Trumpos naujienos

LAIMĖJO PIRMĄJĄ VIETĄ. Penktadienį Panevėžyje vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio ir Utenos regionų rajonų filialų meninės raiškos ir kūrybos festivalis „Aš muzika, daina ir meile dalinuos", skirtas Maironio metinėms. Jame dalyvavo ir Biržų kolektyvai - mišrus ir vyrų vokaliniai ansambliai, kuriems vadovauja Lina Januševičienė. Festivalio dalyvius sužavėjo ir 83 metų papiliečio Jono Baltušio pasakojimas. Biržiečiai varžėsi su Utenos, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų, Pasvalio, Molėtų atstovais.

Biržiečiai buvo pripažinti geriausiais. Jų atliekama baigiamoji daina „Draugams" privertė uždainuoti ir publiką, ir vertinimo komisijos narius.

VĖLIAVA SU VYČIU PLEVĖSUOS IR BIRŽUOSE? Seimo nariai siūlo įstatymo pataisas, kurios plačiau įtvirtintų šalies istorinės vėliavos su Vyčiu naudojimą. Parlamentarai siūlo papildyti Lietuvos valstybės istorinės vėliavos iškėlimo vietų ir progų sąrašą. Šiuo metu istorinę vėliavą privalu iškelti virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje bei Karo muziejaus skverelyje Kaune. Seimo nariai šią vėliavą norėtų matyti iškeltą ir prie valstybės institucijų, taip pat - senųjų pilių. Istorinė vėliava būtų iškelta prie prezidento rezidencijos, Vyriausybės ir ministerijų, aukščiausiųjų teismų, Generalinės prokuratūros, Vyriausiosios rinkimų komisijos, signatarų namų, savivaldybių. Ją turėtų iškelti senosios pilys, tarp kurių - ir Biržų.

Greta valstybinės vėliavos Lietuvos istorinę vėliavą Seimas įteisino 2004 metais. Šios vėliavos prototipas - per 1410 m. Žalgirio mūšį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos vėliavos.

SVEIKINO ŠIMTAMETĘ. Ketvirtadienį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų teritorinio skyriaus vedėja Alytė Galeckienė ir pavaduotoja Asta Variakojienė sveikino šimto metų sulaukusią Bronę Šamšonaitę - Binkienę.

Iš Papilio krašto Gudelių kaimo kilusi jubiliatė jau daugiau kaip pusšimtį metų gyvena Biržuose. Ji daugiau nei 33 metus dirbo Biržų pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Atžalyno") valytoja.

Buvę mokiniai, mokytojai ir kiti darbuotojai  gerai prisimena mielą, mylimą, bendrauti mėgusią valytoją, kuri buvo tarsi geroji mokyklos dvasia. Ji pastebėdavo nuskriaustą, gerų žodžių negailėjo jų nusipelniusiems. Valytojos pabarimus priimdavo kaip rūpestingos mamos ar močiutės pastabas.

„Atžalyne" dabar valytoja dirba ir jos dukra Vida Kliaugienė.

Senolė sulaukė dviejų anūkų ir proanūkės.

MINĖS JUBILIEJŲ. Gegužės 19 d. 15 val. Biržų kultūros centre vyks koncertas „Bočių" 20 metų jubiliejui paminėti.

RADO PAŽEIDIMŲ. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba praneša, kad tikrinant asmens sveikatos priežiūros įstaigas rasta pažeidimų. Jų neišvengė net 55 proc. tikrintų įstaigų, tarp kurių - ir Biržų ligoninė. Patikrinimo metu inspektoriai nustatė, kad dažniausiai buvo rasti bendri higienos pažeidimai - nepatenkinama maisto ruošimo patalpų būklė, joms būtinas remontas, susidėvėjusi įranga ir inventorius. Kai kurių ligoninių maisto tvarkymo skyriuose apsilupinėję lubų, ištrupėję sienų dažai, vietomis jos padengtos pelėsiu dėl neefektyviai veikiančios ventiliacijos.

VYTAUTO G. VYKDOMI DARBAI. Biržų rajono savivaldybė informuoja, kad šiuo metu Vytauto g. atkarpoje nuo Gimnazijos g. iki J. Dagilio g. vykdomi nuotekų šulinių montavimo darbai. Darbus vykdančios UAB „Panevėžio ryšių statyba" atstovų teigimu, minėti darbai bus vykdomi iki gegužės pabaigos.

ATIDARYS EKSPOZICIJĄ. Gegužės 18 dieną Biržų regioninio parko Lankytojų centre (Rotušės g. 10) bus atidaryta ekspozicija „Prasmengančios žemės kraštas".

VIEŠĖJO ŠVEDAI. Gegužės 2-4 d. Biržuose lankėsi Švedijos Varos savivaldybės darbuotojų delegacija. Svečiai  dvi dienas bendravo ir dalinosi patirtimi su kolegomis iš Ekonomikos ir investicijų, Teisės ir personalo, Architektūros ir urbanistikos skyrių, Kanceliarijos, Socialinių paslaugų centro ir muziejaus administracijų, susipažino su istoriniu ir kultūriniu krašto paveldu, apžiūrėjo „Rinkuškių alaus" daryklą, UAB „Biržų duona" ir AB „Siūlas".

„Netiesa, kad mes neturime ko pasimokyti iš jaunos Lietuvos demokratijos ir Biržuose dirbančių kolegų. Visada labai naudinga pamatyti, kaip tau įprastą darbą dirba kiti - ši įdomi patirtis skatina tobulėti, verčia ieškoti naujų senų problemų sprendimo būdų", - sakė projekto koordinatorė Helena Torsel.

Biržų, Marjamos (Estija) ir Varos (Švedija) savivaldybės dalyvauja Šiaurės ir Baltijos šalių viešojo administravimo mobilumo programos projekte, kurio pagrindinis tikslas yra pasikeitimas turimomis žiniomis ir įgūdžiais bei administracinių gebėjimų vystymas. 2013 m. Biržų rajono savivaldybė planuoja rengti minėtos programos projekto paraišką ir organizuoti administracijos darbuotojų mokymus Švedijoje ir Norvegijoje.

TAŠKAS ŠILUMOS KARE. Aukščiausiasis teismas padėjo tašką Ukmergės šilumos kare. Teismas konstatavo, kad UAB „Miesto energija" sutartį, sudarytą su Ukmergės rajono savivaldybe, pažeidė šiurkščiai ir tai lėmė, kad šilumos ir karšto vandens kainos ukmergiškiams buvo išpūstos. Teismas nustatė, kad savivaldybė sutartį nutraukė teisėtai. Šiuo metu ukmergiškiams teikia šilumą savivaldybės kontroliuojama bendrovė. Jie už šilumą kovo mėnesį mokėjo 29,64 ct/kWh. Tuo tarpu, pavyzdžiui, biržiečiai už šilumą UAB „Litesko" vasarį mokėjo 33,81 ct/kWh.

NAUJA SOCIALINIO DARBO ORGANIZATORĖ. Balandžio 27 d. įvyko atranka į Pačeriaukštės seniūnijos socialinio darbo organizatoriaus pareigas. Joje dalyvavo 2 pretendentai. Atranką laimėjo ir Pačeriaukštės seniūnijos socialinio darbo organizatoriaus pareigas užims Vaida Čepokienė. V. Čepokienė 2011 m. Panevėžio kolegijos Medicinos ir socialinių mokslų fakultete įgijo socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją.

VILKŲ - MAŽIAU, LŪŠIŲ - DAUGIAU. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos apibendrino apskaitos, atliktos vasario 23 ir 28 dienomis valstybiniuose miškuose ir rezervatuose, kurie sudaro pusę visų šalies miškų ploto, rezultatus.

Pagal pėdsakus suskaičiuota 250 vilkų ir 60 lūšių. Pernai miškuose buvo suskaičiuota 300 vilkų ir 50 lūšių. Daugiausiai vilkų rasta Labanoro girioje, Biržų krašte, Žemaitijoje, Pietvakarių Lietuvoje.

JOKŪBAS ŠVAMBARIS Į NAMUS GRĮŽTA SU LAURAIS. Gegužės 3 - 6 dienomis Lenkijoje vyko Europos jaunių krepšinio lygos U15 amžiaus grupės 2011 - 2012 čempionatas. Jame dalyvavo Vilniaus Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos komanda, kurioje žaidžia biržietis Jokūbas Švambaris. Lietuvaičiai iškovojo pirmąją vietą, o J. Švambaris išrinktas naudingiausiu turnyro žaidėju. Be to, jis pateko į simbolinį turnyro penketą. Šiuo metu jis pergale džiaugiasi su namiškiais - vakar jis grįžo į Biržus.

Jokūbo nuotrauka puikuojasi mokyklos tinklalapyje, kur skelbiami geriausi ugdymo įstaigos auklėtiniai.

PASKELBTAS KANDIDATU. Po šeštadienį vykusio Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio tarybos posėdžio paskelbtas šios partijos sąrašas vienmandatėse apygardose. Biržų - Kupiškio apygardoje liberasąjūdiečiams atstovaus Kęstutis Slavinskas.

GREIČIO IR BLAIVUMO TIKRINIMO REZULTATAI. Biržų rajono policijos komisariato patruliai gegužės 1-3 dienomis vykdė greičio tikrinimo reidus. Greičio viršijimo atvejų Biržų rajone nenustatyta. Išaiškinti 22 eismo dalyvių padaryti kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai.

Gegužės 4-6 dienomis buvo tikrinama, ar vairuotojai transporto priemones vairuoja blaivūs, neapsvaigę nuo narkotinių medžiagų. Iš patikrintų 42 vairuotojų 3 vairavo neblaivūs (lengvas girtumo laipsnis) ir nustatytas 1 vairuotojas, vartojęs alkoholio, bet neviršijęs leistinos normos.

ŠVĘS ŠIMTMETĮ. Gegužės 26 - 27 dienomis Biržų sekmininkų bažnyčia švęs 100 metų jubiliejų. Šventinis minėjimas vyks Biržų pilyje, Kvedariškių sodyboje. Gegužės 27 d. sukaktis bus minima bažnyčioje.

SKYRYBŲ DAUGIAU NEI SANTUOKŲ. Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje per balandžio mėnesį įregistruota 22 gimimai (15 vaikų gimė Lietuvoje, 7 - užsienio valstybėse; 12 vaikų gimė susituokusiems tėvams, 8 gimusiems vaikams pripažinta tėvystė, 2 vaikai gimė vienišoms motinoms); 38 mirtys; 6 santuokos; 7 ištuokos.

Artimiausios santuokų registravimo datos numatytos gegužės 4 d., 12 d., 19 d. ir 26 d.

SVARSTYTA GALIMYBĖ REORGANIZUOTI KAIMO MEDICINOS PUNKTUS. Gegužės 2 d. savivaldybės merė Irutė Varzienė susitiko su Biržų rajono savivaldybės poliklinikos direktoriumi Leonidu Sologubovu ir aptarė galimybę reorganizuoti Biržų rajono kaimo medicinos punktus. Susitikimo metu direktorius L. Sologubovas pateikė argumentų, kodėl Biržų rajono savivaldybės tarybai teikiamas svarstyti rajono kaimo medicinos punktų optimizavimo planas. Kadangi pastatų išlaikymui reikia daug lėšų, mažėja gyventojų ir pacientų skaičius, siūloma ieškoti racionalesnių sprendimų. Pasak direktoriaus, nei vienas kaimas nebus paliktas be būtinosios medicinos pagalbos.

Po diskusijų merė I. Varzienė pasiūlė suburti darbo grupę, kuri išanalizuotų situaciją, susitiktų su bendruomenėmis ir pateiktų pasiūlymus.

UŽLEIDO VIETĄ SŪNUI. Partijos „Tvarka ir teisingumas" Biržų skyriaus pirmininkas Petras Jukonis pranešė, kad jis Seimo rinkimuose nedalyvaus. Anksčiau ketinęs kandidatuoti vienmandatėje Biržų - Kupiškio rinkimų apygardoje jis užleido vietą sūnui Mariui.

34 metų Marius Jukonis biržiečiams pažįstamas nuo praėjusių Seimo rinkimų. Per aktyvią rinkiminę kampaniją jis buvo sulaukęs nemenko rinkėjų dėmesio. Teisinį išsilavinimą turintis politikas ypač žavėjo jaunimą. Buvo tikėtasi, kad jis dalyvaus ir savivaldybių rinkimuose bei sieks Biržų rajono mero posto. Tačiau po Seimo rinkimų M. Jukonis politinėje Biržų padangėje nepasirodė. Jis darbavosi Seime - buvo parlamentarų padėjėju, „Tvarkos ir teisingumo" frakcijos teisininku. Netrukus jis pradės dirbti Vilniaus lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi.

Per savaitę - penki kūdikiai. Praėjusią savaitę Biržų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti penki naujagimiai.

Trys iš jų gimė Jungtinėje Karalystėje.

Šioje svečioje šalyje biržiečių šeimą nudžiugino pirmagimis,  kurį pavadino Edvinu. Berniukas gimė 2011 m. rugsėjo 3-ąją,  įregistruotas šių metų gegužės 3 dieną.

Užsienyje gimė ir Rokas. Jis taip pat pirmasis vaikas biržiečių šeimoje. Pasaulį berniukas išvydo 2011 m. gruodžio 26 dieną,  įregistruotas 2012 m. gegužės 2-ąją.

Vabalninkiečių šeimą trečiąsyk aplankę gandrai atnešė Tajų. Jis užsienio šalyje gimė sausio 28 dieną,  įregistruotas gegužės 2-ąją.

Šniukščių kaime (Širvėnos seniūnijoje) gyvenanti šeima sulaukė trečiojo vaiko,  kurį pavadino Arnoldu. Jis gimė balandžio 26-ąją Panevėžio ligoninėje. Įregistruotas gegužės 2 d.

Emilija gimė balandžio 10-ąją Pasvalio ligoninėje. Ji - antrasis vaikas biržiečių šeimoje. Įregistruota balandžio 30 d.

APSKRITYJE - PAVOJINGO IR CHULIGANIŠKO VAIRAVIMO BEI BLAIVUMO TIKRINIMAS. Balandžio 23-29 dienomis apskrityje vyko pavojingo ir chuliganiško vairavimo tikrinimo reidai. Pavojingo vairavimo atvejis nustatytas tik Biržų rajone, kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų būta nemažai. Už juos apskrityje nubausti 372 vairuotojai (242 - Panevėžyje ir magistraliniuose keliuose, Panevėžio rajone - 47, Kupiškio rajone - 63, Biržų rajone - 57, Pasvalio rajone - 14, Rokiškio rajone - 62).

Balandžio 27-29 dienomis tikrinta, ar vairuotojai transporto priemones vairuoja blaivūs, neapsvaigę nuo narkotinių medžiagų. Iš apskrityje patikrintų 1 106 vairuotojų 15 vairavo neblaivūs (10 nustatytas lengvas, 5 - vidutinis girtumai). Dar 34 iš patikrintų vairuotojų nubausti už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Panevėžio apskrities policija informuoja, kad gegužės 1-3 dienomis bus tikrinamas greitis, gegužės 4-6 dienomis - vairuotojų blaivumas.

PRISTATĖ TURIZMO OBJEKTUS IR PASLAUGAS. Balandžio 25 d. Lietuvos ambasadoje Rygoje vyko Valstybinio turizmo departamento organizuotas renginys, skirtas Lietuvos turizmo galimybėms pristatyti bei skatinti atvykstamąjį turizmą Lietuvoje.

Biržų turizmo informacijos centras Latvijos kelionių organizatoriams bei žiniasklaidos atstovams pristatė Biržų krašto įdomiausius ir įvairiomis nominacijomis įvertintus turizmo objektus bei paslaugas. Latviai buvo kviečiami atvykti į Biržų miestą turiningai praleisti savaitgalio ar atostogų.

Renginyje taip pat pranešimus pristatė Neringos, Palangos, Kauno turizmo informacijos centrai bei Šiauliai 2012, TAFISA atstovai.

APDOVANOJIMAS MOTINAI. Biržų rajono merė Irutė Varzienė Motinos dienos proga apdovanojimui ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu pasiūlė daugiavaikės motinos Monikos Nemanienės kandidatūrą. Monika Nemanienė gy­vena Širvėnos seniūnijoje Kirkilų kaime. Ji užaugino 9 vaikus.

Iškilminga valstybinių apdovanojimų ceremonija daugiavaikėms motinoms numatyta gegužės 3 dieną Prezidentūroje. Motinas apdovanos Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

ANT POLICIJOS AUTOMOBILIŲ - LIPDUKAI „AŠ NEIMU KYŠIO". Policijos departamentas kartu su Vilniaus Lietuvos Tūkstantmečio Rotary klubu pradėjo akciją „Aš neimu kyšio". Policijos pareigūnai ant savo specialiųjų automobilių prisiklijavo ryškius ir gerai matomus lipdukus „Aš neimu kyšio". Po kiekvieno užfiksuoto bandymo papirkti pareigūnus ant automobilio užpakalinių durų stiklo atsiras lipdukas „Pagautas siūlant kyšį".

„Tikimės, kad tokia netradicine forma skatinsime pažeidėjus susimąstyti ir nebandyti siūlyti kyšio, o toks ryškus ir matomas lipdukas kartu paveiks ir pačius pareigūnus", - pristatydamas akciją sakė policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis. Šioje socialinėje akcijoje dalyvauja ir Biržų policijos komisariato pareigūnai.

ATLAIDAI. Gegužės 5 d. 12 val. Deikiškių koplyčioje vyks Šv. Kryžiaus Atradimo atlaidai.

Gegužės 13 d. 12 val. Kuprių koplyčioje - šv. Stanislovo atlaidai.

Per savaitę - šeši naujagimiai. Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti šeši kūdikiai.

Balandžio 26 dieną į registracijos knygas įrašytas Matas. Jis gimė balandžio 1 dieną Panevėžio ligoninėje. Berniukas - pirmas vaikas papiliečių šeimoje.

Balandžio 5 dieną įregistruotas Kajus, kuris gimė 2011 m. gruodžio 21-ąją Jungtinėje Karalystėje. Tai pirmas vaikas biržiečių šeimoje.

Balandžio 24 d. įregistruota Elinga. Mergaitė gimė balandžio 20-ąją Vilniuje. Tai pirmagimė biržiečių šeimoje.

Balandžio 23 d. įregistruotas Edgaras. Jis gimė balandžio 14-ąją Pasvalio ligoninėje. Berniukas - pirmasis vaikas germaniškiečių šeimoje.

Tą pačią dieną į registracijos knygas įrašyta Neringa, gimusi balandžio 17-ąją. Ji pasaulį išvydo Pasvalio ligoninėje. Tai trečiasis vaikas biržiečių šeimoje.

Balandžio 20 dieną įregistruota mergaitė, kurią Kučgalyje gyvenantis tėvai pavadino Atėne. Ji gimė balandžio 11-ąją Panevėžio ligoninėje. Tai pirmasis vaikas šeimoje.

TAUTODAILĖS PARODA. Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta Panevėžio krašto tautodailės paroda. Joje net 227 liaudies meistrai pristato 621 savo kūrinį. Parodoje eksponuojamus skulptūros, medžio drožybos, kalvystės, tapybos, juvelyrikos, keramikos, audimo, karpinių, mezgimo, siuvinėjimo darbus bus galima apžiūrėti iki gegužės 19 dienos. Šiuos darbus pateikė septynių rajonų tautodailininkai, tarp kurių - ir biržiečiai.

BIRŽUOSE VIEŠI SVEČIAI IŠ PORTUGALIJOS. Biržų rajono savivaldybė kartu su partneriais iš Portugalijos dalyvauja Comenius regio projekte „Smurto prevencija mokykloje". Todėl balandžio 23-27 dienomis mūsų mieste vieši Portugalijos mokytojų delegacija. Svečiai lankosi rajono mokyklose, Pagalbos mokyklai, mokiniui ir mokytojui centre. Ketvirtadienį projekto dalyviams bus organizuotas seminaras.

Antradienį svečius priėmė savivaldybės merė Irutė Varzienė. Buvo aptartos abiejų šalių švietimo problemos, pasikeista darbo patirtimi. Portugalijos delegacija gyrė mūsų miestą ir netgi orą, nors jis svečiams akivaizdžiai buvo per šaltas.

PATVIRTINO KANDIDATĄ. Balandžio 21 dieną įvyko Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS - LKD) Biržų skyriaus visuotinis susirinkimas. Šio susirinkimo tikslas - kandidato į Seimą Biržų - Kupiškio vienmandatėje apygardoje tvirtinimas. Buvo iškeltas tik vienas kandidatas - socialinės apsaugos ir darbo viceministras Dalius Bitaitis.

TS - LKD Biržų skyrius šį kandidatą patvirtino.

D. Bitaitis gimęs 1964 metais. 1982 - 1988 m. Vilniaus pedagoginiame institute įgijo matematikos mokytojo kvalifikaciją, 1997 - 1999 m. VU - socialinio darbuotojo kvalifikaciją, 2001 m. VU socialinio darbo magistras.

Nuo 2011 m. vasario 1 d. jis eina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministro pareigas. Jo kuruojamos sritys: bendruomenių, šeimos, vaikų ir jaunimo, piniginės paramos, socialinių paslaugų, socialinės integracijos, lygių galimybių, ES paramos, lėšų administravimo, kiek tai susiję su šiomis sritimis.

D. Bitaitis vedęs, turi du vaikus.

SERGAMUMAS ATSLŪGO. Panevėžio visuomenės sveikatos centro duomenimis, balandžio 16-22 d. sergamumas gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis sumažėjo visoje Panevėžio apskrityje, išskyrus Panevėžio miestą. Praėjusią savaitę bendras sergamumas gripu ir ŪVKTI Panevėžio apskrityje siekė 29,8 atvejo/10 000 gyventojų.

LAIMĖJO KONKURSĄ. Balandžio 18 d. įvyko konkursas į valstybės tarnautojo - savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

Jame dalyvavo 4 pretendentai. Konkursą laimėjo ir Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas užims Gitana Dovydėnienė. Lietuvos žemės ūkio universitete inžinierės hidrotechnikės kvalifikaciją įgijusi G. Dovydėnienė nuo 2003 m. iki šiol dirbo Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriuje vyresniąja specialiste ir buvo atsakinga už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų paraiškų bei su paraiškomis susijusių Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonių administravimą.

AKCIJOS „SAUGOS DIRŽAI" REZULTATAI. Biržų rajono policijos komisariato pareigūnai balandžio 12-15 dienomis Biržuose ir Biržų rajone vykdė prevencines priemones, skirtas transporto priemonių vairuotojų ir keleivių saugos diržų, vaikams skirtų specialių sėdynių naudojimo kontrolei užtikrinti.

Policinės priemonės metu nustatyti 9 saugos diržų nesegėję vairuotojai ir 34 eismo dalyviai, padarę kitus Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus.

ANGLŲ KALBOS OLIMPIADA. Balandžio 19 d. vyko anglų kalbos olimpiados rajono etapas 7, 8 klasių mokiniams. Olimpiadoje dalyvavo 73 mokiniai iš 12 Biržų rajono bendrojo ugdymo mokyklų.

7 klasių laimėtojai: I - Gabija Karitonaitė, Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja D. Akmenelienė; II - Ernestas Lukovnikovas, Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla, mokytoja R. Strautnikaitė ir Rūta Plepytė, „Atžalyno" vidurinė mokykla, mokytoja B. Čimaškienė; III - Danas Berlinskas, Kaštonų pagrindinė mokykla, mokytoja A. Žiaunytė.

8 klasių laimėtojai: I - Vaida Skiauterytė, „Aušros" vidurinė mokykla, mokytoja V. Jasilionienė; II - Aras Pliekaitis, „Aušros" vidurinė mokykla, mokytoja V. Jasilionienė; III - Arnas Šmatas, Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla, mokytoja R. Strautnikaitė.

Įregistruoti keturi kūdikiai. Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti keturi kūdikiai.

Balandžio 13-ąją į registracijos knygas įrašytas Lukas, gimęs balandžio 10 dieną Pasvalio ligoninėje. Meilūnuose (Vabalninko seniūnijoje) gyvenančioje šeimoje tai antrasis vaikas.

Tą pačią dieną įregistruota Estela, gimusi 2011 metų gegužės 5-ąją Jungtinėje Karalystėje. Ji - taip pat antrasis vaikas užsienyje gyvenančių biržiečių šeimoje.

Balandžio 18 dieną įregistruotas Jokūbas. Kovo 28-ąją Vilniuje gimęs berniukas - pirmasis vaikas biržiečių šeimoje.

Tą pačią dieną įregistruota Kamilė, kuri gimė balandžio 9-ąją Panevėžio ligoninėje. Tai pirmasis vaikas Vabalninko seniūnijos Strazdžių kaime gyvenančioje šeimoje.

MEDEIKIŲ PAGRINDINĖ MOKYKLA TURI NAUJĄ DIREKTORĘ. Balandžio 12 d. įvyko konkursas Biržų rajono Medeikių pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigoms užimti.

Jame dalyvavo ir laimėjo Laimutė Klemkienė. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja Medeikių pagrindinėje mokykloje dirba nuo 1976 m. Nuo 1996 m. - pavaduotoja ugdymui, o nuo 2011 iki dabar laikinai atliko mokyklos direktoriaus pareigas.

BIRŽIEČIAI „TEMIDĖS" KONKURSE. Pirmadienį Panevėžyje vyko teisinių žinių konkursas „Temidė", kuriame dalyvavo Panevėžio apskrities rajonų 2-ojo etapo nugalėtojai. Mūsų rajonui atstovavo Biržų technologijų ir verslo mokymo centro mokinių komanda S.T.O.P. Biržiečiams konkurso laimėti nepavyko, bet jie pripažinti kūrybiškiausiais ir originaliausiais nuveiktos veiklos parengto dienoraščio pristatyme.

„ORLEN LIETUVA" PRAŠO MAŽINTI MOKESČIUS. 2012 m. balandžio 17 d. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programos valdymo komisija svarstė AB ORLEN Lietuva prašymą sumažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą šiuo metu neeksploatuojamiems vamzdynams nuo 0,8 % iki 0,18 %.

Buvo siūloma neapmokestinti nekilnojamojo turto mokesčiu objektų, užtikrinančių aplinkosaugą ir priešgaisrinę saugą, bei šiuo metu nenaudojamo nekilnojamojo turto. Komisija, apsvarsčiusi rašte pateiktus argumentus ir įvertinusi savivaldybės biudžeto būklę, nutarė AB ORLEN Lietuva prašymui nepritarti. Galutinį sprendimą aukščiau minėtu klausimu priims savivaldybės taryba.

DINGUSIOS GEDIMINO PROSPEKTO TRINKELĖS PRIMENA SENĄJĮ BIRŽŲ GRINDINĮ. Prokurorai turės atlikti tyrimą, kur dingo 9 tūkst. kvadratinių metrų senųjų bazalto trinkelių, kuriomis buvo grįstas Vilniaus miesto Gedimino prospektas.

Rekonstruojant Gedimino prospektą, buvo išimta apie 16 tūkst. kvadratinių metrų plytelių, iš kurių 5 tūkst. buvo panaudota įvairiems  sostinės objektams, dar 1,2 tūkst. km. m sveikų plytelių saugoma. Kur dingo likusios, aiškinsis teisėsauga, į kurią žadėjo kreiptis Seimo Antikorupcijos komisija.

Ši istorija primena senojo Kęstučio gatvės grindinio skandalą Biržuose, kai tiesiant vandentvarkos trasas senieji akmenys buvo išparceliuoti - jie atsirado privačiose valdose. Biržų prokurorai čia nusikaltimo neįžiūrėjo, dar daugiau - vieno iš jų kieme atsirado krūva senojo grindinio akmenų.

Socialdemokrato R. Ramono vadovaujama savivaldybė nepasirūpino, kad grindinys būtų užpajamuotas, todėl šis istorinę vertę turintis turtas buvo lyg ir „niekieno". Todėl jį buvo galima lengvai išparduoti ir už tai likti nenubaustiems.

Tai vienas iš pavyzdžių, rodančių Biržų valdžios ir teisėsaugos institucijų požiūrį į visuomenės turtą.

MATEMATIKOS OLIMPIADOS PRIZININKAS. 2012 m. kovo 31 d. Šiaulių universitete vykusioje XIV ketvirtų - penktų klasių Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje „Aušros" vidurinės mokyklos 4 klasės mokinys Deividas Šlikas (mokytoja Rima Viederienė) laimėjo antrąją vietą. Jis surinko 37 taškus ir tik 0,5 taško atsiliko nuo pirmosios vietos.

NUSTATYTA STADIONO DARBŲ PABAIGA. Balandžio 12 d. savivaldybėje įvyko pasitarimas dėl stadiono sektorių įrengimo darbų eigos. Pasitarime dalyvavo savivaldybės vadovai, UAB „Kortas" generalinis direktorius Giedrius Kapočius, statybos darbų vadovas Artūras Matulis, techninę darbų priežiūrą atliekantis Balys Žygelis, savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėjas Petras Januškevičius, Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Audris Mukas, Biržų sporto mokyklos direktorius Algirdas Kriaučiūnas. UAB „Kortas" vadovai įsipareigojo stadiono sektorių įrengimą (vartų, atramų pastatymas, linijų išbraižymas, dangos paklojimas, kiti smulkūs darbai) baigti birželio mėnesį. Stadiono sektoriai kartu su tribūnomis iki liepos 1 dienos turi būti priduoti valstybinei komisijai.

STOGUS KEISTI KETINA 216 RAJONO GYVENTOJŲ. Savivaldybės Žemės ūkio skyrius praneša, kad 2012 m. kovo 30 d. baigtos rinkti paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra" veiklą „Asbestinių stogų dangos keitimas".

Pareiškėjai, norintys pasikeisti asbesto stogus, paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos galėjo teikti 2012 m. sausio - kovo mėnesiais. Per visą paraiškų surinkimo laikotarpį užregistruotos 8 039 paraiškos, kuriose prašoma paramos suma - 50,4 mln. litų.

Mūsų rajono gyventojai pateikė 216 paraiškų, kuriose prašomos paramos suma - vienas milijonas trys šimtai tūkstančių litų. Aktyviausiai paraiškas teikė Širvėnos seniūnijos (58), Vabalninko (46), Nemunėlio Radviliškio ir Pačeriaukštės (po 28) gyventojai.

Dabar vyksta tinkamumo skirti paramą vertinimas. Tikimasi, kad artimiausiu metu gyventojai gaus pranešimus apie skirtą paramą ir nedelsdami galės pradėti asbestinių stogų keitimo darbus.

JONAS MEKAS APDOVANOTAS GARBĖS ŽENKLU. Iš Semeniškių kilęs vizualiojo meno kūrėjas, poetas, avangardinio meno klasikas, Biržų rajono garbės pilietis Jonas Mekas gavo dar vieną apdovanojimą. Jam Niujorke Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas įteikė Kultūros ministerijos apdovanojimą - garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk".

PARĖMĖ SAVIVALDYBĘ. Savivaldybės administracija gavo paramos. Ji kreipėsi į AB „ORLEN Lietuva" dėl paramos skyrimo absorbuojantiems durpiniams paklotams, skirtiems šalinti naftos produktų teršalus nuo vandens ir žemės grunto paviršiaus, įsigyti. Jie kainuoja 5 tūkst. Lt. Taip pat prašyta 5 tūkst. Lt finansinės paramos, kurią planuojama panaudoti 2012 m. rugpjūčio mėnesį vyksiančios miesto šventės kultūrinei programai organizuoti.

Per savaitę - keturi naujagimiai. Praėjusią savaitę Biržų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruoti keturi naujagimiai. Trys iš jų gimę užsienyje.

Melisa įregistruota balandžio 12 dieną. Ji gimė sausio 13-ąją Švedijoje. Tai trečiasis vaikas biržiečių šeimoje.

Jungtinėje Karalystėje sausio 19-ąją gimė Matas. Medeikiškių šeimos pirmagimis įregistruotas balandžio 11 dieną.

Tą pačią dieną į registracijos knygas buvo įrašytas Vakaris, gimęs sausio 10-ąją Norvegijoje. Tai pirmasis vaikas Nemunėlio Radviliškio gyventojų šeimoje.

Aironas pasaulį išvydo balandžio 2 dieną Pasvalio ligoninėje. Trečiasis Kirdonėliuose gyvenančios šeimos vaikas įregistruotas balandžio 11-ąją.

PRADĖS DARBUS. Savivaldybė informuoja, kad nuo 2012 m. balandžio 16 d. Paupio, Švyturio ir Jovaro gatvėse bus pradėti kanalizacijos tinklų įrengimo darbai.

PASKELBĖ SEIMO RINKIMŲ DATĄ. Balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo paskelbė eilinių Seimo rinkimų datą. Šiemet rinkimai įvyks spalio 14 dieną.

Pagal įstatymą, eiliniai Seimo rinkimai Prezidentės dekretu skelbiami likus 6 mėn. iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo oficialiai prasideda Seimo rinkimų politinė kampanija.

SEMINARAS. Balandžio 25 d. 10 val. UAB „Biržų vandenys" salėje Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus inspektoriai organizuoja nemokamą seminarą - konsultaciją įmonių atstovams darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų taikymo praktikoje klausimais. Bus aptarti nelaimingi atsitikimai darbe ir jų prevencijos būdai, rizikos vertinimas, pavojingų darbų ir nelegalaus darbo atvejai, kiti aktualūs darbo teisės klausimai.

Nemokamo seminaro trukmė - apie 2 val. Po seminaro bus teikiamos individualios konsultacijos.

Šis seminaras atitinka Darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų kvalifikacijos tobulinimo programą, todėl pageidaujantiems bus išduoti pažymėjimai bei įskaitytos 2 akademinės kvalifikacijos kėlimo valandos.

SMURTAS ARTIMOJE APLINKOJE. Sausio-kovo mėnesiais Biržų rajono policijos komisariate užregistruoti 55 iškvietimai dėl galimo smurto artimoje aplinkoje.

Pradėti 25 ikiteisminiai tyrimai. 3 atvejais pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta. Didžiausią dalį nukentėjusiųjų nuo smurto sudaro moterys (22), mažamečiai vaikai (3) ir 2 vyrai. Pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose, susijusiuose su smurtu artimoje aplinkoje, 22 įtariamieji yra vyrai ir 3 moterys. Policija pastebi, kad daugiausia smurtauja sugyventiniai.

Dažniausiai ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (20 atvejų), dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą (2 atvejai), dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (1 atvejis).

BUS TAISOMI DEFEKTAI. Balandžio 4 dieną savivaldybėje buvo sušauktas skubus pasitarimas dėl vykdomo projekto „Biržų miesto stadiono rekonstrukcija". Pasitarime dalyvavo savivaldybės vadovai, UAB „Biržų ranga" statybos direktorius Stanislovas Mačiulskis, savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėjas Petras Januškevičius, Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Audris Mukas.

Buvo pripažinta, kad objekte dėl projektavimo klaidų atsirado defektų, kuriuos UAB „Biržų ranga" įsipareigojo pašalinti esant pastoviai teigiamai oro temperatūrai. Iš atsakingų darbuotojų pareikalauta žiūrovų tribūnas kartu su administracinėmis buitinėmis patalpomis iki liepos 1 dienos priduoti valstybinei komisijai.

Archyvas

2010-01-%7Barticle_url%7D

Kaimo naujienos

2011.06.30

Joninių naktį puotavo vilkai

Plėšrūnai papjovė vardadienį šventusio šeimininko telyčią.

 

„Savo gyvulio netekau per pačias vardynas. Gerą „dovaną" gavau", - apmaudžiai kalbėjo Vabalninko seniūnijos Mieliūnų kaime gyvenantis ūkininkas Jonas Sribikė.

Anksti ryte po Joninių nakties atėjęs į ganyklą perkelti gyvulių jis rado papjautą daugiau nei metų amžiaus telyčią.

Apie 30 galvijų laikantis 44 metų amžiaus ūkininkas sakė, kad ganykla yra maždaug už vieno kilometro nuo namų. Telyčia buvo pririšta prie grandinės. Pasak šeimininko, iš jos po vilkų puotos teliko tik oda ir kaulai.

Vabalninko krašte ne pirmus metus šeimininkauja vilkai.

Praėjusią savaitę vilkai siautėjo ir Šukionių kaime. Šiame kaime gyvenantis Romas Mikka pasakojo, kad jo sūnus Gediminas ryte nuvažiavo į už kilometro nuo kaimo esančią ganyklą perkelti gyvulių.

„Vilkai sudraskė aštuonių mėnesių amžiaus karvytę. Nunėrė orą, jos mėsą išdraskė gabalais", - pasakojo R. Mikka.

Laimė, vilkai nelietė šalia besiganiusios veršingos karvės. Ją šeimininkai parsivedė į kiemą, kad nekiltų pavojus veršeliui.

Prieš dvi savaites nukentėjo ir Vabalninko seniūnijos Narvydiškių kaime gyvenančių ūkininkų Staselės ir Einaro Janušų gyvuliai.

Birželio 8 - osios ryte jie rado papjautą ir sudorotą dviejų mėnesių veršelį.

Šalia besiganęs vieno mėnesio veršelis buvo sužalotas - plėštinės ir kąstinės žaizdos buvo nugaroje, kakle, kojose. Pats gyvulėlis drebėjo iš baimės.

Šeimininkai neįsivaizduoja, kas plėšrūnams sutrukdė, kad jie nebaigė savo juodo darbo. Svarstė, kad gal jau buvo pasisotinę.

„Baigiame gyvulėlį pagydyti. Šešis mažesnius veršelius nuo to laiko suvarome nakčiai į tvartą. Reikės ieškoti būdų, kaip gyvulius apsaugoti", - kalbėjo E. Janušas.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorė Vitalija Drevinskienė sakė, kad šį mėnesį užregistruoti du atvejai, kai naminius gyvulius sudraskė, kaip manoma, plėšrūnai.

„Tai nėra tikslūs duomenys, nes apskaitą tvarko ir privatūs veterinarijos gydytojai", - teigė V. Drevinskienė.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-30

2011.06.28

Vicemerės taikos misija nepasisekė

Dviejose vietose Jonines šventusių kučgaliečių suvienyti nepavyko ir rajono mero pavaduotojai.

 


Nediduko Kučgalio kaimo gyventojai Jonines šventė ir paparčio žiedo ieškojo net dviejose vietose.

Vienas renginys vyko prie verslininkų Zinos ir Raimondo Vedlugų parduotuvės, kitas - prie kaimo bendruomenės namų pastato.

Šventėje dalyvavo ir Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Eitavičienė.

„Anksčiau susiskaldžiusi bendruomenė turi išrinkusi naują vadovą. Be to, tai mano kraštas, kur mokytojavau, todėl jaučiau pareigą nuvažiuoti", - savo vizitą Joninių naktį į Kučgalį aiškino vicemerė.

S. Eitavičienė sakė buvusi prie bendruomenės namų, kur, jos teigimu, susirinko daugiau žmonių. Aplankė ir Ziną bei Raimondą Vedlugas.

Magiškų galių turinti Joninių ugnis nesunaikino kučgaliečių nesantaikos.

„Pas juos buvo mažiau žmonių, tik verslininkai buvo pasisamdę dainininkus. O kaimo bendruomenė klausė folkloro", - pasakojo S. Eitavičienė.

Mero pavaduotoja sakė kalbėjusi su abiem pusėmis, siūliusi „susieiti į krūvą". Ji iš Kučgalio kaimo bendruomenės pirmininko S. Valiuko supratusi, kad verslininkai šventę nutarė rengti atskirai, kai sužinojo, kad renginio metu bus leista prekiauti dar vienai įmonei.

S. Eitavičienė po 24 valandos išvyko į namus. Apie tai, kad vėliau kaime kilo muštynės, jai pranešė Kučgalio bendruomenės pirmininkas S. Valiukas.

Kučgalyje veikiančios prekybos įmonės savininkas Raimondas Vedluga kalbėdamas su korespondente paneigė, kad šalia jo prekybos įmonės vyko muštynės. Tačiau jis sakė žinantis, kas šią informaciją išplatino.

„Reikėtų parašyti straipsnį pavadinimu „Perskeltas dangus" ir kalbėti apie nesantaikos kaime kurstymą", - kalbėjo R. Vedluga.

Pašnekovas neneigė, kad tą naktį į Kučgalį du kartus buvo atvykę policijos ekipažai. Tačiau abiem atvejais pareigūnams buvo paaiškinta, kad viskas ramu, muštynės nevyksta.

„Buvo graži šventė. Savo lėšomis šį renginį jau darome keturiolika metų. Gaila, kad atėjus naujai valdžiai likome tarsi nereikalingi. Bet organizuoti švenčių mums niekas neuždraus. Buvo padaryta kvailystė - kučgaliečiai lakstė ir ten, ir ten. Prie bendruomenės namų daugiausia susirinko vyresnio amžiaus žmonės, pas mus - jaunimas", - kalbėjo R. Vedluga.

Pašnekovas įžvelgė bendruomenės pirmininko Stasio Valiuko norą juos eliminuoti iš kaimo veiklos ir jo nuolaidžiavimą kitos prieš metus įkurtos parduotuvės savininkams.

Kaimo bendruomenės pirmininkas Stasys Valiukas sakė, kad dvi Joninių šventės kaime vyko, nes R. Vedluga taip norėjęs. „Padarė renginį prie savo parduotuvės grynai dėl biznio. Nors prieš tai tarėmės, kad neskaidysime kaimo, bus bendras renginys prie kaimo bendruomenės namų. Bet jis įsižeidė, kad kita parduotuvė ten prekiauja.

Sakiau aiškiai: kas norės prekiauti, visiems bus suteiktos vienodos sąlygos", - aiškino bendruomenės vadovas.

Muštynių S. Valiukas teigė nematęs, bet, anot jo, apie tai kaimo žmonės šneka, kažkas kvietė policiją.

S. Valiuko manymu, policija muštynių gali nebūti užfiksavusi, nes R. Vedluga yra policijos rėmėjas.

Biržų policijos atstovė ryšiams su visuomene Zita Žalinkevičienė sakė, kad birželio 24 - osios naktį, 4.51 val., gautas pranešimas, kad vyksta konfliktas Kučgalio kaime renginio metu.

Įvykio aplinkybės tiriamos.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-28

2011.06.28

Papiliečiai parsivežė čempionų taurę

Papilio mokyklos pradinukai, iškovoję Lietuvos čempionų titulą „Drąsūs, stiprūs, vikrūs" tarp kaimo mokyklų, dalyvavo mokinių olimpinio festivalio uždarymo šventėje Vilniuje.

Į Vingio parko stadioną susirinko didžiulis sportuojančių moksleivių iš visos Lietuvos būrys. Juos pasveikino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas. Buvo perskaitytas ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas.

Čempionų taurė - papiliečių rankose.

58-ių rungčių 1 - 3 vietų laimėtojams buvo išdalintos net 174 taurės. Jas įteikė olimpinio judėjimo dalyviai ir veteranai.

Po iškilmių papiliečiai bendravo su vienu iš sveikintojų - buvusiu Papilio mokyklos mokiniu, Garbės Galerijos nariu, Vilniaus pedagoginio universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto dekanu Audroniu Vilku. Jis džiaugėsi, kad Papilyje auga nauja sportininkų karta.

Jaunieji sportininkai apsilankė aukščiausiame Vilniaus pastate - televizijos bokšte. Prisilietė ir prie istorinių sostinės ištakų - užkopė į Gedimino pilį.

 

Rokas Januševičius

2011-06-28

2011.06.27

Sugriovė malkinę ir išvažiavo

Kas sumokės už apgriautą valdišką malkinę, kuria naudojasi neįgalus vabalninkietis, nežinia, nes panašu, kad tinkamai užfiksuoti įvykio nerūpėjo nei policijai, nei turto savininkui - seniūnijai.

 


Vabalninke, Žolinės gatvės 5 numeriu pažymėtame pastate, jau kelerius metus veikia parduotuvė „MAXIMA".

Prekes į parduotuvę atveža dideli automobiliai furgonai. Bėda ta, kad įvažiavimas į šią prekybos įmonę šalia 4 daugiabučio gyvenamojo namo yra itin siauras. Dalis šio namo butų privatūs, vienas priklauso savivaldybei ir laikomas socialiniu būstu.

Dar kuriantis parduotuvei kai kurių privačių butų savininkų artimieji pasirūpino, kad prekybininkai savo lėšomis įdėtų plastikinius langus, tokiu būdu izoliuotų nuo parduotuvės gyventojų butuose girdimą triukšmą. Šiame name negalią turinčios Emilijos Šimonytės nuosavame bute bendrovės lėšomis buvo sudėti plastikiniai langai.

Negalią turinti Emilija Šimonytė džiaugiasi, kad seseriai pasirūpinus buvo įdėti plastikiniai langai. Tačiau jos kaimynas, neįgalus Alvidas Šinkūnas ne tik kad neturi langų, bet greit nebeturės ir malkinės.

Vabalninko seniūnija, kuriai priklauso vienas būstas, nesuprato pasirūpinti čia gyvenančio žmogaus aplinkos pagerinimu.

Socialiniame būste gyvenančiam neįgaliam Alvidui Šinkūnui plastikinių langų niekas nesudėjo. Vabalninkiečiai kalba, kad proto negalią turinčiu žmogumi tiesiog niekas nepasirūpino, o beraštis žmogus net nesuprato, kad ir jo gyvenamam butui plastikiniai langai dėl keliamo triukšmo tarsi priklausytų.

Bet ne čia didžiausia negalią turinčio žmogelio bėda. Didžiulės į „MAXIMA" prekes vežančios mašinos vis užkliudo jo naudojamos malkinės kampą.

Anksčiau malkinę kliudžiusių mašinų vairuotojai atsipirkdavo paprastai. Duodavo žmogeliui dešimt litų, šis juos išleisdavo netoliese esančiame „barelyje". Jis niekam nesiskųsdavo.

 

Nutarė netylėti

Šįkart automobilis padarė gerokai didesnę žalą.

Birželio 17 dieną A. Šinkūno nebuvo namuose, kai į parduotuvę prekes vežusi mašina įvažiavo į jo naudojamą malkinę ir nugriovė jos kampą. Penktadienio vakare tai pastebėjo neįgalų žmogų globojanti pensininkė Irena Janikūnienė.

Moteris nutarė netylėti. Ji kreipėsi į parduotuvės darbuotojus. Tačiau paaiškėjo, kad parduotuvės direktorė atostogauja, o be jos niekas neįgaliotas šio klausimo spręsti.

Vabalninkietė nenurimo ir nuėjo į policijos nuovadą. Čia buvusiai pareigūnei paaiškino reikalo esmę.

„Paprašiau surasti šoferį, kuris nugriovė pusę malkinės, niekam nepasakė ir iš įvykio vietos pabėgo. Ir borteliai išversti, namo kampas įstumtas", - sakė I. Janikūnienė. Policininkė jai neva paaiškinusi, kad ši negalinti turėti pretenzijų, nes ne ji esanti pastato savininkė. Moters žiniomis, teisėsaugininkė susirado A. Šinkūną ir surašė jo parodymus. Ką jis sakė ir kas buvo užrašyta, I. Janikūnienė nežino, nes žmogus nemoka skaityti ir rašyti.

Niekas nematė, kuris būtent automobilis įvažiavo į malkinės kampą, nes prekes veža kelios mašinos. Tačiau akivaizdu, kad eismo įvykis buvo - malkinės kampas nugriautas, išverstas bordiūras, bakstelta į gyvenamojo namo kampą taip, kad net balkis sulinkęs.

„Akivaizdu, kad tai atsirado po eismo įvykio", - kalbėjo susirūpinę vabalninkiečiai.

Jie norėjo sužinoti, ar šis faktas bus užfiksuotas policijoje kaip eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala ir pasišalinta iš įvykio vietos.

A. Šinkūno niekas neatsiprašė, nuostolių atlyginti nesiūlė.

Biržų policijos atstovė ryšiams su visuomene Zita Žalinkevičienė sakė, kad apylinkės inspektorius Artūras Sveikauskas šiuo metu atostogauja, dirba tyrėja Vilma Kairytė. Į ją I. Janikūnienė kreipėsi birželio 20 - osios vakare ir prašė pakalbėti su parduotuvės vedėja, kad atlygintų žalą.

„Esmė ta, kad malkinė ne I. Janikūnienės, o seniūnijos, kuri yra suteikusi būstą neįgaliajam, nuosavybė. Malkinė supuvusi, seniūnija ruošiasi ją nuversti. A. Šinkūnas apklaustas, aplinkybės aiškinamos, atliekamas tyrimas. Vairuotojas turėjo apie įvykį pranešti policijai, bet panašūs dalykai, kiek žinome, jau buvo ir anksčiau, vairuotojai duodavo žmogui pinigų ir visi išsiskirstydavo", - kalbėjo Z. Žalinkevičienė.

Ir leido suprasti, kad problema greičiausiai ir iškelta į viešumą todėl, kad malkinę kliudęs vairuotojas nedavė pinigų.

Tačiau policijos atstovė pripažino, kad šį faktą galima būtų traktuoti kaip pabėgimą iš įvykio vietos.

 

Malkinės griauti nesiruošia

Pastato, kuris buvo apgriautas, naudotojas - Vabalninko seniūnija. Seniūno pareigas einantis Vitalijus Remeika „Šiaurės rytams" sakė, kad malkinės tikrai niekas nesirengia nugriauti.

„Jei ne šis žmogus, tai kitas socialinio būsto turėtojas kurgi malkas laikys?" - svarstė V. Remeika.

Jis pripažino, kad gyvenamasis pastatas, kaip ir malkinė, yra senas ir prastas.

Pašnekovo įsitikinimu, tas vairuotojas, kuris užkabino malkinę, turėjo informuoti policiją apie įvykį arba kreiptis į savininką ir malkinę sutvarkyti. O dabar, anot pašnekovo, „ten viskas atrodo kaip po sprogimo".

Paklausus, kodėl seniūnija nepasirūpino, kad prekybininkai nuo triukšmo izoliuotų ir valdišką būstą, sudėtų plastikinius langus, kaip buvo padaryta privačiame bute, V. Remeika atsakė: „Nežinau. Jei kas ėjo, ėjo per buvusį seniūną. Man priklauso komunalinis ūkis. Mes tik vedėme darybas su „MAXIMA" dėl šaligatvio trinkelių ir kad darbai būtų kokybiškai padaryti."

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-23

2011.06.21

Sužaloti gandrai neišgyveno

Praėjusią savaitę Biržų rajono keliuose buvo sužaloti du saugomi nacionaliniai paukščiai - gandrai. Nors jiems buvo bandoma padėti, deja, jų išgelbėti nepavyko.

Antradienio naktį kelyje Biržai - Nemunėlio Radviliškis nenustatytas automobilis stipriai sužalojo baltąjį gandrą. Apie tai paryčiais gamtosaugininkams pranešė pro šalį važiavę žmonės.

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų agentūros inspektorius Artūras Griška kojų ir sparnų nebevaldantį gandrą paėmė ir perdavė Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojams. Deja, kad paukštis nebesikankintų, teko jį užmigdyti.

Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros inspektorius Artūras Griška vairuotojus prašo būti atidesnius, kad išvengtų susidūrimo su gandrais.

Tikėtasi, jog pavyks išgelbėti prieš savaitę Vytauto gatvės gale, Valantiškio kaimo link, rastą sužalotą gandrą.

Veterinarijos gydytojai amputavo jo sparno galą. Manyta, kad paukštis išgyvens. Jis buvo gydomas ir prižiūrimas viename rajono ūkių.

Deja, paaiškėjo, kad net ir tepant antiseptikais žaizdos negyja. Nelaimėlį paukštį teko užmigdyti.

Aplinkosaugininkai prašo automobilių vairuotojus kelyje būti mažiau išsiblaškiusius, stengtis išvengti susidūrimo su neatsargiais ir draugiškais paukščiais.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-21

2011.06.20

Apylinkės inspektoriaus žmonės nenori išleisti

Parovėjos seniūnijos gyventojai pradėjo rinkti parašus po tekstu, kuriuo prašoma, kad nebūtų iškeltas kitur dirbti apylinkės inspektorius Saulius Jonėnas.

Šiais laikais, kai policijos institucija viešose gyventojų apklausose nespindi aukščiausiose reitingų lentelėse, tokia gyventojų parodyta pagarba policijos pareigūnui - neįprasta. Paprastai gyventojai sukrusdavo rinkti parašus tada, kai iš jų parapijos būdavo iškeldinami mylimi kunigai.

Ši akcija buvo surengta, kai žmonės sužinojo, kad po vasaros atostogų S. Jonėnas dirbti į Parovėją nebegrįš, nes paskirtas Pačeriaukštės apylinkės inspektoriumi.

Geriausia dovana gimtadienio proga apylinkės inspektoriui Sauliui Jonėnui - žmonių pasitikėjimas ir tai patvirtinantys parašai.

Sauliaus Jonėno, kuriam šiandien sukanka 43 metai, mobiliojo ryšio telefoną turi bene kas trečias Parovėjos ir Nemunėlio Radviliškio seniūnijų, kur jis darbuojasi dešimtį metų, gyventojas. Ir neretai, jei kas nutinka, skambina tiesiai jam - net ir naktį. Mobiliuoju ryšiu jis pasiekiamas ir atostogų metu.

Kaip į gyventojų iniciatyvą reaguoja Saulius Jonėnas? Jis sutiko atsakyti į „Šiaurės rytų" klausimus.

 

- Ar žinote apie Parovėjos seniūnijos gyventojų renkamus parašus, kad Jus čia paliktų dirbti?

- Iš kolegės išgirdau, kad renkami parašai, jog mane paliktų dirbti šioje seniūnijoje. Gal gyventojai žino, kad manimi gali pasitikėti, kad neišduosiu jokių paslapčių? Jei būčiau blogas policininkas, gal parašų nerinktų? Žmonės turi mano darbinį mobiliojo ryšio telefoną ir greičiau susisiekia. Bendruoju pagalbos telefonu reikia kviesti policiją per kitų rajonų budėtojus. O skambindami man tiesiai gali pasitarti, paklausti, ką daryti konkrečiu atveju, kur kreiptis.

Nelabai išgyvenu, jei teks dirbti ir Pačeriaukštėje. Čia, buvusio Strolių kaimo vienkiemyje, mano gimtinė. Mūsų šeimą - tėvus, tris brolius ir dvi seseris - melioracija išvaikė į miestą. Bet likau kaimo vaikas, todėl paprastus žmones gal ir labiau suprantu. Gyventi miesto daugiabutyje nebenorėčiau, nors penkerius metus gyvenau.

 

- Dešimt metų dirbi šioje apylinkėje, gerai pažįsti žmones, žinai jų problemas bei kaimus, miškus, keliukus ir apvažiavimus. Ar per tą laiką apylinkės pasikeitė?

- Daug jaunimo emigravo. Su likusiais bendrą kalbą randame. Kas buvo linkę degraduoti, tokie ir liko. Kas kabinasi į gyvenimą, bando kurti versliuką, tą daro net ir krizės sąlygomis. Yra tokių, kurie nesidomi niekuo, nežiūri televizijos, neskaito spaudos, apie internetą jau nebekalbu. Jų ir nepakeisi.

Bet iš esmės aplinka keičiasi, žmonės šviesėja.

 

- Kas dažniausiai rūpi kaimo žmonėms?

- Daugiausia problemų kyla dėl sugyventinių netinkamo elgesio, šeimyninių konfliktų. Moterys dažniausiai prašo sudrausminti, perspėti gyvenimo draugus. Dažnai kyla klausimų dėl sandorių. Nusipirko daiktą, jis nebepatinka, nori atgauti pinigus. Tarkim, nupirko veršingą telyčią. Ji atsivedė - paaiškėjo, kad pienas bėga tik iš trijų spenių. Pirkėja nori karvę grąžinti, ankstesnė savininkė nepriima. Siūlau kreiptis į teismą, bet vargu ar ką moteriai pavyks įrodyti. Daug skundų dėl palaidų šunų.

Viena senutė skundėsi, kad bendrovė atsisako dirbti jos žemės sklypą. Medeikiečiai piktinosi, kad dideliu greičiu į bendrovės teritoriją važiuojančios mašinos kelia dulkes. Tokiais atvejais patariu, kur reikėtų kreiptis, nes tai ne policijos kompetencija.

 

- Dažniausiai turbūt tenka rūpintis vagystėmis?

- Keista, bet pastaruoju metu vagys aprimo. Mano apylinkėse jų išaiškinamumas neblogas. Per penkis šių metų mėnesius Nemunėlio Radviliškyje išaiškinamumas siekia 90 proc., Parovėjoje - 37,5 (rajone - 58,5 proc. - aut. past). Įtakos turi tai, kad kaimo bendruomenės susibūrė, naktimis patruliuoja, aktyviai dirba policijos rėmėjai.

 

- Ar jaučiamos vadinamosios pašalpų mokėjimo dienos, kai pinigai kai kurių pašalpų gavėjų prageriami per savaitę?

- Tokius dalykus daugiau seniūnijų socialiniai darbuotojai jaučia. Bet kai reikia pagalbos, talkinu, važiuojame kartu.

 

- O ar tenka išgirsti priekaištų dėl policijos darbo? Dėl ko jai priekaištaujama?

- Dažniausiai, kad sugyventinių „nesutvarko". Bet mes dažniausiai blogai besielgiančius galime tik įspėti.

 

- Greitu metu įsigalios naujas įstatymas dėl smurtautojų šeimoje. Ar jis padės juos drausminti?

- Kas popieriuje - viena, o kaip bus vykdoma realybėje, matysime. Reikės rimtai dirbti.

 

- Kaip tavo šeima reaguoja į šį darbą?

- Būna, kad man telefonu paskambina ir naktį, pažadina. Gerai, kad žmona kietai miega. Praneša, tarkim, kad Germaniškyje sugyventinis kelia triukšmą. Jei prašo, kad atvažiuotume, perskambinu policijos budėtojui. Jei prašo atvažiuoti kitą dieną, taip ir padarau. Būna, kad žmonės išsikalba, praeina laikas ir susitaiko.

 

- Įsimintiniausi tarnyboje nutikę įvykiai...

- Kai su Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnu Giedriumi Kubiliumi iš degančio namo išnešėme žmogų. Ir kai Rovėjos pakrantėje buvo rasta paskendusi moteris. Ją man dar gyvą ne kartą teko vežti į Rokiškio psichoneurologijos ligoninę. Mirusiųjų, pakaruoklių, skenduolių esu matęs. Pamenu, prieš dvidešimtį metų į lavoninės šaldytuvą teko vežti iš Likėnų tvenkinio ištraukto žmogaus kūną. Kas dešimt minučių su kolega šokome iš mašinos įkvėpti oro.

 

- Neskubi palikti tarnybos, nors daug kolegų išėjo į pensiją?

- Aš jau 24 metus tarnyboje, esu pensininkas, bet dar galiu dirbti iki 2012 metų pabaigos. Be to, dauguma kolegų išėjo dėl pablogėjusios sveikatos. Išėjęs iš darbo tapsiu policijos rėmėju. Jei važiuodamas gatve pamatyčiau, kad trise muša žmogų, tikrai sustočiau ir neleisčiau to daryti. Gal užtektų vien to, kad kažkas nebuvo abejingas ir sustojo.

 

- Ką laikai savo mokytojais?

- Dirbti atėjau „prie senosios gvardijos" - mane mokė Rimantas Gelažnykas, Valentinas Mikėnas, Jonas Lapėnas, Feliksas Papinigis, amžinatilsį Povilas Švykas. Kaip išmokė, dirbu iki šiol. „Auksinių" nėra. Svarbu, kaip žiūri į savo klaidas ir kaip jas pripažinęs taisai.

 

- Dėkoju už pokalbį. Sėkmės darbe ir kantrybės Jūsų šeimai.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-18

2011.06.20

Žaibas nutrenkė veršingą karvę

Ūkininkams žaibas atnešė 3000 litų nuostolį.

 

Kilučių kaime ūkininkaujanti 55 metų Rima Liauškienė kreipėsi į Biržų rajono savivaldybės Kaimo rėmimo programos valdymo komisiją. Moteris prašo bent iš dalies atlyginti nuostolius.

Praėjusio sekmadienio vakare jos karvutę nutrenkė žaibas.

Kartu su vyru Ričardu ūkininkaujanti Rima Liauškienė pasakojo, kad sekmadienio ryte ji melžė netoli Kilučių dirbtuvių pievoje besiganiusias karves. Ten buvo šeimos laikomos 7 karvės ir veršinga telyčia.

Biržų rajone jau ne pirmą sykį žaibas nusitaiko į gyvulius. Nors smulkių ūkelių savininkams jų žūtis yra didelis nuostolis, savivaldybės paramos tikėtis sunku.

Karvutėms buvo uždėti apynasriai, o prie jų pritvirtintos metalinės grandinės, įkaltos žemę.

Pamelžusi karves moteris nuskubėjo į netoliese stovėjusį automobilį, nes artinosi audra.

„Nedaug trūko, kad ir mane būtų nutrenkęs žaibas. Pavažiavau vos 100 metrų, kai spyrė ugnies kamuolys į žemę, stipriai nugriaudėjo", - pasakojo moteris.

Moteris į gyvulius nebepasižiūrėjo.

Praūžus audrai kaimynė važiuodama pro šalį išvydo, kad viena karvė negyva, ir apie tai skubiai pranešė šeimininkams.

„Karvytė gulėjo negyva, visi raumenys ištempti, net pajuodęs jos tešmuo. Buvo aišku, kad ją nutrenkė žaibas", - pasakojo moteris.

Atvykę veterinarijos gydytojai konstatavo karvutės žūtį nuo žaibo iškrovos, paėmė jos smegenis tyrimui.

Žaibo nutrenkta keturių veršių karvutė rugpjūtį turėjo veršiuotis. Kasdien dar duodavo 15 litrų pieno.

Prašyti paramos R. Liauškienei patarė veterinarijos gydytojai. Juolab kad patirtas nuostolis nedidelio ūkelio savininkams didelis - siekia 3000 litų.

„Duos paramos, neduos - nesvarbu, kaip nors išgyvensim. Bet man veterinarijos gydytojai paaiškino, kad žaibas - gamtos reiškinys, todėl tokiems dalykams valdžia turėtų rasti lėšų", - sakė moteris.

Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius sakė, kad tai pirmas šiais metais gautas gyventojų prašymas dėl žaibo patirtų nuostolių atlyginimo. Pasak valdininko, komisija rinksis negreit, vasaros pabaigoje.

„Praeis vasara, baigsis visi perkūnai, tada žiūrėsime, kiek yra nukentėjusių. Tik jau dabar aišku, kad nuostolius atlyginsime nebent simboliškai, nes tokiems dalykams yra draudimas", - kalbėjo S. Staškevičius.

Praėjusiais metais komisija, S. Staškevičiaus teigimu, paskyrė lėšų tik nuo gaisro nukentėjusiems Vabalninko seniūnijos ūkininkams.

R. Liauškienė minėjo gyvulių nebedraudžianti jau dešimtį metų.

„Nebesueina pajamos su išlaidomis. Štai vėl pieno kainos nukrito - buvo 79 centai už pieną, dabar 64. Esu 30 metų dirbusi buhaltere. Dabar su vyru gyvename tik iš ūkio. Keturi vaikai baigė mokslus, visi išvyko į užsienį, nes darbo nerado. Gal stambesni ūkininkai ir gali sau leisti drausti gyvulius, o mes, trihektarininkai, to daryti tikrai nepajėgiame", - kalbėjo nukentėjusi kilutiškė.

„Šiaurės rytai" buvo rašę, kad praeitais metais žaibas nutrenkė Nausėdžių kaimo gyventojo jautį.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-18

2011.06.14

Vilkai vėl kelia puotas

Vabalninko apylinkėse pirmąją birželio dekadą ėmė kelti puotą vilkai. Plėšrūnai sudraskė trijų ūkininkų ganykloje rišamus veršelius.

 


Apdraskė pusmetinį jautuką

Pirmoji vilkų išpuolį patyrė Mockūnų kaimo ūkininkė Aiva Rauduvienė.

„Dienos tiksliai nepamenu, buvo mėnesio pradžia. Rytą, apie aštuntą valandą, nuėjau pagirdyti veršelių. Keturis buliukus rišome ganykloje palei žvyrkelį. Vienas buliukas stovėjo ir drebėjo. Pamačiau, kad jam išdraskytos šlaunys ir kaklas", - guodėsi moteris „Šiaurės rytams".

Jos vyras grįžo vakare, apie dvyliktą, po dienos darbų. Galbūt pravažiuodamas nubaidė plėšrūnus ir jie pabėgo, nebaigę papjauti gyvulėlio. Nusitaikė į vidutinį pusmetinį buliuką. Juos šeima augina iki pusės tonos ir parduoda mėsai.

Sužalotą jautuką šeimininkė nuvedė į pavėsį, dar suleido antibiotikų. Jautukas neėdė ir negėrė, taip ir pasimirė. Mėsa atiteko šunims. Ūkininkams gaila gyvulio ir įdėto darbo, nes niekas neatlygins patirtų nuostolių.

Pilkieji plėšrūnai jau ne vienerius metus gąsdina Biržų rajono ūkininkus, patiriančius didžiulius nuostolius.

A. Mockūnienė neabejoja, kad buliuką apdraskė vilkai. Nors pievoje pėdų nebuvo matyti, bet vyras yra medžiotojas, todėl jam pažįstamas vilkų taktikos braižas.

Ūkininkė vilkų žalą patyrusi ir 2009 metų vasarą Anuomet sudraskė daugiau kaip metų jautuką.

Vilkai į kaimą atsliūkina nuo Deikiškių miško pusės.

 

Suėdė veršelį prie namų

Praėjus trims paroms, vilkai sudorojo Guodžių kaimo ūkininkės Almutės Bačiulienės veršelį.

„Rytą šeštą valandą nuėjau pagirdyti veršelio, kuris buvo pririštas panamėje. Radau paliktą galvą ir priekines kojas, netoliese - išverstus vidurius. Vos prieš kelias dienas atsivestą juodmargę karvytę pasilikom auginti ir jos netekom", - skundėsi moteris. Ūkininkai laiko dvi dešimtis galvijų, reikia nuolat atnaujinti melžiamų karvių grupę.

A. Bačiulienė irgi minėjo, kad prieš porą metų vieną vasaros naktį vilkai papjovė metų amžiaus telyčią.

Aplinkui ūkį - miškai iš visų pusių, net sunku pasakyti, iš kur tie plėšrūnai ateina. Spėja, kad ne iš durpyno, o iš privačių miškelių.

 

Vieną suėdė, kitą paliko apdraskytą

Birželio 8 - osios naktį pilkieji pasisukiojo Narvydiškių kaime, ūkininko Einaro Janušo, turinčio 40 galvijų bandą, valdose. Veršeliai ganėsi pririšti už fermos, per kilometrą nuo sodybos.

„Rytą nuvažiavau sužiūrėti, žvilgt - nebėra poros mėnesių telyčaitės. Ogi guli patiesta, sustingusi, kailis nudirtas, viduriai išdraskyti. Parduodamas už tokią galėjau gauti pusę tūkstančio litų. Kita stovėjo ir virpėjo. Apžiūrėjęs pamačiau, kad ir toji apdraskyta. Iš užpakalinių kumpių išplėšti mėsos gabalai, perkąsta priekinė koja. Buvo matyti ir daugiau sužalojimų iš visų pusių. Sužalotąją gydome įvairiais medikamentais, gal dar atsigaus. Netoliese kaimyno miežiai pasėti, dirvoje radau dviejų vilkų dideles pėdas. Pėdsakai vedė Guodžių link. Dabar kas vakarą visus jaunesnius galvijus suvedame į tvartą, bijome palikti ganykloje", - pasakojo ūkininkas Einaras „Šiaurės rytams".

Jis prisiminė, kad vilkai lankėsi kaime prieš porą metų. Kaimynams tada nudaigojo apie 300 kg svėrusią telyčią, apdraskė arklį. Net dieną važiuodamas lengvuoju automobiliu ūkininkas sutikęs vilkus. „Vienas lėkė netoli kelio, pagalvojau - iš kur toks didelis šuva? Staiga sustojo, sustojau ir aš. Kurį laiką žiūrėjome vienas kitam į akis. Kai pamačiau per lauką nubėgantį kitą, supratau, kad tai vilkai", - tęsė E. Janušas.

 

Jaunikliai maži, puotauja tėvai

Vilkų pora jauniklių susilaukia balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Šiuo metu vilkyčiai dar maži, tūno nuo pašalinių akių kokiame užkampyje, sunkiai prieinamoje vietoje, paslėptoje irštvoje. Pusantro mėnesio amžiaus vaikus tėvai ima pratinti prie mėsiškų patiekalų. Parūpina šeimynai apmaigytų pelių, paukščių jauniklių ir kitų smulkių miško gyvūnų. Vilkyčiai auga ne dienomis, o valandomis, kai miškas lūžta nuo visokiausių patiekalų.

Naminius gyvulius plėšrūnai pagauna puldinėti, kai prakunta jaunuomenė. Tėvai tuomet vedasi kartu jauniklius į maisto paieškas ir moko juos medžioklės gudrybių. Ganyklose rišamus naminius gyvulius užpulti patogiausia ir mokytis pjauti lengviausia. Šiuo metu gyvulius pjauna neabejotinai seniai vilkai. Kartais, kai žūsta vilkė motina, tokio amato imasi senis vilkas su antramečiais palikuoniais.

 

Elgiasi pagal įpročius

Vilkai specializuojasi pagal mitybos įpročius. Vieni puldinėja laukinius žvėris, kiti pjauna naminius gyvulius, treti pasitenkina gaišena. Į tai būtina atsižvelgti, sprendžiant vilkų likimą. Guodžių apylinkių miškuose neabejotinai įsikūrusi naminiais gyvuliais mintančių vilkų šeima. Ji kelia pavojų arčiau miškų gyvenantiems ir gyvulius laikantiems ganyklose gyventojams.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos specialistės mano, kad gali būti ir daugiau vilkų išpuolių. Žalos gyventojams už plėšrūnų papjautus gyvulius niekas neatlygina. Anot jų, kai kurie jų laikytojai gali net nepranešti apie įvykius, tyliai nurašydami sunaikintą gyvulį.

 

Nesibaigiantys ginčai

Plėšrūnai mūsų rajono gyventojams nuostolius neša kiekvienais metais.  Tačiau jų prašymai kompensuoti praradimus arba imtis protingų priemonių dėl vilkų skaičiaus reguliavimo neišgirstami.

Žemdirbiai prašo naikinti plėšrūnus, o visuomeninė organizacija „Baltijos vilkas" reikalauja uždrausti vilkų medžioklę.

Štai Aplinkos ministerija, remdamasi Ekologijos instituto skaičiais, skelbia, kad Lietuvoje gyvena apie 300 vilkų, o „Baltijos vilkas" - kad šalyje yra jų perpus mažiau.

Biržiečiai ūkininkai pritaria minčiai, kad gamtą reikia saugoti, bet, anot jų, žmogaus interesai neturi būti antraeiliai.

Pilkuosius plėšrūnus medžioti galima tik nuo rudens iki pavasario ir tik tam tikrą skaičių. Šiemet jų medžioklės sezonas prasidės spalio 15 d. (anksčiau buvo gruodžio 1 d.) ir truks iki balandžio 1 d. Pernai buvo leista sumedžioti 60 vilkų, praėjusį sezoną - 40.

 

Alfonsas Kazitėnas,

Rasa Penelienė

2011-06-14

2011.06.07

Gandrų susirinkimą stebėjo smalsuoliai

Sekmadienį popiet važiuojantys keliu Biržai - Vabalninkas ir vietos gyventojai ties Aulių ir Jokūbiškių kaimais stebėjo neįprastą vaizdą.

Ariamas laukas buvo net baltas nuo jį nutūpusių gandrų. Gandrai vaikščiojo, šoko - vaizdą regėję žmonės juokavo, kad vyksta gandrų vestuvės.

„Man paskambino Jokūbiškių kaimo kapuose palaidotų artimųjų kapų aplankyti nuvažiavusi draugė ir pasiūlė atvežti vaikus. Sakė, mato nuostabų vaizdą, niekada tokio nemačiusi, ir vaikams tai bus nuostabus reginys. Sėdome į mašiną ir nuskubėjome į už keturių kilometrų esančius Jokūbiškius. Pasiėmiau ir fotoaparatą, kad įamžinčiau tokį grožį", - kalbėjo Puodžiūniškių kaime gyvenanti Aurelija.

Šalia Jokūbiškių kaimo esančiuose laukuose jie pamatė nuostabų vaizdą.

Vienoje vietoje buvo susirinkę apie 200 baltųjų gandrų.

Ties Aulių ir Jokūbiškių kaimais susirinkęs gausus gandrų būrys sulaukė smalsuolių dėmesio.

Ten, kur susirinko gandrai, yra šlapynė. Tądien ūkininkas arė iki galo net ir karštymečiu neišdžiūvusią žemę.

Kokiu būdu gandrai sužinojo apie tai, jog čia galima ieškoti lesalo, žmonės taip ir nesuprato. Tik stebėjosi matydami į ariamą pievą vienas po kito leidžiantis vis daugiau ir daugiau gandrų - jų Aurelija suskaičiavo iki 150, vėliau liovėsi skaičiuoti.

Tądien tas pačias kaimo kapinaites tvarkęs Aulių kaime gyvenantis 83 metų senolis, išvydęs miško link betūpiančių gandrų pulkus, nusistebėjo nematęs šiose apylinkėse tokio vaizdo, kai „gandrų daugiau nei varnų".

Pro šalį važiuojantys žmonės sustoję bandė gandrus filmuoti mobiliaisiais telefonais, fotografuoti.

Daugelis svarstė, kaip gandrai vienas su kitu gali susišaukti ir iš kur jų tiek daug į vieną vietą gali susirinkti.

Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovė Elona Pipiraitė, paklausta, ką toks didelis kiekis gandrų galėjo vienu metu lauke veikti, pajuokavo: „Gal steigė partiją?"

O kaip jie galėjo susišaukti vienas su kitu?

„Gal buvo skelbimas, o gal perskaitė internete", - šypsojosi pašnekovė.

Surimtėjusi E. Pipiraitė tęsė, kad greičiausiai aplinkinėse vietovėse įsikūrę gandrai šiame lauke rado tinkamo maisto.

Kaip gandrai vienas kitą pakviečia, kaip jie jaučia, kur yra maisto - čia jau gamtos tyrinėtojų sritis.

Lietuvoje gyvena dešimtadalis europinių baltųjų gandrų. Šie paukščiai yra globojami, nes daugelyje Europos šalių jie jau baigia išnykti. Gandrai maitinasi daugiausia šlapynėse randamu maistu. Deja, tokių vietų dėl intensyvios žemdirbystės vis mažėja.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-07

2011.06.06

Tarptautinės kapelų varžytuvės Germaniškyje

Germaniškyje esančios valgyklos patalpos buvo sausakimšos - vien renginio dalyvių čia buvo per šešias dešimtis. Kaimo žmonės juokauja, kad rajono kultūrinis gyvenimas iš Biržų keliasi į Germaniškį.

 

Gegužės 27 d. Germaniškyje vyko vakaras „Padovanokim šypseną draugams". Jos metu organizuotos kapelų varžytuvės.

Varžytis ryžosi keturios kaimiškos muzikos kapelos - „Rudenėlis" iš Miežiškių, „Kaimynai" iš Paliūniškio, „Vijoklis" iš Germaniškio ir svečiai iš Latvijos - kapela „Maldinš" iš Lubanos.

Pertraukų metu vakaro dalyvius linksmino dar trys kolektyvai - „Juostvingė" iš Trakiškių, Bauskės lietuvių bendruomenės kolektyvas „Astra" ir romansus dainuojančių skrybėlėtų papiliečių kolektyvas „Sentimentai".

Pasistiprinę žemaitiškais blynais, kolektyvai atliko prisistatymo programą.

Paliūniškio „Kaimynai" į namus išsivežė pagrindinį prizą - 100 metų senumo ratą.

Vakaro vedėjas Gintaras Gasiūnas pristatė antrąją rungtį, kurios metu turėjo skambėti valsai.

Pasivaišinus renginio rėmėjo UAB „Ponoras" alumi, kapeloms kaip iš pypkės ėjosi trečioji rungtis - skambant polkoms, salėje jau sukosi poros.

Salėje netrūko ir šypsenų, ir garsaus juoko, kada prasidėjo ketvirtoji rungtis, kurios metu dalyviai demonstravo savo sugebėjimus šokių aikštelėje skambant polkai, valsui, rokenrolui ir kitai muzikai. Trijų narių komisija paskelbė nugalėtoją - juo tapo Paliūniškio „Kaimynai". Ši šauniausiai pasirodžiusi kapela buvo apdovanota Biržų baikerių klubo įsteigtu prizu - 100 metų senumo mediniu vežimo ratu.

Visi vakaro kolektyvai buvo apdovanoti padėkos raštais, Biržų rajono savivaldybės tarybos nario R. Bašio įsteigtomis dovanomis bei duonos kepalais, kuriuos iškepė UAB „Biržų duona". Organizatoriai už paramą taip pat dėkingi ūkininkui Daliui Linkevičiui, verslininkams Alei Pocienei, Irenai Pocienei, Petrui Kiseliūnui, sūrių gamintojai Dalei Lapienytei, informaciniam rėmėjui „Šiaurės rytai".

Vakaro dalyviai ne tik susidomėję klausėsi vieni kitų pasirodymų, bet ir keitėsi telefonų numeriais.

Germaniškiečiai džiaugėsi, kad užsimezgė draugystė su Lubanos miestu, kuris nuo mūsų miestelio nutolęs daugiau nei per 200 kilometrų. Latviams paliko didžiulį įspūdį stiprūs lietuvių kolektyvų pasirodymai, todėl jie norėtų mūsų atlikėjus matyti ir liepos mėnesį vyksiančioje Lubanos miesto (Maduonos rajonas) šventėje.

 

Regina Ukrinienė, Germaniškis

2011-06-04

2011.06.02

Už klaidą medžiotojui teko brangiai sumokėti

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko pavaduotojas Gaudentas Baikauskas surašė administracinės teisės pažeidimų protokolus.

Už medžioklės taisyklių pažeidimą nubaustas garbaus amžiaus Būginių medžiotojų būrelio medžiotojas R. V. V.

Jam už neleistinu metu nušautus du briedžių patinus bus konfiskuotas šautuvas bei atimta teisė kurį laiką medžioti.

Taip pat paskirta bauda už gamtai padarytą žalą - 3563 litai. Ją medžiotojas jau sumokėjo.

Pasak G. Baikausko, nustatyta, jog praėjusį penktadienį Kyliškių miške keturi Biržų rajono medžiotojų būrelių nariai bei trys jų svečiai iš Panevėžio pasaloje tykojo šernų. Vieną jų sumedžiojo, jį sutvarkė žvėrių dorojimo aikštelėje, kuri įrengta R. V. V. sodyboje.

Svečiams ir medžioklei vadovavusiam R. V. V. sūnui R. V. išvykus, sodybos savininkas prisipažino, kad nušovė du briedžius - 2 ir 3 metų amžiaus patinus.

R. V. aplinkosaugininkams vėliau teigė esą išgirdęs kažką bruzdant krūmuose ir pagalvojęs, kad tai šernai, ir šovęs. Tik tuomet įsitikinęs, jog nušovė briedžius.

Šiuo metu briedžių medžioklė yra draudžiama.

Briedžių skerdiena buvo išdarinėta R. V. V. sodyboje.

Briedžio skerdienos atliekos buvo išmėtytos miške, nors jas pagal medžioklės taisykles privalu sutvarkyti ir užkasti specialiose aikštelėse.

G. Baikauskas administracinės teisės pažeidimo protokolus surašė ir medžioklės vadovui, briedžius nušovusio vyro sūnui R. V., bei dviem atliekas išmėčiusiems medžiotojams - L. L. bei M. Š.

Jie turės sumokėti pinigines baudas.

„Man keista, kad tėvas sūnui nepasakė, jog nušovė briedžius. Bet visų medžioklės dalyvių parodymai sutampa, tad jais abejoti neturiu pagrindo", - sakė G. Baikauskas.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-06-02

2011.06.01

Išnešioti po plytą ar išsaugoti?

Ką tik įsikūrusi Vabalninko miesto bendruomenė susirūpino istorinių pastatų išsaugojimu.

 

Istorinių pastatų nenori parduoti

Praėjusią savaitę vykusiame Biržų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo išklausytos Vabalninko miesto bendruomenės atstovės - pirmininkė Dalia Strautinienė ir jos pavaduotoja Vilma Indriliūnaitė.

Moterys į tarybos posėdį atvyko su misija - kreiptis į aukščiausiąjį rajono organą, kad iš privatizuojamų objektų sąrašo būtų išbraukti du miesto pastatai. Neseniai įsikūrusios bendruomenės lyderės teigė surinkusios per 300 tokią idėją remiančių kraštiečių parašų.

Vabalninko bendruomenė pasiryžusi savo žinion perimti Balio Sruogos gatvės 7 ir 39 numeriu pažymėtus namus, kuriuos savivaldybė pasirengusi parduoti.

Viename iš jų, Oskarui Jansonui priklausiusiame raudono mūro name, ilgą laiką buvo įsikūrusi ligoninė.

Vabalninko miesto bendruomenės pirmininkės Dalios Strautinienės (dešinėje) ir pavaduotojos Vilmos Indriliūnaitės noras išsaugoti istorinius miesto pastatus kai kuriems savivaldybės tarybos nariams pasirodė neturintis pagrindo. Tuo tarpu moterys neketina nuleisti rankų ir stengsis, kad senoji ligoninė ir mokykla būtų įtrauktos į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą.

B. Sruogos gatvės 39 namas žinomas kaip Vabalninko mokykla, pastatyta ir atidaryta tuo metu, kai Lietuvos švietimo ministru buvo iš Vabalninko valsčiaus kilęs Konstantinas Šakenis. Ministras dalyvavo ir 1937 metais vykusiame iškilmingame mokyklos atidaryme.

Dabar gi po Vabalninką esą sklinda žinios, kad ligoninės pastatą pirkti norinčius asmenis domina tik raudonos plytos. Nerimą kelia ir K. Šakenio vardą turėjusios mokyklos likimas - vabalninkiečiai nenori, kad dviaukštis mūrinis pastatas virstų naujųjų savininkų neprižiūrima landyne arba statybinių medžiagų krūva.

Vienas privatizacijos pavyzdys B. Sruogos gatvėje jau yra. Tai 39 A numeriu pažymėtas buvęs siuvyklos pastatas, kurį savininkai nesėkmingai pardavinėja internete. Skelbiama, kad jis parduodamas už neįtikėtinai mažą kainą, o paskambinę nurodytu telefonu vabalninkiečiai esą išgirsta, kad už pastatą neva prašoma 200 tūkstančių litų.

Buvusių ligoninės ir mokyklos pastatų panaudojimą miesto bendruomenės reikmėms kai kurie rajono tarybos nariai vadino pasakojimais ir utopija. Kiti gi sutiko, kad nereikia skubėti parduoti istorinę vertę turinčius namus.

Vabalninko bendruomenės vadovės tikino turinčios ne tik moralinį rajono vadovų palaikymą, bet ir ne vieną rėmėją, norintį padėti bendruomenei išsaugoti Vabalninke istorinius namus bei panaudoti juos krašto žmonių veiklai.

 

Sapnai, pasakos ar reali galimybė?

Tarybos narys „darbietis" Rimantas Bašys abejojo, kodėl bendruomenė nori abiejų pastatų - juk išlaikyti juos būsią sunku.

„Vizija jūsų šauni... Tačiau jūs nesusitvarkysite - prisiskaitėte pasakų", - tarybos narys „valstietis" Audrys Šimas abejojo, ar bendruomenės vadovėms kartais netrūksta miego.

A. Šimo bendrapartietis Viktoras Rinkevičius kalbėjo apie pastatų remontui reikalingas šimtatūkstantines sumas ir siūlė ieškoti galimybės bendruomenei glaustis rekonstruojamuose Vabalninko kultūros namuose. Tuo pačiu siūlė kovoti, kad nebūtų likviduojama Žemės ūkio mokykla.

„Mokykla ne likviduojama, o tik prijungiame prie Biržų politechnikos mokyklos", - tarybos nariui atsakė V. Indriliūnaitė.

„Atminkite, jūs esate bendruomenė, ne biudžetinė įstaiga, o tikitės iš biudžeto paramos ... Pagyvenusių žmonių asociacija turi 300 narių ir neturi patalpų Biržuose", - apie savo vadovaujamą organizaciją rado progą priminti Danutė Martinkėnienė.

„O kas tuos pastatus išlaikė iki šiol? Didelio remonto ten nereikia - būtina tik išsišluoti", - kalbėjo V. Indriliūnaitė apie vis labiau niokojamus ir apleistus pastatus ir tvirtino, kad bendruomenė pajėgi juos saugoti bei naudoti savo reikmėms.

„Mums vis tiek nesiseka parduoti pastatų", - pripažino buvusi savivaldybės administracijos direktorė „valstietė" Palmyra Prašmantienė. Ji pripažino, kad ir pardavus pastatus pinigų būtų gauta labai nedaug, todėl matanti prasmę bandyti juos išsaugoti.

Vabalninkiečiams pritarė ir jų veiklą bei iniciatyvą sveikinusi valstietė liaudininkė Nijolė Šatienė, tačiau priminė, kad visos kaimo bendruomenės savo pastatus išlaiko pačios.

„Savivaldybė pinigų neduos, tačiau tam yra įvairūs fondai", - akcentavo N. Šatienė.

Diskusijos apie bendruomenės galimybes baigėsi merės Irutės Varzienės fraze: „Svarbiausia, kad bendruomenė susikūrė tam, jog žmones vienytų, o ne skaidytų."

 

Spendimą priims kitame posėdyje

Rajono taryba priėmė protokolinį sprendimą. Savivaldybės administracijai pavesta kitam posėdžiui parengti bei teikti sprendimo projektą, kuriuo būtų siūloma išbraukti iš privatizuojamų objektų sąrašo du Vabalninko mieste esančius pastatus - buvusią ligoninę ir senąją mokyklą. Motyvas - pastatus bendruomenė prašo perduoti pagal panaudos sutartį.

Sprendimą rajono tarybos nariai priims birželio mėnesį vyksiančiame posėdyje.

 

Alfreda Gudienė

2011-05-31

2011.05.27

Kaimo žmonėms atliekas rūšiuoti tenka... krosnyje

Vis dažniau kalbama apie būtinybę neteršti aplinkos bei rūšiuoti atliekas.

Tačiau Biržų rajono gyventojams tokia galimybė beveik nepasiekiama - kai kuriuose kaimuose šiukšlių rūšiavimui skirtų konteinerių nėra. Tad dažniausiai kaimiečiai degias atliekas paprasčiausiai sukiša į krosnis.

 

„Biržų komunalinio ūkio" vadovas Alfridas Jozėnas sako, kad rajono gyventojai labai aktyviai dalyvauja rūšiuojant atliekas. Ir pirmiausia tai daro todėl, kad sumažintų buitinių atliekų, už kurias reikia mokėti, kiekį. Rūšiuotos atliekos išvežamos nemokamai.

Šiuo metu Biržų rajone pastatyti 62 komplektai popieriaus ir kartono, stiklo bei plastiko pakuočių atliekų surinkimo konteinerių. Vieną komplektą sudaro trys konteineriai, į kuriuos metamos stiklo, popieriaus ir plastiko atliekos.

39 komplektai stovi Biržų mieste, 17 - kaimuose, 2 - Likėnuose ir 4 - Vabalninke.

Papilio miestelyje rūšiuoti atliekas galimybė yra, tačiau gyventojai mieliau šiukšlių maišus krauna prie kitų konteinerių.

Surinktos atliekos išvežamos dukart per savaitę. Tai, pasak A. Jozėno, geras rezultatas, nes Kupiškio rajone, jo žiniomis, išgabenama vos kartą per mėnesį.

Praėjusiais metais iš rajono išvežta 72 tonos popieriaus, 50 tonų plastiko, 130 tonų stiklo. Šiemet per pirmą ketvirtį jau išgabenta perdirbti 12,2 tonos popieriaus, 15 tonų plastiko bei 20 tonų stiklo.

Šiukšlių rūšiavimo konteineriai, pasak A. Jozėno, yra visuose seniūnijų centruose. Tik bėda, kad tų konteinerių per mažai.

„Kada jų bus daugiau, reikia klausti savivaldybės ekologo. Trūksta dar apie keturiasdešimt komplektų. Užsakėme juos prieš dvejus ar trejus metus, bet vis tebelaukiame. Kas labai nori šiukšles rūšiuoti, jas atveža į seniūnijų centrus bei miestą", - sakė A. Jozėnas.

 

Ieškojo nedegančių varpelių?

Biržų rajono savivaldybės ekologas Vytautas Zurba sakė, kad šiukšlių rūšiavimo konteinerius centralizuotai turi nupirkti Aplinkos ministerija.

„Jei būtų leidę tai daryti savivaldybėms, seniai būtume jų įsigiję. Mes buvome užsakę 40 komplektų, teatvežė 17. Daugiau konteinerių žada pasiekti rugpjūtį", - sakė V. Zurba.

Ekologas kalbėjo, kad šiukšlių rūšiavimo konteinerius reikia pastatyti sodų, garažų bendrijose, didesniuose kaimuose.

„Kiek žinau, ministerija centralizuotai organizavo viešą pirkimą. Keturkampiai konteineriai jiems nepatiko, sako, neestetiškai atrodė. Dabar išrinko varpelio formos. Ilgai rinko, kad nedegtų, vėliau - kad degtų tik truputį. Dabar, atrodo, išsirinko", - dėstė savivaldybės ekologas.

Pasak jo, kai rajoną pasieks centralizuotai už Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirtas lėšas pirkti varpelio formos šiukšlių surinkimo konteineriai, senieji bus išvežti į kaimus. O varpeliai bus pastatyti Biržų mieste.

Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių specialistė Raimonda Karnackaitė sakė, kad Biržų rajono savivaldybės ekologas kažką painioja.

„Tik šiais metais iš specialios programos pagal paraišką visoms šalies savivaldybėms buvo skirta lėšų konteineriams pirkti. Biržus jie pasieks kaip ir planuota - nuo rugpjūčio 1 iki 31 dienos. Rajono savivaldybė gaus 51 konteinerį", - sakė ministerijos atstovė.

 

Atliekas rinkti galėjo

Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovė Elona Pipiraitė sakė, kad susitikusi su naujaisiais rajono vadovais ji išdėstė iki šiol nespręstas problemas. Viena jų - kad savivaldybės administracija iki šiol nesilaikė rajono tarybos 2008 metais patvirtintų atliekų tvarkymo taisyklių.

Jose numatyta, kad stambiagabaritės, pavojingos ir rūšiuotos atliekos gali būti surenkamos važiuojant į atokesnes vietoves, kurių gyventojams nėra sudarytos galimybės jas išgabent ar rūšiuoti.

„Kaip žmonės gali rūšiuoti atliekas, jei jiems nėra sudaroma tokia galimybė? Tokiu atveju jie šiukšles meta į buitinius konteinerius arba veža į pakrūmę. Juk ne visi gali jas nuvežti į Biržus ar seniūnijų centrus, kur pastatyti rūšiavimo konteineriai. Taisyklės numato net galimybę skatinant rūšiavimą gyventojams išdalinti specialius maišus. Bet kai apie tai ne kartą kalbėjau ir rašiau buvusiems rajono vadovams, man buvo pasiūlyta nusileisti ant žemės. Esą tai nenaudinga ekonomiškai", - svarstė E. Pipiraitė.

Jos žiniomis, šiuo metu rajone yra pastatyti 183 rūšiavimo konteineriai.

Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja sakė, kad artimiausiu metu planuojama pradėti organizuoti šiukšlių surinkimą važiuojant į atokius kaimus.

„Tik susirgo savivaldybės ekologas V. Zurba, tai nežinau, kaip reikės skubiai šį klausimą spręsti", - svarstė V. Džėja.

 

Ne visi kaimynyste patenkinti

Rūšiavimo konteinerių atsiradimas pastaruoju metu patikrino ir kaimynų santykius. Kartais atliekų rūšiavimo konteinerių kaimynyste nebūna patenkinti šalia esančių parduotuvių ar įmonių savininkai.

Štai Kučgalio miestelyje pastatyti trys rūšiavimo konteineriai tiesiai priešais dėvėtų rūbų parduotuvę.

Kaimo žmonės į konteinerius meta ne tik rūšiuojamas atliekas, konteineriai dvokia.

Būtent dėl šios problemos į Papilio seniūnijos seniūną kreipėsi parduotuvės savininkė ir paprašė juos nukelti kuo toliau.

Kučgalio kaimo bendruomenės pirmininkas Stasys Valiukas sakė pats buvęs prie konteinerių ir pastebėjęs, kad gyventojai primeta maišų su atliekomis. Todėl rūšiavimo konteinerius planuojama perkelti kiek toliau nuo šios parduotuvės.

Panašių problemų yra Papilyje ir kituose kaimuose.

O kaip yra Biržų mieste?

„Šiaip ne taip išsitenkame. Yra vienas kitas nepatenkintas, bet kur tuos konteinerius dėti? Nuo vieno patrauksi - kitam po nosimi padėsi. Dažniausiai vietas, kur juos pastatyti, parodo seniūnijos seniūnai. Jie statomi dažniausiai didesnėse gyventojų susibūrimo vietose. Konteinerius galime laukuose pastatyti, bet kam jie ten bus reikalingi?" - svarstė A. Jozėnas.

 

urgita Vitkauskienė

2011-05-26

2011.05.27

Kraštovaizdžio atributas - šiukšlės

Atsiranda žmonių, kurie, apsikuopę savo namus, nesibodi išvežti šiukšlių ir išversti nuošaliuose gamtos kampeliuose.

 

Niekas nesučiuptas už rankos

Kiekvieną pavasarį nelegalūs šiukšlynai išmargina regioninio parko teritoriją. Ne išimtis ir šių metų pavasaris.

Regioninio parko vyriausiasis specialistas Benjaminas Dagys, piktindamasis nevalyvų gyventoju elgesiu, apie tai galėtų pasakoti visą dieną. „Po žiemos, kai tik nutirpsta sniegas, pradedame vertinti parko draustinių būklę, fiksuoti įvykusius pokyčius. Tuomet ir atsiskleidžia didžioji dalis taršos buitinėmis atliekomis, nors nė vieno teršėjo nepavyko užklupti ir sučiupti už rankos", - guodžiasi saugomų teritorijų pareigūnas.

 

Smegduobėje - automobilio ratai

Balandžio 21 - 22 dienomis Benjaminas Dagys tyrė Karajimiškio kraštovaizdžio draustinio nuo Mantagailiškio iki Klausučių būklę. „Ten, kaip visada, pusė teritorijos nudriekta nelegaliais šiukšlynais", - atsiduso pasakotojas.

Pasak jo, Biržų kaime, prie kelio į Saločius, pernai buvo nemažas šiukšlynas. Širvėnos seniūnija, pasitelkusi bedarbius vešiesiems darbams, iškuopė. Šiemet vėl naujas sąvartynas. Prie buvusio motodromo Valantiškų kaime - net 3 šiukšlynai. „Pernai ties ta vieta, kur baigiasi Požemio upelis, atsirado nedidelė įgriuva. Šį pavasarį kažkoks gudruolis atritino ir suvertė į ją septynias automobilio padangas su visais ratlankiais.

Neabejoju, kad reikėjo gerokai pasistengti, nes nėra jokio keliuko. Užuot nuvežus ratus į stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelę mieste ir atidavus nemokamai, aiškiai nemąstoma", - stebisi pašnekovas. Tame pačiame draustinyje, Šlepščių kaimo ribose, parko pareigūnas rado dar 3 šiukšlinimo vietas. Latveliškio kaime, buvusios kolūkio amoniakinio vandens saugyklos teritorijoje, jau tikras sąvartynas.

 

Kirkilų gyventojai nenusileidžia

Gegužės 2 - 3 dienomis specialistas jau žingsniavo po Kirkilų ežeryną. Ten nelegalūs šiukšlynai irgi tarsi kraštovaizdžio draustinio standartas. Žmonės pasirinkę nuolatines vietas, kur verčia iš namų išvežtas atliekas. Tai Juodelių kaime prie kelio į Ripeikius, miškelyje už Jonavos ežerėlio ir kitur. Užfiksuoti 7 šiukšlynai. „Net automobilių ardymo detalių radau primėtyta, aišku, nelegalių ardytojų darbas. Tegu jie sau ardo, nors nešiukšlintų plastiko detalėmis gražios draustinio aplinkos. Turėjau su savimi maišą, aprinkau", - piktinosi pareigūnas.

 

Šiukšlynus naikina patys

Benjaminas Dagys pasakojo, jog parko direkcijos darbuotojai, dar pasikvietę porą bedarbių, stengiasi likviduoti nedidelius šiukšlynus patys. Išrankiojo šiukšles apie garsiąją Karvės olą, surinko iš Geologų ir Lapės duobių. Išvežė apie 3 kubus. Tuo metu speleologai atvyko tyrinėti karsto urvų, svečiai dar pripakavo 20 maišelių šiukšlių.

„Rekonstravo pėsčiųjų taką prie Karvės olos. Teko nukelti informacinį stendą, nes jis kliudė darbams. Kol stendo nebuvo, metalistai sutrupino gelžbetoninius stulpelius ir išsilupo geležines kilpas", - liūdnai nusišypso B. Dagys.

 

Nurodymai ir prašymai

Regioninio parko direkcija informaciją apie nelegalius buitinių atliekų šiukšlynus perdavė rajono aplinkos apsaugos agentūrai, kurios vadovybė dėl kai kurių taršos vietų parašė savivaldybės administracijai privalomą nurodymą. Jei nesiims priemonių, baus savivaldybės pareigūnus administracine tvarka.

 

Alfonsas Kazitėnas

2011-05-24

2011.05.23

Kova už blaivybę išryškino kitas papiliečių bėdas

Papilio kaimo bendruomenė sukilo prieš alaus barą, kuris turėjo įsikurti priešais mokyklą. Viena iš pasirašiusiųjų prieš naujo baro steigimą - buvusi kaimo bendruomenės pirmininkė, kuriai reiškiami priekaištai dėl neteisėtos ūkinės veiklos.

 

Gyventojai - prieš barą

Gegužės 26 dieną Biržų rajono taryboje bus siūloma neišduoti Vilijos Kalvelienės individualiai įmonei „Vijoklis" licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais alaus bare, esančiame Papilyje, Rožių 4.

Šis sprendimo projektas parengtas remiantis Papilio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų nuomone. Prašymą neleisti įkurti alaus barą priešais mokyklą pasirašė 89 asmenys.

„Vijoklio" savininkė Vilija Kalvelienė praėjusį penktadienį kraustėsi iš Papilio centre esančios parduotuvės - baro. Veiklą šiame pastate nutraukianti moteris ketino išsikelti ir iš Vandai Baltrūnienei priklausančio namo.

Pastatą, kuriame planuota atidaryti alaus barą, nuo Papilio pagrindinės mokyklos skiria tik važiuojamoji dalis, pastatas yra pagrindinėje įvažiavimo į miestelį sankryžoje.

Tame pačiame name alaus baras veikė ir anksčiau. Jis paliko gyventojams slogius prisiminimus apie netoli mokyklos šlitinėjančius, besišlapinančius ir gulinčius neblaivius baro lankytojus, krūvas jų paliekamų šiukšlių.

Nuo praėjusių metų liepos 1 dienos įsigaliojo Alkoholio kontrolės įstatymo pataisa, suteikianti savivaldybių taryboms, atsižvelgus į gyventojų ar institucijų raštu pareikštą nuomonę, ne tik riboti prekybos alkoholiu laiką, bet ir neišduoti licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais.

 

Rinko parašus abejodama

Beveik devyniomis dešimtimis papiliečių parašų patvirtintą protestą prieš alaus baro steigimą į rajono savivaldybę pristatė Papilio bendruomenės pirmininkė Jūratė Čepukienė. Pasak jos, mintis rinkti parašus kilo bažnyčią lankančioms moterims, o ji pati tam spontaniškai pritarusi. Pagalbos renkant parašus buvo paprašyta ir anksčiau kaimo bendruomenei vadovavusios Audronės Vilimienės.

„Žmonės noriai rašėsi, net nustebau, kad tai darė net išgerti mėgstantys vyrai. Tačiau berinkdama parašus vėliau pradėjau galvoti, ar mes teisingai elgiamės - juk kišamės į verslo konkurencijos dalykus. Sakykim, alus baro priešais mokyklą nebus, bet dar vienas lieka miestelio centre, priešais katalikų bažnyčią. O gal turėjome prieštarauti prieš abiejų veiklą? Arba atsidaryti ketinančiam nustatyti tam tikras sąlygas, kad galėtų veikti?" - kalbėjo J. Čepukienė.

Anot šios moters, parašai rinkti ne prieš verslininkę, bet prieš alus barą.

„Kita veikla tame pastate juk gali vykti. Tiesa, vėliau pagalvojau, ar galima verslininkui pasakyti, ką jam daryti, kad veikla būtų pelninga. Juk ledų norisi gal kartą per mėnesį, o yra kategorija žmonių, kurie gėrimo kažkaip nori kasdien", - svarstė J. Čepukienė.

Pašnekovė kalbėjo ir apie tai, jog neoficialūs alaus barai kaime ir taip veikia. Tarkim, pušynėlyje vyrai prisikrauna rąstų, sėdi ir geria. Tiesa, vėliau tie patys vyrai, dirbdami viešuosius darbus, tuščias alaus „pūsles" surenka.

 

Paprašė ištirti neteisėtą veiklą

Vėl atgaivinti prekybos alumi veiklą lydi ir kiti veiksmai. Šį sykį - iš baro pastato savininkų ir nuomininkų pusės.

Gegužės 9 dieną į Biržų rajono merę, valstybinę mokesčių inspekciją bei Papilio seniūnijos seniūną kreipėsi biržietis politikas Vytautas Linkevičius.

Anot V. Linkevičiaus, į jį kreipėsi grupė papiliečių, prašiusių padėti sustabdyti Papilio gyventojos Audronės Vilimienės esą neteisėtą veiklą.

„Būtent ji, neturėdama tam jokios teisės, organizuoja Papilio miestelyje gedulingus pietus antisanitarinėmis sąlygomis, maitina žmones patiekalais iš neaiškios kilmės produktų. Tokiu būdu ji daro žalą valstybei ir legaliai dirbantiems žmonėms, nes nemoka reikiamų mokesčių ir neturi jokių reikiamų leidimų", - rašo V. Linkevičius. Jam nesuprantama, kaip į tokią neteisėtą veiklą pro pirštus žiūri seniūnija, mokesčių inspekcija, maisto veterinarijos tarnyba ir kitos atsakingos institucijos.

Kalbėdamas su „Šiaurės rytų" korespondente V. Linkevičius neneigė, kad skundas gimė pas jį apsilankius verslininkėms Vandai Baltrūnienei (ji yra įmonės „Peirita" ir pastato, kuriame vėl ketinama įkurti alaus barą, savininkė) ir Vilijai Kalvelienei (alaus barą atidaryti besirengiančios įmonės „Vijoklis" savininkė). Vėliau esą buvo atvažiavę ir daugiau papiliečių.

„A. Vilimienė eina lengviausiu keliu. Norint gaminti maistą reikia įkurti įmonę, turėti įrengtas patalpas. Neturint leidimo maistui gaminti daroma skriauda valstybei. Legaliai dirbantis verslininkas turi pridėti pelno mokestį, PVM, padengti išlaidas už elektrą, mokėti atlyginimus - tokiu atveju prieš nelegalus niekada nelaimėsi ir dirbti negalėsi", - įsitikinęs V. Linkevičius, norėjęs padėti legaliai dirbančioms verslininkėms.

 

Skundžia, nes pavydi?

„Visiems reikia pinigų, o mane skundžia iš pavydo. Vis sakiau, daugiau nebevažiuosiu pas žmones, nebedarysiu balių, nors daug kas man dėkojo už skaniai paruoštus patiekalus, gražiai padengtus stalus. Pagal mano sudarytą sąrašą žmonės patys nupirkdavo produktus - jiems taip būdavo pigiau nei maisto gaminimą užsakyti įmonėje", - kalbėjo papilietė Audronė Vilimienė.

Šeimininkauti ji sakė pradėjusi dar tuomet, kai buvo kaimo bendruomenės pirmininkė. Anot jos, susirinkusios kelios šeimininkės gamindavo pietus kaimo bendruomenės pobūviams, krikštynoms, laidotuvių pietums. Vėliau šią veiklą ponia Audronė tęsė, o bendruomenės vairą perleidusi J. Čepukienei.

Moteris neslėpė gedulingus pietus pateikianti prie evangelikų reformatų bažnyčios esančiame „mūrinuke", taip pat šeimininkaujanti ir pas žmones, rengiant jubiliejus ar krikštynas.

Šeimininkė išgyveno, kad ją skundžia valstybei nemokant mokesčių. Tačiau pati moteris patvirtino turinti verslo liudijimą, leidžiantį tik šeimininkauti pobūviuose, o ne gaminti maistą. A. Vilimienė užtikrino - jei tęs veiklą, bandys gauti ir maistą gaminti leidžiantį dokumentą.

„Nežinau, kas mane įskundė - kai klausiu V. Baltrūnienės, ji aiškina, kad V. Kalvelienė. Kai klausiu šios, ta aiškina atvirkščiai. V. Baltrūnienė man priekaištavo, kad aš parašus prieš licenciją alaus barui rinkau. Bet aš tik kelis parašus paėmiau", - kalbėjo A. Vilimienė.

 

Norėjo keisti gyvenimą ir gelbėti verslą

Pakalbinta verslininkė Vanda Baltrūnienė, kurios įmonė „Peirita" anksčiau Papilio miestelio centre buvo įkūrusi maitinimo įmonę, sakė, kad su įmonės „Vijoklis" savininke V. Kalveliene dabar sprendžiančios, ką daryti. Svarstoma, ar „Vijoklis" ir toliau tęs veiklą V. Baltrūnienės pastate.

Daug kalbesnė V. Kalvelienė. Ji sakė anksčiau gyvenusi netoli Pandėlio. Tuo metu vyras girtavo, moteris su juo norėjo skirtis, šeima gyveno sunkiai.

Apie jos bėdas gerai žinojo netoliese gyvenantis V. Baltrūnienės brolis. Jis moteriai pasiūlė keltis į Papilį, apsigyventi sesers name, pagal panaudos sutartį išsinuomoti jos turimas prekybos patalpas ir įkurti įmonę. Ši taip ir padarė. Ketino paėmusi paskolą pirkti patalpas iš V. Baltrūnienės.

„Vijoklio" savininkė sakė, kad V. Baltrūnienė jai padėjo įkurti įmonę, patarė imti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais - jos reikėsią ne tik barui, bet ir parduotuvei.

Tačiau pradėjusi dirbti V. Kalvelienė ėmusi abejoti verslo sėkme. O čia dar užgriuvo prekybos alkoholiu licencijos istorija.

Paaiškėjus, kad prieš alus baro veiklą renkami parašai, moterys nuvažiavo pas V. Linkevičių ir jam papasakojo, kad norima atimti licenciją. Iš verslininkų V. Linkevičius išgirdo ir apie neva nelegaliai dirbančią A. Vilimienę.

Buvo nuspręsta patikrinti, ar tikrai taip yra. V. Linkevičiaus žmona paskambino A. Vilimienei, paprašė pagaminti pietus keturiasdešimčiai asmenų. Moteris sutiko, buvo suderėta gana pigiai, po 20 litų nuo žmogaus. „Kai grįžome į namus, pradėjau galvoti, kad kas nori, tokį tyrimą gali atlikti ir su manimi", - teisybės paieškomis abejojo V. Kalvelienė.

 

Leidimo gaminti ir tvarkyti maistą neturi

Papilio seniūnijos seniūnas Renas Čygas korespondentei patvirtino gavęs V. Linkevičiaus skundą. Pasak jo, be šio skundo autoriaus, A. Vilimiene jam niekas nesiskundęs. Jis paprašęs A. Vilimienės atnešti savo turimą verslo liudijimą, nukopijavęs ir atidavęs rajono merei Irutei Varzienei.

A. Vilimienę gyrė ir mokytoja Edita Šeršniovienė. Pasak jos, moters veikla labai patenkinti miestelio gyventojai, nes maistą ji gamina skaniai ir nebrangiai.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Adolfas Rinkūnas teigė, kad A. Vilimienei maisto tvarkymui, ruošimui reikalingas pažymėjimas nėra išduotas. Pasak A. Rinkūno, šiuo metu ji galėtų dirbti tik kaip maistą gaminančios firmos darbuotoja.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-05-21

2011.05.19

Į smegduobę kritusios liepos nutraukė elektros laidus

Antradienio naktį intensyvaus karsto zonoje, Daumėnų kaime, po gausaus lietaus atsivėrė didžiausia šiais metais Biržų rajone pastebėta karstinė įgriuva.

 


Vakar Rytų skirstomųjų tinklų darbuotojai skubėjo į Pabiržės seniūnijos Daumėnų kaimą. Atvykę su specialia technika, pjaustė liepas, kurios virsdamos nutraukė elektros laidus, vedančius į Virgiui Rožėnui priklausančią sodybą.

Apie 12 valandą elektros tiekimas į šią sodybą buvo atstatytas.

Paaiškėjo, kad elektra dingo, nes sodyboje atsivėrė karstinė įgriuva ir krentančios žemės įtraukė šimtametes liepas, kurios virsdamos nutraukė elektros laidus.

Panašu, kad jei nebūtų dingusi elektra, šioje sodyboje gyvenantis 63 metų Boleslovas Rožėnas net nebūtų supratęs, kad atsivėrė smegduobė.

Kaimynystėje gyvenanti daumėniškė Emilija Peseckienė pasakojo, kad Bolia vadinamas kaimynas pas juos atėjo antradienio ryte. Vyras pasiskundė, kad naktį jam dingo elektra.

Kaimynai paskambino LESTO informacijos telefonu.

Netoliese nuo atsivėrusios smegduobės gyvenanti Emilija Peseckienė sakė gerai apžiūrėjusi duobę ir mano, kad ji yra gerokai gilesnė nei penki metrai.

Pasak LESTO atstovės spaudai Editos Sirutienės, operatoriai pranešimą, kad Biržų rajono Daumėnų kaime dingo elektra, gavo antradienio ryte, 8 valandą. Elektra dingo vienam vartotojui.

Nuvykę aiškintis į įvykio vietą energetikai pamatė, kad elektros laidus šalia Virgiui Rožėnui priklausančios sodybos nutraukė į smegduobę įgriuvusios milžiniškos liepos.

Į duobę įkrito trys medžiai, kurie virsdami pažeidė elektros laidus.

Vakar apie atsiradusią smegduobę buvo parnešta Biržų regioninio parko geologui Benjaminui Dagiui.

Šis išsiaiškino, kad smegduobė atsivėrė maždaug už trisdešimties metrų nuo gyvenamojo namo.

Pasak B. Dagio, jos ilgis apie 7 metrus, o gylis siekia 3 metrus.

Tačiau E. Peseckienė, gerai apžiūrėjusi smegduobę, sakė mananti, jog urvas po žemėmis yra gerokai gilesnis nei 5 metrai.

Tai pirmoji šiais metais tokia didelė atsivėrusi smegduobė. Pasak B. Dagio, pavasaris buvo palyginti sausas, todėl ir smegduobių atsivėrė mažiau.

Pastarosiomis dienomis gausiau palijus karsto procesai tapo intensyvesni.

Daumėnų kaimas 2004 metais pagarsėjo visoje šalyje, kai čia gyvenančios Zitos Kubilienės sodybos kieme netikėtai atsivėrė 6 metrų gylio ir 14 metrų skersmens smegduobė.

Namo savininkams rajono vadovai siūlė išsikelti, tačiau šeima to daryti nepanoro. Smegduobė aptverta, šiuo metu ją dažnai lanko į Biržų kraštą atvykstantys turistai.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-05-19

2011.05.16

Atokiame kaime susibūrė nauja bendruomenė

Praeitą šeštadienį net stiprus vėjas nenumalšino atokaus Smaltiškių kaimo gyventojų noro burtis į kaimo bendruomenę.

Pirmame renginyje dalyvavo apie penkiasdešimt kaimo žmonių - pensininkų, jaunuolių ir vaikų. Jie susirinko savo pačių įrengtoje palapinėje.

Susirinkusiems koncertavo Šukionių kaimo kapela. Smaltiškiečių pasveikinti atvyko Pučiakalnės ir Parovėjos kaimų bendruomenių atstovai.

Smaltiškiečiai turi daug planų ir tikisi sulaukti kitų kaimo bendruomenių palaikymo.

S. Vadapolo nuotraukos

 

Pasak šio kaimo bendruomenės pirmininkės, rajono Vietos veiklos grupės projektų koordinatorės Nijolės Šatienės, kai kurie smaltiškiečiai kalbėjo apie tai, jog paskutinį kartą jų kaime koncertas vyko gal tik sovietmečiu.

Bendruomenės pirmininku išrinktas ūkininkas Rimantas Širmelis.

Bendruomenė turi nemažai planų. Jie norėtų susibūrimams susitvarkyti kokį nors pastatą. Šiuo metu aiškinamasi, kurį iš esamų laisvų galima būtų perimti iš valstybės turto fondo.

Tai jau 43 įkurta kaimo bendruomenė Biržų rajone.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-05-14

2011.05.09

Kodėl Papilio dvare dega žvakės?

Seniūnija aiškinsis, kaip galima padėti ketvirtus metus be elektros gyvenančiam socialiai remtinam žmogui susitvarkyti paveldėjimo dokumentus.

 

Jei pro apirusius Papilio dvaro akmeninius mūrus ir trūnijančių medžių šakas tamsoje išvysi žvakeles žybsint, neskubėk manyti, kad senais parko takais klaidžioja Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnaus Kristupo, LKD didžiojo etmono Jonušo Radvilos ar prancūzo grafo Šuazelio de Gufjė vėlės.

Tai viso labo tik papilietis Algiukas Zelenkauskas iš geraširdžių senučių gautas žvakeles degina, nes dvidešimt pirmajame amžiuje tapti elektros vartotoju nėra taip paprasta. Ypač žmogui, gerai pažįstančiam tik valdiškus namus, kuriuose ne savo valia jam teko ne vienerius metus praleisti.

 

Prašo padėti žmogui

Papilio dvare gyvenanti senutė prašo padėti žmogui, kuris, anot jos, jau ketvirtus metus be elektros gyvena. Moteris sako, kad aštuonių butų name, iš tėvų paveldėtame bute, gyvenantis 51 - erių metų vyras niekaip neberanda nuosavybės dokumentų, be kurių elektrikai negali prijungti elektros.

Ketvirtus metus be elektros gyvenančio papiliečio Algio Zelenkausko svajonė - vakarais pažiūrėti televizorių. Tačiau jis to padaryti negali, nes reikalavimas susitvarkyti buto paveldėjimo dokumentus jam yra sunkiai įkandamas.

„Seniūnija jį siuntė į archyvą, dar kažkur, o galiausiai - dar į policiją. Bet ne vienerius metus kalėjime praleidęs žmogus šitų visų kelių nežino, o policijos iš viso bijo. Sako, kad geriau vieną kartą ims ir pats nuo laidų elektrą „prisikabins". Tik mes jį draudžiam gąsdindami, jog vėl gali kalėjime atsidurti", - pasakoja moteris ir prašo padėti žmogui, kuris seniems žmonėms pagelbėti niekada neatsisako - malkyčių prineša, kituose kitus sunkesnius darbus atlikti talkina. Štai senutė norėtų jam atiduoti nors šaldytuvą, tačiau ką Algiukas su juo darysiantis be elektros.

Pagalbos prašymas iš Papilio skamba taip pat nuoširdžiai, kaip ir dvaro keliuke sutikto dviratininko pasiryžimas tuoj pat surasti pas ūkininkus talkininkaujantį Algiuką, kad šis pats korespondentams papasakotų savo gyvenimą.

 

Vienišas, be elektros ir be dokumentų

Į susitikimo vietą, alaus baro kiemą, netrukus dviračiu atmina ir pats Algis Zelenkauskas, sutikęs aprodyti savo gyvenimą aštuonbutyje.

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje statytame „stalininio tipo" mūre - privatizuoti butai, kuriuose dabar gyvena šešios šeimos.

Už pakabinama spyna saugomų durų - Algio gyvenimas. Pirmajame kambaryje, kurio langas atvertas, ant palangės gražiai išdėlioti džiovinami batai, ant ištiestos virvutės - išskalbti rūbai.

„Apsiskalbiu pats. Kai ūkininkai kūrena pirtį, būna šilto vandens, tai ir rūbus ten išsiskalbiu, ir nusiprausiu - negi vaikščiosiu visas juodas", - stengiasi šypsotis švariais mėlynais džinsais mūvintis vyras.

Atvertos spintos durys rodo visiškai tuščias lentynas.

Kitame kambaryje - krėslas, spintelė ir lova, prie kurios stovi kėdė. Ant sienos kabo veidrodis, o ant spintelės padėtos dvi apdegusios žvakės. Viena įstatyta į žvakidę, kitos laikikliu tapo į butelį įstatytas metalinis piltuvėlis.

„Čia aš jomis pasišviečiu. Močiutės žvakelių duoda, aš už tai malkų atnešu", - pasakoja vyras, taisydamas lovos užtiesalą. Prie lovos, ant kėdės, yra dar vienas šviesos šaltinis - prožektorius. Nejaugi laiptais klaidžios žvakelėmis pasišviesdamas?

„Išeinu iš čia rytais, grįžtu tik vakare. Pas ūkininkus gaunu pavalgyti, cigarečių nuperka, kokį centą gaunu. Būtų gerai, jei elektrą turėčiau, parėjęs galėčiau nors televizorių įsijungti", - garsiai svajoja 51 metų vyras. Televizoriaus jis neturi, tačiau sako, kad tokį daiktą jam tikrai padovanotų Panevėžyje gyvenanti Raimonda, su kuria Algis pažįstamas nuo vaikystės.

„Mes dvaruose kartu augę", - šypsosi.

Dabar Algis vienišas - palaidojęs motiną ir tėvą. Patekęs į kalėjimą ir iš jo grįžęs į paveldėtus tėvo namus, kurių nuosavybės dokumentų nebegalintis rasti. Vyras tikina, kad tuos dokumentus jis susitvarkęs dar prieš sėsdamas, tačiau kur dingo popieriai, jis niekaip nežino. Kaip ir negali prisiminti ir logiškai sudėlioti kai kurių savo nelengvo gyvenimo atkarpų. Neturi ir tėvo mirties liudijimo bei nežino, kas jį galėtų išduoti.

„Aš tikrai ne chuliganas ir ne žmogžudys", - žino vyras, teistas ir bausmę atlikęs už vagystes. Iš įkalinimo vietos grįžęs anksčiau nustatyto laiko, buvęs policijos priežiūroje ir jokių pažeidimų, anot jo, daugiau nepadaręs.

Jokių priekaištų jam neturi ir kaimynai. Pasak jų, Algis gyvena kaip išmano - išgeria, tačiau jo elgesys kitiems nekeliantis jokių bėdų.

Kaimynai svarsto, kur galėjo dingti dokumentai, dėl kurių Algis ketvirtus metus negali naudotis elektra. O jei tie popieriai ir dingę, tai nejaugi negalima iš tėvo paveldėtos nuosavybės dar sykį susitvarkyti? Tik va, šis uždavinys pačiam Algiui per sudėtingas.

 

Seniūnija nurodė, kur kreiptis

Algis sako, kad jam dar kalėjime sėdint už skolas išjungtą elektrą vėl prijungti nėra sudėtinga. Tą jam tvirtinęs ir biržietis elektrikas, tačiau perspėjęs, jog reikia buto nuosavybės dokumentų.

„Buvau seniūnijoje pas Valbasienę (socialinio darbo organizatorę Ritą Valbasienę- red.), tai ji sakė, kad nėra nei mirties liudijimo, nei namų knygos, o ir dokumentams tvarkyti reikės daug pinigų", - pasakojo A. Zelenkauskas.

Vėliau jis sako rašęs prašymą Panevėžio archyvui, iš kur gavęs laišką, kad reikia vėl kreiptis į seniūniją.

Seniūnijoje Algis bendravęs ir su socialinio darbo organizatore Diana Garšviene bei Aldona Gaučiene, kurios aiškinusios, į kokias institucijas Biržuose vyrui reikia kreiptis.

„Sakė, kad ir pas notarus reikės eiti. O iš kur man tiek pinigų gauti? Išsigandau ir nebenuėjau", - porino vyras.

Papilio seniūnijos socialinio darbo organizatorė D. Garšvienė sako atsimenanti, kad tvarkydamos socialinės pašalpos skyrimo A. Zelenkauskui dokumentus jos su seniūnijos specialiste A. Gaučiene pastebėjusios, jog vyras neįsiteisinęs buto paveldėjimo. D. Gaučienė sako, jog Algiui į lapelį buvę surašyta, kur jis turi važiuoti ir pas ką eiti, tačiau dokumentai kažkodėl dar nesutvarkyti.

Suabejojus, ar seniūnija negali padėti susitvarkyti dokumentus tik 315 litų per mėnesį gaunančiam socialiai remtinam ir gyvenimo bei įstatymų labirintuose sunkiai besigaudančiam žmogui, seniūnas Renas Čygas žadėjo aiškintis galimybes.

 

Pirmą kartą girdi

Kalbantis su tik prieš mėnesį pareigas pradėjusiu eiti Papilio seniūnu ir darbuotojais paaiškėjo, kad niekas iš jų nežino, kad A. Zelenkauskas jau kelerius metus gyvena be elektros.

„Tikrai nieko nežinau", - sakė D. Garšvienė.

„Julius Gaučys teigia, kad apie tai neturi jokios informacijos", - sakė seniūnas R. Čygas, telefonu pakalbėjęs su seniūnijos senbuviu specialistu, antradienį po pietų dirbusiu Kvedariškio kapinėse.

A. Gaučienė šiuo metu gydosi ligoninėje. R. Valbasienė - vaiko auginimo atostogose.

Seniūnas pažadėjo aiškintis, kuo seniūnija galėtų padėti A. Zelenkauskui.

„Nuvežti į Biržus mes tikrai galime, tačiau turime išsiaiškinti, kiek gali kainuoti dokumentų tvarkymas ir ar galime dėl to skirti A. Zelenkauskui nors vienkartinę tikslinę pašalpą", - kalbėjo seniūnas. Jis pastebėjo, jog asignavimų (biudžeto lėšų) valdymas yra labai sudėtingas dalykas.

Belieka tikėti ir linkėti, kad seniūno bei jo vadovaujamos seniūnijos pastangos nebūtų bergždžios ir nesibaigtų fraze „įstatymas tokios galimybės nenumato".

Sykiu turime džiaugtis, kad žvakeles Algiukui dovanojančios „asignavimų (pensijų) valdytojos" močiutės kol kas dėl to nerašo projekto ir neprašo kompensacijos iš biudžeto.

 

Alfreda Gudienė

2011-05-07

2011.05.03

Įkurta Vabalninko bendruomenė

Balandžio 30 dieną po šventinio miesto dienos minėjimo įvyko Vabalninko miesto bendruomenės steigiamasis susirinkimas.

Dešimt aktyvių vabalninkiečių (Vydas Vareika, Dalia Strautinienė, Gintaras Strautinis, Audronė Stašienė, Vilma Indriliūnaitė, Helena Repečkienė, Rasytė Stankevičienė, Gintaras Čyžius, Lida Vareikienė, Violeta Vilkelienė) pakvietė miesto gyventojus burtis į bendruomenę ir drauge spręsti socialines, kultūrines, ūkines ir kitas iškylančias problemas. Iniciatyvinė grupė susirinkimui buvo rimtai pasiruošusi, išsiaiškinusi visus su bendruomenės kūrimu susijusius klausimus, parengusi reikalingus dokumentus.

Tapti bendruomenės nariais panoro 35 vabalninkiečiai. Tą patvirtino savo parašais.

Kuriant bendruomenę Vabalninke patirtimi dalijosi Kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė, rajono savivaldybės tarybos narė Nijolė Šatienė.

Susirinkimo metu atviru balsavimu buvo išrinkta bendruomenės taryba, revizijos komisija, iždininkas.

Naujai įsikūrusios miesto bendruomenės pirmininką rinko visuotinis susirinkimas. Ja balsų dauguma tapo iniciatyvinės grupės pasiūlyta kandidatė Dalia Strautinienė. Artimiausias bendruomenės tarybos rūpestis - teisinis jos įregistravimas.

Susirinkime dalyvavo būsimieji Biržų rajono vadovai - mero pavaduotoja Stasė Eitavičienė ir savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Džėja, taip pat Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė, savivaldybės tarybos narė Nijolė Šatienė.

Biržų rajono savivaldybėje veikia 42 registruotos kaimų bendruomenės. Jos yra susijungusios į Biržų rajono kaimų bendruomenių sąjungą, aktyviai dalyvauja rajono visuomeniniame gyvenime. Pirmoji buvo įregistruota Rinkuškių bendruomenė, vėliau - Šukionių, Pabiržės, Ramongalių ir kt.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-05-03

2011.05.03

Kučgalys turi naują kaimo bendruomenės pirmininką

Praėjusį sekmadienį Kučgalys ne tik šventė Motinos dieną, bet ir rinko naują kaimo bendruomenės valdžią. Buvęs bendruomenės pirmininkas Raimondas Vedluga dar nesibaigus kadencijai eiti šias pareigas atsisakė.

Balandžio mėnesį nesusirinkus kvorumui, sekmadienį įvyko pakartotinis visuotinis Kučgalio kaimo bendruomenės narių susirinkimas. Patvirtinta nauja (papildyta) kaimo bendruomenės taryba, kurioje dirbs seniūnaitė, pieno punkto vedėja Rima Macienė, verslininkė Zina Vedlugienė, ūkininkė Stasė Inkėnienė, seniūnijos kultūrinio darbo organizatorė Janina Einorienė, socializacijos centro pedagogas Ričardas Užkurėnas, ūkininkas Edmundas Styra.

Kučgalio kaimo bendruomenės pirmininku tapo savivaldybės tarybos narys Stasys Valiukas.

Taryba išsirinko naują pirmininką. Kučgalio kaimo bendruomenės vairas patikėtas kaime gyvenančiam rajono savivaldybės tarybos nariui Stasiui Valiukui, jo pavaduotoju tapo E. Styra.

S. Valiuko pasiteiravus, kokių darbų artimiausiu metu ketina imtis jo vadovaujama Kučgalio kaimo bendruomenė, pirmininkas juokavo, jog pirmiausiai būtina atlikti „inventorizaciją" - susiskaičiuoti, kiek kaimo bendruomenėje yra tikrųjų narių.

„Būtina susitvarkyti ir įteisinti žemės sklypą prie kaimo bendruomenės namų, spręsti Kučgalio kapinių šulinio bei kryžiaus sutvarkymo problemas, dalyvauti tinkamai bei visuomeniškai naudingai organizuojant viešuosius darbus atliekančių žmonių veiklą", - aktualiausias problemas vardijo bendruomenės pirmininkas S. Valiukas. Jau aptarta, kad viešųjų darbų atlikimą prižiūrės kaimo bendruomenės tarybos nariai - seniūnaitė R. Macienė ir pedagogas R. Užkurėnas.

Kaimo bendruomenės pirmininkas tvirtino, kad šiuos ir kitus svarbiausius darbus būtina aptarti su žmonėmis, išgirsti jų nuomones ir pasiūlymus.

                       

Alfreda Gudienė

2011-05-03

2011.05.03

Pabiržės seniūnijoje naujovė - pranešimų policijai dėžutė

Siekiant gerinti policijos teikiamų paslaugų kokybę ir skatinti visuomenės, policijos ir seniūnijos bendradarbiavimą, pirmoji pranešimų dėžutė ir informacinis stendas įrengtas Pabiržės seniūnijoje. Iniciatyvos ėmėsi Pabiržės seniūnė Vita Bukauskienė.

Nuo šiol gyventojai savo pastabas, pasiūlymus, seniūnijos problemas, susijusias su teisėtvarkos pažeidimais ar nusikalstamomis veikomis, policijos pareigūnams galės užrašyti popieriuje ir įmesti į seniūnijoje įrengtą pranešimų dėžutę. Tačiau policija įspėja, kad laiškų dėžutė nepadės tais atvejais, kai policijos pagalbos prireikia staiga. Tokiu atveju reikia skambinti telefonu 02 arba bendruoju pagalbos telefonu 112.

Pabiržės seniūnės Vitos Bukauskienės iniciatyva siekiama skatinti visuomenės, policijos ir seniūnijos bendradarbiavimą.

Seniūnijos darbuotojų dėka įrengtame informaciniame stende gyventojai ras aktualios informacijos, susijusios su policija.

Pabiržės seniūnijos gyventojai su teritoriją prižiūrinčiu apylinkės inspektoriumi Deimantu Pavlausku gali susitikti seniūnijos patalpose (antradieniais nuo 11. 00 iki 12. 00 val. ir nuo 12. 45 iki 14. 00 val.) arba atvykti į policijos komisariatą. Pareigūno tarnybinis telefonas pasiteirauti 8 616 44915.

 

Biržų policijos komisariato informacija

2011-05-03

2011.05.03

Vabalninkas minėjo miesto dieną

Švenčiant Vabalninko 219-ąjį gimtadienį aikštėje suplazdėjo miesto vėliava.

 

Balandžio 30-ąją buvo iškilmingai paminėta Vabalninko miesto diena.

Šventė prasidėjo muziejaus ir tautodailininkės Vitenės Repšienės jubiliejinės parodos lankymu. 15 val. miesto aikštėje buvo iškilmingai pakelta Vabalninko miesto vėliava. Ši garbinga misija buvo patikėta iškilaus fiziko, talentingo vaikų bei paauglių rašytojo ir originalaus publicisto Gendručio Morkūno našlei Reginai Morkūnienei, Lietuvos mokinių parlamento narei, Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos dešimtokei Solvitai Dilytei bei dvyliktokui Arnoldui Mačinskui.

Susirinkusiems sveikinimo žodžius tarė seniūnas Stepas Gudas, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Biržų savivaldybės tarybos nariai Stasė Eitavičienė, Vytautas Džėja ir Danutė Martinkėnienė, kunigas Povilas Miškinis, kraštietis A. Juodokas.

Smagią muziką dovanojo kaimo kapela „Pyvesa" (vadovas B. Petronis), šoko vidurinės mokyklos ir kultūros namų šokėjai (vadovė D. Baltrušaitienė).

Garbingu „Lino žiedo" žymeniu šiais metais apdovanoti krašto žmonėmis bei kultūros paveldu besirūpinantys, miesto vardą garsinantys seniūnas Stepas Gudas ir tautodailininkė Vitenė Repšienė. Iš viso šį apdovanojimą jau yra gavę dvylika Vabalninko kraštui nusipelniusių žmonių.

Nuo 16 val. iškilmės tęsėsi Vabalninko žemės ūkio mokyklos aktų salėje. Šią šventės dalį kraštiečių rašytojų, poetų, garbių žmonių mintimis apie Vabalninką pradėjo vidurinės mokyklos mokiniai ir lietuvių kalbos mokytoja Julija Greviškienė.

Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo nariai Mirdza ir Algirdas Garbauskai priminė, kad labiausiai nusipelnę Vabalninko kraštui žmonės apdovanojami garbingu „Lino žiedo" žymeniu. Apdovanojimas įteikiamas kartu su nutarimo raštu ir įrašu „Lino žiedo" žymens knygoje. Šį apdovanojimą jau yra pelnę monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, poetas Jonas Strielkūnas, kalbininkė Antanė Kučinskaitė, dailininkas Algirdas Petrulis, vargonininkas Kazimieras Pugžlys, kanauninkas Povilas Miškinis, mokytoja, muziejininkė Ona Šoblinskienė, etnografė Stasė Čiuikina, kraštietė Janina Černiauskaitė-Kuncevičienė, Lietuvos nusipelnęs mokytojas Algirdas Garbauskas.

Už visapusišką rūpinimąsi Vabalninko krašto žmonėmis, miesto vardo garsinimą, nuolatinį dėmesį miesto istorijai ir kultūrai, ryšių su kraštiečiais palaikymą 2011 metais šis garbingas apdovanojimas skirtas Vabalninko seniūnui Stepui Gudui. „Lino žiedo" žymeniu už Vabalninko vardo garsinimą, liaudies amatų ir meno puoselėjimą, patirties skleidimą respublikoje ir už jos ribų apdovanota ir tautodailininkė Vitenė Repšienė.

Po garbingų apdovanojimų įteikimo vabalninkiečiams koncertavo Biržų kultūros centro kamerinis choras „Viktorija" (vadovė V. Morkūnienė). Choro kūrinį, skirtą visoms mamoms, papildė Vabalninko darželio auklėtinių eiliuoti sveikinimai.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-05-03

2011.05.03

Germaniškiečiai Motinos dieną palydėjo motociklų griausmu

Germaniškyje Motinos dienos minėjimas prasidėjo kaimo koplyčioje, kur šv. Mišias aukojo Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos kunigas Andrius Šukys. Jų metu buvo laiminamos motinos, vaikams įteiktos dovanėlės.

Vėliau germaniškiečiai ir svečiai rinkosi kaimo bendruomenės kiemelyje, kur koncertavo Nemunėlio Radviliškio O. Milienės globos namų kaimo kapela „Santaka" (vadovė Z. Beliakienė).

Pasak renginio organizatorės, kaimo bendruomenės pirmininkės Reginos Ukrinienės, Motinos diena Germaniškyje paprastai minima nuotaikingai.

Germaniškiečiai grožėjosi atvykėlių plieniniais „žirgais".

Šventę šiemet pagyvino į Germaniškį atvykę baikeriai, kurie sekmadienį šventė sezono atidarymą. Pasak Biržų „AQUILA" MCC klubo vadovo Vytauto Juškos, motociklininkai važiavo Biržų miesto gatvėmis, kartu su Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio ir Kupiškio bendraminčiais surengė šventę prie Kupiškio marių. Po susitikimo kaimyniniame rajone beveik šimto motociklininkų kolona atvyko į Germaniškį.

Paskanavę šašlykų baikeriai dalyvavo nuotaikingose baudų metimo į krepšį, šeimų komandų, raktų dydžių atpažinimo rungtyse. Nebuvo pamirštas ir baikeriškas „ekstrymas", kai komandų atstovams teko išlenkti alaus bokalą su jame plaukiojančia ... žuvimi. Varžytuvių dalyvių veiksmus lydėjo nuotaikingi renginio vedėjo Gintaro Gasiūno pašmaikštavimai ir komentarai.

Atsidėkodami baikeriai vėžino renginio svečius bei demonstravo motociklų valdymo šou elementus.

 

Bronius Ratkevičius

2011-05-03

2011.05.02

Nešventiška sudėtingo gyvenimo istorija

Motinos diena skirta prisiminti ir melstis už visas moteris - motinystę patyrusias arba motinišką meilę dovanojusias tiems, kurių nebuvo kam glausti.

Rytoj išauš šventė, skirta visoms. Nežiūrint, kaip klostėsi tų moterų gyvenimas, kartais paklūstantis ne jų pačių valiai, o kažkur genuose užprogramuotam likimui.

