasiuliškių skyriaus pradinukų „Žvirblio vestuvės" (vad. I. Povilionienė). Pačeriaukštės Petro Poškaus mokyklos vaidintojai, vadovaujami V. Greviškienės, parodė „Pasakų miesto istoriją", o šventės šeimininkai suvaidino „Kanarėlę" (vad. R. Zalomskis).

Vertinimo komisija nešykštėjo vaikams bei jų mokytojams pagyrimų. Apdovanoti visi kolektyvai ir geriausieji aktoriukai.

Festivalio organizatoriams, mokyklų dramos kolektyvams kūrybinio skrydžio linkėjo ir rajono valdžios atstovai. Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius sakė tikintis, kad renginys „Vaidiname Dauguvietynėje" bus organizuotas ir ketvirtąjį, ir dešimtąjį kartą. Festivalis, pasak jo iniciatorės Dalios Kėželienės, susilaukia dėmesio... net iš dangaus - tamsūs debesys lietumi neprapliupo. Festivalio pabaigoje Kelmės mažojo teatro aktoriai parodė kaukių komediją „Trys mylimos" (rež. A. Armonas).

Vėlyvą vakarą visi susirinkusieji į Dainų slėnį šoko prie laužo.

Eugenijus Matuzevičius: „Biržai - jaunystės mano sostinė"

Algirdas Butkevičius
2009-06-18

 

Prieš 15 metų Krinčine, savo tėvų namuose, mirė poetas Eugenijus Matuzevičius. Savas jis buvo ne tik pasvaliečiams, bet ir biržiečiams, nes dažnai atvažiuodavo į Biržus, kuriems ir čia gyvenantiems savo bičiuliams jautė daug sentimentų.

1929 metų rudenį, baigęs Krinčino (Pasvalio rajonas) pradžios mokyklą, Eugenijus Matuzevičius pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje. Nuo tada Biržai ilgiems dešimtmečiams jam tapo brangūs ir savi, nes tai buvo jo ankstyvosios jaunystės miestas. Svajonių, pirmosios meilės, pirmųjų parašytų eilėraščių žemė. Nuolat viliojusi čia sugrįžti atgimstančiais prisiminimais, artimais žmonėmis, nuoširdžiai mylėjusiais poetą ir jo poetinį žodį.

Apsigyveno Eugenijus pas tetą Emiliją (tėvo seserį) ir senelę Mariją (tėvo motiną), kuri jį labai mylėjo. Senelė dažnai pasakodavo apie Eugenijaus dėdę Adolfą Matuzevičių, kuris rašė eilėraščius, jaunystėje draugavo su poetu Kaziu Binkiu, Šmukštučio slapyvardžiu Biržuose buvo išleidęs eilėraščių leidinėlį „Ei, jaunieji, šen į būrį". Senelė ir teta turėjo pluoštą jo eilėraščių rankraščių, kuriuos būsimasis poetas mėgdavęs žiūrinėti ir skaityti. Tuomet Eugenijus ir pradėjęs eiliuoti. Po daugelio metų prisimins, kad, matyt, jam nemažą įspūdį tada bus padarę senelės ir tetos pasakojimai apie dėdę Adolfą, apie jo rašymą, eilėraščius.

E. Matuzevičius - Biržų gimnazistas. 1936 m.

Antrojoje gimnazijos klasėje kartu su klasės draugu Albertu Sušinsku (publicisto kunigo Alfonso Sušinsko broliu) buvo pradėję rašyti trijų dalių nuotykių romaną, tačiau, prirašę tris sąsiuvinius, pritrūko nuotykių, kantrybės ir to romano nebaigė. Ir eiliuoti pradžioje ne taip lengvai sekėsi, kol per kelis vakarus eiliavimo techniką suprantamai ir gana lengvai jam išaiškino gimnazijoje žinomas literatas, aukštesnės klasės mokinys Leonardas Žitkevičius, vėliau išleidęs nemažai puikių eilėraščių vaikams, sukūręs šmaikščios eiliuotos satyros.

Savo šiek tiek rimtesne poetinio kelio pradžia poetas laikė 1935-1936 metus, o pirmuosius eilėraščius vaikams ir moksleiviams skirtuose leidiniuose išspausdino 1933 metais. „Tai, - yra sakęs poetas, - žinoma, mane, jaunutį gimnazistą, dar labiau paskatino domėtis literatūra, poezija, knygomis ir periodine spauda. Tada pirmą kartą perskaičiau kai kuriuos keturvėjininkų ir trečiafrontininkų poetinius kūrinius".

Būdamas ketvirtoje klasėje Eugenijus Matuzevičius pradėjo aktyviai ir reguliariai lankyti literatų būrelio susirinkimus, susidomėjęs klausydavosi karštų ginčų dėl literatūrinių srovių ir krypčių, dėl atskirų autorių. Aukštesnėse klasėse jis aktyviai įsijungė į literatų būrelio valdybos veiklą, buvo išrinktas to būrelio pirmininku. Jo branduolį tuomet sudarė Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Vajega, Paulius Drevinis, Pranciška Matulytė, Kazimieras Vasiliauskas ir kiti aktyvūs gimnazijos literatai. Du kartus per metus buvo leidžiamas šapirografuotas literatų žurnalas „Literatas".

Tikriausiai savo paskutiniajame interviu 1992-ųjų metų rugsėjį poetas pasakojo:

„1935 - ųjų rudenį Biržų gimnazijoje po vieno gimnazistų literatūros vakaro aš susipažinau su labai įdomiu žmogumi - poetu ir vertėju Kostu Snarskiu, kuris tuo metu jau buvo žinomas literatas. Daugumą savo kūrinių pasirašinėdavo K. Žvaigždulio slapyvardžiu. K. Snarskis tarnavo Biržuose, vienoje finansinėje įstaigoje. Buvo saviveiklinės teatrinės biržiečių trupės „Mūza" režisierius. Kuklus, paprastas, labai žmogiškas, mokąs kantriai, neįkyriai bendrauti su žmonėmis. Didžiai apsiskaitęs ir apsišvietęs žmogus. Gyveno tylioje gatvelėje netoli ežero kartu su savo motina... Nors tarp mūsų buvo nemažas amžiaus skirtumas, bet mes tapom geri bičiuliai. Kantriai ir daug K. Snarskis man pasakodavo apie literatūrą, jos reikšmę žmogaus gyvenime, apie literatūrines sroves. Jis buvo gerai pažįstamas su poetu Kaziu Jakubėnu ir jo broliu Alfonsu (taip pat rašiusiu eiles), su Halina Nastopkaite - Korsakiene, Kostu Korsaku ir kai kuriais kitais rašytojais. Pasitaikius progai, K.Snarskis Biržuose mane supažindino su K.Jakubėnu, atvykusiu iš Kauno. Tai buvo spalvinga, įdomi, kažkokia savita pažintis su revoliucingu, ironišku poetu... „

Iki pat gyvenimo pabaigos Biržai viliojo poetą gimnazistiškos jaunystės sentimentais, mielais prisiminimais, jaudinančiais susitikimais su jo poezijos mylėtojais. Tik ne visada buvo paprastas ir lengvas poeto kelias į Biržus. Keletą, o gal ir keliolika metų poetas Eugenijus Biržų rajoną valdžiusiems partiniams biurokratams buvo tapęs nepageidautina asmenybe. Tada nebuvo galima rengti jo literatūrinių vakarų, susitikimų su skaitytojais. Poetas galėjo bendrauti su biržiečiais literatais tik privačiai. Dažniausiai mokytojos Ritos Vinciūnienės, tais metais rašiusios šmaikščias humoreskas, gražiai tvarkomoje sodyboje. Šiuose šiltuose ir jaukiuose susitikimuose su poetu ir jo žmona Genovaite dalyvaudavo rašytojas Petras Skodžius, Danutė Balbierienė, Petras Balčiūnas, Alis Balbierius, Jonas Dagilis, Feliksas Grunskis ir kiti Biržų literatai.

Artimesnė mano pažintis su poetu prasidėjo 1989-ųjų vasarą. Šiuos susitikimus primena jo rašyti laiškai, dovanotos knygos. Atrodo, visa tai buvo ne prieš dvidešimt metų, o tik vakar. Atgyja prisiminimai. Vėl regiu Eugenijų ir jo brolį Leonardą kukliame savo kabinete redakcijoje, dirbtuvėlėje tarp medžio drožinių, Krinčine, vaistininko Viliaus Matuzevičiaus statyto namo nedideliame antro aukšto kambarėlyje, Biržų tvirtovėje surengtuose poetų Petro Zablocko ir Kazio Binkio literatūriniuose vakaruose. Girdžiu jo sodrų balsą, dosniai žarstomus prisiminimų fragmentus, kurie kaip smiltys tarp pirštų per tiek metų išsisklaidė, ištirpo prabėgusių dienų ūkanose. Liko apie šimtas man rašytų laiškų. Bylojančių, kuo tais metais gyveno poetas, kas jam tuomet buvo svarbu ir reikšminga.

Tą vasarą, po ilgų emigracijos dešimtmečių, į Lietuvą atvažiavo poetas Bernardas Brazdžionis. Šimtai žmonių, nepabūgę lietaus, plūdo į Biržų tvirtovę susitikti su poetu. Čia buvo ir Eugenijus Matuzevičius, lydėjęs iš Vilniaus savo vyresnį bičiulį, apie kurį vėliau pasakos, kad kelyje į literatūrą, kūrybinėje veikloje (iki pat 1944 metų) jam ypač daug yra padėjęs Bernardas Brazdžionis. Į poeziją taip pat labai geranoriškai lydėjęs Leonardas Žitkevičius, su kuriuo vyresnėse gimnazijos klasėse gyveno kartu savo šeimos giminaičio Juozo Lejeto namuose (dabar Vytauto g. 14). Todėl dažname laiške prisimins L. Žitkevičių, dar tais 1989-aisiais, atsiuntęs pluoštą jo lyrikos ir satyros bei įžanginį straipsnį apie poetą, pažadės ateityje parašyti „grynų atsiminimų" apie L. Žitkevičių, taip pat ir apie B. Brazdžionį, K. Jakubėną, K. Snarskį. Tai būtų, rašė poetas, lyg kokia atsiminimų serija.

Gavęs 1991 - ųjų metų „Biržų kalendorių, man rašė: „Esate šaunuolis, kad tokiomis sunkiomis sąlygomis išleidot šį kalendorių. Tai Biržų kraštui labai svarbu. Manau, gerai, kad šis leidinys labiau gravituoja į kaimą, į „masinį skaitytoją", į švietėjišką tendenciją. Tai kartu ir senųjų „Biržų kalendorių" tradicijos tąsa".

Kitame laiške užsimena, kad reikėtų Biržų istorijos muziejuje pradėti aktyviai kaupti atskirą Biržų krašto rašytojų išeivių fondą. „Čia būtų Bern. Brazdžionis, Leo. Žitkevičius, Aloyzas Baronas ir kiti. O Vabalninko vid. mokykloje reikėtų prasmingo kraštotyros muziejėlio, kur būtų Šakenis, B. Sruoga, Vincas Stonis (Kazys Žitkus), Leo. Žitkevičius, Aloyzas Baronas, Pranė Aukštikalnytė (Jokimaitienė), J. Strielkūnas ir kt. „

Tų pačių 1991 - ųjų metų spalį rašytame laiške džiaugiasi: „Mielas leidinėlis „Biržų kraštas" (Etnomuzika). Jo kryptis - teisinga. Ji tam tikra prasme darniai susilieja ir su „Biržų kalendoriumi". Tai, laikui bėgant, bus bibliografinė retenybė... O drauge ir informacijos (istorinės kronikos) šaltiniu. Ypač būsimoms kartoms".

Netrukus gaunu laiškelį, kuriame poetas Eugenijus rašo:"Laiške užmiršau paminėti, kad labai puiki, įspūdinga Alio Balbieriaus eilėraščių publikacija. Tai tikra, aukšto lygio poezija. Nusiųskit šį numerį susipažinti Bern. Brazdžioniui, Leo. Žitkevičiui... Parašykit, kad tai poetas iš Biržų, tikras biržietis. Tradicija (poetinė) tęsiasi... Kaip gražu ir prasminga".

1992 metų rugpjūtį rašo iš Krinčino norįs pasisiūlyti gana skubiai paruošti savo atsiminimų pluoštelį (apie mokslo metus Biržų gimnazijoje ir tuometinę Biržų gyvenimo atmosferą). Kad tas galima būtų daug geriau parašyti kondensuota interviu forma, prašo skubiai atsiųsti ar atvežti į Krinčiną klausimus. Taip buvo parašytas ar ne paskutinis poeto interviu spaudai.

Gavęs iš manęs aviacijos istoriko ir kraštotyrininko Jono Balčiūno knygą „Tėviškės akimirkos" rašė: „Šaunuolis tas Jonas Balčiūnas (iš Kirdonių). Mielas nenuorama, atkaklus, darbštus, vis kupinas naujų iniciatyvų. Kaip būtų puiku, jei daugelis rašto žmonių su tokiu kruopštumu, istoriškai įdomiom detalėm, realijomis, faktais aprašytų savo gimtuosius kaimus (su jų apylinkėm). Kokia tai vertinga medžiaga tautos istorijai - ypač po to, kai per Lietuvą nusirito kraupi, naikinanti genocido banga. 50 metų buvo naikinama, slopinama mūsų istorinė atmintis, mūsų patriotinė tėviškės, gimtinės atmintis. .. O Jonas Balčiūnas atkūrė tiek įdomiausių faktų, net detalių. Aš didžiai vertinu jo knygą „Tėviškės akimirkos". Reikšmingas liudijimas, reikšmingas darbas".

Ir žemiau: „Gal pats žinai tikslų Jono Balčiūno adresą? Atsiųsk. Arba paskambink man".

Eugenijus Matuzevičius norėjo padėkoti Jonui Balčiūnui už šią knygą. Mokėjęs džiaugtis kitų sėkme, poetas siekė ir paskatinti naujiems darbams. Toks poetas buvo ir liko daugelio atminty, labai panašus į Tumą - Vaižgantą, kuris visą gyvenimą ieškojo „deimančiukų", tokių reikalingų mūsų tautos dvasiai.

1992 metų rugsėjį Eugenijus rašė:"Biržai - jaunystės mano sostinė. Čia man labai daug kas brangu: ir pati Biržų istorija (eksponatais turtingas jos muziejus), ir piliakalnio meilės alyvos, ir Radvilų pilis, ir Širvėnos ežeras, ir jo pakrantėje likusios mano jaunystės ir gimnazijos metų pėdos. Ir ta geroji kultūrinė, humanistinė dvasia ir šviesa, kuri tomis tolimomis mūsų jaunystės dienomis čia, Biržuose, mums švietė, padėjo mums gyventi, semtis dvasinių jėgų, jaunystės kūrybinio entuziazmo, teikė mums vilties ir gyvenimo prasmės. O paskui, Lietuvai praradus nepriklausomybę, daugeliui mūsų buvo sunkūs, sudėtingi, prieštaringi, net tragiški metai... Bet mums visur visada ištikimai švietė Biržų žvaigždė, istorinės atminties ir vilties žvaigždė, mūsų jaunystės žvaigždė.

O šiandien norėtųsi širdingiausiai palinkėti Biržams, mūsų senajai gimnazijai ir visoms visoms šio miesto mokykloms daugiau dvasingumo, daugiau tikrojo žmoniškumo, taurios demokratiškumo šviesos, vidinės santarvės, patriotinės stiprybės ir šventos ištikimybės Tėvynei Lietuvai, jos nacionalinei kultūrai. Tai kartu bus ir mūsų visų laimė".

Šie žodžiai - tarsi Poeto dvasinis testamentas. Mums, gyvenantiems jo jaunystės mieste, kuris jam buvo toks brangus ir savas.

Nuskambėjo armonikininkų varžytuvės

Gražina Dagytė
2009-06-16

 

Praėjusį šeštadienį Biržuose 38 -ąjį kartą vyko tradicinės armonikininkų varžytuvės „Aukštaitijos armonika". Išbandyti jėgų, palinksminti žiūrovų atvažiavo net 33 muzikantai iš Vilniaus, Kauno, Utenos, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir kitų rajonų.

Daug metų konkursuose tarpusavyje besivaržantys, šventėse kartu grojantys armonikininkai prieš renginį vieni kitus pasitiko maršų ir valsų melodijomis.

Varžytuvių vertinimo komisijos pirmininkas Juozapas Puplauskis, išgirdęs grojimą teigė, kad susirinko daug puikių, gerai instrumentus įvaldžiusių muzikantų.

Pradėti pasirodymą teko vienam iš armonikininkų varžytuvių pradininkų ir sumanytojų - obelaukiečiui Rimantui Džiūvei. Jį keitė pats groti išmokęs kirdonietis Albinas Grigaliūnas ir muzikantu „iš prigimties" save vadinantis parovėjietis Jonas Ruplėnas.

Žiūrovų ir vertinimo komisijos simpatijas pelnė Biržų krašto armonikininkai Rimantas Džiūvė, Leonas Petronis, Jonas Balčiūnas.

Trisdešimt trečiąjį kartą į sceną lipo Jodelių kaimo armonikininkė Janina Vasiliauskienė. Trisdešimt penktąjį kartą griežė aštuoniasdešimt šešerių metų biržietis Leonas Petronis.

Gausus muzikantų būrys atvyko iš Rokiškio krašto. Vladimiras Matulevičius prisipažino atvažiavęs... grąžinti skolą. Jis Biržuose buvęs prieš dvidešimt ketverius metus. Tada nieko nenutuokė apie biržietišką alų, tik prisiminė dainą girdėjęs, jog dviejų stiklinių per maža, o trijų - per daug. Jaunas vyras išgėręs tris ir tą dieną nebegrojęs. Užtat visam laikui įsidėmėjęs, kad Biržų krašte prieš pasirodymą alaus ragauti neverta. Varžytuvių dieną jis tvirtino į šį gėrimą net nežvilgtelėjęs.

Armonikininkai pasakojo be savo muzikėlių neįsivaizduojantys gyvenimo. Bandonijos, tulskos, čaikos bei kitos armonikos juos ne tik nuramina, padrąsina, bet ir palaiko sunkiose gyvenimo situacijose, netgi priverčia stiprėti po ligų. Dviejų rankos pirštų traumą patyręs biržietis Jonas Balčiūnas iš pradžių manė, jog niekada nebegalės griežti - koks muzikantas be pirštų. Bet nugalėjo meilė armonikai.

Armonikininkai prisipažino griežiantys beveik visais gyvenimo atvejais - smagiomis melodijomis išsakantys džiugesį, valsais išverkiantys liūdesį, net artimų žmonių netektis.

Varžytuvių vertinimo komisijos nariai pastebėjo, kad gausėja savitai, techniškai grojančių muzikantų, su kuriais savamoksliams griežėjams varžytis darosi nelengva.

Geriausiu šių metų armonikininku pripažintas uteniškis Valentas Trainys. Antroji vieta atiteko jauniausiai varžytuvių dalyvei - kauniškei Ievai Žekevičiūtei, virkdžiusiai bandoniją.

Trečiosios vietos nugalėtoju pripažintas obelaukietis Rimantas Džiūvė. Į pirmąjį dešimtuką pateko nedaug nuo prizininkų atsilikęs pakruojietis Arvydas Leščinskas, pasvaliečiai Petras Brazdžionis ir Nijolė Žiaunienė, rokiškėnai Algis Vaitonis, Vladimiras Matulevičius ir Petras Bagdonas, vilnietis Vytautas Rimkus.

Komisijos pirmininkas J. Puplauskis daug šiltų žodžių išsakė biržiečiams Leonui Petroniui, Jonui Balčiūnui, ramongaliečiui Jonui Karinauskui ir kitiems. Pasak vertintojų, pagyrimų nusipelnė dauguma muzikantų.

Nugalėtojams įteikti pagrindinio renginio rėmėjo Seimo nario Valdemaro Valkiūno prizai. Susirinkusiuosius linksmino kaimo kapelų muzikantai, Biržų kultūros centro ir Pakruojo krašto šokėjai.

Apie kaimų paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose

Antanas Seibutis
2009-06-13

 

Paskutiniu metu keletas kaimų surengė šventes, susitikimus. Paprastai tokia proga norisi kuo gražiau paminėti savo vietovės istoriją, susieti tai su kokia nors senesne ar naujesne data.

Tenka ir mums, muziejininkams, prie to prisidėti, ieškant faktų, istorinių niuansų.

Vabalninkiečiai Algimantas ir Mirdza Garbauskai talkino Ramongalių kaimo žmonėms, man teko paieškoti Lapiškių kaimo istorijos paminėjimų.

Tačiau galima iškart pasakyti, kad mūsų, gyvenančių ir dirbančių Biržuose, paieškų ratas nėra platus. Kadangi man teko domėtis data, įamžinančia Lapiškių kaimo istoriją, derėtų šiek tiek paaiškinti plačiau.

Įvairiose informacinėse priemonėse ši data - 1715 metai - kartais buvo įvardijama labai konkrečiai -  tai pirmas Lapiškių kaimo paminėjimas, ir taškas.

Kada į mane kreipėsi kultūros darbuotoja O. Jurkonienė, peržvelgiau turimus šaltinius, bet nieko nauja nepavyko rasti. Kad Lapiškių dvare 1825 04 10 gimė garsus 1863 m. sukilėlių vadas, dailininkas Eliziejus Liutkevičius, buvo žinoma seniai. Apie Lapiškius neužsiminė savo knygelėje ir daugelį vietovių minėjęs Emilis Trečiokas.

Tada kilo mintis peržvelgti muziejuje turimas bažnytines knygas. Taip Pabiržės katalikų bažnyčios parapijos 1704 - 1732 metų krikšto knygose ir pavyko rasti 1715 m. datą, kur minimi Lapiškiai. Įdomu, kad netoliese esantys Kirkilų, Šlepščių kaimai yra minimi žymiai seniau.

Tačiau neatmetu galimybės, kad žiūrint, pavyzdžiui, XVII a. bažnytines knygas, galima būtų rasti dar senesnę datą. Deja, tokių knygų Biržų muziejus neturi, jų reikėtų ieškoti Vilniaus archyvuose.

Džiaugiuosi, kad pavyko lapiškiečiams surengti šventę, pastatyti kaimo istorijai paminklą, pažymėti tokią gražią seną datą. Na, o jeigu ateityje kas nors atras dar senesnį Lapiškių kaimo paminėjimą, nuo to ir naudos, ir džiaugsmo bus visiems, nes kuo senesnė istorija, tuo garbingesnė praeitis, tuo gilesnės mūsų Biržų krašto šaknys.

Biržų pilyje - neįgaliųjų fotografų darbų paroda

Kęstutis Slavinskas
2009-06-13

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" salėje veikia šalies neįgaliųjų fotografų paroda. Kartu su keturiolika autorių nuotraukas pristatė ir Biržų neįgaliųjų draugijos narys Skaidrius Dumbrauskas.

„Skaidrius yra šaunuolis, talkina mums renginiuose, įamžina svarbiausius mūsų draugijos veiklos momentus. Linkiu jam nesustoti ir ateityje gilintis į fotografijos meną", - pristatydama S. Dumbrausko darbus kalbėjo Biržų neįgaliųjų draugijos pirmininkė Danguolė Grigaliūnienė.

Parodos atidarymo metu fotografą Skaidrių Dumbrauską sveikino Biržų neįgaliųjų draugijos primininkė Danguolė Grigaliūnienė.

S. Dumbrauskas pasakojo, kad praėjusių metų rugsėjį kartu su grupe neįgaliųjų fotografų dalyvavo Nidoje vykusiame plenere. Biržietis džiaugėsi, kad pajūryje ne tik fotografavo, bet ir vakarais vykusių seminarų metu įgijo daug žinių apie fotografijos meną. „Man labiausiai patinka fotografuoti gamtos peizažus. Todėl po unikalias Nidos apylinkes vaikštinėjau nuo pat saulėtekio", - pasakojo S. Dumbrauskas.

Parodos atidarymo metu įspūdžiais dalijosi plenero dalyvis pasvalietis Vydmantas Bručas, eilėmis pasveikino biržietė literatė Birutė Keršinskienė, o „Sėlos" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė fotografams linkėjo dvasios stiprybės.

S. Dumbrausko mama tautodailininkė Idilija Dumbrauskienė sakė, kad sūnus domisi ne tik fotografija, bet ir patariantis jai tapant paveikslus.

D. Grigaliūnienė pasakojo, kad pernai šalies neįgaliųjų tapytojų plenere dalyvavo biržietis Rimantas Kinskis, o šiais metais į Šventąją ruošiasi vykti Biržų neįgaliųjų literatų atstovas.

Paminklui mokytojams tremtiniams Užušiliuose - 20

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-06-13

 

1940 metų birželio 15 dieną Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, jau liepą pradėti masiniai areštai. 1941 metų birželio 14-ąją pradėti masiniai trėmimai, trukę iki birželio 22-osios.

Labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo ištremti Lietuvos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.

1940-1944 metais NKVD lageriuose buvo sunaikinta apie 8 tūkstančius pirmųjų įkalintų lietuvių tremtinių.

1989 06 14 prie stogastulpio Užušiliuose stovi Šlikų šeima. Iš kairės: Narimantas Šlikas (mokytojo Alfredo Šliko sūnus), Ona Briedytė - Šlikienė (Alfredo Šliko žmona), už jos - Eglė Šlikaitė (Narimanto dukra), Danutė Šlikienė (Jono Šliko žmona), už jos - Linas Šlikas (Narimanto sūnus), Jonas Šlikas (mokytojo Alfredo Šliko sūnus), Džiugas Šlikas (Jono sūnus), Danutė Kutrienė (O. Šlikienės pussseserė), Jūratė Šlikaitė (Jono dukra), Vytautas Kutra, Snieguolė Šlikaitė (Jono dukra), Vilma Kutraitė.

Prieš 20 metų Užušilių kaime atidengtas tautodailininko A. Butkevičiaus sukurtas paminklas mokytojams tremtiniams. Ant stogastulpio - mokytojos D. Sprindytės užrašytas ir V. Venslovo išskaptuotas užrašas, kalvio P. Morkvėno nukalta saulutė.

Stogastulpį statė R. Valentėlis, J. Dagilis, E. Rauduvė, A. Kiseliūnas, S. Čiuplinskas, miškų ūkio ir gelžbetonio gamyklos Sąjūdžio rėmimo grupės, kolūkiečiai.

Atidengiant šį atminimo ženklą, kalbėjo V. Linkevičius, kunigai R. Moras ir V. Kareckas, A. Černiauskienė, J. Grotuzas, P. Patkauskas.

Užušiliai pasirinkti buvo neatsitikinai - tai mokytojo Alfredo Šliko gimtinė. Gimęs 1902 m., A. Šlikas mokėsi Biržuose. Pasitraukęs su mama ir dviem seserimis Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją, tęsė mokslus Peterburge, Voroneže.

Grįžęs į Lietuvą, A. Šlikas mokėsi gimnazijoje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tapęs mokytoju, darbavosi Kuokaviečiuose, Drąseikiuose, Biržų „Aušros" mokykloje. Aktyviai užsiminėjo literatūrine veikla, 1934 - 1938 m. redagavo evangelikų reformatų laikraščio „Sėjėjas" jaunimui skirtus puslapius, 1939 m. Biržų spaustuvė išleido jo redaguotą „Mūsų jaunimo vadovą"..

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, A. Šlikas buvo paskirtas „Aušros" pradinės mokyklos vedėju, tačiau 1941 metų birželio 14 dieną A. Šlikas, jo žmona Ona, sūnūs Jonas ir Rimutis buvo suimti ir ištremti į Sibirą.

Pakeliui mokytojas buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Krasnojarsko Rešiotų lagerį, kur ir mirė 1944 metais. Žmona su vaikais grįžo į Lietuvą 1956 m.

Tvarkomos Rindaugų kapinės

Gražina Dagytė
2009-06-13

 

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos darbininkai ėmėsi tvarkyti Rindaugų kaimo kapines. Medžiais ir krūmais apaugusios, žolėse skendusios kapinaitės iki šiol nebuvo prižiūrimos.

Turistai išvysdavo šabakštyną

Rindaugų kapinaitės vilioja turistus, besidominčius mūsų krašto istorinėmis vietomis. Jose palaidoti buvę Rindaugų dvaro savininkai. Laidojimo datos, likę paminkliniuose akmenyse, žymi 1913 ir 1926 metus, kai į amžinybę iškeliavo paskutinysis dvaro valdytojas Prusenas bei jo žmona.

Ręsti aukštos stoginės viršūnę teko pačiam Nemunėlio Radviliškio seniūnui Giedriui Kubiliui.

Keliautojus, bandydavusius sustoti dvarininkų amžino poilsio vietoje, stabdydavo išvartyti paminklai, nutraukytos tvorelių grandinės. Kapinių viduryje likusią koplytėlę taip pat niokojo vandalų rankos, prisidėjo ir gamtinės sąlygos. Iš anksčiau muziejininkų statytos stoginės jau nieko nebebuvo likę.

Iki kapaviečių nebuvo galima prieiti, kelią pastodavo išvirtę medžiai, senų šakų, žolių šabakštynai. Praeitų metų vasarą muziejininkas Antanas Seibutis rašė, kad jos atrodo klaikiai.

 

Kyla nauja stoginė

Tvarkymo darbai, pasak Nemunėlio Radviliškio seniūno Giedriaus Kubiliaus, pradėti jau šių metų pradžioje.

Darbininkai sausio mėnesį ėmė pjauti senus medžius, kirsti krūmokšnius. Darbai vyko ne tik 16 arų plotą užimančiose kapinaitėse, bet ir šalia jų esančiame nemažame parkelyje.

Pavasarį kapinaitėse imta tvarkyti dvarininkų ir kitų palaidotųjų kapavietes. Pastatyti, sutvirtinti paminklai, sudaužyti kryžių akmenys surinkti ir sudėti šalia. Svarstoma, kaip juos būtų galima „sulipdyti".

Birželio pradžioje kapinių teritorija buvo nušienauta ir pradėta tvarkyti jų centre esanti vadinamoji koplytėlė.

Darbininkai Jurgis Urbonas, Imantas Žagrakalis ir Vytautas Dūminis praėjusį antradienį rentė naują stoginę, kuri turėtų apsaugoti yrančią koplyčią.

Sapnas apie Karaliaučių

Alis Balbierius
2009-06-13

 

... įskaitant ir tikrus sapnus, tas sapnas šįsyk tęsėsi labai neilgai, vos tris dienas. Jis sapnavosi atmerktomis akimis, sapnavosi ir naktį. Sapnavosi tas senas sapnas dar tada, kai kadaise dirbau Ventės rago ornitologijos stotyje ir žiūrėdavau į miglose paskendusio Sambijos pusiasalio pusę, iš kur atskrisdavo baltos lyg prūsų vėlės žuvėdros. Regis, jos retsykiais krykaudavo ir prūsiškai...

Ten, toje migloje, plakė Mažosios Lietuvos širdis, plakė it mitas, nes Karaliaučiaus- Kionigsbergo- Kaliningrado kraštas, kaip ir tas pats trijų vardų miestas, kur atstatytos katedros muziejuj guli balta pomirtinė Imanuelio Kanto kaukė, visada man buvo ir tebėra mitas. Mitas, kurio niekas ir niekada neįveiks mano sąmonėje, kaip, regis, mūsų sąmonėse dar neįveikta, nenuskandinta prūsų genties atmintis.

Dabartinis Kaliningradas primena vakarietišką miestą su keista sovietinės atributikos priemaiša.

Kartu tai ir skausmas dėl vienos iš senųjų baltų genčių visiško išnykimo-išnaikinimo; ir savotiška pavojaus nuojauta, lydėjusi daugelį iš mūsų per sovietmetį, primindama, kad yra ir kitų būdų naikinti tautoms, joms slopinti, pavyzdžiui, cariniai spaudos draudimo laikai, kada iš sunaikintos genties krašto - Mažosios Lietuvos - į smaugiamos kalbos kraštą - Didžiąją Lietuvą - keliavo kontrabandos keliais lietuviškas žodis. Ir tai buvo taip istoriškai neseniai, „ranka pasiekiamame", dar nesunkiai įsivaizduojamame istoriniame laike.

Sapnas apie Sambiją ir Karaliaučių šį kartą man sapnavos ir atmerktomis akimis, gegužės pabaigoje vaikštant ta žeme, kartu su kolegomis skaitant eilėraščius lietuvių ir rusų kalba. Tai buvo jau ne pirmas niekaip nesibaigiančio „Poezijos pavasario" įsiveržimas į Kaliningrado kraštą, prieš tai visiems gaunant įklijuojamas į pasą Rusijos vizas. Kraštą, turintį tris istorinius vardus, kraštą, kurį mes, lietuviai, beveik pamiršome, nors turime ten gilias baltiškas šaknis, gyvą istorijos pulsą, tebeplaukiantį su sienų nepripažįstančiais debesimis, perpučiamą tos pačios jūros vėjo. Tam tikra prasme mes, visi išlikusieji baltai po prūsų, esam ir būsim daug kuo skolingi tam kraštui, kuris nežinia kokių aukštybių ar tamsybių valia buvo taip barbariškai nuteriotas pokaryje.

Knygoje „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas" (Vilniaus universiteto leidykla, 2006) p. Algirdas Matulevičius rašo: "... saugoti, įamžinti, atkurti europinio lygio Vidurio Rytų Europos civilizacijos Mažojoje Lietuvoje unikalų turtingą kultūros istorijos paveldą yra tautų, gyvenančių Baltijos rytinėje pakrantėje, reikalas. Tai ne vien Lietuvos valstybės, visuomeninių organizacijų, atskirų kraštotyrininkų, žygeivių, bet ir Kaliningrado valdžios institucijų, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės, Karaliaučiaus-Kaliningrado srities regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos, įvairių draugijų, Bažnyčios pareiga" (...)

„...Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Vokietijoje Prūsijos klausimais tuometinis Kaliningrado srities Kultūros paminklų apsaugos valdybos pirmininkas rašytojas Jurijus Ivanovas, taurus inteligentas demokratas, papasakojo apie atsikėlėlių po 1945 m. iš SSSR centrinių sričių į Karaliaučiaus kraštą požiūrį. Tai paprasti kolonistai iš Rusijos sričių, per karą nukentėjusių, čia pamatę kitokią kultūrą (pagal bolševikų propagandą - „fašistinę"), kitokio pasaulio ir santvarkos žmones („fašistus"). Imta griauti, naikinti ne tik sodybas, dvarus, senamiesčius, bet ir bažnyčias, paminklus, iškasinėtos kapinės; išniekinta visa, kas šventa, kurta šimtmečius, tūkstantmečius. Antai, pasakojo J. Ivanovas, pirmųjų atsikėlėlių iš žemės buvo išversti netgi melioracijos vamzdžiai, sunaikintas drenažas - esą „vokiečiai fašistai po žeme paslėpė metalą, nes dar tikisi sugrįžti". Nežinojo, kas yra vonios - „kam tiek daug metalo kambaryje, tik vietą užima". Agresyvios ateistinės propagandos skatinami žmonės griovė ir architektūros šedevrus. Taigi viskas „fašistų", netgi prūsų ir lietuvininkų žemė - „fašistinė". Ši nuostata giliai įsišaknijo naujųjų kolonistų sąmonėje".

Katedros muziejuje guli balta pomirtinė I. Kanto kaukė.

Regis, ši ilgoka citata kuo puikiausiai primena istorinį Karaliaučiaus krašto likimą ir kontekstą. Pavyzdžiui, masinį senųjų kapinių išnaikinimą, ne vienos bažnyčios išardymą „statybinėms medžiagoms" ar tiesiog jų griuvėsių išsprogdinimą. Tai, ko nereikia pamiršti. O tai, kad nepamirštum, verta šiais globalizacijos ir vartotojiško hedonizmo laikais retsykiais pasikartoti - sau ir kitiems.

Šiandien jau reikėtų realiai žiūrėti į šio unikalaus krašto dabartį, kuris sparčiai keičiasi, savaip rusiškai europėja ir kosmopolitėja, kartu prisimindamas po truputėlį ir savo senąją istoriją, nes ta visuomenė - maždaug milijonas gyventojų- anų kolonistų palikuonių - turi atsiremti ir pradeda atsiremti į šio krašto šaknis, į jiems dar sunkiai įkandamą istorinį ir kultūrinį gylį.

Kartu jie turi daugiau galimybių atsiremti ir į visą Europą, nes Rusijai priklausanti sritis yra labiausiai veikiama artimiausių Europos kultūrų, susietų su ja istoriškai - Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos. Apskritai baltarusių traukinyje į Karaliaučių pasienyje rodydamas savo lietuviškus dokumentus Rusijos pasieniečiams, neįsivaizduoju kito Kaliningrado srities, o taip pat Rusijos kelio - tik į Europą. Ilgo ir sunkaus jų kelio, vis dar persmelkto imperine ideologija, dabar sumišusia su bolševizmo ir carizmo laikų nostalgija. Bet laikas ir permainos, manau, jau seniai daro savo ir visa tai per kelias kartas turėtų pasikeisti.

Nežinau kaip kitur, bet per dvi dienas Kaliningrade ir per vieną parą kurortiniame Svetlogorsko miestelyje nemačiau nė vieno girto ruso, ir, regis, šį įvaizdį reiktų mums pamiršti. Kada nors ir norėtųsi pamatyt ir išvysti, kas dedasi Sambijos pusiasalio provincijose ir užkampiuose. Iki šiol gailiuosi, kad šio krašto neapkeliavau sovietmečiu, kada nereikėjo jokių vizų, kada keletą metų gyvenau visai šalia jo, ant Kuršių marių kranto, o tais laikais, kai buvau ir Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos nariu, vykdavo susitikimai- pagėrimai su Kaliningrado srities rašytojais...

Ką galiu dar pasakyt apie Karaliaučių - Kionigsbergą - Kaliningradą? Galėčiau ir daug, ir beveik nieko. Keletą kartų epizodiškai ir trumpai čia anksčiau apsilankius, ir dabar per trijų parų viešnagę sunku palyginti praeitį su dabartimi. Dabar Kaliningradas primena vakarietišką miestą su keista sovietinės atributikos priemaiša. Gatvių, kuriose pilna kosmopolitinių garsių pasaulio firmų ir jų produktų reklamų skydų, kur modernios parduotuvės ir prekybos centrai, pavadinimai keistai kontrastuoja su šia dabartimi - tai Frunzės, Lenino, Markso, Dzeržinskio, Kalinino gatvės. Kartu yra ir Kanto, ir Vagnerio, ir Bramso gatvės. Nostalgiškai madinga tai, kas iš toli, iš tikrosios Rusijos - kad ir išdidus parduotuvės pavadinimas „Moskovskije konfiety". Bendrą Kaliningrado vaizdą, nespėjant įsigilinti į detales, nes tam nėra ir laiko, vienam iš bendrakeleivių Viktorui Rudžianskui įvardiju kaip „Glubokij zapad" („gilūs Vakarai"). Šis atsako: „Umom Rossiju nieponiat... „ Tas Kaliningrado vakarėjimas regimas visur - gatvėse ir parduotuvėse, viešbučių ir kavinių aptarnavimo kultūroje, pagaliau ir aiškiuose bandymuose po truputį atkurti, prisiminti sudėtingą šio krašto istoriją. Pastangos, kurias galime tik remti, juolab kad Kaliningrado srityje gyvena apie 20 tūkstančių lietuvių ir lietuvių kilmės gyventojų, kurių dalis, tai viešai pripažįstama, yra nutautėję. Todėl vietinių lietuvių patriotizmas yra gerbtinas, bet nesulyginamas su lietuvybe kitoje sienos pusėje, Lenkijoje, kur taip pat plyti Prūsijos dalis ir atmintis.

Kartais tuose priminimuose svarbiau yra ne ištisos bendruomenės, o pavienės asmenybės, pavyzdžiui, ryškų pėdsaką čia jau spėjusio palikti buvusio kultūros atašė Arvydo Juozaičio veikla, jau tapusio savotišku rusų kultūrininkų Kaliningrade mitu. Panašiu keliu eina ir mūsų palydovė, susitikimų organizatorė Violeta Lopetienė, Karaliaučiuje jau besijaučianti lyg žuvis vandenyje ir dirbanti svarbų kultūrinį bei pedagoginį darbą.

... Galvoju ir kalbu apie šio krašto mitą, įsišaknijusį mano sąmonėje, vienoje (nr. 40) iš Kaliningrado gimnazijų, kurioje rusų vaikai čia mokomi lietuvių kalbos (yra ir lenkų kalbos klasė), ir suprantu, kad tie vaikai čia bus tie žmonės, kurie turės kurti šio krašto ateitį, atverti jį pasauliui ir Europai, pagaliau atiduoti duoklę istorijos tiesai. Jie, jei mano nuojauta neklysta, turėtų tapti istorinio lūžio karta, o tas lūžis, be jokių abejonių, jau yra prasidėjęs.

Tai šviesūs, protingi, jau, regis, neužguiti jokių ideologijų gimnazistų veidai moderniausiai įrengtoje klasėje. Tie veidai ir visos kitos plika akimi prabėgomis įžiūrimos laiko permainos ant Karaliaučiaus veido - tai kito laiko, kitos atminties ir vilties ženklai.

Jie būtini ne tik mums ar išnaikintų prūsų atminčiai, bet ir visoms toms kultūroms ir nacijoms, kurių interesai šiandien, praeityje ar ateityje susidūrė, susiduria ar dar susidurs šiame krašte. Ir, tikėkimės, kad mažėjančiame pasaulyje, ekologiškai pažeistos biosferos akivaizdoje, šie interesai bus glaudesni ir bendresni.

Papiliečiai minėjo Tėvo dieną

Rokas Januševičius
2009-06-11

 

Prasidėjus vasarai sulaukėme ir gražios šventės - Tėvo dienos. Šiai progai skirtas renginys sutraukė ypač daug papiliečių ir aplinkinių kaimų gyventojų.

Gimnazija laukia naujų mokinių

Dainius Korsakas
Biržų „Saulės" gimnazijos direktorius
009-06-11 

 

Biržų „Saulės" gimnazija, linkėdama didžių ir prasmingų darbų, kiekvienais metais išlydi į gyvenimą savo abiturientus ir sutinka naujus mokinius, pasiruošusius auginti sparnus ir brandinti ateities planus gimnazijoje.

Šiais mokslo metais gimnazijoje mokosi 514 mokinių, dirba 44 aukštos kvalifikacijos pedagogai. Bendruomenės darna padeda pasiekti puikių ugdymo rezultatų. Praėjusiais mokslo metais 10 abiturientų gavo brandos atestatus su pagyrimu. Ne mažiau pretenduoja gauti ir šiemet. 2008 - 2009 mokslo metais 58 procentus olimpiadų prizinių vietų tarp 11-12 klasių laimėjo gimnazijos mokiniai. Gerai sekėsi respublikos olimpiadose ir konkursuose. Vytas Neviera pirmąsias vietas laimėjo geografijos olimpiadoje ir Česlovo Kudabos geografijos konkurse bei trečią vietą dailės olimpiadoje. Praėjusią vasarą iš tarptautinės geografijos olimpiados, vykusios Tunise, Vytas parvežė bronzos medalį. Greta Slapinskaitė ir Linas Vitkevičius chemijos olimpiadoje laimėjo trečiąsias vietas.

Skudutininkių grupė antrą kartą tapo liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis" laureatais. Jų atliekami kūriniai įrašyti į kompaktinę plokštelę.

„Saulės" gimnazija vadinama dainuojančia mokykla. Nutilus mokyklos skambučiui suskamba gimnazistų dainos. Pirmame aukšte repetuoja gimnazijos choras, antrajame - folkloro ansamblis, o rūsyje - roko grupė. Gimnazijos pasididžiavimas - mišrus jaunimo choras, vadovaujamas mokytojos Danguolės Kazakevičienės, vienas geriausių moksleiviškų Lietuvos chorų. 2008 m. kolektyvas pelnė patį aukščiausią mėgėjiškų chorų apdovanojimą - „Aukso paukštę". Tai pirmoji ir kol kas vienintelė atskridusi į Biržus „Aukso paukštė". Įvertinę kolektyvo meninį lygį, veiklą, rezultatus, Lietuvos liaudies kultūros centro ekspertai chorui suteikė aukščiausią - I kategoriją

Folkloro ansamblis, kuriam vadovauja mokytoja Nijolė Kaulinienė, - etnokultūros puoselėtojas ir skleidėjas. Ansambliečių veikla įvairialypė, jie mokosi groti kanklėmis, lumzdeliais, dainuoja, skudučiuoja, muša būgną, šoka liaudies šokius, žaidžia žaidimus, studijuoja lietuvių papročius ir tradicijas.

Roko muzikos mėgėjai iš namų atsigabeno muzikos instrumentus ir muzikuoja savarankiškai. „Biržų dievaičio" titulas vaikinus nuteikė dar rimtesniam darbui.

Nors gimnazija nėra meninės pakraipos, tačiau tapybos, keramikos, avangardinio meno darbai, puošiantys mokyklos interjerą, liudija čia dirbančių dailės, technologijų specialistų ir gimnazistų gilų meno suvokimą, puikų, išlavintą estetinį skonį ir meilę savo mokyklai

Sportinį gimnazijos gyvenimą koordinuoja sporto klubas „Tornado". Kasmet vyksta tarpklasinės futbolo, krepšinio, tinklinio varžybos. Įsteigtos pereinamosios taurės metai iš metų keliauja į nugalėtojų klases. Gimnazijos lėšomis ir jėgomis įrengtą atletinės gimnastikos salę pamėgo ir vaikinai ir merginos. Galimybes mokytis, tobulinti savo sugebėjimus, tenkinti pomėgius randa kiekvienas gimnazijos mokinys.

Kada gi mokiniui tinkamiausia stoti į gimnaziją, kad jis suspėtų įsisavinti viską, ką siūlo ši mokykla, ir taptų brandžia asmenybe? Be jokios abejonės - į pirmąją klasę. Į gimnaziją mokiniai susirenka iš visų Biržų rajono mokyklų, kiekvienas atsineša savo šeimos, savo mokyklos kultūros dalelę. Iš šių dalelių ir lipdoma gimnazijos kultūra, formuojasi nauji kolektyvai, iškyla nauji lyderiai. Geriausia mokiniui šiuose procesuose dalyvauti nuo pradžių. Gimnazistų amžius nuo 14 iki 19 metų. Tai teigiamai veikia psichologinį klimatą. Žemesnių klasių mokinių nebuvimas sąlygoja spartesnį suaugusiems žmonėms būdingų bendravimo įgūdžių ir savarankiškumo formavimąsi. Baigdami gimnaziją mokiniai jaučiasi tikrais mokyklos šeimininkais. Nuo pirmosios klasės besimokančių mokinių darbo įgūdžiai ir pasiekimai žymiai geresni. Reformuota studijų finansavimo sistema tik geriausiems mokiniams garantuoja nemokamas studijas.

Šiemet gimnaziją baigia 134 abiturientai, juos pakeis nauji mokiniai, kurie bus priimti į visas klases. Galimybę mokytis gimnazijoje turės neturintys nepatenkinamų metinių pažymių mokiniai. Jeigu norinčių mokytis atskirose klasėse bus daugiau negu galime priimti, vykdysime atranką - skaičiuosime lietuvių kalbos, užsienio kalbų, matematikos, biologijos, fizikos, chemijos, istorijos ir geografijos mokomųjų dalykų vidurkius. Stojimo dokumentus priimame birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.

Laukiame Jūsų, būsimieji gimnazistai. Tikime, kad kaip tik Jūs galite būti garbingų „Saulės" gimnazijos tradicijų tęsėjai ir šiandieninės gimnazijos pasididžiavimas.

Knyga apie gyvenimo keistumą

Gražina Dagytė
2009-06-11

 

Pristatyta pirmoji literatės Vitalijos Kairienės eilių rinktinė „Rūkas pievą perbrido".

Praėjusį šeštadienį pilies menė buvo pilnutėlė V. Kairienės kūrybos gerbėjų. Jų rankose žydėjo birželio gėlių puokštės, skirtos knygelės autorei.

Renginys pradėtas gražiu ritualu - V. Kairienės anūkų atliekamomis fortepijono melodijomis, jų uždegtų  žvakių liepsnelėms.

Renginio vedėja Irutė Varzienė redagavusi knygą prakalbo apie gyvenimo keistumą. Jį įvardyti - išreikšti poetiniu žodžiu gali tik talentą turintis žmogus. Vitalija Kairienė tai daryti bando jau seniai, kalbėdama apie tolimas žvaigždes ir Dievo rankas, apie prigludusią pienę prie akmens ir savo kelią viršum gyvenimo bedugnių. Eidama metų tiltais, kūrėja daug dėmesio skiria artimiems žmonėms, su kuriais kartu žiūrėjo į kylantį rūką ar klausėsi grįžusių paukščių giedojimo.

Į knygos pristatymą atvykę svečiai, giminės, draugai jos autorei teikė gėles, kurios atrodė tarsi suskintos eilėraščiuose aprašytose vaikystės pievose.

Autorė prisiminė pirmąkart plunksną į rankas paėmusi būdama trylikos metų ir pabandžiusi užrašyti žiemos baltumą. Paskui posmas sekęs posmą. Eiliuotu žodžiu moteris išsakiusi skausmą ir ilgesį, nuostabą ir džiaugsmą. Diena vijo dieną. Visagalis laikas atvedė iki septyniasdešimt penkerių metų ir dovanojo pirmąją poezijos rinktinę.

Literatas Valentinas Dagys pastebėjo, kad V. Kairienė ilgai dvejojo, ar iš viso verta rengti knygą ir ją atiduoti į skaitytojų rankas. Eilėraščius ji vieną prie kito lipdžiusi lyg paukštis lizdą, derindama kiekvieną žodį, eilutę, eilėraštį. Tai pajutę skaitytojai autorei dėkojo už moteriškumą, inteligenciją, humoro jausmą. Biržų literatų klubo „Versmė" vadovė Virginija Virkutienė ir kiti kūrybos draugai linkėjo išleisti dar vieną knygelę.

Vitalijos Kairienės vaikų šeimos, dovanojusios jubiliatei nuostabią šventę, ją stebino muzikinėmis staigmenomis ir džiugino nuoširdžiais sveikinimais bei padėkos žodžiais.

Viešosios bibliotekos direktorius V. Muralis, sveikindamas autorę su pirmąja knyga, stebėjosi visais Biržų literatais, šįmet skaitytojams dovanojantiems knygą po knygos.

Vitalijos Kairienės eilėraščių knygą galima įsigyti Biržų knygyne.

Susitikimas su intelektualais - dovana mokyklai ir biržiečiams

Alfreda Gudienė
2008-12-09

Žadėta intelekto puota „Atžalyno" mokykloje tikrai įvyko. Su mokytojais ir miesto bendruomene diskutavo ir mintimis dalijosi filosofas, humanitarinių ir socialinių mokslų daktaras profesorius Leonidas Donskis ir istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Garbius svečius - televizijos laidos „Be pykčio" kūrėjus - į Biržus pakvietė buvęs „Atžalyno" moksleivis Evaldas Pečiūnas (centre).

Drauge su jais atvyko žurnalistė, Lietuvos televizijos laidos „Be pykčio" redaktorė Birutė Garbaravičienė. Šis susitikimas - „Atžalyno" auklėtinio, Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojo Evaldo Pečiūno dovana. Evaldas jau šeštus metus organizuoja buvusių moksleivių dieną „Atžalyne".

„Mes visi esame „Santaros - Šviesos" klubo nariai. Į Biržus atvažiuoti mus sugundė Evaldas", - kalbėjo profesorius L. Donskis, gyręs Biržus ir prisipažinęs šiame mieste turintis draugų. Redakcijos žiniomis, su laidos „Be pykčio" kūrėjų grupės žmonėmis bendrauja biržiečiai verslininkai Arūnas ir Virginija Vaitaičiai. Praėjusį šeštadienį jie taip pat buvo mokyklos salėje, kur laisvų neliko. Tai, kad biržiečiai šeštadienį gausiai susirinko į diskusiją, nustebino ir svečius.

 

Geras laidos vedėjas - kaip geras draugas

Paradoksalu, tačiau į vieną komandą (du akademikai ir žurnalistė) susibūrė televizijos nemėgstantys žmonės.

„Mes nesame televizijos gerbėjai. Pavyzdžiui, man užtenka BBC ar CNN žinių, galiu įsijungti prancūzišką muzikinį kanalą, o jei noriu žinoti, kas vyksta tėvynėje, pažiūriu Lietuvos televiziją. Geriau yra skaityti ir žiūrėti gerus filmus", - kalbėjo L. Donskis. Istorikas E. Aleksandravičius viena blogiausių televizijos savybių vadino vizualumą kuris, anot profesoriaus, „labai ardo asmenybę ir prilygsta egzorcizmui". Jis negalintis žiūrėti laidų, kuriose dalyvauja pats, tačiau tokią patirtį vadino imunitetu prieš „žvaigždžių ligas ir kitus sindromus".

Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje dirbęs akademikas L. Donskis prisipažino buvęs geras kalbėtojas, bet ne klausytojas.

„Darbas televizijoje mane pavertė klausytoju - niekad nebūsi geras laidos vedėjas, jei negirdėsi, ką tau sako. Pašnekovui privalai būti labai jautrus, kaip geras draugas arba geras meilužis", - sakė L. Donskis, kuris prieš įgydamas filosofo diplomą studijavo režisūrą.

 

Šalia profesorių įsitaisęs Biržų vicemeras A. Frankas klausėsi minčių apie žmogaus brandą, pernelyg didelį žmogaus susireikšminimą ir godumo pažabojimą.

Apie valstybės ir žmonių brandą

Atsakydamas į Biržų vicemero Aurimo Franko pamąstymus ir klausimus, kur eina Lietuva ir jos žmonės, profesorius kalbėjo apie procesą, kai „augdamas žmogus supranta, kad jis yra ne vien tas, ką jis pats apie save mano..."

„Lietuva, kaip šalis ir visuomenė, dramatiškai žengia į brandos laikotarpį, - bręstančios visuomenės būseną svečias lygino su paaugliu, kuriam vaikai jau nebeįdomūs, o suaugusiųjų pasaulis dar neaiškus. - Dabartinis metas - kai nebesinori būti sovietais, bet dar nesame Vakarų visuomenė".

Anot profesoriaus, dar labai trūksta gilaus demokratiškumo, tikros savivaldos, pagarbos provincijai. Ir čia jau niekas, pasak svečio, nepadės, išskyrus mus pačius. To siekti reikia per švietimo sistemą - mokyklas, universitetus.

„Esame gerokai įkopę į kalną ir sustoję galime pradėti važiuoti atgal", - kalbėjo profesorius E. Aleksandravičius, pastebėjęs dalį visuomenės atsidūrus būsenoje, kai „mūsų daiktai pralenkia mūsų sąmonę ir dėl to netgi turtėdami jaučiamės nelaimingi".

Gražiausia visuomenės dalimi E. Aleksandravičius vadino išsilavinusius verslininkus, o mūsų valstybės aparatas jam primena žaislų parduotuvėje besisukiojantį dramblį. Pats svarbiausias vidurinysis visuomenės sluoksnis dar nesusiformavęs. Visuomenės išsivystymo silpnumą, profesoriaus manymu, rodo tai, kad realios įtakos neturi savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos.

 

Nepakantumas savo kvailystėms - vienas iš postmodernizmo bruožų

„Atžalyno" mokyklos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irutė Varzienė dėkojo profesoriui l. Donskiui už laidą, nekintančius ir ritualizuotus dalykus, kaip atpažinimo ženklus.

„Kokia galėtų būti postmodernaus žmogaus laikysena?" - klausė mokytoja, kurią vėliau E. Aleksandravičius pavadino didele prabanga provincijos mokyklai.

„Postmodernus - talpinantis modernų ir antimodernų impulsus. Tai žmogus, savyje sutaikantis draugystę ir individo nepriklausomybę, individualizmą ir kolektyviškumo jausmą, nepakantumą savo kvailystėms", - kalbėjo L. Donskis, postmodernaus žmogaus laikysenoje matantis ekspertizės, proto, jausmų, praeities ir dabarties sutaikymą. Modernėjimo žingsniai priklauso nuo pasitikėjimo kitu žmogumi. „Reikia išeiti iš uždaros genties, kurioje pats didžiausias niekšas laikomas geresniu už kitos genties „gerietį", - sakė jis.

 

Kai susidievinama, o blogis netenka autorystės

Klestelėjęs svečiams skirtoje vietoje ir šalia garbių profesorių viso renginio metu prasėdėjęs vicemeras A. Frankas kalbėjo apie gresiantį žmogaus susidievinimą ir klausė, kas gali pažaboti žmogaus godumą.

„Tiesiog reikia pradėti nuo savęs", - pastebėjo laidos „Be pykčio" režisierė B. Garbaravičienė.

„Be asmeninės atsakomybės galima prieiti iki šiurpiausių dalykų. Blogiausia yra tai, kad blogis netenka autorystės ir tampa tam tikra likimo išraiška", - apie pavojingą asmeninės atsakomybės išskaidymą ir smurtaujančiai miniai prilygstantį anoniminį blogį biržiečiams priminė L. Donskis.

Savęs sureikšminimą ir godumą pažaboti, profesoriaus manymu, gali tik sukrėtimas.

„Kai atrodo, kad mes esame labai svarbūs, teisūs, o klysta kiti, reikia sukrėtimo. Reikia, jog kažkas įvyktų ir tu susivoktum, jog reikia atsigręžti į kitus dalykus - galbūt vaikus, artimuosius... Juk tu esi tik tai, ką savyje išsaugo žmonės, su kuriais tavo santykis yra prasmingas... O jei viskas sekasi, galima pasiekti pamišėlio būseną, iš kurios išeitume tik patyrę smūgį".

 

Apie drąsą

Laidos „Be pykčio" vedėjas kalbėjo apie nuolat trumpinamą laidos laiką, reitingus ir reikalavimą kviesti bei kalbinti „žvaigždes". L. Donskis sakė, kad norėtų vesti laidą, kurioje diskutuotų keli protingi vaikai, vyresniųjų klasių moksleiviai. Ne sykį prieš dirbtinį žvaigždžių - žmonių kultą televizijoje pasisakęs profesorius juokavo, kad nelikus laidos „Be pykčio" galėtų atsirasti autorinis projektas „Be žvaigždžių".

Apie drąsią jo pilietinę laikyseną paklaustas L. Donskis atsakė: „Jokia akademiška drąsa nėra daugiau už drąsą niekam nematant šokti į upę, kad išgelbėtum žmogų".

 

Apie būsimą prezidentą

Dar susitikimo pradžioje režisierė B. Garbaravičienė priminė, kad laidos kūrėjų komanda Biržuose lankėsi prezidento rinkimų kampanijos metu.

„Mes esame tie, kurie padėjo pralaimėti Valdui Adamkui", - R. Pakso pergalę priminė buvusi viena iš V. Adamkaus patikėtinių B. Garbaravičienė. Biržuose ji lankėsi su kitu kandidato į prezidentus patikėtiniu - L. Donskiu.

„Kokį žmogų norėtumėte lydėti bei palaikyti artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose?" - renginiui pasibaigus „Šiaurės rytai" paklausė profesorių L. Donskį.

„Aš norėčiau labai šviesaus žmogaus. Būčiau už tą, kuris neturi jokių šansų, - už Darių Kuolį", - atsakė profesorius.

 

Papilyje vėl sklando poezijos paukštė

Rokas Januševičius
2008-12-06

Sutapimas o gal gražios tradicijos pradžia, kad jau antrus metus vėlyvą rudenį papiliečiai sulaukia savo krašto kūrėjų dovanos - poezijos knygelės.

Janina Jakubėnaitė skaitė savo kūrybą, dovanojo naująją knygą visiems, panorusiems ją paskaityti, ir mielai dalijo autografus.

Pernai ilgus vakarus trumpinti padėjo buvusios mokytojos Irenos Vidugirytės - Naktinienės „Šalnos drobės", o šiemet į Papilio žemės užaugintų poetų būrį įsiliejo ir Janina Jakubėnaitė. Ji viso savo gyvenimo kūrybą suguldė knygelėje „Kai išskrenda paukščiai", kurią kraštiečiai sutiko labai maloniai.

Nors eilių autorės susitikimas su skaitytojais Papilio bendruomenės namuose vyko žvarbią ir pūguotą popietę, bendraminčių ir gerbėjų būryje buvo šilta ir gera. Renginį vedė knygelės įvadinio straipsnio autorė Edita Lansbergienė. Pristatydama J. Jakubėnaitės kūrybą ji akcentavo gilų ir pagarbų literatės santykį su gamta. Autorė savo eilėse kalba apie gimtinės meilę ir išgyvena dėl nykstančios Lietuvos, emigruojančių lietuvių. „Gražus kūrėjos santykis su Aukščiausiuoju, nuolat esančiu čia pat", - pastebėjo E. Lansbergienė. Subtiliai literatė kalba apie norą mylėti ir būti mylimai, išsiskyrimo skausmą, bandymą išsaugoti brangius prisiminimus. Pastebėta, kad J. Jakubėnaitės eilėraščiuose daug apmastymų, kodėl gyvenimas yra toks, o ne kitoks, tačiau šalia ir didaktika - „ne žmogui žmogų smerkti".

Knygelėje savo sielai artimų posmų ras ir vaikas, ir vienišius, ir papilietiškos tarmės pasiilgęs skaitytojas.

Literatė Janina Jakubėnaitė pasakojo, kad mokykliniais metais skaitė labai daug knygų, stebėjosi autorių išradingumu ir pati panoro ką nors parašyti. Taip atsirado eilėraštukas apie katinėlį, o poemėlė „Ulyčioj unkstyvas rytas" - atminimo ženklas nykstančiam kaimui ir nykstančiai kalbai.

Ji sakė, kad nesitikėjo kada nors išleisti savo kūrybos knygelę, tačiau pusbrolio Algirdo Maldūno iniciatyva ir gerų žmonių aukų dėka poetės svajonės išsipildė. „Ačiū visiem, kurie skaitot ir nebrokijat", - dėkojo autorė. Ji skaitė savo kūrybą, dovanojo naująją knygą visiems, panorusiems ją paskaityti, ir mielai dalijo autografus.

Renginyje viešėję literatai negailėjo pagyrų plunksnos draugei. Irena Vidugirytė - Naktinienė linkėjo, kad poezijos ugnis negęstų, o ši knygelė nebūtų vienintelė. Apie savo kūrybos rinktinę svajojanti Marytė Undzėnienė žavėjosi tarmės išlaikymu. Ji pasakojo, kaip kadaise mama liepdavusi: „Nuveik kūtan, paliuobk korvį". Jeigu ji dabar pati taip pasakytų savo vaikams, šie nesuprastų, ką reikia padaryti.

Literatas Valentinas Dagys prisiminė apsilankymą Janinos Jakubėnaitės gimtinėje, kada jį nustebino, jog „tokioj menkoj trobelytėj gyvena toks talentas". Jis apgailestavo pats nesugebėjęs išlaikyti grynos papilietiškos tarmės ir linkėjo autorei kuo daugiau rašyti tarmiškai, kad išliktų gyvas žodis. V. Dagys neabejojo, kad J. Jakubėnaitės kūryba papuoš Biržų krašto literatų klubo „Versmė" almanachą, o naujoji knyga neužsigulės mokyklų bibliotekose ir taps puikia priemone mokantis tarmių.

Visi susirinkusieji knygos autorę meiliai vadino Janyte, visi stengėsi apkabinti, padovanoti gerą žodį, gėlę ar netgi sūrį. Miškininkė Jūratė Čepukienė prisiminė, kaip kartą išėjusi iš miško pamatė pasakišką vaizdą - iš rūko išniro baltas arklys. „Janytės kumelytė" laisvai ganėsi pievoje, nes nuklysti nuo namų jai neleido miškas ir upelis. „Viskas taip paprasta ir suprantama, natūraliai susilieja su gamta. Gyvenant tokioje aplinkoje ir neišeina kitaip kalbėti - tik eilėmis", - sakė J. Čepukienė.

Popietė neprailgo, nes eiles papildė muzika - skambėjo Papilio moterų kvarteto ir romansų ansamblio atliekamos dainos, o susitikimą baigė susirinkusiųjų drauge sugiedota giesmė.

Ančiškių vaidintojai į sceną žengia drąsiai

Justinas Baltrušaitis
2009-06-09

 

Ančiškių bendruomenės teatriukas - tai kolektyvas, kurį gali lankyti visi kaimo vaikai ir jaunimas.

Savo veiklą pradėjo 2007 metais nuo spektakliukų kaimo bendruomenės šventėms.

Buratino vaidmenį sukūrė R. Baltrušaitis.

2008 metais pirmą kartą dalyvavo Tarptautiniame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje "Laimingas vaikų juokas", parodė V. Valiuškytės-Liagienės socialinį vaizdelį "Akmuo ir plaštakė".

Su Regimanto Kašausko pasaka "Fėja ir aplėpausis" 2009 metų vasarį dalyvavo vaikų ir jaunimo teatrų šventės "Šimtakojis" rajoninėje apžiūroje.

Gegužės 9 d. Vabalninke vykusiame devintajame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje "Laimingas vaikų juokas" parodė muzikinį spektaklį pagal A. Tolstojaus pasaką "Auksinis raktelis arba buratino nuotykiai". Spektaklio premjerą šiltai sutiko žiūrovai, gerai įvertino festivalio svečiai, organizatoriai.

Scenoje vaidina 15 artistų, kurių amžius labai įvairus: nuo šešerių metų iki septyniolikos. Ir nors atlikėjai spektaklio metu neištaria nė vieno žodžio, žiūrovams viskas puikiai suprantama. Pagrindinį buratino vaidmenį sukūrė pirmokas Rokas Baltrušaitis. Ančiškiečiai gali didžiuotis, kad vieninteliai turėjo profesionalų apšvietimą, kuriuo pasirūpino Rimantas Baltrušaitis. Angelė Šakalienė, teatro studijos "Fėja" vadovė, festivalio rengėjų komiteto narė, neliko to nepastebėjusi.

Ančiškiečiai džiaugiasi sėkmingu pasirodymu ir ruošiasi spektaklio pristatymui kituose renginiuose.

Premjera Nausėdžiuose

Gita Jarmalavičienė
2009-06-09

 

Paskutinįjį pavasario šeštadienį Nausėdžių dramos kolektyvas kaimo ir aplinkinių kaimų gyventojus pakvietė į premjerinį spektaklį „Keistas gimtadienis".

Spektaklio aktoriams ir režisierei žiūrovai negailėjo nei aplodismentų, nei gėlių.

Spektaklis pastatytas pagal Vetusčio slapyvardžiu pasivadinusio autoriaus pjesę. Vaidmenis atliko ne pirmą kartą scenoje pasirodantys aktoriai mėgėjai: motina - J.Vaičekonienė, dukros - J.Vaičekonytė, M.Karoblytė, G.Urbonaitė, Tomas - D.Jarmalavičius, teta Loreta - G.Jarmalavičienė.

Nuo pirmų spektaklio akimirkų žiūrovai palaikė aktorių vaidybą. Girdėjosi juokas, aplodismentai. Pjesė - su fantastikos elementais, kai viena iš dukrų paverčiama nematoma. Ji išgąsdina į svečius atvykusią tetą Loretą, kuri, patikėjusi klaidžiojančiomis dvasiomis, surengia spiritizmo seansą.

Po spektaklio žiūrovai negailėjo pagyrimo ir padėkos žodžių. Aktoriai buvo apdovanoti gėlėmis. Kolektyvą subūrė ir spektaklį kūrė režisierė Gita Jarmalavičienė. Žiūrovų pageidavimu spektaklis bus kartojamas.

Šeimos šventė Pabiržės mokykloje

Daiva Monkevičienė
2009-06-09

 

Pabiržės pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokinukai, jų mokytojos, muzikos vadovės sukvietė mamytes ir tėvelius, sesutes ir broliukus, močiutes ir senelius į Šeimos šventę.

Renginyje skambėjo smagios dainos.

Renginio vedėjos susodino visus pavasarinėje pievoje.

Joje matėme priešmokyklinukus - boružiukus, pirmokus - voriukus, antrokus - įvairiaspalves pievų gėles, trečiokus - bitutes ir skruzdėliukus, ketvirtokus - žiogelius. Boružiukai dainelę skyrė tėčiui, o antrokai - mamai. Pirmokai kvietė į pono voro vestuves. Bitutės vis dūzgė ir rinko nektarą iš pavasarinių gėlių. Skruzdėliukai plušo, tempė šapelius bei dainavo nuotaikingą ir darbingą dainelę, kokie jie darbštūs ir vikrūs. Ketvirtokai šoko ir dainavo apie tinginį žiogą, kuris visą vasarą tik grojo smuikeliu.

Pradinukai savo brangiausius žmones apdovanojo bučiniais ir pačių darytomis gėlėmis.

Prieš 85 metus įsikūrė Lietuvai pagražinti Draugijos Biržų skyrius

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus "Sėla" muziejininkas
2009-06-09

 

1924 05 04 "Biržų žinios" pranešė: "Š. m. balandžio 18 d. Miesto Valdybos bute įvyko susirinkimas, kad įsteigus Lietuvai pagražinti Draugijos Biržų skyrių. Į draugijos skyriaus narius įsirašė 23 asmenys".

1927 m. pastatyti bokšteliai "kvietė" kartu nusifotografuoti.

Steigimo iniciatoriai buvo Biržų miesto tarybos nariai. Daugelį metų šios draugijos pirmininku buvo ilgametis savivaldybininkas, burmistras ir viceburmistras P. Klybas, sekretoriumi M. Mažuika. Jie rūpinosi Biržų miesto tvarkymu, kultūriniu gyvenimu.

Tame pačiame "Biržų žinių" numeryje buvo pranešta, pranešė: "Biržų moksleivija ir gyventojai balandžio 30 d. iškilmingai piliakalnyje kūreno Vilniaus ugnį ir gegužės mėn. 1 d. pasodino ten pat Vilniaus medį".

1927 m. Biržų tvirtovės prieigose pastatyti su užrašais bokšteliai, skirti Biržų miesto Magdeburgo teisių gavimo ir patvirtinimo įamžinimui. Lėšomis ir darbais rūpinosi Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyrius.

1927 "Biržų žinios" pranešė, kad draugijos rūpesčiu piliakalnyje tvarkomos patrankos, užsakyti ir dirbami suolai, tvarkomi takai.

Radvilų atminimas pagerbtas ir Stelmužės dvaro parke

Antanas Seibutis
2009-06-06

 

Zarasų rajono garsiajame Stelmužės dvaro parke, kurio didžiausios puošmenos yra visos Lietuvos pažiba Stelmužės ąžuolas ir medinė bažnytėlė, Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno draugijos komisija buvo numačiusi pasodinti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ąžuolų grupę.

Gegužės 17 dieną kiekvienam Lietuvos šimtmečiui pasodinta po 10 ąžuoliukų. XVI šimtmetis skirtas kunigaikščių Radvilų giminei, išskiriant pusbrolius biržietį Mikalojų Radvilą Rudąjį ir nesvyžiškį Mikalojų Radvilą Juodąjį bei Lenkijos - Lietuvos valstybės karalienę Barborą Radvilaitę (pirmojo seserį, antrojo pusseserę).

Ąžuoliukus naujai pasodintai giraitei parūpino mūsų kraštietė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

Knyga apie Biržų - Pasvalio gamtą bei istoriją pristatyta ir Vilniuje

Antanas Seibutis
2009-06-06

 

Birželio 3 dieną sostinėje Vilniaus biržiečių klubas „Krivūlė" ir Vilniaus pasvaliečių bendrija surengė A. Linčiaus ir V. Narbuto knygos „Biržų - Pasvalio krašto gamtos ir istorijos slėpiniai" pristatymą. Vakarą vedė šių eilučių autorius.

Priminus biržietišką ir pasvalietišką istorinę bendrystę, žodis buvo suteiktas profesoriui Vytautui Narbutui, kuris, talkinamas profesoriaus Augustino Linčiaus, apibendrino savo jau 56 metus trunkančią mokslinę veiklą.

„Taulos programos" direktorius Almonas Gutkauskas, priminė bendravimą su abiem knygos autoriais, o kalbą baigė pusiau rimtai, pusiau juokais paskelbdamas, kad „Tatulos programa" kuria ekologinės produkcijos valgytojų klubą.

Vilniaus pasvaliečių bendrijos pirmininkas poetas Mykolas Karčiauskas džiaugėsi tokios biržietiškai pasvalietiškos knygos pasirodymu. Kartu jis priminė apie numatomą Vilniuje statyti paminklą garsiesiems broliams Vileišiams ir pakvietė aplankyti Sporto rūmuose eksponuojamus 45 paminklo projektus. Galutinis variantas bus atrinktas birželio 12 d.

Susirinkusiems dainavo kraštietė iš Tabokinės Remigija Žemaitienė su sūnumi, akompanavo kita kraštietė Birutė Šernaitė.

Knygų lentynas papildė biržiečių kūryba

Rasa Penelienė
2009-06-06

 

Šių metų pirmasis pusmetis pasižymėjo biržiečių kūrybos leidinių gausa.

Nuo pirmosios knygos iki dvyliktosios - taip galima apibūdinti kūrėjų derlių.

„Gal tos mintys, tas kažko pajautimas atėjo iš vaikystės, iš tų šiltų, teisingų, nuostabių žmonių, kurie buvo šalia. Iš tų purienomis ištvinusių pavasarių. Po daugelio metų visa tai išsiliejo žodžiais... Žodžiais, kurie apkabina, guodžia, džiugina ir šildo. Galbūt jie sušildys ir Jus", - tokiomis mintimis pirmąją savo eilių knygą „Po dangum tuo pačiu" palydi gydytoja Lolita Čeponienė.

Eilėraščių autorė neklysta - jie išties šilti ir jaukūs. Jokių ambicijų nustebinti, priblokšti kažkokiais atradimais ar netikėtumais. Tai, kas suguldyta eilutėse ir tarp jų - lyg ir jau girdėta, matyta, išgyventa. Nuoširdumas ir paprastumas paperka, traukia - kaip ir po darbo dienos įsitaisyti patogiame krėsle ir gurkšnoti arbatą. Šįkart nepiktina ir leidėjų klaida - du kartus išspausdintas eilėraštis „Rudenio lietus". Jis, ko gero, galėtų pretenduoti į „patį pačiausią".

Bronislavos Valerijos Papinigytės - Šernienės knyga „Laiko žydėjimas" - jau antroji. Autorė lieka ištikima savo kūrybos stiliui ir temoms - eiles skiria mamai, miestui, tėviškei, sutiktiems žmonėms, datoms. Knygelę puošia pačios autorės iliustracijos ir nuotraukos, susiję su jo kūrybine veikla.

Antrąją knygelę išleido ir Aldona Tamulėnaitė - Mažuikienė. „Broliai ir Sesės" - tai publicistiniai kūriniai, kuriuose atsiskleidžia kovos už Laisvę keliai, šiandienos vaizdai ir negandos. Kraštotyrininkas Jonas Dagilis šią knygą pristato kaip rinktinę, „sudarytą iš gausių garbaus amžiaus buvusios partizanų ryšininkės, už tai teistos 25 metams, politinės kalinės raštų".

Produktyvumu nepralenkiamas Benediktas Medvedevas. Dvyliktąja eilėraščių, parodijų ir epigramų knygele „Partiankos" jis vėl pliekia visuomenės negeroves, negailestingai vanoja prisitaikėlius, veidmainius, padlaižūnus, ištvirkėlius, ilgapirščius. P. Benedikto kūryboje - kaip kare: aukų daug. Kas nugalėtojas? Tai paliekama spręsti skaitytojui.

Pirmosios knygos pristatymui rengiasi Vitalija Kairienė. 75-metį švenčiančios autorės kūrinių rinktinė „Rūkas pievą perbrido" dar kvepia spaustuvės dažais. Ją biržiečiai galės išvysti per knygos pristatymą, kuris vyks birželio 6 dieną 15 valandą Biržų pilyje.

Gegužę literatų klubas „Versmė" pristatė naują biržiečių kūrybos vaikams almanachą „Kėlė saulę beržai".

O antrojo istorinio romano „Prabėgę metai" autorius Valentinas Dagys jau įsisukęs į knygos pristatymo maratoną. Jis romane pasakoja apie Biržų krašto žmonių gyvenimą bei dalyvavimą 1863 metų sukilime, todėl sulaukia ypatingo biržiečių susidomėjimo.

Dalia Kutraitė norėtų įamžinti savo senelio nuopelnus Biržų kraštui

2009-06-06

 

Biržiečiai gerai pažįsta žurnalistę Dalią Kutraitę, kuri kadaise iš televizijos ekrano pasakojo apie žymius Lietuvos žmones. Vėliau ją matė besisukančią visuomeninės bei politinės veiklos verpetuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad jos šaknys - Biržų žemėje. Apie tai - kraštotyrininko Jono Dagilio ir Dalios Kutraitės - Giedraitienės pokalbis.

J. D. : Gerbiamoji, nežiūrint, kad praėjo dešimtmetis, kai Lietuvos televizijos žiūrovai gėrėjosi Jūsų rengtomis laidomis „Kalbina Dalia Kutraitė", žmonės nepamiršo Jūsų autorinių laidų. Nesu Jūsų kalbintų asmenybių lygio, todėl pokalbiui peršuosi pats.

D. K. : Kalbėkimės.

J. D. : Iš oficialių dokumentų išguiti tėvavardžiai, kurie kraštotyroje buvo tarsi visrakčiai į asmenybių kilmę. Būdamas senamadiškas kraštotyrininkas, noriu paklausti „senoviško" klausimo - koks Jūsų tėvo vardas?

D. K. : Mano tėvas - Vitas Kutra.

J. D. : O jo tėvavardis?

D. K. : Jurgis.

J. D. : Galima spėti, kad esate ilgamečio Biržų gimnazijos vicedirektoriaus Jurgio Kutros anūkė.

D. K. : Tikrai taip.

J. D. : 2008-aisiais Biržų gimnazija minėjo savo veiklos devyniasdešimtmetį. Negirdėjau, kad iškilmėse būtų dalyvavusi vicedirektoriaus Jurgio Kutros anūkė. Neabejoju, kad būtumėte praturtinusi renginį, o ir pačiai, besidominčiai giminės istorija, tai būtų buvę prasminga. Nepakvietė ar neturėjote galimybių atvykti?

D. K. : Net neinformavo...

J. D. : Sukaktys, minimos datos ateina ir praeina. 2018 m. bus Biržų gimnazijos šimtmetis. Pasvajokime: ta proga bus parašyta ir išleista monografija. Kam parengti skyrių apie vieną ryškiausių mokyklos vadovų Jurgį Kutrą, jeigu ne jo vaikaitei - patyrusiai žurnalistei Daliai? Manau, prie to prisidėsite?

Iš didelės Kutrų sodybos Šniurkiškių kaime liko tik klėtelė. Po senąją sodybvietę Dalia Kutraitė dairėsi per filmavimo kameros objektyvą.

D. K. : Be jokios abejonės, labai norėčiau prisidėti atskleidžiant ir įamžinant mano senelio, pedagogo ir literato nuopelnus Biržų kraštui. Visą savo žurnalistinę karjerą televizijoje kalbinusi žmones, ieškojusi asmenybių ir siekusi pagarsinti jas ir jų likimus, jaučiu didelę skolą prieš senelį, kurio gyvenimas ir prasmingas, ir tragiškas. Tačiau, gerbiamas Jonai, šiam darbui turėčiau prašyti Jūsų pagalbos, nes turiu pripažinti, kad ir apie mano protėvius, ir jų veiklą jūs žinote gerokai daugiau už mane. Tad kibkime į darbą kartu.

J. D. : Monografija ar kitas solidus leidinys, kuriame būtų išsamiai parodyta Jurgio Kutros pedagoginė, kultūrinė veikla, - būtina priemonė, pagerbiant ir visus kitus gimnazijos darbuotojus, ten išugdytas asmenybes, permainingus jų likimus. Biržai garsūs ne tik alumi, geologiniais reiškiniais, bet ir žmonėmis, palikusiais ryškius pėdsakus Lietuvos Nepriklausomybės kovose, moksle, kultūroje. Takus būsimiems valstybės bei visuomenės veikėjams nutiesė Biržų aukštesnioji pradinė mokykla, pradėjusi veikti nuo 1908 m. rudens, o nuo 1918 m. - Biržų gimnazija.

Su šių mokyklų įtaka Biržų kraštui yra tekę susidurti netikėčiausiomis aplinkybėmis. Prasidėjus Atgimimui ilgokai kalbėjomės su tuometiniu Lietuvos TSR MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju Ksaveru Kairiu. Į priėmimą ėjau, žinodamas dalies biržiečių priešiškumą Biržų pilies atstatymui. Žinojau ir tai, kad tuometinė Lietuvos valdžia buvo mušta maskviškių už „viduramžių didikų rūmų atstatinėjimą". Žinodamas, kad Biržų pilies atstatymą daugiausia lėmė pašnekovo konkretūs veiksmai, klausiau, kokios vidinės jėgos vertė eiti prieš dvi sroves? Atsakė, kad pagal išgales stengėsi ką nors gera padaryti Biržams. Tokį jį išugdžiusi Biržų gimnazija, kurią baigė 1928 m.

Taigi, Biržų pilies atstatymą netiesiogiai nulėmė ir Jurgio Kutros pedagoginė veikla.

Mano, kraštotyrininko, užrašuose apie Kutras yra šie duomenys:

Kutra Jurgis, Jurgio, gimė 1891m., gyveno Biržuose, buvo mokytojas. Išvežtas į lagerį 1941 06 19 - Norilskas, Krasnojarsko kr.; 1943 m. - Taišetlagas, Irkutsko sr.; 1942 09 12 nuteistas dešimčiai metų; mirė lageryje 1943 09 27.

Šeima ištremta 1949 m.

Kutra Vitas, Jurgio, g. 1927, iš Biržų tremtas 1949 04 21 į Bodaibo r. Irkutsko sr.

Kutraitė Dalia, Jurgio, g. 1928, iš Biržų tremta 1949 03 27 į Tulūno r. Irkutsko sr. Ten su motina ir mirusios.

Kutrienė Aleksandra, Kazio, g. 1902, iš Biržų tremta 1949 03 27 į Tulūno r. Irkutsko sr.

Eugenijus Matuzevičius, Halina Korsakienė - Nastopkaitė ir kiti laisvi menininkai geriausiais žodžiais minėjo savo mokytojo Jurgio Kutros vardą. Jūs, suprantama, žinote, kad tai buvo neeilinė asmenybė.

D. K. : Ryškiausiai tai supratau net ne Lietuvoje, o tolimoje Amerikoje. Kai 1990 metais aplankiau Kalifornijoje gyvenantį legendinį poetą B. Brazdžionį. Filmuojant interviu, staiga paaiškėjo, kad tai mano senelio Jurgio Kutros mokinys. Tokio didelio poeto pagarbūs pasakojimai apie savo mokytoją, man padarė didelį įspūdį. Ėmiau domėtis senelio Jurgio darbais ir gyvenimu. Vėliau dirbdama žurnalistinį darbą susitikau ir daugiau garbingų jo mokinių. Apie jį kalbėjomės ir su šviesios atminties kunigu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, kuris taip pat geru žodžiu prisiminė lietuvių kalbos mokytoją.

J. D. : Neturiu įrodymų, kad Jūs su Raminta Lampsatyte, taip pat Jurgio Kutros anūke, esate kraujo giminės. Tačiau dvasiškai Jūs labai artimos. Raminta gimusi Amerikoje, mokėsi Vasario 16-osios vardo gimnazijoje Vokietijoje. Tapusi žinoma pianiste, koncertavusi geriausiose pasaulio koncertų salėse ji nenutautėjo, neišpuiko. Visos Kutrų giminės atminimui Biržų Vlado Jakubėno vardo muzikos mokykloje įsteigė Palmyros (savo motinos) vardo premiją, kurią kasmet įteikia to vertiems moksleiviams. Nenustebčiau, jeigu ir Dalia Kutraitė - Giedraitienė įsteigtų kai ką panašaus. Pavyzdžiui, Jurgio Kutros vardo fondą, kuris paremtų vieną kitą Biržų gimnazistą, studijuojantį humanitarinius mokslus.

D. K. : Tikrai puiki idėja, kurią pasistengsiu įgyvendinti.

J. D. : Jeigu tai ir būtų įgyvendinta, - mažoka. Apie tokius, koks buvo Jūsų senelis, visuomenei reikia priminti nuolatos. Būtina namą, esantį Vytauto g. 55, kur gyveno Kutrų šeima, paženklinti atminimo lenta. Bet tas namas jau turi ne vieną savininką. Be to, su atminimo lentomis, padarytomis artimųjų ar iškilias asmenybes gerbusiųjų lėšomis, Biržuose yra daug karčios patirties. Naujiesiems tų pastatų savininkams tai nepatiko ir lentas nuplėšė. Liūdniausia, kad formaliai naujieji savininkai buvo teisūs.

D. K. : Iš tikrųjų atminimo lenta - ne vienintelis būdas įamžinti senelio atminimą. Jau ir jūs pats paminėjote kur kas geresnių priemonių. Sugalvokime ką nors, kas būtų priimtina ir kitiems, kam pritartų kraštiečiai. Neabejoju, kad Jūsų galvoje knibžda daugybė puikių idėjų.

J. D. : Kiek iš įvairių šaltinių pažįstu Jūsų senelį, jis buvo ne tik veiklus, bet ir kuklus žmogus. Todėl manau, kad Jis pats nesutiktų, kad būtų kaip nors išskirtinai įamžintas. Be Jurgio Kutros šeimos, istorinių įvykių sūkuriuose nukentėjo ir kiti Biržų gimnazijos mokytojai, moksleiviai. Kol kas apie juos medžiaga guli tik gimnazijos muziejuje. Kaip paviešinti atminimą, gražių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai šviesios atminties kunigas Antanas Balaišis Pabiržėje, bažnyčios šventoriuje, įrengė Memorialą tremtiniams ir politiniams kaliniams iš Pabiržės parapijos atminti. Ten pavardžių - dešimtys. Prie gimnazijos tiek nebūtų. Bet visi mokytojai ir jų mokiniai būtų pagerbti vienoje vietoje. Apie tai Biržuose kalbama ne pirmi metai, bet kol kas kalbos ir lieka kalbomis.

D. K. : Tad imkimės darbo, padarykime ką nors, kad kalbos taptų darbais, kurie praturtins mielą Biržų kraštą gražiais pagarbos savo žmonėms akcentais.

J. D. : Lankėtės Kuginių kapinaitėse, kuriose palaidoti Jūsų senelio tėvai, kiti artimieji, pabuvojote sumažėjusiame Šniurkiškių kaimelyje, Anglių kalne atidavėte pagarbą žuvusiems 1863 m. sukilimo kovose. Jūsų giminės šaknys - Šniurkiškiuose. Ši vieta sukilimo eigos ir tautiškai nusiteikusių Jono bei Jurgio Kutrų veiklos dėka įrašyta įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose. Šiuos faktus reikia pristatyti dabartinei visuomenei.

Rengiamasi leisti knygą apie Gajūnus. Medžiaga renkama ne tik apie Gajūnus, bet ir kaimyninius kaimelius, vienkiemius ir jų žmones. Tai Variakojiškis, Montvydiškis, Vaivadynė ir dar kelios gyvenamosios vietovės, kurias įvairiais saitais jungė Gajūnai. Tarp iškiliausių to krašto žmonių turėtų būti deramai pristatyti ir Šniurkiškių Kutros. Jų gražūs darbai turi būti žinomi ateinančioms kartoms.

Orkestrai grojo ir džiazą, ir „Titaniko" melodijas

Antanas Seibutis
2009-06-02

 

Saulėtą šeštadienį prie tvirtovės rūmų buvo surengta Biržų kultūros centro ir Vlado Jakubėno muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrų fiesta, skirta Lietuvos tūkstantmečiui.

Renginyje pasirodė ir biržiečiai, ir svečiai iš kaimyninių rajonų.

Vingriomis melodijomis žiūrovus žavėjo šeimininkai - jungtinis pučiamųjų orkestras, turėjęs net du vadovus - Gitą Korsaką ir Rimą Venskienę.

Dėl žiūrovų dėmesio su muzikantais „rungėsi" žavingos Pasvalio šokėjos.

Rokiškio muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas grojo kartu su visais, tik ranka parodydamas kūrinio atlikimo pradžią ir pabaigą.

Pasvalio muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestrui, vadovaujamam Evaldo Kundroto, buvo nelengva atkreipti į save klausytojų dėmesį, nes muzikantus „užgožė" kartu su jais pasirodžiusios žaviosios Pasvalio šokėjos.

Graži aplinka, puikios melodijos nepaliko abejingų biržiečių - jie lingavo muzikos ritmu, nejučiomis mušė į taktą koja, atsirado išdrįsusių ir pašokti. Skambėjo įvairių stilių muzika - nuo džiazo iki garsiojo „Titaniko" motyvų.

„Tikra žadėta fiesta", - kalbėjo po koncerto nenoriai besiskirstantys žiūrovai.

Lapiškiečiai įamžino kaimo atminimą

Kęstutis Slavinskas
2009-06-02

 

Šeštadienį Lapiškių kaimo žmonės ir kraštiečiai rinkosi Stanislovo Grigaliūno sodyboje.

Lapiškių kaimo vardas pirmąsyk paminėtas 1715 metais. Kraštiečių šventės metu iškilmingai buvo atidengtas kaimo pavadinimo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose simbolizuojantis paminklinis akmuo.

Lapiškių kaimo žmonės dėkojo metalinį kryžių paminklui nukalusiam rajono tarybos nariui Vytui Jareckui.

Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja pasakojo, kad per dešimtį tonų sveriantį riedulį iš Lapiškių dvaro teritorijos traktoriais atitempė ūkininkai Gvidas ir Ignas Simonavičiai. Akmenį pastatė „Mažeikių naftos" darbuotojas Marijanas Bogdanas.

Lapiškių kaimo žmonės dėkojo metalinį kryžių paminklui nukalusiam rajono tarybos nariui Vytui Jareckui. Šio projekto rėmėjas - Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Žmonės dėkojo Biržų krašto muziejaus „Sėla" istorikui Antanui Seibučiui, renginio organizatorei Onai Jurkonienei ir visiems rėmėjams bei talkininkams.

Paminklinį akmenį šventinusi Jungtinės metodistų bažnyčios kunigė Walla Carlsson kalbėjo apie gimtųjų šaknų ir istorijos svarbą.

Šventės vietoje buvo iškelta Lapiškių vėliavą, sugiedotas Onos Jurkonienės sukurtas Lapiškių himnas. Eilėmis kraštiečius sveikino jaunieji skaitovai.

Renginio metu Pranciška Visockienė apžvelgė kaimo praeitį ir dabartį. Daugiau nei prieš pusšimtį metų Lapiškiuose gyveno 86 gyventojas, o šiuo metu - 31. Kaimo vardą garsina audėja Bronė Stapulionienė, duonos kepėja Ona Visockaitė, keturis sūnus užauginusi Otilija Simonavičienė, siuvėja Ona Klikavičienė, paminklo teritoriją tvarkantys Alfonsa ir Stanislovas Grigaliūnai.

Susirinkusiems griežė Pačeriaukštės kultūros namų muzikantai, kraštiečiai bendravo prie suneštinių vaišių stalo ir vaišinosi Petro Visocko padarytu alumi, ragavo pavasarinį medų, naminę duoną, sūrius ir derino būsimojo susitikimo datą.

Jaunieji Biržų muzikantai - muzikinėje Lietuvos tūkstantmečio pynėje

Muzikos mokyklos informacija
2009-05-30

 

Galingu pučiamųjų orkestrų koncertu Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla užbaigia renginių savaitę, skirtą Lietuvos tūkstantmečiui. Šiandieną 13 val. pilies prieigose koncertuoja Pasvalio, Rokiškio muzikos mokyklų pučiamųjų orkestrai bei Biržų kultūros centro ir Vlado Jakubėno muzikos mokyklos jungtinis orkestras. Projekto kuratorius - mokytojas metodininkas Gitas Korsakas.

Antradienį pilies menėje nuaidėjo penktasis jaunųjų pianistų Palmyros vardo premijos konkursas, kurio iniciatorė yra Hamburgo aukštosios muzikos mokyklos profesorė Raminta Lampsatytė.

Profesorės mamos gimtinė yra Medeikiuose, todėl jaunųjų menininkų konkursai yra skiriami jos motinos Palmyros atminimui.

Palmyros vardo premijos konkurso dalyviai su profesore Raminta Lampsatyte.

Konkurse pirmą kartą Lietuvoje buvo atliktas K. Stochauzen fortepijoninių pjesių ciklas „Zodiako ženklai". Už puikų kūrinių atlikimą jaunuosius Biržų atlikėjus profesorė apdovanojo piniginėmis premijomis. Pagrindines premijas laimėjo Milana Žadeikaitė (mokyt. D. Bukienė), Tautvydas Gilys (mokyt. R. Butkevičienė), Gabija Laumytė ir Kamilė Podinskaitė (mokyt. I. Valotkienė), 8 mokiniai gavo paskatinamąsias premijas.

Tradiciškai buvo apdovanotos ir jaunosios dailininkės Gerda Kasilevičiūtė (mokyt. E. Skuja) ir Simona Unglinikaitė (mokyt. V. Jažauskas).

Ketvirtadienį pilies skliautus suvirpino mokyklos jaunių ir jaunučių chorų bei vokalinių ansamblių ir solistų atliekamos dainos. Skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių didžioji dalis bus atliekama respublikinėje dainų šventėje „Amžių sutartinė". Dirigavo jaunosios dirigentės Karolina Kalinauskaitė, Giedrė Skiauterytė, Arūnė Kairytė, Kristina Simanavičiūtė. Dainininkams vadovauja mokytojos metodininkės Jūratė Duderienė ir Palmira Briedienė.

Mokyklos chorai yra Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė" dalyviai, o jaunių choras yra pakviestas dalyvauti ir Pasaulio lietuvių dainų šventės dienoje. Į ją pakviestas ir folkloro ansamblis „Untytė". Taip pat į šventę atrinkti jaunųjų smuikininkų ansamblis, tradicinių kanklių ansamblis bei pučiamųjų orkestras.

Tad šią vasarą jaunieji muzikantai patirs daug gražių akimirkų įsiliedami į bendrą muzikinę pynę, skirtą Lietuvos tūkstantmečiui paminėti.

Biržuose sklandė Poezijos pavasario paukštė

Gražina Dagyte
2009-05-30

 

Į Biržų pilies rūmus praėjusį šeštadienį atplasnojo tryliktojo Poezijos pavasario paukštė.

Renginį organizavę „Versmės" klubo literatai savo gerbėjams pristatė šeštąjį savo kūrybos almanachą „Kėlė saulę beržai". Jame sudėti dvidešimt penkių mūsų krašto literatų kūriniai vaikams. Poezijos, prozos ar dramos eilutėmis grįždami į tolimus vaikystės metus, autoriai pratęsia žinomų mūsų krašto poetų ir rašytojų - J. Janonio, K. Binkio, B. Sruogos, L. Žitkevičiaus, K. Jakubėno, P. Drevinio, A. Karosaitės, A. Zurbos - tradiciją kurti mažiesiems. Knygelę savo piešiniais iliustravo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriaus mokiniai, vadovaujami mokytojo Vidmanto Jažausko.

„Versmės" klubo literatai savo gerbėjams pristatė šeštąjį savo kūrybos almanachą „Kėlė saulę beržai".

Versmiečių kūrybos gerbėjai turėjo galimybę bene pirmą kartą išgirsti literatų žaismingą žodį, gimusį iš didelio ilgesio vaikystės metams, tėvams, gimtosios sodybos takeliams.

Pagyrimo žodžių ir aplodismentų nusipelnė neįgaliųjų ansamblis „Ištvermingieji", įtaigiai atlikęs keletą dainų, sukurtų pagal biržiečių literatų eiles.

Į Poezijos pavasario šventę įsijungė neįgaliųjų draugijos literatų klubas „Svajokliai" bei svečiai iš kaimyninių rajonų. Biržiečius sveikino iš Parovėjos krašto kilusi Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė" atstovė bei Pasvalio literatų klubo „Užuovėja", vadovaujamo Biržų krašte gyvenusios ir dirbusios Reginos Grubinskienės, žmonės.

Kaimynai kvietė atvykti į Pasvalio rajone, Krinčine, birželio 19 - ąją vyksiantį tradicinį renginį „Krinčino verdenės".

Biržuose pristatyta knyga apie brolius Yčus

Antanas Seibutis
2009-05-28

Penktadienį buvo pristatyta profesoriaus Jono Aničo knyga „Jonas ir Martynas Yčai". Ji skirta garsiesiems broliams, stovėjusiems prie XX a. moderniosios Lietuvos valstybės ištakų ir įnešusiems didžiulį indėlį į Lietuvos ir Biržų krašto istoriją, kultūrą, mokslą, pedagogiką, publicistiką, politiką.

Viena iš renginio organizatorių S. Rožėnienė (kairėje) pasakojo apie knygos autorių J. Aničą, o D. Balčiauskas priminė knygos atsiradimo aplinkybes.

Biržų bibliotekos direktoriui V. Muraliui trumpai pristačius Jono ir Martyno asmenybes, šių eilučių autorius plačiau priminė jų biografijas - mokslus, gyvenimą ir darbą Rusijoje, grįžimą į Lietuvą 1918 m. vasarą, aktyvų įsijungimą į atsikūrusios jaunos Lietuvos valstybės stiprinimą ir augimą.

Prisiminta ir jų valstybinė veikla, dalyvaujant pirmųjų Lietuvos vyriausybių darbe, vėliau besitęsusi pedagoginė, mokslinė, gamybinė karjera, aktyvus dalyvavimas Biržų krašto gyvenime, remiant kultūrą, spaudą, naujas statybas ir projektus. Minėtas jų šeimų gyvenimo kelias. Priminti ir artėjantys jubiliejiniai Yčams metai - 2010 m. sukaks 130 metų nuo Jono ir 125 metai nuo Martyno gimimo.

Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotojas Donatas Balčiauskas papasakojo knygos atsiradimo peripetijas ir apgailestavo dėl tik 300 egzempliorių knygos tiražo. Taip pat pasidalijo planais su Yčų gimtojo Šimpeliškių kaimo žmonėmis pastatyti brolių atminimui didžiulį akmenį jų gimtinėje bei iškalti atitinkamą užrašą.

Mero pavaduotojas Aurimas Frankas tikino, kad savivaldybė įmanomais būdais irgi prisidės prie brolių J. Ir M. Yčų atminimo įamžinimo.

Renginio pabaigoje bibliotekos direktorius V. Muralis priminė, kad Biržuose planuojama įkurti dar vieną gimnaziją, ir pasiūlė pagalvoti, ar nevertėtų ją pavadinti Jono ir Martyno Yčų vardais.

Kaip vokiečiai Biržų krašte giminių ieškojo

Antanas Seibutis
2009-05-23

Muziejininkų surengtoje Nakties šventėje tris vokiečių liaudies dainas atliko Carsten ir Ines Iwan iš Vokietijos miesto Leipcigo. Koks pavasarinis vėjas juos „atpūtė" į Biržus?

Carsten ir Inesa Iwan Papilyje.

Pirmuosius kontaktus su Carsten Iwan šių eilučių autoriui teko užmegzti prieš metus, kada jis kreipėsi, ieškodamas žinių apie savo protėvius, kurių pavardės - Lewoni, Lewanas, Lewonas ir panašiai. Jo protėvis Jan Lewan arba Iwan Lewanov išvyko iš mūsų kraštų XIX a. pradžioje. Carsten Vokietijoje yra jau šeštos kartos atstovas.

Prasidėjo paieškos ir keitimasis turima informacija. Vokiečiui pavyko rasti keletą Lewonų tarp paskelbtų internete XVIII a. vidurio ir pabaigos Biržų evangelikų reformatų bažnyčios knygų. Mums pavyko lokalizuoti Kirbulių, Užušilių kaimus, kuriuose tuo metu gyveno minėtos šeimos atstovai.

Į Vokietiją siunčiau visą informaciją apie dabartinių laikų Levanus. Carsten su jais, gyvenančiais Papilyje, Dirvonakiuose, Panevėžyje, užmezgė ryšį, pradėjo susirašinėti.

XIX a. pradžioje pagal bažnytines knygas Levanai kilę iš Kirbulių, Užušilių kaimų, tačiau pagal 1843 ir 1851 metų Papilio katalikų parapijos sąrašus žmonių su tokia pavarde atsiranda Skrebiškių, Griauzdės, vėliau Kraštų dvaro Bačiškių kaimuose.

Carsten Iwan yra įsitikinęs, kad Kirbulių ir Papilio krašto Levanai yra tos pačios giminės atstovai, tik skirtingų kamieno šakų.

Vienas jo su žmona Ines apsilankymo Biržų krašte tikslų buvo aplankyti Biržų rajoną, Papilio krašto kaimus, susitikti su Levanais, jų giminės atstovais.

Po svečiams nepaprastai patikusios „Nakties muziejuje" kitą dieną jie aplankė Kirbulių kapines, kur padėjo gėlių puokštę Levanų šeimos atminimui, Užušilių kapines, apžiūrėjo Biržų evangelikų reformatų bažnyčią.

Po to vyko Papilio link, apžiūrėjo garsųjį Papilio „Zomkelį", grafų Koscialkovskių, vėliau grafų Šuazelių de Gufje valdytą Papilio dvarą, susipažino su senąja Pakalninės mokykla.

Papilyje Carsten Iwan su Ines aplankė dvi Levanų giminės šeimas, klausėsi jų istorijų. Į Biržus grįžo kupini naujų įspūdžių, minčių, planų. Jų dar laukia tolimesnė kelionė po Pasvalio, Panevėžio rajonus, ieškant giminės pėdsakų. Tris dienas jie planavo viešėti Vilniuje, po to - skrydis į Berlyną, grįžimas į Lepcigą.

Jūros lėlės

Antanas Seibutis
2009-05-23

Gegužės 19 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta išraiškingų vilnietės Jūros Jasevičienės lėlių paroda „Meilė pagal Jūrą".

Lėlių kūrėja J. Jasevičienė savo lėles vadina Meile iš didžiosios raidės.

Ji lėles kuria jau penkiolika metų, dalyvauja tarptautinėse parodose bei projektuose ir savo lėles vadina Meile iš didžiosios raidės.

Jūra sako, kad lėlės niekada neišduoda, suteikia stiprybės, kartu džiaugiasi, „kai siela dainuoja".

J. Jasevičienės kuriamos lėlės labai išraiškingos.

 Jas vienija vienas žodis Meilė, tačiau kokia ji skirtinga - Patogi, Išburta, Neskubanti, Trapi, Saldi, Neapsisprendusi, Atsargi, Dėmesinga, Aštri, Lemtinga. Tad kiekvienas, aplankęs šią parodą, susiras sau artimą, suprantamą, reikalingą ir mielą Meilę.

Parodos apžiūrėjimas suaugusiam žmogui kainuoja 4 litus, vaikai ją gali aplankyti nemokamai. Beje, birželio 5-7 dienomis žadama surengti Biržų muziejuje kūrybines dirbtuves, kur visi norintys galės susipažinti su lėlių darymo specifika ir subtilybėmis.

Vabalninko muziejuje - paroda ir susitikimas

Kęstutis Slavinskas
2009-05-26

Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko filialo patalpose vyksta parodos ir susitikimai. Muziejininkė Ona Šoblinskienė džiaugėsi, kad ketvirtadienį prasidėjo jubiliejinė keturiasdešimtoji paroda.

Vabalninkietės su viešniomis.

Savo kūrinius vabalninkiečiams pristatė biržietė Genovaitė Vilnonienė - Mikalajūnienė. Ji dirbo Pabiržės kolūkyje, ketvirtį amžiaus gyveno Anykščiuose. Surengtoje parodoje demonstruojami nėriniai, siuvinėti paveikslai, dirbiniai iš popieriaus. Galima pasigrožėti iš siūlų ir popieriaus sukurtais gyvūnų siluetais, bei iš plonų siūlų nertais šalikais ir kepurėmis.

Parodos atidarymo metu koncertavo Kirdonių muzikantai - G. Vilnonienė - Mikalajūnienė yra Kirdonių kaimo kapelos narė.

Pasak O. Šoblinskienės, paroda veiks dvi savaites.

Po parodos muziejaus foje žmones į susitikimą pakvietė Dalia Manikaitė - Petraitienė. Panevėžio rajone gyvenanti buvusi vabalninkietė su kraštiečiais pasidalijo kelionių po Indiją įspūdžiais. Indijos moterų apdaru sariu vilkinti viešnia rodė iš egzotiškos šalies parsivežtas statulėles, stikliniu indu ir grūstuvu išgautus muzikos garsus. Vabalninkiečiai apžiūrėjo knygas apie Indiją, išgirdo pasakojimą apie šios šalies žmonių gyvenimo būdo ir charakterio bruožus.

Gyveno ir kūrė Vabalninke

Algirdas Butkevičius
2009-05-26

Prieš 140 metų netoli Kauno esančiame Raudondvaryje gimusio lietuvių muzikos patriarchu vadinamo kompozitoriaus, vargonininko, chorų dirigento, profesoriaus Juozo Naujalio (1869-1934) muzikinė karjera prasidėjo Vabalninke.

Vabalninko bažnyčioje buvo pirmą kartą atliktos J. Naujalio sukurtos lietuviškos mišios.

Kompozitorius 1913 metų rudenį iš Vabalninko kilusiam poetui ir kunigui Kaziui Žitkui- Vincui Stoniui ( jo atsiminimai „Juozas Naujalis Vabalninke „ išspausdinti ketvirtajame 1973-ųjų metų „Kultūros barų" numeryje), tuomet dar kunigų seminarijos pirmakursiui, sakė:

- Vabalninkas-vienas ryškiausių mano gyvenimo taškų, giliai įstrigusių į atmintį. Juk nuo Vabalninko aš pradėjau savo muzikinę karjerą... Išgyvenau ten lygiai metus. Atvykau ten 1890 metų rudenį ir 1891 metų rudenį pabėgau...

Paprašytas, kad profesorius papasakotų, kaip iš Vabalninko pabėgęs, jis pažadėjo tai padaryti Vabalninke, nes jau seniai svajojęs jį aplankyti.

Tačiau netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir tik 1917 metų vasarą Kazys Žitkus- Vincas Stonis gavo kompozitoriaus laišką, kuriame buvo rašoma, kad Naujalis liepos 10 dieną apie pietus būsiąs Subačiaus geležinkelio stotyje ir lauksiąs vežimo. „Vakarop, - rašo K. Žitkus, - Naujalis jau buvo įkurdintas mūsų seklyčioje".

Atsiminimų autorius rašo, kad liūdnai tą vasarą atrodė karo nuniokotas Vabalninkas. „ Visas jo centras buvo išdegęs, ir namų vietoje tik nuogi dūmtraukiai bekyšojo iš griuvėsių. Kadaise graži baltutėlė baroko stiliaus bažnyčia dabar stovėjo pajuodusi ir sviedinių apibraižyta, o nudegęs jos stogas buvo šiaudais apdengtas. Bažnyčios vidus dar graudžiau atrodė. Ypač liūdnai atrodė vargonai. Jų fasadas buvo stipriai apsmilkęs, o dekoratyviniai priekio vamzdžiai sviedinių skeveldrų sukapoti ir aplankstyti".

Kitą dieną po pusryčių nuėjus į kapines ir susėdus ant akmens, Juozas Naujalis kalbėjo:

-Kad tamsta žinotum, kaip man gaila to sudegusio Vabalninko. Man atrodo, kad su juo sudegė ir mano patys pirmieji, veržlūs jaunystės metai. Čia galutinai buvo išbaigta „Missa profundis", už kurią S. Moniuškos konkurse Varšuvoje laimėjau pirmąją vietą. Čia iš arti pažinau lietuvių liaudį ir ją visa širdimi pamilau.

Vabalninke J. Naujalis kurį laiką gyveno knygnešio Tomo Paliulio namuose. Pastebėjęs Tomo sūnaus Fabijono gabumus, prikalbino tėvus mokyti jį muzikos. Darbo pradžia jaunajam vargonininkui nebuvo lengva. Jo pirmtakas išsivežė visas natas. J. Naujalis savų neturėjo, o artimiausi knygynai buvo Varšuvoje ir Peterburge. Organizavo chorą. Pagal A. Baranausko tekstą „Prieš tavo sostą puolame su viera" parašė savo pirmąsias lietuviškas mišias, kurias giedoti vabalninkiečius choristus išmokė keturiais balsais. Susidomėjęs liaudies papročiais ir dainomis, užrašinėjo dainas ir jas harmonizavo. Keletą liaudies dainų išmokė dainuoti savo choristus. Daugiausia laiko praleisdavo grodamas Juozo Radavičiaus statytais puikiais trijų manualų vargonais, nes stengėsi tobulinti grojimo techniką, mokytis naujų giesmių. Vabalninke jautėsi gana vienišas. Susidraugavo su Adomu Aukštikalniu, kurį mokė muzikos. Jis turėjo ryšių su knygnešiais, platino draudžiamas lietuviškas knygas, jas skaitė.

„Pasibaigus muzikos pamokoms, - pasakojo kompozitorius, - eidavome su Aukštikalniu į jo apgyventą Žitkevičių seklyčią, kuri buvo virtusi tikra skaitykla".

J. Naujalis apsidžiaugė, kai kartą jį pakvietė į Cemnolonskams priklausiusį Guodžių dvarą. Jam patiko sena romantiška dvaro sodyba su dideliu parku, malonūs šeimininkai, muziką mėgstantys jų sūnus Liudas ir dukra Marilė. Liudas ir Marilė pasidarė nuolatiniais J. Naujalio svečiais. Tai nepatiko klebonui, sumaniusiam jaunąjį vargonininką apvesdinti su buvusio vargonininko dukra Kaze Jacevičiūte. J. Naujalis, dar 1888 metais Varšuvoje susižiedavęs su savo būsimąja žmona Monika Kritaite, Vabalninke siūlomų vedybų atsisakė. Santykiai su klebonija atvėso, todėl jis dar artimiau susibičiuliavo su savo mokiniu Aukštikalniu. Kartu eidavo į Vabalos brastą pasimaudyti, į artimiausius kaimus nuveždavo draudžiamų lietuviškų knygų, užrašinėdavo liaudies dainas.

1891 metų vasarą J. Naujalį mokslo draugas pakvietė į Rietavą, kur buvo reikalingas vargonininkas. Vieną rudens dieną, vos pradėjus švisti, išvažiavo su uždarbiaujančiu vežėju Ošeriu Subačiaus geležinkelio stoties link. Kaip pats kompozitorius sakė, išvažiavo drąsiai žvelgdamas į ateitį, nes vienerių metų gyvenimo mokykla nuošaliame Vabalninke buvo jį gerokai užgrūdinusi ir paruošusi tolimesniems skrydžiams.

Vabalninkiečiai saugo ir gerbia kompozitoriaus atminimą. Prieš dvidešimt metų Vabalninke buvo iškilmingai paminėtos 120-osios J. Naujalio gimimo metinės: šventėje dalyvavo jo sūnus Tadas su vaikaičiu, bažnyčios šventoriuje pasodintas ąžuoliukas, atidengta paminklinė lenta, o viena gatvė pavadinta Juozo Naujalio vardu.

Biržų muziejininkus aplankė kolegos žemaičiai

Antanas Seibutis
2009-05-19

Gegužės 13 dieną Biržų muziejininkai sulaukė mielų svečių - Žemaičių muziejaus „Alka" darbuotojų iš Telšių su direktoriumi Stasiu Kasperavičiumi priešaky.

Telšių muziejininkai prie Kirkilų ežerėlių.

Beje, viena iš viešnių Elvyra Spudytė, Žemaičių muziejaus „Alka" vyriausioji fondų saugotoja, buvo paskelbta geriausia 2007 metų muziejininke už reikšmingų ir unikalių eksponatų kaupimą, saugojimą, tyrimą bei populiarinimą.

Kolegos iš Žemaitijos sostinės pageidavo pamatyti karstines smegduobes, karstinės kilmės ežerėlius. Teko šių eilučių autoriui parodyti Geologų, Lapės, Karvės Olos, Velykų smegduobes. Svečius itin sužavėjo Kirkilų ežerėliai.

Patiko svečiams ir Astravo užtvanka, ir dvaras, ir Širvėnos ežeras. Žinoma, ir Biržų tvirtovės pylimai, bastionai, gamtos bei istorijos vienovė.

Svečiams buvo parodytas ir tradicinis „Žaldoko alus", mūsų muziejaus ekspozicija, sukaupti biržietiškos istorijos turtai.

Prisiklausę žemaitiškos šnektos, pabendravę su tolimesnio regiono kolegomis, aptarę ir rūpesčius, ir džiaugsmus, biržiečiai muziejininkai tokiu būdu paminėjo ir artėjančią Muziejininkų dieną - gegužės 18-ąją.

Dovanos bibliotekai

Biržų viešojoje bibliotekoje lankėsi poeto Kazio Jakubėno ir žymaus teisininko bei poeto Alfonso Jakubėno brolio Romualdo Jakubėno vaikai: sūnus Edmundas Jakubėnas ir dukra Vanda Jakubėnaitė-Maceikienė su sūnumi Evaldu.

Svečiai susipažino su bibliotekoje esančiomis Kazio ir Alfonso Jakubėnų knygomis, surinkta kraštotyrine medžiaga apie juos.

Svečiai bibliotekai padovanojo Edmundo Jakubėno sudarytas knygas. Pirmoji - Kazys Jakubėnas „Raštai. T. 1-4". Kazio Jakubėno kūryba sutalpinta į du pirmuosius tomus. Rankraščiai, studijos apie jo kūrybą, atsiminimai apie poetą ir kita informatyvaus pobūdžio medžiaga sudėta į trečią ir ketvirtą tomus.

Kita knyga - Alfonsas Jakubėnas „Žemė degė po kojomis". Knygoje poeto kūryba, atsiminimai, straipsniai ir literatūra apie jį. Kai kurie kūriniai surinkti iš rankraščių ir publikuojami pirmą kartą.

Knygos išleistos labai mažu tiražu, todėl skaitytojai jas ras tik Viešosios bibliotekos Informacijos skyriuje.

Svečiai susipažino su bibliotekoje esančiomis Kazio ir Alfonso Jakubėnų knygomis, surinkta kraštotyrine medžiaga apie juos. Bibliotekininkės padovanojo savo parengtą poezijos rinkinį „Poezijos sparno paliesti", kuriame yra ir poeto Kazio Jakubėno eilėraštis.

Nijolė Taujanskienė, Informacijos skyriaus

vyr. bibliotekininkė

Žaliųjų klubo „Agaras" protesto žygiui - 20

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus
„Sėla" muziejininkas
2009-05-16

Prieš 20 metų, pačiais aktyviausiais Sąjūdžio metais, gegužės 7 dieną Biržų Žaliųjų klubas „Agaras" pakvietė į ekologinį protesto žygį po Biržų rajoną.

Protesto žygio dalyviai. Kalba Kęstutis Baronas.

Keliauta tokiu maršrutu - Biržų miesto estrada, K. Požėlos kolūkio kailių apdirbimo cechas, Medeikiai, „Aušros" gyvulininkystės kompleksas, Skaistkalnės gipso karjeras, Karvės Ola, Karajimiškis, Biržų miesto kanalizacijos valymo įrenginiai.

Susitikimų metu diskutuota apie gamtinę situaciją Biržų rajone, reikalauta saugoti, gerbti gamtą, nekenkti jai, žmonėms, rūpintis mūsų pačių ir mūsų vaikų ateitimi.

Albino Tindžiulio - Dėdės atminimas įamžintas prie jo gimtojo Gineišių kaimo

Antanas Seibutis
2009-05-16

Artėjant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai, pravartu prisiminti žmones, stovėjusius prie partizaninio karo ištakų, organizavusius pirmuosius pasipriešinimo kovotojus, savo pavyzdžiu rodžiusius, kad ne visi, šaukdami „ura", sutiko tarybinės valdžios sugrįžimą.

Paminklas Albinui Tindžiuliui Gineišiuose.

Važiuojant keliu Biržai - Rokiškis, už poros kilometrų nuo Pandėlio, yra Gineišių kaimas. 2006 m. prie pat kelio atsirado medinis paminklas - stogastulpis, kurį pastatė Gineišių gyventojas Rimvydas Tindžiulis su bendraminčiais, pagerbdamas vieną pirmųjų partizaninio judėjimo tuometėje Biržų apskrityje organizatorių, savo dėdę, buvusį Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitoną Albiną Tindžiulį, vadintą Dėde.

Albinas Tindžiulis gimė 1910 metų rugsėjo 11 dieną. Baigęs Karo mokyklą, lankė karo aviacijos kursus, 1935 m. gavo karo lakūno vardą. Karo aviacijos štabe tapo I skyriaus viršininku, gavo kapitono laipsnį. 1940 m. okupavus Lietuvą paleistas iš kariuomenės Albinas Tindžiulis grįžo į gimtinę.

1944 metų rudenį A. Tindžiulis tuometinės Biržų apskrities Salamiesčio, Alizavos, Antašavos, Bakėnų apylinkėse subūrė keletą partizanų būrių, būdamas jiems moraliniu ir kariniu autoritetu.

Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitonas, pasipriešinimo judėjimo organizatorius žuvo 1949 metų vasario 2 dieną Bakšėnų apylinkėse partizanų bunkeryje.

Pabiržės aktorės jau kviečiamos į gastroles

Antanas Seibutis
2009-05-16

Dažnai būna, kad sunkmečiu gimsta idėjos, pastangos ieškoti atgaivos ir prasmės naujuose darbuose, pomėgiuose.

Pabiržės kaimo bendruomenės teatro spektaklis sulaukė nemenko pasisekimo.

Štai Pabiržės kaimo bendruomenės narės susibūrė į mėgėjišką dramos kolektyvą. Vienos pagrindinių iniciatorių Genovaitė Valeckienė ir Danutė Žemaitienė pasakojo, kad mintį vaidinti įžiebė gana netikėtas sausio mėnesį vykusio Talentų šou metu vienos  viešnios pastebėjimas - kodėl Pabiržėje nėra dramos kolektyvo? Moterys ir pagalvojo - kodėl iš tikrųjų jo nėra?

Bendraminčių būrelį papildė Jolanta Nevierienė, Onutė Lujauskienė, Liuba Dagienė, Danguolė Rožėnienė.

Moterys nusprendė suvaidinti dviejų veiksmų tragikomediją pagal Gražinos Mareckaitės libretą „Penkios mylimos, arba kaip rasti šeimos laimę".

Režisuojant Danutei Žemaitienei, užvirė darbas. Moterys porą mėnesių repetavo. Moterišką kolektyvo dvasią šiek tiek „atskiedė" pagal siužetą televizorių įgarsinęs Eugenijus Mikalajūnas.

Motinos dienos proga Pabiržės bendruomenės salėje įvyko spektaklio premjera. Gausiai susirinkę žiūrovai nuoširdžiai sveikino naujojo kolektyvo pastangas.

Netruko paeiti gandas apie pabiržiečių spektaklį ir jo atlikėjas. Kol kas vaidinta tik Šukionyse, bet jau pasipylė kvietimai apsilankyti Likėnuose, Kirdonyse, Medeikiuose, Parovėjoje, Pasvaliečiuose, Nemunėlio Radviliškyje.

Genovaitė ir Danutė juokavo, kad apetitas ateina bevalgant - jau galvojama ir apie antro spektaklio pastatymą.

Rado puodžiaus keramiko dirbtuvę

Antanas Seibutis
2009-05-12

Būsimo darbo biržos pastato vietoje tęsiami archeologiniai tyrinėjimai. Kaip sekasi naršyti po, ko gero, seniausius Biržų praeities klodus?

Rasti XVI - XVII a. puodžiaus keramiko dirbtuvių pamatai.

Archeologė Birutė Lisauskaitė teigia, kad pavyko aptikti puodžiaus, keramiko dirbtuvę. Tai liudija ir gausybė randamų koklių, jų dalių. Vieni kokliai yra dar be glazūros, o kiti jau glazūruoti. Randama ir XVI a. pabaigos, ir XVII a. pradžios, ir XVII a. antros pusės koklių su gerai pažįstamais kunigaikštytės Liudvikos Karolinos inicialais LCMB.

Dar kartą galima tik pasidžiaugti T. Makovskio XVII a. pradžios Biržų graviūros tikslumu. Tyrinėjamoje vietoje yra vaizduojami prie gatvės stovintys namai, o vienas pastatas - atokiau kieme. Tai ir yra dirbtuvės, kuriose buvo gaminami kokliai, lėkštės, puodai. Netoli pastato pamatų aptikta vieta, kurią galima identifikuoti kaip buvusios degimo krosnies vietą.

Archeologinių tyrinėjimų metu šalia buvusių dirbtuvių rasta ir tvoros stulpų, ribojusių sklypą. Rasta ir, liaudiškai tariant, tupykla.

„Toje vietoje buvo labai sodri ir riebi žemė", - juokiasi Birutė. Galima tik įtarti, kad ta vieta naudojosi ne viena biržiečių karta.

Iš viso jau atkasta apie 3000 radinių.

Dabar archeologiniai tyrinėjimai tęsiami būsimosios automobilių stovėjimo aikštelės vietoje.

Ką toliau daryti su rastomis dirbtuvėmis, spręs paveldosaugos specialistai.

Vabalninke aidėjo „Laimingas vaikų juokas"

Kęstutis Slavinskas
2009-05-12

Devintąjį kartą į Vabalninką rinkosi vaikų ir jaunimo teatrų kolektyvai iš įvairių mūsų šalies miestų ir Latvijos.

Festivalio metu planuota parodyti net dvylika spektaklių.

Festivalio pavadinimas „Laimingas vaikų juokas" atitinka jo turinį. Į Vabalninką atvykę jaunieji teatralai ne tik pasirodo scenoje, bet ir bendrauja, užmezga draugystę.

Šiais metais festivalio likimas buvo pakibęs ant plauko, nes dėl ekonominio sunkmečio lėšų neskyrė Kultūros ministerija ir rajono savivaldybė. „Kas kiek galėjo, tiek padėjo, o festivalį rengėme tik vieną dieną. Svarbiausia, jog nenutrūko ši graži mūsų miestą garsinanti tradicija", - sakė viena renginio organizatorių Audronė Stapulionienė.

Festivalio atidarymo metu susirinkusius sveikino Vabalninko bažnyčios kanauninkas Povilas Miškinis, seniūnas Stepas Gudas, šio renginio globėjas verslininkas Viktoras Rinkevičius, dvasinis globėjas aktorius Gintaras Mikalauskas bei kiti svečiai.

Šiais metais žiūrovai išvydo dešimt spektaklių. Gausiausios vaikų delegacijos (beveik po 40 narių) atvyko iš Vilniaus ir Latvijos miesto Rundalės.

Kartu su svečiais festivalyje dalyvavo ir mūsų rajono kolektyvai - Ančiškių kaimo bendruomenės (režisierius Irmantas Baltrušaitis), Mieliūnų pradinės mokyklos (rež. Ilona Povilionienė), Parovėjos kultūros namų (rež. Eugenijus Mikalajūnas) ir Vabalninko kultūros namų (rež. Aloyzas Janulis) teatrai.

Pertraukų metu buvo rodoma filmuota medžiaga apie trečiąjį ir aštuntąjį festivalius.

„Į Vabalninką atvykę didmiesčių vaikai žavėjosi nepakartojama šio krašto gamta ir džiaugėsi renginio rėmėjų dovanomis", - sakė viena renginio iniciatorių aktorė Angelė Šakalienė.

Akademikas Antanas Juodokas pažymėjo darnų festivalio organizatorių darbą, o aktorius G. Mikalauskas pastebėjo, kad šalies tūkstantmečiui paminėti skirti pinigai neturėtų būti investuojami į milijonus kainuojančius fejerverkus sostinėje - jie turėtų būti skiriami ir rajonuose vykstantiems renginiams.

Festivalio uždarymo metu A. Stapulionienė dėkojo rėmėjams ir kvietė ruoštis kitais metais vyksiančiam jubiliejiniam teatrų festivaliui.

PRO MEMORIA

Petras Skodžius

1927 - 2009

... o dabar prasmingiausia būtų susirasti Petro Skodžiaus apysaką „Dangaus šulinys" ir tiesiog ją perskaityti. Ir skaityti taip ir tol, kol išsitrina riba tarp tikrovės ir tariamybės, o nesuvaidintas ilgesys aptraukia akis sentimentalia ir nemadinga, bet amžina ašarų migla. Nes ten, toje apysakoje, P. Skodžius parašė: „Parbėgau ir nugriuvau po senelės vyšnia. Dangus virš galvos buvo didelis. Tas pats, į kurį aš pateksiu. Žiūrėjau į didelį dangų ir ištirpau jo žydrume, jo begalybėje. Ir pajutau, kad visada buvau ir būsiu. Kad niekas neturi pabaigos. Ir Dievas, ir aš, ir grąžintas botagas, ir šuo Sargis, ir dangus virš galvos - viskas amžina. Tik niekaip nesuvokiau, kodėl, norint gyventi amžinai, būtinai reikia numirti... O dabar ar suvokiu?"

... ir šitas atsisveikinimo žodis - iš TEN, iš teatrališkų, ritualizuotų viešnagių, literatūrinių - kultūrinių - filosofinių pašnekesių. Iš tokio reikalingo, atrodė - amžino, žinojimo, kad yra Biržuose RAŠYTOJAS, lyg viską apmąstanti sąmonė - fiksuojanti, įvertinanti, disciplinuojanti...

... sudaryk prisiminimų sąrašą. Apsidairyk aplink. Po ištikimybės ženklu rašytojo erdvė: Vytauto gatvė, suolelis prie Janonio ar senoje - naujoje aikštėje, elegantiška skrybėlė, šviesus lietpaltis, lazdelė ir poniška eigastis, kaip sakydavo mano mama. Ypatinga aristokratiška laikysena, neskubrumas sustabdydavo žvilgsnį ir suteikdavo Biržams egzotikos - gyvas rašytojas vidury baltos (ar nelabai) dienos... MITAS. Žmonėms ir miestams reikia mitų, nes jie atsparūs laikui.

... žinau - buvo visko: ir abejonių savo knygomis, ir nuoskaudų, tačiau ŽODIS prisikeldavo. Prisimenu susitikimą prieš paskutiniosios knygos pristatymą. Kaligrafiška rašysena popieriaus lapeliuose „langeliais" surašytos visos smulkmenos ir kalba jau parengta, ir gyvas, atviras nerimo nervas... Senoji žodžio tradicija, stilistika, specifinis kalbos etiketas, keliantis pagarbą. Kažkas labai pastovaus ir tikro. Labai sąžininga laikysena, atsakomybė prieš skaitytoją, klausytoją. „To neturi jauni", - atsidustų J. Strielkūnas. Ir negali turėti. Tai po truputį susirenki per visą gyvenimėlį...

... šis pavasaris - kaip išprotėjęs - kas savaitę išsiveda žmogų, o tu iš esmės nespėji atsisveikinti, nes reikia laiko, kad akys nebeieškotų, o mintis galėtų prisišaukti prisiminimą - lyg prijaukintą debesį iš dangaus šulinio. Iš liūdesio, išėjimo tylos ir paslapties išauga ATSISVEKINIMO ŽODIS - lyg kartus pelynas tarp žydinčių alyvų ir giedančių lakštingalų. Ant visados, ant visados, Rašytojau. Lieka knygos - lyg neužmirštuolių aureolė virš Tavo likimo. Sako, vienintelė planeta Žemė taip smarkiai troško gyvybės, kad galų gale ją gavo... Ir padalino. Visiems. Kai kas gavo vos vos... Visada atrodys - per mažai...

Irutė Varzienė

Rūšiuoti atliekas Biržų vaikus mokys spektaklio veikėjai

Rūšiuoti atliekas Biržų vaikus mokys spektaklio veikėjai.

Lietuvos mokyklose pirmą kartą rengiamos teatralizuotos pamokos apie atliekų rūšiavimą. Vaikams suprantamu būdu bandoma įskiepyti žinias, kad skirtingas atliekas reikia mesti į skirtingus konteinerius. Teatralizuotos pamokos yra viena Aplinkos ministerijos inicijuojamo projekto „Aš - žalias" dalių.

Į mokyklas atvyksta profesionalių aktorių komanda, kuri rodys pagal specialų scenarijų pastatytus spektaklius. Juose veikiantys herojai - Žaliasis konteineriukas, musė Zofi ir berniūkštis Tomas - vaikus mokys rūpintis aplinka ir atsakingai elgtis su atliekomis.

Aktorių komanda iš viso aplankys šimtą Lietuvos mokyklų visose savivaldybėse. Spektaklį apie atliekų rūšiavimą pamatys apie 30 tūkst. Lietuvos mokinių.

Projekto „Aš - žalias" metu vaikams bus išdalyta 50 tūkst. edukacinių stalo žaidimų atliekų rūšiavimo tema.

Biržuose Žaliasis konteineriukas apsilankys gegužės 11 d. Biržų „Atžalyno" vidurinėje mokykloje.

Biržuose vykusios PILDYK SMS žinučių lenktynės kvietė rašyti lietuviškai

Gegužės 5 d. Biržų moksleiviai susirungė dėl greičiausiai SMS rašančio moksleivio titulo. Antrus metus iš eilės šalyje organizuojamose PILDYK SMS lenktynėse siekiama ne tik naujo SMS lietuvių kalba rašymo rekordo, bet ir paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį.

SMS lenktynių Biržuose laimėtojas Rokas Rožėnas (pirmasis iš dešinės).

Lietuvių kalbą vartoti šiuolaikinėse technologijose kviečia telekomunikacijų bendrovė „Tele2" kartu su Lietuvių kalbos institutu, visuomeniniu projektu „Drąsinkime ateitį" bei projektą palaikančia Švietimo ir mokslo ministerija.

Dėl greičiausiai SMS lietuviškai rašančio biržiečio vardo susirungė 50 moksleivių. Varžybos vyko Biržų „Aušros" vidurinėje mokykloje. Varžybų dalyviai mokytojų diktuojamą SMS turėjo parašyti telefone lietuviškais rašmenimis, naudodami didžiąsias raides, kablelius ir taškus. Geriausiai šią užduotį įveikė „Aušros" vidurinės mokyklos moksleivis Rokas Rožėnas. Jis toliau sieks PILDYK SMS lenktynių nugalėtojo titulo finale, kuris gegužės mėnesį vyks Vilniuje.

Nugalėtoją lėmė ne tik SMS rašymo greitis, bet ir nepriekaištingas lietuvių kalbos išmanymas, kadangi už įveltą klaidą buvo skiriamos papildomos dvi baudos sekundės. Specialiai pirmajam lenktynių etapui SMS tekstus, susijusius su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu, parengė Lietuvių kalbos institutas.

SMS lenktynių tvarkaraštį ir dalyvaujančių mokyklų sąrašą galima rasti tinklalapyje www.drasinkimeateiti.lt. Pernai vasarą pirmą kartą organizuotame SMS čempionate užfiksuotas pirmas SMS lietuvių kalba rašymo rekordas. Jį pasiekė 16-metis moksleivis Arijus Šukys, parašęs tekstą per 1 min. 4,48 s ir nurungęs 42 konkurentus. Šį pasiekimą agentūros „Factum" atstovai šalies rekordų knygoje registravo pirmą kartą.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" eksponatas - UNESCO Lietuvos Nacionaliniame registre „Pasaulio atminti

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-05-07

„Sėloje" - pasaulinė vertybė

Balandžio 29 dieną Vilniuje Biržų muziejaus direktorius G. Butkevičius iš Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos gavo liudijimą, kad vienas iš muziejaus eksponatų yra įtrauktas į UNESCO registrą.

„MAPPA Księstwa Biržanskiego Dostatecznie y doskonale sprawdziwą dimensią Nowo uczyniona Roku panskiego 1645 Jašnie oswieconemu XIM na Biržach y Dubinkach Januszowi Radziwillowi (...) unižony sluga, autor delineaty tey pracy y ręki swei wlasney oddaię y ofiaruię Jozeph Naronski"

Muziejus dalyvavo Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis" kuriamame UNESCO programos „Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionaliniame registre.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė ir Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis" pirmininkė Jolita Steponaitienė dar pernai pranešė, kad muziejaus teiktas pasiūlymas į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis" įrašyti žemėlapį „Mappa Księstwa Biržanskiego" buvo palankiai įvertintas ekspertų.

Žemėlapis į Nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis" įrašytas 27 numeriu kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas.

Anot G. Butkevičiaus, į šį registrą pateko tik keturių Lietuvos muziejų teikti eksponatai, tad mes, biržiečiai, galime tik didžiuotis, kad muziejuje saugomas pasauline vertybe pripažintas daiktas.

 

Unikalus XVII a. šaltinis

Žemėlapio autorius - Juzefas Naronovičius - Naronskis. Žemėlapis sudarytas 1645 m. lenkų kalba. Jo dydis 740x590 mm, mastelis - 1:12000. Žemėlapio vaizdas pasuktas 120 laipsnių kampu. Žemėlapis spalvotas, rusvai gelsvas, miškų masyvai nuspalvinti žaliai, valdų ribos - raudonai.

Viršutiniame kairiajame žemėlapio kampe nupieštas kunigaikštystės savininkų Biržų - Dubingių Radvilų giminės herbas, dešiniajame viršutiniame - žemionių pora, šone - du raiteliai, vienas iš jų totorius. Apie žemėlapio buvimą buvo žinoma tik iš paties J. Naronovičiaus - Naronskio 1659 m. parašyto darbo „Geometria". Manyta, jog jis neišliko.

1993 05 07 Maltos ambasadorius Argentinoje Karolis Radvila žemėlapį padovanojo Lietuvos Kultūros ministerijai, prašydamas jį perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla". 1993 - 1994 m žemėlapį P. Gudyno istorinių ir muziejinių vertybių restauravimo centre restauravo Dalia Jonynaitė.

Žemėlapyje apibrėžtos Biržų kunigaikštystės ribos, punktyrais pažymėta administracinė riba šiaurinėje kunigaikštystės dalyje, skirianti Upytės pavietą nuo Kuršo kunigaikštystės. Kunigaikštystei priklausę miesteliai žemėlapyje lokalizuoti, pateiktas jų išplanavimas. Miestelių planuose aiškiai matyti gatvių tinklas, bažnyčios, gynybiniai įtvirtinimai.

1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapis leidžia nustatyti Radvilų kunigaikštystės dydį, ribas, sudėtį. Žemėlapyje aiškiai atsispindi astroliabijaus (padalyto į 360 laipsnių) ir trigonometrijos žinių taikymas.

Biržų kunigaikštystė, kaip teritorinis - administracinis vienetas, XVI - XVII a. kartografijoje dažniausiai nežymima. Ankstyviausias ir detaliausias šios teritorijos plokštuminis vaizdas yra J. Naronovičiaus - Naronskio žemėlapis.

Rašytinių ir kartografinių šaltinių sintezė leidžia rekonstruoti Radvilų Biržų valdos istoriją. J. Naronskis pirmasis Lietuvos - Lenkijos valstybės kartografijos praktikoje naudojo trianguliaciją kaip didelių plotų matavimo pagrindą.

Žemėlapio toponiminiai duomenys yra vertinga medžiaga Biržų krašto svarbios vietovardžių grupės genezei nustatyti. Nemaža jų dalis yra antroponiminės kilmės, atsirado iš Radvilų žemionių, kuriems tos vietovės priklausė, vardų bei pavardžių.

Žemėlapis sukurtas 1645 m. J. Naronovičius - Naronskis buvo ne tik Radvilų dvaro geometras, bet ir revizorius, tarnavo kunigaikščiams Jonušui Radvilai, vėliau Boguslovui Radvilai, keliavo po jų valdas, tad žemėlapio spausdinimo vieta nėra galutinai išaiškinta.

Žemėlapis - unikalus XVII a. šaltinis, tiriant Biržų kunigaikštystės įkūrimą ir raidą. Darbas pasižymi aukštu techniniu ir meniniu lygiu, už ką autorių vertino ir jo amžininkai. Dabar žinomas tik šis vienintelis egzempliorius. 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapis yra raritetas, vientisas - išlikęs visas, restauruotas, saugomas Biržų krašto muziejuje „Sėla".

Vakaras su kraštietėmis

Antanas Seibutis
2009-05-05

Balandžio 29 dieną Biržų bibliotekoje įvyko susitikimas su mūsų kraštietėmis - filosofijos profesore Jūrate Baranova ir poete Aušra Kaziliūnaite.

A. Balbieriaus ir J. Baranovos klausimai bei atsakymai - apie tai, kas visada įdomu ir svarbu.

Jas atlydėjo poetas, kritikas, prozininkas, vertėjas Benediktas Januševičius ir biržietis poetas, eseistas, fotomenininkas Alis Balbierius.

Pradėjęs susitikimą, bibliotekos direktorius V. Muralis pasidžiaugė Nacionaline bibliotekų savaite, kurios metu įvyko jau ne vienas renginys. Šis susitikimas - tai projektas „Sugrįžimai į gimtinę", remiamas Lietuvos Kultūros fondo.

V. Muralis, pristatydamas svečius priminė, kad J. Baranova profesoriauja Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedroje, A. Kaziliūnaitė tame pačiame universitete studijuoja istoriją, kuria gerai specialistų vertinamus trumpametražinius filmus, piešia, režisuoja ir netgi kuria muziką, priklauso menininkų grupei intriguojančiu pavadinimu „Kėdžių vagys". B. Januševičius yra „Poezijos pavasario" laureatas, verčia iš rusų kalbos.

Jūratė Baranova prisipažino, kad po vieno iš paskutiniųjų apsilankymų Biržuose parašė „Naujojoje Romuvoje" išspausdintą esė „Baimė nuskęsti", kurioje pateikė savo įspūdžius iš vaikystės ir paauglystės metų, susijusių su ežeru, piliakalniu, mokymusi plaukti ir... nuskendusiais žmonėmis.

Aušra Kaziliūnaitė vakaro dalyviams pažėrė visą pluoštą savo eilėraščių.

Po to prasidėjo savotiškas žaidimas - Alio ir Jūratės pokalbis. Buvo ieškoma atsakymų į visuomet dominančius klausimus. Kas yra tėviškė? Kiek geras ar blogas prisirišimo principas? Kada ir kodėl nebebaisu būti sentimentaliu? Profesorė prisipažino, kad į Biržus ją traukia įvairiausi dalykai - kolegos kūrybos vakaras, atstatyta XVII a. krosnis Biržų muziejuje, netgi jazmino medelis prie namo, kuriame kažkada gyveno.

Ar filosofija neprisidėjo prie pasaulio reliatyvumo? Kas yra mąstymo procesas ir dabartinė modernioji filosofija? Ar filosofija neužsidarys žodžių žaidime? Apie tai svarstė susitikimo svečiai.

B. Januševičius apžvelgė A. Kaziliūnaitės poeziją, paskaitė eilėraščių iš pirmojo Aušros poezijos rinkinio „Pirmoji lietuviška knyga", kartu pastebėdamas, kad pagal brandumą, drąsą ir ryžtą tai galėtų būti trečioji ar ketvirtoji. Tai, anot prelegento, yra tikra kūryba.

Aušra sakėsi nemėgstanti apie save šnekėti, tad susirinkusiems pažėrė visą pluoštą savo eilėraščių.

J. Baranova Biržų bibliotekai padovanojo dvi savo knygas - pirmą parašytą per pusę lietuvių, per pusę dirbtine esperanto kalba bei puoštą A. Balbieriaus menine nuotrauka, antrą - spausdintą švedų kalba.

„Gal pasaulis iš tikro pasikeitė, - svarstė profesorė. - Prieš 300 metų švedai griovė mano gimtųjų Biržų tvirtovę, dabar leidžia mano knygą". Malonius įspūdžius poniai Jūratei sustiprino vaikystės draugių žodžiai, dovanėlės ir gėlės.

Antanas Macijauskas ir jo garsusis žemėlapis

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2009-05-05

1874-ųjų kovo 30 dieną, prieš 135 metus, Pabiržės seniūnijos Pasvaliečių kaime gimė Antanas Macijauskas.

Biržai 1900 m. vadinosi Biržis.

Jis buvo rašytojas, vertėjas ir publicistas, leido lietuviškas knygas ir jas platino, populiarino lietuvišką muziką ir dainas. XX a. pr. Rusijoje vadovavo įvairioms pramonės įmonėms. Grįžęs 1918 m. į Lietuvą, buvo pirmas Nepriklausomos Lietuvos geležinkelių vadovas. Vėliau dirbo Susisiekimo ir Vidaus reikalų ministerijose, statybų inžinieriumi ir projektuotoju, statybų vadovu. Nemažai nuveikė ir mokslo srityje, išleido keletą vokiečių, rusų kalbų vadovėlių, „Techniko žodynėlį".

1900 m. pradžioje A. Macijauskas, gyvendamas Peterburge, išleido lotyniškomis raidėmis „Lietuviškai - Latviško krašto žemėlapį" lietuviškais pavadinimais 2000 egzempliorių tiražu.

Šį žemėlapį sudarė besimokydamas Peterburgo technologijos institute. 1900 01 10 A. Macijauskas išspausdino nelegalų žemėlapio anonsą lietuvių ir rusų kalbomis. Tai buvo pirmasis lietuviškas Lietuvos žemėlapis, pavaizdavęs visą etnografinę Lietuvą, dalį Latvijos, Baltarusijos ir Mažosios Lietuvos.

Kai jau 815 vienetų buvo parduoti, Rusijos spaudos valdybos viršininkas kunigaikštis M. Šachovskojus įsakė žemėlapį konfiskuoti ir sunaikinti. A. Macijauskas, padedamas advokato A. Kaminkos, padavė M. Šachovskojų į Aukščiausiąjį Rusijos imperijos teismą - Senatą, reikalaudamas atlyginti 1200 rublių už padarytus nuostolius. Byla įgavo politinį atgarsį, nes ji tapo byla dėl lietuviško rašto uždraudimo teisėtumo.

1902 11 14 Senatas pripažino, kad lotyniškų raidžių draudimas įstatymiškai neteisėtas. O 1904 05 10 buvo atmesta M. Šachovskojaus apeliacija ir jis buvo priverstas sumokėti A. Macijauskui 600 rublių.

1940 metus A. Macijauskas pasitiko būdamas pensininkas. Tais pačiais metais mirė žmona. 1940 - 1944 metais jis gyveno Šiauliuose. A. Macijauskas 1945 m. pradžioje persikėlė gyventi į Panevėžį, dirbo statybų kontrolės inspektoriumi. 1948 m. pavasarį buvo ištiktas insulto. Vėliau glaudėsi Daumėnų kaime netoli Pabiržės, mirė 1950 03 28.

2001 05 13 Pabiržėje Antano Macijausko garbei atidengtas skulptoriaus Gedimino Piekuro paminklinis biustas.

Į gatves ateina ir didžėjų kultūra

Jurgita Vitkauskienė
2009-05-05

Praėjusį šeštadienį šalies sostinėje bei miesteliuose vykusi Gatvės muzikantų šventė, kurią sumanė dainininkas Andrius Mamontovas, abejingų nepaliko ir biržiečių.

Daug atlikėjų koncertavo šalia muzikos studijos „Upasana".

Tiesa, šiais metais Biržuose gatvės muzikantų šventėje dalyvavo kiek mažiau jaunųjų atlikėjų nei pernai. Tačiau tai atsitiko greičiausiai ne dėl to, kad muzikuojančių žmonių rajone mažiau.

Dalis jaunų gabių žmonių buvo išvykę į Vilnių, nes savaitgalį čia vyko Taize piligrimų susitikimas.

Be to, kai kurie nutarė groti ne savo miesto, bet Vilniaus gatvėse.

Renginio organizatorė savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistė Ramunė Pažemeckaitė džiaugėsi, jog gatvės muzikos diena pavyko. Joje pasirodė apie 100 jaunųjų atlikėjų.

Šių metų gatvės muzikos diena nuo praėjusios skyrėsi ir tuo, kad šiek tiek pasikeitė grojamos muzikos stilius.

Pernai buvo daugiau grojančiųjų gitara, šiemet savo gabumus demonstravo daugiau didžėjų. R. Pažemeckaitė sakė, kad kai praėjusiais metais didžėjus Ignas pasisiūlė groti gatvės muzikos dienoje, iš pradžių atrodė keista - kokia gi čia gatvės muzika?

Tačiau elektroninės muzikos kultūra vis dažniau ateina ir į gatves. O jauniesiems didžėjams gatvės muzikos diena yra galimybė būti pastebėtiems.

Apie penkiasdešimt jaunųjų atlikėjų koncertavo miesto centre, šalia muzikos studijos „Upasana".

Nors pastato, kur įsikūręs Šiaulių bankas, pakraštyje esanti vieta nėra labai matoma, tačiau ji pritraukė daugybę žiūrovų. Jaunuosius atlikėjus palaikė ne tik jų kolegos, bet ir bendramoksliai, tėvai, net seneliai.

Prie Kultūros centro didžėjams pagelbėjo šokėjai. Labiausiai sudomino broliai Gintautas ir Remigijus Baltušiai iš Nemunėlio Radviliškio, parodę parkūro ir kardų šokio mišinį.

Prie naktinio klubo „Agaras Club" didžėjavo Ignas.

Gatvės muzikos dienos dalyvius buvo galima atskirti iš oranžinių bei pilkų skarelių, kurias jie gavo iš rėmėjų.

Kai kurie atlikėjai, paklausti, kodėl nesusigundė galimybe važiuoti ir dalyvauti gatvės renginiuose šalies sostinėje, juokavo : „Ko vykti į Vilnių, jei gali būti žvaigžde savo miestelyje".

Kratiškiečiai minėjo pasaulinę knygos dieną

Kęstutis Slavinskas
2009-04-25

Kratiškių knygos mylėtojai ketvirtadienį minėjo pasaulinę knygos dieną.

Renginio dalyviams meninę kompoziciją parodė Kratiškių mokyklos pradinukai.

„Biblioteka nėra nei sienos, nei lentynos, nei eilėmis sustatytos knygos. Biblioteka yra pasaulio išmintis ir atviros durys kiekvienam", - prie bibliotekos pastato esančiame žaliame medžių skverelyje susirinkusiems kalbėjo Kratiškių bibliotekininkė Aldona Vaičikauskienė.

Mažuosius ir suaugusius Kratiškių skaitytojus aplankė žemės deivė Žemyna. Deivės palyda stūmė knygų kupiną karutį, o kaimo literatė Irena Indrulėnienė susirinkusius kvietė kuo dažniau aplankyti biblioteką, knygų skaitymu sudominti savo artimuosius.

Kratiškių kaimo felčerė Vanda Dubinienė apdovanojo ištikimiausias bibliotekos skaitytojas - Genovaitę Stimburienę, Stefaniją Neverienę, gretimo Aulių kaimo literatę Angelę Šiškovienę.

Susirinkusiems meninę kompoziciją parodė Kratiškių pagrindinės mokyklos mokytojos Nijolės Baltrušaitienės vadovaujami pradinukai.

A. Vaičikauskienė džiaugėsi pavykusia akcija „Močiutės lagamine - naujos knygelės" ir už pradinį įnašą naujomis knygomis dėkojo Seimo nariui Valdemarui Valkiūnui. Renginio dalyviai dėkojo nuolatinei bibliotekos rėmėjai Kratiškių ūkininkei Daliai Taurienei.

Po įžanginės renginio dalies kratiškiečiai buvo pakviesti į bibliotekos patalpas, kur buvo pristatyta tautodailininkės Sigutės Grotuzienės siuvinėtų paveikslų paroda.

Kratiškių bibliotekoje veikia ir jaunųjų skaitytojų fotografijų paroda.

A. Vaičikauskienė džiaugėsi, jog ypač aktyvūs mažieji skaitytojai, kurie „atsikandę" kompiuterių vėl grįžta prie knygelių skaitymo. Prieš ketverius metus bibliotekos patalpose įrengtas interneto taškas yra naudingas ir informacijos ieškantiems suaugusiems.

„Atsisakau pirkinių, kad tik galėčiau paskaityti knygą, užsiprenumeruoti kuo daugiau laikraščių. Į biblioteką užsuku kelis kartus per savaitę. Labai šauni bibliotekininkė Aldutė, su ja pabendravus įgauni papildomos energijos", - kalbėjo viena ištikimiausių Kratiškių bibliotekos skaitytojų G. Stimburienė.

Dailininkų virsmas fotografais

Antanas Seibutis
2009-04-25

Trečiadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta Biržų krašto dailininkų grupės „8+ fotografijų paroda „Apie Biržus savaip".

Mokiniai atidžiai gilinosi į mokytojų darbus.

Menininkai Gražina Petronytė, Sonata Vasyliūtė - Čepukėnienė, Irena Vegienė, Sandra Sukarevičiūtė, Vidmantas Jažauskas, Egils Skuja, pakeitę raiškos priemones, šioje parodoje į Biržus, gamtovaizdį, į krašto istorijos peripetijas žvelgia per fotoobjektyvą.

Atidarydamas parodą dailininkas V. Jažauskas trumpai pristatė jos idėją, autorius.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius G. Butkevičius sakė, kad ši paroda - malonus netikėtumas, nes paprastai iš jau žinomų menininkų tikiesi tarsi ir jiems įprastinio stiliaus darbų.

Biržų rajono savivaldybės meras R. Ramonas, prisipažinęs, kad jam mieliausia parodoje E. Skujos nuotrauka - vizija „Birutės sapnas", jau tarėsi su dailininkais dėl tolesnių šios fotoparodos eksponavimo kelių.

Biržų muzikos mokyklos direktorė R. Zuozienė teigė, kad dailininkų nuotraukos skamba kaip muzika. Išprovokuotas susieti dailę su fotografija, E. Skuja pasakė, kad fotomeno jis buvo mokomas jau Dailės akademijoje ir „pažintį" su fotoaparatu skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų - ir čia pat vaizdžiai pademonstravo per petį persimestą fotoaparatą. Beje, Egils nuotraukas žymi ironiški bei sąmojingi jų pavadinimai.

Parodos lankytojai kviečiami pasigėrėti rudens, žiemos ir pavasario vaizdais, paieškoti miesto, piliakalnio, tvirtovės, Astravo parko ir užtvankos naujų slėpinių, naujų keliamų emocijų, paklajoti biržiečio mokytojo, rezistencijos poeto B. Krivicko posmų takais, netgi pažvelgti į taip daugeliui fotografų mėgėjų pažįstamą fotoaparatą „FED - 2", tik šįkart - į keraminį, sukurtą G. Petronytės.

Rudeniop „8+" grupės nariai planuoja biržiečiams pristatyti dar vieną parodą.

Tarp iškiliausių asmenybių - su Biržais susiję šviesuoliai

Antanas Seibutis
2009-04-25

Liepos 6 dieną Vilniaus Vingio parke bus pristatyta skulptoriaus Tado Gutausko granitinė skulptūra „Vienybės medis". Joje bus įamžinta 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai. Pirminį sąrašą pasiūlė Lietuvos Mokslų Akademija, vėliau šešias savaites galėjo balsuoti interneto vartotojai. Sąraše yra ir asmenybių, susijusių su Biržų krašto istorija.

Viena iš septynių sąrašo moterų - garsioji Barbora Radvilaitė, Lenkijos - Lietuvos karalienė, Biržų - Dubingių kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo. Į šį garbingiausių asmenybių sąrašą pateko ir Suoste palaidotas knygnešių karalius Jurgis Bielinis, ir Biržų gimnaziją baigęs bei čia pirmąją poezijos knygelę išleidęs Bernardas Brazdžionis, ir Vabalninke mokęsis bei Biržuose jaunystėje mokytojavęs būsimas garsus fizikas Povilas Brazdžiūnas.

Kaipgi galėjo nepakliūti į garbingiausių eiles dramaturgas, režisierius, aktorius, nemariosios „Žaldokynės" kūrėjas Borisas Dauguvietis, fizikotechnikas, tyrinėjęs Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius Teodoras Grothusas, Vabalninke vargonavęs ir vadovavęs chorui būsimas garsus kompozitorius Juozas Naujalis, vyskupas tremtinys, antrasis kardinolas po Jurgio Radvilos Lietuvos istorijoje, ilgai dirbęs Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje Vincentas Sladkevičius.

Tikrais sąrašo papuošalais tapo rašytojas, literatūros kritikas, garsiojo „Dievų miško" autorius Balys Sruoga ir visos Lietuvos Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

100 asmenybių sąraše yra ir daugiau žmonių, kurių gyvenimo faktai, istoriniai ir politiniai įvykiai vienaip ar kitaip irgi persipina su biržietiškais motyvais: vienas 1863 - 1864 m. sukilimo vadovų kunigas Antanas Mackevičius, kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, vyskupas Motiejus Valančius.

Vabalninkiečiai šventė miesto dieną

Kęstutis Slavinskas
2009-04-28

Sekmadienio vidurdienį Žolinės aikštėje vabalninkiečiai minėjo miesto 455-erių metų jubiliejų.

Miesto vėliavą iškėlė „Šiaurės rytų" skaitytojų Metų biržiečiais išrinkti H. Mejeras ir A. Rinkūnas.

Šventė prasidėjo iškilmingu Vabalninko vėliavos pakėlimu. Šis iškilmingas aktas buvo patikėtas „Šiaurės rytų" laikraščio skaitytojų rinkimuose geriausio rajono mokytojo nominaciją pelniusiam Žemės ūkio mokyklos dėstytojui Henrikui Mejerui ir geriausiu valdininku išrinktam Vabalninke gyvenančiam Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui Adolfui Rinkūnui.

Šventės metu vabalninkiečiams linkėjimus išsakė seniūnas Stepas Gudas, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, buvęs seimūnas Viktoras Rinkevičius, rajono meras Regimantas Ramonas, jo pavaduotojas Aurimas Frankas, savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. Valdžios atstovams gėlių puokštes įteikė šauniausio Vabalninko moksleivio konkurso nugalėtojai.

Po svečių pasisakymų pasirodė Vabalninko, Nausėdžių ir Šukionių kaimų muzikantai ir šokėjai.

Nestigo pasiūlymų ir trokštantiems pramogų.

Mažuosius viliojo batutas ir karuselės, suaugusieji sėkmę bandė loterijoje. Ypač gausiai vabalninkiečiai lankė Rinkuškių kaimo bendruomenės kiemelį. Bendruomenės pirmininkės Irenos Misevičienės vadovaujamos šeimininkės šventės dalyvius vaišino sriuba, kiaušiniene, bandelėmis. Kiemelio gaspadoriai ištroškusiems pilstė girą ir biržietišką miežinį alų.

Kiemelio gaspadoriai damas kvietė šokiui bei surengė improvizuotas krikštynas. Originalius vardus „naujagimiams" rinko šventės dalyviai. Šmaikščiausiais pasiūlymais pripažinti vardai Vabala ir Fortepijonas.

„Šventę surengėme savomis jėgomis ir minimaliomis lėšomis. Svarbiausia, kad buvo puikus oras, o nuo gamtos ypač priklauso ir giedra šventės dalyvių nuotaika", - sakė viena šventės organizatorių kultūros darbuotoja Audronė Stapulionienė. Vabalninko kultūros darbuotojai ekonominiam sunkmečiui nepasiduoda ir gegužės devintąją žiūrovus žada pakviesti į tarptautinio vaikų teatrų festivalio renginius.

Biržai myli savo teatrą

Alfreda Gudienė
2009-04-28

Tai, kad praėjusį šeštadienį prie Biržų kultūros centro nebuvo nė vienos laisvos automobilių stovėjimo vietos, rodo, kad biržiečiai myli savo teatrą ir laukia susitikimų su gerai pažįstamais ir mylimais aktoriais.

Aplodismentais ir palaikymo šūksniais palydėti Biržų kultūros centro teatro artistai.

Neseniai atgimęs ir intensyviai dirbantis Biržų kultūros centro mėgėjų teatras praėjusį šeštadienį pakvietė jau į penktąjį spektaklį. Šį sykį žiūrovų laukė nauja premjera - komedija pagal A. Miljaną „Kalio cianido... su pienu ar be?"

Pilnutėlė Biržų kultūros centro salė ir balkonas kartu su atlikėjais išgyveno tai, kas vyko scenoje. Biržiečiai audringai reagavo į spalvingus atlikėjų charakterius, ne tik juoku, bet ir ovacijomis palydėdavo juodojo humoro kupinas mizanscenas, karštais plojimais apdovanodavo jiems patikusius aktorius.

Kaip ir visada, kai vaidina savi, salėje spindėjo besidžiaugiantys veidai, girdėjosi palaikymo šūksniai.

„Teatruose lankausi nedažnai, tačiau tai, kas scenoje vyko šiandien, man žiauriai patiko", - prisipažino vienas iš vaikinų, atėjusių pasveikinti jauniausios atlikėjos - šešiolikmetės „Aušros" mokyklos moksleivės Vaivos. Režisierės Vitos Vorienės dukra sukūrė nevaldomomis emocijomis trykštančios Kristinos vaidmenį. Jos scenos partnerio Leo vaidmenyje buvo pusbrolis Aidas Kazokas.

Lyg žuvys vandenyje scenoje nardė ir žiūrovų simpatijose maudėsi Jolita Brazdžiuvienė - Marta ir Bonaventūras Četvergas - Henrikas. Vaidmenų kūrimas puikiai klostėsi Reginai Pipiraitei (Veronija) , Irenai Kazokienei (Laura), Palmirai Kelertienei (Adelė), Vytautui Špokui (Eustachijus - Satyras), Vytautui Jakučioniui (policininkas). Į detektyvo vaidmenį įsijautė Bronius Medinis, kojų skausmą pamiršęs lyg šešiolikmetis po sceną lakstė per septynias dešimtis perkopęs teatro veteranas Česlovas Leščinskas (apsukrus senelis Georas).

Režisierė Vita Vorienė: „Aktoriai padarė viską, ką galėjo - jokių priekaištų jiems neturiu".

„Aktoriai padarė viską, ką galėjo - jokių priekaištų jiems neturiu. Mes labai daug ir nuoširdžiai dirbome, visi labai stengėsi", - po spektaklio praūžus sveikinimų ir gėlių uraganui kalbėjo režisierė Vita Vorienė. Ji prisipažino labiausiai nerimusi dėl techninės pastatymo dalies - apšvietimo ir įgarsinimo. Šiems dalykams įtvirtinti likę mažiausiai repeticijų laiko.

Tačiau įgarsintojui Eugenijui Kubiliui ir apšvietėjui Rolandui Dejevui viskas sekėsi gerai - pasak režisierės, mažų nesklandumų žiūrovai nepastebėjo. Priekaištų, aišku, nesulaukė ir visuomet profesionaliai santūrus dailininkas Egils Skuja.

O ką apie biržiečių spektaklį mano svečias - žinomas Rokiškio liaudies teatro režisierius Jonas Buziliauskas?

Savo statytus spektaklius ne tik Lietuvoje rodantis ir pripažinimo sulaukiantis režisierius teigė buvęs maloniai nustebintas žiūrovų gausa ir tuo, kad biržiečiai taip puikiai priėmė juodojo humoro žanrą.

„Žiūrovų daug, jie visi patenkinti, vadinasi, spektaklis pavyko. Aktoriai geri, jų vaidyba labai organiška, o tai, be abejo, neginčijamas režisierės nuopelnas", - apie premjerinį Biržų mėgėjų teatro spektaklį kalbėjo režisierius J. Buziliauskas.

V. Dagiui patiko rašyti romanus

Petras Skodžius
2009-04-23

 

Kiek čia seniai perskaitėme pirmąjį Valentino Dagio romaną „Sakmė apie Jonušą", o štai rankose antrasis - „Prabėgę metai".

Naujausią biržiečio Valentino Dagio knygą galima įsigyti knygyne, muziejuje arba pas patį autorių.

Abu romanai - istoriniai, bet skiriasi vienas nuo kito ne tik laikmečiu ir įvykiais, bet šiek tiek ir literatūrine raiška. Jeigu pirmajame, vaizduojančiame Lietuvos kunigaikščio ir karvedžio, artimai susijusio su Biržais, Jonušo Radvilos gyvenimu ir veikla, autorius buvo varžomas istoriografinės medžiagos, dažnai pavymui sekė paskui istorinius faktus ir juos aprašinėjo, tai naujajame kūrinyje mažiau naudotasi istoriniais šaltiniais, jie laisviau interpretuojami, daugiau savarankiškumo, kūrybinės erdvės. Knyga jau turi labiau apčiuopiamą siužetinį karkasą, vientisesnė, istoriniai įvykiai (1863 metų sukilimas prieš carinę baudžiavą) pateikiami per kaimo žmonių gyvenimą, čia žmonės turi savo vietą, o ne priedai prie istorijos tėkmės. Autorius mus nukelia į tuos laikus, kai Lietuvos valstietis ėjo sunkų, kruviną lažą dvarininkams, kai dvaro prievaizdas galėjo iki sąmonės netekimo jį nuplakti arba 25-eriems metams išsiųsti į caro kariuomenės rekrutus. Ryškesni ir žmonių charakteriai: įtikina Kežių Anicetas, jo vyriškumas, taurūs santykiai (vietomis gal net per sentimentalūs) su mylimąja Stepute, Kežių, Naktinių kiemų žmonės. Ne iš piršto laužti ir dvarininkų paveikslai: jeigu Kraštų dvarponis, erodu slapčia vadinamas, jau paženklintas Judo žyme, tai Papilio, Panemunės dvarus valdęs Kacelkauskas kur kas humaniškesnis, demokratinių pažiūrų skatinamas palaipsniui pats prisideda prie sukilėlių.

Ne šio rašinio tikslas pasakoti knygos turinį, o tik noriu stabtelti ties tuo, kas kiek daugiau užkliudė smalsą, palietė emocijas. Gražūs kad ir sunkią baudžiavos nedalią nešančių žmonių tarpusavio santykiai, meilė tėviškei, gimtajai žemei, vietos papročiams, kalbėsena, net peizažas rodo, kad romaną rašė nemenką kaimo buities pajautą turintis autorius. Daugelis gamtos vaizdų atskleidžia kūrybišką Valentino pagavą. Pacituosiu tik vieną pavyzdį, kai Anicetas išvysta saulėlydį Baltijos pajūryje: „Jos (saulės - P. S.) raudonas diskas, perpjautas juodai raudono debesies ruoželio, pamažu grimzdo į jūrą, kurios paviršiumi nubėgo ilgas saulėlydžio atspindžio takas. Iš pradžių tolimas, bet kuo labiau saulė leidosi, tuo jis ilgėjo, kol pagaliau įsirėmė į pakrantės smėlį" ( 159 psl.).

Mažiau šiame romane statiškumo, o daugiau veiksmo, buities detalių. Nors varomąja jėga reiktų laikyti caro Aleksandro II-ojo manifestą apie baudžiavos panaikinimą (jis nebuvo vykdomas), be išankstinio autoriaus stumtelėjimo žmonės vienaip ar kitaip įsijungia į sukilimo įvykius.

Kalbininkams gali užkliūti autoriaus žodynas, atspindintis ano meto kalbėseną. Jie apkaltins už tokius vartojamus archaizmus kaip kasnykas, jovytis, pakajus, vinčevoti, tropyti, veselė, palocius, valnastis, šliubas, rokuotis ir daug kitų. Bet kai juos naudoja ne autorius, o knygos veikėjai, rodos, viskas savo vietoje.

Interviu „Šiaurės rytams" autorius teigia, kad jam prikišau tik romano pavadinimą. Ne viską, Valentinai, tuo pasakei. Kad nebūtų šio rašinio mintys per daug prėskos, įbersiu ir kiek druskos. Labiausiai užkliuvo „sunkiasvoriai" sakiniai: ką galima (ir reikia) pasakyti keletu ar keliolika žodžių, Tu jų paberi ištisą rėtį, dėstai tai, kas skaitančiajam ir taip aišku. Tas nepasitikėjimas skaitytoju kartais stabdo fabulą, kelia nuobodį. Kūriniui ne į naudą ir kiek schematiški miestų, miestelių aprašymai. Kur kas įdomesnė panorama Petrogrado, į kurį Biržų dvarų baudžiauninkai vežė laišką carui dėl baudžiavos panaikinimo. Šioje atkarpoje Dagį gaivina prisiminimai iš čia praleistų metų tarnaujant sovietinėje armijoje.

Romanu „Prabėgę metai" Valentinas Dagys atidavė dar vieną duoklę ne tik gimtajam Papiliui, bet ir visam Biržų kraštui. Kūrinys parašytas perdėm realistiška maniera, jame daug biržietiško kolorito.

Patys sukilimo vaizdai atkuriami tik romano pabaigoje. Išvystame ir vieną iš sukilimo vadų Zigmantą Sierakauską - Dolingą, spalvingai pavaizduotų mūšių su reguliaria caro kariuomene momentus, pagaliau per silpnai pasiruošto sukilimo liūdną baigtį - pralaimėjimą Gudiškyje ir sunkiai sužeisto Sierakausko suėmimą Skrėbiškio dvare.

Savo kūrybine branda nepralenktas V. Mykolaičio - Putino romanas „Sukilėliai" giliai atskleidė to paties 1863 metų sukilimo esmę, jo vadovų, ypač kunigo Antano Mackevičiaus herojiškus paveikslus. V. Dagys nepretendavo į tokias aukštumas, į plačią sukilimo panoramą, o tik stengėsi parodyti šiuos istorinius įvykius tiek, kiek jų banga palietė Biržų kraštą. Ir štai jo pastangų vaisius - „Prabėgę metai". Romano nedėsime į literatūros klasikos lentyną, bet skaitytojui, ypač kilusiam iš Biržų krašto, jis turėtų būti artimas ir įdomus. Tad imkite jį į rankas ir skaitykite.

Prieš 65 metus Biržuose buvo pastatytas K. Binkio „Atžalynas"

Antanas Seibutis
2009-04-21

 

1944 metų balandžio 22 dieną „Naujosios Biržų žinios" pranešė: „Š. m. balandžio 15 d., šeštadienį, seniai visuomenės laukiamas Biržų miesto teatras pasirodė su pirmuoju savo pastatymu, biržiečio poeto K. Binkio „Atžalynu".

Biržų teatro direktorius, Amatų mokyklos vicedirektorius Petras Zablockas.

Biržuose teatrą su dramos studija 1943 m. ėmėsi organizuoti pedagogas, poetas, Biržų Amatų mokyklos vicedirektorius Petras Zablockas (1914 - 2008), broliai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, Jonas Mekas, V. Šabanas. Teatras įsteigtas 1943 m. rudenį, pirmuoju direktoriumi paskirtas P. Zablockas - Šilojus.

Labai daug biržiečiams padėjo Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius J. Miltinis, ne tik šefavęs meninę teatro dalį, bet ir „paskolindamas" režisierių aktorių Joną Alekną bei profesionalius aktorius V. Tautkevičių, Z. Lapinską. Pasiryžimą rimtai dirbti parodo net ir panevėžiečiams išnuomotas gyvenamas plotas Biržuose.

Kaip prisiminė P. Zablockas 2001 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Pakeliui", „labai rėmė Biržų burmistras Kačinskas, Žemės Ūkio Draugijos direktorius K. Kregždė, apskrities agronomas Šukys, „Siūlo" fabriko direktorius Čempė, gimnazijos direktorius Rudys, inspektorius Špokevičius".

Pagrindiniai teatro steigimo rūpesčiai atiteko P. Zablockui - reikėjo ieškoti aktorių, sukomplektuoti dramos studiją. Minėtoje knygoje jis prisimena: „Išryškėjus kultūriniam poreikiui, Biržuose teko steigti teatrą. Jo idėją stipriai rėmė jau Vilniuje studijuojantis Eugenijus Matuzevičius. Praktiškas kūrimo darbas, kaip pastoviam biržiečiui, teko man". Aktoriai atėjo iš Amatų mokyklos, kitų mokyklų ir įstaigų.

Premjerai buvo pasirinktas kraštiečio Kazio Binkio spektaklis „Atžalynas". Dekoracijų eskizus paruošė Panevėžio dramos teatro dailininkas Surkevičius, jos pagamintos Biržų Amatų mokykloje, vadovaujant instruktoriui- staliui Klemensui Čepui.

Premjera įvyko 1944-ųjų balandžio 15 dieną. Nepaisant artėjančio fronto, besitraukiančių vokiečių ir beartėjančios Raudonosios Armijos, Biržų apskrityje buvo parodyta per 40 „Atžalyno" spektaklių.

Galima sakyti, kad tai buvo pirmas ir paskutinis 1943 m. įkurto Biržų teatro spektaklis, nes netrukus vieni kūrėjai patraukė į Vakarus, kiti buvo išvežti į Šiaurę ir Rytus, treti pritapo prie tarybinės santvarkos.

Kūręs muziką jaunystės miestui

Algirdas Butkevičius

 

Prieš penkerius metus kovo 30 dieną, eidamas 71-uosius metus, Vilniuje mirė kompozitorius Algirdas Kuprys. Šių metų kovo 2-ąją dieną jam būtų suėję 75-eri...

Kompozitorius A. Kuprys nuolat ilgėjosi Biržų, prisimindavo čia prabėgusias mielas jaunystės dienas, bičiulius, vaiko nuotykius ir gimnazistiškas išdaigas.

Gimė Algirdas Kuprys 1934 metais Šilutėje, tačiau jo vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Biržuose, kurie jam visada buvo tarsi sielos atgaiva. Algirdas prisimindavo 1939-uosius, kada su tėvais atvyko į Biržus ir apsigyveno garsus fotografo Petro Ločerio namuose, draugavo su jo sūnumis Algirdu, Vytautu, Laimučiu. Mokydamasis Biržų gimnazijoje, jis ne tik pamėgo muziką, poeziją, šokį, bet ir tapo 1000 metrų bėgimo Lietuvos rekordininku. Biržų gimnaziją baigė kartu su šiandien garsiu krepšinio treneriu Vladu Garastu.

Išvažiavęs į Vilnių, pradėjo dirbti Jono Švedo vadovaujamame dainų ir šokių liaudies ansamblyje (dabartinėje - „Lietuvoje"). Po metų tapo geriausiu moldavų, rusų, kitų tautų šokių atlikėju. Tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, Algirdas Kuprys šoko ir grojo Pabaltijo apygardos dainų ir šokių ansamblyje. Grįžęs iš kariuomenės, buvo pakviestas į Operos ir baleto teatrą. Su pagyrimu baigė Vilniaus aukštesniąją kultūros švietimo mokyklą, tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Dvidešimt metų dėstė akordeono specialybę. Vadovavo įvairių žanrų meno mėgėjų kolektyvams, dirbo akompaniatoriumi su įžymiais Lietuvos choreografais.

Visur Algirdą Kuprį lydėjo muzika. Sukūrė apie 80 muzikinių kūrinių, 1990 metais išleido knygutę „Gražiai šokam", kurioje pateikė ne tik dainų, suskirstytų pagal metų laikus, tekstus ir muziką, bet ir sceninio judesio metmenis. 2002 metais išleido dainų knygelę vaikams „Ir mažiems, ir dideliems".

 Tai pirmoji jo sukurtų melodijų dalis, kurioje Algirdas Kuprys išspausdino daineles ir žaidimus, skirtus vyresnio priešmokyklinio amžiaus ir pradinių klasių mokiniams. Pratarmėje jis aiškina, kaip atlikti kiekvieną kūrinėlį, į ką atkreipti dėmesį, kokia dainelė turi pažintinę ar auklėjamąją vertę. Knygelėje išspausdinti 27 kūriniai. Didesnė dalis melodijų parašyta paties Algirdo sukurtiems tekstams. Muzikas, kurdamas nuotaikingas, mažiesiems patrauklias daineles tikėjosi, kad jomis galės kūrybiškai naudotis mokytojai, tėveliai, choreografai. Algirdas rūpinosi išleisti dar dvi knygas, kuriose būtų tilpę jo instrumentiniai kūriniai (maršai, valsai, polkos, kadriliai ir kt.), tačiau šiuos planus nutraukė mirtis.

Kompozitorius nuolat ilgėjosi Biržų, prisimindavo čia prabėgusias mielas jaunystės dienas, bičiulius, vaiko nuotykius ir gimnazistiškas išdaigas, todėl aštuonerius savo paskutiniuosius gyvenimo metus praleido mieste prie Širvėnos. Jo gyvenimo palydovė ponia Liucija yra sakiusi, kad Biržai jai tarsi geriausia sanatorija, kuriai oro gaivumu neprilygsta nei Krymas, Druskininkai ar Palanga. Kad būtų patogiau, Algirdas net buvo nusipirkęs butą. Gražioje vietoje, prie buvusios miesto pirties. Už keliolikos žingsnių - Apaščios upė, kurioje po pietų mėgdavo pameškerioti. Mėgstantis ramybę ir tylą muzikas džiaugėsi, kad arti nėra kaimynų. Tik čia pat esantis, nerimą keliantis lieptas, kuriuo, vos prašvitus, pradeda važinėti motociklininkai. Rodė tą vasarą Algirdas supuvusias liepto lentas ir nuogąstavo, kad motociklininkų ir dviratininkų važinėjimas tokiu lieptu gali baigtis nelaime. Sakė, kad jau daug metų jį kamuojanti nemiga. Todėl, prabudęs po pusiaunakčio, pasiima akordeoną ir pradeda improvizuoti. Šitaip gimsta melodija. Naujausias tą 2002-ųjų metų vasarą Biržuose sukurtas kūrinys buvo akordeonui ir klarnetui „ Saulėlydis prie Širvėnos ežero. " Jį kartu su Gyčiu Korsaku atliko Biržų tvirtovėje atvažiavusiems vokiečių reformatams. Svečiams patikusi svajinga, romantiška, sonatą primenanti muzika.

Tomis vasaromis biržiečiai mieste sutikdavo elegantišką, pasitempusį, sidabru žvilgančiais plaukais vyriškį. Užsukdavo Algirdas su Liucija į bibliotekos skaityklą paskaityti laikraščių. Lankydavo koncertus ir kitus renginius. Lieptu nueidavo iki Astravo parko, užtvankos, kur tiek daug prisiminimų. Su geru bičiuliu Vytautu Kavaliausku žaisdavo šachmatais. Dalyvavo net invalidų draugijos surengtame turnyre. Užėmė antrą vietą, mat žaidė pernelyg atsipalaidavęs ir todėl pralaimėjo Virginijui Šatui. Neaplenkdavo turgaus, kur pirkdamas vieną kitą centą nusiderėdavo. Koks būtų turgus, jei nesiderėtum? Džiaugėsi duonos parduotuvėje aptikęs labai skanią juodą plikytą duoną. Tokios Vilniuje su žiburiu nerastum. Buvo nuvažiavę į Pabiržę, nuostabią Aldonos Jaronytės sodybą. Kokių tik augalėlių ten neprisižiūrėjo. Negailėjo Algirdas pagyrimo žodžių šiai nuostabiai moteriai. Pastebėjęs Biržuose ir negerovių. Skaityti mėgstantis Algirdas (aiškinęs, kad įsisavinęs greitąjį, vertikalųjį, skaitymo metodą) bibliotekoje pasigedęs naujausiųjų knygų. Piliakalnyje jų jaunystės metais gyvenęs sargas Čiudaras. Tada čia buvę puikūs gėlynai, patogūs suolai. Dabar prie tvirtovės tik mašinomis privažiuoti patogu. Nuo tilto iki rūmų per pievutės vidurį nebėra takelio. Ir suoliukų, ant kurių galėtum prisėsti, ramybe pasidžiaugti. Ir gėlynai nepamaišytų.

Biržuose patirti emociniai įspūdžiai, improvizuojant akordeonu, gaivališkai išsiverždavo skaidriomis ir skambiomis melodijomis. Prisimenu, kartą padovanojau muzikui savo eilėraščių knygelę. Kitą dieną Algirdas pakvietė ateiti į muzikos mokyklą. Kambarėlyje, kuriame A. Kuprys prisiglausdavo, kol dar nebuvo nusipirkęs buto, sėdėjo jis ir Vytautas Kavaliauskas. Abu, grodami akordeonais, padainavo naktį sukurtą dainą mano beveik prieš penkiasdešimt metų parašytam, Tėvui skirtam eilėraščiui. Dabar, kada neįgaliųjų draugijos ansamblyje dainuojame šitą dainą, visada prisimenu skambios ir taurios muzikos kūrėją Algirdą Kuprį. Šią jo dainą dainuoja ir Toronto (Kanada) lietuvių choro „ Daina" dainininkai.

Susipažinau su Algirdu Kupriu 1996-aisiais metais. Tuomet jis atsiuntė prieš trejus metus Čikagoje parašytą neramios vaikystės upei Agluonai skirtą eilėraštį. Jį išspausdinus prasidėjo artimesnė pažintis. Atsiuntė tris apsakymus. Du buvo pagrįsti vaikystės dienų prisiminimais. Vienas apie tai, kaip dešimtmetis Algirdukas nesėkmingai iš Biržų bėgo Amerikon, buvo išspausdintas. Vėliau susitikus A. Kuprys pasakojo parengęs apsakymų rinkinį, rašantis du romanus, eilėraščius. Gimtojo krašto ilgesys išsiliejęs lyriška daina „Širvėna".

Vėjelis gena laivelį mano,

Žila senovė dunkso mūrais ant krantų,

Jaunystės toliai šaukia namolio

Prisiminimų neužmirštamų, brangių.

O tie prisiminimai ne visada buvo mieli ir brangūs. Pateiksiu porą ištraukėlių iš Algirdo Kuprio nespausdinto biografinio apsakymo „Vaikystės ligos".

1944 metų vasarą nuo prie Biržų artėjančių mūšių A. Kuprio tėvai su vaikais pasitraukė į Dirvonakių kaimą ir apsigyveno pas pažįstamus Balčiūnus.

„Kartą tėvas susiruošė į miestelį, - rašo A. Kuprys, - pažiūrėti, ar nesudegė mūsų namas. Miestelis ėjo iš rankų į rankas net du kartus. Dabar vokiečiai jau buvo nustumti anapus ežero. Pirmą kartą rusai išstūmė vokiečius iš didesnės pusės miestelio. Gudrūs vokiečiai atsitraukdami paliko neliestą „bravorą" su gausybe aukščiausios rūšies alumi. Rusai greitai nustatė, kad alus neužnuodytas ir pripuolė kaip bitės prie medaus. Vokiečiams to tik ir tereikėjo. Naktį jie pakilo atakon ir prasidėjo nebe kautynės, o skerdynės. Miestelį vėl atsiėmė. Tik vėliau, kai susilaukė pastiprinimo, rusai galutinai išstūmė vokiečius.

Taigi, išėjo tėvas į miestelį ir... dingo. Laukėm dvi dienas. Grįžo pajuodęs, persmirdęs. Pirmiausia šoko prie šulinio atsigerti. Atrodė, jog visą kibirą išplemps. Stovėjom aplink ratu ir laukėm tylėdami. Pasirodo, rusų kareiviai sulaikydavo visus vyrus ir versdavo rinkti lavonus. Vasara buvo karšta, miestelis ėjo iš rankų į rankas, tai truko daug dienų, tad gausybė lavonų, saulės kepinamų, jau buvo pradėję irti. Davė „padvadas", t. y. vežimus, ir liepė krauti. Buvo lavonų taip sprogimo išdraskytų, kad žmogienos gabalus reikėjo imti jau net šakėmis. Iškasė didžiulę duobę prie Birutės paminklo ir suvertė visus į bendrą košę. Pasak tėvo, jie privežė daugiau kaip 300 žuvusiųjų, skirtingom uniformom... Po kurio laiko buvo išdėliota keliasdešimt antkapinių lentelių, vien su rusiškom pavardėm".

Kitoje ištraukoje Algirdas Kuprys mena tuos skaudžius metus, kada Vytauto gatvėje, prie šaligatvių, buvo metami kritusių už Lietuvos laisvę partizanų kūnai, o stribai tyčiodavosi iš žuvusiųjų. Kartą karštą vasaros dieną išvertė iš vežimų penkis partizanų kūnus. "Vaikai pirmieji apspito pasižiūrėti - prisimena A. Kuprys. -Vasarą vaikai laksto basi. Staiga pajutau, kad mano kojos pėda šlampa. Pažvelgiau ir nustėrau - ogi stoviu įmynęs į žmogaus galvą. Skeveldros nuneštas visas viršugalvis, o mano pėda įminta į smegenis. Mat, užsižiopsojęs, per arti priėjau.

Niekaip negaliu krustelėti, o jaučiu, kad jau akyse ima mirgėti. Šiaip taip prisiverčiu truktelėti koją. Visi pirštai smegenuoti. Net į tarpupirščius prilindę. Surėkiau nesavu balsu ir pasileidau, kiek kojos įkabina, link upės. Agluona buvo netoli, gal už poros šimtų metrų. Pribėgau, įmerkiau koją į vandenį ir ėmiau teliuškuoti. Niekaip negalėjau prisiversti plauti ranka. Tryniau į dumblą, į žolę. Jau lyg ir nieko nebebuvo likę, bet man vis dar atrodė, kad nenusiploviau. Kiek ilgai tas truko - nebeatsimenu. Nebeatsimenu ir kaip namo parėjau, o gal parbėgau. Sakė, kad grįžau kaip nesavas. Negalėjo su manim susišnekėti- nesupratau kas kalbama. Iškvietė daktarą, pamatavo temperatūrą. Buvo virš 40 C. Apie dvi savaites ištysojau lovoje. Tokio baisaus nervų sukrėtimo daugiau nebeteko patirti, nors visko dar mano gyvenime buvo".

Vaikystėje patyręs skaudžių išgyvenimų, Algirdas Kuprys kūrė šviesią ir melodingą muziką, tikėjo, kad ji dar daug metų skambės jo jaunystės mieste.

Dainos draugams ir pasauliui

Alfreda Gudienė
2009-04-14

 

Praėjusio trečiadienio vakarą Biržuose norisi pavadinti ypatingu - ne taip dažnai miestelyje gali pamatyti kelias dešimtis dainuojančių ir jaunystės žavesiu trykštančių žmonių.

„Palinkėkite mums sveikatos, ištvermės, kantrybės", - sako „Saulės" gimnazijos choro vadovė D. Kazakevičienė.

Pasaulio kultūros dieną Biržams koncertavo šalyje tituluotas „Saulės" gimnazijos mišrus jaunimo choras. Daugiau nei keturiasdešimt gimnazistų, paklūstančių vadovės Danguolės Kazakevičienės rankų mostams, gaudančių jos siunčiamus padrąsinančius ar dėkingumo ženklus.

Jie buvo be galo gražūs - tokių nepamatysi vienadienių „žvaigždžių" projektuose, sintetika ir banalybe kvepiančiuose realybės šou. Jų balsai skambėjo taip, kad nė sykio negalėjai suabejoti, jog tai - Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės dalyvių kolektyvas. Širdis spurdėjo iš džiaugsmo juos regint ir girdint „Lietuva brangi", „Kur giria žaliuoja" bei kitas žinomas ir paprastai garbaus amžiaus žmonių atliekamas dainas. Gimnazijos dainininkai priminė labai svarbų dalyką - muzika gyva tol, kol randa atgarsį ją atliekančių ir girdinčių širdyse. Ar gali būti geresnis muzikos kūrinio gyvybės paliudijimas, negu jos skambėjimas jaunų žmonių lūpose ir sielose?

Lyg elektros srovė virpino kolektyvo aranžuota lietuvių liaudies daina „Teka teka", dūšią ramino žinomų lietuvių autorių dainos ir jų popuri, į žėrintį vaikystės pasaulį grąžino L. Vilkončiaus „Mažos mašinėlės", grauduliu ir viltimi skambėjo G. Paškevičiaus daina apie gimtąjį kraštą, V. Kernagio „Baltas paukštis".

Gimnazijos choras Tūkstantmečio dainų šventei jau yra parengęs keliolika dainų - ir tai dar ne pabaiga.

„Mūsų prašo išmokti dar septynias", - po koncerto sako gėlėmis apipilta choro vadovė.

Jų balsai skambės Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje.

Išgirdusi, jog yra pasigedusių „Saulės" choro dalyvavimo Lietuvos televizijos chorų konkurse, Danguolė prisipažįsta tam pagailėjusi savo ir vaikų jėgų. Pasirengimas Dainų šventei - sunkus ir sudėtingas darbas.

„Palinkėkite sveikatos, ištvermės, kantrybės", - sako choro vadovė, kurią sveikino ir atostogų į gimtuosius Biržus grįžę studentai - buvę choristai. D. Kazakevičienės rengtų choristų balsus vasarą išgirs visa šalis ir iš įvairių pasaulio kampelių sugužėję Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės svečiai.

 

Į Biržus sugrįžo knyga iš Tiškevičių kolekcijos

Antanas Seibutis
2009-04-14

 

Jau ne kartą buvo rašyta apie pasiūlymą Biržų krašto muziejui „Sėla" įsigyti Lenkijos aukcione nupirktą ypatingos vertės knygų prancūzų kalba tritomį, pažymėtą Tiškevičių bibliotekos ekslibriu.

Ekslibrisas su grafų Tiškevičių herbu ir užrašu - Biržų ordinacijos biblioteka

Grafo A. Pliaterio 1861 m. išleista knyga

Muziejininkai tam reikalui organizavo labdaros koncertą „Pasivaikščiojimas po renesanso Europą", yra įsteigta speciali sąskaita aukoms.

Knygų yra ieškoma ir kitais kanalais, juolab informacija apie grafų Tiškevičių biblioteką ir joje buvusias keliasdešimt tūkstančių knygų yra plačiai pasklidusi tiek spaudoje, tiek internetiniuose portaluose.

Ieškant kitų Biržų grafų Tiškevičių bibliotekos knygų, buvo kreiptasi į Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekos retų knygų skyriaus vedėją dr. Nijolę Lietuvninkaitę. Paaiškėjo, kad yra trys grafo Adamo Pliaterio 1861 m. Vilniuje A. K. Kirkoro spaustuvėje išleistos knygos „Opisanie hydrograficzno - statystyczne Dzwiny Zachodniej, oraz ryb wniej žyjących" (Vakarų Dauguvos hidrografinis, statistinis ir joje gyvenančių žuvų aprašymas). Vienos priešlapyje įklijuotas ekslibrisas su grafų Tiškevičių herbu ir užrašu „BIBLIOTEKA ORDYNACYI BIRZANSKIEI" - Biržų ordinacijos biblioteka.

Muziejininkai kreipėsi į KTU bibliotekos direktorę Genę Duobinienę ir netrukus gavo atsakymą - atsižvelgdami į knygos svarbą Biržams, grafų Tiškevičių atminimo įprasminimą, kauniečiai knygą su biržietiškos bibliotekos ekslibrisu dovanoja Biržų muziejui ir kviečia jos atvykti pasiimti.

Balandžio 9 dieną tai ir buvo padaryta. KTU bibliotekos direktorė G. Duobinienė iškilmingai įteikė knygą „Sėlos" muziejaus direktoriaus pavaduotojai Editai Lansbergienei ir knygos paieškų iniciatorei muziejininkei Linai Kuncytei.

Į Biržų krašto muziejų „Sėla" po klajonių sugrįžo pirmas (tikimės, ne paskutinis) paukštis - knyga iš garsiosios grafų Tiškevičių bibliotekos.

Archeologiniai tyrinėjimai Biržų senamiestyje

Antanas Seibutis
2009-04-14

 

Pačiame Biržų senamiestyje jau praeitais metais, lapkričio mėnesį, buvo pradėti Darbo biržos pastato statybos darbai.

Senieji Biržų miesto pamatai.

UAB „Geotestus" darbininkai, darydami keliasdešimties metrų gylio gręžinius, iškasė kelių metrų gylio duobes. Pabirus senai keramikai, kokliams, stiklo šukėms, grindinio ir pamatų akmenims, tai pastebėję budrūs biržiečiai pranešė apie Biržų senamiesčio žalojimą. Darbai buvo sustabdyti.

Rastus radinius apžiūrėjo ir ištyrinėjo archeologė Birutė Lisauskaitė iš Trakų. Šiemet, balandžio 7 dieną, darbai būsimojo Darbo biržos pastato vietoje vėl pradėti. Tik šįkart „žmoniškai", atliekant išsamius archeologinius tyrimus, vadovaujant tai pačiai B. Lisauskaitei. Buvo iškasta nemažai šurfų, o pagrindiniai darbai vykdomi dideliame 130 kvadratinių metrų sklype.

Archeologiniai tyrimai numatyti 1400 kvadratinių metrų plote.

Kaimo neįsivaizduoja be bibliotekos

Gražina Dagytė
2009-04-14

 

Bibliotekų naikinimas rajono kaimuose žmonėms nė iš tolo neprimena valstybės pinigų taupymo. Knygas sugebėję išsaugoti mieliūniečiai savo biblioteką patys išlaiko, turtina ir puoselėja.

J. Šulnienė įsitikinusi, kad jokios šiuolaikinės technologijos negali ir niekada negalės pakeisti knygos.

Mieliūnų bendruomenės pirmininkė Janina Šulnienė gerai atmena 2007 - ųjų pavasarį, kai ji atsitiktinai sužinojo, kad bus naikinama Jasiuliškių pradinėje mokykloje buvusi biblioteka. Nieko nelaukdama ji išsiruošė pas Biržų viešosios bibliotekos direktorių V. Muralį bei savivaldybės administracijos direktorę P. Prašmantienę. Ilgų kalbų Janina nesakė. Teištarė: „Iš kaimo nė viena knyga neišeis".

J. Šulnienė sakė girdėjusi kalbas, kad bibliotekos kaimuose uždarinėtos taupymo sumetimais. „Argi taip daug išlaidų, jei per mėnesį iš Šukionių kaimo važinėjusiai bibliotekininkei mokėjo tik vieną šimtą litų?" - stebėjosi moteris. Mieliūnietę supykdė šnekos, kad biblioteką žmonės gali rasti Biržuose, Vabalninke ar Panevėžyje. Jei kalbama tik apie važiuotus skaitytojus, tada jiems, pasak bendruomenės pirmininkės, ir ten gal nereikia bibliotekos - jie gali nuvykti į Vilnių ar Kauną.

Janina Šulnienė džiaugėsi visgi su valdžios atstovais susitarusi, kad biblioteką galės perimti Mieliūnų kaimo bendruomenė. Tai išgirdusi, ji suko į Kratiškius. Pagrindinės mokyklos, kuriai priklauso Jasiuliškių pradinė mokykla, direktoriaus prašė knygas palaikyti tol, kol biblioteka joms paruoš tinkamas patalpas. Problemų neiškilo. Knygas skaitytojams laikinai išdavinėjo Jasiuliškių pradinės mokyklos valgyklos darbuotoja Danguolė Šakenienė. Labdaringai dirbusi moteris ir dabar vieną kartą per savaitę bibliotekos duris atveria knygų mylėtojams.

Moteris įsitikinusi, kad jokios šiuolaikinės technologijos negali ir niekada negalės pakeisti knygos. Pasak bendruomenės pirmininkės, prie spausdinto žodžio pratinti jaunąją kartą visų pareiga. „Jei mažas knygų neskaitys, paaugęs jos tikrai neims į rankas", - teigia moteris.

Šiuolaikine knygnešyste vadintinos pastangos jau davė rezultatų. Mažieji bibliotekos skaitytojai  knygas išduodančios Dangutės prie bendruomenės pastato laukia pirmieji. Net žiemą, sukantis šiauriems vėjams, į biblioteką jie penktadieniais atbėga gerokai prieš bibliotekininkės darbo pradžią. Vaikai godžiai skaito senas knygeles ir svajoja apie naujas. Tačiau kol kas joms įsigyti bendruomenė lėšų neturi.

Vyresnieji svajoja apie laikraščius ir žurnalus, bet kol kas jų ten irgi neranda.

Tačiau gerų ženklų jau matyti. Bendruomenės pirmininkė džiaugėsi su Biržų viešosios bibliotekos vedėju V. Muraliu besitarianti, kad iš Šukionių skyriaus porą sykų per mėnesį bus atvežama naujų knygų.

Sulaukta ir dovanų. Daugiau nei tris šimtus vertingų knygų Mieliūnų bibliotekai atvežė vietos gyventojai Laimutis ir Olga Baradinskai, Ona Baronienė, Bronius Samukaitis, Vabalninko bažnyčios klebonas Povilas Miškinis ir kt.

Kaimo išsaugotoje bibliotekoje šiandien skaitytojų laukia apie 5500 knygų.

Policijos istoriją rašė ir biržietis Vidutis Šeškas

Antanas Seibutis
2009-04-14

 

Policijos 90-mečiui yra išleista knyga. Jos nemažą dalį parašė biržietis Vidutis Šeškas, taip pat leidinyje yra Biržų muziejaus nuotraukų.

2008 m. išleista knyga

1918 metais susikūrė moderniška XX amžiaus Lietuvos valstybė. Kartu su ja kūrėsi, augo, stiprėjo ir įvairios institucijos. Ne išimtis ir policija, gimusi ir augusi su Lietuva. Atsiradusi iš visuomeninių savisaugos būrių, po kelerių metų ji gerokai pagausėjo ir buvo pajėgi rūpintis viešąja tvarka, saugoti piliečius ir jų turtą, tirti nusikaltimus ir kovoti su nusikaltėliais.