Motinos diena ateis ir pas penkis vaikus auginančią jauną moterį Loretą Langienę, kurią kažkas sumanė apkaltinti vaikžudyste. Šventė pasibels ir pas Pasvalio rajone gyvenančią Loretos buvusio vyro motiną, įkalbinėjančią marčią atsisakyti namo dalies. Motinos diena nušvis dabartinio Loretos draugo Oskaro močiutei Eugenijai Kazakevičienei, auginusiai motinos meilės nepatyrusį anūką, o dabar neatstumiančios penkių jo draugės Loretos vaikų. Gražiausios pavasario šventės dieną savo ir vaikų gyvenimą tarsi filmą dar sykį peržiūrės vieno sūnaus neauginusi, o kito tragiškai netekusi Oskaro mama, kurios jau 30 - ties sulaukęs vaikas prieš keletą metų paliko savo žmoną, vaikus, dabar bando gyventi su drauge ir pulkeliu jos atžalų, tačiau vis dar naiviai besitikintis sulaukti mamos sveikinimų nors per gimtadienius. Dabar Oskaras gyvena su moterimi, kurios vyriausioji dukra yra jo tėvo vaikas. Gimęs prieš trylika metų, kai jaunutė Loreta Daudžgiriuose gyveno su dabar jau amžinatilsį Broniumi Kazakevičiumi, kurio sūnui Oskarui tebuvo šešiolika

Šmeižikiškų kaltinimų priblokšti Loreta Langienė ir jos draugas Oskaras Kazakevičius pralinksmėjo, kai gydytoja pasakė išduosianti policijai pažymą, kad moteris paskutinį sykį yra gimdžiusi prieš kelerius metus. Taip jiems pavyks įrodyti, kad kaltinimai ką tik gimusio kūdikio nužudymu neturi jokio pagrindo.

Visų minėtų žmonių gyvenimas taip skaudžiai susipynęs, kad vertas siurrealistinio filmo scenarijaus. Kiek jame kančios, meilės ir kaltės, ne žmonėms įvertinti. Tuo labiau tiems, kurie sudėtingo likimo žmonių gyvenimo scenarijų bando papildyti nežinia kieno sugalvotomis žiauriomis detalėmis.

 

Kaltinantys skambučiai

Gegužės pirmąjį sekmadienį tikriausiai švęs ir moterys, skambinusios į ne vieno rajono policiją ir redakciją, pranešusios „žinią" - kaltinimą kūdikio nužudymu.

„Mes šito reikalo taip nepaliksime, paskambinsime ir paklausime, ar domėjotės, kodėl Pasvalio policija netiria įvykio", - labai piktu senyvu balsu kalbėjo moteriškė, prieš Velykas paskambinusi „Šiaurės rytams". Ji pranešė, kad Daudžgiriuose gyvenanti Loreta Langienė prieš dvi savaites neva pagimdžiusi kūdikį, kuris kažkur dingęs - niekas jo iki šiol nematęs.

Kaip vėliau paaiškėjo, šita „naujiena" buvo pranešta ir Biržų policijai, kurios pareigūnai prieš šventes apsilankė Daudžgirių kaime. Tada 35 metų Loreta parašiusi paaiškinimą, jog kūdikio nesilaukusi, o paskutinį sykį gimdžiusi prieš ketverius metus.

 

Po Velykų - kelionė pas gydytoją

Kai praėjus Velykoms policininkai į namelio Daudžgiriuose duris vėl pasibeldė, Loreta ir Oskaras ne juokais išsigando. Prašė, kad policininkai iš karto vežtų Loretą pas gydytoją, kuri patvirtintų arba paneigtų, kad moteris yra neseniai gimdžiusi.

Pasak poros, vienas iš pareigūnų (Širvėnos seniūnijos apylinkės inspektorius) buvęs itin malonus ir supratingas, buvo pasirengęs Loretą nuvežti į Biržus pas gydytoją, tačiau geranoriškus ketinimus nutraukęs nurodymas pareigūnams skubiai važiuoti tirti įvykio.

Streso ištikta ir rytojaus dieną važiuoti į Biržus pasirengusi Loreta pati skambino į redakciją. Kitą dieną su ja ir Oskaru susitikome autobusų stotyje. Apsilankę poliklinikoje pas moterų gydytoją jiedu rengėsi važiuoti namo. Pabiržę pasiekę autobusu dar septynis kilometrus iki Daudžgirių ruošėsi įveikti pėsčiomis.

Loreta tikino, kad ją apžiūrėjusi gydytoja patvirtino nematanti jokių neseno gimdymo žymių. Pažymą apie tai gydytoja pateiksianti Biržų policijai. Nėštumo ir gimdymo faktui nepasitvirtinus pareigūnai esą žadėję ketvirtadienį leisti išklausyti anonimo įrašą - gal iš balso bus galima atpažinti šmeižikus.

Kad Loreta tikrai nebuvo nėščia, tvirtino ir šalia gyvenanti Oskaro močiutė, ir kaimynai.

„Tokios lieknutės moters didesnis nėštumas iš karto būtų pastebimas. Kalbos apie tai - gryna nesąmonė", - tikino netoliese gyvenantys ūkininkai.

Oskaras niršo manydamas, kad baisus šmeižtas prieš Loretą nukreiptas todėl, kad jie abu esantys vargšai, negali apsiginti, o jis turčiams esą veltui nenorintis dirbti. O gal ir dėl praeities bėdų, kuriomis Oskaras esą anksčiau neteisingai buvo apkaltintas ir net dvi paras areštinėje turėjęs praleisti. Viskas tąsyk baigėsi gerai, tačiau, močiutei padedant, teko samdyti advokatą, leisti taip šeimai reikalingus pinigėlius.

Dabar gi užgriuvusi nauja bėda - baisus šmeižtas prieš Loretą.

„Tai gerai, kad tokį kaltinimą galiu paneigti nuėjusi pas gydytojus - gimdymo žymių nepaslėpsi. O ką reikėtų daryti, jei imtų ir kokio nors svetimo žmogaus nužudymu apkaltintų? Gydytojo paneigimo tam neužtektų", - jaudindamasi kalbėjo smulkučiukė 35 metų moteris.

Anot jos, tikra beprotybė būtų žudyti kūdikį, kai išvengti nepageidaujamo nėštumo galima naudojant kontraceptikus ar laiku jį nutraukiant.

Tą dieną, kai mama išvažiavo pas gydytoją, namuose liko koją susižeidusi jos vyresnioji dukra, dvylikametis ir keturmetis sūnūs. Mažyčio namelio viduje buvo tvarkinga, vaikai - švarūs ir jokiu būdu nepanašūs į apleistus ar nemylimus.

 

Į Daudžgirius bėgo nuo baisaus gyvenimo

Loretos ir jos vaikų gyvenimas - be galo sudėtingas. Jos vokietė motina, karo metais pasimetusi nuo tėvų ir atklydusi į Lietuvą, užaugusi turėjo daug vaikų.

„Ji pati labai sunkiai augo daugiavaikėje šeimoje, o vėliau kentėjo nuo išgeriančio ir žiauraus vyro. Ten buvo visko", - pasakojo Loretos šeimą pažįstanti Pasvalio rajono Saločių seniūnijos darbuotoja. „Vargo vakariene" pavadinusi penkis vaikučius pagimdžiusios motinos gyvenimą, seniūnijos specialistė teigė, kad Loreta vaikais rūpinosi taip, kaip leido jos įgūdžiai.

Loretos ir vaikų asocialia šeima nelaiko nei pasvaliečiai, nei Biržų rajono Širvėnos seniūnijos darbuotojai.

Į Daudžgirius pas Oskarą Loreta atvažiavo praėjusių metų rugpjūtį. Kadaise tuose pačiuose nameliuose Daudžgiriuose gyvenusi su Oskaro tėvu, bet jį palikusi dėl girtavimo. Moteris su pirmagime dukra išvažiavo į gimtąjį Pasvalio rajoną. Čia ištekėjo už Sigito Langio, kurio vardą dabar nešioja gražus keturmetis mažylis. Loreta Sigitui pagimdė keturis vaikus. Vyro motina šeimai nupirko namelį Saločiuose, iš kurio Loretai su vaikais teko bėgti nuo vyro girtuoklysčių ir smurto.

Kai ji ir vyriausioji dukra pasakoja, ką teko patirti, nekyla ranka užrašyti žiaurumo liudijimo.

„Mus visus norėjo sudeginti gyvus", - sako Loreta, vyriausiajai dukrytei priminus vieną iš vaiko atminty likusių šiurpiausių epizodų.

Loreta sako, kad sykį ji su vaikais gyva liko tik atsitiktinumo dėka. Žmoną su vaikais didžiule spyna užrakinęs namelyje mažais langais, vyras, kopėčiomis užlipęs iki pastogės lango, pro jį į vidų mėtė benzinu sumirkytus skudurus. Bandančią išdaužti langelį moterį ir vaikus jis grasino užkapoti kirviu. Laimei, žiebdamas ugnį vyras krito nuo kopėčių ir susilaužė koją. Šaukdamas iš skausmo jis maldavo padėti.

„Tada aš pro langelį iškišau vaiką, kuris paėmė ant žemės nukritusius raktus ir atrakino spyną", - prisimena Loreta.

Pasak moters, jiedu su Sigitu laikę gyvulių, turėję daug ožkų, arklį su kumeliuku, tačiau girtuokliaujantis vyras esą viską išpardavęs. Baisiausi dalykai prasidėję tada, kai jis susiradęs kitą moterį.

Kur dabar yra Sigitas, sako nežinantys net seniūnijos darbuotojai.

 

Tiki, kad bus geriau

Loreta tikina, kad sulaukusi buvusio vyro (su juo moteris oficialiai neišsiskyrusi) motinos skambučių. Moteris esą norinti, kad Loreta atsisakytų namo dalies. Tačiau tą daryti Loreta atsisakanti.

„Tas namas yra vaikų. Kaip galima atiduoti jų turtą?" - sako Oskaro močiutė, kurią Loretos vaikai prisipažįsta labai mylintys.

„Tai yra auksinė močiutė", - sako Loreta.

„Ji - pati geriausia", - tikina ir tikra močiutės anūkė, vyriausioji Loretos dukra. Visą gyvenimą sunkiai dirbusi - kolūkio karves melžusi ir gyvulius prižiūrėjusi - 76 metų Eugenija Kazakevičienė dabar rūpinasi ir pasiligojusiu 80 - mečiu vyru.

Oskaras sako, kad su draugės vaikais jis sutaria.

„Kiek galiu, padedu", - sako vyras. Jo vaikus Parovėjos seniūnijoje augina buvusi žmona, gyvenanti su kitu.

Loretos ir penkių vaikų (vienas iš jų turi negalią) gaunamos pajamos - 900 litų.

Atsitiktiniais darbais besiverčiantis Oskaras dejuoja, kad ne visada yra darbo, o Loreta rūpinasi, kad būtų aparta žemė, kurioje ketina sodinti daržus. Žada pirkti ir auginti ančiukus.

„Reikia kažkaip verstis", - sako smulkučiukė rudaakė.

Suabejojus, ar stiklelio nevengiantis Oskaras netaps jai šeštuoju vaiku, Loreta sako daug su juo kalbanti apie pražūtingą polinkį, tačiau tikinti, kad jiems pavyks gyventi drauge ir palaikyti vienas kitą.

„O mane kažkas norėjo padaryti kaip žudikę Jonaitienę", - atsidūsta Loreta. Nežinia kieno valia užgriuvę baisūs kaltinimai padėjo išgirsti tikrai liūdną moters gyvenimo istoriją.

 

Alfreda Gudienė

2011-04-30

2011.04.26

Prieš Verbų sekmadienį - darbai Pasvaliečiuose

„Išvalykime savo kaimą nuo per žiemą susikaupusių šiukšlių. Padėkim žolei greičiau sužaliuoti ir šv. Velykas pasitikime švaresniame kaime!" - tokiu šūkiu Pasvaliečiuose skelbimai kvietė dalyvauti visuotinėje švaros akcijoje „Darom 2011".

Talkininkų susirinko nemažai - kas su šluota, kas su grėbliu, visi nusiteikę darbingai. Nei vėjas, nei užklupęs lietus nuotaikų nesugadino.

Talkininkų kaime susirinko nemažai.

Vėliau visi sugūžėjo pas bendruomenės pirmininką, kur jo žmona visus kvietė vaišintis ką tik išvirta gardžia perlinių kruopų koše.

Laiko veltui nešvaistė ir kiti kaimo gyventojai. D. Stankevičienė dėliojo narcizų ir kačiukų puokštes, merginos repetavo sveikinimų žodžius. „Biržų pagalbos centrui jau 10 metų, o Pačeriaukštės pagalbos šeimai centre - kepyklos atidarymas", - paklausta, kam skirtos pavasarinės puokštės, atsakė moteris.

„Dar ne viskas suorganizuota velykinei popietei, kuri kaime vyks antrą Velykų dieną..." - maloniais rūpesčiais dalijosi kaimo aktyviausieji. Su baigtais ir nebaigtais darbais, su idėjomis ir svajonėmis Pasvaliečiai laukia šv. Velykų.

amunė Klungytė - Petrauskienė, seniūnaitė

2011-04-23

2011.04.21

Mokėsi margučių puošybos

Dauguma Velykų papročių yra perimti iš senųjų, pagoniškųjų, pavasario sutikimo švenčių. Manyta, jog XVI a. Velykų kiaušinių dažymo papročio būta visoje Lietuvoje. Senųjų žmonių prisiminimais, jie buvo labai populiarūs XIX a. pabaigoje- XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Kiekviena vietovė, kaimas, be geriausios duonos kepėjos, audėjos, juostų rinkėjos, turėjo geriausią margučių margintoją.

Vabalninkiečiai gali pasidžiaugti ne viena kiaušinių margintoja, ypač tautodailininke Vitene Repšiene.

Pamokos dalyvius stebino tautodailininkės rankų miklumas, šmaikštus ir intriguojantis pasakojimas, iliustruojantis visą kiaušinių marginimo ritualą.

S. Vadapolo nuotrauka

Meistriškumą parodyti, marginimo technologijos subtilybėmis pasidalyti Biržų krašto muziejaus „Sėla" filialas Vabalninke kartu su Biržų J. Bielinio viešosios bibliotekos Vabalninko filialu pasikvietė Vitenę Repšienę į tradicinį tęstinį edukacinį užsiėmimą „Kiaušinių marginimas vašku" iš ciklo „Senosios tradicijos Vabalninko krašte".

Žingeidžiausi pasirodė Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos trečiokai su mokytoja Sigita Vinciūniene.

Pamokos dalyvius stebino tautodailininkės rankų miklumas, šmaikštus ir intriguojantis pasakojimas, iliustruojantis visą kiaušinių marginimo ritualą.

Ją papildė vyr. bibliotekininkė Vilma Šulnienė. Rima Braždžionienė pakvietė į bibliotekoje organizuotą knygų parodą „Šv. Velykų stebuklas".

Vida Skujienė, Vabalninko filialo specialistė

2011-04-21

2011.04.19

„Darom 2011" Ančiškiuose

Balandžio 16 d. į akciją „Darom 2011" įsijungė ir Ančiškių kaimo bendruomenės jaunimas bei moterys. Smagiai nusiteikę jie tvarkė bendruomenės namų aplinką, sporto aikštelę, rinko šiukšles gyvenvietės teritorijoje.

Akcijos simboliu tapo Vitalijaus Aukštikalnio „nuosavas" transportas.

Jaunimo talką organizavo ir aktyviai joje dalyvavo Marius Liukpetris, broliai Eivydas, Aivaras ir Vytas Motiejūnai, Vitalijus Aukštikalnis, į talką atvykęs „nuosavu" transportu (arkliu kinkytu vežimu), Simona Aukštikalnytė, Milda Strazdaitė, Arūnas Aukštikalnis, Tomas Giedraitis, Kęstas Giedraitis, Deivydas Pukevičius.

Talkininkai surinktas šiukšles krovė į vežimą ir vežė į pažymėtą šiukšlių surinkimo vietą, o prie krepšinio aikštelės įrengė savadarbę šiukšliadėžę - į žemę įkasė didelį metalinį kubilą.

Justinas Baltrušaitis

2011-04-19

2011.04.19

Kvetkų moksleiviai švarino kaimą

Kiekvienais metais Kvetkų mokyklos mokiniai aktyviai dalyvauja jau tradicine tapusioje akcijoje „Darom". Mokyklos bendruomenėje iš anksto buvo parengtas ir aptartas numatomų darbų planas. Jį sudaryti nebuvo sunku, nes daugelį metų tvarkome tuos pačius plotus.

Talkos dieną besirenkančius prie mokyklos pasitiko plevėsuojanti Žemės vėliava. Prie jos visiems susibūrusiems mokyklos direktorė Sigutė Kvetkienė palinkėjo smagios darbo dienos, susiklausymo ir gerų emocijų. Šių eilučių autorė dar kartą trumpai priminė, kad reikia nepamiršti rūšiuoti šiukšlių, įteikė kiekvienam pulkeliui tvirtesnių maišų stiklui (baiminomės, kad akcijai gauti maišai gali netikti rinkti stiklui, stiklo šukės juos kaip mat gali perpjauti)...

Mokiniai pririnko apie pusšimtį maišų šiukšlių.

Mokiniai ir pedagogai išskubėjo į darbus: pradinukai ir 5-6 klasių mokiniai rinko šiukšles pakelėse, o vyresnieji švarino Nemunėlio pakrantes. Nors šiukšlių pririnkome nemažai, džiaugiamės, kad upės pakrantes ir pakeles šįmet radome mažiau prišiukšlintas. Gaila tik, kad kai kurios atokesnės vietelės prie negyvenamų Kvetkų kaimo kiemų paverstos tuščių alaus „pūslių" sąvartynais. Kiekvieną pavasarį mokiniai juos sutvarko, o po metų vėl randame tą patį...

Ar nereikėtų kartais suaugusiems susigėsti ir, nelaukiant vaikų talkos, susirinkti savo šiukšles? Pririnkome 9 maišus stiklo, plastiko („pūslių") - 23 maišus ir 12 maišų kitokių šiukšlių.

Džiaugiamės šiai talkai parodytu ypatingu naujojo Papilio seniūnijos seniūno Reno Čygo dėmesiu, dėkojame už pagalbą jam ir seniūnaičiui Aidui Vaitkevičiui, kuris operatyviai pasirūpino mūsų sustatytų pakelėse maišų su šiukšlėmis surinkimu.

Idalija Gasiūnienė, akcijos „Darom" Kvetkų mokykloje koordinatorė

2011-04-19

2011.04.14

Pučiakalnės pakeles greičiausiai sutvarkys tik po Velykų

Praėjusio penktadienio vakarą redakcija gavo laišką iš Pučiakalnės.

„Mūsų kaime krito ąžuolai ir jų šakos. Nupjauti medžiai išgaravo tą pačią dieną nežinoma kryptimi, jų stambias šakas išsivežė po kelių savaičių, o smulkias šakeles kelininkai paliko likimo valiai.

Įdomu, kas dabar jas sutvarkys - ar kelininkai, ar savininkai, ant kurių žemių tos šakos išdarkytos", - rašo vyriškis.

Pučiakalniečiai skundėsi, kad gera mediena iš pakelių išgaravo greitai, o šakas kelininkai paliko.

Prie laiško prisegtose nuotraukose - jau seniai akis badantis pakelės vaizdas po ąžuolų genėjimo. Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius „Šiaurės rytams" patvirtino, kad medžius genėjo kelininkai. Pasak seniūno, nukirstas buvo gal tik koks vienas ąžuolas, kiti tik genėti - pakeltos jų lajos. Senokai gulinčias šakas turi sutvarkyti darbus atlikusi Biržų kelių tarnyba, turinti specialią šakų smulkinimo techniką.

Valstybės įmonės „Panevėžio regiono keliai" Biržų kelių tarnybos viršininkas Povilas Mikalajūnas „Šiaurės rytams" sakė jau neprisimenantis, kad Pučiakalnėje buvo apgenėti medžiai. Viršininkas užtikrino, kad šakos bus išvežtos ir sudegintos, tačiau tik tada, kai tam ateis eilė.

„Iki Velykų galime ir nespėti - juk negalime viso rajono iš karto „apžioti". Šiandien vežame šakas iš Klausučių kaimo ir toliau pirmiausiai tvarkysime pagrindinių kelių pakeles", - paaiškino Biržų kelių tarnybos viršininkas.

Alfreda Gudienė

2011-04-12

2011.04.07

Šventorių tvarkė tris valandas

Praėjusį antradienį Papilio seniūnijos socialinės darbuotojos, pro langą stebėdamos šventoriuje lapus grėbiančius ir taip už gaunamas pašalpas atidirbančius miestelio bedarbius, gėrėjosi vaizdu.

„Bažnyčios aplinką gražina dauguma tų, kurių dienos teka barelyje. O dabar štai žmonės gerą darbą visuomenei padaro", - džiaugėsi seniūnijos darbuotoja.

Skubėjome nufotografuoti šiuos viešuosius darbus atliekančius asmenis. Tačiau priešpiet atvykę į Papilį teradome seniūnijos darbininką Arūną Žibelį ir specialistą Julių Gaučį. Šalia stovėjo įrankių - grėblių ir šluotų - krūva.

Papilio seniūnijos specialistas Julius Gaučys ir darbininkas Arūnas Žibelis džiaugiasi, kad už pašalpas viešuosius darbus atliekantys asmenys kasdien pajuda bent po kelias valandas.

„Už socialines pašalpas atidirbančių žmonių negali pernelyg spausti. Ateina, padirba kelias valandas, po to greičiausiai eina ten, kur ir visuomet. Bet ir tai gerai", - šypsojosi J. Gaučys.

Viešuosius darbus atliekantys asmenys, pasak seniūnijos specialisto, patys surišo ir šluotas, tik kitais darbo įrankiais juos aprūpino seniūnija.

„Darbų daug. Reikia tvarkyti miestelio aplinką. Po žiemos visko pilna - šiukšlių, „pūslių". Krauname į maišus, šiukšles išveš UAB „Biržų komunalinis ūkis".

Šiuo metu seniūnijoje viešuosius darbus už pašalpas atidirbantys asmenys tvarko aplinką Papilyje, Kučgalyje, Kupreliškyje. Tokių asmenų yra vienuolika. Dar vienas dirba Kvetkuose teismo sprendimu.

Per ketvirtį vienas pašalpas gaunantis asmuo dirba maždaug po 95 valandas. Jų, pasak J. Gaučio, nestinga. Nuolat darbuojasi apie 10 asmenų. Žiemą valo takus, vasarą gramdo šaligatvius.

Pasak seniūnijos socialinio darbo organizatorės Dianos Garšvienės, praeitais metais seniūnija išdavė 201 pažymą, kad tie, kuriems priklauso, atidirbo už gaunamas socialines pašalpas.

Jurgita Vitkauskienė

2011-04-07

2011.04.04

Lūžtančio ledo nebijo net po šaltų maudynių

„Ar nenorite pasižiūrėti į „savižudį?" - toks skambutis trečiadienį pakvietė vykti prie Agluonos upės, netoli Tilto gatvės.

Vaizdas, kurį pamatėme šalia maudyklos, kur, pasak vietos gyventojų, šiuo metu vandens gylis siekia gerokai daugiau nei du metrus, buvo išties įspūdingas.

Žiūrint nuo tilto, upė jau buvo beveik išsivadavusi iš ledo, jos viduriu sruveno vanduo.

Ant ledo likučių, tarp properšų, sėdėjo vyras. Kad jis žvejas, rodė šalia gulintis grąžtas, kibiras.

„Neseniai prasitęsiau žvejo bilietą, tad kalbėti ir fotografuotis nebijau", - juokavo Tilto gatvėje gyvenantis 46 metų Vidas Stankevičius.

Pašnekovas sakė gerai žinantis, kad kurį laiką ledas jį dar išlaikysiąs. Priešingu atveju dėl kelių žuveliokų tikrai nerizikuotų.

Biržietis Vidas Stankevičius tikino, kad, įkritęs į pavasarinį vandenį, labiausiai gailėtų mobiliojo ryšio telefonų.

Tiesa, retkarčiais į abi puses sakė pasidairantis, kur reikėtų plaukti, jei ledas jo svorio neatlaikytų.

„Jei įkrisčiau, išsikapanočiau. Tik būtų gaila sušlapusių telefonų, kuriuos turiu net du", - postringavo biržietis.

„Rytoj šitoje vietoje tikrai sėdėti nebegalėsiu, jau bus vanduo", - tikino jis.

V. Stankevičius sakė jau dešimtį metų nuolatinio darbo neturįs, verčiasi padieniais darbais. Priešingu atveju „ant ledo" nesėdėtų.

„Žvejyba anksčiau buvo pomėgis, o dabar jau ir darbas", - teigė jis. Sugautos žuvies užtenka ir pačiam pavalgyti, ir kaimyną pavaišinti.

Tiesa, V. Stankevičius neslėpė, kad vis tik jam teko išsimaudyti lediniame vandenyje. Prieš kelerius metus ant Kilučių ežero baigęs žvejybą ledu dviračiu važiavo į namus.

Pavasariniu ledu artėjant prie kranto netoli meldų pirmas ratas plonesnį ledą įveikė, o galinis ėmė ir įlūžo. Paskui jį į eketę įkrito ir V. Stankevičius.

„Kabarojausi, kaip galėjau, kabinausi, už ko papuolė. Išlipau. Ištraukiau ne tik dviratį, bet ir dalį sugautų žuvų", - didžiavosi vyriškis.

Nutirpus ledui jis planuoja plaukti į ežerą žuvų gaudyti nuosava valtimi. Tik prieš tai valtį reikės susitvarkyti - kažkokie niekdariai pjaudami pakrantės medžius valtį apdaužė.

„Juk matė, kad medis kris ant jos, nejau buvo sunku patraukti?" - svarstė vyriškis.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-04-02

2011.04.01

Vabalninkiečiai norėtų, kad vietos valdžia su jais tartųsi

Atliekų aikštelės statyba Vabalninke dar sykį parodė, kad arčiausiai žmonių esanti valdžia dažnai neturi noro pasikalbėti su tais, kuriems atstovauja.


Sukruto, kai aikštelės vietą patvirtino rajono taryba

„Šiaurės rytai" rašė, kad daugelis vabalninkiečių, tik laikraštyje perskaitę reportažą iš rajono tarybos posėdžio, sužinojo apie miestelyje atsirasiančią didžiųjų atliekų surinkimo aikštelę.

Kad objektą įrengti sumanyta prie pat įvažiavimo į Vabalninką, Kosmonautų parko gatvėje, vabalninkiečių rinktas rajono tarybos narys Petras Narkevičius taip pat išgirdo tik posėdyje. Netoli jo sodybos atsirasiantis sąvartynas Vabalninko kraštui atstovaujančiam rajono politikui buvo naujiena. Nežinia, ar sąvartyno vieta buvo naujiena ir kitai šio krašto politikei Nijolei Šatienei, tačiau balsuojant už sprendimą jos ranka nedrebėjo.

Arčiausiai būsimo sąvartyno gyvenantys vabalninkiečiai piktinasi, kodėl seniūnija nenorėjo išgirsti jų nuomonės. Atliekų surinkimo aikštelė, miestelėnų manymu, gali keisti jų gyvenimo kokybę.

Arčiausiai būsimos aikštelės gyvenantys vabalninkiečiai sunerimo, ėmė rinkti parašus, piktinosi, kodėl seniūnija nenorėjo išgirsti jų nuomonės.

Seniūnas Stepas Gudas „Šiaurės rytams" aiškino, kad dar lapkričio mėnesį miestelio skelbimų lentose iškabinta informacija vabalninkiečių esą nesudomino. Gal tik vienintelis žmogus atsiliepęs ir į seniūnijos skelbimų lentoje bei spaudoje paskelbtą kvietimą atvykti į seniūniją ir pareikšti savo nuomonę.

Atokiau nuo miesto centro gyvenantys vabalninkiečiai tvirtino turintys argumentų - šaltuoju metų laiku jie skelbimų lentose neskaitantys, o į seniūniją keliaujantys tik ko nors konkrečiai prireikus.

Kai nori, sukviesti gali

Kovo 17 dieną į susirinkimą dėl atliekų aikštelės atėjo daug žmonių. Buvo ir Kosmonautų parko gatvės gyventojai, šį sykį pranešimus apie būsimą susirinkimą radę pašto dėžutėse.

„Kai nori, pasirodo, gali sukviesti. Bet kad jau viskas po laiko", - kalbėjo praėjusią savaitę korespondentę pokalbio pasikvietę vabalninkiečiai.

„Aš pats pas seniūną Stepą Gudą buvau nuėjęs, klausiau, kodėl negalėjo su manimi ir kaimynais pakalbėti, kai sąvartynui vietą rinko. Tai man seniūnas ir prisipažino - negerai, Antanai, išėjo", - kalbėjo netoli būsimos atliekų aikštelės gyvenantis Antanas Grubinskas.

Ne tik pensininkas Antanas sunerimo, kai susirinkime iš atvykusio Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro (toliau - PRATC) atstovų žmonės išgirdo, jog aikštelėje bus laikomos ir pavojingos atliekos.

„Seniūnija aiškino, kad čia tik senos sofos ir šaldytuvai bus laikomi, o panevėžiečiai aiškiai pasakė, kad bus ir „atidirbtų" tepalų, ir tepalų filtrų, ir kitų atliekų", - apie kovo 17 dieną vykusį susitikimą pasakojo vabalninkiečiai.

Štai po šio susitikimo jie ir nusprendė savo nuomonę apie arčiausiai žmonių turinčius būti savivaldybės bei seniūnijos valdininkus viešai išsakyti.

Žmonėms turėtų tarnauti savivaldybė ir seniūnija

Praėjusią savaitę su korespondente Vabalninke bendravo senus garažus Kosmonautų parko gatvėje praėjusiais metais nusipirkusi Dalia Strautinienė, minėtos gatvės gyventojai Antanas Grubinskas ir Haroldas Paulauskas, arčiausiai būsimo sąvartyno gyvenantis Arvydas Nižinskas ir į rajono tarybą išrinktas aktyvus vabalninkietis Vydas Vareika.

„Mes žinome, kad dabar jau nieko nebepakeisime, tačiau norime, kad savivaldybė ir seniūnija suprastų, jog žmonių negalima laikyti tuščia vieta. Mums turėtų atstovauti seniūnija, tačiau to nėra - dėl aikštelės vietos parinkimo susikvietė pakalbėti tik tada, kai jau viskas buvo nuspręsta ir patvirtinta rajono taryboje", - kalbėjo A. Nižinskas. Jį ypač papiktino susirinkime seniūno pasakyta mintis, kad daugiau nei dvi dešimtis metų aplinką teršė buvusios dirbtuvės, o štai dabar dėl sąvartyno žmonės kažkodėl ėmę ir sujudę.

„Tiesiai nepasakė, tačiau gal reikėjo suprasti, kad, jei anksčiau gėrėm užterštą vandenį, ir toliau galėsime tokį gerti?" - seniūno pozicija abejojo A. Nižinskas. Vabalninko pakraštyje gyvenantis ir Pasvalio kelių tarnyboje meistru dirbantis vyras tvirtino, kad praėjusiais metais seniūnijos skelbimų miestelyje nematęs, jokio kvietimo pasikalbėti dėl planuojamo sąvartyno negavęs. O skelbimų pasiskaityti į seniūniją jis nevaikštantis.

Tą patį tvirtino ir kiti Kosmonautų parko gatvės gyventojai.

„Nejaugi seniūnijai buvo sunku pranešimus bent mūsų gatvės žmonėms išnešioti? Jei gyvename Kosmonautų parke, tai dar nereiškia, kad mus galima laikyti ne žmonėmis, o kitų planetų ateiviais", - karčiai juokavo vienas iš vyrų.

„Nenorime veltis į jokias politikas, tačiau mes pirmieji turėjome žinoti apie galimą vandens taršą ir kitas grėsmes įrengus sąvartyną", - sakė A. Nižinskas.

Jis ir kiti vyrai įsitikinę, kad seniūnija turėjo pateikti ir su gyventojais pasvarstyti kitas alternatyvias vietas sąvartynui įrengti. Jų manymu, galbūt tinkamiausia vieta atliekų aikštelei būtų už kelių kilometrų nuo miestelio esantis Palaimos kaimas. Į jį veda asfaltuotas kelias, o nesutvarkytais buvusių fermų griuvėsiais „pažymėtame" kaime nėra gyventojų sodybų.

„Dabar sąvartynui parinko vietą prie pat įvažiavimo į miestą, šalia gyvenamųjų namų kvartalo. Tai yra pati aukščiausia vieta, iš kurios teršalai drenažo vamzdynu gali patekti į čia pat esantį Vabalos upelį ir šachtinius gyventojų šulinius", - šioms A. Nežinsko dėstomoms mintims pritarė kiti pokalbyje dalyvavę vabalninkiečiai.

Žmonių nuomonė aiški - aikštelės reikia, tačiau parenkant jai vietą ignoruota žmonių nuomonė ir nueita lengviausiu keliu. Kad aikštelė bus įrengta taip, kad teršalai tikrai nepatektų į aplinką, vabalninkiečiai kažkodėl abejoja. Anot jų, viso labo bus apsiribota tik aikštelės išasfaltavimu.

Žmones įžeidė ir papiktino susitikime dalyvavusio savivaldybės ekologo laikysena ir kalbėjimas. Jis, pasak vabalninkiečių, aiškiai leidęs suprasti, kad diskutuoti neverta - aikštelė bus ten, kur savivaldybė su seniūnija sugalvojo.

„Tai kam jie tada mus dar iš viso kvietė? Kad pasakytų, jog mūsų nuomonė nieko nereiškia? Ar kad ekskursiją į kitų rajonų sąvartynus dabar pasiūlytų, lyg mes nieko nebūtume matę?" - kalbėjo valdininkų įžeisti žmonės.

Vabalninkiečiams pikčiausia, kad rajono savivaldybės ir seniūnijos vadovai bei specialistai net nebandė tartis su sąvartyno statytojais dėl gerovės darbų.

„Gal mainais už tai, kad gyvensime sąvartyno kaimynystėje, už tuos milijonus nors keliuką būtų išasfaltavę?" - svarstė žmonės. Tačiau apie tai, anot jų, jau per vėlu kalbėti.

Jokių mainų nebus

Kad sąvartyną įrengsiantis Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (PRATC) jokių papildomų darbų nesirengia atlikti, „Šiaurės rytams" patvirtino ir šio centro direktorius Artūras Grucė.

Susitikime su vabalninkiečiais dalyvavęs direktorius korespondentei teigė, kad miestelyje tikrai bus ne tik „senų sofų ir šaldytuvų" surinkimo vieta.

„Vabalninke bus įrengta didelių atliekų ir buityje susidariusių pavojingų atliekų surinkimo ir saugojimo aikštelė", - aiškino A. Grucė. Pavojingoms buities atliekoms priskiriami seni akumuliatoriai, dienos šviesos lempos, tepalo filtrai, naudotos alyvos ir t. t.

Pasak direktoriaus, šių atliekų saugojimui bus pastatytos talpos. Priimant į sąvartyną atliekos esą bus sveriamos ir saugiai laikomos, kol bus išvežtos pavojingų atliekų perdirbėjams. Tuo užsiims Šiauliuose esanti įmonė „Toksika".

100 litrų talpos (statinės) turės būti sandarios ir laikomos užrakintos. Už tai atsakys aikštelėje dirbantis žmogus. Statinių su pavojingomis atliekomis saugojimo laikas aikštelėje - 3 mėnesiai.

Aikštelės dydis - 40 arų. Jos vietą, anot PRATC direktoriaus A. Grucės, parinko Biržų rajono savivaldybė.

„Biržų savivaldybė pageidavo, kad rajone būtų dar viena atliekų saugojimo aikštelė. Vietos parinkimo procese nedalyvavome, gavome savivaldybės pasiūlymą - dabartinę parinktą vietą - ir joje vykdysime darbus", - paaiškino PRATC vadovas.

Jis pripažino, kad su gyventojais nebuvo kalbėta. Tačiau dėl to, anot pašnekovo, jokių problemų nekilo nei Pasvalio, nei Kupiškio rajonuose.

„Gal žmonės pervertina tą pavojų?" - svarstė regiono atliekų tvarkymo centro direktorius. Jo įsitikinimu, nei gamtai, nei šachtiniams šuliniams užteršimo pavojus neturėtų kilti - to išvengti padės asfaltuota aikštelė ir naftos produktų gaudytuvai.

„Patikėkite, regiono aplinkosaugininkai mus griežtai tikrina", - dar vieną teršimo išvengti padėsiantį „garantinį" veiksnį paminėjo A. Grucė.

Seniūnas nemato jokių pavojų

„Man keista, kad netgi niekas iš rajono tarybos narių nepanoro išgirsti seniūno nuomonės", - apie Biržų rajono savivaldybės specialistų parengtą, o tarybos palaimintą sprendimą dėl atliekų aikštelės vietos sako Vabalninko seniūnas Stepas Gudas.

Jis teigia nieko bloga neįžvelgiantis priėmus sprendimą stambiųjų atliekų aikštelę įrengti „tepalų prisigėrusioje" buvusių dirbtuvių teritorijoje, kurios, anot jo, „labiau užteršti jau tikrai nebeįmanoma".

„Jei aš būčiau matęs kokius nors pavojus, tikrai nebūčiau pritaręs. Būčiau informavęs žmones apie galimas grėsmes, kaip buvo ir su tomis planuojamomis kiaulidžių statybomis", - sakė Vabalninko seniūnas S. Gudas.

Anot seniūno, buvo kalbėta ir apie kitas sąvartynui tinkamas vietas - pavyzdžiui, prie J. Naujalio gatvės garažų. Tačiau tinkamiausia pasirodžiusi buvusių dirbtuvių vieta Kosmonautų parko gatvėje. Apie ją seniūnas teigia kalbėjęs su šioje gatvėje gyvenančiu Godliausku ir Brazdžiais.

„Žmonės turbūt užmiršo, kiek anksčiau to nuo 1945 metų veikusių dirbtuvių „brudo" prisigėrė. Net neatrodo, kad dėl tos aikštelės dabar kam nors gali būti blogai", - mano seniūnas.

Alfreda Gudienė

2011-03-31

2011.04.01

Vienuolika prasmingų popiečių Vabalninke

Jau antrą ketvirtadienio popietę vabalninkiečiai prie klebonijos mato besibūriuojantį jaunimą. Nuo kovo 17 d. klebonijos patalpose vyksta Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos vaikams ir jaunimui skirti Alfa kursai.

Alfa kursas - tai 11 kassavaitinių susitikimų, kuriuose susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis, įdomiai pristatomas krikščioniškasis tikėjimas. Susitikimų metu klausomasi mokymo, diskutuojama, vaišinamasi. Kursus veda Panevėžio vyskupijos jaunimo centro (PVJC), besirūpinančio jaunimo sielovada ir evangelizacija, atstovai.

Renginio dalyvius maloniai sutiko klebonas kanauninkas Povilas Miškinis.

Kovo 23 d. ketvirtadienio popietę į kleboniją vėl rinkosi parapijos vaikų ir jaunimo grupė, kurią subūrė tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė ir dvyliktokė Brigita Meškonytė. Atvyko Panevėžio vyskupijos jaunimo centro direktorė Roberta Daubaraitė, Jaunimo programų koordinatorė Asta Degenytė, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vik. mgr. Jonas Morkvėnas, jaunimo centro atstovai Justinas Vinickas, Eglė Rubytė, Deimantė Vertelkaitė, vienuolės ses. Marija Dovirė ir ses. Marija Malaika iš Pumpėnų (Pasvalio r.). Visus maloniai sutiko klebonas kanauninkas Povilas Miškinis. Susitikimo pradžioje neformaliai pabendravę, susėdo giesmėmis garbinti Jėzų, o vėliau klausėsi kunigo Jono Morkvėno mokymo apie Jėzų, narstė melo teorijas, ieškojo tiesos šaknų. Dvi valandos greit prabėgo.

Dar liko devynios prasmingos popietės, kurių metu kurso klausytojai bandys rasti atsakymus į aktualius klausimus: kas yra gyvenimo prasmė, kodėl svarbu tikėti, kodėl ir kaip meldžiuosi?

 

Justinas Baltrušaitis

2011-03-31

2011.03.30

„Senelė mano jauna"

Pavasaris ir bundanti gamta sukvietė Pačeriaukštės seniūnijos gyventojus į renginį „Senelė mano jauna". Jame dalyvavo ir literatų klubo „Svajokliai" nariai.

Renginyje Juostaviečių senelėms atstovavo Marytė Adomonienė, Pačeriaukštės - Gražina Paulauskienė, o Smilgių ir Pasvaliečių senelės apsirgo, tad buvo pakviesta viešnia - Parovėjos kaimo atstovė Gražina Nebilevičienė.

Renginyje „senelėms" atstovavusios moterys tryško jaunatviška energija.

Literatų klubo „Svajokliai" pirmininkas Egidijus Saldys pasveikino visus susirinkusius ir įteikė poezijos lankstinuką, skirtą Pačeriaukštėje vykusios šventės dalyviams ir žiūrovams.

Vėliau renginio dalyvės prisistatė, papasakodamos apie save ir pateikdamos komisijos vertinimui savo firminius pyragus. Konkurso dalyvėms reikėjo šokti viliotinį, prisiminus vaikystę pūsti muilo burbulus, demonstruoti rankų miklumą lupant obuolį ir laidant strėlytes. Pertaukomis tarp užduočių atlikimo visus linksmino Pačeriaukštės kapela „Čeriaukšta", literatai skaitė eiles.

Vertinimo komisija pripažino, kad visos senelės yra šaunios ir nusipelniusios apdovanojimų.

Po oficialiosios dalies dar ilgai skambėjo dainos, poros sukosi šokio ritmu.

 

Ona Jurkonienė, Pačeriaukštės kultūros darbuotoja

2011-03-29

2011.03.17

Gyvoji vėliava Vabalninke

Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla Kovo 11-osios išvakarėse pasipuošė tautinės vėliavos spalvomis.

Pirmojo aukšto vestibiulyje pradinukai ir jų mokytojos pristatė bendrą kūrybinį projektą „Trispalviai drugeliai".

Kovo 10 d. 11.50 val. visa mokyklos bendruomenė take prie mokyklos sudarė gyvąją vėliavą, giedojo tautinę giesmę.

Akciją „Gyvoji vėliava" organizavo savivaldos atstovai, Biržų rajono mokinių tarybos nariai Goda Štelemėkaitė, Solvita Dilytė ir Karolis Kazlauskas.

 

Justinas Baltrušaitis

2011-03-17

2011.03.14

Papilio tvenkinyje dūsta žuvys

Valstybiniame Papilio vandens tvenkinyje deguonies faktiškai nebėra, jame dūsta žuvys.

Tai vakar konstatavo matavimus atlikęs Panevėžio aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspektorius Dalius Drevinskas.

Jis apie susidariusią padėtį informavo rajono savivaldybės administracijos ekologą Vytautą Zurba ir paprašė imtis priemonių dūstančioms žuvims gelbėti.

D. Drevinskas sakė, kad Papilio tvenkinyje kai kuriose vietose deguonis kiekis siekė vos 0,03 miligramus. Tokie duomenys - gerokai žemiau nustatytos kritinės ribos.

Į Papilio tvenkinyje susidariusią properšą dūstančios žuvys plūste plūsta įkvėpti oro.

Vienoje vietoje, kur nuo kelio į tvenkinį iš griovelio bėga vanduo, yra properša. Joje, pasak D. Drevinsko, buvo matyti šimtai žuvų, atplaukusių įkvėpti deguonies.

Prakirtus ledą tvenkinio pakraščiuose buvo matyti daug uždususių žuvų - plakių, kuojų.

Pasak D. Drevinsko, bėda ta, kad Papilio tvenkinys negilus ir uždumblėjęs, todėl žuvims žiemą oro ir pritrūksta. Padėtį galėtų išgelbėti kaitri saulė, kuri nutirpdytų vos 7 centimetrus ledą dengiančio sniego, tačiau kol kas ji per menkai šildo.

Širvėnos ežero vandenyje, pasak inspektoriaus, deguonies yra pakankamai.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-03-12

2011.03.14

Kučgalys žiemą varė su Gavėnu

Kovo 8 - oji smagi buvo kučgaliečiams, radusiems laiko dalyvauti Užgavėnių šventėje. Nors žmonių susirinko ne itin daug, tačiau atėjusieji nesigailėjo gražiai pabendravę ir pasilinksminę.

Į šventę visus kvietė papuošto arklio (jo šeimininkas - Ričardas Vilimas iš Einorių) vežami linksmi persirengėliai, Gavėnas ir muzikantai.

Užgavėnes - vieną seniausių, savičiausių ir žaismingiausių švenčių - smagiai atšventė ir kučgaliečiai. Arkliuko vežiojamiems persirengėliams kelią rodė aukštaitiškas šventės personažas Gavėnas.

Netrukus suliepsnojo laužas, čirškė blynai, vasaros kvapą skleidė žolelių arbata. Susirinkusieji į šventę kirto gardžius seniūnaitės Rimos Macienės ir ūkininkės Irenos Styrienės keptus blynus. Puikią nuotaiką palaikė ir į ratelį kvietė Kučgalio kaimo bendruomenės liaudiškos kapelos akordeonų ir armonikos garsai. Smagiai grojo šventės organizatorė Janina Einorienė, visur spėjanti Irena Styrienė ir Javitas Kvedaravičius. Pastarajam teko ir Kanapinio rolę atlikti bei su Lašininiu (Algirdu Maciu) susigrumti. Kadangi jų kova baigėsi aiškia Kanapinio pergale, kučgaliečiai linksmi išsiskirstė pavasario saulės ir naujų darbų laukti.

 

Janina Einorienė

2011-03-12

2011.03.14

Vandens laše matyti vandenyną

Griebti fotoaparatą ir lėkti kiek įkabinant, kad spėtum užfiksuoti tą nepaprastą, kas akimirką kintantį ir tik esamuoju laiku egzistuojantį grožį. Tokiais troškimais gyvena fotografija besidominti Kristina Raudonikytė.

Tai būna svaiginančios akimirkos, kada susiliejama su gamta ir nebesvarbios tampa kasdieninės problemos. Egzistuoji tik tu ir supanti gamta, su visomis joje slypinčiomis paslaptimis ir kerinčiu grožiu, kuris vėliau atsispindi fotografijose.

Kai kam Šniukščiai - tai tik kaimas Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, Širvėnos seniūnijoje, 10 km į pietvakarius nuo Biržų.

Kristinos Raudonikytės fotografijos reprezentuoja mokyklą, joms rasta vietos ir leidinyje apie Biržų kraštą.

Kristinai, Vabalninko žemės ūkio mokyklos trečiakursei, - tai gimtinė, neišpasakyto grožio kampelis, kūrybos šaltinis, gurkšnis malonaus atokvėpio. Čia mergina semiasi idėjų savo fotografijoms.

Kai dešimtoje klasėje paėmė fotoaparatą pirmą kartą į rankas, nemanė, kad susidraugaus su juo ilgam. Pagrindinės mokyklos baigimo proga Kristina su klasės draugais sugalvojo mokytojams padovanoti ypatingus atvirukus - gėlių žiedų fotografijas. Fofografijos pasisekė, sveikinimai buvo originalūs, atsiliepimai tik geri. Mergina vis dažniau pagaudavo save ieškant, ką užfiksuoti nuotraukose.

Noras fotografuoti buvo toks didelis, kad net keturis kilometrus eidavo skolintis fotoaparato. O po to vaikščiodavo po laukus, miškus, maudydavosi pienių žiedų jūroje, brisdavo per pusnis ir stebėdavo, kas tiktų nuotraukoms. Tiko daug kas - rasos lašeliai ant lapų, spalvingos Šniukščių apylinkių pievos, pamiškė, saulėlydis, tarp šakų įstrigęs paskutinis pageltęs klevo lapas, apšerkšniję medžiai...

Jau mokėsi Vabalninko žemės ūkio mokykloje, kai tėtis pasiūlė išryškinti keletą nuotraukų, kurias atsivežė į Vabalninką ir parodė mokyklos socialinei pedagogei Vilmai Indriliūnaitei. Vilma - pirmosios Kristinos fotografijų parodos iniciatorė ir organizatorė. Vėliau buvo parodos Vabalninko viešosios bibliotekos patalpose, Biržų pilyje, Juostaviečiuose, Meilūnuose, Kratiškiuose. Šilti ir padrąsinantys lankytojų atsiliepimai įkvėpė norą tolesniems kūrybiniams ieškojimams.

Aštuonioliktojo gimtadienio proga Kristina pasidovanojo fotoaparatą, kuris tapo jos neatskiriamu draugu. Kas mėnesį ji atrenka geriausias fotografijas ir jas išryškina, tam skirdama dalį kuklių savo pajamų. Fotografijas įrėminti padeda dailės mokytoja Rasa Jankauskienė (anksčiau rėmelius gamino kaimynas).

Visą žiemą mokyklos bibliotekos lankytojai grožėjosi Kristinos įamžintais gamtos peizažais, o moksleivių tėvų susirinkimo proga fotografijų paroda buvo perkelta į aktų salę. Nemažai merginos darbų reprezentuoja mokyklą respublikiniuose renginiuose, jiems rasta vietos ir informaciniame leidinyje apie Biržų kraštą.

Ar sieja Kristina tolesnį savo gyvenimą su fotografija? Gyvenimą taip, pragyvenimo - ne. Svajoja apie naują gerą fotoaparatą ir darbą gamtos apsaugos srityje.

Atsiliepimų knygoje yra mokytojos Marijos Žiaugraitės užrašyti žodžiai: „Ne kiekvienam duotas grožio pajautimas. Ne kiekvienas gali vandens lašelyje pastebėti vandenyną, debesėlyje - kalnų keterą, saulės spindulėlyje - liepsnojančią ugnį... Tu, Kristina, šią dovaną jau turi. Tai - tavo turtas. Krauk šiuos turtus į didžiausias kraičių skrynias, džiugink visų mūsų akis ir protą, mokykis, tobulėk, gilinkis į gamtos pažinimą ir pajautimą. O gal tai ir bus tavo kelias?"

Gal šie žodžiai bus pranašiški?

Justinas Baltrušaitis

2011-03-12

2011.03.14

Užgavėnės kitaip

Rinkuškių bendruomenės aktyvas nusprendė Užgavėnes šiemet švęsti kitaip. Buvo atsisakyta tradicinio renginio prie bendruomenės namų ir visi pakviesti kartu su garsiosiomis blynų kepėjomis, muzikantu, Kanapiniu, Lašininiu ir kitais persirengėliais pakeliauti po apylinkes.

Renginį pradėjome prie Rinkuškių daugiabučių. Persirengėlių būrys mašinomis išvažiavo į vadinamąjį „senąjį" Rinkuškių kaimą, pakeliui užsuko į kai kurias sodybas. Pagrindinės Užgavėnių šėlionės vyko E. ir B. Budrių sodyboje, kur atvažiuojančio karavano laukė susirinkę kaimynai. Švente džiaugėsi ir vaikai, ir suaugę. Kanapinis, norėdamas greičiau išvaryti žiemą ir nugalėti Lašininį, net sniegą plūgu ėmė arti ir tuo sukėlė visiems smagaus juoko. Pagal tradiciją visi voliojosi sniege, o kas tingėjo, tas buvo išvoliotas, kad tik greičiau ateitų pavasaris.

Per Užgavėnes Rinkuškių bendruomenės aktyvo kelionę po apylinkes lydėjo muzika, blynai ir smagios šėlionės.

Toliau Užgavėnių karavanas pajudėjo Biržų kaimo gyvenvietės link, prie buvusios konservų gamyklos. V. ir R. Klezių iniciatyva į renginį susirinko kone visa gyvenvietė. Pagal tradicijas buvo deginama Morė, kepami blynai, visi šoko ir dainavo aplink laužą, pokštavo ir visaip šėliojo. Labai buvo smagu, kad visi atėjo ne pažiūrėti, ką kiti daro, o patys įsitraukė į žaidimus.

Jau vakarėjo, o Užgavėnių karavano dalyvių dar laukė Biržų kaimo Liepų gatvės gyventojai. Į smagią popietę kaimynus sukvietė O. ir V. Juškos. Atėjusiems neteko nuobodžiauti: vieni žaidė didžiulėje improvizuotoje lentoje šaškių žaidimą, stumdydami medines šaškes, kiti galynėjosi, kuris toliau nuridens padangas ar taikliau pataikys į taikinį, šoko ir dainavo. Ir čia neapsieita be tradicinio voliojimosi sniege, vaikų supimo, Kanapinio ir Lašininio kovos, gardžių blynų ir kitų linksmybių.

 

Rinkuškių kaimo bendruomenės informacija

2011-03-12

2011.03.08

Ūkininkų išmintis: ką susikūrei, tą ir turi

Keturis vaikus auginantys Kirdonių kaimo ūkininkai Gytis ir Virginija Drevinskai tikisi, kad užaugusios jų atžalos duoną užsidirbs pačios ir nevaikščios su ištiesta ranka valstybės paramos prašyti.

Darbo dienų ir valandų neskaičiuojantys ūkininkai gyvenimu nesiskundžia. Sako, dažniausiai ašaroja tie, kurie nieko neveikia ir gyvena iš kitų malonės.

Talkos nereikia - padeda vaikai

Pakalbinti apie 100 hektarų žemės ūkio savininkus pasiūlė Pabiržės seniūnė Vita Bukauskienė. Jai įspūdį daro ne tik tai, kad ši darbšti šeima gražiai tvarkosi savo namuose, bet ir padeda kitiems.

Drevinskų šeimos pagalbos sulaukia ir Pabiržės bažnyčios klebonas. Jei reikia bažnyčią papuošti šventei, mašiną sutvarkyti, eglutę pastatyti ar tiesiog sniegą nustumdyti - G. Drevinskas atvažiuoja su vaikais, ir darbas virte verda.

Ūkininkas sako nepripažįstantis talkų, nes daugiau laiko užima ne pati talka, bet jos sukvietimas.

„Sėdam su vaikais, nuvažiuojam, padarom - ir tvarka. Jei kas negerai, savą atžalą galiu ir sudrausminti, ir nurodymus duoti", - sako G. Drevinskas.

Nors bažnyčioje per darbymetį lankosi ne taip jau dažnai, klebono prašomi neatsisako pagelbėti. Tai jiems savaime suprantamas dalykas.

Gytis Drevinskas įsitikinęs, jog jauniems žmonėms Lietuvoje ūkininkauti galimybių yra, tačiau nuogąstauja, kad esant dabartinei politikai didieji ūkiai gali „praryti" mažesnius.

„Jei tokio tikėjimo esam, turim prisidėti", - sako pašnekovai.

Gytis ir Virginija didžiuojasi savo vaikais - 17 metų Laurynu, 14 metų Agne, 12 metų Tomu ir devynmete Justina. Visi jie mokosi Pabiržės vidurinėje mokykloje.

Kad vaikai - rimti pagalbininkai, buvo akivaizdu.

Vos atvažiavus pas Drevinskus, Tomas gyvulius šeriančiai mamai padėjo iš rulonų pešti šienainį.

Agnė ir Justina sėdėjo prie kompiuterio ir tvarkė ūkio sąskaitų duomenis.

Vyriausias Laurynas šiais metais baigs dešimtą klasę ir greičiausiai toliau mokysis politechnikos mokykloje.

„Manome, kad šiais laikais būtina baigti ne tik vidurinį mokslą, bet ir įgyti specialybę. Tuomet be darbo tikrai neliks", - kalba V. Drevinskienė.

Tėvai sako, kad vaikai, matydami tėvų pavyzdį ir padėdami šeimos ūkyje, supranta, kaip uždirbami pinigai. Tad pietums gavę po du litus nepirkinėja „čipsų" ar kitų smulkmenų. O kai mama iškepa bandelių, jas į mokyklą nešasi noriai.

Nors šeima daugiavaikė, vaikai nemokamo maitinimo negauna. Tiesa, Virginiją stebina, kad nemokamai valgantys maisto dažnai nesuvalgo. Vadinasi, tiek jo ir reikia...

Agnė su Tomu lanko ornitologų būrelį. Mergaitė internete išmoko pinti vadinamąsias „draugystės" apyrankes, kurių pririnko jau visą maišelį. Sako, mokytoja žada surengti jos darbelių parodą.

Drevinskai savo vaikus prie darbo pratinę nuo mažų dienų. Tad nustemba, kad, išvydusi trijų litrų kibirą vandens nešančią jaunylę, kaimynė pradeda tikinti, jog vaikui nuo tokio svorio gali stuburas iškrypti...

Samdomų darbuotojų ūkyje nėra. Kai vaikai mažesni buvo, per Darbo biržą samdė vietos gyventojus. Tačiau vėliau jų paslaugų atsisakė.

„Nelabai yra ką pasirinkti. Dauguma nori nieko nedirbti ir pinigus gauti. O jei priimsi geriantį, po to už jį baudas mokėsi. Tad jokios naudos. Kiti atsisako darbo, nes dirbti neapsimoka, juk tokio dydžio pašalpas valstybė dalina. Pasisamdysi nelegaliai - pasirašysi nuosprendį", - lakoniškai savo pasirinkimą nesamdyti svetimų žmonių aiškina kirdoniečiai.

Be to, dabar ir jų vaikai moka beveik viską. Net mažoji jau vairuoja traktorių - ypač, kai nenori akmenų laukuose rinkti...

„Vaikai supranta, kad, jei nori ką nors turėti, reikia dirbti", - sako Virginija.

Ją stebina, kad, kai lauke 20 laipsnių šaltis, Pabiržėje gyvenantys sėdi namuose, o kaimietukai į mokyklą susirenka. „Norėčiau žinoti, kuri mama bloga - ar ta, kuri vaikus į mokyklą išvaro, ar ta, kuri nori, kad jis už tas praleistas dienas atidirbtų vasarą, kai šilta?"- svarstė Virginija.

Ūkininkauti sudėtinga

Gytis kilęs nuo Juodeišių, Virginija - kirdonietė. Mokėsi toje pačioje Kirdonių aštuonmetėje mokykloje, čia ir susipažino. Sukūrė šeimą.

Prieš trylika metų įsigijo netoli gyvenvietės esančią sodybą.

Ūkininkauti pradėjo nuo trijų hektarų. Vėliau dar tris pridėjo vieno mama, penkis padovanojo kito tėvai.

Dabar šeima valdo per šimtą hektarų žemės. Save vadina mažažemiais, nes šalia esantys ūkininkai ir bendrovė valdo gerokai daugiau. „Didžiųjų" spaudimo nejaučia. Tiesa, taip kalbėdami nusispjauna per petį.

Drevinskai užsiima grūdų auginimu. Namuose dar laiko penkias melžiamas karves, kiaulių. Pieną tiekia „Rokiškio sūrių" gamyklai. Kiek gauna už litrą pieno, net nebeskaičiuoja, tik žiūri, ar pinigai pervesti.

„Kiek turime, tiek užtenka", - sako ūkininkai.

Šiose vietovėse ūkininkauti sudėtinga, nes aplink - Biržų regioninio parko teritorija. Tenka saugoti ne tik smegduobes. Negalima laikyti didesnio kiekio gyvulių, o norint suremontuoti namo stogą reikia gauti leidimus.

Norėtų pasistatyti pastatą grūdams laikyti, tačiau didelio niekas statyti neleis. Grūdų džiovyklą pirko taip pat mobilią, nes aukšti statiniai neleistini.

Antra vertus, regioninio parko teritorijoje negalėjo danų koncernas statyti kiaulidžių.

Užsieniečiai nebaimina

G. Drevinskas įsitikinęs, kad jauni žmonės ūkininkauti galimybių turi. Tik jis baiminasi, kad jei toliau šalyje bus vykdoma tokia politika, didieji ūkiai gali mažiukus „suvalgyti".

Jo nebaimina tai, kad žemę būtų leista parduoti užsieniečiams - ir dabar spekuliacijų įvairiausių pasitaiko.

Pradėję ūkininkauti Drevinskai teturėjo rusišką techniką. O dabar jau vis daugėja modernios.

Kirdoniečiai sakė delsę pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Nenorėjo lįsti į skolas bankams, tikėjosi viską įsigyti savo jėgomis.

Už gautą pelną nusipirko gerą sėjamąją, tačiau teko nuomoti traktorių.

Nors apsispręsti buvo sunku, vis dėlto nutarė dalyvauti programoje Europos Sąjungos paramai gauti. Įsigijo gerą traktorių, kitų padargų.

„Kai gauni paramą, atrodo, kad jau turi viską. Po to paaiškėja, kad dar ko nors trūksta", - kalbėjo apie dar vieną projektą svajojantis G. Drevinskas.

Ūkininkus labiausiai stebina žmonių pavydas.

„Logika tokia: aš neturiu, ir tu privalai neturėti. O jei nedavei ar nepasidalinai - nepatenkinti", - stebėjosi kirdoniečiai.

Gytis pasakoja žiemą savo traktoriumi nuvalęs pėsčiųjų takelį, kad vaikams būtų lengviau pasiekti vietą, kurioje sustoja autobusas. Sulaukė priekaištų, kodėl keliuko nenuvalė visam kaimui.

„Vietoj to, kad padėkotų už pagalbą, priekaištauja. Mes ir patys ne visuomet technikos griebiamės, į rankas „šiupelį" paimam", - kalbėjo vyras.

Tiesa, jei žmogui nelaimė ar liga, Gytis niekuomet neatsisako padėti ir pinigų už tai neprašo.

Ūkininkai sako, kad priekaištautojai dažniausiai nesuvokia, kiek jiems kainuoja tai, ką turi. Juk ūkyje jokio nedarbingumo pažymėjimo nepasiimsi. Kada ūkio savininkas gula ir kada keliasi, mažai kas mato. Gytis į ligoninę operuotis atsigulė tik tuomet, kai gydytojai pagrasino, kad kartą susilenkęs gali nebeatsistoti. Po mėnesio sėdo prie kombaino vairo...

Iš naujai išrinktos rajono valdžios pora nieko nesitiki: „Kad tik blogiau nebūtų. Pažadų daug, bet ką padarysi, jei nėra pinigų. Būna, kad prieš rinkimus visi šilkiniai, o po to nieko nebežiūri. Taip yra su lietuviais - jei ko reikia, priekalo nereikia liežuviui paploninti. O kai nebereikia - tavęs net nebeprisimena."

Ūkininkai nesupranta nuolat dejuojančių ir siūlo kantrybės pasimokyti iš tų kaimo žmonių, kuriuos autobusas gal kartą per savaitę pasiekia ar kelis kilometrus per nenuvalytą sniegą klampoja iki pagrindinių kelių.

„Dabar po kelias mašinas stovi kiemuose. Autobusai pro šalį per dieną gal šešis kartus važiuoja, žmonės pašalpas gauna, bet dejuoja, kad gyvenimas blogas. Nugarą reikia daugiau lenkti. Kas dirba, tas turi. O mes gyvename pagal principą - kiek turi, tiek užtenka. Ir ką susikūrei, tą ir turi", - sako ūkininkai Drevinskai.

Jurgita Vitkauskienė

2011-03-05

2011.03.07

Bijo netekti seniūno

Po įvykusių savivaldybės tarybos rinkimų įdomi situacija susiklostė Pačeriaukštės seniūnijoje.

Lietuvos centro partijos sąraše rinkimuose dalyvavęs Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja pasirodė puikiai. Surinkęs 954 rinkėjų balsus jis užsitikrino rajono tarybos nario mandatą. Kadangi Lietuvos centro partija laimėjo penkis mandatus ir gali pretenduoti į savivaldybės vadovų postus, V. Džėja turi galimybę užimti vieną iš jų.

Už V. Džėją balsavę seniūnijos gyventojai nenorėtų, kad seniūnas juos paliktų.

Atrodytų, kad pačeriaukštiečiai turėtų tik džiaugtis tokia savo mylimo seniūno sėkme. Tačiau realybė yra kitokia - seniūnijos gyventojai aimanuoja, kad jis juos gali palikti. Vyresnės moterys neslėpdamos ir ašarą nubraukia.

„Aprauda seniūną kaip mirusį", - situaciją juokaudama komentuoja jo „dešinioji ranka" - Gražina Paulauskienė.

Pasiteiravus žmonių, kodėl jie balsavo už seniūną, jei nenori jo netekti, kaimo žmonės atsako: „Tai kad jis labai geras. Norėjome, kad jam geriau būtų."

Per 2007 metų savivaldybių rinkimus panaši situacija buvo ir Nemunėlio Radviliškyje, kai gyventojai savo balsais parėmė, o sykiu ir „ištrėmė" mylimą seniūną Vytą Jarecką.

Lietuvos centro partijos atstovas V. Džėja ir konservatorius V. Jareckas teoriškai dabar gali susitikti rajono savivaldybės valdžioje. Praktiškai tai priklausys tik nuo jų partijų derybinių pozicijų.

 

Alfreda Gudienė

2011-03-05

2011.02.22

Gaujos vadą kulka paklojo sodybos kieme

Į vilką medžiotojas nusitaikė pro namo langą.

 

Ant Nemunėlio upės kranto, Virškupėnų kaime, su šeima gyvenantis medžiotojas Saulius Variakojis nušovė vilką, kuris, pasilypėjęs ant sodyboje esančio šiltnamio, stebėjo namą.

Biržų miškų urėdijos Būginių girininkijoje eiguliu dirbantis S. Variakojis medžioja jau dvidešimt metų.

Vyras pasakojo, kad Biržų girioje yra vilkų. Ir netoli namų pastebėjęs jų ne kartą.

Vilkai jo sodyboje apsilankė ir vasario 14 - osios vakare.

Šaltis ir badas žvėris gena arčiau sodybų, o jų gyventojai baiminasi plėšrūnų ir stengiasi nuo jų gintis.

Gyvūną, panašų į šunį, kieme pastebėjo medžiotojo žmona ir sūnus Nerijus. Jie pagalvojo, kad tai vienas iš augintinių, ir jį pašaukė. Tačiau kai šis nubėgo, suprato, kad tai buvo vilkas.

Kitą vakarą vilkas sugrįžo. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, jau nebe vienas, o atsivedė tris jauniklius.

Medžiotojas apie 21 valandą pastebėjo vilką, tupintį ant šiltnamio ir besidairantį po kiemą.

Neatmetama, kad į sodybą vilkus atginė alkis: šiuo metu šalta, sumedžioti grobį sudėtinga, o Variakojų tvartas pilnas gyvulių.

Medžiotojas pasiėmė šautuvą, tyliai atidarė namo langą ir nusitaikė. Vilką paklojo išsyk. Atstumas nuo namo iki šiltnamio - apie 35 žingsnius.

„Nelabai kas tiki, kad nušoviau vilką, tupintį ant šiltnamio. Tik kas atvažiuoja ir pamato, tuo patiki", - pasakojo medžiotojas.

Pasak S. Variakojo, vilkams apsilankius visi penki sodyboje laikomi šunys išsislapstė kas kur - daržinėje, ant šieno, būdoje. Nė vienas lojimu nepranešė apie nekviestus svečius.

Nušauto vilko patinas svėrė 48 kilogramus. Pagal pėdas tai buvo gaujos vadas.

Likusių vilkų pėdos, vedusios į mišką, buvo gerokai mažesnės.

Tai jau antras S. Variakojo nušautas vilkas. Prieš aštuonerius metus jis sumedžiojo seną vilko patelę.

S. Variakojo paskaičiavimu, jis nušovė 37 - ą vilką šalyje šio medžioklės sezono metu.

Šiais metais medžioklės sezono metu Aplinkos ministerija buvo suteikusi kvotą sumedžioti 60 vilkų, tačiau vėliau ji sumažinta iki 40.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-02-19

2011.02.21

Aplankė globos namų gyventojus

Vasario 11 dieną Pačeriaukštės kaimo kapela „Čeriaukšta", paminėdama Pasaulinę ligonių dieną, aplankė Biržų parapijos Šv. Vincento Pauliečio globos namų gyventojus.

Čia savo dienas leidžia 23 vieniši ir fizinę negalią turintys seni globotiniai, kuriems šie namai - paskutinė gyvenimo stotelė, priglaudžia, suteikia atjautą ir supratimą.

Seneliai nuoširdžiai juokėsi klausydami Ritos Balčiūnienės pasakojimų apie prabėgusią jaunystę.

Kultūrinio darbo organizatorė Onutė Jurkonienė linkėjo globotiniams neliūdėti ir su kapela pažėrė visą šūsnį gražių dainų, linksmų melodijų bei pasakojimų. Kai seniausia globos namų gyventoja Domicelė, kitais metai švęsianti 100 metų jubiliejų, išgirdo muzikos garsus, neištvėrė savo kambaryje ir pasipuošusi atvyko pasiklausyti dainų. Globotiniai juokėsi, klausydamiesi Ritos Balčiūnienės pasakojimų apie prabėgusią jaunystę. Po to visi susėdo prie bendro stalo, pasimeldė ir kalbėjo, dainavo.

Tuos globotinius, kurie dėl sveikatos negalėjo pabūti drauge, pačeriaukštiečiai aplankė kambariuose, įteikė lauktuvių bei sudainavo kiekvienam po dainą, linkėdami sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.

Malonu buvo matyti giedrus globotinių veidus, nutviekstus šypsenų. Išsiskiriant jie prašė dažniau aplankyti ir praskaidrinti dienas.

 

Gražina Paulauskienė

2011-02-17

2011.02.08

Šukioniškio išmintis: jei nedirbi - išeini iš vėžių

Šukioniškis Jonas Jasiukėnas, kadaise buvęs miškininkas, poilsiauja tikrąja to žodžio prasme. Jis nuėjęs ilgą gyvenimo kelią, įkopęs į devintąją dešimtį. Ne kur toli beveda kojos, ne ką bekelia rankos. Žiemą, kai sniego gilu, lieka sėdėti kambaryje - skaityti laikraščius, žiūrėti televizorių. Senolis šitai mėgsta - nenori atsilikti nuo gyvenimo. Jam rūpi ne tik, kas vyksta aplinkui, bet ir kaip „išsidirbinėja" didieji politikieriai. Jis visa širdimi buvo už Lietuvos nepriklausomybę, bet dabar senolį daug kas piktina.

 

Susipažino kūmuose

Jono gyvenimas prasidėjo anapus Biržų girios, Vaskališkių kaime, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje. „Išgyvenau tėviškėje bemaž keturis dešimtmečius, kol pasimirė žmona. Išsivedė mano brangiausiąją madingasis šių dienų ponaitis vėžys", - atsidūsta pašnekovas ir jo dar guviose akyse regiu sužibusią ašarą.

Prieš daugel metų parsiviliojęs Aritę (toks buvusios žmonos vardas) iš kitos Nemunėlio pusės. Jos tėvai buvo lietuviai, bet gyveno kaimyninėje Latvijoje. Mergaitė augo svetimoje šalyje, net neįprastą mums vardą gavusi. Jos teta gyveno Jasiukėnų kaimynystėje. Aritė atvažiuodavo pasisvečiuoti, o kai reikėjo krikštyti sūnėną, paprašė ją ir Joną pabūti krikštatėviais.

Taip ir susipažino, prasidėjo graži jaunuolių draugystė. O 1954 m. rugpjūty susituokė ir atšoko vestuves savo tėviškėje. Aritė buvo baigusi sodininkystės technikumą, bet tokio darbo tuometiniame kolūkyje nebuvo, todėl įsidarbino laiškininke. Jaunavedžiai apsigyveno pas tėvus.

 

Nuo sunkvežimio - į apylinkę

Jonas tuo metu irgi jautėsi vos ne kaip svečias, 1953 m. grįžęs iš tarnybos sovietų kariuomenėje. Tarnavo Sverdlovsko srityje, prieštankinės artilerijos dalinyje. Kolūkis tuojau pasirūpino jauna darbo jėga, išsiuntė į Panevėžio vairuotojų mokyklą. Vaikinas sėkmingai baigė kursus ir parsivežė pažymėjimą. Kolūkis patikėjo jam sunkvežimį. Bet jaunuolis, jo laimei, nebuvo patekęs į kolūkio vergovę - dirbo samdomu darbininku. Vos prabėgus pusei metų, įvyko lūžis.

Į devintą dešimtį įkopęs Jonas turi rūpestį - jam ramybės neduoda tėviškės medis, Jasiukėnų ąžuolu vadinamas. Kaip jį išsaugoti?

Anuometinis Pundurių apylinkės pirmininkas Bronius Šimonis sumanė persikelti į Biržus. Pradėjo įkalbinėti Joną užimti apylinkės pirmininko vietą. „Nepatiko man tos pareigos, bet ir kolūkyje buvo blogai. Per mėnesį rašydavo ne daugiau kaip tris dešimtis darbadienių, o už darbadienį - vos po penkias kapeikas, - mena pašnekovas. - Vos ištvėriau trejetą metų. Būdavo, valdžia spaudžia mokesčiais, prievolėmis, žmonės neturi iš ko, o man rajone duoda pylos, sako, tu nedirbi. Supykau. Parašiau vieną pareiškimą atleisti - neatleido, parašiau antrą - irgi neatleido. Prarašiau trečią - jau negalėjo užlaikyti, buvo toks įstatymas."

 

Reikėjo gyventi su protu

Išleido, o kur eiti? Dar prieš pašaukiamas į kariuomenę kelerius metus dirbo tuometiniame Panevėžio miško pramonės ūkyje gamybos meistru. Buvo pokaris, sunkūs laikai. Vos ne tais pačiais keliais ir takais vaikščiojo partizanai ir stribai.

„Reikėjo ir vienų, ir kitų bijoti, gyventi su protu, išmokti nematyti ir tylėti. Vasarą girioje rėždavome biržes kitų metų kirtimams. Į darbą nuo namų tekdavo eiti miškais apie septynis kilometrus. Sutemdavo, knapsėdavau kvartalų linijomis, ir retai būdavo, kad ko nesutiktum. Nežinai, ką sutinki, kurią pusę. Kiek kartų šaukė į Biržus tardyti. Gal kokiais 1949 - aisiais sulaikė stribai, nusivežė į Parovėjos būstinę ir pradėjo remti prie sienos, kad pasakyčiau, kur įsikūrę partizanai. Sako, vaikštai po miškus, kaip gali nežinoti. Žinojau, bet buvau tvirtai nusiteikęs - neišduoti. Gal keturias paras išlaikė daboklėje. Kaip naktis - taip tardymas. O tardo neblaivūs..." - dalinasi prisiminimais Jonas Jasiukėnas.

 

Darbų per akis, atlygis - grašiai

Išėjus iš apylinkės pirmininko posto, jau buvo įsteigtas Biržų miško pramonės ūkis. Jam vadovavęs direktorius Visvaldas Cemnolonskas pakvietė jauną vyrą grįžti į miškus. Nuo 1962 m. įdarbino gamybos meistru Spalviškių girininkijoje, o kitais metais perkėlė eiguliu į Tamošiūnų girininkiją.

Kokios eigulio pareigos? Jų labai daug: reikėjo saugoti eigulijos miškus nuo vagių, atrėžti biržes pagrindiniams ir ugdomiesiems kirtimams, rankomis prakertant spindžius, pažymėti medžius sanitariniam kirtimui. Tuomet dar kirto mišką motoriniais pjūklais, medieną traukė arkliais. Dirbo 10 kirtėjų ir medieną iš kirtaviečių traukė dar 8 vyrai. Visus reikėjo sužiūrėti, darbo parūpinti.

Eigulio tarnystėje išdirbus 10 metų paaukštino pareigas - tapo girininko padėjėju. Miškuose pasirodė pirmieji traktoriai. Iš pradžių vikšriniai vilkikai TDT, paskui mažiukai TD - 25. Biržiečiai pirmieji pradėjo taikyti pažangiausias to meto kirtimų technologijas pagal valksmų sistemą. Traukė iš biržių neskersuotus stiebus, juos gabeno į galutinį sandėlį.

Girininko padėjėjas privalėjo priimti ištraukiamus medžių stiebus, juos užpajamuoti. Reikėdavo kitus miške atliekamus darbus priimti, suregistruoti. Viena svarbiausių užduočių - įvykdyti planus, tada ir premijos sulaukdavo. Nekokie atlyginimai buvo: pradėjo nuo 60 rublių, pakėlė iki 80 - toks ir džiaugsmas.

 

Sunkiai pakeliamos sąlygos

Darbas miške nelengvai pakeliamas. Jonas sulaukė pensijos ir nuo pirmos dienos atsisakė miškininko pareigų.

„Valdžia prašė padirbėti, kategoriškai paskiau - ne. Viskas buvo atsibodę. Jei tu mažesnis pagal pareigas, tai ir kvailesnis. Šeštą ryto atbildėdavo medvežiai vežti stiebų. Vairuotojai gaudavo didžiulius atlyginimus, jiems skaičiuodavo dvigubus metus stažui, todėl besistengdami kraustėsi iš proto. Tekdavo keltis net ketvirtą valandą, o grįždavau į namus apie devintą. Net nemačiau, kaip auga vaikai. Medžių tūrį apskaičiuoti, išrašyti dokumentus tekdavo daugiausia žiemos šaltyje - rankų sąnariai nebelaikė, buvo šalčio išsukioti. Man niekas už tai nepridėjo nė rublio. Geriau šiukšles vežti, ne tokį darbą dirbti", - guodžiasi senolis ne linksmybėse praleistais metais.

 

Nebeišsilaikė vienatvėje

Žmona tuo metu dirbo Kuokaviečių pieno supirkimo punkto vedėja. Pravertė į pensiją išėjusio vyro rankos ir pieno punkte, kai gesdavo įrenginiai.

Kai mirė žmona, Jonas sako pasijutęs tarsi nesavas, ne savo namuose. Sunkiai, labai sunkiai tvėrė ištikimos gyvenimo draugės netektį. Bet dar intuityviai laikėsi įsikibęs į tėviškės žemelę. Turėjo arklį ir 3 melžiamas karves, vienas vargo ketverius metus - nebeištvėrė. „Pažįstamas biržietis kartą prasitarė: žinai, Jonai, esu nužiūrėjęs tau vienišą moterytę Biržuose. Supiršo mus, bažnyčioje sutuokė, išsipardaviau ir tapau miestiečiu", - tęsia pašnekovas.

Su naująja žmona Vanda Jonas sakosi nugyvenęs dar tuziną metelių. Drauge augino gėles ir daržovių daigus. Prekiaudavo Biržų ir Pasvalio turguose, nuveždavo jų ir į Nemunėlio Radviliškį, Papilį. Vėl turėjo užsiėmimą, tik pirmadieniais pajusdavo šiokį tokį poilsio dienos skonį. „Dirbom, nes reikia dirbti. Jei nedirbi - greit išeini iš vėžių", - dėsto savo išmintį senolis.

Ir vėl jo kelyje pasikartojo ta pati istorija - „ponaitis" vėžys išsivedė antrąją žmoną. Ši buvo užrašiusi jam dalį namo, bet taikus žmogus nenorėjo būti rakštimi jos artimiesiems. Išėjo pas savuosius.

 

Susikūrė savo gyvenimus

Jonas Jasiukėnas su pirmąja žmona išaugino tris dukras ir sūnų. Vyriausioji Regina gyvena tame pačiame Šukionių kaime. Baigusi veterinarijos mokslus, dirbo gydytoja kolūkyje. Ir dabar talkina aplinkiniams gyventojams, kai sunegaluoja koks gyvulys. Tėvelis turi galimybę dažnai pasibūti dukros šeimoje.

Dvi dukros patraukė Kauno link. Zita, baigusi pedagoginį institutą, gyvena Raudondvaryje, dirba vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja. Skaidra baigė stenografiją, bet dirbo Šiaulių restoranų treste, o dabar persikėlė į Kauną ir dirba parduotuvėje.

Senolis prisiglaudė pas sūnų Romualdą, sako, jog čia jam jauku, ramu. Sūnus skyrė kambarėlį, kuriame lova, televizorius, rašomasis stalas. Romualdas, baigęs Vabalninko technikumą, dirbo „Auksinės varpos" kolūkyje. Vėliau buvusio „Gintaro" kolūkio pirmininkas Kęstutis Švėgžda atsiviliojo į Šukionis mechaniku ir pasiliko šiose apylinkėse - ūkininkauja, augina du vaikučius. Anūkai nuolat užbėga, pradžiugina senelį.

Jonas Jasiukėnas džiaugiasi, kad vaikai susikūrė savo gyvenimus, turi šeimas. Dėl to tėvui neskauda galva.

 

Nerimsta be veiklos

Jonas nemėgsta tinginiauti - paskaldo, prineša malkų, pakuria centrinio šildymo katilą, sumala miltų gyvuliams. Nors amžius solidus, bet senolis dar pakankamai guvus, nuovokus. Iš kur tas gyvybingumas?

Sako, išgerdavęs saikingai, kariuomenėje ir machorkos užtraukdavęs. O kai dirbo, rūkyti nebuvo kada, „Primos" pakelio pakakdavo 3 dienoms. Vėliau ir to „malonumo" atsisakęs. Ir automobilį dar geba vairuoti. Kadaise po miškus birbdavęs motociklu, paskui nusipirkęs „Moskvičių", o dabar jo kojas pavaduoja „Fordas".

„Važiuoju drąsiai, turiu orientaciją. Nepatyriau avarijų, tik ant kelio iššokusi stirna kartą aplamdė automobilį", - šypsosi pašnekovas. Vairuotojo pažymėjimas jo kišenėje - net nuo 1954 metų!

Senolis turi didelį rūpestį. Jam neduoda ramybės senas ąžuolas tėviškėje, prie buvusių gimtųjų namų, Vaskeliškių kaime. Tam gumbuotašakiui gali būti jau apie 400 metų, jį vietiniai vadina Jasiukėnų ąžuolu. Medis galėtų būti paskelbtas kokiu nors vietinės reikšmės paminklu. Važiavo į rajono savivaldybę, kalbino kraštovaizdžio specialistę Zitą Pipirienę, kad pasidomėtų.

„Ji man nieko doro nepasakė, girdi, neturi transporto nuvažiuoti ir apskritai ne mūsų esąs reikalas. Karo metu vokiečiai sustojo prie ąžuolo, išsiėmė žemėlapį ir pagal medį atsekė vietovę. Ąžuolas buvo įtrauktas į karinius žemėlapius, o čia niekam nerūpi", - piktinasi senolis.

 

Alfonsas Kazitėnas

2011-02-05

2011.02.07

Miškakirčius gali priversti prisistatyti seniūnams

Daržų vienkiemio 70 - metis ūkininkas į krašto istoriją pateks kaip pirmasis, privertęs privatų miško kirtėją seniūnijos vadovui raštu pažadėti sutvarkyti technikos suniokotą keliuką.

 

Gavus leidimą - į seniūniją

Praėjusią savaitę Vabalninke apsilankęs žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius išgirdo Daržų ūkininko Leono Galvanausko prašymą priimti nutarimą, kad leidimus miško kirtimams gavę verslininkai pirmiausia prisistatytų seniūnijų vadovams ir informuotų, kur žada krauti medieną ir kokiais keliais ją išvežti. Ir tik tuomet jiems būtų leidžiama pradėti miško kirtimo darbus.

Šie suderinimai reikalingi tam, kad nebūtų aplinkosauginių pažeidimų bei niokojamų kelių, kurie tvarkomi dažniausiai valdžios skiriamomis lėšomis.

Šiai minčiai kalbėdamas su ministru pritarė ir Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas.

Daržų kaimo ūkininkas Leonas Galvanauskas piktinasi, kad nukirsta mediena kraunama ant melioracijos griovio ir niokojama jo pieva.  

„Tai nepabaigtas išspręsti reikalas. Miškakirčiai nelabai nori paisyti visuomenės intereso. Nežinai, nei kur kerta, nei kada veža. Pamatai tik sunkius miškovežius važiuojant ir randi suniokotus keliukus", - „Šiaurės rytams" sakė S. Gudas.

K. Starkevičius, pasak seniūno, pažadėjo šį klausimą perduoti spręsti aplinkos ministrui.

 

Niokoja kelią

Daržų kaime esantis miško plotas, kurį plynai iškirto kupiškėnas Audrius Stonis, yra kitoje melioracijos griovio ir Ringužės upelio pusėje.

Iškirstą medieną miško kirtėjas veža Leono ir Konstancijos Galvanauskų sodybos link bei krauna toje vietoje, kur yra Ringužės upelio ištakos ir prasideda melioracijos griovys.

Atvažiavusi sunkiasvorė technika, kuria išvežama mediena, apsisuka ūkininko ganykloje ir niokoja žemę.

Šis verslininkas mišką vežė ir pernai. Žiemą problemų lyg ir nebuvo, tačiau pavasarį, pažliugus keliams, pasak ūkininko, „išlindo" visos bėdos - ant keliuko atsirado duobių.

Dėl sunkiasvorės technikos ir niokojamo keliuko L. Galvanauskas klausimą kėlė bei kreipėsi į seniūną S. Gudą ir praeitais metais. Tačiau su miško kirtėju jie sutarė, kad šis padės keliuką sutvarkyti.

Panašu, kad pažadai ir liko pažadais. Vasarą L. Galvanauskas savo jėgomis kelią sutvarkė.

Šią žiemą, pamačius, kad vėl tuo pačiu keliuku vežama mediena, kilo konfliktas. L. Galvanauskas pareikalavo, kad verslininkas atlygintų nuostolius. Kad būtų įrodymas, jog jis išvežęs medieną nepabėgs, pasiūlė padėti ant seniūno S. Gudo stalo kokius 3000 litų, o jei paaiškės, kad kelio tvarkyti nereikia, juos tepasiims.

 

Pažadas - pirmasis

Vabalninko seniūnijos vadovui verslininkas Audrius Stonis parašė prašymą, kurį S. Gudas užantspaudavo ir pridėjo prierašą: „Neprieštarauju."

Savo prašyme kupiškėnas Audrius Stonis teigia vykdantis miško kirtimą bei medienos išvežimą ir naudojasi keliuku L. Galvanausko sodybos link.

„Patikinu, kad, jei sugadinsiu, tada jį sutvarkysiu", - savo rašte teigia A. Stonis.

„Tai pirmas kartas, kai miško kirtėjas mums raštu pažada atlyginti nuostolius. Galima sakyti, kad L. Galvanauskas jį privertė tai padaryti. Pavasarį, jei paaiškės, kad kelias suniokotas, bus pagrindas reikalauti, jog verslininkas jį padėtų sutvarkyti. O pinigų, kaip užstato, seniūnija imti neturi teisės", - kalbėjo S. Gudas.

 

Parašė, kad seniūnui būtų ramiau

„Ūkininkas L. Galvanauskas vieną kartą mišką vežti leidžia, kitąkart draudžia. Praėjusį pavasarį vežiau medieną, susilaukiau ūkininko priekaištų. Tuomet galvojau, kad tai jo kelias. Kai pradėjau domėtis, paaiškėjo, kad keliukas yra bendras, jis skirtas visiems. O kad L. Galvanauskas jį tvarko, natūralu - juk ten gyvena", - korespondentei aiškino verslininkas A. Stonis.

Šią žiemą pradėjus vežti mišką ūkininkas iš pradžių neprieštaravo, bet vėliau miškovežių vairuotojai įmonės savininkui pradėjo sakyti, kad L. Galvanauskas grasina užtverti kelią.

Verslininkas teigė kreipęsis į policiją, klausęs, ar ūkininkas galintis taip pasielgti.

A. Stonis tvirtino ūkininkui siūlęs malkų, tačiau šiam jų pasirodė per mažai. Pareikalavo, kad kartu nuvyktų pas seniūną ir padėtų ant stalo 3000 litų kelio sutvarkymui.

„Galvanauskas turi principus, bet ir aš turiu", - korespondentei kalbėjo A. Stonis.

Jis nuvyko pas S. Gudą ir parašė jam paaiškinimą, kad, jei kelią sugadins, jį sutvarkys.

„To paaiškinimo aš neturiu rašyti, nes kelias viešas. Rašiau, kad seniūnui būtų ramiau", - kalbėjo A. Stonis.

 

Apkrovas gali riboti kelio ženklai

Biržų miškų urėdijos atstovė ryšiams su visuomene Jurgita Bruniuvienė sakė, kad miškininkai žino, kur ir kokius svorius galima vežti tam tikrais keliais, ir kartu su policija reikalui esant pastato ženklus.

Keliukai gali būti servitutiniai, seniūnijos ir privatūs. Privačių miškų ir keliukų urėdija nebeprižiūri jau dešimt metų.

„Jei kelias yra seniūnijos, ji kartu su kelių policija gali įvertinti, kiek jis gali atlaikyti svorio, ir pastatyti ribojančius ženklus. Paprastai jie siekia 3,5 tonos. Tokius ženklus pažliugus keliams iškart pastato Papilio ir Parovėjos seniūnijos. Tai daryti niekas netrukdo ir kitoms", - kalbėjo J. Bruniuvienė.

S. Gudas sakė, kad šiuo metu yra žiema, gilus pašalas, tad kelio ženklo, ribojančio vežamus svorius, prie šio keliuko nereikia.

 

Kertami ir valdiški, ir privatūs miškai

Praeitais metais Biržų rajone buvo iškirsta 374 hektarai brandaus miško, jame buvo 89,9 tūkstančiai kubinių metrų medienos. Tarpiniais kirtimais iškirsta 31,5 tūkstančio kubinių metrų.

Šiais metais planuojama iškirsti apie 400 hektarų brandaus miško ir gauti 94,5 tūkstančio kubinių metrų medienos.

Privačių miškų kirsta taip pat nemažai. Praeitais metais išduoti 187 leidimai kirsti miškus. Iškirsta apie 45 tūkstančius kubinių metrų medienos.

Leidimus privačius miškus kirsti išduoda Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų rajono agentūra.

Vabalninko girininkiją prižiūrintis vyriausiasis specialistas Algirdas Gedgaudas sakė, kad gavęs skundą buvo nuvažiavęs pažiūrėti, kaip mišką kerta ir kur medieną krauna A. Stonis.

„Aplinkosauginiu požiūriu miško kirtėjas nieko nėra pažeidęs, nes jis malkas susikrovė ant melioracijos griovio. Ringužės upelis prasideda truputį toliau.

Į žmonių civilinius santykius nesikišame. Jei pažeisti turtiniai interesai, yra teismai. Mano požiūriu, kelias nėra pažeistas, nes vežama, kai yra pašalas, ledas, vėžės iki žvyro dangos nesiekia", - svarstė A. Gedgaudas.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-02-03

2011.01.26

Germaniškio „naktinio klubo" dalyviai šoko iki paryčių

Germaniškyje antrus metus tęsiamo renginių ciklo „Vakaras su žvaigžde" koncertas sutraukė gausų būrį gerbėjų.

Į vakarą, kuriame dainavo šalyje populiarios grupės „Patruliai" nariai Algirdas Radzevičius ir Gytis Balčiūnas, bilietai buvo išgraibstyti iš anksto. Salėje prie staliukų koncerto klausėsi aštuoniasdešimt Biržų, Germaniškio ir aplinkinių kaimų gyventojų.

Vakaro dalyviai biržiečiai neslėpė, kad mielai renkasi Germaniškyje vykstančius renginius, kadangi nepatogu ir brangu važinėti į kituose miestuose vykstančius šou. Emocingai publikai neliko skolingi ir dainininkai, kurie su pertraukėlėmis koncertavo net tris valandas.

Germaniškyje vykusio renginio dalyviai linksminosi pagal populiarios grupės „Patruliai" muziką.

Po estrados dainininkų koncerto renginio dalyviai iki paryčių kojas miklino Eugenijaus Staniulio suruoštame šokių vakare.

Pasak renginių organizatorės Reginos Ukrinienės, prieš metus pradėtas „Vakaro su žvaigžde" renginių ciklas užkariavo pramogų ištroškusių Biržų rajono gyventojų širdis. Žmonėms patinka, kai jie jaukioje aplinkoje gali linksmintis ne tik pagal vietos saviveiklininkų, bet ir pagal šalies „pop dievaičių" muziką.

Pasak R. Ukrinienės, vakaras su „Patrulių" grupės dainininkais buvo planuota dar prieš Kalėdas, tačiau renginys neįvyko dėl užpustytų rajono kelių.

„Džiugu, kad į pirmąjį šių metų renginį sugužėjo daug jaunimo, užsuko ir senieji renginių ciklo gerbėjai", - sakė R. Ukrinienė. Pasak jos, kito vakaro metu Germaniškyje planuojama sulaukti žinomų estrados dainininkų - Irenos Starošaitės ir Žilvino Žvagulio.

 

Kęstutis Slavinskas

2011-01-25

2011.01.10

„Sidrui" pinigų užtenka, duonytei - ne visada

Trijų Karalių dieną dviejų mažų mergaičių mamytė su kaimynu gėrė alų. Vaikai gavo iš pravažiuojančio prekybininko skolon paimtų bandelių.

 

Platus ir pavyzdingai nuvalytas kelias į Čypėnus jokiu būdu neleidžia manyti, kad šis kaimas būtų užmirštas Dievo.

Kitoks jausmas apima išvydus dvi mažas basakojes mergytes. Be abejo, jas, kaip ir visus vaikus, myli Aukščiausiasis. Tačiau ar tikrai myli mama?

„Labai gaila vaikų, pusalkanių stovinčių ant kelio, laukiančių po kelias dienas negrįžtančios mamos ir prašančių valgyti.

Kąsnelį joms paduoda kaimynai arba iš kito miesto tėvų aplankyti atvažiuojantys žmonės. Tačiau vaikai juk turėtų valgyti kasdien", - apie Vabalninko seniūnijoje, Čypėnuose, gyvenančią šeimą sako ką tik iš to kaimo grįžusi moteris.

 

Liūdni namai

Kaimo pakraštyje stovintis vėjo košiamas namas apsuptas sniego kalnų. Čypėniškiai sako, kad šeimininkai net takelio iki šulinio neatsikasa - iš pusnies pasisemia sniego ir jį ištirpinę naudoja valgiui ar skalbimui.

Į beldimą ilgai niekas neatsiliepia. Atkakliai beldžiant į langus bei duris jas pagaliau atveria jaunas ir akivaizdžiai ligotas vyras.

„Taip, tokia moteris gyvena čia", - sako ir leidžia užeiti.

Nors namuose buvo matyti tik duonos trupinių, mažylė džiaugėsi tą dieną valgiusi bandelių, kurias mama teigė iš prekybininko gavusi į skolą.

Virtuvėje kūrenasi krosnis, ant jos stovi aprūkę puodai su vandeniu. Nematyti jokių maisto pėdsakų, išskyrus šalto blyno gabalėlį ir krūvelę duonos trupinių.

Šeimininkė nesirodo - sėdi kitame kambaryje, demonstratyviai atsivertusi dukros mokyklinę knygelę, ir neva skaito. Tačiau moters akys žiba anaiptol ne nuo skaitomų pasakų. Tą liudija ir kvapas.

Trejų metukų Eglė (vaikų vardai pakeisti - red.) ir keleriais metais vyresnė Rūta basomis kojytėmis trepena po vėsios gryčios grindis. Žemę siekiančia plonyte rausva suknele vilkinti Eglutė primena lėlę, į kurią žiūrint širdį spaudžia graudulys.

Vaikai godžiai žvelgia į atvežtą maistą, jų rankytės tiesiasi į šokoladą, kurio valgyti vaikai nedrįsta - padeda ant stalo.

 

Kai turi, valgo

- Ką dažniausiai valgote?

- Bulvių, jeigu turime. Sako, čia žemės yra, tačiau niekas nežino, kur ta žemė. Vasarą kaimynai duoda agurkų, - sako mergaičių mama.

 

- Ką dar valgote?

- Jei turime - duonos, - vėl sako moteris.

- Blynų, skrylių, o šiandien ir bundelių, - tarmiškai čiauška mažoji.

- Ant skolos iš autolavkės paėmiau. Maistui mums trūksta pinigų. Seniūnija už vaikus mums į rankas išmokų neduoda, nepasitiki, - sako 36 metų namų šeimininkė.

 

- O ką tu geri?

- Daugiausiai tai „Sidrą". O šiandien gėriau alų su Rimu Audicku.

 

- Ar tiesa, kad kartais dingsti iš namų, palikusi vaikus?

- Būna. Ir prieš šventes taip buvo.

 

Kai mama kalba apie savo „viešnages", vyresnioji dukra ima keistai drebėti. Tik mažoji vis nenustygsta vietoje ir džiaugiasi, kad mama nupirko šampūno ir muilo.

 

- Dabar turime du gabalėlius, - neša ir rodo muilą korespondentėms, vėliau pasakoja, kaip jai tetos vilkšunis buvo sukandžiojęs galvytę ir tekę gulėti ligoninėje.

 

Kas yra tikrasis šeimininkas?

„Jei žmona ir išeina, vaikai alkani nebūna", - sako neįgalus mergaičių tėtis, iš kurio 600 litų pensijos šeima turi gyventi. Dar yra išmokos už vaikus, kurių seniūnija jiems į rankas neduoda - šeima priskirta rizikos grupei.

Ar vyro neįgalumo pensiją tvarko jis pats, atsakymo išgirsti nepavyko. Piršosi mintis, kad pinigai - moters rankose. Ir ne tik jos.

Ant trobos slenksčio netrukus išdygsta moters sugėrovas R. Audickas.

„O lauktuvių vaikams ar atvežėte? Žinau aš jus, visi norit tuščiomis rankomis atvažiuoti", - įžūliai išpyškina traukdamas iš kišenės du ledinukus ir tiesdamas juos mergaitėms. Tuo metu jo žvilgsnis varsto besišypsančią kone perpus jaunesnę moterį - dviejų vaikų mamą.

Vyras bando korespondentėms aiškinti, kaip šios turinčios elgtis jo namuose. Išgirdęs, kad atvykėlės yra ne jo namuose, vyras nutyla. Bet tik trumpam. Išgirdęs, kad jam, šeimos vyrui, girtuokliauti su valgio stokojančių mažamečių motina yra nepadoru, jis vėl laido įžūlias replikas ir giriasi kelionėmis po Odesos kraštą.

Atrodo, kad vyro girtuoklystė ir bendravimas su nerūpestinga kaimyne ne itin patinka R. Audicko žmonai, tačiau ji - bejėgė. Kaip ir mergaičių tėvas.

Girdint smarkiojo kaimyno kalbas ir matant, kaip jo klauso kaimynė, norėtųsi, kad kas nors tam begėdžiui pagyrūnui iškarštų kailį. Už tai, kad geria su dviejų mažų mergaičių motina, kuri alui ir „Sidrui" išleidusi pinigus jų nebeturi nei bulvėms, nei duonytei.

Vaikams skirtas išmokas tvarko ir dalimis šeimai atiduoda seniūnija. Vyro neįgalumo pensijos kontroliuoti niekas negali, išskyrus jį patį ir žmoną.

Už socialinės rizikos šeimas atsakinga Vabalninko seniūnijos darbuotoja Virginija Jucienė šiuo metu serga. Gali būti, kad į Čypėnus nuvažiuos ir vaikus aplankys kas nors kitas iš seniūnijos žmonių.

 

Alfreda Gudienė

2011-01-08

2011.01.10

Rankinukuose - moters gyvenimo atspindžiai

Rankinės gali būti ne tik garderobo detale. Jos gali pažymėti tam tikrą gyvenimo įvykį.

Rankinių rinkimas tapo rimtu hobi vabalninkietei Zitai Mejerienei, jau surinkusiai jų per 150.

 

Parodai pateikė savo hobi

Ketvirtadienį Biržų krašto muziejaus „Sėla" Vabalninko filiale buvo atidaryta paroda, pavadinta „Z. Mejerienės hobis". Joje eksponuojami ne tik rankinukai, bet ir moters nuostabiai numegzti šalikai.

Idėja savo garderobo detales, kurios beveik nebetelpa namų spintose, pateikti parodai Zitai Mejerienei kilo kartu su muziejaus vadove ir drauge Vida Skujiene.

Vabalninke verslininkė Zita laikoma viena stilingiausių miestelio damų. Dažnam ne paslaptis, kad ji turi hobį - neria skrybėlaites, šalikus bei kaupia rankines. Sako, net už didžiausius pinigus įvairius prisiminimus saugančių rankinių neparduotų.

Viena stilingiausių Vabalninko moterų laikomos verslininkės Zitos Mejerienės (dešinėje) aksesuarų kolekcijos parodos idėją įgyvendinti padėjo Vabalninko krašto muziejui vadovaujanti Vida Skujienė.

„Į muziejų juos man padėjo atgabenti vyras (Vabalninko žemės ūkio mokyklos kūno kultūros mokytojas, užpraeitais metais „Šiaurės rytų" skaitytojų išrinktas geriausiu metų pedagogu, - red. past). Jis man siūlė tų rankinukų į namus atgal nebeparnešti", - juokavo ponia Zita.

Parodos rengėjus stebino, kad į atidarymą vabalninkiečiai susirinko itin gausiai.

Ji veiks iki kovo mėnesio.

 

Nauda tapo hobiu

Ekspozicijai Z. Mejerienė pateikė 127 rankines, ir rankinukus, 8 poras batų, mamos nertas pirštinaites, dalį savo nertų šalių.

Moteris neslėpė, kad rankinių ji yra sukaupusi per 150. Bet į parodą tų, kurios yra standartinės, nebenešė.

V. Skujienė, pristačiusi moterų rankinių istoriją, pabrėžė, kad jų nauda itin įvertinta 20 amžiuje, kai moterys „išsilaisvino" iš sunkių jas varžiusių rūbų, tapo veiklesnės ir turėjo įsigyti savo aksesuarų.

Beje, rankines pamėgo ir vyrai - šie aksesuarai reikalingi telefonams, kompiuteriams ar dokumentams nešioti.

Z. Mejerienė prisiminė, kad pirmasis jos darbas vaikystėje buvo paprastas šalikas, kurį numegzti pavyko jai vienintelei iš visos klasės.

Vėliau, kai gimė vaikai, norėjosi juos papuošti. Sūnūs nešiojo mamos darbo megztinius. Mezgė ji ir vyrui, ir sau.

Vėliau, kai jau parduotuvėse atsirado visokių grožybių, poreikio megzti nebeliko. Tačiau kartą pabandžiusi ji pradėjo nerti didelius šalikus. Juos nešioja ne tik pati, bet mėgsta ir draugėms dovanoti.

Meniški šaliai, kurių moteris yra numezgusi apie penkias dešimtis, panaudojami ir vazonams aprišti, ir vietoje dirželio.

Autorė demonstravo ir vieną jai maloniausių - rausvą su juodais taškeliais. Jis persiūtas iš vaikiškos sunkytės, kurią ji pati nešiojusi.

„Į jį sudėti visi vaikystės prisiminimai. Senelis, gyvenęs Kėdainių rajone, Surviliškyje, turėjo siuvyklą, tad mane labai puošdavo. Šalikas - iš puošnių vaikiškos sunkytės „padalkų", - kalbėjo Z. Mejerienė.

Moteris sako turėjusi ir vaikišką rankinuką, iš klijuotės pasiūtą. Tačiau jo neišsaugojo.

Dar vieną šalį moteris persisiuvo ir iš vestuvinės suknelės. Anais laikais amerikonišką medžiagą vestuvėms parūpino krikšto mama. Deja, buvo prasta siuvėja, tad suknelę vėliau teko persiūti. Medžiagą panaudojo ne tik šalikui - pasigamino pagalvei užvalkalą.

Z. Mejerienė parodai pateikė ir daugiau savo gyvenimo prisiminimų. Auksiniai „pelenės bateliai", blizgantis šalis ir auksu spindintis krepšelis buvo įsigyti jubiliejinio gimtadienio proga.

Viena seniausių, gėlėmis išdekoruota piniginė - rankinė priklausė ponios Zitos močiutei. Ją pasiimdavo į bažnyčią, įsidėdavo rožančių, maldaknygę ir komodos raktus.

 

Rankinės - iš „skudurynų" ir geriausių parduotuvių

Pirmąją nedidelę rankinę Z. Mejerienė įsigijo, kai sūnų vedė į pirmą klasę. Vėliau su ja teko eiti ir į teatrus.

Moteris išsaugojo ir mamos rankinuką, kurį jai tėvelis parvežė iš Maskvos.

Vieną rankinę dar gerai prisiminė ir parodoje apsilankiusios moterys - ji užsirakina, ir ją atrakinti galima tik paspaudus vienam savininkui žinomą kodą.

Z. Mejerienė rankines mėgsta nusipirkti įvairioms progoms. Ji neslėpė daug įdomių įsigyjanti vadinamuose „skudurynuose". Štai baltą rankinę su ryškiu raudonu kaspinu (su ja dalyvavo Amerikoje vykusiose sūnaus vestuvėse) pirko „blusų" turguje už tris litus.

Sužinoję apie moters pomėgį rankinėms jas dovanoja draugai, Amerikoje gyvenantys sūnūs. Yra parvežę ir vienetinę, brangią, garsios firmos.

Vyras taip pat iš Ispanijos parvežė įdomią rankinę.

Z. Mejerienė prisiminė pavasarį lankiusis Londone, vienoje didžiausių „Harrods" parduotuvių. Vabalninkietę nustebino, kad net trijuose salės aukštuose buvo pilna rankinių.

„Į kainas bijojau net žiūrėti, kai kurios rankinės buvo su briliantais, jos kainavo dešimtis tūkstančių svarų", - kalbėjo parodos autorė.

Tačiau moteris toje parduotuvėje rado jai patikusią ir „įkandamą" Burberry firmos rankinę, kainavusią 300 svarų.

Brangiausia moters įsigyta rankinė - garsios Armani firmos, siūta iš kiaulės odos. Jos vertė - 699 svarai.

Viena veltinė rankinė, papuošta gėlėmis, anot parodos autorės, skirta svajonėms sudėti. Sako, jas surašius ant popieriaus lapelių ir sudėjus, norai išsipildo.

Parodos autorė moterims pažadėjo savo rankines ir kitus aksesuarus paskolinti, jei jų reikėtų svarbioms gyvenimo progoms. Tačiau neatiduos, kad ir kaip jos prašytų.

 

Sveikino su neįprasta drąsa

„Jei Zita sako, kad rankines pirko svarbiems įvykiams jos gyvenime, tai reikia tik džiaugtis, kad to gero jos gyvenime buvo labai daug. Norisi palinkėti, kad jų būtų dar daugiau", - kalbėjo parodos organizatorė V. Skujienė, autorę sveikinusi su neįprasta miestelio žmonėms drąsa iš savo spintų į viešumą išnešti ir parodyti tai, ką turi įdomaus ir brangaus.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-01-08

2011.01.06

Ūkininkės bėda netilpo į valdžios programos eilutes

Sugriuvus sniego dangos neatlaikiusiam ūkiniam pastatui pagalbos prašančią kaimo moterį valdininkai siuntinėjo nuo vieno pas kitą.

Tik po to, kai šiuo klausimu pradėjo domėtis „Šiaurės rytai", savivaldybės administracijos direktorė pažadėjo imtis veiksmų.

 

Pareiškimo nepriėmė, paramos nežadėjo

Praėjusį savaitgalį gausiai snigo.

Širvėnos seniūnijos darbuotojai pranešė, kad pirmadienį į juos kreipėsi Zastaučių kaime ūkininkaujanti Nijolė B. Moteris skundėsi, kad neatlaikiusi sunkios sniego dangos nugriuvo jai priklausanti daržinė ir tvarto dalis. Ji klausė, kur galėtų prašyti pagalbos.

Tuo metu, kai seniūnijoje lankėsi ūkininkė, seniūnės Gražinos Samulionienės nebuvo. Moteriai buvo patarta kreiptis į Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyrių.

Pas kaimynus priglaudę gyvulius Zastaučių kaimo žmonės kol kas patys bando ramstyti griūvantį ūkinį pastatą.

Kadangi tuo metu skyriaus vedėjo Stepono Staškevičiaus nebuvo, moterį priėmė specialistė Stanislava Jankūnienė. Ji Nijolei B. paaiškino, kad iš savivaldybės Kaimo rėmimo programos lėšų jos paremti nebus įmanoma.

Šioje rajono tarybos patvirtintoje programoje numatyta, kad galima iš dalies kompensuoti kaimo gyventojams, užsiimantiems žemės ūkio veikla, nuostolius, patirtus dėl stichinių nelaimių, gaisrų, užkrečiamųjų ligų.

Tačiau, pasak savivaldybės specialistų, nė vienas šis punktas netinka Zastaučių kaimo ūkininkės situacijai.

Ir leido suprasti, kad ji pati kalta, jog laiku nuo stogo nenusikasė sniego.

Tos pačios programos lėšomis skatinamos kaimo bendruomenės, finansuojami kaimo infrastruktūros įrengimai, organizuojamos išvykos pas pažangiai ūkininkaujančius, iš dalies kompensuojamas verslo planų parengimas, kooperatyvų kūrimo išlaidos. Taip pat teikiama finansinė parama melioruotos žemės savininkams statinių remonto ir rekonstravimo darbams atlikti.

Tačiau šioje programoje eilutės, leidžiančios padėti paprastam, žemę dirbančiam žmogui, kurį ištiko nelaimė, nėra.

S. Jankūnienė moterį nukreipė pas savivaldybės civilinės apsaugos specialistą Liną Mažuiką. Tačiau šis taip pat moteriai aiškino, jog sniegas - anokia čia ekstremali situacija, todėl jos paremti nebus galima ir iš fondo, kuris remia ekstremalių situacijų metu nukentėjusius fizinius ar juridinius asmenis.

Tą patį šiuo klausimu besidomėjusiai korespondentei vakar priešpiet pakartojo rajono ekstremalių situacijų valdymo komisijai vadovaujanti savivaldybės administracijos direktorė P. Prašmantienė. „Sniegas - jokia ekstremali situacija. Nutarėme pranešimus apie nelaimes fiksuoti, pareiškimus dėl paramos galime priimti. Bet turime aiškiai pasakyti, kad šiuo atveju Biržuose nebuvo ekstremali situacija. Dėl to paramos negalime teikti", - sakė ji.

Paklausus, ar nėra būdų, kaip kaimo žmogų paremti, juk sugriuvę pastatai - nelaimė, direktorė atsakė, kad paramos gali tikėtis tik socialiai remtinas asmuo.

Į korespondentės klausimą, ar iš pašalpų negyvenantis, negirtaujantis, tačiau į gyvenimą besikabinantis smulkaus ūkio savininkas nelaimės atveju neturi teisės į paramą, direktorė nieko neatsakė.

„Jie tvarkingi žmonės, susitvarkys", - vakar tikino Širvėnos seniūnė Gražina Samulionienė.

Seniūnija ūkininkei niekuo negalinti padėti, nebent, anot G. Samulionienės, „pasišnekėti su kaimo bendruomene, kad žmonės pagelbėtų".

 

Nusiminusi ir pavargusi

Nukentėjusi ūkininkė Nijolė B. sakė nenorinti jokio viešumo ir bijanti būti apkaltinta, jog kuo nors skundžiasi.

„Čia nukentėjo ne žmonės, tik pastatai. Tokie dalykai praeina. Esu be galo pavargusi, man nieko nebereikia", - teištarė ūkininkė.

Moteris kalbėjo, kad jai pastatą aptvarkyti padeda kaimynai, jie ir keliuką nuvalė.

Didžioji dalis paramos - kaimo bendruomenėms

Pasiteiravome, kas gauna daugiausia paramos pagal savivaldybės Kaimo rėmimo programą.

Šio fondo valdymo komisijos pirmininkė - Nijolė Šatienė. Į ją įeina tarybos nariai Tomas Četvergas ir Valerija Gražinienė, Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas, savivaldybės specialistės Irena Petronienė ir Daina Kolomakienė bei Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius. Beveik jie visi susiję su Valstiečių liaudininkų partija.

Praeitais metais Biržų rajono savivaldybės Kaimo rėmimo fondas išdalino 27 tūkstančius litų.

Pasak savivaldybės viešųjų ryšių specialistės Deimantės Prunskienės, parama buvo skirta Kilučių, Medeikių, Obelaukių, Kučgalio, Mieliūnų, Užušilių, Kupreliškio, Ančiškių, Skrebiškių, Gaižiūnų, Būginių kaimo bendruomenėms. Taip pat - penkiems nuo gaisrų nukentėjusiems ūkininkams.

 

Nuomonė staiga pasikeitė

Tuo pat metu, kai korespondentai valdininkų, pas kuriuos pirmadienį lankėsi nukentėjusi ūkininkė, klausinėjo apie Kaimo rėmimo programos panaudojimą, į redakciją paskambino P. Prašmantienė.

„Ką tik kalbėjausi su Nijole. Iki šiol su ja nebuvau kalbėjusi. Supratau, kad negalima žmogaus palikti bėdoje. Per Ekstremalių situacijų fondą padėti negalime, bet bandysime pagelbėti kitaip", - kalbėjo direktorė.

Ji žadėjo kreiptis į rajono tarybą, kad būtų pakeisti ir papildyti Kaimo rėmimo fondo nuostatai. Tam, kad kaimo žmones galima būtų paremti ne tik gaisrų ir stichinių nelaimių atvejais.

„Juk gaisras, po kurio pagal fondo nuostatus galime žmogui padėti, irgi gali kilti dėl žmogaus neapsižiūrėjimo", - svarstė direktorė.

Tik nepaaiškino, kodėl tokia mintis jai nebuvo kilusi anksčiau.

„Dėkojame, kad jūs išjudinote šį dalyką", - „Šiaurės rytams" sakė P. Prašmantienė.

Nijolė B. patvirtino vakar sulaukusi direktorės skambučio. Jos balsas buvo kiek linksmesnis.

Trisdešimt hektarų su vyru valdanti ūkininkė užsiminė, kad šešias karvutes priglaus pas kaimynus. Ūkinį pastatą bandys tvarkyti, kad jis negriūtų toliau, ir lauks pavasario, kada galės jį atstatyti.

 

Kiekvieną atvejį vertina atskirai

O kaip elgiamasi kaimyniniame Pasvalio rajone, kur, kaip pranešta, dėl sniego įgriuvo jau dviejų gyventojų pastatų stogai?

Pasvalio mero Gintauto Gegužinsko nuomone, stogų valymas yra pačių pastatų savininkų reikalas.

Meras apgailestavo, kad rajono savivaldybė neturi tokios technikos, kuria būtų galima daugiau padėti žmonėms valyti nuo stogų sniegą. Talkinę gaisrininkai nuo savo vadovybės gavo pylos, kad kišasi į dalykus, kurie jiems nepriklauso, nes pagrindinis jų darbas - gaisrų gesinimas.

Jei įgriuvus stogui ar nutikus kitai nelaimei asmuo prašo paramos, anot G. Gegužinsko, kiekvienu atveju reikia žiūrėti atskirai. Štai vienu atveju ūkininkas pats technika buvo užkliudęs atramą, laikiusią pastato stogą, ir jos nesutvarkė.

„Bet kokiu atveju žmogus gali kreiptis į Socialinės paramos skyrių, ir priklausomai nuo jo pajamų priimsime sprendimą dėl paramos", - kalbėjo Pasvalio meras.

Pasvalio rajono savivaldybė Kaimo rėmimo programos patvirtinusi neturi.

„O kam? Juk tas pats biudžetas. Jei reikia, lėšos ir taip skiriamos", - kalbėjo kaimyninio rajono vadovas.

 

Jurgita Vitkauskienė

2011-01-06

2011.01.06

Vabalninkiečiai būsimu sąvartynu nesidomėjo

Vabalninkiečiai neprieštarauja, kad jų mieste būtų stambių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė, kuria naudosis Biržų rajono gyventojai.

 

Biržų savivaldybės taryba prieš pat Naujuosius metus nusprendė patvirtinti sąvartynui Vabalninke įrengti detalųjį planą.

Nors mieste planuojamas sąvartynas bus skirtas ne buitinėms, o didelių gabaritų atliekoms, apie tai turėtų būti informuoti gyventojai.

Paprastai tokiems projektams priešinasi žmonės, turėsiantys gyventi šalia aikštelių, į kurias bus gabenamos atliekos.

Kitaip nutiko Vabalninke - nors atliekų surinkimo aikštelė planuojama miesto teritorijoje, miestelėnai jokių protesto ženklų nerodė.

Miesto teritorijoje išdygsiantis sąvartynas vabalninkiečių netrigdo - jo detalusis planas kritikos nesulaukė.

„Šiaurės rytams" pabandžius gyventojų paklausinėti, ar šie žino apie būsimą jų mieste sąvartyną, du iš trijų atsakė apie jį nieko negirdėję. Mokyklos direktorius apie būsimą sąvartyną sakė sužinojęs iš darbininkų - jis prisipažino seniūnijos pranešimų skelbimų lentose neskaitantis.

Kad gyventojai būtų pakviesti pasitarti dėl įrenginio, keičiančio jų miestą, apklaustieji sakė nematę ir negirdėję.

Rajono savivaldybės posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas sąvartyno klausimas, Vabalninko seniūnijos seniūnas Stepas Gudas nedalyvavo.

Vabalninkietis tarybos narys Petras Narkevičius posėdyje pateikė tokių klausimų, tarsi jis apie būsimą sąvartyną girdėtų pirmąsyk.

Ar iš tiesų Vabalninkas nori būti didelių gabaritų atliekų (statybinių medžiagų, buitinės technikos ir kt.), vežamų iš viso rajono, aikštele? Ar nepasipils gyventojų skundai, kai įrengtas sąvartynas pradės veikti?

Vabalninko seniūnas S.Gudas „Šiaurės rytams" teigė, kad neišgirdo nė vieno gyventojo prieštaravimo dėl atliekų aikštelės įrengimo miesto teritorijoje.

Jis griežtai atmeta abejones dėl informacijos stokos.

Anot seniūno, apie planus įrengti sąvartyną buvo skelbiama šešiose miesto skelbimų lentose, rajono spaudoje. Miestelėnai buvo kviečiami atvykti į seniūniją ir pareikšti savo nuomonę, pasiūlymus.

Pasak S.Gudo, seniūnijos pastate, koridoriuje, kabėjo visas planas su aiškinamuoju raštu.

Būsimas sąvartynas sudomino tik kelis asmenis, kurie buvo atėję į seniūniją pasikalbėti šiuo klausimu plačiau. Tačiau neigiamų nuostatų seniūnas teigė neišgirdęs.

Praėjusių metų lapkričio 9 dieną į seniūniją buvo atvykusi savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė L.Munikienė ir kiti su šiuo projektu susiję asmenys, su kuriais vabalninkiečiai buvo kviečiami susitikti. Nors apie rengiamą susitikimą buvo skelbta, S.Gudas teigė, kad tai vabalninkiečių nesudomino - susitikti su specialistais ir plačiau susipažinti su detaliuoju planu gyventojai nepanoro.

Seniūnas teigė bendravęs su gyventojais, kurių sodybos bus arčiausiai sąvartyno. Iš jų jokių priekaištų taip pat neišgirdęs. „Kiek teko kalbėtis, visi tik džiaugėsi, kad bus ta aikštelė", - tvirtino Vabalninko seniūnas. Anot jo, tarp atliekų surinkimo aikštelės ir arčiausiai stovinčių gyvenamųjų namų yra apie 300 metrų. Sąvartynas užims 0,4 ha plotą.

Seniūnas S.Gudas su savivaldybės tarybos nariu P.Narkevičiumi, gyvenančiu Vabalninke, sąvartyno klausimu sakė nebendravęs ir jo nuomonės nežinąs.

Tarybos posėdyje S.Gudas teigė nedalyvavęs todėl, kad niekas jam nesakęs, jog reikėtų jame būti. „Manęs niekas neprašė - aš pats nesisiūliau", - teigė Vabalninko seniūnijos vadovas.

 

Rasa Penelienė

2011-01-06

2011.01.06

Pabiržiečius džiugino Besmegeniai

Į „Šiaurės rytų" redakciją užsukę pabiržiečiai kvietė pasigrožėti gyvenvietę papuošusių Senių Besmegenių draugija.

Žmonės Sodų gatvės kelkraštyje išvydo net dešimt nulipdytų sniego statulų. Deja, šie žiemos simboliai neilgai masino praeivių akis.

Buvusia dešimties Senių Besmegenių draugiją Pabiržėje antradienį priminė tik likusi aukščiausia sniego statula.

Pasak Senių Besmegenių akcijos sumanytojo Sigito Juodžionio, žiemos simboliams galvas „nuvertė" švenčių naktimis po gyvenvietę vaikštinėję prašaliečiai. Sniego senius išjudino ir gatvėje sniegą stumdę traktoriai.

Antradienį buvusią Senių Besmegenių didybę demonstravo tik vienas išlikęs Senių Senis.

Pasak Sigito Juodžionio, šeštadienį jis su pagalbininkais darbavosi kelias valandas, kol iškilo dešimt sniego statulų.

„Tai buvo graži Naujųjų metų atrakcija. Kiek žinau, panašiai žiemą džiaugdavosi mūsų senoliai", - pasakojo Sigitas Juodžionis.

 

Kęstutis Slavinskas

2011-01-06

2011.01.04

Kirkilų kaimas turi savo herbą

Prieš pat Naujuosius 2011-uosius metus Kirkilų kaimo bendruomenę pasiekė džiugi žinia - šalies prezidentė pasirašė dekretą, kuriuo Kirkilams suteikiamas herbas.

 

2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, tvirtinantį Kirkilų herbą.

Istoriniuose šaltiniuose Kirkilai pirmą kartą paminėti XVI a. pabaigoje, kada 1585 metų gegužės 3 d. minimas Kirkilų laukas Upytės pilies teismo byloje. Kaimas buvo pavadintas čia žemes įsigijusių bajorų Kirkilų - vienų seniausių Upytės pavieto bajorų šeimų - vardu. 1645 m. Kirkilų (Kirkilowie) kaimo valdos, kaip nepriklausiusios Biržų kunigaikštytei, pažymėtos Juzefo Naronovičiaus - Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapyje.

Kirkilų kaimo herbas.

Kirkilų kaimo bendruomenė energingų Kirkilų gyventojų dėka buvo įkurta 2003 m. ir birželio 17 d. įregistruota juridinių asmenų registre. Bendruomenė iškėlė tokius tikslus - suburti Kirkilų kaime ir jo apylinkėse gyvenančius asmenis bendruomenės problemoms spręsti, atstovauti ir ginti visuomenėje bei valdžios institucijose Kirkilų bendruomenės interesus, teikti įvairiapusę informaciją ir pagalbą bendruomenės nariams. Dabar bendruomenei priklauso 75 žmonės.

Dabartinis Kirkilų bendruomenės pirmininkas Vytas Jereckas pasakojo, kad idėja turėti savo herbą kilo iš Kirkilų kaimo kilusiam Jonui Vanagui. Prasidėjo idėjų paieška, ginčai, derėjimasis su Lietuvos heraldikos komisijos atstovais. Buvo minčių pavaizduoti ežerėlius, pasinaudoti bajorų Kirkilų Sirokomlės (Syrokomla) herbu, tačiau tam nepritarė heraldikos specialistai.

Tada buvo nutarta simboliškai prisirišti prie pačio kaimo pavadinimo ir ieškoti žodžio simbolio išraiškos. Garsus kalbininkas Jonas Jablonskis yra išaiškinęs žodžio kirkilas reikšmes: pirmoji - tai, kas kirkia, rėkia, pvz., vaikas, kurs rėkia, kirkia, bus kirkilas; antroji, labai retai naudojama reikšmė - eržilas. Taip herbe ir atsirado eržilo atvaizdas.

Saulutės reikšmė šiuo atveju yra kelialypė - tai ir išsišakoję keliai, einantys per kaimą, tai ir krikščionybės simbolis, ir dažnai pakeleivį pasitinkantys, lydintys pakelėse stovėję bei stovintys kryžiai.

Herbą sukūrė kaunietis dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Taigi mūsų krašte greta Biržų, Vabalninko, Nemunėlio Radviliškio savo herbą jau turi ir Kirkilų kaimas.

 

Antanas Seibutis 

2011-01-04

2010.12.30

Kalėdiniai stebuklai Rinkuškiuose

Tikru kalėdiniu stebuklu vieniši žmonės vadino bendruomenės gerumo akciją.

Jos metu, apsirengę Kalėdų Seneliais ir jų padėjėjais, Rinkuškių bendruomenės aktyvistai Irena Petronienė, Juozas Petronis, Irena Misevičienė, Jonas Ikamas ir Danutė Ikamienė aplankė 15 vienišų bendruomenės žmonių.

Aplankytieji džiaugėsi netikėtais svečiais, praskaidrinusiais jų vienatvę, kvietė nors trumpam pasikalbėti. Garbaus amžiaus, tačiau visada energinga, žinoma armonikininkų konkursų dalyvė Janina Vasiliauskienė apsilankiusiems netikėtiems svečiams pagrojo armonika. Močiutė gyvena viena. Sako, kartais baisoka ilgais žiemos vakarais, bet geriausias vaistas nuo vienatvės- armonika. „Kartais, kai pradedu groti, tai ir nepamatau, kaip vakaras praeina. Ir niekas, turintis piktų kėslų, nedrįsta pas mane eiti, nes galvoja, kad pas mane kiekvieną vakarą balius", - pokštavo Janina Vasiliauskienė.

Žinoma armonikininkų konkursų dalyvė Janina Vasiliauskienė apsilankiusiems netikėtiems svečiams pagrojo armonika.

Aplankyta Elvyra Vytienė džiaugėsi ne tik dovanomis, bet atvežta eglės šaka, nuo kurios kvapo kambaryje pakvipo tikromis Kalėdomis.

Brisdamas per pusnis kaip tikras Kalėdų Senelis Jonas Ikamas kaime sutiktus vaikus apdalino saldžiosiomis dovanomis.

Bendruomenė nuoširdžiai dėkoja akcijos rėmėjams: TŪB „Rinkuškiai" pirmininkui Rimantui Čygui, bendruomenės krikštatėviui Viktorui Rinkevičiui ir UAB „Žydruva" direktorei Birutei Rinkevičienei, kurių dėka kalėdinis stebuklas pradžiugino vienišus Rinkuškių bendruomenės žmones.

 

Irena Misevičienė,

Rinkuškių bendruomenės tarybos pirmininkė

2010-12-30

2010.12.28

Nešventiniai epizodai iš Vabalninko krašto

Vabalninke gyvenanti socialiai remtina ir nepilnametį sūnų auginanti neįgalių asmenų šeima, norėdama remontuoti valdišką būstą, pirmiausia jį turi nusipirkti. Taip mano valdininkai.

 

Gyventi kiaurais langais nebegalėjo

Penkiolika metų socialiniame būste Kosmonautų gatvėje gyvenanti vabalninkietė Laima Pribušauskienė pastaraisiais mėnesiais beveik negali atsitraukti nuo vėžiu sergančio vyro lovos.

Maža to - jau dvejus metus nesulaukia savivaldybės pagalbos po to, kai pati pakeitė išpuvusius valdiško būsto langus.

L. Pribušauskienė sakė pagalbos prašiusi Vabalninko seniūnijos seniūno Stepo Gudo. Tačiau šis esą tikino, kad lėšų langams keisti nėra, ir šeimai pasiūlė valdišką butą nusipirkti, o po to susiremontuoti savo lėšomis.

„Kokiais pinigais man tą butą pirkti, jei gyvenam tik iš pašalpų?" - klausė L. Pribušauskienė.

Per penkiolika metų iš seniūnijos moteris sakė sulaukusi ne tiek jau ir daug pagalbos. Plyteles kambariui pirko pati, tik jas už pašalpas dirbantys asmenys sudėjo. Dar seniūnija davė glaisto palangėms, klijų.

Negalią turinčiai vabalninkietei Laimai Pribušauskienei jau dvejus metus valdžios atstovai rašinėja įvairiausius vienas kitam prieštaraujančius raštus, tačiau spręsti būsto atnaujinimo klausimo nesiima.

Tiesa, sako kartą net išsirinkusi dažus, kokiais norėtų, kad jos būstas būtų nudažytas. Nenudažė. Bet tokiais pat po kurio laiko matė nudažytą kitos vabalninkietės namą...

Atkakli moteris sakė seniūnui pareiškusi, kad langus vis vien pasikeis, nes „kiaurų sienų" šildyti nebegali. Kaip tarė - taip padarė.

Susitarė su privačia firma, kuri į jos būstą įdėjo plastikinius langus. Dalį pinigų moteris už juos sumokėjo, o kitą dalį padengti paprašė rajono savivaldybės. Juk būstas - nuomojamas iš savivaldybės, už jį mokami pinigai.

Klausimas - atviras

„Klausimas dėl Pribušauskų buto langų lieka neišspręstas", - pripažino seniūnas Stepas Gudas.

Kosmonautų gatvės 1 name tik vienas butas yra valdiškas, visi kiti - privatūs. Seniūnas sako tikėjęsis, kad Pribušauskai ir šį butą nusipirks, juolab lyg ir planavo.

Seniūnas korespondentę tikino, kad L. Pribušauskienė jo neįspėjo, jog bute keis langus. Kai pakeitusi pradėjo reikalauti, kad savivaldybė už juos sumokėtų, seniūnas paprašė pateikti sąskaitą.

„Sąskaitą ji pateikė po metų. Bet pagal ją kainos buvo padidintos, nerealios. Mes nei pinigų turim, nei tuos langus žadėjom keisti, todėl taip ir paliko", - kalbėjo seniūnas.

S. Gudas tikino, kad būstą remontuoti seniūnija padėjo - pagal galimybes davė medžiagų, žmogų darbams atlikti.

Tačiau jis pamiršo paminėti, kad pagal nuomos sutartį valdiško būsto kapitalinis remontas savininko - savivaldybės - atliekamas kartą per penkerius metus.

 

Trys nuomonės iš tos pačios įstaigos

L. Pribušauskienė rodė visą šūsnį laiškų, kurie jau dvejus metus keliauja tarp jos ir rajono savivaldybės administracijos.

Savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vedėjas 2008 metų gegužės mėnesį jai pranešė, kad skyriaus balanse buto Kosmonautų gatvėje nėra, ir dėl jo remonto pasiūlė kreiptis į Vabalninko seniūniją.

Savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė Laimai ir Kaziui Pribušauskams paaiškino, kad Vabalninko seniūnija pagal turimas galimybes teikė paramą butui remontuoti. O lėšų, kurias būtų galima panaudoti buto langams keisti, seniūnija neturi. Vėliau jau kitame rašte P. Prašmantienė pranešė apgailestaujanti, kad skirti materialinę paramą plastikinių langų įdėjimo išlaidoms kompensuoti dėl lėšų stygiaus savivaldybės administracija negali.

L. Pribušauskienė nenuleido rankų ir kreipėsi į rajono merą Regimantą Ramoną.

Tačiau meras jai atsakė, kad prieš planuodami pagerinti būsto sąlygas nuomininkai privalėjo kreiptis į rajono savivaldybės administraciją, kaip patalpų nuomotoją, ir gauti raštišką sutikimą.

„Kartu būtų buvęs išspręstas ir apmokėjimo klausimas. Savivaldybės administracija darbus vykdo vadovaudamasi viešųjų pirkimų įstatymu ir pagal šio įstatymo nuostatas yra nustatomas laimėtojas, su kuriuo sudaroma sutartis dėl darbų atlikimo, todėl už jūsų savavališkai atliktus langų keitimo darbus apmokėti nėra pagrindo", - rašo R. Ramonas.

 

Pinigų trūksta net vaistams

Prieš dešimt metų galvos traumą patyrusi 48 metų L. Pribušauskienė turi negalią, tačiau rūpintis privalo ne tik savo sveikata. Sunki liga užklupo anksčiau statybose dirbusį moters vyrą.

Dvidešimčia metų už žmoną vyresniam ir du infarktus patyrusiam Kaziui Pribušauskui 2010 metų vasarį diagnozuota ketvirtoji onkologinės ligos stadija.

Kiek kainuoja skausmą malšinantys ir kiti būtini vaistai, kelionės į chemoterapijos procedūras, žino visi, kuriems teko susidurti su panašiomis ligomis.

L. Pribušauskienė sako, kad vyro gaunamos 378 litų invalidumo pensijos vaistams neužtenka. Anot jos, reikia primokėti už širdies gydymui, kraujospūdžio reguliavimui ir kitus būtinus vaistus.

„Aš pati gaunu 220 litų invalidumo pašalpą, dar gauname 406 litų socialinę pašalpą, tai iš tų pinigų turime ir maistu, ir būstu rūpintis", - kalbėjo penkiolikmetį sūnų auginančios šeimos moteris.

L. Pribušauskienė tikėjosi, kad blogėjant vyro sveikatos būklei jam bus paskirta slauga arba nors laikinoji priežiūra (pagalba), už kurią galima gauti išmoką. Tie pinigai, anot moters, labai praverstų jų šeimai.

Tačiau medikų komisija nusprendė, kad dar vaikštančiam ligoniui priežiūra, o tuo labiau, slauga nepriklauso.

„Tie komisijos gydytojai net nežiūri į dejuojantį žmogų, ką mes kalbame, nesiklauso. Sako - ligonis juk vaikšto, tai ko jūs dar norit. O kad vaikščiojanti Biržų mero uošvienė gaudavo išmoką, niekam nerūpi. Pikta, bet tokie tie įstatymai ne visiems vienodi. Didiesiems - vieni, nabagams - kiti. Niekam neįdomu, turi tu ką valgyti, ar ne", - guodėsi moteris, kalbėdama apie nuolat blogėjančią vyro sveikatos būklę.

Tokie nešventiniai gyvenimo epizodai iš Vabalninko krašto.

 

Jurgita Vitkauskienė,

Alfreda Gudienė

2010-12-28

2010.12.28

Kratiškiuose - kalėdinė staigmena vaikams ir seneliams

Šv. Kalėdų proga šventinis džiaugsmas lankė Kratiškių kaimo vaikų ir senelių namus.

Pasipuošusios Kalėdų senelio, Snieguolės ir kitų metų simbolio Zuikio kostiumais, Kratiškių kaimo bendruomenės atstovės Angelė Armonavičienė, Inga Kvedaravičienė ir Roma Tamulionienė aplankė 24 vyresnių gyventojų kiemus bei pasveikino per 40 vaikų.

Visureigiu moterys važinėjo ne tik po Kratiškius, bet ir užpustytais keliais pasiekė Jagaudžių kaimą. Su ašaromis akyse sveikintojas sutiko vyriausia apylinkės gyventoja, į devintą dešimtį įžengusi Eleonora Auželienė.

Svetingai svečius sutiko Emilija Kaulinskienė ir Lionginas Grigaliūnas. „Kalėdiniai sveteliai man priminė vaikystę, Kalėdų tradicijas, mano mielus ir artimus žmones", - kalbėjo E. Kaulinskienė. Žinoma Kratiškiuose dainininkė kartu su svečiais užtraukė dainą.

Kalėdinės dovanėlės įteiktos Emilijai Kaulinskienei ir Lionginui Grigaliūnui.

Devintą dešimtmetį įpusėjęs L. Grigaliūnas prisiminė Lietuvai tragiškus 1944 metus, kai su bendraminčiais ėmė ginklą ir ėjo į mišką.

Tais metais L. Grigaliūnas dalyvavo garsiajame Biržų kalėjimo užpuolime, kurio metu buvo išvaduoti enkavėdistų kalinti biržiečiai, prisiminė su vadinamaisiais skrebais vykusius ginkluotus susirėmimus.

Senolis pagelbėjo anūkams Donatui ir Liutaurui Bitinams sudainuoti Kalėdų seneliui skirtą dainą.