2008 m. Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos išleido jubiliejinį leidinį „Kaip kūrėsi Lietuvos policija". Malonu pasidžiaugti, kad tokioje svarbioje ir visai Lietuvai įdomioje knygoje yra ir nemaža biržietiškų akcentų. Policijos istoriją iki pat 1944 metų, išskyrus vokietmetį, apžvelgė biržietis Vidutis Šeškas. Domėtis savo įstaigos istorija jis pradėjo dar dirbdamas micilijoje.

V. Šeškas rašo apie 1918 m. policijos kūrimo aplinkybes, jos organizavimą, centralizavimą, 1920 05 14 m. priimtą Milicijos įstatymą, milicijos pervadinimą 1924 m. policija.

Taip pat apie 1932 - 1933 m. policijos reformą, policiją Klaipėdos krašte, kriminalinės ir politinės policijos paskirtį, uniformų kaitą, skiriamuosius ženklus, profesinį mokymą, policijos ir milicijos niuansus 1940 - 1941 m. Toliau iki pat šių dienų apie policijos istoriją rašo P. Stankeras, P. Pranckūnas, J. Sakalauskas, L. Tumalavičienė, V. Usačiovas.

Tarp gausių iliustracijų yra dvi ir iš Biržų krašto muziejaus „Sėla" rinkinių - tai 1927 m. fotografo J. Daubaro Vabalninko nuovados policininkų su viršininku Baltaragiu nuotrauka ir policininko kaskė su kokarda.

Apie kultūros erdves

Gražina Dagytė
2009-04-14

 

„Kultūra - didžiulė erdvė, jos negalima įsprausti į rėmus", - sako Biržų kultūros centro choreografė Danguolė Kalkienė, kurią „Šiaurės rytai" kalbino Kultūros dienos išvakarėse.

Liaudies šokių grupės „Raitytinis" jaunuolių padėka vadovei Danguolei Kalkienei po respublikinės Dainų šventės Vilniuje 1994-aisiais metais.

Dvidešimt penkerius metus jaunus žmones šokio meno mokanti moteris prisipažįsta choreografijos pamokų turėjusi ir mokykloje. Tačiau jai buvę sunku dirbti nuo skambučio iki skambučio. Danguolė sako įpratusi būti su jaunais žmonėmis tiek, kiek reikia. „Mokykla talpina į rėmus, o man reikia laisvės", - prisipažįsta žinomos liaudies šokių grupės „Raitytinis" vadovė.

Šokius ji pamilo dar vaikystėje, būdama Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos mokinuke. Scenoje Danguolė sukosi nuo pirmosios iki paskutinės klasės. Šokių būreliui tada vadovavo mokytoja Malvina Brazienė. Kaimo vaikų kolektyvas vienais metais taip gerai pasirodė, kad nurungė miestiečius ir išsikovojo teisę dalyvauti respublikinėje dainų šventėje. Nežinia kas - popamokinės repeticijos ar šokio teikiamos laisvės pajutimas Vilniaus estradoje, merginą paviliojo studijuoti choreografiją Vilniaus kultūros mokykloje.

„Aš labai gerai jaučiuosi būdama su jaunimu. Galiu pajuokauti, išsikalbėti, „išsirėkti". Iš jų išmokstu visokių nesąmonių", - emocingai aiškina choreografė, žvelgdama į ant darbo stalo stovinčią šokėjų kolektyvo nuotrauką.

Vadovė įsitikinusi, kad tautinius drabužius nešiojantys ir liaudies šokius šokantys žmonės turi skirtis iš visų - jie privalo gražiai atrodyti, tinkamai elgtis, kultūringai bendrauti. To reikalauja šokio specifika ir rūbas, kuris, pasak Danguolės, įpareigoja.

Anot choreografės, reikia būti labai stipriam, kad pasirinktum liaudies šokį, apie kurio šokėjus dažnai atsiliepiama: „A, čia tie... "

Danguolė Kalkienė savo šokėjus stiprina niekam neprilygstamu pagyrimu: „Jūs - pasaka". Choreografė sako, kad iš visų miesto vidurinių mokyklų bei Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos į repeticijas Biržų kultūros centre skubantys jaunuoliai šokiui aukoja labai daug laiko ir jėgų. Kai kurie taip pamilsta „Raitytinį", kad jo nepalieka net įstoję į šalies aukštąsias mokyklas - savaitgaliais grįžta į repeticijas bei pasirodymus.

Savo vaikams supratingai gelbsti tėvai ir seneliai. Jie šokėjus iš tolimiausių rajono kaimų vežioja į repeticijas. Tėvų pagalba, jų palaikymas kuriant grožį, pasak choreografės, irgi kultūros dalis. D. Kalkienė neprisimena nė vieno atvejo, kai šokėjai ar jų tėvai būtų bent išsitarę „atsibodo".

Keletas liaudies šokių grupės narių šoka istorinius šokius. Tai Danguolės sumanymas, įgyvendintas prieš kelerius metus. „Jis tiesiog nusileido", - prisipažįsta D. Kalkienė. Choreografės iki šiol nepalieka azartas iš šokėjų „liaudininkų" padaryti kitokios laikysenos poras. Dažniausiai pasirenkamas šešioliktojo amžiaus šokis. Išdidūs jaunuoliai ir nuleistomis akimis merginos, pasipuošę tuometinei Italijai ar Prancūzijai būdingais kostiumais, į sceną atneša kitokios dvasios ir kitokios kultūros.

Pasak D. Kalkienės, jaunuoliai dažnai į grupę ateina neturėdami net elementariausių šokio įgūdžių. „Jei žmogus nori, jis gali padaryti viską", - įsitikinusi choreografė.

Danguolė Kalkienė mano, kad vidinė žmogaus kultūra yra paveldima, perimama iš savo tėvų ir senelių. „Jei bendraujant su žmonėmis pristingama tinkamo elgesio, vadinasi, lenda vaikų auklėjimo spragos - tėvai kažko nepadarė", - įsitikinusi šokėjų vadovė.

Choreografė sako mėgstanti su savo auklėtiniais diskutuoti apie tai, kas dera kultūringam žmogui. Danguolę stebina žmonių nesupratingumas ir nepagarba aplinkiniams. Ji sako nesugebanti suvokti, kodėl pro atvirą automobilio langą pavėjui paleidžiamos šiukšlės, kodėl išslysta žeidžiantys žodžiai.

Lietuvos Sąjūdžio Biržų rajono mokytojų konferencijos dalyvio mandatas

Antanas Seibutis
2009-04-07

 

1989 04 15 įvyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Biržų rajono mokytojų konferencija.

Išrinkta Sąjūdžio rajono pedagogų taryba, delegatai į mokytojų suvažiavimą. Biržams suvažiavime atstovavo P. Gasiulis, R. Grubinskienė, V. Linkevičius, V. Butkus, S. Navikonytė, S. Kubiliūnas, G. Gegevičienė, V. Baranauskienė, R. Penelienė, P. Nauburienė.

„Sėlos" muziejus kviečia mokinius į edukacinę pamoką „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose"

Iki rugsėjo mėnesio Biržų krašto muziejuje „Sėla" veikia įspūdinga paroda „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose".

Parodą iš savo rinkinių parengė Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkai. Lietuvos kariuomenės 90-mečiui skirta paroda jau buvo eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Parodoje galima rasti ir biržietiškų akcentų.

Norėdami, kad su išskirtine paroda susipažintų vaikai ir jaunimas, „Sėlos" muziejininkai parengė su paroda susijusią edukacinę pamoką. Jos metu lankytojai patrauklia forma bus supažindinti su įdomiausiais parodos akcentais: XX a. pirmos pusės ginklais, uniformomis, mūšių prie Radviliškio, Salako, Širvintų scenomis, kariuomenės kūrimosi peripetijomis, asmenybėmis. Moksleivių laukia praktinės užduotys.

Pamoka skirta 5-6 ir 10-12 klasių mokiniai. Jų grupės muziejuje laukiamos trečiadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais. Į pamokas iš anksto registruotis telefonu 33390. Pamokos kaina vienam moksleiviui - 2 Lt.

Muziejininkai

Širdžių puota Vabalninke

Justinas Baltrušaitis
2009-03-31

 

Kovo 26-ąją Vabalninko žemės ūkio mokyklos aktų salėje vyko kraštiečio poeto Jono Strielkūno 70-mečio minėjimas. Greičiau tai buvo širdžių puota, kaip sakytų šviesios atminties monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Poetą sveikino buvusi klasės draugė Stasė Čiuikina.

Poeto įtaigus žodis, Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokinių, televizijos diktoriaus Juozo Šalkausko skaitomos ir kompozitoriaus, atlikėjo Sigito Stankūno dainuojamos J. Strielkūno eilės salėje sukūrė ypatingai šiltą atmosferą.

Daug šiltų žodžių Jonas Strielkūnas išsakė Vabalninko mokyklai, dėkojo gyvenimo kely sutiktiems žmonėms, didžiavosi galimybe pažinti puikų žmogų, dvasingumo idealą kraštietį monsinjorą K. Vasiliauską.

Poetui jubiliejinę juostą užrišo Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas, sveikino Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo, muziejaus ir bibliotekos, mokyklų, kaimo bendruomenių atstovai, buvusi klasės draugė Stasė Čiuikina.

Smagu ir netikėta šioje šventėje buvo matyti poeto kūrybos gerbėjus iš Biržų. Danutė Martinkėnienė, sveikindama poetą, sakė, kad jų delegacija specialiai atvyko į Vabalninką, nes tik čia galima pajusti tikrą poeto kūrybos dvasią.

Jonas Strielkūnas Vabalninko 450 -ųjų metinių proga parašė „Odę Vabalninkui". Tąkart poetas šventėje nedalyvavo. Todėl ypač jaudinanti akimirka buvo, kai ketvirtadienį greta kultūros darbuotojų Audronės Stapulionienės ir Aloyzo Janulio skaityti odės stojo ir pats poetas. „Šlovė Vabalninko dangui ir žemei, jo gatvėms, namams ir sodams, medžiams ir žolei, ir pirmiausia - žmonėms... Ačiū, kad priglaudėte ir išauginote mane. Jums, tik jums dėkingas už tai, kuo tapau, ką nuveikiau. Jums, tik jums mano pagarbos ir meilės žodžiai".

Visą renginį salėje tvyrojo pagarbi tyla, o pabaigoje garsiajam poetui skambėjo „Ilgiausių metų".

Poeto viešnagė

Alfreda Gudienė
2009-03-28

 

Ketvirtadienio vakaras Biržų pilyje buvo ypatingas - biržiečiai susitiko su mylimu, daugybę apdovanojimų, premijų, tarp jų ir Nacionalinę, pelniusiu poetu Jonu Strielkūnu.

„Prieik. Jauti tą baltą žiedą, po delnu spurdantį vos vos?" (J. Strielkūnas. „Naktiniai sodai").

Poeto Jono Strielkūno eilės pelnė kelių kartų žmonių meilę ir pripažinimą, virto dainomis, atminimui ar meilės prisipažinimui skirtomis eilutėmis. Jo kūrybą dažnai savinasi įvairūs perkūrėjai, galbūt nuoširdžiai įtikėję, kad poetas kalba jų žodžiais ir širdimi. J. Strielkūno posmai daugeliui tapo tokie pat artimi kaip Pauliaus Širvio eilės.

„Kur gi tu, poete, išėjai", - kovo 26 - ąją po Biržų pilies skliautais nuskambėjo pirmosios tą vakarą J. Strielkūno eilės. Parašytos lygiai prieš 30 metų ir skirtos poetui P. Širviui.

„Labai kuklus ir labai didelis poetas", - Joną Strielkūną biržiečiams pristatė eiles skaitęs vakaro vedėjas Lietuvos radijo ir televizijos diktorius Juozas Šalkauskas. Netrukus skaidraus liūdesio ir švelnaus prisiglaudimo sklidinas poeto eilėraštis suskambo dainų autoriaus ir atlikėjo Sigito Stankūno lūpose - „To neturi jauni..."

1939 metais kovo 6 dieną‘ Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje gimęs Jonas Strielkūnas ką tik atšventė 70 - metį. Prieš susitikimus Vabalninke ir Biržuose buvo gražus vakaras Vilniuje, kur poetą sveikino mūsų krašto vadovai.

Į Biržus J. Strielkūnas atvyko lydimas žmonos Janinos, diktoriaus J. Šalkausko ir dainų atlikėjo S. Stankūno. Sykiu su poetu atvažiavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisto knygos, kuriose vėliau sugulė poeto Strielkūno autografai.

„Aš Vabalninke tiek prisišnekėjau, kad man galva jau sukasi nuo tų šnekų", - prisipažino poetas, į mūsų miestą atvažiavęs iš susitikimo su vabalninkiečiais. Vabalninke jis 1957 metais baigė vidurinę mokyklą, dirbo Vabalninko laikraščio redakcijoje.

Poetas kartojo esantis Biržų krašto vaikas ir prisiminė akimirkas, susijusias su šiuo kraštu ir jo žmonėmis. Jis prašė perduoti linkėjimus segančiam rašytojui Petrui Skodžiui, su kuriuo susipažino dirbdamas Biržų laikraščio redakcijoje, džiaugėsi, salėje matydamas Alį Balbierių.

„Biržai turi savo poetą, tikrą", - kalbėjo garbus svečias ir džiaugėsi, kad Biržų neapleidžia gyvas poezijos nervas nuo K. Binkio, J. Janonio ir B. Sruogos laikų. Prisiminė ir darbą „Literatūros ir meno"  redakcijoje, kur poetas gražiai ir prasmingai darbavosi sykiu su biržiečiais Eduardu Pranckūnu, Eustachijumi Aukštikalniu, Sauliumi Macaičiu, Egmontu Jansonu ir Eugenijumi Matuzevičiumi.

„Litmenį" buvo užkariavę biržiečiai", - šypsojosi poetas. Vakare skambėjo ir jo eilėraštis „Šiaurinė žvaigždė", skirtas poetui Eugenijui Matuzevičiui. Žmogui, kuris į Vilnių atvažiavusį J. Strielkūną pirmasis priglaudė, su kuriuo po vienu slapyvardžiu spausdinta disidentų kūryba, kartu praleista daug laiko ir važiuota į susitikimus...

„ Jonas man yra klasikas", - kalbėjo biržietis A. Balbierius, Joną Strielkūną vadindamas laimingu poetu, jo poezijos estetiką lygindamas su Henriko Radausko kūrybos tradicija.

Vakaras - susitikimas baigėsi sveikinimais.

„Sielą galima apvalyti ir skaitant poeto lyriką", - sakė Biržų rajono meras, prabilęs ir apie kol kas, anot jo, neviešinamus bendradarbiavimo su poetu planus. Paslaptimi dvelkiantis projektas esą gimęs merui besikalbant su dviem rašytojais Vilniuje vykusiame J. Strielkūno jubiliejiniame vakare.

Biržuose lankėsi misionieriai iš Prancūzijos

Alvyda Tamulėnaitė
2009-03-26

 

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną Biržuose lankėsi misionieriai iš Prancūzijos.

Tarptautinės Katalikiškos Evangelizacijos mokyklos „Jaunimo šviesa" („Jeunesse Lumiere") mokiniai susitiko su jaunuoliais ir pasakojo apie studijas šioje mokykloje, taip pat giedojo giesmes prancūzų ir lietuvių kalbomis, liudijo savo tikėjimą.

Mokslai „Jaunimo šviesoje" trunka 9 mėnesius. Tai tarsi maža bendruomenė, įsikūrusi kalnuose. Ji du kartus per metus išvyksta į misijas Europoje. Šiais metais jie atvyko ir į Lietuvą. Jų tikslas - susitikti su jaunais žmonėmis ir pasidalyti savo patirtimi bei papasakoti apie „Jaunimo šviesos" mokyklą. Šioje mokykloje mokosi ir biržietė - tikybos mokslus baigusi Sigita Masalskaitė.

 

 

Susitikimo su misionieriais metu skambėjo lietuviškos ir prancūziškos giesmės bei maldos.

Lietuvos vardo tūkstantmečiui - tūkstantis žiedų

Justinas Baltrušaitis
2009-03-24

 

Kovo 18 d. Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje vyko pradinių klasių popietė-koncertas „Už gražų vaiko pasaulį noriu svajoti". Šiam renginiui pradinukai ruošėsi ilgai.

Renginio pabaigoje skambėjo Vabalninko Balio Sruogos mokyklos ir Meilūnų skyriaus pradinukų atliekama bendra daina.

Vasario-kovo mėnesiais vyko raiškaus skaitymo konkursas „Eilės Lietuvai". Jame galėjo dalyvauti visi, kas išmoko eilėraštį apie Lietuvą. Į finalinį turą pateko dvidešimt geriausių 1-4 klasių skaitovų. Nugalėtojais tapo tik penki. Tai Meda Brazdžiūnaitė, Dominyka Atkočiūnaitė (Meilūnų skyrius), Ugnė Savonytė, Gvidas Gasaitis, Paulius Pikčiūnas (Meilūnų skyrius). Popietės metu visiems finalo dalyviams buvo įteikti padėkos raštai ir tautiniais motyvais puoštos apyrankės. Nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais ir Biržų kredito unijos įsteigtais prizais.

Vėliavos spalvų aitvarais papuoštoje sporto salėje pradinukai dainavo, šoko, deklamavo, grojo. Jaudinančiai skambėjo visų pradinukų atliekama finalinė daina „Žemėj Lietuvos".

Koncertas baigėsi, o mokyklos bendruomenę džiugina pradinių klasių mokinių ir jų mokytojų kūrybinis darbas „Tūkstantis žiedų Lietuvos tūkstantmečiui". Tai tautinės vėliavos spalvų žiedais pražydęs Lietuvos kontūrinis žemėlapis. Taip pat veikia Meilūnų skyriaus mokinių piešinių paroda.

Biržiečiai kapituliavo prieš anykštėnus ir prieš pavasarį

Gražina Dagytė
2009-03-24

 

Praėjusį šeštadienį į Biržų kultūros centrą kelis šimtus biržiečių atviliojo kapelų šventė „Auksinė gaida", kurioje grojo ir dainavo muzikantai iš Biržų, Panevėžio, Radviliškio ir Anykščių.

„Kaziuko kapelos" muzikantai sulaukė gausių plojimų ir žiūrovų pageidavimų „pakartoti".

Renginį pradėjo ir jame ne kartą pasirodė Papilio moterų vokalinis kvartetas.

„Na, ir duoda papilietės. Tai šaunuolės", - gyrė jas žiūrovai.

Kapelų muzikavimą pradėjo svečiai - Tiltagalių kaimo kapela „Lėvena" iš Panevėžio rajono. Gausių biržiečių plojimų nusipelnę muzikantai žiūrovus kvietė nepatingėti pas juos atvykti birželio mėnesį, per Antanines.

Meilės dainas traukė Šv. Valentino dieną susikūrusi Radviliškio rajono Šeduvos kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Užuovėja"

Anykščių kultūros centro kapela „Grieža", daugeliui pažįstama iš muzikavimo televizijos laidoje „Gero ūpo", grojo ir dainavo apie pavasarį. Biržiečiai juos aplodismentais grąžino į sceną. Žmonės prisipažino, kad šie muzikantai juos tiesiog pakerėjo. "Žiūrovai kapituliavo prieš anykštėnus ir prieš pavasarį", - juokėsi renginio vedėja Gytė Rožėnienė.

Antrojoje koncerto dalyje griežė biržiečiai. Pernai dešimtąjį gimtadienį šventę „Kaziuko kapelos" muzikantai irgi sulaukė gausių plojimų ir žiūrovų pageidavimų „pakartoti". Kultūros namų kapela „Širvėna", kitąmet švęsianti savo gyvavimo penkiasdešimtmetį, džiaugėsi muzikantu Antanu Varkaliu, ištikimai griežiančiu nuo pirmosios kolektyvo gyvavimo dienos.

Siekęs tauraus tikslo

Algirdas Butkevičius
2009-03-21

 

Poetė ir tautosakos tyrinėtoja vabalninkietė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (1922-1989) savo kartą pavadino tragiškąja. Tai kartai priklausė gabūs jaunuoliai, kurių dauguma buvo ateitininkai, dar gimnazijos suole davę įžadą „viską atnaujinti Kristuje".

Jie savo kūrybą spausdino moksleivių ateitininkų žurnale „Ateitis", o universitete įsijungė į katalikų studentų meno draugiją „Šatrija", kurioje viešpatavo idealizmo nuostatos: tobulėti, veržtis aukštyn, tarnauti tautai ir Dievui.

Šiai okupacijų metais dvasiškai ir fiziškai laužytai jaunų kūrėjų tautai priklausė ir Mamertas Indriliūnas - daug žadėjęs kritikas, poetas ir vertėjas, nespėjęs realizuoti savo neeilinio talento, nes gyventi jam buvo lemta tik dvidešimt penkerius metus.

Jo gimtinė - graži, sena, apaugusi medžiais sodyba, senoviškas namas dviem galais Gataučių kaime. Čia 1920 metų sausio 28 dieną ūkininkai Uršulė ir Gasparas Indriliūnai sulaukė sūnaus Mamerto.

Jo jaunesnioji sesuo Akvilė prisimena, kad Mamertukas mažas buvęs labai linksmas vaikas, tikras tauškalius. Gabus, nes eidamas ketvirtuosius kuo puikiausiai skaitė. Ketverius metus lankė Nausėdžių pradžios mokyklą. Ją baigęs, pasiruošęs namuose, įstojo į Biržų valstybinės A. Smetonos vardo gimnazijos antrąją klasę. Gimnazijoje išryškėjo jo kūrybiniai gabumai. Dalyvavo meno kuopos veikloje, šapirografiniame žurnaliuke „Literatas" spausdino savo pirmąsias recenzijas, straipsnius. Pagarsėjęs kaip įžvalgus ir subtilus literatūros vertintojas, pradėjo savo straipsnius siųsti į ateitininkų federacijos leidžiamą „Ateities" žurnalą. 1937 metais šis žurnalas paskelbė poezijos konkursą. Vertinimo komisija, kurią sudarė „Naujosios Romuvos" redaktorius Juozas Kelikotis, rašytojas Antanas Vaičiulaitis ir poetas Bernardas Brazdžionis, geriausiai įvertino L. Volungės slapyvardžiu pasirašytą rašinį „Lietuvių naujosios lyrikos motyvai". Pasirodė, kad L. Volungė - tai Biržų gimnazijos VIII klasės moksleivis Mamertas Indriliūnas. Komisija, Biržų gimnazistui skyrusi pirmąją premiją, apie savo sprendimo motyvus rašė, kad „L. Volungės straipsnis yra geriausias. Jis duoda aiškų ir reljefingą mūsų naujosios lyrikos apibūdinimą".

Jaunojo kritiko išprusimą, intelektą, talentą, sugebėjimą prasiskverbti iki analizuojamos temos ar reiškinio esmės rodė jau vėliau, su klasės draugu Eugenijumi Matuzevičiumi įstojus į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (1938 m.) studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, „Ateityje" išspausdinti straipsniai „Žmogaus išsilavinimas mene", „Apie kūdikystę ir kūrybą", „M. K. Čiurlionis", „Mūsų laikai ir krikščionybė" ir kt. Juose labai patrauklus jo idealizmas, nuolatinis siekimas švaraus ir tyro idealo.

Studijuodamas Mamertas Indriliūnas aktyviai dalyvavo „Šatrijos" meno kuopos veikloje. „Mamertas visuomet mūsų suėjimuose, - prisimena Pranė Aukštikalnytė, - būdavo tylus: jis tylėdavo ir labai gražiai, savitai šypsodavos. Visi kalba, o jis sau tyli, šypsosi, taip atlaidžiai šypsosi, tarsi jis kažką daug daugiau žinotų, na jūs sau šnekėkit. Buvo be galo kuklus, be galo santūrus ir tylus. Tuoj labai artimai susidraugavo su poetu Mačerniu. Kitas poetas Bradūnas Mamertą taip pat tuoj pastebėjo, suprato ir Mamertas buvo pats artimiausias jo kritikas, jo įvertintojas. Visus savo eilėraščius jis pirmiausia duodavo perskaityti Mamertui, nes jis buvo be galo subtilus, įžvalgus, giliai jaučiantis ir suprantantis poeziją".

Gyvendamas Kaune, o vėliau Vilniuje, labai ilgėjosi tėviškės. Namiškiams rašydavo gražius laiškus, laukdavo „novynų" iš namų. Vasaros atostogas praleisdavo Gataučiuose, tėvų ūkyje (žemės buvo 33 ha). Dirbdavo visus ūkiškus darbus. Laisvesnę minutę ištaikęs įnikdavo į knygas. Studijuodamas išmoko rusų kalbą, labai mėgo Dostojevskio kūrybą, ypač romaną „Broliai Karamazevai". Domėjosi filosofija. Gerai mokėjo vokiškai, prancūziškai, angliškai, o karo pabaigoje, prisimena sesuo Akvilė, dar itališkai mokės, jau neblogai mokėjo: vaikščiojo paskui seserį ir skaitydavo Dantės „Dieviškąją komediją", vis klausdavo, ar gražiai skamba.

Studijuojant Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriuje gyvenimas nebuvo lengvas. Trūko pinigų, maisto (tik šiek tiek gaudavo pagal korteles), neturėjo patogaus buto, vaikščiojo visai kiaurais batais. Karo metais susisiekimo nebuvo, todėl Mamertas nusipirko nebenaują dviratį ir, sesers žodžiais, prie jo prisitaisęs „bagažnyką", važiuodavo juo į Vilnių. Pernakvojęs kur nors apie Uteną, Vilnių pasiekdavo per dvi dienas. Buitimi nesiskundė, nes universitete studijavo mėgstamą literatūrą, o jo mylimas ir labai gerbiamas mokytojas, bendražygis, poezijos ir dvasios vedlys buvo poetas ir profesorius V. Mykolaitis-Putinas. Su juo M. Indriliūnas susitikdavo ne tik universitete, bet ir netoli Vabalninko esančioje Putino žmonos Emilijos Kvedaraitės tėviškėje, Gaižiūnų kaime. Ir Putinas Mamertą Indriliūną labai mylėjo, vertino kaip nepaprastai gabų, lietuvių literatūrai daug žadantį studentą. Todėl neatsitiktinai 1944 metais M. Indriliūnas parašė studiją „V. Mykolaičio-Putino lyrikos kelias". Šis darbas, kurį profesorė Vanda Zaborskaitė vadina „vienu giliausių Putino poezijos nušvietimu", nepraradusiu savo vertės ir šiandien, buvo išspausdintas tais pačiais metais „Kūrybos" žurnale.

Atėjo 1944-ųjų vasara. Į Lietuvą vėl buvo sugrįžusi sovietinė armija, vėl grąžinusi Lietuvai sovietinės okupacijos dvasią ir fizinę priespaudą, patriotiškiausiai nusiteikusių žmonių persekiojimą, žudymus, trėmimus. Šioje nelengvoje situacijoje Mamertui teko rinktis tolimesnį kelią. Pranutė Aukštikalnytė, tą vasarą aplankiusi Mamertą Indriliūną, rado pas jį ir Bronių Krivicką. Klausė, ką jie darys, siūlė važiuoti į Vilnių, universitetą. „Jie buvo labai neramūs, - prisiminė P. Aukštikalnytė, - prislėgti, bet galvojo, kad į Vilnių jie nevažiuos, nes gyveno lyg nelegaliai, lyg slaptai. Sėdėjo toj sodyboj ir niekam nesirodydavo. Jeigu pasirodys viešumoje, tai paims į kariuomenę, o gali dar liūdniau baigtis. Jie pradėjo kalbėt, ypač Krivickas, kad reikia kovoti. Aš juos atkalbinėjau, sakiau: kas gi iš to, vilčių vis tiek jokių nėra. Mamertas tylėjo, nieko nesakė... Mačiau, jie apsisprendę".

Kurį laiką Mamertas ir už jį dviem metais jaunesnis brolis Jonas slapstėsi namuose. Turėjo šiene išsikasę urvą. Kai pradėjo šaudyti besislapstančius beginklius jaunuolius, prieš pat 1944 metų Kalėdas išėjo iš namų. Sesuo Akvilė prisimena, kad tuomet papjovė didžiausią jautį, sudėjo dešras. Jų užteko, kol gyvi buvo. O gyvi buvo apie du mėnesius.

Pirmajame mūšyje vadinamojoje Girelėje, į Lamokų pusę, broliai liko gyvi. Žuvo 18 jaunuolių, sesers Akvilės žodžiais, visas mūsų krašto gražus jaunimas. Paskui buvo dar vienas mūšis Liepsalų krūmuos. Broliams per gilų sniegą pavyko pabėgti. Prieš savo žuvimą paskutinį kartą namus aplankęs Mamertas seseriai pasakė: „Daugiau nebenorėčiau šitaip bėgt".

Žuvo broliai Indriliūnai Leliškių miškelyje 1945 metų vasario 21-ąją. Iš viso tada žuvo 21. Žuvusieji buvo suguldyti Krinčino miestelyje, vėliau išvežti į Pabiržę. Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės draugė Valiutė Pabiržėje brolius Mamertą ir Joną atpažino iš sesers Akvilės austo milelio pasiutų drabužių - ant baltų matmenų buvo smulkūs juodos vilnos raišteliai. Užkasė visus 24 (3 buvo žuvę prie Šniukščių) prie pat Pabiržės, Tatulos pakrantėje, Gerkiškių kalneliuos. Gal todėl tais metais buvo pradėta dainuoti daina:

Alyvų šakos svyra

Ant vasaros pečių,

Kodėl pravirko žvyras

Ant Gerkiškių kalnų...

Gražiai apie Mamertą Indriliūną ir jo bičiulį Bronių Krivicką, talentingiausią partizaną poetą, yra pasakęs už juos keleriais metais jaunesnis, taip pat buvęs Biržų gimnazistas, Sibiro tremtinys, kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas: „Mano atminty Bronius ir Mamertas liko kaip neeilinių gabumų šviesūs idealistai ir nuolatos degę vienu rūpesčiu: būti bebaimiais ir tvirtais riteriais kovoje už šviesią tėvynės ateitį. Sunku įsivaizduoti Indriliūną, einantį su šautuvu. Jis gi buvo žmogus, nuolatos paskendęs savo susimąstymuose, tokiom geros ir besišypsančiom akim žvelgiąs į pasaulį, nuolatos kalbąs tik gerus ir išmintingus žodžius. Esu tikras, kad jis net paukštelio savo gyvenime nėra užgavęs".

Ši žūtis buvo ne tik skaudi tragedija artimiesiems, bet ir didžiulė netektis lietuvių literatūrai. Mamerto Indriliūno, gimnazijoje ir universiteto auditorijose stebinusio savo neeiliniais gabumais, subtiliu įžvalgumu vertinant naujausius lietuvių poetų kūrinius, neabejotinai laukė graži profesoriaus karjera universitete, jis galėjo tapti vienu iš garsiausių literatūros mokslininkų Lietuvoje. Tačiau žiauri sovietinės okupacijos tikrovė privertė jį rinktis ne literato ir kūrėjo, o kovotojo kelią.

Sakralinio meno darbų paroda

Alvyda Tamulėnaitė
2009-03-21

 

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje nuo vasario pabaigos buvo eksponuojama biržiečių tautodailininkų Vyto Jarecko ir Algirdo Butkevičiaus sakralinių darbų paroda, skirta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 60-osioms metinėms paminėti.

Po sekmadieninių šv. Mišių klebonas Vytautas Dagelis ragino žmones neskubėti iš bažnyčios ir atidžiau apžiūrėti kūrinius.

Klebonas Dalius Tubys džiaugėsi, kad ji sulaukė nemažo biržiečių susidomėjimo, o viena iš parodos organizatorių, rajono tarybos narė Ramunė Čigienė sakė, kad stebint Vyto Jarecko kryžių saulutes gimė projekto „Sakralinis menas į žmones" idėja.

 

Po parodos uždarymo Biržuose tautodailės dirbinius išvydo Pabiržės parapijos tikintieji. Po sekmadieninių šv. Mišių klebonas Vytautas Dagelis ragino žmones neskubėti iš bažnyčios ir atidžiau apžiūrėti kūrinius. Jis džiaugėsi ir tuo pačiu vylėsi, kad ši pirmoji meno paroda Pabiržės Šv. Trejybės bažnyčioje nebus paskutinioji.

 

Parodos atidaryme skambėjo jaunimo grupės „Svajonių Bažnyčia" giedamos giesmės.

 

Nuo kovo 22 dienos parodą bus galima apžiūrėti Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje.

Nuo savanorio sermėgos iki generolo paradinio kardo

Antanas Seibutis
2009-03-21

 

Kovo 19 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" pristatytas dar vienas mūsų šaunios Lietuvos istorijos paliudijimas - paroda „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose". Ją parengė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos (1795-1940) skyrius.

Parodos atidarymą pradėjo Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna".

Parodoje atsispindi Lietuvos kariuomenės kūrimasis ir formavimasis, kovos su bolševikų, bermontininkų ir lenkų kariuomenėmis. Lietuvos kariuomenei tada vadovavo sumanūs karvedžiai: gen. S. Žukauskas, gen. ltn. P. Liatukas, brg. gen. K. Ladyga ir kiti, sugebėję ne tik sukurti pajėgius dalinius, bet ir efektyviai derinti jų veiksmus, žmones ir techniką sutelkti svarbiausiuose fronto ruožuose.

Parodos atidarymą pradėjo Pabiržės folkloro ansamblis „Žemyna". Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja E. Lansbergienė pristatė garbingus svečius - Vytauto Didžiojo karo muziejaus delegaciją su direktoriumi pulkininku leitenantu daktaru Gintautu Surgailiu priešakyje, Panevėžio karaliaus Mindaugo bataliono vadą majorą N. Stankevičių su savo štabo viršininku, Biržų rajono vadovus.

G. Surgalis įteikė „Sėlos" direktoriui G. Butkevičiui vertingą dovaną - V. Lesčiaus knygą „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918 - 1920" ir naują dviejų tomų leidinį „Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai", kuriame apžvelgiamos istorinės lietuviškos karinės asmenybės nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmonų XV a. iki mūsų laikų kariškių.

Biržų rajono savivaldybės meras R. Ramonas, pabrėžęs kauniečiams muziejininkams įteikė V. Narbuto ir A. Linčiaus knygą apie Biržų ir Pasvalio kraštų gamtos ir istorijos slėpinius.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas gausiai susirinkusiems biržiečiams pristatė parodą, pakomentuodamas eksponatus, atskleisdamas ir gana žinomas tiesas, pagardindamas jas pikantiškais dalykais. Pusiau juokais, pusiau rimtai jis kalbėjo, kad reikėtų pastatyti paminklą lietuviškai kiaulei. Ne paslaptis, kad žlungant vienoms valstybėms, kuriantis kitoms, už pinigus nelabai buvo ką galima gauti. Todėl užtikrinta valiuta buvo mėsa, kumpiai, lašiniai. Vištelės kiaušinis irgi buvo prilygintas vienam šoviniui.

Muziejininkams susitarus, paroda Biržuose viešės iki rudens, tad per visą turistavimo, kelionių, atostogų sezoną tiek biržiečiai, tiek jų giminės, tiek svečiai ir draugai turės puikią progą pažinti įdomų, kupiną biržietiškų akcentų Lietuvos istorijos periodą.

Vabalninkiečiai į Vilnių nusiuntė kvieslį

Gražina Dagytė
2009-03-21

 

Vakar Vilniuje lankėsi biržiečių valdžios atstovų grupė, dalyvavusi poeto Jono Strielkūno sukaktuviniame vakare, vykusiame Rašytojų klube.

Seniūnas Stepas Gudas sostinėje gyvenančiam Jonui Strielkūnui nuvežė dovanų nuotrauką, kurioje poetas ir jo geri bičiuliai prieš dvidešimtį metų įsiamžino Vabalninke.

Kūrėjo gimtųjų vietų žmonėms atstovavęs Vabalninko seniūnas Stepas Gudas sostinėje gyvenančiam Jonui Strielkūnui nuvežė dovanų nuotrauką, kurioje poetas ir jo geri bičiuliai prieš dvidešimtį metų įsiamžino prie apgriuvusio namelio Vabalninke, Paryžiaus gatvėje. Ten J. Strielkūnas gyveno, kai dirbo Vabalninko krašto laikraščio redakcijoje.

 

Pasak seniūno S. Gudo, žmonės jam patikėjo kvieslio rolę, o poeto jaunystę menanti A. Garbausko nuotrauka yra ne tik dovana, bet ir nuoširdus vabalninkiečių kvietimas atvykti pas juos.

 

Mylimam poetui, kuris Biržuose turėtų svečiuotis kitą savaitę, Vabalninko krašto tautodailininkas Vidas Jatulevičius išdrožė angelo skulptūrą.

 

Jonas Strielkūnas yra vienas iš pirmųjų iškilių kraštiečių, kuriam suteiktas Vabalninko krašto žymuo „Lino žiedas".

 

Susitikimas su J. Strielkūnu kovo 26 d. 14 val. įvyks Vabalninko žemės ūkio mokyklos salėje.

Atidaryta įspūdinga fotografijų paroda

Antanas Seibutis
2009-03-17

 

Penktadienis bibliotekoje: nuo bibliotekininkų pasitarimo iki Mareko Ostrowskio fotografijų.

Parodą pristatė Lenkų instituto projektų koordinatorius Andrius Kerulis.

Praėjusį penktadienį Biržų bibliotekoje buvo gausu renginių. Diena prasidėjo rajono bibliotekininkų pasitarimu.

Šiemet rajono bibliotekininkai dalyvauja projekte, kur rajono bibliotekos, paskirstytos pagal seniūnijas, pristato Europos šalių literatūrą. Renginių ciklą pradėjo Papilio, Kvetkų, Kupreliškio, Skrebiškio ir Kučgalio bibliotekininkės, pristatydamos lenkų literatūros korifėjų, Nobelio premijos laureatų Henriko Senkevičiaus, Vladislovo Reimonto, Vislavos Šimborskos ir Česlavo Milošo kūrybą. Sykiu pristatytos ir Mareko Ostrowskio fotografijos.

Bibliotekos direktorius V. Muralis papasakojo Mareko Ostrowskio fotografijų parodos "GEA - reiškia Žemė. Lenkijos vaizdai iš paukščio skrydžio" atsiradimo priešistorę, prisiminė, kaip pradėjo bendradarbiauti su Lenkų institutu Vilniuje.

Lenkų instituto projektų koordinatorius Andrius Kerulis trumpai pristatė Lenkų institutą, kurio pagrindinė funkcija yra supažindinti įvairių šalių žmones su Lenkija per kultūrą.

Valstybinis geologijos institutas, minėdamas savo veiklos 85-metį, pasiūlė Marekui Ostrowskiui eksponuoti nuotraukas, kurios turi ypatingą mokslinę ir estetinę vertę. Parodoje atsiskleidžia gražiausi šiuolaikinės Lenkijos kraštovaizdžiai - nuo uolingų Baltijos jūros skardžių iki Tatrų ir Karkonošų viršukalnių. Iš viso buvo padaryta 100 nuotraukų, Lietuvoje eksponuojama beveik pusė. Biržai jau yra penktas Lietuvos miestas, priimantis šią parodą.

Parodos koordinatoriui A. Keruliui dėkojo ir Biržų meras R. Ramonas, priminęs, kad Biržai turi pasirašę draugystės sutartis su Tczewu ir Grodzisku.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas Papilyje

Rokas Januševičius
2009-03-17

 

Kovo vienuoliktąją papiliečiai rinkosi bendruomenės namuose. Čia vyko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui,  veikė jaunųjų papiliečių piešinių apie gimtinę paroda.

Klajonėse po istorijos vingius papiliečius lydėjo literatės Janinos Jakubėnaitės eilės apie gimtinę.

Renginys, kaip ir pridera, buvo pradėtas tautine giesme. Sveikinimo žodį susirinkusiesiems tarė Papilio parapijos klebonas Virgilijus Liuima.

Jis sakė, kad tik suvokę, jog esame laisvi, laisvais galėsime ir jaustis.

Renginio vedėja muziejininkė Edita Lansbergienė papiliečius palydėjo ilgu, sunkiu, bet garbingu tūkstantmetės Tėvynės istorijos keliu nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose iki šių dienų. Visi žuvusieji už Lietuvos laisvę buvo pagerbti tylos minute.

Klajonėse po istorijos vingius papiliečius lydėjo literačių Irenos Naktinienės ir Janinos Jakubėnaitės eilės apie gimtinę bei daugybė dainų. Skambias dainas Tėvynei skyrė maži ir dideli popchoro „Drugelis" dainorėliai ir moterų kvartetas, vadovaujamas Vigilijos Macienės. Daug širdies šilumos į savo dainas sudėjo etnografinio ansamblio dainininkai, vadovaujami Valerijos Puodžiūnienės.

Minėjimas baigėsi visų bendrai sugiedota giesme „Lietuva brangi".

 

Vertinimo komisija jauniesiems atlikėjams priekaištų neturėjo

Gražina Dagytė
2009-03-17

 

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje vyko vaikų ir moksleivių - lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų - konkursas „Tramtatulis 2009".

„Saulės" gimnazijos skudutininkių ansamblis sulaukė karštų aplodismentų.

Šis tradicinis konkursas vyksta kas dvejus metus. Pirmiausiai jaunieji atlikėjai varžosi savo rajonuose, o vėliau geriausieji renkasi į respublikinį konkursą Kaune.

Vertinimo komisijos narė, Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė pastebėjo, jog pirmąjį kartą jauniesiems atlikėjams ir juos ruošusiems mokytojams buvo išsakyta ne tik pagyrimų, bet ir pastabų.

Jų neišsigąsta - po poros metų susirinko gausus dainininkų, pasakorių ir muzikantų būrys, nudžiuginęs liaudiškos muzikos gerbėjus.

Šįmet jaunimas ir jų mokytojai visas jėgas atiduoda ruošdamiesi respublikinei dainų šventei, todėl į „Tramtatulio" konkursą atėjo nedaug atlikėjų. Tačiau visi jie patiko vertinimo komisijai ir gavo teisę vykti į respublikinį konkursą, balandžio mėnesį vyksiantį Kaune.

Etnomuzikologė, liaudies kultūros centro Aukštaitijos folkloro kolektyvų konsultantė ekspertė Lina Vilienė džiaugėsi, kad visos konkurso dalyvės buvo pasirinkę gimtojo krašto kūrinius ir juos atliko be priekaištų. Muzikos mokyklos auklėtinės Kamilė Jurelevičiūtė ir Greta Aukštuolytė (mokyt. Aušra Trapulionytė - Butkauskienė) išraiškingai dainavo apie paukščius.

Originalumu išsiskyrė Milda Černiauskaitė, grojusi tradicinėmis penkiastygėmis kanklėmis. Aplodismentų nusipelnė ir „Saulės" gimnazijos skudutininkių ansamblis - Ilma Banytė, Reda Marinskaitė, Milda Černiauskaitė, Indrė Kalvelytė, Irma Domarkaitė. Mergaites muzikavimo gudrybių moko jų vadovė Nijolė Kaulinienė.

Šiais metais „Tramtatulis" nesulaukė nė vieno pasakoriaus. Vertintojai stebėjosi, kodėl visame rajone neatsirado jaunų žmonių, norinčių ir galinčių pateikti mūsų krašto pasakojamosios tautosakos pavyzdžių. Paprastai šio žanro atlikėjus paruošdavo vaikų darželių auklėtojos bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Galbūt pristigo suaugusiųjų paraginimo ir palaikymo.

Biržų tvirtovė: istorijos ir gamtos vienovė (IV)

Antanas Seibutis
2009-03-14

 

Rūmų atstatymas

Penktajame - šeštajame dešimtmetyje Biržų tvirtovės tyrimu rūpinosi architektai S. Ramunis, A. Umbrasas, A. Urbštas, archeologai E. Skardžius, K. Mekas.

Biržų pilies griuvėsiai 1973-aisiais.

Tuo laiku ankeriais sustiprintos sienos, išmūrytos palangės, jos uždengtos skarda, iš dalies atstatyti langų apvadai, ant sienų, skliautų liekanų uždėti stogeliai.

Inžinierius N. Kitkauskas parengė pilies tilto atstatymo projektą. Darbai vyko 1969 - 1970 metais, tačiau liko neužbaigta tilto viršutinė dalis, neįrengti keltuvai.

1970 05 18 Mokslinės metodinės tarybos posėdyje nutarta siūlyti vyriausybei Biržų Radvilų tvirtovę restauruoti. Tam tikslui Biržuose buvo įsteigtos restauravimo dirbtuvės (dabar akcinė restauravimo bendrovė „Agluona"). Architektas E. Purlys paruošė atstatymo projektą, darbai pradėti 1978 metų rudenį, baigti 1988 m.

Kartu buvo įrengtas naujas įėjimas į tvirtovės teritoriją nuo miesto pusės Birutės gatve, pastatyti nauji cementiniai laiptai. Senieji akmenų laiptai, vedę per bastiono vidurį, buvo išardyti. Tvirtovės teritorijoje įrengtas betono plytomis išklotas apvažiavimas ratu.

Atstatytuose reprezentaciniuose rūmuose įsikūrė Biržų krašto muziejus „Sėla" ir Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Čia yra ir rajono Tarybos posėdžių salė.

Devintajame - dešimtajame dešimtmetyje archeologinius tyrimus, priežiūrą vykdė archeologai J. Genys, R. Songailaitė, S. Sarcevičius. Jų metu atkastos kareivinių liekanos, tyrinėtas pietvakarinis pylimas, detaliau patyrinėti senieji Biržų kokliai, nustatyti pirmosios tvirtovės reprezentacinių rūmų pamatai ir išplanavimas.

1992 m. ant vartų pastato išlikusių sienelių uždėti mediniai stogeliai. Tęsiant darbus, buvo restauruotas pietrytinis pylimas, atstatytos pietinio ir vakarinio bastionų parakinės, betoninėmis sienelėmis pažymėtas arsenalas (ginklų saugykla), konservuotas vartų pastatas, atlikti jo teritorijos archeologiniai tyrimai.

Paskutiniai kirtimai vyko 2008 m. - krito ant kareivinių pamatų augę klevai ir prie tilto buvusi didžiulė tuopa.

2001 m. pagal inžinieriaus N. Kitkausko ir architekto E. Purlio projektą atstatytas naujas 42, 5 metrų ilgio tiltas. 2003 m. pakeistos rūmų stogo čerpės. Senomis čerpėmis uždengti vartų pastato griuvėsiai. 2006 m. tvirtovės rūmuose pirmą kartą Lietuvoje atstatyta XVII a. II pusės koklinė krosnis su kunigaikštytės Liudvikos Karolinos Radvilaitės inicialais LCMB.

Iki šio laiko iš viso Biržų tvirtovės komplekso yra atstatyti reprezentaciniai rūmai, dvi parakinės ir tiltas. 2008 m. Biržų tvirtovės kieme, arsenale vyko archeologiniai tyrinėjimai. Jų tikslas, kaip sakė tyrimų vadovė archeologė Roma Songailaitė, kuo daugiau sužinoti apie arsenalo istoriją, jo vidų, surinkti kuo daugiau istorinės informacijos būsimam arsenalo atstatymui.

Kaip teigė R. Songailaitė, jau 1983 - 1984 metais, kasant trasą vandentiekiui ir vykdant arsenalo žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus, buvo aptikti arsenalo pamatai ir ištirta viena patalpa - priemenė. Tų tyrinėjimų metu rastą grindinį gali pamatyti kiekvienas apsilankęs tvirtovės teritorijoje. Anuomet kitos dvi patalpos nebuvo atidengtos, todėl šiuo metu darbai vyko vienoje iš jų.

 

Biržų tvirtovės teritorijos želdinių tvarkymas ir priežiūra

1984 m. buvo sudarytas 10 ha parko, apimančio pilies teritoriją su paežere, tvarkymo planas (architektas Algis Knyva ir parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas). Buvo akcentuota, kad Biržų pilies parke želdiniai išdėstyti geometriškai pagal pylimų liekanas - 34 rūšių medžiai, daugiausia vietinės liepos, ąžuolai, auga ir kiti medžiai - bukai, juodosios pušys, pilkieji kėniai, pilkosios tuopos.

Numatyta šiek tiek praretinti medžius, pilies teritorijoje be aiškios koncepcijos susodintą augmeniją paversti parku su želdinių apsuptyje stovinčiais rūmais. Projekte numatyta nuo vieno labiausiai augmenijos slegiamų bastionų nukirsti kone visus medžius, restauruoti šio bastiono pylimų profilius.

Norint sustabdyti pylimų šlaitų irimą, reikėjo iškirsti savaime sužėlusias ataugas, išretinti medžius, atstatyti pažeistus pylimus, sustiprinti pažeistas vietas velėnavimu. Mažiau pažeistose vietose buvo numatytas medžių retinimas.

Pradėjus 1987 m. projektą įgyvendinti nuo medžių kirtimo, Biržuose kilo pasipiktinimo, protestų ir skundų banga. Buvo rašoma į laikraščių redakcijas, valdžios institucijas.

Iškirsta nemažai lapuočių medžių, pašalinti sunykę spygliuočiai, visos tujos ir krūmai. Norint išryškinti gynybinius pylimus, nuo jų taip pat buvo šalinami medžiai. Išryškėjo pylimų architektūra.

1992 m. buvo paruoštas Biržų tvirtovės gynybinių pylimų atidengimo, želdinių retinimo projektas. Jame numatyta palaipsniui palikti tik pačius gražiausius ir vertingiausius medžius.

Kasmet kertami teritorijos tvarkymo Projekte numatyti šalinti medžiai. Norima visoje pilies teritorijoje atskleisti svarbiausią pilies elementą - gynybinius pylimus. Paskutiniai kirtimai vyko 2008 m. - krito ant kareivinių pamatų augę klevai ir prie tilto buvusi didžiulė tuopa. Biržų tvirtovės teritorijoje dabar auga paprastieji ąžuolai, paprastieji ir raudonlapiai bukai, paprastosios drebulės, juodieji alksniai, juodosios pušys, veimutinė pušis, vienapiestė gudobelė, karpotasis beržas, paprastasis kaštonas, paprastasis klevas, miškinė obelis, mažalapės liepos, paprastasis šermukšnis, paprastoji eglė, vakarinė tuja, paprastosios alyvos.

Biržų tvirtovės teritorija priklauso 1992 m. įsteigtam Biržų regioniniam parkui.

Šiuo metu priešais tvirtovės rūmus yra padaryta veja. Gynybiniai pylimai nušienaujami per sezoną po kelis kartus.

 

Meldėsi už pasaulio moteris

Gražina Dagytė
2009-03-14

 

Sekmininkų bažnyčioje vyko Pasaulinė moterų maldos diena (PMMD), kurioje dalyvavo įvairių rajono konfesijų tikintieji.

Praėjusį pirmadienį pasakota apie Papua Naujosios Gvinėjos moterų gyvenimą.

Evangelikų reformatų bažnyčios atstovė Renata Mikalauskienė priminė apie krikščionišką įvairių konfesijų moterų judėjimą, kviečiantį vieną kartą per metus, pirmąjį kovo penktadienį, susijungti maldoje. Jame dalyvauja įvairių tautybių, rasių, kultūrų ir tradicijų moterys.

Judėjimas prasidėjo XIX a. pabaigoje Kanadoje. Biržuose PMMD švenčiama nuo 2006 - ųjų metų. Pirmą kartą rinktasi evangelikų reformatų bažnyčioje, antrąsyk - Jungtinės metodistų bažnyčios bendruomenėje. Kitąmet ketinama melstis katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kiekvieną maldų dieną susipažįstama su vis kitos pasaulio šalies moterų gyvenimu. Praėjusį pirmadienį pasakota apie Papua Naujosios Gvinėjos moterų gyvenimą.

Pamokslą sakiusi Sekmininkų bažnyčios diakonė Vera Šnarienė kalbėjo apie moterų vienybėje glūdinčią jėgą.

Susirinkusieji meldėsi, kad nebūtų pažeidinėjamos moterų teisės, kad visuomenėje mažėtų atstumtųjų ir nelaimingųjų - bedarbių, tėvų paliktų vaikų, narkomanų bei alkoholikų.

Pamaldose giedojo evangelikų reformatų, katalikų ir sekmininkų bažnyčių jaunimo grupės.

Vėliau renginio dalyviai šnekučiavosi prie vaišių stalo.

Kovo 9-ąją į Biržus sugrįžo kunigaikštis Kristupas Radvila

Antanas Seibutis
2009-03-14

 

Skambant klavesino muzikai, į salę iškilmingai įžengia ilgametis kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno dvariškis, poetas, būsimasis Biržų miesto vaitas Andrius Rimša su poniomis.

Apsukę ratą, jie laukiamai ir klausiamai žiūri į duris, pro kurias iškilmingai lėtai pasirodo pats Jo Kunigaikštiška Malonybė Kristupas Radvila Perkūnas su savo namų ponia.

Kunigaikštis iškilmingai prabyla: „Aš, kunigaikštis Kristupas, iš garbingos Radvilų giminės, ir draugų, ir priešų vadinamas Perkūnu, galiu visiems su džiaugsmu pareikšti : Su Dievo pagalba naujai pastatėme mūsų Biržų pilį, o toje pilyje išmūrijome bažnyčią. Pilis garsins mano žemes, paveldėtas iš garbingųjų protėvių, ir tarnaus mylimos Tėvynės garbei ir apsaugojimui".

Apžvelgęs tvirtovės statybos Biržuose priežastis, eigą, kunigaikštis pradžiugina, kad savo maloningąja valia Biržams duoda 60 valakų žemės, kad miestas plėstųsi, augtų, tvirtėtų, skelbtų Lietuvai, skelbtų Karūnai žinią apie miestą, jo svarbą, reikšmę, primintų ir garsintų miestiečių darbus, šventes, pagarbą Dievui, Karūnai ir Lietuvos Kunigaikštystei.

Jis praneša, kad iš Jo Karališkos Didenybės Zigmanto Vazos išrūpino Karališkąją Malonę teistis Biržų mieste Vokiečių teise, kuri vadinama Magdeburgine ir kviečia būsimą vaitą Andrių Rimšą perskaityti Karališką Malonę Biržams.

Po Magdeburgo teisių iškilmingo perskaitymo sugrįžtama į mūsų dienas, kai dvaro ponios primena jubiliejinių monetų istorijas ir galiausiai pristato pačią naujausią, skirtą Biržų miesto Magdeburgo teisių gavimo 420-ies metų jubiliejui.

Ir nusidriekė laimingų miestiečių eilė prie jubiliejinės monetos kalimo įrankių - juk ne kasdien gali visiškai nebaudžiamas kalti pinigus. Ir džiaugėsi kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas, matydamas jo svajonių ir darbų pagerbimą, pašlovinimą, prisiminimą. Ir malonu buvo matyti tokią senovės ir dabarties sintezę. Viskas Biržų, viskas istorijos, viskas pagarbos mūsų protėviams, viskas istorinės sąmonės labui.

Tai vyko 2009-ųjų kovo 9-osios vakarą Biržų tvirtovės rūmuose.

Apie šiuolaikinę knygnešystę

Gražina Dagytė
2009-03-14

 

Spaudos draudimo metai - jau tolimoje praeityje. O knygnešystės sąvoka įgyja vis kitas prasmes. Dažniausiai šiandienos knygnešių vardas suteikiamas bibliotekininkams, saugantiems tūkstančius knygų ir vis primenantiems, kad niekas ir niekada nepakeis rašytinio žodžio.

Bibliotekininkės ir rusų kalbos bei literatūros mokytojos Almidos Snukiškienės žinioje - apie aštuoniolika tūkstančių knygų.

Viena tokių bibliotekininkių yra biržietė Almida Snukiškienė, dirbanti „Saulės" gimnazijoje. Ugdymo įstaigos bibliotekos duris dažnai praveria ne tik mokiniai.

 

Kompiuteris knygos nenugalės?

Bibliotekininkės ir rusų kalbos bei literatūros mokytojos Almidos Snukiškienės žinioje - apie aštuoniolika tūkstančių knygų. Kai kurios jų pažymėtos Antano Smetonos vardo gimnazijos antspaudu ir mena 1861 - uosius ar 1907 - 1937 metus. Mokyklos muziejuje besirikiuojančių leidinių pageltę puslapiai vilioja praeitimi. Tačiau Almida sako, kad gimnazistams labai reikia ir pačių naujausių knygų. Deja, grožinės literatūros fondai dėl lėšų stygiaus retai atnaujinami. Dauguma lentynose rikiuojamų leidinių - programinės literatūros kūriniai.

Kartais mokslo metų pabaigoje kai kurie gimnazistai bibliotekai atneša naujų gerų knygų.

Ar knygų dar nenurungė visagalis kompiuteris? A. Snukiškienė įsitikinusi, kad to tikrai nėra ir nebus. Daug gimnazistų per savaitę įveikia net po tris grožinės literatūros kūrinius. Prašoma ne tik romanų ar poezijos, ieškoma ir filosofinės ar psichologinės literatūros.

Spausdintą žodį besirenkantys vaikai tvirtina, kad skaityti padedant kompiuteriui nėra taip įdomu, kaip vartyti šiugždančios knygos puslapius. Literatūros tomelis maloniai nuteikia įsitaisius jaukiame kambario kamputyje ar tiesiog prisėdus medžio pavėsyje. „Knyga visada šiltesnė. Kompiuteris - šaltas", - įsitikinusi bibliotekininkė.

 

Moko pažinti

Pedagogė neslepia, jog kartais vidurinių mokyklų devintokai, gimnazijos pirmokai, tik atėję į „Saulę", užsuka į biblioteką pirmąsyk.

Gimnazijos pirmokus Knygnešio dienos proga A. Snukiškienė visada pakviečia pasidairyti rajono viešosios bibliotekos skyriuose ir saugyklose. Pedagogė pastebėjo, kad mokiniai bibliotekoje greitai pavargsta, jiems sunku ilgiau stovėti ir klausytis.

Almidai gražu matyti, kaip jaunuoliai keičiasi. Juos augina ir knyga. Pasak A. Snukiškienės, būdami trečiokai ar ketvirtokai, jie jau niekieno neliepiami skuba į biblioteką. Kartais per pertrauką bibliotekininkei tenka išklausyti visą trisdešimtį skaitytojų.

Į biblioteką grįžtama ir tapus studentais. Ateinama prašyti knygų, pasišnekėti ar tiesiog panorus tyloje kartu išgerti kavos. „Kaip čia buvo gera", - bibliotekininkei sako buvę mokiniai, akimis perbėgdami gimnazijos knygų lentynas.

 

Knygos keliauja

Almida Snukiškienė, paklausta apie šiuolaikinę knygnešystę, kalbą suka apie kaimo bibliotekininkus. Ji sako visada besigėrinti kolegomis, kurie ne tik siūlo knygas, bet ir jas atneša skaitytojams į namus. Kaimyninio rajono keliais rieda biblioteka ant ratų, pasiekianti net atokiausias vietas.

Kai kurių kaimų žmonės, perskaitę pasirinktas knygas, skuba susipažinti ir su kaimynų skaitytomis - knygos keliauja iš rankų į rankas kaip lietuviškos spaudos draudimo metais. Almida pastebi, jog dabar nusipirkti naujų knygų ne visi žmonės įstengia - jos daug kainuoja.

Gal dėl išaugusių kainų, gal dėl miesto centre įsikūrusios gimnazijos, o gal ir dėl bibliotekininkės paslaugumo, į „Saulės" biblioteką užsuka ir miestelėnai.

 
Rusistė stebina lietuvių kalbos žiniomis

Prieš keturiolika metų bibliotekoje pradėjusi dirbti Almida svajojo perskaityti daug knygų, net sąrašą sudarė. Bet norai pildosi ne taip lengvai. Paskutinė rankose laikyta knyga - Džono Irvingo „Našlė vieneriems metams". A. Snukiškienė prisipažįsta nemėgstanti „muilinių" meilės romanų ir filmų. Ją traukia istorinė literatūra, tinka knygos, kuriose paspėlioti ir gerai pasvarstyti verčia kriminaliniai įvykiai.

Pabiržės vidurinę mokyklą baigusi Almida gerai prisimena, kaip jai patikdavo rusistės Jadvygos Džiugienės nestandartinis dalyko dėstymas, jos tolerantiškumas ir draugiškumas. Geru žodžiu bibliotekininkė mini ir lituanistę Genovaitę Bagdonienę, vesdavusią netradicines pamokas.

Rusų kalbos ir literatūros studijas baigusi pedagogė pastebi, jog taisydama vaikų darbus paprastai pažymi ir lietuvių kalbos klaidas. Mokiniai stebisi, iš kur mokytoja taip gerai išmano taisykles. Almidai patinka vienos jos kolegės atsakymas: „Aš esu lietuvė". Tuo viskas ir pasakoma.

Nepriklausomybės atkūrimo diena Biržuose

Kęstutis Slavinskas
2009-03-14

 

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas Biržuose prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčioje. Po Šv. Mišių valdžios atstovų ir biržiečių keliai išsiskyrė.

Prie pokario partizanų kapavietės Švyturio gatvėje biržiečiai apgailestavo dėl rajono vadovų abejingumo istoriniams paminklams.

Rajono meras Regimantas Ramonas ir jo pavaduotojas Aurimas Frankas, stebint keliems savivaldybės darbuotojams, rajono tarybos nariams ir keliolikai biržiečių, padėjo gėlių prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę (kopijos).

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas padėjo gėlių ant Vilniaus Antakalnio kapinėse esančio Kovo 11-osios signataro Petro Poškaus kapo.

Lietuvos politinių kalinių bendrijos ir sąjungos tarybų pakviesti biržiečiai uždegė žvakutes prie pokario partizanų kapavietės Švyturio gatvėje, aplankė 1941 metais bolševikų nukankintų sukilėlių kapus Kęstučio gatvės kapinėse. Biržiečiai kartu su rajono tarybos nariais diskutavo dėl UAB „Biržų komunalinis ūkis" kieme gulinčių Žuvusių už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo (originalo) fragmentų pastatymo centrinėje miesto aikštėje.

Vakare Biržų kultūros centro salėje gausiai susirinkusius biržiečius sveikino Kovo11-osios Akto signatarė Birutė Valionytė. Ji kalbėjo apie pilietinės visuomenės ugdymo reikšmę ir pabrėžė, kad šiais ekonominio sunkmečio laikais svarbi kiekvieno žmogaus atsakomybė už savo šalį „Svarbu kiekvienam turėti bei viešai išsakyti pilietinę poziciją ir krizės bus nebaisios. Šiandien nesvarbu partijos, svarbu vienyti protą", - kvietė B. Valionytė.

Branginti tėvynę ir būti vieningiems siūlė ir meras Regimantas Ramonas. Kartu jis apgailestavo, kad biržiečiai tuo pačiu metu skirtingose vietose mini Nepriklausomybės dieną.

„Mes susiskaldę, o mūsų laikraštėlis tai pakelia", - rajono vadovų nenorą kalbėtis su politiniais kaliniais ir tremtiniais meras R. Ramonas kažkodėl peradresavo spaudai.

Vicemeras A. Frankas stebėjosi, kad kadaise reiškę tarybinei santvarkai ištikimybę asmenys dabar virto uoliais Lietuvos patriotais. Renginio metu salėje sėdėjo ne vienas buvęs komunistų partijos narys, tačiau į šiuos vicemero žodžius jie stengėsi nereaguoti.

Biržų tvirtovė: istorijos ir gamtos vienovė (III)

Antanas Seibutis
2009-03-12

 

Archeologiniai tyrinėjimai 1930 metais

Viename iš Biržų apskrities ligoninės vedėjo, Biržų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjo J. Mikelėno straipsnių „Mūsų senovė", atspausdintų „Biržų žiniose" 1930 metais, minimi muziejaus fondus papildę atsitiktiniai, tačiau labai vertingi radiniai - kokliai, rasti kasant griovį už tvirtovės fosos („nuo senojo ligoninės medinio barako į pietų pusę").

1931 m. birželio mėn. miesto savivaldybės lėšomis buvo pastatytas vasaros teatras.

Matyt, šių atradimų paskatinta, 1930 m. rudenį kasinėjimus nutarė pradėti Biržų muziejaus taryba. Kasinėjo kunigaikščių Radvilų tvirtovės teritorijoje - kieme, daugiausia rūmų šiaurės vakarų ir pietvakarių pusėje bei senojo arsenalo vietoje - ir už fosos, kur buvo rasti pirmieji radiniai.

Vertingi radiniai saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla", restauruoti 1991 m. Vilniaus P. Gudyno restauravimo centre.

1931 06 28 prie griuvėsių atidengtas skulptoriaus J. Zikaro sukurtas kunigaikščio Jonušo Radvilos biustas. Dabar jis yra saugomas muziejuje, Radvilų salėje.

 

Biržų tvirtovė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje

Šiame dešimtmetyje piliakalnis tebebuvo viena iš mėgstamiausių biržiečių poilsio vietų. Piliakalnio ir pilies liekanų tvarkymu rūpinosi miesto savivaldybė, kuriai nemažai talkino Biržų Savanorių Ugniagesių draugija. Biržų miesto savivaldybė piliakalnyje buvo įrengusi sodą, daržą, gėlių oranžeriją.

Viskam prižiūrėti miesto savivaldybė samdė daržininką. Laikiniems piliakalnio tvarkymo darbams miesto savivaldybė samdė padienius darbininkus. Dar 1928 m. rugsėjo mėnesį miesto savivaldybė piliakalnyje pastatė vasariniam teatrui sceną.

1931 m. birželio mėn. miesto savivaldybės lėšomis buvo pastatytas vasaros teatras. Šio statinio projektą ir sąmatą sudarė Biržų apskrities inžinierius P. Viliūnas, statė rangovas Bine Kacas. Vasaros teatro salėje buvo įrengtas bufetas, kurį miesto savivaldybė nuomojo konkurso tvarka.

1935 m. vasaros teatro bufetą nuomojo Ona Pronsketienė, 1936 m. - Benjaminas Kolupaila. Vasaros teatre vykdavo įvairiausi kultūriniai renginiai, salė buvo naudojama ir sporto reikalams. Čia sportuodavo gimnazijos mokiniai, Biržų šaulių organizacijos nariai, Biržų Darbo Rūmų kultūros klubo nariai. Visiems buvo nustatytas tam tikras laikas, už šviesą mokėjo ir švara rūpinosi kiekviena organizacija atskirai.

Šiuo laiku tvirtovės kieme buvo pasodinta keletas medžių grupių, pradėti sodinti medžiai ant pylimų.

Apie 1938 m. piliakalnyje apsigyveno ilgametis Biržų tvirtovės tvarkytojas, prižiūrėtojas, gėlininkas Pranas Čiudaras su šeima. Iš pradžių buvo gyventa prie tilto griuvėsių suręstame namelyje, vėliau gyvenamuoju nameliu buvo paverstas greta teniso aikštyno buvęs persirengimo namelis.

1939 06 22 Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius P. Galaunė kreipėsi į Žemės Reformos departamento direktorių informuodamas, kad Radvilų pilies griuvėsiai yra labai apleisti, mūro likučiai neremontuojami, ir prašydamas rasti galimybių atlikti būtinus pilies apsaugos remontus.

Su tokiu pačiu prašymu P. Galaunė kreipėsi ir į Biržų miesto savivaldybę. Biržų miesto burmistras P. Jurgaitis atsakė, kad savivaldybė nutarė pilies griuvėsių sustiprinimo darbą atidėti 1941 m. Darbus sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Tarybų Sąjungos ir Vokietijos okupacijos.

 

Tyrinėjimai, priežiūra ir restauracija XX a. antrojoje pusėje

Po Antrojo pasaulinio karo labai pasikeitė tvirtovės teritorijos vaizdas. Medžių, krūmų pagausėjo užėjus medžių sodinimo vajui, pradėjo augti savaime išdygę. Apie 1948 - 1949 metus įėjimui į piliakalnį nuo Agluonos pusės buvo įrengti akmeniniai laiptai. Kaip prisimena seni biržiečiai, juos įrengiant, buvo iškirsta nemažai alyvų krūmų.

Šeštajame dešimtmetyje aikštės centre buvo išrautos obelys, įrengtos vejos, klombos, pasodinta tujų, prieš rūmų griuvėsius sidabrinių eglučių - viena jų dvikamienė tebeošia ir dabar.

Tuo laiku buvo sunaikintos ir lauko teniso aikštelės, iš naujo įrengti gėlynai, pasodinti ilgamečiai augalai ir krūmai. Tvirtovės teritorijoje esančiame namelyje gyveno gėlininkas P. Čiudaras su šeima, kuris ir rūpinosi augmenija, jų priežiūra. Prie jo namelio buvo sandėliukai, šiek tiek dirbamos žemės, kur augino daržoves, gėles.

Tvirtovės kieme, ant pylimų augantys medžiai pradėjo nustelbti rūmų griuvėsius, kunigaikščio Jonušo Radvilos paminklą, po jais nustojo augti žolė, prasidėjo šlaitų erozija.

1968 metais tvirtovės aplinką puoselėjęs P. Čiudaras su žmona ir vaikais išsikėlė gyventi į miestą. Gana netikėto dėmesio tvirtovės teritorija sulaukė iš sportininkų. Kad ten vasarą ir žiemą buvo bėgiojama, slidinėjama, nieko nestebino. Tačiau piliakalnyje, kaip prisimena sporto veteranas M. Taujanskas, 1963 - 1964 metais vykdavo motociklų kroso varžybos. Tik pradėjus dėl to piktintis spaudoje, motokrosininkai išsikėlė į kitas trasas.

 

Tęsinį skaitykite šeštadienio laikraštyje

Mokėsi melstis ir teisingai gyventi

Gražina Dagytė
2009-03-12

 

Panevėžio vyskupijos jaunimo, ketechetikos ir šeimos centrų, organizacijos „Caritas" bei Biržų parapijos žmonių organizuotas renginys pradėtas bendra malda ir Dievo šlovinimu.

Į iš Biržų, Vabalninko, Geidžiūnų, Nemunėlio Radviliškio ir Suosto, Kvetkų, Papilio ir Kupreliškio, Pabiržės ir Smilgių parapijų, Vilniaus ir Panevėžio gausiai susirinkusius tikinčiuosius kreipėsi kunigas Andrius Šukys. „Šie metai yra ypatingi, nes žmonėms duota perkainoti vertybes, - sakė dvasininkas.

Beveik pusantros valandos tikintieji dirbo pasidaliję į mažas jaunimo ir suaugusiųjų grupeles. Vieni jaunuoliai, padedami svečių iš Vilniaus, mokėsi šlovinti Visagalį, kiti prisiminė keliones į Taize bendruomenę šiaurės rytų Prancūzijoje.

Edukologijos magistrantė Jolanta Masiokienė ir VU studentas Gediminas Kaminskas vadovavo diskusijoms apie tai, kas yra lytiškumas.

Suaugusieji karštai diskutavo, kaip būti gerais tėvais. Biržiečiai svarstė, kada ir kaip atžaloms reikia įdiegti norą rūpintis senatvės sulaukusiais savo tėvais. Diskusijų dalyviai svarstė, kaip dalytis tikėjimo džiaugsmu, aiškinosi, kaip išmokti tarnauti artimui.

Po renginio tikintieji rinkosi į šv. Mišias Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jas aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanato kunigai.

Tokio pobūdžio renginys vyskupijoje surengtas pirmą kartą. Vėliau planuojama rinktis ir kitų dekanatų centruose.

Biržų krašto muziejuje „Sėla" - neeilinė paroda

Kovo 19 dieną Biržų muziejuje bus atidaryta nauja solidi ilgalaikė paroda iš Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose".

Pirmosios Lietuvos sudarytos vyriausybės vienas svarbiausių uždavinių buvo organizuoti kariuomenę, kuri sugebėtų atremti priešus ir apginti naują valstybę. Pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei buvo paskelbtas 1918 metų lapkričio 23 dieną, tapusią jos gimtadieniu.

Gindama Lietuvos valstybingumą 1918 - 1920 m. Nepriklausomybės karuose Lietuva kovojo su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Jos gretose žuvo apie 1,5 tūkstančio karių, šaulių ir partizanų.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkai iš savo rinkinių parengė parodą „Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose". Lietuvos kariuomenės 90-mečiui skirta paroda keletą mėnesių buvo eksponuojama Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Susitarus Kauno ir Biržų muziejų vadovams, ši įspūdinga paroda kovo mėnesį atkeliaus ir į Biržų muziejų. Nors paroda skirta visai Lietuvai, joje atrandame ir biržietiškų akcentų.

Bus eksponuojama Panevėžio lietuvių katalikių moterų draugijos 1919 03 25 Panevėžio batalionui įteikta vėliava. Šio bataliono organizatorius buvo biržietis, vėliau pulkininkas ir krašto apsaugos ministras Jonas Variakojis. Tarp apdovanojimų išvysime iš Biržų apskrities kilusio, vėliau pulkininko ir diplomato Kazimiero Škirpos 1919 m. gautą Vyties Kryžių. Tarp nemažo skaičiaus paveikslų matysime su Biržų apskritimi susijusių kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko, kapitono Kazio Škirpos, pirmojo žuvusio karininko Antano Juozapavičiaus portretus.

Visus turėtų nustebinti ir sužavėti mūšių ties Radviliškiu, Salaku, Širvintomis scenos, karių kepurės, pilotės, sermėgos, milinės, kuprinės, žiūronai, kastuvėliai, priešininkų raudonarmiečių, bermontininkų, lenkų kariškos aprangos detalės.

Bene pirmą kartą Biržuose bus galima taip plačiai susipažinti su XX a. I pusės ginklais - tai ir 1918 m. vokiškas lengvasis kulkosvaidis Mg 08/15, ir japoniškas karabinas Arisaka, ant kurio pritvirtinta lentelė - „Šautuvas, kurį 1918 m. lapkričio m. 13 d. atsinešė savanoris, įstojęs į I pėst. pulką". Taip pat 1917 m. vokiškas pistoletas Parabellum ir 1895 m. rusiškas revolveris Nagan, ir šautuvas karabinas Mauser iš Vokietijos.

Be dėmesio neturėtų likti durtuvai, šalmai, rankinės puolamosios granatos, JAV lengvasis kulkosvaidis Lewis, rusiškas karabinas Mosin- Nagan, prancūziškas šautuvas Lebel, JAV Rusijai gamintas 1895 m. šautuvas Winchester, visa kulkosvaidžių šeima: 1915 m prancūziškas lengvasis kulkosvaidis Chauchat, 1914 m. prancūziškas sunkusis kulkosvaidis Hotchkiss, austriškas 1918 m. vidutinis kulkosvaidis Schwarzlose, vokiškas 1917 m. sunkusis kulkosvaidis Maxim MG 08, 1910 m. sunkusis kulkosvaidis Maxim iš Rusijos.

Visus, besidominančius Lietuvos istorija, karybos paslaptimis, kariuomenės kūrimosi ir veiklos peripetijomis, asmenybėmis, uniformomis, ginkluote, kviečiame atvykti į šios parodos, garbingos ir šlovingos kariuomenės istorijos 1918 - 1920 m. liudininkės, atidarymą Biržų krašto muziejuje „Sėla" kovo 19 dieną 17 valandą. Parodos atidaryme dalyvaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius pulkininkas leitenantas G. Surgailis su parodą parengusiais muziejininkais.

Ateikime ir pagerbkime Lietuvos Nepriklausomybės gynėjus! Laukiame Jūsų.

Parodos informaciniai rėmėjai: Šiaurės rytai, Biržiečių žodis, KTV Rygveda

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkai

Germaniškiečiai minėjo Valstybės atkūrimo dieną

Kęstutis Slavinskas
2009-03-10

 

„Galime didžiuotis, jog pranokome net Lietuvos Seimo narius, nes valstybės himną giedojome darniai, o svarbiausia - neskambant fonogramai", - Nepriklausomybės Atkūrimo dienos proga sveikindamas moksleivius ir mokytojus kalbėjo Germaniškio pagrindinės mokyklos direktorius Gediminas Janeliūnas.

Germaniškyje Valstybės atkūrimo diena paminėta šokiais ir dainomis.

Suosto Šv. Kryžiaus išaukštinimo parapijos klebonas Andrius Šukys pasidžiaugė, kad germaniškiečių renginyje vyravo šventinė nuotaika, o veiduose šypsenų buvo ne mažiau nei šviesių spalvų valstybės vėliavoje.

Mokyklos aktų salėje susirinkę šventės dalyviai pamatė mokinių literatūrinę kompoziciją apie Lietuvos kunigaikščius, tautiškumo žadintojus Simoną Daukantą ir Joną Basanavičių, Lietuvos valstybingumo atstatymą 1918-aisiais ir atkūrimą 1990-aisiais.

Tylos minute buvo pagerbti paaukoję gyvybes ant valstybingumo aukuro.

Tautiški motyvai tęsėsi į sceną įžengus Germaniškio folklorinio ansamblio „Vijoklis" dainininkams, Skaistkalnės miestelio seniūno Janio Kalninšo vadovaujamiems orkestro muzikantams, grojusiems maršus. Lietuvybės puoselėjimą liudijo Bauskės lietuvių bendruomenės folklorinio ansamblio nariai.

Germaniškio pagrindinės mokyklos direktorius Gediminas Janeliūnas ir renginio organizatorė Zita Bėliakienė dėkojo šventėje dalyvavusiems svečiams.

Bendraamžius daina sveikino Kratiškių pagrindinės mokyklos dainininkės. O užgrojus Jonavos modernaus folkloro grupei „Aisva", salėje abejingų neliko. Kartu su jaunimu dainavo bei šokių ratelius ėjo ir vyresnieji.

„Mūsų mokiniai yra iniciatyvūs, noriai bendrauja. Jie turėjo progą rinktis - ar eiti į namus, ar dalyvauti šventėje. Nustebino ir vyresniųjų klasių vaikinai, kurie bendraklasėms Kovo 8 - osios proga įteikė rožių žiedų", - auklėtinių iniciatyvas gyrė Germaniškio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Laima Bėliakienė.

„Nebaisios ekonominės krizės, kadangi turime šaunių entuziastų, kurie be atlygio sutiko koncertuoti ir paremti renginį. Džiaugiuosi, kad atvyko Latvijos atstovai. Valstybės šventes būtina organizuoti su ugnele, tada jos bus įdomios bei patrauklios", - kalbėjo renginio organizatorė Zita Bėliakienė.

Dėkodami už puikiai organizuotą šventę dainininkai Z. Bėliakienei skyrė dainą.

 

Biržų tvirtovė: istorijos ir gamtos vienovė (II)

Antanas Seibutis
2009-03-10

Perėmė savivaldybė

Biržų miesto taryba, matydama, kad piliakalnis tampa vis labiau mėgiama biržiečių poilsio vieta, nutarė jį perimti. 1924 04 02 posėdyje nutarė pasiųsti pas Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministrą delegaciją - Biržų miesto burmistrą P. Klybą ir savanorių gaisrininkų draugijos pirmininką A. Jansoną.

1926-aisiais Biržų piliakalnyje buvo įrengtos teniso aikštelės.

Šiai delegacijai buvo pavesta įteikti ministrui prašymą perduoti Biržų pilies nuosavybės teisę Biržų miesto valdybai ir Biržų savanoriškai gaisrininkų draugijai.

Kaune biržiečiams labai padėjo visuomenės ir politikos veikėjas biržietis M. Yčas. 1924 07 06 laikraštis „Biržų žinios" su džiaugsmu praneša: „Biržų pilies sodas, seniau priklausęs A. Tiškevičiui, perimtas valdžios žinion. Pretenduoja servituto teisėmis į tą sodą miesto valdyba, gaisrininkų draugija".

1924 05 04 „Biržų žinios" pranešė, kad „Biržų moksleivija ir gyventojai balandžio 30 d. iškilmingai piliakalnyje kūreno Vilniaus ugnį ir gegužės mėn. 1 d. pasodino ten pat Vilniaus medį".

Tapusi piliakalnio savininku, savivaldybė jį nuomodavo įvairioms visuomeninėms organizacijoms rengti vakarus ir gegužines. 1928 m. Biržų savivaldybė imdavo iš organizacijų 20 proc. nuo gaunamo pelno už organizuojamas gegužines bei vakarus piliakalnyje.

1926 m. Biržų savivaldybė išnuomojo Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjungos Biržų klubo valdybai Biržų piliakalnyje šokių aikštelės vietą įrengti teniso aikštelei už nuomą 20 Lt per mėnesį. Kai poilsio vakarus ir gegužines rengdavo Biržų savanoriška gaisrininkų draugija, Biržų miesto savivaldybė iš jos imdavo mažesnį mokestį - tik 10 proc. nuo visų parduotų bilietų. Mat pastaroji draugija dėdavo nemažai pastangų ir lėšų piliakalniui tvarkyti.

Biržų miesto savivaldybės gaunamos lėšos už piliakalnio nuomą buvo skiriamos jo tvarkymui ir gražinimui. Biržų miesto vadovai laikė šią vietą prestižine, čia pirmiausia lankydavosi į Biržus atvykę įvairus svečiai, įvairios delegacijos. Jie labai mėgdavo apžiūrinėti bei fotografuotis prie Biržų pilies griuvėsių.

Nuo 1925 metų Biržų miesto savivaldybė samdė piliakalniui prižiūrėti sodininką. Jam mokėjo 100 lt per mėnesį, o nuo 1929 metų - 120 lt. Jis turėjo tvarkyti piliakalnio teritoriją, sodinti ir prižiūrėti medelius, gėles, juos dauginti. Gėlės iš piliakalnio daržo buvo pardavinėjamos ir miesto gyventojams, tai irgi buvo papildomas Biržų miesto savivaldybės pajamų šaltinis. Būdavo išnuomojama ir piliakalnio žolė nusipjauti.

Biržų miesto savivaldybė rūpinosi ir miesto apželdinimo reikalais. 1924 04 18 Biržuose įsisteigė Lietuvai Pagražinti draugija. Jos steigimo iniciatoriai buvo Biržų miesto tarybos nariai. Daugelį metų šios draugijos pirmininku buvo ilgametis savivaldybininkas, burmistras ir viceburmistras P. Klybas, sekretorius M. Mažuika. Jie rūpinosi Biržų miesto tvarkymu, kultūriniu miesto gyvenimu.

1925 m. rudenį miesto savivaldybės rūpesčiu buvo sodinami medeliai Bažnyčios aikštėje, Vytauto, Rotušės ir Pasvalio gatvės dalyje. Medeliai buvo gauti iš Astravo dvaro. O prie miesto Rotušės jos atidarymo proga buvo pasodinti 4 medeliai ir aptverti tvora. Medelius įvairų progų, švenčių metu Biržų tvirtovės teritorijoje mėgo sodinti ir įvairios organizacijos, mokyklos.

Biržų savivaldybė leido įrengti antrą lauko teniso aikštelę, įrengė aikštelę vaikams. 1927 05 29 „Biržų žinios" informuoja, jog „pilies kalne jau prasidėjo teniso žaidimai. Netrukus prie teniso aikštės pradės veikti ir „Pink - Ponk" stalas".

1927 m. Biržų tvirtovės prieigose pastatyti bokšteliai, skirti Biržų miesto Magdeburgo teisių gavimo ir patvirtinimo įamžinimui. Lėšomis ir darbais rūpinosi Lietuvai Pagražinti draugijos Biržų skyrius. 1927 06 19 „Biržų žinių" pranešama, kad draugijos rūpesčiu piliakalnyje tvarkomos patrankos, užsakyti suolai, tvarkomi takai.

1928 m. tvirtovės teritorijoje pradėta statyti Vasaros teatrui scena. 1928 04 24 „Biržų žinios": „Biržai atbunda. Pastarosiomis dienomis aktingesnieji Biržų visuomenės darbininkai pradėjo smarkiai ruoštis vasaros darbams. Ruošiamasi statyti piliakalny vasaros teatrui scena, statyti paminklą žuvusiems dėl Nepriklausomybės, atidengti paminklą, minint 10 metų Nepriklausomybę kunigaikščiui J. Radvilai".

Tęsinį skaitykite ketvirtadienį

Mareko Ostrowskio fotografijų paroda

Kovo 13 d. (penktadienį) 13. 00 val. Mareko Ostrowskio fotografijų parodos „GEA - reiškia Žemė. Lenkijos vaizdai iš paukščio skrydžio" atidarymas.

Siekdamas supažindinti visuomenę su Lenkijos kraštovaizdžio grožiu ir įvairove, susiformavusia geologinių procesų ir žmogaus veiklos metu, parodyti gamtinius išteklius ir gamtinės erdvės tvarkymo būdus, Valstybinis geologijos institutas, minėdamas savo veiklos 85-metį, pasiūlė dr. Marekui Ostrowskiui eksponuoti iki šiol neskelbtas nuotraukas, darytas iš lėktuvo, kurios turi ypatingą mokslinę ir estetinę vertę. Šio bendradarbiavimo dėka buvo sukomplektuota didžiulė paroda po atviru dangumi „GEA - reiškia Žemė", pirmą kartą parodyta 2004 metais Varšuvoje, greta Valstybinio geologijos instituto būstinės. Paroda „GEA - reiškia Žemė" skirta geologiniams Lenkijos kraštovaizdžio aspektams - ant šio pamato ir jo dėka vystosi ir gyvenimas, ir civilizacija.

Fotografijose užfiksuoti iš „paukščio skrydžio" matomi geologiniai dariniai bei šiuolaikinės kraštovaizdžio formos, sukurtos gamtos ir žmogaus. Parodoje atsiskleidžia būdingi ir tuo pat metu gražiausi šiuolaikinės Lenkijos kraštovaizdžiai - nuo uolingų Baltijos jūros skardžių iki Tatrų ir Karkonošų viršukalnių.

Nuotraukų autorius dr. Marekas Ostrowskis yra pripažintas mokslinės fotografijos specialistas, disciplinos „Vaizdo informacija" kūrėjas, daugelio mokslinių albumų autorius. Parodoje rodomos nuotraukos taip pat yra publikuojamos fotografijų albume „Lenkija iš erelio skrydžio".

Lenkų institutas, Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Biržų tvirtovė: istorijos ir gamtos vienovė (I)

Antanas Seibutis
2009-03-07

 

Biržų pilies medžių naikinimas daliai visuomenės atrodo kaip nepagarba miesto istorijai. Piliakalnio parkas ir jo senieji medžiai yra suaugę su ne vienos biržiečių kartos gyvenimu. Kol sprendžiamas šio paveldo likimas, „Šiaurės rytuose" priminsime Biržų tvirtovės ir jos parko istoriją.

Biržų tvirtovė. XX a. I pusė. Gegužinė.

Biržų simboliai Napoleono Ordos piešiniuose

1704 09 14 Šiaurės karo metu švedų generolo A. L. Levenhaupto kariuomenė užėmė Biržų tvirtovę. Pasitraukdami švedai rūmus ir kitus tvirtovės pastatus išsprogdino.

1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila buvo priverstas už skolas Biržų valdas parduoti grafui Mykolui Tiškevičiui

1822 m. Biržuose apsilankęs Rusijos caras Aleksandras I-asis pats apžiūrėjo tvirtovės griuvėsius, senuosius geležinius pabūklus, milžinišką mortyrą ir nurodė, kad tie senovės paminklai liktų savo vietose niekieno neliečiami. Nurodymo buvo laikomasi net iki 1863 metų.

1875 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje lankėsi žymus dailininkas Napoleonas Orda ir nupiešė apie 1000 piešinių. Tarp jų - ir tuometinis Biržų vaizdas.

Į piešinį dailininkas įtraukė pagrindinius Biržų akcentus: Astravo dvarą, evangelikų reformatų bažnyčią, tvirtovės rūmų griuvėsius ir katalikų bažnyčią. Jame matyti, kad tvirtovės papėdėje, paežerėje auga medžiai, krūmai, pačioje tvirtovės teritorijoje jų nedaug.

 

Miestas ir piliakalnio teritorija XIX a. pabaigoje

1929 05 05 „Biržų Žinių" straipsnyje „Biržai prieš 50 metų" rašoma: „Visai kitokį vaizdą teikė Biržai prieš 50 metų, negu dabar. Visa eilė namų į rytus nuo dabartinės Vytauto gatvės buvo miesto rubežius. Antros eilės vietoje, nuo dabartinės Pasvalio gatvės į šiaurę buvo vien tik daržai, o į pietus - dvaro sodas. Pasvalio ir Rotušės gatvės buvo paprasti keliai iš abiejų pusių liepomis nusodinti".

Siekiant gerinti Biržų piliavietės nykoką vaizdą, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje erdviame pilies kieme užveistas vaismedžių sodas, pasodinti ar patys išdygo pavieniai medžiai. Rūmų liekanas supo medžiai, alyvų krūmai, besileidžiantys šlaitu ežero link. Kiek galime spręsti iš to meto fotografijų, piliakalnyje vykdavo gegužinės, įvairūs renginiai, buvo pastatytas specialus statinys muzikantams. Žmonės ateidavo čia pasivaikščioti, atsivesdavo vaikus, grožėdavosi ežeru, augalija, gamta.

Visą tą idiliją sugriovė Pirmasis pasaulinis karas, po to sekusios okupacijos, nepritekliai.

 

Biržų tvirtovės teritorijos tvarkymas Nepriklausomoje Lietuvoje

Apie 1920 metus grafas A. Tiškevičius išnuomojo pilies teritoriją Rudolfui Beliniui. Šis, nekreipdamas dėmesio į visuomenės balsus, leisdavo ten ganyti karves, sodinti daržoves.

1918 m. susikūrus Nepriklausomai Lietuvos valstybei, Biržų tvirtovės liekanomis ėmė rūpintis vietos inteligentai. Ypač veikli Biržuose buvo dailės draugija „Mūza".

1922 05 31 Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos žemės departamentas atsiuntė raštą Biržų apskrities Žemės tvarkymo ir valstybės turtų įgaliotiniui:

„Biržų apsk. Ž. Ū. ir V. T. Įgaliotiniui. Nuorašas Biržų Dailės Draugijai „Mūza"

Kadangi p. Tiškevičiaus Biržų pilis nuomojama ir istorinė Lietuvos liekana neprižiūrima, Žemės Ūkio Departamentas prašo Tamstos, prisilaikant Žemės reformos įstatymo 72 paragrafo, minėta pilimi užimamą visą plotą perimti Valstybės žinion ir pavesti globoti Biržų Dailės Draugijai „Mūza"

Tačiau Biržų visuomenės, Biržų apskrities valdžios ir Biržų miesto savivaldybės netenkino toks sprendimas. 1922 06 21 šiuo klausimu įvyko susirinkimas, kurio dalyviai nutarė, kad bus geriausia „pavesti šią pilį globoti Biržų Apskrities Valdybai".

 

Kaip tvirtovės teritorijoje metais atsirado medžių alėjos

1923 04 15 „Biržų žiniose" mokytojas Jonas Dilys straipsnyje „Lietuvos medžių sodinimo šventė ir apleistas piliakalnis" rašo: „Kaune įsikūrė Lietuvai gražinti draugija. Ji nutarė surengti šiemet visoj Lietuvoje medžių sodinimo šventę. Nutarta gegužio 1 dieną sodinti „Laisvės medį" ir jį laikyti penkerių metų Lietuvos nepriklausomybės paminklu... „Laisvės Medžiui" patogiausia vieta mūsų piliakalnis... Biržų Dailės Draugija „Mūza" buvo jau pernai pradėjusi rūpintis apleistu piliakalniu, bet tai nepatiko Miesto Valdybai. .. Jei mes tuo nepasirūpinsime, tai šiemet vėl mūsų šventovę pradės teršt karvės ir naikinti visi, kam tas piliakalnis nebrangus".

1923 05 13 „Biržų žiniose" randame tokią informaciją apie tvirtovės teritorijos tvarkymą: „Š. m. gegužės m. 5 d. Biržų Gimnazija gražiai medeliais apjuosė apsodino visą Biržų pilį. Kitais metais manoma pasodinti antrą medelių eilę. Tokiu būdu pasidarys aplink visą pilį graži alėja. Gegužės 6 buvo Lietuvos 5 metų sukaktuvių atminimui keliama Nepriklausomybės Medžių sodinimo šventė. Pasodinti trys ąžuolėliai, vienas pilies kalne - Radvilų Medis".

1923 05 27 buvo išspausdintas straipsnis „Dėl Biržų pilies tvarkymo". Nežinomas autorius piktinosi esama tvarka piliakalnyje, kaltino žmones, kurie anksčiau pilies kalne bulves sodino, karves ganė, kirto medžius kurui. Daug kaltinimų buvo pateikta buvusiam pilies nuomininkui Beliniui, su kuriuo kaip tik pasibaigė nuomos sutartis. Autorius tikisi, kad „toliau taip nebebus šeimininkaujama pilyje, kad bus rasta būdų jai sutvarkyti, papuošti, padaryti ją jaukiausiu Biržų miesto kampeliu, gražiausia poilsio vieta".

Toliau jau ir Biržų miesto savivaldybė dėjo nemažas pastangas perimti Biržų piliakalnį savo žinion. 1923 06 05 Biržų miesto tarybos posėdyje buvo išrinkta Archeologijos komisija, kurios tikslas buvo rūpintis Biržų pilies liekanomis bei jų tvarkymu. Daugiausia pastangų tvarkant Biržų pilį ir piliakalnį parodė Biržų savanoriška gaisrininkų draugija. Ji iš dalies sutvarkė piliakalnį, ten rengė savo vakarus ir gegužines.

Tęsinį skaitykite antradienį

Vabalninko muziejuje - Onos Ladygienės darbų paroda

Kęstutis Slavinskas
2009-03-07

 

Muziejaus „Sėla" Vabalninko filiale veikia kirdonietės Onos Ladygienės išaustų lovatiesių, staltiesių paroda.

„Mano sesutė ausdavo, tad žinau, kiek triūso ir kruopštumo prireikia sėdint prie audimo staklių", - sakė Šv. Kazimiero dienos progą parodą aplankęs vabalninkietis Laimutis Žiedelis. „Labai gražūs darbai, nuostabu, kad Vabalninke vyksta įdomios parodos", - vyrui antrino žmona Ona Žiedelienė.

Vabalninko krašto muziejininkė Ona Šoblinskienė pažymėjo, kad šiais metais tai jau antroji paroda. „Sausį vabalninkiečiams buvo pristatyti Idilijos Dumbrauskienės tapybos darbai. Ateityje ruošiame O. Ladygienės tapytų paveikslų parodą. O ypač laukiame jos viešnagės Vabalninke", - sakė O. Šoblinskienė.

 

 

Margaraščiais kirdoniškės O. Ladygienės audiniais gėrisi vabalninkiečiai.

Kai mumis viso labo pasinaudojama

Šiemet Lietuva mini savo vardo tūkstantąsias metines. Lietuvos istorijos kontekste Biržai turtingi savo praeitimi.

Biržai, kaip šiaurinė Lietuvos dalis, visada buvo pastebima mūsų šalies istorijos vingiuose, todėl vertėtų juos atsiminti ne tik per didžiuosius istorinius paminėjimus, bet ir nevengti nagrinėti Biržų krašto istorijos vingrybių, tuo pačiu ir dabartinių realijų. Šiemet kovo 9 dieną minėsime 308 - ąsias metų Biržų sutarties metines. Kuo gi jos buvo reikšmingos?

XVII - XVIII a. Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kurią unijos pagrindu sudarė Lietuva ir Lenkija, niokojo karai su Rusija ir Švedija. Rusija, caru tapus Petrui I, pradėjo karą su Švedija dėl Livonijos. Jis istoriografijoje vadinamas Šiaurės karu. Į šį karą buvo įtraukta ir Abiejų Tautų Respubliką. Užsitikrindamas paramą Petras I 1699m. lapkričio 21d. sudarė sutartį su ATR valdovu Augustu II. Ji numatė pradėti karą su Švedija. Švedai bandė suardyti Lietuvos ir Rusijos susitarimą. Siekdamas tam užkirsti kelią, Petras I ir Augustas II 1701 m. kovo 9d. Biržų sutartimi atnaujino ankstesnį susitarimą.

Karo pradžia sėkmingesnė buvo švedams. Jie 1702 m. ir 1706 m. užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Tačiau pamažu iniciatyvą kare perėmė Rusija. Lemiamą pergalę 1709 m. liepos 8 d. rusai pasiekė ties Poltava, kai buvo sutriuškintos švedų pajėgos. Šiaurės karas pasibaigė 1721 m. sudarius Ništato taiką.

Karo veiksmai tiek Lietuvai, tiek ir Lenkijai buvo katastrofiški. Rusija, laimėjusi karą, nevykdė savo susitarimo, pagal kurį Lietuvai turėjo priklausyti Livonija. Šiaurės karas nualino mūsų kraštą ir ekonomine, ir politine prasme. Lietuvos valdantysis sluoksnis - bajorai - pateko į Rusijos protektoratą. Galiausiai tai vedė į valstybės anarchiją ir jos žlugimą.

XVIII a. priimti valdovo ir visos valstybės sprendimai vertinami kritiški. Deja, matyti, kad iš istorijos būtų pasimokyta. Mūsų krašto valdžios priimami sprendimai mus verčia rimtai susirūpinti šalies, o sykiu ir Biržų ateitimi bei perspektyvomis mūsų gimtajame mieste. Norėtųsi, kad ateityje istorikai ir politologai, nagrinėdami tiek mūsų šalies, tiek mūsų krašto istoriją, neberastų tokių įvykių, kurie atspindėtų, jog mumis tebuvo pasinaudota ir tepalikta „susitvarkyti skiedras", likusias po įvairių susitarimų - taip, kaip nutiko Šiaurės karo metu.

Vilhelmas ir Darius Šulcai, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto studentai

Artėja ansamblio „Lietuva" premjera - „Žvejų dainos"

Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva" vėl kviečia savo gerbėjus į premjerinį, dviejų dalių muzikinį - choreografinį spektaklį „Žvejų dainos". Jau vyksta paskutinės repeticijos, paskutiniai pasirengimo spektakliui, dekoracijų tobulinimo darbai. Spektaklis paremtas Lietuvos pamario žvejų folkloro motyvais.

Tai pasakojimas apie pamario krašto žvejų kaimelį, kuriame sunkų darbą ir kasdienybę atsveria meilė, ištikimybė ir pasiaukojimas. Šio spektaklio idėjos autorius - ansamblio „Lietuva" meno vadovas, kompozitorius Giedrius Svilainis. Į kūrybinę grupę buvo pakviesti žymūs Lietuvoje menininkai: libretą sukūrė rašytojas - dramaturgas Herkus Kunčius, režisierius Albertas Vidžiūnas, choreografas Povilas Fokinas. Muziką premjerai sukūrė kompozitorės Nijolė Sinkevičiūtė ir Zita Bružaitė. Programa ypatinga tuo, jog pamario krašto dainų ir šokių ansamblio repertuare lig šiol buvo labai mažai. Tas kraštas buvo tarytum užmirštas... Taigi jau keletą metų iš eilės „Lietuva" išlaikydama senąsias tradicijas - nebijo „ieškoti" naujovių šiame žanre, eksperimentuoti, žengti pirmyn ieškodama naujų idėjų bei muzikinių ir choreografinių sprendimų.

Pirmoji dalis - labiau teatralinė, antroje dalyje - muzika, dainos ir šokiai artima ansamblio „aukso fondo" repertuarui, bet išreikšta šiuolaikinėm priemonėm, šiuolaikinėmis instrumentuotėmis. Kuriant šią programą, labai ilgai koreguotas libretas. Norėta, kad jį kuo labiau atspindėtų choreografija ir liaudiškos muzikos intonacijos.

Mieli biržiečiai, kviečiame Jus į premjerinį spektaklį šių metų kovo 13 d. (penktadienį) 18 val. - Biržų kultūros centre.

 

Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva" kultūrinės veiklos vadybininkas Raimondas Jakutis

Vabalninko mugė: nuo „Svarovski" kristalų iki šiaudinių skrybėlių

Kęstutis Slavinskas
2009-03-05

 

Antrus metus „Sėlos" muziejaus Vabalninko filiale Šv. Kazimiero dieną šurmuliavo tautodailininkai ir kiti kūrėjai.

Renginio organizatorė Angėlė Jurevičienė pagyrė Gabrielės Agarsajanovaitės darytus atvirukus.

Pasak renginio organizatorės Angėlės Jurevičienės, surengta rankdarbių paroda - pardavimu pagerbiamas kunigaikščių Gediminaičių giminės atstovas Kazimieras, kuris savanoriškai atsisakė prabangaus gyvenimo, rėmė vargšus.

Vabalninke savo kūrinius pristatė Vytenė Repšienė, Laima Ablėnienė, Zita Mejerienė, Regina Vilimienė, Genovaitė Indriliūnienė. Mokytoja Zita Kumpelienė atvyko lydima jos vadovaujamo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos rankdarbių būrelio mergaičių. Atvirukus demonstravo šio būrelio narė Gabrielė Agasarjanovaitė. Jai kurti padeda močiutė Lilonė Tubelytė.

„Vabalninke rankdarbius pamėgo ir jaunimas, ir vyresnieji. Ruošiamės kurti „Kraitės" klubo skyrių", - pasakojo Z. Kumpelienė.

Mugės dalyvių akį ypač traukė Marijos Dainiuvienės ir Snieguolės Šulnienės papuošalai. M. Dainiuvienė sakė mugėje dalyvaujanti pirmą kartą, o rankdarbius kurianti iš pusbrangių akmenų, perlų, Svarovski kristalų ir Venecijos stiklo.

Prie Vabalninko moterų kūrinių tiko ir Algirdo Garbausko šiaudinių skrybėlių paroda.

Regina Samukaitienė pasakojo buvusi ir Vabalninko vaikų darželyje surengtoje šventėje. Jaunieji vabalninkiečiai Kaziuko mugei paruošė paveikslėlių ir karpinių iš popieriaus. R. Samukaitienė vaikams priminė apie Šv. Kazimiero gyvenimo istoriją, pasakojo apie Šv. Velykų valgius ir papročius.

„Noriu padėkoti vabalninkietėms moterims už triūsą ir rūpestį rengiant Kaziuko mugę. Ačiū aplankiusiems mūsų šventę", - kalbėjo muziejininkė Ona Šoblinskienė.

Jubiliejinė moneta

Antanas Seibutis
2009-03-05

 

Kovo 9 dieną sukanka 420 metų, kai Lenkijos - Lietuvos karalius Zigmantas Vaza suteikė Biržų miestui Magdeburgo teises - miestiečiai įgijo herbą, vėliavą, spaudą.

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkų rūpesčiu šiai garbingai datai pažymėti yra sukurta jau trečioji jubiliejinė moneta. Pirma moneta buvo sukurta 2005 m. ir skirta Biržų vardo paminėjimo 550-osioms metinėms, antroji - 2007 m., minint Radvilų giminės kunigaikščio titulo gavimo 460-ąsias metines.

Vienoje naujosios monetos pusėje pavaizduotas šiek tiek stilizuotas pirmasis su 1589 m. privilegija gautas Biržų miesto antspaudas. Pirmojo Biržų miesto antspaudo ikonografija pagrįsta 1589 m. privilegijos herbo duomenimis. Tai liudija ir metai, kurie rodo tiek savivaldos, tiek ir spaudo atsiradimo laiką. Lotyniška spaudo legenda yra šiek tiek sunykusi „SIG... CIVITAT... BIRZENSIS 1589" - „Biržų miesto antspaudas 1589". Sukurtoje monetoje Judita Vasiliūnienė atkūrė visą sunykusį tekstą „SIGILLUM CIVITATIS BIRZENSIS 1589"

Su tokiu antspaudu yra 1610 m. Biržų magistrato sprendimas. Šiuo raštu Biržų vaitas Mikalojus Stanislovaitis ir burmistras Mikalojus Plurevičius į Biržus kvietė įvairių specialybių amatininkus, žadėjo jiems lengvatų. Daugiau dokumentų su tokiu antspaudu kol kas nėra pavykę rasti.

Pats pirmasis miestiečių spaudas arba įrankis antspaudui atspausti pražuvo. Kada tai įvyko, sunku pasakyti. Tačiau XVII a. pradžia ar vidurys nebuvo labai sėkmingi Biržams: tai ir 1625 - 1627 m. švedų invazija, ir 1641 m. miesto gaisras, ir 1655 -1660 m. karai su švedais bei rusais.

Antroje jubiliejinės monetos pusėje pavaizduotas dokumentas su data „1589 03 09" ir užrašas lotynų kalba „MONETA CIVITATIS BIRZENIS" bei jubiliejiniai metai - 2009.

Nauja jubiliejinė moneta biržiečiams bus pristatyta kovo 9 dieną muziejuje, minint Biržų Magdeburgo teisių 420 metų jubiliejų. Visiems bus suteikta galimybė savo pačių jėgomis nusikalti jubiliejinį pinigą.

Biržų krašte paminėtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio 60-metis

Antanas Seibutis
2009-03-03

 

1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos partizanų vadai Radviliškio rajone Minaičių kaime pasirašė Vasario 16-os Deklaraciją ir įkūrė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdį (LLKS). Seimas šiuos metus paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio metais. Biržų krašte surengtas tų garbingų ir šlovingų įvykių paminėjimas.

Prisiekia jaunieji šauliai.

Nuo vasario 26 dienos Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje galima pasigrožėti Biržų krašto tautodailininkų Algirdo Butkevičiaus ir Vyto Jarecko sakralinės kūrybos darbų paroda, skirta LLKS 60-mečiui.

Praėjusį šeštadienį renginį pradėjo „Atžalyno" mokyklos jaunieji šauliai. Jie vakare, lydimi mokytojos I. Arlikevičienės, A. Kvedaro, pradėjo žygį nuo Leliškių, kur 1945 m. vasario 21 d. žuvo 21 partizanas, iki Gerkiškių žvyryno, kur jie vėliau buvo palaidoti ir kur dabar stovi pastatytas paminklas žuvusiems rezistencijos kovotojams.

Pernakvoję Pabiržės mokykloje, jaunieji šauliai sekmadienio rytą atžygiavo prie paminklo, kur susirinko garbingi svečiai, žmonės, neabejingi mūsų Biržų krašto istorijai. Besirenkančius dainomis ir giesmėmis pasitiko Pabiržės bažnyčios choro dalyviai.

Organizatorių vardu minėjimą pradėjo rajono tarybos narė Ramunė Čigienė. Susirinkusiems kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininkas, dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis, prisiminęs, kad čia, Gerkiškiuose, paguldyta nemažai jo

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje veikia A. Butkevičiaus ir V. Jarecko sakralinių kūrybos darbų paroda.

pažįstamų ir giminių. Taip pat žodį tarė žiauriai nukankinto partizanų generolo Adolfo Ramanausko - Vanago duktė, dabartinio Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Panevėžio šaulių 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vladas Petkevičius.

Naujai priimti šauliai prie paminklo rezistencijos kovotojams davė iškilmingą priesaiką. Kartodami Biržų šaulių 1-osios kuopos vadės R. Baltienės skaitomus žodžius, jie prisiekė Lietuvai, prisiekė Šaulių Sąjungai, prisiekė ir sau būti vertais kovotojų atminimo.

Po minėjimo dalyviai vyko į Biržus, kur Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius Lietuvos laisvės kovų dalyvius. Po jų Biržų tvirtovėje įvyko konferencija „Bendražmogiškosios vertybės ir modernioji istorija. Mamertas Indriliūnas, Marta Skuja ir Bronius Krivickas - krauju rašytos eilutės".

Po „Atžalyno" mokyklos šaulių eilių ir dainų, buvo sakomos kalbos, skaitomi pranešimai.

Konferencijos dalyviai išklausė pranešimus apie biržiečius poetus ir partizanus.

Renginio organizatoriai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 60-ies metų paminėjimo Biržuose proga išleido lankstinuką, kuriame išreiškia nemažai kritinių minčių dėl laisvės kovų dalyvių, partizanų atminties įamžinimo ir pagarbos rajone.

 

 

Festivalis baigtas padėkomis ir anšlaginiu spektakliu

Alfreda Gudienė
2009-03-03

 

Pilnutėlė Biržų kultūros centro salė stovėdama plojo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui. Sykiu tai buvo festivalio „Žaldokynės kraštas 2009" išlydėjimas ir išreikšta pagarba artistams bei visiems festivalio organizatoriams ir rėmėjams.

Kad sėkmingai startavęs festivalis gražiai pasiektų finišą stengėsi ir Biržų kultūros centro darbuotojai G. Rožėnienė, E. Kubilius, J. Žaldokaitė bei K. Martinkus.

Sekmadienį Biržuose suvaidinti du paskutinieji tryliktojo profesionalių teatro spektakliai. Didžiausio žiūrovų susidomėjimo sulaukė Panevėžio j. Miltinio dramos teatro spektaklis Žano Puare komedija „Beprotiškas savaitgalis", kurį aktoriams teko vaidinti du sykius. Anšlaginiu tapo ir Klaipėdos dramos teatro parodyta komedija „Viskas apie vyrus" - ne visi norintieji pateko į du kartus vaidintą spektaklį.

Prieš paskutinį kartą atidengiant šių metų festivalio sceną Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius dėkojo visiems, kurie organizavo, rėmė ir savo apsilankymais pagerbė teatrų šventę.

Kultūros centro vadovas ir režisierė Gytė Rožėnienė rėmėjams teikė padėkos raštus, gėles ir kvietė po spektaklio dar pabūti kartu su aktoriais bei festivalio organizatoriais.

Biržų kultūros centro duomenimis, 13 - tajame profesionalių teatrų festivalyje spektaklius matė apie 3600 žiūrovų. Praėjusiais metais jų suskaičiuota trim šimtais daugiau. Biržiečiai ir svečiai bilietams išleido 73 090 litų (praėjusiais metais - 55600 Lt).

Vietoje planuotų 7 spektaklių suvaidinti 9. Kaip jau minėta, du spektakliai buvo anšlaginiai, į kitus liko neparduotų bilietų ir tuščių vietų salėje.

Festivalio metu Biržuose vaidino 56 aktoriai, juos aptarnavo 79 žmonės (grimuotojai, apšvietėjai, įgarsintojai ir kt.) kuriems padėjo Biržų kultūros centro darbuotojai.

Biržuose gimusi ir svarbiausią šalies teatralų apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių - pelniusi aktorė Asta Preidytė puikiai jautėsi Biržų kultūros centro direktoriaus Romo Lesevičiaus draugijoje.

Biržai sulaukė garbių svečių - Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojo Jono Korenkos, Vilniaus Mažojo teatro direktoriaus Andriaus Žibiko, režisierius Viliaus Malinausko, Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio režisieriaus Albino Kėlerio ir kitų.

Režisierius A. Kėleris dėkojo spektaklio žiūrovams, sakydamas, kad už pilnutėlę salę nieko nėra svarbiau ir mieliau.

„Jie tik pakviesite, visada atvažiuosime", - žadėjo J. Miltinio teatro režisierius, linkėjęs gerų emocijų paskutiniajame festivalio spektaklyje.

O jų tikrai netrūko - biržiečiai, kaip jau įprasta, aktoriams plojo stovėdami. Kultūros namų salę daugelis paliko besišypsantys. Bambeklių, kaip ir visada, netrūko - kai kurie atėjusieji į komediją pasigedo... rimtų filosofinių gilumų, o dar kai kas postringavo apie aktorių profesionalumo stoką.

„Visiems niekad neįtiksi. Vieni pyko po rimtų spektaklių - pavyzdžiui, atidarymo dieną spektaklis kažkam pasirodė per sunkus. O šiandien kai kam spektaklis pasirodė saviveiklinio lygio. Ką darysi - kiek žmonių, tiek skonių ir nuomonių. Todėl būtina spektaklių įvairovė", - kalbėjo Biržų kultūros centro renginių organizatorė Jautra Žaldokaitė.

Dauguma kalbintų biržiečių džiaugėsi galintys Biržuose pamatyti spektaklius ir sakė, kad apsilankymas festivalio renginiuose jiems yra neeilinė šventė.

„Kiekvienas spektaklis - tai galimybė išvysti profesionalius aktorius ir jų darbus. Tai diena, kai širdį paruoši šventei, imi už parankės artimą ir eini susitikti su teatru. ", - sakė vienas biržietis, prisipažinęs, jog į kituose miestuose rodomus spektaklius nuvažiuoti paprasčiausiai neprisiruošia.

 

Gėlės ir padėkos raštai įteikti festivalio rėmėjams.

 

Taurios ir mylimos lyrikos poetas

Algirdas Butkevičius
2009-02-28

 

Tikriausiai kiekvienam mūsų krašto žmogui girdėtas šis vardas. Skaityti jo eilėraščiai, iš lietuvių poezijai tradicinių ketureilių sudėti. Tokie paprasti. Kasdieniškai, girdėtais žodžiais parašyti. Staigiai, subtiliai, netikėtai pasakantys tai, kas žmogui labai svarbu. Ką vadiname išliekamosiomis tautos vertybėmis. Tarsi atveriantys mūsų sielose tauriausius, kasdienybėn panirusius jausmų ir minčių klodus, apie kuriuos iki susitikimo su Jono Strielkūno poezija gal net nežinojome. Nejautėme, kad juos turime.

Autografas jaunajai literatei.

Stebinantis strielkūniškos kūrybos fenomenas. Poeto asmenybės ir joje glūdinčio talento kontrastai. Tarsi spindintis perlas neišvaizdžios kriauklės viduje. Nacionalinės premijos laureatė Viktorija Daujotytė prieš pusmetį pasirodžiusioje monografijoje apie Joną Strielkūną „Gyvenimas prie turgaus" rašo: „Kas yra Jonas Strielkūnas be savo eilėraščių? Tylus, nedrąsus, nekalbus ir neiškalbus, kokia panešiota striukele apsivilkęs nedidukas žmogus su berete, svetimas ryšių, pažinčių, naudingos tvarkos pasauliui, nebeatpažįstantis kasdien puošnesnio ir kasdien svetimesnio Vilniaus". O literatūros kritikas Valentinas Sventickas apie Joną Strielkūną dar anksčiau yra sakęs, kad „visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas, iškilūs literatūros puikuoliai lydi jį geraširdišku atlaidžiu žvilgsniu. Jis patinka skaitytojams (tai retas atvejis, kai grynoji lyrika turi populiarumo kibirkštėlę). Jam palanki kritika. Jis iš karto prisimenamas, kai kalbama apie eilėraščio paslaptis - poetiškumą, paprastumo stebuklą, lakoniškos išraiškos imlumą, melodijos galią". Prie šių žodžių, bylojančių apie jo talentą ir pripažinimą, dar pridurčiau, kad Jonas Strielkūnas - ne tik Nacionalinės premijos bei 1991-ųjų „Poezijos pavasario" laureatas, bet yra pelnęs Jotvingių, Antano Miškinio, Vytauto Tamulaičio, Taraso Ševčenkos fondo premijas. O gal dar daugiau, internete nesuregistruotų?

Kaip jis tapo tokiu mylimu ir žinomu? Iš kur ir kokiais keliais atėjo į lietuvių poeziją? Kur jo talento ir pripažinimo paslaptis?

Kūrybos ir gyvenimo ištakos - mažas Putauskų kaimelis už Žaliosios girios tarp Vabalninko ir Panevėžio. „Lietuvių literatūros enciklopedijoje" ir kituose leidiniuose tvirtinama, kad čia, Panevėžio rajone, 1939-ųjų metų kovo 16-ąją gimė poetas. Tačiau pats Jonas Strielkūnas tuo abejoja ir apie savo gimimą laiške Viktorijai Daujotytei rašo, kad gimęs kovo 8-ąją, o kovo 16-ąją buvo perkrikštytas Vabalninko bažnyčioje. Jis teigia, kad „tais metais su Panevėžiu niekas mūsų nesiejo, gal teisingiausia būtų rašyti - gimęs 1939 metų kovo 8 d. Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Putauskų kaime. Augęs, mokęsis ir dirbęs Vabalninke bei Biržuose ir tik penkerius metus prieš Vilnių gyvenęs Panevėžy, vis dėlto jaučiasi esąs labiau biržietis negu panevėžietis, nors neatsisakau nei vienų, nei kitų".

Biržiečiai - poetas Jonas Strielkūnas ir literatūrologas Kęstutis Nastopka.

Vaikystė buvo kaip ir daugelio, gimusių ir augusių tais rūsčiais pokario metais. Vienintelė vaiko dienų pramoga tuomet būdavo knygos. Skaityti išmoko anksti, dar prieš pradėdamas lankyti Sodelių pradinę mokyklą, pamokytas tėvo, kuris, nors baigęs tik tris rusiškos mokyklos klases, buvo apsišvietęs labiau už savo kaimynus: rašinėjo į laikraščius žinutes, vaidino klojimų spektakliuose, vadovavo apylinkės pavasarininkams. Skaitymo aistra užvaldė visam gyvenimui. Dar vaikystėje be perstojo giedodavo senelės kantičką lenkiškomis raidėmis, beveik atmintinai mokėjo Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę", perskaitė klėtyje ant komodos gulėjusią nežinia kiek metų kauptą periodiką, Sodelių pradinėje mokykloje prieškario metais išleistą lietuvių ir verstinę literatūrą vaikams. Mokydamasis Vabalninko vidurinėje mokykloje skaitė viską, ką aptikdavo trijose - mokyklos, vaikų ir tuometinėje Vabalninko rajono - bibliotekose. „Žinoma, - prisimena poetas, - perskaičiau ir daugybę šlamšto, įskaitant Stalino premijos laureatų knygas, kurios ne tik nieko nedavė, bet ir gadino mane kaip žmogų ir kaip literatą. Tačiau drauge perskaičiau visą tuo metu lietuviškai išleistą rusų, prancūzų, anglų ir kitų tautų klasiką".

Mokykloje pradėjo rašyti eiles apie tėviškės namų ilgesį, pirmąją meilę. Buvo nesuprastas ir suniekintas, raginamas eiliuoti apie „didžiąsias" komunizmo statybas. J. Strielkūno prigimčiai tai buvo svetima. Savo neviltį jis bandė išlieti nebaigtuose rašyti romanuose „Benamis", „Kur mano tėvynė?". Vėliau tais metais oficialias mokyklos sienlaikraščiui ir sau pačiam rašytas eiles poetas įvertins kaip prastas ir neoriginalias.

Baigęs mokyklą išvažiavo į Vilnių, Pedagoginį institutą. Bet studijavo neilgai. Grįžęs tėviškėn dirbo Vabalninko, vėliau Biržų rajono redakcijose. Iš Vabalninko laikraščio redakcijoje dirbusio Juozo Petronio mokėsi taisyklingo kirčiavimo. Daug rašė. Jo kūryboje įsitvirtino ketureilis, Sigito Gedos žodžiais - poezijos tvirtovė. Tai buvo metai, kada bandantys savo jėgas poezijoje, mėgdavo deklamuoti eiles. Ir savas, ir mėgstamiausių, neretai tuo metu draudžiamų, į Vakarus pasitraukusių poetų. Jonas Strielkūnas laiškuose V. Daujotytei prisimena, kad „mes visi mėgdavom deklamuoti poeziją dar Biržuose, susėsdavom tokiam negyvenamam name, ten būdavo toks Valionis Vytautas, jis dirbo „Kultūros baruose" vėliau, o tuo metu rašydavo eilėraščius, parašė poemą „Čigonė" Jesenino stiliumi, dar Vilius Mizaras prozą rašė, dabar jis Rygoj, tai mes ten deklamuodavom ištisas naktis poeziją".

O vėliau buvo Panevėžys, darbas Panevėžio naftos bazėje, knygos, skaitymas ir rašymas. Ant benzino kvitų, popieriaus lapų, vėliau eilėraščius iš juodraščių persirašant į knygutę, kad nepasimestų... Panevėžyje Jonas Strielkūnas buvo supažindintas su „Švyturyje" dirbusiu poetu Vladu Šimkumi. Šis iš karto pastebėjo naujojo pažįstamo talentą. J. Strielkūno eilėraščius išspausdino „Švyturys", „Pergalės" žurnalas.

Jis kviečiamas į Vilnių, 1996 metais pradeda dirbti „Literatūros ir meno" redakcijoje, kurioje su pertraukomis dirbs keliolika metų. 1967 metais išleidžiamas pirmasis eilėraščių rinkinys „Raudoni šermukšniai". 1971 metais, pasirodžius antrajai poezijos knygai „Vėjas rugiuos", J. Strielkūnas priimamas į Rašytojų sąjungą. Rašo naujus eilėraščius, verčia N. Nekrasovo, F. Tiutčevo, A. Feto poeziją. Kas keleri metai pasirodo vis naujos poezijos knygos: „Varpo kėlimas", „Po tylinčiom žvaigždėm", „Lapkričio medis", „Pirmoji meilės knyga", „Tamsūs buvo žiedai", „Trečias brolis", „Žirgo maudymas", „Tamsos varpai, šviesos varpai", „Einu namo", „Ligi dvyliktos". Sulaukiančios skaitytojų pripažinimo, nes jose įtaigiomis strielkūniškomis spalvomis sužėri poeto talentas, jo sėkmingi bandymai sau ir kitiems „įžiebti bent kibirkštį vilties".

Vis dažniau susimąstydamas apie pragyventus metus, vingius ir suklupimus, savo ir kitų skausmą, poetas sako, kad vienintelis likimo atlygis jam buvo poezija ir knygos. Palinkėkime poetui kūrybos ir sveikatos metų. Ir dar daug skaidrios ir taurios lyrikos, kuri mus skatina giliau pažvelgti į savosios tautos istoriją, gyvenimą, žmones, saugo nuo nevilties.

Palaimintą dieną - gospelo muzika

Liudas Buzėnas
2009-02-28

 

Paskutinįjį sekmadienį prieš gavėnią Nemunėlio Radviliškio parapijiečiai ir svečiai turėjo galimybę klausytis gospelo muzikos.

Jaunieji atlikėjai iš Utenos dovanojo unikalią ir kitokią gospelo muziką Šiaurės Lietuvos žmonėms.

Gospelo muzika - muzikos žanras, kurį geriausiai charakterizuoja vyraujantis vokalas ir kuris daugiausiai remiasi religine (ypač krikščioniškąja) lyrika.

Šaltą vasario mėnesio sekmadienį susirinkusieji į Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos bažnyčią turėjo unikalią progą išgirsti anglų ir lietuvių kalbomis atliekamus gospelo muzikos kūrinius. Ją atliko Utenos muzikos mokyklos buvę ir dabartiniai mokiniai, suburti vadovės mokytojos metodininkės Virginijos Šeduikienės.

Pilnutėlėje bažnyčioje galėjome pamatyti svečius iš Biržų, Panevėžio, Utenos ir kitų Lietuvos miestų, mokinius ir tikinčiuosius iš Germaniškio, Suosto, aplinkinių kaimų. Pasigesta mokinių ir jaunimo choro narių iš Nemunėlio Radviliškio.

Giesmės, skambėjusios per šv. Mišias, nepaliko nė vieno abejingo, nes jose kalbama apie gyvenimo problemas ir Dievo atsakymus į jas. Nors skambesys neprimena senosios religinės muzikos ar tradicinių giesmių, tačiau net netikinčiuosius patraukia šiuolaikinės country muzikos garsai.

Kunigas Andrius Šukys per homiliją susirinkusiuosius kvietė atsakyti į šv. Pauliaus užduotą klausimą: „Tikėjimui sakome - taip ar ne? Renkamės teigiamą ar neigiamą gyvenimo būdą ir kokybę?" Ir čia pat, išvertęs vieno gospelo - psalmės žodžius, pasiūlė pasirinkti tikėjimo kelią, kuris yra vienintelis būdas pasiekti amžinybę.

Po šv. Mišių visi norintieji galėjo būti palaiminti asmeniškai.

Už šią unikalią progą organizatoriai dėkingi Alinai Plistkovai, Virginijai Šeduikienei, Ingai Kutrienei, VŠĮ „Gedimino studijai".

Gospelo muzikinis žanras po truputį kelią skinasi ir Lietuvoje - prie keleto Vilniaus bažnyčių veikia gospelo chorai, tokie kaip „Sounds in G" ir „Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios gospel choras". Džiaugiamės vienintele gospelo muzikos grupe Utenoje, kuri padovanojo unikalias akimirkas priešgavėniniame laike, kuris po Pelenų trečiadienio kviečia santūrumui, maldai, susikaupimui, ramybei.

Užgavėnių saulė žadėjo gerą derlių

Gražina Dagytė, Kęstutis Slavinskas, Rasa Urbonienė
2009-02-26

 

Užgavėnių persirengėliai iš miestiečių ir kaimiečių kiemų šlavė sniegą ir krizę.

Užušiliuose nuo pat ryto skambėjo persirengėlių dainos.

Persirengėliai Užušiliuose

Užušilių kaime jau nuo ankstyvo ryto ilgesingas dainas traukė Užgavėnių čigonų būrys. Šio krašto žmonės tvirtino nebeįsivaizduojantys pavasario pradžios be jų gražių šokių ir už širdies griebiančių dainų. Senąsias tradicijas menantys užušiliečiai teigė, jog Biržų krašte per Užgavėnes rengtasi tik čigonais, prie jų prisidėdavęs koks ubagėlis ar raganėlė. Persirengėliai skubėdavo puoštis ir visus aplankyti, gražių metų, gero derliaus palinkėti.

Kaimiečiai skubėdavo kepti blynus, virti kiaulės galvą, šaltieną ir riebią šoninę. Panašiai Užušiliuose buvo ir praėjusį antradienį.

Pirmąją aplankyti persirengėliai skubėjo bendruomenės slaugytoją Danutę Jurgulienę. Kaimiečių mylimai medikei čigonai nešė „pakrūmėje prikeptų" blynų. Daktaryte vadinama D. Jurgulienė pavasario pradžią skelbiančius persirengėlius pasitiko šių metų „gripą užmušančia" liepžiedžių arbata.

Kaimo parduotuvėje dirbusios pardavėjos Rasos Gabriūnienės iš Kašeliškių kaimo vietą už prekystalio užėmė žvitrus čigonėlis. Persirengėliai netruko užsukti ir į alaus barą, iš kur į kiemą „iššlavė" ten bendravusius vyrus. Užušilietis Petras Zdanevičius guodėsi, jog kaime žiemą be kultūros namų ir baro nėra kur nueiti.

Pakeliui į vienkiemius persirengėliai sveikino autobusų laukusius žmones. Į miestą skubėjusiai Virginijai Čepulienei teko ne tik gausybė linkėjimų, bet ir „vaistų nuo šalčio". Per pusnis brendančius čigonėlius netrukus pasivijo į Biržus važiuojantis autobusas. Jį susistabdę persirengėliai vairuotojui ir keleiviams linkėjo, kad žiema kelių neužpustytų, o kelininkai juos laiku nuvalytų.

 

Anglininkietės sniege išmaudė kaimo bendruomenės pirmininką Gediminą Arnašių.

Virė gaidį ir kiaulės galvą

Tolėliau nuo visų gyvenanti Elvyra Prunskienė stebėjosi Užgavėnių čigonų ankstyvumu. Pasak moters, ir gaidys puode nespėjęs išvirti, ir blynai tik užmaišyti. Brangius svečius moteris vaišino Biržų girioje rinktomis žemuogėmis. Persirengėliams besilinksminant, suskambo ponios Elvyros telefonas. Skambino jos draugė Irena Grigienė iš Medeikių. Visi Užušilių čigonai buvo kviečiami atvykti į Medeikius, kur jiems netrūksią nei dėmesio, nei vaišių.

Vyriausio kaimo gyventojo Petro Vyšniausko namuose per Užgavėnes puode kunkuliavo kiaulės galva ir kojos. O prie stalo šeimininkavo senolio sūnėnas Rimantas Vadopalas. Senolis įsijungė į čigonų būrį, traukdamas savo jaunystės laikų daineles. Šįmet devyniasdešimtmetį švęsiantis P. Vyšniauskas žinomas kaip puikus dainininkas ir giedotojas.

Užsukus pas Marytę ir Romą Kėželius, buvo padaryta viena politinė išvada, kuriai pritarė tiek Užgavėnių čigonai, tiek namų šeimininkai ir prie stalo sėdėję jų kaimynai, - krizės nėra. Ponia Marytė svečiams nešė gabalą rūkytos mėsos, pjovė sūrį ir į stiklines pylė alų. Už tai persirengėliai kaimiečiams žadėjo atlyginimą pas Dievą. Apie krizę nieko girdėti nenorėjo ir ūkininkė Genė Mažuolytė. Sunkmetis esą į Užušilius dar neatėjo. O jei kartais kur nors pakely po pusnimi krizė ir mėtosi, persirengėliai prižadėjo ją be pasigailėjimo kartu su sniegu nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Gripu besiskundusią Dainą Tumienę čigonai gydė vaišindami česnaku bei specialiu gėrimu.

Dosnioms šeimininkėms - Otilijai Peikštenienei ir jos marčiai Militai - čigonai linkėjo vištų, dedančių per parą po kapą kiaušinių.

Aštuoniasdešimt šešerių metų Morta Zvilnienė persirengėlius pasitiko kieme, už aplankymą siūlydama pinigėlių. Sako, taip seniau būdavę madinga jos gimtajame Pučiakalnės krašte. Užušilių čigonai ir centų, ir litų atsisakė. Pasak jų, čigonams krizės negresia.

Kai kurie persirengėliai tą pačią dieną iš Užušilių spėjo nukeliauti į Drąseikius bei Anglininkus.

 

Linksmiausia atrakcija mažiesiems kratiškiečiams - pasivėžinimas važnyčiotojo Vytauto Stimburio rogėmis.

Anglininkiečiai linksminosi prie laužo

Anglininkiečiai Užgavėnių dainas traukė prie bendruomenės kieme sukrauto laužo. Viena iš pirmųjų atėjo Bartašių šeima Daugiavaikė mama Snieguolė atsivedė tuo metu namuose buvusias tris savo atžalas - Luką, Eglę ir Dianą. Po kaimą antradienį čigonavo būreliai kaimiečių vaikų. Po pietų jie prisijungė prie visų žmonių, atėjusių išlydėti žiemos ir pasitikti pavasario. Žmonės džiaugėsi pasirodžiusia saule, kuri esą pranašavo gerą javų derlių. O kad ir bendruomenei sektųsi, moterys stvėrė bendruomenės pirmininką Gediminą Arnašių ir jį smagiai išmaudė sniege.

 

Užgavėnės Nausėdžiuose

Nausėdžių užgavėniautojai aplankė kone kiekvieną kaimo kiemą. Būrys persirengėlių vežėsi Morę. Kanapinis rogėse stūmė pasipūtusį Lašininį. Daktarė visus gydė nuo epideminės ligos „KRIZĖS". Prieš tai teko visus pasverti, širdies dūžius paklausyti, temperatūrą pamatuoti. Vėliau daktarytė davė po šaukštą lašų ir po saują piliulių. Ir dar po receptą paliko, palinkėdama kuo greičiau pasveikti. Už tokį vizitą ir atsilyginta buvo. Po gydymo seansų persirengėliai sudegino Morę, vaišinosi saldumynais.

 

Šventėje važinėjosi rogėmis

Kratiškių mokyklos stadione senu žydu persirengusi pradinių klasių mokytoja Nijolė Baltrušaitienė moksleivius supažindino su Užgavėnių šventės tradicijomis. Kultūros darbuotojos Dalia Šiškovienė, Rima Bitinienė bei Ingrida Kvedaravičienė šventės dalyvius vaišino blynais ir kvietė į linksmus atrakcionus.

Labiausiai šventės dalyviai žavėjosi laužu, žarstėsi besibaigiančios žiemos puriu sniegu. Šventės simboliai Lašininis ir Kanapinis kartu su pagalbininkais jėgas išbandė virvės traukimo varžybose. Linksmiausią atrakciją šventės dalyviams pateikė Jagaudžių kaimo važnyčiotojas Vytautas Stimburys. Visi džiaugėsi suvirtę į jo arklio tempiamas roges.

 

Senjorai iš kiemo vijo krizę ir žiemą

Biržuose esančio baro „Senas rūsys" kieme Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Biržų skyriaus nariai surengė šventę miestelėnams. Atvykusieji į renginį buvo pavaišinti blynais ir kitais skanumynais, o sužvarbusieji buvo „sušildyti" specialaus recepto arbatėle. Sporto veteranas Myklolas Taujanskas susirinkusiems organizavo linksmus atrakcionus.

Biržų skyriaus pirmininkė Danutė Martinkėnienė atminimo dovanėles įteikė šias metais garbingus jubiliejus šventusioms buvusioms mokytojoms Audronei Mukienei ir Otilijai Petronytei. Renginio dalyvius pasveikino persirengėliai iš „Saulės" gimnazijos ir Germaniškio kaimo bendruomenės. „Kartu su žiema išvijome ir krizę iš kiemo", - renginio dalyvių pakilią nuotaiką reziumavo biržietis Bronius Kairys.

 

Nemunėlio Radviliškyje - Užgavėnių karnavalas

Miestelio Dainų slėnyje susirinkusiems dalyviams Užgavėnių šventė priminė Kalėdų karnavalą. Kultūros darbuotojai Lolita Skripkauskienė ir Petras Venclovas jauniesiems šventės dalyviams organizavo linksmus žaidimus, įžiebė šventės laužą. Po linksmybių ir rungčių išalkę šventės dalyviai vaišinosi blynais bei ant laužo ugnies virta koše, arbata.

 

 

Biržai pasitiko tryliktąjį teatrų festivalį

Alfreda Gudienė
2009-02-24

 

Praėjusį penktadienį prasidėjo profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas 2009", skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.

Festivalio svečius ir dalyvius sveikino Biržų rajono ir Kultūros centro vadovai.

Savaitgalis Biržuose pažymėtas tradicine, tačiau neeiline švente.

Jau tryliktąjį kartą teatro mylėtojus kviečiantis profesionalių teatrų festivalis kiekvieną sykį tampa nepakartojamas susitikimais su Lietuvos teatrų trupėmis ir jų parodytais naujausiais spektakliais.

Tryliktojo festivalio metu biržiečiai ir svečiai galės pamatyti septynis spektaklius.

Pirmasis žiūrovus pakvietė Nacionalinis dramos teatras, atvežęs R. Kudzmanaitės režisuotą spektaklį „Saulėtos dienos" pagal Antano Škėmos apysaką. Trupę į Biržus atlydėjęs Nacionalinio dramos teatro direktoriaus pavaduotojas Jonas Korenka festivalio atidaryme teatrą vadino stebuklu, negalinčiu egzistuoti be žiūrovų, ir dėkojo visiems, atėjusiems pažiūrėti vilniečių spektaklio.

Festivalio atidarymo metu visus sveikino Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius ir renginių režisierė Gytė Rožėnienė, į sceną pakvietę Biržų rajono vadovus.

Nacionalinio dramos teatro kolektyvas gavo Biržų savivaldybės dovaną - V. Jažausko tapytą paveikslą.

Po rajono mero Regimanto Ramono ir jo pavaduotojo Aurimo Franko sveikinimų šventiškai suskambo Viktorijos Morkūnienės vadovaujamo choro balsai, o mero iškilmingai paskelbtą festivalio pradžią palydėjo spalvingų konfeti lietus.

Po spektaklio teatro trupės narių laukė tradicinis pabendravimas su festivalio organizatoriais ir rėmėjų vaišės. Prie kavinės „Nijolė" serviruotų stalų išsakyti padėkos žodžiai visam Nacionalinio dramos teatro kolektyvui.

Biržų rajono meras aktoriams dovanojo biržiečio dailininko V. Jažausko paveikslą su Biržų pilimi, o savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė įteikė suvenyrų su mūsų krašto simbolika.

Anšlago sulaukęs Klaipėdos dramos teatro spektaklis Miro Gavrano „Viskas apie vyrus" šeštadienį Biržuose vaidintas du sykius. Sekmadienį biržiečiai žiūrėjo Vilniaus Mažojo teatro spektaklį M. Čičvako „Viskas gerai".

Kitą savaitgalį teatro gerbėjų laukia susitikimai su Šiaulių dramos, Valstybinio Jaunimo bei J. Miltinio dramos teatrais.

Penktadienį 12 valandą šiauliečiai vaikams parodys pasaką „Bebenčiukas ir Laumė", o 18 valandą trupė kvies į spektaklį Edmond Rostand „Sirano de Beržerakas".

Šeštadienį vyks Jaunimo dramos teatro spektaklis „Mizantropai" pagal Moljero pjesę.

Festivalis „Žaldokynės kraštas 2009" finišuos kovo 1 dieną. Šventę vainikuos Panevėžio J. Miltinio dramos teatro spektaklis - Žano Puare komedija „Beprotiškas savaitgalis".

Pasak Biržų kultūros centro renginių organizatorės Jautros Žaldokaitės, nuo 1997 metų festivaliuose „Žaldokynės kraštas" apsilankė 33 tūkstančiai biržiečių ir svečių, pamatę 84 Lietuvos teatrų spektaklius.

Pirmąjį garsiojo režisieriaus ir dramaturgo Boriso Dauguviečio atminimui įamžinti skirtą festivalį prieš dvylika metų organizavo rajono meras Saulius Kubiliūnas, Lietuvos rusų dramos teatro direktorius Linas Zaikauskas, UAB „Speltė" direktorius Virginijus Stancikas ir Biržų kultūros namų kolektyvas - direktorius Jonas Auriukas, jo pavaduotojas Eugenijus Mikalajūnas, koncertinės veiklos organizatorė Jautra Žaldokaitė ir dailininkas Egils Skuja.

 

Kaip „sudegino" Biržų savanorių gaisrininkų draugiją

Jonas Dagilis
2009-02-12

 

Niūri nušiurusių namų Kęstučio gatvė, nemaloniai nuteikianti pravažiuojančius, šviesėja prie sankryžos ties Stoties gatve. Metodistų religinė bendruomenė gražiai atnaujino pastatą, kuriame dešimtmečius buvo karinis komisariatas. Stiklu ir metalu žvilga buvęs standartinis plytų dviaukštis. Kai kas mano, kad taip bandoma pažymėti savanorių gaisrininkų draugijos (SGD) Biržų skyriaus šimtmetį. Toli gražu taip nėra. Solidaus jubiliejaus proga Biržų visuomenininkus „sveikina" antstoliai, siekdami išieškoti baudą.

Tarpukario Biržų gaisrininkai.

Dievui garbė - artimui pagalba

Dar slogiais carinės Rusijos valdymo metais - 1876-aisiais daktaro Liudviko Chodakausko iniciatyva Biržuose buvo įsteigta ugniagesių komanda. Tuometinei valdžiai atsisakius visuomenininkus įregistruoti, komanda veikė nelegaliai. Turėjo pagal to meto sąlygas priešgaisrinio inventoriaus ir susitelkę gesino gaisrus. Tris dešimtmečius šitaip.

Tik 1906 m., sušvelnėjus okupacinei priespaudai, buvo įregistruota Biržų gaisrininkų draugija, patvirtinti 49 punktų nuostatai.

1908 m. to paties dr. L. Chodakausko iniciatyva bei lėšomis buvo įsigyta draugijos vėliava, kurioje rusų kalba išsiuvinėti žodžiai: „Dievui garbė - artimui pagalba".

1930 metais Biržų savanorių gaisrininkų draugijos sekretorius Kostas Burbulys rašė: „Aktyvių narių skaičius - 65, pasyvių - 25; Organizacijos pirmininkas ir komandos viršininkas - Puodžiūnas Aleksandras.

 

Brandmeisteris - Kučinskas Albertas.

Draugija turi nuosavus namus, kuriuose telpa garažai, raštinė, sargui butas. Antrasis aukštas - salė - išnuomotas kino teatrui „Odeon". Namas pradėtas statyti 1898-1901 metais. Galutinai užbaigtas 1928 m."

Toliau K. Burbulys vardija turimą priešgaisrinį inventorių. Nurodo, kad už dalį turto jau sumokėta, bet dar yra paimta 6000 Lt paskola. Taip teigiama ataskaitoje Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungai. Ir nė sakinio, kuriuo būtų prašoma biržiečių paremti materialiai, padengti skolą ar kitaip padėti.

Tuometinė Lietuvos valdžia ugniagesiais ne itin rūpinosi, bet žymią paramą jie pajuto, kai 1927 m. spalio 12 d. Žemės reformos valdybos nutarime Nr. 5333 Biržų ugniagesių draugijai iš Biržų dvaro parceliuojamos dalies buvo įteisintas 0,3563 ha žemės sklypas Nr. 204. Kruopščiu kolektyviniu darbu įgytas turtas (200 kvadratinių metrų pastatas Vytauto gatvėje) 1941 metais Lietuvos TSR Komunalinio ūkio liaudies komisaro iniciatyva buvo nacionalizuotas.

1936 m. Biržų savanoriai ugniagesiai minėjo 60 metų jubiliejų, t.y. 30 m. legalios ir 30 m. bendros veiklos sukaktį. Ta proga nusifotografavo draugijos valdyba. Ugniagesių veikloje aktyvumu pasižymėjo žymus fotografas B. Michelsonas, kuris juos fotografavo.

Per 1944-ųjų metų mūšius sudegė ir Biržų gaisrinė. Į likusias mūro sienas, dar prieš karą nacionalizuotas, savanoriai gaisrininkai ir nepretendavo. Jiems buvo paskirtas žemės sklypas prie Kęstučio ir Stoties gatvių sankryžos. Ten per talkas dirbdami per keliolika metų „sulipdė" būstinę su kukliomis gamybinėmis patalpomis. Sykiu keitėsi ir draugijos veiklos pobūdis. Rajonuose gaisrams gesinti buvo kuriamos valstybės išlaikomos gaisrinės, kuriose dirbo gaisrininkai profesionalai. Savanoriams paliko profilaktinis darbas. Turėdami apie dešimt etatinių darbuotojų jie valė kaminus, statė ir remontavo koklines bei kitokias krosnis, statė žaibolaidžius, pildė cheminių putų gesintuvus, nedegiu skysčiu impregnavo namų medines konstrukcijas. Kadangi dirbo pelningai, galėjo plėtoti švietėjišką veiklą. Savanoriai buvo pavaldūs Lietuvos SGD respublikinei tarybai. Būtent per šią tarybą tvarkė dalį rajoninės draugijos lėšų. Kaip dabar paaiškėjo, tokiu būdu ir užsinėrė sau kilpą.

 

Nacionalizacija tęsiasi

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę Biržų SGD savo veiklos nekeitė. Prasidėjus nacionalizuoto turto nuosavybės atstatymui imta aiškintis dėl pirmtakų pastatytos gaisrinės Vytauto gatvėje. Draugijai nelabai to rekonstruoto pastato reikėjo - vyko prekybininkų ir autobusų stoties ginčas. Tuometinis Biržų SGD pirmininkas Mykolas Bėliakas manė taip: žemė ir pastatas įsigyti pirmtakų pastangomis, draugija yra jų veiklos pratęsėja, tai ir į turtą turi teisę. Gaisrininkai išreiškė norą, kad jis paliktų visuomenės reikmėms - tesiplečia ten autobusų stotis. Bet jų norų niekas nepaisė. „Pranešame, kad svarstyti Jūsų prašymą dėl nuosavybės teisės į pastatą Biržų m. J. Basanavičiaus g. negalime, kadangi šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymai nacionalizuotų pastatų grąžinimo visuomeninėms organizacijoms nenumato", - gavo atsakymą.

Toks pat atsakymas buvo ir dėl nepriklausomybės metais įteisintos žemės.

Dabar mėgstama aimanuoti, kad Lietuvos žmonės pasyvūs, vengia kooperuotis, nenori suprasti bendro darbo pranašumo. Bet nuo tokios veiklos atgraso įstatymais tęsiamas visuomeninio turto nacionalizavimas. Čia aprašiau skriaudą, kurią patyrė savanoriai gaisrininkai. Pagal panašų scenarijų apiplėšti visi buvę pieno surinkimo kooperatyvų, perdirbimo bendrovių nariai. Užtat dabartine valdžia ir nepasitiki visuomenininkų palikuonys. Kad tam yra priežasčių, įrodo ir Biržų savanorių baigtis.

Minėjau, kad sovietmečiu rajonų savanoriai gaisrininkai buvo įjungti į bendrą LSGD draugiją. Tarp centro ir Biržų „vaikščiojo" pinigų srautai. Dalis biržiečių uždirbtų pinigų buvo siunčiama į Vilnių. Iš ten jiems grąžindavo lėšų pastato statybai. Vėliau buvo įrodyta, kad dviaukštis mūrinukas Kęstučio g. 24 yra šiuolaikinio savanorių gaisrininkų centro nuosavybė ir už juokingai mažą kainą buvo parduotas.

Nelaimė viena nevaikšto. Be patalpų likę biržiečiai tęsė gamybinę veiklą - remontavo krosnis, statė žaibolaidžius, pildė gesintuvus. Bet ne visoms veiklų rūšims turėjo sertifikatus, licencijas ir dar kažką, ką tikrintojai težino. Buvo pareikalauta draugijai persiregistruoti į įmonę. Persiregistravo. Iš įmonės ir pareikalauta kaip iš įmonės.  Gauta bauda buvo nepakeliama, beliko pasirašyti likvidacijos dokumentus. Ar tai jau įvyko, niekas tvirtai nežino. Šimtmetį egzistavusi organizacija sutapatinta su dešimtimis įmonėlių, pabandžiusių veiklą ir nesugebančių jos juridiškai nutraukti.

Jeigu per karą būtų išsaugota Biržų savanorių ugniagesių draugijos vėliava, prie užrašo „Dievui garbė - artimui pagalba" gaisrininkai galėtų išsiuvinėti tęsinį: „... o valdininkams ir jų globotiniams - turtas ir pinigai".

„Eroto glėbyje"

Arkadijus Vinokuras
2009-02-21

Knyga „Eroto glėbyje" yra literatūrinių miniatiūrų rinkinys. Atskiri jų tekstai buvo publikuoti stambiausiuose interneto portaluose ir garsiausiame madų žurnale IEVA bei jai priklausančiame interneto portale ieva.lt.

Šių metų vasario 24 d. (antradienį) 17.30 val. Biržų tvirtovės rūmų salėje įvyks aktoriaus, rašytojo ir publicisto Arkadijaus Vinokuro knygos „Eroto glėbyje" pristatymas. Kviečiame dalyvauti.

Kiekvienas knygoje gvildenamas įvykis remiasi ir atspindi Lietuvos vyro ir žmonos santykių tikrovę per erotikos prizmę - tikrovę, kamuojamą konfliktų tarp seno ir naujo, tradicijų ir įpročių, laisvės ilgesio ir tabu.

Manęs nedomina tiesiog santykiai. Kur kas įdomiau - konkretus dviejų žmonių, panorusių ir prisiekusių ištikimai gyventi dviese, bendravimas ir jo pasekmės. Nieko nėra lengviau, nei slysti: kairėn ar dešinėn. Tačiau tam, kad ir po daugelio bendro gyvenimo metų įžiūrėtume vienas kitame tą kibirkštį, kuri - mūsų pačių nuostabai - suteiktų mums jėgų kitomis akimis pamatyti ir iš naujo aistringai įsimylėti savo antrą pusę - reikia meilės ir drąsos!

„Erotika nepakenčia monotonijos. Erotikai svetimi įpročiai. Erotika nepažįsta savicenzūros. Erotika nepakelia laisvės baimės. Erotika nepripažįsta vienpusio pasitenkinimo ir nuasmeninimo kasdienybėje. Erotika netoleruoja egoizmo. Erotika nepripažįsta vakarojimo žvakių prieblandoje kaip standarto. Ten, kur įsigalioja standartai, erotika miršta lėta mirtimi. Ir ten, kur nėra abipusės meilės ir drąsos, pilnavertei erotikai nelieka vietos - ją pakeičia plikas seksas. O plikam seksui vieno žmogaus nepakanka. Logiškas tokių santykių tęsinys - orgija".

Ką tik perskaitėte ištrauką iš miniatiūros „Siunčiu SMS". Drąsaus skaitymo!

Tautodailininkų darbų gausėja

Gražina Dagytė
2009-02-19

 

Praėjusį šeštadienį „Sėlos" muziejuje atidaryta Biržų krašto tautodailininkų kūrybinių darbų paroda, skirta Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti.

Prie muziejaus salėje eksponuojamų darbų - karpinių, tapytų bei siuvinėtų paveikslų, mezginių, audinių, nėrinių, dirbinių iš veltinio ar odos, medžio skulptūrų, metalo ar keramikos darbų, margučių - biržiečiai būriavosi dar gerokai prieš parodos atidarymą. Gėrėtasi gausiu ir gražiu tautodailininkų kraičiu, nešykštėta jiems pagyrimo bei paskatinimo žodžių.

Tautodailininką Algirdą Butkevičių biržiečiai sveikino su 70 - mečiu.

Kalviui Vytui Jareckui jo kūrybos gerbėjai išsakė daugybę pagyrimų.

 

Buvo laiko stabtelėti ne tik prie kūrėjų darbų, bet ir pamąstyti prie žvakės liepsnos, uždegtos praėjusiais metais Anapilin išėjusioms garsioms audėjoms - Adelei Sadauskienei ir Onai Gasiliūnienei. Abi tautodailininkes renginio dalyviai pagerbė tylos minute.

Susirinkusiesiems sveikinimo žodį tarusi rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė džiaugėsi, kad kasmet tautodailininkų darbų gausėja, jie tobulėja.

Tautodailininkė Saigūnė Rožėnienė pasidžiaugė, kad išaugo karpybos meno mylėtojų būrelis. Šįmet savo darbus pristatė net keturios karpytojos. Kai kurių jų kūriniai bus eksponuojami Vilniaus rotušėje vyksiančioje karpybos meno parodoje.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Vidas Mažukna sakė, kad biržiečių būrys Panevėžio krašte yra vienas iš gausiausių. Jis sveikino visus kūrėjus ir jiems pristatė knygą - albumą „Panevėžio apskrities menas". Leidinys pirmiausiai buvo įteiktas jubiliatams - Vasario 16 - ąją 70 - metį šventusiam Algirdui Butkevičiui, anksčiau jubiliejaus sulaukusiai riešinių ir nėrinių meistrei Henrikai Marcinkevičienei, juostų pynėjai Ramutei Petronytei bei mezgėjai ir audėjai Stefanijai Dovydėnaitei.

Surengė alternatyvų Vasario 16-osios paminėjimą

Kęstutis Slavinskas
2009-02-19

 

Kai rajono valdžia gėlių puokštes dėjo prie paminklo kopijos, politkaliniai lankė išniekintą originalą.

Politkaliniai Vasario 16-ąją ne tik aplankė žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę kapus, bet ir komunalininkų kieme tebegulintį R. Antinio paminklo originalą, vadinamą „Birute".

Renginio dalyviai prie „Biržų komunalinio ūkio" kieme gulinčio paminklo Žuvusiems už Nepriklausomybę.

Politkalinių pakviesti biržiečiai Vasario 16-ąją dalyvavo šv Mišiose Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Po to renginio dalyviai uždegė žvakutes prie Švyturio gatvėje esančio paminklo pokary žuvusiems rezistentams.

„Nesulaukiame, kada išauš tokia diena, kai paminklo originalas bus pastatytas centrinėje miesto aikštėje", - prie „Biržų komunalinio ūkio" kieme gulinčio R. Antinio paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę kalbėjo politkalinių bendrijos Biržų skyriaus pirmininkas Povilas Stakionis.

Rinkuškių kaime buvo pagerbtas Nepriklausomybės kovų dalyvio pulkininko Jono Variakojo atminimas, gėlės padėtos ant generolo Stasio Nastopkos kapo.

Biržų evangelikų reformatų kapinėse malda pagerbtas karininko Jono Nastopkos, pulkininko Mykolo Jašinsko ir generolo Maksimo Katchės atminimas. Biržų miesto Kęstučio gatvės kapinėse tylos minute pagerbti 1941 metų bolševikų teroro kankiniai.

Nusilenkę amžinybėn išėjusiems, renginio dalyviai pasveikino 90 metų sulaukusį tarpukario laikų šaulį, buvusį Vorkutos lagerio politinį kalinį Vladislovą Tupčiauską. Šis žmogus visada dalyvauja Valstybės švenčių renginiuose ir malda pagerbia žuvusiųjų atminimą.

Pasak Vasario 16 d. renginiuose dalyvavusio Seimo nario Valdemaro Valkiūno, Biržų patriotai daug nuveikė įamžindami Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimą. „Valstybės kūrėjų ir gyvybes ant Lietuvos laisvės aukuro paaukojusių atminimas turi rūpėti ne tik garbaus amžiaus biržiečiams, bet ir šalies bei vietos valdžios atstovams. Šiais metais privalome išspręsti įsisenėjusį Nepriklausomybės paminklo vietos klausimą, deramai sutvarkyti M. Katchės, J. Nastopkos ir kitų šviesių asmenybių kapus", - sakė V. Valkiūnas.

Vasario 16-ąją apie partizanų Deklaraciją ir Vietinės Rinktinės tragediją

Antanas Seibutis
2009-02-19

 

Biržuose švenčiant Vasario 16-ąją buvo prisiminta 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija bei pagerbta prieš 65 metus generolo P. Plechavičiaus įkurta Vietinė rinktinė ir jos kariai biržiečiai.

Prie paminklo (kopijos) Žuvusiems už Nepriklausomybę padėjus gėlių puokštes, minėjimą Lietuvos himnu pradėjo G. Korsako vadovaujamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras. Savivaldybės meras R. Ramonas, perskaitęs Vasario 16-osios Akto tekstą, akcentavo laisvės sampratą. Seimo narys V. Valkiūnas anuometinę istorinę situaciją susiejo su dabarties realijomis, Europos Sąjungos ir Lisabonos sutarties specifika.

Biržiečiai Vietinės Rinktinės kariai - K. Martinevičius, J. Pangonis, A. Balčiūnas, J. Braška.

Apie 1949-ųjų vasario 16 d. Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Lietuvos partizanų vadų pasirašytą Deklaraciją kalbėjo šių eilučių autorius. 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas šiai Deklaracijai suteikė Lietuvos valstybės teisės akto statusą, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą. Šie, 2009-ieji, paskelbti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio metais.

Šiemet Vasario 16-ąją - dar vienas gražus akcentas. Prieš 65 metus garsiąją kalbą, kviesdamas vyrus į Vietinę Rinktinę, per Kauno radiofoną pasakė generolas Povilas Plechavičius. Apie tą laiką prisiminimais pasidalijo buvęs Vietinės Rinktinės karo mokyklos Marijampolėje kariūnas, dabar „plechavičiukų" Biržuose vadas Jonas Pangonis.

Lietuvos Vietinės Rinktinės Tarybos įgaliota muziejaus direktoriaus pavaduotoja E. Lansbergienė už aktyvią veiklą J. Pangoniui įteikė garbės raštą. Savo ruožtu jai, V. Rinkevičiui, laikraščio „Šiaurės rytų"redakcijai ir šių eilučių autoriui buvo prisegti jubiliejiniai Vietinės Rinktinės 65-mečio lipdukai.

Garbingus Lietuvos kariuomenės kūrėjus karius savanorius eilėmis ir dainomis sveikino „Atžalyno" vidurinės mokyklos jaunieji šauliai, skambėjo pačių „plechavičiukų" eilės apie neramią jaunystę, mirtį, sunkią kario dalį.

Laikas negailestingai retina žmonių eiles. Šventėje Vietinei Rinktinei atstovavo tik keturi biržiečiai - Jonas Pangonis, Jonas Braška, Antanas Balčiūnas, Kostantinas Martinevičius. Šių eilučių autorius susirinkusiems priminė Biržuose buvusių Vietinės Rinktinės 41 bataliono 3-osios ir 4-osios kuopų istoriją.

Minėjimo pabaigoje meras R. Ramonas, tarsi parodydamas kartų perimamumą bei galimybę didvyriškai elgtis ir kasdieninėmis sąlygomis, už skestančio draugo išgelbėjimą įteikė padėkos raštą „Aušros" vidurinės mokyklos septintokui Arnui Petrauskui.

Po minėjimo skambiomis giesmėmis ir dainomis džiugino Kauno mišrus choras „Saluto", parengęs Lietuvos valstybės atkūrimo dienai programą „Sužadinkime Lietuvą".

Vasario 16-ąją - apie „plechavičiukus" Biržuose

Antanas Seibutis
2009-02-14

 

Kai prieš 5 -erius metus Vasario 16-ąją minėjome Vietinės Rinktinės 60 - metį, teko daugiau domėtis to laikotarpio situacija, šnekėtis su žmonėmis, tiesiogiai dalyvavusiais įvykiuose, bendrauti su to laikmečio liudininkais. Norėjosi gauti konkrečių to meto paliudijimų: nuotraukų, daiktų, dokumentų.

Karstas išnešamas iš Biržų katalikų bažnyčios. 1944 05 04

Tačiau kiek buvo ieškota, niekaip nepavyko jų rasti. Vieni iš viso neturėjo nuotraukų, kiti minėjo gražias portretines nuotraukas, darytas garsiojo Petro Ločerio. Jos karo ir pokario metais pražuvo, nes tais laikais uniformuotų žmonių nuotrauka jo savininkui grėsė dideliais nemalonumais.

Biržuose buvo net dvi „plechavičiukų" kuopos, kuriose kariškų dalykų mokėsi apie 400 žmonių iš visos didelės tuometinės Biržų apskrities.

Įdomūs faktai ir nuotraukos muziejų pasiekė visai netikėtai. Muziejininkai Vilniuje turi gerą draugą, besidomintį mūsų krašto ir praeitimi, ir dabartimi, - Borisą Januševičių. Tai tikras Biržų krašto patriotas, galintis papasakoti daug įdomaus apie „smetoninius" Biržus.

Kartą su juo bešnekant ir besiskundžiant vaizdinės informacijos stygiumi, jis išsitarė, kad galėtų padėti. B. Januševičius parodė nepaprastai vertingas ir įdomias nuotraukas, susijusias su Biržuose buvusiomis Vietinės Rinktinės kuopomis. Nuotraukas Borisas leido publikuoti.

Kaip tie įvykiai susiję su Januševičių šeima? Boriso brolis Mykolas Januševičius, buvęs fotografo P. Ločerio mokinys, Biržų futbolininkas, anuomet tarnavo policijos batalione. Su juo kario keliai nuvedė į Baltarusiją, kur teko saugoti geležinkelius, dalyvauti susidūrimuose su tarybiniais partizanais. 1944 metų balandžio mėnesio pabaigoje vieno konflikto metu M. Januševičius žuvo. Jo palaikai buvo pargabenti palaidoti į Biržus. Karys buvo palaidotas 1944 05 04 naujosiose katalikų kapinėse, Kęstučio gatvėje.

Garbinga misija pagerbti kraštietį, palaidoti jį su kariška uniforma ir tvarka buvo patikėta Vietinės Rinktinės Panevėžio bataliono Biržų 3 -ajai ir 4 -ajai kuopoms.

Nuotraukose matyti, kaip „plechavičiukai" išneša karstą su palaikais iš Biržų katalikų bažnyčios, kaip kariai stovi prie atidengto karsto, kai su M. Januševičiumi atsisveikino giminės, kaimynai, artimieji.

Vietinės Rinktinės Biržų kuopų vadovybė, karininkai, kariai daug pagelbėjo šeimai laidojant žuvusį, tad nenuostabu, kad 1944 metų gegužės 27 dieną „Naujosios Biržų Žinios" išspausdino tokį skelbimą: „Padėka. Vietinės Rinktinės Biržų Apskrities komendantūros 3 -os ir 4 -os kuopos vadovybei bei kariams ir visiems kitiems, visapusiškai padėjusiems kario Mykolo Januševičiaus laidotuvėse, nuoširdžiai dėkojame. Nuliūdę artimieji".

Tokiu būdu muziejus sulaukė poros nuotraukų su biržiečiais, Vietinės Rinktinės kariais, vadinamais „plechavičiukais", kurie troško tarnauti Lietuvai.

Garsiąją kalbą per radiją generolas P. Plechavičius visai Lietuvai pasakė svarbią 1944 metų vasario 16 dieną. Artėjant Vasario 16-osios 91-osioms metinėms, prasminga ir simboliška vėl prisiminti Vietinę Rinktinę, pažyminčią 65-erių metų jubiliejų, prisiminti jos karių ryžtą, troškimą tarnauti Lietuvai.

Vietinei Rinktinei - 65

Antanas Seibutis
2009-02-10

 

1944 metais buvo pradėta kurti Vietinė Rinktinė.

Vietinės rinktinės Biržų apskrities komendantu buvo paskirtas pulkininkas Petras Genys.

Jis gimė 1894 m. Biržų apskrities Joniškėlio valsčiaus Gailionių kaime. Tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1918 metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1924-1940 metais vadovavo VII ir III pėstininkų pulkams. Užėjus rusams, iš kariuomenės buvo atleistas. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Mirė 1969 m. JAV.

Pulkininkas Petras Genys.

P. Genio adjutantu buvo aviacijos j. ltn. R. Valeika, štabo viršininku - aviacijos ltn. L. Špokevičius. Komendantūrai teko pagrindinis darbas, organizuojant savanorių šaukimą. 1944 02 26 „Naujosios Biržų Žinios" pranešė, kad kiek anksčiau Biržuose lankėsi Vietinės Rinktinės vadas gen. P. Plechavičius, kuris domėjosi registracijos reikalais.

Komendantūra valsčiuose paskyrė įgaliotinius registruoti savanorius. Dažniausiai tai buvo atsargos karininkai. Savanorių registracija buvo pradėta vasario 21 dieną. O jau vasario 23-ąją visi registruoti Biržų apskrities vyrai rinkosi Biržų komendantūroje.

Į Biržus susirinko 600 vyrų. Kadangi buvo numatyta čia suformuoti dvi kuopas po 200 žmonių, tad daugiau kaip 200 savanorių išsiuntė į Kalvariją ir į Plungę.

Iš Panevėžio ir Biržų savanorių buvo suformuotas Panevėžio batalionas, gavęs 241 numerį. Jo vadu kovo 11-ąją paskirtas kpt. Antanas Švilpa, adjutantu tapo ltn. S. Blieka. Panevėžyje stovėjo dvi kuopos, joms vadovavo ltn. P. Narinkevičius ir P. Petruliūnas.

Kitos dvi Panevėžio bataliono kuopos buvo Biržuose. Trečiajai kuopai vadovavo j. ltn. Aleksandras Marcinkus, būrių vadais buvo jaunesnieji leitenantai K. Kaušinis ir B. Medžius, kuopininku - viršila Gurauskas. Ketvirtajai kuopai vadovavo ltn. K. Pažemeckas, būrių vadais buvo karininkai J. Kučinskas ir Veraitis, kuopininku - viršila Ylekis.

A. Marcinkaus kuopa įsikūrė pastate, kur dabar yra Vincento Pauliečio globos namai. K. Pažemecko kariai - vadinamajame „bokštelyje" Kęstučio gatvėje. Ten tarybiniais metais buvo karinis komisariatas, o dabar metodistai įrengė savo bažnyčią. Kadangi „bokštelyje" visi netilpo, dalis karių buvo apgyvendinta gretimame name palei Kęstučio gatvę.

 

 

Teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas" krizėms atsparus

Rasa Penelienė
2009-01-07

 

Vasario 20 dieną Biržuose prasidės tryliktas profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas 2009". Apie šį tradicinį renginį „Šiaurės rytai" kalbėjosi su Biržų kultūros centro direktoriumi Romu Lesevičiumi.

Romas Lesevičius: „Sunkmečiai gali koreguoti renginių turinį, teatrų priėmimo tradicijas, tačiau jokiu būdu jie nesunaikins festivalio".

- Tryliktąjį kartą rengti festivalį rizikinga - „velnio tuzinas" gali pateikti staigmenų. Ar esate prietaringas?

- Man tai nėra magiškas, lemtingas ženklas. Visi organizaciniai darbai vyksta be ypatingų trukdžių. Išskirtinių kliūčių nebuvo, o tos, kurių pasitaikė, buvo įveikiamos.

Norai ir galimybės, žinoma, skyrėsi, bet taip buvo ir ankstesniais metais.

Visada stengiamės dėl repertuaro kokybės, bet tenka atsižvelgti į galimybes, o jos - ribotos.

 

- Kiek teatrų pavyko pasikviesti į festivalį?

- Į Biržus atvyks šeši teatrai, kurie parodys devynis spektaklius.

Festivalis vyks vasario 20 - kovo 1 dienomis.

 

- „Šiaurės rytams" buvo pranešta, kad šios savaitės pradžioje jau nebėra bilietų į du spektaklius. Ekonominė krizė teatro mylėtojų nepalietė?

- Deja, sunkmetis juntamas. Tenka apgailestauti, kad ne visi gali įpirkti meną.

Lyginant su renginiais kituose miestuose, bilietai į Biržuose vyksiančio festivalio spektaklius tikrai nėra brangiausi.

Ekonominė krizė juntama ir festivalio rėmėjų gretose. Tačiau stengiamės būti optimistais - jokios krizės tradicinio festivalio nesunaikins. Sunkmečiai gali koreguoti renginių turinį, teatrų priėmimo tradicijas, tačiau jokiu būdu jie nesunaikins festivalio.

 

- Kaip biržiečiai reagavo į šių metų festivalio repertuarą? Gyrė, kritikavo, teikė siūlymų?

- Atgarsių dėl repertuaro sulaukiame kasmet. Šiais metais išskirtinių pagyrų ar kritikos dar negirdėjome.

Žiūrovų skonis labai įvairus - vieniems norisi komedijų, kiti teiraujasi, kodėl neatvažiuoja E. Nekrošius. Bet mes spektaklius kviečiame atsižvelgdami į savo ir teatrų galimybes, spektaklių mobilumą, scenos ypatumus ir t.t.

 

- Ar galite pasakyti, kaip atrodo vidutinis Biržų festivalių lankytojas - jo amžius, išsilavinimas, visuomeninis statusas ir t.t.?

- Labai įvairūs žmonės. Galbūt pastebimas ryškesnis polinkis į komedijas. Biržų publika gerbia scenos žmones, moka tą pagarbą parodyti. Ir meninę kalbą supranta. Aišku, kiekvienas savaip.

 

- Pastebėta tokių kuriozų, kai biržiečiai neperka bilietų į labai gerus spektaklius, jeigu jie rodomi ne festivalio metu. Ir atvirkščiai - stengiasi pakliūti į „festivalinius", nors ne į pačius geriausius. Ar neatrodo, kad biržiečiai į teatrų festivalį eina  ne kaip į kultūrinį renginį, o kaip į kokius atlaidus, kuriuose itin svarbus savęs parodymas ir pasižiūrėjimas į kitus?

- Galbūt iš tiesų tai savotiški atlaidai dvasiai. Žmonių noras atvykti į festivalį susijęs ir su pavasario pradžia.

 

- Pavasario pradžią neretai lydi atšiaurūs orai. Ar šiemet Kultūros centro salėje žiūrovams neteks sėdėti su paltais? Ar jau baigti remonto darbai?

- Pakeisti visi Kultūros centro langai, stogas. Durys taip pat sandarios.

Puošnių drabužių paltais dengti tikrai nereikės. Veiks bufetas, kuriame, kaip visada, bus ir kavos, ir arbatos, ir brendžio.

 

- Tarp žiūrovų nuolat tenka matyti Papilio mokytojų ir medikų būrelius, Nemunėlio Radviliškio pedagogus. Ar teko pastebėti, kurie kaimai ar darbo kolektyvai gausiausiai perka bilietus į spektaklius?

- Tokių duomenų neturime. Bet žiūrovai atvyksta ir iš kaimyninių rajonų - Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio.

 

- O kurie festivalio rėmėjai su Jumis jau trylika metų?

- „Biržų melioracija" (dabartinė „Biržų ranga"), „Agluona", „Biržų žemtiekimas", „Rinkuškiai", „Biržiečių žodis".

Buvusiems ir esamiems rėmėjams nuoširdžiausiai dėkojame.

 

- Kokių festivalio svečių šiemet sulauksite?

- Tarėmės dėl Galinos Dauguvietytės atvykimo. Tikimės, kad jai šiemet niekas nesutrukdys atvažiuoti į Biržus, į savo tėvo Boriso Dauguviečio gimtinę.

 

- Kaip pagerbsite festivalio dalyvius - teatrų aktorius, režisierius?

- Po spektaklių pakviesime prie vaišių stalo. Jiems įteiksime Kultūros centro ir rėmėjų atminimo dovanėles. Rengti konkursus, vertinti profesionalių teatrų pasirodymus nesame kompetentingi.

Teatro žmonės džiaugiasi, kai jie sutinkami svetingai. Be abejo, džiaugsmas bei garbė su jais pabendrauti ir mums, ir festivalio rėmėjams.

Užmegzti bei išlaikyti ryšius - ir profesinius, ir žmogiškuosius - yra labai svarbu.

 

- Kas dengs vaišių stalus?

- N. Žukienės įmonė. O kas ant tų stalų bus - dar tariamės.

 

- Kiek žmonių atliko organizacinius festivalio darbus?

- Apie 18. Komanda sustyguota - visi žino, ką reikia daryti.

 

- Ko palinkėtumėte žiūrovams ir svečiams?

- Gerų įspūdžių. Linkiu sugebėti pasirinkti tokius spektaklius, kuriais netektų nusivilti.

Prieš 75 metus Biržuose pastatyta opera „Birutė"

Antanas Seibutis
2009-02-05

 

Prieš 75 metus Šiauliuose leidžiamas savaitraštis „Mūsų kraštas" (1934 02 18 Nr. 7) rašė: „Vasario 4 d. M. Petrausko opera „Birutė" Biržuose pastatoma antrą kartą".

Pirmą kartą ši opera buvo suvaidinta 1933 07 09. Praėjus savaitei po premjeros, nedėkingos kritiko plunksnos ėmėsi ir ją laikraštyje „Biržų žinios" aprašė Biržų notaras, aktyvus visuomenininkas ir kultūrininkas Pranas Lembertas.

Biržuose 1933 07 09 pastatytos M. Petrausko operos „Birutė" artistai.

Aprašęs operos autoriaus Miko Petrausko kūrybą, operos siužetą ir turinį, P. Lembertas apžvelgė atlikėjus, jų pliusus ir minusus:

„Šiam veikalui pastatyti ypatingai daug triūso bei pasišventimo prisėjo padėti gabiam muzikui p. Lukoševičiui, kuris savo uždavinį atliko daug geriau, negu biržiečiai tikėjosi, todėl labai pravartu bus tiems, kurie nematė, šį veikalą pakartoti.

Muzikalią dalią labai gražiai atliko taip pat gabus muzikas p. Dulinskis, dažnai reikalingose vietose grodamas paties tam kūriniui pritaikinta improvizacija.

Dekoracijos p. dail. Andriejausko ir kostiumai p. kap. Jurgučio pagamintos labai gražiai atitiko ir patį veikalą.

Dėl choro pasiekimo jau ir kalbėti netenka, nes jo dainomis neseniai žavėjosi ir užsienis.

Solistų partijos, kaip neprofesionalų artistų, buvo atliktos gana gerai, tad jei kur solistams ir trūko laisvumo, prikišti negalima, nes tai neretai atsitinka ir su dainininkais profesionalais. Gana gerai sekėsi dainuoti Birutei - p. M. Bortkevičiūtei ir vaidilutei - p. G. Subačiūtei".

P. Lembertas šiek tiek pažėrė ir kritikos: „Birutė savo arijose dainuoja apie didvyrį jauną, o čia atvaizduotas Kęstutis buvo šiek tiek per senas, žila barzda, tačiau jis atrodė išdidus, pasitikįs savim kunigaikštis - taip ir turėjo būti; Palangos tėvūnas taip pat turėjo būti solidžiau atvaizduotas.

Šis vaidinimas pelnytai sutraukė pilną erdvią Biržų vasaros teatro salę publikos, kuri nepagailėjo režisieriui ir visiems artistams katučių. Tiktai gaila, kad scenoje nepasirodė vienas didžiausių šio veikalo pastatytojų - rež. p. Lukoševičius".

Belieka pridurti, kad pernai, birželio 12 dieną, Biržuose vėl buvo galima pasigrožėti operos „Birutė" arijomis, dainomis ir muzika. Tik, žinoma, ją pastatė ne biržiečiai.

Poezijos paukštė atskrido vidužiemy

Gražina Dagytė
2009-02-03

 

Sausio pabaigoje į Biržus atskrido poezijos paukštė, savo sparnu palietusi įvairių kartų biržiečius.

Praėjusį penktadienį Biržų pilies menėje buvo pristatyta bibliotekininkų parengta knyga „Poezijos sparno paliesti". Joje publikuojamos ir prieš daugelį metų, ir visai neseniai mūsų kraštiečių parašytos eilės apie Biržus.

Knygos pristatyme dalyvavo ir savo eiles skaitė biržiečiai, literatų klubo „Versmė" nariai.

Vakarą pradėjęs Biržų viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis peržvelgė mūsų krašto istorinius įvykius. Prisiminė čia gimusius, augusius ar veiklą pradėjusius žinomus politikus ir menininkus bei tautą nuo dvasinio bei fizinio išnykimo gelbėjusius knygnešius. Idėja į vieną leidinį surinkti ne tik knygose spausdintas, bet ir po laikraščius išsibarsčiusias eiles, kuriose minimi mūsų krašto vietovardžiai, kilo bibliotekininkams. Darbo ėmėsi trys moterys - Zita Balaišienė, Laima Ramutėnienė ir Nijolė Taujanskienė. Projektą parėmė Kultūros rėmimo fondas bei Biržų rajono savivaldybė.

Leidinyje „Poezijos sparno paliesti" publikuojama daugiau nei 300 eilėraščių, kuriuos parašė 113 autorių. Leidinį puošia Algio Kalninio nuotraukos. Poezijos rinktinės viršelį iliustravo dailininkas Egils Skuja.

Knygos leidėjai pastebėjo, jog dažniausiai minimas Biržų miestas, Širvėnos ežeras, Apaščios ir Agluonos upės, Astravas, Nemunėlis, Tatula, Vabalninkas.

Naujoji poezijos rinktinė - skaitovės Joanos Kvedaravičienės rankose.

Renginio vedėja Edita Lansbergienė paskaitė ištrauką iš Stanislovo Dagilio poemos „Joninės Parovėjos karčemoj", poetės Almos Karosaitės ir papiliečio Kazio Binkio kūrybos. Skaitovė Dalia Kėželienė pristatė Petro Balčiūno, Jono Strielkūno, Jono Narbuto eilėraščius, o Joana Kvedaravičienė skaitė Vaidoto Spudo ir kitų autorių eiles.

Poetinį žodį tarė ir Biržų literatų klubo „Versmė" nariai. Skambėjo nostalgiškos Valentino Dagio, Algirdo Butkevičiaus, Bronislavos Šernienės, Aldonos Černiauskienės, Liudos Prunskienės, Lolitos Čeponienės ir Virginijos Virkutienės eilės. Nuotaiką paįvairino Vlado Jakubėno muzikos mokyklos jaunieji dainininkai ir muzikantai.

Renginio pabaigoje biržiečiai sakė pasijutę ne tik poezijos sparno paliestais, bet ir jo pakylėtais žmonėmis, galinčiais didžiuotis gimtuoju kraštu.

 

 

 

„Portfolio" meno galerija - menas visiems

Virtuali „Portfolio" meno galerija (www.portfoliogalerija.lt) pristato keliaujančią parodą „Šventė". Ši paroda jau buvo pristatyta Biržų krašto muziejuje „Sėla", ir netrukus pajudės aukštaitijos regiono miestelių link. Tai puiki galimybė pamatyti „Portfolio" meno galerijos atstovaujamų menininkų darbus jau ne virtualioje, bet realioje erdvėje. Paroda ypatinga tuo, kad „keliauja" po mažuosius Lietuvos miestus, sąmoningai aplenkdama didmiesčius bei skleisdama laisvo, atviro, meno visiems idėją. <... > saikinga skirtingų „svorių", autorių, technikų, formatų bei stilių įvairovė parodoje „Šventė" sukuria harmoningą poilsį žiūrovų akims, bei sielos šventę žiūrovų širdims.

Profesionalaus meno sklaida Lietuvos regionuose yra švietėjiškas ir edukacinis tikslas. Juk didžiuosiuose miestuose vykstantys meno renginiai retai kada pasiekia atokesnius miestus. <... > „Portfolio" meno galerija siekia kuo plačiau pristatyti profesionaliąją Lietuvos dailę Biržų, Kupiškio, Kėdainių, Pasvalio ir kitų miestelių muziejinėse erdvėse.

Menotyrininkė Julija Petkevičienė

Kostui Burbuliui - 120

Antanas Seibutis
2009-02-03

 

Kostas Burbulis, žymus biržėnų skudutininkas, ragų pūtėjas, sutartinių giesmininkas ir populiarintojas, gimė 1889 metais Šimpeliškiuose.

Pirmojo pasaulinio karo metu K. Burbulis pasitraukė į Rusiją, 1918 m. Voroneže kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi mokė lietuvius karo pabėgėlius skudučiuoti.

Šis skudučių komplektas vėliau pateko į Klaipėdos konservatoriją.

Kita jo darytų skudučių komplekto dalis yra „Sėlos" muziejuje. Juos K. Burbulis padovanojo 1928 m. ką tik įkurtam Biržų muziejui.

1937 m. lietuvių tautosakos archyve biržiečiai skudutininkai, vadovaujami Kosto Burbulio, į plokštelę įgrojo keletą kūrinėlių.

Mirė K. Burbulis 1982 m. Biržuose.

Nuotraukoje skudučių komplekto dalis

Biržiečius sužavėjo Molėtų muzikantai

Gražina Dagytė
2009-02-03

 

Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centre vykusios Aukštaitijos kaimo kapelų šventės „Grok, Jurgeli" atrankiniame ture žiūrovus linksmino devyni kolektyvai.

Keturiasdešimtąjį kartą Lietuvoje organizuojamos „Grok, Jurgeli" varžytuvės liaudiškos muzikos mylėtojus Biržuose džiugino penktąjį sykį. Smagiosios renginio vedėjos - nuo pirmųjų varžytuvių kapelas į sceną palydinti motušaite vadinama „jurgelių" šeimininkė Stefa Navardaitienė ir Barboryte šaukiama aktorė Raimonda Šukytė - įsitikino, jog ištikimų žiūrovų Biržuose nestinga. Salėje buvo ir visas varžytuves mačiusių biržiečių, ir kartu su varžytuvėmis gimusių kapelų muzikos gerbėjų. Tai išsiaiškinusi linksmoji Barborytė taip iš laimės ėmė suktis, kad žiūrovams nieko daugiau neliko, kaip tik iš susižavėjimo aikčioti ir smagiąją akimirką stabdyti fotoaparatų blyksniais.

Biržiečiams atstovavo Kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Širvėna", į sceną išėjusi su gausiu jaunimo būriu.

Pirmieji varžytuves pradėjo kaimynai iš Pasvalio - Norgėlų kaimo kapela „Mažupė" ir tolimojo Švenčionių krašto Adutiškio kaimo muzikantai.

Juos keitė Kupiškio rajono Palėvenėlės kaimo kapela bei Pasvalio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Svalia", visus išjudinusi daina, šlovinančia pirties garus ir alaus pilnus ąsočius.

„Jurgelių" šeimininkė S. Navardaitienė pastebėjo, jog į senatvę judriausia ir sveikiausia kūno dalimi lieka liežuvis. Sulaukusi audringo biržiečių palaikymo, ji nutarė išbandyti ir žiūrovų galimybes - patikrinti jų balsus. Pilnutėlė salė užtraukė tradicinę dainą „Atskrend sakalėlis".

Antrąją varžytuvių dalį pradėjo smagioji Salamiesčio (Kupiškio r.) „Dvaro" kapela, kurios muzikantai tvirtino, jog jų kaimas - kaip Paryžius. Salamiestiečiai kvietė kaimynus prisiminti savo jaunystės dienas bei gegužinių laužų nušviestus vakarus. Kupiškėnams atitarė biržiečiai - Kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Širvėna" (vad. Jonas Gasparėnas), į sceną išėjusi su gausiu jaunimo būriu.

Bet labiausiai žiūrovus iš vietų išjudino Molėtų kultūros centro kapela „Molėtai", vadovaujama Kazimiero Tučinsko, bei Zarasų krašto Salako kultūros namų kapela „Luodė" (vadovas Osvaldas Macijauskas). Vėliau, komisijai suskaičiavus žiūrovų balsus, paaiškėjo, kad biržiečiai daugiausiai balsų skyrė molėtiškiams. Jiems atiteko ne tik žiūrovų prizas, bet ir komisijos diplomas. Antrasis geriausiai pasirodęs kolektyvas - zarasiškių „Luodė".

Varžytuvių pabaigoje žiūrovus linksmino praėjusių metų „Grok, Jurgeli" šventės dalyviai - Panevėžio rajono Daniūnų kaimo bendruomenės kapela „Rykštė".

Skleidęs humaniškumo šilumą

Algirdas Butkevičius

 

Iš Biržų krašto kilusį žymų Lietuvos grafiką, profesorių, Valstybinės premijos laureatą Antaną Kučą jo buvęs mokinys, taip pat grafikos ir profesorius Juozas Galkus yra pavadinęs lietuviškos dvasios kūrėju.

Antanas Kučas nuolat prisimindavo gimtojo namo kieme augusią aukščiausią visame Deikiškių kaime vinkšną, kuri iš tolo, nuo miškelio matydavosi. Gal todėl jam visam gyvenimui liko polinkis savo kūriniuose įkūnyti gamtą.

Antanas Kučas gimė 1909 metais sausio 24 dieną Biržų apskrities Deikiškių kaime. Gausioje 8 vaikų šeimoje jis buvo ketvirtasis. Paūgėjus teko padėti dirbti lauko darbus, ganyti gyvulius, prižiūrėti mažuosius.

Žiemomis išmokęs skaityti ir rašyti, pusseserių Kvedaraičių paruoštas egzaminams į gimnaziją, Antanas Kučas vienerius metus mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, kurioje piešimą dėstė skulptorius Juozas Zikaras. Baigus pirmą klasę tėvai nusprendė, kas sūnui bus patogiau mokytis Biržų gimnazijoje. Čia piešti mokė Štiglico meno mokyklos Peterburge auklėtinis mokytojas Vilius Šlekys. Jis iš karto pastebėjo jaunojo Antano Kučo meninius gabumus, jo piešinius nunešdavo parodyti ir į kitas klases, ragindavo imti iš jo pavyzdį, dirbti taip pat švelniai, dailiai, tvarkingai. Jo amžininkai prisimena, kad gimnazijoje Antanas Kučas dvejojęs, ką pasirinkti: dailę ar muziką. Iš motinos paveldėjęs muzikalumą, išgirdęs Vasiliausko salėje smuiku gražiai grojantį gobelenų kūrėjos Bronės Valantinaitės - Jakubonienės tėvą, panoro ir pats tapti smuikininku. Įsigijo smuiką ir ėmė mokytis juo griežti pas Biržuose garsų fotografą, smuikininką ir dainininką Boruchą Michelsoną. Tačiau kartą A. Kučas nupiešė iš natūros Biržų pilį, kuri tais metais buvo tikra miesto širdis, istorinis ir emocinis jo centras. Mokytojas šį piešinį labai išgyrė ir apsidžiaugė, kad gimnazijoje gimė naujas dailininkas. Šie žodžiai paskatino dar labiau pamilti dailę. Baigiamosiose klasėse piešimą mokęs Povilas Andrėjauskas ragino A. Kučą rinktis dailininko kelią. A. Kučas ėmė piešti įvairiems statomiems spektakliams dekoracijas, iliustruoti gimnazijoje moksleivių leidžiamus šapirografuotus laikraščius, o Vabalninko parapijos klebonas jam net buvo pasiūlęs išdekoruoti bažnyčią.

1929 metais baigęs gimnaziją, A. Kučas išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno meno mokyklą. Čia didžiausią įtaką jam turėjo pedagogas Adomas Galdikas ir Kajetonas Šklerius. Galdikas nuolat sakydavo, kad A. Kučas yra grafikas iš prigimties. Tikriausiai tai ir lėmė, kad buvo pasirinkta grafiko specialybė. Meno mokykloje A. Kučas sukūrė tris iliustracijas Aišbės humoristiniam apsakymui „Brička", knygų viršelių, iliustravo J. Tumo-Vaižganto kūrinių rinkinį „Milžinų dvasios".

1935 metais baigęs meno mokyklą, buvo priimtas į Dailininkų sąjungą. Kelerius metus mokytojavo Tauragėje, Kaišiadoryse, Kaune, 1944-1951 metais dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o nuo 1951 metų - Vilniaus dailės institute.

Per savo gyvenimą A. Kučas yra apipavidalinęs daugiau nei 220 knygų.

A. Kučas sukūrė estampų, plakatų, ekslibrisų, kelionės piešinių. Jo estampuose ypač daug medžių, kurių įvaizdis atsineštas iš gimtosios sodybos. Dailininkas nuolat prisimindavo gimtojo namo kieme augusią aukščiausią visame Deikiškių kaime vinkšną, kuri iš tolo, nuo miškelio matydavosi. Gal todėl jam visam gyvenimui liko polinkis savo kūriniuose įkūnyti gamtą, nes dailininkas, piešdamas medžius, visada jiems jautė meilę, matė medžių šakose poeziją, gėrėjosi, kaip jos pinasi, kaip ritmiškai išsidėstę. A. Kučas yra sakęs, kad per tą meilę medžiams savo peizažuose kartais gal nukrypstąs į per didelį realizmą. O Juozas Galkus rašė, kad „net į Vilniaus barokinius fasadus, gotikinius bokštus ir vingrias gatveles A. Kučas žiūri pro tą patį impresionistinėmis faktūromis mirguliuojantį šakų ir vainikų ažūrą, kuris paverčia miestą jaukiu, žaliu Lietuvos sodžiumi, tokiu artimu jo ir visų mūsų širdžiai. "

Didžiausi Antano Kučo nuopelnai lietuviškai knygai. Jo lakoniškas, žaismingas, su vos juntama dailininko ironija iliustracijas Aišbės knygai „Brička" gerai prisimename dar iš vaikystės. Vėliau jis iliustravo lietuvių literatūros klasiką: S. Stanevičiaus „Pasakėčias", B. Sruogos „Lietuvių liaudies dainų rinktinę", Žemaitės „Marčią" ir „Petrą Kurmelį", V. Krėvės „Bobulės vargus", apipavidalino ir sukūrė viršelius keliems šimtams knygų.

Antanas Kučas buvo vienas iš nedaugelio dailininkų taip giliai jautęs lietuviško kaimo charakterį, jo nuotaikas.

Biržuose gimusi menotyrininkė Ingrida Korsakaitė yra sakiusi: „Nuostabų Antano Kučo asmenybės vientisumą, jo pastovumą, prisirišimą prie tėvų žemės man visuomet simbolizuos ta iš gimtojo Deikiškių kaimo į vasarvietę Labanoro girioje atsivežta ir įrengta kaip dirbtuvė sena Šiaurės Lietuvos klėtelė, po kurią lakstė vaikas būdamas ir kurioje raižė paskutiniuosius savo kūrinius".

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda, kurioje eksponuojama daugiau kaip 130 A. Kučo kūrinių. Joje lankėsi ir biržiečiai. Nuotraukoje - su grafiko žmona Leonila Kučiene (antroji iš kairės).

Gražiai apie šią iš Deikiškių kaime melioracijos griaunamos Kučų sodybos prie Labanoro atsigabentą klėtelę pasakoja Antano Kučo žmona Leonila Kučienė. Ji rašė, kad „įsikūręs klėtelėje Antanas džiaugėsi, neatsidžiaugė. Juk ji maža dalelė jo tėviškės, kurios nebėra. Šalia pasisodino ąžuolų ir vinkšną, kaip kažkada Deikiškiuos. Dvylika metų Antanas džiaugės klėtele, dvylika metų ten kūrė estampus, ekslibrius, raižė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly", o pažvelgęs pro langą matė pavasario žydėjimą, spalvingų rudens lapų mirgėjimą, pakalnėj tyvuliuojantį ežerą. "

Mirė Antanas Kučas 1988 metų sausio 10 dieną. Iki jo aštuoniasdešimtmečio buvo likusios dvi savaitės. Mūsų kraštiečiui dailininkui skirtame nekrologe Aleksandra Aleksandravičiūtė rašė: „Šiandien vėl branginame tuos asmenybės bruožus, kuriuos žmoguje išugdydavo tradicinio kaimo išmintis, jo ori pagarba kitam asmeniui, tikėjimas šviesiais pradais. A. Kučas buvo kaip gyvas tiltas tarp šių ilgaamžių tradicijų ir mūsų. Jis skleidė ramią, neįkyrią, neagresyvią humaniškumo šilumą, kurią jausdavo net visai pašaliniai žmonės".

Tuo alsuoja ir jo kūriniai.

Eiliuota meilė Biržų kraštui

2008 metų pabaigoje dienos šviesą išvydo eilėraščių rinkinys „Poezijos sparno paliesti“. Tai Biržų viešosios bibliotekos bibliografių surinkti visi kada nors publikuoti eilėraščiai apie pačius Biržus ir kitas rajono vietoves.

Sudarant rinkinį, pagrindinis kriterijus buvo kūriniuose paminėti Biržų kraštui būdingi vietovardžiai, upių, ežerų, miškų pavadinimai. Šiame rinkinyje rado vietą tokių žinomų poetų kaip B. Brazdžionio, K. Binkio, A. Karosaitės, P. Drevinio, H. Čigriejaus eilėraščiai, literatų klubo „Versmė“ narių ir kitų autorių kūriniai. Visuose juose – gražiausi žodžiai, nuoširdžiausia meilė gimtinei, brangioms vietoms.

Biržiečius, kurie neabejingi savo krašto grožiui bei savitumui, eiliuotai jausmų išraiškai, maloniai kviečiame į knygos „Poezijos sparno paliesti“ pristatymą, kuris vyks sausio 30 dieną (penktadienį), 17 val. Biržų tvirtovės rūmų salėje.

Renginio metu savo kūrinius skaitys autoriai ir skaitovės J. Kvedaravičienė, D. Kėželienė.

Šią naują knygą bus galima įsigyti.

Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Lietuvos moksleivijos kapelionas

Algirdas Butkevičius
2009-01-27

 

Tai buvo beveik prieš keturiasdešimt metų. Žmonos teta atrakino klėties duris ir aš pamačiau knygas. Gulinčias ant grindų aruoduose. Apdulkėjusias. Aplenktas pilku popieriumi. Kai kurias - nukentėjusias nuo pelių ir žiurkių. Tai buvo kunigo ir publicisto, buvusio kapeliono, jaunuomenės auklėtojo Alfonso Sušinsko bibliotekos likučiai. Vinco Kudirkos, Adolfo Sabaliausko - Žalios Rūtos, Liudo Dovydėno, Petro Vaičiūno, Stasio Santvaro, Jurgio Baltrušaičio, Fausto Kiršos, Julijono Lindės-Dobilo, Tysliavos, Antano Rūko, Bernardo Brazdžionio kūriniai.

Kunigas Alfonsas Sušinskas.

Knygos išplėštais priešlapiais, nes tais sovietiniais pokario dešimtmečiais, kai į Sibiro tolybę dundėjo lentomis užkalti prekiniai vagonai su tremiamais lietuviais, ne vienam sovietiniam aktyvistui turėjo užkliūti Alfonso Sušinsko pavardė, galėjusi jo giminaičiams nulemti skaudžią tremtinio dalią. Tik dviejose knygose - Antano Rūko ir Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinėse - aptikau užrašytą A. Sušinsko pavardę. B. Brazdžionio knygą „Per pasaulį keliauja žmogus" tą vasarą, kai poetas lankėsi Biržuose, padovanojau vienai biržietei literatūros mokytojai. Tuomet joje, greta A. Sušinsko parašo, atsirado Bernardo Brazdžionio autografas. Simboliškas, nes Biržų gimnazijoje B. Brazdžionis ir A. Sušinskas mokėsi ne tik toje pačioje klasėje, bet ir ne vienerius metus sėdėjo tame pačiame suole, pynė jaunatviškas svajones apie prasmingą ir šviesią ateitį, darbą Lietuvai ir jos žmonėms. Prasminga, nes po daugelio metų sovietmečiu labiausiai draustoje ir persekiotoje poeto knygoje jie buvo vėl greta.

Alfonso Sušinsko gyvenimo kelias prasidėjo prieš 100 metų Rygoje. Jis gimė 1909 metų sausio 25 dieną lietuvio fabriko darbininko šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais gamykla buvo iškelta į Rusiją. Sušinskų šeima atsidūrė Maskvoje, patyrė ginkluotą valstybės perversmą įvykdžiusių bolševikų smurtą ir prievartą. 1919 metais šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Gulbinuose. Pradžia buvo nelengva. Tėvas Antanas dirbo padieniu darbininku, vėliau gavo darbą prie geležinkelio, įsigijo žemės Užugulbinėje Tėvams pritarus, Alfonsas, baigęs Gulbinų pradinę mokyklą, pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje. Gabus ir stropus gimnazistas nuo ketvirtos klasės ėmė mokyti kitus moksleivius. Gimnazijoje buvo veiklus visuomenininkas, literatas, ateitininkas. Jo mokslo draugas, būsimasis kunigas ir publicistas, iš Gulbinų kaimo kilęs Jonas Petrėnas rašė, kad „Biržų gimnazijoje Alfa Sušinskas palaipsniui išėjo visą ateitininkų mokyklą: eilinis narys, spaudos platintojas, jaunųjų ateitininkų kuopos pirmininkas, eucharistininkų būrelio vadovas, laikraščių „Daigas" ir „Inkarėlis" bendradarbis, pagrindinis švenčių ir minėjimų organizatorius, galiausiai - jungtinės Biržų moksleivių ateitininkų kuopos pirmininkas. "

1929 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijuodamas kartu su būsimu prelatu J. Prunskiu išvertė ir išspausdino M. Daullet knygutę „Maskva be kaukės". „Bolševikų okupacijai užgriuvus, - tvirtina buvę A. Sušinsko mokiniai, - vien to būtų užtekę kelialapiui pas baltąsias meškas..."

Seminariją ir kartu Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filologijos fakultetą baigė 1934 metais. Primicijos mišias laikė savo tėviškės parapijoje - Pabiržės šv. Trejybės bažnyčioje. Rudenį buvo paskirtas Ramygalos vikaru, tuometinės šešiaklasės progimnazijos kapelionu ir lotynų kalbos mokytoju.

Ramygaloje jis buvo pradėtas vadinti Alfa. Buvę mokiniai jį prisimena ne tik kaip talentingą mokytoją ir pedagogą, bet ir kaip puikų oratorių ir pamokslininką. „Kun. Alfa Sušinskas garsėjo kaip puikus, naujo, modernaus tipo žurnalistas. Jo straipsnius visas tuometinis jaunimas gaudyte gaudė. Kadangi jo straipsnius spaudoje (juos spausdino „Ateities spinduliai", „Ateitis", „Pavasaris", „Studentų dienos", „Rytas", „XX amžius", „Panevėžio balsas" ir kiti leidiniai) skaitė visos Lietuvos moksleiviai, jį būtų galima vadinti ir visos Lietuvos moksleivijos kapelionu".

Alfonso Sušinsko bibliotekos knygos.

Po metų vyskupas K. Paltarokas A. Sušinską paskiria Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriumi. A. Sušinsko giminaitis poetas Aloyzas Sušinskas (parašęs ir išleidęs savo dėdei Alfonsui Sušinskui skirtų 20 sonetų) rašo, kad „jaunasis vadovas gražiai pritapo prie jaunimo - kartu su juo rinkdavosi į būrelių sueigas, eidavo į kiną, teatrą, aptarinėdavo skaitytas knygas. A. Sušinskas buvo nuoširdus jaunimo draugas ir patarėjas, mokėjo surasti pokalbių temas. Dažnai moksleiviai rinkdavosi į Panevėžio katedrą, kur jis laikydavo Šv. Mišias, sakydavo jaunimui skirtus pamokslus. Kunigas Alfonsas Sušinskas organizuodavo šeštadienines išvykas į gamtą, prie upių ir ežerų, kur, vyskupui K. Paltarokui leidus, laikydavo Mišias, giedant moksleiviškiems chorams. Jisai turėjo gerą iškalbą, pedagoginę toleranciją, jautrią širdį ir visuomet mokėdavo jaunimą sutelkti ir darbui, ir maldai. "

1937 metais parašė jaunimą labai sudominusią knygą „Maršas jaunystei", kurioje daug kalbama apie tai, kaip reikia jaunajam skaitytojui elgtis, mokytis, kas yra valia, pasiryžimas, sąžiningumas, darbštumas, kantrybė. Tais pačiais metais Eucharistiniame vyrų kongrese Panevėžyje didingai nuskambėjo giesmė „O Kristau, pasaulio Valdove!", kuriai žodžius, A. Sušinsko paprašytas, parašė klasės draugas poetas Bernardas Brazdžionis, o muziką sukūrė tada dar jaunas kompozitorius Konradas Kaveckas.

Tačiau atėjo lemtingas 1940-ųjų birželis. Lietuvoje prasidėjo sovietinė okupacija. Jausdamas gresiantį suėmimą A. Sušinskas pasitraukė į Vokietiją. Netrukus sugrįžo atgal į Lietuvą, nes norėjo kovoti prieš raudonąjį okupantą, ginti lietuviškąsias dvasines vertybes. Po kelių mėnesių vėl bandė grįžti Vokietijon, bet išdavus sulaikytas Kaune kartu su kunigu Jonu Petrėnu. Buvo žiauriai tardomas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vienos kameros sienoje išbrėžė žodžius: „Čia Alfa Sušinskas laukė mirties". Tik per stebuklą jos pavyko išvengti. 1941 metų birželio 22 dieną vokiečių lėktuvų antskrydžio metu Alfonsas Sušinskas su kameros draugais iš kalėjimo išsilaužė ir pabėgo. Taip išvengė kitų kalinių, išvežtų į Červenę ir sušaudytų, likimo.

Palaužtos sveikatos, per tardymus sužalotais pirštais išėjęs iš kalėjimo A. Sušinskas dėstė Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijoje, buvo kalėjimo kapelionas, o laisvalaikiu rašė apybraižą „Gyvenimas mirtyje" apie per vienerius sovietinės okupacijos metus patirtus išgyvenimus. Ją spausdino „Panevėžio garse". „Sakalo" leidykla ruošėsi kunigo atsiminimus išleisti atskira knyga su iliustracijomis, tačiau nesuspėjo, 1944 metų liepos mėnesį į Lietuvą vėl sugrįžo raudonoji armija. Spaudai paruošti knygos puslapiai buvo sunaikinti. Iki šiol ši jaudinanti ir šiurpiai tikroviška memuarų knyga Lietuvoje nėra išleista. Tik Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė" 1998-1999 metų priede „Kriminalas" pasirodė dalis šios apybraižos, perspausdintos iš karo metais leisto „Panevėžio garso".

1994 metų vasarą Alfonsas Sušinskas su broliu Albertu pasitraukė į Vokietiją. Čia porą metų studijavo religijos psichologiją. 1949 metais išvažiavo į JAV. Išleido „Jaunystės maršo" antrą leidimą. Jau po jo mirties draugai 1973 metais išleido paskutiniąją knygą „Šviesos ir šešėliai", kurioje toliau plėtojami dvasinio žmogaus gyvenimo momentai, atskleidžiamas šeimos vaidmuo auklėjant jauną žmogų.

Mirė mūsų kraštietis 1966 metų birželio 18 dieną Pitsburge. Palaidotas lietuviškose Šv. Kazimiero kapinėse.

Buvusi jo mokinė Apolonija Nistelienė laikraštyje „XX amžius" rašo, kad A. Sušinsko „100-čio gimtadieniui ateitininkija galėtų pasirūpinti raštų rinktinės išleidimu ir jo palaikų palaidojimu Panevėžio katedros šventoriuje šalia kito Alfonso - kun. Lipniūno. Kunigas Alfonsas Sušinskas Panevėžiui ir Lietuvai yra ne mažiau nusipelnęs. "

Brangus ir savas jis turėtų likti ir Biržų krašto žmonėms, nes iš mūsų žemės sėmė stiprybę ir meilę, gražiausias mintis ir kilniausius pamokymus skyrė Lietuvos jaunimui.

 

Biržų ir Pasvalio gamtą bei istoriją vienys knyga

Antanas Seibutis
2009-01-27

 

Penktadienį Biržų tvirtovės Savivaldybės salėje įvyko V. Narbuto ir A. Linčiaus knygos „Biržų - Pasvalio krašto gamtos ir istorijos slėpiniai" pristatymas. Autoriai yra žinomi mokslininkai, gamtos mokslų daktarai, Lietuvos geologų sąjungos garbės nariai.

Knygos autoriai V. Narbutas ir A. Linčius dalijo autografus.

Prieš ketverius metus buvo išleista jų pirmoji knyga, kurios pavadinime puikavosi tik Biržų vardas, nors nemažai dėmesio buvo skirta ir Pasvaliui. Dabar jau papildytoje knygoje atsirado abiejų kaimynų - Biržų ir Pasvalio - vardai, jų gamtos ir istorijos aprašymai.

Kalbėdamas apie knygos priešistorę, Biržų rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas išskyrė mūsų Biržų krašto unikumą - karsto reiškinius, garbingą istoriją, priminė Biržų regioninio parko kūrimosi istoriją, ekologinės žemdirbystės plėtotę ir įkurtą karstinio regiono fondą „Tatula".

Knygos autoriai V. Narbutas ir A. Linčius išsamiai pasakojo apie knygos atsiradimą, rodė skaidrėse atspindėtus karsto reiškinius, smegduobes, ežerėlius, karsto priežastis, paplitimą, poveikį kraštovaizdžiui ir geriamam požeminiam vandeniui.

Knygos vertę ir informacinę sklaidą padidina apibendrinimas anglų ir vokiečių kalbomis bei du žemėlapiai - „Biržų - Pasvalio krašto ir aplinkinių vietovių lankytini objektai", „Biržų regioninis parkas".

Išskirtinis Algimanto Raudonikio kūrybos vakaras Biržų kultūros centre

Yra melodijos, kurios kartą išgirstos ir pajaustos, išlieka su mumis visam laikui, žadindamos nuoširdžiausius jausmus, primindamos juos ar keldamos tokių jausmų gimimo nuojautą... Pakanka ištarti žodžius „... skinsiu raudoną rožę... " ar dainos pavadinimą „Švelnumas", kad nejučiomis jie suskambėtų paprastomis, nuoširdžiomis, gerai pažįstamomis ir į tikrų jausmų pasaulį nuviliojančiomis melodijomis.

Tokiomis melodijomis gyvena ir „kalba" lietuviškos estradinės muzikos korifėjus kompozitorius Algimantas Raudonikis. Jis yra sukūręs per 700 įvairių žanrų kūrinių, iš jų apie 500 dainų, apie 100 šokių, kūrinių simfoniniam, pučiamųjų, estradiniam orkestrams, tautiniams instrumentams ir jų ansambliams, kompozicijų chorams, muzikos vaikams, teatrui, radijui, televizijai. Tačiau populiariausia kūrėjo muzikos sritis - dainos, kurias gyvenimui scenoje sugrąžina kiekvienos naujos kartos profesionalai ir mėgėjai. Savąjį gyvenimą kompozitorius apibūdina žodžiais: „Nei medžioju, nei žvejoju, nei pašto ženklus renku - tai tuštybių tuštybė, ryjanti ir praryjanti laiką, kurį vadiname gyvenimu. Tad jokių pomėgių neturiu ir neturėjau - turėjau ir turiu tik muziką ir jai esu ištikimas it šešėlis". Tąkart, prieš penkerius metus, pokalbio pabaigoje ištarti žodžiai „.... jubiliejiniai koncertai baigsis tik vėlų rudenį, kai išskris paukščiai..." tesuskamba šiandien kvietimu į pradedamą naujo etapo jubiliejinių kompozitoriaus muzikos renginių ciklą, renginių, kurių pagrindinė spalva - melodija, gimusi iš meilės žmogui, moteriai, tėviškei...

Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas" parengė naują programą ir kviečia Jus pabuvoti Algimanto Raudonikio autorinių kūrinių pasaulyje. Programa parengta pažymint kompozitoriaus kūrybinės veiklos 50-ies metų sukaktį bei pasitinkant jubiliejinę 75-erių metų sukaktį. Programoje skambės kūriniai orkestrui, populiariausias kompozitoriaus dainas atliks solistai: Judita Leitaitė, Merūnas Vitulskis, Deividas Staponkus, Vaida Genytė bei ištikimieji kompozitoriaus bičiuliai Onutė Valiukevičiūtė, Aleksas Lemanas.

Lauksime Jūsų vasario 6 d. 18 val. Biržų kultūros centre.

Jonas Tatoris sugrįžo į paveikslų galeriją

Klaipėdoje, Prano Domšaičio paveikslų galerijoje, vyko vakaras, skirtas didžiąją gyvenimo dalį Klaipėdai atidavusiam biržiečiui JONUI TATORIUI, atminti. Renginio metu atidaryta jo kūrybos paroda ir knygos „Jonas Tatoris. Akvarelės" pristatymas.

Jonas Tatoris buvo ne tik mokslininkas, bet ir menininkas, surengęs ne vieną savo darbų parodą, produktyvus menotyrininkas.

Apniukusį vakarą, pūgai siaučiant, galerija prisirinko pilnutėlė klaipėdiečių, šventai saugančių Jono atminimą ir jo talentą gerbiančių, Klaipėdos šviesuolių.

Renginyje dalyvavo Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, Biržų mero pavaduotojas Aurimas Frankas ir evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Rimas Mikalauskas.

Atminimo vakaras, organizuotas VšĮ „Trečiasis amžius" humanitarų, vyko Jono Tatorio įkurtoje paveikslų galerijoje. Tačiau prieš atidarant šią meno šventovę Klaipėdoje, to meto valdžia nebepatikėjo jam galerijos vedėjo pareigų. Mat J. Tatoris buvo nepartinis ir buvęs politkalinys. Šis gyvenimo audrų užgrūdintas ir išmintingas žmogus nepasimetė ir nesiskundė. Jis dirbo kitur, išsamiai išstudijavo Klaipėdos krašto architektūros ir dailės paveldą, 1994 m. išleido unikalią studiją „Senoji Klaipėda", už kurią jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro vardas. O 2002 metais Klaipėda jam suteikė miesto Garbės piliečio vardą.

Jonas buvo ne tik mokslininkas, bet ir menininkas, surengęs ne vieną savo darbų parodą, produktyvus menotyrininkas.

Po šio žmogaus mirties namuose surasta šimtai jo akvarelių. Vienos jų buvo su autografais, kitos nepasirašytos. Gimė mintis įamžinti šį turtą, išleisti albumą, surengti parodą ir prisiminimų vakarą. Tai būtų tarsi Jono susigrąžinimas į paveikslų galeriją, iš kurios jis taip negarbingai buvo išvytas.

„Tai buvo išskirtinė asmenybė, ir šiandien mus tebemokanti išminties, tolerancijos, tiesos. Išmintingas, ramus, teisus ir teisingas žmogus, labai gabus žmogus. Produktyvus mokslininkas ir profesionalus menininkas-akvarelininkas", - taip apie jį kalbėjo susirinkusieji. Tarp jų - mokslo draugas, likimo bendražygis, buvęs politinis kalinys Vytautas Čygas, jo buvęs bendradarbis, studijų draugas menotyrininkas Petras Šmitas, architektas Zigmas Rutkauskas, paveikslų galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė, buvęs tremtinys Zenonas Čerkauskas, buvusi tremtinė Onutė Padvarietienė.

Po J. Tatorio mirties rastos jo tapytos akvarelės pateko į knygą „Jonas Tatoris. Akvarelės". Knygos sudarytoja - iš Medeikių kilusi menininko kraštietė Olga Viederienė.

 

Vakaro sensacija buvo knygos „Jonas Tatoris. Akvarelės" pristatymas. Šio renginio idėjos autorė ir knygos sudarytoja - Olga Viederienė, VšĮ „Trečiasis amžius" humanitarų vadovė bei Jono kraštietė (jie abu kilę iš Medeikių). Pristatydama knygą ji džiaugėsi Jono sugrąžinimu į jo įkurtą galeriją, didžiavosi tuo, kad biržiečiai šventai saugo Jono atminimą. Apie tai liudija ir prieš metus kitus biržiečio kraštotyrininko Jono Dagilio rūpestis viską, kas įmanoma, surasti apie Klaipėdoje gyvenusius biržiečius Joną Tatorį, Joną Inkėną ir jo šeimą, Paberžių Kutrų šeimą. Vykdydama Jonui Dagiliui duotą pažadą Olga Viederienė ir aptiko šį neįkainojamą Jono turtą - šimtus puikių akvarelių.

Įamžinti tai, išleisti knygą buvo sunku. Pagalbos ir didesnio pritarimo sulaukė iš LGGRT aukų rėmimo fondo vadovo Jono Valenčiaus bei kito vilniečio - UAB „Petrolana" direktoriaus Alfredo Šideikio. Knygos išleidimą rėmė evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodas, jo gen. superintendentas Rimas Mikalauskas, konsistorijos prezidentė Renata Bareikienė, kelios Klaipėdos šviesuolės - savo asmeninėmis lėšomis ir visokeriopa pagalba.

„Tikiuosi šią knygą pristatyti ir Jono tėviškėje, Medeikiuose, Biržuose. Manau, kad atsiras bendraminčių, kurie padės tai padaryti", - samprotavo knygos sudarytoja.

Renginio metu kilo mintis paraginti biržiečius šviesuolius, turtingus savo krašto patriotus sudaryti fondą, išpirkti akvareles iš Jono dukters, auginančios keturis vaikus, ir padovanoti Biržų ar Parovėjos muziejams. Tegu Jonas bent darbais sugrįžta ir į tėviškę. O gal kas norėtų ir savo kolekciją papildyti. Nedyla iš atminties kažkada pasakyti Algirdo Čekuolio žodžiai: „Neišbarstykime praeities - turtingesni būsime".

Vanda Brencienė, Klaipėdoje gyvenanti biržietė

Meldėsi ir aukojo

Gražina Dagytė
2009-01-22

 

Praėjusį pirmadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčioje pradėta maldų už krikščionių vienybę savaitė. Šį kartą įvairių konfesijų tikintieji ne tik kartu meldėsi, bet ir aukojo.

Įvairių konfesijų dvasininkai susivienijo kartu išpažindami tikėjimą.

Skirtingų konfesijų tikinčiųjų tradicija - rengti ekumenines pamaldas meldžiantis kartu - Biržuose tęsiasi daugiau nei dešimt metų. Šią savaitę vakarą renkamasi vis kitoje bažnyčioje.

Šių metų maldų už krikščionių vienybę savaitės Šv. Rašto tekstas pasirinktas iš pranašo Ezechielio knygos. Biblijos eilutė ragina: „Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje".

Bendras pamaldas, pasak katalikų kunigo D. Tubio, galima vadinti Dievo dovana, kai tikintiesiems suteikiama galimybė vieniems kitus drąsinti ir mokyti.

Į susirinkusiuosius bendroms pamaldoms kreipėsi katalikų bažnyčios vikaras Mindaugas Šakinis, evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Rimas Mikalauskas, evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenės (Sekmininkų) pastorius Linas Šnaras, jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Raimondas Piečia.

Skirtingų bažnyčių tikintieji vieni kitiems linkėjo ramybės.

Pamaldose dalyvavo ne tik minėtų bažnyčių, bet ir evangelikų liuteronų bei septintosios dienos adventistų bažnyčių tikintieji.

Pirmąjį maldų už krikščionių vienybę pamokslą pasakė sekmininkų bendruomenės pastorius Linas Šnaras. Dvasininkas džiaugėsi Biržų krikščionių sugebėjimu melstis kartu ir visus ragino gyventi su Kristumi, būti ambasadoriais, tinkamai atstovaujančiais krikščionybei.

Tikintieji meldėsi už visas krikščioniškas bažnyčias ir jų dvasinius vadovus bei už pasaulietinės valdžios žmones, kad jie išmintingai dirbtų teisingumui ir taikai, kad būtų dėmesingi visų žmonių poreikiams.

Rankomis susikibę įvairių konfesijų tikintieji susivienijo kartu išpažindami tikėjimą.

Evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas tikintiesiems priminė, jog malda be aukos, kaip ir auka be maldos, yra bevaisė. Todėl šįmet nutarta žengti dar vieną bendrystės žingsnį - visų konfesijų dvasininkų sutarimu ekumeninių pamaldų dalyviai kviečiami paaukoti Lietuvos Biblijos draugijai, paremti Biblijos - Šventojo Rašto spausdinimą ir platinimą Lietuvoje.

Dvasininkų palaiminti tikintieji po pamaldų namo neskubėjo. Kaip įprasta, kartu su kunigais jie rinkosi į „Caritas" patalpas, kur sušilę prie židinio, gurkšnodami arbatą ilgai dalijosi patirtimi, tarėsi, diskutavo. Ne vienas biržietis sakė labai laukiantis ekumeninių pamaldų ir apgailestavo, kad jos organizuojamos tik sausio viduryje. Tikintieji tvirtino norintys, kad bendros pamaldos vyktų keturis kartus per metus - pavasarį, vasarą, žiemą ir rudenį.

Antradienį tikintieji rinkosi į sekmininkų maldos namus, vakar meldėsi Jungtinėje metodistų bažnyčioje. Rytoj ekumeninių pamaldų savaitė bus baigta evangelikų reformatų bažnyčioje.

Savivaldybėse išleistų spaudinių parodoje

Valentinas Dagys

 

Į Panevėžio apskrities savivaldybių spaudinių, išleistų per pastaruosius trejus metus, parodą, kurią organizavo Panevėžio Petkevičaitės - Bitės viešoji biblioteka, vyko Biržų savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė, muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius, turizmo informacijos centro vadovė Giedrė Visockienė ir šių eilučių autorius. Vežėme nemažą glėbelį mūsų rajone išleistų knygų ir kitų spaudinių, kuriuos ruošėmės pristatyti. Tačiau parodoje atrodėme kuklokai. Mūsų stendą reprezentavo tik solidžiau atrodanti „Biržų istorijos apybraiža". Kiti leidinukai buvo kuklūs, nekrentantys seminaro dalyviams į akis.

Biržų savivaldybės leidinių stendas parodoje atrodė labai kukliai, lyginant jį su kaimyninių rajonų išleistomis knygomis bei žurnalais.

Dėmesį traukė puošnūs Panevėžio miesto ir rajono stendai. Itin turtingai atrodė Kupiškio savivaldybės „Kupiškio enciklopedija", tritomis „Keliai veda", gražiai išleistas albumas „Kupiškis". Etnokultūrą saugantys kupiškėnai rado galimybę išleisti ir knygą „Tai bent vestuvės", skirtą vestuvinių apeigoms.

Pasvaliečių stende akį traukė visoje Lietuvoje dydžiu išsiskirianti knyga iš valsčių istorijos „Joniškėlis" (o ar negalėjo toks leidinys, skirtas Papilio valsčiui, puošti ir mūsų stendą? Tuo labiau, kad prieš kelerius metus jau buvo imtasi žygių tokį leidinį ruošti). Dėmesio vertas du kartus per metus išeinantis Pasvalio kultūros ir istorijos žurnalas „Šiaurės atsivėrimai" bei kiti spaudiniai.

Rokiškiečių stendas nenusileido panevėžiečiams - net ant dviejų stalų išdėstė savo leidinius. Savivaldybė kasmet leidybai skiria apie 100 000 Lt. Todėl jie turi galimybę išleisti tokias solidžias knygas kaip „Gintautas Dainys", „Nuo Sartų iki Nemunėlio", „Kelias atgal", „Rokiškio krašto laisvės kovotojai", „Lionginas Šepka", rajoną reprezentuojančią knyga „Rokiškio rajonas". Vietoje anksčiau laikraščio formatu ėjusio kultūrinio spaudinio imtas leisti žurnalas „Prie Nemunėlio".

Seminaro metu buvo pabrėžta, kad renginio tikslas - ne vien susipažinti, kas ir kiek išleidžia spaudinių. Sunkmečio sąlygomis, bibliotekoms varžant knygų įsigijimo sąlygas, tokį renginį tikimasi padaryti tradiciniu, kad jo metu būtų galima keistis rajonų leidiniais.

Jasiukėnų ąžuolas ar Ažuolynės Jasiukėnai?

Jonas Dagilis
2009-01-15

 

Klausimas bene filosofinis. Gretimų kaimų gyventojams, pažinojusiems savo gerus kaimynus Jasiukėnus, medį parankiau vadinti Jasiukėnų ąžuolu. Iš pagarbos jiems. Miškininkų dinastijos palikuonis aštuoniasdešimtmetis Jasiukėnas, prieš kelerius metus pardavęs gimtąjį vienkiemį, savo giminės su tuo medžiu nesutapatina. Jo įsitikinimu, ąžuolui, kurio apimtis 4,5 metro, daugiau kaip 400 metų. Nežinia, kur ir kaip tais laikais gyveno Jasiukėnų protėviai. O ąžuolas, menantis Biržų kunigaikštystės laikus, išlikęs.

Vaskališkių viensėdyje augančiam 4,5 m skersmens ąžuolui gali būti 400 metų.

1923 metais Vaskališkiai buvo įvardinti kaip viensėdis, kuriame - 4 savanoriški ūkiai su keturiolika gyventojų. Vienas tų ūkių - Jasiukėnų. Čia gyvenęs Adomas (1874 - 1957) tarnavo pas grafus Tiškevičius miškų sargu. Jis buvo vedęs dvylika metų jaunesnę Onutę Galvanauskaitę.

Pirmasis pasaulinis karas darnią šeimą išblaškė. Kai iš kariuomenės ištrūkęs Adomas Kostromoje susirado karo pabėgėlių negandas kenčiančią šeimą, vaikai nebepažino tėvo.

Vaskališkiečiai, lyginant su kitais kaimais, buvo pranašesnis, nes jų viensėdyje niekada nebuvo rėžių sistemos. Kiekviena šeima turėjo jau suformuotus savarankiškus sklypus. Tik trobesius perstatinėjo, remontavo. Senojo Jasiukėnų namo sienoje iškirsti skaičiai 1863. Tuo rašytinės žinios apie Jasiukėnų giminės ištakas baigiasi. Galbūt ne jie Vaskališkių laukuose ąžuolus sodino, bet žemvaldžių valia buvo įkurdinti girios pakraštyje. Iš kur vertingesni medžiai buvo iškirsti ir Nemunėliu išplukdyti Rygos link.

Žaliuojantis ąžuolas prie Jasiukėnų vienkiemio nebuvo vienišas. Panašus medžis augo ir pagiryje. Bet melioracija, griovusi kaimynų sodybas, sunaikino ąžuolą. Tada buvo proga suskaičiuoti rėves kelme, nustatant medžio amžių. Bet ne tas gamtos pertvarkytojams rūpėjo. Medieną išsitampė, kaip dabar Biržų grindinio akmenis, o kelmą, kiek aplaužę galingas šaknis, palaidojo.

Nelemtis dviejų vikšrais žlegsinčių, kelmarovių nagais grėsmingai žvilgančių „Staliniecų" pavidalu buvo priartėjusi ir prie Jasiukėnų ąžuolo. Sodybos šeimininkai nebuvo pasirašę sutikimo išsikelti į gyvenvietę Vienkiemio, tarpukario metais sunkiai, bet gražiai pastatyto, griauti nesutiko. O ąžuolas buvo išsikerojęs suvisuomenintoje - kolūkinėje žemėje. Raus! Ir šiandien Jonas tiksliai nežino - juokavo traktorininkai gąsdindami, alaus ąsotį veltui norėdami gauti, ar tikrai tokia uolių brežnevinių penkmečių vykdytojų užmačia buvusi. Tačiau tada ir nespėliojo. Šiaip ramaus būdo žmogus įsiplieskė. Jeigu „Staliniecas" priartės prie ąžuolo - pirmiausia traktoriaus radiatorius šakėmis išmalsiąs. Atvažiuos viršininkai - tas pats bus jų „snukiams".

Tokiais grasinimais palydėti traktoriai išvažiavo, melioratorių viršininkai nepasirodė. Tik prieš gamtos galybę - perkūniją visi buvo bejėgiai. Žaibo iškrovos būta tokios stiprios, kad vos ne pusiau galingą liemenį perskėlė iki žemės. Bet šaknys, matyt, buvo galingos, tvirtai įleistos į pamėgtą žemę. Metams bėgant žaizdą užgydė taip, kad nežinantys jos net nepastebi.

Jasiukėnų ąžuolas kiek kitoks negu jo giminaičiai, pavieniui augantys vėjų pagairėje. Genėtas kaip reta. Karo, okupacijų nuskurdintiems kaimiečiams akmeniniai, metaliniai kryžiai buvo neįperkami, o skaudžios netektys - dažnos. Velionio kapą norintys paženklinti ąžuolo kryžiumi eidavo pas Jasiukėnus, kurie stambių šakų negailėjo. Taip ąžuolas, pats žaliuodamas, pasitarnavo mirusiems, o Jasiukėnai pelnė velionio artimųjų pagarbą. Todėl ąžuolui prigijo Jasiukėnų vardas, o pats medis net dvidešimtojo amžiaus vidury priminė, kad ne tik senovės Lietuvoje ąžuolai buvo laikomi šventais.

Buvo metas, kai ąžuolų mediena buvo plačiai naudojama laivų statybai. O 12 - 20 metų ąžuoliukų žievė vertinama kaip nepakeičiama žaliava odų perdirbimo pramonėje. Per tai Biržų krašto ąžuolynai, ypač prie Nemunėlio, buvo išnaikinti ir jų mediena išplukdyta į Rygą. Vaskališkių laukuose buvo išlikę ąžuolai - kadaise ten ošusio brandaus miško likučiai. Atsitiktinumo ir Jasiukėnų rūpesčio dėka išliko tik vienas.

Klaipėdos kraštą vadavo ir biržietis

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas

Sausio 15-ąją minėsime Klaipėdos krašto dieną.

Kapitonas Jurgis Atstupėnas. Kaunas, 1928 m.

Jurgis Atstupėnas gimė prieš 115 metų - 1894 sausio pirmąją Biržų valsčiaus Sližių kaime. Tėvas Povilas Atstupėnas dirbo Astravo dvare liokajumi. Motina Kotryna Vasiliūnaitė - Atstupėnienė 1900 metais gimdydama mirė.

Šeima tada jau gyveno Biržuose, Kilučių gatvėje. Tėvas, turėjęs nuosavą vežimą ir arklį, į Rygą gabendavo pirklių supirktus žemės ūkio produktus, iš Rygos irgi parsiveždavo prekių. Taip išlaikė šeimą, kurioje augo 5 vaikai.

Apie 1902 - 1903 metus Atstupėnai persikelia į baronui fon Ropui priklausiusį Barklainių dvarą netoli Krinčino. Tėvas, dirbęs liokajumi sandėlininku, vedė dvaro skalbėją Apoloniją Kirešlaitę. Apie 1913 m. Atstupėnai apsigyveno Melžyno dvare prie Gargždų, o Jurgį parsivežė į Astravą dėdė, dirbęs čia ūkvedžiu.

Jurgis 1911 m. pradėjo mokytis Biržų keturklasėje mokykloje, kurią baigęs 1915 m. buvo pašauktas į carinę kariuomenę. Grįžęs iš Rusijos, kartu su kitais dalyvavo lietuviškos valdžios kūrime. Kuriantis Biržų parapijos komitetui, kartu su kitais suformavo Biržų apskrities apsaugos štabą, o vėliau tapo štabo viršininku.

Kai 1919 metų sausio pradžioje Biržus užplūdo vietos ir rusų bolševikai, J. Atstupėnas iš pradžių norėjo įstoti į Panevėžyje formuojamą batalioną, tačiau sužinojęs, kad ten jau bolševikai, grįžo atgal į Biržus ir ėmė dirbti slaptai.

1919 metų kovo 28 dieną partizanams laikinai užėmus Biržus, J. Atstupėnas pasiskelbė Biržų miesto komendantu, išleido atsišaukimus. Po Biržų galutinio išvadavimo 1919 05 29 Jurgis įstojo į Lietuvos kariuomenę.

1920 m. jis jau turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, tarnavo Kaune 2-ojo atsargos bataliono kulkosvaidžių komandos viršininku. Kauno kareivių sukilimo metu bandė įtikinti kareivius, kad jie ir be ginklo gali pasiekti, kad būtų išpildyti jų reikalavimai.

Jurgis Atstupėnas su seserimi Emilija Atstupėnaite - Lukošiūniene. Biržai XX a. 7 deš.

1923 m. J. Atstupėnas dalyvavo Klaipėdos krašto lietuvių sukilime, kur buvo sužeistas. 1926 metais brolio Vaclovo materialiai remiamas gydėsi Šveicarijoje.

Iki 1940 metų tarnavo Kaune, Aukštojoje Panemunėje, turėjo kapitono laipsnį. 1940 metais okupavus Lietuvą buvo paleistas iš kariuomenės, tremties pavyko išvengti. Pokario metais gyveno pas brolį Vaclovą nuošaliame Girininkų kaimo vienkiemyje.

Prasidėjus tremtims, išsikėlė į Klaipėdą, dirbo alaus darykloje. Brolio Vaclovo šeimai 1959 m. grįžus iš Sibiro, Jurgis jau gyveno Biržuose pas seserį Emiliją Lukošiūnienę. Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Atstupėnas mirė 1968 metais, palaidotas Biržuose.

Astronomas iš Padaičių

Algirdas Butkevičius
2009-01-06

Prieš 70 metų sausio 8 dieną Padaičių kaime gimė Molėtų rajone esančio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus steigėjas ir direktorius astronomas Gunaras Kakaras.

Dvidešimtmečiai Vilniaus universiteto studentai: Gunaras Kakaras (dešinėje) ir šio rašinio autorius.

Kerinčią žvaigždžių trauką jis pajuto dar Pabiržės vidurinėje mokykloje. Tuomet daugelis buvome susižavėję profesoriaus Pauliaus Slavėno knygomis „Saulės sistema", „Žvaigždės", „Pasaulio kilmė". Daugeliui tas įkarštis ėjo ir praėjo. Bet ne Gunarui. O pagrindinė paskata domėtis kosmosu buvo 1957 metais danguje išvysta graži ir puikiai matoma kometa. „Tada, - prisimena G. Kakaras, - aš užsipuoliau savo fizikos mokytoją, kad man leistų išardyti mokykloje esančią demonstravimo priemonę - episkopą. Aš jį išardžiau ir iš gana galingo objektyvo pasidariau teleskopą. " Tuo teleskopu naktimis stebėjo kometą, ją piešė, o netrukus tuos piešinius nusiuntė Pauliui Slavėnui, klausdamas, kur ir kaip galėtų studijuoti astronomiją. Džiaugėsi, gavęs skatinantį laišką iš profesoriaus. Tais pačiais metais, baigęs Pabiržės vidurinę mokyklą, nedvejodamas išvažiavo į Vilniaus universitetą - tą Lietuvos astronomų kalvę, suteikusią sparnus ne vienam neaprėpiamų Visatos tolių užkerėtam entuziastui.

Studijuodamas rengėsi mokslinei veiklai. Baigęs universitetą, apsigynė mokslo daktaro disertaciją, parašė knygas „100 astronomijos mįslių", „Kaip pasveriamos žvaigždės", spausdino astronomiją populiarinusius straipsnius, skaitė paskaitas. 1990 metais ant Kulionių piliakalnio specialiai suprojektuotame pastatų komplekse, kurių architektūra atkartoja Pasaulio medžio įvaizdį, įsikūrė pirmasis pasaulyje Etnokosmologijos muziejus. Jo direktoriumi tapo ir iki šiol muziejui vadovauja Gunaras Kakaras.

Visus metus į Etnokosmologijos muziejų plūsta ekskursijos. Pažiūrėti didžiausiu Lietuvoje teleskopu į žvaigždes, išklausyti paskaitą, pajusti tolimų pasaulių šauksmą čia atvyksta dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių. Nenugalima pažinimo, noro prisikasti prie esmės jėga. Nes, kaip nuolat tvirtina Gunaras Kakaras, esame ne vieni Visatoje. Prie kitų žvaigždžių, neaprėpiamuose kosminiuose toliuose yra žalios gyvybės ir proto salos, nežemiškos civilizacijos, kurių paieškos - dar viena labai svarbi žmonijos ryšio su Visata gija.

Laimingi žmonės, kurie sugeba įgyvendinti net labai drąsias svajones. Po Etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijos aukštai virš žalių pušynų iškilo kosminius laivus primenančios formos, o muziejus tapo vienu unikaliausių ir originaliausių visos Europos kultūros objektu. Sumanymų, darbų ir rūpesčių nesumažėjo, todėl laisvalaikio muziejaus vadovui nelieka. Tačiau G. Kakaras suranda laiko žiemą šeštadienį ar sekmadienį pabėgti į paties iniciatyva įrengta slidžių trasą, nes sakosi sergąs vaikiška, bet nepagydoma kalnų liga. Kita jo aistra - fotografija. Pirmąjį fotoaparatą įsigijo dar būdamas septintokas. Tai buvo dabar mažai kam žinomas, savo išvaizda druskinę primenantis „Liubitel", kuriuo ir man teko Gunarą fotografuoti. Fotolaboratoriją buvo įsirengęs senelio pirtelėje. Prieš kelerius metus lankydamasis Biržuose sakė, kad turi svajonę kada nors išleisti nuotraukų albumą, kuriame bus užfiksuoti reti ir nuostabūs lietuviškos gamtos vaizdai. O kol kas kartu su žmona dailininke Marija rengia parodas: Marija - tapybos, jis - fotografijos.

„Man norėtųsi, - yra sakęs astronomas, - kad lankytojai iš Etnokosmologijos muziejaus išsineštų ne žinias, ne atsakymus, ne faktus, bet klausimus, kurie plėstų matymo ir mastymo horizontus".

Meilūniečiai pagerbė knygą

Kęstutis Slavinskas
2008-12-04

P. Bartašiaus salėje susirinkę meilūniečiai dalyvavo Skaitymo metams skirtame renginyje.

Knygos bičiuliai su rašytoju Vytautu Rašicku.

Bibliotekos vedėja Sandra Bieliauskienė ir kultūros darbuotoja Dalina Urbonienė susirinkusiems pristatė vilnietį vaikų rašytoją Vytautą Rašicką.

Meilūnų pradinės mokyklos moksleiviai vaidino istorijas iš rašytojo knygų, o autoriui pateikė gausybę klausimų. Rašytojas perskaitė ištraukų iš savo knygų, kurias jaunieji skaitytojai gali rasti kaimo bibliotekoje.

Renginio pertraukos metu susirinkusieji bendravo prie kavos puodelio ir klausė Jono Karinausko vadovaujamų Ramongalių kaimo muzikantų melodijų.

Biržų krašto literatė Irena Naktinienė prisiminė šalia Meilūnų prabėgusią savo vaikystę, paskaitė sukurtų eilių. Plojimais susirinkusieji sutiko literatės eilėraštį apie Vabalninką. Renginyje dalyvavusi Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Julija Greviškienė savo buvusiai mokytojai I. Naktinienei artėjančių švenčių proga įteikė kalėdinį angeliuką.

Renginio metu meilūniečiai pirko knygas.

Kartu su vyresniosios kartos literatais savo kūrybos eiles skaitė meilūnietė Greta Skaparaitė.

Tautodailininkė Idilija Dumbrauskienė pristatė savo kūrinius, pasakojo apie tapybą, atsakė į susirinkusiųjų klausimus.

Po renginio literatai Meilūnų kaimo bibliotekai dovanojo knygų, dalijo autografus.

„Jauniesiems skaitytojams labai svarbu išgirsti gyvą kūrėjų žodį, su jais pabendrauti. Šiuo metu jaunimą sužavėjo kompiuteriai, bet stengiamės sudominti ir knygų skaitymu", - sakė bibliotekininkė S. Bieliauskienė.

Robertui Antiniui - 110

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-12-04

Lietuvių skulptorius Robertas Antinis vyresnysis gimė Latvijoje, Kaldabrunoje 1898 metų gruodžio 3 dieną. 1921 - 1922 m. mokėsi piešimo kursuose Kaune, 1922 - 1927 m. Kauno meno mokykloje pas tapytoją Justiną Vienožinskį ir skulptorių Kajetoną Sklėrių.

Paminklas Žuvusiems už Nepriklausomybę. Atidengtas 1931 09 13.

1928 - 1933 m. studijavo Paryžiaus Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje. Grįžęs jau kitus mokė tapybos Tauragės ir Kauno vidurinėse mokyklose, po Antrojo pasaulinio karo - Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Mirė Kaune 1981 metų lapkričio 19 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Sukūrė skulptūras paminklams Širvintose, Kretingoje, Biržuose (1931 m.), Rokiškyje, Rietave, Ukmergėje, Druskininkuose. Palangoje stovi jo sukurta ir 1958 m. pastatyta garsioji „Eglė žalčių karalienė".

R. Antinis parengė projektus memorialiniams muziejams Salaspilyje Latvijoje ir Kauno IX forte. Kai kurios dailininko skulptūros yra sukurtos kartu su sūnumi Robertu Antiniu jaunesniuoju.

Po aštuonerių metų šokių maratonas grįžo į Vabalninką

Justinas Baltrušaitis
2008-12-04

Praėjusį savaitgalį Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą drebino muzika. Čia po aštuonerių metų grįžo šokių maratonas. Šį kartą - kaip psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos projekto sudėtinė dalis.

Prie starto tiesiosios stojo devyniolika azartiškų 7- 12 klasių mokinių.

Maratone savo jėgas panoro išbandyti 27 dalyviai, tačiau ne visi sugebėjo organizatoriams pristatyti tėvų sutikimus, sveikatos pažymėjimus. Todėl prie starto tiesiosios stojo devyniolika azartiškų 7- 12 klasių mokinių. Aktyviausi buvo 9 b, 10 b ir 12 klasės mokiniai.

Maratonas startavo lapkričio 28 d. 18. 37 val., o baigėsi 29 d. 5. 40 val. Pirmieji kristi pradėjo apie 22 val. Ištvermingai iki 3 val. laikėsi septintukas: Dovydas Morkvėnas, Karolina Sribikaitė, Edvinas Dubauskas, Viktorija Lenčiauskaitė, Julius Remeika, Karolis Breivė ir Judita Astrauskaitė. Tačiau šokėjų gretos retėjo ir 5 valandą beliko tik trejetukas, o dėl nugalėtojo vardo kovoti liko tik du dalyviai: devintokė Karolina Sribikaitė ir jauniausias maratono dalyvis, septintokas Dovydas Morkvėnas. Po devynių šokio valandų jie draugiškai paspaudė rankas ir pasidalijo pirmąja vieta.

Žiūrovai ir maratono dalyviai atidarymo ir pertraukų metu turėjo galimybę grožėtis net trijų šokių stilių šokėjų pasirodymais. Biržiečių Dovilės ir Artūro pora šoko hiphopą, Patricijus Žostautas ir jo kolegos iš Panevėžio demonstravo break dance triukus, Vilius iš Vilniaus stebino electric boogie šokio įmantrybėmis. Šią komandą į Vabalninką pakvietė šios publikacijos autorius, breako grupės Soft Step Crew įkūrėjas.

Po devynių šokio valandų draugiškai vienas kitam rankas spaudė du ištvermingiausi šokėjai - Karolina Sribikaitė ir Dovydas Morkvėnas.

Dalyvių palaikymo komandoje buvo matyti 2001 metų maratono nugalėtojai: Tomas Krasnauskas ir Aivaras Kiela. Beje, jie yra šių metų nugalėtojo Dovydo Morkvėno pusbroliai. Matyt, ištvermė ir užsispyrimas yra šios giminės bruožas.

Kitų maratono dalyvių palaikyti taip pat atėjo artimiausi žmonės, kurie pertraukų metu masažavo pavargusias kojas, maitino ir gaivino vandeniu.

Vidurnaktį į renginį sugrįžęs Karolinos Sribikaitės tėtis su mažuoju broliuku sulaukė maratono pabaigos ir pirmasis pasveikino dukrą su pergale.

Mokykla pasirūpino renginio dalyvių saugumu: budėjo mokytojai, policijos atstovai, bendruomenės slaugytoja.

Renginio organizatorė šokių mokytoja Dalia Baltrušaitienė džiaugėsi, kad iš projekto gautų lėšų buvo galima nupirkti visiems maratono dalyviams kuklias dovanėles, pamaitinti maratono svečius, sumokėti už aparatūros nuomą ir priežiūrą renginio metu.

Projekto vadovė Dalė Markutienė sakė jau sulaukusi klausimų, kada bus kitas maratonas.

 

Kaštonų mokyklos šventėje

Kęstutis Slavinskas
2008-12-02

Praėjusį savaitgalį Kaštonų pagrindinė mokykla minėjo dvidešimties metų įkūrimo jubiliejų.

Olimpo kalno dievais virtę mokytojai išsakė sveikinimus ir palinkėjimus.

„Džiaugiuosi, kad mokykloje mokosi gabūs, sumanūs ir geri vaikai, dirba savo darbą mylintys ir išmanantys mokytojai. Net 12 pedagogų iš 49 mokykloje dirba nuo pat mokyklos įkūrimo pradžios, t. y. 1988 metų", - improvizuota „kaštonvizijos" televizijos studija virtusioje salės scenoje kalbėjo mokyklos direktorius Vytautas Stanulevičius.

Renginio vedėjai Laimutė Gabrėnaitė ir Egidijus Žaldokas renginio svečiams, buvusiems įvairių laidų mokiniams, jų tėvams pristatė mokyklos įkūrimo istoriją, pagrindinius laimėjimus, nuveiktus darbus.

Jubiliejinio renginio dalyvius sveikino Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Dalius Tubys, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Biržų švietimo įstaigų atstovai, buvę mokiniai. Biržų rajono meras Regimantas Ramonas mokyklos bendruomenei paskelbė apie kitais metais prasidėsiančią mokyklos pastato renovaciją, kuri kainuos per du milijonus litų.

Plojimais susirinkusieji sutiko buvusių mokytojų Janinos Enskaitienės, Vilmos Trečiokienės ir Bronislavos Kalpokienės sveikinimo žodžius.

Šventės dalyvius muzikiniu kūriniu sveikino Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos muzikantai, nuotaikingas programėles parengė Kaštonų mokyklos šokėjai ir popchoro dainininkai. Moksleivių tėvai dėkojo šventės sumanytojai ir pagrindinei organizatorei direktoriaus pavaduotojai Laimutei Špokienei.

Šventinio renginio pabaigą vainikavo antikiniai motyvai, kai mokytojai kompozicija „Po svečias šalis pasižvalgius" perteikė Olimpo kalno dievų išmintį ir palinkėjimus.

Meno kūrinys gali dovanoti šventę

Alfreda Gudienė
2008-12-02

Praėjusį šeštadienį Biržų tvirtovėje atidaryta meno kūrinių paroda - pardavimas ne vienam biržiečiui taps realia galimybe susipažinti su vienuolikos skirtingų Lietuvos menininkų darbais ir galbūt kurio nors širdyje pažadins kolekcionieriaus aistrą.

Meno kūrinių parodą-pardavimą Biržų krašto muziejuje „Sėla" surengė „Portfolio" meno galerijos savininkė dailininkė-dizainerė Lijana Judickaitė.

Dviejose „Sėlos" muziejaus salėse eksponuojami šešiasdešimt penki lietuvių menininkų darbai. Parodoje - vienuolika profesionalių autorių, pripažinimo sulaukusių Lietuvoje, savo kūriniais pelniusių laurus tarptautinėse meno scenose.

Šią parodą iš virtualios į realią erdvę perkėlė „Portfolio" meno galerija. Prekyba meno kūriniais yra viena iš dizaino, interjero projektavimo, fotografavimo paslaugas teikiančios, fotosesijų ir parodų organizavimu užsiimančios įmonės veiklos krypčių.

2007 metais Biržuose veiklą pradėjusios „Portfolio" meno galerijos savininkė - iš Germaniškio kilusi Vilniaus dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakulteto Klaipėdos vizualinio dizaino katedros absoventė, Rygos dailės akademijoje studijas gilinusi Lijana Judickaitė.

Į profesionaliai apipavidalintą parodą didelį būrį biržiečių ji sukvietė kartu su savo draugu biržiečiu Mindaugu Leskausku.

Svečius pasitiko įspūdingo formato ekspresyvūs rokiškėno dailininko Raimondo Gailiūno darbai, o centre esantis jo paveikslas „Šventė" tapo šio renginio moto. „Portfolio" meno galerijos savininkė dailininkė - dizainerė Lijana kvietė pajusti šventišką energiją spinduliuojančio šio kūrinio nuotaiką ir dėkojo parodos rėmėjui „Rotary" klubui bei renginio partneriui - Biržų krašto muziejui „Sėla".

Renginyje dalyvavo nemažai turtingų „Rotary" klubui priklausiančių žmonių - biržiečių ir svečių iš užsienio.

Parodos atidarymas buvo elegantiškai santūrus. Gėlėmis nešini sveikintojai ir kalbėtojai buvo taupūs žodžiui - beveik išvengta meno kūrinių „analizės" ar paprastumu „užmušančio" vertinimo.

Ne vieną stabtelti vertė V. Čepkausko paveikslas „Dvi kaukės".

Vienas iš parodoje dalyvaujančių autorių biržietis dailininkas Vidmantas Jažauskas vylėsi, kad skoninga rinktinio meno paroda suras potencialius pirkėjus, galinčius įsigyti vertingų kūrinių. Susirinkusius į renginį dailininkas kvietė pažadinti savyje kolekcionierius - išmokti pajusti gero kūrinio vertę, jo žengimą į namų interjerą.

Biržietis Viktoras Rinkevičius atvirai prisipažino, kad jam labiausiai imponuoja Mindaugo Leskausko kalnų fotografijos, pribloškiančios didybe ir jėga.

„Visiškai suprantu, kodėl jis ten lipa", - kalbėjo Valstiečių liaudininkų ir „Rotary" klubo rajone lyderis.

Rašytojas ir fotografas Alis Balbierius džiaugėsi profesionaliai organizuota paroda, galerijos darbą vertindamas kaip aukšto lygio investiciją. Dideles darbų kainas jis vadino „ įveikiamomis naujiesiems biržiečiams".

Lankytojų dėmesio sulaukė Vitalio Čepkausko paveikslai „Dvi kaukės" (3000 Lt), „Stovintys" (5000 Lt), taip pat 2700 - 3700 litų kainuojantys žinomo fotografijos klasiko Remigijaus Treigio darbai. Biržiečiai žavėjosi ir 750 - 1370 litų kainuojančiomis M. Leskausko nuotraukomis, ir V. Jažausko paveikslu „Cirkas", kurį galima įsigyti už 350 litų. Kiti šio autoriaus kūriniai parduodami už keliskart didesnę kainą.

R.Gailiūno drobių ekspresijos fone - šventiška nuotaika trykštantys gydytojai Dalius Jakubėnas ir Ričardas Leskauskas.

Išskirtinai daug žmonių domėjosi gausybe puikių ir palyginti nebrangių, nuo 130 iki 500 litų kainuojančių grafikos darbų. Ketvirtą dešimtį metų kuriančio menininko Augustino Virgilijaus Burbos nedidelio formato paveiksluose („Vakaro tyloje", „Susitikimai" ir kt.) , daugelis lankytojų ieškojo ir, regis, rado savo gyvenimo filosofiją. Ne vienas išsitarė, kad nepriekaištingai įrėmintas šio autoriaus grafikos darbas gali būti vertinga kalėdinė dovana.

Žmonių dėmesį kaustė viena įdomiausių nūdienos dailininkių vadinamos Eglės Kuckaitės grafika („Šaukštai", „Iš eilės pagal mylimas spalvas arba nekaltumas", „Jėzus maryja arba vedlio orientacija" ir kt.).

Neseniai Talino ir Prahos grafikos trienalių pagrindinius prizus gavusi ir aštrių temų kūryboje nevengianti dailininkė, priešingai nei daugelis apolitiškais save laikančių meninkų, tvirtina, kad politika jai esanti labai aktuali.

„Politika - labai rimta ir man labai svarbi tema. Viskas, ką darome savo gyvenime, vyksta jos įtakoje. Dabar toks laikas. Nuo politikos nepabėgsi net gyvendamas sodyboje‘, - yra pasakiusi iš Kupiškio krašto kilusi ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi dailininkė E. Kuckaitė.

Žmonėms jaukūs atrodė iš Biržų kilusio Osvaldo Juškos darbai (ypač - ant medžio tapyta „Kelionė"), magiška trauka žavėjo E. Radvensko keramikos kūrinių formos.

Parodoje - pardavime, kuris vyks iki sausio 6 dienos, kiekvieno laukia netikėti susitikimai, o galbūt ir atradimai.

 

Vyčio kryžiaus kavalierius atgulė Pabiržės žemėje

Antanas Seibutis
2008-11-29

Lapkričio 23 dieną suko 90 metų Lietuvos kariuomenei. Tačiau ir po tiek metų atsiranda naujų faktų, naujų paieškų ir atradimų apie lietuvius kariškius, kūrusius Lietuvos kariuomenę, dalyvavusius Nepriklausomybės kovose 1919 -1920 metais, vėliau blaškytus po kalėjimus ir lagerius. Vienas tokių - Pabiržės žemėje atgulęs garbingojo lietuviško karinio apdovanojimo - Vyties Kryžiaus - kavalierius Edvardas Rulinskas.

Karininkas Edvardas Rulinskas. XX a. III deš.

Edvardas Rulinskas gimė 1894 metų spalio 13 dieną Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Pabalčių kaime, Teresės ir Juozo Rulinskų šeimoje. Edvardas 1914 metais baigė keturių klasių mokyklą Raseiniuose, išmoko rusų ir lenkų kalbų.

Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje E. Rulinskas buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę, 1915 metų rugpjūčio mėnesį pradėjo tarnauti 24-ajame atsargos batalione. Tų pačių metų rudenį įstojęs į Aleksandrovsko praporščikų mokyklą, gruodžio mėnesį jau gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį.

Tarnaudamas 11-ajame Suomijos pėstininkų pulke, 1916 metų balandžio mėnesį pakeltas į pirmą karininko laipsnį, nuo 1916 metų rugpjūčio tarnavo jaunesniuoju karininku 33-ojo atsargos pulko aštuntoje kuopoje. Nuo 1916 metų lapkričio iki 1917 metų rugsėjo buvo 42-ojo Jakutsko pėstininkų pulko dvyliktos kuopos jaunesnysis karininkas.

E. Rulinskas dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Bukovinos ir Galicijos fronte, o 1917 metų liepos mėnesį savanoriškai įstojo į Kijeve formuojamą Lietuvių batalioną, kuriame iki 1918 metų balandžio tarnavo raštininku.

1919 metų birželį buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į pirmojo pėstininkų Gedimino pulko II kuopą. E. Rulinskas dalyvavo kovose su visais tuometiniais Lietuvos priešais - bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Ypatingai pasižymėjo 1919 metų lapkričio 22 dieną kautynėse su bermontininkais ties Radviliškiu.

„Naktį iš 1919 metų lapkričio 17 į 18 dieną karininkas Rulinskas gavo užduotį atlikti žvalgybą kaimo Nortaice link. Karininkas Rulinskas su puse būrio, nejaučiant priešui, prisiartino prie pat kaimo, apmėtė priešą rankinėmis granatomis ir bermontininkus išblaškė. Puolimo rezultatas - trys vokiečiai užmušti, trys paimti į nelaisvę, be to, paimtas priešo kulkosvaidis ir du arkliai", - taip rašė karinė vadovybė, pristatydama E. Rulinską 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus apdovanojimui. Jis narsiam kariui įteiktas Įsakymu Nr. 243 Lietuvos Kariuomenei 1920 m. vasario 18 d.

1920 metų vasario mėnesį E. Rulinskas tapo leitenantu, balandžio mėnesį - vyresniuoju leitenantu. Laikinai vadovavo IV ir IX kuopoms. 1924 metų lapkričio 30 dieną pačiam prašant paleistas iš kariuomenės į atsargą.

1920 metais E. Rulinskas vedė Oną Laužikaitę. Jo sūnėnas Steponas Rulinskas pasakoja, kad pirmoji žmona netrukus po vestuvių nuskendo.

Vėliau jaunas našlys antrą kartą vedė panelę Anelę-Kotryną Pac-Pamerneckaitę.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus Edvardo Rulinsko kapavietė Pabiržės kapinėse.

Išėjęs į atsargą, E. Rulinskas gyveno žmonos ūkyje, buvusiame Ukmergės apskrities Širvintų valsčiaus Spadviliškių kaime. 1935 metais už savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje gavo 15 hektarų žemės. Karininkas priklausė Tautininkų sąjungai, vadovavo jos skyriui Širvintose.

Okupavus Lietuvą, E. Rulinskas su žmona buvo suimtas. 1941 metų birželio 14 dieną abu išvežti į Rešiotus Nižnij Ingašo rajone, Krasnojarsko krašte. Vėliau perkeltas į Pesčianlagą Karagandos srityje, Kazachstane. Žmona buvo ištremta į Altajaus krašto Ourot Tūros rajono Kutašo gyvenvietę, kur jos pėdsakai ir pradingo.

1943 metų sausio 2 dieną E. Rulinskas TSRS NKVD ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų katorgos. Turėjo būti laikomas VRM ypatingajame lageryje (tai buvo dar kartą pabrėžta 1948 metais, kai kaliniai buvo skirstomi į VRM ypatinguosius kalėjimus ir ypatinguosius lagerius). Buvo kalinamas Karagandos lageryje „Pesčianyj", vėliau - kituose Karagandos lageriuose Karabaso stotyje, Čuruban-Norinske. Nuo 1951 metų buvo tremtyje Šipicino gyvenvietėje, Vengerovo rajone, Novosibirsko srityje.

1956 metais grįžo į Lietuvą. Apsigyveno mirusio brolio Antano Rulinsko, taip pat Nepriklausomybės kovų savanorio, šeimoje dabartinio Raseinių rajono Nemakščių seniūnijoje. 1958 m. E. Rulinskas susituokė su brolio našle Tekle, turėjusia tris sūnus.

Kaip pasakoja sūnėnas Steponas Rulinskas, jį patį santuoka su biržiete Aldona atvedė į Likėnus. Kartu čia atsikėlė ir jo mama Teklė Rulinskienė bei dėdė Edvardas Rulinskas.

Mirė Vyties Kryžiaus kavalierius 1984 metų rugpjūčio 30 dieną Likėnuose, palaidotas Pabiržės kapinėse. Dar LTSR prokuratūra 1989 metais Edvardą Rulinską reabilitavo.

„Dėdė buvo kuklus, mažakalbis žmogus, - prisimena sūnėnas Steponas Rulinskas. - Tačiau kartais, žiūrint per televiziją rodomus filmus karine tematika, jam išsprūsdavo prisiminimai apie dalyvavimą pirmajame Pasauliname kare, Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Buvusio kario lūpose nuskambėdavo kariški terminai, priešų ir bendražygių, kovos draugų vardai".

Biržų pilis 2010 metais bus atvaizduota monetoje

Parengė Antanas Seibutis
2008-11-27

Lietuvos banko valdyba patvirtino kolekcinių monetų išleidimo 2010-2011 metais planą. 2010 metais rengiamasi išleisti 4 monetas. Pirmoji 10 litų nominalo sidabrinė moneta bus skirta muzikai. Tai pirmoji naujos serijos „Lietuvos kultūra" moneta.

Antroji bus skirta Žalgirio mūšio 600-osims metinėms. Numatoma išleisti į apyvartą 500, 50 ir 1 lito skirtingų metalų monetas.

Trečia moneta skirta Lietuvos gamtai - joje bus pavaizduotas augalas iš gamtos „Raudonosios knygos".

Ketvirta moneta - malonus netikėtumas visiems biržiečiams ir savo krašto istorijai neabejingiems žmonėms. 50 litų nominalo sidabrinėje monetoje bus įamžinta garsioji XVI - XVII a. bastioninė Biržų tvirtovė.

Biržiečių meno diena Pasvalyje

Gražina Dagytė
2008-11-25

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje buvo organizuota Biržų diena. Biržiečiai menininkai džiaugėsi sulaukę, anot jų, itin šviesios publikos.

Poetą, publicistą ir fotografą Alį Balbierių Pasvalio gimnazistams pristatė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Grubinskienė, vadovaujanti rajono literatų klubui.

Lapkričio 18 - 20 dienomis Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vyko Dailės galerijos projekto „Meninė viešuma pilietiniame ugdyme"organizuojamos meno dienos. Pradėta nuo architekto Jono Navako tapybos darbų pristatymo ir gimnazistų plenero meninių fotografijų parodos peržiūros.

Paskutinioji diena buvo skirta susitikimui su biržiečiais. Renginys vadinosi Biržų diena. Joje dailės mylėtojai susitiko su dailininku ir eilių autoriumi Vidmantu Jažausku, o fotografai bei jaunieji kūrėjai bendravo su poetu, publicistu ir fotografu Aliu Balbieriumi.

A. Balbierių gausiai susirinkusiems gimnazistams pristatė biržiečiams gerai pažįstama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, literatė Regina Grubinskienė.

A. Balbierius pasakojo apie save, skaitė eiles ir atsakinėjo į jauniesiems literatams kylančius klausimus. Jis prisipažino mokęsis ne tik Biržuose, bet antroje klasėje varstęs ir dabartinės Petro Vileišio vardo gimnazijos duris. Į Pasvalį būsimasis rašytojas važinėdavęs siauruku ir kaip visi vaikai mėgęs krėsti išdaigas.

Gimnazistai teiravosi, ką poetas mano apie krikščionybę ir pagonybę, ar jis tiki Dievą. A. Balbierius atviravo, kad jam maloniau, kai gali save vadinti rašytoju, rašančiu eiles. O kūryba, pasak jo, visada yra tarp šėtono ir Dievo. Religinę pasaulėžiūrą žmogus, pasak rašytojo, turi formuluoti pats. Pristatęs savo naująjį rinkinį „Formų knyga", A. Balbierius sulaukė klausimo apie optimizmą. „Absoliutas žmogui nepasiekiamas. Ar gali būti optimistu, kai sieki absoliuto?" - klausimu į klausimą atsakė biržietis. Po susitikimo su gimnazistais A. Balbierius pastebėjo, jog moksleivių publika Pasvalyje buvusi itin šviesi. Apie tai kalbėjo ir kiti svečiai, dalyvavę projekte.

Scenos meno valandoje pasvaliečiams vaidino Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos teatro grupė, vadovaujama mokytojos Idalijos Marcinkevičiūtės. Apie triukšmą ir tylą jie kalbėjo pagal Violetos Palšinskaitės pjesę „Prašom tylos". Biržiečius aktoriukus keitė gimnazistai skaitovai, parodę  vaizdelį pagal Juozo Erlicko eiles „Ruduo be meilės".

Meno parodų atidarymai, plenerai, projektai Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje - ne naujiena. Kokį nors projektėlį, pasak mokytojų, turi parengti kiekvienas gimnazijos trečiokas. Kasdien prieš moksleivių akis 250 įvairių Lietuvos menininkų tapybos darbų paroda. Tai padeda, anot pedagogų, ieškoti savęs ir domėtis kitais. Gimnazijos jaunieji kūrėjai leidžia savo kūrybos almanachus ar net atskiras poezijos bei prozos knygeles. Praėjusiais metais skaitytojai sulaukė almanacho „Baltos pievos", kurį sudarė ir iliustravo patys gimnazistai. Jame kūrybą publikuoja net trylika jaunųjų kūrėjų.

Atidaryta jubiliejinė Eugenijaus Balčiūno paveikslų paroda

Gražina Dagytė
2008-11-25

Praėjusį šeštadienį „Sėlos" muziejuje atidaryta paveikslų paroda, skirta prieš metus Anapilin iškeliavusio tautodailininko Eugenijaus Balčiūno atminimui.

Tautodailininko Eugenijaus Balčiūno darbus artimieji į parodą atvežė iš įvairių Lietuvos vietų.

Į parodos atidarymą atėję E. Balčiūno kūrybos gerbėjai tylomis apžiūrinėjo tautodailininko darbus ir ilgai rymojo prie jo nuotraukos.

Ne vienam biržiečiui buvo tekę bendrauti su kūrėju, lankytis jo parodose ar svečiuotis jo namuose. Kadangi tapyba buvo pagrindinis E. Balčiūno pragyvenimo šaltinis, beveik visi tautodailininko paveikslai iškeliavo pas jų mylėtojus. Darbus galima pamatyti ne tik biržiečių būstuose. Jų yra įsigijusi Aukštaitijos nacionalinio parko galerija, vokiečių, austrų, rusų bei latvių kolekcionieriai.

Tapybos mokęsis Maskvos liaudies menų universitete, E. Balčiūnas nuolat tęsė kūrybines paieškas. Šių metų spalio mėnesį tautodailininkas būtų šventęs savo gyvenimo penkiasdešimtmetį. Jo darbų kraitėje priskaičiuojama apie 2000 paveikslų.

Parodos atidarymą poetės Ramutės Skučaitės eilėmis pradėjusi muziejininkė Danutė Žemaitienė pirmiausiai kalbėjo apie likimą, gyvenimą ir mirtį. Ji prisiminė vis kalbinusi tautodailininką surengti personalinę parodą, bet jis atsakydavęs: „Dar palaukim. Padarysim, kai man bus 50 metų". Muziejininkė prisipažino, kad po kūrėjo mirties vis galvojusi, kaip išpildyti šį tautodailininko norą. Pasitarus su kūrėjo artimaisiais, jo darbai buvo surinkti iš įvairių Lietuvos vietų.

„Jo paveiksle - tas pats Vilnius, kurį aš vakar mačiau ten būdamas. Tik nebėra žaliuojančių medžių. Ir nebėra žmogaus", - kalbėjo Biržų rajono meras Regimantas Ramonas, žvelgdamas į E. Balčiūno tapybos darbą „Senasis Vilnius". Pasak mero, E. Balčiūnas iš kitų kraštiečių išsiskyrė savo paprastumu ir gebėjimu bendrauti. „Jis turėjo savo filosofiją, savo požiūrį į gyvenimą ir žmones", - dėdamas geltoną rožę prie E. Balčiūno nuotraukos kalbėjo R. Ramonas.

„Mane jo darbai pribloškė", - prisiminė pirmąjį susipažinimą su E. Balčiūno tapyba jo kolega Vytautas Laisonas. Ir vėliau jį žavėjęs tautodailininko siekis augti - tobulinti darbus ir jų atlikimo techniką. „Paroda yra surengta tam, kad pasižiūrėtume, kokį menininką prarado Biržai", - sakė V. Laisonas.

Tautodailininkė Saigūnė Rožėnienė pastebėjo, kad menininkai profesionalai į tautodailininkus dažnai „žiūri iš aukšto". „Tačiau ir profesionalioji dailė išaugo iš tautodailės. Kartais tautodailininko darbai praauga profesionalų kūrinius, kuriuos nuo kičo skiria tik diplomas", - pastebėjo S. Rožėnienė. Ir čia pat pridūrė, jog iš parodoje Lietuvos Seime eksponuotų mūsų krašto kūrėjų darbų daktaras Kazys Bobelis išsirinko ne kieno nors kito, o tautodailininko Eugenijaus Balčiūno paveikslų.

Kaip buvo kuriama Biržų savivaldybė

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-11-22

Lapkričio 20 dieną sukanka 90 metų, kaip buvo išrinkta viena seniausių savivaldybių - Biržų parapijos komitetas. Jos pirmininkas Petras Kregždė su žmona Marija 2003 m. perlaidoti Lyglaukių kapinėse.

Kregždžių šeima Lyglaukių kapinėse prie tėvo Jono Kregždės (1853 - 1928) kapo. Prie paminklo motina Ona Kregždienė, Petras Kregždė stovi ketvirtas iš kairės. XX a. IV deš.

Viena ankstyviausių to meto Lietuvos savivaldybių

1918 metai yra ypatingi tiek Lietuvos, tiek ir Biržų krašto istorijoje. Vasario 16-ąją paskelbtas Nepriklausomybės Aktas, lapkričio 11-ąją suformuota pirmoji Vyriausybė, lapkričio 23 dieną išleistas pirmas įsakymas kariuomenei.

Ir visur aktyviai dalyvavo Biržų krašto žmonės - Vasario 16-osios Akto signatarais tapo Jokūbas Šernas ir kunigas Alfonsas Petrulis, pirmaisiais Lietuvos ministrais tapo broliai Jonas ir Martynas Yčai, Lietuvos kariuomenės kūrime aktyviai dalyvavo karininkai Stasys Nastopka, Jonas Variakojis, Antanas Juozapavičius, Kazys Ladiga.

Pamažu plito to meto politinis ir visuomeninis reiškinys - vietos savivaldos kūrimas. Biržiečiai buvo vieni iš pirmavusių.

Sudaryti pirmąją lietuvišką valdžią buvo pradėta rūpintis 1918 m. liepos - rugpiūčio mėnesiais. Tuo laiku vokiečiai dar valdė Lietuvos kraštą ir persekiojo bet kokį lietuvių judėjimą. Pirmi slapti pasitarimai įvyko pas „Saulės" gimnazijos mokytoją Joną Gasiūną, agronomą Petrą ir mokytoją Kostą Kregždes Lyglaukiuose.

Biržų parapijos komiteto rinkimų komisijos pirmininku tapo P. Kregždė, nariais M. Galeckas ir M. Jašinskas, sekretoriumi J. Gasiūnas.

 

Biržų parapijos komitetas

Pirmiausia jie paskelbė viešai visai Biržų apylinkei, kad 1918 metų lapkričio 18 dieną įvyks Biržų Parapijos Komiteto rinkimai. Jau lapkričio 20 dieną buvo galutinai išrinktas komitetas, kurį sudarė šie asmenys: J. Gasiūnas, P. Kregždė, J. Mekas, M. Valiulis, J. Nastopka, K. Kreždė, J. Balčiūnas, St. Jukna, M. Galeckas, P. Muralis, K. Burbulys, kun. P. Jakubėnas, M. Jašinskas ir kun. Rimkevičius. Iš viso buvo išrinkta 14 žmonių: 7 reformatai ir 7 katalikai. Be to, vėliau buvo išrinkti dar du žydų tautybės piliečiai Fridmanas ir Šenkeris.

Biržų parapijos komitetas buvo pirmoji rinkta savivaldybė. Vėliau Biržų apskrities parapijų komitetų atstovai pavedė Biržų parapijos komitetui eiti ir Biržų apskrities komiteto pareigas.

Komitetui vadovavo agronomas P. Kregždė, jo pavaduotojas buvo J. Gasiūnas, sekretorius K. Kreždė, nariai J. Mekas, kunigas P. Jakubėnas, klebonas kunigas Rimkevičius, St. Jukna, M. Valiulis, P. Muralis, J. Balčiūnas. Komitetas sudarė atskiras sekcijas bei skyrius. Administraciniam skyriui ir sekretoriatui vadovavo K. Kregždė ir J. Mekas, švietimo sekcijai - kunigas P. Jakubėnas, teisių ir skundų - J. Gasiūnas ir K. Burbulis, šelpimo skyriui - St. Jukna, M. Valiulis, P. Muralis, M. Galeckas ir J. Balčiūnas.

 

Pirmieji veiklos žingsniai

Darbo pradžia komitetui buvo gana sunki. Vokiškieji okupantai trukdė ne tiktai rinkimams, bet ir jo veiklai. Nebuvo nei lėšų būtiniausiems raštinės reikmenims įsigyti, nei ginklų, nei susisiekimo priemonių.

Pirmojo Komiteto posėdžio metu buvo paskelbtas atsišaukimas, kuriame Lietuvos piliečiai buvo raginami nebeduoti vokiečiams rekvizicijų (maisto, grūdų, rūbų ir t. t.), nebevažiuoti arkliais vežti vokiečiams malkų, smėlio, nepirkti iš vokiečių daiktų ir gyvulių, kurie yra atimti iš vietos gyventojų.

Komitetas leido atidaryti turgų pirmadieniais ir ketvirtadieniais, malūnuose malti grūdus, laisvai vartoti pinigus, nors ir nelietuviškus - vokiečių „ostus" ir rusų „rublius". Naujasis Biržų apskrities komitetas pradėjo tartis su okupacinės vokiečių valdžios atstovais dėl rekvizicijų sustabdymo, dėl išteklių, įstaigų perdavimo. Įvairūs sandėliai, netgi pravoslavų cerkvė buvo pilni javų, kito turto, kurį vokiečiai, matydami, kad jiems reiks greitai pasitraukti, pradėjo pardavinėti bet kam.

Naujos valdžios vokiečiai iš pradžių nelabai paisė. Į skundus dėl vokiečių kareivių veiksmų buvo atsakoma, kad jie veikia vos nesavarankiškai, netgi Biržų kreishauptamanas Losleinas teisinosi, kad nebegali suvaldyti kareivių.

Tik sudarius Biržų apskrities apsaugos būrį ir ėmus jam vadovauti iš Rusijos sugrįžusiems karininkams savanoriams, vokiečių elgesys pasikeitė. Apskrities komitetas bei Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministerijos įgaliotinis Petras Kregždė kartu pradėjo periminėti iš vokiečių įvairų turtą: daugybę dvarų su gyvu ir negyvu inventoriumi, malūnus, lentpjūves, vaisių džiovyklas, įvairių prekių urmo sandėlius su javais.

 

Po mirties grįžo į Lyglaukius

Petras Kregždė gimė 1894 metais sausio 2 dieną Lyglaukių kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Biržuose baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Bauskės gimnazijoje, Aukštesniojoje Agronomijos mokykloje Dotnuvoje, Maskvos Žemės Ūkio Akademijoje, Petropavlovsko karininkų mokykloje.

1917 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, tarnavo Nikolajevske, aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje. Buvo išrinktas Lietuvių tremtinių draugijos pirmininku, rūpinosi mokyklos vaikams ir vakarinių kursų įsteigimu.

1918 metų vasarą, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės Aktą, P. Kregždė grįžta į Lietuvą, į Biržų kraštą, kur 1918 - 1920 m. buvo Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ministerijos įgaliotiniu. Aktyviai įsijungė ir į vietos savivaldybės kuriamąjį darbą, vadovavo iš pradžių Biržų parapijos, vėliau ir visos Biržų apskrities komitetui.

1920 - 1922 m. P. Kregždė dirba žemės ūkio inspektoriumi Rokiškio, Zarasų, Utenos apskrityse, 1922 m. tampa Žemės Ūkio ministerijos skyriaus viršininku, Žemės Reformos Valdybos vicedirektoriumi, išrenkamas Steigiamojo Seimo nariu nuo valstiečių liaudininkų partijos.

1923 - 1926 metais P. Kregždė - „Lietūkio" valdybos narys ir direktorius, už nuopelnus sąjungai išrinktas jos garbės nariu, 1927 - 1940 m. buvo Žemės Banko direktoriumi, Lietuvos Žemės Ūkio Rūmų valdybos nariu, vicepirmininku.

1940 m. atsisakė užimti Žemės Ūkio ministro pareigas A. Merkio vyriausybėje. Okupavus Lietuvą, Žemės Bankas buvo nacionalizuotas, P. Kregždė atleistas iš pareigų. Pirmaisiais tarybinės okupacijos metais jis darbavosi savo ūkyje. Vokiečių okupacijos metu kurį laiką dirbo Žemės Ūkio Rūmų vicepirmininku, kol 1942 m. įstaiga buvo vokiečių likviduota.

Aktyviai P. Kregždė dalyvavo Lietuvos evangelikų bažnyčios veikloje, buvo išrinktas kuratoriumi, tris kartus Sinodo pirmininku, daug prisidėjo prie bažnytinės spaudos, naujo giesmyno leidimo, Kauno evangelikų reformatų bažnyčios statymo.

1944 m. vasarą artėjant Raudonajai Armijai, P. Kregždė su šeima žvejų laiveliu pasitraukė į Švediją. Čia dirbo fabrike, dalyvavo lietuviškoje veikloje. Buvo išrinktas atstovu į Lietuvių Šalpos Komitetą Stokholme, Eskilstune su P. Variakoju, M. Tamulėnu, K. Klybu įkūrė Lietuvių Draugiją, kuriai vadovavo.

1947 metų balandį P. Kregždė su šeima atvyko į JAV, į Niujorką. Čia staiga ištikus širdies priepuoliui mirė. Tai buvo balandžio 22-oji.

2003 metų liepos 1 dieną į Biržus atvyko P. Kregždės dukra Rita Kregždaitė - Klybienė su sūnūmis Robertu ir Donaldu bei marčiomis Keri ir Ketri. Jie atgabeno ir Lyglaukių kapinėse perlaidojo Petro Kregždės ir jo žmonos Marijos palaikus.

Biržų tvirtovės rūmų restauracija

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-11-13

Prieš 30 metų, 1978-aisiais, buvo įkurtos Biržų paminklų restauravimo dirbtuvės, pradėti Biržų tvirtovės rūmų restauravimo darbai. Į juos vėliau įsikėlė Biržų krašto muziejus „Sėla", Biržų savivaldybės viešoji biblioteka.

Biržų pilies restauracijos darbai.

Dabar restauravimo bendrovės „Agluona" darbų sąraše - Biržų pilis, Žeimelio karčiamos Pakruojo rajone, Vaišnoriškių sodyba Ignalinos rajone, Kupiškio valsčiaus mokykla, Širvėnos ežero užtvanka Biržų rajone bei kiti objektai. Šiuo metu „Agluonai" patikėti centrinės Biržų aikštės įrengimo darbai.

Meilūnų vaikučiai klausėsi pasakos

Kęstutis Slavinskas
2008-11-13

Pirmadienį Meilūnų kaimo bibliotekoje vyko „Šviesos ir žodžio" šventė.

Meilūnų kaimo bibliotekoje moksleiviai klausėsi Šiaurės šalių pasakų.

Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka trečią kartą dalyvauja tradiciniuose Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiuose, kurie sujungia bibliotekas abipus Baltijos jūros, populiarina literatūrą ir knygų skaitymą.

Mažiesiems Meilūnų kaimo vaikams buvusi mokytoja Filomena Dailidėnaitė skaitė norvegų liaudies pasaką „Baltasis lokys - karalius Valemonas". Vyresniesiems moksleiviams kūrinį iš islandų pasakų ir sakmių knygos skaitė viena aktyviausių bibliotekos skaitytojų Vanda Valeckienė.

Meilūnų kaimo bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė pasakojo, jog renginio metu bibliotekoje buvo sukurta jauki aplinka - uždegtos žvakutės, o vaikai įsikūrė ant iš namų atsineštų pagalvėlių. Vaikai buvo vaišinami saldainiais. „Renginys pavyko, nes vaikai turėjo progą mintimis persikelti į gretimas šalis, susipažinti su kaimyninių šalių kultūra, papročiais", - sakė S. Bieliauskienė.

Šimtamečiai ąžuolai Biržams neįdomūs?

Jonas Dagilis,
kraštotyrininkas
2008-11-13

2007-siais jungtinės tarptautinės pajėgos išleido sulankstomą planą „Gamtos turtai Bauskės ir Biržų rajonuose".

Sandariškio ąžuolas, kuris būdavo tituluojamas antruoju Lietuvoje po Stelmužės, išbrauktas iš gamtos paminklų sąrašų.

Melsvame fone įvairiom spalvom pažymėti tie „turtai", yra trumpos jų charakteristikos. Kaimynai latviai pirmuoju numeriu įrašę rūmų parką, kuriame yra 4,3 metro kamieno apimties uosis ir 3,5 m apimties ąžuolas. O Biržų senolis Sandariškio ąžuolas, kadaise buvęs gamtos paminklas, kurio apimtis daugiau kaip 7 m, atskiru numeriu nepažymėtas. Nenurodytas plane ir Astravo parkas, pasižymintis medžių įvairove, įdomia istorija. Kodėl? Gal kad prastai tvarkomas ir kad nereiktų rodyti smalsuoliams? O bendrai objektų balansas 23:7 latvių naudai.

Ypač suskaudo širdį dėl paniekinto mūsiškio Sandariškio ąžuolo. Gal sunaikintas? Nuvažiavom patikrinti. Nieko panašaus. Žaliuoja gražiausiai. Kaip paaiškino ąžuolo pavėsyje stovinčioje sodyboje gyvenanti Veronika, šiais metais viršūnėje esančiame lizde gandrai keturis vaikus užaugino. Paukščiai galiūnu dar pasitiki, o žmonės, privalantys rūpintis medžiu - paminklu, išbraukė jį iš lankomų ir saugomų objektų sąrašo. Neperspektyvus, išpuvusi šerdis. Trys žmonės į vidų telpa. Bet jau auga kelinta karta, jo kitokio neprisimenanti. Bešerdis vešliai žaliuoja, šakų laja į šalis plečiasi. Yra tik grėsmė, kad neatlaikęs svorio drevėtas kamienas gali skilti pusiau. Gal reiktų sutvirtinti, paremti, o gal pakaktų ryžtingai apgenėti, kad neišsibalansuotų svorio centras? Bet kas tuo pasirūpins, jeigu, kaip paaiškėjo pašnekesio su jo šeimininke metu, ąžuolas, kuris kartais būdavo tituluojamas antruoju Lietuvoje po Stelmužės, žemėtvarkininkų valia yra jos namų valdoje! Moteris su tuo nuolankiai taikstosi. Būna, kad ekskursantai aplinką pamina, prišiukšlina, bet ką padarysi. Seniūnija štai ir originalią rodyklę prie vieškelio pastatė, tik keliuko neišgali sutvarkyti. Blogiausia, kai šlapiu metų laiku kokie džipai išpravėžiuoja, paskui patiems nėra kaip privažiuoti.

Išgirdęs, kad pagal kažkokią kraštovaizdžio, miškų ugdymo programą gali būti skiriamos išmokos ir už pavienių medžių priežiūrą, Veronikos paklausiau, ar bent bandė to siekti. Šnekėjomės, bet vienas kito taip ir nesupratome. Valdininkų valia tapusi ąžuolo savininke moteris pradėjo aiškinti, kad žemės, nuomos ir kitokius mokesčius ji visada laiku sumokanti. O kad kas už patiriamus nepatogumus jai mokėtų, kad ES tam skiria pinigų, moteriai sunkiai suvokiama. Štai toks atotrūkis tarp eilinių kaimo žmonių ir tų, kurie žarsto milijonus. Pirmųjų nuolankumas, kaip ir antrųjų įžūlus tingumas, sunkiai nusakomi. Tuo įsitikinome aplankę ir Sandariškio ąžuolo „anūką".

Nuo Sandariškio pavažiavus apie dešimtį kilometrų Nemunėlio aukštupio link, Smaltiškių sankryžoje sutikta kaimietė nedvejodama nurodė lauko keliuką, vedantį į vienišą vienkiemį. Šalia jo ir auga Jasiukėnų ąžuolas - gražuolis, gyvybingas. Jo apimtis - apie puspenkto metro. Biržuose susiradau vieną iš eigulių dinastijos palikuonių Joną Jasiukėną, kurio senelis Adomas 1874 - 1957 metais dirbo eiguliu pas grafus Tiškevičius, tėvas Petras buvo miško pramonininko Gendlerio patikėtinis, supirkinėjo medieną Biržų girioje. J. Jasiukėnas didžiąją gyvenimo dalį dirbo toje pat girioje eiguliu. Jis abejoja, ar gražuolį ąžuolą jų protėviai sodino. Veikiau jie sodybą statė prie ąžuolo. Jo manymu, medžiui galėtų būti apie 400 metų.

Man atrodo, negerai, kad anapus Nemunėlio garsinamas ąžuolas, kurio apimtis tik 3, 5, o pas mus nutylima apie metru stambesnį. Pagal kokius kriterijus medis tampa gamtos paminklu arba šalinamas iš sąrašų?

Iš pokalbio su J. Jasiukėnu supratau, kad pas jį nei valdžios žmonės, nei visuomenininkai nebuvę. Niekas istorijomis, glaudžiai susijusiomis su medžiu, nesidomėję. O jis žino ne vieną. Tas ąžuolas esąs pažymėtas kariniuose žemėlapiuose. 1944 metų vasarą mūšių metu vokiečiai jais naudojosi, medį laikydami vietovės orientyru.

Tačiau tos istorijos mūsų krašte kol kas niekam neįdomios. Tik apie turizmo plėtojimą garsiai šnekama.

Regioninis parkas pasipuošė

Alfonsas Kazitėnas
2008-11-08

Daugelis pastebi naujus informacinius stendus bei rodykles Biržių regioniniame parke. Originalūs mediniai stendai, pavėsinės su lauko baldais bei pavieniai suoleliai poilsiautojų lankomose vietose pagyvino parko veidą, suteikė daugiau informacijos. Taip pat iškilo paukščių stebėjimo bokštelis, atsirado pažintiniai takai.

Per Užubalių draustinio durpyną nuvingiavo medinis tiltas.

Dešimtys naujų stendų

Pasak regioninio parko kraštovaizdžio vyriausiosios specialistės Aldonos Stankevičienės, projektą „Informacinės sistemos ir minimalios infrastruktūros įrengimas Biržų regioniniame parke" parengė ir darbus atliko sostinėje registruota UAB „Rekreacinė statyba".

Pagaminta ir pastatyta 20 didesnių informacinių stendų, kuriuose pateikiama bendra informacija apie parką su tekstu, planais, nuotraukomis. Keletą tokių stendų matome mieste, prie parko administracijos, prie įvažiavimo į pilies teritoriją, centriniame paplūdimyje, Astravo ir Jaunimo parkuose, Muravankoje prie „Maximos" parduotuvės. Tokie stendai papuošė Pabiržės ir Likėnų gyvenvietes. Jie iškilo matomiausiose miesto ir gyvenviečių vietose, prie kelių ir lankomų objektų - prie Karvės olos, Kirkilų ežerėlių, prie Klausučių piliakalnio.

Taip pat įrengta 10 teminių informacinių stendų prie labiausiai lankomų objektų su informacija ir nuotraukomis apie tą objektą. Jie iškilo prie Karvės ir Lapės uolų, Geologų duobės, Gulbinų ir Kirkilų ežerėlių, Smardonės šaltinio ir panašiose vietose. Taip pat prie mažiau žinomų objektų - Klevų ir Velykų duobių bei Požemio upelio. „Nauja informacija atkreips dėmesį į juos, gal padės surasti gausesniam būriui lankytojų", - pastebėjo Aldona Stankevičienė.

Širvėnos ežero pakrantes iš trijų pusių paženklino informaciniai ženklai- Astrave prie pėsčiųjų tilto per ežerą, miesto centre ties restauratorių bendrove ir Rinkuškių gyvenvietėje, jie pakeitė sovietmečiu buvusius neišvaizdžius metalinius. Įvairiose parko vietose pasirodė į lankytinus objektus nukreipiančiosios informacinės rodyklės, kurios padės surasti kelią į piliakalnius, prie Janonio duobės ir kitų ne taip aiškių objektų.

Į medį įrėmintu kelio ženklu „P" pažymėtos automobilių parkavimo aikštelės Karvės olos ir Kirkilų apylinkėse.

 

Pažinti ir pailsėti

Parko administracija gana vertingomis naujovėmis laiko pažintinius takus. Užubalių telmologiniame draustinyje per krūmais užžėlusį durpyną nuvingiavo 300 metrų medinis pažintinis tiltas. Šiuo tiltu galima vaikščioti ir grožėtis prieš daugelį metų naudoto durpyno aplinka, o dar daugiau - susipažinti su durpyne augančiais retaisiais augalais. „Užubalių draustinyje iškilo originalus bokštelis, kuriame galima patogiai įsitaikyti ir stebėti durpyne gyvenančius ar praskrendančius paukščius", - pasidžiaugė pašnekovė. Kitas toks 200 metrų ilgio takas vingiuoja Kirkilų ežerėlių pakrantėmis, kur galima stebėti unikalius karsto kilmės duburius, kokių niekur kitur Lietuvoje nepamatysi.

Parką praturtino rekreacinės architektūros įrenginiai. Iškilo 5 dengtos pavėsinės, iš jų po 2 Karvės olos ir Paežerių kaime prie ežero ir Gulbinų kaime prie ežerėlio. Pavėsinėse sustatyti lauko baldų komplektai - stalas ir suolai. Įvairiose parko vietose atsirado lauko baldų ir po atviru dangum. Stalai su suolais kviečia parko lankytojus net 12 laikino poilsio vietų mūsų rajone. Kitur pastatyti tik suoliukai - jų net 34.

 

Už Europos pinigus

Pasak Aldonos Stankevičienės, informacinės ir rekreacinės atributikos įrengimas mūsų regioniniame parke atsiėjo apie 0,5 mln. Lt. „Tai buvo bendras kelių šalies regioninių parkų projektas, kurį finansavo Europos Sąjunga", - aiškino kraštotvarkos specialistė.

Svarbiausia, kad mūsų vietinės bendruomenės nariai priimtų tą turtą kaip labai reikalingą ir vertingą dovaną, kad neprasidėtų vandalizmo protrūkiai, kurie jau anksčiau ne kartą parkui pridarę nuostolių ir rūpesčių. Parko darbuotojai neabejoja, kad prie naujų įrenginių atsiras daugiau šiukšlių, ypač ten, kur bus galima pailsėti ir pasibūti.

Gulbinų, Kirkilų ežerėlių, Karvės olos apylinkėse seniūnijos samdė bedarbius, kurie per vasarą, pašnekovės žodžiais, surinkdavo šiukšles. Nuo šių metų šiukšlinamų objektų padaugės, iki tol rodytų pastangų jau nepakaks.

Pirmųjų Lietuvos ministrų atminimas Biržams nerūpi

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-11-08

Prieš 90 metų, lapkričio 11 dieną, buvo suformuota pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro.

Sinodo dalyviai prie evangelikų reformatų bažnyčios vartų. Prie mašinos iš kairės: kunigas Povilas Jakubėnas, karo kapelionas kunigas Adomas Šernas, mašinoje - du svečiai, Hipatija Yčienė, Jonas Yčas, stovi Martynas Yčas, generolas Stasys Nastopka. XX a. III deš.

Jos sudėtyje buvo ir du mūsų kraštiečiai, garsieji broliai Jonas ir Martynas Yčai. Tarybiniais metais apie brolius Yčus, jų gimtinę buvo stengiamasi kuo mažiau šnekėti, juos prisiminti. Tačiau mažai kas pasikeitė ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.

Valdžia negirdi Biržų krašto istorijai neabejingų žmonių siūlymų įamžinti garbingų mūsų krašto žmonių atminimą: Yčų namas sudegė, Šimpeliškių tiltas griūva. Likimo ironija - pirmojo susisiekimo ministro gimtinėje griūva tiltas, kuriuo kažkada susisiekdavo šimpeliškiečiai, gyvenantys abipus Apaščios.

Perfrazuojant vieno žinomo XX a. tirono žodžius, galima teigti - nelieka žmones primenančių daiktų, nereikia niekam jų ir saugoti istorijai, savam kraštui, Lietuvai. Nėra daikto - nėra problemos, rūpesčių, nekalbant jau apie pilietiškumą, patriotizmą ir pagarbą savo krašto istorijai.

 

Jonas Yčas, mokytojas, ministras, mokslininkas

Gimė būsimas profesorius 1880 metų liepos 21 d. Šimpeliškių kaime. Mokėsi Mintaujos ir Slucko gimnazijose. Peterburgo universitete baigė istorijos ir filosofijos mokslus, mokytojavo Tomske, Semipalatinske, dirbo Voroneže lietuviškos gimnazijos direktoriumi, 1917 m. buvo Lietuvių mokytojų instituto direktoriumi.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, paskirtas Valstybės Tarybos švietimo komisijos pirmininku. Pirmojoje Lietuvos A. Voldemaro vyriausybėje buvo švietimo ministerijos valdytojas, taigi pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras. Tas pačias pareigas ėjo ir antrajame Mykolo Sleževičiaus vadovaujamame ministrų kabinete bei Prano Dovydaičio vadovaujamoje trečiojoje vyriausybėje.

Vėliau gilino žinias Karaliaučiau universitete, dirbo Panevėžyje gimnazijų direktoriumi. Nuo 1922 m. dirbo Kauno universitete, tapo profesoriumi. Aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų gyvenime.

1931 m. parašė knygą „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė". Šia knyga Jonas Yčas simboliškai pasistatė sau paminklą. Taip sutapo, kad jis, sunkiai sirgdamas, dar spėjo pamatyti surinktą ir paruoštą spausdinti knygą apie Biržų istoriją ir, kaip rašė jo brolis Martynas, „atsidėjęs peržiūrėjo ir pareiškė savo pasitenkinimą".

Nors domėjosi ir rašė įvairiomis temomis, mums, biržiečiams, pats svarbiausias jo darbas yra ši knyga. Kodėl?

Geriausiai į šį klausimą atsakė jo brolis Martynas, knygos įžangoje rašydamas: „...jis aprašė šio miesto praeitį dėl to, kad Biržai nėra tuščias vardas Lietuvos istorijai. Biržai - kunigaikščių Radvilų sostinė, tų kunigaikščių, kurie buvo pionieriai Lietuvos nepriklausomybės, troško matyti savo gimtąjį kraštą vėl atgimusį ir atstatytą, savo praeities vertą, kada garbingi Lietuvos valdovai vadovavo mūsų tautai, taip aukštai iškilusiai visos Europos kaimynų akyse".

Tiktai bereikia apgailestauti, kad liga ir ankstyva mirtis sutrukdė J. Yčui parašyti jau pradėtą ruošti knygą apie kunigaikščius Radvilas. Mirė J. Yčas 1931 m. gruodžio 17 d..

 

XXI. a. pr. Šimpeliškiuose dar stovėjo Joną ir Martyną Yčus menantis namas.

Martynas Yčas, teisininkas, politikas, ministras, pramonininkas, publicistas

1885 m. lapkričio 13 d. Šimpeliškių kaime gimė Martynas Yčas. Jis baigė Biržų pradinę mokyklą, Piarnu (Estija) gimnaziją, 1911 m. Tomsko universiteto teisės fakultetą. Grįžęs po mokslų į Lietuvą, Martynas Yčas įsidarbino advokato Petro Leono padėjėju.

1912 m. pavasarį Kauno lietuviai pradėjo ruoštis IV Rusijos Valstybės Dūmos rinkimams, sudarė rinkimų komitetą, ėmė tartis, ką rinkti į Dūmą. Kaip knygoje „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais"pats M. Yčas prisimena: „Tautininkų grupė jau seniai buvo nužiūrėjusi nuo valstiečių kurijos mane. Nors aš buvau mokslus baigęs, bet neišsiregistravęs, einant 1906 10 08 įstatymu, iš valsčiaus, todėl dar galėjau tuo sąrašu eiti".

1912 m. vasarą iš JAV sugrįžo dainininkas Mikas Petrauskas. M. Yčas pasiūlė M. Petrauskui rengti koncertus po visą Lietuvą. Jis pats siūlėsi būti organizatoriumi - impresario, Mikui - dainininku, o akompaniatoriaus ir pianisto solisto vaidmenys buvo numatyti dviem panelėms, Papilio evangelikų reformatų kunigo A. Neimano dukroms - Elenai ir Jadvygai.

Aplankė jaunikaičiai paneles Papilyje, gavo sutikimą koncertams, nustatė maršrutą, parengė programą. M. Yčas nuvyko į Kauną ir iš Kauno gubernijos gubernatoriaus P. Veriovkino gavo leidimą dešimčiai koncertų - Biržuose, Rokiškyje, Panevėžyje, Linkuvoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Zarasuose, Raseiniuose, Telšiuose ir Šiauliuose.

Sunku pasakyti, kiek turėjo įtakos tokie koncertai ir kelionės po Lietuvą, bet po visokių nacionalinių, tautinių, socialinių, partinių peripetijų teisininkas Martynas Yčas rinkikų kolegijos buvo išrinktas Rusijos Valstybės IV Dūmos deputatu nuo Kauno gubernijos.

Dūmoje Martynas Yčas buvo konstitucinių demokratų (kadetų) partijos narys. Lankėsi JAV, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Šveicarijoje, Švedijoje pašalpų Lietuvai ir diplomatinio Lietuvos statuso klausimais.

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Rusijos zemstvų Sąjungos įgaliotinis Lietuvai ir daliai Baltarusijos. Vienas vadovų Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti, Centrinio caraitės Tatjanos komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti vicepirmininkas.

1915 m. Voroneže įsteigė berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijas, 1917 m. - Lietuvių mokytojų kursus. Po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje buvo Laikinosios vyriausybės liaudies švietimo komisaras viceministro teisėmis.

Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. kooptuotas į Valstybės tarybą. Pirmajame Augustino Voldemaro Ministrų kabinete buvo Finansų, prekybos ir pramonės ministras ir laikinai einąs Susisiekimo ministro pareigas. Mykolo Sleževičiaus ir Prano Dovydaičio ministrų kabinetuose buvo Finansų ministras.

1919 m. M. Yčas išrinktas Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktoriumi - pirmininku. 1920 m. įkūrė Lietuvių garlaivių bendrovę ir įsteigė Lietuvos jūrų laivyną. Buvo akcinės aliejaus bendrovės „Ringuva", miškų eksploatacijos bendrovės „Eglynas" pirmininkas, organizavo liejyklą „Nemunas", audinių fabriką Panevėžyje.

Daug bendradarbiavo spaudoje, buvo „Lietuvos balso" leidėjas ir atsakingasis redaktorius, „Vairo" leidėjas, rašė"Lietuvos ūkininke", „Vilniaus žiniose", „Viltyje", „Lietuvos aide". Vertė V. Korolenkos, A. Čechovo kūrinius.

M. Yčas aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų gyvenime, buvo kuratorius, Sinodo pirmininkas. 1928 m. suteiktas Kauno universiteto garbės daktaro vardas.

Mirė M. Yčas 1941 m. balandžio 5 d. Rio de Žaneire, Brazilijoje, pasitraukęs iš Lietuvos dėl Tarybų Sąjungos okupacijos.

„Talismanas" Panevėžio dailės galerijoje

Alis Balbierius
2008-11-08

arba dar vienas Jolantos Lebednykienės dailės projektas, suvienijantis regiono dailininkų pajėgas ir atskleidžiantis jų įvairovę

„Talismano" autorių grupė.

Lapkričio 6 dieną Panevėžio dailės galerijoje šurmuliavo didžiulis būrys Aukštaitijos dailininkų ir žiūrovų. Čia net 53 autoriai iš Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Pasvalio ir Kupiškio pakabino, pastatė ar padėjo 89 kūrinius. Tai iš tiesų laisva įvairovė - tapyba, skulptūra, asambliažai, keramika, tekstilė, grafika, juvelyrika, akvarelė ir pastelė, fotografija ir šiaip dalykai, įvardinami kaip „objektai". Ši vizualinė gausa turėjo interpretuoti pasiūlyta tema „Talismanas", tačiau to tiesioginio talismaniškumo iš tiesų būta ne tiek jau daug; dauguma darbų gali būti rodomi bet kokios tematikos parodose, vadinasi, ne visi regiono dailininkai atsakingai pažiūrėjo į šį projektą ir galbūt ne visi šiai parodai sukūrė naujus kūrinius.

Gausiausias dalininkų būrys, be abejonės, iš apskrities centro - Panevėžio (32 autoriai ir 52 kūriniai), mažiausias - iš Kupiškio (3 autoriai ir trys kūriniai, iš kurių vienas dabar jau Kernavėje gyvenantis skulptorius Henrikas Orakauskas) ir 6 autoriai su 10 kūrinių - iš Biržų. Tuos autorius ir dera čia įvardinti - Vidmantas Jažauskas, Jūratė Pranciliauskienė, Egils Skuja, Irena Vegienė, Gražina Petronytė - Visockienė ir šios informacijos autorius. Kalbant apie biržiečius, man šįsyk įdomiausia pasirodė Gražina Visockienė, rodanti du skulptūrinius bareljefus ir neįkyriai derinanti seno medžio dureles su keramikos daiktais.

Gražinos Petronytės-Visockienės kūrinys.

Apskritai parodoje „Talismanas" man įdomesni pasirodė įvairūs objektai, skulptūros ir keramika arba panašūs mišrios technikos kūriniai negu tapyba. Buvo malonu regėt Juozo Lebednyko skulptūras ir Egidijaus Radvensko „Inkliuzus", „kitokio mąstymo" Henriko Orakausko skulptūrą. Laisva temos interpretacija leido įvairių specializacijų menininkams naudoti bet kokias medžiagas ir technikas; taip pat, pavyzdžiui, į dailininkų būrį įsiterpti žinomam fotomenininkui Sauliui Saladūnui, o rokiškėnui iš Obelių Rimvydui Pupeliui rodyti tik fotografijas, patvarkytas „fotošopu".

Paminėjus vos vieną kitą autorių ar kūrinį, galbūt pati vertingiausia šio projekto dalis yra jo įvairovė, nenuobodi tiek patiems dailininkams, tiek ir žiūrovams, kurių atidarymo metu iš tiesų netrūko. Ir, aišku, galimybė susiburti, susivienyti, nes, penkiuose rajonuose išsibarstę dailininkai į vieną krūvą susiburia tik panašiomis retomis progomis.

„Talismanas" - jau trečias galerijos direktorės Jolantos Lebednykienės projektas, aprėpiantis kuo platesnes Aukštaitijos dailininkų pajėgas. Kol kas apsiribojama Panevėžio apskritimi, ir tai iš dalies suprantama, nors Aukštaitijos sąvoką ateityje vertėtų praplėsti... Pirmasis projektas buvo įgyvendintas 2005 metais - „Aukštaitijos dailė 2005"; antrasis ir bene įdomiausias - „Aukštaitijos dailė 2006. Meno objektų paroda Langas". Kiekvieno projekto metu išleidžiamas ir katalogas. Pasak Jolantos Lebednykienės, visi parodos autoriai šių metų katalogo turėtų sulaukti dar šiemet - kaip kalėdinės Panevėžio dailės galerijos dovanėlės.

 

Šiaurės šalių bibliotekų savaitė Biržuose

Biržų rajono savivaldybės
viešoji biblioteka
2008-11-06

„Šiaurės šalių bibliotekų savaitė" - tradicinė šviesos ir knygos šventė, sujungianti bibliotekas abipus Baltijos jūros.

Šiais metais „Šiaurės šalių bibliotekų savaitė" vyks lapkričio 10 - 16 dienomis. Pagrindinė renginio idėja - populiarinti literatūrą ir knygų skaitymą, skatinti savišvietą, organizuojant kultūros renginius bibliotekose pasiūlyta bendra tema. Projektą vykdo Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

„Šiaurės šalių bibliotekų savaitė" Baltijos šalyse vyksta nuo 1998 metų. Kasmet pasirenkama vis kita tema. „Humoras" (1998), „Mitologija" (1999), „Vaikas" (2000), „Žodis ir gaida" (2001), „Šiaurės tarybos premijos laureatai" (2002), „Jūra" (2003), „Seku seku pasaką" (skirta H. K. Andersenui) (2004), „Keliaujant po Šiaurės šalis" (2005), „Kvapą gniaužiančios Šiaurės šalių istorijos" (2006), „Moterys Šiaurės šalyse" (2007). Šių metų savaitės tema - „Meilė Šiaurės šalims".

Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka projekte dalyvauja trečią kartą. Šiais metais šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiai vyks ne tik Biržų viešojoje bibliotekoje, bet ir Nemunėlio Radviliškio, Germaniškio, Kvetkų, Meilūnų, Medeikių, Parovėjos, Obelaukių ir Pučiakalnės kaimų filialuose.

„Šiaurės šalių bibliotekų savaitės" renginiai Biržų viešojoje bibliotekoje:

Lapkričio 10 d. Šviesos ir žodžio šventė:

10.00 val. „Aušra" (vaikams bus skaitoma islandų pasaka „Hilda, elfų karalienė")

17.30 val. „Sutemų valanda" (suaugusiems bus skaitoma ištrauka iš suomių rašytojos Evos Kilpi kūrinio)

Lapkričio 12 d. 15.00 val. Šiaurės šalių pasakų valandėlė „Trolių oloje"

Lapkričio 13 d. 13.00 val. „Šiaurės šalių dailininkai: Edvardas Munchas" - pamoka

Šiaurės šalių bibliotekų savaitės metu vaikų literatūros skyriuje veiks vaikų piešinių paroda „Mano mylimiausias Troliukas" ir literatūros paroda „Troliai ir jų draugai".

Maloniai kviečiame apsilankyti „Šiaurės šalių bibliotekų savaitės" renginiuose.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras rengia turą po Lietuvą

Susikrovę instrumentus bei dantų šepetukus, prof. Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras iškeliauja pačių atsakingiausių gastrolių: kelionę po Lietuvą.

Jurbarkas, Pasvalys, Šiauliai, Šalčininkai, Marijampolė, Mažeikiai, Skuodas, Biržai, Kelmė, Kretinga - šias puikias vietas muzikai aplankys lapkričio 4 - gruodžio 15 dienomis, dovanodami Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams įspūdingus nemokamus koncertus.

Vilniaus miesto savivaldybės kolektyvas, atstovaujantis sostinei Lietuvos ir pasaulio mastu, šia koncertų serija neša Lietuvai „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" žinią ir primena, kad reikšmingo tarptautinio kultūrinio įvykio vaisius skinsime visi: ir sostinės klausytojai, ir atokiausiame Lietuvos krašte gyvenantieji.

Didelė kultūros koncentracija Vilniuje, nepakankama jos sklaida visoje likusioje šalies dalyje jau daugelį metų kelia rūpestį Lietuvos kultūrininkams. Tad Šv. Kristoforo kamerinis orkestras savo ruožtu daro, ką gali, kad gera muzika būtų prieinama ne tik didmiesčių klausytojams.

Koncerto programa - spalvinga, patraukli ir aprėpianti didelį muzikos istorinį tarpsnį: nuo amžinojo W. A. Mozarto, kurio Divertismento D-dur melodijos per amžius lieja šviesą ir įžiebia laimės žiburius kiekvieno širdyje, iki maršiškų, šoklių, džiazo erą pranašavusių S. Joplino regtaimų. Romantiniu žiedu išsiskleis P. Čaikovskio Serenada styginiams, o B. Britteno „Paprasta simfonija" padvelks nuosaikiomis modernizmo stilistikos apraiškomis. Programos desertas - A. Piazzolos Tango ir populiarios H. Mancinio („Rožinės panteros" ir daugelio žinomų kino filmų dainų autoriaus) melodijos.

Rimta ir nerimta, amžina ir aktuali, spindinti ir virtuoziškai atliekama muzika skambės Lietuvos kampeliuose, nešama klajokliais-bastūnais tapusių muzikantų. Ir jokios tarptautinės gastrolės, jokie festivaliai ir įrašų sesijos negali būti svarbesni už šiltą koncertinį turą gimtojoje šalyje. Jeigu keliaudami savo gatve atsitiktinai išvysite televizoriaus ekrane matytus prof. Donato Katkaus ūsus ar sutiksite daug žmonių su smuikų, altų, violončelių bei kontrabosų futliarais, nesistebėkite - į Jūsų miestą atvažiavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Koncertas Biržų pilyje vyks lapkričio 11 d. 18 val.

Kaip Vilniuje sutikau Alį Balbierių su „Formų knyga"

Aistė Laisonaitė
2008-11-04

Vieną praėjusią dieną ėjau su gėlėmis. Nedažnai pastebiu žmones taip paprastai einančius.

A.Balbieriaus knygos pristatymu ir fotografijos paroda sudomino tokius garsius literatūros bei meno žmones, kaip J.Aputis, J.Keleras, P.Normantas, A. Aleksandravičius ir kt.

Nes tie, kurie rankose laiko gėles, būna arba labai išsipustę, arba kvailai įsimylėję, arba čigonai. O aš buvau visai paprasta, tik su žaliom kojinėm ir tiek. Vis dėlto tą, jau praėjusią dieną, su gėlėmis ėjau ne šiaip sau. Nupirkau puokštę mažame gėlių turgelyje, visai netoli Operos ir baleto teatro. Pagalvojau, kad žmonės ėmė drovėtis vieni kitiems dovanoti gėles. Ypač iš susižavėjimo. O aš visai nesidrovėjau, todėl visą kelią į mano puokštę smulkiai lijo lietus. Tą dieną ėjau į Rašytojų klubą, kur vyko Alio Balbieriaus poezijos knygos „Formų knyga" pristatymas.

Eidama į knygų pristatymus, visuomet svarstau, ar reiktų iš anksto perskaityti kūrinį, kuris bus pristatytas. Teoriškai lyg ir nereikėtų, nes juk eini ten, kur bus truputį papasakota, sudominta, paskaityta, o jau tuomet ir nuspręsi - ar nori imti į rankas knygą, ar ne. Tačiau praktiškai dažniausiai atsiduri ten, kur visi viską skaitė ir apie tai šnekasi, o tu žiūri didelėm akim ir bandai tas kalbas sudėlioti į vientisą kirmėlę. Tą dieną Rašytojų klube buvo kažkas per vidurį tarp teorijos ir praktikos. Prie to prisidėjo ne tik pats A. Balbierius, bet ir kiti kalbėtojai - neseniai Biržuose apsilankęs Alvydas Šlepikas, Biržų kaimynystėje - Pasvalyje gimęs poetas Vladas Braziūnas, vienas žymiausių Lietuvos fotografų Algimantas Aleksandravičius ir literatūros kritikė, naujausios bei dar kelių A. Balbieriaus knygų redaktorė Janina Ryškutė.

Kadangi aš ir mano puokštė atėjome pavėlavusios, nebespėjome apibėgti visos Rašytojų klubo salės, ant kurios sienų kabėjo Alio fotografijos - skaitmeninės manipuliacijos. Kaip sakė pats poetas, dabar beveik visada kur nors važiuodamas pristatyti savo knygos, atsiveža ir nuotraukų parodą. O A. Aleksandravičius taip apie ją kalbėjo: „Kompiuteriai yra pavojingas dalykas, tad į Alio knygos (ir tuo pačiu fotografijų parodos - aut. pastaba) pristatymą ėjau su neramia širdimi. Pamatęs nuotraukas, aš iš tiesų džiaugiuosi. Tai subtilios fotografijos, kuriose išlaikyta ramybė".

Anksčiau buvęs ištikimas vien juostai, dabar Alis draugauja su skaitmeniniu fotoaparatu, o kompiuteriu nuotraukas apdoroja pustrečių metų. Rašytojų klube iškabintos parodos autorius sakė, kad ne visos fotografijos yra naujos, kai kurie darbai jau „pagyvenę". Ir turbūt jis turėjo omeny, kad tie darbai jau spėjo pagyventi kompiuteryje tarp daugybės folder‘ių, paskui dar spėjo pagyventi atspausdinti ar įrėminti, spėjo pagyventi Alio namuose, o gal sodyboje, o kai pagyveno, štai dabar rodosi visu savo gražumu. Bet žinant šio fotografo kuklumą, jis galėjo viso to omeny ir neturėti.

Alis Balbierius prisipažino, jog vienu metu labai rimtai galvojo mesti poeziją. „Poezija labiau tinka moterims, o fotografija - vyrams", - sakė jis.

O paskui buvo daug kalbama ir cituojama iš „Formų knygos", kurios viršelio autorė - A. Balbieriaus dukra Goda. Knygoje charakteringiausiai atrodo įvairias formas turintys eilėraščiai (kaip ir pridera pagal pavadinimą) ir taiklūs, subtilūs, gamtiški, kartais labai nuoširdūs arba net romantiški trieiliai. „Dabar haiku - ypač populiarus žanras, Vilniuje haiku gali pamatyti ant kiekvieno kampo. Manyčiau, kad tai yra žanro devalvacija", - sakė A. Balbierius. Aš galbūt irgi taip manyčiau, bet niekaip negaliu pagalvoti, kad VEKS („Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009") konkursas „Haiku Vilniui" galėtų kažkaip tiesiogiai prisidėti prie A. Balbieriaus trieilių nuvertėjimo.

Turbūt man pritartų ir Janina Ryškutė, kuri išsidavė, kad, jos manymu, tai yra pati geriausia Alio knyga, kurioje pilna natūralių pastebėjimų ir atsivėrimų. Tuo tarpu A. Šlepikas šiek tiek juokais pasakė, kad būdami jauni poetai rašo apie mirtį, o kai jos išsigąsta - apie pasaulį ir gyvenimą. Jo žodžius iš dalies patvirtino ir Vladas Braziūnas, specialiai Aliui paruošęs savo „Formų knygos" interpretaciją. Jei gerai supratau, poetas išrinko knygoje labiausiai pasikartojančius ar tiesiog jam įstrigusius motyvus ir surašė į vieną - tarsi kokį eilėraštį.

Tuo tarpu pats Alis, laikydamas neseniai išleistą savo knygą, prisipažino, jog vienu metu labai rimtai galvojo mesti poeziją. „Poezija labiau tinka moterims, o fotografija - vyrams", - sakė A. Balbierius. Dar jis sakė, kad iki šiol tenka su savimi nešiotis rašytojo Valdemaro Kukulo prikabintą „ekologiško poeto" etiketę ir kad ji Aliui visai nepatinka.

Poetas perskaitė ir keletą eilėraščių iš savo naujos knygos, o aš pagalvojau, kad nė vienas autorius nemoka gerai perskaityti savo kūrybos. Visada ją norėtum girdėti kažkaip kitaip. Tarsi išgirdęs mano mintis, A. Šlepikas dar pridūrė, kad „poetai visada pasirenka skaityti ne tuos eilėraščius, kuriuos pasirenka skaitytojai" ir tai - visiška tiesa. Pasirinkdamas perskaityti bene paskutinį eilėraštį tą vakarą, Alis persigalvojo: „Matau, čia yra visai nedaug jaunų moterų, tai meilės lyrikos gal neskaitysiu...

Na, o kadangi aš ten buvau ir esu jauna moteris, atsiimu skolą ir pabaigai pacituosiu tris Alio sukurtas eilutes, kurios maloniai pas mane „pagyveno":

tirpstantis sniegas

tavo plaukuos

nebuvau aš

 

Nauji informaciniai leidiniai Biržų viešojoje bibliotekoje

Lietuva: enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. [D. ] 1. - 2008. - 1280 p., iliustr.

Šis leidinys pristato apžvalginius straipsnius apie Lietuvos valstybės simbolius, administracinį suskirstymą, gamtą, gyventojus, visuomeninį politinį gyvenimą, ūkį, istoriją, švietimą, mokslą, kultūrą, sportą.

Greta apibendrinamųjų straipsnių pateikiami iliustruoti straipsniai apie svarbiausius konkrečius objektus: apskritis, aukščiausius kalnus, ilgiausias upes, didžiausius ežerus, nacionalinius parkus, didžiausius miškus, lietuvių etnografines grupes, kitas Lietuvoje gyvenančias tautas, tradicines religijas, architektūros paminklus, teatrus, meno kolektyvus, bibliotekas, muziejus.

Tai pirmoji išsamiai šalį pristatanti enciklopedija nepriklausomoje Lietuvoje.

 

Semaškaitė Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. - Vilnius: Algimantas, 2008. - 400 p., iliustr.

Knyga - kelionių vadovas po Lietuvos dvarus. Aprašymai sugrupuoti pagal apskritis. Apskričių skyriuose nurodoma, kokios savivaldybės teritorijoje yra objektas. Paieškai palengvinti pateikiamas abėcėlinis dvarų sąrašas. Leidinyje rasime informaciją apie Biržų rajone esančius Astravo, Butautų, Daudžgirių, Skrebiškio dvarus. Aprašymai gausiai iliustruoti spalvotomis ir archyvinėmis nuotraukomis.

 

 

Lietuvos kariuomenės karininkai, 1948-1953. T. VII. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007. - 422 p., iliustr.

Daugiatomio leidinio septintajame tome alfabetine tvarka (S-Š) toliau spausdinamos Lietuvos kariuomenės karininkų ir karo kapelionių biografijos. Leidinyje rasime biržiečių Adolfo Sabaliausko, Martyno Salmino, Jono Savo (Savicko), Stasio Skeberdžio, Juozo Striškos, Jokūbo Stuinos ir kitų gyvenimo ir veiklos aprašymus.

 

 

Jankevičienė Algė. Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės: monografija. - Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. - 352 p., iliustr.

 

Daugiau nei per šešis dešimtmečius nuo katalikybės įvedimo Lietuvoje suręsta daug liaudiškų ir profesionalių medinių sakralinių pastatų. Daugelio jų architektūra turi išliekamąją vertę. Būtent tokiais pastatais ir remtasi rašant šį darbą.

Palyginti su anksčiau išleista knyga „Lietuvos medinė sakralinė architektūra", šios knygos tekstas bei iliustracijos papildyti ir atnaujinti. Pateikta naujų žemėlapių ir schemų, nuotraukos pakeistos spalvotomis.

Leidinyje minimos ir Biržų rajono Ančiškių, Geidžiūnų, Jasiuliškių, Kupreliškio, Lamokų, Kvetkų, Papilio bažnyčios, koplyčios.

Parengė Viešosios bibliotekos bibliografė Nijolė Taujanskienė

Tarptautinis labdaros projektas „Meilė" Biržuose

Tarptautinį labdaros projektą „Meilė", skirtą vėžiu sergantiems Lietuvos vaikams, įžiebė sumanymas, kad ir lėlės gali gydyti.

Šią angelišką lėlę kūrė Vytautas V. Landsbergis (Lietuva) ir Tina Kamerbeek (Olandija).

Tarptautinis kultūros ir meno centras pakvietė įvairių pasaulio šalių menininkus ir vėžiu sergančių žmonių problemoms neabejingus žymius žmones prisidėti prie šio projekto. Kartu su užsienio šalių menininkais lėles kūrė įžymūs Lietuvos ir Latvijos žmonės. Jų sukurtos lėlės bus parduotos labdaros aukcione, o surinktos lėšos skirtos vėžiu sergančių vaikų gydymui.

Projekte dalyvauja ir biržietė menininkė Vita Kiseliūnienė. Ji kartu su aktore Nijole Narmontaite sukūrė lėlę Džiugeną.

Autorinių lėlių, sukurtų kartu su Lietuvos ir Latvijos garsenybėmis, parodą lapkričio 4 - 8 dienomis galima apžiūrėti Biržų krašto muziejuje „Sėla".

Bilietų kaina - 5 ir 10 litų.

Lapkričio 7 d. 16.30 val. Radvilų pilies menėje vyks projekto „Meilė" pristatymas. Dalyvaus aktoriai Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, menininkai, projekto organizatoriai.

Bilietų - kvietimų kaina 100 Lt. Iš anksto ir renginio dieną juos bus galima įsigyti Biržų krašto „Sėlos" muziejuje.

Tarptautinio kultūros ir meno centro vadovė V. Voronova teigia: „Jeigu už surinktus pinigus bus galima padėti bent vienam vėžiu sergančiam vaikui, akcijos pagrindinė idėja bus įgyvendinta".

Norintys prisidėti prie projekto, pinigus gali pervesti į sąskaitą:

VŠĮ Tarptautinis kultūros ir meno centras

Įmonės kodas 300566414

Danske Bank A/S Lietuvos filialas

Sąskaita

LT387400020095623810 LTL

Informacinis rėmėjas „Šiaurės rytai"

Skulptūros plaštaka

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-10-28

2008 metų Biržų tvirtovės arsenalo archeologinių tyrinėjimų metu buvo rasta apie 30 įvairių interjero fragmentų: dekoro detalių iš smiltainio, karnizo reljefų, galbūt kolonos detalių. Tyrinėjimų vadovės R. Songailaitės nuotraukoje matome vieną įdomiausių radinių - suspaustą į kumštį skulptūros išlikusią plaštaką.

Tolimas Japonijos kaimas ar Biržai?

Alfreda Gudienė
2008-10-28

Įspūdingos meno galerijos atsiradimu mūsų mieste galima ir netikėti, tačiau neįmanoma nesižavėti jos vizija. Ypač kai apie tai kalba kūrybiniu veržlumu ir netipiniu verslumu pasižymintis dailininkas Vidmantas Vaitkevičius.

Spalvomis žaižaruojantį keraminį dailininko Vidmanto Vaitkevičiaus meno galerijos maketą biržiečiai penktadienį galėjo išvysti Biržų pilyje.

Studijos Vilniaus dailės akademijoje, vėliau - Leipcige (Vokietija). Septyneri metai Europos šalyse studijuojant menus, dirbant, rengiant parodas. Pusmetį užtrukusi planuota savaitės išvyka į Japoniją, semiantis ramybės ir tapybos ant šilko paslapčių.

Dailininko gyvenimas Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose senosios Europos šalyse susijęs su kūryba ir organizaciniu darbu. Rezultatas - sutartys su Europos miestų galerijomis, paties dailininko galerijų filialų įkūrimas Maskvoje, Londone ir kituose pasaulio miestuose.

Jokiai sąjungai nepriklausantį dailininką galima vadinti intensyviai dirbančiu sėkmės kūdikiu, galinčiu gyventi iš savo kūrybos. Jo kūrinius įsigyja viešbučiai, įstaigos, namų interjero dizaineriai, turtingi žmonės. V. Vaitkevičiaus darbai - akvarelės, didžiuliai šilko paveikslai, suknelių kolekcijos, tapyti šilkiniai šaliai, gausybė masyvių keramikos figūrų, kalendoriai, praktiškos smulkmenos, įvairūs suvenyrai. Pastarieji - linksmi ir ryškūs, keliantys šypseną ir norą džiaugtis.

Toks žaižaruojantis spalvomis yra ir V. Vaitkevičiaus meno galerijos keraminis maketas, kurį praėjusį penktadienį Biržų pilyje galėjo išvysti mūsų miesto gyventojai. Spalvingomis degto molio plytelėmis dengtame pastate, apsuptame masyvių dviejų metrų aukščio keraminių šviestuvų, - ne tik parodų salės. Jame ketinama įkurdinti dailininkų (tapytojų, keramikų, stiklo meistrų ir pan.) dirbtuves, mokymo klases. Tai būtų meno kūrėjų ir mylėtojų traukos centras, kurio ieškotų turistai ir užsakovai.

„Man keturiasdešimt metų, o artėjant penkiasdešimtmečiui aš noriu įprasminti savo gyvenimą ir veiklą", - apie trejus metus puoselėjamą svajonę bei jai kuriamus pagrindus biržiečiams kalbėjo menininkas.

„Aš esu iš tų, kurie gali gyventi iš savo kūrybos, man nereikia jokios paramos", - tvirtino dailininkas Vidmantas Vaitkevičius, biržiečiams dovanojęs kalendorius su Lietuvos, Rygos ir Venecijos vaizdais.

„Kodėl ši galerija negalėtų būti Biržuose?" - planų realumu, regis, neabejojo dailininką į Biržus pakvietęs verslininkas Valdemaras Valkiūnas. Lietuvos ambasadoje užsimezgusios pažinties rezultatas - ne tik verslininko biurą Rygoje puošiantys V. Vaitkevičiaus darbai. Biržiečiai jau spėjo įvertinti unikalius savo krašto bažnyčių atvaizdais puoštus kalendorius, dailininko sukurtus V. Valkiūno užsakymu. Mūsų krašto žmonės turėjo galimybę gėrėtis ant šilko tapytų paveikslų paroda, džiaugtis nuotaikingais keramikos kūriniais.

Negausiam, tačiau smalsiam į pilį susirinkusiųjų būreliui sėkmingai dirbantis dailininkas buvo nuoširdžiai dėmesingas. Kantriai atsakinėjo į klausimus, supratingai reagavo į kandžias replikas ir nė sykio neleido suabejoti savo sėkme bei kūrybinių planų realumu.

„Aš esu iš tų, kurie gali gyventi iš savo kūrybos, man nereikia jokios paramos", - tvirtino dailininkas. Ir jo meno galerijai, kokiame mieste ji bebūtų statoma, anot V. Vaitkevičiaus, neprireiktų nė lito savivaldybės lėšų - tereikia žemės sklypo.

Prakalbus apie žemę, rajono tarybos narys verslininkas V. Valkiūnas prisipažino jau senokai galvojantis, kad toks pastatas galėtų atsirasti reformatų bažnyčios kvartale.

Kad ir kaip besibaigtų dailininko svajonė turėti meną garsinančius ir kūrėjus ugdančius namus, penktadienio vakaras pilyje buvo šviesus nedejuojančio, o gyvenimą ir sėkmę teigiančio menininko apsilankymu.

P. S. Kaunietis dailininkas savaitėmis dirba kaime. Ir nebūtinai gimtojo miesto apylinkėse. Tas kaimas, pasirodo, gali būti ir tolimojoje Japonijoje... O kodėl gi ne Biržuose?

Kviečia biržiečių teatras

Alfreda Gudienė
2008-10-21

Šį penktadienį vyks Biržų kultūros centro Mėgėjų teatro premjera. Šešios teatro trupės aktorės biržietės žiūrovų teismui atiduos jų pačių širdimis išgyventą amerikietės dramaturgės L. Kaningem pjesę „Mergvakaris".

Spektaklio „Mergvakaris" kūrėjų grupė - vaidinanti režisierė Vita Vorienė, aktorės - Edita Aišparienė, Jolita Brazdžiuvienė, Regina Pipiraitė, Irena Kazokienė, Palmira Kleinienė, režisierės asistentė - Judita Kleinytė.

Veikalą iš rusų kalbos vertė spektaklio režisierė ir aktorė Vita Vorienė. Be jos, „Mergvakaryje" vaidmenis kuria Edita Aišparienė, Jolita Brazdžiuvienė, Regina Pipiraitė, Irena Kazokienė, Palmira Kleinienė. Režisierės asistentė - Judita Kleinytė. Šešios biržietės moterys pjesės herojų lūpomis kalbės apie moters misiją šiame gyvenime.

„Mergvakario" premjera turėjo įvykti šių metų balandį. Tarp pavasarį laukto spektaklio pasirodymo ir spalio 24-osios, kai jį išvysime, - likimo smūgiai ir spektaklio kūrėjų išgyventas skausmas.

Spektaklis bus rodomas penktadienį, 18 valandą, Biržų kultūros centre. Bilieto kaina - 4 litai.

Dar viena Leono Krafto kavos etiketė iš Panemunės dvaro

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-10-21

Anksčiau jau teko rašyti apie Panemunės arba Mažosios Panemunės dvare veikusią kavos gamybos įmonėlę. Jonas Kraftas prieš Pirmąjį pasaulinį karą kartu su broliu Krisiumi, didelio restorano Peterburge vedėju, buvo nupirkęs iš Brazdžiaus Mažosios Panemunės dvarą.

„Geriausios vietinės cikorijos išdirbinys. Skani cikorija kavai. L. Krafto cikorijos ir kavos fabrikas Panemunės dv. Biržų ap. L. Kraftas".

Jono sūnus Leonas Kraftas (gimęs 1896 m.) baigė Rygos žemės ūkio mokyklą, 1918 - 1919 m. dalyvavo Latvijos Nepriklausomybės kovose ir buvo apdovanotas Lačplešu ordinu (tolygu Vyčio kryžiaus ordinui). Šilėnuose jis turėjo kavos ir kitokių prekių parduotuvėlę. Kavą ir prekes išvežiodavo arkliais arba malkomis kūrenamu sunkvežimiu. Cikoriją augino savo ūkyje.

Kava buvo ruošiama iš miežių (kartais kviečių), cikorijos ir cukrinių runkelių. Supjaustytus ir sudžiovintus jų gabalėlius mėgdavo valgyti vaikai, jie buvo labai saldūs. Dvare buvo didelis mechaninis, sukamas velenu agregatas kavos ruošiniams džiovinti. Į aparato talpą supildavo maišą miežių.

Džiovykloje buvo skardinės su skylutėmis grindys, dvi krosnys. Ant grindų supildavo cikoriją ir iš apačios eidama šiluma džiovindavo. Po to cikorijas maišydavo su kitais komponentais, gruzdindavo, maldavo, pildavo į didelius maišus ir veždavo į Rygą.

Buvusi muziejininkė Regina Drevinskienė kartą parodė Kraftų kavos fabrikėlio etiketę. Ji pasakojo, kad jos tėvelis Kazys Batvinis su Kėželiu buvo sumeistravęs medinę mašiną kartono dėžutėms formuoti. Visos tos mašinos detalės buvusios medinės. Mašinos dėka dėžutė įgaudavo formą, po to tereikdavo ją sulankstyti ir užklijuoti etiketę. Mažoji Reginutė taip padėdavo tėveliui užsidirbti vieną kitą litą. Ta etiketė yra išlikusi jų namuose.

Prieš keletą dienų muziejuje lankėsi Leono Krafto duktė Stasė Kraftaitė - Uzdilienė. Jos šeimoje yra saugoma kitokia kavos etiketė.

„Geriausios vietinės cikorijos išdirbinys. Skani cikorija kavai. L. Krafto cikorijos ir kavos fabrikas Panemunės dv. Biržų ap. L. Kraftas", - tai užrašas ant kavos etiketės. Muziejininkai ją nusikopijavo ir dabar „Sėloje" bus dar vienas gražus paliudijimas, kad Biržų krašte, Panemunės dvare, lyg kokioje Pietų Amerikoje, buvo gaminama egzotiškoji kava.

Biržų tvirtovės arsenalo tyrinėjimų „lobis"

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-10-18

Šių metų liepos mėnesį archeologė Roma Songailaitė pradėjo Biržų pilies arsenalo archeologinius tyrimus.

Šalia arsenalo atsivėrė gražus akmenų grindinys.

Dabar jau apžiūrėti radiniai, padaryti tirto ploto brėžiniai, išanalizuotos nuotraukos, tad jau galima daryti ir pirmąsias išvadas apie naujus garsiosios Biržų tvirtovės tyrinėjimus.

Kaip pasakojo R. Songailaitė, pirmajam archeologinių tyrimų etapui buvo pasirinkta buvusio arsenalo patalpa, esanti į dešinę nuo priemenės. Bendras tyrimų plotas - 246 kvadratiniai metrai. Tyrimų metu buvo atkastas ir grindinys prie išorinės sienos, tad bendras tyrimų plotas padidėjo iki 278 kv. m.

Rastos dvi plytų mūro sienos - išilginė ir skersinė. Skersinė siena yra 10,13 metrų ilgio ir 51 centimetrų pločio, jos pietvakarių pusėje buvę primūryti du pusapvalės formos židiniai. Durų angos plotis - 1,1 metras.

Išilginės sienos ilgis 7,9 metrai, plotis - 49 centimetrai. Prie jos buvusi primūryta stačiakampiu padu 2,1x1,1 m dydžio krosnis, o prie jos - du židiniai.

Anot archeologės, tirtame plote buvusios trys patalpos. Buvo rasti sudegusių medinių grindų fragmentai, jų išlikęs plotis 8-15 centimetrai ir storis - 2,5-3 cm. Po grindimis atkasti 8 gulekšniai arba, liaudiškai tariant, lagės.

Apibendrinus langų stiklo šukių radimvietes, galima teigti, kad pirmoje patalpoje buvo šeši langai, antroje patalpoje - trys, trečioje - du.

Rasta ketinių sviedinių, muškietos kulkų, apie 50 ieties antgalių, apie 200 geležinių apkaustų plokšelių su dviem kniedėmis, daug spynos užraktų plokštelių su viena ar dviem išpjovomis, daug langų stiklo šukių ir šukelių, interjero detalių.

2009 metais Biržų tvirtovės arsenalo tyrinėjimai planuojami tęsti.

Šlepikas plius Kunčius - prozos vakaras

Alis Balbierius
2008-10-18

Biržų viešoji biblioteka ir Lietuvos rašytojų sąjunga, slapta susitarusios, sudėjo į vieną vietą aktorių ir režisierių Alvydą Šlepiką ir menotyrininką Herkų Kunčių... ir Biržų pilies menėj gavo smagų, šiuolaikišką prozos vakarą.

Aktorius ir režisierius A.Šlepikas ir menotyrininkas H.Kunčius dalyvavo literatūros vakare Biržuose.

Jei Alvydas Šlepikas, beje, daugelio garsiausių lietuviškų TV serialų autorius ar bendraautoris, vis dar intensyviai vaidina ir režisuoja, tai menotyrininkas Herkus Kunčius seniai jau lyg ir ne menotyrininkas, o postmoderniu ir labiausiai provokatorišku rašytoju tituluojamas 10 knygų autorius. Jo knygos neretai verčiamos į kitas Europos kalbas, nes lietuvių literatūroj, kaip sako kai kurie kritikai, kito tokio Kunčiaus kol kas dar nebuvo. Manau, kad jo kūrybą skaitytojas gali tik priimti arba atmesti, kito kelio neretai čia ir nėra; šis autorius niekada niekam nepataikauja, o prie „lietuviško lyrizmo" pripratusius knygų mylėtojus gali ir išgąsdinti, todėl kyla įtarimas, kad jis to ir siekia, ir t. t.

Alvydas Šlepikas literatūroj gimė po laiminga žvaigžde - iškart po kolektyvinio „Svetimųjų" almanacho, išleidęs dvi poezijos knygas tapo pripažintu poetu, vos per plauką netapusiu Poezijos pavasario laureatu, o išleidęs vieną prozos knygą - tapo pripažintu prozininku, vos prieš porą savaičių pelniusiu Petro Cvirkos premiją, ko, regis, vakaro organizatoriai neprisiminė arba negirdėjo...

Alvydas ir Herkus kaip tandemas literatūros vakaruose veikia neatsitiktinai. Tuo įsitikino ir į renginį gan gausiai atėję biržiečiai, tarp kurių matėsi ne tik pagyvenę, bet ir jaunesni veidai. Svečiai gan išsamiai pasipasakojo, kad juos jungia ne tik gyvenimiškoji, bet ir kūrybinė bičiulystė, dažnai perauganti į universalią bendraautorystę. Kartu jie yra rašę romaną, scenarijus, libretus ir etc; kokią nors Herkaus Kunčiaus parašytą pjesę ima ir režisuoja Šlepikas, kartais tose bičiulio pjesėse ir pavaidindamas kokį nors vaidmenuką...

Apskritai tai du laisvi žmonės, žaviai ir įdomiai tiek žaidžiantys, tiek juokaujantys, tiek ir rimtai kuriantys šiuolaikinės literatūros avangarde.

Vakaro metu bičiuliai perskaitė po keletą savo prozos tekstų; kai kurie buvo iš tiesų aukšto lygio ir net sukėlė publikos susižavėjimą, nes, regis, Biržų literatūros renginių lankytojai gan inertiški ir kuklūs, nelabai sugebantys užmegzti gyvą kontaktą su autoriais, dažnai „neturintys klausimų"... Alvydas Šlepikas ponios Stasės Eitavičienės buvo išprovokuotas paskaityti ir kokį eilėraštį; tą eilėraštį jis turėjo ir parinko labai prozišką, net apie erotinius sapnus.

Reziumuodamas manyčiau, kad Biržuose vykstančiuose literatūros renginiuose iš tiesų pasigendama tokių šiuolaikiškų, gyvame literatūros procese verdančių autorių, ir tai yra bendra visai Lietuvai elitinės kultūros sklaidos problema provincijose, kur kultūros kraujo apytaka galėtų būti labiau pagyvinta ir konceptualizuota didesnėmis vietos kultūrininkų pastangomis.

Keturių vėjų pagairėje

Valentinas Dagys
2008-10-16

Praėjusį šeštadienį septintą kartą literatų klubo „Versmė" nariai ir jų svečiai rinkosi į Papilio Pakalninės mokyklos kiemą tęsti tradicinius literatūrinius skaitymus„Keturių vėjų pagairėje". Jie skirti poetui ir dramaturgui Kaziui Binkiui.

Renginio dalyviai prie paminklo, žyminčio K. Binkio gimtosios sodybos vietą Gudeliuose.

Renginio dalyviai aplankė poeto tėviškę Gudeliuose, kur ne tik skambėjo eilės, skirtos nenuoramai Binkiokui, bet ir buvusios sodybos vietą papuošė rudeninių gėlių puokštės.

Atvažiavusius literatus į Pakalninės mokyklos kiemą pasitiko nuoširdi mūsų bendramintė, išpuoselėtos sodybos šeimininkė Edita Lansbergienė. Ji mus pakvietė į čia pat esančio muziejėlio kambarį, kur eksponuojami poeto asmeniniai daiktai, išleistas rašytinis palikimas ir gausybė nuotraukų, iliustruojančių neramų Kazio Binkio gyvenimą.

Kadangi šiemet sukanka 115 metų, kai garsiu naujagimio klyksmu Kazys pasveikino Papilio apylinkes, tai ilgėliau užsitęsė mūsų viešnagė muziejėlyje. Mokytojaudamas Papilio mokykloje, poetas praleido ne vieną valandą rašydamas garsiąsias „Utas" ar kitus lyrikos šedevrus.

Ilgai tą popietę versmiečiai ir į svečius atvykę Pasvalio literatų klubo „Užuovėja" nariai skaitė savo kūrybą, dalijosi kūrybiniais planais. Kaip sakė pasvaliečių literatų vadovė Regina Grubinskienė, jiems visada malonu dalyvauti šiame renginyje, nes čia jaučiama labai gera aura, skatinanti imtis plunksnos.

Renginio metu pasveikinome žiedus sumainiusius mūsų klubo narius Egidijų Saldį ir Vandą Kiuberytę, ketvirtą knygelę („Sąjūdis Vabalninke") išleidusią Angėlę Jurevičienę bei renginio viešnią Janiną Jakubėnaitę, kurios eilių knyga buvo neseniai pristatyta Biržų kultūros centre.

Dėkojame savo romansais renginį papuošusioms Papilio kultūros namų moterims ir jų vadovei Valerijai Puodžiūnienei bei į renginį užsukusiems Biržų savivaldybės tarybos nariams.

Laikas grįžti prie knygų

Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka
2008-10-11

Tuos, kurie vis dar domisi kultūros ir literatūros gyvenimo aktualijomis, turėtų sudominti dviejų menininkų viešnagė Biržuose. Atvyksta poetas, prozininkas, aktorius, režisierius ALVYDAS ŠLEPIKAS ir prozininkas, eseistas, dramaturgas HERKUS KUNČIUS.

Herkus Kunčius spalio 14-ąją susitiks su biržiečiais.

Alvydas Šlepikas (g. 1966 m. Molėtų r.) baigė Vilniaus konservatoriją, aktoriaus ir režisieriaus specialybes. 1995-1999 m. redagavo „Literatūrą ir meną". Šiuo metu yra šio savaitraščio redakcijos darbuotojas ir Nacionalinio dramos teatro aktorius (nepamirštamas zakristijonas Rūta B. Dauguviečio „Žaldokynėje"). Vaidino kino filme „Vilniaus getas" (2006 m.). Lietuvos Rašytojų sąjungos narys nuo 1998 m. Yra išleidęs ne vieną poezijos ir prozos knygą. Jo kūryba priklauso vadinamajai fakto literatūrai. Tai pasakojimai apie kaimą ir miestelius. Pasakojimuose daug gyvenimo tikrumo, gausu įvykių. Kalba gyva ir sodri. Būdingi poetiškumo intarpai. Tačiau, Alvydas Šlepikas labiausiai išgarsėjo kaip serialo „Nekviesta meilė" režisierius. Serialų terapijos meistro manymu „serialai duoda vilties, kad visas problemas galima išspręsti".

Herkus Kunčius (g. 1965 m. Vilniuje) baigė menotyros studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute. Dirbo redaktoriumi kultūrinėje spaudoje, rengdavo meno projektus. Nuo 1999 m. yra Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Tai vienas iš sarkastiškiausių lietuvių rašytojų. Jo kūryba atstovauja postmodernizmo estetikai: pasižymi įžūlia tematika, šokiruojančiu vaizdavimu. Yra išleidęs dešimt įvairaus žanro knygų, iš kurių pati naujausia „Virtuvės Tarakono nuotykiai" (2008 m.) skirta vaikams.

Kaip dramaturgas 1999 m. buvo apdovanotas „Boriso Dauguviečio auskaru". Herkus Kunčius ir Alvydas Šlepikas yra kai kurių pjesių bendraautoriai.

Tad visus maloniai kviečiame į susitikimą su šiais talentingais menininkais.

Susitikimas „PROZOS DIENOS" vyks spalio 14 d., 17. 30 val. Pilies rūmų salėje.

Renginį remia Lietuvos rašytojų sąjunga.

Informaciniai rėmėjai: laikraščiai „Šiaurės rytai" ir „Biržiečių žodis".

Fotografijų konkursą laimėjo gimnazistė

Kęstutis Slavinskas
2008-10-11

Biržų turizmo ir informacijos centro iniciatyva surengtame fotografijų konkurse „Praeities atspindžiai Biržų krašte" dalyvavo šeši dalyviai, kurie vertinimo komisijai pateikė 77 fotografijas.

Gimnazistės R.Romankevičiūtės nuotrauka, pateikta konkursui.

Pagrindinis konkurso prizas ir pirmoji vieta teko „Saulės" gimnazijos moksleivei Rugilei Romankevičiūtei. Antrąjį kartą konkurse dalyvavusi jaunoji fotografė vertinimo komisijai pateikė nuotraukas su Biržų krašto dvarų fragmentais.

„Nuotraukose gražiai dera autorės jaunystė ir dvarų istorinis palikimas", - konkurso nugalėtojos nuotraukoms komplimentų negailėjo vertinimo komisijos narys fotografas Zenonas Meškauskas. Kitiems penkiems konkurso dalyviams buvo skirtos nominacijos.

Nijolei Baliutavičienei teko nominacija „Už praeities atspindžių ieškojimą gamtoje ", Jolantai Nevierienei - „Už romantiškiausias fotografijas", Virginijai Valaškevičienei - „Už šiuolaikinį požiūrį į praeitį", Vidmantui Jažauskui - „Už meniškiausias fotografijas", Jonui Albertui Naktiniui - „Už geriausiai atskleistą fotografijų konkurso temą".

Biržų turizmo ir informacijos centro direktorė Giedrė Visockienė konkurso dalyviams įteikė po jų pačių įrėmintą nuotrauką ir vazoną su berželio ūgliu. G. Visockienė fotografams pasiūlė berželius pasodinti mėgiamose ir širdžiai brangiose vietose.

Konkurso nugalėtoją Rugilę Romankevičiūtę sveikino Biržų turizmo ir informacijos centro direktorė Giedrė Visockienė.

„Pernai konkurse dalyvavo vienuolika, o šiais metais - šeši dalyviai. Vertinimo komisijai buvo pateikta daug įdomių, meniškų ir savitų nuotraukų", - sakė G. Visockienė. Po apdovanojimų konkurso organizatoriai dalyvius vaišino arbata ir šakočiu, kalbėjo apie fotografijos meno ypatumus.

Sąjūdžiui Biržuose - 20

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-10-11

1988 metų spalio 13 dieną Biržų tvirtovės rūmų salėje įvyko Sąjūdžio rėmimo grupių narių ir visuomenės atstovų susirinkimas.

Jo metu buvo išrinkta Biržų Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, delegatai į spalio 22-23 dienomis Vilniuje vykusį Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą.

Iš Biržų vyko mokytojai V. Butkus ir A. Bukys, gydytojas G. Januševičius, agronomas K. Armonas, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriaus pavaduotojas A. Vaitaitis. G. Januševičius buvo išrinktas į 220 narių Sąjūdžio seimą.

Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 20-ąsias metines pažymėsime spalio 22-23 dienomis.

Biržų paštui - 90

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-10-09

1918 metų lapkričio 11 dieną sudarius pirmąją Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą A. Voldemaro, pamažu ėmė kurtis ir įvairios valstybinės institucijos.

Pašto darbuotojai, persikėlę į dabartines pašto patalpas. 1931 m.  Sėdi iš kairės:, x, Jasiūnaitė, A. Ambraziūnas, viršininkas M. Plepys, J. Kuginys, J. Šušys, x, x. Stovi : Bazdaras, x, Frankas, Vilimas, Raugalas, x, Krulis, x, x.

1918 m. pabaigoje Biržuose pradėjo veikti ir Biržų pašto įstaiga, kuriai vadovavo Petras Kuginys.

Pati darbo pradžia buvo nelengva - dar gerai neįsikūrus, jau 1919 m. teko pergyventi ir bolševikus, kurie netgi buvo paskyrę ir savo pašto viršininką, o rudenėjant - jau bermontininkų apsilankymą.

Kaip ir „dera" okupantams, bėgantys bolševikai išsigabeno Morzės telegrafo aparatą, o bermontininkai pasisavino pašto ženklus.

Paštas iš pradžių buvo keliose vietose, kol galiausiai ilgėliau apsistojo naujai pastatytoje Rotušėje, kur draugiškai sugyveno su Biržų burmistro administracija.

Pirmieji Biržų pašto vadovai - P. Kuginys, J. Vidutis, J. Vildas, J. Slavinas, J. Juškevičius, M. Plepys. Pastarasis nuo 1932 metų pradžios redagavo dar ir laikraštį „Biržų žinios". Tiesa, vėliau ilgametis Biržų pašto viršininkas (dirbo nuo 1923 m.) savo tarnystę pašto tarnyboje baigė skandalingai.

1936 05 29 Šiauliuose leistas laikraštis „Mūsų kraštas" Nr. 21 rašė: „Panevėžio apygardos teismas išvažiuojamoje sesijoje gegužės 23 d. nagrinėjo Biržuose buvusio Biržų pašto viršininko Plepio bylą. Buvo kaltinamas nuo 1931 m. lig 1934 m. birželio 14 išeikvojęs 46 955 lt ir 1 ct. Paskutiniame žodyje Plepys prisipažino kalbamąją sumą ir namus bei kitą turtą pralošęs kortomis. Teismas nubaudė 6 m. kalėti sunkiųjų darbų kalėjimo ir priteisė Paštų Valdybos civilinį ieškinį".

1931 02 08 „Biržų žinios" rašė: „Persikėlė paštas. Š. m. vasario mėn. 4 d. iš Rotušės į Jansono namus persikėlė paštas. Iki vasaros paštas užims tik pirmąjį aukštą, kuriame yra 9 kambariai. Vasarą bus daromas kapitalinis remontas ir namo patalpos pritaikintos moderniškiems reikalavimams..."

Jansono namas pastatytas 1903 metais. Jame buvo Biržų keturklasė pradžios mokykla, vėliau dalį pastato nuomojo Biržų gimnazijai, kol 1931 m. pasistatė naują pastatą. Tada ir įsikėlė pašto įstaiga, kur 77 metus rūpinasi laiškais, siuntiniais, perlaidomis, mokesčiais, pensijomis ir kitais piliečiams būtinais dalykais.

Dabar planuojamas statyti pašto pastatas bus Rotušės gatvėje.

Dosniausi aukotojai - kandidatai į Seimo narius

Rasa Penelienė
2008-10-09

Antradienio vakarą Biržų pilyje vyko labdaros koncertas, į kurį rinkosi neabejingi krašto istorijai ir kultūros paveldo išsaugojimui biržiečiai.

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja E.Landsbergienė dėkojo atlikėjams.

Vokalinis vyrų ansamblis „Quorum" susirinkusiems parodė programą „Pasivaikščiojimas po renesanso Europą". Italų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir anglų kompozitorių kūrinių klausę biržiečiai, pirkdami bilietus į koncertą, prisidėjo prie galimybių krašto muziejui „Sėla" įsigyti ypatingą eksponatą - knygų tritomį, pažymėtą Tiškevičių bibliotekos ekslibriu. Knygą parengė šv. Morkaus kongregacijos vienuolis benediktinas Bernardas de Montefokon Paryžiuje 1722 m.

Minimali aukos suma (bilieto į koncertą kaina) buvo 10 Lt. Tačiau aukotojai atrodė dosnesni. Per vakarą buvo surinkta 3646 litai. Į anksčiau paskelbtą sąskaitą buvo pervesta 1475 Lt.

„Sėlos" direktoriaus Gintaro Butkevičiaus teigimu, iki trečiadienio buvo paaukota per 5 tūkstančius litų. Dosniausi rėmėjai - kandidatai į Seimo narius. V. Valkiūnas paaukojo 1000 litų, Ž. Savickas - 500 Lt.

Biržų raudonųjų siaubas Kazys Vaišnoras

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-10-02

Rugsėjo 29 dieną sukako 66 metai, kai Petropavlovsko kalėjimo ligoninėje mirė ilgametis Biržų apskrities politinės policijos viršininkas, kuris buvo laikomas kovos su raudonaisiais simboliu. Jis buvo areštavęs ir garsiąją Mariją Kutraitę, kuri vėliau Lietuvai iš Maskvos parvežė „Stalino saulę".

Liucijos Onos Čeponytės ir Kazio Vaišnoro vestuvės. 1930 09 07

Neseniai Biržų krašto muziejuje „Sėla" lankėsi svečiai iš Vilkaviškio Dalia Stanislova Vaišnoraitė - Monkevičienė ir Edmundas Monkevičius.

Ponia Dalia muziejininkams nemažai suteikė žinių, prisiminimų, nuotraukų apie savo tėvelį - specifinės ir stiprėjančiai jaunai Lietuvos valstybei labai reikalingos profesijos atstovą, ilgametį Biržų apskrities politinės policijos viršininką Kazį Vaišnorą.

Kazys Vaišnoras gimė 1902 metų vasario 13 dieną Utenos apskrities Tauragnų valsčiuje, Šeimatyje, gausioje ūkininkų Juozapo Vaišnoro ir Teklės Miškinytės - Vaišnorienės šeimoje. Jis turėjo 3 brolius ir 2 seseris. Baigė vyrų gimnazijos 4 klases. Nepriklausomybės karų metais įstojo savanoriu į pirmąjį pėstininkų pulką, karinę tarnybą baigė 1922 metais antrajame ulonų pulke.

Į Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos Biržų skyrių įstojo 1931 m., apdovanotas savanorio kūrėjo medaliu.

1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, 1923 - 1925 m. dirbo raštininku Vidaus reikalų ministerijoje, žvalgybininku Marijampolėje. 1925 - 1940 m. - Biržų apskrities politinės policijos viršininkas.

1930-aisiais K. Vaišnoras vedė į Biržus atvykusią apskrities mokesčių inspekcijos tarnautoją pasvalietę Liuciją Oną Čeponytę. Vestuvių liudininkais buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos Biržų skyriaus steigėjas, vėliau Kauno JSO vadovas, Kūno Kultūros rūmų referentas Alfonsas Latvėnas, Biržų apskrities komendantūros komendanto padėjėjas kapitonas Antanas Jurgutis ir Jonas Morkūnas. Jaunavedžius sutuokė jaunojo brolis kunigas Edvardas Vaišnoras.

Kazimieras Vaišnoras už savanorio tarnybą gavo žemės Pabiržės valsčiaus Pabiržės kaime. Dar 8 hektarus Balandiškių kaime Ona Vaišnorienė nupirko iš Natalijos Smilgienės. Ten užsodino didelį sodą ir žemę nuomojo Petrui Januliui.

Biržuose Vaišnorai savo namų neįsigijo. Nuomojo Onos Vaišnorienės sesers Apolonijos vyrui Jonui Morkūnui priklausiusio Dvaro gatvės mūrinio namo 16-ojo namo pirmąjį aukštą. Jonas Morkūnas turėjo stalių dirbtuves, gamino baldus.

Vaišnorų šeimoje Biržuose gimė trys vaikai. Vyriausias Algimantas dirbo Dotnuvos Žemdirbystės instituto eksperimentiniame ūkyje statybininku. Rima Vaišnoraitė - Sinkevičienė baigė Vilniaus pedagoginį institutą, iki mirties dirbo mokytoja Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje. Muziejininkų viešnia Dalia Monkevičienė gimė 1940 05 01, baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir šiuo metu dirba Vilkaviškio „Aušros" vid. mokykloje mokytoja.

1943 m. šeimyna dar nežinojo, kad K. Vaišnoras jau miręs. Sūnus Algimantas, dukrelė Dalia, žmona Ona, duktė Rima.

Darbą Biržuose K. Vaišnoras pradėjo gana neramiu laiku - 1925 - 1926 metais. Komunistuojantys ėmė atviriau kelti galvas, iškėlinėti raudonas vėliavas, burtis į įvairias atviresnes ar užmaskuotas kuopeles. Ypatingai jų veikla suaktyvėjo po 1926 metų trečiojo Seimo rinkimų. Juose savo pajėgas stipriai pagerino valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai. Prezidentas K. Grinius valstiečiui liaudininkui M. Šleževičiui pavedė sudaryti naują vyriausybę.

Naujoji vyriausybė vykdė šiek tiek kitokią politiką nei pirmtakai. Buvo atšauktas karo „stovis", panaikintas susirinkimų draudimas, pagal amnestiją iš kalėjimų išleista daug politinių kalinių. Planuojant nebemokėti algų kunigams, nutraukti pašalpas krikščioniškoms organizacijoms, prieš vyriausybės veiklą sukilo opozicionieriai krikščionys demokratai ir jų sąjungininkai.

Suaktyvėjo profsąjungų veikla, padaugėjo streikuojančiųjų skaičius, pagyvėjo ir komunistų pogrindis, kairiųjų organizacijų veikla. „Biržų žinios" Nr. 32 1926 09 19 rašė: „Bolševikai nekliudomai ruošiasi. Biržų socialistinio jaunimo vardu š. m. rugsėjo mėn. 5 d. buvo suruoštas mitingas, kuriame apaštalas p. D. graizdėjo visokių nesąmonių ir biaurių demagogijos šmeižtų. Dergė valdžią ir visą visuomenę".

„Apaštalas D." toliau tęsė savo darbą. „Biržų žinios" 1926 11 14 Nr. 39 praneša: „Komunizmo apaštalai dirba... Rusų begalinio ir iki šiol neišbrendamo vargo kūrėjai labai drąsiai ir atvirai pradeda per savo agentus varyti žmonijai pragaištingą darbą ir pas mus, Lietuvoje. Štai pereitą sekmadienį, lapkričio mėn. 7 d. p. Daubaras mitingavo, darydamas platų pranešimą apie Rusijos proletariato laimėjimus... Jo klausės ir karštai jam pritarė apie 200-300 darbininkų, žydelių ir įvairaus plauko „bedarbių"...

1926 12 12 „Biržų žinios" informuoja: „Komunistinio internacionalo apaštalas p. Daubaras š. m. gruodžio mėn. 5 d. Vasiliausko salėje vėl su didžiausiu įnirtimu atakavo Lietuvos valdžią, „buržujus" ir visą eilę Biržų inteligentų dėl varžymo tarnaičių laisvės, nepalankumo bedarbiams ir t. t..."

Visam šitam pabaigą padarė 1926-ųjų karinis perversmas, kada į valdžią atėjo prezidentas A. Smetona.

Kazys Vaišnoras politinės policijos viršininku dirbo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. ir tapo savotišku kovos su raudonaisiais simboliu. Per jo rankas perėjo visi žinomesni 3 - 4-ojo dešimtmečio komunistuojantys veikėjai. Biržuose buvo areštuoti komunistai Izidorius Zutkis, Marija Kutraitė, iš viso 10 asmenų. Beje, M. Kutraitė vėliau išgarsėjo - 1940 metais su vadinamojo Liaudies Seimo delegacija vežė į Maskvą prašymą priimti Lietuvą į Tarybų Sąjungą ir parvežė iš ten „Stalino saulę".

1936 - 1937 m. Biržuose buvo susekta ir nuteista komjaunuolių organizacija, 4 nariai ir sekretorius Antanas Mikonis. K. Vaišnoro darbo Biržuose metu buvo nuteista 15 komjaunuolių.

Okupavus Lietuvą, K. Vaišnorą 1940 metų spalio 22-ąją areštavo Lietuvos TSR Panevėžio NKVD. Jis kaltintas darbininkų klasės revoliucinio judėjimo ir komunistų partijos veiklos persekiojimu, susidorojimu su komjaunuoliais ir komunistais pogrindininkais Lietuvoje. Kitas kaltinimas - atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje skelbė antisovietinę agitaciją, pranašavo jos pabaigą užėjus fašistinei vokiečių kariuomenei. Šią veiklą tęsė tarp kalinių. Kaltinimo išvados pateiktos 1942 metų vasario 11 dieną Petropavlovsko mieste Kazachijoje.

Nuteistas sušaudyti K. Vaišnoras mirė nuo išsekimo Petropavlovsko kalėjimo ligoninėje 1942-ųjų rugsėjo 29 dieną.

Nelengvai gyvenimas susiklostė ir jo žmonai Onai. Šeima nebuvo ištremta, nes visą laiką slapstėsi. Ona Vaišnorienė devynis mėnesius gyveno Zarasuose ir dirbo mokesčių inspekcijoje. Vaikai gyveno su jos motina Biržuose. 1945 m. šeima išsikėlė į Pasvalį pas tėvus.

1949 m. O. Vaišnorienė su vaikas išsikėlė į Dotnuvą - Akademiją, kur jai ypač padėjo Bandymų stoties direktorius Petras Vasinauskas. Ją įdarbino kasininke, suteikė šeimai gyvenamąjį plotą. Įsteigus Žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą, O. Vaišnorienė iki 70 metų dirbo žemdirbystės skyriuje sekretore. Buvo gerbiama ir mylima bendradarbių, pasižymėjo didele tolerancija. Ilgamečio Biržų politinės policijos viršininko K. Vaišnoro našlė Ona mirė 1992 m. vasario 24 d., palaidota Dotnuvos - Akademijos Gėlainių kapinėse.

Biržų muziejininkai dėkingi gerbiamai Daliai Monkevičienei už dar vieną papildytą Biržų krašto istorijos puslapį, atskleistus faktus apie valstybės tarnybą stiprinant ir apsaugant jauną Lietuvos valstybę.

 

Sakralinės muzikos valanda - kvietimas atverti širdis

Alfreda Gudienė
2008-09-30

Gražaus šių metų rudens erdvę užpildę politinės nuotaikos persikėlė ir į šventoves. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skelbiamas ir platinamas Lietuvos Vyskupų konferencijos laiškas, kviečiantis prieš rinkimus, spalio 5 - 12 dienomis į maldos ir susikaupimo aštuondienį.

Vargonininkė R.Marcinkutė - Lesieur dėkojo klausytojams ir klebonui D.Tubiui už šiltą priėmimą.

„Tik Viešpats gali padėti mums įveikti savo žmogiškąjį silpnumą, suteikti išminties ir įžvalgumo, idant tinkamai apsispręstume ir paklotume gerus pamatus artimiausių metų šalies gerovei. Nuoširdžiai apsvarstykime, ar mūsų politinių sprendimų motyvai pagrįsti teisingumu, solidarumu su silpnaisiais ir atsakomybe už dvasinį tėvų paveldą", - rašoma tikintiesiems.

Gražus sutapimas - pakylėti širdis, į jas įsileisti iš tylos gimstančius, sąžinę ir meilę budinančius garsus sekmadienį bažnyčioje kvietė ir tarptautinio vargonų muzikos festivalio dalyviai.

Rokiškyje organizuotas IX - asis tarptautinis vargonų muzikos festivalis, skirtas čekų muzikui, pedagogui, vargonininkui Rudolfui Lymanui, „kliudė" ir Biržus. Po Sumos mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skambėjo Sakralinės muzikos valandos „Atverkime širdis" programos kūriniai.

J. S. Bach, A. Klovos, B. Marcello, G. F. Haendel, A. Caldara ir C. Frank kūrinius vargonams, balsui ir trombonui atliko tarptautinių konkursų laimėtoja vargonininkė Renata Marcinkutė - Lesieur, kamerinių koncertų rengėja ir dalyvė dainininkė Raimonda Janutėnaitė ir respublikinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikantas Mindaugas Valaitis (trombonas).

Edukacinę programą vedė, apie vargonus pasakojo vargonininkė R. Marcinkutė - Lesieur.

Nuo Kirkilų ežerėlių iki Skaistkalnės bažnyčios rūsių

Antanas Seibutis
2008-09-30

Turizmo dieną muziejininkai pakvietė pakeliauti po Biržų kraštą.

„Kiek atvyko jūsų iš Biržų, tiek žmonių susirenka sekmadienį į Skaistkalnės bažnyčią", - sako germaniškietis Augustas Skadinis.

Rindaugų dvaras ir palivarkas

Į tradicinį renginį šeštadienį rinkosi seni ir nauji muziejininkų draugai, norintys geriau pažinti savąjį kraštą. Pirmasis kelionės tikslas - Kirkilų karstinės kilmės ežerėliai. Kol keliauninkai žavėjosi ežerėliais, muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius plačiau papasakojo apie jų atsiradimą, unikalumą ir būtinybę tokius objektus saugoti.

Toliau kelias vingiavo pro Sodeliškius, Legailius iki Rindaugų dvaro ir palivarko. Jau 1645 m. Juzefo Naronovičiaus - Naronskio darytame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje, kunigaikščių Radvilų valdų plane yra pažymėti „Ryndawgi" - kelios sodybos, tačiau nepažymėta, kad tai dvaras ar palivarkas.

1828 - 1829 m. Pabiržės katalikų parapijos gyventojų sąrašų knygoje „Status animarum" Rindaugų dvaro savininkais įvardijami evangelikų liuteronų tikybos Kšyštofas Harenas su žmona. Harenai minimi ir vėlesniuose sąrašuose.

Po baronų Harenų, kurie yra palaidoti Rindaugų ir Kuldūnų kapinėse, dvarą valdė Prusenas. Kipras Bielinis knygoje „Dienojant" apie XIX a. pabaigos Rindaugų dvarą rašė: „Savotiškesnė buvo Rindaugų dvaro, mūsų kaimyno, istorijėlė. Dvaras, ką bylojo jo pavadinimas, be abejonės, praeityje priklausė kuriam nors Lietuvos didikui. Mūsų laikais jį buvo pirkęs latvis, eilinis Kuršo ūkininkas Prusenas. Šis netituluotas dvarininkas Rindaugų 300 dešimtinių dvarą dalimis maždaug po 30 dešimtinių išnuomodavo savo tautiečiams, apsigyvenusiems buvusiuose dvaro kumetynuose".

Rindaugų dvaras buvo parceliuojamas 1931 m. Iš viso dvare buvo 245,18 ha žemės, savininkui Edmundui Prusenui palikta 132,15 ha.

Rindaugų dvaro pastatų nėra išlikę. Išlikęs parkas apleistas, jame dar galima surasti tvenkinių, pastatų pamatų liekanų. Paskutinis pastatas - tvartas, priklausęs kolūkiui - sugriautas 1994 metų pabaigoje. Klaikiai atrodo ir Rindaugų kapinaitės.

Rindaugų palivarko pavadinimas minimas Pabiržės katalikų bažnyčios parapijos 1854 m. gyventojų surašymo knygoje. Vėliau, anot jau minėto Kipro Bielinio, „pats Prusenas valdė atskirą 90 dešimtinių palivarką ir jame ūkininkavo, neduodamas kitiems geresnio ūkininkavimo pavyzdžio".

Nepriklausomos Lietuvos laikais keletas žmonių nupirko žemę iš Mažųjų Rindaugų savininkės Lidijos - Alvinos Bertos Muižek Brauer, vienas jų - Andrius Strelčiūnas. Dabar buvusio Rindaugų palivarko namuose gyvena Andriaus Strelčiūno duktė Danutė Strelčiūnaitė.

 

Danutė Strelčiūnaitė: „Pataikiau ant tremties"

„Mano tėvelis Andrejus Strelčiūnas gimė 1874 m. Jis 1927 m. iš Rindaugų savininko Pruseno dukters, gyvenusios Bauskėje, nusipirko per 30 ha žemės. Mūsų  sodyba pastatyta 1887 m., apie tai liudija namo pamate įmūrytas akmuo su skaičiais. Šeimoje dar buvo mama Adelė Strelčiūnienė (1899 - 1957), vaikai Pranciškus (1922 - 2001), Pranciška Strelčiūnaitė - Grubinskienė (1920 - 1991) ir aš.

Tėvelis 1931 m. mirė, tad ūkiu rūpinosi mama su vaikais. Aš 1948 m. baigiau Biržų gimnaziją ir nuo rugsėjo iki kitų metų pavasario dirbau Kupreliškio mokykloje pradinių klasių mokytoja. Pasibaigus mokslo metams, grįžau į namus atostogų ir kaip tik „pataikiau" ant tremties. Į Krasnojarsko krašto Taišeto rajoną išvežė mane, mamą ir brolį. Sesuo jau buvo ištekėjusi ir gyveno kitur.

1958 m. grįžau į tėviškę, Legailių vidurinėje mokykloje 11 metų dirbau sekretore, vėliau jau aštuonmetėje mokykloje dirbau valytoja. 1991 m. kartu su sesers šeima susigrąžinome tėvelio žemę", - pasakojo D.Strelčiūnaitė.

 

Suosto ir Germaniškio bažnyčios

Po Rindaugų kelias vedė į Suostą, kur keliauninkai pasigrožėjo naujais šventoriaus vartais, apžiūrėjo naujai atstatytą bažnyčią, prisiminė knygnešį Jurgį Bielinį, Mariją ir Antaną Chodakauskus, rindaugiškius Adelę ir Andrių Strelčiūnus ir kitus, palaidotus šventoriuje.

Germaniškyje keliautojų laukė Augustas Skadinis, papasakojęs Germaniškio koplyčios istoriją. Iš Germaniškio keliauninkai patraukė pėsčiomis pas „braliukus" latvius bažnyčios ir barono Korfo dvaro rūmų apžiūrėti.

 

Skaistkalnės bažnyčios rūsiuose

Skaistkalnės bažnyčia - savotiška katalikybės salelė šioje Latvijos dalyje, kur vyrauja evangelikų liuteronų tikėjimas. Jau bažnyčios papėdėje matyti iš gėlių pasodinti skaičiai 519 - tai Skaistkalnės gyvenimo metai. Bažnyčioje keliauninkus sutiko klebonas vienuolis iš Lenkijos, kuris trumpai papasakojo bažnyčios, kuriai jau daugiau kaip 300 metų, istoriją, parodė stebuklingąjį Marijos paveikslą ir pakvietė trumpai maldai.

Apžiūrėję įspūdingą bažnyčią, keliautojai buvo pakviesti į jos rūsius, kur stovi uždari ir atviri karstai su bažnyčiai nusipelniusių žmonių palaikais. Dėl labai geros ventiliacijos, tinkamos temperatūros jie ne sunyko, o tapo tarsi mumijomis.

Vėliau keliauninkai pasuko prie buvusių barono Korfo dvaro rūmų, kuriuose įsikūrusi Skaistkalnės mokykla. Pasigrožėję šimtamečiu naujoviškai atrodančiu pastatu, keliautojai su latviškomis lauktuvėmis grįžo į gimtuosius Biržus.

Dviratininkai skelbė iššūkį klimato kaitai

Kęstutis Slavinskas
2008-09-30

Sekmadienį pusšimtis biržiečių dalyvavo dviračių žygyje į Kirkilų kaimą. Taip pat pažymėta Europoje propaguojama diena be automobilio.

Giedrės Visockienės (dešinėje) surengtame žygyje dalyvavo pusšimtis dviratininkų.

Prie Kirkilų kaime esančių karstinių ežerėlių biržiečius pasitiko etnografinio ansamblio „Siaudela" nariai ir svetingosios kaimo bendruomenės šeimininkės. Kol biržiečiai grožėjosi vaizdingu kraštovaizdžiu, ant laužo virė žuvienė ir buvo kepami blynai. Renginio dalyviai buvo pakviesti parodyti išmonę - iš rudeniškų lapų surinkti gražiausią puokštę. Biržų regioninio parko direktoriaus Kęstutis Baronas skaitė paskaitą apie klimato kaitos įtaką gamtai.

Nuobodžiauti neleido ir etnografinio ansamblio muzikantai. Jie ne tik koncertavo, bet ir atvykėlius dar mokė liaudiškų šokių. Laikas taip greitai ėjo, kad renginio dalyviai nebespėjo dalyvauti Biržų turizmo informacijos centro direktorės Giedrės Visockienės suruoštose atrakcionuose ir rungtyse.

„Šiais metais dienoje be automobilio nusprendėme biržiečius supažindinti su Kirkiluose esančiu turizmo objektu. Daug biržiečių dar nėra apsilankę Kirkiluose, o dviratininkų žygio dalyviai prisipažino nesitikėję išvysti tokio gamtos grožio ir sulaukti tiek malonių akimirkų", - pasisekusiu renginiu džiaugėsi Giedrė Visockienė.

Biržų sporto mokyklai - 55

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-09-23

Pirmosios sporto mokyklos Lietuvoje įkurtos 1951 metais. 1953-aisiais atsirado dar penkios. Tų metų rudenį buvo įsteigta ir Biržų rajono liaudies švietimo skyriaus vaikų sporto mokykla.

Sporto mokykloje šachmatų žaidimo paslapčių mokė ir neseniai miręs A. Paužolis.

Vadovu buvo paskirtas Mykolas Styra, o treneriais - Algis Mukas, Audra Mukienė, Albertas Nutautas, Vitalija Nutautienė. Pirmas trenerių tarybos posėdis įvyko 1953 metų spalio 17 dieną.

Sporto mokykloje buvo sukomplektuotos krepšinio, gimnastikos, lengvosios atletikos sekcijos ir grupės. Vasarą dar turėjo būti kultivuojamas sezoninis plaukimas. Treneriai fizinio lavinimo pamokų turėjo ir kitose mokyklose.

Sporto mokyklos veiklos pradžia buvo sunki - įstaiga neturėjo savo patalpų. Jai buvo priskirtas buvusios ligoninės pastatas, iš kurio po karo buvo likę net ne visos sienos.

Pirmosios treniruotės vykdavo mokyklose, kuriose dirbo treneriai, piliakalnio salėje, lauke. Visi administraciniai reikalai buvo tvarkomi dabartinėje gimnazijoje, kur mokytojavo M. Styra. Tačiau lapkričio mėnesį mokykloje jau treniravosi 170 mokinių.

M. Styra direktoriumi buvo iki 1958 metų. Jo pagrindinis rūpestis ir laimėjimas - tai 1956 - 1957 metais suremontuotas ir pritaikytas sporto reikmėms ligoninės pastatas, kuriame ir dabar įsikūrusi Sporto mokyklos administracija.

1958 m. direktoriumi tapo mūsų garsus krepšinio treneris, dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas. Vėliau jam dirbant sporto komiteto pirmininku, mokyklai vadovavo V. Brilius, I. Garastienė. Nuo 1979 metų Biržų sporto mokyklai vadovauja Algirdas Kriaučiūnas.

Prieš 80 metų pradėtas tiesti plentas Parovėja - Biržai

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-09-20

1928 08 26 „Biržų žinios"rašė: „Parovėja - Biržai - Panevėžys plentas pradėtas dirbti.

Vietomis ant vieškelio privežta daug žemių ir molio, taip kad ūkininkai per molinę persikėlę, klausia darbininkų - ar toks būsiąs plentas? Jeigu dabar per „naują plentą" nebegalima išvažiuoti, tai kas bus rudenį, pavasarį".

Vėliau skeptikams teko prikąsti liežuvį - viskas buvo daroma pagal geriausias to meto technologijas. XX a. pradžioje - XX a. viduryje plentu buvo vadinamas kelias su tvirta skaldos, žvyro, akmenų grindinio - danga.

Šioje veikloje Biržų apskrities savivaldybė tapo tarsi naujų darbų iniciatore - nutarė nutiesti plentą nuo Biržų iki Parovėjos. Tai gana svarbus mūsų krašto kelias. Nuo Parovėjos žmonės keliauja į Medeikius, toliau į Nemunėlio Radviliškį, kitomis kryptimis į Papilį, Spalviškius, Biržų girios link.

Tai buvo bene pirmas plentų tiesimo Lietuvoje pavyzdys, kada darbus vykdė savivaldybė. Apskrities valdybos nariams, apskrities viršininkui Vladui Rozmanui daug kartų teko lankytis Kaune, kol vyriausybė davė lėšų plento statybai.

1928 metais kelias buvo pradėtas tiesti. Oficialiai darbams vadovavo Biržų apskrities savivaldybė, tačiau ji nurodė Biržų miesto savivaldybei ir Biržų valsčiui pristatyti beveik visą akmens medžiagą.

Iš pradžių buvo atliekami žemės darbai, pilamos kelio sankasos, vėliau gabenami akmenys. Darbininkai vietoje juos trupindavo, skaldydavo ir skalda jau buvo pilama ant sankasos, vėliau volais, tempiamais pakinkytų arklių, kelią voluodavo. Kadangi juos būdavo labai sunku apgręžti, tai pakinkymai būdavo pritaisomi iš abiejų volo pusių. Nuvažiavus į vieną pusę, arklius perkinkydavo ir tada grįždavo atgal. Darbai tęsėsi ir 1929 metais.

Papilio kultūros namai minėjo jubiliejų

Rokas Januševičius
2008-09-20

Rugsėjo tryliktosios popietę pro ąžuolų vainikais papuoštas duris į Papilio kultūros namus rinkosi būriai saviveiklininkų, ištikimiausi jų gerbėjai, buvę kultūros namų darbuotojai, garbūs svečiai. Čia vyko graži jubiliejaus šventė, nes Papilio kultūros namai jau sulaukė šešiasdešimtojo savo gimtadienio.

Scenoje - jaunosios papilietės, atlikusios senųjų laikų šokį.

Simbolinę šventės ugnį įžiebė iš Papilio kilęs ir jaunystėje daug laiko scenoje praleidęs literatas Valentinas Dagys. Renginio vedėja Dalė Jonaitienė kvietė visus sušilti prie ugnies, o širdies šiluma ir gerumu pasidalyti su kitais.

Nuolatinis kultūros namų svečias, žiūrovas ir pagalbininkas Papilio parapijos klebonas Virgilijus Liuima sakė, kad netikri dalykai tikroje kultūroje neprigyja ir visiems, kuriantiems Papilio kultūrą, linkėjo autentiško ir gražaus bei kilnaus išradingumo.

Papilio seniūnijos seniūnas Gediminas Arnašius įteikė padėkos raštus aktyviausiems saviveiklininkams.

Buvęs rajono kultūros skyriaus vedėjas Juozas Enskaitis prisiminė tuos, kurie vadovavo saviveiklininkams prieš trisdešimt metų. „Kultūrinis gyvenimas lyg banga - tai kyla, tai leidžiasi", - sakė J. Enskaitis ir linkėjo papiliečiams visada būti bangos viršūnėje.

Biržų kultūros centro direktorius Romualdas Lesevičius bei savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė gyrė kultūros namų darbuotojų Valerijos Puodžiūnienės ir Vigilijos Macienės išradingumą, padėkų sulaukė ir būrys jaunų bei vyresnių saviveiklininkų.

Gausiomis ovacijomis žiūrovai pasitiko tuos, kuriems scena buvo gyvenimas, o gyvenimas - scena. Tai Papilio kultūros perlai - ilgametė kultūros namų direktorė Birutė Žukauskienė, garsus muzikas ir dirigentas Vytautas Četkauskas bei buvęs aktyvus saviveiklininkas, fotografas ir literatas Valentinas Dagys.

B. Žukauskienė prisipažino, kad Papilio kultūra ją sužavėjo dar 1953 - aisiais sutinkant Naujuosius metus. „Išsižiojau, prilipau prie sienos ir palikau čia iki smerčiaus, kai pamačiau kokios nuostabios kaukės ir kokie įspūdingi vaidinimai vyksta", - pasakojo kultūrinio darbo veteranė. Ji šiltai prisiminė šviesios atminties Eleną Mikelėnaitę, kuri buvo teatrinės veiklos įkvėpėja.

Prisiminimais dalijosi V.Četkauskas, B.Žukauskienė ir V.Dagys.

V. Dagys papasakojo apie gausiausią vienu metu į sceną įkopusį saviveiklininkų būrį, kurį suvienijo jauna ir energinga kultūros darbuotoja Genovaitė Dainytė - Kvedaravičienė. Ansamblyje buvo 30 dainininkų, 16 šokėjų ir tiek pat muzikantų.

Vytautas Četkauskas su nostalgija prisiminė Papilio krašto žmonių entuziazmą, kai į jo suburto choro repeticijas žmonės klampodavo po 4 kilometrus ir dar daugiau. Svečias prisiminė kaip Papilyje laikė dirigavimo egzaminą, gerų žodžių negailėjo kalbėdamas apie egzamino komisijos pirmininką šviesios atminties Joną Karosą. „Šiame krašte gimė sutartinės, užrašyta daugybė melodijų", - dar kartą prisimindamas papiliečių dainingumo tradicijas kalbėjo V. Četkauskas. Jis sodriu balsu užvedė:

„Kalnai čia dainavo,

Upeliai klegėjo,

Kai aš čia mažutis žaidžiau"...

* * *

„Tie patys kalneliai

Šilai, uogienojai,

Tik aš nebe tas jau esu", - pritarė visa salė senos Papilio krašto dainos žodžiais.

Lina Milišiūnaitė - Palšienė kalbėjo apie aukštą anų laikų jaunimo kultūrą, mat vakarėlių metu merginos atsisakydavo eiti šokti su vaikinu, kuris nenusiima kepurės arba yra „su kvapeliu". Ji džiaugėsi sutikusi E. Marciukaitę, L. Vyšniauskienę, V. Kavoliūnienę, kurios daug laiko ir širdies atidavė saviveiklai.

Šventės metu sveikintojus nuolat keitė puikūs saviveiklininkų pasirodymai. Jiems dabar „diriguoja" dvi kultūros darbuotojos. Valerija Puodžiūnienė vadovauja etnografiniam ansambliui, retro stiliaus grupei, inicijuoja teatrinę veiklą. Vigilija Macienė kultūrinį darbą dirba 13 metų. Vos pradėjusi veiklą ji subūrė pop chorą „Drugelis", kurio pirmieji dainininkai jau seniai užaugo. Dabar „Drugelio" veikloje dalyvauja trijų skirtingų amžiaus grupių vaikai ir jaunimas, kurie ne tik dainuoja, groja, šoka, bet ir stato muzikinius spektaklius. V. Macienė vadovauja ir garsiajam moterų kvartetui.

Renginio organizatoriai stengėsi nepamiršti visų, kurie prisidėjo prie Papilio kultūrinio gyvenimo kūrimo. Neliko nepastebėtas ir už žiūrovų nugarų užsiglaudęs buvęs kultūros darbuotojas Aleksandras Gailiūnas, papiliečių švelniai vadinamas Aliuku.

Papilio bendruomenės pirmininkė Audronė Vilimienė nuoširdžiai padėkojo kultūros darbuotojams už pasišventimą ir įspūdingą renginį, o „Širvėnos" kapelos muzikantų melodijos šventės dalyviams dar ilgai neleido skirstytis.

 

Per atlaidus - naujųjų vartų šventinimas ir senosios giesmės

Aloyzas Skėrys
2008-09-18

Rugsėjo 14 dieną Suosto parapijoje švęsti Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Iškilmės, prasidėjusios Rožinio malda, simbolizavo vienybę su lietuvių tautos švente, skirta Švč. M. Marijos Apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui. Rožinio malda neatsiejama nuo tikinčiojo gyvenimo, išreiškianti didžią pagarbą Jėzui Kristui per Jo Motiną Mariją.

Atlaidai - kaip sielos ir vienybės šventė - sukviečia parapijiečius, svečius, kraštiečius.

Prieš šv. Mišias pašventinti naujai restauruoti Suosto šventoriaus vartai. Atlaidų svečias Biržų šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Dalius Tubys, džiaugdamasis suostiečių entuziazmu, kvietė nuolat ateiti prie tikėjimo šaltinio ir tapti gyvais tikinčiaisiais.

Pamokslo metu dvasininkas akcentavo tikėjimo kaip gyvenimo pagrindo svarbą, liudydamas žmonių ir savo patirtis. Kunigas atvirai kalbėjo apie pašaukimą, atsiliepimą į Viešpaties kvietimą, kasdienį tikėjimo liudijimą savo aplinkoje, Kryžiaus svarbą žmogaus gyvenime.

Apeigų metu ir per Eucharistiją giedojo Suosto bendruomenės choras ir Utenos Senosios muzikos ansamblis „Vox animae" (vad. Virginija Šeduikienė), padovanojęs susirinkusiesiems XV - XIX amžiaus giesmes senąja lietuvių, lotynų, rusų kalbomis.

Suosto parapijos klebonas kun. Andrius Šukys džiaugėsi gausiu būriu susirinkusiųjų, dėkojo svečiams, kvietė sekmadieniais rinktis Suosto parapijos maldos namuose - Suosto bažnyčioje, Germaniškio ir Žvejotgalos koplyčiose.

Ansamblyje iš Utenos „Vox animae" gieda ir Suosto parapijos klebonas kun. Andrius Šukys.

Per du šimtus parapijiečių ir svečių po iškilmingų šv. Mišių klausėsi ansamblio „Vox animae" atliekamų giesmių, džiaugėsi „Šiaurės rytų" išleistų publikacijų apie Suosto parapiją priedu, svečiuose ar namuose bendravo prie vaišių stalo.

 

...Už žuvusį Nepriklausomybės kovose nepasimeldėm

Jonas Dagilis,
kraštotyrininkas
2008-09-16

Paminklo žuvusiems kovose už Lietuvos Nepriklausomybę kopija (Birutė) mane domina tiek, kad akmeninėje plokštėje nesunkiai galima perskaityti pavardes tų, kuriems paminklas buvo skirtas - žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Pamaldos Juodžionių kapinėse.

Pirmoje pastraipoje penktas iš viršaus įrašytas puskarininkis Jonas Kliauga.

Istoriniuose šaltiniuose J. Kliauga, kaip savanoris, minimas nuo 1918 metų. Žuvęs 1926 metais, palaidotas Juodžionių kapinėse. Deja, kapinėse, kurios prieš rugsėjo 30-ąją buvo sutvarkytos, paženklinto savanorio kapo neradome. Yra Kliaugų kapavietės, bet keliolika neįvardintų. Po kuria atgulęs savanoris - tik spėlionės.

Žvarbokam vėjui pučiant kapinių šventės metu pamaldose dalyvavo apie šimtą žmonių, iš jų nemažai prašė prisiminti konkrečius savo artimuosius, palaidotus Juodžionių ir kitose kapinėse. Tarp įvardytų asmenybių Jonas Kliauga nebuvo paminėtas. Nepelnytą skriaudą iš dalies sušvelnino dvasininkas R. Stankevičius, pakviesdamas pasimelsti ir už jo nepaminėtus velionis. Bet tai mažoka.

Belieka kreiptis į „Šiaurės rytų" skaitytojus. Gal kas iš savo senelių, tėvų pasakojimų žino, kurioje kapinių dalyje palaidotas savanoris?

Savanoris Jonas Kliauga - ne vienintelė nepelnytai nustumta užmarštin asmenybė. Žinomi atvejai, kad istorinių asmenybių kapavietės užlaidotos, kitaip sunaikintos ir jų atstatyti neįmanoma. Pasvarstykime, ar tokiais atvejais netiktų kapinėse pastatyti bent kuklų lauko akmenį su lakonišku užrašu. Minėtu atveju tai gali būti: „ŠIOSE KAPINĖSE PALAIDOTAS SAVANORIS pusk. JONAS KLIAUGA, ŽUVĘS 1926 m.".

Kieno pareiga to imtis?

Biržiečių tapytojų paveiksluose - vasaros spalvų įvairovė

Gražina Dagytė
2008-09-13

Praėjusį trečiadienį Biržų pilies menėje atidaryta Biržų dailininkų grupės „8+"kūrybinių darbų paroda.

Aštuntus metus gyvuojanti dailininkų grupė „8 +" biržiečius kviečia į naują kūrybos darbų parodą.

Aštuntus metus gyvuojantis menininkų būrys šįmet praturtėjo dviem debiutantėmis. Į grupę priimta buvusi biržietė Inga Kaminskaitė, interjero apipavidalinimo ir floristikos specialistė, šiuo metu gyvenanti Kaune. Žiūrovus sustoti vertė visi jos darbai, bet ypatingo dėmesio sulaukė paveikslas „Mano Lietuva". I. Kaminskaitė prisipažino prie jo plušėjusi ne vieną savaitę. „Norėjau Lietuvą pavaizduoti kaip užgimstantį kūdikėlį", - prisipažino autorė.

Profesionalų būrį papildė ir dizainerė, „Portfolio" galerijos įsteigėja, Lietuvos dailės akademijos auklėtinė Lijana Judickaitė. Parodoje paveikslus eksponavo ir jau biržiečiams žinomi kraštiečiai kūrėjai - Vidmantas Jažauskas, Jūratė Pranciliauskienė, Egils Skuja, Sandra Sukarevičiūtė, Sonata Vasyliutė - Čepukėnienė bei Irena Vegienė.

Grupės vadovas V. Jažauskas pastebėjo, jog šį kartą darbai labai spalvingi, vasariški, kupini atostogų prisiminimų. Pasak menininko, žodžiais negalima išsakyti to, ką galima pajusti, išgyventi užsukus į parodą. Grupės darbai bus eksponuojami visą mėnesį, todėl pakaks laiko visiems, panorusiems susipažinti su naujomis kūrėjomis bei pasigilinti į kitų tapytojų paveikslus.

Kai kurie žiūrovai atviravo, jog šį kartą žiūrint į biržiečių tapybos darbus norisi deklamuoti poetų eiles apie visom spalvom sužydusias pievų gėles.

Kuo geriau kūryboje save išreikšti, reprezentuoti mūsų kraštą, o žiūrovus mokyti suprasti gėrį menininkams linkėjo „Sėlos" muziejaus ir Biržų valdžios atstovai.

Nuo paveikslų galerijos iki širdžių puotos

Kunigo Andriaus Šukio sekmadienio tarnystė neapsiriboja Nemunėlio Radviliškiu. Suosto parapijos tikintieji noriai kviečiami į šv. Mišias, šventes, susibūrimus. Apie pastarosios parapijos pokyčius kalbamės Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaidų išvakarėse.

Kunigas Andrius Šukys: „Koplyčia nėra paveikslų galerija ar nereikalingų sendaikčių surinktuvė".

- Kunige Andriau, Jūs gyvenate Nemunėlio Radviliškyje. Nuolat būnate ir Suoste. Ar ne per didelis darbo krūvis?

- Abi parapijos yra nedidelės tikinčiųjų skaičiumi. Pirmaisiais metais daugiau dėmesio skyriau Nemunėlio Radviliškio parapijai. Begalę laiko nusinešė buitiniai dalykai. Ne viskas dar padaryta, kad galėtume sakyti: „Tvarka kaip bažnyčioje".

Esu keletą kartų matęs nusivylusius suostiečių veidus, kad jiems skirta per mažai dėmesio. Stengsiuos pasitaisyti. Daug planų ir darbų laukia ateityje. Tik duok, Dieve, sveikatos ir sutarimo.

 

- Suosto parapijoje yra net trys maldos vietos. Ar ne per didelė prabanga tokiai mažai parapijai?

- Aptarnaujama parapija paprastai yra savarankiškesnė ir labiau besistengianti. Nei vieni žmonės manęs neužkrovė statybos, vadybos ar raštvedybos darbais. Jei kokį darbą sugalvoja, klausia nuomonės ir savarankiškai susitvarko su užduotimi.

Taip jau atsitiko, kad vos ne kiekvienas kaimas turi maldos vietą. Tai nėra labai teigiama, nes vieningos bendruomenės nesubursi.

 

- Jei jų kaime nėra sekmadienį šv. Mišių, ar tikintieji atleidžiami nuo sekmadieninės pareigos?

- Sykį klausiau, kodėl parapijiečiai neatvažiuoja į kitą koplyčią ar bažnyčią, jei jų kaime nėra pamaldų. Gal jie turi išskirtinį „blatą" pas Viešpatį ir atleisti nuo kassekmadieninių Mišių? Žmonės atpranta judėti, susitikti, važiuoti vieni pas kitus. Kaltina, kad vežančių autobusų nebeliko, o kai pasiūlai samdytis, staiga visi tampa „mašiniuoti".

 

- Atgavus Nepriklausomybę Žvejotgalos mokykloje atidaryta koplyčia. Tuomet atrodė, kad minios plūs į bažnyčias. Kaip yra dabar?

- Tačiau laikui bėgant situacija kito: tikinčiųjų skaičius mažėjo. O be to ir liturgijos šventimo iškilmingumas kitoks, viskas blankiau. Reikia burtis į pagrindinę parapijos bažnyčią.

 

- Vyskupas J. Kauneckas Suosto bažnyčios konsekracijos metu sakė: „Naujoji bažnyčia tapo paminklu ne tik ją atstačiusių žmonių ryžtui, bet ir J. Bieliniui". Ar tai kilnus žmonių siekis?

- Suoste gyvena labai mažai žmonių. Net mokykla šiais metais uždaryta. Rodydami ryžtą ir tikėjimą, turime į bažnyčią rinktis ne tik du ar tris kartus per metus, bet visada esant galimybei. O paminklus mūsų tautos didvyriams, anot vieno kolegos, galime statyti ir pigesnius, ir paprastesnius.

 

- Koks turėtų būti parapijinis gyvenimas?

- Visi turėtume susirinkti į vienus maldos namus, kad nebūtų jokių atskirų susiskaldžiusių stovyklų. Mažose bendruomenėse mėgstama rūšiuoti žmones: šis - toks, anas - kitoks. Ir dažnai tai daro save tikinčiais laikantys žmonės. Jei taip „mylinčiai" priimsime žmones (ypač jaunus), bažnyčia tuštės ir taps tik paminklu.

 

- Kodėl pertvarkėte presbiterijas, atsisakėte paveikslų, begalės kryžių ir t. t.

- Visi, kurie projektuoja, stato, įrengia koplyčias ar bažnyčias turi žinoti, kad yra liturginės komisijos nuorodos, kurių reikia laikytis. Koplyčia nėra paveikslų galerija ar nereikalingų sendaikčių surinktuvė.

 

- Lankymasis šeimose paprastai būna prieš Kalėdas. Jūs tą darėte besibaigiant vasarai?

- Susitikti su žmonėmis vasarą - irgi tinkamas metas. Miela buvo bendrauti, diskutuoti, atsakyti į svarbius klausimus. Visiems priminiau pareigą - nepamiršti sekmadienių. Neužtenka tik materialių dalykų. „Žmogus gyvas ne vien duona...", kad pajaustų širdies kaip Dievo ir žmogaus susitikimo puotą. Ligoniams ir vyresniojo amžiaus žmonėms - tai puiki proga švęsti sakramentus. Artimieji ar globos įstaigų vadovai turi pasirūpinti, kad žmonėms būtų pasiekiamas kunigas, ypač prieš metines šventes.

 

- Kokios ateities vizijos Suosto parapijoje?

- Tikiuosi kaimų bendruomenių bendradarbiavimo su parapija, rengiant pokalbių ir diskusijų popietes, bendras šventes.

Planuojamas įkurti bent vienas Gyvojo Rožinio draugijos būrelis ir suburti naujas Parapijos Pastoracinę ir Ekonominių reikalų tarybas, kurių užduotis - kviesti žmones, aktyviai padedant ir tvarkant svarbius parapijinius reikalus.

Kalbino Aloyzas Skėrys

Suosto parapija: keletas istorijos štrichų ir dabartis

Suosto šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapija džiaugiasi trimis maldos vietomis. Suostiečiai ir aplinkiniai kaimai džiaugiasi naujai pastatyta bažnyčia. Germaniškiečiai, užuot lankęsi Skaistkalnės (Latvija) bažnyčioje, noriai švenčia Eucharistiją Germaniškio koplyčioje. Juostaviečių ir aplinkinių kaimų gyventojai suvažiuoja į Žvejotgalos koplyčią.

Žvejotgalos koplyčioje meldžiasi ir vaikai, ir jaunimas, ir šeimos.

Iš Suosto - į Žvejotgalą

Suosto gyvenvietė žinoma nuo XVIII amžiaus, kada buvęs Suosto dvaras priklausė Vilniaus kapitulai. 1720 m. kunigo Juozapo Šarkevičiaus dėka pastatyta medinė, keturkampė koplyčia. Gavus rusų valdžios leidimą, 1902 m. statoma nauja medinė bažnyčia. 1944 m. vasarą ir rudenį einant frontui, Suoste buvo sudeginta bažnyčia, klebonija, trobesiai ir visas miestelis.

Pokario metais Suosto bažnyčia slapta atstatyta. Ji - medinė, stačiakampio plano, bebokštė, su prieangiu.

Nuo 1974 m. šioje parapijoje klebono pareigas ėjo kun. Mykolas Stonys, 1992 m. kovo mėnesį įkūręs Žvejotgalos koplyčią buvusiose mokyklos patalpose. Po dvejų metų koplyčią pašventino Panevėžio vyskupas Juozapas Preikšas. Iškilmėse dalyvavo ilgametis Suosto parapijos klebonas Anicetas Kisielius, parapijiečiai, kraštiečiai, svečiai. 2005 m. lankėsi vyskupas Jonas Kauneckas, jaunuoliams teikęs Sutvirtinimo sakramentą.

Nuo pat pradžios koplyčia rūpinasi Marcelė Aukštuolienė. Šv. Mišių metu parapijiečiai skaito Dievo Žodį, gieda aplinkinių kaimų moterys, patarnauja jaunimas.

Žvejotgalos koplyčioje šv. Mišios aukojamos pirmąjį mėnesio sekmadienį 14 val.

 

Suosto šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia žavi estetiškumu ir šiuolaikiškumu.

Iš Suosto - į Germaniškį

2001 m. rugsėjo 17 d. mirus kun. M. Stoniui, beveik po mėnesio - 2001 m. spalio 12 d. - sudegė medinė Suosto bažnyčia. Suosto gyvenvietėje likus labai nedaug gyventojų, vis dėlto pradėta galvoti apie naujosios bažnyčios statybą.

Germaniškiečiams šv. Mišios aukotos buvusioje kolūkio kontoroje. Kadangi vieta švęsti Eucharistiją nebuvo tinkama, nuspręsta ant stovėjusios pirties ir parduotuvės pamatų pradėti statyti koplyčią. Statyboms neprireikė nė metų, ir 2005 m. gegužės 8 d. vyskupas Jonas Kauneckas pašventina naująją šv. Marijos Magdalenos koplyčią Germaniškyje. Konsekracijos iškilmėse dalyvavo rėmėjai, kunigai, savivaldybės atstovai.

Germaniškio koplyčia rūpinasi A. Skadinis. Bendruomenės choras gieda šv. Mišių metu, tikintieji skaito Dievo Žodį.

Parapija bendrauja su Germaniškio pagrindine mokykla. Mokytojos Zitos Beliakienės parengti vaikai švenčių metu gieda Germaniškio koplyčioje vyksiančiose pamaldose. Verbų sekmadienį mokiniai parapijiečius pakvietė į originalias Kryžiaus kelio pamaldas.

Grupė vaikų ir jaunuolių kasmet ruošiasi Susitaikymo, Eucharistijos, Sutvirtinimo sakramentams.

Germaniškio koplyčioje šv. Mišios aukojamos I ir III menėsio sekmadieniais 12 val. Liepos mėnesį tikintieji laukiami Šv. Marijos Magdalenos atlaiduose.