Pasak Kratiškių kaimo bendruomenės pirmininkės A. Armonavičienės, kalėdinė gerumo akcija buvo organizuota pirmą kartą. Gruodžio mėnesį kaimo parduotuvėje buvo suruoštas dovanų traukinys, į kurio vagonus įvairias dovanėles krovė tiek vietos gyventojai, tiek kraštiečiai. Iš viso žmonės paaukojo produktų beveik už penkis šimtus litų. Kratiškiečių iniciatyvą parėmė ir biržietis verslininkas Algimantas Jankauskas, kuris dovanojo higienos priemonių ir saldumynų.

Anksčiau Kratiškiai garsėdavo išmoningai rengiama Užgavėnių švente, po Naujųjų metų kaimą tradiciškai sveikina Trys Karaliai.

„Akcijos metu sujaudino senolių akyse pasirodžiusios ašaros, o ypač džiugino vaikai, kurie Kalėdų seneliui buvo paruošę eilėraštukus ir daineles", - pavykusia iniciatyva džiaugėsi kaimo bendruomenės pirmininkė.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-12-28

2010.12.23

Pasvaliečiuose įžiebta kalėdinė eglė

Gruodžio 19 - osios popietę aktyvūs Pasvaliečių kaimo bendruomenės nariai rinkosi garbingiausioje kaimo vietoje - prie kryžiaus, šalia kurio auga graži skarota eglė.

 
Kol mažieji po pusnis žaidė gaudynių, vyresnieji savo atsineštais žaisliukais papuošė eglutę.

Dėkojame labiausiai prisidėjusiems prie šio gražaus darbo Tomui Četvergui ir Romui Šatui.

Eglutė įžiebta. Laukiame gražiausios metų šventės - šventų Kalėdų!

Ramunė Klungytė - Petrauskienė, seniūnaitė

2010.12.21

Kalėdinę eglutę įžiebė papiliečiai

Artėjant didžiosioms metų šventėms, papiliečiai irgi suskubo puošti miestelį.

Net ir spaudžiant nemažam šaltukui, miestelėnai susirinko prie eglės centrinėje aikštėje, priešais bažnyčią.

Papiliečiai ne pirmus metus išradingai ruošiasi Kalėdoms, puošdami miestelio centre eglę.

Žmonės be darbo neliko: vieni puošė eglutę, kiti ruošė žaisliukus jai, treti prižiūrėjo, kad viskas vyktų sklandžiai.

Šiemet miestelio gražinimo darbams jėgas suvienijo seniūnijos darbuotojai ir Papilio bendruomenės nariai, vadovaujami naujosios pirmininkės Jūratės Čepukienės. Nors visi truputį ir sušalo, bet buvo labai patenkinti atliktu darbu - papuošta miestelio eglute, kuri gražiausiai atrodo tamsiuoju paros metu, kai sužimba girliandos.

 

Rokas Januševičius

2010-12-21

2010.12.21

Pabiržės bažnyčią apšviečia devyniolika žibintų

Pabiržės bažnyčia prieš Kalėdas nušvito ypatinga šviesa - ją skleidžia devyniolika naujai įrengtų žibintų. „Pabiržės bažnyčia per daug graži, kad skendėtų tamsoje", - savo sumanymą komentuoja kunigas Vytautas Dagelis.

Šį projektą jam įgyvendinti padėjo būrys geradarių - bendrovės „Šalva" ir „Agaras", ūkininkai G.Drevinskas, S.Stačkūnas, S.Vaitkevičius, A. Grigalis, verslininkai G.Spalvis, S.Balčiūnas.

Į užuominą, kad sunkmečiu rasti rėmėjų nėra lengva, kunigas atsako lakoniškai: „Dievas padeda. Tie žmonės turi labai gerą širdį."

Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį Pabiržės bažnyčioje meldžiamasi už geradarius.

Šiemet jų dėka Pabiržės bažnyčia pasipuošė prieš pat šventes. „Norėjosi, kad žmonėms būtų gražu", - sako kunigas, primindamas, kad praėjusiais metais į Bernelių mišias susirinko per 500 žmonių. Bažnyčioje šviesą skleidė žvakės - jų buvo uždegta 1300. Šiais metais šv. Mišios vyks taip pat žvakių šviesoje, kurią stebuklingai atkartos naujieji žibintai.

 

Rasa Penelienė

2010-12-21

2010.12.21

Gyvename laukimu

Adventas - šviesos, gyvybės, šilumos laukimo metas. Žmonijos laukimas pergalės prieš tamsybes ir mirtį. Šiuo laiku kiekvienas krikščionis savo širdyje pajaučia ateinančio Viešpaties širdies plakimą. Pindami Advento vainiką, tarsi įpiname į jį viltį ir tikėjimą amžinai nesibaigiančia laime, kurią mums žada Išganytojas.

Šv. Kalėdų džiaugsmingai ir viltingai laukia Nemunėlio Radviliškio parapijos tikintieji. Grupė pagrindinės mokyklos vaikų dalyvauja kunigo Andriaus Šukio vadovaujamoje parapijinės mokyklėlės veikloje. Jie papuošė adventinę liturgiją bažnyčioje.

Evangelijos skaitymas papuoštas vaikų bibliniais personažais.

Nuotrauka iš Nemunėlio Radviliškio parapijos archyvo

Antrąjį Advento sekmadienį Evangelija skelbė Jono Krikštytojo kvietimą atsiversti.

Klebonui giedant adventinę giesmę „Rasokit, dangūs", vaikai kaip šviesos simbolį atnešė degančias žvakes.

Jaunieji aktoriai šv. Mišių metu, kunigui skaitant Evangeliją, judesiu perteikė biblinių personažų nuotaikas, laukiant Išganytojo gimimo. Gimęs galingesnis už Joną, Mesijas krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi.

Tyliu laukimu gyvename iki šv. Kūčių nakties. Netrukus Kalėdų angelas iš dangaus paskelbs džiugią žinią visiems mylimiems žemės vaikams - dovanojama dvasinė ramybė ir Dievo palaima.

 

Sandra Balodytė,

tikybos mokytoja

2010-12-21

2010.12.21

Kalėdų laukimo tradicijos Vabalninko krašte

Prieššventinę popietę „PASIPUOŠK KALĖDINĘ EGLUTĘ" organizavo Vabalninko biblioteka ir muziejus.

Nepabūgę gilių pusnių ir siaučiančios pūgos, atskubėjo ištikimiausi kultūros įstaigų draugai - Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos 3 klasės mokiniai su mokytoja Sigita Vinciūniene.

Renginio metu vaikai sužinojo adventinės simbolikos reikšmes, kilmę, paplitimą Vabalninko krašte. Apie tai papasakojo bibliotekininkė Vilma Šulnienė. Renginio viešnia vabalninkietė tautodailininkė Vitenė Repšienė pravedė etnografinę edukacinę pamokėlę „Pasidaryk pats". Tautodailininkė papasakojo apie eglutės puošimo tradicijas senovėje, dalinosi savo vaikystės adventinio laikotarpio prisiminimais. Ji supažindino su labai paprastais, visiems prieinamomis medžiagomis padarytais eglutės žaisliukais bei išmokė juos pasigaminti. Vaikai darė šiaudinius angeliukus. Ir visiems PAVYKO!

Vienbalsiai pritarta, kad savo rankomis pagaminti žaisliukai daug BRANGESNI, NUOŠIRDESNI, ŠILTESNI - tarsi tikra kalėdinė dovana kiekvienam.

Mokiniai, prisidėdami prie šios gražios popietės, deklamavo šventinius eilėraščius. O Tautvydas Levanas pradžiugino savo mamos Ritos sukurtu eilėraščiu.

Vabalninko bibliotekos, muziejaus darbuotojoms ir tautodailininkei Vitenei Repšienei mokiniai įteikė savo sukurtus kalėdinius atvirukus.

 

Vida Skujienė, muziejininkė

2010-12-21

2010.12.20

Vabalninke įžiebta eglė

Jaunimas apgynė idėją pirmąsyk mieste organizuoti eglutės įžiebimo šventę.

 

Gruodžio 16 dieną Vabalninko miesto aikštėje buvo įžiebta kalėdinė eglė.

Vabalninkiečiai džiaugėsi, kad šiemet papuošta aikštėje auganti plačiašakė gražuolė. Praėjusiais metais daugeliui Vabalninko gyventojų į akis krito skurdokai padabinta iš miško atvežta eglė. Idėja gražiau papuošti kalėdinį medį gimė Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos dešimtų klasių veiklos grupei (Solvitai, Aušrai, Audriui, Karoliui, Viktei ir jų bendraminčiams). Jie apgynė idėją organizuoti eglutės įžiebimo šventę Vabalninko miesto bendruomenei, pateikė projektą Biržų rajono jaunimo reikalų tarybai, gavo finansavimą, Vabalninko seniūno pritarimą ir pradėjo veiklą.

Kalėdinės eglutės įžiebimo renginiui  ruošėsi aktyviausia Vabalninko bendruomenės dalis.

5-10 klasių mokiniai, vadovaujami technologijų mokytojo Sigito Kuginio, iš putplasčio gamino žaislus, iš jų suvėrė girliandas, kurios papuošė žaliaskarę miesto aikštėje. Seniūnijos darbuotojai organizavo eglės puošimo darbus, Vabalninko žemės ūkio mokyklos saviveiklininkai rengė programą, kultūros darbuotojai „pakvietė" Kalėdų senelį, Snieguolę ir įgarsino šventę. Dešimtokų iniciatyva girliandomis sužibo ir penki šalia eglės augantys medžiai.

Šventė prasidėjo raudonkepurių nykštukų paradu nuo vidurinės mokyklos iki miesto aikštės. Ten jų laukė Kalėdų senelis, Snieguolė, miesto gyventojai. Susirinkusius sveikino seniūnas Stepas Gudas, kunigas Povilas Miškinis, Vabalninko žemės ūkio mokyklos šokėjai, solistė Evelina. Eglutės įžiebimo šventė Vabalninke buvo organizuota pirmą kartą.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-12-18

2010.12.16

Smagiausia - imti derlių

29 metų ūkininkai Gintarė ir Darius Bėčiai šiais metais respublikiniame konkurse „Metų ūkis" tarp Biržų rajono atstovų tapo trečiosios vietos laimėtojais.

 

Popierizmui sugaišo metus

Biržų kaime esančiame name gyvena kelios kartos - ūkininkai Algirmantas ir Valerija Bėčiai, jų sūnus Darius, marti Gintarė, krykštauja pusantrų metukų Domantas, kuris po pusantro mėnesio turėtų sulaukti broliuko.

„Vyrų ūkyje reikia", - juokauja Gintarė, o tėtis sūnui paduoda žaislinį traktoriuką. Sako, sūnus kitokių žaislų beveik nepripažįsta. Ir gerai žino, kaip reikia elgtis tikrame traktoriuje. Sako, tai paveldėjo iš Dariaus, kuris pirmiau išmoko važiuoti, tik po to - vaikščioti.

Šeimos nariai juokauja, kad juos nuo miesto skiria tik kelias, einantis į Saločius. Jų namas jau yra nebe miesto teritorijoje, o kaimo, nors gyvenvietė - ta pati.

„Pas mus name - tikras bendrabutis, žmonių daug, o kiemas nepritaikytas didesniam ūkiui", - sako Darius.

Darius Bėčius ūkininkauti pradėjo 2004-aisiais, o šiemet jo šeimos ūkis pateko tarp geriausiųjų. „Nesam turtuoliai. Viską kūrėme savo jėgomis, darbu ir vargu", - sako ūkininkų šeima.

Todėl prieš trejus metus jis Biržų kaime, netoli Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, pradėjo statyti savo namus. Pirmiausia pastatė angarą grūdams, vėliau kibo į gyvenamojo namo statybas.

„Įvairiems projektams ir leidimams gauti prireikė visų metų. Žemę dirbti paprasčiau nei popierius tvarkyti", - sako ūkininkai.

Namus jie pradėjo statyti ant plyno lauko. Tuo metu pagal įstatymą ūkininkai negalėjo statyti žemės ūkio paskirties sklype, reikėjo gauti leidimą. Teko atsivesti ir kilometrą elektros linijos.

Vėliau, jau dalyvaudamas Europos Sąjungos projekte, Darius norėjo pasistatyti grūdų bokštą. Tačiau pagal Registrų centro reikalavimus jis turėjo būti įregistruotas tam tikru adresu - nurodant gatvę.

Vyras kreipėsi į Biržų rajono savivaldybę, kad gatvei, šalia kurios vyksta statybos, skubos tvarka būtų suteiktas pavadinimas. Atsakymo šeima tebelaukia pusę metų.

Vien dėl šios biurokratinės „smulkmenos" šeima prarado 20000 litų ES paramos. Vėliau, beje, šio reikalavimo nebeliko, tačiau galimybė teikti paraišką jau buvo praleista.

 

Ūkį kūrė savo jėgomis

Biržietis Darius ir iš Raseinių kilusi Gintarė susipažino mokydamiesi Kauno technologijos universitete. Jis studijavo mechanikos fakultete, ji sėmėsi viešojo administravimo žinių.

Darius visus savaitgalius skubėdavo į namus talkinti tėvų ūkyje.

Mechanizatoriumi „Tarybinio artojo" kolūkyje dirbęs Dariaus tėtis iš jo išėjo kiek per anksti, kai dar nebuvo pradėta dalintis turto. Tačiau svarsto, kad gal ir gerai - nėra kam ant jo pykti ar pavydėti.

A. Bėčius pradėjo ūkininkauti nuo penkių nuomojamų hektarų, augino javus.

Grįžęs iš mokslų savo ūkį D. Bėčius įkūrė 2004 - aisiais. Kaip jaunasis ūkininkas, jis pateikė dvigubą projektą Europos Sąjungos paramai gauti. Įsigijo grūdų džiovyklą, traktorių, sėjamąją, purkštuvą. Prieš metus pagal supaprastintas taisykles pirko dar vieną traktorių.

Paskutinis pirkinys - per 200000 litų kainavęs krautuvas.

Jaunuosius Bėčius dalyvauti projektuose skatino ir tėvai. Sako, baisiausia buvo pirmą kartą, kai iš bankų paėmė didelę paskolą. Ją grąžino, o dabar dalyvaudamas projektuose stengiasi prisidėti savo lėšomis.

Šiandien tėvų ir vaikų ūkiuose senos technikos nebėra. Anot jų, atsisėdus į naują traktorių į seną lipti nebesinori.

Kreditan ima tik trąšas, pinigus už jas atiduoda rudenį, kai nuima derlių.

„Nesam turtuoliai, mūsų ūkis - šeimos. Viską kūrėme savo jėgomis, darbu ir vargu", - sako Bėčiai.

„Iki šiol versdavomės savo jėgomis, bet dabar jau teko įdarbinti žmogų. Iš pradžių planavome jo ieškoti Darbo biržoje, tačiau svetimo ir nepažįstamo įsileisti nenorėjome. Vėliau įdarbinome giminaitį", - pasakoja ūkininkai.

Šiuo metu Bėčiai valdo 350 hektarų žemės. Trečdalis jos - nuosava, likusi - nuomojama.

Šeimos nariai juokauja, kad kai kurie laukai - ne tik nepalankiose ūkininkauti vietovėse, bet ir rizikos zonoje. Už geologinio paminklo - Karvės olos - esančiame lauke po žiemos dažnai randa karstinių įgriuvų, o šalia jo žemę dirbantis kaimynas buvo ir su visa technika įklimpęs...

Prieš dvejus metus dirbant lauką netoli Pasvalio kelio buvo aptikę aviacinę bombą.

Ūkininkai užsiima tik augalininkyste - augina kviečius, miežius, rapsą.

Bėčiai sako, kad ūkininkavimas - tikra loterija. Šių metų derliumi nesidžiaugė, kiek geresni užaugo kviečiai. Darius džiaugiasi, kad nesuspėjo su supirkėjais sudaryti išankstinių sutarčių ir įsipareigoti jiems pateikti tam tikrą kiekį produkcijos - dėl prasto šių metų derliaus būtų turėjęs nuostolių.

 

Laukia nekorumpuotos valdžios

Konkurenciją ūkininkas, kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų, priima geranoriškai. Šiuo metu plečiasi Kirdonių žemės ūkio bendrovė, tačiau ta konkurencija, anot jo, yra sveika.

Ūkininkai vieni kitiems labiau esantys patarėjai, konsultantai negu konkurentai.

„Žmonės, iš kurių nuomojame žemę, pasiklausinėja vieni kitų ir priima sprendimus. Kad ir kiek būtų firmų ar konsultantų, ūkininkai pirmiausia remiasi savo kolegų ir bendraminčių rekomendacijomis", - sako D. Bėčius.

Pirkdami techniką jie pirmiausia susiranda ūkininką, kuris tokią jau turi, ir klausia jo nuomonės.

Ūkininkai internete susibūrę į forumą. Jie bendrauja profesinėmis temomis, dalinasi naujienomis, o kartą per metus susirenka. Šiemet buvo susirinkę Pociūnėliuose pas ūkininką Rimantą Garucką. Šis buvęs garsus artojas dalino patarimus, kaip geriau dirbti žemę.

Pokalbiai vyksta tik profesinėmis temomis. Tiesa, pasidalinama ir bėdomis, atsiradusiomis susidūrus su biurokratais.

„Mes galėtume surengti seminarą tema - kaip statyti ūkį plyname lauke", - juokauja D. Bėčius.

„Biržuose kur besi, ten rasi ūkininką. Bet keisčiausia, kad šiame rajone jokios bendros ūkininkų veiklos nėra. Visi užsidarę savo rate, susiskaidę. Gal tiesiog nėra iniciatoriaus juos suburti? O gal juos kas nors buvo bandę į politiką įvelti, todėl ūkininkai niekur ir nebesiburia?" - svarsto Gintarė.

Bėčiai abejoja ir kooperacijos galimybėmis. Tiesa, Darius pripažįsta, kad susikooperavus ūkininkams gal būtų galima gauti nuolaidų trąšoms pirkti ar javus parduodant. Tačiau ūkininkus sumaniai supriešinti sugeba ir firmos, siūlydamos „tik tau vienam" atitinkamas kainas ir konfidencialias sutartis.

Nors Bėčiai politikuoti nesirengia, Biržuose, o ir šalyje, pirmiausia tikisi sulaukti nekorumpuotos valdžios. Ir dar suvokia, kad vienas lauke - ne karys, vadovas turi turėti komandą. Tokią, kokia jų šeima yra darbymečio metu, kai Darius kulia javus, sesers Ingos vyras veža grūdus, tėtis Algimantas taiso sugedusią techniką, mama Valerija tampa tiekėja - važiuoja pirkti trūkstamų detalių, o Gintarė stumdo grūdus į saugyklą.

 

Tikisi palankių gamtinių sąlygų

„Mūsų draugai klausia, ką veikiame kaime. Bet visą mūsų laiką suryja ūkis. Kartais pakalbame, kad samdiniams net geriau - jie atidirba valandas, ir viskas. O čia dirbi sau, bet ir sukiesi ištisą parą", - sako pašnekovai.

Nors laisvo laiko sunku rasti, pramogauti ūkininkai išvyksta. Tiesa, ne savo mieste, nes čia tų pramogų nėra. Važiuoja į Latviją, Raseinius, Panevėžį ar Kauną.

Jaunieji Bėčiai jau ketvirtus metus spalį išvažiuoja „pratęsti vasaros" į Turkiją. Gintarė sako, kad tai laikas, kai šeimos nariai gali pasidžiaugti vieni kitais.

Po kelių mėnesių trisdešimtmetį švęsiantis Darius pripažįsta jau beveik viską, kas, jo manymu, privalu šeimos galvai, padaręs. Baigia namus pastatyti, augina sūnų, medžiai šalia statomų namų irgi greit bus pasodinti.

Kas tame nuolatiniame darbų rate Dariui patinka labiausiai?

„Nuimti derlių", - trumpai drūtai atsako ūkininkas.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-12-16

2010.12.16

Adventinis renginys Vabalninke

Praėjusią savaitę gražią adventinę susikaupimo ir apmąstymų valandėlę Vabalninko Balio Sruogos vidurinės ir Vabalninko žemės ūkio mokyklų bendruomenėms dovanojo kunigo Kazimiero Vasiliausko ateitininkų kuopa (vadovė tikybos mokytoja Sigutė Sakalauskienė).

Gražiomis giesmėmis, prasmingais žodžiais jaunieji ateitininkai skelbė Dievo žodį, kvietė visus gyventi draugiškai. Ypač jaunatviškai ir įtaigiai buvo atliktas Lietuvos jaunimo dienų himnas „Kelkis ir eik". Abejingų nebuvo. Aplink tvyrojo rimtis ir tos akimirkos išgyvenimai. Atrodė, kad erdvėje sklando geroji susitaikymo ir atleidimo paukštė. Jau bent tą akimirką...

Surengę gražią popietę Vabalninke, gruodžio 18 d. 14 val. ateitininkai vyks į susitikimą su Vabalninko seniūnijos Ančiškių kaimo bendruomene.

Tokios valandėlės vidurinėje mokykloje Advento metu vyksta jau trejus metus. Kasmet kitokios, bet kasmet prasmingos. Taip savo veiklą bendruomenei pristato Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos ateitininkai. Šiais metais aktyvi vyskupijos kuopa buvo apdovanota ponų Čingų „Ateitininkų fondo" premija.

 

Justinas Baltrušaitis

2010-12-16

2010.11.23

Išradimai skaidrina pensininko kasdienybę

„Nuo penkerių metų meistrauju - vežimėlį mediniais ratais sukonstravau. Pamenu, bedroždamas medinius ratukus ranką persirėžiau. Šiuo metu savo išradimais lengvinu namų ūkio darbus", - pasakojo Rinkuškiuose gyvenantis Petras Dilys.

Šešiasdešimt aštuntus metus einantis energingas vyras rodė naujausią sumanymą, kaip sverto pagalba pakeliama porą šimtų kilogramų sverianti savaeigė žolės pjovimo mašina.

Pasak P. Dilio, pjovimo mašina yra nepamainomas daiktas tvarkant namų valdos teritoriją, tačiau sunku įrenginį pakelti ir išvalyti šalia peilio susikaupusią žolės masę. Meistras sugalvojo, kaip be didelių pastangų pakelti mašiną.

Jis ant metalinės kepsninės privirino įdėklą, į kurį įstato keturių metrų metalinį strypą. Naudodamas jėgos peties sverto principą be vargo pakelia savaeigės pjovimo mašinos priekį ir išvalo pjovimo metu susikaupusias žolių liekanas.

Sumanus technikos žinovas Petras Dilys demonstravo, kaip galima pakelti savaeigę pjovimo mašiną.

Išradimai ir racionalizacijos šiam žmogui - ne naujiena. P. Dilys demonstravo, kaip namo rūsyje esantį malkų skaldymo presą pritaikė traiškyti gyvulių kaulams. Didelius kaulus, kurių negali įveikti jo ūkyje gyvenantys šunys, šeimininkas suspaudžia patobulintu presu. Dalį suknežintų kaulų sumala šakų smulkintuvu ir taip išeina geras lesalas vištoms.

Nagingas meistras prie T- 25 traktoriaus kaušo sumontavo hidraulinį presą ir į kieme pastatytą buvusią kuro talpą pro kelių metrų aukštyje esančią angą krauna malkas.

P. Dilys sakė, kad tokiu būdu išvengė brangiai kainuojančio keltuvo nuomos.

Prieš kelerius metus meistras prie traktoriaus pritvirtintu šakų smulkintuvu pigiai gamindavęs žiemai kurą. Rinkuškietis važinėdavęs į Biržų miesto žaliųjų plotų prieigas, pakeles ir krūvomis suverstas darbininkų išgenėtas šakas vietoje smulkindavęs. Pasigamintas drožles kraudavęs į traktoriaus priekabą ir veždavęs namo.

Šiuo metu P. Dilys gydosi lūžusią koją. „Sugipsuota koja trukdo judėti, tačiau turiu begalę laiko apmąstymams. Sugalvojau prie savaeigės pjovimo mašinos montuoti surinktuvą ir tokiu būdu rinkti po namų valdą pabirusius medžių lapus", - sakė P. Dilys.

Iš Germaniškio apylinkės Spingučių kaimo kilęs vyras visą gyvenimą dirbo vairuotoju „Švyturio" kolūkyje, Komunalinių įmonių kombinate, ligoninėje. Jis atviravo, kad iš vaikystės įgytas polinkis technikai šiuo metu leidžia namų ruošos darbuose sutaupyti daug laiko ir pinigų.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-11-23

2010.11.18

Šunį nuskandino žmonių aistros?

Jau ne pirmą sykį mūsų krašte dėl žmonių tarpusavio santykių kankinami gyvūnai. Ilgai nerimo daug aistrų sukėlusios katinėlių žūtys, o dabar šulinyje rastas nukankintas šuo.

 

Šulinyje atsidūrė gyvas

Praėjusią savaitę šalį apskriejo žinia iš Biržų. Papilio seniūnijoje, Gajūnų kaime, šulinyje, nuskandintas šuo. Šulinys uždengtas sunkiu dangčiu, todėl keturkojis pats į gelmę įkristi negalėjo.

Gali būti, kad šunelis šulinyje atsidūrė dar gyvas - jo šeimininkai matė iki kraujo nudraskytas letenėles, kuriomis vargšas gyvūnas tikriausiai bandė kabintis į cementinį šulinio rentinį.

Biržų policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Įtariamąjį jiems nurodė nukankinto šuns šeimininkė.

Atokiau nuo kelio esančios Gajūnų kaimo sodybos šeimininkė Otilija Indriševičienė sako antradienį buvusi pas Panevėžyje gyvenančius vaikus. Kai sūnus ją parvežė, buvo jau vakaras. Prieš grįždamas į Panevėžį sūnus norėjo atsigerti kavos.

„Pastebėjome, kad iš šulinio atneštas vanduo rudas. Dar pagalvojau, ar tik kas nesugalvojo manęs nunuodyti.

Gajūnų kaimo gyventoja Otilija Indriševičienė savo augintinį rado šulinyje, kuris buvo uždengtas dangčiu. Moteris įtaria, kad šitaip žiauriai su šuneliu pasielgti galėjo kaimynas.

Vakare atsigėrėme tos kavos, o trečiadienį iš ryto pamačiau šulinyje plūduriuojantį šunį", - penktadienį pasakojo Otilija.

Pasak moters, šunelį Meškį, kurį jai dovanojusi marti, iš šulinio negyvą ištraukė Vaska - vyriškis, kuris Otilijai padeda tvarkytis namų ūkyje. Kadangi šulinys negilus, tai Vaska į jį įleido kopėčias, pats nusileido žemyn ir ištraukė šunelio kūną.

Pasak Otilijos, šuo buvo labai taikus, todėl jį visi mylėjo. Niekas negalėjo ant šunelio supykti, nes šis nėra nieko užpuolęs ar išgąsdinęs.

Kadangi Meškio snukelis, pasak moters ir iš daržinės išlindusio Vaskos, buvo keistai baltas, jiedu įtarė, kad Meškis prieš įmetant į šulinį galėjo būti deginamas.

Otilija mano, kad taip baisiai elgtis galėjęs tik to paties kaimo gyventojas - daug girtuokliaujantis ir piktas keturiasdešimtmetis vyras.

„Apstojo, nebeįmanoma gyventi. Jis man uždraudė ir kaime rodytis, leido tik ne toliau negu 50 metrų nuo sodybos vaikščioti", - tikino moteris.

Pasirodo, tas kaimynas turi neįgalumo grupę ir jam „niekas nieko negali padaryti".

O artimieji?

„Taigi tėvas jo Biržuos, o motina - kapuos", - paaiškino. Tėvą sūnus iš namų išvijęs. Kaimynas pats vaikų turintis, tačiau su juo vaikų motina negyvenanti.

Kaimo žmonės kalba, kad piktajam kaimynui esą labai reikia alkoholio ir sekso.

Kodėl jis į aštuntą dešimtį įkopusią Otiliją apstojo?

„Dėl Vaskos. Jis pyksta, kam pas mane Vaska dirba", - konfliko esmę paaiškino moteris. Ir prisipažino, kad Vaską pamokiusi, kaip tą nenaudėlį paerzinti.

„Jei klaus, už ką man dirbi, sakyk, kad už Jolantą. Tas kaimynas su mano dukra draugavo, jam iki šiol jos reikėtų, tai gal ir pasiuto", - apie galimą konflikto užuomazgą kalbėjo Otilija.

Kas tas lietuviškai sunkokai kalbantis Vaska?

„Ukrainietis Petia ir Vaska - atklydėliai. Jau dešimt metų, kai mane vyras paliko ir išėjo pas kitą. Su tuo šėtonu 33 metus gyvenau, o 10 metų - su Vaska vargstu", - sako 72 metų moteris.

 

Kas pjauna be peilio?

Šunelio Meškio nukankinimu įtariamas kaimynas, pasak Otilijos, gyvenimą gadina ne tik jai.

Pasirodo, tas piktasis vyras - ir kitų kaimynų nesantaikos priežastis.

„Vandutei ne gyvenimas, o pragaras. Jos vyras su tuo piktu kaimynu geria, paskui mušasi ir ją be peilio baigia papjauti", - šalia įtariamo šuns žudiko gyvenančią Stalauskų šeimą aplankyti prašo Otilija.

Daugiau nei po septyniasdešimt metų turinčių Jono ir Vandos Stalauskų sodyba - tvarkinga, turtinga šunų, gražių ančių, o namas naujais langais šviečia.

Kieme sutikta šeimininkė Vanda sako, kad jos kaimynas (tas, kurį Otilija įtaria šunį paskandinus - red.) yra labai paslaugus ir draugiškas žmogus. Tik labai geriantis ir su jos vyru Jonu besipykstantis. Mat Jonui atrodo, kad kaimynėliui reikia jo žmonos Vandos. Begerdami abu vyrai susipyksta ir mušasi.

„Jei Biržų policija to ... nesutvarkys, kreipsiuos į Vilnių", - ant žmonos viliojimu įtariamo kaimyno ne juokais pyksta Jonas.

Vanda visas šitas vyro kalbas vadina nesąmonėmis. Moteris netiki ir tuo, kad jos kaimynas vienas galėjęs Otilijos šunį nudaigoti. Bet pritaria, kad šuo nukankintas „dėl Vaskos".

„Visus juos keturis - Arūną, Vaską, Augį ir Kęstį - reikia suklupdyti, tai tuoj visa tiesa paaiškėtų", - policijai pataria Gajūnų kaimo gyventoja.

Kaimas žinantis savo girtuoklius ir jų visas nuodėmes. Žinantis ir tai, kieno dėka ten liejasi nelegaliai pardavinėjamas alkoholis. Visko tie Gajūnai yra matę. Tik, pasak moterų, nė sykio nėra regėję seniūno.

„Kada mes turėsime naują seniūną?" - nekantrauja gajūniškiai.

Žmonės tikisi, kad galbūt jis sudrausmins kitiems ramiai gyventi neduodančius kaimiečius.

 

Skaito laikraščius, domisi politika

O. Indriševičienė turi naują šunelį, kurį jai dovanojo Vaska. Todėl moters skausmas dėl Meškio aprimo, ji tiki, kad nedorėlis kankintojas sulauks atpildo.

Gajūnų kaimo sodyboje kalba sukosi ne tik apie šunis skriaudžiančius girtuoklius, kurių visur esama. Ir šita bėda, anot Otilijos, kaip ir kiti nusidėjimai, nuo išsilavinimo nepriklauso.

„Ką gali duoti tos knygos ar mokslas, jei žmogus neturi proto?" - svarsto 72 metų Otilija, prisipažinusi, kad nė sykio dar neatsivertė ant sekcijos padėto „Šventojo Rašto", kurį, anot moters, dovanojęs „toks Kvedaravičius".

„Nežinau, kunigas jis ar ne, bet tikiu, kad Jėzus yra tik vienas", - porina Otilija. Daug metų melžusi Gajūnų kolūkio, o vėliau - Kraštų tarybinio ūkio karves, keturias klases baigusi moteris sako, kad politikoje ji yra stipriai pasikausčiusi. Štai ir praėjusią naktį nemiegojusi - visas laidas apie Seimo narių apkaltą žiūrėjusi.

Iš visų politikų jai pats mieliausias - Viktoras Uspaskichas.

„Jis gi ruskelis, o visi ruskeliai - geri žmonės. Jei ne jų valdžia, aš su savo ligomis jau būčiau numirusi. O prie anos valdžios po sanatorijas važinėjau ir iki šiol gyva esu. Taip ir parašykit, kad aš labai myliu Uspaskichą", - atvirauja Otilija.

Ši moteris turi griežtą nuomonę ir apie rajono politikus - laikraščius skaito, jais su kaimynais Stalauskais dalijasi. Viena Biržų politikė, anot jos, yra „tikra žulikė". Kai Otilija jos prašiusi patarimo, kaip apsisaugoti nuo tų, kurie neprašę leidimo veža iš jos žemės žvyrą, toji politikė pamokiusi: „Imk pagalį ir duok jiems galvon."

„Tai argi normalus valdžios žmogus gali taip kalbėti?" - dėsto Otilija.

Nepatinka jai ir kita aktyviai besireiškianti rajono politikė moteris, kuriai esą nei seneliai, nei vaikai nerūpi. O štai kitas dvi rajono tarybos moteris Otilija nedvejodama į meres siūlytų. Vieną iš gailesčio, kitą - dėl gerumo. Visos išvardytos moterys su Papilio kraštu susijusios, todėl Otilija sako žinanti jų charakterius, gyvenimus ir darbus.

 

Mykolas Kutka

2010-11-16

2010.11.11

Švęsdami Anglininkai nepamiršo kaimo problemų

Anglininkų kaimo bendruomenės namuose vyko tradicinė rudens darbų pabaigtuvių šventė. Joje buvo ne tik pagerbti gražiausių sodybų šeimininkai bei jubiliatai, bet ir tartasi dėl vandentiekio.

Kultūros darbuotoja Reda Arnašienė sakė, kad aparus laukus ir gyvulius suginus į šiltus tvartus, ateina metas bendriems kaimiečių susiėjimams.

Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė pastebėjo, jog Anglininkai kas metai gražėja.

„Anksčiau prie pastatų augo sodai, o dabar namus supa tvarkingai prižiūrimos pievelės", - sakė G. Samulionienė.

Širvėnos seniūnė dovanėles įteikė grožį ir jaukumą savo namų valdose puoselėjantiems Bronislavai ir Jonui Kutroms, Onai Tumasienei, Aušrai ir Gintui Pliekaičiams, Lidai Juzeliūnienei, Irenai ir Emiliui Misiūnams, Neringai ir Arūnui Burbuliams, Rasai ir Donatui Galvanauskams, Marijai ir Viliui Janevičiams.

Renginio metu pasveikinti ir kaimo jubiliatai.

Šventės metu buvo priminti Anglininkų kaimo žmonių rūpesčiai.

Anglininkų kaimo žmonės šventės metu nepamiršo vandens tiekimo rūpesčių.

Pasak kaimo bendruomenės pirmininko Gedimino Arnašiaus, vandentiekis yra galvos skausmas tiek vietiniams gyventojams, tiek rajono valdžiai. Vandens bokštas kadaise priklausė Anglininkų žemės ūkio bendrovei, o šiuo metu neturi realaus šeimininko. Vandens tiekimu rūpinasi kaimo bendruomenės nariai. Anglininkiečiai svarstė, kaip valyti smėliu užneštą vandentiekio bokštą, vandentiekio trasas ir užtikrinti vandens tiekimą į sodybas.

Kaimo bendruomenės pirmininkas sakė ieškojęs galimybių vandentiekio tvarkymui kviestis specialistus, deja, jų atliekamų darbų įkainiai neįkandami kaimo žmonėms.

„Lapkričio 13 dieną kviečiame kaimo vyrus į talką, nusipirksime medžiagų, atversime bokštą, valysime smėlį ir, tikimės, vandens tiekimas pagerės", - sakė G. Arnašius.

Renginyje dalyvavusi Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė taip pat pripažino, kad vandens tiekimas yra bene skaudžiausia kaimo žmonių problema. Pasak direktorės, Anglininkų kaip ir Užušilių vandentiekio trasų nepavyksta atiduoti eksploatuoti UAB „Biržų vandenys", kadangi nesutvarkyti arba neegzistuoja įrenginių dokumentai ir tam nesą palankių įstatymų.

Kad vandens tiekimo problema Anglininkuose ypač opi, patvirtina ir gyventojų skundai.

„Nebežinome, ką daryti - vanduo iš krano vos vos sruvena. Maisto ruošimui vandenį perkame, bet negalime eksploatuoti skalbimo mašinos, negalime nusiprausti net vykdami pas gydytoją", - kalbėjo trečiadienį į „Šiaurės rytų" redakciją telefonu skambinusi Anglininkų kaimo gyventoja.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-11-11

2010.11.11

Nemunėlio Radviliškio rudens šventėje

Savaitgalį Nemunėlio Radviliškio miestelio kultūros namų salėje vyko šventė „Metų kraitė".

Pasak renginio organizatoriaus, kultūros darbuotojo Petro Venslovo, miestelio gyventojai pamėgo rudens ir pavasario muges, kurių metų galima ne tik linksmintis, bet įsigyti namų buičiai reikalingų daiktų bei suvenyrų.

Šeštadienio popietę kelią į šventės vietą žymėjo išskaptuoti moliūgai, kurie vakare įžiebus žvakes skleidė jaukią šviesą. Salės prieigos buvo papuoštos šių metų derliaus eksponatais.

Nemunėlio Radviliškio bendruomenės pirmininkė Skaidra Tilindienė pasakojo, kad į mugę buvo pakviesti miestelyje gyvenantys rankdarbių meistrai.

Šventės metu susirinkusiems grojo ir dainavo vietos saviveiklininkai.

Žmonės gėrėjosi Aušros Barkauskaitės rankų darbo papuošalais, Aldonos Petkevičienės veltiniais dirbiniais, Manfredo Bridžiaus keramika bei Nijolės Šernaitės dekoruotais buteliais.

Mugės metu miestelio gyventojai bendravo bei klausėsi Liudviko Pleškio vadovaujamos kapelos „Santaka" muzikantų melodijų.

Tos pačios dienos vakare miestelio gyventojai dalyvavo vakaronėje, kurios metu skambėjo Laimos Aukštuolienės vadovaujamų Užušilių saviveiklininkų romansai. Susirinkusieji bendravo prie suneštinių vaišių stalo, ragavo Benjamino Kairio paruoštų vaistažolių antpilėlių.

Pasak S. Tilindienės, vakaronės metu jaukiai salėje bendravo įvairių kartų atstovai.

„Pirmą kartą vienu metu linksminosi ir moksleiviai, ir į devintą dešimtį įžengę senjorai. Ateity planuojame dar daugiau įdomių renginių", - pasakojo Nemunėlio Radviliškio bendruomenės pirmininkė.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-11-11

2010.11.11

Germaniškio „naktinio klubo" koncertas prasidėjo anšlagu

Renginio dalyviai rinko rajono valdžią.

 

Germaniškyje antrus metus tęsiamo renginių ciklo „Vakaras su žvaigžde" koncertas sekmadienį prasidėjo anšlagu.

Į vakarą, kuriame koncertavo Lietuvos estrados princu tituluojamas Rytis Cicinas ir dainininkė Giulija, bilietai buvo išgraibstyti iš anksto. Salėje prie staliukų koncerto klausėsi apie šimtą Biržų, Germaniškio ir aplinkinių kaimų gyventojų.

Germaniškyje vykusiame renginyje šėlo pramogų išsiilgę biržiečiai.

Renginio dalyviai apgailestavo, kad Biržuose itin mažai vyksta pramoginių renginių, kurių metų pasirodo garsesni šalies atlikėjai. „Vakaro su žvaigžde" renginyje dainų klausėsi ir šoko įvairaus amžiaus žmonės.

Po estrados dainininkų koncerto renginio dalyviai kojas miklino Gintaro Gasiūno suruoštame šokių vakare.

Pasak renginių organizatorės R. Ukrinienės, prieš metus pradėtas „Vakaro su žvaigžde" renginių ciklas užkariavo pramogų ištroškusių žmonių širdis. Žmonėms patinka, kai jie jaukioje aplinkoje gali linksmintis ne tik pagal vietos saviveiklininkų, bet ir pagal šalies „pop dievaičių" muziką.

Vakaro dalyviai neliko skolingi renginio organizatoriams. Vidurnaktį buvo paskelbtas šventės dalyvių verdiktas, kad savivaldybės rinkimuose rajono „premjeru" jie siūlytų G. Gasiūną, o kultūros „ministrės" portfelį patikėtų R. Ukrinienei.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-11-11

2010.11.09

Nausėdžių šventėje pristatyta literato knyga

Nausėdžių kaimo šventėje buvo pristatyta literato Kosto Viederio knyga „Nausėdžiai audroje".

„Autorius paliko atminimą čia gyvenusiems darbštiems kaimo žmonėms, jaunimui priminė gimtojo krašto istoriją", - susirinkusiems kalbėjo renginio vedėja Gyta Jarmalavičienė.

Biržų rajono pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Danutė Martinkėnienė sakė, kad autorius vaizdžiai, kaimo žmonėms suprantama kalba aprašė kiekvieno vienkiemio istoriją ir paliko literatūrinį paminklą čia gyvenusiems žmonėms. „Knyga yra tarytum vadovėlis tiek dabartinei, tiek ateinančiai kartai", - kalbėjo D. Martinkėnienė.

Trijų šimtų puslapių knygoje autorius pateikė daug istorinių įvykių, faktų bei kaimo praeities ir dabarties nuotraukų. Nausėdiškiai pasakojo, kaip K. Viederis kruopščiai naginėjo pokario ir kolūkių laikų epochos istoriją, rinko nuotraukas.

Literatas Kostas Viederis pristatė knygą apie Nausėdžių kaimo istoriją.

„Dabarties jaunimui bus sunku suprasti, kaip jų seneliai ir tėvai išgyveno rūsčiais pokario laikais, kai žmogaus gyvybė buvo grašio teverta", - kalbėjo knygos autorius. Pasak jo, knygoje yra pateikti faktai, o skaitytojams teks atskirti pelus nuo grūdų ir spręsti, kas buvo partizanas, kas - liaudies gynėjas, o kas tikrų tikriausias banditas ar skrebas.

Renginio metu K. Viederis dėkojo pagrindiniams knygos rėmėjams Seimo nariui Valdemarui Valkiūnui, „Rinkuškių" alaus daryklai, UAB „Žemtiekimas" bei susirinkusius kvietė paragauti šių metų miežinio alučio.

K. Viederį sveikino jo geri pažįstami, giminaičiai, literatų klubo „Versmė" nariai bei rajono savivaldybės atstovai.

Šventės metu taip pat buvo apdovanoti jubiliejus švenčiantys kaimo gyventojai. Plojimais sutikta žinia, kad Kosto ir Emilijos Viederių šeima šiais metais mini auksinių vestuvių jubiliejų.

„Žmonės mėgsta šventes, nori kartu pasibūti ir pasilinksminti. Šiais metais planuojame naujų kaimo bendruomenės narių krikštynas", - ateities planais dalijosi Nausėdžių kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vaičekonis.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-11-09

2010.11.08

Vilkė krito po dviejų šūvių

Nušautas pirmas iš penkių vilkų, kuriuos biržiečiams leista sumedžioti išimties tvarka nelaukiant medžioklės sezono.

 

Per 20 Šilų būrelio medžiotojų spalio 30 dieną surengė planinę medžioklę Galvokų ir Šilų miškuose, talkinant varovams. Rudens diena buvo nuostabiai graži, palanki medžioklei. Medžiojo šernus, stirnas, elnių pateles ir jauniklius. Šūviai pakirto tik 4 stirnas ir 1 šerną. Laimikis ne itin džiugino būrį medžiotojų, bet gaivino nuotaiką gamtoje praleista puiki diena.

Medžioklė ėjo į pabaigą, laikrodžių rodyklės artėjo prie 16 valandos. Vyrai rinkosi Šilų miško pakraštyje aptarti rezultatų.

Tą dieną medžioklei vadovavo būrelio narys, Biržų girininkijos eigulys Dainius Prunskūnas. Jis su kitu draugu mindžikavo, laukdamas iš linijos grįžtančių kitų šaulių. Pamiškės lauke ganėsi stirnos, vyrai grožėjosi žvėreliais. Jos buvo toli, šauti nekilo pagunda.

Šilų medžioklės būrelio nariui Dainiui Prunskūnui pavyko nušauti jau trečiąjį vilką.

„Staiga pamačiau nuo plento į Rokiškį atbėgantį pilką žvėrį. Kelias buvo gal už kokių 400 metrų, pilkis bėgo miško link. Iš toliau nesupratau, kas tai - šuo ar vilkas. Žvėries bėgimo kryptis ėjo šonu pro mus. Jau šautuvus buvome pasidėję mašinoje. Čiupau savo medžioklinį, paėjau kelias dešimtis žingsnių. Kai žvėris perbėgo griovį, supratau, kad tai vilkas. Nedelsdamas nusitaikiau iš savo graižtvinio karabino ir paleidau porą šūvių. Žvėris krito. Kai priėjau, išvydau nestambią vilkę. Geriau apžiūrėję netikėtą laimikį, pastebėjome, kad vilkė be vieno priekinio danties, o kiti smarkiai nudilę. Dantys aiškiai bylojo apie jos senyvą amžių", - pasakojo medžiotojas „Šiaurės rytams".

Dainius Prunskūnas 20 metų yra Medžiotojų ir žvejų draugijos narys, aktyvus Šilų būrelio medžiotojas. Jo sąskaitoje jau trečias nukautas vilkas. Prieš 11 - 12 metų pamečiui jis nukovė du vilkus Biržų girioje. Vienas jų buvo labai stambus patinas, kurio ilgis nuo snukio pradžios iki uodegos siekė 1,7 m, plėšrūnas svėrė per 50 kg. Tai buvo aukso medalio vertas trofėjus.

„Sumedžiotos vilkės kailio skiautė ir raumenų gabalėlis bus perduoti į Ekologijos institutą, kurio mokslininkai atlieka tyrimus dėl hibridų vilkšunių. Tvarkau kaukolę trofėjui, kailis dar šaldytuve, jį reikės išdirbti", - kalbėjo Dainius.

„Šiaurės rytai" ne kartą rašė apie naktimis iš Kupreliškio gyvenvietės gyventojų kiemų paslaptingai dingstančius kiemsargius šunis, pririštus grandinėmis. Žmonės skundėsi dėl sudraskytų veršelių, avių. Ilgai spėliota, kieno tai darbas. Pirmas įtarimas krito ant vilkų, kurių šiemet jaučiamas pagausėjimas. Vėliau suabejota - o gal taip įžūliai elgiasi sulaukėję šunys ar vilkšuniai? Ekologijos institutas ėmėsi įminti šią paslaptį.

Pasak rajono aplinkos apsaugos agentūros inspektoriaus Artūro Griškos, Aplinkos ministerija leido Būginių ir Šilų medžiotojų būreliams papildomai sumedžioti 5 vilkus varymo medžioklių metu, kas ankstesniais metais buvo draudžiama. Leidimas galioja iki gruodžio 1 d., o vėliau bus leista medžioti vilkus tik pagal bendrą visai šaliai patvirtintą šių plėšrūnų sumedžiojimo limitą.

Likėnuose gyvenantis 44 metų Dainius Prunskūnas džiaugiasi sėkminga medžiokle, nes vilką nušauti pavyksta ne kiekvienam. „Tai retas trofėjus. Yra medžiotojų, kuriems nėra tekę net šauti į vilką. Ir nenuostabu, nes tai vienas iš gudriausių žvėrių", - sako medžiotojas. Anot jo, tik pasakose vilkas vaizduojamas žiopleliu, kurį apgauna lapė. Iš tiesų jis esąs itin atsargus bei jautrus. Todėl trečią vilką nušovusio medžiotojo neįtikina svarstymai, kad Kupreliškyje pririštus šunis drasko būtent šie žvėrys. Anot jo, į kaimą eiti gali tik nebent ligotas vilkas, negalintis pagauti grobio. Dainiaus įsitikinimu, šunis gali pjauti hibridai. Tuo tarpu į veršelius, avis ir kitus gyvulius vilkai iš tiesų gali taikytis.

 

Alfonsas Kazitėnas, Rasa Penelienė

2010-11-06

2010.11.08

Papiliečiai džiaugėsi derliumi

Nors vasaros orai nebuvo palankūs itin gausiam derliui, tačiau papiliečiai nusprendė pasidžiaugti tuo, kas užaugo.

Pirmieji suskubo mažieji mokinukai. Jie į mokyklą gabeno ne tik įdomias daržoves, bet ir darbelius iš jų. Išradingi priešmokyklinukai ir pradinukai visą savaitę siūlė ne tik grožėtis darbeliais, bet ir jais puoštis. Žavėjo lapeliais dekoruota skrybėlė, kaštonų karoliai, rožių, susuktų iš klevo lapų, puokštė. Dėmesio centre buvo daržovių karalius - „helovyninis" moliūgas, kurį kartu su tėveliais atgabeno antrokė Karina.

Ruošdamiesi atostogoms, Papilio pagrindinės mokiniai dalyvavo integruotoje veikloje, skirtoje rudeniui. Šio metų laiko simboliu jie pasirinko skėtį. Vaikai įvairia technika dekoravo margaspalvius skėčius ir jais papuošė mokyklos koridorius. Prieš iškeliaudami atostogų, mokiniai surengė koncertą. Jame skambėjo dainelės apie rudenį ir jo gėrybes, buvo įteiktos padėkos parodos darbelių autoriams bei jų tėveliams.

Priešmokyklinukai, aktyviai dalyvavę derliaus šventėje, buvo apdovanoti.

Į rudens gėrybių šventę bendruomenės namuose susirinko ir vyresnieji papiliečiai. Popietę „Rudenėlis barsto lapus" organizavo Valerija Puodžiūnienė.

Užaugintu derliumi pasidžiaugti čia susirinko net keturios komandos, susiskirsčiusios pagal gyvenamąją vietą. Ant Naujosios gatvės komandos stalo puikavosi nemenkas „žvejys", nes, pasak Evelinos Juodelienės, šioje gatvėje gyvena daugiausiai Papilio žvejų. Rožių gatvės komandos atstovė Jūratė Čepukienė paskaitė eilėraštuką apie Papilio žmonių gyvenimą ir pasiūlė vaišintis didžiuliame moliūge garuojančia sriuba. Pačiu turtingiausiu buvo tituluojamas Papilio dvaro gyventojų komandos stalas, nes jis tiesiog lūžte lūžo nuo gėrybių. Kaip pasakė Lina Matuliauskienė, dvariškiai, nuo senovės draugiškai gyvendami ir gerai sutardami, sugeba užsiauginti didelį derlių net ir nepalankiais metais. Po pavadinimu „Rudens mozaika" slėpėsi Papilio kaimo komandos suneštos gėrybės. Stalas labiausiai išsiskyrė tuo, kad buvo nušviestas keliomis dešimtimis žvakučių. „Žvakutės simbolizuoja šviesą, kurios rudenį taip trūksta", - kalbėjo stalą pristačiusi ir renginį vedusi Dalė Jonaitienė.

Kai susirinkusieji iki soties paganė akis, jų jau laukė rudeninė Papilio romansų ansamblio „Sentimentai" programa. Ansamblio vadovė V. Puodžiūnienė sakė, kad ruduo - tai metas, kai gimsta nauja meilė, tad šis pasirodymas labai tiko prie rudeninės šventės nuotaikos. Literatė Irena Naktinienė skaitė savo kūrybos eiles apie rudenį. Scenoje pasirodė ir linksmoji Papilio kapela, kuri savo nuotaikingomis melodijomis džiugino publiką iki pat renginio pabaigos.

 

Rokas Januševičius

2010-11-06

2010.11.08

Ąžuolų alėja sukilėlių kalnelyje

Į kasmetinę rudeninę medžių sodinimo talką šiemet įsijungė Biržų „Aušros" vidurinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio „Širvėna" nariai - mokytojos Astos Petrusevičienės ketvirtos klasės auklėtiniai.

Vadovaujant Tamošiūnų girininkui Rimantui Šarkanui ir padedant kitiems girininkijos darbuotojams, talkoje dalyvavę 23 miško bičiuliai Gudiškių kalnelyje, kur palaidoti caro reguliariosios kariuomenės ir kazokų nukauti pasipriešinimo baudžiaviniam išnaudojimui dalyviai, sodino ąžuolus. Šioje vietoje 1863 m. gegužės 7-osios naktį, po 4 valandas trukusių žūtbūtinių kautynių, buvo nuslopinti Lietuvos sukilėlių vyriausiojo vado Zigmo Sierakausko ir jo pagalbininkų kunigų Boleslovo Koliškos bei Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėlių batalionai, kurie prieš dieną buvo atmušę kariuomenės dalinius ties Medeikiais, o dar anksčiau - Raguvos miškuose.

Urėdija parūpino 3 metų amžiaus paprastojo ir raudonojo ąžuolų sodinukų, kuolų jiems pririšti bei tvorelių apsaugai nuo žvėrių.

„Aušros" pradinukus sodinti ąžuolus kantriai mokė miškų urėdijos darbuotojai.

Mokiniai pasodino 53 ąžuoliukus. „Pasirinkta medžių sodinimo diena nelepino. Iš pat ryto pradėjo lynoti, bet tai mūsų neišgąsdino. Iš pradžių vaikai nedrąsiai stebėjo miškininkų darbą ir nesiryžo ką nors savarankiškai daryti. Netrukus išmoko patys ir iškasti duobutes, ir medelius pasodinti, pririšti bei apjuosti apsaugine tvorele", - apie šią jaunųjų miško bičiulių akciją pasakojo mokytoja Asta Petrusevičienė. Po talkos girininkijos darbuotojai užkūrė laužą, pavaišino pagalbininkus gaiviaisiais gėrimais ir įvairiais saldumynais.

Biržų girios pakraštyje prigludęs Gudiškių kalnelis - ypatinga vieta, primenanti mums šlovingą pasipriešinimo prieš rusų okupaciją ir nuožmią priespaudą tautos praeitį. Ten stūkso senas betoninis paminklas, biržiečių tautodailininkų stogastulpis sukilimo aukoms atminti. Šiemet Tamošiūnų girininko pavaduotojas Algirdas Trybė išdrožė ir pastatė dar vieną stogastulpį - rodyklę. Biržiečiai Sąjūdžio dalyviai tautinio atgimimo metu kalnelį buvo apsodinę ąžuolais, bet išliko vos keletas. Kiti nyko sunyko dėl įvairių priežasčių, nemažai nugraužė žvėrys. Sužaliavo tik miškininkų sodintos eglės.

Artėja masinio organizuoto pasipriešinimo carizmo žiaurumui 150 metų jubiliejus, girdėti, kad bus skelbiami sukilimo metai. Miškininkai jau iš anksto stengiasi tvarkyti istorinę vietą, kad mažiau darbų liktų sukakties išvakarėse.

 

Alfonsas Kazitėnas

2010-11-06

2010.11.02

Papiliečių darže išaugo... pingvinas

Neseniai vykusioje Papilio derliaus šventėje žmonės pastebėjo įdomiai išaugusią cukiniją - pingviną. Į šaltųjų kraštų gyvūną panaši daržovė, išauginta Palmyros Rasimavičienės darže, papuošė Papilio dvaro komandos stalą.

Papilietės sako, kad cukinija jų darže išdygo net nesėta.

Nurimus šventiniam šurmuliui, P. Rasimavičienė su savo marčia Deimante papasakojo apie šią įdomios formos daržovę. Pasak moteriškių, „pingvinas" išaugo iš pernykščių cukinijų sėklų, kurios praėjusį rudenį natūraliai pasisėjo toje pačioje vietoje, kurioje ir augo. Įdomu tai, kad ši cukinija ne žalios, kokios buvo jos pirmtakės, bet baltos spalvos. Nors šia daržove moteriškės rūpinosi ne per daugiausiai, tačiau išaugo tikra gražuolė.

Deja, namų šeimininkės įdomios daržovės formos nepastebėjo. Jos padovanojo cukiniją Deimantės mamai Danutei Trečiokienei, kuri daržovę padėjusi priemenėje. Čia „pingvinas" pro akis nepraslydo namų šeimininkui Petrui. Jis atkreipė dėmesį, jog ši daržovė labai panaši į pingviną. Šis vardas cukinijai ir prilipo.

Dabartinė „pingvino" šeimininkė" su buvusiomis savininkėmis Palmyra ir Deimante yra patyrusios kulinarės ir žino nemažai būdų, kaip iš cukinijų paruošti patiekalų. Tačiau jos teigė tvirtai nusprendusios šios unikalios cukinijos „nežudyti" puode ar keptuvėje, o grožėtis, kiek galima ilgiau, ir leisti jai savo dienas baigti „natūralia mirtimi".

 

Rokas Januševičius

2010-10-30

2010.10.25

Penkis vilkus paaukos moksliniams tyrimams

Vilkų ar jų mišrūnų gąsdinami kaimai vargu ar galės atsikvėpti - leista nušauti tik kelis įstatymo saugomus vilkus.

 

Biržus pasiekė žinia, kad aplinkos ministro įsakymu nuo spalio 19 iki gruodžio 1 dienos Šilų ir Kupreliškio medžiotojų būrelių medžioklės plotų ribose yra leidžiama moksliniams tiriamiesiems darbams naudoti arba sumedžioti saugomą gyvūnų rūšį - penkis vilkus.

Apie sumedžiotus vilkus reikia iš karto informuoti Gamtos tyrimų centro profesorių Liną Balčiauską.

Už vilkų sumedžiojimą atsakingi būrelių vadovai Ramūnas Džiūvė ir Evaldas Kleiva.

 

Parengė Alfreda Gudienė

2010-10-23

2010.10.21

„Susiedai" šventė jubiliejų

Savaitgalį Ramongalių kaimo kapela „Susiedai" šventė penkiolikos metų veiklos jubiliejų.

Ta proga muzikantai surengė koncertą kaimo gyventojams. Kartu su šeimininkais bendruomenės namų scenoje pasirodė Kupiškio rajono Salamiesčio saviveiklininkai ir Papilio seniūnijos kultūros koordinatoriaus Jono Strunkio vadovaujamos dainininkės.

Į Ramongalių kultūros namų salę sugužėję kaimo gyventojai ir svečiai turėjo progą susipažinti su kapelai skirtų padėkos raštų ir apdovanojimų ekspozicija.

„Per penkiolika metų pelnėme gausybę raštų bei apdovanojimų. Gaila, bet dalis jų kažkur „išgaravo", tačiau svarbiausia - išliko koncertų ir šiltų bendravimų su žmonėmis atsiminimai", - šventės vakarą kalbėjo „Susiedų" kapelos vadovas Jonas Karinauskas. Jis yra prieš penkiolika metų susibūrusios kapelos įkūrėjas ir siela. Kartu su juo kapeloje griežia jo kaimynas Danielius Rapšus. Ramongaliečiams muzikantams talkina kupiškėnai Edvardas Povilauskas ir Vilius Strička.

Jubiliejų šventusio kolektyvo saviveiklininkai susirinkusiems pristatė ne tik kūrinius, bet ir gautus apdovanojimus bei padėkas.

„Mus sieja bendra meilė muzikai ir dainai, todėl mes vadinamės „Susiedai ", - kapelos vardo kilmę aiškino J. Karinauskas. Pasak jo, įspūdingiausiai daina liejasi ir muzika skamba, kai kartu su muzikantais į sceną užkopia Ramongalių kaimo kultūros darbuotojos Irenos Vasiliauskienės vadovaujamos dainininkės.

Septyniasdešimt penktus metus skaičiuojantis J. Karinauskas pasakojo, jog muzika žavisi nuo vaikystės, kai vaizdingame Kelmės rajone bandė įvairius muzikos instrumentus.

1969 metais J. Karinauskas atvyko gyventi į Ramongalių gyvenvietę ir kolūkyje įsidarbino mechanizatoriumi.

„Sunkiai dirbdavau, pavargdavau, bet vakare imdavau į rankas armoniką, bajaną ar akordeoną, ir nuovargio kaip nebūta. Tik bėda, kad Ramongalių kraštas nėra toks dainingas kaip manoji Žemaitija", - pasakojo J. Karinauskas. Jam teko daug groti kolūkio laikų renginiuose ir muzikantas puoselėjo svajonę suburti meno kolektyvą.

Prie „Susiedų" kūrimosi daug prisidėjo tuometė Vabalninko kultūros darbuotoja Zoja Tarasevičiūtė. Pasak J. Karinausko, ji kartu su muzikantais repetuodavo nekūrenamuose Ramongalių kultūros namuose.

Kapelos vadovas dėkingas žmonai Eugenijai, kuri visą laiką buvo kartu su muzikantais ir neprieštaravo namuose vykstančioms repeticijoms.

J. Karinauskas trisdešimt kartų dalyvavo Biržų rajone vykstančioje populiarioje armonikininkų šventėje, penkis kartus koncertavo Šiauliuose „Jonio pastogėje" vykstančioje muzikantų šventėje.

Per penkiolika veiklos metų „Susiedai" daug keliavo, koncertavo. Muzikantai apgailestavo, kad ekonominė krizė sutrumpino jų kelionių maršrutus. J. Karinauskas groja ir Vabalninko bažnyčios vargonininko Broniaus Petronio iniciatyva susibūrusiame Kupiškio rajono Alizavos muzikantų kolektyve.

Jubiliejiniame renginyje „Susiedai" atliko ne tik tradicinius kūrinius, bet ir grojo naujus, kuriems žodžius parinko Eugenija Karinauskienė.

Muzikantai sulaukė ir Biržų valdžios dėmesio. Atskirais tarnybiniais automobiliais muzikantų sveikinti į Ramongalių kaimą atvyko Biržų rajono mero pavaduotojas Aurimas Frankas ir savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė. Muzikantams dėkojo Vabalninko seniūnas Stepas Gudas bei Biržų rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė.

„Turiu daug sumanymų ir planų su „Susiedų" kolektyvu, įdomu koncertuoti ir su Alizavos muzikantais. Amžius ir sveikata dar leidžia rimtai dirbti", - optimizmu tryško penkioliktus veiklos metus šventusio muzikantų kolektyvo vadovas.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-10-19

2010.10.12

Kratiškių bendruomenė pristatė kaimo vėliavą

Savaitgalį vykusiame Kratiškių kaimo renginyje buvo pristatyta bendruomenės vėliava, pasidžiaugta kaimo literatės knyga.

 

„Susirinkome su kaimynais pabendrauti prie vaišių stalų, pasidžiaugti nuveiktais darbais. Kitais metais laukia atsakingi darbai - projektų rašymai, todėl linksmiems renginiams gali ir nebeužtekti laiko", - sveikindama susirinkusiuosius kalbėjo Kratiškių kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Armonavičienė.

Šventės dalyviams buvo pristatyta kaimo bendruomenės vėliava. Ją į salę iškilmingai įnešė jauniausi bendruomenės nariai Tautvydas Armonavičius ir Mindaugas Vinciūnas. Pasak vėliavos autorės Rimos Bitinienės, jos centre pavaizduotas vežimo ratas atspindi kaimo istoriją. Kratiškių vietovės vardas kildinamas iš pasakojimų apie ypač blogą kelią, kuriuo ūkininkų vežimai dardėdavo į Biržuose vykusius turgus.

Kratiškių kaimo vėliavą į salę iškilmingai įnešė jauniausi bendruomenės nariai T. Armonavičius ir M. Vinciūnas.

Rato apskritimą sutvirtina aštuoni stipinai, kurie simbolizuoja aštuonių dešimčių bendruomenės narių draugišką kolektyvą. Pasak R. Bitinienės, aštuoni yra simbolinis skaičius, kadangi ir biblinis herojus Nojus laivu išsigelbėjo kartu su aštuoniais žmonėmis.

Kratiškiečiai viliasi, kad bendruomenės veikla praturtins kaimo gyvenimą, o ateity bus sutvarkyti ir šios apylinkės keliai.

Kaimo literatė Irena Indrulėnienė pristatė savo eilėraščių knygą „Gelmių glūdumoj". Knygoje lyriškai papasakota autorės autobiografija, išsakytas pagarbos žodis žemdirbio profesijai, vaizdžiai nupieštas Kratiškių apylinkių gamtos grožis..

Šią vasarą kaimo bendruomenę papildė keturiolika narių, kuriems renginio metu buvo įteikti pažymėjimai. A. Armonavičienė džiaugėsi, kad į kaimo bendruomenę įsijungia jauni žmonės. Naujokus pašventino, sėkmės linkėjo ir simbolines vantas įteikė kaimo bendruomenės krikštamotė Palmyra Prašmantienė.

Renginio svečius bei aplinkinių kaimų ūkininkus bičių medumi apdovanojo ūkininkė Dalia Taurienė. Pagiriamasis žodis tartas vyriausiai kaimo bendruomenės narei Genovaitei Stimburienei.

Renginį šmaikščiais pasirodymais pagyvino kaimo gatvių atstovai. Pagrindinė gatvė vadinama Londono vardu. Dėl jos pavadinimo aplinkinių kaimų gyventojai Kratiškius dažnai vadina Londonu.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-10-12

2010.09.27

Bitininką nustebino bičių elgesys

Užubalio kaime bityną puoselėjantis biržietis Juozas Valackonis stebėjo neįprastą bičių elgesį.

Rugsėjo viduryje bitininkas pastebėjo ant bityno teritorijoje augančios liepos aštuonių ar devynių metrų aukštyje esančios šakos susimetusį bičių spiečių. Pasak J. Valackonio, jis nebuvo tipiškas, kadangi bitės ruošėsi žiemoti.

Jos ant medžio šakos buvo pasiuvusios šešis korius medaus. Kartu su bičiuliais kopėčiomis užkopęs bitininkas susėmė bites į spietinę bei stebėjosi koriuose užtiktais perais, iš kurių išsirita naujos bitutės.

Bitės korius siuvo ant medžio šakos.

„Pačiu laiku suteikiau „socialinį būstą" - avilį. Šiuo metu jos ruošiasi žiemoti", - pasakojo J. Valackonis.

Bitininkas prisipažino pirmą kartą susidūręs su reiškiniu, kai ant šakos žiemoti susiruošia bitės. Nieko panašaus nėra pasakoję ir bitininkyste užsiiminėję J. Valckonio tėvai.

„Bičių spiečius dažniausiai įsikuria medžio drevėje. Biržų rajono bitininkų draugijos pirmininkas Jonas Danisevičius prisiminė, kai bitės sykį įsikūrė bažnyčios varpinėje", - sakė J. Valackonis.

Pasak jo, bičių spiečius iš avilio išėjo liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, kadangi spėjo žiemai susiruošti medaus. Bitininkas sakė, kad ant medžio šakos korius susiuvusios bitės žiemą būtų sušalusios.

J. Valackonis pasakojo, kad šie metai bitininkams nebuvo sėkmingi. Pavasarį dėl vėsių orų gauta itin mažai medaus. Kaitrią vasarą jo bitės nešė medų iš miško augalų.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-09-25

2010.09.21

Rinkuškiečiai šventė dviračio dieną

Rinkukių bendruomenės nariai sekmadienį įsijungė į Europos savaitės renginius, kurių metu žmonės skatinami persėsti ant dviračio bei aktyviai pajudėti.

Keliasdešimties dviratininkų komanda išsiruošė į žygį po įsimintinas Rinkuškių apylinkių vietas. Dviratininkai aplankė Rinkuškių piliakalnį Velniapilį, važiavo senųjų Rinkuškių kaimo ūlyčia. Rinkuškių kapinėse uždegė žvakutes ant nepriklausomos Lietuvos generolo Stanislovo Ladygos kapo. Poilsio pertraukėlių metu Rinkuškių bendruomenės pirmininkė Irena Misevičienė priminė pagrindinius šio krašto istorijos faktus.

Per pusantros valandos žygeiviai sukorė beveik dešimties kilometrų maršrutą ir, pasak žygio metu bendruomenės vėliavą vežusios Daivos Grigaliūnienės, praturtino istorines žinias.

 

Rinkuškiečiai į žygį išsiruošė su bendruomenės vėliava.

Grįžusius dviratininkus bendruomenės namų kiemelyje šeimininkės Laima Šernienė, Daiva Grigaliūnienė, Virginija Petravičienė ir Dalia Petrauskienė vaišino žuviene ir bulviniais blynais.

Virginijus Varna negausiems šventės dalyviams perskaitė Velniapilio piliakalnyje „rastus" Rinkuškių vietovės valdovų priesakus nūdienos kartoms.

Renginio dalyvius linksmino Onos Pelanienės vadovaujama Medeikių kaimo humoro grupė „Bobos", dainavo Vigilijos Macienės vadovaujamos jaunosios Papilio dainininkės.

Susirinkusiuosius pasveikino Rinkuškių bendruomenės jaunosios dainininkės, o dviratininkų gyvenimo tema šmaikštavo Valentinas Grigaliūnas ir Jonas Ikamas.

Po šventės linksmosios dalies sporto entuziastas Liuidgardas Ramutėnas pakvietė į varžytuves, kurių metu buvo lenktyniaujama ir netradicinėmis susisiekimo priemonėmis.

Šventės organizatoriai ypač apgailestavo, kad sulaukė mažai žiūrovų bei dalyvių.

„Žmonės priekaištauja, kad bendruomenė mažai organizuoja švenčių. Šį kartą parengėme žygio maršrutą, nuo ryto triūsė šeimininkės. Pikta, kad rinkuškiečiai tingi paeiti porą šimtų metrų iki bendruomenės namų", - apgailestavo J. Ikamas.

Renginyje dalyvavęs sporto veteranas Mykolas Barauskas stebėjosi Rinkuškių gyventojų abejingumu.

„Žmonės dienų dienas drybso prie televizoriaus ir apkiausta nuo begalinio muilo operų žiūrėjimo. Kai stinga fizinio aktyvumo, protas nebedirba. Todėl patys žmonės nieko gero nebesugeba nuveikti ir dėl savo nesėkmių keiksnoja valdžią", - pastebėjo Mykolas Barauskas.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-09-21

2010.09.20

Plėšrūnai nuskriaudė daudžgiriečių šeimą

Rajone tęsiasi plėšrūnų siautėjimas. Ketvirtadienio naktį sudraskytos dar dvi kaimiečių avys.

 

„Tokia jau kaimo žmonių dalia. Dirbi, pluši, stengiesi ir skaičiuoji patirtus nuostolius. Ryte išvydę išdarkytas avytes patyrėme didžiulį stresą, o vaikai į mokyklą išėjo verkdami", - ketvirtadienį apžiūrinėdama dvi sudraskytas avis sielvartavo Daudžgirių kaimo gyventoja Vaida Biconienė.

Ji kartu su vyru Dariumi skaičiavo, kad naktį siautėję keturkojai plėšrūnai padarė šešių šimtų litų žalą. Neaišku, ar išgyvens dar viena apdraskyta avis.

Žmonės gyvena vienkiemyje, kurį supa nedideli krūmynai. Nors Biržų rajone tęsiasi plėšrūnų siautėjimas, nuo kurių kenčia veršeliai, avys, šunys, V. ir D. Biconų gyvuliai per septynerius metus buvo užpulti pirmą kartą.

Daudžgirių kaimo gyventojai Vaida ir Darius Biconai dėl naktį siautėjusių plėšrūnų sudraskytų avių patyrė šešių šimtų litų žalą.

Sutuoktiniai sakė, jog naktį nieko keisto nepajutę, negirdėję ir kieme pririštų šunų skalijimo.

„Sūnus Valentinas pažvelgė pro langą ir pasigedo šalia sodybos esančioje pievoje pririštų avyčių. Pagalvojome, kad gyvulėliai nusitraukė nuo grandinių ir pabėgo", - pasakojo V. Biconienė. Žmonės, išėję į kiemą, greta sodybos esančiame ražienų lauke išvydo avių kūnus.

Pasak D. Bicono, dvi kelerių metų amžiaus ir iki pusšimčio kilogramų svėrusios avys gulėjo už pusšimčio metrų nuo vietos, kur vakare buvo pririštos. Tikėtina, kad gyvulius naktį užpuolė plėšrūnai. Išsigandusios avys bėgiodamos išklibino grandines laikiusius kuolus ir bandė sprukti. Plėšrūnai perkando gyvulėlių gerkles bei išdraskė vidurius.

Pasak sodybos šeimininkės, dėl sudraskytų gyvulių ypač sielojosi sūnus ir dukra, kurie avis ne tik prižiūrėjo, bet ir labai mylėjo. Pasak V. Biconienės, žiemą avys turėjo susilaukti ėriukų.

Žmonės netiki, kad jų gyvulius sudraskė vilkai ar kiti miško plėšrūnai. Šalia žmonių sodybos auga krūmai, didesnis miškas yra daugiau nei už kilometro, tačiau vilkų šiuose kraštuose nebuvo pastebėta. V. ir D. Biconai sakė, kad plėšrūnų būta galingų ir didelių - lauke yra avių kūnų vilkimo žymės.

„Pastebėjau pėdas, kurios man primena didelio šuns letenos žymes. Kitos pėdos buvo mažesnės. Tikėtina, kad siautėjo po apylinkes besibastančių šunų gauja", - sakė V. Biconienė. Ji prisiminė anksčiau mačiusi po lauką stirnas gainiojusius šunis.

Apdraskytų avių kūnus apžiūrėję tame pačiame kaime gyvenantys sodybos šeimininko tėvai Bronislava ir Vilius Biconai sakė, kad šunys galėjo atbėgti iš greta esančių kaimyninio Pasvalio rajono Gulbinėnų ar Daučkėnų kaimų.

„Šalia Gulbinėnų kaimo gyvenantis žmogus laiko palaidus šunis, kurie užpuldinėja dviratininkus", - sakė B. Biconienė. Žalą patyrę daudžgiriečiai rengėsi važiuoti į Gulbinėnus ir bent jau pasikalbėti su neatsakingai šunis prižiūrinčiu žmogumi. „Reikia turėti konkrečių įrodymų, kad apkaltintum šuns šeimininką, nes gyvūnas - ne žmogus, policininko „papurtytas", neprisipažins", - kalbėjo D. Biconas.

Kad avis galėjo užpulti jų kaimo šunys, daudžgiriečiai netiki. Pasak V. Biconienės, kaimo šunys tvarkingai pririšti kiemuose ir nesišlaisto po apylinkes. Žmonės sakė, kad netvarkingai šunį laiko „valiutčiku" vadinamas vyras, kurio augintinis sudraskė kaimynų vištą.

Moteris apgailestavo, kad valkataujančius šunis uždrausta medžioti. V. ir D. Biconai susirūpino ir dėl karvių saugumo, o jautuką bei avis planuoja nakčiai uždaryti į tvartą.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas teigė, kad šiais metais rajono gyventojai informavo apie dvi dešimtis sudraskytų gyvulių.

„Patariame žmonėms rūpestingiau saugoti gyvulius, naktį ganyklose nepalikti be priežiūros. Neturime tikslių duomenų, ar ūkininkams žalą daro vilkai, ar valkataujantys šunys", - sakė A. Rinkūnas.

Pasak jo, žmonės dėl patirtos žalos kreipėsi į Biržų rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio specialistus. Deja, pastarieji negalėjo padėti, kadangi dėl plėšrūnų veiksmų patirtai žalai atlyginti lėšos rajono biudžete nebuvo planuotos.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-09-18

2010.09.16

Ūkininko priglaustą šunį nudaigojo plėšrūnai

Plėšrūnai, šią vasarą naikinę Kupreliškio kaimo ir jo apylinkių gyventojų šunis, rudenį pasuko į Anglininkų apylinkes.

Įsibaiminę kaimo gyventojai vis dar tikisi, kad bus išsiaiškinta, kas drasko jų augintinius - vilkai ar sulaukėję šunys, ir kad bus imtasi priemonių mažinti šių plėšrūnų populiaciją.

 

Šuo negyvas ir išdarkytas

Iškonių kaime gyvenantis ūkininkas Petras Sadauskas ankstų antradienio rytą savo sodybos kieme rado papjautą šunį.

Šuo buvo pririštas vos per kelis metrus nuo gyvenamojo namo. Apie 5.30 val. šeimininkas namų sargo apdraskytą kūną rado jau apstingusį.

Tai, kas liko iš šunelio, gulėjo ant žemės. Jo visas kūnas buvo ištemptas, iš burnos kyšojo liežuvis. Buvo matyti, kad šuo nuo grandinės buvo traukiamas taip stipriai, kad net trūko kaklo oda. Tačiau nutraukti nepavykus, šuo buvo sudraskytas ir apėstas.

Kai kurie vidaus organai buvo išmėtyti po kiemą.

Ūkininkai atvykusiems pareigūnams rodė plėšrūnų nudaigotą šunelį ir dalijosi pastebėjimais, kad tokių grėsmingų padarų ankstesniais laikais nebūdavę.

„Kažkokia mistika. Dar iš vakaro pasikalbėjome su atvažiavusiu broliu.

Apie 24 valandą išvažiuodamas jis dar perspėjo, kad reikia saugoti šunis, nes girdėjo, jog juos pjauna. O ryte jau radau mūsų šunį sudraskytą", - kalbėjo P. Sadauskas.

Šunelį, vardu Džimis, šeimininkai priglaudė prieš devynerius metus. Jo kažkas buvo atsikratęs, greičiausiai išmetęs iš mašinos ir palikęs.

Sudžiūvusį, leisgyvį šunelį visi kaimiečiai vaikydavo iš savo kiemų, kai kurie pagrasino net pakarti. Tuomet P. Sadauskas jį pasiėmė į savo sodybą. Šuo ištikimai tarnavo, lojimu įspėdavo, jei kieme ar šalia namų pasirodydavo svetimas žmogus.

Vėliau šeimininkas įsigijo dar vieną, kiek didesnį vilkšunį Juodį. Šio, kiek toliau nuo namo pririšto, plėšrūnai nelietė. Tačiau Juodis antradienį elgėsi neįprastai nedrąsiai, kažko nerimastingai dairėsi, atrodė kaip nesavas, glaustėsi apie šeimininkus.

Ūkininkas ir kartu gyvenantys jo garbaus amžiaus tėvai Marytė ir Povilas Sadauskai naktį jokio įtartino triukšmo negirdėjo. Kiek atokiau nuo gyvenamojo namo besiganiusių trijų veršelių plėšrūnai nelietė.

„Lyg tyčia prieš savaitę Džimiui pakeičiau seną, sutrūkusią grandinę nauja, tvirtesne. Jei to nebūčiau padaręs, gal šunelis būtų dar išsigelbėjęs", - apgailestavo ūkininkas.

 

Avių nebelaiko

P. Sadauskas įsitikinęs, jog šiose vietovėse yra vilkų takai. Netoli Kadarai, Satkūnai, o už jų - ir Kupreliškis, kur šunų šią vasarą neteko bene dvidešimt gyventojų.

Žmogus buvo girdėjęs, kad kažkam buvo papjautos ožkos Mieleišių ir Tauniūnų kaimuose.

„Žiemą slidėmis mėgstu paslidinėti. Matau vilkų pėdų. Jų yra, nes aplink - Galvokų, Eglynės miškai", - kalbėjo P. Sadauskas.

Plėšrūnai į ūkininko bandą įsisukdavę ir anksčiau.

„Avių jau penkiolika metų nebelaikome. Sovietmečiu jas pjaudavo ne tik naktimis, bet ir dieną. Tekdavo kiekvieną vakarą jas į namus iš ganyklos parvesti, ryte išvesti. Nebeapsimokėjo", - kalbėjo P. Sadauskas.

Ūkininko mama prisiminė, jog „Smetonos laikais" niekas apie vilkus nebuvo girdėję. O kad šunis kiemuose jie pjautų - jokių kalbų nebūdavę.

„Ateis laikas, kai tie hibridai žmones pradės pulti. Kokie ten padarai, jei kieme, kur žmonės gyvena, šunis pjauna ir drasko? Per savo amžių tokių dalykų nebuvau girdėjusi", - kalbėjo tame pačiame Iškonių kaime gyvenanti Danutė Dagilienė.

Jos sodybos šuo dingo prieš pusantro mėnesio. Po nakties šeimininkai rado tik nutrauktą grandinę.

Po kurio laiko dingusio šuniuko išėstas kūnas buvo rastas kiek toliau nuo namų, už eglaičių.

Prieš mėnesį dingo netoliese esančio Mickūnų kaimo gyventojos Joanos Švilponienės šuo. Jo apgraužtą kūną rado kiek toliau nuo namų, rugių lauke. Brydė buvo plati - ji rodė, kad plėšrūno būta ne vieno. O šuo bandytas tempti krūmų link.

„Nieko nebesuprantu. Šalia ganėsi veršeliai - jų nelietė. O ką tie plėšrūnai darys, kai išpjaus šunis? Puls žmones?" - svarstė J. Švilponienė.

Sutikti žmonės pasakojo, kad praėjusią savaitę nuo grandinių buvo nutraukti ir dingo dar dviejų Anglininkų kaimo gyventojų šunys.

 

Laukia valdžios sprendimų

P. Sadauskas apie kieme sudraskytą ir apėstą šunį pranešė policijai, veterinarijos gydytojams, net kreipėsi į Seimo nario Valdemaro Valkiūno priimamąjį. Jo įsitikinimu, reikia priimti kokius nors sprendimus. Būtina nustatyti, kas - vilkai ar sulaukėję šunys - naminius gyvulius ir šunis pjauna, ir juos naikinti.

„Jei niekas nesiims priemonių, greit plėšrūnai pradės žmones pjauti", - įsitikinęs P. Sadauskas.

Jis tikėjosi pasikviesti vilkų tyrimais ir saugojimu užsiimančios asociacijos „Baltijos vilkas" atstovus. Tačiau sužinojo, kad kaip tik šiuo metu jie išvykę į užsienį.

Ūkininkas sakė kenčiąs ne tik nuo vilkų. Jo dobiliukų atolą šernai iškniso ir „išlėkščiavo" taip, kad gyvulių nebebus galima ganyti.

Vyras kreipėsi į medžiotojus, tačiau šie sakė negalintys jam padėti - šernų medžioklė dar neprasidėjusi, jų šaudyti negalima.

 

Paėmė mėginius

Korespondentei lankantis Iškonyse, pas Sadauskus atvyko Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Adolfas Rinkūnas su specialiste Vitalija Drevinskiene bei Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos inspektorius Dalius Drevinskas.

Jie apžiūrėjo šuns maitą, paėmė mėginius. Įtarimus sukėlė ir darže įspaustos pėdos. Jos, anot specialistų, gali būti vilkų.

D. Drevinsko manymu, nuo plėšrūnų nukentėję gyventojai turėtų patys kreiptis į Aplinkos ministeriją ir prašyti imtis priemonių.

A. Rinkūnas įsitikinęs, jog šunis šiame kaime, kaip ir Kupreliškyje, daigoja vilkai. Ar jie grynakraujai, ar maišyti su šunimis - nenušovus nesužinosi.

„Mes paėmėme mėginius, tačiau sprendimą dėl vilkų medžioklės turėtų priimti Aplinkos ministerija", - teigė A. Rinkūnas.

Rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovė Elona Pipiraitė, sužinojusi apie vėl prasidėjusius plėšrūnų siautėjimus, sakė norinti vieno - kad kuo greičiau būtų nustatyta, kas taip elgiasi - vilkai ar jų hibridai. Taip būtų išsklaidytos abejonės ir priimti būtini sprendimai.

 

Krito trečias sužalotas veršelis

Antradienį redakciją pasiekė žinia iš Ageniškio kaimo, kuriame buvo papjauti du veršeliai. Apie tai buvo rašyta antradienį „Šiaurės rytuose".

Ūkininkas Vytautas Mačiulskis rado kritusį jau trečią veršelį.

Plėšrūnų sužalotą gyvulį ūkininkas tikėjosi išgydyti. Deja, sužalojimai tikriausiai buvo per dideli.

„Apžiūrėjau - kaklo srityje radau kraujosrūvas. Matyt, gyvuliukas buvo stipriai smaugtas", - kalbėjo V. Mačiulskis.

Už vieną veršelį šeimininkas tikėjosi iš supirkėjų gauti apie 700 litų. Tad nuostoliai - didžiuliai.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-09-16

2010.09.13

Ūkininkavimas: kasdien - egzaminas, kasmet - loterija

Nors grūdų supirkimo kainos aukštos, šiemetinis derlius beveik perpus menkesnis nei praeitais metais.

 

Javapjūtei kenkia šlapi laukai

Pastarosiomis dienomis kaimų keliuose ir laukuose matyti galinga technika. Ūkininkai skuba baigti nuimti šių metų derlių.

Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius sako, kad oficialių duomenų apie šių metų derlių dar nėra. Stebint ūkininkų darbą atrodo, kad daugelis pasėlius baigia nukulti, nebent liko rapsai.

„Kai kur labai prilyta, sunkesnis dirvožemis šlapias ir neišvažiuojamas. Vietomis kombainai į vieną pusę nuvažiuoja ir atbulomis išvažiuoja", - taip šių metų javapjūtės ypatumus komentavo S. Staškevičius.

Šių metų derlius ne tik menkas, bet ir gali būti ne visas nuimtas. Galinga technika klimpsta įmirkusiose dirvose.

Šiais metais laukuose neišdžiūstančios balos atsirado tokiose vietose, kur jų faktiškai nebūdavo. Itin išryškėjo melioracijos sistemos gedimai.

Šį rudenį daugelis ūkininkų negali suarti laukų, tad greičiausiai nepavyks pasėti žiemkenčių.

„Kiekviena diena ūkininkams - egzaminas arba įskaita, o kiekvienais metais - loterija. Nežinai, ką prognozuoti. Pernai grūdų derlius buvo geras, bet supirkimo kainos mažos. Šiais metais derliaus nėra, o kainos - aukštos", - svarstė S. Staškevičius.

Nors šių metų grūdų supirkimo kainos didelės, žemdirbiai nesidžiaugia. Šių metų derlius trečdaliu, o neretai ir perpus mažesnis nei pernai.

„Kas pasėjo po 80 tonų, vargu ar 40 iškulia", - svarstė S. Staškevičius.

Grūdų derliui pakenkė šalta žiema ir ypatingai karšta bei sausa vasara. Grūdai mažesni ir lengvesni, nustatytas saiko svoris dėl mažų grūdų beveik perpus mažesnis, nei turėtų būti.

 

Derliaus - perpus mažiau

„Menkas derlius, mažai grūdų. Turime vos pusę tiek, nei pernai tokiu pat metu turėjome", - teigė akcinės bendrovės „Joniškio grūdai" Biržų grūdų supirkimo punkto meistras Jurgis Volckevičius.

Punkto saugyklose gali tilpti 17000 tonų grūdų. Šiuo metu jose - apie 8000 tonų.

Tiesa, devyni punkto darbuotojai darbo trūkumu nesiskundžia. Pirmiausia nukultus grūdus vežė smulkesni ūkininkai, kurie neturi, kur grūdų sandėliuoti. Stambieji ūkininkai grūdus supylė į savo saugyklas ir jau pradeda vežti į punktą.

Vienu metu ūkininkai buvo pradėję vežti drėgnus, net sudygusius grūdus.

„Priimame ir tokius, jei tik normatyvai leidžia. Išdžioviname ir saugome", - sakė J. Volckevičius.

Tiesa, vienas rajono ūkininkas buvo atvežęs grūdus, kuriuose buvo įsiveisę vabaliukų. Matyt, juos drėgnus supylė ir neskubėjo vežti į džiovyklą. Tokių nepriėmė.

Pasak J. Volckevičiaus, supirkimo kainos užaugusios perpus nei pernai metais. Štai pašarinius kvietrugius pernai pirko po 280 litų už toną, o šiemet jau moka iki 600 litų. Už maistinius kviečius gali mokėti po 700 litų už toną, tačiau jų beveik nėra.

„Šių metų sausros išdžiovino grūdus, jie neturi pagal standartus nustatyto saiko svorio. Todėl automatiškai pereina į žemesnę, pašarinių kviečių, kategoriją. Į ją patenka apie 30 procentų kviečių", - sakė meistras.

 

Apsigavo ar buvo apgauti?

Labiausiai nukentėjusiais šiemet save laiko tie ūkininkai, kurie praeitais metais su supirkėjais pasirašė sutartis dėl kitų metų derliaus supirkimo.

Pagal šias sutartis jie pasižadėjo parduoti tam tikrus kiekius iškultų šiųmečio derliaus grūdų. Sutartyse numatė kainą - tarkim, po 400 litų už maistinių kviečių toną.

Praeitais metais esant žemai supirkimo kainai tokios sutartys ūkininkus tenkino. Pinigus kai kurie gavo iš anksto.

Tačiau šių metų derliaus supirkimo kainos pakilo beveik perpus. Bet blogiausia tai, kad dėl nepalankių sąlygų derliaus nėra.

Sutartyse tarp ūkininkų ir grūdus superkančių firmų yra numatytas atvejis, kai kuri nors iš sutarties šalių nesugeba įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jų kliūties.

Tačiau nurodyta, kad prastas derlius tokia priežastimi negali būti.

Bet jei derlius ne tik kad prastas, bet jo išvis nėra, nes užauginti sutrukdė gamtos stichija.

Blogiausia tai, kad sutartyse numatyta, kad, jei ūkininkas pristato nurodytą kiekį, tačiau žemesnės kokybės grūdų, laikoma, kad jis sutarties nevykdo.

Ūkininkai šiuo metu konsultuojasi su teisininkais ir prašo savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistų bei Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimo. Redakcijos žiniomis, itin aktyvūs Pačeriaukštės krašte ūkininkaujantys grūdų augintojai.

Tačiau panašu, kad labiausiai apsigavo vienas pabiržietis ūkininkas. Jis ne tik pasirašė išankstinę sutartį su viena grūdus superkančia firma, bet net ir vekselį.

Net ir įvykdęs sutarties sąlygas jis šiai firmai gali likti skolingas.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-09-11

2010.09.02

Linksmybės Obelaukiuose

Obelaukiečiai vasarą lydėjo nuotaikingu spektakliu, šokiais ir žaidimais.

Obelaukių kultūros namų dramos būrelio aktoriai vaidino Žemaitės komediją „Trys mylimos".

Kultūros namų scenoje žiūrovai išvydo Kęstą Strautniką, Vandą Strautnikienę, Gintarą Januškevičių, Orestą Karčiauskaitę, Aureliją Bernotaitę ir Gytį Kukelką.

Pasak Obelaukių kultūros darbuotojos Danutės Semenovienės, mėgėjų teatro aktoriai noriai repetavo, entuziastingai režisavo spektaklį ir kūrė dekoracijas.

Obelaukiečių pastatyta Žemaitės komedija „Trys mylimos" sulaukė didžiulio pasisekimo.

Šiltais žiūrovų plojimais buvo sutiktos kankano šokėjos Dina Kukelkienė, Ineta Ranonytė, Asta Alymovienė, Rasa Ranonienė ir Aida Jankauskienė. Šiais metais suburtai šokių grupei plojo daugelio Biržų rajono kaimo bendruomenių švenčių dalyviai.

Mažieji renginio dalyviai buvo pasveikinti su mokslo metų pradžia. Vaikai laiką leido šokinėdami ant batuto ir prizus pelnė atrakcionuose.

Suaugusieji vasarą palydėjo šokių aikštelėje, o sutemus į dangų leido margaspalvius žibintus.

Pasak D. Semenovienės, vasara buvo turtinga renginių. Kultūros darbuotoja ypač džiaugėsi turininga etnografine švente gydytojo Olgerto Kvedaravičiaus sodyboje Pamuriškio kaime bei Obelaukių vasaros švente.

„Džiugu, kad į kultūros namus kelią randą įvairių kartų kaimo žmonės. Renginiams ypač entuziastingai talkino jaunimas", - sakė D. Semenovienė.

Rudenį Obelaukių kultūros namų saviveiklininkai organizuos vakaronę senjorams, kur bus pagerbti bei pasveikinti vyriausi kaimo žmonės.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-09-02

2010.08.26

Šunų daigoti nesiliauja

Plėšrūnai nepalieka Kupreliškio ramybėje - kaime pjaunami keturkojai sargai.

 

Kupreliškio gyventoja Janina Samulionienė praėjusio antradienio rytą prie ūkinio pastato rado negyvą kiemsargį šunelį. Jis buvo pririštas grandine, su ja ir tįsojo papjautas, mėsingiausios kūno vietos išdraskytos ir apgraužtos, likę sveiki viduriai. Kaimynai pasakojo girdėję nirtų šunų lojimą tarp 3.30 - 4.30 val. Pasak rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Adolfo Rinkūno, savininkė prarado jau antrą šunį. Prieš mėnesį buvo papjautas kitas jos kiemsargis.

Kupreliškietė Janina Samulionienė liepą įsigijo šunelį vietoj sudraskytojo. Tačiau ir šį nežinomi plėšrūnai nudaigojo.

Pakalbinta Kupreliškio kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Einorienė sakė, kad plėšrūnų įžūlūs išpuoliai jau nestebina gyvenvietės žmonių. Apie juos ne sykį rašė „Šiaurės rytai". Kupreliškio ir aplinkinių kaimų gyventojai jau neteko apie dvi dešimtis keturkojų. Kas įsisuko į šias apylinkes, spėlioja ir kupreliškiečiai, ir specialistai. Tačiau, daugumos nuomone, tai gali būti sulaukėjusių šunų arba vilkšunių darbas. Vilkams verčiama jau mažesnė kaltė, nebent taip elgtųsi koks išsigimęs ar paliegęs plėšrūnas. „Tačiau stebėtina, kad kaimynų sode ganosi veršelis. Jo neliečia, o tąso šunelį nuo grandinės", - pastebėjo bendruomenės pirmininkė.

Susiklosčius situacijai, kai šunys puldinėjami ir pjaunami, geriau jiems padaryti landą ūkiniame pastate, kad pavojaus atveju galėtų pasislėpti. Adolfas Rinkūnas prisiminė pastarųjų dienų atvejį, kai nežinomas plėšrūnas puolė ir sužalojo šalia Ančiškių kaimo vienkiemyje gyvenančios ūkininkės Rimos Naudužienės šunelį. Nors apdraskytas, kiemsargis sugebėjo įsmukti pro padarytą landą į pastatą ir taip išsigelbėjo nuo žūties.

 

Alfonsas Kazitėnas

2010-08-26

2010.08.25

Į Pamuriškio kaimą

Šeštadienį Obelaukių keliu kas automobiliu, kas pėsčiomis, kas dviračiais traukė viena kryptimi - į Pamuriškio kaimą, į gydytojo Olgerto Kvedaravičiaus tėvelių Marijos ir Mykolo Kvedaravičių sodybą. Ten Obelaukių bendruomenė ir kultūros namai organizavo etnografinę šventę „Išsaugokime senovės papročius ir tradicijas".

Olgertas Kvedaravičius su žmona Banguole gražiai tvarko savo gimtąją sodybą, yra surinkę didžiulę kolekciją įvairių namų apyvokos daiktų, darbo įrankių, ūkyje naudotų rakandų, žemės ūkio padargų.

Pasigrožėję tautodailininko Vaidoto Butkevičiaus sukurta Pamuriškio vienkiemio „iškaba" svečiai buvo sutikti paties šeimininko.

Pasitiko ir skambios moterų dainos, ir žinomo muzikanto Romo Džiuvės muzika. Svečiai buvo vaišinami duona ir kviečiami apžiūrėti sodybą.

Gausiai susirinkę žmonės pabiro po nemažą sodybos plotą. Vieni gėrėjosi tvenkiniais su žydinčiomis lelijomis, kitus kaip magnetas traukė jos centre stovinti klėtelė, apkabinėta įvairiausiais rakandais, treti apžiūrinėjo buvusias daržinės, tvarto patalpas su paruošta scena vaidinimui, ketvirti netgi sugebėjo rasti toliau miškelyje esančią pirtelę.

Etnografinės šventės svečius pasitiko muziejumi virtusios sodybos šeimininkas gydytojas Olgertas Kvedaravičius.

Sodyboje gausybė įvairiausių gėlių ir augalų, daugelio širdį glostė kaimo prisiminimai. Vyrai dalykiškai aptarinėjo žemės dirbimo, žolės, javų pjovimo techniką, prisiminė arklių kinkymo subtilybes. Pats šeimininkas Olgertas klėtelėje pristatė savo mamos audimo stakles, rodė sukomplektuotą rūkoriaus rinkinį - įrankį tabokos lapams kapoti, mašiną susidėti, savadarbę „benzinką" užsidegti ir namie drožtą pypkę tabokai kimšti.

Oficialą šventės dalį pradėjo Obelaukių bendruomenės pirmininkė Danutė Semenovienė, pasidžiaugusi didžiuliu svečių būriu, svetingais šeimininkais. Romas Džiuvė pasidalijo prisiminimais apie šios sodybos senuosius šeimininkus, kuriuos teko gerai pažinoti. Senasis Mykolas Kvedaravičius daug metų dirbo sandėlininku kolūkyje, garsėjo kaip darbštus, sąžiningas, išmanus žmogus.

Olgertas Kvedaravičius pasakojo, kad šitą sodybą XIX a. pabaigoje pastatė žinomas meistras Gatavyna. Na, o jo dukra Marija 1931 m. ištekėjo už Mykolo Kvedaravičiaus iš Vinkšninių. Paklaustas apie savotiško muziejaus atsiradimą Pamuriškyje Olgertas su šypsena pasakojo, kad jam „su visais rakandais" iš buto balkono į kaimą kraustytis prisakė žmona, nebeapsikentusi laipiojimų per įvairius senovinius daiktus.

„Atsodinom buvusias sodyboje alyvas, sausmedį, vien ąžuolų pasodinta per 100. Dabar teritorija užima jau apie hektarą, o gėlės - tai žmonos Banguolės nuopelnas, už tai aš jai labai dėkingas. Įvairius daiktus padeda rinkti kaimynai, draugai, pažįstami. Štai ir šiandien gavau dovanų lygintuvą ir kavamalę. Taip ir turtėju", - kalbėjo sodybos šeimininkas.

Obelaukių bendruomenės vardu šeimininkams buvo įteiktas tautodailininkės Alvinos Unglininkienės pieštas paveikslas su sodybos vaizdu, juos sveikino Seimo narys Valdemaras Valkiūnas su padėjėja Danute Martinkėniene, prisiminusia jaunas dienas, gegužinių ir šokių laikus Obelaukiuose. Jaunystės dienas prisiminė ir administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė.

Už gyvenimo darbų įprasminimą, papročių saugojimą dėkojo Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė. Iš medžio drožtą paukštį įteikė tautodailininkas Algirdas Butkevičius. Danutė Semenovienė pakvietė visus susirinkusiuosius į klojimą, kur Obelaukių kultūros namų dramos būrelis parodė Žemaitės trijų veiksmų komediją „Trys mylimos".

Nesvarbu, kad į klojimą netilpo visi svečiai - buvo gera vaikščioti po sodybą, susitikti seniai matytą jaunystės draugą, pasišnekėti „kaimiškomis" temomis - sugrįžti į vaikystės, jaunystės prisiminimus.

Svečių dar laukė ir Anglininkų etnografinis ansamblis, ir Kratiškių dainorėlės bei šokėjėlės, alkio kirmino nuraminimas, ištroškusios gerklės sudrėkinimas ir, žinoma, begalinis šeimininkų Banguolės ir Olgerto Kvedaravičių rūpestis.

 

Antanas Seibutis

2010-08-24

2010.08.17

Narvydiškių žmonės kaimo atminimą pagerbė kryžiumi

Savaitgalį vyko Narvydiškių kaimo šventė.

Kęstutis Slavinskas
2010-08-17

 

 Prie Narvydiškių kaimo vėliavos - kryžiaus statymo ir kaimo istorinės medžiagos rinkimo iniciatoriai.

Kraštiečių susiėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Vėliau žmonės Vabalninko kapinėse lankė artimųjų kapus.

Kraštiečių šventė persikėlė į gimtąjį kaimą, kur Vabalninko bažnyčios kanauninkas Povilas Miškinis pašventino tautodailininko Vydo Vareikos išdrožtą kryžių ir kaimo vėliavą.

Pasak vienos susitikimo iniciatorių, Šiauliuose gyvenančios Danės Vileišytės - Dubinienės, kaimo kryžius vietos žmonėms turi išskirtinę reikšmę ir istoriją.

1995 metais kraštiečiai kryžių pastatė prie Ipolito Janušo kiemo. Šių metų birželį audra kryžių išvertė. Pasitarę su kanauninku P. Miškiniu, kaimo žmonės senąjį kryžių sudegino, o pelenus sudėjo į naujo kryžiaus pamatą. Iš senojo kryžiaus pamato buvo iškasti 1995 metų kryžių stačiusių kraštiečių palinkėjimai būsimoms kartoms. Šį raštą savaitgalį vykusiame renginyje perskaitė tuo metu buvęs jauniausias susitikimo dalyvis, o šiuo metu septyniolikametis Audrius Žilys.

Kryžiaus statymu rūpinosi Stasė ir Einaras Janušai, Gražina ir Alfonas Stipinai, Gražina ir Sigitas Žiliai bei Dalios Markutienės šeima.

Kaimo vėliavos kūrimą inicijavo vilnietė Aldona Vileišytė - Lankauskienė, o ją kūrė Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro menininkai.

Vėliavos žaliame audekle pavaizduota gervė. Pasak kraštiečių, kaimą supa miškai, o vietiniai žmonės nuo ankstyvo pavasario girdi gervių klykavimą. Vėliavą puošia ąžuolo lapai, primindami kaime ošiančius prieš pusantro šimto sodintus devynis ąžuolus.

Narvydiškių kaimas pirmą kartą Vabalninko bažnyčios knygoje paminėtas 1624 metais. 1898 metų surašymo duomenimis, kaime gyveno 99 žmonės. Šiuo metu jame yra dešimt kiemų, kuriuose gyvena 22 žmonės.

Pasak D. Dubinienės, gimtasis kaimas kraštiečius traukia išskirtine aura ir ramuma. „Liūdna, bet mūsų kaimas yra nykstantis. Tačiau čia gyvenantys žmonės yra labai darbštūs, išaugino dorus vaikus, kurie kartu su tėvais ūkininkauja. Didžiausia bėda - rudenį ir pavasarį tęžtantys kaimo vieškeliai", - kalbėjo D. Dubinienė.

Aktyvūs kraštiečiai kaime susitinka ne tik per šventes. D. Dubinienė rodė tomus surinktos istorinės medžiagos, kurios šaltiniai kalba apie Narvydiškių gyvenimą aštuonioliktame amžiuje. Sukaupta istorinė medžiaga atspindi kiekvieno kiemo gyvenimą, nuotraukose užfiksuoti dvidešimtojo amžiaus pradžios, tarpukario ir pokario laikotarpiai.

„Skrupulingai rinkome istorinę medžiagą, per žmonių portretus parodome istorijos tarpsnius. Vieną tomą paliksime gyvenantiems kaime, o kitą dovanosime Vabalninko muziejui", - sakė D. Dubinienė. Istorinę medžiagą apibendrinti padėjo šiauliečiai fotomenininkai Algirdas ir Birutė Musneckiai.

Po kryžiaus ir vėliavos šventinimo iškilmių kraštiečiai bendravo prie suneštinių vaišių stalo. Renginio metu buvo pasveikinti jubiliatai, įteiktos nominacijos vietos ūkininkams, pagerbti vyriausi ir jauniausi kraštiečiai.

2010.08.03

Kaimas susirūpino saugumu

Parovėjiečiai gyvenvietėje organizuoja budėjimą.

Kęstutis Slavinskas
2010-07-31

 

 Kaimo bendruomenės pirmininkas Vytautas Stankevičius kvietė atsisakyti apkalbų ir įtarimų.

Trečiadienį vakare per pusšimtis Parovėjos kaimo gyventojų tarėsi, kaip apsisaugoti nuo vandalų ir ilgapirščių.

Kaimo žmones pribloškė žinia, kai savaitgalio naktį vietos kapinėse buvo išvartyti šeši paminklai. Įvykį tiria policija, o dėl įtariamųjų per kaimą nuvilnijo spėlionių banga.

„Nenorėčiau tikėti, kad šventvagystę padarė mūsų kaimo vaikai ar suaugusieji. Skaudžiausia, kad vandalizmo aktas pasėjo įtarimus. Geriausia šiuo atveju būtų viešumas, kad visi išsakytume, ką galvojame ir kokių priemonių imsimės saugumui užtikrinti", - kalbėjo Parovėjos kaimo bendruomenės pirmininkas Vytautas Stankevičius. Jis sakė susitikęs su jaunuoliais, kuriuos vietos žmonės sieja su vandališkais įvykiais, tačiau, ant pirmininko, įtarimai nepasitvirtino.

Kaimo žmonės prisiminė ir kitas eibes - kaip nuo pavasario kapinėse išraunamos gėlės, naktimis gyvenvietės gatvėmis automobiliais važinėja apgirtusios kompanijos.

Rimvydas Tamulėnas samprotavo, kad vandalizmo aktas brendo, kadangi jau anksčiau prie kapų esančioje pievoje užtikęs išpiltą kanalizacijos cisterną.

Biržų rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Nijolė Šatienė papasakojo apie bendruomenių narių sukauptą naktinių budėjimų patirtį. Pavyzdžiui, šukioniečiai N. Šatienei praneša apie gyvenvietėje pasirodžiusius svetimus žmones ar įtartinus automobilius.

Parovėjos seniūnė Gailutė Tamulėnienė žmones kvietė nepasiduoti įtarimų bangai ir informacija apie piktavalius pasidalinti su seniūnijos darbuotojais bei policijos pareigūnais.

Kaune studijuojantis Justinas Vaisiūnas pasakojo, kad Pakaunės parduotuvėse iškabinti telefonų numeriai, kuriais žmonės gali skambinti iškilus bėdai ar atsakingiems pareigūnams pateikti pasiūlymus. Parovėjos kaimo žmonės pritarė minčiai, kad vietos gyventojams būtina paviešinti seniūnijos darbuotojų ir kaimo bendruomenės aktyvistų telefonų numerius.

Buvęs policijos pareigūnas R. Gelažnikas pritarė minčiai dėl naktinių budėjimų ir pateikė pasiūlymus, kad budėjimai būtų veiksmingesni.

Susirinkę bendruomenės namuose parovėjiečiai aptarė ir vandentiekio reikalus. „Už tris tūkstančius litų keitėme siurblį, tačiau apmaudu, kad dalis gyventojų piktybiškai nemoka už vandens tiekimo paslaugą. Jei situacija nesikeis, nuo rugsėjo pirmos dienos teks išjungti vandens tiekimą", - kalbėjo kaimo vandentiekio priežiūra besirūpinantis Gytautas Vaškas.

Žmonės nutarė skolininkus gėdyti ir jų pavardes skelbti prie pieno punktelio esančioje skelbimų lentoje. Numatoma, kad skolininkų namus aplankys ne tik G. Vaškas, bet ir kaimo bendruomenės aktyvas.

Parovėjiečiai pritarė V. Stankevičiaus pasiūlymui dėl bendruomenės namų šildymo sistemos rengimo ir sienų šiltinimo darbų.

Kitą rytą į „Šiaurės rytų" redakciją telefonu paskambinęs R. Gelažnikas sakė, kad kaimo bendruomenės nariai sudarė budėjimų grafikus ir rimtai ruošiasi naktimis palaikyti rimtį ir tvarką. „Nenorime išduoti paslapčių, tačiau piktavaliams, ilgapirščiams bei ramybės drumstėjams patariame aplenkti Parovėjos gyvenvietę", - kalbėjo R. Gelažnikas.

2010.08.02

Plėšrūnai sulaukė, kol karvutė apsiveršiuos

Pastarosiomis savaitėmis Kupreliškio ir Čypėnų apylinkių gyventojai skundėsi nebegalintys apginti savo šunų bei avių nuo siautėjančių plėšrūnų. Praeitą savaitę kalbėdami su korespondente jie stebėjosi, kad vilkai ar sulaukėję šunys neliečia pievoje besiganančių veršelių.

Vakar redakciją pasiekė žinia iš visiškai kitos Biržų rajono vietos - Pagervės kaimo (Parovėjos seniūnija).

Anksti ryte atėjusi į ganyklą melžti karvių šeimininkė neberado vos tą pačią naktį gimusio veršelio. Tiksliau, rado jį negyvą ir apgraužtą. Liko tik jo galva, skeletas ir kojytės.

„Vakare net neatrodė, kad karvė turėtų veršiuotis. Iš ganyklos išvažiavome 22. 30 val. Spėjame, kad gyvulys veršiavosi apie antrą valandą nakties. Vadinasi, lengvo grobio kažkas jau tykojo", - kalbėjo gyvuliuko savininkė Dalė Kleinienė.

Moteris stebėjosi, kad plėšrūnai nebijojo eiti prie gyvulių, kurie yra šalia kelio į Skultiškio žvyrduobes. Ji išgyveno ir dėl kitų karvučių, juolab kad viena taip pat ruošiasi veršiuotis. Ją šeimininkė, patarta veterinarijos gydytojo, planuoja parsivesti arčiau namų.

Vakar ryte iškviestas veterinarijos gydytojas Vygantas Macys apžiūrėjo sudraskyto veršelio likučius. Jo įsitikinimu, tai - plėšrūno darbas. Juolab kad ganykla yra atokiau nuo kaimo, šalia kelio į žvyrduobes, o nuo jo Biržų giria - ranka pasiekiama.

„Akivaizdu, kad vilkų per daug. Jiems per maža medžiojamų plotų, todėl jie tyko naminių gyvulių", - įsitikinęs V. Macys.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-31

2010.07.20

Žemdirbio svajonė apie nuosavą elektrinę išsipildė

Nuo šiol Pagavėnių kaimo ūkininkui Kęstučiui Armonui ir jo šeimai geriausias oras bus - vėjuotas.

 

Klebonas Vladas Rabašauskas šventino vėjo jėgainę ir laimino jos savininkus Kęstutį ir Iloną Armonus.

Vienas pirmųjų Biržų rajone ūkininkauti pagal Valstiečio ūkio įstatymą pradėjęs Kęstutis Armonas penkerius metus puoselėjo svajonę savo sodyboje pasistatyti vėjo jėgainę.

Kai ūkininkas pradėjo svajoti apie vėjo jėgainę, šalyje buvo kaip tik pradėta diskutuoti apie alternatyvią energetiką. Tačiau nebuvo jokio kompensavimo mechanizmo bei tam tinkamų įstatymų.

Svajonė tapo kūnu - ketvirtadienį Pagavėnių kaime oficialiai pradėjo veikti Kęstučio Armono ūkyje pastatyta prancūzų firmos dvisparnė vėjo jėgainė.

250 kilovatvalandžių galios vėjo elektrinė yra pirmoji tokio tipo vėjo jėgainė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Dviejų sparnų vėjo jėgainė geriau generuoja elektros energiją net esant mažesniam vėjui.

 

Visą tekstą galite perskaityti laikraštyje „Šiaurės rytai“.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-20

2010.07.20

Pabiržiečių renginys atstojo rajono dainų šventę

Pabiržėje vykusių Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų metu buvo minimas ketvirtosios bažnyčios šimtmečio jubiliejus.

Šiai progai skirti renginiai vyko tris dienas.

Tikintieji bučiavo vyskupo Jono Kaunecko pašventintą stogastulpį.

Renginių ciklą vainikavo šv. Mišios, kurias Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Po jų vyskupas J. Kauneckas šventino jubiliejui skirtą stogastulpį. Įspūdinga šešių metrų aukščio medžio kūrinį išdrožė Vaidotas Butkevičius, o metalinę dalį ruošė kalvis Vytas Jareckas.

 

Visą tekstą galite perskaityti laikraštyje „Šiaurės rytai“. 

 

Kęstutis Slavinskas

2010-07-20

2010.07.19

Lakštupėje lakštingalos suokia

Lakštupės kaimo nebėra. Lakštupės upė virto grioviu, tačiau lakštingalos tų vietų dar neapleido. Taip sako vienintelė likusi senojo kaimo gyventoja Ida Marijona Kubilienė.

 

Apie lakštingalas, bites ir senąją sodybą

Pačeriaukštės seniūnijos žemės driekiasi iki pat Biržų rajono pakraščio. Vietos gyventojai sako, jog kadaise pasienio plotuose plytintys laukai priklausė Pasvalio kunigams. Dėl to esą atsirado ir Pasvaliečių kaimo pavadinimas. Šio krašto žmonės gyveno laisviau, čia nebuvo dvarų ir turtingų žemvaldžių.

Prieš penkerius metus šalia Idos Marijonos Kubilienės dukros sodinto pušyno iškilo akmeninis aukuras, žymintis, jog čia aplinkui driekiasi Lakštupės kaimo žemės.

Kolūkių metais į Pasvaliečius masiškai kėlėsi viensėdžių gyventojai - iš namų juos varė melioracija. Traktoriai griovė jų trobesius, rovė ir laidojo medžius, keitė upelių vagas. Iš plynų laukų išsilakstė net paukščiai. Su jais traukėsi ir senųjų kaimų vardai. Šiandien kai kurių jų nebeverta ieškoti net seniūnijos sąrašuose. Nėra. Kelio į benykstančius kaimus parodyti kaimynystėje apsigyvenę naujakuriai nebegali.

Tik seniūnas Vytautas Džėja smulkmeniškai aiškina apie laukais ir miškeliais iki vienišų sodybų vingiuojančius takelius, pasakoja apie ten gyvenančius žmones, atmintyje dar saugančius seniai nebesančių sodybų šeimininkų vardus, pavardes ir gyvenimų istorijas.

„Lakštupė? Kaip gražiai skamba. Neteko girdėti", - stebėjosi kai kurie Pasvaliečių vienkiemių žmonės, paklausti, kaip pasiekti minėtą kaimą. Užtat jie nedvejodami rodė, kur gyvena aštuoniasdešimt penkerių sulaukusi paskutinė Lakštupės senojo kaimo gyventoja Ida Marijona Kubilienė.

Gražus, tvarkingas vienkiemis daug kam gali būti pavyzdžiu, kaip reikia saugoti savo gimtąsias vietas, seniai Anapilin iškeliavusių artimųjų rankomis statytus namus ir sodintus medžius.

„Aš paskutinė iš šio kaimelio", - sako močiutė, ant stalo dėdama pačios kopinėto medaus indelį. Nuo keturiolikos metų bitininkaujanti lakštupietė džiaugiasi, kad medų neša „vis tos pačios bitės". Pirmąjį spiečių dukrai nupirkęs tėvas, žinomas Lakštupės stalius Povilas Gumbrevičius. Pikti buvę tie dangaus vabalėliai, sukandžioję meistrą. Bet avilio „nepabrokiję", apsigyvenę ir vis kasmet dosniai spiečius leidę. Ir dabar sode stovi į aukštą obelį atremtos kopėčios - teko biteles semti. „Bitės - senos šių namų gyventojos", - sako moteris, pagarbiai žvelgdama į avilių pusę.

Lakštupės vardas, pasak jos, matyt, bus kilęs nuo tokio pat upelio pavadinimo. Prie jo augę daug medžių, kuriuose gegužės mėnesį suskrisdavusi daugybė lakštingalų. Jos suokia ir dabar.

Tik Lakštupės upelį melioratoriai kadaise pavertė grioviu. Tačiau vanduo juo ir dabar čiurlena į Čeriaukštą, o iš šios įsilieja į Mūšą.

 

Gerų amatininkų kaimas

Senolė kviečia pasivaikščioti sodybos vietomis, kurios padeda prisiminti praeitį. Bičių pašonėje, prie takelio į namą, stovi naujas kryžius. Jis kaip tik toje vietoje, kur buvo senoji troba, tiksliau, vėrėsi jos durys.

„Biržietis žentas šįmet padirbo", - džiaugiasi močiutė, negailėdama gerų žodžių darbščiam dukros Reginos vyrui Algiui Kuginiui. Senolė prisipažįsta dar nežinanti, ką ant kryžiaus pamato užrašys. Greičiausiai tai bus padėka Dievui ir už vargus, ir už džiaugsmus.

Netoli kryžiaus paskutinius žiedus svarina pinavijos, šalia pūpso akmuo. Jis - iš senosios trobos pamato. Žvelgdama į akmenį, Ida Marijona ir pradeda dėlioti pačios atmenamą senojo Lakštupės kaimo istoriją.

Pasak senolės, tai buvęs didelis gerų amatininkų kaimas. Žmonės daug žemės neturėjo, jie pinigų užsidirbdavo kitaip. Idos tėtis Povilas Gumbrevičius buvo stalius, dirbo įvairiausius baldus. Šio amato mokėsi Latvijoje. Kurį laiką Bauskėje turėjo savo kabinetą, kur priimdavo pirkėjų užsakymus. To laiko nuotraukose dar nė trisdešimt penkerių nesulaukęs stalius nusifotografavo su lazdele rankoje. „Iš mandrumo", - juokiasi Ida ir prideda, kad Lakštupėje žemės jis nusipirko tada, kai į žmonas paėmė kaimyninio Kubiliūnų kaimo panelę Marijoną Gaurilkaitę.

Lakštupės stalius Povilas Gumbrevičius.

Ida Marijona pirmiausiai pasakoja apie tėvų šeimos patirtus sunkumus ir netektis. Difteritas į kapus paguldė mažametę seserį ir jau gerokai ūgtelėjusį brolį. Vėliau skarlatina išvedė ir dvidešimt ketverių sulaukusią sesę Eugeniją, Medeikių mokyklos mokytoją.

Braukdama ašaras, senolė prisimena ir buvusius kaimynus - ratų ir rogių meistrą Juozą Paševecką, stogdengius Joną Garbuzą ir Adomą Stapulionį, kriaučius Zigmą Četvergą ir Kaktinį, brolius statybininkus Stasį ir Joną Krasauskus. Juozas Gervė buvo vadinamas desetnyku (seniūno padėjėju).Jis lakšupiečiams pranešdavęs visas naujienas.

Ida Marijona sako, kad gyventojai tarpusavyje labai sutarė. Nebūdavo dienos, kad į Gumbrevičių sodybą neužsuktų kuris nors kaimietis. Jaunimas mėgęs vakaroti. Paprastai jis rinkdavęsis Krasauskų kieme. Po vakaruškų rytais mažametė Ida bėgdavo į pievą rinkti spalvotų saldainių popieriukų.

Svečių kaimiečiai paprastai sulaukdavo per Šv.Jono, Kristaus Atsimainymo ir Šv.Kryžiaus atlaidus Smilgių bažnyčioje. Po iškilmių šventovėje namo niekas neskubėdavo. Žmonės vaikščiodavo gatvėmis, šnekučiuodavosi.

Po atlaidų kiekvienuose namuose laukdavo svečių. Be abejo, ant vaišių stalo atnešdavo ąsotį alaus, tačiau girtų, pasak Idos, nebūdavo.

 

„Pokaris buvo baisus"

I.M. Kubilienė gerai prisimena Antrojo pasaulinio karo dienas. Sodyboje apsistojus rusų kareiviams, Idos motina skubėjo kirsti visas vištas ir jų mėsą virti. Prasidėjus susišaudymui, puodą teko palikti. Grįžusi namo, šeima maisto neberado - viską buvo suvalgę kareiviai. Paslapčia iš laukų dingo ir arklys.

„Pokaris buvo baisus, nutilo visos dainos", - mena Ida Marijona. Nuošali vietovė traukė partizanus, žmonės jiems į mišką nešdavo maisto.

Į kolūkius varomi Lakštupės kaimo gyventojai, pasak Idos, labai liūdėjo. Moteris prisiminė, kaip ji, ką tik tapusi kolūkiete, nubėgusi už tvarto davė valią ašaroms.

Pasak Idos, kaimiečius vėliau gelbėjo tik pinigai, gauti už Rygoje parduotus maisto produktus. Kubiliai arkliu iki Budbergės miestelio gabendavo mėsą, sviestą, kiaušinius. Iš ten į Latvijos sostinę lietuvaičius nuveždavo iš Rygos atvykęs sunkvežimis. Namo lakštupiečiai parsiveždavo miltų bei drabužių.

1948 metais Ida ištekėjo už kaimynystėje gyvenusio Juozo Kubiliaus.Kaip ir dauguma šeimų, jie dirbo kolūkyje, lauko brigadoje. Tai mena nuotraukose sustabdytos akimirkos, kur Lakštupės ir aplinkinių kaimų žmonės šienauja pievas, kerta ir riša rugius, pluša linų laukuose.

Turėjo praeiti nemaža laiko, kad vyrai į rankas paimtų armonikas ir kaime suskambėtų dainos, žmonės šventes smagiai švęstų ir kitokias linksmybes rentų.

 

Lakštupės vardas nepražus

„Gyvenimas prabėgo kaip viena diena", - sako jau seniai našle likusi moteris. „Nelaimės gniuždo", - neslepia senolė ir prasitaria apie netikėtą mylimo anūkėlio mirtį. Aišku, būta ir smagių valandų.  Štai jubiliejaus proga užsienyje gyvenantis sūnus Alfonsas motinai atsiuntė aštuoniasdešimties rožių puokštę.

Pasvaliečių pradžios mokyklos, įsikūrusios ūkininko Alekso Krikštapavičiaus namuose, auklėtiniai. Ida Marija Gumbrevičiūtė sėdi pirmoje eilėje ketvirta iš dešinės, šalia mokytojo Petro Jaronio.

Didžiausias senolės džiaugsmas šiandien - keturi vaikai, šeši anūkai ir vienas proanūkis. Ir gimtoji sodyba, kone stebuklingai išsaugota. Ida sako, kad namus išgelbėjo pasikeitusi Lietuvos valdžia. Kubiliai jau buvo pasirašę sutikimą nugriauti trobesius, tačiau prasidėjo Atgimimas, ėmė irti kolūkiai. Atgautoje tėvų žemėje po daugelio metų pirmą kartą jie pasisėjo rugių. Prisimena, kaip bėginėjo į laukus žiūrėti, ar jie dygsta...

Nors visi Kubilių vaikai gyvena toli nuo Lakštupės, tačiau kelio į ją nepamiršta. Dažniausiai čia būna dukra Regina su vyru Algiu. Sodyboje iškilo daili pirtelė, šiaudais dengta pavėsinė, sutyvuliavo tvenkinys. Po prieškarinę Lietuvą menančiais medžiais Idos žentas pastatė sūpynes. Prieš penkerius metus prie dukters Reginos sodinto pušyno iškilo akmeninis aukuras, žymintis, jog čia aplinkui driekiasi Lakštupės kaimo žemės. I.M. Kubilienė iki šiol džiaugiasi tada surengtu buvusių kaimiečių ir jų palikuonių susitikimu.

Močiutė viliasi, kad senojo kaimo vardas nepražus. Tikisi, jog neišnyks ir paskutinė Lakštupės sodyba su jos senaisiais medžiais ir į juos kiekvieną pavasarį grįžtančiomis lakštingalomis.

 

Gražina Dagytė

2010-07-17

2010.07.08

Joninių šventė Pasvaliečiuose

Pasvaliečių kaime buvo organizuota Joninių šventė. Visi su pakilia nuotaika, praskaidrinta giedros ir šiltos dienos, nuo pat ryto pradėjo paruošiamuosius šventės darbus: vieni palapines statė, kiti sceną puošė, gėlių vainikus varduvininkams pynė ir puokštes iš ką tik nuskintų lauko gėlių dėliojo. Šiems darbams neabejingas buvo kaimo jaunimas.

Į šventę susirinko gausus būrys tiek savų, tiek iš toliau atvykusių svečių. Programoje netrūko dainų ir linksmybių. Mažieji dalyvavo žaidimuose, rungtyniavo įvairiose rungtyse, varžėsi dėl dovanėlių. Tuo tarpu scenoje netilo skambios dainos, kurias atliko šventės svečiai iš Saločių, Pasvaliečių moterų ansamblis „Vinkšna" bei merginų ansamblis.

Kone svarbiausias šventės akcentas buvo VSAT Šiaulių SPB kinologų parodomoji programa, kurioje jie demonstravo, ką moka ir sugeba jų dresiruojami keturkojai.

Šventė tuo nesibaigė. Degė laužas ir į dangų kilo laimės žibintai. Šventė baigėsi tik ryte.

Nuoširdžiai dėkojame renginio organizatorei Danutei Stankevičienei, renginio vedėjai Raimondai Vaisiūnaitei, VSAT Šiaulių specialiosios paskirties būrio kinologams, Saločių kapelai, Pasvaliečių moterų ansambliui „Vinkšna", merginų ansambliui, didžėjams bei visiems kitiems, kurie prisidėjo dalyvaujant ir ruošiant šventę.

 

Gėlių puokštėmis bei vainikais išpuoštoje scenoje skambėjo pasvalietiškių dainos.

 

Seniūnaitė Ramunė Klungytė-Petrauskienė

2010-07-08

2010.07.08

Neįprastas žydėjimas - lyg praėjusių Joninių stebuklas?

Visa, kas įstabiausia, - šalia mūsų. Paslaptimi virpantį ir stebuklui prilygstantį džiaugsmą išvystame daugelį metų pažįstamoje pievoje, netikėtai jis gali sužibėti ir neišvaizdžiame karklo krūme...

„Tikras stebuklas, ne kitaip. Gal čia jie Joninių naktį pražydo?" - kalba Aldonos Kučinskienės sūnus Kęstutis, žvelgdamas į gražius žiedus, kuriuos iš paupio parsinešė motina. Žiedai panašūs į rožes, tik jų spalva žalia.

Vyras veda prie upės, kur vasaros lankoje žaliuoja karklai, ir rodo ant jų šakelių kraunamą daugybę į rožes panašių žiedų.

„Gal šitaip mus gamta pasveikinti su Valstybės diena sumanė?" - juokiasi ponia Aldona, nepaleisdama iš rankų pilnavidurių žiedų. 75 metų moteris sako taip žydintį krūmą matanti antrą kartą gyvenime. Būdama 15 metų ji lėkė į gimtųjų Lukiškių kaimo pagriovį, kur karklai buvo apsipylę nuostabiais rožėms prilygstančiais žiedais. Juos penkiolikmetei megaitei parodė mama.

„Gal šitaip mus gamta pasveikinti su Valstybės diena sumanė?" - juokiasi ponia Aldona, skrybėlę papuošusi įstabiais karklų žiedais.

„Skynėme didžiausias karklų puokštes", - prisimena ponia Aldona. Po daugelio metų tokius žiedus ji vėl nuskynė prie savo išpuoselėtos sodybos Juodelių kaime. Moteris žydintį karklą pamatė eidama į paupį pasiskinti liepžiedžių. Sako, gerai apžiūrėjusi vidurvasary ant karklo šakelių viršūnių sukrautas grožybes, tačiau jose nepastebėjusi jokių vabalėlių ar kitokių gyvių, galėjusių paskatinti neįprastų žiedų formavimąsi.

Nuostabiais žiedais gėrėjosi ir kaimyninėje sodyboje įsikūrę žmonės.

Karklai žydi pavasarį, prieš išsiskleidžiant lapams. Tačiau yra žmonių, regėjusių rožėms prilygstančiais žiedais apsipylusius karklus vasarą.

Daugelį metų mokykloje dirbusios biologijos mokytojos Jolanda Vazalienė ir Vanda Variakojienė abejojo, ar taip keistai sužydėjusio krūmo nebus paveikusi kokia nors liga. 72 metų mokytoja V. Variakojienė sako panašius žiedus taip pat regėjusi vaikystėje.

„Tai mums atrodė kaip stebuklas - buvo be galo gražu", - prisimena mokytoja.

 

Alfreda Gudienė

2010-07-08

2010.07.07

Papiliečiai nusivylę nuolat išsisukinėjančiu seniūnu

Papilio seniūnijos centre jau ketverius metus nebuvo surengta Joninių šventė. Gyventojai skundžiasi savo seniūną matantys tik retkarčiais, o dėl kilusių problemų į jį beveik nebesikreipia, nes, anot jų, paprasčiau pasikalbėti su siena.

 

„Papilyje jau ketvirtus metus nėra Joninių šventės. Papilio dvaro parko teritorija, kur vasaros šventės dažniausiai vykdavo, apleista, ten nešienaujama. Net prieš Jonines nebuvo nupjauta žolė buvusiame stadione. Šitiek už pašalpas dirbančių bedarbių - galėtų dalgiais nušienauti. Esame nelaimingi, nes turime jau antrą seniūną čia negyvenantį, „nuleistą" iš aukščiau. Mes ir mūsų reikalai jam neįdomūs", - praeitą savaitę lankantis Papilyje teko išgirsti ne vieną papiliečių skundą.

Sunku buvo patikėti, kad seniūnijos centre, nemažame miestelyje nebuvo Joninių net kelerius metus.

 

Apsileidimas bado akis

Papilyje sutikta Biržų krašto muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasiūlė pasidomėti, kodėl seniūnas nepasirūpina bent jau šiukšlių iš dvaro parko teritorijos išvežti.

„Darėme talkas, sutvarkėme Papilio „zomkelį". Žmonės iškapojo krūmus. Bet jų krūvos taip ir liko - seniūnija net nesugebėjo jų išgabenti", - piktinosi savo išpuoselėta sodyba garsėjanti energinga E. Lansbergienė.

„Kai į Kvetkus važiavo prezidentas Valdas Adamkus, visi šaligatviai buvo nugramdyti. O dabar jų tarpuose želia žolės. Ar reikia laukti prezidento, kad apsikuoptume?" - svarstė laiškanešė Melanija Navickienė. Ji piktinosi  ir šiukšlių krūvomis.

Papilio dvaro parko teritorijoje gyvenanti Melanija Navickienė stebisi, kaip pastaraisiais metais apleistas miestelis.

Jos sodybos kaimynystėje yra seniūnijai priklausiusio namo, prieš kelerius metus sudegusio, griuvėsiai.

Moteris pati nustemba pamačiusi į apleistą teritoriją vedančias automobilio vėžes. Per medžių tankynę prasibrovę prie namo griuvėsių išvystame naujai supiltą nelegalų šiukšlyną.

Ne koks vaizdas ir prie keliuko, vedančio Papilio miestelio centro link.

„Kai į Kvetkus šiuo keliu važiavo prezidentas Valdas Adamkus, šaligatvis net blizgėjo, kaip žolės buvo nuravėtos. Dabar baisūs kuokštai žolių styro. Gal reikėtų pasikviesti prezidentę Dalią Grybauskaitę, kad miestelyje būtų tvarka?" - svarstė M. Navickienė.

Papilio dvaro teritorija išskirtinai gražiai tvarkoma vienintelėje vietoje - aplink jo teritorijoje gyvenančių Manės ir Jono Skupų namus.

„Mes apie savo namus apipjauname apie hektarą net ne savo teritorijos, kad žolėmis neapeitume. Būtų gerai, jei seniūnija apipjautų „babakus" bent apie buvusį dvaro pastatą. Vasarą atvažiuoja daug žmonių - turistų, buvusių mokinių. Kartais taip gėda prieš atvykusiuosius", - kalbėjo pedagogė Manė Skupienė.

„Seniūnija bent langus dvaro pastato, kuriame juoduoja tuščios skylės, užkaltų", - piktinosi pedagogė.

M. Skupienė prisiminė, kad praeitais metais dvaro teritorijoje su traktorine žoliapjove buvo pravažiuota, kad keliukai matytųsi. Tuo viskas ir baigėsi. Esą lėšų trūksta žolei pjauti.

„Ką veikia viešuosius darbus atliekantys ar už pašalpas atidirbantys asmenys - ar negali dalgiais eiti ir šienauti? Juk sovietmečiu taip ir būdavo - nebuvo jokių benzininių žoliapjovių. Vaizdas buvo visai kitas. Apsileidom", - kalbėjo pedagogė.

 

Sulaukia tik atsikalbinėjimų

„Joninių Papilyje nebuvo, nes neturime aparatūros. Kad būtų nupjauta žolė parke, nuolat su seniūnu kariauju. Pernai patys saviveiklininkai prieš Jonines tvarkė parko teritoriją - nuardė supuvusias scenos dalis. Deja, šventė neįvyko, nes padėti nebuvo kam ", - kalbėjo kultūros darbuotoja Valerija Puodžiūnienė.

Ji sako jau pavargusi prašyti seniūno pagalbos, nes sulaukia tik atsikalbinėjimų.

„Seniūnu visi nusivylę. Jis yra Anglininkų bendruomenės pirmininkas, ja ir rūpinasi. Manęs nėra paklausęs, ką ir kaip šiemet reikėtų daryti. Ar su juo kalbėti, ar su siena - tas pats", - kalbėjo ji.

Pašnekovė prisiminė bergždžią vizitą pas seniūną, kai reikėjo jo pagalbos dėl patalpų.

Katalikų parapijai priklausančiame pastato, kuriuo naudojasi kultūros centras, stogas kiauras. Didesnių liūčių metu tvinsta scena.

„Paprašiau duoti vyrų, kad pasižiūrėtų, ką galima padaryti. Jis sako - prašykit gaisrininkų, jie kopėčias turi, palipkit ir pažiūrėkit. Taip ir išėjau nieko nepešusi", - pasakojo V. Puodžiūnienė.

Kultūros darbo organizatorė norėtų apie kilusias problemas akis į akį pasikalbėti su seniūnu, jei kas tarpininkautų. Turėtų jam ką pasakyti.

 

Seniūnas meluoja ar išsisukinėja?

Papilio seniūnas Gediminas Arnašius neneigė, kad Joninių seniūnijoje surengta nebuvo. Esą kultūros darbuotojai nepageidavo. Be to, Jonines su kultūros koordinatoriumi Jonu Strunkiu nutarta kasmet rengti vis kitame seniūnijos krašte. Šiemet jas suorganizavo Skrebiškių kaimo bendruomenė.

Kodėl šventė nevyko Papilyje, jis pasiūlė paklausti kultūros organizatorės Valerijos Puodžiūnienės.

„Esame nutarę vasarą seniūnijoje rengti vieną didelę šventę. Liepos mėnesį ji vyks priešais katalikų bažnyčios šventorių", - dėstė seniūnas, taip ir nesugebėjęs tiksliai pasakyti tos šventės datos.

Paklaustas, kodėl nešienaujamas Papilio dvaro parkas, seniūnas nustebo: „Kaip? Juk šienauja! Jau kartą buvo nušienauta, reikės antrą kartą traktorininką paleisti".

Vėliau, savaitės viduryje, paskambinęs patikslino - jis „davė komandą" traktorininkui ir šis darbus jau pradėjo.

G. Arnašius tvirtino, kad šiukšles iš parko „po biškį išveža".

Kai darbais besigiriančiam seniūnui korespondentė paprieštaravo, kad pati ką tik buvo Papilyje ir matė, jog parkas tikrai nešienautas, įsivyravo pauzė.

„Aišku", - ištarė seniūnas.

Telefono ragelyje pasigirdo bažnyčios varpų garsas. Tuo metu, kai telefonu kalbėjosi su korespondente, jis buvo Biržuose. Pas notarę. Seniūnijos reikalais?..

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-03

2010.07.02

Deklaravusiųjų pasėlius skaičius beveik nesikeičia

Biržų rajone šiais metais žemės ūkio naudmenas ir pasėlius deklaravo šiek tiek mažiau pareiškėjų nei pernai.

Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Stepono Staškevičiaus nuomone, tai yra natūralu, nes dalis žmonių pasitraukia iš žemės ūkio veiklos ir išnuomoja ar parduoda turimą žemę.

Pirmadienio duomenimis, Biržų rajone priimtos 3416 deklaracijos (praeitais metais - 3588). Bendras deklaruotų pasėlių plotas - 82 498 hektarai. Iš šio skaičiaus 36 000 hektarų sudaro pievos ir ganyklos, likusią dalį - ariama žemė.

Didesnė dalis deklaruojamų pasėlių - ariama žemė.

Šiemet jau 65 asmenys pasėlius deklaravo elektroniniu būdu.