 

Iš Suosto - atgal į Suostą

Po trejų metų nuo tragiškojo įvykio, kada sudegė medinė Suosto bažnyčia, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pašventino bažnyčios kertinį akmenį, o 2007 m. gegužės 13 d. bažnyčia buvo konsekruota (architektas Kazys Tamošėtis). Pašventinimo iškilmėse dalyvavo kunigai, savivaldybės atstovai, rėmėjai, tikintieji, svečiai.

Konsekracijos akte parašyta: „Išgyvendami didelį dvasios džiaugsmą ir žvelgdami į žmones, kurie malda, darbais ir aukomis prisidėjo prie šios Šventovės pastatymo, dėkojame Viešpačiui Dievui, kad buvo įgyvendinta parapijiečių svajonė vėl turėti bažnyčią".

Bažnyčia nuo pat jos atstatymo momento rūpinasi Regina Simonavičienė. Sekmadieniais ir iškilmėmis gieda moterų ansamblis, pasauliečiai skaito skaitinius, parapija bendrauja su Suosto kaimo bendruomene ir dar praeitais metais gyvavusia miestelio pradine mokykla. Pasibaigus Adventui, Suosto mokyklos mokiniai surengė išraiškingą Kūčių vakarienės pamoką.

Suosto šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje šv. Mišios aukojamos II ir IV mėnesio sekmadieniais 12 val. Rugsėjo mėnesį tikintieji laukiami Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaiduose.

 

Germaniškio koplyčioje Šv. Marijos Magdalenos atlaidai sukviečia net toli gyvenančius.

Parapija šiandien

Nuo 2007 m. liepos 18 d. Suosto parapiją aptarnauja kun. mgr. Andrius Šukys. Visose maldos vietose nuolat aukojamos šv. Mišios, rengiamos šventės.

Gilesniam tikėjimo tiesų, moralės normų ir dvasingumo pažinimui skirtos tikybos pamokos, kurias Germaniškio mokykloje dėsto mokytoja S. Balodytė, o Suosto mokykloje - A. Vėjelienė.

Pasibaigus vasarai, keletą mėnesių naująjį dvasininką pažinti, aptarti aktualius tikėjimo klausimus ir svarbias problemas parapijiečiai galėjo kunigo vizitavimo metu jų namuose.

Susipažinta su parapijos miestelių ir kaimų žmonėmis, pašventinti namai, aplankyti Legailių globos namai.

Suosto bažnyčioje restauruoti šventoriaus vartai. Laukiama geradarių, dovanojančių naują varpą ir monstranciją.

Germaniškio koplyčioje ir Suosto bažnyčioje sutvarkyta presbiterinė dalis. Žvejotgalos koplyčioje atnaujinta erdvė koplyčios viduje.

Ištisus mokslo metus vyksta Parapijinė katechezė. Jos metu vaikai ir jaunuoliai ruošiasi Susitaikymo, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams. Gegužės mėnesį vyskupas J. Kauneckas Sutvirtinimo sakramentą suteikė 17 Suosto parapijos tikinčiųjų, birželio mėnesį 10 vaikų priėmė Pirmąją Komuniją.

Suosto parapijos tikintieji pasirengę visus kraštiečius, svečius, gimines ir artimuosius sutikti Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo atlaiduose, kuriuose susirinkusieji klausysis senosios muzikos ansamblio iš Utenos VOX ANIMAE giesmių, švęs Eucharistiją, dėkos Dievui už gautąsias malones.

„Okvida" atsinaujina ir kviečia jaunus muzikuojančius žmones

Alfreda Gudienė
2008-09-09

Šeštadienį Biržuose atidarytas laisvalaikio klubas.

Senieji ir nauji klubo nariai kviečiami mokytis groti akustine ir elektrine gitara, mušamaisiais bei klavišiniais instrumentais.

Iš Biržų išvykus „Okvidos" klubo įkūrėjai ir puoselėtojai Vigilijai, ne vienas pajuto mūsų miesto gyvenime besiveriančią dar vieną tuštumą. Niūrokas mintis prieš pat rugsėjį išsklaidė žinia, kad „Okvida" žada ne tik gyvuoti, bet ir įnešti naujų muzikinių vėjų.

Naujuoju klubo vadovu tapo muzikantas, didelę kultūrinių renginių organizavimo patirtį turintis pasvalietis Gintautas Čepukaitis.

„Bandysime eiti į Biržus ir suburti jaunus žmones, kurių amžius nuo septynerių iki trisdešimties", - klubo atidarymo dieną kalbėjo G. Čepukaitis, atvykęs su pasvaliečiais muzikantais.

Anot vadovo, „Okvidos" tikslas - ne tik padėti norintiems mokytis muzikos, bet ir pasidalyti patirtimi organizuojant įvairius renginius bei juose dalyvauti.

Senieji ir nauji klubo nariai kviečiami mokytis groti akustine ir elektrine gitara, mušamaisiais bei klavišiniais instrumentais, lavinti vokalinius gebėjimus. Mušamųjų instrumentų valdymo meno mokys perspektyvus muzikantas, džiazo grupėje grojantis Simas, klavišinių instrumentų pamokas ves Violeta, gitaros - Nerijus.

Klubo atidarymo šventėje susirinkusieji išvydo puikius naujus instrumentus - kelių rūšių gitaras, tviskančius būgnus ir kt.

Klubo vadovas Gintautas Čepukaitis būgnus išbandyti pasiūlė kylančiai „žvaigždutei" Erikai.

„Viskas čia skirta jums", - istrumentus rodė vadovas Gintautas ir kvietė pasiklausyti pasvaliečių muzikavimo. „Gyvai" skambėjo roko grupės garsai, profesionalumu bei nuoširdumu žavėjo klasikinės gitaros mokytojo Jono dainuojami romansai, jo ir mokinių atlikti kiti instrumentiniai kūriniai bei dainos.

Ko galima išmokti per metus, biržiečiai išgirdo klausydamiesi džiazo kūrinius dainavusios Rasos. Vėliau šaunioji dainininkė kartu su mokytoju Nerijumi atliko romansą. Puikiai gitarą valdantis muzikantas akompanavo Rasai, vėliau suskambo įspūdinga džiazinė kompozicija - miniatiūra solo gitarai.

Į šventę susirinkę jaunieji muzikantai išbandė instrumentus patys ir, sulaikę kvėpavimą, stebėjo kylančios penkiolikmetės pasvalietės „žvaigždutės" - būgnininkės Erikos virtuoziškumą.

„Okvida" yra J. Janonio aikštės pastato, kur įsikūręs „Šiaulių bankas", trečiajame aukšte, dviejose erdviose patalpose. Šventės dieną ten klubo narių laukė vadovų parengtos vaišės - tortai, saldumynai, vaisiai.

„Okvida" laukia buvusių ir naujų narių. Apie klubo veiklą ir sąlygas galite pasiteirauti telefonu 8 689 47212.

Valiulių giminė kalbėjosi apie dabartį ir praeitį

Gražina Dagytė
2008-09-09

Praėjusį šeštadienį į Jono ir Janinos Valiulių, gyvenančių Pitiškio kaime, sodybą rinkosi giminės iš visos Lietuvos. Čia vyko Valiulių giminės susitikimas ir knygos apie ją pristatymas.

Gausi Valiulių giminė susitiko pasikalbėti apie dabartį ir kartu pažvelgti atgal - prisiminti savo protėvius.

Susibūrimui pasirinkta didelė sodyba, kurios erdviame kieme vietą rado apie devyniasdešimt giminaičių. Šeimininkų svetingai sutikti ir prie ilgo senovinio stalo pasodinti bei tradiciniu kugeliu su karštais kopūstais pavaišinti svečiai netruko išsiaiškinti, jog kai kurių savo giminės žmonių jie visai nepažįsta. Todėl kai kam susiėjimas draugėn buvo ne tik pasidalijimas prisiminimais, bet ir susipažinimas.

Oficialioji susitikimo dalis prasidėjo sustojimu prie namų bendrai giminės nuotraukai, kurioje sau vietą rado ir vyriausieji Valiuliai, ir patys jauniausieji, dar ant tėvų rankų nešiojami kūdikėliai.

Netrukus suskambo kanklių melodija ir jaunųjų giminės atžalų daina apie visa tai, kas giminėje buvo ir kas dar tik bus.

Sodybos šeimininkas Jonas Valiulis ŠR sakė, jog giminėje niekada nestigo balsingų žmonių. O du jo tėvo broliai buvo žinomi muzikantai, Biržų krašto žmones linksminę gitaros ir bandonijos melodijomis.

Didžiausio dėmesio sulaukė knygos apie giminę „... Iš praeities ateičiai..." autorės Zita Valiulytė - Varkalienė ir jos dukra Judita Varkalytė - Koreivienė. Jos kol kas teturėjo tik vieną leidinio egzempliorių, kuris laukė visos giminės įvertinimo.

Moterys pasakojo apžvelgusios net dešimties giminės kartų gyvenimą - nuo 18 amžiaus pirmosios pusės iki šių dienų. Knygos ašimi tapo Mykolas Valiulis ir Petronėlė Pinaitė iš Martišiūnų kaimo. Apžvelgiant jų gyvenimus, keliaujama ir į praeitį, ir į ateitį. Valiulių giminės gyventa įvairiose mūsų rajono vietose - Martišiūnuose, Geniškyje, Kuteliuose, Drąseikiuose, Liesiškyje, Devynbalsiuose, iš kur karo ir pokario metais pasklista po visą Lietuvą ir net pasiekta Amerika. Knygos sudarytojos mano, jog patys pirmieji Valiuliai galėjo kilti iš Valiuliškių kaimo, esančio netoli Papilio.

Į gimtąjį kraštą sulėkę giminės džiaugėsi galintys ne tik kartu pabūti, bet ir pabandyti „tarmiškai pasirokuoti". Gimtoji šnekta bandoma išsaugoti ir leidinyje apie giminę, kur spausdinami tarmiški tekstai.

Zita Valiulytė Varkalienė prisipažino, jog imtis plunksnos paskatino praeities ilgesys. „Kai esi šeimoje vyriausias, kai šarma padabina plaukus, širdy atsiranda tuštuma. Tuomet randi laiko pagalvoti apie savo tėvus ir senelius. Bet, kai ėmėme domėtis giminės istorija, nustebome, jog mažai beatsimename, todėl išsigandome, kad mūsų vaikai ir anūkai neturės, ką prisiminti", - atvirai kalbėjo Z. Varkalienė. Gražų darbą pradėjusioms moterims pavyko išsiaiškinti, kad vienas dėdė, gyvenęs Amerikoje, jau buvo pradėjęs rašyti atsiminimus. „Juos skaitėm ir verkėm. Tai padėjo suprasti, kokia turėtų būti knyga", - prisipažino p. Zita. Visus faktus reikėjo tikrinti. Tam teko ne tik važinėti po visas Biržų krašto apylinkes ir ieškoti prosenių kapų, bet ir iš naujo atidžiai perskaityti Lietuvos istoriją.

Pro Kirkilus, Legailius, Suostą - pas Skaistkalnės „braliukus"

Biržų krašto muziejaus
„Sėla" muziejininkai
2008-09-06

Rugsėjo 27 dieną, šeštadienį, Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkai tradiciškai kviečia pakeliauti, taip simboliškai paminint tarptautinę Turizmo dieną.

Rindaugų palivarko namo ramybę saugo originalūs mediniai drakonai.

Šįkart mūsų siūlomas maršrutas yra tarptautinis - sieksime Latvijos miestelį Skaistkalnę, iki 1925 metų vadintą Šenbergu. Skaistkalnėje pamatysime Germaniškio dvaro rūmus, kuriuose dabar yra įsikūrusi mokykla. Įdomu pastebėti, kad ūkiniai pastatai, dalis ūkio žemių buvo dabartinio Germaniškio teritorijoje.

Kitas įdomus Skaistkalnės objektas - katalikų bažnyčia su savo garbinga istorija, įdomia architektūra ir unikaliais rūsiais, kuriuose (įspėjame) laukia tikri siurprizai ir netikėti vaizdai.

Prieš patekdami pas mūsų „braliukus", apžiūrėsime Biržų rajoną. Iš pradžių važiuosime Kirkilų link, kur apžiūrėsime karstinės kilmės ežerėlius. Vėliau suksime pro Sodeliškį, Legailius, pasieksime buvusius Rindaugų dvarą ir Rindaugų palivarką, kur priminsime istoriją, žmones, įvykius.

Vėliau Suoste apžiūrėsime naujuosius šventoriaus vartus, prisiminsime knygnešių karalių Jurgį Bielinį, pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos uošvius Mariją ir Antaną Chadakauskus.

Germaniškyje mūsų jau lauks Augustas Skadinis, kuris dalysis prisiminimais apie Germaniškio koplyčios atsiradimą, statybas, rūpesčius ir kitus dalykus. Toliau pasuksime Latvijos sienos link ir per 1963 - 1965 metais statytą tiltą pasieksime „braliukų" žemę.

Kviečiame visus biržėnus ir ne tik biržėnus rugsėjo 27 dieną, šeštadienį, 10 val. rinktis prie Biržų piliakalnio, kur automobilių stovėjimo aikštelėje visų lauks užsakytas transportas. Registruotis muziejaus telefonais 33390 ir 33397 iki rugsėjo 20 dienos.

Primename, kad reiks susimokėti nedidelį mokestį, o kadangi kelsime kojas į mums artimo ir draugiško užsienio žemę, reikia turėti ir asmens dokumentus.

 

Dar vienas paminklas bolševizmo aukoms atminti

Valentinas Dagys
2008-09-04

 

Kraštotyrininkas Jonas Dagilis, pradėjęs domėtis Astravo krūmuose 1941 metų birželį besitraukiančių tarybinių aktyvistų ir KGB darbuotojų nužudytų ir čia numestų buvusių partizanų Felikso Kairio, Jokūbo Drevinsko, Antano Navako, Juozo Rauckio, Jono Valuntos ir Leandrio Nemanio nužudimo aplinkybėmis, paskatino ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus tarybą susirūpinti šių vyrų atminties įamžinimu. Tarybos iniciatyva jų išniekinimo vietoje jau pastatytas žyminis.

Toliau buvo ieškoma tikslios šių partizanų perlaidojimo vietos.

Šiomis dienomis perlaidotų partizanų poilsio vietą Biržų centrinėse kapinėse papuošė paminklas. Rugsėjo mėnesį jis bus pašventintas.

Į šią akciją įsijungė ir muziejaus „Sėla" darbuotojai. Muziejininkas Antanas Seibutis surado dokumentinę medžiagą apie šių kankinių perlaidojimą. Pasirodė, kad penketas jų buvo perlaidoti Biržų miesto centrinėse kapinėse, o Leandrį Nemanį artimieji išsivežė ir palaidojo Melaišių kapinėse.

Remiantis 1941 metų spaudoje buvusiomis korespondencijomis bei Biržų katalikų bažnyčios laidojimų knygos įrašais, nustatyta ir tiksli perlaidojimo vieta. Deja, prabėgę dešimtmečiai ir tarybinės valdžios noras pamiršti tuos kruvinus įvykius ilgokai klaidino įamžinimo iniciatorius. Vietoje buvusių penkių kapaviečių buvo rastos tik trys. Suderinus su nužudytųjų artimaisiais buvo nutarta tenkintis esamu plotu.

Tarybos pirmininkės Danguolės Žiūkienės rūpesčiu A. Jankausko laidojimo paslaugų ir prekybos įmonėje buvo užsakytas paminklas ir kapavietės sutvarkymas. Pradėtos rinkti aukos. Nors šiomis dienomis paminklas papuošė perlaidotų partizanų amžino poilsio vietą, tačiau dar neužtenka artimųjų ir kitų žmonių suaukotų lėšų, todėl LKPTS Biržų filialo taryba pakartotinai kviečia galinčius paaukoti. Pinigus pervesti į sąskaitą Nr. LT864010041300021352, esančią NORD banko Biržų poskyryje. Šį mėnesį rengiamasi žyminio ir paminklo šventinimams.

Į Šiluvą vyksta Biržų bažnyčios choristai

Rasa Penelienė
2008-08-28

Rugsėjo 6 - 15 dienomis Šiluvoje vyksiančiuose Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus renginiuose dalyvaus ir biržiečiai.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios choristai, vadovaujami Viktorijos Morkūnienės, dalyvauja įvairiuose šalies ir tarptautiniuose renginiuose, kuriuose reprezentuoja Biržų kraštą.

Rugsėjo 10 - ąją Kunigų ir vienuolių šventės metu giedos Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios chorai, vadovaujami Viktorijos Morkūnienės.

10 valandą šv. Mišių metu meldžiant kunigams ir vienuoliams ištikimybės savo pašaukimui giesmes atliks jaunimo choras.

12 valandą dėkojant Dievui už kunigiškojo pašaukimo malonę giedos sumos mišrusis choras.

Abiejų chorų vadovė V. Morkūnienė ŠR sakė, jog šiai šventei buvo ruošiamasi ilgai ir atsakingai. „Repetavome visą vasarą. Kartojomės senas giesmes, mokėmės naujų. Rengiamės su didžiuliu dvasiniu pakylėjimu bei atsakomybe", - teigė ji.

Biržų aukštesniajai pradžios keturklasei mokyklai - 100

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-08-26

Viena seniausių pradžios mokyklų Biržuose buvo grafo J. Tiškevičiaus lėšomis įkurta valsčiaus pradinė mokykla. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo ji buvo perorganizuota į rusų liaudies dviklasę mokyklą.

Pramonininko Jansono namuose evangelikų reformatų kunigo P. Jakubėno ir katalikų kunigo K. Rimkevičiaus pastangomis 1908 m. buvo įkurta Biržų aukštesnioji pradžios (keturklasė) mokykla, kurioje pamokos vykdavo rusų kalba.

Nuo 1909 m. kunigas Povilas Jakubėnas gavo leidimą dėstyti lietuvių kalbą, kurios mokinius mokė nemokamai (prancūzų ir vokiečių kalbų pamokos buvo apmokamos).

Šią mokyklą baigė nemažai Biržų krašto žymių žmonių, garsinusių vėliau ir Biržus, ir visą Lietuvą. Nuotraukoje - Biržų pradžios (keturklasės) mokyklos mokiniai ir mokytojai 1915 m.

 Pirmoje eilėje iš kairės: S. Šalučkaitė, F. Etingaitė, A. Slavinskaitė, S. Paliulytė, M. Rūtaitė, A. Kaupelytė, O. Vaitaitytė, A. Skuja, R. Bermanaitė.

Antroje eilėje mokytojai: J. Stiebris, P. Droževas, V. Miškovskaja, F. Zditoveckis, pravoslavų šventikas N. Ivacevičius, katalikų kunigas K. Rimkevičius, evangelikų reformatų kunigas P. Jakubėnas, mokinys J. Jakubonis.

Trečioje eilėje: P. Januševičius, J. Variakojis, mokytojas Limanovskis, J. Januševičius, I. Gendleris, H. Jansonas, P. Janonis.

Ketvirtoje eilėje: M. Jofė, L. Valiulis, J. Gaidelionis, O. Rozenbergas, P. Krištofovičius, Peikštenis.

Viršutinėje eilėje: P. Šernas, A. Kudukis, M. Striužas, A. Likerauskas, J. Atstupėnas, J. Janilionis

Biržų tvirtovės rūmus aplankė kunigaikščių Radvilų palikuonys

Antanas Seibutis
2008-08-19

Rugpjūčio 16 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" kartu su kitais Biržų miesto dienos šventės svečiais apsilankė gana netikėti, garbingi ir malonūs svečiai - garsiosios kunigaikščių Radvilų giminės palikuonys Kristupas Mikalojus Radvila (Krzysztof Mikolaj Radziwill, gimęs 1928) ir jo sūnus Mikalojus Konstantinas Radvila (Mikolaj Konstanty Radziwill, gimęs 1958). Jie gyvena Lenkijoje.

Kunigaikščių Radvilų palikuonys prie Biržų tvirtovės rūmų.

Muziejininkams jaunesnysis iš Radvilų pasakojo, kad tai jau ne pirmas apsilankymas muziejuje. Biržuose jam teko būti su draugais prieš porą metų, kaip tik tuo metu, kai buvo rekonstruojama XVII a. II pusės koklinė krosnis su kunigaikščių Radvilų herbu ir kunigaikštytės Liudvikos Karolinos inicialais.

Mikalojus Konstantinas Radvila su šypsena prisiminė, kad tada jam pavyko iš krosnies statytojų išprašyti vieną koklį su giminės herbu. „Jausmas neapsakomas, - tvirtino ponas Mikalojus. - Lankausi tokioje vietoje, kuri yra susijusi su mūsų gimine, jos istorija. Panašiai jaučiuosi ir Dubingiuose, kur buvo nemažai palaidota Radvilų ir kur archeologai prieš kelerius metus paskelbė sensacingą žinią - rasti bene šešių Radvilų palaikai".

Ponas Mikalojus pasakojo, kad iš jo paties buvo paimti DNR pavyzdžiai, norint palyginti su rastųjų Radvilų palaikų DNR.

Pats gerbiamas svečias sakė yra istorikas, kvietė bendradarbiauti su Lenkijos archyvais, žadėjo ir pats talkinti turima istorine medžiaga.

Jubiliejų šventusį Kristupą Radvilą biržiečiai apjuosė lietuviška juosta.

Vėliau muziejaus direktoriui G. Butkevičiui svečiai perdavė kompaktinį diską su Radvilų, Čartoriskių, Tiškevičių herbais, istorinę medžiagą apie Biržus iš lenkiškų leidinių, Radvilų giminės ryšius su Chodkevičiais ir Čartoriskiais. Beje, abu garbingi svečiai giminiuojasi su Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Algirdu, Vilniaus įkūrėjo Gedimino sūnumi.

Žiūrint kunigaikščių Radvilų giminės istoriją, Kristupas Mikalojus Radvila yra garsiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo iš Nesvyžiaus 11 kartos palikuonis, o jo sūnus Mikalojus Konstantinas Radvila - dvyliktas savo Radvilų giminės šakoje.

„Dar apsilankysime, dar susitiksime", - žadėjo išvykdami kunigaikščių Radvilų palikuonys.

Biržų aerodromų istorija

Antanas Seibutis
2008-08-16

Istoriją reikia pradėti nuo to, kad Biržuose iki XX a. 6 dešimtmečio pradžios nebuvo aerodromo. 1948 m. Biržų miesto riba tarp Vilniaus, K. Binkio, Vytauto gatvių ėjo ties dabartine D. Poškos gatve. Dabartinės Švyturio gatvės vietoje, ten, kur dabar yra pastatytas paminklas rezistentams, buvo miesto žvyrduobės.

Apie tuos laikus paprašėme prisiminti keletą žmonių, susijusių su aviacija. Jų žinios, prisiminimai apie Biržų susisiekimą oro keliais yra labai įdomūs ir vertingi.

Aviacijos klubo simbolis.

Kaip buvo įrengtas pirmas aerodromas

Algirdas Žemaitis 1950 m. pradėjo dirbti „Siūlo" fabrike. Kadangi Biržuose nebuvo aerodromo, paštą iš Vilniaus atgabendavo lėktuvu ir numesdavo miesto pakraštyje, Vytauto gatvės gale, kur galiausiai ir buvo vėliau įrengtas aerodromas. Paštą surinkdavo biržietis Pakaušis. Žiemą lėktuvas nusileisdavo ant Širvėnos ežero ledo.

1951 m. valdžia nusprendė, kad Biržams reikia nors nedidelio aerodromo. Įstaigoms buvo uždėta prievolė: žmogus turėjo atidirbti tam tikrą kiekį valandų, įrengiant, lyginant būsimo aerodromo teritoriją Vilniaus ir Vytauto gatvių gale, kur dabar A. Dauguviečio parkas, garažai, AKKA įmonė.

Kaip prisimena A. Žemaitis, laukas buvo nelygus, akmenuotas. Akmenis reikėdavo užkasti. Jis važiavo daug kartų dirbti, nes buvo pažadėta labiausiai nusipelniusius paskraidyti lėktuvu. Darbo laikas buvo užrašomas.

Pirminiai žemės darbai tęsėsi beveik visą vasarą. Aerodromo atidarymas įvyko 1952 metų pavasarį. Buvo iš anksto pranešta, kad A. Žemaitis už gerą darbą bus paskraidintas. Tačiau taip išėjo, kad tą dieną jį giminės pasiuntė dirbti, todėl pakilti tą dieną virš Biržų neteko.

Tuomet skraidė lėktuvėliai PO-2. Minėtas Pakaušis buvo įdarbintas aerodromo sargu, pas jį buvo radijo stotis. Dispečeriu, vėliau senojo aerodromo viršininku dirbo Kutra.

Keleivius į Panevėžį, Vilnių pradėjo skraidinti jau vėliau. A. Žemaičiui lėktuvu AN-2 teko keletą kartų skristi po 1960-ųjų metų. Bilietas kainavo 5 rublius, jų būdavo galima įsigyti pas Pakaušį. Vėliau buvo pastatytas vagonėlis, kur prekiaudavo bilietais.

A. Žemaitis buvo vienas pirmųjų būsimo Biržų techninio aviacijos klubo narių.

1966-ųjų pabaigoje jis pradėjo lankyti aviatorių kursus Autotransporto įmonėje. Kursams vadovavo Bauskės klubo vadovas B. Dzendoleto. Jis atvažiuodavo tikrinti žinių, egzaminuodavo. Baigusieji kursus gavo pažymėjimus, liudijančius, kad yra Rygos aviacijos sporto klubo Bauskės skyriaus nariai.

Biržų aviacijos sporto klubas įsikūrė 1968 metų rugsėjo 18 dieną. Tuomet senojo aerodromo teritorijoje nebuvo jokių pastatų. Tik apie 1972 - 1973 m. dabartinės Jovaro gatvės gale aviatoriai kartu su motokroso entuziastais pastatė didelę medinę daržinę, kur žiemą laikydavo išardytus sklandytuvus ir motociklus. Įdomu, kad vėliau A. Žemaitis Jovaro gatvėje, buvusios daržinės vietoje pasistatė namą.

 

Naujojo dabartinio aerodromo statyba

Nuo Biržų aviacijos klubo, senojo ir naujojo aerodromų neatskiriamas biržietis Romas Žiemelis. Jis klubą pradėjo lankyti 1970 m. Apie 1971 m. jau prasidėjo naujo Biržų aerodromo statybų planavimas.

Naujojo aerodromo reikėjo sportininkams, nes jų netenkino senasis, kuris buvo per mažas. Iš miesto pusės žmonės statėsi namus, ūkinius pastatus, garažus, iš kitos pusės prasidėjo Biržų naujos poliklinikos ir ligoninės statybos. Šie statiniai atsidūrė pačioje aerodromo panosėje. A. Dauguvietis savo planuose turbūt matė ir būsimąjį parką.

Naujojo Biržų aerodromo įrengimu, žemės skyrimu teko rūpintis Biržų aviacijos klubo vadovui Viliui Juodgudžiui. Kaip mena jo bendražygiai, energingam vadovui teko ne kartą pasiekti ir Maskvą. Galiausiai aerodromui buvo skirta 100 ha žemės. Simboliška, kad jis buvo pradėtas rengti ne taip toli nuo senojo. Jeigu anksčiau biržiečiai sakydavo, kad aerodromas yra „prieš veterinariją, t. y. prieš veterinarijos stotį", tai dabar reikėdavo sakyti, kad aerodromas įsikūrė „už veterinarijos".

Plečiant aerodromą, iš jo teritorijos teko iškeldinti trijų šeimų trobesius: Klezių, Bartasevičių ir Akmenėlių. Įdomu pastebėti, kad iš jų kilę Stanislovas Klezys ir Rimas Akmenėlis patys labai domėjosi aviacija ir dalyvavo klubo veikloje.

Naujojo aerodromo teritorijoje buvo pradėtos nemažos statybos. 1972 m. pastatytas administracinis pastatas, 1973 metais išaugo angaras technikai, 1975 m. - vadinamasis „alytnamis" aviatorių reikmėms. Senasis aerouostas uždarytas 1973 metais.

„Aerofloto" skrydžiai irgi persikėlė į naująjį aerodromą. Dabar buvo du viršininkai: aviacijos klubui vadovavo V. Juodgudis, keleivinių lėktuvų skrydžiams - Edvardas Praniauskas. „Aeroflotas" nuomojosi keletą patalpų, čia buvo ir bilietų kasa. Kaip prisimena R. Žiemelis, keleiviniai reisai vyko iki 1977 m.

Aviaciniai skrydžiai buvo greičiausiai nutraukti dėl bilietų brangimo. Pakilus degalų kainai, keleiviniai bilietai skrydžiui iš Biržų į Vilnių pabrango iki 10 rublių. Nutrukus „Aerofloto" veiklai, visas „judėjimas" aerodrome buvo susijęs tik su aviacijos sporto klubu.

 

„Aerofloto" reisų pabaiga

Edvardas Praniauskas aviacijos sporto klubą pradėjo lankyti 1968 metais, dar būdamas mokiniu. Pasak jo, klubą lankė nemažai jo klasės draugų. Baigęs mokyklą, tarnavo armijoje, skraidė. Grįžęs į Biržus, skraidymus tęsė.

Kai senasis aerodromas 1973 m. išsikėlė į naują vietą, iš pradžių V. Juodgudis buvo ir aeroklubo, ir aerouosto viršininkas. E. Praniauskas tuo metu dirbo kasininku ir radijo operatoriumi.

Dėl darbų gausos V. Juodgudžiui atsisakius vadovauti aerouostui, aerouosto viršininku tapo E. Praniauskas.

Pats aerodromas priklausė aviacijos sporto klubui, „Aeroflotas" nuomojo tiek aerodromą, tiek patalpas administraciniame pastate. Čia buvo ir kasa. Bilietus įvairiu laiku pardavinėjo Aldona Gatavynienė, Ona Praniauskienė, Lijana Bieliakienė.

Reisai būdavo įvairūs: į Vilnių skrisdavo ir per Kupiškį, ir per Panevėžį. Vienu metu bilietas iš Biržų į Vilnių kainavo 10 rublių, o iš Vilniaus į Biržus - 8. Kai sumažėjo keleivių prasidėjo savotiška anarchija - lėktuvai kartais skrisdavo, kartais ne, kol keleiviniai reisai buvo nutraukti.

Kasa dar kurį laiką buvo aerodromo teritorijoje, vėliau perkėlė į J. Basanavičiaus g. 2. Bilietus buvo galima užsisakyti į bet kurį „Aerofloto" reisą.

 

Keleivių ir biržiečių prisiminimai

Biržietis Remigijus Timukas prisimena, kaip vaikystėje su tėvu skrido lėktuvu. Tai buvo apie 1968 m.

Algimantui Baubliui teko skraidyti iš ir į Biržų aerodromą po 1960-ųjų. Lėktuve AN-2 tilpdavo 10 žmonių, o JAK tilpdavo lakūnas ir 3 žmonės. Pakilimo tako ilgis buvo apie 250 metrų.

Tuo metu bilietus pirkdavo aerodromo „būdelėje", kuri stovėjo dabartinės poliklinikos vietoje.

Su šypsena A. Baublys prisimena, kad 1965 m. jo žmonos Vitos Baublienės studijų draugai susirinko ir su šeimomis atskrido į Biržus lėktuvu kaip į kokį didmiestį.

1969 metais buvo galima rasti tokį skelbimą spaudoje: „Keleivių dėmesiui. Kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidys lėktuvas Vilnius - Panevėžys - Biržai ir atgal. Biržuose, Vytauto g. 72, galima įsigyti bilietus skrydžiui visomis TSRS oro linijomis". Ten pat gyveno senojo Biržų aerodromo prižiūrėtojas Pakaušis. Tas namelis tebestovi ir dabar.

Šventė kryžiaus dešimtmetį

Gražina Dagytė
2008-08-16

Praėjusio šeštadienio vakare buvo minimas kryžiaus, saugančio Biržų kaimo žmonių ramybę, pastatymo dešimtmetis.

Kryžiaus pastatymo dešimtmetį paminėti susirinko gausus biržiečių būrys.

Vainikais apipynę prieš dešimtį metų pastatytą kryžių ir prie jo uždegę žiburius kaimiečiai skubėjo į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose.

Po jų žmonės susitiko prie  kryžiaus Liepų gatvėje, Biržų kaime. Apie tikėjimo prasmę čia susirinkusiems kalbėjo kunigas Povilas Bartkevičius.

Į dešimtmetį iš Šiaulių atvyko ir buvusi gatvės gyventoja Aldona Liepienė, kuri paskaitė tą patį pasakojimą apie kryžių, kurį gyventojai girdėjo kryžiaus statymo dieną. Moteris pastebėjo, jog per dešimtmetį kaimas išgražėjo, o prie didelio kryžiaus pasodintos mažytės eglutės jau gerokai praaugo kryžių.

Jau dešimt metų kryžius saugo Biržų kaimo žmonių ramybę.

Prieš dešimtį metų žmonės nerimavo dėl į jų gatvę įsisukusių negandų - ligų, negandų, mirčių. Pasak kaimiečių, apie tai jie paaimanavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonui kunigui Daliui Tubiui, kuris ir pataręs pastatyti kryžių.

Vieta buvusi rasta Emilijos ir Jono Užkuraičių sodyboje, prie pat kelio. Šiems žmonėms už rūpinimąsi kryžiaus aplinka dėkojo ne tik vietos žmonės, bet ir Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė. Ji įteikė atminimo dovanėles kryžių prižiūrintiems E. ir J. Užkuraičiams, garbės svečiams Aldonai ir Laimučiui Liepoms bei kaimo šviesuolei Stefai Žukienei.

Susirinkusiuosius sveikinęs rajono tarybos narys Valdemaras Valkiūnas didžiausiu Dievo stebuklu vadino žmogų, gebantį gerbti savo tikėjimą ir puoselėti namų, gatvės, kaimo aplinką.

Kaimiečiai šventę tęsė prie vaišių stalų, padengtų visai netoli kryžiaus, saugančio kaimo žmonių ramybę.

 

Atsimainymo atlaidai Smilgiuose

Kęstutis Slavinskas
2008-08-16

Sekmadienį Smilgių bažnyčioje vyko tradicinė Kristaus Atsimainymo ant Taboro kalno atlaidų šventė. Šv. Mišias laikė Saločių klebonas ir Smilgių bažnyčios administratorius Eimontas Novikas bei Pušaloto bažnyčios altaristas Albinas Pipiras.

Po šv. Mišių Saločių klebonas ir Smilgių bažnyčios administratorius E. Novikas šventoriuje vaišinosi su tikinčiausiais.

Po Šv. Mišių bažnyčios šventoriuje koncertavo Pačeriaukštės kaimo kapela, žmonės bendravo prie suneštinių vaišių stalo.

Rugsėjį Smilgių bažnyčioje žmonės rinksis į Kryžiaus išaukštinimo atlaidus, kuriais pažymimas bažnyčios pastatymas.

„Džiaugiamės oro sąlygomis renginio dieną, tik gaila, jog bažnyčioje mažoka jaunimo, retėja ir pagyvenusių gretos", - sakė viena bažnyčios šventoriuje vykusio renginio organizatorių, Pačeriaukštės kultūros darbuotoja Ona Jurkonienė.

Šv. Mišiose dalyvavę žmonės pasakojo kiekvienų metų rugpjūtį vykstantys į bažnytinius atlaidus. „Dažnai sugrįžtu į bažnytėlę, kurioje priėmiau pirmąją Komuniją, gavau santuokos sakramentą. Smilgių kapinaitėse amžinajam poilsiui atgulė tėveliai", - kalbėjo Biržuose gyvenanti Leonora Balčiūnienė.

Smilgietė Pranciška Drevinskienė džiaugėsi bendravimu ir susitikimu su jaunystės draugais. „Nebeturime kaime mokyklos, pašto skyriaus, tad bažnyčia liko vienintelė vieta prasmingiems susitikimams, maldai", - sakė P. Drevinskienė.

Tai įdomu

Jau 100 metų, kaip Vabalninko bažnyčios kairįjį altorių puošia daili Švč. Marijos skulptūra. 

Apačioje užrašas: „Šukioniečių auka. 1908 metai". Kokia proga ši skulptūra buvo padovanota? Jokių dokumentų rasti nepavyko. Žmonių, kurie bent iš tėvų ar senelių pasakojimų būtų apie auką girdėję, irgi nėra. Manyčiau, kad ją dovanojo Vabalninko bažnyčios pastatymo 90 - mečio proga. O gal kas girdėjo kitokių versijų? Praneškite apie tai Vabalninko klebonui ar krašto muziejui.

Šukioniečiai visada pasižymėjo pamaldumu. Skulptūros padovanojimo šimtmečio proga rugpjūčio 17 d. 10 val. bus aukojamos šv. Mišios už Šukionių bendruomenę.

Mirdza Garbauskienė

Šiaurės Lietuvos Venecijoje - Šimpeliškiuose - skambėjo giesmės

Gražina Dagytė
2008-08-12

Praėjusį šeštadienį Biržų rajono Šimpeliškių kaime vyko renginys „Giedu giesmelę su močiute".

Senojo Šimpeliškių tilto stiprumą išbandė kelios dešimtys kaimo svečių.

Kapinėse žmonių kaulų daugiau nei žemės

Į renginį atvyko evangelikų reformatų bažnyčių atstovai iš visos Lietuvos. Prie jų prisijungė Kilučių, Varniūnų, Šimpeliškių ir kitų Biržų rajono vietų gyventojai, visu būriu atvyko Medeikių globos namų „Vaiko užuovėja" jaunimas.

Pirmąja jų susitikimo vieta tapo Kilučių kaimo kapinės, saugančios mūsų krašto ir atėjūnų palaikus bei kelių amžių istoriją. Apie tai kalbėjo Kilučių ev. reformatų seniūnijos seniūnė Irena Narvidienė. Ji priminė, jog Kilučių kalnelyje žmonės imti laidoti dar XVII amžiuje. Kapeliuose ilsisi net dvidešimt vienerius metus trukusio didžiojo Šiaurės karo aukos. Pasak vietos senolių, Kilučiuose amžiną poilsį surado Biržų pilį susprogdinę švedai. Ten suguldyti ir po 1812 metų per Lietuvą į Prancūziją keliavusios Napoleono kariuomenės kariai. Šalia jų palaidoti ir masiškai Pirmojo pasaulinio karo metais nuo šiltinės kritę kraštiečiai. Vietą Kilučiuose pasiskyrė ir nemažai Šimpeliškių, Varniūnų bei Štakirių gyventojų. Todėl pasakojama, jog Kilučių kalnelyje žmonių kaulų yra daugiau nei žemės.

 

Svečius į savo sodybą priėmusiai Aliai Burbulienei dėkojo kunigas Raimondas Stankevičius.

Pagerbė Martyną ir Joną Yčus

Vos įėjus į kapelius, matyti garbingų mūsų krašto veikėjų, žinomų pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos ministrų - Martyno ir Jono Yčų - artimųjų kapai ir paminklai. Irena Narvidienė priminė Yčų giminės istoriją, o renginio dalyviai sugiedojo keletą giesmių ir ant garbių kraštiečių kapų padėjo gėlių.

Iš Kilučių automobiliai pasuko į Šimpeliškius, Martyno ir Jono Yčų gimtąją sodybą. Ant apdegusios trobos kamino lizdą susisukę gandrai visus nuteikė optimistiškai - dar ilgai, pasak žmonių, turėtų gyvuoti ne tik šis kaimas, bet išlikti gyvos ir abiejų garbių vyrų neštos idėjos. Sode, įvyko konferencija, kurioje pranešimą skaitęs Biblijos draugijos pirmininkas, kuratorius dr. Mykolas Mikalajūnas priminė visų reformatų nuopelnus Lietuvos tautiniam atgimimui nuo Radvilų laikų.

Pasak M. Mikalajūno, Rusijoje mokslus baigę broliai Yčai net dirbdami Rusijos imperijoje nebijojo prisipažinti esantys lietuviai. Vėliau pirmojoje Lietuvos vyriausybėje ėję švietimo ir mokslo, finansų, susisiekimo ir pramonės ministrų pareigas Yčai suspėdavo gerų patarimų padalyti ir atvykę į evangelikų reformatų bažnyčios sinodus Biržuose.

 

Prisiminė kaimo istoriją

Susirinkusieji sužinojo ir garsiojo Šimpeliškių tilto, statyto kaimiečių jėgomis, istoriją. Vietos žmonės didžiuodamiesi kalbėjo, jog Šimpeliškius galima vadinti Šiaurės Lietuvos Venecija - sodybos išsidėsčiusios abiejose Apaščios upės pusėse. Tiltas iki šiol yra vienintelė galimybė pasiekti kaimynus, įsikūrusius kitoje pusėje.

Kraštiečiai apgailestavo, kad pagrindine kaimo arterija vadinamas tiltas griūva. Jam lėšų remontuoti niekas neskiria, nes tiltas neįtrauktas nei į istorinio, nei į kultūrinio paveldo sąrašus.

Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė tilto papėdėje pasveikino visus kaimo gyventojus. Garbingo amžiaus sulaukusiems senbuviams buvo įteiktos atminimo dovanėlės. Netrukus prie Apaščios suskambo senosios giesmės, kurias čia gyvenę evangelikai reformatai mėgo giedoti ir prieš porą šimtų metų. Prisiminta, jog Biržų majorato valdų žemėlapyje Šimpeliškiai pirmą kartą buvo paminėti 1808 metais, o kaimo pavadinimas kilęs nuo ten gyvenusių Cypelių pavardės. Iš pradžių vietovė vadinta Cypeliškiais.

 

Giedojo vaikai ir senoliai

Ne paslaptis, jog kaime visada būta daug Burbulių šeimų. Renginio pabaigoje už stalo po obelimi susėsta Alės Burbulytės Burbulienės sodyboje, kur kartu su namų šeimininke ne tik vaišintasi, bet ir kartu giedota. „Tai labai prasmingas renginys, kai kartu pabuvo ne tik senoliai, bet ir jauni žmonės", - sakė Vilniaus ev. Reformatų bendruomenės pirmininkė, daktarė Renata Bareikienė.

Reformatus už organizuotumą ir gražias idėjas gyrė ir sveikinimo žodį taręs Biržų rajono tarybos narys Valdemaras Valkiūnas.

Šventė Biržų krašte - tik vienas iš daugelio projekto „Ar galėtume užtikrinti ateitį, jei neturėtume praeities" renginių. Projektą, parašytą Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila" narių, finansavo Švietimo ir mokslo ministerija. Jau vykta į Žemaitiją, kur keliauta reformacijos pėdsakais.

Auliuose bendravo šešių kaimų kraštiečiai

Kęstutis Slavinskas
2008-08-09

Aulių, Jokūbiškių, Pievnikų, Elektrinės, Puodžiūniškių ir Liekniškio kaimų žmonės į kraštiečių susitikimą rinkosi Aulių kaime. Šventės dalyvius svetingai sutiko gražiai tvarkoma Violetos ir Sigito Kregždžių sodybą.

Pavakario saulės nutviekstame kiemelyje susirinkusieji nestokojo geros nuotaikos ir graudulio, prisiminimų ir ketinimų vėl susitikti.

Kratiškiuose gyvenanti Vida Šukienė pasakojo, jog mintis sukviesti kraštiečius krebždėjusi seniai. „Panorome įrodyti, jog ir mažesnių kaimų gyventojai geba rengti susitikimus", - teigė moteris. Pasak jos, šventės idėją buvo pradėta realizuoti šią vasarą po pokalbio su Sigitu Kregžde.

Kraštiečiai pasinaudojo Aulių kaimo gyventojo kvietimu rinktis jam priklausančioje sodyboje. Ši sodyba daugeliui primena jaunystės prisiminimus, nes pasak V. Šukienės, Sigito motina Darata kadaise labai svetingai sutikdavusi svečius, rasdavusi bendrą kalbą su kaimo jaunimu.

Renginio organizatoriai daug šiltų žodžių išsakė Klausučiuose gyvenančiam Laimučiui Poviloniui, renginiui paskolinusiam palapinę. L. Povilonis sakė, jog beveik prieš tris dešimtmečius jo pagamintas statinys apkeliavo Panevėžio apskrities rajonus. Aulių ir aplinkinių kaimų žmonės palapinėje švęsdavę sukaktis bei šventes.

„Palapinėje rengėm išleistuves į kariuomenę, o šiandien susitikę prisimename jaunystę", - kalbėjo biržietis Ričardas Kregždė. Susitikę kiemelyje vyrai kėlė alaus stiklines ir gyrė užkandai patiektą Vyganto Puzino rūkytą žuvį.

Prie stalo kraštiečiai kėlė taures už susitikimą ir prisiminė šmaikščias jaunystės istorijas.

Pabendravus saulės nutviekstame kieme šventės dalyvius prie vaišių stalo pakvietė Šukionių kaimo muzikantai. Kraštiečiai gimtųjų kaimų garbei užtraukė Vidos Vaidinauskaitės - Palionienės sukurtą „Sutiktuvių dainą". Eilėraščių posmais susirinkusiuosius sveikino kaimo eiliuotoja Angelė Šiškovienė. Ji jauniesiems renginio dalyviams priminė Aulių kaimo vardo kilmę. „Kalbama, kad nuo arklio nulipęs ponas purvyne pametė aulinį batą. Mat šio krašto žemės skendėjo vandenyje. Tą rodo ir Liekniškio bei Pievnikų kaimų pavadinimai", - pasakojo A. Šiškovienė.

Biržų gatvių brukavimas - mūsų istorijos, kultūros, atminties dalis

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-08-07

1918 metais susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei Biržų miesto savivaldybei priklausė rūpintis miesto gatvių švara ir tvarka.

Vytauto gatvės brukavimo darbai. XX a. III-asis dešimtmetis.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Biržuose vaizdas kai kur buvo ne geresnis nei garsiojoje Klausučių ūlytėlėje. Supuvus kaizerinės Vokietijos okupacijos laikais statytiems trotuarams, miestiečiai irgi „brido gilų purvinėlį". Tačiau pamažu gatvės buvo brukuojamos, taisomi šaligatviai.

Pagal 1922 m. gyventojų surašymo duomenis, Biržų mieste gyveno 5162 gyventojai, kurie turėjo 658 kiemus su 1198 butais. 1924 m. pradėjus dalinti Biržų dvarą, Biržų miesto plotas padidėjo beveik 3 kartus. Gavę apie 400 naujų sklypų, gyventojai nemažai pasistatė naujų gyvenamų ir ūkinių pastatų. 1929 metais Biržuose jau buvo priskaičiuojama 7350 gyventojų.

Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje iš 51 miesto gatvių išgrįstų buvo 17. Gyventojai privalėjo daryti ir prižiūrėti medinius šaligatvius, o išgrįstose gatvėse miesto savivaldybė įrengė cementinius šaligatvius.

1925 m. buvo nuspręsta brukuoti Bažnyčios aikštę, išgrįsti Aukštosios, Žemosios Karaimų gatves, 1926 m. Biržų miesto savivaldybė buvo numačiusi išgrįsti Bažnyčios aikštę ir gatvę prie katalikų bažnyčios, Vytauto gatvę.

Gatvių brukavimas nebuvo lengvas ne tik darbininkams. Reikėjo ir pinigų, ir darbo, ir rūpesčių dėl statybinės medžiagos - akmenų - visiems Biržų gyventojams. Biržų miesto savivaldybė dar 1922 m. buvo nustačiusi tvarką, kad kiekvienas savininkas už brukavimą - taisymą jo sklype esančių kelių, gatvių turi primokėti po 6 auksinus nuo sieksnio ir apmokėti vieno darbininko išlaikymą prie brukuotojo.

Medžiagą brukui pristatydavo savininkai, o už medžiagas ir darbą apmokėjo miestas. Tie, kurie negalėdavo apsimokėti pinigais akmenis turėjo pristatyti arkliais. 1934 m. Biržų miesto taryba nutarė gatvių grindinio remonto išlaidoms skirti namų bei sklypų savininkams 10 % rinkliavą nuo nekilnojamo turto mokesčio.

Gatvėms tvarkyti, savivaldybė organizuodavo viešuosius darbus - sniego valymą, akmenų skaldymą, tašymą, gatvių brukavimą, melioracijos, „zimagorų" darbus.

1933 m. buvo vykdomi nemaži viešieji darbai tašant akmenis. Tai buvo gana pavojingas darbas, reikalavęs apsaugos priemonių. Čia gana netikėtai atsiskleidžia garsaus Biržų notaro Prano Lemberto labdaringa veikla. „Biržų žinių" 1933-04-02 Nr. 14 skaitome: „Mes Biržų miesto akmenų tašymo darbininkai reiškiame nuoširdžią padėką p. Biržų notarui Lembertui už paaukojimą mums 22 darbininkų akinių, kurie gali kainuoti apie 44 litus....... Darbininkai."

XX a. IV dešimtmetyje toliau buvo taisomos ir grindžiamos gatvės - dirbama Rotušės, Dr. J. Basanavičiaus, Kęstučio, Vytauto gatvėse, prie gaisrinės, išgrįstas gyvulių skerdyklos kiemas, suremontuoti grindiniai prie Agluonos ir Apaščios tiltų.

1935 metais Biržų miesto gatvių būklė buvo tokia - paprastu grindiniu grįstų gatvių buvo 10 350 metrų, žvyruotų bei šiaip pertvarkytų - 3534, visai netvarkomų gatvių - 16960.

Mums, išlepintiems ir reikalaujantiems tik asfalto, gal jau sunkoka suprasti mūsų senelių, prosenelių jausmus - jiems brukas buvo pažangos variklis, etalonas, siekimas.

Istorijos, kultūros paveldo sąvoka apima ne vien tik materialius dalykus - pastatus, tiltus, geležinkelius, paminklus. Ne mažiau svarbu yra ir etnokultūra, muzika, dainos, šokiai, papročiai, tradicijos, amatai, prie kurių ir priskiriamas mūsų protėvių sunkus darbas, puošiant, dailinant mūsų Biržus.

Gyvojo Rožinio draugijos kongresas Biržuose

Gražina Dagytė
2008-08-05

Praėjusį šeštadienį Biržuose vyko Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos kongresas, skirtas Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui paminėti.

Biržų krašte yra daugiau nei šeši šimtai Gyvojo Rožinio narių.

Būriai tikinčiųjų rinkosi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kur Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Po jų vyko konferencija, kurioje dalyvavo ne tik gausus biržiečių būrys, bet ir per tūkstantį svečių iš Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Vilniaus, Varėnos, Anykščių, Utenos, Kelmės ir kitų parapijų.

Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos vadovė Nijolė Gylienė džiaugėsi dalyvių gausa. Ji priminė, jog maldai prieš ketverius metus susivieniję vyskupijos Gyvojo Rožinio nariai iš įvairių dekanatų kitąmet švęs draugijos atkūrimo trisdešimtmetį. Kongresas Biržuose organizuotas pirmą kartą. Anksčiau rinktasi Utenoje, Anykščiuose ir Zarasuose. Vyskupijoje draugija vienija apie šešis tūkstančius tikinčiųjų. Biržų krašte yra daugiau nei šeši šimtai Gyvojo Rožinio narių. Nijolė Gylienė džiaugėsi, kad draugija auga - gausėja ratas žmonių, pasišventusių kartu būti ne tik maldoje, bet ir ištiesti pagalbos ranką ligoniams, kitiems jos reikalingiems žmonėms.

Po konferencijos kongreso organizatoriai ir svečiai patraukė į Biržų tvirtovę. Pilies kieme įvyko teatralizuotas susirinkusiųjų į Šiaurės Lietuvos sostinę pasveikinimas. Į garbingas viešnias ir gerbiamus ponus kreipėsi „kunigaikštis ir namų ponia". Pasak jų, biržiečiai didžiuojasi ne savo upėmis, ežerais ar bažnyčių gausa, bet puikia pilimi. Tuo su Biržais lygintis galėtų nebent Vilnius ir Trakai.

Kongreso dalyviai, klausydami pasakojimų apie garbingą Biržų praeitį ir Pabiržės folkloro kolektyvo „Žemyna" nuotaikingo koncerto, skubėjo pailsėti ir pasistiprinti. „Stalus" moterys „dengė" tiesiog pilies kieme ant pievutės. Maistą palaimino vyskupas Jonas Kauneckas. Jis dėkojo Dievui už puikų šių metų derlių ir prašė, kad žmonės sugebėtų dalytis ne tik duona, bet ir Dievo žodžiu. Tikinčiuosius sveikino Gyvojo Rožinio dvasios vadovas kunigas Remigijus Kavaliauskas. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys džiaugėsi gyva tikinčiųjų bendruomene, o dabartinį laiką pavadino malonės metu. Į susirinkusiuosius kreipėsi Marijos radijo atstovė, žodį tarė Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios, Šv. Rapolo ir Visų Šventųjų bažnyčios bei kitų parapijų Gyvojo Rožinio kalbėtojai.

Muziejininkas istorikas Antanas Seibutis pailsėjusius svečius kvietė užeiti į tvirtovės menes, susipažinti su muziejaus salėse esančiomis ekspozicijomis, išsaugota protėvių istorija, pasivaikščioti po piliakalnį, atsipūsti prie Širvėnos ežero.

Archeologiniai tyrinėjimai Biržų arsenale

Antanas Seibutis
2008-07-31

Biržų tvirtovės kieme, arsenale pradėti archeologiniai tyrinėjimai.

Kasinėjimai Biržų arsenale suteiks daugiau žinių apie praėjusių amžių karybą, ginkluotę.

Tyrimų vadovė archeologė Roma Songailaitė, sakė, kad šių darbų tikslas - kuo daugiau sužinoti apie arsenalo istoriją, jo vidų, surinkti kuo daugiau istorinės informacijos būsimam arsenalo atstatymui. Rasta archeologinė medžiaga papildys istoriko Deimanto Karvelio renkamą medžiagą apie Biržų arsenalą rašytiniuose šaltiniuose.

Kaip teigė R. Songailaitė, jau 1983 - 1984 metais kasant trasą vandentiekiui ir vykdant arsenalo žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus buvo aptikti arsenalo pamatai ir ištirta viena patalpa - priemenė. Tų tyrinėjimų metu rastą grindinį gali pamatyti kiekvienas apsilankęs tvirtovės teritorijoje. Anuomet kitos dvi patalpos nebuvo atidengtos, todėl šiuo metu darbai vyksta vienoje iš jų.

Arsenalas arba cekhauzas (vok. zeughaus, cajghaus, czekhaus; lot. armamentarium) - XIV-XVII a. ginklų sandėlis, pastatas, kuriame buvo laikomos patrankos, jų eksploatavimo inventorius ir rankiniai ginklai. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti žinių, kad pirmasis Biržų arsenalas buvo pradėtas statyti apie 1612 - 1613 metus.

Didžiausi privatūs arsenalai tuo metu LDK buvo Radvilų tvirtovėse Biržuose ir Nesvyžiuje. Biržų arsenalas iki 1625 m. laikomas vienu geriausių valstybėje, jis nenusileido net karaliaus cekhauzams. Kunigaikščius Radvilas galima drąsiai vadinti artilerijos srities žinovais ir globėjais.

Cekhauzo personalą sudarydavo urėdininkai ir amatininkai. Pirmieji (cekvartas, patrankininkai, parako prižiūrėtojas) buvo atsakingi už cekhauzo ir jo inventoriaus funkcionavimą. Antrieji (ginklininkai, parakininkai, šaltkalviai, kalviai, račiai, staliai, būgnininkai) eksploatavo bei taisė ginkluotę ir kitą amuniciją. Pačiame arsenale už viską buvo atsakingas cekvartas.

1625 m. švedai sugriovė senąjį arsenalą, tad 1637 m. pradėjus vėl atstatyti Biržų tvirtovę, su meistrais buvo sudaryta atskira sutartis dėl cekhauso remonto ir naujo pastato statybos. 1637-1639 m. duomenimis, Biržų cekhauzas patrankų skaičiumi nusileido tik Varšuvos, Pucko, Marienburgo valdovo arsenalams, bet pranoko Gdansko, Lvovo, Baro, Kameneco cekhauzus.

Dabartinių archeologinių tyrimų objektą - Biržų arsenalą - po 1655 metų karų pabaigė statyti kunigaikštis Boguslavas Radvila. 1704 m. švedų generolo Adamo Levenhaupto įsakymu buvo išsprogdinta ir sugriauta Biržų tvirtovė su visais pastatais, tad tokie archeologiniai kasinėjimai ir suteikia istorijai, žmonėms žinių apie to meto karybą, statybas, ginkluotę.

Šaltiniai atskleidžia Biržų arsenalo militarinę svarbą XVII a. pr. Livonijos kare, išryškėjusią ginant Biržų pilį 1625 - 1627 m. švedmečiu ir ne vieną kartą privačią artileriją panaudojant LDK kariuomenės akcijose.

Kvietė negarbinti „aukso veršio"

Gražina Dagytė
2008-07-29

Praėjusį sekmadienį Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje vyko viena gražiausių ir didžiausių švenčių - jaunimo konfirmacija.

Puošniomis baltomis suknelėmis pasidabinusios konfirmantės priminė nuotakas.

Į ąžuolų vainikais išdabintą šventovę iškilmingai įžengė dešimt merginų ir vienuolika vaikinų, kurie pirmą kartą prieš visą bažnyčią patvirtino savo krikščionišką tikėjimą evangelikų reformatų išpažinime ir priėmė Viešpaties vakarienės sakramentą.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas kunigas Rimas Mikalauskas jiems priminė, jog visų svarbiausia yra mylėti Dievą ir savo artimą kaip patį save.

Dvasininkas puošniomis baltomis suknelėmis pasidabinusias merginas palygino su nuotakomis, o juodais kostiumais apsirengusius pasitempusius jaunus vyrus - Kristaus kariais, jo pasiuntiniais.

Kunigas tapimą pilnateisiais bažnyčios nariais pavadino stojimu į Dievo žodžio akademiją, iš kurios, įgiję išminties, jauni žmonės eis į pasaulį kaip Dievo mokiniai ir apaštalai. Toje kelionėje labai svarbu nesuklysti.

Kalbėdamas apie gyvenimo kasdienybę R. Mikalauskas ragino jaunimą ir visą bažnyčią nepamiršti, jog kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo sprendimus, priimamus jiems ir šaliai svarbiais gyvenimo momentais. Vienas tokių atvejų, pasak kunigo, - besiartinantys rinkimai į Seimą. Dvasininkas teigė, jog jie - išbandymas Dievo tautai. Kunigas pilnutėlę bažnyčią mokė gyvenime netikėti tuščiais pažadais, negarbinti „aukso veršio".

Atsinaujinimo diena Germaniškyje

Liudas Buzėnas
2008-07-26

Vasara - atlaidų metas, kada į gimtąsias parapijas susirenka kraštiečiai, svečiai, giminaičiai. Viena iš atlaidų sąlygų - dvasinis atsinaujinimas.

Šv. Mišias aukojo Panevėžio sielovados centro ir jaunimo organizacijų Panevėžio apskrityje kapelionas kun. Mindaugas Kučinskas.

Liepos 20 dieną Germaniškio koplyčioje buvo švenčiami šv. Marijos Magdalenos atlaidai. Pilnutėlėje prieš trejus metus pastatytoje koplyčioje žmonės meldėsi Rožinio maldą, šventė Eucharistiją, prie vaišių stalo džiaugėsi švente.

Svečiuose viešėjęs, šv. Mišias aukojęs ir pamokslą sakęs Panevėžio sielovados centro ir jaunimo organizacijų Panevėžio apskrityje kapelionas kun. Mindaugas Kučinskas pabrėžė atlaidų, kaip dvasinio atsinaujinimo, reikšmę.

„Kiekvienas žmogus turi priimti Dievo gailestingumą, taip siekdamas savo ir bendruomenės pasikeitimo. Juk šv. Marijos Magdalenos ar šv. Augustino pavyzdžiai mums kalba apie galimybę iš tamsos pereiti į šviesą", - teigė kun. M. Kučinskas.

Šventę papuošė ir šlovinti Dievą kvietė Biržų šv. Jono Krikštytojo Jaunimo choras (vad. A. Tamulėnaitė, V. Vireliūnaitė, kun. M. Šakinis). Jaunatviškomis giesmėmis, Dievo Žodžio skaitymu ir psalmės giedojimu jauni žmonės liudijo Bažnyčios buvimą jų širdyse. Tai pavyzdys ir Suosto parapijos žmonėms - būti aktyviems, draugiškiems, organizuotiems.

Sutvarkytoje ir įrengtoje koplyčioje telpa per pusšimtis žmonių. Čia du kartus per mėnesį (pirmąjį ir trečiąjį sekmadieniais) aukojamos šv. Mišios. Gieda Suaugusiųjų choras, pasauliečiai skaito Dievo Žodį, aplinka ir vidaus tvarka rūpinasi koplyčios iniciatorius ir pagrindinis statytojas Augustas Skadinis bei jo padėjėjai. Norintieji gali šioje patalpoje ir šarvoti artimus žmones.

Anot Suosto parapijos klebono kun. Andriaus Šukio, Germaniškio koplyčia yra tinkama vieta bendruomeninei maldai, todėl kviečiami ne tik vyriausieji miestelio gyventojai, bet ir jaunimas, vaikai, šeimos.

„Kadangi miestelyje yra pagrindinė mokykla, vadinasi, čia gyvena pakankamai žmonių. Todėl norėtųsi matyti jaunų veidų. Ir ne tik tų, kurie ruošiasi Eucharistijos ar Sutvirtinimo sakramentams", - sako kunigai. Dvasininkas pastebėjo, jog dažnai sekmadieniais žmonės dirba laukuose ar „ilsisi" su alaus bokalu. „Jei nori nieko neturėti, tai vok arba dirbk sekmadieniais", - pastebėjo vienas kunigas. Tenka pripažinti, jog daugelis pakrikštytųjų tiesiog neatlieka savo pareigos", - teigia dvasininkas A. Šukys.

Į Pabiržę viliojo atlaidai ir kraštiečių šventė

Gražina Dagytė
2008-07-22

Praėjusį sekmadienį pabiržiečius gimtinėn sukvietė Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai ir Kraštiečių šventė „Mano tėviškė - Tatulos vingis".

Kam neliko suolo, tas sėdo ant kalnelio prie senosios bažnyčios varpinės.

Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia tikinčiuosius pasitiko išdabinta vainikais, išpuošta vidurvasario gėlių puokštėmis. Po atlaidų kraštiečiai kalbėjo prisiminę tolimus vaikystės metus, kai jiems tikėjimo tiesų pirmąsias pamokas šioje šventovėje davė tėvai ir tuo metu Pabiržėje dirbę žinomi dvasininkai.

Vėliau visi skubėjo ant kalnelio prie senosios bažnyčios varpinės. Čia kraštiečių laukė klebono E. Troickio dovana bendruomenei - Rokiškio liaudies teatro spektaklis. Ramūno Abukevičiaus istorinė drama „Sarmatų palikuonys" (rež. Jonas Buziliauskas) vertė susimąstyti apie Lietuvos praeitį ir dabartį, žmogaus gyvenimo prasmę.

Po spektaklio kraštiečių šventės dalyviai leidosi į bendruomenės namų kiemą. Susirinkusiuosius sveikino rajono valdžios atstovai, kitų bendruomenių delegacijos, kraštiečiai iš visos Lietuvos. Sveikinimus telefonu perdavė ir užsienyje gyvenanti kraštietė Bronė Kruopytė - Palilionis, kuriai pabiržiečiai dėkingi už daugkartinę finansinę paramą.

Kraštiečius linksmino pabiržiečių mylimas „Žemynos" folklorinis ansamblis, kuriam visą savo kūrybinį palikimą prisipažino perdavusios ir Gulbinų folkloro kolektyvo moterys.

Maloniai priimtas buvo Rokiškio rajono Kriaunų kaimo tautinių šokių kolektyvas, Kirdonių kaimo muzikantai ir dainininkai bei saviveiklininkai iš kitų rajono vietų.

Kol scenoje šeimininkavo muzikantai, kraštiečiai suspėjo pasidžiaugti Pabiržę garsinančia ekstremalaus sporto klubo komanda, apžiūrėti kraštiečio tautodailininko Algirdo Butkevičiaus drožinių ir šukioniškio Stanislovo Vadopolo fotografijų parodą bei naujam gyvenimui prikeltus Pabiržės bendruomenės namus. Juose už vaišių stalo pasišnekėta apie viską.

„Žemynos" vyrų daina suvirpino klausytojų širdis.

Pabiržės bendruomenės pirmininkė Genovaitė Valeckienė prisiminė ir skaudžių išgyvenimų suteikusius du gaisrus, kai atrodė, kad nusivylimų niekas nepergalės. Už naują viltį, dvasios stiprinimą ir palaikymą pirmininkė visos bendruomenės vardu dėkojo kunigui E. Troickiui. Sulaukta ir rajono savivaldybės, Miškų urėdijos paramos, parašyti ir laimėti projektai valstybės paramai gauti. Pamažu buvo rekonstruotas bendruomenės namų stogas, suremontuotas pastato vidus. Sėkmė lydėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateiktą projektą „Bendruomenės centras - jaunimo, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų - paguodos šaltinis". Jau skirta 90 000 litų, už kuriuos sudėti langai, durys, planuojamas įrengti antrasis pastato aukštas, kur įsikurs amatų centras. Pirmininkė džiaugėsi aktyviais, savo laiko negailinčiais vietos žmonėmis, vis labiau į veiklą įsitraukiančiu jaunimu. Pabiržiečiai svajoja išvalyti aplinkui bendruomenės namus esančius tvenkinius, sukurti jaukią aplinką.

Grafų Tiškevičių bibliotekos knygos galėtų grįžti į Biržus

Biržų krašto muziejaus „Sėla"
bendruomenės vardu
direktorius Gintaras Butkevičius
2008-07-22

Šie metai ne tik mums, muziejininkams, bet ir visiems biržiečiams tapo grafų Tiškevičių paminėjimo metais.

Visuomenė buvo supažindinta su Biržų grafų Tiškevičių palikimu, išsamiai pristatytu „Sėlos" muziejuje surengtoje parodoje ir humanitarinių mokslų daktarės A. Snitkuvienės knygoje „Biržų grafai Tiškevičiai".

Rengiantis minėtos knygos sutiktuvėms, muziejininkus netikėtai užklupo pasiūlymas įsigyti Lenkijos aukcione nupirktą ypatingos vertės knygų tritomį prancūzų kalba, pažymėtą Tiškevičių bibliotekos ekslibrisu. Knygos pavadinimas, išverstas į lietuvių kalbą, skambėtų taip: „Antika paaiškinta ir pristatyta vaizdais". Knygą parengė šv. Morkaus kongregacijos vienuolis benediktinas Bernardas de Montefokon Paryžiuje 1772 m. Tritomis ištaigingai įrištas, gausiai iliustruotas.

Astravo dvaro biblioteka joje sukauptais moksliniais rinkiniais pranoko kitas bibliotekas visoje etninėje Lietuvoje. 1903 m. duomenimis vien tik knygų dvaro bibliotekoje buvo apie 20 000.

Trys Tiškevičių bibliotekos knygos, išlikęs svarbus kultūros paveldo objektas, galėtų praturtinti ne vieno muziejaus, besidominčio grafų Tiškevičių kultūriniu palikimu, ekspoziciją, tačiau, mūsų nuomone, prasmingiausia būtų, jei jos pargrįžtų į Biržus. Antra vertus, apie 48 000 Lt kainuojančių vertingų eksponatų muziejus įsigyti savo surenkamomis lėšomis nepajėgus.

Matydami, kad esate dažni svečiai mūsų muziejuje, kaip gausiai lankote mūsų organizuojamus renginius, suprantame, kad nesate abejingi savo krašto istorijai, jos kultūros paveldo išsaugojimui, tad drįstame kreiptis prašydami Jūsų, mieli biržiečiai, geranoriškos pagalbos. Prašome pagal galimybes prisidėti prie visiems mums įdomaus ir svarbaus eksponato pargrįžimo į Biržus. Mes būtumėme labai dėkingi Jums ir už menkiausią sumą, pervestą į specialiai atidarytą sąskaitą Nr. LT 967044060006460122 AB SEB banke. Galbūt, suvienijus jėgas, pavyktų kasmet įsigyti bent po vieną knygos tomą. Nesulaukus Jūsų pagalbos, dar viena mūsų krašto kultūrinio palikimo dalis ir biržiečiams, ir mūsų miesto svečiams gali likti neprieinama.

Norime padėkoti tiems esamiems ar buvusiems biržiečiams (nors jų nedaug, bet jau yra !), kurie atsiliepė į mūsų kvietimą, nuskambėjusį A. Snitkuvienės knygos sutiktuvių metu, ir jau paaukojo šiam tikslui.

Prieš 70 metų Astravo liūtai „iškeliavo" į Kauną

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-07-15

Garsieji Astravo liūtai buvo išlieti iš ketaus Sankt Peterburge XIX amžiaus viduryje.

Astravo liūtai. XX a. pr.

Grafas Jonas Tiškevičius juos užsisakė Astravo dvaro rūmų papuošimui. 1851 m. už statulų atgabenimą į Biržus grafas sumokėjo vežikui 79 rublius ir 10 kapeikų sidabru, be to, dar davė 3 rublių premiją.

Astrave liūtai išbuvo iki 1938-ųjų. Tais metais paskutinis Astravo dvaro paveldėtojas, Prancūzijos pilietis grafas Jonas Jurgis Tiškevičius, apsilankęs Biržuose, padovanojo liūtų skulptūras Vytauto Didžiojo karo muziejui.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje, vykstant Astravo rūmų restauracijai, „Siūlo" fabriko vadovybė sumanė susigrąžinti rūmų fasadą puošusias skulptūras. Šis prašymas buvo svarstytas Kauno miesto Vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų valdybos Meno tarybos posėdyje. Rastas kompromisas - padaryti skulptūrų kopijas. Tam pritarė ir tuometinis komunistų partijos veikėjas, kultūros ministras Lionginas Šepetys.

„Siūlo" fabriko užsakymu 1972 m. Kaune iš betono nulietos kopijos buvo atgabentos į Astravą. Formas pagal originalus padarė ir statulas Pažaislio ansamblyje išliejo meistras Adolfas Šakarnis.

Prieš 75 metus Biržuose mirė generolas Maksimas Katchė

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-07-12

Generolas leitenantas Maksimas Katchė gimė 1879 metų lapkričio 5 dieną Joniškyje.

Jansonų šeimos kapavietė senosiose Biržų evangelikų reformatų kapinėse karininko J. Nastopkos gatvėje.

1897 m. baigė Vladimiro karo mokyklą Petrapilyje. Po studijų Petrapilyje gavo leitenanto laipsnį. Dalyvavo rusų - japonų kare. 1908 - 1911 m. dirbo Vilniaus karo mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo kovose su vokiečiais Lietuvoje, Lenkijoje, Gudijoje, buvo pulko vadas. Už nuopelnus kovose apdovanotas Jurgio kryžiumi.

Grįžęs į Lietuvą 1919 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Daug nusipelnė dalyvaudamas kovose dėl Lietuvos laisvės: pagal jo sudarytus operatyvinius planus paimtas Panevėžys ir daugelis kitų Lietuvos miestų ir vietovių.

M. Katchė buvo Panevėžio atskiro bataliono (vėliau 4 pėstininkų pulko) instruktorius, brigados vadas, II divizijos vadas. 1920 metais Suvalkų derybose su lenkais dalyvavo kaip karo atstovas ir lietuvių delegacijos pirmininkas. Vėliau paskirtas Generalinio štabo viršininku.

1921 m. balandžio 1 dieną organizavo Aukštųjų karininkų kursus ir buvo jų pirmasis viršininkas.

1922 metais dėl silpnos sveikatos išėjo į pensiją. Už nuopelnus buvo apdovanotas 5 ir 4 laipsnio Vyčio kryžiaus ordinais.

Apsigyvenęs Biržuose, čia 1933 metų birželio 10 dieną ir mirė. Kadangi M. Katchė buvo vedęs Jansonaitę, tai palaidotas Jansonų šeimos kapavietėje, senosiose Biržų evangelikų reformatų kapinėse, esančiose karininko J. Nastopkos gatvėje.

M. Katchės laidotuves aprašė 1933 m. birželio 25 dienos „Biržų žinios":

„Birželio mėnesio 14 dieną ats. generolo Katche kūnas buvo padėtas Ev. Liuteronų bažnyčioje. 12 valandą jau buvo atskridusi lėktuvų eskadrilė apsižvalgyti. Geležinkeliu atvažiavo visas batalijonas kariuomenės. Po pietų automobiliais atvyko aukštų karininkų dalyvauti laidotuvėse.

Apie 15 valandą jau pradėjo žmonės rinktis prie bažnyčios. Prieš bažnyčią išsirikiavo karių batalijonas ir kariškas orkestras. Bažnyčion suėjo velionies giminės, artimieji ir kariuomenės atstovai. Gedulingas pamaldas laikė kun. Šernas.

Lygiai 17 valandą išnešė grabą iš bažnyčios ir prasidėjo gedulinga orkestro garsų lydima eisena kapų link. Žmonių tiek buvo prisirinkę, kad užsikimšusi buvo visa Vytauto gatvė. Laidotuvių eisenos metu virš miesto skraidė eskadrilė lėktuvų, kurie, vartydamiesi saulės spinduliuose, savo garsiu propelerių ūžesiu atsisveikino paskutinį kartą su velioniu.

Kapuose prie velionies karsto pasakė griaudų paskutinį žodį kun. Šernas. Visuomenės vardu tarė paskutinį atsisveikinimą divizijos vadas generolas Tamašauskas. Jis priminė velionies nuopelnus mūsų kariuomenei ir laimėjimus kovose dėl mūsų nepriklausomybės. Apgailestavo, kad velionis iš tų kilnių kovų grįžo invalidas.

Toliau atsisveikino pulk. Leit. Paškevičius D.L.K. Mindaugo pulko vardu. Jis nupasakojo, kad pulke velionis buvo instruktoriumi ir kad jo paskleistomis karo mokslo žiniomis mindaugėnai pasinaudojo ir dabar gali didžiuotis turėdami vėliavą su vyties ordino kaspinu.

Dr. Mikelėnas nupasakojo velionies biografiją ir Biržų visuomenės vardu pareiškė gailesčio dėl taip nusipelniusio mūsų tautai žmogaus mirties. Paskutinio gedulingo maršo ir giesmės metu supiltas naujas aukštas kapas buvo apdėtas dideliais ir gražiais vainikais.

Tebūnie lengva Lietuvos žemelė".

Dėl įvairių priežasčių generolo kapavietė iki pat šios dienos nepaženklinta. Dabar ant tvoros, juosiančios Jansonų šeimos kapavietę, viela pritvirtintas M. Katchės atvaizdas, apvyniotas celofanu saugančiu nuo lietaus ar sniego.

Ar nevertėtų suinteresuotoms institucijoms, kariškiams pagalvoti apie reikšmingesnį ir solidesnį generolo M. Katchės atminimo įamžinimą?

Juk tai mūsų krašto ir istorijos, ir kultūros, ir karybos dalis.

Buvusioje Suosto mokykloje bursis kaimo bendruomenė

Kęstutis Slavinskas
2008-07-12

Uždarytos Suosto mokyklos pastatas savaitgalį buvo perduotas kaimo bendruomenės reikmėms.

Bendruomenės namų pastatą bei renginio dalyvius šventino Nemunėlio Radviliškio klebonas Andrius Šukys.

Renginys prasidėjo kunigo Andriaus Šukio laikytomis Šv. Mišiomis Suosto bažnyčioje. Po jų mokytojų, mokinių eisena pasuko buvusios mokyklos pastato link.

„Didesnėje mokykloje mokytis įdomiau, bet liūdna, kai uždaroma pirmoji mokyklėlė", - stebėdami suaugusiųjų eiseną kalbėjo autobusų stotelėje susibūrę Germaniškio pagrindinėje mokykloje besimokantys Julius Simonavičius, Justas Matuzas ir Marius Vaitaitis.

Prie mokyklos pastato susirinkusiems žmonėms mokytoja Aldona Kolopailienė priminė mokyklos istoriją. Ji pradėjo veikti 1905 metais, mokytojai ir mokiniai tuomet būrėsi parapijos namuose, Kublinsko, Vaigino, Drevinsko, Aukštuolio sodyboje. 1952 metais Suosto pradinė mokykla reorganizuota į septynmetę, o po vienuolikos metų - į aštuonmetę. 1992 metais mokykla vėl tapo pradine. Nuo septynmetės laikų Suosto mokykloje dirbo 90 mokytojų, mokėsi per 4750 mokinių.

Nuo 1970 metų mokykloje dirbusi bei jai vadovavusi Aldona Vėjelienė perdavė buvusią mokyklos lentą ir 1833 metais gamintą varpelį kaimo bendruomenės pirmininkui. Simboliška, kad bendruomenei vadovauja mokytojos sūnus Ramūnas Vėjelis.

Rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė pasidžiaugė, kad mokyklos gyvavimo istorijoje dedamas ne taškas, o daugtaškis.

„Jei šiandien keliu eitų knygnešys Jurgis Bielinis, jis tikrai nesuprastų, ką šiuo metu mes darome. Belieka tik džiaugtis, jog pastatą perima kaimo bendruomenė ir kad jo neištiks pastato - vaiduoklio likimas", - kalbėjo Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius.

Kaimo bendruomenės krikštatėviai N.Šatienė ir A.Kregždė įteikė dovaną Suosto žmonėms.

Po kalbų ant pastato sienos buvo atidengta medžio drožėjo Vytauto Dūminio išskobta bendruomenės namų lenta. Naujuosius namus pašventino kunigas. R. Vėjelis susirinkusiems priminė penkerių metų kaimo bendruomenės veiklą, o naujųjų namų atidarymas buvo susietas su krikštynomis. Bendruomenės krikštatėvis Arvydas Kregždė sakė, jog Suostas jam davė sparnus gyvenimui, o krikštamotė Nijolė Šatienė prisiminė, kaip beveik prieš keturis dešimtmečius Suoste dirbo brigadininke.

Po sveikinimo kalbų renginio dalyviai sugužėjo į pastato vidų.

Antrojo aukšto salėje buvo uždegta bendruomenės ugnelė, iškilmingą priesaiką davė bendruomenės valdyba. Palinkėjimus Suosto žmonėms išsakė Žemės ūkio rūmų atstovas Biržų rajone Zenonas Prašmantas, verslininkė Birutė Rinkevičienė, kraštienė Regina Jukonienė, rajono tarybos narys Valdemaras Valkiūnas. Kraštietis Algis Kregždė bendruomenei įteikė Bostone išleistą enciklopedijos tomą. Jurgio Bielinio giminės atstovas vilnietis verslininkas Romualdas Masonas bendruomenės namų remontui paaukojo du tūkstančius litų. Kuprine buvo apdovanota jauniausia bendruomenės narė Justina Vėjelytė. Skaros ir skrybėlaitės įteiktos jubiliatams - Otilijai Bėliakienei, Onai Vitartienei, Benai Briedienei, Onai Pančkauskienei, Mildai Vaiginienei, Aldonai Vėjelienei, Pranui Kolopailai, Algirdui Kurkauskui, Daliai Žuorienei. Išskirtinę dovaną priėmė šio krašto metraštininkė R. Jukonienė. Krikštatėviai jos kaupiamą vaikiškų batukų kolekciją papildė dar keliolika eksponatų. Aplodismentais sutiktos ir kitos žymios kaimo moterys - buvusi kaimo laiškanešė Paulina Bėliakienė, mokytoja Irena Bėliakienė, kaimo renginių „sielos": Regina Simonavičienė, Aldona Kolopailienė ir Aldona Kubilienė.

„Iš Žemės ūkio ministerijos gavome 24 tūkst. litų ir už juos keitėme pastato langus, dažėme. Planuojame stogo remontą, ruošiamės įrengti salę šarvojimui. Bendruomenės namų pastate ateityje bursis kaimo žmonės", - ateities planais dalijosi R. Vėjelis.

 

Rajono tikybos mokytojai viešėjo Utenoje

Sandra Balodytė,
tikybos mokytoja
2008-07-12

Mokslo metų pabaigoje Biržų rajono tikybos mokytojai susitiko su kolegomis iš Utenos. Pedagogai turėjo galimybę susipažinti su Utenos kraštu, diskutuoti aktualiomis darbo temomis, dalytis patirtimi.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.

Mokytojų iš Biržų laukė katalikiškos Utenos mokyklos.

Mokykloje - vaikų darželyje „Varpelis" mokytojai su bendruomenės nariais turėjo galimybę pamatyti vaikų paruoštą programą, apžiūrėti kabinetus, klases, maldos vietas. Šioje mokymo įstaigoje yra dirbama sustiprinto meninio ugdymo kryptimi.

Koncerto pabaigoje mokiniai bendrą giesmę giedojo su šioje įstaigoje dirbusiu tikybos mokytoju ir sielovados organizatoriumi kun. Andriumi Šukiu.

Aplankyta ir „Saulės" gimnazija, apžiūrėta renovuojama mokykla, tikybos klasė, susipažinta su galimybėmis mokyti ir mokytis.

Tikybos mokytojai apžiūrėjo ir Utenoje esančių dviejų parapijų bažnyčias bei susipažino su šių parapijų klebonais.

Parapijos namuose apžiūrėtos katechetinės klasės, kiti svarbūs objektai.

Biržiečiai aplankė žymiausias Utenos rajono vietas, susipažino su miesto istorija.

Utenos rajono savivaldybės tikybos mokytojų kuratorė Zita Sabelkienė kiekvienam mokytojui padovanojo naujai išleistą knygą apie Utenos kraštą.

 

Diena, skirta kardinolui Vincentui Sladkevičiui

Liudas Buzėnas
2008-07-10

Valstybės dienos išvakarėse Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje lankėsi per du šimtus Panevėžio vyskupijos Švč. M. Marijos Gyvojo Rožinio draugijos narių.

Kardinolo V. Sladkevičiaus atminimas pagerbtas menine puokšte - saule su septyniolika spindulių, ženklinančių metus, kuriuos iškilusis dvasininkas praleido Nemunėlio Radviliškyje.

Jau treti metai, kaip vieną piligriminę kelionę vasaros metu maldininkai paskiria kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Šiemet lankomos kardinolo tremties vietos.

Susitikimo metu piligrimai iš Panevėžio vyskupijos miestų ir kaimų, lydimi vadovės Nijolės Gylienės ir vietinių parapijų organizatorių, pirmiausia sustojo Nemunėlio Radviliškyje. Čia juos sutiko ir pasveikino parapijos klebonas kun. Andrius Šukys, neseniai baigęs trejus metus trukusią kapelionystę šioje draugijoje.

Maldininkai, sugiedoję draugijos himną, kalbėjo Rožinio maldą už Lietuvą, švenčiant Mindaugo karūnavimo dienos išvakares.

Pranešimą "Kardinolas V. Sladkevičius tremtyje" skaitė tikybos mokytoja Sandra Balodytė. Lektorė priminė pagrindines dvasininko gyvenimo datas, aptarė septyniolikos tremties metų Nemunėlio Radviliškyje svarbą bendruomenei ir pačiam tuometiniam vyskupui V. Sladkevičiui, nubrėžė esmines dvasingumo gaires, kuriomis vadovavosi ir kurias diegė žmonėms šiame miestelyje gyvenęs iškilusis dvasininkas.

Kiekvienas atvykęs pamatė papuoštą jau anksčiau pakabintą reljefą su kardinolo veidu ir pagrindinėmis gyvenimo datomis.

Pusiaudienį draugijos nariai ir parapijiečiai susirinko prie miestelio mokyklos, kur kadaise stovėjo klebonija ir joje daug metų praleido vyskupas V. Sladkevičius. Čia mokytoja Janina Prascienienė paruošė meninę puokštę - saulę su septyniolika spindulių, ženklinančių metus, kai šiame krašte Dievo meilę ir Evangelijos šviesą skleidė tuometinis dvasininkas.

Dainų slėnyje susirinkusieji klausėsi mokytojo Manfredo Bridžiaus, kuris priminė pagrindines asmenybes, susijusias su šiuo kraštu. Mokytoja ir reformatų parapijos vadovė Valerija Kubiliūnienė pakvietė aplankyti miestelio reformatų bažnyčią, kur piligrimai susitiko ir su naujai įšventinta kunige Sigita Švambariene.

Vėliau draugijos nariai leidosi į Pabiržę.

Pilnutėlėje Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Mišias aukojo parapijos klebonas kun. Eugenijus Troickis. Pamokslo metu vyskupą V. Sladkevičių sulygino su Palaimintąja Motina Terese. Šv. Mišiose giedojo parapijos jaunimo choras, vadovaujamas Editos Narvidaitės.

Popietėje „Kardinolą prisimenant" Kaune dirbanti tikybos mokytoja Onutė Varžinskaitė pasidalijo įspūdžiais, kai iškilusis dvasininkas gyveno ir tarnystę atliko Pabiržės parapijoje.

Susitikimas baigėsi agape, kurios metu vaišėmis dalinosi ir parapijiečiai, ir Gyvojo Rožinio draugijos nariai, ir atvykę svečiai.

Klebonas E. Troickis visus pakvietė į kan. Antano Balaišio, ilgą laiką dirbusio Pabiržės parapijoje, įkurtą muziejų.

Rugpjūčio pradžioje Gyvojo Rožinio draugijos nariai susitiks kongrese, kuris organizuojamas Biržų šv. Jono Krikštytojo parapijoje. Jis skirtas Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui.

Tarptautiniame folkloro festivalyje skambėjo biržietiškos dainos

Gražina Dagytė
2008-07-08

Praėjusį šeštadienį Vilniuje skambėjo ir biržietiškos dainos - tarptautiniame folkloro festivalyje BALTICA - 2008 koncertavo Užušilių bei Anglininkų folkloro ansambliai. Jie pateko į geriausių Lietuvos folkloro kolektyvų, turėjusių atstovauti mūsų kraštui, būrį.

Jungtinis Užušilių ir Anglininkų folkloro kolektyvas tarptautiniame festivalyje atstovavo mūsų kraštui.

Jungtinis Užušilių ir Anglininkų kolektyvas, vadovaujamas Laimo Aukštuolienės, pirmasis aukštaitiška gaida pradėjo penktosios festivalio dienos ansamblių pasirodymą didžiojoje Sereikiškių parko scenoje.

Šių metų festivalio BALTICA tema - svečiai, svečiavimasis, vaišės. Tai pasirinkta neatsitiktinai - senovės lietuvių vaišingumą bei pagarbą iš kitur atvykusiems dažnai minėdavo svetimtaučiai keliautojai, kitų šalių pasiuntiniai, lankę mūsų šalies vadovus.

Biržiečiai prisistatė susirinkę į pakermošio pasibuvimą Antano ir Marytės troboje. Pasirodymas prasidėjo svečių sutikimo dainomis. Ant senovine linine staltiese užtiesto stalo atsirado tradicinių biržietiškų vaišių - alaus ąsotėlis, sūris ir pintinė su įvairiausiomis kaimiškomis bandelėmis. Šių gardumynų ragavo ne tik pasiklausyti biržiečių atėję Vilniuje gyvenantys mūsų kraštiečiai, bet ir svečiai iš kitų Lietuvos regionų bei šeštadienį koncertavę latviai, vokiečiai, egiptiečiai, armėnai. Jie visi ir tapo biržiečių svečiais.

Vilniuje gyvenančius kraštiečius ansamblio nariai dosniai vaišino alumi ir bandelėmis.

Susirinkusiesiems pasakota apie mūsų krašto tradicijas ir sugebėjimą kultūringai vaišintis. Apie alaus stiprumą bei jo gydomąjį poveikį sielai ir kūnui porinę ansambliečiai čia pat priminė, jog niekada niekas nuo alaus Biržų krašte nepasigerdavę. Kultūringai su dainomis atėję, su dainomis biržiečiai ir išeidavę.

Linksmumu tryškęs anglininkiečių ir užušiliečių kolektyvas, nepabūgęs stipraus šeštadienio lietaus, smagiai šokdamas balas taškė ir prie centrinių Sereikiškių parko vartų, belaukdamas autobuso važiuoti namo. Į šokio ratelį noriai jungėsi vilniečiai ir miesto svečiai.

Aplankė Nepriklausomybės Akto signatarų kapus

Gražina Dagytė
2008-07-03

Praėjusį savaitgalį mūsų rajone svečiavosi Vasario 16 - osios signatarų klubo nariai. Jie aplankė signataro Jokūbo Šerno tėviškę bei padėjo gėlių prie jo amžino poilsio vietos, Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Svečiuotasi ir signataro Alfonso Petrulio gimtinėje Vabalninko krašte.

Keliautojai padėjo gėlių prie Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno kapo Nemunėlio Radviliškyje.

Vasario 16 - osios signatarų klubui priklauso Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų palikuonys bei klubo veikla besidomintys visuomenės veikėjai.

Praėjusio savaitgalio kelionės tikslas buvo apsilankyti trijų šiaurės Lietuvos signatarų gimtinėse ir nusilenkti prie dviejų iš jų kapų. Pirmiausia stabtelta Širvintų rajone, kur Musninkuose kunigavo ir ten bažnyčios šventoriuje yra palaidotas signataras Alfonsas Petrulis, gimęs dabartinio Biržų rajono Kateliškių kaime, prie Vabalninko. Gražus sutapimas, kad klubo nariai signatarui nusilenkė kaip tik jo mirties 80 - ųjų metinių dieną. Vėliau aplankytos ir gimtosios signataro vietos.

Tada keliautojai pasuko į Pasvalio kraštą. Tuometinės Biržų apskrities Pasvalio valsčiaus Medinių kaime 1873 metais gimė signataras Jonas Vileišis.

Netrukus pasiektas ir mūsų rajono šiauriausiasis miestelis - Nemunėlio Radviliškis, kur 1888 - aisiais Jasiškių kaime į pasaulį atėjo būsimasis signataras Jokūbas Šernas. Keliauninkai pavaikščiojo žymiojo valstybės veikėjo gimtaisiais takais ir padėjo gėlių prie jo kapo Nemunėlio Radviliškio kapinėse.

Vasario 16 - osios signatarų klubo valdybos narė Regina Smetonaitė džiaugėsi, kad kelionėje prie jų buvo prisijungęs ir klubo garbės pirmininkas, signataro Jokūbo Šerno giminaitis, kunigas Tomas Šernas.

Prieš palikdami mūsų kraštą klubo nariai dar aplankė knygnešio Jurgio Bielinio gimtinę Suosto kaime, padėjo gėlių prie knygnešio ir Suosto bažnyčios šventoriuje palaidotų Lietuvos prezidento Antano Smetonos ir ilgamečio Lietuvos premjero Juozo Tūbelio uošvių, Antano ir Marijos Chadakauskų, kapų.

Keliautojai džiaugėsi apžiūrėję ir Biržų krašto muziejaus „Sėla" ekspozicijas Biržuose ir Vabalninke.

Tarptautiniam dainavimo konkursui biržiečiai liko abejingi

Alfreda Gudienė,
Antanas Seibutis
2008-07-01

Biržus išvydo 200 dalyvių

Tris dienas mūsų mieste skambėjusi modern folk, pop, miuziklo, bliuzo ir džiazo stiliaus muzika palietė tik nedaugelio biržiečių ausis ir širdis.

Biržai sulaukė gausaus talentingų dainininkų būrio.

Į Biržus atvyko žinomi šalies ir užsienio muzikos pedagogai bei atlikėjai stebėjosi praktiškai nesutikę nė vieno biržiečio muzikos pedagogo. Neatėjo ir jų auklėtiniai, nors informacija apie renginį pasiekė visas mokyklas.

Šį nemalonų faktą pastebėjo ir daug jėgų tarptautiniam dainavimo konkursui „Baby sing 2008" atidavusių renginio organizatorių - Biržų rajono savivaldybės ir Modernaus dainavimo studijos - atstovai.

„Tai yra faktas, dėl kurio tenka tik apgailestauti", - sakė savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė.

„Ši problema aktuali visoje Lietuvoje, ne tik Biržuose. Tai yra mokytojų trumparegiškumas, nemokėjimas žiūrėti į priekį ir nenoras eiti paskui jaunimą", - „Šiaurės rytams" kalbėjo Modernaus dainavimo studijos vadovas ir konkurso organizatorius Gendrius Jakubėnas.

Jis taip pat pastebėjo, kad per mažai dėmesio sulaukė ir konkurso vertinimo komisijos nario bei svečio, garsus operos dainininko Vytauto Juozapaičio koncertas. G. Jakubėną nustebino tai, kad į jo koncertą atėjo tik 160 biržiečių. Vadinasi, daugumai biržiečių nepriimtina ne tik moderni muzika.

Nors šis konkursas svarbiausias buvo jauniesiems atlikėjams, G. Jakubėnas džiaugėsi sykiu atidavęs duoklę savo gimtajam kraštui, kurį pamatė iš įvairių šalių atvykę konkurso dalyviai. Organizatorių duomenimis, konkurso metu mūsų kraštą aplankė apie 200 dalyvių. Jais tris dienas rūpinosi savivaldybės atstovai. Svečiai gyveno viešbučiuose ir privačiuose namuose.

 

Sekmadienio vakare buvo išdalyti paskutinieji diplomai bei įteikti Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus įsteigto „Grand prix" apdovanojimai.

Gėlės, padėkos ir mero prisipažinimas

Trečią VII tarptautinio dainavimo konkurso dieną dalyvių mokytojus, vadovus Biržų tvirtovės salėje priėmė konkurso globėjas Biržų rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas. Prisipažinęs, kad jam reklamos nereikia, nes jis rinkimuose į valdžią daugiau nebedalyvausiąs, R. Ramonas teigė, kad tokių konkursų tikslas - surasti naujus talentus ir padėti jaunam žmogui išreikšti save. Meras svečiams dėkojo už patarimus ir pastabas bei džiaugėsi įgyta tarptautinių renginių organizavimo patirtimi. Jo mintis į rusų kalbą vertė Kultūros ir sporto skyriaus specialistė Ramunė Pažemeckaitė.

Konkurso prodiuseriu ir idėjos autoriumi pristatytas G. Jakubėnas dėkojo visiems, pritarusiems jo eksperimentinėms idėjoms. Modernaus dainavimo studijos vadovas tikisi, kad konkursas taps tradiciniu Biržuose, jo gimtinėje.

Organizatoriams bei globėjui dėkojusi Kultūros ir sporto skyriaus vedėja L. Vireliūnienė vylėsi, kad „tokia muzikine infekcija užsikrės daugiau vaikų Biržuose". Padėkos ir gėlės įteiktos trisdešimčiai mokytojų ir konkurso dalyvių.

 

Konkurso iniciatorius G. Jakubėnas sakė atidavęs duoklę gimtajam kraštui.

Finale - prizai ir puikus koncertas

Šeštadienį Biržų pilyje vykęs vakaras jame dalyvavusiems biržiečiams paliko nepamirštamus įspūdžius. „To Biržuose dar nebuvo ir vargu ar greitai bus", - apie puikią muzikos ir bendravimo naktį kalbėjo renginio pilyje dalyviai. Tai buvo kone pirmasis „Jamsession" Biržuose.

Sekmadienio vakare buvo išdalyti paskutinieji diplomai bei įteikti Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus įsteigto „Grand prix" apdovanojimai. Vieno tūkstančio penkių šimtų litų prizas išdalytas trims konkurso dalyviams. Piniginius prizus gavo rygietis Emils Baceris, Artūro Noviko vadovaujamas trio „Duok 5" iš Vilniaus ir iš Gargždų atvykusi Monika Lingytė.

Šiame konkurse dalyvavusi vienintelė biržietė Arūnė Repčenkaitė vertinimo komisiją maloniai nustebino gebėjimu laisvai jaustis scenoje. Arūnė varžėsi džiazo stiliaus atlikėjų grupėje, ją konkursui rengė Dainius Čerbulėnas.

Konkurso nugalėtojai, kurių amžius nuo 7 iki 20 metų, iš Biržų parsiveš ir rėmėjų dovanėlių - plastikinių meškiukų, varlyčių, vazonėlių ir kitokių „Norfos" prekių. Po apdovanojimo kalbą sakė meras R. Ramonas, kurio linkėjimai buvo verčiami į rusų kalbą.

Tarptautinio konkurso laureatų koncertas baigėsi jaunųjų vedėjų, kalbėjusių lietuviškai ir angliškai, atsisveikinimu.

 

 

Prisiminimai ir dovanos stiprina draugystę

Antanas Seibutis
2008-06-28

Biržų krašto muziejus „Sėla" papildytas eksponatais, kurie primena žymius įvykius ir žmones.

Iš dešinės: Feliksas Misevičius, Gabrielius Misevičius, Aldona Misevičiūtė, Jadvyga Stulpinienė - Misevičienė, F. Misevičiaus posūniai Balys ir Stasys Stulpinai. XX a. IV deš.

Priminė buvusį banko direktorių

Biržų muziejus toliau didina savo draugų ratą, fondai papildomi įdomia, unikalia medžiaga, prisiminimais, fotografijomis. Štai dar keletas naujų ir senų muziejininkų pagalbininkų.

Kaunietė Aldona Misevičiūtė, agrarinių mokslų daktarė, muziejų praturtino prisiminimais ir nuotraukomis apie tėvelį Feliksą Misevičių - buvusį Lietuvos banko Biržų skyriaus direktorių.

Feliksas Misevičius gimė 1897 metais Pakutenių kaime, Baisogalos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, ūkininkų Petronėlės ir Antano Misevičių šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, kurią baigęs išvyko studijuoti ekonomikos mokslų į Peterburgą. Po studijų grįžo į Lietuvą ir finansų ministro buvo paskirtas Lietuvos banko Telšių skyriaus direktoriumi, vėliau dirbo Tauragėje, Panevėžyje.

1930 metais Feliksas Misevičius buvo pakviestas dirbti Lietuvos banko Biržų skyriaus direktoriumi. Bankas tuo metu buvo įsikūręs dviejų aukštų Kvedaro namuose. Patalpos buvo labai ankštos ir naujasis energingas direktorius pradėjo rūpintis banko naujo pastato statyba.

1936 metais Biržuose pagal architekto M. Songailos projektą buvo pastatyti Lietuvos banko rūmai. Direktorius labai rūpinosi ir banko aplinkos tvarkymu - specialisto paruoštas aplinkos projektas buvo iš karto įgyvendintas.

Feliksas Misevičius buvo ir Šaulių sąjungos narys, keletą kartų rinktas į Biržų XVIII rinktinės valdybą, buvo atsakingas už rinktinės vykdomą finansinę veiklą, taip pat buvo numatomų statyti Šaulių namų statybos komiteto pirmininku.

F. Misevičiaus vaikai mokėsi Biržų Antano Smetonos gimnazijoje, todėl daug metų jis buvo renkamas Tėvų komiteto pirmininku. Organizavo gimnazijoje tėvų komiteto vakarus, rengdavo loterijas, surinktus pinigus skirdavo neturtingiems mokiniams šelpti.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Feliksas Misevičius buvo atleistas iš banko direktoriaus pareigų. Dirbo Kaune, Radviliškyje, kol 1948 m. su žmona buvo išvežti į Irkutsko sritį. Iš tremties grįžo Misevičiai 1956 m. Buvęs Lietuvos banko Biržų skyriaus direktorius mirė 1986 m.

Aldona Misevičiūtė kartu su JAV gyvenančiu broliu Gabrieliumi muziejui įteikė ir piniginę auką.

 

Janušonių namas Stoties gatvėje. 1937 m.

Tvarkė gimnazijos archyvus

Muziejaus rinkinius papildė ir kitos kaunietės Emilijos Janušonytės - Ivanovienės prisiminimai apie tėvelius, Saločių krašto ūkininkus Julijoną ir Stefaniją Kainauskaitę Janušonius, jų gyvenimą Baltpamūšio dvare, Saločiuose, Biržuose. Taip pat įdomūs faktai apie jos pačios mokslus bei draugus.

Emilija Janušonytė mokėsi „Aušros" pradžios mokykloje, Biržų gimnazijoje. Įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, studijavo visuotinę istoriją. 1941 m. prasidėjus karui, studijas nutraukė ir grįžo į Biržus. Kadangi gimnazijos sekretorė Zovienė buvo išvežta į Sibirą, Emilija įsidarbino jos vietoje. Jos klasės draugas kunigas Gediminas Šukys dirbo raštininku.

Abu susitarę sutvarkė gimnazijos archyvą, išdraskytą 1940 - 1941 m. Pateikėja žino, kad tuo archyvu ne vienas pasinaudojo grįžęs iš lagerio ar tremties. 1944 m. įstojo į Kauno valstybinio universiteto medicinos fakulteto stomatologijos skyrių, 1948-aisiais gavo gydytojos stomatologės diplomą. Buvo priimta dirbti į Kūno kultūros instituto Anatomijos - Higienos katedrą dėstytoja. Nuo 1963 iki 1996 metų dirbo Kauno stomatologijos poliklinikos gydytoja protezuotoja.

 

Advokatas Vincas Lapėnas. XX a. pr.

Prisiminė garsius biržiečius

Trečia kaunietė Virginija Gelažiūtė - Matilionienė Biržų muziejui padovanojo fotografijas su tėvelių - Biržų apskrities veterinarijos gydytojo, Tautininkų sąjungos Biržų skyriaus pirmininko Prano Gelažiaus (gimusio 1900 m. Joniškyje, mirusio 1954 m. Kazačinske, Krasnojarsko krašte) ir jo žmonos, Biržų pradžios mokyklos mokytojos Juzefos Žilytės- Gelažienės (gimusios 1906 metais Vytėnų k., Pasvalio r., mirusios 1972 m. Kaune) atvaizdais.

Jau nebloga muziejaus pažįstama Zita Lapėnaitė - Karbauskienė muziejui atidavė keletą nuotraukų su tėvelio, Biržų savanorių gaisrininkų draugijos garbės nario, dirbusio teisėjo raštinėje, vėliau tapusio advokatu Vinco Lapėno gyvenimo aprašymu. V. Lapėnas (1879 - 1933) palaidotas Biržuose, Pasvalio gatvėje esančiose kapinėse.

 

Įteikė J. Pilsudskio raštus

Dar vieną malonią dovaną muziejui įteikė inžinierius Bronius Petrauskas. Jis padovanojo lenkų kalba Bažnyčios enciklopediją „ENCYKLOPEDJA KOSCIELNA", kurios I - XXIX tomai spausdinti Varšuvoje 1873 - 1907 m., XXX - XXXII tomai - Plocke 1910 - 1913 m. ir XXXIII tomas 1933 m. Vloclaveke.

Muziejaus rinkinius papildė ir kita B. Petrausko dovana - 1937 - 1938 m. Varšuvoje išleisti garsiojo Lenkijos maršalo, įdomios ir kontraversiškos asmenybės Juzefo Pilsudskio, kurio širdis palaidota Vilniuje Rasų kapinėse, rinktinių raštų „PISMA ZBIOROWE" dešimt tomų lenkų kalba.

Ačiū garbingiems žmonėms, kurių dėka atgyja atmintis, istorija, kultūra, žmonės.

 

Olandai prisipažino įsimylėję Biržų piliakalnį

Antanas Seibutis
2008-06-28

Birželio 25 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" lankėsi Olandijos Vageningeno universiteto mokslininkai Roel During ir John Mulder, dirbantys šios aukštosios mokyklos Kraštovaizdžio tyrinėjimų centre „Alterra project". Jų interesų ratas gana platus - geografija, geologija, kraštovaizdis, istorinė geografija.

Muziejuje „Sėla" lankėsi Olandijos Vageningeno universiteto mokslininkai Roel During ir John Mulder.

Svečiai iš tulpių ir futbolo šalies domėjosi viskuo. Jiems buvo įdomi mūsų Biržų tvirtovės istorija, joje dabar augantys medžiai ir želdiniai, juolab kad yra klasikinis olandiškasis bastioninių pilių tipas. Domėjosi kunigaikščių Radvilų ir grafų Tiškevičių bei tarybinių laikų statytomis užtvankomis Astrave. Grožėjosi Astravo dvaru, Širvėnos ežeru, biržietiškos gamtos natūralumu, karstinėmis įgriuvomis. Ir, be abejo, muziejaus ekspozicija.

Roel neslėpė, kad jį žavi ir stebina augantys dideli seni medžiai. Paklausus, ar Olandijoje tokių nėra, svečias pažymėjo, kad dėl milžiniško urbanizacijos masto, statybų bumo natūralūs, ilgamečiai, mažai liesti gamtos ploteliai tampa retenybe.

John prisipažino iškart įsimylėjęs mūsų piliakalnį. Jį olandas pamatė gana romantiškoje aplinkoje antradienio vėlų vakarą.

Olandai buvo susitikę su Biržų savivaldybės atstovais - administracijos direktorės pavaduotoju Rimantu Martinoniu ir specialistu Aidu Glemža, domėjosi Biržų tvirtovės galimybėmis dalyvauti Europos Sąjungos projektuose.

Joninės biržietiškai

Kęstutis Slavinskas
2008-06-26

Joninių laužą kūrė meras, vainikėlius plukdė „Bočių" moterys.

Biržuose vykusių Joninių šventės metu „Bočių" dainininkės pagal lietuvių papročius į Širvėnos vandenys leido vainikėlius.

Šventė biržiečiai

Biržuose tradiciškai Joninės buvo švenčiamos Jaunimo parke. Pirmadienio pavakare besirenkantiems į parką teko praeiti žalumynais apipintus vartelius. „Svarbu, jog nelyja ir žmonės turi progą pasibūti, o gerą nuotaiką ir koncertus mes jiems dovanosime", - kalbėjo tautiškais kostiumais pasipuošę kultūrininkai.

Susirinkusiems nuobodžiauti neleido Biržų kultūros centro saviveiklininkai. Programą paįvairino Vilniaus miesto Grigiškių kultūros centro atstovai.

„Gera Jonines švęsti gimtinėje, tarp savų draugų. Paskutinį kartą Jonines Biržų Jaunimo parke švenčiau prieš penkerius metus, kai dirbau kultūros namų direktoriumi", - kalbėjo Grigiškių kultūros centrui vadovaujantis Jonas Auriukas. Pasak jo, Grigiškėse koncertavo „Siaudelos" bei „Širvėnos" kolektyvai, tad vilniečiai neliko skolingi ir atvyko koncertuoti į Biržus.

Energija trykštantiems Joninių šventės dalyviams kultūros darbuotojai organizavo atrakcionus, kurių metu užrištomis akimis buvo galima pamėginti sudaužyti molinę puodynę ar užsiropštus kelių metrų aukščio stiebu „nusikabinti" geidžiamą suvenyrą.

Besibaigiant saviveiklininkų koncertui rajono meras Regimantas Ramonas išsakė palinkėjimus Jonams ir Janinoms. Su deglu rankose rajono vadovas, lydimas etnografinio ansamblio „Siaudela" kolektyvo narių, iškilmingai patraukė uždegti paežerėje sukrauto šventinio laužo. „Bočių" kolektyvo narės besileidžiančios saulės fone į Širvėnos ežero vandenis leido degančiomis žvakelėmis papuoštus vainikus.

Kai saulė buvo arti laidos, saviveiklininkai sceną užleido nepailstančiam Lietuvos estrados dainininkui Ovidijui Vyšniauskui. Jaunimui buvo organizuota diskoteka.

 

Vabalninkas pasigedo atrakcijų

Vabalninke Joninių šventė buvo organizuota sekmadienio vakarą. Miestelio parke susirinkusiems vabalninkiečiams koncertavo Pačeriaukštės saviveiklininkai, mažiesiems buvo dalijami saldainiai. Jonus ir Janinas pasveikinęs Vabalninko seniūnas Stepas Gudas įžiebė šventinį laužą.

Jaunesni šventės dalyviai sakė renginyje pasigedę atrakcionų bei sportinių varžybų. „Aš siūliau virvę traukti ir svarstį kilnoti, bet seniūnijoje niekas pasiūlymu nesusidomėjo. Prizus mes patys būtume įsteigę. Dabar Vabalninko Joninės primena prastą kaimo šventę", - jaunimo diskusiją komentavo į šventę motociklu atvažiavęs Vydas Vareika.

Šventės organizatorė Audronė Stapulionienė sakė, jog renginiui organizuoti nebuvo skirta lėšų. „Ačiū Pačeriaukštės saviveiklininkams, kurie už savus pinigus atvyko koncertuoti į Vabalninką. Dėkinga geriems žmonėms, skyrusiems lėšų kukliam saviveiklininkų vaišių stalui", - sakė A. Stapulionienė. Pasak jos, apmaudu, jog vabalninkiečiai neteikė pasiūlymų dėl šventės programos anksčiau.

Rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė sakė, kad lėšų buvo skirta tik Biržuose vykusiai Joninių šventei. „Kaimo bendruomenės rašė projektus ir gavo lėšų kraštiečių, jaunimo sporto renginių, Joninių šventės organizavimui", - apie renginių finansavimą kalbėjo ji.

 

Iniciatyvą parodė kunigas

Gražią iniciatyvą rengiant Jonines parodė Pabiržės bažnyčios klebonas Eugenijus Troickis, Kirdonyse vykusios seniūnijos šventės proga jaunimui dovanojęs diskoteką.

„Aš tikrai darau tai ne dėl savireklamos. O prisidėdamas prie Joninių šventės, noriu pasidalyti džiaugsmu su jaunaisiais bendruomenės nariais. Sudarykime galimybę jaunimui linksmintis savame kaime", - paklaustas apie Joninių šventės rėmimą kalbėjo E. Troickis.

Katalikių moterų draugijai - 100

Lietuvos katalikių moterų draugijos suvažiavime, skirtame organizacijos 100-mečiui, dalyvavo ir atstovės iš Biržų.

Grupė biržiečių - suvažiavimo delegačių su monsinjoru J. Antanavičiumi konferencijų salėje.

Kaip prieškarinėje Lietuvoje, taip ir dabar iš visų Lietuvos kampelių moterys suvažiavo pasipuošusios baltomis skarelėmis, simbolizuojančiomis šviesą, dorą, meilę ir tikėjimą. Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje ši banguojanti baltų skarelių jūra visiems susirinkusiems priminė apie gyvuojančią Lietuvos Dievo ir Tėvynės apaštalavimo dvasią, apie katalikių moterų organizaciją, kurios narės tyliai ir ramiai darbuojasi savo tautos labui.

Suvažiavime dalyvavo renginio globėjas Kauno arkivyskupas metropolitas Jo ekscelencija S. Tamkevičius, vyskupas - emeritas J. Preikšas bei Šiaulių vyskupas E. Bartulis, KMS kapelionas monsinjoras J. Antanavičius, kiti žymūs svečiai.

Buvo išklausyti mokslų daktarės A. Vasiliauskienės, kunigo K. Briliaus, Seimo narės V. Aleknaitės-Abramikienės, socialinių mokslų daktarės R. Jurkuvienės bei istorijos mokslų daktarės V. Žultauskaitės pranešimai apie moters, bažnyčios, visuomenės ateities perspektyvas šiandieninių iššūkių kontekste. Katalikių moterų draugijų atstovės pasidalijo savo veiklos patirtimi, pasidžiaugė galėdamos savo laisvalaikį aukoti prasmingiems ir gražiems darbams.

Dalyvių širdis šildė atliekamos giesmės, dainos, smagios improvizacijos. Audringais aplodismentais buvo palydėtos biržiečių Violetos ir Danguolės atliekamos dainos apie mamą.

Šiuo metu Biržų katalikių moterų draugija vienija 30 narių. Jai vadovauja Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė. Organizacija maloniai laukia įsijungčių į jos veiklą naujų narių ir kviečia skambinti tel. 8~612 84 785 (R. Zuozienė).

Biržų grafai Tiškevičiai papildė 33 pasaulio muziejus

Antanas Seibutis
2008-06-21

Birželio 19 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla" pristatytas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus leidinys - dr. Aldonos Snitkuvienės knyga „Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas".

Su knygos autore Aldona Snitkuviene į renginį atvyko gausi kauniečių delegacija.

Eksponatai iš grafų Tiškevičių kolekcijų pateko į trisdešimt tris pasaulio muziejus. Tiškevičių kultūrinio paveldo galime rasti Biržų muziejuje, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Astravo dvaro sodyboje.

Į knygos pristatymą dar gerokai prieš renginį atvyko gausi kauniečių delegacija, vadovaujama paties Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio.

Svečiai aplankė vietas, susijusias su grafais Tiškevičiais - Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, Astravo dvarą, senąją užtvanką - tiltą.

Gausiai susirinkusiai publikai Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius pristatė garbingus svečius bei panešė, kaip pats prisipažino, „ir malonią, ir nelabai ramią naujieną": muziejui yra pasiūlyta įsigyti tris knygas iš grafų Tiškevičių kolekcijų. Yra tik viena bėda - už jas prašoma - 48000 litų. Muziejininkai ruošiasi atidaryti specialią sąskaitą ir tikisi gerų žmonių paramos.

Naująją knygą, sveriančią du kilogramus, O. Daugelis vadino Tiškevičių kultūrinių vertybių katalogu. Apie įvairius malonius atradimus, apie įvairias šeimų istorijas, susijusias su kolekcijomis, savo mintimis pasidalijo pati solidžios knygos autorė daktarė Aldona Snitkuvienė. Autorė prisipažino, kad ją į priekį vedė labai įstrigę Lietuvos muziejininkystės pradininko, keletą metų gyvenusio Astravo dvare ir 1869 m. parašiusio knygą apie Biržus, grafo Estachijaus Tiškevičiaus žodžiai - „Nėra taip lengva... prikelti iš šimtmečių miego praeitį, kad ši prabiltų apie save".

Pats sunkiausias darbas, kaip prisipažino dr. Aldona, - perskaityti dokumentus ir laiškus. Vieną Jono Tiškevičiaus laišką, sunkiai įskaitomą, teko tyrinėti net keletą mėnesių.

Epistoliniame žanre, t. y. laiškų rašymo mene, dr. Aldona, matyt, toli paliko konkurentus - teko parašyti ir išsiųsti į įvairias šalis apie 800 laiškų.

Autorė pasidalijo kai kuriomis bendravimo su skirtingų šalių ir tautų subtilybėmis - italai labai neskubėjo ir atsakydavo tik itališkai, amerikiečiai iš Bostono atsakydavo tik konkrečiai už savo sritį, nors vėliau paaiškėdavo, kad, sakykim, kitame kabinete būdavo dar įdomesnės informacijos.

A. Snitkuvienė dėkojo recenzentėms, redaktoriui Petrui Kimbriui, moksliniam redaktoriui Tadui Rutkauskui, dailininkei Mildai Kairaitienei, kurios darbu liko ypač patenkinta - juk ne juokas sudėlioti 1072 knygoje esančias nuotraukas! Multimedijos pagalba dr. Aldona susirinkusiems dar kartą priminė Biržų grafų Tiškevičių istoriją, plačiau papasakojo apie antrosios knygos dalies - Katalogo sudarymo principus. Iš viso į Katalogą yra įtraukti 1625 Tiškevičiams priklausę daiktai: maždaug du trečdaliai yra surasti, yra žinoma jų buvimo vieta pasaulyje, apie vieno trečdalio daiktų buvimo vietas gaubia nežinia.

Knygos redaktorius Petras Kimbrys pasidalijęs mintimis apie ryšius tarp Europos, Biržų, Tiškevičių, teigė supratęs, kad biržiečiams nereikia „eiti į Europą", nes grafai Tiškevičiai yra pasaulio kultūros veikėjai.

Ši nauja fundamentali knyga, atspindinti Biržų istorijos dalį, plačiai pasklis po visą pasaulį - ji bus nusiųsta į 33 muziejus, 5 bibliotekas 15 pasaulio valstybių.

Renginio metu aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas įtaigiai perteikė žmonių atsiminimus apie grafo Juozapo Tiškevičiaus, jo žmonos Sofijos, sūnaus Aleksandro gyvenimus, pomėgius, aistras, gyvenimiškas subtilybes, nuopelnus žmonėms, Palangai, Kretingai ir visai Lietuvai. Solistai Rita Preikšaitė ir Tomas Ladiga virpino širdis dainomis, pianistė Beata Vingraitė - M. Oginskio polonezo garsais.

Vakarą, vykusį pilyje, tikriausiai apibūdina garbingos biržietės žodis: „Net nesitiki, kad taip gali būti Biržuose".

Norintys prisiminti, pagerbti grafų Tiškevičių šeimą, galės dar kartą tai padaryti sekmadienį, birželio 22 dieną, 11 valandą - Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už bažnyčios fundatorių grafą Joną Tiškevičių ir kitus šios šeimos, palikusios ryškų pėdsaką Biržų krašto istorijoje, narius.

Radviliškiečiai pagerbė žymųjį dramaturgą

Kęstutis Slavinskas
2008-06-17

Penktadienį Nemunėlio Radviliškyje rinkosi jaunieji teatro mėgėjai.

Pačeriaukštės moksleiviai rodė spektakliuką, kuriame jaunieji aktoriai kalbėjo angliškai.

Dramaturgui Borisui Dauguviečiui skirtas festivalis „Vaidiname Dauguvietynėje" prasidėjo eisena į kapines prie Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno paminklo.

Vėliau senosios mokyklos salėje moksleiviai klausė literatų klubo „Versmė" atstovų Virginijos Virkutienės, Lolitos Čeponienės, Aldonos Černiauskienės ir Valentino Dagio skaitomų kūrinių. Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė vadovavo seminarui apie scenos kalbą integruoto ugdymo procese.

Po pietų miestelio Dainų slėnyje vyko rajono mokyklų dramos mylėtojų lietuvių autorių kūrinių inscenizacijų pristatymai. Žiūrovai stebėjo Nemunėlio Radviliškio (vadovė Edita Timukienė), Kvetkų (vad. Aušra Jakubelskienė), Papilio (vad. Edita Šeršniovienė), „Atžalyno" vidurinės mokyklos (vad. Idalija Marcinkevičiūtė), Germaniškio (vad. Jolanta Matusevičienė) pasirodymus. Žiūrovams bei festivalio dalyviams Vilmos Greviškienės vadovaujami pačeriaukštiečiai rodė spektakliuką, kuriame jaunieji aktoriai kalbėjo angliškai.

Jaunuosius teatralus vertinusi komisija prizais apdovanojo visų scenoje pasirodžiusių grupių atstovus. „Kai scenoje kvetkiečiai parodė inscenizaciją pagal Vlado Dautarto apsakymą „Senelio pasakos", žiūrovai klausėsi nuščiuvę", - pastebėjo komisijos narė D. Kėželienė. Pavakare žiūrovai stebėjo nuotaikingą Kelmės mažojo teatro spektaklį pagal Boriso Dauguviečio pjesę „Žaldokynė". Po spektaklio šventės dalyviai prie Petro Venclovo sukrauto laužo vaišinosi verslininkės Ingos Kutrienės paruošta radviliškietiška koše ir gardžiavosi arbata. Vyresniesiems šventės žiūrovams koncertavo iš Joniškio atvykusi grupė „Retro".

Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė džiaugėsi, kad kartu su miestelio bendruomene antrą kartą rengiamas festivalis tampa tradiciniu, bei dėkojo organizatoriams mokytojams Editai Timukienei ir Romualdui Zalomskiui.

Sykiu šventės dalyviai stebėjosi, kad esant palankiam orui į Dainų slėnį atėjo mažai žiūrovų. „Miestelio gyventojai priekaištaudavo, kad vakarais renginius organizuojame jaunimui, kai kam nepatikdavo, jog šventėse pardavinėjamas alus. Šį kartą vakaro programą ruošėme vyresniems, atsisakėme prekybos alumi, vaišinomės arbata, bet žiūrovus buvo galima ant rankų pirštų suskaičiuoti", - apgailestavo miestelio bendruomenės pirmininkas Dainius Skaringa.

Armonikininkų gretos retėja?

Gražina Dagytė
2008-06-17

Praėjusio sekmadienio popietę Biržuose vyko tradicinė 37 - oji armonikininkų šventė.

Biržietis Petras Palšis griežė mylimą valsą.

Renginio organizatoriai džiaugėsi geru oru, mat šventė vyko J. Janonio aukštėje. O muzikantai pirmiausiai skubėjo paspausti ranką savo kolegoms, atvažiavusiems ne tik iš Biržų ar Pasvalio, bet ir iš Pakruojo, Rokiškio, Šiaulių ar Vilniaus. Derindami melodijas vyrai vienas kito klausinėjo, kiek metų jau griežia kaimyno instrumentas. Negana to, domėjosi, iš kur jis pirktas ir kieno rankose anksčiau buvęs.

Armonikininkai liūdėjo dėl per anksti Anapilin išėjusio Artūro Strelčiūno mirties. Sakė, jog šventėje jam „atstovauja" net dvi puikios jo armonikos. Muzikantai vis klausinėjo, kurio gi griežėjo rankose jos virkaus. Tačiau tokių kalbų, matyt, nenugirdo renginio organizatoriai, šventę pradėję smagiomis vaikų folkloro ansamblio „Aušrela" dainomis, bet nesuradę susikaupimo akimirkos kažkada buvusiai tradicinei tylos minutei. Mirusiųjų armonikininkų pavardes vieni kitiems kartojo patys muzikantai sakydami, kad jų gretos retėja.

Pirmoji ant pakylos kopė žiūrovų lauktoji aštuoniasdešimtmetė Janina Vasiliauskienė iš Juodelių kaimo. Žiūrovai gyrė ir jos muzikavimą, ir gražų tautinį rūbą. Ją keitė perpus jaunesnis kraštietis Petras Kikulis ir net trisdešimt penkiose šventėse grojęs aštuoniasdešimt penkerių sulaukęs Leonas Petronis. Armonikininkai ne tik gėrėjosi šventės veterano grojimu, bet ir sugebėjimu išsilaikyti gyvenime ir scenoje. Plojimų nestokota ir tokio pat amžiaus armonikininkei Onutei Ladygienei iš Kirdonių.

Renginyje griežė pavieniams muzikantams pailsėti leidusios kapelos - „Griežbarškė" iš Kirdonių, „Bočiai" iš Biržų ir kolektyvas iš Šukionių. Smagiomis melodijomis linksmino folkloro ansamblis „Siaudela".

Folklorinių ansamblių vadovus iš vietų iškart išjudino puikiai griežęs Vytas Rimkus, prisistatęs armonikininku iš Mielaišių kaimo. Visi besiklausantys suko galvas, iš kur toks žavus muzikantas atsirado ir kaip jis galėjo būti iki šiol nepastebėtas. Netrukus Vytas prisipažino gyvenantis Vilniuje ir esantis kilęs iš Žemaitijos. O į šventę atvyko iš Mielaišių, kur gyvena jo uošvienė. Vyras sakė Biržuose grojantis tik aukštaitiškas melodijas, o jo rankose virkauja „su meile turėta" a. a. Artūro Strelčiūno armonika. „Aš pamišęs dėl armonikos", - prisipažino vyras švelniai apkabindamas instrumentą. Ir čia pat pridėjo, jog taip muzikavo ir jo tėvas, ir senelis.

Ar ir kitąmet biržiečiai sulauks šauniojo muzikanto, išjudinusio publiką? Kas žino... Iš kitų rajonų suvažiavusieji vyrai kalbėjosi, jog ankstesnio švenčių azarto, kai Biržuose vykdavusios Aukštaitijos armonikininkų varžytuvės, dabar nebejaučiantys. Tiesa, konkursas daug kam keldavo nerimą. Kaip prisipažino pasvališkis armonikų meistras ir muzikantas Juozas Šembelis, jis būdamas jautrus, jausdavęs įtampą. Tačiau buvo laimėjęs visas prizines vietas nuo pirmosios iki trečiosios.

Armonikininkams atrodė, kad Biržuose mažokai ir pavienių muzikantų (tik dvidešimt), ir žiūrovų, ir... „meilingo pasibuvimo". Gal tai ir esanti pagrindinė grojančiųjų gretų retėjimo priežastis? Pasak rokiškėnų, nors mūsų mieste gera, bet dabar visus ypatingai traukiantis Pakruojis, kuris greičiausiai ir išsivilios iš Biržų vos ne keturiasdešimt metų puoselėtą armonikininkų konkursą. Kuo gi pranašesni Pakruojo švenčių rengėjai? Daug kalbėti nelinkęs rokiškėnas Bronius Žvirblis išsitarė, kad ten traukia „šiltas, švelnus užėmimas, ypatingos vaišės ir čiudijimasis". Kiti liaudiškos muzikos mylėtojai minėjo puikią pakruojiškių vaidybą, į kurią įtraukiama visa publika, ir nepakartojamą senovinių virtinių skonį. Tų gardumynų, kaip ir meilių organizatorių žodžių, esą užtenka visiems... Biržuose gi vedėja renginio metu pasiūlė užsukti į gerokai tolėliau esantį Kultūros centro bufetą.

Šių metų armonikininkų šventės dalyviai buvo apdovanoti pagrindinio renginio rėmėjo - Kultūros rėmimo fondo - dovanėlėmis. Jauniausiam ir vyriausiam muzikantui įteikti Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus įsteigti prizai.

Biržų piliakalnyje skambėjo pirmoji lietuviška opera

Rasa Penelienė
2008-06-14

Po 75 metų į Biržus grįžusi legendinė Miko Petrausko „Birutė" virpino žiūrovų širdis ir aitrino šio krašto žaizdas.

Lizdeikos, krivių krivaičio vaidmenį atliko aktorius Ferdinandas Jakšys.

Biržų 12-osios vakarą prie Biržų tvirtovės skambėjo pirmoji lietuvių nacionalinė opera „Birutė".

Biržai sulaukė puikaus kultūros „desanto" - Kauno valstybinio choro, vadovaujamo Nacionalinės premijos laureato Petro Bingelio, Kauno miesto simfoninio orkestro ir viso būrio žymių šalies aktorių bei dainininkų.

Renginys skirtas artėjančiam Lietuvos tūkstantmečio minėjimui. „Nūnai atgaivinta Miko Petrausko opera „Birutė" yra ne tik gražaus istorinio kūrybinio palikimo pristatymas mums patiems ir mūsų šalies svečiams, bet ir dingstis įvertinti Lietuvos meno raidą platesniame kontekste", - rašoma parengtoje programoje.

Į neeilinį renginį susirinko ne tik gausus biržiečių būrys, bet ir svečiai iš kaimyninių miestų ir miestelių - Pasvalio, Panevėžio, Velžio, Pandėlio ir kt.

Pirmąsyk „Birutė" buvo suvaidinta 1906 metų lapkričio 6 dieną dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje. Šis reikšmingas lietuvių kultūros įvykis laikomas tautinės operos raidos pradžia.

Biržiečius sužavėjo Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas Modestas Pitrėnas.

„Birutėje" dalis teksto dainuojama, dalis deklamuojama, muzika nėra sudėtinga, todėl ją vėliau statė mėgėjų teatrai kituose Lietuvos miestuose, JAV lietuviai. 1933 metais „Birutę" pamatė ir biržiečiai. Šios operos ėmėsi Biržų šaulių teatras.

Po 75 metų į mūsų miestą grįžusi „Birutė" sudrebino Radvilų pilį ir žiūrovų širdis.

Pirmosios lietuviškos operos pagrindinė veikėja - kunigaikštienė Birutė. Ji pasirinkta neatsitiktinai - tautinių operų kūrėjai temų ieškojo didvyriškoje praeityje. Mitai, dainos apie Birutę mūsų šalyje buvo labai populiarios. Jos kuriamas paveikslas buvo siejamas su didvyriškomis lietuvių kovomis prieš grobuonišką kryžiuočių ordiną, su didžiosios Lietuvos galybe.

Neatsitiktinai R. Antinio paminklas Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, pastatytas Biržuose tarpukary, gyventojų buvo pavadintas „Birute".

Operoje įspūdingai vaidilučių vaidmenis atlikusios balerinos retsykiais primindavo Nepriklausomybei skirtas R. Antinio skulptūras. Vaidilučių šokiai, dainos ir Astos Krikščiūnaitės atliekamos Birutės raudos bei arija „Brangiausia už visus man turtus tėvynė" virpino biržiečių širdis. Ir aitrino žaizdą - priminė išniekintą paminklo originalą, iki šiol Biržuose nerandantį deramos vietos.

Į piliakalnį plūstelėjo žiūrovų būriai.

Operą pristačiusi režisierė Birutė Mar teigė, kad kūrinio svarbą lėmė istorinis lietuviškas turinys, lietuvių liaudies dainos melodijomis grįsta muzika. Jos įtaigą sustiprino puikus Modesto Pitrėno dirigavimas orkestrui.

Operos finale chorai apdainuoja aukštaičių, žemaičių, prūsų, kuršių ir lyvių vienybę ir, žinoma, triumfuojančią Kęstučio ir Birutės meilę. Biržuose šias šaunias pabaigtuves lydėjo rajono mero R. Ramono - renginio globėjo - kalba ir birželio gėlės artistams.

Biržų meras pasidžiaugė, kad po „derybų" pavykę susitarti dėl gražaus oro renginio metu. Išties dieną lietaus protrūkiais grasinęs dangus vakare debesis „patraukė".

Pritrūko tik kėdžių bei suolų žiūrovams. Dauguma jų operos klausėsi stovėdami, kiti bandė prisėsti ant šlapios vejos.

Su kuo biržiečiams reikėtų „derėtis" dėl pagarbos renginių žiūrovams bei svečiams?

 

„Aukštaitijos pasakos" Biržų pilyje

Alis Balbierius
2008-06-12

Biržų pilyje atidaryta fotografo Stanislovo Bagdonavičiaus darbų paroda.

Kur tik Stanislovas Bagdonavičius (pirmasis dešinėje) berodytų savo „pasakas", visur susilaukia didesnio ar mažesnio politikų dėmesio...

Apie trisdešimt panevėžiečio fotomenininko ir fotoreporterio Stanislovo Bagdonavičiaus fotografijų, birželio 10 dieną okupavusių vieną „Sėlos" muziejaus salę, Biržuose dar kurį laiką užsibus. O žiūrovai, apsilankę šioje ką tik atidarytoje parodoje, išvys gan neįprasto formato fotografijas, kuriose visko tiesiog be galo daug - žinomų ir nežinomų žmonių veidų, nuogų moterų figūrų, kareivių ir lėktuvų, vienas kitas kalakutas ir baltas katinas, meška iš „Sėlos" rinkinių ir Biržų pilis; ne vienas biržietis politikas ar kultūrininkas ir t. t. Neapžiūrėjus šios parodos neįmanoma nupasakot, kas vis dėlto joje rodoma ar vaizduojama.

Kalbant apie žmones, parodoje, pavadintoje „Aukštaitijos pasakos", vis dėlto daugiausia atpažintume Aukštaitijos regiono politikų veidus bei Panevėžio, taip pat ir visos Lietuvos teatralus. Netrūksta čia ir visai Lietuvai pernelyg gerai pažįstamų žmonių - nuo šalies prezidento Valdo Adamkaus, vienoje fotografijoje plaukiojančio aukščiausiame hierarchijos debesyje, iki ne vienos stipresnės ir valdžios siekiančios partijos lyderių bei veikėjų, pavyzdžiui, Rolando Pakso ar Artūras Zuoko. Taigi tematikos prasme Stanislovo Bagdonavičiaus paroda yra tiek pat įkultūrinta, kiek ir politizuota; galgi net daugėliau jo pasakų skirta kultūrininkams teatralams. Ir tai galbūt neatsitiktinai, nes Panevėžys negarsėja rašytojais ar kompozitoriais - miestas garsus savo teatralais ir teatrais, taip pat ir vadinamąja Panevėžio fotografijos mokykla, susiformavusia daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Biržietis fotografas Zenonas Meškauskas susidomėjęs kritišku žvilgsniu apžiūrinėja panevėžiečio fotomontažus.

Kiekviena parodoje rodoma fotografija (su retomis išimtimis) iš tiesų yra sudaryta iš keliolikos ar net keliasdešimties fotografijų. Tai yra skaitmeniniai montažai, aprėpiantys didelę erdvę ir didelius ar didokai juokingus ar kitaip reikšmingus politinius bei kultūrinius įvykius. Fotolakštai sąmoningai „perkrauti" figūrų ar pastatų gausa, ir ta gausa daugumoje vaizdų yra suvaldyta, pajungta autoriaus sumanymui, kuris gal ne visada aiškus žiūrovui, bet tikrai nestokoja postmodernios žaismės, o ypač humoro ir nepiktybiškos ironijos. Žinia, iš politikų kai kur švelniai pasityčiojama vaizdais, tačiau, nors Bagdonavičiui prilipdyta skandalingo fotografo etiketė, kažkokių skandalingų dalykų „Aukštaitijos pasakose" nematyti. Nuogas kūnas ar politiko šaržas fotografijoje pasaulio vaizdijos kontekste skandalu gali atrodyti tik labai provincialiam žmogui. O kad tos pasakos daugeliui jų herojų - ypač politikams - nepatinka, tai, regis, yra tikslas, kurį autorius ir pasiekė. Ir čia svarbi Stanislovo Bagdonavičiaus, kaip fotografo ir kaip reporterio, savybė, - savo herojams jis nepataikauja; jis regi juos ir fiksuoja gan objektyvia, bet ironiška akimi, dažniausiai šiek tiek sušaržuodamas arba užfiksuodamas „amžinai" neoriose ar „nepatogiose" padėtyse...

Tai, ką jo akis regėjo, ką jis sumontavo į didokus, pailgus panoraminius (iki vieno metro) lakštus, verta pamatyti, nes panašios į šių dienų politinę ir kultūrinę šiuolaikinybę orientuotos parodos Biržuose, regis, nebuvo. Kalbant platėliau, nežinau ir kito tokio fotografo Lietuvoje, darančio panašius nelengvai padaromus dalykus, reikalaujančius daug laiko ir kantrybės.

Pabaigoje priminsiu, kad Stanislovas Bagdonavičius yra gerai žinomas fotografas, surengęs ne vieną tiek meninę, tiek reporteriškai „aštrią" parodą, taip pat sukūręs už šias pasakas meniškai įtaigesnes fotografijų serijas - „Sapnai" (su gan gausiais erotikos motyvais) ir seriją iš Panevėžio moterų kalėjimo, kurią eksponuoti Lietuvoje fotografui darė kliūčių kai kurios valdžios struktūros.

Dviejų kaimų šventė

Kęstutis Slavinskas
2008-06-12

Jasiškių ir Kočėnų kaimų gyventojai savaitgalį rinkosi į susitikimą „Mano tėviškė - Apaščios vingis".

Prieš susitikimą renginio vedėja Nijolė Podinskienė (iš dešinės) ir organizatorė Rita Natkienė derino šventės scenarijų.

Šventė vyko prie signataro Jokūbo Šerno namų. Nuo kaitrios saulės kraštiečiai slėpėsi berželiais išpuoštame ūkininko Laimio Jurėno sandėlyje.

Renginio vedėja Nijolė Podinskienė susirinkusius kraštiečius sveikino poeto Vaidoto Spudo žodžiais: „Susitikti tave norėčiau vėlei ties gimtaisiais Apaščios krantais". Šie žodžiai buvo išrašyti ir pastato sienas gobusiame audinyje, ant kurio renginio dalyviai rašė palinkėjimus ateinančios kartoms.

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas Giedrius Kubilius pasidžiaugė, kad Jasiškių ir Kočėnų kaimai yra gyvybingi - šiame krašte kuriasi jaunos šeimos. Turbūt neatsitiktinai šventės dalyvius pasitiko netoliese lizdą susikrovusių gandrų kleketavimas. Kraštiečius sveikino rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs Nemunėlio Radviliškio seniūnas Vytas Jareckas.

Susirinkusiems koncertavo Nemunėlio Radviliškio Onos Milienės senelių globos namų kaimo kapela „Santaka" bei Germaniškio etnografinis ansamblis „Vijoklis".

Renginio metu buvo dėkojama susitikimą organizavusiems Ritai, Audriui, Algirdui ir Reginai Natkoms bei Germaniškyje gyvenančiai Alvinai Staniulienei. Dviejų kaimų vyresniųjų kartų atstovai, kolūkių laikų brigadininkai Jonas Jozėnas ir Algirdas Natka sakydami tostą siūlė būti tikrais savojo krašto šeimininkais.

„Susitinkame jau trečiąjį kartą ir malonu, jog žmonės noriai atsiliepia į pakvietimą. Pagirtina, kad į renginį atvyksta bei bendrauja įvairių kartų atstovai", - sakė renginio organizatorė Rita Natkienė.

Žmogaus tiesos sekmadienis Vabalninke

Alfreda Gudienė
2008-06-12

Rugpjūtį Vilniaus Arkikatedrą paliekantis kunigas Ričardas Doveika į Vabalninką atvežė jo saugotą Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko relikviją - šv. Kristoforo statulėlę.

Monsinjoro K. Vasiliausko tėviškę Katališkiuose išvydęs kunigas R. Doveika žadėjo kreiptis į valstybės institucijas dėl sodybos sutvarkymo.

Pilnutėlė Vabalninko bažnyčia, skendinti berželių žalumoje ir vasaros žieduose, praėjusį sekmadienį nuščiuvusi klausėsi kunigo Ričardo Doveikos žodžių apie dėkingumo ir džiaugsmo dovaną, apie besitiesiančius ir sušvitusius žmones, kurie Dangaus ir Dievo siųsti ateina į mūsų gyvenimus.

„Dievo siųstas žmogus ateina tam, kad negalvotum tik apie savo gyvenimą, apie save. Ateina, kad pamatytum, jog šalia yra kitas, kad išsitiestum ir sušvistum", - aidėjo kunigo balsas. Meile ir dėkingumu persmelkti žodžiai buvo skirti ir kunigo Mokytojui - šiame krašte augusiam ir Vabalninko bažnyčioje besimeldusiam Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, kurį poetas Justinas Marcinkevičius yra pavadinęs „vaikščiojančia meile".

„Tai tobuliausias sakinys, kurį galima pasakyti apie sutiktą žmogų... Paprasta tiesa - Dievas tiki, kad ir tavo gyvenimas gali tapti vaikščiojančia šventove, o tu gali būti vaikščiojančia meile..." - kalbėjo kunigas R. Doveika, kiekvienam linkėdamas nešti Dievą į kito žmogaus gyvenimą ir širdį.

Prie Kuprių kapinių, kur ilsisi Monsinjoro tėvai, garbųjį svečią sutiko kaimo žmonės.

Kunigas vabalninkiečiams paskelbė žinią apie pasikeitimus savo gyvenime. Vilniaus Arkikatedroje Ričardas Doveika tarnauja paskutinę vasarą. Praėjusią savaitę kardinolo Audrio Bačkio sprendimu jis buvo atleistas iš Vilniaus Arkikatedros administratoriaus ir Vilniaus arkivyskupijos kanclerio pareigų. Dabar jam teks eiti Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjo pareigas. Šiais metais sueina dešimt metų, kaip toje pat Vilniaus Arkikatedroje R. Doveika buvo įšventintas į kunigus. Klebono ir kanclerio pareigas jis ėjo šešerius su puse metų.

Prieš išeidamas iš Arkikatedros kunigas R. Doveika į Vabalninką atvežė saugotą savo dvasios mokytojo Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko apdovanojimą, gautą jo tarnystės Dievui 50 - mečio proga. Vilniaus miesto mero įteikta Šv. Kristoforo statulėlė dabar bus saugoma Monsinjoro gimtajame krašte - Vabalninko muziejuje. 2001 - aisias miręs 79 metų kunigas palaidotas Vilniuje.

Po šv. Mišių Vabalninko bažnyčioje kunigas R. Doveika aplankė muziejų, K. Vasiliausko tėvų sodybą Katališkių kaime, jo tėvo kapą Kuprių kapinėse. Čia, anot muziejininkės Onos Šoblinskienės, stovi medinis paminklas, kurį pasistatė gimtinėje amžinojo poilsio atgulti tikėjęsis K. Vasiliauskas.

Monsinjoro relikviją, Šv. Kristoforo statulėlę, kunigas R. Doveika perdavė muziejininkei O. Šoblinskienei.

Kunigą R. Doveiką gražiai sutiko Ramongalių kaimo bendruomenė. Šventėje dalyvavo ir R. Doveikos bendramokslis - Pabiržės bažnyčios klebonas Eugenijus Troickis.

„Be šitos moters pastangų į čia nebūčiau atvykęs", - kunigas R. Doveika dėkojo iš Vabalninko kilusiai panevėžietei mokytojai Birutei Raudonikienei.

„Prieš dvejus metus, minint Kazimiero Vasiliausko mirties dieną, išgirdau kunigo R. Doveikos kalbą per radiją. Širdį vėrė kunigo žodis apie Monsinjorą, kurį jis vadino „tėveliuku". Tada supratau, kad būtinai turiu jį pakviesti į šį kraštą, išauginusį šviesios atminties didį žmogų ir dvasininką", - po šv. Mišių kalbėjo B. Raudonikienė.

Mokytojos ir tokią pat svajonę puoselėjusių vabalninkiečių pastangos baigėsi lūkesčių išsipildymu - Vabalninkas nušvito ir nors trumpam išsitiesė, sutikęs bei išgirdęs neeilinį dvasininką, kurio Mokytojas buvo pats Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

 

Pirmoji lietuviška opera „Birutė" vėl grįžta į Biržus

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-06-10

Ketvirtadienį prie Biržų pilies biržiečiams bus rodoma opera „Birutė".

Operos „Birutė" statytojai ir artistai.

Nors jau nuo XIX a. pabaigos buvo ne vienas bandymas sukurti tautinę lietuvišką operą, pirmosios lietuviškos operos kūrėjais buvo lemta tapti dramaturgui Gabrieliui Landsbergiui - Žemkalniui ir kompozitoriui Mikui Petrauskui. 1906 metų lapkričio 6 dieną Vilniuje, dabartinės Filharmonijos salėje, ir buvo parodyta pirmoji lietuviška opera „Birutė".

Operos libretui buvo pasirinktas siužetas iš Lietuvos praeities, kada Birutė nebuvo įšventinta į vaidilutes, o tapo kunigaikščio Kęstučio žmona.

Dviveiksmė G. Landsbergio-Žemkalnio melodrama buvo išspausdinta 1906 m. pavasarį Vilniuje. Jau vasarą ką tik vokalo studijas baigęs Sankt Peterburgo konservatorijoje Mikas Petrauskas per kelias savaites sukūrė muziką ir kartu su libretistu ėmėsi statyti veikalą su „Vilniaus kanklių" draugija. Operos muzika nesudėtinga, pagrįsta lietuvių liaudies dainų melodijomis, dalis teksto tiesiog deklamuojama, tad ją galėjo „įveikti" ir mėgėjų kolektyvai.

Birutės vaidmenį operoje atliko knygų leidėja Marija Piaseckaitė - Šlapelienė, Kęstutį vaidino rašytojas Kazys Puida, spektaklyje dalyvavo ir pats dramaturgas G. Landsbergis - Žemkalnis su trimis vaikais, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kompozitoriaus M. Petrausko brolis, būsimas garsus operos solistas Kipras Petrauskas. Po premjeros „Birutė" dar keletą kartų buvo rodyta Vilniuje, Kaune, Nepriklausomoje Lietuvoje 1921 02 16 ji buvo antroji Valstybės operos premjera. Parodyta keturis kartus, „Birutė" į ją niekuomet nebesugrįžo.

Minint pirmosios lietuviškos operos šimtmetį, Nacionalinėje filharmonijoje buvo parodyta režisierės Birutės Mar atgaivinta „Birutė". Į Biržus šį ketvirtadienį ši opera atvežama neatsitiktinai.

Biržų kultūros istorijoje įbrėžtas ryškus štrichas - biržiečiai savo jėgomis buvo pastatę „Birutę". Laikraštis „Biržų žinios" prieš 80 metų 1928 02 26 rašė: „Šaulių teatras atidengtas. Senai lauktas Biržuose naujas teatras atidengtas vasario mėn. 12 d. Vasiliauskų salėje. Dabar Biržai turi dvi tinkamas teatrui sales: Vasiliauskų ir Gaisrininkų..."

1933 07 09, sprendžiant iš tuometinės spaudos, būtent šio Šaulių teatro artistai paruošė operą „Birutė". Antrą kartą opera buvo pastatyta 1934 02 04. Biržų „Sėlos" muziejuje yra saugoma jos programa.

Biržų šaulių Teatro suvaidintos liaudies operos „Birutė" artistai - Mikalina Bortkevičiūtė, Petras Palšis, Adolfas Landauskas, Aloyzas Stragys, Mykolas Plepys, Aleksandras Jukna, Vladas Krulis, Jonas Vilimas, Antanas Vilimas, Jonas Krulis, Feliksas Masaitis, Antanas Urbaitis, Teodoras Jakubonis, Ramūnas Valeras, Jonas Radzivonas, Grasė Subačiūtė, Pranė Kubilevičiūtė, Ona Povilionienė.

Dalyvavo Biržų XVIII Rinktinės šaulių choras ir teatro artistai, vadovaujami Prano Lukoševičiaus. Akompanavo J. Dulinskas, inscenizaciją ir dekoracijas kūrė P. Andrėjauskas, kostiumus siuvo A. Jurgutis.

Muziejaus arkadoje skambėjo kankliai

Antanas Seibutis
2008-06-07

Ketvirtadienį Biržų tvirtovės arkadoje vyko vaikų ir moksleivių folkloro festivalis, skirtas Biržų kanklininkui Petrui Lapienei.

Projekto dalyviai su vadove Aušra Trapulionyte.

Festivalį rengė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla, dalyvaujanti pilietinio ir tautinio ugdymo projekte „Gyva protėvių dvasia", kurio vadovė - Aušra Trapulionytė.

Festivalį pradėjo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos folkloro ansamblis „Untytė", atlikęs dainininko, kankliuotojo, skudutininko Petro Lapienės dainą. Pirmą kartą scenoje pasirodė Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos folkloro būrelis su daina „Uti - ti - šalta". Juos pakeitė jau tikri scenos „vilkai" - „Aušros" vidurinės mokyklos folkloro ansamblis „Aušrela", padainavęs garsiąją „Į Rygą, į Rygą, į cukierkų fabriką".

Visus sužavėjo „Untytės" dainininkė Greta, atlikusi dvi autentiškas XX a. pradžios Nemunėlio Radviliškio krašto dainas. Ją keitė Kamilė, Justė, skambinusi Jono Plepo sutartinę penkiastygėmis kanklėmis.

Šokius pradėjo Anglininkų jaunimo liaudies šokių kolektyvas, sutrypęs „Kazokėlį"ir „Pjoviau šienų". Vėliau improvizuotą sceną užpildė gausus Biržų gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala" būrys.

Gimnazistams teko gana liūdna misija - atsisveikinti su ansamblį paliekančiais septyniais dvyliktokais.

Koncertą pabaigė Pasvalio Svalios pagrindinės mokyklos moksleivių folkloro ansamblio sutartinių giedojimo grupė su muzikantais.

Vaikų dar laukė tvirtovės kieme, prie ąžuolo, šokių varžytuvės, rateliai, gaivinančio gėrimo ir bandelių vaišės.

Kirkilų bendruomenę penkmečio proga laimino vyskupas

Gražina Dagytė
2008-06-05

Kirkilų kaimo bendruomenė praėjusį šeštadienį šventė savo gyvavimo penkmetį.

Vyskupą Joną Kaunecką Kirkilų bendruomenės atstovas Vytas Jareckas sutiko su didžiuliu sūriu.

Senosios mokyklos, kurią baigę ne tik daugelis vietos, bet ir aplinkinių kaimų gyventojų, kieme nuo pat ankstyvo ryto virė gyvenimas. Stalus moterys dengė baltomis staltiesėmis, vartus dabino gėlėmis, ruošė vietą šv. Mišių dalyviams. Tolėliau traškėjo ugniakuras. Kokia gi gali būti šventė žuvingame krašte be lydekos sriubos? Antanas Vanagas iš žuvies, pagautos Kirkilų ežerėliuose, skubėjo kaisti žuvienę. Tai tapo tradicija. Šalia sukosi Kirkilų ir Šlepščių kaimų moterys. Angelė ir Dalė skuto bulves, lupo svogūnus, o Dijana čirškino spirgučius. Šeimininkės skubėjo kepti kvietinių miltų blynus. Šis skanėstas ruošiamas kasmet, kai sueinama į bendruomenės šventę. Valgytojų nestinga, todėl blynams prireikia nemažai miltų. Šeštadienį prie geldos jų sijoti stojo ir mažieji pagalbininkai - Mantas ir Monika.

Betriūsiant netruko ir saulė aukštai pakilti, ir pilnas kiemas svečių prisirinkti. Privažiavo jų net iš kitų parapijų, nes norėjosi ne tik pabūti krašte, kur prabėgusi sava ar tėvų jaunystė, bet ir dalyvauti šv. Mišiose, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Į kiemo vidurį buvo pakviesti auksinių vestuvių jubiliejų švenčiantys Stanislava ir Antanas Matulioniai.

Garbaus dvasininko buvo laukiama su muzika. Stygas prie kiemo vartų derino Šukionių kaimo kapela. Vyskupas Jonas Kauneckas ir Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys buvo sutikti su gėlėmis. Bendruomenės atstovas Vytas Jareckas vyskupui įteikė didelį sūrį, uždengtą baltutėliu lino rankšluosčiu.

Vyskupas J. Kauneckas prisipažino į išpuoštą Kirkilų mokyklos kiemą įžengęs lyg į katedrą. Jis kaimiečius skatino ne tik nepamiršti tikėjimo, bet ir toliau mokytis gyventi bendruomeniškai.

Linkėjimų ir dovanų nestokojo ir bendruomenės krikštatėvis Viktoras Rinkevičius. Jis perdavė ir krikštamotės lauktuves - didelį tortą. Keturiasdešimties rajono kaimų bendruomenių vardu kirkiliečius sveikino Nijolė Šatienė. Kirkiliečiai sulaukė svečių iš kaimyninės Rinkuškių bendruomenės, Suosto krašto ir Pasvalio rajono Ličiūnų kaimo.

Antanas Vanagas iš Kirkilų ežerėliuose pagautų lydekų virė tradicinę žuvienę.

Šventės metu pasveikinti jubiliatai, padėkota darbščiausiems bendruomenės nariams. Septyniasdešimt šešis narius vienijančiai Kirkilų bendruomenei vadovaujanti Regina Nemanienė apgailestavo, jog kaime mažoka jaunimo. Pirmininkė gyrė Arvydo Januševičiaus, Laimonto Griciūno, Jono Janulio, Antano Vanago, Paulinos Pinienės šeimas, už aktyvią veiklą dėkojo Povilui Čiūdarui, Stasiui Drevinskui, Janutei Cibienei, Reginai Jukonienei.

Į kiemo vidurį buvo pakviesti auksinių vestuvių jubiliejų švenčiantys Stanislava ir Antanas Matulioniai. Nepamiršta ir bendruomenės pirmininkė Regina Nemanienė, kartu su vyru Vytautu nugyvenusi trisdešimt penkerius metus.

 

Butniūnai šventė jubiliejų

Kęstutis Slavinskas
2008-06-03

Per šimtą kraštiečių dalyvavo Butniūnų kaimo 420 metų paminėjimo šventėje. Jubiliejinis renginys prasidėjo šv. Mišiomis Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vėliau kraštiečiai vyko į gimtinę, kur išpuoselėtoje Angelės ir Virgio Armonavičių sodyboje kaimo jubiliejaus proga atidengė koplytstulpį.

Atminimui žmonės fotografavosi prie pašventinto koplytstulpio.

Pasak sodybos šeimininkės ir jubiliejaus organizatorės A. Armonavičienės, stogastulpiui buvo panaudotas jos tėvų sodyboje augęs ąžuolas. Kūrinio autorius - Kratiškių pagrindinės mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius, o jam talkino Vytautas Indriulėnas.

Prie koplytstulpio susirinkusius eilėmis pasveikino jaunosios butniūnietės. Renginio vedėja Rita Šidlauskienė priminė kaimo istoriją. Širvėnos seniūnijai priskiriami Butniūnai yra prigludę prie Kratiškių kaimo. Tik čia gyvenantys žmonės žino, kur prasideda vienas, o kur baigiasi kitas kaimas. Istorijos šaltiniuose Butniūnai pirmą kartą paminėti 1588 metais. Kaime yra buvusio dvaro teritorija, kapinaitės, teka Juodupės upelis.

1932 metais buvo įsteigta pradinė mokyklą, kurioje dirbo mokytojai Šernai bei Ramanauskai. 1957-aisiais Butniūnų pradinė mokykla „Gegužės pirmosios" kolūkio lėšomis buvo rekonstruota ir tapo septynmete. Pirmąja direktore buvo paskirta Vanda Patkauskienė, o vėliau dirbo Ona Darčkuvienė. 1961 metais mokykla peraugo į aštuonmetę. 1968 m. Kratiškiuose pastačius naują mokyklos pastatą, mokykla išsikėlė į Kratiškius, bet gana ilgai išlaikė Butniūnų mokyklos pavadinimą. Senasis mokyklos pastatas šiuo metu nenaudojamas.

1954 metais kaime buvo įsteigta biblioteka, kuri šiuo metu veikia Kratiškiuose.

1923 m. kaime gyveno 203, o dvare - 41 gyventojas. 1959-aisiais kaime gyveno 181, 1970 m. - 155, 1979 m. - 136 gyventojai. 2001 m. surašymo duomenimis Butniūnuose buvo 135 gyventojai: 63 vyrai ir 72 moterys.

2003 m. Butniūnų gyventojai kartu su kratiškiečiais įsteigė kaimo bendruomenę. 2006 m. pasinaudojus Europos Sąjungos ir Biržų rajono savivaldybės parama kaime buvo atlikti melioracijos darbai.

Prie koplytstulpio susirinkusius kraštiečius sveikino Širvėnos seniūnė Gražina Samulionienė, Kratiškių kaimo bendruomenės atstovai Dalia ir Algirdas Taurai bei Petras ir Genovaitė Šalčiai. Koplytstulpį šventinęs Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas Mindaugas Šakinis pasidžiaugė, jog istoriją bei tradicijas puoselėjančiame kaime auga jaunoji karta.

Tėvo dienos išvakarėse Butniūnų kaimo kraštiečiai lankė kapinaites bei sukalbėjo maldą už išėjusius į Anapilį. „Ačiū susitikimo organizatoriams, vietos žmonėms, prasmingai įamžinusiems kaimo jubiliejaus sukaktį", - dėkojo prie artimųjų kapų sutiktas penktą dešimtmetį Kaune gyvenantis Bronislavas Janulis.

Po renginio oficialiosios dalies kraštiečiai rinkosi buvusiame Butniūnų pradinės mokyklos pastate. Grojant muzikantui Jonui Strunkiui prie suneštinių vaišių stalo pasidalyta prisiminimais, ragautas įspūdingo dydžio jubiliejinis tortas.

Poezijos pavasaris pasiekė Biržus

Gražina Dagytė
2008-06-03

Poezijos mylėtojai praėjusį šeštadienį traukė į Radvilų tvirtovę. Jau porą savaičių Lietuvoje vykstančio Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2008" renginiai pasiekė ir Biržus.

Šventės dalyvius žavėjo dainuojamosios poezijos atlikėjai iš Pasvalio.

Biržiečiams savo eiles skaitė kūrėjai iš visos Lietuvos ir užsienio.

Kūrėjai į mūsų miestą atvyko iš pat ryto. Prieš pietus jie savo kūrybą skaitė miesto vidurinių mokyklų auklėtiniams bei pedagogams. Vakarop kūrėjai pilies menėje laukė visų mylinčių eiliuotą žodį mūsų krašto žmonių. Itin šventiškai atrodančioje bibliotekos salėje susirinkusius klausytojus pirmasis pasveikino bibliotekos vedėjas Vygantas Muralis.

Visus svečius pristatęs poetas Vytautas Kaziela sakė, jog „Poezijos pavasariai" yra geras būdas pasitikrinti, ar žmonės supranta tai, kas per metus parašyta. Vilnietis Benediktas Januševičius prisistatė darantis eilėraščius - daiktus. Biržiečiai turėjo galimybę ir pasiklausyti jo poetinio žodžio, ir jį „apžiūrėti".

Pasipriešinimo sąjūdžio subrandintas, apie laisvę ir kovą lageriuose kalbėjęs poetas Gintautas Iešmantas ir dabar budina žmonių sąmonę. Viename savo eilėraščių, paskaitytų biržiečiams, jis apgailestavo, kad savo gimtąją žemę palieka po pasaulį išsibarstantys palaidūnai vaikai.

Klausytojų dėmesio nusipelnė ne tik bendrine kalba, bet ir gimtąja puntininkų tarme poeziją rašantis Ričardas Šileika, save dėl pomėgio rinkti geležėles pristatęs gelažiumi.

Biržiečiams, „Versmės" klubo literatams poezijos šventėje atstovavo Algirdas Butkevičius.

Vertėja Laima Masytė pristatė du svečius iš užsienio - į lyrikos gerbėjus kreipėsi iš Kroatijos kilęs poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir esė meistras Miloš Džiurdževič ir poetas, prozininkas ir vertėjas iš JAV - Kerry Shawn Keys.

Renginyje skambėjo pasvaliečių atliekama dainuojamoji poezija. Paskutinė daina buvo skirta dainuojamosios poezijos tėvu vadinamam Vytautui Kernagiui.

 

Sąjūdžiui - 20

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-06-03

Tiek žmogaus, tiek visuomenės, tiek valstybės gyvenime būna toks ypatingas laikas, kai iš esmės pasikeičia gyvenimas, perkainojamos vertybės.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio informacinis pranešimas Nr. 1. Parengė J. Malinauskas, A. Medalinskas. 1988 06 13.

Toks žmonių sąmonės pasikeitimas, istorinių įvykių vertinimas įvyko 1988 metais. Ypač įsimintina tų metų vasara ir ruduo. Iki tol tarybinė santvarka dar bandė šiek tiek laikytis, dar skambėjo komunistų partijos nurodymai, agitacija. Tarybų Sąjungoje paskelbus pertvarką, Lietuvoje, be socialinių reikalų, iškilo nacionaliniai, istoriniai, tautiniai, valstybiniai klausimai. Didžiausia visuomenine jėga tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, sutrumpintai dažniausiai vadintas Sąjūdžiu, įsikūręs 1988 metų birželio 3-ąją.

Visoje Lietuvoje didžiuosiuose miestuose, regionuose, miesteliuose kūrėsi ir laisva, „sąjūdietiška" spauda. Vienas pirmųjų centralizuotų leidinių, skirtų Lietuvai, ir buvo Sąjūdžio informaciniai pranešimai, vėliau peraugę į „Sąjūdžio žinias".

Rusijos caro Nikolajaus II kariuomenės kavaleristo batas

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-05-31

Biržų krašto muziejus „Sėla" pasipildė labai įdomiu daiktu - carinės rusų armijos kavaleristo batu.

Jonas Albertas Naktinis iš Glūdiškio vienkiemio padovanojo savo giminaičio valstiečio Jono Naktinio (1871 - 1950), paimto 25 metams į rekrūtus iš Papilio valsčiaus, karinės uniformos detalę. Batas tikrai nemažas, jo aukštis - 54 centimetrai.

Kavaleristas Jonas Naktinis dalyvavo rusų - japonų kare ir 1905 metais Mandžiūrijoje (dabar Mongolija) buvo mūšių su japonais dalyvis. Rusų kariuomenei patyrus pralaimėjimą, J.Naktinis buvo sužeistas ir per stebuklą liko gyvas, nes japonai pribaiginėjo sužeistuosius. Įveikęs nemažai tūkstančių kilometrų, jis sugrįžo į tėvynę, bet liko nedarbingas iki pat gyvenimo pabaigos. Kaime, kur iš penkių kiemų keturiuose gyveno Naktiniai, jį vadino „drūtuoju Naktiniu", mat buvo aukšto ūgio, augalotas vyras.

Taip ir pildosi Biržų muziejaus ekspozicija mūsų kraštiečių daiktais, susietais ir su svarbiais įvykiais, ir su egzotiškais kraštais, ir su mūsų istorine atmintimi.

Kūryba - kelionė į gražesnį pasaulį

Alfreda Gudienė
2008-05-31

„Šiaurės rytų" redakcijos Vabalninko biure vykstančios parodos lankytojai džiaugiasi jiems pažįstamų pedagogių kūryba.

Rasą ir Sigitą vienija ne tik kūrybinis polėkis, bet ir aistra kelionėms.

Apie Vabalninko žemės ūkio mokykloje dirbančią 44 - erių metų biologę Sigitą Čibinskienę ir jos kuriamas kompozicijas iš lino „Šiaurės rytuose" jau buvo rašyta. Šiandien vabalninkiečiai gali gėrėtis lininiais paveikslais, papuošalais iš veltinio. Išmone bei natūralumu žavi margučiai, puošti linu ir sedulos šakelėmis. Sigitos darbų parodos kolekcijoje puikuojasi ir minkštas žaislas - įspūdinga kirmėlaitė, prieš aštuonerius metus gaminta mamyčių šventei. Šiandien jos mažyliui sūnui jau keturiolika, o vyresnysis baigia gimnaziją. Dviejų sūnų mama sako galinti pakankamai laiko skirti kūrybai.

Kūrybinis įkvėpimas pastaruoju metu vis dažniau aplanko ir Sigitos kolegę mokykloje - 35 metų dailės mokytoją Rasą Jankauskienę. Parodos lankytojų laukia ant drobės tapyti Rasos paveikslai ir originalūs papuošalai. Vaikystėje piešti pamėgusi vabalninkietė baigė Kauno aukštesniąją Stepo Žuko meno mokyklą, vėliau - Šiaulių universiteto dailės fakultetą. Rasos mama - savo rankdarbiais garsėjusi Virginija Šimienė, dukrą išmokiusi ir megzti, ir nerti.

„Austi taip pat esu bandžiusi", - sako garsiausios Juodupės krašto audėjos anūkė. Mamos Rasa neteko prieš dešimt metų, o močiutė vis siūlo anūkėlei į Vabalninką vežtis senelio gamintas audimo stakles. Menui taip pat gabūs ir Rasos vaikai - dešimtmetė Dominyka ir trylikametis Kipras.

Rasos tapytuose paveiksluose - gėlės ir peizažai. Mėgsta ji ir abstrakcijas, kurių įsigyti pageidauja interjeru besirūpinantys jos draugai ir pažįstami. Diplominis Rasos darbas baigiant universitetą - iš vielos pinti ir karoliukais puošti korsetai suknelėms. Parodoje eksponuojamos segės iš karoliukų - tarsi fragmentai iš jos diplominio darbo ir kūrybinių minčių tęsinys.

„Man kūryba - didžiausias džiaugsmas", - sako Rasa, vis dažniau atsiduodama tapybai ir spalvomis pražystančioms drobėms.

Abi moteris, Sigitą ir Rasą, vienija dar vienas pomėgis - kelionių aistra. „Tik grįžti ir vėl norisi išvažiuoti", - kalba neseniai iš Austrijos grįžusios vabalninkietės. Svečiose šalyse, pasak moterų, jos grožisi ne tik gamta, bet ir žmonėmis - jų paprastumu ir švytinčiais veidais.

„Kad šitaip kada nors Vabalninke žmonės sušvistų", - atsidūsta viena iš jų. Ir viliasi: „Gal kada nors, kai čia bus daugiau jaunimo..."

O kodėl Vabalninke gyventi gera?

„Įleidi šaknis ir tūnai..." - šypteli Sigita.

„Nesakau, kad įleidau šaknis, - po pauzės pasigirsta Rasos balsas. - Man labai patinka mintis, kad tik kuriantis žmogus yra gražus. Kūryba - tai būdas nors mintimis pabūti kitur, gražesniame pasaulyje".

O kol kas jos abi gyvena ir kuria Vabalninke, jų darbus vertina ir perka pažįstami, kritikuoja vaikai. „Visada klausiu vaikų nuomonės - jie turi skonį", - sako Rasa. „Vaikai - didžiausi mūsų kritikai. Ir ne tik kūrybos prasme", - kolegei antrina Sigita.

Tarptautinis vaikų dainavimo konkursas BABY SING 2008 Biržuose

Gegužės 26 d. Biržų rajono savivaldybėje buvo pristatytas VII tarptautinis vaikų dainavimo konkursas BABY SING 2008.

Konkursą organizuoja Biržų rajono savivaldybė ir VšĮ „Modernaus dainavimo studija". Pasak Modernaus dainavimo studijos vadovo Gendriaus Jakubėno, jau ne pirmus metus vykstančio vaikų dainavimo konkurso persikėlimas į Biržus yra savotiška jo, kaip išeivio iš Biržų, duoklė gimtajam kraštui. „Tikiuosi, jog tai bus puiki patirtis tiek jauniesiems atlikėjams, tiek jų pasiklausyti ateisiantiems biržiečiams", - sakė G. Jakubėnas.

Konkursą sudaro du etapai: kvalifikacinė dalyvių atranka pagal audio, video įrašus ir finalinis pasirodymas. Konkursas vykdomas modern folk, pop, miuziklo, gospel-soul, bliuzo bei džiazo solistų, duetų, vokalinių ansamblių (nuo 3 iki 7 narių) bei chorų kategorijose iki 7, nuo 7 iki 9, 10 - 12, 13 - 15, 16 - 20 metų amžiaus grupėse. Konkurse dalyvaus tiek atskiri vokalistai, tiek vokaliniai ansambliai ir chorai. Dalyviai varžysis modern folk, pop, miuziklo, bliuzo ir džiazo stiliaus konkursuose.

Muziejus šventė 80-metį

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-05-27

Biržų muziejus atšventė 80-metį. Nors tikroji „Sėlos" gimimo diena sutampa su Vasario 16-osios švente, muziejininkai nutarė jubiliejų paminėti pavasarį, gegužę, kada pražysta sodai. Juolab kad gegužę minima ir Muziejininko diena.

Biržų muziejininkams koncertavo Šv. Kristoforo orkestras.

Nutarėme paminėti 80-ties metų jubiliejų tarp savų - savos valdžios (savivaldybės, ministerijos), savų kolegų biudžetininkų, muziejininkų, muziejaus draugų, rėmėjų, bičiulių.

Nusprendėme mažiau akcentuoti datas, eksponatų skaičius, nors kaip čia nepasigirsi, kad šiemet mūsų muziejus perkopė per 100 000 eksponatų ir tapome I kategorijos dalyviu.

Stengėmės prisiminti visus per tuos 80 metų vadovavusius muziejui žmones, pagerbti, pakviesti į šventę trumpiau ar ilgiau jame dirbusius. Šių eilučių autoriui ir teko nušviesti muziejaus nueitą kelią. Per 80 veiklos metų muziejus buvo įsikūręs dabar jau nebeegzistuojančiame pastate Reformatų gatvėje 6, Rotušės g. 10 name, kurį visi gerai prisimena kaip senuosius kultūros namus, buvusioje pravoslavų stačiatikių cerkvėje ir štai jau 20 metų yra Biržų tvirtovės rūmuose.

Audringi susirinkusiųjų plojimai teko buvusiems muziejaus direktoriams Romualdui Dargeliui, Reginai Drevinskienei, Eugenijai Dagienei, Eugenijui Mikalajūnui, pirmajai rinkinių saugotojai Jadvygai Kriščiūnienei. Geru žodžiu prisiminėme ir nedalyvavusius J. Armonavičienę, A. Baublį.

Į šventinį renginį susirinko ir buvusieji muziejaus darbuotojai.

Visi buvę direktoriai, buvę muziejaus darbuotojai dovanų gavo po naujausią muziejaus leidinį - knygą katalogą „SĖLA Biržų krašto muziejus".

Prasidėjus sveikinimų, padėkų, pagerbimo fiestai, ir buvę, ir esami muziejininkai sulaukė malonaus žodžio iš seimūnų, ministerijų įgaliotinių, savivaldybės vadovų, kolegų, bendraminčių, rėmėjų, draugų.

Šventinį 80-ties metų jubiliejaus kelią vainikavo muziejininkų nedidelis siurprizas saviesiems - maestro Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo orkestro koncertas.

Po koncerto iki pat vėlaus vakaro buvo dalijamasi įspūdžiais, bendraujama su kolegomis, užmezgamos naujos pažintys ir ryšiai, atnaujinami senieji, kuriami bendri ateities planai.

Biržų vaikai kalbino poetę Almą Karosaitę

Gražina Dagytė
2008-05-27

Praėjusį šeštadienį Biržų tvirtovėje vėl aidėjo vaikų juokas - vyko antrasis projekto „Baltosios naktys Radvilų pilyje" renginys. Šįkart vaikams ir jų tėveliams bei seneliams bibliotekininkai dovanojo susitikimą su kraštiete poete Alma Karosaite.

Poetė Alma Karosaitė vos spėjo atsakinėti į Modestos ir Ugniaus klausimus.

Vaikai į tvirtovę skubėjo su laukinių gėlių puokštėmis rankose. Kaštonų pagrindinės mokyklos ketvirtokai su mokytoja Ramute Lėckiene pavasarinius žiedus poetei skynė Astravo pievose. Susitikimui rimtai ruošėsi ir projekte dalyvavusi „Aušros" vidurinės mokyklos 4b klasė. Pradinukai mokėsi Almos Karosaitės parašytas eiles, kad jas padeklamuotų visiems susirinkusiems į vakarą.

Viešnia į pilies menę įėjo griežiant smuikui, primenančiam pievų muzikantą žiogą. Poetė prisipažino, kad jos kūryboje iki šiol gyvena gimtojo Gavėnų kaimo gyvulėliai - mažas kumeliukas, meilus katinėlis, nedrąsus ėriukas ar visur iš paskos sekiojantis šunelis.

Almos Karosaitės tėvelis, pasak jos, buvęs veterinarijos sanitaras, kuris mokėjęs gydyti ne tik gyvulius, bet ir žmones. Būsimoji poetė visada būdavusi šalia jo ir gelbėdavusi darbuose.

Prisimindama tuos laikus, A. Karosaitė sakė visada besiilginti Biržų krašto, Apaščios ir Agluonos upių, pažįstamų kelių ir takelių, artimų žmonių veidų. Vis rečiau gimtąsias vietas lankanti poetė į Biržus grįžta eilėmis, o poezijos vakaruose susitinka jau su trečiąja ar net ketvirtąja biržiečių vaikų karta.

Praėjusį šeštadienį poetę pilyje irgi kalbino tik vaikai. Jie Almai Karosaitei pateikė daugybę klausimų, padedančių geriau pažinti kūrėją. Vakaro vedėjai Modesta ir Ugnius teiravosi, ką poetė jautė, išvydusi pirmąją savo knygą, koks paros metas geriausias kūrybai, smalsavo, ar poetė netingėjusi eiti į mokyklą.

Poetė prisipažino savo eilėraščius išvaikštanti - kartais saulėtos eilės gimsta lyjant lietui, o liūdnos, kai gamta džiūgauja. Eilėraštis jo autorei primena muziką, kurios ritmas „kala" visur. O paskui nutinka netgi taip, jog eilėraštis tampa daina ir pradeda gyventi kitą, savarankišką, gyvenimą.

Bibliotekininkai renginio dalyviams pasiūlė pasiklausyti pagal poetės eiles sukurtų dainelių.

A. Karosaitė sakė gerai pažįstanti šiandieninius mažuosius skaitytojus, nes pati turinti vaikaitį Faustą, lankantį penktąją klasę. Gamta į jos poeziją ateinanti taip pat natūraliai. Poetė pasakojo dabar gyvenanti už miesto, tarp miškelių, ir esanti voveraičių draugė - pušynų žmogus. Bet užvis labiau mylinti beržus, kurie ūgiu lenktyniauja su šalia augančiomis pušimis.

Mylimiausiu gyvūnu A. Karosaitė vadino asilėlį, nes jis poetę kelionėse sužavėjęs tvirtu charakteriu ir kantrybe, todėl šiam gyvūnui poetė parašiusi eilėraštį.

Alma Karosaitė prisipažino kiekvieną savaitę perskaitanti po dvi naujas knygas ir tą patį ragino daryti visus vaikus.

 

Po renginio su Alma Karosaite vaikų laukė pilies salėse susitikimai su knygų herojais. Nakvoti tvirtovės rūsio menėje pasilikę „Aušros" ketvirtokai buvo užmigdyti pasakomis, kurias sekė rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė ir Biržų viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis.

Dideliam mažųjų džiaugsmui, prieš miegą jie dar kartą išgirdo poetės balsą. Alma Karosaitė ne tik paskaitė savo eilių, bet ir liko nakvoti pilyje.

Biržus aplankys Poezijos pavasaris 2008

Biržų rajono savivaldybės
viešoji biblioteka
2008-05-24

Gegužės 30 dieną į Biržus atvyksta Tarptautinio Poezijos festivalio Poezijos pavasaris 2008 dalyviai.

12 val. Poetų susitikimai su mokiniais ir mokytojais vyks Biržų „Saulės" gimnazijoje, „Aušros" ir „Atžalyno" vidurinėse mokyklose.

17 val. Poezijos pavasario svečių vakaras Radvilų tvirtovėje.

 

Šį kartą biržiečiams savo kūrybą skaitys:

Vytautas Kaziela (g. 1955 m. Molėtų r.). Jo poezijai būdinga elegiškos intonacijos, sielos nerimo, žmogaus vienišumo motyvai.

Antanas Šimkus (g. 1977 m. Vilniuje), priskiriantis save „prakeiktai kartai". Jo poetinė išraiška daugiau avangardinė, išmoningai žaidžiama garsu.

Benediktas Januševičius (g. 1973 m. Vilniuje), bandantis dramatiškus išgyvenimus perteikti postmodernizmo maniera, beviltiškumą slepiantis po ciniška kauke.

Gintautas Iešmantas (g. 1930 m. Vilkaviškio r.). Šis poetas Pasipriešinimo sąjūdžio subrandintas, savo kūryboje atgaivino tradicines laisvės, tiesos, kovos sąvokas. Jo poezijai būdingas alegorinis ir ezopinis kalbėjimas.

Miloš Džiurdževič (g. 1961 m. Kroatija). Poetas, literatūros kritikas, vertėjas, esė meistras. Yra dalyvavęs daugelyje tarptautinių poezijos festivalių, susitikimų, seminarų Europoje ir JAV.

Kerry Shawn Keys (g. 1946 m. JAV). Poetas, prozininkas, vertėjas. Yra dėstęs anglų literatūrą ir vertimo teoriją Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 2002 - LRS narys.

Laima Masytė - vertėja.

Aušra Kaziliūnaitė (g. 1987 m. Biržuose). Poetė. Taip pat kuria trumpametražius filmus, kurie pasižymi originalumu bei nenuspėjamu fantazijos žaismu. Jaunoji poetė ne tik piešia ir fotografuoja, ji taip pat kuria muziką savo filmams.

Poezijos pavasario vakare Radvilų tvirtovėje dalyvaus dainuojamosios poezijos atlikėjai Zigmas ir Sigitas (Pasvalys).

Maloniai kviečiame visus lyrikos gerbėjus į susitikimus su Poezijos pavasario 2008 dalyviais.

Pažymėta dar viena bolševikinio genocido aukų vieta

Valentinas Dagys
2008-05-24

Atminimo ženklu pažymėta dar viena vieta, kur buvo įvykdytas bolševikinis genocidas.

Ketvirtadienį prie Astravo ir Užušilių kelių sankryžos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo iniciatyva, finansuojant Lietuvos gyventojų genocido centrui, čia buvo pastatytas atminimo ženklas. Jis pakeleiviui primins, kad 1941 metų birželio 26 dieną, traukdamiesi nuo artėjančio fronto, bolševikų aktyvistai žiauriai nukankino Jokūbą Drevinską, Feliksą Kairį, Antaną Navaką, Leanderį Nemanį ir Juozą Rauckį. Jų kūnus atvežė ir numetė pakelės krūmuose.

Baigus aikštelės apželdinimo darbus šio ženklo pašventinimas numatomas kartu su iškilsiančiu paminklu centrinėse miesto kapinėse (Kęstučio gatvėje), kur artimieji yra palaidoję kai kurias šio genocido aukas.

Tremtinių sąjungos Biržų skyrius dėkingas Biržų kelių tarnybai, operatyviai sutvarkiusiai šioje sankryžoje Pasvalio kelių tarnybos paliktą broką ir paruošusiems aikštelę paminklui. Tvarkant atminimo ženklo aplinką daug prisidėjo Parovėjos seniūnijos darbuotojai.

Ankstyvą rytą suliepsnojusi LIETUVA

Antanas Seibutis
2008-05-24

Gegužės 22 dienos ryte sukako 60 metų, kaip prasidėjo didieji 1948-ųjų trėmimai iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos platybes.

„Iš Biržų krašto ištremta apie 900 žmonių", - primena Danguolė Žiūkienė (centre).

Eilėmis kalbėjo 1948 metų tremtinė Erena Kairytė - Aukštuolienė.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos Šaulių sąjunga pakvietė paminėti tą dieną, uždegant Lietuvos miestuose, miesteliuose, kaimuose 6 valandą ryto žvakutes ir išdėliojant žodį LIETUVA.

Biržų miesto centre 6 valandą ryte susirinko tremtiniai ir kiti neabejingi istorijai biržiečiai. Nors gražiai degti atviroms žvakelėms trukdė žvarbokas rytmečio vėjelis, tačiau iš jų išdėliotą žodį LIETUVA liepsnelėmis šildė uždaros žvakutės.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo pirmininkė Danguolė Žiūkienė priminė visiems 1948 metų gegužę, kada paryčiais visoje Lietuvoje prasidėjo operacija „Vesna" (pavasaris). Tai viena didžiausių trėmimo operacijų, kurios metu iš šalies deportuota per 40 tūkstančių žmonių, iš jų beveik 11 tūkstančių buvo vaikai. Iš Biržų rajono buvo ištremta apie 900 žmonių, kurių vienintelė kaltė buvo ta, kad jie per daug mylėjo Lietuvą.

Ir sušvito žodis LIETUVA.

Pagerbus tremtinių atminimą tylos minute, eilėmis prabilo 1948 metų tremtinė Erena Kairytė - Aukštuolienė. Kūrybą skaitė į tremiamųjų sąrašus buvusi įrašyta, bet perspėta ir taip likusi neišvežta mokytoja Aldona Černiauskienė. Skambėjo lietuviškos patriotinės dainos, atveriančios paliktos tėvynės ilgesį, netekties ir išsiskyrimo skausmą.

Iš valdžios atstovų ir rajono politikų šiame reikšmingame renginyje dalyvavo tik rajono Tarybos narys, liberalsąjūdietis Kęstutis Slavinskas.

Biržiečių pažintis su Vytautu V. Landsbergiu

Jurga Girdzijauskienė
2008-05-22

Gegužės 14 dieną Biržų krašto žmonės turėjo galimybę susipažinti su vaikų literatūros autoriumi, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu.

Vytautą V. Landsbergį šiltai sutiko ir mažieji skaitytojai, ir į naujojo kino filmo pristatymą susirinkusi Biržų inteligentija.

Pirmą kartą biržiečiams savo kūrybą V. V. Landsbergis pristatė Tėvynės sąjungos Biržų skyriaus kvietimu. Minint Šeimos dieną buvo siekiama skirti dėmesį šiame mieste gyvenantiems vaikams, todėl Biržų pilies bibliotekoje suorganizuotas susitikimas su vaikų pamėgtų knygelių autoriumi.

Į renginį sugužėję Biržų vaikų ugdymo įstaigų auklėtiniai ne tik klausėsi V. V. Landsbergio dainų ir pasakojimų, kaip tapti rašytoju, bet ir patys kūrė pasaką. „Tupėjo kartą ant ąžuolo šakos vanagas Vilius..." - pradėjo istoriją rašytojas, smagias ir kupinas nuotykių vaikų fantazijas apibendrinęs gražia pasakos pabaiga, kuri, anot V. V. Landsbergio, būtinai turi būti pamokanti ir baigtis laimingai. „Vaikai yra patys geriausi pasakų kūrėjai. Jie būtinai turi mokėti kurti pasakas, kad vėliau susikurtų pasakiškus gyvenimus ir viskas jiems klotųsi pasakiškai - mažiems ir vyresniems priimtina kalba kalbėjo V. V. Landsbergis. Prisiminęs savo vaikystę jis pasakojo, kad tapti tokiu, koks yra dabar, jam padėjo tai, kad iki keturiolikos metų augti netrukdė televizorius, nebuvo tuomet ir kompiuterių. Kūrėjo talentą formavo tėvelio bibliotekos knygos, laiptinėje kurti spektakliai, o galop - mokyklos teatras, kuriame kūrybos džiaugsmą pažino ne tik jis, bet ir režisierius Gintaras Varnas, aktorius Gediminas Storpirštis. Savo kūryba ir nuoširdžiu bendravimu sužavėjęs vaikus ir juos atlydėjusius suaugusiuosius vėliau V. V. Landsbergis užrašė gražius palinkėjimus visiems, norėjusiems gauti jo autografą. Kelios čia viešėjusio autoriaus knygos vaikams padovanotos ir Biržų rajono viešajai bibliotekai. Atsakydamas į vaikų klausimus V. V. Landsbergis sakė, kad šiuo metu jis rašo antrąją „Pelytės Zitos" istorijų dalį. Ateities planuose ir spektaklio pastatymas Panevėžio teatre „Menas".

Vaikų literatūros autorius yra mėgiamas ir suaugusių skaitytojų, kuriems V. V. Landsbergis taip pat yra parašęs keletą knygų, sukūręs filmų, pastatęs spektaklių. Žinomas kino ir teatro režisierius mano, kad teatras turi ne tarnauti pramogai, bet atlikti edukacinę funkciją. Būtent toks yra režisieriaus spektaklis „Bunkeris", pasakojantis apie vidinių prieštaravimų draskomą talentingą kūrėją, kuriam lemta gyventi ir kurti išgyvenant pokario Lietuvos batalijas. Partizaninio karo tema sukurtas ir V. V. Landsbergio filmas „Kai aš buvau partizanas", kuris autoriaus viešnagės metu pristatytas Biržų kultūros centre.

Kartu su kompozitoriumi Raimondu Raspoliausku V. V. Landsbergis žiūrovams dovanojo sentimentalių ir nostalgiškų, emocinį užtaisą turinčių dainų koncertą, po kurio buvo rodomas naujausias režisieriaus filmas. Ne viename mieste žiūrovams jau pristatytas kino filmas, pasak autoriaus, sulaukia tos pačios reakcijos. Kelias minutes nuščiuvusių žmonių salė pasibaigus filmui buvo ir Biržuose. Į kino ekraną perkelta skaudi Lietuvos patirtis ne vienam paliko vietos pamąstymams ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, kaip gyvename dabar ir kokią ateitį kuriame savo vaikams. Biržiečių vertinimu, rašytojo, režisieriaus V. V. Landsbergio apsilankymas šiame mieste - didžiulis kultūrinis įvykis. Susitikimus organizavusi Tėvynės sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė, savivaldybės tarybos narė Ramunė Čigienė džiaugiasi, kad palyginti santūri Biržų publika režisierių V. V. Landsbergį sutiko labai šiltai, ir su dėkingumu mena kupinas paprastumo, jaukių susitikimų akimirkas.

„Šokio pavasaris 2008"

Rasa Penelienė
2008-05-22

Šeštadienį Biržų kultūros centre vyko tradicinė šokių šventė „Šokio pavasaris 2008".

Vaikų lopšelio - darželio „Genys" mažieji šokėjėliai.

Joje dalyvavo Biržų rajono jaunimo šokių kolektyvai ir svečiai iš kaimyninio Pasvalio, Panevėžio, Vilniaus ir Barbelės (Latvija).

Dviejų dalių koncerte daugiausiai buvo parodyta liaudies šokių. „Šiuo renginiu norime populiarinti lietuvių liaudies šokius. Jaunimas juos mėgsta ir labai svarbu tą jų norą palaikyti. Turime viską daryti, kad liaudies šokis nedingtų", - kalbėjo viena koncerto organizatorių, Biržų kultūros centro choreografė Danguolė Kalkienė. Jos vadovaujamas jaunimo šokių kolektyvas „Raitytinis" taip pat buvo šventės dalyvis.

Žiūrovai plojo visiems šokėjams. Tėveliai džiūgavo scenoje matydami mažąsias savo atžalas, papuoštas balerinų drabužėliais. Jaunimui patiko „Aušros" vidurinės mokyklos mokinių hiphopas, Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mergaičių atliekami ritminiai šokiai. Choreografus sužavėjo latvių jaunimo šokių kolektyvo profesionalumas. Susidomėjimo sulaukė Vilniaus vidurinė mokykla „Lietuvių namai", kurioje mokosi moksleiviai iš įvairių pasaulio šalių. Aplodismentų sulaukė „Apynėlis" iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos ir Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos „Kanapėlė".

Gausus žiūrovų būrys antrojoje koncerto dalyje praretėjo, nes tuo pačiu metu Biržų muziejuje vyko dar vienas renginys jaunimui. Jau ne pirmus metus kalbama apie rajono kultūrinių renginių koordinacijos stoką, tačiau ši problema Biržams turbūt niekaip neįveikiama.

Tvirtovėje praleido „Metalo" naktį

Gražina Dagytė
2008-05-22

Jau ketvirtąjį kartą biržiečiai įsijungė į tarptautinę akciją „Muziejų naktis". Šįkart žmonės Radvilų tvirtovėje buvo pakviesti į „Metalo" naktį.

Įvairiausiomis spalvomis „pražydo" net metalo statinės.

Praleisti naktį muziejuje daugeliui biržiečių jau tapo gražia tradicija, kurios nekantriai laukiama visus metus. Šįmet pakeliui į tvirtovę patys pirmieji biržiečių laukė policininkai.

Jie kvietė užsukti į specialaus autobuso saloną, kur buvo demonstruojamos policijos darbe naudojamos įvairiausios priemonės. Kraštiečius bene labiausiai domino eksponuojami ginklai.

Aikštelėje prie pat pilies jaunųjų žiūrovų ir jų artimųjų didelio dėmesio sulaukė Šiaulių lėlių teatro „Avilys" spektaklis „Princesė ir Kiauliaganys". Po vaidinimo, dideliam mažųjų džiaugsmui, juos į žaidimų ratelį pakvietė Batuotas Katinas ir Varlytė. Stebėdami smagiai krykštaujančius mažuosius, kai kurie tėveliai kalbėjo, jog pilies teritorijoje nedideli renginukai galėtų būti organizuojami ir eiliniais savaitgaliais. Tėvai teigė nelaukiantys pramogų „už ačiū". „Mokėtume ir litą, ir du, ir tris, jei tik galėtume kartu su vaikais smagiai pabūti", - sakė viena jauna mamytė.

Netrukus prie tvirtovės suskambo Biržų jaunimo pučiamųjų orkestro koncertas „Vario garsai".

Pilyje vakarą ir naktį praleisti nusiteikę pulkeliai biržiečių patraukė į muziejaus menes. Visi norėjo pasižiūrėti tautodailininko Vytauto Šilgalio dekoruotų keptuvių parodą. Drąsiausieji patys pabandė pilies kieme sukurti savąją spalvotą keptuvę.

Mažuosius biržiečius į žaidimų ratelį kvietė Batuotas katinas.

Gražaus žiūrovų būrio sulaukė tradicinis Jaunųjų kūrėjų konkursas „Žiogas stiklinėje". Pilnutėlėje pilies rūsio menėje pasirodė šeši pavieniai atlikėjai ar jų grupės. Vienuolika metų organizuojamas renginys traukė įvairaus amžiaus klausytojus. Jaunuosius talentus susirinkusieji drąsino plojimais ir ovacijomis. Konkursą pradėjo praėjusių metų laureatai. Juos keitė Eglė Karpavičiūtė, Vaidžis ir Lepris, grupė Qwerty, jaunosios dainininkės - Milana, Arūnė, Akvilė ir Gerda (vadovas Dainius Čerbulėnas), „Tone Blaster" ir krikščioniškos muzikos grupė G. I. L.

Nugalėtojų prizą - dailų žiogą, sukurtą Vitos Kiseliūnienės, - klausytojų valia laimėjo daugiausiai balsų surinkusi krikščioniškos muzikos grupė.

Renginio pabaigoje biržiečių laukė Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai" programa - fakyrų pasirodymas ir roko grupės „Laiptai" iš Pasvalio koncertas.

Norėjusieji pabūti vieni ar su draugais prie stalo, kopė į kavinę muziejaus antrojo aukšto arkadoje. Žmonės svarstė, jog panašiai prisėsti jie norėtų ir praėjus šventei, atvedę svečius į tvirtovę. Biržiečiai teigė savajame mieste pasigendantys kavinės, valgyklos ar restorano, kur būtų galima pasivaišinti ir pabendrauti vakarais ir ypatingai savaitgaliais. Pasak kalbėjusiųjų, poilsio dienomis į Biržus atvykstantiems turistams nėra kur užsukti, jie miestą vadina netgi skurdžiu.

 

Pasakas sekė ir politikai

Gražina Dagytė
2008-05-20

Praėjusio penktadienio naktis Biržų viešosios bibliotekos mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams bei seneliams buvo ypatinga. „Baltosios naktys Radvilų pilyje" - taip vadinosi šventė, surengta knygų mylėtojams.

Aktorių Gediminą Storpirštį supo juo susižavėję Biržų vaikai.

Į gausiai susirinkusius biržiečius praėjusį penktadienį kreipėsi aktorius Gediminas Storpirštis. Jis prisipažino mielai einantis į vaikams skirtus renginius bei rašantis „vaikams iki 90 metų".

Aktorius teiravosi, kokias knygeles vaikai skaito, ar žino, kodėl žvaigždės nenukrenta iš dangaus, kas yra angelai ir kaip atsiranda pasakos. Vaikai atsakinėjo bei noriai įsijungė į koncertą ir pasakų sekimą - kartu dainavo, vaidino, porino keisčiausias istorijas.

Vėliau mažieji patraukė susipažinti su biblioteka. Keliaujant iš vieno aukšto į kitą jaunųjų skaitytojų laukė staigmenos. Pirmajame aukšte iš už knygų lentynų į vaikus kreipėsi Pelėsis. Jo vilionėms vaikai nepasidavė - tvirtino ant knygelių puslapių nededantys nei blynų, nei pyragaičių.

Tvirtovės rūsyje svečius pasitiko raganos ir velniukas. Iš pasakų atėję personažai tikrino mokinių išmintį mįslėmis, o sugebėjimus - velnio žaidimais. Antrajame bibliotekos aukšte, grojant romantiškai muzikai, ateinančiųjų laukė Pelenė, kalbino Miegančioji gražuolė ir Karalaitė ant žirnio. Gražuolės vaikus vadino princais bei princesėmis ir juos mokė pašokti tokius šokius, kokius trepsėdavo senovėje Radvilų pilies svečiai.

Trečiajame aukšte savo gerbėjų laukė Karlsonas su Freken Bok ir Mažyliu.

Visus vaidmenis atliko pačios bibliotekininkės, artistiškumu nustebinusios ir vaikus, ir jų tėvelius.

Trimis princesėmis tapusios bibliotekininkės vaikus sužavėjo artistiškumu.

Nakčiai pilies menės rūsyje pasiliko „Aušros" vidurinės mokyklos 4 c klasė. Vaikai, pasitiesę čiužinius ir miegmaišius, laukė paskutiniojo siurprizo - politikų pasakų. Pirmasis jas sekti pradėjo rajono meras Regimantas Ramonas. Jis ketvirtokams dovanojo Deivido Harisono sukurtą pasaką „Šėlstantis milžinas". Meras prisipažino ją mėgęs skaityti ir savo vaikams, kai šie buvę maži.

Savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, pasivadinusi močiute Palmyra, pas vaikus atėjo su dovanomis - gėlių puokšte ir lagaminėliu, pilnu obuolių. Iš pradžių politikė entuziastingai sekė Barabano pasaką (pasaką be galo), vėliau paporino ir daugiau nutikimų. P. Prašmantienė sakė prisiminusi tas pasakas, kurias jai vaikystėje sekusi mama ir tėvų kaimynės.

Mažieji dar kurį laiką dalijosi patirtais įspūdžiais ir garsiai svajojo apie gegužės 24 - ąją, kai vyks antrasis projekto renginys - su vaikais susitiks poetė Alma Karosaitė.

Vaikų literatūros skyriaus vedėja, projekto koordinatorė Danutė Medinienė sakė, jog biblioteka dalyvavo Kultūros ministerijos skelbtame konkurse ir jį laimėjo - gavo dalinį finansavimą. Todėl biržiečiai turi galimybę net du kartus susitikti su žinomais Lietuvos žmonėmis, klausytis dainų, poezijos, vėl prisiminti nuostabų pasakų pasaulį.

 

1948-ųjų gegužės 22-23 dienų trėmimams - 60

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-05-20

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didesni ar mažesni trėmimai iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos kitus rajonus vyko 1945 - 1952 metais, o pavieniai atvejai užfiksuoti dar ir 1953 m.

Erenos Kairytės - Aukštuolienės tremtyje siuvinėtas paveikslas.

Pats didžiausias trėmimas įvyko prieš 60 metų, 1948-ųjų gegužės 22-23 dienomis, kada iš Lietuvos prievarta ištremta apie 44 tūkstančius žmonių. Ši akcija buvo pavadinta „Vesna" (pavasaris).

Pagrindinis didžiosios 1948 m. tremties taikinys buvo savarankiški, neblogai gyvenantys, sunkiai pasiduodantys sovietinės valdžios propagandai ūkininkai. Reikėjo įbauginti kaimą, pakirsti partizanų atramą, pradėti kurti kolūkius. Praktiškai po šio trėmimo Lietuvos kaime ir prasidėjo didelė kolektyvizacija.