Daugiausiai deklaracijų priimta Širvėnos seniūnijoje - net 700. Mažiausiai - Nemunėlio Radviliškio (304).

Deklaruoti ir atlikti paraiškų keitimus ūkininkai dar gali iki liepos 12 dienos.

Šiais metais, pasak S. Staškevičiaus, Nacionalinės mokėjimo agentūros tikrintojai stebės ne tik į patikrą įtraukto asmens, bet ir jo kaimyno laukus. Jei patikros metu bus pastebėti nešienauti kaimynystėje esantys plotai, bus tikrinamas ir jų savininko ūkis.

„Žmonės nebegalės skųstis, kodėl patikrino ir nubaudė jį, o pažeidimus darantis kaimynas liko nenubaustas", - kalbėjo S. Staškevičius.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-07-01

2010.07.02

Parovėjiečiai Jonines sutiko spektaklio premjera

Joninių vakarą Parovėjoje pliaupė lietus, tačiau žmonės plūdo kultūros namų link. Šiais metais vainikais buvo padabintos Jonų ir Janinų galvos bei pagerbti jubiliatai.

Parovėjos bendruomenės iniciatyva dovanos ir gėlės buvo įteiktos švenčiantiems „apvalius" jubiliejus. Kultūros darbuotojai parengė meninę programą.

Žmonių susidomėjimo sulaukė Parovėjos mėgėjų teatro grupės spektaklio „Kurčias žentas" premjera. Žiūrovai scenoje išvydo Vaidą Balčiūnienę, Arnoldą Stakionį, Dainių Tatorį, Eugenijų Mikalajūną, Irmantą Šidlą ir Luką Židonį. Spektaklį režisavo kultūros darbuotoja Genė Šukevičienė.

Joninių proga tikru kaimišku miežiniu alumi vaišino aludaris Jonas Klusys.

Pasak E. Mikalajūno, vietos teatralus maloniai nustebino žiūrovų gausa - didžiojoje kultūros namų salėje neliko tuščių vietų.

„Teatro grupė Parovėjoje susibūrė beveik prieš tris dešimtmečius. Per šį laiką daug keliauta po savo ir kaimyninius rajonus, pastatyta dešimtys spektaklių.

Keičiasi vaidintojų pavardės, o Parovėjos teatras gyvuoja", - džiaugėsi E. Mikalajūnas.

Po spektaklio premjeros parovėjiečiai nesiskirstė į namus. Kultūros namų pastato kieme buvo uždegtas Joninių laužas, koncertavo Pasvaliečių kaimo kapela „Sumestinis" ir Užušilių kaimo saviveiklininkai.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-07-01

2010.06.29

Nemunėlio ir ąžuolų kaimynystėje

Ieškantys romantikos kraštiečiai ar svečiai iš Lietuvos bei užsienio, vos tik atšilus orams, traukia į Biržų rajono pakraštyje esančią Astos ir Romualdo Misevičių kaimo turizmo sodybą.

Gražina Dagytė
2010-06-29

 

 Asta ir Romualdas Misevičiai sako turintys daugybę planų, padėsiančių kurti gražesnę sodybą.

Pasitiko su žemuogėmis

Svečią maloniai nuteikia jau ir kelias, vedantis iki pat Nemunėlio upės, skiriančios Lietuvą nuo Latvijos. Abiejose jo pusėse žaliuoja miškeliai. Vėliau akį patraukia jų pašonėje tyvuliuojantys tvenkiniai, kurių pakrantes puošia medinės skulptūros - susikaupęs žvejys rankose laiko meškerę, o didžiulė žuvis į jį žvelgia kitame krante.

Stabtelėti priverčia sargo skulptūra nudžiūvusio ąžuolo kamiene. Romualdas sako, jog buvo labai gaila medžio, jo pjauti nesinorėjo, todėl sodyboje surengė skulptorių plenerą. Sumanymas pavyko.

Vyras primena, jog ir žuvis su žveju - ne šiaip sau prasimanymas. Dviejuose dideliuose tvenkiniuose pliuškenasi įvairiausių gražuolių - esama karpių, amūrų, lynų, plačiakakčių šamų, lydekų, eršketų ir net ungurių. Turistai gali tartis dėl komercinės žvejybos ir išbandyti savo laimę. Tai viena iš vyrams labiausiai patinkančių pramogų.

Vos įsukus į kiemą, svečius pasitinka Misevičių dukra Ievutė su drauge Žemyna. Mergaitės moja rankomis ir kviečia pasivaikščioti taku iki senojo ąžuolo, prisėsti prie šimtamečio medžio kamieno, pabūti prie ramiai sruvenančio Nemunėlio.

Keliaujant atgal, mergaitės rodo akmeninius laiptus, vedančius iki pat upės. Jais leidžiasi baidarių sporto mėgėjai, kurie čia traukia jau gegužės mėnesį. Tada abiejose Nemunėlio pusėse kvapą gniaužia sužydusios ievos. Aplinkui pilna lakštingalų ir gegučių. Kol gėrimės gamta, Ievutė pribėga su dubenėliu žemuogių. Tai dar vienas birželio stebuklas.

 

Lietuvaičius vilioja pramogos ir naminis maistas

Pramogas mėgstantys vaikai nuskuba prie sūpynių. Po to patraukia pakalbinti poni veislės arkliukų bei vietnamietiškos kiaulaitės. Mergaitės pasakoja, kaip smagu arkliukus kinkyti į vežimaitį ir išvažiuoti pasidairyti į aplinkinius kaimus.

Asta Misevičienė prideda, jog planuojama įrengti ir dviračių taką, vingiuojantį mišku palei Nemunėlį. O kol jo nėra, gera ir pėsčiomis pasivaikščioti. Ar tokį sportą pripažįsta mūsų tautiečiai? Pasak šeimininkės, naujieji lietuviai pirmiausiai teiraujasi, kokias pramogas siūlo sodybos savininkai.

„Iš tikrųjų kaime žmonės turėtų ilsėtis, vaikščiodami po mišką, būdami prie upės", - sako Asta. Ji prisimena viešnagę Austrijos kaimo turizmo sodyboje. Namuose prie miškelio nebuvo net vandens telkinio. Pasiteiravus apie pramogas, buvo atsakyta, kad žmonės labiausiai nori pabūti gamtoje, pabendrauti vieni su kitais. Įprasta ant suolelio prisėsti su knyga rankose. Mums dar reikėtų mokytis gyvenimo vienovėje su gamta.

Į Misevičių sodybą traukiantys vilniečiai ar kauniečiai labiausiai vertina galimybę vieną ar dvi dienas plaukti baidarėmis Nemunėliu.

Vakare Romualdas svečiams gali pasiūlyti maudynes pirtyje ar kubile. Vėliau atsipalaiduoti galima žaidžiant biliardą.

Šeimininkė visus paprastai kviečia prie stalo, ant kurio dedamas maistas, pagamintas iš ūkyje užaugintos produkcijos. Bandelės kepamos iš savų grūdų miltų, mėsos vyniotiniai irgi naminiai. Kitoje sodyboje Misevičiai laiko gyvulių, tad nestinga nei Biržų krašte populiarios šaltienos ar kepeninės, nei virtinių su mėsa. Asta tvirtina, kad svečiams labai patinka ūkyje išaugintų grikių kruopų paplotėliai su padažu. Ne viena moteris bandė iškvosti šio patiekalo receptą, tačiau A. Misevičienė jį mįslingai nutyli. Tai esanti „firmos" paslaptis.

Be abejonių, lėkštėse puikuojasi ir natūraliai užaugusių žuvų kepsniai. Nestinga savų daržovių salotų.

Senuosius laikus primenantis vaišių stalas labai patinka vestuvininkams ar švenčiantiems jubiliejus.

 

 

 Žemyna ir Ieva kviečia prisiglausti prie šimtamečio ąžuolo kamieno.

Keps duoną ir virs alų

Misevičiai sako ateityje planuojantys gretimoje sodyboje pradėti kepti naminę duoną bei gaminti biržietišką alų. Tokį, kokį kadaise virė garsusis aludaris Žaldokas, gyvenęs prie to paties Nemunėlio, režisieriaus ir rašytojo Boriso Dauguviečio kaimynystėje. Romualdas tikisi, jog turistai galės pamatyti visą alučio darymo procesą, užtrunkantį ne vieną dieną.

Kviesdami į trobą, šeimininkai pastebi, kad jų namas pastatytas be vinių. Statinys iškilo ant senos klėties pamatų. Pastate - erdvi salė, talpinanti nuo aštuoniasdešimties iki šimto trisdešimties svečių, ir moderni virtuvė. Pasak Astos, virtuvė atsirado pirmiausiai. Mat baidarių sporto mėgėjai teiraudavosi, ar nebūtų galima užvalgyti. Vėliau imta galvoti ir apie miegamuosius.

Dabar šios paslaugos labai praverčia ir sodyboje organizuojamų vaikų bei sportininkų stovyklų nariams.

Šeimininkai išduoda dar vieną paslaptį - ketinama pastatyti keletą mažų namukų, kuriuose galėtų įsikurti savarankiškai šeimininkauti pageidaujančios šeimos.

 

Ūkis augo kartu su atgimstančia Lietuva

Paprašyta prisiminti gyvenimo sodyboje pradžią, moteris sako vyrui tvirtindavusi, jog niekada negyvens šiame pasaulio užmirštame kaime, į kurį atvažiuoti nėra net padoraus kelio. Nebuvo ne tik jo, bet ir elektros. Jos srovė atkeliaudavo laidu, atitemptu virš Nemunėlio, iš Latvijos.

Ūkis augo ir keitėsi kartu su atgimstančia Lietuva. Misevičiai išbandė daug ką. Pora augino kiaules, skynė braškes, siuvo grikių lukštų pagalvėles.

Kai jau galėjo pradėti džiaugtis sėkme, namus nusiaubė ugnis. Teko viską pradėti iš naujo.

Tėvų išgyventas sunkias valandas gerai prisimena vyresnieji vaikai - dvidešimtmetis Simas ir šešiolikmetis Jonas. Septynerių sulaukusi Ievutė tada dar buvo ant mamos rankų. Dabar Misevičių namuose vėl girdėti kūdikio verksmas. Mažajai Emilijai - tik trys mėnesiai, ją reikia saugoti net nuo landūno katino.

Romualdas Misevičius, atrodo, pilnas energijos, jėgų ir idėjų. Kadaise Lietuvos parlamentą gynęs vyras ir dabar nepraranda vilties matyti vis gražesnę tėvynę. Jis stebisi, kur dingo Sąjūdžio metais pasaulį žavėjęs lietuvių patriotizmas, troškimas matyti vis tvarkingesnę ir svetingesnę Lietuvą.

2010.06.28

Kunigų šventė Nemunėlio Radviliškyje

Užbaigiant popiežiaus Benedikto XVI paskelbtus Kunigų metus, Nemunėlio Radviliškio parapijoje vyko šiai progai skirtos iškilmės.

 

Ruošiantis šventei, parapijos administratorius kun. mgr. Andrius Šukys kartu su dr. Aldona Vasiliauskiene (Šiaulių universitetas) atliko išsamią parapijos statistinę analizę apie joje dirbusius kunigus ir plačiašakę jų sielovados veiklą.

Išsamų mokslinį darbą galima rasti Nemunėlio Radviliškio parapijos archyve, Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos muziejuje, Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos tyrimų centre.

Šventinė sekmadienio popietė prasidėjo iškilminga penkių kunigų procesija į bažnyčią šv. Mišių koncelebracijai. Jų metu melstasi už mirusius ir gyvus parapijos kunigus bei parapijos bendruomenę. Pamaldose dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų, Suosto parapijos maldininkų, svečių iš kitų miestelių ir miestų.

Šventės pradžioje išvardyti visi parapijoje dirbę dvasininkai, kurių per beveik du šimtmečius suskaičiuota daugiau nei 20. Vidutiniškai kiekvienam kunigui tektų apie 9 darbo parapijoje metus.

Ilgiausiai (net po dvylika metų) dirbo istoriniuose dokumentuose minimas pirmasis kunigas Jonas Skapinavičius ir Stanislovas Žulys (1894 - 1956), kuris palaidotas Nemunėlio Radviliškio bažnyčios šventoriuje.

Vienuolika metų Nemunėlio Radviliškyje kunigavo prieš 15 metų miręs ir bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Antanas Vytautas Zakrys, parapijoje dirbęs 1984 - 1995. Dvasininkas buvo uolus sielovadininkas, pastatė kleboniją, rūpinosi ūkine ir dvasine parapijos gerove. Metinių paminėjimo šventėje dalyvavo A. V. Zakrio artimieji, kurių rūpesčiu restauruotas kunigui pastatytas kryžius.

Parapijoje dirbo įžymios asmenybės - kunigas Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta (1907 - 1915) ir okupacinės valdžios ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius, Nemunėlio Radviliškio parapijoje praleidęs net 17 metų (1959 - 1976).

Trumpiausias darbo laikas - vieneri metai. Tokį laiką tikintiesiems patarnavo amžiumi jauniausias (27-erių metų) į parapiją paskirtas kunigas Raimondas Kazlauskas.

Vyriausias paskirtas kunigas buvo 66-erių metų amžiaus. Daugelis kunigų yra mirę, kai kurie - sulaukę garbaus 86-erių metų amžiaus.

Į iškilmę atvyko keturi dabar kitose parapijose dirbantys kunigai: g. kan. Povilas Varžinskas, Nemunėlio Radviliškio parapijoje dirbęs 1957 - 1964 metais, kun. Zenonas Navickas, parapijoje kunigišką tarnystę atlikęs 1995 - 2000 m., kun. Raimondas Kazlauskas, Nemunėlio Radviliškyje buvęs 2000 - 2001 m., kun. Henrikas Bernatovičius, pastoracija rūpinęsis 2001 - 2007 metais).

Nemunėlio Radviliškio parapijos tikintieji su dvasininkais: kun. H. Bernatovičiumi (kairėje), kun. R. Kazlausku, kun. A. Šukiu, kun. Z. Navicku, g. kan. P. Varžinsku.

Nuotrauka iš Nemunėlio Radviliškio parapijos archyvo

Kunigas Andrius Šukys, parapijoje besidarbuojantis nuo 2007 metų, pasidžiaugė savo pirmtakų vykdyta pastoracine veikla ir pakvietė bendrai maldai. Šv. Mišiose Žodžio liturgijai vadovavo kun. Raimondas Kazlauskas. Tikinčiuosius sujaudino jo sakyta homilija, visų kunigų bendra malda ir giesmė.

Po pamaldų susirinkusieji buvo pakviesti prisiminimų valandai, kuomet parapijiečiai sveikino ir dėkojo buvusiems kunigams, o šie dalijosi mintimis apie čia prabėgusius metus. Nemunėlio Radviliškio parapijos Ekonominių reikalų tarybos narys Stanislovas Šernas pasveikino seniausiai šioje parapijoje kunigavusį P. Varžinską. Garbės kanauninkas, šiuo metu reziduojantis Daujėnų parapijoje, ragino prisiminti Dievo įsakymus, gerbti žmogų ir nepailstamai mylėti Dievą.

Nemunėlio Radviliškio parapijos Ekonominių reikalų tarybos narys Aleksandras Lukinskas pasidalijo mintimis apie kunigo Z. Navicko aktyvią veiklą, Pučiakalnėje įsteigtą koplyčią, nuveiktus kitus svarbius darbus. Z. Navickas įrengė bažnyčios apšildymą, sudėjo dvigubus langus, dirbo su jaunimu, pats dėstė tikybą. Dvasininkas, šiuo metu aktyviai besidarbuojantis Skapiškio parapijoje, skatino parapijos bendruomenės narius būti aktyvius, geranoriškus, džiaugtis atgimusia gyvąja bendruomene, mintimis, maldomis ir gerais darbais padėti parapijoje dirbančiam kunigui.

Kunigą R. Kazlauską pasveikino Nemunėlio Radviliškio mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė. Nors dvasininkas Nemunėlio Radviliškyje tebuvo tik vienerius metus, bet paliko labai šiltus prisiminimus. Jam išvykus, mokiniai ir parapijiečiai ne sykį važiavo į svečius Kamajuose ir Salose, kur R. Kazlauskas tęsia sielovados darbą. Jo dėka Nemunėlio Radviliškio parapijoje buvo įkurtas anoniminių alkoholikų klubas „Santaka".

Mokytojas Saulius Kubiliūnas dėkojo kun. H. Bernatovičiui, kuriam teko Germaniškio koplyčios ir naujos Suosto bažnyčios, sudegus senajai medinei, statybų rūpesčiai. Dvasininkas (šiuo metu reziduojantis Vabalninko parapijoje) nuoširdžiai dėkojo visiems, tuo laiku padėjusiems ir darbu, ir malda, ir auka.

Džiugių plojimų sulaukė dabartinis klebonas kun. A. Šukys, kuris kupinas originalių idėjų, keičia Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų veidus. Nemunėlio Radviliškio parapijos Ekonominių reikalų tarybos narys, Nemunėlio Radviliškio O. Milienės globos namų direktorius Liudas Pleškys pasidžiaugė per trumpą laiką nuveiktų darbų gausa, linkėjo nepristigti energijos ir savo ilgu buvimu pralenkti visus anksčiau šioje parapijoje kunigavusius dvasininkus.

Kaip prisiminimų simbolius parapijiečiai kunigams įteikė laukų gėlių puokštes bei atminimo dovanas, ženklinančias „Padėkos už laisvę metus", kuriuos paskelbė Lietuvos vyskupai.

Šventės pabaigoje visi susirinkusieji kartu su dvasininkais nusifotografavo bendroje nuotraukoje, dalijosi prisiminimais, bendravo surengtoje agapėje.

 

Sandra Balodytė,

Liudas Buzėnas

2010-06-26

2010.06.22

Seniūnijų sporto žaidynėse

Savaitgalį Biržų rajono sportininkai išsidalijo seniūnijų sporto žaidynių medalius. Šeštose seniūnijų žaidynėse jėgas išmėgino gausiausias būrys kaimo atstovų. Jie varžėsi Kaštonų pagrindinės mokyklos stadione.

Akmens metimo rungtį laimėjo vabalninkietis Arūnas Modestavičius, kuris aplenkė Justiną Petronį ir Vidą Mulevičių. Komandų grupėje šią rungtį laimėjo Nemunėlio Radviliškio seniūnijos atstovai.

Moterų smiginio (strėlyčių mėtymo) rungtį laimėjo Širvėnos seniūnijos atstovė Dovilė Narkevičiūtė. Sigita Mikaitienė užėmė antrąją, o Toma Sašytė - trečiąją vietas. Komandų grupėje pirmavo Širvėnos seniūnijos atstovės.

Svarsčio kėlimo rungtį laimėjo Pabiržės seniūnijos atstovas Jonas Grinas, Vidas Vareika buvo antras, o Šarūnas Alešiūnas - trečias. Komandų grupėje nugalėjo pabiržiečiai.

Virvės traukimo rungtyje pabiržiečiai varžovams vilčių nesuteikė.

Šeimų estafečių varžybose greičiausiai ir sumaniausiai rungtis atliko pačeriaukštiečiai Augė, Rokas ir Saulius Paviloniai. Stasė, Dovydas ir Robertas Simonavičiai užėmė antrąją, o Vaida, Martynas ir Rokas Staškevičiai - trečiąją vietas. Komandų grupėje laimėjo Pačeriaukštės seniūnijos atstovai.

Rankų lenkimo rungtį laimėjo parovėjiškė Loreta Variakojienė, Virginija Klikavičienė buvo antra, o Bronė Staškevičienė - trečia.

Gatvės krepšinio varžybas 3x3 laimėjo Renato Samulionio vedami Širvėnos seniūnijos vyrai. Rimčiausiai nugalėtojams pasipriešino vabalninkiečiai, kurių gretose pasiaukojančiu žaidimu išsiskyrė Vaidas Jatulevičius. Trečiąją vietą užėmė Pačeriaukštės seniūnijos atstovai.

Mini futbolo varžybas laimėjo Parovėjos komanda, kuri finalinėje dvikovoje nugalėjo Širvėnos seniūnijos atstovus. Bronzos medalius iškovojo vabalninkiečiai.

Daugiausia emocijų sukėlė virvės traukimo varžybos. Pirmąją vietą užėmė Pabiržės seniūnijos vyrai, kurie varžovus veikė ne tik įspūdingu stotu, bet ir raudonais „Agaro" įmonės marškinėliais. Antri liko Liuidgardo Ramutėno vadovaujami Širvėnos seniūnijos atstovai. Trečiąją vietą kovoje su pačeriaukštiečiais išplėšė dziudo imtynių trenerio Alfredo Kuprevičiaus vedami parovėjiškiai. Po varžybų A. Kuprevičius prisipažino, kad medaliai jam dažnai teikiami už auklėtinių pergales, o sūriu prakaitu iškovota bronza ypač maloni.

Seniūnijų žaidynių komandų nugalėtojų taurę Biržų rajono meras Regimantas Ramonas įteikė Širvėnos seniūnei Gražinai Samulionienei. Dviem taškais nuo nugalėtojų atsiliko pabiržiečiai, trimis - vabalninkiečiai. Ketvirtąją vietą užėmė Parovėjos, penktąją - Pačeriaukštės, o šeštąją - Nemunėlio Radviliškio seniūnijų sportininkai. Beje, Nemunėlio Radviliškio seniūnijos sportininkai nedalyvavo keliose rungtyse ir įskaitinių taškų nepelnė.

Meras R. Ramonas gyrė Pačeriaukštės komandą, kuri varžybų atidarymo metu vykusioje rikiuotėje išradingai prisistatė su seniūnijos emblema.

Pasak Biržų savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialisto A. Muko, varžybos buvo įdomios ne tik sportininkams, bet ir savųjų palaikyti sugužėjusiems žiūrovams. Komandų nugalėtojų taurės likimas paaiškėjo tik po paskutinės virvės traukimo rungties.

Daugiausiai priekaištų varžybų organizatoriai išsakė seniūnijų žaidynėse nedalyvavusiems papiliečiams.

„Papilio seniūnijoje gyvena daug jaunų žmonių, yra dvi sporto salės Papilyje ir Kvetkuose, dirba aktyvūs kūno kultūros mokytojai, o seniūnas Gediminas Arnašius teisinasi, kad žmonės jau kelintus metus paeiliui neva nenori dalyvauti seniūnijų žaidynėse", - kalbėjo A. Mukas. Jo nuomone, išskirtinis papiliečių pasyvumas rodo, jog seniūnas mažai bendrauja su kaimų ir mokyklų bendruomenėmis.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-22

2010.06.22

Mokyklą papuošė metaliniai dirbiniai

Dirbiniai iš metalo atliekų papuošė Nemunėlio Radviliškio mokyklos kiemą. Moksleivių sukurta žvaigždė greitai iškils ir šiauriausioje Lietuvos vietoje.

 

Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla neseniai šventė 420 - ąsias paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines. Ta proga technologijų mokytojo, tautodailininko Vyto Jarecko vadovaujami mokiniai sukūrė originalią puošmeną iš juodojo metalo ir skardos lakštų.

Mokyklos kieme ant seniūnijos parūpinto laukų akmens įtvirtinta didelė knyga. Ant jos puslapių iškaltas tų laikų Biržų antspaudas bei įrašas, liudijantis, kad „1590 metais Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčios fundacijoje skirtas išlaikymas vietos bakalaurui".

Šiaurinę žvaigždę dailina devintokas Tadas Kondrašas.

Prie knygos plušėjo dviejų amžiaus grupių vaikai. Lengvesnius darbus atliko septintokai bei aštuntokai, o devintokai ir dešimtokai ėmėsi atsakingesnių, sudėtingesnių užduočių. Mokytojas minėjo, jog ypač daug laiko ir jėgų kūrybiniam darbui atidavė dešimtokai Ričardas Uzėnas, Tadas Žudys ir Justas Tuomelis.

Tų pačių klasių mergaitėms teko rūpintis aplink kuriamu gėlynu - sodinti žolynus, lysves apdėlioti akmenėliais.

Pasak mokytojo Vyto Jarecko, knyga sukurta iš metalo atliekų. Šis darbas - trečiasis, atliktas pagal trečius metus vykstantį projektą „Kūrybinė laboratorija".

Pirmasis kūrinys, šį pavasarį papuošęs mokyklos teritoriją, buvo didelis metalinis svajonių paukštis. Antrasis - šiaurinė žvaigždė. Ji bus įtvirtinta ant medinio stovo ir šią vasarą iškelta šiauriausiame Lietuvos taške netoli Brukų viensėdžio.

Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius sakė, jog medinės stovo dalys jau beveik paruoštos. Tačiau neaišku, kaip teks jas bei žvaigždę nugabenti iki šiauriausios vietos. „Gali tekti vežti arkliu arba plukdyti jūriniu plaustu", - kalbėjo seniūnas. Mat nukeliauti iki reikalingos vietos trukdo net trys pelkės.

 

Gražina Dagytė

2010-06-19

2010.06.18

Smaltiškiuose papūtė nauji vėjai

Seniūnaičiui rūpi žmones išjudinti ir suburti į draugišką bei veiklią kaimo bendruomenę.

 

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos Smaltiškių ir aplinkinių - Slimaniškių, Nemunėlio, Pundurių, Kuokaviečių, Lujanų, Briedžių, Juozeliškių ir kt. - kaimų gyventojai gerai pažįsta savo energingą seniūnaitį Rimantą Širmelį.

Ne vienas jau suspėjo į jį kreiptis su kokiu nors prašymu ar pasiūlymu. Kai kurie žmonės tvirtina, jog smaltiškių krašte papūtė nauji vėjai. Tačiau pats Rimantas prisipažįsta spėjęs sulaukti ir priekaištų.

„Pamačiau, ką reiškia būti seniūnaičiu", - atvirai pasakoja vyras. Pradėjus eiti šias pareigas, Rimantui tenka ne tik skubėti į darbą Miškų urėdijoje, plušėti savo namuose, kur jo laukia žmona ir keturi vaikai, bet ir rūpintis daugiau nei šimtu arčiau ar toliau gyvenančių kaimiečių.

„Gyventi kaime nenuobodu, tik reikia, kad žmonės labiau pasitikėtų vieni kitais, taptų gyvesni ir veiklesni", - sako R. Širmelis.

Seniūnaitis įžvelgia dvi šio darbo puses. Vieną pavadintų „grynu rūpesčiu". Juk seniūnija lėšomis padėti negali, turtingų rėmėjų nėra. Be pinigų yra sunku nuveikti rimtesnius darbus, suorganizuoti renginius. Rimantas prisipažįsta pats dažnai tampantis rėmėju. Džiaugiasi, kad padeda miškininkas smaltiškietis Vitalijus Čekauskas.

Bet liūdniausia R. Širmeliui ne dėl lėšų stygiaus, o dėl kartais pasitaikančio kaimiečių savanaudiškumo atvejų, mąstymo, jog visus darbus už juos turi atlikti kas nors kitas. Pavyzdžiui, audra išlaužė medžius, krisdamos eglės sugriovė kapinių tvorą - visa tai neva priklauso sutvarkyti seniūnaičiui.

Tačiau Rimantas viliasi, jog žmonių mintys pamažu keisis. Štai pavasarį apie dvidešimt jaunų kaimiečių noriai dalyvavo akcijoje „Darom", jie surinko daug šiukšlių. Gražėjanti aplinka nuteikė gerai net skeptikus. Vėliau Smaltiškiuose buvo organizuota žvejų šventė. Anot Rimanto, dauguma kaimiečių, gyvenančių palei Nemunėlį, mėgsta žvejoti. Su meškerėmis vaikšto ne tik berniukai, bet ir mergaitės.

„Gyventi kaime nenuobodu, tik reikia, kad žmonės labiau pasitikėtų vieni kitais, taptų gyvesni ir veiklesni", - sako R. Širmelis.

Dabar smaltiškiečių pečius užgulė šienapjūtės rūpesčiai. Iki vėlumos laukuose pluša ir pats seniūnaitis. Tačiau ir pjaudamas pievas jis galvoja apie artėjančias Jonines. Rimantas sako norintis sau ir kitiems surengti gražią šventę. Tiesa, kai kurie kaimiečiai netiki, kad bus įdomu. Rimanto entuziazmą gesina pasakymu, jog tik „pijokai" susirinks, arba organizatoriaus atsikrato trumpu pažadu: „Gerai gerai."

Tačiau nežiūrint skeptikų nuomonės, Širmelių kieme jau guli paruoštas stulpas, kurio viršūnėje, jį pastačius, ruošiamasi pakabinti prizus. Kas juos pasieks, nesigailės. „Mankštinkitės, treniruokitės, ruoškitės, atvažiuokite", - kviečia seniūnaitis. Ir prideda ieškantis muzikanto.

Renginių organizavimą Rimantas vadina šviesiąja savo visuomeninių pareigų puse. Jei džiaugsis nors vienas žmogus, seniūnaitis bus patenkintas.

Rimantas prisipažįsta norintis įkurti Smaltiškių kaimo bendruomenę, kuriai priklausytų ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių gyventojai. Jau planuojama, kur žmonės galėtų rinktis. R. Širmelis mano, jog iniciatyvos galėtų imtis jaunesnės šeimos.

 

Gražina Dagytė

2010-06-17

2010.06.18

Rinkuškiečiai šventė bendruomenės dešimtmetį

Rinkuškių kaimo bendruomenės dešimtmečio šventėje nestigo sveikinimų ir linksmybių.

Rinkuškių žurnalistu prisistatęs Valentinas Grigaliūnas sakė, kad šventės išvakarėse pliūptelėjęs lietus buvęs kaip gera pirtis, po kurios kyla sveikos emocijos ir noras linksmintis.

Jubiliejaus atidarymo ceremoniją atliko Rinkuškių bendruomenės jaunimas. Baltais rūbais apsirengusių merginų šokis simbolizavo dešimties metų bendruomenės kolektyvo laiko tėkmę.

Penktus metus kolektyvui vadovaujanti bendruomenės pirmininkė Irena Misevičienė džiaugėsi 160 narių darna.

„Pirmieji žengti bendruomenės žingsniai buvo kupini lūkesčių ir vilties, antraisiais metais laimėjome pirmuosius projektus, kūrėme tradicijas", - pasakojo I. Misevičienė. Pasak jos, prieš penkerius metus pradėjo formuotis Rinkuškių bendruomenės kultūrinės tradicijos. Šiuo metu Biržų rajone ir šalyje vykstančiuose renginiuose pasirodo dramos būrelis, Biržų rajoną reprezentuoja bendruomenės kiemelis, laurus skina Liuidgardo Ramutėno vadovaujami jaunieji sportininkai. Rinkuškių bendruomenei priklauso ir nemažai jaunimo, susibūrusio į laisvalaikio grupę „Šypsena".

Šventės dalyviams pirmą kartą pristatyta bendruomenės vėliava, kurios piešinio aurotė - Viktorija Venckūnienė.

„Esu dėkinga bendruomenės nariams, bendram darbui aukojantiems energiją, laiką, lėšas", - sakė I. Misevičienė.

Dešimtmečio jubiliejų rinkuškiečiai pasitiko pirmą kartą iškilmingai pristatę bendruomenės vėliavą. Pagal Viktorijos Venckūnienės piešinį sukurtą vėliavą į sceną įnešė tautiniais drabužiais apsirengę bendruomenės nariai Daiva Grigaliūnienė ir Valdas Grinbergas.

Šventės metu dėkota pirmiesiems bendruomenės pirmininkams Juozui Petroniui ir Gražinai Samulionienei.

Daina renginio dalyvius sveikino Greta Liubertaitė ir Dominyka Krasauskaitė, o „Rugelio" darželio auklėtiniai įteikė pačių gamintus spalvingus aitvarus ir linkėjo bendruomenei sėkmės.

Skambant „Ilgiausių metų" į sceną buvo įnešta bendruomenės krikštatėvių Nijolės Šatienės ir Viktoro Rinkevičiaus dovana - didžiulis tortas. Pirmą kartą sudainuota mokytojos Ritos Vaičiulėnienės sukurta daina apie Rinkuškius.

Sveikinimo žodžius veikliems rinkuškiečiams tarė Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, Širvėnos seniūnė Gražina Samulionienė.

TŪB „Rinkuškiai" bendrasavininkis Rimantas Čygas įmonės kolektyvo vardu dovanojo grupės „Dinamika" koncertą bei įteikė dovaną sumanioms bendruomenės šeimininkėms.

Dovanas teikė bei palinkėjimus išsakė Biržų rajono kaimo bendruomenių atstovai bei kiti renginio svečiai. Neliko pamiršti ir aktyviausi bendruomenės kolektyvo nariai.

Bendruomenės padėkos ir rėmėjų dovanos įteiktos Arnoldui Urbonui, Kostui Naktiniui, Robertui Grinbergui, Viktorijai Venckūnienei, Irenai Dichavičienei, Liuidgardui Ramutėnui, Danutei ir Jonui Ikamams, Valdui Grinbergui, Irenai ir Juozui Petroniams, Daivai ir Valentinui Grigaliūnams, Virginijai ir Stasiui Petravičiams.

Šeštadienio vakarą kartu su rinkuškiečiais linksminosi ir pramoginių renginių išsiilgę biržiečiai. Dangų nušvietė šventės organizatorių leidžiami žibintai, simbolizavę ne tik bendruomenės kolektyvo nueitą kelią, bet ir antrojo veiklos dešimtmečio pradžią.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-17

2010.06.16

Smilgiuose varžėsi ir linksminosi jaunimas

Praėjusio penktadienio popietę Smilgių kaime į bendruomenės namus traukė ir patys jauniausi, ir vyriausi gyventojai. Juos iš namų išviliojo smagus renginys „Dar pažiūrėsim".

 

Bendruomenės namų kiemelyje dar gerokai prieš renginį bumbsėjo krepšinio kamuolys - treniravosi Smilgių jaunimas. Jaunuoliai stengėsi kuo taikliau mėtyti į krepšį - po kelių valandų jų laukė draugiškos varžybos su kaimyninio Pasvalio rajono Žadeikonių kaimo bendruomenės komanda.

Smilgių bendruomenės pirmininkė ir meno vadovė Danguolė Plentauskienė pasakojo, jog su žadeikoniškiais bičiulystė užsimezgė, nuvykus pas juos į svečius. Kaimynų jaunimas sužavėjęs savarankiškumu ir organizuotumu.

Praėjusį penktadienį smilgiečiai ir žadeikoniškiai susirinko draugiškai pasivaržyti - tiek scenoje, tiek krepšinio aikštelėje.

Sandra Klevaitienė savo dukrelėms Skaidai ir Ausmai nupynė dailius šventinius gėlių vainikėlius.

Renginio vedėjos - žadeikoniškė Lauryna Stuogytė ir smilgietė Justina Glindaitė - dar prieš eidamos į sceną tvirtino, jog kaimų jaunimui smagu pasidalyti patirtimis, pasivaržyti ir pasilinksminti.

Apie penkiolikos kilometrų atstumas, skiriantis abu kaimus, jaunimui neatrodo didelis ir draugystė su kaimynais yra svarbi. Pasak Justinos, Smilgiuose mažokai bendraamžių, išėjęs į gatves kur kas dažniau sutiksi senoles nei vaikus ar paauglius. Galbūt dėl to ji svajojanti apie gyvenimą dideliame mieste.

Smilgių bendruomenės pirmininkė D.Plentauskienė teigia, kad pernai kaime dvylika žmonių mirė ir tik du gimė. Iš bendruomenei priklausančių 128 gyventojų - apie 40 mokyklinio amžiaus jaunimas. Jis gabus, tačiau iniciatyvumo jam trūksta.

Popietės prisistatymo dalyje smilgiečiai, pasivadinę „Kriziais", dainavo apie jų gražų kaimą apėmusią krizę, apie tai, kad dauguma penkių Smilgių gatvių gyventojų - našlės.

Žadeikoniškiai gyrė savąjį kraštą, jo senąsias ir naująsias tradicijas. D.Plentauskienė pastebėjo, jog svečiai tikrai turi kuo didžiuotis - daugelyje Pasvalio rajono kaimų esą  veikia užimtumo centrai.

Kas žmonių laukia Smilgiuose? Pasak D.Plentauskienės, tik savaitgaliais duris atverianti bažnyčia, parduotuvė, medicinos punktas ir... alaus baras. Nebėra kaime nei mokyklos, nei bibliotekos. Tiesa, pastaruoju metu į bendruomenės namus du kartus per savaitę atvažiuoja bibliotekininkė iš Pasvaliečių. „Knygas ji atsiveža maišuose lyg baudžiavos laikais ir neturi vietos, kur ilgesniam laikui jas pasidėti", - pasakojo pirmininkė.

Šios vasaros pradžioje smilgiečiai ėmėsi iniciatyvos ir savo jėgomis kaimo centre pasistatė porą sūpynių, įrengė tinklinio aikštelę. Dabar ant sūpynių pasėdėti taikosi ne tik vaikai ar paaugliai, bet ir į parduotuvę ar pas toliau gyvenančią bičiulę skubančios močiutės.

Apie tai popietėje dalyvavę smilgiečiai užsiminė ir dainoje. „Gera gyventi, sportuoti ir kurti, gera jauniems mums kartu susiburti", - smagiai traukė komanda. Gerą nuotaiką pratęsė muzikuojantis jaunimas.

Netrukus scenoje prasidėjo ir piršlybos, kuriose Smilgių vaikinai viliojo Žadeikonių paneles ir atvirkščiai. Vėliau komandų nariai protus lavino spręsdami šaradas, darbštumą demonstravo, pristatydami namų darbus. Po varžytuvių salės scenoje išeita į krepšinio aikštelę.

Mažiausieji smilgiečiai krykštavo šokinėdami ant batuto, o jų mamos tvirtino, kad mažyliai labai laukė šventės. „Pirmas toks renginys jaunimui", - džiaugėsi smilgietė Sandra Klevaitienė. Šia proga moteris abi savo dukreles - Skaidą ir Ausmą - papuošė dailiais gėlių vainikėliais, nupirko spalvingų balionų.

Smilgių bendruomenės krikštamotė, muzikos mokytoja Rita Vaičiulėnienė, sveikindama susirinkusiuosius, džiaugėsi galimybe rūpintis vyro gimtinės žmonėmis.

Kol jaunimas sportavo ir linksminosi, jų tėvai ar seneliai tarpusavyje svarstė, ką reikėtų padaryti, kad Smilgiai atgytų.

 

Gražina Dagytė

2010-06-15

2010.06.14

Pačeriaukštėje kilo aitvarai

Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinėje mokykloje dvi dienas veikė vaikų kūrybos ir sporto stovykla „Laumžirgis", skirta patyčių prevencijai.

Į draugystės renginį svetingi pačeriaukštiečiai pasikvietė bendraamžius iš Pasvalio, Kupiškio ir Rokiškio mokyklų. Pačeriaukštės pagrindinės mokyklos teritorijoje palapines išskleidė 65 mokiniai.

Pasak stovyklos vadovės, dailės ir technologijų mokytojos Violetos Titaitienės, renginys prasidėjo stovyklos himno repeticija ir bendros vėliavos piešimu. Po to prisistatė mokyklų komandos, mokiniai davė stovyklautojo priesaiką.

Daug dėmesio buvo skirta sportui - stovyklautojai žaidė krepšinį, salės riedulį, traukė virvę.

Į dangų pakilo mokinių sukurti aitvarai, o piešimo mėgėjų rankose stiklainiai virto žibintais.

Pačeriaukštiečiai moksleiviai į dangų leido aitvarus. Nors jiems stigo palankaus vėjo, stovyklautojai dėl to pernelyg nenusiminė.

„Renginiui ruošėmės iš anksto, gaminome aitvarus, kuriems, deja, stigo palankaus vėjo", - pasakojo pačeriaukštiečiai Jonas Dambrauskas, Darius Jasevičius ir Deimantas Makrickas.

Vakare vyko įdomiosios rungtys - mokiniai svaidė kuprinę, šaudė laidyne, dalyvavo estafetėje su maišais.

Po įdomių varžybų ir intriguojančių rungčių stovyklautojai vaišinosi verslininkės Sigutės Kiaulėnienės paruošta kaimiška koše, kūrė šešėlių teatro spektaklius.

Po saulės laidos buvo įžiebtas draugystės laužas, stovyklautojai bendravo diskotekoje.

Antra stovyklautojų diena prasidėjo bendra mankšta ir pusryčiais ant žolės. Ji taip pat netruko prabėgti.

Atėjo ir liūdniausia renginio dalis - vėliavos nuleidimas, baigiamojo himno giedojimas ir atsisveikinimas.

Pasak V. Titaitienės, keturių mokyklų renginį pavyko organizuoti be finansavimų iš fondų. „Šis renginys tapo kelerių metų draugystės akordu. Mokiniai pajuto, kiek galima pasiekti entuziazmo ir darbo dėka. Draugystei nebūtina finansinė parama ir pinigingi rėmėjai", - kalbėjo V. Titaitienė.

Pačeriaukštės pagrindinės mokyklos direktorius Audris Viduolis pasakojo, kad prieš kelerius metus užsimezgę kontaktai su kaimyninių rajonų mokyklomis peraugo į glaudų kultūrinį ir sportinį bendravimą.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-12

2010.06.14

Juostaviečių vaikai sutiko vasarą

Juostaviečių kaimo parke organizuota tradicinė vasaros šventė.

Renginio vedėjos Eivilė Linkevičiūtė, Vita Džiulna ir Deimantė Matulionytė išmoningai pristatė renginio svečius, kalbino renginio dalyvius.

Žiūrovams neprailgo vaikų paruošta meninė programėlė. Akordeonu grojo Vita Džiulna, fleita - Rytė Milišiūnaitė, o elektriniais vargonais - Eivilė Linkevičiūtė. Linijinius šokius atliko Dalios Vėtienės vadovaujamos merginos.

Daug emocijų šventės dalyviams sukėlė iš Nemunėlio Radviliškio atvykusių akrobatikos mėgėjų pasirodymas.

Į linksmybes buvo įtraukti visi šventėje apsilankę vaikai. Jaunieji juostavietiečiai, pasiskirstę į komandas, sumanumą, išradingumą ir vikrumą demonstravo sportinėse bei pramoginėse rungtyse. Renginio organizatoriai nesudėtingus atrakcionus organizavo ir patiems mažiausiems.

Renginio organizatoriai pasirūpino, kad pramogų netrūktų ir patiems mažiausiems šventės dalyviams.

Šventės dalyvius sveikino Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja, dovanas teikė Juostaviečių kaimo bendruomenės pirmininkas Arvydas Džiulna ir kultūros darbuotoja Kristina Milišiūnienė. Nestigo ir saldžių prizų - kaimo bendruomenės krikštamotė Nijolė Žukienė renginio dalyvius vaišino ledais.

Pasak K. Milišiūnienės, vaikų šventė kaime prigijo dar kolūkio laikais, o vėliau renginiu rūpinosi vaikų darželio kolektyvas.

„Vaikai ypač laukė vasaros sutiktuvių šventės - spalvoto popieriaus karpiniais ir girliandomis puošė kaimo parką, ruošė programą ir rungtis", - sakė K. Milišiūnienė.

A. Džiulna džiaugėsi, jog renginio nesutrikdė lietus. „Ankstesni renginiai vykdavo šeštadieniais ir šokėjus išvaikydavo liūtys. Pabandėme šventę ruošti penktadienį ir nuspėjome gerą orą", - džiaugėsi A. Džiulna.

Po saulėlydžio šventės estafetę iš mažųjų perėmė jų tėveliai - iki paryčių vykusiuose šokiuose koncertavo Pasvalio muzikantai.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-12

2010.06.14

Tėvai buvo pagerbti nauju spektakliu

Jau tradicija tapo pirmąjį birželio savaitgalį visus Papilio tėvus ir senelius pasveikinti dainomis ir nauju spektakliu.

Sveikinimo žodžius taręs Papilio katalikų bažnyčios klebonas Virgilijus Liuima pasidžiaugė, kad į Tėvo dienos paminėjimą susirinko tiek daug žmonių, kad jie nepamiršo vienų iš svarbiausių žmonių mūsų gyvenime. Jis linkėjo tėvams nebijoti atsakomybės ir kasdien surasti laiko bendravimui su šeima. Šventinius linkėjimus palydėjo mažųjų papiliečių dainos.

Po jų buvo rodoma V. Bladykaitės sukurta komedija „Ženteliai", kurią režisavo Papilio kultūros namų darbuotoja Valerija Puodžiūnienė.

Tėvo dieną Papilyje buvo parodyta komedija „Ženteliai", kuri nuoširdžiai prajuokino  gausiai susirinkusią publiką.

Spektaklio veiksmas sukasi ūkininkų Repšių troboje. Šeimininką vaidino Arvydas Jonaitis, kuriam saviveikliniame teatre šis vaidmuo jau aštuntas. Jo žmoną vaidino pati spektaklio režisierė V. Puodžiūnienė. Ūkininkų dukros Marcės vaidmens atlikėja Lina Matuliauskienė jau kelintus metus į repeticijas skuba kartu su savo vyru Kęstučiu, kuris šiame spektaklyje buvo tarnu. Ūkyje apsigyvena kriaučius, kurį suvaidino Arvydas Tumas. Šis raštingas amatininkas padeda ūkininkams išsiaiškinti žinią apie didžiulį paveldėjimą. Tokią naujieną greitai paskleidžia tarnaitė - Vitalija Kariniauskienė. Gandai privilioja įvairaus plauko jaunikius ir jų artimuosius, kuriuos suvaidino Valdas Vildžiūnas, Audronė Vilimienė, Raimondas Pašakarnis ir Virginijus Gurskas.

Nuotaikinga istorija nepaliko abejingų žiūrovų. Jie negailėjo aplodismentų ir gėlių. Spektaklio režisierė džiaugiasi nuoširdžiu saviveiklininkų darbu ir puoselėja viltis pastatyti po keletą vaidinimų per metus.

 

Rokas Januševičius

2010-06-12

2010.06.10

Šventė vaikams Obelaukiuose

Tarptautinės vaikų gynimo dienos šventė Obelaukiuose buvo pavadinta „Tegul šypsosi vaikai".

Prie kultūros namų įrengtame pasakų kiemelyje sukiojosi linksmuolė Pepė Ilgakojinė, vilkas kūreno krosnį, lapė ruošėsi virti mano košę, o varna kranksėdama tupėjo šalia, laukdama „juodai" skanios smagurių manų košės.

Kol košę virė, vaikai inscenizavo I.Krylovo pasakėčią „Varna ir lapė". Taip pat šoko Karolinos Vaitaitytės sukurtą šokį, piešė ant asfalto. Vaikų piešinėliuose atsispindėjo jų nuotaikos, emocijos, svajonės. Piešinių autoriams buvo skirtas prizas „Saldainių lietus". „Štai ir košė!" - pasigirdo smagiosios renginio vedėjos Dinos Kukialkienės šūksnis.

Saldžių prizų viliojami kaimo vaikučiai varžėsi linksmosiose rungtyse.

E.Jasukaitienės nuotraukos

Pasistiprinę mažieji pradėjo sportinius žaidimus. Norėdami išbandyti jėgas vaikai traukė virvę. Nugalėtojų laukė apdovanojimas. Norint jiems gauti prizą teko ir „varlyte" pašokti, ir vasarą slidėmis paslidinėti, ir šaukštais bulvę panešioti, ir su maišais pašuoliuoti, su močiutėmis kvadrato pažaisti.

Džiaugiamės, kad mūsų bendruomenėje yra daug gabių moksleivių, kurių pavardės už įvairius nuopelnus mirga spaudoje. Mūsų garsenybės - Evelina Auželytė, Vesta Šepetytė, Donatas Čiūdaras. Taip pat džiugina moksleiviai, dalyvaujantys mūsų bendruomenės kultūriniame gyvenime Gytis Kukialka, Aurelija Bernotaitė, Oresta Karčiauskaitė, Gabija Jankauskaitė, Karolina Vaitaitytė, Ema Šilkaitytė, Rūta Danbrauskaitė, Justina Magelinskaitė, Oksana Žadeikaitė, Alanas Unglininkas, Simonas ir Artūras Kukialkos ir kiti.

 

Danutė Semenovienė, Obelaukiai

2010-06-08

2010.06.10

Sporto šventė Kvetkuose

Pirmąjį birželio šeštadienį Kvetkų pagrindinėje mokykloje vyko mokyklos ir kaimo bendruomenės sporto šventė, skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti.

Ją organizavo kūno kultūros mokytojas Rimantas Nemanius. Toks renginys vyksta jau antrą kartą. Pirmoji šventė įvyko prieš dvejus metus, kai mokiniai pasiūlė idėją surengti varžybas su buvusiais mokyklos mokiniais.

Šioje jau tradicija tampančioje sporto šventėje vyko krepšinio, tinklinio ir stalo teniso varžybos. Krepšinio aikštelėje savo jėgas išbandė net šešios komandos.

Nugalėtojų prizų netrūko Medlinskų komandai.

Blic turnyro nugalėtojais tapo brolių Medlinskų komanda. Antrąją vietą užėmė „Ereliai", o trečiąją - „Raudonųjų" komanda. Abi komandas sudarė kaimo jaunimas. Geriausio krepšininko titulą iškovojo Tomas Medlinskas.

Tinklinio aikštelėje virė aistros tarp keturių komandų. Nenugalima buvo kaimo jaunimo komanda „InterSport". „Ereliai" vėl liko antri, o trečiąją vietą iškovojo „Mokytojų" komanda. Geriausio tinklininko vardas suteiktas Edvinui Bartašiui.

Stalo teniso moterų varžybose sėkmingiausiai pasirodė mokytoja Aušra Raišytė. Vyrų varžybose visus dešimt varžovų įveikė mokytojas Eugenijus Januševičius.

Aikštelėje ne tik vyko sporto varžybos, bet ir upeliais liejosi nugalėtojų prakaitas ir pralaimėjusiųjų ašaros. Laimėtojų džiaugsmą dar labiau sustiprino puikūs prizai, kuriuos įsteigė UAB „Žydruva" ir Seimo narys Valdemaras Valkiūnas.

 

Rokas Januševičius

2010-06-08

2010.06.07

Kaimo senkapis pažadino sentimentus protėviams

Ilgus sovietinius metus saugoję ir puoselėję senkapį, žmonės sunerimo, ar protėvių palaikams negresia pavojus šiandien. „Kasinėjant senkapį nerasta vertingų daiktų? Ar protėvių kaulai nėra vertybė?" - klausia kaimiečiai.

 

Šalia senkapio užaugo kelios kartos

Kelios anglininkiečių kartos užaugo žinodamos, kad jų kaimo pakraštyje yra senkapis, kurį reikia sergėti.

Kaimiečiai prisimena, kaip sovietiniais metais buvo bandyta senkapio vietoje kasti žvyrą. Darbai esą pasibaigę iš karto, kai tik buvo iškelti pirmieji žmonių kaulai. Juliaus Janonio vardo kolūkiui tada, pasak kaimiečių, vadovavo šviesios atminties pirmininkas Petras Bėliakas.

Kol kas, pasak paminklosaugininkės D. Černienės, žemę buvusio senkapio vietoje suaręs ūkininkas įstatymų nepažeidė - jokių apribojimų dirbant lauką nėra. Apie saugomas teritorijas, žemės paskirties ir veiklos apribojimus, anot D. Černienės, būna nurodyta žemės nuosavybės dokumentuose.

Vietiniai gyventojai pagarbiai atsiliepė apie tuometinio kolūkio žmones, kurie ne tik rūpinosi, kad senkapis būtų valomas, bet jo teritorijoje buvo surengta ir eglių sodinimo talka. Be to, senkapio pakraštyje buvęs įkastas stulpas, o ant jo pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu „Anglininkų senkapis". Gyvenvietėje įsikūrusi Alma Korsakienė, kadaise dalyvavusi medžių sodinimo senkapyje talkoje, parodė tą vietą, kur seniau stovėjo šis ženklas.

Pastaraisiais metais nuoroda kažkur dingo.

Tačiau dviračiais senkapio takeliu pasivažinėti panorę vaikai ar po egle prisėdę išgerti pakeleiviai sulaukdavo anglininkiečių pastabų. Esą negražu drumsti mirusiųjų amžinąjį poilsį.

 

Anglininkiečiai sunerimo

Praėjusiais metais prie senkapio esančioje teritorijoje, prasidedančioje nuo medžiais apsodintos dalies ir besitęsiančioje iki pat Apaščios upės, ėmė burgzti traktorius. Pieva virto arimais, kuriuose vėliau sudygo avižos. Žmonės apie įvykį pasikalbėti skubėjo pas Anglininkų bendruomenės pirmininką Gediminą Arnašių, kreipėsi į Širvėnos seniūnijos seniūnę Gražiną Samulionienę.

Šią gegužę ir vėl prie Apaščios suburzgė technika. Kaimo kantrybė trūko. Žmonės jautėsi įskaudinti, jog kažkas panoro suarti senkapį ir ant protėvių kaulų neva užsiauginti derlių.

Anglininkų bendruomenės pirmininkas Gediminas Arnašius, paklaustas apie suartą pievutę, išsakė savo nuomonę. „Aš - ne teisėjas, bet pernai suarė ir vieną derlių jau nuėmė. Net kolūkių laikais javų ten nesėdavo, senkapio vietą laikydavo saugotina ir ją pažymėdavo..."

Bendruomenės pirmininkas svarstė, ar tik nebus klaidos padarę paminklosaugininkai ar žemėtvarkininkai.

Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė apie suartą senkapio dalį irgi buvo informuota. Dėl to ji dar kartą peržiūrėjo paminklosaugininkų duotus sąrašus. Kultūros vertybių sąraše įrašo apie Anglininkų senkapį esą neberadusi. Tačiau seniūnė pernai tvirtino kalbėjusi su žemę prie Apaščios dirbančiu ūkininku Daliumi Linkevičiumi. „Žadėjo jis sėti pievutę, tvarkyti aplinką", - sakė G. Samulionienė.

 

Senkapis neturi vertės?

Biržų rajono savivaldybės paminklosaugininkė Danutė Černienė informavo, jog buvusio senkapio prie Apaščios vertė dar 1972 metais svarstyta buvusios Kultūros ministerijos kolegijoje. 1981 metais senkapis tos pačios kolegijos sprendimu išbrauktas iš saugotinų objektų sąrašų. Specialistų rašytame dokumente esą pažymėta, jog senkapio vietoje imtas žvyras, žinių apie vertingus radinius nėra. Tai reikštų, jog senkapis neturi archeologinės vertės.

Išgirdusi apie anglininkiečių nerimą, paminklosaugininkė kalbėjo, jog išryškėjus kokiems nors įdomiems faktams, galima juos nufilmuoti ar kitaip užfiksuoti ir užsakyti senkapio tyrinėjimo darbus. Jei gyventojai minėtoje vietoje yra aptikę kokių nors įdomių radinių, galėtų apie tai informuoti.

Kol kas, pasak paminklosaugininkės D. Černienės, žemę buvusio senkapio vietoje suaręs ūkininkas įstatymų nepažeidė - jokių apribojimų dirbant lauką nėra. Apie saugomas teritorijas, žemės paskirties ir veiklos apribojimus, anot D. Černienės, būna nurodyta žemės nuosavybės dokumentuose.

Tuo tarpu kaimo žmonės, sužinoję, jog kažkas jau seniai nusprendė senkapį išbraukti iš saugotinų senkapių sąrašų, piktindamiesi klausė, ar protėvių kaulai mums nėra vertybė.

 

Sužaliuos pievutė

Šalia įsigyto buvusio Anglininkų pirties pastato žemę dirbantis ir aplinką tvarkantis ūkininkas Dalius Linkevičius pasirodė nė kiek ne mažiau žinantis apie senkapį nei kiti anglininkiečiai. Tame pačiame kaime gimęs ir augęs vyras prisimena visus žmonių pasakojimus.

Ūkininkas sakė žemės plotelį šalia medžiais apsodintos senkapio dalies išsinuomojęs iš valstybės, kad jį gražiai sutvarkytų. Ūkininkas tikino, jog žmonės gali nesielvartauti - niekas nesiruošia kasmet ant protėvių kaulų auginti javų.

D. Linkevičius jau praėjusiais metais buvo nusprendęs vadinamojoje senkapio pievoje pasėti žolytę. Tačiau išarus kemsynus, to iš karto padaryti nepavyko. Todėl ir buvo nuspręsta pasėti avižas. Šįmet laukas jau išlygintas ir jokių problemų nebebus - sužaliuos graži pievutė.

D. Linkevičius kalbėjo gerai prisimenantis ir vietą, kur stovėjo nuoroda apie kaimo senkapį. O pievutėje, pasak ūkininko, kaimiečiai buvo pamėgę ganyti savo karvutes... Ar taip tinka elgtis, ar taip gražu, belieka nuspręsti jiems patiems.

Ūkininkas pastebėjo ir kitą faktą - žemėtvarkininkų planuose kryželiu pažymėtas tik senkapio miškelis, slėnys kapinynu nelaikomas.

 

Gražina Dagytė

2010-06-05

2010.06.07

Kraštiečiai linksminosi iki pirmųjų gaidžių

Peleniškių kaime gyvenančių Sandros ir Vitalijaus Šimų sodyboje vykusi šventė suvienijo aplinkinių kaimų gyventojus bei išeivius iš šio krašto.

Pasak S. Šimienės, kraštiečių susitikimo idėja brendo kelerius metus, o galutinai apsispręsta per pernai vykusią Lapiškių kaimo šventę.

V. Šimas sakė, jog kaimų ribas sunku nubrėžti ir tik pagal dokumentus žmonės priskiriami Pagaičiškiams, Kelmynei, Bikšiams ar Pakarkliams.

„Susitiko keturių kartų atstovai, kuriuos vienija meilės gimtinei jausmas", - sakė vyresniuosius šventės dalyvius kaimišku alumi vaišindamas sodybos šeimininkas V. Šimas. Jaunesnieji tuo metu jau apžiūrinėjo sodybos tvenkinį ar pramogavo sūpuoklių aikštelėje.

Šventės dalyviams griežė ir dainavo Onos Jurkonienės vadovaujami Pačeriaukštės saviveiklininkai.

Į gimtinę sugrįžusius kraštiečius globojo sodybos šeimininkai S. ir V. Šimai.

Sodybos šeimininkė, Pačeriaukštės seniūnaitė S. Šimienė kaimo žmonėms įteikė padėkas. Gražiausiai sodybą tvarko Alma ir Kazimieras Vaitekūnai, o kaimo žmonėms sunkią valandą pagalbos ranką ištiesia Leonas Gylys. Kaimų žmonės už gerumą dėkojo laiškanešei Almai Vaitekūnienei. Buvo pažymėti ir garsiausios šių apylinkių Čepokų giminės pasekėjai Andrius, Gražvydas ir Giedrius. Padėkota Aldonai Sakalauskienei, kuri vienintelė turi ankstesnių laikų pagrindinę darbo priemonę - arklį.

Eilėmis kraštiečius sveikino Peleniškių kaimo literatas Petras Grincevičius, šventės organizatoriams dėkojo Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja.

„Kada mums, kaimynams, sueiti į būrį, jei ne po pavasario darbų? Malonu, kai į gimtąjį kaimą sugrįžta svetur išvykę draugai", - kalbėjo K. Vaitekūnas.

Donatas Ušackas prisipažino, jog širdis virpėjo sutikus nuo 1964 metų nematytus vaikystės draugus.

Buvęs „Laisvosios žemės" kolūkio pirmininko pavaduotojas Juozas Baršauskas prisiminė šių kaimų jungimosi į kolūkius istoriją. Kaimai priklausė „Socializmo" kolūkiui, o po 1972 metais vykusio ūkių stambinimo tapo „Laisvosios žemės" kolūkio teritorija.

„Pamenu, kaip žmonės bijojo kolūkių stambinimo, bet rezultatas buvo puikus. „Laisvosios žemės" kolūkyje ypač daug dėmesio ir lėšų skyrėme žmonių laisvalaikiui gerinti", - sakė J. Baršauskas.

Pasak šventės organizatorės S. Šimienės, kraštiečių šventė daugeliui patiko. Šeštadienio vidurdienį prasidėjęs renginys prie suneštinių vaišių stalo tęsėsi iki pirmųjų gaidžių.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-05

2010.06.03

Biržiečiai neliko abejingi populiarios grupės muzikai

Germaniškiečiai tęsia renginių ciklą „Vakaras su žvaigžde". Savaitgalį Germaniškio valgyklos patalpose susirinkusius linksmino populiarios grupės „16 Hz" vaikinai.

Pasak renginio organizatorės Reginos Ukrinienės, buvo žiūrovų anšlagas, todėl prieš vakaronę jaunimui buvo organizuotas papildomas šios grupės koncertas.

R. Ukrinienė džiaugėsi, kad į Germaniškyje vykstančias vakarones suguža ne tik vietiniai žmonės, bet ir svečiai iš aplinkinių seniūnijų bei Biržų. Šį kartą renginyje linksminosi ir Biržų baikeriai.

Po koncerto merginos fotografavosi su grupės „16 Hz" vaikinais.

Pasak Biržų baikerių klubo sielos Vyto Juškos, Biržuose vykstantys renginiai skirti jaunimui arba pagyvenusiems žmonėms.

„Vykome į Germaniškį, nes Biržuose nebūna renginių trisdešimtmečiams ar keturiasdešimtmečiams. Be to, baikeriams yra artima grupės „16 Hz" muzika", - sakė V. Juška.

Šiais metais Germaniškyje vakaronių metu koncertavo dainininkė Irma Jurgelevičiūtė, grupės „Dinamika" ir „Žentai". Ateityje planuojamas grupės „Rondo" koncertas.

Germaniškyje vykstančios vakaronės nesibaigia estrados atlikėjų koncertais. Renginio dalyviai iki paryčių linksminasi Gintaro Gasiūno diskotekoje.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-03

2010.06.03

Kaimynų viešnagė Vabalninko muziejuje

Birželio 1-ąją - Tarptautinę vaikų gynimo dieną Vabalninko krašto muziejuje pagyvėjimas: į svečius atvyko Kupiškio rajono Antašavos pagrindinės mokyklos mokiniai bei juos lydintys mokytojai.

Pasirodo, mokykla vykdo projektą „Senieji amatai -vaikams", kurį koordinuoja socialinė pedagogė Agnė Gurklytė. Dalyvauja 1 -5 klasės mokiniai.

Vabalninko muziejų aplankė Antašavos mokyklos mokiniai.

Susėdę į mokyklos autobusiuką, smalsumo genami, visi atbildėjo į kaimyninį Vabalninko krašto muziejų (Biržų krašto muziejaus „Sėla" filialą).

Kiek susidomėjimo‚ kiek klausimų, bandymų spėlioti apie senuosius amatus, padargus, įrankius, tradicijas.

Daug žinių gavo, bet ne iš kelmo spirti pasirodė ir patys vaikai, o jiems talkino lydinčios mokytojos Regina Frozienė ir Birutė Kairienė.

Išvažiuodami svečiai dėkojo už viešnagę, o atsisveikindami sakė: „Iki pasimatymo."

 

Vida Skujienė, muziejininkė

2010-06-03

2010.06.02

Paskutinio skambučio šventėje pačeriaukštiečiai rinko geriausius

Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinėje mokykloje paskutinis skambutis nuskambėjo mokytojos Jurgitos Džiaugienės auklėtiniams. Šiais metais mokyklą palieka aštuoni dešimtokai.

Paskutinio skambučio šventė sutapo su nominacijų įteikimų geriausiam ir sportiškiausiam mokiniui.

Kovo 11-osios Akto signataro Petro Poškaus žmonos Mildos įsteigtą „Metų dešimtoko" nominaciją mokyklos direktorius Audris Viduolis įteikė Andriui Čepokui. Šis aukščiausias mokyklos įvertinimas vaikinui teko po mokytojų ir mokinių balsavimo.

Pirmą kartą mokiniai slaptu balsavimu rinko geriausią mokyklos sportininką. Buvusio „Laisvosios žemės" kolūkio pirmininko Petro Poškaus pavaduotojo Juozo Baršausko įsteigta taurė įteikta aštuntokui lengvaatlečiui Mantui Butkevičiui. Jis šiais metais pelnė ne vieną nugalėtojo ir prizininko vardą šalyje ir užsienyje vykusiose šuolio į tolį ir sprinto varžybose.

„Metų dešimtoko" nominacija direktorius A. Viduolis apdovanojo A. Čepoką.

„Kolūkyje buvau atsakingas už kūno kultūrą ir sportą.

Žaidžiau stalo tenisą, kultivavau kulkinį šaudymą, mėgau žaisti šaškėmis. Ir pats sportavau, ir kitus agitavau turiningai leisti laisvalaikį", - apie savo pomėgius ir sumanymą įsteigti prizą kalbėjo J. Baršauskas.

Pasak jo, mokyklos sportininkai reguliariai iškovoja pergales respublikos ir rajono varžybose, todėl labai svarbu jaunus žmones pagerbti ir įvertinti. Šventės metu buvo pasidžiaugta šių mokslo metų paskutiniu laimėjimu - Lietuvos mokinių olimpinio festivalio „Drąsūs, stiprūs, vikrūs" varžybose užimta trečiąja vieta.

Pasak A. Viduolio, geriausio mokyklos sportininko rinkimuose, kaip ir dera nominacijai, buvo daug įtampos ir intrigos.

Šventės metu medaliai buvo įteikti mokyklos svarsčių kilnojimo pirmenybių nugalėtojams Mantui Butkevičiui ir Laurynui Drevinskui.

Po sveikinimų ir apdovanojimų meninę programėlę parodė pradinukų šokių kolektyvas, šmaikštavo mėgėjų teatro artistai, padėkos žodį mokytojams tarė dešimtokai ir jų tėvai.

Atsisveikindami dešimtokai mokyklai paliko simbolinę dovaną - iš medžio išdrožtą rodyklių lentą, kurioje sužymėti mokymo kabinetai.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-06-01

2010.06.02

Paukščiai peri - tylos!

Paukščių veisimosi sezono metu turėtų karaliauti šventa ramybė.

 

Pasikliauti gera praktika?

Ką daryti, kad ūkiniuose miškuose kuo mažiau nukentėtų paukščiai? Vienintelė galimybė - riboti miško kirtimus paukščių veisimosi sezono metu. Taip pat svarbu sukurti paukščiams tinkamas gyvenimo ir veisimosi sąlygas intensyviai kertamuose miškuose. Sudėtinga problema - visuotinis miško kirtimų uždraudimas paukščių ir kitos faunos reprodukcijos laikotarpiu. Šis klausimas įvairiose Europos šalyse sprendžiamas skirtingai, atsižvelgiant į vietos miškų ir faunos būklę, miškininkystės tradicijas, kultūrą ir t. t.

Neįteisinus kategoriškų draudimų teisės normomis, bendrieji miškų kirtimo ribojimai pavasario ir vasaros mėnesiais gali būti diegiami per geros praktikos rekomendacijas, miškų sertifikavimą pagal atsakingos miškininkystės standartus ir kt.

Miškų taisyklėse įvesti draudimai galioja ir privačių miškų savininkams. Pagaliau ir čia turės įsigalėti tvarka, nes privatininkai nesidrovėdavo nukirsti medį biržėje su reto paukščio lizdu.

Valstybinių miškų naudotojai dievagojosi, kad jie anaiptol nėra paukščių priešai. Teikė savo argumentus, jog neįmanoma atsisakyti visų kirtimų, nes jaunuolynai būtent ugdomi šiltuoju metų laiku, kai iš sulapojusių lajų sprendžiama, kuriuos medžius palikti, kuriuos kirsti.

Tačiau Miškų departamentas atsižvelgė į visuomenės pasipiktinimą ir pakeitė kai kurias Miško kirtimų taisyklių nuostatas. „Esminis pakeitimas - jaunuolynų ugdymo kirtimus uždraudė balandžio - gegužės mėnesiais, einamuosius ir retinimus - gegužės ir birželio mėnesiais. Intensyvaus paukščių perėjimo periodu į ūkinius miškus atėjo ramybė", - sakė „Šiaurės rytams" urėdo pavaduotojas Alvidas Kurklietis.

Miškų taisyklėse įvesti draudimai galioja ir privačių miškų savininkams. Pagaliau ir čia turės įsigalėti tvarka, nes privatininkai nesidrovėdavo nukirsti medį biržėje su reto paukščio lizdu.

 

Biosferos poligone - daugiau apribojimų

Biržų girios biosferos poligone gervių veisimosi ir maitinimosi vietose draudžiami bet kokie kirtimai nuo kovo 1 iki rugpjūčio 1 d. ; juodojo gandro veisimosi vietoje, kuri užima 10 -15 ha teritoriją apie lizdą, draudžiama kirsti medynus plynais ir neplynais pagrindiniais kirtimais, o jaunuolynus ugdyti, kirsti einamuosius ir retinimus bei sanitarinius kirtimus - nuo kovo 1 iki rugpjūčio 1 d., veisimosi vietos apsaugos zonoje, kuri užima dar 60 - 70 ha teritoriją, draudžiama kirsti medynus nuo balandžio 1 liepos 1 d. Uralinių ir žvirblinių pelėdų veisimosi vietose draudžiama kirsti mišką plynais ir neplynais pagrindiniais kirtimais ištisus metus, o ugdymo, einamieji, retinimai bei sanitariniai kirtimai draudžiami nuo vasario 1 iki birželio 1 d. Kartu su kirtimais draudžiamas ir medienos ištraukimas iš kirtaviečių.

 

Saugomos teritorijos neapsaugo

Vis dėlto ornitologai teigia, kad saugomos teritorijos neužtikrina retųjų paukščių lizdų apsaugos. Anksčiau surastos ir saugomos lizdavietės kartais lieka tuščios, nes paukščiai dėl įvairių priežasčių keičia veisimosi vietas. Norint saugoti tas vietas, reikėtų kaskart jas patikrinti ir inventorizuoti.

Siekiant išvengti retųjų saugomų paukščių lizdų sunaikinimo, reikėtų labai atsakingai rėžti biržes miško kirtimams, įvertinti kirstiname plote esamus lizdus. Iškilus mažiausiems neaiškumams - kreiptis pagalbos į ornitologus, kurie pasiūlys apsaugos priemones arba nustatys, kad tas lizdas jau netinkamas paukščiams perėti.

Urėdijos vyriausiojo miškininko Juozo Šumino žodžiais, reikėtų susilaikyti nuo kelionių į miškus ir lankytojams bei poilsiautojams. „Po miškus vaikštinėja paukščių stebėtojai ir šiaip smalsuoliai dar su fotoaparatais ar filmavimo kameromis. Jie neprisistato mums, nieko nežinome apie jų tikslus, tik kartais susitinkame miško vidury ir pakalbiname. Paukščių tyrinėtojai irgi kreipiasi į mus tik tais atvejais, kai prireikia kokių papildomų duomenų", - atkreipė dėmesį vyriausiasis miškininkas.

 

Alfonsas Kazitėnas

2010-06-01

2010.06.02

Kirkiluose - kraštiečių gegužinė

Praėjusį šeštadienį Kirkilų kaimo bendruomenės kiemelyje šurmuliavo gausus būrys kaimiečių ir svečių, susirinkusių į kraštiečių vakaronę prie laužo.

 


Kirkilų, Ripeikių, Rimgailių, Ežerėlių, Jonavos gyventojams ar svečiams kaimo šventėje nebuvo kada nuobodžiauti - visus viliojo sumanios Kirkilų krašto virėjos, ragindamos ragauti čia pat kepamų tradicinių rupių kvietinių miltų blynų su spirgučiais bei smegduobėse sužvejotų karšių ir lydekų žuvienės. Organizatoriai tvirtino, jog po kaimietiškų darbų dienos būtina gerai pasistiprinti.

Svečius prie stalų kvietė ir savų vaišių atsinešę kaimo žmonės. Jie tikino, jog kiekviename bendruomenei priklausančiame kaime esama puikių šeimininkių.

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas Kirkilų kaimo bendruomenei dovanojo naują Lietuvos trispalvę.

Kirkiliečiai džiaugėsi prieš septynerius metus susibūrę į bendruomenę. Pasak kai kurių vyresnio amžiaus vyriškių, iki tol buvę liūdnoka gyventi, labai stigę susitikimų, kaimyniškų pasitarimų.

Kirkiliečiai tvirtino atgaivinę kaimyniškų darbų tradiciją ir nutarę bendromis jėgomis sutvarkyti kaimo kapinių tvorą. Dėl to jie nepagailėję „susimesti" po šimtą litų. Žmonės pasakojo plušantys ir ruošdami kurą. Malkos pravers vėlyvo rudens ar gilios žiemos vakarais, kai norėsis kartu pasibūti bendruomenės namuose.

Žmonės džiaugėsi, jog kitais metais kaime veiklą pradės amatų centras. Jo ženklų esama ir dabar - turistų būriai ne tik užimami ir pavaišinami, jie gali įsigyti vietos gyventojų bendruomenės namuose siūlomų nėrinių, mezginių, audinių, veltinių papuošalų, pintų krepšių, metalo dirbinių.

Bendruomenės pirmininkas Vytas Jareckas už stropumą dėkojo darbščiausiems nariams - O. A. Vanagams, R. Januliui, V.. Nemaniui, D. Ž. Šimukėnams, L. Nemaniui, A. Krasauskienei, D. Griciūnienei, A. Juknevičiui. Gražių sukaktuvių proga pasveikinti jubiliatai - T. Savickas, A. Bajoras, R. Vanagas, R. Trečiokaitė, D. Šimukėnienė bei kiti.

Kirkiliečiai prisipažino ketinantys būti vieni iš tų laimingųjų, kurie galės džiaugtis kaimo herbu. Iš rankų į rankas keliavo būsimo herbo ir vėliavos pavyzdys, kuriame matyti grakštus žirgas.

Sumaniems, stropiems ir patriotiškai nusiteikusiems kaimiečiams Seimo narys Valdemaras Valkiūnas padovanojo naują Lietuvos vėliavą. Svečiui teko ją ir iškelti. Netrukus trispalvė suplevėsavo prie buvusios mokyklos, dabar - bendruomenės namų pastato.

V. Valkiūnas sakė, jog kirkiliečiams, priešingai nei kitiems, aimanuojantiems dėl atsivėrusių karstinių įgriuvų, smegduobės - garbė ir pasididžiavimas.

Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė tvirtino Kirkilų bendruomenę laikanti pavyzdžiu, kaip reikia sumaniai tvarkytis.

Gerai nusiteikusius kaimiečius dar plačiau šypsotis privertė į viešnagę atvykusi humoro grupė „Medeikių bobos". Vėlyvą vakarą maloniai nuteikė Papilio moterų kvartetas bei folkloro klubo „Siaudela" nariai, pakvietę į šokius prie laužo.

Namo kaimiečiai grįžo gerokai po vidurnakčio. Kai kurie, eidami tiesiai per laukus, juokavo nebijantys nei pasiklysti, nei į smegduobę pataikyti - kiekvienas takelis pažįstamas nuo gimimo. Po gegužinės traukdami namo žmonės džiaugėsi mėnuliu - pilnatis ryškiai nušvietė ne tik kelius, laukus, bet ir juose tyvuliuojančių mažyčių ežerėlių akis.

 

Gražina Dagytė

2010-06-01

2010.05.31

Gegužės vakarai Pasvaliečiuose

Pasvaliečių kaimo gyventojai išsaugojo senąsias gegužinių pamaldų tradicijas - jie visą mėnesį kas vakarą rinkosi kartu melstis.

 

Kiekvieną vakarą Pasvaliečiuose skambėjo giesmės. Jas galėjo išgirsti kiekvienas, važiuojantis pro seserų Marytės ir Vandos Krasauskaičių namus. Jaukios sodybos kieme kaimiečiai susirinko ir praėjusį trečiadienį, kai šv.Mišias ten aukojo Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios klebonas, kunigas Eimantas Novikas. Pasak vietos gyventojų, jau įprasta, kad visą mėnesį vieni besimeldžiantys kaimiečiai gegužės pabaigoje pasikviečia ir dvasininką.

Pasvaliečių kaimo jaunoji karta susikaupusi maldai prie senutėlio, gegužinėms šv. Mišioms skirto altoriaus.

Besirenkantiems į akis krito tvarkinga Marytės ir Vandos Krasauskaičių sodybos aplinka, ką tik nušienauta pievutė, kieme sužydusios gėlės ir dailiai įrengtas altorius. Visa tai atitiko ir vienos giesmės žodžiai, kurioje buvo pasakojama apie lietuvių sodybas puošiančius darželius, gegužės mėnesį sužydusias pirmąsias gėles ir kryžius, rymančius ties namų langais.

Giesmių ir kunigo žodžiai susimąstyti kvietė ne tik garbaus amžiaus Pasvaliečių kaimo maldininkus, bet ir gausų jaunimo būrelį. Jis ragino žmones nepamiršti melstis, išgyventi Dievo artumą ir tada, kai gegužinės pamaldos baigsis.

Šv.Mišių pabaigoje dvasininkas arčiau prieiti pakvietė jauniausius kaimo gyventojus ir kartu su jais susikaupė maldai.

Skirstytis žmonės neskubėjo ir po šv.Mišių. Pasvaliečių kaimo moterys, vadovaujamos Irmos Šarkiūnienės, užtraukė dainą. Prie suneštinių vaišių stalo sėdo visi tikintieji. Jei jaunimas skundėsi vėsoku gegužės pabaigos oru ir greičiau pakilo nuo stalo, tai vyresnieji tvirtino jokio vėjo nebijantys, kai visi kartu. Į namus grįžo tik prieš vidurnaktį.

Pasvaliečių, netolimo Strėliškio kaimo ir keleto vienkiemių seniūnaitė Ramunė Klungytė - Petrauskienė džiaugėsi, kad rengti gegužines pamaldas jų kaime yra labai sena tradicija. Vakarais giedoti ir melstis kaimiečiai rinkdavęsi ir tada, kai ji buvusi paauglė. Po studijų ir darbų užsienyje į gimtąjį kraštą grįžusi jauna moteris šį pavasarį išrinkta seniūnaite. Ji džiaugėsi žmonių pasitikėjimu ir prisipažino, jog naujosios pareigos yra gera proga augti, tobulėti. Pasak Ramunės, Pasvaliečiuose yra gražus jaunimo būrys, kuris irgi noriai įsijungė į veiklą. Seniūnaitės nuomone, svarbu žmones pakalbinti, išjudinti, paskatinti veiklai. Jaunimas noriai dalyvavęs ir neseniai organizuotoje akcijoje „Darom".

Pasvaliečiuose gyvena apie tris šimtus žmonių. Dalis jų - šešiasdešimt keturi - susibūrę į kaimo bendruomenę. Jai vadovauti neseniai išrinktas irgi jaunas kaimo gyventojas Remigijus Vaisiūnas. Jis pastebėjo, jog šįmet kaimo jaunimas noriai įsijungė ne tik į tradicinius renginius, ruoštus šv. Velykoms, Motinos dienai, bet ir skubėjo į gegužines pamaldas, kurias organizuoja vyresnioji karta.

R.Vaisiūnas pasakojo, kad jauni žmonės vakarais randa laiko pažaisti tinklinį ir jau dabar planuoja surengti išskirtines Jonines. „Kaime neliūdna", - tvirtino bendruomenės vadovas ir papasakojo apie gyventojų troškimą restauruoti bendruomenės namus, įsikūrusius buvusioje pradinėje mokykloje.

 

Gražina Dagytė

2010-05-29

2010.05.27

Sekminių išvakarėse - gyvulių išginimo šventė

Karvutes į ganyklą išlydėjo su alyvų žiedų vainikais, piemenėlių dainomis ir kapelos maršais.

 

Praėjusį šeštadienį Vabalninko seniūnijos Lamokų kaime esančioje ūkininkų sodyboje šurmuliavo būrys svečių, skambėjo ramongaliečių muzikantų griežiamos melodijos, krykštavo būrys piemenėlių iš kaimyninių Meilūnų, o visas kiemas kvepėjo verdama žuviene. Sekminių išvakarėse ūkininkų Petro Aukštikalnio ir Vitalijos Kopūstienės sodyboje vyko tradicinė gyvulių išginimo į ganyklas šventė.

Renginio vedėjai tvirtino, jog Vabalninko krašte Sekminės senovėje buvo švenčiamos ne vieną, o tris ar net keturias dienas. Šeimininkų malonių tada labiausiai laukdavo piemenukai, pradedantys ganiavą. Meilūnų pradinės mokyklos pradinukai šventės svečiams dainavo apie piemenėlių po raselę pravaikščiotas kojeles bei patekančios saulutės belaukiant prarymotas rankeles, šaukė gyvulius senoviniais vardais. Į ganyklas kvietė Margutę ir Plačiaragį, Žaląją ir Juodmargėlę... Už senųjų tradicijų priminimą vaikai buvo pavaišinti įvairiais gardumynais.

Vainikuota bandos vedlė į ganyklą neskubėjo - noriai pozavo fotografams.

„Vakar ūkininkas Petras pasakė, jog ieško piemens. Sutikau, nes turiu gerą patirtį", - kalbą pradėjo Vabalninko parapijos klebonas Povilas Miškinis. Dvasininkas, žvelgdamas į vaikus, prisipažino panoręs būti šiandieniniu piemenėliu, kuris ir gerai apsirengęs, ir sočiai pavalgęs. „Mes neturėdavome batų ir niekas mums neįdėdavo skanėstų", - atviravo klebonas. Būsimajam kunigėliui motina įduodavo tik duonos, bet ir tą vaikas supenėdavo avinui, kuris nebuvo linkęs derėtis - negavęs gardumyno, įsibėgėjęs ragus įremdavo berniukui į šoną.

„Tegul Sekminių dvasia jus augina, gaivina ir stiprina", - linkėjo Povilas Miškinis. Kolegai pritarė ūkininkų giminaitis iš Švėkšnos parapijos, P. Aukštikalnio krikštatėvis, prelatas Petras Stukas. Jis džiaugėsi, kad šeimos ūkyje saugomos senosios tradicijos. Vaikystėje Petras Stukas prisipažino taip pat lakstęs paskui karvių bandą, o Sekminių rytą gyvulių galvas puošdavęs vainikais.

P. Aukštikalnio ir V. Kopūstienės šeimų puoselėjamas ūkis - vienas iš produktyviausių Lietuvoje. Sekminių išvakarėse šeimininkai sulaukė gausybės sveikintojų - ūkininkų iš viso rajono, taip pat įvairių firmų, bendrovių, tarnybų ir valdžios atstovų. Jie gyrė ne tik puikiai sutvarkytą ir beveik dvidešimt metų puoselėjamą modernų ūkį, rūpestingai prižiūrimą 140 karvių bandą, bet ir šeimininkų vaišingumą. Pasak kai kurių rajono ūkininkų, vakarop į Lamokus užsukęs svečias gali būti ramus - jam garantuota ne tik vakarienė, bet ir pusryčiai.

Už svetingus namus ir kadaise vaikams įdiegtą šeimininkiškumą bei meilę kaimui dėkota Petro ir Vitalijos motinai Emilijai Aukštikalnienei. Jai valdžios atstovai įteikė simbolinį duonos kepalą.

Karvių bandą į ganyklą palydėję svečiai ne tik buvo pakviesti ragauti tradicinių kruopų košių, žuvienės, kepto stručio kiaušinio, kaimiškų bandelių, bet ir paraginti išrinkti vardą naujai fermos gyventojai - ūkininko Petro iš Anykščių parsigabentai kumelaitei. Naminį karvutės formos tortą pjaustydama šeimininkė Danutė Aukštikalnienė prisipažino, jog šio gyvulio namiškiams labai stigo. Dabar kieme jau stovi senovinė lineika, į kurią ketinama pakinkyti augintinę. Daugumos šventės svečių pasiūlymu ji buvo pavadinta Perla.

 

Gražina Dagytė

2010-05-25

2010.05.27

Pamoka su Geruoju Ganytoju

Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai šventė Gerojo Ganytojo sekmadienį ir Gyvybės dieną, dalyvaudami parapijos šventėjė „Jėzus - mano Ganytojas".

Tikybos pamokų metu mokiniai analizavo Evangelijos pagal Joną ištraukas, kūrė Gerojo Jėzaus paveikslą, darė iš popieriaus avytes.

5 - 6 klasių mokiniai, nešini draugų sukurtomis avytėmis, ėjo į bažnyčią, kur uždegė po žvakelę, sukalbėjo maldą už kunigus ir pašaukimus, kadangi 2010-ieji paskelbti Kunigų metais.

Gerojo ganytojo apsuptyje Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos mokiniai.

Bažnyčios prieangyje vaikai kūrė unikalią kompoziciją, panaudodami Suosto parapijos menininkių Dalios Žuorienės ir Reginos Kirkilionienės pagamintas dekoratyvines avytes su Geruoju Ganytoju.

Pamoka tęsėsi švenčiant sekmadienio liturgiją, kuomet Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonas kun. Andrius Šukys homilijos metu susirinkusiuosius ragino mokytis pažinti Jėzų ir kvietė suvokti Ganytojo vaidmenį kiekvieno gyvenime, pabrėždamas būtinybę įsiklausyti į žodžius To, kuris „savo avims duoda amžinąjį gyvenimą".

Šventės dalyviai, įgyvendindami originalias idėjas, praturtėjo dvasiškai patys ir padovanojo tikintiesiems dar vieną prasmingą šventę Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje.

 

Sandra Balodytė, tikybos mokytoja

2010-05-25

2010.05.24

Krikščių atmintį sergsti šimtamečiai ąžuolai

Širvėnos seniūnijos Krikščių kaimas - benykstančiųjų sąraše. Gyventojų čia nedaug. Tačiau gausu turistų, mėgstančių lankyti žinomų tautiečių gimtąsias vietas, pastovėti po jų sodybų šimtamečiais medžiais ir pasiklausyti viltį teikiančio gandrų kleketavimo.

 

Sutinka ir palydi

Kiekvieno, važiuojančiojo iš Biržų į Rokiškį, dėmesį patraukia dešinėje plento pusėje šakas į dangų keliantys seni ąžuolai, pirmąja pavasario žaluma apsipylę senoliai klevai ir niūrokos eglės. Po jais tarsi grybai tūno senos trobos. Tai - Krikščiai, senas Širvėnos seniūnijos kaimas.

Dabar jis jau priskirtinas benykstančių kaimų kategorijai. Iš keturių sodybų tik dviejose verda gyvenimas. Kitos bestikliais langais žvelgia į aplūžusias, bet vis žydėti besiruošiančias sodų obelis ir duobėtą vieškelį, vedantį į Mieleišių pusę. Ten - kapinės, kur amžinojo poilsio atgulė dauguma Krikščių senolių.

Jauniausioji Krikščių gyventoja - penkiametė Rusnė.

Ten ir garsioji Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia, kurios kriptoje palaidotas garbusis Biržų krašto žmogus, kanauninkas, tautosakininkas, poetas, vertėjas Adolfas Sabaliauskas - Žalia Rūta. Jis ir dabar tarsi sergsti praeitį, tarsi sutinka ir išlydi kiekvieną, užsukusį į Krikščius.

Žinomo dvasininko gimtoji sodyba - pati pirmoji nuo plento pusės. Prie jos paprastai ir stabteli turistai, lankantys A. Sabaliausko gyvenimo ir darbo vietas. Jiems rūpi pajusti tų namų dvasią, stabtelėjus po kanauninką menančiais medžiais, pasisemti stiprybės.

Pasakojama, jog lietuvių liaudies kūrybos mylėtojai kartais užtraukia kokią seną dainą, kurią tautosakininkas Žalia Rūta sugebėjo užrašyti iš vyresniųjų parapijiečių 1907 - 1915 metais dirbdamas Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio parapijoje. Liaudies dainas užrašinėjęs kunigas prelato Antano Dambrausko prašėsi paskiriamas į šiauriausią parapiją. Laiške jis aiškiai nurodė ir tokio noro priežastį: „Idant galėčiau ir toliau rinkti lietuvių poezijos ir muzikos palaikas, nes tik aname krašte parapijos išlaikė tų palaikų rūšis, kurių likus Lietuvoje, kiek žinau, nebėra." Tautosakininko darbas nebuvo bevaisis. Jis 1912 metais išleido rinkinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje".

Garbaus kraštiečio gimtojoje sodyboje per šešiasdešimt metų po jo mirties gyventa ne vienos šeimos. Kas namus pardavė patys, kas su jais atsisveikino iškeliavę Anapilin.

Krikščių kaimo bernai. Pirmas iš dešinės - auksinių rankų meistras, statybininkas Martynas Lapienė.

Tačiau troba niekada nebuvo ištuštėjusi, joje nestigo įsikūrusių atžalų krykštavimo.

Dabar A. Sabaliausko gimtinėje gyvena Angelės ir Deimanto Paliulionių šeima.

Jauniausioji sutuoktinių dukrelė Rusnė tai glaudžiasi prie šimtamečio kiemo ąžuolo, tai apsikabina po trobos pamatais šaknis leidžiantį beržą, tai tiesiog basomis kojytėmis susirango ant senuko suolelio prie namo. Vaikiška dainelė sujungia dabartį su praeitimi. Mergaitės tėtis prisipažįsta irgi gimęs čia, Krikščiuose. Vyras pasakoja prisimenantis, kaip į kiemą dažnai užsukdavo žymiuoju kanauninku domėjęsi fotografai bei televizijos žurnalistai. Deimantas tvirtina seniau sodyboje buvus daugiau pastatų, o netoli kelio stovėjus medinį kryžių, kurio nelikę atliekant vieškelio remonto darbus.

Ne paslaptis - taisyti kelią sukruntama tam tikromis progomis, dažniausiai susijusiomis su A. Sabaliausku - Žalia Rūta. Šįmet sukanka šešiasdešimt metų nuo jo mirties.

Ne tik vietos gyventojai, bet ir daugelis, kam teko važiuoti pro Krikščius ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį ar tiesiog po gero lietaus, viliasi - gal vėl valdžia susimylės ir, prisiminusi žymųjį kraštietį, nors kiek pataisys vieškelėlį, kuris turistus nulydi nuo Žalios Rūtos gimtinės iki Jo amžinojo poilsio vietos.

Angelė tarsteli, jog prie namo augantis senolis beržas daug kam atrodo išdygęs ne vietoje. Jis tikrai gadina pastatą, bet sutuoktiniams medį nupjauti gaila. Jis tarsi saugo praeitį, tarsi ją sujungia su dabartimi.

 

Geriausiai jaučiasi gimtojoje sodyboje

Einant per Krikščius, iš nebegyvenamos, apleistos buvusios Tunkevičių sodybos medžių pakyla gandrai. Pasirodo, negyvenamoje sodyboje ant elektros stulpo jie susisuko lizdą. Namai apgriuvę, medžiai aplūžę, tai ir gandrai lyg ir niekieno. Bet vyriausiu Krikščių kaimo gyventoju šaukiamas ūkininkas Vidas Lapienis tokias kalbas pataiso - gandrai visų. Jie, kaip ir visais laikais kaime gyvenę žmonės, yra įveikę daugybę negandų ir vėl iš sunkumų pakilę, pasilikę gimtajame kaime.

Vido senelis Martynas Lapienė anūkėliui pasakodavo, jog Krikščiai stipriai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Tiek vienkiemių gyventojų, tiek įsikūrusiųjų vienas šalia kito prie pagrindinio kaimo kelio pastatus tada nusiaubė ugnis.

Vidas Lapienis sako dar vaikystėje supratęs, jog apie Krikščius ir žymųjį kraštietį Žalią Rūtą net didmiesčiuose atsiliepiama pagarbiai. Su klasės draugais vaikščiodamas Kauno IX forto takeliais, pradinukas Vidas iš gidės išgirdo apie karo kapelioną A. Sabaliauską, kilusį iš Biržų rajono. Nuo to laiko V. Lapienis dar labiau myli savo kaimą.

Keliaujančiuosius į Krikščius pirmoji pasitinka kapeliono, tautosakininko, poeto ir vertėjo A. Sabaliausko - Žalios Rūtos gimtinė.

Vidas prisipažįsta - niekur taip gerai nesijaučiantis kaip gimtuosiuose Krikščiuose. Čia pasaulį išvydo jo senelis Martynas, čia jis atšoko vestuves su panele Olga. Martynas garsėjo kaip geras statybininkas. Šio amato jis niekada neišdavė. Vidas džiaugiasi gyvenantis senelio rankomis mūrytame name. Anūkas irgi stengiasi nepasiduoti - renčia, mūrija trobesius, neseniai iškasė tvenkinį, senelio paliktose žemėse jau dešimt metų augina bulves. Ūkininkas nelinkęs aimanuoti. Vienintelis jo rūpestis, kad Biržuose išliktų turgus, kad jo vietoje nepastatytų kokio nors stambaus prekybos centro. Dabar gerai, nes pirkėjas žino, kur rasti pardavėją, juo pasitiki ir ištikimai bendrauja nuo seno derliaus iki naujo.

Krikščiuose gyvenimą kūrė ir Vido tėvai - Olga ir Jonas Lapienės. Pasiteiravus apie ūkininkų poilsį, pašnekovas atverčia albumą, kuriame ne tik išsidabinę senelio jaunystės draugai - Krikščių kaimo bernai, bet ir jo tėtis, po senaisiais kaimo medžiais prisėdęs ant akmens, virkdo armoniką. Nuotraukų daug. Visų žmonių jose Vidas nebeatpažįsta. Ir paklausti nebėra ko - senoji karta jau išėjusi, amžino poilsio atgulusi į Mieleišių ar kitų aplinkinių kaimų kapelius.

Senasis kaimas nyksta. Vilties teikia tik gandrai ir vaikiškas juokas po šimtamečio ąžuolo šakomis.

Auga nauja Krikščių karta.

 

Gražina Dagytė

2010-05-22

2010.05.20

Besiverianti smegduobė atidarė namo duris

Smegduobė vidurnaktį sujudino laukus, atvėrė kaimiečių namų duris ir privertė kaukti aplinkinių sodybų šunis.

 

Karajimiškio kaimo laukuose praėjusį savaitgalį atsivėrė dar viena smegduobė.

Biržų regioninio parko geologas Benjaminas Dagys informavo, jog tai jau dvidešimt ketvirtoji nauja karstinė įgriuva, atsiradusi šį pavasarį.

Specialistai išmatavo, jog smegduobės skersmuo siekia 10 metrų, o jos gylis nevienodas - nuo 3 iki 5,5 metrų.

Įgriuva originali tuo, kad atsivėrė kalnelio pašlaitėje. Jos viduje gausu vandens, duobė plečiasi. Gerai įsižiūrėjus, įgriuvos šonuose matyti įvairių uolienų sluoksniai.

Pirmoji smegduobės atsiradimą pajuto netoli gyvenanti Lina Bortkevičiūtė. Pasak moters, buvo naktis iš penktadienio į šeštadienį, dvidešimt ketvirta valanda, kai šeimą iš miego pakėlė staigus, stiprus dunkstelėjimas. Tuo pačiu metu atsidarė namo lauko ir vidaus durys. Kieme smarkiai kaukė šuo.

Naujosios smegduobės skersmuo siekia 10 metrų, o jos gylis nevienodas - nuo 3 iki 5,5 metrų.

Išėję į lauką žmonės nieko ypatingo neišvydo. Dunksėjimas jų stipriai neišgąsdino. Lina pasakojo jau įpratusi prie keistų garsų, kuriuos dažnai tenka girdėti, ypač naktį, kai aplinkui tylu, ramu. Lygiai taip pat namiškiai įpratę ir prie šuns kaukimo. L. Bortkevičiūtė pasakojo, kad sodyboje, priklausančioje Jūratei Trainienei, įsikūrusi prieš metus. Moteris iš karto pastebėjo, jog kieme ir laukuose aplink sodybą yra daug smegduobių, bet jų neišsigando. Tik praėjusį savaitgalį ji sunerimo. Lina laukiasi kūdikio, kuris į šį pasaulį turėtų ateiti po savaitės. Tačiau jau praėjusį šeštadienį būsima mamytė pasijuto blogai ir medikai ją skubiai nuvežė į Panevėžio ligoninę. Tačiau po kelių dienų, nesulaukę kūdikio, gydytojai būsimą gimdyvę išleido namo. Moteris šypsojosi, jog dar reikia truputį palūkėti, ir svarstė, ar tik sveikatos nepaveikė smegduobė.

Apie karstinę įgriuvą Lina sužinojo vėliau, jau grįžusi iš ligoninės. Smegduobę surado jos mama. Duobė žiojėjo gerokai toliau už sodybos, esančios pievos pašlaitėje. Fotografuodamasi prie smegduobės, moteris kalbėjo, kad ji yra tarsi būsimo pirmagimio pranašė.

L. Bortkevičiūtė rodė ir kitas sodybos kieme esančias įgriuvas, kuriose po lietaus pagausėja vandens. Jo atsiranda netgi įduboje prie namo, kur įrengta poilsio vieta. Kai kam atrodo romantiška išgerti arbatos, prisėdus ant suolelio vietoje, panašioje į smegduobę. Tačiau moteris skubėjo pridurti, jog vandenį maistui tenka gabenti iš miesto. Ir ne tik todėl, kad kieme esančiame šulinyje jo pastaruoju metu sumažėjo. Vanduo yra rudas, kartus, jo kvapas specifinis. Šeima negali vandens ne tik gerti, bet ir juo praustis, nes jis alergizuoja.

Būsima mamytė praėjusių metų gruodžio mėnesį pasirūpino vandenį ištirti. Tačiau gautuose atsakymuose specialistai nurodo, jog jis atitinka higienos normos reikalavimus.

Sodybos šeimininkė Jūratė Trainienė tvirtino, jog seniau šulinio vanduo nebuvęs rudas, tačiau karstelėjęs skonis jautėsi. Moteris pasakojo šulinį, prieš įleisdama į namus gyventojus, pasirūpinusi išvalyti, atlikusi vandens tyrimus, kurie atitikę higienos reikalavimus.

Kai kurie Karajimiškio kaimo gyventojai prisiminė vyresniosios kartos žmonių pasakojimus, jog netoli naujosios smegduobės kadaise neva norėta nutiesti geležinkelį. Tačiau pradėjus rūpintis geležinkelio perkasa, atsivėrusi smegduobė, todėl darbus tekę nutraukti ir sumanytos idėjos atsisakyti.

 

Gražina Dagytė

2010-05-20

2010.05.19

Šunys nugalabijo paskutinę ūkininko avį

Avelių bandos netekusiam ūkininkui trūko kantrybė - jis palaidų šunų savininkę apskundė teisėsaugininkams.

 

Teisybės ieškos teisme

Praėjusio penktadienio popietę Jonavos kaime virė aistros. Vienoje sodyboje ūkininkas Titas Savickas apgailestavo netekęs paskutinės avelės ir dėl to kaltino netoliese įsikūrusių žmonių šunis.

Kitoje sodyboje gyvenanti palaidų augintinių savininkė Auksana Tamašauskienė tvirtino, jog kaimynas ieško ko nepametęs - jos šunys esą iš namų nebėga ir gyvulių nepuola.

Ūkininkas Titas Savickas apgailestavo netekęs paskutinės avelės ir dėl to kaltino netoliese įsikūrusių žmonių šunis.

Pamiškėje esančios T. Savicko sodybos kieme žurnalistus pasitiko ūkininko žmona Adolfina Savickienė su mažamečiu proanūkiu. Moteris gyvena Kaune, o į sodybą kaime tik kartais atvyksta pagelbėti vyrui. Taip sutapo, kad nelaimingo atsitikimo metu praėjusį penktadienį ji buvo lauke kartu su kitais šeimos nariais. Staiga visi išgirdo avies bliovimą, kuris vėliau susipynė su šunų lojimu bei inkštimu. Kadangi Savickų avelė jau buvo išvesta į lauką ir pririšta prie tvenkinio, moteris griebė į rankas lazdą ir kartu su vaikaičiu nuskubėjo pasižiūrėti, kas nutiko. Kai Adolfina pribėgo prie tvenkinio, pasak jos, iš vandens iššoko didelis šviesus šuo, o paskui jį nubėgo nedidelis rudas šunelis.

A. Savickienė apstulbo išvydusi, jog jų avelė guli tvenkinyje. Ant kranto buvo likusi tik grandinė su kuolu. Moteris puolė gelbėti gyvulio, traukti jį iš vandens, tačiau padėti jau nebegalėjo - avelė buvo nebegyva.

Paskui moterį, pasiremdamas lazda, atskubėjo ir vyras. Pamatęs, kas nutiko, jis supyko ir sėdęs į automobilį vijosi šunis. Pasak Tito Savicko, gyvūnus jis atpažino iš karto, nes jie esą ir praėjusių metų vasarą bei rudenį buvo įsisukę į jam bei giminaičiui priklausančią bandą ir papjovę bei sunkiai sužaloję apie keturiolika avių. Tada ūkininkas matė didelį baltą šunį, įsikibusį į jo avino pasturgalį. Avino užpakalinės kojos buvo kruvinos, šlaunyse žiojėjo žaizdos. Kelias avytes, apvaikščiojęs sodybą, vyras surado palindusias po pirmuoju tvenkinio ledu. Tada T. Savickas pasakojo jau nebe pirmą kartą netekęs savo gyvulių.

Ir praėjusį rudenį, ir dabar ūkininkas tvirtino, jog palaidi plėšrūs šunys priklauso netoliese gyvenančiai Auksanai Tamašauskienei.

 Praėjusį penktadienį T. Savickas apgailestavo netekęs visos penkiolikos avelių bandos ir dėl to patyręs apie penkių tūkstančių litų nuostolį.

T. Savickas sakė, jog jo kantrybė galutinai išseko, ir šį kartą žadėjo kreiptis į teismą.

 

Kaltinimai neteisingi?

Jonavietės A. Tamašauskienės iš karto rasti sodyboje „Šiaurės rytams" nepavyko. Namuose buvę mažamečiai vaikai tvirtino, jog jų šunys nepikti, todėl yra palaidi. Po kiemą lakstė du augintiniai - kalė su jaunikliu. Didžiojo šuns Džerio nebuvo matyti.

Po kurio laiko namo parvažiavusi sodybos šeimininkė Auksana paaiškino, jog didžiojo augintinio dieną ji nei pririša, nei uždaro. Jis esą niekur toli nebėga ir nei žmonių, nei gyvulių nepuola. Jam nepatinka tik dviratininkai. Gyvūną į ūkinį pastatą ji esą uždaro tik naktį.

Pasak A. Tamašauskienės, nors Džeris yra jaunas, bet labai ligotas, todėl dažnai kur nors gulinėja ir net neatsiliepia šaukiamas.

Moteriškė tvirtino, jog kaimynas jai kerštauja, todėl neteisingai kaltina. Anot jos, T. Savickas neva taip sprendžia senus konfliktus su jos vyru.

A. Tamašauskienė teigė - esą kaimyno avis puola toliau miške gyvenančių žmonių šunys. Tačiau jonavietė negalėjo pasakyti minimų asmenų pavardžių ar nurodyti jų tikslios gyvenamosios vietos.

Moteris aimanavo pernai už palaidus šunis buvusi neva neteisingai nubausta penkių šimtų litų bauda. Tuo tarpu T. Savickas nebuvo linkęs klausytis kaimynės aiškinimų ir apie įvykį skubėjo pranešti Biržų policijos komisariato pareigūnams.

 

Gražina Dagytė

2010-05-18

2010.05.19

Motinos diena Pasvaliečių bendruomenėje

Pagerbti savo motinų ir močiučių Pasvaliečių kaimo žmonės rinkosi bendruomenės namuose.

Renginio vedėja Danutė Stankevičienė gražiais posmais pasveikino visas motinas. Smagiomis dainomis žavėjo naujai susikūręs merginų ansamblis.

Jame dainavo ir naujoji seniūnaitė Ramunė. Šventės dalyvius džiugino ansamblietės - Gerda, Evelina, Justina, Aiva, Danutė, Dovilė ir dvi Lauros.

Šventės dalyvius smagiomis dainomis žavėjo naujas merginų ansamblis.

Nuotaikingą šeimos humoreską paporino ilgametė Pasvaliečių pasakorė Valerija Četvergienė. Skambiomis dainomis jaunimui nenusileido ir Pasvaliečių moterų ansamblis „Vinkšna", vadovaujamas ilgametės vadovės Irmos Šarkiūnienės.

Gėles ir sveikinimus mamoms įteikė mažieji kaimo gyventojai. Po programos ir sveikinimų laukė šventinis stalas. Šventės nuotaiką pagyvino įvairūs muzikiniai žaidimai.

Buvo džiugu susitikti su mielais kraštiečiais.

 

Danutė Švedavičienė, Pasvaliečiai

2010-05-18

2010.05.17

Biržų ūkininkų nesąžiningumas - smūgis Lietuvos rinkai

Pernelyg griežta ekologinės produkcijos gamybos kontrole piktinęsi ūkininkai sulauks dar griežtesnių kontrolės mechanizmų. Tam „pasitarnavo" ekologinio ūkininkavimo taisyklių nesilaikę biržiečiai.

 

Pažeidimai - keturiuose ūkiuose

Kai kurie ūkininkai, norintys parduoti ūkyje užaugintą produkciją kaip ekologišką, tačiau neatitinkančią jai keliamų kokybės standartų, verčia griežtinti kontrolę, peržiūrėti dabar galiojančias sankcijas ir paramos ekologiniam ūkininkavimui skyrimo tvarką.

Vis dažniau Lietuvoje kylant abejonių ekologinių ūkių savininkų sąžine bei krintant pasitikėjimui ekologiška vadinama produkcija, dar daugiau nerimo pasėjo žinia apie nustatytus pažeidimus realizuojant Biržų ūkiuose užaugintą produkciją.

„Tatulos programos" direktoriaus pavaduotoja  Valerija Gražinienė sako, kad nesąžiningi ūkininkai kenkia ekologinės veiklos prestižui, tarptautiniu mastu menkina pasitikėjimą Lietuvoje išduodamais sertifikatais.

Akredituotos laboratorijos atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad keturių stambių Biržų rajone įsikūrusių sertifikuotų ekologinių ūkių produkcija neatitinka keliamų kokybės standartų. Grūdų mėginiuose rasti ekologiniuose ūkiuose draudžiamų naudoti medžiagų likučiai.

Šalies žiniasklaida praneša, kad minėti ūkiai dar 2009 metų pavasarį pakliuvo į ekologinės gamybos ūkių kontrolę bei sertifikavimą vykdančios VšĮ „Ekoagros" akiratį. Tai nutiko, kai vienos patikros metu buvo nustatytas ekologiniuose ūkiuose neleistinų cheminių medžiagų panaudojimas. Tuomet minėti ūkininkai pateko į rizikingų ūkininkų sąrašą, o jų laukai, kuriuose buvo nustatyti pažeidimai, nesertifikuoti.

 

Ūkininkų elgesį vertina griežtai

„Tai yra žiauru", - ekologinio ūkininkavimo tvarką pažeidusių ūkininkų elgesį vertino „Tatulos programos" direktoriaus pavaduotoja Valerija Gražinienė. Minėti ūkininkai pakirto tarptautinį pasitikėjimą Lietuvos rinka bei sertifikavimu. Dėl to kitų ekologinių ūkių savininkai, dejavę dėl, jų manymu, pernelyg griežtos kontrolės, sulauks dar griežtesnių priemonių.

Pasak V. Gražinienės, 90 procentų ekologinio ūkininkavimo paremta ūkininko sąžine. Neįmanoma patikrinti visų ūkininkavimo sąlygų ir produkcijos - pažeidimai nustatomi tikrinant tik atskirus pasirinktus laukus, produkcijos partijas.

Pažeidimus padariusių ūkininkų laukia sankcijos Jie negaus išmokų už 2009 metus. Tai nemažas nuostolis, nes už 1 ha ekologiškai dirbamos žemės mokama 1500 Lt išmoka. Tereikia apskaičiuoti, kiek išmokų prarado ūkininkai, grūdines kultūras auginę šimtais hektarų skaičiuojamuose laukuose.

 

Desertifikavimas

Išmokų netekimas - dar ne viskas. Ekologinio ūkininkavimo tvarką pažeidusiems ūkininkams gresia desertifikavimas - sertifikato praradimas. Dėl to ūkininkas praranda teisę 5 metus verstis ekologine veikla. Tik po to „Ekoagros" taryba sprendžia, ar galima vėl suteikti teisę ekologiškai ūkininkauti.

Biržų rajone yra apie 200 ekologinių ūkių. Pasak V. Gražinienės, vieni jų ekologine veikla verčiasi vien tik dėl išmokų, kitiems tai yra gyvenimo būdas ir papildoma galimybė gauti paramą ekologinei veiklai.

Yra ir tokių ekologiškai ūkininkaujančių žmonių, kurie išmokų neima. Tai, anot „Tatulos programos" direktoriaus pavaduotojos, smulkių ūkelių savininkai.

Biržų rajone kasmet nustatoma po 1 ar 2 ūkius, kuriuose pažeista ekologinio ūkininkavimo tvarka.

V. Gražinienė sako, jog per 16 metų buvę 5 desertifikavimo atvejai. Šių ūkių savininkai į ekologinę veiklą savo vardu negrįžo.

„Tatulos programa" užsiima šviečiamąja veikla (mokymais ir pan.), padeda realizuoti produkciją, tačiau ekologinių ūkių kontrolės nevykdo. Tokią teisę turi tik akredituota VšĮ „Ekoagros".

 

Alfreda Gudienė

2010-05-15

2010.05.17

Ar jaučiatės saugūs, gyvendami vienkiemyje?

Išgirdę apie Kadarų kaimo vienkiemyje gyvenančios šeimos užpuolimą, biržiečiai svarsto, kaip apsaugoti save ir artimuosius.

„Šiaurės rytai" vienkiemių gyventojų klausė, ar jie jaučiasi saugūs.

 

Drąseikių kaimo gyventojas, dziudo ir imtynių treneris Alfredas Kuprevičius:

-Visą gyvenimą atidavęs imtynėms ir nesijausiu saugus (juokiasi - red. pastaba) ? Aš dar ne senis. Jei saugiai jautiesi, tai ir saugu.

Dvargalių kaimo ūkininkas Jūris Milišiūnas:

-Matyt, kad taip... Nors visai saugus niekada negali būti. Matome, kas vyksta aplinkui. Bet mes dėl to neišgyvenam. Kad apsisaugotum, kirvio nebūtina kišti po pagalve ar lova, kaip daro kai kurie senukai. Ir policija nebūtina. Dabar yra modernių apsaugos priemonių, tik joms įsigyti reikia turėti pinigų. Pavyzdžiui, galima įsirengti filmavimo kameras...

Lamokų kaimo ūkininkas Petras Aukštikalnis:

-Tfu, tfu, tfu - kol kas nieko blogo nebuvo. Apsisaugom patys. Visur įrengtos signalizacijos. Kiekvienas nešiojamės mobiliuosius telefonus. Žmonių sodyboje ne tiek jau mažai... Be to, turim gerų šunų.

 

Gražina Dagytė

2010-05-15

2010.05.17

Duonutę į kaimus vežę

„Jie mums veždavo duonytę", - jaudinančiai paprastas motyvas, kodėl reikėtų aprašyti vieną šeimą. Skambinančios moters balsas - šiltas ir išduodantis jaudulį.

Dažnai regime padėkas gydytojams ir laidotojams, skaitome apie kitus garbingus bei svarbius darbus atlikusius žmones. Karštligiškai sekamas kiekvienas labdaringas politikų judesys, lyg tas jų retas paprastam žmogui parodomas dėmesingumas ar pagarsinta dovanėlė prilygtų žygdarbiui...

O kučgalietė Stefanija Vegienė nori, kad primintume, kaip seniau kaimuose žmonės laukdavo atvežamos duonelės ir kaip ją gražiai iškraudavo Stepanovų šeima - Maniuku vadinamas Mamontas ir jo žmona Danutė. Kučgalietės noras - kaip padėka visiems, be kurių darbo, kaip ir be duonos, neįsivaizduotume gyvenimo.

 

Už spalvotos tvoros - žydėjimas ir jaukumas

Žalių pievų apsupty - rausva tvora aprėminta sodyba.

„Šitą aš dar sugebu", - naują dailų statinį glosto pats tvorą sumeistravęs ir ja namus apjuosęs 78 metų šeimininkas.

Gyvenimo kelionėje - vežant duoną ir ja dalijantis - Mamontas ir Danutė Stepanovai kartu jau beveik penkis dešimtmečius.

Dideli ir maži vartai veriasi į Mamonto ir Danutės Stepanovų gyvenimą - išpuoselėtą kiemą, kuriame atskiros erdvės skirtos gėlių darželiams, žmonių takeliams ir raibaplunksnėms vištoms, o vokiečių aviganio Rekso voljero grindys atrodo ką tik išplautos... Švarutėlėje gryčioje ant grindų patiesalo tingiai raivosi patenkinta katė Matilda (taip ją „pakrikštijo" vyriausias anūkas Edgaras), o ant lovų pūpso, regis, ką tik išpurentos pagalvės...

Namai, kuriuose kadaise gyveno Sofija ir Grigorijus Stepanovai, dabar puoselėjami sūnaus Mamonto ir marčios Danutės. Čia visuomet laukiami jų vaikai - iš tolimųjų reisų į Kučgalį grįžtantis Vladimiras ir Ukmergės savivaldybės vadovybėje dirbanti Klavdija. Jie padovanojo seneliams anūkus - keturis vyrus, iš kurių vyriausias jau sulaukė pilnametystės.

Stepanovų namai kvepia ką tik užplikyta kava, kurią šeimininkė ruošėsi gerti prieš pasibeldžiant nekviestai viešniai. Išgirdę, kas pas juos ir atsibastė kodėl, šeimininkai sutrinka, tačiau netrukus pokalbis sukasi garuojant dviem puodeliams gėrimo, kurio, pasak Mamonto, jaunystėje tik prekybos bazėse tepavykdavę gauti...

 

Duobėtas duonos kelias

Mamontas (jam tuomet buvo vos per 30) ir vienuolika metų jaunesnė Danutė - žmonės, vienas kitą radę dirbdami Papilio MSV. 1963 metais jie sukūrė šeimą, o 1964 - aisiais abu pradėjo dirbti Panevėžio autobazės Biržų filiale - į kaimus vežė Biržuose kepamą duoną. Mamontas buvo vairuotojas, o Danutė - ekspeditorė. Į dengtą GAZ - 51 jie kraudavo duonelę, kurios automobilyje kartais turėdavo tilpti apie 2 tonas.

Baltus ir juodus duonos kepalėlius Stepanovai veždavo į Papilį, Kraštus, Paškučius, Eiskudžius, Kvetkus, Medikius, Smaliečius, Satkūnus, Kupreliškį, Galvokus, Kučgalį, Einorius. Kas antrą dieną - vis į kitą pusę.

Duonelę, anot Stepanovų, smagiausia būdavo nuvežti į Gaigalus, kur dirbo Vilkienė. Jos vardas užsimiršo, tačiau prisiminimas apie tvarkingumą liko. Gražiai Kvetkuose triūsė Nijolė Strutinskienė, Papilyje - Trinkūnai. Be širdies skausmo duoną palikdavo Kupreliškyje, kai ten dirbo, regis, Sokolovienė. O štai Smaliečių parduotuvėje tvarkelė būdavusi „labai šiaip sau"...

Keliai, anot Mamonto, buvę tiesiog baisūs, duobėti, tačiau jais važiuoti reikėjo kiekvieną dieną.

„Duona žmonėms turi būti pristatyta. Prireikus mašiną ištempti iš duobių ar pusnynų tegu padeda kolūkiai, tam duodantys traktorius", - Mamontui ir kitiems kartodavęs vienas iš Biržų duonos kombinato vadovų Simonas Melamedas.

Per mėnesį vairuotojas teturėjęs vieną nedarbo sekmadienį. Darbas drausminęs - nebuvę net minties po kokios nors šventės nenuvykti į duonos kombinatą ar vėluoti. Kiekvieną rytą kelias prasidėdavo Kvedariškyje - mašiną buvo leista laikyti namie.

 

„Skanūs" ir šilti prisiminimai

„Reta tokių bajavų vadovų, koks buvo mūsų Paulauskas", - apie vieną iš Biržų duonos kombinato direktorių Joną Paulauską sako Mamontas.

Skaniausia ir brangiausia (atrodo, ji kainavo 28 kapeikas) buvusi „Kauno" duona.

Danutė iki šiol negali pamiršti kombinate stovėjusios senovinės krosnies (pečiaus). Apvalūs ir gražiai pakilę „Kauno" duonos kepalėliai į duonkepę būdavo pašaunami ant medinės ližės (padėklo). Gal todėl tos duonelės skonis buvęs su niekuo nepalyginamas ir iki šiol nepamirštamas.

„Pastačius naują gamyklą to pečiaus nebebuvo. Direktorius Paulauskas žadėjo tokį vėl sumūryti, tačiau jo planus nutraukė ankstyva mirtis", - prisiminimus dėlioja Mamontas.

Pigiausia juoda duona buvusi mažais kepalėliais kepamas „Rugelis" (14 kapeikų), Biržuose jau tuomet kepė ir „Lietuvišką", ir „Palangos" duoną.

„Pats skaniausias pyragas - „Lazdynų", - nedvejodama sako Danutė, prisiminusi didžiulį kvepiantį rusva plutele kepinį. Jo ir kaina buvusi didžiausia - 64 kapeikos. Aukščiausios rūšies batonai kainavę 22, o pirmos rūšies - 12 kapeikų.

 

Užteko ir žmonėms, ir gyvuliams

Žmonės prašydavo atvežti kuo daugiau pigios duonos - ja šerdavo gyvylius. Paršeliai gaudavo ne tik kruopų, bet ir makaronų.

Žmonėms duonos taip pat užtekdavo, tačiau mėsytės ir dešrų tekdavo laukti ilgose eilės, kurias jie sudarinėdavo patys ir kartais net surašydavo popieriuje. Apie majonezą, žirnelius kaimo žmonės tuomet ir negalvoję, o tirpi kava buvusi tik prekybininkų privilegija. Rajono parduotuvėse nesklido nei bananų, nei kitų egzotiškų vaisų kvapas - žmonėms buvo siūloma nebent obuolių.

 

Vežėjus išskyrė paskyra automobiliui?

1978 metais Danutė pradėjo dirbti Kučgalio parduotuvėje.

Mamontas sako, kad pradėjęs prašyti paskyros automobiliui iš vadovų išgirdo, jog tam reikėtų Danutės sutikimo dirbti pardavėja.

„Darbą parduotuvėje ji pradėjo spalį, o sausio mėnesį vyko pirmoji revizija, po kurios man buvo atvežta paskyra naujiems „Žiguliams", - pasakoja Mamontas.

Taip darbe ir išsiskyrė Stepanovų pora - žmona dirbo parduotuvėje, o jos vyras penkerius metus duoną vežiojo su kita ekspeditore - Danute Dovydėniene.

 

Jaunystės vargas - ne sunkus

Dabar abu Stepanovai - jau pensininkai. Danutė parduotuvėje nebedirba nuo 1996 - ųjų.

Stepanovų pora gyvena tarsi vienkiemyje, kai aplinkui nebeliko kaimyninių Elenos Žukauskienės, Agafjos Ikamienės, Samuilovų, Ivanovų sodybų.

Apie praeityje patirtus vargus jie nekalba - sunkumų tarsi nebuvę.

„Kol esi jaunas, turi sveikatos ir vilties, atrodo, kad visi sunkumai įveikiami", - sako jaunatviškai besišypsanti moteris.

„Kai dirbi su žmonėmis, jautiesi reikalingas, o išėjus į pensiją staiga nebelieka sveikatos ir su metais bėdų vis daugėja", - atsidūsta Mamontas.

Tačiau net būdami namuose jiedu atrodo pasitempę, džiaugiasi dar galintys verstis be vaikų pagalbos. Ir pensijas išleidžiantys ne tik vaistams.

„Danutė vis perka dažus", - juokiasi vyras. Kad jis kalba ne apie moterišką kosmetiką, liudija vyriškas mostas į kiemo statinių pusę.

„Tai ji vis tas būdas nori dažyti, kad tik gražiau būtų", - ne be pasididžiavimo savo moterimi taria už dvejų metų aštuoniasdešimtmetį švęsiantis juodaplaukis.

Mamonto vairuojamu „Opel Vectra" šeima apvažiuoja Biržų ir Panevėžio parduotuves. Tačiau duoną iki šiol jie perka tik biržietišką - „Šeimininkės" ir „Senolių".

„Niekur kitur nekepa tokios skanios duonos kaip Biržuose", - sutaria ne vieną dešimtmetį biržietišką duonelę vežiojusi šeima.

 

Alfreda Gudienė

2010-05-15

2010.05.13

Papiliečiai minėjo Motinos dieną

„Bet pati gražiausia - mano mama" - toks renginio pavadinimas kvietė papilietes moteris pasiklausyti joms skirto koncerto, kurį surengė saviveiklininkai, vadovaujami kultūros darbuotojų.

Koncertas prasidėjo jaunojo smuikininko Gvido Macio griežiama melodija. Renginio vedėja bei organizatorė Vigilija Macienė negailėjo gražių žodžių tiek mamoms, tiek jų atžaloms ir apdovanojo visus susirinkusiuosius popchoro „Drugelis" atliekamomis dainomis.

Nuoširdžius žodžius ir gražius šventinius sveikinimus mamoms ir močiutėms skyrė Papilio bendruomenės pirmininkė Audronė Vilimienė. Į šį koncertą atvyko ir abiejų Papilio bažnyčių dvasininkai.

Papilio jaunieji artistai mamas sveikino koncertu, kurį surengė kultūros darbuotojai.

Tai katalikų bažnyčios klebonas Virgilijus Liuima ir reformatų - evangelikų kunigas Algimantas Kvedaravičius. Pastarasis dvasininkas papasakojo Motinos dienos atsiradimo istoriją, priminė jos tradicijas. A. Kvedaravičius džiaugėsi, kad daugiau nei šimtmečio senumo tradiciją pagerbti motinas puoselėja ir papiliečiai. „Kaip Dievas myli motiną, taip ji myli savo vaikus. Todėl motinos meilė yra dieviškosios meilės atspindys", - kalbėjo dvasininkas.

Tačiau patys nuoširdžiausi sveikinimai sklido iš dainininkų lūpų. Dainomis savo mamas sveikino ir mažiausieji „Drugelio" popchoro dainininkai, ir jų vyresnieji broliai bei sesės. Šį kartą nuotaikingus ansamblių pasirodymus keitė solistai. Tai „Dainų dainelės" atrankoje dalyvavę jaunieji dainorėliai: Pijus Gurskas, Kamilė Macytė ir Karolis Parčiauskas. Vyresniosioms „Drugelio" dainininkėms gitaromis akomponavo Vigilija Macienė ir Milda Černiauskaitė, fleita pritarė Gailius Lansbergas. Šiltų jausmų puokštę klausytojams dovanojo skambusis Papilio moterų kvartetas.

Pasibaigus koncertui, gėlėmis nešini po salę pasklido visi atlikėjai, ieškodami savo mamų ir trokšdami jas pasveikinti. Šypsenų ir džiaugsmo ašarų netrūko.

 

Rokas Januševičius

2010-05-13

2010.05.12

Smurtautojų aukos - vienkiemio gyventojai

Girti įsibrovėliai mušė, smaugė ir grasino ginklu.

 

Kraupų užpuolimą patyrusi Kadarų vienkiemyje gyvenanti keturių asmenų šeima nebemiega naktimis. Vienas iš šeimos narių, kitiems užmigus, lieka budėti, nes bijo sulaukti netikėtų įsibrovėlių.

Taip šeima gyvena nuo sekmadienio nakties, kai į jų namus įsibrovė ir ginklu grasino bei mušė girti savivaldžiautojai.

„Maniau, kad mus visus iššaudys. Mano tėvai šioje sodyboje gyvena jau 41 metus. Prie karjerų poilsiaujantys žmonės užeidavo, paprašydavo vandens, malkų. Bet išpuolių ir tokių baisių patyčių niekada nebuvo", - sielojosi keturiasdešimtmetė J. P.

 

Užpuolė trys ginkluoti vyrai

Netoli Kadarų karjero, kur įrengta poilsiavietė, sodyboje gyvena keturiese: 74 metų pensininkai I. ir A. P., jų dukra J. P. bei septyniolikmetis anūkas.

Sekmadienio naktį apie 1.30 val. suaugusieji jau miegojo.

Vaikinas išgirdo lojant šunį. Išėjo pasižvalgyti, kas tokiu metu gali vaikščioti. Išgirdo kelių vyrų balsus. Šie, pastebėję ant keliuko esantį žmogų, puolė jo link.

Smurtautojų aukos - šiame vienkiemyje gyvenantys garbaus amžiaus žmonės, jų dukra ir nepilnametis anūkas.

Vaikinas nubėgo į sodybą, įlėkė į klėtį, užkabino duris iš vidaus ir užlipęs į antrąjį aukštą pasislėpė.

Tačiau užpuolikai matė, kur jis nubėgo. Išspyrė klėties duris ir puolė vaikino ieškoti.

Nepilnametis spėjo mobiliuoju telefonu paskambinti gyvenamajame name miegojusiai motinai ir pasakyti, kad juos kažkas užpuolė ir kad ši skambintų į policiją.

Motina pažadino savo tėvus, paskambino į policiją ir pranešė, kad jų sodyboje - įsibrovėliai.

Išbėgusi į lauką ji pamatė išplėštas garažo ir klėties duris. Trys girti vaikinai, mojuodami ginklu, iš klėties tempė jos sūnų.

Išsigandę žmonės pradėjo klausinėti, ko šie norintys, ir prašė palikti vaiką ramybėje.

Girti užpuolikai iš pradžių tyčiodamiesi aiškino esantys iš policijos, vėliau - iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Kažką porino, kad jų sūnų užtiko mišką vagiant.

Įsibrovėliai pradėjo tempti vaikiną iš kiemo, sakė, kad jį išsiveš.

Vėliau paaiškėjo, kad užpuolikų „Mazda" buvo už pusės kilometro.

 

Puolė motiną ir senelį

Į trijų vyrų tempiamą nepilnametį vaikiną įsikabino jo motina ir senelis. Tuomet vienas iš užpuolikų trenkė motinai į veidą, spyrė. Vėliau pradėjo daužyti senolį, jam iš nosies pasipylė kraujas. Negalintį apsiginti žmogų pradėjo spardyti.

Nebesugalvodama, kaip apsiginti, moteris puolė bėgti už namo, kur pririštas vilkšunis. Vienas užpuolikas puolė ją vytis. Čiupo už striukės, bandė smaugti. Moteris nugriuvo ant žemės, jai pavyko išsinerti iš striukės. Ji vėl ėmė bėgti.

Pasivijęs vyras nukreipė į ją ginklą ir pradėjo šaukti, kad, jei ši paleis šunį, nušaus ir šunį, ir ją pačią.

Tuo metu moters motina jau buvo įbėgusi į kambarį, dar kartą skambino į policiją ir prašė kuo skubiau atvažiuoti. Jai buvo pasakyta, kad policija jau išvykusi.

Kai atvyko policijos pareigūnai, užpuolikai iš sodybos jau buvo išėję. Paaiškėjo, kad tą naktį su kompanija jie linksminosi prie karjero.

Kartu su policininkais nuvykusi prie karjero tarp poilsiautojų J. P. pažino du užpuolikus. Tačiau pagrindinio, kuris juos mušė ir grasino nušauti, nebuvo.

Rastas ir ginklas. Paaiškėjo, kad tai dujinis pistoletas.

Neblaivios merginos, tarp kurių buvo ir nepilnamečių, pradėjo aiškinti, kad jų draugai niekur nebuvo išėję. Jos tikino galinčios jiems garantuoti alibi - esą jie tuo metu, kai buvo užpulti kadariškiai, mylėjosi. Kaip įrodymą rodė prezervatyvus.

Kai kurie šventės dalyviai pradėjo koneveikti ir policininkus. Pastiprinimui buvo iškviestas dar vienas ekipažas.

 

Pagrindinis įtariamasis ieškomas

Biržų policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl chuliganizmo. Neatmetama, kad jis bus perkvalifikuotas į savivaldžiavimą.

Pagrindinis įtariamasis, mojavęs ginklu ir mušęs žmones, obelaukietis M. V. ieškomas. Jis anksčiau jau buvo teistas už chuliganizmą.

Kiti du su juo pas žmones naktį įsiveržę asmenys - biržiečiai R. M. ir V. T. - apklausti.

Vienkiemyje gyvenantis vaikinas išėjo į mokyklą. Tačiau motina bijojo dėl jo saugumo - kartą vaikinas, einantis iš mokyklos, jau buvo užpultas.

Moteris įsitikinusi, kad užpuolikai buvo pasamdyti, nes jiems yra už kažką kerštaujama. Juolab kad tą dieną prieš užpuolimą sulaukė keisto nežinomų asmenų telefono skambučio.

„Labiausiai bijome keršto. Jei vieną kartą nepasisekė, tai kitąkart bandys. Todėl imsimės visų galimų saugumo priemonių", - kalbėjo J. P.

 

Sumušė neįgalų žmogų

Praėjusį savaitgalį budėję policijos pareigūnai ir medikai baisėjosi užfiksuotų muštynių gausa ir noru visus iškilusius klausimus spręsti kumščiais.

Gegužės 7 dieną policijai pranešta apie muštynes. Prie Paberžių kaimo gyventojo S. L., stovėjusio  prie kelio Spalviškiai - Parovėja, sustojo visureigis. Iš jo išlipęs Parovėjos seniūnaitis V. S. sumušė negalią turintį S. L. 

Nusikalstamos veikos padarymu įtariamas V. S. ieškomas apklausti.

Gegužės 7 - osios vakare į policiją kreipėsi Pasvalio rajono Ragujų kaime gyvenantis D. K. Jis pranešė, kad Guodžių kaime buvo sumuštas kelių jaunuolių.

Policija užregistravo pranešimą apie tai, kad gegužės 3 - osios ryte Biržuose, prie Jaunimo mokyklos, trys jaunuoliai sumušė nepilnametę ir atėmė jos mobiliojo ryšio telefoną, kurio vertė - 30 litų.

Nusikalstamos veikos padarymu įtariami D. V., A. B. ir R. B.

Remiantis šiais pareiškimais policija pradėjo ikiteisminius tyrimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-05-11

2010.05.12

Seniūnijoje pluša ir talkininkai

Kiekvienas pavasaris vis kitoks, tačiau daugelis darbų kartojasi, kai kurie iš jų - nesibaigiantys. Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje darbai, suplanuoti dar už lango siaučiant pūgoms, jau virte verda.

Neseniai „pakabinti" per žiemą sumeistrauti Panemunės kapinių vartai. Ką tik baigtos iš esmės pertvarkyti Kuldūnų II kapinės - pakeisti tvoros stulpeliai, jie nudažyti, pakabinta nauja vielos tvora.

Vyrai darbavosi parke, esančiame prie Suosto bažnyčios.

Tuo pačiu tempu visi talkininkai metėsi prie Naujikų kapinių tvarkymo - išgriovė vartus, nukabino senąją sutrūnijusią tvorą, išrovė senus stulpelius. Jau gręžiamos skylės naujai statomos tvoros stulpeliams, kasama tranšėja vartų mūrijimui, tvarkomos šiukšlių kompostavimo vietos, lyginamos žemės.

Visiems darbams vadovauja seniūnijos specialistas Jurgis Urbonas, dirba seniūnijos darbininkai Imantas Žagrakalis ir Rimantas Jonikas. Jiems talkina už socialines pašalpas atidirbantys Ernestas Drevinskas, Ligitas Jašinskas, Tomas Skrebė, Algis Džėja. Pagal viešųjų darbų programą dirba Saulius Simanavičius ir Petras Jarmalavičius, kuris kartu su Zigmu Adomėnu plūkiasi aplink Suosto bažnyčią - kerta krūmus, renka šiukšles. Petras, kuris žinomas kaip gabus meistras, jau davė sutikimą pamūryti Naujikų kapinių vartų stulpus.

Kaip nepaminėti darbščiosios Rinėtos Talmontienės, kuri puikiai sutvarkė Kočėnų kapinaites? Kiti seniūnijos pagalbininkai irgi laiko veltui nešvaisto - gražėja pakelės, mažėja krūmynų.

Už cementinius stulpelius reikia padėkoti Pučiakalnės krašte ūkininkaujantiems broliams Aidui ir Donatui Ambrazevičiams, o Svidžių kaimo ūkininkui Vidmantui Diliui - už specifinių įrankių paskolinimą.

 

Giedrius Kubilius,

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas

2010-05-11

2010.05.12

Juostaviečių kaimo teatre - premjera

Praėjusį sekmadienį Juostaviečių bendruomenės namų salė buvo pilnutėlė - kaimas susirinko į ilgai lauktą premjerą.

 

V. Raminavičiūtės pjesę „Sunki našta", atspindinčią tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, pastatė kaimo gyventojai. Komedijos režisierė - visiems gerai pažįstama ūkininkė, Biržų kultūros centro meno vadovė Juostaviečiuose Kristina Milišiūnienė.

Į generalinę repeticiją susirinkę aktoriai gyvai diskutavo apie pjesėje keliamas nūdienos problemas. Visi vieningai tvirtino, jog dažno namuose kyla diskusijų, kai jauni žmonės imasi svarstyti, kuriam iš vaikų teks pasirūpinti senatvės sulaukusiais tėvais. Paprastai paaiškėja, kad vienos motinos išlaikyti nesugeba kelios pasiturinčiai gyvenančios atžalų šeimos. Komedijoje vaidinantys kaimiečiai sakė prieš akis dažnai matantys pažįstamus žmones, patyrusius panašių problemų. Panašių pavyzdžių toli ieškoti esą nereikia. Repeticijose aktoriai prisiminė ir vienos jų kaimo močiutės dalią. Senolė negalėjo vienoje troboje gyventi kartu su girtaujančiu sūnumi ir dėl to išvažiavo į senelyną. Pasak artistų, moterėlė išgyveno didelį stresą, kai sužinojo, jog dingo visi laidotuvėms taupyti pinigėliai, kuriuos ji slėpė... karste.

Kurdami vaidmenis, aktoriai prisipažino dažnai prisimenantys Juostaviečiuose girdėtas panašias istorijas.

„Mes nenorėtume, kad mūsų gyvenime nutiktų taip kaip spektaklyje", - prisipažino aktoriai. Vieni vylėsi, jog nesulauks žilos senatvės, kiti išsakė pasitikėjimą savo vaikais, o treti, įsigyvenę į komedijos nuotaikas, tikino, jog laikysis būsimų valstybės įstatymų ir į darbą eis pasiramsčiuodami lazdele. „Nebūsim pensininkai, vadinasi, būsim sveiki ir stiprūs", - ironizavo kaimiečiai.

Motinos vaidmenį atliekanti Daina Lapėnienė sakė savo vaidmenį suprantanti - namuose jos irgi laukia būrys vaikų, vyras, mama ir anyta. Moteris džiaugėsi, jog atžalos supranta jos norą vaidinti. „Mama, nebijok, mes tave palaikysim", - prieš premjerą D. Lapėnienę drąsino vaikai.

„Visas kaimas ūžia, žmonės laukia premjeros, žada į ją ateiti su gėlėmis", - neslėpė džiaugsmo moterys. Ir tuoj pat pridėjo, jog šiek tiek jaudinasi. Nuo jų neatsiliko ir žentą vaidinantis Gintas Vitkauskas. Jis pastebėjo, jog jau nuo repeticijų pradžios žmonės jį vadina artistu. Kai kurie aiškina vien dėl jo ateisiantys į premjerą. Gintas tvirtino ir pjesėje, ir gyvenime esantis linksmas žmogus.