Šiai operacijai vykdyti buvo sutelkta per 30 tūkst. MGB ir MVD darbuotojų, kareivių, karininkų ir stribų. Jiems talkino 11,5 tūkstančiai partinių ir sovietinių aktyvistų, iš Maskvos atvykusių MGB įgaliotinių. Vien iki gegužės 23 dienos 14 valandos ešelonuose jau buvo sugrūsta per 10,6 tūkstančių šeimų, iš viso - beveik 37 tūkstančiai žmonių. Tarp jų - daugiau nei 10 tūkstančių vaikų.

Erenos Kairytės - Aukštuolienės šeima irgi papuolė į „Vesnos" vykdytojų rankas ir buvo ištremta iš Lietuvos.

Panevėžio dailės galerijoje - Alio Balbieriaus darbų paroda

Parengė Rasa Penelienė
2008-05-17

Gegužės 7 dieną Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta biržiečio Alio Balbieriaus asambliažų, meninės fotografijos ir skaitmeninių montažų paroda „Mix".

Darbai bus eksponuojami iki gegužės 25 dienos.

Alis Balbierius - poetas, eseistas, fotografas. Jis yra išleidęs 6 poezijos, 1 eseistikos ir 2 ekologinės tematikos knygas. Surengė 17 personalinių meninės fotografijos parodų, 1 - asambliažų. Dalyvavo įvairiose grupinėse parodose ir tarptautiniuose pleneruose.

Įvairi A. Balbieriaus kūryba tris kartus remta valstybės aukščiausio laipsnio bei individualiomis stipendijomis.

Studijavęs biologiją A. Balbierius dirbo įvairus darbus - buvo profesionalus ornitologas, valstybinio gamtos apsaugos komiteto darbuotojas, įvairių respublikinių dienraščių, savaitraščių - „Literatūra ir menas", „Gimtasis kraštas", „Vilniaus tribūna" ir kitų - redakcijų bendradarbis. Šiuo metu jis užsiima kūrybiniais darbais.

Retsykiais publicistiniais tekstais ir fotografijomis jis nudžiugina „Šiaurės rytų" skaitytojus.

Vizualinės jo kūrybos pavyzdžių galima rasti internete - www.alisphotoart.com

Viltiečių šeimoms linkėjo vilties

Gražina Dagytė
2008-05-17

Praėjusį ketvirtadienį Tarptautinę šeimos dieną gražiai paminėjo sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Biržų viltis" nariai.

Viltiečiai kasmet renkasi kartu švęsti tarptautinę Šeimos dieną.

Susirinkę į Šv. Vincento Pauliečio senelių globos namų sodelį, jie skaitė eiles, dainavo, muzikavo ir šoko, prie vaišių stalo dalijosi patirtimis ir patarimais.

Daugiausiai gražių žodžių buvo išsakyta motinoms, sugebančios kantriai dieną naktį rūpintis savo neįgaliais vaikais. „Mūsų vaikai kitokie, bet jie labai reikalingi šiame pasaulyje. Jie duoti tik labai stiprioms mamoms. Jie - Dievo dovana", - kalbėjo bendrijos nariai.

„Biržų vilties" pirmininkė Daiva Makselytė sakė, jog šiuo metu bendrija vienija 71 neįgalųjį, 80 globėjų ir 8 rėmėjus (specialistus). Šeimos dienai skirta popietė - jau tradiciniu tapęs renginys. Praėjusiais metais šia proga švęsta Kvedariškio kaime, pavasarinėje gamtoje dalytasi bendrais džiaugsmais ir sunkumais.

Bendrijoje jau šeštus metus vyksta ir tėvų paramos grupės užsiėmimai, kur pirmąją pagalbą gauna jauni tėveliai, auginantys neįgalų vaiką. Grupėje mokomasi kartu įveikti dažnai šeimas kamuojančią izoliaciją nuo pasaulio, sumišimą ir bejėgiškumą, kartu sprendžiamos savo ir savo vaikų problemos, teikiama emocinė ir moralinė parama.

Šventės dalyvius sveikinęs savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotojas Antanas Kruopis visiems viltiečiams linkėjo turėti didelę viltį.

Sodelyje susirinkusiesiems koncertavo darželio - mokyklos „Vyturėlis" specialiosios - lavinamosios klasės vaikučiai bei Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklos auklėtiniai ir mokytojai.

Vabalninke aidėjo „Laimingas vaikų juokas"

Kęstutis Slavinskas
2008-05-17

Aštuntąjį kartą į Vabalninką rinkosi vaikų ir jaunimo teatrų kolektyvai iš įvairių mūsų šalies miestų bei Latvijos.

Simbolizuodami savo svajones renginio dalyviai į dangų leido įvairiaspalvius balionus.

Festivalio pavadinimas „Laimingas vaikų juokas" atitinka jo turinį. Į Vabalninką atvykę jaunieji teatralai ne tik pasirodo scenoje, bet ir pabendrauja, užmezga draugystę.

Iškilmingas festivalio atidarymas vyko prie miesto centre iškilusios skulptūros „Svajonė". Simbolizuodami savo svajones renginio dalyviai į dangų leido įvairiaspalvius balionus.

Dvi dienas vykusiame renginyje žiūrovai išvydo trylika spektaklių. Pasak festivalio organizatoriaus Aloyzo Janulio, didžiausio susidomėjimo sulaukė Vilniaus šiuolaikinio ir klasikinio šokio studijos „Polėkis" baleto spektaklis. Šį kūrinį atliko per aštuoniasdešimt jaunųjų atlikėjų. Intriguojančiai atrodė Latvijos Ludzos savivaldybės atstovų pasirodymas. „Žiūrovai pro nuleistą scenos uždangą matė tik artistų kojas, nebuvo žodžių, bet vaizdas buvo įspūdingas", - latvių pasirodymą komentavo A. Janulis.

Pasak renginio organizatorės Audronės Stapulionienės, festivalis pagyvino savaitgalio miestelio gyvenimą. „Spektakliais domėjosi ne tik jaunimas, bet į salę rinkosi ir lazdelėmis pasiramsčiuodamos močiutės", - sakė ji.

Vabalninko muziejuje veikė A. Fišaraitės paroda „Auksiniai vartai".

Vabalninko bažnyčioje aktoriai Angelė Fišaraitė ir Gintaras Mikalauskas, operos solistė Sofija Jonaitytė bei vargonininkė Vida Prekerytė atliko literatūrinę - muzikinę kompoziciją, skirtą Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero 550 - osioms metinėms. Vabalninko muziejuje veikė A. Fišaraitės paroda „Auksiniai vartai".

Festivalis sulaukė rajono valdžios bei už kultūrą atsakingų darbuotojų dėmesio bei paramos. Renginį rėmė Kultūros ministerija, Biržų rajono bei Gariūnų verslininkai.

Įspūdingą Sekminių šventę Biržuose surengė uteniškiai

Gražina Dagytė
2008-05-13

Praėjusį sekmadienį Biržų kultūros centro salėje skambėjo giesmės - keli šimtai biržiečių šventė Sekmines.

Kartu su uteniškiais Biržuose giedojo Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos parapijos klebonas Andrius Šukys.

Į puikią šventę „12 giesmių ir 7 Šventosios Dvasios dovanos", kurioje giedojo trys Utenos miesto kolektyvai - Senosios muzikos ansamblis „Vox Animae", Gospel muzikos grupė ir muzikos mokyklos choras „UT REMIO", sukvietė Nemunėlio Radviliškio Švč. M. Marijos parapija, šios parapijos mokyklėlė, Germaniškio pagrindinė mokykla ir Suosto Šv. Kryžiaus išaukštinimo parapija.

Renginį vedė bei jame kartu giedojo Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonas Andrius Šukys. Žvelgdamas į pilnutėlę žmonių salę, kunigas sakė galintis liudyti, kad Šventoji Dvasia veikia. Sprendimą Sekminių sekmadienį praleisti klausantis giesmių jis vadino geriausiu būdu tokią dieną būti kartu. Geroji Naujiena giesmėmis buvo skelbiama lietuvių ir anglų kalbomis.

Renginį pradėjo „Vox Animae" kolektyvas. Dvi giesmės buvo atliktos senąja lietuvių kalba. „Didžiausias džiaugsmas yra giedoti tai, kas perduota iš kartos į kartą", - sakė kunigas A. Šukys.

Giedotojai stovėjo fone septynių raudonų liepsnos liežuvių, simbolizuojančių Šv. Dvasią, nusileidžiančią į kiekvieno žmogaus širdį, kiekvieną guodžiančią ir raminančią, liepiančią būti gyvais tikinčiaisiais. Septynios liepsnos reiškia septynias Aukščiausiojo dovanas - išmintį, supratimą, patarimą, tvirtumą, žinojimą, maldingumą ir Dievo baimę, kuriomis apdovanojamas tikintysis.

Jei Šv. Dvasią galėtume pavadinti medžiu, tai jo vaisiai būtų meilė ir džiaugsmas, taika ir kantrybė, ištikimybė ir susivaldymas. Renginio vedėjas kun. Andrius Šukys sakė, jog Sekminės yra tinkamas metas palyginti savo poelgius su minėtomis dovanomis.

Šventės pabaigoje biržiečiai kolektyvams ir kun. A. Šukiui negailėjo plojimų. Svečius jie kvietė dar kartą grįžti į sceną. Dėkingi klausytojai giedotojus vadino fantastiškais žmonėmis fantastiškame chore.

Vytautas V. Landsbergis: „Kalbu apie tuos žmones, kurie išėjo mirti"

Kristina Aleksynaitė
2008-05-10

Po septynerių metų pertraukos daugelio dokumentinių filmų režisierius ir knygų vaikams autorius Vytautas V. Landsbergis vėl ėmėsi vaidybinio filmo. Nors antrajame filme „Kai aš buvau partizanas" aptiksime jo mylimų pasakos elementų, šį kartą autorius jais kalba apie skaudžią šalies praeitį - partizaninį karą.

Vytautas V. Landsbergis su kino filme vaidinančiais aktoriais.

- Minėjote, kad po septynerių metų pertraukos, kurdamas antrąjį savo vaidybinį filmą, jūs labai jaudinatės. Kodėl?

- Vaidybinis filmas - gana sudėtingas procesas. Likimas taip susiklostė, kad esu sukūręs tik vieną. Tai buvo prieš 7 metus. Kūrybinis procesas - pagrindinė kino mokykla. Režisierius negali išmokti žiūrėdamas kitų filmus arba skaitydamas teorinius samprotavimus.

Aikštelė yra mokykla. O kai po septynerių metų reikia grįžti į mokyklą, šiek tiek esi užmiršęs, kaip yra dėstomi tam tikri dalykai. Tai - natūrali įtampa. Sunku rasti režisierių, kuris nesijaudintų prieš darbą. Juo labiau kad mūsų scenarijus gana komplikuotas.

 

- Gal galite jį plačiau pristatyti?

- Scenarijus yra apie pokarį, kurį bandome sieti su šiais laikais. Pagrindinis filmo tikslas - pabandyti suvokti pokario laikotarpį ir kaip jis atsiliepia dabartinei žmonių kartai. Partizaninis karas paliko labai gilius pėdsakus. Okupacija praėjo ir mes jau laisvi, bet žmonėms pasąmoninėje atmintyje visa tai tvyro: mūsų tėvų, senelių išgyvenimai, Sibiro tremtys. Filmas - bandymas į tai pažvelgti akimis šiuolaikinio žmogaus, kuris betarpiškai tame nedalyvavo, bet kažkokiu būdu patenka į tą laiką, prisimena jį. Toksai kaip Davido Lyncho „Twin Peaks".

 

- Kodėl šiuo filmu žinutę norite siųsti šiuolaikinei kartai?

- Galbūt ypatingai apie ją ir buvo galvota. Šiek tiek filmą parėmė Švietimo ir mokslo ministerija, Krašto apsaugos ministerija. Jeigu pavyks, jie galėtų prisidėti prie tam tikro supratimo apie tą laiką, kuris kaip ir ištrintas iš mūsų atminties. Apie jį žurnalistai, istorikai mažai rašo ir jis dar nėra suvoktas, mene - ypatingai.

 

- Ar vaikystėje mėgdavote skaityti kūrinius apie partizanus?

- Gal ne tiek kūrinius, kiek nuo vaikystės tėvai, keliaujant po Lietuvą, man rodydavo įvairias vietas ir pasakodavo apie mūšius, partizanų kapines. Man, vaikui, tai buvo didesnis heroizmas nei literatūroje.

- Bet, būdamas vaikas, dar nesuvokėte, kas yra partizaninis karas. Nuo kada pradėjote į tai gilintis, domėtis?

- Paskui, kai paaugau, pradėjau suprasti, kad šitas laikotarpis yra nuslėptas. Jis - tabu. Iki šiol partizanai vadinami banditais ar nesusipratusiais. Tuo tarpu, kai skaitai Liongino Baliukevičiaus-Dzūko arba Algirdo Ramanausko - Vanago dienoraščius, Juozo Lukšos - Daumanto laiškus, matai, kad tai buvo kario elitas, jeigu kalbėtume apie moralę.

Nesakau, kad visi tokie buvo. Karo metu visko būna, todėl labai sunku vienareikšmiškai įvertinti. Aš kalbu apie tą viršūnėlę, apie tuos žmones, kurie išėjo mirti. Skamba labai paprastai ir pakiliai - išėjo mirti. Partizaninio karo metu išėjęs į mišką, tu išgyveni maždaug pusmetį, todėl žmogus labai aiškiai žino, kur išeina... Kokia turi būti jo motyvacija, Tėvynės pagarba, meilė, rūpestis, kad tu nebijotum ir tau tai būtų svarbiau?

 

- Galbūt šiandieninėje Lietuvoje daug sunkiau suvokti tokį pasiaukojimą?

- Kiekviena tauta turi turėti kario mentalitetą arba grupę žmonių, kurie pasiryžę aukotis ir išgelbėti. Man atrodo, kad Lietuvoje prisitaikėlio mentalitetą mes turime labai gerą. Nesakau, kad išlikti yra blogai, bet ta kita pusė yra išnaikinta pokario metais. Liko pavieniai disidentai, kurie turi tą partizano dvasią: kunigas Julius Sasnauskas, Robertas Grigas, Nijolė Sadūnaitė. Galbūt jų yra krašto apsaugos ministerijoje. Manau, kad tokie žmonės egzistuoja, bet į juos reikia atkreipti dėmesį ir saugoti, nes jie - valstybės esminis turtas.

 

- Filmo pavadinimas - „Kai aš buvau partizanas". Kodėl naudojate žodelį aš?

- Filmo herojus (Gediminas Storpirštis) vaidina spektaklyje apie pokarį „Bunkeris". Tuo metu jis papuola į tam tikras aplinkybes, vizijas, haliucinacijas - kitą laiką, kuriame suvokia save kaip iš tikrųjų realiai egzistavusį partizaną berniuką, kuris pateko į karo sūkurius.

 

- Esate pasakų kūrėjas, jūsų filmuose matome jos elementų, pirmasis vaidybinis filmas „Jonukas ir Grytutė" taip pat buvo pasaka. Kiek pasakos šiame filme?

- Tai yra filmas - pasaka suaugusiems. „Jonukas ir Grytutė" buvo atvira pasaka vaikams. Šis vis tiek yra apie pokarį, todėl sunku sekti pasakas apie šį laikotarpį.

 

- Taigi, toli nuo pasakos nebėgate...

- Ne ne, tas pasaulis yra įdomiausias, nes pasakoje turi ieškoti sprendimo būdų. Tai labai sąmoningas žanras. Negali tiesiog surasti problemą arba pasimėgauti kažkokiom emocijom, turi ieškoti sprendimų.

 

- Kokius aktorius pasikvietėte su jumis dirbti?

- Galbūt šio filmo linksmumas yra tas, kad mes darome „dogmišką", istorinį filmą už minimalius pinigus. Labai smagu, kad tiek kūrybinė grupė, tiek aktoriai visa tai suprato ir „pasirašė" tokiomis sąlygomis dirbti. Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė - fantastiški artistai, kurie tikrai mažai išnaudojami dabartiniame lietuviškame kine. Gediminas Storpirštis, Birutė Mar, Marius Jampolskis - tokia mūsų pagrindinė grupė. Nemažai padeda entuziastingi anykštėnai, o vicemeras, buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša sukūrė itin įtaigų stribo portretą.

 

- Šie žmonės kartu yra ir jūsų draugai?

- Taip taip taip. Gerą filmą, manau, tik su draugais ir gali sukurti. Jie turi suprasti, ką tu kalbi, kodėl tu tai kalbi, tu gali juos išgirsti, jie oponuoja, siūlo geriau, filmo scenarijus yra bendras vaisius. G. Storpirštis ir A. Masiulis ypatingai dalyvavo siūlant vienokius ar kitokius variantus. Filmo operatorius - Audrius Kemežys, su kuriuo nufilmavome „Jonuką ir Grytutę". Jis yra dirbęs su Šarūnu Bartu, Arūnu Mateliu. Manau, kad jis - vienas įdomiausių jaunosios kartos operatorių.

 

- Kiekviename filme randame meilės liniją. Apie kokią meilę kalbate filme „Kai aš buvau partizanas"?

- Daug jos aspektų yra: meilė yra tarp pagrindinių personažų, vaiko meilė mamai, tėvams, kuriuos nušauna, ir vaikas labai anksti turi suprasti, kas yra okupacija, pasirinkti vienokį ar kitokį tolesnį egzistavimo būdą. Gal yra tolima sąsaja su Andrejaus Tarkovskio „Ivano vaikyste".

Tai labai sukrečiantis filmas apie karą vaiko akimis. Tai yra daug baisiau nei rodyti suaugusius. Kai suaugę kariauja, jie žino, ką daro. Nelaimės jaudina, bet ne taip, kaip vaikas, kuriam reikia žaisti, o jis priverstas visai kitus dalykus daryti. Jis pasensta per dieną...

 

- Kokios Lietuvos vietovės buvo pasirinktos juostos filmavimui?

- Anykščiai. Tai tos vietos, kurias gerai pažįstu ir kur galima buvo rasti autentiškai atrodančių trobesių, maždaug menančių tą laiką - be elektros ir paslėptų gūdžiuose miškuose. Kadangi neturime pinigų statyti dekoracijas, mums viską reikia surasti realybėje.

Spaudos atgavimo dieną Biržų pilyje įteikta Antano Macijausko premija

Biržų rajono savivaldybės informacija
2008-05-10

2008 m. gegužės 7 d. Biržų pilyje, pažymint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, pirmą kartą buvo įteikta Antano Macijausko premija. Jos laureate tapo žurnalistė Indrė Makaraitytė, konkursų „Nacionalinis diktantas" bei „Padovanok Lietuvai viziją" sumanytoja ir vykdytoja.

Premijų laureatai - Arūnas Milašius (trečias iš kairės), Audronė Jankuvienė (ketvirtoji iš kairės). Šventėje dalyvavo V. Gedgaudo žmona Stefa Gedgaudienė (antroji iš dešinės), neseniai atvykusi iš Jungtinių Valstijų.

Antano Macijausko premija skiriama žurnalistui už geriausius žurnalistikos darbus (straipsnius, publikacijas, televizijos ir radijo laidas, paskelbtas visuomenės informavimo priemonėse per kalendorinius metus) arba iniciatyvas (įvykdytas per kalendorinius metus), ugdančias pilietinį patriotizmą, nacionalinio pasididžiavimo jausmą, meilę valstybinei kalbai ir nacionalinei kultūrai.

Antanas Macijauskas (1874-1950) gimė Pasvaliečių kaime, baigė Petrapilio technologijos institutą, įgijo mechanikos ir statybos inžinieriaus kvalifikacijas. Buvo talentingas inžinierius, visuomenės ir kultūros veikėjas, aktyviai žadinęs lietuvybę, valstybingumo siekius, kovojęs prieš lietuviškos spaudos draudimą. Palaidotas Pabiržėje.

Biržų rajono savivaldybės, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos organizuotame renginyje taip pat buvo įteiktos ir Vinco Kudirkos bei Vytauto Gedgaudo premijos. Vinco Kudirkos premija už straipsnius, 2007 metais paskelbtus periodinėje spaudoje, šiemet skirta Arūnui Milašiui, Vytauto Gedgaudo - Audronei Jankuvienei, išleidusiai knygą „Žodžiai kaip smėlis. Žvilgsniai". Šventėje dalyvavo V. Gedgaudo žmona Stefa Gedgaudienė, neseniai atvykusi iš Jungtinių Valstijų.

Laureatams įteiktos tautodailininko Prano Petronio išdrožtos medinės skulptūros, piniginės premijos ir monografijos apie Antaną Macijauską.

 

Vabalninke sparnus išskleidė „Svajonė"

Antanas Seibutis
2008-05-08

2006-ųjų rudenį Vabalninko miestelyje pas Garbauskus šnekučiavosi keletas draugų ir svečių. Viena jų, buvusi mokytoja, Janina Černiauskaitė - Kuncevičienė užsiminė: „Noriu pasakyti vieną sumanymą, tik bijau, kad juoksitės iš manęs".

Juostelę perkerpa A. Garbauskas, J. Černiauskaitė - Kuncevičienė ir S. Gudas.

Kai susirinkusieji prisiekė, kad nesijuoks, Janina prisipažino norinti papuošti Vabalninką gražia skulptūra iš tikro granito. Šis sumanymas visiems taip patiko, kad greitai buvo pasikviestas Vabalninko „galva" - seniūnas Stepas Gudas ir sukirsta rankomis: seniūnija paruošia vietą, įsipareigoja atsivežti paminklą, o mecenatė suranda skulptorių ir užsako paminklą.

Po pusantrų metų, po įvairių numatytų ir nenumatytų darbų, planuotų ir neplanuotų nesklandumų skulptūra „Svajonė", gabenta iš Kinijos per Klaipėdą, gražų gegužės 3-osios šeštadienį išskleidė virš Vabalninko savo sparnus.

Skulptorius R. Belevičius kūriniui pasirinko Biblijos karalių Dovydą, bet jo jaunatviškam veidui suteikė lietuviškų bruožų, o į rankas vietoj arfos „įdavė" lietuviškas kankles.

Paminklo užsakovės prašomas, autorius pagamino ir atsiuntė apie 20 įvairiausių eskizų, kurie buvo iškabinti Vabalninko seniūnijoje, Vabalninko krašto muziejuje, Vabalninko kultūros namuose. Žmonės buvo raginami reikšti savo nuomonę ir rinkti labiausiai patikusį.

„Svajonės" iškilmingas pristatymas vainikavo visą savaitę trukusias iškilmes, skirtas Vabalninko dienai.

Laikraščio „Šiaurės rytai" Vabalninko biuro patalpose „Kraitės" klubo narės suruošė parodą „Skrybelaitė". Lankytojai buvo prašomi balsuoti ir išrinkti net 5 nominacijų skrybelaites - stilingiausią, kūrybiškiausią, vasariškiausią, žaismingiausią ir skirtą mamai.

Vabalninko muziejuje pristatyta Angelės Fišaraitės - Šakalienės paroda „Auksiniai paveikslai". Vabalninko dienai pagerbti gegužės 10 - 11 dienomis įvyks ir VIII vaikų teatrų festivalis „Laimingas vaikų juokas".

Praėjusį šeštadienio vidudienį, skambant Biržų kultūros centro folkloro ansamblio „Siaudela" ragų muzikai, buvo įnešta į Žolinės aikštę Vabalninko vėliava. Šventės vedėjai Audronė Stapulionienė ir Aloyzas Janulis kreipėsi į susirinkusiuosius žodžiais apie meilę, tėviškę, Vabalninką ir Svajonę. Tarp pristatytų svečių buvo atidengiamo paminklo autorius - skulptorius Rytas Belevičius ir mecenatė Janina Černiauskaitė - Kuncevičienė.

Miesto centre iškilo skulptūra „Svajonė".

Vabalninko seniūnas Stepas Gudas vabalninkiečių vardu dėkojo už tokį Vabalninko papuošimą. Garbingieji svečiai buvo paprašyti iškelti miesto vėliavą.

Perkirpti simbolinę juostelę ir oficialiai pristatyti paminklą pakviesti Janina Černiauskaitė - Kuncevičienė, Stepas Gudas ir Algirdas Garbauskas. Vabalninko klebonas Povilas Miškinis, pakalbėjęs apie tikrąjį karalių Dovydą ir apie jo antrininką Vabalninke, pašventino „Svajonę".

Ir prasidėjo, kaip ir dera, kalbų ir sveikinimų jūros. Žodį tarė skulptorius Rytas Belevičius. Vabalninko muziejininkai Mirdza ir Algirdas Garbauskai priminė paminklo atsiradimo, gaminimo, gabenimo istorijas, perskaitė paminklo priėmimo - perdavimo aktą, kurio trys egzemplioriai bus saugomi pas mecenatę, Vabalninko seniūnijoje ir Vabalninko muziejuje.

Vabalninkiečius ir jų svečius sveikino, paminklo mecenatei ir autoriui dėkojo Seimo narys V. Rinkevičius, aštuonių Vabalninko krašto bendruomenių vardu - Nijolė Šatienė, Biržų savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, Vabalninko ŽŪM direktorius Petras Narkevičius.

Mecenatę sveikino klasės draugas Jonas Vareika, dabar gyvenantis Šiauliuose. Jis su Janina buvo Vabalninko mokyklos I - osios laidos (1950 metais) abiturientai. Vabalninkiečių mokytojų vardu padėkos žodžius išsakė Lida Vareikienė, savo linkėjimais dėkojo tautodailininkas iš Kupiškio Leonas Perekšlis, buvęs Kupreliškio mokyklos mokytojas Kazimieras Melaika.

Vabalninko dienos šventės renginiai buvo pratęsti Vabalninko ŽŪM salėje, išpuoštoje miesto dienai skirta atributika.

Į ją iškilmingai buvo įneštas „Lino žiedo" žymuo. Šiais metais už nuopelnus Vabalninkui, mecenatystę, indėlį į Vabalninko krašto kultūrą jis buvo įteiktas Janinai Černiauskaitei - Kuncevičienei. Jai įteiktas ir Biržų rajono mero Padėkos raštą.

Atsakomajame žodyje ponia Janina prisipažino nesitikėjusi taip būti pagerbta, kartu ji pakvietė prisiminti ir kitą gal šiek tiek šešėlyje likusį mecenatą - jos brolį, gyvenusį užsienyje, po mirties atgabentą ir palaidotą Vabalninke.

Šventėje netrūko šokių, dainų, eilių.

„Kur Lietuvoje benuvažiuoji, visur susiduri su Tiškevičiais"

Antanas Seibutis
2008-05-03

Šie Biržų muziejų aplankiusios turistų grupės iš Kauno vadovės žodžiai tik patvirtina, kad „Sėlos" pristatyta ilgalaikė paroda, skirta Biržų grafų Tiškevičių kultūriniam ir meniniam palikimui, yra svarbus kultūrinis faktas.

Grafo M. Tiškevičiaus egiptietiškos kolekcijos dalis. Parodos kuratorių teigimu, vaikų mumijos yra falsifikatai.

Grafams Tiškevičiams yra skirta atskira Biržų muziejaus ekspozicijos dalis, bet ši, sudaryta iš Lietuvos didiesiems muziejams priklausančių daiktų, tik dar labiau paryškina garbingos šeimos indėlį į Lietuvos istoriją, meną, kultūrą, mokslą.

Parodos pristatymas prasidėjo muzikos garsais. Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius pristatė parodos kuratorius - M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojus, Taikomosios dailės skyriaus vedėją dr. Aldoną Snitkuvienę ir muziejininką, doktorantą Tadą Rutkauską.

Dr. A. Snitkuvienė trumpai apžvelgė grafų Tiškevičių šeimos meno vertybes, esančias keliuose Lietuvos muziejuose, Biržų katalikų bažnyčioje, Astravo dvare - jų Lietuvoje priskaičiuojama per 400. Daugybė yra pasklidusi po viso pasaulio muziejus, asmenines kolekcijas.

Multimedijos pagalba dr. A. Snitkuvienė apžvelgė Biržų Tiškevičių giminės atstovus, papasakojo apie meno vertybių paieškas, kartais turinčias ir įdomesnį siužetą ar netikėtą rakursą. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamas vieno iš Biržų Tiškevičių šakos pradininko pulkininko Mykolo Tiškevičiaus (1761 - 1839) portretas. Jis aptiktas Lietuvos Dailės muziejuje Vilniuje, tik ten kažkodėl buvo vadinamas Konstantinu Tiškevičiumi. Taip ir buvo atstatyta istorinė tiesa.

Plačiau prelegentė papasakojo apie svarbiausius parodos eksponatus ar su jais susijusius istorinius įvykius: Lenkijos - Lietuvos karaliui Augustui II priklausiusį veidrodį, Mykolo Tiškevičiaus (1828 - 1897) dvaro Gorodoke prie Minsko interjerą, to paties grafo su broliu 1858 m. prie Vilniaus surengtą medžioklę Rusijos carui Aleksandrui II, plačiai aprašytą „Kurier Wilenski" ir pavaizduotą J. K. Vilčinskio „Vilniaus albume".

Dr. A. Snitkuvienė nušvietė grafo Alfredo Tiškevičiaus meno vertybių kolekcijos kelią XX a. pradžioje, jos klajones po Minską, Kauną, 1930 m. surengtą aukcioną ir Švietimo ministerijos nupirktus 16 paveikslų dabartiniam M. K. Čiurlionio muziejui. Daugumą jų gali pamatyti kiekvienas biržietis ar svečias šioje naujoje parodoje. Į Biržus neatkeliavo tik garsusis Rubenso paveikslas „Nukryžiuotasis", esantis nuolatinėje ekspozicijoje Kaune.

Užtat į Biržus buvo atvežta beveik visa grafo M. Tiškevičiaus, vieno garsiausių ir didžiausių XIX a. pasaulio kolekcininkų, egiptietiška kolekcija. Ją pristatė Tadas Rutkauskas. „Nors skaičiumi ši parodos dalis yra gausiausia, bet užima labai nedidelį plotelį, nes ją sudaro nedideli daiktai: dievų, paukščių, gyvūnų, drugelių statulėlės, įvairūs amuletai, skarabėjai - senovės egiptiečių šventais laikyti vabzdžiai, sieti su dievu Ra", - pastebėjo jis.

Parodos „varikliai" - kaunietė dr. Aldona Snitkuvienė ir biržietė muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė.

T. Rutkauskas plačiau papasakojo apie grafo M. Tiškevičiaus kelionę Egipte 1861 - 1862 m., kurios metu ir buvo įsigyti egiptietiška kolekcija. Į Lietuvą pateko tik nedidelė jos dalis, nepasiekė nė viena suaugusio žmogaus mumija, tik dvi nedidelės vaikiškos mumijos, kurios irgi yra demonstruojamos šioje parodoje. Tiesa, prelegentas šiek tie nuliūdino ir esamus, ir būsimus egzotikos mėgėjus, išduodamas „paslaptį", kad šiuolaikėmis technikomis yra nustatyta, kad mumijos yra falsifikatai.

Remdamasis šia paroda, Tadas Rutkauskas parengė edukacinę programą moksleiviams „Paslaptingas Egiptas". Daktarė Aldona Snitkuvienė siūlo pažvelgti į grafų Tiškevičių šeimos paveldą programoje „Pro didinamąjį stiklą".

Istorines sąsajas, Biržų ryšius su kitais, nuo Biržų gana nutolusiais regionais buvo galima pasitikrinti jau kitą dieną po parodos atidarymo, bendraujant su iš Palangos atvykusiais mokytojais. Besišnekant iškilo klausimas - koks ryšis sieja Biržų Tiškevičius ir gerai Lietuvoje žinomą 1913 m. gimusį grafą Alfredą Tiškevičių, Palangos miesto garbės pilietį, padovanojusį Palangai Gintaro muziejaus rūmus ir dalį sudegusio kurhauso.

Pasirodo, palangiškis grafas Alfredas Tiškevičius yra Biržų Tiškevičių šakos pirmeivio grafo Mykolo Tiškevičiais proproanūkis.

Satyriko Pegasas - knisti mėgstantis šernas

Kęstutis Slavinskas
2008-05-03

Jubiliejų satyrikas pažymėjo nauja knyga.

Vienuoliktąją savo knygą pristatęs satyrikas Benediktas Medvedevas šmaikštavo: „Gyvenime ir pats esu kiaulystęs daręs, ir kitų nuveiktas kiaulystes regėjau. Todėl knisti mėgstantis šernas dera prie mano būdo".

Pilyje pristatydamas savo vienuoliktąją knygą „Dramatiški kokteiliai" biržietis satyrikas Benediktas Medvedevas ant stalo pastatė šerno statulą. „Čia manasis Pegasas, kuris suteikia kūrybinių minčių", - susirinkusių gerbėjų akivaizdoje tapšnodamas per nugarą šerno atvaizdui kalbėjo B. Medvedevas.

Pasak jo, šią simbolinę dovaną septyniasdešimtmečio proga padovanojusi Panevėžyje gyvenanti dukra su žentu. „Kaip ir Adolfas Hitleris, gimiau balandžio dvidešimtąją dieną. Gyvenime ir pats esu kiaulystęs daręs, ir kitų nuveiktas kiaulystes regėjau. Todėl knisti mėgstantis šernas dera prie mano būdo", - gerbėjams šmaikštavo knygą pristatantis literatas, vakaro vedėjui Eugenijui Mikalajūnui paklausus, kodėl ant stalo nesipuikuoja meškino atvaizdas, sietinas su B. Medvedevo pavarde.

Susirinkusiųjų paklaustas apie šerno simboliką, B. Medvedevas paaiškino, kad šerno kūnas jam asocijuojasi su amžiams valdžią užsėdusiais socialdemokratais. Uodegą jis lygino su valdžiai iš paskos besivelkančia opozicija, iltis - su knisimu ir valdžios siekimu. Kojos satyrikui mena užsienyje lengvesnio kąsnio beieškančius tautiečius. „Nors šiuo metu Lietuvoje ir sunku gyventi, bet yra galimybės kažką konkretaus susikurti. Tik tegul žmonėms sveikatos ir noro nestinga", - tikino B. Medvedevas.

Vakaro vedėja Snieguolė Kubiliūtė sakė skaitymui parinkusi „ne tokius dramatiškus satyriko ketureilius".

„Dažnai pavydžiu poetams lyrikams, kurie sugeba vien grožį ir gėrį aplinkui save matyti. Dirbau statybininku, gyvenime mačiau ir šilto, ir šalto. Tad savo eilėse atspindžiu gyvenimo tikrovę, savo kritika siekiu žmonėms padėti", - kalbėjo B. Medvedevas. Pasak jo, statybose dirbę daug neramios dūšios žmonių ir tik šviesios atminties tarpkolūkinės statybos organizacijos vadovo Petro Pikelio dėka nepaklydę.

E. Mikalajūnui paklausus, kodėl knygos viršelį puošia besiglaudžiantys šuo ir katė, B. Medvedevas sakė: „Pasiutiškos rietenos prie gero neveda. Savo eilėmis siekiu, kad būtume atlaidūs ir nesipjautume it šunys ir katės. Šalis klesti, kai liaudis dirba, o ne plėšosi".

B. Medvedevas į renginį atėjusiems įteikė po rožės žiedą ir naująją savo knygą. „Apmaudu dėl tų, kurie žadėjo ateiti, bet žodžių netesėjo. Tie pažadai - kaip sumindžioti žiedai. Štai rajono merą kritikuoju, bet žmogui ačiū, nepasididžiavo, į renginį atėjo", - kalbėjo B. Medvedevas.

Sveikindamas satyriką meras Regimantas Ramonas pastebėjo, kad pavieniai satyriko dūriai jam nėra tokie baisūs, kaip tie, kuriuos tenka patirti kiekvieną dieną.

Išlikti gyvenime stipriu ir energingu B. Medevedevui linkėjo verslininkas P. Kalkys, „Svajoklių" klubo nariai, „Versmės" literatai, draugai ir šeimos nariai. Renginio dalyviams nuotaiką kėlė muzikantas Romas Sinica.

Gerumą skleidžiantys darbai

Danutė Žemaitienė,
„Sėlos" muziejininkė
2008-04-29

Balandžio 19 dieną į Biržų krašto muziejų „Sėla" rinkosi tautodailininkės Idilijos Dumbrauskienės gerbėjai. Čia atidaryta jos tapybos paroda, kurioje eksponuojama per 30 darbų.

Idila Dumbrauskienė su tėvais Emiliu ir Genovaite Briedžiais.

Parodos autorė Idilija Dumbrauskienė nuoširdžiai dėkojo visiems, atėjusiems į jos parodos atidarymą. Jinai prisipažino, kad Biržų krašto muziejuje „Sėla" pirmą kartą rengia savo personalinę tapybos darbų parodą. Tą daryti ją paskatino netektys.

„Prieš du mėnesius mirė mano sesutė Irina, praėjusiais metais užgeso žymių tapytojų tautodailininkų Eugenijaus Balčiūno, Alberto Petkevičiaus, audėjos Onos Gasiliūnienės širdys. Supratau, kad būtinai turiu surengti personalinę parodą muziejuje, nes gyvenimas trumpas, tarsi viena akimirka, o žmogus yra tik svečias..." - kalbėjo p. Idilija.

Anot jos, kiekvienas tapybos darbas - tai atskira istorija, atskiras išgyvenimas. „Galėčiau eiti prie kiekvieno paveikslo ir pasakoti valandų valandas", - apie savo kūrybą kalba tautodailininkė. Darbų autorė prisipažino, kad ją jaudina senų sodybų tema, kartais jas tenka sukurti iš mažos, senos, nespalvotos fotonuotraukos ar žmonių pasakojimų. „Tokį darbą tapydama jaučiu iki smulkmenų, kuo šeima gyveno ir kaip gyveno", - sako I. Dumbrauskienė.

Sveikinimų ir padėkos žodžiai ilgai netilo parodos atidarymo metu. Idiliją Dumbrauskienę sveikino jos tėveliai Genė ir Emilis Briedžiai, sūnūs Skaidrius ir Giedrius, giminės, biržiečiai tautodailininkai, draugai ir visi, kurie pažįsta tautodailininkę.

Paroda Biržų krašto muziejuje „Sėla" veiks iki gegužės 12 d.

Spaudos atgavimo dieną - Antano Macijausko premijos įteikimo ceremonija

Biržų rajono savivaldybės informacija
2008-04-29

Balandžio 8 d. Savivaldybės taryba pritarė Biržų rajono savivaldybės, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos bendradarbiavimo sutarties pasirašymui.

Sutartyje numatyta organizuoti kasmetinį konkursą Antano Macijausko (1874-1950), iškilaus kovotojo už lietuvišką spaudą, publicisto ir leidėjo, kasmetinei premijai gauti.

Antano Macijausko premija skiriama žurnalistui už geriausius žurnalistikos darbus (straipsnius, publikacijas, televizijos ir radijo laidas, paskelbtas visuomenės informavimo priemonėse per kalendorinius metus) arba iniciatyvas (įvykdytas per kalendorinius metus), ugdančias pilietinį patriotizmą, nacionalinio pasididžiavimo jausmą, meilę valstybinei kalbai ir nacionalinei kultūrai.

2008 m. gegužės 7 d. 12 val. Biržų miesto pilyje, pažymint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, įvyks iškilmingas renginys, kurio metu bus apdovanoti konkurso Antano Macijausko premijai gauti nugalėtojai. Koncertuos kamerinis choras „Viktorija" ir Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokiniai. Kviečiame!

Renginį organizuoja Biržų rajono savivaldybė, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija.

Ločerių šeimos pianinas „Birutė" grįžo į pirmuosius namus - Biržus

Antanas Seibutis
2008-04-26

Biržų krašto muziejaus „Sėla" ekspozicija papildyta tikrai biržietišku, įdomiu ir unikaliu daiktu - pianinu, romantišku pavadinimu „Birutė".

Biržų krašto muziejaus „Sėla" ekspozicija papildyta tikrai biržietišku, įdomiu ir unikaliu daiktu - pianinu, romantišku pavadinimu „Birutė".

Jį muziejui padovanojo Vilniuje gyvenanti Marija Ločerytė - Šilževičienė, garsiojo neseniai mirusio akordeono klasiko Algirdo Ločerio anūkė ir ne mažiau garsaus Biržų ir Lietuvos fotografo Petro Ločerio proanūkė.

Nors mes esame labiau pripratę prie užsienietiškos gamybos pianinų, tačiau XX a. pradžioje Lietuvoje buvo pradėta ir lietuviškų pianinų gamyba. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje yra saugomi žymaus meistro Adamo Lapinskio pianinai „Lietuva" ir „F. Zawadzki". Biržų muziejininkai dabar stengiasi išsiaiškinti savojo pianino „Birutė" gamybos istoriją, o jo gyvenimiškąjį kelią Ločerių šeimoje prisiminimais nušvietė pati ponia Marija.

Pasak jos, pianiną savo trims sūnums - Algirdui, Vytautui ir Laimučiui - nupirko fotografas Petras Ločeris. Vėlesniais laikais, kada visi Ločeriai jau gyveno Vilniuje, ten iš Biržų buvo atgabentas ir pianinas.

Marija pianiną atsimena visą gyvenimą. Jos tėvų - kompozitoriaus, Muzikos akademijos dėstytojo Vido Ločerio ir koncertmeisterės Nadieždos Ločerienės - namuose dažnai lankydavosi menininkai, žinomi dailininkai, poetai, aktoriai, muzikantai. Ir kaip čia vieniems nepagrosi romantiškąja „Birute", o kitiems nepasiklausysi!

Mėgdavo juo pagroti ir Marijos senelis Algirdas Ločeris, kuriam tai būdavo ir bendravimas su jaunesnės kartos meno atstovais. O didžioji tėvo Vido Ločerio kūrybos dalis, kaip prisimena Marija, ir „buvo „pagaminta" būtent ant šio instrumento". Namuose vykdavo ir repeticijos, papildomos paskaitos tuometinės Konservatorijos studentams. Neretai klasikinės muzikos kompozitorių kūrinius atlikdavo ir Marijos mama Nadiežda.

Nesvetima muzika buvo pačiai Marijai su broliu Eduardu - ji grojo pianinu, brolis klarnetu. Marija pradėjo groti ketverių metų „iš klausos" - kaip pati sako, „atsiliepė senelio Algirdo genai", vaikystėje ir paauglystėje pati mėgino kurti muziką.

Biržų muziejininkai yra nepaprastai dėkingi gerbiamai Marijai Šilževičienei už dovaną, už prisiminimus, belieka tik pacituoti pačią mecenatę: „labai džiaugiuosi sprendimu atiduoti pianiną į Jūsų muziejų. Aš net gal pavadinčiau tai ne atidavimu, o grąžinimu į jo tikruosius (pirmuosius) namus - Biržus".

„Krivūlė", arba biržiečiai Vilniuje

Arvydas Valionis
2008-04-22

Gyvenimo vingiai, politiniai santykiai ir kitokie likimo vėjai išblaškė Biržų krašto žmones po visą pasaulį. O labiausia - po Lietuvą.

„Krivūlė" rengia tradicines gegužines, į kurias kviečia kraštiečius iš Biržų.

Ko gero, daugiausia tokių „išeivių" sutiksi Vilniuje, kur daugumą jų sieja biržiečių klubas „Krivūlė", šių metų kovą šventęs savo oficialios veiklos penkiolikmetį.

„Krivūlės" užuomazgų reikėtų ieškoti kur kas ankstesniuose dešimtmečiuose - pavyzdžiui, prisiminus 1966 metų lapkričio 26-osios biržiečių vakaronę Dailės institute. To gausaus tuometinio susibūrimo iniciatoriais buvo skulptorius K. Bogdanas, sostinės rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkai A. Vileikis ir J. Pilkauskas, poetas E. Matuzevičius, kiti garsūs, veiklūs Biržų krašto žmonės, dirbantys įvairiose valdžios institucijose, mokslo įstaigose.

Prisimenant „Krivūlės" veiklos istoriją, būtina kalbėti apie šio klubo kūrimo idėjos autorių, sielą, prezidentą Arvydą Kregždę. Jam pradėjus dirbti Operos ir baleto teatre, prasidėjo „Saulės" mokyklos auklėtinių, jo klasės draugų susitikimai ir neformalūs pabendravimai, ir žodis po žodžio buvo keliama kraštiečių susibūrimo idėja.

Įsimintinas 1989 metų rugpjūtis, kai Biržai šventė 400 metų jubiliejų (tiesa, vėliau ne be A. Kregždės, D. Karvelio ir kitų veiklių žmonių pastangų ir mokslinių paieškų miesto istorija gerokai pasenėjo), į gimtąjį miestą „sugrįžo" gausus Vilniuje gyvenančių ir dirbančių kraštiečių būrys. Tąkart Astrave gimė mintis įkurti „Krivūlę". „Turiu servetėlę, ant kurios surašyti būsimo klubo nuostatai", - prisimena A. Kregždė.

Šiuo metu „Krivūlė" vienija per 600 Vilniuje gyvenančių biržiečių. Į kiekvieną organizuojamą renginį - ar jis vykdavo Žemės ūkio ministerijos salėje, ar dabar vyksta Vilniaus įgulos karininkų ramovėje - didžiulėse salėse beveik nebūna tuščių vietų. Ir visada į klubo renginius atvyksta patys biržiečiai, meniniai kolektyvai.

„Krivūlė" jau susikūrė savąjį tradicinių renginių tvarkaraštį. Klubo nariai renkasi per Užgavėnes, Kaziuką, gegužę į tradicinę gegužinę ir vėlų rudenį. Šiuos susibūrimus papildo literatūriniai, muzikiniai renginiai. O po jų vyksta nuotaikingos vakaronės.

Štai kokius reikšmingus renginius pastaruoju metu surengė „Krivūlė": paminėta LDK Didžiojo etmono kunigaikščio J. Radvilos 395-osios gimimo metinės, kartu su Zanavykų bendrija - teisininko poeto P. Lemberto 110 metų jubiliejus, dalyvauta Tautos namų santaros Tautos namų projekto aptarime, surengta A. Zurbos romano „Aritmija" ir „Raganaitė Džilda" aptarimas, V. Jakubėno muzikos mokyklos operetė vaikams „Klementina ir Valentina", susitikimas su J. Aniču, knygos „Jonas ir Martynas Yčai" autoriumi. Ruošiamasi P. Skodžiaus prozos knygos „Gyvenimo briaunos - švelnios ir aštrios" pristatymui, pabendravimui su režisiere G. Dauguvietyte ir dainininke B. Dambrauskaite.

 

Nesumeluotos pagarbos vakaras biržiečiui rašytojui

Stasė Eitavičienė
2008-04-22

Nusipelnęs respublikos žurnalistas, rašytojas, Biržų miesto garbės pilietis Petras Skodžius visuomenei pristatė jau tryliktąją savo knygą - šį kartą autobiografinę, apie save, šeimą, draugus, literatūrą ir pragyventą laiką.

Paskutinė vakaro užduotis rašytojui - palikti autografą biržiečių įsigytose knygose.

„Gyvenimo briaunos - švelnios ir aštrios", - pasak pilyje vykusio renginio vedėjos Irutės Varzienės, tai knyga, kurioje susijungia praeitis ir dabartis.

„Mane nuginkluoja rašytojo atvirumas, jo stiprybė daiktus pavadinti tikraisiais vardais. Eini Vytauto gatve, o ji atrodo kitokia, nes jau gali įsivaizduoti čia kažkada gyvenusius žmones. Knyga labai daug reiškia Biržams", - sakė I. Varzienė. P. Skodžiui ji įteikė baltą gėlę nuo Vilniuje gyvenančios poetės Almos Karosaitės, kuri daug kalbėjusi apie Biržus ir rašytoją, nes anot jos, P. Skodžius - tai amžinas prisikėlimas.

„Liepiau pavadinti šį vakarą atsisveikinimo vakaru", - pradėjo kalbą knygos autorius, gruodžio mėnesį atšventęs savo 80-metį. Jis prisipažino šiek tiek pavėlavęs išleisti savo tryliktąją knygą, nes daugelis tų, apie kuriuos rašoma, „jau niekada nebeperskaitys gražių žodžių apie save".

„Dėkoju Valentinui Dagiui ir rajono savivaldybei, nes be jų pagalbos ši knyga nebūtų pasirodžiusi", - kalbėjo P. Skodžius ir ragino neatidėlioti gerų darbų ateičiai. „Gali būti, kad šis susitikimas - paskutinis, todėl dėkoju visiems. Daugelis žmonių man buvo geri, o meilė buvo aukščiau visko. Dėl jos dar galiu gyventi, laukti naujai išauštančios dienos", - sakė rašytojas.

Valentinas Dagys, I. Varzienės pavadintas Biržų Povilu Višinskiu, prisiminė, kaip sunku jam buvo priprašyti P. Skodžių „atsisėsti ant savo vaikystės suoliuko ir apie Dvareckienės gatvę parašyti". Ponas Valentinas reikalavo keturioliktos knygos, nes išleisti trylika yra  „nei šis, nei tas". O nespausdintų novelių tikrai esą.

Renginyje dalyvavęs meras R. Ramonas buvo „įpareigotas" Giedrikų suolelį atstatyti, tik su atrama, kad „rašytojui būtų patogiau ant jo sėdėti". Aldona Černiauskienė, kaip pati įvardijo, P. Skodžiaus žmonos Aliusės kolegė ir draugė, sakė maniusi, kad gerai pažįsta poną Petrą, bet perskaičiuosi knygą tuo suabejojusi.

Su tryliktąja knyga P. Skodžių sveikino buvę klasės draugai, pažįstami, žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję prie jos pasirodymo.

Vanda Kondrotienė prisipažino, kaip būdama moksleivė mėginusi atkreipti rašytojo dėmesį ir todėl sukūrusi ilgą apysaką. Ji perdavė literatūros kritiko Kęstučio Nastopkos iš Vilniaus ir rygiečio žurnalisto Viliaus Mizaro nuoširdžius linkėjimus ir padėką už 1957 - uosius metus, kai P. Skodžius rūpinosi ir globojo biržiečius literatus.

Ištraukas iš P. Skodžiaus knygų skaitė Dalia Kėželienė ir Joana Kvedaravičienė. Jos žodžiais, jau 30 metų širdyje jo kūrybą nešiojanti. Prie renginio sėkmės daug prisidėjo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtiniai, „Saulės" gimnazistų folkloro ansamblis, J. Duderienės vadovaujami „Miestelėnai". Kalbas paįvairino ir rašytojo gyvenimo kelią geriau įsivaizduoti padėjo V. Dagio parengtos ir vakaro metu rodytos skaidrės.

Rašytoją sveikino rajono vadovai, „Versmės" literatų klubo nariai, buvę klasės draugai, bibliotekos darbuotojai, vabalninkiečiai literatai.

„Reikės priekabos gėlėms parsivežti", - juokavo laimingas P. Skodžius ir dar ilgai bendravo su panorusiais gauti rašytojo autografą ar šiaip pasišnekėti.

 

Užušilius šildė prisiminimai ir drąsino kariškos dainos

Kęstutis Slavinskas
2008-04-19

Užušilių bendruomenės namuose susirinkę kraštiečiai prisiminė gimtojo kaimo istoriją, bendravo bei linksminosi.

„Sadūnų" kolektyvo vadovas R. Lisinskas (dešinėje) vaikystėje atostogas leido pas senelius Užušiliuose.

Atvykusiuosius pasitiko renginio vedėjų Ritos Jakubėnienės ir Laimos Aukštuolienės sveikinimai bei vietos saviveiklininkų dainos.

„Trejus metus brandinome mintį sukviesti kraštiečius. Dalyvaudami projektuose gavome lėšų, atnaujinome savo bendruomenės namus. O šiandien šventę jūs puošiate savo atsiminimais, pagarba kaimui ir dabartiniams jo gyventojams", - kalbėjo kaimo bendruomenės pirmininkė Ina Kutkuvienė.

Buvusi kolūkio buhalterė Danutė Povilonienė priminė, kad prieš šešiasdešimt metų Užušilių apylinkėse šešiasdešimtyje kiemų gyveno 265 žmonės. Šiandien yra 65 kiemai su 143 gyventojais. Pasak D. Pavilonienės, tikrų užušiliečių telikę pora dešimčių. „Šiuo metu yra dešimt didesnių ūkių, ir bijau, kad kaime po dešimtmečio neliktų tik dvi našlės ir du senberniai", - atviravo D. Pavilonienė.

Iš Panevėžio atvykusi kraštietė išgyveno, kad gimtajame kaime vyksta kultūrinis gyvenimas, atnaujinti bendruomenės namai, bet vietos žmonės nenoriai renkasi pabendrauti.

Kraštiečiai plojimais dėkojo Vabalninke gyvenančiai Angėlei Jurevičienei, parašiusiai knygą apie savo gimtąjį kaimą. Renginio metu A. Jurevičienė skaitė eiles iš naujos vaikams skirtos savo knygelės „Laukų gėlė", o Užušilių saviveiklininkai bei renginio dalyviai atliko dainą apie gimtąjį kaimą pagal jos eiles.

Danutė Povilonienė (centre) paskelbė statistinius kaimo praeities ir dabarties duomenis.

Kraštiečius sveikino Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Rimantas Martinonis ir rajono tarybos narys Valdemaras Valkiūnas. Po sveikinimo kalbų bei linkėjimų susirinkusieji bendravo prie suneštinių vaišių stalo, o juos linksmino „Sadūnų" kaimo kapela. Šio kolektyvo vadovas Ramūnas Lisinskas renginio vedėjų buvo pristatytas kaip „kraštietis, Černiausko Petro anūkas".

„Vasaros atostogas leisdavau pas senelį Užušiliuose, ir šiandien iš susijaudinimo virpuliukai ima koncertuojant saviems žmonėms", - kalbėjo R. Lisinskas.

„Sadūnų" muzikantas Gintaras Andrijauskas priminė žiniasklaidoje skelbtą istoriją apie biržiečių nusiaubtą Skaistkalnės miestelį. „Ėmiau didžiuotis savo tauta. Nuo Žalgirio mūšio laikų tai antras lietuvių laimėtas mūšis", - šmaikštavo žodžio kišenėje neieškantis muzikantas. Šiuos žodžius sutvirtino „Sadūnų" kolektyvo drąsiems Biržų krašto žmonėms skirta kariška lietuvių liaudies daina.

 

Biržiečių „Krivūlei" - 15

Valentinas Dagys
2008-04-17

Biržiečių klubas „Krivūlė", švęsdamas jubiliejų, Vilniaus įgulos Karininkų Ramovės aktų salėje surengė profesoriaus Jono Aničo monografijos „Jonas ir Martynas Yčai" pristatymą.

Knygą „Jonas ir Martynas Yčai" ir jos autorių Joną Aničą vakaro metu pristatė rašytojas Algimantas Zurba.

Kaip pasakė vakaro vedėjas rašytojas Algimantas Zurba, abu Yčai, išėję į platų pasaulį siauru keleliu iš Šimpeliškių sodžiaus, tapo ryškiais švyturiais atgaunant Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau okupacijų dulkėmis užnešti liko mažai žinomi. Visą jų gyvenimą ir veiklą autorius sudėjo į daugiau kaip 500 puslapių turintį veikalą.

Profesorius Arnoldas Piročkinas stebėjosi, kad biržietiška žemė davė tiek daug iškilių asmenybių, literatūros darbuotojų.

Profesorius Juozas Uzdila, gyvenąs profesoriaus J. Aničo kaimynystėje, stebėjosi jo darbštumu. Anot jo, tik toks kruopštus žmogus galėjo tiek daug padaryti ir išleisti ne vieną knygą apie Šiaurės Lietuvos šviesuolius, iškilias istorines asmenybes.

Visų kalbėjusių nuomone, mūsų Vyriausybė per mažai skiria dėmesio krašto istorijai ir ją kūrusių šviesuolių garsinimui. Tą aiškiai rodo ir šios monografijos leidyba. Ji išleista tiesiog simboliniu 300 vienetų tiražu. Todėl vargu ar teks ją išvysti mūsų knygyne.

Renginio metu koncertavo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtiniai - smuikininkas Viltautas Butkevičius ir pianistė Vaida Vireliūnaitė, vadovaujami mokytojos Romos Butkevičienės.

Jubiliatams linkėjo energijos ir kūrybiškumo

Kęstutis Slavinskas
2008-04-15

Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centro Kaziuko kapela šventė 10 metų jubiliejų.

Kaziuko kapelos kolektyvas jubiliejaus proga biržiečiams dovanojo koncertą ir dėkojo visiems gerbėjams bei rėmėjams.

Dešimtmetį švenčiančio kolektyvo pasveikinti bei koncerto paklausyti susirinko gausus biržiečių būrys.

„Kiek savęs atiduodi, tiek tavęs ir lieka", - aidint žiūrovų plojimams kviesdama į sceną muzikantus kalbėjo renginio vedėja Gytė Rožėnienė. Gėlės buvo įteiktos Kaziuko kapelos kolektyvo nariams Kaziui Baronui, Agnei Šeškaitei, Rimai Šeškienei, Nijolei Budriūnienei, Vytautui Indrikoniui, Romui Džiūvei, Povilui Gasiūnui, Remigijui Murauskui, Valentinui Žitkevičiui, Gyčiui Snarskiui. Kaip ir dera jubiliatams, biržiečiai sceną užleido pasveikinti atvykusiems svečiams - Šeduvos kaimo kapelos muzikantams.

Po svečių pasirodymo žiūrovai plojo koncertavusiai Kaziuko kapelai. Kolektyvo vadovas K. Baronas dėkojo eiles dainoms kuriančioms Biržų krašto literatėms Danutei Balbierienei ir Aldonai Joneliūkštienei. „Nuoširdžiai ačiū visiems palaikiusiems, kai dalyvavome televizijos laidose, lydėjusiems į koncertus. Pasižadame jums groti ir ateityje", - biržiečiams dėkojo Kazys Baronas.

Kaziuko kapela nuo 2005 metų surengė per 80 koncertų, dalyvavo televizijos rengiamose kapelijų varžytuvėse. Kolektyvas šiais metais laimėjo Rokiškyje vykusias Aukštaitijos kaimo kapelijų varžytuves „Kaziuko armonika".

Kazį Baroną po koncerto sveikino sūnus Rimvydas, žmona Birutė ir marti Loreta.

Po jubiliejinio koncerto Kaziuko kapelos kolektyvą sveikino valdžios atstovai, gėles teikė bei energijos ir kūrybiškumo linkėjo žiūrovai. Rajono meras Regimantas Ramonas kolektyvui įteikė Padėkos raštą už Biržų krašto garsinimą ir mėgėjiško meno puoselėjimą. Muzikantus sveikino Seimo narys Viktoras Rinkevičius, savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė, Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius. K. Baronas dėkojo kolektyvo rėmėjams, o pagrindiniam renginio rėmėjui tarybos nariui Valdemarui Valkiūnui kapela net muzikinį kūrinį skyrė.

K. Baroną pasveikino gimtinėn trumpam iš Airijos parvykęs sūnus Rimvydas. „Pirmą kartą matau tėvuką, koncertuojantį scenoje. Prisipažinsiu, maloniai nustebino Kaziuko kapelos kolektyvo profesionalumas", - sakė R. Baronas.

Po renginio kapelos muzikantai svečius ir rėmėjus pakvietė į vakaronę.

„Mus lydėjo sėkmė, nes kolektyvo nariai atsakingai žiūrėjo į savo veiklą. Man ypač sekėsi, kadangi šalia savęs turėjau patikimus žmones", - gerų žodžių dabartiniams ir buvusiems kolektyvo nariams vakaronės metu negailėjo K. Baronas.

 

Šeštadienį - spektaklio „Mergvakaris" premjera

Alfreda Gudienė
2008-04-15

Profesionalių teatrų festivalį išlydėjęs Biržų kultūros centras visus kviečia į biržiečių aktorių premjerą. Žiūrovai išvys naują mėgėjų teatro spektaklį pagal šiuolaikinės amerikiečių dramaturgės Loros Kaningem pjesę „Mergvakaris".

Naujajame spektaklyje vaidmenis kūrė E. Aišparienė, R.Pipiraitė, P.Kleinienė, J.Brazdžiuvienė, režisierė V.Vorienė, I.Kazokienė. Režisierei padėjo J.Kleinytė (pirmoji centre).

„Vos tik ją perskaičiau, supratau, kad statysiu", - apie pjesę sako spektaklio režisierė ir vieno iš vaidmenų atlikėja Vita Vorienė. Be jos, „Mergvakaryje" vaidina dar penkios Biržų kultūros centro mėgėjų teatro aktorės - Edita Aišparienė, Jolita Brazdžiuvienė, Regina Pipiraitė, Irena Kazokienė ir Palmira Kleinienė. Režisierei talkino padėjėja Judita Kleinytė.

„Tai labai žmogiškas, šiltas, gilus, bet sykiu paprastas spektaklis apie moterį, jos misiją gyvenime", - sako Jolita Brazdžiuvienė. Režisierė V. Vorienė prisipažįsta, kad statant šią pjesę įdėta labai daug darbo. Veikalą iš rusų kalbos vertė pati režisierė, teksto redagavimas vyko repeticijų metu.

„ Pjesė yra sutrumpinta, iš jos išimti dalykai, kurie galėtų šokiruoti žiūrovą", - sako V. Vorienė, su jauduliu laukianti spektaklio premjeros. Ir režisierei, ir aktorėms neramu, kaip jų darbą priims bei įvertins pagrindiniai ir svarbiausi teisėjai - žiūrovai. Pačioms atlikėjoms pjesė pasirodė labai artima. „Kai pirmą kartą ją perskaitėme, visos apsiverkėme", - prisipažino sekmadienį į generalinę repeticiją susirinkusios biržietės aktorės. Visos dirbančios moterys repetuodavo vakarais, po kino filmų seansų Biržų kultūros centre. Namus jos pasiekdavo tik apie 23 valandą. Tad naujasis spektaklis - ne tik jų pačių darbo, bet ir namiškių kantrybės bei palaikymo vaisius.

Spektaklyje moterims talkina dailininkas Egils Skuja, apšvietėjas Rolandas Dejavas ir įgarsintojas Eugenijus Kubilius. Tai jau ketvirtasis atgimusio biržietiško mėgėjų teatro spektaklis.

Vitos Vorienės režisuotas L. Kaningem „Mergvakaris" Biržų kultūros centre biržiečių laukia šeštadienį, 18 valandą. Bilieto kaina 4 litai.

Miškininkai pristato poilsiavietes

Alfonsas Kazitėnas
2008-04-10

„Kviečia Biržų - Pasvalio miškai", - tokio pavadinimo informacinį leidinuką pateikia norintiems miške pasibūti gyventojams Biržų miškų urėdija.

Jame spalvotomis nuotraukomis ir lakoniškais aprašais pristatoma 11 poilsiaviečių, kurias šio krašto miškininkai įrengė lankytojams. Kartu išspausdintos nedidelės kelių tinklo schemelės, kaip geriausiai pasiekti poilsiavietę ir ką dar galima įdomesnio pamatyti netoli jos.

Biržų rajono gyventojai gali naudotis 7 poilsio vietomis. Pati populiariausia „Užušilių" poilsiavietė, įrengta pušyne vos už keleto kilometrų nuo Biržų, pritaikyta neįgaliesiems. Šilų miškas turi savo poilsiavietę, kurią miškininkai pavadino biržietiškai „Trys kalnelė". Graži aplinka, šalia nedidelis vandens telkinys. Prie poilsiavietės yra pažintinis takas, kuriuo einant galima susipažinti su miško augalais. Netoli šiauriausio Lietuvos taško, Pagojų miške, esanti poilsiavietė labiausiai nutolusi nuo rajono centro. Brandaus miško paunksmėje gali iškylauti kelios miško lankytojų grupės.

Likusios poilsiavietės skirtos keliaujantiems per senąją Biržų girią. „Lujanų" poilsiavietė žymi linijos, dalijančios visą girią išilgai į dvi dalis, pradžią. Poilsiavietė „Vidugiris" miško lankytojus kviečia stabtelėti pačiame girios centre. Jos aplinka tinkama judriems žaidimams, aktyviam poilsiui. Girios apsuptyje, prie ežerėliu pavirtusio išeksploatuoto žvyro karjero, „Linksmagirė" kviečia poilsiautojus apsistoti ilgesniam laikui. Ir pagaliau priešingame girios gale lankytojus pasitinka „Baublynė". Joje dažniau pasisvečiuoja tie, kurie mėgsta atokų ir ramų poilsį.

Pasvaliečiams patogumui poilsiavietės įrengtos Gedučių, Girelės, Moliūnų ir Žadeikių miškuose.

„Jūsų poilsiui pritaikėme gražiausias mūsų urėdijos miškų vietas. Didesnę ar mažesnę poilsiavietę, atokvėpio vietą rasite 9 girininkijų miškuose. Galite naudotis viskuo, kas čia sukurta ir prižiūrima. Atlygis - pagarba miškui ir mūsų darbui", - rašo miškininkai leidinėlio įvade, linkėdami visiems malonaus poilsio miške. Leidinuko pabaigoje pateikta urėdijos miškų schema ir svarbiausi priminimai lankytojams, kaip elgtis miške.

Urėdijos atstovė ryšiams su visuomene Jurgita Bruniuvienė sakė, kad Panevėžio dailės dirbtuvių skoningai parengtą leidinuką miškų lankytojai galės įsigyti Turizmo informacijos centre bei urėdijoje.

Prieš 85 metus Biržuose įsikūrė Petro Variakojo alaus bravoras

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-04-05

Alaus gamyba Biržų krašte rūpinosi ir kunigaikščiai, ir grafai, ir paprasti valstiečiai. 1561 m. sudarytame kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo Biržų valdos inventoriuje greta kitų pastatų Biržų dvare minimas ir bravoras.

Alaus gamybos tradicijos Biržų krašte senos. 1923 metais įkurtas Petro Variakojo alaus bravoras.

Biržų dvaro, kur buvo ir bravoras, to meto vieta - tai dabartinės Sporto mokyklos ir prie jos esančio sodo teritorija.

Alaus gamybos, bravorų statybos reikalais rūpinosi ir kiti Biržų kunigaikščiai Kristupas Radvila Perkūnas, Kristupas Radvila II, Boguslavas Radvila, Liudvika Radvilaitė.

Seniausia Lietuvoje alaus darykla „Biržų alus" ir remiasi Liudvikos Karolinos 1686 m. duota instrukcija Biržų miesto magistratui, kur, greta įvairių cechų, minimas ir „cech piwowarski". Alaus darykla turėjo būti maždaug toje pat vietoje, kur yra ir dabar „Biržų alaus" gamybinės patalpos.

Radvilų tradicijas tęsė ir Biržų kunigaikštystę 1811 m. perpirkę grafai Tiškevičiai. Dabartinėje Rotušės gatvėje Tiškevičiai paliko bravorą ir toliau jį plėtė. XIX a. II pusėje senojo bravoro vietoje buvo pastatyti nauji pastatai.

Alaus gamybos tradicijos buvo tęsiamos ir XX amžiuje. Jau 1923 m. Biržuose senojo bravoro vietoje veikė Petro Variakojo Biržų alaus bravoras.

Išmokti dirbti visuomeniškai - tai kaip išmokti važiuoti dviračiu

Antanas Seibutis
2008-04-05

Taip teigė balandžio 3 dieną su biržiečiais bendravusi Elona Vaišnienė - Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė.

Biržuose viešėjusi E. Vaišnienė susitikimo su gyventojais metu tikino, kad visuomeninė veikla ne tik pakelia žmogaus dvasią, bet ir suteikia jėgų kūnui.

Elona Vaišnienė yra Yale universiteto JAV daktarė, dirbo dėstytoja Lietuvoje ir užsienyje. Jai yra tekę dirbti JAV prezidento Džimio Karterio komisijoje, nagrinėjusioje šalies diplomatinių santykių, tarptautinės prekybos ir saugumo klausimus, vienos JAV valstijos gubernatoriaus Politikos ir vadybos departamente. E. Vaišnienė aktyviai dalyvauja JAV lietuvių gyvenime.

Kaip sakė ponia Elona, ji nuo 1948 metų Kūčių gyvena JAV, aktyviai dalyvauja ir amerikietiškajame, ir lietuviškajame gyvenime. „Lietuvišką gyvenimą gyvenu sau priklausančiu laiku, t. y. po darbų, savaitgaliais ir nemokamai", - sakė ji.

 

Kas yra visuomeninis kapitalas?

Prelegentė prisiminė nelengvą Antrojo pasaulinio karo pabaigos pabėgėlių Vokietijoje ir Austrijoje gyvenimą. Tą teko patirti jos pačios šeimai. Nors buitis ir buvo sunki, perkeltųjų asmenų stovyklose buvo organizuojamos mokyklos, kultūrinės, sportinės organizacijos. Žmones vienijo „bendras katilas, dėmesys lietuviškumui". Vėliau tas įprotis ir supratimas dirbti savanoriškai, už dyka, už savo lėšas, talkos būdu persikėlė ir į JAV bei kitas šalis, kur pateko lietuviai pabėgėliai.

Dabar atsirado toks terminas - visuomeninis kapitalas, t. y. žmonių būrimasis į įvairias asociacijas, būrelius, organizacijas. Kur to visuomeninio kapitalo daugiau, ten ir gyvenama geriau, mažiau verkšlenama, mažiau laukiama malonių iš valdžios.

Visuomeniškai veikti reikia mokytis. O to neišmoksi jį stebėdamas iš šalies - reikia tą daryti pačiam. Tai tas pats, kas mokytis važiuoti dviračiu - kol pats nesėsi už vairo, niekada neišmoksi.

 

JAV lietuvių veikla XX amžiuje

Pasak E. Vaišnienės, JAV išvystyta labai aukšto lygio lietuvių visuomeninė veikla. XX a. pr. iš Lietuvos važiavo skurdžiai, beraščiai, dirbo sunkiausius ir juodžiausius darbus, bet jie kūrėsi, būrėsi, jungėsi, statė bažnyčias, mokyklas, būrė chorus, operas, knygynus, steigė organizacijas, laikraščius, iš kurių vienas - „Draugas" - eina nuo 1909 metų, .

Gyvenimo pradžia emigrantams svetimoje šalyje nebuvo lengva, bet iš Europos buvo atsivežti įgūdžiai dirbti. Ir šita karta aukojo bei rinko pinigus, išleido vadinamąją 37 tomų Bostono lietuviškąją enciklopediją ir 9 tomų angliškąją.

Ypatingai buvo švenčiama Vasario 16-oji, rengiamos vaišės už pinigus, renkamos aukos. Taip ir išaugo Lietuvių Fondas iki 20 milijonų dolerių kapitalo, už jo procentus ir dabar vystomas švietimas, organizuojamos Dainų šventės, kūrybinės stovyklos.

Po Nepriklausomybės atgavimo į Lietuvos atstovybes, į pačią Lietuvą plūstelėjo nemaža lietuvių iš JAV, kurie laikė savo pareiga dirbti Lietuvai.

 

Galima gyventi geriau, padedant artimui savo

Ar lietuviai pavydi vienas kitam? Ar jie yra baisūs egoistai? Anot E. Vaišnienės, principas „gyventi sau" nėra nei geras, nei blogas. Tačiau jis nėra palankus visuomenei.

Jos teigimu, Lietuvą 1918 - 1940 metais kūrė žmonės iš kaimo, kur buvo aukštas visuomeninis kapitalas. Į Vakarus 1944 metais pasitraukė tų žmonių vaikai. Tarybinės okupacijos metais valdžia sąmoningai naikino visuomeninį žmonių kapitalą, žmonių pasitikėjimą vienas kitu. Prelegentei tuo teko asmeniškai įsitikinti, kada 1972 metais jos vyras 3 mėnesiams buvo pakviestas dirbti Lietuvoje. Kadangi jis kategoriškai atsisakė vykti be šeimos, tai kartu su juo vyko ir Elona su vaikais. „Buvome bene pirma amerikoniška lietuvių šeima, kuriai tai buvo leista", - teigė ji.

Bežlungant Tarybų Sąjungai ir atsiradus Lietuvoje Sąjūdžiui, vėl tarsi buvo prisimintos senos tradicijos, pakilo pasitikėjimo vienas kitu, visuomenine gerove banga. E. Vaišnienė nenori sutikti su dabar dažnai girdima nuomone apie žmonių pasyvumą, pilietiškumo ir savanoriško tarnavimo stoką. Ji minėjo gražias iniciatyvas, „Civitas" klubo veiklą 38 rajonuose ir kitas organizacijas.

Atsakydama į biržiečių klausimus, viešnia dar pažėrė keletą teiginių, rodančių visuomeninio aktyvumo, darbo ir pagalbos kitiems svarbą. Anot E. Vaišnienės, vienišumas silpnina bendrą kūno atsparumą. Tyrimais įrodyta, kad yra ryšys tarp nepasitikėjimo kitais ir mirtingumo. „Įsitraukti į visuomeninę veiklą sveikiau, nei mesti rūkyti", - teigė ji.

Germaniškiečiai viešėjo Pandėlyje

Kęstutis Slavinskas
2008-04-03

Germaniškio atstovai viešėjo Rokiškio rajono Pandėlio miestelyje Atvelykio proga surengtoje Aukštaitijos rajonų kaimų bendruomenių šventėje „Širdy pavasarį nešu".

Suvenyras už suslėgtą kaimišką sūrį įteiktas M. Morkūnienei.

Septynių bendruomenių atstovai ne tik dalyvavo kultūrinėje programoje, bet ir dalijosi patirtimi, kaip veiklai pritraukti lėšų dalyvaujant vietos ir tarptautiniuose projektuose.

Biržiečiai į renginį kviečiami antrus metus, nes pernai balandį Germaniškio ir Pandėlio bendruomenių pirmininkės Regina Ukrinienė ir Jūratė Bagužienė pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.

Pasak renginyje dalyvavusios Germaniškio etnografinio ansamblio „Vijoklis" vadovės Zitos Bėliakienės, ypač vertinga Pandėlio bendruomenės patirtis, kai per metus dalyvaujant projektuose buvo gauta beveik 100 tūkst. litų. Už šiuos pinigus pandėliečiai tvarkė bendruomenei priklausančius kultūros namus, saviveiklininkų kolektyvams pirko aprangą. „Pandėliečių patirtis rodo, kaip svarbu kaimo bendruomenėms dalyvauti projektuose. Tačiau bėda, jog be specialistų pagalbos sunku parengti paraiškas", - „Šiaurės rytams" kalbėjo Z. Bėliakienė.

Renginio dalyviai bei pandėliečiai žiūrovai itin šiltai sutiko į sceną iškopusius Germaniškio saviveiklininkus. Po koncerto sumaniausios bendruomenių šeimininkės pristatė pagal vietos receptūras gamintas mišraines bei suslėgtus sūrius. Suvenyrinė višta už kaimišką sūrį teko germaniškietei Marytei Morkūnienei.

Užsimezgusi draugystė tęsis vasarą, kai kaimyninių rajonų bendruomenių kolektyvai atvyks į Germaniškio kaimo šventę.

Dvi kultūros - du skirtingi balsai

Justinas Baltrušaitis
2008-03-29

Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokinių ir mokytojų delegacija devynias dienas viešėjo Gebzės miesto mokykloje Turkijoje. Ši kelionė - antra tarptautinio mainų projekto „Dvi kultūros - du skirtingi balsai" dalis.

Projekto koordinatorė Marytė Martinkevičienė džiaugėsi, kad pasisekė rasti patikimus partnerius.

Tai pirmas tokio pobūdžio projektas, įgyvendinamas Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje. Projekto koordinatorė, anglų kalbos mokytoja metodininkė Marytė Martinkevičienė džiaugiasi, kad pasisekė rasti patikimus partnerius, suburti gerą projekto vykdymo komandą, įtraukti į bendrą veiklą moksleivių, projekto dalyvių, šeimas.

Mokiniai ir projekto vadovai jau spėjo aptarti kelionės rezultatus, įspūdžiais pasidalyta su mokytojų kolektyvu, moksleiviais.

„Mūsų tik trys milijonai", - dainuoja Marijonas Mikutavičius. Lietuva, lyginant su Turkija, labai maža šalis. Turkijos sostinėje Stambule gyvena apie 14 mln. gyventojų, Gebzėje - apie 1 mln. Taigi...

Gebzės miestas įsikūręs Marmuro jūros pakrantėje, kalnuotoje vietovėje. Tai pramoninė Turkijos dalis. Čia daugybė fabrikų. Turkai pasakojo, kad pirmiausia atsiranda fabrikas, o aplink jį kaip grybai po lietaus auga gyvenamieji namai. Namai statomi vienas prie kito, daugiaaukščiai. Individualių namų beveik nėra. Šios Turkijos dalies gyventojų prestižas - prabangus automobilis.

Turkija ir turkai, projekto partneriai, vabalninkiečius sutiko labai svetingai. Kovo pradžioje Turkijoje jau žydėjo gėlės, oro temperatūra buvo 15-20° šilumos. Mokiniai buvo apgyvendinti šeimose, mokytojai - mokytojų namuose.

Pirmoji tradicija, su kuria susipažino lietuvaičiai, - arbatos gėrimas. Turkiška arbata vaišinami visi svečiai. Kavos mėgėjams teko nusivilti - buvo pasiūlyta tirpi arba kapučino kava. Nepriimta svečius vaišinti net ir nestipriais alkoholiniais gėrimais. Įdomiai patiekiami užkandžiai. Vienoje lėkštėje rasi saldumynų, sausainių, daržovių, mėsos patiekalų. Lietuviai kiaulieną regėjo tik sapne, nes turkai patys kiaulienos nevalgo ir kitiems neduoda. Moksleiviai turėjo galimybę susipažinti su turkiška virtuve, kuri nelabai sužavėjo. Švelniems lietuvaičių skrandžiams nelabai tiko aštrūs turkų patiekalai. Ypatingai įsiminė konservuotų pipirų skonis.

Vabalninkiečiai lankėsi Gebzės pradinėje mokykloje, naujai pastatytoje profesinėje mokykloje. Kiekvieną pirmadienį turkų mokyklos pradeda rikiuote, įnešama valstybės vėliava, giedamas himnas. Tik tada mokiniai tvarkingai sueina į klases. (Turkų patriotiškumo apraiškų pastebėta ir kitur: įstaigose, mokyklose ant sienų kabo Turkijos Respublikos įkūrėjo Ataturko portretas, gyventojai net languose kabina Turkijos vėliavas, vėliava plaikstosi ant viršukalnių ir prie svarbiausių objektų.) Visi moksleiviai vilki uniformas, kiekvienos mokyklos skirtingų spalvų. Tiek vaikinams, tiek merginoms privalomi balti marškiniai ir kaklaraištis. Merginų sijonai ne trumpesni kaip iki kelių, negalima autis aukštakulnių batų. Mokinius į mokyklą vežioja specialios aptarnaujančios įmonės autobusai. Skirtingai negu Lietuvos mokyklose, dauguma mokytojų - vyrai.

Didysis turgus lūžo nuo įvairiausių turkiškų prekių.

Vizito Turkijoje metu lietuvių moksleiviai jautėsi labai svarbūs. Juos priėmė ne tik mokyklų, bet ir miesto bei Provincijos švietimo direktoriai, miestų merai. Reportažą iš susitikimų rodė per Turkijos televiziją, apie tai rašė spaudoje.

Labai plati buvo pažintinė programa. Prasidėjusi geografijos pamoka mokykloje, ji išsiplėtė į istorijos ir krašto pažinimo pamokas Stambule, Kocaeli ir Bursa miestuose. Moksleiviai susipažino su natūralaus šilko ir kilimų gaminimo technologija, gėrėjosi margaspalviais kilimų raštais Herekes šilko ir kilimų fabriko muziejuje, apžiūrėjo Turkijos valstybės įkūrėjo Ataturko muziejų. Šio pastato turtai kruopščiai saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių, čia ir daugelyje kitų muziejų neleidžiama fotografuoti.

Savo architektūra, didybe, turtingumu ir dydžiu pakerėjo vienas unikaliausių ir seniausių Stambulo statinių, buvę sultonų rūmai, kuriuose dabar įsikūręs AYASOFYA muziejus, stebino požeminės vandens cisternos. Tai didžiulė vandens talpykla, užimanti 9800 kvadratinių metrų plotą ir talpinanti 100000 tonų vandens, su puošniomis kolonomis, takais, spalvotomis žuvytėmis, medūzomis.

Įdomu buvo sultonų rūmuose- haremuose. Tai architektūriniai paminklai, vienetiniai garsių architektų darbai, tviskantys didžiule prabanga.

Turkijoje gausu muziejų, architektūros, gamtos paminklų. Tuo įsitikino nuvykę į Mini Turkiją. Tai muziejus lauke su svarbiausių ir lankytinų pastatų labai tikroviškais maketais.

Moksleiviai lankėsi keliose bažnyčiose - mečetėse. Į visas be išimties galima įeiti tik nusiavus batus. Tikintieji musulmonai prieš eidami į maldos namus nusiprausia, nusiplauna kojas, batus palieka už durų. (Prie mečečių yra įrengtos prausyklos). Mečetėse nėra katalikams įprastų altorių, klausyklų, suolų, grindys išklotos kilimais, ant jų meldžiasi tikintieji. Moterys į mečetę eina su skarom. Tik turistės gali eiti vienplaukės. Turkai meldžiasi kelis kartus per dieną. Maldai kviečiami ne varpo garsu, o visame mieste per garsiakalbį sklindančia giesme. Labai tikintys tuo metu meta darbą ir meldžiasi. Moksleiviai stebėjosi, kad ir jų autobuso vairuotojas, pasitiesęs kilimėlį ir nusiavęs batus, meldėsi ant pievutės prie autobuso.

Turkai didžiuojasi savo armija. Projekto koordinatorius Turkijoje Kemal Koksal organizavo ekskursiją į karo ir povandeninį laivus, vieną iš didžiausių karo muziejų. Moksleiviai turėjo retą galimybę pamatyti autentišką turkų karių koncertą, plaukė laivu Marmuro jūra.

Nors ir labai trumpai, bet moksleiviai pabuvojo didžiausiame Europoje prekybos centre, pusvalandžiui užsuko į Didįjį turgų, lūžtantį nuo įvairiausių turkiškų prekių, aukso, sidabro, namiškiams ir draugams lauktuvių nupirko turkišką akį, kuri saugo nuo blogio.

Didelis siurprizas buvo sustojimas senoviniame turkų kaime, kurio autentiškumas saugomas valstybės, čia filmuojami kino filmai. Turkų moksleivių tėvai padovanojo galimybę pamatyti, kaip gaminami tradiciniai turkų patiekalai, jų paragauti.

Turkų moksleivių tėvų dėka mūsiškiai pamatė daugybę gražių vietų, pabuvojo prie Bosforo sąsiaurio, ten, kur Marmuro jūra „susitinka" su Juodąja jūra.

Atsisveikinimo vakaras buvo labai jaudinantis. Visi gavo projekto dalyvių sertifikatus, klausėsi turkiškos muzikos, mokėsi turkiškų šokių, pristatė bendrą paruoštą programą, ragavo turkiškų patiekalų

Įspūdžių gausybė, dabar iš Lietuvos į Turkiją ir atvirkščiai skrieja žinutės, keičiamasi įspūdžiais, muzikiniais įrašais, nuotraukomis. Prasidėjusi draugystė nežada nutrūkti.

Praėjusių metų lapkritį Vabalninke lankėsi turkų delegacija ir gyveno lietuvių šeimose. Vabalninkietės mamos mokosi anglų kalbos - ką žinai, gal mokykla vėl teiks projektą tarptautiniams mainams, gal vėl teks į savo namus priimti užsienietį?

 

Legendos ir gyvenimas

Jonas Dagilis
2008-03-20

Yra tokia graudi legenda apie tai, kad kiekvieną rytą žemė kalbasi su už jos laisvę žuvusiais kareiviais.

Ten, kur kovotojų pėdos įmintos, - ąžuoliukai stiebiasi. Kur daina pievomis skardėjo, - grakštūs paukščiai skraido. Kur mylimajai karys laišką rašė arba bent mintimis pas ją veržėsi, - žibutės mėlynuoja. O kur kulkos švilpė - pilkasermėgius vyrus pakirto, - iki dabarties medžiams širdis skauda.

Šią, gal dar kitas legendas žino ir kaimynai rokiškėnai. Bet to žinojimo jiems nepakako. Jie paruošė ir savivaldybė 2000 egz. tiražu išleido didžiulį planą „ROKIŠKIO KRAŠTO PARTIZANŲ, REZISTENCIJOS DALYVIŲ KAUTYNIŲ IR ŽŪTIES VIETOS (1944 - 1954) ".

Kažkas panašaus daroma ir Biržuose. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo būstinėje - Karaimų g. 5 ant sienos kabo serijinės leidybos Biržų rajono planas, kuriame ne pirmi metai atžymimos partizaninių kovų vietos, žuvusiems pastatyti paminklai bei kiti duomenys.

Bendraminčių pavyzdžiu seka ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Biržų skyrius, įsikūręs Rotušės g. 4. Tačiau šioms visuomeninėms organizacijoms pasiekti kaimynų rokiškėnų lygį ir išleisti panašų planą būtina visokeriopa rajono gyventojų parama.

Pirmame etape reikia dar kartą patikslinti partizanų gimimo, žūties, palaidojimo, jiems pastatytų paminklų vietas.

Prisiminkime gimines, kaimynus, tėvų pažįstamus ir, kiek galima išsamiau surašę, kas žinoma apie žuvusius, užneškime į bet kurią minėtą organizaciją, renkančią duomenis apie partizanines kovas. Nebūkime prastesni už kaimynus. Vėliau geriau negu niekuomet.

Legendos, dainos, išreiškiančios pagarbą žuvusiems, - prasmingos. Tačiau negerai, kad tuo kartais bandoma pridengti savo tingumą. Toks planas, kokį turi Rokiškis, būtinas ne tik žuvusiems, jų artimiesiems, bet ir ateinančioms kartoms. Turėtų ir praktinę vertę - naudotųsi ekskursantai, istorikai, įtraukiantys objektus į valstybės saugomų paminklų sąvadus.

Ten, kur ošia Bielinio ąžuolas

Antanas Seibutis
2008-03-18

Kovo 16-ąją Knygnešių dieną, grupelė Biržų literatų, bibliotekininkų, muziejininkų aplankė keletą Suosto vietų, susijusių su knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio gyvenimu ir amžino poilsio vieta.

Prie Jurgio Bielinio kapo.

Kovo 16-oji Knygnešių diena paskelbta neatsitiktinai - tai J. Bielinio gimimo diena.

Pagerbę Knygnešių atminimą Suosto kapinėse, aplankėme ir Bielinių sodybą, kur įamžintas Jurgio Bielinio, jo žmonos Onos, brolio Andriaus, sūnaus Kipro gyvenimas. Per nežiemiškas, bet ir nepavasariškas pievas nuėję iki Bielinio ąžuolo, klausėme jo ošimo, liudijančio knygos kelią tais sunkiais spaudos draudimo metais. Jis tarsi primena protėvių ryžtą, kovą dėl kalbos, rašto, lietuvybės.

Kelionę pabaigėme, aplankydami Kęstučio gatvės kapuose knygnešio Prano Verkelio kapą. Apie Biržų knygnešius J. Dagilis ir V. Dagys parengė bukletus, kurie buvo padalyti renginio dalyviams.

Paroda Biržų muziejuje: nepalietęs - nepamatysi

Antanas Seibutis
2008-03-15

Kovo 13 dieną Biržų muziejuje pristatyta originali paroda „Liečiu - matau", skirta visiems žmonėms, besidomintiems daile, dailės istorija, bet ypatingai - akliesiems ir silpnaregiams. Tai bendras Lietuvos Dailės muziejaus Meno pažinimo centro ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektas.

Danutė Cidzikienė pasakoja apie J. Vienožinskio paveikslą „Lietinga diena".

Parodą pristatė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros programų koordinatorė Danutė Cidzikienė. Jos žodžiais, dabar sąjungoje yra 7000 aklųjų ir silpnaregių, apie 800 vaikų su įvairaus lygio regos sutrikimais.

Europos Sąjungoje jau senokai egzistuoja įvairios programos, padedančios negalią turintiems žmonėms susipažinti su pasaulinės kultūros šedevrais. Šioje parodoje taktiliniai (liečiamieji) objektai sukurti pagal žinomų tarpukario Lietuvos dailininkų paveikslus.

Parodos atidaryme buvo parodyta, ką aklasis gali pajusti, liesdamas Nidetos Jarockienės sukurtą banguotą reljefą pagal garsaus dailininko Justino Vienožinskio 1928 m. sukurtą paveikslą „Lietinga diena": pakrantės nendrės, drėgno smėlio kvapas, pirštų įmerkimas į vandenį - tikra ūkanota vasaros diena.

Greta stovų su liečiamais objektais - užrašai Brailio raštu, yra girdimas gidas kompaktinėje plokštelėje, išleistas visos parodos katalogas Brailio raštu.

Parodos pristatyme ir atidaryme kalbėjo žurnalistas, rašytojas, parodos ekspertas, žurnalo „Mūsų žodis" redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Valenta, Biržų muziejaus „Sėla" direktorius Gintaras Butkevičius, viena parodos rengėjų muziejininkė Danutė Žemaitienė. Koncertavo Biržų aklųjų ir silpnaregių organizacijos moterų ansamblis.

Paroda veiks iki balandžio 14 dienos, joje laukiami visi, kuriems nesvetima Lietuvos dailė, jos savotiškas interpretavimas ir pritaikymas, lygių teisių ir galimybių įgyvendinimas Lietuvoje.

Kovo 16-oji - Knygnešio diena

Skirtingais takais - viena kryptimi: kad išliktų mūsų tauta

Jonas Dagilis,
kraštotyrininkas
2008-03-15

Kovo 11-ąją, valstybinės šventės minėjimo metu Pabiržėje, ne visi renginio dalyviai nuėjome prie paminklo lietuviško žodžio gynėjui ir puoselėtojui Antanui Macijauskui, nestabtelėjome prie paminklo vyskupui Motiejui Valančiui.

Knygnešio P. Verkelio nuopelnai įvertinti valstybės.

Artėjant kovo 16-ajai, Knygnešių dienai, derėjo pagerbti šiuos šviesuolius. Juk tokie, kaip A. Macijauskas, M. Valančius ir dešimtys jų bendraminčių, slogiais carinės Rusijos priespaudos metais, nesigailėdami savęs, visomis išgalėmis kovojo, kad išliktų lietuviška kalba, raštija.

Įdomios ir šių paminklų pastatymo, išsaugojimo istorijos. Paminklai Vytautui ir M. Valančiui sovietmečiu buvo nuimti, paslėpti. Atgimstant Lietuvai be jokių ginčų atstatyti. O paminklas A. Macijauskui pastatytas 2001 metais kun. Antano Balaišio ir A. Macijausko giminaičių pastangomis.

Atiduoti pagarbą knygnešiams ir kitiems lietuviškos kalbos sergėtojams nebūtina grįžti į Pabiržę ar važiuoti į Suostą, kur visos Lietuvos knygnešių „generolo" Jurgio Bielinio atminimą saugo jo gimtojo krašto žmonės.

Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo registro kultūros vertybių sąraše kultūros ministro 2005 m. įsakymu „viešajam pažinimui ir naudojimui, bei viešajai pagarbai" įregistruotas (registro Nr. L 1572) Prano Verkelio kapas, esantis Biržuose, Kęstučio gatvės kapinėse, 4 metrai į vakarus nuo pagrindinio tako. Mūsų rajone oficialiai pripažintų paminklų „viešajai pagarbai"nedaug, lyginant su kitais rajonais. Už ką toks dėmesys P. Verkeliui?

Pranas Verkelis gimė apie 1859 metus Sviliuose. Per penkerius metus, kuriuos praleido carinėje kariuomenėje, iš namų pasiimta maldaknygė susidėvėjo taip, kad grįždamas po demobilizacijos 1885 metais ketino pirktis naują. Bet Vilniuje negavo ne tik maldaknygės, bet ir kitokios lietuviškos knygos. Sviliai - knygnešių gimtinė. Į gimtąjį kraštą grįžęs P. Verkelis šia problema pasidalijo su netolimu kaimynu Tomu Paliuliu, kuris jau slapta platino lietuviškas knygas. Manoma, kad tai nulėmė P. Verkelio kelią į knygnešystę.

Prano Verkelio kapas Biržų Kęstučio gatvės kapinėse.

T. Paliulio patartas P. Verkelis nuvyko į Tauragę ir įsidarbino statybininku. Dirbdamas kaimuose stengėsi susipažinti su gyventojais ir jų slaptais takeliais, vedančiais per sieną su Prūsija. Daug ką lėmė atsitiktinumas - policijos raštinėje dirbo tėviškėnas Aukštikalnis. Pastarasis ne tik išrūpino leidimą vaikščioti per sieną, bet ir pamokė, kaip elgtis kritiniais atvejais, kad nebūtų išduoti bendraminčiai.

Ilgiau kaip metus ruošęsis, susipažinęs su kitais knygnešiais, Pranas ėmėsi savarankiškos veiklos. Ilgainiui plėtėsi pažinčių ratas, „aptarnaujama" teritorija. Įsigijęs vežimėlį ir arklį važiuodavo kartu su žmona Onute. Toks šeimyninis ekipažas mažiau kėlė įtarimų persekiotojams. Nors ir buvo atsargus bei sumanus, P. Verkelis Šiaulių žandarų buvo sučiuptas. Bet sugebėjo pabėgti.

Kad Prano Verkelio, knygnešio, veikla buvo svarbi, įrodymų netrūko ir nepriklausomoje Lietuvoje pagal išgales buvo pagerbtas. 1928 m. tarp Šlepščių - Kirkilų skirstant laisvas dvaro žemes bei formuojant naują Ežerėlio kaimą, sklypas buvo duotas ir Verkeliams. O 1937 04 01 paskirta 20 Lt knygnešio pensija.

Mirė Pranas Verkelis 1947 01 18. Kaip rašyta aukščiau, palaidotas Biržuose, šeimos kapavietėje. Tik užrašas, kad tai knygnešys, originaliame akmeniniame paminklo kryžiuje buvo iškaltas po keliasdešimt metų, jau Lietuvoje prasidėjus Atgimimui.

Vardan lietuvių kalbos, Lietuvos nepriklausomybės pasiaukodami veikė bei kentėjo ir kiti knygnešio Verkelio šeimos nariai.

Borisas Dauguvietis apskrities viršininkas nebuvo

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-03-13

Dar vienas anekdotas

Nors Borisas Dauguvietis mirė beveik prieš 60 metų, bet jo humoro pilna dvasia tikrai sklando virš mūsų. Tuo teko dar kartą įsitikinti kovo 2 dieną, uždarant XII-ąjį teatrų festivalį „Žaldokynės kraštas".

P. Dauguvietis Panevėžyje paskutiniaisiais gyvenimo metais. Nuotrauką iš leidinio „Perpetum mobile" maloniai leido naudoti P. Dauguviečio anūkė Galina Dauguvietytė.

Jo metu Panevėžio apskrities atstovė perdavė apskrities viršininkės sveikinimą ir priminimą, „jog „Žaldokynės" autorius Borisas Dauguvietis buvo ir pirmasis apskrities viršininkas".

Daug teko girdėti linksmų istorijų, anekdotų apie Borisą, bet tokia naujiena buvo kaip perkūnas žiemą. Neabejoju, kad nemari Boriso dūšelė kikeno, matydama tokį savęs iškėlimą į politines aukštumas.

Įdomiausia visoje šitoje istorijoje yra tai, kad iš tikrųjų pirmuoju Panevėžio apskrities viršininku buvo ne kas kitas, o Boriso tėvas, garbiosios Biržų teatrų festivalio viešnios Galinos Dauguvietytės senelis Pranas Dauguvietis (1854 - 1943).

 

Buvo įžymybė

Pranas Dauguvietis gilų pėdsaką paliko tiek Panevėžio, tiek ir Biržų krašte. Jis turėjo 5 vaikus, kurie visi gimė Biržų krašte: dukteris Jekateriną Dauguvietytę (1882 - 1942), Peterburgo konservatorijos profesorę, Lidiją Malko (1883 - 1955), Kauno, Vilniaus muzikos mokyklų dėstytoją, Vilniaus konservatorijos profesorę, Nadeždą Jemeljanenko (1886 - 1972), agronomę ir mokytoją, Zinaidą Fominą (1888 - 1967), mirusią Australijoje ir sūnų Borisą (1885 - 1949).

Įdomi ir P. Dauguviečio žmonos giminės linija. Kaip prisimena Galina Dauguvietytė, jos senelė buvo olandė Van der Flas. Jos tėvas Napoleono karo metu buvo kareivis ir liko Rusijoje. Buvo okulistas, akių gydytojas Peterburge, atidaręs nemokamą kliniką. Senelė susipažino su Peterburge studijuojančiu P. Dauguviečiu, susituokė ir susilaukė penkių vaikų.

Pagimdžiusi Zinaidą, jinai netrukus mirė. P. Dauguvietis vedė jos netikrą seserį Nadin Žiko (jos tėvas buvo prancūzas Kamil Žiko). Nadina atvažiavo į Panevėžį ir užaugino visus penkis mirusios sesers vaikus. Vaikų Dauguviečiai daugiau neturėjo.

Panevėžio apskrities viršininku P. Dauguvietis buvo nuo 1918 metų spalio iki 1919 m. balandžio 13 dienos. Vėliau buvo paskirtas Panevėžio apskrities taikos teismo teisėju ir dirbo juo iki 1926 metų liepos, kai išėjo į pensiją.

P. Dauguvietis daug laiko praleisdavo Dauguvietynėje. Ūkį jis išnuomodavo.

 

Dauguvietynė

Biržų krašto muziejuje „Sėla" yra saugomas įdomus dokumentas - naminė nuomos sutartis, sudaryta 1939 metais Panevėžyje tarp Prano Dauguviečio ir Petro Dilio. Tai įdomus dokumentas, atspindintis ilgametę Dauguvietynės praktiką, nes P. Dauguvietis pats žemės nedirbo.

Beje, žemės reikalus P. Dauguviečiui teko spręsti ir su sūnumi Borisu. Dauguvietynėje lankydavosi tiek P. Dauguvietis, tiek ir jo sūnus Borisas, kuris, grįžęs 1919 m. iš Rusijos į Lietuvą, iš pradžių ten ir gyveno. Vėliau, dirbdamas Kaune, Valstybės teatre, vasaras dažniausiai irgi leisdavo gimtinėje.

Iš pradžių visi Dauguviečiai naudodavosi vienu gyvenamuoju namu. 1933 m. čia buvo pastatytas vasarnamis, kurį skambiai vadino pilimi, kur ir apsistodavo B. Dauguvietis su šeima. Pastatą suprojektavo pats Borisas, statė meistras R. Ventspilas. Tada P. Dauguvietis „užrašė" sūnui ir žemės. Tą liudija kitas Biržų muziejuje esantis dokumento nuorašas.

„Aš, žemiau pasirašęs Pranas Dauguvietis, šiuo dokumentu atsisakiau iki gyvos galvos valdyti aštuonis hektarus žemės mano sūnui Borisui Dauguviečiui priklausančius pagal mano jam išduotą dovanojimo aktą. Nuo šios dienos Borisas Dauguvietis yra vienintelis šios žemės savininkas ir pilnas jos valdytojas. Pas: Pranas Dauguvietis, Panevėžys, 1939 m. gruodžio m. 10 d."

 

„Išbandymai" mišku

Galina Dauguvietytė prisimena, kad Pranas Dauguvietis, jos senelis, buvo įdomus žmogus - griežė smuiku, turėjo gražų balsą, mokėjo rusų, lenkų, žydų, vokiečių kalbas. Prisimenamos ir linksmos istorijos apie jo provokacijas dėl miško.

„Statybinio miško ten buvo daugiau kaip 20 hektarų. Vesdamas atvykėlį senelis pradėdavo: „Matai, koks miškas? Įsivaizduoji, jeigu jį iškirstume, kiek turėtume pinigų", - sakydavęs P. Dauguvietis. „Taip, taip, ponas Dauguvieti, reiktų iškirsti", - pritardavo kai kurie svečiai. Taip pasakęs žmogus virsdavo jo priešu. Kitas jam sako: „O, toks gražus miškas. Paukščiai čiulba, taip gražu. Nekirskite, kas jums iš tų pinigų, juk toks grožis". Taip prakalbęs tampa jo didžiausiu draugu".

 

Prisimena kaip pavyzdį

1979 m. tuometinės Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Biržų skyrius buvo surengęs ekspediciją „Auksinės varpos" kolūkyje rinkti medžiagą apie Dauguviečių šeimą.

Kaimo gyventojų akimis, P. Dauguvietis buvo griežtas žmogus. Labai mėgo grybauti. Eidamas grybų, nešdavosi lazdą ir su ja nepasilenkdamas rinko visus grybus, kokie jie bebūtų. Kaip tikras grybautojas, dorodavo ir virdavo grybus tik pats.

Žemės nuomininkų atsiminimais, į senatvę Dauguvietis jau sunkiai bepažindavo aplinkinius. Susitikęs apklausdavo žmogų, bet apsisukęs ir vėl to paties teiraudavosi.

Giminės pasakojo, kad P. Dauguvietis, baigdamas mokslus Peterburge, iš reformatų tikybos persikrikštijo į pravoslavų, tikėdamasis gauti tarnybą Lietuvoje. Kai kuriais liudijimais, jis vėliau vėl tapo evangeliku reformatu.

Gyveno Panevėžyje, Topolio gatvėje Nr 5. Dar dirbdamas Panevėžyje taikos teisėju, kartą per savaitę ar net dažniau aplankydavo Dauguviečius. Kaimo gyventojų prisiminimais, visi Dauguviečiai buvo labai sąžiningi, geri, tikras pavyzdys kitiems ūkininkams.

Kviečiame į naują parodą

Danutė Žemaitienė,
Biržų krašto muziejaus „Sėla"
ryšių su visuomene skyriaus vedėja
2008-03-08

2008 m. kovo 13 d. 14.30 val. Biržų krašto muziejuje „SĖLA" vyks unikalios meno pažinimo parodos „Liečiu - matau" atidarymas.

Tai trečiasis neregių meninio ugdymo ilgalaikės programos „Pažinti meną pojūčiais" projektas. Šios programos įgyvendinimu jau keletą metų rūpinasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) ir Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centras. Paroda „Liečiu matau" keliauja po Lietuvą ji skirta ne tik regėjimo negalią turintiems žmonėms, o ir visuomenei, tik šį kartą jos liečiami objektai sukurti pagal žinomų tarpukario Lietuvos dailininkų paveikslus, ir ne Prancūzijoje, o Lietuvoje, vadovaujant dailės pedagogams, konsultuojantis su menininkais bei ekspertais iš aklųjų bendruomenės. Pasirinkti 1920 - 1940 metų žymiausi dailininkai, kurie ilgam suformavo Lietuvos tapybos veidą bei nulėmė jos raidą. Tai Justino Vienožinskio, Vlado Drėmos, Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Antano Samuolio, Vlado Eidukevičiaus ir Vytauto Kairiūkščio kūriniai.

Pradžia nebuvo paprasta. Prieš ketvertą metų buvo suburta kūrybinė menininkų grupė, kuriems tokia specifinė paroda kėlė pakankamai sudėtingą užduotį - kaip, kokiais būdais supažindinti regėjimo netekusį parodos lankytoją su eksponuojamais paveikslais, kuriuos sukūrė stiprios meninės individualybės, naudojusios skirtingas raiškos priemones, savaip interpretavusios tikrovę ir t. t. Tokią pirmąją dailės pažinimo parodą Lietuvoje kurti ryžosi skulptorius Šarūnas Arbačiauskas, stiklo menininkė Vaida Andrašiūnaitė, tekstilininkė Sigita Blažiūnaitė, tapytojai Rūta Katiliūtė ir Eikantas Pakalka, keramikas Vygandas Vasaitis bei Meno pažinimo centro vadovė Nideta Jarockienė. Šie menininkai parodos lankytojams pateikė sukurtų 11 taktilinių eksponatų (lipdytų, austų, pjaustytų ir kt.). Liesdami taktiliniuose objektuose įvairių figūrų kontūrus, įtemptą burės kraštą, drėgną smėlėtą ežero krantą, čiuopdami minkštą kaip žolė audinio šilką ar vėsų stiklo paviršių, galima daug ką suprasti. Padeda tekstai Brailio raštu, gamtos šlamesiai, įvairūs garsai ir kvapai. Išleistas Brailio ir reginčiųjų raštu bei garsine forma (CD) parodos katalogas.

Džiaugiamės, kad parodos bendraautoriai yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviai, kurie išbandė savo jėgas „Amatų gildijos" edukacinėje keramikos programoje, savo dailės suvokimo patirtus įspūdžius, išsakydami „molio kalba".

Maloniai kviečiame Biržų rajono savivaldybės, žiniasklaidos atstovus, Biržų bendruomenės žmones, kultūros, švietimo specialistus, akluosius ir silpnaregius, bendro lavinimo mokyklų moksleivius ir sutrikusio regėjimo vaikus bei jų tėvelius, pedagogus, menininkus bei menotyrininkus, muziejų darbuotojus, miesto svečius aplankyti pirmą Lietuvoje sukurtą edukacinę meno (dailės) pažinimo parodą „Liečiu -matau", kuri išeksponuota Biržų krašto muziejuje „Sėla".

Paroda veiks nuo kovo 13 d. iki balandžio 13 d.

Kovo 9 - Biržų miesto diena

Biržų miesto spaudas

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-03-08

Lotyniška legenda „SIGILLUM CIVITATIS DUCKALIS BIRSCHENSIS" reiškia „Biržų kunigaikštystės miesto antspaudas".

Vaizduojama ilga, į laisvąjį galą smailėjanti vėliava. Ji nuo koto driekiasi į dešinę pusę ir, perkirtusi koto liniją, dar kartą susisuka, padarydama kilpą. Plačiausioje vėliavos dalyje, šalia koto, vaizduojamas Radvilų vienagalvis erelis.

Spaudas žalvarinis, jo skersmuo 43, 5 mm. Neaiški spaudo pagaminimo data. Gali būti, kadangi erelis vaizduojamas be trijų ragų, kad jis pagamintas XVII a. I - oje pusėje, po 1625 m. švedų invazijos ar 1641 m. gaisro. Tačiau galėjo būti pagamintas ir XVIII a. ar net XIX a.

Tokiu spaudu žinomi antspauduoti 14 dokumentų, datuotų 1811 - 1834 m.

Šis antspaudas iš kitų išsiskiria ir neįprasta lotyniška legendos rašyba. Vietoj DUCALIS rašoma DUCKALIS, o vietoj BIRSENSIS parašyta BIRSCHENSIS. Tai labai aiški vokiečių kalbos įtaka, nors nieko ir neturėtų labai stebinti.

Vokiečiai Biržuose gyveno iš seno, buvo renkami į magistratą, 1636 m. Kristupas Radvila II jiems fundavo liuteronų bažnyčios statybą, 1792 m. Biržų vokiečių bendruomenė netgi turėjo savo vėliavą. Galimas dalykas, kad koks nors meistras vokietis galėjo pagaminti ir šį spaudą.

Koncertas Pabiržės bažnyčioje

Alfreda Gudienė
2008-03-04

Sekmadienį, po šv. Mišių, pabiržiečiai klausėsi muzikos ir eilių.

Atlikėją Ievą pradžiugino susitikimas su konservatorijos kurso drauge biržiete Jurgita.

Lietuvių kalbos filologiją studijuojantis Gediminas Kaminskas - dainininkės Ievos brolis. Jo skaitomų eilių klausėsi ir pažįstami biržiečiai.

Kunigo Eugenijaus Troickio kvietimu čia koncertavo Muzikos akademijos magistrė, Panevėžio muzikinio teatro solistė Ieva Kaminskaitė. Jai talkino koncertmeisteris pianistas Donaldas Bružas ir skaitovas Gediminas Kaminskas.

Po bažnyčios skliautais skambėjo senovinės arijos ir arijos - maldos iš populiarių operų bei oratorijų. Dainininkė dėkojo klausytojams už kantrybę ir ištvermę, klausantis muzikos ir poezijos šaltoje bažnyčioje.

Pasvalietė Ieva Kaminskaitė daugeliui pažįstama ne tik kaip dainininkė. Aktorinių gebėjimų turinti muzikantė vaidina populiariosiose „Dviračio žiniose", yra dalyvavusi realybės šou laidoje „Baras".

Teatrų šventę karūnavo garbios viešnios apsilankymas ir spektaklis „Patriotai"

Alfreda Gudienė
2008-03-04

Profesionalių teatrų festivalio „Žaldokynė" kulminacija tapo paskutinioji jo diena. Į Biržus garsinančios meno fiestos uždarymą atvyko legendinė teatro asmenybė, „Žaldokynę" prieš 60 metų pastačiusio režisieriaus Boriso Dauguviečio dukra Galina Dauguvietytė, o Jaunimo teatras parodė didelio populiarumo Lietuvoje sulaukusį naujausią J. Vaitkaus režisuotą spektaklį - P. Vaičiūno „Patriotai".

Galina Dauguvietytė: „Mačiau daugybę pasaulio kurortų, tačiau niekur man nebuvo gera taip, kaip Biržuose - mano vaikystės Astravo dvare, mano tėviškėje".

Padėkos ir linkėjimai

Sekmadienį finišavo XII - asis profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas". Tradicinį, tačiau savo reikšme neeilinį mūsų krašto renginį savo apsilankymu pagerbė aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė.

„Mačiau daugybę pasaulio kurortų, tačiau niekur man nebuvo gera taip, kaip Biržuose - mano vaikystės Astravo dvare, mano tėviškėje", - kalbėjo 81 - ąjį gimtadienį atšventusi garsiojo režisieriaus Boriso Dauguviečio dukra, linkėjusi biržiečiams mylėti ir puoselėti savo kraštą. Ji džiaugėsi šeštadienio naktį galėjusi aplankyti atkurtą tėviškę, kurios atgimimas jai buvęs vienas iš gyvenimo uždavinių. Teatro legenda tapusi Galina Dauguvietytė priminė, kad kovo 19 dieną Vilniuje bus švenčiamas „Žaldokynės" gyvavimo scenoje 60 - metis ir linkėjo, kad biržiečių festivalį taip pat žiūrėtų kelios kartos.

Biržų rajono meras Regimantas Ramonas dėkojo visiems festivalio organizatoriams ir dalyviams, o garbiajai viešniai įteikė biržiečių kūrinius - dailininko Kęstučio Preidžiaus paveikslą ir rašytojo Petro Skodžiaus knygą.

Viceministras Gintaras Sodeika Kultūros ministerijos vardu dėkojo biržiečiams „už akciją, kurios metu sklinda teatro šviesa" ir linkėjo, kad laikas iki kito festivalio neprailgtų.

Panevėžio apskrities viršininko administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus atstovė Raimonda Valaitienė perdavė viršininkės Gemos Umbrasienės sveikinimą ir priminimą, jog „Žaldokynės" autorius Borisas Dauguvietis buvo ir pirmasis apskrities viršininkas. RValaitienė įteikė Padėkos raštą Biržų kultūros centro direktoriui Romui Lesevičiui, kalbėjusiam, kad šiuo apdovanojimu jis turintis pasidalyti su tais, kurie padėjo rengti festivalį.

Biržų kultūros centro Padėkos raštais, P. Skodžiaus knygomis ir gėlėmis buvo apdovanoti festivalio rėmėjai.

Paskutinįjį festivalio spektaklį pristatęs Jaunimo teatro režisierius Jonas Vaitkus kalbėjo apie sąžinės stoką ir kvietė gyventi taip, kad viduje nebūtų gėda dėl to, ką darome. Jo režisuotą spektaklį „Patriotai", kuriame sukoncentruotos pseudotariotizmo, veidmainystės, apsimetinėjimo, vartojimo ir pinigų besotystės temos, biržiečiai žiūrėjo susižavėję. Dar 1926 metais pasirodžiusi P. Vaičiūno pjesė režisieriaus J. Vaitkaus valia tapo kūriniu, parodžiusiu mūsų dienų visuomenės „karštinę".

Po spektaklio festivalio organizatoriai ir rėmėjai galėjo pabendrauti su režisieriumi, žinomais aktoriais - Rolandu Kazlu, Asta Baukute, Antanu Šurna, Andriumi Bialobžeskiu ir kitais spektaklio kūrėjais. Dažniausiai užduotas klausimas - ar „Patriotus" biržiečiai galės dar kartą išvysti pavasarį.

Per festivalio uždarymą spektaklį „Patriotai" pristatęs režisierius Jonas Vaitkus kvietė gyventi taip, kad nebūtų gėda dėl to, ką darome.

Festivalio statistika

Biržų kultūros centro renginių organizatorės Jautros Žaldokaitės pateiktais duomenimis, šiais metais profesionalių teatrų spektaklius matė apie 3900 žiūrovų. Visi bilietai buvo išpirkti, o spektakliai vyko pilnutėlėse salėse. Biržiečiai teatrų bilietams išleido 55600 litų. Visi surinkti pinigai atiduoti teatrų kolektyvams.

Festivalio metu vaidino 68 aktoriai, dekoracija statė, aktorius grimavo, spektaklius apšvietė, garsino 91 aptarnaujantis darbuotojas iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir kitų miestų. Vietoje planuotų 7 spektaklių biržiečiai ir svečiai išvydo 9. Dėl aktorių ligos Kauno dramos teatras vietoje planuotos dramos „Visi mano sūnūs" vaidino dvi vienaveiksmes komedijas. Kultūros centro duomenimis, pakeistų spektaklių nepanoro žiūrėti tik viena moteris - bilietą ji grąžino į kasą.

 

Biržus ir Nesvyžių sieja Radvilų giminė

Antanas Seibutis
2008-03-01

Vasario 19 - 22 d. Baltarusijoje, Nesvyžiaus mieste, su Biržų rajono savivaldybės delegacija ir Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Deimantė Prunskienė.

Nesvyžiaus miesto maketas.

- Tai bene pirmą kartą į oficialią rajono delegaciją įtraukta ir muziejaus atstovė, taip pagerbtas muziejus, gal prisiminus 80-ies metų sukaktį?

- Istorija gal paprastesnė. Seimo narys V. Rinkevičius yra gerai pažįstamas su Baltarusijos ambasadoriumi Lietuvoje Vladimiru Dražinu. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad V. Dražinas anksčiau nemažai metų dirbo Nesvyžiaus rajono Vykdomojo komiteto pirmininku, domėjosi istorija, gerai žino Radvilų giminės istoriją. Kaip Biržai didžiuojasi Radvilomis, taip ta tema nesvetima ir nesvyžiškiams.

 

- Ką teko aplankyti pačiame Nesvyžiuje?

- Biržų delegacija aplankė žinomiausias vietas, Rotušę, pilį, du muziejus, katalikų bažnyčią, ją priėmė dabartinis Nesvyžiaus rajono vadovas I. Makaras.

 

- Nesvyžiuje yra ne vienas muziejus?

- Mieste yra du muziejai. Pirmas - Nacionalinis istorinis kultūrinis muziejus - draustinis „Nesvyžius". Jam priklauso Rotušė ir dabar atstatinėjama pilis. Rotušė papuošta XVII a. baldų kopijomis, Radvilų portretais. Dabar atstatyti du fligeliai. Šį sezoną jau bus priimami ir lankytojai. Muziejus turi 25 000 eksponatų iš viso Nesvyžiaus rajono.

Antras muziejus - Kraštotyros muziejus, įsikūręs XIX a. pastate ir turintis 6200 eksponatų. Ekspozicijoje atspindima Nesvyžiaus krašto istorija nuo XVI a. iki II Pasaulinio karo 1939 m. Vyksta remontas, tad visų salių apžiūrėti nepavyko.

 

- Kas paliko išvykoje didžiausią įspūdį?

- Apsilankymas katalikų Dievo Kūno bažnyčioje. Ją pastatė kunigaikštis Mikalojus Radvila Našlaitėlis (1549 - 1616) ir nuo tų laikų ji stovi, išsaugojusi to meto tapybą. Bažnyčios architektas - italas Džovanis Marija Bernadonis (1540 - 1605), pastatęs Nesvyžiuje daug pastatų. Ypatingai didžiulį įspūdį paliko bažnyčios rūsyje esantys penki kambariai su sarkofagais, kuriuose palaidoti Radvilų šeimos žmonės, pradedant Radvila Našlaitėliu, baigiant čia paskutiniu palaidotu Radvila, kurio pelenai 2000 m. atgabenti iš JAV.

 

Rotušės svečius pasitinka vaškinis Nesvyžiaus seniūnas.

- Ir tų sarkofagų niekas ir nelietė per šimtmečius?

- Kaip pasakojo muziejininkai, palaikai buvo liesti tris kartus: 1905 m. pačių Radvilų prašymu, 1953 m. palaikus tyrinėjo ir nemažai pridarė nuostolių ir painiavos žmonės iš Maskvos. Kaip pasakoja vietiniai, jie tarsi ieškojo balzamavimo ir kūnų išlaikymo paslapčių, norėdami panaudoti žinias ir tyrinėjimus Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Nesvyžiaus muziejininkai teigia, kad jie dabar gali drąsiai identifikuoti tik apie 40 procentų palaikų, kiti yra sumaišyti. Paskutinį kartą tyrinėta visai neseniai, ruošiantis tų rūsių sutvarkymui ir restauracijai, bet darbai nėra baigti.

 

- Kokių pastebėjai subtilybių būdama muziejininkė ir istorikė?

- Pirmiausia įstrigo, kad biržietškos Radvilų šakos atstovė Barbora Radvilaitė yra traktuojama kaip saviškė. Matyt, Lenkijos - Lietuvos karalienės laurai jaudina ne tik lietuvius. Mes Biržuose gerai žinome Brastoje kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo išleistą garsiąją Radvilų bibliją, baltarusiai praktiškai apie tai nekalba, gal todėl, kad tai protestantiška biblija. Įstrigo ir gana savotiškas Radvilų protėvių Astikų herbo traktavimas, tarsi jį pritaikant prie Nesvyžiaus Radvilų giminės išskaidymo į smulkesnes atšakas.

Belieka tik pastebėti, kad užsimezgus pirmiesiems ryšiams, yra perspektyva juos plėtoti. Tada bus galima ir padiskutuoti apie istoriją,  kultūrą, švietimą, ekonomiką.

Mugėje - biržietės knyga

Ernestina Muralytė
2008-02-28

Praėjusį sekmadienį buvo uždaryta keturias vasario dienas Vilniuje parodų rūmuose „Litexpo" vykusi didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse. Lietuvoje 2008-ieji paskelbti Skaitymo metais, todėl Vilniaus knygų mugė sulaukė ypatingo skaitytojų antplūdžio.

Savo pirmąją knygą pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga" pristatė iš Biržų kilusi dvidešimtmetė Aušra Kaziliūnaitė.

Paskutiniąją mugės dieną - vasario 24-ją - savo pirmąją knygą pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga" pristatė iš Biržų kilusi dvidešimtmetė Aušra Kaziliūnaitė. Ji pasižymi postmodernia kalbėjimo maniera, kuri nepalieka abejingų skaitytojų. Akį traukia knygos viršelis, kuriame puikuojasi rožės pavidalo mėsos gabalas iš prekybos centro. Knygą išleido savaitraštis „Nemunas".

Mugėje dalyvavo 200 dalyvių iš 5 šalių, jie įsikūrė trijose parodų salėse. Buvo eksponuojama 13 meno parodų, svečiavosi 14 užsienio ir 80 lietuvių rašytojų. Ypatingas mugės svečias-pasaulinio lygio žvaigždė amerikiečių prozininkas Johnas Irvingas. Jis Lietuvos skaitytojams pristatė naująją savo knygą „Kol tave rasiu".

„Žaldokynės kraštas" įsibėgėjo

Kęstutis Slavinskas
2008-02-26

Penktadienį prasidėjęs dvyliktasis profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas 2008" jau spėjo įpusėti. Praėjusį savaitgalį biržiečiai išvydo tris spektaklius.

Biržų savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė vakarėlio metu iš lėkštelės kabino tortą ir juo maitino aktorius bei kitus renginio svečius.

„Žaldokynės krašto" festivalį Biržų kultūros centre pradėjo Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos smuikininkų ansamblis. Jaunųjų atlikėjų kūrinys gausiai susirinkusius žiūrovus nuteikė tikrai teatro šventei.

Festivalį atidaręs Biržų rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas žiūrovams linkėjo gerų emocijų, šventinės nuotaikos bei siūlė nenustebti spektaklių personažuose išvydus savo bei aplinkinių žmonių bruožų. Seimo narys Viktoras Rinkevičius pabrėžė, kad teatrų šventės dvasia primena bei pagerbia iškilųjį kraštietį dramaturgą Borisą Dauguvietį.

Kultūros centro direktorius Romas Lesevičius sakė, kad organizatoriams maloniausia justi, kad festivalio biržiečiai laukia ištisus metus, bei dėkojo profesionalių teatrų šventės rėmėjams.

Festivalį pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, biržiečiams parodęs Pjero Ogiusto Karono de Bomarše komediją „Figaro vedybos". Šeštadienį žiūrovai išvydo komediją pagal Vinco Krėvės kūrinį „Raganius". Šis Klaipėdos dramos teatro spektaklis buvo vaidinamas net du kartus.

Sekmadienio popietė buvo skirta Nacionalinio dramos teatro šiuolaikinės kanadiečių dramaturgės Marie - France Marsot pjesei „Laukim skambučio".

Kitą savaitgalį Biržų kultūros centro scenoje bus parodyti dar keturi spektakliai.

Festivalyje „Žaldokynės kraštas 2008" dalyvavę teatrų kolektyvai po spektaklių kviečiami į rėmėjų surengtas vaišes, jiems teikiamos atminimo dovanos.

„Su nerimu laukėme šių metų festivalio, kadangi ne dėl mūsų kaltės brango bilietai. Biržiečiai nudžiugino, kad jie kultūrai negaili pinigų. Tik apgailestaujame, jog į festivalio spektaklius ne visi norintys galėjo įsigyti bilietus", - kalbėjo kultūros centro kultūrinės veiklos organizatorė Jautra Žaldokaitė.

Pasak jos, profesionalių teatrų gastrolės festivaliu nesibaigia - kovo 19 ir 28 dienomis Biržų scenoje išvysime žiūrovų anšlago šalyje sulaukusias komedijas „Urvinis žmogus" ir „Laukinė moteris". J. Žaldokaitė sakė, kad tariamasi dėl galimybių balandžio mėnesį Biržų scenoje vėl pamatyti Valstybinio jaunimo dramos teatro spektaklį „Patriotai". Į šį festivalio uždarymo dieną rodomą spektaklį bilietai buvo išpirkti pirmiausia.

„Didžiausi teatrų festivalio rėmėjai yra žiūrovai, kurie šiais metais dar gausiau atsiliepė į renginį. Teatrų šventė prasidėjo įspūdingai", - sakė R. Lesevičius.

Aktoriai Laimutis Sėdžius ir Rimantas Jovas negailėjo gražių žodžių Biržų žiūrovams ir festivalio organizatoriams Jautrai Žaldokaitei bei Romui Lesevičiui.

„Į Biržuose organizuojamą festivalį vykstame kaip į šventę. Šiais metais jūsų mieste pradedame gastroles su spektaklio „Figaro vedybos" premjera. Biržuose renkasi žavūs žiūrovai, maloniai nuteikia šiltas, paprastas ir savas priėmimas bei pabendravimas prie vaišių stalo", - organizatoriams komplimentų negailėjo panevėžietis aktorius Albinas Kėleris.

Savo įpročiui šventės dalyviams rodyti išskirtinį dėmesį liko ištikima savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. Savo nuoširdų paprastumą ji rodė lėkštutėje nešdama torto gabalą ir vienu šaukšteliu skanėstą dėdama į aktorių bei kitų vakaronės dalyvių burnas.

Į dvyliktąjį teatrų festivalį besirenkantys žiūrovai buvo maloniai nustebinti pirmojo aukšto foje eksponuojamomis dailės mokytojos Rimos Briedienės vadovaujamų „Atžalyno" moksleivių kompozicijomis. Antrojo aukšto foje veikia dailininko Egilo Skujos darbų paroda. Festivalio atidarymo vakarą po spektaklio iš kultūros centro pastato išėję žiūrovai žavėjosi fakelų liepsna nušviestu taku.

Biržų muziejui - 80

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-02-23

Sustiprėjus Lietuvos valstybei, prie mokyklų kai kur jau ėmė kurtis nedideli muziejukai. Biržų miestiečių, inteligentijos tarpe pamažu brendo mintis turėti savo muziejų.

Pirmoji Biržų muziejaus gaunamų daiktų kvitų knygelė.

Muzejaus reikalu

„Biržų žinios", 1925 01 18 Nr2

Persikėlus apskričiui į Biržus, kame nemažai inteligentijos, reikia manyti, kad pakils miesto reikšmė. Tenka pagalvoti ir apie naujus veikimo planus, pareigas, būsiančias vietiniems visuomenės darbuotojams.

Ytin svarbus klausimas, tai steigimas Biržuose gamtos muzejaus. Prie šio svarbaus darbo turėtų prisidėti ir vietinė inteligentija, ypač liaudies mokytojai. Per savo auklėtinius jie galėtų nemažai surinkti istorinių dalykų.

Paskiau, imkime vėl mūsų apylinkės žymiausius istorinius įvykius, atsitikimus, argi nevertėtų jie užfiksuoti? Vertos susidomėjimo ir gimtosios kalbos tarmės mūsų apskrityje, arba visokios iškasenos, mineralai - visa tai galėtų rasti vietą muzejuje. Per kiek laiko susidarytų nemaža brangios medžiagos mūsų kraštui tirti. Taigi, siūlyčiau biržiečiams šį klausimą rimtai apgalvoti.

O. Janulionienė

Didžiulis postūmis muziejaus įkūrimui Biržuose buvo naujo Biržų apskrities viršininko Vlado Rozmano atvykimas iš Panevėžio į Biržus 1927 metų pavasarį. V. Rozmanas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, šaulių, skautų organizacijų, tautininkų partijos gyvenime, labai daug padėjo ir skatino kultūrines organizacijas. Jo iniciatyva Panevėžyje 1925 m. jau buvo įkurtas muziejus. Tad nieko nuostabaus, kad naujasis Biržų apskrities viršininkas ėmėsi iniciatyvos įkurti ir Biržuose muziejų.

Netrukus, 1927 m. gruodžio 31 d., Biržų apskrities valdyba, dalyvaujant valdybos pirmininkui V. Rozmanui, nariams J. Mulokui ir J. Josevičiui, sekretoriaujant P. Čigui, nutarė „nustatyti Biržų muziejaus statuto projektą ir jį pateikti artimiausiam apskrities tarybos posėdžiui tvirtinti".

Šitoks projektas ir buvo svarstytas 1928 02 10. Tą dieną Biržų apskrities taryba iškilmingame posėdyje, greta kitų klausimų, nutarė: Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų paminėjimui įsteigti Biržuose muziejų.

1928 m. vasario 15 d., šventės išvakarėse, kviestinei publikai buvo išsiuntinėti tokio turinio kvietimai: „Gerb... Biržų apskrities savivaldybė Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų sukaktuvėms paminėti, tautos senovei nušviesti, praeičiai pažinti ir senovės liekanoms globoti įsteigė Biržų Muziejų. Šio muziejaus iškilmingas atidengimas įvyks šių metų vasario mėn. 16 dieną 13 val. muziejaus bute, Reformatų g-vė Nr 6, kuriame Tamsta kviečiamas dalyvauti".

Pasirašė valdybos pirmininkas V. Rozmanas ir sekretorius P. Čigas.

1928 m. vasario 16 ir įvyko muziejaus „iškilmingas atidengimas". Kaip to fakto liudininkas, mums išliko susirinkimo dalyvių surašytas ir parašais sutvirtintas dokumentas, skambiai pavadintas „Iškilminguoju Aktu". Naujai įsikūrusį muziejų telegrama iš Kauno pasveikino švietimo ministras kraštietis Konstantinas Šakenis.

Buvo paskelbti ir muziejaus darbuotojai. Biržų muziejaus tarybos pirmininku ir numizmatikos skyriaus vedėju tapo žmogus, įgyvendinęs savo idėją - V. Rozmanas, archeologijos - keramikos skyriaus vedėju - daktaras J. Mikelėnas, istorijos - evangelikų reformatų superintendentas P. Jakubėnas, žemės ūkio - agronomas A. Valiūnas, gamtos - mokytojas A. Latvėnas, liaudies meno - savivaldybės darbuotojas A. Norvaiša, filatelijos - evangelikų liuteronų kunigas A. Plamša, paveikslų galerijai ėmė vadovauti notaras P. Lembertas. Jie visi dirbo visuomeniniais pagrindais.

Pirmuoju muziejaus vedėju, dirbusiu tik keletą mėnesių, tapo J. Gasiūnas. Jau gegužės mėnesį jį pakeitė Jonas Maciejauskas ir kartu su muziejaus prižiūrėtoju Mykolu Staškevičiumi išdirbo iki 1940 metų.

Paminėdami Vasario 16-osios Akto 90-metį, kartu minime ir jo „kūdikį" - Biržų muziejų.

Vladui Turlai - 55

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-02-21

Vladas Turla gimė Biržuose 1953 metų vasario 22 dieną. Jį Biržuose nuo vaikystės augino ir globojo seneliai, nes Vlado tėvas - Petras Turla - buvo kariškis. Vedęs biržietę Ireną Šileikaitę, su ja keliavo po tuometinę Tarybų Sąjungą.

Taurė, iškovota 1982 m. Europos šaudymo čempionate.

Šaudymo sportas, jo istorija Biržuose yra susijusi su trenerio Petro Špankausko vardu. Pas jį keturiolikmetis paauglys ir pradėjo lankyti šaudymo treniruotes 1967 metų rugsėjį. Iš pradžių šaudė sportiniu šautuvu ir tik po mėnesio Vladas paėmė į rankas sportinį pistoletą, ilgiems metams tapusį jo geru draugu.

Neeilinis V. Turlos talentas, taikli akis netruko išryškėti. Jau po poros mėnesių įvykdė III-ojo atskyrio reikalavimus, po pusės metų - jis jau pirmaatskyrininkis ir Lietuvos jaunių rinktinės narys. 1968 m. atėjo pirmas didelis apdovanojimas - Lvove tapo TSRS jaunių čempionu, laimėjo aukso medalį ir dovaną - stalinį laikrodį. Įvairaus rango varžybos sekė varžybas, gerėjo rezultatai - 1971 m. Vladas tampa sporto meistru. Tais pačiais metais įstoja mokytis į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kurį baigia 1977 m.

1976 m. tapo kandidatu į TSRS rinktinę, vėliau joje įsitvirtino. V. Turla - pirmas Lietuvos olimpietis šaudymo sporte, dalyvavęs Maskvos olimpiadoje 1980 m. ir užėmęs ketvirtą vietą

Po šios olimpiados buvo turbūt pats sėkmingiausias periodas šaulio karjeroje. Iki 1985 m. jis tapo daugkartiniu TSRS, Europos, pasaulio čempionatų asmeninių ir komandinių varžybų nugalėtoju bei rekordininku. Sportinės karjeros viršūnė - septyni aukso medaliai, iškovoti 1982 m. pasaulio čempionate Karakase, Venesueloje. Tais metais V. Turla buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.

Baigęs aktyvią sportinę veiklą, nemetė sportinio darbo, dalyvaudavo draugiškose varžybose, užsiminėjo kita veikla. Dabar gyvena ir dirba Vilniuje.

2005 metais Vladui Turlai suteiktas Biržų miesto Garbės piliečio vardas.

Muzikos mokyklos auklėtinių sėkmė

Pagal muzikos mokyklos informaciją parengė Rasa Penelienė
2008-02-14 

 

Sėkmė aplankė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą.

Vasario 11 d. Panevėžyje vyko XVI respublikinio Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkurso apskrities turas. Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokiniai tapo konkurso nugalėtojais.

Pučiamaisiais instrumentais grojantys mokiniai ir jų mokytojai.

Dovydas Gasiūnas (vyr. mokytojas Gitas Korsakas), trimitininkas Arūnas Grigėnas (vyr. mokytojas Vytautas Bičkauskas) ir fleitininkė Greta Vaičiulytė (vyr. mokytoja Danutė Striužienė) kovo 14 - 16 dienomis dalyvaus respublikiniame konkurse Kaune. Už gerą pasirodymą apskrities ture diplomu buvo apdovanotas trombonininkas Kęstutis Grigėnas (vyr. mokytojas Vytautas Bičkauskas). Muzikantų sėkmingam pasirodymui padėjo puikus koncertmeisterės Skirmantės Griciūnaitės akompanavimas.

Mergaičių ansamblis, vadovaujamas vyr. mokytojos Jūratės Duderienės, ir merginų ansamblis, vadovaujamas mokytojos-metodininkės Palmiros Briedienės, tapo „Dainų dainelės 2008“ konkurso apskrities turo nugalėtojomis ir dalyvaus respublikiniame konkurse Vilniuje.

Dėl teisės patekti į respublikinį „Dainų dainelės“ konkursą varžėsi 35 dalyviai (ansambliai, solistai) iš Pasvalio, Rokiškio, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Panevėžio raj. Biržietės sužavėjo savo scenine kultūra, puikiu vokaliniu atlikimu bei artistiškumu.

Arvydas Anušauskas: „1918 m. iš Lietuvos tokio stebuklo niekas nelaukė“

Antanas Seibutis
2008-02-14 

 

Antradienio vakare, skirtame XX a. Lietuvos valstybingumo kovoms, svečiavosi Genocido ir rezistencijos tyrimo centro departamento direktorius, vienas filmo „XX a. slaptieji archyvai“ autorių Arvydas Anušauskas.

TAU (Trečiojo Amžiaus Universiteto) Politologijos fakulteto ir Tėvynės sąjungos Biržų skyriaus renginyje biržiečiai sulaukė ir kito prelegento - evangelikų reformatų kunigo Rimo Mikalausko, kuris yra baigęs istorijos studijas Vilniaus universitete.

A. Anušauskas ir R. Mikalauskas su biržiečiais diskutavo apie KGB archyvus, Liustracijos komisiją ir kitais klausimais.

R. Mikalauskas teigė iš teologijos pusės nagrinėjęs laisvės klausimą. Paanalizavęs gerai žinomą Biblijos istoriją apie žydų tautos ištrūkimą iš Egipto vergovės, prelegentas teigė, kad laisve reikia mokėti naudotis, nes ja galima apsvaigti ir vietoj laisvės, tarnavimo žmonėms gali atsirasti tarnystė, vergovė Aukso veršiui.

Arvydas Anušauskas pastebėjo, kad po kovų už laisvę visada iškyla klausimas - už ką kovota? Tai buvo aktualu ir 1905, ir 1918, ir pokario rezistencijos kovose, ir 1990 m.

1918 metais, ko gero, buvo lengviau, nes iš Lietuvos tokio stebuklo niekas nelaukė. Atsirado 20 žmonių Lietuvos Taryba, kuri po ginčų, peripetijų, kompromisų (neužmirškime, kad Lietuvoje buvo okupantai vokiečiai) paskelbė Vasario 16-osios Aktą, Lietuvos Valstybės kūrimo pradžią. „Tiesa, 1940 m. atsirado irgi 20 žmonių, kurie važiavo į Maskvą atsivežti Stalino saulės“, - ironizavo A. Anušauskas.

Paanalizavęs skirtumus tarp 1918 ir 1990 metų A. Anušauskas pateikė įdomius skaičius: po 1918 m. valstybines pensijas gavo 10 žmonių, dabar 60000, tarybiniais metais į užsienį iš Lietuvos būdavo 18 000 „išvažiavimų“, dabar 4 milijonai.

Sustojęs ties hamletišku klausimu „Už ką kovojome?“, prelegentas teigė, kad ir 1918, ir 1940, ir 1990 metais dažnas pasakytų, kad ne už tai, ko tikėjosi. Šie klausimai bus visada atviri - pasaulinė praktika rodo, kad dažnai idealų siekia vieni, o pasinaudoja kiti.

A. Anušauskas 1919 metų savanorius, apgynusius Lietuvą, prilygino su 1990 metų rinkėjais, išrinkusiais Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą. Čia galima prisiminti ir akademiko E. Gudavičiaus sparnuotą posakį, kad jis vieno Lietuvos 1919 metų savanorio neiškeistų į didįjį kunigaikštį.

Klausytojų domėjimąsi išsakytomis mintimis rodė ir klausimų gausa - biržiečius domino ir valstybinės pensijos, archyvų „įšaldymo“ ir „atšaldymo“ klausimo peripetijos, pradingę, atsiradę ir vis dar atsirandantys KGB archyvai, Liustracijos komisijos darbai, valstybės pagalba jai (ar nepagalba), ydinga teismų praktika, smogikų bylos, filmas apie putinišką Rusiją ir t. t.

Tam pagrindą ir davė Vasario 16-osos Aktas, kurio 90-ąsias metines minėsime. Nors iš Lietuvos tokio stebuklo 1918 m. niekas nelaukė, bet jis įvyko - padėjo ir teisinius, ir moralinius, ir praktinius pagrindus Nepriklausomai Lietuvos valstybei.

„Žaldokynės kraštas" kviečia dvyliktą kartą

Rasa Penelienė
2008-02-09

Per šių metų teatrų festivalio spektaklius žiūrovai galės puošnių drabužių nedangstyti paltais - Biržų kultūros centras renginio dalyvius ir svečius sutiks suremontuotose patalpose.

Apie žymiausią tradicinį rajono kultūros renginį „Šiaurės rytai" kalbėjosi su Biržų kultūros centro direktoriumi Romu Lesevičiumi.

„Mus, festivalio organizatorius, džiugina ne tik žiūrovų gausa, bet ir jų pastebimai išaugusi kultūra", - sako direktorius Romas Lesevičius.

- Pokalbį apie tradicinį renginį pradėsime tradiciniu klausimu - kuo dvyliktasis profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas" skirsis nuo ankstesniųjų. Ar jis bus kuo nors ypatingas?

- Norėtume, kad kiekvienas festivalis būtų išskirtinis. Šiemet galime pasidžiaugti, kad šis žymusis renginys, pritraukiantis daugybę žiūrovų, vyks suremontuotose šiltose patalpose.

 

- Vadinasi, moterys galės puoštis ir nesidangstyti paltais?

- Iš tiesų žiūrovai galės būti be paltų. Ir moterys tegul drąsiai puošiasi. O vyrus, aišku, puoš moterys...

 

- Ketvirtadienį buvo paskelbtas festivalio repertuaras. Kokiais principais jis sudarytas?

- Pagrindinis principas - įvairovė. Tačiau neišvengiamai susiduriame su ribotomis galimybėmis. Norai ir galimybės derinami. Repertuaras derinti pradėtas nuo praėjusių metų ir, suprantama, jis keitėsi.

Šiemet žiūrovai vasario 22 - kovo 2 dienomis išvys septynis spektaklius, iš jų vienas skirtas jaunimui, vienas - vaikams.

 

- Ar jau užplūdo bilietų pirkėjai?

- Nuo ketvirtadienio priėmėme tik paraiškas, o nuo šiandien pardavinėsime ir pavieniams žiūrovams.

Tačiau mus, organizatorius, džiugina ne tik žiūrovų gausa, bet ir jų pastebimai išaugusi kultūra. Jie moka gražiai pagerbti patikusio spektaklio kūrėjus, nesiveržia renginiui nesibaigus į rūbinę. Tai matyti ne tik teatrų festivalio metu. Štai per mėgėjiškų teatrų apžiūrą mūsų žiūrovų išprusimu žavėjosi Klaipėdos teatralai, Liaudies kultūros centro atstovai.

 

- Akivaizdu, kad kultūriniai renginiai „augina" žiūrovą, „auklėja" jį. O ko vis dėlto jiems dar norėtumėte palinkėti?

- Kad mokėtų pasirinkti spektaklį. Kad atidžiai perskaitytų jo aprašą ir pasvarstytų, ar būtent tą jam norėtųsi išvysti. Linkėčiau, kad kiekvienas rastų tą, ko ieško.

 

- Festivaliai neapsieina be svečių. Biržiečiai labiausiai, ko gero, laukia Galinos Dauguvietytės.

- G. Dauguvietytė Biržuose jau dvejus metus nesilankė, tik siuntė biržiečiams linkėjimus. Tačiau jos laukiame ir tikimės, kad šįkart į festivalį atvykti jai niekas nesutrukdys. Taip pat laukiame Kultūros ministerijos atstovų ir kitų garbių svečių. Pakviestas ir buvęs Biržų kultūros centro vadovas Jonas Auriukas.

- Festivalių metų kultūros centro fojė būdavo rengiamos dailės darbų parodos. Ar ši tradicija bus tęsiama?

- Ir šiemet pirmajame bei antrajame aukšte bus eksponuojami Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokinių darbai ir vyks Egilo Skujos surengta dailės paroda.

 

- Kaip ruošiatės pagerbti teatralus, atvyksiančius į Biržus?

- Po kiekvieno spektaklio bus rengiamos vaišės, į kurias kviečiame festivalio rėmėjus bei svečius. Vaišes rengs Nijolės Žukienės įmonė.

 

- Rėmėjų sąrašas netrumpėja?

- Džiaugiuosi, kad turime nuolatinius rėmėjus. Šiemet jų sąrašą papildė du bankai. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie remia šį išskirtinį kultūros renginį.

 

- Pokalbį pradėjome apie puošimąsi, todėl pabaigai derėtų paklausti apie galimybę pakelti vyno taurę spektaklių pertraukų metu. Tenka girdėti, kad kultūros centro bare nėra pakankamo tauriųjų gėrimų pasirinkimo, estetiškų taurių. Be to, kai kuriuos atgraso nusitęsusios eilės. Ar šios problemos išsprendžiamos?

- Iš tiesų stengiamės, kad netrūktų gėrimų, taurių. Kad nebūtų didelių eilių, stengsimės darbuotojai rasti padėjėjų.

Beje, visi kultūros centro darbuotojai labai stengiasi, kad festivalis praeitų sklandžiai. Tikimės, kad neužklups ligos ir kiti nenumatyti trukdžiai.

 

- Ačiū už pokalbį, linkime, kad festivalis būtų tikra šventė.

Biržų gimnazijos choras - „Naujai suspindusi žvaigždė"

Rasa Penelienė
2008-02-09

„Saulės" gimnazijos choras sulaukė aukščiausio mėgėjų meno kolektyvų įvertinimo. Jis tapo „Aukso paukštės" laureatu.

„Esu iš tų, kurie negali išleisti į sceną neparuoštų vaikų", - sako „Saulės" gimnazijos choro vadovė Danguolė Kazakevičienė.

„Aukso paukštė" - tai mėgėjų meno kolektyvų aukščiausias įvertinimas, kurį skiria Lietuvos liaudies kultūros centras. Sausio pabaigoje posėdžiavusi „Aukso paukštės" nominacijų skyrimo komisija nusprendė, kad šio garbingo apdovanojimo verti Biržų gimnazijos choristai.

„Saulės" gimnazijos choras, vadovaujamas Danguolės Kazakevičienės, pelnė nominaciją „Naujai suspindusi žvaigždė". Toks apdovanojimas skiriamas jaunam chorui, susikūrusiam per pastaruosius dvejus trejus metus ir pasiekusiam įspūdingų rezultatų.

„Aukso paukštės" nominacijų skyrimo komisijos nariai Biržų gimnazistų dainavimą girdėjo Dainų šventės peržiūroje ir balsavo už tai, kad šis jaunimo choras būtų apdovanotas.

Nominacijų įteikimas vyks kovo 9-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.

Jų metu laureatai pakviesti koncertuoti. Tarp jų - ir „Saulės" gimnazijos choras.

Chorų nominacijos yra šios: „Tarptautinio spindesio žvaigždė", „Ryškiausia Lietuvos žvaigždė" ir „Naujai suspindusi žvaigždė".

Garsioji „Aukso paukštė " - garbės, įvertinimo ir pripažinimo simbolis - Biržus pasiekia pirmą sykį.

Papiliečiams - projekto organizatorių įvertinimas

Kęstutis Slavinskas
2008-02-02

Papilio pagrindinė mokykla išrinkta aktyviausia projekto „Drąsinkime ateitį" mokykla Lietuvoje.

Projekto vykdymo metu papiliečiai susitiko su buvusiais miestelio mokyklos mokiniais, kurie savo veikla pasiekė ryškių laimėjimų. Vienas iš tokių renginių - susitikimas Vilniuje su Garbės galerijos nariu socialinių mokslų daktaru, docentu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoju Algimantu Jankausku.

Projekte dalyvauja 689 šalies mokyklos, iš jų aštuonios - Biržų rajono. Projekto tikslas - paskatinti bei įkvėpti jaunus žmones siekti prasmingų tikslų. Kiekvienoje mokykloje renkama Garbės galerija, kurioje pristatomi buvę mokiniai, turintys pasiekimų mokslo, kultūros, sporto, ekonomikos ir kitose srityse. Buvę auklėtiniai lankosi mokykloje, o moksleiviai vyksta į jų darbovietes.

Papilio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė sakė, kad praėjusiais mokslo metais mokykloje vyko dešimt susitikimų, šiais metais - trys. „Dalyvavimas projekte pagyvino mokyklos veiklą, o susitikimai su įdomiais bei savo srityse daug pasiekusiais žmonėmis padeda moksleiviams pasirinkti būsimąją profesiją", - kalbėjo E. Lansbergienė.

Prieš dvejus metus geriausia ir aktyviausia projekto dalyve Panevėžio apskrityje buvo išrinkta Biržų „Atžalyno" vidurinė mokykla.

Kaziui Jakubėnui - 100

Parengė Nijolė Taujanskienė,
Viešosios bibliotekos
bibliografijos-informacijos
skyriaus vyr. bibliotekininkė
2008-02-02

Maištingąją dvasią užgesino enkavedistai

Vasario 21 dieną 12 valandą Biržų savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyks renginys, skirtas K. Jakubėno 100-osioms gimimo metinėms.

Jo gyvenimas buvo neilgas: poetas gimė 1908 m. vasario 10 d. Kaušiškių vienkiemyje, netoli Papilio, gausioje valstiečių šeimoje. Šviesiausi Kazio Jakubėno vaikystės atsiminimai yra Papilio pradžios mokykla, kurioje jo mokytojas buvo poetas Kazys Binkis.

1920 m. rudenį Kazys pradėjo lankyti Biržų gimnaziją. Gimnazijoje jis buvo vadinamas tiesiog Kaziuku. Tas mažybinis vardas buvo taip prie jo pritapęs, jog pavarde net ir mokytojai jo nevadino. Mokydamasis gimnazijoje įstojo į tuo metu veikusią „Aušrininkų" kuopelę.

Būdamas gimnazijos 4 klasėje, savo pirmuosius kūrybos bandymus pradėjo spausdinti „Aušrinėje". Aktyvus įsijungimas į politinę veiklą sutrukdė Kaziui baigti gimnaziją. Jis neišlaikė egzaminų, liko antriems metams. 1928 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno universitetą studijuoti teisę.

1929 m. pasirodo pirmasis Kazio Jakubėno eilėraščių rinkinys „Mieganti žemė". 1931 m. išleidžiamas eilėraščių rinkinys „Tegyvuoja gyvas gyvenimas". 1936 m. - eilėraščių rinkinys „Ūžia melsvas šilas".

Universitete Jakubėnas studijavo neilgai. Studijuodamas įsijungė į studentų socialistų aušrininkų veiklą. Apkaltintas dalyvavimu atentate prieš Augustiną Voldemarą, 1929 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Vėliau paaiškėjo, kad prie atentato nebuvo prisidėjęs. 1931 m. buvo paleistas iš kalėjimo, bet 1933 m. vėl suimtas už eiles, nukreiptas prieš tautininkų režimą.

1935 m. jis vėl laisvėje, ir vėl studentauja. Tik neilgai, vėl kalinamas už kūrybą. Porą metų (1938-1939) Jakubėnas vėl laisvėje ir net pusmečiui išvyksta į Paryžių. Ten susitinka su ispanų pabėgėliais, kurių pasakojimai apie pilietinį karą jam padaro didžiulį įspūdį.

Cenzūros persekiojimai buvo viena iš priežasčių, paskatinusi poetą imtis rašyti vaikams. Kazio Jakubėno kūrinėliai vaikams tapo populiarūs, mėgiami. Kas iš to meto vaikų nemėgo tokių knygelių kaip „Riešutėliai" (1936 m.), „Čyru vyru" (1936 m.), „Gaideliai giesmininkai" (1938 m.), „Bus pavasarėlis" (1939 m.).

Kazys Jakubėnas yra išvertęs P. Buck, V. Hugo, G. Sand, P. Barto, S. Maršako, A. Tolstojaus kūrinių jaunimui.

Kai Lietuvą užėmė vokiečiai, Jakubėnas kurį laiką buvo kalinamas, metus dirbo baldų dirbtuvėje Kaune, o vėliau - Alytaus tuberkuliozės sanatorijos sekretoriumi. Paskutiniaisiais okupacijos metais slapstėsi nuo jo ieškančių saugumiečių.

Pokario metais gyveno Kaune ir Vilniuje. Sovietinei, kaip ir kitoms valdžioms, nepataikavo. Priklausė rašytojų sąjungai, dalyvaudavo susirinkimuose.

Knygoje „Tarybų Lietuvos rašytojai", šalia Kazio Jakubėno biografinių duomenų pridėtas sakinys: „Tragiškai žuvo 1950 m. sausio mėn. 8 d. Vilniuje". Žodis „tragiškai" kalba štai apie ką: vieną žiemos vakarą į Jakubėno butą įsiveržė enkavedistai. Apsikrovęs popieriais poetas dirbo. Butą iškrėtė, poetą išsivežė. Po kelių dienų sumuštą, nuogai išrengtą ir apsvaigintą enkavedistai išvežė į laukus už Rasų kapinių ir išmetė į sniegą. Tačiau budeliai apsiriko: Kazys atsigavo ir nušliaužė prie netoliese esančios trobelės. Jos priemenėje daužė duris, prašė, kad įleistų. Gyventojai neįsileido. Taip priemenėje, susirietęs prie durų, neramusis papilietis amžinai nurimo.

Kazio Jakubėno kūrybinis kelias buvo taip pat sunkus, buvo jame daug kliūčių, dažnai nenugalimų. Tai netrukdė jo talentui bręsti ir iki galo atsiskleisti. Daug ko iš savo kūrybos jis metų metais negalėjo spausdinti. Dalis kūrinių kratų metu nusimėtė, dalis išspausdinta tik praėjus keliolikai metų po jo mirties.

Kazį Jakubėną būtų tiksliausia pavadinti vargo, kovos ir laisvės poetu.

Krikščionys meldžiasi, „kad visi būtų viena"...

Gražina Dagytė
2008-01-24

Į ekumenines pamaldas susirinkę įvairių konfesijų tikintieji džiaugėsi vienybe.

Įvairių konfesijų dvasininkai ir parapijiečiai meldėsi kartu.

Maldų už krikščionių vienybę aštuondienis praėjusį pirmadienį pradėtas evangelikų reformatų bažnyčioje. Į įvairių konfesijų tikinčiuosius Dovydo psalmės žodžiais pirmoji kreipėsi šios bažnyčios diakonė Sigita Švambarienė. Ji priminė, jog šįmet malda už krikščionių vienybę pažymi 100 metų jubiliejų. Šių metų bendros maldos tema paimta iš apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Tesalonikiečiams 5,17: „Be paliovos melskitės". Dvasininkė, kviesdama susirinkusiuosius bendrai maldai, sakė, jog pasidalijimas Dievo žodžiu turi dar labiau stiprinti visų tikinčiųjų vienybės troškimą.

Evangelinio Tikėjimo Krikščionių bendruomenės (Sekmininkų) pastorius Linas Šnaras kvietė visus būti ne tik Dievo žodžio klausytojais, bet ir jo valios vykdytojais jau čia, gyvenant žemėje.

Jungtinės metodistų bendruomenės kunigas Raimondas Piečia į pamaldas atėjo kartu su svečiu iš Amerikos, kunigu Herbertu Lange. Prieš šešiasdešimt trejus metus iš Lietuvos išvykęs, dabar Floridos valstijoje gyvenantis H. Lange emocingai pasakojo savo ilgą skaudžių patirčių ir Dievo ieškojimo kelią. Jis krikščionis vadino pasaulio druska, kuri gali būti vadinama gera tik tuomet, kai nepraranda sūrumo - nenustoja liudyti krikščioniško tikėjimo. Dvasininkas aiškino, jog kartais žmonės kasdien dažniau galvoja ne apie Dievą, o apie savo mašiną.

Katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys teigė, jog netikintis žmogus nieko negali padėti nei sau, nei kitam, nes jis nežino, kas yra maldos galybė, bendruomenės palaikymas, Šventosios dvasios dovanos.

Antrąjį aštuondienio vakarą krikščionys meldėsi Sekmininkų maldos namuose. Gausiai susirinkę įvairių bažnyčių atstovai tvirtino, jog jiems labai gera būti kartu. Kai kurie prisipažino svajojantys, jog tokia vienybė tęstųsi ilgiau, kad būtų bendrai maldai renkamasi nors kartą per mėnesį.

Lietuvos Evangelikų reformatų generalinis superintendentas, kunigas Rimas Mikalauskas, žvelgdamas į pilnutėlę Sekmininkų maldos namų salę, kalbėjo apie gerumą būti Dievo artumoje. Tada, pasak kunigo, dingsta mūsų egoizmas, aštrūs kampai, kuriais paprastai užkliūvame už kaimynų. Visų tikinčiųjų bendruomenių narius dvasininkas kvietė gyventi dorai, kad to, žvelgdami į savo tėvus, išmoktų ir jų vaikai, kurie mokosi ne iš žodžių, o iš darbų. Kunigas pastebėjo, jog tėvai dažnai save vadina prarastąja karta, kuri nebemoka vaikščioti melstis į bažnyčias, tačiau nori, kad tai darytų jų atžalos. Deja, jie yra įsitikinę, jog vaikams kelią turi parodyti ne tėvai, o mokytojai.

Pirmą kartą ekumeninėse pamaldose Biržuose dalyvavęs katalikų bažnyčios kunigas Mindaugas Šakinis sakė pasijautęs kaip dieviškoje palapinėje, kaip savo namuose. Jis priminė, jog Dievas sukūrė ne skirtingų tikėjimų ar įsitikinimų asmenybes, o vyrą ir moterį - Žmogų. Ir visų mūsų rankos turi būti ištiestos apglėbti, o ne atstumti.

Susitikimas Sekmininkų bažnyčioje baigtas bendra malda už krikščionis, už pasaulio valstybių vadovus, už kiekvieną Žemės žmonių šeimą. Susirinkusieji meldėsi susikabinę rankomis.

Vakar tikintieji rinkosi į Jungtinės metodistų bendruomenės namus. Šiandien melsis evangelikų liuteronų maldos namuose, o penktadienį - katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Atsisukti į Dievą ir vieniems į kitus

Gražina Dagytė
2008-01-29

Praėjusį penktadienį pamaldomis Šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčioje baigėsi maldų už krikščionių vienybę savaitė. Ji prasidėjo pirmadienį evangelikų reformatų bažnyčioje. Po to kiekvieną vakarą tikintieji rinkosi vis į kitus maldos namus - evangelinio tikėjimo krikščionių (sekmininkų), evangelikų liuteronų ir metodistų.

Bendra malda suvienijo keturių Biržų bažnyčių dvasininkus.

Dievą šlovinančia bendra giesme ir tikėjimo išpažinimu praėjusį trečiadienį pradėtos pamaldos Jungtinės Metodistų bažnyčios maldos namuose. Pamokymu taikiai sugyventi tarpusavy pirmasis į gausiai susirinkusius tikinčiuosius kreipėsi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas Mindaugas Šakinis. Jis pastebėjo, jog kai kuriose maldose skyrėsi tik atskiri žodžiai, tačiau tai nė kiek nesutrukdė garbinti Dievą kartu. Anot šio kunigo, tereikia turėti kantrybės - tiek meldžiantis, tiek būnant vieniems su kitais. Ėjimas Dievo link, pasak kunigo Mindaugo, reikalauja pastangų ir vidinio atsivertimo, lyginto su dvasiniu „apsisukimu 180 laipsnių kampu". Tikintiesiems kunigas M. Šakinis sakė mėgstantis pateikti pavyzdį apie prie pat bažnyčios stovinčius, tačiau į parduotuvę „Maxima" žiūrinčius žmones. Tokiu atveju Dievas liekantis už nugaros. „Į Dievą reikia atsisukti veidu", - mokė dvasininkas, save ir visus krikščionis ragindamas kantriai melstis.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas, kunigas Rimas Mikalauskas prisipažino kasmet laukiantis ekumeninių maldų savaitės, kada tikintieji eina vieni pas kitus, susipažįsta, bendrauja. Kunigas sakė svajojantis, jog kitąmet tokios pamaldos vyktų ne tik Biržuose, bet ir Nemunėlio Radviliškyje.

Visą savaitę įvairių konfesijų tikintieji ir dvasininkai rinkosi vis į kitus maldos namus ir kartu garbino Dievą.

Iš Floridos atvykęs lietuvių kilmės metodistų kunigas Herbertas Lange vaizdingai kalbėjo, jog yra tik viena Kristaus bažnyčia. Pasak jo, būtų naivu galvoti, jog ir po mirties į Dangų nukeliavę žmonės vienoje vietoje tikėtųsi išvysti metodistus, kitoje - katalikus, trečiojoje - evangelikus reformatus ir t.t. Kunigas kreipėsi į visus, kviesdamas liudyti Kristų. Jis kalbėjo, jog šiuos žodžius verta išgirsti ir tiems žmonėms, kurie jaučiasi labai liūdni ir niekam nereikalingi. „Žinokite, - jūs reikalingi Dievui", - neabejojo kunigas.

Pamaldų pabaigoje visi dvasininkai pakvietė melstis už pasaulio valstybių vyriausybes, už darnias ir sudužusias šeimas, už vaikus, kuriems tenka patirti karo baisumus ar gyvenimą vaikų namuose, už bažnyčias, galinčias šviesti žmonėms, ir už tai, kad pasaulis nebūtų sunaikintas.

Ekumeninės pamaldos katalikų bažnyčioje pradėtos dvasininkų eisena. Penktadienį pirmasis pamokslauti išėjęs sekmininkų pastorius Linas Šnaras kalbėjo, jog bažnyčios vienybė yra pasiekiama tik veikiant Šventajai Dvasiai. Tik ji pripildanti žmonių širdis gailestingumo ir suteikianti stiprybės koja kojon žengti kartu. Dvasininkas meldėsi, kad būtų sugriautos visos sienos, skiriančios žmones, o visi krikščionys būtų suvienyti.

Metodistų bendruomenės kunigas Raimondas Piečia kalbėjo, jog mūsų pasaulis daug kuo primena Kristaus laikus, kai buvo kovojama už šlovę, garbę, pripažinimą. Žemiškų dalykų siekimas tiek tada, tiek dabar užgožiantis žmonių širdis. Čia pat dvasininkas priminė muitininko ir fariziejaus istoriją. Kunigas R. Piečia tikintiesiems kalbėjo, jog visame pasaulyje ir visose bažnyčiose yra daug žmonių, kurie išeina iš bažnyčios nė kiek nepasikeitę. Paskutinę maldų už krikščionių vienybę dieną kunigas linkėjo, kad taip nenutiktų ir mums.

Iki kitų metų atsisveikindamas evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas dar sykį paragino „be paliovos melstis" - visur ir visada išlaikyti ryšį su Kūrėju.

 

Kratiškiečiai skaitė eiles

Kęstutis Slavinskas
2008-01-26

Kratiškių bibliotekininkė Aldona Vaičikauskienė kartu su kultūros darbuotojomis Dalia Andželiene ir Rima Bitiniene surengė literatūrinę popietę. Savo kūrybos eiles skaitė Kratiškių apylinkėse gyvenantys bei dirbantys literatai Irena Indrulėnienė, Angelė Šiškovienė, Genovaitė Dabužinskienė, Vidmantas Aukštikalnis, Jurgita Paulauskaitė.

Kratiškių apylinkėse gyvenantys bei dirbantys literatai skaitė eiles. Buvo pasveikintas jubiliejų švenčiantis Vidmantas Aukštikalnis.

„Šie metai yra paskelbti skaitymo metais. Stengiamės, kad biblioteka būtų žmonių traukos centru, kad per televiziją transliuojami serialai bei kompiuteriai nenurungtų knygos", - kalbėjo A. Vaičikauskienė. Kultūros namų salėje renginio metu buvo surengta vietos literatų kūrybos paroda „Priglaudę žodį, knygą prie širdies". Kratiškiečiai šį mėnesį grožisi fotografo Stanislovo Vadapolo darbais, eksponuojamais bibliotekoje.

Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus Vyganto Muralio padėkos raštais buvo paskatintos aktyviausios skaitytojos Agnė Zupkaitė, Jurgita Paulauskaitė, Deimantė Žiemelytė, Evelina Tamuliūnaitė, Santa Armonavičiūtė, Liveta Kairytė, Edgaras Andželis, Goda ir Justina Zizinskaitės, Gabija ir Rosvita Armonavičiūtės. Knygomis apdovanotos jaunosios skaitytojos Justina Taniauskaitė, Jovita Duliebaitė, Justina Zizinskaitė, Gabrielė Šidlauskaitė, Samanta Vaičikauskaitė, Monika Tamulionytė, Žygimantė Galiauskaitė.

Bibliotekoje dažnai lankosi Genovaitė Lapinskienė, Genovaitė Dabužinskienė, Vitalija Vološina, Irena Indrulėnienė, Rima Bitinienė, Dalia Janulienė, Oksana Gasaitienė, Virginija Ivanauskienė, Genovaitė Stimburienė, Onutė Teišerskienė, Antanas Jakimas, Stefa Neverienė.

V. Muralio padėkos raštas penkiasdešimtojo gimtadienio proga buvo įteiktas literatui bei fotografui Vidmantui Aukštikalniui. Literatus sveikino ir dovanas teikė ūkininkė Dalia Taurienė bei rajono savivaldybės tarybos narys Valdemaras Valkiūnas.

A. Vaičikauskienės vadovaujami skaitovai parodė literatūrinę kompoziciją, renginio dalyviams koncertavo jaunieji muzikantai, šoko Kratiškių kultūros namų šokėjos. „Šiais metais rinksime skaitomiausią suaugusiųjų ir vaikų knygą, išaiškinsime aktyviausią skaitytoją", - sumanymais dalijosi A. Vaičikauskienė.

Sielas sušildžiusi popietė Pabiržėje

Alfreda Gudienė
2008-01-22

Dar praėjusiais metais vykusiame poezijos ir muzikos renginyje Pabiržės klebonas Eugenijus Troickis kalbėjo apie norą sukviesti eiles kuriančius parapijiečius. Šiai idėjai buvo lemta išsipildyti - ją įgyvendino Pabiržės biblioteka ir kaimo bendruomenė. Sekmadienį po Mišių jaukiuose Pabiržės bažnyčios parapijos namuose skambėjo kūrėjų bei poeziją mylinčių pabiržiečių žodis.

„Dabar po mano namų stogu yra trys poetai", - sakė Pagirių kaime gyvenantis Egidijus Saldys (trečias iš kairės). Pirmoji - eiles kurianti Egidijaus draugė Vanda Gibelytė ir jos sūnus Dainius.

„Mano toks darbas - surinkti ir platinti žodį. Rašykite, neužgniaužkite jo širdyse", - kūrėjams linkėjo bibliotekininkė Eugenija Vosylienė, su ypatinga meile ir pagarba kalbėjusi apie Pabiržės krašte gimusius poetus. Minėti visai Lietuvai žinomi ir tie, kurių eiles mena kaimynai, kraštiečiai, glaudžia bibliotekos lentynos. Žmonių atmintis ir širdys dar saugo Pauliaus Drevinio, žinomų mokytojų Stasės Rabašauskienės, Teodoros Grudzinskaitės, Martyno Vinciūno ir paprasto darbštaus kaimo žmogaus Stepono Vyšniausko eiles. Jų nebėra tarp gyvųjų, tačiau kadaise iš širdžių išsprūdęs ir užrašytas žodis gyvena. Jis gyvas, kol yra savo darbui pasišventusių ir kūrybą mylinčių žmonių, kaskart nušluostančių dulkes nuo knygų puslapių, sąsiuvinių lapelių ir sielų.

Eugenija Vosylienė kiekvieną poetą ir svečią pristatė kaip mylimą ir laukiamą, o jos skaitomų kraštiečio Algirdo Butkevičiaus eilių apie anksti mirusią motiną visi klausė sulaikę kvėpavimą. Bibliotekininkė labai gražiai kalbėjo apie gimtinės nepamirštančią Butkevičių šeimą, citavo Onos Butkevičienės kūrinių ištraukas.

Pagirių kaime gyvenantis Egidijus Saldys ne tik kuria, bet ir rūpinasi, kad Pabiržės bibliotekoje atsirastų Biržų krašto kūrėjų knygos. Už tai jam dėkojo bibliotekininkė, o klausytojai susižavėję plojo Egidijaus skaitytiems eilėraščiams apie gyvenimą tarp keturių sienų bei Pagirių lakštingalas.

„Ten, kur jo namai, visai šalia yra Daudžgirių miškas", - šnabždėjosi eilių užburtos moterys, o Egidijus pristatė kartu su juo po vienu stogu gyvenančius dar du kūrėjus - savo draugę, „Versmės" klubo narę Vandą Gibelytę ir jos sūnų Dainių. Parapijos salė ošė nuo juoko, Vandai skaitant šių dienų eiliuotą pasaką apie uliojančią ožką, kurios pragyvenimo šaltinis - pašalpos, gaunamos už septynis nuo skirtingų ožių gimusius ožiukus. Dainiaus eilėraščiuose - jauno žmogaus sielos virpesiai bei poetinės nuojautos.

„Nesu serijinė poetė", - prisipažino Gulbinuose užaugusi biržietė Liuda Prunskienė, klausytojus žavėjusi subtiliomis eilėmis, kuriose - motinos, vaikystės tėviškės ir Kalėdų paveikslas.

Užugulbinėje gyvenanti Aldona Balsiūnaitė į renginį atvykti negalėjo, tad atsiuntė eiliuotą laišką, kurį perskaitė viena iš renginio organizatorių - kaimo bendruomenės pirmininkė Genovaitė Valeckienė.

Skambėjo iki ašarų graudinantys a. a. kunigo Antano Balaišio šeimininkės Valės Čiburškytės posmai, skirti kunigui ir žmogui, šalia kurio ji buvo 57 - erius metus.

Renginio metu prisiminta, jog eiles rašė čia kadaise kunigavęs Edmundas Rinkevičius, jas kuria ir dabartinis pabiržiečių sielų ganytojas Eugenijus Troickis. Renginyje kunigas dalyvauti negalėjo, nes jo aukojamų mišių laukė Nausėdžių ir Geidžiūnų tikintieji.

Savo eilėraščius skaitė Pabiržės parapijai priklausantis pačeriaukštietis Petras Grincevičius, Pabiržei artima viešnia - papilietė Irena Naktinienė (jos sesuo Rima čia mokytojavo). Džiugino jaunųjų kūrėjų Gretos Juozapavičiūtės ir Medos Nevieraitės poetinis žodis, visus smagiai pralinksmino renginio svečio satyriko Benedikto Medvedevo gyvenimiškoji poema „Čypėnų fenomenas".

„Tai, kad jūs nepamirštate ir mirusių, ir gyvųjų savo krašto bei kitų biržiečių poetų, yra didžiausias kūrėjų įvertinimas", - kalbėjo aštriaplunksnis eiliuotojas, linkėjęs laikytis Dievo žodžio ir Dekalogo, kas gyvenime, anot jo, dažnam yra sunkiausia.

„Žiūrint į jus, džiaugiasi mano širdis. Gera man, manau, gera ir jums", - į poezijos popietę susirinkusiems kalbėjo Pabiržės seniūnė Vita Bukauskienė, šiltai dėkojusi kūrėjams ir renginio organizatoriams. Gera buvo regėti, kaip parapijos salėje virpa žvakučių ugnelės, kaip šyla gyvenimo negandų ir kasdienybės išvargintos žmonių širdys. „Tokia artima poezija gydo ir guodžia", - užverdama parapijos namų duris atsiduso pabiržietė. Šis atodūsis - tikriausia padėka poetams.

Rėmėjams - gerumo angelai

Kęstutis Slavinskas
2008-01-19

Ketvirtadienį Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Biržų skyriaus aktyvas aptarė praėjusių metų veiklą ir organizacijos rėmėjams įteikė „Gerumo angelo" nominacijas.

„Norime padėkoti Biržų verslininkams už suteiktą pagalbą, todėl norėjome kukliai padėkoti sukviesdami vyno taurei. Pernai veiklai finansuoti išleidome 3,5 tūkst. litų. Pusę šios sumos paaukojo verslininkai, pagelbėjo išvykoms susirasti transportą", - kalbėjo 160 narių vienijančios Biržų pagyvenusių žmonių asociacijos skyriaus pirmininkė Danutė Martinkėnienė.

Praėjusiais metais Biržų senjorai rengė seminarus socialiniais klausimais, popietėse diskutavo apie sveiką gyvenseną, keliavo po Latviją bei Lietuvą, bendravo su kitų miestų bendraamžiais.

„Svarbiausias mūsų organizacijos tikslas - mažinti socialinę atskirtį tarp pagyvenusių žmonių, sudaryti sąlygas veiklai, pabrėžiant, kad jie reikalingi visuomenei. Džiaugiuosi, kad dirbame darniai, asociacija vienija įvairių profesijų bei įsitikinimų rajono žmones", - sakė D. Martinkėnienė. Pasak jos, šiais metais planuojama turininga veikla, kelionės, susitikimai, dalykiniai seminarai. Vasarą A. Dauguviečio parke bus organizuojama sveikatingumo šventė.

Kalbėdama apie pagyvenusiųjų žmonių veiklą, D. Martinkėnienė apgailestavo, kad į kvietimą neatsiliepė bei į renginį neatvyko rajono vadovai.

Varžėsi jaunieji dainorėliai

Gražina Dagytė
2008-01-12

„Dainų dainelė" sukvietė talentingiausius jaunuosius dainininkus.

Giedrė Didzinskaitė „Dainų dainelės" konkurse emocingai apdainavo uodo nuotykius.

Praėjusį ketvirtadienį Vlado Jakubėno muzikos mokykloje pasirodė jaunieji mūsų krašto dainorėliai.

Apie pusšimtis vaikų jėgas išbandė jau kelintą dešimtmetį organizuojamame „Dainų dainelės" konkurse. Atlikėjus vertino komisija, vadovaujama muzikos mokyklos direktorės Rimos Zuozienės.

Pedagogai pastebėjo, jog šįmet varžėsi mažiau vaikų, bet jie buvo labiau pasiruošę nei ankstesniais metais. Vertintojai gyrė dainininkus pasirodymui ruošusius mokytojus, kurie stengėsi, kad programėlės būtų kuo išradingesnės. Tačiau kai kur pasigesta vaikų drąsos, artistiškumo, judesio, kūrinių atlikimo išbaigtumo.

Šįmet konkurse nedalyvavo daugumos vaikų darželių ir didžiųjų rajono mokyklų - „Aušros" vidurinės, „Saulės" gimnazijos, Kaštonų, Germaniškio, Nemunėlio Radviliškio, Pačeriaukštės - mokiniai. Todėl vertinimo komisijos pirmininkė su kolegomis sakė, kad reikia žemai nulenkti galvas prieš tuos mokytojus, kurie surado laiko, noro ir jėgų dirbti su talentingais savo mokiniais.

Iš kelių dešimčių atlikėjų į zoninį konkursą Panevėžyje vyks tik penki solistai ir kolektyvai. Tais laimingaisiais tapo Vlado Jakubėno muzikos mokyklos merginų ansamblis, vadovaujamas Palmyros Briedienės (koncertmeisterė Rasa Paliulienė). Į zoninį konkursą pateks tos pačios mokyklos mergaičių ansamblis, vadovaujamas Jūratės Duderienės (jam akomponavo Aušra Trapulionytė ir Vijolė Eidukaitė). Į tolimesnį konkurso etapą atrinkta muzikos mokyklos solistė Giedrė Didzinskaitė (mokytoja J. Duderienė, akomponavo Vytautas Kavaliauskas). Zoniniame konkurse varžysis ir Pabiržės vidurinės mokyklos merginų ansamblis (ruošė ir akomponavo Neringa Prascevičienė) ir pats mažiausias konkurso Biržuose dalyvis - 6 metukų lopšelio - darželio „Drugelis" auklėtinis Nedas Simonavičius (ruošė ir akomponavo Rasa Murelienė).

Pabiržės vidurinės mokyklos merginų ansamblio pasirodymas buvo itin šiltas, nuoširdus ir pelnė daug susirinkusiųjų simpatijų.

Šie moksleiviai Biržams atstovaus vasario 8 - ąją Panevėžio menų mokykloje.

Nedaug nuo atrinktųjų atsiliko solistės Kamilė Podinskaitė (mokytoja J. Duderienė) bei Indrė Brazdžiūnaitė (mokytoja P. Briedienė). Gerų žodžių ir plojimų negailėta Kvetkų pagrindinės mokyklos solistei Miglei Raščiauskaitei bei jai padėjusiai sesutei (mokytoja Vigilija Macienė) ir kitiems atlikėjams. Kiekvieno pasirodymas buvo savaip žavus ir suvirpino ne vieno klausytojo širdį.

Kas „veža" folkloro ansamblio vadovę?

Rasa Penelienė
2008-01-10

Šį šeštadienį 10-metį švęs Biržų kultūros centro folkloro ansamblis „Siaudela", kurį subūrė ir iki šiol jam vadovauja Jūratė Joneliūkštytė - Garnelienė.

„Geriausias vaistas nuo visų negalavimų - jausmas, kad esi reikalinga", - sako ansamblio „Siaudela" vadovė Jūratė Garnelienė.

Energija trykštanti, vietoje sunkiai nustygstanti vadovė prieš jubiliejinį koncertą trumpam stabtelėjo pokalbiui - apie antrąja šeima tapusį ansamblį, apie stiprius tėvelio genus, apie tai, kas „veža" scenoje ir kasdienybėje.

- Dviženklį jubiliejų švęsiančio ansamblio vadovė atrodo kaip mergaičiukė. Žvelgiant į smulkutę, didžiulių akių žvitrią šviesiaplaukę, norisi klausti - gal ansamblio pradžia buvo mokykloje?

- Folkloro ansamblis „Siaudela" buvo įkurtas prieš 10 metų, sausio 12 dieną. Lygiai tą pačią dieną rengiame jubiliejinį koncertą Biržų kultūros centro salėje.

Prieš dešimt metų buvau ką tik baigusi Rokiškio kultūros kolegiją, kurioje įgijau folkloro ansamblio vadovės specialybę. Grįžau į Biržus ieškoti darbo - nuėjau tiesiai pas kultūros namų direktorių. Kadangi esu „aktyvistė", man būtina veikla. Todėl sumaniau kurti ansamblį.

 

- Besimokydama Biržų „Aušros" vidurinėje mokykloje irgi dainavai?

- Būdama mokine dainavau. Tik ne folkloro , o Anglininkų estradiniame ansamblyje. Buvau viena tarp vaikinų. Atlikome mano kūrybos dainas. Daug repetuodavome ir buvo labai smagu.

O scenoje aš jau seniai - gal nuo kokios antros klasės. Tuomet Obelaukių kultūros namuose dirbo Jautra Žaldokaitė, kuri mus mokydavo.

 

- Po mokslų vėl grįžai į Biržus, į tėvelių namus Kilučiuose. Tenka dirbti, bendrauti su savo buvusiais mokytojais, koncertuoti saviškiams. Ar to iš tiesų norėjai?

- Mano norus ir visą gyvenimą pakeitė staigi, netikėta tėvelio mirtis. Jo netekome, kai man tebuvo trylika. Atrodė, kad turiu laikytis šeimos, namų.

Jaučiu tėvelio giminės genus - aktyvumą, energingumą paveldėjau iš jo giminės. Polinkis į menus, kūrybą - iš mamos.

 

- Likimas nepagailėjo puikių genų. Gal dar kas nors „neša" sėkmę?

- Septynetukai. Esu gimusi 1973 07 07. Sakoma, kad skaičius septyni neša sėkmę, kūrybą. Man tai iš tikrųjų laimingas skaičius.

 

- Gimtadienius šventi 17 draugų rate, 17-uoju numeriu pažymėtame name ir pan. ?

- Per gimtadienius dažniausiai tenka koncertuoti, nes šalia - liepos 6-oji.

 

- Juos šventi be šeimos?

- Mano vyras Linas yra ansamblio narys - kartu dainuojame, šokame. Dvylikametė dukra Ievutė irgi dažnai būna kartu - ji lanko mano vadovaujamą vaikų folkloro ansamblį „Aušrelė" ir popchorą „Pilypukas".

 

- Grįžkime prie „pirmagimio" - ansamblio „Siaudela". Prisimink pradžią - kaip į ansamblį kvietei biržiečius, kaip jie reagavo į jaunutę vadovę?

- Įdėjau skelbimą laikraštyje, kad kviečiu į folkloro ansamblį. Atrodo, buvau nurodžiusi ir metus, nes norėjau suburti jaunimo ansamblį. Tuo metu Biržai turėjo stiprų A. Sadauskienės vadovaujamą folkloro kolektyvą. Man norėjosi pakviesti savo bendraamžius.

 

- Ar jie iškart atsiliepė į kvietimą?

- Į pirmą repeticiją atėjo, atrodo, septyni žmonės. Iš jų dabar ansamblyje liko keturi. Vieni išvyko gyventi į Vilnių, kiti - į Panevėžį. Bet į renginius dažnai sugrįžta. Jie bus ir jubiliejiniame koncerte.

 

- Ir visi jie buvo Tavo bendraamžiai?

- Tarp jų buvo garsusis Česlovas Leščinskas, dabar pripažinimą pelnęs vaidindamas dramos spektakliuose. Jis gana ilgai buvo mūsų ansamblio narys. Nejutome amžiaus skirtumo, nes Česlovas - nepaprastai gyvybingas, jaunatviškas. Deja, dėl sveikatos paliko ansamblį.

 

- Ar ansamblyje pildėsi Tavo lūkesčiai? Ar pavyko įgyvendinti sumanymus?

- Pirmiausia buvo labai gera, kad apskritai atėjo žmonės. Ir kad atėję pasiliko. Aš pati turėjau gerus mokytojus, kurie uždegė mane veiklai, kurią labai norėjau tęsti.

 

- Kokius mokytojus galėtum išskirti?

- Besimokydama Rokiškio kultūros kolegijoje dalyvavau „Gastautos" folkloro ansamblio veikloje. Aš mokiausi iš tokių garsių žmonių, kaip „Gastautos" vadovė Nida Lungienė, Giedrius Viduolis (kuris išmokė groti armonika), folkloristas Algis Svidinskas. Tai buvo tikri savo darbo entuziastai, patriotai. Patirtis ir iššūkiai koncertuojant su „Gastauta" labai pravertė tolesnėje veikloje.

 

- Kokius iššūkius prisimeni?

- Pavyzdžiui, kai prieš koncertą pasako, kad teks mušti būgną, kai to anksčiau nebuvau dariusi. Ir be repeticijų tenka tą daryti scenoje.

Arba iš vakaro sužinoti, kad per koncertą teks vesti dainą. O ne taip „paimtas" tonas gali sugadinti visą dainą, gali atrodyti, kad ansamblis nemoka dainuoti.

Tačiau iššūkiai manęs neatbaidė, tik uždegė.

 

- Vėliau teko mokytis Klaipėdos fakultetuose?

- Iš tiesų mokiausi porą metų, bet derinti darbą ir mokslus stacionare nebuvo lengva. Tiesiog pritrūkau sveikatos. Dabar baigiu studijas Panevėžio kolegijoje - studijuoju pramoginio žanro renginių vadybą. Vėliau tikiuosi mokslus tęsti universitete.

 

- Tavo veiklą lydi tokia sėkmė, kad kai kam atrodytų, jog mokytis nebėra ko...

- Įdomu gilintis į kultūros vadybą. O šiaip esu girdėjusi klaipėdiškės docentės žodžius, kad manęs folkloro srityje nebėra ko mokyti - atseit viską moku. Tai, be abejo, sustiprina, suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

 

- Kas dar Tave palaiko - kūryboje ir asmeniniame gyvenime?

- Šeima. Ir tie kolektyvai, kuriems vadovauju. Reikalingumo jausmas. Labai patinka scena - sėkmė joje „pakrauna", „veža". Kitokioje veikloje savęs neįsivaizduoju.

 

- Apie ansamblių narius kalbi tarsi apie mylimus šeimos narius.

- Iš tiesų mus riša draugystė, pasitikėjimas. Aš darbui atiduodu visą „dūšią". Dirbu be atostogų. Visi repetuojame, kada reikia ir kiek reikia. Mūsų entuziazmas, atsidavimas grįžta su kaupu - patiriame daug džiaugsmo akimirkų, surandame daug draugų.

Štai užsimezgė labai graži draugystė su Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje A. Vinkumi. Esame kviečiami į Rygą - ten ir patys koncertuojame, ir kitų koncertus lankome.

 

- Regis, kaip toj dainoj, „ir vargo nebuvo?.."

- Buvo. Ir yra. Pavyzdžiui, sveikata šlubuoja (Jūratė vardija ligas, kuriomis sirgdamas žmogus ištisus mėnesius turėtų praleisti ligoninėse ar sanatorijose - red. p.). Energijos turiu - sveikatos neturiu. Bet gydausi... darbu. Kai galvoji, kad viskas gerai, tai lengviau ir skausmus pakelti. Geriausias vaistas - ansambliečių entuziazmas, jausmas, kad esi reikalinga.

 

- Tokį pat džiaugsmą teikia ir vaikų ansambliai?

- Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos ansamblis „Aušrelė" - tarsi auganti „Siaudelos" pamaina. Be galo smagus darbas su jais. Šiuo metu jame 15 mokinių, yra lankančių 6-7 metus. Jie groja, dainuoja, ir labai noriai.

„Pilypuke" - per 30 dainorėlių. Pradėjo dainuoti mano Ievutė, prie jos panoro prisijungti ir kiti. Man sekasi susišnekėti su vaikais - jie manęs klauso, o jų noras dainuoti tiesiog uždega.

 

- Ar turi tokių svajonių, kurioms pildytis užtektų labai žemiškų dalykų - pinigų?

- Naujų drabužių „Siaudelai". Dabar vilkime dar nuo A. Sadauskienės laikų likusiais scenos darbužiais, juos taisome, gražiname, patys juostas piname ir t. t.

Taip pat ateity norėčiau ką nors daryti su savo kūrybos dainomis. Tai kainuoja nemažus pinigus, kurių vis trūksta...

 

- Taigi jubiliejaus proga „Šiaurės rytai" linki naujų drabužių, rėmėjų, kad Jūratės dainos skambėtų per populiariausias radijo stotis...

- Dar norėčiau, jog palinkėtumėte, kad „Siaudela" ir toliau garsintų Biržų krašto dainas, kad jos skambėtų kuo plačiau. Kad kolektyvas nebyrėtų - nariai neišvažiuotų į didesnius miestus ir užsienius.

Ir sveikatos...

Jonui Mekui - 85

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-01-08

1922 12 24 Biržų krašte, Semeniškiuose, gimė visame pasaulyje žinomas menininkas, kino avangardistas, prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, tarptautinių kino festivalių laureatas Jonas Mekas. Jis apdovanotas reikšmingomis premijomis: Lietuvos nacionaline (1995), Niujorko kino kritikų asociacijos (1997), Pasolini (1997).

„Naujosios Biržų žinios", 1942 11 21 Nr. 29.

Jonas Mekas mokėsi Laužadiškio pradinėje, Papilio mokykloje, Biržų gimnazijoje.  Su broliu Adolfu ir Petru Zablacku organizuoja Biržų teatrą, juos moko D. Banionis su V. Blėdžiu. 1944 m sausį pradeda redaguoti Panevėžyje „Panevėžio balsą", liepą - gresiant vokiečių areštui, su broliu Adolfu važiuoja į Vieną, patenka į Elmshorno priverstų darbų stovyklą, dirba mašinų fabrike.

1949 10 29 atvykęs į Niujorką, 1950 m. nusiperka Bolex filmo aparatą, pradeda filmuoti lietuvių emigrantų gyvenimą. Nuo 1952 iki dabar - avangardinių filmų kūrėjas, festivalių organizatorius, leidinių redaktorius, rašytojas, publicistas, keliautojas, universitetų dėstytojas, filmų kritikas.

Vilniuje įsteigus Vizualiųjų menų centrą, jo pagrindą sudaro ar sudarys, jei neiškils kokių naujų problemų ar abejonių Fluxus idėjomis, Jurgio Mačiūno ir Jono Meko kolekcijos.

Poetui, vertėjui Eugenijui Matuzevičiui - 90

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2008-01-05

Eugenijus Matuzevičius gimė 1917 12 24 Uriupino mieste Rusijoje, vėliau su tėvais apsigyveno Krinčine. 1938 m. baigė Biržų gimnaziją. Besimokydamas gimnazijoje, Eugenijus aktyviai dalyvavo Biržų literatų veikloje.

Biržų muziejui poeto dovanoti rankraščiai, eilėraščių rinkinys „Mėnesienos krantas", parkeris.

Visi jie - E. Matuzevičiaus bičiuliai, bendraminčiai, pradedantys literatai - Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Kazimieras Vasiliauskas. Savo literatūriniais interesais Eugenijui artimiausi buvo išsilavinę, apsiskaitę vaikinai poetai Leonardas Žitkevičius ir Petras Zablockas. Jų trijulė buvo tituluojama Biržų „Veimaru". Gimnazijoje buvo leidžiamas žurnaliukas „Literatas", o E. Matuzevičius išrinktas literatų būrelio pirmininku.

1939-43 E. Matuzevičius studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete. 1944-46 mokytojavo Joniškio progimnazijoje ir Panevėžio gimnazijoje, 1946-53 dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1954-59 Lietuvos rašytojų sąjungos poezijos konsultantu, 1961-72 „Literatūros ir meno" redaktoriumi. Nuo 1969 meninio vertimo komisijos pirmininkas, 1970-76 Rašytojų sąjungos revizijos komisijos pirmininkas, 1976-94 valdybos narys.

Dabar vaistininko Viliaus Matuzevičiaus 1928-1929 metais Krinčine statytas namas primena, kad tai - dviejų poetų tėviškė. Po šio namo skliautais užaugo ir pirmuosius eilėraščius parašė Biržų gimnazijos auklėtiniai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, vėliau savo posmais plačiai išgarsinę gimtąjį Krinčiną.

1987-1994 metais tėvų name, įsirengęs kūrybinį būstą, poilsiavo ir rašė poetas Eugenijus Matuzevičius. Čia jis ir mirė 1994 m. birželio 20-ąją. Poetui mirus, sodyba paskelbta memorialine. Joje veikia Pasvalio krašto muziejaus filialas. Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialiniame muziejuje 1999-ųjų birželį įrengta nuolatinė muziejinė ekspozicija, atspindinti dviejų brolių - poetų gyvenimą ir kūrybą.

Birželio 20-ąją Matuzevičių sodyboje rengiama tradicinė poezijos šventė „Krinčino verdenės".

Apie tai, kaip Valentina sužavėjo Klementiną ir žiūrovus

Stasė Eitavičienė
2008-01-03

Buvusi biržietė Indra Mažuikaitė ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla mažiesiems žiūrovams, jų tėveliams ir net seneliams prieš pat Naujuosius metus surengė neeilinę šventę. Kultūros centro scenoje buvo parodyta 2 dalių vaikiška opera pagal B. Pukelevičiūtės eiliuotą pasaką „Klementina ir Valentina".

Jaunieji dainininkai su savo mokytojomis.

Sėkmingo bendradarbiavimo rezultatas - dviejų dalių keturių paveikslų muzikinis pasakojimas apie vištelę Klementiną, kuri kartu su savo draugais apsilanko kino teatre ir susižavi čia rodomu filmu. Filmo veiksmas vyksta jūros dugne, o jo herojė žuvelė Valentina švenčia savo gimtadienį ir dovanų gauna aukso žvynais nusagstytą suknelę.

Scenoje dainavo, šoko ir vaidino per 50 muzikos mokyklos jaunučių choro, kuriam vadovauja Jūratė Duderienė, narių. Šio spektaklio pastatymo režisierė - mokytoja Rūta Degutienė, dailininkai - Sandra Sukarevičiūtė, Irena Vegienė, Egils Skuja. Klementinos partiją atliko solistė Laura Žiemelytė, Valentinos - Giedrė Didzinskaitė. Šuniuko vaidmenį kūrė Viltautas Butkevičius, skruzdėlytės - Goda Kiseliauskaitė, saulės ir vėjo - Orinta Janulionytė ir Agnė Žilytė. Dar buvo įspūdingai atrodantis saldumynų pardavėjas žiogas, kurį vaidino Modestas Emužis, vėžiukas (Gvidas Macys), Valentinos senelė (Armanda Kalniūtė), Klementinos mama (Rūta Ulevičiūtė), pelytės (Eglė ir Ieva Strautininkaitės), katytės (Greta Baltušnikaitė, Gerda Krizonytė, Ugnė Adomonytė) bei daugybė žuvyčių ir vėžių auksakalių.

Drabužius jauniesiems dainininkams kūrė profesionali siuvėja Bronė Dovidonienė, o medžiagas dovanojo AB „Siūlas" su sąlyga, kad jie šį muzikinį spektaklį parodys „Siūlo" darbuotojų vaikams prie naujametinės eglutės.

I. Mažuikaitė, kompozitorė, libreto autorė ir viena iš režisierių, biržiečiais atlikėjais buvo patenkinta. Kauno M. Mažvydo vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja ir integruoto meninio ugdymo studijos „M" vadove dirbanti mergina „Šiaurės rytams" pasakojo, kad šį spektakliuką prieš kelerius metus buvo pastačiusi savo mokykloje, tačiau Biržuose paaiškėjo komandinio darbo privalumai.

„Aš buvau ir režisierė, ir garso operatorė. Pati kūriau drabužius, dekoracijas. Biržiečiai turėjo ne tik puikią komandą, bet ir daugybę savanorių talkininkų. Todėl spalvos, dekoracijos, apšvietimas čia buvo įspūdingi", - vardijo Indra.

R. Degutienė prisipažino, kad pirmąjį džiaugsmą pajutusi, kai scenoje atsirado išraiška ir judesys. Ji dėkojo muzikos mokyklos darbuotojams, nes „Klementinos ir Valentinos" repeticijos, pasirengimas premjerai buvo papildomas krūvis mokyklai.

J. Duderienė, ruošianti vaikus „Dainų dainelės" konkursui, taip pat užsiminė apie papildomą darbą, kuris, artėjant premjerai, tapo pagrindiniu, o juk ir vaikų balsus reikėję saugoti. Mokytojos neslėpė, kad dabar ir vyresnieji muzikos mokyklos choristai norėtų kažką panašaus pastatyti, todėl I. Mažuikaitės buvo prašoma „dar ką nors sukurti". O šią „operytę", kuri vaikams atrodė tikra opera, jaunieji atlikėjai ir jų mokytojai norėtų dar ne kartą parodyti scenoje.

Gerumo vakaras Viešpaties namuose

Stasė Eitavičienė
2008-01-03

Paskutinįjį senųjų metų šeštadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapija ir kamerinis choras „Viktorija" biržiečius pakvietė į kalėdinį labdaros koncertą „Angelo paliesti".

Labdaros koncerte skambėjo kamerinio choro „Viktorija" atliekamos dainos, jaunimo grupės pasveikinimas.

„Per Kalėdas vyksta svarbūs susitikimai. Susitinkame su savaisiais šeimose, į namus sugrįžta kitur gyvenantys vaikai. Šiandieną esame pakviesti susitikti su Viešpačiu jo namuose", - pradėdamas gerumo vakarą kalbėjo klebonas Dalius Tubys.

Kalėdinio labdaros koncerto idėja kilo choro vadovei Viktorijai Morkūnienei. „Pasisiuvome naujus koncertinius rūbus ir labdaros vakarą ketinome surengti pilies salėje", - „Šiaurės rytams" sakė vadovė. Bet vėliau į D. Tubį kreipėsi parapijos jaunimo grupės „Svajonių Bažnyčia" nariai, kurie prisipažino norintys susitikti su Medeikių globos namų auklėtiniais ir išsiaiškinti, kokių kalėdinių dovanų vaikai laukia. Taip klebonas tapo labdaros koncerto idėjos generatoriumi, sujungdamas šias dvi iniciatyvas. Kartu su „Viktorijos" choru koncertuoti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo pakviesta ir Panevėžio muzikinio teatro solistė Vilma Likienė.

„Jei vaikų svajonėms išpildyti šįvakar surinktų pinigų neužteks, jaunimo grupė pagalbos kreipsis į mūsų verslininkus", - pažadėjo D. Tubys koncerto pradžioje. Paaiškėjo, kad kai kurių globos namų auklėtinių svajonės išties nepigios. Buvo tokių, kurie Kalėdų Senelio prašė motociklo, CD grotuvo, skaičiuotuvo ar net bloko cigarečių. Mažesnieji globotiniai pageidavo grojančių žaisliukų virš lovytės ar didelio balto arba mėlyno angeliuko.

Štai bažnyčioje prigęsta šviesos ir tarsi iš dangaus aukštybių pasigirsta „Tyli naktis, šventa naktis". Lėtai besisukdamos leidžiasi snaigės, kamerinis choras atlieka kalėdines giesmes, klasika tapusius kitus kūrinius. Skamba žodžiai apie prasmingo gyvenimo kelią, atliekama kompozicija „Angelo paliesti". Renkamos aukos, o aukojantieji dovanų gauna atminimo žvakutes.