Dukterį vaidinanti Rasa Vileišienė prisipažino besidžiaugianti, kad spektaklyje bus visai kitokia nei gyvenime. „Įdomu būti kitokiai", - tvirtino blogietę dukrą vaidinanti Rasa. Panevėžio kolegijoje socialinę pedagogiką studijuojanti moteris šį pavasarį kaip tik rašo diplominį darbą, todėl laikas jai labai brangus. Tačiau ji nesigaili vakarais po kelias valandas skyrusi repeticijoms, kur, pasak jos, susirenka draugiška teatro mėgėjų komanda.

Rasos sesuo Aušra Sakalauskienė sakė ne pirmą kartą einanti į sceną, anksčiau ji vaidino pačių kaimiečių parašytoje pjesėje „Baras".

Apie savo vaidmenis su meile kalbėjo ir kiti artistai - Juostaviečiuose gyvenančios Aušra Turkienė, Dalia Vėtienė bei rimgailietis Andrius Strugovas.

Juostaviečių kaimo teatro grupės nariai džiaugėsi priklausantys gausiai ir pakankamai jaunai bendruomenei, vienijančiai aštuoniasdešimt žmonių. Gyventojų amžiaus vidurkis - keturiasdešimt metų. Dvidešimt jaunuolių sulaukė tik šešioliktojo ar devynioliktojo gimtadienio. „Pas mus pakanka ir jaunų mamų, ir aktyvių močiučių", - džiaugėsi kaimiečiai. Ir tuojau susirūpino, kaip juos išlaikyti gimtinėje, kur nėra nei darbo, nei ypatingų laisvalaikio įdomybių. „Valstybės vadovams reikia labai gerai pamąstyti, ką padarius, kad jauni žmonės liktų savoje šalyje, kad jų nesugundytų darbas užsienyje", - politikavo artistai. Bet liūdnas kalbas greit nutraukė linksmesnės šnekos. Žmonės pastebėjo, eidami į repeticiją, matę, kaip Juostaviečiuose kuriasi gandrų šeimynos. Pasak Ginto, keturias dienas mušęsi devyni gandrai jau nurimo. Viena šeimyna sumanė įsikurti net ant nudegusio namo stogo liekanų. Tai esąs geras ženklas - bus dar Juostaviečiuose ir vestuvių, ir krikštynų, ir... premjerų.

 

Gražina Dagytė

2010-05-11

2010.05.11

Nuaidėjo „Laimingas vaikų juokas"

Praėjusį šeštadienį į Vabalninką teatrinio meno gerbėjus sukvietė dešimtasis tarptautinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Laimingas vaikų juokas".

 

Dangus nuo pat ryto grasino lietaus debesimis, bet jie negąsdino laukusių šventės. Dar gerokai prieš festivalio atidarymą miesto centrinėje aikštėje krykštavo vaikai, ant suolelių susėdę šnekučiavosi vyresniosios kartos vabalninkiečiai. Žmonės tvirtino labai laukiantys renginio, nes festivalio dienomis miestas atgyja, sužysta kartu su pirmaisiais pavasario gėlynais. Tarsi pritardami tokiems žodžiams gatvėje pasirodė jaunieji aktoriukai. Jų rankose vėjas plaikstė popierinių gėlių žiedus - pavasarinio pabudimo, prisikėlimo simbolį.

Iš kitos gatvės į aikštę suko klubo „Klasika" senoviniai automobiliai, atvežę kai kuriuos šventės organizatorius, rėmėjus, valdžios atstovus.

Jaunųjų aktoriukų ir šokėjų rankose vėjas plaikstė popierinių gėlių žiedus - pavasarinio pabudimo, prisikėlimo simbolį.

Į susirinkusiuosius pirmasis kreipęsis festivalio organizatorius, Vabalninko kultūros namų vaikų dramos studijos „Domino" režisierius Aloyzas Janulis suskaičiavo, kad per devynis festivalius žiūrovai pamatė 165 spektaklius, kuriuose pasirodė 1862 jaunieji atlikėjai. Prie šių skaičių dar reikėtų pridėti šių metų jubiliejinio festivalio dalyvius. Vabalninkas, pasak A. Janulio, sutiko dar 432 aktoriukus iš Lietuvos bei užsienio.

Pirmąją šventės dieną žiūrovai laukė dešimties spektaklių, sekmadienį - aštuonių.

Festivalio atidarymo iškilmėse smagiai grojo svečiai iš Kupiškio rajono - Subačiaus kultūros centro pučiamųjų instrumentų ansamblis. Sveikinimo žodį taręs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas kreipėsi ne tik į jaunimą, bet ir į vaikų tėvelius, senelius, brolius ir seseris, mokytojus, linkėjo jiems į ateitį žvelgti optimistiškai.

Festivalio globėjas verslininkas Viktoras Rinkevičius neabejojo, kad renginys vyks dar labai ilgai, nes žmonės trokšta girdėti laimingą vaikų juoką.

Beveik visi valdžios atstovai vieningai sutarė, kad festivalis į Biržų kraštą atneša pavasarį, pražystantį vaikų šypsenomis kur kas greičiau, nei pumpurus spėja išskleisti obelys.

Virš aikštės netrukus buvo iškelta Vabalninko miesto vėliava, o į dangų vėjas nunešė įvairiaspalvių balionų puokštę, skelbiančią šventės pradžią. Prie mikrofonų skubėjo jaunieji dainininkai, aikštėje šoko vaikų bei jaunimo kolektyvai. Bene karščiausių plojimų sulaukė jauniausias dainorėlis - keturmetis papilietis Pijus Gurskas.

Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius buvo įsitikinęs, kad nėra tokio žmogaus, kuris nemėgtų teatro meno. „Gražu, kai vaidina suaugusieji, bet dešimt kartų gražiau, kai vaidina vaikai", - sakė direktorius.

Pirmieji į sceną išėjo Utenos Vyturių pagrindinės mokyklos teatro studijos „Palėpė" artistai, parodę O. Vaildo pjesę „Laimingasis princas". Uteniškius keitė vabalninkėnai, ančiškiečiai, svečiai iš Vilniaus, Prienų, Kupiškio, Rundalės (Latvija), Birštono ir kitų miestų bei miestelių.

 

Gražina Dagytė

2010-05-11

2010.05.11

Palaimoje pražydo kaktusas

Vėlų šeštadienio vakarą skambutis kvietė atvykti į Palaimą. Tai Vabalninko seniūnijoje esantis kaimas, kurio gyventojus savo žydėjimu netikėtai pradžiugino kaktusas. Žmonės rinko redakcijų telefono numerius, kad korespondentai skubėtų įamžinti tik parą težydintį augalą.

Tie devyni įspūdingi žiedai papuošė Artūro Namiko namus. Vyras sako, kad šitaip gausiai gėlė niekada dar nežydėjusi.

Sakoma, kad kai kurios gėlės kartais atspindi žmonių būsenas. Gal kaktusas savo spygliuota širdimi pajuto esant didelę šventę - A. Namiko dukros Dovilės dvidešimt penktąjį gimtadienį - ir merginai padovanojo savo baltus žiedus?

Gimtadieninę kaktuso puokštę redakcijai atsiuntė telefonu gėlę nufotografavę merginos artimieji.

 

Alfreda Gudienė

2010-05-11

2010.05.10

Didžiausia šių metų smegduobė prasivėrė Ežerėliuose

Užvakar pranešta apie šių metų naujausią ir didžiausią karstinę įgriuvą, balandžio pabaigoje atsivėrusią Ežerėlių kaime. Tai jau dvidešimta smegduobė, Biržų regioniniame parke atsiradusi šiais metais.

 

Kirkilų krašto žmonės juokauja, jog jie nešykštūs - dalijasi su kaimynais smegduobėmis ir būsimais turistais. Neseniai visi traukė pasižiūrėti naujos įgriuvos, atsivėrusios Vyto ir Rimutės Jareckų sodybos kieme Kirkiluose. Dabar keliautojus vilios ir Ežerėliai, kurie taip pat turtingi smegduobių. Naujausioji prieš porą savaičių įgriuvo Bajorų pievoje, apie šimtą metrų nuo gyvenamojo namo, bet apie tai pranešta tik užvakar.

Biržų regioninio parko kraštotvarkininkė Aldona Stankevičienė teigia, jog Bajorų smegduobė yra pati didžiausia iš visų šįmet atsivėrusių įgriuvų - jos plotis siekia 13,2 x 13,2, o gylis apie 8 metrus.

Tai nutiko iš pat ryto. Ūkio ruoša užsiėmęs Aivaras Bajoras išgirdo kažką panašaus į galingos mašinos ūžesį. Nedelsdamas kaimietis išėjo į kiemą. Nieko įtartino neišvydęs, pasuko už daržinės. Jo akis patraukė pievoje ruduojanti žemė, kuri iš pradžių priminė arimus.

Naujosios smegduobės plotis siekia per trylika metrų, gylis - apie aštuonis metrus. A. Bajoro sodyboje priskaičiuojama daugiau nei dešimt įgriuvų.

Priėjęs arčiau, vyras išvydo didžiulę duobę, kuri jam priminė šulinį. Aplink žemė buvo stipriai sutrūkinėjusi, smegduobės kraštai byrėjo, molis krito į vandenį. Supratęs, kad gamta sodybai padovanojo dar vieną karstinę įgriuvą, nuskubėjo apie tai pranešti tėvams.

Netoliese įsikūrę Ona ir Jonas Bajorai ne kartą iš savo namų Kirkiluose suko į Ežerėlius pasižiūrėti naujosios įgriuvos. Beveik dvi savaites žmonės stebėjo, kaip keičiasi jų naujoji duobė. O. J. Bajorai suskaičiavo, kad sūnaus sodyboje esama daugiau nei dešimt duobių. Visai netoli tyvuliuoja ir vadinamasis Gulbynės ežerėlis. Pavasarį visos smegduobės būna pilnos vandens, senesnėse plaukioja ir žuvų. Tačiau užėjus vasaros karščiams, įgriuvos pradžiūsta.

Aivaras Bajoras prisipažino jų nebijantis, bet labai ir nesidžiaugiantis. Juk niekada nenuspėsi, kurioje vietoje atsiras dar viena nauja įgriuva. Pro naująją smegduobę teks atsargiai važinėti traktoriumi. Atėjus šienapjūtės metui, žolę pjauti teks mosuojant dalgiu.

Aivaro motina džiaugėsi prieš kelerius metus nusprendusi Ežerėliuose nebesodinti bulvių - jos kaip tik augdavusios ten, kur dabar atsivėrė duobė. Šeimininkė sako, jog būsimosios smegduobės vietoje šios daržovės labai gerai derėdavusios.

Moteris turėjusi įtarimų, jog pievoje gali atsirasti nauja smegduobė - prieš metus minėtoje vietoje atsirado nedidelis įdubimas. Tačiau mažytė įgriuvėlė tada taip ir neparodė savo jėgos - užsnūdo.

Bajorai žadėjo aplink įgriuvą padarytų karklų vytelių tvorą.

Parko geologas Benjaminas Dagys suskaičiavo, jog Ežerėliuose atsivėrusi smegduobė šiais metais jau dvidešimta.

Iš viso karsto regione priskaičiuojama per 8600 smegduobių. Geologas vieną nedidelę duobelę šią savaitę užtiko ir Biržų kaime. Jos skersmuo tesiekia 4,5 x7 m, o gylis tik 1,30 m.

 

Gražina Dagytė

2010-05-08

2010.05.10

Vėją vabalninkietis pasikinkė savo kieme

Vabalninko miestelio prieigose atvykėliai neretai pasijunta tarsi Olandijoje, kurios kraštovaizdį puošia vėjo malūnai. Trys vabalninkiečiai bičiuliai šalia savo namų pasistatė savo rankomis sukonstruotas vėjo jėgaines.

 

Jėgaines gamino trise

Kad ir kur pasirodytų Vabalninke kartu su tėvais gyvenantis 45 metų Almantas Stirkė, sutikti pažįstami pirmiausia paklausia, kaip laikosi ne jis pats, o jo kieme stovinti vėjo jėgainė.

Ją vyras savo namų valdoje pasistatė prieš metus.

Panašias pasigamino ir netoliese gyvenantys jo bičiuliai - vabalninkietis Raimondas Galiauskas ir mieliūniškis Algimantas Jozėnas.

Vyrai neslepia iškart supratę, kad tai daugiau žaidimas ir eksperimentas, o ne atsiperkanti investicija.

Tačiau tai - tik pradžia, nes meistrams idėjų nestinga.

 

Jaučia tam tikrą nepriklausomybę

A. Stirkė pasakojo metalą, akumuliatorių, kitas medžiagas vėjo jėgainės gamybai pirkęs savo lėšomis. Tai kainavo 3000 litų.

Kaip gaminti vėjo jėgainę, perskaitė internete.

Vėjo jėgaines kuriantys ir savo buityje jų gaminamą elektrą pritaikantys žmonės vieni kitus tarpusavyje vadina „zirininkais". Jie bendrauja ir dalijasi informacija interneto tinklalapyje www.zir.lt.

Savos gamybos vėjo jėgainės gaminamos elektros užtenka apšviesti kiemą ir ūkinį pastatą.

Internete rasta informacija buvo anglų kalba, kurios vabalninkietis nelabai supranta. Todėl gaminant vėjo jėgainę teko vadovautis savo intuicija ir brėžiniais.

A. Stirkei nebuvo sudėtinga, nes jis yra įgijęs Vabalninko žemės ūkio mokykloje techniko - mechaniko specialybę. Sako, dirbti su metalu sugeba, šis jo klauso...

Vėjo jėgainę vabalninkietis gamino pusę metų. Sunkiausia buvo gauti specialius magnetus. Juos su draugu parsisiuntė iš Vokietijos.

Iškelti 9,5 metrų aukščio vėjo jėgainę padėjo kaimynas.

Leidimo nereikėjo, nes savo namų valdoje be specialių planavimo dokumentų galima iškelti iki 10 metrų aukščio statinį.

A. Stirkės vėjo jėgainės galingumas - 300 vatų. Tokios galios vėjo jėgainės gaminamos elektros užtenka kiemui ir ūkiniam pastatui apšviesti.

Visas A. Stirkės vėjo jėgainės valdymo pultas įrengtas viename ūkinio pastato kambarėlyje. Čia yra ne tik akumuliatorius, bet ir krovimą rodantys prietaisai. Kai vėjas malūno nesuka, naudojama akumuliatoriuje sukaupta energija. Kai jos prisukama pakankamai, jėgainė pereina į stabdymo režimą.

Specialus įrenginys gaminamą 12 voltų įtampą pakeičia į 220.

Vėjo jėgainės sparnai yra pagaminti iš liepos, nes šis medis lengviausias.

Metus veikiantis įrenginys, pasak meistro, dar nė karto nebuvo sugedęs.

 

Maloni investicija neatsipirks

Savo namų valdoje pažabojęs vėją Almantas Stirkė sulaukia nemažai svečių. Atvykėliai prašo patarimo, klausinėja, ar verta jėgaines statyti savo valdose. Vieni, išvydę, kiek reikia įdėti darbo, sumanymo atsisako. Kiti šias idėjas žada įgyvendinti.

Vienas žmogus prašė išdrožti sparnus, bet A. Stirkė atsisakė - neturįs laiko. Jis dirba Vabalninko žemės ūkio mokykloje sargu, ūkininkauja. Retkarčiais - medžioja.

Juolab kad šlifuoti medį - nėra lengvas darbas: visur pribyra medžio dulkių.

Savo namų valdose vėjo jėgaines pasistatę vabalninkiečiai praeitų metų gegužę dalyvavo ir „zirininkų" suvažiavime, kuris įvyko Pociūnėliuose. Čia jie dalijosi idėjomis, aptarė gamybos ypatumus.

Šiuo metu ūkininkai skatinami dalyvauti projektuose ir statyti galingas vėjo jėgaines. Pasak A. Stirkės, Europos Sąjungos finansuojamos vėjo jėgainės yra „gamyklinės", o čia - savo rankų ir proto darbo.

Be to, galingą elektrinę reikėtų statyti laukuose. Tačiau A. Stirkės turimame penkių hektarų sklype vienas bokštas jau stovi. Dalį sklypo vyras išnuomojo telekomunikacijų bendrovei.

Pašnekovas supranta, kad jo investicija į vėjo jėgainę niekada neatsipirks - tam reikėtų gerokai galingesnės.

Jos gamyba vyrui yra pirmiausia širdį džiuginantis užsiėmimas. Todėl artimiausiu metu savo sklype planuoja statyti dar vieną, aukštesnę. Dabartinė šiek tiek žema, nes pučiant šiauriniam vėjui ją užstoja ūkinis pastatas.

Naujos 15 metrų aukščio jėgainės gaminamą elektrą vyras planuoja panaudoti namui apšildyti.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-05-08

2010.05.10

Mamų diena Kvetkuose

Kvetkų pagrindinėje mokykloje buvo surengta šventė mamoms.

Renginio pagrindinė organizatorė - muzikos mokytoja Vigilija Macienė. Šventės dalyviai stebėjo koncertą, kuriame dalyvavo įvairaus amžiaus mokiniai.

Visos klasės dalyvavo darbelių, skirtų Motinos dienai, parodoje „Gandro dovana". Vaikai rašė rašinius, piešė piešinius, plakatus, darė puokštes.

Mokinukų nuoširdūs žodžiai mamoms sugraudino ne vieną renginio viešnią.

Kaimo bibliotekoje, įsikūrusioje mokyklos patalpose, vyko vaikų piešinių paroda.

Į šventę susirinko gausus būrys mamų, močiučių. Jos buvo maloniai nustebintos vaikų pasirodymų įvairove. Vaikai žadėjo dažniau pasakyti joms AČIŪ už rūpestį ir meilę. Mokinukų padėkos ir sveikinimo žodžiai sugraudino ne vieną šventės viešnią.

 

Aušra Raišytė, Kvetkų pagrindinės mokyklos mokytoja

2010-05-08

2010.05.10

Močiutės mokėsi rokenrolo

Germaniškiečiai tęsia renginių ciklą „Vakaras su žvaigžde". Savaitgalį Germaniškio valgyklos patalpose susirinkusius linksmino šiais metais kūrybinės veiklos dvidešimtmetį švenčianti grupė „Žentai".

Pasak renginio organizatorės Reginos Ukrinienės, kaimo žmonėms ir į Germaniškį atvykstantiems svečiams stengiamasi pasiūlyti kuo įvairesnių žanrų muzikos. Šiais metais jau koncertavo dainininkė Irma Jurgelevičiūtė, grupė „Dinamika".

Renginio metu buvo pasveikintos mamos ir močiutės. Vakaro vedėjas Gintaras Gasiūnas ne tik įteikė prizus gražiausių sveikinimų autoriams, bet ir močiutes mokė šokti rokenrolą.

Vakaro vedėjas G. Gasiūnas mokė germaniškietes močiutes šokti rokenrolą.

Buvo išrinkta ir energingiausia bei išraiškingiausia vakaro pora. Prizas teko daugiausia prakaito šokių aikštelėje išliejusiems germaniškietei Reginai Ukrinienei ir biržiečiui Mykolui Barauskui.

Gegužės 28 d. Germaniškyje vyksiančioje vakaronėje dalyvaus grupė „16 Hz".

Motinas sveikino ir Biržuose, kavinėje - bare „Senas rūsys", susirinkę asociacijos „Svaja" nariai. Renginio metu motinoms buvo skaitomi eilėraščių posmai ir teikiami pavasarinių tulpių žiedai.

„Motinos dienos minėjimas yra tradicinis mūsų asociacijos renginys", - sakė „Svajos" asociacijos pirmininkas Albertas Paulauskas.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-05-08

2010.05.04

Kupreliškyje sveikino mamas ir močiutes

Motinos diena Kupreliškyje pažymėta šventiniu koncertu. Mamas ir močiutes eilėmis bei dainomis sveikino mažieji kupreliškiečiai. Susirinkusiems koncertavo Valerijos Puodžiūnienės vadovaujamas moterų ansamblis, šoko Ievos Valentelytės iniciatyva suburtos jaunosios šokėjos.

Renginio dalyviai aplodismentais palydėjo mėgėjų teatro aktorius.

Renginį vainikavo pagal Kazio Sajos apsakymą „Pasimatymas sodo namelyje" pastatytas spektaklis. Žiūrovai kaimo bendruomenės namų scenoje išvydo vietos mėgėjų teatro grupės narius Eleną ir Adolfą Jankūnus, Dalią ir Arvydą Bulovus, Reginą Samulionienę, Angelę Vajegienę ir Eriką Simėnienę.

Pasak renginio organizatorės Reginos Latvėnienės, žiūrovų gausa įrodė, jog kaimo gyventojams reikalingi bendri susiėjimai.

„Žmonėms malonu išvysti koncertuojančius vaikus, kaimynus, stebėti kaimo aktorių vaidybą", - kalbėjo Regina Latvėnienė.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-05-04

2010.04.27

Biržietis artojas iškovojo antrąją vietą

Šeštadienį Veisiejuose (Lazdijų rajone) vyko dešimtosios Lietuvos arimo arkliais varžytuvės. Jose sėkmė lydėjo Biržų artoją Gediminą Čirgelį, vienkinkių kategorijoje užėmusį antrąją vietą.

G. Čirgelis - nuolatinis šių varžybų dalyvis ir prizininkas. Per dešimt metų biržietis nepraleido nė vienų varžybų ir iš jų grįždavo netuščiomis. Daugiausiai laimėta antrųjų vietų, o 2003-aisiais iškovotas geriausio artojo titulas.

57 metų G. Čirgelis gyvena Biržuose ir ūkininkauja, kaip jis sako, savame darže. Šv. Pauliečio globos namuose vairuotoju dirbantis vyras arti išmoko dar vaikystėje, kuri prabėgo Pumpėnų kaime (Pasvalio rajone). Į vagą senelio paragintas stojo ir tas darbas patiko.

Arti G. Čirgelis išmokė ir sūnų Gintą, su kuriuo teko net varžybose dalyvauti. 2007-aisiais tėvas ir sūnus laimėjo šaunų prizą - kelionę į Briuselį.

Jau dešimt metų biržietis Gediminas Čirgelis dalyvauja arimo varžybose.

Tačiau sūnus savo ateities su žemės ūkiu nesieja - jis pasirinko filosofijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete.

Dalyvauti artojų varžybose - ne tik azartas, malonumas, bet ir nemenki rūpesčiai. Artojai į renginio vietą turi atsivežti ir savo arklius.

Gediminui Čirgeliui ištikimai tarnauja ir prizus skinti padeda devynerių metų kumelaitė Vėtra. Šiemet jos transportavimo išlaidas padengė Seimo narys Valdemaras Valkiūnas.

G. Čirgelis sakė esąs dėkingas visiems rėmėjams, kurie per 10 metų vienaip ar kitaip padėjo dalyvauti varžybose. Tarp jų - buvęs Seimo narys V. Rinkevičius, N. Šatienė, S. Staškevičius ir kt.

Arimo varžybose G. Čirgelį dalyvauti paskatino ūkininkas V. Indrašius. Kai biržietis išsitaręs norintis vykti renginio pažiūrėti, ūkininkas pareiškęs: „Ne žiūrėti, o arti važiuok".

Šiais metais Lietuvos arimo arkliais varžybose dalyvavo 12 artojų iš Lazdijų, Druskininkų, Biržų, Rokiškio savivaldybių, taip pat iš Punsko ir Suvalkų Lenkijoje.

Gegužės pabaigoje biržietis kviečiamas dalyvauti arimo varžybose Rokiškio rajone. Trejus metus šiose varžybose svarbiausius laurus skynęs G. Čirgelis ketina jėgas išbandyti ir šiemet. Organizatoriai, kviesdami biržietį į varžybas, žadėjo netgi pasirūpinti arklio atvežimu.

 

Rasa Penelienė

2010-04-27

2010.04.27

Per Vabalninko gimtadienį - „Saulalos" jubiliejus

Šeštadienį vabalninkiečiai šventė Magdeburgo teisių suteikimo miestui 218 metų sukaktį. Šių metų miesto šventė sutapo su etnografinio ansamblio „Saulala" 50 metų veiklos jubiliejumi.

 

Šventinis renginys prasidėjo etnografinio ansamblio narių darbų parodos pristatymu. „Saulalos" ansamblio seniūnė Regina Samukaitienė susirinkusiems papasakojo apie ansamblio narių pomėgius drožybai, dailei, mezgimui, nėrimui, fotografijai.

Gražia tradicija tapo per miesto dieną „Lino žiedo" žymeniu pagerbti iškilius Vabalninko krašto žmones. Prieš dešimtmetį Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo įsteigti apdovanojimai pirmiausia buvo įteikti monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui ir poetui Jonui Strielkūnui.

Vabalninko seniūnas Stepas Gudas dešimtąjį „Lino žiedo" žymenį įteikė Algirdui Garbauskui. Jam apdovanojimas skirtas už meilę gimtajam kraštui, už jo praeities ir dabarties garsinimą darbais, vaizdais ir dainomis.

Penkiasdešimtąjį jubiliejų šventę „Saulalos" etnografinio ansamblio nariai surengė didžiulį koncertą.

Po beveik valandos pertraukos renginys vėl tęsėsi kultūros namų salėje. R. Samukaitienė susirinkusiems priminė „Saulalos" ansamblio istoriją.

Per 50 gyvavimo metų „Saulala" dalyvavo penkiose respublikinėse dainų šventėse Vilniuje. Saviveiklininkai per 500 kartų koncertavo ne tik Vabalninke, bet ir įvairiuose šalies miestuose, lietuvių salelėje Punske (Lenkija), Lūdzoje (Latvija).

Ansamblio veiklos sėkmė ypač priklausė nuo vadovo, jo gebėjimo sudaryti repertuarą, sutelkti kolektyvą darbui. Dvidešimt aštuonerius metus „Saulalai" vadovavo kultūros darbuotoja Stasė Čiuikina. Ji surinko nemažai Vabalninko apylinkėse dainuotų dainų, aprašė šokių ratelių. Dėkingi ansamblio nariai S. Čiuikiną papuošė gėlių vainiku.

Nuo 2006 metų „Saulalai" vadovauja Aurelija Lukavičienė. Anksčiau ji Vabalninke dirbo su chorais ir vokaliniais ansambliais.

Per 50 metų po „Saulalos" stogu pabuvojo per 120 vabalninkiečių. Ansamblio veikloje dalyvavo daug vaikų, kurie po 5-8 metus kartu su tėvais ir seneliais dainavo liaudies dainas. Tai Mantas, Aurelija, Vidmantas Paulauskai, Indrė Garbauskaitė, Vita Markutytė, Asta ir Vaidotas Jatulevičiai, Kristina Audickaitė, Birutė Knapkytė ir kt. Buvę ir esami ansamblio nariai buvo pakviesti į sceną bendrai dainai.

Garbingą jubiliejų švenčiančius saviveiklininkus sveikino Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, rajono meras Regimantas Ramonas ansamblio vadovei Aurelijai Lukavaičienei įteikė padėkos raštą bei paskelbė žinią apie ansambliui dovanojamus skudučius. Biržų rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Lina Vireliūnienė ir Kultūros centro direktorius Romas Lesevičius ansamblio nariams taip pat įteikė padėkos raštus.

Ansamblio narius sveikino verslininkai, kaimo bendruomenių atstovai, kultūros darbuotojai, rajono politikai.

Po apdovanojimų ir sveikinimų „Saulalos" kolektyvas surengė didžiulį koncertą. Vabalninkiečiams šoko Latvijos Respublikos Bauskės rajono šokėjai, pasirodė Biržų kultūros centro „Siaudelos" etnografinis ansamblis.

„Turime draugų, kurie mus myli ir visada yra šalia", - dėkodama už sveikinimus, apdovanojimus ir šiltus žodžius šventės dalyviams sakė „Saulalos" ansamblio vadovė A. Lukavičienė.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-04-27

2010.04.26

Politikas džiaugiasi kieme atsivėrusia smegduobe

Biržų rajone šiais metais atsivėrė jau keturiolika naujų smegduobių.

 

Biržietis politikas, tautodailininkas Vytas Jareckas - vienas iš nedaugelio karstiniame regione sodybą turinčių žmonių, kuris ne bijo, bet džiaugiasi šalia namų atsivėrusia smegduobe.

„Žmona baiminasi, o man gražu. Džiaugiuosi, kad galėjau stebėti jos formavimosi procesą, kad ji puoš mūsų sodybą", - vakar kalbėjo Vytas Jareckas.

Jau devyneri metai, kai Vyto ir Rimos Jareckų šeima turi sodybą Kirkilų kaime. V. Jareckas yra šio kaimo bendruomenės pirmininkas.

Įsigiję sodybą Jareckai išvalė vieno hektaro valdoje esančias šešias smegduobes. Jos yra senos - V. Jarecko paskaičiavimu, nauja nebuvo atsivėrusi jau aštuoniasdešimt metų.

Kirkilų kaime Vytui ir Rimai Jareckams priklausančios sodybos valdoje atsivėrusi smegduobė - jau septinta.

Praėjusio pirmadienio vakare šeimininkai, nuvažiavę į sodybą, aiktelėjo. Ant keliuko, kur dažnai šeimininkai palikdavo savo automobilį, tarp kalvės ir gyvenamojo namo pastebėjo šulinio dydžio duobę. Priėjęs arčiau V. Jareckas pamatė, kad viduje tyvuliuoja vanduo, ir suprato, kad atsivėrė smegduobė.

Pamatavus jos gylį pasidarė nejauku - jis siekė 5 metrus.

Po kurio laiko pradėjo trūkinėti duobės kraštai, ji plėtėsi.

Šiuo metu smegduobės plotis siekia 6 - 7 metrus, o gylis sumažėjo iki 3,5 metrų.

Smegduobė atsivėrė 18 metrų nuo gyvenamojo namo ir 15 metrų nuo kalvės.

Vadinamais Smetonos laikais kaimo žmonių padarytas akmenimis grįstas keliukas arkliams važiuoti šalia sodybos buvo išlikęs iki šių dienų. Netoli jo šeimininkė pasodino gėlių. Dar sekmadienį šioje vietoje šeimininkai šlavė šiukšles, tvarkė gėlyną. Dabar dalį gėlyno ir jį juosusių akmenų prarijo žemė.

V. Jareckas spėja, kad tuštuma toje vietoje, kur atsivėrė smegduobė, buvo jau seniai, tačiau joje esantis gruntas nebuvo išplautas.

Netoli Jareckų sodybos yra griovys, kuriuo vandens perteklius iš sodybos nutekėdavo į Kirkilų karstinius ežerėlius ir Apaščios upę.

Šiais metais vandens buvo tiek daug, kad vanduo tekėjo ne į Apaščią, bet į priešingą pusę. Šiai nuslūgus vanduo pradėjo tekėti atgal. Gali būti, kad vandens judėjimas išjudino gruntą ir todėl atsivėrė tuštuma.

Politikas smegduobę žada užtverti tvora, kad koks nors kaimietis trumpindamas kelią į namus naktį neįkristų.

Biržų regioninio parko specialistas Benjaminas Dagys sakė, kad šiais metais Biržų rajone užregistruota jau keturiolika atsivėrusių naujų smegduobių.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-04-24

2010.04.26

Ant drąseikiškių stalo - sava duona ir pyragai

Naminė duona Lietuvoje išgyvena renesansą. Ne išimtis ir Biržų kraštas. Drąseikių kaimo moterys prisiminė turinčios krosnis ir pačios mokančios kepti duoną.

 

Drąseikių kaimo šeimininkės vis dažniau pačios kepa duoną bei pyragus. Vienos prisimena receptus, išmoktus iš motinų bei močiučių, kitos varto šeimininkavimo knygas, konsultuojasi su kaimynėmis.

Džiaugtis gali tos, kurių namuose yra pamūrytos senovinės krosnys - jose duonelė iškepanti kur kas geriau negu dujinėse ar elektrinėse orkaitėse.

Drąseikietė Genovaitė Patkauskienė sako esanti laiminga dėl to, jog kadaise meistrų paprašė ūkiniame pastate pamūryti krosnį, į kurią galėtų pašauti keletą duonos ar pyrago kepalų. Šeimininkavimo gudrybių ji pasakojo išmokusi gimtuosiuose Braškiuose, kur ne tik duoną kepdavo, bet ir sūrius spausdavo.

Duonos kepimo paslapčių Genovaitė dar paauglystėje išmoko iš savo motinos.

Pirmą kartą tešlą duonai Genutė užmaišė dar būdama visai jauna, padedant motinai. Jokių produktų nesvėrė - jų kiekį ruošė iš akies. Taip daro ir dabar.

Genovaitė prisimena, jog gimtinės namuose duonelė buvo kepama kartą per savaitę. Pyragais pakvipdavo tik per didžiąsias šventes - Kalėdas bei Velykas.

Sovietiniais metais žmonės įprato duoną pirkti parduotuvėje. Tik retkarčiais moterys sumanydavo išsikepti ką nors gardesnio, dažniausiai - pyragų ir bandelių.

G. Patkauskienė sako, jog moterys ne taip seniai iš naujo prisiminė turinčios krosnis. Taip nutiko, kai jos sunerimo dėl parduotuvėse siūlomos produkcijos kokybės.

Kaimiečiai nebenori valgyti gaminių, kuriuose daug konservantų, saldiklių ir kitokių priedų. Kas ne kas, o kaimo žmonės gerai žino, kaip dirba stambieji ūkininkai, javų laukus purškiantys chemikalais. Genutė tvirtina, jog jos kantrybė trūko, kai paskaitė keletą straipsnių apie šiuolaikinį ūkininkavimą ir žemės ūkio produktų perdirbimą.

Užušiliškė tada ir sumanė dažniau išsikepti savos duonos. Atsinešė dar iš Braškių atsivežtą nediduką kubilėlį duonai maišyti, susirado lininį audeklą kubiliukui užkloti, į kampą prie krosnies pasistatė seną ližę.

Po to ėmėsi ieškoti ruginių grūdų. Kadangi Patkauskų namuose tebuvo kviečių, teko juos išmainyti. Toli ieškoti nereikėjo - rugių turėjo kaimynas. Miltų savomis girnomis sumalė vyras. Genutei pasirodė, kad jie per daug rupūs, tačiau dukra pagyrė, jog kaip tik tokie yra patys geriausi.

Paprastai G. Patkauskienė duonelę kepa kas porą savaičių. Moteris pasakoja, kad ją paprastai užmaišo iš ryto. Tada kubiliuką pastato kur šilčiau, tešlą retkarčiais paplaka. Iki kitos dienos pietų ji išrūgsta. Užminkius ilgai laukti nebereikia - duonelė pakyla greitai. Svarbu suspėti tinkamai iškūrenti krosnį. Paprastai Genutė tam atsineša alksninių malkų.

Drąseikietė kepaliukus deda į skardas ir šauna į krosnį. Seniau darydavo kitaip. Genovaitės motina pirmą kepaliuką formuodavo ant ližės, pažymėdavo kryžiaus ženklu, peržegnodavo ir tik tada kepdavo. Kartais po duona paklodavo kopūstlapį.

Karštus kepalus rikiuodavo ant suolo, kad pluta suminkštėtų, apšlakstydavo vandeniu ir užklodavo namine drobule.

 

Gražina Dagytė

2010-04-24

2010.04.14

Pačeriaukštėje - šauniausios šeimynėlės konkursas

Pačeriaukštėje jau vienuoliktąjį kartą vyko konkursas „Tai bent šeimynėlė". Ankstesniuose konkursuose varžydavosi daugiau nei dešimt komandų, o šiais metais renginyje išmonę demonstravo tik dvi šeimos.

Konkurso dalyvius pristatė renginio vedėja Gražina Paulauskienė. Sumanumą bei šaunumą rodė Nemunėlio Radviliškio gyventojai Svieta, Modestas, Kristupas ir Kasparas Vaitaičiai bei medeikiečiai Sigita, Mindaugas ir Airidas Gataučiai.

Abi šeimos teigė turinčios sąsajų su Pačeriaukštės seniūnija. S. Vaitaitienė prisipažino, jog Pačeriaukštė yra jos gimtinė, o vyras Modestas yra kilęs iš šios seniūnijos Žvejotgalos kaimo.

Pačeriaukštėje vykusiame konkurse išmonę demonstravo Vaitaičių ir Gataučių šeimų atstovai.

S. Gatautienė porą dešimtmečių gyveno šalia Pačeriaukštės esančiame Grumšlių kaime.

Renginio metu šeimų komandos parodė namų darbus, vaikai demonstravo pagamintus suvenyrus, atsakė į suktus renginio vedėjos klausimus.

Pertraukų metu griežė Pačeriaukštės muzikantai, o kultūros darbuotojos Onos Jurkonienės vadovaujami vaikai parodė spektaklį.

Renginį stebėję žiūrovai pritarė organizatorių verdiktui skelbti šeimų varžytuvėse draugiškas lygiąsias. Šeimų atstovams buvo įteikti apdovanojimai, susirinkusius sveikino Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja.

„Pavasarį Pačeriaukštėje sutikti šeimų varžytuvėmis tapo gražia tradicija. Šį mėnesį rengsime humoro vakaronę", - pasakojo renginio organizatorė O. Jurkonienė.

Po renginio oficialiosios dalies dalyviai ir žiūrovai buvo pakviesti prie velykinių margučių stalo.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-04-13

2010.04.02

Gandrai turės kur krauti lizdus

Šiais metais Biržų rajone virš elektros stulpų iškelta 21 gandralizdžių konstrukcija.

 

Sugrįžtuvės sukėlė ir nerimą

Pavasario išsiilgę gyventojai gėrisi pasirodžiusiais gandrų būriais, tačiau paukščių sugrįžtuvės sukėlė ne tik džiaugsmą.

„Gandrai sugrįžo, suka ratus aplink mūsų sodybas, tačiau kur jie turės krauti lizdus, nežinia. Ant elektros stulpų buvusių gandralizdžių nebėra, o jei paukščiai lizdus įsirengs kur tik sumanę, vėl pradės dingti elektra", - nerimavo pirmadienį į redakciją užsukę Šlepščių kaimo gyventojai Angelė ir Vidmantas Pranciliauskai.

Šlepščių kaime gyvenantys ūkininkai Angelė ir Vidmantas Pranciliauskai rūpinosi, kad sugrįžę gandrai turėtų kur sukrauti lizdus.

Praėjusį rudenį akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai (RST) darbuotojai nuvertė du kaime ant elektros stulpų buvusius sukrautus gandralizdžius. Pasak vietos gyventojų, iki pavasarį sugrįžtant gandrams elektrikai žadėjo įrengti specialius stovus lizdams, tačiau savaitės pradžioje jų dar nebuvo.

„Suprantame, kad lizdus nuversti reikėjo, nes kaime dažnai dingdavo elektra, dėl to kelis sykius per dieną skambindavome elektrikams. Tačiau jei grįžę paukščiai lizdus sukraus senose vietose, elektros vėl neturėsime", - sielojosi Šlepščių kaimo žmonės.

 

Stovus lizdams įrengė operatyviai

RST atstovė ryšiams su žiniasklaida Edita Sirutienė patvirtino, kad 2009 metų rudenį Šlepščiuose dėl elektros tiekimo tinklo gedimų ir įtampos svyravimo buvo nukelti du gandralizdžiai.

„Vietoje vieno išardyto lizdo ant elektros oro linijų atramos jau iškelta viena gandralizdžio konstrukcija, antroji bus pastatyta trečiadienį", - antradienį „Šiaurės rytams" teigė E. Sirutienė.

Antradienį jau džiūgavo ir kaimo gyventojai. Iš vakaro telefonu perspėję, kad kaime iki pietų nebus elektros, trečiadienį energetikai žadėjo pastatyti specialų stovą lizdavietei.

Pasak RST atstovės ryšiams su žiniasklaida, specialūs metaliniai stovai virš elektros stulpų iškeliami pavojingiausiose vietose. Tokios lizdavietės ne tik nebetrikdo elektros tiekimo, bet yra saugios ir patiems paukščiams. Juk pavojingose vietose esantys gandralizdžiai nuo elektros iškrovos gali užsiliepsnoti, neretai žūsta skraidyti besimokantys paukščių jaunikliai.

Praėjusiais metais Biržų rajone RST darbuotojai iškėlė 25 gandralizdžių konstrukcijas. Šiais metais jau įrengta 21 lizdavietė, iš jų 19 įrengta pagal dalinį ES struktūrinių fondų finansavimą.

Šį rudenį gandrams išskridus žiemoti energetikai planuoja iškelti dar apie 20 gandralizdžių konstrukcijų.

 

Lizdų dar nekrauna

„Jei šią savaitę pagrindus gandrų lizdams energetikai pastatė, tai viskas gerai. Jei jų neiškeltų, galėtume taikyti baudas", - sakė Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų skyriaus inspektorius Artūras Griška.

Pasak inspektoriaus, gandrai lizdus turėtų pradėti krauti po dviejų savaičių, orams dar labiau atšilus. Ką tik iš šiltųjų kraštų parskridę paukščiai kol kas ilsisi ir kaupia jėgas „būstų" statyboms.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-04-01

2010.04.02

Rinkuškiečiai planuoja atgaivinti pirtį

Dešimties metų įkūrimo jubiliejų mininčios Rinkuškių kaimo bendruomenės nariai rinkosi į ataskaitinį susirinkimą.

Šiuo metu Rinkuškių vardas dažnai linksniuojamas dėl rajono savivaldybės iniciatyva uždarytos pirties. Kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Misevičienė sakė, jog savivaldybėje svarstoma, kaip pirtį perduoti kaimo bendruomenei pagal panaudos sutartį. „Kai bus priimtas sprendimas, planuojame pagal „Leeder" programą dalyvauti konkurse, gauti lėšų ir pirtį vėl naudoti mažesnėmis kainomis. Ji galėtų tarnauti ne tik kaimo bendruomenės, bet ir Biržų žmonių reikmėms", - kalbėjo I. Misevičienė.

Rinkuškių bendruomenės nariai pasižymi aktyvia veikla. Lietuvoje garsūs Liuitgardo Ramutėno vadovaujami jaunieji sportininkai, rajono pirmenybėse varžėsi net dvi tinklininkų komandos. Vietos entuziastų sukurtas kaimiškas „kiemelis" su valgiais ir alumi dažnai reprezentuoja Biržus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Rinkuškių kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Misevičienė vakaronės dalyvius vaišino vietos šeimininkių paruošta kiaušiniene.

Praėjusiais metais ypač aktyviai veikė bendruomenės jaunimas. Jaunieji rinkuškiečiai dalyvavo Šiaulių rajone veikusioje senųjų amatų stovykloje, kur mokėsi vilnos vėlimo ir lipdymo iš molio meno. Rinkuškietė Laura Korsakaitė laimėjo paskatinamąjį konkurso „Sukurk dainą žvaigždei" prizą.

Šiuo metu bendruomenės narių skaičius perkopė per pusantro šimto. „Ką tik bendruomenė pasipildė trylika naujų narių. Jos nariu tapo ir nuolatinis renginių rėmėjas verslininkas Rimantas Čygas", - džiaugėsi I. Misevičienė.

Ataskaitinio susirinkimo metu bendruomenės nariams koncertavo Skrebiškių kaimo moterų ansamblis, sveikinimo žodį tarė rajono valdžios atstovai - Palmyra Prašmantienė, Gražina Samulionienė, Nijolė Šatienė.

Po renginio oficialiosios dalies vykusioje vakaronėje buvo pasakojami anekdotai, bendruomenės pirmininkės I. Misevičienės vadovaujamos šeimininkės renginio dalyvius vaišino kiaušiniene.

„Malonu, kai žmonės moka linksmintis, randa bendrą kalbą, buriasi kultūrinei veiklai", - sakė vakaronėje dalyvavusi buvusi „Biržėnų" folkloro ansamblio dalyvė Janina Ladygienė.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-04-01

2010.04.01

Vargo prispaustą šeimą išgelbėtų velykinė parama

Artinantis Velykų šventėms Pačeriaukštės ir aplinkinių kaimų gyventojai sunerimo dėl varganai gyvenančios jaunos šeimos, kurią ne vienam tenka šelpti. Pasak žmonių, ketvirtojo vaikelio besilaukianti motina po kaimą vaikšto elgetaudama. Vieni kaimiečiai jos gaili, kiti - pyksta. Tačiau visi vieningai tvirtina, jog nuo senų laikų žinoma, kad nepadėti nėščiai moteriai nevalia.

 

Gaili motinos ir mažamečių vaikų

„Sūdna diena. Po gyvenvietę vaikšto nėščia moteris ir prašo vaikams pieno ar duonos", - pasakojo viena pačeriaukštietė. Pasak jos, tą daryti tenka tris mažylius auginančiai Medinių kaimo gyventojai Linai Klivytei.

Moteris esą gauna tik apie dviejų šimtų litų dydžio išmoką už vaikus. Tačiau iš šios sumos pusantro šimto palieka už išsimokėtinai nusipirktą automatinę skalbimo mašiną. Tad pragyvenimui telieka penkiasdešimt litų.

Iš menkų lėšų pavalgyti bei apsirengti turi ne tik pati motina, trys pametinukai vaikai, bet ir keturiasdešimtmetis mažylių tėvas Dalius Lukoševičius.

Pačeriaukštietė nerimavo ne tik dėl to, jog vaikams tenka misti vien kruopomis, kurių bedarbė motina parneša iš seniūnijos. Anot jos, nėščioji atrodo labai sulysusi, nevartoja jokių vitaminų, būtinų jos ir būsimojo naujagimio sveikatai. Pasak pačeriaukštietės, L. Klivytė neturi nė cento, kad nuvyktų pas gydytojus. Kaimietė kalbėjo labai gailinti nelaimingos jaunos moters ir jos mažamečių vaikų, kurių gyvenimas jai atrodo panašus į šiurpią pasaką.

Tris mažamečius vaikus auginanti šeima dažnai neturi net duonos.

Kas ir kaip galėtų padėti daugiavaikei šeimai atsistoti ant kojų? Kaimiečiai įsitikinę, jog artinantis šv. Velykoms - vilties metui - ne laikas svarstyti ir aiškintis, kas, kodėl, kam. Esą nėščiajai ir jos vaikams labiausiai reikia maisto. Jei kas Velykų proga galėtų pasiūlyti ne tik keletą margučių, bet ir bulvių, morkų, kopūstų ar kitokių daržovių - būtų dovana. O jei ant stalo atsirastų butelis aliejaus, kiaušinių, duonos ar kitokių ilgiau negendančių produktų, būtų tinkamiausia pagalba.

Į „Šiaurės rytus" užsukę pačeriaukštiečiai sakė girdėję, jog jaunajai šeimai esą kyla problemų bendraujant su seniūnija. Pasak žmonių, jiems gaila abiejų nesusikalbančių pusių. Bet kur kas išmintingiau yra ne svarstyti, kas kaltas, bet ištiesti pagalbos ranką vaikams ir motinai. Žmonės džiaugėsi, kad Lina nepiktnaudžiauja alkoholiu, myli savo atžalas, jais rūpinasi, atiduoda paskutinį kąsnį.

 

Seniūnijos pagalbą atstumia?

Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė Linos Klivytės šeimą vadina problemine. Ji sakė nežinanti, kaip šiuos žmones įtikinti priimti seniūnijos siūlomą pagalbą.

„Esame aklavietėje. Nežinome, ką daryti", - prisipažino Pačeriaukštės seniūnijos socialinė darbuotoja Irena Jurgaitienė. Ji nerimavo, kad Linos sugyventinis Dalius neseniai buvo išbrauktas iš Darbo biržos bedarbių sąrašo, nes nurodytu laiku į ją neatvyko.

I. Jurgaitienė aimanavo ir dėl mažamečių sveikatos. Jų motina esą atsisakiusi vaikus skiepyti. Socialinė darbuotoja teigė, jog jai sunku patekti į L. Klivytės namus Medinių kaime, nes seniūnijos darbuotojams durų paprastai niekas neatidaro. I. Jurgaitienė tvirtino Linai Klivytei su vaikais siūliusi per žiemą apsigyventi Pačeriaukštėje įsikūrusiame pagalbos centre, kur jai nebūtų stigę nei šilumos, nei maisto, nei karšto vandens. Tačiau jauna moteris nepanorusi skirtis su vaikų tėvu D. Lukoševičiumi ir pasiūlymo nepriėmusi.

Pasak socialinės darbuotojos, seniūnija neatsisakytų pas gydytojus pavėžėti ne tik pačios Linos, bet ir jos vaikų.

I. Jurgaitienė patvirtino girdėjusi, jog kūdikio besilaukianti daugiavaikė moteris beldžiasi į Pačeriaukštės ir aplinkinių kaimų gyventojų duris, prašydama duonos, pieno ar kelių litų.

 

Medikė nerimauja dėl motinos ir būsimo naujagimio sveikatos

Pačeriaukštės medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Danutė Akavickienė smerkti Linos Klivytės ir jos sugyventinio neskubėjo. Pasak medikės, jauną moterį elgetauti verčia skurdas. Felčerė patvirtino, jog trys Linos mažyliai vėluojami paskiepyti, tačiau tai būsią padaryta, kai tik pradžius keliai. „Ji vaikus tikrai atveš. Grėsmės nėra", - sakė D. Akavickienė. Slaugytoja tvirtino, jog nekyla problemų, kai ji nori patekti į daugiavaikės šeimos namus. „Šeimai galbūt tik šiek tiek stinga socialinių įgūdžių. Bet namuose tvarka - visada suplauti indai, sutvarkyti drabužiai. Vaikai žvalūs, tragedijos dėl jų nėra. Tik Lina sako nenorinti bendrauti su seniūnija", - sakė slaugytoja.

Labiausiai medikė nerimavo dėl daugiavaikės motinos sveikatos. Pasak D. Akavickienės, L. Klivytei labai reikėtų įvairesnio maisto ir vitaminų. „Jie tikrai neturi ko valgyti. Verda tik kruopas ir bulves, jei jų kur gauna. Kartais kaimynai duoda pieno. Tai šeimai reikia padėti maistu", - įsitikinusi medikė.

D. Akavickienė sakė bendravusi ir su Linos gyvenimo draugu Daliumi Lukoševičiumi. Jis skundęsis širdies negalavimais. Tam, kad būtų nustatytas neįgalumo lygis, reiktų vykti konsultuotis pas specialistus į Vilnių, tačiau Dalius tam sakė neturintis pinigų.

 

Gyvi tik kruopomis

Lina Klivytė tvirtino, jog jai su seniūnija tapę itin sunku bendrauti po publikacijos „Šiaurės rytuose", kai ji skundėsi, kad jos vaikus socialiniai darbuotojai neva norintys prievarta leisti į Biržų miesto savaitinį vaikų darželį „Ąžuoliukas".

Moteris teigė, jog dabar seniūnija neva negalinti suprasti, kam šeima išsimokėtinai nusipirkusi skalbimo mašiną. Ketvirto vaikelio besilaukianti Lina tikino, jog šiuolaikinis prietaisas jai - būtinybė.

Moteris prisipažino atsisakiusi pasiūlymo apsigyventi pagalbos centre. Ji nenorėjusi nuo vaikų atskirti tėvo, kuriam ten vietos nebuvę. „Koks gali būti šeimos gyvenimas atskirai?" - klausė jauna moteris.

L. Klivytė aimanavo iki šiol iš seniūnijos nesulaukusi pašalpos dėl kieto kuro. Jai buvę pranešta, jog tokia pagalba neskirta.

„Tokia realybė: dujų nebeturime, malkos - į pabaigą. Dažnai būna, jog nėra nei duonos, nei aliejaus", - kalbėjo trijų vaikų mama. Ji neslėpė, jog velykinė pagalba šeimai būtų tikras išsigelbėjimas, vienintelė viltis.

 

Gražina Dagytė

2010-04-01

2010.04.01

Avys iš gyvenamojo namo iškeliavo atgal į tvartą

Sugrįžusį pavasarį artimiausiu metu pajuto ne tik miestiečiai. Į tvartą ir šalia jo esantį aptvarą iš gyvenamojo namo sugrįžo ir vieno Biržų rajono ūkininko namuose per šalčius laikytos avys.

Palikuonių laukusios ėriavedės tarsi susitarusios mažylius pradėjo vestis per didžiuosius šių metų žiemos šalčius.

Maži ėriukai neatsparūs didesniam šalčiui.

Todėl ėriavedes šeimininkai pergabeno į vieną dar nevisiškai įrengtą gyvenamojo namo dalį.

Avys šeimininkams už rūpestį atsidėkojo su kaupu. Kelios jų atsivedė net po tris ėriukus.

Per didžiausius šalčius kaimo vienkiemyje gyvenantys ūkininkai savo būstu dalinosi su besiėriuojančiomis avimis. Kai kurios jų atsilygino su kaupu - atsivedė net po tris ėriukus.

Tokia gausi vada sukėlė naujų rūpesčių - kai kuriuos jų, nustumdomus brolių ir seserų bei negalinčius pasisotinti motinos pienu, teko papildomai maitinti iš buteliuko.

Kaime nuo seno įprasta per didžiausius šalčius reikalui esant šeimininkams namais dalintis su naminiais gyvūnais. Ne vienas kaimo žmogus gali paporinti, kaip kaimo gryčioje priglaudė ką tik gimusius paršelius, ėriukus ar ožiukus.

Šią žiemą net viena Biržuose nuosavame name gyvenanti senolė gyrėsi per didžiuosius šalčius į namo rūsį sunešusi vištas dedekles, kad šios nesušaltų.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-03-30

2010.03.25

Kelyje ties Kirdonimis veriasi smegduobė

Pavasarinis polaidis Biržų rajone pažadino karstines įgriuvas.

 

Pavojingąją plento atkarpą atidžiai stebi

Pavasarinis polaidis ne tik užtvindė laukus ir sodybas, bet ir pažadino karstinius procesus smegduobėmis garsėjančio Biržų regioninio parko teritorijoje.

Vairuotojų ir pėsčiųjų dėmesį kurį laiką traukė beveik aštuoniolika centimetrų nusėdusi kelio danga ties Kirdonių kaimo gyvenviete. Nutirpus sniegui pasimatė ir kelkraštyje besiformuojanti nedidelė duobelė.

Vairuotojus stabtelėti ir aplenkti pavojingą įdubimą praėjusį antradienį ragino specialus ženklas, kurį minėtoje vietoje pastatė kelininkai.

Biržų kelių tarnybos viršininkas Povilas Mikalajūnas pastebėjo, jog kelio dangos nusėdimas pastebėtas dar praėjusių metų vasaros pabaigoje.

Nusėdusi kelio danga ties Kirdonių kaimo gyvenviete verčia stabtelėti tiek pėsčiuosius, tiek automobilių vairuotojus. Nutirpus sniegui pasimatė ir kelkraštyje besiformuojanti nedidelė duobelė.

Kad įduba nesudarytų nepatogumų vairuotojams, praėjusį antradienį ant kelio buvo užpilta asfalto ir išlyginta. Kelkraštyje žiojėjusi duobelė užpilta žvyru. Pasak P. Mikalajūno, kelininkai minėtą plento atkarpą ir toliau įdėmiai stebės. Sunku nuspėti, kas gali nutikti, jei ties Kirdonimis iš tikrųjų veriasi smegduobė. Plentu važiuoja ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkiasvoriai vilkikai.

Kelių tarnybos viršininkas „Šiaurės rytams" sakė, jog apie galimą naują karstinę įgriuvą jau informuota ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Ji ir nuspręs, kokių veiksmų imtis artimiausiu metu.

 

Kirdoniškių įgriuvos nestebina

Dumbantis kelias ir duobelė kelkraštyje Kirdonių kaimo gyventojų nė kiek nenustebino. Žmonės sakė įpratę gyventi tarp smegduobių. Jie tvirtino, jog net polaidžio nemalonumų beveik nepajutę, nes vandenį kaipmat prarijusi žemė, kurioje pilna urvų ir įgriuvų.

Arčiausiai pavojingosios kelio dalies gyvenanti kirdonietė E. Drevinskienė tvirtino, jog ten tikrai veriasi smegduobė. Tokie faktai esą ne iš piršto laužti, o visų gerai žinomi. Minėtoje vietoje neva seniau buvusi karstinė įgriuva, kurią žmonės užpylę. Įdubimas ant plento irgi atsirandantis ne pirmą kartą.

E. Drevinskienė papasakojo, jog kirdoniškiams tenka patirti dar ne tokių dalykų.

Pavyzdžiui, prieš porą metų smegduobė ėmė vertis kaimynystėje esančios sodybos, daržinėje. Apie įgriuvą, klibinančią ne tik daržinės, bet ir rūsio pamatus, jai papasakojęs kaimynas Vidmantas Balbierius.

 

Naujų smegduobių dar nepastebėta

Biržų regioninio parko vyriausiasis specialistas, geologas Benjaminas Dagys patvirtino, kad kelio į Pasvalį kelkraštyje kažkada buvusi užpilta karstinė įgriuva. Gali būti, jog polaidžio vanduo ir vėl paplovė gruntą, todėl smegduobė atgijo. Geologas teigė, jog taip greitai vanduo neįveiktų duobės, kuri būtų užpilta ne žvyru, o molingu gruntu.

Grėsmę keliančios kelio atkarpos tvarkymas, pasak geologo, yra kelininkų reikalas.

B. Dagys patvirtino, jog kirdoniškio V. Balbieriaus daržinėje tikrai buvusi įgriuva. Dėl to ėmusi skilinėti ir daržinės siena. Smegduobėlę šeimininkas ruošėsi užpilti.

Geologas B. Dagys tvirtino šįmet naujų karstinių įgriuvų dar nepastebėjęs. Pernai aptiktos dvidešimt trys naujos duobės. Didžiausia spalio pabaigoje atsivėrusi prie buvusios bendrovės „Biržų linai". Smegduobės skersmuo siekęs 6,5 metro, o gylis - 3,5 metro.

Regioninio parko teritorijoje priskaičiuojama nuo 8000 iki 9000 karstinių įgriuvų.

 

Gražina Dagytė

2010-03-25

2010.03.24

Sąvartyną „atidarė" šalia Karvės olos

Prie įspūdingiausio ir labiausiai Biržų rajone lankomo gamtos paminklo - Karvės olos - išaugo transporto priemonių ir elektronikos įrangos atliekų sąvartynas.

 

Gamtą „pagerbė" atliekomis

Praėjusį penktadienį Biržų regioninio parko smegduobėmis pasigrožėti atvykusius svečius bei vietos gyventojus šiurpino šiukšlinos pakelės nuo Biržų iki pat Karvės olos bei pribloškiantis vaizdelis prie jos.

Šalikelėse buvo pilna buitinių atliekų, kurios juodavo prie pat kelio Biržai - Saločiai. Tačiau kur kas liūdnesnis vaizdas laukė pasukus į Karvės olos pusę - į akis krito dešinėje pusėje esanti gili karstinė įgriuva. Jos vienas kraštas buvo sėte nusėtas transporto priemonių atliekomis - senomis automobilių sėdynėmis, porolono gabalais, plastmasinėmis ir kitokiomis detalėmis. Dar daugiau tokių pat atliekų turistų laukė aikštelėje prie įspūdingiausio ir labiausiai lankomo rajone gamtos paminklo - Karvės olos. Šiukšlintojai savo pėdsakus buvo palikę net prie Regioninio parko stendo. Pačioje matomiausioje vietoje pūpsojo senas apdaužytas televizorius.

Seną televizorių žmonės atvežė ir pastatė prie Karvės olos stendo.

Biržų aplinkos apsaugos agentūros vedėja Elona Pipiraitė, žvelgdama į gamtos paminklo teritoriją, sakė iki šiol nemačiusi nieko panašaus. Seniau pasitaikydavo tik nuošaliose vietose išpiltų buitinių atliekų arba pakelėse paliktų senų padangų.

„Štai taip biržiečiai dar kartą pademonstravo pagarbą gamtai", - apgailestavo E. Pipiraitė. Apžiūrėjusi aikštelėje ir aplinkinėse smegduobėse suverstas krūvas, ji džiaugėsi tik tuo, kad neaptikta pavojingų atliekų.

 

Šiukšlintojais piktinosi

Apie šiukšlinimo atvejį buvo pranešta Biržų regioninio parko specialistams.

„Sveiku protu nesuvokiama, kodėl žmonės atliekas išvertė prie pat gamtos paminklo", - vakar kalbėjo Regioninio parko vyriausiasis specialistas, geologas Benjaminas Dagys. Ir tuoj pat pridūrė, jog jų įstaiga atliekoms sutvarkyti neturi nei transporto, nei pinigų. Dėl to specialistas žadėjo kreiptis į Biržų rajono savivaldybę.

B. Dagys pasakojo praėjusios savaitės pradžioje apžiūrėjęs Mantagailiškio ir aplinkinių kaimų karstines įgriuvas, bet nieko panašaus neišvydęs. Jis sakė manantis, jog atliekas išvertė koks nors nelegalia veikla užsiimantis automobilių remontininkas. Jo poelgį geologas vadino akibrokštu tiems, kurie siekia tvarkos ir švaros. B. Dagys apgailestavo, kad niekdarių rankos apdraskė ir Paežerių poilsiavietėje pastatytą stendą - nuo jo nuluptas nuotraukų lapas.

Pesimistiškai nusiteikęs geologas nesitikėjo, jog teršėjus pavyks nustatyti ir nubausti.

 

Teršėjų laukia baudos

Optimistiškiau buvo nusiteikusi Biržų aplinkos apsaugos agentūros vedėja Elona Pipiraitė. Ji žadėjo ieškoti kaltininkų ir juos nubausti. Aplinkosaugininkė griežtai kalbėjo, jog savo transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą atliekantys gyventojai privalo laikytis aplinkos apsaugos reikalavimų ir susidariusias atliekas perduoti jų tvarkytojams. Pasak vedėjos, žmonės gali naudotis rajono savivaldybės organizuojama atliekų tvarkymo sistema ir nereikalingus daiktus nuvežti į stambiagabaričių ir pavojingų atliekų aikštelę, kur jos bus priimtos nemokamai. E. Pipiraitė priminė, jog į aplinką ar kanalizacijos tinklus draudžiama išpilti ir skysčius (išskyrus vandenį), naudojamus transporto priemonių eksploatacijai. Jie taip pat turi būti atiduoti pavojingų atliekų surinkėjams.

Tų pačių atliekų, nuotekų tvarkymo, aplinkos oro apsaugos teisės aktų reikalavimų privalo laikytis ir transporto priemonių remontu užsiimantys ir pagal verslo liudijimus dirbantys biržiečiai, įmonių bei bendrovių savininkai. Tačiau jie atliekas turi atiduoti tiesiai jų tvarkytojams. Tai kainuoja.

Aikštelėje prie įspūdingiausio ir labiausiai lankomo rajone gamtos paminklo - Karvės olos - rajono svečius pasitiko sąvartynas.

Pasak Elonos Pipiraitės, rajone šiuo metu verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui turi apie keturiasdešimt biržiečių. Šia veikla užsiimančių žmonių skaičius nuolat kinta, todėl juos kontroliuoti sunkoka. Tokia pat veikla užsiima dar dvylika įmonių ar bendrovių. Aplinkosaugininkė pastebėjo, jog prieš pradėdami veiklą remontininkai turėtų apsilankyti Aplinkos apsaugos agentūroje ir išsiaiškinti jiems keliamus reikalavimus.

 

Elektronikos įrangoje yra nuodingų medžiagų

Biržų aplinkos apsaugos agentūros vedėja Elona Pipiraitė stebėjosi, kodėl seną televizorių žmonės atvežė ir pastatė prie Karvės olos stendo, kai galėjo nugabenti į atliekų surinkimo aikštelę, kur nemokamai priimami visi elektros ir elektronikos įrenginiai (televizoriai, šaldytuvai, kompiuteriai ir kt.).

Gali būti, jog seną televizorių prie gamtos paminklo paliko kas nors iš nelegalių elektronikos prekių platintojų. Aplinkosaugininkė pastebėjo, jog kiekvienas importuotojas ir pardavėjas turi būti užsiregistravęs sąvade, ženklinti platinamą įrangą, o jos naudotojus informuoti apie joje esančias nuodingas medžiagas. Be to, platintojai privalo informuoti vartotojus, kad, įsigydami naują prekę, jie gali palikti seną. „Mes visi galime prisidėti, kad mūsų rajone būtų kuo daugiau tvarkos", - kalbėjo Elona Pipiraitė.

 

Gražina Dagytė

2010-03-24

2010.03.23

Kratiškiečiai aptarė kaimo reikalus

Kratiškių kaimo bendruomenės namuose susirinkę kaimo žmonės tarėsi svarbiais ūkiniais klausimais.

Nors į susirinkimą kviečiančiame skelbime buvo skelbti seniūnaičio rinkimai, susirinkusieji nusprendė nesvarstyti šio klausimo.

„Seniūnaitis yra svarbus žmogus ir negali jo rinkti dvi dešimtys žmonių. Norime žinoti, ką jis veiks, už ką atsakys, kokias turės teises. Tegul daugiau žmonių išreiškia nuomonę", - kalbėjo Aldona Vaičikauskienė.

Kratiškiečiai tikino jog žmonės neaktyvūs dėl blogo oro. „Ne prastas oras, o prastas noras sutrukdė susirinkti", - ironizavo Petras Šaltis. Bronė Zizinskienė tvirtino, jog dėl seniūnaičio rinkimų reikia padėti pieno surinkimo punkte dėžutę ir žmonės į ją įmestų užrašytus atsiliepimus.

„Jei norime, kad daugiau žmonių ateitų, reikia arba balių suruošti, arba paskelbti apie labdara dalijamus daiktus", - ironizavo B. Zizinskienė.

Daugiausia klausimų Kratiškių kaimo žmonėms kyla dėl vandentiekio eksploatavimo ir gatvių apšvietimo.

Kratiškiečiai apgailestavo, kad į susirinkimą neatvyko Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė. Kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Armonavičienė tvirtino apie susirinkimo laiką ir vietą seniūnę informavusi.

Atidėję seniūnaičio rinkimus, kratiškiečiai tarėsi dėl vandentiekio eksploatavimo. Jau porą metų buvusio kolūkio laikais įrengtos vandentiekio trasos perdavinėjamos UAB „Biržų vandenys". Kaimo žmonės baiminasi, kad ateity jie vandentiekio savo jėgomis eksploatuoti nebesugebėsią.

Bendruomenės nariai gyrė atsakingai vandentiekiu besirūpinantį Audrių Žiemelį ir sąžiningai mokestį renkančią Gražiną Leveikienę. Buvo pastebėta, kad keli gyventojai atsisako leisti tikrintojams pažiūrėti skaitliuko rodmenis ir bendruomenės nariai jų atžvilgiu ateityje ruošiasi imtis griežtesnių sankcijų.

Kratiškiečiai laukia Biržų rajono savivaldybės tarybos sprendimo dėl gatvių pavadinimų. Manoma, kad patvirtinus gatvių pavadinimus ir namų numerius kaime būtų mažiau painiavos.

Svarstyta ir dėl gatvių apšvietimo tamsiu paros laiku. Pasak A. Armonavičienės, seniūnija dėl lėšų stygiaus žada apšvietimą įjungti tik nuo Kalėdų iki Trijų karalių ir laidotuvių atvejais. Algis Taura siūlė svarstyti galimybę patiems rinkti pinigus ir tokiu būdu prisidėti prie gyvenvietės gatvių apšvietimo.

 

Kęstutis Slavinskas

2010-03-23

2010.03.10

Vilkai pjauna stirnas

Šeštadienį, eidamas Jagaudžių miško pamiške, atkreipiau dėmesį į kranksinčius kranklius. Netrukus pamačiau vilko papjautą stirną. Jos kūnas dar buvo šiltas. Tapo aišku, kad netoliese medžioja vilkas.

Pavaikščiojęs vilko pėdomis radau dar keturias vilko sudraskytas stirnas. Plėšrūnas, matyt, pajutęs žmogų, išbėgo iš miško, palei Tatulos upę patraukė Guodžių miško link.

Tačiau kitą naktį plėšrūnas sugrįžo į pamiškę prie papjautos stirnos ir ją nutempė pusę kilometro į durpyno slėnį ir ten suėdė. Pasisotinęs vilkas patraukė Gaižiūnų kaimo link. Dar vieną stirną bandė pagauti laukuose. Tačiau šiai pavyko pabėgti. Ant sniego liko tik plaukų kuokštas.

Stirnaitės tampa vilkų aukomis.

Vilkas perėjo kelią Kratiškiai - Gaižiūnai. Pamiškėje sutiko šerną, tačiau turbūt nedrįso jo užpulti. Taikiai, pagarbiu atstumu vienas su kitu prasilenkė.

Prisidengdamas laukų miškeliais, pilkasis atkeliavo į Deikiškių mišką, pasirinko miegui tankų eglynėlį, nes jau aušo diena.

Naktimis spaudžiantis šaltis suformavo kitą sniego dangą, kuri lengvai išlaiko vilką. Plėšrūnas, vydamas stirnas, stengiasi jas įvaryti į sniego pusnį, kur grobį lengvai pagauna.

 

Vidmantas Aukštikalnis,

Kratiškiai

2010-03-09

2010.03.10

Geidžiūnuose kilo inkilai

Pavasario išsiilgę Geidžiūnų kaimo bendruomenės nariai sumanė jį prisišaukti per paukščius. Kad šie greičiau parlėktų, bendruomenės kiemelyje sparnuočiams buvo keliami inkilai.

 

Praėjusį šeštadienį Geidžiūnuose buvo gražus sujudimas. Į bendruomenės namus, įsikūrusius buvusios mokyklos pastate, skubėjo ir maži, ir dideli, nešini inkilais paukščiams.

Visi jie vieningai tvirtino labai pasiilgę pavasario. Žiemos pusnys esą įkyrėjo net vaikams, kurie jau spėjo iki valios paišdykauti, besileisdami rogutėmis nuo kalniukų.

Vis aukščiau kylanti saulutė kiekvienam primena apie artėjantį pavasarį, kuris neįsivaizduojamas be paukščių balsų. Todėl geidžiūniškiai sumanę sparnuočiams iškelti kuo daugiau inkilų. Bendruomenės pirmininkas Albertas Petraitis sakė visą praėjusią savaitę negalėjęs atsidžiaugti geidžiūniškiais, iš kurių kiemų sklido pokšėjimas - tėčiai ir mamos skubėjo padėti savo atžaloms gaminti inkilus. Darbais užsiėmusiems tėveliams į talką atėjo kaimynai ar geri draugai.

Steponas Debeikis sakė labai laukiantis grįžtančių paukščių.

Pensininkas Steponas Debeikis pasakojo džiaugsmą norėjęs suteikti bičiulių Grubinskų dukrelei Gabijai. Vyras iš pradžių apmąstęs, kaip turėtų atrodyti inkilas, o po to pagalbos prašęs meistro Andriaus Grybės.

„Inkilų kėlimo šventė - labai įdomus sumanymas, todėl ir aš, kaip tie vaikai, einu pasidžiaugti. Kaip galima nelaukti pavasario?" - linksmai kalbėjo S. Debeikis. Jis vaikams pasakojo, kaip bus gražu, kai suskridę varnėnai ar kiti sparnuočiai pradės varžytis dėl dailių namelių, vienas kitam čirkšdami: „Čia mano namas, čia mano namas".

Steponas neslėpė, kad bendruomenės gyvenimas iki šiol buvo gerokai prisnūdęs. Kaime, pasak vyro, daugiausiai liko „pensijonai". Daug žmonių išskubėjo duonos pelnytis į užsienius. Visiems čia likusiems, seniems ir jauniems, reikia bendruomenės ir pasibuvimų savame rate. Pensininkas sakė tikintis, kad geidžiūniškiai, kaip tie paukšteliai, atgis pavasarį. Visas viltis Steponas prisipažino dedantis į naująjį bendruomenės pirmininką A. Petraitį, kuris esąs veiklus, entuziazmo nestokojantis žmogus.

Renginio dalyvių pagyrimo sulaukė Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos penktokas Modestas Karvelis. Berniukas pats sukalė inkilą varnėnų šeimynėlei. Modestas pasakojo, kad tėvelio nebuvo, tad lentų, vinių ir plaktuko teko imtis pačiam. „Nesvarbu, ant kurio medžio inkilas bus pakabintas, svarbu, kad tik jame apsigyventų varnėnas", - savo norų neslėpė Modestas.

Prie varnėnui skirto būsto ilgai plušėjo ir kitas geidžiūniškis - Lukas Viržintas.

Būsimasis pirmokas Eimantas Kovaliūnas nešė didelį inkilą, kurį jam padarę tėveliai. Jie į renginį neatėjo, nes pasak Eimanto, rūpinasi jo maža sesyte.

Paskui Eimantą atskubėjo Kornelija Petraitytė. Jai paukščio namelį padirbo senelis. Deimantas Griciūnas džiaugėsi žaliu inkilėliu, kurį sukalusi mamytė. Kiekvienas vaikas džiaugėsi savuoju kūriniu ir laukė savojo paukščio.

Vaikus ir jų tėvelius bei senelius pasitikęs bendruomenės pirmininkas A. Petraitis sveikino su pirmąja pavasarine bendruomenės švente. Jis kiekvienam vaikui įteikė po dovanėlę. Paskatinamuosius prizus gavo ir tie mažamečiai, kurie inkilo neturėjo. Pasak organizatorių, dar nevėlu jį sukalti, nes už langų spaudžia šaltukas, pavasaris vėluoja.

Apžiūrėję inkilėlius, pasišildę prie arbatos puodelio, geidžiūniškiai išskubėjo į bendruomenės kiemą ir sodą. Inkilai buvo įkelti į vaikų išsirinktus medžius.

Šventės dalyviai sutarė susitikti per Velykas, kai vaikai galės ne tik ridinėti velykaičius, bet ir pasidžiaugti į buvusios mokyklos sodą parlėkusiais pirmaisiais paukščiais.

 

Gražina Dagytė

2010-03-09

2010.03.09

Ūkininkas svajoja pažaboti vėją

Biržų rajone kartu su trimis broliais ūkininkaujantis 37 metų Gvidas Simonavičius pasiūlytas Lietuvos kaimo spindulio nominacijai.

Vyras nominuotas pažangaus ūkininko kategorijoje ir atrinktas iš aštuonių rajono žmonių pasiūlytų kandidatų. Kas jo kandidatūrą pasiūlė - mįslė.

Šypsodamasis Gvidas žiūri į savo žmoną Neringą - ar tik ne ji bus ranką prikišusi? Šnekteli su septynmečiu sūnumi Gustu, paima ant rankų vienuolikos mėnesių dukrytę Mantę.

 

Ūkis - bendras rezultatas

Vaikystėje Gvidas niekaip neįsivaizdavo, kad galės būti ūkininku. Ir jei reikėtų kelią rinktis iš naujo, nežino, ar besiryžtų sukti ten pat.

Tai, kas per keliolika metų ūkyje sukurta, yra ne jo vieno, bet visų brolių Simonavičių darbo rezultatas.

„Mes vienas kitą labai gerai papildome. Kartą su manimi kalbėdamas vienas žurnalistas stebėjosi, kaip per tiek metų mes nesusipykome ir neišsiskirstėme, kas paprastai Lietuvoje būna", - kalba G. Simonavičius.

Vyriausiasis Simonavičių šeimoje, 43 metų Robertas, dirba policijoje, su žmona Pačeriaukštėje turi pieno ūkį. Metais jaunesnis Edmundas bei Gvidas su šeimomis gyvena Biržuose. Jauniausias 31 metų Ignas gyvena Lapiškiuose, kur yra ūkio centras. Čia gyvena ir jų mama.

Ūkininkas Gvidas Simonavičius įsitikinęs, kad valdžioje reikia jaunų, veiklių, energingų žmonių.

Gvidas dabar su šypsena prisimena, kaip buvo kuriamas tėvo ūkis. Jo pradžia - 1994 metais, kai mama sugalvojo atsiimti tėvų žemę. Ūkininkavimo starte - aštuoni hektarai, nė vieno padargo, jokių naudingų pažinčių.

Po metų šeima įsigijo seną vikšrinį traktorių. Po dvejų jau dirbo 24 hektarus žemės, vėliau - 80 ha.

Gvido vardu ūkis atsirado nuo 1998-ųjų - tais metais mirė tėtis.

Gvidas sako iš pradžių elgėsi kaip ir jo tėvas - ilgai svarstydavo prieš priimdamas sprendimą, baiminosi paskolų. Tačiau be jų negali judėti į priekį.

Broliai ūkius išskyrė tuomet, kai reikėjo dalyvauti projektuose europinei paramai gauti.

Ūkininkai pasistatė grūdų džiovyklą, arkinį sandėlį, nusipirko kelis senus sandėlius ir juos rekonstravo, įsigijo kombainą, traktorių, kitus padargus, įrengė technikos kiemą.

Šiuo metu planuoja dalyvauti dar viename projekte - statyti vėjo jėgainę.

 

Ūkininkavimas - savotiška loterija

Broliai valdo 550 hektarų žemės. Nuosavos - 300 hektarų, kita nuomojama iš privačių asmenų. Planuojama įsigyti 400 hektarų valstybinės.

Brolių ūkiai yra ekologiniai, tik Gvido dalis ūkio chemizuota.

G. Simonavičius valdo šimtą hektarų pievų. Ypač daug jų prisipirko dar tuomet, kai broliai tikėjosi pelno sodindami miškus. Bet išėjus įstatymui paaiškėjo, kad finansavimas sumažintas perpus.

Ūkininkai augina grūdines kultūras - grikius, miežius, žieminių rugių - vikių mišinį, kvietrugius.

Nors šalies grūdų augintojai šiemet dejavo, kad patyrė nuostolių, G. Simonavičius nesiskundžia. Nuo lapkričio pradėjo vežti ir jau baigia ištuštinti ekologiškos produkcijos sandėlius. Ją pirko vokiečiai, lenkai ir latviai.

Ūkininkas net gailisi, kad per anksti pardavė grikius, - jų kaina šiuo metu dar labiau pakilo.

„Analizavau situaciją - pigiai nupirkę iš mūsų, o po to  pardavę vokiečiai gauna dvigubą pelną. Reikėtų realizuoti patiems", - planuoja G. Simonavičius.

 

Už klaidas moka savo kailiu

Paskatintas žmonos Gvidas baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą, turi agronomo diplomą.

Būtent studijų metu kilo daug idėjų. Tuomet jis išsiaiškino, kad jei yra ribojamas valstybinės žemės pirkimas, tai prašymų jai pirkti jaunas ūkininkas gali rašyti tiek, kiek tik nori. Taip jis ir padarė.

Tuomet Gvido pasirodymas žemėtvarkos skyriuose sukėlė šoką. Daug kas ūkininko atvirai klausė, kam jis atstovauja prašydamas tiek žemės.

Vyras pabrėžė, kad dažniausiai mokomasi iš savo klaidų, ypač kai skaudžiai nusvyli nagus. Ūkininkų susirinkime jis yra viešai pasisakęs apie tai, jog negalima pasitikėti valdininkų žodžiu ir reikia tikrinti, viskuo įsitikinti pačiam. Būtina žiūrėti, kokias pasirašai sutartis, atidžiai jas perskaityti.

Gvidas prisiminė, kaip 2001 metais sudegė mamos tvartas. Moteris, pastatus draudusi 40 metų, gavo vos 1100 litų kompensacijos. Tuo tarpu geriamo vandens šulinys buvo įvertintas tokia pat kaina kaip ūkinis pastatas. Tik tuomet sūnūs peržiūrėjo jos pasirašytas sutartis. Draudėjai daug metų mamai turėjo daryti nuolaidas kaip nuolatinei klientei.

Panašių akibrokštų teko patirti nemažai.

„Jei būtum kovotojas, galėtum kovoti. Bet šansų nėra daug ir laiko gaila. Kartą, kai buvau apmautas, bandžiau aiškintis. Nešvarius žemėtvarkininkų darbelius, mano manymu, palaiko apskritis. Į jų daromas klaidas valdžia žiūri pro pirštus. Parašo - atsiprašau, suklydom. Bet klaidos taip niekas ir neatitaiso, nesvarbu, kad pagal įstatymą esi teisus", - kalba G. Simonavičius.

Sako, jam „makaronus ant ausų" galima kabinti ilgai. Tačiau kai pasiekiama riba, supykęs paaiškina, jog reikia dirbti pagal įstatymus.

„Gyvenimas to išmokė. Anksčiau, jei savivaldybėje pasakydavo, kad padėti niekuo negali, išeidavau galvą nuleidęs. Dabar išsiaiškinu, jog esu teisus, ir grįžęs tai įrodau", - kalba ūkininkas.

Tiesa, reikalus valdiškose įstaigose sudėtinga tvarkyti ne visur. Teko ūkininkui lankytis Rokiškio savivaldybėje - skiriasi kaip diena nuo nakties. Jis net pradėjo įtarti, kad klerkai pinigų nori. Bet kai su juo taip pat kultūringai elgėsi ir kitą kartą - suprato, kad ten kitokia tvarka negu Biržuose.

Kyšio sako niekam nedavęs. Iš principo.

Bėdų yra ir perkant valstybinę žemę. Ūkininkas turi ją išmatuoti savo lėšomis, tik tuomet ji įvertinama. Jei ūkininko kaina netenkina, įdėti pinigai negrįžta.

Absurdas atrodo ir tai, kad, jei bent dieną pavėluoji sumokėti už privalomąjį sveikatos draudimą, esi tris mėnesius neapdraustas.

Gvidui keista, kai sakoma, jog ūkininkai moka mažai mokesčių. „Gamyboje naudojame daugybę medžiagų, kurios yra apmokestintos", - sako ūkininkas.

Simonavičiai šeimoje dažnai pasikalba, kad valstybė neteisingai elgiasi, atimdama pinigus už vaikus iš dirbančių žmonių ir juos dalindama tiems, kuriems darbo ir prievarta neįsiūlysi.

„Žmones sugadino pašalpų sistema, jie nenori dirbti. Pasiūlius darbą Darbo biržoje registruotam bedarbiui šis dar supyksta, kad jį drįsti trukdyti. Iš šios įstaigos apsimoka imti tik žinomus žmones", - kalba ūkininkas.

Jam patinka, kai žmonės stengiasi gerai atlikti darbą, už tai mėgsta juos paskatinti.

Šią žiemą ūkininkai Simonavičiai pabandė valyti rajono kelius. Anot pašnekovo, jei ūkininkams būtų leista dalyvauti konkursuose keliams prižiūrėti, iš to laimėtų visi.

Pačeriaukštės seniūnijoje yra stambių ūkių, kurių sėkmingas verslas apaugęs įvairias gandais. Smilgiuose esantis Simonavičių sandėlis yra vos pusantro kilometro nuo naftotiekio trasos. Kaimiečiai juokiasi - esat apsileidę, jei negalit vamzdžio prasigręžti.

„Sakau - per jaunas esu, kad rizikuočiau. O stiprūs kaimynai gerai - yra į ką lygiuotis", - šypsosi G. Simonavičius. Anot jo, gandus dažnai gimdo pavydas ir pyktis.

 

Laisvalaikis - ūkiui

Aktyviai visuomenine veikla beužsiimantis, įvairiuose projektuose dalyvaujantis G. Simonavičius savo informacija nevengia dalintis su kitais. Jis yra Žemdirbių asociacijos bei kooperatyvo „Biržų žemdirbys" narys, vadovauja Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos Biržų skyriui.

Kai gali, su broliais važiuoja į ekologišką produkciją gaminančių žemdirbių keliones. Būtent jų metu bendraudami gauna naudingos informacijos.

Prieš dešimtį metų dalyvavęs savivaldybių rinkimuose tautininkų sąraše vyras sako nevengtų eiti į politiką ir dabar. Tačiau kokiai politinei partijai simpatizuoja, pasakyti negalėtų.

Biržų rajono taryboje, kaip ir savivaldybėje, jo manymu, reikėtų jaunų, energingų žmonių.

„Mūsų rajone nei verslas skatinamas, nei dialogas su investuotojais vyksta. Šalia esantis Kupiškis atrodo visai kitaip. Ir Rokiškio žemėtvarkoje atmosfera visai kitokia", - kalba ūkininkas.

Paklausus apie laisvalaikį, Gvidas ir Neringa žiūri vienas į kitą.

„Visą laiką pasiglemžia ūkis. Mes abu darboholikai", - šypsosi lituanistė Neringa.

Vyras bando prisiminti pomėgius. Pavyzdžiui, žvejybą. Tačiau kada paskutinį kartą buvo žvejoti, jau nebegali pasakyti...

Šeima mėgsta pramogauti gamtoje su draugais, keliauti. Pabuvojo įvairiose Lietuvos vietose, buvo išvykę į Egiptą. Tačiau viskam trūksta laiko - net baigti namus sutvarkyti.

O jei Gvidas dar sumanytų pasukti į politiką?

„Ar taip, ar taip jo namie nėra, jis visas paniręs į veiklą", - šypsosi jauna moteris.

Ir priduria, kad niekad netikėjusi, jog ištekės už ūkininko. Vyras „duoda grąžos" - netikėjęs, kad susituoksiąs su mokytoja ir dar lituaniste. Bet tai, pasirodo, yra puikiai suderinama.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-03-06

2010.03.08

Žiemos šventėje - ir sporto varžybos

Vabalninkiečiai buvo pakviesti pasidžiaugti besibaigiančia žiema - į Žiemos sporto ir Užgavėnių šventę miesto parke.

Seniūnas pasirūpino, kad keliai į parką būtų nuvalyti ir Užgavėnių laužas liepsnotų.

Į svečius atvyko Rinkuškių bendruomenė, kurios kiemelyje sušalę galėjo sušilti išgėrę puodelį kavos ar arbatos, karšto vyno, o išalkę buvo maitinami žirnių koše, perlinių kruopų sriuba, bandelėmis ir čia pat kepamais blynais. Ilgakasė kiemo gaspadinė traukė vyrų akį, kvietė į ratelį, smagiai sukosi tarp šventės dalyvių ir pati aktyviai atrakcionuose dalyvavo.

Šventės organizatoriai nėrėsi iš kailio: Aurelijos ir Eugenijaus Lukavičių vadovaujami muzikantai prie laužo grojo vingrias melodijas, kvietė pamiklinti kojas prieš sporto varžybas. Vydas Vareika žymėjo trasas, ruošė priemones varžyboms. Audronė Stapulionienė rūpinosi prizais ir visiems „dirigavo", o Aloyzas Janulis, trumpam virtęs Užgavėnių ragana, sukiojosi tarp šventės dalyvių ir asistavo kolegoms.

Varžybų teisėja Dalia Baltrušaitienė ruošėsi būti griežta, bet teisinga, Stasys Navalinskas pasistengė, kad visi norintys kalbėti būtų išgirsti (rūpinosi garso aparatūra).

Ir ko tik čia nebuvo! Vaikai su tėveliais nuo kalniuko leidosi čiuožynėmis, rogutėmis, dalyvavo šeimų estafetėse, traukė virvę, trasoje lenktyniavo slidininkai, norintys varžėsi trivietėmis slidėmis. Šventės dalyvius po parką vežiojo net dvejos arkliais pakinkytos rogės. Tokią galimybę vabalninkiečiams padovanojo ūkininkai Vygantas Indrašius ir Vladas Sinkevičius.

Šventės organizatoriai nėrėsi iš kailio, kad visiems būtų smagu.

V. Vareika susirinkusius džiugino dar nematytais reginiais: skriejo slidėmis tempiamas automobilio, į roges pakinkyto arklio ir keturračio motociklo. Nuo jo neatsiliko jauniausia dukra Valdonė, demonstravusi puikius koordinacijos ir slidinėjimo įgūdžius. Pirmokėlė slidėmis įveikė visą slidininkų trasą ir dar čiuožė slidėmis tempiama šuns.

Aktyviai žiemos sporto rungtyse dalyvavo R. ir V. Lekučių, A. ir G. Stašių, A. ir F. Brazdžiūnų, Aukštikalnių, R. Stankevičienės, V. Puodžiukienės, J. Jurkevičiūtės šeimos. Energingai roges su anūke traukė jauna močiutė Danguolė Navalinskienė.

Varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti rėmėjų (verslininkų Stasio Stačkūno, Rimo Skvirecko, įmonės „Vignita") dovanomis, seniūnijos įsteigtais prizais ir medaliais, padėkos raštais. Padėkos raštus ir dovanėles už aktyvų dalyvavimą Žiemos šventėje gavo visi atėję į šventę su Užgavėnių kaukėmis, atnešę pagamintą Morę.

Ir nors vabalninkiečiai sudegino ant laužo Morę ir varė žiemą lauk, pastaroji, kaip matyti, dar neskuba mūsų palikti.


Justinas Baltrušaitis

2010-03-04

2010.03.08

Mugėje - ir Kazimiero tortas

Pabiržės pagrindinėje mokykloje vakar šurmuliavo tradicinė Kaziuko mugė, kurią organizavo mokyklos ir kaimo bendruomenė.

 

Į pavasarinį renginį pabiržiečiai buvo pakviesti šeštą kartą. Dauguma pardavėjų - moksleiviai, kurie siūlė pirkti jų pačių bei šeimos narių sukurtų rankdarbių, užaugintų vaisių, pagamintų įvairiausių maisto produktų.

Populiariausi buvo įvairūs saldumynai - bandelės, pyragaičiai, džiovinti vaisiai, saldainiai ir kt. Jų nestigo ne tik mokyklos koridoriuje, bet ir ketvirtokų kavinukėje. Mugės pirkėjus vaikai kvietė pirkti ir ragauti gardžių naminių plokštainių, varškės spurgų, bandelių, varške įdarytų keptų obuolių. Jų mokytoja kavinės lankytojus vaišino Kazimiero tortu.

Susėdę prie stalelių atsipūsti ir sušilti prie arbatos ar kavos žmonės džiaugėsi smagiu, spalvingu renginiu. Ketvirtokų mokytoja D. Balčiūnienė pasakojo, kad tortą gamino pasitardama su šį darbą gerai išmanančia tortų kepėja Kristina Markutiene. Taip jau esą įprasta, kad kavinukę ruošia vyriausi mokyklos pradinukai, o jų auklėtoja kepa simbolinį Kazimiero tortą.

Pabiržėje Kaziuko mugę surengė mokyklos ir kaimo bendruomenės.

Mugės lankytojus džiugino ir Naciūnų kaimo ūkininkė Svetlana Lopetienė, kvietusi atsigaivinti jėgų suteikiančiomis daržovių bei vaisių sultimis. Iš savo ūkyje užaugintų produktų ji spaudė dviejų rūšių sultis, kurios turėjo nuteikti pavasariškai ir grąžinti žiemos atimtas jėgas.

Už stiklinėlę ką tik išspaustų sulčių Svetlana teprašė trisdešimties centų. Ūkininkę iškart apstojo suaugę mugės pardavėjai ir pirkėjai. Vieni ragavo morkų ir obuolių sultis, pagardintas apelsinais. Kiti gyrė morkų ir salierų derinį. S. Lopetienė prisipažino ekologiškomis sultimis norėjusi patraukti moksleivių dėmesį, kad jie įprastų sveikai maitintis. Deja, tik nedaugelis jaunų žmonių susižavėjo natūraliu produktu. Kiti tvirtino, jog tokios sultys neskanios, kur kas esą geriau pirkti gėrimus iš parduotuvių.

Ūkininkė Svetlana apgailestavo, jog taip mąsto ne tik jaunimas, bet ir vyresnioji biržiečių karta. Beveik visas ekologiškai augintas daržoves išperka Vilniaus ir Klaipėdos gyventojai.

Pabiržės pagrindinės mokyklos auklėtinis Kintas Marinskas pirkėjams buvo paruošęs „priešgripinių" žolelių mišinių.

Pasak berniuko, vaistažoles rinko ir jam supakuoti padėjo mama Danutė Marinskienė. Visos žolelės buvo surinktos Juodeišių kaimo laukuose.

Daudžgirių kaime gyvenančių ūkininkų Ratkevičių atžalos Robertas ir Sonata kuo rimčiausiai pardavinėjo mamos pagamintus saldaus pieno ir varškės sūrius. Vaikai pasakojo, jog jų trisdešimties karvių ūkyje darbų nestinga.

Tarp gausybės rankdarbius siūlančių pardavėjų iškart buvo pastebėta Naciūnuose gyvenanti aštuntokė Meda Nevieraitė, kuri siūlė ne tik brolio pagamintų medinių žaislų, močiutės Ksaveros megztų dailių riešinių, bet ir pačios sukurtų originalių apyrankių. Jas mergaitė padarė iš užtrauktukų. Naujoviški papuošalai iš karto sulaukė pirkėjų dėmesio. Meda pasakojo šių grožybių kūrybos išmokusi iš interneto tinklalapių. „Labai mėgstu rankų darbus. Mes abi su močiute esame linkusios į menus", - sakė paauglė.

 

Gražina Dagytė

2010-03-06

2010.03.03

Žmonių pagalbos „prašosi" pelėdos

Šaltis ir badas įveikė namines pelėdas.

 

Geidžiūnų kaimo gyventojas Albertas Petraitis prieš savaitę kieme pastebėjo gulintį nematytą margą paukštį. Jis atrodė kaip negyvas.

Iš pradžių Albertas pamanė, ar tik nebus iš tvarto išlėkusi ir sušalusi višta. Tačiau pakėlęs sparnuotį vyras nustebo išvydęs gražų laukinį paukštį, kuris nagais įsikibo į kaimiečio ranką.

Žmogus gerai negalėjo pasakyti, ar ten buvo apuokas, ar pelėda. Tačiau aiškiai suprato, kad paukščiui kažkas nutiko, nes jo galva sviro į šoną. Nors kūnas buvo šiltas, bet jis atrodė suglebęs. Skubiai telefonu pasikonsultavęs su daugiau išmanančiais, išgirdo kalbų, jog pelėdos neva užmigusios žiemos miegu ir dėl to nieko baisaus neatsitiks.

Įnešęs radinį į sandėliuką, kur šilčiau, kalbomis apie pelėdų miegą nepatikėjęs vyras teiravosi kitų, kuo galėtų padėti silpnam paukščiui.

Į nuotrauką, kurioje A. Petraitis rankose laiko savo radinį, pažvelgęs kraštietis Alis Balbierius, buvęs ornitologas bei gamtosaugininkas, sakė manantis, jog geidžiūniškis greičiausiai surado naminę pelėdą. Joms bei mažiesiems apuokams ši žiema buvo labai sunki - vargino maisto stygius. Be to, paukštis galėjo peršalti ir dėl to susirgti plaučių uždegimu. A. Balbierius ragino pabandyti pelėdai duoti lašelį vandens, truputėlį žalios mėsos ir nedelsiant kreiptis į gamtosaugininkus.

Geidžiūniškis A. Petraitis stengėsi rasti informacijos, kaip jis galėtų padėti nusilpusiam paukščiui.

Tokioms kraštiečio pamokoms pritarė ir Biržų aplinkos apsaugos agentūros vyriausiasis specialistas Artūras Griška. Jis sakė, jog geriausiai tiktų jautienos faršo „trupinėlis".

Surastą sparnuotį A. Griška patarė įkurdinti dėžutėje ir įnešti į šiltą patalpą. Pelėdą patarta parodyti ir veterinarams.

Aplinkos apsaugos agentūros vedėja Elona Pipiraitė pastebėjo, jog A. Petraičio rastoji pelėda yra ne vienintelė, kuriai iškilo rimta grėsmė. Praėjusį pirmadienį į agentūrą buvo atvežta Nemunėlio Radviliškyje surasta nebegyva pelėdžiukė. Dar vieną tokį paukštelį biržiečiai rado Agluonos gatvėje.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. vet. gydytoja - inspektorė Rasa Stanevičienė „Šiaurės rytams" sakė, jog suradę nelaimės ištiktą paukštelį ar žvėrelį žmonės pagalbos jiems prašyti turėtų privačių veterinarijos gydytojų. Lietuvos gyvūnų globos draugijos padalinys Kaune, kur yra laukinių gyvūnų reabilitacijos skyrius (tel. 8~686 44 828), rūpinasi gyvūnų pagalba.

Rajone tikra laukinių gyvūnų globėja galima vadinti privačią veterinarijos gydytoją Virginiją Akavickienę, gyvenančią Smilgiuose, kuri, pasak inspektorės R. Stanevičienės, yra išgydžiusi ne vieną paukštelį ar žvėrelį. Ši gydytoja esą sutiktų pasirūpinti ir geidžiūniškio pelėda.

 

Gražina Dagytė

2010-03-02

2010.03.01

Geidžiūnų bendruomenė laukia kaimo 400 metų jubiliejaus

Geidžiūnų kaimo bendruomenė, vienijanti apie trisdešimt žmonių, gyvena permainų ir jubiliejaus laukimo nuotaikomis.

 

Neseniai vykusiame Geidžiūnų bendruomenės susirinkime išrinktas naujas pirmininkas. Juo tapo tame pačiame kaime gyvenantis Albertas Petraitis.

Naujasis vadovas neslepia turintis gražių idėjų, kaip pagyvinti bendruomenės veiklą. Įdomia praeitimi garsėjantys Geidžiūnai ateinančią vasarą minės kaimo 400 metų sukaktį. Ta proga ketinama surengti šventę, kurioje susitiktų ne tik įvairių kartų geidžiūniškiai, bet smagiai pasibūtų ir svečiai iš visos Širvėnos seniūnijos.

Albertas Petraitis pasakojo, jog didžiausias žmonių noras - sutvarkyti visas bendruomenės namų, įsikūrusių buvusioje Geidžiūnų mokykloje, patalpas. Norima įrengti salę, kurioje kaimiečiai galėtų susiburti įvairiems renginiams, pasirūpinti buvusių klasių vietoje sukurti jaukią aplinką vaikams bei jaunimui.

Vyresnioji karta pageidauja tvarkingos šarvojimo salės. Tačiau prieš tai reikėtų pasirūpinti vandentiekiu. Savivaldybei priklausančio pastato renovacija bendruomenė galės pasirūpinti tik tada, kai tam turės lėšų. A. Petraitis sako, jog reikėtų daugiau nei 200 000 litų, kuriuos tikimasi gauti pateikus projektą Biržų vietos veiklos grupei.

Albertas Petraitis pasakojo, jog didžiausias žmonių noras - sutvarkyti visas bendruomenės namų, įsikūrusių buvusioje Geidžiūnų mokykloje, patalpas.

Naujasis pirmininkas jau žino, kad galima būtų išpildyti dar vieną geidžiūniškių svajonę - prie bendruomenės namų iškasti tvenkinį, kuriame kaimiečiai galėtų ne tik nusimaudyti, bet jo vanduo praverstų ir ištikus nelaimei - kilus gaisrui.

Dabar vasarą atsigaivinti skubama prie Kilučių ežero, esančio už dešimties kilometrų. Tik kai kurių geidžiūniškių namuose yra vandentiekis, todėl po vasaros karščių žmonės neturi kur nusiprausti. Pirtimis kaimo sodybų šeimininkai taip pat negali pasigirdi.

A. Petraitis sakė jau spėjęs išsiaiškinti, kad kasamo tvenkinio žemės labai praverstų užpilti buvusiam Biržų sąvartynui.

Bendruomenės vadovas susirūpinęs, kad Geidžiūnai ir aplinkiniai kaimai, kuriuose gyvena apie šimtą žmonių, sensta. Jauni žmonės išvyksta į užsienius, naujakurius baido prastas dešimties kilometrų kelias iki Biržų. A. Petraitis mano, jog nutiesus asfaltą negyvenamų sodybų greitai neliktų - jas išpirktų iš miesto daugiabučių pabėgusios šeimos.

„Reikia judėti, reikia dirbti", - sako naujasis bendruomenės pirmininkas Albertas Petraitis. Jis tiki, jog sulauks kaimiečių paramos ir palaikymo.

 

Gražina Dagytė

2010-02-27

2010.02.25

Nevalyti keliai kaimiečius varo į neviltį

Papilio seniūnijos kaimų per neišvažiuojamus kelius nepasiekia paštininkai, mokiniai neišvyksta į mokyklas. Gyventojai baiminasi, kad nelaimei ištikus prie jų neprivažiuotų nei medikų, nei ugniagesių automobiliai.

 

Prieš keliolika dienų Papilio seniūnijos gyventojai į motinos laidotuves buvo vežami... traktoriaus kauše. Apie tai „Šiaurės rytuose" perskaitę kitų rajonų žmonės negalėjo patikėti. Tačiau tiems, kam tenka pasukti Skrebiškio link ir nuo jo pasukti per Latvygalą, Paškučius į Gajūnus, netrunka įsitikinti. „Lašų duoną" į Biržų rajoną vežantys rokiškėnai sako čia pasijuntantys lyg tundroje.

Vakar į redakciją skambinę Papilio seniūnijoje gyvenantys kaimiečiai prašė gelbėti - visą savaitę į Latvygalą, Paškučius, Gajūnus negali patekti paštininkai, nešantys ne tik spaudą, bet ir pensijas. Mokiniai dėl neišvažiuojamų kelių nepasiekia mokyklos.

„Esame atkirsti nuo civilizacijos, nebežinome, kur ieškoti pagalbos", - teigia skambinusieji.

Nors neseniai Papilio seniūnijos gyventojams į laidotuves teko vykti traktoriaus kauše, kelių priežiūra negerėja.

Papilio pašte laiškaneše dirbanti Ramutė Mitrienė tvirtino, kad jau nebe pirmas kartas, kai dėl nevalytų kelių kaimai tampa nepasiekiami. Vakar ji rengėsi į minėtus kaimus keliauti pėsčiomis. Laiškanešės laukė šešiolika kilometrų klampojimas šlapiu sniegu užverstais keliais.

Papilio pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Jankūnas teigė, jog šią žiemą dėl užpustytų kelių mokiniams pamokas tenka praleisti dažnokai. „Karštais taškais" jis vadina Paškučius, Gajūnus, Ageniškį. Šių kaimų vaikams pasiekti mokyklą nevalytais keliais neįmanoma. Direktorius šnekėjęs su Papilio seniūnijos vadovu Gediminu Arnašiumi, tačiau šis sakęs, kad kelių neva nebevalysiąs dėl lėšų stokos.

Vakar „Šiaurės rytų" kalbintas seniūnas toks kategoriškas nebuvo. Jis pripažino, kad minėtus kaimus per nevalytus kelius pasiekti sunku. Anot G.Arnašiaus, seniūnijos technika juos valė trečiadienį (prieš savaitę), tačiau per tą laiką jie vėl buvo užpustyti.

Seniūnas G.Arnašius aiškino, kad buvo sugedęs valymo skydas, jį teko taisyti, todėl kaimo žmonėms jis niekuo padėti negalėjęs. Tačiau seniūnijos vadovas žadėjo ketvirtadienį (šiandien) kelią Skrebiškiai - Latvygala - Paškučiai - Gajūnai nuvalyti. „Jei ne iš ryto, tai popiet", - tikino G.Arnašius.

 

Rasa Penelienė

2010-02-25

2010.02.24

Žvejai ėmėsi savigynos

Delsdami imtis priemonių gelbėti dūstančias žuvis rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos vadovai su talkininkais eketes kerta ne žuvims gelbėti, bet ginti savo kailį.

 

Praėjusį sekmadienį biržiečiai žurnalistai, aplinkosaugininkai sulaukė ne vieno Medžiotojų ir žvejų draugijos atstovo skambučio. Žvejai kvietė įsitikinti, jog žuvys, jų teigimu, Širvėnos ežere tikrai nedūsta.

Kaip įrodymą jie siūlė apžiūrėti kelias eketes ežere. Jos buvo išpjautos Rinkuškiuose, netoli pirties, prie centrinės ir Jaunimo parko maudyklų, Astrave.

Kaip pagrindinį argumentą, jog žuvys nedūsta, draugijos pirmininkas Kostantinas Romualdas Galvelis pateikė tai, jog išpjovus eketes vandenyje plaukiojusios žuvys bei vabalai nekilo į paviršių.

 

Prevencijos imtis prašyta seniai

Tokių veiksmų imtasi po to, kai „Šiaurės rytai" parašė, jog Biržų rajono Medžiotojų ir žvejų draugija, išsinuomojusi Širvėnos ežerą, iki šiol realiai nesiėmė jokių veiksmų dūstančioms žuvims gelbėti. Buvo kažko delsiama ir prašinėjama savivaldybės pinigų sniego dangos valymui, nors draugija pati renka nario mokestį ir turėtų numatyti lėšų tokiems atvejams.

Praėjusios savaitės pabaigoje draugijos lėšomis šiek tiek sniego dangos buvo nustumdyta Rinkuškių pusėje.

Deguonies kiekį vandenyje išmatavęs inspektorius Dalius Drevinskas dar prieš kelias savaites konstatavo, jog kritinė riba pasiekta.

Tai bene pirmi Širvėnos ežero nuomotojos - rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos - realūs veiksmai šią sunkią žiemą, kad būtų gelbėjamos dūstančios žuvys.

Sniegą valyti nuo ledo rajono aplinkosaugininkai oficialiai buvo paprašę dar sausio 26 dieną.

Kad pasiekta kritinė riba ir žuvys dūsta, rodė ir prieš dvi savaites Gyvosios gamtos inspektoriaus Daliaus Drevinsko atlikti matavimai. Apie tai jis raštu informavo ežero nuomotojus - Medžiotojų ir žvejų draugiją.

Pasak D. Drevinsko, pagal nuomos sutartį draugija privalo imtis priemonių, kad viename litre vandens būtų ne mažiau kaip 3 miligramai deguonies. Taip pat pagal nuomos sutartį nurodyta, kad sniegas turi būti valomas atidengiant ledo paviršių, jog galėtų vykti fotosintezė.

 

Tikroji padėtis paaiškės pavasarį

„Jie ledą prapjovė tose vietose, kurios tikrai nėra problemiškiausios", - komentavo sekmadienį Širvėnos ežere Medžiotojų ir žvejų draugijos narių išpjautas eketes apžiūrėjęs Gyvosios gamtos inspektorius Dalius Drevinskas.

Tai, jog žuvys išpjovus eketes nekyla į paviršių, anot jo, dar nieko nereiškia. Tikroji padėtis paaiškėsianti pavasarį, kai nutirps ledas.

Inspektorius ežeruose esantį deguonies kiekį dar kartą specialiu matuokliu žadėjo matuoti trečiadienį.

Jam antrino ir rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovė Elona Pipiraitė.

„Mus kvietė pasižiūrėti, kaip žuvys nekyla į paviršių. Bet mes remiamės prietaisų parodymais, o ne plika akimi. Jie rodo, jog žuvys dūsta. O į paviršių jos gali pradėti kilti tik gerokai vėliau", - kalbėjo E. Pipiraitė.

Agentūros vadovės įsitikinimu, draugija turėjo pakankamai laiko imtis priemonių dūstančioms žuvims gelbėti.

„Draugijos vadovai galėjo paraginti žvejus bent vieną savaitgalį eiti ekečių pjauti. Arba prašyti tų, kurie rengia viešuosius darbus. Dabar tik delsiama ir nieko nedaroma", - svarstė į redakciją skambinę biržiečiai.

 

Siūlo žuvis išgaudyti

Pirmadienį Aplinkos ministerija aplinkos apsaugos agentūroms išsiuntinėjo raštą, kuriuo siūloma leisti kiek įmanoma daugiau dūstančių žuvų išgaudyti.

Aplinkos apsaugos agentūros prašoma Lietuvos valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrą operatyviai informuoti apie vandens telkinius, kuriuose prasidėjo žuvų dusimas, ir išduoti specialiosios žvejybos leidimus, kur yra galimybė išgaudyti dūstančias žuvis.

Valstybiniuose vandens telkiniuose, kur centras neturi galimybių išgaudyti dūstančių žuvų, regionų aplinkos apsaugos departamentai turėtų kuo skubiau išduoti leidimus verslinei žvejybai. Leidimus siūloma išduoti žvejybos įmonėms ar vandens telkinių nuomininkams, o jei šie žuvų išgaudyti negali - tuomet žvejams mėgėjams.

Dūstančių žuvų žvejybai galima leisti naudoti tinklinius samčius ir kitus žuvų išteklių naudotojo pageidaujamus žvejybos būdus ir įrankius, išskyrus tuos, kurie draudžiami.

Jei nėra palankių sąlygų žuvis perkelti į kitus vandens telkinius, siūloma leisti gaudyti ir neverslinio dydžio, bet tuo metu draudžiamas gaudyti žuvis be teisės jas parduoti.

Norint supaprastinti su dūstančių žuvų gaudymu susijusias procedūras siūloma žuvų išgaudymui skirtų tinklinių samčių ir kitų žūklės įrankių neženklinti ir žurnalo nepildyti. Taip pat siūloma leisti žvejybą nakties metu.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-02-23

2010.02.24

Po remonto Dienos centras vėl laukia vaikų

Šią savaitę Vabalninke duris vėl atvėrė sekmininkų bendruomenės globojamas vaikų Dienos centras. Jį kasdien lanko dvidešimt mažųjų vabalninkiečių.

Trečiadienį susirinkę vaikai atidarymo proga vaišinosi tortu, o kitądien juos aplankė su vaikais dirbanti amerikietė misionierė Sharon MacCamon.

Sekmininkų bendruomenės nariai juokauja, kad prieš mėnesį įvykusi nelaimė išėjo netgi į gera.

Kilus gaisrui kurį laiką centras neveikė, tačiau buvo proga jo patalpas suremontuoti.

Nelaimė įvyko sausio 23 - osios ryte. Vabalninke, S. Nėries gatvėje esančiame mediniame name kilusį gaisrą pastebėjo kaimynai. Jie iškvietė ugniagesius.

Vėliau paaiškėjo, kad gaisras kilo dėl netvarkingos elektros instaliacijos.

Verai Šnarienei ir Vabalninko vaikams smagu rinktis netikėtai atnaujintose centro patalpose.

Ugniagesiai kalbėjo, jog tokie medinukai supleška labai greit. Todėl laimė, kad rūkstantys dūmai buvo pastebėti laiku.

Po gaisro centro patalpas teko remontuoti. Lėšų surinko broliškos bažnyčios iš Lietuvos ir užsienio.

Patalpose buvo sudėtos naujos grindys, išvedžiota elektros instaliacija, apšiltintos sienos, pastatyta nauja krosnis.

Remontas kainavo 8000 litų. Laimė, darbus atliko bendruomenės nariai savanoriai, nes priešingu atveju remonto kaina būtų padvigubėjusi.

Vaikų dienos centro direktorė Vera Šnarienė sakė esanti labai dėkinga apie gaisrą laiku ugniagesiams pranešusiems kaimynams, operatyviai į pranešimą reagavusiems gelbėtojams.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-02-23

2010.02.22

Kokių pinigų laukia dūstančios žuvys?

Ledo sukaustytuose ir sniegu nuklotuose ežeruose ima stigti deguonies. Dėl to Biržuose pavojaus varpais ir telefonais skambina daugelis, tačiau sniegą valyti delsia - tą daryti ragina kitus arba kalba apie pinigus.

 

Žuvys dūsta, žvejai pyksta, o iniciatyvos trūksta

Aplinkosaugininkai vieningai tvirtina, kad netrukus rajono ežerų vandenyse bus pasiekta kritinė deguonies kiekio riba ir pradės dusti žuvys.

Į redakciją skambina supykę žvejai, kaltinantys savivaldybę, kuri neskiria lėšų sniegui nuo ežero valyti. Daugiausiai kalbama apie visiems matomą Širvėnos ežerą.

Medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) Biržų skyriaus nariai galvoja, kad pinigų iš aplinkosaugos fondo gali skirti savivaldybės ekologas Vytautas Zurba. Tačiau jis šiuo metu su „Tatulos" programos nariais išvykęs į Prancūziją, o savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė laikosi nuomonės, kad sniego valymu pirmiausiai privalo rūpintis ežerus nuomojančios organizacijos ir asmenys.

„Jei padėtis bus tragiška, mes prisidėsime, tačiau darbų imtis privalo Medžiotojų ir žvejų draugija", - sako direktorė, kalbėdama apie Širvėnos ežero žuvims gresiantį pavojų.

MŽD Biržų skyrius yra išsinuomojęs Širvėnos, Kilučių, Ruoliškio ir Gulbinų ežerus.

Mainais už leidimą rengti ant Širvėnos motokroso šventę ežero ledą valyti buvo pasišovęs „Agaro" motoklubo vadovas A. Grundelė (dešinėje). Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus pirmininkas K. Galvelis dėl to siūlė kreiptis į aplinkosaugininkus.

Kad pats MŽD Biržų skyrius pirmiausiai turi rūpintis nuomojamais vandenimis, tvirtina ir aplinkosaugininkai. Aplinkos apsaugos agentūros vedėja Elona Pipiraitė teigė, kad vandens telkinių nuomos sutartyse yra numatyta, kuo privalo rūpintis nuomininkas.

Pasak vedėjos, renkant MŽD narių įnašus reikėtų numatyti ir lėšų kaupimą nenumatytiems atvejams.

„Juk sniegą valyti ne kiekvienais metais tenka, todėl tam tikrą kiekį pinigų galima sukaupti", - mano E. Pipiraitė. Be to, yra daugybė būdų prašyti talkinti ūkininkus ar kitus techniką turinčius asmenis, kurie tikrai būtų padėję laiku valyti sniegą nuo ežerų.

Aplinkosaugininkas Artūras Griška taip pat kalba apie nuomininkų atsakomybę bei nerangumą. Jo manymu, jau seniai buvo galima įsigyti nebrangių bei ekonomiškų aeracijos sistemų (deguonies leidimo į vandenį įrenginių). Tam būtų galima panaudoti bent jau dalį draugijos surenkamų lėšų.

Gyvosios gamtos apsaugos inspektorius Dalius Drevinskas teigia taip pat įžvelgiantis MŽD iniciatyvos stoką. Dar prieš dvi savaites jis draugijos Biržų skyriui rašęs aktą dėl kritinės deguonies kiekio ribos ežeruose. Tačiau, anot inspektoriaus, jokių priemonių nesiimta, tik kalbėta apie pinigus, kurių esą turėtų skirti savivaldybė.

Inspektorius D. Drevinskas teigia, kad MŽD vadovybės paraginti vyrai turėjo imtis sniego valymo darbų ar bent jau pjūklų ir jais rėžti dideles eketes sekliausiose ežerų vietose.

Matant, kad jokios priemonės žuvų nuo dusimo nebegelbėja, aplinkosaugininkai neprieštarautų, kad būtų išduodami leidimai verslinei žuvininkystei.

Dabar, anot inspektoriaus, negyvos žuvys jau baltuoja Ruoliškio ežere, panaši padėtis turėtų būti ir Širvėnos ežero pakraščiuose prie Rinkuškių.

 

Trūksta ir deguonies, ir pinigų

Biržiečiams žvejams ir medžiotojams vadovaujantis skyriaus pirmininkas Konstantinas Galvelis pripažįsta, kad vandens telkinių nuomos sutartyse numatyta, kad MŽD juos turi prižiūrėti, saugoti, valyti, tačiau to padaryti nesą galimybių. Trūksta pinigų.

Anot jo, finansinį nuostolį draugijai neša prieš kelerius metus priimtas priešrinkiminis Vyriausybės nutarimas nuo mokesčio atleisti pensininkus. Pirmininkas skaičiuoja, kad dėl to Biržų skyrius kasmet prarandantis apie 5 tūkstančius litų, kuriuos į draugijos kasą įnešdavę 500 pensininkų.

Buhalterės Renatos Kaminskienės pateiktais duomenimis, dabar draugijoje yra 453 medžiotojai ir per 500 žvejų. Per metus surenkama apie 35, 6 tūkstančius litų mokesčių, žvejai iš jų įneša 16 tūkstančių litų.

Draugijos lėšomis išlaikomas buhalterės etatas (ji dabar atlieka ir medžioklės žinovo pareigas, ir valytojos darbą) bei trečdalis pagalbinio darbininko (kūriko) etato. Iš surinktų pinigų mokama už elektrą, telefoną, kurą. Lėšų reikia ir ežerų įžuvinimui. Iš darbo išėjus Jonui Čeponiui niekas nebevažinėja draugijos „Niva", tad kuro automobiliui pirkti nebereikia.

Pasiteiravus, ar pinigų tikrai nelieka, kad būtų galima sumokėti ūkininkui už sniego nuvalymą, R. Kaminskienė teigė, kad apie tai reikia kalbėti su pirmininku.

 

Padėti gali tik aukščiausiasis?

Pasiteiravus, ar nebegalint tinkamai rūpintis nuomojamais ežerais nereikėtų atsisakyti jų nuomos, MŽD vadovas teigė apie tai pagalvojantis. Dabar gi, anot jo, iš ežerų nuomos nesą jokios naudos. Pinigų nėra net jo atlyginimui už vadovavimą draugijai.

„Tik yra tokia tradicija, kad ežerai privalo turėti šeimininką. Tačiau jei bus tokia situacija, teks tos nuomos atsisakyti", - mano K. Galvelis.

Baudų dėl nuomos sąlygų ar nurodymų nevykdymo draugija kol kas negavusi.

„Kas gi mus, visuomenininkus, gali bausti?" - sako pirmininkas.

Jis teigia, kad padėtis nuomojamuose vandens telkiniuose nevienoda.

„Kilučiuose ji nebloga, Gulbinuose - „pusė velnio", o Ruoliškyje ir Širvėnos ežero pakraščiuose - prasta. Tačiau kirsti eketes - tai tas pats, kaip nabašninkui padus kasyti", - įsitikinęs K. Galvelis. Anot jo, iš ekečių dar nesklinda blogas kvapas ir iš jų nelenda vabalai. Vadinasi, deguonies dar yra.

Širvėnos ežero pakraščiuose dūsta žuvys, tačiau sniegą valyti sukrusta tik šiomis dienomis.

Ketvirtadienį jis matęs Širvėnoje žvejojančius vyrus.

„Sėdi vyrai, ežere gaudo ešerius. Jei gaudo, tai žuvys nedūsta", - teigia K. Galvelis. Taip pat sako, kad nuo Širvėnos ežero jau pradėtas valyti sniegas, ir kviečia penktadienio rytą pažiūrėti, kaip „Biržų ranga" darbuojasi Rinkuškių kaimo pusėje. Tačiau penktadienio rytą snigo, valymo darbai neįvyko.

Pasiteiravus, kodėl ežeras nebuvo valomas dar anksčiau, K Galvelis sako, kad nėra paprasta darbus organizuoti - viską lemia lėšų stygius.

Ar tokio darbo nebūtų noriai ėmęsi sniego valymo paslaugas siūlantys ūkininkai? Ar jų darbas nebūtų buvęs pigesnis už „Biržų rangos"?

K. Galvelis sako, kad ūkininkai dažniausiai bijo važiuoti ant ledo. Kita problema - už darbą jie norintys gauti grynus pinigus. O draugija už darbą tegalinti mokėti oficialiai, pagal pateiktą sąskaitą. Todėl samdoma „Biržų ranga". Kiek sulygta už darbą, pirmininkas sakyti nenorėjo.

O gal kilniam darbui - žuvų gelbėjimui - pinigų gali surinkti ir patys žvejai? Juk po kelis litus paaukoti turbūt neatsisakytų nė vienas, mylintis žvejybą ir prie ežero praleidžiantis didžiąją laisvalaikio ir dalį darbo laiko.

Pasak K. Galvelio, jis to daryti nekvietęs, o patys žvejai „susimesti" nesiūlę.

„Dabar reikia melsti aukščiausiojo, kad nustotų snigti ir ateitų pavasaris", - sako MŽD Biržų skyriaus pirmininkas.

Mainais už leidimą rengti ant Širvėnos motokroso šventę ežero ledą nuvalyti buvo pasišovęs „Agaro" motoklubo vadovas Almantas Grundelė. Tačiau, pasak aplinkosaugininkų, transporto priemonėmis ežeru važinėti negalima - Širvėna yra saugoma teritorija. Išskirtinis atvejis - ežero valymo darbai.

Po pokalbių su aplinkosaugininkais ir MŽD pirmininku redakciją pasiekė žinia, kad valyti ežero ledą leista entuziastams, norintiems žaisto ledo ritulį. Nenorėjęs būti įvardytas asmuo teigė, kad jau anksčiau dėl to į MŽD kreipęsi sportininkai mėgėjai leidimo valyti ledą kažkodėl negavę - draugija to esą nepageidavusi.

 

Kolūkių laikais žuvų nedusino

Kaip minėjo Gyvosios gamtos inspektorius D. Drevinskas, Ruoliškio ežere jau baltuoja negyvos žuvys.

MŽD pirmininkas K. Galvelis taip pat teigia, kad padėtis tame ežere bloga. Problemų ežere buvę ir ankstesniais laikais, tačiau tuometinis K. Požėlos kolūkis rūpindavęsis žuvimi. Pasak K. Galvelio, gal du žiemos mėnesius dieną naktį prie ežero dirbo kompresorius, į vandenį buvo pučiamas oras.

Ruoliškio ežero „gaivinimą" gerai mena tais laikais rajono Žemės ūkio skyriuje energetiku dirbęs Juozas Juozapavičius. Anot jo, elektros energija tuomet buvusi pigi - kilovatvalandė tekainavusi vieną kapeiką, tačiau jos tiekimas būdavo limituojamas.

Energiją paskirsčius kolūkiams, jos kažkiek likdavo (juk ir tais laikais būdavo užsakomas didesnis kiekis, negu reikėtų), tad likutį J. Juozapavičius atiduodavo Algio Džiūvės vadovaujamam kolūkiui.

Mažytį Ruoliškio ežerėlį užtvenkus jis tapo dvigubai didesnis. Tačiau užlietoms pievoms pradėjus pūti vandenyje labai trūkdavo deguonies, dusdavo žuvys. Jas gelbėdamas kolūkio pirmininkas leido iš upės į ežerą pumpuoti vandenį.

„Jie pastatydavo siurblį ant Apaščios kranto ir grioviu pumpuodavo vandenį į ežerą. Iš aukščiau krintantis vanduo prisisodrindavo deguonies. Dvi tris dienas leisdavo vandenį, po to darydavo pertrauką, kol ežere vėl pradėdavo trūkti deguonies. Ežeras būdavo nuolat stebimas, nuo jo valomas sniegas", - prisimena J. Juozapavičius.

 

Alfreda Gudienė

2010-02-20

2010.02.22

Gulbinų kaime - premjera

Šv. Valentino dienos išvakarėse prie Užgavėnių laužo Gulbinų kaime šoko Pabiržės mėgėjiško teatro grupės artistai, sėkmingai pirmą kartą suvaidinę Kazio Binkio komediją "Tamošius Bekepuris".

 

Praėjusį šeštadienį Gulbinų kaimo bendruomenės namuose šurmuliavo daugybė vietos gyventojų ir svečių.

Kieme vaikštinėjo keistokai apsirengę vyrai bei moterys, nepanašūs į Užgavėnių persirengėlius, nors kieme ir buvo sukrautas Morei deginti skirtas laužas. Į renginį skubantys žmonės juokėsi, jog jie švęs tris šventes vienu metu - minės artėjančią Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, šoks aplink Užgavėnių laužą, o Šv. Valentiną pagerbs Kazio Binkio komedija "Tamošius Bekepuris", kurią parodyti atvyko Pabiržės mėgėjų teatro grupė.

Vienišas Tamošius, scenoje lopydamas kojines, taisydamas krepšius, juokino žiūrovus.

Gulbiniečiai teigė, jog persirengėlių ratas bus papildytas Kazio Binkio komedijos personažais. Pasirodo, šie iki vaidinimo ir stripinėjo po sniegą, netverdami iš džiaugsmo ir jaudulio.

Spektaklio premjerai pasirinko Gulbinus, o savo kaime komediją suvaidinti pabiržiečiai ruošėsi sekmadienį.

Gulbinų bendruomenės salė buvo sausakimša, todėl jaunimas palypėjo ant galinių suolų, glaudėsi prie palangių. Kai kas juokavo, kad Biržų teatrų festivalis pradedamas Gulbinuose.

Pabiržės seniūnijos kultūrinės veiklos organizatorė Genovaitė Valeckienė, vaidinanti minėtoje komedijoje, sakė, jog "Tamošius Bekepuris" Pabiržės mokykloje buvo pastatytas prieš penkiolika metų.

Žmonės jo nepamiršę iki šiol ir vis kalbėję, jog reikėtų jį atnaujinti.

Režisierė ir scenarijaus autorė Jūratė Maldutienė sakė, jog dauguma artistų - pabiržiečiai, tačiau kai kurie teatro mylėtojai gyvena ir aplinkiniuose kaimuose. Nežiūrėdami atstumų ir nepabūgę gilios šių metų žiemos, į repeticijas jie nevėluodavo. Dėl visa ko buvo apsidrausta ir kai kurie vaidmenys patikėti ne vienam, o dviem aktoriams. Piršlį dėdę Miką vaidinti gali tiek Donatas Jašinskas, tiek pati režisierė Jūratė, Elzbietos rolė atiteko Aušrai Bedalytei ir Genovaitei Valeckienei, Jaunimą vaidina Simona Navickaitė, Samanta Kiekšaitė bei Giedrius Liumas, skaitovę - Simona Navickaitė ir Aušra Bedalytė. Tačiau niekas nekeičia Gintaučioko (Giedrius Liumas), tetulės (Vida Naudžiuvienė), Onytės (Julita Rastenienė), Jonienės (Kristina Bitinaitė), Jono Garboriaus (Mantas Viederis) ir pagrindinio veikėjo Tamošiaus Bekepurio (Ramūnas Liumas).

Gulbinų bendruomenės namų kieme K. Binkio komedijos personažai stripinėjo po sniegą, šoko aplink Morę.

Spektaklis prasidėjo Vytauto Kernagio įdainuota kūrinio pradžia iki piršlybų scenos. Režisierė sakė taip norėjusi pagerbti žinomą aktorių ir dainininką, paskatinti žiūrovus vėliau išklausyti visą jo atliekamą "Tamošių Bekepurį".

Piršlybų scenoje atgyja pabiržiečiai, energingai parodydami, kaip sunku gyventi vienišiui Tamošiui, kuris scenoje demonstruoja, kaip jam tenka lopyti vilnones kojines ir taisyti krepšius, vienam skubėti į tvartą bei gaminti maistą. Piršlio kalbą ir tetulės karštus pamokymus girdėdami, žiūrovai juokėsi, plojo, stiebėsi ant pirštų galų, kad geriau pamatytų scenoje vykstantį veiksmą.

Nors režisierė ir patys artistai tvirtino, jog kai kur buvę sumaišyti žodžiai ar dar kokia smulkmena pamiršta, žiūrovai to nepastebėjo. Jie gyrė pabiržiečius už humoro jausmą, drąsą, repeticijoms paaukotą laiką.

Režisierė Jūratė Maldutienė, po spektaklio apdovanota geltonų tulpių puokšte, prisipažino, jog repeticijoms tenka paskirti nemažai savo laiko. Gėlių verslu užsiimanti moteris sakė negalėtų mėgstamu pomėgiu užsiimti, jei kaip anksčiau dirbtų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji gyrė artistus ir sakė mananti, jog vėliau grupė sugebės į pasirodymus išvažiuoti ir be režisierės. Pabiržiečiai teigė, kad kvietimų vaidinti jie sulaukė dar iki komedijos premjeros.

 

Gražina Dagytė

2010-02-20

2010.02.19

Sūnaus negalios našta darosi per sunki

Garbaus amžiaus senolė nebeturi jėgų prižiūrėti visišką proto negalią turintį sūnų, tačiau seniūnijos darbuotojai jai išeities pasiūlyti neskuba.

 

Biržų ligoninės medikai, išvydę greitosios medicinos pagalbos automobilio atvežtą pacientą, kurį laiką buvo nustėrę, nes nežinojo, kaip su juo elgtis.

35 metų visišką proto negalią turintis pacientas, nušalęs kojos pirštus, elgėsi agresyviai, atrodė itin sudirgęs.

Stambus, fiziškai stiprus, tačiau tik kelis žodžius latvių kalba galintis ištarti vyras daužė sienas, langus, nesileido nei pasodinamas, nei paguldomas. Bandant apžiūrėti nušalusią koją, kurios du pirštai jau buvo pajuodę, jis pusnuogis bandė išbėgti į koridorių, vėliau kojas bandė draskyti rankomis.

Vyras, pasak ją atlydėjusios pensininkės motinos, į ligoninę pateko pirmą kartą gyvenime.

„Jei ne jį globojanti mama, nežinia, kaip susitvarkytume. Jos vienintelės dar šiek tiek klauso", - kalbėjo medikai apie atvežtą pacientą.

Kad neramus, neretai agresyvus ir neprognozuojamo elgesio pacientas kelia baimę, neslėpė ir Traumatologijos skyriuje dirbusios slaugytojos.

Šalia ligonio nuolat būna į aštuntą dešimtmetį įkopusi jo motina. Tik jai vienai pavyksta bendrauti su neįgaliu 35 metų sūnumi, kurio moteris negalinti palikti nė minutei. Tačiau senolės jėgos senka, o jai padėti niekas neskuba.

Viena sakė bijojusi pacientui leisti vaistus.

„Ką žinai - pakels ranką, trenks į sieną - tiek ir tereikia", - baiminosi slaugytoja.

Kad būtų kiek saugiau personalui ir kitiems skyriuje gydomiems ligoniams, proto negalią turintis vyras paguldytas į atskirą palatą.

Šalia ligonio nuolat būna motina - 74 metų Amalija Marijona R.

Medikai stebėjosi, kodėl nesprendžiamas šio ligonio, kuris gali būti pavojingas tiek sau, tiek artimiesiems, apgyvendinimo  globos įstaigoje klausimas.

Sūnus, pasak ligonio motinos, pastaruoju metu nevartojo jokių vaistų. Paskutinį kartą pas neurologę lankėsi 1998 metais, kai reikėjo sutvarkyti invalidumo dokumentus.

Pati senolė paskutinį kartą pas gydytojus lankėsi prieš kelerius metus. Sako, gydytojams nesirodanti dažniau ne dėl to, kad jų bijotų, - tiesiog dėl rankų ir kojų skausmo negali į mašiną įlipti.

Ligoninės personalas, matydamas išvargusią neįgalaus vyro globėją, pasiūlė jai sveikatą stiprinančių vaistų. Pasiūlius ligoninėje išsitirti sveikatą, moteris mojo ranka: „Negaliu jo nė minutei palikti vieno".

 

Per priepuolius - nevaldomas

Užėjus į palatą buvo matyti, kad neįgalaus paciento marškinių rankovė nuplėšta, jo veidas - žaizdotas.

Kartkartėmis garsiai kažką surėkdamas ligonis bandydavo stotis ir kažkur eiti. Vėliau, pasodintas motinos, jis imdavo draskyti lovą arba daužyti sieną ar langą.

Išvargusi, pabalusi jo motina kalbėjo, kad sūnus itin sunerimęs, nes tai jam nauja, neįprasta aplinka. Tačiau ji neneigė, jog proto negalią turinčiam vyrui užeina agresijos priepuoliai ir būnant namuose.

„Blogai, kai užeina epilepsijos priepuoliai. Arba kai jis pradeda nervintis. Tada nusidrasko veidą iki kraujo arba nuogas bėga į miškus", - pasakojo moteris.

Panašiai jis ir nušalo kojas. „Staiga ant plikų kojų apsimovė čebatus ir išlėkė eglių šakučių. O buvo šalta", - pasakojo moteris.

Miške vyras tąkart išbuvo neįprastai ilgai.

Po kurio laiko motina pamatė, kad jam nušalusios kojos. Iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Į „greitosios" automobilį vairuotojas turėjo padėti įlipti tiek motinai, tiek sūnui.

 

Seniūnijos pasiekti negali

Palatvėje esančios Nemunėlio Radviliškio seniūnijos Antupės kaime yra kelios sodybos. Vienoje troboje su motina ir neįgaliu sūnumi gyvena jos dukra su vyru, abu augina šešis vaikus. Senolės vyras mirė prieš vienuolika metų.

„Dukrai savų rūpesčių - per akis. Vaikai, gyvuliai. Aš pati karvę turėjau, bet pardaviau. Nebegaliu pamelžti, neturiu sveikatos. Jau kelis kartus norėjau eiti į seniūniją prašyti, kad mus su sūnumi kur nors išvežtų ir apgyvendintų. Bet iki seniūnijos - trys kilometrai", - pasakojo moteris.

Seniūnijos socialinė darbuotoja B. Urbonienė, pasak moters, pas ją su neįgaliu sūnumi yra lankiusis tik prieš kelerius metus.

Ji čia buvo su policija - tuomet kažkas pasiskundė, jog neįgalus vyras laksto nuogas po miškus.

„Norėčiau kartu su sūnum į kokį pensionatą. Apie tai esu kalbėjusi su Nemunėlio Radviliškio seniūnijos socialine darbuotoja, bet ji kažko pasiraukė ir man globos namų nesiūlė", - pasakojo močiutė.

Pensionate ji norėtų gyventi su sūnumi - kad galėtų jį įpratinti prie naujos aplinkos.

„Mirčiau rami, kai žinočiau, kad juo pasirūpinta", - kalba senolė, latviškai vis bandydama sudrausminti sūnų.

 

Sunkiai dirbo visą gyvenimą

„Sūnus negalią turi nuo vaikystės. Kai jo laukiausi, labai sunkiai dirbdavau. Mėžiau mėšlą fermoje, melžiau karves, kasiau bulves, ravėjau burokus", - kalba moteris.

Lietuvos ir Latvijos kolūkiuose ji išdirbusi net 41 metus.

Dėl savo gyvenimo kryžiaus moteris nesiskundžia.

Ji prisimena nuo vaikystės įpratusi matyti negalią turinčius žmones.

„Tėvas buvo invalidas, motina augino mus, tris vaikus. Ji labai daug dirbdavo, reikėjo padėti", - prisimena Amalija Marijona.

Tuomet jie gyveno Totorkalnėje. Pašnekovė baigė tik tris pradinės mokyklos klases. Mokyklą metė, nes reikėjo slaugyti tėvą, padėti mamai.

Tiesa, ji savarankiškai išmoko skaityti latvių, rusų ir lietuvių kalbomis.

Į Latviją jos šeima išvažiavo, kai namus „šlavė" melioracija.

Į gimtinę grįžo jau sukūrusi šeimą. Dirbo „Auksinės varpos" kolūkyje. Moteris prisimena pirmaisiais kolūkio gyvavimo metais kasdien dukart per dieną rankomis pamelždavusi po penkiolika karvių. Tik vėliau atsirado melžimo aparatai. Vyras gretimoje fermoje prižiūrėjo jaučius.

Su vyru spaudė pinigus, tikėjosi susikurti naujus namus, o šiuos palikti dukrai. Tačiau keičiantis pinigams keliasdešimties metų triūsas virto varganais 200 litų...

Ne kartą moteris buvo skatinta už gerą darbą. Namie sauganti padėkas, pagyrimo raštus.

 

Vizito neprisimena tik motina?

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos darbuotojai prisiminė, kad į Antupės kaimą jiems teko važiuoti bene prieš dešimtį metų. Buvo gauta kaimo gyventojų skundų, kad neįgalus vyras nuogas laksto po miškus.

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos socialinio darbo organizatorė B. Urbonienė tik iš korespondentės sužinojo, jog jau savaitę neįgalus Antupės kaimo gyventojas su motina guli ligoninėje.

Ir iškart pažadėjo nuvažiuoti pasikalbėti su kaime likusia neįgalaus vyro seserimi.

„Jei reikėdavo kokios pagalbos, padėdavo jo sesuo, gyvenanti kartu. Ji buvo įsipareigojusi padėti prižiūrėti tą žmogų", - tikino B. Urbonienė ir pridūrė, kad kartu gyvenanti neįgaliojo sesuo taip pat yra „sulėtėjusio mąstymo". Ji su vyru niekur nedirba. Šis dar ir girtuokliaujantis. Tačiau socialinė darbuotoja tvirtino, jog vyras „nėra visiškas alkoholikas".

B. Urbonienė prisiminė, kad, kai seniūnijoje dėl produktų lankėsi neįgaliojo sesuo, šios klausė, kaip jie tvarkosi. Moteris tuomet pasakiusi, kad viskas gerai.

Kelis kartus socialinei darbuotojai pakartojus, kad ji dar tą pačią dieną apsilankysianti Antupės kaime, korespondentė jai priminė, kad šiuo metu neįgalusis su motina yra ne kaime, bet ligoninėje. Ir globoja jį ne sesuo, bet motina.

„Taip, motina prižiūri. Aš jau seniau siūliau sūnų vežti į proto ar psichikos negalią turinčių žmonių pensionatą", - kalbėjo B. Urbonienė, tačiau, anot jos, senolė atsisakiusi išleisti jį vieną. Sakiusi, kad su sūnumi turėtų vykti ir ji.

Socialinio darbo organizatorė minėjo, kad tokiam ligoniui galbūt tiktų Skemų arba Jotainių pensionatas. Tačiau ji abejoja, ar būtų leista kartu apsigyventi ir motinai.

„Ten didelės eilės. Be to, viską sprendžia apskritis, ne mes", - kalbėjo B. Urbonienė.

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnas Giedrius Kubilius prisiminė šioje sodyboje lankęsis praėjusių metų pavasarį. Tuomet namo priešgaisrinę būklę tikrino ugniagesiai.

Pasak seniūno, tada neįgalųjį sūnų prižiūrinti motina pageidavimo vežti juos į globos įstaigą neišsakė.

„Kas čia žino, kaip ten buvo iš tikrųjų. Gal žmogui atrodė, kad prašė, o buvo visai kitaip. Reikės aiškintis situaciją ir bandyti spręsti šią problemą", - kalbėjo G. Kubilius.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-02-18

2010.02.19

Žuvys dūsta

Kai kuriuose Biržų rajono vandens telkiniuose dėl deguonies trūkumo jau pradėjo dusti žuvys. Tačiau rajono valdininkai valyti sniego nuo ledo, kad gavus šviesos vandenyje pradėtų gamintis deguonis, neskuba.

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos inspektorius Dalius Drevinskas prieš šventes atliko deguonies matavimus rajono vandens telkiniuose.

Pasak jo, prasčiausia padėtis yra apžėlusiuose Papilio tvenkiniuose. Čia vietomis teužfiksuota vos 0,5 miligramo deguonies viename litre (kritinė riba - 1,5 - 2 miligramai - aut. past.). Vienoje šio tvenkinio vietoje rasta uždususių žuvyčių.

Daugiau deguonies Papilio tvenkinyje rasta tik prie užtvankos (2,8 - 2,5 mg).

Gyvosios gamtos inspektorius Dalius Drevinskas savivaldybės prašo kuo greičiau imtis priemonių gelbėti žuvis.

Ne itin kokia padėtis ir Širvėnos ežere. Mažiausia deguonies Rinkuškių (0,5, 0,8 ir 1,5 mg) ir Astravo (0,7, 1,0 ir 1,1 mg) pusėse, kur daugiau meldų.

Kol kas dar pakenčiama padėtis Ruoliškio ežere bei Gulbinų tvenkinyje.

D. Drevinskas rajono savivaldybės administracijai jau praėjusią savaitę parašė raštą, kuriame prašoma imtis skubių priemonių, jog būtų sustabdytas žuvų dusimas. Sniegas nuo Papilio tvenkinių seniūnijos traktoriumi jau buvo valomas praėjusį ketvirtadienį.

Kada bus stumdomas sniegas nuo Širvėnos ežero, kol kas nežinia. Jį išsinuomojusi rajono medžiotojų ir žvejų draugija tam lėšų neturi.

Draugijos pirmininkas K. Galvelis prašo savivaldybės finansinės paramos. Tačiau ar pinigai bus skirti, prieš šventes savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė dar nežinojo.

 

Jurgita Vitkauskienė

2010-02-18

2010.02.05

Vandens gyvūnijai greit pritrūks deguonies

Prasčiausia situacija - Širvėnos ežere

Biržų rajono ežerų vandenyje deguonies kiekis per artimiausias dvi savaites gali pasiekti kritinę ribą.

Todėl jau dabar reikia rūpintis sniego dangos valymu nuo Širvėnos ir Ruoliškio ežerų.

Tokia Panevėžio aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos inspektoriaus Daliaus Drevinsko nuomonė.

Antradienį jis kartu su Biržų rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku Konstantinu Romualdu Galveliu specialiu aparatu matavo deguonies kiekį draugijos nuomojamuose vandens telkiniuose.

Prasčiausiai situacija atrodė Širvėnos ežere iš Rinkuškių pusės. Čia patikrintos trys vietos. Nustatyta, kad deguonies kiekis yra 0,7, 2,6 ir 2,2 miligramai viename litre. Prie Astravo tilto padėtis jau geresnė - 6,3, 4,8 ir 5,7 miligramai viename litre. Kritinė riba yra tuomet, kai deguonies kiekis litre nesiekia 3 miligramų.

Greitu laiku Širvėnos ežere po sniego ir ledo danga esančios žuvys gali pradėti dusti.

Pasak D. Drevinsko, deguonies kiekis Ruoliškio ežere nebuvo matuojamas, nes dėl gausaus sniego iki jo tiesiog nepavyko privažiuoti. Tačiau, inspektoriaus manymu, padėtis bus panaši kaip Širvėnos ežere.

Kilučių ežere situacija kiek geresnė. Čia deguonies kiekis siekia 4,7 ir 5,7 miligramus.

Tačiau, pasak D. Drevinsko, kiekvienu atveju reikia žiūrėti atskirai.

„Yra buvę, kad aparatas rodo vos 0,8 miligramus, tačiau jokio gyvūnų dusimo nepastebima", - teigė jis.

Širvėnos ir Kilučių ežeruose pragręžus eketes nepastebėta, jog žuvys ir kiti vandens gyvūnai dustų. Vanduo taip pat neturi specifinio kvapo.

„Teigti, jog kritinė riba pasiekta, dar negalima. Suprantu, kad trūksta pinigų. Bet pradėti rūpintis, kad vandenyje būtų deguonies, jau reikia. Draugijos nuomojamų ežerų plotai dideli - Širvėnos ežeras užima 320, Kilučių - 80 hektarų", - sakė D. Drevinskas.

 

Teks samdyti galingą techniką

Pasak K. Galvelio, situacija sudėtinga, ir neaišku, ar pavyks ką nors pakeisti.

„Dažnai sninga, tad jei traktoriumi nuvalysi ledą ir kitą dieną vėl pasnigs, pinigai bus išmesti į balą", - kalbėjo pirmininkas.

Be to, yra ir daugiau problemų.

Sniego danga ant ežerų siekia 30 - 40 centimetrų. Vargu, ar su tokiais kalnais sniego pajėgs susidoroti mažas traktorius, todėl gali tekti samdyti galingą techniką. Tačiau nėra garantijų, kad ledas, kurio storis šiuo metu siekia 40 centimetrų, tokį svorį atlaikytų.

K. Galvelis skeptiškai žiūri į ekečių gręžimą ir šiaudų į jas statymą - tai, jo manymu, „kaip nabašnikui pakasymas".

Pašnekovo manymu, geriausia vandenį aeruoti, tačiau tokiam deguonies vandenyje atstatymo būdui reikia technikos.

 

Jurgita Vitkauskienė
2010-02-04

2010.02.01

Ūkininkavimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą

„Būti žmogumi kiekvienoje gyvenimo situacijoje - to mane mokė tėvelis. Jo žodžių ir laikausi visą gyvenimą", - sako Lamokų kaimo ūkininkas Petras Aukštikalnis. „Šiaurės rytų" rengtuose 2009-ųjų Metų biržiečio rinkimuose jam suteiktas Metų ūkininko vardas. Pas jį viešėjome netrukus po nominacijų paskelbimo.

 

Apie ūkininkavimo tradiciją

Sustojęs po apšarmojusiais sodybos medžiais, Petras Aukštikalnis kurį laiką tyli. O po to kalbą suka į praeitį.

Prisiminimai apie tėvą nepalieka nė per žingsnį, jie lydi kaip pačios geriausios gyvenimo pamokos, kurias reikia perduoti kitai kartai.

Žvelgdamas į naują tvartą, Petras pasakoja, jog toje vietoje statyboms labai trukdė viena obelis, todėl jis buvo susiruošęs medelį išrauti. Bet to nepadarė - sustabdė tėvo žodžiai: „Kai pasisodinsi savo, galėsi daryti, ką nori". Taip ir liko. Medelio niekas nepalietė net tada, kai šis nudžiūvo. Į išskirtinių medžių sąrašą patenka ir kriaušė, kurią tėvas pasodino sūnaus gimimo dieną.

Jau senokai į Amžinybę iškeliavusį tėvą Petras vadina geradūšiu. Ir jis ūkiu domėjosi net tada, kai nebekilo iš ligos patalo. Petrui atrodė neįtikėtina, kaip kadaise buvęs sveikas, spartus žmogus staiga nebegali net pakilti iš lovos. Kiek pamąstęs, prideda: „Ir aš kaip tėtė su savo vaikais anksčiau užsiimdavau, o dabar jų nebepaveju... „ Ir čia pat atveria širdį - vaikai užaugo, bet nežinia, ar bus kam perimti ūkį. Kol kas nė viena iš Petro atžalų apie tai nesvajoja. Dukra Gintarė pasirinko teisę, Astą paviliojo kineziterapija, Šarūnas studijuoja programavimą. Lieka guostis tik tuo, kad vaikai baigė jaunųjų ūkininkų kursus.

Šį sodybos papuošalą Aukštikalniams dovanojo kunigaujantis dėdė.

Bet paskutinės viltys dar nežuvusios, nes kartu ūkininkaujančios sesers Vitalijos Kopūstienės sūnus Aurentas - Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakulteto studentas. Dairomasi ir į jaunylį dešimtoką Aurimą.

„Dabar trauktis mums nebėra kur. Bet jei niekas neperims ūkininkavimo, bus skaudu", - sako ūkininkas, atverdamas karvių fermos duris.

Petras Aukštikalnis dėl ūkio 1995 - aisiais paaukojo darbą Vabalninko žemės ūkio technikume, kur ėjo direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Tada motina ūkį perrašė sūnaus vardu.

 

Sėkmės garantas - vienybė ir pasitikėjimas

Kaip kūrėsi Aukštikalnių šeimos ūkis? Labai paprastai. Prie turėtų penkių melžiamų karvių buvęs J. Biliūno kolūkis už pajus pridėjo dar dešimt. Tada ant kiemo atsirado ir kolūkio traktorius, buvo atsivežta atsarginių detalių, trąšų bei sėklos.

Pasitarę visi namiškiai priėmė sprendimą keturis kartus padidinti tvartą. Pasidalijo darbus. Petras su Vitalijos vyru Gediminu traukdavo vežti žvyro statyboms, moterys - melžti karvių. Sesuo Vitalija, veterinarijos gydytoja, prižiūrėjo gyvulių sveikatą.

„Padėjo tik sutarimas. Po vieną nieko nebūtume padarę", - pagrindinę ūkininkavimo sėkmės priežastį įvardija Petras. Ir dabar jie visi žino savo veiklos kryptis: Gediminas - ūkvedys, Vitalija - veterinarė - selekcininkė, Petras - buhalteris, tiekėjas ir projektų tvarkytojas, jo žmona Danutė - zootechnikė. Pasak Petro, jie vienas kito nekontroliuoja ir absoliučiai pasitiki.

„Viską darome oficialiai, juodų pinigų nemokame", - sako ūkininkas. Ir vėl prisimena kadaise jo adresu pasakytus tėvo žodžius: „Tu nė vieno nenuskriausi". Pasak Petro, oficialiai ūkis yra tik jo, bet iš tikrųjų - ir sesers Vitalijos, be kurios žinių būtų labai sudėtinga.

Aukštikalnių ir Kopūstų šeimų vienybės rezultatas - 128 Lietuvos žalųjų veislės melžiamos karvės, apie 150 prieauglių, gyvuliams pagal SAPARD programą pastatytos fermos, nauja technika ir apie tris šimtus hektarus dirbamos žemės.

Aukštikalnių ir Kopūstų šeimų vienybės rezultatas - 128 Lietuvos žalųjų veislės melžiamos karvės, apie 150 prieauglių, gyvuliams pagal SAPARD programą pastatytos fermos, nauja technika ir apie tris šimtus hektarus dirbamos žemės. Ūkyje dirba samdomas mechanizatorius, dvi melžėjos ir šėrikas. Petras džiaugiasi, kad žmonės žino savo darbą, šeimininką supranta iš pusės žodžio.

Kasdien iš karvių primelžiama po tris tonas pieno. Praėjusiais metais - po 9 tonas iš vienos karvės. Petro Aukštikalnio A grupės veislyno banda - pati produktyviausia Lietuvoje. Tam reikalingi kokybiški pašarai, bet daug lemia ir fermoje dirbančių žmonių tinkamas elgesys su gyvuliais. „Kai pieno sumažės, žiūrėsim, ar melžėjos nerėkia ant karvių", - šypsosi ūkininkas.

Aukštikalnių ūkyje puoselėjamos ne tik ūkininkavimo, bet ir senosios gyvulių išginimo į ganyklas tradicijos, rengiamos vadinamosios Lauko dienos.

Jau beveik dešimt metų Lamokuose karvių ginimo į laukus rytą ruošiamos tikros iškilmės, kurių metu skamba senosios piemenėlių dainos, griežia armonikos, o karvučių galvos papuošiamos vainikais. Kiekvieną pavasarį atsiranda vis naujų sumanymų - prikeliami primiršti papročiai, ragaujami iki tol nematyti patiekalai, bendraujama su naujais žemės ūkio specialistais.

Einančių į fermą akis patraukia savotiška skulptūra, vaizduojanti karvę ir veršelį. Aukštikalnių šeimynai ją padovanojo Petro ir Vitalijos mamos brolis, kunigaujantis Švėkšnoje.

Šia neįprasta dovana linkėta stabilumo, sutarimo ir naujovių.

 

Karvei nepasakysi, kad pabrango elektra

Apie ateities planus Petras Aukštikalnis kalbėti neskuba. Pasak jo, to daryti neleidžia dabar Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kuri ūkininkui trukdo planuoti. Žemdirbys esą niekada nežino, kas jo lauks kitais metais.

„Linų niekam nebereikia, gal ir pieno nebereiks", - ironizuoja Petras. Kaip pavyzdį jis pateikia praėjusių metų situaciją. Ūkininkams buvo žadėtos geros grūdų kainos, sieksiančios net tūkstantį litų už toną. O kas išėjo? Vietoje žadėtų pinigų teliko tik trys šimtai litukų.

MGB „Baltija" pieną parduodantis Petras irgi patyrė nuostolių - pieno kainos nukrito. Anksčiau po 1,10 Lt už litrą mokėjusi bendrovė, vienu metu mokėjo tik po 0,51 ar 0,52 Lt. Dabar ūkininkui už litrą atlyginama po 0,79 Lt. Bendrovė teisinasi, kad jai pabrango elektra. „O aš karvei nepasakysiu, kad ir man pabrango, todėl neduosiu jai rapso išspaudų, atleisiu šėriką ar melžėjas", - kalba ūkininkas.

P. Aukštikalnis tegali džiaugtis vienu dalyku - didelių paskolų jau nebėra.

„Daugiau nebesiplėsim", - griežtai sako ūkininkas Petras. Tačiau neslepia turėjęs planų imtis pieno perdirbimo - sūrių, varškės ar kitokių produktų gamybos. Bet tai kol kas tik svajonės.

 

Gražina Dagytė
2010-01-30

2010.01.29

Vaikų tėveliai pasigedo labdaros

Neseniai Biržų rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigas pasiekė Vokietijoje gyvenančių Zeltinių šeimos parama.

„Šiaurės rytai" rašė apie tai, kad Biržuose apsilankiusi Simin Wieghard - Zeltinis yra Hamburge įkurto Lietuvos ir Vokietijos fondo koordinatorė, kuri nuolat remia Biržų ir kitų šalies rajonų įstaigas.

Šįkart rėmėjai atvežė žaidimų, saldumynų, o socialiai remtiniems vaikams - ir drabužėlių.

Į redakciją kreipėsi Nemunėlio Radviliškyje veikiančios pagrindinės mokyklos ikimokyklinio skyriaus ugdytinių tėvai.

Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė patvirtino, kad labdara iš Vokietijos gauta. Tačiau saldumynų, kurių galiojimo laikas baigėsi, vaikams dalyti pabijota.

Žmonės sakė girdėję, kad jų įstaigą taip pat pasiekė Zeltinių šeimos atvežta labdara. Tačiau nei tėvai, nei vaikai dovanų esą nematė. Žmonės tvirtino norintys sužinoti, kodėl taip yra.

Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos direktorė Saulė Venckūnienė patvirtino, kad labdara iš Vokietijos gauta. Ją mokyklai perdavė senelių globos namų direktorius Liudvikas Pleškys.

„Atvežta devyniolika žaidimų, šešeri marškinėliai, dažų ir šokolado. Darželyje veikia trys grupės, jį lanko keturiasdešimt vaikų. Žaidimus paskirstėme grupėms, o marškinėlius palikome kokiam nors renginiui", - tvirtino S. Venckūnienė.

Direktorė sakė nežinanti, ką daryti su gautais šokoladais, nes jų galiojimo laikas pasibaigęs.

Ji prisiminė prieš kelerius metus buvusį atvejį, kai mokykloje lankęsi švedai atvežė saldumynų. Nors jie nebuvo pasenę, bet, kažkuris vaikas jų persivalgė ir susirgo.

Tėvai, įtarę, kad vaikas apsinuodijo senais saldumynais, kreipėsi į specialistus. Direktorei dėl to teko aiškintis, įtikinėti, jog saldumynai tikrai nebuvo sugedę.

„Šokoladai yra, jų užtektų visiems vaikams. Bet bijome dalyti, nes nežinia, kas prisiims atsakomybę, jei kuris nors vaikas sunegaluos. O ir pasklidus gandams labdaros gavėjai gali įsižeisti. Nebent reikės šokoladus atiduoti vaikų tėveliams ir įspėti, kad galiojimas pasibaigęs", - svarstė S. Venckūnienė.

 

Jurgita Vitkauskienė
2010-01-28

2010.01.26

„Ačiū, ministre, kad mano vaikai Lietuvoje"

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius įsitikinęs, kad smulkiajam kaimo verslui siūloma paramos programa - tai šansas kiekvienam susirasti savo nišą. Ministrą kalbina Dangyra APANAVIČIENĖ.

 

- Jūsų vykdoma žemės ūkio politika radikaliai skiriasi nuo pirmtakės K. Prunskienės vykdytos. Pastaroji ragino ūkininkus stambinti ūkius ir orientavosi į paramą stambiesiems. Jūs labiau skatinate smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Kodėl?

- Mano nuomone, ūkis turi stambėti natūraliu būdu. O bendra žemės ūkio politika turėtų būti labiau orientuota į vidutinį šeimos ūkį. Čia aš matau ateitį visoms grandims. Supaprastinę paramos iki 150 tūkstančių litų gavimo reikalavimus, kelius atvėrėme būtent smulkiajam ir vidutiniam ūkiui.

Smulkieji ūkininkai pradėjo aktyviai teikti paraiškas, nusipirko technikos, modernizavo savo ūkius, užsiėmė papildoma veikla. Anksčiau jie net bijodavo prie siūlomos paramos prisiliesti, nes buvo sukurtos sudėtingos sąlygos, projektus ruošė ministerijai artimos kompanijos, o lėšos nuplaukdavo į stambiųjų kišenes. Dabar senosios tvarkos nebeliko, ir kai kas dėl to, suprantama, buvo nepatenkintas, protestavo, rengė piketus. Bet tokia mūsų pozicija.

Ministras K. Starkevičius: „Raginu ūkininkus burtis, kurti turgelius, o savivaldybių merus kviečiu surasti tam tinkamas vietas, įsileisti turgelius į miestų centrus, aikštes".

Kitas žingsnis - tai ūkininkų turgelių sugrąžinimas. Jie buvo smetoninėje Lietuvoje ir yra Vakarų Europoje. Raginu ūkininkus burtis, kurti turgelius, o savivaldybių merus kviečiu surasti tam tinkamas vietas, įsileisti turgelius į miestų centrus, aikštes. Džiaugiuosi, kad šis procesas juda ir per metus jau pastebimi poslinkiai.

Antai Kaune, viename iš pirmųjų atidarytų turgelių, priėjo prie manęs moteris iš Jonavos ir sako: „Ačiū, ministre, kad mano vaikai Lietuvoje. „ Pamaniau, kad moteris juokauja. Bet, pasirodo, šeima turi 5 karves, jas visi kartu prižiūri, melžia, patys daro sūrius ir sėkmingai juos parduoda ūkininkų turgelyje. Atradę darbo namuose liko vaikai, kurie jau kėlė sparnus į užsienį. Štai ir atsakymas dėl turgelių reikalingumo ir dabartinės ministerijos politikos.

 

- Kaip žinia, nuo liepos 1 dienos šalyje nebeliks apskričių, bus naikinami žemės tvarkymo departamentai, jau atleisti darbuotojai seniūnijose. Ar likę žemėtvarkos specialistai rajonuose dėl jiems tekusio didelio darbo krūvio sugebės išspręsti problemas, susijusias su vis dar nebaigta žemės reforma?

- Žemėtvarkininkų pareigybių apskrityse sumažinimas neturėtų labai neigiamai atsiliepti žemės tvarkymo darbų kokybei, nes iš esmės žemės grąžinimo darbai šalyje baigti, išskyrus Vilniaus ir Ignalinos rajonus. Be to, ir apskričių viršininkai mažino pareigybes nevienodai - buvo atsižvelgiama į konkrečios savivaldybės teritorijoje likusių žemės reformos darbų kiekius. Iš esmės buvo atleisti mažiausiai „darbu apkrauti" žemėtvarkos skyrių darbuotojai, dirbantys seniūnijų teritorijose. Bendra šalies finansinė ir ekonominė situacija tik pagreitino jau pribrendusias reformas.

Seime svarstomi Vyriausybės pateikti Žemės ūkio ministerijos parengti įstatymų projektai, kuriais numatoma, jog nuo liepos 1 d. kaimo gyvenamosiose vietovėse žemę (taip pat ir valstybinę) tvarkytų bei administruotų Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nacionalinė žemės tarnyba priimtų sprendimus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius, parduotų, kitaip perleistų privačion nuosavybėn ar išnuomotų valstybinę žemę. Tarnyba taip pat vykdytų žemės reformą: atliktų žemės reformos darbų užsakovo funkcijas, būtų žemėtvarkos planavimo dokumentų organizatorė.

Savivaldybės administruotų ir tvarkytų miesto gyvenamosiose vietovėse esančią žemę. Iš esmės jos atliktų tuos pačius žemės tvarkymo ir administravimo darbus miestuose, kokius Nacionalinė žemės tarnyba - kaimo vietovėje.

Taip pat numatoma, jog Valstybinio žemėtvarkos instituto pagrindu steigiama valstybės įmonė - Valstybės žemės fondas, kuris, atsižvelgiant į esamą ekonominę ir finansinę valstybės padėtį, palaipsniui perimtų žemės tvarkymo funkcijas, būdingas būtent tokios (valstybės) įmonės atliekamos veiklos specifikai. Tai apleistos žemės identifikavimas, žemės konsolidacijos projektų rengimo organizavimas, žemės nuosavybės bendrininkų mažinimas ir kt.

 

- Jau dabar nemažai žemių neoficialiai yra atsidūrusios užsieniečių rankose, nors tai prieštarauja dabartiniams įstatymams. Žemė superkama prisidengus Lietuvos juridiniais ir fiziniais asmenimis. Ar bus pratęstas žemės ūkio ir miškų paskirties žemės pardavimo užsieniečiams draudimo terminas?

- Norėčiau pažymėti, kad septynerių metų pereinamasis laikotarpis, taikomas užsieniečiams, pageidaujantiems įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemės sklypus, numatytas Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje, baigsis 2011 m. gegužės 1 dieną. Tačiau šios sutarties IX priede yra numatyta, kad Lietuva gali prašyti Europos Komisijos pratęsti pereinamąjį laikotarpį, „jeigu yra pagrindo manyti, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui atsiras didelių trikdymų ar kils didelių trikdymų grėsmė Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės rinkai". Tai reiškia, kad pereinamąjį laikotarpį Europos Komisija savo sprendimu gali pratęsti ne ilgiau kaip trejiems metams, o Stojimo sutarties peržiūrėjimas nebūtų atliekamas.

Seimas praeitų metų lapkričio mėnesį rezoliucija atkreipė Vyriausybės dėmesį dėl būtinybės pratęsti minėtą draudimo užsienio subjektams įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemę laikotarpį ir siūlo Vyriausybei argumentuotai derėtis su Europos Komisija dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo iki 2013 m.

Žemės ūkio ministerija svarsto galimybę kreiptis į Europos Komisiją, pateikdama argumentuotą prašymą dar pratęsti trejiems metams pereinamąjį laikotarpį, per kurį ir toliau būtų ribojama užsienio subjektų teisė įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemę.

 

- Pradėti bausti privatūs asmenys - apleistų žemių savininkai. O kas atsako ir ką reikia bausti už apleistą valstybinę žemę?

- Pastaruoju metu vis dažniau ir plačiau minima apleistų žemių problema, analizuojamos priežastys, ieškoma šios problemos sprendimo būdų. Iš esmės baigiant žemės grąžinimo procesą, labai akivaizdžiai tapo matomi apleistos žemės plotai.

Didžioji dalis tokios žemės jau yra privačiose rankose, turi šeimininkus, kurie tiesiogiai yra atsakingi už šios žemės racionalų naudojimą.

Noriu pabrėžti, kad žemės naudojimo valstybinę kontrolę organizuoja ir vykdo apskričių viršininkai, paskiriantys atsakingus asmenis, kurie tikrina, ar žemės savininkai ir kiti žemės naudotojai (taip pat ir valstybinės) racionaliai naudoja bei tausoja žemę, ar nėra apleidę žemės ūkio naudmenų piktžolėmis ir krūmais, ar palaiko gerą žemės ūkio naudmenų ir pasėlių aplinkosaugos būklę. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas valstybiniai augalų apsaugos bei karantino inspektoriai tikrina, ar žemės savininkai arba kiti žemės naudotojai laiku imasi kovos priemonių su piktžolėmis, augalų kenkėjais ir ligomis.

Pažymėtina, kad šiuo metu nemažai žemės savininkų ir valstybinės žemės naudotojų netvarko žemės dėl aplaidumo, o kartais net ir piktavališkai. Nedirbamoje žemėje pradeda augti menkaverčiai krūmynai, piktžolės, augalai užkemša melioracijos įrenginius, todėl dirva pelkėja. Žemės ūkio paskirties žemė, nenaudojama žemės ūkio veiklai ilgiau kaip trejus metus, tampa apleista.

Atsižvelgdama į tai, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 100 ir 107 straipsniuose numatyta atsakomybė už žemės nesutvarkymą yra per švelni ir neturi drausminančio bei skatinančio poveikio laikytis nustatytų žemės naudojimo reikalavimų, Žemės ūkio ministerija parengė minėtų kodekso straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Šiuo projektu siūloma gerokai sugriežtinti numatytas sankcijas priklausomai nuo apleisto ploto, t. y. siūlomos diferencijuotos, nuo apleistos žemės ploto dydžio priklausančios administracinės nuobaudos, kurių ankstesnėje praktikoje nebuvo.

 

- Aktyviai pradėjo steigtis melioracijos sistemų naudotojų asociacijos, kurios rengia projektus ir tikisi paramos susidėvėjusioms melioracijos sistemoms atkurti. Ar pakankamai yra lėšų šiems projektams?

- Praeitų metų pabaigoje vyko jau trečiasis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (KPP) paraiškų rinkimas pagal priemonės „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra" veiklos sritį „Žemės ūkio vandentvarka". Tam buvo skirta 131 mln. litų ES paramos. Dviem pirmiesiems paraiškų kvietimams buvo skirta 51,2 mln. litų.

Lėšų vadinamiesiems vandentvarkos projektams pastaruoju metu skiriama kaip niekada daug. Belieka tik burtis ūkininkams į asociacijas, rengti projektus (tam, tiesa, reikia ir šiek tiek savų lėšų) ir tvarkyti savo laukus.

 

- Nėra nustatytos tvarkos, kaip įteisinti senus gamybinius pastatus - buvusias kolūkių fermas, dirbtuves ir pan. Gal numatomas jų teisinės registracijos supaprastinimas?

- Dokumentų, kuriuos reikia pateikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (VĮ Registrų centrui) norint įregistruoti senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., kurie įrašymo į ūkines knygas momentu buvo kaimo vietovėje ir iki šiol dar neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, sąrašas reglamentuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (Žin., 2003, Nr. 24-990).

Atkreipiu dėmesį, jog šiame teisės akte numatyta, kaip turėtų elgtis senų statinių valdytojai, kurie neturi nė vieno sąraše nurodyto dokumento ir nori Nekilnojamojo turto registre įregistruoti senus statinius. Tvarka yra aiški ir paprastinti artimiausiu metu jos nenumatoma.

 

- Pagal Valstiečių ūkio įsikūrimo įstatymą į ūkininkų sodybas buvo nutiestos elektros linijos. Jos priklauso rajonų savivaldybėms, kurios neturi galimybių jas prižiūrėti. Ar gali savivaldybės šį turtą perduoti Elektros skirstomiesiems tinklams?

- Elektros linijos ir transformatorinės pastotės, pastatytos už žemės ūkiui skirtas lėšas, kurių statybos užsakovai buvo savivaldybių žemės ūkio skyriai, panaudos pagrindais yra eksploatuojamos energetikos įmonių, o pačios linijos, kaip turtas, apskaitomos savivaldybių balanse. Šių tinklų (kaip savivaldybių turto) perdavimui elektros tinklams šiuo metu trukdo tai, kad Energetikos ministerija dar nėra patvirtinusi Elektros energetikos įstatymo reglamentuojamo poįstatyminio teisės akto Bendrai naudojamų elektros energetikos objektų, skirtų elektros energijai perduoti ir (ar) skirstyti, išpirkimo ar eksploatavimo tvarkos aprašo.

Šio aprašo projektą Energetikos ministerija jau yra parengusi. Pasitarimo šioje ministerijoje metu situacija buvo priminta, viceministras H. Bernatavičius pažadėjo spręsti šį klausimą.

 

2010-01-26

2010.01.26

Padėkime gyvūnams

Jau kelinta savaitė Biržų krašte gausiai prisnigus ir spaudžiant nemenkam šaltukui žvėreliai ir paukščiai ėmė jausti maisto stygių. Medžiotojai stambiuosius žvėris dar pašeria šėryklose miškuose, tačiau laukų gyvūnai jau sunkiai gali pasiekti maistą - didelis sukietėjusio sniego sluoksnis.


 

Aplinkosaugininkai kviečia visus, kurie neabejingi, padėti gyvūnėliams, t. y. nuvežti grūdų ir daržovių į laukus. Pašarus geriausia palikti atkasus sniegą pakrūmėse - ten dažniausiai nuo žvarbaus vėjo slepiasi nusilpę paukščiai ir žvėreliai. Miestų gyventojai galėtų įrengti lesyklėles paukščiams, pakabinti lašinių zylėms. Pradėjus šerti, prašome visų elgtis atsakingai, kad tai nebūtų vienadienė akcija, o reguliariai, kas 2-3 dienos, papildomos maisto atsargos, nes gyvūnėliai įpranta būti šeriami.

 

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento informacija
2010-01-26

2010.01.22

Neįgaliam kūdikiui į gyvenimą kabintis padeda globėjai

„Tikras stebuklas, kad tas vaikelis gyvas. Ir gimė po laiminga žvaigžde, nes išgyveno. Jis taip kabinosi į gyvenimą - vadinasi, buvo lemta. Dabar esu rami, nes jis gerose rankose. Jei būtų likęs pas motiną toje landynėje, naktimis nemiegočiau", - taip kalba vienoje rajone vaikų globos įstaigoje apgyvendinto neįgalaus vaiko močiutė. Tuo tarpu jos vienturtė dukra, vos nenumarinusi savo kūdikio, „muravankėje" gyvena su nauju sugyventiniu ir vis labiau ritasi į dugną.

 

Atrodė kaip gyvas lavonėlis

Vaizdas, kurį praėjusių metų spalį išvydo į ligoninę paguldyto keturių mėnesių kūdikio artimieji bei būsima globėja, buvo kraupus.

Panašu, kad girta miegojusi motina gerai net nesuprato, jog verkiantis iš bado jos vaikelis paimamas kitų globai. Kūdikis buvo ne tik alkanas, bet ir apleistas, nešvarus, sušalęs.

Vaikelis, pasak močiutės, ligoninėje gulėjo kaip lavonėlis - mirksėjo akytėmis ir vos judino rankutes. Negalėjo pakelti kojyčių, nelaikė galvytės.

Keturių mėnesių kūdikis tesvėrė tris kilogramus.

Medikai nustatė, kad kūdikio išsivystymas tesiekia 40 procentų. Jonukui buvo diagnozuota daugybė sunkių ligų.

Stebuklingai išgyvenusiu mažyliu rūpinasi kas tik gali - šeimynos globotiniai, jam skaitantys knygutes, globėjai, sesė, močiutė ir net netikras tėtis. Kūdikiu nesidomi tik jį pagimdžiusi moteris.

Jam pripažintas Dauno sindromas, diagnozuotos dvi širdies ydos, vilko gomurys.

Kūdikis apgyvendintas vienoje rajone esančioje šeimynoje.

Vos parvežtas į namus berniukas tevalgydavo po 20 gramų maistelio ir tik šalto. Panašu, kad buvo pamiršęs šilto maisto skonį.

Vėliau po truputį jis pradėjo valgyti daugiau. Vaikeliui buvo taikomas ne tik specialus organizmui tinkantis naminis maistas. Jo kūnelis nuolat masažuojamas, daromos specialios mankštos, stuburiukas lavinamas jį paguldžius ant kamuolio. Kai geras oras, jis miega lauke.

Po dviejų mėnesių, praleistų globėjų šeimoje, vaikas pasikeitė.

Globėja mažylį nuolat parodo ne tik Biržų gydytojams. Jį buvo nuvežusi patikrinti ir pas Kaune dirbančią medikę osteopatę, propaguojančią folio metodą.

Gydytoja paaiškino, kad kurį laiką vaikelis dar bus ramus, tačiau vėliau organizmas pradės valytis nuo dar būnant motinos įsčiose įsisavinto alkoholio. Tad kelis mėnesius teks vargti.

Taip ir nutiko. Kūdikėlis tapo neramus, dažnai verkė, jo visą kūnelį išbėrė. Beveik visą teko ištepti briliantine žaluma. Dabar visi šeimynos nariai jį, prisimindami matytą animacinį filmą apie žalios spalvos herojų, meiliai vadina „mūsų šrekiuku".

Tačiau vargą atperka tai, jog berniukas vystosi. Jis ne tik jau judina kojytes - didžiuoju kojytės pirštuku pasiekė net burnytę. Vaikas reaguoja į aplinką, mosuoja rankytėmis, sėdi vaikštynėje ir jau siekia žaisliukų.

Šeimynos mama bijo, kad kūdikis pernelyg neįprastų būti ant rankų, tad norintiems jį nešioti vaikams ir vyrui tai daryti draudžia.

Vyresni vaikai mažyliui garsiai skaito knygutes ir tiki, kad jis viską supranta.

Tiesa, globėjai pastebėjo, kad vienos rankytės vaikas beveik nevaldo. Kokios dar bėdos išlįs jam augant, galima tik spėlioti. Ir melstis, kad nebūtų labai blogai...

 

Nėščia slapstėsi nuo gydytojų

Biržų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė sakė, kad vaikelio besilaukusi motina slėpė buvusi nėščia. Ji pati tvirtino nesupratusi, jog laukiasi.

Informaciją apie slepiamą nėštumą gavusi miesto seniūnijos socialinė darbuotoja asocialią moterį nuvežė parodyti gydytojai ginekologei. Ši ją dėl gresiančio persileidimo ir padidėjusios rizikos išsiuntė gydyti į Panevėžį. Iš ten pacientė buvo perkelta į Kauno klinikas.

Grįžusi iš ligoninės nėščia moteriškė vėl dingo. Visą mėnesį jos nepavyko rasti.

Vėliau artimieji kalbėjo, kad nėščioji darė viską, jog vaikelis negimtų, ir slėpė nėštumą, juosmenį suvaržydama rūbais.

Kas žino, ar kūdikio nelaukė dar vieno šiukšlyne neatpažinto lavonėlio likimas.

Berniukas gimė neišnešiotas Kaune. Tesvėrė vos vieną kilogramą ir šimtą gramų.

Dvi savaites praleidusi gydymo įstaigoje moteris su vaikeliu parvažiavo pas savo motiną.

Ši sako, jog dukra tvirtinusi, kad anūkėlis sveikas. Tris mėnesius jaunoji motina kūdikį lyg ir prižiūrėjo, vežiojo pas gydytojus.

Tačiau vėliau vaikelio mama sugrįžo prie senų įpročių ir išlėkė pas „muravankėje" gyvenantį sugyventinį. Kai ją radusi mama papriekaištavo, jog nežiūri anūko, ši grįžo, susirinko savo rūbus, pasiėmė kūdikį ir išvažiavo.

Kad vienoje „muravankės" landynėje nesaugu kūdikiui, pirmą pranešimą savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai gavo praėjusių metų spalio pradžioje. Apsilankius šeimoje motina rasta blaivi. Tačiau po savaitės vėl gavus pranešimą motina rasta girta, o vaikelis neprižiūrėtas. Jis iškart buvo paimtas ir išvežtas į ligoninę.

„Berniukui nustatyta laikina globa šeimynoje. Ateityje, jei motina toliau juo nesidomės ir nesirūpins, teks teismo keliu apriboti jos teises", - teigė G. Gedvilienė.

„Prašome gyventojų, nebūti abejingiems ir apie grėsmę vaikams pranešti mums, kad jiems galėtume kuo greičiau padėti", - kalbėjo G. Gedvilienė, kuriai kūdikio istorija atrodė itin šiurpi.

 

Degradavimą lėmė nedarbas?

Mažylio mama - vienturtė. 36 metų moters degradavimo priežastis galėjo būti bedarbystė.

„Iki 28 metų buvo normali. Vėliau neteko darbo banke, pradėjo dirbti švedų įmonėje namudininke. Nebeliko atsakomybės, disciplinos. Atsirado blogų draugų, visokios kompanijos. Vėliau išėjo gyventi į „muravankę", - svarsto jos motina.

Dėl nedarbo buvo pradėjęs gerti ir jos pačios vyras. Prieš aštuonerius metus neteko darbo melioracijos įmonėje, po to ir pradėjo girtauti. Liepos mėnesį jis mirė.

Neįgalus kūdikis - ne vienintelis vienturtės dukters vaikas, kuriuo tenka rūpintis močiutei.

Ji tikisi, kad trylikametę anūkę  pajėgs užauginti. Tačiau mažyliu, turinčiu daugybę sveikatos problemų, ji tinkamai pasirūpinti jau nebeįstengtų.

 

Lanko močiutė, augina globėjai

Šeimyna, kurioje globojamas vaikelis, kiekvieną savaitgalį sulaukia svečių. Močiutę atveža jos žentas. Jo, iki šiol oficialiai neišsiskyrusio su žmona, pavardę turi ir berniukas. Kas tikrasis tėvas - nežinia.

Kaskart vaikelio artimieji atvyksta netuščiomis. Močiutė primezgė kojinyčių, jos brolis pripirko rūbelių.

Senolė pasirūpino, kad šeimynos nariams nereikėtų pirkti ožkos pieno (tik tokį anūkėlis tegali gerti). Atvežė ožką su dviem ožiukais. Parūpino ir vaikštynę.

„Kaip nesirūpinsi, juk mano anūkas. Kai buvo sprendžiamas klausimas dėl globos, prašiau tik jo toli neišvežti, kad galėtume lankyti. Jei ne žentas, savo jėgomis nenuvažiuočiau", - pasakoja moteris.

„Degradavę moterys ir vyrai nepagalvoja, kad girtų žmonių „penkių minučių malonumas" gali virsti jų atžalų gyvenimo tragedija. Norėčiau, kad jos jaustųsi taip, kaip jaučiasi jų pagimdyti kūdikiai. Kad jos nors šiek tiek suvoktų, kiek reikia pastangų, kad jų vaikus pavyktų bent truputį pritaikyti gyvenimui. Kiek jų sveikatos stiprinimui reikia ne tik finansinių, bet pirmiausia dvasios pastangų", - kalba vaikelio globėja.

 

Jurgita Vitkauskienė
2010-01-21

2010.01.22

Vilkų medžioklės sezonas buvo sėkmingas

Biržų rajone praėjusiais metais nušauti keturi vilkai.

 

Lietuvoje vilkus medžioti leidžiama nuo gruodžio 1-osios iki balandžio 1 dienos. Tačiau įpusėjus sausiui, šių žvėrių medžioklė jau baigta. Aplinkos ministras sausio 11 - ąją pasirašė įsakymą nutraukti medžioklės sezoną, nes jau išnaudotas nustatytas sumedžiojimo limitas.

Du vilkus spalio pradžioje nušovę Šilų medžiotojų būrelio vyrai - Rolandas Badaras ir Kostas Rožėnas.

Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus medžioklės žinovė Renata Kaminskienė sakė, jog anksčiau nei nurodoma dokumentuose nutrauktas medžiojimas - ne naujiena. Ankstesniais sezonais jis taip pat buvo baigtas sausio viduryje, tačiau tada sumedžiojimo limitas buvo kur kas mažesnis. Per 2007 - 2008 metų sezoną leista sumedžioti 20 vilkų, o 2008 - 2009 metais - 30 vilkų.

Per šį medžioklės sezoną buvo leista sumedžioti 40 vilkų. Biržų rajone į medžiotojų akiratį pateko keturi plėšrūnai. Vienas žvėris praėjusių metų gruodį nušautas Biržų girioje. Jį patiesė Nemunėlio medžiotojų būrelio narys, 21 metų panevėžietis Sigitas Jarašiūnas.

Vilkai buvo medžiojami ir genetiniams tyrimams. Tai praėjusių metų rugsėjo - spalio mėnesiais pagal specialų leidimą buvo leista padaryti Telšių, Pasvalio, Kupiškio, Rietavo ir Biržų savivaldybių teritorijose. Jei Telšių, Pasvalio ir Kupiškio rajonuose tuo tikslu nušauti du vilkai, tai biržiečiai nusitaikė net į tris. Vienas plėšrūnas sumedžiotas pačioje rugsėjo pabaigoje Roksalės miške. Jį nušovė Kvetkų būrelio medžiotojas Danas Gasiūnas. Dar du vilkai spalio pabaigoje nušauti Liepalotų miške. Laimikius patiesė Šilų medžiotojų būrelio vyrai - Rolandas Badaras ir Kostas Rožėnas.

R. Kaminskienė pastebėjo, kad vėliau mėginiai genetiniams tyrimams buvo paimti ir iš kitų vilkų. Genetinius vilkų populiacijos tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Ekologijos institutas.

 

Gražina Dagytė
2010-01-21

2010.01.21

Gyvybėmis rizikuojančius žvejus žadama bausti griežčiau

Vidaus reikalų ministerijos siūlymą kelis kartus padidinti baudas savižudžiams prilygstantiems žvejams daugelis vadina sveikintinu dalyku. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos skyriui vadovaujantis biržietis Konstantinas Galvelis tokiai iniciatyvai pritaria.

 

Perspėjimo nepaisymas - 500 litų

Didelį visuomenės pasipiktinimą kelia pranešimai apie šalyje poledinės žūklės žvejų gelbėjimo darbus. Dėl žvejybinės aistros, kartais prilygstančios beprotybei, žūklautojai rizikuoja ne tik savo, bet ir juos gelbėjančių sveikata bei gyvybe.


 

Jei bus pritarta Vidaus reikalų ministerijos (VRM) siūlymui, už neatsargų elgesį ant ledo bus taikomos didesnės baudos. Maksimali bauda už tai bus nebe 100 litų, o penkis kartus didesnė.

Už taisyklių, numatančių žmonių gyvybės apsaugą vandens telkiniuose, bei už saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo reikalavimų  pažeidimus būtų taikomas įspėjimas arba bauda nuo 50 iki 500 litų.

Šiais metais dėl neatsargaus elgesio ant ledo šalyje jau žuvo šeši žmonės. VRM duomenimis, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnai nuo praėjusių metų gruodžio vidurio jau vykdė 15 gelbėjimo operacijų, per kurias pagalba teikta poledinės žūklės mėgėjams ir dėl neatsargumo po ledu atsidūrusiems žmonėms. Gelbėtojai šiais metais iš vandens traukė kelis automobilius, kurių vairuotojai smaginosi važinėdami ledu.

 

Lūžta ir su slidėmis

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Biržų skyriaus pirmininkas Konstantinas Galvelis VRM iniciatyvą didinti baudas vadina sveikintina. Jo manymu, reikia imtis drausminančių priemonių, nes sveiku protu vadovaujasi ne visi.

K. Galvelis priminė atvejį, kai vienas biržietis žvejas ežere prie buvusios MSV įlūžo su slidėmis. Žmogus, pagalvojęs, kad ledas netvirtas, dėl saugumo užsidėjo...slides. Manė, kad tokiu būdu sumažinsiąs riziką įlūžti. Vyras vis dėlto įlūžo, tačiau lediniame vandenyje atsidūręs su slidėmis ir norėdamas išsigelbėti turėjo dar jėgas eikvoti tam, kad atsisegtų slidžių užraktus.

Kitas žvejas, pasak K. Galvelio, po ledu atsidūrė šiais metais. Į septyniasdešimtmetį įkopęs biržietis žvejoti ėjo vienas. Vyras nepasiėmė peikenos, kuria galėtų aptikrinti ledo storį ir įsitikinti, ar jis bent jau siekia 5 - 7 centimetrus. Neturėjo pasiėmęs nei virvės, nei specialių įtaisų - rankenų, kurios padeda gelbėtojams ištraukti skęstantįjį.

„Jis išsikapanojo pats, tačiau žadėjo nusipirkti 600 litų kainuojantį kostiumą", - sakė LMŽD Biržų skyriaus vadovas. Anot jo, toks kostiumas - ne panacėja nuo nelaimės. Speciali apranga leidžia išsilaikyti vandens paviršiuje, tačiau žmogų vis tiek apleidžia jėgos, jis  pats išsigelbėti negali. Todėl jokiu būdu negalima eiti ant ledo vienam, būtina įsitikinti ledo tvirtumu bei turėti priemones, kurios nelaimei įvykus padėtų gelbėtojams.

K. Galvelio nuomonei dėl galimo baudų didinimo pritaria ir žvejys mėgėjas, savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Audris Mukas. Jis taip pat pastebi, jog neatsargūs žvejai savo pavyzdžiu užkrečia vaikus, paskui žūklautojus traukiančius per ploną ir aižėjantį ledą.

 

Alfreda Gudienė
2010-01-19

2010.01.13

Pradėjai lesinti paukščius - tą daryk visą žiemą

Paspaudus šaltukui ir gausiai pasnigus gamtos mylėtojai sunerimo - ar žvėrims ir paukščiams negresia badas ir ar jiems nereikalinga žmonių pagalba.

To klausėme Biržų miškų urėdijos darbuotojų. Urėdijos atstovė spaudai Jurgita Bruniuvienė teigia, jog girininkai grėsmės žvėreliams kol kas dar neįžvelgia.

„Girininkijų darbuotojai kol kas ypatingos pagalbos miško gyvūnams ir paukščiams neteikia: sniegas miške šiuo metu purus, stirnos ir kiškiai prieina prie želmenų, rapso ir kt. žalumynų, guolius taip pat įsirengia - sniegas neaštrus, jo danga netrukdo", - sako ji.


 

Apie žvėrių būklę urėdiją informuoja ir medžiotojai. Jei atsiras bado grėsmė, girininkijų darbuotojai pagelbės pašarais, nupjaus drebulių elniniams žvėrims. Valydami kelius urėdijos darbuotojai nuvalo ir sniegą šėryklose, kur medžiotojų žvėrims atvežtais pašarais maitintis sulekia ir paukščiai - jie lesa grūdus, jų nuovalas.

Paukščių žiemos maistu girininkai pasirūpina jau pavasarį, sodindami pamiškėse ornitochorinius medžius ir krūmus, pvz., putinus, sedulas, miškines obelis, zuikiakrūmius ir t. t. Šių augalų vaisiais ar sėklomis minta paukščiai.

„Minėtų augalų pasodiname po kelis šimtus kasmet. Tiesiogiai paukščių miškuose girininkijų darbuotojai nelesina, jie neturėtų būti pratinami prie dirbtinio maitinimo. Pakilus šalčiui, paukščiai intuityviai pasitraukia arčiau gyvenviečių, sodybų ir su malonumu lesa lesyklose paliktas vaišes. Norėčiau tik priminti, kad sparnuočiams netinka sūdyti ar rūkyti lašiniai. Juos reikėtų kabinti šviežius. Labai tinka linų sėmenys, saulėgražos (nesūdytos ir nekepintos), įvairios kruopos, aliejumi suvilgyti trupiniai. Maitinant paukštelius, svarbi taisyklė: pradėjai lesinti - tą sąžiningai daryk visą žiemą. Miške paukščiai maistu pasirūpina, o pripratinti prie lesyklėlės, nutraukus lesinimą, gali žūti", - teigia J. Bruniuvienė.

 

Rasa Penelienė
2010-01-12

2010.01.11

Nelaimės ištiktai moteriai ištiesta pagalbos ranka

Biržų rajoną sukrėtęs nusikaltimas, po kurio tėvo ir namų neteko mažamečiai vaikai, iš vėžių vos neišmušė ir jų motinos. Pagalbos ranką jai ištiesusių tarnybų vadovai ir paprasti žmonės prakalbo, kaip svarbu mieste turėti Savarankiško gyvenimo namus, kur prieglobstį rastų gyvenimo audrų blaškomi kraštiečiai.

 

Rado tik užrakintas duris

Širvėnos seniūnijos Obelaukių kaime įvykiai seka įvykius. Žmonės nespėjo atsitokėti nuo žinios, jog rastas nužudytas keturiasdešimt trejų metų Sigitas Šimonis, kaip juos užgriuvo kitos naujienos. Paaiškėjo, kad sulaikyti įtariamieji gyveno tame pačiame kaime, o velionio šeima juos gerai pažinojo.

Dar daugiau svarstymų sukėlė faktas, jog nužudytojo sugyventinė iš namų buvo išvykusi prieš pat šventes. Obelaukiečiai kalbėjo, jog nelaimė gal ir būtų praėjusi pro šalį, jei aštuonerius metus kartu išgyvenusi draugė lemtingąją sausio diena būtų buvusi su vyru. Gal žudikus būtų sustabdęs jos žodis ar namuose buvę trys mažamečiai vaikai?

Našlė Janina su savimi nešiojasi nuotrauką, kurioje užfiksuotos laimingos akimirkos su draugu ir vaikų tėvu Sigitu.

Tačiau nutiko taip, jog velionio draugė Janina Mikalajūnienė į namus grįžo tik sausio antrąją, kai jos dviejų vaikų tėvas neseniai buvo rastas negyvas. Daug kam kilo įtarimų, kodėl ji iš namų kažkur iškeliavo būtent tomis dienomis, kada įvyko nelaimė. Kaimo vyrai ir moterys našlei nešykštėjo karčių žodžių. Buvo kalbama, kad ji neva nuolat girtavo, dažnai tinkamai nesirūpino nei vaikais, nei sugyventiniu.

Kai Janina Mikalajūnienė vakare, pasak jos, pėsčiomis parėjo į Obelaukius, rado tik tamsius namo langus ir užrakintas duris. Atrakinti jų negalėjo, nes durų spyna buvo pakeista. Moteriškės telaukė du šunys, pririšti kieme.

Pasak nelaimėlės, apie atsitikusią tragediją ji sužinojo iš kaimiečių. Netruko paaiškėti ir tai, kad jos trys vaikai išvežti į Medeikių vaikų globos namus, o jai sodyboje, kur praleisti aštuoneri metai, vietos nebėra. Namai priklausė ne žuvusiajam Sigitui, o jo motinai.

 

Prisiglaudė Moterų krizių centre

Janina nebežinojo, kur dėtis. Pagalbos ieškoti ji pasuko į obelaukiečių Viederių namus. Šios šeimos nariai lanko sekmininkų bažnyčią ir ne kartą yra suteikę įvairią pagalbą Sigito Šimonio ir Janinos šeimai. Pora su vaikais buvo nuvykusi ir į renginį, vykusį minėtuose maldos namuose.

Išklausę moters aimanas, Viederiai sausio antrosios vakarą susisiekė su pastoriaus Lino Šnaro šeima ir be namų likusiai moteriai parūpino Biržų socialinių paslaugų centre įsikūrusio Moterų krizių centro socialinės darbuotojos Dalės Mukienės telefoną.

Obelaukiečiai Janiną nuvežė į Moterų krizių centrą, kur jos jau laukė socialinė darbuotoja Dalė Mukienė. Čia nelaimėlei buvo suteiktas gyvenamasis plotas, pasirūpinta jos maitinimu ir kitais būtiniausiais dalykais.

 

Vyko skolintis pinigų?

Janina socialinei darbuotojai pasipasakojo, jog ji esą nebuvo pabėgusi iš namų, kaip kalba žmonės, o tik išvykusi pas savo krikšto dukrą, gyvenančią Panevėžio rajone. Apie tai Janina pasakojo ir „Šiaurės rytams". Ji tvirtino būsimą kelionę planavusi kartu su sugyventiniu. Jiedu esą stokojo pinigų susimokėti už įvairius patarnavimus bei už išsimokėtinai nusipirktus plastikinius namo langus. Pasak J. Mikalajūnienės, iš dešimties tūkstančių litų skolos dar buvo likę šeši tūkstančiai. Langus gaminusi ir pardavusi bendrovė jiems neva grasino visus langus išimti ir išvežti vidury žiemos, nes nuo rugpjūčio mėnesio nebesulaukė įmokų. Anot J. Mikalajūnienės, Sigitas tada neteko darbo, todėl nebegalėjo mokėti. Šeima esą gyvenusi tik iš jos 334 litų pašalpos, vyro kur nors uždirbtų nedidelių pinigėlių bei Sigito motinos teikiamos pagalbos.

Janina teigė, kad dėl šių priežasčių gruodžio 30 - ąją ji išsiruošusi į Panevėžio rajoną. Tačiau širdyje jutusi nerimą dėl šeimos, todėl, atvažiavusi iki Biržų, Sigitui paskambinusi ir pasiteiravusi, ar jai tikrai verta važiuoti. Janina rodė mobilųjį telefoną, kuriame liko užfiksuotas jųdviejų paskutinio pokalbio laikas.

J. Mikalajūnienė tvirtino, kad jos giminaičiai Sigitui skambinę ir Naujųjų metų naktį, bet į skambutį niekas neatsakęs. Janina pagalvojusi, jog sugyventinis „užgėrė". Tačiau kartu ir nusistebėjo, nes vyriškis niekada neimdavo taurelės į rankas, kai likdavo vienas su vaikais.

Pasak moters, kelionė buvusi sėkminga, nes giminaitė pažadėjusi jai pervesti taip reikalingų pinigų. Tačiau dabar jų nebereikės, nes nebėra ne tik vyro, bet ir bendrų namų.

J. Mikalajūnienė iš rankinės ėmė jųdviejų su vaikais nuotrauką ir braukė ašarą dėl netekties. Ji atviravo, kad Obelaukiuose nebenorinti gyventi. Kiekvienas kampas ten primintų apie draugo tragišką žūtį. Be to, jai būtų sunku susitikti įtariamųjų artimuosius, su kuriais anksčiau tekę bendrauti.

 

Atskyrė nuo vaikų?

J. Mikalajūnienė apgailestavo, kad ji su draugu nesuspėjo jų dviem bendriems vaikams suteikti tėvo pavardės. Dabar teksią patirti daug vargo, kol bus įrodyta tėvystė.

Moteris neneigė kaimiečių kalbų apie dar tris jos vaikus, gyvenančius kitur. Paklausta apie juos, Janina mįslingai teatsakė, jog atžalomis rūpintis nebuvę sąlygų, todėl jie esą augantys pas turtingus gimines Klaipėdoje. Motina skaičiavo, jog su pirmuoju vyru sugyventiems vaikams turėtų būti dvylika, keturiolika ir septyniolika metų. Ketvirtąjį mažylį, kuriam dabar tik septyneri, ji sakė turėjusi su antruoju gyvenimo draugu. Kai sutikusi Sigitą, berniukui tebuvę du mėnesiai.

J. Mikalajūnienė džiaugėsi, kad trečiasis jos draugas labai mylėjęs ne tik savo abu vaikus, bet ir jos sūnų. Nuvažiavęs į parduotuvę, Sigitas niekada negrįždavęs be gausių lauktuvių vaikams.

Janina svarstė, ar vaikai beturėtų galimybę ją matyti gyvą, jei lemtingosiomis sausio dienomis ji būtų buvusi namuose. „Aš, matyt, būčiau puolusi ginti ir žmonės būtų radę ne vieną, o du lavonus. Esu ne kartą jį apgynusi", - kalbėjo Janina.

Šiuo metu jai yra dvigubai sunkiau. Ji ne tik nebeturinti draugo, bet ir negalinti matytis bei kartu būti su savo vaikais, kurie buvo apgyvendinti Medeikiuose.

Janina tvirtino, kad Biržų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos jai neva siūliusios tik paskambinti vaikams, bet liepusios ten nevažiuoti - mažylių netraumuoti. Dalė Mukienė, girdėdama tokius žodžius, stebėjosi, kodėl mažamečiai yra atskirti nuo motinos, kai Krizių centre jie turėtų galimybę gyventi kartu tol, kol bus surastas reikalingas gyvenamasis plotas. Dar keisčiau skambėjo rekomendacija motinai nevažiuoti į Medeikius.

J. Mikalajūnienė tvirtino norinti kuo greičiau susitikti su vaikais, todėl šermenų dieną beldėsi į kiekvieną Taikos bei Kęstučio gatvės namą, ieškodama būsto sau ir atžaloms. Moteris teigė norinti įsikurti tyliai ir ramiai, pas negirtuokliaujančius ir netriukšmaujančius žmones.

Moterų krizių centro socialinė darbuotoja, klausydama globotinės, jos gailėjo. „Ji tokia vėjo perpučiama", - sakė D. Mukienė ir žadėjo moterimi rūpintis ir vėliau - lankyti jos šeimą, padėti įsikurti bei įrodyti vaikų tėvystę.

 

Smerkti lengviau nei padėti

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė teigė esanti pasiruošusi suteikti visą motinai ir vaikams reikalingą pagalbą. Tačiau vedėja neslėpė, jog kaimo žmonių kalbose apie moters praeitį yra daug tiesos. J. Mikalajūnienė iš tiesų turinti dar tris vaikus, kurie 2001 metais buvo paimti iš motinos namų Nemunėlio Radviliškyje ir apgyvendinti Medeikių vaikų globos namuose, kadangi motina jais nesirūpino, vengė atlikti jai priklausančias pareigas. Porą metų Medeikiuose gyvenusių savo atžalų Janina nelankiusi, todėl jai buvo apribotos motinystės teisės. Vėliau nepilnamečiai buvo įvaikinti užsieniečių šeimose.

G. Gedvilienė pasipiktino išgirdusi, jog J. Mikalajūnienei esą dabar neleidžiama matyti Medeikiuose apgyvendintų mažylių. „Niekas negali uždrausti matyti vaikų. Šiandien ryte siūliau ją nuvežti į Medeikius", - praėjusį antradienį kalbėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Ji pastebėjo, jog J. Mikalajūnienės šeima pastaraisiais metais buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, todėl dažnai buvo lankoma įvairių tarnybų atstovų. Pasak G. Gedvilienės, užfiksuotas atvejis, kai mažamečių motina prieš trejus metus buvo išėjusi iš namų ir į juos negrįžusi apie savaitę. Kadangi niekas nepareiškęs noro rūpintis mažyliais, jie buvę apgyvendinti Medeikių vaikų globos namuose. Tai, matyt, buvusi nebloga pamoka ir panašių problemų nebekildavę.

Ir dabar vaikai, pasak vedėjos, bus atiduoti motinai iš karto, kai tik ji susiras gyvenamąjį plotą. G. Gedvilienė sakė žinanti, jog Krizių centre moteris galinti įsikurti tris dienas ar savaitę.

 

Linki atsitiesimo

„Linkime atsitiesimo. Stebuklų būna", - kalbėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja G. Gedvilienė. Ji sakė Janinai siūliusi pasinaudoti galimybe savivaldybės garažuose pasidėti asmeninius daiktus, nes žinanti, jog velionio motina bei sesuo jai atiduoda ir drabužius, ir baldus, ir kitą namuose buvusį turtą.

Moterų krizių centro socialinė darbuotoja Dalė Mukienė sakė dar labiau supratusi, kaip Biržuose reikalingas ne tik centras, bet ir Savarankiško gyvenimo namai, kur negandų ištikti žmonės galėtų apsistoti ir mėnesiui, ir dviem, ir net pusei metų. Tada jiems netektų užverktomis akimis lakstyti po miestą ieškant prieglobsčio.

D. Mukienė praėjusį ketvirtadienį džiaugėsi, jog artimųjų Biržų krašte neturinčiai moteriai pagalbos ranką ištiesė sekmininkų bažnyčios nariai. Viena jų bendruomenės tikinčioji nelaimėlei pasiūlė laikinai pagyventi savo gražiuose namuose. Ateinantį pirmadienį J. Mikalajūnienė ketinanti ten persikelti kartu su savo atžalomis. Jei motina norės, jos vaikai galės lankyti Vaikų dienos centrą. Tai „Šiaurės rytams" patvirtino ir Labdaros bei paramos fondo „Vilties šviesa", kuriam priklauso ir Vaikų dienos centras, besirūpinantis vaikų iš probleminių šeimų socializacija, vadovė Vera Šnarienė. Pagalbos ranka ištiesta - belieka kilti ir kelti savo vaikus, vesti juos į kitokį gyvenimą", - sakė moterimi patikėję ir jos vaikais rūpinęsi žmonės.

 

Gražina Dagytė
2010-01-09

2010.01.07

Besmegenių nuotykiai Parovėjoje

Gruodžio 29-osios popietę Parovėjos kaimo vaikučiai su savo tėveliais ir seneliais skubėjo į Parovėjos kultūros namus susitikti su besmegeniais ir Seneliu Šalčiu.

Parovėjiškiai per šventes sutiko ne tik Kalėdų senelį, bet ir Besmegenius.

Šventinį spektaklį „Besmegenių nuotykiai" parodė Rokiškio rajono Bajorų kaimo teatro grupė ČIŽ. Jie parodė programėlę, kaip Besmegeniai saugojo vaikų dovanėles, kurios buvo sudėtos į didelį šulinį. Snieguolės su vaikais kvietė ateiti Senelį Šaltį, visi šoko ir dainavo kartu su juo. Vaikučiai deklamavo gražius eilėraštukus, o Senelis Šaltis traukė dovanas iš šulinio ir teikė vaikams.

Šį gražų renginį ir saldainius vaikams dovanojo Parovėjos kaimo bendruomenė.

 

Parovėjos bendruomenės tarybos narė Vida Tatorienė
2010-01-05

2010.01.07

Džiaugsmingos tylos šventė Germaniškyje

Germaniškio pagrindinė mokykla visą Adventą gyveno pasiruošimo šventėms ritmu. Jau ne pirmus metus naujametiniai karnavalai pakeičiami į originalias adventines popietes, kurias organizuoja mokyklos bendruomenė, vaikai, tėvai, parapijiečiai.

Gražiausios mokyklos aplinkos tvarkymo titulo laimėtoja pasižymi ir netradiciniu mokyklos vidaus puošimu. Technologijų ir dailės mokytojos Vitalijos Pociūnienės ir kitų mokytojų vadovaujami mokiniai džiugino susirinkusiuosius originaliais puošybos darbais.

Susirinkę mokiniai iškilmingai uždegė Advento vainiko žvakes ir giedojo giesmes.

Šventės dieną kiemelyje buvo papuoštos gyvai augančios eglės, apelsinų žievelėse uždegtos žvakelės, fakelais nušviestas kelias, kiemas papuoštas angelais.

Per Adventą vaikai rašė norus, prašymus, padėkas Jėzui. Mokyklos direktorius Gediminas Janeliūnas dalijo vaikams kalėdinius sveikinimus.

Sutemoms apgaubus, mokyklos bendruomenė rinkosi Germaniškio Šv. Magdalenos koplyčioje. Žvakių šviesoje vaikai ir tėvai, mokytojai ir personalo darbuotojai klausėsi mokytojos Zitos Bėliakienės atliekamos religinės muzikos, giedojo giesmes, kartu su mokytoja Sandra Balodyte gilinosi į Br. Ferrero istorijas, iškilmingai uždegė Advento vainiko žvakes.

Pamaldų pabaigoje Suosto parapijos klebonas kun. Andrius Šukys palaimino susirinkusiuosius, linkėdamas ramybės ir tikrumo dvasioje, darbuose, veikloje.

Kalėdų šventėms ir Germaniškio koplyčia buvo papuošta eglutėmis, kurias išdabino įvairių klasių mokiniai. Tėvai įrengė prakartėlį.

Vakaro pabaigoje mokyklos kieme laukė tėvai, pasipuošę „gyvaisiais angelais", linkėjo sutarimo, kantrybės, meilės. Prie sukurto laužo skambėjo kalėdinė muzika, susirinkusieji vienas kitam linkėjo ramybės, į dangų leido šviečiančius žibintus, padabintus užrašytais troškimais.

Mokyklos valgykloje laukė netradiciniai pasninko valgiai.

 

Liudas Buzėnas
2010-01-05

2009.12.31

Gerumo diena Parovėjoje

Kalėdų seneliai aplankė per 30 Parovėjos vienišų senelių sodybų.

 

Gruodžio 22 dieną į Parovėjos filialo biblioteką rinkosi akcijos „Gerumo diena" dalyviai. Prisikrovę krepšius dovanų, visi patraukė lankyti Parovėjos seniūnijoje gyvenančių vienišų senelių.

Kalėdų seneliai juos apdovanojo Medeikių pagrindinės mokyklos 5 ir 7 klasių mokinių sukurtais atvirukais, Advento vakaronės dalyvių padarytais simboliniais angeliukais, kalėdinėmis dovanėlėmis ir nuoširdžiausiais sveikinimais bei linkėjimais.

Akcijos dalyviai tiki, kad jų apsilankymas praskaidrino vienišų žmonių kasdienybę.

Neužmiršta ir seniausia Parovėjos kaimo gyventoja Karolina Zakrienė, neseniai atšventusi 94 - tą gimtadienį.

Kalėdų seneliai su palydomis aplankė per 30 senelių sodybų.

Pavargę, sušalę, bet labai laimingi „ Gerumo dienos" dalyviai skirstėsi į namus, tikėdami, kad jų apsilankymas praskaidrino vienišų žmonių kasdienybę, suteikė viltį patikėti Kalėdų stebuklu. O aplankytų senukų veidais nuriedėjusi ašara, nedrąsi šypsena, virpančiu balsu ištarti padėkos žodžiai - pats didžiausias atlygis akcijos dalyviams.

Dėkojame Paulinai Židonytei, Otilijai Stankevičiūtei, Brigitai Valuntaitei, Ernestai Stakionytei, Eglei Punytei bei Rimai Zigmantienei ir Aleksiai Jakutavičienei už pagalbą rengiant akciją, kurią organizavo Parovėjos bendruomenė bei šio kaimo biblioteka.

 

Vida Tatorienė,
Lina Sakalauskienė, Parovėja
2009-12-31

2009.12.30

Kalėdinio stebuklo sulaukė siaučiant pūgai

Kalėdų stebuklu patikėti šįmet teko tiems kraštiečiams, kurių namus aplankė pagalbos ranką ištiesti panorėję žmonės.

 

Pratęsė gerumo akciją

Netikėti svečiai Kūčių išvakarėse, siaučiant pūgai, suko Nemunėlio Radviliškio seniūnijos keliais. Jie ieškojo Naujikų kaimo gyventojų Stasės ir Algio Džėjų sodybos.

Į ją su dovanomis skubėjo biržietis verslininkas Algimantas Jankauskas su žmona. Jie sakė panorę pratęsti Vabalninko seniūnijoje po „Šiaurės rytų" straipsnių pradėtą gerumo akciją. Dėl to kalbėjęsi su Nemunėlio Radviliškio seniūnijos seniūnu Giedriumi Kubiliumi, kam dar galėtų ištiesti pagalbos ranką artėjant Kalėdoms.

Seniūnas papasakojo apie Naujikuose gyvenančią Džėjų šeimą, kuriai šiuo metu labiausiai reikalingas kalėdinis stebuklas.

Naujikų kaime gyvenančius Džėjas aplankė Biržų verslininkai, nusprendę prieš Kalėdas dovanomis pradžiuginti gandrų belaukiančią šeimą.

Verslininkai išgirdo, kad prieš dvylika metų Naujikuose įsikūrę sutuoktiniai kantriai lopo savo lizdelį - dailina gyvenamąjį namą iš vidaus bei išorės, stengiasi tvarkyti ūkelį, iš kurio prasimaitinti turi ne tik abu suaugusieji, bet ir du vaikai. Šeimai šios Kalėdos neeilinės - laukiama trečiosios atžalos.

Sutuoktiniams verstis nelengva, nes vyras neteko darbo. Seniūnas minėjęs, kad ši šeima nepratusi aimanuoti. Ji į gyvenimą pati kabinasi kiek tik galėdama ir tokiai šeimai padėti yra prasminga.

 

Didžiausia problema - nedarbas

Algį Džėją svečiai rado betriūsiantį garaže. Vyras remontavo sugedusi seną automobilį. Jis būtinas, nes kūdikio belaukiančią žmoną bet kuriuo metu gali prireikti vežti į Pasvalio ligoninę. Kad būtų ramiau, A. Džėja pasirūpino ir kitu transportu - pasiskolino brolio automobilį.

Stasė Džėjienė, prisėdusi šalia vyro ant šiltos krosnies, juokėsi, jog jie sumanę turėti „pagranduką kalėdinuką". Jo tikėjęsi sulaukti jau prieš Kūčias, tik mažylis į šį pasaulį neskubantis.

Laiminga mama pasakojo apie namuose augančius vaikus - dvylikametę dukrelę Agnę ir trylikametį Artūrą. Trečiajai atžalai vardo dar nerinkę, nors medikai pranašavo gimsiant mergytę.

Didelės prabangos prieš dvigubai svarbias šventes šeima sau leisti negalinti - vyras prieš pusmetį netekęs darbo.

Pasak A. Džėjos, dėl etatų mažinimo buvo atleisti tie „Agaro" skerdyklos darbininkai, kurie turėjo mažiausią darbo bendrovėje stažą. Stasė Džėjienė iki dekretinių atostogų dar turėjusi darbo - melžusi karves Gitos Vaitaitienės ūkyje.

Anksčiau kartu su vyru skerdykloje dirbusi Stasė pasakojo, jog norėdami išlaikyti darbą, Džėjos pardavė daugelį savo gyvulių - manė, jog darbuotis bendrovėje teks ilgai. Tačiau ekonominė krizė apvertė šeimos planus.

Dabar Džėjos namuose rūpinasi viena karvute, augina triušių. Norėtų turėti ir pulkelį paukščių, bet juos tuojau apstojančios lapės.

Sesytės ar broliuko belaukiantys Džėjų vaikai stengiasi pavaduoti mamą.

Nors Agnė ir Artūras mokykloje gauna nemokamą maitinimą, tačiau verstis nelengva. Gelbsti S. Džėjienės sumanumas - ji Biržų proftechninėje mokykloje kadaise įgijo virėjos specialybę, todėl šeimai ruošia gardžius valgius. Vyras sako, kad ypač skanios jos paruoštos salotos.

„Man pasisekė - geras vyras, gera šeima", - skolinga už gražius atsiliepimus vyrui nelieka ir Stasė.

Ir abu sutartinai tvirtina, jog krizė nebūtų tokia baisi, jei nestigtų darbo. Bedarbystė ypač sunki žiemą. Vasarą, pasak Artūro, nestinga ūkininkų pasiūlymų, tačiau ir šie darbeliai trumpalaikiai. O važinėti į miestą už minimalų atlyginimą irgi problemiška - automobiliu prasukus į abi puses keturiasdešimt kilometrų, iš gautojo atlygio už darbą ne kas ir belieka.

 

Aimanuoti nepratę

„Dabar sunkus metas, tačiau mūsų niekas niekada ir nelepino. Na ir kas, jei skųsies, vis tiek niekas nepasikeis. Krizė nuo kalbų nepasitrauks", - kalba Džėjos.

Pagalbos iš svetimų rankų nepratusi gauti pora net sutrinka, kai verslininkas A. Jankauskas ant stalo padeda tūkstantį litų, į virtuvę įveža būsimajam kūdikiui skirtą vežimėlį, o jo žmona ant stalo ima krauti kalėdines vaišes, kurių šeimai užteks ne vieną dieną.

Šalia vežimėlio - dar vienas krepšys su dovanomis. Tai reikmenys naujagimiui ir jo mamytei. Šeima ten ras įvairių higienos ir kosmetikos reikmenų, švaros priemonių.

S. Džėjienė prisipažįsta, jog kūdikiui vežimėlio jie dar neturėję. O ir pinigų tikrai labai stigę... Moters akyse sužvilga padėkos ašaros.

Kiek padrąsėjęs Artūras ėmė pasakoti ketinantis statyti verandą, kad trobos negairintų šiauriniai vėjai. Verslininkas jam pasiūlė stiklų, kurių pakaks ne tik verandai, bet ir šiltnamiui.

 

Gražina Dagytė
2009-12-29

2009.12.30

Metų ratui apsisukus

Vos prasidėjus pirmiesiems šalčiams, gausus Nemunėlio Radviliškio gyventojų būrys rinkosi į popietę simboliniu pavadinimu „Metų ratui apsisukus". Jos metu turėjo galimybę pabendrauti su populiaraus savaitraščio „Šeimininkė" redaktore Danute Junevičiene, korespondente Egle Leonoviene bei aktore Doloresa Kazragyte.

„Šeimininkės" redaktorė klausytojams papasakojo apie savaitraščio temas, leidžiamas knygas, padovanojo naujų 2010 metų kalendorių, o bibliotekai atvežė ir senesnių metų laikraščio komplektų.

Reformatų bendruomenės patalpose renginio viešnias pasitiko kūrybingų radviliškiečių darbų paroda. Ją surengti padėjo skaitytojų grupės „Ad astra" moterys ir Suostų, Germaniškio bei Pučiakalnės bibliotekininkai: jie rinko rankdarbius iš Suostų, Germaniškio, Pučiakalnės ir Nemunėlio Radviliškio gyventojų. Veltiniai, karpiniai, siuviniai, paveikslai, karoliai ir apyrankės, dirbiniai iš vaško, molio, keramikos, drožiniai - daugybė įvairiausių grožybių šildė lankytojų širdis.

Vakaro vedėja Edita Timukienė dėkojo darbų autoriams - 23 moterims ir 4 vyrams. Pasirodo, kad ir vyrai gali būti rankdarbių mėgėjai. Tik sakoma, kad moterys su protu į savo pomėgius pasineria, o vyrai - stačia galva...

Nemunėlio Radviliškio gyventojai susitiko su savaitraščio „Šeimininkė" redakcijos darbuotojomis ir aktore Doloresa Kazragyte.

Parodos lankytojai žavėjosi Aldonos Petkevičienės, Janinos Prascienienės, Mildos Juozeliūnienės, Olgos Paulienės, Gerdos Dilytės, Veronikos Bėliakienės, Aldonos Kolopailienės, Angelės Šarnienės mezginiais, Birutės Viederienės, Aidos Kriščiūnienės, Veros Jasiūnienės, Kristinos Vėjelienės siuvinėtais paveikslais. Taip pat gyrė Aušros Barkauskaitės ir Birutės Urbonienės nepaprasto grožio sages, karolius, kuriais pasipuošė net aktorė Doloresa. Stebėjosi Ingridos Kubilienės papuošalais iš veltinio, Mildos Ladygienės ir jauniausios parodos dalyvės Simonos Briedytės tapytais paveikslais. Visus džiugino Aldonos Žolungienės pirštinės, Valentino Timuko vaškiniai dirbiniai, Laimutės Vasylienės keramika, Svetlanos ir Modesto Vaitaičių origaminė gulbė. Senus audėjų laikus priminė Birutės Mozūrienės lovatiesės. Kiekvienas norėjo išbandyti Nadijos Lukovnikovos švilpynes, užsidėti smagias Užgavėnių kaukes, pagamintas Manfredo Bridžiaus, pasiremti šmaikščia Vytauto Dūminio išdrožta lazda ar tiesiog paragauti Benjamino Kairio „užpilų" nuo gripo.

Radviliškiečius žavėjo aktorės Doloresos Kazragytės skaitymas ir vaidyba. Vakaro viešnia akcentavo adventinio laikotarpio susikaupimą, sakė, jog tai - tylos, susimąstymo metas, tačiau pabrėžė, jog šis laikotarpis yra kupinas ir džiaugsmingo laukimo, tad kvietė vakarą praleisti linksmesne gaida. Doloresa per keliasdešimt minučių sugebėjo persikūnyti į keletą literatūrinių personažų - nuo vaiko iki subrendusios moters. Iliustravo gyvenimiškas istorijas, susijusias su meile, kuri, kaip teigia aktorė, yra gyvenimo ašis. Iš Telšių kilusi aktorė keletą fragmentų vaidino žemaitiškai. Po to aktorė mielai savo knygose ne vienam gerbėjui paliko autografą ir kartu su radviliškiečiais vaišinosi Livijos obuoliais, Reginos ir Sigito namine duona, Jolantos ir Virgio medumi, Benjamino arbata, Genutės ir Jolantos sūriais...

„Šeimininkei" - naujai sutikti žmonės, nauji veidai, nauji įspūdžiai. O mums, radviliškiečiams, - gražus, šiltas ir ilgam išliksiantis bendravimas su kultūros žmonėmis.

 

Edita Timukienė,
Nemunėlio Radviliškis
2009-12-29

2009.12.23

Kaimiečiai nežino, kam moka pinigus už vandenį

Anglininkų kaimo gyventojai tapo įkaitais. Mokestį už tiekiamą vandenį mokantys žmonės ištikus vandentiekio avarijai pagalbos nesulaukia. Kam šiuo metu priklauso kaime esantis vandens bokštas, nežino net Biržų rajono vadovai. Tad ištikus bėdai kaimo žmonėms belieka pasikliauti tik savo jėgomis.

 

Vanduo - iš parduotuvės ir upės

Anglininkiečiai kas mėnesį moka nustatytą mokestį už jiems tiekiamą vandenį. Mokestis palyginti nedidelis - 3,50 lito vienam žmogui ir 5 litai už laikomą vieną gyvulį.

Pinigus vartotojai moka į parduotuvę atvažiuojančiai buhalterei. Pasirašo jos duodamoje knygoje, gauna čekį, kad už vandenį sumokėjo.

Tačiau kokiam asmeniui ar įmonei moka, jie nežino. Ant čekio apie savininką duomenų nėra.

Tad iš ko pareikalauti atsakomybės už to paties vandens tiekimo organizavimą, jie nežino. Kam priklauso vandentiekio bokštas, taip pat nežinia.

Kaimo gyventojų padėtį apsunkina ir tai, kad visoje gyvenvietėje belikę gal tik penki šuliniai.

Anglininkuose telikę keli šuliniai, todėl sugedus vandentiekiui kaimiečiai vandenį perka arba semia iš upės.

Bėda nutiko praėjusį trečiadienį, kai dėl didelių šalčių vandentiekio bokštas užšalo. Be vandens liko apie šimtą vartotojų.

Žmonės dvi dienas geriamą vandenį pirko parduotuvėje, o gyvuliams girdyti jo vežėsi iš upės.

Niekas nežinojo, kiek laiko tokia situacija tęsis, tad visi puolė prašyti kaimo bendruomenės pirmininko, Papilio seniūno Gedimino Arnašiaus pagalbos.

Penktadienį G. Arnašius kartu su elektriku Petru Šilaikiu atsirakino bokšto patalpos duris. Jiems padėjo anglininkiečiai Petras Strėma ir Juozas Gasiūnas.

Prie dujų baliono prijungę specialias lempas vyrai atšildė apledijusį vamzdyną ir kranus. Sumažino vandens lygį bokšte, apšiltino dalį kranų ir vamzdyno.

Penktadienio vakare kaimo žmonės jau galėjo džiaugtis vėl pradėjusiu tekėti vandeniu.

 

Savininkas - neaiškus

„Viskas gerai, bet iki kito karto. Reikia vandentiekio ir bokšto klausimą spręsti iš esmės", - kalbėjo į „Šiaurės rytų" redakciją bei rajono tarybos narį Kęstutį Slavinską kreipęsi Anglininkų kaimo žmonės.

Vandentiekio bokštą prieš dešimtmetį kartu su Anglininkų žemės ūkio bendrove iš pajininkų nupirko vadinamieji „berniukai". Vėliau bendrovei bankrutavus bokštas buvo parduodamas kartu su kitu bendrovės turtu. Tačiau turtą pardavinėjęs antstolis bokšto nepardavė Anglininkų kaimo bendruomenei. Jį nupirko privatus asmuo, kuris bokštą pardavė panevėžiečiams.

„Kai kas nors sugenda ar nutinka avarija, jie bėga į krūmus. Vienas nuo kito stumia. Tad lieka tvarkytis savo jėgomis. Tik pinigus susirenka. Jų, manome, užtenka ne tik už elektrą sumokėti, bet ir pelnui lieka", - samprotavo bendruomenės pirmininkas Gediminas Arnašius.

Kai trūksta vandentiekio trasa, ją tvarko kaimo gyventojai. Patiems prieš kurį laiką teko keisti ir sugedusį siurblį.

Tiesa, kai nežino, kas yra savininkas, prie svetimo turto nedrąsu ir rankas kišti.

 

Problemą išspręs gręžinys

Informaciją apie anglininkiečių problemą savivaldybės Ekonomikos ir verslo plėtros komiteto posėdyje paskelbė tarybos narys Kęstutis Slavinskas.

Ją išklausiusi savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė tvirtino jau žinanti.

Direktorės žiniomis, anksčiau yra bandyta bokštą iš savininkų nupirkti, tačiau nepavyko susitarti dėl kainos.

Pašnekovės manymu, problema bus išspręsta, jei Anglininkų kaimo bendruomenė pradės įgyvendinti „Leader" projektą.

Juo remiantis tikimasi padaryti gręžinį ir bėdų keliantis vandentiekio bokštas liks nereikalingas.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-12-22

2009.12.22

Žmonių gerumas nustebino našlaičių šeimą

Penkių našlaičių, globojamų močiutės, gyvenimą praskaidrino geri žmonės. Prieš Kalėdų šventes jie vaikams atvežė sausutėlių malkų, įvairių baldų, higienos reikmenų bei saldžių lauktuvių.

 

Atvežė malkų ir švaros priemonių

Praėjusį penktadienį į Ramongalius skubėjo sunkvežimis, pilnas sausutėlių skaldytų malkų. Paskui jas į Vabalninko kraštą vyko ir pats jų pirkėjas, UAB „A. Jankausko paslaugos ir prekyba" direktorius Algimantas Jankauskas.

Verslininkas skubėjo padėti nelaimės ištiktai ramongaliečių šeimai, kurioje penki vaikai gegužės mėnesį liko našlaičiai. Pensininkė močiutė Antanina Vikrauskienė tapo jų globėja. Jai vienai tenka rūpintis mirusios dukters ketverių, penkerių, vienuolikos, keturiolikos ir penkiolikos metų atžalomis. Apie moterį užgriuvusius sunkumus ne kartą rašė ir „Šiaurės rytai". Iš laikraščio straipsnio apie minėtą šeimą sužinojęs verslininkas ir suskubo jai padėti.

A. Jankauskas džiaugėsi, jog  galima iš laikraščio straipsnių ne tik sužinoti apie skaudžius kraštiečių likimus, bet ir tai, kam labiausiai reikalinga pagalba.

„Tegul šios Kalėdos našlaičiams būna turtingos ir gražios", - kalbėjo verslininkas A. Jankauskas.

Anksčiau korespondentės kalbinta A. Vikrauskienė sakė, jog kieno nors padovanotos malkos prilygtų kalėdiniam stebuklui. Tai sužinojęs verslininkas skubiai nupirko apie septynis kietmetrius malkų. Jas vežė pats - sakė norintis pasižiūrėti, kaip gyvena daugiavaikė šeima ir kokios pagalbos jai dar reikia. Verslininkas sakė galintis ir norintis padėti. Jų šeima kasmet paremianti nelaimių ištiktus žmones.

Kartu su A. Jankausku į Ramongalius vyko ir jo dukra Kristina. Ji našlaičiams atvežė įvairių švaros priemonių - muilo, dantų pastos, šampūno, tualetinio popieriais, šveitimo miltelių. Į lauktuvių krepšį buvo įdėta ir „Mix cosmetics" gaminamų kosmetikos priemonių ir, žinoma, saldžių lauktuvių. „Tegul šios Kalėdos našlaičiams būna turtingos ir gražios", - kalbėjo A. Jankauskas.

 

Kambarius apstatė baldais

„Netikėjau, kad yra tiek daug gerų žmonių. Buvo labai sunku. Galvojau, kad viena neištversiu", - ašarą braukė Antanina Vikrauskienė.

Ji neslėpė džiaugsmo, kai į kiemą įriedėjo sunkvežimis su malkomis. Vos tik spėjus jas išversti, vyresnėlis anūkas jau ėmėsi malkas nešti į ūkinį pastatą. Vaikai nerimavo, kad sausas kuras nebūtų apsnigtas ar aplytas. Malkas atvežęs verslininkas gyrė keturiolikmetį už jo ūkiškumą.

Močiutė su A. Jankausku pasidalijo ją užklupusiais išgyvenimais ir rūpesčiais. Tuo tarpu Kristina bendravo su bute likusiais vaikais.

Namuose, kur gyvena penki našlaičiai, praėjusį penktadienį buvo ir daugiau geranoriškai nusiteikusių svečių. Ten jau triūsė UAB „Liutera" vyrai. Jie našlaičiams atvežė įvairių baldų bei automatinę skalbimo mašiną. Bendrovės direktorius Leopoldas Liutikas sakė, jog bus surinkta penkių durų spinta, virtuvinis komplektas, valgomasis bei rašomasis stalai, šešios kėdės, minkštas kampas. Iš viso atvežta prekių už 2600 litų. Direktorius sakė, jog paskaičius straipsnį labai pagailo vaikų, norėjosi jiems padėti.

Vonios kambaryje triūsęs direktoriaus sūnus Renatas Liutikas stengėsi prijungti skalbyklę. Dėl to jam teko važiuoti iki parduotuvės Vabalninke, nes prireikė pakeisti senus vonios čiaupus.

„Svarbu, kad vaikai saugotų daiktus", - tarstelėjo L. Liutikas. Jam pritarė ir verslininkas A. Jankauskas. L. Liutikas prisiminė prieš kelerius metus nutikusį atvejį, kai daugiavaikei šeimai į Kratiškius nuvežti baldai taip ir liko gulėti po medžiais. Pasak verslininko, tada jis išgirdęs, jog šeima jau turi naujesnių daiktų.

 

Gyrė už vienybę

Apie tai, kaip naudinga žinoti, kam reikalinga parama, A. Jankauskas kalbėjo ir Vabalninko seniūnui Stepui Gudui. Verslininkas pastebėjo, kad jei ne „Šiaurės rytai", jis ir nebūtų sužinojęs apie vargstančius našlaičius.

Seniūnas neslėpė, jog yra ir daugiau remtinų šeimų. Seniūnijos socialinio darbo organizatorė Virginija Jucienė pasakojo, kad į straipsnį „Šiaurės rytuose" atsiliepė ne tik biržiečiai, bet ir kitų rajonų gyventojai. Sulaukta skambučio iš Jurbarko - viena bendrovė našlaičiams žadėjo nupirkti karvę.

V. Jucienė gyrė Antaniną Vikrauskienę ir jos anūkus. „Visi jie kaip vienas kumštis", - apie šeimos vienybę kalbėjo socialinė darbuotoja. Pasak jos, vaikai net valgyti nepradeda, kol prie stalo nesusėda visi iki vieno. Dalinamasi ir duonos rieke, ir cukraus gabalėliu, draugiškai tariamasi, kaip išleisti gaunamus pinigėlius.

 

Gražina Dagytė
2009-12-22

2009.12.16

Vakaras su tautodailininke neprailgo

Ančiškių kaimo bendruomenės moterys Advento penktadienius paįvairina susitikimais. Įdomus ir prasmingas buvo vakaras su vabalninkiete tautodailininke angelų gamintoja Vytene Repšiene. Su ja ančiškietės susitinka ne pirmą kartą, bet kiekvieną sykį moteris nustebina naujomis žiniomis, gebėjimu jas perteikti auditorijai.

Anot tautodailininkės, gimusiam žmogui Dievas skiria angelą sargą. Ne visi angelai esantys balti - jų pasaulyje gyvuoja tam tikra tvarka, susiskirstymas pagal pareigas.

Ančiškių kaimo moterys klausėsi pasakojimų apie angelus ir bandė gaminti jų atvaizdus.

Katalikų religijoje minimi galingieji angelai - arkangelai Gabrielis, Rapolas, Urielis ir kiti. Jie vaizduojami skirtingomis spalvomis. Moterys išgirdo, kad yra net mokslas apie angelus - angelogija.

Tačiau smagiausia buvo pasimokyti juos gaminti. Tautodailininkė pasakojo ir rodė, kaip pasigaminti šiaudinius angelus eglutės puošimui, popierinius - stalui papuošti, karpytus ir net keraminius angelus. Jų gamybai tinka įvairios medžiagos. Šiek tiek fantazijos - ir turi angelą iš guminės servetėlės, kuri tiks serviruojant stalą Kūčių vakarienei.

Moterys vakaro pabaigoje džiaugėsi savo dirbiniais.

Specialiai šiam vakarui ančiškietės - bendruomenės pirmininkė Virginija Jucienė ir Stasė Strazdienė (abi žemaitės!) - pagamino žemaitišką pasninko patiekalą: sėmenų druską, rasalynę su virtom bulvėm. Kitą sykį ant bendruomenės moterų stalo turėtų atsirasti aukštaitiškų Kūčių stalo patiekalų.

 

Justinas Baltrušaitis
2009-12-15

2009.12.16

Dvyliktoji šukioniškio paroda

Penktadienį Šukionių bendruomenės namuose atidaryta Stanislovo Vadapolo fotografijų paroda.

Ji pavadinta „Nutolstantis mūsų laikas juk vertas atminimo".


Be šukioniškių, parodos atidaryme dalyvavo ir keliasdešimt Kauno rajono kaimo bendruomenių atstovų.

22 fotografijų darbuose užfiksuoti svarbiausi metų įvykiai bendruomenėje, sutikti įdomūs žmonės. „Stengiuosi fotografijose atspindėti dabartinį gyvenimą, įamžinti šį laikmetį", - sako S.Vadapolas.

Dešimt metų Šukionyse gyvenantis fotografas kaimo žmones naujais darbais pamalonina po du kartus per metus. Kaimiečiai džiaugiasi nuotraukose išvydę pažįstamas vietas, veidus. „Stengiuosi palaikyti savo liaudį, šukioniškius, todėl daugiausia fotografuoju juos", - sako S.Vadapolas. Tačiau jo kūrybinis polėkis „neužsidaro" vien tik Šukionyse. Fotografo darbuose fiksuojami ir žymesni rajono bei šalies įvykiai, žmonės.

Septyniasdešimtmetis fotografas - aktyvus Šukionių kaimo bendruomenės narys, nuoširdžiai besidžiaugiantis sėkminga jos veikla.

Energijos nestokojantis šukioniškis bendradarbiauja ir su Biržų rajono laikraščiais, pateikdamas fotografijų, kuriose - savitas žvilgsnis į pasaulį. S.Vadapolo užfiksuotos akimirkos žavi pozityvumu, optimizmu, spinduliuoja meile.

 

Rasa Penelienė
2009-12-15

2009.12.08

Ūkininkas Antanas Bėliakas: „Sunkmečiu reikia rimčiau dirbti, o ne aimanuoti"

„Ūkininkavimas - kaip nuolatinis bėgimas per barjerus. Vos tik peršokai vieną kliūtį, tuoj paruošiama antra", - sako Suosto kaimo ūkininkas Antanas Bėliakas. Jo ištikimybe žemei gėrisi Suosto kaimo bendruomenė, praėjusiais metais „Šiaurės rytų" surengtame konkurse Antaną pasiūliusi išrinkti Metų ūkininku.

Anot jų, šis žmogus, įrodė, kad savo jėgomis galima sukurti didelį ūkį, jį modernizuoti, įdiegti pažangias technologijas.

Praėjusį antradienį su ūkininku ir jo žmona Alma kalbėjomės apie beveik du dešimtmečius besitęsiančius žemdirbiškus rūpesčius.

 

Apie pradžią

„Kai ateina sunkesni laikai, turi dar rimčiau dirbti, o ne aimanuoti ar piktintis. Tos krizės ne tiek daug, kaip verkšlenama", - kalbą pradeda suostiečiai Antanas ir Alma Bėliakai.

Ūkininkai tvirtina, jog visiems būtinas tikėjimas rytdiena. „Jei niekuo netikėsi, nieko ir nebus", - sako Antanas.

Geriausias ūkininkų Bėliakų optimizmo teikiamų rezultatų įrodymas - pirmieji ūkininkavimo metai.

Šiandien Antanui ir Almai atrodo, jog tai jau tolima praeitis. Pasak Bėliakų, jie ūkininkauti išėjo su paskutiniąja banga, plūstelėjusia 1991 metais pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Tada Švyturio kolūkį paliko penki žmonės.

Bėliakų šeima ūkį kūrė ilgai ir kantriai. Jie juokiasi sakydami, jog Dievas yra tik trijuose asmenyse, o ūkininkui tenka pabūti ir trisdešimtyje.

„Buvome dėmesio centre", - prisimena Antanas. Kaimiečiams kėlė nuostabą, jog sunkių žemės ūkio darbų skonį savo kailiu panoro patirti palyginus neblogai tuo metu gyvenę ir uždirbę kolūkio specialistai - agronomas Antanas ir buhalterė Alma.

Šeima ilgai ir kantriai kūrė kitokį gyvenimą. Sako, išbandė viską. Bėliakai juokiasi, jog Dievas yra tik trijuose asmenyse, o ūkininkui tenka pabūti ir trisdešimtyje. Jis - ir agronomas, ir traktorininkas, ir technikos remontininkas, ir elektrikas, ir inžinierius, ir ekonomistas, ir teisininkas, ir t. t.

Tokią patirtį turintis žmogus nori nenori išmoksta atsirinkti tai, kas svarbiausia ūkininkaujant. Bėliakai jau senokai padarė išvadą, jog naudingiausia turėti augalininkystės ūkį, kuriame auginama įvairių kultūrų. „Maksimalaus derliaus tikėtis tiek iš vasarinių, tiek iš žieminių javų negali. Įvairovė yra labai gerai", - sako A. Bėliakas. Dabar dviejuose šimtuose hektarų auga rapsas, kviečiai, kviečiukai, miežiai.

Antanas prisimena tuos laikus, kai ūkyje augino cukrinius runkelius. Jų atsisakė prieš porą metų, kada Panevėžyje nebeliko cukraus fabriko - vežti derlių į Kėdainius neapsimokėjo. Turi Bėliakai ir gyvulių auginimo patirtį, bet sako nenorintys tuo daugiau užsiimti, nes bet kurie gyvūnai ūkininką pririša prie namų. O norisi ir pakeliauti - pažinti savus bei svetimus kraštus. Savo malonumui Bėliakai lankėsi Skandinavijos šalyse, pabuvojo Italijoje, Vokietijoje. Tai, pasak ūkininkų, padeda pajusti laiko pulsą, pažinti kitų šalių ūkiuose diegiamas naujoves.

 

Apie ūkininkavimo verslą

Per aštuoniolika ūkininkavimo metų, Bėliakų nuomone, daug kas pasikeitė ir Lietuvos ūkiuose. Todėl suostiečiams juoką ir pasipiktinimą kelia, kai televizijos ekranuose rodomas ar kai kurių laikraščių puslapiuose piešiamas ūkininko su vatinuku bei mėšlinais auliniais batais paveikslas. „Dabar ūkininkavimas yra verslas", - sako Antanas. Tik nuo kitų skiriasi tuo, jog priklauso ne tik nuo finansinių, bet ir nuo gamtinių sąlygų.

„Dirbdamas žemę, dviejų derlių negausi. Tai ne gamykla, kur gali pastatyti du kartus galingesnes stakles. O jei dar sausra ar liūtys - ir derliaus nebėra", - kalba ūkininkas Antanas. Jis sako, jog jau antrus metus Suosto krašto laukus kamuoja sausros. Dėl to praėjusį pavasarį išgedo daug javų.

Antanas Bėliakas pasakoja prieš ketverius metus įsitaisęs grūdų džiovyklą, nusipirkęs grūdų valymo įrangą. Tai didelis žingsnis į priekį - nebereikia kitiems mokėti pinigų už taip reikalingas paslaugas. Tačiau nuo sėjos iki javapjūtės laiką matuojantys ūkininkai šįmet sako susidūrę su nauja problema - nežino, kur dėti grūdų nuovalas. Jų krūva iki šiol pūpso Bėliakų ūkyje. Anksčiau ūkininkas būtų skubėjęs į Spingučių kaimo sąvartyną. Dabar šis, kaip ir kiti panašūs rajono sąvartynai, uždarytas.

 

Apie žemės nuosavybę

Net didžiausiu darbymečiu Bėliakų ūkyje stengiamasi darbus įveikti savomis rankomis. Antanas ir Alma darbuojasi jau ne vieni - per aštuoniolika metų išaugo ne tik ūkis, bet ir savi vaikai. Pagalbon skuba pas tėvus gyvenantis vyresnėlis, dvidešimt penkerių sulaukęs Andrius, savo sodybą turintis Tadas, studentas Julius ir septyniolikmetis Kęstutis. Dirbti ir užsidirbti Bėliakų vaikai išmoksta savo tėvų laukuose.

Ne visa ūkininkų šeimos dirbama žemė yra sava - tokios tik trečdalis. Kita dalis - nuomojama iš aplinkinių gyventojų. Bėliakai pastebi, jog Suosto krašte yra daug stambių ūkininkų, todėl išsinuomoti žemės ne taip paprasta - tenka atlaikyti konkurenciją.

Ūkininkas Antanas sako, jog savoje žemėje žmogus visada jaučiasi tvirčiau. Dabar ūkininkams ypač aktualu žinoti, ar netolimoje ateityje Lietuvos žemę bus leidžiama įsigyti ir užsieniečiams. Šio klausimo sprendimą Antanas vadina tiksinčia bomba. „Jei mūsų valdžia negins savų ūkininkų, neteksime žemės. Ji - turtas, kurio nepadauginsi", - sako Antanas Bėliakas. Pasak jo, žemės savininkai savo hektarus parduos tam pirkėjui, kuris pasiūlys didesnę pinigų sumą. Lietuvos ūkininkas, anot A. Bėliako, kol kas negali lygintis su užsieniečiais kolegomis, nepajėgus mokėti didelių pinigų sumų.

Antanas nerimauja ne tik dėl nuomojamų laukų plotų, bet ir dėl angaro bei technikos kiemo, kurie yra ant vadinamosios valdiškos žemės.

Lankydamasis Danijoje Antanas domėjosi, kaip šį klausimą sprendžia to krašto valdžia. Ji leidžia užsieniečiams įsigyti žemę tik tada, kai šiems suteikiama Danijos pilietybė. O ji ne kiekvienam dalijama.

 

Apie krizę ir viltį

Didžiausia problema sunkmečiu augalininkystės ūkio savininkas Antanas Bėliakas vadina grūdų supirkimo kainas. Jos, pasak ūkininko, nukrito apie pustrečio karto. Jei praėjusiais metais maistinių kviečių tona buvo vertinama 900 litų, tai šįmet už tokį patį kiekį tesiūlyta 340 - 320 Lt.

Panašiai nutiko ir su rapso derliumi. Vietoje laukto pusantro tūkstančio litų už toną, tegauti aštuoni šimtai. Tuo tarpu už trąšas ir kitus javų auginimui reikalingus dalykus žemdirbys jau buvo paklojęs nemenkas lėšas. „Sudedi viską į augalą pavasarį ir nežinai, kokio pelno už grūdą sulauksi rudenį", - sako ūkininkas.

Suostietis teigia, jog grūdų supirkimo kainos nežinomos net tada, kai rugpjūčio mėnesį sėdama už kombaino vairo. Paprastai supirkėjai teisinasi, jog dėl visko kalti perdirbėjai. Tačiau ūkininkas pastebi, kad jų gaminamos produkcijos kainos taip ir liko nepasikeitusios. „Jei grūdų kainos nukrito du kartus, tai turėtų du kartus sumažėti ir maisto kainos", - mano A. Bėliakas. Tačiau mūsų šalyje paprastai taip nenutinka. Suostietis pastebi, jog ant kai kurių maisto produktų pakuočių jau nebežymimas ir produkto gamintojas. A. Bėliakas šmaikštauja, jog nebedrįstama nurodyti savo vardo.

Ūkio buhalterija besirūpinanti Alma Bėliakienė sako, kad ateinančiais metais ūkininkų pečius žada prislėgti apmokestinamų pajamų mokesčiai.

Tačiau verkšlenti ūkininko žmona nesiruošia - ji įsitikinusi, jog gyvenime žmonėms būna kur kas rimtesnių problemų nei mažos grūdų kainos, nauji mokesčiai ar gyvenimas skolon, lizingu nusipirkus naują techniką.

„Gąsdintojų visada yra daug, bet mes jų nebijom", - juokiasi ūkininko žmona. Anot Almos, visų svarbiausia - paties ir artimųjų sveikata. Sako, jog su kiekvienais metais ūkininkas darosi vis labiau atsparus problemoms - kasmet jo oda darosi vis storesnė ir storesnė.

 

Gražina Dagytė
2009-12-05

2009.12.07

Karkliniečiai kaimo atminimą įamžino kryžiumi

Per keturiasdešimt buvusio Karklinų kaimo gyventojų ir jų atžalų susitikimą praėjusį savaitgalį pradėjo Šv. Mišiomis Deikiškių koplyčioje.

Aplankę artimųjų kapus kraštiečiai rinkosi prie kaimo atminimui pastatyto kryžiaus. Jis iškilo Petro, Liongino, Birutės Poškų bei Janinos Žitkevičienės iniciatyva.

Kryžių šventinęs Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas kanauninkas Povilas Miškinis pažymėjo žmogaus ir gimtojo krašto sąsajos svarbą, linkėjo kraštiečiams susiklausymo ir palaimos.

Po kryžiaus šventinimo Gaižiūnų kaimo bendruomenės namuose prie vaišių stalo susirinkę žmonės prisiminė kaimo istoriją, dalijosi prisiminimais, klausėsi muzikanto Juozo Puplausko melodijų.

Susitikimo organizatorė J. Žitkevičienė kraštiečiams priminė, jog Karklinų kaimas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1596 metais. 1968 metais gyventojų sodybas nušlavė sovietiniais laikais vykdytas melioracijos vajus. Didžioji dalis karkliniečių kėlėsi į Gaižiūnų gyvenvietę, o kiti pasklido po įvairius Lietuvos kampelius.

Bendraudami vyresnieji Karklinų kaimo žmonės prisiminė ir gūdžius pokario laikus. Jauni vyrai okupantams priešinosi ginklu, o į Sibirą buvo ištremtos trys ūkininkų šeimos. Gimtinėje likusius skaudžiai palietė kolektyvizacija - valdžia nacionalizavo turtą ir gausios šeimos buvo priverstos išgyventi iš 60 arų žemės ir vienintelės karvutės pieno.

Kryžius praėjusį savaitgalį buvo pašventintas.

J. Žitkevičienė prisiminė savo ir bendraamžių jaunystę, kai trylikametės mergaitės melžė bei šėrė kolūkio karves, o vienuolikamečiai berniukai sėdo prie traktorinių plūgų vairo.

Už varginantį paauglių darbą tuometinė kolūkio valdžia atseikėdavo kelis kilogramus grūdų.

„Nors ir labai sunkūs bei gūdūs laikai slėgė mūsų jaunystę, tačiau dirbdami mokėjome ir linksmintis. Vakarėlių ir bendrų susiėjimų metų skambėdavo juokas, sklisdavo daina", - prisiminė J. Žitkevičienė.

Ji džiaugėsi, kad ir po keliasdešimt metų vykusio kraštiečių susitikimo atmosfera buvo šilta ir nuoširdi - gimtinę priminė ruginės duonos kepalas, kaimiški lašiniai, sūris ir statinaitė kaimiško alaus. Kelių dešimčių metų prisiminimais dalijosi Anelė Janulienė, Vlada Vickutė - Gumbelienė, Petras Poška.

Kraštiečius ypač sujaudino J. Žitkevičienės sudarytas žemėlapis, kuriame autentiškai pavaizduoti visų trylikos sodybų statiniai, kaimo kryžiai, keliai takeliai bei didesnieji medžiai.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-12-05

2009.11.30

Rudens vakaras Ančiškiuose buvo dosnus nominacijomis

Lapkričio 20-ąją ančiškiečiai rinkosi į rudens šventę-vakaronę.

Prasmingais žodžiais, degančiomis žvakutėmis ir jautria jaunojo violončelisto Dominyko muzika buvo pagerbti Anapilin išėję bendruomenės nariai.

Bendruomenės pirmininkė Virginija Jucienė sveikino į vakarą atėjusius jubiliatus: Ireną Marazienę, Jelizavetą Ramūnienę ir Vaidotą Ramūną septyniasdešimtmečio proga, Vydą Valecką, Bronę Strautnikienę penkiasdešimtojo jubiliejaus proga, Jūrą Iljiną ir Liną Liukpetrienę su keturiasdešimtuoju gimtadieniu.

Gerą nuotaiką visiems susirinkusiems dovanojo Kupiškio rajono Noriūnų kultūros centro kaimo kapela „Lig ryto". Išradingi muzikantai „patikrino" ančiškiečių ritmiškumą, dėmesingumą, kojų miklumą, balsingumą, minties lankstumą.

Vakaronės metu buvo pagerbti kaimo jubiliatai.

Vakarą pagyvino nominacijų rinkimai. Į vienas buvo pažiūrėta labai rimtai, o kitoms netrūko gero humoro dozės.

Metų auksarankėmis buvo nominuotos Regina Valeckienė ir Kristina Aukštikalnienė, vadinamojo „mergvakario" lyderės. „Mergvakariu" moterys vadina bendruomenės namuose vykstančius penktadienio vakarus, kurių metu bendrauja, mokosi įvairiausių dalykų.

 Pastaruoju metu moterys domėjosi origamiu, lankstiniais iš popieriaus. Gražios vazos, paukščiai, gyvūnai, indeliai saldumynams - toks šių vakarų rezultatas.

Kaime daug bendruomeniškumo, nesavanaudiškos paramos pavyzdžių. Netektis Kazimiero Baltrašiūno šeimoje paskatino kaimo žmones susiburti ir padėti jam įveikti sunkius vasaros darbus: moterys ravėjo bulves, o vyrai pagelbėjo šienaujant. Tai ir buvo pripažinta Metų poelgiu.

Atsakingai buvo renkama Metų šeimininkės nominacija. Ji atiteko Irenai Marazienei, kurios kepamos gardžios naminės duonos skonį mena kaimo gyventojai, ir Irenai Bilinskienei, be kurios rankų neišsiverčiama, rengiant gedulingus pietus.

Metų auksaburniu išrinktas Algis Strautnikas, randantis gerą žodį kiekvienam bet kokia proga.

Šeimos interesus ginanti ir niekaip negalinti rasti teisybės valstybės institucijose Joana Petrėnienė tapo Metų teisybės ieškotoja.

Su linksma gaidele buvo išrinktas Metų sportininkas. Juo tapo Audrius Marazas. Dėl bendruomenei žinomų priežasčių jo rezultatas viešai neskelbiamas.

O štai Metų paslapties nominantas ir liko paslaptimi: kaip galima išeiti trumpam atsigerti kavos ir negrįžti į darbą pusantro mėnesio?

Padėkų iš bendruomenės pirmininkės už bendruomeniškumą sulaukė Ona ir Stasys Tamulioniai, Stasė Levanaitė, Rima Naudužienė. Pasidžiaugta, kad į bendruomenės gyvenimą aktyviai įsijungė Lina Levanaitė ir Nikolajus Lukinas.

Visi jubiliatai, nominantai buvo apdovanoti renginio rėmėjo AB „Kauno grūdai" dovanomis.

 

Justinas Baltrušaitis
2009-11-28

2009.11.26

Šeima kratosi įkyraus rūpesčio

Tris mažamečius vaikus auginanti pora teigia, kad jos ramybę esą drumsčia seniūnijos socialiniai darbuotojai, primygtinai kalbantys apie būtinybę jų atžalas apgyvendinti savaitiniame vaikų darželyje. Tuo tarpu šie tvirtina tik norėję ištiesti pagalbos ranką šeimai.

 

Verčia vaikus leisti į savaitinį darželį?

Praėjusį savaitgalį į „Šiaurės rytus" kreipėsi Pačeriaukštės seniūnijos Medinių kaime gyvenanti Lina Klivytė bei jos draugas Dalius Lukoševičius.

Tris mažamečius vaikus auginanti pora guodėsi, kad jiems gyventi neva trukdo seniūnijos socialiniai darbuotojai, kurie į sodybą nuolat užsukantys ir vieni, ir su policijos pareigūnais.

Pora aiškino esanti verčiama dvi vyresniąsias atžalas - trejų metukų sūnų ir dvejų dukrelę - leisti į Biržų miesto savaitinį vaikų darželį „Ąžuoliukas". Su tėvais paliekamas tik devynių mėnesių vaikas.

Lina teigė su draugu ir vaikais į Medinius atsikėlusi spalio pabaigoje. Sodybą moteris paveldėjusi iš savo močiutės V. Čiūdarienės.

L. Klivytė pasakojo paskutiniuoju metu gyvenusi draugo gimtinėje Pučiakalnėje. Ten gyvenimo sąlygos buvusios prastos - tekę įsikurti kambaryje be sienų ir grindų. Tačiau, pasak Linos, Nemunėlio Radviliškio seniūnijos socialiniai darbuotojai jos dėl to nenervinę.

Linai Klivytei ir Daliui Lukoševičiui taip įkyrėjo Pačeriaukštės seniūnijos darbuotojų viešnagės, kad pora net svarsto galimybę parduoti namus ir nusipirkti sodybą kitoje vietoje.

Dabar, kai grįžo į savo gimtinę, kur vaikams nestinga nei šilumos, nei kitų būtiniausių dalykų, L. Klivytės namų durys esą nebeužsidaro nuo svečių.

Trisdešimtuosius metus einanti Lina prisipažino dėl to svarstanti, ar tik neteks gimtinės namų parduoti ir ieškoti sodybos kitoje seniūnijoje. Linai pritarė ir trisdešimt devynerių metų jos draugas ir trijų vaikų tėvas Dalius Lukoševičius.

Jis prisipažino kartą pažadėjęs seniūnijos darbuotojų nebeįleisti - užrakinti duris. Pasak poros, kitą dieną Pačeriaukštės seniūnijos socialinė darbuotoja Irena Jurgaitienė atvykusi kartu su policijos įgaliotiniu.

Šeimoje lankėsi ir savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, kurios neva palaikiusios Irenos Jurgaitienės nuomonę. Pasak Linos, ji verčiama surinkti medicinines pažymas dėl mažamečių įkurdinimo savaitiniame vaikų darželyje.

„Nesame įrašyti į asocialių šeimų sąrašą, bet jaučiamės dar blogiau. Kaltina, kad esą vaikai apleisti, kad nuo svetimų žmonių slepiasi. Mums čia net kvėpuoti yra nusikaltimas", - kalbėjo sugyventiniai. Lina teigė galinti pati pasirūpinti mažyliais. Jauna moteris yra baigusi „Atžalyno" vidurinę mokyklą bei Vabalninko žemės ūkio mokykloje įgijusi įmonių komersantės specialybę. Tik kol kas dirbti jai netekę - moteris auginanti vaikus. Dalius kol kas darbo neturintis.

Vyras džiaugėsi gražiai pabendravęs su seniūnu Vytautu Džėja, kuris išklausė, gražiai patarė, žadėjo pagelbėti. Tačiau pora sakė gyvenanti baimėje, kad prieš jų valią nebūtų išvežti vaikai.

Lina teigė su trimečiu sūnumi prieš metus buvusi pas Biržų poliklinikos Vaikų konsultacijos medikus bei logopedę. Motina sielojosi, kad berniukas mažai kalbantis, bet medikai ją nuramino, sakydami, kad įtakos turinti kūdikystėje persirgta gelta. Lina sakė vaikais besirūpinanti kiek begalėdama. Ji alkoholio niekada nevartojanti, tik jos draugas Dalius prisipažino truputį išgeriantis.

 

Mažamečiai apleisti ir išgąsdinti?

Pačeriaukštės seniūnijos seniūnas Vytautas Džėja praėjusį pirmadienį sakė siekiantis tik vieno - kad vaikams būtų gera.

Jis teigė, jog seniūnijoje registruota tik Lina Klivytė su vaikais. Dalius Medinių kaime, pasak seniūno, negyvenęs. Moteris nuvažiuodavusi pas jį į Pučiakalnę. Dėl to ten lankęsi ir Pačeriaukštės seniūnijos socialiniai darbuotojai, kurie raginę sugyventinius ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų.

Pora kartu Mediniuose apsigyvenusi tik šių metų spalio mėnesį. Seniūnas teigė žinantis, jog Dalius mėgstantis išgerti, dėl ko esą prieš porą savaičių buvęs be teisių sulaikytas už automobilio vairo. Apie automobiliu išvykusius tėvus ir be priežiūros neva likusius vaikus seniūniją informavusios net kelios kaimiečių šeimos.

Panašiai kalbėjo ir seniūnijos socialinė darbuotoja Irena Jurgaitienė, besirūpinanti socialinės rizikos šeimomis.

Ji teigė pas šeimą vykusi su policijos darbuotoju, nes esą kitaip negalinti susikalbėti - pora „rėkia ir draskosi".

Pasak darbuotojos, sugyventiniams nepatinka, jog prašoma atitraukti naktines užuolaidas, kad vaikai matytų kuo daugiau saulės šviesos, kad nuvežtų pas gydytojus, kad nepaliktų atžalų vienų ir t. t. „Trejų metų berniukas dar nekalba. Ar tai normalu?" - klausė Irena Jurgaitienė ir siūlė paklausti medikų nuomonės.

Socialinė darbuotoja sakė pati visus vaikus nuvežusi į Pabiržės ambulatoriją. Motinai esą buvusi pasiūlyta nemokama teisinė pagalba, kaip elgtis, norint pakeisti vaikų pavardes ar įteisinti santykius su vaikų tėvu. Jei nebus sutvarkyti reikalingi dokumentai, moteris esą nebegaus jai taip reikalingos socialinės pašalpos. Dokumentuose moteris nurodo, kad vaikus augina viena, bet iš tiesų gyvena kartu su vaikų tėvu.

I. Jurgaitienė neneigė, jog du vyresniuosius vaikus buvo pasiūlyta leisti į savaitinį darželį „Ąžuoliukas", kur yra visi reikalingi specialistai. „Jei jie turi galimybių, tegul vežioja į bet kurį kitą darželį. Mes neverčiame, mes tik prašome. Kai žmonės gauna socialines pašalpas, jiems už savaitinį darželį mokėti nereikia", - sakė Irena Jurgaitienė.

Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė irgi teigė norinti padėti vaikams bei jaunai motinai. Apie tai, kad Mediniuose gyvena lankoma šeima, kurioje nepakankamai rūpinamasi vaikais, informavę Pačeriaukštės seniūnijos socialiniai darbuotojai.

G. Gedvilienė sakė, jog minėtuose namuose yra minimalios sąlygos, reikalingos vaikams gyventi. Tačiau mažyliai vedėjai irgi pasirodę užguiti, apleisti, išgąsdinti - svečiams atvažiavus slėpęsi po stalu, lovomis. G. Gedvilienė motinos požiūrį į gyvenimą ir vaikų auklėjimą vadino „įdomiu". Vedėjos nuomone, mažyliams reikėtų didesnės priežiūros.

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos socialinio darbo organizatorė Birutė Urbonienė, paklausta apie minėtą šeimą, priekaištų neturėjo. Ji prisiminė vasarą, kai su kolege lankėsi Eugenijos Lukoševičienės namuose. Pasak B. Urbonienės, nors buitinės sąlygos močiutės namuose buvo prastos, bet nestigę nei maisto, nei šilumos, nei dėmesio vaikams. Socialinio darbo oganizatorė teigė, jog bendravimo problemų su pora irgi nekilo, visi draugiškai pasikalbėję. „Vargo pelės, kurios neturi nei darbo, nei pajamų", - su užuojauta B. Urbonienė kalbėjo apie L. Klivytę ir D. Lukoševičių.

 

Medikai didelių problemų nemato

„Laisvosios žemės" medicinos punkto Pačeriaukštėje bendruomenės slaugytoja Danutė Akavickienė sakė minėtoje šeimoje tragedijos nematanti, tik vaikams reikia daugiau bendravimo.

Ji patvirtino girdėjusi kalbas apie tai, kad vaikams praverstų lankyti savaitinį darželį, dėl to mažieji buvę vežti į Pabiržės ambulatoriją.

Felčerė pastebėjo, jog vaikams fizinis išsekimas nenustatytas, bet yra šiek tiek atsilikimo požymių. „Vaikų niekas neskriaudžia - jie pavalgę, šiltai aprengti. Motina tikrai negirtuokliauja. Vyro girto aš irgi nemačiau. Prievarta paimti vaikus nėra reikalo. Jei tėvai nori patys auklėti vaikus, tereikia specialistų pagalbos. Lina rašo eilėraščius. Gal visi meno žmonės kitaip galvoja?", - svarstė Danutė Akavickienė.

Pabiržės ambulatorijos gydytoja Ona Ramanauskienė prisiminė, jog pas ją lankėsi motina su trimis mažyliais. „Vaikai normaliai aprengti, jų tyrimai geri, psichomotorinių sutrikimų nenustatyta. Yra truputį atsilikimo, todėl gražiai pabendrauti su kitais vaikais praverstų. Kad berniukas, būdamas trejų metų, mažai kalba - dar ne problema", - teigė medikė.

O. Ramanauskienė patvirtino, jog tyrimai buvo atlikti dėl to, kad vaikai galėtų lankyti „Ąžuoliuko" vaikų darželį. Bendraujant su mažylių motina Lina Klivyte, gydytojai problemų nekilo.

 

Gražina Dagytė
2009-11-24

2009.11.24

Lebeniškiuose rašoma dviejų tautų ir tikėjimų istorija

Praėjusį antradienį Biržų rajone esančioje Lebeniškių cerkvėje vyko Šv. kankinio Nikandro atlaidai.

 

Meldžiasi kiekvieną lapkritį

Lebeniškiečiai jau nebegali tiksliai pasakyti, kuriais metais jų kaime buvo pastatyta cerkvė. Bendruomenės pirmininkė Regina Končiauskienė sako, kad ši stačiatikių maldų vieta yra bene paskutinioji prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais, Lietuvoje pastatyta šventykla. Ši data randama ir Biržų krašto muziejaus „Sėla" išleistoje knygoje „Biržų istorijos apybraižos". Tikintieji mini ir kitą, 1909 metų, datą. Svarstoma, jog tuomet galėjo būti pradėti statybos darbai. „Vikipedijos" duomenimis, cerkvė pastatyta pirklio I. Markovo lėšomis (5000 rublių), tačiau kaimo bendruomenės kaupiami istoriniai šaltiniai rodo, kad darbus finansavo dvarininkas Kašyrinas iš Gegabrastos kaimo (Pasvalio r.)

Medinė, kryžiaus formos, su dviem bokšteliais, užbaigtais kupolu, šventykla matė kelias Lebeniškių stačiatikių kartas. Čia jie buvo krikštijami, čia tuokėsi, šventykloje buvo meldžiamasi už jų sielos ramybę Anapus.

Medinė, kryžiaus formos, su dviem bokšteliais, užbaigtais kupolu, šventykla matė kelias Lebeniškių stačiatikių kartas.

Pasak R. Končiauskienės, į Lebeniškius rusai buvo atitremti iš Tambovo, Jaroslavlio ir Samaros sričių. Šiandieniniai kaimo gyventojai sako, kad taip jų proseniai neva buvo bausti už nepaklusnumą valdžiai.

Buvę tikrieji lebeniškiečiai mainais ištremti į Rusiją. Tai nutikę po 1863- 1964 metų sukilimo. Žmonės pasakoja, jog miškuose įsikūręs kaimas glaudęs sukilėlius, už tai devynios šeimos turėjo amžinai atsisveikinti su gimtuoju kraštu.

Jau daugiau kaip pusantro šimto metų Lebeniškiuose gyvena dviejų tautybių ir tikėjimų žmonės. Kaime dažnai švenčiamos dvejos Kalėdos ir Velykos, o tikintieji lankosi vieni kitų šventyklose. Tačiau Anapilin iškeliauja vis daugiau vyresniosios kartos stačiatikių, o jų palikuonys tolsta nuo protėvių tikėjimo.

Dabar Lebeniškių cerkvėje gausiau renkamasi tik per Šv. kankinio Nikandro atlaidus, kai į šventyklą atvyksta šventikas iš Panevėžio.

 

Rūpintis šventykla įpareigoja giminės praeitis

Pirmasis į cerkvę antradienį skubėjo kaimo senbuvis Genadijus Chotenovičius. Jis jau senokai rūpinasi tvarka šventykloje. Po atlaidų lebeniškietis į namus pakviečia šventiką bei giedotojas, kad prie balta staltiese užtiesto stalo išgertų karštos arbatos.

Pasak Genadijaus, kitaip ir negali būti - juk jo tėvelis Nikolajus Krukovskis irgi buvo šventikas, tarnavęs Lebeniškių cerkvėje ir palaidotas jos šventoriuje. Lebeniškius galima vadinti jo tėvo ir kitų šeimos narių gyvybes išsaugojusia vieta.

Apie tai praėjusį antradienį Genadijus kalbėjosi ir su cerkvėje tarnavusiu bei prie jo tėvo kapo besimeldusiu Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo cerkvės klebonu Aleksejumi Smirnovu. Susirinkusieji prie stalo vartė senus albumus, kur nuotraukose galėjo pamatyti kadaise kaime gyvenusių lebeniškiečių šeimas ir žmones, patarnavusius cerkvėje.

Po atlaidų tikintieji kartu su šventiku Aleksejumi Smirnovu ėjo melstis prie šventoriuje palaidoto šventiko Nikolajaus Krukovskio kapo.

Senolis Genadijus didžiuojasi, kad jo giminėje buvusi visa šventikų dinastija. Iš Vilniaus krašto kilęs jo tėvas dvasininko keliu pasukęs labai sudėtingomis aplinkybėmis. Nikolajus buvo baigęs medicinos mokslus ir dirbo baltagvardiečių karo gydytoju.

Prie Persijos sienos jis pateko į traukinių katastrofą, kur buvo stipriai sužalotas. Dėl patirtos traumos vyrui buvo pažeista klausa, todėl gydytoju dirbti nebegalėjo. Tada dar buvo gyvas Nikolajaus tėtis, Genadijaus senelis, kuris tarnavo šventiku. Šis ir paragino sūnų eiti jo keliu. Daug kalbų mokėjęs gydytojas, tapęs dvasininku, galėjo susišnekėti su įvairių tautybių atstovais. Taip, pasak Genadijaus, Antrojo pasaulinio karo metais pelnė rusų nemalonę. Išgirdęs grasinimų apie tremtį į Sibirą, šventikas Nikolajus 1945 metais iš Maišiagalos pasitraukė į Lebeniškius.

Genadijus Chotenovičius apgailestavo, kad jo tautiečių išpuoselėta šventykla ne kartą pateko į plėšikų akiratį, iš jos buvo pavogtos visos ikonos. Grybaudami lebeniškiečiai miške esą rado tik šventųjų paveikslų rėmus, pačios drobės buvo išpjautos. Pasak Genadijaus, į Šv. Nikandro cerkvę buvo suvežtos ikonos ir iš Biržų stačiatikių šventyklos.

 

Gerbia protėvius ir jų tikėjimą

Lebeniškių kaimo vienkiemyje gyvenanti Bronė Grigaliūnienė sakė prieš atlaidus kartu su kitais tikinčiaisiais skubėjusi tvarkytis cerkvėje. Žmonės draugiškai rūpinęsi, kad būtų tinkamai pasiruošta atlaidams. Bronė Valavičienė net pasiuvusi naujas servetėles. B. Grigaliūnienė mena laikus, kai moterys vainikais apipindavusios visų šventųjų paveikslus. Pašnekovė sakė gerai nebežinanti, kodėl jos seneliai buvo atitremti į Lietuvą. Protėvių tektų ieškoti ne tik Rusijoje - jos močiutė gimusi Amerikoje.

Po vyro mirties į Lebeniškius iš Ančiškių atsikėlusi gyventi Valė Kazlauskienė į cerkvę sakė einanti pagerbti tėvelio ir močiutės atminimo. Jie mažą Valytę visada vedęsi į cerkvę. Moteris gyveno ir mokslus baigė Ukrainoje. Kai Donecko šachtoje žuvo jos tėvas, Valės mama, lietuvė, su dukra ir grįžo gyventi į tėvynę. V. Kazlauskienę paviliojo Lebeniškių kraštas.

Nina Čivienė sakė galinti drąsiai save vadinti tikra lebeniškiete. „Čia gimiau, čia užaugau, čia pasenau, čia ir mirsiu", - kalbėjo septyniasdešimt trečiuosius skaičiuojanti Nina. Ji save vadino penktąja iš Rusijos į Lebeniškius atkeltų protėvių kartos atstove. Kaimo kapinaitėse ilsisi jos tėvai, seneliai ir proseneliai. Jos mama buvo rusė - Beriozova Ana Nikolajevna, tėtis - lietuvis Petras Anikevičius. Dukrelę pora pakrikštijusi Toliūnų Šv. Mikalojaus cerkvėje. Už savo artimus žmones Nina meldžiasi ne tik Lebeniškių ar Panevėžio stačiatikių cerkvėse, bet ir įvairiose katalikų bažnyčiose. Kaip ir dauguma lebeniškiečių, ji mano, jog šie tikėjimai per daug nesiskiria, o Dievas visur esąs tas pats. Dažniausiai Čivai Kūčias, Kalėdas ir Velykas švenčia kartu su sūnaus šeima pagal katalikiškus papročius. Tačiau stačiatikių Kūčių dieną Nina irgi stengiasi laikytis kai kurių šio tikėjimo papročių.

Nina pagarbiai kalba apie savo motiną, buvusią žinomą kaimo giedotoją. Su ja visi kartu eidavę į cerkvę, kur Kūčių apeigos vykdavusios visą naktį. Mamą 1947 metų rudenį pro langą nušovę rezistentai. Šalia kritęs ir tuo metu į namus užėjęs ir šeimininkę prie stalo kalbinęs vadinamasis skrebas iš Vabalninko. Pasak Ninos, pokario metais žuvę daugiau nei trisdešimt Lebeniškių gyventojų.

N. Čivienė apgailestavo gerai nebemokanti gimtosios motinos kalbos. Keičiant moters asmens dokumentą, jame atsirado įrašas „lietuvė". „Ir gerai, nes čia gimė mano mama bei tėtis, čia ir aš gimiau, užaugau, pasenau ir nežinau kito tokio mielo krašto", - sakė N. Čivienė.

Iš pasakojimų Nina mena, jog Lebeniškiuose seniau buvusios trys gatvės - Lebeniškių, Cerkvės ir Amerikankos. Pastarojoje esą veikė dvi parduotuvės bei kūrėsi turtingesni žmonės.

 

Gražina Dagytė
2009-11-21

2009.11.19

Kas kaimiečius iš balų ištrauks?

Medeikių kaimo žmonės ne vienerius metus braido po balas, jose skendi rūsiai, daržai, gėlynai, sodai ir keliukai. Tačiau mūsų rajono valdininkams atrodo, kad kaimiečius iš balų ištraukti gali tik Europos Sąjunga.

 

Problemą sprendžia dešimtmečiais

„Medeikiai pretenduoja būti įrašyti į problemų nesprendimo Gineso rekordų knygą. Iš pradžių nesusipratimų kilo dėl mūsų gatvės pavadinimo - ant namų buvo užrašyta „Jaunimo", tačiau savivaldybėje toks vardas neegzistavo. Todėl ir tvarkytis penkiolika metų nebuvo galima. Prieš trejus metelius „pakrikštijo", t. y. patvirtino pavadinimą, bet vis tiek skęstam. Sako, gatvės tvarkymui nėra pinigų", - kalba medeikietis Vilius Vegys.

Prasidėjus lietums, medeikiečiams tenka po purvynus ir balas „mintis iki ausų". Arvydas Vakalas be aulinių batų iki savo transporto priemonių prieiti negalėtų.

Jo šeimos puoselėjami gėlynas ir daržas vieni gražiausių Medeikiuose. Jie, kaip ir šalia esanti pieva, šiuo metu užlieti vandeniu. Vyras pasakojo, kad galingesnė technika negali įvažiuoti į kiemą, nes traktorius iš karto nuklimpsta Jaunimo gatvėje, ties kaimynų Vakalų kiemu. Norint atsivežti malkų, tenka laukti šalčių. Prasidėjus lietums, tenka kloti lentas, kad būtų įmanoma išvažiuoti automobiliu.

V. Vegys tvirtino ne kartą pagalbos kreipęsis tiek į Parovėjos seniūniją, tiek į Biržų rajono savivaldybės administraciją. Visur išgirdęs: „Nėra pinigų, krizė". Pasak V. Vegio, savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė pasakiusi, jog šiuo metu neva yra ir svarbesnių objektų.

„Pagalbos prašymas - kova su vėjo malūnais", - apie savo ir dar dvidešimties medeikiečių rūpesčius kalbėjo Vilius Vegys.

 

Nudžiūvo obelys ir slyvos

Jaunimo gatvės gyventoja Genė Vakalienė aimanavo, jog ne tik nebėra keliuko į sodybą (jis apsemtas), bet vanduo jau žliugsi iki pat namo pamatų. Kai lietingas oras, pasak kaimietės, „reikia mintis iki ausų". Moters sode baigia supūti obelys - teliko dvi. Iš aštuonių slyvaičių nebėra nė vienos.

Norint prieiti prie sodyboje stovinčios technikos tenka autis ilgaaulius. Šeimininkės sūnus Arvydas Vakalas rodė, kaip sudėtinga tokiomis sąlygomis tvarkyti ūkį. Ir šitaip gyventi tenka jau daugiau kaip dešimt metų.

Genė Vakalienė taip pat teigė ne kartą kreipusis į Parovėjos seniūnijos specialistus, bet išgirdusi „ką padarysim".

„Tegul atvažiuoja valdininkai su lakiniais bateliais ir per balas prikabina priekabą, gal tada supras", - pyko ūkininkė Genė.

 

Vandenyje - daržai ir rūsiai

„Apsemia iki pat verandos", - rodė savo sklypą neįgalumą turinti pensininkė Vincenta Papaurėlienė.

Moteris gailėjo ne tik vandeniu užlieto sodo ir daržo, bet ir viena po kitos žūstančių eglių ir pušų. Papaurėliai sodybą nusipirko prieš dvidešimt metų. Valdininkų dejavimus, jog nėra pinigų tvarkyti melioracijos drenažo linijoms, ji girdinti nuo senų laikų. „Kreiptis į seniūniją beviltiška", - teigė moteris.

Vilniaus gatvėje gyvenantys Šernai irgi sakė patyrę vandens daromų nuostolių. Šeima Liepų gatvėje turėjo daržą, bet jį užkariavo vanduo, todėl teko žemės plotą palikti likimo valiai. Ten dabar tik pieva, kurioje ne visose vietose ir žolė beauga.

Biržų „Aušros" vidurinėje mokykloje rūbininke dirbanti Gražina Baronienė prisipažino galinti tik pasvajoti apie namo rūsį - jis visus metus skendi vandenyje. Negana to, dėl melioracijos įrenginių gedimo tenka nuolat siurbti kanalizacijos šulinėlį, nes jis greitai prisipildo lietaus vandens. Už tokią paslaugą kiekvienąsyk tenka pakloti 70 litų.

 

Nežino, kaip padėti

Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė sakė gerai žinanti medeikiečių problemą. Ji net neabejoja, kad vanduo semia sodybas dėl melioracijos įrenginių gedimo. Todėl ne kartą problemą aptarusi su melioratoriais, rajono savivaldybei rašiusi prašymus dėl būtinybės tvarkyti drenažą.

„Bombarduoju kelerius metus", - sakė G. Tamulėnienė. Pasak seniūnės, ir šįmet ji kvietusi specialistus į Medeikius, kur buvusios atkastos ir apžiūrėtos drenažo žiotys. Tačiau paaiškėjo, jog ten gedimo nėra. Didesniems darbams melioratoriai esą neturintys nė vieno lito.

G. Tamulėnienei žinoma, jog vanduo semia ne tik privačias sodybas. Didžiulės balos telkšo ir VšĮ „Vaiko užuovėja" teritorijoje.

„Tikrai liūdna, bet nežinau, kaip padėti. Beldžiausi visur, bet sprendimas nepriimtas", - apie pagalbos ieškojimą rajono savivaldybėje aiškino seniūnė.

Ji pridūrė, jog panašių problemų kyla ir parovėjiškiams.

 

Pinigų siūlo ieškoti ES struktūriniuose fonduose

Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyresnysis inžinierius - melioratorius Rimantas Šikšnys sakė praėjusį pavasarį važiavęs į Medeikius, kai sulaukęs kaimiečių ir Parovėjos seniūnės prašymų padėti tvarkyti drenažo sistemą.

Pasak specialisto, viskas būtų daug paprasčiau, jei gedimą šalinti tektų valstybinėje žemėje. „Žemės ūkio ministerija skiria pinigų, bet aiškiai nurodo, kur juos naudoti. Valstybės lėšomis finansuoti leidžiama melioracijos griovių rekonstravimą, pavojingų hidrotechnikos statinių remonto darbus ir valstybei nuosavybės teise priklausančių didelio diametro drenažo rinktuvų remonto darbus žemės ūkio naudmenose (dirbamuose laukuose) ", - aiškino melioratorius. Jei remonto prireikia ūkininko laukuose, jis už darbus turi mokėti 15 procentų reikalingų lėšų.