„Tegu tai, kas šiandien dovanota su didele meile, bus priimta. Mes visi esame angelo paliesti, kad darytume gerus darbus", - dėkodamas už labdaros koncertą, surinktus pinigus ir buvimą kartu kalbėjo D. Tubys.

Žvaigždė sužibo Kūčių išvakarėse

Gražina Dagytė
2007-12-29

Prie šiauriausios Lietuvos seniūnijos pastato prieš Kalėdas sužibo Šiaurinė žvaigždė.

Medžio skulptūrą išskobusio meistro Vytauto Dūminio rankose - buvusio seniūno Vyto Jarecko (dešinėje) padaryta metalinė Šiaurinė žvaigždė.

Praėjusį šeštadienį prie Nemunėlio Radviliškio seniūnijos virė darbas. Draugiškai tarėsi ir galvas į Radvilų laikų karį užvertę galvas diskutavo buvęs seniūnas Vytas Jareckas, dabar seniūnijai vadovaujantis Giedrius Kubilius, darbininkas Jonas Žudys ir vietos darbščiarankis Vytautas Dūminis. Vyrai prieš gražiausias metų šventes ruošėsi žmonėms padaryti siurprizą ir ant skulptūros iškelti žvaigždę. Ją nukalė tautodailininkas Vytas Jareckas.

Radvilų laikų karį simbolizuojantis darbas buvo pastatytas praėjusių metų vasarą, minint miestelio 420 metų jubiliejų. Tada vyko ir pleneras, organizuotas kartu su miestelio jaunimu. To renginio metu, pasak V. Jarecko, ir buvo „surastas" V. Dūminis, iki tol namuose „dirbinėjęs". Talkininkaujant tautodailininkui Algirdui Butkevičiui (sukūrusiam eskizą), buvo sumanyta pastatyti Radvilų laikų karį, kurį per viešuosius darbus išskaptuoti sutiko V. Dūminis.

Tuometinis seniūnas Vytas Jareckas tada ir prisižadėjęs prie dirbinio prisidėti kalvystės kūriniu - iš nerūdijančio plieno ir juodojo metalo nukalti šiaurinę žvaigždę. Bet įvairūs rūpesčiai vis trukdę tesėti pažadą. „Bet prieš Kalėdas reikia grąžinti skolas", - prisipažino šeštadienį V. Jareckas, čia pat pridėdamas, kad jį vis ragino kuo greičiau nukalti žvaigždę ir skulptūros autorius V. Dūminis, ir dabartinis seniūnas G. Kubilius.

Vytas Jareckas išsitarė, jog tautodailininkai turi ir daugiau gražių sumanymų. Kitąmet planuojama prie pilies pastatyti dailią užtvarą, kad į tvirtovę nesuktų automobiliai, bei sukurti kilnojamus suolelius, ant kurių galėtų prisėsti tiek biržiečiai, tiek miesto svečiai.

Belaukiant Voneguto

Alis Balbierius
2007-12-22

arba pokalbis - improvizacija su Biržuose reziduojančiu žinomų autorių žinomu vertėju Povilu Gasiuliu.

Povilas Gasiulis žada po metų mesti anglų kalbos mokytojo darbą ir atsidėti vertimams.

- Gal pirmiausia apie biržietiškas paraleles. Kai kadaise čia mokiaus vidurinėj ir pradėjau rašinėt visokius tekstukus, Biržuose buvo daug literatų, bet tokio Povilo Gasiulio nebuvo... Apie vertėją Gasiulį iš Biržų išgirdau tada, kai jau negyvenau Biržuose. Internete randu - Tu čia atsikraustei 1978 metais, kai aš, grįžęs iš tarnystės sovietinėj armijoj, pradėjau dirbt tokiame Ventės rage... Dar kita paralelė - tais pačiais - 1990-aisiais - mus abu priėmė į Rašytojų sąjungą, nors per tuos priėmimus ir nesusitikom. Kita paralelė susijus su tavo dar sovietų laikais išverstom knygom. Žinoma, skaičiau Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės", bet ne ji buvo patekus į mano kultinių jaunystės knygų ratą, o du Tavo išversti hemingvėjai - tai romanai „Fiesta" („Ir pateka saulė") ir „Kam skambina varpai". „Fiestą" skaičiau gal penkis ar net septynis kartus, kažkuo ji man imponavo... Tačiau ne apie tai norėjau šnektelėt. Įdomiau, kaip čia atsitiko, kad Tu vertei tik labai rimtus elitinius autorius? Jokio vadinamojo balasto... Be jau minėtų Selindžerio, Hemingvėjaus, esi išvertęs Džoiso, Voneguto, Dos Pasoso, Forsterio knygų. Ar pats pasirinkdavai tokius autorius, ar ką?

- Žinai, tokios mados rinktis, ką versti, tada nebūdavo. Manau, kad leidyklose tada sėdėjo protingi žmonės, kurie žinojo kai kurias galimybes ir pasiūlydavo tuos autorius. Vienintelis autorius, kurį pats, tiesa, ne iš karto įsiūliau - tai Kurtas Vonegutas... Tad gal čia leidėjų reikėtų klausti, o ne manęs, kodėl jie tokias knygas pasiūlydavo...

 

- Labai jau diplomatiškas ir kuklus atsakymas...

- Jei pažiūrėsim kitų vertėjų išverstų kūrinių bibliografiją, tai dalies jų pasaulio klasikų sąrašas labai įspūdingas.

 

- Tu esi ir vos prieš kelerius metus įkurtos naujos kūrybinės organizacijos - Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos - narys. Ką duoda Tau, kaip vertėjui, ši naujoji sąjunga ir kartu - narystė Rašytojų sąjungoje?

- Profesine prasme vertėjų sąjunga man yra kur kas naudingesnė. Net pasinaudojus internetine sąjungos svetaine, galima gauti informacijos, pavyzdžiui, kaip išversti tiksliau kokią sudėtingą frazę, sakinį ar pan. Gali sužinot, kur ir kas vyksta, kokie naujausi seminarai ir panašūs dalykai - Lietuvoje ir visuose užsieniuose. Svarbu, kad ta informacija yra tiksli ir tikslinė - skirta tik vertėjams. Pavyzdžiui, kviečia ir į kalbininkų seminarus, kas labai naudinga. Tik man, gyvenančiam toli nuo Vilniaus, dažniausiai tais pasiūlymais nepavyksta pasinaudoti. Pavyzdžiui, renkami kritikos straipsniai apie išleistas verstines knygas ir visa kita informacija.

 

- Regis, „gryni" grožinės literatūros vertėjai ir stos jau ne į Rašytojų, o į savą, naująją sąjungą...

- Be abejo. Labai svarbus tas faktas, kad sąjunga bendradarbiauja su leidyklomis, ir atvirkščiai - leidyklos siūlo knygas ir autorius, kuriuos reikia išversti. Taigi - ko daugiau vertėjams reikia?

 

- Kaip toje nobelisto Josė Samarago citatoje, iškeltoje Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos interneto svetainėje - „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o vertėjai kuria pasaulinę literatūrą"... Aiškesnė takoskyra. Norėčiau išgirst, kuri vis dėlto iš verstų knygų tau pati mieliausia, turi kokią nors ypatingesnę, tik tau vienam matomą aurą?

- Galėčiau išskirti dvi knygas. Tai būtų pirmiausia Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai", kuriai išversti leidykla buvo paskelbus net konkursą, kurį laimėjau, nors Hemingvėjų, be manęs, jau buvo vertę ir Zolubienė, ir Lankauskas. Konkursas buvo gan rimtas - reikėjo pateikti vertimo ištraukas, kurias, nepasirašytas vertėjų, vertino, kaip dabar sakoma, nepriklausomi ekspertai. Prie šio romano daug dirbau - buvau net metęs oficialų darbą, kad išversčiau. Atrodė, kad darbą padariau neblogai, bet jo trūkumus pamačiau tik kai „Kai kam skambina varpai" buvo perleidžiami „Pasaulinės literatūros" serijoje - teko gerokai redaguoti, tikslinti. Po viso šito šiuo savo vertimu esu daugmaž patenkintas. Kita išskirtinesnė knyga būtų Kurto Voneguto „Skerdykla Nr. 5". Susižavėjau ja ir pasiūliau leidyklai, tačiau „Vaga" iš pradžių purtėsi, jo nenorėjo, nors jau buvo pasirodęs rusiškas vertimas...

- ... kuris anais laikais garantuodavo ideologinį saugumą lietuvių leidėjams...

- Taip, tačiau nepaisant visko aš pradėjau tą knygą versti savo malonumui. Po metų kitų leidykla apsigalvojo, pasikvietė, ir teko išversti Voneguto ne tik „Skerdyklą", bet ir kitą romaną -„Čempiono pusryčius". Vis dėlto „Skerdykla Nr. 5" man viena iš artimiausių knygų - ir autorius, ir jo stilistika.

 

- Kiek Tave, kaip vertėją, veikia autoriaus pasaulis ir pačios knygos pasaulis, kiek Tu susitapatini su tais pasauliais? Juk net skaitant gerą ir artimą dvasiškai knygą jautiesi kartais lyg būtum ją parašęs pats ar bent jau būtum bendraautorius, taigi vertėjas faktiškai tą knygą perrašo sąlyginai „savo krauju" iš svetimos kalbos į savą... Kadangi sakei, kad knygai išverst reikia maždaug metų, vadinasi, ne vienerius metus gyvenai vos ne susitapatinęs su Hemingvėjum, Džoisu, Vonegutu ir kitais autoriais.

- Turi būti lyg koks sugeriamasis popierius, sugeriantis verčiamo autoriaus ir knygos niuansus, subtilybes - tiek kalbos, tiek kultūros. Nors esi „tik" vertėjas, bet turi stengtis neprimesti savo vertimo stiliaus tam autoriui, sugebėti „įeit" į jo vidų, įsijausti į stilių, kūrinio visumos atmosferą. Pagaliau anglų ir lietuvių kalbos skiriasi; yra dalykų, kurių tiksliai išversti neįmanoma, galima tik apytikriai.

 

- Taip, tai žinomos, bet su kiekvienu verčiamu kūriniu pasikartojančios tiesos... Bet dar noriu paklaust apie tai, dėl ko iš viso mes čia pradėjom viešumai kalbėt. Ogi proga ta, kad naujausias tavo darbas - jau trečias išverstas Kurto Voneguto romanas. Šįsyk - „Galapagai", kuris šią akimirką yra jau ir išleistas, ir kartu - dar neišleistas... Aiškiau kalbant, tu tos knygos neturi ir nematei, neturi šiandien, 2007-ųjų gruodžio 11-ąją, kai kalbamės, ir leidykla „Kitos knygos" neturi, nors štai internete prie Tavo išverstų knygų bibliografijos jau senokai galima matyti, kad ir šis Vonegutas jau išleistas, o gal ir skaitytojų „suskaitytas"...

- Leidyklai rankraštį atidaviau pavasarį. Ir dėl įvairių priežasčių ta leidyba užtruko taip, kad leidyklos vadovas, su kuriuo šiandien kalbėjausi, sako pats nesuprantąs, kodėl taip. Viena iš priežasčių dar buvo poezijos intarpai, kurių šiame romane nemažai ir kuriuos vertė skirtingi poetai...

 

- Ką tik „Šiaurės Atėnuose" publikuotas Tavo išverstas Kurto Voneguto apsakymas, o ant stalo...

- ... Voneguto apsakymų rinkinys - „Sveiki atvykę į beždžionyną"...

 

- ... kuri bus kita tavo išversta knyga?

- Taip. Leidykla pageidauja, kad išversčiau apsakymus iki kitų metų rugsėjo, versti daugiausia galiu tik vasarą.

 

- Ar nežadi mesti darbo mokykloje (P. Gasiulis - „Saulės" gimnazijos anglų kalbos mokytojas - red. p.) ir atsidėt vien tik vertimams?

- Žadu tai padaryti po metų.

 

- Iš tiesų esi žinomų autorių žinomas vertėjas. Ar išleidus „eilinį" gero autoriaus gerą vertimą Biržuos kokia nors biblioteka ar vienintelis knygynas nepakviečia pristatyti naujos knygos šiaip jau plonam miestelio kultūrininkų sluoksneliui?

- Seniau tai tikrai nebuvo tokios mados... Na, pavyzdžiui, Voneguto knygų pristatymus „Vagos" knygynuose organizavo leidykla „Kitos knygos". Biržuose tokių pristatymų nebuvo... Be komentarų.

 

- Tą ir tikėjausi išgirsti. Tai vietos kultūrinio gyvenimo ir ypač „oficialiųjų" kultūrininkų problema - nežinoti, nematyti to, kas vertingesnio padaroma šalia tavęs. Pagaliau kam reikalingos iniciatyvos, jei alga - ta pati ir be jų? Gal tikrai - šįsyk - be platesnių komentarų... O Tau linkiu laiku suspėti išversti naują Vonegutą ir iki švenčių sulaukti ir to Voneguto, kurio kalbėdami Tavo kambary šį vakarą laukėm it kokio Beketo herojaus...

Atminimo lenta rašytojui Aloyzui Baronui

Justinas Baltrušaitis
2007-12-20

Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko filialas pasirūpino, kad būtų įamžintas lietuvių išeivijos rašytojo Aloyzo Barono (1917-1980) atminimas.

Atminimo lentos autorius - tautodailininkas Leonas Perekšlis.

Gruodžio 14 d. Vabalninke, prie Martišiūnų gatvėje esančio namo, kuriame jis gyveno, buvo atidengta atminimo lenta. Ceremonijoje dalyvavo Biržų rajono vicemeras Aurimas Frankas, kuriam buvo suteikta teisė atidengti lentą. Kalbėjo muziejaus vedėja Ona Šoblinskienė, Vabalninko seniūnas Stepas Gudas, kunigas Povilas Miškinis, Mirdza Garbauskienė. Ištraukas iš kūrinių skaitė Audronė Stapulionienė, Algirdas Garbauskas, Angėlė Jurevičienė.

A. Baronas Lietuvos skaitytojams mažai žinomas, nes jo knygos buvo leidžiamos tik Amerikoje. 2006 metais Lietuvoje buvo išleistas pirmas jo romanas „Sodas už horizonto". Muziejaus darbuotoja Mirdza Garbauskienė sako, kad vienintelis, kuris perskaitė visas A. Barono knygas, yra tuo metu buvęs užsienio reikalų ministerijos spaudos ir informacijos skyriaus vedėjas (cenzorius). Šio rašytojo knygas dar sovietiniais laikais perskaitė ir vabalninkietis G. Dragūnas. Jis A. Barono knygas gaudavo iš rašytojo sesers J. Sribikienės, gyvenusios netoliese, Martišiūnų gatvėje.

A. Baronas rašyti pradėjo Lietuvoje 1937 metais. Rašė eilėraščius vaikams, noveles, humoristinius eilėraščius apsakymus, romanus. Kūryba sutalpinta į 30 knygų. Lietuvių išeivijos rašytojo knygų galima rasti Vabalninko krašto muziejuje, Vabalninko miesto bibliotekoje.

Gruodžio 12 dieną rašytojui būtų sukakę 90 metų.

Atminimo lentos autorius - tautodailininkas Leonas Perekšlis, buvęs vabalninkietis, dabar gyvenantis Kupiškyje.

Nuotraukos Algirdo Garbausko

Iš jubiliejinės parodos biržiečiai tautodailininkai grįžo su prizais

Alfreda Gudienė
2007-12-18

Kupiškyje įvyko jubiliejinės Kazio Šimonio vardo Aukštaitijos regiono tautodailininkų tapybos ir grafikos parodos - konkurso baigiamasis renginys.

Kęstučio Preidžiaus darbus įvertino laikraščio „Kupiškėnų mintys" redakcija, skyrusi jam specialųjį prizą. Nuotrauka ir laikraščio „Kupiškėnų mintys" archyvo.

Konkursui darbus pristatė keturi biržiečiai tautodailininkai - Petras Bedalis, Bronislava Šernienė, Alvina Unglininkienė ir Kęstutis Preidžius.

Konkurso laureatu tapo kupiškėnas tapytojas Alfonsas Blažys. Tautodailininkų sąjungos Biržų skyriui vadovaujantis dailininkas Kęstutis Preidžius buvo apdovanotas dviem rėmėjų prizais. Specialiu rėmėjų įsteigtu prizu pažymėta ir biržietės Alvinos Unglininkienės kūryba.

Nuo lapkričio penktosios prasidėjęs konkursas finišavo gruodžio 7 dieną. Tai jau buvo ketvirtoji Kupiškio etnografijos muziejaus rengiama Aukštaitijos regiono tautodailininkų darbų paroda. Šį sykį ji buvo skirta dailininko Kazio Šimonio 120 - osioms gimimo metinėms. Joje dalyvavo net 42 tautodailininkai iš Anykščių, Kauno, Kupiškio, Pasvalio, Utenos ir Biržų.

Antrosios konkursinės parodos, įvykusios 2002 metais, laureatu tapo Biržų krašto tautodailininkas a. a. Albertas Petkevičius.

Kelionė po muziejus dviračių ir vikingų šalyje

Antanas Seibutis
2007-12-15

Plečiantis tarptautiniam muziejų bendradarbiavimui, atsiranda vis naujų galimybių aplankyti kitų šalių muziejus.

Svetingi šeimininkai davė Linai dviratį.

Lapkričio 28 - gruodžio 7 dienomis Danijos miestų Struer ir Naestved muziejuose lankėsi Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkė Lina Kuncytė. Lietuvos muziejų Asociacija parengė projektą „Muziejus visiems", pateikė jį Šiaurės šalių Ministrų Tarybai. Projekto esmė - keli Lietuvos muziejininkai vyksta į Skandinavijos šalis susipažinti su edukacine muziejų veikla, 70% išlaidų padengia skandinavai, likusią sumą apmoka darbovietė.

Biržietė Lina pirmiausia apsilankė Struer mieste, esančiame Danijos šiaurėje, Jutlandijos žemėje. Mieste gyvena apie 13 000 žmonių, muziejus priklauso vietos savivaldybei, tačiau pagrindinė muziejaus tema - garsioji danų buitinės technikos gamykla „Bang & Olufsen", apie kurią ir sukasi visas miesto gyvenimas.

Minėta gamykla muziejuj neseniai pastatė naujas patalpas ir kaip tik vyko persikraustymas. Gamykla labai rūpinasi savo istorija, renka duomenis, kaupia archyvą ir visa tai bus galima matyti jau naujajame muziejuje. Jam dar priklauso žinomo danų rašytojo Johannes Buchholtz memorialinis namas.

Edukacinė veikla susieta su naujausiomis technologijomis - kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais. Muziejuje parašius SMS žinutę ir išsiuntus trumpuoju numeriu, visa rūpima informacija persiunčiama į telefoną.

„Jeigu jau vaikas „maigo" telefoną, tai tuo pačiu metu tegu susipažįsta ir su informacija", - kalba danai. „Bang & Olufsen" gamykla turi įrengusi tinklalapį, kuriame galima sužinoti viską apie gamyklos, miesto, krašto istoriją.

Danai Linai aprodė ir sodybą Skjern, kur atstatyta geležies amžiaus sodyba. Į ją dviem dienoms su nakvyne suvažiuoja ekskursijos, kepama duona, drožiami šaukštai, savo gudrybių moko kalvis. Prie sodybos dar yra pora padalinių: gamtos skyrius, kur rodomos paukščių iškamšos, pasakojama apie juos ir labai įdomus vikingų uostas.

Sename uoste atstatyti trys vikingų laikų namai, lankytojus pasitinka du vikingai ir vikingė, vilkintys tų laikų drabužiais, pasakojama apie vikingų buitį, narsius jų žygius po visą Europą.

Antras Linos aplankytas miestas - tai Naestved, esantis netoli sostinės Kopenhagos, Zelandijos žemėje. Muziejus priklauso savivaldybei, jį sudaro 2 skyriai: pirmas parodo savivaldybės istoriją nuo XIII amžiaus, antras paskirtas garsaus Kahler keramikos fabriko istorijai ir produkcijai.

Linai buvo parodyti muziejaus fondai, esantys už kelių kilometrų nuo ekspozicijos naujai įrengtame sausame, šiltame pastate. Prie jų veikia konservacijos ir restauracijos centras.

Žavi vikingų šeimynėlė.

Pagrindinys edukacinis užsiėmimas muziejuje - tai Kalėdos, jų reikšmė, istorija. Pamokas veda puošniais XVIII a. apdarais apsirengusios moterys, pasakojama apie Kūčių stalą, apie vakarienę. Linai pasirodė įdomiausia tai, kad viskas vyksta tarsi „teoriškai": nors stalas serviruotas, stovi gražūs indai, bet nėra praktiškai nei vaišių, nei vaikų taip laukiamų saldumynų ar vaisių, kaip yra daroma Biržų muziejuje naujoje edukacinėje programoje, skirtoje Kūčioms ir Kalėdoms.

Ant stalo guli atversta Biblija, iš jos yra skaitoma, vėliau ateina sena senučiukė, kuri vaikams seka pasakas. Lina juokiasi, kad pamačiusi kokias 4 pamokas, jau pati pradėjo suprasti daniškai.

Įspūdį paliko ir Danijoje labai populiari savanorystė: jau matytame Naestved miesto muziejuje edukacinių pamokų metu vaikams pasakas sekė garbingo amžiaus savanoriai. Prie muziejaus yra įkurtas jo draugų būrelis, kuris susirenka kartą per mėnesį.

Svetingi šeimininkai Liną nuvežė į Arhuso miestą, kuriame yra antras pagal dydį Danijos „Moesgaard Museum". Jame - archeologijos, ypač gausi romėnų ginklų kolekcija, viso pasaulio etnografija (afrikietiškos kaukės, japoniški samurajų kardai, paroda apie Boliviją). Didelį įspūdį paliko demonstruojama gerai durpių sluoksnyje išsilaikiusi mumija su plaukais ir nagais.

Kaip pasakojo Lina, mūsų muziejininkai dirba nė kiek ne prasčiau, tik daug ką lemia prastesnės technikos galimybės, mažesnė patirtis.

Mokyklos laukia Kalėdų

Alfreda Gudienė
2007-12-15

Prieššventinis šurmulys verda Kalėdų laukiančiame mieste ir kaimuose. Sukruto puoštis ir mokyklos. Antradienį žaliaskarę dabino Meilūnų pradinukai, atsargiai kabindami pačių rankomis darytus, todėl itin šiltus ir mielus popierinius žaislus.

„Atžalyno" mokykla prieš šventes virto paslaptingai tviskančiu miestu, o eglutė prie Meilūnų mokyklos „pražydo" kalėdiniais žiedais. Kalėdų medį dabino Domantas ir Rytis.

Kaip jau įprasta, originalumu ir nebanalia išmone sutvisko „Atžalynas". Šios mokyklos meniškoji siela - dailės mokytoja Rima Briedienė - su moksleiviais sukūrė unikalų tautosakiniais motyvais ir paslaptimi kerintį miestą.

„Tikra kalėdinė pasaka", - komentavo praeiviai, žiūrėdami į bokštais ir metalinėmis saulutėmis spindinčius rūmus, iškilusius „Atžalyne". Anot jų, toks puošybos stilius - maloni atsvara prekybos centrų diktuojamai madai ir blizgučiams. Penktadienį mokyklos dabinimo darbams vadovavusi dailės mokytoja R. Briedienė skubėjo į miesto centrą, kur „Atžalyno" vaikai turėjo „įkurdinti" 2008 metų simbolį - Žiurkę.

Gražiomis idėjomis garsėjanti mokytoja apgailestavo, kad aikštėje prie bažnyčios trečius metus iš eilės vėl „kalamas" trafaretas.

„Gerai, jog miesto puošimui skiriama vis daugiau dėmesio ir lėšų. Tačiau šiandien jaučiuosi priblokšta, nes miesto aikštėje vėl išvydau baisų ir sovietmetį primenantį raudoną - žalią stendą. Nežinau, kokiam miesto dailininkui šauna į galvą trečius metus iš eilės bažnyčios fone kabinti tokią beskonybę?" - kalbėjo dailės mokytoja R. Briedienė.

Meškausko metai

Alis Balbierius kalbina Biržuose žinomą fotografą Zenoną Meškauską - apie jau beveik praėjusių metų fotografinius renginius, dalyvavimą konkursuose ir darbus.

Zenono Meškausko fotostudijoje nauja paslauga - nuotraukos... ant puodelių.

- Kai užeini pas Tave į svečius, „Kodake" akis „bado" toks didelis, tik neryškių spalvų plakatas - „Patek į istoriją"... Ar daug biržiečių nori patekt į tą istoriją?

- Gal šitai Lietuvos tūkstantmečio akcijai- nusifotografuoti tūkstantmečio albumui - ir visoj Lietuvoj trūksta reklamos.

O idėja tokia - to jubiliejaus garbei rengiamasi išleisti visų Lietuvos žmonių fotografijų albumą.

Pagalvojau, paskaičiavau - kad jei į vieną to albumo puslapį sutalpintum po 100 piliečių „galvų", tai vis tiek albumas turėtų turėt apie 30 000 puslapių... Aišku, tų visų kelių milijonų jame nebus, ir, jei teisingai suprantu, tas albumas bus išleistas tik vieno egzemplioriaus tiražu...

 

- Vadinasi, tu Biržuos vienintelis atstovauji tai akcijai?

- Taip. Tačiau kraštiečiai nelabai trokšta patekti į istoriją; gali būti, kad žmonėms gaila ir tų penkių litų, koks yra mokestis už nusifotografavimą šiam albumui. Tiesa, dar kiekvienas besifotografuojantis gauna dovanų specialią apyrankę...

 

- Už penkis litus toji apyrankė - aišku, kad ne iš aukso?

- Ne, regis, ji pagaminta iš silikono ir skirta dalyvavusiems šioje akcijoje prisiminimui.

 

- Dabar noriu paklausinėt apie tuos internetinius fotografijos konkursus, kuriuose Tu jau senokai ir sėkmingai dalyvauji. Imponuoja, kad iš nemažo man pažįstamų įvairaus lygio Lietuvos fotografų Tu šioje srityje esi bene aktyviausias. Ir laimėjai ne viename konkurse pirmąsias ar prizines vietas, nors, manau, kad įspūdingiausia - tai du kartus Niujorke didžiuliame viešame ekrane rodytos dienos nuotraukos „Kodak" konkurse...

- Ne du, bet jau tris kartus...

 

- Tai gal - plačiau apie tuos konkursus, konkursėlius. Ir- kas tave jų link pastūmėjo?

- Prieš keletą metų, kai „skaitmenizavausi", pradėjau dirbti su kompiuteriu ir naršyt, kažkaip savaime, radus informacijos apie įvairius konkursus, kilo noras pabandyti. Ir teko įsitikinti, kad tų konkursų prastos nuotraukos nelaimi.

 

Zenonas Meškauskas. Fragmentai.

- Tai gal trumpai apie tuos reikšmingesnius laimėjimus?

- Pasauliniame „Kodak" dienos nuotraukos konkurse Niujorke, jau minėjau, teko skint „laurus" tris kartus. Kasmet- po kartą, taigi vieną sykį ir šiemet. Iš lietuviškų konkursų tai visai maloniai sudalyvavau zebra.lt fotografijos konkurse „Vartai" - ten du kartus mano fotografijos laimėjo pagrindinį mėnesio prizą ir kartą - pirmąją vietą kategorijoje „Sportas". Apskritai šiemet gal ne taip jau gerai sekasi tuose konkursuose. Iš internetinių dabar daugiau dalyvauju www.photoblink.com konkurse. Jis gan populiarus, daug dalyvių, tad net su gera fotografija sunku patekt net į šimtuką geriausiųjų. Photoblinke mano fotografijos du kartus buvo išrinktos „dienos nuotraukomis", viena, regis, yra patekus į dešimtuką geriausiųjų, o šiemet teko ir kitaip bendradarbiauti su šio konkurso organizatoriais - turėjau sugalvoti temą teminiam konkursui ir teisėjauti - mat prieš tai laimėjau pirmąją vietą temoje „Tekstūra".

 

- Man regisi, kad tie konkursai tau yra paskata kūrybai, kai padarai sau kažką malonaus - nes nedaug fotografų, gyvenančių iš buitinės fotografijos ir turinčių savo studijas, išlieka kūrybingi platesne prasme.

- Taip, tai tikrai skatina, neleidžia užsnūsti.

 

- Net nežinau, ar aš pats pastebėjau, ar tu užsiminei, kad esi atnaujinęs savo personalinį fotografijų puslapį internete - www. zmeskauskas. ten. lt. Ir - užmetęs ten akį, nusivyliau štai dėl ko - kad neliko visų ankstesnių fotografijų, net tų, kurios buvo laimėjusios ne vieną konkursą ir šiaip daug kam iš naršytojų patikusios. Kodėl?

- Tai pirmiausia dėl techninių šio puslapio dalykų. Ir dar man nusibodo žiūrėt į tas pačias senas nuotraukas...

 

- Tai ką, Zenonai, tu kasdien „įlendi" į savo puslapį ?..

- Ne, tai grynai dėl ribotų techninių galimybių, bet, atsižvelgus į ką tik išgirstą kritiką, gal reikės dalį tų senų nuotraukų sugrąžinti atgal.

- Ką tu galvoji apie Biržų fotografinį, na, tarkim, šiek tiek meninį gyvenimą, jei toks išvis yra? Štai Turizmo informacijos centras rengė tokį mėgėjišką konkursiuką - naivų, bet geranorišką. Tik mane stebino tas teiginys, kad Biržuose nieks neturi... Biržų krašto fotografijų. Jų turi Tu, Kalninis, kai kas iš jaunesnių fotografų...

- Ir Tu jų pakankamai turi...

 

- O kodėl tame gimtame konkurse pats nedalyvavai?

- Gal tiesiog norėjau, kad būtų vietos kitiems „pasireikšti"... Na, o kalbant apie Biržų fotografinį gyvenimą, tai ir tokie konkursai jį pagyvina. Arba - debiutinė, tiesiog šviesi Ernestinos Muralytės fotografijų paroda „Indija, Astravas ir kitos fotografijos". Retai tokie debiutai pasitaiko. Maloniai nustebino „Sėlos" muziejuje surengta paroda apie tarybinio periodo nespalvotą fotografiją ir fotografus. Šiaip tai darbe spaudžiant nuotraukas įvairiems mėgėjams, tarp jų pasitaiko žmonių, suvaldančių kadrą, kurie galėtų dalyvaut vietos konkursuose, jei tokie ir ateity vyktų.

 

- Ar nejauti tiesiog sovietinės nostalgijos tiems laikams, kai Biržuos veikė Fotoklubas, buvo išleistas net katalogas... Dabar gi nieko, nors tiek laisvės, burkis į kokias nori grupes ir grupeles, renk parodas ir pan.?

- Tada buvo daugiau laisvo laiko ir klubinei veiklai. Ir įdomių mokinių buvo - vieno - Ramūno Danisevičiaus - užteks visam gyvenimui...

 

- Tiesiog šiandien, užėjęs pasikalbėt šiek tiek apie „Meškausko metus" ir fotografiją, išvydau šį bei tą naujo Tavo studijoj. Gal pats papasakok, ką čia darai?

- Tai tiesiog nauja paslauga - nuotraukos... ant puodelių. Yra ir tokia nenauja technologija, kaip iš paprasčiausio puodelio padaryti suvenyrą.

 

- Taip - matau pilies patranką, piliakalnio vaizdą, tavo anūkę... Vadinasi, bet kas, atėjęs pas Tave ir atsinešęs savo vaizdą, gali jį persikelti ant puodelio. Ir nesvarbu, kas tai būtų - Biržų pilis, naujametinė eglutė, šeimos fotografija ar erotinis vaizdelis... Ką gi, ačiū Tau už šį trumpą pasišnekėjimą ir kitų gerų „Meškausko metų".

 

Filatelisto kolekcijoje - per 20 tūkstančių pašto ženklų

Rasa Penelienė
2007-12-13

„Šiaurės rytų" redakcijos Vabalninko skyriuje galima apžiūrėti Algirdo Garbausko pašto ženklų kolekciją.

Kolekcijos savininkui - keletas klausimų.

„Norėdamas „pravėdinti" savo pašto ženklų rinkinius, padariau stendą „Gyvūnijos pasaulyje", kurį galima pamatyti „Šiaurės rytų" redakcijos Vabalninko biure", - sako Algirdas Garbauskas.

- Redakcijos biure yra tik Jūsų kolekcijos dalis. Kiek iš viso turite pašto ženklų?

- Apie 20 tūkstančių ženklų, kurie telpa į 20 albumų. Šiuo metu renku Lietuvos ir Latvijos pašto ženklus.

 

- Kiek metų Jūsų kolekcijai?

- Pašto ženklus pradėjau rinkti nuo mažens. Kolekcija nuolat pildoma. Tarybiniais laikais buvo galima nusipirkti pigesnių antspauduotų ženklų, kokių dabar nebėra.

Kolekcionavimas - brangus malonumas. Jeigu atsirastų besidominčių pašto ženklais, būtų galima jais bei kolekcionavimo patirtimi keistis. Daug ženklų turiu įvairioms temomis - rašytojų, lėktuvų, kaktusų, grybų ir t. t.

 

- Minite ankstesnius laikus, kai kolekcionuoti buvę paprasčiau. Ir bendraminčių Vabalninke turėjote?

- Pašto ženklų rinkimu - filatelija - domiuosi nuo pat mažens. To pomėgio, kaip jau minėjau, neatsisakau ligi šiol. Prieš 20 metų Biržų rajone veikė filatelistų draugija, vienu metu teko jai vadovauti. Taip pat vadovavau Vabalninko jaunųjų filatelistų būreliui. Dabar Lietuvoje besidominčių pašto ženklais nebe tiek daug.

Norėdamas „pravėdinti" savo pašto ženklų rinkinius, padariau stendą „Gyvūnijos pasaulyje", kurį galima pamatyti „Šiaurės rytų" redakcijos Vabalninko biure.

 

- Ačiū Jums už tai. Žinoma, tai ne pirmoji paroda?

- Buvo parodėlių Vabalninke - knygyne, mokyklose, muziejuje.

 

- Jūsų kolekcijoje yra retenybių?

- Rečiausi ženklai - Smetonos laikų lietuviški pašto ženklai, kurių dabar sunku begauti.

 

- Kiek šiuo metu Lietuvos filatelistai sulaukia naujų pašto ženklų per metus?

- Lietuvoje kasmet išleidžiama apie 25 naujus ženklus. Jų įsigijimas kainuotų apie 80 - 90 litų. Jeigu pridėtume vokus, būtų jau daug.

Tarybų Sąjungoje per metus būdavo išleidžiama apie 100 - 120 pašto ženklų.

 

- Jūsų rūpesčiu buvo išleistas pašto ženklas su Vabalninko herbu?

- 2005 metais išėjo pašto ženklas su Vabalninko herbu, o neseniai - su senąja Vabalninko varpine. Norime, kad pašto ženklas išeitų mūsų kraštiečio dailininko Antano Kučo 100-osioms gimimo metinėms (2009 m.). Ženklo leidyba reikėtų pradėti rūpintis likus maždaug metams iki sukakties minėjimo. Šiais darbais užsiėmė ir filatelistai, ir muziejus, ir seniūnija.

 

- Šiemet pasirodė knyga apie Vabalninką, atliktas ne vienas darbas įamžinant garsius vabalninkiečius - ir niekur neapsieinama be Jūsų...

- Stengiuosi visokiais būdais garsinti Vabalninką ir iš jo kilusius žmones.

Pilyje pristatytas kūrybos ir pinigų jungties vaisius

Stasė Eitavičienė
2007-12-11

Pirmoji Biržų krašto mokinių kūrybos knyga „Mano mažas vaikiškas pasaulis" jau kuris laikas gyvena savo tylų gyvenimą. Pasklidusi po jaunųjų kūrėjų, jų draugų ir giminių namus, ji mielai skaitoma ir vartoma įvairaus amžiaus žmonių.

Renginio vedėjos Irutės Varzienės pokalbis su jaunąja literate Ieva Janulaityte.

Aštuonių mokyklų 52 autorių darbams išlikimo galimybę suteikė vaikų rašytojas ir leidėjas, „Žvaigždutės" žurnalo vyriausiasis redaktorius Jeronimas Laucius, LR Seimo narys Viktoras Rinkevičius, savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Marijonas Nemanis, rajono mokyklų literatūros mokytojos, didelis būrys rėmėjų. Praėjusio penktadienio pavakarę knygos pasirodymo „kaltininkai" ir kūrinių autoriai biržiečius pakvietė į jos pristatymo vakarą.

Vakaro vedėja Irutė Varzienė prisiminė Martyną Mažvydą, kurio vardą jau kelis šimtus metų taria abiturientų laidos, nors nėra žinoma nei šio žmogaus tiksli gimimo vieta, nei kaip jis atrodė, nei kur yra palaidotas. „Žmogaus nėra, bet jo knygos gyvena", - kalbėjo mokytoja ir džiaugėsi, kad kūrybos ir pinigų jungtis davė gražų rezultatą.

J. Laucius prisipažino, kad prie knygos teko dirbti visą vasarą, nes „rankraščių buvusi pilna dėžė nuo bananų". „Kas padeda vaikams, tam padeda Dievas", - teigė jis, džiaugdamasis vis dar gyvuojančiu žurnalu „Žvaigždutė".

Paprastas ir kartu nepaprastas vaikų pasaulis. Jaunieji kūrėjai ne tik žodžiais, bet ir spalvomis bei formomis bandė pasakyti nesumeluotą tiesą apie mus supančią aplinką, atskleisti savo išgyvenimus. Mat ši knyga yra iliustruota mokinių dailės darbais, kurie paryškina kartu spausdinamų tekstų mintį ir prasmę.

Padėkos raštu apdovanota viena aktyviausių skaitytojų M. Seibutytė su Seimo nariu V. Rinkevičiumi ir redaktoriumi J. Lauciumi.

Ieva Janulaitytė, pasak I. Varzienės, „talentinga ir savita" autorė, skaitė naujausią savo dienoraščio ištrauką močiutei, „kuri išėjo ir nebesugrįš". Filosofiją ketinanti studijuoti „Atžalyno" moksleivė Santa Kiškytė, bene produktyviausia jaunoji kūrėja, šį kartą pasirinko ištrauką iš savo kūrinio „Laikas". Edmundas Tauteris iš Kaštonų mokyklos skaitė eilėraštį apie debesis, o gimnazistės Goda Brazdžiūnaitė ir Ieva Indrašiūtė - prozos vaizdelius.

Irma Zablackaitė prisipažino pirmą kartą gyvenime pamačiusi išspausdintą savo kūrinį ir dėkojo rėmėjams bei knygos leidėjams. Dovilė Narkevičiūtė pažadėjo ją ne tik savo vaikams, bet ir anūkams duoti paskaityti. O Rinkuškių bendruomenės atstovės gėles dovanojo ne tik leidėjams ir knygos sudarytojams, bet ir Rinkuškiuose gyvenantiems jauniesiems kūrėjams.

Prieš parašydamas pirmąjį savo kūrinį, ko gero, ne vienas jaunasis kūrėjas perskaitė visą lentyną kitų autorių knygų. Todėl nenuostabu, kad Biržų viešosios bibliotekos padėkos raštais buvo apdovanoti aktyviausi skaitytojai Mingailė Seibutytė, Alberta Vaičelionytė, Tomas Trainys, Indra Samokaitytė, Gabrielė Mileikaitė, Giedrė Dovydėnaitė.   

„Buvo noras paskatinti mokinius kurti. Kad pamatę rezultatą, jie norėtų tobulėti, kad tai būtų tarsi kuras laužui", - kalbėjo V. Rinkevičius ir dėkojo rėmėjams, kurių dauguma - biržiečiai. Vienas iš jų, ūkininkas Povilas Zikaras, atsiimdamas padėkos raštą, tarė: „Ne kiekvienas žmogus sugeba kurti. Tie, kurie sugeba ir tai daro, išaugs gerais žmonėmis. Todėl pinigų tokiam reikalui negaila".

Šventinis biržietiškas atvirukas

Biržų krašto muziejus „Sėla" parengė ir siūlo visiems biržiečiams, jų draugams, giminėms ir pažįstamiems įsigyti biržietišką šv. Kalėdų ir Naujųjų metų atviruką. Tai jau trečiasis išleistas atvirukas.

2005 m. atviruką kurti muziejininkams padėjo fotografas Algirdas Kalninis, 2006 m. atviruką puošė eseisto, poeto, fotomenininko Alio Balbieriaus Biržų vaizdas, šiais metais visus turėtų nudžiuginti fotomenininko Zenono Meškausko darbas.

Biržietšką dvasią išreiškia ir išspausdinti mūsų krašto garsenybės dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Boriso Dauguviečio žodžiai: „Šventiniai sveikinimai iš Biržų! Po Romos antras miestas - BIRŽAI. Yra žmonių, kurie tuo šventai tiki".

Šventinį atviruką galima įsigyti muziejaus kasoje, jo kaina - 2,50 Lt.

Muziejininkai tuo pačiu metu primena, kad galima įsigyti ir puikią kalėdinę ir naujametinę dovaną - stalo dėlionę „Sudėliok koklį", kupiną biržietiškos ir kunigaikščių Radvilų dvasios.

Dėlionė susideda iš 54 detalių. Centre vaizduojamas Radvilų giminės herbas erelis, kurio galvą puošia kunigaikštiška karūna, o ant krūtinės uždėti trys medžioklės ragai - Radvilų protėvių Astikų herbas. Apačioje metai - 1682 - tais metais buvo užbaigta Biržų pilies rūmų statyba. Raidžių reikšmė: L - Liudvika, C - Karolina, M - markgrafienė, B - Brandenburgietė.

Vilniuje pagerbtas kunigaikščio Jonušo Radvilos atminimas

Antanas Seibutis
2007-12-08

Gruodžio 4 dieną Vilniuje, Karininkų Ramovėje, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija kartu su biržiečių klubu „Krivūlė" surengė Lietuvos didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos 395-ųjų gimimo metinių pagerbimą. Vienas jubiliejaus paminėjimo akcentų - biržiečio literato Valentino Dagio istorinio romano „Sakmė apie Jonušą" pristatymas.

Papiliečių „invazija" į Vilnių.

Minėjimą kartu pradėjo abiejų instancijų vadovai - Arvydas Kregždė ir profesorius Sigitas Kregždė. Jie pristatė debiutuojantį Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila" ansamblį, vadovaujamą Kornelijaus Šišlos.

Gražiai apie Papilį, knygos autorių ir jo „odę Papiliui" kalbėjo profesorius S. Kregždė. Kalbėtojas, gerai pažinodamas V. Dagį, atskleidė ir keletą įdomių jo biografijos faktų: literato mama buvo kilusi iš kazokų, stačiatikė ir tik vėliau, ištekėjusi, tapo katalike.

Pusiau rimtai, pusiau juokais profesorius kalbėjo, kad jį stebina, jog taip gražiai apie vieną iš tuometinės Lietuvos evangelikų reformatų vadų Jonušą Radvilą parašė ne reformatas.

Tolesnę papiliečių „invaziją" į Vilnių pratęsė Papilio kultūros namų moterų kvartetas - Vigilija Macienė, Edita Lansbergienė, Daiva Černiauskienė ir Aušra Mizarienė.

Šių eilučių autorius susirinkusiems priminė Jonušo Radvilos asmenybę, jo nuopelnus tiek Lietuvai, tiek Abiejų Tautų Respublikai, iki šiol gana kontraversiškai, jo inicijuotą Kėdainių sutartį su Švedija, sąsajas tarp praeities ir šiandienos.

Ištrauką iš V. Dagio knygos „Sakmė apie Jonušą" paskaitė mokytoja E. Lansbergienė.

Valentinas Dagys patvirtino ne kartą tą vakarą skambėjusius žodžius „odė Papiliui", sakydamas, kad rašydamas knygą apie jį visą laiką ir galvojo.

Anot autoriaus, jo knygos motto - Jonušas Radvila nebuvo išdavikas, tiesiog elgėsi pagal jam sunkias aplinkybes, siekė naudos Lietuvai.

Paklaustas apie tolimesnius planus, V. Dagys kalbėjo apie baigiamą knygą, skirtą 1863 metų sukilimui Lietuvoje ir jo mūšiams Biržų krašte, Biržų girioje.

„Užpultas" sveikintojų, p. Valentinas dar spėjo prajuokinti klausytojus prisipažindamas, kad, rašydamas istorinį romaną, labiausiai bijojo konkurentų ir kad kas nors kitas nespėtų greičiau už jį knygą pateikti visuomenės teismui ir dėmesiui.

Biržietiški pasišnekėjimai buvo pratęsti „pasikiemavojant".

Maloniai biržietišką dvasią papildė salėje iškabinti septyni Lietuvos didžiųjų etmonų paveikslai, nes penkiuose jų - garsiosios Radvilų giminės atstovai.

Gimtadienio šventė su dovanomis ir praeities laiškais

Stasė Eitavičienė
2007-12-04

Pirmąją šių metų žiemos dieną šurmuliavo pilnutėlė Biržų kultūros centro salė. Į „Saulės" gimnazijos 90-mečio šventę atskubėjo buvę ir esami mokytojai, mokiniai, tėvai. Saulėgrąžos ir saulė, išskrendantys ir sugrįžtantys paukščiai, laiko upė - tai prasmės ir simboliai, tą dieną ištarti ir paminėti ne kartą.

„Tik meilė nugali laiką", - tvirtino iškilmingo renginio vedėjai Daiva Sribikienė bei Arūnas Anskinas ir kvietė visus iš naujo atrasti savąją mokyklą, „sušilti prie žmogiškumo laužo", kurį tą popietę kurstė dabartiniai mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Renginį pradėjo Danguolės Kazakevičienės vadovaujamas mišrus choras. Salei atsistojus, jis atliko mokyklos himną, kuriam žodžius parašė 1944 metų gimnazistė Aldona Černiauskienė, o muziką sukūrė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokytojas Vytautas Kavaliauskas. Buvo prisiminta mokyklos istorija, joje dirbę mokytojai, mokyklą garsinę iškiliausi gimnazistai. Mokykla net 11 kartų keitė savo pavadinimą, bet vis tiek grįžo prie pirmojo - 1917 metais suteikto „Saulės" vardo. 1998 metais vidurinė mokykla tapo gimnazija, kuriai jau 10 metų vadovauja direktorius Dainius Korsakas.

Buvusių mokyklos mokinių Eugenijaus Matuzevičiaus, Pauliaus Drevinio, Bernardo Brazdžionio prisiminimus skaitė šiandieninės gimnazistės, pavadinusios juos „laiškais iš praeities". Buvo pagerbtas Jono Šliūpo, Vytauto Didžiulio, Broniaus Krivicko ir keliolikos kitų, jau išėjusių, mokytojų atminimas. Scenoje koncertavo Nijolės Kaulinienės vadovaujamo etnografinio ansamblio „Saulala" atlikėjai.

Nuskambėjus „Palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus" į sceną gimnazijos bendruomenės ir svečių palaiminti buvo pakviestas Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys. „Šiandien laikas švęsti, ryt ateis laikas dirbti. Kai yra šventė - būkite palaiminti ir laimingi, kai kasdienybė - būkite palaiminti ir kantrūs, kai ateis laikas išeiti - būkite palaiminti ir tegu bus jums suteikta stiprybės ir vilties", - į susirinkusius kreipėsi dvasininkas.

Premjero Gedimino Kirkilo sveikinimo žodžius ir senojo Vilniaus graviūrą „Saulės" gimnazijai įteikė Arvydas Kregždė, daugelio nuostabai pareiškęs, kad „G. Kirkilo genealoginis medis susijęs su Kirkilų kaimu". Kalbėdamas „Krivūlės" klubo narių vardu, svečias pasimetė tarp paruoštos kalbos popieriaus lapelių ir jam padėti kvietė salėje sėdėjusius Audronę Stapulionytę ir Algirdą Vileikį, bet šie kažkodėl į pagalbą neskubėjo.

Gimnaziją ir jos žmones sveikino LR Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus padėjėja Nijolė Šatienė, rajono savivaldybės meras Regimantas Ramonas, palinkėjęs mokytojams „surasti kelius į jaunų žmonių širdis". Švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Gutauskienė perdavė švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės sveikinimus.

Tarti žodį renginio vedėjams pakvietus savivaldybės administracijos direktorę Palmyrą Prašmantienę ir jos pavaduotoją Rimantą Martinonį, ant scenos užkopė tik direktorė. Ji paaiškino, kad R. Martinonis „šiuo metu dirba kitą darbą", nes pirmadienį „Saulės" gimnazijos kolektyvo laukia siurprizas - rajono tarybos paskirta 10 000 litų suma mokytojų kambario baldams įsigyti.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys laimino gimnazijos bendruomenę ir svečius.

Gimnazijos 90-mečio šventėje dalyvavo ir jubiliatus sveikino kaimyninių rajonų gimnazijų delegacijos, taip pat mūsų gimnazijos bičiuliai iš Kauno ir Panevėžio, Biržų rajono mokyklų, „Sėlos" muziejaus, Biržų viešosios bibliotekos.

Mokyklos tarybos vardu kalbėjęs Juozas Užkurėlis priminė, kad mokiniams vien žinių neužtenka, ir pageidavo, kad jie „gautų sampratą apie nepriklausomą politiką". Buvusių gimnazistų vardu sveikinimo žodį tarusi Aldona Černiauskienė prisiminė pokaryje žuvusius 22-osios laidos berniukus ir taurius to meto mokytojus: „Jų akyse regėjome saulę, nors gimnazija A. Smetonos vardu vadinosi". Sigita Gabrėnaitė, pirmos atkurtos gimnazijos laidos abiturientė, linkėjo, kad gimnazija „nuo kitų mokyklų skirtųsi ne tik pavadinimu, bet kad tai būtų tikras kultūros židinys, kad mokytojai ir mokiniai tikėtų ir pasitikėtų vieni kitais". Kalbėjo 1948 metų abiturientas Bronius Petrauskas, buvo perskaityta gausybė telegramų ir sveikinimų iš Lietuvos ir užsienio.

Gimnazija prisiminė didelį būrį savo mokinių, respublikinių ir tarptautinių konkursų, spartakiadų ir olimpiadų nugalėtojų, kurie mokyklos prestižą kėlė paskutinius 10 metų.

„Šventė nesibaigia. Ji lieka rankos paspaudime, akių žvilgsnyje, šypsenoje, prisiminimuose", - kalbėjo renginio vedėjai, visus kviesdami į mokyklą, kur gimnazijos šeimininkų ir jų svečių laukė vakaronė, susitikimai klasėse, pokalbiai ir vaišės.

Arūnas Baublys: „Biržiečiai visada buvo kitokie - daugiau europiečiai nei rytiečiai"

Gražina Dagytė
2007-12-01

Prieš savaitę „Aušros" vidurinėje mokykloje buvo pristatyta Arūno Baublio knyga „Lietuvos evangelikų reformatų sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795 - 1830 metais"

Knygą „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas" pristatęs Arūnas Baublys ir jo žmona Ilona sulaukė biržiečių pagyrimų ir gėlių.

Renginį pradėjęs Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos Biržų skyriaus pirmininkas, mokytojas Vidmantas Jukonis sakė, jog labai malonu susitikti mokykloje su ją baigusiais gabiais auklėtiniais. Papasakota, jog vėliau Arūnas Baublys baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Sėlos" muziejuje. Paskui žinomas biržietis išvyko į Klaipėdą, kur ėmėsi darbų Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, Teologijos katedroje ir Evangeliškosios teologijos centre. Netgi tapo jo direktoriumi, apsigynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Susirinkusiems priminta, jog „Aušroje" mokytojavo ir abu knygos autoriaus A. Baublio tėvai.

Evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Rimas Mikalauskas kalbą pradėjo Šventojo Rašto žodžiais. Jis džiaugėsi, jog reformatų bažnyčia yra teisinė bažnyčia, kurioje visi - tiek kunigai, tiek eiliniai piliečiai - yra lygios, bet nevienodos asmenybės. Pasak kunigo, kam yra daug duodama, iš to daug ir reikalaujama. Šalia visada einančios trys vertybės - pareiga, atsakomybė ir laisvė.

A. Baublio knyga, R. Mikalausko nuomone, bus įdomi skaityti visiems. Iš jos pasimokyti galės ir kunigai. Reformatai mėgstantys tvarką, kuri bažnyčiai esanti labai svarbi.

Žodį taręs rajono vicemeras Aurimas Frankas džiaugėsi Arūno Baublio knyga, vadindamas ją itin puikia. „Gyvename šiandien, bet turime mokytis iš praeities", - sakė vicemeras, kuris buvo pristatytas ne tik kaip valdžios atstovas, bet ir kaip žinomo evangelikų reformatų kunigo anūkas.

Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkas Donatas Balčiauskas kalbėjo, jog A. Baublys buvo ir vienas prieš penkiolika metų įkurtos reformacijos draugijos iniciatorių. Jis atkreipė dėmesį, jog draugija vienija įvairių tikėjimų žmones.

Arūnas Baublys, pristatydamas leidinį, kalbėjo, jog evangelikai reformatai visada labai rūpinosi švietimu, jaunosios kartos mokymu. Studijuoti jaunuoliai būdavo siunčiami į geriausius užsienio universitetus. Taip augo Lietuvos inteligentija. Į tėvynę grįždavo ne tik mokslus baigę teologai, bet ir gydytojai, inžinieriai ir kitokių mokslų žinovai. Reformatams, pasak A. Baublio, reikėtų dėkoti ir už tai, kad buvo puoselėjama lietuvių kalba. Ši bažnyčia išliko savivaldi net spaudos draudimo laikotarpiu, kai visi buvo pavaldūs Peterburgui. Tais sunkiais Lietuvos kultūrai metais reformatai sugebėję išsiderėti, kad draudimai negaliotų. Knygas jiems buvo leista spausdinti lotynišku šriftu.

Arūnas Baublys sakė, jog knyga leidžia į Biržų kraštą pasižiūrėti kitomis akimis. Biržiečiai dažnai vadinami „unaraviais". Pasak autoriaus, taip nutinka todėl, kad jie „visada buvo kitokie - daugiau europiečiai nei rytiečiai".

Širdį gaivino sutartinių melodijos

Gražina Dagytė
2007-11-29

Biržuose koncertavo sutartinių giedotojai iš septynių rajonų.

Gražiai susidainavę „Žemynos" giedotojai nusipelnė žiūrovų simpatijų.

Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centro salėje rinkosi senųjų daugiabalsių lietuvių liaudies giesmių - sutartinių, atliekamų dainuojant, šokant ar grojant įvairiais instrumentais, mylėtojai. Tradicinė sutartinių šventė „Suminjojo geri svečė" vyko jau antrą kartą. Pernai sutartinės buvo giedamos Kupiškyje, kur ir gimė idėja populiarinti šias dainas.

Renginį Biržuose pradėjo Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos folkloro ansamblis „Aušrela" (vad. Jūratė Garnelienė). Juos keitė Pasvalio kultūros centro „Valakėlių" filialo sutartinių giedotojos (vad. Lina Bartašienė). Į sceną netrukus išėjo mūsų miesto „Saulės" gimnazijos folkloro ansamblio „Saulala" dainininkai (vad. Nijolė Kaulinienė).

Rimos Vitaitės vadovaujamos Zarasų kultūros centro folkloro ansamblio „Seluona" sutartinių giedotojos stebino senosiomis šio krašto sutartinėmis.

Šiaulių universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva" dainininkės (vad. Diana Martinaitienė) sutartines skyrė išvakarėse minėtai Lietuvos karių dienai. Dainose šiauliškės apgiedojo tėvą, auginantį „sūnelį žalnierėlį", eisiantį ginti Lietuvos sostinės Vilniaus.

Rokiškietės Nidos Lungienės vadovaujamos sutartinių giedotojos išsiskyrė profesionalumu.

Profesionaliai sutartines traukė rokiškėnės - folkloro ansamblio „Gastauta" sutartinių giedotojos (vad. Nida Lungienė). Po jų žiūrovams dainavo Panevėžio jaunimo folkloro grupė „Sierčikai", Kupiškio folkloro ansamblio „Kupkiemis" (vad. Alma Pustovaitienė) kolektyvai. Pabiržės folkloro ansamblio (vad. Aušra Trapulionytė) giedotojų grupėje būta ne tik moterų, bet ir vyrų. Šventę baigė Biržų kultūros centro ansamblio „Siaudela" instrumentinių ir giedamų sutartinių grupė (vad. Jūratė Garnelienė).

Nors klausytojų ratas buvo negausus, tačiau, pasak kai kurių moterų, „labai tikras". Ne viena sutartinių gerbėja tvirtino koncerte atgaivinusi sielą ir pasisėmusi jėgų visiems metams.

Sveikinimo žodį tarusi rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė koncertą pavadino prabangia galimybe mėgautis tauriomis senosiomis dainomis. Ji ragino šio žanro kūriniams neleisti nusėsti užmarštin. Sutartines ir jų giedotojas gyrė ir šiauliškis tautodailininkas Albertas Martinaitis, į šventę Biržuose atvažiavęs su dovanomis kiekvienam kolektyvui.

Giedoti sutartines jau tapo įprasta paskutinį lapkričio savaitgalį, prieš pat prasidedant Advento metui. Kitąmet dainininkai vyks į Rokiškį, kur jų lauks „Gastautos" folkloro kolektyvas ir šio krašto klausytojai.

Pašnekesys apie gyvenimo prasmes ir sutrikusį visuomenės ritmą

Stasė Eitavičienė
2007-11-27

„Kiek nedaug tereikia, kad sušiltų širdys, pralinksmėtų akys ir atsirastų viltis", - turbūt pagalvojo ne vienas, penktadienio pavakarę dalyvavęs pilies salėje vykusiame susitikime su rašytoju, Biržų rajono savivaldybės Garbės piliečiu Algimantu Zurba.

Rašytojo autografų išsirikiavo biržiečių eilė.

Kelių dešimčių knygų autorius, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vilniuje, kažkaip ypatingai šiltai sugeba išsaugoti tą sunkiai žodžiais nusakomą ryšį su savo kraštiečiais, kai pusiau rimtai, pusiau su tik jam būdingu humoru aptariamos svarbios, dažnai skaudžios gyvenimo patirtys.

Ko gero, taip yra todėl, kad A. Zurbai iš tiesų rūpi, kuo gyvena Biržų krašto žmonės. Kad jis vis atlekia į Biržus pro Kupiškį „be salių ir dėmesio" tam, kad aplankytų „užžėlusio sodo vietas ir kojas į upelio vandenį įmerktų".

Oficialiai organizuojami, nors visiškai neoficialūs susitikimai paprastai būna naujai knygai pasirodžius, nes anot jo, „negalima tuščiomis rankomis pas savo žmones rodytis". Šį kartą tai buvo jau daugelio spėtas perskaityti romanas „Aritmija" ir apysaka vaikams „Raganaitė Džilda".

Kartu su rašytoju Biržuose svečiavosi aktorė Gražina Urbonaitė ir leidyklos „Gimtasis žodis" vyr. redaktorius Vytautas Stanelis. Vakarą, kaip jau įprasta, vedė Irutė Varzienė. „Personalinė mano kritikė", - taip literatūros mokytoją pristatė pats rašytojas.

„Romanas man ypatingas, todėl ir šį vakarą negaliu be asmeniškumų. Sunku buvo skaityti, nes ir aš tada vaikščiojau tais pačiais (kaip ir romano herojus - red. past.) Santariškių koridoriais", - pradėjo I. Varzienė, pabrėždama, kad žmogus gyvendamas tolsta nuo savo šaknų, o tuo pačiu ir nuo prasmės. O gyvenimas galbūt ir yra prasmės laukimas ir ieškojimas.

„Šiandien man atrodo, kad pagrindiniai romano „Aritmija" akcentai galėtų būti mirtis, meilė, kaltė, bet kiekvienas skaitydamas kuria savo kūrinį, ieško savosios prasmės, todėl kiti žmonės galbūt išskirtų kitus dalykus", - kalbėjo I. Varzienė.

Pasak Irutės, ši knyga - tai taip pat himnas meilei bei ištikimybei.

Pakviestas kalbėti, Algimantas Zurba pirmiausia pristatė savo apysaką - pasaką vaikams „Raganaitė Džilda", kurią sakė rašęs todėl, kad vaikų pasaulis esąs stebuklingas. „Rašiau vaikams, dabar anūkams", - kalbėjo rašytojas.

Romanas „Aritmija", pasak rašytojo, skirtas profesoriui kardiochirurgui G. Uždaviniui, kurio talentas, dosnumas ir netikėtai tarsi priesakas nuskambėjęs „žiūrėk savęs" buvęs pagrindas knygai atsirasti. Aišku, ir neįkainojama rašytojo patirtis Santariškių klinikų palatoje, kuri panaudota kuriant Algirdo Čiurlio paveikslą.

„Tai, kas šiandien vyksta visuomenėje, - aritmija. Žmonės ėda vieni kitus, gerkles pasiruošę perkąsti. Visuomenė serga, jai sutrikęs ritmas", - kalbėjo A. Zurba.

Biržiečiai aktorei G. Urbonaitei (dešinėje) dovanojo gėlių, dėkodami už įtaigiai perskaitytą A. Zurbos romano ištrauką.

Pasak autoriaus, seniau kapinėse visada būdavo sodinamos pušys, nes jos - išdidumo simbolis, ypač laidojimo akimirką. „Išdidumu žmogų apdovanoja gamta ir motina. Tai - prigimties dalykas. Romano herojui A. Čiurliui skaudžiausia yra tai, kad jis turi paminti savo išdidumą", - teigė rašytojas. Iš salės pasigirdus klausimui, kur šiandien dingo daugelio žmonių išdidumas, rašytojas atsakė: „Žmogaus prigimtis priešinasi mindymui ir murkdymui, bet jo išdidumą reikia kurstyti ir palaikyti. Mes dažniausiai tylim, kai daromos niekšybės".

Tarsi priekaištas visiems, nepadėjusiems romano veikėjui ir į jį panašiems išsaugoti savo įgimto išdidumo ir tuo pačiu gyvenimo kokybės, nuskambėjo aktorės Gražinos Urbonaitės skaitoma kūrinio ištrauka. Aristokratiška laikysena, tvirtas, įtaigus balsas, nepriekaištingas klausytojų dėmesio valdymas sužavėjo žmones, kurie sėdėjo sulaikę kvėpavimą ir dovanojo aktorei gėles, sunkiai sulaikydami besikaupiančias ašaras.

„Gimtojo žodžio" vyr. redaktorius Vytautas Stanelis prisipažino, kad Algimantas Zurba - antrasis žmogus, atsivežęs jį į Biržus (pirmasis buvęs Alis Balbierius). Redaktorius prisiminė, kad jam yra tekę prisiliesti prie trijų A. Zurbos knygų.

„Kai Algimantas atnešė savo parašytą „Integralą", labai išsigandau, nes nemėgau matematikos. „Melnragės akmenys" man asocijavosi su kažkokios Justo Paleckio knygos pavadinimu, o pamatęs „Aritmiją" bijojau, kad rašytojas bus parašęs vien apie savo patirtį ligoninėje. Džiaugiuosi, kad visus tris kartus buvau neteisus, nors man nelabai patinka, kad pirmasis žmogus, kuris perskaito A. Zurbos rankraščius, yra jo žmona. Aš norėčiau būti tuo pirmuoju, kadangi esu redaktorius, bet ką čia bepadarysi", - juokavo V. Stanelis. Ir jau visai rimtai pridūrė, kad mūsų literatūroje nedažnas atvejis, kad knyga būtų tokia daugiasluoksnė, kurią reikia skaityti keletą kartų, neskubant, ir kai kiekvieną kartą atsiveria naujos prasmės.

Susitikimo su svečiais akimirkas nuskaidrino ir tinkamą nuotaiką sukurti padėjo biržietės Vigilijos Gasevičienės atliekamos dainos. „Moteris liūdnomis akimis", - pastebėjo Algimantas Zurba, atidžiai klausęsis Vigilijos dainavimo. Po to rašytojas dar ilgai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, dėkojo už klausymą ir kantrybę, dalijo autografus.

„Dėkoju, kad pastiprinate per kiekvieną susitikimą. Laikau jus savo gyvenimo mokytoju", - prisipažino Irutė Varzienė, užbaigdama gražų renginį.

Turkų vizitas išjudino Vabalninką

Justinas Baltrušaitis
2007-11-24

Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje lapkričio 18 d. prasidėjo mainų vizito Lietuva-Turkija pirmoji dalis: atvyko 10 turkų moksleivių ir 4 mokytojų grupė.

Mokytojai iš svečios šalies susitiko su Vabalninko Baliaus Sruogos vidurinės mokyklos pedagogais, kuriems įteikė Turkijos vėliavą.

Lapkričio viduryje iškritus sniegui, į Turkiją iš Vabalninko skriejo žinutės, kad būsimo mainų projekto dalyviai atsivežtų šiltesnių drabužių, o iš Turkijos skriejo svajonės apie galimybę pasimėtyti sniego gniūžtėmis. Nors sniego turkai kol kas neišvydo, tačiau sulaukė itin šilto šeimininkų sutikimo.

Svečius pagal seną lietuvišką tradiciją sutiko su duona ir druska. Ir nors turkai buvo įspėję, kad duona nėra mėgiamas jų patiekalas, jie visi noriai ėmė po gabalėlį, barstė jį druska ir ragavo. Skambant saksofono muzikai, svečiai ir šeimininkai susirinko jaukioje klasėje sušilti prie arbatos ir kavos puodelio, susipažinti vieni su kitais. Svečius pasveikino mokyklos direktorius Laimutis Štirvydas.

Jau nuo parengiamojo vizito pradžios moksleiviai bendravo elektroniniu būdu, todėl susitikę puolė vienas kitam į glėbį tarsi ilgai nesimatę seni pažįstami. Fotokorespondentai Algirdas ir Julius tik sukosi fiksuodami jaudinančias akimirkas. Projekto koordinatorius iš Turkijos Kemal Koksal turėjo pakankami informacijos apie mūsų moksleivius, jų šeimas, todėl iš anksto numatė, kas kokioje šeimoje gyvens. Projekto vadovė anglų kalbos mokytoja Marytė Martinkevičienė džiaugėsi, kad nebuvo daug problemų surasti šeimas, kurios sutiko apgyvendinti svečius ir nepabūgo keliamų reikalavimų. Septyni turkų moksleiviai liko gyventi Vabalninke, o po vieną apsigyveno Meilūnų, Mieliūnų ir Dumbliūnų kaimuose. Kas tie drąsūs tėveliai, sutikę pamankštinti galvas prisimindami anglų kalbą ir pasirūpinti turkų moksleiviais jų vizito metu? Tai vabalninkiečiai D. ir V. Remeikos, G. ir A. Sederevičiai, A. Stašienė, H. Repečkienė, V. ir T. Brazdžiūnai, D. ir G. Strautiniai, I. ir A. Sirvydžiai, meilūniškiai R. ir L. Januškevičiai, mieliūniškiai A. ir S. Kaziliūnai bei Z. ir R. Astrauskų šeima iš Dumbliūnų.

Pirmadienį mokykloje vyko visuotinis sujudimas: saviveiklininkai ruošėsi svečių sutikimo koncertui, kiti moksleiviai smalsiai akimis sekiojo naujus mokinius - kitataučius. Diena prasidėjo oficialiu svečių sutikimu direktoriaus kabinete. Vėliau vyko dviejų dalių koncertas „Mano kraštas Lietuva vadinas". Svečių delegacija supažindino su savo krašto kultūra, parodė filmą apie Turkiją. Po pietų projekto dalyviai aplankė Vabalninko krašto muziejų, o vakare sporto salėje žaidė krepšinį. Turkai pripažino, kad Lietuvos krepšinis stipresnis negu jų, tačiau žaidžiant futbolą turkai atrodė pranašesni.

Turiningai praėjo ir antroji mainų projekto diena. Iki pietų - istorijos, geografijos pamokos, buvo mokomasi lietuviškų ratelių, šokių. Lankytasi Vabalninko bažnyčioje. Svečius labai sužavėjo viešnagė pas tautodailininką Vidą Jatulevičių. Vakare visi rinkosi į draugystės vakarą, kurio metu lietuvaičiai ir turkai demonstravo savo talentus, šoko lietuviškus ir turkiškus šokius, dainavo, žaidė.

Trečiadienį turkų mokytojai susitiko su Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos mokytojais. Svečiai kolegoms padovanojo po ženklelį su Turkijos vėliava, o projekto vadovėms - puikias turkiškas skaras.

Projekto dalyviai vyko į Šukionių kaimo bendruomenę. Į popietę Šukionyse atvyko ir Ančiškių, Anglininkų, Rinkuškių kaimo bendruomenių jaunimo atstovai, dalyvavo Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas, Biržų kredito unijos administratorė Otilija Stirkienė, Šukionių jaunimas. Kaimo bendruomenės pirmininkė Nijolė Šatienė pakvietė visų delegacijų atstovus uždegti po žvakę ant draugystės medžio, pasirūpino, kad svečiai turiningai praleistų laisvalaikį, pakvietė į karštai iškūrentą pirtį, pavaišino. Šukionių kaimo kapela išjudino visus susirinkusius. Ratelį vedė net pats turkų projekto koordinatorius Kemal Koksal. Dėkodamas už puikią popietę turkų delegacijos vadovas pasakė, kad bendruomeniškumas yra didelė jėga, ir kuo daugiau žmonių burtųsi į bendruomenes, tuo būtų didesnė taikos pasaulyje tikimybė. Čia pat organizavo pirmąją bendruomenių rėmimo akciją. Iš savo delegacijos mokytojų surinko pinigų ir įteikė juos bendruomenės pirmininkei Nijolei Šatienei.

Tai tik keturios mainų projekto dienos. Vizitas tęsis dar šešias dienas.

Jau išaustos „Šalnų drobės"

Liuda Prunskienė
2007-11-22

Šiomis dienomis Biržų literatų klubo „Versmė" knygynėlis pasipildė dar viena nauja knyga. Papilietė literatė, mokytoja Irena Vidugirytė - Naktinienė išleido jau ketvirtąją savo kūrybos knygą „Šalnų drobės".

Irena Naktinienė išleido jau ketvirtąją savo kūrybos knygą, kurioje patys šilčiausi žodžiai skirti Papiliui.

Tai eilėraščių rinkinys, kuriame sudėta pastarųjų metų kūryba. Autorė prisipažįsta: „Poezija man buvo ir yra sielos atgaiva, pakilimas virš kasdienybės... šalnos pakąstas jurgino žiedas dar norėtų daug pasakyti..." I. Naktinienės kūryba priimtina visiems, kas tik domisi poetinėmis išraiškomis. Eilėraščių kalba nuoširdi, lengva, išgyvenimai būdingi daugeliui.

Skaitant „Šalnų drobes", pro akis plaukia gražus Lietuvos peizažas, toks tyras, ramus, ilgesingas. Pulsuoja begalinė meilė Tėvynei. Čia net „senieji akmenys be galo brangūs". Knygos autorei svarbi mūsų tautos praeitis, todėl „po gatves ir aikštes / istorija vaikšto / Čia mokslas ir menas / Vilnius gyvena. „ Nepamirštamos dienos yra Vasario 16-oji, Sausio 13-oji, nes „žmonės žino laisvės kainą". Pačius gražiausius posmus I. Naktinienė skiria savo gimtinei, širdžiai brangiam Žemaitėlių kaimui. Galbūt todėl, kad „gimtinės kelias prisiminimuos" telikęs.

Verčiant lapą po lapo matyti ryški meilės linija lyg drobinis siūlas, jungiantis visus eilėraščius. Tai meilė Tėvynei, Gimtinei, Motinai, gyvenime sutiktiems žmonėms, tam vieninteliam... Ypač brangintina pirmoji meilė, „pirmasis nerimas, svajonės, džiaugsmas, ašaros" - tai vis „jaunystės tiltas". Kad ir po daugelio metų, meilė gyva širdyje, nors „neturiu tų laiškų nei nuotraukų / vandenyno gal bangos nuplukdė". Tačiau kad ir kaip bebūtų gaila prabėgusių dienų - „eiti reikia, vėl suklupus kilti".

Su švelniu gailesčiu autorė kalba apie artimuosius, jau išėjusius Anapilin, nes jie tik sapnuose besutinkami, „atminty tik pabūsim kartu - tu ir aš, aš ir tu... „Išradingai gyvenimo laiptais sudėliotas atminimas, skirtas poetui Kaziui Binkiui. Patys šilčiausi žodžiai skirti Papiliui, vietoms, kuriose gyventa, mokytojauta.

Rinkinio leitmotyvu tapęs eilėraštis „Šalnų drobės" - kupinas lyriškų, išgyventų ir tuo pačiu tikroviškų minčių bei jausmų. Brandūs „Rugsėjo motyvai", žaismingi „Nameliai", „Lukas" ir gerumu, tyros laimės nuojauta dvelkiantys „kalėdiniai" eilėraščiai.

„Šalnų drobės" - eilėraščių rinkinys - o tuo pačiu ir žmogaus gyvenimas, kuriame būna visko: ir meilės, ir ilgesio, ir gailesčio, ir džiaugsmo, ir atleidimo išminties. Naująją knygą I. Naktinienė baigia vilties gaida - nors takai jau užžėlė, bet jais „jau anūką vedi". Tokia gyvenimo tiesa: mes nemirtingi savo vaikų, anūkų gyvenimais ir... eilėmis surikiuotais žodžiais.

Literatės I. Naktinienės knygą „Šalnų drobės" galima įsigyti Papilio miestelio bibliotekoje ir Papilio pagrindinės mokyklos bibliotekoje.

Ernesto Galvanausko atminimas įamžintas „Čypėnų respublikoje"

Antanas Seibutis
2007-11-20

Šeštadenį Biržų rajone, netoli Vabalninko, „Čypėnų respublikoje" įvyko susirinkimas - šventė. Ant didžiulio akmens pritvirtinta tautodailininko V. Butkevičiaus sukurta lenta, pažyminti vieno garsiausių šio krašto sūnaus, Lietuvos valstybės kūrėjo, valstybininko, ekonomisto, daugkartinio ministro ir premjero Ernesto Galvanausko 125 -ąsias gimimo metines. Renginio metu prisiminta E. Galvanausko kurtos 1905 m. Čypėnų respublikos reikšmė tiek Biržų, tiek ir Lietuvos istorijai.

Atminimo lentą atidengia Ernesto Galvanausko sūnėnas Jurgis Galvanauskas.

Į susirinkusius kreipėsi Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas, trumpai priminęs visiems E. Galvanausko biografiją, politinę situaciją 1905 metų rudenį Čypėnuose.

Viena šventės organizatorių, Vabalninko muziejininkė Ona Šoblinskienė pristatė garbingus svečius - E. Galvanausko brolio Adolfo dukteris Danutę Galvanauskaitę - Pliupelienę, Adolfiną Galvanauskaitę - Savickienę, sūnų Jurgį Galvanauską ir anūką, „Laikinosios sostinės" žurnalistą Vygantą Trainį. Jie visi drauge atidengė E. Galvanausko ir Čypėnų respublikos atminimui skirtą lentą.

E. Galvanauskas buvo vienas iš Valstiečių sąjungos, 1922 m. tapusios ir valstiečių liaudininkų partijos dalimi, kūrėjų ir veikėjų. Seimo nario valstiečio liaudininko V. Rinkevičiaus pagarbos žodžius ir puokštę perdavė Biržų rajono tarybos narė Nijolė Šatienė. Kitas rajono tarybos narys Vytautas Zurba plačiau pakalbėjo apie E. Galvanausko partinę veiklą.

Keletą žodžių apie E. Galvanausko asmenybę, jo nuopelnus Lietuvai, apie šių dienų aktualijas, įamžinant Biržų kraštui ir visai Lietuvai nusipelnusio žmogaus atminimą, tarė šių eilučių autorius. E. Galvanausko dukterėčia Danutė Galvanauskaitė - Pliupelienė prisiminė dėdę, pasakojo Račkausko atsiminimus apie E. Galvanauską, netgi kalbėjo apie gana subtilius jo šeimyninius reikalus: E. Galvanauskui vedus našlę prancūzę jo motina labai sielojosi, kad sūnus neturės vaikų.

Vabalninkiečiai kultūros darbuotojai Audronė Stapulionienė ir Aloyzas Janulis skaitė E. Galvanausko atsiminimus iš Čypėnų respublikos laikų 1905 metų lapkričio mėnesį. Angėlės Jurevičienės rūpesčiu simboliškai prie atminimo lentos buvo pritvirtinta Lietuvos vėliavėlė.

S. Gudas padėkojo Muralių sodybos, prie kurios dabar ir yra didžiulis akmuo su atminimo lenta, šeimininkams. Jie sakė, kad tas didelis akmuo tarybiniais laikais melioruojant laukus buvo atgabentas ir padėtas šalia jų sodybos. Buvo planuojama įamžinti pirmojo kolūkio pirmininko Vaznio, žuvusio pokario metais, atminimą.

Prieš 20 metų, tiesiant naują kelią, norėta tą akmenį užkasti, bet Muraliai išprašė jį palikti ir pastatyti pievelėje prieš namus. Na, o dabar jie mielai sutiko „priimti" tiek ir E. Galvanausko atminimui, tiek ir jų Čypėnų kaimo garbei skirtą lentą.

E. Galvanausko pagerbimo iškilmės tęsėsi Vabalninke, kur grojo kultūros namų kapela, buvo rodomas filmas „Didysis Vilniaus seimas", kur „vaidino" Vabalninko krašto šviesuoliai, diskutuodami apie to meto savąjį kraštą.

Gražius žodžius apie E. Galvanausko asmenybę tarė viena šventės rengėjų Mirdza Garbauskienė, įteikusi A. Galvanausko anūkui V. Trainiui knygą apie Vabalninką. Naujų atsiminimų apie E. Galvanauską, jo žmoną Bertą, apie Feliciją Bortkevičienę, apie Račkausko atsiminimus, apie Ernesto Galvanausko susirašinėjimą su broliais Adolfu ir Gediminu pažėrė Danutė Galvanauskaitė - Pliupelienė.

Bendromis vabalninkiečių ir biržiečių muziejininkų pastangomis garbingo žmogaus jubiliejui buvo išleistas lankstinukas, atspindintis pagrindinius E. Galvanausko gyvenimo žingsnius.

Giminių vardu visiems susirinkusiems dėkojo Vygantas Trainys. Vabalninko kultūros namų kapelai tęsiant koncertą, visus maloniai nustebino E. Galvanausko sūnėnas Jurgis Galvanauskas, pagrojęs „Amūro bangas" ir padainavęs dainą. „Išmokau Sibire", - kukliai pratarė atlikėjas.

Pokalbiai, diskusijos, padėkos, pamąstymai apie istoriją, žmogaus vietą joje, apie istorinių ir šių dienų sąsajas, apie vertybes ir jų įprasminimą buvo pratęsti prie svetingo vabalninkiečių stalo.

Algimantas Zurba - vėl Biržuose

Biržų bibliotekos informacija
2007-11-17

„...gyvenimas gražus tiek, kiek esi atviras tam grožiui ir gerumui".

I. Varzienė

 

Biržiškių, atvirų grožiui ir gerumui, laukia be galo malonus susitikimas su kraštiečiu rašytoju Algimantu Zurba.

Rašytojas, publicistas Algimantas Zurba - dabar jau 11 romanų, 25 knygų autorius. Pasak literatūrologo Stasio Lipskio, „dėl A. Zurbos knygų ir jose keliamų problemų skaitytojai gyvai diskutuoja, pritaria ar abejoja, bet - abejingų nėra. Tai lemia gražus, savitas talento bruožas". Šio 65 - erių metų rašytojo kūryba yra įvertinta ne viena premija. G. Petkevičaitės - Bitės literatūrine premija už knygą „Skersvėjis", J. Paukštelio premija už knygą „Savūnė", Žemaitės literatūrine premija už trilogiją „Savūnė", „...eina...", „...jai tešviečia" (1974 m. Žemaitės premija už apsakymų rinkinį „Keistuolių miestas"), Tarptautinės vaikų ir jaunimo asociacijos Lietuvos skyriaus premija už knygą „Melnragės akmenys", kuri buvo skaitomiausia jaunimo knyga 2006 m.

Rašytojas niekada nepamiršo savo šaknų. Algimantas Zurba yra sakęs, kad „savas kraštas, savų žmonių akys visada patikrina, ar teisingai gyveni, ko vertas tavo kelias". Tad mes vėl turėsime galimybę išgirsti gyvą rašytojo žodį. Rašytojas Algimantas Zurba atvažiuoja susitikti su mylimais kraštiečiais ir pristatyti jiems savo naujausias knygas. Šiais metais buvo išleistos dvi rašytojo knygos, tai „Raganaitė Džilda" ir „Aritmija". „Raganaitė Džilda" - šiuolaikinė pasaka - apysaka, kurios veiksmas vyksta „dabarties sąlygomis". Knygai, skirtai vaikams, būdinga graži didaktikos ir nuotykių dermė. Kūrinį skaityti nenuobodu, vartyti irgi malonu. Ši pasaka jau spėjo užkariauti mažųjų skaitytojų simpatijas ir priklauso 2007 m. skaitomiausių knygų penketukui. Romane „Aritmija" šmėsčioja komplikuota praeitis ir nesubalansuota šiandienos realybė, nes, pasak paties autoriaus, „labai svarbu suvokti naujas vertybes, lyginant jas su senosiomis, tau pačiam pažįstamomis nuo vaikystės".

Į kiekvieną susitikimą einame tikėdamiesi širdį atgaivinti, nauja sužinoti, pasimokyti, patirti dar vieną dvasios nušvitimą. Visus, kurie to ilgisi, maloniai kviečiame į susitikimus su rašytoju, Biržų savivaldybės Garbės piliečiu Algimantu Zurba. Kartu su juo atvyksta aktorė Gražina Urbonaitė ir leidyklos „Gimtasis žodis" vyriausiasis redaktorius Vytautas Stanelis.

Susitikimai vyks lapkričio 23 dieną: Vabalninke - 12.30 val. Vabalninko krašto muziejuje ir Biržuose - 17.00 val. Biržų tvirtovės rūmų salėje.

Prie Kadarų įžymybės patekti sunku

Vidmantas Aukštikalnis
2007-11-15

Kadarų pėduotas akmuo - saugomas valstybės. Tačiau keliuku, vedančiu prie jo, sunku privažiuoti net vasarą.

Senasis Kadarų kaimas beturi vos kelias sodybas. Tačiau kaimiečiai didžiuojasi turintys įžymybę - garsųjį raudonąjį akmenį.

Nors didžioji akmens dalis pasislėpusi žemėje, jis atrodo išties įspūdingai. Jo aukštis pietų pusėje siekia beveik tris metrus. Ilgis - 6 metrai 30 centimetrų. Aplink akmenį einant tektų nužingsniuoti per septyniolika metrų. Jis laikomas didžiausiu Šiaurės Lietuvos akmeniu.

Šis Kadarų milžinas ne vien dydžiu žymus. Tai pėduotas akmuo - archeologijos paminklas, saugomas valstybės. Tačiau kaimiečiai tik galvas kraipo, kai jų paklausi, kaipgi įžymybė saugoma. Šalia akmens pastatytas betono stulpas, prie kurio pritvirtinta lentelė, skelbianti, kad čia esąs paminklas. O  keliukas, vedantis prie šio paminklo, automobiliui nepravažiuojamas. Regis, čia pat Kadarų žvyro karjeras, bet keliuko remontu niekas rūpintis neskuba.

Prie didžiojo akmens kaimas švenčia Jonines, aplink jį nušienaujama žolė. Žmonės pasakoja čia radę akmeninį kirvuką.

Ernestui Galvanauskui - 125

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-11-15

Lietuvos valstybės, visuomenės, ekonomikos, kultūros veikėjas Ernestas Galvanauskas gimė 1882 m. lapkričio 20 d. Zizonių kaime. Mokėsi Vabalninko pradinėje mokykloje, Panevėžio realinėje dviklasėje mokykloje, 1902 m. baigė Mintaujos gimnaziją. 1902 - 1904 m. ir 1906 - 1908 m. studijavo Paterburgo kalnakasybos institute.

Kariuomenės paradą sveikina (iš kairės į dešinę) : Lietuvos Prezidentas A. Stulginskis, krašto apsaugos ministras B. Sližys, kariuomenės vadas generolas leitenantas J. Kraucevičius, ministras pirmininkas E. Galvanauskas. 1922 02 16.

1908 - 1912 m. Lježe baigė kalnakasybos inžinieriaus mokslus. 1913 m. įgijo elektros inžinieriaus diplomą.

 E. Galvanauskas 1919 10 07 - 1920 06 19 vadovavo V Ministrų kabinetui ir buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras. VI Kazio Griniaus (1920 06 19 - 1922 02 02) Ministrų kabinete ėjo finansų, prekybos ir pramonės ministras ir ėjo susisiekimo ministro pareigas. 1922 02 02 - 1923 02 23; 1923 02 23 - 1923 06 29; 1923 06 29 - 1924 06 18 vadovavo VII, VIII, IX Ministrų kabinetams ir buvo užsienio reikalų ministras, o VIII ir IX kabinetuose ėjo dar ir ministro be portfelio pareigas gudų reikalams. 1924 - 1927 m. Lietuvos valstybės atstovas Londone.

1934 - 1939 m. Klaipėdos prekybos instituto pirmasis rektorius.

XXI Antano Merkio (1939 11 21 - 1940 06 17) Ministrų kabinete E. Galvanauskas buvo finansų ministras. 1940 m. ėjo susisiekimo ministro pareigas. Vienas Lietuvos valstiečių sąjungos kūrėjų, vėliau demokratų partijos narys.

Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke", „Vilniaus žiniose". Redagavo „Vakarus". Yra parašęs mokslo kūrinių. Dalyvavo 1905 - 1907 m. revoliucijos įvykiuose, buvo vienas vadinamosios Čypėnų respublikos kūrėjų Vabalninko krašte. 1913 m. Serbijoje dirbo prancūzų bankų konsorciume. 1919 m. organizavo informacijos biurą Paryžiuje. 1927 - 1928 m. Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas. Įsteigė Klaipėdos statybos bendrovę lietuviams darbininkams pigiais butais aprūpinti.

Mirė E. Galvanauskas 1967 m. liepos 24 d. Eks le Bene (Prancūzijoje).

Biržai plojo sceniniams gyvenimo atspindžiams

Stasė Eitavičienė
2007-11-13

Net dvi praėjusio savaitgalio dienas Biržų kultūros centre karaliavo mėgėjų teatras. Nuo 1991 metų rengiama Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūra „Atspindžiai" pagaliau pasiekė ir mūsų miestą. „Laukėme, laukėme ir sulaukėme", - pradėdamas šventę šmaikštavo Kultūros centro direktorius Romas Lesevičius. Kad mėgėjų teatras ir pati šventė reikalinga žiūrovui, rodė abi dienas beveik pilna Kultūros centro salė.

Rokiškėno J. Krisiūno režisuotas spektaklis sukėlė daug žiūrovų ginčų.

Vieni biržiečiai rinkosi tik tuos teatrus ir režisierius, apie kuriuos jau buvo girdėję, kiti stebėjo visus spektaklius ir džiaugėsi nemokamai gavę tokią „širdžiai mielą pramogą".

Bene daugiausia diskusijų ir skirtingų vertinimų susilaukė Rokiškio liaudies teatro spektaklis - „Džiazas už dyką" pagal rašytojo Tomo Arūno Rudoko pjesę. „Koks keistas tas žmogaus kelias - nuo gėlių vaiko hipio iki žmogžudžio!" - skausmingai kalba buvęs vaikų namų auklėtinis, Afganistano karo dalyvis, už mylimosios meilužio nužudymą nuteistas vyras, ką tik paleistas iš kalėjimo. Vyresnio amžiaus žiūrovams nebuvo priimtina spektaklio leksika. „Visokio purvo ir nešvankybių ir taip daug mūsų gyvenime, tad kam dar jį scenoje rodyti?"- teigė jie.

Tuo tarpu spektaklį stebėję vyresniųjų klasių moksleiviai sakė, kad jų nešokiravo pagrindinio herojaus kalba, dažnai vartojami keiksmažodžiai.

„Negi išgyvenęs visą tą pragarą jis turėtų kalbėti literatūrine kalba ir elgtis kaip gerai išauklėtas jaunuolis?"- stebėjosi jie.

Režisierius Justinas Krisiūnas „Šiaurės rytams" prisipažino, kad toks jo režisūrinis sprendimas buvęs drąsus ir net pavojingas. „Suprantu, kad vyresnius žmones spektaklis šokiruoja. Bet eidami į spektaklį jie turi žinoti, kur eina. Jauni žmonės spektaklį supranta ir jį priima", - kalbėjo režisierius.

Kitas šeštadienio spektaklis, „5 000 000 dolerių", kurį pagal Leonido Kudriašovo pjesę biržiečiams parodė Visagino teatro-studijos „Mėlynoji paukštė" aktoriai, buvo priešingybė pirmajam. Meistriškai sušaržuotas farsas apie skirtingų charakterių žmonių, patekusių į ligoninę, moralę ir tarpusavio santykius privertė žiūrovus garsiai kvatoti. Iš pradžių kiek nepatenkinti dėl to, kad spektaklis vaidinamas rusų kalba, vėliau apsiprato ir puikiai suprato visas, net subtiliausias užuominas.

Paskutinis pirmosios apžiūros dienos spektaklis sukvietė ypač daug biržiečių. Po vasaros pabaigoje prie pilies rūmų matyto Pasvalio kultūros centro šokio teatro „Tango and" pasirodymo daugelis tikėjosi išvysti kažką panašaus. Ir nenusivylė. Kaimynų „Prologas", kurio režisierė - Asta Liukpetrienė, choreografas - Sigitas Repšys, biržiečiams parodė įspūdingą spektaklį apie meilę, ilgesį, viltį, skausmą ir praradimus. Tai penkių skirtingų moterų gyvenimai su paslaptimis, jausmais, mintimis, išreikšti sceniniu šokiu. „Toks spektaklis ir sostinei gėdos nepadarytų", - tvirtino biržietės.

Renginio vedėja G. Rožėnienė dėkojo pjesės „Saulėlydis ant mano stogo" autoriui, režisieriui ir atlikėjui E. Druskinui.

Visagino teatro - studijos „Mėlynoji paukštė" aktoriai biržiečiams dovanojo linksmą spektaklį „5000000 dolerių".

Sekmadienį šventė prasidėjo rokiškėno Jono Buziliausko režisuota R. Abukevičiaus drama „Sarmatų palikuonys".

Pasvalio krašto muziejaus teatro aktoriai apžiūroje parodė naujausią savo spektaklį pagal poezijos klasiko Bernardo Brazdžionio kūrybą „Keleivio byla"  skirtą poeto gimimo 100-osioms metinėms. Vienos dalies inscenizuoto teismo posėdžio be verdikto scenarijaus autorė - Aurelija Kutkauskienė, režisierius - Gintaras Kutkauskas. Visas spektaklis - Keleivio - B. Brazdžionio biografijos pasakojimas, jo bylos nagrinėjimas. Teisėja nepaskelbia nuosprendžio, nes žmogus žmogaus teisti negali - verdiktą skelbia tik laikas.

„Niekada nebūčiau patikėjusi, kad B. Brazdžionį galima taip įprasminti", „Iš poezijos posmų sukurtas spektaklis su gausybe metaforų - gražiausia duoklė poetui" - tai tik keli susižavėjusių žiūrovų atsiliepimai apie pasvaliečių spektaklį. Salė verkė stovėdama.

Ukmergės kultūros centro teatras Biržuose debiutavo spektakliu „Saulėlydis ant mano stogo". Pjesės autorius, režisierius ir jame vaidinantis vienas iš trijų aktorių Erikas Druskinas - profesionalus scenografas ir dramos teatro režisierius. Žiūrovus dar prieš spektaklio pradžią suintrigavo neįprasta pasirodymo vieta - Kultūros centro antro aukšto fojė. Atėjusieji tikrai nenusivylė - stovėdami ar ant grindų susėdę, užgniaužę kvapą, o ne vienas ir ašarą nubraukdamas dalyvavo dviejų jaunų žmonių gyvenimo dramoje. Įdomi scenografija, suprantami simboliai, minimalios dekoracijos, įtaigi vaidyba ir, be abejo, šių dienų aktualijos - visa, ko reikia, kad žiūrovas neliktų abejingas.

Šią apžiūrą - šventę gražiai užbaigė Biržų kultūros centro mėgėjų teatro spektaklis S. Mrožeko „Našlės" (režisierė Vita Vorienė). Žiūrovai negailėjo plojimų ir gėlių saviškiams aktoriams B. Četvergui, B. Mediniui, J. Brazdžiuvienei, E. Aišparienei, I. Kazokienei, V. Špokui.

Biržuose rodytus spektaklius vertino, su režisieriais, aktoriais geranoriškai bendravo vertinimo komisijos pirmininkė, Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja Danutė Vaigauskaitė, docentas Gediminas Šimkus, Lietuvos liaudies kultūros centro teatro poskyrio vadovė Irena Maciulevičienė, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius bei viešnia iš Latvijos - režisierė, Kultūros koledžo režisūros katedros vedėja Edita Neimanė.

„Lenkiu savo žilstančią galvą prieš jus, biržiškiai. Už jūsų šilumą, meilę teatrui, pagarbą vienas kitam. Niekada mėgėjiškų teatrų zoninėse apžiūrose nėra buvę tiek žiūrovų, kiek šias dvi dienas buvo jūsų mieste", - kalbėjo D. Vaigauskaitė. Liaudies kultūros centro vardu žiūrovams, šventės organizatoriams ir atlikėjams dėkojo I. Maciulevičienė. „Ypatinga atmosfera, žiūrovų geranoriškumas ir tų teatrų, kurie čia pasirodė, meistriškumas sukūrė tikrą šventę", - sakė viešnia ir pakvietė visus atvykti į Telšius, Žemaitės dramos teatrą, kur gruodžio 1-2 dienomis susirinks geriausi mėgėjų teatrai iš visos Lietuvos į finalinę šventę - apžiūrą „Atspindžiai - 2007".

Nauji faktai apie Biržų miestiečių slaptąjį archyvą

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-11-08

Jau ir anksčiau teko rašyti apie Biržų miestiečių slaptąjį archyvą. Biržų miestiečiai nuo pat 1589 metų, kada Biržai gavo Magdeburgo teises, kaupė, turtino, vėliau ir slėpė savo archyvą.

Povilas Kalinauskas ir Ona Pavlavičiūtė - Kalinauskienė su vaikas. Kaluga. 1919 m. prieš išvažiuojant į Lietuvą.

Netgi susikūrus 1918 m. Lietuvos valstybei ir visiškai pasikeitus Biržų statusui ir priklausomybei, šis archyvas buvo slepiamas ir saugomas. Tik biržiečiui istorikui profesoriui Jonui Yčui, 1930 m. rašant knygą „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. Istorijos eskizas", pavyko susipažinti su kai kuriais slaptojo archyvo dokumentais.

Profesorius manė, kad „tas senasis viduramžių biržiečių miestelėnų luomas nėra susiliejęs su dabartine visuomene ir sudaro kaip senovės palaiką, kuris turi, be abejo, slaptą vyresnybę ir organizaciją, tvarko savo luomo registraciją ir slaptai palaiko kaip nuosavybę archyvą, neleisdami jo viešumon".

Toliau J. Yčas teigė, kad „tėvų vaikams per kartų kartas atiduodamas slaptasis archyvas ir dabar dar taip yra saugomas, kad pašaliniam žmogui beveik negalima tuo archyvu pasinaudoti".

1965 m. Biržų muziejui Henrikas Steponavičius atidavė medinę, kadaise buvusią aptrauktą oda dėžę, kurioje, jo teigimu, miestiečiai ilgą laiką laikė svarbius dokumentus.

Dalį archyvo 1973 m. į Nacionalinį muziejų perdavė P. Žagrakalys. 2000 m. likusi archyvo dalis iš Steponavičių šeimos pateko į Biržų muziejų. Buvęs slaptasis Biržų miestiečių archyvas dabar padalytas į dvi dalis: viena dalis Nacionaliniame muziejuje Vilniuje, kita - Biržų muziejuje.

Neseniai paaiškėjo naujų faktų apie šį archyvą. Laišką parašė buvusi biržietė, vėliau daug metų dirbusi stomatologe Kauno poliklinikose, Kaune ir gyvenanti Zita Lapėnaitė - Karbauskienė. Tiek iš laiško, tiek ir iš pokalbių telefonu pavyko sužinoti tokių naujų faktų.

Zitos mama buvo Ona Pavlavičiūtė, kilusi iš Rokiškio apskrities Panemunio valsčiaus Šilingiškio vienkiemio. 1907 m. ji ištekėjo už Biržų miestiečio Povilo Kalinausko, kuris turėjo namus šalia dabartinio pašto. Kaip pasakojo Zitos mama, P. Kalinauskas „buvo Biržų „starasta" - seniūnas, kurio žinioje buvo ir tas Biržų miesto archyvas".

I pasaulinio karo metu, 1915 m., traukiantis į Rusijos gilumą, Kalinauskų šeima atsidūrė Kalugos mieste, nes ten klebonavo O. Kalinauskienės brolis Jonas Pavlavičius. Kartu P. Kalinauskas pasiėmė ir archyvą. Z. Karbauskienė prisimena: „Mamos žodžiais tariant, mes archyvą išsivežiojome po visą Rusiją. Man paklausus, kokie tie dokumentai buvo, kad juos taip reikėjo saugoti, mama atsakė, kad tai Magdeburgo teisės ir kiti kokie tai Biržų miesto dokumentai".

1919 m. Kalinauskai grįžo į Biržus ir ėmėsi iš naujo tvarkyti gyvenimą. P. Kalinauskas nutarė pradėti verslą ir spausti iš sėmenų aliejų. Nusipirko sėmenų, įrankių, tačiau viską sugadino tuo laiku Biržus užėmę bolševikai. Pas Kalinauskus padarė kratą ir viską konfiskavo.

P. Kalinausko širdis neatlaikė ir jis mirė nuo širdies smūgio kratos metu. Liko našlė su šešiais vaikais. Vėliau ji ištekėjo už Vinco Lapėno. Jiems 1921 m. ir gimė Zita Lapėnaitė - Karbauskienė.

Kaip dabar sako pati Zita, po pirmojo vyro mirties jos mama ir atidavė vyro saugotą archyvą patikimiems biržiečiams. Ji savo mamos neklausinėjo, nei kada, nei kam. Ji pati rašo: „Galbūt jį atidavė Henrikui Steponavičiui, aš jį pažinojau, taip pat ir jo sūnų Teofilį. Kai mes išsikraustėme į vienkiemį, jis buvo mūsų kaimynas".

Tarp šeimos tiek gerų pažįstamų, tiek ir giminių yra ir kitos senos Biržų miestiečių šeimos - Aukštikalniai, Petrauskai, Ramašauskai.

Esame dėkingi gerbiamai Zitai Karbauskienei už naujus faktus, už prisiminimus, papildančius mūsų žinias apie įdomų, unikalų, svarbų Biržų miestiečių slaptąjį archyvą.

Užušilietė apie Užušilius

Parengė Rasa Penelienė
2007-11-08

Ką tik knygų lentynose pasirodė dar vienas naujas leidinys apie  Biržų krašto kaimus, jų gyventojus. Knygos autorė - nuo Užušilių kilusi vabalninkietė Angėlė Skeberdytė - Jurevičienė.

Leidinys pavadintas „Užušiliai". Jame pateikta nemaža žinių apie Biržų rajono Parovėjos seniūnijos Užušilių kaimą.

Knygoje yra priminta trumpa kaimo istorija, aprašytas senovinis sodžius, žmonių kėlimasis į vienkiemius ir tipinės kolūkio gyvenvietes sukūrimas.

Knyga atspindi to krašto skaudžius istorinius įvykius: okupaciją, tremtį, kolektyvizaciją, rezistencinę kovą ir kt.

Aprašyti darbštūs, protingi, paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, jų išgyvenimai, netektys.

Išryškintos išskirtinės asmenybės - mokytojai Alfredas Šlikas, Palmyra ir Adolfas Krikščikai. Minimi kaimo šviesuoliai, garsinę pasauliui Lietuvą: Bronius Žalys, dvasininkas Jonas Šepetys, medicinos daktaras Povilas Šepetys, Vilius Variakojis ir kt. Žinios surinktos iš rašytinių šaltinių bei žmonių atsiminimų.

„Neseniai pasirodžiusią knygą apie Braškių kaimą tarsi tęsia kitas leidinys - apie kaimynystėje esančius Užušilius. Naujojoje knygoje pateikta daug informacijos, kuri gali sudominti ne tik to krašto gyventojus, bet ir istorikus", - sako kraštotyrininkas Jonas Dagilis.

Knyga išleista 400 egz.   tiražu. Dėl jos įsigijimo galima kreiptis į autorę tel. 5 45 35, 8~650 70 477

Biržų gimnazijai - 90

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-11-06

1917 10 04 Biržuose įsteigtas švietimo draugijos „Saulė" Biržų skyrius. Į skyriaus komitetą įėjo kunigas Kazimieras Rimkevičius, kunigas Juozas Janilionis, Adomas Romašauskas. Vėliau komitetą papildė Jonas Sprindys, Jonas Januševičius, Antanas Kaziliūnas ir Povilas Murelis.

Biržų gimnazisto Viktoro Januškevičiaus (1903 - 1982) uniforminė kepurė. 1926 m.

1917 11 20 draugijos pastangomis Biržuose buvo įsteigta Biržų „Saulės" gimnazija. Pirmoji direktorė buvo Edita Likevičiūtė - Skubalienė. 1919 -1920 m. direktoriavo Petras Šernas, 1920 - 1924 - Vilius Grytė, 1924 - 1930 - Matas Krikščiūnas, 1930 - 1936 - Antanas Juška, 1936 - 1940 - Juozas Vosylius..

Iki 1940 m. gimnazija keletą kartų keitė pavadinimą: 1917 - 1919 - Biržų „Saulės" gimnazija, 1919 - 1934 - Biržų valstybinė gimnazija, 1934 - 1940 - Biržų Pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos valstybinė gimnazija.

Jonas Pipynė - geriausias 1957 m. Lietuvos sportininkas

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-11-03

Vienas garsiausių lengvaatlečių biržiečių buvo vidutinių nuotolių bėgikas, buvęs TSRS 1500 metrų bėgimo rekordininkas Jonas Pipynė (1935 11 18 - 1997 09 23). Tai pirmasis mūsų kraštietis, dalyvavęs 1956 m. Melburno olimpiadoje, kur užėmė devintąją vietą.

J. Pipynės sekundometras.

1957 m. trečiosiose pasaulio jaunimo ir studentų žaidynėse Maskvoje 1500 m nubėgo per 3 min. 41,1 s. Šis jo rekordas gyvavo 30 metų. Jis 1956 - 1959 m. - penkis kartus TSRS čempionas, Kinijos, Prancūzijos, Islandijos atvirųjų pirmenybių nugalėtojas.

1956 m. pirmojoje TSRS tautų spartakiadoje tapo pirmuoju lietuviu, šių varžybų nugalėtoju. 1957 m. „Sporto" laikraščio skaitytojai išrinko J. Pipynę geriausiu metų sportininku.

Dėl sunkios traumos anksti baigęs aktyviai sportuoti, su sportu neatsisveikino. Dirbo treneriu, ilgai vadovavo Vilniaus lengvosios atletikos maniežui, teisėjavo varžybose.

Bažnytėlė prašosi dažų

Alfonsas Kazitėnas
2007-11-03

Kupreliškio bažnytkaimis daugelio atmintyje siejosi su smėlėtu pušynėliu, pakilumoje parimusia geltonai dažyta medine bažnyčia ir varpine. Deja, šiandien spalvinga bažnyčia pasitinka stipriai nušiurusi. Geltoną spalvą jau pakeitė ruda, bet ir ta - laiko išblukinta.

Kupreliškio bažnyčios sienos atrodo tarsi pusiau luptos, nes remonto vietose medis liko nedažytas.

Dvarininkės dovana

Kaip liudija rašytiniai šaltiniai, maldos namai pastatyti 1861 m. Raudondvario savininkės Elžbietos Kušeliauskienės iniciatyva ir lėšomis vietoj kaimo kapinaitėse buvusios koplytėlės. Naująją bažnyčią pašventino Šv. Mykolo Arkangelo vardu. Tuometinė šventykla turėjo trijų registrų vargonus ir porą varpų.

Parapijos klebono J. Ramono rūpesčiu 1899 metais bažnyčia buvo išplėsta, pristačius presbiteriją, kurioje buvo įrengtas didysis altorius ir dvi zakristijos. Bažnyčia remontuota 1928 ir 1945 metais, uždengtas skardos stogas, nutinkuoti pamatai, pertvarkyti altoriai.

 

Architektūros paminklas

Kupreliškio bažnyčia liaudiško architektūros stiliaus, lotyniško kryžiaus formos, neturi bokštų, su 3 altoriais. Šventoriuje stovi 3 tarpsnių varpinė, šventoriaus vartai iš akmenų mūro, su 3 angomis.

Maldos namų kompleksas (bažnyčia, varpinė, šventoriaus tvora su autentiškais vartais ir varteliais) 2004 m. gruodžio 31 d. įrašytas į kultūros vertybių objektų sąrašą kaip architektūros paminklas. Regis, turintiems valstybės saugomų vertybių statusą neturėtų grėsti laiko erozija ar išnykimas.

Tačiau bažnyčios komplekso dabartinė būklė kelia nerimą.

 

Sulaukė dėmesio

Kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Einorienė užsiminė, jog bažnyčia pastaraisiais metais sulaukė dėmesio. Prieš porą metų uždengtas naujas skardos stogas spindėjo rudenio saulėje, teikdamas daugiau vilčių, kad statybininkai čia sugrįš. Sienose išpuvę rąstai ir sutrešusios dailylentės keistos.

Savivaldybės taryba 2005 m. rugsėjį patvirtino Kupreliškio bažnyčios renovacijos programą. Jos įgyvendinimo priemonėse buvo numatyta tais pačiais metais atnaujinti stogo dangą, o 2006 m. - rekonstruoti pažeistas pastato sienas. Šiuos darbus atlikti planuota Panevėžio vyskupijos kurijos, rajono biudžeto bei privačiomis lėšomis. Tą pačią dieną, kai buvo patvirtinta programa, rajono taryba priėmė sprendimą skirti 15 tūkst. Lt. bažnyčios stogo remonto išlaidoms iš dalies padengti.

Tokiems sprendimams rajono politikus galėjo paskatinti ir tai, kad turistinis maršrutas „Medinė sakralinė architektūra", į kurį pateko Biržų krašto Geidžiūnų Angelų Sargų, Kupreliškio Šv. Mykolo Arkangelo, Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, Lebeniškių, buvo įtrauktas į Europos paveldo dienų 2005 m. priemonių planą.

 

Kaimo bendruomenės pirmininkės Danutės Einorienės ir kunigo Virginijaus Liuimos didžiausias rūpestis - ieškoti lėšų bažnyčios remontui baigti.

Pristigo lėšų

Kupreliškyje nebėra kunigų. Maldos namų šventoriuje amžiams atgulę čia klebonavę Aleksandras Papučka (1977) ir Gediminas Ignas Blynas (1981). Dabar parapijos administratoriaus pareigas eina Papilio ganytojas Virginijus Liuima.

Pakalbintas klebonas pasiguodė, jog per vargą pavyko pakeisti bažnyčios stogą, bent jau sienos toliau nepus ir bus apsaugotos nuo kritulių viduje esančios vertybės. Jis neatskleidė visų finansavimo šaltinių, bet stogo pakeitimas kainavęs per 20 tūkst. Lt. Rekonstruotos ir išgedusios medinės sienos, pro jas jau nebešvilpia vėjai.

Rodos, viskas vyksta pagal planą, kaip buvo numatyta programoje. Tačiau liko ir įstrigo bene paskutinis darbas - bažnyčios ir varpinės medinių paviršių perdažymas. Sienos atrodo tarsi pusiau luptos, nes remonto vietose medis liko nedažytas.

„Kupreliškio parapija mirštanti, pažiūrėkite, kiek namų miestelyje užkaltais langais. Parapijiečiai nepajėgūs savo aukomis nudažyti, nes reikia per dešimt tūkstančių litų. Dilių koplyčia begriūnanti. Rašiau raštą savivaldybei - nėra pinigų, rėmėjų - taip pat. Parašykite į laikraštį apie tą liūdną padėtį, gal susimylės koks aludaris ar kitas verslininkas. Tiesiog neišmanau, ką daryti", - skundėsi klebonas.

 

Elžbietos atlaidai

Nors iš išorės graudžiai atrodo senieji maldos namai, bet Kupreliškyje kasmet vyksta atlaidai: Gegužę - Šv. Stanislovo, liepą - Šv. Elžbietos, rugsėjį - Šv. Mykolo Arkangelo, lapkritį - Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos.

Pačiame bažnytkaimyje esama pagyvenusių ir katalikų tikėjimą išpažįstančių žmonių, kurie reguliariai lankosi maldos namuose, bet tokių nedaug. Populiariausi Šv. Elžbietos kermošius, kuris atsiveria pačiame vasaros gražume. Tuomet nuo susirinkusiųjų lūžta senoji bažnyčia. Suvažiuoja parapijiečiai iš tolimesnių apylinkių, pas gimines atvyksta kraštiečiai. „Jei jau kas nori ką švęsti, renkasi Elžbietą", - pastebėjo kaimo bendruomenės pirmininkė.

Anglininkų projektų pavadinimai stebina ministerijų specialistus

Gražina Dagytė
2007-11-03

„Norim šokt lig paryčių, tačiau nams - be grindų". Tai vienas anglininkiečių rašytų projektų pavadinimų. Jie ne tik linksmina specialistus, bet ir sulaukia finansavimo. Penkerių metų sukaktį švenčianti bendruomenė problemas sprendžia ne aimanomis, o kaimišku sumanumu.

Penkerių metų sukaktį šventusi Anglininkų bendruomenė ne tik sprendžia kylančias problemas, bet ir moka drauge pasilinksminti.

Praėjusį šeštadienį vyko šventinis renginys, skirtas Anglininkų bendruomenės penkmečiui paminėti.

Iš daugiau nei 200 anglininkiečių bendruomenės nariais save vadina 93 žmonės. Bendruomenės pirmininkas Gediminas Arnašius pastebėjo, jog tai, kas anksčiau kaimo žmonėms atrodė sudėtinga, dabar tai lengvai įveikiama. Per metus bendruomenės aktyvistai pateikia porą ar net trejetą projektų, už gautus pinigus gražina bendruomenės namus. Jau uždengtas ir pastato stogas, sudėti plastikiniai langai, naujos durys. Dabar svajojama sutvarkyti grindis.

Kaimiečiai svajoja apie vandentvarkos projektą, viliasi kada nors gerti kokybišką vandenį bei turėti gerus vandenvalos įrengimus.

Anglininkiečius šventės proga sveikinusi Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė žmones gyrė už sugebėjimą rašant projektus rasti tinkamą žodį. Pasak G. Samulionienės, Žemės ūkio ministerijoje projektus skaitantys specialistai pastebėjo išskirtinius, tarmiškai parašytus anglininkiečių projektų pavadinimus: „Kiaurs mūsų stogs, šlaps bendruomenės nams" arba „Norim šokt lig paryčių, tačiau nams - be grindų".

Gediminas Arnašius sakė, jog gyvavimo pradžioje kai kurie kaimiečiai bendruomenę įsivaizdavo lyg kokią bendrovę, į kurią įstojusieji galės gauti apmokamą darbą. Pamatę, jog taip nėra, žmonės iš jos pasitraukė. Tačiau po dvejų, trejų metų vėl sugrįžo. Jie suprato, kad bendruomenėje žmogui atsiveria daugiau galimybių.

Kaimiečiai džiaugėsi pagaliau sulaukę meto, kai pradėti tvarkyti keliai. Bendruomenės krikštatėvis Vytautas Čiuplinskas žmones ragino labai saugoti suremontuotą žvyrkelį, į kurį buvo įdėti dideli pinigai - net 230 tūkstančių litų. Pastebėta, jog tiek pinigų keliams tvarkyti per metus negauna visa seniūnija.

Anglininkiečiai džiaugėsi, kad jų kaime ypatingai gerai sutaria bendruomenės nariai ir saviveiklininkai. Tuo esą pasigirti gali ne kiekvienas kaimas.

Švęsdami bendruomenės penkmetį kaimiečiai nepamiršo ir savo jubiliatų, sulaukusių „apvalių" metų - nuo trisdešimties iki aštuoniasdešimties. Ilgiausių metų skambėjo Antanui Mežanskui, Onai Tumasienei, Danutei Tatorienei, Viliui Viederiui, Jonui Naktiniui, Algiui Šlekiui, Normantui Rutkevičiui, Sigitui Liauškai, Editai Kairytei, Redai Arnašienei ir kitiems. Gėlėmis apdovanoti jubiliatai buvo pakviesti šventiniam valsui.

Užušiliuose skambėjo meilės sopulio dainos

Gražina Dagytė
2007-10-30

Vieno šeštadienio vakarą užušiliečiai rinkosi pabūti kartu skambant romansams. Drauge su penkiais rajono saviveiklininkų kolektyvais dainavo ir klausytojai.

Anglininkiečiai ringavo apie dingusią ir niekada nebegrįšiančią meilę.

Jaunystės laikų nostalgija

Susirinkusieji į vakarėlį kaimiečiai romansus vadino susikaupimo dainomis, pasiekiančiomis kiekvieno žmogaus širdies gilumą. Dauguma vyresniųjų Užušilių ir aplinkinių kaimų gyventojų sakė, jog be romansų jie neapsieidavo nei vienoje gegužinėje, nei viename vakarėlyje.

Užušilietis Juozas Staniulis prisiminė, kaip smagiai jo jaunystėje visi linksmindavosi Slimaniškio beržynėlyje. Gegužinė prasidėdavusi anksti, visus ateinančius pasitikdavo orkestro melodijos. Žiemą visi rinkdavosi į Gerultiškio mokyklą. Vakarėliuose šurmuliuodavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji kaimiečiai. „Seni žmonės tada buvo gerbiami. Ir girtų vakarėliuose beveik nebūdavo. Nebuvo žmonėms kada girtuokliauti. Be to, sakydavo, jog girtas žmogus yra labai negražus. O jei koks vienas bernas išgėręs ateidavo, tai mergos atsisakydavo su juo šokti", - atsiminė Juozas Staniulis.

Drąseikietis Antanas Prunskas pasakojo, kaip jaunimas būriu traukdavo į Jodelių kaimą, kur būdavo labai gražios gegužinės. Pasak vyrų, „Kairių Janinos virkdoma armonika ir jos tėvo klarneto melodijos girdėdavosi ir Drąseikiuose, ir Skrebiškiuose". To meto jaunimui labai patikdavo ir uniformomis pasipuošę Sodeliškių kaimo orkestro muzikantai.

Laukdami koncerto vyrai stebėjosi, jog dabar į vakarėlius einama tik poromis. O seniau jie visi traukę būriu. Per Apaščią visas paneles ant rankų pernešdavę, kad jos kojų nesušlaptų.

Pensininkai didžiavosi jaunystėje elgęsi padoriai - su kuriomis merginomis į šokius eidavę, tas ir namo palydėdavę, vienų jokiu būdu nepalikdavę. Pasak aštuoniasdešimtmečių, jie ir dabar stebi savo buvusias  paneles, kaip jos atrodo bažnyčioje, turguje ar parduotuvėje.

Romansai, pasak nusirinkusiųjų, yra tos dainos, kurios jiems iš tolimos praeities atneša pačius gražiausius prisiminimus apie meilę, kuri žmogui suteikia sparnus.

Renginio vedėja, mokytoja Aušra Macienė, pastebėjo, jog romansas atėjęs kartu su gitara, dviračiu, moderniais šokiais, albumais ir ... skrybėle.

Netrukus į sceną, dailiai pasidabinę, išėjo Užušilių folklorinio ansamblio dainininkai. Juos keitė Anglininkų folkloro ansamblis, visus jaudinęs dainomis apie dingusią ir negrįšiančią meilę.

Biržų kultūros centro folklorinio kolektyvo „Siaudela" atlikėjai ringavo melodijas, pasakojančias, jog „meilė - tai kančia".

Pabiržiečiai, „Žemynos" folklorinio ansamblio dainininkai, rankose laikė Pauliaus Širvio eiles. Dainomis virtę posmai bylojo apie žmogaus vienišumą ir nesibaigiančią viltį, jog vos vos rusenanti meilė grįš.

 

Renginį pradėjo Užušilių kaimo dainininkės.

Apdovanojo šauniausius kaimiečius

Koncerto pabaigoje žodį tarė Užušilių bendruomenės pirmininkė Ina Kutkuvienė. Ji pastebėjo, jog atokiame kaime gyvena daug gerų žmonių. Tačiau šįmet pabandyta iš jų tarpo išrinkti šauniausius. Kaimiečiai atsakinėjo į anketos klausimus ir ji taip buvo nuspręsta, kam atiteks nominacijos. Sunkiausia buvę išrinkti gražiausios sodybos savininką. Todėl nutarta visiems leisti dar labiau pasitempti, dar labiau namus pagražinti. Užušiliečiai surašė geriausiųjų, išmoningiausiųjų sodybų šeimininkų dešimtuką. Į jį pateko Asta ir Dalius Lapinskai, Audronė ir Valdas Burbuliai, Dalė ir Andriau Zablackai, Aldona ir Valentinas Vegiai, Irena ir Stasys Vaisiūnai, Otilija Peikštienienė, Elvyra ir Algis Prunskai, Vanda Jakubėnienė bei Janina ir Vaclovas Baciai.

Kaimo darbštuolio vardas atiteko Imantui Kleščevskiui. Nuoširdžiausiu užusiliečiu pripažintas Rimas Januševičius, kurį žmonės kartais pavadina kaimo „greitąja pagalba". Vyras sugeba ne tik sava šeimyna rūpintis, bet ir kitiems padėti.

Tvarkingiausios šeimos vardą pelnė Ona ir Juozas Staniuliai kaimo šviesuole tapo Regina Ulevičienė. Pasak žmonių, be šios moters neapsieina nė vienas renginys. Ji visur dalyvauja, su visais noriai bendrauja.

Geriausios skaitytojos nominaciją užušiliečiai skyrė savo pardavėjai Danguolei Norvaišienei.

Šauniausius kaimiečius sveikino, gerų žodžių jiems negailėjo ir Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė.

Koncertas baigėsi, bet užušileičiai kartu su ansamblių dainininkais, namo nesiskirstė. Jie romansus traukė, smagiai šoko bei prie šventinių stalų vaišinosi ir po vidurnakčio.

Šukioniečiai paminėjo kūrybinį dešimtmetį

Kęstutis Slavinskas
2007-10-30

Penktadienio vakarą sausakimšoje Šukionių kaimo bendruomenės namų salėje buvo iškilmingai pasveikinti dešimties metų kūrybinės veiklos sukaktį minėję Šukionių kaimo kapelos muzikantai.

Šukionių bendruomenės pirmininkę N. Šatienę sveikino ir už iniciatyvumą gyrė Seimo narys V. Rinkevičius.

Renginio metu prisimintas per dešimtmetį kolektyvo nueitas kūrybos kelias.

Vakaro vedėjas Aloyzas Janulis prisipažino, kad kartu su Šukionių kaimo bendruomenės pirmininke Nijole Šatiene ištisą parą skaičiavę, kiek per dešimtmetį muzikantai koncertavę. Pasirodo, net 550 kartų. O vykdami į koncertus sukorė 27 900 kilometrų.

„Jei skaičiuotum pagal valstybės sienos perimetrą, kolektyvas 17 kartų yra apvažiavęs Lietuvą", - sakė A. Janulis.

Kapeloje šiuo metu griežia bei dainuoja Vidutė, Aloyzas, Raimondas Vitkauskai, Irena Šatienė, Danutė Vaškevičienė ir Jonas Navakas. Primindama kolektyvo istoriją, N. Šatienė pažymėjo, kad prie kolektyvo ištakų buvo Povilas Vaitoška, dalyvavo Jolanta Marcikonienė, Nijolė Žiaunienė.

„Pirmą kartą vietos žmonėms pasirodėme 1992 metais, kai po buvusiojo „Gintaro" kolūkio ataskaitinio susirinkimo vaidinome persirengėlius", - pirmuosius muzikantų žingsnius prisiminė A. Vitkauskas. 1997 m rudenį Vabalninke įvyko pirmasis Šukionių kapelos koncertas. Po metų kolektyvas jau dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Užėmė antrąją ir trečiąją vietas Lenkijos Tčevo mieste vykstančiame tarptautiniame šeimyninių ansamblių konkurse.

„Jūs dešimt metų garsinate Biržų rajoną", - sveikindama šukioniečius kalbėjo Vabalninko etnografinio ansamblio „Saulala" narė Regina Samukaitienė. Genovaitė Kumpelienė jubiliatams skyrė šmaikščią istoriją apie muzikantų gyvenimą.

Šukionių muzikantai po koncerto Rumšiškėse.

„Ir ateity būkite tokie pat žvalūs, mylėkite ir puoselėkite liaudies melodijas, branginkite kaimo tradicijas", - kolegoms linkėjo Ramongalių „Susiedų" kapelos vadovas Jonas Karinauskas. Muzikinius sveikinimus jubiliatams skyrė Vabalninko ir Rokiškio rajono Kavoliškio kaimo kapelų muzikantai.

„Jūs padarėte didžiulį darbą, už ką nusipelnėte pačių geriausių žodžių", - muzikantams įteikdamas asmenines dovanas bei piniginį prizą kalbėjo Seimo narys Viktoras Rinkevičius. Jubiliatams dėkojo savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Rimantas Martinonis, Vabalninko seniūnas Stepas Gudas, Šukionių kaimo bendruomenės ir ūkininkių sąjungos skyriaus atstovai.

„Tiesiog širdis rauda, kai gauni tiek dovanų, išgirsti tiek gerų žodžių. Už viską jums atsidėkosime dainomis", - sakė Šukionių kapelos vadovė V. Vitkauskienė, svečiams dėkodama už dovanas bei parodytą dėmesį. „Jaučiu, kaip į organizmą plūsta teigiama energija. Aš koncertuodamas pasikraunu sveikatos ir geros nuotaikos", - po jubiliejinio koncerto šmaikštavo A. Vitkauskas.

„Kai ilgesnį laiką nekoncertuoju, pasiilgstu žmonių, pasigendu bendravimo", - tikino vyriausias kolektyvo narys 77 metų J. Navakas.

N. Šatienė prisiminė atvejį, kaip žiemą užpusčius kelius, kartu su muzikantais kelis kilometrus teko klampoti per sniegą grįžtant iš pasirodymo „Duokim garo" konkurse.

„Jūs išgarsinote Šukionių vardą Lietuvoje, jūs esate didžioji ir geroji mūsų kaimo bendruomenės širdis", - kapelos muzikantams sakė kolektyvo idėjine vadove laikoma N. Šatienė.

Lietuviai susitiko Bauskėje

Gražina Dagytė
2007-10-27

Spalio viduryje Bauskėje kiekvieną rudenį renkasi Latvijoje gyvenančių lietuvių bendruomenių nariai.

Germaniškio kaimo folklorinis ansamblis „Vijoklis" Latvijos lietuviams dainavo apie meilę.

Į šįmet organizuotą rudens šventę Latvijoje buvo pakviestas Germaniškio kaimo folklorinis ansamblis „Vijoklis", jau seniai draugaujantis su Bauskės lietuvių bendruomene „Astra" bei tokiu pat vardu vadinamu folkloro kolektyvu. Susitikime dainomis linksmino ir kupiškėnų mišrus choras  „Bočiai" bei Pakruojo rajono Žeimelio krašto kapela.

Kaimyninėje Latvijos žemėje seniai įsikūrusius lietuvius ir iš tėvynės juos aplankyti atvykstančius tautiečius visada maloniai priima Bauskės lietuvių bendruomenė. Šįkart susirinkusius pasveikino bendruomenės pirmininko pavaduotoja Danutė Slavinska.  Visą vakarą nestigo gražių žodžių gimtajam lietuvių kraštui ir gimtajam žodžiui.

Dobelės lietuvių bendruomenės nariai pastebėjo, jog visus jungia noras susitikti ir pabūti šalia, gerai įsiklausyti į lietuvišką žodį, pajusti jo prasmę. Tai bylojo ir Jelgavos lietuvių bendruomenės „Vytis" nariai bei į sceną išėjęs Daugavos lietuvių kolektyvas „Senjorai".

Susirinkusiuosius sveikinęs Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Vinkus sakė, jog reikia didžiuotis, kai žmonės nepamiršta savo protėvių istorijos. „Lietuviais gimėme, lietuviais esame, lietuviais ir būsime", - kalbėjo ambasadorius. Jis įvertino ir abiejų šalių žmonių sugebėjimą draugiškai sugyventi. „Tokios tautos, kurios padeda viena kitai, ne tik neišnyks, bet ir suklestės", - sakė A.Vinkus.

Simbolinė gėlių puokštė - padėka už išsaugotą gimtąją kalbą svečioje šalyje - atkeliavo iš ūkininkų Lidos ir Vytauto Mikelėnų, gyvenančių prie pat sienos, šalia Saločių ir Grenstalės pasienio punktų.

Į susirinkusius kreipėsi Bauskės merė Arija Gaile, kiti žinomi žmonės. Jie visi gyrė mūsų tautiečius, sugebančius Latvijoje puoselėti lietuvybę.

Germaniškiečiai savo tautiečiams dovanojo dainas apie meilę ir įteikė rudens gėrybėmis dabintas skrybėlaites.

Draugystės šventės dalyviai daug padėkos žodžių išsakė Bauskės kultūros namų direktoriui Janiui Matisonui, kuris jau ne pirmą rudenį priima lietuvius.

„Vijoklio" ansamblio vadovė Zita Bėliakienė sakė, jog visas kolektyvas yra labai dėkingas ne tik draugams Latvijoje, bet ir Nemunėlio Radviliškyje gyvenančiam bitininkui Valentinui Timukui, kuris sutiko paaukoti savo brangų laiką ir kolektyvą nuosavu autobusiuku nuvežti kaimyninėn šalin.

Biržuose - garbi viešnia

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos informacija
2007-10-27

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje viešėjo Aliaskos Fairbanks universiteto Muzikos studijų profesorė Suzanne Summerville.

Profesorė Suzanna Summerville išbando klavesino skambesį „Sėlos" muziejaus menėje

Į Lietuvą ir į Biržus profesorė Suzanne Summerville atvyko paskatinta savo bičiulės Hamburgo konservatorijos profesorės Ramintos Lamsatytės, su kuria Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą sieja sena draugystė. Prieš keletą metų užsimezgė ryšys ir su profesore Suzanne Summerville. Jos prašymu mokykla siuntė į Aliaską informaciją apie Biržų Radvilų tvirtovę. Savo viešnagės Biržuose metu profesorė susitiko su muzikos mokyklos pedagogais, susipažino su mokyklos veikla, aplankė Biržų muziejų „Sėla", Tiškevičių rūmus. Muziejaus darbuotojai suteikė profesorei papildomos informacijos apie kunigaikščius Radvilas šiuo metu profesorės ruošiamai knygai apie kunigaikščio kompozitoriaus Antano Radvilos kūrybą.

Suzanne Summerville buvo sužavėta mūsų miesto istorija, bendravimu su muzikos mokyklos bendruomene. Artimiausiu laiku profesorė žadėjo pasidalyti Fairbanks muzikos pedagogų muzikos pamokų planų bei savo rengimų muzikos pamokėlių vaikams metodine medžiaga. Išvykdama Suzanne Summerville mokyklai dovanojo savo kompaktinę plokštelę, kurioje įrašyti jos kartu su profesore Raminta Lampsatyte atliekami Aliaskos kompozitorių kūriniai.

Garsi solistė, choro dirigentė ir muzikologė yra apdovanota Aliaskos valstybine premija, Aliaskos meno tarybos, Menų asociacijos bei kitomis premijomis. Jos rečitaliai skambėjo JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje. Profesorės straipsniai yra publikuoti tarptautinėse enciklopedijose.

 

Grafui Alfredui Tiškevičiui - 125

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-10-25

1901 m. mirus Jonui Tiškevičiui, jo įpėdiniu ir Biržų žemių savininku tapo grafas Alfredas Tiškevičius (1882 10 03- 1930 05 19).

A. Tiškevičiaus Afrikoje sumedžiotų antilopių ragai.

Jis Biržuose nuolat negyveno, atvykdavo tik su reikalais ar pamedžioti, nes buvo aistringas medžiotojas ir medžiojo ne tik Lietuvoje. Biržų krašto muziejuje „Sėla" dabar saugoma keletas grafo Alfredo Tiškevičiaus medžioklės trofėjų iš Afrikos.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, dvaro rūmai buvo apgriauti. O pats grafas Alfredas Tiškevičius daug prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimo. 1919 m. rudenį jis buvo paskirtas Lietuvos atstovu į Londoną. Beje, A. Tiškevičius sutiko atstovauti savo lėšomis. Nėra abejonių, kad skiriant vienas argumentų buvo jo kilmė ir ryšiai. Vėliau dėl diplomatinių nesėkmių jis buvo puolamas ir 1920 m. atleistas.

Visi grafo Alfredo Tiškevičiaus dvarai buvo išparceliuoti, dalinai apmokant už juos pinigais ir kompensuojant mediena. Astravo dvaro centras buvo išnuomotas agronomui P. Variakojui. Mirė Alfredas Tiškevičius 1930 05 19 Paryžiuje.

Su daina per gyvenimą

Stasė Eitavičienė
2007-10-23

Šeštadienio popietę į Biržų kultūros centrą rinkosi šventiškai pasipuošę žmonės. Ne tik biržiečiai, bet ir kaimynai pasvaliečiai, rokiškėnai, svečiai iš Panevėžio. Proga buvo neeilinė - mišrus choras „Agluona" šventė savo pusės amžiaus jubiliejų.

Penkiasdešimtmetį mininčiame „Agluonos" chore šiuo metu dainuoja apie keturias dešimtis biržiečių.

1957 metais chorą įkūrė ir jam 14 metų vadovavo Aldona Visockienė, choro dirigentė ir pedagogė. 1956 metais pradėjusi dirbti Biržų rajoninių kultūros namų meno vadove, moteris nutarė suburti chorą. Į pirmą susitikimą atėjo 5 vyrai, tai ir buvo „Agluonos" choro pradžia. Po kelerių metų kolektyvas jau dainavo per Rygos televiziją, padarė įrašų Lietuvos radijui, surengė kompozitoriaus A. Budriūno kūrinių koncertą, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. A. Visockienė buvo Biržų rajono dainų švenčių organizatorė ir vyr. dirigentė, rajono muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkė. „Šis choras - mano pirmagimis kūdikis, chorvedybos profesijos įtvirtinimas", - kalbėjo moteris, dėkodama tuometiniam Kultūros skyriaus vedėjui Juozui Enskaičiui, solistams ir choristams.

1971 metais A. Visockienė išvyko į Klaipėdą. „Agluonos" chorui kurį laiką vadovavo Eugenija Plepienė, o nuo 1987 metų jį chorinio dainavimo keliu tvirtai veda Viktorija Morkūnienė.

Šiandien „Agluonos" chore - apie 40 dainininkų. Net keturi choristai savo karjerą šiame kolektyve pradėjo dar tada, kai jam vadovavo A. Visockienė, ir tebedainuoja iki šiol. Kiti atėjo vėliau. Keliolikos jau nebėra tarp gyvųjų. Visiems išėjusiesiems choristai skyrė K. Kavecko romansą pagal V. Spudo žodžius „Susitikt tave norėčiau vėlei".

Žiūrovų salei pritariant, šventiniame koncerte skambėjo „Saulėlydis tėviškėj", „Tėvynė dainų ir artojų", „Nuo aukšto kalno". Ypač profesionaliai buvo atliktas Dž. Verdi „Vergų choras" iš operos „Nabukas".

Antroje koncerto dalyje žiūrovai turėjo progą pažiūrėti šmaikščią choro „repeticiją" su įvairiais choristų nuotykiais. Stebėdamos, kas vyksta scenoje, salėje sėdėjusios dviejų choristų žmonos net suabejojo, ar verta leisti vyrus į „tokias repeticijas, į kurias keli vėluoja, kiti akinius pamiršta ar natas sumaišo". O dar lyg tyčia Juozas Puplauskis prisiminė Dainų šventę, kai „pas vyrus į salę ateidavo moterys" ir visi ilgai dainuodavę. Laimei, žmonų griežtas nusiteikimas sušvelnėjo, kai „Agluonos" choristų ir jų vadovės V. Morkūnienės pasveikinti į sceną pradėjo kilti gausūs būriai gerbėjų.

Buvusios choristės Aldona Brazionienė ir Ada Ceplienė su choro „Agluona" įkūrėja ir ilgamete vadove Aldona Visockiene (centre).

Savivaldybės meras Regimantas Ramonas, įteikdamas Padėkos raštą, linkėjo chorui būti „tol, kol tekės upė Agluona". Kultūros skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė perdavė Lietuvos liaudies kultūros centro padėką ir darbuotojų nuoširdžiausius linkėjimus biržiečiams choristams. Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius džiaugėsi, kad „Agluonos" kolektyvas „žavi ne tik grožiu, bet ir branda". Kultūros centro šokėjai savo kolegoms skyrė istorinį šokį. Rokiškio choras „Sietynas" kartu su salėje sėdinčiais Panevėžio choro vyrais atliko įspūdingą dainą „Aukštaičių žemė". O kaimynai pasvaliečiai prie jubiliejinės šventės prisidėjo ne tik gražiais linkėjimais, bet ir maistu bei gėrimais.

„Esu laiminga, nes labai myliu gyvenimą. O jūs esate mano gyvenimo dalis, tai kaipgi galiu aš jūsų nemylėti?" - į choristus kreipėsi Viktorija Morkūnienė.

Jubiliejinį renginį vedusi Kultūros centro renginių režisierė Gytė Rožėnienė turbūt išsakė daugelio šventėje dalyvavusių žmonių mintis: „Džiugu, kad esate. Ir ačiū, kad jūsų širdys dainuoja".

Nuotraukos autorės ir A. Kalninio

Dideli įvykiai mažame miestelyje

Stasė Eitavičienė
2007-10-23

Pabiržėje paminėtos Antano Budriūno 105-osios gimimo metinės.

Kompozitoriaus Antano Budriūno kūrinius vaikams atliko jo provaikaitės, kurias dainuoti išmokė Irena Budriūnienė (prie instrumento).

Kompozitoriaus sūnus Algimantas Budriūnas, vienas minėjimo organizatorių, teigė: „Muzika - dvasinis turtas, kuris ypač reikalingas šiandien".

Fleitomis grojo kompozitoriaus A. Budriūno provaikaitis Rimantas Budriūnas (dešinėje) su draugu Andriumi Murausku.

„Kaip nenusakomai greitai bėga laikas. Atrodo, ką tik šventėme 100-ąsias Antano Budriūno gimimo metines, o šiandien jau 105-ųjų paminėti susirinkome", - renginį pradėdamas į susirinkusius Pabiržės bažnyčioje kreipėsi Biržų krašto muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius. Kaip ir prieš penketą metų, šio sekmadienio paminėjime dalyvavo kompozitoriaus sūnūs Ramunis ir Algimantas, Algimanto žmona Irena Budriūnienė, vaikaičiai ir provaikaičiai, kamerinis choras „Viktorija" (vadovė Viktorija Morkūnienė), Pabiržės vidurinės mokyklos moksleiviai (vadovė Neringa Prascevičienė) ir gausus būrys vietos gyventojų.

Šv. Mišių metu giedojęs „Viktorijos" choras atliko jaunesniojo Antano Budriūno brolio Broniaus parašytus kūrinius „Malda", „Komunija", „Pradžia", aukojimo giesmę „Tėve mūsų". O po pamaldų bažnyčioje vykusio minėjimo - koncerto metu buvo atliekami jubiliato Antano Budriūno kūriniai.

Kompozitoriaus, chorų dirigento, pedagogo, profesoriaus Antano Budriūno muziko kelias prasidėjo Pabiržėje, kai jis, dar tik septyniolikmetis jaunuolis, iš vyresniojo brolio Motiejaus perėmė chorą, sėkmingai parengė programą, daug koncertavo. Šiandien A. Budriūno gyvenimui nagrinėti rašomi veikalai, rengiamos mokslinės konferencijos. Tad koks gi žmogus buvo šis mūsų kraštietis, ką jis perdavė savo vaikams ir vaikaičiams?

Profesoriaus sūnus Algimantas Budriūnas, labai daug prisidedantis prie savo tėvo gyvos atminties išsaugojimo, prisiminė, kad dviejuose kambariuose su šešiais vaikais gyvenusiai šeimai muzika buvusi auklėjimo priemonė. Pasak A. Budriūno, jei vaikai susipykdavo, jiems būdavo liepiama giedoti arba dainuoti, ir ginčų kaip nebūta. Trumpai priminęs trijų brolių muzikų - Antano, Broniaus ir Motiejaus Budriūnų - gyvenimo kelią ir likimus, ponas Algimantas sakė: „Nors turtingas iš muzikos nebūsi, bet laimingas be jos irgi turbūt ne. Todėl neslėpkite talentų, padėkite jiems atsiskleisti. Muzika - dvasinis turtas, kuris ypač reikalingas šiandien".

Antrasis Antano Budriūno sūnus Ramunis Budriūnas kalbėjo, kad tėvas buvo gimęs rudenį, todėl nepaprastai mėgo šį metų laiką. „Dažnai tėtis eidavo į mišką grybauti, tik grybų nerinkdavo, na, nebent koks ant tako augdavo, nes jam svarbiau buvo gamtos grožis ir ramybė", - sakė R. Budriūnas, susirinkusiems linkėdamas dvasios ramybės ir grožio pajautimo.

Profesoriaus Antano Budriūno vaikaitis, taip pat kompozitorius ir taip pat Antanas Budriūnas, sakė, kad kai kurie žmonės iš savo šeimos paveldi žemes ar namus, bet, ko gero, pats didžiausias turtas yra paveldėtas požiūris į pasaulį ir žmones. Ponas Antanas džiaugėsi, kad senoji Budriūnų karta jį ir brolį išmokė dėmesingumo žmogui, nesvarbu, kokias pareigas šis beužimtų.

„Dideli įvykiai gali vykti ne tik didžiosiose salėse, bet ir kiekviename mažame miestelyje. Mes šiandien Pabiržėje irgi esame didelių įvykių iniciatoriai, dalyviai ir tęsėjai", - kalbėjo Antanas Budriūnas.

Tarsi tai patvirtindami, Pabiržės vidurinės mokyklos vaikai atliko dvi Antano Budriūno dainas. Juos pakeitė trys žavios mergytės, kompozitoriaus provaikaitės, kurias dainuoti mokė ir joms akompanavo Algimanto Budriūno žmona, žinoma chorvedė Irena Budriūnienė. Mergaitės įspūdingai atliko A. Budriūno daineles vaikams „Keturi", „Pirmas dantukas" ir kiti.

Mergaites pakeitė dailiai nuaugęs jaunuolis - dar vienas kompozitoriaus provaikaitis Rimantas Budriūnas. Jis kartu su draugu Andriumi Murausku atliko kūrinį dviem fleitoms. Savo sukurtą „Niekada nesibaigs" jaunasis kūrėjas atliko kartu su Gintare Stanevičiūte, grojusia sintezatoriumi.

Minėjimą - koncertą užbaigė choras „Viktorija", padainavęs A. Budriūno „Nuo aukšto kalno" ir „Šienapjūtės dainą". Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė rožių puokštę įteikė kamerinio choro vadovei Viktorijai Morkūnienei, ką tik minėjusiai savo kūrybinės veiklos 20-metį. „Minėdami išėjusius, nepamirškime šalia esančių, kasdien populiarinančių jų sukurtą muziką, kuriančių, puoselėjančių mūsų krašto kultūrą", - ragino R. Zuozienė.

Muziejuje pagerbti istorijos metraštininkai

Stasė Eitavičienė
2007-10-20

Muziejininkės Tatjanos Niedvarienės iniciatyva „Sėlos" muziejuje atidaryta paroda „Biržų krašto fotografija. XX a. II pusė". Joje eksponuojami 14 fotografų, dirbusių Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate 1957 - 1994 metais, darbai, daiktai ir naudota įranga.

Buvę Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotografai su savo artimaisiais ir direktoriumi J. Strautniku.

Tie fotografai - tai šviesios atminties Leonardas ir Teodoras Kliviai, Antanas Ilekis, Stasys Valaitis, Gražina Četvergienė, bene garsiausias to meto fotografas Petras Meškauskas, sėkmingai ir dabar besidarbuojantis jo sūnus Zenonas. Biržiečius ir jų gyvenimus tebeįamžinantys Algirdas Kalninis, Drąsutis Bulovas, Virginija Valuškevičienė, Sigitas Likas. Kitus darbus dabar dirbantys Alfredas Kalpokas, Donatas Zvilna, Juozas Žukovas.

Parodų salėje ant sienų sukabintos įspūdingos juodai baltos nuotraukos, pačių fotografų portretai, tada naudotas didintuvas, ryškinimo bakeliai, svarstyklės, švarkas, kokius vilkėjo „Spindulio" ir „Ramunės" fotografai, net išlikę skrybėlės, pliušiniai žaislai, su kuriais mėgo įsiamžinti biržiečiai.

Renginį pradėjusi T. Niedvarienė sakė, kad impulsas tokiai parodai buvęs Rolando Četvergo siūlymas priglausti Anapilin išėjusios žmonos Gražinos fotoaparatus. Apolonija Klivienė muziejui padovanojo fotografijos archyvą, įrangą ir savo mirusio vyro Leonardo Klivio asmeninius daiktus. Medžiagą parodai rinkti padėjo Algirdas Kalninis, Donatas Zvilna, kiti buvę ir tebedirbantys fotografai.

„Ši paroda labai reikšminga mūsų muziejui. Iki šiol rinkome tarpukario fotografų darbus, bet labai mažai turėjome medžiagos apie tarybinį laikotarpį. Jūsų dėka užpildėme šią spragą", - į susirinkusius fotografus kreipėsi T. Niedvarienė.

Apolonija Klivienė, neseniai atšventusi 80-etį, pasakojo, kad jos vyro visas gyvenimas buvo darbas, todėl ir draugai buvę fotografai. Moteriai prisipažinus, kad dar labai norėtų kokį 10 metų pagyventi, į parodos atidarymą atėję biržiečiai palinkėjo viso 100 metų sulaukti ir sugiedojo poniai Apolonijai „Ilgiausių metų".

Algirdas Kalninis į parodos atidarymą atėjusiems biržiečiams pasakojo apie senuosius įrengimus, rodė, kaip juos naudoti.

Danutė Kvedarienė prisiminė, kaip jos tėtis Antanas Ilekis fotografuodavo ir Sibiro tremtyje („dažniausiai gamtą, paukščiukus ir gėlytes"), o ji su broliu padėdavo nuotraukas rūšiuoti ir apkarpyti. A. Ilekio anūkė, profesionali fotografė iš Panevėžio, prisipažino, kad senelio labai pasigendanti, nes šis linksmas žmogus buvęs.

Algirdas Kalninis tvirtino, kaip vyresni fotografai jį ne tik amato mokė, bet ir rūpinosi, kad apsirengtų į lauką eidamas, kad pavalgęs būtų. „Mūsų ateljė daugeliui biržiečių būdavo susitikimų vieta. Ateidavo mokytojai, dailininkai. Stasys Valaitis visokiais instrumentais mokėjo groti, o į svečius dažnai užsukdavęs Stasys Jankauskas galingą balsą turėjo. Surengdavo abu tokį koncertą, kad imdavome tildyti, jog kombinato direktorius neišgirstų", - pasakojo A. Kalninis.

Buvęs Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktorius Juozas Strautnikas didžiuodamasis kalbėjo, kad Biržų fotografai buvę geriausi respublikoje. Bėda buvusi ta, kad gerų medžiagų neturėję, popierių dažniausiai gaudavę vieno formato, o ir to su alaus bačka prašyti važiuodavę. Bet kombinato fotografai ne tik parodas Biržuose rengdavę, bet ir respublikinėse visada dalyvaudavę.

Žiūrovams pasidomėjus, ką vietoje dabar įprasto angliško „cheese" sakydavę fotografai, kai norėdavę pralinksminti nusifotografuoti atėjusį klientą, Drąsutis Bulovas net negalvodamas ištarė: „marmeladas, uogienė". A. Kalninis net vieną nuotykį prisiminė, kaip fotografas bandęs fotografuojamą vaiką pralinksminti. Sakė, tuoj išskris paukščiukas, iššoks kiškutis, atbėgs laputė, bet vaikas - nė šypt. Netekęs kantrybės, fotografas užrikęs „ir visi kiti velniai", po ko vaikas visa gerkle pravirkęs.

Pasitaikydavę, kad nuotraukos ne visada pavykdavo. „Kaip ant parako statinės sėdėdavome, kol išryškindavome nuotraukas. Yra tekę ir perfotografuoti. Sykį net vestuves teko kartoti, nes nuotraukos nepavyko. Sunkiau, aišku, būtų laidotuves pakartoti", - šmaikštavo D. Bulovas. Visi sutiko, kad dirbti tada buvę sunkiau, bet įdomiau, „nes viską nuo pat pradžių iki galo turėdavę padaryti", o ir juodai balta nuotrauka daugiau galimybių suteikdavusi.

Parodos lankytojus fotografai vaišino tortu, ant kurio puikavosi žodžiai „Spindulys", „Ramunė". Pakėlę simbolinę vyno taurę, buvę ir esami istorijos metraštininkai dar ilgai dalijosi prisiminimais, įvairiais nutikimais. Bene visi sutarė, kad norėtų nors keletą dienų iš tų laikų susigrąžinti, kai „Smena" buvo geriausias fotoaparatas pasaulyje, kai abiturientai fotografuodavosi nuotraukai 9x13 cm, o fotografai per dieną mažiausiai 30 portretų padarydavo.

 

Antanui Budriūnui - 105

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-10-18

Kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas Antanas Budriūnas gimė 1902 rugsėjo 20 dieną Pabiržėje. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš brolio Motiejaus, vietinių vargonininkų P. Martinonio, J. Klastausko.

A. Budriūno batuta - dirigento lazdelė.

Nuo 1920 m. tęsė vyresniojo brolio pradėtą darbą - vadovavo Pabiržės jaunimo chorui, dalyvavo Biržų dailės ir muzikos draugijos „Lyra" teatrinės grupės veikloje. 1921 m. pradėjo dirbti Smilgių parapijos vargonininku, suorganizavo mišrų chorą, dramos būrelį, ruošė vakarus - koncertus.

1922 m. įstojo į Kauno muzikos mokyklą. Pradžioje mokėsi dainavimo, vėliau vargonininkystės, muzikos teorijos, fortepijono, o nuo 1927 m. - kompozicijos, choro dirigavimo. Lankė A. Sutkaus vadovaujamą dramos studiją, veikusią prie „Vilkolakio" teatro. Pradėjo dirbti ir pedagoginį darbą - dėstė muziką ir dainavimą gimnazijoje.

Persikėlęs į Dotnuvą, dirbo Žemės ūkio akademijos muzikos instruktoriumi, vėliau dėstytoju ir choro vadovu iki 1938 m. Išvykęs į Kauną, baigė konservatorijos kompozicijos klasę. Kaune dirbo muzikos mokytoju M. Pečkauskaitės gimnazijoje, pučiamųjų orkestrų instruktoriumi, vadovavo studentų ateitininkų chorui, su koncertine programa gastroliavusiam po užsienio šalis, Įgulos bažnyčios chorui. Dirbo Kauno Valstybinės konservatorijos mokytoju ir inspektoriumi.

1942 m. tęsė anksčiau pradėtą darbą Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1949 m. pradėjo dirbti Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. 1955 m. jam suteiktas nusipelniusio artisto, 1962 m. - liaudies artisto garbės, 1965 m. - profesoriaus vardas.

A. Budriūnas buvo aktyvus Kompozitorių sąjungos narys, respublikinių, miestų bei rajonų dainų švenčių organizatorius, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai. Sukūrė instrumentinės muzikos veikalų, rašė ir harmonizavo chorines dainas. Parašė straipsnių teoriniais muzikos klausimais, 1960 m. vadovėlį vidurinės mokyklos 7 klasei.

Mirė A. Budriūnas Vilniuje 1966 metų spalio 5 dieną.

Biržiečiai mokytojai rinkosi šventę

Stasė Eitavičienė
2007-10-11

Įtampos kupina šiemet buvo Tarptautinė mokytojų diena Lietuvoje. Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, kuriai nuo seno vadovauja A. Bružas, raginimo paklausę pedagogai rinkosi piketuoti prie Vyriausybės. Kiti, prisijungę prie Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos kvietimo, pasirinko 1,5 valandos sėdimąjį piketą ir protestavo savo darbo vietose, nevesdami pamokų.

Kai kurie mokiniai džiaugėsi naujais „mokytojais", į pamokas atsinešę namie pasirengtus spalvingus plakatus.

Renginio vedėjai A. Didzinskas ir D. Kėželienė (centre) paskutinius šventės akcentus aptarė su Seimo nariu V. Rinkevičiumi ir Švietimo skyriaus vedėja G. Gutauskiene.

Tik Biržų ir kai kurių kitų atokesnių rajonų mokytojai, atrodo, kol kas gyvenimu nesiskundžia. Bent jau neteko girdėti, kad kuri nors mūsų miesto ar rajono mokykla būtų prisijungusi prie vienos iš dviejų Lietuvoje vykusių protesto akcijų. Kalbinti mokytojai tvirtino nusprendę nieko nepaisydami švęsti, nes „reikia džiaugtis, kad dėmesys ir pagarba mokytojui nors vieną dieną per metus rodomas". Juolab kad daugumoje mūsų mokyklų jau tapo tradicija pamokas Mokytojų dieną patikėti vesti abiturientams. „Tegu pabando, supras, koks nelengvas mokytojo darbas", - samprotavo pedagogai.

Pamokoms pasibaigus kai kurie mokytojus pavadavę dvyliktokai nelabai džiaugėsi savo darbo rezultatais. „Sunku buvo susitvarkyti ir pamoka labai ilga atrodė", - tvirtino kai kurie svarstydami, ar ne geriau būtų, kad klasėje sėdėtų ir tikrasis dalyko mokytojas. „Tada nekiltų jokių drausmės problemų, o ir pravestą pamoką galima būtų aptarti", - samprotavo jie. Kiti gi nenorėjo sutikti tikindami, kad, mokytojui esant pamokoje, „nedrąsu būtų net išsižioti". Dauguma žemesniųjų klasių moksleivių džiaugėsi jaunais mokytojais, sakė, kad nors vieną dieną per metus galima „tikru žmogumi pasijusti, dėl neišmoktos pamokos ar nepadarytų namų darbų nedrebėti". Kai kurie į mokyklą atsinešė namie pasirengtus plakatus, nesvarbu, kad jie nelabai tiko prie pamokos temos, svarbiausia, „kad linksma būtų".

Mokytojams buvo skiriamos dainos, eilėraščiai, sveikinimai ir, aišku, rudens gėlės. Po pamokų kai kurių mokyklų pedagogai šventę pratęsė kolegų ar draugų būryje, važiavo į ekskursijas. Kiti gi, Švietimo skyriaus pakviesti, rinkosi į renginį Biržų kultūros centre.

Vos pro duris įėjusius pedagogus ir šventės svečius svajingomis melodijomis sutiko Vlado Jakubėno muzikos mokyklos orkestro, kuriam vadovauja Gytas Korsakas, muzikantai.

Renginį pradėjusi rajono Švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Gutauskienė savo kalboje pabrėžė, kad „visi trūkumai įveikiami pašaukimo ir talento dėka". Perdavusi Švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės sveikinimą, ministerijos padėkos raštais vedėja apdovanojo „Saulės" gimnazijos direktorių Dainių Korsaką, šios mokyklos mokytoją Virginiją Kalvanaitę, Pabiržės biologę Birutę Maldūnienę, Nemunėlio Radviliškio direktorę Saulę Venckūnienę.

Oficialiojoje renginio dalyje buvo pristatyta gražiai išleista Biržų krašto mokinių kūrybos knygelė „Mano mažas vaikiškas pasaulis", kurioje spausdinami 8 mokyklų 52 autorių darbai. Knygos sumanytojas ir rėmėjas Seimo narys Viktoras Rinkevičius, į šventę atvykęs kartu su vyriausiuoju redaktoriumi Jeronimu Lauciumi, dėkojo prie knygos rengimo prisidėjusiems mokytojams, o Irutei Varzienei, „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojai, ir Švietimo skyriaus vyriausiajam specialistui Marijonui Nemaniui įteikė LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėkos raštus.

Bet turbūt labiausiai mokytojų širdis sušildė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Daliaus Tubio nuoširdus kalbėjimas apie tas problemas, su kuriomis šiandien susiduria dauguma pedagogų. Dvasininko išsakytas bendrystės jausmas, atjauta ir supratimas, gražus mokytojo darbo ir pašaukimo, „kuris labai svarbus mūsų gyvenimui ir tautos ateičiai" išaukštinimas susirinkusiems įkvėpė viltį. „Meldėmės už jus ir melsimės. Kad turėtumėte kantrybės ir nepabėgtumėte. Tai, ką darome nuoširdžiai, visada duos rezultatų", - sakė kunigas.

Rajono tarybos Socialinio vystymo komiteto pirmininkas Stasys Valiukas, iš pradžių suabejojęs, ar „toks tokiam gali ką nors pasakyti" visgi pasiūlė kolegoms mokėti atleisti, „kad nespaustų širdies skaudžiai ištartas žodis", neišbarstyti optimizmo, „kad kūrybiškumas ir sveikata lydėtų kasdien", neprarasti vilties, „kad greičiau sulauksime šviesos savo piniginėse, o ne tunelio gale". Buvo perduotas rajono Savivaldybės mero Regimanto Ramono sveikinimas, o jo padėkos raštai įteikti Alfredui Bagdonavičiui, Dalei Baltrušaitienei, Onai Laicėnienei, Danutei Narbutienei, Astai Vaitekūnienei, Audriui Viduoliui. Dar 45 rajono pedagogai buvo apdovanoti Biržų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus padėkos raštais.

Kaimo bendruomenių vardu kalbėjusi Nijolė Šatienė pasidžiaugė, kad „mokytojų bendruomenė tokia pat nuostabi, kaip ir kaimo bendruomenės". Savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė viešai prisipažino, kad net 365 dienas galvojusi, kaip pagerbti tuos mokytojus, kurie geriausiai mokinius paruošė respublikinėms olimpiadoms. Perfrazavusi rašytojo Algimanto Zurbos romano „Aritmija" ištrauką apie naujai atsiradusį rafinuotą, gerai apgalvotą sąžiningų žmonių kankinimo būdą „darbuokis, kiek nori, o tavęs vis tiek nėra", P. Prašmantienė sveikino tuos, „kurie dirba, plėšosi, bet yra", ir informavo, kad jiems skiriama po 250 litų. „Džiaugiuosi, kad šie šaunuoliai pasirinko ne pinigus, o galimybę pasitobulinti Vengrijoje", - būsima pedagogų išvyka, kurią spalio pabaigoje organizuoja savivaldybė, džiaugėsi valdininkė.

Oficialiajai šventės daliai pasibaigus, mokytojai ir šventės svečiai buvo vaišinami kava, arbata, kelių rūšių pyragais. Kultūros centro antrame aukšte veikė Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytojų Egilo Skujos, Irenos Vegienės, Vidmanto Jažausko, Sandros Sukarevičiūtės paveikslų paroda. Šalia profesionalių dailininkų buvo eksponuojami Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytojos Daivos Armalienės ir Germaniškio pagrindinės mokyklos mokytojos Vitalijos Pociūnienės darbai.

Tenka tik apgailestauti, kad nemaža dalis pedagogų, pasinaudoję pertrauka, išskubėjo prie jiems svarbesnių reikalų, nes pasvaliečių spektaklis „Saulėgrąžos rasa" pagal mokytojos G. A. Kerpauskienės poeziją abejingų salėje nepaliko. „Šis spektaklis - tai mūsų ir jūsų nugyventi gyvenimai. Saulėgrąža gręžiasi į saulę, į tėviškę. Atrodo, kad visi keliai veda į tėvų žemę, tik ar benuves?" - retoriškai klausė spektaklį pristatydamas Pasvalio krašto muziejaus teatro režisierius Gintaras Kutkauskas.

Teatro pamoka Papilio moksleiviams

Rokas Januševičius
2007-10-09

Spalio ketvirtąją dieną jaunesnieji Papilio moksleiviai sulaukė didžiulės šventės. Vykdydami projektą „Dideli mažo kaimo vaikai" juos aplankė aktorių trupės „Teatriukas" artistai. Žiūrovus sužavėjo talentingų aktorių vaidyba, gausybė garsinių efektų ir pantomimos elementų.

Papilio mokyklos mokiniai stebėjo „Teatriuko" pasirodymą.

Aktoriai Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas ir Artūras Varnas pasakojo, kad vaidinti pradėjo dar vaikystėje. Žilvinas netgi juokavo, kad vaidina nuo pat gimimo. Aktoriai scenoje kalbėjo ne tik lietuvių, bet ir teatro kalba bei tarptautine klounų kalba. „Teatro kalbos reikia ilgai ir sunkiai mokytis, tačiau dabar galėtume suvaidinti beveik viską, tik neaišku, ar gerai", - sakė aktoriai. Žilvinas prisipažino, kad scenoje sunkiausia būtų išspausti tikras ašaras.

„Teatriuko" direktorė ir aktorė Dalia Mikoliūnaitė, augusi vienkiemyje netoli Pučiakalnės, sakė jaučianti nostalgiją gimtajam Biržų kraštui, todėl ir sukūrė šį projektą. Ji papasakojo apie „Teatriuko" veiklą.

Visus darbus teatre nudirba trise. Kurdami spektaklį jie pasirenka literatūrinę medžiagą. Tada veiklos imasi Žilvinas Ramanauskas - pagrindinis kūrėjas ir režisierius. Pati Dalia atlieka ne tik administravimo, bet ir organizavimo darbus. Artūras Varnas atsakingas už tvarką teatre ir rekvizitą. „Mes griežtai pasiskirstę darbus, todėl teatre tobula tvarka. Trejybė..." - sakė teatro direktorė. Šiuo metu „Teatriuko" repertuare yra septynios programos vaikams ir viena suaugusiems.

„Teatriuko" aktoriai padovanojo spektaklių įrašų kolekciją, žurnalų ir knygelių. Tokių dovanų sulaukė ne tik Papilio, bet ir spektaklį stebėję Obelaukių pradinės mokyklos moksleiviai. Tai buvo puiki teatro pamoka.

Kunigo A. Balčiausko šimtmečiui - pamaldos ir pamokslų rinkinys

Gražina Dagytė
2007-10-09

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia praėjusį sekmadienį minėjo kunigo Aleksandro Balčiausko 100 - ąsias gimimo metines. Gerbiamo dvasininko prisiminimas pradėtas pamaldomis. Po jų bažnyčioje dr. Mykolas Mikalajūnas pristatė kunigo Aleksandro Balčiausko knygą - pamokslų rinkinį „Tavo žodis yra tiesa".

Šventines pamaldas vedė kunigas Rimas Mikalauskas, diakonė Sigita Švambarienė ir kunigo Aleksandro Balčiausko anūkas kunigas Kęstutis Daugirdas (dešinėje).

Aleksandra Balčiauskienė meldėsi kartu su sūnumi Donatu ir dukra Virginija Daugirdiene.

Gausiai susirinkę tikintieji skubėjo įsigyti naująją knygą ir čia pat pasidalyti prisiminimais apie daugelio vyresniosios kartos atstovų dar puikiai prisimenamą dvasininką. Senoliai su ašaromis akyse pasakojo, kokius pamokslus sakydavo Aleksandras Balčiauskas, kaip vesdavo tikybos pamokas, kaip bendraudavo su konfirmandais ir kitu parapijos jaunimu.

Kunigo sūnus Donatas Balčiauskas sakė našlaičiu likęs teturėdamas tik aštuonerius metukus. Nors šalia buvęs taip trumpai, jis gerai prisimenantis savo tėvą, kuris kiekvieną žodį tardavęs iš širdies gilumos.

Kunigui mirus, jo rankraščiais rūpinosi žmona, kuri vaikams dažnai sakydavusi, jog nevalia pamokslams gulėti rašomojo stalo stalčiuose. „Mes neturime teisės vieni juos turėti", - prisiminė D. Balčiauskas motinos dažnai kartotus žodžius.

Prieš daugiau nei penkiasdešimt penkerius metus mirusio kunigo našlė A. Balčiauskienė, leidinio sudarytoja, sakė apie knygą galvojusi jau labai seniai. Tačiau pradėjusi rankraščius tvarkyti tik prieš dvylika metų. „Šimto metų sulaukia retas žmogus. Kunigas A. Balčiauskas mirė teturėdamas keturiasdešimt ketverius. Sudarydama knygą prisiminiau, kaip jis rašė pamokslus, kaip norėjo, kad žmonės būtų geri, sąžiningi. Knygoje sudėtuose pamoksluose jis mums paliko savo širdies šilumą", - kalbėjo našlė.

Šeimos lėšomis leidžiamą knygą redagavo dr. Mykolas Mikalajūnas. Jis sakė pats 1948 metais, būdamas vienuolikametis berniukas, girdėjęs kunigą A. Balčiauską pamokslaujantį Švobiškio bažnyčioje. Neišliko vaiko atmintyje dvasininko sakyti žodžiai, bet iki šiol M. Mikalajūnas mena šiltą atmosferą, tvyrojusią bažnyčioje.

Į knygą sudėta tik maža dalis A. Balčiausko per dvidešimtį tarnystės metų parašytų ir pasakytų pamokslų. „Leidinys - ne tik Biržų evangelikų reformatų bažnyčios, parapijos turtas. Tai visų reformatų turtas, viso Lietuvos kultūros paveldo ir istorijos dalis", - sakė M. Mikalajūnas. Pasak jo, pamokslai yra iki šiol nepraradę aktualumo ir įtaigumo. Jie sakyti įvairiomis progomis - švenčių dienomis ir eiliniais sekmadieniais. Knyga, pasak M. Mikalajūno, bus naudinga ir kunigams, ir parapijiečiams, ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali ateiti į bažnyčią. Ji įdomi turėtų būti įvairių konfesijų atstovams.

Knygą redagavo ir ją pristatė dr. Mykolas Mikalajūnas.

Leidinyje pratarmę parašė kunigo A. Balčiausko anūkas - kunigas Kęstutis Daugirdas, gyvenimo apybraižą - žmona Aleksandra. Muziejininkė Deimantė Prunskienė apžvelgė kunigo A. Balčiausko nuopelnus įsteigiant ir vadovaujant jaunimo draugijai „Radvila". Knygos pristatyme ji sakė, jog kunigas jau prieš daugelį metų numatė, kaip reikia šviesti jaunimą. D. Prunskienė džiaugėsi, kad draugija yra atkurta ir kunigo A. Balčiausko pradėti darbai tęsiami iki šiol.

Evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas, kunigas Rimas Mikalauskas išleistą knygą vadino tikra relikvija reformatams, kurie visada vertino spausdintą žodį.

9 metai - kaip viena diena

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-10-06

Spalio 1 dieną teko praleisti LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje, Jonavos rajone. Į pulko švenčiamą devynerių metų jubiliejų vykau atstovauti muziejui, kaip Mokomojo pulko draugui ir partneriui, 2003 - aisias pasirašiusiam su juo draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.

Mokomojo pulko centre stovi didžiulis akmuo su Jonušo Radvilos atvaizdu ir pulko gimimo data.

Tada prieš ketverius metus Mokomojo pulko du batalionai su pačiu pulko vadu Rimu Zinkevičiumi buvo atvykę į Biržus paminėti Kovo 11-osios Akto metines.

Dabar pulkui vadovauja pulkininkas Arūnas Dudavičius. Šventę pradėjo Ryšių su visuomene tarnybos specialistė Valia Utyrienė. Ji suteikė žodį atsargos generolui majorui, buvusiam kariuomenės vadui Jonui Kronkaičiui.

Savo įdomioje kalboje generolas prisiminė Mokomojo pulko atsiradimo istoriją, daug kalbėjo apie pagarbą kareiviui, seržantui, karininkui. Pasirodo, besikuriant Mokomajam pulkui, buvo ne vien tik jo atsiradimo šalininkų, bet ir priešininkų, net iš NATO šalių aukštų karininkų.

Įdomu buvo išgirsti, kad ruošiant naujokus karius „centralizuotai" vienoje vietoje, buvo pasirinkta britų jūrų pėstininkų mokymo doktrina. Instruktorius per 6 mėnesius paruošė irgi britai, vėliau jie dar 3 metus teikė įvairią pagalbą.

J. Kronkaitis prisiminė įdomų atsitikimą Didžiosios Britanijos princo Čarlzo vizito Lietuvoje metu. Bepietaujant britų ambasadoje, princas Čarlzas, žinodamas, kad generolas Jonas Kronkaitis tarnavo JAV kariuomenėje, kariavo Vietname, paklausė, kodėl buvo pasirinkta britų mokymo metodika. „Į tokį klausimą atsakiau trumpai ir aiškiai - britai geriausi kariai pasaulyje", - su šypsena pasakojo J. Kronkaitis, prisimindamas, kad po tokio jo pasakymo princo Čarlzo veidą nutvieskė ir ilgai neišnyko šypsena.

Šventėje kalbančiųjų ir sveikinančiųjų buvo nemažai. Kalbėjo pirmasis Mokomojo pulko vadas pulkininkas Stasys Levulis, prisiminęs pulko kūrimo pradžią, problemas, smulkmenas, įdomius ir ne vien tik malonius įspūdžius. „Kaligrafiškai", kaip pats sakė, pakalbėjo buvęs krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis.

Generolas J. Kronkaitis su šypsena prisiminė princo Čarlzo vizitą.

Beje, jų visų kalbose nuskambėjo vienas motto - negalima visiškai atsisakyti šauktinių kariuomenės ir pereiti prie profesonalios. Anot jos, tėvynės gynimas yra kiekvieno piliečio konstitucinė pareiga. Iš kalbų supratau, kad apie profesionalią kariuomenę kalba daugiausia politikai, tuo tarpu kariškių, buvusių ir esamų, nuomonė yra šiek tiek kitokia.

Valia Utyrienė visiems susirinkusiems pristatė ir padovanojo naują leidinį apie Mokomojo pulko istoriją, tarnybos viršininkas kapitonas Gintaras Striupaitis papasakojo apie kariuomenės nuotraukų parodą, skirtą žinomam kariuomenės fotografui Tadui Dambrauskui.

Šių eilučių autoriui teko priminti pulko kūrimosi istoriją, Mokomojo pulko pirmtaką I husarų pulką, kuriam 1927 m. buvo suteiktas kunigaikščio Jonušo Radvilos vardas. Pulko muziejui nuo muziejininkų ir biržiečių teko įteikti nuotrauką, kurioje užfiksuotos Juozo Zikaro paminklo Jonušui Radvilai atidengimo Biržuose 1931 06 28 iškilmės ir knygą „Biržų istorijos apybraižos", kurioje daug medžiagos apie patį Jonušą Radvilą ir apie kitus šios giminės atstovus.

Tarp kalbų ir sveikinimų gražias tiek lietuviškas, tiek ir užsienines dainas, arijas atliko solistė Jolanta Stumbrienė su akomponiatore Aušra Balčiūniene. Jų pirma daina, beje, buvo „Susitikt tave norėčiau vėlei" pagal Vaidoto Spudo eiles. Keletą dainų atliko ir kareivis Gediminas Januškevičius.

Po minėjimo keldamas šampano taurę, dėkodamas svečiams ir saviesiems, Jonušo Radvilos Mokomojo pulko vadas pulkininkas Arūnas Dudavičius patikino, kad vėl tikisi susitikti kitais metais, kai sukaks gražus „apvalus" 10 metų jubiliejus.

 

Kratiškiečiai atšventė mokytojų dieną

Kęstutis Slavinskas
2007-10-06

Kratiškių pagrindinėje mokykloje Tarptautinė mokytojų diena buvo paminėta neįprasta veikla.

Tarptautinės mokytojų dienos proga prie šaškių lentų jėgas išbandė Kratiškių mokyklos mokytojai ir mokiniai.

„Mokyklos valdymą perėmė dešimtokai, o mes savo kailiu stengiamės pajusti, ką reiškia būti mokiniu", - paklaustas apie šventinės dienos nuotaikas juokavo mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius.

Moksleiviai mokytojams pateikė staigmenų - penktokai mokytojus vaišino originaliai paruoštais sumuštiniais, šeštokai - sausainiais, o septintokai mokytojų stalą papuošė iš plastikinių butelių medžiagos padaryta originalia rudens gėlių puokšte. „Mūsų mokytojai yra tikri šaunuoliai, tad už tai jiems ir norime atsidėkoti", - savo pačių keptais sausainiais vaišindamos mokytojus kalbėjo šeštokės Gabrielė Šidlauskaitė ir Santa Armonavičiūtė.

Mokytojai bei mokiniai išsiaiškino, kas yra stipresnis prie šaškių lentų. Iš kiekvienos klasės atrinkti geriausi žaidėjai be didesnio vargo įveikė mokytojus. „Mokiniams bepigu buvo prieš mus laimėti, kadangi jie kiekvieną pertrauką treniravosi prie mokyklos vestibiulyje pastatyto šaškių stalo", - auklėtinių sėkmę aiškino direktoriaus pavaduotoja Vaiva Pavilonienė.

Mokytojų kambaryje prie gėlių puokštėmis, kurias pedagogams dovanojo kaimo bendruomenės bei Kratiškių pašto kolektyvai, papuošto stalo susėdę mokytojai nekantriai laukė jiems mokinių suruoštos viktorinos bei klausimėlių. „Jaučiamės pakylėtos, už ką ir esame dėkingos savo auklėtiniams", - paklaustos apie nuotaikas šventės dieną kalbėjo Kratiškių pagrindinės mokyklos pedagogės.

Biržiečiams praverti baroko lobynai

Stasė Eitavičienė
2007-10-04

„Sėlos" muziejaus Radvilų ekspozicijos salėje senosios muzikos ansamblis „Affectus" Biržų visuomenei padovanojo įspūdingą koncertą, pavadintą „Užmiršti baroko lobynai".

Ansamblio „Affectus" nariai, koncerto vedėja Jūratė Mikiškaitė - Vyčienė su muziejaus „Sėla" direktoriumi Gintaru Butkevičiumi.

Neįprastai vaiski rudenėjančios dienos saulė, kuriai prasiskverbti į pilies salę trukdo uždangstyti langai.

Atstatyta koklinė krosnis su Radvilų herbu, ekspozicijoje demonstruojami kunigaikščių rūbai ir, aišku, klavesinas, kurį muziejus įsigijo dar pavasarį. Ši aplinka ir koncerto vedėja muzikologė Jūratė Mikiškaitė - Vyčienė susirinkusius nuteikė svajingam ir šiek tiek dvasioje pakylėtam vakarui. Tiesą sakant, ir ansamblio pavadinimas „Affectus", ir jo vakaro programai pasirinkta galantiškojo prancūzų baroko muzika leido tikėtis jausmų, nuotaikų ir įvairialypių būsenų patirties.

Ansamblis, atliekantis XVI-XVIII a. instrumentinę muziką, šį kartą biržiečius supažindino su bene ryškiausiu vėlyvojo baroko muziku ir teoretiku Žanu Filipu Ramo, o konkrečiai - su jo penkių koncertinių pjesių ciklu, kurių pagrindinis atlikimo instrumentas - klavesinas. Biržietišką klavesiną išbandė ir, atrodo, juo liko patenkinta Vaiva Eidukaitytė, pastaruoju metu muzikuojanti kaip klavesinininkė su Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Su šiuo orkestru taip pat koncertuojanti Rima Švėgždaitė Biržuose atliko smuiko partijas, o Roma Jaraminaitė grojo violončele.

Ko gero, pirmą kartą žiūrovams buvo suteikta galimybė išgirsti tikrąją baroko fleitą - traversą, kuria grojo įvairių tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas Vytenis Giknius, pirmas Lietuvoje fleitininkas, grojantis šiuo senoviniu instrumentu.

Po koncerto žiūrovai, organizatoriai ir atlikėjai bendravo pilies arkadoje.

 „Buvo daug baimės", - dėkodamas atlikėjams kalbėjo muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius. „Bijojome, kad nesusirinks žiūrovai. Baiminomės, kad jų gali ateiti per daug ir netilpti salėje. Nežinojome, kaip profesionalūs atlikėjai įvertins mūsiškį klavesiną. Pasirodo, visos mūsų baimės buvo be reikalo", - šypsojosi laimingas direktorius.

Koncertui pasibaigus, žiūrovai, organizatoriai ir atlikėjai dar ilgai bendravo pilies arkadoje, kur visi buvo pakviesti taurei vyno, arbatos ar kavos puodeliui.

„Puiki programa, mielas bendravimas, nuoširdi atmosfera. Ačiū atlikėjams, ačiū Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklai, sėkmingai bendradarbiaujančiai su muziejumi, ir, aišku, dėkui pagrindiniams koncerto organizatoriams - muziejaus darbuotojams. Turime viltį, kad ši nauja erdvė, gana netikėtai atrasta „Sėlos" muziejuje, bus užpildoma naujais susitikimais", - kalbėjo skirstydamiesi biržiečiai.

Mykolinės - gražiausia rudens šventė

Gražina Dagytė
2007-10-02

Paskutinį rugsėjo sekmadienį Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko Šv. Mykolo arkangelo atlaidai.

Procesija aplink bažnyčią - gyvas Jėzaus Kristaus liudijimas.

Sumos pamaldos pradėtos eucharistine procesija aplink bažnyčią, kuri buvo pavadinta gyvasties procesija. Mišias aukojęs ir pamokslą sakęs naujasis Nemunėlio Radviliškio bažnyčios klebonas, kunigas Andrius Šukys kalbėjo, jog „procesija - ne vėliavų pravėdinimas ar tautinių drabužių paroda", o gyvas Jėzaus Kristaus liudijimas.

Tikintieji sekmadienį meldėsi ne tik už savo parapiją, bet ir už kitas bendruomenes, už galėjusius dalyvauti atlaiduose ir už neturėjusius galimybių atvykti į šventovę.

Kunigas A. Šukys pasidžiaugė, jog bažnyčia jaunėja. Į atlaidus ne viena mama ar močiutė atėjo su mažais savo vaikais ar anūkėliais. Kreipdamasis į jaunimą, kunigas kalbėjo, jog tikėjimas yra savotiškas nuotykis, kai gali tekti ne tik būti tiesos kelyje, bet ir stipriai paklaidžioti. Tada labai praverstų prisiminti ir Šv. Mykolą arkangelą, kuris pristatomas kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus.

Sumos pabaigoje Nemunėlio Radviliškio parapijos kleboną biržiečiai pasveikino plojimais ir gėlėmis, linkėdami, kad Dievas laimintų jo tarnystę mūsų krašte.

„Po švenčių vėl esame bloškiami į gyvenimą. Šventės tam ir duodamos, kad ištvertume kasdienybę", - sakė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys. Jis ragino visus branginti ryšį su Dievu.

Po atlaidų žmonės kalbėjosi, jog Šv. Mykolo atlaidai yra viena gražiausių rudeninių švenčių, ir tradiciškai skubėjo nupirkti namiškiams lauktuvių - vieną kitą puošnų saldainį ar religinę relikviją - paveikslėlį, rožinį ar knygelę. Senoliai apgailestavo, kad vis rečiau jaunimas savo atžaloms duoda Mykolo ar Mikalinos vardus. Po atlaidų seniau skubėdavę artimų giminaičių ar gerų pažįstamų pasveikinti su vardo diena, dabar žmonės apgailestavo, jog „Mykolų gretos" gerokai praretėjusios. Tačiau vyresnieji biržiečiai sakė tikintys, jog pamažu šie gražūs vardai „sugrįš" ir rudenėjančios gamtos fone pagausės Mykolinių švenčių.

Kaip vyrai apie technikos paminklus pasakojo

Stasė Eitavičienė
2007-10-02

Vyrai pasakojo moterims

Gal jau koks dešimtmetis, kaip „Sėlos" muziejaus darbuotojai Tarptautinės turizmo dienos proga biržiečius kviečia keliauti rajono įžymiomis, bet į turistų maršrutus kol kas neįtrauktomis vietomis. Šįkart dėmesio susilaukė technikos paminklai, esantys Biržuose, Medeikiuose, Parovėjoje, Vinkšniniuose, Papilyje.

Dar pokaryje veikęs Medeikių malūnas dabar stovi be stogo, apirusiomis sienomis.

„Kelionės temą pasufleravo Europos Sąjunga, šiais metais didelį dėmesį skyrusi moterims. O kadangi Lietuvoje tradiciškai technika daugiau domisi vyrai, tai ir nusprendėme, kad vyrai pasakos moterims apie istorinius mūsų krašto technikos paminklus", - skelbtą ekskursijos temą aiškino kelionės pagrindinis gidas Antanas Seibutis. Pasak jo, technikos paminklų kategorijai priklauso tiltai, fabrikai, karčemos, plentai, malūnai, geležinkeliai. Mūsų rajone tokių saugomų paminklų muziejininkas priskaičiavo apie 70. Kai kurie jau išnykę, nors vietiniai žmonės dar gali papasakoti ir apie patį objektą, ir kaip jis buvo naudojamas.

 

Karčema - keliaujančiųjų poilsiui

Iki Pirmojo pasaulinio karo Biržai turėjo 14 karčemų, dar apie 20 jų stovėjo kaimuose. Šiandien niekas nebegali tiksliai pasakyti, kurioje vietoje buvo garsioji Parovėjos karčema, bet Stanislovo Dagilio poema „Joninės Parovėjos karčemoje" populiari ir šiandien. Tai dar kartą patvirtino keliavusiųjų ovacijomis palydėta ištrauka, kurią perskaitė muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius.

Vinkšninių karčemos pastatas, pasak A. Seibučio, buvęs didžiausias apylinkėje. Iš plūkto molio pastatytas, jis turėjo keletą kambarių. Viena karčemos dalis, skirta karietoms ir arkliams nakčiai pastatyti, buvusi plačiomis durimis, kad lengva būtų į vidų įvažiuoti. Kiti kambariai buvo skirti keleiviams pavalgyti ir naktį praleisti. Aišku, buvo ir alkoholio, bet pati karčema buvusi orientuota į keleivius, nes kaip tik pro Vinkšninius ėjo senasis traktas Vilnius - Ryga. Vinkšninių karčemoje vykdavę ir įvairūs kultūros renginiai, ją prireikus šeimininkai išnuomodavo įvairioms visuomeninėms organizacijoms. Karo metais čia šeimininkavę vokiečiai, matyt, vertino Vinkšninių karčemą, nes atsitraukdami ją sudegino.

 

Trumpas poilsis Papilio „zomkelio" viršūnėje. Mokytojos (iš dešinės) A.Bitaitienė, V.Trečiokienė, R.Ramonienė.

Kas tie „vopnininkai"?

Vinkšninių krašto šeimos garsėjo kalkių gamyba, nes žemės kloduose čia gausu klinčių. Žmonės laužtuvais iš žemės lupdavo klintis ir veždavo jas į specialiai įrengtą krosnį. Rodydamas paties padarytą brėžinį, A. Seibutis aiškino, kad tai buvusi maždaug 3 m gylio duobė, kurios sienos, žemėmis užpiltos, į viršų iškildavusios dar apie 3 - 4 metrus. Šio krašto kalkės buvusios itin geros kokybės, nes beveik nelikdavę priemaišų. Pasak gido Antano, specialiai kalkių gamyba niekas neužsiimdavo, tiesiog tai buvusi papildoma ūkininkų veikla. Kadangi vietine tarme kalkės vadinamos vopna, tai buvusios ištisos „vopnininkų" šeimos, o vienoje iš jų gimė biržiečiams gerai žinomas Jonas Dagilis.

 

Plentai ir gelžbetoniniai tiltai

Plentas, to meto supratimu, buvo kelias su tvirta žvyro, skaldos danga. A. Seibutis sako, kad Biržų apskritį XX a. pradžioje galima pelnytai vadinti viena iš novatoriškiausių Lietuvoje, nes ji didžiulį dėmesį skyrė plentų tiesimui. 1928 metais buvo pastatytas plentas Parovėja - Biržai, kuris per 8 metus nusidriekė iki Vabalninko. Užpiltą ant kelio skaldą volais lygindavo arkliai.

Tiltai visais laikais buvo labai svarbūs. Vieni iš jų atlikdavo tik vartojamąją funkciją, kiti buvo puošiami, statomi įvairiais stiliais. Štai tiltas į Astravą esąs angliško stiliaus. Manoma, kad Pono tiltas Vinkšniniuose pavadintas kažkokio pikto pono atminimui. Sakoma, kad šis ponas savo miške žmonėms neleisdavęs nei grybauti, nei uogauti, o ir patį kelią prie tilto užrakindavęs.

 

G.Butkevičiaus skaitomą poemos „Joninės Parovėjos karčemoje" ištrauką keliautojai pasitiko ovacijomis.

Malūnai ir netyrinėti pylimai

Antanas Seibutis tvirtina, kad 1932 metais Biržų apskrityje buvę pusantro šimto garinių, vėjinių ir dyzelinių malūnų. Šiandien rajone likę tik 4, iš kurių du (Gataučių ir Anciškių) dar mala grūdus. Medeikių ir Daukniškių kaimuose stovintys be stogų, apirusiomis sienomis malūnai liūdnai byloja apie savo kadaise buvusią šlovę. O Kubiliuose aptikome tik sunkiai įžiūrimus buvusio vandens malūno pamatus.

A. Seibutis pasakoja, kad Medeikių malūną XIX a. pabaigoje statė vienas iš Šidlų. Matyt, statybos jam nelabai sekėsi, tad pamūrijęs tik sienas. Kiek vėliau Jonas Šidla, paveldėjęs vis dar neįrengtą malūną, pasiskelbė vietos laikraštyje, kad jį išnuomos 18 metų laikotarpiui tam ūkininkui, kuris jam ir jo šeimai namą pastatys. Toks žmogus atsirado, namus J. Šidlai pastatė, tik jam, deja, juose gyventi neteko - pokarį šeima buvo ištremta į Sibirą. Šis elektra varomas malūnas po karo dar veikė. Apie minėtus malūnus, jų istoriją, šeimininkus rašyta „Šiaurės rytuose".

Vinkšniniuose Antanas Seibutis parodė žmogaus rankų darbo pylimus, kurie esą dar visai netyrinėti. „Gal istorikas Deimantas Karvelis kada atras laiko juos patyrinėti, tada tikrai žinosime, kokią funkciją šie pylimai atliko. Kol kas galime tik spėlioti, kad jie buvo naudojami vandens lygiui upėje reguliuoti, gal net užtvenkti upę. Juolab kad šalia tokių pat pylimų Kubiliuose yra išlikę vandens malūno pamatai", - svarstė muziejininkas.

 

Dvarai ir pilys

Biržų rajonas negali pasigirdi išlikusiais dvarų pastatais. Todėl visiems buvo smalsu pamatyti Rovėjos dvarą, esantį šiek tiek už Papilio ir turinti šeimininką - Algį Viržukauską. Apžiūrėję išlikusius trobesius, pasiginčiję dėl naujai iškasto tvenkinio keliauninkai stabtelėjo prie buvusio vandens malūno. Bet įdomiausia vieta, pasak gido funkcijas iš Antano Seibučio perėmusio papiliečio Gintaro Lansbergo, yra dvaro rūsiai. Vienas paskui kitą keliautojai leidžiasi akmeniniais laiptais ir pro nedegtų plytų arką patenka į „beveik tokius pat kaip Vilniuje po katedra, tik be žmonių kaulų" svirno rūsius. Prasideda svarstymai, ką čia būtų galima įrengti ir kaip dvaro rūmus pritaikyti kaimo turizmui. Paskutinis kelionės objektas - Papilio piliavietė, vietinių „zomkeliu" vadinama.

Gintaras Lansbergas pasakoja, kaip kartu su muziejininke Roma Songailaite vykdė piliavietės kasinėjimus. „Atkasėme pastato, orientuoto į pasaulio šalis, pamatus. O 30 cm gylyje atradome renesansinės krosnies koklių šukes. Bet dar liko didelė „zomkelio" teritorija, kuri visai netyrinėta", - kalba Gintaras ir tikisi, kad ateis laikas ir ten pakasinėti, nes „negali tokie lobiai žemėje nepažinti gulėti". Svetingi papiliečiai mielai sutinka Papilio dvaro apgriuvusius pastatus parodyti, bet keliauninkai nusprendžia, kad jau laikas į namus skubėti. Kai kurie norėjo koncerto Kultūros centre paklausyti, kiti dar ir po Biržų siaurojo geležinkelio kompleksą pasižvalgyti.

„Lenkiame galvas prieš žmones, gyvenusius gerokai prieš mus ir sukūrusius tokius įspūdingus technikos paminklus, didžiuojamės jais", - visų keliautojų vardu kalbėjo vabalninkietė Regina Samukaitienė ir dėkojo muziejininkams už prasmingai praleistą šeštadienį.

Paskelbti fotografijų konkurso nugalėtojai

Stasė Eitavičienė
2007-10-01

Vasaros pradžioje Turizmo informacijos centro darbuotojai internete, spaudoje, reklaminėse skrajutėse vis primindavo apie organizuojamą fotografijų konkursą „Biržų kraštas per fotoobjektyvą".

Konkurso rėmėjas vicemeras Aurimas Frankas ir organizatorė Turizmo informacijos centro direktorė Giedrė Stankevičiūtė.

Laiko fotografavimui ir nuotraukų pristatymui buvo pakankamai. Galima buvo fotografuoti su kuo nori ir kaip nori, svarbiausia, kad į objektyvą pakliūtų biržietiški objektai, įdomūs ir patrauklūs būsimo turisto akiai. Ir kad jie būtų originaliai pateikti, o nuotraukos - kokybiškos.

Rugsėjo 27-ąją, Pasaulinę turizmo dieną, savivaldybės viešosios bibliotekos salėje buvo susumuoti konkurso rezultatai, apdovanoti jo nugalėtojai, pagerbti visi dalyviai bei atidaryta paroda, kurioje eksponuojamos 22 nuotraukos. Viena iš fotokonkurso organizatorių, Turizmo informacijos centro direktorė Giedrė Stankevičiūtė dėkojo visiems 11 dalyvių, kuriuos komisija suskirstė į dvi amžiaus grupes: iki 30 metų ir vyresnius.

„Tikėjomės sulaukti daugiau nufotografuotų patrauklių objektų, esančių mūsų rajone. Bet fotografai pasirodė besą tikri romantikai, todėl atsiuntė daugybę saulėlydžių, kitų gamtos vaizdų", - parodos atidaryme kalbėjo Turizmo informacijos centro direktorė. Ji taip pat dėkojo aktyviai komisijai talkinusiam ir vertingų pastabų negailėjusiam profesionaliam fotografui Algiui Kalniniui.

Pirmosios vietos ir graviruotos stiklinės vazelės atiteko Ramvydui Romankevičiui (amžius iki 30 metų) ir Daniel Combellic (per 30 metų amžiaus), kurio fotografuota Pabiržės bažnyčia sužavėjo daugelį parodos atidaryme apsilankiusių biržiečių. Antrųjų vietų nugalėtojai - Ernestina Muralytė ir Eugenijus Rauduvė, o trečiąsias vietas komisija paskyrė Gyčiui Jarašiui ir Vaidai Kandzerkaitei.

R. Romankevičius. Rudens vėjyje.

D. Combellic. Pabiržės bažnyčia.

Fotografijų konkurse taip pat dalyvavo „Aušros" vidurinės mokyklos mokytoja Nijolė Baliutavičienė ir jos dukra Džordana, Gediminas Kvedaras, kurio visos nuotraukos buvo fotografuotos mobiliuoju telefonu. Visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais, suvenyriniais puodeliais, knygomis.

„Būtų gerai, kad šis konkursas taptų tradicinis, nes mūsų mieste bei rajone yra ne tik Radvilų pilis ir Astravo rūmai. Fotokonkurse galėtų dalyvauti žurnalistai, turintys daugybę vertingų nuotraukų, rajono Tarybos nariai. O mokytis visi turėtume iš profesionalių fotografų", - kalbėjo šio fotografijų konkurso pagrindinis rėmėjas mero pavaduotojas Aurimas Frankas.

 

Biržų pilies rūmuose skambės prancūzų baroko muzika

Šių metų rugsėjo 30 dieną (sekmadienį), 14 valandą, Biržų Pilies rūmuose, Biržų krašto muziejaus „Sėla" Radvilų ekspozicijos salėje, įvyks Baroko muzikos koncertas, kuriame gros Senosios muzikos ansamblis „Affectus". Ansamblis atliks retą Lietuvoje repertuarą: Jean - Phillippe Rameau „Penki koncertai klavesinui ir palydintiems instrumentams".

Klausytojai susipažins su puikia prancūzų baroko stiliaus muzika, jos subtilybėmis. Pirmą kartą visuomenei bus pristatytas šiais metais Biržų muziejaus salę papuošęs klavesinas, kurį koncertinėms programoms parengė pianistas ir vargonininkas, muzikos instrumentų prekybos firmos „Organum" direktorius Dainius Sverdiolas. Koncertas bus nemokamas.

Šis koncertas pradeda koncertų ciklą „Užmiršti Baroko lobynai", kuris ypatingas tuo, kad bus atliekama mažai Lietuvoje skambėjusi ar visai dar negirdėta žymių įvairių šalių ir stilių Baroko kompozitorių muzika. Siekiant autentiškesnio skambesio ir įspūdžio muzika bus atliekama senovinėse salėse, dalis muzikantų gros barokiniais instrumentais - traversu, klavesinu. Traversas - skersinė medinė fleita - šiuo metu yra vienintelis toks instrumentas Lietuvoje ir juo grojantis Vytenis Giknius - pirmas fleitininkas, grojantis šiuo specifiniu instrumentu.

Senosios muzikos ansamblis „Affectus" atsirado susibūrus jauniems, bet jau žinomiems muzikantams. „Affectus" sudėtis:

Rima Švėgždaitė - smuikas (šiuo metu groja Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, vad. D. Katkus);

Vytenis Giknius - fleita, traversas (šiuo metu groja Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, vad. G. Rinkevičius);

Vaiva Eidukaitytė - klavesinas (kaip klavesinininkė muzikuoja solo ir kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, „Banchetto Musicale" ir kt.);

Roma Jaraminaitė - violončelė (šiuo metu groja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre).

Koncertus ves muzikologė, senosios muzikos žinovė Jūratė Mikiškaitė - Vyčienė.

„Užmiršti baroko lobynai" toliau vyks Šiaulių Ch. Frenkelio rūmuose ir Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Koncertus remia - Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas, UAB Ekstra statyba, informaciniai rėmėjai.

Justina Arutiunian, Senosios muzikos ansamblio „Affectus" projektų vadovė

Klemensui Čerbulėnui - 95

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-09-22

Muziejininkas, etnografas, dailėtyrininkas Klemensas Čerbulėnas gimė 1912 07 24 Pabiržės valsčiaus Spalviškių kaime. 1941 m. baigė Vilniaus universitete istoriją.

K. Čerbulėnas švenčia 60 -ies metų jubiliejų. 1972 m.

Per visą savo darbinę veiklą daug nusipelnė Lietuvos muziejininkystei. Jis 1936 - 1942 metais  dirbo Kultūros muziejaus Kaune Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotoju, 1942 - 1944 m. - Kultūros paminklų apsaugos Etnografijos skyriaus vedėju, 1945 - 1950 m. dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 1970 - 1974 m. - vadovavo Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse generalinio plano parengimui, atrinkinėjo eksponatus.

1951 - 1952 m. K. Čerbulėnas dirbo Istorijos institute, 1956 - 1986 m. - ilgametis Statybos ir architektūros instituto darbuotojas, 1945 - 1972 m. - aukštųjų mokyklų ir spec. vidurinių mokyklų dėstytojas.

K. Čerbulėno tyrimų diapazonas buvo platus - liaudies ir monumentaliosios architektūros, ypač baroko istorija, dailė, tautodailė. Paskelbė studiją „Kaimo skrynios Užnemunėje" (1941), parengė serijos „Lietuvių liaudies menas" knygas „Architektūra" (1957 ir 1963), „Mažoji architektūra" (1970), leidinių „Lietuvių liaudies architektūra", „Lietuvių liaudies architektūros paminklai: Zervynų kaimas", „Vilniaus architektūra", „Lietuvos architektūros istorija" vienas iš autorių.

Su T. Adamoniu parašė knygą „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija", su A. Baliuliu „Tytuvėnų architektūros ansamblis".

Mirė Kaune 1986 01 04.

Adolfas Mekas - Lietuvoje

Antanas Seibutis
2007-09-20

Rugsėjo 19 dieną į Vilnių atvyko kino filmų avangardisto Jono Meko brolis režisierius, scenarijų autorius, JAV Bard menų koledžo kino departamento įkūrėjas, ilgus metus jam ir vadovavęs Adolfas Mekas.