Tačiau, pasak R. Šikšnio, įstatyme visai nekalbama apie gyvenvietes. Medeikiuose jis išsiaiškinęs ir kitą blogybę - ant šoninio rinktuvo esą pastatytas vieno gyventojo ūkinis pastatas. Todėl nėra galimybių toje vietoje atkasti rinktuvą ir pasižiūrėti, kur gedimas. Gali būti, jog statybos metu buvo pažeistas pats rinktuvas arba jį vėliau užkimšo srutos.

Dabar telikusi vienintelė išeitis - padaryti drenažo „apėjimą". Tačiau tai didelis ir sudėtingas darbas, nes gyvenvietėje yra ne tik keliai, bet ir vandentiekio, ryšių linijos. Remonto darbai galėtų kainuoti apie 4 - 6 tūkstančius litų. Prieš remontą būtina paruošti darbų projektą. Pasak R. Šikšnio, privačioje teritorijoje tvarkyti gedimus priklauso patiems gyventojams. Tačiau jei jie kreiptųsi, R. Šikšnys neatsisakytų pagelbėti - parašytų projektą. Taip pat melioratorius padėtų pasirinkti darbų rangovus.

R. Šikšnys teigė, jog panašių problemų kyla ne tik Medeikių kaime, bet ir Parovėjoje, Ramongaliuose, Ančiškiuose, Nemunėlio Radviliškyje.

Melioratorius aiškino, jog daugeliu atvejų drenažas yra sudarkytas, nes patys žmonės jo nesaugojo.

„Vienintelė galimybė tvarkyti drenažą privačiose teritorijose yra tik naudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą", - sakė R. Šikšnys. Dėl to medeikiečiams tektų įkurti mažiausiai keturių žmonių asociaciją ir kreiptis į rajono savivaldybės specialistą melioracijai. Jei toks sumanymas pavyktų, gyventojams tektų mokėti tik 10 procentų nuo bendros projekto vertės. Ir dėl šių pinigų, pasak melioratoriaus, jie galėtų kreiptis į rajono savivaldybės tarybą dėl bendro projekto finansavimo, užtikrinant 10 procentų įnašą.

 

Gražina Dagytė
2009-11-17

2009.11.16

Medžiotojas žvelgė į vilkų akis

Prieš porą metų į vilką nepataikęs medžioklis šįmet patyrė akistatą su trimis plėšrūnais. Strošių miške vilkai jį keletą minučių laikė grėsmingoje apsuptyje.

 

Išsiruošė kirsti miško

Šalia Biržų girios gyvenantys žmonės gali papasakoti ne vieną akistatą su laukiniais žvėrimis. Vienas vos už ausų nesučiupo sodyboje snaudusio kiškio, kitas kieme kariavo su lape ar mangutu. Trečiam širdin įstrigo į automobilį atsitrenkusios stirnos žvilgsnis, ketvirtas iki šiol kalba apie kelyje sutiktų briedžių didingumą, o penktam vis neramu prisiminus lūšies kaimynystę...

Tačiau retas galėtų pasigirti susidūręs su vilkais ir sveikas gyvas sugrįžęs namo. Apie tokį nuotykį papasakoti gali jaunas Būginių kaimo medžiotojas, girininko pavaduotojas Andrius Samulionis.

Vilkų apsuptyje pabuvęs medžiotojas Andrius džiaugėsi ne tik pats išlikęs gyvas, bet ir išsaugojęs kalaitę Lyrą.

Ant rankų laikydamas medžiotojų globėjo Huberto vardu pavadintą sūnelį, jis pasakojo apie įvykį, neseniai patirtą Strošių miške. Tai buvo bene prieš porą savaičių, iškart po vilkų medžioklės savaitgalio, pirmadienį. Andrius tą dieną išsiruošė į močiutės gimtąsias vietas, norėdamas tvarkyti vėjovartas bei iškirsti miško biržę.

Kartu pasilakstyti pasiėmė ir medžioklių bičiulę - kalaitę Lyrą.

Penkis kilometrus nuo Būginių pavažiavus automobiliu, apie pusantro kilometro teko įveikti pėsčiomis. Privažiuoti ten nebegalima. Strošių kaimo, buvusio Semeniškių ir Neciūnų kaimynystėje, seniai nebėra - jų vietoje driekiasi laukai.

 

Žaidimas perėjo į puolimą

Įžengęs į miško biržę Andrius sustojo atsikvėpti. Šuo nuskuodė pasidairyti giliau. Pažvelgęs į jo pusę, būginietis išvydo dar vieną „šunį". Andrius nustebo, iš kur tokioje vietoje galėjo atsirasti šitoks gyvūnas. Tačiau geriau įsižiūrėjęs vyras suprato, jog šuniui į draugus prisistatė... vilkas.

Iš pradžių jie tarsi žaidė. Lyra nusekė vilką iki miško medžių, vilkas ją palydėjo į biržės erdvę. Medžiotojas stvėrėsi mobiliojo telefono, kad jame esančiu fotoaparatu sustabdytų keistos bičiulystės vaizdus. „Šposai", - tarstelėjo sau Andrius ir spustelėjo mygtuką.

Kaip tik tuo metu jis išvydo dar vieną vilką. Keturkojai žaisti su Lyra nebeketino - vienas stojo jai iš priekio, kitas iš nugaros. Šuo, matyt, pajuto grėsmę ir metėsi į šeimininko pusę.

Andriui pabandžius dar kartą spragtelti fotoaparatu, nutiko dar keistesnis dalykas - iš miško išniro trečias vilkas. Visi jie kartu su Lyra artėjo į medžioklio pusę.

 

Akistata

A. Samulionis pamatė, jog vilkai jį supa. Medžiotojas stengėsi taip atsistoti, kad nė vieno plėšrūno neliktų už nugaros.

Kai vilkų trijulė priartėjo per keturis - tris metrus, pasidarė nebesmagu. Vyras suprato - užtektų vieno šuolio. Jis ėmė rėkti, manydamas, kad plėšrūnus tai sustabdys ar išgąsdins. Bet šie į klyksmus nekreipė jokio dėmesio ir pamažu artėjo.

Grėsminga akistata su miško šeimininkais užtruko apie penkias minutes. Rankose vyras turėjo tik krūmams kirsti reikalingą kardą ir pjūklą. Svarstyti nebuvo kada. Nedelsdamas ėmė traukti pjūklo užvedimo dirželį, vildamasis, kad šis neužsikirs. Laimė, pjūklas užsivedė. Vilkai, akimirką suklusę, nenoromis, labai iš lėto, ėmė trauktis atgal. Andrius įsižiūrėjo - pulkelyje buvo du dvimečiai vilkai ir jų motina.

Lengviau atsikvėpęs vyras prisiminė, kaip prieš porą metų medžioklėje prie Virškupėnų kaimo jis šovė į vilką, bet nepataikė. Tada šiuos gyvūnus teko matyti tik iš tolo.

 

Vilkų takas

Andrius Samulionis pritaria ne sykį spaudoje išsakytai nuomonei, jog pastaraisiais metais vilkų mūsų krašte pagausėjo. Medžiokliai tvirtina, jog per Biržų girią eina vilkų takas. Šie žvėrys iš Latvijos keliauja per Semeniškius iki Šilų miško, o nuo jo - tiesiai į Žaliąją girią ir vėl atgal.

Apie vilkų apsuptį Andrius sakė iškart mobiliuoju telefonu pranešęs žmonai ir motinai. Abi moterys sako pernelyg neišsigandę, pasak vyro, jos jau įpratusios prie Andriaus nuotykių.

Dar sykį nejaukumą medžioklis pajutęs, kai išgirdęs, jog jo sutiktų vilkų gaujoje buvę penki plėšrūnai, iš kurių porą medžiotojai nušovę. Moksliniams tyrimams paimami gyvūnų skrandžiai. Juos išvydę medžiotojai šnekėjo, jog šie visai tušti. „Alkani buvo", - pagalvojęs tada Andrius.

Būginietis svarstė, kas galėtų nutikti tokį pulkelį sutikusiems į mokyklą einantiems ar iš jos grįžtantiems vaikams. Ko gero, Biržų girios pašonėje mokinukams nėra saugu.

Apie susitikimus su vilkais praėjusią vasarą kalbėjo ir Medeikių kaimo gyventojai. Kai kurie jų, išvydę plėšrūnus, pamiršo uogas ar grybus. Medeikietis Adomas Šernas „Šiaurės rytams" pasakojo praėjusį rugpjūtį traukęs grybauti į girią už Pelaniškių kaimo kapinių. Vos įėjęs į vadinamąją Jakubausko liniją, Adomas pamatė tris vilkus. Ir tuojau pat apsisuko eiti atgal. „O ką žinai? Jeigu puls..." - sakė vyras.

 

Gražina Dagytė
2009-11-14

2009.11.13

Grūdų nuovalos - galvos skausmas ūkininkams ir seniūnui

Ūkininkai nuogąstauja, kad grūdų nuovalose gali paskęsti ne tik Biržų rajonas, bet ir visa šalis.

 

Įsigaliojusi nauja atliekų surinkimo tvarka galvos skausmu tapo stambesniems grūdinių kultūrų auginimu užsiimantiems ūkininkams.

Problemų neišsprendus ne tik Biržų rajonas, bet ir visa šalis paskęs pačių įsirengtuose šiukšlynuose.

„Ūkininkai nežino, ką daryti su grūdų nuovalomis. Prie stambių ūkininkų grūdų saugyklų jų stūkso kalnai. Sunku jas sunaikinti, nėra ir kur vežti. Savo transportu nuovalas gabenti į Panevėžio atliekų tvarkymo centrą labai brangu", - kalbėjo Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius. Seniūnijų sąvartynai, kaip žinia, uždaryti.

 

Uždarė vienus šiukšlynus - atsirado nauji

Seniūnas sakė nuogąstavęs dėl savo seniūnijos teritorijoje dirbančių ūkininkų. Bet akivaizdu, kad problema aktuali ne tik jiems.

Šiuo metu prie seniūnijos teritorijoje esančių grūdų valyklų stovi milžiniškos krūvos nuovalų.

Seniūno žiniomis, ūkininkai Virgutis Cibas, Henrikas Bertulis ir Eugenijus Vaitkevičius grūdų nuovalas veždavo iki Spingučių sąvartyno. Šalia Romualdo Misevičiaus ūkio veikdavo Pučiakalnės sąvartynas. Dabar jie visi uždaryti.

Šiuo metu prie grūdų valyklų išaugo milžiniškos nuovalų krūvos.

Šiuo metu Suoste, kur valo grūdus ūkininkas H. Bertulis, ir Gužų kaime prie Germaniškio, kur dirba V. Cibas, stovi didžiausi atliekų kalnai.

Nuovalų klausimą turi spręsti ir kiti stambūs ūkininkai - R. Misevičius, S. Vaitkevičius, Aidas ir Donatas Ambrazevičiai.

„Būtų įdomu sužinoti, kaip šių atliekų tvarkymo klausimas sprendžiamas kitose šalyse?" - svarstė seniūnas.

Jo manymu, galbūt ūkininkai galėtų šias nuovalas kompostuoti. Bet kas norės mažinti laukus, juose rengiant komposto aikšteles? Juo labiau, kad ta biomasė turėtų būti nejudinama, tik uždengta ir kartkartėmis palaistoma. Ją laikyti reikėtų trejus metus. Po to, kai sėklos jau perdegusios, ją galima vežti į laukus ir aparti. Bet net ir perdegusi masė yra minkšta, tad daug jos ant vieno lauko nepripilsi. Be to, ne visos sėklos žūsta.

Užkasus didelį kiekį grūdinių nuovalų po žemėmis vėl blogai - bus tyrė. „Dvidešimt metų ant viršaus negalėsi važiuoti, nes gali įklimpti ir nuskęsti ", - samprotauja seniūnas.

G. Kubilius svarstė, kad rajone yra nemažai apleistų fermų, senų silosinių. Galbūt reikėtų vienos tokios aikštelės, kad į ją atliekas galėtų vežti visi rajono ūkininkai?

Į redakciją kreipęsi ūkininkai svarstė apie galimybę gauti dotacijas nuovalų išvežimui. Jie klausė, gal ką nors patarti ar pasiūlyti galėtų ir savivaldybės Žemės ūkio skyrius ar rajono vadovai.

 

Problema - didžiulė

Grūdų auginimu užsiimantis ūkininkas Henrikas Bertulis pripažino, kad išvalius šį sezoną prikultus grūdus prie jo valyklos iškilo daugiau nei 20 tonų nuovalų kalnas.

Norint jas išvežti tektų penkiolika pakrautų mašinų varyti į Panevėžyje esantį atliekų tvarkymo centrą ir atgal.

„Šiuo metu jas pilam ant pievos. Po kelerių metų rajono vaizdas bus baisus - kiekvienas ūkininkas turės po šiukšlyną", - svarstė H. Bertulis.

Nemunėlio Radviliškio seniūnas G. Kubilius nuogąstauja, kad šiukšlynuose gali paskęsti ne tik Biržų rajonas, bet ir visa šalis.

Ūkininkas nemano, kad geriausias sprendimas nuovalas kompostuoti - kai kurios piktžolių sėklos gyvybingos būna po keliasdešimt metų, o kompostuojant ne visos perdega. Tad kompostu tręšiant laukus jie vėl bus užkrėsti piktžolėmis.

„Lauką nuo piktžolių valyti reikia 10 - 15 metų. Niekas nerizikuos pilti piktžolių ant lauko", - kalbėjo ūkininkas.

Jo manymu, grūdines atliekas būtų galima vežti į miške esančias kirtavietes. Dalis jų supūtų, dalį sulestų paukščiai, suėstų žvėrys. Tačiau, aišku, tai daryti reikėtų suderinus su tam tikromis institucijomis ir labai atsakingai.

Dar vienas problemos sprendimo būdas, anot ūkininko, - nuovalas deginti kaip pjuvenas. Bet kas tuo užsiims?

Ūkininkas šią problemą sakė išdėstęs savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjui Steponui Staškevičiui, tačiau šis nieko nepasiūlęs.

Paklausus, ar šio klausimo šalies mastu nenorėtų bandyti spręsti per Grūdų augintojų asociaciją ar kitas žemdirbių organizacijas, H. Bertulis buvo skeptiškas: „Žurnalistai labiau gali išspręsti nei asociacijos. Gal visuomenę pradės judinti, tuomet ir ateis sprendimai".

Pašnekovas įsitikinęs, kad problemą reikia spręsti šiandien. Juolab kad įkūrus naują atliekų tvarkymo sistemą akivaizdu, jog ji veikia braškėdama.

„Seni sąvartynai uždaryti. Bet pasižiūrėkite, kas darosi pakelėse, miškuose. Žmonės neturi kur dėti šiukšlių, nes arba retai jas išveža, arba neturi pinigų sumokėti", - baisėjosi H. Bertulis

 

Už atliekas atsako patys

Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovė Elona Pipiraitė buvo kategoriška: „Ūkininkai yra juridiniai asmenys. Grūdų nuovalos yra gamybos atlieka, už kurios sutvarkymą atsako pats ūkininkas".

Seniau ūkininkai nuovalas buvo įpratę vežti į kaimo sąvartynus. Į Biržuose esančią aikštelę jos negali būti gabenamos, tad belieka vežti į Panevėžio sąvartyną.

Mažus kiekius, suderinus su girininkais ar medžiotojais, galima būtų išvežti ir į šėryklas.

Tad yra du keliai - arba vežti į Panevėžį savo lėšomis, arba kompostuoti.

Ūkininkai, anot E. Pipiraitės, gali įsirengti komposto krūvas. Palaikant vienodą temperatūrą per kelerius metus sėklos perdega.

Aplinkosaugininkės žiniomis, ūkininkas V. Cibas ruošiasi išvalas kompostuoti. Jas užklojo plėvele, kartkartėmis palaisto.

 

Padėti nieko negali?

Ar galėtų Biržų ūkininkams kaip nors padėti rajono savivaldybė?

Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius šiuo metu turi nedarbingumo pažymėjimą.

Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė sako suprantanti, kad ūkininkai nėra tokie turtingi, kad nuovalas vežtų už 60 kilometrų.

Direktorė sakė prašysianti savivaldybės ekologo Vytauto Zurbos, kad pasidomėtų kitų šalių patirtimi ir šia tema rajono ūkininkams organizuotų seminarą.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-11-12

2009.11.10

Svirplėnų kaimo dainos persikėlė į Anglininkus

Pavieniai senųjų kaimų gyventojai nerimauja - gimtųjų vietų istorija išnyks kartu su jais kaip ir senosios sodybos, medžiai ir net šventųjų statulos.

 

Didžiausioje seniūnijoje - trylika mirusių kaimų

Didžiausioje Biržų rajono Širvėnos seniūnijoje yra 98 kaimai. Pasak seniūnijos specialistės Neringos Šijanienės, šių metų sausio pradžioje gyvenamąją vietą juose buvo deklaravę net 4756 žmonės.

Tačiau daugiau kaip dešimtyje kaimų tvyro tyla. Sodybos skendi prisiminimuose, kuriuos lyg senus lapus kedena vėjai. Į mirusių kaimų sąrašus patenka Bartasiškis, Kviriškis ir Liekniškis, Pavariškis, Varnupis, Geniškiai ir prie gražuolio Ruoliškio ežero gyvavęs Ruoliškis. Niekam nebereikalingi ir Kaunelių, Žiūriškio bei Sofijanaukos viensėdžiai.

Alma Korsakienė į Anglininkus persikėlė su svirplėniškių dainomis ir nuotraukomis.

Užtat trys kaimeliai tarsi prisikėlė iš mirusiųjų, kai juose apsigyveno naujos šeimos, pradėjusios rašyti kitos kartos istorijas. Tokiais kaimais tapo Benosiškis, Pamūriškis bei Izdoniškis.

Tolimą praeitį dar mena Tarosiškiai, Užulieknis, Pievnikai, Padegesiai, Sidabriškiai, Kaukaragis, kuriuose yra po vieną gyventoją. Tik po vieną šeimą belikę Bajoriškiuose, Buožiškyje, Galintiškyje, Skriaudupyje.

Kadaise linksmais ir nagingais žmonėmis garsėjusiuose Svirplėnuose šiandien kaminai rūksta tik dviejose sodybose. Tačiau prisiminimais dalytis tegali vienas jų gyventojas. Likusiųjų tenka ieškoti aplinkinėse gyvenvietėse.

 

Svirplėnai slepiasi tarp krūmų

Surasti ir pasiekti Svirplėnus šiandien, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, nelengva. Nuo Kutelių kaimo tenka riedėti siauru keliuku, iš abiejų pusių supamu medžių. Panorėjęs į Svirplėnus nukeliauti iš Anglininkų rudenį, tuo irgi neapsidžiaugtų, nors patižęs kelias trumpas - tik pusantro kilometro. Kur kas toliau iki Biržų (8 km) ir Vabalninko (apie 17 km).

Žmonės, menantys prosenelių pasakojimus, sako, jog senovėje Svirplėnus supo miškai ir linmarkos. Miškeliuose kaimiečiai ganė gyvulius, ten prasirausdavo ir plotelį daržams. Rudenį esą į kaimą patekti būdavę sunku, nes per purvynus ir balas silpnesnis arklys ratų neišvilkdavęs.

Sovietiniais metais krūmus, krūmelius ir balas melioratoriai greitai praretino. Tuomet ir keliai tapo kiek geresni, tačiau iš Svirplėnų lyg pabaidyti paukščiai ėmė trauktis žmonės. Kas išsikėlė į Anglininkų mūrinukus, kas į Geidžiūnus, o ką priglaudė Mikeliškių, Geidžiūnų ar Mickūnų kapinės. Neatsitiktinai mirusiuosius vežė į skirtingas puses - Svirplėnuose gyventa dviejų skirtingų tikėjimų žmonių. Katalikus paprastai laidojo Geidžiūnuose, kur jie ir gyvi vaikščiojo į bažnyčią. Mikeliškiuose apgiedodavo evangelikus reformatus. Mickūnuose buvę įkurtos mišrios kapinėlės, kuriose jau nebereikėjo išskirti artimų žmonių.

Pasakojama, jog abiejų konfesijų tikintieji, būdami gyvi, darniai sugyveno. Palei kaimo ulyčią augusioje liepoje buvusi įkelta šv. Jono skulptūrėlė. Visiems buvo įprastos maldų valandos prie jos per Jonines.

Kaime gyveno ir mišrių šeimų, kurių vaikai buvo krikštijami abiejose bažnyčiose - berniukai pagal tėvą, mergaitės - pagal motiną. Ne vienų namų mažamečiai vaikai pabūdavo abiejų tikėjimų pamaldose, tačiau savo vaikams jie kalbėdavo, jog visų geriausia, kai šeimos neskiria įsitikinimai.

Apie 1930 - uosius Svirplėnuose buvo dvidešimt dvi sodybos. Kiekvienoje gyveno kelios kartos - būrį vaikučių supo tėvai, seneliai, proseneliai. Tvirtinama, jog svirplėniškiai garsėjo „ir prie darbų, ir prie svečių".

 

Gimtąjį kaimą ir sodybą sergsti vienas senbuvis

„Kai numirsim, istorija mus greitai pamirš",  - liūdnai sako vienintelis Svirplėnams nuo 1936 - ųjų ištikimas Algimantas Ruplėnas.

Tėvo ir senelio gimtuosius namus saugantis vyras prisiminimais apie Svirplėnų praeitį dar gali dalytis su dviem seserimis. Jie visi - niekur neužrašyta kaimo istorija.

Algimantas skaičiuoja - Svirplėnuose buvo trys Pilkauskų (Povilo, Juozo ir Vlado) kiemai, dvi - Jono ir Mykolo - Ruplėnų sodybos, Jono Mizaro ir Martyno Šleivos, Jono Žagarnausko, Broniaus Nevieros, Jono Ambroziūno, Albino Gelažiaus ir kitų namai.

Kiekvienoje sodyboje būta gerų savo srities meistrų. Algimanto Ruplėno tėvas turėjo arklinę kuliamąją mašiną, vėliau įsigijo modernesnę techniką. Kūlimo darbais jis rūpinosi ir susikūrus kolūkiams. Pasak Algimanto, prasidėjus „valdiškiems kūlimams" tapo madingas „šikšnos nudribimas". Mat kai nesutardavo dėl kainos, aiškindavo, kad yra problemų dėl kuliamosios diržo.

Algimanto tėvas garsėjęs ir kalvystės darbais. Net aplinkinių kaimų gyventojai pas jį į kalvę traukdavę, prašydami apkaustyti ratus. Pasiturintis ūkininkas turėjo ir sparninę rugių pjaunamąją mašiną.

Vladas Pilkauskas buvęs vienas geriausių rajono kailiadirbių. Pasakojimus apie jį mena net seniai kaime nebegyvenančių svirplėniškių vaikai. Sako, jog garsusis kailiadirbys fantastiškai išdirbdavęs ne tik avelių kailius. Jis sugebėjęs „įveikti" net briedžio kailį. Rudens metą buvo įprasta dažno ūkininko sodyboje matyti ant trikampio ištemptus avelių kailius. Kiek padžiovintus juos vyrai patikėdavo žymiajam kailiadirbiui.

Kaimo audėjų vardas atitekdavęs Genei Pilkauskaitei Šašuikienei. Ji mokėjusi išausti ir dailų milą, iš kurio pasiūtais kostiumais puikuodavosi kaimo moterys ir vyrai.

 

Garsėjo meistrais ir šeimininkėmis

Anglininkuose gyvenanti Algimanto Ruplėno sesuo Alma Korsakienė prisiminė, kaip į jos tėvų namus užsukdavo pravažiuojančios siuvėjos. Viena jų - Alvina Kučinskaitė - ateidavo iš vadinamojo Gošynės vienkiemio. Vėliau smulkesnius drabužėlius ėmė siūti ne tik svirplėniškė Genė Pilkauskaitė, bet ir pati Alma, šio amato gudrybių išmokusi pas Šimpeliškių kaimo siuvėją Emiliją Vedlugienę.

Kaimo moterys buvusios labai vieningos. Jos draugiškai šeimininkaudavusios didesniuose žmonių suėjimuose.

Pirmąja „gaspadine" buvo laikoma Eleonora Nevierienė.

Tik vyrai niekam nenorėjo užleisti aludarystės tradicijų - kiekvienuose namuose patys šeimininkai virė alų ir kiekvienas save laikė „pirmuoju aludariu". Tačiau autoritetais buvo laikyti ir retkarčiais pagalbon kviesti du kaimyninių kaimų aludariai - Tarosiškių Motiejus Balčiūnas ir „glauniausiuoju" vadintas Varnupių Petras Punys.

Į smagiausias šventes - vestuves - kaimiečiai rinkdavosi su lauknešėliais rankose. Kiekvienas ant stalo dėdavo, ką turėdavo geriausio.

Muzikantų toli ieškoti svirplėniškiams niekada nereikėdavę. Algimanto tėvas Jonas Ruplėnas skambinęs gitara ir mandolina, turėjęs ir armoniką. Neviera ateidavęs su smuikeliu rankose. Prie jų su armonikėle paprastai prisidėdavo Bartasiškyje gyvenęs Alfonsas Griciūnas.

Ruplėnų troboje muzikantai grieždavę ir vėlyvais rudens vakarais, kai į seklyčią susirinkdavo pašokti mėgęs kaimo jaunimas. Gegužinės paprastai vykdavę Ambroziūnų sodyboje.

Dainingumu garsėjusių Svirplėnų merginų ir moterų ringavimus girdėdavo visų aplinkinių kaimų gyventojai. Alma Korsakienė pasakojo negalinti pamiršti vaikystėje girdėtų dainos žodžių. Prie tėvų namo gonkų sustojusios svirplėniškės tada traukė savo mėgstamiausią dainą: „Paskutinė mano viltis, kai numirsiu, man užkaskit ant Agluonos upės kranto, kad matytus kapas jums". Moterų dainos nenuėjo į užmarštį. Jos kartu su Alma persikėlė į Anglininkus, kur graudžius ir smagius posmus traukia šio kaimo folklorinio ansamblio dainininkės.

 

Išgyveno nerimą

Karo ir pokario metai Svirplėnuose pasėjo daug nerimo. Kai kurie žmonės buvo apsistoję aplinkiniuose miškeliuose.

Dabar Geidžiūnuose gyvenanti Emilija Ruplėnaitė Užubalienė prisiminė, kaip per Antrąjį pasaulinį karą jų kiemas buvo pilnas tankų, o vokiečių kareiviams užėmus kaimą, Ruplėnų sodyboje kareiviai kepė duoną. Vokiečių užimtame kaime valgio nestigo. Kareiviai kepė ne tik duoną, bet ir gardžius blynus. Maisto, pasak Emilijos, neliko „užėjus rusams".

Pokario metais svirplėniškiai tapo „Šviesaus rytojaus" kolūkio nariais. Į jų namus užsukdavo tiek rezistentai, tiek vadinamieji skrebai. E. Užubalienė prisiminė, kaip kartą į tėvų namus užėję skrebai visus namiškius suvarė į vieną kambarį ir liepė stovėti iškėlus rankas į viršų. Tuo tarpu patys krosnyje ieškojo... rezistentų bunkerio.

Kitąsyk Emilijos bobutė Elzbieta Ruplėnienė buvo priversta naktį skrebus lydėti iki kitos sodybos. Kad šiems būtų patogu eiti, senolė jiems kelią nušvietusi „liktarna". Paskui moteris turėjusi viena grįžti. Buvę baisu.

 

Kaimo senbuvių susitikimai - kapinėse

Dabar svirplėniškių sodybų vietose tyku. Užklydusį praeivį nulydi tik palaidi naujakurių šunys.

Buvęs melioratorius ir elektrikas Algimantas Ruplėnas svečiams plačiai atveria duris. Ant virtuvės sienos - Biržų rajono žemėlapis. Vyras ima jį ir kloja ant stalo. Sako, žemėlapis geras, nes jame dar galima atrasti ir Svirplėnus. Šį žemėlapį jis rodo ir savo abiem vaikams bei devyniems anūkams. Kai visi suvažiuoja, pasak Algimanto, atgyja namai. Juose"atsidaro vaikų darželis". Tai jaunoji Svirplėnų karta, kuri čia negyvena.

Sakoma, jog po miestus ir miestelius išsibarstę senbuviai bei jų atžalos dažniausiai susitinką vasarą rengiamose evangelikų reformatų kapinių šventėse, kurios tampančios savotiškais kaimų senbuvių susibūrimais. Prieš Vėlines užsukę į Mikeliškius, ten tikrai radome būrelį žmonių. Emilija Ruplėnaitė Užubalienė kaip tik tvarkė artimųjų kapus.

Žmonės įvairiaspalvius lapus braukė nuo antkapių ir paminklų, po kuriais ilsisi senieji svirplėniškiai.

Dabar jau anglininkietė Alma Korsakienė į rankas ėmė nuotraukų albumus. Juose - sustabdytos smagios ir liūdnos gyvenimo akimirkos. Vienose darbuojamasi prie kuliamosios mašinos, skubama į kurios nors svirplėniškės vestuves ar kaimo vaikinai išlydimi į sovietinę kariuomenę.

 

Gražina Dagytė
2009-11-07

2009.11.05

Pasvaliečiai asfalto laukia kaip išganymo

Verslui kaime trukdo ir prastas kelias.

 

Tiekėjai atsisako vykti

„Seniau su partine ir politine agitacija pas mus važiuodavo, kas tik netingėjo. Ir pažadai buvo didžiuliai. Rinkimai baigėsi - ir vėl niekam niekas neįdomu. Esu pikta ant jų visų", - barasi Pasvaliečių kaime veikiančios parduotuvės savininkė Danutė Stankevičienė.

Per 17 kilometrų nuo Biržų esančiame Pasvaliečių kaime parduotuvę turinti D. Stankevičienė pastaruoju metu vis dažniau sulaukia tiekėjų pranešimų, kad jie atsisako atvežti prekes dėl itin prasto kelio.

Seniau tiekėjų parduotuvė sulaukdavo keliskart per savaitę. Dabar jų geriausiu atveju sulaukia vieną - du kartus per mėnesį.

Šešių kilometrų kelio iš Biržų į Pasvaliečius atkarpa - išbandymas vairuotojams ir jų automobiliams.

Prekių verslininkei savo automobiliu tenka važiuoti pačiai. Jau šią vasarą į mašinos remontą „sukišo" 800 litų, tačiau automobilis vėl sugedo. Nusipirko kitą - 1986 metų „VW Golf".

Mašina jau beveik dviejų dešimčių metų senumo, bet geresnės pirkti neapsimoka - vis vien subyrės.

Dešimt metų įmonę turinti savininkė užsimena, kad iš parduotuvės jokios naudos - vos mokesčiams besurenka. Daugiau pajamų gauna iš užsakymų - gamina vyniotinius, kepa farširuotą žuvį, paukštieną. Tačiau pagrindiniai pirkėjai - irgi ne vietiniai.

Nuostolius didina ir ilgapirščiai. Per dešimtį metų parduotuvė keturis kartus buvo išplėšta. Daugiausia nuostolių turėta, kai prieš kelerius metus pavogti 7000 litų kainavę dujų balionai.

 

Galėtų bent dažniau greideriuoti

Kelio Biržai - Saločiai atkarpa nuo Pagaičiškių kaimo yra baisi. Nuo Biržų iki šio kaimo kelias asfaltuotas. Tačiau likusi šešių kilometrų atkarpa, švelniai tariant, yra skirta ne kam kitam, bet mašinų laužymui.

Net greitį sumažinus iki minimumo, automobilis kratyte kratosi - kelyje duobė ant duobės.

Pasvaliečių kaimo gyventojai piktinasi žinodami, kad šį kelią jau buvo planuota asfaltuoti praėjusią vasarą. Sako, net skalda, žvyras buvo pradėti vežti, bet vėliau kažkodėl persigalvota.

„Gal lėšas reikėjo permesti kitur, kur daugiau „savų", - svarsto gyventojai.

Žmonės pakalbina šią kelio atkarpą kartkartėmis greideriuojantį Biržų kelių tarnybos darbuotoją. Tačiau šis sako negalįs nieko padaryti, nes ant kelio trūksta žvyro.

„Jei neišasfaltavo, tai bent galėtų dažniau šią atkarpą greideriuoti", - kalbėjo pasvalietiškiai.

Kaimo žmonės juokauja, kad dėl prasto susisiekimo su Biržais galintys atsigauti bent savo gyvenvietėje - ji visa išasfaltuota dar sovietmečiu.

„Nuo svetainės į vieną pusę asfaltas, nes čia gyveno kolūkio pirmininkas, į kitą - buhalterė. Kai ateina pas mane buvęs kolūkio pirmininkas Petras Remeika, dar jį per dantį patraukiu, kad galėjo baigti išasfaltuoti kelią ir ties parduotuve. Šis nedulkėtų - ramiai alaus vyrai atsigerti galėtų", - juokauja parduotuvės savininkė.

 

Šiemet darbų nebepradės

Valstybinės įmonės „Panevėžio regiono keliai" Biržų kelių tarnybos vadovas Povilas Mikalajūnas šią kelio atkarpą gerai žino.

„Ten tikrai „kopėčios", išlindę akmenys, vadinamasis brukas. Greideriuojamo žvyro ten nebėra, o jo pilti mums nebeleidžia. Ateinančiais metais šis kelias turėtų būti asfaltuojamas. To asfalto laukiam kaip išganymo. Kai palyja, truputį „prabraukiam", bet po kiek laiko vėl išsitaško", - kalbėjo P. Mikalajūnas.

Pasak kelininkų vadovo, šiuo metu jau parengtos projektavimo sąlygos kelio atkarpai nuo Pagaičiškių iki Pasvaliečių asfaltuoti. Konkursas įvykęs, tačiau šiemet darbai jau nebebus pradėti, nes gamtinės sąlygos nebeleidžia.

„Ateinančiais metais tie šeši kilometrai turėtų būti baigti asfaltuoti, o 2011 - 2012 - aisiais bus baigtas asfaltuoti kelias iki pat Saločių", - teigė pašnekovas.

P. Mikalajūno tvirtinimu, šiemet ši kelio atkarpa nebuvo baigta asfaltuoti, nes šalies kelininkai visas jėgas ir finansavimą „metė" kelių asfaltavimui Vakarų Lietuvoje.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-11-03

2009.11.05

Anglininkiečiai šventė pabaigtuves

Praėjusį penktadienį Anglininkų kaimo bendruomenė šventė rudens darbų pabaigtuves.

 

Bendruomenės namai pasikeitė

Anglininkiečiai susirinko ne tik aptarti darbymečio sėkmių ir nesėkmių, pasidalyti kasdienėmis problemomis, bet ir būryje pasilinksminti. Jie tvirtino, jog švęsti patogiausia, kai derlius jau supiltas aruoduose.

Rudeninę nuotaiką pirmasis sveikinimais praskaidrino bendruomenės pirmininkas Gediminas Arnašius. Jis pasidžiaugė, kad per penkerius gyvavimo metus kaimiečiai daug nuveikė - bendruomenės susirinkimų vieta neatpažįstamai pasikeitė. Dabar pro langus jau nebešvilpia vėjai, o šokant po kojomis nebelūžta grindys. Šįmet iš Kaimo rėmimo fondo gauta lėšų, už kurias nupirktos ir įdėtos naujos durys bei patikrinta žaibosaugos įranga.

Benduomenės pirmininko G. Arnašiaus sveikinimai nudžiugino aštuoniasdešimtmetę Vilhelminą Šidlienę.

Kaimiečiai gražiai minėjo vasarą suorganizuotą buvusios Anglininkų pradžios mokyklos mokinių susitikimą.

Bendruomenės nariai džiaugėsi gausiu jaunimo būriu, kuris jau yra išsakęs norą bendruomenėje įkurti savo grupę.

 

Bendruomenę pervadino asociacija

Susirinkimo dalyviai penktadienį priėmė svarbų sprendimą - nutarė pakeisti bendruomenės įstatus. Visų nutarimu Anglininkų bendruomenė nuo šiol bus vadinama asociacija. Pasak G. Arnašiaus, pervardinti tapo būtina po to, kai LR Seimas pakeitė kai kuriuos įstatymus. Bendruomenėmis besivadinančios visuomeninės organizacijos esą nebegalės dalyvauti konkursuose dėl paramos gavimo. Tuo tarpu anglininkiečiai ketina rašyti įvairius projektus. Vienas iš labiausiai kaime aptarinėjamų klausimų - kaip panaudoti praėjusią vasarą uždarytos pradžios mokyklos patalpas, nes Bibliotekai persikėlus į buvusias klases, liko laisvos vietos. Anglininkiečiai pageidauja jose įrengti šarvojimo salę.

 

Nori šviesos gatvėse

Kaimiečiai džiaugėsi šventinį vakarą gatvėse uždegtomis lempomis ir teiravosi, ar taip būsią iki trijų Karalių šventės. Kai kas sakė, jog dėl tokios malonės galėtų prieš Širvėnos seniūnijos seniūnę Gražiną Samulionienę ir ant kelių atsiklaupti. Mokyklinio amžiaus vaikus auginančios motinos aiškino, kad šviesos kaime reikėtų iš ryto nuo pusės septynių iki septintos valandos, kai mokinukai skuba į autobusų stotelę. Pieno ūkius turinčios moterys tvirtino, jog šviesa joms praverstų nors vieną valandą vakare, kai važiuojama į pieno supirkimo punktą.

Anglininkiečiai kėlė ir šiukšlinimo problemą. Jie svarstė, ką reikės daryti pavasarį, kai nutirpus sniegui „išlįs" pakelėse ir miškeliuose nežinia kieno suvežtos atliekos. Pasak seniūnės G. Samulionienės, seniūnija aplinkos tvarkymui lėšų neturės, tuo pasirūpinti teks patiems kaimiečiams. Socialines išmokas gaunantiems asmenims, pasak G. Samulionienės, ko gero, teks atidirbti seniūnijos žmonių labui. Vienas iš galimų darbų - pakelių sutvarkymas.

Bendruomenės krikštamotė, savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė, apžiūrėjusi gražiai sutvarkytas anglininkiečių patalpas, padarė išvadą, kad „Anglininkai gyvena gerai". Kadangi kitąmet lėšų bendruomenėms bus dar mažiau, krikštamotė kaimiečius ragino apsispręsti, kurios veiklos sritys jiems yra svarbiausios.

 

Rinko seniūnaitį

Paskutinis žmonių diskusijų sulaukęs klausimas - seniūnaičio rinkimas. Anglininkiečiai pasiūlė dvi kandidatūras - Dainą Misiūnaitę ir Redą Arnašienę. Kuri iš jų imsis naujųjų pareigų, dar nežinia.

Susirinkimo rūpesčius į šoną greitai nuginė saviveiklininkai - į sceną išėjusios jaunosios Anglininkų kaimo dainininkės, folklorinio ansamblio moterys bei linksmosios Medeikių „Bobos".

Koncerto metu pasveikinta daugiau nei dešimt jubiliatų, sulaukusių „apvalių sukakčių", nuo 40 - ojo iki 80 - ojo gimtadienio. Bendruomenės pirmininko sveikinimus džiaugsmingai sutiko aštuoniasdešimtmetė Vilhelmina Šidlienė. Septyniasdešimtmečio proga linkėjimai išsakyti J. Kriaučiūnui, A. Rutkevilienei ir A. Vaitkevičiui.

Kaimiečiai, kaip įprasta, po oficialių pasitarimų susėdo prie vaišių stalų. Dainuota, šokta, linksmintasi neskaičiuojant valandų. Anglininkiečiai nori ir moka būti kartu.

 

Gražina Dagytė
2009-11-03

2009.11.05

Merginos iš Švedijos gyveno Pačeriaukštėje

Praėjusią savaitę Biržų rajono ugdymo įstaigose svečiavosi dvi merginos iš Švedijos. Dvyliktoje klasėje besimokančios švedės rengia projektą, kurio tikslas pristatyti užsienio šalies ugdymo sistemą ir papasakoti, kaip Lietuvoje rūpinamasi likimo nuskriaustais vaikais.

Taip pat šiuo projektu siekiama įtraukti kuo daugiau jaunimo į labdaringą veiklą.

Švedes nustebino vieno Biržų banko darbuotojos, negalėjusios kalbėti angliškai ir užsienietėms pasiūliusios bendrauti su ... bankomatu.

Švedės Dosefine ir Maria ypač domėjosi specialiųjų poreikių, asocialių šeimų vaikų ugdymu, ugdomąja aplinka ir bendravo su vaikais bei pedagogais. Dvyliktokės lankėsi Pačeriaukštės Petro Poškaus dešimtmetėje mokykloje, Biržų lopšelyje - darželyje „Ąžuoliukas", Medeikių vaikų globos namuose ir kai kuriose šeimose.

Švedės sakė, jog joms labai patiko Biržai ir žmonės, su kuriais teko bendrauti. Tik stebėjosi, kad viename Biržų banke jos liko nesuprastos, nes darbuotojos nekalbėjo angliškai. Paklausus, su kuo galėtų pasikalbėti, teko išgirsti atsakymą: „Su bankomatu". Taip pat jos nesusikalbėjo ir gėlių parduotuvėje, bet vienas iš pirkėjų pasiūlė pagalbą. Dosefine ir Maria teko ragauti ir lietuviškų patiekalų. Joms itin patiko žemaičių blynai. Merginoms naujovė buvo ir varškė, nes šio gaminio Švedijoje joms neteko matyti.

Švedės gyveno Pačeriaukštės pagalbos centre, jas lydėjo kunigė Walla Carlson.

 

Jolanta Jasinskytė
2009-11-03

2009.11.02

Kapinėse - šventinis sujudimas

Artinantis Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms Biržų rajono kapinėse jautėsi šventinis sujudimas: tvarkėsi ne tik viešuosius darbus atliekantys kaimiečiai - prie kapaviečių triūsė ir mirusiųjų artimieji.

Penktadienį jau iš pat ankstyvo ryto su gėlėmis ir žiburėliais į gimtinės kapines kaimuose skubėjo mirusiųjų vaikai, anūkai ar proanūkiai, gyvenantys tolimuose miestuose. Arčiau įsikūrusieji žadėjo dar kartą parymoti prie kapaviečių sekmadienį.

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos Kiauliškių kaimo kapinėse praėjusį penktadienį viešuosius darbus atliekančios moterys Vaida Kvecienė ir Rineta Talmontienė sakė, jog paskutinę spalio savaitę teko bendrauti su daugybe žmonių, užsukančių tvarkyti artimųjų amžino poilsio vietų. Lapus grėbiančioms moterims nešykštėta padėkos žodžių. Kapinių plotas didelis, todėl Vaida prisipažino viena jų nebeįveikusi. Seniūnas Giedrius Kubilius jai talkon atsiuntė Kočėnuose besidarbavusią Rinetą.

Kiauliškių kaimo kapinėse praėjusį penktadienį viešuosius darbus atliekančios moterys Vaida Kvecienė ir Rineta Talmontienė sakė, jog paskutinę spalio savaitę teko bendrauti su daugybe žmonių.

Ankstyvą penktadienio rytą pirmoji į Kiauliškius atskubėjo Biržuose gyvenanti Viktorija Morkūnienė. Geltonų chrizantemų puokštėmis ji puošė savo tėvelių ir senelių kapus. Moteris pasakojo, kad Germaniškio krašto vyresnioji karta dar gerai prisimena jos senelį Andrių Lazdinį, kuris buvęs žinomas stalius. Auksinių rankų vyras šio amato mokęs Runikių pradžios mokykloje veikusio jaunųjų ūkininkų ratelio narius. A. Lazdinis vadovavęs stalių būreliui. V. Morkūnienė prisipažino namuose sauganti relikviją - senelio padirbtą spintą.

Moteris sakė per daug nesureikšminanti Vėlinių šventės, nes kapines ji lankanti dažnai, į jas atvykstanti kiekvieną mėnesį. Tai esanti savotiška šeimos tradicija - į Amžinybę iškeliavę artimieji sakydavę, jog maldoje susikaupti prie brangių žmonių kapų esąs šventas reikalas. V. Morkūnienė prisiminė, kad jos mama bei močiutė taip pat stengdavosi į kapines nueiti kiekvieną mėnesį.

Daugiausiai žmonių į Kiauliškius turbūt suplauks sekmadienį, po šv. Mišių bažnyčioje. Tada kapinėse susitiks buvę aplinkinių kaimų gyventojai, kurie drauge prisimins kadaise šalia buvusius žmones.

 

Gražina Dagytė
2009-10-31

2009.10.28

Pamilęs gimtinės miškus

Diplomuotas miškininkas

Kučgalietis Dalius Janulionis kasryt, išlydėjęs į darbą žmoną, skuba į miškus.

Janulioniai turi 21,3 ha nuosavo miško. Jame šeimininkauja lyg sode - kiekvieną kampelį „sužiūri".

Dalius - diplomuotas miškininkas ir šiuose kraštuose savas. Čia gyveno jo tėvai, čia jis gimęs ir užaugęs. Einorių pradinę lankė, Kučgalio aštuonmetę baigė. Miškingos tėviškės apylinkės pakerėjo paauglį - įstojo į Kauno miškų technikumą. Kartu su diplomu gavo ir paskyrimą į Biržų miško pramonės ūkį.

Pateko į vieną nuošaliausių Virškupėnų girininkiją. Prasidėjo pažintis su gūdžia Biržų giria. Jaunam miško technikui teko rėžti biržes, kontroliuoti miško ruošą. Jungiant girininkijas, perkėlė į kaimyninę Spalviškių girininko padėjėju.

 

Kelią pastojo lokys

Iš to meto atmintin įsirėžė ne tiek su darbu susiję epizodai. Draugai įkalbėjo stoti į medžiotojus. „Buvau medicininę komisiją perėjęs, bet persigalvojau - pagailo šaudyti žvėrelius", - mena pašnekovas.

Kučgalietis Dalius Janulionis, turintis per dvidešimt vieną hektarą miško, prižiūri jį lyg sodą.

„Vieną vasaros rytą važiavau į darbą motociklu. Staiga į kelią iššoko kažkoks rudas gauruotas žvėris. Pastojo kelią, privertė mane sustoti. Nei girdėtas, nei regėtas - pasikėlė ant užpakalinių kojų, pasisuko į mane ir suriaumojo. Lokys! Šiurpuliai perbėgo per kūną - o jei puls?" - porina Dalius. Tai buvo tikra Sibiro meška, kurios kvapą jau seniai pamiršusi Biržų giria.

„Kitą kartą kirtau biržės spindį, buvo jau spalio mėnuo, pati briedžių ruja. Pastebėjau ateinantį briedį. Raguotasis pamatė mane, stabtelėjo ir vėl pradėjo artintis. Jau nusižiūrėjau medį, į kurį sliuogsiu. Tačiau, likus porai dešimčių metrų, briedis apsisuko ir nurisnojo gilyn į mišką", - tęsia pasakojimą apie susidūrimus su girių galingaisiais pašnekovas.

 

Įkalbėjo kolūkio eiguliu

Daliui Janulioniui teko šeimininkauti Biržų girioje vos ketverius metus. Gimtojo kolūkio pirmininkas Romualdas Virinas pakvietė - eik pas mus eiguliauti. Kolūkis turėjo daug miškelių, jų bendras plotas viršijo 700 ha. Rajone tik kaimyninis Kupreliškio kolūkis jį lenkė, nes turėjo 1000 ha miškų.

Kolūkiečiai sykį kirto seną drebulyną ir išlaužė gyvybingą uosio pomiškį. Per medžioklę pamatė miško pramonės ūkio direktorius Visvaldas Cemnolonskas ir už galvos susiėmė - kaip galima šitaip neatsakingai elgtis! Išbarė kolūkio vadovą, prigrasė - jei kartosis panašūs dalykai, didžiulių baudų neišvengs. Susizgribo pirmininkas, kad miškų priežiūrai reikalingas žmogus. Nusitaikė į Dalių - tarsi to paties kolūkio asmenį. Nors šis dar prieš vedybas išėjo iš tėvų pastogės, bet ne į kokius „pasviečius". Vedė Kučgalio mokyklos mokytoją ir apsigyveno mokyklos pastate, centrinėje kolūkio gyvenvietėje. Kolūkio pirmininkas jaunajam girininkui skyrė alytnamį.

Valstybiniuose miškuose buvo tvarka, o kolūkio - palaida bala. Kiekvienai kolūkiečio šeimai reikėjo malkų, ir tai buvo dar vienas didelis galvos skausmas - sunku visiems įtikti ir nesipykti. Tik labai tolerantiškas eigulio būdas padėjo sugyventi su visais ir miškams daryti gera.

 

Durstė po sklypelį

Po nepriklausomybės atkūrimo kolūkio miškai perėjo į privatizavimo fondą. Dalius parado eigulio tarnystę.

Iš Būginių girininkijos pasiekė žinia, kad Dalius, kaip ir kiti diplomuoti miškininkai, gali gauti nuosavybės teise 5 ha miško.

Nuo 1995 iki 2005 metų durstant savo, tėvų ir giminių sklypus susidarė 12,4 ha valda. Dar žmona atgavo tėvų žemę, kurią atsiėmė mišku. Tad dabar pušies medynai su beržu ir egle sudaro apie 8 ha, gryni eglynai - 3 ha, mišrūs eglės ir lapuočių medynai - 5 ha, grynas beržynas - 2 ha, alksnynai - apie 5 ha bendro ploto.

Savininkas veda per šeimos valdas, kurioje netvarkos nepamatysi.

Kelelis išveda į taip vadinamą Kuprių kalnelį. Dešinėje glaudus eglynėlis. Vedlys prisimena, jog tos eglutės buvo jo augumo, kai pradėjo eiguliauti kolūkyje, Dabar jau grebėstams ir gegnėmis tiktų - apie 30 m. jaunamiškis. Kitose valdose riogso vėjo išverstos eglės. Dalius su širdgėla veda, kur kaimynai iškirto plynas biržes eglynuose. „Uraganas guldė mano egles, suvertė, sukryžiavo per kelis aukštus. Tą žiemą pakako doroti vėjavartas. Laimei, neblogos kainos, pirkėjų nestigo", - guodžiasi. Pardavė apie 35 kubus eglės rastų. Susitvarkė savo jėgomis -padėjo sūnus Ignas, Vilniuje studijuojantis inžinerinę kompiuteriją.

Lanku apjuosę Kučgalio - Pariškių valdą, sėdame į automobilį - už 7 kilometrų Griauzdės miške žmonos valda. Ten medynai jau kitokie, eglės su baltalksniais ir juodalksniais susigyvenusios.

Toliau veda per mišrius eglės ir lapuočių medynus. Vietomis iškirtęs sausuolius, medieną ištraukęs į aikšteles. Pasisamdys medvežį ir išgabens rąstus.

Daliaus mėgiamiausi sanitariniai kirtimai. „Vakar apžiūrėjau vieną sklypą, vėl šešios eglės nudžiūvusios", - tarsi džiaugiasi, kad miškas jam duoda darbo. Specialių leidimų tokiems medžiams kirsti nereikia. Medieną parduoda prie Rokiškio veikiančiai lentpjūvei.

Atsirado net tokių pirkėjų, kurie už išvežtą medieną nebenori atsiskaityti. Kupiškio rajone veikusią UAB „Romstada" miško savininkas net padavė į teismą.

 

Melioratoriai nesiteikė atsilyginti

Ar vagišiai nesigundo? „Jei kas nusikerta kokį medelį, negi kiekvieną pamatysi. O šiaip vagysčių nebuvo. Išskyrus atvejį, kai dingo iš pakelės apie 4 metrus popiermalkių.

Beje, pasitaikė kitokių kurioziškų situacijų.

UAB „Biržų ranga" praėjusią žiemą rajono savivaldybės užsakymu prie Paryškių miško atliko sausinimo sistemos rekonstrukciją. Griovys eina Daliaus miško valdos pakraščiu. Kažkas pamatė griovio šlaituose augusius gražius baltalksnius, nusikirto juos ir parsivežė sau malkoms. Miško savininkas parašė pareiškimą policijai, kad iškirto medžius ir pasisavino 32 kubus alksnių medienos. Policija atliko tyrimą, bet melioratorių nepripažino kaltais.

 

Valo miško šlamštą

Dalius nevengia miške juodžiausio darbo. Jo parankiniai - motorinis pjūklas „Stihl" ir abiem tiltais varomas traktorius T - 30. Jų pagalba išrenka nudžiūvusius, savaime nuvirtusius, vėjo nulaužtus ir išverstus jau papuvusius medžius. Triūsė penketą metų šeimos valdose, išvalė apie 15 ha medynų. Pristigęs darbo nuosavame miške, nusprendė teikti paslaugas kitiems miško savininkams.

Už kubą miško valymo atliekų supirkėjas moka po 50 Lt. O paruošti kubą, ištraukti prie privažiuojamo kelio atsieina apie 25 Lt. Miško savininkas per metus iš valomų miškų prirenka po 100 - 200 kubų medienos atliekų ir taip savo sumanytu kukliu verslu prisideda prie gamtinių energijos šaltinių panaudojimo ir atmosferos taršos mažinimo.

 

Alfonsas Kazitėnas
2009-10-27

2009.10.28

Kratiškiuose - bendruomenės namų įkurtuvės

Savaitgalį Kratiškių kaimo bendruomenės žmonės gyveno įkurtuvių nuotaikomis. Išsipildė kaimo žmonių svajonė - šį rudenį atšvęsti suremontuotuose bendruomenės namuose.

Kolūkio laikais buvusį vaikų darželio pastatą Kratiškių žmonės tvarkė kelerius metus.

Savaitgalį įkurtuvių juostelę perkirpo kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Armonavičienė ir buvęs pirmininkas Vaidotas Butkevičius. Prie pastato sienos buvo pritvirtinta medinė lenta. Bendruomenės namų pastatą šventino Pasvalio rajono Gulbinėnų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos (Kratiškiai priklauso Gulbinėnų parapijai - aut.) administratorius Algimantas Petkūnas.

Po iškilmių žmonės buvo pakviesti apžiūrėti atnaujintų patalpų.

Pasak A. Armonavičienės, už pernai iš Žemės ūkio ministerijos gautus dvidešimt penkis tūkstančius litų buvo tvarkomas pastato stogas, sudėti langai, pradėtas rengti židinys.

Vakaronės metu skambėjo padėkos ir palinkėjimai aktyviausiems bendruomenės nariams.

Ekonominis sunkmetis koregavo kratiškiečių planus. Šiais metais nepavyko pastato remontui gauti lėšų iš paramos fondų, todėl žmonės aukojo asmeninius pinigus. Pasak A. Armonavičienės, už surinktus penkis tūkstančius litų buvo atlikti sienų apdailos ir židinio ruošimo darbai.

Vienoje iš salių planuojama įrengti koplytėlę. Šią salę jau puošia V. Butkevičiaus padovanota Nukryžiuoto Jėzaus medžio skulptūra.

Kitoje vaikų darželio pastato dalyje svarstoma gilinti grindis ir įrengti sporto kompleksą bei pirtelę.

Vakaronės metu už darbą bendruomenei buvo padėkota buvusiam jos pirmininkui V. Butkevičiui, kuris tapo Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktoriumi. Atminimo dovanėlės buvo įteiktos svariai prie bendruomenės namų remonto prisidėjusiems Genuvaitei ir Petrui Šalčiams, Daliai ir Algiui Taurams, Rimai Bitinienei.

Pasak A. Armonavičienės, kaimo žmonės bendruomenės namams dovanojo namų apyvokos daiktų, o verslininkė Vanda Baltrūnienė įteikė ypač reikšmingą dovaną - medinius stalus ir suolus.

Po renginio oficialiosios dalies žmonės bendravo prie suneštinių vaišių stalo, linksminosi kartu su vietos saviveiklininkėmis ir Joniškėlio dainininkais, išklausė Biržų rajono savivaldybės vadovų ir politikų palinkėjimus.

Prieš šešerius metus įkurta Kratiškių kaimo bendruomenė vienija per aštuoniasdešimt kaimo žmonių.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-10-27

2009.10.28

Užušiliečius gyrė už darbštumą

Užušilių kaimo žmonės šventė rudens darbų pabaigtuves.

 

Šeštuosius gyvavimo metus skaičiuojanti Užušilių kaimo bendruomenė praėjusį penktadienį linksminosi vakaronėje „Po rudens darbų".

Kad vieniems nebūtų liūdna, viešnagėn pasikvietė būrį Biržų kultūros centro saviveiklininkų. Kaimiečiams grojo, dainavo ir smagiai trepsėjo „Bočių" kolektyvas, vadovaujamas Linos Januševičienės. Žiūrovai ilgai ant kėdžių nenustygo - kilo iš vietų ir šokiu palaikė saviveiklininkus. Net kaimo jaunimas stebėjosi pensinio amžiaus sulaukusių saviveiklininkų gyvybingumu ir juos kvietė pasisukti salėje valso ar polkos ritmu.

Į tradicija tapusį bendruomenės rudeninį pasibuvimą žmonės atėjo ne tuščiomis rankomis. Moterys atsinešė savos gamybos mišrainių, kompotų, pyragų, vyrai siūlė naminio vyno.

Užušiliečiai šventė rudens darbų pabaigtuves.

Darbščiarankiai turėjo galimybę dalyvauti rudeninių puokščių konkurse. Vėliau buvo paskelbti ir apdovanoti nugalėtojai. Gražiausia pripažinta Reginos Ulevičienės puokštė „Klevo rožės". Moteris rožės žiedus komponavo iš rudeninių lapų. Įvertinimo sulaukė ir kaimo bendruomenės slaugytojos Danutės Jurgulienės kūrinys, pavadintas „Rudens tango" vardu bei Verutės Tučienės kompozicija „Rudenėlis miške".

Prizai įteikti ir gardumynų gamintojoms, iš žiemos slėptuvių atnešusioms paragauti įvairių gėrybių. Danutė Grigaliūnienė apdovanota už aktinidijų kompotą, pagyrimų už originalią mišrainę susilaukė Zita Kėželienė. Išskirtinio dėmesio sulaukė ir vienos iš vakaro organizatorių, kultūros darbuotojos Ritos Jakubėnienės šparaginių pupelių mišrainė.

Užušilių bendruomenės pirmininkė Ina Kutkuvienė rado daug gerų žodžių savo žmonėms. Jų bendruomenėje net aštuoniasdešimt. Užušiliečiai, pasak pirmininkės, išsiskiria darbštumu ir gebėjimu palaikyti gerus sumanymus, todėl gali didžiuotis jau dviem įgyvendintais projektais. Pirmasis, pavadintas „Utiti sušalau - po lašelės stovėjo", suteikė galimybę iš Žemės ūkio ministerijos gauti dvidešimt penkis tūkstančius litų. Bendruomenės namuose, sudėjus plastikinius langus, įrengus apšildymą, tapo kur kas šilčiau. Iš tų pačių pinigėlių sugebėta įsigyti ir muzikos instrumentų bei suorganizuoti kraštiečių šventę.

Antrasis projektas rašytas, siekiant atlikti bendruomenės namų pagalbinių patalpų remontą. Sulaukus pinigų, sutvarkytos patalpos susirinkimams, repeticijoms, atnaujintas vandentiekis, įrengtas tualetas.

Praėjusį penktadienį po ūkio darbų į bendruomenės namus susirinkę užušiliečiai išeiti neskubėjo - skirstytis pradėjo gerokai po vidurnakčio.

 

Gražina Dagytė
2009-10-27

2009.10.27

Nušovė dar du vilkus

Biržiečiai medžiotojai praėjusį šeštadienį nušovė du vilkus.

Aplinkos ministras buvo leidęs nušauti penkis vilkus šalyje genetinių tyrimų tikslais.

Pasinaudojus tokiu leidimu, Biržų rajone per du mėnesius buvo nušauti trys pilkakailiai plėšrūnai.

Praėjusį šeštadienį Šilų medžiotojų būrelio medžiotojai 42 metų Kostas Rožėnas ir 47 metų Rolandas Badaras dalyvavo varyminėje medžioklėje. Ji buvo sėkminga - nušauta nemažai stirnų.

Kadangi buvo gražus oras, tad vakarop vyrai nutarė nuvažiuoti į Liepalotus, netoli Būginių, kur yra jų bokštelis bei šėrykla, ir patykoti šernų.

Čia dėkinga vieta stebėti gyvūnus, nes aplink platūs dirbami laukai, ražienos.

Buvo jau pritemę, kai netikėtai pamiške pamatė slenkant du šešėlius. Iš pradžių dar pagalvojo, kad tai šernai, bet geriau įsižiūrėję išvydo tikrų tikriausius vilkus.

Biržiečiai medžiotojai Rolandas Badaras (dešinėje) ir Kostas Rožėnas vienu ypu nušovė du vilkus.

Medžiotojai susitarė, kuris kurį vilką šaus, ir nusitaikė. Vilkai nuo bokštelio buvo mažiau nei už 100 metrų, kai pasigirdo šūviai.

Medžiotojai buvo taiklūs. Tiesa, R. Badaro pašautas vilkas dar kurį laiką judėjo, tad teko iššauti dar vieną sykį.

Apžiūrėję vilkus vyrai nutarė, kad jie yra maždaug dvejų metų jaunikliai patinai.

Gali būti, kad vienos vados. Tikslus jų amžius, anot medžiotojų, bus nustatytas iš kaukolių.

Vilkai galėjo sverti po 40 - 50 kilogramų.

Nuo 1986 metų medžiojantis R. Badaras sakė, kad tai buvo pirmas ir kol kas vienintelis kartas jo gyvenime, kai medžiojant buvo galimybė matyti vilką ir į jį šauti.

Apie laimikį medžiotojai telefonu pranešė Šilų medžiotojų būrelio vadovui Ramūnui Džiūvei. Gauti nurodymai dorojant vilkus paimti jų skrandžius tyrimams.

Beje, vilkų skrandžiai buvo tušti. Nors žinoma, kad šie plėšrūnai maitinasi retai ir po daug.

„Panašu, kad šie vilkai dar savo šeimų nesukūrę. Kiek esame domėjęsi, jie medžioja grupėmis - su pavarymais, užėjimais. Mes tik du matėme, bet galėjo jų būti ir daugiau", - kalbėjo R. Badaras.

Nuo tos vietos, kur buvo nušauti šie vilkai, už pusantro kilometro yra Ageniškio kaimas.

„Šiaurės rytai" prieš mėnesį rašė, kad buvo papjauta Vytautui Mačiulskiui priklausanti pusės metų amžiaus telyčaitė.

Ūkininkas tuomet sakė, kad kasmet vilkai sudoroja po vieną jo auginamą gyvulį - mat pro kaimą eina vilkų takas iš Žaliosios girios per Šilus į Biržų girią.

Šalia tos vietos, kur buvo papjautas ir sudorotas gyvulys, buvo matyti ne vieno, bet kelių vilkų pėdos.

Prieš dvi savaites Kvetkų medžiotojų būrelio medžiotojas Danas Gasiūnas prie Roksalės miško nušovė stambų vilko patiną.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-10-27

2009.10.27

Pastatą griauti ar jame rengti šarvojimo salę?

Nemunėlio Radviliškio bendruomenės žmonės, pamatę miestelio centre ardomus negyvenamos sodybos trobesius, sunerimo. Jie įsitikinę, jog pastatą galima suremontuoti ir perduoti bendruomenei, kad joje būtų įrengta šarvojimo salė.

 

Praėjusį antradienį Nemunėlio Radviliškyje prie griaunamų pastatų triūsė keletas vyrų. Jiems vadovavo kartu darbavęsis Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius.

Seniūnas prisiminė, kad anksčiau griaunamoji sodyba priklausė dabar jau mirusiai Liucijai Mašinskaitei. Paveldėtojų nelikus, namuose apsigyveno Valterių šeima. Po jų išsikraustymo pastatai liko niekieno nenaudojami. Beveik ketverius metus miestelio centre stovintys apgriuvę, išdaužytais langais pastatai Nemunėlio Radviliškio nepuošė.

Be šeimininkų likę pastatai priklauso savivaldybės administracijai, todėl į ją ir buvo kreiptasi dėl griovimo darbų. Savivaldybės tarybos nariai šių metų rugsėjo pabaigoje priėmė sprendimą trobesius nugriauti.

Seniūnas G. Kubilius mano, jog miestelio centre kur kas gražiau būtų vietoje nugriautos sodybos įrengti aikštelę, skulptūrų parkelį, kur pailsėti, pabendrauti galėtų stabtelėti tiek jaunimas, tiek vyresnioji karta.

Šie darbai praėjusį antradienį pradėti nuo daržinės ardymo. Vėliau turėtų nelikti sukrypusios malkinės, lauko tualeto, rūsio. Kaip bus pasielgta su buvusiu gyvenamuoju namu, kol kas nežinia.

Pasak seniūno, dėl trobos likimo bus tariamasi kitą savaitę. G. Kubilius mano, jog miestelio centre kur kas gražiau būtų vietoje sodybos įrengti aikštelę, skulptūrų parkelį, kur pailsėti, pabendrauti galėtų stabtelėti tiek jaunimas, tiek vyresniosios kartos žmonės.

„Miestelio centras - Nemunėlio Radviliškio vizitinė kortelė",  - tikino seniūnas.

G. Kubilius sako girdėjęs miestelio gyventojų kalbas apie būtinybę turėti laidojimo namus. Tačiau jis mano, jog dėl šių paslaugų restauruoti griautiną namą yra per brangu. Jo renovacija, be stogo, anot seniūno, kainuotų apie 50 000 litų. Iš kur tokius pinigus galėtų gauti bendruomenė?

Be to, G. Kubilius pastebėjo, jog kitoje Biržų gatvės pusėje stovi TŪB „Rinkuškiai" priklausantis pastatas. Seniūnui teko kalbėtis su vienu iš jo savininkų, kuris esą neprieštaravęs, kad pastate būtų įrengta mirusiųjų šarvojimo salė.

G. Kubilius pastebėjo, jog Nemunėlio Radviliškio bendruomenė turi patalpas mokykloje, kur yra ir salė, ir susirinkimų kambarėlis. Jiems įrengti panaudota europinė parama.

Praėjusio antradienio popietę apžiūrėti ardomos sodybos atėjo ir kaimo bendruomenės pirmininkas Dainius Skaringa bei jos narys Gintas Miežiūnas. Jie kartu su seniūnu svarstė, kiek prireiktų lėšų, norint gyvenamajame name įrengti šarvojimo patalpas, kurių pageidauja miestelio gyventojai. Tam tektų ne tik aukoti nemažas pinigų sumas, bet ir patiems darbuotis. Pasak D. Skaringos, senolės nedirbs, o jaunimo šaltuoju metų laiku miestelyje mažoka. Turtingų rėmėjų bendruomenė irgi neturinti. Pastebėta, jog iš šimto bendruomenės narių aktyviau jos veikloje dalyvauja tik apie trisdešimt.

D. Skaringa žadėjo minėtus klausimus dar kartą rimtai aptarti su miestelio žmonėmis.

Seniūnas G. Kubilius vakar pranešė, jog spalio 26 dieną (pirmadienį) 18 valandą seniūnijos salėje kviečiamas visų bendruomenės narių susirinkimas. Jame bus nuspręsta, ko gyventojams labiau reikia ir kokios yra galimybės jų norams įgyvendinti.

 

Gražina Dagytė
2009-10-24

2009.10.27

Seniūnas Vytautas Džėja: „Svarbiausia - išgirsti žmogų"

Tarnystė žmonėms Pačeriaukštės seniūnui neužgožia šeimos ir pomėgių. Bendraudamas jis stengiasi laikytis pagrindinės taisyklės - išklausyti, išgirsti žmogų ir išlikti sąžiningas.

 

Dvejus metus pakeitė dvylika

Pačeriaukštės seniūnijai tryliktus metus vadovaujantis Vytautas Džėja sako, kad šis laikas jam praėjo labai greitai.

Seniūnas prisipažįsta neplanavęs tiek ilgai likti Pačeriaukštėje. Seniūnijos centras jam atrodė nykus - apgriuvę pastatai, duobėtos gatvės. Tada tarstelėjo sau: „Dvejus metus gal išturėsiu".

Bet laikas ėjo ir kelias nuo namų Germaniškyje iki Pačeriaukštės tapo kasdienybe. Gražėjo ir seniūnijos kiemas. Nykų ir niūrų vaizdą sušildė gėlynai, pievutės, nauji šaligatviai, sutvarkytos gatvės.

Seniūnui gyventi tik pustrečio kilometro nuo seniūnijos ribos, pasak V. Džėjos, yra labai naudinga. Jį gali surasti kiekvienas, kam prireikia pagalbos. Neretai telefonas suskamba net vėlyvą vakarą. Seniūnas kviečiamas, kai kažkas svetimas išdaužia langą arba kai kyla šeimyninis konfliktas, kurį spręsti atsisako policijos pareigūnai.

Pačeriaukštės seniūnijai vadovaujantis Vytautas Džėja sako, kad jam imponuoja tie politikai ir valdininkai, kurie myli savo darbą.

V. Džėja pripažįsta, jog konfliktinėse situacijose negalima karščiuotis. Kalbėjimas pakeltu tonu žmones įžeistų. O reaguoti tenka greitai.

Seniūnas sako, kad jam svarbiausia - įsiklausyti į žmonių nuomones, prašymus. Tai nėra sudėtinga, nes prieš tapdamas seniūnu jis penkerius metus dirbo Nemunėlio Radviliškio seniūnijos socialiniu darbuotoju.

Seniūnas džiaugiasi jau pakeliui į darbą galintis sušnekti su Žvejotgalės, Juostaviečių ir Legailių gyventojais. Pernai pakeliui pavėžėdavo kaimiečius, Pačeriaukštėje dirbusius viešuosius darbus.

Per trylika seniūniavimo metų lankytasi beveik visų kaimiečių namuose, apie kiekvieną kiemą jam nesudėtinga šį bei tą papasakoti. Beje, žmonių gerokai sumažėjo. Iš 2200 gyventojų teliko tik 1700. Daug jų mirė ar išvažiavo į užsienį. Seniūnas tvirtina, jog kasmet į Amžinybę palydima apie 40 kaimiečių, tuo tarpu naujagimių skaičius mažas - nuo septynių iki dešimties.

Pasak Vytauto Džėjos, žmonės per paskutinius penkiolika metų gerokai pasikeitė - tapo uždaresni, užsisklendė mažuose savo ūkeliuose, tesirūpina, kaip išgyventi. Ne paslaptis - yra pamėgusių verstis „elgetiškai" - be žemės ir gyvulių - iš pašalpų. Paprastai dalis šių pinigėlių paliekama alaus baruose. Jau ankstyvą rytą seniūnui akis bado prie parduotuvių su alaus „pūslėmis" sėdintys vyrai. Tačiau V. Džėja nesutinka su nuomone, kad kaimas prasigėręs.

Pagalbos dėl alkoholizmo reikia tik nedidelei gyventojų daliai. Patekusius į priklausomybės liūną seniūnas skatina burtis į anoniminių alkoholikų klubą ir apgailestauja, jog tokio kol kas nėra Pačeriaukštėje.

 

Didžiausia vertybė - šeima

Seniūnas sako, kad darbas užima pusę jo laiko, kartais užkariauja net savaitgalius. Kam priklauso likusios valandos?

Jis džiaugiasi gyvenantis prosenelių gimtinėje - visi Džėjos kilę nuo Kuldūnų kaimo, esančio netoli Germaniškio. Kadaise vienas prosenelis išsikėlė į Anglininkų kraštą, nes ten statė dvarą, vėliau išėjo tarnauti savanoriu ir už tai gavo žemės.

V. Džėjos automobilis ir dabar dažnai suka į tą pusę. Iškonys - jo gimtinė. Šio kaimo kapinėse palaidoti Vytauto tėvai, giminaičiai. Į šį kraštą V. Džėja grįžo baigęs agronomijos studijas ir atlikęs tarnystę kariuomenėje.

Iš Iškonių jaunas vyras skubėjo į šokius Mažuikių kultūros namuose, kur sutiko būsimą žmoną Danutę. Ji - Papilio krašto dukra, gimusi Dukurniuose. „Tikiu likimu. Jis visus taškus sudėlioja. Taip buvo lemta",  - apie šeimos sukūrimą aiškina V. Džėja. Ir prideda, jog su namiškiais visada dalijasi darbo problemomis, netgi nesėkmėmis.

„Mes gerai sutariam",  - atvirauja seniūnas ir priduria, jog jis nesureikšmina užimamų pareigų - kur kas svarbiau už darbą  jam yra šeima.

Džėjos išaugino dvi dukras - Jolitą ir Aigą, jau sulaukė ir dviejų anūkių - Viltės bei Justės. Laisvą savaitgalį Vytautas ir Danutė skuba pas savo atžalas, į Vilnių. Seniūnas džiaugiasi, kad abi dukros linkusios mokytis. Jolita baigė gamtos mokslus, Aiga studijuoja ekonometriją. Prie knygų jas įpratino mama. Danutė - Germaniškio pagrindinės mokyklos bibliotekininkė.

Viena didžiausių V. Džėjos aistrų - kelionės. Ir grybauti itin mėgsta. Jam pažįstama Biržų giria, Kirdonių miško plotai ir Latvijos baravykynai.

„Geriausiai jaučiuosi šeimoje",  - vis primena V. Džėja. Šeimos jis nepamiršta nei kaimų šventėse, nei mėgstamiausiose krepšinio varžybose, nei gražiausiuose gamtos kampeliuose.

Džėjos puoselėja savo sodybą. Gyvenimas kaime, kur savas kiemas, sodas, gėlynas ir tvarte mūkianti karvutė, visiškai atitinka Vytauto norus. Jis sako neįsivaizduojantis gyvenimo miesto daugiabutyje.

 

Stengiasi elgtis sąžiningai

„Noriu viską daryti sąžiningai. Niekada gyvenime nesistengiau dirbti tik dėl pinigų. Man svarbu mėgstamas užsiėmimas", - prisipažįsta V. Džėja. Šias mintis jis vadina savo gyvenimo taisykle, kurios stengiasi laikytis.

Stebėdamas šalies ir rajono gyvenimą V. Džėja sako vertinantis tuos politikus ir valdininkus, kurie myli savo darbą. „Nuo didelės valdininkų armijos žmonėms problemų nesumažėja",  - įsitikinęs seniūnas.

Žmones jis sako perprantantis greitai. Užtenka užduoti porą klausimų - ir jau aiškus žmogaus požiūris į gyvenimą.

„Ne visada mano norai sutampa su galimybėmis. Bet esu užsispyręs. Tikras ožiaragis. Jei ką užsibrėžiu padaryti, stengiuosi, kad taip ir būtų",  - atsisveikindamas sako seniūnas.

 

Gražina Dagytė
2009-10-24

2009.10.23

Išarė priėjimą prie legendinės smegduobės

Kirdonėlių kaime ūkininkaujantis Petras Jaronis daro naudingą darbą. Gavęs Europos Sąjungos paramą, iš tėvo paveldėtoje žemėje veisia ąžuolynus.

Tuo tarpu Biržų regioninio parko vyriausiasis specialistas Benjaminas Dagys nustebęs dėl kito ūkininko poelgio. „Nežinau, kas jam šovė į galvą - išarė priėjimą prie gamtos paminklo, Antano Jaronio duobės, nuolat lankomos ekskursijų, turistų. Ūkininkas pasidarė miškotvarkos projektą miškui sodinti, tame projekte nepasakyta, kad galima išarti priėjimą prie paminklo.

Lygiai prieš metus jis buvo išaręs dirvą smegduobės apsaugos zonoje, palikęs vos dešimt metrų, o įstatymas reikalauja pustrečio karto platesnės juostos. Tada skyriau šimto litų baudą. Šįkart išarė ne smegduobės apsaugos zonoje, todėl oficialiai bausti jo negalime. Bet padaryta tarsi tyčia, kad lankytojai negalėtų prieiti prie įgriuvos, kurią jo tėvas taip globojo, taip rūpinosi", - kalbėjo pareigūnas.

Norintys aplankyti garsiąją Jaronio duobę turi bristi purvynėlį.

Ši 10 m skersmens ir 14 m gylio smegduobė įgriuvo 1957 m. pavasarį. Iš pradžių tik jos dugne telkšojo vandens duburėlis, o šlaitai atrodė kaip atversti uolienų knygos lapai, iš kurių galėjai skaityti įdomią žemės geologinės sanklodos istoriją. Duobė priminė didžiulį molio katilą su apskritu gipso piltuvu dugne. Dar tą patį pavasarį molingi šlaitai irdami užvertė piltuvą, duobė prisipildė vandens.

Antanas Jaronis, kurio lauke tos keistenybės dėjosi, savo sodybą išpuoselėjęs smegduobių parke, sodą ir bityną originaliai veisęs įgriuvų šlaituose, ir tą kartą nepabūgo gamtos išdaigų. Susirado miške įmantriai šakotą medį, padarė stulpą, prikalė lentą su užrašu: „Geologijos paminklas - Jaronio duobė". Turėjo malonumo svečius priiminėti. O jų netrūko, nes mokėjo gražiai įvykį papasakoti - kaip prieš žemės atsivėrimą dundėję požemiai, kaip žemės drebėjimas buvo juntamas net pas kaimynus. Visa laimė, griūtis su savimi nieko nenusinešė.

Aplink esančios smegduobės be vandens, o ši sklidina kaip akis.

Taip ir liko gamtos paminklas ateičiai, tik dabar jau ne itin gerbiamas amžinatilsį šeimininko valdų paveldėtojų.

O kaip saugomos kitos karsto įgriuvos, kurių mūsų krašto laukuose tūkstančiai? Juk aplink kiekvieną turi būti palikta nedirbama, neteršiama 5 - 10 m pločio apsaugos juosta.

Benjaminas Dagys atsiverčia pažeidimų registracijos žurnalą. „Drąseikių geologiniame draustinyje ūkininkas Ramūnas Skeberdis ir pernai, ir šiemet pasikėsino į įgriuvų apsaugos zonas. Jo lauke yra 5 smegduobių grupelė. Apie ją išvingiuoja traktoriumi su plūgu, lyg jam trūktų dirbamų laukų", - sako regioninio parko darbuotojas. Pernai nubaudė pažeidėją 75 Lt, šiemet vėl tas pats - nepasimokė.

Už panašius pažeidimus įspėtas ir Šlepeščių kaime ūkininkaujantis Vilhelmas Samukas.

Pagal registraciją galima būtų daryti išvadą, kad karsto regione gyvenantys žemdirbiai pakankamai sąmoningi ir drausmingi. Vedėjas aiškina, jog nuolat važinėja po kaimus, apžiūri smegduobes. Dažniausias pažeidimas - apie įgriuvas paliekamos per siauros apsaugos juostos.

„Baudžiame tik piktybinius pažeidėjus. Man patinka, kai patys gyventojai reikalavimų laikosi geranoriškai. Ateina pas mus jauni ir pagyvenę, konsultuojasi, kaip ūkininkauti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju. Mes irgi geranoriškai konsultuojame ir atlygio neprašome. Geriau išsiaiškinti ir laikytis tvarkos nei vėliau mokėti baudas. Ūkininkauti karsto regione galima, tik jame yra tam tikri apribojimai, kurių laikytis privalu visiems", - aiškina regioninio parko vyresnysis specialistas.

 

Alfonsas Kazitėnas
2009-10-22

2009.10.23

Ąžuolas sulaužė ūkinio pastato stogą

„Galvojau, jog atomą numetė. Toks baisus trenksmas ir virpesys buvo. Pamaniau, kad iš pastato nieko nebeliko", - praėjusios savaitės trečiadienio popietę prisiminė Suosto gyventoja Albina Vasiliūnienė.

Po trenksmo į devintą dešimtį įkopusi senolė išėjo į kiemą. Pasirodo, ūkinį pastatą užgriuvo ąžuolas. Sunkiai vaikštanti moteris nedrįso eiti arčiau prie stogą užgulusio medžio. Apie gamtos stichijos metu sulaužytą ūkinio pastato stogą ir suskilusį kaminą namo šeimininkei papasakojo kaimynai.

Šeimininkei širdį skauda ir dėl vėjo gūsių išlaužytų sodo obelų.

„Markatnas buvo tas stogą užgriuvęs ąžuolas. Vasarą pastebėjau, kad jis nei džiūsta, nei vešliai auga. Matyt, medis jautė savo likimą", - sakė A. Vasiliūnienė.

Pasak jos, kadaise sodybos vietoje būta klebonijos sodo. Čia rinkdavosi Suosto žmonės, vykdavo renginiai.

Šalia pastato augęs ąžuolas, vėjo gūsių palaužtas, krito ir suniokojo stogą.

Visą amžių mokykloje valytoja dirbusi A. Vasiliūnienė mena, kaip pokary mokytojas prie medžio kamieno pritvirtinęs taikinį ir mokęs vaikus šaudyti.

Kolūkio laikais A. Vasiliūnienės šeimai buvusio sodo teritorijoje buvo skirtas sklypas namui statytis. Ąžuolų pavėsyje žmonės pasistatė mūrinį namą ir ūkinį pastatą.

„Pažeidė medelį, jis pasiligojo, sunkiai susirgo ir neatsilaikė prieš vėjo gūsius. Gamtos sutvėrimo - medžio ir žmogaus likimai yra panašūs, visiems ateina pabaiga", - liūdnai kalbėjo A. Vasiliūnienė.

Paklausta, kodėl šalia pastato augančio ąžuolo negenėjo ir nepjovė, senolė aiškino, jog girdėjusi, kad šios rūšies medžiui pjauti leidimą labai sunku gauti. Be to, medžio kamienas atrodęs ganėtinai tvirtas.

A. Vasiliūnienė sakė, jog pastatus kiekvienais metais draudžianti ir šiuo metu laukianti atvykstančių draudimo įstaigos atstovų, kurie įvertintų patirtą žąlą. Dėl nulūžusio medžio besisielojanti senolė spėjo papasakoti ir apie savo buitį.

A. Vasiliūnienė Suosto gyvenvietės sodyboje gyvena viena, pas vaikus į Biržus keltis nenorinti. Pasak senolės, ji neįsivaizduojanti, ką gamtoje dešimtmečius praleidusiam žmogui tektų veikti mieste, tarp betono sienų. Ten gyvenant tektų atsisakyti ir džiaugsmą teikiančios ožkytės.

„Per radiją girdėjau, jog ožkos pieną gerti ypač sveika. Man ožkelė - ne vien maisto šaltinis. Ji - mano geriausia ir ištikimiausia draugė", - kalbėjo senolė.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-10-22

2009.10.23

Ištyrė Kučgalio šaltinio vandenį

Vanduo vadinamajame Kučgalio šaltinyje švarus, tačiau iš jo teks ištraukti gyventojų ten laikomus maisto produktus - pieną, raugintus agurkus ar kopūstus.

 

„Šiaurės rytai" rašė apie Kučgalyje esančią versmę, kurios vandens pasisemti žmonės važiuoja net iš Biržų.

Publikacijoje buvo keliamas klausimas, ar šio šaltinio vanduo yra švarus. Tuo metu klausinėjami aplinkos apsaugos, sveikatos priežiūros ir maisto specialistai į šį klausimą atsakyti negalėjo, tačiau jų visų nuomonė sutapo dėl būtinybės geriamą vandenį ištirti.

Praėjus 20 dienų po publikacijos „Šiaurės rytuose" gautas Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininko Adolfo Rinkūno raštas apie atliktus vandens tyrimus.

Jame rašoma, kad pasirodžius spaudoje straipsniui apie Kučgalio kaime esantį vandens šaltinį (dokumente šaltinis vadinamas gręžiniu), gyventojai susidomėjo jo švara.

Kučgalio šaltinyje kaimo žmonės pamėgo laikyti pieno produktus ar daržoves. Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai teigia, kad geriamo vandens gręžinyje laikyti maisto produktų negalima.

Iš gręžinio buvo paimti geriamojo vandens mėginiai mikrobiologiniams ir cheminiams tyrimams.

Spalio 16 dieną Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Panevėžio skyriuje atlikti tyrimai parodė, kad mikrobiologiniai geriamojo vandens rodikliai neviršija leistinų normų reikalavimų. Tačiau geležies ir amonio jame yra šiek tiek daugiau, nei priklausytų pagal normą.

„Bendroji geležis ir amonis yra indikatoriniai rodikliai ir neturi didelio neigiamo poveikio žmogaus sveikatai", - teigiama rašte.

Tarnybos viršininkas A. Rinkūnas teigia, kad minėta vandenvietė turėtų būti priskirta konkrečiam asmeniui arba bendruomenei, kuri prižiūrėtų ją ir būtų atsakinga už geriamojo vandens saugą bei kokybę. Taip pat nurodo, kad Kučgalio vandenvietėje neturėtų būti vykdoma ūkinė veikla.

„Šiaurės rytų" publikacijoje buvo rašoma, kad Kučgalio šaltinyje gyventojai laiko maisto produktus. Ar tai draudžiama? VMVT viršininko A. Rinkūno atsakymas buvo lakoniškas: „Tai yra ūkinė veikla. O ji yra draudžiama".

Kadangi Kučgalio šaltinio vandens žmonės važiuoja ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Biržų, gal specialistai jame pastebėjo kokių nors ypatingų medžiagų? Į tokį klausimą A. Rinkūnas reagavo linksmai: „Deja, cheminiuose ir mikrobiologiniuose tyrimuose jokių „stebuklų" neužfiksuota..."

 

Rasa Penelienė
2009-10-22

2009.10.23

Augalų kolekcija - ir maistui, ir vaistui

Bitininko sode, šalia avilių, - medingųjų, prieskoninių ir vaistingųjų augalų lysvės.

 

„Tai yra žaidimas, vienas iš mano hobi,"  - sako medeikietis Mindaugas Valiūnas, vaikščiodamas tarp neįprastų augalų lysvių. Ir tuoj pat pasidžiaugia, kad jo žolynai dar nepakąsti šalnos. Kiekvienas jų lapelis gardžiai kvepia, tarsi norėdamas grąžinti į vasarą.

M. Valiūnui pakanka laiko ne tik apeiti bičių avilius, bet ir prižiūrėti sodą bei žolynus. Bitininkas apie medingųjų augalų auginimą išgirdęs per paskaitas. Vėliau dėmesį atkreipė į prieskoninius augalus, o galiausiai ir į vaistinguosius. Daugelis jų turi visas tris savybes.

Mindaugas sako žolynus sėjantis ar sodinantis tik savo reikmėms. Dažniausiai žaliais ar džiovintais augalais jis skanina gaminamą maistą ar verda arbatas.

M. Valiūnui pakanka laiko ne tik apeiti bičių avilius, bet ir prižiūrėti sodą bei vaistinių žolynų lysves.

Medeikiškio lysvėse auga apie dvidešimt kruopščiai prižiūrimų prieskoninių ir vaistingųjų augalų rūšių, netoliese - vaistingieji krūmai ar medeliai. Apie kiekvieną jų vyras gali daug papasakoti.

Visai netoli avilių - nervus raminanti katžolė bei panašiomis savybėmis pasižyminti sukatžolė. Skrandžiui suskaudus galima nusiskinti anyžinio lofanto, kuris, pasak Mindaugo, ne tik atpalaiduoja lygiuosius raumenis, mažina uždegimą, bet ir stiprina visą organizmą. Netoliese žaliuoja daugeliui pažįstama šaltmėtė ir pipirmėtė, vaistinės ramunėlės, maloniu kvapu džiuginanti levanda.

Savo ūgiu nustebina vaistinis čiobrelis, atkeliavęs iš šiltesnių kraštų ir išaugantis net iki trisdešimties centimetrų. Mindaugas rodo juozažolę, kartais vadinamą vaistiniu yzopu. Ši vaistažolė jį sudominusi prieskoninėmis savybėmis. Sako, ypač tinkama gardinti mėsos produktams. Tačiau yzopas nuo senų laikų vartojamas ir skrandžio, žarnyno, plaučių ir kitų ligų gydymui. Švelniu anyžių kvapu dvelkianti garduolė, pasak bitininko, nepamainomas dalykas norint paskaninti arbatą.

Į varškę medeikiškis mėgsta įbarstyti peletrūno ar vadinamosios balzamėtės. Ši tinkama ir gaiviesiems gėrimams pagardinti. Tačiau iš jos žiedų gėrimo virti nereikėtų, nes tai stiprus vaistas, vartojamas nuo kirmėlių (kaip ir bitkrėslė). Gerklės bei moterų ligoms gydyti auga vaistinis šalavijas. Panašiomis savybėmis pasižymi ir kvapnusis šalavijas, net rudenį auginantis plačius lapus. Bitininkas sako, jog vasarą jis džiugina dideliais, baltais ir kvapniais žiedais. Vyriškais negalavimais besiskundžiantieji pažintų gaurometį - jis irgi auga Mindaugo prižiūrimose lysvėse. Bitininkas sako linkęs visą augalų margumyną vadinti kolekcija, kurią dar labai norėtų papildyti dašiu ir šantra.

Apie penkiolika metų vyras augina ne tik vaistinguosius žolynus, bet ir gydymui tinkamus krūmus ar medelius. Netoli avilių - nuo senų laikų žinomos avietės, kurių džiovintos šakelės yra nepamainomas vaistas nuo peršalimo žiemą. Šalia - gervuogės. Jų augintojas sako, kad juodos uogos iš organizmo išvaro sunkiuosius metalus.

Jau gražiai suaugo širdį gydančių gudobelių eilė, netoliese ir vitaminingoji sedula, erškėtuogė, putinas, šermukšnis, diabetikams rekomenduotinas šilkmedis.

Žolynų lysvę savo sode, pasak bitininko Mindaugo, gali turėti kiekvienas, tereikia domėtis augalais, jų ieškoti, o pasisodinus - jais rūpintis.

Žolelių arbatas geriantis Mindaugas sako, kad ilgai viena ir ta pačia žolele mėgautis nepatartina, jas reikia keisti kas savaitę, derinti kelias vienu metu.

 

Gražina Dagytė
2009-10-22

2009.10.20

Šimtui kirdoniečių vaikų kas rytą gresia nelaimė

Kas rytą į mokyklą išleisdami vaikus, Kirdonių kaimo gyventojai nerimauja dėl jų saugumo.

 

Kiekvieną rytą Kirdonių ir aplinkinių kaimų gyventojai, į mokyklą išleisdami savo vaikus, baiminasi dėl jų saugumo.

Vaikams gresia būti užkliudytiems pravažiuojančių sunkvežimių, autofurgonų ar netyčia pastumtiems po skubančių žmonių lengvųjų automobilių ratais.

Tokia grėsmė iškilusi ne vienam ar keliems, o daugiau nei šimtui moksleivių. Tiek jų kas rytą Kirdonių autobusų stotelėje laukia maršrutinio autobuso.

Kirdonių kaime esančiose autobusų stotelėse į maršrutinius autobusus įlipa ir iš jų išlipa per šimtą šio kaimo vaikų.

Taip yra nuo šių metų rugsėjo pirmos dienos.

Ankstesniais metais Biržų autobusų parko rytiniu reisu vykdavęs vairuotojas užsukdavo į gyvenvietę ir paimdavo vaikus, laukiančius prie buvusių kultūros namų pastato.

Tačiau šiemet autobusai į gyvenvietę nebeužsuka.

Autobusų parko vadovai vairuotojams tai uždraudė daryti aiškindami, jog yra maršrutas ir jo reikia laikytis, taip pat taupyti brangiai kainuojantį kurą.

 

Problemą išspręstų tik nelaimė?

„Visi bijome, kad anksčiau ar vėliau nenutiktų nelaimė. Bet negi ji turi įvykti, kad kas nors atkreiptų dėmesį? Viena kaimo moteris galvoja rinkti gyventojų parašus, bet gal jūs ką nors padėsite išspręsti. Į autobusų parko vadovą nesikreipėme, nes žinome jo nuomonę. Bet kažką daryti būtina", - kalbėjo į redakciją atėję Kirdonių kaimo gyventojai Petras ir Zita G.

Pora augina du sūnus. Vienas mokosi Biržų „Saulės" gimnazijoje, kitas - Pabiržės pagrindinės mokyklos antraklasis.

Į abi mokyklas vaikai vyksta rytą, 7.20 val., pro Kirdonis važiuojančiu Biržų autobusų parko autobusu.

Šis autobusas važiuoja iš Pasvalio rajono Kraštų kaimo.

Petras ir Zita G. džiaugiasi tik dėl vieno - eidamas į stotelę ar laukdamas autobuso vyresnėlis prižiūri broliuką, kad jis netyčia nepalįstų po pravažiuojančių automobilių ratais.

Tačiau nemažai kirdoniečių vaikų į autobusų stotelę eina vieni.

„Geltonieji autobusai vyresnius vaikus iki pat Biržų mokyklų atveža. Maršrutiniu autobusu daugiausia važiuoja jaunesni mokinukai. Autobusų parkas už jų vežimą gauna pinigus, tad kodėl negalėtų pasirūpinti savo keleivių saugumu? Juo labiau kad į Pabiržės mokyklą važiuoja daugiau žemesnių klasių mokinukai", - svarstė kaimo žmonės.

 

Ant kelio - daugybė vaikų

Rytais paprastoje kaimo autobusų stotelėje laukia daugiau nei šimtas vaikų.

Šimtas važiuoja į Pabiržės pagrindinę mokyklą, kita dalis - į Biržų mieste esančias bendrojo lavinimo mokyklas.

Kelias Biržai - Pasvalys, einantis pro Kirdonių kaimą, yra regioninis. Čia eismas itin intensyvus. Tai pagrindinis kelias, kuriuo iš Biržų vykstama ir į didžiuosius šalies miestus.

Valstybinės įmonės „Panevėžio regiono keliai" Biržų tarnybos duomenimis, šiuo keliu per parą pravažiuoja apie 2000 automobilių.

Šiame kelyje yra ne kartą įvykę skaudžių autoavarijų, kuriose mirtinai nukentėjo pėstieji.

Kaimo prieigose eismas ribojamas iki 70 kilometrų per valandą. Deja, ne visi vairuotojai jo paiso.

Žmonės nerimauja ir dėl to, kad vairuotojai gali tiesiog nesuspėti pamatyti vaikų. Juolab kad dauguma vaikų, atėjusių iš gyvenvietės, turi pereiti į kitoje kelio pusėje esančią stotelę.

„Jau dabar rytą tamsu, dažnai būna rūkas. O kas bus žiemą, kai prasidės pūgos, kelkraščiai nevalyti ir keliai slidūs? Be to, vaikai ir pasistumdo, ir nori paslidinėti. O ten „plika" stotelė ant kelio. Kas bus tuomet?"- baiminasi kaimo žmonės.

Juos piktina ir tai, kad vienas vakare į Kirdonis vykstantis autobusas vis dėlto užsuka į kaimą ir apsisuka ties buvusiais kultūros namais. Tačiau šiuo autobusu važiuoja vos vienas kitas žmogus. O kai to reikia dėl vaikų saugumo - užsukti jau nebegali.

Gyventojai svarsto - jei jau neįmanoma, kad autobusas užsuktų į kaimą, tai gal kaimo ribose pastatyti kelio ženklus, ribojančius greitį nuo 7 iki 8 valandos ryto, arba įspėjamuosius ženklus, kad vairuotojai saugotųsi, nes kelyje - vaikai.

„Visi taupo lėšas, bet ar tai galima daryti vaikų saugumo ir gyvybių sąskaita?"- sielojosi Kirdonių kaimo gyventojai.

 

Dėl šimto vaikų nesisukinės

Pabiržės pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Armalas sakė, kad dėl šios problemos į jį jau kreipėsi vienas mokyklos darbuotojas, kurio vaikas kas rytą į pamokas važiuoja maršrutiniu autobusu.

Tačiau direktoriui autobusų parko vadovas Petras Pladis aiškino, kad į gyvenvietę autobusams užsukti nepatogu.

„Man buvo paaiškinta, kad yra stotelė - ir viskas. Jie turi savo maršrutus, ir jei pradeda sukinėtis, nebesuspėja pagal grafiką", - kalbėjo V. Armalas.

Biržų autobusų parko direktoriaus Petro Pladžio pakalbinti nepavyko, nes jis buvo išvykęs į komandiruotę.

Transporto skyriaus vedėja Nijolė Papinigienė sakė nesanti direktoriaus įgaliota kalbėti šiuo klausimu.

Tačiau, darbuotojos žiniomis, Biržų autobusų parko direktorius nurodė vairuotojams važiuoti nurodytais maršrutais „nuo stotelės iki stotelės". Kadangi rytą važiuojantis autobusas, iš Pasvalio rajono Kraštų kaimo paėmęs vieną mokinę, vyksta tik pro šalį, į Kirdonių kaimą neužsuka.

Anksčiau kaime laukiančius vaikus, anot N. Papinigienės, maršrutinio autobuso vairuotojas paimdavo savo iniciatyva.

Vienas tiesioginis autobusas, važiuojantis iki Kirdonių, į kaimą užsuka todėl, kad ant kelio apsisukti jiems sudėtinga dėl didelių gabaritų.

 

Bandys klausimą nagrinėti

Apie šią problemą Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas, Autobusų parko valdybos ir Saugaus eismo komisijos pirmininkas Rimantas Martinonis sužinojo tik iš „Šiaurės rytų" korespondentės. Jis sakė bandysiąs nagrinėti šį klausimą.

Dėl greičio apribojimų, anot R. Martinonio, ką nors išspręsti gali būti sudėtinga, nes pro Kirdonis einantis kelias yra regioninis.

„Būtų geriau, kad autobusai užsuktų į kaimą. Gal pavyks ką nors sutarti", - svarstė jis ir pažadėjo kalbėtis su P. Pladžiu.

Biržų autobusų parkas yra savivaldybės įmonė, jos steigėja - rajono taryba. Jo direktorių į darbą priima ir atleidžia rajono tarybos paskirta valdyba.

Už pavėžėjimą į bendrojo lavinimo mokyklas parkui moka rajono savivaldybė iš rajono biudžeto.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-10-17

2009.10.14

Svečių apsilankymas - kaip pamoka

Psichinę negalią turinčių žmonių koncertas ir dailės dirbiniai paliudijo su jais dirbančių žmonių meilę globotiniams ir atsidavimą profesijai.

 

Šventėje - neįgaliųjų pensionato gyventojai

Praėjusį šeštadienį Pačeriaukštėje įvyko smagus pasibuvimas „Gaspadorių darbų pabaigtuvės".

Rudenio žvarbą sklaidė kvapni garuojanti „Onutės sriuba", kuria visus vaišino pati virėja - renginio organizatorė Onutė Jurkonienė. „Kaitino" ir kapelos „Čeriaukšta" muzikantai bei dainininkai.

Vieni pardavėjai siūlė šiltas vilnones kojines, kiti - ką tik išrūkytus naminius sūrius.

Kultūros namus puošė ne tik rudens gėrybių kompozicijos, bet ir tikra tautodailės darbų mugė. Darbus į Pačeriaukštę atvežė Ukmergės rajono Jasiuliškių pensionato darbuotojai ir auklėtiniai. Šiuose namuose gyvena daugiau nei 300 psichikos bei proto negalią turinčių suaugusių žmonių.

Rudenio žvarbą sklaidė kvapni garuojanti „Onutės sriuba", kuria visus vaišino pati virėja - renginio organizatorė Onutė Jurkonienė.

Keramikiniais gėlių vazonais, išradingais įdėklais, puodynėmis, ąsotėliais, dekoratyviniais virtuvės ir sodo aksesuarais nukrauti stalai kalbėjo apie šiuos daiktus kūrusių žmonių darbštumą ir polinkį į meną. Ne mažesnę kantrybę bei išmonę liudijo ir pinti darbai.

Į Pačeriaukštę globotinius atlydėjo pynimo ir keramikos darbų mokančios pensionato darbuotojos. Viena iš jų - keramikos ir papuošalų kūrimo meistrė, Pačeriaukštės seniūno Vytauto Džėjos dukterėčia Vaiva.

Iš Jasiuliškių atvažiavo ir vokalinis instrumentinis ansamblis su 80-metį atšventusiu, tačiau labai žvaliu ir energingu meno vadovu. Tai, ko jis išmokė ne tik ryškių sveikatos sutrikimų, bet ir muzikinių gebėjimų turinčius žmones, verta didžiausios pagarbos.

Kaimo kultūros namuose tuščių vietų nebuvo. Susirinkusieji nuoširdžiai plojo atlikėjams, kurių dainos vertė ir džiaugtis, ir braukti ašaras.

 

Išvykos - į kapines

Renginyje Pačeriaukštėje tarp žiūrovų buvo ir šventiškai pasipuošusių Legailių senelių namų globotinių.

Nors globos namai turi savo autobusą, į šventę gyventojus „Opeliu" atvežė pats seniūnas V. Džėja.

Legailių senelių globos namų direktorius Renaldas Simėnas šiuo metu atostogauja. Jį pavaduojanti socialinė darbuotoja Reda Landauskienė sakė, kad gyventojus į šventę kvietė ir į Pačeriaukštę nuvežti pasisiūlė pats seniūnas V. Džėja.

Į klausimą, ar kur nors senelius veža patys globos namai, direktorių vaduojanti socialinė darbuotoja atsakė: „Aišku, kad veža. Kur? Pavyzdžiui, tuos, kurie pageidauja, į kapines".

Pasitikslinus, ar daugiau niekur globotiniai nesilanko, moteris patikslino: „Dar vežame į Panevėžį pas gydytojus. Praėjusiais metais aš pati su jais buvau neįgaliųjų šventėje Panevėžyje".

 

Alfreda Gudienė
2009-10-13

2009.10.14

Papilyje skambėjo romansai

„Lūpom liesiu žiedą"... - tokiais romantiškais žodžiais prasidėjo romansų popietė Papilio kultūros namuose.

Nors ši jausminga šventė ir nepriviliojo gausaus žiūrovų būrio, bet salę savo šiltais jausmais ir gera nuotaika užpildė patys saviveiklininkai.

Pirmiausia pasirodė papiliečių ansamblis „Sentimentai". Jų atliktas romansas priminė praėjusią vasarą. Kadangi Papilio dainininkės savo gretose neturėjo vyro, jos pasikvietė raiškaus žodžio meistrą iš Biržų Eugenijų Mikalajūną. Klausytojai išgirdo dar 1953 metais literato Valentino Dagio parašytą  eilėraštį apie nelaimingą meilę, ir paties skaitovo savo kūrybos eiles.

Negirdėtų romansų repertuarą atsivežė Užušilių saviveiklininkai, vadovaujami L. Aukštuolienės (kairėje).

Kupreliškiečių kolektyvas, kuriam vadovauja Valerija Puodžiūnienė, ne tik dainomis virpino klausytojų širdis, bet ir sukosi valso ritmu.

Renginyje svečiavosi ir Anglininkų bei Užušilių saviveiklininkai. Jie atsivežė ir negirdėtų romansų repertuarą.

Gražiausiai nuskambėjo paskutinis popietės akordas - romansą apie meilę kartu užtraukė visi dainininkai.

Renginio organizatorė Valerija Puodžiūnienė sakė, kad tokia popietė buvo jos svajonė. Ji labai džiaugėsi, kad į kvietimą atsiliepė Anglininkų ir Užušilių saviveiklininkai, vadovaujami Laimos Aukštuolienės. V. Puodžiūnienė gėlėmis apdovanojo svečių kolektyvus, o pati gėlių ir padėkos už puikų renginį sulaukė iš Valentino Dagio.

 

Rokas Januševičius
2009-10-13

2009.10.13

Veršelių skerdynės pasėjo kaime baimę

Biržų rajone nesiliauja vilkų siautėjimas. Ūkininkai skaičiuoja patirtus nuostolius dėl išskerstų galvijų ir baiminasi, kad vilkai neužpultų į mokyklą einančių ar iš jos grįžtančių vaikų.

 

Vaizdas pravirkdė ūkininkę

Po vilkų puotos Nausėdžiuose liko klaikus vaizdas - pievoje gulėjo kruvini, plėšrūnų apgraužti veršeliai.

33 metų ūkininkė Irina Šakuro, pamačiusi gailiomis drėgnomis akimis į ją žiūrintį leisgyvį veršiuką, pravirko balsu.

„Kai pagalvoju, kad mūsų glostytas gyvuliukas tapo lengvu grobiu plėšrūnams, kaip jam skaudėjo ir buvo baisu, nebegaliu nusiraminti", - sielojosi moteris.

Pro pradrėkstą karvytės pilvą lauk virto žarnos. Buvo aišku, jog gyvulį teks skersti, kad jis nesikankintų.

Ūkininkė Irina Šakuro, per vieną naktį netekusi keturių telyčaičių, baiminasi, kad vilkai nenusitaikytų ir į vaikus.

Vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu išlaisvinti iš kančių reikės dar vieną sužalotą gyvulį. Dvi karvytės jau buvo negyvos. Viena suėsta iki stuburo, kitai išdraskytas pilvas, nukąstos galūnės.

Dar vienas veršiukas vaikščiojo apdraskytu kaklu ir kruvinomis kojomis. Jis paliktas stebėjimui tikintis, kad išgyvens.

Į pievą skubėjo ne tik ūkininkams Irinai ir Igoriui Šakuro dažnai gelbstintys Nausėdžių kaimo gyventojai, bet ir vietos medžiotojas Linas Straževičius.

Jis žadėjo naktį pasaugoti bandą - galima tikėtis, kad vilkai grobio dar gali grįžti.

 

Per vieną naktį - penkios aukos

Septyniolika vadinamųjų „pavasarinių" 6 - 8 mėnesių amžiaus veršelių ganėsi elektrinio piemens saugomame aptvare.

Gyvuliai buvo laikomi maždaug už puskilometrio nuo gyvenvietės. Tiesa, netoliese yra nedidelis beržynas.

Pirmadienio rytą ūkininkei apie įvykusią nelaimę pranešė kaimynė Regina Kalkienė.

Moteris lankėsi poliklinikoje Biržuose, kai sulaukė pirmojo telefono skambučio iš Nausėdžių. Buvo pranešta, kad jos veršiukai išėję iš aptvaro klaidžioja po pievą. Moteris pagalvojo, kad skambinusioji turbūt sumaišė veršelius su stirnomis. Juk žolės užtenka.

Vėliau I. Šakuro sakė sulaukusi dar vieno skambučio. Paskambinusi kaimynė pasakė, kad į jos bandą naktį buvo įsisukę vilkai.

Du veršeliai negyvi, dar du teks papjauti, o dar keli apdraskyti.

Nausėdžių kaimo žmonės jau ilgą laiką kentėjo nuo vilkų. Pieno ūkį turintys ūkininkai Šakuro džiaugėsi tik tuo, kad vilkai jų bandą iki šiol aplenkdavę.

Jie nebandė kokiu nors būdu saugoti veršelių, nes tikėjosi, jog vilkai nedrįs lįsti per žemai ištemptą elektrinį piemenį. Nebandė ir iškabinti raudonų vėliavėlių, kurių baidosi vilkai. Medžiotojai esą sakė, kad vilkai gudrūs ir prie visko pripranta.

Beje, bandydami gelbėtis nuo vilkų veršeliai elektrinio piemens net nenutraukė - greičiausiai tvorą peršoko.

„Puotaujančių" vilkų kaimas negirdėjo.

Tik vėliau paaiškėjo, kad netoliese gyvenanti Zina Laurišonienė apie 4 valandą girdėjusi gyvulius baubiant. Tačiau nieko blogo neįtarusi - galvojusi, kad koks gyvulys nutrūko ir nuėjo pas svetimus.

Baiminasi dėl vaikų saugumo

„Mus pamiršo Dievas, valdžia ir gamta. Kas bus, kai gyvulius suvarysime į tvartus ir plėšrūnai neberas lengvo grobio? Stirnos juk greitos. O iš mokyklos grįžtantys vaikai turi pereiti ir pievą, ir krūmus. Ar po veršelių skerdynių neteks kalbėti apie žmonių užpuolimus?" - baiminosi į redakciją kreipusis Nausėdžių kaimo ūkininkė.

Nausėdiškiai, kaip ir kiti šių kraštų ūkininkai, ne kartą yra nukentėję nuo gyvulius pjaunančių vilkų.

Paskutinį kartą prieš dvi savaites vilkai papjovė šio kaimo gyventojų Sigito ir Danutės Janulių telyčią.

Nukentėjusi ūkininkė I. Šakuro norėjusi parašyti prašymą savivaldybei, kad būtų įvertinta jai padaryta žala. Tačiau Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius esą leido suprasti, kad naudos iš to parašymo nebus - lėšų savivaldybėje nėra, bus daugiau „popierizmo" ir vargo nei naudos.

Veterinarijos gydytojų ūkininkai paprašė, kad jie apžiūrėtų papjautus ir apdraskytus gyvulius ir parašytų pažymą, kad jie tikrai krito nuo plėšrūnų dantų.

Savininkai sakė padarytą finansinę žalą įvertinantys 2500 litų.

Tačiau kaime pasėtos baimės kaina kur kas didesnė.

 

Tikslių skaičių „nerodo" kompiuteriai

„Šiaurės rytai" ne kartą rašė apie šią vasarą papjautas kelias dešimtis Vabalninko, Parovėjos ir Širvėnos seniūnijų gyventojų galvijų.

Tačiau nėra buvę, kad per naktį vieno ūkininko banda nukentėtų taip stipriai.

Jau kelios savaitės, kaip veterinarijos tarnybose nurašant kritusį gyvulį įrašomas kodas „9". Anksčiau nurodydavo priežastį  „kita". Kodas rodo, jog gyvulys papjautas laukinių žvėrių.

Toks sprendimas priimtas po to, kai Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojas inspektorius Paulius Varžinskas kreipėsi į vadovybę Vilniuje prašydamas leisti žymėti atskiru kodu kritusius gyvulius, nes vilkų papjautų galvijų vis daugėja.

P. Varžinskas minėjo, kad per kelias savaites jau pažymėjo kelis  nurašomus gyvulius nurodydamas kodą „9". Tačiau kiek tokių buvo tiksliai, tarnybos kompiuterinė programa nerodanti.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-10-13

2009.10.12

Neįprasta medeikiškio draugija

Medeikietį Vytautą Morkūną galima vadinti tikru gyvūnų globėju. Jo namuose ne kartą prieglaudą rado laukiniai paukščiai. Užauginęs porą pelėdžiukų, kelias paras rūpinęsis smarkuoliu apuoku, kasmet įdėmiai stebintis gandrų šeimos gyvenimą, vyras nepamiršo ir keturkojo kiemsargio - pastatė jam karališką namą.

 

Pelėdžiukų ir apuoko draugijoje

Pirmieji paukščiai, pelnę Vytauto simpatijas, buvo du maži pelėdžiukai. Juos nuo nelaimių miške išgelbėjo V. Morkūno draugas. Kurį laiką jis rūpinosi mažyliais, bet vieną dieną ėmė ir „perleido" juos Vytautui. Šis nieko nelaukdamas ėmėsi paukščių globos - kasdien pirko jiems žuvį, kasė sliekus, nešė tyro vandens šlakelį.

Prireikus išvykti, augintinių vienų nepalikdavo - du plunksnuočius įkurdindavo automobilio gale. Bendrakeleivius Vytautas praminė Kuku ir Kvaku. Sparnuočiai atkreipė žmonių dėmesį. Sykį vienas vyras Vytauto ilgai klausinėjo, ar jis nenorėtų paukštelių parduoti. „Draugai neparduodami",  - atsakė augintojas ir uždaręs dureles nuvažiavo. Ūgtelėjusius pelėdžiukus Vytautas nuvežė į parką. Kurį laiką vyras juos lankė, parūpindamas augintiniams maisto. Prisitaikę gyventi natūralioje gamtoje, paukščiai pas globėją nebegrįžo.

Vytautui Morkūnui įprasta rūpintis nelaimės ištiktais paukščiais. Praėjusį pavasarį jam teko globoti mažąjį apuoką.

Šį nutikimą Vytautas prisiminė dar kartą praėjusį pavasarį, prieš pat Šv. Velykas. Namų ramybę sudrumstė dunkstelėjimas į langą. Nuo stipraus garso pašoko ant palangės snaudusi katė. Vytautas padėjo į šalį laikraštį ir apsidairė nesuprasdamas, kas krečia „pokštus" - mėto sniego gniūžtes. Išbėgęs į lauką, išvydo ant žemės gulintį be galo gražų paukštį. Teko įdėti nemažai pastangų, kol plunksnuotis atsigavo. Vytautas jam parūpino narvelį, tarėsi su ornitologais. Išsiaiškino, jog jį aplankė mažasis apuokas. Pavasaris jam - tuoktuvių metas. „Apsvaigęs iš meilės vos galvelės neprarado",  - nutarė Vytautas ir ėmė rūpintis gražuoliu. Buvo spėjęs jam ir draugę - kaimynystėje globojamą pelėdžiukę Anušką - surasti. Bet ši bendrauti nebuvo linkusi. Sustiprėjęs marguolis apuokas išskrido pas savuosius. „Būk atsargesnis kitą pavasarį",  - jį išlydėdamas palinkėjęs medeikietis.

 

Gandrų kaimynystėje

Vytautas sako, kad rudenį jam liūdesį kelia sodybą paliekantys gandrai. Jų vyras ilgisi iki pavasario, kol vėl porelė suklega lizde prie namų.

Gandrus medeikietis paprastai stebi pro langą, jų gyvenimo akimirkas gaudo fotoaparato blykčiojimais.

Šią vasarą jis tapo paukščių „nusikaltimo" liudininku. Atskrido dvi poros svetimų gandrų ir išmėtė lizdų šeimininkų sudėtus kiaušinius. „Grupinis chuliganizmas. Pikti vokiečių lakūnai",  - pyko Vytautas nuo žemės rinkdamas kevalus...

Dėl šio įvykio medeikietis vėl šnekėjosi su ornitologais. Jų manymu, taip vyksta paukščių karas dėl išgyvenimo. Medeikiuose perėjo septynios gandrų poros.

V. Morkūnas stebėjosi, kaip kantriai „jo" gandrai ėmėsi iš naujo kurti gyvenimą. Vieną dieną lizde vėl pasirodė trys mažos galvelės.

„Gandrų ir žmogaus gyvenimas yra labai panašus. Vieniems padeginėja mašinas, namus - kitiems pavydi varlių ir išardo lizdus",  - samprotavo Vytautas.

Sužeistiems, kitokių nelaimių ištiktiems paukščiams neabejingas medeikietis mano, kad padėti mažiesiems gamtos broliams turime visi.

 

Surentė namą šuniui

Išradingumu trykštantis Vytautas prieš kelerius metus pastatė namą savo šuneliui. Rikio buveinė suręsta iš gražiausių rąstų, turi langus, priemenę ir net kaminą. Šiltuoju metų laiku šunelis mėgsta pasidėti galvą ant palangės ir snūduriuodamas budėti.

Artėjant žiemai V. Morkūnas langą įstiklina. Prasidėjus šalčiams, į meistrystę linkęs vyras randa laiko padailinti Rikio „sodybą". Vieną žiemą sukūrė tvorelę, kitą - įrengė kaminą, pro kurį ėmė rūkti dūmai. Originalusis šunelio namas sulaukė žmonių dėmesio. Vieniems smalsu, kaip tie dūmai „gaminasi", kiti patys norėtų panašią „būdelę" savo augintiniams įtaisyti.

 

Gražina Dagytė
2009-10-10

2009.10.07

Susibūrė Pačeriaukštės seniūnijos moterys

Praėjusį trečiadienį į Pačeriaukštės pagalbos centrą rinkosi moterys iš visų aplinkinių kaimų. Seniūnijos iniciatyva tą dieną suburta moterų veiklos grupė, kurioje darbuotis panoro vienuolika nuo 30 iki 65 metų moterų. Joms vadovaus seniūnijos specialistė Gražina Paulauskienė.

Po diskusijų aptartos veiklos kryptys. Moterys imsis visokeriopos veiklos - švietėjiškos, kultūrinės, pramoginės. Nuspręsta į pagalbą pakviesti ir pagrindinės mokyklos pedagogus, kurie galėtų mokyti pynimo meno, siuvinėjimo kryželiu gudrybių.

Veiklos grupei vadovaus G. Paulauskienė.

Pagalbos centre yra švedų dovana - duonos kepimo krosnis, todėl ketinama imtis šeimininkavimo. Moterys dalysis receptais ir juos išbandys praktiškai.

Grupės narės ketina pačeriaukštiečius pakviesti į pasibuvimus įvairių švenčių proga. Pirmasis pasisėdėjimas planuojamas Vėlinių dienomis. Pokalbiai apie gyvenimą ir Amžinybę vyks prie žvakių šviesos.

Vėliau bus pradėta socialinių įgūdžių mokyti socialinės rizikos šeimų moteris. Pagalbą suteikti ketinama ir toms, kurių šeimose kyla problemų dėl vyrų girtavimo.

Malonią žinią išgirsti gali ir vyresnio amžiaus moterys. Pasak Gražinos Paulauskienės, planuojama jas pakviesti į pagalbos centrą išsimaudyti. Ta pačia proga senolės galės ir pasisėdėti, pasidalinti prisiminimais, rūpesčiais ir net dainomis.

Ateityje ketinama aplankyti ir Biržų rajono globos namų gyventojus, nudžiuginti juos lauknešėliais.

 

Gražina Dagytė
2009-10-06

 

2009.10.05

Kvetkiečiai nušovė didžiulį vilką

Kvetkų medžiotojų būrelio nariai nušovė vilką. Tai pirmas šiais metais nušautas vilkas Biržų rajone ir trečiasis šalyje.

 

Kvetkiečiai vilką nušovė trečiadienio vakarą. Vakar vilkas buvo nušautas ir Kupiškio rajone, o prieš kelias dienas vienas pilkasis plėšrūnas paklotas Žemaitijoje.

Penkis vilkus šią vasarą aplinkos ministro įsakymu rajonuose, kur ūkininkai itin kenčia dėl draskomų galvijų, leista nušauti genetiniams tyrimams. Siekiama išaiškinti, ar gyvulius pjauna tikri vilkai, ar jų mutantai.

Kvetkų apylinkėse šią vasarą buvo papjauti du gyventojų veršeliai, pernai - keturi.

Šiemet ganyklose papjautas metinis Elonos Misiūnienės jaučiukas ir jaunesnis Alfonso Šinkūno veršelis.

Stambų vilką nušovė kartu su Leonu Kvetku medžiotojų bokštelyje buvęs Danas Gasiūnas (dešinėje).

Trečiadienio vakarą keturi Kvetkų medžiotojų būrelio nariai laukė žvėrių bokšteliuose, esančiuose prie Roksalės miško. Šis miškas yra didelis, jame daug raistų, spanguolynų. Vieta, kur buvo nušautas vilkas, yra maždaug už kilometro nuo Kvetkų kaimo, prie Rokiškio rajono ribos.

Viename bokštelyje sėdėjo būrelio vadovas Vaidas Pakaušis su Rolandu Vedluga, kitame - Leonas Kvetkas ir Danas Gasiūnas.

Pastarajam medžiotojui ir nusišypsojo sėkmė paleisti šūvį į vilką.

Apie 21 valandą prie šėryklos atėjo šernė su penkiais šerniukais. Po keliolikos minučių pasirodė stambus vilkas.

Visas plėšrūno dėmesys buvo sutelktas į šernę. Tai, matyt, ir lėmė, kad jis neatkreipė dėmesio į medžiotojus.

Vilkas iš maždaug 150 metrų atstumo buvo nušautas vienu šūviu į kaklą.

Nušautas plėšrūnas, stambus patinas, kaip manoma, buvo 6 - 7 metų amžiaus, svėrė 48 kilogramus. Pagal išvaizdą jis, pasak medžiotojų, yra grynas vilkas. Jo kailis šviesiai rudas, per nugarą ėjo pilkas dryžius. Kaukolė labai stambi.

49 metų kvetkietis Danas Gasiūnas medžioja nuo 1996 metų. Vilkas - didžiausias jo laimikis, anksčiau yra nušovęs elnią, šernų.

Jis tikisi, kad nušautas vilkas gali pelnyti medalį medžioklės trofėjų parodoje.

Medžiotojai ketvirtadienio ryte jau buvo nulupę vilko kailį. Tyrimams paėmė vilko skrandį, gabalą raumens ir kailio. Šiuos mėginius turėjo paimti iš Vilniaus Ekologijos instituto atvykęs darbuotojas. Būtent čia bus atliekami genetiniai vilkų tyrimai. Tikimasi, kad atsakymai bus iki gruodžio 1 dienos.

„Sėkmingą medžioklę reikės „aplaistyti". Nors kritusį vilką jau pagerbėme, jį nušovusiam medžiotojui paspaudėm ranką," - kalbėjo būrelio vadovas V. Pakaušis.

Paskutinį kartą stambus vilkas Kvetkuose buvo nušautas 1980 metais. Tąkart jis medžioklės trofėjų parodoje buvo įvertintas aukso medaliu.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-10-03

2009.10.05

Trišakių kaimo gėlės ir atmintis - Kučgalyje

Kaimai gyvi net tada, kai juos vadiname mirusiais. Gyvybė rusena, kol dar gyvi buvę kaimiečiai. Likimo ar istorijos vingių išvesti iš gimtųjų namų, jie nenustoja jų ilgėtis, su savimi nešiojasi miškelių, pievų ir kaimynų vardus, saugo nuotraukas ir puoselėja po gimtinės langais žydėjusių gėlių daigus.

Mirusių kaimų sąraše pažymėtų Trišakių istoriją išgirdome... Kučgalyje.

 

Pavadinimą davė trišakė liepa

Devyniasdešimtmetė Anastazija Kalindrienė mėgsta išeiti į kiemą, kur vis dar rudeninius žiedus svarina gėlynas. Senolė sako, kad rūpintis darželiu jai įprasta nuo vaikystės. To išmokiusi ir dukrą Dalią.

Kai kurios gėlės atkeliavo iš širdžiai artimų vietų ir saugo senolės bei jos dukros prisiminimus. Tiek smagius, tiek liūdnus. Jos mena ne tik Kalindrų šeimos, bet ir viso Vabalninko seniūnijos Trišakių kaimo istoriją.

Rudeniu liepsnojantys jurginai devyniasdešimtmetei Anastazijai primena kaimą, kurio šiandien jau nebėra.

Kaimo pradžia laikytini pirmieji metai po baudžiavos panaikinimo. Tada buvo dalijama dvarų žemė, žmonės kūrėsi vienkiemiuose. O kaimams galvojo vardus. Trišakiams atsirasti padėjusi didžiulė sena liepa, į dangų kilusi trijų šakų lapų vainiku.

Apie Trišakiškius kalbą pradėjusi senolė Anastazija pirmiausiai pagarbiai mini savo tėvelius - Pauliną ir Kazimierą Kumbrevičius. Jie daug pasakoję apie pirmuosius kaimo gyventojus. Net savo dukrai vardą parinkę tokį patį, kokį turėjusi viena gražuolė kaimo mergina. Kazimieras Kumbrevičius sakęs, jog reikia dukrą pavadinti Anastazija, kad ir ši būtų tokia pat graži. Ir krikšto tėvą jai parinkęs ne bet kokį - iš dvarininkų Stukų giminės.

Anastazija už tai dėkinga tėveliams, nes krikštatėvis buvęs geras, vis mergaitę paglobodavęs. Kai ji su Trišakių kaimo jaunimu eidavusi pasišokti į Diemedžių dvarą, krikštatėvis jai duodavęs pinigų. Sakydavęs: „Jei šoksi, tau - pusė lito, jei sėdėsi, - litas".

Krikšto tėvas gyvenęs jau išnykusiame Jaunučių kaime, turėjęs palivarką, kurį žmonės vadindavę Stukų dvaru.

 

Žmones išvarė kolūkiai ir melioracija

Panelė Anastazija išsirinko vyrą iš Kurklių kaimo - Albiną Kalindrą. Jaunamartė išsikėlė į jo gimtinę.

Neilgai trukus Kalindros susilaukę dukrelės, kurią pavadinę Dalia. Gyvenimas bėgęs netoli Galvokų, vadinamajame Pauliankos vienkiemyje, priklausiusiame tuometiniam miškų ūkiui. Albinas dirbęs eiguliu.

Dalia Korsakienė sodybą Kučgalyje tvarko taip, kad ši primintų gimtuosius namus Trišakiuose.

Laikas Kalindroms sustojo 1944 - ųjų rugsėjo mėnesį. Dvidešimt aštuntus metus ėjusį Albiną kulka pakirto kambaryje, bestovint šalia žmonos. Už ką?

Anastazija sako, jog už tai, kad nenorėjęs veltis į politiką. Neprisidėjęs nei prie vienų, nei prie kitų.

Vyrą palydėjusi į Dilių kapinaites, jauna moteris su vienerių metukų dukrele Dalia vėl grįžo į Trišakius. Kito žmogaus neieškojo - nesitikėjo sutikti panašaus į savąjį Albinėlį.

Netrukus ėmė kurtis kolūkiai. Pasak senolės, dėl kolūkių ir dėl melioracijos greitai neliko ir Trišakių. Pirmieji kaimą esą palikę Žukauskai. Sako, lemiamas buvo tėvo žodis - „mano vaikai į kolchozą neis". Vėliau išsibarstė ir Ragaišių, Pašakarnių, Grytės bei kitų kaimiečių šeimos. Iš gausaus vienkiemių pulko neliko nė vieno gyventojo. Kas iškeliavo į kapus, kas išsikėlė kitur.

Šiandien senolės Anastazijos gimtosios sodybos vietoje - plynas laukas.

 

Gimtinę primena gėlės

Anastazija į Kučgalį atsikėlė ne viena - darželyje pasodino dar savo motinos Trišakiuose augintą diemedį, o po langais paprašiusi rožių krūmo. Tokio, koks buvo gimtojoje Trišakių sodyboje.

Šešiasdešimt penkerius metus našlaujanti Anastazija šiandien džiaugiasi dukra, dviem anūkais ir trimis proanūkiais. Jie visi myli senolę ir kartu puoselėja sodybą Kučgalyje.

Kvetkų pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja dirbanti senolės dukra Dalia Karosienė, padedama vaikų ir anūkų, akmenėliais gražiai išgrindė sodybos takelius, sumūrijo dailią tvorelę. Neseniai ėmėsi akmenėliais puošti namo pamatus. Moteris sako, jog gera būti užsiėmusiai, o dar geriau - išvysti savo darbo rezultatą.

Iš gėlių pulko Dalia taip pat išskiria rožes. „Man jų iki šiol reikia," - prisipažįsta mokytoja ir ima pasakoti apie gimtąjį Vabalninko kraštą, kur baigė vidurinę mokyklą. Sako, jai patikę būti Vabalninko „miesčionka". Gimtinės ilgesio nepergalėjęs nei Vilnius, nei... Kučgalis. „Gyvenu čia, bet svajoju apie Vabalninką," - atvirauja. Ji sako, jog ten gyvenantys žmonės nepažįsta pavydo jausmo.

Kol Dalia kalba, senolė Anastazija įsižiūri į jurginus. Rudeniu liepsnojantys jų žiedai, sako, primena gimtuosius Trišakius.

 

Gražina Dagytė
2009-10-03

2009.10.01

Šaltinio vandenyje - kaimiečių agurkai ir kopūstai

Geriamo vandens kokybė - pačių geriančiųjų reikalas. Kiekvienas turi teisę rinktis, kokį vandenį gers - šachtinio šulinio, gręžinio ar šaltinio, pirktą parduotuvėje ar parsivežtą iš rajono pakraštyje trykštančios versmės, kur tyrimų rezultatus dažnai pakeičia kaimiečių pagyros. „Geresnio" vandens ieškantys biržiečiai dažniausiai vyksta į Kučgalį.

Prie Apaščios upės trykštančią vandens versmę vadina šaltiniu ir iš jo vandenį namo gabena dideliais kiekiais. Ant vadinamojo šaltinio prieš kelis dešimtmečius pastatytas mažytis namukas. Nors jo durys užrakintos, pro sienos plyšius matyti, jog kai kurie kaimiečiai šaltinyje įsigudrino šaldyti į kibirus sudėtus maisto produktus.

 

Žmonės rizikuoja

Jau praeityje tas laikas, kai visų šachtinių šulinių ir artezinių gręžinių vandens tyrimu rūpinosi higienistai. Dabar kiekvieno žmogaus reikalas išsiaiškinti, ar jo šulinyje tyvuliuojantis vanduo yra tinkamas gerti, ar jame nėra nitritų, nitratų ar žarnyno uždegimus sukeliančių bakterijų.

Norint atlikti tyrimus, reikia ne tik žinių, kaip tai daryti, bet ir pinigų. Jei šių dalykų stinga, ne vienas žmogus į problemą numoja ranka, nesusimąstydamas, kuo rizikuoja.

Redakcijos žiniomis, žmonės pamėgo važiuoti į Kučgalį, kur randantys nuo senų laikų trykštantį šaltinį. Prie jo skubama vandeniu apsirūpinti visai savaitei.

Kučgalio šaltinis vilioja ne tik aplinkinių kaimų, bet ir Biržų miesto gyventojus.

Ne paslaptis, kad ten skuba ir dažnas miestietis, žvilgtelėjęs į iš čiaupo bėgantį parudavusį vandenėlį.

Vyresnio amžiaus papiliečiai ir kučgaliečiai tikina, kad šaltiniu vadinamas kolūkių laikais įrengtas gręžinys, kuriame būdavo šaldomas pienas.

Tačiau apie vadinamąjį šaltinį praėjusį pirmadienį nieko pasakyti negalėjo nei higienistai, nei aplinkosaugininkai, nei regioninio parko specialistai, nei maisto produktų kokybę tikrinantys inspektoriai. Vadinamojo šaltinio nerasta nei gręžinių, nei šaltinių sąraše.

 

Nemokami tyrimai - tik nėščiosioms ir kūdikiams

Šaltinių vandens, pasak Biržų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto produktų inspektoriaus R. Pranaičio, niekas netikrina. Apie vadinamąjį Kučgalio šaltinį jam teko girdėti iš vietos gyventojų, kurie teiravosi, kur galėtų ištirti vandenį. Tačiau apie tyrimų rezultatus VMVT specialistų niekas neinformavo. „Tekantis vanduo apsivalo pats. Tačiau jei vartojamas maistui, vis tiek jį reikėtų patikrinti,"  - sakė inspektorius R. Pranaitis ir žadėjo pasidomėti Kučgalio šaltiniu.

VMVT specialistai kontroliuoja tik tas vandenvietes, kuriomis naudojasi daugiau nei penkiasdešimt gyventojų. Į šį sąrašą patenka visų gyvenviečių gręžiniai, kurie nepriklauso UAB „Biržų vandenys". Tačiau vandens tyrimus atlikti privalo gręžinių savininkai.

„Šachtiniai šuliniai - pačių žmonių reikalas," - neabejojo inspektorius Rimas Pranaitis. Jo žiniomis, vandenį iš šių šulinių maistui vartoja apie 56 procentus Biržų rajono gyventojų.

Nemokamai išsitirti šulinių vandenį galimybę turi tik tos šeimos, kuriose auginami kūdikiai iki pusės metų arba laukiamasi naujagimio. Tai padaryti moteris ragina medikai. Dėl tyrimų tariamasi su Panevėžio visuomenės sveikatos centro Biržų skyriaus specialistais. Tačiau tirti vandenį neprivaloma.

R. Pranaitis pastebėjo, jog Lietuvoje apie ketvirtadalio šulinių vanduo neatitinka mikrobiologinių rodiklių normos. Paprastai nustatomas padidintas bendras mikroorganizmų kiekis - randama nitratų, nitritų. Jie susidaro dėl dirvožemio paviršiuje naudojamų trąšų, per arti pastatytų tualetų, sukrautų mėšlo krūvų. Taršos priežastimi gali tapti net šiltnamis, jei daržovėms ar gėlėms tręšti naudojamos trąšos. Pasak R. Pranaičio, mūsų rajone tarša jaučiama dar labiau, nes gyvename karstinėje zonoje - chemikalai nuo žemės paviršiaus lengviau patenka į vandenį.

Bendrovės „Biržų vandenys" tiekiamo vandens kokybe R. Pranaitis neabejojo. Pasak inspektoriaus, vandens spalva dėl geležies kiekio kartais išgąsdina žmones, bet sveikatai nekenkia. „Geležis poveikio sveikatai neturi," - sakė inspektorius.

 

Ragina vandenį ištirti

Išgirdusi apie populiarųjį Kučgalio šaltinį ar gręžinį, Biržų aplinkos apsaugos agentūros vedėja E. Pipiraitė labai nustebo. Minėto objekto nėra nei aplinkosaugininkų, nei Lietuvos geologų tarnybos sąrašuose.

Regioninio parko specialistai registruoja tik jų teritorijoje esančius šaltinius. Kučgalys šiai teritorijai nepriklauso.

Nuvykusi į Kučgalį E. Pipiraitė įsitikino, jog vandens telkinys yra viso kaimo nuosavybė. Vieni jį vadino šaltiniu, kiti - gręžiniu.

Gydytoja Elena Bajorūnienė teigė, jog negalima tikėti tyrimais, kuriems vanduo paimamas bet kaip.

Vadinamąjį šaltinį nuo pašalinių akių saugo dar kolūkiniais metais suręstas statinys. Jo raktai, pasak aplinkosaugininkės, patikėti ūkininkui Viliui Paviloniui. Užėjus į namelio vidų, matyti iš po akmenų trykštantis vanduo. E. Pipiraitė išvydo, jog šaltinio vandenyje pamerktuose kibiruose - kaimiečių rauginami agurkai ir kopūstai. Nors taršos nenustatyta, ūkininko paprašyta žmonėms pranešti, jog kibirų vandens telkinyje laikyti neleidžiama, nes jie bet kada gali atsidaryti.

Kaimas atsako už telkinį, kurio vanduo patenka į Apaščios upę.

Natūralioje gamtoje trykštantį šaltinį pamėgusiems biržiečiams aplinkosaugininkė pataria jo vandenį ištirti.

 

Gręžinius kasmet tikrina

Biržų aplinkos apsaugos agentūros vedėjos Elonos Pipiraitės duomenimis, praėjusiais metais Biržų rajone buvo naudojami 229 vandens gręžiniai. Dar 28 laikinai užkonservuoti, neeksploatuojami. Keturi gręžiniai - Naciūnų, Legailių, Štakirių ir Užušilių - ketinami pripažinti esantys be šeimininkų.

Aplinkosaugininkai vandens netiria, tik kontroliuoja, kad požeminiai ir paviršiniai vandenys nebūtų teršiami. Reikalaujama, kad aplink juos būtų įrengta griežto režimo zona, kurią privaloma aptverti arba apsodinti medeliais. Teritoriją gyventojai turi nušienauti, pasirūpinti, kad vamzdynai būtų sandarūs, nesurūdiję, o siurblinės tvarkingos.

Kartais žmonės įsigudrina griežto režimo zonoje ganyti gyvulius. Už tai baudžiama. Šįmet nustatyti du tokie pažeidimai. Abu - Vabalninko seniūnijoje.

 

Dvi nuomonės

VMVT inspektorius Rimas Pranaitis tvirtino, jog žmonės, norintys ištirti vandenį, patys turi jį supilstyti į pusės litro talpos stiklainius ir nuvežti į pasirinktą laboratoriją Panevėžyje ar Kupiškyje. Į vieną indą pilamas vanduo mikrobiologiniams tyrimams, į kitą - nitritų ir nitratų kiekio nustatymui. Kiekvienas tyrimas kainuoja apie trisdešimt litų, tad bendra suma siekia visą šimtą.