Nors paskutiniu metu labiau skamba Jono Meko vardas, tačiau ne mažiau žinomas pasaulyje ir vienu avangardinio filmo pradininkų tituluojamas Adolfas, gimęs 1925 09 30.

Vilniuje, kino centre „Skalvija", bus surengta A. Meko filmų peržiūra. Greta kitų filmų bus rodomas ir A. Meko dokumentinis filmas „Sugrįžimas namo" - apie jo viešnagę dar tada tarybinėje Lietuvoje 1973 m.

Į Lietuvą A. Mekas atvyksta kartu su žmona dainininke, etnografe, kino kūrėja Pola Chapelle.

Suoste pašventintas kryžius

Kęstutis Slavinskas
2007-09-20

Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje sekmadienį vyko Švento Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Šventas Mišias aukojo Utenos Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Henrikas Kalpokas. Po jų vyko Švč. Sakramento adoracija. Po pamaldų klebonas H. Kalpokas Suosto bažnyčios šventoriuje pašventino kryžių.

Kryžių pašventino iš Kvetkų kilęs Utenos Dievo apvaizdos parapijos klebonas Henrikas Kalpokas.

Nemunėlio Radviliškio klebonas Andrius Šukys savo mokytojui klebonui Henrikui Kalpokui įteikė Suosto bažnyčios nuotrauką.

Iš Kvetkų kilęs H. Kalpokas gausiai į Suosto bažnyčią susirinkusiems tikintiesiems pristatė savo auklėtinį, dabartinį Nemunėlio Radviliškio parapijos kleboną Andrių Šukį.

„Palaikykite savo naująjį kleboną, tikėkite juo, nes jis jaunas, šviesus ir ganytojo misijai pasišventęs žmogus", - kalbėjo H. Kalpokas apie trejus metus jo vadovaujamoje parapijoje vikaru dirbusį A. Šukį. Jam linkėjo remtis vietos bendruomene, kadangi Biržų krašto kaime gyvena daug puikių žmonių.

Klebonui A. Šukiui gerų žodžių negailėjo ir Suosto bažnyčios atstatymo iniciatorė Regina Simonavičienė. Pasak jos, mėnesį dirbantis klebonas rado bendrą kalbą su vietos žmonėmis, geba išklausyti ir patarti į jį besikreipiančiam.

„Esu dėkingas savo mokytojui klebonui, kuris atvyko į man labai svarbius pirmuosius atlaidus. Šv. Mišių metu jaučiau didžiulę ramybę", - už apsilankymą Suosto bažnyčioje H. Kalpokui dėkojo A. Šukys.

H. Kalpokui buvo įteikta įrėminta Suosto bažnyčios nuotrauka.

Klebonas A. Šukys papasakojo apie šeštadienį Nemunėlio Radviliškyje vykusią Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Po šv. Mišių tikintieji dalyvavo žvakių procesijoje prie miestelio kryžiaus. Pasak A. Šukio, nors tą dieną lijo, tačiau žvakių procesijos metu dangus pragiedrėjo, tarsi laimindamas žmones tauriems darbams.

Išeivių išsaugotos vertybės grįžo į tėvynę

Gražina Dagytė,
Antanas Seibutis
2007-09-20

Biržuose viešinti JAV Čikagos miesto evangelikų reformatų parapijos kunigė diakonė Erika Brooks savo gimtinės žmonėms atvežė keletą kraštiečiams brangių daiktų, kuriuos išsaugojo išeiviai.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorei Rimai Zuozienei Erika Brooks perdavė motinos saugotą kompozitoriaus portretą.

Muzikos mokyklai - kompozitoriaus Vlado Jakubėno portretas

Erika Brooks - Dilytė yra evangelikų reformatų bažnyčios generalinio superintendento Povilo Jakubėno anūkė. Jos tėvas, Povilas Dilys, kunigas, buvo vedęs Haliną Jakubėnaitę. Diakonė yra kompozitoriaus Vlado Jakubėno dukterėčia.

Praėjusį penktadienį ji lankėsi Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokykloje, kur susitiko su šios švietimo įstaigos pedagogais.

Eriką Brooks ir mokyklą sieja ketverius metus besitęsianti draugystė. Amerikoje ji įkūrė fondą, kurio lėšos skiriamos kompozitoriaus V. Jakubėno kūrybai populiarinti ir gabiems moksleiviams skatinti. Šiais metais Biržuose vykusiuose jaunųjų muzikantų konkursuose geriausiai grojusiems vaikams buvo įteikiami piniginiai prizai. Muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė susitikime su kompozitoriaus giminaite sakė, jog paramos lėšos leido biržiečiams moksleiviams koncertuoti su žymiais šalies atlikėjais. Erikai Brooks R. Zuozienė dėkojo, kad į mūsų miestą galėjo atvykti koncertuoti puikūs Lietuvos kolektyvai.

Pedagogai pasakojo, kaip stengiamasi populiarinti kompozitoriaus Vlado Jakubėno vardą.

Erika Brooks mokyklai įteikė dovaną - kompozitoriaus portretą, kabėjusį jo darbo kabinete Čikagoje. Tai vienintelis muziko tapytas atvaizdas, kurį 1964 metais, kompozitoriui viešint Niujorke, sukūrė nežinomas gatvės dailininkas. Po jo mirties portretu rūpinosi Erikos Brooks motina, Vlado Jakubėno sesuo Halina Jakubėnaitė - Dilienė. Ji pageidavo, kad kompozitoriaus atvaizdas būtų parvežtas į Biržus. Diakonė įvykdė šių metų vasaros pradžioje Anapilin iškeliavusios savo motinos valią.

Dabar svarstoma, kaip ir kur reikėtų parvežti kompozitoriaus muzikinį archyvą. Čikagoje saugomas ir Vlado Jakubėno pianinas bei jo rašomasis stalas. Kada nors į tėvynę grįš ir asmeniniai kompozitoriaus reikmenys.

Susitikimo pabaigoje pedagogai pasidomėjo, kaip fondui aukoja pinigus, skirtus muziko kūrybos populiarinimui ir gabių moksleivių skatinimui. Erika Brooks atvirai prisipažino, jog kiekvieną mėnesį ji dalį savo pensijos, užsidirbtos per keturiasdešimt metų auklėjant ir mokant emocinių problemų turinčius amerikiečių vaikus, paskiria fondui. Tai itin nustebino biržiečius mokytojus.

Erika Brooks pastebėjo, jog ji ne tik kompozitoriaus giminaitė, bet ir jo mokinė. Diakonė sakė, jog dėdė Vladas Jakubėnas buvo labai geras, švelnus mokytojas, sugebėjęs „įlįsti" į vaiko sielą, ją pažinti ir įkvėpti.

 

E.Brooks ir R.Mikalauskas perduoda P. Jakubėno talarą ir befcheną muziejaus direktoriui G.Butkevičiui ir pavaduotojai D.Prunskienei.

Muziejui - Jokūbo Dagio skulptūra

Biržų krašto muziejaus „Sėla" darbuotojai taip pat apsidžiaugė sulaukę išeivijoje iki šiol saugotų vertingų daiktų ir meno kūrinių. Praėjusį pirmadienį direktoriui Gintarui Butkevičiui ir vyriausiajai fondų saugotojai Jadvygai Kriščiūnienei buvo perduota biržiečio išeivio, skulptoriaus Jokūbo Dagio, gimusio 1905 metais Šlepščių kaime, skulptūrėlė „Meškutis". Iš obels medžio išskaptuotą kūrinį diakonei perdavė motinos draugė, Čikagoje gyvenanti žydų tautybės gydytoja Ludmila Finkelstein. Ji 1963 metais skulptūrėlę įsigijo specialiai nuvykusi į Kanadoje, Toronto mieste, gyvenusio dailininko namus. Garbaus amžiaus sulaukusi gydytoja pageidavo, kad jos gerbiamo kūrėjo darbas būtų pervežtas į muziejų to krašto, kur skulptorius gimė, augo ir pradėjo menininko kelią.

Erikai Brooks buvo parodyta žymių išeivių gyvenimui ir kūrybai skirta salė, kurioje eksponuojami ir Jokūbo Dagio darbai - paveikslai, skulptūros, knygos ir kt.

Taip pat muziejininkams buvo perduota išeivijoje leista Alfonso Dargio knyga „Lietuvių vestuviniai papročiai" bei Čikagos lietuvių sukurtas kilimėlis, ant kurio išsiuvinėti žodžiai, giriantys biržietišką alų.

 

Saugos kunigo Povilo Jakubėno talarą

Biržų muziejuje su viešnia lankėsi Evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Rimantas Mikalauskas.

Garbingi svečiai muziejui padovanojo brangias istorines dovanas - Evangelikų reformatų bažnyčios generalinio superintendento Povilo Jakubėno liturginį rūbą - talarą ir befcheną, rišamą ant kaklo, beje, siuvinėtą P. Jakubėno žmonos Halinos Lipinskos - Jakubėnienės.

R. Mikalauskas su jauduliu prisiminė, kad, 1997 metais viešėdamas Čikagoje ir sakydamas pamokslą, buvo užsidėjęs šį Povilo Jakubėno talarą.

Talarą vilkėdamas Povilas Jakubėnas kunigavo Biržuose ir Kaune, kur buvo Vytauto Didžiojo universiteto evangelikų teologijos fakulteto dekanu. Talaras su profesoriumi 1941 metais, traukiantis iš Lietuvos, kartu „išvažiavo" į Vokietiją. Dvasininkas jį nešiojo patarnaudamas tikintiesiems išeivių stovyklose. Vėliau rūbą į Ameriką išsivežė dukters šeima. Erika Brooks su pasididžiavimu ir dideliu dėkingumu seneliui kunigui P. Jakubėnui pasakojo, jog su šiuo talaru į generalinius superintendentus Kanadoje buvo ordinuotas jos tėvas kunigas Povilas Dilys. Vilkėdama senelio talarą į diakones buvo ordinuota ir pati Erika Brooks. Praėjusį sekmadienį, vilkėdama senelio kunigišką aprangą, anūkė dalyvavo iškilmingose Sinodo 450 metų jubiliejui skirtose pamaldose.

Atiduodama talarą bažnyčios žinioje saugoti muziejuje Erika Brooks sako taip jį sugrąžinusi į tą kraštą, kur daugiau nei prieš šimtą metų jis buvo sukurtas ir pirmą kartą apsirengtas. Kunigas Povilas Jakubėnas į kunigus buvo įšventintas 1905 metais.

Evangelikai reformatai šventė Sinodo 450 metų jubiliejų

Gražina Dagytė
2007-09-18

 

Praėjusį savaitgalį Biržus aplankė gausus būrys įvairių bažnyčių tikinčiųjų, dvasininkų ir politikų iš Lietuvos ir užsienio šalių.

Juos į mūsų miestą sukvietė Lietuvos Evangelikų - reformatų bažnyčios konsistorija, organizavusi tarptautinę mokslinę konferenciją ir neeilinį Sinodą, skirtą 450 metų sukakčiai nuo I - ojo Lietuvos evangelikų - reformatų bažnyčios sinodo suvažiavimo, paminėti.

Šeštadienį Biržų tvirtovėje vyko mokslinė konferencija, į kurią susirinko apie 180 delegatų iš Lietuvos ir užsienio. Ją pradėjo konsistorijos prezidentė, kuratorė daktarė Renata Bareikienė. Atidarydama konferenciją ji džiaugėsi, kad jau 450 metų Lietuvoje gyvos reformacijos idėjos, nešančios pažangą, demokratiją, šviesą ir kultūrą į mūsų šalį. R. Bareikienė šventę Biržuose vadino tokia pat svarbia, kaip ir Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimą 1970 - aisiais.

Šventojo Sosto atstovas J.F.Lantheaume (kairėje) už pakvietimą į šventę dėkojo popiežiaus vardu.

Generalinis Superintendentas kunigas Rimas Mikalauskas, pasveikinęs renginio dalyvius, juos pakvietė trumpai susikaupimo ir maldos valandėlei.

Netrukus Sinodo direktorius Donatas Balčiauskas perskaitė šalies Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą. Seimo narys Viktoras Rinkevičius perdavė Seimo pirmininko Viktoro Muntiano sveikinimo žodį.

Į susirinkusius kreipęsis Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis visus ragino susimąstyti, ką apie šiandienos darbus kalbės kartos, gyvensiančios po penkiasdešimties metų.

Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos vyskupas Rimantas Kupstys visiems susirinkusiems linkėjo Dvasios ugnies.

Vienybės su Kristumi, džiaugsmingo ir gyvo tikėjimo, sugebėjimo būti visiems kartu ir palaikyti vieni kitus linkėjo Vilniaus arkivyskupijos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas Lionginas Virbalas.

Panevėžio vyskupijos generalvikaras Robertas Pukenis, sveikindamas konferencijos dalyvius, džiaugėsi, kad visi kartu tikintieji atlaikė „tamsią tarybinę naktį".

„Tikėjimo žodžio" bažnyčios vadovas Giedrius Saulytis linkėjo visiems krikščionims vienytis.

Garbingi svečiai prie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios.

Pirmasis pranešėjas - Europos reformatų vadovų tarybos prezidentas, Vengrijos reformatų bažnyčios vyriausiasis vyskupas Gustav Bolcskei - perskaitė pranešimą apie reformatų tikėjimą Europoje.

Istorikė profesorė Ingė Lukšaitė išsamiai kalbėjo apie reformaciją Lietuvoje. Pranešėja XVI - XVII amžių vadino mūsų kultūros aukso amžiumi, kai Lietuvoje buvo sukurta nepertraukiama spauda, imtos leisti lietuviškos knygos, steigtos mokyklos. Pranešėja paminėjo ir Biržuose 1684 metais L. K. Radvilaitės išleistą pirmąjį lietuvišką elementorių.

Dr. Arūnas Baublys apžvelgė Lietuvos evangelikų - reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodo kultūrinę politiką. O pranešėjas Deimantas Karvelis nagrinėjo Evangelikų - reformatų dvasininko kasdienybę XVI - XVII amžiuje.

Konferencijos pabaigoje sulaukta klausimų. Vienas iš aktualiausiųjų - kodėl žmonės atsitraukia nuo dvasinių dalykų. Pastebėta, jog pirmasis etapas, prasidėjęs sovietiniais laikais, dabar gi nuo bažnyčios pasukama laisva valia, ir tai yra žymiai pavojingiau.

Konferencijos pabaigoje Sinodo dalyviams koncertavo Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklos, Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos auklėtiniai ir dainininkai iš Kauno.

Antroji šventės diena pradėta iškilmingomis pamaldomis Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Skambant varpams į šventovę žengė procesija, kurioje dalyvavo aukšti užsienio svečiai ir aukšti dvasininkai iš Vokietijos, Olandijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, Švedijos, Šveicarijos, JAV, Slovakijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių.

Pilnutėlė bažnyčią giesme šlovina Dievą, dėkodami už tai, kad 450 metų ją gelbėjo nuo pavojų ir sunkumų.

Sinodo jubiliejui skirtą pamokslą, privertusį susimąstyti įvairių bažnyčių tikinčiuosius, sakė svečias iš Šveicarijos, Pasaulio reformatų aljanso viceprezidentas, kunigas daktaras Gottfried Locher.

Po pamokslo sveikinimo žodį tarė svečias, Šventojo sosto atstovas, apaštalinio nuncijaus Lietuvoje sekretorius, monsinjoras Jean Francoi Lantheaume, kuris už pakvietimą dalyvauti jubiliejinėje šventėje ir išgirstą pamokslą dėkojo popiežiaus Benedikto XVI - ojo vardu. Jis sakė, jog dažnai kasdienybėje atrodo, jog nematome vienybės bažnyčių, kurios vadinamos skirtingais vardais, tačiau ta vienybė yra tikinčiųjų širdyse.

Į tikinčiuosius ir bažnyčios svečius kreipėsi Italijos, Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos, Amerikos ambasadoriai ar jų atstovai, perdavę savo šalių sveikinimus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai.

Garbingi svečiai ir tikintieji po pamaldų įsiamžino nuotraukoje prie šventovės. Sveikinimai pratęsti pobūvyje, kuris po pietų vyko Biržų tvirtovės menėje. Ten garbingus svečius ir visus kitus tikinčiuosius sveikino ir Biržų savivaldybės mero pavaduotojas Aurimas Frankas bei administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė.

Biržietis - pianistų konkurso diplomantas

Parengė vyresnioji fortepijono mokytoja Ina Valotkienė
2007-09-15

 

Rugpjūčio pabaigoje Druskininkuose vyko VII Tarptautinis pianistų, kamerinių, fortepijoninių, improvizacijų ansamblių, koncertų fortepijonui su kameriniu orkestru konkursas - festivalis „Muzika be sienų".

Konkurse dalyvavęs Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokinys Mindaugas Variakojis (mokytoja Ina Valotkienė) tapo konkurso diplomantu. Pianistas skambino Vlado Jakubėno, J. S. Bacho, F. Šopeno, G. Vollenhaupto kūrinius. Mindaugo varžovai buvo keleriais metais vyresni pianistai.

Šis puikus renginys M. K. Čiurlionio gimtinę paverčia mažute kultūros Meka, į kurią suvažiuoja pasaulinio garso kūrėjai ir pedagogai pasidalyti savo meistriškumu, darbo su jaunaisiais talentais patirtimi.

Tai renginys, puoselėjantis kilnią neįgaliųjų ir profesionalių muzikų kūrybinio bendradarbiavimo idėją. Jis sukoncentruotas į vaikų ir jaunimo individualybės atskleidimą bei ugdymą.

Konkurse dalyvavo žymūs atlikėjai ir pedagogai iš Lietuvos, Švedijos, Vokietijos, JAV, Danijos, Rusijos, Kroatijos, Gruzijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos.

Konkurso metu vyko mokslinė - metodinė konferencija, kūrybiniai meistriškumo, pedagogikos, psichologijos seminarai. Juos vedė G. Gedvilaitė, V. Nosina, M. Jacobs, E. Tkach, V. Landsbergis.

Druskininkų kurortas - puiki vieta kūrybai ir poilsiui. Konkurso - festivalio dalyviai patyrė daug malonių akimirkų. Pasisėmę žinių, kūrybinių idėjų, palytėti Mūzų šilumos, jie laimingai grįžo į namus...

Vyrai moterims pasakoja apie techniką, arba muziejininkai vėl kviečia pakeliauti po Biržų kraštą

Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkai
2007-09-15

Plentai, siaurasis geležinkelis, tiltai, užtvankos, vėlyklos, karšyklos, kalvės, vėjiniai ir vandens malūnai, grūdų sandėliai - magazinai, pieninės, karčemos - kas tai?

Tai yra tiek mūsų krašto, tiek ir visos Lietuvos technikos paminklai, kurių tik nedidelė dalis yra įtraukta į saugotinų sąrašus. O kiti? Kiti nyksta mūsų akyse arba jau dabar nebe kas likę, kiti buvę paminklai lieka tik žmonių prisiminimuose, pasakojimuose.

Šiemet Biržų muziejininkai, pagerbdami tarptautinę Turizmo dieną ir tęsdami tradicijas, kviečia visus, gerbiančius ir mylinčius mūsų kraštą, jo istoriją, pakeliauti nedidele mūsų rajono dalimi ir pažiūrėti, paklausyti ir patiems papasakoti apie technikos paminklus. Šiemetinė Turizmo diena turi gana subtilią potekstę - tarptautiniu mastu prašoma atkreipti dėmesį į moteris, apie jas ir joms daugiau pašnekėti.

Kadangi kol kas daugiau tradiciškai technika domisi vyrai, tai pusiau su jumoru muziejininkai šią kelionę pavadino „Vyrai pasakoja moterims apie techniką". Na, o kadangi gyvename demokratinėje lygių lyčių teisių visuomenėje, tai neblogai bus ir atvirkštinis variantas, kur moterys irgi turės ką pasakyti vyrams.

Kelionė numatoma tokiu maršrutu: Biržų tvirtovė - Biržų tiltai per Agluoną ir Apaščią - Astravas su jo tiltais, užtvankomis, malūnu, fabrikais - Biržų - Parovėjos plentas - Parovėjos karčema, tiltas, pylimai - Medeikių malūnas, pieninė - Vinkšninių kalkių degimo krosnys, „pono" tiltas - Būginių pieninė - Kubilių magazinas, seno vandens malūno liekanos - Papilio pieninė, dvaro kalvė ir garažas - grįžus į Biržus, pasižvalgymas po siaurojo geležinkelio kompleksą.

Į kelionę kviečiame rugsėjo 29 dieną, šeštadienį, 9 valandą.

Transportas Jūsų lauks stovėjimo aikštelėje prie Biržų pilies.

Registruokitės telefonais 33390 ir 33397.

Primename, kad už kelionę reiks susimokėti nedidelį mokestį. Laukiame Jūsų ir iki malonaus!

Nutilo akordeono virtuozas

Antanas Seibutis
2007-09-13

Lietuvos televizijos žinių laida „Panorama" pranešė, kad Vilniuje eidamas 82 metus mirė akordeono legenda, virtuozas, Biržų krašto žmogus Algirdas Ločeris. Gimęs 1926 05 02, jau vaikystėje ir jaunystėje Algirdas išgarsėjo kaip geras muzikantas, akordeono meistras.

Algirdas Ločeris Biržuose.

Aktyvią koncertinę veiklą Algirdas Ločeris pradėjo  jau po Antrojo pasaulinio karo. Gabus akordeonininkas koncertavo visoje Lietuvoje. Grojo solo, Filharmonijoje dirbo akompanuotuoju, subūrė trio, su kuriuo radijuje ir televizijoje įrašė daug pramoginės muzikos. Vėliau pasitraukė iš aktyvios koncertinės veiklos, tačiau vyresnės ir viduriniosios kartos žmonėms jo muzika yra žinoma ir prisimenama iki šiol.

Dirbant muziejuje dažnokai tenka susidurti su įvairiais žmonėmis. Paminėjus Ločerio pavardę, dažniausiai ir teiraujamasi, ar čia tas pats akordeonininkas. Į žmonių atmintį Algirdo Ločerio kūryba yra tikrai giliai įsirėžusi, nors ne mažiau buvo žinomi jo broliai - inžinierius ir šaudymo treneris Vytautas bei dailininkas Laimutis. Garsus Biržų fotografas buvo tėvas Petras Ločeris.

Prieš keletą metų Algirdo Ločerio kūryba buvo vieniems dar kartą priminta, kitiems suteikta galimybė ją pažinti iš naujo, išleidus kompaktinį diską „Algirdas Ločeris - akordeono muzikos riteris". Jame skamba A. Ločerio atliekami 27 restauruoti 1953 - 1972 metų archyviniai Lietuvos radijo įrašai.

Biržiečiams - įspūdingas dvarų kultūros fragmentas

Stasė Eitavičienė
2007-09-11

„Jaučiuosi parvykęs namo", - Biržų pilyje vykusio koncerto metu kalbėjo Iwo Zaluskis, kompozitorius, pianistas, rašytojas, Mykolo Kleopo Oginskio vyriausios dukters Amelijos trečios kartos provaikaitis.

M.K.Oginskio kūrinius atliko solistė Aušra Liutkutė, pianistas Iwo Zaluskis, akompaniatorė Renata Milašiūtė.

Amelija Oginskytė buvo ištekėjusi už Gulbinų dvarą valdžiusio grafo Karolio Teofilio Zaluskos. Taigi, Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Iwo Zaluskis ir į koncertą bei dviejų knygų pristatymą susirinkę biržiečiai greitai pajuto šiltą giminystės ryšį ir negailėjo svečiui nei šypsenų, nei plojimų. Taip pat šiltai buvo sutiktos ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, Vydūno premijos laureatė Aušra Liutkutė, ir jai akompanavusi Renata Milašiūtė.

Šis susitikimas įvyko Vyto Rutkausko, Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus, dėka. Tai jis prieš keletą metų užmezgė ryšius su Iwu ir Andžejum Zaluskiais, pakvietė juos į 2006 metais Lietuvoje pradėtus rengti tarptautinius M. K. Oginskių muzikos festivalius.

„Mūsų tikslas - ne tik atskleisti Mykolo Kleopo Oginskio kultūrinį, muzikinį paveldą, bet ir jo, kaip valstybės žmogaus, asmenybę", - kalbėjo V. Rutkauskas pristatydamas svečius ir koncerto programą. O joje skambėjo M. K. Oginskio maršai, polonezai, Iwo Zaluskio variacijos. Aušra Liutkutė supažindino klausytojus su vokaline M. K. Oginskio kūryba, atliko jo romansus.

V. Rutkauskas prisiminė, kaip vieno koncerto metu M. K. Čiurlionio proanūkis pianistas Rokas Zubovas sakė Čiurlionių dinastijos vardu atėjęs nusilenkti Oginskių dinastijai. Kalbėjo, kaip Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Iwo Zaluskis ilgai ir įdėmiai žvelgė į savo protėvių portretus, o po to klausytojams padovanojo variacijas Amelijos tema. Anot V. Rutkausko, koncertuose, atliekant M. K. Oginskio bene geriausiai žinomą polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne", kai kurie žmonės verkia. Biržiečiai šio kūrinio klausėsi pagarbiai stovėdami.

„Sėlos" muziejaus direktorius G. Butkevičius I. Zaluskiui įteikė Pabiržės bažnyčios krikšto metrikų knygos puslapio kopiją.

„Apžiūrėjau Gulbinų dvaro liekanas ir susijaudinau iki ašarų", - kalbėjo Iwo Zaluskis, dėkodamas biržiečiams už šiltą sutikimą. Dar labiau jis susijaudino gavęs dovanų Pabiržės parapijos bažnyčios krikšto metrikų knygos puslapio kopiją, kurioje užfiksuoti Zaluskių dukters Marijos Eugenijos Zofijos gimimas ir krikštas. „Sėlos" muziejui svečias padovanojo savo parašytą knygą „Oginskių genas".

„Už pirmuosius bendradarbiavimo žingsnius", - tarė Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius V. Rutkauskas, įteikdamas M. K. Oginskio „Atsiminimų" I tomą, išverstą į lietuvių kalbą, Gintarui Butkevičiui, „Sėlos" muziejaus direktoriui. Abi šias knygas galėjo įsigyti ir į koncertą atėję biržiečiai.

Petro Rauduvės grafika Biržuose

Alis Balbierius
2007-09-11

Biržų „Sėlos" muziejuje atidaryta paroda, kuri maloniai nustebino.

Į parodos atidarymą Biržuose atvyko Vilniaus dailės akademijos profesorius, gyvas šių laikų dailės klasikas Petras Repšys.

Rugsėjo 7 dieną į Biržų „Sėlos" muziejaus parodų salę rinkosi gausi publika, ir ne tik iš Biržų miestelio ar krašto. Šio susibūrimo pretekstas - žinomo lietuvių dailininko, grafiko Petro Rauduvės (1912-1994), kadaise gimusio Pasvalio krašte, Baukų kaime, ir baigusio Biržų gimnaziją, grafikos darbų paroda.

Buvo įdomu išvysti daugiausia ankstyvąją Petro Rauduvės grafiką, kaip dailininko, kartu su kitais garsiais savo kartos grafikais bei knygų iliustratoriais tarpukaryje ir pokaryje klojusio dabartinės lietuvių grafikos įvairovės tradicijos pamatus.

Jo kartos grafikų pavardės - Antanas Kučas, Jonas Kuzminskis, Mečislovas Bulaka, Vytautas Jurkūnas, Telesforas Kulakauskas - bent kiek žinantiems lietuvių grafikos klasiką nereikalauja komentarų. Šiuolaikinybėje P. Rauduvės grafika tokia pat patraukli savo kompozicijos paprastumu, tautiškumu, o kartu ir raižymo linijų ritmika bei muzikalumu. Darbai atlikti klasikine technika - lino ir medžio raižiniai. Regis, Rauduvės stilistika artima ir labai suprantama senesnės kartos žmonėms; pagaliau dabar niekas tokios paprastos ir nuoširdžios grafikos nebekuria, o jei ir kuria, tai tėra tik kito laiko kitos dvasios pamėgdžiojimas - meistro lakštuose giliai įsispaudęs tas kitas laikas, kito laiko mąstymas, kuris jau yra nebepakartojamas.

Vilniaus dailės akademijos profesorius Juozas Galkus pasidalijo prisiminimais apie susitikimus su parodos autoriumi ir pasidžiaugė, kad dailininko palikuonys kruopščiai saugo grafiko palikimą.

Parodoje gausu ir knygų viršelių ar iliustracijų pavyzdžių. Kai kurios tos knygos išleistos dar A. Smetonos laikų „Sakalo" leidyklos, daugiau - jau pokario, Valstybinės grožinės literatūros leidyklos, vėliau perkrikštytos „Vaga". Pasak atidaryme dalyvavusių svečių iš Vilniaus, Petras Rauduvė yra iliustravęs apie aštuoniasdešimt įvairių lietuvių ir užsienio autorių knygų.

Vilniaus dailės akademijos profesorius Juozas Galkus pasidalijo prisiminimais apie susitikimus su parodos autoriumi ir pasidžiaugė, kad dailininko palikuonys kruopščiai saugo grafiko palikimą. Ir ši Biržuos rodoma paroda yra sudaryta ne iš muziejų fondų, o iš palikuonių kolekcijos. Šiltai apie Petrą Rauduvę kalbėjo ir kitas Vilniaus dailės akademijos profesorius, gyvas šių laikų dailės klasikas Petras Repšys.

Į P. Rauduvės darbų parodos atidarymą atvyko ir jo dukra Giedrė.

Parodos atidarymas ir svečių bei vietos valdžios dėmesys jau išėjusio dailininko asmenybei ir kūrybos palikimui kėlė kaip retą šiltą, malonų įspūdį - tokie sambūriai su maloniu pasibuvimu pilies antrojo aukšto balkone tikrai nedažni. Dar labiau šį atidarymą sušildė Petro Rauduvės artimieji ir giminės - duktė Giedrė ir dukterėčia biržietė Danutė Martinkėnienė bei kiti žmonės, daugiau ar mažiau pažinoję dailininką, glaudžiai ir amžiams susietą su šiuo kraštu.

Paroda „Sėlos" muziejuje įrodo, kad Petro Rauduvės kūryba tebėra gyva ir įdomi ne tik specialistams ar dailės istorikams.

Stasiui Paliuliui - 105

Antanas Seibutis
muziejininkas
2007-09-08

Stasys Paliulis - ilgametis pedagogas ir žymus tautosakos rinkėjas, sutartinių bei instrumentinės muzikos tyrinėtojas ir propaguotojas - lietuvių etnomuzikologijos pradininko, tautosakininko, Lietuvos kariuomenės kapeliono, visuomenės veikėjo kun. A. Sabaliausko - Žalios Rūtos pusbrolis. Jo tėvai Mykolas ir Elzbieta Gaidelytė Paliuliai gyveno Savučių kaime. Palaidoti Lamokėlių kapinėse.

XIX a. Paliulių šeimos dainynėlis, pavadintas Savučių dainorėliu. Dainynėlyje pamėgtas dainas rašė žymaus tautodailininko S. Paliulio tėvai, seserys ir giminaičiai. Jame yra originalių, verstinių, iš įvairių spausdintų šaltinių nurašinėtos dainos, daugiausia istorinės, patriotinės, taip pat pagal poetų Šnapščio - Margalio, A. Jakšto - Dambrausko, M. Dagilėlio, A. Baranausko, Maironio, V. Mickevičiaus eilėraščius sukurtos dainos. Dauguma jų rašytos aukštaičių tarme, su būdingomis to krašto tarties ypatybėmis.

Stasys Paliulis gimė 1902 05 07 Savučiuose. Mokėsi Vabalninko pradžios mokykloje, 1917-1920 metais Biržų gimnazijoje, vėliau - Panevėžio gimnazijoje. 1923-1925 metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune lietuvių kalbą ir literatūrą, rusų literatūrą bei pedagogiką, taip pat mokėsi Kauno muzikos mokykloje. Dėl lėšų stokos studijas nutraukė.

1925-1927 m. jis mokytojavo Biržų gimnazijoje. S. Paliulis dėstė lietuvių kalbą, su mokiniais rinko tautosaką, suorganizavo skudutininkų „kapelijas", koncertavo mokinių vakarėliuose, aktyviai dalyvavo mokytojų profesinės sąjungos veikloje. 1927-1929 metais mokytojavo Raseinių gimnazijoje, suorganizavo mokinių skudutininkų kapeliją.

Susitaupęs pinigų 1929-1930 vėl studijavo Kauno VDU, 1930-1931 - Lietuvos kariuomenėje tarnavo pionierių ir ryšių batalionuose kariūnu aspirantu, suorganizavo kariūnų skudučių ir ragų ansamblius. 1931-1932 m. - juridinio fakulteto studentas.

Diplominis darbas „Mūsų giesmės sutartinės" rašytas jam mokytojaujant Vilkijos progimnazijoje. 1933-1937 metais jis dirbo Kauno „Aušros" gimnazijos mokytoju, 1937-1940 m. Vilkaviškio, Zarasų gimnazijų direktoriumi.

Vokiečių okupacijos metu buvo Jurbarko gimnazijos ir Pandėlio progimnazijos mokytoju.

Po II pasaulinio karo buvo paskirtas Rokiškio gimnazijos direktorium, vėliau - Mokyklų valdybos viršininku Vilniuje. Pradėjo dėstyti Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros metodiką bei vadovauti studentų mokyklinei praktikai. Pedagoginiame institute dėstė rusų literatūrą.

Vėliau tapo Vilniaus Pedagoginio instituto Katedros vedėju, Rusų kalbos fakulteto dekanu.

1949 metais jam suteiktas mokslinis docento vardas. 1959 m. išleista knyga „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika". Jos pagrindu 1964 apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją. Daug straipsnių išspausdinta 2 tomų knygose „Aš išdainavau visas daineles".

Mirė Stasys Paliulis 1996 01 19. Po tautosakininko mirties dalį rankraštinio palikimo Biržų muziejui padovanojo S. Paliulio našlė Irena Paliulienė ir sūnus Gražvydas Paliulis. 2002 m. minint Stasio Paliulio 100-ąsias gimimo metines, šeimos lėšomis išleista solidi knyga „Sutartinių ir skudučių keliais", atspindinti tautosakininko gyvenimą ir darbus.

Biržuose rinksis reformatai iš viso pasaulio

Biržų evangelikų reformatų bažnyčios informacija

Šių metų rugsėjo 15-16 dienomis Biržuose bus švenčiama 450 metų evangelikų reformatų Sinodo susirinkimų sukaktis.

Biržai ne pirmą sykį sulaukia išskirtinio evangelikų reformatų dėmesio.

XVI a. antrojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijoje ir Šveicarijoje prasidėjusi Vakarų Bažnyčios Reformacija greitai pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Istorijos šaltinių liudijimu, Abraomas Kulvietis apie 1540 metus vadovavo Vilniuje veikiančiai naujai, protestantiškai, mokyklai - Reformacijos kūdikiui Lietuvoje.

1551 metais Lukiškėse, prie Vilniaus, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare, jau buvo laikomos evangeliškos pamaldos. O po šešerių metų - 1557-ųjų gruodžio 14 dieną įvyko Sinodo suvažiavimas Vilniuje. Jame buvo priimtas tikėjimo išpažinimas su kalvinistine Viešpaties Vakarienės teologine interpretacija. Nuo tada Lietuvos evangelikų reformatų Sinodai kasmet renkasi į suvažiavimus, kur sprendžia tikėjimo ir bažnytinės organizacijos reikalus Lietuvoje.

XVI-XIX a. Sinodų suvažiavimai dažniausiai vykdavo valstybės sostinėje Vilniuje, tačiau taip pat ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų parapijose. Tik didžiausių politinių suiručių ar karų metu Sinodas nesuvažiuodavo į savo sesijas. Nuo 1920 metų eiliniai Lietuvos evangelikų reformatų Sinodai vyksta per Jonines Biržuose.

Šiemet Biržams - išskirtinis evangelikų reformatų dėmesys. Birželį, per Jonines, rinktasi į eilinį Sinodo suvažiavimą, rugsėjį - švęsti garbingo jubiliejaus.

Šių metų rugsėjo mėnesio 15-16 dienomis Sinodo 450 metų jubiliejaus paminėjimui skirtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Biržuose pranešimus skaitys dr. kun. Gustav Bölcskei - Vengrijos reformatų bažnyčios vyriausiasis vyskupas, istorikė prof. Ingė Lukšaitė, monografijos „Reformacija Lietuvoje" autorė, dr. Arūnas Baublys pasakos apie Sinodo kultūrinę politiką, Deimantas Karvelis - apie ev. - reformatų dvasininko kasdienybę XVI -XVII a.

Apie savo dalyvavimą šioje konferencijoje pranešė Europos reformatų vadovų tarybos prezidentas dr. kun. Gustav Bölcskei - Vengrijos reformatų bažnyčios vyriausiasis vyskupas, WARC viceprezidentas dr. kun. Gottfried Löcher iš Šveicarijos, taip pat svečiai iš Vengrijos, Rumunijos, Slovakijos, Lenkijos, Baltarusijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Nyderlandų ir kitų šalių evangelikų reformatų bažnyčių. Dalyvauti iškilmėse žada ir Nyderlandų, Šveicarijos ambasadoriai, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir JAV ambasadų atstovai.

Daugiau informacijos gali suteikti dr. Renata Bareikienė, Lietuvos evangelikų reformartų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodo Konsistorijos prezidentė, jubiliejinio sinodo organizacinio komiteto pirmininkė telef.: 8688 88632, Renatamt@ktl.mii

 

Renginio organizatoriai: Lietuvos Ev. - reformatų bažnyčios konsistorija.

Rėmėjai: Lietuvos ir Europos evangelikai reformatai, Biržų savivaldybė, UAB „Tyla", TŪB „Rinkuškiai", UAB „Biržų duona".

Informaciniai rėmėjai: LTV, Nepriklausomas Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai", „Biržiečių žodis".

Garsiajam Biržų fotografui Petrui Ločeriui - 115

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-09-04

 

Fotografas, fotomedžiagų gamybos pradininkas Lietuvoje Petras Ločeris gimė Jasiškių kaime 1892 09 12. Petro Ločerio tėvai Ona Ločerienė (1871 - 1904) ir Petras Ločeris (1861 - 1905 07 21) palaidoti Nemunėlio Radviliškio kapinėse. 1906 m., mirus tėvams, Petriukas Latvijoje ganė bandą, 1907 išvyko į Rygą, dirbo fabrike, tais pačiais metais už demokratinių proklamacijų platinimą nuteistas pusantrų metų kalėti.

Fotografuoti pradėjo apie 1912 m. Rygoje, vėliau grįžo į Nemunėlio Radviliškį. 1914 - 1920 m. gyveno Rusijoje, tarnavo carinėje kariuomenėje I pasaulinio karo metais, teko dalyvauti ir Rusijos pilietinio karo kovose, du kartus buvo sužeistas.

Fajansinis puodelis su P. Ločerio sūnaus Vytauto portretu, kuris atliktas fotokeramikos technika Austrijoje.

1920 m. grįžo į Biržus, vertėsi fotografo amatu. Per tuos metus Biržuose padarė tūkstančius nuotraukų, atspindinčių to meto Biržų miesto vaizdus, įvykius, žmones.

1933 m. pirmasis pradėjo fotoplokštelių gamybą Lietuvoje, vėliau išrado spalvotą emulsiją. Yra išlaikęs fotografo ir fotochemiko egzaminus, apdovanotas medaliais ir pagyrimo lapais.

1944 m. rudenį per mūšius Biržuose sudegė P. Ločerio namai su visa fotoateljė.

Nuo 1947-ųjų iki 1949-ųjų dirbo Biržų Apkoopsąjungos promkombinato fotografu. Vėliau įsidarbino fotografu fabrike „Siūlas" ir dirbo iki 1949 metų, kada išvyko gyventi pas vaikus į Vilnių.

Su pirmąja žmona Emilija turėjo sūnus Vytautą, Algirdą, Laimutį.

Petras Ločeris parašė atsiminimus, eilėraščių. Mirė 1973 11 26, palaidotas Biržuose.

Vyskupijos šventė Krekenavoje

Alvyda Tamulėnaite
2007-09-01

Rugpjūčio 13 - 15 dienomis į Panevėžio rajoną, Krekenavą, susirinko jauni žmonės iš Panevėžio vyskupijos tam, kad drauge džiaugtųsi savo jaunyste ir švęstų tikėjimą. Šioje tris dienas trukusioje šventėje dalyvavo ir biržiečiai.

Tris dienas trukusioje šventėje dalyvavo ir biržiečiai.

Pirmąją dieną iš Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros daugiau negu šimtas jaunuolių pajudėjo pėsčiomis į Krekenavą. Visą dieną pražingsniavę, vakare dalyvavo susitaikinimo sakramente.

Dvidešimt Biržų dekanato jaunuolių kartu su Biržų parapijos vikaru Mindaugu Šakiniu prie šventės dalyvių prisijungė tik antros dienos ryte. Nuvykę į Krekenavą jie dalyvavo katechezėje, o po jos išskubėjo į teminius užsiėmimus. Su kitais jaunais žmonėmis ir dvasininkais buvo suteikta galimybė pasikalbėti apie žiniasklaidos naudą ir žalą, misijas Afganistane, aprangą ir identitetą, savanorystę, meilę ir atsakomybę, tikėjimą, egzorcizmą, mirtį, gyvenimo autoritetus. Norintieji galėjo susitikti su ultra triatlonininku Vidmantu Urbonu, su silpnaregių sąjungos nare pabendrauti apie kitaip šviesesnį pasaulį, o su šeimos centro darbuotojais pasinerti į savęs pažinimą. Tie, kuriems pokalbiai neįdomūs, mokėsi senos liturgijos giedojimo tradicijos - Marijos Valandas. Pasibaigus teminiams užsiėmimams, prasidėjo dekanatų sporto turnyras Panevėžio vyskupo J. Kaunecko taurei laimėti. Biržiečiai užėmė garbingą trečiąją vietą ir į namus parsivežė taurę. Pailsėti ir atsipūsti dalyviai galėjo jaunimo festivalyje su A. Mažonu ir cirku „Monelli". Po to visi dalyvavo šv. Mišiose, o po vakarienės - krikščioniškos muzikos koncerte.

Pagerbti Radvilos ir jų palikuonys

Stasė Eitavičienė
2007-08-28

Šeštadienį muziejininkų iniciatyva surengta Kunigaikščių šventė buvo graži proga miestelėnams ir jų svečiams giliau susipažinti su garbinga Biržų miesto ir rajono praeitimi. Ne muziejaus salėse, žiūrint į eksponatus, kurių negalima rankomis liesti. Bet lauke, aikštėje, kur žmonės galėjo ne tik kitus dirbančius stebėti, bet ir patys dalyvauti ir net kažką pasidarę į namus parsinešti.

Spalvingos eisenos dalyviai, tautiniais bei teatralizuotais kostiumais pasipuošę, iškilmingai žygiavo Vytauto gatve.

Dar prieš oficialią šventės pradžią ant pievelės gražiai išsidėstė amatininkų kvartalas. Vieni žiūrovai stebėjo dumples pučiančius kalvius, kiti bandė popierių gaminti ar puodą nužiesti. Dėmesio nestigo senosios medicinos propaguotojams ir dažna viešnia Biržuose tapusiai žolininkei Adelei Karaliūnaitei - moterys ir vyrai klausinėjo, kokia siūlomo „vaisto" sudėtis, nuo ko ir po kiek vartoti. Ne vienas ragavo Rokiškio rajono Kriaunų muziejaus direktorės Algimantos Raugienės, geriau žinomos Kriaunų raganos vardu, įvairių trauktinių, „meilei ir laimei užkalbėtų". Biržiečiai ir pasvaliečiai muziejininkai prekiavo turistine ir pažintine literatūra, suvenyrais. Norintys galėjo apsirengti aktoriaus Adolfo Večerskio maloniai paskolintais rūbais ir tapti istoriniais personažais arba nusifotografuoti su jau apsirengusiais ir po aikštę šmirinėjančiais. Daugelis bandė nusikaldinti proginę monetą, skirtą kunigaikščių Radvilų 460 metinėms paminėti. Ištroškę egzotikos ėjo pas kirviu mosuojantį budelį dantų rauti, ausų tempti, nagų lupti ar paprašyti, kad galvą nukirstų.

Vidurdienį į šventę rinkosi ne tik biržiečiai, bet ir buvusių Radvilų valdų palikuonys iš Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Saločių, Užpalių, Kėdainių.

Perėjusius pilies tiltą dalyvius šiltai sutiko jau susirinkę žiūrovai.

Spalvingos eisenos dalyviai, tautiniais bei teatralizuotais kostiumais pasipuošę, miestų ir miestelių vėliavomis nešini iškilmingai pražygiavo Vytauto gatve ir jau susirinkusių žiūrovų plojimais pasitikti išsirikiavo prie pilies. Priekyje, kaip ir dera, jojo raitelis su vėliava, ant kurios puikavosi Radvilų giminės herbas. Netrukus ši 4 metrų ilgio ir 2 metrų pločio kunigaikščio Kristupo II Radvilos kavalerijos vėliava, atkurta pagal XVII a. pradžios pavyzdį, suplevėsavo pilies arkadoje. Apačioje priešais žiūrovus išsidėstė į renginį atvykusių buvusių kunigaikštystės centrų mažesnės vėliavos.

Šventės vedėjas, Alytaus miesto teatro aktorius Eugenijus Rakauskas sveikino susirinkusius primindamas, kad Biržų pilis buvo vienas svarbiausių LDK gynybinių objektų, o Radvilos tapo vienintele gimine Lietuvoje ir Lenkijoje, kuri, nebūdama dinastinės kilmės, gavo kunigaikščių titulą.

Ir tuoj pat priešais žiūrovų minią tarsi iš amžių glūdumos išplaukė grakščios damos ir jų riteriai, suskambo V. Šekspyro sonetai. Istoriniais šokiais susirinkusius sveikino Anykščių kultūros centro šokio studija „Baltoji pavana". „Būtų puiku, kad ir šiandien tokius šokius šoktume. Gražu ir išmokti nesudėtinga", - svečių pasirodymą komentavo sužavėtos biržietės.

Šokėjų grupė „Sanduhač" iš Trakų atliko karaimų liaudies dainą.

O ant pakylos aikštėje jau rikiavosi dabartiniai mūsų rajono vadovai ir garbingi svečiai: meras Regimantas Ramonas, LR Seimo narys Viktoras Rinkevičius, Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojas Alfonsas Pulokas, Kauno rajono mero patarėjas Zigmas Kalesinskas. Labiausiai susirinkusius sudomino į šventę atvykęs Baltarusijos ambasados patarėjas ekonomikos klausimais Aleksandr Karol, pažadėjęs į Biržus atsiųsti oficialią Nesvyžiaus miesto delegaciją. „Mus jungia istorinė praeitis ir Radvilų pilys, todėl turėtume bendradarbiauti. Pirmiausia turėtų ryšius užmegzti abiejų miestų Turizmo informacijos centrai, kultūros įstaigos", - kalbėjo ambasados darbuotojas.

Scenoje koncertavo Biržų kultūros centro folkloro ansamblis „Siaudela". Papilio pagrindinės mokyklos esami ir buvę moksleiviai žiūrovams parodė poezijos spektaklį „Barbora Radvilaitė". Įspūdingai skambėjo Kėdainių kultūros centro choro atliekama muzika. Tautinės kultūros puoselėtojai ir mylėtojai džiaugėsi Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" programa. Bet dauguma žiūrovų norėjo išvysti Biržuose, ko gero, dar nematytus, puošniais nacionaliniais kostiumais pasipuošusius Trakų karaimų ir totorių iš Visagino meno kolektyvus.

Ne vienas šventės dalyvis ragavo Kriaunų raganos meilei ir laimei užkalbėtų trauktinių.

Į sceną įžengus jaunų dailių merginų grupei „Sanduhač" („Lakštingalos" - aut.) iš Trakų, vyrai išsitraukė filmavimo kameras ir fotoaparatus. Raudonais drabužiais vilkinčios šokėjos išties atrodė įspūdingai, o karaimų tautos šokius atliko ypač lengvai ir įtaigiai. Ne mažiau aplodismentų susilaukė ir dainininkė Bijana Juchnevičiūtė, gimtąja karaimų kalba atlikusi keletą Krymo dainų, taip pat apdainavusi Trakų ir savo tautiečių grožį. „Gaila, kad Biržuose nebeliko Vytauto į Lietuvą atvežtų ir mūsų mieste taip pat gyvenusių šios tautos atstovų. Kaip, beje, ir žydų. Būtų turtingesnė ir įvairesnė kultūra, švenčių programos ir kasdienis gyvenimas", - samprotavo kalbinti biržiečiai.

Šventės organizatoriai nenuskriaudė ir estradinės muzikos mylėtojų. Pavakary toje pačioje scenoje koncertavo Valdemaras Antanavičius, Gendrius ir Jorūnė Jakubėnai, šlagerių karalienė Giulija.

Kunigaikščių šventę vainikavo įspūdingi fejerverkai. „Gražus renginys, gerai organizuotas. Puiku, kad prekyba ir alus liko kitoje tilto pusėje. Kas nori atsigerti ar užkąsti, nueina ten, o prie pilies yra tie žmonės, kurie domisi šventės programa. Pagirkite muziejininkus, jau kelintus metus įspūdingais reginiais mus džiuginančius", - „Šiaurės rytams" kalbėjo Kunigaikščių šventėje dalyvavę žiūrovai.

Kunigaikščių Radvilų titului - 460 metų

Biržų krašto istorija nuo XVI a. vidurio yra siejama su Radvilų ir jų protėvių Astikų vardu. Pirmą kartą Biržų vardas 1455 04 14 paminėtas karaliaus Kazimiero Jogailaičio rašte Radvilai Astikaičiui. Tada giminė naudojo Trimitų herbą, gautą 1413 m. Horodlės unijos metu.

Kunigaikščio titulo suteikimo Radviloms privilegija. 1547 m. Už Radvilų giminės sėkmingas kovas prieš schizmatikus ir totorius šv. Romos imperijos imperatorius Karolis V 1547 12 10 Augsburge išleido privilegiją, suteikiančią Mikalojui Radvilai Rudajam šv. Romos imperijos Biržų-Dubingių šakos kunigaikščio titulą. Šis aktas saugomas Vienoje (Austrija) Allgemeine Verwaltungsarchiv. Austrijos karalius, Karolio V brolis, Ferdinandas I 1547 12 14. išleido aukščiau minėto dokumento patvirtinimą Mikalojui Radvilai Juodajam, kuris nuo to laiko titulavosi Olykos, Nesvyžiaus, Biržų ir Dubingių kunigaikščiu. Pastarasis dokumentas saugomas Varšuvoje Vyriausiajame Senųjų Aktų archyve. Karalius Žygimantas Augustas patvirtino abu tuos raštus 1549 01 25. Tokiu būdu Radvilos tapo vienintele didikų gimine visoje Lenkijoje ir Lietuvoje, kuri, nebūdama dinastinės kilmės, gavo kunigaikščių titulą.

1547 Šventosios Romos imperatorius Karolis V už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais suteikė kunigaikščių titulą ir erelio herbą Mikalojui Radvilai Rudajam, o jo brolis Austrijos karalius Ferdinandas I - Mikalojui Radvilai Juodajam. Pirmasis tapo Biržų - Dubingių, antrasis Olykos - Nesvyžiaus kunigaikščiu. Karalius Žygimantas Augustas šiuos titulus patvirtino 1549 01 25.

Biržų valda tapo kunigaikštyste. Biržų muziejuje yra saugomas Radvilų kartografo J. Naronovičiaus- Naronskio 1645 m. ant pergamento pieštas Biržų kunigaikštystės žemėlapis, kuriame išskirtos penkios svarbiausios kunigaikštytės valdos.

2007 metais sukanka 460 metų kaip Radvilų giminė tapo kunigaikščiais. Ta proga Biržuose nutarėme suruošti Kunigaikščių šventę ir į ją pakviesti žmones ne tik iš Biržų kunigaikštystės centrų - Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Saločių, Salamiesčio, bet ir iš kitų Radvilų buvusių istorinių valdų: Kėdainių, Dubingių (Molėtų r.), Svėdasų (Anykščių r.), Vyžuonų ir Užpalių (Utenos r.), Salamiesčio (Kupiškio r.), Saločių (Pasvalio r.). Skaitytojams norėtume priminti, kad tai ne visos Radviloms priklausiusios valdos, jų būta ir daugiau.

Rugpjūčio 25 d. Biržų pilyje susirinks minėtų valdų palikuoniai: seniūnijų atstovai, vaikų, jaunimo, suaugusiųjų meno kolektyvai. Biržų kunigaikštystėje gyveno ir tautinės mažumos, tad „Kunigaikščių šventėje" pakviesti dalyvauti karaimų ir totorių meno kolektyvai. Muziejuje bus eksponuojama mūsų svečių dailininkų ir tautodailininkų darbai. Pilies teritorijoje amatus techninius procesus demonstruos amatininkai, bus galima nusifotografuoti kartu su istoriniais personažais, nusikaldinti proginę monetą.

Skaitytojams pristatome šventėje dalyvausiančių miestų ir miestelių herbus, trumpą vietovių istoriją, šventinę atributiką, svarbiausius kolektyvus, amatininkus bei šventės programą.

Tad dalyvaukime Kunigaikščių šventėje, prisiminkime garsiąją Radvilų giminę, pagerbkime ją už nuopelnus tiek Biržų kraštui, tiek visai Lietuvai.

Saulėlydis cerkvės kupoluose

Alfonsas Kazitėnas
2007-08-25

Pasišnekučiavimai su šventiko sūnumi apie gyvenimą nuošaliame Lebeniškių kaime ir nykstančią rusų stačiatikių bendruomenę.

Kaimą gaubia tyla

Alsus rugpjūčio dienovidis. Gyvenvietėje nė gyvos dvasios. Nedidelės kolūkinio palikimo sodybėlės snūduriuoja medžių žalumoje. Negirdėti net vištos kudakavimo, ne tik šunų amsėjimo.

Nė viena mašina nepralekia dulkinu žvyrkeliu.

Stabtelime prie kaimo bendruomenės namelių. Kadaise čia buvo tipinė parduotuvė. Ją perpirko savivaldybė ir padovanojo kaimo bendruomenei, į kurią telkiasi ne vien Lebeniškių, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Pasiremontavo pastatėlį patys. Tokį metą ir ant bendruomenės namelių durų kabo spyna.

Provincijos nuošalėje gyvenimas atrodo apmiręs. Bet juk Lebeniškiai dar gyvi? Senieji Lebeniškiai, išgyvenę istorijos peripetijas...

 

Šventiko sūnus

Vienas senųjų kaimo gyventojų - šventiko sūnus Genadijus Chotenovičius. Jis rūpinasi ne tik kaimo cerkve, bet ir kapinaitėmis.

Vabalninko seniūnas jau sveikinasi su vietiniu gyventoju. Tyla, pasirodo, apgaulinga, - yra, kas budi, kas sergsti gyvenimą. „Žiūrinėju lazdynus - ar daug riešutų", - sako senyvas žmogelis. Seniūnas supažindina: Genadijus Chotenovičius, vienas senųjų kaimo gyventojų.

Senolis nesikildina iš čionykštės rusų stačiatikių bendruomenės prosenių. Sako, dar vaikas atvykęs tuojau po karo iš Maišiagalos, o prieš tai tekę pagyventi Baltarusijoje. Netrukus paaiškėja, kad jo tėvas Nikolajus buvo šventikas. Kur skyrė vyskupija, ten kraustėsi su šeima. Jis 1946 - 1954 m. patarnavo Lebeniškių stačiatikių parapijai ir palaidotas cerkvės šventoriuje. Popo sūnus Genadijus su žmona Valentina išaugino du sūnus - Eugenijų ir Viktorą. Abu gyvena Panevėžyje, jau tris anūkus seneliams padovanoję. O senieji jaučia pareigą rūpintis baigiančios sunykti stačiatikių parapijos reikalais. Ar reikėtų stebėtis, jog tokios kilmės palikuonis budi karštą vasaros vidurdienį?

Ilgi gyvenimo metai išmoko žmogų budėti. Ką žinai - ar paklydęs panorės kelio pasiklausti, o gal pro langą iš kaimyno namų pasigirs sunegalavusio dejonė. Tik jau naujagimių verksmas nebesklinda - neliko kaime jaunų šeimų.

 

Ant rankų pirštų suskaičiuojami

Rusijos valdovai nuo senų laikų taikė represijas prieš gyventojus tremčių forma. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ištrėmė aplinkiniuose miškuose besislapsčiusius sukilėlius, rėmusius Lebeniškių kaimo gyventojus, į šalies gilumą, o iš ten į atituštintą vietą atkėlė nepaklusniuosius iš plačiosios Rusijos.

Po tremties stačiatikių bendruomenę sudarė apie 70 šeimų. Stipri buvo bendruomenė, nes sugebėjo pasistatyti maldos namus. Genadijus vardija, kas kurioje gatvės pusėje gyveno: Bogomolovai, Kolpakovai, Kozlovai, Latoškinai, Mačalkinai, Nosarevai, Siniakovai... Vieni apsigyveno išvežtųjų namuose, kiti trobas susirentė patys. Pašnekovo žodžiais, stovėjo per 60 trobų. Jaunimas tuokėsi, vaikus krikštijo, savo papročių laikėsi. Būdavo linksmų švenčių ir graudžių susiėjimų, šventadieniais visi eidavo pasimelsti į cerkvę. Vieni kitus palaikydavo.

Dabar rusų gyvenimus jau ant rankų pirštų lengva suskaičiuoti - Genadijus Chotenovičius, Petras Kolpakovas, Vladimiras Riabovas, Mykolas Selezniovas, Nina Sinikovienė, Galina Starkovienė. Tenesižeidžia, jei kas liko nepaminėtas mūsų senolio pašnekovo lūpomis. Seniūnijos duomenimis, dar turėtų būti apie 11 kiemų, bet gali būti gyvenančių kitur ar save laikančių lietuviais. Net tie, kurie dar laiko save rusais, tarpusavyje bendrauja lietuviškai.

 

Sklando pensininkų nuotaikos

„Vien pensininkai, kaip ir mes su žmona. Koks judėjimas begali būti, po daržą pasikapstom, žolytę apipjaunam. Gyvulių nebelaikom, dar turėjom karvutę, bet žmonai atliko sudėtingą operaciją. Samdyk, kas karvę pamelžtų, kas pašaro prišienautų, vaikai pradėjo barti. Pieno nueinam pas kaimynus, produktų nusiperkam parduotuvėje. Gaunam pensijas, pakanka pragyvenimui", - nesiskundžia Genadijus. „Tai kad parduotuvės nebeturit", - išsprūsta senolio porinimų besiklausant. „O tai kad net dvi turim - pirmadienį ir trečiadienį atvažiuoja autoparduotuvė iš Biržų, antradienį ir penktadienį - iš Kupiškio. Jei nestokoji perkamųjų, gausi, ko širdis geidžia. Kas nori, ir alaus „pūslę" parsitempia", - nenusileidžia pašnekovas.

Jo žodžiais, nebėra kaime nei išgertuvių, nei vakaruškų, nesantaikos pasimiršta.

 

Gyvena kaip kurortuose

Istoriniuose šaltiniuose Lebeniškių vaitija minima jau nuo 1585 metų. Tarpukariu jame gyveno per pusketvirto šimto žmonių. Iki Antrojo pasaulinio karo veikė pradžios mokykla, vėliau gavusi septynmetės statusą. Dabar neliko jokios.

Veltui čia ieškotum stambesnių ūkininkų - smėlžemis tarp miškų derlium per šykštus. Rita ir Vladimiras Riabovai, Povilas ir Valė Žukovai dar kiek ūkininkauja. „1953 - aisiais pradėjau dirbti vairuotoju, dar buvo tokie amerikietiški „študbekeriai" nuo karo laikų. Ilgas kėbulas labai tiko kolūkio grūdams, gyvuliams vežti. Vėliau pieną vežiojau į pieninę, reikėdavo anksti keltis. Po tris „gazelkas" ir pienovežius sutryniau, prisikaupiau stažo keturis dešimtmečius. Dabar poilsiauju vos ne kaip kurortuose, nei gyvenimu, nei valdžia nesiskundžiu. Tik tie metai lekia su vėju, jau aštuntos dešimties stipinus suka. Sako, esu jau vyriausias kaime - lyg ir garbė, bet džiaugsmas menkas", - kalba senolis Genadijus.

„Negalvokit, kad mes čia gyvename tamsybėse - ir televizijos pasižiūrim, ir laikraščius paskaitom", - neleidžia dramatizuoti padėties kaimo seniausias gyventojas.

 

Cerkvė - galvos skausmas

Genadijus Chotenovičius prisiėmęs ne vieną bendruomeninį įsipareigojimą. Jo žmona - stačiatikių parapijos seniūnė, abu kartu rūpinasi maldos namais.

Cerkvėje gyvenimas, kai taip smarkiai apnykusi tikinčiųjų bendruomenė, apmiręs, pamaldos nebevyksta. Tik kartą per metus, lapkričio 17 - ąją, suaidi Šv. Nikandro, kurio garbei ir pašventinta cerkvė, atlaidai, tikintieji pajaučia tikrąją šventės dvasią. Kai miršta bendruomenės narys, šarvojamas cerkvėje, atvažiavęs popas laiko Mišias už mirusįjį. Aktyvumu pačius tikinčiuosius pranoko į šventovę įnykę vagys. Kiek kartų jėga laužėsi, išgrobstė ikonas ir kitas šventas relikvijas. „Kas buvo vertingesnio, esam paslėpę, perduosim Panevėžio cerkvei. Vagims mūsų šventovėje nebėra ką veikti", - piktinasi globėjas.

Genadijui rūpi ne tik cerkvė, bet ir bendratikių kapinaitės. Jos gražioje vietoje, pušynėlio apsuptyje. Seniūnija surado lėšų, aptvėrė gerą tvorą, ją tenka tik padažyti.

 

Seniūnas siūlo išeitį

Seniūnas Stepas Gudas labiausiai išgyvena dėl cerkvės būklės: pūva sienų rąstai, vėjų apdraskyta stogo ir kupolų skarda. „Visas seniūnijos teritorijoje esančias koplyčias, padedant tikinčiųjų bendruomenėms, pavyko sutvarkyti, o cerkvė merdi", - sielojasi seniūnas.

Parapijos bendruomenė per maža, kad galėtų nors ką padaryti savo lėšomis. Pasaulietinė kaimo bendruomenė šiuose reikaluose - ne pagalbininkė. Nors jau prieš dešimtį metų įsikūrusi, gražių bendravimo daigų išpuoselėjusi, kol vadovavo Ilona Martišiūnienė. Bet toji vieną dieną susirinko šeimą ir pakėlė sparnus į Airiją. Jos įpėdinei Reginai Kančiauskienei ne taip smagiai sukasi visuomeninis ratelis. „Neseniai lankėsi popas iš Panevėžio, patariau jam tvarkyti parapijai priklaususios žemės susigrąžinimo dokumentus, yra miško, galėtų dalį parduoti, atsirastų pinigų pastatui sutvarkyti", - samprotauja seniūnas. Jam antrina ir mūsų pašnekovas, patikindamas, jog parapijai kartu su cerkvės aplinka priklauso apie 7 ha žemės, yra gražaus pušyno, būtų galima išpjauti lentų.

Galbūt netolimoje ateityje nebeliks čia stačiatikių parapijos, bet tokį unikalų architektūros paminklą nuodėmė apleisti. „Apsilankytų koks orkestrėlis, kaip prasmingai suskambėtų kamerinė muzika po cerkvės skliautais žalio miško pašonėje", - romantinė gaida nuskamba seniūno balse.

O dabar tik saulėlydis liūdnai žvelgia į yrančius cerkvės kupolus.

Paminklas mirusiam kaimui

Alfonsas Kazitėnas
2007-08-23

Šalia kelio Ančiškiai - Lebeniškiai rymo paminklinis akmuo. Jame iškaltas užrašas skelbia: „Daržų ir Pimpiškių kaimams atminti".

Leonas Galvanauskas sako, kad paminklas išnykusiems kaimams iškilo 35 čia gyvenusiųjų paaukotomis lėšomis.

Paminklinio akmens šventinimo ceremonijoje dalyvavo šiuose kaimuose gimę, augę ir gyvenę žmonės. Kas galėjo, tas pavieniui ar su šeima atvyko, sugužėjo nors trumpam pasižvalgyti po tuščius laukus ir paalsuoti gimtųjų vietų dvasia, kuri kiekvienam gyvina nostalgiškus jausmus. Suvažiavę ne taip jau mažai - geras pusšimtis anksčiau saviškių, o dabar jau svečių. Ir Ančiškių kaimo bendruomenės namuose gražią popietę surengę, maloniai pabendravę, prisiminimais pasidaliję.

Įamžinti kaimų atminimą iniciatyvos ėmėsi retkarčiais į gimtuosius kraštus užklystantis, Panevėžyje gyvenantis mokslininkas Sigitas Janušonis. Jam talkinti pasišovė entuziastingi vietos ūkininkai Leonas Galvanauskas ir Petras Valavičius. Paminklą užsakė ir padarė Panevėžyje, vyrai važinėjo, rūpinosi, kol galiausiai nušlifuotą akmenį su užrašu pargabeno ten, kur ir pastatė. Pasak Leono Galvanausko, paminklas užgimė 35 iš šių kaimų kilusių žmonių savanoriškų aukų dėka, jis atsiėjo 1600 Lt. Žmonės nori, kad gimtųjų kaimų atminimas dar ilgai gyvuotų ir po to, kai jų nebebus, primindamas gyviesiems, jog kadaise čia buvo tokie kaimai ir juose gyveno, dirbo žmonės.

Daržų kaimo senbuvis Leonas Galvanauskas baigiantis septintą dešimtį. Žmogus porina jau iš lūpų į lūpas perduodamas istorijas: „Dabartinius Ančiškius iki pat 1957 metų vietiniai vadino Unčiškais. Ir dar vieną kaimo galą vardijo Niurkagala, kitą - Padžiagala. Koplyčioje yra moterų išaustas kilimėlis su žodžiais - nuo Niurkagalos". Pasakotojo žodžiais, Daržų kaimas atsirado apie 1847 metus, kai į jį kažkurios reformos metu iš Unčiškių buvo perkelti pirmieji naujakuriai. Iki pat didžiosios sovietmečio melioracijos kaime stovėjo ąžuolinis kryžius su vėtrunge. Jo kamiene buvo nurodyti būtent tokie kaimo įsteigimo metai. Kaimas buvo su dviem gatvėmis, 1930 - 1935 metais jame gyveno, pagal Stasę Galvanauskienę, 98, pagal Vytautą Pūgžlį, - 95 gyventojai. „Šiuo metu likom ketvertas: mes su žmona ir Žitkevičiai. Su mumis mirs ir kaimas, - liūdna gaida nuskamba pasakotojo balse. - Va gretimame Pimpiškių kaime nieko nebeliko, jis irgi buvo iš Unčiškių dalies. Tik to kaimo naujakuriams rėžė didesnius sklypus, jų buvo mažiau, gal 5 - 6 kiemai, dabar visi išmirę".

Alfonsas Žitkevičius aštuntą dešimtį pabaigė. Jo žmona išvažiavo į apskrities centrą pasigrožėti vaikų gyvenimu. Leonas Galvanauskas gyvena gimtuosiuose namuose, paveldėjęs 19,5 ha tėvų žemės. Žmona Konstancija dar persirašė iš kaimyninio Pasvalio rajono 14,7 ha savo paveldėtosios. Per abudu išėjo vidutinis ūkelis, tad ir ūkininkauja. „Auginam javus, laikom gyvulių, gaunam pensijas - taip ir gyvenam", - nenusimena pašnekovas. Tik štai matininkė kažką pripainiojo, dalį jų valdos pridengė kaimynų žemės stogu. Norėtų tvarkyti ūkio paveldėjimo giminaičiams dokumentus, bet negali. Rodos, iš niekų atsiranda nesusikalbėjimai...

Kai pavažinėji po Vabalninko seniūnijos kaimus, širdyje lieka savotiška tuštuma. Žvilgsnį liūliuoja laukų platumos, o vienkiemių - kur ne kur. Tie patys, lyg išsigandę senąjį lietuviškąjį kaimą baigiančios griauti civilizacijos, glaudžiasi pakrūmėse ar pamiškėse, atokiai nuo geresnių kelių. Kraštovaizdžiai vaizdingi, bet be žmonių gyvenimų. Pasak seniūnijos specialistės Zenos Švainauskienės, iš žemėlapio jau išbraukta 17 kaimų, kuriuose neliko gyventojų - Apušotas, Dačiūnai, Daskapys, Deikiškėliai, Dvaržiškis, Džiugiškiai, Jaunučiai, Mieliūnėliai, Padagai, Purvai, Puteliškiai, Savučiai, Sungailiai, Šilai, Tribuliškiai, Trišakiai, Žiliškiai. O kiek dar prie išnykimo ribos su likusiais keliais gyventojais?

Seniūnas Stepas Gudas „Šiaurės rytams" sakė, kad paminklas Daržų ir Pimpiškių kaimams atminti - jau ne pirmoji kregždė seniūnijoje. Prieš trejetą metų kraštiečių šventės metu prie kaimo bendruomenės pastato paminklinį 3 metrų aukščio obeliską pastatė Lebeniškių apylinkių žmonės. Užrašas ant jo skelbia: „Čia mūsų tėviškė". Po juo išvardyti kaimai - Eiminiškiai, Grikieniai, Laužai, Lebeniškiai, Ligaičiai, Padagai - jau išnykę ir nykstantys.

Parovėjiečiai prisiminė krašto istoriją

Kęstutis Slavinskas
2007-08-21

Šeštadienį į Parovėją atvykę kraštiečiai savo gimtąjį kampelį išvydo pasipuošusį. Nuo Parovėjos riboženklio iki pat kultūros namų pastato, kur vyko šios vietovės 480-ųjų metinių paminėjimo renginiai, žydėjo Dianos Juodžionienės iš popieriaus pagamintų įvairiaspalvių gėlių žiedai. Parovėjietė Janina Dagienė nupynė jubiliejines raides ir skaičius, kuriais buvo išpuošti autobusų stotelės ir kultūros namų pastatai.

Į gimtąjį kraštą sugrįžę parovėjiškiai dalijosi prisiminimais, džiaugėsi, kad istorija fiksuojama kaimo muziejėlyje.

Kultūros namuose veikė vietos tautodailininkų Augusto Staliūno, Palmyros Punienės, Danutės Tatorienės, Irmos Stakionienės, Palmyros Tamulėnienės, Irenos Briedienės, Laimutės Natkienės, Emilijos Kuginienės, Janinos Dagienės ir Vytauto Morkūno darbų paroda. Susirinkusieji ilgėliau stabteldavo prie Parovėjos krašto žemėlapio, kurį nupiešė dailininkas Vidmantas Jažauskas. Pagal kraštotyrininko Jono Dagilio surinktą medžiagą, Parovėjos kraštui priskiriama ne tik dabartinės seniūnijos teritorija, bet ir dalis Papilio seniūnijos. J. Dagilis bei V. Jažauskas parengė Ubiškių, Žirgeliškių, Pajukniškio, Paberžių kaimų istorijai bei šio krašto šviesuolio mokslininko ir menininko Jono Tatorio atminimui skirtą parodą.

Parovėjos vardo paminėjimo 480- ąsias metines organizavę kultūros darbuotojai Genė Šukevičienė, Eugenijus Mikalajūnas ir kaimo bendruomenės pirmininkė Asta Dagytė suruošė tikrą istorinę popietę. Pranešimą apie šio krašto praeitį perskaitė bei su savo naujausiais atradimais Varšuvos bei Sankt Peterburgo istorijos fonduose pasidalijo istorikas Deimantas Karvelis. Pasak jo, Parovėjos dvaras buvo vienas seniausių Radvilų palivarkų. Šioje vietovėje Radvilos buvo įveisę žvėryną ir sumedžiotų laukinių žvėrių mėsa buvo vaišinami į Biržus atvykę garbingi svečiai. Būtent Radvilų laikais į Parovėją buvo atvežtos olandiškos veislės karvės.

Istorinio romano autorius V. Dagys į Parovėją atsivežė unikalų kino filmų demonstravimo aparatą.

E. Mikalajūnas susirinkusiems kraštiečiams priminė šio krašto šviesuolius bei pagal J. Dagilio surinktą medžiagą apžvelgė čia kadaise veikusios mašinų ir traktorių stoties veiklą.

Improvizuotu E. Mikalajūno ir istorinio romano „Sakmė apie Jonušą" autoriaus Valentino Dagio pašnekesiu buvo pristatytas kūrinys, kurio ne vienas puslapis yra skirtas Parovėjos kraštui. V. Dagys į Parovėją atsigabeno ir bene vienintelį rajone išlikusį unikalų filmams rodyti skirtą aparatą. Paties V. Dagio prieš du dešimtmečius šiose apylinkėse nufilmuoti kadrai ne vienam privertė išspausti ašarą. „Net graudu, kiek išėjusių į amžinybę", - sakė G. Šukevičienė, žiūrėdama filmą apie rudens darbų pabaigtuves Parovėjoje.

Savo eilėmis kraštiečius sveikino literatė Virginija Virkutienė, jaunystės laikų prisiminimais dalijosi Olga Gražinienė. Renginyje dalyvavo rajono meras Regimantas Ramonas, savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Rimantas Martinonis, rajono tarybos nariai Nijolė Šatienė ir Valdemaras Valkiūnas.

Padėkos žodžiai ir dovanos istorikui D. Karveliui, kuris parovėjiškiams priminė šio krašto ypatingumą.

Aplankę Parovėjos kraštui skirtą muziejų, kraštiečiai rinkosi prie vaišių stalo, kur buvo ir Gedimino Spalvio alaus, ir Alfonso Šukevičiaus pagamintos dešros iš žvėrių mėsos. „Sveikinu dalyvaujančius širdžių šventėje", - laimindamas vaišių stalą sakė evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas, kuris tą pačią dieną dalyvavo ir Paberžių kaimo kapinių šventėje. Vakaronės metu svečius linksmino vietos saviveiklininkai, o tautinius šokius mokė šokti Biržų kultūros centro folklorinio ansamblio „Siaudela" nariai.

Kaimo bendruomenės pirmininkė Asta Dagytė už pagalbą organizuojant renginį dėkojo jaunimo atstovams Agnui Dagiui ir Gintui Stakioniui, vaišių stalą serviravusiai Sandritai Židonienei.

Didžiausios linksmybės bei šėlsmas prasidėjo vakare, kada į kultūros namų salę užsuko Vaidutės ir Vytauto Stankevičių ūkyje vykusios tarptautinės stovyklos „Akmenynė" dalyviai, kurie stato unikalų akmenų kalną.

Suaugusiųjų klasės laukia moksleivių

Stasė Eitavičienė
2007-08-18

Artėjantis rugsėjis į klases vėl sugrąžins tūkstančius moksleivių. Tie, kurie dėl kokių nors priežasčių nebaigė vidurinės mokyklos, gali tai padaryti įvairiais būdais. Vienas iš patogiausių - mokytis „Aušros" vidurinės mokyklos Suaugusiųjų mokymo klasėse.

Būsimasis socialinis darbuotojas E. Saldys (antrasis iš dešinės) su direktoriaus pavaduotoju A. Petroniu ir mokytojomis R. Baroniene ir R. Kubiliene.

Mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Arvydas Petronis „Šiaurės rytams" pasakojo, kad šių metų pavasarį mokslus sėkmingai baigė 8 Suaugusiųjų mokymo klasės abiturientai. 4 iš jų laikė valstybinius egzaminus, likusieji rinkosi mokyklinius. Pavaduotojas pasidžiaugė, kad mokyklą baigęs Raimondas Skadinis jau tapo Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto studentu.

Į susitikimą su korespondente atskubėjęs Egidijus Saldys žadėjo mokslus tęsti Panevėžio kolegijoje ir tapti socialiniu darbuotoju. „Rinkausi studijas arčiau namų ir darbo", - kalbėjo Egidijus, su suaugusiaisiais mokslus pradėjęs 10 klasėje. „Man ir dieninėje mokykloje neblogai sekėsi, bet norėjau greičiau tapti savarankišku, dirbti ir savo pinigų turėti", - aiškina perėjimo į Suaugusiųjų mokymo klasę priežastis vaikinas.

Šiais mokslo metais Suaugusiųjų mokymo klases pasiekė naujovė - nuotolinis (distancinis) mokymas. Tai ypač patrauklu turėtų būti užsienyje dirbantiems biržiečiams. Į mokyklą reikės atvykti tik kartą per pusmetį ir išlaikyti įskaitas, o visos užduotys bus siunčiamos internetu.

Į Suaugusiųjų mokymo klases paprastai priimama nuo 18 metų. Būna ir išimčių, kai mokyklą po darbo dienos lanko jaunesni žmonės, bet jie turi turėti rimtą priežastį, dėl kurios negali mokytis dieninėje mokykloje.

Šiais mokslo metais „Aušroje" tikrai veiks 9-12 klasės, bet mokytis galima pradėti kad ir nuo 5 klasės. Stropūs ir gerai besimokantys mokiniai per metus gali baigti dvi klases. Nusprendę tęsti mokslus Suaugusiųjų mokymo klasėse, artimiausiu metu kviečiami ateiti į „Aušros" vidurinės mokyklos raštinę ir parašyti prašymą. Taip pat reikia pateikti paskutinės baigtos klasės pažymėjimą.

A. Petronio manymu, šie metai gali būti paskutiniai, kada komplektuojamos Suaugusiųjų mokymo klasės, todėl norintiems mokytis reikėtų paskubėti. „Šiandien daugelis neblogai uždirba ir neturėdami atestato, bet reikia pagalvoti, kad ne visada taip bus. Jauni žmonės tikrai norės ateityje kokią nors specialybę įsigyti, todėl vidurinę mokyklą būtinai reikia baigti", - pataria direktoriaus pavaduotojas.

Žolinės atlaidai į Vabalninką sutraukia šimtus tikinčiųjų

Gražina Dagytė
2007-08-18

Vabalninko miestelyje trečiadienį gyvenimas virė kaip didmiestyje. Mašinomis ar dviračiais važiuoti, pėsti žmonės su įvairiausių augalų puokštėmis rankose nuo pat ankstyvo ryto plūdo į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Žolinės atlaidai kasmet į Vabalninką sutraukia gausybę tikinčiųjų.

Šv. Mišių akimirka - greitai bus mergaičių taip lauktoji „kelionė aplink bažnyčią"...

„Nuo senų laikų čia per atlaidus susirenka daugybė žmonių. „Prisimenu, kaip jaunystėje pėsčiom eidavau, o vėliau dviračiu mindavau visą kelią nuo Kupreliškio iki Vabalninko. Įveikdavau keturiolika kilometrų", - pasakojo Kazimiera Aukštikalnienė.

Panašiai į atlaidus keliaudavo ir Palaimos kaime gyvenusi Adelė Morkūnienė. Šalia šventoriuje stovėjusi Aldona Griciūnaitė, sulaukusi garbaus amžiaus pakartojo jaunystės metų žygį - į atlaidus atvažiavo iš Salamiesčio.

Moterys pastebėjo, jog seniau į bažnyčią sueidavo žymiai daugiau jaunimo. Tais laikais Vabalninke per atlaidus vykdavęs ir turgus. Vadinamoje Žydbalos pievoje ūkininkai pardavinėdavę kumeliukus, veršiukus ir kitokius gyvulius. Pasak moteriškių, iš atlaidų jaunystėje jos grįždavusios tik vakare.

Nors vyresniosios kartos vabalninkiečiai ir aimanavo dėl bažnyčion vis rečiau nueinančio jaunimo, tačiau praėjusį trečiadienį atlaidai sutraukė ne taip jau mažai jaunų šeimų. Jos irgi turėjo ką prisiminti. Vabalninkiečiai Kristina ir Vaidas ant rankų pamainomis laikė aštuonių mėnesių dukrytę Austėją. Mergaitei ši Žolinės šventė - pirmoji jos gyvenime. Tuo tarpu tėveliai jau brangina bažnyčioje išgyventas Pirmosios komunijos dienos patirtis, laimingą Santuokos sakramento suteikimo valandą. Jauna šeima, gyvendama miestelyje, mėgaujasi Vabalninko teikiama ramybe ir jau galvoja apie mažosios Austėjos krikštynas šio miestelio bažnyčioje.

Daugumos moterų rankose šv. Mišių metu virpėjo iš įvairiausių sodybos vietų surinkti žolynai. Kas nešėsi tik rožę ar gvazdiką, o kas pulkan sudėjo ir dobilo galvą, pelyną, mėtą, rūtą, ramunėlį, melisą, avižą, rugių ir kviečių varpas, net šparaginių pupelių šakas.

Bažnyčios varpinės varpas pakvietė į iškilmingą atlaidų procesiją.

„Šiandien - pergalės prieš mirtį diena", - iš sakyklos sklido žodžiai. Ir žmonių veidais nuo jų iškart perbėgo džiaugsmingas virpulys. „O kodėl šiandien šventinami žolynai?" - klausė jaunas dvasininkas. Ir čia pat pats atsakė: „Todėl, kad apaštalai Marijos kape vietoje jos kūno surado gėlių. Marija buvo pati gražiausia žemės gėlė".

Įvairių kartų žmones per atlaidus vienijo ne tik Šventojo Rašto žodžiai, pasakojantys apie Švč. Mergelės Marijos paėmimą į dangų. Šalia bažnyčios vykusioje mugėje galėjai sutikti seniai nematytą buvusį kaimyną, giminę, draugą. Čia pat dažnas išgirsdavo kvietimą po šv. Mišių užsukti į svečius, į tradicinį šventinį pokylį. Atlaidų dienos paprastai tampa šiltais pasibuvimais prie vaišių stalų kiekvieno namuose.

Garsiakalbiai prekybininkai siūlė namo lauktuvių pyragų, bandelių, naminės duonos ir giros parvežti tiems, kurie negalėjo Vabalninkan atvažiuoti - ant staliukų blizgėjo tradiciniai atlaidų saldainiai. Kadangi pardavėjų gausu, tai kiekvienas pirkėją viliojo savo išmone - čia galėjai rasti saldainių, paskanintų mėtomis, citrinomis ar apelsinų aromatais.

Vaikai prie savęs glaudė ir ką tik įsigytus pliušinius žaisliukus. Suaugusieji nešėsi nusipirktą knygą apie šventųjų gyvenimus, naują kryželį, rožinį ar tiesiog dailų papuošalą, priminsiantį šių metų Žolinę Vabalninke.

Karių kapinės Biržuose

2007-08-16
Jo­nas Da­gi­lis

Ka­pi­nės mies­to cen­tre - vie­nas iš ge­riau­siai su­tvar­ky­tų, rū­pes­tin­giau­siai pri­žiū­ri­mų is­to­ri­nių pa­min­klų ra­jo­ne.

Kai vie­ni jas gra­ži­na, ki­ti lai­ko sve­tim­kū­niu se­na­mies­ty­je. Ta­čiau jos yra. Tu­ri sa­vo kil­mę, is­to­ri­ją, at­spin­di nuož­mių mū­šių pa­sek­mes mū­sų kraš­te.

Vie­to­vė

Pajudinti iš Biržų miesto karių kapus nebūtų jokia naujiena, tik tam reikalinga politinė valia.

Iki 1930 me­tų tai bu­vo aikš­tė. Tur­būt ne ge­riau­siai pri­žiū­ri­ma, že­mes­nė ne­gu ap­lin­ki­nės gat­vės, nes, kaip sa­vo at­si­mi­ni­muo­se ra­šo bu­vę Bir­žų ke­tur­kla­sės mo­kyk­los mo­ki­niai, už­ša­lus slė­ny­je su­si­kau­pu­siam van­de­niui, jie tu­rė­da­vę čiuo­žyk­lą. „Bir­žų ži­nios" yra kri­ti­ka­vusios ten sto­vė­ju­sį pras­tai pri­žiū­ri­mą vie­šą­jį mies­to tu­a­le­tą. Vė­liau aikš­tės cen­tre Šau­lių są­jun­gos Bir­žų sky­riaus pa­stan­go­mis bu­vo pa­sta­ty­tas Ro­ber­to An­ti­nio su­kur­tas pa­min­klas Žu­vu­siems už Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę. Nuo ta­da bir­žie­čiai kas­met Va­sa­rio 16-ąją, ki­tų tau­ti­nių šven­čių me­tu rink­da­vo­si į iš­kil­min­gus mi­nė­ji­mus. Vi­suo­me­nė pa­min­klą pra­mi­nė „Bi­ru­te". Taip bu­vo iki 1940-ųjų va­sa­ros.

 

Ka­ras

1941-ųjų bir­že­lio pa­bai­go­je  Bir­žų kraš­te kei­tė­si oku­pan­tai. Kol hit­le­ri­nin­kų da­li­niai pa­sie­kė Bir­žus, rau­do­nar­mie­čiai ir jiems sim­pa­ti­zuo­jan­tys, pa­lik­da­mi kru­vi­ną šlei­fą, spė­jo pa­si­trauk­ti Pan­dė­lio link. Bet ge­no­ci­do au­kos - ne fron­to mū­šių pa­sek­mės. Pa­na­ši si­tu­a­ci­ja tik prie­šin­ga kryp­ti­mi pa­si­kar­to­jo ir 1944-ųjų va­sa­rą.

... Bu­vo karš­tas pas­ku­ti­nių lie­pos die­nų vi­dur­die­nis. Me­di­nio na­mo vė­su­mo­je be­pie­tau­jant mū­sų šei­mą nu­ste­bi­no že­mai, virš so­dy­bos sto­gų, pra­skri­dęs vo­kie­čių lėk­tu­vas ir jo kul­kos­vai­džių ka­le­ni­mas. Tė­vai tik nu­ste­bo, su­py­ko: „Gir­tas ar dur­nas?" Ruo­šia­mės ru­gius kirs­ti, o jie - iš kul­kos­vai­džių... Bet po ap­šau­dy­mo iš­bė­gus į kie­mą, pa­si­žval­gius apie vien­kie­mį pa­aiš­kė­jo, kad mū­sų ru­gių lau­ke jau ru­sai. Tu­rė­jo į ką šau­dy­ti vo­kie­tu­kas. Bet jis skri­do ir nu­skri­do, o ru­sai at­ėjo svei­ki, ne­šau­dy­da­mi ir pa­tys tą­dien ki­to­kio pa­si­prie­ši­ni­mo ne­pa­ty­rę. Tai iš as­me­ni­nių at­si­mi­ni­mų. Kai jais da­li­juo­si su ki­tais Bir­žų kraš­to žmo­nė­mis, jie pri­ta­ria: Age­niš­ky­je, Pa­ro­vė­jo­je, net Bir­žuo­se rau­do­nar­mie­čiai at­ėjo ne­su­tik­da­mi jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo. Au­kų ne­bu­vo.

Po dau­ge­lio me­tų te­ko ben­drau­ti su SS mo­to­ri­zuo­to ba­ta­lio­no va­do pa­va­duo­to­ju. Ba­lio­nas tą va­sa­rą nuo Daug­pi­lio, pro Sa­la­mies­tį, pro Kup­re­liš­kį, Pa­pi­lį, Ga­jū­nus į Lie­tu­vą įva­žia­vęs, vėl trau­kė­si Lat­vi­jos link. Į pa­klau­si­mą, koks vaid­muo jiems te­ko mū­sų kraš­te, at­sa­kė, kad žval­go­ma­sis. Iš­žval­gę vie­to­vę, ke­lis­kart epi­zo­diš­kai su­si­dū­rę su pa­dri­ku­siais rau­do­nar­mie­čių bū­riais, pra­ra­dę du eki­pa­žus (šar­vuo­tą au­to­ma­ši­ną „tan­ke­tę" su tem­pia­ma pa­tran­ka) su­si­rin­ko Baus­kė­je, iš kur at­si­trau­kė į Ry­gą ir lai­vais bu­vo per­kel­ti per Bal­ti­jos jū­rą. Jiems ka­ras bai­gė­si Pran­cū­zi­jo­je.

 

Mū­šių sche­mos, ki­ti do­ku­men­tai įro­do

To­kių gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių, ku­rias iš hit­le­ri­nin­kų rau­do­nar­mie­čiai bū­tų at­si­ko­vo­ję du kar­tus, Lie­tu­vo­je ne­daug. O Bir­žus ši ne­gan­da už­griu­vo, nes lie­pos 30 die­ną 257, 357 Šau­lių di­vi­zi­jų pa­da­li­niai, be šū­vių už­ėmę kraš­tą, užuot įsi­tvir­ti­nę, leng­va­bū­diš­kai nu­žy­gia­vo pir­myn, Lat­vi­jos link. Sku­bė­ta ra­por­tuo­ti, kad Bir­žų ra­jo­ne Rau­do­no­ji ar­mi­ja pa­sie­kė Lat­vi­ją, nu­stum­da­ma hit­le­ri­nin­kus už Ne­mu­nė­lio. O pas­ta­rie­ji, nau­do­da­mie­si mi­ni­mo SS ba­ta­lio­no ir ki­to­kių žval­gy­bų duomenimis, šan­so ne­pra­lei­do. Kontr­ata­kuo­da­mi pa­dri­kai iš­si­sklei­du­sius rau­do­nar­mie­čius, šiau­ri­nė­je Bir­žų gi­rios da­ly­je ap­su­po 357 di­vi­zi­ją, be nuos­to­lių at­si­ė­mė Bir­žus bei ap­lin­ki­nius kai­mus. Kaip da­bar ma­ty­ti iš mū­šių sche­mų, kontrsmū­giai nuo Baus­kės ir Ne­re­tos - vie­ni di­džiau­sių Lie­tu­vo­je. Pa­jė­gos bu­vusios ne­men­kos. Siek­ta ne tik at­si­im­ti Bir­žus, bet ir su­truk­dy­ti rau­do­nar­mie­čių ver­ži­mą­si prie jū­ros, t. y. per­skir­ti hit­le­ri­nin­kų fron­tą. Taip prie­šiš­kos idė­jos, tiks­lai su­si­kry­žia­vo virš Bir­žų kraš­to.

 

„Iš ran­kų į ran­kas"

Kai į Bir­žus įsi­ver­žė hit­le­ri­nin­kai, mies­te te­bu­vo li­kusios men­kos rau­do­nar­mie­čių pa­jė­gos. Draus­mė, ko­vi­nis bud­ru­mas pa­kri­kę, nes pre­ky­bi­nin­kų, alaus da­ryk­los san­dė­liuo­se bu­vo ras­tos ne­ma­žos gė­ri­mų at­sar­gos. Pa­sak bir­žie­čių, vo­kie­čių au­to­ma­ti­nin­kai ne­si­slaps­ty­da­mi vaikš­čio­ję gat­vė­mis ir iš­šau­dę ap­span­gu­sius sa­vo prie­šus. Bet prie mies­to ar­tė­jo 156 Šau­lių di­vi­zi­ja, ku­riai ir pri­ski­ria­mas ant­ra­sis Bir­žų iš­va­da­vi­mas lie­pos 6 d. Kai­mai, vien­kie­miai „iš ran­kų į ran­kas" per­ėjo ne vie­ną kar­tą. To­kia mū­šių ei­ga - pa­ti pra­gaiš­tin­giau­sia to kraš­to žmo­nėms. O at­si­im­ti mies­tą, iš­lais­vin­ti ap­sup­tą di­vi­zi­ją net pa­ties vy­riau­sio­jo va­do J. Sta­li­no įsa­ky­mu bu­vo mes­tos di­de­lės pa­jė­gos. Kaip sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo vo­kie­čiai, jų 390-ojo gre­na­die­rių pul­ko ka­riai, įsi­ver­žę nuo Skaist­kal­nės, at­kak­liai tu­rė­jo kau­tis mies­to gat­vė­se. Tą koš­ma­rą iš­gy­ve­nę bir­žie­čiai ma­tė, kaip jų na­mus nuo Dir­vo­na­kių pu­sės nai­ki­no į mies­tą lei­džia­mos ura­ga­ni­nės „ka­tiu­šų" sal­vės.

„Kad ap­sau­go­tų ka­ri­nes da­lis, pul­ko va­das įvyk­dė drą­sų ma­nev­rą: kro­vi­ni­nių sunk­ve­ži­mių ko­lo­na bu­vo nu­siųs­ta prie Bir­žų eže­ro. Sun­kio­ji tech­ni­ka iš­sta­ty­ta gat­vė­se. Auš­tant pa­si­trau­kė vi­si vo­kie­čių da­li­niai, be šū­vių, ne­pa­li­kę arier­gar­do prie­šui, stai­ga iš sa­vo įtvir­ti­ni­mų bėg­te su­bė­go prie sa­vo sunk­ve­ži­mių, su­sė­do į ma­ši­nas ir dul­kių de­be­sy­je iš­va­žia­vo į šiau­rę", (Dr. Hans Meh­re­le „Bir­žų is­to­ri­jos apy­brai­žos", psl. 214)

Taip or­ga­ni­zuo­tai vie­ni at­si­trau­kė, ki­ti dar kar­tą už­ėmė Bir­žus.

 

Skau­džios pa­sek­mės

Rau­do­nar­mie­čių ne­su­ge­bė­ji­mas ar ne­no­ras įsi­tvir­tin­ti nau­jai už­im­to­je vie­to­vė­je Bir­žų kraš­tui kai­na­vo šim­tus gais­rų. Mies­te bu­vo su­griau­ta, su­de­gin­ta apie sep­ty­nias­de­šimt pro­cen­tų pa­sta­tų. O mums, tūks­tan­čiams ka­ro pa­de­gė­lių vai­kų, vai­kys­tė bū­tų bu­vu­si so­tes­nė, jei­gu ne tie be­pras­miš­ki mū­šiai. Na­cis­tai jau se­niai, „ly­gin­da­mi fron­to li­ni­ją" su­pra­to, kad ka­ras pra­lai­mė­tas. Bet dar gy­nė­si, net kontr­ata­ka­vo. Rau­do­nar­mie­čiams taip pat ne­bu­vo jo­kio rei­ka­lo taip pa­dri­kai žy­giuo­ti pir­myn, sa­vo žmo­nes ver­čiant be­pras­me pa­tran­kų mė­sa.

Tą kru­vi­ną ma­sę rei­kė­jo kaž­kur kaž­kaip pa­lai­do­ti.

 

Ka­pi­nės, ku­rių nie­kur ne­tu­rė­jo bū­ti

Pir­muo­sius rau­do­nar­mie­čius lie­tu­viš­ko Ne­pri­klau­so­my­bės pa­min­klo pa­pė­dė­je pa­lai­do­jo su­ran­kio­ję mies­to gat­vė­se. Ka­ro lau­kuo­se žu­vu­siuo­sius vie­nur pa­lai­do­jo gin­klo drau­gai ir pa­sta­tė rau­do­nus obe­lis­kus su skar­di­nė­mis žvaigž­du­tė­mis. Vo­kie­čiai sa­vuo­sius bu­vo pa­lai­do­ję, ka­pa­vie­tes pa­žen­klin­da­mi tra­di­ci­niais ber­ži­niais kry­žiais. Ta­čiau tai re­tos iš­im­tys. Dau­gu­ma gu­lė­jo ten, kur bu­vo pa­kirs­ti. Juos vė­liau su­lai­do­ti ver­tė so­vie­ti­nė val­džia. Tą tu­rė­jo da­ry­ti že­mių sa­vi­nin­kai, ki­ti kai­mie­čiai. Pas­ta­rie­ji di­de­lio hu­ma­niz­mo žu­vu­sie­siems ne­de­monst­ra­vo. Va­sa­ros karš­ty­je pra­dė­ju­sius ges­ti la­vo­nus, už­ver­tę ant ber­že­lių ar ki­to­kių pri­mi­ty­vių „ro­gių", tem­pė į ap­ka­sus, bom­bų iš­muš­tas duo­bes ir ten ben­druo­se ka­puo­se už­ka­si­nė­jo, ne­skir­da­mi, ko­kią uni­for­mą dė­vi. Per­lai­do­ji­mas pra­si­dė­jo vė­liau, po me­tų. Ma­čiau, kaip so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai, tarp ku­rių bu­vo ir ru­sa­kal­bių ka­riš­kių, tai ver­tė da­ry­ti val­džios ne­ma­lo­nėn pa­te­ku­sius vy­rus. Jie pri­va­lė­jo at­kas­ti lai­ki­nas ka­pa­vie­tes il­ga­ko­tė­mis, kal­vio su­lenk­to­mis ša­kė­mis, kab­liais trauk­ti api­pu­vu­sius la­vo­nus ir vers­ti į tam pa­ruoš­tas dė­žes, ku­rias kė­lė į ra­tus ir ve­žė į Bir­žus. Čia vi­sus ver­tė į dvi duo­bes. Į tuos bro­liš­kus ka­pus pa­te­ko ir vo­kie­čiai, 1944-ųjų va­sa­rą kar­tu su rau­do­nar­mie­čiais už­kas­ti mū­šių lau­kuo­se. Kiek ži­no­ma, žu­vu­sių­jų per­kė­li­mas dar vy­ko ir šeš­ta­me de­šimt­me­ty­je, kai lik­vi­da­vo ka­pa­vie­tę prie Bir­žų gi­rios, ku­rio­je ben­dra­me ka­pe gu­lė­jo ap­sup­to­sios di­vi­zi­jos ka­riai, žu­vę pra­si­ver­žiant iš juos su­gniau­žu­sių rep­lių.

Bu­vo tei­gia­ma, kad Bir­žų kraš­te žu­vo apie tris tūks­tan­čius rau­do­nar­mie­čių. Šim­tais skai­čiuo­ja­mi ir vo­kie­čiai. Ta­čiau tiks­laus skai­čiaus už­tik­ti nie­kur ne­pa­vy­ko. Gal ir ne­si­var­gin­ta skai­čiuo­ti. Kiek pa­lai­do­ta Bir­žuo­se, bū­tų ga­li­ma per­skai­ty­ti ant­ka­pi­nė­se plokš­tė­se. Bet tai dar vie­na klas­to­tė, re­a­ly­bės iš­krei­pi­mas. Ka­pi­nės bu­vo ne kar­tą re­konst­ruo­tos, ta­ria­mi ka­pe­liai iš­dė­lio­ti taip, kaip tuo me­tu at­ro­dė gra­žiau val­di­nin­kams. O pa­var­dės ra­šy­tos pa­gal iš di­vi­zi­jų gau­tus są­ra­šus. Ten, kur už­kas­ti pa­lai­kai, - pra­ėji­mo ta­kai.

At­ski­ra pa­lai­do­tų gru­pė - tai na­cis­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais žu­vę ke­li so­vie­ti­niai par­ti­za­nai, į Bir­žus per­kel­ti po­ka­rio me­tais. Gre­ta jų bu­vo lai­do­ja­mi ta­ry­bi­niai ak­ty­vis­tai, ist­re­bi­te­liai, ru­sų ka­riš­kiai, „žu­vę nuo lie­tu­viš­kų na­cio­na­li­nių ban­di­tų". To­kie do­ku­men­tai bu­vo siun­čia­mi į Ru­si­ją. Šie skau­dūs pra­ne­ši­mai, po­ka­rio me­tais at­si­ra­dę nau­ji ka­pai - kon­kre­tūs įro­dy­mai, kad Lie­tu­va gy­nė­si nuo oku­pan­tų, at­kak­liai su jais ko­vo­jo.

 

Vie­to­je „Bi­ru­tės" - „ka­mi­nas"

So­vie­ti­niai ide­o­lo­gai ne­ga­lė­jo tai­ky­tis su tuo, kad „iš­va­duo­to­jai"  gu­lė­tų pa­pė­dė­je pa­min­klo, skir­to žu­vu­siems už ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą. Pa­min­klą - „Bi­ru­tę" ne­di­de­liu už­tai­su su­sprog­di­no ir ten pat nu­ver­tę už­ka­sė. O ant pa­ma­tų pa­sta­tė „ka­mi­ną", pa­na­šų į de­šim­tis to­kių, sty­ro­ju­sių gais­ra­vie­tė­se, kai su­de­gi­no Bir­žus. Gal tą laiką to­kiu sta­ti­niu ir sie­kė įam­žin­ti? Gal ar­chi­tek­tū­ri­nės iš­mo­nės sto­ko­jo? Te­ga­li­ma spė­lio­ti. Pa­na­šus „ka­mi­nas" sty­ro­jo ir Vil­niu­je ge­ne­ro­lui I. Čer­nia­chov­skiui, kol 1950 m. pa­sta­tė me­niš­kes­nį. Ir pa­lai­do­tas bu­vo ten ne tik ge­ne­ro­las. Ki­tus, tik for­muo­jant Ant­akal­ny­je ka­rių ka­pi­nes, 1946 - 1947 m. iš mies­to cen­tro iš­kė­lė. Žu­vu­sių­jų pa­lai­kų per­kil­no­ji­mas - ir mū­sų ra­jo­ne jo­kia nau­jo­vė. Rau­do­nar­mie­čių ka­pi­nės bu­vo ir Va­bal­nin­ko cen­tre. Ta­čiau, įkū­rus Va­bal­nin­ko ra­jo­ną, įžiū­rė­ta, kad tai ken­kia ad­mi­nist­ra­ci­nio cen­tro įvaiz­džiui. Ka­pi­nes iš­kė­lė. Da­bar jos re­konst­ruo­ja­mos gre­ta va­bal­nin­kie­čių ka­pi­nių. Ka­rių ka­pi­nės yra ir Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio cen­tre. Jose buvo laidojami ir iš jų iškeliami karių palaikai. Kaip ži­no­ma, 1942 m. ko­vo mėn. Bir­žų gi­rio­je žu­vo ne­at­sa­kin­gai nu­leis­ta gru­pė par­ti­za­nų, lėk­tu­vu at­skrai­din­tų į Lat­vi­ją. Tarp jų bū­ta aukš­to ran­go ko­mu­nis­tų, par­ti­jos vei­kė­jų (J. Mes­ku­pas ir kt.). 1944-ai­siais į Lie­tu­vą vėl grį­žus so­vie­tams, jų la­vo­nus su­ra­do ir pa­lai­do­jo gre­ta rau­do­nar­mie­čių Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je. Bet dar po kiek lai­ko, pa­čiam A. Snieč­kui da­ly­vau­jant, iš­kil­min­gai per­lai­do­ti Vil­niu­je.

Jo­kia nau­jie­na ne­bū­tų ka­rių ka­pi­nes iš­kė­lus ir iš Bir­žų cen­tro. Te­rei­kia iš­lauk­ti, kol Ru­si­jo­je pa­si­keis po­li­ti­nės nuo­sta­tos. Ne for­ma­liai, o iš es­mės bus pa­smerk­tas ko­mu­niz­mas, apie ku­rio nu­si­kal­ti­mo mas­tus kol kas vie­šai ma­žai kal­ba­ma. Tuo­met, kai bus pa­smerk­ta par­ti­ja, kon­kre­tūs jos vei­kė­jai, be­pras­miš­kai pra­žu­dę de­šim­tis mi­li­jo­nų sa­vo tau­tie­čių, iš jų ke­lis tūks­tan­čius ir Bir­žų kraš­te, jie pa­tys tas ka­pi­nes iš­kels. Tu­ri­me vo­kiš­ką pa­vyz­dį: da­bar­ti­nė jų Vy­riau­sy­bė ne­lai­ko sa­vęs fa­šis­ti­nių sie­kių tę­sė­ja. Be­je, ir žu­vu­siais su hit­le­ri­nin­kų uni­for­mo­mis ne­si­rū­pi­na. Tai pa­ti­kė­ta vi­suo­me­ni­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rios su žu­vu­siais el­gia­si pa­gar­biai, bet be ag­re­si­jos. Ka­pi­nai­tėms pa­ren­ka­mos nuo­ša­les­nės vie­tos.

 

Lie­tu­viš­ko „ba­do" sa­vi­tu­mai

1940 m. va­sa­rą į mū­sų vien­kie­mį iš gre­ta esan­čio miš­ko Ta­bū­no at­jo­da­vo sto­vyk­la­vu­sios rau­do­nar­mie­čių di­vi­zi­jos ka­riš­kiai. Mo­ti­na juos vai­šin­da­vo švie­žiai pa­melž­tu pie­nu, o tie per ver­tė­ją at­si­dė­ko­da­mi ste­bė­jo­si, kad kai­mie­tis taip be nie­kur nie­ko ga­li pus­ki­bi­rį pie­no dė­ti kur pa­no­rė­jęs: nau­do­ja sa­vo šei­mos reik­mėms, par­duo­da ar tie­siog iš­do­va­no­ja. Vals­ty­bi­niu po­žiū­riu, tai bai­siau­sia ne­tvar­ka, mais­to pro­duk­tų švais­ty­mas. Tie pa­tys ka­riš­kiai ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ko­dėl kai­mie­čiai ant jų pyks­ta už pie­vų try­pi­mą ar­kliais. Ana­pus Ro­vė­jos to­kie plo­tai ža­liuo­ja...

O su­au­gu­sie­ji, da­ly­da­mie­si įspū­džiais apie Bir­žus už­plū­du­sius ru­sus, kal­bė­jo, kad jie iš­kart ne­pa­ti­kė­ję, kad par­duo­tu­vių vit­ri­no­se deš­ros ne me­di­nės, o tik­ros ir jas ga­li pirk­ti vi­si. Ir pir­ko, glė­biais ne­šė... Iš did­mies­čių at­ėjo kal­bos apie ka­ri­nin­kų žmo­nas, ku­rios, pri­si­pir­ku­sios nak­ti­nių bal­ti­nių, į te­at­rus, ki­to­kius iš­kil­min­gus su­si­ti­ki­mus ei­na...

Jau hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jos me­tais su­ži­no­jo­me, kad 1941-jų va­sa­rą, kai iš Ru­si­jos į Lie­tu­vą va­žia­vo eše­lo­nai su tuš­čiais pre­ki­niais va­go­nais, ant kai ku­rių bu­vę trans­pa­ran­tai, skel­bian­tys, kad tai TSRS tau­tų mais­to pro­duk­tų pa­ra­ma bur­žu­jų nu­skur­din­tai Pri­bal­ti­kos vals­ty­bių liau­džiai. O po ke­lių die­nų tie pa­tys va­go­nai bil­dė­jo prie­šin­ga kryp­ti­mi, pri­pil­dy­ti ver­kian­čių, be­si­mel­džian­čių ūki­nin­kų, mo­ky­to­jų, ki­to­kių in­te­li­gen­tų. Ant va­go­no, ku­ria­me bu­vo tre­mia­mos vie­nuo­lės, bu­vęs už­ra­šas, kad tai pros­ti­tutės. Ci­niz­mui ri­bų dvi­de­šim­to­jo am­žiaus bar­ba­rai ne­tu­rė­jo.

Ke­lio­li­ka me­tų po ka­ro, jau „bran­daus so­cia­liz­mo" lai­ko­tar­piu, ir Bir­žuo­se bu­vo tra­di­ci­ja ge­gu­žės pra­džio­je švęs­ti Per­ga­lės die­ną, o lie­pos - rug­pjū­čio san­dū­ro­je - ra­jo­no iš­va­da­vi­mą. Į šiuos mi­nė­ji­mus kvies­da­vo ir čia ka­ria­vu­sių di­vi­zi­jų ka­ri­nin­kus. Gė­ri­mai pi­gūs, už­kan­da ska­ni. Pa­si­vai­šin­da­vo ir sa­vi, ir sve­čiai. Tuo­met pas­ta­rie­ji ir su­si­im­da­vo dėl... Bir­žų iš­va­da­vi­mo. 357 -sios di­vi­zi­jos at­sto­vai tik sa­ve lai­kė Bir­žų iš­va­duo­to­jais, vė­liau ken­tė­ju­siais ap­su­ptyje. Su to­kia pro­pa­gan­da ne­ga­lė­jo taiks­ty­tis 257-sios ka­riai, ku­riems čia te­ko pra­ras­ti šim­tus gin­klo drau­gų. Ži­no­jo jie ir to me­to lie­tu­viš­ko „ba­do" ypa­tu­mus.

Mū­šių Bir­žų kraš­te nuož­mu­mą, pra­ra­di­mus cha­rak­te­ri­zuo­ja ir tai, kad čia ko­vo­ju­siems sep­ty­niems rau­do­nar­mie­čiams bu­vo su­teik­ti Ta­ry­bų Są­jun­gos Did­vy­rių var­dai. Tai ap­do­va­no­ji­mai, ku­riais ne­bu­vo švais­to­ma­si. Į Bir­žus prie sa­vo že­mie­čių did­vy­rių, ki­tų žu­vu­siųjų ka­pa­vie­čių va­žiuo­da­vo de­le­ga­ci­jos ir jų ar­ti­mie­ji. Čia, Bir­žų cen­tre, bu­vo sim­bo­liš­kai su­pil­ti že­mių žiups­ne­liai, at­vež­ti iš įvai­rių Ru­si­jos kam­pe­lių. Nors ir po ka­ro bu­vo pra­ėjęs ne vie­nas de­šimt­me­tis, tarp at­va­žia­vu­sių­jų, kaip ir 1940-ai­siais, ne vi­si ti­kė­jo, kad čia, ne­di­de­lio mies­te­lio par­duo­tu­vė­se, deš­ros ne dėl re­kla­mos, bet jas ga­li­ma pirk­ti, iš­si­vež­ti. Ste­bė­ti­no ska­nu­mo vie­tos pie­ni­nės ga­mi­na­mi sū­riai. Ir svies­tas joks de­fi­ci­tas... Štai už ko­kią ša­lį ko­vo­jo ir žu­vo jų ar­ti­mie­ji, va­duo­da­mi iš fa­šis­ti­nės prie­spau­dos - bu­vo pu­čia­ma pro­pa­gan­di­nė mig­la, nu­ty­lint gro­buo­niš­ko ka­ro kil­mę, ne­mok­šiš­ku­mą ko­vo­jant, ne­si­skai­ty­mą su žmo­nių gy­vy­bė­mis.

Pa­dė­kos ir vil­ties mal­da prie Fa­ti­mos Die­vo Mo­ti­nos sta­tu­los

2007-08-14
Sta­sė Ei­ta­vi­čie­nė

Rug­pjū­čio 10 die­ną Bir­žų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čią ap­lan­kė Fa­ti­mos Ma­ri­jos sta­tu­la. Ap­ke­lia­vu­si ne vie­ną pa­sau­lio ša­lį, šį kar­tą ji ke­le­tui va­lan­dų stab­te­lė­jo mū­sų mies­te, kad dar kar­tą pri­min­tų sa­vo nu­ro­dy­mus ir su­teik­tų vil­tį tiems, ku­rie juos vyk­do.

Klebonas kun. Dalius Tubys pakvietė tikinčiuosius pasitikti svečius, atlydėjusius Dievo Motinos statulą.

Ge­ro­kai prieš 17 va­lan­dą baž­ny­čia bu­vo pil­nu­tė­lė. Žmo­nės mel­dė­si, gė­rė­jo­si šven­tiš­kai gė­lė­mis iš­puoš­ta pres­bi­te­ri­ja ir baž­ny­čia. Dau­ge­lis at­ėju­sių­jų ran­ko­se lai­kė čia pat baž­ny­čio­je įsi­gy­tas žva­kes, ku­rias pri­si­de­gę nuo jau mir­gu­liuo­jan­čių lieps­ne­lių lau­kė pa­si­ro­dant sve­čių.

Pa­ga­liau kle­bo­nas kun. Da­lius Tu­bys pa­kvie­tė vi­sus į šven­to­rių pa­si­tik­ti sve­čius iš JAV ir Por­tu­ga­li­jos, į Bir­žus at­ly­dė­ju­sius Fa­ti­mos Die­vo Mo­ti­nos sta­tu­lą. Žmo­nės spin­din­čio­mis aki­mis se­kė baž­ny­čios cen­tri­ne na­va ju­dan­čią pro­ce­si­ją, kol sta­tu­la bu­vo pa­sta­ty­ta jai gra­žiai pa­ruoš­to­je vie­to­je.

Ti­kin­tie­ji prie jos ėjo bū­riais ir po vie­ną, mel­dė­si, bu­čia­vo tam skir­tus spe­cia­lius kas­pi­nus, kė­lė ran­kas su rožiniais prie Ma­ri­jos ran­kų. Dau­ge­lis sa­vo pra­šy­mus ir mal­da­vi­mus su­ra­šė ant ša­lia sta­tu­los pa­dė­tų po­pie­riaus la­pe­lių, ku­riuos sve­čiai pa­ža­dė­jo nu­vež­ti į Fa­ti­mą. Ku­ni­gas D. Tu­bys su­si­rin­ku­siems pri­si­pa­ži­no pa­pra­šęs Ma­ri­jos ma­lo­nių sa­vo pa­ra­pi­jai ir jos žmo­nėms.

18 va­lan­dą bu­vo au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Žmo­nės su­si­kau­pę ati­džiai klau­sė kle­bo­no ho­mi­li­jos. D. Tu­bys kal­bė­jo, kad žmo­nių gy­ve­ni­mas, tiek pa­vie­nis, tiek ko­lek­ty­vi­nis, yra dra­ma­tiš­ka ko­va tarp ge­ro ir pik­to, tarp švie­sos ir tam­sos. Jos lai­mė­ti vien tik sa­vo jė­go­mis yra ne­įma­no­ma. Ma­ri­ja trokš­ta, kad žmo­nės pa­žin­tų Die­vo mei­lę ir iš­drįs­tų iš­pa­žin­ti sa­vo nuo­dė­mes. To­dėl Die­vo Mo­ti­na taip su­si­rū­pi­nu­si pa­si­ro­do že­mės vai­kams, mal­dau­ja juos at­si­vers­ti, mels­tis ir at­gai­lau­ti.

Svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė vie­nas iš Ma­ri­jos sta­tu­lą at­ly­dė­ju­sių žmo­nių. Jis kal­bė­jo, kad Fa­ti­mos

Žmonės spindinčiomis akimis lydėjo Marijos statulą nešančią procesiją, paskui meldėsi ir prašė malonės.

Mer­ge­lės sta­tu­la bu­vo pa­da­ry­ta 1947 me­tais pa­gal ap­si­reiš­ki­mo liu­di­nin­kės se­sers Liu­ci­jos pa­sa­ko­ji­mą. Bu­vo nu­spręs­ta, kad sta­tu­la taps pi­lig­ri­me, ke­liaus po pa­sau­lį, skelb­da­ma Fa­ti­mos ži­nią, pa­va­din­tą „dan­giš­kuo­ju tai­kos pla­nu". Šis pla­nas - tai kvie­ti­mas mels­tis ir at­gai­lau­ti už nuo­dė­mes, kal­bė­ti Ro­ži­nį ir pa­si­au­ko­ti Ma­ri­jos Ne­kal­čiau­siai šir­džiai.

„Ka­rai - tai baus­mė už žmo­ni­jos nuo­dė­mes. Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ne­bū­tų įvy­kęs, jei žmo­nės bū­tų klau­sę Die­vo Mo­ti­nos nu­ro­dy­mų", - tei­gė sve­čias ir ypač pa­brė­žė Ma­ri­jos, kaip mo­ti­nos, vaid­me­nį. „Mo­ti­nos vi­sa­da rū­pi­na­si sa­vo vai­kais. Ir Ma­ri­ja no­ri rū­pin­tis mu­mis, nes mes - jos vai­kai. Te­rei­kia at­ei­ti prie jos, kaip vai­kys­tė­je ei­da­vo­me prie sa­vo ma­mų, ir pa­pra­šy­ti: pa­dėk man, ma­ma", - kal­bė­jo sve­čias. Bū­tent to­dėl Die­vo Mo­ti­na Ma­ri­ja daž­niau­siai ap­si­reiš­kia pa­pras­tiems vai­kams, ku­rie dir­ba, žai­džia ar mel­džia­si.

Po šv. Mi­šių vy­ko Švč. Sak­ra­men­to ado­ra­ci­ja. Pa­si­mels­ti ša­lia Fa­ti­mos Die­vo Mo­ti­nos sta­tu­tė­lės bu­vo ga­li­ma iki 20 va­lan­dos. Iš­ne­šant Ma­ri­jos sta­tu­lą iš baž­ny­čios, žmo­nės ją ly­dė­jo iki gat­vės. At­si­svei­kin­da­mi jie dar kar­tą kė­lė ran­kas, min­ti­mis glos­ty­da­mi Ma­ri­jos sta­tu­lą, kuž­dė­da­mi mal­da­vi­mus, ti­kė­da­mie­si vėl ka­da nors iš­vys­ti Fa­ti­mos Ro­ži­nio Ka­ra­lie­nę.

Vie­nas iš gar­siau­sių ir svar­biau­sių Mer­ge­lės Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mų įvy­ko Fa­ti­mo­je, iki tol nie­kam ne­ži­no­ma­me Por­tu­ga­li­jos mies­te­ly­je 1917 me­tais. Čia Ma­ri­ja sa­vo ži­nios skel­bė­jais pa­si­rin­ko tris ne­raš­tin­gus pie­me­nė­lius: de­šimt­me­tę Liu­ci­ją, jos de­vyn­me­tį pus­bro­lį Pran­ciš­kų ir jo sep­ty­ne­rių me­tų se­se­rį Ja­cin­tą. Vai­kai pa­ty­rė Die­vo Mo­ti­nos ap­si­reiš­ki­mus su per­spė­ji­mais ir pa­ra­gi­ni­mais pa­sau­liui - mels­tis ir at­gai­lau­ti var­dan žmo­ni­jos že­miš­ko ir am­ži­no iš­ga­ny­mo. Ma­ri­ja Liu­ci­jai Dos San­tos, ku­ri vė­liau ta­po kar­me­li­tų vie­nuo­le, pa­ti­kė­jo tris pa­slap­tis. Pra­na­šys­tė­se bu­vo kal­ba­ma apie pa­sau­li­nių ka­rų ir to­ta­li­ta­riz­mo bai­su­mus, ko­mu­nis­ti­nės Ru­si­jos at­si­ver­ti­mą į krikš­čio­ny­bę. Dėl tre­čio­sios pa­slap­ties ki­lo ne­ma­žai gin­čų, bet po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II spė­jo, kad tai bu­vo pra­na­šys­tė apie pa­si­kė­si­ni­mą į jo gy­vy­bę 1981 me­tais.

Kai­mo dai­ni­nin­kes va­di­no dainuojančiais angelais

2007-08-13
Gra­ži­na Da­gy­tė

Pra­ėju­sį šeš­ta­die­nį Gul­bi­nų ben­druo­me­nės kie­me­lis pri­mi­nė to­li­mus lai­kus, kai kai­mas rink­da­vo­si į ge­gu­ži­nę - jau­ni pa­si­šok­ti, vy­res­nie­ji pa­si­žiū­rė­ti. Šį­kart jau­nais ber­že­liais ap­kai­šy­to­je aikš­tė­je links­mi­no­si vy­res­nio­ji kar­ta, o Gul­bi­nų jau­ni­mė­lis ją ste­bė­jo iš ša­lies. Kai­me jau 45 - erius me­tus gy­vuo­ja et­no­gra­fi­nis an­sam­blis. Šio ko­lek­ty­vo mo­te­rims šeš­ta­die­nį skam­bė­jo gra­žiau­sios svei­kin­to­jų dai­nos ir mei­lės ku­pi­ni žo­džiai.

Ansamblio vadovė E. Grigaliūnienė sakė, jog gulbinietės mėgsta ne dejuoti, o dainuoti.

Su­si­rin­ku­sie­ji pri­si­mi­nė 1962 - uo­sius me­tus. Ne­se­niai bu­vo su­si­kū­rę ko­lū­kiai, žmo­nės gy­ve­no per­mai­nin­gais jaus­mais. Gul­bi­nie­čiai džiaugs­mo ir liū­de­sio va­lan­dė­les lei­do su dai­na - kai­mas tu­rė­jo sa­vo my­li­mą po­etą Pau­lių Dre­vi­nį. Jo ei­les iš­kart pa­si­gau­da­vo dai­nin­go­sios gul­bi­nie­tės. Bū­rin su­ėju­sios mo­te­rys trau­kė ir pa­čias se­ną­sias šio kraš­to dai­nas, ir ką tik per­skai­ty­tas, ne­se­niai po­eto plunksnos  gy­ve­ni­man pa­ly­dė­tas.

„Vi­si tu­ri sa­vo ho­bį. Mū­sų ho­bis - dai­na," -  pra­ėju­sį šeš­ta­die­nį bū­riui kai­mo gy­ven­to­jų ir sve­čių sa­kė gar­bin­gą ju­bi­lie­jų šven­čian­čio et­no­gra­fi­nio  an­sam­blio va­do­vė, mo­ky­to­ja Eu­ge­ni­ja Gri­ga­liū­nie­nė. Žvelg­da­ma į bū­rį dai­ni­nin­kių ji sku­bė­jo pa­sa­ky­ti, jog vi­sai ne­svar­bu, kad jos jau su­lau­kusios gar­bin­go am­žiaus, kad ne vie­na ai­ma­nuo­ja, jog „ko­je­lės krei­vos ir gal­ve­lės kar­tais su­ka­si", ta­čiau jos daug ką ga­li ge­riau pa­da­ry­ti nei šian­die­ni­nis jau­ni­mas. Šiuos žo­džius ko­lek­ty­vas iš­kart pa­tvir­ti­no dai­nos žo­džiais, jog jos vi­sos yra links­mos gul­bi­nie­tės, ne­mėgs­tan­čios de­juo­ti.

An­sam­blie­tės pri­si­mi­nė pir­mą­jį pa­si­ro­dy­mą Bir­žuo­se. Tai bu­vę 1964 - ai­siais. Ta­da dar au­to­bu­sai re­tai va­ži­nė­ję. Fer­mo­se be­si­dar­ba­vu­sios ko­lū­kie­tės la­bai ne­ri­ma­vusios, nes ne­be­tu­rė­jusios, kuo su­grįž­ti na­mo. Vi­sas iš­gel­bė­jęs tuo­met dar va­ži­nė­jęs trau­ki­nys, va­din­tas „siau­ru­ku". Dai­ni­nin­kės įsi­pra­šiusios jas par­vež­ti gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se. Už tai vi­są ke­lią pri­ža­dė­jusios dai­nuo­ti.

Gulbiniečiai ir kaimo svečiai dainininkėms negailėjo plojimų.

Da­bar iš tuo­me­ti­nio gra­žaus et­no­gra­fi­nio an­sam­blio bū­rio dai­ni­nin­kių ne vie­na il­si­si ka­pe­liuo­se. Li­kę tik švie­sūs anų die­nų bu­vi­mo kar­tu pri­si­mi­ni­mai. 

Gul­bi­nie­tės vi­sus pa­kvie­tė ty­los mi­nu­te pri­si­min­ti Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sius an­sam­blio da­ly­vius bei jų my­li­mą Pa­bir­žės pa­ra­pi­jos kle­bo­ną An­ta­ną Ba­lai­šį, my­lė­ju­sį dai­ną ir gul­bi­nie­tes ska­ti­nu­sį an­sam­blį iš­lai­ky­ti.

Kai­mo ma­žie­ji gy­ven­to­jai Am­ži­ny­bėn iš­ėju­siems už­de­gė ži­bu­rė­lius.

An­sam­blie­tės čia pat dai­na dė­ko­jo sau­lei ir mė­nu­liui už dan­gaus ir že­mės ste­buk­lin­gą gra­žu­mą, už ry­ti­nį dar­že­lio gė­lių kve­pė­ji­mą, už lai­mę bū­ti kar­tu.

Ke­tu­rias­de­šimt pen­kme­čio pro­ga ra­jo­no va­do­vų var­du an­sam­blie­tes svei­ki­nu­si sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė ir Gul­bi­nų ben­druo­me­nės krikš­ta­mo­tė Pal­my­ra Praš­man­tie­nė jas va­di­no dai­nuo­jan­čiais an­ge­lais. Kiek­vie­nai dai­ni­nin­kei bu­vo įteik­tas ma­žy­tis sim­bo­li­nis an­ge­liu­kas, pa­dė­kos raš­tai ir gė­lės.

Už dai­nas, nu­ne­šan­čias klau­sy­to­jus į šimto metų senumo laikus, dė­ko­jo ir Gul­bi­nų ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Tau­ra. Gul­bi­nie­tes dai­no­mis svei­ki­no Kir­do­nių kai­mo mo­te­rų an­sam­blis „Ta­tu­los vin­gis", kapelos „Griežbarškė" muzikantai, Pa­pi­lio mo­te­rų kvar­te­tas bei Pa­bir­žės fol­klo­ri­nis an­sam­blis „Že­my­na".

Moks­lo ir svei­ka­tos šven­tė Gei­džiū­nuo­se

2007-08-07
Kęs­tu­tis Slavinskas

Gei­džiū­nuo­se, Moks­lo ir svei­ka­tos šven­tė­je, da­ly­va­vo per šim­tą žmo­nių, ku­rie mi­nė­jo kai­mo mo­kyk­los 95-me­čio ir me­di­ci­nos punk­to 60-me­čio ju­bi­lie­jus.

Šventės dalyvius sveikina dabartiniai Geidžiūnų mokyklos moksleiviai.

Mo­kyk­los sta­dio­ne vy­ku­sį ren­gi­nį var­pe­lio skam­bu­čiu pra­dė­jo bu­vu­si il­ga­me­tė Gei­džiū­nų mo­kyk­los di­rek­to­rė Vi­ta­li­ja Bo­go­mo­lo­va. Kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Tra­pi­kie­nė, me­di­ci­nos punk­to slau­gy­to­ja Re­gi­na Mork­vė­nie­nė ir Kaš­to­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los, ku­riai šiuo me­tu pri­klau­so Gei­džiū­nų pra­di­nės mo­kyk­los sky­rius, di­rek­to­rius Vy­tau­tas Sta­nu­le­vi­čius įžie­bė sim­bo­li­nius šven­tės deg­lus.

Mo­kyk­los is­to­ri­ją ap­žvel­gu­sį, V. Bo­go­mo­lo­va pri­si­mi­nė lai­kus, kai čia mo­kė­si be­veik šim­tas mo­ki­nių, dir­bo pui­kūs pe­da­go­gai. Su pa­gar­ba bu­vo ta­ria­mos Adol­fo Pa­tec­ko, Sta­sio Vi­li­mo, Jo­no Vie­de­rio, Re­gi­nos Gru­bins­kie­nės, Pau­li­nos Mar­tin­kie­nės, Dio­ni­zo Stra­gio pa­var­dės. Iki šiol sėk­min­gai dir­ba bei švie­ti­mo įstai­goms va­do­vau­ja bu­vę šios mo­kyk­los mo­ky­to­jai Vid­man­tas Ju­ko­nis, Dan­guo­lė Za­lion­kie­nė, Vy­tau­tas Sta­nu­le­vi­čius, Ja­ni­na Sta­pu­lio­ni­nė ir kt. Am­ži­ny­bėn iš­ėju­sių­jų mo­ky­to­jų ir šio kraš­to žmo­nių at­mi­ni­mas bu­vo pa­gerb­tas ty­los mi­nu­te.

Su­si­rin­ku­sius svei­ki­nę ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Pal­my­ra Praš­man­tie­nė, me­ro pa­va­duo­to­jas Au­ri­mas Fran­kas ir Kaš­to­nų mo­kyk­los di­rek­to­rius Vy­tau­tas Sta­nu­le­vi­čius ne­ri­mas­tin­gai kal­bė­jo apie at­ei­ties per­spek­ty­vas, nes ke­tu­rio­se kla­sė­se mo­ko­si de­vy­ni mo­ki­niai.

Prie vaišių stalo skambėjo dainos, buvo dalijamasi prisiminimais.

Pri­si­mi­ni­mais apie dar­bo me­tus Gei­džiū­nų mo­kyk­lo­je pa­si­da­li­ju­si mo­ky­to­ja Vil­hel­mi­na Vai­ti­ko­ny­tė sie­lo­jo­si dėl ap­leis­to bu­vu­sio­jo mo­ky­to­jų na­mo pa­sta­to.

Gra­žiau­sius žo­džius žmo­nės iš­sa­kė tris­de­šimt še­še­rius me­tus Gei­džiū­nų me­di­ci­nos punk­to slau­gy­to­ja dir­ban­čiai Re­gi­nai Mork­vė­nie­nei. „Gy­do­me ne tik vais­tais, bet ir ben­dra­vi­mu. Vy­res­nie­ji žmo­nės į me­di­ci­nos punk­tą už­su­ka pa­si­kal­bė­ti, iš­sa­ky­ti nuos­kau­dų bei džiaugs­mų", - kal­bė­jo R. Mork­vė­nie­nė. Pa­gi­ria­muo­sius žo­džius slau­gy­to­ja iš­sa­kė pir­ma­jai me­di­ci­nos punk­to sa­ni­ta­rei Ire­nai Ma­tiu­kie­nei ir ją pa­kei­tu­siai Ire­nai Juš­kie­nei. „Ypač esa­me dė­kin­gi bu­vu­siam ko­lū­kio pir­mi­nin­kui Vy­tau­tui Mor­kū­nui, prieš du de­šimt­me­čius pa­si­rū­pi­nu­siam, jog me­di­ci­nos punk­tui bū­tų skir­tas pa­sta­tas", - sa­kė R. Mork­vė­nie­nė.

Kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė L. Tra­pi­kie­nė pa­dė­kas įtei­kė mo­ky­to­jams Anas­ta­zi­jai Vi­tar­tie­nei, Vi­ta­li­jai Bo­go­mo­lo­vai, Vy­tau­tui Sta­nu­le­vi­čiui, Vil­hel­mi­nai Vai­ti­ko­ny­tei, Pran­ciš­kai Gri­nie­nei.

Su­si­rin­ku­siems pro­gra­mė­lę pa­ruo­šė Gei­džiū­nų moks­lei­viai, šo­ko Ni­jo­lės Ma­tu­lio­nie­nės va­do­vau­ja­ma Jau­ni­mo mo­kyk­los mer­gi­nų rit­mi­nių šo­kių gru­pė „Sau­lės duk­ros", va­ka­ro­nė­je kon­cer­ta­vo jung­ti­nė Šu­kio­nių ir Ra­mon­ga­lių kai­mų mu­zi­kan­tų ka­pe­la.

 

 

Stovyklauja Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vengrijos jaunimas

Biržų rajono savivaldybės informacija
2007-08-04

 

Rugpjūčio 1 d. Nemunėlio Radviliškyje savo veiklą pradėjo tarptautinė jaunimo stovykla. Jaunuoliai iš Tčevo (Lenkija), Aizkrauklės (Latvija), Kirškunhalo (Vengrija) septynias dienas bendraus su Biržų jaunimu.

Pasak jaunimo reikalų koordinatorės Ramunės Pažemeckaitės, ši stovykla bus puiki proga ne tik susipažinti su kitų šalių kultūra, tradicijomis, pasidalyti patirtimi sprendžiant jaunimo problemas ir organizuojant laisvalaikį, bet ir kartu išanalizuoti Europos Sąjungos programos „Veiklus jaunimas" teikiamas galimybes.

Šeštadienį, rugpjūčio 4 d., stovyklautojai ketina surengti mini prisistatymus Biržų miesto gatvėse. „Susirinkome tam, kad nuveiktume ką nors gero mūsų atstovaujamų miestų jaunimo labui",- sako jie.

2006 m. birželio 16 d. Tčeve (Lenkija) buvo pasirašytas trišalis - Biržų, Aizkrauklės (Latvija) ir Tčevo (Lenkija) - ketinimų protokolas dėl tarptautinės jaunimo vasaros stovyklos organizavimo. Projekto koordinatore išrinkta Biržų rajono savivaldybė. Vėliau į projektą buvo įtrauktas ir Vengrijos miestas, su kuriuo draugauja Aizkrauklė.

Stovykla finansuojama Europos Sąjungos programos „Veiklus jaunimas" ir Europos Komisijos Švietimo ir Kultūros Generalinio Direktorato Bendrijų veiksmų programos Miestų bendradarbiavimui lėšomis.

Projektą Europos Sąjungos programai „Veiklus jaunimas" pateikė Viešoji įstaiga šeimos ugdymo ir laisvalaikio centras „Aš Jis", o paraišką Europos Komisijos Švietimo ir Kultūros Generalinio Direktorato Bendrijų veiksmų programai Miestų bendradarbiavimas, skatinančiai aktyvų Europos pilietiškumą,  Biržų rajono savivaldybė.

Panašus projektas buvo įgyvendintas ir 2006 m. Tada miesto šventės metu susitiko ir biržiečiams savo programas pristatė Herderio (Havelio) (Vokietija) pučiamųjų ansamblis, Aizkrauklės tautinių šokių ir Tčevo pramoginių šokių grupės.

Gimtajame kampely susitiko kirdoniečiai

Kęstutis Slavinskas
2007-08-04

 

Kirdonių kaimo kraštiečių šventė „Kampeli, širdžiai brangus" prasidėjo Pabiržės bažnyčioje, kur šv. Mišias laikė kunigas Eugenijus Troickis. Vėliau kraštiečiai lankė kapines ir gimtąsias vietas.

Susitikimas tęsėsi Kirdonių bendruomenės namuose. Parodos „Kirdonių kaimo praeitis ir dabartis" rengėja bibliotekininkė Skaidra Kuginytė vos spėjo atsakinėti į kraštiečių klausimus. Susirinkusieji grožėjosi šimtametėmis bei kolūkinius laikus menančiomis nuotraukomis, audėjų Linos Gragaliūnaitės, Liucijos Giedrytės, Zinaidos Morkvėnienės, Veronikos Dževečkienės, Onos Ladygienės austomis lovatiesėmis, rankšluosčiais, staltiesėmis.

Į šventę susirinkusius kraštiečius sveikino Romos Butkevičienės vadovaujami Kirdonių dainorėliai.

Jaunieji kirdoniečiai parengė piešinių ciklą „Mūsų kaimas". Jaunimui bendruomenės namų kiemelyje buvo organizuotos sporto varžybos. Dėl stipriausiojo jaunojo kirdoniečio vardo jaunuoliai varžėsi kilnodami 16 kg svarstį. Nugalėjo šimtą kartų svarstį iškėlęs Paulius Morkvėnas, aplenkęs Mantą Landauską, Žilviną Zenkevičių ir Gintarą Dievaitį.

Vakare šventė persikėlė į Kirdonių slėnį, kur kaimo bendruomenės narių iniciatyva buvo įrengti suoleliai, tarnausiantys ir kitoms šventėms bei sporto varžyboms. Atvykstančius registravusi Solveiga Buziliauskienė kiekvieną sutiko ne tik su šypsena, bet ir su duona bei druska. Prie vaišių stalų susibūrusiems kraštiečiams renginio vedėjai Gražina Gelažnykienė ir Gintaras Butkevičius kartu su meno vadovais Roma Butkevičiene, Albinu Grigaliūnu, Jonu Gasparėnu parodė nuotaikingą programą. Susirinkusius ypač sužavėjo jaunieji pramoginius šokius atlikę Deimantė Rožėnaitė ir Justinas Makrickas.

Kirdonių kaimo bendruomenės pirmininkas Steponas Staškevičius priminė kaimo praeitį ir supažindino su jo dabartimi. Šiuo metu Kirdonyse 138 sodybose gyvena 490 žmonių, Daumėnuose 45 sodybose įsikūrę 95, Kirdonėliuose 17 sodybų - 36, Čeniškiuose 10 sodybų - 29, Juodeišiuose 19 sodybų - 41 gyventojas. Kirdonių kaimo pavadinimas kildinamas iš miško sargo Kirdos pavardės.

Kraštiečiai susėdo prie gardėsiais nukrautų stalų.

„Dabartinė Kirdonių gyvenvietė neatsirado iš niekur ir mes neatėjome į tuščią vietą. Čia gyvenę žmonės liejo sūrų prakaitą, garsino kaimą skambiomis dainomis ir pasakojimais", - kalbėjo S. Staškevičius ir kvietė Amžinybėn išėjusiuosius pagerbti tylos minute.

Pasidžiaugta sėkmingai kaime dirbančiais verslinininkais Ričardu Rinkevičiumi, Gražina ir Viliumi Gelažnykais, Audriumi Šimu, Vladu Pelegrimu, ūkininkais Birute ir Teodoru Visockais, Ale Visockiene, Gyčiu, Vidmantu ir Arūnu Drevinskais, Kostu Drevinsku, Rimvydu Rožėnu, Zenonu Indrikoniu.

Sveikinimo žodį kirdoniečiams tarė savivaldybės mero pavaduotojas Aurimas Frankas, Pabiržės seniūnė Vita Bukauskienė, rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė, Obelaukių, Pabiržės, Gulbinų bendruomenių atstovai. Daugiausiai aplodismentų nuskambėjo sveikinant šventėje dalyvavusius ilgaamžius 94 metų Boleslovą Kurlinską ir 88 metų Aleksą Kurklianską.

Pirmą kartą organizuotos kraštiečių šventės laužą buvo patikėta uždegti gausiausiai renginyje dalyvavusių Visockų, Rožėnų, Balbierių ir Morkvėnų giminių atstovams. Kelis ratus skriejęs lėktuvas mažųjų šventės dalyvių džiaugsmui sėjo saldainius, kaimo slėnyje skambėjo muzika, dainos, eilių posmai, linkėjimai. Renginio rėmėjams bei kraštui nusipelniusiems žmonėms buvo įteikta įrėminta Ainio Bagdono nuotrauka, kurioje autorius, padedamas lakūno T. Visocko, Kirdonis užfiksavo iš paukščio skrydžio. Sutemus kaimo padangę nušvietė įspūdingi fejerverkai.

Dauguviečiuose sklandė poezijos paukštė

Valentinas Dagys
2007-08-02

 

Vasaros viduryje literatų klubo „Versmė" nariai renkasi į metinį pobūvį, kurio metu sveikinami jubiliatai.

Pobūviui stengiamasi surasti kuo gražesnę vietą. Šiais metais automobilių vilkstinė nusidriekė į Dauguviečius, į žymiojo mūsų žemiečio Boriso Dauguviečio sodybą.

Net dviem vainikais buvo vainikuota Ona Oržekauskienė.

Susėdus prie suneštiniais gardėsiais nukrautų stalų susirinkusiuosius pasveikino klubo pirmininkė Virginija Virkutienė, paskaičiusi keletą ištraukų iš Galinos Dauguvietytės garsiosios atsiminimų knygos, kurioje autorė daug gražių žodžių skiria buvusiai tėvų sodybai.

Apie linksmas Boriso Dauguviečio išdaigas bendraujant su kaimynais, jo nuotykius darant biržietišką alų papasakojo klubo narys kraštotyrininkas Jonas Dagilis.

Dar prieš išvažiuojant iš Biržų klubo delegacija aplankė ir pasveikino garbaus amžiaus sulaukusią, todėl su jaunesniais nebespėjančią suskubti Ereną Aukštuolienę, o Dauguviečiuose jubiliejiniais lauko gėlių vainikais buvo apvainikuoti Ona Oržekauskienė, Irena Naktinienė, Petras Grincevičius ir net iš Vilniaus atskubėjęs Albinas Kazlauskas. Jiems tautodailininkė Bronislava Šernienė, perskaičiusi palinkėjimus, įteikė savo kūrybos sveikinimų atvirukus, o klubo pirmininkė visus papuošė jubiliejiniais vainikais. Vainikuotos ir pobūvyje dalyvavusios Onos.

Savo kūrybos eiles skaitė Albinas Kazlauskas.

Atsidėkodami draugams jubiliatai skaitė savo eiles, o jiems baigus dar ilgai prie vandenis plukdančio Nemunėlio sklandė poezijos paukštė.

Versmiečiai nuoširdžiai dėkoja sodybos savininkams Kristinai ir Algiui Kriaučiūnams, Petrui Jukoniui su suteiktą galimybę praleisti nuostabią popietę Borisą Dauguvietį menančioje sodyboje.

Vasaros fiesta Ančiškiuose

Justinas Baltrušaitis
2007-08-02

 

Liepos 28-ąją Ančiškiuose vyko įspūdinga vasaros fiesta, kurioje buvo smagu ir jaunimui, ir vyresniesiems kaimo žmonėms.

Jauniausieji ančiškiečiai linksmai leido laiką šokinėdami ant batuto, žaisdami įvairiausius žaidimus. Kaimo jaunimas bei svečiai iš Nemunėlio Radviliškio, Lebeniškių ir Vabalninko surinkę komandas varžėsi dėl nugalėtojų titulų krepšinio 3x3 bei tinklinio varžybose.

Kratiškiečių merginų šokėjų grupei komplimentų negailėjo ir dainininkas Ovidijus Vyšniauskas.

Krepšinio aikštelėje nenugalima buvo „Ančiškių" vaikinų komanda. Tinklinio aikštelėje neįveikiami - svečiai iš Nemunėlio Radviliškio. Merginų grupėje buvo dvi komandos - Ančiškių ir Lebeniškių. Tiek krepšinio, tiek tinklinio varžybose pranašesnės buvo ančiškietės. Visose varžybose teisėjavo ir jų eigą prižiūrėjo jau vabalninkietis Vydas Vareika, o jam talkino Ančiškių, Meilūnų ir Juostaviečių merginos, kurios rašė protokolus.

 Sportininkų komandos buvo apdovanotos rėmėjų dovanomis ir prizais. Visos jaunimo komandos buvo pakviestos prie bendro vaišių stalo pasigardžiuoti karštomis dūmais kvepiančiomis dešrelėmis.

Daug žiūrovų iš aplinkinių kaimų ir Vabalninko miestelio sulaukė atlikėjo Ovidijaus Vyšniausko koncertas. Publika drąsiai traukė šlageriais tapusias dainas kartu su dainininku.

Šventę ypač skaidrino ir žiūrovus judėti kartu kvietė Kratiškių kaimo merginų šokių grupė (vadovė D. Šiškovienė). Dainininkas O. Vyšniauskas žadėjo Kratiškių šokėjas kartu vežti į koncertus. Taip pat žiūrovams buvo suteikta galimybė pasiklausyti Pasvalio repo grupės „RŪKAS" koncerto, kurį jaunimas pasitiko su ypač šiltomis emocijomis.

Taikliausios rankos konkurso nugalėtojas ančiškietis Modestas Giedraitis.

Šventės koncerto žiūrovams savo muzikinę duoklę taip pat atidavė Pasvalio roko grupės „LAIPTAI" muzikantai, kurie po 10 metų pertraukos vėl susibūrę į grupę toliau dovanoja klausytojams gyvo garso koncertus. Nenuilstantis grupės vadovas bei solistas Henrikas Balčiūnas greit išjudino šventės dalyvius.

Smagu buvo tarp žiūrovų matyti Biržų rajono savivaldybės tarybos narius Kęstutį Slavinską ir Vytą Jarecką.

Vasaros fiesta buvo vainikuota apdovanojimų ceremonija, kurios metu Ančiškių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Jucienė įteikė diplomus, padėkas, dovanas bei prizus šventės dalyviams, o vėliau visi norintieji šoko po atviru dangumi DJ Rimo (Vabalninkas) vedamoje vasaros fiestos diskotekoje.

Šventės organizatoriai dėkoja rėmėjams: Biržų rajono savivaldybės administracijai, Vabalninko seniūnui, UAB „Biržų žemtiekimas", UAB „Veterinarijos asotra", Biržų kultūros centrui, laikraščiui „Šiaurės rytai". Už bendradarbiavimą dėkingi Nemunėlio Radviliškio bendruomenei ir verslininkui E. Markučiui.

Pristatyta knyga apie Vabalninką

Liepos 27 dieną Vabalninko visuomenei bei svečiams oficialiai buvo pristatyta knyga "XX amžiaus Vabalninkas. Datos, įvykiai, žmonės".

Knygos sudarytojai - Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo nariai Algirdas Garbauskas ir Mirdza Garbauskienė, straipsnių autoriai - Algirdas Butkevičius, Algirdas Garbauskas, Mirdza Garbauskienė, Angėlė Jurevičienė, Vidimantas Kučas, Nijolė Morkvėnienė, Ona Šoblinskienė.

Algirdui ir Mirdzai Garbauskams įteikiami garbės raštai.

Pristatymą vedė Vabalninko kultūros centro darbuotoja Audronė Stapulionienė, susirinkusiems dainas, eilėraščius apie tėviškę, meilę dovanojo Ramongalių kapela "Susiedai", vadovaujama Jono Karinausko.

Visko buvo daug: kalbų, sveikinimų, gėlių, pastabėlių, linkėjimų, padėkų, gražių žodžių. Kalbėjo knygos sudarytojai Algirdas ir Mirdza Garbauskai, Biržų "Sėlos" muziejaus administracijos ir muziejininkų sveikinimus perdavė Antanas Seibutis, savo mintis išsakė Vabalninko muziejaus "direktorytė" Ona Šoblinskienė, Angėlė Jurevičienė, fotografas Stanislovas Vadopalas.

Biržų rajono mero, vicemero, administracijos direktorės sveikinimus perdavė Kultūros skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė ir Biržų Kultūros centro direktorius Romas Lesevičius. Gražius žodžius knygos sumanytojams ir autoriams išsakė Biržų dekanas Vabalninko klebonas Povilas Miškinis, Vabalninko seniūnijos "galva" Stepas Gudas.

Knygos sudarytojai - Algirdas ir Mirdza Garbauskai - buvo apdovanoti garbės raštais.

Drąseikiams linkėjo drąsos

Gražina Dagytė
2007-07-31

Praėjusio penktadienio vakarą Parovėjos seniūnijos Drąseikių kaime buvo didelis subruzdimas - į bendruomenės vasaros šventę "Sueikim, subėkim, pabūkim kartu" skubėjo ir maži, ir dideli. Net patiems darbščiausiems laikas švęsti buvo palankus - šienapjūtė jau pasibaigė, rugiapjūtė dar neprasidėjo.

Renginio dalyvius pasitiko smagios muzikantų iš Kupiškio krašto dainos. Bendruomenės pirmininkas Vidas Kavaliauskas drąseikiečius kvietė prie renginio organizatorių dailiai padengtų, vasaros sodų ir daržų gėrybėmis, liepos mėnesio gėlėmis puoštų stalų.

Bendruomenės pirmininkas Vidas Kavaliauskas sveikino gražiausios sodybos šeimininkus Alę ir Povilą Slavinskus.

Į šventę kaimiečiai ėjo nešdamiesi visokių gardumynų, kurių šiuo metu jau gausu ant ūkininkų stalų. Puodynėje kvepėjo virti žirniai su ankštimis, dubenyse aromatingai dvelkė rauginti agurkai, šviežių svogūnų galvos, pomidorai ir, žinoma, kaimiški lašinukai bei dešros. Aišku, būta ir miesto gardumynų - spalvingas tortas viliote viliojo Drąseikių vaikus. Bendruomenės nariai džiaugėsi, kad jų kaimas traukia naujakurius - gyventi atvažiuoja vis daugiau jaunų šeimų. Pasak pirmininko Vido Kavaliausko, dėl to galima tikėtis, kad gandrai kaimo nepaliks - jame bus krikštynų.

Šiuo metu Drąseikiuose gyvena apie 270 žmonių. Iš jų prieš ketverius metus įsikūrusiai bendruomenei priklauso tik 56 kaimiečiai. Juos V. Kavaliauskas vadino tikrais kaimo patriotais. Tikimasi, jog praėjusio penktadienio šurmulys privilios daugiau narių, kad drąseikiečiai taps vieningesni.

Šventei pinigėlių gauta iš nevyriausybinių organizacijų fondo, pateikus projektą. Aštuoni šimtai litų - nemaža suma. Ilgai svarstyta, ko kaimui labiau reiktų - šventės ar kelionės gražiomis šalies vietomis. Pasirinktas pobūvis, galintis labiausiai sujungti drąseikiečius.

Bendruomenei vadovaujantis V. Kavaliauskas prisipažino esantis ne vietinis, čia atsikėlęs tik prieš aštuonerius metus. Aktyviam vyrui darbų pakanka visur. Po darbų savame ūkyje tenka visa galva pasinerti į visiems aktualias problemas. Pirmininkas neslėpė - būna, jog pasižiūrėjus į žmonių abejingumą, svyra rankos. Tačiau pakanka išvažiuoti ir pasidairyti į kitus rajonus, pamatyti, kaip ten tvarkosi kaimiečiai, ir vėl gimsta naujų idėjų, norisi permainų. Viena Drąseikių gyventoja Vidui kartą pasakė tokį komplimentą: "Apsigyveno atėjūnas ir apvertė kaimą aukštyn kojomis".

Pirmininkas pirmiausiai gyrė aktyviausius. Paminėti skubėjo Sigitą Pelanį, Danutę ir Antaną Grigaliūnus, Virginiją ir Almantą Ladygas, gražiausios sodybos savininkus - Alę ir Povilą Slavinskus. Prie namų aplinką puošiančių, grožį kaime kuriančių tarpe paminėta Airinos ir Petro Simsonų šeima, Danutė ir Antanas Puodėnai.

Didžiausia kaimiečių problema, jog bendruomenė dar neturi savo namų, todėl vasara džiaugtis teko po atviru dangumi.

Bendruomenių bendradarbiavimo sutartis pasirašoma su kaimynais iš Užušilių.

Trumpai dangų uždengę debesys nesugadino geros nuotaikos. Susirinkusius romansų melodijomis pasveikino Užušilių folkloro ansamblis, kuriame dainuoja bei šoka ir būrelis drąseikiečių. Pokylyje pakalbinti, dovanėlėmis pamaloninti bendruomenės jubiliatai - Virginija Ladygienė, Danutė Puodėnienė, Valys Ausiejus, Petras Jankauskas, Antanas Patkauskas, Petras Audrinis, Giedrius Matulis, Antanas Puodėnas, Pranas Kancleris ir kiti. Nepamiršti ir naujakuriai - kaime neseniai įsikūrusi Miežiūnų šeimyna. Dovanėlės pasiimti bėgo ir vienas jauniausių drąseikiečių - prieš mėnesį metukų gimtadienį šventęs linksmuolis Žygintas, lydimas močiutės Angelės. Jiems visiems skambėjo jau prietemoje sudainuota "Ilgiausių metų".

Drąseikiečius sveikino bendruomenės krikštatėviai - Birutė Rinkevičienė ir Rimantas Martinonis. Dovanų atvežę ilgą medinį stalą su suolais, jie linkėjo kuo dažniau susėsti kartu.

Savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė pastebėjo, jog drąseikiečiai pasidarė "onaravi" (išdidūs), nes jų krašte labai išaugusi žemės kaina. Ji drąseikiškiams linkėjo ne tik pinigų, bet ir didesnės drąsos, kad pateisintų kaimo pavadinimą.

Šventės šeimininkus sveikino kitų Parovėjos seniūnijos bendruomenių atstovai. Bendradarbiavimo sutartys buvo pasirašytos su Liesiškio, Ūbiškių, Medeikių, Užušilių ir Šukionių kaimų bendruomenėmis.

Iki vėlumos prie šventinių stalų šurmuliavo drąseikiečiai ir jų svečiai, vaišinami sumanių šio krašto šeimininkių bei žinomo "pivoriaus" Antano Grigaliūno. Aludaris šelmiškai šypsodamasis tvirtino, jog "alus be laipsnių - į galvą neina". Tačiau jo paragavusieji teigė, jog trijų stiklinių mažai, o po ketvirtosios jau reikia sakyti "ate"...

Susitiko Variakojai iš Ubiškių

Valentinas Dagys
2007-07-26

 

Ubiškiai, Ubiškiai,

Aš nutolstu nuo Jūsų,

Kad vėl priartėti galėčiau

Ir priglust prie žemėtos širdies,

Kad vėl savo gyslom pajusčiau

Sruvenantį protėvių kraują-

Tarsi amžiną tiltą

Su būtim praeities.

 

Šiais Bangos Jakubauskaitės - Podinskienės eilėraščio, skirto protėvių žemei, žodžiais prasidėjo septintasis Ubiškių Variakojų susitikimas, sukvietęs beveik septynias dešimtis šios plačios giminės žmonių.

Seniai nebėra Ubiškių kaimo. Tik Totorių sodyba tebesaugo šio kaimo prisiminimus ir teritorijos pavadinimą. Dar 1645 metais Radvilų kartografo Juzefo Naronovičiaus-Naronskio sudarytame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje, šioje vietoje, pažymėtas žiemionio Hubos palivarkas turbūt šimtmečių bėgyje kaimui ir davęs dabartinį pavadinimą. Čia pirmasis šaknis ir suleidęs Krisius Variakojis, kaip galingas ąžuolas savo giminę plačiai po pasaulį paskleidė.

Dar tik pašnibždomis kalbėjome ir svajojome apie Lietuvos Nepriklausomybę, o 1985 metais Olgos Variakojytės-Vegner ir Leonardo Tuomeno pastangomis giminaičiai nedrąsiai rinkosi Būginiuose ir traukė tautinę giesmę. O štai praeitą savaitgalį į Astravo rūmų pokylių salę jie rinkosi jau septintą kartą, kiekvieną sykį stengdamiesi kuo arčiau prisiliesti prie savo giminės šaknų. Juk šiuos rūmus tarpukario metais administravo taip pat jų giminaitis Petras Variakojis, senosiose grafų Tiškevičių arklidėse su partneriais įsteigęs linų apdirbimo gamyklėlę, kuri davė pradžią dabartinei "Siūlo" gamyklai.

Gausi Ubiškių Variakojų giminė.

Lėktuvais, mašinomis ir pėstute Variakojai rinkosi į savo (dabar kas treji metai vykstantį) susitikimą. Iš tolimos Čikagos jau ne pirmą kartą skubėjo Daina Variakojytė-Variakojis su vyru Er- nestu, kurį jau pirmosios viešnagės metu sužavėjo mūsų kraštovaizdis, miškelių ir net pakelės krūmų žaluma. O kai šiemet, apsistoję "Tylos" viešbutyje, pamatė palangėje varlinėjančius gandrus ir netoliese lizde sparnus skrydžiui beruošiančius jauniklius, negalėjo atsidžiaugti civilizacijos ir globalizacijos nesugadinta mūsų gamta.

Šiame giminės susiėjime pirmą kartą dalyvavęs garsiojo Nepriklausomybės kovų dalyvio, krašto apsaugos ir susisiekimo ministro pulkininko-leitenanto Jono Variakojo sūnus Jonas iš rankų nepaleido giminės genealoginio medžio schemos, stengdamasis vardų gausybėje susigaudyti, kas ir kaip čia susirinkę jam yra giminaičiai.

Prieš trejus metus Leonardo Tuomeno iniciatyva buvo pradėta rašyti giminės kronika. Tada pirmojoje knygelėje pagrindiniu akordu skambėjo senųjų Variakojų prisiminimai apie jų jaunystę ar metus praleistus Sibiro tremtyje. Šiemet pasirodžiusioje antrojoje knygelėje vyrauja prisiminimai įvykių, vertusių kai kuriuos Variakojus trauktis nuo antrosios sovietinės okupacijos į savotišką savanorišką tremtį ir apsigyventi užjūriuose. Jonas Variakojis prisimena sunkią kelionę, traukiantis nuo vis bėglius besivejančio fronto, apie gyvenimą pabėgėlių stovyklose ir kabinimąsi į naują gyvenimą. Daina Variakojytė-Variakojis šneka apie rizikingą bėgimą nuo gresiančių pavojų per audringą Baltijos jūrą menku motoriniu žvejų laiveliu, kuris vis čiaudėjo motoru, kol visiškai užspringo. Ir nežinia, kaip būtų pasibaigęs pabėgėliais perkrauto laivelio likimas, jei ne švedų pasienio apsaugos katerio pagalba. Daug vietos knygelėje skirta Lilijos Tuomenaitės-Šidagienės paruoštiems į Amžiną Atilsį išėjusio brolio Leonardo dienoraščiams, kalbantiems apie gyvenimo prasmę.

Jau visi priprato, kad į susitikimus atvyksta Olgos Variakojytės-Vegner (kurios atminimą, kaip ir Leonardo Tuomeno, tylos minute pagerbė giminaičiai) vaikų Eriko ir Donato šeimos iš Vokietijos. Greit prabėgo tos dvi dienos. Vėl išrinkta organizacinė taryba, kuri jau planuoja po trejų metų įvyksiantį šios giminės aštuntąjį susitikimą.

Pagerbta šimtametė mokykla ir jos žmonės

Stasė Eitavičienė
2007-07-24

Dulkėto žvyrkelio, vedančio iš Papilio į Mažuikius, vingyje, ten, kur atsiskiria dar siauresnis keliukas į Dukurnių kaimą, akį traukia didelis raudonų plytų pastatas. Tai - buvusi Smaliečių mokykla, praėjusį šeštadienį sukvietusi čia dirbusius mokytojus, mokinius, jų vaikus, kaimynus ir svečius į garbingos 100 metų sukakties paminėjimą.

Rašytojas Algimantas Zurba (dešinėje) mielai bendravo su savo kraštiečiais, prisimindamas mokyklines dienas. "Pirmoji abėcėlė į sąmonę atėjo ne iš knygų, o iš painios kasdienybės, iš raiškių, įspūdingų pasakojimų, pamainomis su pilietinių grumtynių šūviais", - sakė jis.

Šventėje dalyvavo Smaliečiuose dirbusios mokytojos Ona Jakubėnienė, Danutė Kibildienė, Zita Laužikaitė, Kostė Vinkelienė, Valerija Čigienė.

Gausiame buvusios mokyklos mokinių būryje išsiskyrė su kraštiečiais maloniai bendravęs rašytojas, Biržų rajono savivaldybės Garbės pilietis rašytojas Algimantas Zurba, profesorius, habilituotas daktaras Sigitas Kregždė, rašytojas Petras Zablockas. Rajono valdžiai atstovavo ir šventės dalyvius sveikino savivaldybės Tarybos narė Nijolė Šatienė, Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Marijonas Nemanis, Papilio seniūnas Gediminas Arnašius.

Renginį vedė pagrindinė jo organizatorė ir sumanytoja, Satkūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Augutė Burokienė. Šventėje dainavo ir grojo Šukionių kaimo kapela, Biržų kultūros centro Papilio filialo moterų ansamblis, etnografinis ansamblis (vadovė Valė Puodžiūnienė) ir moterų kvartetas, vadovaujamas Vigilijos Macienės.

Renginio pradžioje Danutė Kibildienė, Smaliečiuose mokytojavusi nuo 1952 iki 1972 metų, atidengė atminimo lentą, skelbiančią, kad čia veikusiai mokyklai šįmet sukako 100 metų.

1946 -1948 metais čia dirbo mokytoja Ona Jakubėnienė. Ji prisiminė, kad mokyklos "raudonas mūras tada stovėjo plyname lauke, be medelių, tik vienišas agrastų krūmas palangėje augo". Moteris pasakoja apie tuos neramius laikus, kai mokytojas bet kada galėjo į Sibirą išvažiuoti, nes vaikus mokė šviesos ir gėrio.

Valerija Masalskaitė - Čigienė ir Kostė Atkočiūnaitė - Vinkelienė į Smaliečius atvyko 1956 metais ir abi šioje mokykloje dirbo trejus metus. Jubiliejiniame renginyje mokytojos skaitė savo kūrybos eiles.

Zita Laužikaitė pasakoja, kad Smaliečių mokykla buvusi jos pirma darbovietė. "Buvau tada visai jauna, vos ne vienmetė su mokyklą lankiusiais septintokais. Prisimenu nuoširdų bendravimą, labai gerus santykius su mokiniais ir jų tėvais", - kalbėjo mokytoja.

Buvusių mokinių vardu žodį taręs Algimantas Zurba pirmiausia kreipėsi į buvusius mokyklos mokytojus. "Gerbiami vandens nešėjai, šiuo atveju, nešėjos. Jūs laistėte jaunus augalus, kad iš jų išaugtų štai tokios liepos ir ąžuolai", - kalbėjo rašytojas, ranka mostelėjęs į gausiai prie stalų susėdusius buvusius mokyklos auklėtinius.

A. Zurba prisiminė, kad pamokos pradžios mokykloje prasidėdavę taip: pasamdyta stambi moteriškė, sargė, eidavo su didžiausiu bulviniu krepšiu ir sakydavo: "Atiduokit, vyrai, patronus". Surinkdavo ir versdavo į apleistą šulinį. "Su kokia širdgėla traukdavome iš kišenių savo turtą. Koks gi tu vyras, jei eini į mokyklą be šovinių?"- kalbėjo rašytojas, pridurdamas, kad "pirmoji abėcėlė į sąmonę atėjo ne iš knygų, o iš painios kasdienybės, iš raiškių, įspūdingų pasakojimų, pamainomis su pilietinių grumtynių šūviais".

Profesorius Sigitas Kregždė džiaugėsi sutikęs mokyklos laiko draugą Arvydą Juodgudį (antras iš kairės).

A. Zurba pasakojo, kaip kartą jo tėvas, iš Biržų grįždamas paršelius pardavęs, rado stribų išverstas ant vieškelio mokyklos bibliotekos knygas. Kaipgi važiuos per knygas? Susikrovė, kiek pajėgė, parvežė namo ir užnešė ant aukšto. Ši žinia greitai pasklido po kaimą, ir jaunimas, šviesesni žmonės gražiais vakarais, kieminėdami pas kaimynus, atslinkdavo ir išsinešiodavo tas knygas. Buvusi tokia neoficiali biblioteka. "O mums, vaikams, ką daryti? Kaipgi tu nelipsi ant to aukšto? Juokas juokais, bet viena pirmųjų mano knygų - "Raupsuotoji". Paskui - kanauninko Sabaliausko Indijos misijų knygos. Rašyti pradėjau ne iš gero gyvenimo. Mokytoja Darata Suveizdienė, atimdama šovinius, tais neramiais laikais norėjo vaikams duoti nors kiek daugiau šviesos. Kalėdų tuomet švęsti neleido, tai ji Naujiesiems metams norėjo paruošti vaidinimą.

Reikėjo kokios pjesės, o aš "Šaltinėlyje" buvau aptikęs kažkokių Kalėdų vaizdelių. Nepamenu autoriaus, tik žinau, kad ten buvo daug vėjo, snieguolių, spindinčių eglučių ir angeliukų. Pasisiūliau mokytojai atnešti veikalą. Koks buvo siaubas, kai parėjęs namo supratau, kad broliai tą žurnalą sukūreno. Nežinojau, ką daryti. Nuvilti mokytojos negalėjau, nemiegojau keletą parų, ir kai visai nebeliko laiko, per kelias naktis sukūriau savo vaidinimą. Kiek prisiminiau - užrašiau, kiek neprisiminiau - sukūriau. Mokytoja perskaitė, nusišypsojo ir pasakė: vaidinsim. O kadangi tame kūrinyje taip švilpia vėjas, tai tu ir būsi Vėjas. Taip aš tapau iškart ir rašytoju, ir aktoriumi", - prisiminimais dalinosi A. Zurba, čia pat pareikšdamas, kad pilna pasiutimo buvusi pokario karta, o to pasiutimo simbolis esąs šiuose kraštuose tebegyvenantis Gytė Gatavyna, kurį ne kartą tekę iš balų traukti.

Profesorius Sigitas Kregždė džiaugėsi šventėje sutikęs mokyklos laikų draugą Arvydą Juodgudį. Mokyklai ir mokytojams dėkojo už tai, kad "padėjo rasti tikrąjį kelią", džiaugėsi, kad "šis istorinis mūrelis" dar tebestovi ir išreiškė viltį, kad jis dar ilgai stovės ir draugėn sukvies ne tik juos, bet ir jaunesnes kartas.

Vėliau kalbos tęsėsi prie vaišių stalų. "Šiaurės rytai" pakalbino dar keletą šią mokyklą baigusių mokinių. Regina Šleivaitė - Liaudanskienė, kuri Smaliečiuose mokėsi 1955-1962 metais, prisiminė, kaip iš Žvaguičių kaimo visi būriu į mokyklą eidavę. "Upeliui ištvinus, per polaidį, dažnai šlapiomis kojomis per pamokas sėdėdavome. Pamenu, išpildavau vandenį iš aulinių ir vėl apsiaudavau. Klasėje buvo malkomis kūrenama krosnis, bet mokinių daug, visi netilpdavome prie jos išdžiūti ar pasišildyti. ", - kalbėjo moteris, vėliau kurį laiką pavadavusi čia dirbusią mokytoją D. Kibildienę.

Panevėžyje anglų ir švedų kalbas mokykloje dėstanti Laima Juodgugdytė, jos sesuo Olga ir jų vaikystės dienų draugė Dalia Klovaitė prisiminė, kaip mokiniai dirbdavo prie mokyklos buvusiame darže, kaip po pamokų mokydavosi dainų. "Aišku, išalkdavome, o tada mokytoja Danutė Kibildienė atnešdavo duonos su spirgučiais. Labai skanu būdavo. Pasistiprindavome ir vėl dainuodavome", - prisimena moterys ir priduria, kad čia buvusios laimingos.

Ilgus dešimtmečius Smaliečių mokykla skleidė šviesą ir gėrį, į gyvenimą palydėjo ne vieną Žvagučių, Dukurnių, Smaliečių, Satkūnų, Mažuikių kaimų vaiką. Šventėje sutikti žmonės, vienaip ar kitaip susiję su buvusia mokykla, apgailestavo, kad nesugebėta šiuo istoriniu pastatu tinkamai pasirūpinti, kad buvo leista jį privatizuoti. "Reikėjo išsaugoti jį kaip istorinę, kultūros vertybę, galbūt įrengti muziejų ar atiduoti kaimo bendruomenei naudoti ir prižiūrėti", - kalbėjo jie.

 

Įspūdinga šventė Pabiržėje

Alfreda Gudienė,
Kęstutis Slavinskas
2007-07-21

Praėjusį sekmadienį į Pabiržės bažnyčią plūdo žmonės, nusiteikę dvigubai šventei - Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidams ir Pabiržės folkloro ansamblio "Žemyna" jubiliejaus renginiams.

Susirinkusieji į atlaidus klausėsi kunigo žodžių apie Dievo palaimos ženklus, kurios svarbu pamatyti, pažinti bei suprasti kasdieniame gyvenime ir mus supančiuose žmonėse.

Šventė prasidėjo vainikais ir vasaros gėlėmis išpuoštoje bažnyčioje. Atlaidų procesijoje aplink šventovę ėjo pakiliai nusiteikę parapijiečiai ir svečiai, džiaugdamiesi vieni kitais  - seniai matytais, netikėtai sutiktais ar tiesiog ypatingai sušvitusiais  šalia esančiais artimaisiais.

Atlaidus vedęs Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo parapijos  klebonas kun. Arūnas Kesilis kalbėjo apie škaplierius - Dievo palaimos ženklus - visiems linkėdamas juos pamatyti, pažinti ir suprasti kasdieniame gyvenime. Mišių metu skambėjo solistės Simonos Giedrikaitės ir kitų jaunųjų pabiržiečių atliekamos giesmės, kurias parengti padėjo studentė biržietė Edita Narvidaitė.

Pabiržės bažnyčios klebonas kun. Eugenijus Troickis dėkojo Mišias aukojusiam savo bendramoksliui kun. A.Kesiliui  ir visiems, prisidėjusiems, kad atlaidai taptų tikra švente. Jis sveikino šv. Mišiose dalyvavusius "Žemynos" ansambliečius ir, kviesdamas į jubiliejinį koncertą, džiaugėsi, kad Pabiržės bendruomenė sykiu gali švęsti religinę ir kultūrinę šventę.

Pabiržės folkloro ansamblio "Žemyna" dešimties metų šventė vyko  Parapijos namų kiemelyje.  Pirmieji į berželiais išpuoštą sceną lipo jubiliatai. Po jų  atliktų kūrinių renginio vedėja muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė, kuri yra  kolektyvo programų režisierė, aptarė pastarųjų metų  veiklą, priminė ansamblio sukūrimo istoriją.

Ansamblio įkvėpėjai bei įkūrėjai buvo po mokslų Pabiržėn sugrįžę tuometinio Kauno žemės ūkio akademijos ansamblio "Žemyna" nariai. Iš čia ir kilo ansamblio pavadinimas. Septynerius metus jam vadovavo  Juvita Giedrikienė, dar trejus - Romualda Butkevičienė. Nuo 2006 metų ansamblio vadovė - etnomuzikologė Aušra Trapulionytė.

Jubiliejinio koncerto pradžios nekantriai laukė jaunieji šventės dalyviai.

Per dešimtmetį ansamblis dalyvavo Lietuvoje vykusiose  dainų šventėse, tarptautiniuose festivaliuose,  pasirodė LTV laidoje  "Gero ūpo", koncertavo  daugelyje  šalies miestų. Jis buvo dažnas svečias Biržų rajone vykstančiuose renginiuose. Didžiausias kolektyvo įvertinimas- šiais metais Tčeve (Lenkija) vykusiame  tarptautiniame dainuojančių šeimų festivalyje užimta antroji vieta.

Po ansamblio pristatymo mikrofoną į rankas perėmė sveikintojai. Rajono meras Regimantas Ramonas  kūrybinės veiklos 10-mečio proga  "Žemynai" įteikė padėkos raštą už liaudies meno puoselėjimą ir populiarinimą bei aktyvų dalyvavimą rajono bendruomenės veikloje. Gražių žodžių   negailėjo savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė, Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius, Pabiržės seniūnė Vita Bukauskienė. "Žemynos" vadovė Aušra Trapulionytė vos spėjo priiminėti sveikintojų gėles. "Didžiuojamės Jumis, kad esate  didžiausi  Pabiržės miestelio  kultūros tradicijų  bei vertybių puoselėtojai",- kalbėjo Pabiržės bendruomenės pirmininkė Genovaitė Valeckienė. Miestelio bendruomenės nariai  įteikė ažuolo lapais apipintą ratą bei ansambliečius apjuosė austa juosta.

Scenoje - "Žemynos" ansamblio nariai.

Neliko skolingi ir "Žemynos" atstovai, kurie dėkojo žmonėms, kurių dėka  ansamblio nariai  ekspedicijų metu  užrašė šio krašto dainas. Ansamblio repertuare skamba liaudies melodijos , išmoktos iš dainininkų: smilgietės Ritos Balčiūnienės, gulbinietės  Eugenijos Grigaliūnienės, pabiržiečių  Juliaus Makricko ir  Juliaus Budriūno, naciūniškių Janinos Sakalauskienės ir Elžbietos Giedrikienės, Pasvaliečių kaimo armonikininko Juozo Šimbelio. 

"Žemynos" dešimtmečio koncerte "Metų rėda" dalyvavo gausus svečių būrys -  "Žaisa" iš Kauno, "Kuparas" iš Joniškio,  Ostrowsky Family iš Aizkrauklės  (Latvija), "Siaudela" iš Biržų, jungtiniai Anglininkų ir Užušilių  bei Gulbinų ansambliai. Nuotaikingu muzikavimu susirinkusius sveikino Kirdonių "Griežbarškės" muzikantai. Daugiau kaip tris valandas medžių paunksnėje patogiai ant suolelių įsitaisę, žiūrovai plojo atlikėjams.

Gražų ir įsimintiną renginį vainikavo "Žemynos" pasveikinti atvykusiems svečiams bei žiūrovams surengta vakaronė prie Pabiržės mokyklos. Susirinkusieji vaišinosi Sauliaus Paulausko bei Vaido Šiaučiulio virta penkių grūdų koše, ragavo Virginijaus Jurkaus išvirtą melisų, mėtų bei žemuogių arbatą. Susirinkusieji  ne tik dainavo ir  šoko, bet ir simbolinę  kirdoniečio Stepono Staškevičiaus dovanoto  vyno taurę bei biržietiško alaus stiklą pakėlė.

"Šis jubiliejus mums žymi jaunatviškojo etapo pabaigą ir brandos etapo  pradžią. Tai pareikalaus  daugiau kūrybinės drąsos, energijos ir sumanymų. Mes tam pasiruošę, nes  mūsų kolektyvo jauniausiajam nariui  tik penkiolika, o vyriausiajam dar tik penkiasdešimt metų",- vakaronės metu kalbėjo  ansamblio vadovė A.Trapulionytė.

Pleneras "Šviesa"

"Šiaurės rytų" informacija

Mažai reklamuotas ir nesistengdamas garsintis Biržuose įvyko tarptautinis tapybos pleneras.

Lietuvos ir Latvijos profesionalūs dailininkai drauge kūrė pasirinkta "Šviesos" tema. Daugumą šių šviesą spinduliuojančių ir naujų drobių šiuo metu galima pamatyti "Sėlos" muziejaus salėje iki rugpjūčio vidurio veiksiančioje parodoje.

Plenero dalyviai.

Kadangi oras buvo gana lietingas, teko branginti kiekvieną šviesos valandėlę. Nepaisant to, dailininkai suspėjo pabuvoti įdomesnėse vietose, apsilankyti biržiečių namuose ir sodybose ir netgi paskraidyti atviru biplanu Biržų padangėje.

Daug kas buvo įdomu pirmąsyk Biržuose viešėjusiai rygietei Vitai Boganai bei antrąsyk apsilankiusiai Initai Vilks iš Jelgavos. Smagiai mūsų mieste jautėsi ir panevėžietės dailininkės Rimantė Vertelkienė bei Diana Rudokienė.

Vidmantas Jažauskas. Užmaršties kambarys.

Dailininkų plenerai - tai galimybė susitikti, pabendrauti ir pasidžiaugti darbo rezultatais kartu su kolegomis ir svečiais. Taip pat tai yra indėlis į dviejų baltų tautų bendradarbiavimą, dailės populiarinimą ir galbūt net į tam tikrą Biržų vardo garsinimą. Todėl plenero organizatorė grupė "8+" dėkoja visiems parėmusiems renginį ir tikisi gražaus bendradarbiavimo ateityje.

 

 

 

Japonai trokšta pajusti gimtinėje nepripažinto menininko dvasią

Stasė Eitavičienė
2007-07-19

"Mažos tautos dažnai skeptiškai žiūri į savo tautiečius, kurie susilaukia pripažinimo platesniame pasaulyje. Užuot jais didžiavęsi mes juos atiduodam kitiems".

Jonas Mekas

Svečiai iš Japonijos ilgai stovėjo prie Jono Meko tėvų kapo.

Netikėtas skambutis iš "Tylos" viešbučio dar kartą privertė pamąstyti apie mūsų rajono kultūros prioritetus. Iš Tokijo į Biržus atvykę ir viešbutyje apsistoję jauni japonai prašė parodyti Jono Meko gimtinę Semeniškių kaime.

Kartu su muziejininku Antanu Seibučiu, įsisodinę Ryo ir Mikako (tokie dviejų jaunų japonų vardai), važiuojame dulkėtu žvyrkeliu Papilio link. Paaiškiname, kad Jono Meko gimtinės net liekanų nebėra, kad Laužadiškio pradinė mokykla, kurioje jis mokėsi, irgi jau sugriuvo. Sakome, kad galėsime parodyti tik vietą, kur stovėjo J. Meko gimtoji troba ir Semeniškių kapines, kur palaidoti jo tėvai. Japonai sutartinai linkčioja galvomis ir su viskuo sutinka.

Ryo gyvena Japonijos sostinėje, dirba didelėje kompanijoje. Jam - 32 metai. Japono draugė Mikako apie save pasakoti nenori.

Klausiame, kokiais tikslais svečiuojasi Lietuvoje. Atsakymas šiek tiek nustebina, nors patiems japonams atrodo visai natūralus ir suprantamas. Jaunuoliai atvyko į Lietuvą, norėdami aplankyti vietas, susijusias su mūsų žymiuoju kraštiečiu Jonu Meku. Pasakoja, kad yra matę keletą jo filmų, skaitę knygas.

Antanas Seibutis pastebi, kad jie nesą pirmieji japonai, panorę susipažinti su J. Meko gimtosiomis vietomis - bene kasmet atvyksta po keletą jų tėvynainių. Kodėl būtent japonai domisi mūsų tautiečiu? "Mums labai artima J. Meko kūryba. Mes ją suprantame. O jo gimtinę norime aplankyti tam, kad geriau pajustume jo kūrybos dvasią", - sako Ryo.

Sustojame prie naujųjų Semeniškių kapinių. Antanas ranka mosteli ton pusėn, kur kažkada stovėjo J. Meko gimtoji troba. Dabar ten - rugių laukas, šalia jo - jaunuolynas, kurio dalis, atrodo, žmogaus sodinta, o kita - pridygusi savaime. Mūsų svečiai ilgai stovi tylėdami, žvelgia į tolį, paskui fotografuoja vienas kitą. Man išsitraukus fotoaparatą, paprašo jų nefotografuoti, na, nebent iš toliau, kad veidų nesimatytų. Sakau, kad norėčiau apie jų vizitą į laikraštį parašyti. Mielai sutinka, linksi galvomis, bet fotografuoti vis tiek prašo iš toli ir labai maloniai dėkoja už supratimą.

Svečiai liko sužavėti buvusios Papilio mokyklos aplinka ir sodybos šeimininkės Editos Landsbergienės svetingumu.

Aplankome kapines, pastovime prie J. Meko tėvų ir brolio kapų. Svečiams pasiūlome važiuoti į Papilį apžiūrėti pastato, kuriame čia įsikūrusią mokyklą kažkada lankė dabar visame pasaulyje žinomas žmogus. Sutinka, nors didelio entuziazmo nerodo.

Viskas pasikeičia, kai svečiai pamato mokyklos aplinką. Kartu su šeimininke Edita Landsbergiene liečia ir filmuoja gėles, tarsi maži krykštauja radę tokias, kokios auga Japonijoje. Įdėmiai apžiūri čia įsikūrusį buities muziejėlį, klausinėja apie eksponatus. Editai atnešus ką tik užplikyto 20 rūšių vaistažolių mišinio, giria arbatą, ragauja medų.

Pasakoja, kad nelabai myli Tokiją, nes jis - per daug triukšmingas. Svajojantys apsigyventi arčiau gamtos. Prieš atvykdami į Biržus, lankėsi Vilniuje ir Kaune, bet šie miestai jų nenustebino. Vilniaus turizmo centre patarę važiuoti į Neringą, bet jie pasirinko Biržus dėl Semeniškių.

Visos kelionės metu Semeniškiai nuskambėjo keletą kartų ir buvo tariami ypač šiltai. Paprašiau svečių ką nors parašyti japoniškai. Ilgai abu galvojo, tarėsi, kol galų gale parašė: "Nufotografavom daug gėlių Semeniškiuose". Ar pajuto Jono Meko dvasią, ar ne veltui tokį tolimą kelią važiavo? Abu nusišypso, linkčioja galvomis ir kažkaip ypatingai ištaria: "O taip, pajutome. Labai gerai, kad atvažiavome".

Prieš kelerius metus svarstant Garbės piliečio vardo suteikimo klausimą, buvo ištartas ir Jono Meko vardas. Deja, Biržų rajonui vadovavęs žmogus nesigėdijo paklausti: "O kas jis toks?" - taip užbaigdamas dar neprasidėjusias diskusijas. Kad vėl nekiltų panašūs klausimai, trumpai pristatome mūsų kraštietį Joną Meką.

Tai žmogus, kuris artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalķ. Tai - poetas, prozininkas, antiholivudiško kino kūrėjas, kritikas. Mokėsi Biržų gimnazijoje, dirbo Biržų laikraščio redakcijoje, lankė J. Miltinio teatro studiją.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Mainzo universitete klausė filosofijos ir literatūros paskaitų, bendradarbiavo Vokietijoje leidžiamoje lietuvių spaudoje, leido avangardinį žurnalą. 1949 m. išvyko į JAV. Niujorke dirbo fabrikuose, mokėsi kino meno, pradėjo organizuoti avangardinio kino festivalius. Bendradarbiavo JAV ir Vakarų Europos kino periodikoje. Įkūrė kino filmų archyvą, dėstė kino meno institutuose.

Yra prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, tarptautinių kino festivalių laureatas. J. Mekas apdovanotas reikšmingomis premijomis: Lietuvos nacionaline (1995 m.), Niujorko kino kritikų asociacijos (1997 m.), P. P. Pasolini (1997 m.) ir kt.

Greta itin reikšmingos kino kūrybos J. Mekas taip pat išleido 24 poezijos, esė, interviu ir dienoraščių knygas; apie jį patį parašyta per 12 mokslinių knygų. J. Meko filmai rodyti muziejuose ir galerijose įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų - Jeu de Paume Paryžiuje, Metropolitan fotografijos muziejuje Tokijuje, Documenta 11, Venecijos bienalės tarptautinėje parodoje ir daugelyje kitų.

Naujas leidinys apie garsiuosius Joną ir Martyną Yčus

Antanas Seibutis
2007-07-17

 Literatūra apie garsiuosius brolius biržiečius Joną ir Martyną Yčus praturtėjo dar viena knygele - leidykla "Žiemgala" išleido bibliografės Paulinos Dabulevičienės ir jai talkinusios Biržų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografės Zitos Balaišienės išleistą leidinį "Jonas ir Martynas Yčai. Bibliografijos".

Leidinyje publikuojamos pirmą kartą parengtos išsamios Jono ir Martyno Yčų bibliografijos - pateikiami jų slapyvardžiai, raštai, originalūs darbai, vertimai, sudaryti ir išleisti leidiniai, literatūra apie garsiuosius brolius, ikonografinė medžiaga, periodiniai leidiniai, kuriuose jie bendradarbiavo.

Leidinio pasirodymą rėmė Kultūros ministerija, Biržų rajono savivaldybė, "Žiemgalos" leidykla.

Priminsime, kad, be jų kitų nuopelnų Lietuvai, Jonas Yčas I 1918 11 11 sudarytoje Lietuvos vyriausybėje buvo Švietimo ministerijos valdytojas, o Martynas Yčas - finansų, prekybos, pramonės ir susisiekimo ministras.

Alfredui Šlikui - 105

Antanas Seibutis,
2007-07-16

Pedagogas, rašytojas, publicistas Alfredas Šlikas gimė 1902 m. liepos 15 dieną Užušilių kaimo ūkininko šeimoje. Mokėsi Biržų aukštesniojoje keturklasėje pradžios mokykloje.

1914 m. mirė tėvas Jonas Šlikas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, motina su Alfredu ir dviem dukromis pasitraukė į Rusiją. Alfredas Rusijoje mokėsi Peterburge, vėliau Voroneže.

1918 m. Alfredas kartu su motina (seserys mirė Rusijoje) grįžo į Lietuvą, dirbo valsčiaus savivaldybėje, mokėsi gimnazijoje, dirbo Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

A. Šliko mokinių dovanoti albumai, maldaknygė, parašytos knygelės, žmonai Onai iš Rešiotų lagerio siųsti laiškai.

1924 m. pradeda mokytojauti Šėtos valsčiaus Užkapių pradžios mokykloje. 1926 m. Alfredas įstoja mokytis į Kėdainių mokytojų seminariją. Besimokydamas aktyviai dalyvauja "Aušros" būrelio literatūrinėje veikloje.

1927 m. Kėdainių mokytojų seminarija buvo uždaryta. A. Šlikas mokslus tęsė Marijampolės mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1928 m. birželio mėnesį. Joje taip pat aktyviai dalyvavo meno saviveikloje.

Baigęs mokslus, Alfredas grįžo į gimtinę, pradėjo dirbti Kuokaviečių pradžios mokykloje, vėliau Drąseikiuose. 1929 m. rudenį vedė Oną Briedytę.

Dirbdamas Drąseikiuose, aktyviai užsiminėjo literatūrine veikla, parašė A. Svajonės slapyvardžiu 2 veiksmų dramos vaizdelį "Karalius Alkolis", 1931 m. - biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį, 1935 m. - 2 veiksmų komediją "Tikrasis aitvaras", 1936 m. - 3 veiksmų komediją "Slidžiu keliu", 1937 m. - Jono Šliko slapyvardžiu scenos vaizdelį "Bobos truputį susipešė".

1939 m. Biržų spaustuvė išleido "Mūsų jaunimo vadovą" (Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos "Radvila" leidinys), redaguotą A. Šliko.

1926 - 1940 m. Biržuose ėjo dvisavaitinis evangelikų reformatų laikraštis "Sėjėjas", redaguojamas P. Jakubėno. A. Šlikas 1934 - 1938 m. redagavo jaunimui skirtus puslapius.

1936 m. A. Šlikas tapo "Jaunosios Lietuvos" dramos konkurso laureatu už veikalą "Slidžiuoju keliu". Jis buvo Jaunosios Lietuvos organizacijos Biržų skyriaus kultūros reikalų vadovas, bendradarbiavo įvairiuose tiek Biržų, tiek ir Lietuvos leidiniuose.

Drąseikių pradžios mokykloje vadovavo Jaunųjų ūkininkų būreliui.

1935 m. rudenį A. Šlikas pradėjo dirbti "Aušros" pradinėje mokykloje, mokė lietuvių kalbos, gamtos pažinimo, istorijos, netgi dainavimo.

1940 m., okupavus Tarybų Sąjungai Lietuvą, A. Šlikas buvo paskirtas "Aušros" pradinės mokyklos vedėju, tačiau 1941 06 14 jo šeima - jis pats, žmona Ona, sūnūs Jonas ir Rimutis - buvo suimta ir ištremta į Sibirą. Pakeliui jis buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Krasnojarsko Rešiotų lagerį, kur ir mirė 1944 01 14.

Tremtyje O. Šlikienei atsitiktinai pavyko sužinoti apie vyro kalinimo vietą ir užmegzti su juo ryšį, pasikeisti laiškais. Du iš vyro gautus laiškus ji išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.

A. Šliko žmona Ona su vaikais grįžo iš tremties 1956 m.

1989 06 14 Užušilių kaime pastatytas Algirdo Butkevičiaus sukurtas stogastulpis ištremtiems Biržų krašto mokytojams.

Aukštaitiška "dūšia" įkūnyta paveiksluose

Rasa Penelienė
2007-07-16

Tautodailininkės Vitalijos Kurienės sodybą Juostaviečiuose rasti nesunku. Vienas po kito kaimo gyventojai rodo į "alytnamių" gatvę, kurioje yra kiemas, gausiai apsodintas įvairiausiais medžiais.

"Čia žvirblio plunksnelė, čia kėkšto, ten - kalakuto, žąsies, o toji - povo ... " - vardija paveikslų "sudedamąsias dalis" Vitalija.

Pro eglaičių tvorą išsistiebęs didžiulis kedras - tarsi sargybinis ryškiai žydinčių akacijų, klevų, ąžuolų, geltonuojančių nakvišų karalystėje.

Išties saugoti čia lyg ir nėra ką. Sodybos šeimininkė viešnias nebuvėles sutinka kaip senas pažįstamas.

Rodo žiedus bekraunančias ežiuoles bei kitus žolynus ir kviečia užeiti vidun.

"Pažiūrėkit į mano paveikslus", - ragina guvi moteriškė. Ir šypsosi, paklausta amžiaus. "Daug kas man duoda 55 - 60 metų, bet esu 1938-ųjų gimimo", - gražia aukštaitiška tarme šneka Vitalija. Kad ji ne biržietė, išduoda ne tik tarmė. Nebiržietišku atvirumu, nuoširdumu paperkanti moteris sako esanti nuo Kėdainių. Iki pensijos agronome dirbusi, vėliau į menus panirusi.

Keisti Vitalijos menai. Paukščių plunksnos, medžių šakelės, beržo tošis, samanos, kankorėžiai, kriauklelės - viskas telpa jos kūriniuose. Viename įrėmintame paveiksle kruopščiai sudėliota lietuviška sodyba medžių apsupty. Medžių formas atkartoja originaliai įkomponuotos margaspalvės plunksnos.

Šis iš plunksnų sukomponuotas paveikslas p. Vitalijai vienas mieliausių.

Kad plunksnos gali tapti meno kūriniais, Vitalijai šovė mintis Gaidžio metais. Pabandė iš plunksnų metų simbolį pavaizduoti ir rezultatas nudžiugino. Giedoriaus atvaizdas iki šiol puošia Vitalijos svetainę, kurioje sukabinti mylimiausi arba dar nespėti parduoti, dovanoti kūriniai.

"Čia žvirblio plunksnelė, čia kėkšto, ten - kalakuto, žąsies, o toji - povo ... " - vardija paveikslų "sudedamąsias dalis" Vitalija. Anot jos, gamtoje yra daugybė įdomybių, reikia tik jas pastebėti ir į vietą padėti. Daugiausiai gėrybių Vitalija randanti miške. Štai atsivežė kelmą, į kurį įkomponavo originalią puokštę. Medžių šakelės virsta paveikslų rėmais, kankorėžių vėriniai - interjero detalėmis. Štai ąžuolo nuolauža - puikus pagrindas pasagai pritvirtinti, kad šioji laimę į namus neštų.

Apie laimę, svajones, grožio ir meilės ilgesį Vitalijos namuose šneka jos rankdarbiai - siuvinėti paveikslai, staltiesėlės, siūtos ir nertos gėlės. Itin kruopštūs darbai atlikti ne siuvimo ar mezgimo mašinomis, o rankomis. "Labai mėgstu klevą", - dėliodama servetėles, išmargintas įvairiaspalviais lapais, kalba Vitalija.

"Kai pradedu dirbti, į buities darbus nebegaliu žiūrėti", - prisipažįsta moteris ir rodo kūrybinio įkvėpimo metu gimusį sumanymą - kompoziciją su ąžuolu ir pasaga.

Siuvinėti ji išmokusi dar bestudijuodama Kauno žemės ūkio technikume. Nuo to laiko daug kas keitėsi moters gyvenime - mylimi žmonės, gyvenamosios vietos. Tai, kas patirta, išgyventa, kaupiasi jos kūriniuose - netikėtose formose, spalvų deriniuose.

"Ir liną prikeliu naujam gyvenimui", - rodo iš pakulų interjero kompozicijas ir papuošalus, drobines staltiesėles.

Valandų, praleistų prie paveikslų, mezginių, siuvinių, Vitalija neskaičiuoja. "Kai pradedu dirbti, į buities darbus nebegaliu žiūrėti", - prisipažįsta moteris. Bet visiškai užsimiršti neleidžia tie, kurie šalia.

Kijevas plojo "Siaudelai"

Biržų rajono
savivaldybės informacija
2007-07-12

Liepos 6-8 d. folkloro ansamblis "Siaudela" viešėjo Kijeve (Ukraina). Biržiečiai dalyvavo IV Pasaulio muzikos festivalyje KRAYINA MRIY 2007. Su ukrainietiškomis Joninėmis - Ivana Kupala - sutapusiame festivalyje "Siaudela" pasirodė du kartus. Vieną dieną jie šoko mūsų regioną reprezentuojančius šokius. Kitą - dainavo aukštaitiškas dainas, sutartines, pūtė ragus, skudučiavo.

"Siaudela" su "KRAYINA MRIY" festivalio iniciatoriumi Olegu Skripka.

Biržiečiai kartu su Ukrainos, Prancūzijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Baltarusijos kolektyvais žygiavo šventinėje festivalio atidarymo eisenoje Kijevo gatvėmis. Didelį susidomėjimą Lietuva ir ją atstovavusiu "Siaudelos" kolektyvu parodė ir Ukrainos žurnalistai. Ansamblio vadovei Jūratei Garnelienei buvo skirtos kelios tiesioginio nacionalinio Ukrainos televizijos kanalo eterio minutės, spaudos konferencijos metu žurnalistų ovacijas sukėlė jos ir Rimos Viederienės ekspromtu atlikta sutartinė.

"Siaudela" į KRAYINA MRIY 2007 buvo pakviesta po to, kai festivalio organizatoriai išgirdo jų kompaktiniame diske įrašytas Biržų krašto dainas. O biržiečių kompaktinį diską organizatoriams perdavė Lvovo folkloro ansamblio "Korali" nariai, šiais metais pasirodę Biržuose organizuotame folkloro festivalyje "Pragyda gyda".

Pasaulio muzikos festivalio nuotaikomis tebegyvenanti Jūratė Garnelienė sakė buvusi maloniai nustebinta ypatingai šiltu ir nuoširdžiu ukrainiečių priėmimu bei dideliu Lietuvai ir jos tradicijoms rodomu dėmesiu. "Kai matai, kaip prasidėjus lietui tavo dainų besiklausantys žmonės atskuba į sceną skėčiu pridengti tavęs ir mikrofono, supranti, kad širdį į dainą įdėjai ne veltui", - sakė folklorinio ansamblio vadovė.

Vabalninkėnai ir biržėnai, imkit mane ir skaitykit

Antanas Seibutis,
2007-07-12

 Visus Biržų krašto gyventojus, ypatingai vabalninkėnus, pradžiugins gražiai išleista knyga "XX amžiaus Vabalninkas. Datos, įvykiai, žmonės".

 

Knygos sudarytojai - Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo nariai Algirdas Garbauskas ir Mirdza Garbauskienė, straipsnių autoriai - Algirdas Butkevičius, Algirdas Garbauskas, Mirdza Garbauskienė, Angėlė Jurevičienė, Vidimantas Kučas, Nijolė Morkvėnienė, Ona Šoblinskienė.

Ši knyga - tai tarsi Vabalninko XX a. veidas, K. Šakenio 1935 m. išleistos knygos "Vabalninkas ir jo apylinkės praeityje" tąsa.

Knygos straipsnių autoriai pasistengė pažiūrėti į Vabalninko, jo apylinkių, žmonių istoriją įvairiausiais aspektais.

Knyga pradedama Jono Strielkūno "Ode Vabalninkui", parašyta miesteliui švenčiant 450 metų jubiliejų. Čia atspausdintas Vabalninko herbas, vėliava, minimos šventės, tradicijos.