Su tokia nuomone nesutiko Panevėžio visuomenės sveikatos centro Biržų skyriaus vyr. gydytoja Elena Bajorūnienė. Anot jos, negalima tikėti tyrimais, kuriems vanduo paimamas bet kaip. Gydytoja teigė, jog mėginius iš šachtinių šulinių, kurių vandenį maistui vartoja nėščiosios ir kūdikiai iki šešių mėnesių, paima patys skyriaus specialistai. Į vietas vykstama pasiėmus specialiai paruoštus indus ir specialią įrangą. Per metus tokiu būdu ištiriama apie 200 rajono šachtinių šulinių vandens.

Likusieji rajono gyventojai turėtų patys kreiptis Nacionalinės tyrimų laboratorijos padalinį Panevėžyje telefonu 8 45 596362 arba 8 45 596368 ir susitarti, kada specialistai atvyks ir paims tyrimams reikalingo vandens kiekį. Šulinio savininkui teks sumokėti ne tik už tyrimus, bet ir transporto išlaidas.

E. Bajorūnienė pastebėjo, jog apie 50 - 60 procentų vandens mikrobiologinių tyrimų kelia nerimą. Leistiną normą viršija ir nitritų bei nitratų kiekis. „Nitro junginiai nepasišalina virinant vandenį, jie veikia kraujo hemoglobiną. Kūdikiams tai gali sukelti mirtį," - sakė gydytoja. Mikrobiologiškai nešvarus vanduo kelia grėsmę susirgti žarnyno infekcijomis.

Per pirmąjį šių metų pusmetį Biržų rajone higienistai iš penkiasdešimties šulinių paėmė šimtą mėginių. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad 18 pavyzdžių (36 proc.) neatitiko reikalavimų dėl mikrobiologinio užterštumo, 23 pavyzdžiai (46 proc.) neatitiko normos dėl nitratų, nitritų ir amoniako kiekio.

 

Gražina Dagytė
2009-10-01

2009.09.30

Kratiškių bendruomenėje permainos

Kratiškių kaimo bendruomenė išsirinko naują valdžią. Prieš savaitę šio kaimo žmonės balsavo už naują bendruomenės tarybą ir pirmininką. Pasak Širvėnos seniūnijos seniūnės Gražinos Samulionienės, rinkimus paskatino buvusio bendruomenės vadovo, Kratiškių pagrindinės mokyklos direktoriaus Vaidoto Butkevičiaus sumanymas kandidatuoti į Biržų „Atžalyno" vidurinės mokyklos direktoriaus postą.

Tuo tarpu pats V. Butkevičius apie minėtą priežastį kalbėti nebuvo linkęs. „Atsistatydinau, nes manau, kad bendruomenei vadovauti turi tame pačiame kaime gyvenantis žmogus,"  - sakė V. Butkevičius. Septynerius metus bendruomenės pirmininku buvęs mokyklos direktorius liko jos eiliniu nariu. Pasak jo, atsistatydino visa bendruomenės taryba - Kratiškiuose laikomasi požiūrio, jog vadovavimą reikia atiduoti į naujų žmonių rankas.

Biržietis V. Butkevičius sako, kad kaimo bendruomenei vadovauti turėtų vietinis žmogus.

Buvęs bendruomenės vadovas džiaugėsi, kad kratiškiečiai jau turi bendruomenės namus, įkurtus buvusiame kaimo vaikų darželyje. Neseniai baigti šių patalpų remonto darbai. Spalio pabaigoje turėtų būti organizuota įkurtuvių šventė.

Paprastai nauju bendruomenės vadovu tampa daugiausiai kaimo žmonių balsų surinkęs tarybos narys. Tačiau didžiausią pasitikėjimą pelnęs kratiškietis Petras Šaltis vadovauti Kratiškių kaimo bendruomenei atsisakė. Todėl taryba burtų keliu išsirinko kitą žmogų. Pirmininke tapo Kratiškiuose gimusi, augusi ir iki šiol kaime gyvenanti bei parduotuvėje dirbanti Angelė Armonavičienė.

Ji „Šiaurės rytams" sakė, kad vadovavimas bendruomenei reikalauja didelės atsakomybės, atima nemažai asmeninio laiko, todėl ne kiekvienas gali imtis tokios veiklos. Be to, naujajai kaimo valdžiai teks rengti projektą - tikimasi gauti pinigų ir suremontuoti likusias nenaudojamas buvusio vaikų darželio patalpas. Jose ketinama įrengti sporto salę, kur rinktis galėtų gausus Kratiškių kaimo jaunimas.

Šiuo metu Kratiškių bendruomenė jungia apie septynias dešimtis kaimiečių. Jiems gelbsti apie šešiolika mokyklinio amžiaus vaikų.

 

Gražina Dagytė
2009-09-29

2009.09.30

Vilkus mutantais galėjo paversti ir patys žmonės

Vilkų globėjai įsitikinę, kad būtent valstybės politika ir bandymas pataikauti tam tikroms asmenų grupėms kalti dėl to, kad šiuo metu, kaip manoma, vilkų ir šunų hibridai pjauna gyventojų galvijus ir nuo jų darosi vis sudėtingiau apsiginti.

 


Bandą saugos šunys

Biržų rajone lankėsi visuomeninės organizacijos „Baltijos vilkas" vilkų tyrimų koordinatorius Andrejus Gaidamavičius bei grupė darbuotojų ir savanorių.

Tokios ekspedicijos į Biržų rajoną rengiamos kelis kartus per metus.

Dalis atvykėlių surengė žygį į Biržų girią, kuri, anot jų, turi daug  įvairiausių gyvūnų.

„Čia yra visko - ir vilkų, ir lūšių. Niekur kitur tokios įvairovės nėra," - kalbėjo A. Gaidamavičius.

Ilgesnių ekspedicijų į Biržų girią metu apsistojama politechnikos mokyklos bendrabutyje. Kairėje -  grupės vadovas Andrejus Gaidamavičius.

Grupelė tyrinėtojų apsilankė ir Šukionių kaime pas pieno ūkį turinčius ūkininkus Virginijų ir Ritą Bėliakus. Šią vasarą jie, kaip ir daugelis kaimynų, nukentėjo nuo vilkų. Per dvi dienas buvo papjauti du jų veršeliai. Apie tai rašė ir mūsų laikraštis.

Organizacijos atstovai ūkininkams pasiūlė dalyvauti eksperimente, kad galėtų apsaugoti savo bandą nuo plėšrūnų.

Šį mėnesį iš Lenkijos šukioniškiams ūkininkams turėtų būti atvežti podhales veislės šuniukai. Jie turi augti kartu su banda. Šie šunys išvesti saugoti bandą nuo plėšrūnų, yra draugiški šeimininkams ir vaikams. Tačiau šie šunys gali užpulti ir pašalinį žmogų, jei jis ateina prie jų saugomų gyvulių.

Podhales veislės šunys itin paplitę tarp Lenkijos ūkininkų. Jie, stambesni už vilką, užuodžia jį esant net už kelių kilometrų.

Vienas jų kainuoja apie 500 zlotų. Pusę sumos turėtų sumokėti patys ūkininkai, kitą dalį - organizacija „Baltijos vilkas".

Tai jau būtų trečias šalyje nuo vilkų anksčiau nukentėjęs ūkis, kuriam šios veislės šuniukų parūpina „Baltijos vilkas".

 

Gina ir tiria vilkus

„Baltijos vilko" organizacija, kuri rūpinasi vilkų tyrinėjimu ir išsaugojimu, įkurta prieš dvejus metus.

Sovietmečiu Lietuvoje buvo beatodairiškai naikinami vilkai, nors gamtininkai ne kartą buvo pabrėžę vilkų svarbą miško ekosistemai ir paskelbę, kad jie nyksta.

Tačiau į gamtininkų įspėjimus niekas nekreipdavo dėmesio, valdžia juos nušovusiems medžiotojams net skirdavo premijas.

Nepriklausomybės metais premijas už nušaunamus vilkus, nors ir buvo kritikuojama, kurį laiką medžiotojams dalydavo kaimyninio Kupiškio rajono savivaldybė.

1996 metais Lietuva ratifikavo Berno konvenciją, kuri įpareigoja saugoti vilkus. Tačiau mūsų šalies atstovai medžiotojų globėjai išsiderėjo išimtį - vilkus medžioti buvo leista. Tiesa, tąkart uždrausta jų medžioklė nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio. Nežiūrint to, kasmet šalyje būdavo nušaunama nuo 50 iki 80 vilkų.

Įsikūrusi Jungtinė vilkų apsaugos taryba pasiekė, kad būtų įvesta kvota, leista kasmet sumedžioti tik 20 vilkų.

Vilkų globėjai siekia, kad šie būtų įrašyti į Raudonąją knygą, o jų medžioklė šalyje išvis uždrausta.

Motyvas - medžiotojai išardo vilkų šeimas, todėl likę pavieniai vilkai nebepajėgia sumedžioti stambaus grobio ir prasimaitinti. Todėl ir gali pulti naminius gyvulius, kurie yra lengvas grobis.

Vilkų tyrinėtojai ūkininkams siūlo auginti podhalės aviganius, kurie prie saugomos bandos neprileidžia nei plėšrūno, nei svetimo žmogaus.

Dabar vilkams iškilo nauja grėsmė - leidžiama jų nušauti dar daugiau. Motyvas - nustatyti, ar šie plėšrūnai yra hibridai.

„Baltijos vilko" organizacija Vyriausybei siūlė priimti kitokius sprendimus. Galima apmokyti veterinarijos gydytojus, kad šie atpažintų žvėris. Nustačius, kad gyvulį sunaikino plėšrūnas, ūkininkai už jį galėtų gauti kompensaciją. Dabar gi sudraskius gyvulį net neregistruojama, kad jį sunaikino plėšrūnas.

Tačiau daug pigiau kompensuoti gyvūnų apsaugos priemones - gyvulių augintojams parūpinti aviganių šunų, vėliavėlių, elektrinių piemenų. „Užsienio valstybių patirtį, kaip saugoti vilkus, siūlėme perteikti Lietuvoje. Deja, mūsų valstybėje galvojama kitaip," - teigė A. Gaidamavičius.

 

Kalti ir patys žmonės

Organizacijos „Baltijos vilkas" nariai ne tik tiria vilkų gyvenimą ir įpročius bei rūpinasi jų saugojimu.

Miškuose, kur vilkų yra, ieškoma jų pėdsakų, daromi gipsiniai atspaudai. Pagal juos galima nustatyti vilkų lytį, amžių.

Be to, renkami ir vilkų ekskrementai. Jie vežami į Lenkiją, Belovežo mokslinių tyrimų institutą. Pagal juos galima nustatyti, ar tai tikri vilkai, ar jų bei šunų hibridai.

„Vilkų ir šunų hibridai galimi. Prieš keletą metų Biržų girioje buvo nušautas vilko ir šuns koli hibridas. Neįprastai didelis vilkas turėjo koli apykaklę. Tai mano vienintelis žinomas nustatytas hibrido atvejis Lietuvoje. Hibridai dauginasi ir naikina jau ir taip sumažėjusią tikrų senųjų vilkų populiaciją," - kalbėjo A. Gaidamavičius.

Tiesa, hibridai gali išoriškai nesiskirti nuo tikrų vilkų ir tik atlikti genetiniai tyrimai gali pasakyti, ar tam tikrose vietovėse gyvena tikrieji vilkai, ar genetiškai mutavę.

Nereikia atmesti galimybės, kad naminius gyvulius puldinėja sulaukėjusių šunų gaujos. Prasidėjus krizei daug žmonių atsikrato savo augintinių. Dažniausiai juos nuveža ir palieka miške.

Kadangi šunys kilę iš vilkų, jie buriasi į gaujas ir laikosi arčiau žmonių, nes taip įpratę. Puldinėja gyvulius, juos apkandžioja, sužaloja ar sunaikina.

Pasigirdusioms medžiotojų nuomonėms apie galimus lūšių užpuolimus vilkų gynėjas nelinkęs pritarti. Anot jo, lūšis nebent ypatingais atvejais gali užpulti prie pat miško besiganančią avį. Bet šiaip jos prie žmonių neina.

„Biržų giria garsėja lūšimis, bet joms miške maisto tikrai netrūksta," - teigė A. Gaidamavičius.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-29

2009.09.28

Ko laikas neįveikia Deikiškių kaime

Kasmet mažėja ne tik senųjų Lietuvos kaimų gyventojų, bet ir pačių kaimų. Ne išimtis ir Biržų kraštas. Išnykę kaimai čia skaičiuojami dešimtimis. Ne ką mažiau ir tų, kuriuose telikę po vieną gyvenamą sodybą. Vabalninko seniūnijoje išnykstančiųjų sąraše - DEIKIŠKIAI. Kaime - tik vienišiai ąžuolai ir vienintelė „gyva" sodyba, iš kurios melioracija nesugebėjo išvyti atkaklaus žemaičio.

 

Miršta žmonės ir kaimai

Vabalninko seniūnijoje, pasak seniūno Stepo Gudo, yra 78 kaimai, iš kurių devyniolikoje nebėra nė vieno gyventojo.

Tik tuščios trobos ar jų vietose rymantys akmenys mena Apušotą, Dačiūnus, Daskapį, Jaunučius, Padagus, Mieliūnėlius, Savučius, Šilus, Trišakius, Žiliškius ir kitus šio krašto kaimus.

Dažnas stabteli ir prie Kvedarų kapavietės. Čia nusilenkiama ir rašytojo V. Mykolaičio Putino žmonos Emilijos Kvedaraitės atminimui.

Dar septyniuose likę tik po vieną ar du gyventojus. Juos surasti nelengva. Akis apgauna vaisius nokinančios obelys, kurių derliaus jau nebėra kam skinti. Rudeninei vėsai smelkiantis į namus, apie gyvenamas trobas išduoda tik rūkstantys kaminai. Kol kas dar yra kas mena vietos žmones Baibokuose, Grubiškyje, Kupriuose, Misiškiuose, Patatuliečiuose, Šlekiškyje ir Deikiškiuose. Jei žinių pristinga, jų ieškoti telieka kapinėse, kur iškalbingai byloja užrašai ant paminklų. Taip pradedame pažintį ir su DEIKIŠKIAIS.

 

Kaimo istorija įrašyta paminkluose

Pakeliui į Deikiškius - tik apgriuvusios sodybos, skendinčios rudeniniuose miškeliuose. Sukiužę klėtys ir išbyrėję namų langai, kurių nepaklausi, ar nepasiklydai.

Tik kaimyniniuose kaimuose užtikti vienišiai gyventojai pasako, kad mišku reikia važiuoti iki Deikiškių Šv. Elenos koplyčios, kurią ne vienas linkęs vadinti garbingu bažnyčios vardu. Taip esą dėl to, kad prieš keletą metų iš šių vietų į gyvenvietes išsikėlę žmonės nutarė šventovę suremontuoti, atnaujinti. Ir „vėjo linguojama" medinė koplyčia atgijo. Iš tolo ją aplankyti kviečia suremontuotas stogas. Duris atvėrusį keliauninką sutinka ypatinga tvarka, švara ir ramybe.

Paprastai koplyčia atveriama per Šv. Elenos ir Angelų sargų atlaidus bei į Amžinybę Deikiškiuose palydint iš šio krašto kilusius žmones. Žvyrkeliu pro kaimo pušyną senbuviai amžinam poilsiui grįžta iš Misiškių, Gataučių, Skamarakų, Naujikų, Vabalninko, Biržų, Panevėžio ar Vilniaus. Yra atkeliavusiųjų ir iš užsienio. Prieš dvidešimtį metų mirusio Juozo Brazdžiaus antkapiniame paminkle rašoma, jog „gyvenimą nugyvenęs Kanadoje, pasilaidoti norėjęs gimtinėje", kur motina jį išmokiusi mylėti Dievą ir Tėvynę. Kaip daugeliui šio krašto vaikų, išvykstančių į svetimas šalis, linkėjusi vieno - „eiti dorybių takeliu".

Kitas užrašas pasakoja Emilijos ir Kazio Šatų bei dar kelių ūkininkų ir dviejų Lietuvos partizanų tragišką lemtį - juos 1946 metų pavasarį žiauriai sušaudę stribai.

Algis Tamonis ir Petras Strazdas mano, kad tvirtai sucementavus akmenis tvora stovės ilgai. 

Dažnas stabteli ir prie Kvedarų kapavietės. Čia nusilenkiama ir rašytojo V. Mykolaičio Putino žmonos Emilijos Kvedaraitės atminimui. Iki šiol kaimiečiai pasakoja, kaip žinomas rašytojas žmonos tėviškėje buvo apsistojęs Antrojo pasaulinio karo metais okupantams uždarius Vilniaus universitetą.

Kapinių prižiūrėtojas Povilas Niurka sako, jog kapinėse nestinga lankytojų, uždegančių žvakutes ne tik per Vėlines. Parymoti šalia koplyčios atvažiuojama iš visos Lietuvos.

Praėjusį trečiadienį pievutę šienavęs P. Niurka pastebėjo, jog kapinėse kasmet atsiranda ir nebetvarkomų kapų, kuriuos jis „apeinantis" dalgiu. Ant kai kurių kryžių pažymėta, jog žmonės pasimirę prieš šimtą ar šimtą dvidešimt metų. Tačiau neabejojama, kad yra kur kas senesnių kapų. Yra žinoma, kad istorijos šaltiniuose Deikiškiai pirmą kartą paminėti dar 1555 metais.

Visų, einančių pro kapinių vartus, dėmesį patraukia ne tik Šv. Elenos koplyčia, bet ir medinis papuoštas ornamentais kryžius su koplytėle. Jis pripažintas liaudies dailės paminklu ir yra saugomas valstybės. Šie statiniai įrašyti į turistinio maršruto „Medinė sakralinė architektūra" lankytinų objektų sąrašą - Vabalninko krašte yra net šešios tokios koplyčios.

 

Tvoros restauracija truks iki atlaidų

Visą rugsėjį Deikiškių kapinėse darbuojasi trys vyrai, ėmęsi restauruoti nežinia kada statytą akmeninę kapinių tvorą.

Tai didžiulis darbas, nusipelnęs visų, su šiuo kraštu susijusių žmonių pagyrimų.

Vienintelė Deikiškiuose gyvenančių Joanos ir Benedikto Varnelių šeima save jau gali vadinti vietiniais žmonėmis, kaime įsikūrusiais prieš tris dešimtmečius.

Seniūnijos organizuotą tvoros tvarkymą Algis Tamonis, Petras Strazdas ir Arūnas Griciūnas vadina nelengvu darbu. Apie dvidešimt metrų statinio buvo visai išgriuvę. Meistrai pastebėjo, jog nežinia dėl kokių priežasčių tvoros viduryje akmenys nebuvę sutvirtinti. Dabar didžiuliai rieduliai keliami ant cemento mase padengtos tvoros ir laukiama, kol vėl bus galima statinį lipdyti toliau.

Kadangi nėra elektros, skiedinį tenka maišyti rankomis. Vien statybinėms medžiagoms seniūnas S. Gudas sako išleidęs apie pusantro tūkstančio litų. Tvoros restauratoriai tvirtino, jog pinigai išleisti ne veltui - tvora laikys ilgai. Darbus planuojama baigti iki spalio trečiosios - Šv. Elenos atlaidų, į kuriuos suplauks daugybė žmonių.

 

Melioracija neįveikė tik atkaklaus žemaičio

Vienintelės gyvenamos Deikiškių sodybos langai žiūri į kaimo pasididžiavimą - gražuolį pušyną. Laukuose šalia jo rymo vienišiai ąžuolai, menantys tose vietose stovėjusius kitų kaimiečių namus.

Pasakojama, jog Deikiškiuose būta net trisdešimt vienkiemių. Dar prisimenamos Kaziliūnų, Račinskų, Baltaduonių, Indriliūnų, Stipinų, Sadauskų, Kučų pavardės. Pasakojama, jog kaime vis apsilanko iš Deikiškių kilusio lietuvių grafikos klasiko, dailininko Antano Kučo palikuonys. Žmonės kalba, jog menininko anūkas - skulptorius Daumantas Kučas neva ketina iš sodybos pamatų akmenų sukurti paminklą visam kaimui ir ten surašyti buvusių gyventojų pavardes.

Manoma, jog kaimo pavadinimas irgi galėjęs kilti iš pavardės. Kadaise kaime neva gyvenęs Deikus.

Vienintelė Deikiškiuose gyvenančių Joanos ir Benedikto Varnelių šeima save jau gali vadinti vietiniais žmonėmis, kaime įsikūrusiais prieš tris dešimtmečius.

Aštuoniasdešimtmetis Benediktas sako, kad debeikiškiečius iš kaimo išvariusi melioracija. Stipresnieji žmonės tada išsikėlė į Mieliūnų gyvenvietę.

Iš netolimo Šalnių kaimo kilusi Joana ir iš Žemaitijos, Endriejavo, į Vabalninko kraštą likimo atblokštas Benediktas išsikelti atsisakė. Dėl to vyras tris kartus buvo kviestas pasiaiškinti į kolūkio kontorą. „Aš paskutinis atėjau į Deikiškius, paskutinis, aparęs laukus, su karstu ir išeisiu," - pasakęs tvirto charakterio žemaitis.

Vyras pasakoja po tarnybos kariuomenėje nebegrįžęs į savo gimtinę, bet pasilikęs dirbti Estijoje. Gimtajame Endriejavo krašte Benedikto ne tik niekas nelaukė, bet net buvo nesaugu - vaikino tėvai buvo išvežti į Sibirą.

Galbūt jaunuolis būtų taip ir likęs Taline, jei ne pažintis su tarnybos draugu, kilusiu iš Vabalninko krašto. Sykį su juo Benediktas atvyko paviešėti į Šalnius. Draugo tėvų kaimynystėje ir pažino Joaną. Pavasarį kaime vyko gegužinės pamaldos. Po jų - jaunimo pasibuvimas. Žemaitis prisiminęs savo tėvo pamokymus, jog niekada nereikia su pirmutiniais skubėti kviesti merginų šokti. „Išvesk tą, kuri sėdi, ir turėsi garbės," - mokęs sūnų tėvas. Taip pat aiškinęs, jog ne merginos mandrumų reikia žiūrėti, o atkreipti dėmesį į jos rankas, iš kurių matyti, ar būsimoji jaunamartė mylinti darbą.

Benediktui patikęs Joanos ūkiškumas. „Pasirinkau žmoną pagal Aukščiausiojo nurodymą," - kalbėjo Benediktas patenkintas, kad paklausęs ne tik tėvo, bet ir savo širdies balso.

Aštuoniasdešimt ketvirtuosius einanti J. Varnelienė primena, kaip Benediktas jai iš Talino rašęs laiškus. Susikalbėti žodžiu iš karto buvę netgi sunku - žemaitiškai šnekai suprasti reikėję laiko. „Jei vilkas iš miško, tai į mišką ir žiūri - žemaitį iš kalbos pagausi," - patvirtina Benediktas.

Po šliūbo, pasak Joanos, praėjo jau penkiasdešimt treji metai. Užaugo vaikai, jau nebemaži trys anūkai. Varneliai viliasi, kad jų namuose bus kam gyventi - netoliese įsikūrusi dukra Genovaitė nuolat triūsia tėvų sodyboje. Senoliai apgailestauja, jog Baltarusijoje apsigyvenęs sūnus tikriausiai nebegrįš. Bet toks, pasak senolio, likimas. „Miškas yra margas, o žmogaus gyvenimas - dvigubai margesnis," - sako vienintelės gyvenamos sodybos Deikiškiuose šeimininkas žemaitis Benediktas.

 

Gražina Dagytė
2009-09-26

2009.09.24

Trejų metų kryžiaus kelias

Aštuoniasdešimtmetė kasdien išsiruošia į kelionę, trunkančią keturias valandas.

 

Ar lyja, ar sninga, Medinių kaimo senolė kas vakarą ir rytą kartoja tą patį ritualą.

Pasiėmusi du sunkius krepšius, kuriuose telpa visa jos manta, senutė vakarais iš savo namų išeina į gretimą sodybą pas kaimynystėje gyvenančius žmones. Čia pernakvojusi ji rytą vėl su tais pačiais ryšuliais keliauja į savo namus.

Neseniai 80 metų sulaukusi Bronislava Patkauskaitė gyvena namuose viena. Jos čia laukia tik trys katinai ir du šuniukai.

Už trijų šimtų metrų nuo senolės namų esančioje sodyboje stovi du namai. Senajame gyvena B. Patkauskaitės jaunystės draugė Stanislava Čepokienė, o prieš dvidešimt metų pastatytame naujame - jos sūnus su marčia Angele Čepokiene.

Senolė Bronislava tris šimtus metrų iki kaimynų sodybos įveikia per dvi valandas.

Atėjusi pas kaimynus senolė nakvoja draugės namelyje.

Šis kas vakarą ir rytą trunkantis ritualas per trejus metus nė karto nebuvo nutrūkęs.

Žiemą pas kaimynus ji išsiruošia vos pradėjus temti - apie trečią valandą dienos.

Kelyje į Pačeriaukštę žmonės jau įpratę matyti sunkiai einančią ir du krepšius velkančią senolę. Ji kartais eina ir kelio viduriu.

Anksčiau senutės kelionė nuo jos namo iki kaimynų trukdavo pusantros valandos. Dabar jau prireikia ir dviejų.

Pastarosiomis savaitėmis nusilpusi ir vos bepaeinanti senutė buvo ne kartą nugriuvusi. Tad kas vakarą A. Čepokienė automobiliu ją parsiveža, o rytą vėl išveža.

Moteris sako kitaip elgtis negalinti - vieniša senolė gerai žino šį maršrutą, jį įsikalusi į galvą ir, kol gali, tol eina.

 

Realybę suvokia savaip

Prie ateinančios senolės jau įprato ir jos kas vakarą laukia jaunystės draugė Stanislava.

Kad senosioms nebūtų šalta, marti ir krosnį pakuria.

Kambaryje, kur nakvoja kaimynė, daugybė įvairiausių maišelių. Čia ant lovos pūpso ir nauja šilta antklodė.

Pasirodo, pensiją gavusi Bronislava kitų kaimynų prašė ją nuvežti iki Biržų „kaldros" pirkti. Tačiau grįžo tuščiomis - nežinojo, kur jos ieškoti.

Tuomet šiltą antklodę nupirko Angelė.

Nupirko ir prožektorių, kad pradėjus temti pasišviestų kelią.

Anksčiau Bronislava į namus parsinešdavo patalynę ir ją išsiskalbdavo.

Dabar to nebepajėgia. Sykį apžiūrėjusi patalus Angelė pamatė švarias paklodes, suklotas ant purvinųjų, po jomis prikištų rankinukų, skudurėlių ir buteliukų.

Moteris patalynę išskalbė. Senolė atrodė patenkinta, nors ir burbėjo, kam čia skalbė, esą pati galėjusi.

Garbaus amžiaus viešniai dažnai realybė atrodo savotiškai.

Kartą ji S. Čepokienę apkaltino, kad ši pavogusi jos pinigus. Kitą dieną atsiprašė - buvo juos paslėpusi savo namuose. Sykį neberadusi ir savo skarelių - pasirodo, buvo įdėjusi jas į draugės maišelį.

Senolė skolinga likti nenorinti - kaimynei vis siūlanti litą „už butą".

Prieš kurį laiką senutei buvo iškviesta daktarė. Ši išrašiusi jai raminančių ir širdį stiprinančių vaistų.

Tačiau Bronislava jų negėrė.

„Bronislava buvo normali moterytė. Abi dirbome lauko darbininkėmis kolūkyje, pasikalbėdavome. Ar ji kalta, kad liko viena ir sunkiai besusigaudo? Tokiais žmonėmis valdžia turėtų pasirūpinti," - kalbėjo S. Čepokienė.

 

Į seniūniją vaikščioti pavargo

„Senutė - mums ne giminė. Ji įpratusi eiti pas mus, bet valdžia kažkaip galėtų šį klausimą spręsti," - svarstė A. Čepokienė.

Apžiūrėjusi senutės lovą Angelė rado vieną ant kitos suklotas paklodes.

Su vyru ūkininkaujanti bei Biržų politechnikos mokykloje sarge dirbanti 50 - metė Angelė sako anksčiau dar bandžiusi kalbėtis su Pačeriauštės seniūnijos darbuotojais, kad spręstų močiutės globos ar priežiūros klausimą. Tačiau kiek bevarstė duris, niekas nepasikeitė.

Anot jų, Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja pastaruoju metu nė karto nebuvo užsukęs pasidomėti, kaip čia visiems sekasi. Paskutinį kartą pas B. Patkauskaitę lankėsi apie Naujuosius metus. Tuomet siūlė močiutei važiuoti į globos namus. Senolė nesutiko ir išgąsdinta kalbėjo iš tų globos namų pabėgsianti. Dar pyko ant kaimynų, kad šie seniūną kvietę.

 

Bandelės ar sriubos nesiūlo

Pasidomėti šia situacija žurnalistams siūlė viena po kito į redakciją užsukę Pačeriaukštės kaimo gyventojos.

„Pačeriaukštės seniūnijoje yra algas gaunančių darbuotojų. Jie ir išgirtasis metodistų pagalbos centras rūpinasi visokiais „degradais", alkoholikais, visokius „kandžiulninkus" maitina, bandeles jiems kepa, o kad vienišam žmogui ką nors pasiūlytų, jam valgyti atvežtų, nematyti," - piktinosi kaimo žmonės.

Moterys sakė prašiusios seniūnijoje senolei skirti bent labdaros maisto iš ES atsargų. Tačiau buvo pasakyta, kad ši gaunanti didelę pensiją.

„Pensiją gal ir gauna, bet kad nemoka jos išleisti. Kitą dieną po pensijos gavimo jau nebeturi pinigų maistui," - baisėjosi kultūros darbuotoja Onutė Jurkonienė.

„Vos pradedame seniūnui kalbėti, jis ima aiškinti, kad senolė turi giminaičių. Bet tie giminaičiai tolimi - kaip dešimtas vanduo nuo kisieliaus. Močiutė pas juos būti nenori, o vieno, besigviešiančio į jos žemę, senutė net bijo," - kalbėjo pačeriaukštietės.

„Tegu seniūnas atveža tuos gimines, jeigu jie rūpinsis močiute. Juk čia žmogus visą gyvenimą dirbo, o kai jėgų neteko, niekas negali pasirūpinti. Kiek visokius „pijokus" šelpia, o čia žmogui ir valgio pritrūksta, ir pinigus pameta, ir nepaeina," - piktinosi Medinių kaime gyvenanti Bronė Kriaučiūnienė.

 

Nori gyventi savarankiškai

Šeimos nesukūrusi B. Patkauskaitė anksčiau gyveno Triškų kaime, savo gimtinėje.

Prieš penkerius metus moteris iš tėviškės atsikėlė pas savo brolį į Medinius. Deja, jis prieš trejus metus mirė.

Po brolio mirties pas senutę pradėjo lankytis tolimi giminaičiai. Artimiausi giminės - svainis ir antros eilės pusseserės dukra. Kalbama, kad vienas giminaitis senolei siūlė keltis gyventi pas jį, tačiau prašė „užrašyti"penkiolika hektarų žemės. Močiutė nesutiko - esą kam jai pas svetimus glaustis: neva numes kokį „bliūdą" ir laikys uždarytą. Ji nusprendusi gyventi viena - savarankiškai.

Po to pokalbio su giminaičiu išsigandusi senolė savo namuose nebenakvojo.

 

Viena gyventi nebeišgali

Antradienį korespondentei su A. Čepokiene apsilankius pas Bronislavą, jos namai buvo pilni dūmų.

Nebeprigirdinti senolė sakė pabandžiusi užkurti pečių, bet šis kažkodėl rūksta.

Kad neatitrauktas dūmtraukis, ji net nepasižiūrėjo.

„Kitąkart gal ir užtroškusią rasiu," - svarstė A. Čepokienė.

Senolė Angelei sakė planavusi važiuoti į Biržus maisto nusipirkti, tačiau užėjęs liūdnumas ir vis verkusi, verkusi. Tad valgyti nusipirkti važiuosianti rytoj. Jos namuose nebuvo matyti nė kruopelytės maisto.

Angelė sakė, kad kaimynė dažnai nuvažiuoja į Biržus, sakydama, kad pirksianti maisto. Tačiau ji pasėdi ir grįžta tuščiomis nieko nenusipirkusi. Pastaruoju metu važinėja su tais pačiais dviem sunkiais krepšiais, kuriuos nakvynėn tempia. Tad kur dar įsidėtų maistą, neaišku. Daug pirkti jo senutė bijo - sako, kas nors jį gali užnuodyti.

A. Čepokienė kartais senutei maisto parūpinanti, vakare sriubos išverdanti.

Ši pagalba jai nebūtų sunki, jei senutė turėtų kiek daugiau sveikatos. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji silpsta, sunkiai paeina, aplinkoje nebesiorientuoja. Žiema artėja - kas bus tuomet?

 

Seniūnas globoti nesiūlė

Kaimynystėje gyvenančios Bronė Kriaučiūnienė ir jos dukra Sandra sakė žinančios Biržų rajone nemažai atvejų, kai pačios iki parduotuvės galinčios nueiti, suaugusius dirbančius vaikus turinčios motinos gauna lėšų lankomajai priežiūrai. Kodėl to nesiimama Pačeriaukštėje?

„Tokių vienišų, savimi negalinčių pasirūpinti žmonių seniūnijoje daugiau nežinome. Angelė, kuri ir taip prižiūri senutę, galėtų oficialiai ją globoti, už tai skiriant jai lėšų," - svarstė Medinių kaimo gyventojos.

Angelė sakė, kad seniūnas su ja apie tokį variantą nebuvo kalbėjęs. Tik užsiminė, jog senolę reikėtų išvežti į globos namus.

A. Čepokienė, paklausta apie galimą globą, patikino, kad jei jai būtų pasiūlyta kaimynę oficialiai globoti, ji sutiktų.

 

Turi rūpintis giminės?

Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja teigė, kad B. Patkauskaitė turi giminaičių, kurie norėtų ja pasirūpinti, tačiau senolė nesutinka.

Seniūnija siūlė ją apgyvendinti Legailių senelių globos namuose, tačiau ši vėl nesutikusi.

Apie galimybę suteikti globą ar lankomąją priežiūrą kaimynei seniūnas teigė nepagalvojęs.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-24

2009.09.22

Nutrūkstantys arkliai įkaitais laiko pusę kaimo

Arkliai, nepakankamai prižiūrimi šeimininkių, tapo Kvetkų kaimo gyventojų nelaime.

 

„Nei draugiški prašymai, nei bandymai tartis, nei grasinimai teismu nebepadeda. Jūs parašykit, gal žmogus bent susigės," - tokio skambučio sulaukė redakcija iš Papilio seniūnijos Kvetkų kaimo gyventojų.

Jau kurį laiką kaimo gyventojai kenčia nuo čia gyvenančios Liudos Šinkūnienės auginamų eržilų.

Dėl sužeistos kumelės Kvetkų kaimo gyventoja Aldona Mikelaitienė patyrė didžiulių nuostolių.

Į redakciją kreipęsi žmonės korespondentei pasakojo, kad didelę arklių bandą įsiveisusi L. Šinkūnienė nepajėgia su ja susitvarkyti.

Didžioji dalis bandos šiuo metu laikoma už kaimo. Tačiau prie pat L. Šinkūnienės sodybos Kvetkuose pririšti trys eržilai. Jie dažnai nutrūksta, užpuola kaimynystėje gyvenančių žmonių gyvulius, išdrasko gardus ir paleidžia karves.

Kai kurie kaimo žmonės, išvydę palaidą neramų eržilą, baiminasi eiti į lauką ar leisti pasivaikščioti vaikus.

Policijos pareigūnai čia irgi kone bejėgiai - tie tegali patarti bylinėtis privataus kaltinimo tvarka ir prašyti atlyginti padarytą žalą.

 

Prisiminė ir savo skolą

„Kai mūsų kumelė sužeista apšlubo, visą vasarą buvome be pagalbininko. Nei šienauti, nei vandens parsivežti nebuvo su kuo, teko visiems darbams ieškoti pagalbininkų ir už tai mokėti," - guodėsi Kvetkų kaime gyvenanti 73 metų pensininkė Aldona Mikelaitienė.

Nutrūkęs L. Šinkūnienės eržilas du kartus suspardė jos prie namų laikytą kumelę. Jau du mėnesius gyvulys gydomas.

Moteris apskaičiavo, kad už kumelės gydymą vien veterinarams teko sumokėti 750 litų, neskaičiuojant kitų nuostolių.

Ji kreipėsi pagalbos į policiją. Kartu su atvykusiais policijos pareigūnais A. Mikelaitienė buvo nuėjusi pas L. Šinkūnienę. Ši tarsi žadėjusi atiduoti pinigus už kumelės gydymą. Tačiau vėliau esą prisiminusi, kad ir kaimynė neva jai esanti skolinga.

Šį pavasarį, pasak A. Mikelaitienės, jos sūnus iš L. Šinkūnienės buvo pasiskolinęs uždarą vežimą ant ratų, kuriuo vežiojami gyvuliai. Sūnui reikėjo parsivežti strutį.

L. Šinkūnienė pareiškusi, kad jos vežimo skarda įlenkta ir kaimynė jai turinti atlyginti nuostolį.

„Jei ji man pinigus už kumelės gydymą atiduos, sutvarkysiu jai „blėkas". Juokas ima - jų vežti arkliai skardų nesulankstė, o strutis pajėgė," - dėl keisto L. Šinkūnienės išsisukinėjimo stebėjosi kaimynė.

Dėl žalos atlyginimo ji su L. Šinkūniene planuoja bylinėtis teisme.

A. Mikelaitienė mananti, jog arkliams „reikia gero pririšimo". „Jie laigo, nutrūkę dūksta - taip kitus arklius dūkina. Karves iš aptvarų paleidžia, kaimynės veršiukų vos neužmušė," - pasakoja L. Šinkūnienės kaimynė.

Gydymas buvo ilgas ir sudėtingas

Veterinarijos gydytojas Virginijus Šoblinskas prisiminė ilgai gydęs A. Mikelaitienės kumelę, kuriai buvo sumuštos priekinės ir galinės kojos.

Pensininkei gydymas būtų kainavęs dar brangiau, jei jai nebūtų talkinęs vietos veterinarijos gydytojas Vaidas Pakaušis.

Aštuonis kartus V. Šoblinskui teko vykti į Kvetkus. Jis skirdavo gydymą, teikdavo rekomendacijas, o V. Pakaušis suleisdavo vaistus.

Gyvulio kojoje kaupėsi skysčiai, tad teko du kartus daryti sąnario punkciją.

Aštuonerių metų darbinga kumelė liko su defektu.

Vienoje jos kojoje užfiksuotas 6 centimetrų sąnario sustorėjimas, ji šlubuoja.

„L. Šinkūnienės arklių kaimenė šiuo metu gerai prižiūrima. Ją prižiūri šeimininkė su dukra, talkina ir globotiniai. Tačiau ankstesniame aptvare, kuris buvo įrengtas prie namų, neužteko vietos. Dviem moteriškėms arklius prižiūrėti sudėtinga ir pavojinga," - svarstė veterinaras V. Šoblinskas.

Tuo tarpu Kvetkuose dirbantis veterinarijos gydytojas Vaidas Pakaušis sakė girdėjęs ne vieno kaimo gyventojo nusiskundimą dėl L. Šinkūnienės laikomų eržilų.

Pavasarį buvo išminti Rolando Vedlugos pasėliai. Vėliau ūkininkai su kaimynais net dainelę buvo sukūrę apie tai: "...pamirškim nelaimes, pamirškim vargus, pamirškime miežius, ištryptus arklių".

 

Nerado - tai ir nepatikrino

Biržų policijos komisariate rugpjūčio 4 dieną buvo užregistruotas A. Mikelaitienė skundas.

L. Šinkūnienė neneigė, kad kumelę galėjo apspardyti ir jos eržilas, nes šis buvo nutrūkęs.

Jai išaiškintos gyvūnų globos ir laikymo taisyklės, o A. Mikelaitienei nurodyta, kad dėl žalos atlyginimo ji galinti kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Adolfas Rinkūnas sakė kartu su gydytoju inspektoriumi Mindaugu Šulniumi prieš kurį laiką lankęsis Kvetkuose.

Apžiūrėjo A. Mikelaitienės kumelę, surašė patikrinimo aktą.

„Kumelė graži, rami. Gaila, kad ją visam gyvenimui traumavo. Geriausia, kad abi kaimynės susitartų tarpusavyje ir L. Šinkūnienė atlygintų nuostolius. Būtų abiem pusėms geriau," - kalbėjo A. Rinkūnas.

L. Šinkūnienės ūkio nepatikrino, nes šeimininkės rasti nepavyko. Neatsiliepė ji ir į telefono skambučius.

„Šiaurės rytams" L. Šinkūnienės pakalbinti taip pat nepavyko. Vaikų globojimu skandalingai išgarsėjusios kvietkietės telefono numerį pavyko gauti savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Tačiau pakalbėti su ja nepavyko - telefonas buvo išjungtas.

Kitu telefonu atsiliepusi dukra Filomena perdavė, jog motina bet ką komentuoti atsisako.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-22

2009.09.17

Kai pienas prilygintas vandeniui

Pieno ūkio ateities vizija pasiklydo miglose. Jo savininkai teigia, kad šis nebeduoda jokio pelno.

 

Prie fermos nepaliko ganyklų

Aušrelės Vaitkevičienės, Germaniškio kaimo ūkininkės, žalmargės neiškelia kojų iš tvarto, net gražiausiomis dienomis negali įtraukti į šnerves šviežio oro. Tvarte sumišę mėšlo ir šviežios žolės kvapai riečia nosį. Gyvuliui irgi menkas malonumas gerti tą smarvę ir dar neturėti galimybės pasivaikščioti. Vakarų šalyse tokie dalykai jau nieko nestebintų, bet pas mus dar neįprasta „drožti" pieną duodančias karves.

„Vienoje vietoje keturios fermos, o ganyklų prie jų nė aro, gerai, kad dar privažiavimus paliko. Kur žiūrėjo žemėtvarkininkai - nesuprantu," - piktinasi Aušrelė.

Germaniškio kaimo ūkininkė Aušrelė Vaitkevičienė ūkininkauti pradėjo 1990 metais. Per aštuoniolika metų laikomų karvių banda išaugo dešimteriopai.

Karvės pririštos garduose už saitų, kiek aukščiau pakylėtos betoninės guolių vietos, tik ten švariau. Pravažiuojantis traktorius driekia ant šėrimo tako šviežiai nupjautą kultūrinių pievų žolę. Jos netrūksta, tačiau tai ne tas pats kaip gyva ganyklos žolė.

Ūkininkės vyras Eugenijus skundžiasi: „Karvės ėsdamos žolę, snukiais ginasi nuo musių, žolės kuokštų primėto aplink save. Žolė susimaišo su mėšlu, patenka į šalinimo liniją, dėl jos kemšasi transporteriai - gyva bėda. Europiečiai tokie gudrūs, o kaip negerai išeina".

Kuo dėti tie europiečiai?

 

Grasina atimti paramą

Aušrelė Vaitkevičienė - ne iš tų, kurie sėdi rankas sudėję. Ji rengė ir teikė projektus Nacionalinei mokėjimų agentūrai ir prieš trejetą metų pasinaudojo parama pagal pieno direktyvą.

Investavo apie 100 tūkst. Lt pieno fermai modernizuoti. Išbetonavo grindis, šėrimo takus, gardus ir guolius karvėms, bet tik vienoje tvarto pusėje - kita dar laukia savo eilės. Įsigijo pieno liniją, įsirengė mechanizuoto melžimo aikštelę, nusipirko pieno šaldytuvą.

Reikia pašarų dalytuvo, kuris smulkintų žolę, šieną, sumaišytų su miltais ir mineraliniais priedais, bet tam neliko pinigų. Todėl dabar metamas akmenukas į paramos tiekėjų daržą. Tačiau rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius samprotauja - galbūt reikėjo pirmenybę teikti būtent pašarų dalytuvui. Senu bulgarišku smulkintuvu, naudotu dar sovietiniais laikais, žolė smulkinama per rupiai, tokia netinka vakarietiškoms technologijoms.

Pernai ūkininkė gavo tiek pat paramos pagal Nitratų direktyvą. Nusipirko skreperį ir 16 kubinių metrų talpos cisterną srutoms vežti. Tačiau pritrūko pinigų srutų rezervuarui pasistatyti - ir vėl bėda. Sudarė sutartį su kiaulininkystės kompleksu „Biržų bekonas". Per savaitę išveža po 100 kubų srutų. Bet reikia pažymos Nacionalinei mokėjimų agentūrai apie tai, kaip tvarkosi su srutomis, o rajono aplinkos apsaugos pareigūnai jos neduoda. Mat „Biržų bekonas" neįforminęs srutų talpyklų nuosavybės. Pažymą reikia pateikti per 10 dienų, priešingu atveju teks grąžinti paramos lėšas.

„Važiuosiu į Saločius, gal tenykštis kompleksas priims, nebežinau, ką daryti," - sutrikęs ūkininkės vyras.

 

Stengiasi išsiversti mažesnėmis sąnaudomis

Ūkininkės vyras Eugenijus tvirtina, kad karvių ferma - moters ūkis. O jo žinioje laukai - apie 400 ha deklaruoja ariamos žemės, pievų ir ganyklų.

Gyvulių žiemojimui paruošė 200 ritinių po 300 kg šienainio, turi pakankamai šieno. Tik negali duoti karvėms sočiai dėl transporterių kamšos.

Sėja 50 ha vienmečių mišinių, kuriais šeria karves tvarte, kai stinga jaunos žolės pievose, iš jų suslėgė dvi tranšėjas siloso po 240 t kiekvienoj. Karves šeria savo ūkyje išaugintų javų miltais, koncentruotų pašarų neperka, išskyrus mineralinius priedus. Pašariniams miltams gaminti augina 40 ha miežių, 10 ha žirnių.

Aušrelė Vaitkevičienė prisimena, kaip išėjo ūkininkauti vieni pirmųjų - 1990 metais, gavę žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Pradžioje turėjo tik 6 karves, melžė rankomis. Kasmet banda po trupučiuką didėjo, kai padoriau mokėjo už pieną, buvo paskata plėstis. Dabar jau 64 melžiamos karvės ir tiek pat prieauglio. Banda atsinaujina iš atvedamų veršelių.

Iš karvės per laktaciją primelžia vidutiniškai po 6000 kg pieno. Kas antrą dieną šiuo metu iš ūkio pieninė išsiveža po 3, 5 t žaliavos. Tas būtų neblogai. „Skaudžiausia problema - pieną superkanti UAB „MG Baltija" moka tiek mažai, kad nebeaišku, kaip toliau išgyventi," - bėdoja Aušrelė. „Jei ne mano laukai, karvių ferma jau būtų bankrutavusi," - pokštauja vyras.

„Jei ne pajamos už pieną, iš ko algas laukų darbininkams visą vasarą būtume mokėję," - atsikerta moteris.

Anksčiau ūkininkai piktindavosi, jog paradavę pieno litrą neįperka litro degalų. Dabar pieną jau lygina su vandeniu. Nuėjęs į „Norfą" dairausi, kiek kainuoja geriamas vanduo. Ogi 5 l talpos plastikinis indas - 2,59 lito, kai tuo tarpu už pieno litrą ūkininkai gauna tik 56 centus.

„Gal reikėjo pasirinkti ekologinio pienininkystės ūkio kryptį?," - samprotauja Žemės ūkio skyriaus vedėjas. Galbūt, bet tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau, kol dar buvo didelės ekologinės išmokos, o pastaraisiais metais ir jos gerokai apkarpytos.

Pieno ūkio ateities vizija pasiklydo miglų šyde.

 

Alfonsas Kazitėnas
2009-09-17

2009.09.17

Lazda turi du galus

Prieš girtuoklystę ir paleistuvystę pagaliu užsimojęs septyniasdešimtmetis išsigando savo poelgio ir prašė atleidimo.

 

Nelinksma vasaros pabaiga buvo Baryškiuose.

Ant nuostabaus Nemunėlio kranto įsikūrusiame kaime klostosi gyvenimo istorijos, lydimos ir meilės, ir neapykantos, ir pykčio aistrų. O jas dar labiau paaštrina velnio lašais vadinamas skystimėlis - daiktas, kuriam pinigėlių niekada ir niekam netrūksta. Netgi per giliausią krizę, tamsiausią sunkmetį.

Ligoninėje atsidūrė neįgali moteris, kuriai galvą pagaliu sudaužė to paties kaimo senukas. Ištinusia galva sužalotąją į ligoninę vežė išsigandę ir žiauriu elgesiu pasipiktinę kaimynai.

Nuo senuko nukentėjusi Liuba rodė pagalį, kuriuo jai kaimynas šėrė į galvą.

Kitą dieną į ligoninę ėjo policija ir lėkė anksčiau lazda mojavęs senolis. Jo narsumas buvo dingęs - išsigandęs pasekmių, vyras prašė atleidimo.

Tai nutiko Baryškiuose, kur greta gyvena septyniasdešimtmetis Alfonsas Žukauskas su žmona Stase ir kone dvidešimčia metų jaunesnė Liuba Gailova.

Pas vienišą ir negalią turinčią Liubą įjunko lankytis Alfonso ir jo žmonos Stasės augintinis, trisdešimtmetis Dainius Dumbrauskas.

„Abu jie ir geria, ir paguli," - šios poros draugystę apibūdino kaimynai.

Neįgalumo pensiją gaunančios moters kompanijoje Dainius užmiršdavo ir ūkio darbus, ir sveikatos stokojančius globėjus. Už Liubos pašalpą „autolavkėje" gėrimo prisipirkę jie girtas dienas leisdavo pataluose.

Alfonsas Žukauskas sako sykį netekęs kantrybės. Nuėjęs pas Liubą ir jos lovoje radęs veltėdį augintinį pratrūko pykčiu.

„Pagaliu gavo abu. Liubai šėriau ne galvon, per subinę, bet ji kažkaip pasisuko," - aiškino Alfonsas, per tokį auklėjimą vos nepatekęs į didelę bėdą. Dėl to, sako, visas drebėdamas važiavęs į ligoninę, prašęs atleisti ir dar šimtą litų davęs. Jis prisipažįsta, jog taip nebūtų pasielgęs blaivus.

Senolio neteisino ir kaimynai - anot jų, negalima taip žiauriai elgtis ir lazda švaistytis. Liubą jie rado ir į ligoninę nuvežė ištinusia galva, bijodami, kad kraujas nebūtų į sužalotosios smegenis išsiliejęs.

Laimei, Liuba po kelių dienų grįžo namo. Policijai pareiškimo ji nerašė, todėl skriaudėjas atsakomybės išvengė.

Alfonsas sako, kad jiedu su Liuba susitaikę, ši jam netgi talkinusi kasant bulves. Ir Dainius, pasak globėjo, kol kas vengiantis eiti pas kaimynę, ten gerti alų ir prigulti. Tačiau senukas kartojo, kad žiaurus poelgis jam buvusi pamoka visam likusiam gyvenimui.

Liuba po to įvykio vis dėlto namų duris užsikabina. Sako, bijanti Alfonso.

„Kas kad man davė tą šimtą litų, bet aš juo nepasitikiu, bijau... Na, bulves tai padėjau kasti," - kalbėjo praėjusį sekmadienį Liuba. Moters akys blizgėjo, nuo jos sklido tradicinis biržietiško alaus kvapas.

Liuba rodė ir pagalį, kuriuo ją mušė Alfonsas.

Tačiau ne visi žmonės kaime, anot moters, yra blogi. Ji gyrė kitoje tvoros pusėje gyvenančius kaimynus Rožėnus ir dar tolėliau įsikūrusį Algį Martinkėną. Jis remontavo Liubos namelį.

„Algis tai labai geras, jis visoms moterims labai padeda," - gyrė Liuba kaimyną.

Tačiau vyrų giminei pagyrimų nedalijo Alfonso žmona Stasė.

„Jiems visiems, taip pat ir manajam, lazdos reikia. Jei negertų, tai nesąmonių nedarytų," - padarė išvadą moteris.

 

Alfreda Gudienė
2009-09-17

2009.09.14

Ūkininkai vėl raginami dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose

Žemės ūkio ministerija, siekdama padėti žemdirbiams naudingiau realizuoti dalį pagaminamo pieno, vėl ragina ūkininkus dalyvauti įprastai šiuo laikotarpiu vykstančiuose viešojo sektoriaus įstaigų (švietimo įstaigų, ligoninių, pensionatų, kalėjimų ir pan.) skelbiamuose viešuosiuose konkursuose vaisiams, daržovėms, pienui ir pieno produktams bei kitai žemės ūkio produkcijai pirkti.

Informacija apie viešuosius pirkimus yra skelbiama „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai". Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba sukūrė naują portalą (www.cvpp.lt), kuriame kiekvienas besidomintis gali nemokamai peržiūrėti visą viešai skelbiamą informaciją apie viešuosius pirkimus.

Viešojo sektoriaus įstaigoms tiesiai iš žemdirbių pirkti vaisius, daržoves ir kitą žemės ūkio produkciją yra abipusiai naudinga. Pirkti produktus tiesiai iš gamintojų yra didelė parama sunkmečio laikotarpiu, nes produktus įsigyjant be tarpininkų sutaupoma nemažai lėšų. Didelis žemdirbių pagamintų produktų privalumas yra ir jų šviežumas, natūralumas - dėl nedidelio sunaudojamų cheminių trąšų ir augalų apsaugos priemonių kiekio jie mažai kuo skiriasi nuo ekologiškos produkcijos.

Ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės turėtų sekti viešųjų pirkimų skelbimus ir aktyviai dalyvauti konkursuose. Pažymėtina, kad kai kurių savivaldybių žemės ūkio skyriai yra sukaupę informacijos apie jų teritorijose esančių įstaigų skelbiamus viešuosius pirkimus, todėl ūkininkai, norintys dalyvauti konkursuose, dėl detalesnės informacijos gali kreiptis ir į savivaldybės žemės ūkio skyrių.

 

Žemės ūkio ministerijos informacija
2009-09-12

2009.09.14

Baravykas milžinas

Latvelių miškas ir vėl nudžiugino biržiečius, praėjusį trečiadienį patraukusius grybauti. Žmonės namo grįžo su pilnais krepšiais gėrybių, o kai kuriems pavyko parsivežti išskirtinių gamtos dovanų.

Biržietis Povilas Murelis drebulyne išvydo įspūdingo dydžio baravyką, kurio vieno užtektų vakarienei. Milžiną išrovęs, vyras jį atsargiai vežė į miestą, kad galėtų ne tik namiškiams parodyti, bet ir ant svarstyklių padėti. Gražuolis grybas svėrė lygiai pusę kilogramo. Grybautojas pasakojo netoliese radęs dar keletą mažesnių baravykėlių.

Povilas Murelis Latvelių miško drebulyne rado pusė kilogramo svėrusį baravyką.

Galimybės išeiti į mišką niekada nepraleidžiantis vyras tvirtino, jog tai didžiausias jo surastas grybas. Jis džiaugėsi trečiadienio rytą nepaklausęs draugės ir neišėjęs su ja į daržą. Bulviakasį į grybavimą išmainęs biržietis prisipažino, jog yra du valgiai, kurių jis į nieką nekeistų - grybai ir rūkytos kiaulių ausytės.

Povilas Murelis, prieš eidamas grybauti, visada atverčia kalendoriaus lapelį, kad žvilgtelėtų, kokia mėnulio fazė. Pasak jo, grybus geriausia rinkti, kai priešpilnis ar pilnatis. Tuomet visi baravykai, raudonviršiai, lepšės ir kitos gėrybės būna be kirmėlių.

 

Gražina Dagytė
2009-09-12

2009.09.10

Sandėliai lūžta, bet skalsa nesidžiaugia

Ūkininkai teigia, kad šie metai grūdinių kultūrų augintojams nėra palankūs - „skriaudžia" gamta, lėmusi prastą grūdų kokybę, ir žemos supirkimo kainos.

 

Trečias pjūties etapas 

Kol dienos dar vasariškos, laukuose verda rudens darbymetis. Su Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatoriumi Biržų rajone Zenonu Prašmantu ir rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėju Steponu Staškevičiumi praėjusį antradienį išvažiavome pasidomėti, kaip ūkininkams sekasi doroti ir parduoti šiemet išaugintą javų derlių.

Germaniškio kaimo ūkininkas Henrikas Bertulis, vienas stambiausių rajone grūdinių augalų augintojų, su sūnumi Igoriu dirba per tūkstantį hektarų ariamos žemės.

Germaniškietis H. Bertulis (dešinėje) sako, kad per devyniolika ūkininkavimo metų šie esantys prasčiausi.

„Dabar pas mus trečioji pjūties banga," - prakalbo vos pasisveikinęs. Ką tai reiškia? „Nuo pat žiemos pabaigos gerą mėnesį nelijo, pasėliai laiku nesudygo arba sudygo labai nevienodai. Kai užlijo, dygo antrą kartą, apie Jonines palijo daugiau - sudygo trečią kartą. Nevienodas dygimas, nevienoda branda, o piktžolės nesnaudė. Sukamės su kombainais po tuos pačius laukus trečią kartą. Pirmiau nupjovėme tuos plotelius, kur sudygo pirmiausiai, po to grįžome antrą kartą, galiausiai persikėlėme į kalnelius, kur sudygo vėliausiai".

Pasak ūkininko, nevienodas dygimas pridarė nenumatytų sunkumų. Tarp prinokusių grūdų pilna žalių. Jei pernai nereikėjo kurti džiovyklų, tai šiemet visus grūdus teko džiovinti. Džiovyklos dūzgė dviem pamainomis, išdegino visą pigesnių degalų limitą. Kol žali grūdai išdžiūvo, prinokę jau perdžiūvo.

Bertulių laukuose dar buvo likę apie 50 ha nekultų vasarinių rapsų ir kviečių. „Šiandien neleisiu kombainų į laukus, šlapia, o ryt tegu važiuos. Nors dar žali, bet reikia pjauti, kol tokia vasariška giedra," - svarstė šeimininkas.

  

Derlingumas nepateisino vilčių 

Bertuliai augina daugiausiai kviečius, jų derlingumo vidurkis apie 6 t iš ha. Tad prikūlė bemaž 2000 tonų vasarinių ir žieminių kviečių. Rodos, neblogai, bet vyresnysis nepatenkintas: „Palankiomis sąlygomis išauginame po aštuonias tonas iš hektaro, todėl šiemet grūdų savikaina išaugo. Vasarinių kviečių smulkesni grūdai, prikūlėme dar mažiau. Žieminių kviečių derlingumui irgi nebuvo palankios sąlygos, pakenkė nevykusi žiema".

Iš kitų augalų Bertuliai pirmenybę teikia rapsams. Su jais panašios bėdos. Žieminiai rapsai labai nukentėjo nuo gausiai iškritusio pavasarinio sniego, po kuriuo susidariusi ledo pluta laikėsi gan ilgai, sugadino pasėlius. Dalį rapsų ūkininkas buvo apdraudęs, du laukus ryžosi išarti, gavo draudimo išmokas. Su vasariniais geriau - prikūlė net po 5 t iš ha. Bet pakenkė nevienodas dygimas, žalių grūdų primaišė, kokybę pablogino.

Nemažus plotus užima salykliniai miežiai. Su jais tos pačios bėdos dėl nevienodo dygimo ir skirtingo nokimo. Bet palyginti byrėjo neblogai.

 

Nežino, kur dės gūdus

Tėvo ir sūnaus ūkių derlius šiemet sudarys apie 4150 tonų. „Sandėliai užversti grūdais iki lubų, nežinome, kur dėti," - skundėsi vyresnysis. Nuvedė į seną sandėlį - rapsų kalnas, apie 400 tonų išvalytų grūdų. . Iš pradžių AB „Linas Agro" dar mokėjo po 895 Lt už toną, paskui kainą „numušė" iki 800 Lt. Nenori parduoti pigiai, mėgins laukti - gal kainos po Naujųjų metų kils.

Nuvedė į kitą sandėlį - vasarinių kviečių kalnas, apie 600 t. Paruošti pardavimui, bet pirkėjai moka taip pigiai, kad savikaina neatsiperka. Henrikas Bertulis pasakojo, kad pjūties pradžioje dar pardavęs apie 500 t žieminių kviečių. Bet šiemet kviečiai ne aukštesnės kaip antros klasės, gavo po 340 Lt už toną. Vėliau kas savaitę kainos krito po 10 Lt už toną. Ilgalaikių sutarčių nėra, ekspromtu parduoda atsitiktiniams supirkėjams po 100 - 200 tonų, kad galėtų išgyventi. Savo transportu grūdus tenka nuvežti, budi 3 talpūs sunkvežimiai. Naujojo derliaus pardavimai merdi, grūdų kombinatai dar mala pernykščius grūdus, todėl „išsidirbinėja" su kainomis.

„Viliamės parduoti, kai pradės intervencinius grūdų supirkimus Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. O jei nepavyks, reikės versti į žvyrduobes. Taip dabar kalba mūsų ūkininkai," - neslėpė nusivylimo Henrikas Bertulis. Savo eilės laukia iškulti salykliniai miežiai sandėlyje. „Nuvežiau pavyzdžius į Panevėžio UAB „Wiking Malt", nežinau, koks bus atsakymas," - sakė pašnekovas.

Per 19 ūkininkavimo metų, jis sako, šie esantys prasčiausi. „Susidėjo net trys nepalankūs faktoriai - menkesnis derlingumas, prastesnė kokybė, mažos supirkimo kainos," - vardija pašnekovas. Ne paslaptis, kad pasėliams puoselėti negailėjo cheminių apsaugos priemonių ir įvairių trąšų, bet negavo to, ko tikėjosi. Tenka guostis tik ES išmokomis už deklaruotus pasėlių plotus.

 

Džiaugiasi nauja technika 

Tačiau ūkininkas turi ir kuo pasidžiaugti - nauja technika, padargais nustatytas mechanizacijos kiemas. Ūkyje jau dirba 3 vokiški traktoriai „John Deere", vienas tos pačios firmos kombainas ir du „Claas" kombainai. Taip pat kieme puikuojasi universali sėjamoji, kuria sėja žiemkenčius tiesiog į ražienas. Diskinės lėkštės, giluminis purentuvas, kuriais įdirbamos ražienos ir nebereikia arti, 7 - 9 verstuvų plūgai, kuriais aria piktžolėtesnius ražienų laukus. Žemės dirbimo padargai atkeliavę iš anglų, italų, prancūzų gamintojų.

Henrikas neslepia, jog ta technika - konkreti ES parama. Ūkininkas rengiasi įgyvendinti jau trečią verslo planą. Nauja technika baigia apsirūpinti ilgam.

„Su tokiais mechanizmais tik ir galima pasiekti maksimalų derlingumą," - pastebėjo Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius. Deja, šeimininkas numojo ranka: „Jei gamta bus nepalanki, metalas negelbės".

 

Kur dėti atliekas?

Atsisveikindamas Henrikas Bertulis pasiguodė: degino šiukšles, tarp kurių buvę ir plastikinių butelių. Pro šalį važiavo aplinkos apsaugos inspektorius Artūras Griška, pamatė dūmus ir nubaudė 100 Lt. „Nepykstu, gamtą reikia saugoti. Bet pasakykit, kur dėti grūdų išvalas, jų susikaupia kelios dešimtys tonų. Iš piktžolių sėklų komposto nedarysi," - bėdojo ūkininkas.

Grūdų atliekos iš tikrųjų darosi opi problema. Anksčiau veždavo į kaimų sąvartynus, bet dabar jie uždaryti. Žemės ūkio skyriaus vedėjas patarė sudaryti sutartis su atliekas surenkančiu operatoriumi. Bet kažin kur rasti rajone operatorių, kuris susidorotų su tokiomis apimtimis?

 

Alfonsas Kazitėnas
2009-09-10

2009.09.08

Ištikimam grybautojui - gamtos dovana

Biržietis Kęstutis Paluckas atostogauti labiausiai mėgsta rudenį, kai ima dygti grybai, o lazdynų šakas svarina šviežutėliai riešutai.

Šie du pomėgiai užpildo beveik visą jo laisvalaikį, tik vieną kitą valandėlę palikdami žvejybai.

Iš Radviliškio rajono kilęs vyras žmonos gimtajame krašte sako netrukęs susirasti širdžiai mieliausius miškus, kur kasmet išeina pasidžiaugti gamtos dovanojamomis gėrybėmis.

Labiausiai Kęstučiui patinka Latvelių miškas. Į jį grybautojas išsiruošia dar gerokai prieš šeštą ryto. „Varlinėju po Latvelių mišką jau trisdešimt metų," - sako biržietis.

Gamtos prieglobstyje jis paprastai užtrunka iki popietės. Namo grįžta su raudonviršių ir baravykų pilnais krepšiais. Kitokių grybų vyras tvirtina nerenkantis - juos paliekantis vėlyviems grybautojams.

Iš Latvelių Kęstutis Paluckas parsivežė kelmą raudonviršių. Dar miške juos atidžiai suskaičiavo - net penkiolika gražuolių.

Kęstučio grybavimo aistra užsikrėtė ir namo kaimynai bei draugai. Tik jie vėlyvesni ir, pasak K. Palucko, labiau skubantys.

Vyras įsitikinęs, jog grybaujant svarbu būti ramiam ir niekur neskubėti.

Miškas ištikimam grybautojui kasmet pateikia staigmenų. Kęstutis džiaugiasi pernai radęs gražią baravykų šeimyną, o šįmet iš Latvelių parsivežė kelmą raudonviršių. Dar miške juos atidžiai suskaičiavo - penkiolika gražuolių. Gamtos dovana Kęstutis ir pats gėrėjosi, ir aplinkiniams parodė.

Raudonviršių kelmelyje daug visai nedidelių grybukų. Tačiau K. Paluckas įsitikinęs, kad grybų palikti ūgtelėti neverta. Sakoma, kad žmogaus akies regėtas grybas iškart nustoja augti.

Grybų valymo darbų Kęstutis žmonai nepalieka. Popietė po grybavimo - kuo rimčiausias laikas, kai raudonviršiai ir baravykai kruopščiai ruošiami maistui. Po darbų namo grįžusi žmona skuba vyrui į talką. Jai tenka „derlių" marinuoti.

K. Paluckas sako, jog patys gardžiausi grybai, paruošti su svogūnais ir pomidorais.

 

Gražina Dagytė
2009-09-08

2009.09.08

Už vilkus pavojingesnės - lūšys?

Ūkininkų galvijus pjaunantys plėšrūnai pasėjo įvairių spėlionių.

 

„Nesumeskime visos bėdos vilkams, nes dalis naminių gyvulių gali būti papjauti ir lūšių. Ateityje su lūšimis gali būti dar didesnė problema nei su vilkais. Žmogų užpulti gali nebent išgąsdinta vilkė su vilkiukais. Tuo tarpu galinga ir klastinga lūšis, susitikusi su žmogumi, gali būti neprognozuojama. Jų, įrašytų į Raudonąją knygą, šaudyti neleidžiama. Tačiau lūšių populiacija didėja," - tokia vieno didžiausių rajone Meilūnų medžiotojų būrelio vadovo, ūkininko Stasio Stačkūno nuomonė.

„Tikėtis, kad vilką pavyks sumedžioti greitu metu, neverta. Nebent atsitiktinai," - įsitikinęs Stasys Stačkūnas.

Meilūnų medžiotojų būrelis vienija 56 medžiotojus ir apima 18000 hektarų ploto teritorijos.

Į šio būrelio medžioklės plotus patenka Vabalninkas, Ramongaliai, Guodžiai, Šukionys, Nausėdžiai ir kiti aplinkiniai kaimai.

Būtent šių kaimų gyventojų naminiai gyvuliai šiais metais daugiausia kenčia nuo plėšrūnų.

 

Vilką nušauti nelengva

Meilūnų medžiotojų būrelio vadovas Stasys Stačkūnas praėjusį šeštadienį kolegoms perdavė žinią, kad galima šauti ir į pasirodžiusį vilką. Toks leidimas duotas po to, kai žurnalistai iškėlė problemas dėl gyventojų ūkius siaubiančių plėšrūnų.

Tačiau trisdešimt metų medžiojančio ir ilgametę patirtį turinčio būrelio vadovo teigimu, tikėtis, kad vilką pavyks sumedžioti greitu laiku, neverta.

„Vilkas yra gudrus. Jie slepiasi, sudėtinga nustatyti, kur gyvena, migruoja. Aplink daug miškų, krūmų. Per naktį vilkas gali nubėgti 50 kilometrų. Tad gali tekti laukti spalio mėnesio, kai prasidės varyminė medžioklė. Dabar nušauti vilką gali pavykti nebent atsitiktinai," - kalba pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad leidimas šaudyti vilkus turėjo būti duotas dar šį pavasarį. Trys būrelio medžiotojai jam pranešė, jog tykodami stirnos ar šerno sulaukė vilko „vizito". Tačiau, anot S. Stačkūno, šauti į juos buvo uždrausta, todėl kolegos nerizikavo.

Vilko galima patykoti, jei medžiotojų prašys pabudėti patys gyventojai.

 

Stirnų sumažėjo, šernai ganosi bandomis

Meilūnų būrelio medžioklės plotuose, manoma, gali būti iki 20 vilkų, neskaičiuojant jauniklių.

Kiekvienas vilkas pasižymi savo teritoriją maždaug penkių kilometrų spinduliu ir joje darbuojasi. Kitas vilkas į ją jau nelenda ir apibrėžia savąją.

S. Stačkūno įsitikinimu, Guodžių - Šukionių apylinkėse yra likę keli seni vilkai, jie ir pjauna gyvulius. Vaikai mokomi kituose plotuose.

Tačiau miškuose yra ir lūšių. Vabalninko - Raudonbalės miške, manoma, gyvena 4 - 6 lūšių šeimos.

Viena stirnos didumo lūšis neseniai buvo priėjusi prie vieno medžiotojo, net urzgė.

Medžiotojai itin daug lūšių pėdsakų sakė matę žiemą, kai buvo pasnigę.

Kad plėšrūnų populiacija išaugusi, pastebėjo ir jie patys.

Laukuose beveik nematyti besiganančių stirnų. Tai irgi ženklas, kad jos yra medžiojamos plėšrūnų.

„Vos nuėmus pasėlius jų matydavosi pulkai. Dabar nebeliko. Pasitraukė ir elniai," - pasakojo S. Stačkūnas. Kad šalia yra plėšrūnų, rodo ir tai, jog šernai vaikšto didelėmis bandomis. Vadinasi, jie vienijasi ir su kažkuo kovoja. „Būdavo, kuiliai vaikšto atsiskyrę, kiaulės atskirai su paršais. Dabar visi kartu," - kalbėjo medžiotojas.

 

Lūšis negali pjauti galvijų

„Lūšis - gyvūnas, vengiantis žmonių. Jis yra išskirtinai miško žvėris, nepaprastai atsargus. Į laukymes lūšis neina ir pulti naminių gyvūnų negali," - įsitikinęs Biržų rajono aplinkos apsaugos inspektorius Artūras Griška.

Anot aplinkosaugininko, tik teoriškai lūšis galėtų pulti naminį gyvulį. Bet tik tokiu atveju, jei būtų labai sena, serganti ir pati nepajėgtų pasigauti kokio nors graužiko ar paukščiuko.

O ant miške vaikštančio žmogaus urgzti, A. Griškos manymu, lūšis galėjo tik vienu atveju - jei netoliese buvo jos jaunikliai.

Lūšių medžioklė griežtai uždrausta 1979 metais, jos įrašytos į Raudonąją knygą. Manoma, kad mūsų šalyje yra apie 100 lūšių. Daugelis jų gyvena šiaurės Lietuvoje, Latvijos pasienyje.

Neteisėtai sumedžiojus lūšį gresia bauda bei gali tekti atlyginti gamtai padarytą žalą, kurios dydis gali siekti 20 000 litų.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-08

2009.09.07

Vilkų šaudyti neleido, nes to niekas neprašė

Puotauti ir Europos Sąjungos pinigus įsisavinti tobulai išmokusios kaimo bendruomenės bei valdiškas algas gaunantys valdininkai neskuba ginti ūkininkaujančio žmogaus.

 

Vabalninko krašto ūkininkai nebegali apsiginti nuo jų gyvulius atakuojančių vilkų gaujų.

Pastarosiomis savaitėmis beveik nėra dienos, kad viename ar kitame kaime nebūtų sudraskomi ūkininkų auginami gyvuliai, net juos saugantys šunys.

„Vilkai išpjovė laukinius gyvūnus, dabar sotinasi naminiais, o rudenį, kai šie bus tvartuose, pradės medžioti iš mokyklos einančius vaikus," - baiminosi Vytautas Baltrušaitis.

Tačiau nei patys ūkininkai, nei jų interesams turinčios atstovauti organizacijos, nei atlyginimus gaunantys valdininkai nė piršto nepajudino, kad aukščiausiu lygiu būtų imtasi priemonių sprendžiant išplitusios laukinių žvėrių populiacijos keliamas problemas.

„Biržų savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistas Rimantas Šikšnys gauna algą už tai, kad stambiesiems ūkininkams rašo projektus dėl Europos lėšų melioracijai įsisavinimo. Ar negalėtų to paties skyriaus specialistas Zigmas Rupšys užsiimti žmonių, kurių galvijus pjauna vilkai, problemomis?"- klausė į redakciją kreipęsi keli rajono ūkininkai.

 

Siūlo kurti nelaimių fondą

Praėjusio ketvirtadienio rytą privatus veterinarijos gydytojas Vytautas Baltrušaitis buvo pakviestas į Mieliūnų kaimą apžiūrėti vilkų apdraskyto 200 kilogramų svorio jaučiuko.

Gyvuliui, kuris naktį ganėsi netoli gyvenvietės, buvo iškąsti dideli mėsos gabalai priekinėje ir galinėse kojose arti pilvo.

Gyvulį apžiūrėjęs V. Baltrušaitis paskyrė gydymą. Tikėtasi, kad jį pavyks išgelbėti, tačiau jaučio savininkas Algis Šakenis tuo labai abejojo.

„Mums sako, kad suvarytume nakčiai gyvulius į tvartus. Kaip tai padaryti, jei mūsų ganyklos yra keli kilometrai nuo gyvenvietės? Drausti gyvulius brangu. Be to, vargu ar tas išmokas gyvulį papjovus gausi - būsi apkaltintas, kad pats nesaugojai, ir tiek," - svarstė A. Šakenis.

Naktį per vilkų antpuolį jo jautį išgelbėjo tik kaimynas Arminas Kazlauskas, automobiliu važiavęs pažiūrėti savo gyvulių, nes išgirdęs juos keistai baubiant. Vilkus galėjo išgąsdinti automobilio garsas, šviesos.

„Šį rudenį buvau kviečiamas apžiūrėti jau dešimt gyvulių, apkandžiotų vilkų. Iš jų tik du išgyveno. Ūkininkai, nukentėję nuo vilkų, padejuoja, bet nieko nedaro. Ar nereikėtų jiems burtis į asociaciją ir savo iniciatyva vieniems kitus remti nelaimės atveju? Galbūt rinkti lėšas nelaimių fondui. Juk labiausiai kenčia smulkūs ūkininkai ir vidutiniokai. Nukentėjus nuo gaisro yra galimybė kreiptis dėl pašalpos. O kaip verstis gyvulių netenkantiems ūkininkams?"- svarstė kasdien su kaimo gyventojų bėdomis susiduriantis buvęs rajono tarybos narys V. Baltrušaitis.

Veterinarijos gydytojas sakė nesuprantantis, kodėl tyli rajone veikiančios kelios ūkininkų sąjungos, seniūnai, savivaldybės valdininkai, kaimo bendruomenės.

 

Moka tik „baliavoti"?

„Baliavoti mes visi mokam, bet savo interesų ginti - nebe. Ūkininkus gina tada, kai ateina rinkimai. Tada visi juos mato. Būkim „biedni," bet teisingi," - atvirai prisipažino Mieliūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Janina Šulnienė.

Aktyvi bendruomenės pirmininkė prisipažino galvojusi apie siūlymą steigti fondą nukentėjusiems nuo vilkų. Tačiau darbas veja darbą, vis laiko nelieka. Be to, beveik iš anksto žino savivaldybės klerkų atsakymą - krizė, nieko negausit.

Po pokalbio su korespondente J. Šulnienė paskambino Vabalninko seniūnui Stepui Gudui.

Susitarė, kad Mieliūnų, Ančiškių ir Šukionių kaimo bendruomenės, surinkusios žmonių parašus, išdėstys kaimo žmonių problemas, prašys leisti medžioti daugiau vilkų. Vabalninko seniūnas Stepas Gudas šiuos raštus pažadėjo įteikti Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio skyriui.

Žemės ūkio rūmų atstovo Biržuose Zenono Prašmanto ir kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkės Nijolės Šatienės nuomonių sužinoti šiuo klausimu nepavyko - nei darbo, nei mobiliojo ryšio telefonu ketvirtadienį jie neatsiliepė.

 

Pažymų ir paramos niekas neprašė

„Mūsų ūkininkai skundžiasi, kad kenčia nuo vilkų, bet daugiau nieko nedaro. Dėl žalos atlyginimo į savivaldybę niekas nesikreipė. Net veterinaro pažymų, kad vilkai jų gyvulius apdraskė, neturi. Jei ūkininkai tingi susirinkti popieriukus, tai pirmiausia jų problema," - įsitikinusi Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovė Elona Pipiraitė.

Pasak aplinkosaugininkės, duomenys iš rajonų apie vilkų pjaunamus galvijus suplaukia į Aplinkos ministeriją. Tačiau ką parodyti iš Biržų, jei ši problema keliama tik spaudoje.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorius Mindaugas Šulnius tvirtino, kad nei jis, nei kiti tarnybos inspektoriai nėra išdavę nė vienos pažymos ūkininkams, kad jų gyvuliai buvo papjauti vilkų.

Nurašant galvijus žymima, kad jie nugaišo, o priežastys- „kitos."

„Grįžęs iš atostogų tikėjausi ant savo darbo stalo rasti krūvą prašymų įvertinti vilkų padarytą žalą ir esant reikalui spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Juk skaičiau laikraščius, žinojau, kad vilkai pjauna gyvulius. Bet nustebau neradęs nė vieno prašymo," - tvirtino savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius.

Tiesa, jis prisipažino, kad savivaldybė nelabai ką gali ir padaryti.

Žemės ūkio skyriuje yra komisija, kuri įvertina šernų arba medžiojamų laukinių gyvūnų padarytą žalą. Tačiau ją nustačius neaišku, iš kokių lėšų būtų galima žalą atlyginti.

„Vienintelis atvejis - prašyti iš Gamtosaugos fondo, kuriuo disponuoja savivaldybės ekologas. Kaimo rėmimo programos nuostatuose tai nenumatyta," - aiškino valdininkas.

S. Staškevičius prisiminė, kad praėjusiais metais komisija įvertino žalą, kai buvo kovarnių sudraskytos avys Dvargalių kaime bei vilkai išpjovė ūkininko avis Spalviškiuose.

„Tuomet ūkininkai paramos negavo, todėl gal kiti ir nebesikreipia. Reikia medžioklės įstatymą tvarkyti, kad būtų mažinama vilkų populiacija," - svarstė S. Staškevičius.

Paklaustas, kas galėtų rengti raštus su pasiūlymais ministerijoms ar net rajono tarybai, Žemės ūkio skyriaus vedėjas nuo tiesaus atsakymo išsisuko.

 

Biržiečiai nesiskundė?

„Šiaurės rytai" jau rašė, kad respublikinei medžiotojų draugijai yra išduotas leidimas keturiuose rajonuose leisti sumedžioti penkis vilkus. Tačiau tarp jų Biržų rajono nebuvo.

„Jau dvi savaitės, kai išduotas leidimas nušauti penkis vilkus keturiuose rajonuose, bet kol kas nė vienas nenušautas. Tai gal tų vilkų tiek daug nėra?"- svarstė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.

Paprieštaravus, kad Biržų rajone vilkų tikrai yra, bet kažkodėl leidimas šio rajono medžiotojams nebuvo duotas, L. Budrys atsakė:

„Biržai neįtraukti, nes mūsų nepasiekė informacija, kad šiame rajone yra vilkų. Nesame gavę jokių raštų iš Biržų rajono ūkininkų. Jei taip tikrai yra, tai leidimą medžioklei galime papildyti, įtraukdami ir Biržus. Pakalbėsiu su Biržų agentūra ir, jei pasitvirtins faktai, leidimą medžioti papildysime," - tvirtino L. Budrys.

Aplinkos ministerija jau prieš metus Seimui teikė Medžioklės įstatymo pakeitimus. Prašyta, kad būtų kompensuojama vilkų daroma žala. Tačiau kol kas šios pataisos nesvarstomos. Pašnekovo įsitikinimu, dėl to aktyviau turėtų veikti patys ūkininkai.

„Yra ūkininkų, kurie išsireikalauja paramos. Vienas stambus Kupiškio rajono ūkininkas gavo paramą įsirengti elektrinį piemenį. Kas aktyvus, pasiekti gali," - įsitikinęs L. Budrys.

Iškart po pokalbio su korespondente E. Pipiraitei paskambino Aplinkos apsaugos ministerijos Gamtos apsaugos departamento biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Saliamonas Paltanavičius. Rajono aplinkosaugininkai parengė projektą. Juo tvirtinama, kad visuomenė mano, jog gyvulius gali pjauti vilkų arba vilkų ir šunų hibridai. Prašoma Biržų rajone leisti medžioti vilkus genetiniams tyrimams.

Pasak E. Pipiraitės, sprendimas leisti medžioti vilkus turėtų Biržus pasiekti artimiausiomis dienomis.

 

Penktadienį parengus publikaciją spaudai, redakcija gavo tokį pranešimą:

„Po vakarykščių „Šiaurės rytų" laikraščio veiksmų vilkus genetiniams tyrimams leista medžioti ir Biržų rajone."

Taip informavo Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūra.

Aplinkos apsaugos viceministras Ramūnas Kalvaitis vakar pasirašė įsakymą, kuriuo papildė rugpjūčio 21 dieną išduotą leidimą medžioti vilkus genetiniams tyrimams.

Leista papildomai vilkus medžioti ir Biržų rajone.

Šis įsakymas adresuotas Panevėžio aplinkos apsaugos departamentui, respublikinei Medžiotojų ir žvejų draugijai bei Vilniaus universiteto Ekologijos institutui.

Biržų rajono medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovė Renata Kaminskienė šią žinią jau perdavė būrelių vadovams.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-09-05

2009.09.03

Vilkai atakuoja ištisą parą

Šios savaitės pradžioje į Vabalninko seniūnijos Ančiškių kaimo ūkininkų galvijų bandas įsisukę vilkai vėl gąsdina kaimiečius. Plėšrūnai sodybas ėmė atakuoti ištisą parą.

 

Rugsėjo pirmąją Ančiškių kaimo gyventojai rinkosi tartis, ką daryti dėl siautėjančių vilkų. Savo nerimu jie dalinosi su kaimo bendruomenės pirmininke Virginija Juciene, kurios galvijų bandą vilkai taip pat spėjo praretinti.

Pirmasis vilkų padarytus nuostolius vėlyvą pirmadienio vakarą patyrė ūkininkas Vydas Valeckas. Rugsėjo pirmosios išvakarėse, po dvidešimt antros valandos, jis išgirdo, kad ėmė kaukti šunys, tačiau tąsyk apie jokias grėsmes negalvojo. Po kurio laiko į ūkininko namų duris pasibeldė tolėliau gyvenanti kaimynė. Kaimiečiai nutarė pasižvalgyti už Valeckų tvarto, kur buvo pririštos telyčios.

Vilkai neduoda ramybės Vabalninko seniūnijos gyventojams - kone kas rytą jie randa kruvinus plėšrūnų pėdsakus, paliktus galvijų bandose.

Kaimynės įtarimai dėl vilkų viešnagės V. Valecko ūkyje pasitvirtino. Viena keturių mėnesių telyčaitė buvo stipriai nukentėjusi. Didžiulė žaizda žiojėjo gyvulio priekinėje kojoje, vilkai spėjo apdraskyti ir telyčios papilvę, apkandžioti galvą. Augintinę ūkininkui teko papjauti.

Nežinia, kas išbaidė plėšrūnus - sunerimę kaimiečių šunys, šūkčiojantys žmonės ar šviesos, kuriomis ančiškiečiai bandė gintis nuo keturkojų plėšikų.

Vilkai kaimo nepaliko iki pat vidurnakčio. Jie kėsinosi papjauti Stasės Strazdienės telyčią. Tačiau nesavu balsu baubti pradėjęs gyvulys prisišaukė šeimininkę. Vilkai pasitraukė, tačiau gyvulį spėjo sužaloti. Telyčaitę bandoma pagydyti - vilkai jai apdraskė paslėpsnius prie užpakalinių kojų.

Darbuodamasis prie nebegyvo gyvulio, Vydas Valeckas prisiminė, kaip prieš keturias dienas, grįždamas iš ganyklos Ančiškiuose, kur ganosi jo melžiamų karvių banda, matęs vilką. Anksti rytą žvėris bėgo grikių lauku. Pamatęs žmogų, plėšrūnas pasitraukė už tolėliau sukrautų šiaudų rulonų. Pro 1,20 metro aukščio rulono viršų buvo matyti besidairančio vilko galva.

Kaimiečiai sušneko apie vadinamuosius „arklinius" vilkus. Ančiškių bendruomenės pirmininkei Virginijai Jucienei jie pasakojo ne kartą matę itin didelius, gerai įmitusius vilkus, kuriems papjauti karvę - vieni niekai.

V. Jucienė prisipažino taip pat patyrusi nuostolių - šios savaitės pradžioje elektriniu piemeniu aptvertoje ganykloje neberado vienos keturių mėnesių telyčaitės. Manoma, kad gyvulys išlindo iš aptvaro ir pateko tiesiai vilkams į nasrus. Telyčia dingo dienos metu. Augintinės šeimininkai pasigedo po pietų, tačiau iki šiol neužtiko jokių jos pėdsakų.

V. Jucienė sakė, jog kaimiečiai labai sunerimę, nebežino, kokių priemonių imtis, kad apsaugotų savo gyvulius. Kai kurie šalia aptvarų įtaiso naktį šviečiančias lemputes, kiti kabina raudonos spalvos vėliavėles, tačiau plėšrūnai nebijo nieko.

„Jei vilkai tokie brangūs, taip valstybės saugomi, tai ji turėtų ūkininkams kompensuoti žvėrių padarytus nuostolius," - kalbėjo bendruomenės pirmininkė. Kaimiečiams nesuprantamas draudimas medžioti plėšrūnus, kurie pastaruoju metu tiesiog siaubia ūkius. Ančiškiečiai, pasak V. Jucienės, negalėdami apsiginti nuo žvėrių, ėmė panikuoti. Kai kurie miega prie plačiai atvertų langų, kad išgirstų ne tik šunų lojimą, bet ir menkiausią krepštelėjimą sodyboje.

Tačiau daugiau gyvulių laikantys žmonės negali apsaugoti visų savo bandų. Nemažai galvijų ganosi už dviejų - trijų kilometrų nuo gyvenvietės. Kas vakarą juos ginti į tvartą sudėtinga.

Pasak V. Jucienės, vilkai į Ančiškius ateina kiekvieną naktį ir kiekvieną dieną, palikdami ten savo kruvinus pėdsakus. Bendruomenės pirmininkei žinoma, kad nuo jų šią savaitę spėjo nukentėti ir Natiškių kaimo ūkininkai.

„Šiaurės rytai" jau rašė, kad vilkai Vabalninko seniūnijoje įsismarkavo prieš porą savaičių, kai metinių telyčių neteko Ančiškių kaimo ūkininkai Valavičiai. Plėšrūnai šeimininkavo ir Lebeniškiuose, Muimeliškiuose, Inkūnuose bei Mieliūnuose.

 

Gražina Dagytė
2009-09-03

2009.09.01

Biržietės ūkininkės mokėsi gaminti sūrius

Susirinkę į pirmąjį posėdį Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) Biržų skyriaus tarybos nariai daugiausia dėmesio skyrė kaimo plėtros 2007-2013 metų programos „Parama verslo kūrimui ir plėtrai" aptarimui.

Sumažėjus vartojimui ir žemės ūkio produktų supirkimo kainoms ūkininkams tenka ieškoti kelių, kaip išgyventi sunkmetį.

LŠŪS Biržų skyriaus taryba, numačiusi savo veiklos kryptis, prioritetu pasirinko programos „Ūkininkas - vartotojui" įgyvendinimą. Biržų krašte iki šiol šeimos ūkininkai daugiausia vertėsi parduodami tik žaliavinius produktus, todėl pasisemti patirties buvo nutarta vykti į Ukmergės rajoną, pas LŠŪS narę Daną Kudlienę.

Biržiečiai apsilankė ukmergiškių ūkyje, kuriame gaminami sūriai.

Praeitą ketvirtadienį grupė biržiečių ūkininkių kartu su rajono savivaldybės tarybos nare Ramune Čigiene ir Panevėžio apskrities LŠŪS koordinatoriumi Ojaru Purviniu apsilankė Danos ir Daliaus Kudlų ūkyje.

D. Kudlienė, turinti dvidešimties melžiamų karvių bandą, yra viena pirmųjų Lietuvoje ūkininkių, gavusių tautinio paveldo produktų gamybos sertifikatą. Ji gamina įvairių rūšių sūrius. Moteris taip pat dalyvauja projekte „Šeimos ūkininkų turgeliai".

Ūkininkė biržiečiams pademonstravo, kaip gaminami sūriai, leido tai daryti ir pačioms mūsų šeimininkėms. Ji papasakojo, kaip pradėjo savo verslą, kiek reikėjo investicijų.

Pirmiausia į akis krenta ideali sūrių cechelio švara. Patalpas ir gamybos procesą kartą per mėnesį tikrina maisto ir veterinarijos inspektoriai. Viską darant pagal reikalavimus, kurie dabar yra supaprastinti, inspektoriai didelių priekaištų neturi. Produkcija realizuojama šeimos ūkininkų turgelyje Kaune. Dauguma pirkėjų jau tapę nuolatiniais klientais, kurie iš anksto paprašo pagaminti vienos ar kitos rūšies sūrių.

Šeimininkas Dalius aprodė galvijų fermą, inventorių, techniką. Po to ūkininkė visus pakvietė prie vaišių stalo, ant kurio, aišku, puikavosi keleto rūšių sūriai. Pokalbis prie užkandžių užsitęsė gana ilgai, nes sukosi ir apie darbus ūkyje, ir apie paramos gavimą, ir apie buvimo LŠŪS nariais naudą.

Grįžusios į namus, ūkininkės aptarė kelionės įspūdžius ir pabandė pagal ukmergiškės receptus gaminti sūrius, kurių skoniu greit galės pasidžiaugti Biržų bei kitų miestų gyventojai.

 

LŠŪS Biržų skyriaus pirmininkė Eglė Bružienė
ir LŠŪS Biržų skyriaus tarybos narė Sandra Šimienė
2009-09-01

2009.08.27

Kratiškiečiai ruošiasi įkurtuvėms

Kratiškių kaimo bendruomenės pastate šią vasarą vyksta darbai. Kratiškiečiai viliasi, kad rudenį buvusio kolūkio laikų darželio pastate įvyks kaimo bendruomenės namų įkurtuvių šventė.

„Bendromis pastangomis ruošiame namus, kurie mums tarnaus ir džiaugsmo, ir liūdesio valandą", - rodydama dvi atnaujintas pastato sales kalbėjo kratiškietė Rima Bitinienė.

Kratiškių kaimo bendruomenės tarybos narė Aldona Vaičikauskienė kalbėjo apie vietos žmonių paramą - ir renkant lėšas pastato remontui, ir atliekant įvairius darbus.

Pavasarį aktyviai plušėjo ūkininkai Dalia ir Algis Taurai, Donatas Nainys, Arnas Bitinas, Šarūnas Simėnas. Darbščius žmones keitė Petras Šaltis, Vidmantas Šimonis, Stasys Indrulėnas, Rimantas Marinskas, Bronė Zizinskienė, Vida Šukienė, Irena Ratkevičienė.

Kratiškių kaimo bendruomenės nariai už sąžiningą ir kruopštų darbą dėkojo pagal viešųjų darbų programą du mėnesius plušėjusiam kraštiečiui Audriui Žiemeliui.

„Daug dirbo ir pinigus aukojo mūsų kaimo ūkininkai, o močiutės pensininkės vis klausdavo, kuo galinčios prisidėti, siūlė pinigėlių. Visų geradarių pavardžių neįmanoma ir suminėti. Žmones pagerbsime per bendruomenės namų įkurtuves", - kalbėjo A. Vaičikauskienė.

Šią vasarą bendruomenės namų pastate buvo įrengta elektros instaliacija, pamūrytas židinys, įrengtas tualetas. Šiuo metu renkamos lėšos langų žaliuzėms.

Kratiškių kaimo bendruomenės nariai už sąžiningą ir kruopštų darbą dėkojo pagal viešųjų darbų programą du mėnesius plušėjusiam kraštiečiui Audriui Žiemeliui.

Praėjusiais metais už Žemės ūkio ministerijos skirtus 25 tūkst. litų buvo sutvarkytas Kratiškių kaimo bendruomenės namų pastato stogas. Šiais metais patys žmonės rinko lėšas remontui ir planuoja įkurtuvių šventę.

A. Vaičikauskienė kviečia prie bendruomenės pastato remonto darbų prisidėti ir Butniūnų, Jagaudžių bei Šniukščių kaimų žmones. „Patalpos renginiams reikalingos ne tik vietos, bet ir aplinkinių kaimų žmonėms", - įsitikinusi bendruomenės aktyvistė.

 

Kęstutis Slavinskas
2009-08-27

2009.08.27

Vilkų siautėjimas kaimiečius veda į neviltį

Gaujomis slankiojantys vilkai pjauna ūkininkų gyvulius.

 

Vabalninko krašto žmonių jau nebe pirmus metus nebestebina žinios apie vilkų papjautus veršelius, avis ar telyčaites.

Tačiau kai vilkai, susibūrę į gaujas, pjauna gyvulius vieną po kito ir grįžta prie grobio, nebodami netoliese vaikštančių žmonių, važinėjančios technikos, kai vaikosi ištisas galvijų bandas, darosi baisu ir dėl žmonių saugumo.

„Šiandien - galvijų bandos, ryt - žmonės," - nuogąstavo į redakciją kreipęsi nukentėję ūkininkai.

 

Papjovė sodybos kieme

„Patarkit - ką daryti, kokiais būdais saugotis, kur kreiptis? Vieną naktį veršelį papjovė mūsų sodybos kieme, kitą - gyvulius apkandžiojusius vilkus nuvijo tik į orą šaudydami kaimynai. Šie gyvena kovinėje parengtyje - paruošti šautuvai, auliniai batai, žmonės miega apsirengę," - toks skambutis redakciją trečiadienį pasiekė iš Vabalninko seniūnijos Muimeliškių kaimo.

Jau kelios naktys, kaip šio kaimo gyventojai ramiai miegoti negali.

Čia gyvenanti ūkininkė Rasa Bartaševičienė antradienio naktį neteko trijų savaičių veršelio. Šis virvute buvo pririštas namo, kur ji gyvena, kieme.

Inkūnų kaimo ūkininkės Janinos Sinkevičienės ir sūnaus Vlado rytą rasta telyčia buvo suniokota vilkų.

Ūkininkė ryte terado apgraužtą virvutę ir kelis veršelio žarnigalius bei kaulelius.

Gal vilkai būtų siautėję ir toliau, bet juos išgąsdino naktį traktoriumi važiavęs kaimynas.

Trečiadienio naktį tris dešimtis galvijų laikanti moteris išgirdo keistai baubiančius jaučius.

Iš miegų pakirdo ir kaimynystėje gyvenantis medžiotojas Aloyzas Neviera.

Ji pašokęs čiupo šautuvą ir išlėkęs į lauką pradėjo šaudyti į orą.

Manoma, kad vilkai galėjo atsitraukti dėl kilusio triukšmo.

Kad jų būta - akivaizdu. Ryte rastas apkandžiotas trijų mėnesių buliukas. Jis buvo apdraskytas, jam įkąsta į koją.

Iš baimės gyvulys ištraukė metalinį kuolą, kuriuo buvo pririštas, - gal tai ir išgelbėjo jo gyvybę.

 

Grobio grįžo suėsti

Bemiegė trečiadienio naktis buvo ir Vabalninko seniūnijos Inkūnų kaime gyvenančiai 53 metų ūkininkei Janinai Sinkevičienei bei jos 21 metų sūnui Vladui.

Vos prieš dvi savaites palaidojusi vyrą ūkininkė, turinti 150 raguočių bandą, išgyveno siaubo naktį, o po to ir pilną rūpesčių dieną.

Naktį, apie 2 valandą, jai paskambino šio kaimo ūkininkas Algis Urbonas, važiavęs pasižiūrėti savo gyvulių.

Jų mašina apšvietė maždaug už 50 metrų sliūkinančius tris didžiulius vilkus.

Žmonės pastebėjo, kad iš elektriniu piemeniu saugomo aptvaro, esančio netoli Palaimos dvaro, pasklidę J. Sinkevičienės telyčios. Šioje vietoje buvo laikoma keturiasdešimt galvijų.

Įtaręs, kad gyvulius išvaikė puolantys vilkai, pranešė savininkams.

J. Sinkevičienė pažadino sūnų ir nuskubėjo į Palaimos kaimą, esantį už dviejų kilometrų nuo Inkūnų. Čia rado aptvarą išlaužusias, besiblaškančias telyčias.

Viena iš jų prie kelio gulėjo negyva. Vienerių metų telyčia buvo dar šilta. Buvo perkąsta gyvulio oda ir perplėšta pilvaplėvė.

Sūnus siūlėsi atvažiuoti traktoriumi ir telyčią partempti į namus.

Tačiau mama buvo įsitikinusi, kad žmonių išbaidyti vilkai prie grobio nebegrįš. Tad pirmiausia suskubo gyvulius varyti atgal į aptvarą, o negyvą telyčią nutarė pasiimti ryte prašvitus.

Tačiau ryte paaiškėjo, kad vilkai vis dėlto sugrįžo.

Telyčia buvo apdraskyta, paleistos žarnos, skrandžio turinys.

Ryte susiskaičiavus gyvulius paaiškėjo, kad trūksta dar vienos telyčaitės. Šeimininkė spėja, kad arba ji kažkur naktį nuklydo, arba taip pat buvo papjauta vilkų. Vakar ji dar nebuvo atsiradusi.

Gyvuliai apdrausti nebuvo.

 

Koncentracija - per didelė

Tai ne pirmi atvejai, kai Vabalninko krašto žmonės kenčia nuo vilkų.

Prieš dvi savaites metinių telyčaičių neteko Ančiškių kaimo ūkininkai Rolandas Levanas ir Petras Valavičius.

Vilkai šį mėnesį siautėjo ir Lebeniškiuose bei Mieliūnuose, pasirodė ir Parovėjos seniūnijoje.

Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojas inspektorius Mindaugas Šulnius netiki pasklidusiomis kalbomis ir spėjimais, kad vilkai gali būti mutavę genetiškai.

Jis mano, kad yra tiesiog per didelė vilkų koncentracija.

„Jei jau Biržų girioje medžiotojai pasakoja šiais metais matę septynių vilkų gaują, kai anksčiau jų išvis metų metus netekdavo pamatyti, tai daug ką pasako," - svarstė M. Šulnius.

Medžioklės žinovai pataria mažesnius gyvulius rudeniop, kai vilkai moko medžioti savo vaikus, nakčiai varyti į tvartus. Kiti kalba, jog gyvulius saugo raudonos vėliavėlės, žmogaus šlapimas. Treti naktimis garsiai leidžia muziką.

Tačiau kaime svarstoma, ar neverta organizuoti naktinės sargybos - pasikeičiant gyvulius saugoti.

 

Ministro įsakymas nuliūdino

Pastaraisiais metais, remiantis Europos Sąjungos direktyvomis, vilkų šalyje leidžiama sumedžioti vis mažiau, jie laikomi saugotinais gyvūnais.

Praėjusiais metais šalyje buvo leista ir sumedžiota tik 31 vilkas.

Tačiau su tokia ES pozicija nesutinka šalies ūkininkai, nebeįstengiantys nuo jų apginti savo galvijų.

Biržų rajono medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovė Renata Kaminskienė sakė, kad vilties buvo suteikęs aplinkos viceministro Ramūno Kalvaičio rengiamas raštas. Juo moksliniams - genetiniams tyrimams leido nuo rugpjūčio 21 iki gruodžio 1 dienos sumedžioti penkis vilkus.

Kartu su Biržų rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku Kostu Galveliu jau rengėsi informuoti medžiotojų būrelių vadovus, kad šie suskubtų medžioti.

Tačiau paaiškėjo, kad Biržų rajono medžioklės plotuose papildomai vilkų medžioti nebuvo leista.

Penkis vilkus sumedžioti leista Pasvalio, Kupiškio, Telšių bei Rietavo savivaldybėse.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-08-27

2009.08.24

Kuilio apkandžiota moteris dėkoja gydytojams

Papilio seniūnijoje esančio Žvirblių kaimo gyventoja Eugenija Einorienė ką tik grįžo iš ligoninės. 68 metų moterį sukandžiojo kuilys.

 

„Atsidėkojo" už spyrį

Sodyboje, kur gyvena nukentėjusi moteris, laikomi Kučgalyje gyvenančios dukters šeimos gyvuliai. Čia auginamos karvės, jaučiai, paršavedės.

Praėjusio sekmadienio rytą E. Einorienė rengėsi nešti ėdalą įrengtame aptvare laikomam vietnamietiškos veislės kuiliui. Jį moteris prieš trejus metus buvo gavusi dovanų iš Klaipėdoje gyvenančio žento.

Įėjusi į elektriniu piemeniu aptvertą teritoriją moteris įpylė kuiliui putros ir gyvulį kojos spyriu paragino ėsti.

Šis pribėgęs čiupo ir stipriai įkando į vieną šlaunį. Po to griebė moterį už kitos kojos vidinės šlaunies pusės.

„Jis man už tą spyrį ir „atsidėkojo". O šiaip trejus metus visų numylėtas Juoduliuku vadinamas gražuolis agresyvus nėra buvęs", - kalbėjo kaimietė.

 

Dėkinga biržiečiams gydytojams

Apie sukandžiojimus Eugenija Einorienė pranešė savo dukteriai. Ši atvykusi įkalbino motiną važiuoti į Biržų ligoninę.

„Nenorėjau važiuoti. Juk sekmadienis, daktarai ilsisi. Bet žaizdos buvo gilios, kraujavo, tad pabijojau", - abejonėmis dalijosi nukentėjusi moteris.

Nuo stipraus smūgio ant kojos iššoko didelis gumbas.

Kad paklausė dukters ir nuvyko pas medikus - nesigailėjo.

Senovinėje Žvirblių kaimo sodyboje laikomas juodas vietnamietiškos veislės kuilys apkandžiojo šeimininkę.

Moteris tuoj pat buvo apžiūrėta Traumatologijos skyriaus vedėjo Olgerto Kvedaravičiaus bei anot Eugenijos, „malonios šviesiaplaukės vidaus ligų gydytojos". Buvo padaryti visi reikalingi tyrimai, žaizdos išvalytos, sutvarstytos ir nukentėjusioji paguldyta į ligoninę.

E. Einorienė sako jautusi gydytojų ir medicinos personalo ypatingą dėmesį.

Moteris buvo paguldyta Chirurgijos skyriuje, kur medicinos seserimi dirba Kučgalio medicinos felčerės Birutės Macienės dukra Vaiva Macytė. Ji kraštiete ypač rūpinosi.

Iš ligoninės moteriškė buvo išleista praėjusį antradienį. Gal būtų gulėjusi ir ilgiau. Deja, sušlubavo ją gydžiusio gydytojo - traumatologo sveikata.

E. Einorienė sakė esanti labai dėkinga felčerei B. Macienei, kuri dabar leidžia jai vaistus, perrišinėja žaizdas, nežiūrėdama darbo valandų.

 

Šuo „kalbėtis" nepanoro

Praėjusį sekmadienį į medikus kreipėsi 34 metų Medeikių kaimo gyventojas Saulius Š.

Vyras priėjo prie šio kaimo gyventojos Linos P. pririšto šuns ir bandė jį pakalbinti. Su išgėrusiu vyru „kalbėtis" šuo, matyt, nepanoro ir įkando jam į galvą. Vyras gydomas ambulatoriškai.

Į medikus kreipėsi ir Obelaukių kaime gyvenantis Petras T.

Vyrui į dešinę ranką ir tos pačios pusės koją įkando kaimyno pririštas šuo.

Nuo šuns dantų rugpjūčio 13 dieną nukentėjęs vyras į gydytojus kreipėsi po įvykio praėjus savaitei, nes pradėjo pūliuoti padarytos žaizdos.

Medikai turi informacijos, kad šuns įkandimu skundėsi ir biržietis Vaidas N.

Tačiau kieno šuo, vyras medikams ir veterinarams nesako, nuo pasiutligės nesiskiepija.

 

Jurgita Vitkauskienė
2009-08-22

2009.08.20

Žada ginti šeimos ūkių interesus

Jurgita Vitkauskienė
2009-08-20

 

Biržuose įkurtas Lietuvos Šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) skyrius. Jam vadovaus Meleišių kaime 90 karvių pieno ūkį turinti Eglė Bružienė. 

 


Ir smulkus ūkis turi perspektyvą

Steigiamasis skyriaus susirinkimas praėjusį ketvirtadienį įvyko „Biržų vandenų" salėje.

Susirinkime dalyvavo šalies Šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis. Pavėlavęs atvyko ir Lietuvos žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius. LŠŪS pirmininkas V. Juodsnukis, pats turintis 50 hektarų dirbamos žemės ir auginantis braškes, kalbėjo apie būtinybę stiprinti dešimt metų veikiančią Šeimos ūkininkų sąjungą.

„Labai sunkiai įkūrėme Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą, nes žemės ūkio politika buvo orientuota į stambų ūkį. Tačiau Lietuvoje per 100 hektarų valdančių ūkininkų yra tik 3 procentai. Likusieji valdo iki 100 hektarų žemės, tad jie yra jėga", - kalbėjo V. Juodsnukis.

Biržiečiai šeimos ūkininkai buvo raginami burtis, kad suspėtų ES paramą įsisavinti iki 2013 metų.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga yra Europos žemvaldžių sąjungos narė. Ši sąjunga pasiūlė mūsų šalies ūkininkams vystymosi modelį, pagal kurį Europos sąjungoje vidutinio ūkio dydis - 20 hektarų.

Dabar ir Lietuvoje situacija po truputį keičiasi, vis labiau orientuojamasi į vidutinį šalies ūkį.

Anot V. Juodsnukio, stambieji žemvaldžiai, gavę po kelias paramas, dažnai nesugeba jomis pasinaudoti. Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga orientuojasi į ūkį, kuris pats save išlaikytų.

LŠŪS Panevėžio apskrities koordinatorius Ojaras Purvinis sakė, kad vis dažniau atsiranda vienokia ar kitokia parama, kuria galėtų pasinaudoti ir vidutiniai ūkiai. Tačiau informacija apie tai ūkininkų nepasiekia.

Biržiečiai šeimos ūkininkai buvo raginami burtis, kad suspėtų ES paramą įsisavinti iki 2013 metų.

 

Bėda - žinių ir aktyvumo trūkumas

Apie susirinkimą sužinojęs tik iš žinutės laikraštyje Žemės ūkio rūmų atstovas Zenonas Prašmantas stebėjosi, kaip LŠŪS žada ginti žemdirbių interesus, jei jos kūrėjai net nežino, kad galima patalpose, esančiose J. Janonio aikštėje, rinktis ir diskutuoti.

„Dvylika metų dirbu šį darbą. Daug iečių sulaužyta, nuomonių išklausyta. Didžiausia bėda - žmonių aktyvumas. Dažniausiai išrenkami pirmininkais tie, kurie daugiausia per susirinkimus kalba. Bet tai nereiškia, kad jie bus aktyvūs. Išsirinkit žmones, kurie tikrai nori dirbti", - siūlė Z. Prašmantas.

 

„Sofos ūkininkai" išmokų nebegaus

Salėje sėdėję ne itin gausiai susirinkę žemdirbiai šio skyriaus kūrimąsi sutiko įvairiomis mintimis. Turėjo jie ko paklausti ir vėlavusio Žemės ūkio viceministro.

Pačeriaukštėje ūkininkaujantis vyras prisiminė, kaip visi smulkesni ūkininkai prieš kelerius metus buvo raginami stoti į kooperatyvus.

„Ar čia nebus ta pati panelė, tik kita suknelė?" - klausė jis.

V. Juodsnukis aiškino, kad kooperatyvus Lietuvai buvo bandyta nuleisti „iš viršaus", tuo tarpu užsienyje yra visai kitaip. Be to, Lietuvos ūkininkai iki šiol neturėjo pajamų, tad nebuvo ką kooperuoti.

Žmonės piktinosi ir priimtu įstatymu, pagal kurį dirbantis ir apdraustas žmogus, jei ūkininkauja, turi kas ketvirtį papildomai mokėti „Sodrai".

„Moku už tai, kad dirbu. Jei dar kokį sūrį per mėnesį parduodu, dar papildomai 70 litų kas mėnesį. O pensijų trijų tai tikrai negausiu", - kalbėjo ūkininkas Egidijus Žagrakalis.

Kai kurie ūkininkai sakė suprantantys, kad sąjungos buriamos tam, jog galėtų įsisavinti ES skiriamas lėšas.

Žemės ūkio viceministras M. Kuklierius pasidžiaugė, kad supaprastėjo paraiškų ES rėmimui priėmimo tvarka.

Gerai ir tai, kad ūkininkai turgeliuose gali tiesiogiai realizuoti savo produkciją.

Žmonės turėjo daug klausimų dėl pieno kvotų. Kiti skundėsi negalintys atsirinkti, kokiu būdu mokamos išmokos už paskerstus gyvulius.

M. Kuklierius žemdirbių pritarimo susilaukė pranešęs, kad vadinamiesiems „sofos ūkininkams" nebus mokamos išmokos už šienaujamas pievas ir ganyklas, jeigu jie nelaiko gyvulių.

Viceministras minėjo, kad bandoma pasiekti, kad tiesioginę investicinę paramą produkcijos perdirbimui galėtų gauti ne tik stambūs ūkininkai, bet ir mažų ūkių savininkai.

„Reikia tik būti patiems protingiems, sąmoningiems ir neįsileisti svetimų. Būna, ūkininkas turi kokį 20 arų braškių. Turgelyje du indelius parduoda savų, kitus - lenkiškų braškių", - kalbėjo M. Kuklierius.

Viceministras įteikė Žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus padėkas už aktyvią visuomeninę veiklą ir svarų indelį puoselėjant Lietuvos šeimos ūkius ūkininkams Ojarui Purviniui ir Eglei Bružienei bei politikei, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos Biržų skyriaus pirmininkei Ramunei Čigienei.

2009.08.18

Tonos grūdų stūkso kilometrinėse eilėse

Gintarė Raugalytė
2009-08-18

 

Šiomis dienomis AB „Joniškio grūdai" Biržų grūdų supirkimo punktas yra užgultas rajono ūkininkų. Nutįsusiose eilėse vairuotojai kantriai dangsto sunkvežimius su grūdais nuo lietaus, vildamiesi, kad užklupę nepatogumai tėra laikini.

Ar vežėjų lūkesčiai išsipildys, nežinia. Pasirodo, šiemet savaite vėliau nei pernai pradėjęs dirbti punktas priverstas maistinių grūdų kokybę tirti rankiniu būdu bei visus grūdus paeiliui pilti į vienintelę priėmimo duobę.

„Šiemet derlius yra labai geras. Pašarinių grūdų beveik nėra. Itin daug maistinių grūdų, kuriuos jau antrus metus privaloma tvarka tirdami nustatome glitimą. Eilės susidaro, kai būna kviečių diena. Vienam žmogui reikia skirti apie pusvalandį, o jei glitimo tyrimą pageidauja pakartoti - ir iki valandos", - kalbėjo AB „Joniškio grūdai" Biržų grūdų supirkimo punkto direktorius Jurgis Volckevičius. Anot jo, ūkininkai esantys išradingi, sumanę laukus tręšti karbamidu, dirbtinai didinančiu grūdų glitimą. Šis grūdų supirkimo punktas kasdien apdoroja iki 400 tonų grūdų.

Vairuotojas Povilas Jurka praėjusią savaitę sakė gabenantis jau paskutinius šių metų kviečius.

Pasak punkto laboratorijoje dirbančių Rožės Arekienės ir Onos Volckevičienės, atlikti minėtąjį tyrimą bei individualiai klientui paaiškinti jo rezultatus reikia nemažai laiko.

„Tiriame daug kokybės faktorių, tačiau glitimas yra vienas pagrindinių geros grūdų kokybės faktorių. Ją ištirti būtina, nes tai vėliau lemia ir supirkimo kainą", - konstatavo laborantės.

Kokiomis kainų nuotaikomis gyvena vežėjai, pasiteiravome jų pačių.

„Eilės šį sezoną tikrai didelės. O kainos įvairios. Vežu ūkininko Gedimino Šulnio iš Gaižiūnų grūdus. Šiandien laukiu jau apie tris valandas. Atvykstu kasdien po du kartus, atveždamas iki 46 tonų grūdų. Dabar jau paskutiniai kviečiai. Matysim, kokios kainų prognozės", - šūkavo į sunkvežimį su grūdais palypėjęs vairuotojas Povilas Jurka.

Tiesa, vyriškis neklydo dėl grūdų supirkimo kainų. Nė vienas iš darbuotojų negalėjo jų plačiau pakomentuoti. Apskaitininkė Ingrida Stravinskienė patikino, kad iš Biržų grūdų supirkimo punkto penkios skirtingos firmos perka grūdus, nustatančios ir savus įkainius.

„Mes atliekame grūdų sandėliavimo ir paruošimo iki prekinės kokybės paslaugą. Visas kitas sąlygas diktuoja šios firmos: UAB „Agrokoncerno grūdai", UAB „Baltic Agro", AB „Linas Agro", UAB „Scandagra", UAB „Litagra", - aiškino Ingrida Stravinskienė.

Kasdien nusidriekiančias sunkvežimių spūstis prie Biržų grūdų supirkimo punkto darbuotojai bando „tirpdyti" dirbdami kone iki vidurnakčio, o ne iki 15.30 valandos, kaip numatyta darbo laike.

2009.08.11

Žemė prasivėrė pirmąją javapjūtės dieną

Gražina Dagytė
2009-08-11

 

Žirnių lauke pirmuosius ratus sukusį kombainą sustabdė staiga prasivėrusi smegduobė.


Kombaino ratą prarijo žemė

Kaunių kaimo ūkininkas Vidmantas Gailiūnas praėjusio šeštadienio vakare pradėjo javapjūtę. Kelias dienas remontavęs kombainą „Claas Consul", vyras džiaugėsi, kad šis „sukasi kaip bitė". Kad kombainas puikiai dirba ne tik garaže, bet ir laukuose, V. Gailiūnas nutarė įsitikinti prikuldamas pirmąjį bunkerį ekologiškų žirnių.

Tačiau vakare išvažiavęs į netoli namų esantį žirnių lauką, ūkininkas sėkmingu darbu ilgai džiaugtis negalėjo. Javapjūtės pradžią sustabdė atsivėrusi smegduobė.

Laikrodis rodė aštuntą valandą, kai Vidmanto Gailiūno kombainas staiga pasviro į dešinę pusę, kartu pasigirdo keistas dunkstelėjimas. Pirmoji į galvą atėjusi mintis - apsižioplino ir įvažiavo į duobę. Tačiau niekaip negalėjo suprasti, iš kur ji žirnių lauke atsirado.

Iki šiol minėtoje vietoje niekada nebuvo karstinių įgriuvų, apie jas primindavo tik turistų, pro šalį traukiančių į Karvės olą, srautas.

Biržų regioninio parko vyriausioji kraštotvarkininkė Aldona Stankevičienė teigė, jog kombainas mūsų krašto laukuose į įgriuvą pateko antrą kartą. Pirmąsyk tai nutikę tame pačiame kaime 1997 - ųjų liepos 26 - ąją.

Ūkininkas skubiai šoko iš kombaino kabinos ir pamatė, kad kombaino ratą prarijusi žemė. V. Gailiūnas čiupo kastuvą ir ėmė darbuotis. „Buvo apmaudu, - pasakojo ūkininkas, - tris dienas remontavau kombainą, o jis staiga persisuko kaip senas malūnas".

Daug laiko neprireikė, kad V. Gailiūnas suprastų, kas nutiko. Vos išmetus keletą kastuvų žemių, po kombainu atsivėrė tuštuma. Uždegęs popieriaus gniūžtę, ūkininkas įmetė „deglą" į duobę. Ši pasirodė kaip kubilas. Viršuje smegduobė buvo siauresnė, o gilyn platėjo, į dugną vėl siaurėjo. Bandymus ištraukti kombainą iš duobės ūkininkas buvo priverstas palikti kitai dienai.

 

Prireikė krano

Sekmadienio rytą V. Gailiūnas pirmiausiai rūpinosi iš kombaino išpilti žirnius, kad „Claas Consul" mažiau svertų. Be to, ūkininkas baiminosi, kad veriantis didesnei duobei, neprapultų pirmosios darbo dienos derlius.

Kurį laiką su artimaisiais svarstęs, kaip galėtų išgelbėti kombainą, V. Gailiūnas padarė išvadą, jog be rimtesnės pagalbos neapsieis.

Apie įvykį buvo informuoti aplinkosaugininkai ir Biržų rajono savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis civilinės saugos specialistas Linas Mažuika, kurie atvyko į Kaunius. Buvo nutarta, jog reikalinga technika, kuri kombainą kilstelėtų ir patrauktų į šalį. Reikalinga technika buvo surasta AB „Mažeikių nafta". Autokranas „Ivanoviec", galintis pakelti dvylikos tonų krovinį, kombainą išvadavo iš smegduobės gniaužtų. Autokranininkas Leonas prisipažino, kad jam jau teko darbuotis šalia karstinės įgriuvos - Karvės olos. Tada tekę iš duobės iškelti didžiulį akmenį, užstojusį smegduobės angą.

 

Smegduobė primena kubilą

Biržų regioninio parko vyriausioji kraštotvarkininkė Aldona Stankevičienė teigė, jog kombainas mūsų krašto laukuose į įgriuvą pateko antrą kartą. Pirmąsyk tai nutikę tame pačiame kaime 1997 - ųjų liepos 26 - ąją. Datą A. Stankevičienė įsiminusi ilgam, nes tai buvusi jos penktoji darbo Biržų regioniniame parke diena. Ūkininko Antano Valecko kombainas tada įkliuvęs į aštuonių metrų gylio smegduobę.

Aldona Stankevičienė skubėjo palyginti abi duobes. Paaiškėjo, jog V. Gailiūno smegduobė truputį mažesnė. Jos gylis siekė apie 2,20 metro. Viršuje ji buvo gerokai siauresnė - apie 0,90 x 1m. Giliau plotis jau siekė 2,50 x 3 metrus. „Tikras šachtinis šulinys", - pastebėjo A. Stankevičienė.

Apžiūrėjus smegduobę, paaiškėjo, kad joje nematyti gipso atodangų. Į atsiradusią tuštumą žemė susmuko kaip tik tuo metu, kai ant jos užvažiavo sunkiasvorė technika. Smegduobė bus stebima. Ūkininkui patarta kurį laiką naująją duobę dirbant aplenkti - aplink palikti dešimties metrų neariamą plotą.

Pasak kraštotvarkininkės A. Stankevičienės praėjusio šeštadienio vakare įgriuvo šešioliktoji šių metų smegduobė. Iš viso regioniniame parke priskaičiuojama apie 9000 karstinių įgriuvų.

 

Ūkininką pralinksmino moterys

Tuo tarpu ūkininkas skaičiavo technikos remonto nuostolius. Jie gali siekti apie tris tūkstančius litų. Be to, V. Gailiūnas gailėjo perniek nueinančių gražių dienų, kai oro sąlygos netrukdė javapjūtei.

Linui Mažuikai dėkodamas už operatyvią pagalbą, ūkininkas šmaikštavo patyręs ir malonių akimirkų, nes dar niekada jo laukuose nebuvę tiek gražių, išsipuošusių moterų. Beveik keturias valandas aplink kombainą ir naująją smegduobę būriavosi turistai, žvyrkeliu skubėję prie garsiosios Karvės olos. Jie skubėjo nusifotografuoti prie smegduobės. Kai kuriems drąsuoliams, klupinėjantiems ant įgriuvos krašto, teko priminti, jog taip elgtis yra pavojinga.

2009.08.11

Milijonai - po žeme, nuotekos - į kaimyno kiemą

Jurgita Vitkauskienė
2009-08-11

 

Pačeriaukštės gyvenvietės žmonės save gali vadinti milijonieriais. Ir ne dėl to, kad jų krašte yra stiprių ūkininkų ar kad kadaise čia milijonus „vartė" kolūkis. Tiesiog kaimiečiai vaikšto žeme, kurioje užkasti milijonai. Jie suguldyti vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiais, kuriais naudojasi tik dalis pačeriaukštiečių. Kiti tebegyvena po senovei - vandenį geria iš savo šulinio, o nuotekas leidžia į kiemą arba griovį.

 

Civilizacija aplenkė besigydantį ligoninėje

„Į vandentiekio ir kanalizacijos įrangą savivaldybė ir Europos fondai sukišo milijonus. Kaip jie dirbo - taupė pinigus ar juos plovė - nežinau. Tik aš, kad ir kaip norėdamas, nei vandentiekio, nei kanalizacijos neturiu. Esu onkologine liga sergantis ligonis, vanduo man nuolat reikalingas. Nuotekas iš vietinio kanalizacijos šulinėlio nuolat traukti brangiai kainuoja. Bet pagalbos ir teisybės nerandu jau daugiau nei metus", - kalbėjo į redakciją kreipęsis 53 metų Pačeriaukštės kaimo gyventojas Gerardas Lapėnas.

Praėjusiais metais, kai ES struktūrinių fondų lėšomis buvo vedamos vandentiekio ir kanalizacijos trasos, vyras gydėsi Vilniuje.

Grįžęs į namus praėjusių metų rudenį G. Lapėnas pradėjo aiškintis, kodėl prie jo namų nebuvo pastatytas šulinėlis, kad būtų galima įvesti vandentiekį.

Be galimybės įsivesti vandentiekį liko ne tik G. Lapėno keturių asmenų šeima, bet ir šalia gyvenančių Algio ir Viktorijos Pugžlių šeimyna.

Po vandentvarkos darbų liko suniokotos gyvenvietės gatvės. Pačeriaukštės seniūnijos darbininkai atlieka Sizifo darbą: purvą renka ir pila į duobes, šis po lietaus ištaškomas - darbininkai priversti gatves vėl valyti.

„Kai kaimynas pradėjo aiškintis, kodėl šalia mūsų namų nepastatė šulinėlio, buvo atvažiavęs kažkoks projektuotojas. Aiškino, kad mūsų namų planuose nebuvo, todėl šulinėlio nesuprojektavo. Kaip jų galėjo nebūti - juk namai jau 20 metų stovi, įteisinti. Tai kaip jie dirbo, kad du namus pametė?"- stebėjosi Algis Pugžlys.

Artimiausias šulinėlis, nuo kurio abu namai galėtų atsivesti vandenį, yra maždaug už 100 metrų. Ir dar - kitoje asfaltuotos gatvės pusėje.

Žmonės paskaičiavo, kad iki namų atsivesti vandentiekį jiems kainuotų po 10 000 litų. Tokių pinigų šeimos neturi.

„Už metrą firmos prašo po 85 litus, dabar gal jau brangiau. Turiu antros grupės neįgalumą, dar dirbu bendrovėje, tačiau tokių didelių pinigų neturiu. Atvestų šulinėlį iki namų, tada savo jėgom tvarkyčiausi", - sako G. Lapėnas.

Kaimynai praėjusių metų rudenį kreipėsi į Pačeriaukštės seniūną Vytautą Džėją bei „Biržų vandenų" direktorių B. Klastauską dėl galimybės įvesti vandentiekį į jų gyvenamuosius namus.

„Mūsų įmonė vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesimui nuosavų lėšų neturi ir tokių darbų neatlieka. Kad gyventojams būtų palengvintas valdų jungimasis prie magistralinių tinklų, esame užsakę vandentiekio įvadų ir nuotekų įvadų įrengimo projektą, kuris bus baigtas 2009 metų sausio mėnesį. Pagal jį bus galima nutiesti trasas į savo valdas savo lėšomis, samdant statybinę organizaciją, turinčią teisę atlikti tuos darbus", - savo rašte tvirtino B. Klastauskas.

„Aš pats įsivesčiau tą vandentiekį savo lėšomis. Bet kodėl vieniems iki namo šulinėlius atvedė, o mums jo nėra?" - klausė G. Lapėnas.

Jis visą praeitą žiemą vaikščiojo pas Pačeriaukštės seniūną V. Džėją. Tačiau panašu, kad seniūnas šioje situacijoje bejėgis.

„Prieš įgyvendinant projektą visi seniūnijoje pildėme prašymus, pareiškėme norą vandentiekį įsivesti. Gal lėšų pritrūko? Mums niekas nepaaiškino. Kasdien vaikščiot pas seniūną ir akis plėšyt nesinori. Daugiausia vargsta mūsų kaimynai. Keturi žmonės, visi darbininkai, jiems daug vandens reikia", - korespondentei kalbėjo A. Pugžlys.

Jis su žmona jau įpratę gyventi be vandentiekio. Penkioms karvėms ir dviem telyčioms jo atsiveža iš gyvenvietės vandentiekio. Skalbimo mašinai baigus skalbti vandenį kibirais neša į kiemą ir išpila.

Norėdami išsimaudyti vandens prisineša į namus kibirais.

Šeima džiaugiasi tik dėl vieno - kad kieme esančiame šulinyje vandens nepritrūksta.

 

Linksmųjų kalnelių tvarkymas

Pačeriaukštės gyvenvietės centre akis bado iškasinėti ir nesutvarkyti gyvenvietės keliai ir pakelės.

Seniūnijos darbuotojai kartu su viešuosius darbus atliekančiais žmonėmis bando sutrauktas žemes supilti į asfalte atsiradusias duobes.

Pakalbinti darbuotojai sakė suprantantys, jog tai kone beprasmis darbas - didesnis lietus iš duobių išplaus purvą ir šis vėl bus taškomas gatvėje.

Kaimo žmonės juokaudami per vieną bendruomenės šventę net užduotį buvo sugalvoję „Linksmieji kalneliai" su aliuzija į tai, kaip galima juos peršokti nenugriuvus ar kojos bei mašinos rato nenulaužus.

Iš tikrųjų žmonės buvo apgauti - iš pradžių jie matė vienokį projektą, o darbai atlikti pagal kitą", - piktinosi Pačeriaukštės seniūnijoje specialiste dirbanti Lidija Gudukienė.

Seniūnijos darbuotojai yra paskaičiavę, kad pagrindinę gyvenvietę juosiančią gatvę „permalti" kainuotų 30 000 litų. Tačiau šiais krizės laikais tai beveik neįgyvendinama svajonė.

Tas vietas, kur buvo kasamos trasos, iki šiol žymi iškasta ir neišlyginta bei žolyte neapsėta žemė.

„Alytukų" kvartale gyvenanti Saulė Neimontienė piktinosi, kad priešais jų namą įrenginėjant šulinėlį buvo išrausta didžiulė duobė. Baigus darbus ji neužlyginta.

„Nieko neįjungė ir nepadarė, tik sudarkė aplinką", - piktinosi moteris, namuose tebeturinti vietinę kanalizaciją.

Paklausta, kodėl neprisijungia prie naujojo vamzdyno, moteris sako, kad negali, nes „ten dar kažko trūksta".

„Kai kurie žmonės šulinėlių išsireikalavo per Panevėžį, kai netyčia seniūnijoje pamatėme, jog padarytame projekte jų nėra. Darbai buvo atliekami baisiai. Pažeidė melioracijos įrenginius, užtvindė kai kurių gyventojų rūsius. Iš tikrųjų žmonės buvo apgauti - iš pradžių jie matė vienokį projektą, o darbai atlikti pagal kitą", - piktinosi Pačeriaukštės seniūnijoje specialiste dirbanti Lidija Gudukienė.

Moteris sako, kad žmonėms prieš rašant prašymus ir rengiant projektą buvo kalbama, kad jiems į namus bus įvestas vanduo ir kanalizacija nemokamai. Tačiau įsisavinus europines lėšas paaiškėjo, kad už įvedimą žmonės turės mokėti iš savo kišenės. Atskiriems namams tai kainuos nuo 2 iki 4000 litų. Todėl daug kas prie sistemos ir neprisijungė - neturi pinigų.

Darbus atlikusios įmonės, pasak L. Gudukienės, „paliko bardaką". Teko išsireikalauti, kad bent pagrindines vejas apartų. Tačiau daug kur iki šiol likę iškasti kalnai ir grioviai. Kiek pajėgė, gyvenvietę savo lėšomis sutvarkė seniūnija.

 

Milijono vertės projektas pilnai neveikia

Pasinaudojus Europos sąjungos struktūrinių fondų parama Pačeriaukštėje buvo įgyvendintas projektas „Biržų rajono Pačeriaukštės gyvenvietės vandentvarkos sistemos plėtra".

Projektas, kurį vykdė Biržų rajono savivaldybės administracija, jau daugiau nei metai yra baigtas. Darbai priimti komisijos, įrenginiai pripažinti tinkamais naudoti.

Iš ES struktūrinių fondų finansuojamo projekto vertė siekė 2 milijonus 432 tūkstančius 562 litus.

Biržų rajono taryba 2005 metų rugsėjo sprendimu pritarė šio projekto įgyvendinimui ir užtikrino 10 procentų bendrąjį finansavimą.

Pagal projektą paklota 2,280 kilometrų vandentiekio tinklo, įrengta 12,6 kubinių metrų našumo vandens gerinimo įrenginys, paklota 2,600 kilometrų kanalizacijos tinklo, pastatyta 83 kubinių metrų nuotekų valykla.

Rengiant projektą planuota, kad gyventojų, aprūpintų vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistema, bus 291.

Popieriuje projektas atrodo solidžiai ir gražiai.

Tačiau realybė tokia, kad verčia abejoti į žemę įkastų milijonų nauda. Kam tos naudos atiteko daugiausia, jei dalis Pačeriaukštės gyventojų kaip turėjo, taip ir tebeturi vietinę kanalizaciją?

Tai reiškia, kad nuotekas jie išneša kibirais ir pila į gatvę, kiemą, pas kaimyną, į kokį nors griovį ar prašo jų šulinėlius išsiurbti ir išvežti.

Dalis kaimo gyventojų vandentiekį turi. Tačiau daug pastatų, pasirodo, prijungta ne prie naujų, bet prie senųjų, dar sovietmečiu statytų vandentiekio įrenginių.

Savivaldybės pateiktais duomenimis, vandentiekiu naudojasi 180 žmonių arba 76 abonentai, o nuotekų tvarkymo paslaugomis - 88 arba 37 abonentai.

 

Pinigų būtų užtekę viskam?

„Nuo užpraeito rudens mes pradėjome visokius raštus rašyti.

 Man rodė dokumentus. Į pirmutinį projektą šulinėlis šalia G. Lapėno ir A. Pugžlio sodybų buvo įtrauktas, po to jis dingo. Kodėl - negaliu pasakyti. Seniūnui niekas nieko nerodė ir neaiškino, net į objekto priėmimo komisiją neįtraukė", - kalbėjo su „Šiaurės rytais" Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja.

Seniūno įsitikinimu, numatytų pinigų būtų užtekę viskam. Tačiau kodėl projektas buvo pakeistas, jam niekas nepaaiškino.

Be galimybės įsivesti vandentiekį liko ne tik G. Lapėno keturių asmenų šeima, bet ir šalia gyvenančių Algio ir Viktorijos Pugžlių šeimyna.

V. Džėjos duomenimis, milijonus kainavusi sistema šimtu procentų dar nefunkcionuoja. Prie vandentiekio ir kanalizacijos tinklo pasijungę tik apie pusę gyventojų. O gal ir dar mažiau.

Seniūnas prisiminė, kad kai buvo dar tik rengiamas projektas ir renkami gyventojų prašymai, buvo kalbama, kad žmonėms reikės susimokėti už medžiagas, o darbai bus atlikti vadiškomis lėšomis.

Tačiau įgyvendinus projektą ir įsisavinus lėšas valdžios pažadai pamiršti - žmonės už prisijungimą turi mokėti iš savo kišenės. Daug kam tai - nepakeliama našta.

 

Užsiima demagogija

Pačeriaukštės gyvenvietės vandentiekio ir kanalizacijos tinklus eksploatuojančios bendrovės „Biržų vandenys" vadovas Bronislovas Klastauskas „Šiaurės rytus" įtikinėjo, kad kaimas po darbų sutvarkytas.

Paprieštaravus, kad korespondentė buvo kaime ir matė tą „sutvarkymą", direktorius pažėrė demagogijos.

„Nepadaryta, tai nepadaryta. Nežinau, nenoriu šnekėti ta tema", - vėliau kalbėjo jis.

Paklausus, kodėl nebuvo į projektą įtraukti du namai ir šalia jų nepastatytas šulinėlis, direktorius pradėjo aiškinti, kad atšakos yra padarytos visiems, o prie pat namų privesti visiems negali.

„Visi nori, kad jiems prie pat namų privestume. Labai jau gerai nori", - ironizavo savivaldybės įmonės vadovas.

Apie esamą problemą direktorius pareiškė girdįs pirmą kartą.

Paprieštaravus, kad korespondentė turi jo paties atsakymą į gyventojų prašymą, pašnekovas atsakė: „Niekur į projektą šimtu procentų visi gyventojai nebūna įtraukiami".

B. Klastausko duomenimis, vandentiekiu šiuo metu Pačeriaukštėje naudojasi 180 žmonių, o prie nuotekų sistemos prijungta 88.

Paklausus, kodėl kanalizaciją turi tiek mažai gyventojų, B. Klastauskas pareiškė, kad dėl to, jog „mes esam liberalūs".

Direktorius neneigė, kad dalis vartotojų prijungti prie senos, o ne prie naujos vandentiekio sistemos.

 

Prašo jungtis, kad nereiktų grąžint pinigų

Biržų savivaldybės administracijos direktorė Palmyra Prašmantienė pripažino, kad negerai, jog Pačeriaukštės gyventojams prieš rengiant projektą buvo žadėta dalį lėšų kompensuoti. Jos teigimu, to tikrai nebus.

Direktorė pabrėžė, kad daugiau šulinėlių nebus padaryta, nes „projektas ir taip buvo tampytas". Ji siūlo gyventojams darbus atlikti patiems, kooperuotis, tad, jos manymu, kainuos pigiau nei samdyti kokią firmą.

„Valdas gyventojai prie magistralinių tinklų turi prijungti savo lėšomis. Šis procesas, ypač jungiantis prie nuotekų tinklų, vyksta lėtai", - tvirtinama redakcijai atsiųstame savivaldybės rašte.

Savivaldybės vadovai paragino Pačeriaukštės kaimo gyventojus aktyviau jungti valdas prie įrengtų magistralinių vandentiekio ir nuotekų tinklų. Nes „per penkerius metus nepasiekus planuotų prisijungimų, gali tekti sugrąžinti naujiems vandentvarkos tinklams įrengti išleistas ES ir valstybės lėšas".

3.846624