Knygos straipsnių autoriai pasistengė pažiūrėti į Vabalninko, jo apylinkių, žmonių istoriją įvairiausiais aspektais. Čia yra XX a. pradžios Vabalninkas, gyvenamųjų vietovių vardai, krašto vaizdai kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. Nepriklausomybės įtvirtinimas, savanorių kovos ir žygiai.

Atskirai aprašyti garbūs Vabalninko krašto žmonės - Ernestas Galvanauskas, Gediminas Galvanauskas, Vincas Karoblis, Vytautas Petrulis, Konstantinas Šakenis, Alfonsas Žukauskas, garsios Paliulių, Sruogų, Petrulių giminės, palikusios ryškų pėdsaką visos Lietuvos istorijoje ir kultūroje.

Atskiras straipsnelis paskirtas buvusiai gausiai Vabalninko žydų bendruomenei.

Nemaža knygos dalis skirta ir sunkiems Lietuvos istorijos periodams - sovietinėms okupacijoms, nacių laikotarpiui, rezistenciniam pasipriešinimui prieš sovietinius okupantus, pokario trėmimams, tragiškai poetų kartai, emigracijai ir jos atstovams, pokarinei kolektyvizacijai, žemės ūkio mokslams Vabalninke.

Plačiai pažvelgta į Vabalninko bažnyčios istoriją, jos saugotinus paminklus, kunigų, vargonininkų asmenybes, kapinių istorijas, nepamirštos ir kitos religijos iki pat šių dienų.

Knygoje yra apžvelgta svarbiausių Vabalninko įstaigų istorijos nuo senų laikų iki šių dienų: tai ir mokykla, ligoninė, vaistinė, kinas, fotoateljė ir fotografai, pieninė, gaisrinė, paštas, bankai, taupomosios kasos, turgus, vaikų darželis, biblioteka, daug dėmesio skirta kultūrinam gyvenimui, kaimų tradicijoms, šių dienų renginiams, konkursams, festivaliams.

Neužmiršti ir iš Vabalninko krašto kilę meno, kultūros, mokslo veikėjai Antanas Kučas, Algirdas Petrulis, Veronika Šleivytė, Justas Tolvaišis, Povilas Tamuliūnas, Jonas Strielkūnas, Rita Vinciūnienė, Jonas Girijotas, Antanė Kučinskaitė, Antanas Balčiūnas, Petras Švenčianas, Matas Tamonis, Algimantas Šatas.

Atskiras knygos skirsnis paskirtas Vabalninkui po 1990 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Čia galime paskaityti ir apie Sąjūdžio Vabalninko grupės veiklą, pasipriešinimo aukų perlaidojimus, Vabalninko krašto kaimą šiandien, Vabalninko seniūniją, herbą, kaimų bendruomenes, mūsų laikų politikus, seimo narius, Vabalninko viršaičius ir seniūnus, tautodailininkus, nemažai vietos skirta ir Vabalninko krašto muziejui, kuris nuo 2005 metų gruodžio pradžios tapo Biržų krašto muziejaus "Sėla" filialu.

Nedideliame straipsnelyje sunkoka apžvelgti beveik 350 puslapių knygą. Tad belieka kreiptis į Biržų krašto žmones M. Mažvydo  "Katekizmo" žodžiais: "Imkiet mane ir skaitykit, o tatai skaitydami permanykiet".

Kaip Biržai saugo Yčų atminimą

Jonas Dagilis
2007-07-10

 Muziejininko Antano Seibučio straipsnis apie žymaus politiko ir visuomenės veikėjo Martyno Yčo vieną veiklos etapų bei fotonuotrauka iš "Sėlos" fondų liepos 7 d. "Šiaurės rytuose" ne tik priminė nemalonų atvejį, patirtą prieš mėnesį, bet prašosi vieno pasvarstymo.

Šimpeliškių tiltu, per kurį galėtum patekti į Yčų sodybą, užsieniečius vesti, švelniai tariant, negražu.

Istorija banali. Biržietiška. Lietuvoje vasarojantys svečiai iš Amerikos lankėsi ir Biržuose. Jie čia domėjosi, kaip mes saugome Yčų atminimą. Ką būtų galima pamatyti jų Šimpeliškiuose? Nujausdamas, kad ten nelikę nieko gražaus, kas primintų du daug Lietuvai nusipelniusius vyrus Joną ir Martyną Yčus, išsisukau nuo ekskursijos vadovo pareigų į netolimą kaimelį. Bet jie, amerikiečiai, į Biržus dar atvyks. Nepavydžiu muziejininkams ar kitiems valdžios žmonėms, jeigu svečiai dar kartą (jau oficialiai) prašysis palydimi Yčų jaunystės takais.

Senosiose Kilučių kapinėse, kur palaidota motina Zuzana Yčienė - Dagilytė ir kiti šeimos nariai, - paminkliniai kryžiai nudaužyti. (Tėvas Martynas Yčas 1890 m. vengdamas bausmės už Lietuvos spaudos platinimą emigravo į Ameriką. Mirė 1913 m.)

Į Šimpeliškių vienkiemį keliaudavo periodinė spauda - ją prenumeruodavo profesorius Jonas Yčas.

Tiltas per Apaščią Šimpeliškiuose - egzotika. Juo vaikščioti su užsieniečiais - ir juokinga, ir pavojinga. Bet ir nebūtina. Automašina prie Yčų sodybvietės galima nuvažiuoti naujuoju tiltu sukant pro Varniūnus. Bet ar verta? Nešienauto sodo brūzgynuose styro tik kaminai. Sodyba kelis kartus buvo parduota, galop sudeginta. Jeigu ir bus atstatyta, tikriausiai nebebus panaši į istorinę.

Senosiose Kilučių kapinėse, kur palaidota Yčų motina ir kiti šeimos nariai, paminkliniai kryžiai nudaužyti.

Yra tradicija Lietuvai nusipelniusių žmonių gimtines kuo nors paženklinti. Rodyti svečiams. Gerbti vietiniams. Šiuo atveju dar privalu prisiminti, kad Jonui ir Martynui Yčams Šimpeliškiai nebuvo tik gimtoji vieta. Čia jie atostogaudavo studijuodami, ruošė straipsnius, redagavo "Biržų Kalendorių", kitus leidinius. Atsivertus "Biržų telefono abonentų sąrašą", kuriame 1928 m. buvo 135 abonementai, 21-uoju randame įrašytą profesorių J. Yčą Šimpeliškių vienkiemyje. Tuo adresu buvo siunčiama periodinė spauda. Tai rodo, kad ir turėdami atsakingas pareigas Yčai nuo Šimpeliškių nebuvo nutolę. Priešingai - čia priiminėjo svečius, garbingus žmones. Bet tai detalės. Šimpeliškiai nei kaip gimtoji, gyvenamoji ar Yčų darbo vieta nepaženklinta. Nėra tam lėšų? Bet rajonui nė kapeikos (cento) nekainavo atminimo lentos prie buvusios Biržų burmistro sodybos ir Parovėjos mokyklos. Tačiau jos ten tapo nepageidaujamos. Problema turbūt ne piniguose, o ideologijoje. Kas garantuos, kad pastačius akmenį ar kitokį žymenį ties Yčų sodybviete, jis nebus nugriautas? Štai apie ką reikia diskutuoti.

Yčų sodyba buvo keliskart parduota, o vėliau sudeginta. Sodo brūzgynuose styro tik kaminai.

Grįžtant prie A. Seibučio publikacijos "Šiaurės rytuose" norisi papildyti, kad su Miku Petrausku koncertavusios Neimantaitės nebuvo tik atsitiktinai pasirinktos muzikalios panelės. Jų vyresnioji sesuo Ona Neimantaitė dar 1908 11 06 susituokė su Jonu Yču. Tai reiškia, kad Martynas bendrakeleivėmis pasirinko brolio žmonos seseris.

Tiltų per Apaščią atramos Šimpeliškiuose ir Varniūnuose - atskiros temos. Žmonių teigimu, tai neleistinai pamiršti istorijos paminklai, įrodantys to meto statybininkų meistriškumą. Nežinia, kiek dešimtmečiu juos plove Apaščios vandenys, daužė ledonešiai, o tebestovi tarsi vakar pastatytos. Yra iš ko pasimokyti restauratoriams.

Toks dabartinis tiltas Biržų rajone, Šimpeliškių ulytėlėje, veda į pirmojo Lietuvos susisiekimo ministro Martyno Yčo namus. Ar bankrutuotų apskrities kelininkai, tiltą atstatę ir padovanoję visuomenei kaip paminklą?

Kaip M. Yčas pravedė rinkimų agitaciją į 1912 m. Rusijos Valstybės Dūmą

Antanas Seibutis
2007-07-07

 Būsimas garsus Lietuvos visuomenės veikėjas biržietis Martynas Yčas 1911 m. baigė Tomsko universitetą ir grįžo į Lietuvą. Vasaros atostogas praleido Šimpeliškių kaime, gimtinėje netoli Biržų. Rugsėjo pabaigoje Kaune pradėjo dirbti advokato P. Leono padėjėju Kaune, aktyviai įsijungė į Kauno lietuvių visuomenės veiklą.

Pirmoje eilėje - Elena Neimanaitė, Mikas Petrauskas, antroje - Jadvyga Neimanaitė, Martynas Yčas. 1912 m.

1912 m. pavasarį Kauno lietuviai pradėjo ruoštis IV Rusijos Valstybės Dūmos rinkimams, sudarė rinkimų komitetą, ėmė tartis, ką rinkti į Dūmą. Knygoje "Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais", išleistoje "Spindulio" spaustuvėje Kaune 1935 m., M. Yčas prisimena: "Tautininkų grupė jau seniai buvo nužiūrėjusi nuo valstiečių kurijos mane. Nors aš buvau mokslus baigęs, bet neišsiregistravęs, einant 1906 10 08 įstatymu, iš valsčiaus, todėl dar galėjau tuo sąrašu eiti".

Bet kaip pravesti rinkimus be agitacijos? Ir čia Martynas Yčas sugalvojo išeitį.

1912 m. vasarą iš JAV sugrįžo dainininkas Mikas Petrauskas, pasiruošęs vasaros metu noriai koncertuoti. M. Yčas prisimena: "Man reikia apvažiuoti Lietuvą, parengti visuomenės nuomonę, paraginti ją aktingai dalyvauti rinkimuose. Bet kaip tai padaryti? Rusų administracija susirinkimų šaukti juk neleis, ypač dar šiuo atveju, kada norima varyti politiką".

M. Yčas pasiūlė M. Petrauskui rengti koncertus po visą Lietuvą. Jis pats bus organizatorius - impresario, Mikas - dainininkas, o akompaniatoriaus ir pianisto solisto vaidmenys numatyti dviem panelėms, Papilio evangelikų reformatų kunigo A. Neimano dukroms - Elenai ir Jadvygai Neimanaitėms.

Kaip tarė, taip ir padarė. Aplankė jaunikaičiai paneles Papilyje, gavo sutikimą koncertams, nustatė maršrutą, parengė programą. M. Yčas nuvyko į Kauną ir iš Kauno gubernijos gubernatoriaus P. Veriovkino gavo leidimą dešimčiai koncertų - Biržuose, Rokiškyje, Panevėžyje, Linkuvoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Zarasuose, Raseiniuose, Telšiuose ir Šiauliuose.

Pirmasis koncertas įvyko Rokiškyje. Iš miestelio į miestelį keliavo arkliais. Koncertai visur praėjo su dideliu pasisekimu, nes dainininko Miko Petrausko vardas jau tada buvo žinomas. Impresario Martynas Yčas irgi džiaugėsi atlikta misija. Jis prisimena: "Po koncertų jaunimas šokdavo, o aš su būreliu žmonių tardavaus apie rinkimus į Dūmą. Taigi, Miko Petrausko koncertai suvaidino ne tik kultūrinį, bet ir politinį vaidmenį..."

Sunku pasakyti, kiek turėjo įtakos tokie koncertai ir kelionės po Lietuvą, bet galiausiai po visokių nacionalinių, tautinių, socialinių, partinių peripetijų teisininkas Martynas Yčas rinkikų kolegijos buvo išrinktas Rusijos Valstybės IV Dūmos deputatu nuo Kauno Gubernijos.

Galima dabar tik konstatuoti, kad M. Yčas, aišku, nieko nežinodamas apie dabar taip madingas viešųjų ryšių akcijas ar rinkimų štabų juodąsias technologijas, išradingai ir įdomiai pravedė savo rinkimų agitacijos kampaniją.

Biržų dainos skambės Kijeve

Rasa Penelienė
2007-07-05

 Šį savaitgalį Ukrainos sostinėje Kijeve skambės Biržų krašto melodijos.

Liepos 6-8 dienomis vyksiančiame tarptautiniame folkloro festivalyje "Kraina mrij" Lietuvai atstovaus Biržų kultūros centro folkloro ansamblis "Siaudela".

Ansamblio vadovė Jūrate Garnelienė "Šiaurės rytams" sakė, kad dalyvauti tarptautiniame renginyje, kuriame pasirodys kolektyvai iš Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos bei kitų šalių, yra didžiulė garbė ir atsakomybė.

Biržų kultūros centro ansamblis "Siaudela" šį savaitgalį koncertuos prestižiniame Kijevo folkloro festivalyje.

Į šį renginį "Siaudela" pateko po to, kai į kompaktinę plokštelę įrašytas jų atliekamas dainas išgirdo festivalio organizatoriai. O kompaktinė plokštelė į Ukrainą pateko po folkloro šventės Biržuose "Pragyda gyda", kurioje koncertavo Lvovo kolektyvas. Tąsyk "Siaudela", ukrainiečiams įteikdama dovaną, nemanė, kad sulauks didžiulio renginio organizatorių telefono skambučio.

Folkloro festivalį Kijeve jau ketvirtus metus organizuoja garsus roko muzikantas Olegas Skripka.

Pasak Jūratės Garnelienės, renginys pasižymi ypatingai gera organizacija. Biržiečiai jau prieš kelis mėnesius turėjo užpildyti anketas, pažymėdami, kokių viešbučių, maisto, apsaugos jie pageidautų. "Specialių pageidavimų nepareiškėme. Gyvensime 3 žvaigždučių viešbutyje ir apsauga mums nereikalinga," - sakė Jūratė.

Nakvynės, maisto išlaidas apmokės renginio organizatoriai, kurie, pasak ansamblio vadovės, teiravęsi, kiek biržiečiams kainuos kelionė iki Kijevo. Gali būti, kad dalis kelionės lėšų taip pat bus padengta.

Kelionė "Siaudelai" kainuos apie 5000 Lt. Tačiau prieš kelionę biržiečiai galvojo ne apie pinigus. Jie rengėsi dviem koncertams - "Siaudela" dalyvaus vienos valandos ir pusės valandos trukmės pasirodymuose. Taip pat turės bendrauti su žiniasklaidos atstovais spaudos konferencijoje. Kijeve "Siaudela" atliks Biržų krašto dainas, skambės ragų, skudučių, lumzdelių muzika.

Sinodo suvažiavimas Biržuose

Kun. Tomas Šernas,
Lietuvos evangelikų
reformatų Sinodo sekretorius
2007-07-03

 "Šlovinkite Viešpatį. Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina", - šiais 106 psalmės žodžiais iškilmingas Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo 2007 eilinio suvažiavimo uždarymo pamaldas Šv. Jono Krikštytojo sekmadienį, birželio 24 dieną, Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje pradėjo kunigas Rimas Mikalauskas - Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas. Pamaldų metu buvo įvykdytas vienas iš Sinodo suvažiavimo nutarimų: diakono-katecheto tarnystei ordinuotas Klaipėdos universiteto evangeliškosios teologijos katedros paskutiniojo kurso studentas Raimondas Stankevičius. Paskelbti priimti nauji Sinodo teisiniai aktai - kanonai, Viešpaties Vakarienėje dalyvavo dvasininkai, kuratoriai, Sinodo delegatai ir į pamaldas susirinkę tikintieji.

Ateinančius trejus metus Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento, t. y. vyskupo, pareigas vykdys vyresnysis kunigas Rimas Mikalauskas.

Šių metų eilinis Sinodo suvažiavimas - ypatingas, nes Lietuvos evangelikai reformatai šiemet švenčia 450 metų evangelikų reformatų Sinodo susirinkimų sukaktį.

Suvažiavimo pradžioje Sinodas išsirinko savo vadovybę: Sinodo direktorių, kuris renkamas iš pasaulietinių Sinodo narių, ir dvasininkus- cenzorių bei sekretorių. 2007 metų Sinodo direktoriumi išrinktas kuratorius Donatas Balčiauskas, cenzoriumi kun. Rimas Mikalauskas ir sekretoriumi kun. Tomas Šernas.

Sinodas vienu iš savo pirmųjų sprendimų pasiuntė sveikinimo laiškus Lietuvos Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir Seimui, melsdamas Dievo palaiminimo prasmingiems darbams. Išreiškė viltį, kad valstybės institucijų ir Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo santykiai bus pagrįsti abipusės pagarbos ir teisingumo principais ir tai leis bendrai spręsti laiko mestus iššūkius.

Per septynias Sinodo suvažiavimo sesijas buvo priimti 25 sprendimai- kanonai ir memorialai. Pateikti generalinio superintendento kun. Rimo Mikalausko, Konsistorijos prezidento kurt. Donato Balčiausko ir Sinodo revizijos komisijos pirmininko Alfredo Dagio pranešimai, pranešimai iš parapijų, vaikų globos namų Medeikiuose, Biržų r. direktorės Daivos Janonienės ir Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos "Radvila" centro valdybos pirmininkės Viktorijos

Diakono-katecheto tarnystei ordinuotas Klaipėdos universiteto evangeliškosios teologijos katedros paskutiniojo kurso studentas Raimondas Stankevičius.

Statauskaitės, Konsistorijos Sinodo 450 m. jubiliejaus komisijos pirmininkės dr. Renatos Bareikienės pranešimai. Vienas svarbiausių šių metų Sinodo uždavinių buvo suteikti įgaliojimus naujai Bažnyčios vadovybei ateinantiems 3 metams. Trejų metų kadencijai išrinkta žemesnioji Sinodo institucija - Konsistorija. Ją sudaro 8 nariai - keturi dvasininkai ir keturi pasauliečiai. Konsistorijos prezidentu visuomet yra renkamas pasaulietis, viceprezidentas visuomet yra dvasininkas. Pirmąkart Bažnyčios istorijoje Konsistorijos prezidente buvo išrinkta moteris. Ja tapo dr. Renata Bareikienė iš Vilniaus. 2007-2010 metų kadencijai į Konsistoriją buvo išrinkti kun. Tomas Šernas (viceprezidentas, Vilnius), kun. Rimas Mikalauskas (Biržai), diak. Sigita Švambarienė (Biržai) ir pasauliečiai nariai: Danguolė Kairienė (Biržai), Petras Romualdas Puodžiūnas (Panevėžys) ir Vytautas Variakojis (Biržai). Ateinančius trejus metus Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento, t. y. vyskupo, pareigas vykdys vyresnysis kunigas Rimas Mikalauskas. Į Sinodo revizijos komisiją išrinkti: Vyda Gasiūnienė (Nemunėlio Radviliškis), Irena Narvidienė ir Elzė Dagienė (Biržai), Giedrius Vaitiekūnas (pirm.) ir Danguolė Juršienė (Vilnius).

Į neeilinį ir neformalų savo suvažiavimą 2007 metų Sinodas susirinks dar šių metų rugsėjo 15-16 dienomis Biržuose - Sinodo 450 metų iškilmingą minėjimą bei tarptautinę mokslinę konferenciją: "Šlovinki Dievą besikeičiančiame pasaulyje".

Eilinio kitų metų Sinodo suvažiavimo data ir vieta, nustatyta dar 1930 metais, išlieka ta pati - Biržai, per Jonines.

 

 

 

Paveikslas

Antanas Seibutis
2007-06-28

Prieš 460 metų, 1547-aisiais, gimė Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Kotrynos Tomickos antrasis sūnus, Biržų ir Dubingių kunigaikštis. Ėjo aukštas pareigas: LDK riekininko (1566), taurininko (1569), lauko etmono (1572), Trakų kašteliono ir pakanclerio (1579), Vilniaus vaivados (1584), didžiojo etmono (1589).

Kęstutis Preidžius. Kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas. 2001 m.

Stepono Batoro laikais garsėjo nepaprastu karvedžio talentu. Dalyvavo garsiosiose Ūlos kautynėse (1564), vėliau sėkmingai kovojo su Maskvos kariuomene dėl Livonijos. Atsinaujinus karui su švedais, Kristupas laimėjo Kuoknesės mūšį (1601).

Biržuose jis pastatė stiprią bastioninę tvirtovę (1589).

Turėjo keturias žmonas: Kotryną Oną Suleovą Sobkovną (m. 1576), Kotryną Ostrogiškę (m. 1579), Kotryną Tenčinską (m. 1592), Elzbietą Sofiją Ostrogiškę (m. 1599). Su antra žmona susilaukė sūnaus Jonušo, su trečia - sūnaus Kristupo ir dukters Elzbietos.

Kristupas Perkūnas mirė 1603 11 20, palaidotas 1604 04 08 Vyžuonose.

 

Biržiečiai šventė Jonines

Kęstutis Slavinskas
2007-06-26

Biržuose tradiciškai Joninės buvo švenčiamos Jaunimo parke. Šeštadienio pavakare besirenkantiems į parką teko praeiti žalumynais apipintus vartelius. „Svarbiausia, kad žmonės ateina, o gerą nuotaiką ir koncertus šventės proga mes jiems dovanosime", - kalbėjo tautiškais rūbais pasipuošę kultūrininkai.

Rajono meras Regimantas Ramonas kartu su etnografinio ansamblio „Šiaudela“ žengė uždegti Joninių laužo.

Susirinkusiems nuobodžiauti neleido Biržų rajono kultūros centro saviveiklininkai. Scenoje koncertavusius dainininkus keitė aikštelėje pasirodę šokėjai. Renginyje pasirodė daugelis geriausiųjų Biržų kolektyvų. Energija trykštantiems šventės dalyviams kultūros centro darbuotojai organizavo atrakcionus, kurių dalyviai turėjo progą laimėti prizus.

Vieni užrištomis akimis lazda mėgino laimę sudaužyti ant kuolo užmautą puodynę, vikresni ropštėsi kelių metru stiebu, kurio viršūnėje buvo sukabinti prizai.

Besibaigiant saviveiklininkų koncertui, rajono meras Regimantas Ramonas išsakė palinkėjimus Jonams ir Janinoms. Su deglu rankoje rajono vadovas, lydimas etnografinio ansamblio „Siaudela" bei „Bočių" kolektyvų narių, iškilmingai patraukė uždegti Joninių laužą. Vėliau saviveiklininkai bei šventės dalyviai patraukė ežero link. Besileidžiančios saulės fone į Širvėnos ežero vandenis buvo leidžiami degančiomis žvakelėmis papuošti vainikai.

Jaunimas bei aktyviausieji šventės dalyviai linksminosi ir Jaunimo parko neapleido iki paryčių.

Kai saulė jau buvo arti laidos, saviveiklininkai sceną užleido nepailstančiam Lietuvos estrados veteranui Kastyčiui Kerbedžiui. Prieš pusiaunaktį trumpam prapliupęs lietus praretino vyresniųjų šventės dalyvių gretas, tačiau puikios šventinės nuotaikos nesugadino.

 

 

Nacionalinės premijos laureato darbų paroda Biržuose

Stasė Eitavičienė
2007-06-25

„Sėlos" muziejuje atidaryta žymaus Lietuvos dailininko Arvydo Stanislavo Každailio piešinių paroda „Atgal ir vėl iš naujo", kurioje eksponuojami per kelerius paskutinius metus nupiešti paveikslai.

„Man svarbi tik atskiro kūrinio stilistika, bet ne visų kūrinių vieningumas, - teigia dailininkas. - Piešiu su malonumu. Nevengiu realijų, kartais paradoksalių. Bandau perteikti dabar ar anksčiau patirtus įspūdžius. Jeigu jie palies žiūrintįjį, manysiu tikslą pasiekęs. Šiandien bendroji dailės atmosfera Lietuvoje iš esmės pasikeitusi, ir man, kaip ir daugeliui dailininkų, vėl tenka savęs paklausti: „Kuo tikiu?" Todėl ir parodą pavadinau „Atgal ir vėl iš naujo".

Dailininkas Arvydas Každailis (dešinėje) dėkojo gydytojams Živilei ir Česlovui Kasparavičiams, kurių dėka palaiko ryšius su Biržais.

Arvydas Každailis apibūdinamas kaip intelektualus vyresniosios kartos dailininkas, dailės klasikas. Dailininkas - Lietuvos heraldikos komisijos narys, atkūręs daugelį istorinių Lietuvos valstybės, miestų ir miestelių herbų ir vėliavų. Vienu labiausiai pavykusių laikomas Pandėlio herbas. Jame pavaizduotas sužeistas sakalas, kuris asocijuojasi su rezistencine miško brolių kova. „Atkuriant herbą, reikia išlaikyti tai, kas yra paveldėta, būtina palikti tą pačią dvasią", - kūrybinio darbo patirtimi dalijosi svečias.

Dailininkas gilinasi į baltų tautų kultūros tradicijas, tragišką lietuvių kultūros istoriją. Jis iliustravo S. Daukanto knygą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių", o už ofortų ciklą „Prūsijos žemės kronika" jam buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Už nuopelnus meno srityje A. Každailis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V-ojo laipsnio ordinu.

„Mano vizitinę kortelę jūs visi turite piniginėje ir pasuose, - parodos atidaryme kalbėjo dailininkas, galvoje turėdamas savo rekonstruotą valstybės herbą. - O ši paroda - tai tarsi atsiskaitymas su savimi ir su jumis. Pavaizdavau tai, kuo gyvenau ir kuo tikėjau".

Arvydas Každailis dėkojo gydytojui Česlovui Kasparavičiui, kurio dėka palaikąs artimus ryšius su Biržais, dailininkui Egilui Skujai, paskatinusiam jį surengti parodą „Sėlos" muziejuje. Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius kalbėjo, kad Biržams yra garbė, kad toks žymus žmogus sutiko eksponuoti čia savo paveikslus. Dailininkas atsakė į biržiečių klausimus, su visais maloniai bendravo prie vyno taurės.

Mūsų valdžios atstovų parodos atidaryme nebuvo.

Tarptautiniame pianistų konkurse - trylikamečio biržiečio sėkmė

Rasa Penelienė
2007-06-21

Prestižiniame konkurse publikos ir vertinimo komisijos dėmesį prikaustė biržietis Mindaugas Variakojis. Iki laureato titulo jam pritrūko vieno balo, ir trylikametis pianistas tapo diplomantu. Jį ugdę pedagogai tą laiko didžiule sėkme.

Tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas „Gradus ad Parnassum" birželio 14 - 16 dienomis vyko Kaune. Jame sužibėjęs Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos pianisto Mindaugo Variakojo talentas buvo įvertintas konkurso diplomanto titulu.

Prestižinis tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas vyko trečiąjį kartą.

Trylikamečiui biržiečiui Mindaugui Variakojui pavyko nustebinti autoritetingą konkurso komisiją.

Jame varžėsi apie 230 dalyvių iš įvairių šalių - JAV, Rusijos, Izraelio, Lenkijos, Uzbekistano, Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

Vertinimo komisijai pirmininkavo Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos profesorius Leonid Juškevič.

Biržiečiui Mindaugui teko varžytis D kategorijoje, kur jis buvo jauniausias. Konkurentai buvo stiprūs, atliko sudėtingas programas.

Mindaugas skambino 25 minutes. Jis atliko J. S Bach Tribalsę fugą C-dur, F. Chopin Polonezą g-moll, G. Vollenhaupt pjesę - etiudą h - moll ir Vlado Jakubėno „Velniuko šokį".

Jaunasis pianistas programą atliko labai įtaigiai, sugebėjo prikaustyti publikos ir komisijos dėmesį. Iki aukščiausio įvertinimo jam pritrūko tik vieno balo.

Mindaugo koncertinė patirtis didžiosiose scenose dar nėra labai didelė. Prieš keletą metų jis tapo prof. R. Lampsatytės organizuojamo PALMIROS konkurso laureatu, koncertavo Prahoje (Čekija). Šiais metais tapo tarptautinio Vlado Jakubėno pianistų konkurso E. Bruks premijos laimėtoju ir „LIONS" klubo prizininku už geriausią baroko epochos kūrinio interpretaciją.

Jaunajam pianistui ši vasara nelengva, tačiau turininga. Po konkurso Mindaugas ilsėsis, o rugpjūčio mėnesį jo laukia VII Tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas festivalis Druskininkuose „Muzika be sienų". Į šį renginį atlikėjas vyksta kartu su savo mokytoja Ina Valotkiene. Jie dvi savaites turės galimybę klausytis atlikėjų iš įvairių šalių, dalyvauti seminaruose ir parodyti savo sugebėjimus.

Pagal Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos informaciją parengė Rasa Penelienė

 

 

Lietuvos savanoris, karininkas Jonas NASTOPKA 1897 - 1919 05 18

Jonas Dagilis
2007-06-19

Biržai garsėja geologiniais reiškiniais, pilimi, turistai pamėgo "Alaus kelią". Tačiau šalia "Alaus kelio" yra takeliai, kuriais svečiams, norintiems pažinti Biržų krašto istoriją, būtų įdomu pakeliauti.

Būsimasis Nepriklausomybės kovų dalyvis Jonas Nastopka gimė Biržuose, miesto ūkininko šeimoje. Kaip biržiečiui, nebuvo sunkumų baigti vietos pradžios ir miesto keturklasę mokyklas. Apie kario profesiją nesvajojo. Pasirinko taikią, "arčiau žemės" - matininkų mokyklą Rygoje, kurios nebuvo lemta užbaigti. Kilus Pirmajam pasauliniam karui J. Nastopka buvo priverstas trauktis į Rusiją, o ten, kaip dauguma prasilavinusių jaunuolių, mobilizuotas ir pasiųstas į karo mokyklą Saratove, kurią baigė 1917 metais.

 

Tai buvo metas, kai suirutės krečiamos Rusijos platybėse klaidžiojo apie 25 tūkstančiai įvairaus amžiaus, išsilavinimo lietuvių, karių. Daugumą jų vienijo bendras nerimas dėl savo ir Lietuvos likimo, įsitikinimas, kad į gimtinę reikia grįžti organizuotai, ginkluotiems ir čia, Lietuvoje, įsijungti į šalies, pasiskelbusios nepriklausoma, gynybą. Tam įvairias kliūtis darė rusų valdžia, iš dalies lenkai, tačiau apie tris tūkstančius lietuvių visgi susibūrė į kelis atskirus tautinius dalinius.

J. Nastopkai priimtiniausias buvo I-as atskiras lietuvių batalionas Vitebske. Tai buvo batalionas, rodomas rusams kaip tvarkos, drausmės pavyzdinis dalinys. Už tai, kad Vitebske apsaugojo cerkves, kitokį turtą nuo bolševikų gaujų plėšimo, pelnė didžiausias miesto gyventojų simpatijas, dėkingumą. Tačiau, kaip ir visi kiti panašūs padaliniai keleriopai didesnių bolševikinių jėgų apsuptyje, buvo priversti nusiginkluoti ir išsiskirstyti. Į Lietuvą kariai grįžo kaip kas išmanydami.

Lietuvos savanorį Joną Nastopką išaugino Biržų žemė.

 

Jonas Nastopka Biržus pasiekė sėkmingai. Matydamas, kad čia labai trūksta mokytojų, po trumpalaikių kursų išbandė pedagogo profesiją, bet neramūs laikai, įgyta patirtis pastūmėjo į atsakingesnes pareigas. 1918 metų lapkričio - gruodžio mėn. dirbo apskrities milicijoje tardytoju. Kraštą okupavus bolševikams partizanavo, ieškojo galimybės prisijungti prie reguliarios Lietuvos kariuomenės.

1919 metų pradžioje bandymas patekti į veikiančius pulkus baigėsi nesėkme. Panevėžį buvo užvaldę bolševikai. Neprasimušęs pro jų kontroliuojamą teritoriją, grįžo į Biržus. Antrasis bandymas baigėsi dar prasčiau: prie Šeduvos pateko į įsibrovėlių nelaisvę ir buvo uždarytas Panevėžio kalėjime. Tačiau tų metų pavasarį Atskirasis Panevėžio batalionas jau buvo solidus kovinis vienetas, laimėjęs ne vieną pergalę prieš įsibrovėlius. Taip buvo ir kovo paskutinėmis dienomis, kai staigiu proveržiu privertė priešą pasitraukti iš Panevėžio. Tuo pačiu buvo išlaisvinti ir įkalintieji.

Patekęs tarp savųjų jaunasis karys savanoriu stojo į jį išvadavusį dalinį ir buvo paskirtas 5 - tos kuopos vadu. Neramios dienos ir naktys. Jaunasis kuopos vadas, kur bekovotų, asmeniniu pavyzdžiu rodė ištvermę, narsumą. Jam buvo patikimos vis atsakingesnės pareigos.

Priešas nerimo, pro Kėdainius vylėsi pasiekti net laikinąją sostinę Kauną. Tačiau buvo ne tik atmuštas, bet Lietuvos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą, kuriame Jonas Nastopka 1919 m. gegužės 18 d. jau vadovavo kairiajam sparnui, suformuotam iš 1-os ir 4-tos kuopos, 4 kulkosvaidžių ir10 raitų žvalgų. Įsiplieskusios kautynės su gausesniu, taip pat neblogą kovinę patirtį turinčiu priešu mūsų žemiečiui buvo lemtingos. Apie 10 val. ryto pavasarine žaluma besipuošę Ėriškių laukai sugėrė karštą jaunojo karininko kraują. Žūtis nebuvo beprasmė. Kuopos, batalionas vaduodamas kaimą po kaimo vėl pasiekė Panevėžį ir šį kartą okupantus išvijo taip, kad niekada nebegrįžtų. (Grįžo 1940-siais...).

Kol tęsėsi permaininga, žūtbūtinė kova, nebuvo kada rūpintis žuvusiais, jų deramu pagerbimu. Tik po dešimties dienų, t. y. gegužės 28 d., pirmojo žuvusio karininko iš Panevėžio bataliono palaikai metaliniame karste iškilmingai, dalyvaujant kariniam orkestrui, kariškiams ir vietiniams gyventojams, buvo nulydėti į Kėdainių ev. reformatų bažnyčią ir padėti rūsyje, greta kunigaikščio Jonušo Radvilos. Ir tik bolševikus išstūmus iš Lietuvos, trumpo atokvėpio tarp kitų kovų dienomis atvežti į gimtuosius Biržus amžinam poilsiui.

Sūnaus žūtis, laidotuvės buvo skaudus smūgis kario tėvams. Motina Olga ev. reformatų bažnyčioje šalia sūnaus karsto per naktį sėdėjo lyg stabo ištikta. Laidotuvių apeigas atliko kun. P. Jakubėnas. Prieš nuleidžiant karstą į duobę kalbėjo bataliono vadas Jonas Variakojis, lietuvių tautos vardu padėkodamas už pasiaukojimą Lietuvos laisvei. Vėliau žuvusiojo tėvams buvo skirta apie 40 ha žemės. Atsisakė, pasirinkdami mažesnį sklypą arčiau Biržų. Nenorėjo atitolti nuo miesto, prie kurio plati Nastopkų giminė.

 

Karininko Jono Nastopkos kapas, tarpukary laikytas Lietuvos laisvės simboliu, šiandien prašyte prašosi paminklosaugininkų dėmesio.

 

Tvirtėjant Lietuvai ekonomiškai, jaunojo karininko kapavietė šalia pagrindinio tako protestantų kapinėse ant Širvenos ežero kranto buvo išskirtinai sutvarkyta, kruopščiai prižiūrima. Iki 1940-ųjų Vasario 16-osios ir kitų tautinių švenčių metu būdavo organizuojamos biržiečių eisenos, kurios neaplenkdavo ir šio kapo, laikomo Lietuvos laisvės simboliu. Gatvei nuo kapinių skersai Kęstučio, Geležinkelio ir Agluonos gatvės iki Sąjungos buvo suteiktas karininko Jono Nastopkos vardas. Sovietmečiu ji pervardinta Marytės Melnikaitės vardu. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę gatvei grąžintas senasis pavadinimas.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia iš J. Nastopkos giminaičių reikalavo, kad nuo antkapio panaikintų Vyties kryžių - karių savanorių simbolį bei užrašą, kad tai karys, žuvęs kovoje su bolševikais. Uždažydavo, užliedavo smala. Bet tokios kosmetinės priemonės netenkino. Kažkas nudaužė kryžiaus skersinius ir dalį užrašo. Likusią sumenkino laikas. Dabar tai sunkiai išskaitoma.

Nemalonūs kontrastai. Šimtų sovietinių karių, palaidotų miesto centre, kapinės restauruotos. Pavardės, kiti įrašai visais metų laikais gerai išskaitomi, o kelių savanorių, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų, tarp jų ir Jono Nastopkos, originalios kapavietės nėra kam deramai sutvarkyti. Žuvo jaunas, šeimos nesukūręs, giminės, prižiūrintys kapavietę, sensta. Bet ar tai tik jų rūpestis?

 

 

Juostaviečių šventės neužgožė lietus

Kęstustis Slavinskas
2007-06-19 

Šeštadienį popietę Juostaviečių vaikai bei jų tėveliai nerimastingai žvalgėsi į apniukusį dangų. Tradicinės vasaros vaikų šventės pradžią teko atidėti, kol po lietaus pradžius kaimo parkelis. Tačiau laukimas neprailgo, nes į šventę atėjusieji galėjo pasigrožėti parką išpuošusiomis girliandomis, kurias kūrė vaikai, apžiūrėti jų piešinių parodą.

Dangui nusigiedrijus renginio vedėjos susirinkusius pakvietė pažiūrėti kaimo vaikų paruoštą programą. Šoko mažosios šokėjos, pasirodė muzikančių trio. Išradingos mergaitės tapo net populiarios grupės „69 danguje" dainininkėmis. Į klausimus teisingai atsakę ar atspėję mįslę vaikai ir suaugusieji turėjo progą laimėti gausybę prizų.

Net prapliupęs lietus neužgožė šventės šurmulio ir dalyvius tik trumpam versdavo slėptis po palapinių stogu.

Juostaviečių kaimo bendruomenės pirmininkas Arvydas Džiulna padėkas įteikė piešinių konkurso dalyviams Gabrielei Marinskaitei, Silvijai ir Martynui Lapėnams, Gabrielei Gintautaitei, Vitai Džiulnai, Rytei Milišiūnaitei, Ugnei ir Giedrei Adomonytėms, Sonatai Kavaliauskaitei.

Kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotoja Kristina Milišiūnienė renginio vedėjoms įteikė šakotį, o vaikų mamos savo atžaloms parkelyje organizavo atrakcionus. Kiekvienam šventės dalyviui buvo įteikta ledų porcija, kurią dovanojo bendruomenės krikštamotė Nijolė Žukienė.

Vaikams besivaržant nenuobodžiavo ir suaugusieji, kurie tarėsi, kaip atnaujinti kone prieš du dešimtmečius parkelyje pastatytą estradą, prie kurios besilinksmindamos užaugo ištisos kartos. „Juostaviečių kaimo scena amžiumi keturis kartus lenkia Biržų pilies tiltą, kuris supuvo vos penkmetį atlaikęs", - kalbėjo ūkininkas ir muzikantas Audrius Milišiūnas. Juostaviečių kaimo bendruomenės pirmininkas Arvydas Džiulna sakė, kad žmonės aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje, yra parengę projektą bendruomenės namų stogo remontui, o rudenį talkos būdu atnaujins estradą.

Vakare šventės estafetę iš vaikų perėmė suaugusieji, kurie, vadovaujant Vabalninko „Disko klubo“ didžėjui ir muzikantui Rimui Baltrušaičiui, linksminosi iki paryčių.

Juostaviečių parkelį šventei papuošė kaimo vaikai.	Juostaviečių kaimo bendruomenės pirmininkas Arvydas Džiulna ir pavaduotoja Kristina Milišiūnienė apdovanojo iniciatyvius vaikus.

 

Gyvieji istorijos liudytojai rinkosi prie koplytstulpio

Stasė Eitavičienė
2007-06-16

 

Prieš 66-erius metus beauštantis birželio 14-osios rytas tūkstančiams lietuvių buvo nužymėtas skausmu ir ašaromis. Prasidėjo masiniai trėmimai pačios darbščiausios, labiausiai išsilavinusios, patriotiškai nusiteikusios tautos dalies, kurios dauguma taip ir liko Sibiro platybėse, „po šaltu tundros berželiu".

Visada yra galimybė rinktis - laisvę ar prisitaikymą ir susitaikymą. Tremtiniai pasirinko laisvę, daugelis - gyvybės kaina.

Į minėjimą atėję žmonės pagerbė negrįžusiųjų atminimą, pasidžiaugė su tais, kurie tebėra kartu.

Kaip kasmet, Gedulo ir vilties dienos pavakarę prie koplytstulpio buvusioje Biržų geležinkelio stotyje rinkosi žmonės, kad pagerbtų negrįžusiųjų atminimą ir pasidžiaugtų su tais, kurie buvo laimingesni ir grįžo į taip mylėtą Lietuvą.

Minėjime dalyvavo ir partizanų dainas atliko tremtinių choras, vadovaujamas L. Aukštuolienės. Savivaldybės meras R. Ramonas kalbėjo, kad ši diena - tai „malda už tuos, kurių nėra". Meras išreiškė viltį, kad neužmiršime to, kas buvo, kad kasmet susirinksime čia ir būsime geresni, doresni. „Lenkiu galvą prieš tuos, kurie kentėjo", - sakė R. Ramonas.

Koplytstulpis paskęsta gėlėse, kurias čia atnešė likimo broliai ir sesės, valdžios atstovai. „50 metų žmonėms į galvas buvo kalama kitokia tiesa ir kitokios žinios. Ačiū Dievui, teisybė išaiškėjo, o laisvės siekis nugalėjo", - kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė Danguolė Žiūkienė. Ji išsakė daugelio troškimą, kad šalia koplytstulpio ateityje iškiltų paminklas motinoms - kankinėms, atsirastų laužavietė, kur susikūrus ugnį „bus galima senus kaulus ir geliančius sąnarius pasišildyti".

Gėles nešė, žvakutes prie koplytstulpio degė tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai.

Skaudžiais išgyvenimais dalijosi tremtinė laptevietė Elena Stakionienė, žodį tarė Šaulių sąjungos narys Jonas Morkūnas, savo kūrybą skaitė Aldona Černiauskienė. Bernardo Brazdžionio eiles deklamavo Kaštonų pagrindinės mokyklos moksleivės, kanklėmis joms pritarė mokytoja Eglė Jažauskienė. Renginį vedė mokytoja Aušra Macienė.

Gedulo ir vilties dienos renginyje dalyvavo jaunieji šauliai ir net 6 rajono savivaldybės tarybos nariai (du konservatoriai, du Darbo partijos nariai, vienas krikščionis demokratas ir vienas Liberalų sąjūdžio atstovas).

Mieste - Devintinių procesija

Stasė Eitavičienė
2007-06-12

 

Sekmadienį buvo švenčiamos Devintinės - Švnč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Ji Katalikų Bažnyčios liturgijoje švenčiama nuo 13-ojo amžiaus ir skirta pagarbinti Švnč. Sakramentui. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo labai populiarios Devintinių procesijos, kuriose dalyvaudavo valstybės vadovai, karininkai, įvairių organizacijų atstovai.

Tikinčiųjų eisena, pasipuošusi bažnytinėmis vėliavomis ir juostomis, patraukė Biržų miesto gatvėmis.

Tradicinė Devintinių procesija visuomet reiškė ne vien tik keliu praeinančius baltais rūbais apsirengusius dvasininkus ar pasipuošusius tos eisenos dalyvius, bet kartu buvo ir proga papuošti savo namus, kuo nors išreikšti pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui, nors tai tebūtų ir nedidelis per langą nuleistas kilimėlis, už lango rėmų užkišta kukli gėlių puokštė ar paprasčiausiai švariai nuplautos durys.

Praėjusį sekmadienį po Sumos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tikinčiųjų eisena, pasipuošusi bažnytinėmis vėliavomis ir juostomis, baltai apsirengusioms mergaitėms, barstomomis gėlėmis, lydima bažnyčios choristų ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos orkestro, patraukė Biržų miesto gatvėmis.

Pirmą kartą pagarbinti Viešpatį Jėzų Švenčiausiajame Sakramente procesija sustojo Vytauto gatvėje, prie „Saulės" gimnazijos kryžiaus. Eisenos dalyvius čia pasitiko mokyklos direktorius Dainius Korsakas, keletas mokinių ir mokytojų. Skambant giesmėms buvo palaimintos „Aušros" ir „Saulės" mokyklų bendruomenės bei šio mikrorajono gyventojai.

Švyturio gatvės Rezistentų kapavietėje ateinančiųjų laukė jaunieji šauliai ir jų vadovė Inga Arlikevičienė. Čia degė žvakutės, stovėjo papuoštas altorėlis, patiestas kilimėlis. Biržų parapijos klebonas kun. Dalius Tubys kalbėjo, kad einant languose buvo matyti žmonės, gal sergantys, o gal šiaip smalsuoliai. „Bet tai nesvarbu, nes Dievas eina su mumis. Kristus nori būti visur, kur gyvena, dirba, linksminasi ir kenčia žmogus", - sakė jis.

Eucharistinė procesija, lydima bažnytinio choro ir muzikos mokyklos orkestro atliekamų giesmių, Respublikos gatve pro „Atžalyno" vidurinę mokyklą pasuko į buvusią geležinkelio stotį prie ten pastatyto kryžiaus. Čia procesijos dalyvius sutiko keli tremtiniai, aplinkinių gatvių gyventojai.

Švnč. Sakramentu buvo palaiminti ir šio mikrorajono gyventojai, tremtiniai. „Matau tremtinius, kurie net nepasikeisdami neša baldakimą, vėliavas, nors jau galėtų ir pailsėti", - pastebėjo kun. D. Tubys. Ir pakvietė visus Eucharistinės procesijos dalyvius Kęstučio gatve grįžti į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ketvirtajai Evangelijai ir iškilmingam palaiminimui.

Kaitriai saulei kepinant visas dvi valandas minia sekė paskui Eucharistinį Kristų su giesmėmis, vedami džiaugsmo, kad kartu yra už žmones miręs ir prisikėlęs Viešpats. Ši procesija priminė, kad mes esame žemės žmonės, keliaujantys ne tik miestų gatvėmis ir kaimų keliais, bet ir per gyvenimą į dangaus Tėvo namus.

Tremtinių godos ir viltys rankdarbiuose ir paveiksluose

Biržų krašto muziejaus „Sėla" informacija
2007-06-09

 

Biržų krašto muziejaus „Sėla" renka lietuvių tautos genocidą menančius eksponatus: dokumentus, daiktus, nuotraukas. Dėkojame žmonėms, šias relikvijas patikėjusiems saugoti muziejui. Jos pasakoja apie vertybes dovanojusių žmonių likimus, jose atsispindi tragiškas okupuotos Lietuvos valstybės istorijos laikotarpis.

Tremtinė Emilija Baltušienė prie muziejui dovanotų skrynių, kuriose grįždama į gimtinę parsivežė rakandus, drabužius, mamutės ir savo rankdarbius.

Vienoje iš muziejaus salių rodome tik nedidelę sovietinės okupacijos laikotarpį menančių eksponatų dalį, kiti saugomi muziejaus fonduose. Gedulo ir vilties dienai greta anksčiau įrengtos ekspozicinės salės parengėme tremtinių rankdarbių parodą.

Tremtinės moterys, gyvenusios toli nuo tėvynės, puoselėjo lietuvių liaudies tradicijas, sugrubusiomis rankomis vakarais megzdamos, nerdamos, siuvinėdamos. Nors dieną dirbo sunkiausius darbus: plukdė sielius, kirto medžius ir kapojo miške šakas, gaudė žuvį lediniame Sibiro upių vandenyje, tačiau negalėjo nepuošti savo buities. Svajodamos grįžti į tėvynę, jos kaupė rankdarbius ir savo gimtųjų namų puošybai.

Ornamentuose žydi darželių gėlės, puikuojasi tautinė, patriotinė, religinė simbolika. Darbeliai dažniausiai iš drobės nuo maisto siuntinio ar atsivežta iš gimtinės, kiti - iš milo, medvilnės. Siūlus rankdarbiams traukė iš medžiagos, ardė kojines, kaspinus.

Kiti rankdarbiai buvo skirti ne buičiai papuošti, o atminimui arba dovanai, teikę džiaugsmo, optimizmo, dvasinės stiprybės.

Parodą papildys tautodailininko Vilhelmo Janiselio paveikslai, kuriuose jis įamžino tremtinių kasdienybę.

Kviečiame aplankyti gyvenimą tremtyje ar lageriuose menančių eksponatų parodą, bylojančią apie lietuvių stiprią dvasią, meilę bei ryšį su gimtuoju kraštu. Tikimės, kad tremtiniai, jų artimieji ir toliau padės muziejui kaupti tremties relikvijas. Šios parodos lankymas nemokamas.

Biržų muziejaus Radvilų salėje skambės klavesino muzika

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-06-07

 

Biržų muziejaus Radvilų salė pasipildė nauju, įdomiu ir retu eksponatu - klavesinu. Klavesiną pagal XVII a. II pusės pavyzdį pagamino Dainiaus Sverdiolo vadovaujama firma „Organum". Pačios idėjos autorė yra muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Ramutė Petronytė, ją įgyvendinti padėjo Biržų rajono Savivaldybė, skirdama klavesinui įsigyti pinigų.

Klavesinas yra dovana muzikos mokyklai 50 - mečio proga. Kadangi jo dizainas yra atliktas pagal XVII a. II pusės pavyzdį, buvo nutarta, kad geriausiai atrodys prie XVII a. II pusės gražuolės krosnies ir XVII a. kunigaikščių rūbų.

Klavesinas bus naudojamas muziejaus edukacinių pamokų metu bei mokytis muzikos mokyklos vaikams groti tikru senoviniu instrumentu.

Graži XVII a. trejybė: krosnis, kunigaikščių rūbai, klavesinas

Koncertavo broliukai ir sesutės

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos informacija
2007-06-05

 

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos jaunieji atlikėjai dalyvavo Panevėžio rajono vaikų muzikos mokyklos organizuotame festivalyje „Brolis ir sesuo". Festivalis džiugino tuo, kad jame koncertavo broliukai ir sesutės.

Tautvaldas, Rūta ir Zigmantas Striškos, mokytoja Daiva Razguvienė, Arūnė ir Eglė Trečiokaitės, mokytoja Ina Valotkienė po koncerto.

Malonu buvo klausytis mūsų mokyklos pianistų Rūtos ir Zigmanto Striškų bei jų broliuko smuikininko Tautvaldo. Šis neseniai susikūręs šeimyninis kamerinis ansamblis yra koncertavęs mokykloje ir Biržų pilyje.

Dažnai įvairiuose festivaliuose bei konkursuose dalyvaujančios sesutės Eglė ir Arūnė Trečiokaitės šį kartą iškilmingai paskambino F. Mendelsono „Vestuvinį maršą".

Festivaliui mokinius parengė mokytojos Daiva Razguvienė ir Ina Valotkienė.

Širdžių giesmė Aukščiausiajam

Stasė Eitavičienė
2007-06-05

 

Paminėdama Evangelikų reformatų sinodo Lietuvoje 450 metų jubiliejų, Biržų reformatų evangelikų bendruomenė svetingai priėmė Giesmių šventės iš visos Lietuvos dalyvius.

Renginyje dalyvavo apie 15 Lietuvos evangelikų liuteronų ir reformatų bažnyčių chorų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Tauragės, Kretingos, Plikių, Dovilų, Biržų ir kitų miestų bei miestelių.

Tai jau trečioji Giesmių šventė, vykstanti Biržuose. Pirmojoje šventėje 1935 metais giedojo tik Biržų, Papilio ir Nemunėlio Radviliškio evangeliškų parapijų chorai.

Giesmių šventėje dalyvavo kun. R.Mikalauskas, evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas M.Sabutis, svečiai iš Lietuvos ir Vokietijos.

Nuo 1996 metų Giesmių šventės vyksta kasmet įvairiose evangeliškose bažnyčiose, o jas organizuoja Lietuvos evangeliškos bažnyčios muzikos sandrauga (LEBMS). 2000 metais chorai vėl buvo susirinkę Biržuose, evangelikų reformatų bažnyčioje.

Šių metų iškilmės prasidėjo visuotine giesme „Šventas, šventas, šventas". Homiliją Giesmių šventės metu sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Jis pasidžiaugė visais, atvykusiais iš įvairių vietų su sava gyvenimiška patirtimi, ir pabrėžė, kad giesmės Aukščiausiajam giedamos širdimi, todėl ir Giesmių šventė yra pirmiausia širdies išraiška, ne balso.

Sveikinimo žodį tarė kun. Rimas Mikalauskas, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas. Jis prisiminė neseniai bažnytiniame archyve aptikęs 1973 metais Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jono Kalvano rašytą laišką vyriausiam evangelikų reformatų kunigui Povilui Jašinskui, kurį šis užbaigęs tokiais žodžiais: „Nuoširdūs sveikinimai iš mūsų namų jūsų namams".

Šventę vainikavo Jungtinio choro atliekama kantata „Viešpatį liaupsink".

„Ar kas begali geriau išreikšti, kokie šilti ryšiai bei bendras tarnystės pašaukimas siejo mūsų bažnyčias seses? Šių žodžių ir tokio broliško dėmesio esame reikalingi šiandien kasdieninėje mūsų tikėjimo kovoje. Dėkoju Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugai ir visiems jos rėmėjams, kad ši šventė vėl sugrįžo į Biržus. Į vieną iš negausių Lietuvoje evangeliško išpažinimo istorinių salelių", - kalbėjo kunigas Rimas Mikalauskas, palinkėdamas kuo daugiau „mūsų visų namuose Viešpaties garbės ir ramybės Dievo mylimiems žmonėms".

Į susirinkusiuosius kreipėsi svečias iš Hamburgo žemės Vokietijoje, palinkėjęs, kad „muzika iš Biržų pasiektų dangų". Buvo perskaitytas Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos valdybos pirmininkės Lauros Matuzaitės sveikinimo žodis. Renginio programoje buvo skelbtas ir Biržų rajono savivaldybės atstovo sveikinimas, bet administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė atvyko tik šventei besibaigiant.

Šventėje giedojo atskiri ir jungtiniai chorai, skambėjo pučiamųjų orkestro atliekama muzika, vargonavo Gražina Petrauskaitė ir Jūratė Landsbergytė. Ypač visus sužavėjo Virginijos Daugirdienės mokinių atliekami kūriniai ir LEBMS kamerinio jaunimo choro „Cantate Domino" iš Klaipėdos pasirodymas. Šventę vainikavo Jungtinio choro atliekama kantata „Viešpatį liaupsink" pagal 17 a. melodiją, kurią harmonizavo vokiečių kompozitorius Helmut Walcha.

Konkurse lydėjo sėkmė

Vaiva Kuprytė, Biržų „Saulės" gimnazijos 3ha klasės mokinė
2007-06-02

 

Šių metų balandžio 28 dieną Kaune vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkursas „Tramtatulis 2007". Mes, „Saulės" gimnazijos skudutininkai, tapome konkurso laureatais.

Jau kovo mėnesį konkurso atrankos barjerą perlipo du Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos atstovai - kanklininkė Justina Magelinskaitė (mokytoja Aušra Trapulionytė) ir dainininkė Greta Aukštuolytė (mokytoja Aušra Trapulionytė), taip pat Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos dainininkė Saulė Stasiulionytė (mokytoja Jūratė Garnelienė) ir du „Saulės" gimnazijos kolektyvai: skudutininkių ansamblis ir mišrus instrumentinis ansamblis (mokytoja Nijolė Kaulinienė).

Respublikinis konkurso turas vyko 3 dienas. Jame dalyvavo per 250 kolektyvų (apie 400 vaikų ir moksleivių).

Savo pasirodymo laukėme net trejetą valandų. Bet tai išėjo tik į naudą - laukimas „numarino" jaudulį ir scenoje pasirodėme nepriekaištingai.

Laurus nuskynę „Saulės" gimnazijos skudutininkės su vadove Nijole Kauliniene (antroji iš dešinės)  ir Vlado Jakubėno muzikos mokyklos diplomantė bei konkurso organizatorės.

Biržų „Saulės" gimnazijos skudutininkės Šarūnė Niauraitė, Deimantė Ulevičiūtė, Vaiva Kuprytė, Rūta Praniauskaitė, Ieva Simėnaitė tapo konkurso laureatėmis, o Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokinė Justina Magelinskaitė - diplomante. Gavome kvietimus įrašyti savo atliktus kūrinius į „Tramtatulio" laureatų albumą ir pasirodyti laureatų koncerte Vilniuje.

Įrašai pavyko puikiai iš pat pirmo karto. Garso režisierisius Rimantas Motiejūnas buvo labai šmaikštus ir dosnus nuotraukoms.

Gegužės 26 dieną vėl vykome į Vilnių. Paskutinis konkurso akcentas - laureatų koncertas. Renginį vedė Loreta Sungailienė. Visi lauretai atliko po vieną kūrinį ir buvo apdovanoti diplomais bei dovanėlėmis. Nebuvo pamiršti ir diplomantai. Jie taip pat buvo pasveikinti. Po to laukė vaišės. Vertinimo komisijos narė Jūratė Šemetaitė džiaugėsi, kad Biržuose vis dar skamba skudučiai.

Buvome sužavėti nuoširdžiu ir maloniu bendravimu. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad buvome įvertinti.

Graži akcija tęsiasi

Rita Lucnikovaitė,
ALB viešųjų ryšių ir marketingo atstovė
2007-05-31

 

Praeitą savaitę Airijoje viešėjo Muzikos ir teatro akademijos trečiojo kurso studentai ir visiems gerai pažįstamas aktorius Sigitas Račkys. Žinodami apie didelį mažųjų lietuvaičių, gyvenančių Airijoje, skaičių, jaunieji aktoriai pirmą kartą atvežė spektaklį į jos širdį - Dubliną.

Lietuvių vaikams Airijoje Muzikos ir meno akademijos studentai dovanojo spektaklį „Coliukė".

Šiuo renginiu Airijos lietuvių bendruomenė (ALB) tęsia akciją „Mažieji gerosios valios ambasadoriai", kurios užuomazga buvo Airijos lietuvių bendruomenės inicijuotas labdaringas aukcionas, surinkęs per pusantro tūkstančio eurų Kupiškio šv. Kazimiero vaikų namams. Šią gerą žinią jiems vežė mūsų gerosios valios ambasadoriai, Vabalininko Balio Sruogos vidurinės mokyklos moksleiviai ir ALB aktyvo tėveliai, gyvenantys Lietuvoje. (Apie šią labdaros akciją rašė „Šiaurės rytai" - red.)

Airijoje mažaisiais geros valios ambasadoriais tampa lituanistinės mokyklos „Keturi vėjai" moksleiviai, kurie padovanojo spektaklį Arčibišopo Rajano Vyriausiojo mokyklai Lukane, kurioje mokosi apie 50% vaikų iš kitų šalių, tarp jų ir dvylika lietuvaičių. Po spektaklio aktoriai stebėjosi sulaukę visiškai kitokio dėmesio nei Lietuvoje: vaikai plojo pasibaigus kiekvienai dainai, juokdavosi iš kiekvieno aktorių pokšto, susižavėjimo šūksniais palydėjo bučinio sceną. Su nekantrumu visi laukė penktadienio ir Keturių Vėjų mokyklėlės uždarymo šventės. Į nedidelę, vos 120 vietų turinčią salę susirinko apie 200 vaikų ir jų tėvelių. Jaunieji aktoriai buvo vėlgi nustebinti žiūrovų reakcijos. Mažieji garsiai juokėsi ir laisvai bendravo su pasakos veikėjais, o pabaigą vainikavo ilgi plojimai ir susižavėjimo šūksniai.

„Coliukė" - tai vienos dalies muzikinė improvizacija pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką, kurioje vaidina III-iojo Muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentai (vadovas Rimas Tuminas).

Pulkininkui leitenantui Jonui Variakojui - 115

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-05-31

 

Jonas Variakojis gimė 1892 05 05 Biržų apskrities Rinkuškių kaime. 1913 m. baigė Piarnu (Estija) gimnaziją. Padirbėjęs „Vilties" redakcijoje, rudenį įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Iš trečio kurso mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 02 baigė Vladimiro karo mokyklą ir buvo nusiųstas į Austrijos frontą.

Po Spalio perversmo darbavosi Voroneže, Vilniuje, Oršoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmuose Vilniuje. Prasidėjus bolševikų puolimui, 1918 12 29 įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas Panevėžio srities apsaugos viršininku. Organizavo Panevėžio apsaugos būrį ir 1919 02 07 prie Kėdainių sulaikė puolimą Kauno kryptimi. Iškovojo pirmąją kare su bolševikais pergalę prieš daug galingesnį priešą. Mūšiuose su bolševikais karininko J. Variakojo savanorių būrys išaugo į Panevėžio atskirąjį batalioną.

Pulkininkas leitenantas Jonas Variakojis.

J. Variakojo vadovaujami kariai vadavo Baisogalą, Šeduvą, Ukmergę, Panevėžį, Kupiškį, kitas Lietuvos vietoves ir pirmieji bolševikų fronte įžengė į Latvijos teritoriją, pasiekė Dauguvos krantus. Prasidėjus kovoms su bermontininkais, J. Variakojo vadovaujamas batalionas išaugo ir buvo pavadintas Lietuvos karaliaus Mindaugo 4-uoju pėstininkų pulku. Kovėsi mūšiuose ties Meškuičiais ir Šiauliais.

1921 metų rudenį J. Variakojis paskirtas pėstininkų divizijos, vėliau - III karo apygardos viršininku. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1926 m. išėjo iš kariuomenės ir apsigyveno Ukmergės apskrityje.

A. Voldemaro ministrų kabinete nuo 1928 11 22 iki 1929 09 23 buvo Susisiekimo ministerijos valdytojas. 1929 m. vėl grįžo į kariuomenę. 1929 09 23 - 1930 06 27 buvo Krašto apsaugos ministras, atsistatydino dėl sveikatos.

Išėjęs į atsargą turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį apsigyveno savo ūkyje Šešuolėliuose. Drauge su kitais įkūrė Zibalų pieno perdirbimo bendrovę, buvo jos pirmininkas. Dirbo ir kitose draugijose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. Mirė 1963 10 31 Ilinojaus valstijoje, JAV.

Šv. Teresėlės palaikų kelionė per Vabalninko seniūniją

Rasa Penelienė
2007-05-31

 

Gegužės 29- ąją Šv. Teresėlės relikvijos keliavo per Biržų rajoną. Atsiliepdami į Šventosios pažadą po mirties iš dangaus siųsti rožių lietų, Vabalninko, Mieliūnų ir Šukionių gyventojai gėlėmis klojo kelią relikvijorių vežusiam automobiliui.

Apie istorinį įvykį informuoti tik vietiniai gyventojai

Šventosios relikvijos buvo liečiamos ir rankomis, ir lūpomis.

Po Lietuvą keliaujančios Šv. Teresėlės relikvijos Biržų rajono Vabalninko seniūniją pasiekė antradienio vakarą.

Pasitiktos prie Vabalninko bažnyčios, Mieliūnuose ir Šukionyse, jos keliavo į Gulbinėnų parapiją, kurios bažnyčia turi Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės titulą. Šiai parapijai priklauso ir Šukionys.

Žinia, kad Šv. Teresėlės relikvijos keliaus per Vabalninko seniūniją, maloniai nustebino jos gyventojus.

Jie nedelsdami ėmė ruoštis šiam istoriniam įvykiui. Šukioniškiai matavosi tautinius drabužius, vabalninkiečiai gamino popierinius rožių žiedus, piešiniais dabino bažnyčią.

Deja, apie Šv. Teresėlės relikvijas, keliaujančias per Biržų rajoną, kažkodėl plačiau skelbta nebuvo, todėl jas pasitiko daugiausia vietiniai gyventojai

 

Pasitiko varpų gausmu ir giesmėmis

Antradienio pavakarę Vabalninko miesto aikštėje, prie bažnyčios, žmonės rinktis pradėjo apie 18 valandą. Dar anksčiau jau sukiojosi vaikai, nešini popierinėmis rožėmis. Skoningas dirbtines gėles jie sakė gaminę patys, padedami dailės mokytojos Jūratės Pranciliauskienės.

Saulenė.

Vabalninko Šv. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų bažnyčios sienos buvo išpuoštos mokinių piešiniais, vaizduojančiais Šv. Teresėlę. Šią parodą surengti padėjo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos tikybos mokytoja Sigutė Paliulionienė.

Bažnyčios varpai suskambo 18.30 valandą. Jie skelbė, kad Šventosios relikvijos jau artėja prie Vabalninko.

Iš Utenos pusės važiuojantį automobilį pirmiausia išvydo vaikai, besibūriavę ties gatvių sankryža. Jie džiaugsmingai modami gėlėmis puolė paskui relikvijorių vežusį autobusiuką, pažymėtą Šv. Teresėlės atvaizdais. Miesto aikštėje pasigirdo vabalninkiečių giesmės.

Įvairaus amžiaus žmonės veržėsi prie autobuso durų, stengdamiesi rankomis ar lūpomis palytėti šventąsias relikvijas. Aplink relikvijorių buvo klojami gėlių žiedai. Gausiame Šv. Teresėlės sutikusiųjų būryje buvo matyti ne tik Vabalninko klebonas Povilas Miškinis, bet ir seniūnas Steponas Gudas, Biržų savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, Šukionių kaimo bendruomenės pirmininkė Nijolė Šatienė, kultūros darbuotojai, pedagogai.

Šv. Teresėlės relikvijos Vabalninke neužsibuvo. Susirinkusiems padalinus Šventosios atvaizdų buvo jiems buvo mandagiai parodyta prasiskirstyti, kad automobilis galėtų sukti Mieliūnų ir Šukionių pusėn.

 

Žiedlapiais nubarstytais keliais

Vos spėjęs išvažiuoti iš Vabalninko, autobusiukas su Šventosios relikvijomis padidino greitį iki 120 kilometrų per valandą.

Šukioniškiai šventąsias relikvijas pagerbė pasitikdami jas pasipuošę tautiniais drabužiais ir nešini gėlių žiedais.

Mieliūniškių būrelis jo laukė prie pat kelio. Moterys skubėjo rožių žiedlapiais barstyti kelią, kiti puolė prie relikvijoriaus žegnodamiesi ir melsdamiesi.

Netrukus mašina skriejo žvyruotu keliu į Šukionis.

Iš tolo švietė automobilių eilės, išrikiuotos kaimo pradžioje. Gatvių sankryža buvo nusėta rožių žiedlapiais, ją supo nemažas pulkas Šukionių bet aplinkinių kaimų gyventojų.

Tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas automobilį su relikvijomis pasitiko su gėlėmis. Prisiliesti prie Šventosios relikvijų arba bent žvilgtelti į jas stengėsi kiekvienas, kantriai kone valandą laukęs kepinant karščiui.

Ko meldė Vabalninko seniūnijos gyventojai? Ramybės, sveikatos, santarvės - tokie buvo dažniausi Šv. Teresėlės relikvijas sutikusiųjų troškimai.

Pravažiavęs Šukionis, autobusukas nuskubėjo Pasvalio rajone esančių Gulbinėnų link. Jį lydėjo ne viena dešimtis automobilių.

 

Kelionė

Šv. Teresėlės palaikų kelionė po pasaulį prasidėjo 1994-aisiais, rengiantis minėti Šventosios - viso pasaulio misijų globėjos - mirties šimtmetį 1997 metais. Šv. Teresėlės relikvijos vežamos specialiame relikvijoriuje, kuris jau apkeliavo visus pasaulio žemynus, pritraukdamas minias. Po Lietuvą Šventosios relikvijos jau keliauja nuo gegužės 18-osios, kelionė tęsis iki liepos 1 dienos.

Per šią viešnagę Lietuvoje relikvijos lankys vyskupijas, vienuolynus, ligonines, kalėjimus, primindamos Šventosios skelbtą pagrindinę tiesą: „Mylėti Viešpatį ir stengtis, kad jis būtų mylimas".

Šv. Teresėlė mirė 1897 metais būdama 24-erių, taip ir neišėjusi iš Karmelio vienuolyno, į kurį pateko būdama vos 15 metų, sienų. 1925 metais popiežius Pijus XI ją kanonizavo. Šiandien ji ne tik Prancūzijos globėja, bet ir viena mylimiausių Šventųjų pasaulyje. Prieš 10 metų Šv. Teresėlė buvo paskelbta Bažnyčios mokytoja.

Ši Šventoji po mirties keliauja po visą pasaulį berdama rožių lietų - Dievo meilės ženklus.

Viešėjo Poezijos pavasaris

Stasė Eitavičienė, Rokas Januševičius
2007-05-29

 

Gegužės 13-ąją startavusi Vilniaus universiteto Botanikos sode Poezijos šventė Biržus pasiekė praeitą šeštadienį. Aplankiusi Pabiržę, Papilį ir Nemunėlio Radviliškį, po pietų stabtelėjo prie Biržų kultūros centro.

 

Poezijos pavasario paukštės sparnas palytėjo Papilį

Poezijos pavasario paukštė trumpam nusileido Papilio Pakalninės mokyklos kieme. Poezijos mylėtojai stipriai jautė šventę apgaubusią binkišką dvasią: ne tik takeliai mena čia vaikščiojusius poetus, bet ir moksleivių bei aktorės Dalios Jankauskaitės skaitomos Kazio Binkio eilės virpino klausytojų širdis.

Poetas Arūnas Spraunius sulaukė jaunųjų papiliečių simpatijų.

Garbinga viešnia poetė, vertėja Marytė Kontrimaitė prisiminė nelengvą vaikystę Sibire, kur augdavo vien spygliuočiai ir buvo tik du metų laikai - žiema ir vasara. Iki šiol poetę jaudina pavasario stebuklas, kai „iš juodo stagaro staiga per naktį iššoka maži žali lapeliai". Skaitydama savo kūrybą M. Kontrimaitė ne tik „užkliudė" klausytojų širdis, bet ir pati paslapčia nusibraukė ašarą. Žiūrovai turėjo galimybę paklausyti ir jos iš armėnų kalbos verstų eilėraščių.

Prozininkas, eseistas, žurnalistas Arūnas Spraunius iškart sulaukė jaunimo simpatijų. Poetas nepaliko abejingų savo ironiškoms eilėms apie voverę žudikę, išprotėjusią skalbimo mašiną, dvylika brolių, F-16 lakstančių, mylinčių „Palmoliv".

Žiūrovai klausėsi fleitos ir saksofono muzikos. Aktorė D. Jankauskaitė skaitė vabalininkiečio Jono Strielkūno, o mokytoja Edita Lansbergienė - Jono Meko poeziją. Šventės svečiams didžiulį įspūdį paliko Lansbergų sodyba, muziejai ir šeimininkų nuoširdumas. Jie taip pat apsilankė poeto K. Binkio gimtinėje, apžiūrėjo Papilio dvarą ir piliavietę, bažnyčias.

Šventėje dalyvavusi mokytoja Ona Solovjova nuoširdžiai džiaugėsi, kad Poezijos pavasaris užklydo ir į Papilį. Ji sakėsi esanti sujaudinta renginio šilumos.

 

Stabtelėjo Biržuose

Saulės kepinami, pravažiuojančių mašinų ir į parduotuvę „Alus išsinešimui" skubančių pirkėjų blaškomi, poezijos pasiklausyti ir į gyvus rašytojus pažiūrėti prie Biržų kultūros centro susirinko kelios dešimtys biržiečių.

Renginį pradėjo „Aušros" vidurinės mokyklos šiuolaikinio šokio grupė bei jaunieji akordeonistai iš Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos. Šventėje dalyvavo ir savo eiles biržiečiams bei svečiams skaitė vietinės poetės Lolita Čeponienė ir Virginija Virkutienė.

Aktorė Dalia Jankauskaitė prisiminė Julių Janonį, skaitė jo eiles. Ji perdavė biržiečiams nuoširdžiausius Jono Strielkūno linkėjimus ir jo norą „dar kartą į šiuos kraštus susiruošti", taip pat paskaitė keletą jo eilėraščių iš naujai parengtos savo programos.

Vyresniosios kartos žmonėms gerai pažįstama Marytė Kontrimaitė ne tik paskaitė keletą savo eilėraščių, bet ir pristatė kolegas, jaunuosius rašytojus, nepamiršdama jų pagirti ar per dantį patraukti.

Arūnas Spraunius biržiečiams paskaitė eilėraštį „Geiša sugipsuota ranka".

Tomas S. Butkus, klaipėdietis poetas, eseistas, leidėjas, architektas, yra įkūręs idėjų dirbtuves „Vario burnos", kurių veikla vis dažniau įvardijama kaip alternatyvaus meno kūryba. „Esu piktas, norėjau nieko neskaityti", - pareiškė susitikime Biržuose. Bet paskaitė, varijuodamas balso intonacijomis.

Susitikime dalyvavo prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas Benediktas Januševičius, jaunas poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas Marius Burokas ir vienintelė į Biržus atvykusi užsienietė - Kubos poetė, šiuo metu gyvenanti Austrijoje ir rašanti ispanų kalba - Alesandra Molina.

Daugeliui į renginį susirinkusiųjų biržiečių jaunųjų poetų skaitomi eilėraščiai buvo ne tokie artimi ir suprantami, kaip Jono Strielkūno ar Eugenijaus Matuzevičiaus. Gal todėl ir klausimų svečiams nebuvo užduota, ir tradicinio tokių švenčių atributo - autografų - niekas neprašė. Tiesą sakant, nebuvo ant ko ir pasirašyti, nes nei poetų knygų, nei almanacho „Poezijos pavasaris" renginyje pirkti nebuvo.

Sekmadienį Poezijos pavasaris tradiciškai baigėsi Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme, o laureatu tapo ir ąžuolo vainiku šįmet pasidabino Vytautas Rubavičius už pernai pasirodžiusią eilėraščių rinktinę „Verstas".

Naktis su tango ir nemigos bandelėmis

Stasė Eitavičienė
2007-05-26

 

Biržų „Sėlos" muziejus jau trečią kartą dalyvauja Europos projekte „Pavasarėjančios naktys muziejuje". Nors renginys skiriamas įvairaus amžiaus žmonėms, kasmet į pilį susirenka daugiausia jaunimo.

Gegužės 19-osios pavakarę į muziejų skubėjo ratuoti ir pėsti, tėvams į ranką įsikibę ir jau savarankiški jaunuoliai. Ant laiptų visus pasitiko įspūdingai atrodančios Pilies teatro jaunosios aktorės ir šokėjos, solidūs tamsiais kostiumais pasipuošę „Saulės" gimnazijos choristai, kaip visada linksma „Žemyna".

Renginį pradėjo Pilies teatro jaunosios aktorės ir šokėjos.

Jau tradiciniu tapo Loretos Gasiūnaitės sumanytas kūrybiško jaunimo konkursas „Žiogas stiklinėje". Čia dalyviai nevaržomi gali parodyti įvairiapusį talentą, - kurti eiles, muziką, groti ir dainuoti. Nugalėtoją renka žiūrovai. Nors šių metų konkursas dalyvių gausa nepasižymėjo, bet žiūrovai netilpo didžiojoje muziejaus parodų salėje. Nugalėtojais tapo ir V. Kiseliūnienės sukurtą prizą į namus parsinešė Vaidas Viederis ir Ignas Valotka, atlikę nuotaikingą dvyliktokų himną.

Dar prieš tris savaites iki renginio muziejuje pradėjo lankytis vaikai, mėgstantys piešti. Kasoje gavę specialaus popieriaus ir flomasterių, muziejaus salėse rinkosi labiausiai patinkančius eksponatus ir juos bandė meniškai atvaizduoti. Piešinių konkursas „Man patinka šis eksponatas" tęsėsi ir renginio dieną. Vertinimo komisija gavo per 50 darbų, nupieštų 39 jaunųjų dailininkų. Populiariausi eksponatai buvo B. Rinkevičienės ąsočiai. Dešimtmetė Paulina Starkutė, lankanti dailės mokyklą, renginio dieną salėje piešė kryžių, o 6 metukų Aira Jakubauskaitė - bežemio valstiečio namą, nes „jis yra labai gražus". Pirmąją vietą konkurse užėmė Gabrielė Taminskaitė iš Vilniaus, nupiešusi varną ir mešką. Antroji vieta atiteko Dangirai Kučinskaitei, trečioji - Ievai Garnelytei. Specialiu prizu buvo apdovanotas Ugnius Varkalis, bet pačia laimingiausia tą vakarą tapo Vaiva Ragaišytė, kuriai burtų keliu atiteko pagrindinis prizas - ausinukas. Be to, visi konkurso dalyviai buvo vaišinami ledais.

Konkurso dalyviams teko išsiaiškinti atstatytos krosnies herbinę simboliką, raides ir skaičius.

Kol vaikai piešė, jų vyresnieji broliai ir seserys, tėčiai ir mamos, šeimomis ir su draugais dalyvavo konkurse „Biržietiškos istorijos keliais". Iš vertinimo komisijos pasiėmę klausimyną, atsakymų ieškojo didžiulėse muziejaus salėse. Kai kurie niekaip negalėjo atpažinti pergamento, kiti galvas suko prie iš koklių atstatytos krosnies, aiškindamiesi herbinę simboliką, raides ir skaičius. Komisija sulaukė 21 užpildyto klausimyno, bet turėjo pripažinti, kad nė vienas dalyvis nesurinko visų teisingų atsakymų. Visgi Rita Venckūnienė, kaip pati prisipažino kažkada vedusi ekskursijas, padarė tik vieną nežymią klaidą ir todėl laimėjo pagrindinį prizą - televizorių „Šilelis". Antras buvo Algirdas Taminskas iš Vilniaus, o trečią vietą užėmė Vita Sutkevičienė. Dar į geriausiųjų penketuką pateko Inesa Romankevičienė bei Editos, Gintaro ir Gailiaus Lansbergų šeimyninė komanda iš Papilio.

Biržiečių šventėje dalyvavo Rokiškio kultūros rūmų jaunimo teatras. Ypač šiltai žiūrovai sutiko Pasvalio kultūros centro šokių teatro „Tango &" programą. „Sunku patikėti, kad šoka ne profesionalai. Ir kad pasvaliečiai", - kalbėjo žiūrovai.

Pavargę ir išalkę buvo maloniai kviečiami į antro aukšto arkadoje įsikūrusią kavinę liekninančių „Nemigos" bandelių paragauti, arbatos „Žaliasis žiogas" atsigerti. Populiariausias užkandis, ko gero, buvo sumuštiniai ant dantų krapštuko „Populiarumas", kurių jau nebebuvo dar vakarui neprasidėjus.

Renginį užbaigė „kylanti estrados žvaigždė" (kaip kažkas įvardijo Jūratę Garnelienę), bisui atlikusi pačios sukurtą „Vėjo dainą".

Širdis sušildęs vakaras Likėnuose

Egidijus Saldys
2007-05-26

 

Džiugu, kai pavasaris pražysta gražiausiais žiedais, sušildydamas sužvarbusiuosius po šaltos žiemos. Gražus ir prasmingas pavasario vakaras atskubėjo ir į Likėnuose besigydančių neįgaliųjų padangę. Antradienio pavakarę čia apsilankė ir programą pacientams pristatė Panevėžio aklųjų ir silpnaregių dramos kolektyvas „Arka". Vadovė ir renginio vedėja Rima Žostautienė, subūrusi šaunų kolektyvą, Likėnuose besigydančiuosius aplanko kasmet.

Žiūrovai įdėmiai stebėjo dramos kolektyvo pasirodymą.

Programoje nuskambėjo gražiausios, širdį virpinančios dainos, kurias atliko Panevėžyje gyvenanti Viktorija Juškienė. Iš Pasvalio krašto kilusios dainininkės balsas ir prasmingi dainos žodžiai šildė susirinkusiuosius. Juos keitė dainos, atliekamos Lorenos Valiulytės.

Žiūrovus sudomino aktualūs, kupini gyvenimiškos patirties suvaidinti epizodai pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas", V. Šekspyro dramas.

Gyvybingumo, teigiamų emocijų suteikė jumoristiniai vaizdeliai iš Vytautės Žilinskaitės kūrinuko „Neklaužada" bei Liudvikos Didžiulienės „Žmona".

Taigi sušilti galima ne tik saulės atokaitoje, bet ir šiltame, linksmame draugiškų žmonių būryje. Įstrigo atmintin nuskambėjusi frazė: „Kuo dažniau mąstai apie kitus, o mažiau apie save - tuo esi laimingesnis".

Niujorke - biržiečio fotonuotrauka

Rasa Penelienė
2007-05-26

 

Žinomo Biržų fotomenininko Zenono Meškausko kūrinys vėl parodytas Niujorke.

Nuotrauka „Liežuvis" tarptautiniame fotodarbų KODAK konkurse pripažinta geriausia ir didžiuliame ekrane buvo demonstruojama gegužės 18 dieną.

Tokios garbės Z. Meškauskas nusipelno jau trečią sykį.

Šie metai fotomenininkui atnešė laurus ir kituose konkursuose. „Fotoexpress" konkurse „Vartai" jo darbas „Ramuma" pelnė geriausios 2007 metų vasario mėnesio fotografijos vardą bei pirmąją vietą užėmė sporto kategorijoje.

Neseniai Z. Meškauskas sužinojo, kad jo nuotrauka „Įvartis" pripažinta geriausia konkurse „Photo competition".

Biržiečio darbus galima pamatyti fotogalerijoje adresu: www.zmeskauskas.ten.lt

Z.Meškauskas. „Liežuvis".

Poezijos paukštės pavilioti

Valentinas Dagys
2007-05-22

 

Poezijos paukštė vėl išskleidė sparnus virš Lietuvos. Sučiulbo nedidukė, tačiau labai miela ir Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė" paukštelė, prieš savaitę pakvietusi į svečius ne tik biržiečius (į renginį buvo nuvykę Irena Naktinienė, Lolita Čeponienė ir šių eilučių autorius), bet ir gausų būrį eiliuotojų iš Kupiškio, Ukmergės, Zarasų. Šventėje dalyvavo Naujosios Romuvos bičiuliai, dainų autorius ir atlikėjas Kazimeras Jakutis, neseniai savo išradingumu ir gražiomis dainomis sužavėjęs biržiečius koncerto Biržų pilyje metu, bei kiti svečiai.

Šventė prasidėjo kelione į netoli Rokiškio esančią Juozo ir Alfonso Keliuočių gimtąją sodybą, kur prasidėjo šių iškilių kultūros skleidėjų kelias į didžiąją literatūrą. Simboliška ir tai, kad šventėje dalyvavo kadaise jų įkurto ir leidžiamo iliustruoto kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva" redaktorius, poetas Andrius Konickis bei kiti romuviečiai.

Biržų literatai svečiavosi pas rokiškėnus, surengusius gražią poezijos šventę.

Sodyboje susirinko daugiau kaip keturiasdešimt literatų ir poeziją mylinčių žmonių. Jaukiame senoviškos sodybos kieme tris valandas skambėjo posmai, skirti tėviškei, motinai, meilei bei mūsų krašto grožiui. Skaitėme niekieno nepristatomi, tiesiog savo išleistose knygelėse ar užrašuose suradę paskelbtos temos atgarsius. O kad neužsiliūliuotume savo skaitymuose, mus linksmino puikus vaikų folkloro kolektyvas „Čirulis", vadovaujamas mokytojos D. Deksnienės.

Išgėrę po puoduką kavos, pasmaližiavę sodybos šeimininkės atneštu medumi, pasukome vėl į miestą, kur Rokiškio viešosios bibliotekos papuoštoje skaitykloje tęsėsi vakaro skaitymai. Čia jau buvo pristatomi literatų klubai. Trumpų atokvėpių metu susirinkusiuosius dainomis linksmino Rokiškio mokytojų duetas Vilija Urbonienė ir Rasa Šakalienė. Širdis virpino Kazimiero Jakučio nuostabiai atliekamos dainos. Ilgai netilo senų ir naujų draugų pokalbiai apie gyvenimą, planus ir, žinoma, apie literatūrą.

Grįžome į namus jau leidžiantis gegužės sutemoms ir parsivežėme ne tik gražius įspūdžius, bet ir organizatorių įteiktą lauknešėlį, kuriame, be suvenyrinio Rokiškio gamyklos  sūrio, radome išleistą knygą apie Panevėžio apskrities rajonų kultūros paveldo objektus (knygoje daug vietos skirta ir Biržams), gražių Rokiškio miesto vaizdų atvirukų rinkinį ir kompaktinę plokštelę su įrašytais Rokiškio krašto garbės piliečių prisistatymais.

Dabar laukiame Biržuose vyksiančio respublikinio Poezijos pavasario, o po jos birželio pirmąją pakviesime ir į vietinių literatų pavasarį.

Poezijos pavasaris Biržuose

Savivaldybės viešoji biblioteka
2007-05-22

 

... kiekvienas eilėraštis išreiškia tam tikrą būseną, tačiau juk ir kiekvienas skaitytojas, skaitydamas skirtingus tekstus, taip pat papuola į tam tikrą būseną, ir tokiu būdu jam asmeniškai atsiveria tas tekstas. Gal vienas atranda paskutinę eilutę, kitas - trečią nuo pradžios, kažką gal „užkabina" ir visas eilėraštis, visa tai tėra būsenos...

Marius Burokas

 

Visus, kas pasiilgo šviesios ir lyriškos būsenos, kam brangus poetinis žodis, kviečiame į tarptautinio Poezijos pavasario 2007 renginius Biržų krašte. Pas mus atvyksta grupė populiarių Lietuvos poetų.

Marytės Kontrimaitės (g. 1947 m. Plungės rąj.), poetės, vertėjos, tremtinės, kūryboje išlaikytas romantinis santykis, sutelktas į moteriško švelnumo linijas. Nevengiama romansinių intonacijų. Kuriamos moralinės atramos - tai įsipareigojusi ir krikščioniškos pasaulėžiūros įpareigota poezija.

Benediktas Januševičius (g. 1973 m. Vilniuje) - poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas. Jo kūryboje fiksuojamas apokaliptinis pasaulis ir jautrus žmogus jame, dramatiškus išgyvenimus bandoma perteikti postmodernizmo maniera, beviltiškumas slepiamas po ciniška kauke. Poetas mėgsta žaisti garsais, vizualiniu jų perteikimu.

Atvyksta į Biržus ir poetas, prozininkas Arūnas Spraunius (g. 1962 m. Raseiniuose). Rašytojo eilėraščiams būdinga suskaidyta frazė, prozinė kalbėsena, dėmesys detalei, juose varijuojami kasdienių situacijų paradoksai, parodijuojami masinės kultūros elementai.

Sostinėje Vilniuje labai mėgstamas jaunosios kartos poetas ir vertėjas Marius Burokas (g. 1977 m. Vilniuje). Jo kūryba daugiau primena ritminę prozą. Tai postavangardinio meno atstovas, pasinėręs į jokioms vertybėms neįpareigojančių erdvių ieškojimus.

Šiemet lyrikos gerbėjai turės galimybę pasiklausyti viešnios iš Kubos Alessandros Molinos (g. 1968 m. Havanoje). Jos poezija yra spausdinta įvairiose JAV, Meksikos, Kubos poezijos antologijose bei Vokietijos, Argentinos, Prancūzijos, Ispanijos literatūriniuose žurnaluose.

Viešnios iš užsienio vertėja bus prozininkė ir vertėja Laura Liubinavičiūtė, dirbanti vertėjos darbą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Poetų kūrybą skaitys aktorė Dalia Jankauskaitė, kuri per trisdešimt darbo metų yra parengusi daugiau nei dvidešimt poetinių programų. Aktorė pripažįsta, kad „ dabar nelengva rimtai poezijai ir literatūrai prasiskinti kelią", bet tikisi, kad „purslai nusės".

Tad visus, kurie, anot poeto M. Buroko, „nėra įstrigę darbas - namai ar dirbk - pirk - mirk žaidime", kviečiame maloniai praleisti šeštadienį, gegužės 26 dieną. 10 valandą ryto renginiai prasidės iš karto trijose vietose: Pabiržės vidurinėje mokykloje, Nemunėlio Radviliškyje ir Papilyje, Pakalninės mokykloje. Čia vietos moksleiviai ir bendruomenių nariai bei kiti norintys (norintiems vykti iš Biržų registruotis tel.: 38013) galės susitikti su dalimi svečių. Visus poetus bus galima pamatyti ir išgirsti Biržuose 16 valandą prie Biržų kultūros centro, kur vyks Poezijos šventė.

Iš pelenų prisikėlė Suosto bažnyčia

Gražina Dagytė
2007-05-19

 

Gegužės 13 - ąją pašventinta Suosto Švento Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Lemtingasis skaičius 13 bažnyčią lydėjo šešerius metus. 2001 metų spalio 13-osios naktį šventovė sudegė, o 2003 metų spalio 13 dieną vyko naujų pamatų šventinimo pamaldos.

Vadino istorine diena

Naująją Suosto Švento Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią laimino, tepė šventuoju aliejumi, smilkė.

Suosto kaimo gatvelėmis sekmadienį traukė būriai žmonių - nuo vežimėliuose kūdikius stumiančių tėvų iki lazdomis besiramsčiuojančių senelių. Sulaukta jau senokai didmiesčiuose gyvenančių kraštiečių bei svečių iš Biržų, aplinkinių rajonų. Žvelgdamas į susirinkusiuosius Panevėžio vyskupijos vyskupas Jonas Kauneckas gegužės 13 - ąją Suoste vadino istorine diena.

Iškilmingos atstatytos bažnyčios šventinimo pamaldos vyko šventoriuje, nes apie šimtą žmonių galinti talpinti šventovė sekmadienį būtų buvusi ankšta.

Dvasininkai ir tikintieji po lietingų dienų nušvitusią saulę vadino Dievo dovana, o Suosto bažnyčios prisikėlimą iš pelenų - stebuklu.

 

Išjudino knygnešio dvasia

Vyskupas J. Kauneckas prisiminė, kaip prieš penketą metų pas jį atvykusiems kaimo žmonėms, pareiškusiems norą atstatyti bažnyčią, jis pasakęs „Nereikia". Į tai jis išgirdęs ryžtingą „Statysim". Suostiečiai dėl bažnyčios statybos rėmimo - kreipėsi į televizijos laidą „Bėdų turgus", Seimo narius, Vyriausybę, kalbino rajono verslininkus ir ūkininkus. Kiek galėdami, aukojo visi parapijos tikintieji - kas po vieną kitą litą, o kas po ne vieną tūkstantį atidavė. Pasak vyskupo, žmones išjudino knygnešių tėvo Jurgio Bielinio, palaidoto Suosto bažnyčios šventoriuje, dvasia. Jonas Kauneckas kalbėjo ir apie Bažnyčios statybą kiekvieno žmogaus širdyje. Pasak vyskupo, svarbu ne mūrai, bet gyvoji bažnyčia.

Iškilmingos atstatytos bažnyčios šventinimo Mišios vyko šventoriuje, pilname žmonių.

Kad Suosto krašto žmonės gausiau rinktųsi į savo dailią šventovę, Jonas Kauneckas pažadėjo parūpinti naują bažnyčios varpą.

 

Suteikė palaiminimą

Suostiečius ir kitus prie parapijos bažnyčios susirinkusius tikinčiuosius sveikino daug garbių dvasininkų. Juos savo atvykimu pagerbė net popiežiaus Benedikto 16 - ojo pasiuntinys, apaštalinis nuncijus, arkivyskupas Peter Zurbriggen bei jo sekretorius, monsinjoras Jean Francoi Lantheaume. Popiežiaus atstovas praėjusį sekmadienį vadino nuostabia diena ir tikinčiuosius pasveikino Šventojo Tėvo vardu. Jis suostiečiams suteikė apaštališkąjį palaiminimą, gyrė bažnyčios pastatą ir už tai dėkojo architektui Kaziui Tamošėčiui.

Suostiečius savo atvykimu pradžiugino buvęs ilgametis Suosto bažnyčios klebonas Anicetas Kisielius. Buvę jo parapijiečiai dėkojo savo kunigui už aukas statyboms, už buvusią ir esamą galimybę bendrauti.

Netrukus Suosto Švento Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia buvo palaiminta, patepta šventuoju aliejumi ir pasmilkyta.

 

Dėkojo už dvasinę ir finansinę paramą

Apeigų pabaigoje dėkota visiems, pinigais ir kitais būdais parėmusiems bažnyčios atstatymą. Ypatingasis palaiminimas suteiktas Suosto Švento Kryžiaus Išaukštinimo parapijos bažnyčios komiteto narei, statybos darbų organizatorei Reginai Simonavičienei. Ji sakė už dvasinį palaikymą ypatingai esanti dėkinga Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonui Daliui Tubiui. „Be jo būčiau prapuolusi šimtą kartų", - teigė moteris. Taip pat ji ypatingą dėkingumą išsakė Seimo nariui Viktorui Rinkevičiui, varsčiusiam tuometinio Seimo pirmininko A. Paulausko ir Vyriausybės vadovo A. Brazausko kabinetų duris, kad parūpintų 165 000 litų. Dar 50 000 litų skyrė Biržų rajono savivaldybė, 35 000 paaukojo UAB „Mažeikių nafta". R. Simonavičienė minėjo, jog statyboms 5000 litų aukojo ir netikėtai gaisrą pamatęs pro šalį į Rygą važiavęs verslininkas. Patys parapijiečiai suaukojo apie 70 000 litų. Statybos darbams jau sunaudota apie 311 000 litų, tačiau dar 25 000 litų stinga - būtina įrengti žaibosaugą, sutvarkyti aplinką ir t. t.

Dvasininkų padėka Otilijai Jarmalavičienei už auką bažnyčios atstatymui.

Padėkos raštai, dovanėlės įteiktos ir žinomiems žmonėms, ir eiliniams tikintiesiems - Romualdui Bakučiui, Elvyrai ir Danutei Abeliūnaitėms, verslininkei Birutei Rinkevičienei, Otilijai Jarmalavičienei, Pranciškai Bėliakienei, Jadvygai Morkvėnaitei, Aldonai Kubilienei, kun. Anicetui Kisieliui, kun. Daliui Tubiui, Seimo nariui Viktorui Rinkevičiui, verslininkui Algimantui Jankauskui, ūkininkui Henrikui Bertuliui, architektui Kaziui Tamošėčiui, Adomo Jurgino ir Masonų šeimoms ir kt. Už bažnyčiai paaukotą šv. Mergelės Marijos statulą dėkota Vladui Žukliui. Prelatui Broniui Antanaičiui visi dėkingi už paaukotus Kryžiaus kelio stočių paveikslus.

Nuncijus gyrė paprastus žmones, kurie rūpinasi šventovių statybomis. Jis pasveikino bei palaimino Germaniškio koplyčios statybą organizavusį Augustą Skadinį.

 

Linkėjo ilgiausių metų

Popiežiaus pasiuntinio apaštališkasis palaiminimas priimtas su ypatingu dėkingumu.

Kraštietis perskaitė pirmojo šalies prezidento po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Algirdo Brazausko sveikinimą suostiečiams.

Seimo narys Viktoras Rinkevičius tvirtino, jog prašyti pinigų statyboms labai padėję argumentai, jog bažnyčios šventoriuje ilsisi knygnešys J. Bielinis bei prezidento Antano Smetonos giminaičiai.

Savivaldybės mero pavaduotojas Aurimas Frankas suostiečiams linkėjo ir toliau išlikti oriems krikščionims.

Bažnyčios šventoriuje netrukus nuvilnijo visų giedama - „Ilgiausių metų". Po jos parapijiečiai ir svečiai suko nors minutę pabūti naujoje bažnytėlėje.

Šventė dar ilgai tęsėsi kaimo centre esančiame parkelyje, kur susirinkusieji klausėsi koncerto, vaišinosi prie stalų, šnekučiavosi.

Biržus lygino su Paryžiumi

Gražina Dagytė
2007-05-17

 

Praėjusį penktadienį Biržuose vyko II-asis tarptautinis Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas-festivalis. Jame pasirodė apie keturias dešimtis jaunųjų talentų.

Į Biržų pilies menę susirinkusius pianistus ir jų mokytojus maloniai stebino puikus renginio organizavimas, kuriuo rūpinosi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorė Rima Zuozienė, jos pavaduotoja Ramutė Petronytė, mokytoja Romualda Butkevičienė bei kiti mokytojai.

Konkurso dalyviai džiaugėsi organizatorių punktualumu, gebėjimu svetingai priimti svečius, geromis repeticijų sąlygomis bei pagarba muzikantams pasirodymo metu, išsamiomis programomis.

Jaunąsias Biržų pianistes - Dovilę Paliulytę, Agnę Balčiūnaitę ir Viltę Gasparevičiūtę, - pirmą kartą dalyvavusias konkurse, globojo jų mokytojos - Rasa Paliulienė, Ina Valotkienė ir Dalia Bukienė.

Jaunąją pianistę Sofiją Zaicevą iš Rygos atlydėjusi mokytoja Jelena Krasnova festivalį Biržuose lygino su panašiais konkursais Paryžiuje. Ne sykį įvairiuose miestuose su savo auklėtiniais konkursuose dalyvavusi pedagogė džiaugėsi, kad Biržuose pasirodymai vyksta pilyje, o ne tvankiose klasėse, kad čia ji gavusi daug vertingos informacijos apie Vladą Jakubėną. Ypatingai svečiams patiko vertinimo komisijos nario, Muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Jurgio Karnavičiaus fortepijonu atliktas V. Jakubėno kūrinys „Legenda". Pedagogų manymu, konkursas šiuo pasirodymu prasidėjo neatsitiktinai - tai buvo gražus pavyzdys ir didžiulė pamoka jauniesiems pianistams.

Geriausi konkurso atlikėjai sulaukė daugybės apdovanojimų.

Už geriausiai atliktus V. Jakubėno kūrinius keturiems moksleiviams atiteko kompozitoriaus dukterėčios Erikos Bruks, gyvenančios JAV, prizai. Pagrindinį E.Bruks prizą už „Velniuko šokį" gavo biržietis Mindaugas Variakojis (mokytoja Ina Valotkienė). Už likusius tris V.Jakubėno atliktus kūrinius prizus pelnė kauniečiai Taurintas Kudirka ir Augustė Danilkevičiūtė bei rygietis Aleksejs Peguševs.

Vicemero Aurimo Franko prizas už ryškiausią pasirodymą ir geriausią šiuolaikinės lietuviškos pjesės interpretaciją įteiktas pasvalietei Rasai Murauskaitei (mokytoja Vijolė Eidukaitė). Už labai gerą pasirodymą Vilniaus biržiečių klubas „Krivūlė" apdovanojo biržietę Vaidą Vireliūnaitę (mokytoja Roma Butkevičienė).

Prie fortepijono - biržietė Ingrida Šarkūnaitė.

Klubo „Lions" apdovanojimas už geriausią baroko epochos kūrinio interpretaciją atiteko biržiečiui Mindaugui Variakojui, už geriausią interpretuotą klasicizmo kūrinį - rygietei Zofijai Zaicevai, perspektyviausios atlikėjos prizas atiteko panevėžietei Ugnei Kaušiūtei.

Biržų rajono savivaldybės Švietimo skyrius apdovanojo jauniausią dalyvę Zofiją Zaicevą bei geriausiai pasirodžiusią Kauno atstovę Augustę Danilkevičiūtę ir geriausią atlikėją iš Rygos Aleksejs Peguševs.

Diplomai už originaliausias improvizacijas įteikti biržietėms Kamilei Podinskaitei, Danieliui Jažauskui ir Simonai Berlinskaitei bei rygiečiui Aleksejs Peguševs.

Vabalninke aidėjo „Laimingas vaikų juokas"

Kęstutis Slavinskas
2007-05-15

 

Sekmadienį Vabalninke nuskambėjusio vaikų ir jaunimo teatrų festivalio akordai buvo skirti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko 85-osioms gimimo metinėms bei miesto 215 metų jubiliejui pažymėti.

Septintąjį kartą į Vabalninką rinkosi vaikų ir jaunimo teatrų kolektyvai iš įvairių mūsų šalies miestų, Latvijos bei Lenkijos.

Festivalio pavadinimas „Laimingas vaikų juokas" atitinka jo turinį. Į Vabalninką atvykę jaunieji teatralai ne tik pasirodo scenoje, bet ir pabendrauja, užmezga draugystę.

Kolektyvų vadovams tai puiki proga pasidalyti idėjomis. „Visi festivalyje dalyvaujantys pagerbiami ir apdovanojami. Šį renginį galėtume daryti Vilniuje, kur yra tikrai geresnės sąlygos priimti svečius. Tačiau vaikai į Vabalninką veržte veržiasi, nes čia jie patyria tikrąją laisvę", - kalbėjo režisierė, buvusi vabalninkietė Angelė Šakalienė.

„Čia gera, ar lietus lyja, ar saulė šviečia- tarpusavyje bendraudami visada jaučiame šilumą", - džiaugėsi jau ketvirtą kartą į festivalį atvykstanti Utenos Vyturių pagrindinės mokyklos dramos studijos režisierė Violeta Develienė.

Septintąjį kartą vykusiame festivalyje dalyvavo 15 kolektyvų. Didžiausią egzaminą festivalyje laikė Vabalninko jaunimo teatrinės studijos „Domino" artistai bei vadovas Aloyzas Janulis, žiūrovams pristatę spektaklio premjerą pagal J. Glinskio pjesę „Kingas". Naujasis vabalninkiečių spektaklis- apie specialaus internato auklėtinių gyvenimą ir žaidimus. „Mes klausiame: iš kur tiek daug pagiežos, žiaurumo, patyčių silpnesnio žmogaus atžvilgiu jaunų žmonių širdyse? Kas dėl to kaltas?" - kalbėjo A. Janulis. „Norėjome sukurti kažką rimto, daug dirbome, repetavome jau nuo rugsėjo mėnesio ir labai džiaugiamės, kad žiūrovai mus suprato", - sakė „Domino" grupės narė Otavija Brazdžiūnaitė. Šilčiausiai publika priėmė Lenkijos Respublikos Varšuvos Č. Čaplino vardo kultūros centro studijos pantomimos ir plastikos spektaklį, kuriam pasibaigus salėje susirinkę atlikėjams plojo stovėdami.

Festivalyje pasirodė ir Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos dramos būrelio (rež. Rita Šidlauskienė), ir Žemės ūkio mokyklos jaunimo dramos (rež. Vilma Indriliūnaitė) kolektyvai.

Po sekmadienį vykusių šv. Mišių Vabalninko bažnyčioje literatūrinę muzikinę kompoziciją, skirtą monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimui, atliko aktorius Gintaras Mikalauskas ir vargonininkė Vida Prekerytė.

Festivalis sulaukė rajono valdžios bei už kultūrą atsakingų darbuotojų dėmesio bei paramos. Renginį rėmė žinomos šalies leidyklos, Gariūnų bei vietos verslininkai. Kolektyvams buvo įteiktos Vabalninko tautodailininkių Stasės Valintelienės ir Vytenės Repšienės išsiuvinėtos festivalio emblemos bei suruoštos verbos.

Padėka buvo skirta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatrų vadybos specialybės absolventei Aušrai Monkevičienei, kuri, kaip festivalio vadybininkė, gina diplominį darbą. „Man buvo įdomu ir naudinga padirbėti organizuojant renginį mažame miestelyje, kuriame aš sutikau daug nuostabių žmonių", - sakė A. Monkevičienė.

"Neturėk 100 rublių, turėk 100 draugų"

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla" muziejininkas
2007-05-12

 

Taip prieš kokį 20 metų apie mūsų jau primirštą valiutą dainavo garsūs rusų dainininkai. Draugus turi valstybės, žmonės, įstaigos. Vienas Biržų muziejaus seniausių, ištikimiausių, geriausių draugų - tai klausutiškis Bronius Petrauskas.

Daug kas pažįsta šį energingą, kupiną įvairių sumanymų, planų mūsų krašto istorijos žinovą, puoselėtoją, mylėtoją ir patriotą Bronių.

Pasisėdėjimas prieš kelionę į Biržų muziejų, kuriam Bronius Petrauskas padovanojo kompozitoriui J. Naujaliui priklausiusius baldus.

Muziejui Bronius dovanoja ir savo žinias, ir materialius daiktus, nuotraukas, prisiminimus. Neseniai jis vėl pateikė muziejininkams netikėtą, dėl to gal dvigubai malonesnę staigmeną - padovanojo XX a. pr. Austrijoje pagamintą kortų staliuką ir 4 kėdes.

Įdomu tai, kad šie baldai kažkada priklausė vienam iš profesionaliosios lietuviškos muzikos pradininkų kompozitoriui Juozui Naujaliui, savo gyvenime palikusiam ir pėdsakus mūsų krašte - jis 1890-1891 m. vargonininkavo Vabalninke.

Kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas Juozas Naujalis gimė 1869 04 09 Raudondvaryje. Baigęs pradžios mokyklą, iš pradžių muzikos mokėsi pas vietinį vargonininką. Grafo B. Tiškevičiaus dėka baigė kompozitoriaus studijas Varšuvos konservatorijoje.

Grįžęs į Lietuvą, 1980 - 1891 m. vargonininkavo Vabalninke. Čia jis pradėjo užrašinėti liaudies dainas, įsijungė į lietuvybės veiklą, sukūrė pirmąsias savo lietuviškas mišias pagal A. Baranausko tekstą „Prieš tavo sostą puolam su viera". Vėliau dirbo Rietave.

Nuo 1892 m. gyveno Kaune, baigė studijas Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. Ją baigęs, J. Naujalis paskirtas Kauno dvasinės akademijos profesoriumi ir Katedros vargonininku.

Čia dirbdamas suorganizavo seminarijos klierikų chorą. Daugelis J. Naujalio bažnytinės muzikos kūrinių ir chorinių dainų yra sukurtos pagal Maironio žodžius.

J. Naujalis išleido „Lietuvišką bažnytinį giesmyną", leido mėnesinį žurnalą „Vargonininkas", vargonininkų kalendorių, 1908 m. organizavo Šv. Grigaliaus Didžiojo vargonininkų draugiją, o prie jos - vargonininkų mokyklą. Ši mokykla vėliau peraugo į valstybinę muzikos mokyklą, o 1933 - į konservatoriją.

Dar spaudos draudimo metais 1899 m. J. Naujalis įkūrė slaptą chorą, 1905 - 1912 m. veikė jo įsteigtas lietuviškas muzikinis knygynas.

1924 m. J. Naujalis buvo pirmos Lietuvos dainų šventės vyriausiasis dirigentas ir rengėjas, jo mokiniais buvo vėliau išgarsėję Stasys Šimkus, Aleksandras Kačanauskas ir kiti.

J. Naujalio kūrybinė veikla buvo labai vertinama, jis padėjo pagrindą lietuvių profesinei muzikai, turėjo didžiulę įtaką muzikinės kultūros raidai.

Mirė Juozas Naujalis Kaune 1934 09 09.

O kaip jo baldai nukeliavo į Biržus? Bronius Petrauskas pasakoja, kad jis praeito amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje dirbo Pabiržės MTS (mašinų - traktorių stotyje). Aktyviai dalyvaudamas saviveikloje susipažino su Likėnuose gyvenančiais Indrašiais. Šie buvo geri Naujalių šeimos pažįstami. Taip ir Bronius susipažino su kompozitoriaus J. Naujalio vaikais.

J. Naujalis turėjo du sūnus - banko vyr. buhalterį Kaune Juozą ir ekonomistą Tadą bei dukrą. Dukra buvo ištekėjusi už Broniaus Dailidės - Lietuvos diplomato, nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Suomijoje 1934 - 1940, rezidavusio Taline. Tadas Naujalis mokėsi Varšuvoje, buvo vedęs Lančiūnavos dvarininko dukterį.

Kompozitorius J. Naujalis iš pradžių turėjo butą Kaune Vilniaus gatvėje, vėliau Vydūno alėjoje pasistatė namus. Tėvo bute, antrajame aukšte, ir gyveno Tadas Naujalis su seserimi, kai su jais susipažino B. Petrauskas.

Maždaug prieš 30 metų B. Petrauskas aplankė T. Naujalį Kaune. Ir pataikė kaip tik tuo metu, kada Tadas ruošėsi išmesti senus nebereikalingus baldus, priklausiusius dar jo tėvui - keturias kėdes ir kortų staliukų.

Bronius paprašė tuos baldus atiduoti jam. Žinoma, jie tada atrodė aptrinti - violetiniai kėdžių apmušalai buvo labai suplyšę.

Grįžęs į Biržus, B. Petrauskas nuvežė kėdes ir staliuką pas baldų stalių P. Užolą, gyvenusį Vilniaus gatvėje. Šis meistras pakeitė kėdėms apmušalus, taip jas prikeldamas naujam gyvenimui. Reikia pasakyti, kad labai tinkamai buvo parinkti ir apmušalai - kėdės iš tikro atrodo puikiai.

Na, o muziejininkai džiaugiasi, turėdami tokį draugą, pagalbininką, kolegą, padedantį išsaugoti mūsų krašto istorines vertybes, padedantį po kruopelytę rinkti žinias apie įvykius, apie žmones, apie mūsų krašto praeitį, kartu ir mokantį tai gerbti, mylėti bei vertinti. Muziejininkai džiaugiasi ir paslapčiomis tikisi iš gerbiamo Broniaus vėl netikėtų atradimų, malonių staigmenų.

Su artėjančia muziejininko diena, gerbiamas Broniau.

„Prašmatnus“ renginys Germaniškyje

Kęstutis Slavinskas
2007-05-05

 

„Tokio prašmatnaus baliaus šių namų sienos dar nėra mačiusios, nebent kažkas panašaus yra buvę prieš du dešimtmečius, kai čia dainavo Aleksas Lemanas", - teigė Germaniškio bendruomenės krikštatėvis.

Germaniškio bendruomenės namuose vykęs renginys simboliniu pavadinimu „Prie jaukaus bendruomenės židinio" subūrė skirtingo amžiaus kaimo kartas. „Germaniškyje gyvena daug jaunų šeimų, bet kaimo vyresnieji irgi nestokoja entuziazmo, noriai renkasi į bendruomenės vakarėlius", - kalbėjo kaimo bendruomenės pirmininkė Regina Ukrinienė.

Pasirašyta Germaniškio ir Kauno rajono bendruomenių bendradarbiavimo sutartis.

Pirmininkė džiaugėsi, kad tvarkant bendruomenės namus pavyko pasinaudoti nevyriausybines organizacijas remiančių fondų lėšomis. Labiausiai germaniškiečiai dėkojo Biržų rajono savivaldybės tarybos nariui Valdemarui Valkiūnui, bendruomenei paskolinusiam 5 tūkstančius litų. Būtent tokia suma bendruomenės nariai turėjo prisidėti prie projekto, kuriam valstybė skyrė 16 tūkstančių litų. „Aukso žmogus, kitaip jo ir nepavadinsi už laiku ištiestą pagalbos ranką", - gyrė verslininką V. Valkiūną Germaniškio bendruomenės narys Petras Daunoras. R. Ukrinienė teigė, kad pasinaudojus pagalba bendruomenės namuose įrengtas šiuolaikiškas židinys, sudėti plastikiniai langai, apšiltintos pastato sienos. Ateityje planuojama kuo didesnį dėmesį skirti jaunimo užimtumui- bendruomenės namuose ruošiamasi pastatyti stalo teniso bei biliardo stalus.

Su dovanomis atvykusiems bendruomenės krikštatėviams Marijonai Gintautienei ir Vytautui Zurbai buvo suteikta garbė uždegti bendruomenės židinį. V. Zurba pagyrė išmokusius projektus rėmimo fondams rašyti germaniškiečius bei didžiavosi, kad jam židinį užkurti užteko tik vieno degtuko. Seimo narys Viktoras Rinkevičius taip pat džiaugėsi, kad vis daugiau kaimo bendruomenių pasinaudoja valstybės parama, ir tikino, kad Seimas didins kaimo bendruomenių reikmėms skiriamas lėšas. Rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė sakė, kad pernai Nyderlandų fondo lėšomis pasinaudojo 4 kaimo bendruomenės, o šiais metais net 11. Vien iš šio fondo Biržų krašto bendruomenės šiais metais planuoja gauti 50 tūkst. litų paramą. Rajono Smulkaus ir vidutinio verslo asociacijos pirmininkas Alis Drevinskas linkėjo, kad senove dvelkiančiame bendruomenės namų pastate kuo greičiau „apsigyventų" verslo dvasia. Nemunėlio Radviliškio bendruomenės pirmininkas Dainius Skaringa teikdamas didžiulę keraminę dramblio skulptūrą kalbėjo apie germaniškiečių stabilius ir užtikrintus žingsnius ateity. Šiltai susirinkusiųjų pasitiktas buvęs N. Radviliškio seniūnas Vytas Jareckas atvežė pintinę „kermošavo" vaišių stalui.

Rinkuškių alaus daryklos vadybininkas O.Jankauskas dainininkę Irmą Jurgelevičiūtę stengėsi pavaišinti Biržuose gaminamu sidru.

Bendruomenės padėkos raštai už aktyvų dalyvavimą visuomeninėje veikloje bei suteiktą paramą buvo įteikti Ingai Kutrienei, Augustui Skadiniui, Zitai Bėliakienei, Reginai Krasauskienei, Marytei Morkūnienei, Onai Bertulienei, Mildai Paulienei, Daivai Butienei, Mildai Jureliūnienei ir Aidui Marcinkevičiui.

N. Radviliškio seniūnijos padėkos raštais už grožio puoselėjimą buvo apdovanoti Arnitos ir Igorio Bertulių, Svajos ir Lino Baronų, Vitos ir Eriko Bėliakų šeimos. Padėkos raštu buvo pažymėta ir vietos autobusų stotelę išdažiusi Germaniškio jaunimo grupė.

Renginio metu buvo pasirašytos Germaniškio bei Rokiškio, Kauno ir Kretingos rajonų kaimo bendruomenių bendradarbiavimo sutartys. Susirinkusiems koncertavo Pandėlio, Bauskės, N. Radviliškio bei vietos saviveiklininkai.

Iki paryčių vykusioje vakaronėje svečius linksmino dainininkė Irma Jurgelevičiūtė bei muzikantas Gintaras Gasiūnas. Vakarėlyje dalyvavę verslininkai tuštindami kišenes parėmė renginį aukcione, kur buvo parduodami germaniškiečių tapyti paveikslai ir įvairūs daiktai. Senovinį anglies žarijomis kaitinamą lygintuvą V. Valkiūnas įsigijo už 350 litų. Už įpakuotą bendruomenės namų pastato pamatų akmenį to nežinantis vienas aukciono dalyvis sumokėjo net 150 litų.

Dailės egzamine - įspūdingi abiturienčių darbai

Gražina Dagytė
2007-05-05

 

Praėjusį ketvirtadienį „Atžalyno" vidurinėje mokykloje vyko rajono moksleivių dailės egzamino pirmoji dalis - kūrybinių darbų pristatymas. Abiturientai ir jų mokytojai visus nustebino išradingumu.

„Atžalyno" moksleivės D.Kuginytė ir A.Grigaliūnaitė darbų pristatymo metu pirmiausia už meno pamokas dėkojo dailės mokytojai Rimai Briedienei.

Jau einant „Atžalyno" koridoriais girdėjosi kai kurių mokyklos svečių nusistebėjimai, kad tokius žavius darbus gali sukurti moksleiviai. Būta pasišnibždėjimų, kad gražių dirbinių savininkės gali iškart pradėti verslą - užsakymų netrūktų.

Pirmoji egzamine savo kūrybą pristatė Vabalninko krašto moksleivė. Zaprutiškio kaime gyvenanti Indrė Garbauskaitė pasakojo pamėgusi dizaino darbus. Komisijai ji pademonstravo dvi dailiai pasiūtas ir papuoštas odines rankines.

Pabiržės vidurinės mokyklos abiturientė Ina Masonaitė taip pat svajoja apie dizaino studijas. Ji komisijai pasakojo, kaip sekėsi kurti drabužius - suknelę ir kostiumėlį - panelėms ir jaunoms moterims. Manekenėmis pabūti ir Inos kūrybą pademonstruoti jai sutiko pabiržietės Eglė Petrauskaitė ir Eglė Šiaučiulytė.

Daugiausiai dailės egzaminą laikiusiųjų buvo iš „Atžalyno" vidurinės mokyklos. Moksleives čia lavino, kūrybai skatino ir iki pat egzamino konsultavo mokytoja Rima Briedienė.

Biržietė Samanta Mačytė pasakojo tęsianti menininkų šeimos tradicijas. Ji susirinkusiems pristatė natiurmortus. Mergina priminė rytų išmintį, raginančią vaizduoti ne ąsotį, o vaizduoti ąsočio sielą. Kristina Baltušytė ir Inga Vaitkevičiūtė sukūrė klasės puošybos elementą - knygą apie žmogaus ir rašto raidą.

Instaliacijoje kalbama ir apie prievarta į užsienį vežamas merginas.

Aiktelėti vertė atžalyniečių Daivos Kuginytės ir Aistės Grigaliūnaitės molinė interjero formulė „Mokykla - mano namai". Mokyklos laiptinę merginos papuošė keraminių plytelių mozaika. Aliejumi tapyti ar iš šukių sudėlioti vaizdai atspindėjo saulę, mėnulį ir namus.

Violeta Bagdonavičiūtė mokyklos interjerą papuošė floristine kompozicija - kilimu be siūlų. O Agnė Dūdaitė, Sandra Sketerytė ir Nida Vinciūnaitė fojė padabino ant senų langų rėmų sukurta scenografija. Kūrybinių darbų cikle vaizduojamas moters gyvenimas nuo vaikystės iki brandos.

Susimąstyti apie svetur iš Lietuvos išvykstantį jaunimą kvietė Rasa Žilytė, Laima Stačkūnaitė ir Deimantė Gliaudelytė. Merginos pristatė ant senų durų sukurtą instaliaciją apie emigraciją - „Ten gera, kur mūsų nėra". Kelionę į svetimas šalis merginos vadino keliu į nežinią, iš kurio ne visada grįžtama namo.

Manoma, jog ši apie du mėnesius kurta abiturienčių instaliacija bus pademonstruota ir plačiajai visuomenei. Tikimasi ją eksponuoti Biržų kultūros centre.

Dovanojo nuotaikingą muziką

Gražina Dagytė
2007-05-05

 

Praėjusio ketvirtadienio popietę Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos auklėtiniai ir jų mokytojai biržiečius pakvietė į tradicinį koncertą „Pavasario muzika". Šis pasirodymas - viena iš gabių vaikų projekto „Menaspliusaš" dalių. Nuotaikingomis melodijomis jaunieji muzikantai dėkojo ir savo artimiems žmonėms, ir rėmėjams, padėjusiems jauniesiems talentams išvykti į pasirodymus Lietuvoje ir užsienyje. Dauguma pavasariniame koncerte pasirodžiusių vaikų šiais mokslo metais sėkmingai dalyvavo įvairiuose konkursuose.

Solfedžio grupės muzikantams žiūrovai aplodismentų negailėjo.

Pilies menėje praėjusį ketvirtadienį dainavo mokyklos merginų ansamblis (mokytoja Palmira Briedienė), griežė akordeonininkų kolektyvas (mokytojas Vytautas Kavaliauskas), pasirodė instrumentinis ansamblis (mokytojai G. Korsakas, V.Čėrkienė ir I.Valotkienė), klausytojų širdis virpino jaunosios pianistės - Vaida Vireliūnaitė ir Milda Šarkūnaitė (mokytojos Rasa Paliulienė ir Romualda Butkevičienė), Eglė ir Arūnė Trečiokaitės, Vilma Klingaitė ir Jūratė Gabulaitė (mokytojos Ina Valotkienė, Reda Lauciutė). Gausių aplodismentų sulaukė  Solfedžio grupė (mokytojos R.Degutienė, J.Duderienė, R.Vaičiulėnienė), apskrities konkurse užėmusi antrąją vietą.

Klausytojų širdis virpino jaunosios pianistės - M.Šarkūnaitė ir V.Vireliūnaitė.

Projekto renginiai dar ne kartą džiugins biržiečius. Gegužės 11 - ąją vyks II - asis tarptautinis Vlado Jakubėno jaunųjų pianistų konkursas, vėliau pilyje bus organizuotas bendras koncertas su Eduardo Balsio menų gimnazijos choru ir styginių orkestru, taip pat planuojamas vakaras, skirtas smuikininko Raimundo Katiliaus atminimui.

Jaunimui patinka šokti polką

Gražina Dagytė
2007-05-03

 

Praėjusį šeštadienį Biržų „Aušros" vidurinė mokykla skambėjo nuo jaunatviško juoko ir polkų melodijų - rajono jaunieji šokėjai ir juos palaikantys artimi žmonės susirinko į tradicinį polkos konkursą „Šokim trypkim - 2007".

 

Šįmet organizatorius ir poras buvo galima sveikinti susirinkus į jubiliejinį renginį, vykusį penktąjį kartą. Už vertinimo komisijos narių stalo sėdėjo ir konkurso sumanytojas, buvęs choreografijos mokytojas, dabar Kaune dirbantis Laimis Kučiauskas.

Pastebėta, kad šįmet varžėsi šiek tiek mažiau moksleivių porų, ypatingai sumažėję viduriniųjų klasių šokėjėlių. Vienas iš vertintojų, Biržų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Didzinskas mano, jog tai gali būti susiję su choreografijos mokytojų stygiumi. Iš viso konkurse dalyvavo 36 poros. Vaikai pasirodė puikiai.

Mažieji „Aušros" mokyklos šokėjai prieš pasirodymą atrodė itin susikaupę.

1 - 2 klasių pamokinėje grupėje pirmoji vieta atiteko „Aušros" vidurinės mokyklos šokėjams Laurai Žiemelytei ir Mindaugui Mureliui (mokytoja Miglutė Budriūnienė). To paties amžiaus popamokinėje grupėje geriausiais pripažinti irgi tos pačios mokyklos auklėtiniai Mantas Štrėmas ir Urtė Pavilionytė (mokytoja Asta Vaitiekūnienė).

3 - 4 klasių pamokinėje grupėje nugalėjo ketvirtokai Paulius Janonis ir Goda Kiseliauskaitė iš „Aušros" mokyklos (mokytoja Asta Petrusevičienė). To paties amžiaus popamokinėje grupėje didžiausia sėkmė irgi lydėjo Astos Vaitiekūnienės mokinius Mindaugą Rasimavičių ir Eriką Aukštikalnytę („Aušros" vidurinė mokykla).

5 - 8 klasių popamokinėje grupėje geriausiais pripažinti taip pat „Aušros" auklėtiniai Urtė Vaitiekūnaitė ir Kajus Kevevari (mokytoja Asta Vaitiekūnienė).

9 - 12 klasių pamokinėje grupėje visas tris prizines vietas iškovojo „Aušros" vidurinės mokyklos moksleiviai ir jų mokytoja Asta Vaitiekūnienė. Iš porų visų geriausiais pripažinti Beata Morkvėnaitė ir Martynas Rimeisis. Popamokinėje grupėje pirmoji vieta atiteko taip pat aušriečiams - Laurynui Ramanauskui ir Ievai Knizikevičiūtei. Antrieji liko Biržų kultūros centro šokėjai Evelina Venskūnaitė ir Ignas Valotka (vadovė Danguolė Kalkienė).

Pasak vertinimo komisijos narės Loretos Baronienės, šeštadienį buvo gerai matyti, kad tiek jaunosios poros, tiek žiūrovai myli liaudies šokį.

Vabalninkui - 215 metų

Gražina Dagytė
2007-05-03

 

Vabalninkas šventė 215 metų miesto statuso suteikimo jubiliejų.

 

Šeštadienio vidurdienį Vabalninko Žolinės aikštėje jau būriavosi žmonės. Vaikai skynė pienių žiedus, o močiutės aptarinėjo miesto praeitį. Prisiminė jos, kaip atrodė Vabalninkas prieš šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų. Senolių atmintis dar saugo prieškarinio miesto vaizdą su jo gatvėmis ir gatvelėmis, nedidukais gyvenamaisiais namais, krautuvėlėmis ir dailia bažnyčia, prie kurios šventadieniais rinkdavosi būriai tikinčiųjų.

Šiandien daug kas pasikeitę. Nelikę daug garsių šio krašto žmonių. Laiko slegiami sukrypo ar visai suiro ir kai kurie pasatai. Gražią praeitį turintis Vabalninkas puošiasi šiuolaikinėmis spalvomis. Garsiai skambanti moderni muzika verčia kojas kilnoti jaunąją miestelio kartą. Nors, pasak poetų posmų, tokių gražių miestelių Lietuvoje yra šimtai, bet Vabalninkas jo žmonėms visada buvo ir bus vienintelis ir nepakartojamas. Ir nesvarbu, kad jo nedabina plačios upės ar dideli ežerai.

Vabalninko seniūnas S.Gudas pakvietė miestiečius ir jų svečius švęsti jubiliejų.

Buvo laikas, kai Vabalninką vadino rajono širdimi, jo centru. Istorija dar gali pasikartoti ir vėl mieste su meru priešakyje bus savivaldybė, galinti tvarkytis taip, kaip nori Vabalninko krašto žmonės. Su tokiomis mintimis kai kurie žmonės šeštadienį kėlė akis į viršų žiūrėdami, kaip stiebu kyla Vabalninko vėliava. Apie miesto istoriją Žolinės aikštėje žodį tarė muziejaus darbuotoja Mirdza Garbauskienė. Ji priminė, jog Vabalninko vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1554 metais, tačiau miesto teisės suteiktos tik 1792 - ųjų balandžio 26 - ąją. Tada Vabalninkas gavo ir herbą, kuriame vaizduojamas valstietis, sveriantis linus. Pirmasis Vabalninkas buvęs medinis, todėl dažnai kentėjęs nuo gaisrų, kurių užregistruota net septynetas.

Miestelėnai visada didžiavosi senaisiais pastatais - 1860 metais Vabalninke, pasak M.Garbauskienės, buvo bažnyčia, koplyčia, mokykla, dvi sinagogos, dvi špitolės seneliams, alaus bravoras, vėjinis malūnas, septynios krautuvės, valsčiaus įstaiga ir t. t.

Pasak miestelį sveikinusio Biržų savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojo Rimanto Martinonio, gražių iniciatyvų nestinga ir šiandien. Miestas bei jo žmonės sparčiai keičiasi, atgyja verslininkai, gausėja darbo vietų. Įteikdamas simbolinę kraičio skrynią pavaduotojas seniūnui S. Gudui linkėjo į ją rinkti gražias mintis.

Jaunosios šokėjos miesto jubiliejaus šventę papuošė choreografine kompozicija.

Antroji šventės dalis vyko Vabalninko žemės ūkio mokyklos aktų salėje. Miestiečiai apžiūrėjo poeto Jono Strielkūno knygų parodą. Buvęs kraštietis į šventę atvykti negalėjo, tačiau salėje skambėjo jo kūryba. Poetinė vaikinų kompozicija „Iš senų sąsiuvinių. Jonas Strielkūnas" (mokytoja Lida Vareikienė) grąžino į tuos metus, kai poetas mokėsi ar dirbo Vabalninke.

Šio krašto žmones pradžiugino poeto knygos „Dėkoju Jums", skirtos Vabalninkui ir vabalninkiečiams, švenčiantiems garbingą jubiliejų, pristatymas. Muziejininkė Onutė Šoblinskienė susirinkusiems paskaitė knygelės pradžioje esančios „Odės Vabalninkui" ištraukas. Po renginio žmonės sakė pasijutę poeto, visada randančio šiltą žodį, labai pagerbti.

Vabalninkiečių šventėje laukė dar viena dovana - muziejaus darbuotojai Mirdza ir Algirdas Garbauskai seniūnui įteikė kitą leidinį - pirmąjį knygos „XX amžiaus VABALNINKAS, datos, įvykiai, žmonės" egzempliorių.

Renginio pabaigoje į sceną išėjo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės liaudies muzikos kapela „Vilnija" (vadovas Leonas Pranulis). Į susirinkusiuosius, linkėdamas geros nuotaikos, kreipėsi kraštietis, karininkų ramovės direktorius Gaudentas Aukštikalnis. Po puikaus koncerto Vabalninkui ir jo žmonėms nuskambėjo „Ilgiausių metų".

Pasiilgote biržiečių teatro? Ateikite į premjerą

Alfreda Gudienė
2007-04-26

 

Ilgos šnekos apie būtinybę atgaivinti biržietiško teatro tradicijas tapo realybe - didelį pasisekimą turėjo Biržų kultūros centro mėgėjų teatro spektaklis „Tėvo auksiniai", o rytoj, 18 valandą, Biržų kultūros centre įvyks mėgėjų teatro premjera.

Biržiečiai pamatys Vitos Vorienės režisuotą lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko pjesę „Našlės".

Spektaklyje vaidina visiems gerai pažįstami aktoriai - „Bikuvos" prekybos centro darbuotojas Bonaventūras Četvergas, UAB „Biržų agaras" finansininkė Irena Kazokienė, „Eurokos" prekybos tinklo parduotuvės vedėja Jolita Brazdžiuvienė, Meteorologijos stoties viršininkas Bronius Medinis, Kaštonų pagrindinės mokyklos finansininkė Edita Aišparienė ir šios mokyklos vairuotojas Vytautas Špokas.

Žiūrovų palaikymo laukia mėgėjų teatro artistai: J. Brazdžiuvienė, V. Špokas, I. Kazokienė, B. Medinis, E. Aišparienė (sėdi pirmoje eilėje) ir B. Četvergas (priekyje).

„Tai ne liaudiškas, tačiau mūsų kasdienybei labai artimas ir aktualus spektaklis apie vyrų ir moterų santykius, jų požiūrį į esminius gyvenimo dalykus", - sako režisierė V. Vorienė apie naująjį spektaklį.

Ką apie savo herojus mano aktoriai, trijų vyriškių ir trijų našlių vaidmenų atlikėjai?

„Man vaidmuo labiausiai patinka tuo, kad spektaklyje mano vyras yra Bronius Medinis, o meilužis - Bonis (Bonaventūras Četvergas - aut.) „, - juokiasi Edita Aišparienė. Apie padavėją vaidinantį Vytautą Špoką režisierė sako, kad jo vaidmuo yra pats sunkiausias. O aktorius tvirtina, kad gyvenime niekada negalėtų būti padavėju. „Velniškai sunkus darbas - visiems įtikti", - mano Vytautas.

„Savo personažui jaučiu pagarbią baimę", - sako mėgėjų teatro artistė J. Brazdžiuvienė (dešinėje), spektaklyje vaidinanti vieną iš trijų našlių.

Biržiečiams gerai pažįstamas Bronius Medinis, pasak jo paties, vaidina „filosofiškai nusiteikusį inteligentą melancholiką su didele užsispyrimo ir bukumo doze", o Bonaventūras Četvergas savo personažą vadina „nelogišku išsišokėliu ir nerimtu banditu". Irena Kazokienė apie savo rolę kalba mįslingai ir prisipažįsta, kad spektaklyje atliekamas vaidmuo jai „prilipęs" sunkiai.

„ Savo personažui aš jaučiu pagarbią baimę. Kad ir kaip liūdna ar tragiška, aš juo džiaugiuosi - man patinka, kad iš kiekvienos situacijos mano moteris išeina nugalėtoja", - paslaptingai šypsosi kerinčios išvaizdos našlę vaidinanti Jolita Brazdžiuvienė.

Visi šie personažai ir jų atlikėjai Biržų kultūros centre žiūrovų laukia penktadienį, 18 valandą. Spektaklio trukmė - 1 valanda, bilieto kaina - 3 litai.

Vabalninkas ruošiasi minėti 215 metų miesto jubiliejų

Gražina Dagytė
2007-04-24

 

Jau visai šalia didelės šventės, kurioms vabalninkiečiai ruošėsi metus. Balandžio 28-ąją Vabalninkas švęs 215 metų miesto statuso suteikimo jubiliejų. Šiai garbingai datai skirti renginiai vyks iki pat rudens.

Šventėje - kraštiečių staigmenos

Laukdami gražaus jubiliejaus dienos, Vabalninke kruta ir maži, ir dideli. Šią savaitę miestelėnai pavasarinių posmų klausysis prie Balio Sruogos vidurinės mokyklos, koncertuose dainuos kartu su Žemės ūkio mokyklos jaunimu.

Prieš miesto šventę renginių planus derino Vabalninko seniūnijos, muziejaus ir kultūros namų atstovai.

O šeštadienį Žolinės aikštėje bus iškilmingai pakelta miesto vėliava, į vabalninkiečius kreipsis garbingi svečiai. Ypatingai laukiama poeto Jono Strielkūno, kuris čia laikomas „savu žmogumi". Daugelis mena, kaip būsimasis poetas mokėsi miestelio vidurinėje mokykloje, kaip vėliau žymusis kraštietis dirbo tuometinio Vabalninko rajono laikraščio redaktoriumi. Miesto jubiliejaus proga poeto kūrybos gerbėjai tikisi dvasinio poilsio, klausantis poetinės kompozicijos „Iš senų sąsiuvinių. Jonas Strielkūnas". Taip pat laukiama ir paties poeto gyvo žodžio bei jo poezijos rinkinėlio „Dėkoju Jums". Šioje knygelėje bus eilėraščiai, kuriuos poetas parašė, dirbdamas Vabalninke.

Šeštadienį vietos gyventojus ir svečius turėtų nustebinti ir kitas kraštietis. Koncertuoti atvyks Vilniaus karininkų namų „Ramovė" liaudies muzikos ansamblis „Vilnija" (vadovas Leonas Pranulis). Miestelėnai pasakoja, kad tuo pasirūpino iš Svilių kaimo kilęs Gaudentas Aukštikalnis, dabar dirbantis Vilniaus karininkų namų direktoriumi. Praėjusiais metais kraštiečius džiugino „Ramovės" šokių ansamblis.

 

Išgražėjo miestelis ir seniūnija

Laukiant jubiliejaus, pastebimai gražinamas visas miestelis. Į akis pirmiausiai krinta Žolinės aikštė. Žmonės rodė į atgyjančius seniau nenaudotus pastatus, kuriuose įsikurs naujos parduotuvės. Pašnibždomis kalbama, jog Vabalninke atsiras net poilsio salė, nakvynės kambariai. Moterys laukia naujos kirpyklos ir vaistinės.

Beveik penkiolika metų seniūnu dirbantis Stepas Gudas vienu reikšmingiausių įvykių vadino miestelio gatvių asfaltavimą. Jubiliejus pasitinkamas nebijant, kad svečiai turės kratytis duobėtais Vabalninko miesto keliais - asfaltas dengia net 7 kilometrus gatvių.

Vabalninko miesto gatvės jau asfaltuotos.

Šįmet atnaujintas ir seniūnijos pastatas. Prieš metus pradėti langų keitimo darbai šį pavasarį baigti. Nuo Naujųjų metų darbininkai triūsė ir patalpų viduje. Čia atliktas remontas, iš Vilniaus atvežti ir sustatyti dailūs baldai. S. Gudas džiaugėsi, kad juos parūpino kraštiečio rašytojo Balio Sruogos giminaičiai. Panaudoti, bet labai puikiai atrodantys stalai, kėdės ir kiti daiktai atvežti iš savo veiklą nutraukusio Pasaulinio banko Vilniaus skyriaus. Dovanų jubiliejaus proga teko ne tik seniūnijai, bet ir Vabalninko vaikų darželiui bei mokyklai. Gražiai susitvarkiusi seniūnija jau puoselėja svajonę atgaivinti Balio Sruogos tėviškę.

 

Miesto dienai - duoklė švietimui

Miesto statuso suteikimo jubiliejuje daug ką lems muziejininkų žodis. O jie turi kuo pasidžiaugti. Kruopštaus darbo dėka jie šventės dieną gali didžiuotis suspėję iš Vabalninko krašto muziejaus tapti Biržų muziejaus „Sėla" filialu. Miesto dienai Vabalninko muziejininkai turės puikią dovaną - 350 puslapių knygą „XX-ojo amžiaus Vabalninkas. Datos. Įvykiai. Žmonės".

Seniūnas skubėjo pasidžiaugti, jog planai pavyko ir Balio Sruogos vardo vidurinėje mokykloje. Ji miesto šventę pasitiks atnaujinta - švytinčiu stogu, naujais langais, šviesiais koridoriais. Ši švietimo įstaiga, pasak S. Gudo, atnaujinta iš rajono savivaldybės ir Europos Sąjungos fondų skirtų lėšų. Tačiau pagrindiniai šio projekto „sirgaliai", seniūno žodžiais, buvo vabalninkiečiai.

 

Dovydo žvilgsnis sustabdys emigrantų srautą

Gegužės viduryje Vabalninke skardės tradicinis „Laimingas vaikų juokas". Jau šeštasis tarptautinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis šįmet bus skirtas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko 85-osioms gimimo metinėms. Vabalninkiečiai miesto jubiliejų ir mylimo kraštiečio jubiliejinį gimtadienį šįmet vadina gražiu sutapimu.

Opiausia problema seniūnijos vadovas įvardijo žmonių mažėjimą.

Per metus Vabalninką paliko apie šimtą jaunų gyventojų. Seniūnas sako, jog svarstoma, kaip reikėtų tuos žmones susigrąžinti - „prisivilioti atgal".

Bene svarbiausiu 215 metų jubiliejaus akcentu taps vasarą planuojamas pastatyti ir atidengti beveik keturių metrų aukščio ir aštuoniolika tonų sveriantis raudono granito paminklas, kurio mecenatė - irgi žinoma vabalninkietė, kol kas nenorinti garsinti savo pavardės. Seniūnas džiaugėsi, jog visus metus iki jubiliejaus net eiliniai vabalninkiečiai aktyviai svarstė, kur turėtų stovėti paminklas, apžiūrinėjo jo modelius ir gausiai teikė pasiūlymus. Skulptoriaus Ryto Belevičiaus ir biržiečio architekto Albino Mieliausko darbai turėtų būti baigti prieš pat Žolinės atlaidus. Į žmones, pasak seniūno, tada pažvelgs į Vabalninko vidurį nusileidęs Dovydas, ant kelių laikantis aukštaitiškas kankles. Jis esą svajos, jog į miesto jubiliejaus renginius, Žolinės atlaidus ir tradicinį gatvės krepšinį visada net iš Airijos atvykstantys vabalninkiečiai nebenorės daugiau palikti savo tėviškės. Kad jaunimui būtų smagiau gyventi Vabalninke, jubiliejinių renginių sąraše - ir krepšinio aikštelių gražinimas. Turėtų būti ne tik atnaujinta įranga, krepšiai ir stovai, bet ir paklota dirbtinė danga.

Kvetkų bažnyčioje - dar vienas Petro Rauduvės paveikslas

Antanas Seibutis
2007-04-21

 

Neseniai rašiau apie du garsaus lietuvių dailininko, knygų iliustruotojo Petro Rauduvės (1912 - 1994) jaunystėje pieštus paveikslus, patekusius 2004 - 2005 m. į Biržų krašto muziejų „Sėla".

Juos muziejui padovanojo P. Rauduvės jaunystės dienų pažįstami Leonardas Tuomenas (1926 - 2004) ir jo sesuo Eugenija Lilija Tuomenaitė - Šidagienė.

Jie abu gimė 1924 m. Eglynės vienkiemyje, Biržų girioje, lankė Virškupėnų pradžios mokyklą. Netoliese tuo metu gyveno ir Rauduvių šeima, atsikėlusi iš Pasvalio rajono, ir nuomojosi žemę. Su būsimo garsaus dailininko jaunesniu broliu Antanu Leonardas draugavo, žaisdavo, padėdavo jam ganyti.

P. Rauduvė. „Nukryžiuotasis". Tapyta apie 1932 m.

Petras Rauduvė tuo metu baigė Biržų gimnaziją ir pradėjo mokslus Kauno meno mokykloje. Atostogų metu aplankydavo ir kaimynus. Taip tėvai Jonas Tuomenas (1887 - 1947) ir Marija Jakubonytė - Tuomenienė (1891 - 1959) paprašė būsimą garsų dailininką nupiešti Marijos tėvelių, o Leonardo ir Lilijos senelių Kotrynos Variakojytės - Jakubonienės (1862 - 1947) ir Jurgio Jakubonio (1846 - 1914) portretus.

Senelio Jurgio Jakubonio portretą saugojo Leonardas Tuomenas, o senelės Kotrynos paveikslas buvo Eugenijos Lilijos Tuomenaitės - Šidagienės šeimoje. Brolis su seserimi sutarė šiuos paveikslus dovanoti Biržų muziejui.

Taip Jurgio Jakubonio ir Kotrynos Variakojytės - Jakubonienės šeima vėl simboliškai susijungė, tik šį kartą jau Biržų muziejuje.

Jau tada man paskambino tuometinė Kvetkų mokyklos direktorė Danutė Martinkėnienė ir prisistatė esanti Petro Rauduvės dukterėčia, jo brolio Antano duktė. Ponia Danutė pasakė, kad Kvetkų bažnyčioje yra dar vienas P. Rauduvės tapytas paveikslas.

Ir štai aš svečiuose pas D. Martinkėnienę Biržuose. Malonus siurprizas buvo pažintis ir su P. Rauduvės seserimis Antanina Rauduvaite ir Konstancija Rauduvaite - Skeberdiene, gyvenančiomis Biržuose. Seserų pasakojimai ir atsiminimai tik papildė žinias apie praėjusius metus, apie Rauduves. Jos jau tik dviese likusios iš gausios Rauduvių šeimos.

Antanas Rauduvė (1882 - 1963) ir Antanina Ubavičiūtė - Rauduvienė (1892 - 1940) turėjo septynis vaikus: Joną, Petrą, Barborą, Antaną, Juozą, Antaniną, Konstanciją.

Buvusi Kvetkų mokyklos direktorė D. Martinkėnienė surado savo dėdės - žymiojo dailininko P. Rauduvės „Nukryžiuotąjį".

D. Martinkėnienė prisiminė pasisvečiavimus Vilniuje pas dėdę Petrą, jis pasidalydavo kūrybiniais planais, rodydavo esamus darbus, dažnokai prisimindavo savo dėstytoją, kitą garsų mūsų kraštietį dailininką Petrą Kalpoką.

Apie 1990 metus pas jį besisvečiuojant Danutė pasipasakojo dėdei, kad dirba Kvetkuose. Jis netikėtai pasakė, kad Kvetkų bažnyčioje turėtų būti jo paveikslas, ir paprašė pažiūrėti.

To paveikslo istorija tokia. „Nukryžiuotasis" - tai dailininko grafiko P. Rauduvės vienas pirmųjų tapybos darbų, pieštas apie 1932 m. Šia technika jis piešė nedaug.

Nuo Virškupėnų iki Kvetkų yra apie 11 kilometrų. Seserys dabar prisimena, kad Petras, matyt, iš anksto buvo gavęs Kvetkų klebono prašymą ir atostogų metu namuose jis piešė paveikslą.

Antanina gerai prisimena, kaip jis tapė namuose ant drobės, ištemptos ant rėmo. Su šypsena ji mena, kad broliui netgi šiek tiek sutrukdė, nes, matydama nupieštą iš Kristaus žaizdos tekantį kraują, sumanė patikrinti, ar čia tikras kraujas, ir pirštu nutrynė dažus. Petrui vėliau teko kraują tapyti iš naujo.

Danutei dėdė pasakojo, kad jis, tapydamas šį paveikslą, tikėjosi užsidirbti ir paremti šeimą. Tačiau viskas išėjo kitaip.

Petras atgabeno į Kvetkus paveikslą, užėjo pas kleboną. Tas ir sako:

- Tai kiek norėsi už jį?

- Prieš kleboną nepatogu sakyti kainą, - prisiminęs P. Rauduvė. - Kiek duosit, tiek bus ir gerai.

Tas ir davė - 50 litų. Seserys prisimena, kaip Petras buvo susikrimtęs, kaip jis buvo nuliūdęs. Danutei dėdė po daugelio metų pasakojo, kad jis iš tikrųjų tikėjosi „kaunietiškų" kainų - apie 200 litų.

Po minėtos viešnagės pas dėdę dailininką dukterėčia pradėjo paveikslo paieškas. Paklausė tuometinio Kvetkų kunigo Stanislovo Krumpliausko, bet tas nieko nežinojo, bažnyčioje paveikslo nebuvo matyti. Vėliau pradėjo klausinėti bažnyčios tvarkytoją, užėjo su ja į zakristiją ir ten pamatė dėdės paveikslą, pastatytą ant kėdžių.

Vėliau D. Martinkėnienė paveikslą nufotografavo ir 1992 m., kai P. Rauduvė šventė 80-ąjį jubiliejų, tas nuotraukas nuvežė į Vilnių ir padovanojo dėdei bei jo svečiams, tarp kurių prisimena monsinjorą K. Vasiliauską, aktorių L. Noreiką, keramiką V. Miknevičių ir kitus žymius žmones.

Dabar paveikslas yra naujai įrėmintas ir toliau kabo Kvetkų bažnyčios zakristijoje. P. Rauduvės seserys Antanina ir Konstancija jį pirmą kartą pamatė prieš kelerius metus.

Tiek P. Rauduvės seserys, tiek D. Martinkėnienė pasakoja, kad tokių netikėtų dailininko paveikslų gali būti ir daugiau. Jos prisimena poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pasakojimus apie mokslo metus Biržų gimnazijoje, kada jis kartu su Petru gyveno pas šeimininkę Rotušės gatvėje.

Broliai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai iš savo tėviškės, vykdami į Biržus, atsiveždavo kaimiško maisto, o Petrui dažnai jo pritrūkdavo. Tai jis atsilygindavo šeimininkei, nupiešdamas ir padovanodamas paveikslų.

Besimokydamas Kauno dailės mokykloje, P. Rauduvė susipažino ir su kitu mūsų kraštiečiu, Biržų gimnazijos abiturientu - garsiuoju poetu Bernardu Brazdžioniu (1907 - 2002). Kaip iš brolio pasakojimų prisimena Antanina ir Konstancija, į dailės mokyklos dėstytoją Petrą Kalpoką kreipėsi Bernardas Brazdžionis, prašydamas rekomenduoti vyresniojo kurso studentą iliustruoti knygai. P. Kalpokas rekomendavo P. Rauduvę.

Įdomi gyvenimiška istorija susiejo Petrą Rauduvę ir su rašytojo rokiškėno Liudo Dovydėno (1906 - 2000) šeima. L. Dovydėnas yra ir įdomaus, ir sudėtingo likimo žmogus. Jau būdamas gana žinomas rašytojas, jis 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą tapo vadinamojo Liaudies seimo nariu, pirmininko pavaduotoju, vėliau užėmė aukštas pareigas Švietimo ministerijoje.

1941 m. okupavus Lietuvą vokiečiams, L. Dovydėnas tik per plauką išvengė mirties už sovietinę veiklą. 1943 m. jis parašė savo garsiuosius prisiminimus „Užrašai".

P. Rauduvę su Dovydėnų šeima suvedė atsitiktinumas. L. Dovydėnui gimė sūnus, tačiau iškilo pavojus jo gyvybei, todėl reikėjo skubiai pakrikštyti. Ir taip Petras su B. Bernardo žmona Aldona tapo mažojo Dovydėniuko krikštatėviais.

L. Dovydėnas vėliau emigravo į JAV. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. Dabar Vilniuje gyvena ir P. Rauduvės krikštasūnis.

Krokuvoje skambėjo Vlado Jakubėno kūryba

Rasa Penelienė
2007-04-19

 

Per Velykų atostogas Biržų jaunieji muzikantai koncertavo Krokuvoje. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla, dalyvaudama tarptautiniame projekte „Švietimas už toleranciją", buvo pakviesta į koncertą, skirtą Krokuvos 750 metų jubiliejui.

Biržų mokyklos auklėtiniai koncertavo drauge su Lenkijos muzikos mokyklų mokiniais.

Vlado Jakubėno kūrinį Krokuvos scenoje atliko Vaida Vireliūnaitė.

Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklai atstovavo Vaida Vireliūnaitė (mokytoja Roma Butkevičienė) ir instrumentinis ansamblis, kuriame groja Aistis ir Gailius Lansbergai, Vilma Klingaitė, Evelina Kubiliūtė, Nerijus Miežinys, Santa Kiškytė ir Laurynas Turkas. Juos moko Gytas Korsakas, Violeta Čerkienė ir Ina Valotkienė.

Biržiečiai Lenkijos mieste pristatė lietuvių kūrybą, scenoje skambėjo kompozitoriaus Vlado Jakubėno kūrinys. Jaunieji muzikantai sulaukė gražių atsiliepimų ir kvietimų koncertuoti.

Biržų moksleiviai turėjo galimybę apžiūrėti Krokuvą, aplankyti garsiuosius karalių rūmus.

Kelionę organizavo Lietuvos muzikos mokytojų sąjungos viceprezidentė, mokytoja ekspertė Nijolė Karaškaitė. Be biržiečių, į Lenkiją vyko jaunieji muzikantai iš Vilniaus ir Jurbarko.

Kaimuose - gilios teatro mėgėjų tradicijos

Gražina Dagytė
2007-04-17

 

Praėjusį šeštadienį Biržų kultūros centro scenoje pasirodė kaimo mėgėjiškų teatrų kolektyvai.

 

Renginį pradėjo meilūniečiai. Kaimo kultūros namų mėgėjų teatras parodė vaidinimą, pastatytą pagal L.Didžiulienės - Žmonos pjesę „Saldi meilė" (režisierė Dalina Urbonienė). Jaunimas entuziastingai stengėsi perteikti pirmosios meilės emocijas, dovanas išrinktajai ir rūstų suaugusiųjų žodį.

Antrieji žiūrovų širdis virpino Nausėdžių jaunimo dramos kolektyvo aktoriukai. Jie atidavė duoklę Biržų krašto dramaturgijai, pastatę B.Dauguviečio pjesės „Laimė" pirmąją dalį (režisierė Gita Jarmalavičienė). Moksleiviško amžiaus artistai stengėsi kuo tikroviškiau perteikti savo senelių ir prosenelių laikų problemas.

Suaugusiųjų kolektyvams atstovavo Parovėjos kaimo mėgėjų teatras, pastatęs A. Čechovo „Piršlybas" (režisierius Eugenijus Mikalajūnas). Vaidintojai stengėsi kuo giliau atskleisti savo vaidmenis, parodyti žmogiškąsias silpnybes ir net ginčuose slypinčios šeimyninės meilės peripetijas.

Nausėdžių teatras išsiskyrė ne tik gerais artistais, bet ir scenografija.

Biržų kultūros centro mėgėjų teatro režisierė Vita Vorienė sakė, jog rajone mėgėjų kolektyvų yra žymiai daugiau. Savo laisvalaikį repeticijose leidžia net aštuonių teatriukų žmonės, puoselėjantys vaidybą Papilyje, Meilūnuose, Vabalninke, Pačeriaukštėje ir Nausėdžiuose. „Jie - ne profesionalai. Dirba taip, kaip sugeba. Be to, kad spektaklis turėtų skambesį, bet kas jo pastatyti negali", - kalbėjo režisierė. Vita Vorienė sakė, jog reikia tik džiaugtis, kad žmonės nori vaidinti ir kad atsiranda kultūros darbuotojų, už nedidelį atlyginimą sutinkančių dirbti su vaidintojų kolektyvais. Be abejonių, visada galima surasti ir priekaištų. Galbūt ne visiems pavyko gerai atskleisti temą, gal ji pasirodė nelabai aktuali, gal kai kur neatitiko vaidintojų amžius. Tačiau tai pataisomi dalykai.

Dalyvauti šventėje  nebuvo privalu. Ar vyks į Biržus, nusprendė patys vaidintojai.

Nausėdžių teatriuko režisierė Gita Jarmalavičienė džiaugėsi, kad visą jų kaimą galima vadinti teatru. Vaidinti jau seniai žmonėms tapę tradicija. Scenoje - seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai. Vyresnieji dar prisimena tuos metus, kai Nausėdžiuose vykdavo rajoninės teatro šventės. Dabar kaimo jaunimo teatre vaidina moksleiviai nuo pirmosios iki dvyliktosios klasės. Šįkart Nausėdžių artistai, kaip ir Meilūnų jaunimas, pageidavęs pjesės apie meilę.

Nausėdiškiai turi gražių planų - svajojama apie Ievos Simonaitytės kūrinio „Pikčiurnienė" pastatymą.

„Saulės“ gimnazijos choro pergalė Kaune

Ema Globytė, gimnazistė
2007-04-17

 

Balandžio 14 d. Kaune, „Vyturio" gimnazijoje, įvyko tradicinis vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių jaunimo chorų konkursas „Dainuok ir keliauk 2007". Dalyvavo chorai iš Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Molėtų gimnazijų ir vidurinių mokyklų.

Biržų „Saulės" gimnazijos mišraus jaunimo choras šiame konkurse laimėjo 1-ąją vietą ir geriausiai atliktos privalomos dainos nominaciją. Choro dalyviai buvo apdovanoti kelione į norimą Vakarų Europos šalį ir galimybe joje koncertuoti, žavėjosi puikiomis atminimo dovanomis.

Choristai džiaugiasi savo pergale, nuoširdžiai dėkoja choro vadovei Danguolei Kazakevičienei, linki kūrybinės sėkmės ir energijos.

Prasmių ieškojimas daiktuose

Alfreda Gudienė
2007-04-14

 

Prieš savaitę "Sėlos" muziejuje atidaryta Alio Balbieriaus asambliažų paroda jau spėjo sulaukti puikių įvertinimų.

 

"Keisti keliai, kuriais einame. Gyvendami prisiliečiam prie tokių dalykų, kurių neišpranašautų jokios būrėjos. Vienas iš tokių man pačiam įdomių netikėtumų - prieš ketverius metus pradėta asambliažų "gamyba".

Daiktai paveikti laiko ir pilni dažniausiai man nežinomų būties ir buities pėdsakų, iš regos laiko, iš fotografiško matymo ir fotografijų lyg ir patys savaime pradėjo keliauti į kitą erdvę, kartu išlikdami pakankamai daiktiški. Nes kitos sritys - literatūra ir fotografija - man regisi esančios žymiai virtualesnės.

A.Balbierius. "Apie auksinį kiaušinį".

Mes, šiais laikais turėdami aibes reikalingų ir visai nereikalingų daiktų, tiesiog nebematome daikto būtiškumo, jo istorijos ir gyvybės, senieji daiktai, jų detalės, lūženos turi pasakišką aurą. Savo istoriją. Savą estetiką. Įvairiai juos dėliodamas, kartais paveikdamas kai kuriomis stichijomis, pavyzdžiui, ugnimi, ieškau prasmių ir simbolių, kurie galbūt matomi ne tik man. Taip pat bandau užčiuopti kuo daugiau asociacijų ir konceptualumo, tos erdvės, kuri yra už rodomo objekto ribų.

Ir taip iš hobio, iš noro išbandyti savo galimybes dar vienoje srityje radosi ši pirmoji personalinė asambliažų - dailės objektų - parodėlė".  Šitaip parodą pristato jos autorius Alis Balbierius.

Nors pats A. Balbierius savo kūrybą kukliai vadino pamokėlėmis, į parodos atidarymą susirinkusieji biržiečiai bei svečiai neslėpė susižavėjimo ir tvirtino nesitikėję išvysti tokių preciziškų, estetiškai atliktų darbų.

Žmonės po kelis sykius ėjo prie paveikslų, tarsi negalėdami patikėti, kad gyvybe gali pulsuoti iš senų metalinių mechanizmų sukurtas "Gyvybės medis", širdį verti sutrūnijusio medžio gabalų "Keturi atsikleidimai" ar menininko žvilgsnio ir rankų palytėta permirkusių bačkų lentelių mozaika "Be pavadinimo". Beveik kiekvienas iš 29 parodoje eksponuojamų darbų - atskira daiktų ir žmogaus netikėto sąlyčio su jais istorija.

"Aš esu pritrėkštas šitos parodos - dar vieno Alio talento. Tai yra fantastika", - autoriui dėkojo "Sėlos" muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius.

"Kiekvienas senas sumautas daiktas yra objektas", - kalbėjo A. Balbierius, kurio sodyba užversta daugybe senų daiktų. Parodos autorius šmaikštavimo, kad jo tikriausiai laukiantis spaudoje aprašytos "šiukšlių bobutės" likimas.

"Šitas hobis man nebeduoda ramybės", - sakė menininkas apie asambliažų kūrimą ir prisipažino seniai domėjęsis vizualiniais menais, tačiau, anot jo, buvęs beviltiškas piešėjas. (Genuose užkoduotą menininko "užtaisą" liudija grafiką Vilniaus dailės universitete studijavusios jo dukros Godos talentas - aut.).

 

Apie parodos autorių

Į asambliažų parodos atidarymą rinkosi A.Balbieriaus (centre) talento gerbėjai, kolegos, bičiuliai. Nuotraukoje dailininkas V.Laisonas ir galerijos "Nendrė" savininkė E.Muralytė.

1954 metais Biržuose gimęs, biologiją studijavęs Alis Balbierius - buvęs profesionalus ornitologas ir gamtosaugininkas. Dirbęs žurnalistu įvairiuose respublikiniuose dienraščiuose ir savaitraščiuose. A. Balbierius yra surengęs per 15 personalinių meninės fotografijos parodų, išleidęs šešias poezijos, vieną eseistikos ir dvi ekologinės tematikos knygas. Įvairi autoriaus kūrybinė veikla tris kartus remta valstybės aukščiausio laipsnio bei individualiomis stipendijomis. Praėjusiais metais A. Balbieriaus organizuotas jo fotografijos parodos apie Biržus ir knygos "Trobelė ant debesies" pristatymas tapo ryškiausiu kultūriniu renginiu rajone. Už tai A. Balbierius buvo pripažintas vienu iš 2006 metais labiausiai Biržams nusipelniusių žmonių savivaldybės, "Šiaurės rytų" ir "Panevėžio ryto" laikraščių organizuotame "Metų biržiečio" konkurse.

Šiuo metu A. Balbierius yra laisvas rašytojas ir fotografas. A. Balbieriaus fotografijas galima rasti internete - www.alisphotoart.com

 

Žibinčių šviesa šildė biržiečių širdis

Goda Rudytė
2007-04-03

Pra­ėju­sį penk­ta­die­nį Bir­žų vie­šo­sios bib­lio­te­kos erd­vius skliau­tus nu­tvies­kė ži­bin­čių švie­sa, skaid­rūs gi­ta­rų vir­pe­siai ir nuo­šir­du­mo bei ra­my­bės skli­di­ni žo­džiai. Po­eto, bar­do bei ži­no­mo ver­sli­nin­ko, čiu­ži­nius ga­mi­nan­čios Jo­na­vos ben­dro­vės „Lo­nas" ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus Ka­zi­mie­ro Ja­ku­čio su­reng­tas au­to­ri­nis kon­cer­tas ste­bi­no ki­to­kia - ne­įpras­ta, ne­ti­kė­ta ir ori­gi­na­lia for­ma, ku­rio­je til­po vi­sas žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių iš­pa­ži­ni­mas, su­šil­dęs san­tū­rių bir­žie­čių šir­dis.

Vos pra­vė­rus bib­lio­te­kos du­ris, vi­sus pa­si­ti­ko kai­miš­kos gry­čios stak­tos ir pra­vi­ros du­rys, kvie­čian­čios už­ei­ti, by­lo­jan­čios, kad čia vi­si lau­kia­mi. Žvilgs­nius trau­kė kop­lyt­stul­pius bei paukš­čių in­ki­lė­lius pri­me­nan­čiuo­se ži­bin­čiuo­se sping­sin­čių žva­kių lieps­ne­lės, ku­rian­čios jau­ku­mą ir ši­lu­mą, žmo­giš­ko ar­tu­mo ir ge­ru­mo at­mo­sfe­rą.

„Ži­bin­čius su­meist­ra­vau sa­vo ran­ko­mis iš se­no na­mo sie­no­jų. Vie­ną jų pu­sę kaž­ka­da glos­tė žmo­gaus ran­kos, o ki­tą - sau­lė, vė­jas ir lie­tus. Tik­riau­siai to­dėl lieps­nai su­šil­džius me­dį pa­sklin­da švel­nus aro­ma­tas, ku­ria­me tar­tum pa­bun­da se­no­jo lie­tu­viš­ko kai­mo dva­sia, per­smelk­ta žmo­nių ge­ru­mo", - prieš kon­cer­tą sa­kė K. Ja­ku­tis.

Šio po­eto bei dai­nuo­ja­mo­sios po­ezi­jos at­li­kė­jo kū­ry­bą bei pir­mą­ją jo kny­gą „Apei­gi­nė lie­pa" bir­žie­čiams pri­sta­tė kny­gos re­dak­to­rius bei ži­no­mas po­etas iš Kau­no Al­fas Pa­kė­nas. Jis ti­ki­no, kad „Apei­gi­nė­je lie­po­je" glū­di gam­tos ir mei­lės švie­sos per­smelk­tos skaid­rios, pa­pras­tos, bet iki nuo­gu­mo at­vi­ros ei­lės, virs­tan­čios po­eti­nė­mis mi­nia­tiū­ro­mis.

Tai įro­dė ir pats au­to­rius, at­lik­da­mas sa­vo kū­ri­nius. Mu­zi­ką K. Ja­ku­tis su­kū­rė ne tik sa­vo, bet ir po­etų Pau­liaus Šir­vio, An­ta­no Miš­ki­nio, Jo­no Striel­kū­no bei ki­tų kū­rė­jų po­ezi­jai. Akus­ti­ne gi­ta­ra jam pri­ta­rė ir šiuo in­stru­men­tu so­lo par­ti­jas at­li­ko taip pat ver­slo pa­sau­lio žmo­gus, kon­cer­no „Ache­mos gru­pė" vy­riau­sias fi­nan­si­nin­kas Arū­nas Mi­ri­na­vi­čius.

Me­ni­nin­kų ta­len­tus sa­vy­je at­sklei­dę šie ver­slo pa­sau­lio žmo­nės tar­tum me­tė iš­šū­kį di­džiau­siems skep­ti­kams ir įro­dė, kad me­nas ir ver­slas - pui­kiai de­ran­čios, vie­na ki­tą pa­pil­dan­čios sri­tys. Jų gro­ji­mas ne­pri­me­na mė­gė­jiš­ko mu­zi­ka­vi­mo, kai sie­kia­ma pi­gaus sce­ni­nio po­pu­lia­ru­mo. Pro­fe­sio­na­liai ir su di­de­le pa­jau­ta at­lie­ka­mi ly­riš­ki kū­ri­niai klau­sy­to­jus jau­di­na nuo­šir­du­mu. At­lie­kant mu­zi­ką, ne­stin­ga me­niš­kų im­pro­vi­za­ci­jų, švel­niai pra­si­ver­žian­čių net ir ro­ko sti­liaus ar gar­sia­jam As­to­rui Piaz­zol­lai ar­ti­mais są­skam­biais. Sklin­dan­čios me­lo­di­jos ir ge­ru­mu, mei­le, il­ge­siu per­smelk­ti dai­nų žo­džiai klau­sy­to­jų są­mo­nė­je su­ku­ria dai­nų vaiz­dus, ku­rie kei­čia vie­nas ki­tą it se­na­me ge­ra­me ki­ne.

„Dai­nuo­ju mei­lę gy­ve­ni­mui, tė­viš­kei, vai­kys­tei, se­na­jam Lie­tu­vos kai­mui. Mei­lę mo­te­riai, žmo­gui. Man tai nė­ra tik pa­pras­ti mu­zi­kos gar­sai ar su­ras­ti žo­džiai. Kū­ry­ba - tai ma­no gy­ve­ni­mas", - sa­kė K. Ja­ku­tis.

Au­to­riaus įkvė­pi­mo šal­ti­nis - Pa­gul­bio kai­mas, ku­rio var­dą jis ir pa­si­rin­ko sa­vo sce­ni­niu pseu­do­ni­mu. Prieš ket­ve­rius me­tus šia­me kai­me jis įsi­gi­jo se­no­vi­nę aukš­tai­tiš­ką so­dy­bą ir res­tau­ra­vęs ją pa­gal Liau­dies bui­ties mu­zie­jaus (Rum­šiš­kių) spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jas, su­kū­rė švie­sų kul­tū­ros ži­di­nį ne tik ap­lin­ki­niams gy­ven­to­jams, bet ir vi­sos ša­lies žmo­nėms, ku­rie ne­abe­jin­gi mu­zi­kai ir po­ezi­jai. Pa­gul­bio at­mo­sfe­rą bir­žie­čiai pa­ju­to ste­bė­da­mi vi­deopro­jek­to­riaus ek­ra­ne vie­nas ki­tą kei­čian­čius so­dy­bos frag­men­tų vaiz­dus bei epi­zo­dus iš ten vyks­tan­čio kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo. K. Ja­ku­tis vi­sus bir­žie­čius pa­kvie­tė at­vyk­ti į Pa­gul­bį per sek­mi­nes, ge­gu­žės 26-ąją, į ren­gia­mus jau tre­čiuo­sius Po­ezi­jos at­lai­dus.

Bir­žie­čių šir­dis sa­vo mu­zi­ka ir dai­no­mis su­šil­džiu­siam at­li­kė­jui te­ko kar­to­ti net tris dai­nas. K. Ja­ku­tis at­si­svei­ki­no drau­ge su klau­sy­to­jais dai­nuo­da­mas ir šiam kraš­tui bū­din­gą liau­dies dai­ną bei bib­lio­te­kai do­va­no­da­mas 10 sa­vo kny­gų, kad jas ga­lė­tų skai­ty­ti vi­si.

Sve­čiai iš Jo­na­vos Bir­žus pri­si­mins ne tik kaip mie­lų ir šil­tų žmo­nių kraš­tą, bet ir tą vie­tą, ku­rio­je su­si­tin­ka dau­gel me­tų ne­si­ma­tę drau­gai - K. Ja­ku­tis dau­giau kaip po 20 me­tų per­trau­kos čia su­ti­ko sa­vo jau­nys­tės drau­gą Bro­nių Pet­raus­ką iš Klau­su­čių, o A. Mi­ri­na­vi­čiaus ke­liai su­si­ti­ko su 17 me­tų ne­ma­ty­tu bi­čiu­liu bir­žie­čiu Eu­ge­ni­ju­mi Ku­bi­liu­mi.

 

 K. Ja­ku­tis (de­ši­nė­je) ir A. Mi­ri­na­vi­čius šildė santūrių biržiečių širdis.

Išsirinko šių metų anekdotų karalių

Kęstutis Slavinskas
2007 03 31

 

Sa­vait­ga­lį ap­si­lan­kę „Se­na­ja­me rū­sy­je" bir­žie­čiai ta­po šių me­tų anek­do­tų ka­ra­liaus rin­ki­mų liu­di­nin­kais. Prieš fi­na­li­nį ren­gi­nio tu­rą bu­vo su­reng­ti trys at­ran­kos eta­pai, ku­rių nu­ga­lė­to­jai su­si­grū­mė dėl anek­do­tų ka­ra­liaus ti­tu­lo.

Ren­gi­nio ve­dė­jui bei per­nai anek­do­tų ka­ra­liu­mi ta­pu­siam My­ko­lui Tau­jans­kui lie­žu­vio ne­rei­kė­jo il­gai mik­lin­ti - ren­gi­nio da­ly­viai be pa­ra­gi­ni­mų puo­lė po­rin­ti anek­do­tus bei links­mus nu­ti­ki­mus. Per­trau­kė­les už­pil­dė mu­zi­kan­to Ro­mo Si­ni­cos, bir­žie­čių va­di­na­mo „Lor­di", at­lie­ka­mos nuo­tai­kin­gos už­sta­lės dai­nos.

Šių me­tų anek­do­tų ka­ra­liu­mi Bro­niaus Kai­rio va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja vie­nin­gai iš­rin­ko Kęs­tu­tį Ve­gį. Ko­mi­si­ją bei žiū­ro­vus jis su­ža­vė­jo šil­tu ben­dra­vi­mu bei įtai­giu pa­sa­ko­ji­mu ma­žai kam gir­dė­tus anek­do­tus. K. Ve­gys bu­vo ap­do­va­no­tas Rin­kuš­kių alaus da­ryk­los pri­zu. Ant­ro­ji vie­ta bei ver­sli­nin­ko Val­de­ma­ro Val­kiū­no do­va­na ati­te­ko san­tū­rius anek­do­tus dės­čiu­siai Mo­ni­kai Lau­ga­lie­nei. Aukš­tai­ti­jos in­for­ma­ci­nės nau­jie­nų agen­tū­ros AINA pri­zu džiau­gė­si tre­čią­ją vie­tą lai­mė­jęs An­zel­mas Brie­dis. Į anek­do­tų ka­ra­liaus pa­ly­dą iš­rink­ti ašt­ria­lie­žu­viai Va­len­ti­nas Gri­ga­liū­nas, Ro­mas Tau­ri­nis, Vy­tau­tas Vin­ciū­nas, Ro­mas Si­ni­ca. Žiū­ro­vų šmaikš­tu­mo tur­ny­rą lai­mė­jo Ma­ry­tė Pet­ro­nie­nė ir Al­gi­man­tas Mas­ko­liū­nas.

Strė­ly­čių mė­ty­mo į tai­ki­nį var­žy­tu­ves lai­mė­jo V. Gri­ga­liū­nas.

Kaip ir de­ra ka­ra­liui, K. Ve­gys, iš­len­kęs vy­no stik­lą, pe­rė­mė va­do­va­vi­mą ba­re su­si­rin­ku­siai pub­li­kai. „Ar dar ne­din­go ryž­tas tap­ti Bir­žų me­ru?" - tie­sų klau­si­mą už­da­vė nau­ja­sis anek­do­tų ka­ra­lius V. Val­kiū­nui. Bū­si­mo­sios ra­jo­no ta­ry­bos na­rys ka­ra­liaus ir „Se­no­jo rū­sio" lan­ky­to­jų džiaugs­mui pio­nie­riš­ku sti­liu­mi da­vė pa­ža­dą, jog „vi­sa­da pa­si­ry­žęs".

Be­si­džiaug­da­mas tuo, kad nau­ja­sis anek­do­tų ka­ra­lius K. Ve­gys už­tik­rin­tai pra­dė­jo vyk­dy­ti sa­vo pa­rei­gas, M. Tau­jans­kas su­si­rin­ku­sių­jų var­du pa­dė­ko­jo ba­ro sa­vi­nin­kui Aliui Dre­vins­kui už pui­kiai or­ga­ni­zuo­tą ren­gi­nį bei įtei­kė spe­cia­lų ašt­ra­lie­žu­vį sim­bo­li­zuo­jan­tį pri­zą.

 

 Šių metų anekdotų konkurso finalinio turo dalyviai su organizatoriais, rėmėjais bei vertinimo komisijos nariais.

Premija pagerbė biržiečio tautodailininko atminimą

Pa­ren­gė Bronislava Šernienė
2007-03-31

 

Ko­vo 24-ąją at­vy­ku­siuo­sius į 15-ąją res­pub­li­ki­nės pa­ro­dos Jo­niš­ky­je A. Var­no pre­mi­jai lai­mė­ti už­da­ry­mą pa­si­ti­ko ne­ti­kė­ta švie­se­lė, skir­ta bir­žie­čiui a. a. Al­ber­tui Pet­ke­vi­čiui. „At­ve­žė žmo­gus pa­veiks­lus ir... pats ne­be­par­si­veš. Iš­ėjo... Al­ber­tas, ta­py­ti pra­dė­jęs prieš ket­vir­tį am­žiaus, Jo­niš­kio pa­ro­do­je be­rods pra­dė­jo da­ly­vau­ti 1994-ai­siais. Jis - pri­mi­ty­vaus me­no puo­se­lė­to­jas, su­si­ža­vė­jęs et­no­gra­fi­ja. Itin kruopš­čiai ta­pė kiek­vie­ną pa­veiks­lo de­ta­lę. Įam­ži­no kai­mo so­dy­bas ir snie­gu už­klo­tas „Di­lių ka­pi­nes", šven­tė „Jo­ni­nes prie Šir­vė­nos", įsi­klau­sė į „Se­su­čių dai­ną"... - ra­šo­ma Jo­niš­kio ra­jo­no laik­raš­ty­je „Si­dab­rė".

Į šie­me­ti­nę pa­ro­dą A. Pet­ke­vi­čius bu­vo pri­sta­tęs pa­veiks­lų su džiaugs­mo ir skaus­mo mo­ty­vais („Ka­lė­di­nės per­si­ren­gė­lių vaikš­ty­nės", „Pa­go­niš­kos ves­tu­vės", „Su­die, gim­ti­ne"). Jam ir ati­te­ko A. Var­no pre­mi­ja. Taip pat pre­mi­juo­tas ku­piš­kė­nas Vy­tau­tas Pas­tar­no­kas.

Pa­ro­dai 244 dar­bus pa­tei­kė net še­šios de­šim­tys au­to­rių, tarp jų ir pen­ki bir­žie­čiai. Spe­cia­lų pa­ro­dos pri­zą ga­vo Kęs­tu­tis Prei­džius, 1998-ųjų me­tų A. Var­no pre­mi­jos lau­re­a­tas. Apie jo dar­bus šie­me­ti­nė­je pa­ro­do­je jo­niš­kie­čių spau­do­je ra­šo­ma: „Aik­čio­ja, ste­bi­si žiū­ro­vai prie Kęs­tu­čio Prei­džiaus (...) kom­po­zi­ci­jų. Ant ša­ko­tų, su­ski­lu­sių, lai­ko nu­ru­din­tų len­tų, pa­klo­jęs ova­lų grun­tą, au­to­rius ku­ria sub­ti­lias kom­po­zi­ci­jas. Kle­vo la­pu pri­den­gia gry­bų krū­ve­lę, ant su­rū­di­ju­sių vi­nių pa­ka­bi­na krau­ja­žo­lių kuokš­te­lį, šer­mukš­nio ke­kę, ant bal­tos dro­be­lės de­da p­rariek­tą duo­nos ke­pa­lą..."

„... švie­si, švel­ni, pa­ky­lė­ta, tul­pė­mis pra­žy­du­si, an­ge­liu­kų var­pe­liais skam­ban­ti ak­va­re­lė", - taip api­bū­di­na­mas Bro­nis­la­vos Šer­nie­nės dar­bas „Pa­va­sa­rio sim­fo­ni­ja".

Mi­ni­mi ir Al­vi­nos Un­gli­nin­kie­nės bei Pet­ro Be­de­lio pa­veiks­lai. Šie ir ki­ti kū­rė­jai su­lau­kė Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­ko J. Ru­dzins­ko bei ki­tų gar­bių parodos sve­čių pa­dė­kų ir lin­kė­ji­mų.

 

 A.Petkevičiui skirta garbinga premija buvo įteikta jo žmonai Nijolei (kairėje). Šalia jos - tautodailininkė Bronislava Šernienė.

„Birutės“ likučius apžiūrėjo specialistai

Rasa Penelienė
2007-03-31

Pra­ėju­sį tre­čia­die­nį Bir­žuo­se lan­kė­si Kul­tū­ros pa­vel­do cen­tro spe­cia­lis­tų gru­pė. Jie ap­žiū­rė­jo Ro­ber­to An­ti­nio kū­ri­nio – Žu­vu­siems už Ne­pri­klau­so­my­bę pa­min­klo – li­ku­čius, kad ga­lė­tų nu­sta­ty­ti jų ver­tę. Gar­sio­jo skulp­to­riaus R.An­ti­nio (1898 – 1981) kū­ri­nio ver­tin­gu­mą pa­rū­po iš­si­aiš­kin­ti Bir­žų sa­vi­val­dy­bės va­do­vams. Taip jie re­a­ga­vo į ži­niask­lai­dos su­si­do­mė­ji­mą pa­min­klo li­ku­čiais, ku­rie be­veik du de­šimt­me­čius gu­li šiukš­lių ve­ži­mu už­si­i­man­čios įmo­nės pa­tvo­ry.

Po pub­li­ka­ci­jų „Šiau­rės ry­tuo­se“ ko­vo 14 die­ną LTV lai­da „Pa­no­ra­ma“ ro­dė re­por­ta­žą apie tai, kaip Bir­žų val­džia nie­kaip ne­ga­li nu­spręs­ti, kur dė­ti ži­no­mo Lie­tu­vos skulp­to­riaus su­kur­to pa­min­klo ori­gi­na­lą. Žur­na­lis­tai ro­dė „Bir­žų ko­mu­na­li­nio ūkio“ kie­me gu­lin­tį R.An­ti­nio kū­ri­nį, ap­sta­ty­tą įvai­riais ko­mu­na­li­nin­kų ra­kan­dais. Iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­no vi­sa Lie­tu­va iš­gir­do sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rės Pal­mi­ros Praš­man­tie­nės žo­džius: „Mes, vie­ti­niai, ne­ži­no­me, ką su juo da­ry­ti. To­dėl ir rei­kia ieš­ko­ti rim­tų eks­per­tų, ku­rie ga­lė­tų mums pa­tar­ti“.

Re­dak­ci­jos ži­nio­mis, sa­vi­val­dy­bės me­ras Re­gi­man­tas Ra­mo­nas su te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tais kal­bė­ti griež­tai at­si­sa­kė, to­dėl si­tu­a­ci­ją gel­bė­jo P.Praš­man­tie­nė. Ma­tyt, ne­ti­kė­tai į „te­le­vi­zi­nin­kų“ glė­bį „iš­stum­tai“ P.Praš­man­tie­nei iš­sprū­do min­tys, kad Bir­žuo­se ne­at­me­ta­ma pa­min­klo su­nai­ki­ni­mo ga­li­my­bė. Jų „Pa­no­ra­mos“ žiū­ro­vai ne­iš­gir­do, bet nau­jie­nų por­ta­le „Del­fi“ pa­si­ro­dė pra­ne­ši­mas, ku­ria­me žo­džiai apie R.An­ti­nio kū­ri­nio nai­ki­ni­mą pri­ski­ria­mi Bir­žų val­džios at­sto­vams.

Re­por­ta­žas ir mi­nė­ta­sis pra­ne­ši­mas su­lau­kė re­ak­ci­jos. Bir­žie­čiai bu­vo va­di­na­mi ne­iš­ma­nė­liais, van­da­lais, ne­ger­bian­čiais sa­vo kraš­to is­to­ri­jos ir pan. O ir Bir­žų žmo­nės bu­vo ap­stul­bę, kai iš­gir­do, jog pas mus nė­ra nė vie­no spe­cia­lis­to, ga­lin­čio nu­sta­ty­ti, ko­kios ver­tės R.An­ti­nio kur­tas pa­min­klas, skir­tas žu­vu­siems už Ne­pri­klau­so­my­bę, ir ar ap­si­mo­ka jį sau­go­ti.

„Jo­kie spe­cia­lis­tai mū­sų ne­iš­mo­kys gerb­ti ir my­lė­ti tė­vy­nę, jos is­to­ri­ją, kul­tū­rą, jei tai ne­plauks ir mū­sų pa­čių, jei tai ne­bus mū­sų gy­ve­ni­mo ir šir­dies da­lis, jei tai ne­bus mū­sų krau­jas, ti­kė­ji­mas, pa­gar­ba ir mei­lė“, - per spau­dą iš­sa­kė sa­vo po­žiū­rį „Sė­los“ mu­zie­ji­nin­kas An­ta­nas Sei­bu­tis.

Bir­žų val­džia vis dėl­to krei­pė­si pa­gal­bos į Kul­tū­ros pa­vel­do cen­trą. At­vy­kę spe­cia­lis­tai įdė­miai ap­žiū­rė­jo R.An­ti­nio pa­min­klo li­ku­čius ko­mu­na­li­nin­kų kie­me. Įmo­nės šei­mi­nin­kai sve­čių lau­kė – pa­min­klas, bir­žie­čių va­di­na­mas „Bi­ru­te“, bu­vo ati­deng­tas, ap­lin­ka ap­šluo­ta, ša­lia pa­dė­ta gė­lių, žva­ku­tė. At­ro­dė, jog „Bi­ru­tė“ čia sau­go­ma pa­kan­ka­mai pa­gar­biai. Ku­pi­nas pa­gar­bos iš­nie­kin­tam pa­min­klui at­ro­dė ir Bir­žų sa­vi­val­dy­bės pa­min­klot­var­ki­nin­kės Da­nu­tės Čer­nie­nės si­tu­a­ci­jos aiš­ki­ni­mas sve­čiams. Kai šie ėmė „Bi­ru­tę“ fo­to­gra­fuo­ti, fo­to­apa­ra­tą iš­si­trau­kė ir mū­sų spe­cia­lis­tė.

Sve­čių iš sos­ti­nės pa­si­tik­ti at­ėjo ir „Bir­žų ko­mu­na­li­nio ūkio“ va­do­vas Al­fri­das Jo­zė­nas. Vos spė­jęs pa­si­svei­kin­ti A.Jo­zė­nas, sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys, so­cial­de­mok­ra­tas, ėmė prie­kaiš­tau­ti spau­dai, kad ši ko­ne kiek­vie­na­me laik­raš­ty­je mi­ni ko­mu­na­li­nin­kų kie­mą, „Bi­ru­tę“, šuns bū­dą ir įmo­nės va­do­vo pa­var­dę.

Iš tie­sų prieš po­rą me­tų at­si­nau­ji­nus dis­ku­si­joms dėl „Bi­ru­tės“ ko­pi­jos sto­vė­ji­mo vie­tos, „Šiau­rės ry­tai“ bir­žie­čiams pri­mi­nė, kad ke­lio­li­ka me­tų pa­tvo­ry gu­li pa­min­klo ori­gi­na­las. Fo­to­gra­fi­jos su ap­leis­tos, už­mirš­tos „Bi­ru­tės“ frag­men­tais pa­sie­kė ne tik Bir­žų gy­ven­to­jus. Skan­da­lin­ga is­to­ri­ja apie R.An­ti­nio kū­ri­nį pa­sie­kė ša­lies ži­niask­lai­dą. Prieš pus­an­trų me­tų LTV „Pa­no­ra­ma“ do­mė­jo­si, ko­dėl ne­si­rū­pi­na­ma pa­min­klu. Tuo­met me­ras Re­gi­man­tas Ra­mo­nas per televiziją pa­reiš­kė, jog to­kią pro­ble­mą jis gir­din­tis pir­mą kar­tą.

Ka­da apie R.An­ti­nio pa­min­klą „su­ži­no­jo“ Bir­žų sa­vi­val­dy­bės pa­min­klo­sau­gi­nin­kė, ne­aiš­ku. Ta­čiau tie­sa to­kia, kad ir po skan­da­lin­gų fak­tų pa­vie­ši­ni­mo per po­rą me­tų Bir­žuo­se nie­kas ne­pa­si­kei­tė. To­dėl pra­ėju­sį tre­čia­die­nį Bir­žų val­di­nin­kų tūp­čio­ji­mas apie pa­min­klo li­ku­čius at­ro­dė kaip spek­tak­lis, skir­tas pa­si­kvies­tiems vil­nie­čiams.

Kul­tū­ros pa­vel­do spe­cia­lis­tai iš­va­das pa­teiks raš­tu. Bet jau ap­žiū­ros me­tu jie da­li­jo­si įspū­džiais, iš­skir­da­mi ne­abe­jo­ti­ną pa­min­klo is­to­ri­nę ver­tę. R.An­ti­nio kū­ri­nys, jo li­ki­mas glau­džiai su­si­jęs su kraš­to is­to­ri­ja. Paminklas, Biržuose pastatytas 1931 metais, po ka­ro so­vie­tų bu­vo su­sprog­din­tas ir už­kas­tas to­je vie­to­je, kur sto­vė­jo. Ap­link at­si­ra­do so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nės. 1988 me­tais pa­min­klas vie­ti­nių pat­rio­tų ini­cia­ty­va bu­vo at­kas­tas ir iš­kel­tas. 1990 me­tais ša­lia so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nių bu­vo pa­sta­ty­ta R.An­ti­nio kū­ri­nio ko­pi­ja. Dėl pa­min­klo vie­tos bū­ta daug abe­jo­nių, o jos ypač su­stip­rė­jo ir iki įvai­rių for­mų pro­tes­tų iš­au­go prieš po­rą me­tų, kai ra­jo­no val­džia nu­spren­dė re­konst­ruo­ti mies­to aikš­tę. Pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­si Bir­žų vi­suo­me­nės da­lis iš­reiš­kė no­rą, kad ke­le­tą mi­li­jo­nų kai­nuo­sian­čio­je aikš­tė­je pa­min­klui bū­tų su­ras­ta pa­gar­bes­nė vie­ta. Sy­kiu bu­vo iš­kel­ta ir R.An­ti­nio kū­ri­nio ori­gi­na­lo pro­ble­ma. Tačiau Biržų valdžia tokių problemų „negirdėjo“. Gru­pė bu­vu­sių trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių bei jų idė­joms pri­ta­rian­tys bir­žie­čiai protestuodami ke­le­tą vals­ty­bi­nių šven­čių mi­nė­jo ne prie „Bi­ru­tės“ ko­pi­jos, sto­vin­čios mies­to cen­tre, o prie šven­tin­to pa­min­klo ori­gi­na­lo li­ku­čių, gu­lin­čių ko­mu­na­li­nin­kų kie­me.

Spe­cia­lis­tai iš Vil­niaus ne­abe­jo­jo, kad R.An­ti­nio kū­ri­niui pa­tvo­rys – ne pa­ti ge­riau­sia vie­ta. Pa­min­klo li­ku­čius bū­ti­na iš­kel­ti ir pa­sta­ty­ti to­je vie­to­je, kur nu­spręs­tų ne tik kul­tū­ros pa­vel­do, bet ir ar­chi­tek­tū­ros spe­cia­lis­tai. „Mes ne­ga­li­me nu­ro­dy­ti, kur tu­ri sto­vė­ti pa­min­klas“, - tei­gė jie. Kul­tū­ros pa­vel­do cen­tro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Eu­ge­ni­jus Ivaš­ke­vi­čius ak­cen­ta­vo bū­ti­ny­bę įsi­klau­sy­ti į vi­suo­me­nės nuo­mo­nę. Bir­žų val­džios at­sto­vei pa­ban­džius prieš­ta­rau­ti, ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­gos spe­cia­lis­tas, is­to­ri­nės me­ni­nės rai­dos eks­per­tas pa­aiš­ki­no, jog bū­ti­nas ra­jo­no val­džios, spe­cia­lis­tų ir vi­suo­me­nės su­ta­ri­mas. Jis pabrėžė vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo bei švie­ti­mo bū­ti­ny­bę.

Spe­cia­lis­tai ap­žiū­rė­jo ir pa­min­klo ko­pi­ją bei erd­vę apie ją svars­ty­da­mi, kur bū­tų ga­li­ma pa­sta­ty­ti ori­gi­na­lo li­ku­čius. Pa­min­klo­sau­gi­nin­kė D.Čer­nie­nė įro­di­nė­jo, kad aikš­tei pa­min­klo li­ku­čiai ne­tik­sian­tys, ir pri­myg­ti­nai siū­lė pi­lia­kal­nį. Ten ati­tin­ka­muo­se sta­ti­niuo­se, anot jos, eks­po­nuo­ti „Bi­ru­tės“ lie­ka­nas bū­tų ge­riau­sia.

Kol pa­si­ro­dys Kul­tū­ros pa­vel­do cen­tro spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jos, pra­var­tu pri­si­min­ti ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tų ta­ry­bos iš­va­das, ku­rios bir­žie­čiams bu­vo pa­teik­tos 2005 me­tų lap­kri­tį. Ar­chi­tek­tų są­jun­go­je ne­ei­li­nio po­sė­džio me­tu nė vie­nas iš de­vy­nių pa­si­sa­kiu­sių­jų ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tų ne­pri­ta­rė da­bar­ti­nei Žu­vu­siems už Ne­pri­klau­so­my­bę pa­min­klo vie­tai re­konst­ruo­ja­mo­je Bir­žų aikš­tė­je. „Tiks­lin­ga ko­re­guo­ti pro­jek­tą, at­si­žvel­giant į is­to­ri­jos ap­lin­ky­bes, ieš­ko­ti Ne­pri­klau­so­my­bės pa­min­klui de­ra­mos vie­tos, aiš­kiau zo­nuo­ti aikš­tės erd­vę, nu­ma­tant me­mo­ria­li­nę, mies­to ren­gi­nių, žel­dy­nų zo­nas“, - re­ko­men­da­vo jie.

Ra­jo­no val­džia ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tų nuo­mo­nės dėl pa­min­klo vie­tos ne­pai­sė. Aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos dar­bai lyg ty­čia bu­vo pra­dė­ti nuo pa­min­klo pu­sės, sku­bant įtvir­tin­ti jo bu­vi­mo vie­tą.

Me­ras R.Ra­mo­nas, kol ne­bu­vo ga­vęs ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tų re­ko­men­da­ci­jų, prieš­ta­rau­jan­čių jo nuo­mo­nei, mėg­da­vo aiš­kin­ti apie bū­ti­ny­bę dir­bant rem­tis spe­cia­lis­tų kom­pe­ten­ci­ja.

Į vie­nus spe­cia­lis­tus jis jau nu­mo­jo ran­ka. Taip, kaip nu­mo­jo į pi­ke­tuo­to­jus prie sa­vi­val­dy­bės, į dvie­jų tūks­tan­čių pe­ti­ci­ją pa­si­ra­šiu­sių­jų nuo­mo­nę. Kam rei­ka­lin­gos dar vie­nų spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jos, pa­aiš­kės ne­tru­kus.

 

 Kultūros paveldo centro specialistai, atvykę iš Vilniaus, Biržų valdžios atstovams aiškino, kad dėl paminklo likučių eksponavimo vietos būtina tartis su visuomene.

Stefanijos užrašytos dainos „nuo Pondėlio“

Rasa Penelienė

 

Knygnešio dienos išvakarėse redakciją pasiekė unikali knygelė. "Dainos nuo Pondėlio" - toks jos pavadinimas. Knygos viršelyje jis tarsi išnyra iš vakaro sutemose skęstančių pievų. Išsistiebę žolynai, krūmokšniai, medžių kontūrai, regis, atkelti tiesiai iš Pandėlio, Papilio laukų. Iš ten, kur skambėjusios dainos vėliau dailiai sugulė į knygos lapus.

Jas dainavo ir į savo sąsiuvinius užrašinėjo 1921 metais gimusi papilietė Stefanija Šaltienė.

"Čia rašyta labai senos močiutės, 84 metų amžiaus. Nuo pat vaikystės turėjau didelį potraukį dainai, giesmėms ir ratukams (rateliams, žaidimams), kai gyvenome Rokiškio rajone Pandėlio valsčiaus Valiuliškių kaime. Kai mirdavo kaimyninių kaimų - Vozgučių, Čečiškių ir Šiekštininkų žmonės, visi buvo mano apgiedoti be jokio mokesčio, atlyginimo. Jei Dievas man davė balsą, tai didžiausia dovana. Aš ja ir dabar naudojuosi. Jei kas ne taip parašyta, tai prašau atleisti", - su tokiu įrašu Stefanija Šaltienė paleido savo kelias dešimtis dainų "pasižmonėti". "Išsidalysim jas savo gimtinėj", - sako S.Šaltienės dukra Vanda. Šalčių giminė plati, todėl 200 išleistų knygelių bus graibstyte išgraibstyta.

"Dovanojau tau, dukrele Vandute, ilgam prisiminimui nuo senos mamos, kuri primins jums ligi gyvenimo galo", - su tokiu įrašu viena knygelė atiteko Stefanijos dukrai. Keturi  S.Šaltienės vaikai belikę iš devynių. Bet senolė džiaugiasi turinti dvylika vaikaičių ir keturiolika provaikaičių.

Išleisti knygelę buvo didžiausia Stefanijos svajonė. Staigmeną jai pateikė krikšto dukra su vyru - panevėžiečiai Janina ir Alfonsas Gabriūnai. Surinko senolės kūrybą, nuvežė į spaustuvę ir 85-ojo jos gimtadienio proga įteikė dovaną.

"Dainos nuo Pondėlio" - tai tos, kurias Stefanija dainavo jaunystėje, kurios lydi ją ir dabar. Šalia savo kūrybos senolė "guldo" ir žinomas lietuvių liaudies dainas, romansus, poetų eilėraščius - "pagražintus" savaip. Visi kūriniai pavadinti dainomis, neįvardijant, kuri kieno kurta. "Dainos nuo Pondėlio" - lyg sustabdyta liaudies kūrybos proceso akimirka. Moteris perdainuoja tėvų, senelių dainas, į jas įpindama savo kūrybą. Kas žino, gal kai kurie Stefanijos kūriniai jau seniai skamba Pandėlio ar Papilio apylinkėse. Žmonės galbūt jas dainuoja kaip liaudies dainas.

Tas dainas "nuo Pondėlio" geriausiai apibūdintų Vlado Bražiūno žodžiai. Jos tarsi "iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo, iš ugnies, juodžemio ir molžemio, gipso smegduobių, žvyrduobių..."

"Kai paimsi tą rašinį ir skaitysi šiuos žodžius, prisimink, kieno rašyta ir kokie tie žodžiai bus..." - taip Stefanija palydi savo knygelę. Su viltim, kad jos dainos ilgai netils, kad jas pratęs vaikai ir anūkai.